TALENTAI IR ĮSAKYMAI
Žvilgsnis į okupuotoje Lietuvoje 1971 metų literatūros premijoms pasiūlytus veikalus
ALOYZAS BARONAS
Pavergtosios Lietuvos literatūra jau ne kartą buvo aptarta laisvojo pasaulio lietuvių spaudos skiltyse. Yra buvę visa eilė apžvalginių ir kritikos straipsnių, vertinančių visą Lietuvos literatūrą, paskirus jos kūrėjus ar atskirus žanrus. Supažindinant su okup. Lietuvos literatūra, tektų suminėti jau per šimtą vardų, daugiau ar mažiau pasireiškusių prozoj, poezijoj ar dramoj, ir šimtus knygų. Ir tačiau jei reikėtų kalbėti apie vertingus kūrinius, tas skaičius būtų labai nedidelis, ne todėl kad šiais laikais nebūtų daugiau talentų, bet todėl, kad ten nėra kūrybinės laisvės. Tai liečia ne tik Lietuvą, bet taip pat visus kitus užgrobtus kraštus ir pačią grobikę Sovietų Rusiją. Rusai, davę geriausių literatūros klasikų, per pastaruosius penkiasdešimt metų nieko gero neišugdė, o tragiškiausia, kad Pasternako, Solženicyno ar dar vieno kito talentingo kūrėjo geriausius veikalus jie turi skaityti anglų ar kuria kita svetima kalba.
Daugeliui gali atrodyti, kad nuolatinė kalba apie sovietų rašytojų varžymus gali būti ir perdėta, tačiau taip nėra. Ir jei kuris rašytojas pabando atsipalaiduoti nuo tų varžtų, nuolat ir nuolat yra perspėjamas, kad nukrypęs nuo partijos linijos. Tokių perspėjimų buvo visad, bet ypač jie sutvirtėjo šiais metais. Tai reakcija į užsienio lietuvių veiklą ir pačiame krašte viešai reiškiamą nepasitenkinimą.
Nepaisant, kad jau 1972 sausio 21 “Pravdoj” buvo paskelbta partijos įsakymai kritikams vertinti kūrinius “socialistinio realizmo” mastu, dabar ta akcija dar labiau stiprinama. Tuose įsakymuose įsakmiai pabrėžiama, kad kūrinys turi turėti komunistinį atspalvį ir skaitytoją auklėti komunistiškai. Juose griežtai reikalaujama atsipalaiduoti nuo minties, kad kūrinys galįs būti laisvas nuo bet kokios politikos, nes kiekvienas kūrėjas turi būti “komunizmo statytojas”. Jeigu tokie reikalavimai būtų paskelbti čia Vakaruose, šauktų ir patys komunistai, kad varžoma laisvė.
1972 liepos 8 “Literatūros ir meno” numeryje rašoma, kad liepos 2 Lietuvos komunistų partijos centro komiteto plenume buvę “pareikšta partinė kritika dėl kai kurių neigiamų mūsų literatūros ir meno reiškinių, spaudos ir leidybinės praktikos atžvilgiu” ir kreipta “visų mūsų kūrybinių darbuotojų dėmesys į tuos uždavinius, kuriuos tarybinei literatūrai, menui kelia komunistų partija . . . Ideologinės kovos sąlygomis itin išaugo kiekviena kūrybinio darbuotojo meninio žodžio reikšmė. Bet kuris mėginimas “izoliuotis” savo kūryba nuo kovos realijų, nukreiptų į abstraktų “dvasingumų”, neišvengiamai veda menininkų į aklavietę, kartais jo kūrybai suteikia negatyvinį, antivisuomenišką pobodį”.
Toliau dar pridedama: “Suprantama, kokia didelė atsakomybė tenka tarybinės literatūros, meno kūrėjams, vykdant šį kardinalinį komunistinio auklėjimo uždavinį”.
Primename tuos įsakymus todėl, kad galėtume geriau suprasti, kokiose sąlygose tenka mūsų kūrėjams kurti, ne kartą Šiaip taip pasiekiant ir geresnių rezultatų.
