A. a. vyskupas P. Brazys, MIC

Prieš pustrečių metų Pranciškaus Brazio paskyrimas vyskupu lietuvių buvo sutiktas su džiaugsmu, jo mirtis — su dideliu graudumu. Žinia apie jo mirtį pritrenkė lietuvių visuomenę. Sunku buvo tikėti, kad tokiame amžiuje ir taip reikalingas mūsų vadovas jau tikrai iškeliavo amžinybėn.

Vyskupas Pranciškus Brazys, MIC, mirė 1967 metų birželio mėnesio 9 dieną 6:30 val. ryto Tėvų Marijonų vienuolyne Romoje; buvo palaidotas birželio 13 Romos Campo Verano kapuose.

Vyskupas Pranciškus Brazys, MIC, gimė 1915 metų vasario mėnesio 18 dieną Balsupių kaime, Marijampolės valsčiuje ir apskrityje. Jo tėvai dar prieš pirmąjį Pasaulinį karą net tris kartus buvo Amerikoje, ir vyresnieji broliai buvo čia gimę. Galutinai grįžę į Lietuvą įsikūrė Balsupiuose.

Turėdamas 17 metų amžiaus, 1932 metų rugpiūčio mėn. 15 d. Pranciškus įstojo į marijonų vienuolyną. Marijonų gimnaziją baigė 1935 metais ir tų pačių metų rudenį išvyko studijoms į Angelicum universitetą Romoje. Universitetą baigė per dvejus metus, nes Pranciškus buvo nepaprastų gabumų ir marijonų gimnazijoje buvo stipriai išeinamas dviejų metų filosofijos kursas.

Grįžęs Lietuvon 1937 - 39 metais dėstė filosofiją, hebrajų ir biblinę graikų kalbas marijonų filosofijos institute Kaune ir kartu gilino studijas Vytauto Didžiojo universitete. Užplūdus komunistams, pasitraukė į Vakarus ir vienerius metus dėstė filosofiją marijonų seminarijoje Varšuvoje. Vėliau išvyko į Čekoslovakiją ir 1942 metų gruodžio mėn. 19 d. Prahoje buvo įšventintas kunigu. 1944 metų rudenį persikėlė į Vokietiją, o po metų vėl pasuko Romon. Ten vėl pradėjo studijuoti Angelicume ir 1946 metais gavo teologijos daktaro laipsnį. Dvejus metus studijas tęsė filosofijos fakultete ir 1948 metais gavo filosofijos daktaratą.

Įsigijęs mokslinius laipsnius, 1948 metais išvažiavo į Argentiną ir ten devynerius metus išdirbo lietuvių tarpe. Grįžęs į Romą, Pranciškus ėjo marijonų vicegenerolo pareigas aštuonerius metus. 1964 metų gruodžio mėn. 28 d. popiežius Paulius VI paskyrė Pranciškų tituliniu Zelos vyskupu Europos lietuvių sielovadai.

A. a. vyskupas P. Brazys, MIC, buvo mielas ir brangus visiems lietuviams. Mes, frontininkai, jį laikėme savo žmogumi, ir jis tuo didžiavosi.

VYSK. P. BRAZYS

kalbėjo apie . . .

APIE TAUTOS MEILĘ:

... Savo tautą turime labiau mylėti už kitas tautas ne todėl, kad ji yra geresnė, turi senesnę kalbą, didvyriškesnę praeitj ir gražesnę tėvynę, bet todėl, kad ji mūsų: kad jai mes esame daugiau skolingi, negu kitom tautom ...

APIE VIENYBĘ:

... Tik pripažindami kiekvienam teisę būti skirtingam ir nenorėdami visus apvilkti viena uniforma, mes pagerbsime teisėtą laisvę ir pajėgsime apjungti savo apirusias gretas. To pasiekę, mes galėsime sėkmingai išeiti iš savo katalikiško getto į vaisingą pokalbį su visu lietuviškuoju pasauliu, o per jį — ir su visa žmonija. Kaip Bažnyčia kalbasi su visu pasauliu ir laiko savais visus jo rūpesčius ir jo likimą, taip ir mes turime pasijusti atsakingi už visus lietuviškosios išeivijos reikalus ir už pačios tautos likimą...

APIE BAŽNYČIĄ IR TAUTYBĘ:

... Bažnyčia yra labai suinteresuota lietuviškumo palaikymu priaugančioj mūsų išeivių kartoj. Kaip komunistai ne tik nesistengia į jų kraštus patekusius nekomunistinių kraštų išeivius bei jų vaikus nutautinti, bet steigia jiems specialias mokyklas ir ruošia propagandininkus bei agitatorius jų tautoms sukomunistinti, taip, savaime suprantama, ir Bažnyčiai nerūpi persekiojamų kraštų nutautinimas, bet jų paruošimas būti tinkamais savo kilmės kraštų atkrikščionijimo apaštalais. Kitaip juk elgdamasi Bažnyčia juk piltų vandenį ant nukrikščionijamojo persekiotojų malūno. (Iš vysk. P. Brazio paskaitos religiniame kongrese 1966 metų rugsėjo mėn. 4 d.).