Lietuviško reikalo išnešimas į kitataučių tarpą
BRITO PATARIMAI LIETUVIAMS
Pašnekesys su Rapliael Sealey, Anglijos ir JAV-bių universitetų profesoriumi, anglu, šimtu procentų atsidavusiu Lietuvos ir lietuvių reikalams
Raphael Sealey (1927. VIII.14) anglas, sen. amžių istorikas. Mokslą baigęs savo gimtajame krašte, Anglijoje. Studijų šaka—istorija ir filosofija. Senovės istorijos studijas gilino Tuebingen’o ir Hamburg’o (Vakarų Vokietija) universitetuose 1952 - 1953 metais. 1955 metais pradėjo mokytis lietuvių kalbos, kuria laisvai šiuo metu kalba ir rašo. Mokydamasis lietuvių kalbos, susipažino su poete Danguole Sadūnaite ir ją 1957 metais vedė. Veikliai reiškėsi Anglijos lietuvių visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Prieš kelerius metus persikėlė į JAV-bes. Šiuo metu profesoriauja Buffalo (New York) universitete, nuo rudens persikelia į Berkeley (California) universitetą. Pilnai įsiliejęs į lietuvių veiklą
JAV-se, yra aktyvus LB narys, užimąs LB apylinkės valdybos postą. Verčia lietuvių autorius į anglų kalbą.
— Kada ir kokiom aplinkybėm pradėjote domėtis lietuvių literatūros bei kultūros klausimais?
— 1951 m. vasarą, baigdamas pagrindinius Oxfordo universiteto mokslus, buvau susidomėjęs lyginamąja indoeuropiečių kalbotyra. Paskaitęs kažkur, kad lietuvių kalba dar ir dabar išlaiko daug senoviškų bruožų, nusipirkau įžanginę knygą apie ją, būtent: — A. Leskien’o “Litauisches Lesebuch”. Knyga pateikia gausius skaitymus iš senesnės literatūros, žodynėlį ir gana išsamią gramatikos apžvalgą. Mano atžvilgiu ji turėjo tik vieną ydą: anais laikais dar nemokėjau vokiškai skaityti. Po keturių metų, pasisvečiavus Vokietijoje, susidomėjimas kalbotyra vėl atgijo; ėmiausi rimtai mokytis lietuvių kalbos ir netrukus susipažinau su savo būsima žmona, kuri greitai pasidarė man gyvu kalbos vadovėliu.
Pirma lietuviška knyga, kurią perskaičiau, buvo P. Galaunės “Lietuvių liaudies menas” (Kaunas 1930). Paskui įsirašiau į Nidos knygų klubą, vėliau užsisakiau “Aidus” ir “Europos Lietuvį”. Tuo tarpu mano pirmykštis susidomėjimas gryna kalbotyra nubluko, o jo vietoje mane priviliojo lietuvių literatūra bei su ja glaudžiai susijusi lietuvių tautosaka. 1956 m. įvykus sukilimams Lenkijoje, Vengrijoje ir kitur, pradėjau domėtis politika ir greitai pastebėjau, kad “Europos Lietuvis” dažnai teikia žinias, kurių netenka skaityti anglų spaudoje. Tam pačiam savaitraščiui esu ypač dėkingas už tai, kad iš visų man žinomų laikraščių jis išlaiko aukščiausią stilistinį lygį.
— Kuriuos lietuvių kultūros bruožus laikote charakteringiausiais ir savitais?
— P. Galaunė aukščiau minėtoje knygoje pristato šalia vienas kito du piešinius, kurių vienas rodo lietuvių Rūpintojėlį, o kitas — vokiečių Rūpintojėlį arba Schmerzmann. Vokiečių skulptūrėlė turi žymiai aštresnes linijas už lietuviškąją. Antai vokiečių Rūpintojėlio dešinysis delnas, ant kurio remiasi smakras, siekia tiesiai aukštyn, o lietuvių Rūpintojėlio dešinysis delnas yra pusiau sulenktas. Vokiško Rūpintojėlio veidas žiūri į priekį skausmą kenčiančiu žvilgsniu, o lietuviškojo veidas žiūri į šoną dalinai užsimerkusiom, giliai susimąsčiusiom akim. Abu Rūpintojėliai sėdi, bet vokiškojo kairė koja tiesiasi toliau į priekį už dešiniąją, tarytum jis būtų pasiruošęs bėgti, o lietuviškas Rūpintojėlis lygiai remia abi kojas ant žemės, kaip ramiai sėdįs žmogus.
