KRAUJU RAŠYTI PUPSLAPIAI
KNYGOS
Tautų laisvės kovos visada rašomos krauju. Mūsų tautai, iš seno įstrigusiai tarp germanų ir slavų, daugiau ne kuriai kitai Europos tautų buvo lemta savą istoriją rašyti kaip tik nuolat bevilgančiu savo žemę tautos krauju, nes lietuvis niekados nesutiko būti nei vokiečių ordino, nei slavų bei totorių vergu. Ir kai tauta kovose gerokai išvargo, kai daugiau už kitas ilgų šimtmečių kovose nukraujavo ir pateko caristinei Rusijai, tai Rusijai, kuri tik todėl tegalėjo susidaryti ir išaugti, kad Lietuva nuolat triuškino totorius ir palaužė vokiečių ordiną. Bet ir Rusijos paglemžta Lietuva nesutiko vergauti: trys sukilimai, kova už lotynišką raidę ir Vakarų kultūrą, 1905 m. sąjūdis, vėliau gausūs savanoriai liudyte liudijo, kad lietuvis nesutinka su vergo dalia ir nori būti laisvas ir tik laisvas. Tuo laisvės trokštančiųjų krauju atstatėme nepriklausomą valstybę, nors ir ne tokiomis sienomis, kokių norėjome; bet tai buvo branduolys, prie kurio su laiku būtų prisiglaudę ir kiti mūsiškiai. Deja, laisve neteko ilgai džiaugtis — 1940 lietuvių tauta buvo prievarta pajungta tarnauti tai pačiai, dabar jau sovietinei, Maskolijai. Bet netekusi laisvės tauta 1941.VI.23 prabilo tokiu sukilimu, kuris vėl visam pasauliui pasakė, kokia kaina lietuvis siekė ir siekia laisvės. Vėliau vokiečių okupacija ir krauju mokama rezistencija, vėl naujos ir besąlyginės bei beviltiškos kovos diena, kurios metu nebeapskaičiuojamai daug nutekėjo laisvės trokštančiųjų kraujo. Tai buvo beviltiškiausia kova — laisvas pasirinkimas mirti, tai nauji Pilėnai. Ir ne vienos kurios pilies Pilėnai, bet viso krašto ir visos tautos, su naujais Margiais, kaip Juozas Lukša, Julijonas Būtėnas, Kazys Veverskis, Adolfas Eidimtas ir daugelis kitų. Senuosius Pilėnus trumpai aprašė vokiečių kronistas, tačiau ne daug daugiau žinome šiandien ir apie šių dienų Pilėnus, nes teturime vienintelio šios kovos dalyvio rašytus atsiminimus. Tai J. Daumanto - Lukšos PARTIZANAI, kurie, ir tai tik iš dalies, tepraskleidžia mums šios didžios ir beviltiškos kovos mažytę iškarpą — Užnemunės krašto kovas. Antra, ir šie jo atsiminimai rašyti labai sučiauptomis lūpomis, nes kovos tebedegė visos Lietuvos Pilėnų gaisrais ir tebuvo galima rašyti tik apie mirusius bei sudegusius pilėniečius...
Vėliau apie šias Lietuvos pilėniečių kovas prasiverždavo naujų žinių, naujų pasakojimų. Jų atvežė šiek tiek iš Lietuvos atvykę vokiečiai, o vėliau ir vienu ar kitu būdu išvykę lietuviai. Vienas kitas tų pasakojimų pateko ir į spaudą. Bet visi išvežtieji pasakojimai vis smulkūs, ne pačių kovos dalyvių, tik šalia jų buvusių žmonių, teikusių kovotojams maistą, drabužį ar vienu bei kitu būdu jiems padėjusių. Visi jie tebepasakoja apie tą baisią kovą, tą visų nenumaldomą laisvės troškimą ir buvusį pasitikėjimą Vakarais, kurie dar Jaltoje visa vergų pirkliui pardavė. Surinkus draugėn jų pasakojimus, susidaro nemažas mozaikinis kovos vaizdas ir papildo iš kitų vietų Dainavos partizanų žygius, jų neviltingą tragiką ir nusivylimą laisvaisiais pasaulio žmonėmis bei garsiai apie laisvę pliurpiančiais liberalais.
