JAUNOSIOS KARTOS ATSTOVAI JAUNIMO IR POLITIKOS KLAUSIMU
Kodėl išeivijoje mokslus einąs jaunimas mažai domisi lietuviškuoju politiniu gyvenimu?
ALGIMANTAS GEČIAUSKAS
Šiame klausime patiektą hipotezę galima vertinti dvejopai. Jei lietuviškuoju politiniu gyvenimu nutariame laikyti jaunimo pastangas pakreipti pasaulio įvykius ir svetimtaučių viešąją opiniją nepriklausomos Lietuvos kryptimi, tai teigimas, kad jaunimas nesidomi šiuo politiniu gyvenimu yra netikslus. LITUANUS žurnalas, Jaunimo Peticija, studentiškųjų organizacijų reprezentaciniai leidinukai, lietuviškojo jaunimo atstovavimas skautų jamboree’se, USNSA, Pax Romanos kongresuose, parodėlės, informacijų parūpinimas į svetimtaučių mokslo institucijas, reagavimas į įvairius Lietuvą liečiančius pareiškimus protesto ar padėkos laiškais, teigimą - prielaidą sugriauna. Tačiau, jeigu domėjimąsi lietuviškuoju politiniu gyvenimu mes suprantame aktyviu rėmimu ir įsijungimu į mūsų politinių sąjūdžių veiklą, klausimo hipotezė yra visiškai teisinga. Vargu, ar daugiau negu penki procentai studijuojančio ar Amerikoje mokslus baigusio jaunimo yra įsijungę į politinius sąjūdžius ar priklauso tų sąjūdžių studijinėms sekcijoms. Studentijos nuotaikas su mažomis išimtimis atstovauja Stud. At-kų Sąjungos dviejuose suvažiavimuose priimtos rezoliucijos ir Liet. Stud. Santaros komisijos rekomendacija, siūlančios jaunimui domėtis lietuviškųjų partijų problemomis, bet nepatariančios įėjimui į pačius politinius sąjūdžius, nes neesant išlygintiems tarptautiniams skirtumams nėra naudingumo jaunimo įsijungimui. Yra manoma, kad atsidūrus tarp partijos „vilkų“, teks persiimti partinėmis rietenomis, polemika spaudoje (dažnai paliečiančia ir asmeniškąjį individo gyvenimą), senųjų politikų nuovargiu — atsidavimu politinei situacijai, bei nepajėgumu ieškoti prasmingos veiklos. Prie šių jaunimo įsitikinimų prijungus dar faktą, kad amerikietiškąją mokyklą baigęs jaunuolis yra dalinai persiėmęs pragmatizmo filosofija, mažiau vadovaujasi ideologiniais principais, o daugiau savo veiksmus nustato praktiškumo ir reikalingumo požiūriais, turėtų aiškiai atsispindėti priežastys, privedusios jaunimą prie sprendimo pasilikti už politinių sąjūdžių ribų ir per jaunimo organizacijas prisidėti prie konstruktyvaus politinio darbo.
VYTAUTAS KAVOLIS
Pirmiausia suabejočiau populiariu šio menko domėjimosi aiškinimu vadinamosiomis „politinėmis rietenomis“. Nors šio reiškinio itin džiaugsmingu ir nelaikau, bet visgi manau, kad didžiausias pavojus tremties lietuvybei — apsnūdimo grėsmė. Kiek partinė kova žadina iš apsnūdimo, tiek ji, nors ir griaudama toje kovoje dalyvaujančiųjų autoritetą, galbūt, daugiau atkreipia jaunimo dėmesį į lietuviškojo politinio gyvenimo egzistavimą, negu nubaido nuo dalyvavimo jame.
