LIETUVIŲ PASIPRIEŠINIMAS OKUPANTAMS


1960 M. SPALIS NR. 22 (9)

JULIUS VIDZGIRIS

Ir bitutė skriaudžiama netylės, bet skaudžiai gels,
nors žino, kad įgėlus mirti turės. Liaudies priežodis

Dvidešimtmečio okupacijos padariniai yra tokie gilūs, kad jie jau siekia pačias lietuviškosios būties gelmes. Juos registruoti ir aiškinti yra ne tik nūdienių lietuvių pareiga prieš istoriją, bet drauge ir jų sąmoningos būsenos pirmine sąlyga. Deja, tik lašas jūroje yra visa, kas tuo tarpu šioje srityje padrikai ir neplaningai paskelbta.

Daugeliu įvairiausių požiūrių šviesoj nagrinėtini okupacijos pa dariniai. Čia apsiribojame tik vienu klausimo požiūriu, būtent, kiek okupacija veikia pavergtąją tautą kaip nuolatinis akstinas priešintis, gintis, nepasiduoti, vienu žodžiu, teigti užslopintą nepriklausomybės valią.

Tai ką suprantame rezistencijos terminu, yra mažiausiai dviprasmis dalykas. Iš vienos pusės, kilni dorybė ginti gresiamas vertybes. Tačiau, iš kitos puses, kiekviena gynyba tėra tik atsakymas į užpuolimą. Todėl ir rezistencija nėra ir negali būti sau tikslas. Ne kovos, tik pergalės joje lygiai geidžia tiek puolantysis, tiek besiginantysis. Tikrasis tautų idealas — taikios kūrybos dama. Deja, tam tikromis sąlygomis, o toks yra ir mūsų lietuvių, atvejis, rezistencija yra vienintelė okupacijos faktu primesta galimybė doram patriotui.

Turtinga įvykiais— skaudžiais, bet drauge ir karžygiškais —, lietuviškoji rezistencija yra be galo skurdi užrašais. Šitoje būklėje kolkas visiškai nepasitvirtina poeto žodžiai, jog tai, kas turi nemirtingai dainoje gyventi, turi gyvenime žūti. Jau daug žuvo, bet nemirtingos dainos dar nėra. Dar nėra nė pakankamai dokumentų, kuriais galėtų remtis istorija. Čia pateikiama apybraiža tėra tik silpnas mėginimas ne tiek lietuviškajai rezistencijai apžvelgti, kiek tokio mėginimo trūkumais pažadinti didesnį laisvųjų lietuvių susirūpinimą sąžiningiau rinkti šios rūšies medžiagą.

Pirmasis bolševikmetis 1940-41

Liūdnomis 1940 m. birželio dienomis okupacija Lietuvos žmones užklupo nepasiruošusius, gal tiksliau, neparuoštus. Iš dalies tai suprantama. Per trumpai teko džiaugtis atstatytosios nepriklausomos valstybės sąlygomis, kurios būtų išauginusios naujų naujiems laikams vadų. Nūdien iš laiko nuotolio atgaliop žvelgiant, lyg ir sunkoka suprasti nepasiruošimus po skaudžių patirčių paskutiniaisiais nepriklausomybės metais, kai vienas kitą sekė lenkų, vokiečių, rusų ultimatumai.

Vyriausybė atrodė dezorganizuota. Ji ragino toliau išlaikyti rimti ir dirbti. Visuomenės sluoksniuose netrūko iliuzijų. Antai, buvo pasklidęs gandas, kad Rusija, pasimokiusi iš praeities, Baltijos valstybėse atliks naujo ūkio tipo bandymus, kurio patyrimai būsią perkelti į visą sovietinį ūkį. Kai kas, manė taikintis su padėtimi, gelbėti kas galima ir panašiai galvojo, kaip į liaudies seimo narius patekęs Liudas Dovydėnas: “Mes turime tausoti jėgas kovoms, kada bolševizmas turės susigrumti neišvengiamose ir gal greit artėjančiose grumtynėse. Lietuvos kariuomenė ir vyriausybė nerado reikalo lieti kraujo, pasižadėjo taikingu būdu pereinamame laikotarpyje ieškoti santykių su okupantais, tad ar vertas paskiro žmogaus išsišokimas?”

