LAISVINIMO VEIKSNIAI IR JŲ DARBAI

DIDĖJANTI TRINTIS TARP VLIK-O IR ALT-BOS

Paskutiniu metu VLIK-as yra pasidaręs kiek judresnis ir gyvesnis, ir tai jokiu būdu nedžiugina ALT-bos vykdomojo komiteto pirm. A. Rudžio ir dr. P. Grigaičio, to komiteto pirmojo vicepirmininko ir kartu vieno iš artimesnių pirmininko patarėjų, ypač, kas liečia kitas politines grupes bei vienetus, kurie veikia šalia ALT-bos ir dažnai padaro ir daugiau ir geriau, negu kad anoji Čikagos institucija.

Judrūs pirmininkai

VLIK-o pirm. dr. K. Valiūnas ir ALT-bos vykdomojo komiteto pirm. A. Rudis yra biznieriai, savo prekybos ir biznio reikalais dažnai siekią tolimus pasaulio kampus. Ir vienas ir kitas, bekeliaudami po pasaulį, tam tikrą savo laiko dalį skiria Lietuvos reikalams. Būtų gera, kad tokių “keliaujančių ambasadorių” turėtume daugiau.

Čia prašyte prašosi paminimas ir J. Bachunas, PLB valdybos pirmininkas. Tiesa, PLB del vienos ar kitos priežasties vis dar kratosi politinio darbo, tačiau jis beveik tiek pat keliauja po pasauli, kaip ir pirmieji du, nevengdamas Lietuvos reikalų išnešti į kitataučių tarpą. Jo kelionės lietuviškam reikalui yra, tur būt, naudingiausios dėl dviejų priežasčių: jis beveik visą savo kelionės laiką skiria lietuvių ir Lietuvos problemoms ir, visą gyvenimą aktyviai dalyvavęs lietuviškoje veikloje, yra, galima sakyti, pilnesniame lietuviškų reikalų kurse, negu kad dr. K. Valiūnas ir A. Rudis. Juozo Bachuno didelė dorybė yra ta, kad jis, beveik visą savo gyvenimą praleidęs Amerikoje, be vargo suranda bendrą kalbą su senosios emigracijos veikėjais ir niekad nebando "žiūrėti iš aukšto” į naujuosius ateivius ir jų veiklą.

ALT-bos vykdomojo komiteto pirm. A. Rudžio pagrindinė problema yra jo nemokėjimas sugyventi su kitų centrinių organizacijų vadovybių nariais. Prieš porą metų, kai jis perėmė vadovauti ALT-bai, buvo susipykęs su dauguma PLB vadovybės, VLIK-o ir kitų institucijų narių. Niekad nemėgino ar nepasisekė surasti bendros kalbos su Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybe, Jaunimo Kongresui ruošti darbuotojais, Lapkričio 13-sios manifestacijos žygininkais ir kitomis organizacijomis bei grupėmis. Sunkiai jam vyksta susikalbėti ir su ALT-bos vadovybės nariais: šiuo metu “Rudžio politikai” bepritarią tik Grigaitis ir Talalas, gi kiti vadovybės nariai jau "žvalgosi” naujo pirmininko.

VLIK-o pirm. dr. K. Valiūnas niekad aktyviau nesireiškė platesnėje politinėje veikloje, o pasitenkino tik dalyvavimu "parapijiniame” lietuvių judėjime New Yorke. šiuo metu jis lanko, kaip amerikiečiai sakytų, Hard Knocks universitetą, studijuodamas mūsų politiką praktikoje. Jis valdžioje yra tik apie gerą pusmetį, ir stebuklų iš jo negalime laukti.

Anot vieno vlikininko, dr. K. Valiūnas rodąs daug aktyvumo (tą mes visi matome) ir gerai vadovaująs VLIK-ui. Kiekvienas vadovas paprastai ateina su naujomis idėjomis ir naujais planais. Iki šiol dr. K. Valiūnas dar nėra pateikęs jokių naujų idėjų ar planų Lietuvos laisvinimo kovoje.

AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS PAJUDĖJIMAI

Iš ALT-bos vykdomojo komiteto pajudėjimų šiais metais paminėtini trys: du — rutininiai, trečias — specialus. Prie rutininių pajudėjimų priskirtina: padėjimas JAV lietuviams suruošti Vasario 16-sios paminėjimus ir Vasario 16-sios paminėjimo suorganizavimas JAV-bių Kongrese. Trečiasis — tai pasipriešinimas JAV-bių Senato pastangoms ratifikuoti konsularinę sutartį tarp JAV-bių ir Sovietų Sąjungos.

