DĖL DORINĖS RELIGINĖS PADĖTIES NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
STASYS YLA,
Putnam, Conn.
Atsakyti į Jūsų klausimus nėra lengva, nes jie apima gana plačias aritis. Antra vertus, reikia realių duomenų. Atsakymai be duomenų gali virsti improvizacija. Jausdamas atsakomybę už jaunesnį skaitytoją, kad nesusidarytų vaizdo ar perdėtai juodo ar perdėtai šviesaus, buvau ketinęs visai neatsiliepti į Jūsų prašymą.
1. PILIETINĖ MORALĖ REIŠKIASI PILIETINIŲ PAREIGŲ SUPRATIMU IR JŲ SĄŽININGU VYKDYMU. AR GARSĖJO NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE TĄ PILIETINĘ MORALĘ ARDANTIEJI REIŠKINIAI, KAIP IŠEIKVOJIMAI, KYŠININKAVIMAS, KITOKIA KORUPCIJA, DIVORSAI? AR TAI RODĖ TENDENCIJĄ DIDĖTI AR MAŽĖTI?
Atkuriant nepriklausomą valstybę viešoji dorovė (Jūs vadinate pilietine) dėl karo atneštų naujų sąlygų išgyveno lūžį, kuris nebuvo apgalėtas ligi nepriklausomybės galo. Lūžis buvo neišvengiamas. Tauta nebuvo paruošta staigiems politiniams, socialiniams, ekonominiams ir kitokiems įvykiams, kurie susibėgo trumpo laiko bėgyje. Lūžis pasireiškė įvairiomis moralinėmis negerovėmis -nusikaltimais viešajam turtui, gyvybei, socialinei meilei. Duomenys, kuriuos iš mūsų teismų ir policijos statistikų surinko kun. St. Krištanaitis (Tiesos kelias 1940, N. 5, 6) rodo, kad minėti nusikaltimai ne mažėjo, bet augo. Labiausiai plėtėsi nusikaltimai prieš viešąjį turtą. Valstybinio turto išeikvojimų 1922-25 padaryta už 10 milijonų litų; 1929-30 policijos užregistruota 678 išeikvojimai valstybinio turto ir 66 - privatinio. Vagysčių 1931-37 m. bėgyje padidėjo 22 kartus. Nusikaltimai prieš gyvybę (nužudymai), policijos duomenimis, 1930-1936 padvigubėjo. Savižudybės tame tarpsnyje laikėsi toj pačioj pozicijoj. Sužalojimai muštynių metu 1926-37 išaugo šešis kartus. Skaudžiausia žaizda buvo negimusių gyvybių žudymas: per metus buvo nužudoma apie 10.000 (St. Gruodis, Negimusios gyvybės naikinimas, 81).
Socialinės meilės nuosmukio vaizdą rodo šie duomenys. Prieš I did. karą pavainikių Kauno gubernijoj būta 4,8proc., tuo tarpu nepriklausomoj valstybėj į galą jų skaičius išaugo ligi 16 proc. Susirgimai lytinėmis ligomis 1929-37 padvigubėjo; šiomis ligomis sergančiųjų pastaruoju laiku būta 40.000. Viešų paleistuvysčių bei suvedžiojimų 1930-37 pagausėjo maždaug pustrečio karto, šeimų išsiskyrimai, Kauno metropolijos kurijos duomenimis, 1929-38 bėgyje padvigubėjo; faktiškai šeimų pasimetimai ir nelegalūs susimetimai buvo žymiai pagausėję tarp inteligentų.
Mūsų gyvenimas nepriklausomoj Lietuvoj kilo įvairiais atžvilgiais, tuo tarpu moraliniu atžvilgiu jis krito, keldamas didelį susirūpinimą. Dėl to buvo nemaža rašoma, jieškoma priežasčių, daromi žygiai (vysk. Būčio paskelbtas dorinio atgimimo sąjūdis), vartojamos moralinės sankcijos (vyskupų paskelbti rezervatai išpažintyse ypač dėl nusikaltimų prieš gyvybę).
