LIETUVA KAUNO ĮVYKIŲ METAIS
VYTAUTAS VARDYS
Apibrėžiant politinį okupuotos Lietuvos profilį Kauno įvykių metais, nemanau, kad skaitytojui reikia priminti, jog Lietuvos gyvenimo rėmas ir ją liečiantys sprendimai yra nusakomi ir padaromi Maskvoje. Tai tačiau reikia iškelti, norint suprasti, jog Lietuvos gyvenimui nusakyti būtina žinoti bendroji Maskvos politinė linija, apspręsta valdančiosios komunistinės partijos Kremliuje. Čia pateikiama analizė todėl pradedama Sovietų Sąjungos vidaus politikos apibūdinimu. Pats politinis profilis, žinoma, gali būti daugiau ar mažiau detalus ir pasilikti tik profiliu. Jam pamatyti buvo pasirinkta tik pora bruožų: partijos vystymasis, ekonomijos kaita ir tautiškumo klausimas. Tie bruožai yra labai svarbūs. Tad nors čia Lietuvos gyvenimas tėra apžvelgiamas enciklopediškai, svarbiųjų bruožų išryškinimas, tikiuosi, leis pakankamai ryškiai pamatyti patį profilį.
Bendroji politinė kryptis Brežnevui ir jo kolegoms perėmus vadovybę 1964, keitėsi sovietų vidaus politika. Tas keitimasis negalėjo nepaliesti Lietuvos. Pagrindinė Brežnevo, Kosygino ir Podgornio politikos linkmė buvo sudrausminti įvairius visuomenės sluoksnius, pav., rašytojus ir kitus menininkus, ir atgal sucentralizuoti svarbias gyvenimo sritis, ypač ekonominę, o taip pat administracinę, kad tuo būdu būtų užtikrintas partijos pirmumas ir jos absoliuti valdžia besikeičiančioj visuomenėj. Brežnevas ir kolegos todėl gana efektingai pradėjo stabdyti Chruščiovo laikais gerokai įsibangavusią liberalizaciją rašytojų ir iš vis intelektualų taipe. Buvo suorganizuotas garsusis Danieliaus ir Siniavskio teismas; teisman patraukti jaunasis Litvinovas ir kiti, viešai protestavę prieš Čekoslovakijos okupaciją 1968. Sekančiais metais Solženicynas net išmestas iš rašytojų sąjungos. Ekonominėje srityje darydama reformas, Brežnevo kolektyvinė vadovybė panaikino respublikines ir apygardines (regijonines) ūkio tarybas, kurios davė atskirų pajamų ir šiokios tokios diskrecijos tas pajamas sunaudoti vietiniams reikalams. Ekonominio gyvenimo valdymas vėl buvo perkeltas į centrą — į Maskvos ministeriją. Administracinėje srity naujieji vadai centralizavo Maskvon kai kurias iki šiol tik respublikų atliekamas funkcijas, iš jų, svarbiausia, pradinio ir vidurinio švietimo administravimą ir teisingumo ministerijų kontrolę.
Ši liberalizmo stabdymo ir centralizacijos politika Lietuvoje ir iš vis nerusiškose respublikose buvo įvesta ne vienu metu ir ne vienu būdu. Jeigu pačioje Rusijoje rašytojai ir kiti intelektualai imta žaboti nieko nelaukiant — Chruščiovas buvo jau tai pradėjęs — Lietuvoje situacija nepasikeitė per keletą metų. Mat, čia Kremliaus valdovai susidūrė su kitu svarbiu veiksniu, būtent, tautybe ir tautiškumu. Atrodo, kad nerusai komunistų vadai iš nerusiškų respublikų 1964 m. spalio mėnesį parėmė Brežnevą ir kitus sąmokslininkus, kurie nuvertė Chruščiovą. Pastarasis buvo visiems įsipykęs ne tik savo vadinamom reformom partijos ir valdžios gyvenime, bet taip pat savo asimiliacinės rusinimo politikos tiesioginiu brukimu nerusiškoms respublikoms. Valymų jau buvo į-vykę Latvijoje ir Centralinėje Azijoje. Atrodė, kad 1964 eilė būtų atėjusi ir Lietuvai. Chruščiovo nuvertimu Brežnevas įsigijo draugų ne tik Rusijoje, bet ir nerusiškose respublikose. Rusinimo akcentai buvo laikinai sumažinti, o iš pradžių jie net gerokai sunyko. Dingo kalbos apie tautų susiliejimą, apie respublikų sienų nereikšmingumą, apie tų respublikų gyventojų sudėties sutarptautinimą. 1964-65 net rusų tautos ir rusų kalbos pirmumas nebuvo pabrėžiamas. Laikui bėgant, t. y., Brežnevo asmeninei įtakai didėjant, kai kurie chruščioviniai tautybių politikos bruožai grįžo į oficialias kalbas ir deklaracijas: pirma, rusų kalbos kaip vienijančio tarpininko svarbumas, paskui ir rusų tautos pirmumas (1967 ir 1971 CK ir partijos kongreso deklaracijos). Brežnevas tačiau Ukrainoje 1967 pažadėjo, kad asimiliacijos dirbtinai neforsuos ir kad politikoje stengsis derinti centrinius ir respublikų interesus. 1971 įvykusiame XXIV Partijos kongrese tačiau vėl naujas žingsnis buvo padalytas asimiliacinės politikos kryptimi.
