DEMONSTRACIJOS
Demonstracijos yra priimta ir ypač Amerikoje praktikuojama priemonė kokiu nors reikalu pasiekti viešosios opinijos dėmesį. Pastaraisiais keleliais metais demonstracijų Amerikoje pasipylė lyg iš gausybės rago. Buvo demonstruojama už viską ir prieš viską, tad ir žinių skleidimo kanalai-spauda, radijas, televizija, demonstracijoms nebeskyrė išskirtino dėmesio. Kad jos visuomenei būtų pristatytos, turėjo kuo nors išsiskirti iš paprasto pasivaikščiojimo šaligatviais su plakatais.
Norėdami atkreipti spaudos ir televizijos dėmesį, kairieji radikalai demonstracijas ėmė rišti su smurtu, nuosavybių naikinimu, fizišku susirėmimu su policija ir t.t. Tuo būdu demonstracijos dažnai užsibaigdavo riaušėmis. Tada spauda, televizija ir radijas jas pristatydavo visose detalėse. Padrąsinti pasisekimo, radikalai smurto elementą kiekvienose demonstracijose didino, ir buvo prisigyventa laiko, kad jau nebesinorėjo žiūrėti televizijos žinių programų, nes jos visos buvo persūdytos riaušes primenančiomis demonstracijomis. Dabartiniu metu demonstracijų įkarštis yra jau praėjęs.
Lietuviai įvairiais atvejais į Lietuvos reikalus viešosios opinijos dėmesį taip pat yra bandę atkreipti demonstracijomis. Didesnės ir mažesnės apimties demonstracijas yra organizavę Amerikos, Kanados ir Australijos lietuviai. Vienos demonstracijos savo tikslo atsiekė — buvo pastebėtos žinių rinkėjų ir komentatorių, kitos ne. Tad kame pasisekimo paslaptis?
Kai kas net spaudoje pradeda įrodinėti, kad demonstracijos nebesutraukiančios masių, todėl nuo jų lietuviai turėtų visai atsisakyti. Iš nesėkmingai demonstruojančių pasišaipo ir lietuviškoji komunistų spauda. Tačiau praktika parodo, kad demonstrantų skaičius nėra demonstracijų pasisekimų nulemiąs elementas. Lapkričio 13 manifesto organizatoriai 1965 į demonstracijas New Yorke sutraukė apie 15,000 dalyvių. Deja, atsiliepimų spaudoje ir televizijoje visai kaip, ir nebuvo. 1970 dėl Simo Kudirkos grąžinimo rusams Los Angeles demonstracijose dalyvavo per 1000 žmonių. Spauda-radijas-televizija tylėjo. Tas pats nutiko ir su čikagiečių demonstracijomis 1972.V.24, kuriose dalyvavo 3000 demonstrantų dėl Romo Kalantos susideginimo Kaune.
Masinės dainų ir tautinių šokių šventės Čikagoje praeityje irgi likdavo amerikiečių nepastebėtos, nors sutraukdavo tūkstantines programų dalyvių ir žiūrovų mases. Tačiau šokių šventę 1972 amerikiečių spauda ir televizija pristatė kaip visos tautos dėmesio vertų įvykį. Apie lietuvių tautinių šokių šventę spaudoje skaitė ir televizijos ekranuose jų matė milijonai amerikiečių nuo Pacifiko iki Atlanto. Tautinių šokių šventę galima pavadinti kultūrine lietuvių demonstracija. Jos pasisekimų 1972 nulėmė Amerikos prezidento žmonos dalyvavimas.
Pravartu susipažinti ir su kitokiais pavyzdžiais. 1972.V.22 Lietuvių jaunimo žygio už tikėjimo laisvę iniciatyva Clevelande buvo suruoštos demonstracijos, reaguojant į Kalantos susideginimų Kaune. Demonstracijose dalyvavo tik apie 150 žmonių, bet spaudos ir televizijos atsiliepimas buvo geras. “Tokia žaibiška demonstracija, matyt, sudomino reporterius”, teisingai pastebėjo “Tėviškės Žiburiai”.
Dar geriau pasisekė tų pačių dienų suorganizuotos tokio pat masto demonstracijos Los Angelese. Jas rodė, komentavo ir lietuvių jaunimo atstovai pareiškimus padarė penkiose televizijos stotyse, apie jas plačiai pranešinėjo radijas, pakankamas dėmesys gautas spaudoje. Už poros dienų (V.24) losangeliečiai suruošė žymiai didesnes demonstracijas, tačiau spaudos-televizijos atsiliepimo visai nebuvo. Tad ir kyla klausimas, kodėl pirmosios demonstracijos, skubiai per naktį paruoštos, pasisekė, antrosios — gausios ir techniškai geriau suorganizuotos — tikslo neatsiekė?
