PARTIZANŲ KARAS PRIE GINTARO KRANTŲ
DARBAI IR IDĖJOS
REIKŠMINGA K. V. TAURO KNYGA ANGLŲ KALBA
GUERILLA WARFARE ON THE AMBER COAST
Istoriją sudaro įvykiai ir užrašai. Tai reiškia, jog ir labai įvykiais turtinga praeitis gali vėlesnėms kartoms atrodyti kaip savotiška istorinė dykuma, jeigu apie tuos įvykius neišlieka užrašai. Taip jau ne kartą yra atsitikę su mūsų tautos istorija, turtinga įvykiais ir skurdžia savais užrašais. Mes puikiai žinome, kokie šališki yra svetimųjų užrašai.
Toks pavojus gresia ir mūsų dienų Lietuvos žūtbūtinėms kovoms. Be užrašų jos gali patekti užmarštin, nors vargiai kada nors savo istorijoj lietuviai taip atkakaliai kovojo už savo laisvę. Iš kitos pusės, sovietinis okupantas, ypač pastaruoju metu, daro visas pastangas šių kovų prasmei suklastoti. Kankinimų kamerose saugumiečių išgauti aukų prisipažinimai arba tiesiog padirbti parodymai dabar skelbiami kaip “archyviniai dokumentai”. Okupanto kėslas aiškus: jeigu išliks ateičiai kokia žinia apie Lietuvos laisvės kovotoją — partizaną, tebūnie ji visiškai sujuodinta.
Nors slaptoji veikla okupacijos ir partizaninio karo sąlygomis principiniai vengia rašytinių pėdsakų, tačiau partizanų vadovybė pokario metais stengėsi savo slaptuose archyvuose išsaugoti svarbesnės istorinės reikšmės medžiagą. Savaime suprantama, jog tik mažas skaičius galėjo žinoti, kur jie buvo slepiami. Su tų laisvės kovotojų mirtimi didelė dalis dokumentinės medžiagos liko pasmerkta žūti netinkamose slėptuvėse. Kita dalis buvo pačių partizanų sunaikinta paskutiniu momentu, kai juos apsupdavo emgebistai. Pagaliau, kai kas pateko priešams ir dabar klastojama bei maišoma su tardymų medžiaga.
Tik menkos nuotrupos partizaninių kovų medžiagos pasiekė užsienį dėka kovojančio krašto pastangų sumegzti ryšius. Iki šiol pagrindinis šaltinis buvo ir yra 1947 m. į Vakarus prasiveržusio pogrindžio pasiuntinio Daumanto užrašai. Tačiau jie nebuvo išversti į kokią kitą pasaulio kalbą ir liko nežinomi Vakarų skaitytojams, kurie tuo būdu apie Lietuvos priešsovietinę rezistenciją dar mažiau žino, negu eilinis užsienio lietuvis.
Dvigubai reikšmingą darbą atliko neseniai anglų kalba pasirodžiusios knygelės autorius ir leidėjai, kurių dėka pasaulio viešumai pateikta pirmoji Lietuvos partizanų karo populiari istorinė apybraiža. Šį mėginimą reikia sveikinti ne tik dėl to, kad pionieriškai praskintas kelias į didžiąją pasaulio kalbą, bet ir dėl to, jog drauge yra pastanga apibendrinti ištisą 1944-52 metų kovos laikotarpį.
Knygos autorius — K. V. Tauras, kurio, kaip ir kitų okupanto nedašifruotų laisvės kovotojų slapyvardžių tapatybė neskelbiama. Jis pasinaudojo Daumanto žiniomis, kurios sudaro pirmaeilį šaltinį centralizuoto kovų sąjūdžio organizacijai nušviesti, ir jas papildė kitais liudijimais, nepaskutinėj vietoj pačių komunistų spaudos.
Įvadą parašė Amerikos tyrimų instituto vedėjas Leo Cherne, kuris tarp kitko nurodo, jog Vakarai galėtų daug pasimokyti iš Lietuvos partizaninio karo istorijos, tuo pabrėždamas mūsų pačių iki šiol visiškai neįvertintą tarptautinę klausimo reikšmę.
Be to, knyga aprūpinta svarbiausių Lietuvos istorijos chronologinių įvykių ir bibliografijos nurodymais.
