ABRAOMAI, DĖK SŪNŲ ANT LAUŽO

RAŠYTOJAS ALOYZAS BARONAS, laimėjęs “Draugo” romano 1972 konkursą ir 1000 dol. premiją už romaną “Abraomas ir sūnus”. Baronas plačiau pristatytas “Į Laisvę” 1971 m. nr. 53 (90).

Ištrauka iš naujausio romano spausdinama šiame “Į Laisvę” numeryje.

Esu dabar gal ir senas, bet mano vaikystės dienos švyti daug spalvingiau, negu ankstyvesniais metais. Kaip visa ryšku, ir net keista, kodėl visa taip ryšku. Juo toliau, juo labiau spindi atitolusi vaikystės žvaigždė virš laiko jūros. O aš vis galvojau ir žinojau, kad greityje susilieja visos spalvos ir visi ženklai. Aš atsikeliu ir išeinu į gatvę pasirodyti, kad tebesu kaip nereikalingas daiktas.

Pavasario diena giedra, sausa ir vėsi, žmogus junti, kaip lekia tavo gyslomis skubus kraujas, keistu saldumu užliedamas širdį, lyg kas ją paskandintų pavasario saulėj. Užeinu į krautuvę, nusiperku kavos ir skardinėlę grietinėlės. Vos nužengiu porą žingsnių, sutinku kitoj gatvėj gyvenantį Tarailą. Jis taip skubiai kalba, kad atrodo tikras taraila. Praplikęs, arti šešiasdešimt metų, smulkus žmogelis nesustoja, lyg norėdamas mane paskandinti pasiutusiame plepėjime.

—    Tu žinai, mano duktė labai gerai mokosi, vakar sūnus gavo stipendiją. Atrodo, gimnaziją baigs pirmuoju, steito universitete studijuos elektriką. Viskas dabar iš elektros. O aš iš džiaugsmo vakar truputį paėmiau, o kadangi šiandien šeštadienis, tai, sakau, nueisiu atsipagirioti. Einam kartu.    

—    Negaliu, nenoriu iš pat ryto. Einu kavos išsivirti.

—    Tu palauk, ką tu supranti, kava nesveikiau negu stiklelis. Kava yra suodžiai, o sunka yra sunka. Tu, žinai, aš dabar esu didesnis, va, už daktarą Grigonį. Jo vaikai nesimoko, jo dukra net į universitetą nepateko, kur mano dukra gavo stipendiją, o sūnus bus profesorius, o anas mažylis sūnus bus daktaras. Kas iš daktaro Grigonio, jei jo vaikai velniop nuėjo. Nesimoko, valkatauja. Aš dženitorius, bet esu laimingas, gyvenu ne sau, o savo vaikams.

—    Na, bet gyveni ir sau.

— Gyvenu ir sau, ir kiti gyvena sau, bet nėra džiaugsmo, kai vaikai niekam tikę. Tada nieko nebėra ir sau iš to gyvenimo. Tai neini?

—    Ne, ne. Ačiū, kitą kartą.

—    Kitą kartą gali taip nebūti. Kitas kartas yra kitas kartas, — paėjo jis, ant alinės laiptų grįžtelėjo, lyg norėjo ką dar sakyti, ir įžengė į vidų.

Aš einu namo ir galvoju apie tai, ką jis pasakė. Tikrai vaikai kelia daug džiaugsmo ir rūpesčio. Net ir anūkai taip rūpi, gal net daugiau negu vaikai.

Gerai prisimenu. Buvo toks pat pavasario ankstyvas rytas. Atsikėliau į darbą ir ramiai ruošiausi. Iš viso niekada nemėgdavau skubėti ir atsikeldavau kuo anksčiau. Lyg tyčia tada, šildydamas kavą, galvojau, jog labai gera, kad Kulius į talką pasikvietė Rimą, kuris dar dirba savo fabrike vakarais, padirbs dar mėnesį, kad gautų pinigus už atostogas, ir tada mes. Kulius su statybomis ir pardavimais turi daug darbo ir gana neblogai verčiasi. Neblogai sekasi ir Rimui. Štai iš svetimo krašto atvykęs žmogus, dabar su ketverto vaikų šeima, baigia prasimušti. Tikrai Amerika yra neaprėžtų galimumų kraštas. Kaip šiandien atsimenu, krūptelėjau, kai po baladojimo į duris išgirdau sūnaus balsą:

—    Tėve, man reikia su tavimi pasikalbėti.