Naujųjų Pilėnų kovas pasišovė savaip ir savo naudai aiškinti bei šiek tiek tiekti įvairiai perdirbtos medžiagos ir pati imperialistinė Maskva. Jos tikslas labai aiškus: iškreipti šių Lietuvos laisvės kovų turinį, būtent, nutrinti jų tautinį bruožą ir paversti jas tik eilinėmis socialinių luomų kovomis, kartu nuslepiant faktą, kad su tais mūsų laisvės kovotojais kovėsi imperialistinės Maskvos raudonoji armija, jos enkavedistinės jėgos ir t.t. Todėl Maskvos praleistoje medžiagoje lietuviai kovotojai vadinami tik banditais — eiliniais plėšikais, kurie žudę nekaltus, tik socialinei tvarkai palankius žmones, o su tais vadinamaisiais banditais kovoję vietiniai, susispietę apie miliciją, vyrai bei kiti pagalbiniai (“stribai”), kuriems dabar kartais leista apsirašyti laikraščiuose ir savo atliktus žygius. Tokia medžiaga leista pergaminti Lietuvos Mokslų Akademijai “Faktai kaltina” serijoje, tokia pat, pertvarkyta, skelbiama “Švituryje” bei kituose spausdiniuose. Kiek arčiau tikrovės pralenda kovos nuotrupų tik vad. rajoniniuose laikraštėliuose, kurių neleidžiama nei svetur, nei į “broliškas” respublikas. Maskvos patikrinta ir atsijota medžiaga mūsų laisvės kovos atžymėtos klastojimo ženklu: ji tariamu istoriškumu turi liudyti lietuvių tautos pritarimą komunizmui bei laisvą norą būti drauge su didžiuoju broliu, rusu, ir pritarti savo vergijai, garbinant lietuvių tautos žudiką ... Tuo būdu ši Maskvos pertvarkyta ir skelbiama medžiaga skirta paslėpti tikrajai šių mūsų laisvės kovų esmei ir tariamu istoriškumu klaidinti kiekvieną, kuris tik ją skaitys bei naudosis šio laikotarpio Lietuvos istorijos studijoms. Toks Maskvos tikslas dažnai prasikiša pro istoriškumo užkepą, todėl ir visad reikalingas didžios mūsų apdairos bei labai kritiško įžvilgio ir vertinimo.
Panaudodamas įvairiais keliais prasprūdusius laisvės kovų pasakojimus ir Maskvos imperialistų skirtus viešai skelbti perdirbinius, Vl. Ramojus sudarė antrą KRITUSIŲJŲ UŽ LAISVĘ knygą. Skaitai šį surankiotą iš nuotrupų leidinį ir jauti tebesrūvantį tautos kraują už savo tėvų žemę visur. Jauti kaip jis geriasi į Aukštaitijos šilynus, Vidurio Lietuvos žemumas, Žemaičių aukštumas ir į pajūrio smėlį, Dzūkijos šilojus ir visur, kur tada norėjo būti laisvas lietuvis, nesutikęs vergauti ir tikėjęs Vakarų pasaulio skatinančiu laisvei žodžiu ir melu, tikėjęs Atlanto ir kitomis chartomis, Jungtinių Tautų apgaulingais pažadais, skirtais Afrikos ir Azijos tautoms, bet netaikomais Maskvos pavergtiesiems...
