POLITIKA IR TAUTINĖ ARCHITEKTŪRA

EDMUNDAS ARBAS

Tautinė architektūra tai nėra pripuolamas stilius ar emocinis liaudies simbolizmas, puošias konstruktyvinį elementą. Architektūra privalo augti ir formuotis savo individualioj išraiškoj su gyvenamojo laiko tautos technologine bei kultūrine pažanga, išreiškiančia tautos bei išeivijos idėjinius siekimus.

Ne vienam iš mūsų yra kilusi mintis, kokį vaidmenį tautinė architektūra gali turėti politinėje plotmėje, taip pat, tautinėje išeivijoje. Gyvenant savame krašte, architektūrinis klausimas nėra toks opus, kaip kas esant išeivijoje. Savam krašte kalba, tautiniai papročiai, dainos, gamtinė aplinka bei klimatinės sąlygos, praeities istorija ir, tuo pačiu, ateities uždaviniai formuoja kūrėjo jausmą. Architekto uždaviniai projektams išplaukia iš tos pačios prigimtos aplinkos ir charakterio užsakytojų, su kuriais tenka bendradarbiauti.

LAUKO KOPLYTĖLĖS PROJEKTAS

Projektas architekto Edmundo Arbo

Mūsų istorija turi didelę 700 metų praeitį, gausią herojiškais karais, gyvenimo būdu ir savais papročiais. Taip pat, lietuvių kilmės gentis turi aukštą proistorinę kultūrą, ką liudija

Šventosios iškasenos: gintaro, žuklininkystės įrankiai, dviejų metrų aukštumo medinio jūrų dievo statula, siekianti 3-4 tūkstančių metų prieš Kristų; kiek vėlesnio amžiaus — akmens, molio, žalvario meniški išdirbiniai. Lietuva taip pat turėjo ir savitą istorinę architektūrą: sodybų, kunigaikščių pilių išplanavimai, panaudojimas vietinės statytinės medžiagos, jos surišimas ir meniškas apipavidalinimas, prisitaikant vietinėms sąlygoms. Lietuvoje paplitus krikščionybei, kai kurios bažnyčios, didikų rūmai, miestų ir miestelių išdėstymas buvo originalus, o ką kalbėti apie liaudies meną, kaip koplytstulpius, pakelių kryžius, kraičiams skrynias, seklyčių durų išpuošimus ir t.t.

Nepriklausomybės laikotarpyje Žemės Ūkio Rūmai įvairaus dydžio sodyboms buvo sudarę tipiškus projektus, kurie dar labiau būtų išryškinę lietuviškos sodybos ir gamtovaizdžio charakterį. Tos architektūrinės ir meninės formos skyrėsi nuo kaimyninių valstybių. Stebėjosi tuo svečiai turistai ir net Lietuvos okupantai.

Viduramžiais visur stipriai reiškėsi tautiniai nacionalinė architektūra. Žinoma, kad ir tas pats stilius, kaip barokas, gotikas ar renesansas Italijoj, Prancūzijoj, Anglijoj, Vokietijoj ar Belgijoj sudaro tų kraštų tipingą architektūrinį stilių.

Caristinė ar komunistinė Rusija varžė ir varžo svetimų stilių importavimą į kraštą. Hitlerinė Vokietija neleido statyti pastatų plokščiais stogais, kad negadintų miestų ir sodybų Vokietijoj priimto nacionalinio charakterio. Dėl to šiandieniniai pasaulinio garso modernistai architektai Vokietijoje “Bauhaus” kūrėjai, kaip Walter Gropius, Brauer ar Ludwig Mies Van der Rohe paliko savo kraštą, norėdami nevaržomai išreikšti savo architektūrinį charakterį.

Pastaraisiais laikais irgi vedama stipri politinė kova už tautinę išraišką modernioj architektūroj. Ypač tai ryšku Jungtinių Amerikos Valstybių ir Sovietų Sąjungos tarptautinėse parodose. Ne vienas, tur būt, esame matę JAV-bių ir Sovietų Sąjungos paviljonus Briusely, New Yorko mieste ar Montrealy. Matysim tai 1970 metais Tokyo mieste, Japonijoj. Visos valstybės, o ypač didžiosios, stengiasi sutelkti parodose savo kraštų geriausias architektūrines, inžinerines ir meno pajėgas, kad sukurtų tautiniame stiliuje kuo impozantiškesnius paviljonus. Tai atitinkamoms valstybėms labai reikšminga ir politiniu ir ideologiniu atžvilgiu. Išorinis charakteringas tautinis stilius patraukia žiūrovų, kritikų ir spaudos dėmesį, iššaukia parodoj išstatytiems gaminiams didesnį dėmesį ir susidomėjimą pačiu kraštu. Technikos, meno bei kultūriniai laimėjimai yra dideli politikos ramsčiai.

