LAISVŲJŲ BENDRAVIMAS SU PAVERGTAISIAIS
Laisvųjų lietuvių bendravimo su okupanto aneksuota Lietuva klausimas, kaip sakoma, nenueina nuo scenos, nors kai kas gal ir teisingai galvoja, kad tikslingiau būtų bendravimo neaiškumus ir bendravimo supratimo skirtybes aiškintis ne mūsų išeivijos gyvenimo viešosios scenos rampoje. Tos prasmės, atrodo, bendravimo galimybių svarstymo bus siekusi ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymo penkiasdešimt metų sukakties konferencija Washingtone. Ji savo 1967.10.22 nutarimu pavedė VLIK-ui sudaryti komisiją, kuri 1966 sausio 22 Cleveland okonferencijos nustatytus bendravimo principus konkrečiai išplėtotų. Tam išplėtojimui konferencija nustatė ir kai kurias principines gaires, būtent, pirma, kad “tautinė gyvybė ir valstybinė nepriklausomybė yra neišskiriami dalykai”, antra, kad “bendravimo praktika, atremta teiginiais, jog esamomis sąlygomis Lietuvos nepriklausomybės siekimas yra antraeilis,— yra lietuvišku požiūriu klaidinga ir Lietuvos bylai žalinga”, trečia, kad bendravimo supratimo skirtybės netapatintinos su tautiniu nusikaltimu, ir, ketvirta, kad bendravimas su pavergtuoju lietuviu yra skirtinas nuo bendravimo su okupantu.
Deja, metams su viršum nuo ano konferencijos nutarimo praėjus, VLIK-o sudarytoji komisija jai tekusiam uždaviniui atlikti ničnieko nepadarė. Bent visuomenė jokio tos komisijos darbo ženklo nėra pajutusi. Suprantama tad, kodėl VLIK-o 1968 metų seime bendravimo klausimas kai kam buvo parupęs pastatyti ant kanto, ir tik per plauką išvengta, atvirai kalbant, VLIK-o kompromitacijos. Po to seimas pavedė VLIK-o tarybai suformuluoti VLIK-o pažiūrą, neišeinančią iš Clevelando konferencijos sutartos bendravimo formulės principinių rėmų, bet konkrečiai atsiliepiančią į gyvenimo keliamas bendravimo aktualijas. Pavedimas terminuotas, ir jo rezultatų reikia laukti jau 1969 pradžioje.
Toms aktualijoms ieškant atsakymų, labai pravers dr. J. Girniaus pastabos “Dėl ‘tautininkų’ ir ‘valstybininkų’ ” (“Aidai”, 1968, Nr. 8). Tai dėmesio vertos pozityvios mintys tiek bendravimo reikalui, tiek apskritai Lietuvos laisvinimo koncepcijos vieningumui. Iš tikrųjų, yra absurdiška klausti, ar pirmumas priklauso rūpesčiui žuvies gyvybe, ar rūpesčiui vandeniu, be kurio žuvis gyventi negali. Išėmus iš mūsų visuomeninio gyvenimo apyvartos tokius ir panašius absurdiškus klausimus, atrodo, galėtų būti sėkmingas dialogas (geriausia, žinoma, neviešo pobūdžio) bendravimo klausimu esančioms skirtybėms išlyginti, žinoma, jei tos skirtybės iš tikro nėra susijusios ir su Lietuvos laisvinimo koncepcijos skirtinga esme.
Bendravimo aktualijos ir “Į Laisvę” redakciją paskatino savo pašnekesyje su dr. A. Maceina įterpti bendravimo tema klausimą ir, būdingas mažmožis, pačiam pašnekesiui bendrine antrašte parinkti bendravimo klausimo formulę, nors dr. A. Maceinos pasisakymas bendravimo klausimu, bent mano supratimu, kaip tik neprilygsta jo kitų pašnekesio atsakymų vertės.
Dr. A. Maceina tvirtina, kad laisvųjų lietuvių bendravimui su okupuotąja Lietuva komunistai turi kažkokį mums nežinomą planą; kad bendravimas atskiriems asmenims gali būti naudingas, bet tautai, kaip bendruomenei, iš bendravimo jokios naudos; kad bendravimo politinis atžvilgis yra perdėtas; ir kad lankymasis okupanto aneksuotoje Lietuvoje “neturi tačiau nieko bendra su tarptautine teise bei su tarptautine Lietuvos padėtimi”.
Visais tais teiginiais galima visai rimtai suabejoti.