Jis pasakė man reikia, lyg pokalbį jis tevestų vienas, o ne mes abu, ir įėjo į vidų.

—    Na, tai kalbėkim, — pasakiau, — kol neišėjau į darbą. Sūnus buvo išbalęs, atrodė, lyg visą naktį būtų lošęs kortom.

Aš pastebėjau, kad jis yra nemiegojęs. Jo šviesi barzda buvo neskusta.

—    Ne, aš čia nenoriu, einam į mašiną.

—    Kodėl? — paklausiau, bet užsimečiau švarką ir išėjome pro duris.

Gatvėje vienas kitas žmogus ėjo į darbą.

—    Kas atsitiko? — paklausiau, sėdant į mašiną.

—    Verna mane palieka, — pasakė jis atsidusdamas. Aš nenustebau, beveik sau pasakiau, kad mano spėjimas buvo teisingas, aš to beveik tikėjaus, ir mano nejautrumas nustebino sūnų, jam pasirodė, jog nesupratau, ir pakartojo:

—    Verna nori išeiti.

—    Iš kur tu žinai?

—    Ji pati pasakė, kad pasiima Arną ir išeina.

—    Kur?

—    Su Milleriu kur nors kitur gyventi.

—    Kaip ji visa tai aiškina?

“DRAUGO” ROMANO 1972 METŲ PREMIJAI SKIRTI KOMISIJA posėdžio metu Arbų bibliotekoje Santa Monica, Calif.; iš kairės — kun. P. Cinikas, “Draugo” administratorius.(stebėtojas), rašytoja Alė Rūta-Arbienė (kom. pirm.), rašytojas Jurgis Gliauda, “Į Laisvę” red. J. Kojelis (sekret.), “Lietuvių Dienų” red. Dalila Mackialienė ir poetas Bernardas Brazdžionis. Iš visų konkursui atsiųstų veikalų premija vienbalsiai buvo pripažinta rašytojui Aloyzui Baronui už romaną “Abraomas ir sūnus”.    Nuotrauka arch. Ed. Arbo

—    Paprastai, ji sako, kad Milleris jai patinkąs, ir baigta.

—    Na, o vaikai?

—    Du mažuosius pasiima, o du didžiuosius man palieka.

—    Važiuoja į Vokietiją?

—    Ne, žinai, Milleris šykštus, jis nemes darbo. Gal net ir apsilankyti į ją nevyks. Gal kada vėliau.

—    Bet kaip ji tai aiškina? — vėl paklausiau.

—    Kaip? Sakosi rimtai norinti atsiskirti. Esą, čia nieko nau

jo, milijonai skiriasi. Jie abu vokiečiai ir čia geriau sugyvensią. Jai nusibodo amžinai namuose sėdėti, o iš antros pusės, Milleris labai jai patinka.    

—    Ir tik tiek?

—    Tėve, tu nesupranti, ji tikrai nori išeiti. Ji net man tvirtina, kad Anna jo duktė. Aš žinau, kad ne, bet ji, taip sakydama, nori mane įtikinti, kad aš be skandalų ją išvyčiau. Supranti, tėve, ji taip tikrai nori, kad net šmeižia save, — sūnus buvo visiškai asilas, jis nieko nematė.

Dabar reikėjo aukoti sūnų teisingumui ir dėti ant laužo. Reikėjo smeigti peiliu jo meilei, jo gyvenimui, reikėjo atidengti tikrą realybę, reikėjo pasakyti, kad aš taip jau seniai galvojau, kad tai seniai mačiau, kad kiekvienas gyvas ir ne aklas turėjo matyti. Abraomai, dėk sūnų ant laužo, neapgaudinėk jo, to reikalauja tiesa. Bet aš labai daug kartų nusilenkiau netiesai. Kam man šį kartą tiesa? Paglobokime netiesą toliau, ir todėl pasakiau:

—    Tai ką manai daryti? Ar nemanai, kad kartą suskilusio puodo nebegalima sulipdyti? Rėžis vis tiek paliks ir visada barškės skirtingu barškėjimu, kaip dėmėti plaučiai. Tegu ji eina velniop.

