POLITIKA IR TEOLOGIJA

• Nepasaulėžiūrinės politikos teorija ir kova už ją — • Kas esmėje yra politinė teologija? —• Kova prieš teologijos piktnaudojimą politikos naudai — • Kas privers tikinčiuosius neiti į viešas pamaldas? — • Slapto klerikalizmo lindimas pro užpakalines duris — • Dvasiškuos esmė bei jos pašaukimo iškreipimas — • Kada kunigas pakerta savo kaip sielovadžio darbo pagrindus?

DR. ANTANAS MACEINA

Savo jaunystėje šio straipsnio autorius kovojo prieš teologinę politiką, t. y., prieš tokią politiką, kuri valstybinėmis (vad. prievartinėmis) priemonėmis (įstatymais, įsakymais, draudimais, parama ir t. t.) vieną kurią pasaulėžiūrą palaiko, o kitas arba slegia arba tik pakenčia. Autorius reikalavo, kad politika visom pasaulėžiūrom teiktų lygių teisių ir lygios laisvės, dėtų jom lygių pareigų ir jas lygiai remtų. Tai buvo vad. “nepasaulėžiūrinės politikos” teorija ir kova už ją. Atrodo, kad ši kova bus pakrypusi autoriaus naudai. Antrojo Vatikano Susirinkimui paskelbus, kad “tikėjimo laisvė reiškia laisvę nuo prievartos valstybėje” (Antrojo Vatikano Susirinkimo dokumentai, liet. vert. II, 289), vadinasi, kad “tikėjimo srityje žmogui negali daryti prievartos kitas žmogus, visuomeninė grupė ar bet kokie žmonių vyresnieji” (II, 290); kad religinių veiksmų “grynai žmogiška vyresnybė negali nei įsakyti, nei uždrausti” (II, 291-92); dar daugiau, kad valstybė “peržengia savo ribas, jei užsimoja religinius veiksmus tvarkyti arba trukdyti” (II, 292); priešingai, “civilinė valdžia privalo žiūrėti, kad teisinė piliečių lygybė niekuomet nei viešai, nei slapta nebūtų pažeidžiama religinių motyvų ir kad nebūtų jokios diskriminacijos” (II, 295). Visa tai paskelbus, ginčas, ar politika turinti būti pasaulėžiūrinė, bent katalikams yra baigtas.

DR. ANTANAS MACEINA, Münster (Vakarų Vokietija), žymusis lietuvių filosofas ir Lietuvių Fronto ideologas. Studijavo Kaune (1928-32) ir Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje (1932 - 1935). Daktaro laipsni įgijo VDU už dizertaciją “Tautinis auklėjimas”, rašytą pas prof. St. Šalkauskį. Profesoriavo Kauno, Vilniaus ir Freiburgo (Vakarų Vokietijoje) universitetuose, nuo 1958 metų profesoriauja Münsterio (Vakarų Vokietijoje) universitete.

Nūnai tačiau, sulaukus senatvės, autoriui tenka vėl išeiti kovon; šį sykį prieš politinę teologiją. Kas ji esmėje yra, šiandien dar nevisai aišku. Tai nėra socialinė katalikų doktrina, buvusi visais amžiais. Tai yra teologų angažavimasis visuomeniniam reikalam ir rūpesčiam. Teoriškai šis angažavimasis grindžiamas tuo, esą Bažnyčia (ypač jos mokslo skelbėjai — kunigai ir teologai) negalinti stovėti šalia visuomenės; ji turinti į šią visuomenę eiti, jos klausimais domėtis, jos ligomis sirgti ir t.t. Teorinis Bažnyčios angažavimosi pagrindimas yra toks aiškus, jog jis atrodo esąs net banalybė:

