TAIP GRIAUNAMA BAŽNYČIA LIETUVOJE
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Šalia fizinės jėgos antras patikimiausias bolševikų ginklas yra infiltracija ir subversija. Tas ginklas galutinai užbaigė laisvės kovų sąjūdį Lietuvoje pokario metais, o dabar jau gan sėkmingai naudojamas prieš Katalikų Bažnyčią, kurios persekiojimais iki šiol įveikti nepajėgė. Čia spausdinama ištrauka iš “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” 1972 m. nr. 4, kur pavaizduota tikroji Katalikų Bažnyčios okup. Lietuvoje padėtis.
Redakcija
1972 m. rugpjūčio 12 d. laikraštyje “Sovietskaja Litva” pasirodė K. Rimaičio straipsnis “Bažnytininkai prisitaiko”. Jame rašoma, kad kovojant su religija, “nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina.”
K. Rimaitis pakartoja seną ateistų principą, reikalaujantį bekompromisinės kovos su religija. Šis principas, kilus tikinčiųjų smarkiai reakcijai, leidžia atsitraukti, leisti tikintiesiem nurimti ir, paieškojus geriausio kovos būdo, vėl smogti.
1968 m. vasarą prasidėjusi Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų reakcija prieš religinės laisvės varžymus savo kulminaciją pasiekė 1972 m. pradžioje. Areštavus kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, pasipylė tikinčiųjų protestai, kuriuose buvo aprašyti tikinčiųjų persekiojimai. Tarybinė vyriausybė šių liaudies protestų nepaisė ir į juos nereagavo panašiai, kaip pasielgė ir su 1968-1971 m. kunigų protestais.
Pirmas ryškesnis tikinčiųjų konfliktas su valdžios pareigūnais įvyko kun. J. Zdebskio teismo dieną Kaune, Ožeškienės gatvėje. Milicininkai tik jėga išvaikė minią, susitelkusią prie teismo rūmų pagerbti teisiamą kunigą.
Ypatingai didelį rūpestį valdžiai sukėlė žinia, kad renkami parašai po memorandumu tarybinei vyriausybei. Valdžios pareigūnai manė ir šį kartą tylomis ignoruoti tikinčiųjų kreipimąsi. Tačiau katalikų memorandumas sukėlė vieną po kito nelauktų įvykių. 17,000 tikinčiųjų pasirašytas dokumentas, CK Generaliniam Sekretoriui pasiųstas per SNO Generalinį Sekretorių Kurtą Valdheimą, tuojau pasidarė žinomas visam pasauliui. Viešoji opinija drąsų tikinčiųjų žygį sveikino ir smerkė žmogaus teisių varžymus Tarybų—Sąjungoje.
Vis labiau besikomplikuojančią padėtį tarybinė valdžia nutarė taisyti: ji privertė Vilniaus Arkivyskupijos valdytoją mons. Č. Krivaitį balandžio mėn. paskelbti užsieniui, kad Lietuvoje esanti religijos laisvė. Apie šį interviu “Eltai” Lietuvos tikintieji sužinojo tik iš užsienio radijo. Sklinda gandai, kad valdytojas Č Krivaitis korespondentam pasakojęs nevisiškai taip, kaip buvo viešai paskelbta.
Balandžio 11 d. į Kauno Arkivyskupijos Kuriją buvo sukviesti visi oficialiai atlieką pareigas vyskupai ir valdytojai. Jie, valdžios atstovų priversti, pasirašė vadinamą “ganytojinį laišką”. Juo valdžia bandė sukompromituoti memorandumo organizatorius ir tikinčiuosius, kurie jį pasirašė. Nors balandžio 30 d. kai kurie kunigai iš sakyklų perskaitė pakeistą, sutrumpintą ar visą minėtą laišką, bet laukiamų rezultatų nebuvo: vieni klausytojai nesuprato, kas buvo smerkiama laiške, o kiti pasipiktino ir skaudžiai pergyveno, kad valdžia stengiasi pajungti dvasinę vyriausybę ateizmo naudai. Užsienio spaudos skiltyse netrukus pasirodė žinia apie šį gėdingą prievartos aktą.