Išskirti kūriniai
1971 metų literatūrinėms premijoms atžymėti nominuota Vytauto Bubnio romanas “Alkana žemė”, Juozo Požėros apysakos “Auksas”, Jono Mikelinsko novelių rinkinys “Rugpiūčio naktį”, Vytautės Žilinskaitės feljetonų rinktinė “Karusėlėj”, Kazio Sajos knyga vaikams “Ei, slėpkitės” ir Albino Žukausko poezijos rinkinys “Atodangos”. Nežiūrint kuri knyga bus premijuota, svarbu jau tai, kad iškilesnės literatūros kūrinių atranką padarė patys Lietuvos literatūros žmonės.
Pernai pavergtoj Lietuvoj romanų buvo išleista tik keletas.
Tai, galima sakyt, labai maža, juo labiau kad rašytojai rašymui turi laiko, nes iš rašymo pragyvena. Čia kaip tik ir atsiliepia tas varžymas, nes rašant reikia kūrėjui galvoti, ką pasakys tikras literatūros kritikas, ką pasakys partija ir ką pasakys skaitytojas, norįs tikro meno, o ne komunistiško auklėjimo.
“Alkana žemė”
Vytautas Bubnys yra palyginti jaunas autorius, gimęs 1932 Čiudiškių kaime, Prienų apskrityje. Savo biografijoje rašo:
“Labai ryškiai prieš mano akis stovi pirmųjų karo dienų vaizdas, pirmosios mūsų nedidelio Čiudiškių kaimo nekaltos aukos — trys fašistų nušauti vyrai . . . Ypač žavėjausi vienu šeštoku, geltonplaukiu aukštu vaikinu, kuris rašė eilėraščius . . . Netrukus tas vaikinas dingo. Dingo ir dar vienas šeštokas iš gretimo kambario. Po kurio laiko sužinojome, abu išėjo į banditus ir žuvo”. Toliau rašo, kad jis pats buvęs banditų kulkų sužeistas ir negalėjęs lankyti mokyklos. Tad nenuostabu, kad V. Bubnys parašė romaną apie pokario metus.
“Alkanoj žemėj”vaizduojamas kaimas. Samdinys Andrius palieka į Sibirą išvežtų ūkininkų Markauskų ūkyje ir geidžia tos žemės ne mažiau negu kiti ūkininkai. Romane rašoma apie kovas su partizanais, žmonių norą bet kokia kaina išsilaikyti savo ūkiuose ir valdančiųjų pastangas juos suvaryti į kolchozus.
Nors vaizduojamas laikotarpis vyksta antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, tačiau pačiame romane rusų nėra. Kai kovojama, tai tarpusavyje, atseit, buržujai lietuviai kovoja prieš lietuvius, norinčius liaudžiai gero. Visi partizanai čia yra niekšai ir neįsivaizduojamai suniekinti. Tiesa, vienur kitur galima užtikti ir tokių sakinių:
“Lietuvos vardas nepaskęs bolševikų jūroje, yra, tikrai yra, kas pasirūpins, kad ir Lietuva nuskambėtų per visą pasaulį, lyg vario varpas”.
Arba ir tokių:
“Kodėl mūsų žmogui nebėra vietos jo tėviškėj?”.
Arba, štai, mokytojas, dabar partizanas Sakalas, sako savo pažįstamai Teresei:
“Nemanyk, Terese, kad vaikams lengva meluoti. Aš vaikams kalbėjau teisybę, norėdamas, kad jie žinotų, jog jų tėvynė Lietuva, bet kažkas paskundė, ir vos spėjau pasprukti iš engebistų nagų”.
Tačiau tokių sakinių nedaug ir jie leisti, kad pats veikalas, esmiškai suniekinąs mūsų partizanus ir jų kovą, atrodytų įtikinamesnis.