Bažnyčia juk niekad nestovėjo šalia visuomenės; ji visados atsiliepė į jos reikalus ir rūpesčius. Todėl atrodo, kad politinė teologija esanti tik naujas vardas labai seno dalyko; kad ji tik kartoja tai, kas Bažnyčios buvo vykdoma visą laiką. Prisiminkime tik socialinę veiklą bei socialinį mokslą pastarųjų popiežių nuo Grigaliaus XIV ligi Pijaus XII. Prisiminkime taip pat Bažnyčios įnašą Caritas, neišsivysčiusiem kraštam, ligoninėm, jos pasisakymus taikos reikalu. Be abejo, galima visas šias Bažnyčios pastangas vertinti vienaip ar kitaip, tačiau negalima teigti, esą Bažnyčia buvusi neveikli visuomeninių rūpesčių ar negalių bei pavojų atžvilgiu. Jeigu tad politinė teologija norėtų tik tai pabrėžti, ji būtų ne kas kita kaip truputį apdailinta seniena.

Iš tikro tačiau politinė teologija siekia visai ko kito ir esmėje yra visai kas kita negu tik sustiprinta visuomeninė Bažnyčios veikla. Šiuo nauju terminu norima išreikšti ne socialinis Bažnyčios mokslas, ne socialinis jos veikimas, bet atskiro teologo (ar teologų grupės) angažavimasis partiniam reikalui ir sykiu praktinės pastangos šį asmeninį angažavimąsi išplėsti į visą tikinčiųjų bendruomenę. Pastaruoju metu Vokietijoje, kurioje, kaip atrodo, politinė teologija yra gimusi (J. B. Metz) , jos tikrasis veidas ypatingai ryškėja. Du pavyzdžiai gražiai atskleidžia šį ryškėjimą.

Dabartinėje kat. Bažnyčios Mišių sąrangoje yra įvesta vad. tikinčiųjų arba bendruomeninė malda; tai prašymai, pritaikyti vietos bei laiko reikalam. Jie yra Dievui pateikiami prieš aukojimą. Rytų Bažnyčia juos turi savo liturgijoje, atrodo, nuo pat pradžios. Vakarų Bažnyčia juos įsivedė tik dabar. Tai prasminga malda, nes ji susieja tikinčiuosius su kasdiena. Rytų Bažnyčioje šie prašymai yra pastovūs ir daugiau bendro žmogiškojo pobūdžio, panašūs į mūsų Lietuvoje giedotas vad. ‘suplikacijas’. Prašymai Vakarų Bažnyčioje kinta. Jie paprastai esti sustatomi klebono ar Mišias laikančiojo, kad tuo išreikštų tikinčiųjų dabartinius rūpesčius. Ir štai, politinės teologijos atstovai kaip tik ir pradeda naudoti šią bendruomeninę Mišių maldą savam politiniam nusistatymui suliturginti. Atsiranda ne tik politinė teologija, bet jau ir politinė liturgija. Konkretus pergyvenimas. 1969 metų rugsėjo 21 d. šv. Bonifacijaus bažnyčioje Muensteryje pamokslininkas tikintiesiems pateikė tokius prašymus (Fürbitten):

“ ... kad Kosygino susitikimas su Chou En-lai turėtų pozityvių pasėkų;

... kad šiaurės vietnamiečiai susirastų Ho-Chi-Minh vertą įpėdinį;

... kad Vokietijos vyriausybė turėtų daugiau fantazijos megzti santykiam su Rytais ir atsakyti į Sovietų Sąjungos pasiūlymą atsisakyti prievartos;

.. . kad Vokietijos rinkimai išeitų pažangios partijos naudai”.