1.    Padėjimas krašto lietuviams suruošti Vasario 16-sios paminėjimus.

ALT-bos centro talka atskirų vietovių lietuviams, ruošiant Vasario 16-sios paminėjimus, egzistuoja tik ant popieriaus. Lietuvių organizacijos, kurios rengia Vasario 16-sios paminėjimus savo vietovėse, beveik nieko iš ALT-bos centro negauna, neskaitant laiško, kuriame rengėjai raginami visas surinktas ta proga aukas pasiųsti į Čikagą. Jei ALT-bos centras pasitemptų, parodydamas sumanumo, išradingumo ir iniciatyvos, visi tie Vasario 16-sios paminėjimai lietuvių bendruomenėse būtų ir žymiai įspūdingesni, ir Lietuvos bylos reikalas būtų išnešamas plačiau į amerikiečių mases, atnešdamas Lietuvos bylai keliariopai daugiau naudos.

2.    Vasario 16-sios paminėjimo suorganizavimas JAV-bių Kongrese ir vizitai ta proga legislatoriams Wa-shingtone. Vasario 16-sios paminėjimas įvyksta kasmet JAV-bių Kongrese, kur ta proga eilė legislatorių taria atitinkamus žodžius ar padaro pareiškimus raštu, kurie įtraukiami į Kongreso stenogramas ar tų stenogramų (Congressional Record) pareiškimų skyrių, vadinamą Appendix. ALT-bos vadovybė visad akcentuoja, kad Vasario 16-sios paminėjimo suorganizavimas JAV-bių Kongrese esąs jos veiklos sferoje. Į šį reikalą beveik niekas ir nesikiša, neskaitant vieno ar kito pavienio asmens, kurie bando palenkti savo legislatorius, kad jie tartų ta proga po palankesnį ar geresnį žodį JAV-bių Kongrese Lietuvos bylos reikalu. Tų pavienių asmenų pastangų rezultatai kište prasikiša Kongreso stenogramose: tie legislatorial, į kuriuos buvo kreipęsi asmenys iš jų distriktų ar steitų, visad taria nuoširdesnius ir svaresnius žodžius ar padaro geresnius pareiškimus raštu.

Su apgailestavimu reikia pareikšti, kad bent paskutinių kelerių metų laikotarpyje tie Vasario 16-sios paminėjimai JAV-bių Kongrese yra kiek suprastėję. Vis daugiau ir daugiau tuščiažodžiavimo pastebima kongresmanų ir senatorių žodžiuose bei pareiškimuose; dauguma legislatorių pasitenkina tik linkėjimais Lietuvai, kad ji ateityje atgautų laisvę ir nepriklausomybę; ir vis mažesnis ir mažesnis skaičius legislatorių bedalyvauja tuose Lietuvos nepriklausomybės dienų paminėjimuose. Kai reikalai pakrypsta į blogąją pusę vienoje ar kitoje srityje, visa kaltė verčiama vadovams ar organizatoriams. Šiuo atveju kaltintina ALT-bos vadovybė, nes ji tuos paminėjimus organizuoja ir prašo kitus į tą reikalą nesikišti.

Legislatoriai tokiomis progomis linkę tarti tokius žodžius ar padaryti pareiškimus, kokių prašo jų dis-triktų ar steitų balsuotojai. Kodėl mes negalime pilnai išnaudoti tos progos Lietuvos bylos reikalui? Būtų galima išgauti iš kongresmanų ir senatorių puikiausių pareiškimų, jei tik ALT-bos centras Čikagoje parodytų sumanumo ir iniciatyvos ir to darbo noriai imtųsi.

Vasario 16-sios proga ALT-bos vykdomojo komiteto nariai aplanko žymesnius ir įtakingesnius legislatorius Washingtone ir bando juos pilniau laimėti Lietuvos reikalams. Praėjusios Vasario 16-sios proga pats pirmininkas Antanas Rudis, jo žmona ir dar pora atsitiktinų žmonių iš Illinois steito vizitavo eilę legislatorių, kurių tarpe buvo ir senatorius Charles H. Percy (R. — UI.). Delegacijos pirmininkas ir nariai nustebo, kai sen. Percy jų nepriėmė. Po to vienas iš delegacijos narių spaudoje padarė stiprių preikaištų senatoriui Percy.

Kodėl Percy taip labai pasikeitė ? Juk Jaunimo kongreso metu lietuviams buvo parodęs daug prielankumo. ALT-bos delegacija apkaltino jį pigiu nusipolitikavimu ir žemu charakteriu. Tačiau žinoma, jog tikroji priežastis glūdi kitur. Mat, rinkiminės akcijos metu, kai Percy 1966 m. kandidatavo prieš senatorių Paul H. Douglas, ALT-bos pirmininkas buvo suorganizavęs specialų lietuvių komitetą senatoriaus Douglas kandidatūrai remti. Į komitetą buvo įtraukta žymesnių Čikagos lietuvių veikėjų, kurių tarpe buvo eilė ALT-bos narių. Puslapio dydžio skelbimai buvo perleisti per lietuvių laikraščius. Komiteto nariai skelbimuose žymėjo savuosius titulus, kas politinėje veikloje paprastai nėra daroma.