Pagrindine mūsų akademinio jaunimo menko domėjimosi politika priežastimi laikau aplinkybių konsteliaciją, kuri visuose pažengusiuose industriniuose kraštuose privedė prie tų pačių pasėkų. Susidurdamas su vis stambesnėmis jėgos mašinerijomis, kurios apsprendžia visą jo reiškimąsi ir kurios yra dominuojamos vis senesnių politinės, ekonominės, socialinės ar religinės galios žmonių, — jaunas žmogus praranda viltį ir viziją pats šias mašinerijas bent kiek apspręsti ir pasitraukia į intymumo ir asmeninių komfortų ieškojimą, šias dvi pagrindines šiandieninio jaunimo svajones. Ši konsteliacija būdinga ne tik anglosaksų jaunimui, bet ir Vokietijai, kurios politinę „jaunimo judėjimų“ generaciją jau visiškai yra pakeitusi „skeptiškoji generacija“ (šis vardas tiktų ir mūsų jaunimui) . Šitokių pasėkų industrializacijos vyksmas yra pagaliau iššaukęs ir pačiuose Sovietuose.
Mums patiems būdingas jaunosios kartos nupolitiškėjimo priežastis įžvelgčiau tris:
(1) Intelekto ir vaizduotės trūkumas lietuviškajame politiniame gyvenime. Iš šios charakteristikos tik iš dalies galima išskirti kai kuriuos asmenis Lietuvių Fronte ir Lietuvos Nepriklausomybės Talkoje. Šis trūkumas veda prie senų reikalų kartojimo, kuris jaunajai kartai nei įdomus, nei prasmingas, ir — dar blogiau — prie bandymų jaunąją kartą sprausti į tas senąsias kategorijas ir ją nesimpatiškai prievartauti, reikalaujant sekėjiškos mažakraujystės.
(2) Jaunimo politinė iniciatyva senųjų nėra nuoširdžiai priimama. Jaunimas pageidaujamas, jeigu ne bilietukams plėšyti, tai „tęsti tradicijoms“, bet ne savam žodžiui tarti. Jei tokiu keliu vieni pritraukiami, tai kiti prarandami.
(3) Jaunimo dalį nuo lietuviškosios politikos, kaip ir nuo kitų lietuviškų reiškinių, atstumia kai kur šioje kartoje įsigalėjusi demonstratyvi ir ne retai net kompulsyvi apatija viskam, kas lietuvišką. („Partinės rietenos“ kaip tik tokių paprastai ir išmaršuojamos paaiškinti savo politiniam neinteresuotumui). Ši apatija lietuvybei mūsų jaunimo daliai išpildo tas pačias socialpsichologines funkcijas, kaip amerikiečių žemutinės klasės jaunimui jaunimo nusikaltimai, ir, galbūt, prieš ją reikėtų kovoti panašiomis priemonėmis, išskiriant, žinoma, policiją. (Bet jaunimo stovyklose praktikuojama ir ši priemonė).
TOMAS REMEIKIS
Šį klausimą atsakau suprasdamas „politinį gyvenimą“ siaurąja prasme, t. y. kaip dalyvavimą politinių partijų gyvenime.
Politinį gyvenimą suprantant plačiai, būtent, kaip visuotiną dalyvavimą visuomeniniame procese, klausimas būtų netikslus, nes šia prasme jaunimas yra labai politiniai sąmoningas.
Pažvelgę į išeivijos visuomenę pastebėsime nepaprastą bandymą atkurti visą socialinį, kultūrinį ir politinį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Atkūrimas net tokių dalykų, kaip sodelių, užima ryškesnę vietą, negu tokie dalykai, kaip mokslinio ir kūrybinio darbo plėtojimas. Žinoma, atkūrimas turėto gyvenimo turi nepaprastą sociologinę ir psichologinę funkciją išvietintam ir pažemintam individui. Bet kyla klausimas, ar tokios funkcijos yra reikalingos jaunam išeiviui, kuris naujoje aplinkoje yra organiškai išaugęs ir suradęs kitokius prisitaikymo būdus. Sprendžiant iš jaunimo taip labai mažo domėjimosi mūsų „senosiomis institucijomis“, peršasi atsakymas, kad daugelis vyresniosios kartos prisitaikymo būdų jaunojoje kartoje yra arba nereikalingi arba pakeisti kitais, išplaukiančiais iš jų, o ne tėvų, gyvenamosios aplinkos.
Šį klausimą baigiu dviem išvadom, kurios išplaukia iš ką tik padarytos pastabėlės. Šios išvados, tačiau, yra tik dalis atsakymo. Dėl vietos ribotumo pilnesnis atsakymas yra neįmanomas.
