KAIP ŽUVO POETAS KAZYS JAKUBĖNAS (Pasakoja svečias iš Lietuvos)
PAVERGTOJE LIETUVOJE
Svečiai iš pavergtos Lietuvos laisvame užsienyje lankosi įvairiais pretekstais: kaip turistai, kaip studentai, kaip mokslininkai, kaip menininkai ir t.t. Vieni pabuvoja ilgiau, antri — trumpiau, vieni ieško kontaktų su daugeliu, antri stengiasi net su giminėmis nesusidurti. Pagal sovietišką tvarką, svečiai iš Lietuvos keliauja be savo šeimos narių, šeimos nariai liekasi pavergėjo įkaitais. Tai tvarkai turi paklusti ir partijos nariai. Jie, mat, irgi gali paslysti. Išimtys daromos tik ištikimiausiems iš ištikimųjų, ir tai tik su specialiu Maskvos leidimu. Beveik visi svečiai turi pavedimą kai ką laisvajai išeivijai pasakyti ir kai ką čia sužinoti. Vieni pavedimai labai konkretūs, kiti — bendrinio pobūdžio, tačiau visi nukreipti į vieną pagrindinį tikslą: sulaužyti išeivijos rezistencinį potencialą.
Pavestas pareigas keleiviai iš Lietuvos rūpestingai atlieka: įvairiuose priėmimuose ir privačiuose pasikalbėjimuose jie kalba apie tariamą Lietuvos laisvę, gerbūvio kilimą, kūrybinius atsiekimus, lietuvių - rusų bičiulystę ir t. t. Savo širdį ir tikruosius jausmus praveria labai retai. Tačiau praveria, net “ištikimiausi iš ištikimųjų”. Pravėrę, jie reiškia baisiausią nuostabą, kaip politinė lietuvių išeivija esanti imli okupanto propagandai, ypač jaunoji karta.
Leiskime kalbėti vienam iš ten, turėjusiam galimybių gan gerai pažinti lietuvių naująją išeiviją Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir kiek mažiau Vakarų Europoje:
— Stebiu ir negaliu suprasti, kodėl jūs taip lengvai priimate mūsų propagandą. Lietuviai visur mieli, gaudo tave, vaišina. Susirenka į priėmimus keli, o kartais ir penkiasdešimt: tu kalbi jiems ir matai, kad tavimi tiki. Atsiranda tariamai kompromituojančių klausimų ir kiek polemikos, kartais pašaipos, bet tuoj pastebi, kad oponentai su komunizmu ir rusų imperializmo taktika visai nesusipažinę. Dar liūdniau, kad po tokių diskusijų, privačiai prisitaikęs prie tavęs oponentas atsiprašo, kviečia pas save į svečius, giria tavo pareiškimus ir visą kritiką nukreipia prieš išeivijos veiksnius, veikėjus ir veiklą. Dažnas jaunesniųjų giria Lietuvos rašytojus ir tiesiog niekina išeivijos autorius, nors aiškiai matai, kad nė vienų, nė antrų visai nepažįsta. Nori tuo tik įsiteikti.
Kartą man vienas vyresnio amžiaus išmokslintas lietuvis, pats ant savo kailio patyręs 1940-41 metų komunistų okupaciją Lietuvoje, smarkiai kritikavo visą Amerikos lietuvių gyvenimą: spaudą, rašytojus, nekalbant apie kunigus, veiksnius ir žymesnius veikėjus. Užsienio lietuvių, jo žodžiais “kvailumui” pavaizduoti pokalbio dalyvis pateikė ir įrodymą. Jis atnešė Lietuvių Enciklopedijos vieną tomą ir prašė mane perskaityti poeto Kazio Jakubėno biografiją. Ten parašyta, kad Jakubėnas antros bolševikų okupacijos metu buvęs ištremtas į Sibirą ir ten miręs. Tada jis atskleidė “Gimtojo krašto” vieną 1968 metų numerį, kur parašyta, kad Jakubėnas miręs Vilniuje. Padaręs šį palyginimą, mano vaišingas šeimininkas vėl paleido virtinę kaltinimų Amerikos lietuvių adresu, kurie gyveną iliuzijomis ir gandais, o žvilgsnį į realybę suplakę su žvilgsniu į mitus. Jis pasakė, kad viename “Gimtojo krašto” numeryje daugiau tiesos, negu visoje Lietuvių Enciklopedijoje.
Mačiau, kad jis man pataikavo.
