KOVOTOJAI IR MES
MIELOS SESĖS, MALONŪS BIČIULIAI,
(Bronės Jameikienės kalba, pasakyta Čikagos Lietuvių Fronto Bičiulių suruoštame J. Daumanto Partizanų pristatyme visuomenei 1963 sausio 27 Čikagoje.
„Sveikiname Jus laikinai netekusius tėvynės Lietuvos. Pasveikinimui tiesiame rankas. Jos kruvinos, kaip ir mes patys. Nebijokite... Tai mūsų pačių kraujas, okupantų azijatų liejamas. Ir liejame jį ne lašais, bet upeliais... Ir vasarą nesuskumba saulė kraujo išdžiovinti, o žiemą — speigai jo sušaldyti” — aidi pavergto lietuvio skundas mums, broliams ir sesėms už tėvynės ribų...
Tai partizano Juozo Lukšos-Daumanto ir jo kovos draugų balsas. Jis atvedė mus čionai šiandieną stabtelėti minutėlei ir susikaupti.
Tiesa, Juozas nėra vienintelis didvyrio mirtimi savo žemėje kritęs laisvės kovotojas. Jų yra ne vienas ir ne du tūkstančiai. Tačiau Juozas yra vienintelis liudininkas, palikęs tų laisvės kovų gyvus pėdsakus mums, mirtingiesiems. Jis tapo mums visos rezistencinės kovos simbolis ir, lenkdami galvą jam, kartu lenkiame ją ir visiems kitiems, žinomiems ir nežinomiems laisvės kovotojams, lenkiame savo artimiesiems, išblaškytiems Azijos plotuose ar pasilikusiems benamiais savo pačių žemėje. Mes lenkiame galvą mirusiems ir dar gyviems tebesantiems didvyriams anapus ir šiapus raudonosios uždangos. Lenkiame ją ir prieš didvyrį, sėdintį šalia jūsų šitoje pačioje salėje, kurio žygdarbių niekas neužrašė ir nepaskelbė ir mes nežinome jo vardo. Mes lenkiame galvą ir prieš jus, brangieji laisvės kovotojai, kurie dar galvą paguldysite už gimtąją žemę.
Netrūko didvyrių mums niekada. Netrūksta jų ir šiandien. Istorija kartojasi. Tauta yra ta pati. Ir idealai tie patys. Ir kančios. Tik mes ar besame tie patys?
Mūsų tautos garbinga praeitimi mokame pasigirti. Ir mūsų didvyrių nuopelnais mėgstame pasididžiuoti. O ką galėtume jiems mes parodyti, jei jie kada, šimtmečių suneštas dulkes nusipurtę, atsikeltų iš kapų? Ir ką jiems tada atsakytume? Gal, kad esame ‘kankiniai”, kurių gyvenimas pasibaigė su sienos peržengimu anais nelemtaisiais metais, kad mes bijome iš kiauto pajudėti, jog... nesubyrėtume, ir kad visas pasaulis kaltas dėl šios mūsų nedalios. Galime kaltinti pasaulį dėl nejautrumo, tačiau kažin ar ir mūsų pačių jautrumas nėra kiek apkerpėjęs? Ar nepasidarėme jautrūs tiktai sau?
Kada, zvimbiant kulkoms ir krintant bomboms dairėmės tako į laisvąjį pasaulį, negalvojome kur, kaip ilgam ir kodėl ieškome savo galvai prieglobsties svetimose žemėse. Nebuvo tada laiko galvoti. Gyvenome ta diena, ta valanda. O šiandien, kažin ar vis to laiko dar neturime pagalvoti, kodėl čionai mes esame?
Verkšlenti nesunku, o užuojautos paieškoti irgi ne pro šalį. Tačiau,
gyvenime niekas nėra pasiekiama lengvai. Ryžtui reikia pastangų ir vienai kliūčiai nugalėti. Mes tik stengiamės užliūliuoti save, laukdami progos be pastangų nemirštamų vertybių įsigyti. Tačiau jų negalima nupirkti — jas reikia savomis jėgomis užsitarnauti. O tuo labiau laisvės. Jos niekas nedalina. Ją reikia išsikovoti.