Panašių nuotaikų netrūko nė pas bendro likimo kaimynus. Antai, Estijos prezidentas Paets, parodęs žavėtinai stiprų charakterį sprendžiamomis dienomis ir gerokai pagadinęs kraujo Ždanovui, buvo taipgi nusistatymo, kad priešintis būtų netikslu, nes konflikto atveju su Maskva no beviltiškos kovos nugalėtąjį kraštą sovietai Rusijoje išmėgintais metodais galutinai sunaikintų.

Tačiau smūgis buvo perdidelis, kad neiššauktų reakcijų tautoje. Pasipriešinimas kilo palaidai, iš apačios, iš plačiųjų masių, ypač jaunimo kariuomenėje ir mokyklose, neorganizuotas, bet už tai gaivalingas, nesutramdomas.

Tuojau po įvykdytos sovietinės okupacijos paaiškėjus bolševikiniams prijungimo planams, drauge su rinkimine liaudies seimo agitacija pasipylė slapti patriotiniai atsišaukimai, platinami įvairiais vardais:    Lietuvos gynimo rinktinės, Lietuvos atstatymo fronto, Kovos būrio ir pan. Lietuvos gynimo rinktinės atsišaukimas (1940. VII.8) skambėjo:

„Pavergtos Tėvynės sūnau! Šiandien Tau išmušė valanda pasirodyti, kad esi lietuvis. Tikras lietuvis sutiks geriau mirtį, negu ties ranką balsuoti už Lietuvos išdavikus. Neik į rinkimų salę, nes ten prievarta turėsi išduoti savo brolius, laisvę ir tikybą. Šalin Lietuvos išdavikai! Jums Tėvynė — Maskva!”

Pasipriešinimas vyko karių tarpe, ypač prieš sovietinę priesaiką. Tai jau iš dalies aprašyta, palyginti išsamiuose gen. St. Raštikio ir A. Merkelio straipsniuose dar vokiečių okupacijos metu išleistame Lietuvos Archyve. Mokytojų suvažiavimas (1940.VIII. 14-15.) su jaudinančiu Tautos himnu buvo įspūdinga, per visą kraštą plačiai nuskambėjusi, tautinė demonstracija. Tačiau ryškiausiai pasipriešinimas kilo mokyklose ir universitetuose. Organizavosi slapti būreliai, kurie gamino ir platino lapelius, atsišaukimus. Daug reikšmės šiame darbe turėjo katalikiškojo jaunimo slapto veikimo tradicijos. Nenuostabu todėl, jog vadovaujančiose pasipriešinimo organizacijos vietose svarbų vaidmenį tuo metu atliko kaip tik ateitininkai.

Netrukus pats veikliausias branduolys — universitetenių miestų akademikai ir studentai — ėmėsi nelengvo uždavinio telkti organizuotą pasipriešinimą. Pirmoji tokia pradžia bene buvo spalių 9 Kaune įvykęs Vilniaus ir Kauno atstovų pasitarimas. Organizuotoji Lietuvos rezistencija prisiėmė tą patį Lietuvių aktyvistų fronto vardą, kuriuo pasivadino buv. Lietuvos pasiuntinio Berlyne plk. Škirpos lapkričio 17 įsteigtas įvairioms grupėms priklausiusių asmenų tautinės kovos sambūris.