Patį turinį sudaro 10 nepaprastai glaustu stiliumi parašytų skyrelių, kurių du pirmieji svetimtautį skaitytoją supažindina su Lietuvos valstybine praeitimi ir nacių-sovietų sąmokslu. Toliau aprašomas pasipriešinimas sovietinei agresijai, 1941 m. sukiliminis Nepriklausomybės atstatymas, antinacinė rezistencija. Daugiausia vietos skiriama — 4 skyreliui — pokario partizaniniam kovų sąjūdžiui ir jį apjungusiai organizacijai — Lietuvos laisvės armijai (LLA). Jos pagrindinis tikslas, kaip nurodoma, nebuvo koks svajotojiškas užmojis išstumti sovietų kariuomenę, bet kova prieš krašto išdavikus, Maskvos ir partijos patikėtinius, pirmoj eilėj kova prieš NKVD.
LLA vadovaujamas ginkluotas tautos pasipriešinimas buvo nukreiptas prieš okupantų vykdomą nepriklausomos Lietuvos valstybės sunaikinimą, lietuvių tautos žudymą ir jos ūkinį bei dorinį alinimą.
Po to, kai 1952 m., pravedus krašte galutinį žemės ūkio sukolektyvinimą, organizuotas partizanų sąjūdis, nesulaukęs jokios paramos iš Vakarų, demobilizavosi, Lietuvos rezistencija nesiliovė vykusi ūkio, kultūros ir tikėjimo srityse.
Paskutiniame knygos skyrelyje iškeliamas šios kovos pavyzdys Vakarams kovoje su beatodairiška ir nuožmia sovietinio imperializmo galybe. Mažos tautos negausūs laisvės kovotojų būreliai, menkai ginkluoti, daug įstengė nuveikti, nes savo ryžtu, ištverme ir drąsa viršijo priešą. Žuvusiųjų LLA didvyrių aukos pripažinimas Vakaruose dar šiandien gali sustiprinti laisvės reikalą pasaulyje globaline prasme.
Knyga parašyta lengvai ir dalykiškai, todėl lygiai prieinama plačiosioms eilinių skaitytojų masėms ir drauge neatstumianti reiklaus kritiško intelektualo. Gali būti drąsiai įteikta įtakingam politikui, kultūrininkui, rekomenduotina universitetų ir miestų viešosioms bibliotekoms, graži dovana nūdiene Lietuva besidomintiems užsieniečiams bičiuliams, ypatingai jaunimui.
Knyga susilaukė dėmesio Amerikos spaudoje.
KETVIRTIEJI METMENYS
Atverčiu mėlynos spalvos viršeliais aplenktą ketvirtąją Metmenų knygą. Jaunosios kartos kultūros žurnalas — sakoma viršelyje, tačiau jau ne vieno autoriaus, suminėto turinyje, galvą puošia sidabras. Visi kažkodėl norime kuo ilgiau išlikti jaunąja karta.
Gana daug vietos šiame numeryje skirta A. Škėmos prisiminimui. H. Nagio paskutinysis laiškas Antanui Škėmai, A. Mackaus pastabos bei įspūdžiai Čelestos proga ir paties Škėmos, atrodo, dar niekur nespausdintas draminis dalykėlis Kalėdų vaizdelis.
Straipsnių eilėje pristatomi V. Doniela, R. Šilbajoris ir J. Švedas. V. Doniela savo ilgesniame straipsnyje Atviroji ir uždaroji dvasia nagrinėja skirtumus tarp demokratizmo ir autoritetizmo, įvesdamas juos į plačias, antraštėje minimas, atvirosios ir uždarosios dvasios sąvokas. Autoriaus nuomone, “atvirąją dvasią ženklina bruožas, kad ji neturi oficialiosios ideologijos. Jos tiesas kiekvienas gali kvestionuoti pagal savo įžvalgą... Uždaroji dvasia, atvirkščiai, postuluoja oficialiąją ideologiją — rinkinį teiginių, kurie pristatomi ne tik kaip teisingi, bet ir nekvestionuoti, vadinasi virš kritikos” (28 psl.). Autorius gyvai ir įdomiai interpretuoja šių dviejų mentalitetų skirtingus pasireiškimus ir formas įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse, kiek ilgiau apsistodamas prie mokslo ir filosofijos. Iš čia, atrodo, lyg tyčiomis pereina j religiją.