Kada buvome pavergėjų prispausti, šaukėme laisvės žodžiui ir minčiai. Dabar gi, kada niekas mūsų nebevaržo, mes kaip ir pamiršome ne tik šaukti, bet garsiau prakalbėti. Namie, tėviškėje, palikę ar Azijoje išblaškyti mūsų žmonės nesvyruotų vietomis su mumis pasikeisti, kad tik galėtų mūsų tautos didžiąją tragediją pasauliui paliudyti. Mes, tačiau, ar turėtume drąsos su jais pasikeisti? Esame laisvi, ir, atrodo, kad taip ir reikia. Tačiau laisvė nėra tiktai privilegija. Laisvė yra ir pareiga. Ko mūsų žuvusieji partizanai nesuspėjo, o mūsų broliai namie ir Sibire negali, turime mes padaryti. Jų viltys ir troškimai sudėti į mūsų rankas. Tėvynei juk ir mes skolingi, ne tik jie. Tėvynė nereikalauja, kad visi jos sūnūs didvyriai būtų. Tėvynei nėra juk nei per didelės, nei per mažos aukos. Jai reikalingos ir tokios aukos, kurias galėtume ir mes, kad ir čionai būdami, padaryti.
Daug ką mes čia švenčiame ir daug visokių minėjimų turime. Gal, kartais, ir perdaug: sukaktys, jubilėjai, kieno nors darbuotės dvidešimtmečiai, dešimtmečiai ir netgi penkmečiai, lyg didelis nuopelnas būtų savo profesijoje dirbti ar pasirinktai organizacijai priklausyti. O tų, beveik kasdieninių, minėjimų jūroje gal paskandiname ir tikrai minėtinus įvykius bei asmenis, kurie tautai gal dar šį tą ir šalia profesijos davė. Prisimename juos, paprastai, kai jau gyvų nebėra. Atseit, tik mirtis žmogui atneša laurų vainiką. Tačiau pasišventėliai tuos darbus atlieka ne mirę, o gyvi dar būdami, tik mes jų nepastebime. O jei ir pamatome, tai gal neįstengiame jų vertinti, nei mūsų draugų ryžtu ir laimėjimais džiaugtis, jeigu tie laimėjimai mūsų pačių neliečia. Mes nebesugebame drauge su kitais ir liūdėti — liūdesys temdo mums džiaugsmą.
Šiandien esame gal tragiškiausio mūsų tautos laikotarpio liudininkai. Savo akimis matėme nepaprastą mūsų rezistencijos kovotojų ir dvasininkų pasiaukojimą, o priimame visa, lyg tai būtų eiliniai dienos įvykiai. O mūsų brolių auka nėra mažesnė už kitų. Pirmieji krikščionys atidavė savo gyvybes alkaniems liūtams arenose. Jie kentėjo ir mirė už idealus. Ir mūsiškiai už idealus. Ir kančių pakėlė jie nemažiau, nes modernusis budelis sugalvojo daugiau ir rafinuotesnių kankinimo būdų. Ir kankinių skaičius bene bus jau prašokęs ir anų. “Šventasai Tėve, mums, mirštantiems už Religijos ir Tautos laisvę, suteiki palaiminimą”, — meldžia mūsų kankiniai savo laiške Romai? O ar daug mes sielojamės dėl savųjų kankinių. Ir jeigu sielojamės, tai ar darome ką jų vardui įamžinti ir į pasaulio kankinių sąrašus juos įrašyti?
Daumanto Partizanai atskleidžia mums dalį tos šiurpios tragedijos, kurią tėvynė išgyvena, tragedijos, apie kurią pasaulis nedaug težino ir negali ar nenori žinoti. Tačiau ir mes ne be nuodėmės esame, nepastatę savo tautos reikalų pirm savųjų, nepasistengę savo tautos sūnų ir dukterų heroizmo pasauliui parodyti.
Esame tos pačios tautos atžalos ir turėtume jausti, kai kitą to paties kūno dalį skauda. Tiesa, esame atskirti nuo kamieno, tačiau ir partizanai ir Sibiro tremtiniai yra atskirti, o tačiau anie neatitrūko. Tik jie negali kalbėti ir negali pasauliui apie tautos skriaudas liudyti — jie nusineša jas į kapus. Bet mes juk galėtume padėti pastangų, kad laisvieji žinotų kas iš tikrųjų mūsų žemėj dedasi. Negi turime iš savo laisvės kovotojų reikalauti, kad jie pakartotų brolių vengrų žygį tam, kad pasaulis atkreiptų dėmesį, jog didvyrių yra ne vien tik vengrų žemėje?
