Ark. Matulionis - TYLIOSIOS BAŽNYČIOS ŽIBINTAS

REZISTENCIJOS DIENOS IR ŽMONĖS

Su ginklu nekovojęs, savo rankose ginklo neturėjęs, prieš nieką piktos rankos nepakėlęs ir niekam pikto žodžio nepasakęs, bet savo krištoline siela ir valia kovotojo — kankinio garbę pelnęs pavergtoje Lietuvoje 1962 rugpiūčio 20 mirė arkivyskupas Teofilis Matulionis. Mirė sulaukęs 89 metų, pusę amžiaus kentęs sovietiniuose kalėjimuose, ištrėmimuose, palikęs vienu iš žinomiausių Tyliosios Bažnyčios kovotojų.

“Didvyrių yra įvairių. Vieni jų grįžta laimėję iš karų ir juos pagerbia tauta. Kiti negrįžta po kovų su laurais, bet, kovoję drąsiai, neišdavę savo idealų, už kuriuos kovojo, miršta. Šios rūšies didvyriai nesulaužo kardų, nenusilenkia prievartai, nors ir turi žūti. Tai didvyriai — kankiniai. Bet jie, ir mirdami, nemiršta. Jie nemiršta tautų istorijoje, žmonių širdyse ir legendose, kaip nemiršta mūsų Pilėnų kunigaikščio legenda... Į šių didvyrių grupę įsirikiuoja ir mūsų tautos ir Bažnyčios kankinys a. a. arkivyskupas Teofilis Matulionis”, rašo dr. I. Urbonas.

GYVENIMAS

Teofilis Matulionis gimė 1873 liepos 4 Kadariškių kaime, Aluntos valsčiuje, Utenos apskrityje. Mokėsi Antalieptėje, Daugpilio realinėj gimnazijoj ir Petrapilio kunigų seminarijoj. Kunigu įšventintas 1900 kovo 17. Vikaro pareigas pradėjo Latgalijoj, Latvijoj. Caro valdžios įsakymu perkeltas arčiau budrių valdžios akių į Petrapilį, kur 1910 paskirtas Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Klebonaudamas pastatė bažnyčią.

Šioje parapijoj kun. T. Matulionis pergyveno 1918 m. bolševikų revoliuciją. Revoliucijos metu darbininkai užtarė savo kleboną, ir jis revoliucijos audros išliko nepaliestas.

Pirmą kartą kun. T. Matulionis buvo areštuotas 1923 kovo 4 kartu su kitais kunigais ir arkivyskupu. Byla buvo vieša. Sprendimas: prel. Butkevičius sušaudytas, ark. Čiap-liak’as nuteistas mirti, bet ištremtas į Latviją, kun. T. Matulionis nuteistas 3 metų kalėjimo bausme, bet po dviejų metų iš kalėjimo paleistas.

Paleistas iš kalėjimo grįžo į savo parapiją. 1929 vasario 9 vyskupo Maleckio slaptai konsekruojamas vyskupu. Popiežius Pijus XI jį paskyrė visos Rusijos katalikų administratorium. 1929 vasarai baigiantis antrą kartą areštuojamas ir 11 mėnesių laikomas griežtame kalėjime. Per 11 mėn. 24 kartus naktimis žiauriai tardytas, muštas, pagaliau nuteistas 10 metų į priverčiamuosius darbus Solovkų salose. Po 21 mėn. kančių Salovkose perkeltas į Petrapilio kalėjimą ir patalpintas vienutėje. Vėliau išvežtas į koncentracijos stovyklą netoli Petrapilio. Jėgoms visiškai išsekus, perkeltas į Maskvos kalėjimą, iš kurio išleistas 1933, Lietuvos vyriausybei pasikeičiant su Sovietų Rusija kaliniais.

NEPRIKLAUSOMOJ LIETUVOJ

Visa Lietuva džiaugsmingai sutiko ir sveikino vyskupą T. Matulionį ir su juo kartu iš Sovietų Rusijos kalėjimų ir koncentracijos stovyklų paleistus kunigus.

1934 vysk. T. Matulionis lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse. 1936 nuvyko į Romą. Popiežius Pijus XI jį pabučiavęs tarė: “Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį".

1940 vysk. T. Matulionis pakviestas vyriausiu Lietuvos kariuomenės kapelionu. Pirmosios sovietų okupacijos metu iš kapeliono pareigų buvo atleistas. Vokiečių okupacijos metu, mirus vysk. J. Kuktai, 1943 sausio 9 paskirtas Kaišiadorių ordinaru.

NAUJI AREŠTAI IR MIRTIS

Kai 1944 vasarą Sovietų Rusijos armijos antrą kartą veržėsi į Lietuvą, vysk. T. Matulioniui buvo siūloma trauktis į Vakarus. “Ne, iš Lietuvos ir savo vyskupijos aš niekur nesitrauksiu. Aš žinau — jie mane areštuos, teis, bet aš mirti nebijau. Kai aš meldžiuosi, aš nieko nebijau. Melskitės ir jūs visi už Lietuvą!" — buvo jo atsakymas.

1946 gruodžio 16 vysk. T. Matulionis buvo trečią kartą areštuotas už parašymą ganytojiško laiško savo tikintiesiems. Slapto teismo sprendimas — vėl 10 metų kalėjimo. Kalintas įvairiuose kalėjimuose, jų tarpe "pražuvusių žmonių” Vladimiro kalėjime, esančiame Maskvos apylinkėse.

Praleidęs visą dešimtmetį kalėjimuose, bausmę atlikęs, 1956 grąžintas į Lietuvą, bet neleista grįžti prie Kaišiadorių katedros ir uždraustos vyskupo pareigos. Netekusį sveikatos vyskupą bolševikai apgyvendino Birštono klebonijoj.

Vieną sekmadienį vysk. T. Matulionis nuvyko į Kaišiadoris, įžengė į katedrą ir, įlipęs į sakyklą, nustebusiems ir verkiantiems tikintiesiems tarė: ‘‘Jūsų vyskupas dar yra gyvas ir nuo šios dienos jis valdys vyskupiją". Suteikęs palaiminimą grįžo atgal į Birštoną. Sudarė vyskupijos kapitulą, paskyrė naujus kanauninkus ir jauną kunigą V. Sladkevičių konsekravo vyskupu, savo pagelbininku.

Lietuvos okupantai ir jų pakalikai dėl tokio vyskupo žygio nepaprastai įniršo. Nakties metu sergantis vyskupas Teofilis Matulionis buvo ketvirtą kartą areštuotas, atplėštas nuo vyskupijos, nuvežtas į Šeduvą ir ten apgyvendintas policijos priežiūroje. Dėl gilios senatvės ir sveikatos netekimo ketvirtą kartą sovietinių teismų neteistas.

Popiežius Jonas XXIII 1962 m. pradžioje vyskupą Teofilį Matulionį pakėlė į arkivyskupus.

Ganytojas, kovotojas, kankinys arkivyskupas Teofilis Matulionis baigė žemės vargus ir kančias kaip spindintis ir nenugalėtas Tyliosios Bažnyčios apaštalas.