1. Jaunosios ir vyresniosios kartos egzistencinės patirties skirtumai neleidžia prasmingai pirmajai grupei dalyvauti antrosios grupės sukurtose organizacijose. Tai elementarus sociologinis dėsnis, kurį dažnai užmirštame ir, užmiršę, nepagrįstai kaltiname jaunąją kartą apatiškumu, politiniu nesubrendimu ar net nepatriotiškumu. Mesdami tokius kaltinimus jaunajai kartai dažnai nematome jos tikrai intensyvios politinės veiklos, kuri išplaukia iš jaunosios kartos egzistencinės patirties ir padėties.
2. Aplinkos ir išeivijos visuomenės statomi reikalavimai jaunajai kartai susikerta ir ilgainiui šis konfliktas yra sprendžiamas gyvenamosios aplinkos naudai. Priežastis to — gyvenamosios aplinkos stipresnių sankcijų ir didesnių atlyginimų (rewards) turėjimas. Todėl ilgainiui jaunieji greičiau taps demokratais ar respublikonais negu krikščionimis demokratais, tautininkais.
Tikint jaunosios kartos lietuviškumu ir patriotiškumu, kas, Jūsų nuomone, reikalinga daryti, kad jaunimas aktyviai jungtųsi į Lietuvos laisvinimo darbą tiek politinėje, tiek kultūrinėje srityje?
ALGIMANTAS GEČIAUSKAS
Politinė vienybė, jaunimo įsitikinimu, yra vienas iš svarbiausių ginklų laisvės ir nutautėjimo kovų laimėjimui. Atsiekus politinę vienybę, energiją, šiuo metu sudedamą į politinius ginčus, būtų galima perkelti į kultūriniais reikalais besirūpinančios Lietuvių Bendruomenės darbo dirvonus.
Jei laisvinimo veiksnys, apjungiąs visus lietuvius, jaunimui yra būtinybė, tai, be abejo, mūsų politinių sąjūdžių reorganizacijos reikalingumą jis stato antroje vietoje. Liet. Stud. Santara yra padėjusi gražių pastangų siekdama vidurio srovių apjungimo, o krikščioniškojo bloko suskilimas stud. at-kų yra smarkiai pergyvenamas. Nesuradus politinės vienybės, sąjūdžius laukia mirtis, nes žaidimą tuo metu, kai šienapjūtės darbai laukia, jaunimas nepateisina ir didesniais kiekiais į sąjūdžių veiklą nei ateityje nesusigundys įsijungti. Šiandieniniam jaunimui nei vienas laisvinimo veiksnys nėra priimtinas dabartinėse savo formose. Kyla klausimas, ar įvykiai kaip Jaunimo Kongresas ar Jaunimo Peticija neprives jaunimo prie patapimo dar vienu politiniu veiksniu ?!
VYTAUTAS KAVOLIS
Turbūt, nepakankamai tikiu jaunosios kartos lietuviškumu, nes manau, kad padaryti tegalima gana nedaug. Mano pagrindinės konkrečios priemonės būtų:
(1) Duoti nuoširdžią paramą jaunimo politinei iniciatyvai, nebandant „už tai“ sprausti jo į savo partijos padalinius arba į šimtanuošimtiškai priklausomas ir kontroliuojamas „nepriklausomas“ korporacijas. Už paramą, suteiktą lietuvybei dirbančiam jaunimui, neturėtų būti laukiama „atsilyginimo“ grupei, kuri tą paramą davė.
(2) Lietuvos laisvinimo darban, jo aptariman ir sprendimų daryman, jo reprezentacijon kviesti, lygiomis teisėmis su politiniais sambūriais, ir jaunimo organizacijas, kurios tikrai egzistuoja (nes yra ir tik vardais egzistuojančių) ir kurios politiniu darbu interesuotos.
Kultūrinės srities visiškai nelaikau turinčios tarnauti Lietuvos laisvinimui ir šių dviejų sričių suplakimą į vieną klausimą suvokiu kaip nesusipratimą. Yra viena problema skatinti jaunojoje kartoje kūrybinį entuziazmą, ir visiškai kita — šio entuziazmo vaisius panaudoti, kai jie tam tinka, politinei kovai. Tik antrasis uždavinys, kaip priklausąs politikai, tesvarstytinas šiame kontekste.