Partizanai romane, visą laiką vadinami banditais, yra žudikai, prievartautojai ir plėšikai. Vienoje vietoje, pav., vaizduojamas iš Vakarų į Lietuvos miškus nuvykęs partizanas. Sceną pavaizduoja toks vieno suabejojusio partizano pasakojimas:
“Apygardos štabe visąlaik šnekėjo: “Mumis rūpinasi. Visų laisvų tautų akys atgręžtos į mus. Amerika niekada nesutiks, kad Lietuva būtų po rusų jungu” . . . ir taip toliau. Ir dar pridėdavo
— “Laukiame svečio iš anapus”. Sulaukėm, susitikom. Sušaukė mus, būrių vadus. Susirinkom palių salikėj, vidury Žaliosios girios ir šnairuojame vienas į kitą. Rūkom, spiaudom ir tylim. Kažkas laikraštėlį ištraukia ir pasiūlo kaimynui, o tas: “Užpakalį nusišluostyk. Aš žinau viena — reikia šaudyti ir man gana to”. Pagaliau ir svečias, išsiskutęs, išsikvėpinęs, naujitėlaitę uniformą užsitempęs. “Sveiki Lietuvos vaduotojai”. Kas burbtelėjo, kas patylėjo. Tas bando juokauti, klausinėja šio, klausinėja to, skiedžia apie gyvenimą kaime ir mieste, žada permainą, po kurios nė vienas neliksim užmirštas — “geros vietos užtikrintai”.
— Bet kada tai bus? — gražiai paklausiau.
— Kantrybės, vyrai, kovokit. Amerika padės.
— Tai sena giesmė. Čia mus skainioja stribai, o jie ten liežuviais padeda.
Nepatiko svečiui, sužaibavo akim, nutylėjo lyg nenugirdęs ir kažkokiu persimainiusiu, sugriežtėjusiu balsu dėsto “centro instrukciją”:
— Jokio gailesčio visiems, kurie mūsų nepalaiko. Svarbiausia
— teroras. Lietuvių tauta žūsta.
Sunku buvo ištverti.
— Šitokiu keliu eidami, mes patys lietuvių tautą išžudysim. Ar maža lietuvių jau iššaudėm.
To buvo, matyti, perdaug amerikonui, ir net nepamačiau, kaip pakilo ranka su pistoletu— mano skruostą nusvilino kulka. Toks buvojo atsakymas”.
Taip vaizduojami Lietuvos partizanai ir svečias iš Amerikos.
Iš viso romane partizanai yra žudikai. Jie nužudo beveik šventą mažažemį Aksomaitį, švelnų lyg aksomas. Partizanas Šarvas iš pykčio nušauna partizaną Garnį ir paskui išprievartauja Teresę. Visi jie girtuokliai ir žmogžudžiai. Vėliau jie berną Andrių, kadangi Didysis penktadienis, pririša prie kryžiaus ir nušauna. Romanas baigiamas “Kaimas bunda Prisikėlimo šventei”. “Prisikėlimas” parašytas didžiąja raide, ir čia turima galvoj prisikėlimą komunistiniam gyvenimui.
Romane niekinami ne vien partizanai. Ištremtieji į Sibirą Markauskai parašo į savo kaimą laišką buvusiai samdinei. Laiške išryškėja buožių šykštumas, kurio nepakeitė nė Sibiras: “Pasiliko drabužių — tėvo kailiniai, dvejos kelnės, trejos poros apatinių, ką buvo neskalbti ant aukšto, vasarinė kepurė, ar ne penki nauji maišai, dar vienos tėvo kelnės — galifė, bažnytinės”. Žodžiu, rašydamas iš Sibiro buožė neužmiršta smulkmenų kaip vasarinė kepurė, nes buožė yra šykštus ir kol mirs, toks paliks. Visa tai rašoma sąmoningai, kad liaudis dar labiau buožių nekęstų.
Autorius sakinį parašo literatūriškai, tik žodžių perdaug. Bet ta liga serga beveik visi Lietuvos prozininkai. Jiems moka už lankus, tad jei kokią temą nutvėrė, negaili jos tęsti.