Vienu žodžiu, lietuvis dievdirbys pavaizduoja Viešpaties skausmą su tam tikru švelnumu, tarytum žiūrėdamas per miglą. Lietuviškas Rūpintojėlis teikia pavyzdį dėsnio, kuris labai plačiai galioja lietuvių kultūroje: liaudies mene, dainose, tautosakoje ir literatūroje lietuvis niekada nepavaizduoja gryno skausmo, jis vis priduoda bent šešėlį malonės, gerumo ar net džiaugsmo. Šitą bruožą norėčiau pavadinti švelnumo dėsniu. Antra vertus, įvairiose vaizdinio ir žodinio meno srityse lietuvis niekada nepavaizduoja gryno džiaugsmo, o vis primaišo tam tikrą liūdesį, ilgesį ar bent susimąstymą.
Kitas savitas lietuvių kultūros bruožas, kurį norėčiau surišti su švelnumo dėsniu, yra visiems žinomas. Lietuvių tauta iki šiol verčiasi žemės ūkiu: jos kultūra yra žemės ūkio bei kaimo kultūra. Ogi bendruomenė, kuri verčiasi žemės ūkiu, paprastai susideda ne iš atskirų žmonių, o iš šeimų. Kitaip tariant, vienam ūkininkui vieneriais metais derlius gali pasitaikyti prastas, net toks prastas, kad pats ūkininkas galėtų badu numirti; bet bėda ar mirtis jam toli gražu nereiškia, kad visi jo siekiai bei svajonės būtų nuėję niekais: jei tik pati žemė išlieka šeimos rankose, kitais metais derlius gali pasitaikyti geresnis. Žmogus praeina, o šeima su savo žeme pasilieka, ir pasilieka su viltim, kadangi jokia nelaimė negali išnaikinti pačios žemės. Kas galioja šeimos žemei, tas irgi galioja tautos žemei. Iš glaudaus lietuvio prisirišimo prie savos žemės, paaiškinčiau ir vadinamą švelnumo dėsnį ir istorinį lietuvių atsparumą, parodytą svetimų įsibrovėlių bei valdytojų atžvilgiu.
Versdamiesi žemės ūkiu, lietuviai iki šiol buvo linkę laikytis senų papročių ir senų tikėjimo dalykų. Dar šitame šimtmetyje buvo surinkta liaudies sakmių, kuriose išsireiškia gyvas tikėjimas Perkūnu ir kitom pagonizmo sukurtom antgamtinėm jėgom. Esu girdėjęs, kad, palyginus su kaimyninėmis tautomis, lietuvių tautosaka turi senoviškesnius bruožus, šitą klausimą reikėtų plačiai patyrinėti. Aišku tik, kad lietuvių tautosaka yra daug ko išlaikiusi iš labai įvairių laikų ir tuo ji yra paveikusi rašytojus, kaip Krėvę.
Atseit, charakteringiausiais ir savitais lietuvių kultūros bruožais laikyčiau švelnumą, prisirišimą prie žemės ir senoviškumą.
— Kuriose meno bei literatūros srityse lietuvių kultūros bruožai yra lengviausiai suvokiami svetimiesiems?
— Beveik visose. Dainų ir šokių ansambliai, meno parodos, išversta literatūra pritraukia ir pradžiugina publiką su viena sąlyga: pateikiamas malonumas turi būti iš anksto gerai pareklamuotas.
Žinoma, yra išimčių. Yra knygų, kurios beprasmiška būtų pristatyti į Amerikos rinką. Prieš kelerius metus girdėjau pasiūlymą Mykolaičio - Putino “Altorių šešėly” išversti į anglų kalbą. Ano romano išleidimas buvo svarbus įvykis lietuvių literatūros išsivystyme ir Nepriklausomos Lietuvos gyvenime, bet jis netinka nei anglams nei amerikiečiams. Jis juk tėra suprantamas tokiai bendruomenei, kurioje katalikų tikyba vyrauja, nes be vyraujančios katalikų tikybos antiklerikalizmas nėra įmanomas.