Šitokis sovietų sąlygomis vidurio kelio nusistatymas tautiniu klausimu, tik Chruščiovą pašalinus iš partijos vadų, Brežnevui žadėjo nerusiškų respublikų komunistų paramą, kuri jam buvo reikalinga maskvinėje konkurencijoje dėl valdžios. Tautinėms respublikoms tai reiškė tam tikrą mažesnę baimę kalbėti apie tautinius reikalus, galimybes išvystyti lingvistines ir kultūrines studijas bei veikimą. Lietuvoje tuo metu buvo išleista naujų ir gerų žurnalų, rehabilituoti Vaižgantas, Valančius ir kiti mūsų kultūros klasikai, išleista eilė puikių grožinės ir lituanistinės kūrybos veikalų. Estijoj pradėta leisti 8-to-mė enciklopedija, kurioje galima rasti ne tik neblogai nušviestą modernųjį meną, bet ir Beriją, Brigitą Bardeau (su nuotrauka) ir t. t. ir t. t.
Atleisdamas tautinių respublikų kultūrinį spaudimą, Brežnevas laimėjo paramą liberalizacijai pačioje Rusijoje sustabdyti. Tačiau ten aptvarkęs padėtį, Brežnevas atsigręžė jau ir į nerusiškas respublikas ir nuo šešiasdešimtųjų dekados galo pradėjo stabdyti įsibangavimą ir Lietuvoje. Policinėmis priemonėmis tas stabdymas nesireiškė iki 1970, kada paslaptingomis aplinkybėmis žuvo kalbininkas Jonas Kazlauskas. Po 1972 sausio 30 dekreto, kuriuo partijos centrinis komitetas Maskvoje pareikalavo ideologinio švarumo literatūroje, ir Lietuvoje pajustos naujos kontrolės, privedusios “Nemuno” žurnalo redaktorių rašytoją Antaną Drilingą prie savikritikos, gi žinomą kritiką Vytautą Kubilių prie viešo savo klaidų prisipažinimo, gerokai panašiai, nors ir ne su tomis pačiomis pasekmėmis, kaip Stalino laikais.
Jeigu intelektualinis žabojimas Lietuvoje tebuvo atnaujintas tik 1969 /1970, kiti brežneviški patvarkymai ekonominėje ir administracinėje srityse palietė kraštą gerokai anksčiau. Su ekonominių ministerijų atsteigimu Maskvoje, 1965 m. rugsėjo mėnesį priėmus Kosygino planą vadinamajai ekonominei reformai, buvo panaikinta Lietuvos ekonominė taryba. Baltų kraštų, ypač estų, bet taip pat ir lietuvių atstovai nepritarė šiam mostui. Tai aišku iš pastabų sovietų aukščiausios Tarybos (parlamento) sesijoj 1965 metų gale, bet taip pat aišku, kad nei estai, nei latviai, nei lietuviai čia neturėjo pasirinkimo. Šią tarybą panaikinus, respublikos pilnoje žinyboje beliko tik lokalinės reikšmės nedidelės ekonominės įstaigos. Visos kitos, tiesioginiai ar netiesioginiai per vadinamąsias sąjungines - respublikines ministerijas buvo palenktos Maskvos pavaldumui. Skirtumas administracijoje yra mažesnis nei iš šių sugretinimų atrodo, tačiau jis yra reikšmingas, nes 1965 patvarkymai atėmė šiokią tokią autonomiją, kurią ekonominės tarybos turėjo, naudodamos tarybai priklausančios pramonės pajamas ir nustatydamos darbų prioritetą. Sakoma, kad Lietuvos respublika šio patvarkymo pasėkoje prarado pinigų sumas, kurias anksčiau galima buvo panaudoti respublikos kultūriniams reikalams.
Šalia recentralizavimo ekonominėje srity, nors Brežnevas ir laikėsi vidurio kelio tautybių klausimo kultūrinės politikos atveju, jisai įvedė daugiau centralizacijos ir kitose srityse, tuo faktiškai sumažindamas respublikų ir šiaip jau ribotą autonomiją. 1967 buvo priimtas naujas vidurinio švietimo įstatymas ir pati pradinio ir vidurinio švietimo administracija palenkta Maskvai, Maskvoje įsteigiant šių reikalų ministeriją. Iki to laiko pradinio ir vidurinio švietimo administracija nebuvo centralizuota Maskvos ministrų taryboje, bet palikta respublikoms. 1970 Maskva įsivedė ir teisingumo ministeriją, po kuria pajungė respublikinę. Reikia pridėti, kad Lietuvoje teisingumo ministeriu buvo paskirtas Alfonsas Randakevičius, buvęs sovietinio saugumo generolas majoras ir viršininkas Lietuvoje.
Brežnevo ir jo kolegų padiktuotas persiorganizavimas palietė ir Lietuvos Komunistų partiją. Organizacine ir politine prasme tačiau, išskyrus organizacinio dvišakumo panaikinimą, partija Lietuvoje vystėsi senu keliu. Niekuo nepadidėjo nei partijos nepriklausomumas nuo Maskvos. Reikia priminti, kad visos Sovietų Sąjungos Komunistų partijos organizacinis principas yra unitarinis. Tai reiškia, kad partija pripažįsta tik partijos skyrių, o ne autonominių - federalinių vienetų steigimą. Lietuvos Komunistų partija sudaro tik vieną iš partijos sritinių skyrių, kuris pavadintas Lietuvos vardu. Tačiau jis neturi nepriklausomos veikimo teisės, o paklusta centrinei partijos organizacijai Maskvoje ir iš ten laukia sprendimų.