Nemanau, kad mūsų moralinė padėtis būtų buvusi blogesnė už kaimynų. Bet gi Lietuva anksčiau buvo žinoma labai aukštu doriniu savo lygiu.
STASYS YLA
Gimė 1908.1.5 Luciūnų k. Ukmergės ap. Ukmergės- gimnazijoje 1920-25. Kaune kunigų seminariją, ir teologijos-filosofijos fak. baigė 1932. Tais pats metais įšventintas į kunigus. Toliau studijavo to paties fakulteto filosofijos skyriuje pe dagogiką ir psichologiją, sykiu buvo mokytojas Pečkauskaitės gimnazijoje. Nuo 1935 teologijos-filosofijos fakultete pastoralinės teologijos dėstytojas ir jos katedros vedėjas.
Per pirmą bolševikmetį, jieškomas suimti, pasitraukė į Vokietiją ir Berlyne buvo lietuvių parapijos kapelionas bei lietuvių sąjungos pirmininkas. Lietuvon grįžęs ir pradėjęs vėl dirbti universitete teologijos fakultete, 1943 buvo vokiečių suimtas sykiu su kitais intelektualais. Tai buvo nacių represijos už lietuvių boikotą norėtam organizuoti legionui. Iš Stutthofo kaceto išėjo 1945 tik su karo pabaiga. Įsijungė Kircheime į lietuvių tautinės delegatūros, vadovaujamos kan. F. Kapočiaus, veiklą 1946-50: buvo patarėjas pastoracijos ir spaudos reikalams; tada parašė daug pastoracinio pobūdžio brošiūrų.
Nuo 1950 Putname, Conn., Nekalto Prasidėjimo seserų kapelionas.
Visuomeniniame veikime, susijusiame su religija, su kultūra, su auklėjimu - ne su politika, dalyvavo ir dalyvauja plačiai - “Mūsų laikraščio” kolektyvo narys narys 1936-38, “XX amžiaus” dienraščio kolektyvo narys 1936 - 40 Lux Christi redaktorius 1951-53; KVC tarybos narys 1936-38, ateitininkų vyriausios tarybos narys, skautų pirmijos tarybos narys, politinių kalinių sąjungos pirmininkas 1946-47, Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys nuo 1955.
Tačiau savo prigimtim labiau rašto nei žodžio žmogus parašė didelį kiekį raštų. Išėjusių atskirom knygom stambesnių raštų — Laisvamanybė Lietuvoje 1936, Komunizmas Lietuvoje 1937, Siauroji ir pilnutinė katalikybė 1939, Žmonės ir žvėrys 1951, eilė maldaknygių, kurių sulietuvintus terminus gindamas, parašė dar studiją "Liturginės terminologijos klausimu” 1953, Laisvės problema 1956. Paskutinis darbas dirbamas - Šiluvos Marijos istorija.
(2) VISUOMENINIS GYVENIMAS REMIASI TOLERANCIJA, JEIGU JA VADINSIM NUSITEIKIMĄ PAGERBTI KITĄ ŽMOGŲ IR JO ĮSITIKINIMUS. AR NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE BUVO PAKANKAMAI ŠITOS PAGARBOS ŽMOGUI, IR AR TOJI TOLERANCIJA LINKO DIDĖTI AR MAŽĖTI?
Gerbti žmogų, nežiūrint, kaip jis įsitikinęs, yra krikščioniškosios etikos reikalavimas. Šitos tolerancijos, mano supratimu, katalikai viešajame gyvenime parodė labai daug, ypač pastarajame nepriklausomybės laikotarpyje. Dėl to jie laimėjo daug simpatikų, šalininkų ir net artimų talkininkų (bent spaudoje) iš įvairių kitų mūsų grupių.