Gimnazijos suole klausdavome savęs: kuo galėtume savo tėvynei padėti? Jei tebebūtų priespaudos laikai, būtume galėję iš svetur knygas nešti, ar vaikus slapčia gimtojo žodžio ir tėvynės meilės pamokyti, ar už savo šalį kovos lauke galvą paguldyti. Bet Lietuva buvo laisva, niekas aukos iš mūsų nereikalavo ir nežinojome kaip būtų buvę geriau tėvynei pasitarnauti. Grįžta tas klausimas dažnai ir dažnai atgalios. Ir šiandieną aš vėl jį kartoju: kuo mes iš tikrųjų savo tėvynei pasitarnauti galėtume? Atsakymo šiandieną, turbūt, nebereikia ieškoti — jį rasime kiekvienas savo širdies kamputyje.
Karo dienomis stoviniuodavome būreliu prie Vienos rotušės durų laukdami pietų. Mintys ir kalbos sukosi apie paliktus namus. Kartą iškilo mūsų pasitraukimo problema. Vieni priekaištavome, kiti teisinomės, treti būtų norėję grįžti, jei nebūtų skyrusi fronto linija, kiti gi baiminosi galimų pavojų. Vieno jauno gimnazisto akys staiga sužvilgo ir jis pratarė: „Keliais eičiau atgalios, jeigu kas leistų man tėvynę pasiekti”. Labai norėtųsi sutikti tą berniuką, šiandieną, ir paklausti: “Ar ir šiandieną keliais eitum atgalios, jei leistų tau tėvynę pasiekti, Brolau?”. Gal ir eitų. Gal jis čia pat dabar sėdi tarpe jūsų ir tą patį klausimą svarsto. O gal... jis jau senai išėjo ir Daumanto pėdomis pasekė. Gal ir jį didvyrio mirtis pasitiko, o mes ir jo vardo nežinosime.
Neskaičiuosime šiandieną mūsų partizanų herojiškų darbų, nei jų didumo nematuosime — ne mums tai daryti. Mes tik girdėjome apie juos. Tačiau apie tuos žygius mums patys tų žygdarbių dalyviai ir liudininkai Partizanų užrašuose pasakoja. Tie užrašai nėra lengvutis pasiskaitymas laisvalaikiui praleisti, ir jie nėra eilinis istorinių faktų rinkinys. Partizanų puslapiuose pačių partizanų rankom yra mūsų tautos testamentas surašytas, kad neužmirštume kuo esame gimę ir kuo norime būt. Partizanų puslapis turėtų kiekvieną mūsų rytmetinę ir vakarinę maldą palydėti.
Partizanus nėra lengva skaityti. Dažnai, paėmęs knygą į rankas, turi vėl ją padėti — aprašytieji įvykiai yra taip gyvi, kad supurto tave ir vėl atveria dar neapgijusias žaizdas. O tačiau, jei numirti neperskaičius Partizanų reikėtų, tai nukeliautumėm amžinybėn taip ir nesužinoję, kodėl dangus mūsų gyvybę išsaugojo ir kam ji buvo reikalinga.
Ne, malonūs Bičiuliai, čia nėra raginimas įsigyti Partizanus. Tai nėra mūsų pareiga. Tai yra didelė mūsų privilegija. Turėtume dar pasiklausti savęs, ar esame verti tą knygą turėti. Mūsų broliai anapus, tačiau, daug ko negailėtų, kad, kaip relikviją, šią knygą galėtų iš rankų į rankas leisti.
Daumantas su savo kovos draugais netroško riterių garbės, nei svetimų žemių. Jie, sakosi, ėję tiktai savo tiesioginio darbo atlikti — tautos laisvę ginti ir kovoti už idealus, kuriuos jiems gimtoji žemė įdiegė. Ir jie žuvo. Jie mirė, kad mes laisvi būtume. Ir esame. Ir girdime anų balsą iš kapo:
“Ar viską jau padėjote ant tėvynės aukuro, kad taptume laisvi? Ar nepaskęstate kartais siauram savų interesų ratelyje ir neužmirštame pavergtos tėvynės?” — nežinomas Partizanų lietuvis kreipiasi į brolius ir seses už tėvynės ribų.
“Mes mirštame, bet mirdami norime žinoti, kad yra pasaulyje žmonių, kurie nebijo nors gyvu žodžiu kovoti už pavergtų, naikinamų tautų laisvę” — jie primena mums.
Taip, Broli, ir mirtyje yra vilties: jūs mirėte, kad mes laisvėje gyventume: mes gyvename, kad idealai, dėl kurių jūs žuvote, nemirtų. Mes ryžtamės tesėti mums paliktą jūsų testamentą.
Iki pasimatymo, nežinomasis Broli. Iki pasimatymo smėlėtame tėviškės laukų kalnelyje.