Beletristikos knygų labai negausu, bet ir jos, kaip matome, skirtos komunistų partijai kelti, rusų okupacijai įteisinti ir lietuvių kovoms už laisvę suniekinti. Visas tas partijos linijos laikymasis į bedugnę nutraukia ir tai, kas dar galėtų būti gera, pavyzdžiui, gamtos ir darbo aprašymai.
“Rugpiūčio naktį”
Gerokai skirtinga savo turiniu yra Jono Mikelinsko novelių rinktinė “Rugpiūčio naktį”. Čia nebėra tokios piktos prorusiškos propagandos. Yra įvairių užuominų, bet tai suprantama, nes to negalima išvengti, imant temas iš šiuolaikinio gyvenimo, kurių rinkinyje yra daugiausia. Daugelis šioje rinktinėje talpinamų novelių jau buvo spausdintos kituose rinkiniuose. Jono Mikelinsko stilius ramus, pasakytume, klasiškas, novelės aktualios, tačiau parašytos lygiai ir paprastai. Autorius, imdamas temas iš gyvenimo, neretai nukrypsta nuo partijos linijos ir ne kartą jau buvo bartas, ypač už apysaką “Trys dienos, tiys naktys”, kur komunistas neatlaiko diskusijų su kunigu.
Autorius gimęs 1922 Pasvalio valsčiuje. Be apsakymų ir novelių yra parašęs ir romanų. Pav., romanas “Vandens nešėja”, liečiąs mokytojų gyvenimą, parašytas be okupanto liaupsinimo, nors liečia šiuos laikus, yra vienas geresnių kūrinių dabartinėje Lietuvos literatūroje. Kaip novelistas Mikelinskas yra irgi vienas iš geresnių kūrėjų.
Savo novelėse Jonas Mikelinskas yra įtikinantis pasakotojas. Stilius ramus. Net vaizduodamas pernelyg aštrias aktualijas, išlieka beletristiniame lygyje, nenukrypdamas į žurnalistiką ar pedagogiką. Nevengia paminėti net kokio amerikiečio rašytojo, kaip Hemingway, vardo. Tiesa, ir jis, kaip ir kiti pavergtos Lietuvos rašytojai, netaupo žodžio, tačiau tas jo lygus pasakojimas, paprastas, bet nebanalus sakinys išlaiko novelę aukštesniame literatūriniame lygyje, nepaisant ar jis pasakotų, kaip vokiečiams atiduodamas žydukas, ar kaip mokyklos mokiniai savo tarpe gin-čyjasi ir mušasi.
Novelėje “Rugpiūčio naktį’’, kurios vardu pavadinta ir visa rinktinė, autorius vaizduoja dviejų brolių kelionę namo rugpiūčio naktį pokario metais. Štai pora sakinių iš tos novelės:
“Staiga už upės pokštelėjo šūvis. Tamsus miškas, kuris ilga juosta driekėsi horizonto pakraštyje, tarsi sudrebėjo, o vandeniu iki pat meldų nubėgo vos pastebimas virpulys. Krūptelėjo ir paskendęs mėnulis. Brolis pakėlė galvą, įsižiūrėjo į tolį ir tarė:
— Tai jie.
— Kas?
— Žaliukai.
— Ar dar vis pasitaiko?
— Pasitaiko”.