Paprastai į tokius prašymus tikintieji atsako “Tavęs prašome, išklausyk mus, Viešpatie!”. Šį sykį betgi gudrus pamokslininkas paprašė tikinčiuosius aną garsiai kalbamą atsaką išleisti, o tyliai savo sieloje už šiuos jo perskaitytus prašymus pasimelsti. Ar tikintieji meldėsi, nežinia. Ar jie būtų garsiai atsakę, taip pat nežinia. Pamokslininkas, kuris šiuos prašymus tikintiesiems Mišių metu pateikė, yra ekumeninės teologijos katedros Kat. Teologijos Fakultete asistentas Gottfried Fuchs. Po pamaldų šio straipsnio autorius patelefonavo Fuchsui ir pasakė: “Hochwūrdigen, Jūs pamiršote šiandien vieną prašymą”, — “Kokį?” — paklausė nustebęs. Atsakiau: “kad asistentui Gottfriedui Fuchsui būtų suteikta malonė skirti dvasias, to Tavęs prašome, išklausyk mus Viešpatie”. Tyla. Jokio atsakymo bei aiškinimosi. Pridursiu, kad likimo ironija panorėjo, jog Mišias, kurių metu Fuchsas skaitė anuos prašymus, laikė senelis kunigas iš sovietų okupuotos Vokietijos zonos. Kas jo sieloje vyko, girdint Fuchso politinę liturgiją, žino tik vienas Dievas.

Antras pavyzdys. Pastarasis minėto pamokslininko prašymas “kad Vokietijos rinkimai (jie įvyko viena savaite vėliau, būtent 1969 metų rugsėjo 28 d.) išeitų pažangios partijos naudai” atrodo esąs neutralus, nes kiekvienas gali savą partiją laikyti pažangia. Tačiau koks turinys paties pamokslininko buvo dedamas į šį prašymą, atsiskleidė po poros dienų. Vokietijos vyskupai leidžia ir finansuoja didžiulį savaitraštį “Pub-lik”. Žurnalistiškai šis laikraštis stovi aukštumoje. Krypties atžvilgiu labai modernus — visose srityse. Redaktoriai yra išsiderėję teisę laikytis spaudos laisvės ir Bažnyčios atžvilgiu, to dėl šiame laikraštyje esama net organizuotos vyskupų kritikos, nekalbant jau apie popiežiaus kritiką. Visa tai betgi atliekama padoriai ir rimtai. Ir štai, šiame laikraštyje Vokietijos rinkimų išvakarėse pasirodė didžiulis Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) apmokėtas skelbimas. Kad rinkimų metu visokių partijų skelbimai dedami laikraščiuose, nėra nieko nuostabaus. Nuostabus yra šio skelbimo turinys. Štai jo žodinis vertimas:

“Prof. Dr. Petras Lengsfeldas ordinarijus ekumeninei teologijai kat. Teologijos fakultete Muensterio universitete: Aš tikiu, kad SPD rinkimus laimės, nes ši partija turi šiuo metu geriausių galvų ir geresnę politinę programą. Brandto vedama taikos politika mane įtikino, kadangi ji yra realistinė ir išlaisvina mūsų mąstymą bei veikimą iš schemos ‘draugas -priešas’. Ateinančio dešimtmečio pagrindinė problema bus darbininkų dalyvavimas (Mitbestimmung) socialinėje ir ūkinėje srityje, apie ką ir popiežius yra kalbėjęs Ženevoje. Aš manau, kad SPD šią būtinybę yra geriau supratusi negu kitos partijos. Be to, valstybės vadovybės pakeitimas išeitų demokratijos labui, ir demokratinė sąmonė būtų sustiprinta mūsų šalyje. Todėl aš rinksiu SPD. Žinau, kad tai darys taip pat daugelis mano draugų bei pažįstamų, dvasiškių ir pasauliškių. Kaikurie peikė mane, kam aš kaip katalikų dvasiškis užsiangažuoju politiškai. Bet atsakykite jūs patys: argi nesama esminio skirtumo, kai Bažnyčios atstovai, vykdydami savo pareigas, įtaigoja savo pavaldinių sąžinę ganytojiškais laiškais arba pamokslais, ir kai aš kaip valstybės pilietis bei rinkikas reiškiu politinę savo pažiūrą, grindžiu ją politiniais argumentais ir agituoju už ją. Žinoma, aš esu įsitikinęs, kad nei mano profesija, nei mano tikėjimas nesipriešina šiam mano nusistatymui. SPD gali būti šiandien visų renkama”. Skelbimas papuoštas dviem Lengsfeldo fotografijom: viena vaizduoja jį su knyga rankoje, kita — stovintį prie pulto (atrodo teologijos seminaro metu) su cigarete rankoje.

