Bendravimas su Lietuva
Prieš pat pradedant spausdinti šį “Į Laisvę” numerį, pasirodė LFB Studijų Biuro išleista V. Vaitiekūno studija “Bendravimas su Lietuva”. Redakcija bendravimo klausimą laiko principiškai svarbiu ir praktiškai aktualiu, tad ir apsisprendė sulaikyti kitos medžiagos spausdinimą, o paskelbti keletą ištraukų iš V. Vaitiekūno studijos. “Bendravimas su Lietuva” gaunama "Darbininke”, 910 Willoughby Avenue, Brooklyn, New York 11221. Redakcija
Bendravimas nusiangažuojant
Jau kuris laikas laisvųjų lietuvių bendravimas su okupanto aneksuotąja Lietuva yra įgavęs aštrėjančios kontraversijos pobūdį. Eilė kultūrininkų, intelektualų, daugiausia iš Santaros-Šviesos ir skautų sluoksnių, mažiau iš ateitininkų, frontininkų, krikščionių demokratų, socialistų, liaudininkų, tautininkų sluoksnių, bendravimo galimybių klausimu išsiskiria iš bendrojo laisvųjų lietuvių nusistatymo. Tokio išsiskyrimo pagrindas yra dvejopas: atsitiktinis ir principinis. Bendravimo galimybių supratimo atsitiktinis skirtingumas kyla dėl atsitiktinio aneksijos neskyrimo nuo okupacijos, dėl atsitiktinio nesuvokimo teisės reikšmės Lietuvos bylai, dėl atsitiktinio neskyrimo, kas bendravimui galima nuo to, kas tikslingai galima. Visokiu atveju atsitiktiniai bendravimo galimybių supratimo skirtingumai visada galimi išsiaiškinti ir išlyginti.
Savo ruožtu bendravimo galimybių supratimo principinis skirtingumas puoselėjamas sąmoningai. Teisės reikšmė Lietuvos bylai sąmoningai nevertinama ir nuvertinama. Aneksija ir okupacija sąmoningai tapatinamos. Bendravimo galimumui ir tikslingumui sąmoningai atsisakoma taikyti Lietuvos dabartinės tarptautinės padėties diktuojamus susilaikymus.
Principinio pobūdžio skirtingumai yra sąmoningai apgalvotos priešybės esamai tezei suniekinti ir paneigti. Bendravimo galimybių supratimo principinės skirtybės eina iš sąmoningo nusistatymo bendravimą išimti iš Lietuvos laisvės konteksto ir padaryti tik pamušalu nusistatymui nusiangažuoti Lietuvos laisvės kovos atžvilgiu.
Principines skirtybes sunku išlyginti. Kaip amerikiečiai teisingai sako: “you can compromise within the principles, but you cannot compromise on the principle.” (36 p.).
Trys nusiangažavimo atmainos
Pirmoji nusiangažavimo atmaina yra pažiūra, kad esamomis tarptautinėmis sąlygomis laisvųjų lietuvių pirmutinis uždavinys Lietuvai yra pagalba tautai esamomis krašto sąlygomis išlaikyti savo individualybę, savo egzistenciją, bet ne sovietinės agresijos Lietuvai primestos Kremliaus priklausomybės pakeitimas, ne Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atkovojimas. Šios prasmės nusiv angažavimas pirmumą pripažįsta rūpesčiui gelbėti tautos egzistenciją, o ne rūpesčiui gelbėti tos egzistencijos pagrindą — laisvą apsisprendimą, žmonių pagrindines teises, valstybinį suverenumą (37 p.).
Antra, jau patobulinta nusiangažavimo pažiūros atmaina bene atviriausiai bus išdėstyta Santaros-Šviesos bendraminčio “Metmenyse” (1965 Nr. 10, p. 128). Jo supratimu, "visiškai nepriklausoma, demokratinė Lietuva . . . dabartinėse aplinkybėse yra tokia nereali vizija, kad ją pristatydami mūsų (t.y. savo — Vt. Vt.) politiniu tikslu, svetimųjų akyse pasirodom iš realybės iškritusiais svajotojais” (38 p.).
Trečia, ir gal pati pavojingoji nusiangažavimo minties atmaina vengia atviro pasirodymo ir į visuomenę eina aplinkiniais keliais. Pvz., vengia minėti Lietuvos okupacijos faktą. Vietoj "okupuotos Lietuvos” kiša “dabartinę Lietuvą". Atakuoja “raudonas šviesas” laisvųjų lietuvių bendravimui su okupuotąja Lietuva. Esą tos veiksnių “šviesos” neturinčios “nei teisinio, nei moralinio pagrindo” ("Aidai”, 1966 nr. 3, p. 129). Aiškina, kad Amerikos nepripažinimas Sovietų Sąjungos aneksinių pretenzijų į Lietuvą Amerikai pigiau kaštuoja nei kaštuotų pripažinimas ... Nutyli Lietuvos okupaciją, o pabrėžia, kad "dabartinis socialistinis režimas Lietuvoje yra realybė ir nebėra toks didelis baubas lietuviams, kadangi daug kas jame priimtina” (Metmenys”, 1966, Nr. 12, p. 26). Nutyli sovietinio imperializmo pastovias užmačias grobti ir rusinti. Vietoj sovietinio imperializmo iškiša komunizmą ir apšaukia naivėliais, kurie tariamai galvoja, “jog per paskutinius 25 metus komunizmas visai nepasikeitė”, nors tie “naivėliai” prieš akis turi ne kintantį komunizmą, bet pastovų sovietinį imperializmą (39 p.).