Po rinkimų kažkas iš čikagiečių visą tą medžiagą nusiuntė rinkimus laimėjusiam Percy. Tas jį ir suerzino. ALT-bos pirmininkas būtų daug tiksliau pasielgęs, jei pas senatorių Percy būtų pasiuntęs tuos lietuvius, kurie jo kandidatūrą rinkimuose buvo rėmę ir po to su juo palaiko gerus ryšius.

Kiti delegacijos vizitai lietuviškam reikalui, be abejo, buvo naudingi.

3. ALT-bos pastangos sukliudyti konsularinės sutarties su Sovietų Sąjunga ratifikavimą. Pradžia šiai sutarčiai buvo padaryta Valstybės sekretoriaus Christian Herter, prezidento Eisenhowerio administracijos laikais. Galutinis sutarties tekstas buvo JAV-bių ir Sovietų Sąjungos priimtas ir pasirašytas 1964 metų birželio mėn. 1 d. Maskvoje, ši sutartis buvo perduota Senatui ratifikuoti ir pateko i užsienio reikalų komisiją, kuriai vadovauja senatorius J. Wm. Fulbright. Tos sutarties paskirtį ir tikslą gana gerai nusakė Valstybės sekretorius Dean Rusk, liudidamas 1967 metų sausio mėn. 23 d. minėtos Senato komisijos posėdyje, žemiau duodama viena kita ištrauka iš Dean Rusk’o ta proga padarytų pareiškimų:

"... It has been argued — and widely thought — that the purpose of this convention is to authorize the opening of consulates by both countries. That is not the basic purpose. What this convention is primarily intended to do, immediately upon going into effect, is to permit the United States promptly to protect its citizens when they are arrested and detained in the Soviet Union.

“Even if no consulates were ever to be opened by the two countries, this convention would give American citizens in the Soviet Union more rights than any Soviet citizen possesses — rights which any Soviet citizen already has in our open society without such a treaty.

“ ... In 1962, 10,000 American travelers went to the Soviet Union. In 1966, there were 18,000 . . .

“To those accustomed to the vigilance of American courts in protecting the rights of arrested individuals, it is jarring to recognize that, under Soviet law, access to an arrested person can be refused while the case is under investigation — for a period of weeks or even longer, up to nine months.

“There is not even a present requirement that the United States must be notified of an arrest...

“This convention is not necessary, Mr. Chairman, to authorize the reestablishment of consulates between the United States and the Soviet Union. The President’s foreign policy responsibilities under the Constitution already give him the authority to permit the establishment of foreign consulates in this country.

“That is an authority which has been acted on repeatedly, not only with a number of other countries, but specifically with the Soviet Union. Soviet consulates were established in New York and San Francisco in 1934 and in Los Angeles in 1937. The United States established a consulate in Vladivostok in 1941 and was prepared to open another in Leningrad in 1948, when both countries withdrew their consuls ..

Didelio pritarimo šios sutarties ratifikavimo sustabdymui amerikiečių visuomenėje nebuvo. Kas lietė patį sutarties ratifikavimą — buvo tik laiko klausimas.

ALT-bos centras kurį laiką didelio aktyvumo šioje srityje nerodė. Tik kiek labiau pajudėjo, kai ALT-bos vieno skyriaus vadovybė ėmė gąsdinti lietuvių visuomenę savo pranešimais spaudoje, kad tos sutarties ratifikavimas nepaprastai pakenksiąs Lietuvos bylos reikalui. Tada pasirodė su savo kreipimaisi spaudoje į lietuvių visuomenę ALT-bos centras Čikagoje, ragindamas lietuvius veikti prieš tos sutarties ratifikavimą.

Reikia pripažinti, kad ALT-bos vykdomojo komiteto pirm. A. Rudis parodė čia nemaža iniciatyvos. Jam pavyko pasiekti Senato užsienio reikalų komisiją ir ten 1967 metų vasario mėn. 17 d. liudyti minėtos sutarties reikalu. Ypatingos įtakos A. Rudžio liudijimas ten nepadarė, tačiau jis turėjo progos iškelti toje Senato labai svarbioje komisijoje Lietuvos bylos reikalą. A. Rudis prisistatė toje komisijoje svariai, pabrėždamas, kad jis, būdamas ALT-bos vykd. komiteto pirmininku, atstovaująs visiems Amerikos lietuviams, kurių esą apie

1,000,000. Jo pareiškimas toje komisijoje ir jo atsakymai i komisijos narių klausimus buvo neblogi. Vieno dalyko ALT-bos centro pirmininkui sunku dovanoti: jis nė vienu žodžiu neužsiminė savo pareiškime apie 1941 metų sukilimą, ir Lietuvos nepriklausomybės laikiną atstatymą ir apie JAV-bių Kongreso priimtą rezoliuciją (H. Con. Res. 416) Pabaltijo kraštų laisvinimo reikalu.

