PUSĖ VLIK-O NARIŲ TURĖTŲ ATEITI Į JĮ RINKIMŲ KELIU
DR. ANTANAS RAZMA
1943 pogrindinis VLIK-as Lietuvoje, susiorganizavęs partijų pagrindais, Lietuvoje ir išeivijoje atliko daug svarbių darbų politiniame kovos už laisvę sektoriuje. Jo dėka 1949 buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuri į gyvenimą išvedė demokratiniais pagrindais sukurtą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Bet dabar susiduriame su keistu paradoksu: nuo pat įsisteigimo pradžios Lietuvių Bendruomenė auga, stiprėja, susilaukdama jaunų jėgų, demokratiškų rinkimų keliu ateinančių į organizuotą lietuvių bendruomenę. Lietuvių Bendruomenė yra tapusi šiandien stipriausia ir pajėgiausia lietuvių organizacija, kurioje sutelpa visokio plauko, įvairaus amžiaus ir išsilavinimo lietuviai. Tuo tarpu VLIK-as, PLB gimdytojas, silpnėja, jaunajai ir vidurinei kartai svetimėja. Kodėl taip įvyko? Norėdami būti sau atviri, turime pripažinti, kad užsisklendimas partinėje struktūroje yra pagrindinė VLIK-o silpnėjimo priežastis. Jaunosios jėgos todėl nebemato prasmės žengti į vilkinę veiklą. Be jaunų jėgų ir naujo kraujo VLIK-as ir toliau menkės. Partijos atliko savo rolę praeityje laisvoje Lietuvoje, bet dabar jau didesnei išeivijos daliai pasidarė nebesuprantamos, nebeaktualios, o jaunajai kartai — tik archyvinė medžiaga.
VLIK-as, neprogresuodamas su gyvenimu ir nepersiorganizuodamas, prarado daugumoje viduriniąją ir visiškai jaunesniąją išeivijos kartą, kuri pasuko Lietuvių Bendruomenės link. Jaunesnieji, norintieji dirbti lietuvių politinį darbą, nerado kito kelio, kaip eiti į jį per Lietuvių Bendruomenę, nors ir rizikuodami, kad rinkimuose galima ir pralaimėti. Neleisti jiems dirbti politinio darbo per Lietuvių Bendruomenę būtų didelis nuostolis lietuviškiems reikalams dabar, o dar didesnis ateityje, kada pats laikas vyresniuosius išstums iš aktyvios veiklos.
Jaunesnioji ir vidurinė karta, panašiai kaip VLIK-o, laikosi ir Amerikos Lietuvių Tarybos atžvilgiu.
Laisvinimo veiklai suaktyvinti ir išeivijos jėgoms planingiau ir tiksliau panaudoti, VLIK-as ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė turėtų apsijungti. Į šią apsijungimo schemą galėtų įeiti ir Amerikos Lietuvių Taryba, nors ji veikia tik Jungtinių Amerikos Valstybių ribose.
Kai prieš trejus metus JAV Lietuvių Bendruomenei vadovauti atėjo rašytojas Vytautas Volertas, VLIK-ui — dr. Kęstutis Valiūnas ir ALT-ai — dr. Kazys Bobelis, buvo susidariusios labai palankios sąlygos vieningai Lietuvos laisvinimo vadovybei sudaryti, nes visi trys pirmininkai buvo artimo amžiaus, išsimokslinimo, visi trys — naujieji ateiviai ir tos pačios ideologijos žmonės. Tiesa, tuo metu Pasaulio Lietuvių Bendruomenei vadovavo kiek vyresnio amžiaus dabartinis PLB garbės pirmininkas Stasys Barzdukas, bet jis buvo didelis apsijungimo šalininkas. Bet, mūsų visų nusiminimui, apsijungimas neįvyko. Jei šie keturi centrinių organizacijų vadovai to būtų siekę ir atsiekę, net jei kitų didesnių darbų būtų nepadarę, būtų atlikę istorinės reikšmės darbą ir išeivijos istorijoje įrašę savo vardus, kaip tolimos vizijos vyrai. Tačiau po paskutiniųjų JAV LB Tarybos ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės rinkimų tarporganizaciniai plyšiai yra pagilėję, ypač su ALT-a, tad ir apsijungimo sąlygos bent keleriems metams pablogėjusios.
Centrinių veiksnių apsijungimą galėtų pagreitinti pati visuomenė, jei lygiai visiems paskirstytų Vasario 16-sios aukas, ir tos aukos būtų panaudotos tik laisvinimo darbams vykdyti. Dabar kai kurios organizacijos savo reikšmę bando iškelti gautų aukų skaičiais, nors daugeliu atvejų aukotojui yra paneigiama laisvo apsisprendimo teisė. Laisvas apsisprendimas turėtų būti visų pripažintas principas ir praktikuojamas visuose Vasario 16-sios minėjimuose, nežiūrint kas tuos minėjimus organizuotų. Panaikinus varžymąsi dėl pinigų, atpultų varžymasis ir dėl kompetencijos ribų, nes sunkiuosius darbus dirbti pasiliktų tik idealistai darbuotojai. Taip vadinami “didieji veikėjai” tyliai pasitrauktų.
Laisvo apsisprendimo aukų prasme principas iššauktų natūraliai sveiką konkurenciją tarp šių organizacijų, nes joms tektų visuomenei prisistatyti atliktais darbais, o ne kitų veikimo laisvę stabdančiais reikalavimais. Vėliau visos tos organizacijos praregėtų, kad tarpusavė trintis nereikalinga, ir apsijungimas taptų neišvengiama būtinybe.
Dar vienas kelias atsiekti koordinaciją politinėje veikloje būtų — sėsti visiems kaip lygiems partneriams prie derybų stalo ir drąsiai pažiūrėti realybei į akis. Vienybės reikalaudami iš visuomenės, pirmiausia pavyzdį turėtų parodyti centrinių organizacijų vadovybės.
VLIK-o atsinaujinimui ir sustiprėjimui daug padėtų organizacinės struktūros reformavimas ta prasme, kad pusę narių paskirtų partijos, o kita pusė būtų išrinkta rinkimų keliu arba juos deleguotų Lietuvių Bendruomenė. Nesiryžtant reformoms ir laikantis senos struktūros, VLIK-o sustiprėjimo laukti negalima.
VLIK-o (ir ALT-os) sustiprėjimui daug padėtų tų problemų viešas ir atviras diskutavimas mūsų spaudoje. Atvirose diskusijose atrandama tiesa, iššaukiamas progresas, tad ne vengtina skelbti ir kontroversinių pasiūlymų. Mūsų dienraščiai ir savaitraščiai nuo tokių temų gerokai užsisklendę. Toks uždarumas kenkia pačiai spaudai ir, aišku, aplamai lietuviškai veiklai.
