“Į Laisvę” įžanginiai
AMERIKOS LIETUVIŲ ATSAKOMYBĖ
Kovoje dėl Lietuvos laisvės JAV-bių lietuviai yra labiausiai atsakingi, todėl mums reikia stiprios, kūrybingos ir dinamiškos Amerikos lietuvių politinės vadovybės. Jei kas buvo galima padaryti, o nebuvo padaryta, istorija kaltins pirmoje vietoje gausią, intelektualiai pajėgią ir medžiagiškai turtingą JAV-bių lietuvių bendruomenę.
Visuomenė, jau antras dešimtmetis be tinkamos vadovybės, nebepajėgia susiorientuoti. Pavojingiausia tokio nesiorientavimo forma — noras pavergtą tautą gelbėti, prašant malonės Lietuvos pavergėją. Pirmiausia siūloma “kultūrinio bendradarbiavimo” piliulių pagal sovietų receptus.
Ruso malonės negausime. Visą laiką rusų valdovai buvo despotiški saviesiems, žiaurūs pavergtiesiems. Trėmimai, įkalinimai ir masinės žudynės— ne komunistų išradimas. Šių priemonių (ypač pavergtiesiems naikinti) plačiai griebiasi nuo se-niausių laikų jų kunigaikščiai ir carai. Komunistai tautų naikinimo metodus paveldėjo, ištobulino ir žymiai platesniu bei radikalesniu mastu panaudojo komunistinės Rusijos galybei ugdyti. Ne malonės prašydami, bet neatlaidžiai reikalaudami kraštui laisvės, priversime rusus pasitraukti iš pavergtos Lietuvos.
Bendradarbiavimo šalininkai savo oponentus kaltina bailumu. Bailys niekas būti nenori. Tačiau drąsos vardu nusikalsti savo tautai nėra jokia dorybė. Bet koks bendradarbiavimas su Lietuvos pavergėju pagal jo nustatytas taisykles reiškia apriorinį apsisprendimą kapituliuoti. Priešas tai žino ir to nori.
Išmintis, ne baimė, sulaiko kovojantį lietuvį nuo sovietų sąlygomis siūlomo bendradarbiavimo su kraštu. Iš tikrųjų kultūrinis ir kitoks bendravimas bei bendradarbiavimas su savo tauta reikalingas, net būtinas, kaip valgymas ar gėrimas. Net dar daugiau — politinis dialogas ir su pavergėju. Tačiau kultūriniam bendradarbiavimui reikia tinkamų sąlygų, politiniam dialogui — tinkamo forumo. Susitikti kurioje Čikagos ar New Yorko salėje su pavergėjo agentu ir diskutuoti likiminius lietuvių tautos klausimus reiškia ne drąsą, bet didelį ir pavojingą naivumą. Su atsakingu Rusijos pareigūnu kalbėti pavergtos tautos klausimu šiuo metu tinkama vieta būtų tik Jungtinės Tautos, Pavergtų Europos Tautų Seimas ar Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Tik čia gali būti patikrinta mūsų drąsa ir pasiruošimas.
Kuria kryptim pasuks bendravimas ir bendradarbiavimas su pavergtos Lietuvos žmonėmis ir politinis dialogas su pavergėju, lems Amerikos lietuviai. Kitų kraštų bendruomenės pasuks Amerikos lietuvių pavyzdžiu. Tad reikalinga institucija šiems klausimams vispusiškai apsvarstyti, išspręsti ir autoritetingai pateikti visuomenės vadovavimuisi. Sprendimai negali būti padaryti paskubomis sukviestose vad. veiksnių konferencijose. Jose paprastai priimami tik vargingi kompromisai. Klausimas turi būti pilnai ir detaliai išnagrinėtas, išklausius kontraversiškiausias nuomones bei pasiūlymus ir teorinį principiškumą suderinus su gyvenimišku lankstumu.