Saugumo pareigūnus, beieškančius memorandumo organizatorių ir kanalų, kuriais tiksli informacija apie Lietuvos Kat. Bažnyčią pasiekia laisvąjį pasaulį, užklupo tragiški gegužės mėn. įvykiai. Šio mėnesio 14 dieną Kauno miesto sode susidegino jaunuolis R. Kalanta, protestuodamas prieš nacionalinį beteisiškumą, prievartą ir tarybinės valdžios savivalę tautų atžvilgiu. Sukliudytos laidotuvės virto gaivališka demonstracija, reikalaujančia tautinės ir religinės laisvės. Kariuomenė ir milicininkai grubiai susidorojo su demonstrantais, bet valdžios vyriausieji sunerimo — pasirodo, laisvės nori ne tik kunigai, bet ir “savieji”, t. y. nuo pat spaliukų komunistiškai auklėtas jaunimas. Suimtųjų tarpe dauguma buvo komjaunuoliai, gimę ir užaugę tarybų valdžios metais.
1972 m. vasarą jautėsi atoslūgis. Besiruošią Pirmajai Komunijai vaikai tarybinių pareigūnų buvo užpulti tik keliose vietose: N. Radviliškyje ir Šunskuose. Keli kunigai administraciniu būdu buvo nubausti, kad nepašalino vaikų nuo altoriaus. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis kunigų beveik nepersekiojo.
Be abejo, tai sąmoningas ateistų žingsnis, siekiąs atkurti Lietuvoje ramybę ir tuo pačiu metu kiek nors atstatyti pasaulio oponijoje pašlijusį savo prestižą, o gal būt net įtikinti pasaulį ir Vatikaną, esą neramumus sukėlę kurių-nekurių pareigūnų netaktai. Tad šiuo metu viskas likviduota. Dabartinis tikinčiųjų gyvenimas vėl einąs normalia vaga.
Kaip dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį vertina patys tikintieji ir kunigai? Visi labai susirūpinę, kad tarybinė valdžia vis labiau stengiasi Lietuvos Katalikų Bažnyčią smaugti pačių dvasiškių ir tikinčiųjų rankomis. Kaip šitai daroma?
Bažnyčios vadovybė ateistų tarnyboje
Tarybinė valdžia, norėdama nuslėpti prieš pasaulį savo susidorojimą su Lietuvos Katalikų Bažnyčia, puoselėdama viltis suklaidinti Vatikaną ir iš jo sulaukti sau palankių sprendimų, ne kartą privertė kai kuriuos Lietuvos vyskupus, valdytojus paskelbti pasauliui klaidingą informaciją. Pavyzdžiui, J. E. vysk. J. Labuko interviu laikraščiui “L’Humanitė” Vilniaus Arkivyskupijos valdytojo mons. Č. Krivaičio interviu “Vilnies” redaktoriui Jokubkai ir 1972 m. interviu “Eltai”, J. E. vysk. Pletkaus — radijo laidai užsienio lietuviam ir kt. Šituose interviu buvo teigiama, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimo sąlygos esančios normalios, kad tikintieji valdžios nėra persekiojami. Neaišku, ar aukščiau minėti asmenys iš tikrųjų taip kalbėjo, nes žinoma nemaža faktų, kai pasikalbėjimai sąmoningai būna iškraipyti: pakeisti, sauvališkai papildyti.
Žinant, kad Lietuvos kunigai, tikintieji neturi jokių sąlygų ir galimybių informuoti pasaulį apie tikrąją Bažnyčios padėtį, jau per kiek metų susidarė labai apverktina padėtis. Vatikanui suteikus kai kuriem tarybinei valdžiai “lojaliem” kunigam monsinjorų titulus ir tuo pačiu tarsi aprobavus jų elgseną, nominavus vyskupais valdžios parinktus kandidatus, tylint apie skaudžią tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, pasigirdo balsų: “Vatikanas suklaidintas! Čekistai prasiskverbė į Romos Kuriją! Mes išduoti!” Tokiu sunkiu metu Lietuvos katalikam beliko pasitikėti Dievo Apvaizda ir ieškoti kelių, kuriais Vatikanui ir pasauliui patektų teisinga informacija, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pražūtingiausia ne persekiojimas, o pačių rankomis neriama kilpa.