Čia cituojame tą skirsnelį ne todėl, kad autorius partizanus pavadino žaliukais, ne banditais, bet dėl pačio literatūriško pasakojimo. Jis galėjo pavartoti žaliukams ir kitą epitetą, tačiau pavartojo žaliukus todėl, kad sukurtu vaizdu skaitytojas labiau patikėtų, nes taip partizanus vadino visa Lietuva. Žinoma, autorius negali negalvoti apie partijos liniją, bet neretai jam tos linijos nepavyksta išlaikyti. Budri partijos linijos saugotojo akis tuoj atkreipia dėmesį. Čia vėl tenka prisiminti Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus A. Barkausko kalbą, pasakytą komunistų partijos suvažiavimo plenume 1972 liepos 2. Toje kalboje Barkauskas be kitko pareiškė:
“Atskiri literatūros ir meno meistrai savo kūrybiniuose ieškojimuose neišvengia dvasiškumo, vis pernelyg dažnai nukrypsta vien tik į formos sferų. Daliai šiuolaikinių novelių ir eilėraščių, grafikos ir tapybos darbų, muzikos karinių ir dramos spektaklių vis dar būdingas problematikos mažareikšmingumas, pataikavimas miesčioniškam skoniui ir pigus mados vaikymasis. Atskirų rašytojų kūriniuose, kuriuos išleido Vagos leidykla, jaučiama patriarchalinio kaimo idealizavimo tendencijos, siekimai senas moralines normas priešpastatyti šiuolaikinei civilizacijai. Be to, periodikoje pasirodė ir tokių kūrinių, kuriems būdingos subjektyvinės nusivylimo nuotaikos, pesimizmas, netikėjimas socialiniu bei moraliniu žmogaus progresu. Tokio pobūdžio kūriniuose dažniausiai dominuoja absurdiškos ir beprasmiškos situacijos bei kolizijos. Ryškiausiai tai atsispindi J. Mikelinsko apysakoje “Laukinė obelis” ir atskirose J. Apučio novelėse, išspausdintose rinkinyje “Horizontu bėga šernai”.
Iš tikro toje Apučio knygoje nėra nieko ypatinga, kas būtų prieš partiją, ir juo labiau Barkausko minėtoje Mikelinsko novelėje, kuri atspausdinta 1972 “Pergalės” 4 numeryje. Novelė literatūriška, bet partija reikalauja, kad būtų vaizduojama ne tai, kaip yra, bet kaip partija nori, kad gyvenime būtų.
“Auksas”
Juozas Požėra, daugiau rašęs apybraižas, karo metus praleidęs Sov. Rusijoje, gimė 1927 Kaune. Kaip iš apybraižų matyti, yra apsčiai keliavęs ir jo dabartinėje knygoje “Auksas”, kurioje be to paties pavadinimo apysakos telpa ir antra — “Kryžių valetas”, labai ryški autoriaus kelioninė patirtis. Apysakos ištęstos, tačiau jas skaitant junti su jokia kompartija nesurištų literatūrą, daugiau nuotykinę, su gana nemažu psichologiniu pamušalu. Abiejų apysakų veiksmas vyksta šiaurėje. Apysakoje “Auksas” daktaras žūsta, nepaklausęs seno šiauriečio įspėjimo, kad neverta ieškoti aukso, nes auksas neša pražūtį. Apysaka įtikima ir gana įdomi, nestokojanti ir ryškesnių personažų. Antroje apysakoje pasakojama, kaip įvairūs kriminaliniai nusikaltėliai lošė kortomis iš galvų ir kaip galvą pralošęs ją prarado. Įdomu, kad viename apysakos vaizde piešiama palikta taigose stovykla, rąstų namai, kuriuose gyveno ištremtieji, vėliau grįžę į savo gimtuosius kraštus. Kad tai liečia lietuvius, galima atpažinti iš tokio sakinio:
“Viduje tebuvo vienintelis didžiulis kambarys, išklotas plačiomis ir sunkiomis, kaip kirviu tašytomis lentomis. Iš tokių pat lentų buvo sukaltas stalas. Pasienyje platus suolas. Viename kampe stovėjo didelė skrynia, panaši į tas, kurių dar apsčiai galima užtikti Aukštaitijos valstiečių trobose”.
Apysakoje primenama, kad netašytų rąstų kaimas statytas keturiasdešimt aštuntaisiais - devintaisiais, o penkiasdešimt šeštaisiais jau pradėjo žmonės išvažiuoti ir po dviejų metų kaimas buvo tuščias. Vadinasi, po to, kai Chruščiovas pasmerkė Staliną.
Aplamai “Auksas” yra ne tik nuotykinga knyga, bet taip pat turi pažintinės reikšmės. Knyga visai paskaitoma, nes neprikišta agitacijos. Autoriaus stilius paprastas, bet ne žurnalistinis, nors, kaip minėjome, jis yra daugiau apybraižininkas negu novelistas.