Krikščionybė ne tik sutapatinama su uždarąja dvasia, bet pastatoma vienoje plotmėje su komunizmu. “Ji (krikščionybė) siekia, kad visi būtų krikščionys (ut omnes unum sint), vadinasi, kad krikščionybė būtų vienintelė religija. Jei šitokį siekimą pavadinsime atvirąja dvasia, tai ir komunizmui negalime paneigti tokios atvirosios dvasios” (38 psl.). Tokių ir panašių netikslių sąvokų bei sugretinimų autorius duoda gana daug, dažniausiai pasiremdamas savo išsigalvotais teigimais, kaip pvz.: “Religijos eksliuzyvus pobūdis draudžia lygiai mylėti artimą, jei jis yra kitatikis” (36 psl.), “Krikščionybė tiesos neieško, nes ji ją jau tariasi turinti” (41 psl.). Gal pati didžiausia autoriaus klaida, kad į krikščionybę ir bendrai j visą gyvenimą viduramžių laikais jis žvelgia pro šių laikų galvosenos akinius. Nebūtinai tuo metu viskas buvo bloga, kas dabar mums atrodo bloga.
R. Šilbajoris duoda ilgesnę studiją apie poetą Alfonsą Nyką - Nyliūną, jo poeziją, senus ir naujus ieškojimus. Straipsnis pavadintas Kelione į Eldorado, gausiai pailiustruotas ištraukomis iš Nyliūno poezijos, bus nemažas įnašas mūsų literatūrinės kritikos mokslan. Kitame straipsnyje J. Švedas nagrinėja rašytojo Tomo Manno pasaulėžiūrą.
Nepagailėta numeryje poezijos. Ir gana modernios. Rašo Liūne Sutema, V. Šlaitas, J. Mekas ir R. Vėžys, kurio Idilija (100 psl.) yra “mažų akmenėlių mėtymas į praviras vaikų burnas”. Aišku savaime, kad dantukams pavojus. Tačiau nemažesnis pavojus ir poezijai. Dailiąją prozą atstovauja J. Kaupas.
Platus apžvalgų ir recenzijų skyrius. Dėmesys atkreiptinas į taiklų V. Kv. straipsnį apie laisvę kūrybiniame veiksme. Įdomi jo išvada, kurioje pabrėžiama, jog lietuviškoji išeivija turi didesnes galimybes pribrandinti ateities Lietuvai kultūrinį įnašą, negu tėvynėje pasilikusieji.
V. Rastenis recenzuoja 1960 metais pavergtoje Lietuvoje išleistą J. Ragausko knygą Ite, missa est, kurioje jis nupasakoja savo iškunigėjimo istoriją. Knygos autorius recenzentui buvo pažįstamas asmeniškai, todėl jis (recenzentas) drąsiai neigia, kad Ragauskas galėjęs būti bolševikų užverbuotas dar prieš stosiant į seminariją. V. Rastenio nuomone, Ragauskas bandęs tapti tikrai geru kunigu ir buvęs per daug naivus idealistas. Susidūrus su gyvenimo dėmėmis, jo idealizmas griuvo ne dėl “mokslinio nagrinėjimo ir objektyvaus galvojimo”, kaip jis savo knygoje rašo, bet dėl jėgos ir valios trūkumo kovoti su tomis dėmėmis. Vėliau, užhipnotizuotas bolševikinių tankų jėgos, Ragauskas persilaužia. Persilaužime negalima rasti jokio nuoseklumo: jis visiškai nemato dėmių komunizmo idealų vykdyme. Knygos suliteratūrinimas labai nevykęs, be to, prieš 20 metų įvykę pokalbiai, perduoti tiesiogine kalba nustoja faktinės reikšmės. Bendrai, Ragausko knyga nesanti daugiau negu “uodo įkandimas” katalikybei. O “siekdama sukelti nepasitikėjimą tikėjimais apskritai, ji gali atkreipti mikliau galvojančių dėmesį ir į bolševikinį tikėjimą”.
Kitose recenzijose aptariama H. Nagio Mėlynas sniegas, V. Bogutaitės Veidrodis jūros dugne ir S. Zobarsko redaguota lietuviškų novelių knyga angliškai. Reikia dar paminėti gražias jauno dailininko Prano Gailiaus, šiuo metu besireiškiančio Prancūzijoje, iliustracijas.
METMENYS, Jaunosios kartos kultūros žurnalas, Nr. 4, 1961 m. 192 knygos formato puslapiai. Redaguoja Dr. V. Kavolis. Numerio kaina $1.50.
Juozas Baužys
