ALT-BOS SURUOŠTA GENOCIDO PARODA

LAISVINIMO VEIKSNIAI IR JŲ DARBAI

Amerikos Lietuvių Tarybos vadovybė skelbė gal porą. ar net daugiau metų apie ruošiamą genocido parodą. ši paroda išvydo dienos šviesą 1970 metų birželio mėnesį Chicagoje, Sheraton viešbučio vienuoliktame aukšte. Apie parodą reikėjo žinoti, kad galėtumei ją atrasti, nes prie viešbučio nebuvo jokių skelbimų, kaip paprastai yra garsinami didesni įvykiai prie muzikos salių, kino teatro ar kitų pastatų.

Ribotas lankytojų skaičius

Genocido parodos motto buvo: “Pažink savo priešą komunizmą”. Parodos tikslas: supažindinti (ir kartu įspėti) laisvuosius su komunistinio rėžimo naudojamais metodais eliminuoti tuos, kurie nepritaria tai sistemai. Trumpai, genocido parodos tikslas buvo parodyti totalinių diktatūrinių rėžimų barbarybę, kad ir kuriais “nudailintais” šūkiais tai būtų dangstoma.

Parodos sumanymo įgyvendinimas, mūsų kukliais biudžetais, nebuvo pigus. Atidarymo proga keli žinomesni amerikiečiai tarė žodžius. Plačioji amerikiečių (Chicagos) spauda labai menkai teužsiminė apie šią genocido parodą. Masinis lankytojų skaičius buvo negausus: parodos leidinio 10,000 egzempliorių nebuvo išdalinta. Chicagos lietuvių spauda skyrė daug dėmesio šiai parodai, bet jai nepavyko išjudinti net pačių lietuvių, ypač, lietuviško jaunimo. Mūsų jaunimas ir čia gimę ir augę lietuviai turėjo tą parodą pamatyti ir su ja pilnai susipažinti. Tikrumoje, buvo planuojama skirti šią parodą amerikiečių masėms. Iš amerikiečių gal tik keli šimtai parodą teaplankė.

Stoka sistematizavimo

Didelėje salėje buvo išstatyta apie 50 skydų, kuriuose išdėstyta vaizdinė medžiaga ir paaiškinamieji tekstai. Visa tai tikrai rūpestingai surinkta ir paaiškinta. Daug nuotraukų yra tapusios familiariškos iš lietuvių spaudos. Tačiau tiktai tas nuotraukas beturint, neįmanoma reikalauti iš rengėjų atrasti tai, kas nebeatrandama. Visa tai įmanoma tiktai praplėsti, suglausti, sistematizuoti, atrasti lakoniškus ir skambius naujus tekstus.

Sistematizavimo pastangos nebuvo tobulos. Neišvengta daug kartojimosi. Ypač tai žymu atskiruose skyduose kartojant tuos pat atvaizdus. Beveik visur pagrindinė tema — Pabaltijo tautų genocidas. Iš karto buvo galima pastebėti, kad neturėta kontakto su latviais ir estais, nes jų eksponatų ten buvo tikras badas.

Dailininko P. Puzino paveikslų paroda, užimanti dalį parodos patalpų, atrodo, buvo tikras nesusipratimas.

Tik medžiagos krūvis

Sovietinis genocidas neįtikinamai pristatytas kaip tarybinio rėžimo barbarinis metodas. Tai mėginama dokumentuoti V. Kravčenkos knygų tvirtinimais. Pastarųjų kelių metų įvykiai komunistinėje Rusijoje yra išryškinę plyšį tarp rėžimo ir tautos. Juk ten dabar rusų intelektualų bei rašytojų protestams atsakoma kalėjimais ir beprotnamiais. To, dabar labai aktualaus momento, parodoje nerandame. Parodoje tikrai tiktų laisvųjų pabaltiečių intelektualiniai atsiekimai laisvajame pasaulyje. Tai būtų viena darna: laisvasis pasaulis ir barbarinis rėžimas.

Genocido parodos skyduose neišryškinta, kad naikinimo metodas yra vulgariai praktikuojamo marksistinio traktato metodas ir ta pati klasių kova, su visa jos barbarybe, infiltruojama Amerikon.

Iliustracinė parodos medžiaga primena plačiai atskleistą albumą, kuris skirtas pasiimtinai temai. Bet juk parodoms reiktų taikinti kitą pristatymo metodą. Tema papuliarioje parodoje turėtų būtų pristatoma lakoniškai ir perveriančiai. Tai, drąsiai tarus, turėtų būti lyg ir televizijos skelbimas, kuris per trumpą laiką pasako esmę ir lieka atmintyje. Šiai parodai pasirinktas prieš-studijinis pobūdis. Tai yra medžiagos krūvis studijai, rinkinys sistematizacijai ir gera paruoša smūgiui.

Pripuolami šaltiniai parodos leidinyje

Genocido parodos leidinyje duodama apie 30 šaltinių, čia duodamos net dvi V. Kravčenkos knygos. Trūksta daugelio gerų šaltinių, kurie kalba apie genocidą nuostabiai reiškiai. Pasigendama pačių pabaltiečių paruoštų ir išleistų puikių leidinių apie sovietinį genocidą. Būtų pravartu operuoti prof. R. Lemkino raštais, nes jis juk buvo genocido sąvokos kūrėjas.

Tai tik prabėginės pastabos dėl šaltinių. Ta sritis, įgavus pasauliui blaivesnį požiūrį į komunistinio rėžimo metodus, tikrai gali sudaryti nemažą biblioteką.