Norėdama susilpninti kunigų įtaką tikintiesiem, valdžia ne kartą privertė vyskupus varžyti kunigų teises. 1968 m. Rugienio verčiamas J. E. vysk. J. Labukas keletą mėnesių neleido Prienų vikarui kun. S. Tamkevičiui sakyti pamokslų; 1970 m. liepos mėn. atėmė jurisdikciją Vilkaviškio Vyskupijoje ir Kauno Arkivyskupijoje Alksninės klebonui kan. Br. Antanaičiui, buv. Panevėžio vyskupijos kancleriui, 1960 m. ištremtam į Vilkaviškio vyskupiją; 1971.III.30. aplinkraščiu kunigam buvo susiaurintos išpažinčių klausymo ir pamokslų sakymo teisės: be Kurijos sutikimo neleidžiama kitos vyskupijos kunigam sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių. Draudimas sukėlė kunigų protestus. Persekiojimo sąlygomis kunigų teises reikia plėsti, ne siaurinti. Visus šiuos kunigų teisių apribojimus vyskupai turėjo padaryti savo vardu, o svarbiausias kaltininkas — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis — likdavo šešėlyje.
Vyskupų rankomis Rugienis kilnoja kunigus
Tik kai kuriuos kunigus vyskupai gali paskirti į parapiją; dažnai Rugienis nurodo, kuriuos kunigus iškelti, o vyskupui tik reikia pasirašyti paskyrimus. Neatsitiktinai uoliausi kunigai yra išblaškyti po mažas ir nuošalias parapijas, o apsileidę, fiziškai nepajėgūs ar net susikompromitavę prieš tikinčiuosius neretai užima svarbiausius bažnytinio darbo postus. Valdžiai pataikaujančius kunigus ir už ką nors esančius valdžios nemalonėje pats Rugienis pasiūlo į kurią parapiją skirti, o be jo sutikimo vyskupas negali net būtinam reikalui esant kunigo iškelti. Pvz. 1972 m. rugsėjo m. Rugienio verčiamas J. E. vysk. Labukas, net suspensa grąsindamas, vertė Juodaičių kleboną kun. Pesliaką užimti Viduklės parapijos vikaro pareigas. Uoliam kunigui pakėlus parapijos dvasinį lygį, susipažinus su žmonėmis ir darbo sąlygomis, Rugienis pasistengia, kad jis būtų iškeltas, o vyskupui leidžia paskirt apsileidusį ar nepavyzdingo gyvenimo kunigą, kad vėl parapijoje viskas sugriūtų.
Vyskupam Rugienis draudžia prasitarti, kad jis tvarko daugelio kunigų skirstymą. Todėl kunigai iš anksto apie savo paskyrimus absoliučiai nieko nežino. Jie pagal Rugienio užgaidas stumdomi tarsi biliardo kamuoliukai. Jei žmonės nori sužinoti, kodėl kunigas yra keliamas, Rugienis juos siunčia pas vyskupą, o šis leidžia suprasti, kad esąs bejėgis ką nors padaryti. Kunigai, matydami valdžios pareigūnų prievartaujamus vyskupus, kai kada pabando apeliuoti į bažnytinę teisę: “Šis perkėlimas yra nekanoniškas, todėl prašau manęs į naują parapiją neskirti”. Tiesiogiai ar netiesiogiai priverstas J. E. vysk. Labukas 1970.XI.19. išsiprašė Šv. Sosto dispensą, kad, skirstant kunigus, nereiktų laikytis bažnytinės teisės kanonų. Ši dispensą, kunigų nuomone, vyskupą dar labiau pajungė Rugienio planam. Anksčiau vyskupas galėjo Rugieniui prieštarauti: “Negaliu gero klebono kelti į mažą parapiją, nes bažnytinė teisė šitai daryti neleidžia”. Dabar į vyskupo pasipriešinimą valdžios atstovas gali atsakyti: “Turite popiežiaus dispensą, tai iškelkite šitą kunigą iš parapijos.”
