SU LEVU 113
MYKOLAS NAUJOKAITIS
Pirmieji pogrindžio ryšiai
Sutikau Levą Vilniaus gatvėj. Iš tiesų tai buvo sutartas susitikimas, tarpininkaujant mūsų bendram pažįstamam, patikimam ryšio mezgėjui. Mūsų bendrininkas — ryšininkas Jonas Žostautas iš anksto jau buvo mus supažindinęs, nusakęs mūsų veiklos tikslus ir siekimus. Tad susitikimas buvo kaip senų pažįstamų. Tie, kurie pažinojo Levą anais senais laikais, stebėjosi jo stilium, laikysena, elgsena; turėjo sunkumų sutikti, kad jis, Levas, yra uolus pogrindžio darbininkas — organizatorius. Tryse pavaikščiojom keletą valandų Vilniaus gatvėse 1940 m. lapkričio mėn. saulėtą nors ir šaltą dieną. Apsilankėm Gedimino pilyje, Rasų kapinėse ir Žvėryne. Išsikalbėjom. Keista. Nors ir buvom skirtingų politinių pažiūrų, nekilo jokio klausimo nei dabarčiai, nei ateičiai: kas darbą atliks, kas vadovaus. Sutarėm laikytis ir puoselėti du pogrindžio centrus — Vilniuje ir Kaune, ir juos vystyti lygiagrečiai, nes jei nelaimė ištiktų vienoje vietoje — antroji organizacijos dalis pasiliktų pilnam stiprume. Mūsų sutarti punktai buvo štabų priimti — patvirtinti. Sutarėm ir laikėmės nuolatinio ryšio tvarkos. Susitikdavom Vilniuje ar Kaune kas dvi savaitės pasikeisti naujienom ir toliau vystyti programą ir planus, pasiruošę įvairioms galimybėms. Buvo visai natūralu ir žmogiška, kad mes išplėtėm savo pasikalbėjimus į organizacinį ir politinį tinklą. Pats svarbiausias klausimas ir mūsų diskusijų taškas, žinoma, buvo karo tarp rusų ir vokiečių galimybės, jo pasėkoje pogrindžio organizuoto ir planuoto sukilimo įvykdymas, vyriausybės ir administracijos organizavimas.
Į Berlynu ir atgal
1941 m. sausio mėnesį, rusų paieškomas, persikėliau į Kauną ir apsistojau pas Joną Žostautą. Levui prisistačius, aptarėm padėtį. Galvojom, kad Levas turėtų kurį laiką vengti pasirodyti vietovėse, kur mano pėdsakai dar nebuvo atvėsę.
Svarstėm Vilniaus štabo pasiūlymą surasti būdų pasiekti pulk. Škirpą Berlyne ir išsamiau pasiinformuoti apie užsienyje atsidūrusių lietuvių veiklą, jų pasisekimus, karo galimybes ir Lietuvos klausimo stovį Vokietijoj ir didžiosiose demokratijose. Mus tuo laiku pasiekiančios žinios ir spausdiniai buvo žemo lygio ir nepateisino įdėto vargo ir rizikos juos pernešant į Lietuvą ir čia plačiau paleidžiant pogrindžio kanalais. Medžiaga iš Berlyno turėjo tik vieną gerą pusę — konstatavo faktą, kad Vokietijoj stengiamasi ir dirbama.
Susirišimo su Vokietijoj atsidūrusiais lietuviais klausimą jau buvom išdiskutavę Vilniuje, ir aš turėjau pritarimą vykimui į Berlyną. Dabar pasiūliau Levui, kad aš, čia paieškomas, galėčiau atlikti naudingą darbą, išvykdamas Vokietijon. Iš karto neatrodė, kad Levas pritartų mano siūlymui — mėgino atkalbėti. Vėliau sutiko ir po poros dienų pranešė, kad Kauno štabas kelionei taip pat pritariąs. Tuojau išvykau Žemaitijon ir, šauliams padedant, įvairiomis priemonėmis pasiekiau Klaipėdą ir Berlyną. Kai vėliau, grįžtant, buvau rusų sužeistas ir, prieš patenkant į kalėjimą, paguldytas į Tauragės ligoninę, šovė pirmoji mintis: susirišti su kuo? — Levu. Perdaviau per ryšininką jam viską, ką turėjau — žodžiu ir raštu.
Levas dirbo dienų ir naktį
Birželio 23 Kauno Sunkiųjų darbų kalėjime išgirdau taip gerai pažįstamą balsą radijo bangomis skelbiantį džiugią naujieną: “Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę ...” ir po to pasigirsta Lietuvos Himnas. Levas žodį išlaikė: sukilimas pradėtas, Laikinoji vyriausybė paskelbta.