Kalbant apie prozą, prisimintinas pernai literatūros premiją laimėjęs Jono Avyžiaus romanas “Sodybų tuštėjimo metas”. Jame vaizduojamas kaimas vokiečių okupacijos metais. Eilė lietuvių, parsidavusių vokiečiams, yra tikri niekšai, o tie, kurie neprisidėjo prie bolševikų partizanų, patys supranta savo klaidą. Kaimo žmonės pavaizduoti šykštūs ir savanaudžiai, išskiriant, žinoma, kurie jau apšviesti komunistinės šviesos. Romanas sumestas, tiesiog, tai tik romanui medžiaga. Iš jos būtų galima padaryti knygą, bet be abejo ne tokiose sąlygose, kuriose gyvena dabartinis Lietuvos rašytojas. Nors Avyžius jau antrą kartą atžymėtas aukščiausia premija, tačiau kiti beletristai, kaip Lankauskas, Baltušis, Sluckis, Mikelinskas, net ir Bieliauskas yra daugiau savo kūrinius apdoroję it daugiau priartėję prie tikrosios literatūros.
“Karusėlėje”
Be minėtų prozos knygų premijai buvo pristatyta ir Vytautės Žilinskaitės feljetonų rinktinė “Karusėlėje”. Feljetonas nėra lengvas žanras, ir tenka pasakyti, kad Vytautė Žilinskaitė, gimusi 1930 Kaune, yra tą žanrą gerai supratus. Jos feljetonai turi tikrai gerą, lengvesniu ar stipresniu humoru atmieštą sakinį, gi visumoj patys feljetonai prasmingi, atskleidžią vienokias ar kitokias negeroves. Feljetonus rašyti diktatūrinėje valstybėje yra gan pavojinga, nes lengva patekti į valdžios nemalonę. Feljetonas yra kai kurių negerovių veidrodis, gi tų negerovių atskleidimas komunistinėje valstybėje nėra galimas, nes čia viskas tobula. O jei kas netobula, taiso tai ne feljetonistai, bet prokurorai. Tačiau vadinamos savikritikos plotmėje Vytautė Žilinskaitė sugebėjo išlikti feljetoniste tikra to žodžio prasme, nors tarp gausių jos feljetonų ne vienas yra ir menkesnis.
Bene įdomiausias pats pirmasis feljetonas, spausdintas jau ankstyvesnėje knygoje, “Didžiausias kuriozas”. Šiame feljetone autorė tikrai linksmai pavaizduoja tarybinio gyvenimo tikrovę. Esą viename miesto konkurse buvo pastatyta sąlyga pasakyti didžiausią kuriozą. Buvo pasakojančių taip:
— Aš mačiau lietui lyjant laistant gatvę.
— Aš mačiau, kaip iš ryto perdengė stogą, o popiet ant jo nutūpė karvelis ir įlūžo.
Tačiau iš to niekas nesijuokė, nes esą taip tikrai ir būna. Tai joks kuriozas. Bet kai bobutė papasakojo, kad ji kreipėsi į namų valdybą, prašydama pataisyti jos butą, ir meistrai nustatytą valandą tikrai atvyko, visa minia pradėjo šaukti, kad tai kuriozas, nes taip negalėjo būti. Bobutė už tai jokių dovanų nenorėjo, o tik pirštuko siuvimui, ir dar didesnis kuriozas buvo, kai tokio pirštuko niekur mieste negalėjo rasti. Feljetone ‘‘Apie apdovanojimus” autorė tyčiojasi iš įvairių apdovanojimų, gi ‘‘Romantikos institute” — iš įvairių perdėjimų. Nors autorė žino, kas yra feljetonas, tačiau kai kurie jos feljetonai išėjo dirbtini, nei linksmi, nei prasmingi. Tačiau šiaip ar taip, feljetonistė yra tikrai gera, pralenkianti visą eilę vyrų, kad ir ne taip gausiai bandančių humoristiškai rašyti.