Savavališką Rugienio kišimąsį į kunigų skyrimus vyskupai buvo priversti maskuoti 1971.III.30. aplinkraščiu, kuriame rašo: “Ordinarai, norėdami pagerinti tikinčiųjų dvasinių reikalų aptarnavimą, nusprendė pertvarkyti kunigų skyrimą į parapijas. Nutarta ateityje jaunus, uolius ir tom pareigom tinkamus kunigus skirti klebonais, kur daug darbo, o senyvo amžiaus kunigus, nesusidorojančius su darbu, — perkelti į mažesnes parapijas, kur jiem bus lengviau eiti klebono pareigos.” Skaitant aplinkraštį, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje ordinarai veikia visiškai laisvai, kur nori, ten ir paskiria kunigą. Tačiau praktika buvo ir liko kitokia. Tuojau pat, išleidus aplinkraštį, jaunas ir uolus kun. P. Dumbliauskas iš Garliavos buvo paskirtas į mažą Šunskų parapiją, o Šunskų parapijos klebonas kun. I. Pilypaitis, g. 1903 m., paskirtas į Aleksoto parapiją Kaune.
Vyskupai dar yra verčiami kliudyti kunigam ir tikintiesiem kovoti už tikėjimo laisvę Lietuvoje. 1970 gruodžio m. Kėdainių vikarui kun. A. Jakubauskui buvo pagrasinta suspensa, jei jis išvyks iš Kėdainių ir Apytalaukės parapijų ribų. Tuo metu minėtas vikaras rengėsi rinkti parašus po atsišaukimu, kad vyskupai nebūtų pajungti Bažnyčios griovimo darbui. 1972 balandžio mėn. 11 d. “ganyto-jiniu laišku” buvo pasmerkti parašų rinkėjai ir pasirašiusieji memorandumą dėl tikėjimo laisvės Lietuvoje.
Vyskupai taip pat verčiami pogrindyje dirbančias seserų kongregacijas prilaikyti, kad “neįsišoktų” ir neatkreiptų valdžios dėmesio. Todėl nenuostabu, kad kai kurios jų pasitenkino tik malda ir savo dalies pilnai neatidavė tautos religiniam gyvenimui, nors tuo tarpu šėlstanti ateizmo audra naikino bažnyčios gyvenimą.
Lietuvos kunigai, siekdami, kad valdžia nepajungtų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybės savo interesam, 1970. rugsėjo-spalio mėn. kreipėsi į Lietuvos vyskupus ir valdytojus pareiškimu, kuriame nurodė, kokių nuolaidų negalima daryti. Minėtą pareiškimą pasirašė 59 Vilkaviškio vyskupijos ir 50 Vilniaus arkivyskupijos kunigų.
Kunigų pajungimas ateistiniam darbui
Kunigam yra draudžiama mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Jiem palikta teisė tik egzaminuoti. Kadangi tėvai dažniausiai nesugeba gerai paruošti vaikų pirmajai komunijai, daugelis kunigų, ypač didesnėse parapijose, leidžia juos prie komunijos mažai ar visai neparuoštus. Pvz. Vilniuje Aušros Vartuose jau kuris laikas vaikai pirmos komunijos ėjo net tinkamai poterių neišmokyti. Būriais jie atvažiuodavo iš Baltarusijos, kur nėra kunigų. Jų tėvai nesugeba paruošti, nes neleidžiama spausdinti katekizmų nei kitokios religinės literatūros. Kadangi kunigai atsisako vaikus pamokyti, tikintiesiem susidaro įspūdis, kad jei kunigas bijo, tai mums juo labiau reikia valdiios bijoti. Šitaip žmonės pradeda lengvai teisinti savo vaikus, apleidžiančius religines praktikas dėl menkų priežasčių: “mokytojai bars, įrašys į charakteristiką, neįstos į aukštąją mokyklą, ir t.t.”
Valdžia verčia klebonus, kad jie neleistų vaikam tarnauti prie altoriaus ir dalyvauti procesijose. Neklusnieji kunigai baudžiami. Ypač dėl to kunigai prievartaujami pastaruoju metu. Vieni, pasiryžę pakelti visus sunkumus, vaikam nedraudžia dalyvauti religinėse apeigose. Kiti, pataikaują valdžiai, branginą savo gerą vietą arba ramybę, “nenori su valdžia turėti nemalonumų”, neleidžia vaikam dalyvauti procesijose ir patarnauti šv. Mišiom. Todėl vietoje vaikų prie altoriaus dažnai galima matyti senukus.
