VLIK-O KLYSTKELIAI

KAZYS ŠKIRPA

Paskutinė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė (A. Merkio) buvo sugniuždyta 1940 metų birželio mėnesį, kai sovietai įsiveržė į Lietuvą ir ją okupavo. Lietuvos diplomatų, likusių vakarų pasaulyje, pagrindinis rūpestis tuo metu buvo kokiu nors būdu atkurti krašto vyriausybę užsienyje. Buvo savaime aišku, jog be savo vyriausybės mūsų diplomatijai bus neįmanoma sėkmingiau apginti Lietuvos nepriklausomybės reikalą santykiuose su kitomis valstybėmis.

KAZYS ŠKIRPA, Washington, D.C. (JAV), Lietuvos generalinio štabo pulkininkas, diplomatas, Laikinosios vyriausybės ministeris pirmininkas. Kazys Škirpa baigė Mintaujos gimnaziją 1915, studijavo Komercijos institute Petrapilyje, karo mokyklą baigė Peterhofe (Rusijoje). Nepriklausomybės laikais karinio mokslo studijas gilino Šveicarijoje ir Belgijoje. 1937 perėjo į diplomatinę tarnybą: Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos (1937-38), Lietuvos ministeris Lenkijai (1938) ir Lietuvos ministeris Vokietijai (1938-40).

Lietuva, kilus Antrajam pasauliniam karui, paskelbė neutralitetą ir tuo pačiu nesusirišo su bet kokia kariaujančių valstybių grupe. Todėl nė viena iš kariaujančių valstybių nematė ir nerado praktiško intereso įsileisti pas save kažkokią post-factum užsienyje susidariusią nebeegzistuojančios valstybės vyriausybę. Net ir JAV-bės (tuo metu kare dar nedalyvavo) sutiko išduoti a. a. A. Smetonai įvažiavimo vizą tik tada, kai jis davė JAV-bių ambasadoje Berlyne šį pasižadėjimą:

“While I am in the U. S., I shall not be considered as the head or a member of any government ..

Diplomatų konferencija Romoje

1940 metų rugsėjo mėnesio antroje pusėje buvo sušaukta Romoje Lietuvos pasiuntinių ir ministerių konferencija. Jie iš savo tarpo sudarė Lietuvos tautinį komitetą, kurio tikslas, remiantis paskutinės nepriklausomos Lietuvos vyriausybės suteiktais įgaliojimais pasiuntiniams ir įgaliotiems ministeriams užsienyje, buvo : “... atstovauti Lietuvos valstybei, kalbėti jos vardu ir ginti jos nepriklausomybę bei saugoti jos interesus užsieny”. Be to, šis komitetas buvo pasiryžęs derinti visų lietuvių pastangas nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva lieka svetimos šalies okupuota, rūpintis Lietuvos valstybės ir tautos reikalais.

Konferencijos dalyviai neapsiribojo jokia specifine Lietuvos laisvinimo koncepcija: nesiryžo imtis spėliojimų, kuri pusė karą laimės; nesurišo komitetui rankų politiniam manevravimui, prisitaikant prie aplinkybių, nuo kurių faktinai pareitų galimumas atgauti Lietuvai valstybinį suverenumą. Konferencijos dalyviai pramatė nacių ir sovietų susidūrimą ir pradėjo ruoštis tą progą išnaudoti Lietuvos nepriklausomybės atstatymui.

1941 metų sukilimo laimėjimai

Dėka planingo pasiruošimo ir tautos ryžto, 1941 metų birželio mėnesio sukilimo dalyvių buvo atstatytas Lietuvos suverenitetas ir sudaryta krašto vyriausybė. Lietuvos konstitucijos požiūriu, tas sukilimas nekvesti-jonuojamas, nes pagal jos 1 str. Lietuvos valstybės “suverenumas priklauso pačiai Tautai”. Lietuvių tauta tą savo suverenumą ir pademonstravo su ginklu rankoje 1941 metų birželio mėnesio sukilime didiesiems savo kaimynams, o taip pat ir visam laisvajam pasauliui.

Be visų kitų 1941 metų birželio mėnesio sukilimo rezultatų, pirmoje vietoje pažymėtini šie:

1.    Tuo savo didvyrišku aktu Lietuvos valstybė atsipalaidavo nuo jai komunistų užkergto inkorporavimo į Sovietų Sąjungą ir atgavo tarptautinės teisės požiūriu nepriklausomos valstybės statusą. (Reikia pažymėti, kad didelė dalis laisvojo pasaulio kraštų Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą nebuvo pripažinusi ir iki šiol nepripažįsta).