Partijos padėtis Yra tačiau keletas Lietuvos partijos vystymosi momentų, kurie reikalingi iškelti. Visų pirma, partija toliau augo narių skaičiumi. Nuo 1968.1.1 iki XVI partijos suvažiavimo 1971 kovo mėnesį tas skaičius padidėjo nuo 105,418 iki 122,469, skaitant tikruosius narius ir kandidatus.1 Taigi per tris metus partija paaugo 17,051 nariu. Kitaip kalbant, partijos augimo tempas buvo šiek tiek mažesnis, bet panašus j šešiasdešimtųjų dekadą. 1959-1968 laikotarpyje partija buvo padidėjusi nuo 49,114 iki 105,418 narių. Tai reiškia, kad, procentualiai skaičiuojant, partijos nariai dabar sudaro 3.8% visų Lietuvos gyventojų, taigi per tą laiką paaugo 0.3%. Tačiau tas skaičius sudaro vieną iš pačių mažiausių procentų visoje Sovietų Sąjungoje. Antra, didėjant narių skaičiui, partijoje didėjo ir lietuvių procentas. Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos duomenimis, lietuviai 1968 sudarė 66.3% visų partijos narių.2 Tai reiškia stiprų lietuvių paaugimą nuo 1959, kada lietuvių partijoje tebuvo tik 55.7% ir ypač nuo 1945, kada lietuviai tesudarė tik 31.8%. Tačiau ir 1968 lietuvių procentas partijoje yra žymiai mažesnis negu aplamai lietuvių gyventojų procentas Lietuvoje. Lietuviai sudaro 80.1% visų .Lietuvos gyventojų, o, kaip minėjau, partijoje yra tik 66.3%. Tiesa, 1971 partijos suvažiavimo mandatų komisija lietuviams delegatams priskyrė 75.9%. Iš paduotų statistikų tačiau atrodo, kad lietuvių delegatų skaičius konferencijoje buvo didesnis nei jų proporcija narių tarpe.3 Tačiau ir tie duomenys rodytų lietuvių procentą partijoj perlipus 70%. Taigi, bendrai kalbant, partijos narių sudėtis yra sulietuvėjusi. Partijos CK skyrių vadovybėje taip pat tėra vienas nelietuvis, nors pora rusų veda svarbius centro komiteto skyrius:
I. Černikovas — pramonės ir transporto skyrių, F. Jekaterincevas — statybos ir miestų ūkių skyrių.4 Pagal 1971 davinių apytikrį skaičiavimą, rusų skaičius partijoje turėtų būti sumažėjęs iš 20.7% prieš keturis metus (t. y., 1968) iki 16- 17% 1971 metais. Šalia jų, ukrainiečių procentas vertintinas 3.4%, baltgudžių—3%,; lenkų kiek mažiau kaip 3%, žydų — apie 0.7% ir “kitų” — mažiau vieno procento. Šie procentai betgi parodo tik situacijos dalį, kadangi rusas antrasis sekretorius V. Charazovas yra įtakingesnis nei visi keturi likę lietuviai sekretoriai. Charazovas yra Maskvos statytinis. Šalia to, kai kuriose įstaigose, pav., sostinės Vilniaus partijos aparate, rusų procentas 1959 m. buvo 47.2%, kai jų procentas gyventojų skaičiuje nesiekė 29.4%. Pagal 1970 surašymo duomenis, Lietuvoje rusų tebuvo 8.6%, kai tuo tarpu 1968 partijoje jie turėjo 20.7% narių. Rusai valdo transporto ir komunikacijos įstaigas; be ruso Charazovo sutikimo negalimi partijos sprendimai. Trečia, nors XVI-jo partijos suvažiavimo rezultatai neparodė didesnių pasikeitimų, prieš suvažiavimą buvo manoma, kad keisis pirmasis partijos sekretorius. Juo nuo 1935 pogrindinių metų tebedirba Antanas Sniečkus (g. 1903), Lietuvos Komunistų partijos “Richard J. Daley”. Yra žinoma, kad jisai yra ligotas ir buvo galvojama, kad jisai pasitrauksiąs, komunistinės frazeologijos žodžiais, “estafetę” perduodamas jaunesniesiems. Kandidatu labiausiai buvo minimas Juozas Maniušis, dabartinis ministrų tarybos pirmininkas, g. 1910 Baltgudijoje, ten ir užaugęs, taigi, visą savo gyvenimą praleidęs sovietinėje santvarkoje. Tačiau Sniečkus atsilaikė ir liko stiprus kaip ir buvęs. Ne jaunystė jau ir Maniušiui, nors reiktų manyti, kad paskutinieji įvykiai, ypač Kaune, bent šiuo metu uždaro duris Antanui Barkauskui, trečiajam partijos sekretoriui ir taip pat Algirdui Ferencui, ketvirtajam sekretoriui. Pirmasis yra kaunietis, gimęs 1917. Jo partinės šaknys Kaune, kur partija “nesugebėjo” tinkamai išauklėti jaunimo, nors pats Barkauskas yra senas lojalus maskvietis. Antrasis, Fe-rencas, yra jaunas, gimęs 1933, nuo Pasvalio, dirbęs su komunistiniu jaunimu ir nors užsirekomendavęs partiniame darbe Maskvos centriniame aparate, tačiau dabar, greičiausia nukentė-siąs dėl savo jaunumo ir dėl ankstesnio darbo Kaune.
