IŠ LIETUVOS Į JUNGTINES TAUTAS

Šiaurės ir Pietų Amerikos ir Europos didžioji spauda kovo mėnesį paskelbė žinią iš Maskvos, kad Lietuvos katalikai slapta pasiuntė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kurt Waldheimui memorandumą, prarydami jį įteikti Sovietų Sąjungos kompartijos generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. Šis okupuotos Lietuvos lietuvių skundas, kurį pasiraSė 17.054 žmonės, kaltina Sovietų Sąjungą religijos Lietuvoje persekiojimu, tikinčiųjų diskriminavimu, žmogaus teisių slopinimu, sovietų konstitucijos ir tarptautinės teisės nevykdymu.

Šitame dokumente pažymima, kad 1971 metų rudenį Brežnevui buvę pasiųsta 3 peticijos su 5000 parašų, bet milicija, “vartodama grasinimus, areštus, surakindama rankas, kliudė masinį parašų rinkimą. Tokia valdžios akcija sutvirtino įsitikinimą, kad dabartinis memorandumas nepasieks tikslo, jei jis bus siunčiamas tuo pačiu keliu kaip ankstesni pareiškimai”.

Kad “tikintieji mūsų eks-respublikoje negali naudotis teisėm, nustatytom Žmogaus teisių visuotinės deklaracijos 18-tame straipsnyje”, memorandumas pateikia tokius argumentus:

“Mūsų vyskupai, J. Steponavičius ir V. Sladkevičius, yra be teismo ištremti; kunigai, Zdebskis ir Bubnys, buvo nubausti kalėjimo bausmėmis tik dėl to, kad jie mokė vaikus tikėjimo dalykų, tėvams prašant”.

Apie kitas religijos persekiojimo Lietuvoje formas memorandume kalbama taip:

“Valdžia neleidžia jaunuoliams stoti į kunigų seminariją, kurie nori, bet leidžia metuose tik 10, ir tai ne pagal vyskupo, bet pagal valdžios parinkimą . . . Tikintieji netenka tarnybų dėl tikėjimo išpažinimo. Inteligentija bijo praktikuoti savo religiją viešai . . . Lietuvoje tiek maža kunigų, kad vienam tenka aptarnauti dvi ar tris parapijas ir kad turi dirbti net invalidai ar susenę kunigai”.

Memorandume skundžiamasi, kad Lietuvos katalikams neleidžiama atstatyti sugriautų ir sudegintų bažnyčių net savo lėšomis ir jiems sunkiai duodami leidimai atlikti religines apeigas privačiuose namuose. Tuo tarpu ateistai, persekiodami tikinčiuosius, prasikalsta sovietiniams įstatymams, bet už tai jų niekas nebaudžia.

Šitas raštas, kolektyvinis Lietuvos žmonių valios pareiškimas, yra pati aštriausia disidentizmo forma, prasiveržusi pro geležinę uždangą. Ilgai persekiojamas žmogus prieina ribą, kur praranda baimės jausmą. Prie šios ribos artėja ne tiktai Rusijos pavergtų tautų žmonės, bet ir patys rusai. Ryškiausias pavyzdys — rusų rašytojas A. Solženicinas, Nors jo pareiškimai sovietų spaudoje nepasirodo, tačiau tos spaudos prieš jį nukreipti puolimai painformuoja mases apie vykstantį prieš brutalų režimą pasipriešinimą. Iš Lietuvos katalikų skundo taip pat nesunku suprasti, kad žmonės, kovodami už pagrindinių teisių atstatymą, nebebijo rizikos. Savo skunde jie rašo:

“Jei valstybės organai ateityje taip elgsis su tikinčiųjų skundais, mes būsime priversti patys kreiptis į tarptautines institucijas, popiežių ar Jungtines Tautas, kaip autoritetingą organą žmogaus teisėms ginti”.

Atrodo, kad Lietuvos žmonės bus pralenkę oficialias laisvajame pasaulyje laisvės kovai turinčias vadovauti institucijas, kurios vis dar nepritaria Lietuvos laisvės klausimo judinimui Jungtinėse Tautose.

 F.Ž.