Šalia Lietuvių aktyvistų fronto ir toliau krašte veikė įvairūs sritiniai padaliniai:    Lietuvos apsaugos gvardija, Lietuvos vadavimo būrys, Geležinis vilkas, Lietuvos laisvės armija, Mirties batalionas ir daugybė kitų. Gruodžio 26 įsisteigė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. Buvo palaikomi ryšiai su užsieniu. Pirmasis ryšininkas pasiekė Lietuva gruodžio vidury. Tuo pat metu pasirodė vienas pirmųjų pogrindžio laikraščių Laisvoji Lietuva, kiek vėliau Aktyvistas ir kt.

Lietuvių aktyvistų frontas faktiškai turėjo dvi vadovybes: vieną Vilniuje, kitą Kaune, tai yra, abiejuose akademiniuose centruose. Pirmasis vadovavo daugiau politinei, antrasis organizacinei sričiai. Pagrindinis šios vieningos rezistencinės organizacijos laimėjimas buvo pasiruošimas 1941 m. sukilimui ir Laikinosios vyriausybės paskelbimas. Tuo būdu buvo “atstatytas nepriklausomos Lietuvos organų veikimas ir krauju paliudyta lietuvių tautos valia gyventi laisvoje savo valstybėje” (J. Brazaitis).

Nacių okupacija 1941-44

Su vokiečių kariuomenės įžygaivimu prasidėjo naujas rezistencijos tarpsnis Lietuvoje. Pradžioje teko persiorientuoti naujai pakitusiomis sąlygomis, kurios daug kuo skyrėsi nuo pirmojo bolševikmečio. Naciams likvidavus laikinąją vyriausybę ir patį Lietuvių aktyvistų frontą, vieninga rezistencijos organizacija suskilo ir nustojo veikusi pirmykščiu vardu.

Laisvės kovotojų sąjunga, nuo balandžio mėn. dalyvavusi LAFe, atsiskyrė ir spalių mėnesį paskelbtuoju Atviru laišku tarėjams pradėjo veiklią antinacinę rezistenciją. Po metų pradėjo leisti populiarų pogrindinį laikraštį Laisvės Kovotoją. Palaikė ryšius su užsieniu. 1944 metų pradžioj suorganizavo slaptą radijo siųstuvą. (Antrosios bolševikinės okupacijos pradžioje pasiuntė pirmieji ryšininką į vakarus. 1946 pradžioj susijungė su Lietuvos laisvės armija ir kitomis kovos organizacijomis į vad. Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdį).

Kita Lietuvių aktyvistų franto dalis pasivadino Lietuvių frontu. Pats vardas pirmą kartą pasirodė po vienu atsišaukimu 1941 rugsėjo pabaigoje. Sąjūdis savo veikloje rėmėsi plačiais katalikų sluoksniais, nors jais nesiribojo, ir turėjo visame krašte plačiai išsišakojusį organizacijos ir pogrindžio spaudos platinimo bei dauginimo tinklą. LF organizacinė veikla telkėsi dviejose pagrindinėse srityse: politinis-informacinis skyrius stebėjo okupantų užmačias ir stengėsi laiku apie tai informuoti visuomenę, karinis — rūpinosi pasiruošimais ginkluotai kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Pagrindiniai LF leidiniai buvo Į Laisvę (nuo 1943 sausio) ir savaitinis Lietuvių Biuletenis, kurie įvairiose krašto vietovėse buvo dauginami.

1942 vasario mėn. įsistegė karinio pobūdžio rezistencinė organizacija Lietuvos laisvės armija (LLA), kuriai teko suvaidinti žymų vaidmenį antrosios bolševikų okupacijos pradžioje. Jos vardas buvo linksniuojamas oficialiuose komunistų pareiškimuose, kaip Sniečkaus kalbose, liūdnai pagarsėjusioj gen. Bartašiūno “amnestijoj” ir pan. LLA glaudžiai bendradarbiavo su LF kariniu skyrium, jos vadovaujančias pajėgas sudarė buv. Lietuvos kariuomenės karininkija.

Tais pačiais 1942 metais rudenį įsisteigė Lietuvių vienybės sąjūdis (LVS), kuriam pradžią davė Kauno studentų Atžalynas, pritraukęs vilniškius. Sąjūdis leido pogrindinį laikraštį Atžalynas.