Maniušis, kuris respublikoje nėra mėgiamas, dabar turi geresnius galimumus paveldėti Sniečkaus sostą, nors jis jau yra per seno amžiaus tokiai pozicijai. Nereiktų nurašyti ir Ringaudo Boleslovo Songailos, 1929 Klaipėdoje gimusio penktojo partijos sekretoriaus. Jisai su Kaunu nieko bendra neturi. Labai jaunas padarė karjerą ir vis lipa aukštyn. Jo “silpnybė” yra ta, kad praeity jis daugiausiai dirbo partinės žemės ūkio administracijos srity, gi žemės ūkis Lietuvoje darosi mažiau reikšmingas. Iš anros pusės, tradiciška “ūkininkiš-koji” jo praeitis, kaip ir Sniečkaus, gali jį padaryti labiau priimtiną, nežiūrint to, kad jis neturi Maskvoje dirbto partinio darbo stažo.
Partijos etninis grynėjimas Lietuvoje nėra charakteringas visoms nerusiškoms respublikoms. Davinių stoka neleidžia išvesti statistinio palyginimo, tačiau galima pasakyti, jog kitose Baltijos respublikose, Latvijoje ir Estijoje, etnėjimo proceso nepastebima. Nuo kitų Baltijos respublikų Lietuva skiriasi ir savo demografiniu lietuvėjimu. Pagal 1970 cenzo davinius, latvių procentas Latvijoje krito iki 58.8%, Estijoje iki 68.2%, gi Lietuvoje šiek tiek paaugo — iki 80.1%.
Ekonominis vystymasis
Lietuva tačiau vejasi Latviją ir Estiją gamybinėje srityje. Nors Lietuvos urbanizacijos procentas tėra 50%, o Latvijoje 63% ir Estijoje 65% (Rusijoje 62%, Ukrainoj 55%, vidurkis Sovietų Sąjungoje — 56%), šiuo metu visų trijų valstybių ekonominio produkto struktūra jau supanašėjo. Latvijos ir Estijos gamyboje pramonės lyginamasis svoris sudaro 65%, Lietuvoje—63%.6 Pramonės produkcijoj Baltijos respublikose pagaminama 20% daugiau, skaičiuojant vienam gyventojui, nei vidutiniškai Sovietų Sąjungoje. Kitaip tariant, Lietuvoje produktingumas yra penktadaliu didesnis nei vidutiniškai visoje sovietų imperijoje. Baltijos respublikos specializuojasi mašinų, maisto produktų ir pramonės, lengvosios ir medžio apdirbimo pramonės srityse. Jose gaminama, pav., 60% visų sovietų telefono aparatų, 24% keleivinių vagonų elektriniams traukiniams, 24% radijo imtuvų, 18% tramvajų vagonų, 12% skalb. mašinų, 15% mopedų ir dviračių, 9.4% piovimo staklių,9% elektr. lempučių, 6.8% baldų ir t. t. Daugely pramonės sričių Baltijos kraštai stovi pirmosiose ar dalinasi pirmosiomis vietomis pagal gamybą vidutiniškai vienam asmeniui. Lietuva, pav., pirmoje vietoje yra mėsos, pieno gamyboj; antroj vietoj, po Estijos, vid. pieno primelžimo iš karvės, antroj vietoj įvairių audinių gamyboje, trečioje vietoje vartotojų aptarnavimo srity, taipgi po Estijos ir Latvijos. Nauji daviniai tačiau parodė, kad Lietuva yra atsilikusi nuo kitų respublikų mokslo darbuotojų, daktarų, ligoninės lovų ir kt. skaičiais. Lietuvos urbanizacijos procentas taip pat yra mažesnis negu visos Sovietų Sąjungos vidurkis (56 %), bet už tat industinio vystymosi greitumas yra pats didžiausias Lietuvoje ir Gudijoje. Šiuo metu Lietuva taip pat pasiekė trečią vietą pajamų vienam gyventojui dydžiu, po Latvijos ir po Estijos, nors Lietuvos lygis dar apie 25% mažesnis negu tų dviejų seserų respublikų. Lietuvoje vieno žmogaus vid. pajamos 1968 buvo 1178.58 rb., Estijoje — 1447.67 rb., Latvijoje — 1472.45 rb.
Komunistų vadai ir propagandistai, o kartais ir šiaip žmonės šį progresą iškelia kaip Maskvos komunistų partijos ar tiesiog komunistinės sistemos atsiekimą, skelbdami, kad be Maskvos vadovavimo ar be komunistinės sistemos tokia pažanga būtų buvusi neįmanoma. Tiesa, pramonės išsivystymo tempai buvo greiti, Lietuvoje praėjusio septynmečio laikotarpyje — iki 11% per metus, nors dabar tik 7-8%, tačiau tie procentai yra ne didesni už Rumunijos ir mažesni negu Japonijos. Jie taip pat pasiekti žemame industrializacijos lygyje, tad Japonijos ar ir Vakarų Europos greitas išsivystymas yra labiau imponuojantis ir objektyviai didesnis. Reikia tuojau pat ir pridurti, kad jeigu Japonijoje ar Vakarų Europoje, net šiek tiek ir Rytų Vokietijoje, greitas pramonės ir produkcijos augimas žymiai pagerino žmonių gyvenimą, davė progos pastatyti puikius miestus ir t.t., nei Sovietų Sąjungoje vidutiniškai nei Lietuvoje specifiškai paprastas žmogus tais atsiekimais nepasinaudojo. Jo gerbūvis kilo labai lėtai ir dar šiandien tebėra, amerikietiškom ar europietiškom akim žiūrint, labai žemo lygio. Kitaip tariant, pagamintasis visuomeninis produktas Sovietų Sąjungoje, o taip pat, aišku, ir Lietuvos respublikoje, sunaudojamas ne žmonių gerbūviui kelti, bet partijos vadų tarptautinėm ambicijom siekti ir valdančiųjų sluoksnių privilegijoms išlaikyti.