Anksčiau organizuotos demonstracijos pasisekė, nes vyko tuo pačiu metu, kaip apie Kalantos susideginimų ir riaušės Kaune rašė amerikiečių spauda, pranešinėjo radijo ir televizijos žinių komentatoriai. Susideginimas amerikiečiams buvo tos dienos “news”. Sakysime, didysis Los Angeles dienraštis “Los Angeles Times” tų dienų (gegužės 22) pagrindine antrašte atžymėjo ne Nixono atvykimų į Maskvų, bet riaušes Kaune. Būtų buvęs tiesiog nusikaltimas mums tokios progos neišnaudoti Lietuvos klausimui paryškinti.
Antrosios demonstracijos nepasisekė, nes riaušės Kaune kitų didelių įvykių jau buvo išstumtos iš dėmesio centro. Ypač televizijai jau jos buvo tapusios praeities įvykiu ir nustelbtos naujų “news”. Dėmesio centre tada atsirado Nixonas Maskvoje. Be to, antrosios demonstracijos vyko vakare. Spauda ir televizija-radijas Amerikoje savo korespondentus vakarais į įvykių vietas siunčia tik ypatingais atvejais. Tų patį reikia pasakyti apie šeštadienius ir sekmadienius. Demonstracijų organizatoriai tai turėtų žinoti.
Washingtone, Los Angeles ir Čikagoje buvo demonstruojama prie Sovietų Sąjungos Amerikoje kilnojamos liaudies ir pritaikomojo meno parodos, kurioje Baltijos valstybės buvo pristatytos kaip “savanoriški sovietinių tautų nariai”. Los Angelėse demonstracijos pavyko, nes jas rodė ir komentavo veik visi televizijos kanalai, plačiai rašė amerikiečių spauda. Šioms demonstracijoms los-angeliečiai, paraginti JAV LB centro valdybos, pasiruošė per porų dienų. Pasisekimo paslaptis — Los Angeles lietuviai demonstracijas pradėjo vieną dieną prieš oficialų parodos atidarymų, kada sovietai darė specialų priėmimų spaudos, televizijos ir radijo atstovams. (Plačiau apie šias demonstracijas skaityk “Į Laisvę” nr. 54(91) “Jaunieji kovoje prieš okupantus” red.).
Čikagiečiai ilgai ruošėsi ir gerai pasiruošė. Į akcijų buvo įtrauktos ir kitos tautinės grupės. Tačiau savo tikslą demonstracijos pasiekė tik plakatais ir lapeliais, nes spaudos ir televizijos atsiliepimas buvo silpnas. Čikagiečiai kažkodėl nenorėjo pasinaudoti losangeliečių patirtimi.
Būtų galima paanalizuoti ir daugiau pavyzdžių, tačiau ir jie veda maždaug prie tų pačių išvadų:
a. Nesame pajėgūs į demonstracijas sutraukti tokias mases, kad vien gausumu atkreiptume žinių rinkėjų dėmesį. Ikišiolinė patirtis sako, kad mūsų pačios gausiausios demonstracijos lietuviškų reikalų propagandai mažiausiai pasitarnavo;
b. Iki šiol vykusių demonstracijų sėkmingumų lėmė greita reakcija, tinkamai parinktas laikas, ryšiai su spauda-televizija arba gyvenamo krašto visuomenėje iškilaus ir populiaraus žmogaus demonstracijose dalyvavimas (pav., Clevelando burmistro dalyvavimas nakties demonstracijose).
Lietuviai, kovodami už Lietuvos laisvę, demonstracijų yra daug ruošę, ir įgytos patirties nereiktų nevertinti. Nuo demonstracijų, kaip vienos kovos už krašto laisvę formos, atsisakyti negalima, tačiau taip pat kova negalima laikyti kiekvieno išbėgimo su plakatais į miesto gatves ir aikštes. Demonstracijos turi atsiekti tikslų. Kokiais būdais tas tikslas sėkmingiausiai atsiekiamas, vadovietės turėtų žinoti. Visuomenė laukia koordinuojančių sugestijų ir patarimų. Tačiau vadinamuose centruose pasimetimo kartais daugiau, negu periferijoje. Prie tokio pasimetimo tenka priskirti Altos centro pastangas demonstracijas, ryšium su Kalantos susideginimu, visoje Amerikoje pravesti gegužės 24. Tai tik parodo, kad noras vadovauti neproporcingai didesnis už pajėgumų. B.Č.
Pats laikas atnaujinti “Į Laisvę” prenumeratų 1 9 7 3 metams