Brutalus ignoravimas JAV-bių Kongreso akcijos

Iš skydų matyti didelis dėmesys laisvojo pasaulio opinijai, raštams, net politinėms karikatūroms. Problematiška yra dėti šmaikščius karikatūristų klauniškus škicus greta nukankintų veidų. Rusijos caro karūnacijos nuotrauka, greta spalvuotos karūnuoto Chruščiovo galvos, ar tinka makabriškai parodos temai praturtinti ar praplėsti?

Visa parodos medžiaga telpa ir parodos leidinyje. Tačiau kas puslapis atskiro ir labai sumažinto skydo nuotrauka neturi propagandinės naudos. Ištraukos iš įtakingų ir žymių publicistų raštų čia būtų naudingesnis ginklas.

Genocido paroda skiria daug dėmesio Kersteno komisijai (1953 -1954) ir jos tyrinėjimams. Tai buvo didžiulis darbas su plačiomis perspektyvomis, užgesęs taip skubiai ir netikėtai. Parodoje taip pat platokai pristatoma BATUN-o veikla ir siekiai supažindinti Jungtinių Tautų narius (ambasadas prie JT) su Pabaltijo kraštų laisvinimo problema. BATUN-as yra idealistinė organizacija, bet jos programa pajudinti Pabaltijo kraštų bylos kėlimą Jungtinėse Tautose, bent iki šiol, yra utopinio pobūdžio veikla. (Jungtinėms Tautoms priklausančių tautų ambasados tik vykdo gaunamus įsakymus ir instrukcijas iš savo vyriausybių. Patys ambasadoriai nekėlė ir nekels Pabaltijo kraštų bylos klausimo Jungtinėse Tautose, jei negaus tokio įsakymo iš savo vyriausybių. Spaudimas turėtų būti išvystytas ne į ambasadas, bet į tų kraštų — bent kur yra pabaltiečių — vyriausybes. Ta linkme turėtų pasukti BATUN-as. Red.).

Amerikos Lietuvių Tarybos vadovybė yra oficiali genocido parodos rengėja. Tikrai nesuprantama, kad ši institucija galėjo taip brutaliai ignoruoti JAV-bių Kongreso nuoveikius Pabaltijo kraštų laisvinimo akcijoje. Ten nė su žvake negalima rasti užuominos apie garsiąją, rezoliuciją (H. Con. Res. 416), kurią JAV-bių Kongresas (Atstovų Rūmai ir Senatas) vienbalsiai priėmė. Ta rezoliucija JAV-bių vyriausybė raginama kelti ir ginti Pabaltijo kraštų bylą Jungtinėse Tautose ir priversti sovietus pasitraukti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

ALT-bos genocidas amerikiečių organizacijai

Gerald R. Ford, mažumos vadas Atstovų Rūmuose, buvo pagrindinis kalbėtojas parodos atidarymo proga. Jis buvo vienas iš kongresmanų, kuris kovojo už tos garsiosios rezoliucijos pravedimą JAV-bių Kongrese, gi šiuo metu yra Rezoliucijoms Remti Komiteto narys. Ar neatrodo makabriškas pokštas, kad jis to savo nuopelno gelbėti Pabaltijo kraštams neatrado tokioje plačioje parodoje ?

Parodos rengėjai linksniavo Chicagos burmistro Richard J. Daley pavardę. šis žymus amerikietis dalyvauja rezoliucijų pravedimo žygyje nuo pat jo pradžios.

Parodos leidinyje įdėta JAV-bių prezidento Richard M. Nixon nuotrauka. Šis pats žymiausias ir įtakingiausias krašto politikas priklauso Rezoliucijoms Remti Komitetui. Prieš kiek laiko jis tos organizacijos vadovybei pareiškė: "... your group is dedicated to a program that I have long endorsed and supported..

Tai, aišku, nebuvo klaida ir neapsižiūrėjimas. Tai buvo parodos schema. Ir juo komiškesnė atrodo padėtis, kad, kalbėdami apie genocidą, ALT-bos šulai taiko genocidą didžiuliam ir labai aktyviam amerikiečių vienetui, kuris Pabaltijo kraštų bylos reikale yra padaręs daugiau, negu kad lietuvių, latvių ir estų visi veiksniai kartu.

Reikalinga korektūrų, kitos sistemos

Su didžiu apgailestavimu mūsų istorija fiksuoja daugelį dabar neįtikimų faktų: Petrapilio seimas, kur dalis narių atsisakė nuo Lietuvos nepriklausomybės, o pageidavo tik autonomijos: paskutinis nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdis, kur nedrįsta ryžtis simboliniam šūviui; tam tikrų asmenų svajonės, kad Lietuvai pakaktų satelitinio statuso; ir t. t. ir t. t. Ar prie tokių tragiškų kurjozų pridėsime šią genocido parodą, kurios rengėjai (ir paruošėjai) nesigailėjo vietos detalėms (karikatūroms, straipsniams ir kit.), bet pamiršo, sakyčiau, dramblį (JAV-bių Kongreso priimtą aktą).

Su tokiomis nuotaikomis sutikome ir palydėjome tą genocido parodą. Giriame už didelį darbą, pasiaukojimą ir energiją. Tačiau ir mažas deguto šaukštas sugadina medaus statinę. Genocido paroda reikalinga korektūrų, kitos sistemos, didesnio tūrio ir istorinių faktų respekto. Palikime istorinius faktus keisti ar slėpti tiems, apie kuriuos šioje parodoje kalbame ir kuriuos didžiais nusikaltėliais vadiname.

Dr. A. R. Misius