‘‘Ei, slėpkitės”
Iš vaikų literatūros premijai pasiūlyta Kazio Sajos knyga “Ei, slėpkitės”. Šis autorius, gimęs Pasvalyje 1932, labiau yra žinomas kaip gabus dramaturgas. Jo pjesė “Mamuto medžioklė” Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongreso metu buvo statyta Čikagoje. Tačiau yra parašęs ir vaikams knygų, kurios pasižymi lengvu humoru.
Gana didelio formato, gražiai Marijos Ladigaitės iliustruotoj knygoj “Ei, slėpkitės” autorius vaizduoja kaimo vaikų gyvenimą, kurie, žinoma, susiduria ir su miestu. Tas gyvenimas pilnas pasakos, romantikos ir realybės, bet visa tai autorius vaizduoja giedriai ir vaikiškai. Knyga, nors ir labai žodinga, išeivijos lietuviukui gal ir būtų įkandama, tačiau vargu jis turėtų kantrybės skaityti, nes pačios istorijos slinktis perlėta ir pergausu sunkesnių žodžių. Be abejo, kondensuotesnio ir greitesnio pasakojimo norėtų visi, ne tik išeivijos vaikai.
Vaikams pavergtoje Lietuvoje yra apsčiai rašančių. Vieni jų geriau, kiti blogiau vaizduoja vaikų pasaulį. Gražiai išleistų knygučių netrūksta, nors ne maža jų dalis yra užteršta posmais apie Leninų (anksčiau — apie Staliną — red.) ir partiją. Tačiau šiaip ar taip, vaikams knygų yra nemaža, daugelis jų gražiai išleistos, o dalis jų yra tikrai be koktumą keliančių agitatorinių ir vaikui smegenis plaunančių priemaišų.
“Atodangos”
Kaip ir nepriklausomos Lietuvos metais, taip ir dabar Lietuvoje poetų gausiau negu beletristų. Poeziją rašančių yra apsčiai, gal ir dėl to, kad poezijoj lengviau išvengti reikalavimų laikytis partijos linijos. Nors partija reikalauja rašyti eilėraščius apie Kubą, Vietnamą ar Amerikos imperializmą, bet parašęs tokį eilėraštį poetas gali kitu eilėraščiu išreikšti ir savo vidaus pasaulį. Premijai pasiūlytos knygos autorius yra jau vyresnės kartos poetas Albinas Žukauskas, gimęs 1912 Vilniaus krašte. Jis yra išleidęs novelių ir poezijos rinkinių. “Atodangose” autorius yra truputį pasinešęs į satyrą. Tai rodo ir skyrių pavadinimai, k. t., “Trys plikės” arba “Užšalusi pypkė”. Autoriaus eiliavimas daugiau klasikinis, bet nevengia ir modernesnės formos, kuri kartais išvirsta į gan primityvią prozą. Šiaip jau poetas vengia banalių, nukartotų įvaizdžių bei palyginimų. Sakiniai ir vaizdai yra gana švieži, ir beveik nenuobodu skaityti, nors tikrasis poezijos mėgėjas gal ir pasigestų to, ką mes vadiname tikrąja poezija. Šiaip ar taip, knyga būtų pusėtinai įdomi, jei nebūtų perpinta lenininiais posmais, kurie kartais sukelia net ir juoką. Pavyzdžiui, eilėraštyje “Nakvojo Leninas” eiliuojama:
Juk ne kitaip — tai buvo Leminas . . .
— Bet, vyre, jis lietuviškai kalbėjo.
— Tai, kaipgi čia? — kažkas suabejojo.
— Brolyti, tu lyg mažas vaikas.
Juk Leninas visom kalbom vienodai kalba.
Žinoma, poetas rašo ir apie Vietnamą:
Ponui Nixonui aš siūlau
Užsakyt Amerikos biznieriams
Pagaminti iš cinkuotos lakštinės skardos
Pusę milijono ir daugiau dėžių,
O draugus vietnamiečius paraginu
Pasirūpinti, kad dėžės negulėtų tuščios.