Nusiangažavimo ginklanešiai
Kaip nusiangažavimo kontekste atrodo bendravimo praktika, pademonstravo sportininkų ekskursija. Į okupuotą Lietuvą nuvyksta dailininkų, dainininkų, gali nuvykti ir sportininkų. Bet 1967 sportininkų ekskursija buvo ypatinga. Jos organizatoriams, atrodo, rūpėjo pabrėžti, kad su veiksnių ir visuomenės nusistatymu galima nesiskaityti, kad yra galimas “contempt” laisvųjų lietuvių tautiniam solidarumui. Ekskursijos pobūdį organizatoriai taip nusakė:
"The future of the Lithuanian nation at the moment appears to be contingent on internal evolution of the Soviet Union and flexible American policy permitting wider contacts on a private level would be conducive to the maintenance of centrifugal forces in the USSR.”
Turbūt sutiksime, kad čia daugiau politikos kvapo, n‘ei privatumo. Ekskursijai kvietimas buvo gautas iš Sovietų Sąjungos '‘respublikinio” priklausinio, turbūt pademonstruot “politiką” prieš Clevelando konferencijos bendravimo tezę, kad nedera bendrauti su "LTSR" organizacijomis. Tokio pobūdžio .tokių intencijų ir tokio organizavimo būdo bendravimas, ir labai liberaliai interpretuojant bendravimo galimybes, vis tiek tenka skirti į tuos bendravimo pavyzdžius, kurių neturėtų būti. (45-46 pp.)
Svarstymų išvados
Laisvųjų lietuvių tautinei sąmonei ir tautinei gyvybei labai svarbus yra juo glaudesnis bendravimas su Lietuva (47 p.).
Kad bendravimas būtų tikslingas, jis privalo ne tik Lietuvai naudingo ar bent nežalingo tikslo, bet ir tinkamo vykdymo būdo.
Laisvųjų lietuvių bendravimo su Lietuva negalima atsieti nuo kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, juoba negalima palenkti Sovietų Sąjungos siekimams įtvirtinti Lietuvos aneksavimą (48 p.).
Bendravimas turi padėti laisviesiems lietuviams atsverti sovietinį indoktrinavimą Lietuvoje, kad Lietuvai nėra kito kelio, tik su Rusija, kad nepriklausomybė — tai buržuazinio išnaudojimo bei skurdo ir kapitalistinės priklausomybės simbolis.
Galima suprasti kai kurių mūsų intelektualų (ypač jaunesniųjų, brendusių ir brandintų naujos aplinkos, revoliucinio pragmatizmo idėjų) atitrūkimas nuo tautos ir išeivijos rezistencinių tikslų ir principų. Galima suprasti jų abstrakčias spekuliacijas apie “socialistinę Lietuvą”. Bet negalima pateisinti jų pastangų savo abstrakčių spekuliacijų išvadomis įtaigoti išeivijos uždavinius Lietuvai, įtaigoti rezistencinį nuosmukį arba “wishful thinking”, kad, laisviesiems lietuviams atsisakius kovos dėl Vasario 16 akto galios atstatymo, suminkštės Kremliaus širdis ir “LTSR” išgirs: “Na, kad tie buržuaziniai nacionalistai atsisako Vasario 16 akto, tai mes savo ruožtu “LTSR” paverčiame satelitu”. Teisingai K. Adenaueris yra pažymėjęs, kad “patirtis gali būti tokia minties ir veiklos vadovė, kurios niekas nepakeis, taip pat nė įgimtas intelektas” ir kad “tatai ypač galioja politikos sričiai” (Erfahrung kann eine Fuehrerin dės Denkens und dės Handelns sein, die durch nichts zu ersetzen ist, auch nicht durch angeborenen Intellekt. Das gilt insbesondere fuer das Ge-biet der Politik.” — Konrad Aden-auer, “Erinnerungen 1945-1953”, 1965, p. 13).
Tik vieningu ir tvirtu užsiangažavimu kovai dėl Vasario 16 akto galios atstatymo, tik vieninga Lietuvos laisvės siekimo akcija išeivija geriausiai gali pavergtajai Lietuvai padėti (49 p.).
Kadangi “LTSR” yra iškaba Lietuvos aneksijai, ne okupacijai, ir kadangi Maskva labai stengiasi tą aneksijos iškabą, o su ja, žinoma, ir pačią aneksiją įpiršti visuotiniam vartojimui ir pripažinimui, Lietuvos interesas ir laisvųjų lietuvių tautinė pareiga yra toms Maskvos pastangoms pasipriešinti, nors toks pasipriešinimas ir mažiau ar daugiau aprėžtų laisvųjų lietuvių bendravimo su okupuota Lietuva galimybes (21 p.).
Vieningas supratimas savo uždavinių Lietuvai yra labai reikšmingas daiktas. Labai svarbu, kad, nepaisant mūsų pasaulėžiūrinių, organizacinių ar kitokių skirtybių, visi vairuotume į vieną bendrą tikslą, su viena bendra intencija -— atstatyti Vasario 16-sios akto galią. Vieningam supratimui savo uždavinių Lietuvai sunykus, pačių Lietuvos laisvės kovotojų laisvajame pasaulyje vaikai gali nueiti tarnauti okupantui ir išduoti ne tik savo tautos ir savo tėvų Lietuvos nepriklausomybės idealus, bet ir pačius savo tėvus, Deja, tam turime sovietinio bendravimo pavyzdžių iš pačių rusų politinės tremties: tėvai nuo bolševikų bėgo, vaikai virto bolševikų agentais (49 p.).