Nenuostabu todėl, kad priešingai marksizmo - leninizmo mokymui, jog industrializacija turinti perauklėti žmogų į “naują”, “sovietinį”, kurio vertybės pasikeisiančios ir kurio turėtasis tautiškumas - nacionalizmas išnyksiąs internacionalizmo labui, industrializacija, pramonės augimas, urbanizacija Lietuvoje kad ir paliko tam tikrus mentaliteto pakeitimo ženklus, pačio svarbiausiojo nusiteikimo, t. y., lietuviškojo tautiškumo, nesunaikino, galima sakyti, net nepažeidė.
Valdančiųjų ir valdomųjų santykiai:
lietuviškasis tautiškumas
Nacionalizmas Lietuvoje, žinoma, turi senas tradicijas. Ne mūsų tikslas nagrinėti jo išsivystymą ar savybes. Užtenka tik pasakyti, kad nepriklausomoje Lietuvoje visos grupės buvo nacionalistinės. Net ir komunistų partija palaikė “nacionalistinius” teritorinius siekimus. Kai kurios grupės buvo net šovinistinės. Tautiškumas įkvėpė rezistenciją rusiškajam komunistiniam ir vokiškajam nacistiniam okupantams. Masinis tautos sukilimas 1941 m., rezistencija karo metais, pokario meto aštuonerius metus trukęs partizaninis karas — tai vis to paties lietuviškojo tautiškumo apraiškos masine ir militarine forma. Šio nacionalizmo aukščiausias tikslas buvo Lietuvos kaip suvereninės nepriklausomos valstybės atstatymas arba puoselėjimas. Šalia to lietuviškasis tautiškumas rūpinosi tautos gyvybe, jos kultūros ir tradicijų išlaikymu ir gaivinimu. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo lietuviškasis tautiškumas buvo priešingas komunistinei sistemai, bet rado sąjungą su demokratija, su katalikybe bei krikščionybe (tautininkų valdymo metais turėjo net kai kurių fašistinių atšvaitų, nors labai nedaug). Ekonominėje srity lietuviškasis tautiškumas nėjo ranka rankon nei su viena ekonomine sistema. Privačios nuosavybės sistema, tiesa, buvo pati priimtiniausia ir ginama, tačiau valstybinė ir kooperatinė nuosavybė taip pat buvo gerai žinoma. Dalis mūsų visuomenės, visų pirma socialdemokratai, pasisakė ir už gerą dalį kolektyvizuotos ūkinės struktūros.
Maskvos divizijų pagalba komunistai sugebėjo užslopinti karinį - rezistencinį nacionalizmą. Jie taip pat sunaikino mišriosios ekonomijos sistemą, įvesdami centralizuotą kolektyvinę ir įjungdami Lietuvą į totalitarinę partijon-orientuotos valstybės ir visuomenės sąrangą. Tačiau net iki mūsų laikų, taigi, net per 32 metus komunistų partija nesugebėjo užspausti nei laisvės troškimo, nei laisvos visuomenės pasiilgimo, nei romantinio praeities nepriklausomos Lietuvos paveikslo, nei Lietuvos valstybinės nepriklausomybės idėjos. Jų ideologai, kaip antai Antanas Balsys, skelbia, kad “socialistinėje visuomenėje nacionalizmo socialinės šaknys yra pakirstos”,8 tačiau iš tikrųjų nacionalizmas nėra sunaikintas. Partizanų karui besibaigiant, t. y., nebegalint tęsti ginkluotos rezistencijos, jaunimas ir inteligentija organizavosi į įvairias slaptas draugijas, per kurias stengėsi palaikyti tautinę dvasią sunkiais Stalino laikais ir kiek vėliau. Jaunimas neiškęsdavo viešai nepasipriešinęs valdžiai, kaip tai įvyko Kaune jau 1956, Vėlinių dieną. Vienas amerikietis profesorius, 1959-60 buvojęs Sovietų Sąjungoje, iš ten atsivežė žinių, kad “tomis dienomis Kaune partijos valdininkai jautėsi nesaugiai ir pakavosi lagaminus, ruošdamiesi greitam pasitraukimui”.9 Demonstracijos, kad ir mažesnės, tą pačią dieną įvyko Vilniuje. Tuo pat laiku ir kai kurie oficialūs valdžios žmonės bei profesoriai stengėsi nusikratyti lietuviškai nemokančiais rusų dėstytojais, palaikyti tautines tradicijas literatūrinėse studijose, atnaujinti senovės paminklus ir t. t. Nemaža jų vėliau buvo išmesti iš darbo ir iš partijos, pav., 1957 - 59 Vilniuje, kada krito ir