Be suminėtųjų veikė dar Lietuvių nacionalistų partija, buv. politinės grupės, o taip pat jaunimo ideologinės grupės: ateitininkai, skautai, varpininkai ir kt. Jau nuo 1941 rudens buvo daromos pastangos apjungti paskirai veikiančias rezistencines organizacijas. 1942 metais dėl vadovaujančio vaidmens veržėsi du bendriniai organai: Tautos taryba ir Vyriausias Lietuvos komitetas. Galutinai suglaudinti pasipriešinimo jėgas privertė prasidėjusios aršios nacių reprecijos, kurios prasidėjo Lietuvos gyventojams suboikotavus SS - legiono steigimą.

1943 spalio 14 buvo paskelbtas bendras tautininkų, liaudininkų, laisvės kovotojų, nacionalistų, socialdemokratų, krikščionių demokratų ir L. fronto pareiškimas, davęs pradžia vieningai antinacinės rezistencijos vadovybei — Vyriausiam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (Vlikui).

Minėtas SS-legiono suboikotavimas ir Vliko sudarymas buvo patys stambiausi lietuviškosios rezistencijos laimėjimai nacių okupacijos laikotarpyje. 1943-44 metais Lietuva savo aukštu sąmoningumu ryškiai išsiskyrė kitų pavergtųjų Europos tautų trape.

Vyr. Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1944 vasario atsišaukime į tautą reikšmingai pabrėžė: “Suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Tarybų Sąjungos, nei dėl dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusi, tik suvereninės valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas. 1940 m. birželio 15 d. Tarybų Sąjungos okupacijos ir tos okupacijos prievartoje padarytų kitų jėgos ir klastos aktų pertrauktas Lietuvos valstybės suvereninių organų veikimas 1941 m. birželio 23 dienos Tautos sukilimu ir Laikinosios vyriausybės veikimu buvo laikinai atstatytas”.

Antroji bolševikinė okupacija 1944 — ligi kol?

Ypač smarkiai suliepsnojo Lietuvos pasipriešinimo kovos, antrą kartą įsibrovus Raudonajai armijai. Tai skaudus, tragingas, bet ir didus laikotarpis. Tik labai mažai kas apie tai laisvame pasaulyje žinoma. Išskyrus 1948 m. į Vakarus prasimušusio ir vėliau tėvynėn karžygiškai mirti sugrįžusio legendinio laisvės kovotojo Daumanto - Lukšos greitosiomis parašytą knygą. Jokio kito panašaus veikalo dar neturime.

Antroji okupacija, kurią žymėjo masinis pasitraukimas iš krašto žymios dalies veiklių ir vadovaujančių šviesuomenės jėgų, pradžioje taipgi pasireiškė savotišku pasimetimu. Dar 1944 pavasarį naciams susekus ir išaiškinus Vliko pirminę sudėti, areštų ištikta rezistencine vadovybė nepajėgė laiku paruošti kraštą Staigiam bolševikų grįžimui.

Kiek pavėluotai, kai žymi Lietuvos dalis jau buvo patekusi fronto ugnin, liepos 16 buvo išleistas Vliko atsišaukimas į tautą, kuriame raginta organizuoti partizanų būrius i r trauktis. Rugsėjo 30 Londoną pasiekusiu atsišaukimu iš Vilniaus - Kauno Vilkas kreipėsi į JAV-bes ir D. Britaniją, protestuodamas prieš prievartinį sovietinio režimo sugrąžinimą Lietuvon ir apeliavo į pasaulio sąžinę dėl jau prasidėjusio lietuvių tautos naikinimo. Ten pat buvo teigiama: “Lietuvių tauta priešinsis visiems mėginimams sugrąžinti sovietinį režimą Lietuvon ir ginsis nuo visų bandymų deportuoti lietuvių mases į tolimas SSSR sritis. Ta lietuvių tautos kova yra už savo laisvę, savo teisę į nepriklausomą gyvenimą, už savo išlikimą”. Tuo pačiu buvo prašyta nedelsiant atsiųsti sąjungininkų misijas į Lietuvą.