Autoritetingai pasisakyti gali tik autoritetinga institucija. Nuolatinės veiksnių konferencijos liudija, kad nė vienas veiksnys reikiamo autoriteto neturi ar turimu nenori naudotis. “Laisvinimo jėgoms derinti” veiksnių konferencijų epocha turėtų baigtis. Jų nauda nepasitvirtino. Veiksniai konferencijose susiderina, bet išsiskirstę kiekvienas nueina savu keliu. Reikia vienos institucijos, kuri kovoje dėl Lietuvos laisvės autoritetingai reprezentuotų visą tautiškai gyvą JAV-bių lietuvių visuomenę.
KULTŪROS AVANGARDAS
Natūrali, iš gilesnių podirvių iškilusi diferenciacija yra sveikai susiformavusios visuomenės apraiška. Tačiau nenormalu, kai visuomenė imama skaldyti dirbtiniais getais ir kastomis. Dar blogiau, kai skaldomasi kultūrinio gyvenimo sektoriuje.
Smulkūs getai, lyg snobų klubai, ima supti ir taip ne per platų mūsų kultūrinio gyvenimo lauką; toki getai ar klubai turi vienintelį ir labai seklų lauką: savi pas savus. Jie remiasi asmeninėmis narių draugystėmis, tariamu kartų solidarumu ir doktrinėmis (dažniausiai politiniams tikslams pajungtomis) tendencijomis.
Rinktis aplinką ir draugus yra neginčijama kiekvieno individo teisė. Ir kuriam pašaliečiui tas reiškinys turėtų rūpėti. Tačiau visai kitas dalykas, kai asmeninėms draugystėms pajungti ir pasaulėžiūriniais politiniais tikslais orientuoti susibūrimai esmiškai skaldo kultūrinį gyvenimą į atskiras teritorijas. Iš čia skilimas pereina ir į visą visuomenę, skaudžiai atsiliepdamas visuose lietuvių gyvenimo, veiklos ir kūrybos baruose. Kiekvienas klubas ar susibūrimas, sukurtas netolerancijos principu ir tą principą pavertęs savo veiklos metodu, galų gale griauna ir tą visuomenę, kurios klubo nariai laikosi ir kuriai savo idėjas skelbia.
Kastų sistema yra ne pažangos, ne avangardizmo, bet atžangos, egocentrinės anomalijos bei narcisizmo reiškiniai. Sauprisiskirti avangardo vardą yra toks pat absurdas, kaip save pasiskelbti didvyriu ar šventuoju. Šis vardas gali būti tik nusipelnytas.
Getų ir kastų fabrikavimas mūsų visuomenėje vertintinas kaip antivisuomeninis maištas. Tai ne kūrybos, bet griovimo aktas. Naivu save kelti į Olimpą ir savimi grožėtis. Nereikėtų apie tai rašyti, o pakaktų šypsotis, jei tai nežalotų normalaus kultūrinio vystymosi ir nežlugdytų išeivijoje lietuvių tautinio potencialo.
GANA TŪPČIOJIMO VIETOJE
Kova dėl Lietuvos laisvės yra užsitęsusi, ir šviesesnių pragiedrulių vis dar nematyti. Lietuvių tauta retai kada yra turėjusi šviesesnių dienų. Eilę kartų ji pakėlė žiaurią vergiją ar priespaudą. Kiekvieną kartą patys lietuviai nusikratė vergijos pančiais. Ir šį kartą Lietuvos niekas neišlaisvins, jei patys lietuviai dėl jos laisvės nekovos ir nepadarys visko tame žygyje, kas žmogiškomis jėgomis galima ir įmanoma. Lietuviai pavergtoje tėvynėje yra jau su kaupu atidavę savo auką laisvės aukurui. Ar laisvajame pasaulyje esą lietuviai gali ramia sąžine pasakyti, kad jie yra jau viską padarę laisvės ryto priartinimui Lietuvai?