Vilniaus universiteto rektorius komunistas Juozas Bulavas, kurį pakeitė Maskvai patikimas Jonas Kubilius,10 o taip pat 1963, kai Chruščiovo įsakymu buvo iš darbo atleidžiami tie, kurie restauravo senąsias Lietuvos pilis ir bažnyčias.11 Vėliau reporteriai laikas nuo laiko pranešdavo apie anti-maskvinius atsišaukimus, platinamus gimnazijose, gi sovietinė spauda — apie jaunus žmones, pav. komunisto rašytojo Žilionio sūnų, kuris norėjo pabėgti į Vakarus ir stoti į prieš Rusiją kariaujančią armiją, arba Mokslų Akademijos aspirantą Juozą Jacevičių, kuris 1961 m. komunistų partijos programą viešai skelbė esant asimiliacine, siekiančia sunaikinti mūsų tautybes, tarp jų ir lietuvių tautą. Jacevičius buvo kilęs iš darbininkų šeimos, jis pats ir jo žmona buvo komjaunuoliai.11
Šie ir panašūs reiškiniai nesiliovė ir šešiasdešimtųjų dekados vidury, taigi, po daugiau kaip dvidešimt sovietinės valdžios metų. Ideologams, propagandistams ir komunistų vadams kilo sunkiai išsprendžiamas dileminis klausimas. Pagal marksizmą - leninizmą buržuazinis nacionalizmas, kuris siekia politinės nepriklausomybės ir privačios ar mišrios ūkinės santvarkos, turėjo būti sužlugdytas, sunaikinus buržuazinę santvarką. Kaip Balsys minėjo, jam nebelikę socialinio pagrindo. Socialinė sistema įvesta pilnai. O vis dėlto tas nacionalizmas tebeegzistuoja. Kodėl? Juk tai esą atgyvenos. Tačiau tai nebeskamba įtikinančiai po to, kai sovietai Lietuvą valdė daug ilgiau negu vadinamieji nacionalistai. V. Radaitis 1966 rašė, kad ypač jaunimas turįs “nacionalinio socializmo”, “nacionalinio komunizmo” idėjų.12 Tačiau jaunimas buvo įspėtas, kad socialistinis nacionalizmas esąs labai arti buržuazinio ir todėl lygiai nepriimtinas. Pagaliau, tuo pačiu parodydamas marksizmo - leninizmo ideologinį lėkštumą, buvęs “Tiesos”, o dabar “Komunisto” redaktorius Genrikas Zimanas “Pravdoje” rašė, jog “pasiduoti didesnei ar mažesnei buržuazinio nacionalizmo įtakai nereikia pačiam būti buržuazinėje santvarkoje išaugusiam... To nacionalizmo ideologija arba pasireiškimai gali įsismelkti į tokių žmonių sąmonę, kurie savo akimis buržuazinės santvarkos niekada nėra matę”. Toliau jis rašo, kad paskiri “socialistinės visuomenės” žmonės galį pasiduoti nacionalistinėms pažiūroms, kurios prieštarauja net jų pačių interesams. Taip pat esą žmonių, prisilaikančių socialistinių pažiūrų, bet viename ar antrame klausime pasiduodančių nacionalistinėms tradicijoms ar idėjoms.13
Taigi, pagal Zimaną, nacionalizmas nėra surištas su ekonomine sistema ar socialine klase. Kitaip išsireiškus, nacionalizmas nėra socialinės klasių santvarkos produktas, bet kažkas bendruomeniška, išliekąs tol, kol yra bendruomenė, nežiūrint kaip ji būtų susiorganizavus ekonomiškai ir politiškai. Zimanas tačiau negali to prileisti, todėl kalba tik apie “atgyvenas”. Pagal Zimaną, kuris tas mintis pakartojo ir 1972 metų pavasarį,14 prieš Kauno įvykius, tos “atgyvenos”-— nacionalizmas — pasireiškiančios visų pirma tautų draugystės pagalbos nevertinimu Lietuvoje, neįvertinimu kadrais keitimosi svarbos, nepasitikėjimu nelietuviškais kadrais (personalu), neobjektyviu kitų tautybių vertinimu, nenoru kovoti prieš tokio nacionalizmo reiškinius savo tautiečių tarpe. Zimanas ypač reiškė pasipiktinimą ir susirūpinimą, kad partijos ir valdžios žmonės toleruoja tokius reiškinius. Panašius kaltinimus, išskyrus paskutinįjį, pakartojo ir lietuviškojo agitpropo viršininkas P. Mišutis, rašydamas mėnesį vėliau rusiškame “Agitpropo” žurnale.
Panašiai 1968 spalių mėnesį iš naujo rašė Vytautas Radaitis,16 naujasis “Literatūros ir Meno” redaktorius, paskirtas liberaliam to laikraščio tonui nublukinti, ir kiti.