Visame krašte tuo metu kūrėsi vis nauji ginkluoti būriai, kurių užuomazgos jau veikė vokietmečiu. Partizanų vienetai jungėsi į didesnes sritines organizacijas — apygardas. Šis laikotarpis yra vaizdžiai nušviestas Daumanto, nors tai liečia daugiausia Užnemunę. 1946 rudenį jau veikė vyriausias partizanų štabas VGPŠ.

Dar 1944 rudenį į Lietuvą buvo atsiųstas SSSR kp ck ypatingas įgaliotinis Suslovas su uždaviniu “vokiečių okupacijos padarinius likviduoti”. Jo įsakymu buvo pradėta negailestinga kova prieš partizanus, nedavusi lauktųjų rezultatų. Tada buvo mėginama panaudoti likusią krašto šviesuomenę ir tuo tikslu sušaukti du inteligentijos suvažiavimai Vilniuje 1945 ir 1946 metais. Ir šios pastangos neatnešė jokių vaisių. Lietuviškoji šviesuomenė, pati įvairiopais ryšiais susijusi su aktyviąją rezistencija, lygiai kaip ir Kat. Bažnyčios ganytojai, atsisakė talkininkauti okupantui. Tai labai brangiai atsiėjo Lietuvos episkopatui, nes visi jo nariai, išskyrus vieną, buvo suimti ir ištremti, o Telšių ganytojas, garbingos atminties vyskupas Borisevičius Lukiškių kalėjime 1947.I.3 buvo pasmerktas mirti.

Keletą kartų nesėkmingai skelbtoms sovietų “amnestijoms” nepajėgus suvilioti partizanų, 1946 vasario 15 buvo paskelbtas LTSR vidaus reikalų komisaro gen. Bartašiūno potvarkis, kuriuo viešai pagrasinta “drastiškomis priemonėmis”, nors jau anksčiau faktiškai jos buvo naudojamos. Potvarkio žodžiais, saugumo organams nepasidavusių “banditų ir buržuazinių organizacijų narių” šeimos turėjo būti suimamos ir deportuojamos. Masiniai išvežimai ir 1948 pradėtas prievartinis kaimo sukolektyvinimas buvo tarsi alyva partizaninio karo liepsnoms. Dar negreit negreit sugys tų dienų žaizdos lietuvių tautoje!

Už ką kovojo partizanai, kodėl jie stvėrėsi ginklo ir ryžosi sutikti mirtį, geriausiai liudija tos negausios nuotrupos pogrindinės medžiagos, kuri pasiekė Vakarus. Štai Daumanto aprašytame partizanų vadų suvažiavime 1947 sausio 12-ją garsiosios Žemaičių Kęstučio apygardos vadas Visvydas taip nusakė laisvės kovotojų dvasią:

„Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės; mes kaip žmonės pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją. Mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir tiesūs prieš visą kultūringąjį pasaulį, o Aukščiausiojo palaima rems ir laimins mūsų darbą” (J. Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos, 240 psl.).

Kas buvo Lietuvos partizanai, matyti ir iš jų statuto sąlygų: “Laisvės kovotojais gali būti lietuviai vyrai ir moterys be amžiaus skirtumo, aukštos moralės, drąsūs, ryžtingi, niekuomet nesusiteršę praeityje prieš lietuvių tautą ir visiškai atsidavę už Lietuvos išlaisvinimą” (žr. L. L. K. Tauro apygardos veikimo statutas, Daumantas, 390-398 psl.).

