Revoliucionieriai prieš revoliuciją
(SVETLANOS ALELIUJEVOS STALINAITĖS PROTESTAS)
DR. JONAS GRINIUS
Žvelgiant į XX amž. pirmąją pusę, nekyla abejonės, kad greta dviejų pasaulinių karų Rusijos revoliucija turi taip pat pasaulinės reikšmės, nors be pirmojo karo ji nebūtų kilusi, o be antrojo — iš revoliucijos atsiradusi Sovietų Sąjunga nebūtų įgavusi pasaulinio svorio, kokį ji dabar turi. Kadangi šiemet Sov. Sąjunga stengiasi kuo iškilmingiausiai paminėti vadinamąją spalio revoliuciją, kuri įgalino rusų komunistus pasigrobti valdžią Rusijoj, todėl kiekvienas rimtai galvojantis žmogus negali nepamąstyti apie aną prieš 50 metų įvykusį politinį bei visuomeninį perversmą. Stabtelėjant prie jo, čia neketiname nei jo eigos piešti, nei pasakoti Sov. S-gos istorijos, nei įvertinti to perversmo reikšmės mūsų tėvynei Lietuvai. Tesinori padaryti tik kelias vertinamąsias pastabas, kurias pažadina Stalino dukters Svetlanos Aleliujevos pabėgimas iš Sov. S-gos į Vakarus.
Pirmiausia, ar revoliucija yra teigiamas veiksnys visuomeninei ir politinei pažangai? Vienodo atsakymo į tai neduoda nei istorikai, nei sociologai. Tie, kurie neturi pasaulėžiūrinio tikslo revoliucijai teisinti, į ją dažnai žiūri neigiamai, nes ji neapseina be nekaltų gyvybių naikinimo ir dažniausiai nepasiekia tų tikslų, kokių revoliucijos dalyviai ar jų vadai prieš tai norėjo. Su revoliucijomis šitaip atsitinka dėl to, kad apskritai kilnūs žmonių tikslai blogomis priemonėmis ne tik nepasiekiami, bet duoda net priešingus vaisius. Tuo tarpu pačioje revoliucijos esmėje glūdi prievarta, kuri, netvarkoma teisingų įstatymų, savaime traukia į savivalę ir nelaisvę. Šitoks pavojus ypač grasė Rusijos revoliucija, nes jos vadų žymi dalis (socialrevoliucinieriai ir bolševikai) pateisino visokias priemones savo partijų tikslams pasiekti.
Palyginti mažai aukų tepareikalavo vad. vasario mėnesio revoliucija, bandžiusi Rusijoj įvesti demokratinę tvarką, bet ji nepatenkino radikaliųjų, ypač komunistų, nes jie trim atvejais puolė vos užgimusią silpną Rusijos demokratiją. Liepos mėnesį (1917 metais) komunistų vadui Leninui nepasisekė nuversti laikinosios vyriausybės, kurios svarbiausias uždavinys buvo sušaukti Rusijos konstituantą (seimą), bet tai pavyko spalio mėnesį. Tai nebuvo revoliucija, o paprastas perversmas arba pučas prieš demokratiją ir socialistus, nes tada komunistai pasigrobė valdžią iš socialisto A. F. Kerenskio vadovaujamos laikinosios vyriausybės. Galutinį smūgį rusų demokratijai bolševikai sudavė 1917 metų gruodžio mėnesį, išvaikydami demokratiškai išrinktą Rusijos konstituantą, kurioj komunistų tebuvo 175 atstovai tarp 707. Šitas paskutinis smūgis, kuriuo buvo įvesta neva proletariato diktatūra, buvo nukreiptas iš esmės prieš socialistus, nes minėto steigiamojo seimo daugumą sudarė socialrevoliucionierių ir socialdemokratų (menševikų) žmonės.