Šitų sovietinių eufemizmų pagrindinis kaltinimas tas, kad lietuviai nenorį būti unijoje su Maskva ir rusų vadovaujami. Pagal marksizmo-leninizmo ideologus, lietuvių mentalitetas turėjęs pasikeisti, įvedus sovietinę santvarką ir industrializavus kraštą. 17 Politinėje plotmėje partija tikėjosi, kad už gana imponuojantį pramonės išsivystymą lietuviai bus dėkingi Maskvai ir ne Lietuvos valstybei, o jai atiduos savo lojalumą. Tačiau taip neatsitiko, Kaip minėta, 1966 m. V. Radaitis, o dabar iš naujo Zimanas rašė, kad esama lietuvių, kurie galvoja, jog lietuviai patys, be “tautų draugystės pagalbos”, t. y. be Maskvos, būtų galėję visa tai susikurti. Radaitis atpasakoja pokalbį, kuriame “jaunas, tarybinę aukštąją mokyklą baigęs inžinierius taip išdėstė savo pažiūrą į socializmo laimėjimus Lietuvoje: girdi, taip, socializmas, Tarybų valdžia sudarė pagrindą šiems laimėjimams atsirasti, bet tai, kad mūsų respublika pasiekė tokias dideles ekonominio gyvenimo aukštumas, — lėmė lietuvių tautos darbštumas, jos sugebėjimas ūkininkauti . . .”.18 Sovietų Sąjungą pažįstą ten keliavę amerikiečiai yra pasakoję, kad savanoriškai, be klausimų ar provokacijų šias mintis yra patvirtinę Rusijoje sutikti Lietuvos studentai. Girdi, jei Lietuvoje būtų plebiscitas, mažiausiai devyniasdešimt procentų visų gyventojų, įskaitant ir į ten atsikėlusius, pasisakytų už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. “Mes norime turėti savo parlamentą, patys daryti sprendimus, mes norime būti bent tiek nepriklausomi, kiek šiandien yra Lenkija”. Panašiai kaip Radaičio inžinierius, šie jauni studentai aiškinę, kad nors vyresnioji karta dar prisirišus prie buržuazinės, jų žodžiais, santvarkos, jaunoji karta jau įsigyvenus į socializmą, todėl nauja nepriklausoma Lietuva būtų socialistinė ir esamomis politinėmis aplinkybėmis vadinamų socialistinių šalių bloke. Nebuvę aišku, kaip jie suprantą socializmą, ar sovietiškai, lenkiškai ar jugoslaviškai, nors iš jų didelio susidomėjimo Solženicynu, Pasternaku ir samizdatu atrodė, kad jiem rūpi Sovietų Sąjungos keitimasis liberalėjimo linkme. Tie kolegų pokalbiai tačiau tiesiogiai patvirtina, kad nacionalinis socializmas, apie kurį Radaitis rašė 1966, Lietuvoje yra stipri idėja. Lietuvos jaunimas, kitaip tariant, tebėra nacionalistinis, tautiškas. Su vyresniąja karta jį mažiau riša pažiūros į ekonominę santvarką, tačiau vienodai su vyresniąja karta tebegalvoja, jog Lietuvai reikia nepriklausomybės, t. y., atskiros suvereninės egzistencijos. Tai patvirtina ir 32-me-čio Simo Kudirkos liudijimas teisme. Tą dar įsakmiau pabrėžia vieši reikalavimai ir šauksmai, girdėti Kauno demonstracijoje gegužės 18-19. Tada jaunimas reikalavo “laisvės Lietuvai”. Juos mušančiai policijai, pagal “The New York Times”, jaunimas priekaištingai atsakęs — “bet mes turime tą pačią motiną Lietuvą”.19
Klasės ir ideologijos prasme šios nacionalistinės mintys nėra “buržuazinės”. Jauni Kauno demonstrantai buvo ne tik studentai ir moksleiviai, bet ir darbininkai. Pats Romas Kalanta ir jo broliai, pagal “Tiesos” laikraštį, buvo komjaunuoliai, tėvas komunistas.20
Kudirkos kalba, o ypač Kauno įvykiai meta šiek tiek šviesos ir į “socialistinį” dabartiniojo nacionalizmo charakterį. Kudirka pasisakė esąs religingas žmogus. Jis taip pat pasisakė už suverenią Lietuvą, “kuri nėra jokios armijos okupuota”. Tokia Lietuva, jo žodžiais, turėtų “savo centrinę administraciją, savo legalinę sistemą ir savo laisvus demokratinius rinkimus”. Kauno demonstracijos, kurių metu atakuodamas jaunimas apsupo komunistų partijos būstinę ir vėliau slaptosios policijos namus, prasidėjo Romo Kalantos tautiniam -religiniam motyvui — religinės laisvės Lietuvoje reikalavimui paremti. Visa tai rodo, kad jei Lietuvos jaunimo būtų valia, vadinamoji socialistinė santvarka Lietuvoje būtų gerokai kitokią, daug daugiau panaši į jugoslavišką, negu į sovietinę, o galimas dalykas panaši į tą, kurios reikalavo Čekoslovakijos reformatoriai 1968 — “čekų pavasario” metu. Kitaip tariant, jų socializmo samprata priartėja prie vakarietiškųjų politinės santvarkos koncepcijų. Tokį nacionalizmą vargu galima vadinti “socialistiniu” ar “komunistiniu”. Greičiau tai būtų “socialinis” nacionalizmas.
Prieš šitokį nacionalizmą partija sukruto kovoti 1968-69 metais. 1970 metais panaudota jau ir policinių priemonių, visų pirma prieš profesorių Kazlauską, o taip pat prieš Kudirką, Simokaičius ir eilę kitų. Kauno įvykių pasėkoje taip pat nemaža jaunų žmonių atsidurs darbo stovyklose. Tie įvykiai, reikia pasakyti, užklupo sovietus netikėtai ir nepasiruošusius. Vietinė valdžia reagavo visų pirma bandymu diskredituoti Kalantą ir demonstrantus, kaip laisvos meilės advokatus, narkotikų vartotojus, hipius, chuliganus.21 Birželio 2 dieną Kaune buvo sušauktas partinio aktyvo susirinkimas, į kurį atvyko ne tik Sniečkus, bet ir du partijos pareigūnai iš Maskvos centrinio komiteto: sektoriaus vedėjas M.