Prisimintini ir šie reikšmingi žodžiai:

„Todėl tas yra melagis ir nepažįstąs mūsų ir mūsų kovos esmės, kas šneka kitaip, kas nori aiškinti mūsų kovą avantiūrų pamėgimu, individualios savisaugos ieškojimu, kerštu ar nusavinta žeme ar kaip partinių kėslų užuomačias ar tiesiog vaikymusi garbės, ieškojimu kankinių vainiko ar geidimą įsitvirtinti ir vėliau, kaip delfinui, plaukioti būsimoje Lietuvoje putliam veltė-diškume” (Lietuvos BDPS komiteto direktyvinis biuletenis, 1947. III. 10, 4 psl.).

Ginkluotasis pogrindis nebuvo vienintelė tautinio pasipriešinimo rūšis. Minėtoj kalboj Visvydas pripažino, kad kovoje dėl tėvynės laisvės ir nepriklausomybes partizanai nereikalavo sau išimtinės teisės: “Ginklo kova — sakė jis — yra pati aukščiausioji ir aršiausioji tautos laisvės kovos forma, tačiau tai nėra aukščiausioji kliauzulė paskiro tautos nario egzistencijai” (Daumantas, 237 psl.)

Sumezgus ryšius su užsieniu, 1946 birželio 10 aktyviosios rezistencijos, įvairių politinių grupių ir užsienio lietuvių atstovų bendromis jėgomis buvo sudarytas vyriausias politinis organas — BDPS, ilgiau neišsilaikęs.

Jau nuo pradžios buvo atsargesnės pasipriešinimo taktikos šalininkų. Su laiku ėmė reikštis dar labiau abejotini balsai. Ir rezistencijoje buvo žmonių, kaip matyti iš Visvydo kalbos ir BDPS pareiškimo, kurie kovotojus vadino “kailio saugotojais”, “bėdos vaikais”, “avantiūristais”. Partizaninį judėjimą aršiausiai juodino bolševikinė propaganda. Ir ji pripažino, jog pagrindiniai šios kovos ramsčiai buvo kaimas ir dvasininkija. Pastovaus juodinimo, atsiradusio nuovargio, o drauge ir kolaboracinės dvasios pateisinimo priedangoje, bet, turbūt, labiausiai dėl to, kad jaunimas pavergtoje Lietuvoje giliai saugo partizaninių žygių legendą, nuo pernai metų pradėta ypatinga bolševikinė propaganda laisvės kovų sąjūdžiui suniekinti. Tam panaudoti slaptieji kompartijos ir saugumo policijos archyvai, be abejo, patys gausiausi šio laikotarpio dokumentines medžiagos rinkiniai. Lieka viltis, kad šios medžiagos jiems nepavyks visiškai sufalsifikuoti.

Kokios šiurpios buvo pokario dienos kovojančioje Lietuvoje, pavaizduoja kad ir sekanti ištrauka iš 1947 rudenį Vakarus pasiekusio “Nežinomo lietuvio skundo broliams ir sesėms, esantiems už tėvynės ribų”:

„1940-41 metai, jūsų išgyventi, tėra tik šešėlis dabartinės kovos. Jokia vaizduotė ar plunksna jos pavaizduoti negali. Ant miestelių aikščių, apiplėšti, nuogi guli mūsų vyrų lavonai... Nerasite vienkiemio, buto ar net kambario, kuriame nevyktų baisioji tautos tragedija... Garbė mūsų jaunuoliams mokiniams, kurie augo laisvoje tėvynėje ir nešė okupanto saitų. Šešiolikmečiai surakintomis rankomis drąsiai, pakėlę galvas, eina mirti už tautų laisvę. Mūsų senolių didvyrių aukos neprilygsta prieš tų jaunuolių drąsą ir panieką okupantams... Kovoje netekę rankų, nors dantimis kandame okupantą. Jie mūsų bijo. Paskirai nesirodo, duris laiko ant kelių raktų. Mes didžiuojamės, kad partijai parsidavėlių lietuvių yra nedaug. Joks prievartavimas ar smurtas jų eilių nedidina. Daugumas pavardžių šiose eilėse yra nelietuviškos. Kiekvieną parsidavėlį, šnipą mes kišame po velėna. Broliai ir sesės, nepamanykite, kad mes tapome žiaurūs. Su plėšriaisiais žvėrimis nėra kitos kalbos. Nei vienas nekrinta neperspėtas. Tik kai aukų skaičius nesiliauja, ir išgama neturi nei lašelio sąžinės, mes turime juk gintis” (cit. Pragiedruliai,1948, nr. 23-24).