2.    Buvo atkurta Lietuvos vyriausybė, kurios mūsų diplomatija buvo taip pasigedusi ir kurios jai taip reikėjo nuo 1940 metų birželio mėnesio 15 dienos.

3.    Lietuvos vyriausybė buvo atkurta ne kur nors užsienyje iš svetimųjų malonės (kaip koks egzilų kūrinys!) ir ne pagal kokią atsitiktiną politinių grupių (jos tuo metu nė neegzistavo!) priimtą popierinę rezoliuciją prie žaliojo stalo, bet geriausiųjų mūsų tautos sūnų pasiaukojimu ir kraujo auka pačioje tėvynėje — Lietuvoje.

4. Taip atsikūrusios Lietuvos vyriausybės tautiniai moralinis pagrindas neturi sau kito lygaus. Tokio Lietuvos suvereniteto atstatymo nebuvo ir nebus galima jokiais argumentais sugriauti.

Laikinoji Vyriausybė nelikvidavosi

Naujoji Lietuvos Vyriausybė išsilaikė pusantro mėnesio, nors trukdymų iš nacių ir kitų elementų pusės teko pakelti nepaprastai daug. Bet visa tai nepalaužė Vyriausybės narių, kuriems sukilimas buvo pavedęs atsakingas ministerių pareigas. Slaptame geštapo biuletenyje (“Ereignismeldung”, Nr. 40, 1941 m. rugpiūčio mėn. 1 dienos) prisipažįsta ir patys naciai: “Tačiau iki šiai dienai ji (sukiliminė vyriausybė — K. Š.) nėra formaliai pasitraukusi (mano pabraukta — K. Š) ir palaiko nuolatinį ryšį su Škirpa, esančiu Berlyne”. (Mikrof. T175/233/2721740 - ).

Naciai bandė Lietuvos Vyriausybę sugniuždyti intrigomis ir grasinimais. Jiems tai nepavyko. Tada Reich’as griebėsi jėgos akto: prieš Lietuvos valią užkrovė kraštui Zivilverwaltung’ą, praktiškai pašalindamas sukilimo vyriausybę. Esant tokiai padėčiai, Lietuvos Vyriausybei nebebuvo kitos išeities, o tik pareikšti Reich’ui (per generalkomisarą von Renteln) formalų protestą prieš tokį nacių arbitrarinį aktą. Lietuvos minis-terių kabinetas padarė tai 1941 metų rugpiūčio mėnesio 5 dieną, įteikdamas von Renteln’ui memorandumą ir paprašydamas šį nacių pareigūną tą dokumentą pasiųsti Vokietijos vyriausybei Berlyne. Be to, tą pačią dieną Lietuvos ministerių kabinetas, susirinkęs posėdžiui, užfiksavo posėdžio protokole, kad Lietuvos Vyriausybė buvo jėga priversta suspenduoti savo veikimą. Protokole akcentuote akcentuojama, kad tai padaryta prieš visų vyriausybės narių (visi ministerių kabineto nariai tą protokolą pasirašė) ir lietuvių tautos valią.

Tokiu savo nusistatymo formulavimu Lietuvos Vyriausybė paryškino, jog ji savęs nelikvidavo, o tik buvo Reich’o fiziškai sukliudyta toliau vykdyti jai patikėtas lietuvių tautos krašto valdymo bei Lietuvos valstybinio suverenumo vykdymo pareigas. Tarptautinės teisės požiūriu, tokia Lietuvos Vyriausybės laikysena buvo be priekaišto. Nacių įvykdytam Vyriausybės nušalinimui nebuvo galima teikti jokios juridinės galios, panašiai kaip jokios juridinės galios nebuvo galima teikti prieš metus įvykdytam sovietų smurtui prieš paskutinę konstitucinę (A. Merkio) Lietuvos vyriausybę. Skirtumas tarp tų smurto aktų yra tik tas, kad Merkio vyriausybė buvo sovietinio okupanto netik nušalinta, bet ir fiziškai sunaikinta (tik pora jos narių pasitraukė į Vokietiją), o tuo tarpu 1941 metų sukilimo Vyriausybės nariai tebėra dar gyvųjų tarpe ir gyvena laisvajame pasaulyje (neskaitant vieno mirusio ir vieno grįžusio į sovietų pavergtąją Lietuvą).