Kaip žinome, nė vienai valdžiai, kad ir kaip didelės imperijos, politinė emigracija nėra patogi ir todėl visais įmanomais būdais ją stengiamasi likviduoti. Atsimename, kiek rūpesčio Smetonos valdžiai buvo sukėlusi po gruodžio perversmo ir ypač po Tauragės bei Alytaus įvykių atsiradusi Lietuvos politinė emigracija, nors ir labai negausi. Okupuotą Lietuvą Maskva laiko Sovietų Sąjungos dalimi— LTSR ir Lietuvos politinę emigraciją— Sovietų Sąjungos politine emigracija, kurią būtina likviduoti, kad Sovietų Sąjungos nestatytų į tokią keblią padėtį, kaip pvz., paskutinėje Tarpperlamentinės Unijos konferencijoje Limoje, nekalbant apie tos emigracijos nuolatinį priminimą viešajai pasaulio opinijai, kad esamoji Lietuvos padėtis yra neteisėta, nebaigta ir netoleruotina. Maskvai knieti tą zyzimą ir jo ištakas likviduoti. Tam reikalui, be kita ko, turi patarnauti ir bendravimas, ir patarnauti dvigubu būdu: jaukinant išeiviją prie esamos Lietuvos padėties kaip galutinės ir skaldant išeivijos vieningumą Lietuvos atžvilgiu. Ir tai, sakyčiau, nėra jokia paslaptis.
Antra, jei dr. A. Maceinai Maskvos planas bendravimo reikalu ir nelabai aiškus, tai to plano politinis pobūdis tik jau negali kelti abejojimo. O jei Maskvos planas bendravimo reikalu yra politinio pobūdžio, tai ar gali būti kitokio pobūdžio mūsų atsakymas į tą planą? Ar galima tenkintis vien psichologinio pobūdžio reagavimu?
Lygiai abejotinos vertės teiginys, kad lankymasis okupanto aneksuotoje Lietuvoje nieko bendra neturi su tarptautine teise bei su tarptautine Lietuvos padėtimi. Žinomas tarptautinės teisės autoritetas, vokietis W. Schaetzel’is, atrodo, yra skirtingos nuomonės. Jis rašo:
Die causa efficiens fuer die voelkerrechtliche Heilung der Annexion nicht der Zeitlauf als solcher, sondern die aus ihm zu schliessende Anerkennung der uebrigen Staaten oder durch Verzicht dės Ver-letzten ist”. Taigi, “durch Verzicht des Verletzten”.
Be abejo, formaliai tokį “Verzicht des Verletzten” gali daryti tik atitinkama vyriausybė. Bet psichologiškai, politiškai ir moraliai, ypač mūsų atveju, kai nėra vyriausybės, tokį “Verzicht” gali atlikti ir laisvųjų lietuvių neapdairūs bendravimo atvejai. Jei tikrai bendravimas laisvųjų lietuvių su okupuotąja Lietuva jokios reikšmės Lietuvos tarptautinei padėčiai neturėtų, būkime tikri, ir Maskva į tai kitaip žiūrėtų. Todėl besilankančiųjų Lietuvoje ir yra pareiga ir uždavinys būti apdairiems, kad jų lankymasis Lietuvos tarptautinei padėčiai tikrai jokios reikšmės neturėtų.
Kalbant apie tą reikšmę, dėmesio vertas ir JAV Valstybės Departamento įspėjimas amerikiečiams turistams vadinamos “Vokietijos Demokratinės Respublikos” atžvilgiu:
“American citizens who are prominent in public life in the United States, and especially large groups of private citizens traveling together, are advised ... to take special pains to avoid situations which might be given propaganda exploitation to imply increased acceptance of the East German regime, or its institutions by important segments of American public opinion.”
Pagaliau nelabai patikimas yra ir teiginys, kad tautai, kaip bendruomenei, iš apsilankymų jokios naudos, nors atskiriems asmenims tatai ir būtų naudinga. Logiškai išeitų, kad tautai taip pat jokios naudos ir iš atskirų tautiečių gaunamų siuntinių; tautai jokios naudos ir iš atskirų tautiečių išgelbėjimo nuo bado ir kitų. nepriteklių. Todėl ar nebūtų teisingesnis teiginys, jog ne kiekvienas apsilankymas naudingas tautai, taip pat kaip ne kiekvienas apsilankymas implikuoja tarptautinę Lietuvos padėtį.
V. Vaitiekūnas