Poeto Jakubėno istoriją aš žinojau, ir mane ėmė graužti sąžinė, reikalaudama 18 metų komunistų saugojamą šiurpią paslaptį atidengti. Turėjau susirasti patikimą žmogų. Jį suradau. Tikiuosi, kad nebūsiu išaiškintas, nes žinau, kad apie Jakubėną anas lietuvis ne su vienu manim yra kalbėjęs. Tačiau vis tiek apeliuoju į savo tautiečio lietuvišką sąžinę ir prašau ateityje niekam neprasitarti, su kuriais lietuviais iš Lietuvos tuo klausimu esi kalbėjęs.
Tiesą apie rašytojo Kazio Jakubėno mirtį paskelbti man liepia žmogiškoji sąžinė. Ją turi sužinoti ne tik visi lietuviai, bet ir viso pasaulio, taip pat ir Rusijos, intelektualai. Stalino tarnai jį nužudė prie Vilniaus 1950 metų sausio mėn. 8 d., Brežnevo tarnai šį baisų nusikaltimą slepia.
Vokiečių okupacijos metais K. Jakubėnas išsislapstė Lietuvoje. Jo draugas V. Montvila pakliuvo į geštapo rankas ir buvo sušaudytas. Antrą kartą bolševikams atėjus į Lietuvą 1944 metais, Jakubėnas išėjo iš pogrindžio ir tapo dienos didvyriu. Visur jį vežiojo, visur jį rodė, ordinais apkabinėjo. Pradžioje jis jam rodomu dėmesiu didžiavosi. Bet tas džiaugsmas tęsėsi neilgai. Rusų teroras Lietuvoje, partizanų naikinimas, trėmimai Jakubėno entuziazmą greitai atvėsino. Jis ėmė vengti jam rodomo dėmesio ir pradėjo trauktis iš viešumos. Poetas daug rašė vaikams, stvėrėsi vertimų ir, kas vyksta aplink, tarsi nenorėjo matyti. Jis užsimerkė, kad nematytų, bet neužsikimšo ausų, kad negirdėtų. K. Jakubėnas žinojo, kas dedasi Lietuvoje, ir balsu pradėjo reikšti savo nepritarimą. Tai buvo maždaug 1947 metais. Pradžioje kalbėjo tik savo artimųjų tarpe, o vėliau savo nepasitenkinimą ėmė reikšti vis garsiau ir garsiau. Lankė aukštose vietose įsitvirtinusius savo buvusius draugus ir reikalavo sustabdyti Lietuvos ir lietuvių naikinimą. Ištikimieji draugai jį stabdė, valdžios pareigūnai grasino. Bet jautri poeto širdis karto vis labiau ir labiau. Ėmė keikti pats save ir savo suklaidintą jaunystę.
Saugumas apsisprendė rašytoją sunaikinti. Bet kaip? Areštuoti ir ištremti į Sibirą negalima, nes tai plačiai išgarsintas sovietų didvyris. Bet komunistai išradingi. 1950 metų sausio mėn. 7 d. 11 val. naktį, kada lauke buvo virš 30 laipsnių (Celsijaus) šalčio, du enkavedistai išsivedė Jakubėną iš jo namų ir įsodino į laukianti automobilį. Čia sėdėjo dar du saugumiečiai. Automobilis nuvažiavo Nemenčinės kryptimi. Už keliolikos mylių, kur nebuvo gyventojų, Jakubėną enkavedistai visai nuogai išrengė, sumušė ir paliko. Kol jėgų turėjo, jis bėgo ir šaukė pagalbos. Pasiekė dar vieną gyvenvietę, beldėsi, bet niekas neįsileido. Tuo metu vyko baisūs rusų siautėjimai, ir žmonės buvo įbauginti. Jis bandė bėgti toliau, bet netrukus pritrūko jėgų, sukrito ir sušalo į kaulą. Mirties metrikose įrašyta, kad K. Jakubėnas miręs sausio 8.
Tą pačią naktį iš Jakubėno namų enkavedistai išvežė visas jo knygas ir rankraščius. Taip niekas ir nesužinos, ką poetas didžiame sielvarte buvo sukūręs.
Laisvo pasaulio lietuviai, kurie nuvyksta į Lietuvą ir sutinka aukštus okupacijos pareigūnus, turėtų jų paklausti, kokia mirtimi mirė poetas Kazys Jakubėnas. (vr.)
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Paulius Jurkus, ANT VILNELĖS TILTO (Vilniaus legendos). Išleido Lietuviškos knygos klubas; spausdino “Draugo” spaustuvė 4545 West 63rd Street, Chicago, Illinois 60629. 1968. Aplankas ir piešiniai autoriaus. 200 psl. Kaina 2.50 dol.
Alfonsas Šešplaukis, RELIGINIS PRADAS MAIRONIO KŪRYBOJE. Atspaudas iš L. K. M. Akademijos Metraščio III tomo, 133-220 psl. Roma 1967. Kaina nepažymėta.