Ryšium su šiuo skelbimu darosi aiškus ir ano prašymo, “kad Vokietijos rinkimai išeitų pažangios partijos naudai”, turinys: šio prašymo pateikėjas, minėtas pamokslininkas G. Fuchsas, yra prof. P. Lengsfeldo asistentas. Vadinasi, visa ekumeninės teologijos katedra kat. Teologijos fakultete Muensteryj yra kairiosios krypties, agituoja viešai už socialdemokratus ir šią agitaciją perkelia net į liturgiją, paversdami ją tikinčiųjų malda. Kaip seniau vad. teologinės (platesne prasme: pasaulėžiūrinė) politika savas teologines pažiūras perkėlė į parlamentą ir įstatymais prievartavo žmones vienos pasaulėžiūros naudai, taip dabar vad. politinė teologija savas politines pažiūras perkelia į bažnyčią, į liturgiją, į teologijos katedras bei paskaitas ir taip pat prievartauja tikinčiuosius, įtaigodama juos melstis viešai už partinę politiką. Kaip pirmiau politika (parlamentas, ministerijos, įstatymai, policija) buvo piktnaudojama teologijos naudai, taip dabar teologija (Dievo Namai, liturgija, maldos, pamokslai) yra piktnaudojama politikos naudai.

Šiam modeminiam piktnaudojimui tad ir reikia dabar skelbti kovą. Vienas Vokietijos vyskupas yra įspėjęs, kad jei dvasiškiai savą asmeninį politinį užsiangažavimą mėgins paversti tikinčiųjų bendruomenės reikalu, tai tikintieji bus priversti trauktis į privatinę sritį. Aiškiau kalbant, jie bus priversti arba neiti į viešas pamaldas, o pasimelsti namie, arba organizuotis maldai mažais būreliais. Dabartinė pastanga įtraukti tikinčiuosius į bendruomeninį Viešpaties garbinimą politinės teologijos bus ne tik paraližuota, bet bus pasiekta kaip tik priešingų vaisių. Ir tai visiškai suprantama! Juk malda už Ho-Chi-Minh arba už Kosygino susitikimą su Chou-Enlai skaldo tikinčiuosius, nes už šios maldos stovi ne bendras žmogaus pavedimas Viešpačiui (vistiek ar jis būtų stabmeldis ar komunistas), bet aiškus politinis užsiangažavimas už vieną srovę bei partiją.

Kame glūdi šios politinės teologijos ir politinės liturgijos klaida? — Teologinės arba pasaulėžiūrinės politikos klaida glūdėjo prievartiniame jos pobūdyje. Juk jei viena kuri pasaulėžiūra yra platinama bei globojama valstybės priemonėmis, tai esmėje ji platinama bei globojama prievarta, kadangi valstybinės priemonės neįtikinėja, o verčia: kas įstatymų nesilaiko, eina į kalėjimą. Taip yra dar ir šiandien Ispanijoje, didele dalimi Italijoje bei Portugalijoje. Taip yra visuose komunizmo valdomuose kraštuose, kurių politika ypač ryškiai yra pasaulėžiūrinė ir prievartinė. Čia kinta tik pasaulėžiūrinės politikos turinys (vienur jis katalikiškas, kitur — marksistinis), bet ne šio turinio taikymo būdas. Tai yra aišku, todėl ir teologinės arba pasaulėžiūrinės politikos klaida taip pat aiški. Ji yra beveik visų jau suprasta; todėl vis labiau mėginama ja nusikratyti (bent Vakaruose).

Surasti tačiau politinės teologijos arba politinės liturgijos klaidą šiuo metu yra dar žymiai sunkiau, nes čia susipina daugybė visokių dalykų: savivališkas atskirų dvasiškių veikimas, nevienodas vyskupų atoveikis į šią kunigų sauvalių, tikinčiųjų pasyvumas pritarimo ar nepritarimo atveju, mėginimas partinį užsiangažavimą pridengti bendru krikščionišku atlaidumu bei artimo meile ir t. t. Nelengva tad visą šią pynę išpainioti. O vis dėlto pamažu ryškėja keletas dalykų, kurie yra būdingi politinei teologijai bei liturgijai ir kurie kaip tik pamažu atskleidžia jos ydas bei klaidas.

