VLIK-AS ATSTOVAUJA MUMS VISIEMS

PROF. JONAS KUPRIONIS

VLIK-as yra svarbi institucija. Dideliais sunkumais jis buvo sukurtas. Jei jį sugriautume, vargu beįstengtume kitą sudaryti. Dabartinis VLIK-as, atlikdamas Lietuvoje pradėtą darbą, savo tęstinumu pakelia savo svorį. Jo veikla — politinė, tad gera, kad į jį buriasi politinės grupės ir politiškai interesuoti asmenys. Skeptiškai žiūriu į tai, jei VLIK-as ar ALT-a, neva bazei praplėsti, stengiasi į savo sąskaitą įtraukti organizacijas, nieko bendra neturinčias su politine veikla.

Pagal turimas sąlygas, ypač finansinius išteklius, VLIK-as rūpestingai atlieka bent svarbesniuosius reikalus, o dažnai imasi iniciatyvos kai kuriem įvykiam užbėgti už akių. VLIK-o vadovybėj visą laiką yra pajėgūs, rinktiniai asmenys, kaip ir dabar — Valiūnas, Audėnas, Nemickas ir kt.

Nežiūrint visa to, nuolat keliami VLIK-ui priekaištai, reiškiamas nepasitenkinimas. Paskutinėj VLIK-o sesijoj Kanadoj jis pats nutarė sudaryti specialią komisiją statutui pakeisti. Tad ne tik svarbu, bet ir įdomu panagrinėti, kur yra to nepasitenkinimo šaknys. Neteko girdėti, kad VLI-K-as būtų ko nors nepadaręs ar blogai padaręs. Svarbiausias ir gal būt pagrindinis nepasitenkinimas kyla dėl VLIK-o sudėties. Čia iškyla du motyvai: a) VLIK-as savo sudėtimi ne visiems atstovauja ir b) Kai kurios grupės neturi pagrindo ten būti.

Svarstant pirmąjį priekaištą, prisimenu, šioje pat salėje LB iniciatyva suruoštame simpoziume vienas iš kalbėtojų pareiškė, kad VLIK-e niekas jam neatstovaująs. Jis linkęs, kad Lietuvių Bendruomenė imtųsi to darbo, kuri, jo nuomone, atstovautų visiems, nors neparyškino fakto, kad ir Bendruomenei ne visi priklauso. Bet ir atstovavimą mes dažnai persiaurai aiškinamės. Pav., Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją paskelbė Lietuvos Taryba, išrinkta 1917 Lietuvių Konferencijoje Vilniuje. Bet kas gi rinko atstovus į tą konferenciją? Man žinoma, kaip buvo Anykščiuose. Suėjo vaistininkas (Vienuolis - Žukauskas), klebonas, pora vietos mokytojų, viršaitis ir keli šviesesni vietos gyventojai ir tarėsi: gal tu gali važiuot, ar gal tu. Atsirado du, kurie sutiko ir važiavo. Tikriausia ir dauguma kitų tos konferencijos dalyvių panašiu keliu buvo parinkti. Bet gi niekam neateina galvon ginčyti, kad atstovai buvo nerinkti, visuomenei neatstovavo ir kad Nepriklausomybės aktas dėl to neteisėtas.

Visa bėda, kad dažnai linkę spręsti, ne kaip darbas atliktas, bet kas jį atliko. Pav., kongresinė rezoliucija (H. Con. Res. 416) kai kam nepatinka, ar ją laiko mažaverte, nes jam nepatinka Valiukas. Taip yra ir su atstovavimu VLIK-e. Jo sudėties diapozonas, imant nuo kairės iki dešinės, toks platus, kad vargu galėtų atsirasti toks, kuris VLI-K-o sudėty nerastų savo vienminčių. Man ten daug kas atstovauja. Mano partija yra Ūkininkų Sąjunga. Lietuvos ūkininką vertinu aukščiausiai. Tai pirmas mano pasirinkimas. VLIK-e Ūkininkų Sąjungai atstovauja dr. K. Valiūnas, prof. B. Vitkus ir kiti. Išeivijoje ši sąjunga neturi sąlygų veikti, tad išeitų, kad čia atstovaujama tradicija arba idėja, kuri, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, neabejotinai vėl reikštųsi praktiškai. Be to, VLIK-e randu ir daugiau man priimtinų grupių. Pav., turiu senų sentimentų ir kitai ūkininkų atstovybei — valstiečiams liaudininkams, tautinės minties atstovams, Vilniaus srities, Mažosios Lietuvos atstovams — už juos aš balsuočiau. Esu tikras, kad kiekvienas iš čia esančių panašų pasirinkimą turėtų.

Savotiška padėtis susidarė, atsiradus naujai institucijai — Lietuvių Bendruomenei. Ši institucija nėra grupė, kaip, sakysim, kitos politinės grupės. Jos uždavinys — apjungti visus tautiečius: ir politikuojančius ir nepolitikuojančius. Net ir visi ALT-os ir VLIK-o nariai yra Lietuvių Bendruomenės nariais. Nesusipratimai atsirado, kad lig šiol buvę LB vadovai nesuvokė Lietuvių Bendruomenės apimties ir jai priklausančio orumo. Jie Bendruomenės vaidmenį suprato kaip atskiros grupės vaidmenį ir kai kuriose srityse net ėmė konkuruoti su savo nariais, priklausančiais atskirom grupėm ir jau nuo seniau dirbančiais pasirinktose srityse. Ryškus to pavyzdys — JAV LB vadovybės konfliktas su ALT-os vadovybe. Prieš keletą metų viename net slaptame suvažiavime Kanadoje PLB vadovybė buvo nutarusi steigti politinį centrą, reiškia, — konkurentą VLIK-ui, nes nebuvo pasitarta su juo. Nežiūrint, kad Lietuvių Bendruomenei lig šiol dar nepavyko tapti tuo, kuo ji turi būti — apjungti visus lietuvius, ir nors dar daugelis jos atstovavimo nenori, vis tiek ji jau apima žymią išeivijos lietuvių dalį ir ji turi rasti formą glaudžiai santykiauti su VLIK-u ir ALT-a ir politinės srities veiklą derinti.