VI. Ramojus šioje knygoje trumpai ryškina tris didžiuosius Lietuvos Laisvės Armijos vadus: Kazį Veverskį — Senį, gen. Motiejų Pečiulionį ir lt. Adolfą Eidimtą. Visi jie mūsų laisvės kovų istorijoje nėra eiliniai, bet tartum naujųjų Pilėnų Margiai, kurie minimi ne vien žemaičių žemės pasakojimuose. Ir skaitančiajam sugrįžta tikrai gyvas Senis (Kazys Veverskis), kuris mokėjo kiekvieną sutiktąjį teigte įteigti Lietuvos laisvės kovos šventumu ir būtina auka laisvei; tai buvo tas Senis, tartum prisikėlęs drauge su senuoju Vilniaus universitetu, su S. Stanevičiaus “Žemaičių šlove”; tai buvo vienas iš tų ateitininkų, kurio žodis buvo suderintas su pačiu gyvenimu. Labai gyvas ir didžios pagarbos susilaukia ir gen. M. Pečuilionio šviesus vardas, dar nepriklausomybės kovų metais pramintas “Perkūno dzieduku”. Tai vienas iš nedaugelio mūsų vyresniųjų kariškių, likęs drauge su kovos vyrais. Nemažiau šviesus iškyla ir ltn. Adolfas Eidimtas ir daugelis kitų, kurių platesnėms biografijoms atkurti jau nebeužteko duomenų, pvz. ltn. Stepo Girdžiūno, Adolfo Kubiliaus, mjr. Jono Semaškos (Siemaškos), Fortunato Ašoklio, Kazio Degučio ir kitų. Bet iš tų pabirų matyti, kad tai buvo dideli šios beviltiškos kovos vyrai, kuriuos prakeikti ir suniekinti jų šviesų vardą prireikė okupantui. Taip skaitai šios laisvės kovos lapą po lapo, surandi ne vieną tau žinomą vardą ir tarsi užgirsti tykiai ištartą klausimą: “O tu, kuris sveikas ir gyvas pasitraukei iš anos kovos lauko, ar šiandien tebekovoji už savo tautos laisvę laisvame krašte, kaip aną pasitraukimo dieną pažadėjai?” Tai tylus klausimas kiekvienam skaitančiajam, tai tylus klausimas svetur gyvenančiam lietuviui, nežiūrint ar matęs nepriklausomą Lietuvą, ar jau gimęs svetur. Tai krauju parašytas kovojusiųjų žodis gyviesiems.
Užversdamas šią nedidelę kovų knygą, ne vienas kritiškas skaitytojas gali klausti, kiek toji medžiaga patikima, kiek ja gali naudotis studentas vienam ar kitam savo darbui. Atsakyti galima teigiamai, nors ne viena vieta reikalinga daug platesnių pastabų, ypač ištraukta iš “Faktai kaltina” ar kitų maskvinių leidinių. Ir gaila, kad knygos sudarytojas VI. Ramojus tų platesnių aiškinimų knygos gale nedavė. O jų reikėte dar reikėjo ne tik prie išsiskiriančių žinių apie Juozo Paškonio mirtį (59 p.), “Mažyčio - Audronio” žuvimo vietą (182 p.), bet ir daug kur kitur, nes maskvinių imperialistų praleistose žiniose yra tikrai daug sąmoningai įvestos netikrybės: slepiama daug kam žuvimo vieta, laikas ir suimtajam bausmė. Taip pat reikėjo plačiau nusakyti, kas tas dažnai vartojamas stribas, nes ne kiekvienas skaitytojas jo ieškos istrebitelio vardu Lietuvių Enciklopedijoje ar kitoje knygoje, juo labiau, kad šiandien “stribas” Lietuvoje įgavo labai plačios reikšmės: pvz., žemaitė moteris, atvykusi į Kanadą, “stribu” vadina kiekvieną vasarotoją iš Rusijos, kitur jau “grabu” vadinamas ne tik koks Maskvos atsiųstas prievaizda, bet ir kiekvienas atsiųstas rusas fabriko darbininkas (Naujoje Vilnioje ir kt.); Vilniuje “stribu” vadinamas ir Maskvos cenzorius, žodžiu... šiandien “stribas” jau visa okupacinė Maskvos valdžia, o MVD įstaigos tiesiog “stribinės” vardą gavo.
Nežiūrint visų smulkių pastabų, Vi. Ramojaus KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ, reikia tikėtis, bus skaitoma ne tik vyresniosios kartos, bet ir jaunimo, ir kartu primins kiekvienam, kaip brangi žmogui laisvė ir kiek mus pačius brolių kraujo auka įpareigoja.
Vladas Ramojus, KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ II t. 195 p., Čikaga 1969. Viršelis ir aplankas dail. Pr. Lapės. Į Laisvę Fondo Lietuviškai Kultūrai Ugdyti leidinys nr. 9.
K. N. Vyduolis