Katalikų nusistatymą, manding, taikliai išreiškė vysk. J. Staugaičio diocezinis laikraštis “Žemaičių Prietelis” (1940, N. 17): “Nieko taip nuoširžiai mes, Lietuvos katalikai, netrokštame, kaip taikoj ir garbingame sutarime gyventi su kitaip manančiais piliečiais. Bet... ar lietuvių tautos konsolidacijai pasitarnaus, jei iš naujo bus prikeliami pilni neapykantos Voltairo šmeižtai?.. Nė vienas katalikas negali norėti kovos dėl kovos. Bet jei ta kova mums bus primesta, mes mokėsime ją garbingai vesti”.
Kova dėl įsitikinimų buvo vedama visą laiką, tačiau išsiskyrė kovos metodai. Katalikai seniai buvo atsisakę pikto tono ir aštresnių formų. Kitaip buvo su tais, kurie vedė priešreliginę kovą. Nekultūringiausia buvo “Kultūra’ ir “Laisvoji Mintis”. Prieš juos pasisakė net jaunesnieji liaudininkai, kurie jieškojo sugyvenimo su katalikais, ypač pastaruoju laiku. Į laisvamanių priekaištus liaudininkams, kad jie “baigia mus nuvairuoti į klero atgimimą”, “Lietuvos žinios’ (1940. N.88) atsikirto “Kultūrai” ir “L. Minčiai” šiuo būdingu, tarp kitų, posakiu: “Jų vardas ‘laisvamaniai’, o jų principai prievarta’. Tikrajai tolerancijai faktiškai kliudė ne skirtingi įsitikinimai, bet, pasak vysk. Paltaroko laikraščio “Panevėžio Garso” (1940, N. 20), primityvios kovos priemonės, vien plika jėga ar užmaskuota prievarta, grubi agitacija ar šlykšti demagogija. Taip kovoja tik neišsiauklėję... Tie simptomai suartėjančiom grupėm jau yra svetimi, neskaitant vieno kito mažesnės reikšmės šešėlio”.
(3) VALSTYBĖS GYVENIME TAM TIKRŲ VEIKSNIŲ ĮTAKOJE SUSIDARO SKIRTINGOS SOCIALINĖS KLASĖS, IR KYLA TARP JŲ KOVA. AR ŠITOS SOCIALINĖS NEAPYKANTOS IR KOVOS BUVO PASTEBIMA LIETUVOS GYVENIME?
Apie klasių neapykantą ir kovą netenka kalbėti. Tos kovos niekas efektingai ir nežadino, išskyrus komunistų pogrindį. Tarp senos ūkininkijos ir naujai susiformavusios darbininkijos bei miesčionijos vis dar buvo natūralus sąlytis. Daugis darbininkų buvo kilę iš kaimo. Taip pat ir valdininkų, tarnautojų, naujųjų pramonininkų bei prekybininkų lietuvių. Su kaimu ir ten esančiais artimaisiais jie nebuvo nutraukę ryšių.
Tačiau būta ryškėjančio nepasitikėjimo. Miesčionys nešėsi prabangos keliu, kada bendras mūsų gyvenimo lygis vertė gyventi kukliau. Tai piktino ūkininkus ir darbininkus. Šiuos reiškinius teko prisiminti knygelėje “Nerami dabartis ir ateities perspektyvos” (1940).
Dėl skurdo ir sunkesnių sąlygų darbininkijai rodyta susirūpinimo. Man daugiau žinomas susirūpinimas iš katalikų pusės. Buvo dvi gyvai veikusios ir plačiai užsimojusios labdaros institucijos - Vaikelio Jėzaus Draugija ir šv. Vincento Pauliečio Draugija. Kauno ateitininkai studentai, Kauno Pilies kuopos pavasarininkai ir Kauno kunigų seminarijos klierikai turėjo socialinius būrelius ir labai sėkmingai rūpinosi Kauno fortų varguomenės šelpimu. Šiaip darbininkijos socialiniais reikalais rūpinosi Krikščionių Darbininkų Sąjunga. Visa tai švelnino ir lygino, bent psichologiškai, socialines įtampas.