Buvo visai natūralu, kad tose sąlygose Levas tapo oficialia ir faktina LAF galva. Lojalumo jam klausimas LAF sąjūdyje net ir nebuvo iškilęs
Levas dirbo kaip artojas — dieną ir naktį: sukilimo eiga, vokiečių okupacinės pajėgos ir jų reikalavimai, tolimesni vyriausybės organizaciniai reikalai, k. t., kooptavimas naujų narių ar parinkimas svarbiausių administracijos pareigūnų, LAF organizaciniai reikalai, visuomeniniai, spaudos ir propagandos klausimai, viešos ir užkulisinės intrigos ir visos kitos mažos ir didelės naujienos ar senienos.
Levas pirmininkavo LAF štabo posėdžiui, svarstant vokiečių reikalavimus, kad lietuviai organizuotų darbo batalijomis Vokietijos karo mašinai tarnauti. Šiuo klausimu išsivystė gyvi ir karšti pasisakymai. Nuomonių skirtumas, svarstant prielaidas, kuo vokiečių reikalavimai gali baigtis, buvo plačios skalės. Išlaikyti visus diskusijų dalyvius prie klausimo esmės buvo gana sunku. Levas keletą kartų strategijos sumetimais darė posėdžio pertraukas ir jų metu diskutavo privačiai, derino nuomones ir leido kitiems savo tarpe išsikalbėti ir argumentų stiprumą patikrinti. Nežiūrint tokio didelio nuomonių pasidalinimo, atėjus laikui balsuoti, Levo nuomonė gavo pilną eigą — LAF vokiečiams neorganizuos darbo batalijonų.
Prapuolenis į kacetų, LAF žmonės į pogrindį
Levui teko tapti pirmąja iš sukilimo vadų auka, vokiečių išsiųsta koncentracijos stovyklon. Kai Zivilverwaltung’as įsivyravo Lietuvoj ir, nesiskaitydamas su žmoniškumu, pradėjo versti visą Lietuvos gyvenimą paklusti vokiečių užmačioms ir grobti turtą, nuo duonos iki ūkių ir namų, Lietuvių Aktyvistų Frontas jautė pareigą tarti savo žodį. Mat, Laikinoji Vyriausybė tuo metu savo veiklą buvo suspendavusi. Vokiečių pareigūnų savavaliavimo akivaizdoje LAF pasijuto neišvengiamai atsakingas už lietuvių tautos orientavimą ir naujose aplinkybėse gairių nutiesimą.
LAF posėdžiui pirmininkavo Levas. Vykdant posėdžio nutarimus, buvo paruoštas vokiečių vyriausybei memorandumas, nurodant vokiečių pareigūnų veiksmus, kuriais paneigiama Lietuvos nepriklausomybė, susigrąžinta kraujo aukomis karo lauke; buvo protestuojama, kad vokiečių civilinė valdžia, kur vokiečiams naudinga, grąžina bolševikų įstatymus ir tvarką, kad vietiniai pareigūnai gobšiai savinasi lietuvių turtą ir maistą ir kad lietuviai pagal vietos pareigūnų parėdymus savame krašte padaromi antros klasės žmonėmis.
Levas, kaip LAF galva ir memorandumo organizatorius, buvo vokiečių suimtas ir ištremtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Čia pasibaigė ir LAF viešoji veikla, nes vokiečių generalinis komisaras paskelbė, kad LAF yra uždaromas ir visas organizacijai priklausąs turtas ir bylos konfiskuojamos. LAF žmonės įvairiuose susigrupavimuose perėjo į pogrindį.
“Į sveikatų, viešpatie Mykolai!”
Levui kacete nors ir mažom dovanėlėm stengėmės padėti. Kai tik sužinojom, kad jis yra Dachau, susiradom vokiečių karininką, Lietuvoje gimusį vokietį, kuris nepabūgo mums patarnauti. Levo žodžiais, lašiniai siuntiniuose buvo nepaprastas stiprybės šaltinis. Kai po ledo ir pančių pirties kaliniai sugrįždavo į savo barakus, Levas, drebančiomis rankomis pasiėmęs riekelę lašinių ar kumpio, tyliai pratardavęs: “Į sveikatą, viešpatie Mykolai!”.
Tas pats vokietis, kontržvalgybos karininkas Lietuvoje, surinko labai palankias Levo atžvilgiu žinias ir jas perdavė savo vyresnybei. Kiek tas padėjo Levo byloje, sunku žinoti ar spėlioti.