Lietuvių Aktyvistų Frontas ir jo laimėjimai

Politiškai buvo natūralu, kad pirmoji organizacija, kuri perėjo į intensyvų pasipriešinimą naciškajam okupantui, buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, prieš tai suorganizavęs ir pravedęs 1941 metų birželio sukilimą ir suformavęs Lietuvos Vyriausybę. Reaguodamas į Vyriausybės nušalinimą, LAF 1941 metų rugsėjo mėnesio 20 dieną įteikė Reich’ui (per Feldkomendantūrą Kaune) motyvuotą raštą, kuriame buvo išryškintos vokiečių Zivilverwaltung’o pradėtos daryti lietuvių tautai skriaudos — žalojimas krašto ūkio ir kiti neteisėtumai Lietuvai. Šis raštas buvo pasirašytas LAF 30 veikėjų. Rašto nuorašai buvo paskleisti LAF narių tarpe visame krašte, kad jie galėtų orientuotis, kaip jiems toliau laikytis nacių atžvilgiu.

VLIK-o pradžia

Palaipsniui atgijo seniau veikusios lietuvių politinės partijos ir grupės ir jos įsijungė į rezistencinę veiklą prieš nacių Vokietijos pavergėjus. Akivaizdoje artėjusio Lietuvai sovietinio pavojaus pasikartojimo, 1943 metų lapkričio pradžioje lietuvių politinės grupės apsijungė į taip vadinamą Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIK-ą), prie kurio suformavimo teko prisidėti ir šio straipsnio autoriui.

Eilę kartų buvau prašęs nacių vyriausybės leisti man aplankyti savo kraštą ir artimuosius. Reich’o atsakymai būdavo vis neigiami. Pagaliau naciai leido man 1943 metų spalio mėnesio pabaigoje aplankyti sunegalavusią mano senutę motiną Lietuvoje.

Vykdamas tėviškėn ir grįždamas į Berlyną, buvau užsukęs į Kauną. Tai buvo rizikingas žygis, nes Reich’o vadovybė man to leidimo nebuvo davusi. Už tai naciai atlygino man antru areštu ir internavimu iki karo pabaigos. Tai įvyko 1944 metų gegužės mėnesį, kai naciams pavyko suimti dalį VLIK-o narių ir iš jų sužinoti apie mano vizitus Kaune ir tuo pačiu mano pasisakymus Reich’o atžvilgiu.

Tų mano vizitų Kaune pageidavo ir katalikiškų ir liberališkų pakraipų grupių atstovai. Su jais teko išsikalbėti apie tarptautinę padėtį ir iš naujo gresiantį pavojų Lietuvai iš Rytų. Visų mūsų nuomonės sutiko, kad lietuvių politinėms grupėms reikėjo apsijungti į vieną vienetą ir ruoštis įmanomam Lietuvos gelbėjimui. Tikrai džiaugiausi, kai maždaug už savaitės, man grįžus į Berlyną, gavau iš Kauno žinią, jog Lietuvoje sudaryta vieninga politinė vadovybė. Reikia manyti, kad mano intervencija čia turėjo įtakos. Kas svarbiausia, buvo galima tikėtis, jog gresiąs Lietuvai naujas pavojus iš sovietų pusės neužklups krašto be autoritetingos vadovybės ir tuo pačiu santykiuose su Reich’u lietuviai pajėgs nutiesti konstruktyviškesnę politinę liniją.

VLIK-o svajonės liko svajonėmis

Deja, teko greitai nusivilti lietuvių politinių grupių vieningos vadovybės veikla. VLI-K-as paslydo savo pirmoje pagrindinėje deklaracijoje, kuri buvo paskelbta 1944 metų vasario mėnesio 16 dieną. Šia deklaracija VLIK-as turėjo pareikšti Reich’ui griežtą protestą dėl 1941 metų sukilimo suformuotos Vyriausybės pašalinimo ir pareikalauti Vokietijos vyriausybę, kad tuoj būtų atšauktas Zivilverwaltung’as ir Lietuvos valdymas grąžintas sukilimo Vyriausybei. Priešingai, VLIK-as savo deklaracija pasuko klaidingu keliu, pareikšdamas, jog “Respublikos Vyriausybė, laikui atėjus, bus sudaryta Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete koaliciniu pagrindu politinių grupių sutarimu”.