Liudijimo metu minėtoje Senato komisijoje įvyko įdomus nuomonių pasikeitimas tarp tuo metu komisijai pirmininkaujančio senatoriaus Eugene J. McCarthy (D. — Minn.) ir Rudžio:

Senator McCarthy. "... My —question is, is there anything in the language of this convention which would in any way indicate we were accepting the inclusion of these three republics which was not in the language or which was an exception in the language of earlier conventions ...”

Mr. Rudis. “I had not read the other conventions, Mr. Chairman, and I look at this one at its face value for what it is, and the other serious point that we say does affect our position is the staffing of the consular offices with the nationals of the sending state. If America says we do not recognize the Baltic States as part of the Soviet Union and if the Russians send a Lithuanian, a Baltic citizen, to be one of the staff members, what will America do to not accept that individual. We do not spell it out. There is the area that we find the Americans will find their difficulty in this particular convention”.

Senator McCarthy. “If this were to happen and we should refuse to accept him as a proper representative of Russia, then your point of distinction would be greatly strengthened, would it not?”

Mr. Rudis. “That is right.”

Senator McCarthy. “So that you might really benefit, your independence might be more clearly established if the convention were entered into and they sent a Lithuanian over and we said, 'He is not a Russian, he is a Lithuanian,’ and then he might come under this convention. I think you might have more to gain for an independence and free Lithuania from this convention if we act consistently, as we have, I understand in the past in dealing with Lithuanian citizens in this country, than you have to gain by the non-acceptance of it.”

Mr. Rudis. "Well, if we maintain the sequence that we have. However, we are not in the enforcing end of it here in America, our people are not. We refer again to the individual Zenkevičius who is now a member of the Soviet Embassy...”

Senator McCarthy. “If this is already the practice, then you would be no worse off than you are now.”

VLIK-O PLANAI IR DARBAI

Naujų planų bei užsimojimų bent šiuo metu VLIK-as neturi. Paskutiniuose VLIK-o tarybos ir valdybos posėdžiuose daugiausia laiko buvo skirta: rengiamos politinės konferencijos Washingtone (1967 metų spalio mėn. 21-22 d. d.) darbotvarkės priėmimui, finansinių resursų organizavimui jubiliejiniams (1968) metams ir visai eilei bėgamųjų reikalų.

Ruošiamos politinės konferencijos reikalu VLIK-o nariai yra suskilę į dvi grupes: viena grupė yra už praplėstą konferenciją, kviečiant į ją visus gyvus politinius junginius, kita — už kvietimą tik tradicinių veiksnių (diplomatų, VLIK-o, ALT-bos, LLK-to ir PLB-nės). Atrodo, kad laimi antroji grupė, kurios nerinktu vadu yra J. Audėnas. Anot jo, visi kiti junginiai, neįeiną į virš paminėtų eilę, nurašytini į nuostolius. Praplėstą konferenciją ypač pro-ponavę R. Kezys ir dr. B. Nemic-kas, bet jiems nepavykę įpiršti šią mintį VLIK-o seniesiems "rabinams”. Visam Lietuvos laisvinimo darbui tikrai būtų į sveikatą, jei būtų sušaukta praplėsta politinė konferencija. Gaila, kad nemaža dalis taip vadinamų politinių veikėjų vis dar nepraregi.

ALT-bos vykdomasis komitetas, bent šiuo metu, įvyksiančią politinę konferenciją vis dar boikotuoja. Reikia manyti, kad Čikaga atsiųs savo stebėtojų. Provizorinėje konferencijos programoje ALT-bos žmonės neminimi. Kartojasi sena istorija: ALT-ba pati nieko nenori daryti (o gal nepajėgia!), bet kai kiti mėgina ką daryti, tai Čikagos “vadams” ne pakeliui.

Į konferenciją, kiek teko patirti, atvyksta Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis ir joje aktyviai dalyvaus. Konferencijoje pilnu balsu dalyvaus Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. VLIK-as, negalėdamas surasti bendros kalbos su ALT-ba, ieško rimto talkininko Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje, ir gerai daro. VLIK-as, bendraudamas ir dirbdamas kartu su pajėgiu ir tikrai gyvu vienetu, pats atgis ir sustiprės. (-ap.)