Išeivijoj savo krašto laisvei ateities planų, kuriems būtų angažuota ir jaunoji karta, kaip ir neturime. Norisi klausti, ar turime savo kalendoriuje kultūrinio derliaus manifesto dieną, kuri mus, lietuvius, tautoje ar išeivijoje vidiniai jungtų vienam ir bendram tikslui — savo krašto laisvei?

Turime perdaug neveiksmingų veiksnių. Per gausybę organizacijų potencialinę energiją išliejame atgyvenusių dalykų liaupsinimui. Bereikalingais minėjimais, pagerbimais ir kitais įvykiais aliname energiją ir finansinį pajėgumą. O kai kilnioms institucijoms reikia specialistų ar profesionalų, kviečiame kitataučius, pasikliaudami, kad tik kiti mums gali sukurti maldai pastoges, vienuolynus, jaunimo stovyklas, sales ir t.t.

Vienos rankos pirštais galime suskaičiuoti tuos pozityvius kultūrinius žiburėlius, kurie savo energija stengiasi įgyvendinti lietuviškumą naujai statomose bažnyčiose, koplyčiose ar salėse. Lietuviškiems židiniams planai, atrinkti konkursų keliu, susilauktų daug didesnio susidomėjimo plačioj visuomenėj. Tuo būtų paskatinta ir jaunesnioji karta įsijungti, įsigilinti ir pastudijuoti savo tautinės architektūros principus. Tikriausiai tai ir čia duotų teigiamų rezultatų, kaip kad romanų, novelių ar muzikos konkursuose. Tie pastatai būtų daug mielesni lietuvio širdžiai ir būtų atrakcija gyvenamoj aplinkoj, gal patrauktų ir profesinę spaudą, kaip kad įvyko su Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje konkursu.

Kodėl mums nerengti minėjimų, banketų ar politinių suėjimų savo tautinėse, tautiniu stilium išpuoštose salėse? (Jų neturime. Red.). Ketvirčiais milijonų dolerių surenkam įrengimui mažų koplytėlių, kurios nedaugelio lankomos ir matomos. Ar galime taip prabangiai konkuruoti su laisvomis ir didelėmis tautomis, disponuojančiomis savo krašto bilijoniniais biudžetais. Ar negalime panaudoti tą energiją ir įtaką kūrimui tautinių šventovių gyvajai tautai, k. t., jaunimo centrų? Tai būtų tikrai dideli lietuvybės židiniai.

Kiekviena tauta siekia išsiryškinti savo gyvenimo būdu ar gaminiais. Prancūzai žinomi pasauly savo pirmaeile kosmetika, gėrimais; Anglija — techniškų instrumentų, mašinų patvarumu bei preciziškumu; Vokietija — chemine, optine ir sunkiąja industrija; Olandija — pieno gaminiais, gyvulininkyste; Švedija — puikiu kristalu, keramika; Šveicarija — laikrodžiais ir t.t. Ką mes, lietuviai, turime pirmaeilio, kad galėtume identifikuotis tarptautinėj plotmėj, kaip kultūriškai savaimingas, progresuojantis vienetas?

Nenustebinsime muzikos kritikų “Fausto” ar panašių operų pastatymais, svetimų autorių deklamacijomis, ar tautinėse šventovėse atkūrimu baroko ar renesanso. Tie reiškiniai gali tik suklaidinti svetimtaučius, kad mes neturime savo identiško kultūrinio veido, kurį galėtų suprasti kitos tautos, nemokančios mūsų kalbos.

Lietuvybės išlaikymas ir identiškumo išreiškimas nėra vien pasišventusios grupelės darbas. Tam turėtų būti sujungtos pastangos visos lietuviškos išeivijos, į kurią stipriau galėtų atsiremti ir mūsų politiniai troškimai.