Morozovas iš propagandos ir agitacijos skyriaus ir P. Korotkovas iš organizacinio skyriaus. Pranešimus padarė eilė partijos ir valdžios žmonių, jų tarpe ir “Nemuno” vyr. redaktorius rašytojas A. Drilinga ir P. Ziberto vardo šilko fabriko, “Inkaro” fabriko, “Neries” šlifavimo staklių fabriko, eksperimentinės automatizacijos priemonių gamyklos, Kauno Politechnikos instituto, Komjaunimo vardo vidurinės mokyklos partinės organizacijos atstovai.21 Matyti, demonstrantų dauguma buvo tų fabrikų darbininkai ir minėtų mokyklų studentai — moksleiviai. Matyti, kad Kauno revoliucija buvo netiesioginiai diskutuota ir birželio mėnesį įvykusiame moterų suvažiavime. Partijos sekretorius Antanas Sniečkus tenai pasakė kalbą, kurioje ypač smerkė jaunimo modernizmą:23
“Reikia griežčiau pasisakyti prieš tokias nuotaikas, kad jaunas žmogus reikalauja sau tik įvairių teisių bei privilegijų, o neturi pareigos jausmo, nenori nieko duoti visuomenei. Čia šeima ir mokykla turėtų veikti ko-vingiau ir kryptingiau”.
Šio naujo, nors ir nelengvai definuojamo nacionalizmo nugalėjimas dabar sudaro vieną pagrindinių Lietuvos valdovams politinių problemų. Jiems tai ypač svarbu, nes pakartoti susideginimai Varėnoje ir kitur rodo masinį, toli išplitusį protesto charakterį. Dar daugiau, įvairios peticijos ir kalbos bei pačios Kauno demonstracijos ir apie jas informacija rodo, kad Lietuvos įvykiai nėra paskiri protesto prasiveržimai, bet darosi dalimi Rusijos ir visos Sovietų Sąjungos liberalų kovos už žodžio ir tikėjimo laisvę, už teisę emigruoti, už laisvus rinkimus ir t. t. Šitoje kovoje dalyvauja rusų intelektualai kaip Solženicynas ir Sacharovas, o taip pat ir nerusai laisvės trokštą žmonės, kaip, pav., žydai. Yra vis daugiau ir daugiau ženklų, kurie prasidėjo sąjunga tarp rusų rašytojo Kosterino ir ruso-ukrainiečio generolo Grigarenko iš vienos pusės ir Krymo totorių iš antros, kad rusų liberalai ir ne-rusai nacionalistai gali atrasti bendrą kalbą. Tokiu būdu būtų sukurta koalicija, kuri bolševikams padėjo laimėti valdžią. Jei taip įvyktų, Brežnevui ir komunistų partijai tektų rimtai skaitytis su įvykiais, panašiais kaip Kaune, ar respublikomis, panašiomis į Lietuvą. Šiuo metu, aišku, lietuviškasis tautiškumas gali būti ir bus užgniaužtas; pabėgimui iš Maskvos glėbio galimybių bent šiuo metu nėra. Tačiau liberalų - nacionalistų koalicija, laikui bėgant, gali pasidaryti tokia spaudimo grupė, kuri privers Maskvą duoti daugiau individualių laisvių žmonėms, daugiau autonomijos respublikoms ir daugiau laisvės tautiškumui. O tai jau būtų tikras progresas.
Išnašos
1. Tiesa,1971 kovo 5, p. 2 ir Mažoji Lietuviškoji Tarybinį Enciklopedija(Vilnius: Mintis, 1968), II t., p. 386.
2. MLTE, t. II,'p. 386.
3. Tiesa,1971 kovo 5, p. 2.
4. Tiesa,1971 kovo 6, p. 1.
5. Z. Rulis, “Lietuvos KP veikla, gerinant darbą su vadovaujančiais kadrais respublikoje (1959-1961 m.)”, LKP istorijos klausiniai(Vilnius: Mintis, 1969), 8 t., p. 148.
6. Liaudies Ūkis,nr. 2 (1972), p. p. 60-61.
7. Hans Jurgen Wagzener, Regional Output Levels in the Soviet Union,(NY - Munich: Radio Liberty, February 10, 1971)).
8. Tiesa,1970 rugpj. 30, p. 4.
9. Notes on Soviet Attitudes, 1959-60,p. 16.
10. Plačiau žiūrėk V. Stanley Vardys “Recent Soviet Policy Toward Lithuanian Nationalism”, Journal of Central European Affairs,Vol. XXIII, No. 3 (Oct., 1963), p. 318 f.f.
11. Tiesa,1964 birželio 27, nr. 144.
12. Vytautas Radaitis, “Internacionaliniai jausmai ugdomi kovoje”, Komunistas,nr. 9 (1966), p. 17 f.f,
13. Pravda,1969 sausio 24, p. 2.
14. G. Zimanas, Tiesa,1971 balandžio 26, p. 3.
15. Agitator,No. 4, 1964; Tiesa,1969 kovo 15, p. 2.
16. Ziūr. V. Radaitis, “Apie istoriją, tautų draugystę ir jaunimą”, Komunistas,nr. 10(1968).
17. A. Barkauskas, “Socialistinės nacijos turtina viena kitą”, Komunistas,nr. 5 (1968), p. 23 f.f.
18. Komunistas,nr. 9 (1968), p. 18.
19. The New York Times,1972 birželio 14, p. 1 f.f.
20. Tiesa,1972 gegužės 27, p. 3.
21. Tiesa,1972 gegužės 21, p. 4; čia paskelbtas oficialus Sveikatos ministerijos gydytojų sprendimas, kad Kalanta buvęs protiniai nesveikas. Daugiau praneša Associated Press iš Maskvos birželio mėnesį.
22. Sovietskaja Litva,1972 birželio 3, p. 1.
23. Tiesa,1972 birželio 20, p. 2.