TOMAS REMEIKIS
Pirmiausiai noriu išreikšti nesutikimą su labai aiškia šio klausimo implikacija, t. y., kad jaunimas nesijungia į Lietuvos laisvinimo darbą. Tai būtų tiesa, jei laisvinimo darbu laikytume tik politinių partijų ir jų junginių veiklą, šiose organizacijose, kaip jau minėjau pirmame klausime, jaunimas mažiau reiškiasi pagrindinai dėl sociologinių ir psichologinių, bet ne dėl ideologinių priežasčių. Laisvinimo darbe nėra ypatingo skirtumo tarp kartų: abi turi dar pilnai priėmusios laisvos Lietuvos ir lietuviškumo vertybes. Skirtumą randame priėjime ir tam tikrų veiklos aspektų pabrėžime. Jaunoji karta yra gana tampriai išvysčiusi savo politinio pasireiškimo organizaciją. Ji vykdo savo užduotis savais metodais ir per savas organizacijas. Jaunoji karta taip pat linkusi pabrėžti kultūrinę propagandą ir apeliaciją į aplinkinės visuomenės elitą.
Tokios, mano supratimu, yra tendencijos jaunojoje kartoje. Jų nereiktų priimti labai griežtai — išimčių rasime visur. Tos tendencijos, tačiau, yra užtektinai ryškios ir stiprios sudaryti tam tikrą tarpsnį tarp kartų. Šį klausimą, tad, tikslu būtų taip formuluoti: kokiais būdais įmanoma pasiekti integracijos tarp kartų darnesniam ir efektingesniam politiniam darbui? Nesiekiant tokios integracijos yra šiokia tokia galimybė, kad jaunoji karta išvystys dar vieną visuomeninę jėgą ir reikšis per savo organizaciją. To išvengti ir išlaikyti lietuviškos išeivijos organinį vieningumą sekantieji pasiūlymai galėtų būti naudingi:
1. Mokslinė savęs analizė. Yra klaidinga įsivaizduoti jaunąją kartą senosios kartos priimtomis sąvokomis. Jaunoji karta savo asmenybine struktūra skirtinga negu Lietuvoj ar Vokietijoje, o jos nepažįstant, priėjimas yra nesėkmingas. Vyresnioji karta turi pareigą pažinti jaunimą ir bendrauti su juo būdais, išplaukiančiais iš socialinės ir psichologinės jaunimo padėties ir patirties. Vyresnioji karta, iš kitos pusės, turi įvykdyti ir savo ,,psicho-analizę“ — kokios yra išeivio situacijos pasekmės visuomeniniame gyvenime. Tai padėtų pataisyti nemaža mūsų visuomeninio gyvenimo ligų (kraštutinę polemiką, pav.). Tik tokioje situacijoje simbiozas yra galimas.
2. Politinės ideologijos realumas. Akademinėje atmosferoje brestąs jaunimas skeptiškai ar net ciniškai žvelgia į iššūkius, politines hyperboles. Mūsų politinės institucijos, tačiau, tai gana plačiai naudoja ir tuo nesusilaukia paramos iš didelės dalies jaunimo. Mažai jaunojoje kartoje tiki greitu Lietuvos išlaisvinimu. Kasmetinis kartojimas esant geresnei Lietuvos politinei padėčiai ilgainiui nemotyvuoja, bet veda į pesimizmą ar net fatalizmą. Tad reikia turėti ilgos kovos planą. Reikia realiai nustatyti, ką mes galime ir ko negalime, kokia yra išeivijos rolė lietuvių tautos likimą sprendžiant. Net šiame klausime vartojame žodį „išlaisvinimas“ ar mes (išeivija) tai galime padaryti? Daugumas, manau, sutiks, kad ne. Tačiau vartodami šį žodį, iškraipome tikrovę. Atseit, mūsų politinė ideologija turi tvirtai atsiremti į tarptautinę ir gyvenamojo krašto politinę tikrovę.