Be abejojimo, šiuo klausimu labai neigiamos reikšmės turėjo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojo dr. J. Stankevičiaus per prievartą parašytas 1961.V.31 raštas: “Pagal Religinių kultų įgaliotinio Rugienio patvarkymą liturginėse apeigose viešai gali dalyvauti tie ir tos, kurie turi 18 metų amžiaus. Jaunesnio amžiaus vaikai negali tarnauti Mišiose, negali giedoti chore, negali vėliavų nešti, negali gėlių barstyti. Liturginėse-religinėse praktikose vaikai dalyvauja kartu su savo tėvais”. Taip rašo minėtas aplinkraštis. Kai kurie kunigai po šio aplinkraščio pradėjo lengviau save teisinti,.. nors pastaruoju metu daugelyje parapijų vaikai vėl pradėjo dalyvauti religinėse apeitose. Kadangi vaikai daug kur dalyvauja apeigose, Rugieniui kovoti labai sunku.
Užverbuoti kunigai
Saugumo organai kai kuriuos kunigus bando užverbuoti savo agentais. Norėdami juos įtraukti į šį juodą Bažnyčios griovimo darbą, saugumo pareigūnai kunigus vilioja ir gąsdina, žadėdami už pasirašymą dirbti saugumo agentu leisti dirbti geroje parapijoje, būti dekanu, o gal ir dar aukščiau iškopti, žada leisti išvykti studijom į Romą, paekskursuoti po JAV, kartais tiesiog žada duoti mėnesinį atlyginimą. Morališkai palūžusius kunigus saugumiečiai šantažuoja: nepasirašysi bendradarbiauti, bus viešai išvilkti visi nusikaltimai. Vieną kitą dvasiškai palūžusį kunigą saugumas yra užverbavęs ir verčia vykdyti tarybinės valdžios užduotis. Užverbuotieji kunigai saugumui rimtai niekada nedirba, bet, jausdami vidinį dvilypumą, moraliai galutinai palūžta, sugadina nervus, girtuokliauja. Šios rūšies kunigai bando teisintis: jie Bažnyčios negriauną, tik iešką “dialogo” su tarybine valdžia. Vatikanas, atrodo, nesupranta, ką reiškia šis “dialogas”. Tai visiška kapituliacija. Visiškas Bažnyčios reikalų išdavimas. Šią tiesą liudija pokario kunigų patirtis. Užsienis užsiverbavusius saugumui kunigus dažnai traktuoja kaip mokančius prisitaikyti prie persekiojimo sąlygų. Tai rodo visišką mūsų krašto padėties nepažinimą.
Vyskupai yra valdžios verčiami skirti aktyvesnius kunigus “po priežiūra” pas bailius arba saugumui užverbuotus klebonus. Saugumas tokius klebonus įgąsdina, kad reikėsią atsakyti už visus vikaro “išsišokimus”, įsako prižiūrėti, kad nesakytų “antitarybinių” pamokslų, kad daug nevažinėtų ir t.t. Pvz. Prienų klebonui kun. Berteškai net buvo įsakyta pranešinėti apie kiekvieną vikaro kun. J. Zdebskio išvykimą iš parapijos. Šiuo metu jau nemaža uolesnių kunigų daugiau kenčia nuo savųjų, negu nuo valdžios pareigūnų. Šitaip valdžia kunigus skaldo ir nuteikia vienus prieš kitus, kunigus prieš kurijas ir atvirkščiai. Saugumui dirbą kunigai uolius savo bendradarbius vadina išsišokėliais, ekstremistais, revoliucionieriais, norinčiais “galva pramušti sieną”, o save — išmintingais, mokančiais ramiai varyti “gilią vagą”, kurią bevarant, bažnyčioje dažniausiai lieka tik keletas senukų ir senučių.