Visų pirma: kokia teise atskiras dvasiškis (minėtu atveju asistentas G. Fuchsas)savo paties partinį užiangažavimą (tegu jis būtų ir leistinas) padaro tikinčiųjų bendruomenės reikalu? Juk stovėdamas prie altoriaus, kunigas yra ne privatinis asmuo, o kaip tik šios bendruomenės atstovas Viešpaties atžvilgiu. Jis pateikia Dievui bendruomenės auką ir jos prašymus. Todėl jo paties asmuo čia nebyloja; per jį byloja tikintieji. Tuo tarpu politinės teologijos bei liturgijos atstovai šią kunigo funkciją apverčia aukštyn kojomis. Politiškai užsiangažavęs kunigas mėgina bendruomenę kreipti taip, kaip jis pats yra pakrypęs. Jis stengiasi, kad bendruomenė pateiktų jo prašymus Viešpačiui, kad ji virstų jo atstovė prieš Dievą, jo talkininkė, jo tarpininkė, jo užnugaris maldoje. Politinėje teologijoje ne kunigas yra tikinčiųjų bendruomenei, bet tikinčiųjų bendruomenė yra kunigui erdvė, kurioje jis sureligina savą politinį užsiangažavimą. Kokia teise? Kodėl to neprivalo daryti pasauliškis?

Čia kaip tik ir išeina aikštėn tai, prieš ką šiandien visų (net ir dvasiškių) kovojama, būtent:    slaptas klerikalizmas.

Šiandien juk tiek keliama aikštėn Dievo Tautos reikšmė, tiek pabrėžiamas pasauliškių subrendimas bei reikalas būti lygiaverčiais su dvasiškiais, kad — kaip esu savo metu rašęs “Aiduose” — net kyla abejonė, ar visa tai daroma tikru nuoširdumu. Politinė teologija bei liturgija šią abejonę kaip tik sustiprina. Jokiam pasauliškiui nėra ir nebūtų leidžiama savą partinį nusistatymą sudėstyti tikinčiųjų maldos pavidalu ir perskaityti prie altoriaus kaip bendruomenės prašymą. Jis gali, be abejo, už savo partiją bei srovę melstis ir prašyti jai pergalės rinkimų ar revoliucinės kovos metu. Bet tai gali jis daryti tik privačiai: savo sieloje ar savo kambaryje, bet ne prie altoriaus bažnyčioje. Tuo tarpu dvasiškis, politiškai užsiangažavęs, tai daro nebe privačiai, o viešai Viešpaties Namuose visos tikinčiųjų bendruomenės vardu. Tuo jis parodo, kad jis vis dėlto yra vyresnysis; kad jo privatinis įsitikinimas nėra lygus pasauliškio privatiniam įsitikinimui; kad jis galįs šį asitikinimą pakelti į bendruomeninį aukštį ir paversti jį bendruomeniniu reikalu.