Kiek daug pasako tos kelios eilutės, prasimušusios pro geležinę uždangą! Kokia baisi tautos tragedija turi atsispindėti visoje gausioje pogrindžio spaudoje, kurios kai kurie organai buvo spausdinami spaustuvėje ir viršijo, kaip pvz. Laisvės Varpas, gerokai virš šimto numerių-

Naujoji rezistencija

Partizaninė kova šiandien jau užverstas istorijos puslapis. Pasipriešinimo būdus teko nuolatos keisti. Tačiau rezistencija tebevyksta, nes tebesitęsia ir ją iššaukusi okupacija. Tik viskas dar labiau į pogrindį įsirausė, ir tik menkos nuotrupėlės, tos pačios gerokai pavėlavusios, pasiekia laisvėje gyvenančius. Tačiau ir iš to pakanka spręsti, kad yra kam pakartoti žodžius, kurie buvo parašyti Pietų Lietuvos srities organe: “Žmogaus, o ypač tautos laisvės kainos nėra. Laisvė yra todėl neįkainojama, kad be jos gyventi neįmanoma, gyvenimas tampa beprasmis. Žmogus išsižadėjęs laisvės netenka žmogiškojo orumo” (Partizanas, 1951.VII.20, nr. 6-20)

Iš turimų duomenų galima spręsti jog nuo 1951 metų partizaninė kova nustojo būti ryškiausia tautinio pasipriešinimo forma. Tačiau visiškai neatitinka tiesos neretai mūsų spaudoj nuskambąs tvirtinimas, jog nuo tų metų (pa gal kai ką, jau nuo 1950 m.) nebelikę partizanų.

Apie vėlesnį jų veikimą žinome iš atvykstančiųjų iš Lietuvos asmenų liudijimų, iš sovietinės literatūros netiesioginių užuominų, o taip pat iš oficialių režimo pareiškimų.

Antai, postalininis kursas pavergtoje Lietuvoje pasireiškė 1956 .III.22 dar karta paskelbta amnestija visiems už įstatymo ribų esantiems. Tų pačių metų lapkričio 6, vykstant Vengrijos laisvės sukilimo tragedijai, Lkp sekretorius Sniečkus viešai kalboje pripažino sekančius punktus:

—    kad ginkluotas “banditų” sąjūdis buvo susidaręs vokiečių okupacijos metais;

—    kad jame dalyvavo visų sluoksnių Lietuvos žmonės, įskaitant “suklaidintąją” darbininkiją;

—    kad įvairūs viliojimai amnestijomis lauktų vaisių neatnešė;

—    kad likviduojant pogrindinį “banditų” sąjūdį buvę padaryta stambių klaidų: labai daug blogo padarę tuo metu saugumo organuose viešpatavę ‘tarptautinio imperializmo agento” Berijos tarnai.

Kiek vėliau, gruodžio 9, Sniečkus paskelbė, kad ginkluotas “reakcijos” sukilimas Vengrijoj padrąsinęs “reakcininikus” ir Lietuvoje.

Apžvalgą šioje vietoje nutraukiame. Istorija nestovi vietoje. Lietuviškasis pasipriešinimas vyksta toliau. Tačiau žuvusiųjų akivaizdoje jau iškilo visu rimtumu įpareigojantis uždavinys, už kurį mes, gyvieji, būsime atsakingi prieš ateities kartas, įamžinti mūsų dienų laisvės kovų karžygių brangų atminimą.