Šitaip trim peilio smūgiais demokratijai ir socialistams į nugarą komunistai likvidavo revoliuciją, iš kurios dauguma rusų laukė taikos, duonos (ekonominės gerovės), laisvės ir lygybės, ir per keletą mėnesių buvo pasiekta priešingų vaisių — komunistinės diktatūros, tariamai proletariato diktatūros, kuri vadinosi sovietų valdžia. Užuot lauktos taikos, Rusijoj įvyko pilietinis karas, kuris vietoj duonos nešė badą; vietoj laisvės ir lygybės diktatūra atnešė prievartą, nelaisvę ir nelygybę, kuri truko 50 metų ir kurios galo nesimato nė šiandien. Todėl teisingai sakoma, kad komunistų skelbta proletariato diktatūra tapo diktatūra prieš proletariatą, nes per 50 metų niekas nebuvo komunistų labiau eksploatuojamas kaip žemės ūkio kolchozininkai ir fabrikų darbininkai. Taigi, Rusijos revoliucija yra nepasisekusioji arba suniekintoji revoliucija.
O suniekino ją tie, kurie skelbėsi nuosekliausiais revoliucionieriais, tikraisiais Markso pasekėjais: Leninas su savo partija politiškai likvidavo Rusijos revoliucijos vadą A. Kerenskį ir socialistų persvaroj buvusią Rusijos konstituantą. Lenino įpėdinis Stalinas likvidavo raudonosios armijos kūrėją, daugiausiai lėmusį komunistų diktatūrą įtvirtinant, L. Trockį, jį ištremdamas iš Sovietų S-gos ir nužudydamas Meksikoje. Stalinas nužudė ir kitus revoliucionierius (Zinovjevą, Kamenjevą), su kuriais Leninas vykdė perversmą prieš Rusijos revoliuciją ir įvesdinėjo diktatūrą, o Staliną po mirties morališkai sulikvidavo N. Chruščiovas, visam pasauliui paskelbdamas jo kruvinas niekšybes.
Šitaip Rusijoj susidarė visa grandinė revoliucinių kovų prieš revoliucionierius vis vardan tos pačios teorijos, marksizmo, kuris dažnai vadinasi ' • moksliniu socializmu, nors iš esmės tai yra ateistinė religinė sistema, reikalaujanti tikėti į amžiną materiją bei jos amžiną keitimąsi tikėti į klasių kovą, žmogaus prigimties gerumą ir į tobulą beklasę visuomenę komunizme. Kadangi šitokios pseudoreligijos nepripažįsta krikščionys, todėl kova prieš Kristaus mokslą, jo įsteigtą Bažnyčią ir jos narius Rusijoj yra vedama įvairiomis priemonėmis nuo pat sovietinio perversmo. Šitoj kovoj prieš krikščionis komunistams geros visos priemonės. Šituo atžvilgiu marksistinis ateizmas Sovietijoj labai panašus į islamą: kas netiki į komunizmo pranašus ir į komunistų partiją kaip neklaidingą “bažnyčią”, tam nėra nei pasigailėjimo, nei išganymo. Tai trunka jau 50 metų. Bet kokie vaisiai?
Iš paviršiaus atrodo, kad marksistinis ateizmas laimi taip pat, kaip laimėjo komunistų diktatūra, sunaikindama Rusijoj socialistus ir savo partijos daugelį vadų. Sovietijoj ir jos pavergtuose kraštuose ateistai gausėja, tikinčių krikščionių skaičius mažėja, o kiti slepiasi “katakombose”. Tačiau iš vidaus vyksta sukilimo procesas, pirmiausia pačių revoliucionierių, arba jų vaikų sukilimas prieš tėvų pseudoreligiją. Pažvelkime čia į keletą pavyzdžių.
Pirmiausia keli žodžiai apie jugoslavą Milovaną Džilą. Jis dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare, už komunistinę veiklą sėdėjo karališkos Jugoslavijos kalėjime, per II-jį pasaulinį karą veikė partizanuose prieš nacius, buvo artimas Tito bendradarbis, kuriant komunistinę Jugoslaviją, tapo jos viceprezidentu, bet nuo 1953 metų pradėjo kritikuoti komunistinę biurokratiją ir dėl to 1954 metais buvo pašalintas iš visų valdžios postų. 1957 metais už knygą “Naująją klasę” jis buvo nuteistas kalėti 7 metus, o už “Pasikalbėjimus su Stalinu” — 9 metus. Džilas tiek metų kalėjimui buvo pasmerktas už savo nebetikėjimą komunizmu, arba už jo kritiką, kurią buvęs komunistas išsamiai išdėstė savo “Naujosios klasės” knygoj. Joje jis parodė, kad, pasigrobę valdžią, komunistai su savo padėjėjais sukūrė naują privilegijuotą klasę, kuri, valdydama visą tautos turtą, išnaudoja dirbančiuosius, ir, už diktatūros pasislėpusi, gina savo privilegijas ir šitaip tampa pažangos kliūtimi.