Tai mes ir vadiname klerikalizmu. Klerikalizmas vyravo pasaulėžiūrinėje politikoje, nes dvasiškiai apsprendė, kaip politikai turį elgtis ir kokius įstatymus jie turį leisti, kad būtų valstybinėmis priemonėmis vykdoma tas ar kitas pasaulėžiūrinis bei teologinis jų nusistatymas. Antrajam Vatikano susirinkimui pasisakius, kad valstybė neturinti pasiduoti tokiai dvasiškių vadovybei, kad ji turinti visom religijom bei pasaulėžiūrom būti lygi, klerikalizmas valstybėje buvo pakirstas. Bet štai, jis dabar atsigauna politinės teologijos bei liturgijos pavidalu. Jis braunasi pro užpakalines duris ir vėl mėgina tikinčiuosius pavergti dvasiškio valiai: dvasiškio ne kaip Bažnyčios atstovo, bet kaip privataus asmens, kuris savo privatiškumą pridengia teologijos bei liturgijos pavidalu ir tuo būdu tikinčiuosius suklaidina. Šie mano nusilenkią Bažnyčiai kaip dieviškumo skleidėjai, iš tikro gi jie nusilenkia dvasiškio žmogiškiem interesam bei pomėgiam. Prieš šitokias klerikalines užmačias todėl kaip tik ir reikia dabar pasisakyti. Tai kova ne prieš dvasiškiją, bet kaip tik prieš dvasiškijos esmės bei jos pašaukimo iškreipimą. Nes klerikalizmas ir dvasiškio pašaukimas yra du vienas kitą neigią dalykai. Politinė teologija ir politinė liturgija yra klerikalizmo apraiškos ir todėl turi būti kaip tokios pasauliškių suprastos, jei jie nori būti tikra Dievo Tauta ir tikri veikėjai Bažnyčios tarnyboje. Dvasiškiam reikia aiškiai pasakyti, kad, užsivilkdami liturginius drabužius, jie išsivelka iš visų savo privatinių užmojų ir stoja prie altoriaus ne savo, o bendruomenės vardu ir veikia ne savo įsitikinimų, bet savo šventimų galia, kuri yra Kristaus galia.

Ryšium su šiuo kunigiškuoju pašaukimu aiškėja ir antroji politinės teologijos bei politinės liturgijos klaida, būtent: kunigo suskaldymas. Minėtame socialdemokratų skelbime ekumeninės teologijos prof. P. Lengsfeldas skiria savo kaip kunigo-teologo ir kaip piliečio-rinkiko funkcijas, sakydamas, “argi nesama esminio skirtumo” tarp Bažnyčios atstovų, vykdančių savo pareigas “ganytojiškais laiškais bei pamokslais” ir jo “kaip valstybės piliečio bei rinkiko”, reiškiančio politines savo pažiūras ir agituojančio už jas. Esmėje šis posakis teisingas. Iš tikro, kas kita yra rašyti ganytojišką laišką arba sakyti pamokslą ir vėl kas kita agituoti rinkimų metu už tą ar kitą partiją. Tai žino kiekvienas krikščionis. O vis dėlto šis skirtumas nepašalina klausimo: ar kunigas, agituodamas už tą bei kitą partiją, vadinasi, užsiangažuodamas partiškai, nepakerta savo kaip sielovadžio darbo pagrindų? Kad jis pasilieka ir toliau liturgu, t. y. sakramentų teikėju, savaime aišku. Bet ar jis pasilieka sielovadžiu? Ar jis gali vadovauti visiem, būdamas partiškai užsiangažavęs? “Partiškai” čia reikia suprasti ne tik grynai politinę partiją organizuotu pavidalu, bet ir tam tikras visuomenines sroves bei linkmes, kurių šiandien pilna pasaulyje ir kuriose kunigai vis labiau pradeda reikštis (pav., rasinė problema, vietiniai karai, partizaninės kovos, taikos sąjūdžiai ir t.t.).