Gi aplamai kalbant vis stebiuos, kad tiek daug ir tokių įvairių dalykų gali būti sėkmingai pristatoma angliškai. Pvz., užpernai S. Zobarskas manęs prašė išversti kan. M. Vaitkaus “Tvaną”. Knygą perskaičiau ir ja giliai susižavėjau, kaip ir kitais to paties autoriaus kūriniais, bet nesutikau jos versti, kadangi man rodės, jog jos labai jautrios nuotaikos neįmanoma perduoti šaltąja anglų kalba. Bet buvau apsirikęs, nes neseniai išgirdau, kad knyga jau išversta ir labai gerai išversta.
— Kokiu būdu lietuviška kultūra galėtų būti pristatoma amerikiečiui?
— Į šį klausimą atsakydamas, norėčiau išskirti dvi problemas. Juk vienas dalykas — prieiti prie plačios publikos, o kitas — prieiti prie atitinkamo mokslo specialistų. JAV-se gyvenąs lietuvis jau seniai stengiasi prieiti prie plačios publikos, ir nebergždžiai. Dažnas amerikietis yra pasigrožėjęs lietuvių tautiniais šokiais, dainomis ir drabužiais. Knygų pristatymas amerikiečiams prasidėjo vėliau ir vyksta lėtai. Juk dabartinėje knygų rinkoje reklamos vaidina lemiamą rolę, o reklamavimo tikslams reikia nemaža lėšų. Būtų labai pageidautina, kad esamos Amerikos lietuvių organizacijos ateitų į talką.
Aukštojo mokslo padėtis Amerikoje duoda daug vilties. Šiuo laiku Amerikos universitetai plečia savo akiratį, steigdami naujas katedras naujoms mokslo sritims. Lietuvių kalba yra jau dėstoma ne tik Pennsylvanijos ir Fordham’o, o taip pat Yale ir Kalifornijos universitetuose. Malonu sužinoti, kad J. Kapočius ruošia lituanistikos enciklopediją anglų kalba. Gi spėju, kad netrukus gali kilti pavojus iš kitos pusės: gali atsirasti tokia padėtis, kur amerikiečių universitetai pareikalaus specialistų lietuvių kalbai ir istorijai dėstyti, o tinkamai pasiruošusių specialistų nebeužteks. Gražu, kad jau veikia Pedagoginis Lituanistikos Institutas; būtų irgi gražu, jei jaunimas būtų paskatintas stipendijomis ar kitais būdais doktoratų disertacijoms temas rinktis iš lietuvių kalbos, literatūros ir iš Lietuvos istorijos. Naujoji išeivija iš Lietuvos yra atnešusi pilnai pasiruošusias mokslo jėgas, bet su laiku jų gretos retėja.
— Ar įmanoma būtų tokios rūšies organizacija — amerikiečių - lietuvių draugija, kaip tai yra prancūzų - pabaltiečių draugija, ar švedų - pabaltiečių panaši organizacija?
— Šita mintis yra labai įdomi. Aplamai kalbant, sakyčiau, kad kiekviena organizacija gali padaryti daug gerų darbų arba sustingti neveikime. Tai priklauso nuo narių. Kas liečia siūlomą mintį, būčiau linkęs patarti, kad būtų įsteigta ne amerikiečių - lietuvių, o amerikiečių-pabaltiečių draugija. Nes dažnam amerikiečiui inteligentui Pabaltijys yra žymiai aiškesnė sąvoka, negu Lietuva. Daugiau nuveiksime, susidėję su latviais ir estais, negu remdamiesi vien savo jėgomis. “Lietuvių Dienų” žurnalas yra pakartotinai pabrėžęs šitą faktą, ir visų trijų tautų atstovai veikia kartu ir sėkmingai Rezoliucijoms Remti Komitete.
(A. M.)