Trumpai kalbant, kiek Leninas iš marksizmo buvo padaręs komunistų pseudoreligiją, tiek Džilas nuo komunizmo nuėmė tariamai išganomąją kaukę: jis parodė jį nuogą, sakydamas: “Maskvoje baigėsi didžiųjų komunistinių monarchų ir didžiųjų idėjų epocha ir prasidėjo vidutinių komunistų biurokratų viešpatija”, o “sovietų imperializmas taip pat buvo priverstas pakeisti savo pažiūras į išorinį pasaulį”.
Kad rusų šviesuoliai carų autokratijos laikais svajojo apie revoliuciją kaip savotiškai šventą ar kilnų dalyką, tai žinoma visiems. O tų šviesuolių tarpe nemažai buvo rašytojų, kurių žymiausias ir garsiausias — M. Gorkis. Tačiau iš revoliucijos išaugęs sovietinis perversmas rašytojus dvasiškai labiausiai pavergė. Apie tai Stalino duktė Svetlana Aleliujeva rašo: “O, jūs rusų literatūros kankiniai! Niekas nepakito nuo Radiščevo ir dekabristų laikų... Kaip kad ir seniau, žandarai ir policininkai yra pirmieji rašytojo kūrinių kritikai. Tik carų Rusijoj nei Gogolis, nei Ščedrinas nebuvo pasmerkti už savo satyrų žiaurumą, ir jų niekas nebaudė už pasityčiojimus dėl rusų gyvenimo absurdų. Bet dabar gali būti nuteistas už metaforą ir pasiųstas į stovyklą už stilistinę figūrą”.
Šita proga Svetlana Aleliujeva prisimena sovietų pasmerktuosius rašytojus L. Pasternaką ir Andrių Siniavskį. Apie šį pastarąjį ji rašo: “Apskritai, Andreli, tu neturėjai nieko nepaprasto ir tu nebuvai gražiausias vyras pasauly, bet tu turėjai drąsos būti nuoširdus sau ir tiesus su savo sąžine. Todėl tu rašei noveles ir romanus, kad išreikštum tai, ką tu galvojai, nors ir paslapčia, ir kad liktum garbingas savęs ir Dievo atžvilgiu”. Su šilta liūdna užuojauta mąsto Stalino duktė apie “savo vargingą ir skausmingą draugą” Andrių Siniavskį, šąlantį ir vargstantį koncentracijos stovykloj (ten jis nuteistas 7 metams drauge su rašytoju Danielių, kuris nubaustas penkeriems metams, kai beveik tuo pačiu metu į psichiatrinę ligoninę buvo uždarytas rašytojas Val. Tersis, o paskui išleistas į užsienį ir nubaustas pilietybės atėmimu).
Čia reikia taip pat priminti, kad priverčiamiems darbams yra buvęs nuteistas ir Aleksandras Solženicinas, kuris šiemet įvykusiam IV-tam sovietinių rašytojų suvažiavimui skundėsi raštu dėl sovietinės cenzūros savivalių ir rašytojų persekiojimų. Savo skundą Solženicinas baigė šiais žodžiais: “Esu ramus savo sąžinėj, kad atlikau savo pareigą kaip rašytojas ir ją atliksiu dar geriau, kai būsiu miręs. Tiesos niekas negali sulaikyti. Dėl jos aš žiūriu ramiai mirčiai į akis. Bet vis dėlto pagaliau turėtume suprasti, kad niekas iš to nelaimi, kai išmušame rašytojui plunksną iš rankų, jam gyvam tebesant. Mūsų istorijoj nėra jokio atvejo, kad šitokiu būdu būtume atlikę patarnavimą savo tautai”.