Gal labiausia realus nepasitenkinimas VLIK-u — tai pati jo sudėtis. Jame dalyvauja grupės, kurios neturi pagrindo ten būti. Į tai aš žiūriu iš dviejų pusių. Viena, į VLIK-ą ateina pozityvios asmenybės ir iš silpnesnių grupių. Atstovai atlyginimo negauna. Tad silpnesnių grupių dalyvavimas tiesioginiai VLIK-ui nėra kenksmingas. Tačiau viską lemia antrasis motyvas, kurio dažnai mes net nekeliame: grupių gausa yra didelė blogybė psichologiniu tautos auklėjimo atžvilgiu. Tai susismulkinimas. Konsolidacijos reikalą jaučiame, ypač laiko tėkmėje išsenkant jėgoms. Dėl susismulkinimo net mūsų korifėjai priekaištavo: “O tų partijų tarp mūsų priviso daugiau kaip pas šunį blusų” (Maironis);

“Matai, pane, pasišlapino kiek ir jau nauja srovė, nauja partija” (Vaižgantas).

Niekas negali neigti partijų iš principo. Tai natūralu ir neišvengiama. Nėra valstybių, kurių santvarka nesiremtų partijomis. Juk ir Lietuvių Bendruomenėj reiškiasi grupinis ar partinis pasiskirstymas. Blogybė tik susismulkinime, susiskaldyme, ypač siekiant politinių bei idėjinių tikslų. Gėrimės anglosaksų partijų forma — nedaug jų.

Penkiolika politinių grupių VLIK-e — tai mūsų tautos susiskaldymo ekspozitūra. Psichologiškai imant, tai klaidingas tautos auklėjimas, blogo papročio skiepijimas. Juk tai žalingas pavyzdys — sugestija skaldytis ir visur kitur. Negi iš tikro turim pagrindo taip skaldytis. Nesunku įsitikinti, kad neturim. Štai, pav., VLIK-e yra Krikščionių Darbininkų Sąjunga ir Darbo Federacija. Abi dedasi atstovaujančios krikščionims darbininkams. Bet žinom, kad šiai pasaulėžiūrai iš vis nesiseka suburti darbininkų, kurie daugumoje nuėjo socialistų pusėn. Bet vis tiek atskiri asmenys, besidedą krikščionių darbininkų vadais, nors ir be narių, dėl asmeniškų ambicijų tarpusavy susiožiavę, susiskaldę į atskiras grupes. Ir tas susiskaldymas norima reprezentuoti vyriausioj mūsų institucijoj — VLIK-e. Neisiu toliau, bet tokių ir panašių pavyzdžių VLIK-e rastume visą eilę. Čia net ir mirusiom dūšiom randama reikalo atstovauti. Čia ir yra pagrindinės mūsų nepasitenkinimo šaknys. Šis reikalas būtinai turi būti taisomas. Sakyčiau, pirmai pradžiai grupių skaičius VLIK-e turėtų būti sumažintas nors iki 10.

Kiti dalykai, kaip VLIK-o autoriteto iškėlimas, jo darbų praplėtimas, daug nepriklauso nuo statuto redakcijos, o labiau nuo VLIK-ą atstovaujamų asmenų ir visuomenės atsinešimo. Svarbiausia, dirbantiesiems turime reikšti daugiau pagarbos ir neieškoti vien tik priekabių ir viską neigti, kai patys dažnai tingime ir pirštą dėl visuomeninio reikalo pajudinti. Anie žmonės dirba be atlyginimo, aukoja laiką, energiją ir lėšas. Antra, tai neturėtume tapti bavarais, kurie tą pačią karvę ir melžia, ir į ratus bei plūgą kinko. Kaip mūsų VLIK-as operuoja finansiškai? Gi jo metinė sąmata tik 40-50,000 dolerių. Juk tai ubagiška suma. Laimingu sutapimu, VLIK-o pirmininkas dr. Valiūnas po pasaulį važinėja savo lėšomis, kartu atlikdamas ir VLIK-o reikalus.

VLIK-o lėšos (remiantis 1972 metų daviniais) ateina iš šių šaltinių:

1. JAV lietuviai betarpiškai ir per LB sudeda 17,500 dol.; 2. ALT-a iš Vasario 16 aukų skiria 15,000 dol.; 3. Kanados lietuviai surenka 15,000 dol.; ir 4. Australijos lietuviai atsiunčia 3,000 dol.

Čia metasi į akis ALT-os elgesys. Atrodo, kad jos pagrindinis uždavinys būtų kaupti lėšas politinei veiklai. Pagrindinis politinis darbas vyksta VLIK-e. ALT-a per metus surenka apie 40.000    dol. 1973 metais turėjo 44.000    dol. Atrodo, kad pusę ar du trečdalius surenkamų sumų ALT-a turėtų atiduoti VLIK-ui.

Ak, visos tos sumos yra tik katės ašaros, bet kai toks lėšų trūkumas, svarbu jas bent racionaliai paskirstyti. Aplamai, Tautos Fondą turėtume stipriau paremti. Viena vyriausia politinė vadovybė — mūsų pasididžiavimas. Jei dar pavyktų ją sustiprinti, būtų didelis laimėjimas.