Saugumo organai užverbuotus kunigus stengiasi įjungti į tarybinę propagandą. Pvz. tik užsieniui skirtame J. Rimaičio leidinyje “Bažnyčia Lietuvoje” (anglų ir italų kalbomis), taip pat J. Aničo knygoje “Socialinis politinis Katalikų Bažnyčios vaidmuo Lietuvoje 1945-1952 metais” randame kai kurių kunigų melagingus pasisakymus, pridengiančius tikinčiųjų persekiojimą visu pokario laikotarpiu. Be abejojimo, gal valdžiai pasiseka ir nepasirašiusį dirbti saugumui kunigą priversti pasisakyti apie tikėjimo “laisvę” Lietuvoje.
Ypatinga užverbuotų kunigų pareiga idėjiškai “apdoroti” iš užsienio atvykstančius turistus, o ypač kunigus. Jie klaidingai nušviečia Katalikų Bažnyčios padėtį — esą tikėjimas nevaržomas, kas nori, gali melstis, seminarija parapijas kunigais pakankamai aprūpinanti, dalis kunigų yra išsišokėliai. Jei jų nebūtų, tai vyskupai iš tarybų valdžios ne tiek lengvatų išsiprašytų, ir t.t. Norint įrodyti, kokia gera kunigam tarybų valdžia, užsieniečiam gali būti parodyta valdytojo mons. Č. Krivaičio vila ant Neries kranto, Vilniaus Nekalto Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo parapijos klebono kun. St. Lydžio namai ir kt. Užsienietis nenuvyks kur nors į užkampį ir nepamatys, kad kunigai kartais neturi minimalių gyvenimo sąlygų. Pvz. Valakbūdžio klebonas kun. A. Lukošaitis 1972 vasarą gyveno ant šventoiraus pastatytoje palapinėje, nes valdžia neleido nusipirkti gyvenamo namo, o iš parapijos atimta špitolė stovi beveik tuščia.
Didysis pavojus Bažnyčiai
Norint suprasti tikrą tiesą, pajusti tarybinių pareigūnų puikiai užmaskuotą klastą, veidmainystę ir apgaulę, reikia pačiam ilgiau pagyventi Lietuvoje. Todėl nenuostabu, kad ilgą laiką net Vatikanas buvo klaidinamas. Žiūrint mūsų Lietuvoje gyvenančių, akimis, padaryta Lietuvos Katalikų Bažnyčiai nepalankių sprendimų. Dar ir šiuo metu Lietuvos kunigai ir tikintieji pergyvena, kad Šv. Sostas, užstodamas diskriminuojamus žmones visame pasaulyje, tik nežymiai užsimena apie “tylos ir kančios Bažnyčią”, neiškelia ir nepasmerkia slapto ir atviro tikinčiųjų persekiojimo Tarybų Sąjungoje.
Lietuvoje niekas netiki, kad su tarybine valdžia įmanomas dialogas. Jis ateistinei valdžiai reikalingas tik tam, kad, gerai prisitaikius, sėkmingiau būtų galima griauti Bažnyčią iš vidaus. Lietuvoje visiem aišku, kad Bažnyčia nebus sugriauta, jei kunigai sėdės kalėjimuose, jei mokiniai bus verčiami kalbėti ir elgtis prieš savo įsitikinimus jei nebus spaudos, oficialiai leidžiamų maldaknygių ir katekizmų. Bet Lietuvos Katalikų Bažnyčia praras žmones, jei neteks pasitikėjimo už padlaižiavimą tarybinei valdžiai. Taip panašiai atsitiko Pravoslavų Bažnyčiai Rusijoje.
(Šių metų pradžioje vietoje Rugienio “Religijos reikalų tarybos prie Sovietų Sąjungos ministrų tarybos įgaliotiniu Lietuvai” paskirtas Kazimieras Tumėnas. Savo karjerą jis pradėjo vyskupų kilnojimu. Du su sovietų valdžia bendradarbiaujančius vyskupus perkėlė į reikšmingesnes pozicijas: Kauno ir Vilkaviškio koadjutorių vyskupą Romualdą Krikščiūną paskyrė Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o į jo vietą atkėlė vysk. Liudą Povilonį, Telšių vyskupo Juozapo Pletkaus pagelbininką).