(4) RELIGIJA YRA DALYKAS, DĖL KURIO GREIČIAUSIAI IR AŠTRAUSIAI GALI KILTI KOVA VALSTYBĖJE. AR BUVO TOS KOVOS VALSTYBĖJE? AR PALANKUMAS RELIGIJAI TURĖJO TENDENCIJĄ AUGTI AR MAŽĖTI? KIEK TA PRASME NULĖMĖ NAUJI PASTORACIJOS METODAI, KIEK PAČIŲ VALSTYBĖS PILIEČIŲ INTELEKTUALINIS SUBRENDIMAS?
Religija atsistojo kovos plotmėn žymiai anksčiau, negu atsikūrė valstybė. Valstybę praradom, o ši kova dar tęsiasi, nors ir švelnesnėmis formomis. Tos kovos priežastis glūdi ne religijoje, o tose priešreliginėse srovėse, kurios iškilo ypač 19 amžiuje. Valstybinės priemonės buvo panaudotos ar esti panaudojamos kovai prieš religiją, dėl to buvo neišvengiama, kad j ieškota tų pačių priemonių religijai ginti.
Šios kovos akivaizdoje pas mus ėmė kristalizuotis vadinamų neutralizatorių srovė. Neutralizacijos principą iškėlė Basanavičius jau Aušroje. Jį pakartojo Kudirka, bet praktiškai patys nuėjo kovos keliu. Šią srovę faktiškai suformavo Kubilius ir Smetona. Jos tikslas pradžioj buvo tautinės vienybės, o paskui valstybinio vienalytiškumo dėliai pristabdyti iš vienos pusės ateizmą, iš antros religijos viešąjį pasireiškimą. Dėl šios taktikos tikslingumo daug diskutuota prieš I didįjį karą.
Tautininkai išpopuliarino mintį mūsų visuomenėje, kad religija kliudo sutarti valstybiniais klausimais. Ši mintis buvo jiems palanki kurti ir toliau išlaikyti jų vadinamą vidurį tarp religiškai stiprios daugumos ir priešreligiškai nusistačiusių srovių. Kai kas galėtų pasakyti, kad tautininkams pavyko pasiekti norimą rezultatą - ta prasme, kad jų valdymo laiku religijos ir ateizmo kovos laipsniškai švelnėjo, ir srovės rodė gražių ženklų sutarti bei konsoliduotis.
Dėl srovių konsolidacijos, tai ji iš dalies darėsi dėl to, kad buvo bendras reikalas išvesti kraštą iš tautininkų sukurto vienpusiškumo valstybiniame gyvenime. Šis rezultatas nebuvo palankus patiems neutralizatoriams. O dėl religijos ir ateizmo kovų švelnėjimo, tai būta visai kitų priežasčių. Viena, mažėjo atsineštinės iš rusų mokyklų priešreligiškos įtakos. Antra, gyvėjo mūsų inteligentijos sąlytis su Vakarais, kuriuose reiškėsi persisvėrimas į religijos pusę. Trečia, katalikų pusėje išaugo stiprios intelektualinės jėgos, kurios toli pralenkė skaičiumi ir pajėgumu priešreligiškai nusiteikusiųjų, vis dar savo pažangumu tebe-sididžiuojančiųjų jėgas. Ketvirta, visame krašte buvo plačiai ir gražiai išsiskleidusi katalikiškoji akcija, kėlusi religinį sąmoningumą ir praktinį religinį gyvenimą. Nepaskutinėj vietoj skirtinas vaidmuo ir mūsų kunigijai, ypač jaunesnės kartos, kuri buvo geriau parengta intelektualiai ir pasimokiusi naujų pastoracijos metodu.
Apie 1935-40 mūsų tautoj jau buvo aiškiai pastebimas persisvėrimas religijos pusėn mūsų inteligentijos sluogsniuose. Būdinga, kad tame laikotarpyje grįžo į katalikybės kelią du žymūs mūsų universiteto rektoriai, abu buvę socialdemokratai - Julius Gravrokas ir Vladas Čepinskis; prie šių berods priskirtinas tretysis rektorius, taip pat buvęs socialdemokratas, Mykolas Biržiška. Panašių konversijų skaičius augo, žadėdamas naują santykių sprendimą viešajame gyvenime.