Jungtinės Amerikos Valstybės, būdamos irlaisvos, ir nepriklausomos, ir stipriausios pasaulyje, kasmet skiria daugiau negu pusę savo biudžeto krašto apsaugos ir gynybos reikalams. Tūkstančiai amerikiečių paaukoja kasmet savo gyvybes už savo ir kitų kraštų laisvę. Kokią dalį skiria savo pastangų, darbo, laiko ir biudžeto laisvieji lietuviai Lietuvos laisvinimo kovai?
Mūsų veiksniai jau dvidešimt penkeri metai nenori ar nepajėgia pilniau pajudėti; su jais kartu snūduriuoja ir laisvųjų lietuvių masės. Negalima sakyti, kad laisvieji lietuviai nieko nedaro kovoje dėl Lietuvos laisvės. Veiksniai ir dalis laisvųjų lietuvių pajuda kartkartėmis po truputį, betvisos tos pastangos bei darbai yra tik maža dalelytė mūsų potencialo šioje srityje.
Veiksniai skelbia 1968 metus kovos dėl Lietuvos laisvės metais; veiksniai planuoja taip pat paminėti 50-ties metų nepriklausomybės atstatymo sukaktį; jie ta proga planuoja išleisti porą ar trejetą leidinių svetimiesiems apie Lietuvą. Tai maždaug ir visi mūsų veiksnių ateities planai kovoje dėl Lietuvos laisvės.
Kovos dėl Lietuvos laisvės metai prasidėjo, kai sovietai įkėlė koją į Lietuvą. Tie laisvės kovos metai baigsis tik tada, kai Lietuva atgaus pilną laisvę ir nepriklausomybę. Kenčianti Lietuva nenori ir nepageidauja jokių praeities laimėjimų sukakčių minėjimų, o laukia laisvųjų lietuvių konkrečių žygių bei darbų, kurie priartintų kraštui laisvės rytą. Negalima gaišti laiko praeities laimėjimų prisiminimais, nors jie būtų ir labai svarbūs ir reikšmingi, kai kraštas skęsta fizinėse ir dvasinėse kančiose. Leidiniai (ir geri!) turi siekti svetimuosius ne tik tam tikrų sukakčių progomis, bet nuolat— diena iš dienos, savaitė iš savaitės, metai iš metų.
Lietuvos laisvinimo darbe yra tūkstančiai barų, kurie vis dar dirvonuoja. Visame šiame laisvės žygyje yra tiesiog neišmatuojami horizontai. Į kovą dėl Lietuvoslaisvės kviestini ir jungte įjungtini visi laisvieji lietuviai, kuriuose dar šiek tiek rusena meilės savo ar savo tėvų gimtajam kraštui. Kovos planams paruošti įjungtini pajėgiausi asmenys ir geriausi protai. Visam kovos žygiui reikia trumpalaikės ir skubios programos, (amerikietiškai tariant, “crash program”) ir ilgalaikio plano (“long-range program”). Čia veiksniai turi tikrai pasispausti ir išeiti su gigantiškais ir monumentaliais kovos planais.
Jau kuris laikas Lietuvos laisvinimo darbe egzistuoja vakuumas. Tą tuštumą iki tam tikro laipsnio bandė ir bando užpildyti Rezoliucijoms Remti Komitetas, Lapkričio 13-sios Manifestacijos žygininkai ir kiti vienetai. Gyvenimas nemėgsta tuštumos. Nebūnant pranašu, galima pasakyti, kad jei veiksniai ir toliau pilnai nepajudės, naujų veiksnių infliacija ne mažės, o, priešingai, didės.
Lietuvių visuomenė laukia veiksnių laisvės trimito, šaukiančio tikran žygin. Laisvieji lietuviai laukia iš veiksnių ne tūpčiojimo vietoje, o pilna to žodžio prasme žygiu kovoje dėl Lietuvos laisvės.