Tai buvo tipingas “wishful thinking.” Kaip dabar matome, tas Komitetas nesulaukė tinkamo laiko “Respublikos Vyriausybei sudaryti VLIK-e” paskutiniais nacių okupacijos mėnesiais Lietuvoje, bet ir iki šiol jau per 25 metus nuo tos vilkinių grupių svajonės. VLIK-o pasigyrimas sudaryti kažkokią kitą vyriausybę pakenkė Lietuvos bylai, pažeisdamas 1941 metų sukilimo Vyriausybės tęstinumą ir tuo pačiu, kad ir nesąmoningai, pradžiugindamas nacius, kurie, kaip jau buvau dokumentavęs, buvo labai nepatenkinti, kad minėtoji Vyriausybė nebuvo formaliai pasitraukusi. Didelė negerovė Lietuvos bylai buvo padaryta tam tikrų vilkinių grupių, kurios sukliudė 1941 metų sukilimo pastatytai Vyriausybei tuoj po karo prisistatyti jį laimėjusioms didžiosioms demokratijoms. Tada VLIK-as pasidavė kitai iliuzijai: savo Vykdomąją Tarybą arbitrariniu, tarptautiniuose nuostatuose neleistinu būdu paversti Lietuvos vyriausybe tremtyje, o patį VLIK-ą padaryti Lietuvos seimu. Tai buvo nesiskaitymas su jokia teise.

“Kybartų aktai” ir jų negerovės

Minėtos negerovės buvo dar labiau padidintos, kai St. Lozoraitis, konkuruodamas su VLIK-u pasidaryti “valdžia”, buvo susigundęs pats ja pasidaryti, pasiremdamas taip vadinamais “Kybartų aktais”. Nėra paslaptis, kad tie aktai buvo a. a. A. Smetonos sudaryti po kelių mėnesių po jo pasitraukimo į užsienį. Antra, kilo visiems stiprių abejonių ar jis (A. Smetona) begalėjo būti laikomas Lietuvos prezidentu. Juk jis pabėgo iš Lietuvos, nedavęs jokio įsakymo Lietuvos kariuomenei bent vienu ar kitu būdu pasipriešinti prieš rusų agresiją. Stasys Lozoraitis mėgino tuos “aktus” savo vieno nuožiūra įteikti eilės valstybių vyriausybėms ir gauti šiuo biurokratiniu būdu sau pripažinimą kaip einančio Lietuvos prezidento pareigas ir naujuoju jos ministeriu pirmininku. Jis, kaip visiems žinoma, tokios Lietuvos vyriausybės niekad nebuvo sudaręs nei krašte nei užsienyje.

Nei iš VLIK-o užmačių nei iš St. Lozoraičio kombinacijų su “Kybartų aktais” nieko gero neišėjo. Priešingai, tie veiksniai ir asmenys susikompromitavo santykiuose su kitų kraštų vyriausybėmis ir tuo pačiu mūsų politiniai galvojančios visuomenės akyse.

Nebuvau ir nesu joks VLIK-o priešas. Priešingai, pripažįstu jo naudingumą Lietuvos byloje. Bet negaliu susilaikyti nepastebėjęs, jog iš jo reikalaujama ne vien propagandinės akcijos Lietuvos reikalu, bet žymiai daugiau — didelio apdairumo veikiant politiškai užsienyje. Nedovanotina, kai VLIK-as sugriovė tai, kas jau buvo atsiekta Lietuvos sukilėlių auka.

1941 metų sukilimo Vyriausybė tebeegzistuoja

Klysta, ir labai klysta visi tie, kurie mano, kad 1941 metų sukilimo Vyriausybė jau palaidota. Ją galėtų pakeisti tik kitas lietuvių tautos sukilimas arba konstituciniai kompetetingas atsikūrusios Lietuvos valstybinis organas, bet ne koks politinių grupių junginys tremtyje, neatsižvelgiant iš kiek grupių ar atstovų jis besusidėtų.

Tenka labai apgailestauti, kad nuo VLIK-o 1944 metų vasario mėnesio 16 dienos deklaracijos buvo nueita politikos klystkeliais, kuriuos esu paryškinęs. Jei jų būtų buvę išvengta, tai būtumėm turėję ir turėtumėm užsienyje Lietuvos vyriausybę. Tuo atveju mūsų diplomatinė tarnyba būtų visai kitoje ir žymiai pajėgesnėje padėtyje, o taip pat būtų išėję ir išeitų VLIK-ui į didelę naudą. Šis veiksnys turėtų kuo bazuotis savo efektingesnei propagandinei veiklai siekiant Lietuvos išlaisvinimo, jei šiai mūsų politinei kovai būtų lemta nusidelsti dar ilgiau, negu kad ji yra jau nusidelsusi.

Tiems, kurie tas klaidas padarė, nuoširdžiai patariu imtis reikalingų žygių jas atitaisyti, o ne gaišti laiką ir vis labiau slinkti į savitarpius nesutarimus bei naujas negeroves, kurių norime ir turėtumėm išvengti “vardan tos Lietuvos...”