Kiek čia poezijos, gali kiekvienas suprasti. Eilėraštyje “Atodangos”, kurio vardu pavadinta ir visa knyga, rašoma apie lietuvius, kurie “susidraugavo galop su rytais” ir “rytmečio saulę išvydo trykštant”. Ta saulė lietuviams tiek įgrįsusi, kad jos jau vengia kartoti ir dauguma propagandistų. Bet Žukauskas to nepabūgo ir eilėraštį baigė taip:
Leninas ėjo sunkia planeta,
Leninas žemę ir žmogų sušildė
Leninas priglobė ir atgaivino tada
Šaltžemį— sunkią lietuviškų širdį.
Tokios “Atodangos” poezijos mėgėjui atidengia prievartą, bet jose pasitaiko ir geresnių posmų, kaip tai:
Sutemus pamažu
Lietus nurimo.
Labai gerai, gražu —
Nuo įkvėpto suokimo
Lakštingalos užkimo.
Kalbant apie poeziją, bene pati talentingiausią iš visų laikų lietuvių moterų poečių pavergtoj Lietuvoj yra Janina Degutytė, gimusi 1928 Kaune. Jos poezija — gili lyrika, įvaizdžiai nenukartoti, viskas skamba įtaigiai ir šviežiai ir kartu labai prasmingai. Jeigu pirmuosiuose rinkiniuose dar ji galėjo atspindėti kai kurių mūsų kitų poetų veidą, tai vėlyvesniuosiuose ji pasirodė kaip originali, turinti savo veidą ir savo braižą. Degutytė į mūsų poeziją įnešė, kaip reta, didelę duoklę. Apie ją daug mūsų spaudoje rašyta. Čia ją prisiminėm tik tarp kitko, daugiau neigiamai turėję pasisakyti apie premijai pristatytą Žukausko poezijos rinkinį.
Talento kova su įsakymais
Tokie yra šįmetiniai pačių okupuotos Lietuvos literatų premijoms pasiūlyti kūriniai. Didelio džiaugsmo jie nekelia. Bet kaip galėtų kelti, kai talentą stabdo partijos varžtai? Kritikas Vytautas Kubilius “Nemuno” žurnale paskelbtame straipsnyje “Talento mįslės” (1972 m. vasario mėn. nr.) teigė, kad talentas niekam negali tarnauti, gi partija tarnauti verčia. Privertė atgailauti ir Kubilių: “Aš, matyt, padariau klaidą ... Viešai atsiprašau tų, kuriuos įžeidė mano netaktas ir neapgalvotas šmaikštavimas”, partijos oficioze “Tiesoje” (1972 balandžio 29 nr.) buvo priverstas prisipažinti kritikas V. Kubilius. Gi anksčiau minėtas partijos sekretorius Barkauskas rašytojus iš naujo įspėja:
“Mes, komunistai, visada pasisakome ir pasisakome už plačias kūrybinio darbo galimybes ir meno įvairovę. Tokiam darbui sudarytos visos sąlygos. Kartu, kartojame mes ir kartojame— kiekvienas menininkas turi ištikimai, atvirai tarnauti komunizmui, o ne dairytis į šalis, nestot į pašalinio stebėtojo pozą. Mes vertiname tokią kūrybą, kuri kupina komunizmo idealų”.
Toliau, pasmerkęs visus mums žinomus atsitikimus Kaune ir Vilniuje, prideda:
“Mes turime ryžtingai kovoti prieš bet kokius nacionalizmo ir šovinizmo apsireiškimus, prieš įvairias, dažnai “pagražintas” užmaskuotas revizionistines sroves ir koncepcijas”.
Tokie yra oficialūs literatūros globėjų žodžiai. Prievartinėje sovietų sistemoje partijos viršūnių žodžiai prilygsta įstatymams. Tokiose sąlygose literatūrai tarpti yra sunku, o kartais ir visai neįmanoma. Talentui tenka kovoti su įsakymais.
Kalbant apie pristatytas knygas, manyčiau, kad verčiausia premijos yra Jono Mikelinsko “Rugpjūčio naktį”.