Levas, išsėdėjęs Dachau lagery 7 mėnesius, buvo paleistas ir apgyvendintas Muenchene policijos priežiūroje, be teisės grįžti Lietuvon. Vėliau jam buvo leista persikelti į Vieną, tačiau suvaržymai palikti tie patys. Levui tačiau buvo leista grįžti kelioms dienoms į Lietuvą dalyvauti savo tėvo laidotuvėse. Sunkios tai buvo Levui dienos, bet jis rado pakankamai dvasinių ir fizinių jėgų veik ištisas naktis svarstyti situaciją ir diskutuoti problemas. Praeitis, dabartis ir ateitis buvo lygiai svarbios ir įdomios jam temos.
Ieškant savos žemės pagrindo
Kai lietuviai traukėsi, rusams artėjant, į Vokietiją, vienintelis man žinomas adresas buvo Levo. Pas jį ir pasukau. Levas sutiko mus stotyje ir padėjo svetimame krašte žengti pirmuosius žingsnius. Vėl įsivėlėm į diskusijas. Visa eilė klausimų paliko neatsakytų ir visa eilė naujų idėjų buvo reikalingos savos žemės pagrindo. Pasitarę, Levas ir aš išvažiavome atgal į Lietuvą — Levas rizikavo daug kuo. Labai greitai galėjo būti sugautas ir grąžintas į Dachau. Bet jis tikėjo pralįsiąs pro vokiečių gana budrią policiją, darančią įvairius keleivių tikrinimus traukiniuose ir geležinkelių stotyse, nes jis esą lydįs karo invalidą, apsišarvavusį visai naujai vokiečių išduotais dokumentais. Levas buvo tiksliai nustatęs įvykių eigą. Per visus patikrinimus Levas tik rodė mano dokumentus ir iškalbingai aiškino, kokiomis nelemtomis sąlygomis rusai mane sužeidė. Sekėsi tiesiog stebėtinai — niekur neužkliuvom, praeidami tuziną tikrinimų.
Grįžus, Levas rado visą eibę darbų ir darbelių atlikti: mėgino susirišti su eile bendradarbių, posėdžiavo, diskutavo pačią tautinės kovos esmę, pagrindą. Matydamas virtines žmonių su vaikais traukiančias per sieną į Vokietiją, svarstė — likti krašte ar išvažiuoti Vokietijon. Po poros dienų, matydamas, kad Suvalkija užliejama rusų raudonosios bangos be ypatingo pasipriešinimo, apsisprendė išvažiuoti. Levas pasirūpino keletą naujų dokumentų, kurie galėtų tarnauti įvairioms situacijoms, nes jis jautė, kad ateis laikas, kada teks ieškoti kelio iš Vokietijos. Abu grįžom į Vieną.
Levas tačiau čia nerimo. Sužinojęs, kad naujos partizanų grupės spiečiasi į Žemaitijos miškus, Levas išvyko į Tėvų žemę. Slinkdamas prieš srovę, su nuotykiais pasiekė tikslą ir kurį laiką praleido partizanų tarpe. Visam laikui ten nepasiliko, nes Lietuvos pogrindis, dėdamas daug vilčių į laisvąjį pasaulį, delegavo Levą dirbti šioje pusėje.
Leonui Prapuoleniui — Levui 113 — teko liūto dalis tautos kovoje su okupantais. Tai liudija jo atlikti darbai, atnešę konkrečių vaisių: organizuojant pogrindį su tūkstančiu detalių ir galimybių, sukilimą — su milijonu nežinomųjų, vyriausybę ir administraciją į vieningai veikiantį organą — su kliūtimis ir trukdymais. Visas pareigas šioje kovoje Levas atliko su pasišventimu, visiškai išjungdamas savo asmeniškus poreikius. Jo asmeny tilpo pilnutinis sukilimo išvystymas — nuo idėjos gimimo iki realizavimo.
Atsisveikinant amžinybėn iškeliavusį kovos bičiulį, gal geriausiai tiktų pakartoti poeto Bernardo Brazdžionio dedikacinius žodžius, įrašytus prof. Mykolui Biržiškai dovanotoje “Vaidila Valiūnas” poemoje:
Dar gyva kovos ugnis rusena
Brolių širdyse ir seserų,
Protėvių Gabiją, senų,
Kurstom laisvę nešančiu gaisru!
Leono, kaip kovotojo už laisvę gyvenimą vertinant, galima pasakyti, kad idealisto kovotojo gyvenimo kelias yra asmeninės aukos kelias — jis ne tiek lengvas ar laimingas, kiek vertingas ir gyvenimo aplinkoje labai reikalingas.
Dr. Adolfas Damušis