Juk visos šios srovės srovelės yra ne visų pripažįstamos bei remiamos. Daugelis kaip tik kovoja prieš jas arba bent prieš pasiūlas visus šiuos klausimus spręsti tokiu, o ne kitokiu būdu. Jeigu tad kunigas užsiangažuoja vienai kuriai srovei arba vienam kuriam būdui (pav., revoliucijai, sprendžiant socialinį klausimą), kaip jis gali vadovauti tiem, kurie yra priešingo užsiangažavimo? Anie devyni milijonai vokiečių, ištremtų iš Sudetų, Silezijos, Rytprūsių gali klausyti prof. Lengsfeldo laikomų Mišių ir priimti iš jo rankų komuniją; jie gali leisti jam krikštyti savo vaikus ir būti jo aprūpinti Paskutiniuoju Patepimu mirties valandą. Tačiau koks įspūdis pasiliks šiuose ištremtuose žmonėse, jei prof. Lengsfeldas pradės agituoti už pripažinimą Oderio - Neissės sienos, kaip to reikalauja Vokietijos socialdemokratai? Kaip žiūrėtume ir mes, lietuviai, į tokį kunigą, kuris agituotų Amerikoje už pripažinimą Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą de jure? Sis pripažinimas nesipriešintų jokiai dogmai, ir todėl galima būtų sakyti, esą jis derinasi su tokio kunigo tikėjimu bei pašaukimu. Tačiau ar toks kunigas galėtų būti lietuviam sielovadžiu? Politinė teologija, reikalaudama užsiangažavimo konkrečiai politinei bei socialinei linkmei, sunaikina visuotinį kunigiškojo pašaukimo pobūdį ir tuo būdu pakerta jo ganytojavimui šaknis. Čia, kaip ir celibato panaikinimo atveju (plačiau apie tai “Tėviškės Žiburiuose”), sunaikinama kaip tik tai, ko siekiama. Modernus kunigas šiandien pabrėžia sielovadą ypač stipriai, net stipriau negu liturginį - sakramentinį savo veikimą. Šiandien net mėginama pačią kunigystės esmę regėti kaip tik sielovadinėje tarnyboje (funkcionalinė kunigystės samprata). Betgi užsiangažuodamas už vieną partiją ar vieną socialinę linkmę, kunigas kaip tik susiaurina šią tarnybą tiek, kad jis virsta tik tos grupės sielovadžiu, kuri sutaria su jo užsiangažavimu. Visom kitom grupėm ar linkmėm jis pasilieka tik liturgas — daugiau nieko. Tad politinė teologija bei liturgija kaip tik sunaikina tai, ko ji siekia, būtent: išplėsti sielovadinę kunigo veiklą. Užuot ją išplėtusi, ji iš tikro ją be galo susiaurina ar net ir visai paraližuoja.

Kova tad prieš politinę teologiją šiandien yra iš vienos pusės kova prieš paslėptą klerikalizmą, besibraunantį pro užpakalines duris, iš kitos pusės kova už kunigystės visuotinumą, kad kunigas iš tikro būtų ganytojas visiem, o ne tik savos grupės bei srovės tikintiesiem. Šiandien vis labiau aiškėja, kad teologija ir politika yra tokios sritys, kurios išskiria viena kitą. Teologiją iš politikos išskyrė Antrasis Vatikano Susirinkimas, drausdamas valstybei religinius veiksmus globoti ar jiems kliudyti. Politiką iš teologijos turime dabar išskirti mes patys, aiškiai pasisakydami prieš visus tuos užsiangažavusius dvasiškius, kurie šį savo užsiangažavimą paverčia daliniu, t. y., partiniu, užsiangažavimu ir tuo būdu susikerta su jų atstovaujamos Bažnyčios visuotinumu. Priėmęs Kunigystės sakramentą, žmogus niekad niekur negali kalbėti ar veikti taip, tarsi jis nebūtų kunigas. Nė nuo vieno sakramento negalima pasiimti atostogų; nė vienas sakramentas neteikia laisvalaikio. Tai tinka ir Kunigystei. Ir kunigas yra visados “sacerdos” in aeternum” — ne tik tuo, kad jo pačiai būčiai yra įspausta neišdildoma žymė, bet ir tuo, kad jis kiekvieną savo žingsnį atlieka kaip Bažnyčios pašvęstasis visų tikinčiųjų tarnybai. Jei politinės teologijos bei liturgijos atstovai tai pamiršta, tai mūsų, pasauliečių, uždavinys yra šį kunigiškąjį charakterį jiem priminti. Nes kunigystė yra ne asmeniniam reikalui, bet tikinčiųjų bendruomenės tarnybai. Todėl visa, kas šią tarnybą siaurina, iškreipia ir Kunigystės pobūdį. Politinė teologija bei liturgija, būdama esmėje partinis dalykas, esmiškai nesiderina su Kunigystės visuotinumu. Todėl ji neturėtų rasti vietos dvasiški jos apsisprendime, o ypatingai dvasiškuos religiniuose veiksmuose.