Panašiai kaip Sov. Sąjungoj nuo komunistų persekiojimų kenčia rašytojai okupuotuose kraštuose ir vad. satelitinėse valstybėse. Kad negalėjo prieš tai neprotestuoti mūsų tylusis V. Mykolaitis - Putinas, aiškiai liudija jo eilėraštis “Vivos plango” (Gyvuosius apverkiu). Kelia protesto balsą net satelitai čekai, kurie apskritai mėgsta girtis savo kairumu, nors iš tikrųjų savy nešioja nemažą dozę oportunizmo. Tačiau dėl oportunizmo niekas į kalėjimą nesėda. Tuo tarpu rašytojas Jan Beneš, kuris garsiai protestavo dėl rusų rašytojų Siniavskio ir Danielio nuteisimo, už opozicinę veiklą prieš komunistinį režimą buvo uždarytas už grotų.
Kitaip pasielgė jo tautietis Ladislovas Mnačko. Šis komunistas, du kartu apšauktas “užsitarnavusiu meno veikėju”, kuriam buvo suteikta aukščiausia Čekijoj Klemento Gotwaldo premija, protestuodamas prieš komunistų proarabišką politiką Izraelio ir arabų karo atveju, išvažiavo iš Čekijos į Izraelį. Išvykdamas L. Mnačko viešai paskelbė žinąs, kad savo protestu jis nusižengiąs prieš valdžios politiką. Bet jis žadąs sugrįžti ir stoti prieš teismą, rizikuodamas kalėjimo bausme. Tačiau šitaip neįvyko. Čekoslovakijos vyriausybė išmetė Mnačką iš komunistų partijos, atėmė visus jo nuopelnų žymenius drauge su Čekijos pilietybe, kad rašytojas nebegalėtų sugrįžti iš Izraelio.
Tačiau iš visų revoliucionierių ir revoliucijos augintinių protestų prieš sovietinę santvarką garsiausias yra Svetlanos Aleliujevos Stalinaitės šiemetinis pabėgimas iš Rusijos per Indiją į Vakarus, į JAV. Kas gi galėjo įsivaizduoti, kad sukaktuviniais Rusijos revoliucijos metais nebepajėgs sovietinės santvarkos pakęsti duktė didžiausio komunisto, kuris tą santvarką statė per trisdešimt metų? Kas galėjo tikėti, kad Svetlana, komunistiškai ir bedieviškai išauklėta nuo lopšio, atmes komunistinę ideologiją, sovietinę santvarką ir marksistų ateistinę religiją, nors ir visai nepasmerkdama savo tėvo? Ji žurnalo “Spiegelio” vyriausiam redaktoriui Jacobini pareiškė mananti, kad sovietinėj sistemoj būtų galėjęs išaugti kitas Stalinas. Svetlana apie komunizmą kalbėjo: “Aš visada tikėjau, kad visa sistema ir ideologija buvo klaidingos. Gal būt mano tėvas buvo geriausias tos sistemos įrankis arba geriausias jos įkūnijimas. Bet man iš Rusijos politinės istorijos žinoma, kad trisdešimtųjų metų antroj pusėj buvo laikas, kada jis jokiu būdu nebuvo valdanti asmenybė partijoj ir todėl jos viduj vyko kovos — tik dalis partijos jį rėmė ir jie padarė jį tokiu, koks jis tapo vėliau”.
Atmesdama sovietinę santvarką, Svetlana Aleliujeva atmetė ir marksistinę ideologiją, “Spiegelio” redaktoriui pareikšdama: “Aš manau, kad po penkiasdešimt metų ideologija Rusijoj, arba tai, kas vadinama marksizmu - leninizmu, kažkaip nebėra pirmaujanti tautos pasaulėžiūra. Kadaise ta ideologija buvo laikyta kažin kokiu labai pažangiu dalyku, ji taip žavėjusi žmones, kad šie ją sekę; bet aš negaliu pasakyti, kad šitaip būtų likę. Ir aš nesu jokia išimtis. Aš paprasčiausiai priklausau tai rusų tautos kartai, kuri yra apsivylusi šita ideologija ir pagaliau ją laiko klaidinga, nes ji nedavė tautai to, ką pradžioj buvo pažadėjusi”.