—    Tėte, aš ją myliu, o antra, man gaila vaikučių. Ką jie darys be mamos, ką jie darys be tėvo. Kaip gi aš galiu leisti sau prarasti vaikus, palikti viena ar kita prasme juos našlaičiais.

Aš mačiau Millerį besėdintį jų bute, mačiau paveikslus, kuriuos reklamose dabar žymi ikso raide, aš buvau pakankamai realus ir žinojau, kad sakymas “gaila vaikų” yra tas pats sakymas “vėjau, nustok pūtęs”. Jeigu jau įsimylima, tai velnias griebia, juk dėl meilės, o ne dėl ko kito ir sūnus vedė vokietę, kada buvo tūkstančiai lietuvaičių. Žinojau, kad prašymais ir maldavimais meilės negalima sugrąžinti, gal geriau reikia pasakyti sūnui, ką galvoju, ir ištariau:

—    O jeigu ji sako tiesą?

—    Kokią tiesą?

—    Jeigu tikrai Anna yra Millerio?

—    Ką čia niekus kalbi, tėvai. Tai yra manęs ir Vernos įžeidimas.

—    Bet gi ji pati tai tvirtina ir bėga.

—    Sako, nesako, tai nieko nereiškia. Geriau patark, ką man dabar daryti.

—    O kur Milleris?

—    Kur? Pasakiau, kad išsikraustytų šiandien pat. Rytą prikėliau ir pasakiau.

—    O kada su Verna kalbėjai

—    Visą naktį, aš ją maldavau.

—    Moterys labiausiai nekenčia maldautojų. Jos nori stiprių vyrų, jos negali pakęsti verksnių, jos geriau pakenčia vyrus, kurie jas muša, — pykau ant sūnaus, — niekas nemėgsta silpnų. Bet ką dabar manai daryti?

—    Tėvai, važiuojam pas mus, ir tu su ja pakalbėk. Tu pasakyk, kad ji pasiliktų, kad ji pagailėtų vaikų, kad iš viso tegu viską užmiršta. Ji puikiai atsimena, kad tu jai buvai geras, kai aš ją norėjau vesti, nors ji jautė, kad tu jos nenorėjai. Tu pakalbėk su ja.

Aš galvojau apie Millerį, aš mąsčiau apie jį ir pykau ant sūnaus, ant marčios ir pats ant savęs, kad tada, dar Vokietijoj, jos neišplūdau aname restorane. Ir gal tada visa būtų pasibaigę. Kodėl aš dabar, kada lygiai tokia pat meilė, turiu ją atkalbėti, kai tada nieko nesakiau. Kokia teise aš dabar turiu meluoti, kai aš tada tiesos nenorėjau sakyti. Bet dabar skendo mano sūnus, ir argi aš privalėjau sakyti, kad Verna sako teisybę ir tegu kuo skubiau nešdinasi su tuo savo Milleriu. Bet gal dabar turėjau atitaisyti, bent kiek tai įmanoma, anais metais padarytą klaidą ir pasakyti, kad tegu ta karvė eina velniop, aš mačiau Millerį ir jų abiejų susižvilgčiojimus. Aš, matyt, per ilgai galvojau, kad sūnus man pasakė:

—    Dabar važiuojam, ir tu su ja pakalbėk.

—    O kur Milleris?

—    Manau, kad kraustosi. Jam pasakiau, kad neatsakau už savo nervus.

—    Bet ji, gal būt, kartu išvažiavo.

—    Užtai turim vykti kuo greičiau.

—    Neišsigąsk, Rimai. Ji vis tiek dar tavo žmona. Jis gi žinojo ir pirma, kad ji tavo žmona, o apie ją sukosi. Kiti taip keletą metų apdauginėja su žmona vyrą, ir jiems visiems nieko. Suprasi žmonių keistumus. Tokių ir panašių atvejų milijonai nuo pat Adomo ir Ievos.