Redaktoriaus Jakobinio paklausta, kaip Svetlana Aleliujeva, negavusi jokio religinio auklėjimo bei mokymo, galėjo tapti religinga, ji atsakė: “Pirmiausia aš manau, kad religinis jausmas yra prigimtas taip, kaip žmogus gimsta poetu arba muziku. Auklėjimas rašytojo nepadaro. Religinis jausmas yra kažin kas, ką turime nuo gimimo. Mano abi senelės — mano motinos motina ir mano tėvo motina — buvo giliai tikinčios ir niekada nenustojo būti pamaldžios. Aš manau, kad senėdamas žmogus tampa religingas. Kai gyvenimas pasidaro sunkus ir kartais nebėra žmogaus, kuriuo galima pasikliauti, tada vidaus gyvenimas tampa labai svarbus. Šitokiu būdu žmonės suranda religiją. Šitaip atsitiko su manim”.
Pirmą kartą Amerikoj kalbėdama su spaudos atstovais Svetlana buvo sakiusi, kad be Dievo širdy gyvenimas neturi prasmės, kad prie religijos ji priėjusi pati mąstydama ir skaitydama, kol pagaliau slaptai pasikrikštijusi. “Spiegelio” redaktoriui dar pridūrė: “Aš nelinkstu labai į religinius ritualus — bažnyčios lankymą ir panašiai. Bet religingumo atradimas Rusijoj yra plačiai pasklidusi raida, nes aš žinau daug žmonių, kurie pergyveno tą patį, kaip aš. Tai jiems nebuvo primesta iš šalies, nes jie patys surado tai, ko ieškojo — jie norėjo melstis savo būdu”.
Susitikimą su savo mirusiu vyru indu Singh, savo pabėgimą iš Sovietijos ir savo skausmą dėl ten paliktų vaikų Svetlana Aleliujeva pergyvena kaip likimą arba Dievo Apvaizdos kelią. Savo atvirame laiške vaikams ji rašo: “Likimas patvarkė, kad aš jus palikčiau, kad aš sukrėsčiau visą savo gyvenimą ir nebegrįžčiau į tą bevertį buvimą, kuriame praleidau keturiasdešimt metų. Gal būt tokia likimo valia, kad aš padaryčiau ką nors gero visų labui, taip pat ir jūsų, mano brangieji...
Ir kokie išmintingi keliai, Viešpatie, tavo pasauly: Tu man neduodi šio naujo gyvenimo tam, kad aš paprastai galėčiau ramiai džiaugtis civilizuoto pasaulio patrauklumais. Ne, Viešpatie, tu mane supažindinai su žodžiais, kokių aš anksčiau nepažinojau. Tu man įsakei pasakyti tiesą viso pasaulio žmonėms, kad mano draugai ten, Rusijoj, pabustų iš savo ilgo snaudulio, kad jie šoktelėtų, tartum išgąsdinti šūvio, ir pagaliau pajustų savy, kad yra riba tam, ko negali beiškęsti žmogiškos būtybės.
Ar ne mano lig tol tuščiam gyvenimui pakeisti Tu man atsiuntei pasiuntinį iš tolimosios Indijos?” (Le Figaro Littéraire, 1967 m. birželio 19-25 d. Nr. 1105).
Be abejo, kad marksistinės religijos fanatikams gali suktis galva, beskaitant šitokius religinius susimąstymus, kuriuos čia atskleidžia Svetlana Aleliujeva, buvusi lepūnėlė, didžiausio tirono “pasaulio mokytojo, vado ir tėvo” duktė. Jos pabėgimo į kapitalistinį pasaulį reikšmei ir jos žodžių svoriui sumenkinti šiandien komunistai ją įvairiai šmeižia: vadina liguista, psichiškai nenormalia, seksuališkai iškrypusią, tėvynės išdavike. — “Šmeižk, šmeižk”, pasakytų Voltaire, “nes vis kas nors prilips”. Gal tada pasaulis menkiau dėsis į širdį žodžius tos, kuri pasisako prieš Rusijos revoliucijos pasėkas, nors pati buvo revoliucijos tėvų mylimiausias vaikas.
