Poezijos žodis iš Sibiro ir Lietuvos
Šalia poezijos, kuri reiškiasi laikraščiuose ir žurnaluose, Lietuvoje rašoma ir tokios poezijos, kuri nesitiki būti paskelbta. Bet ji rašoma, nes žmogus jaustų kančią, savo jausmo neišsakęs.
Kokie jausmai sukyla atskiriems žodžio kūrėjams dabartiniu metu, išreiškia poezija, kurios pluoštas yra mus pasiekęs iš anapus uždangos. Dviejuose to pluošto gabaluose matyti dvasios reakcija prieš “govorilkų” kartojamus idealus, priešingus natūralaus žmogaus prigimčiai.
Povilas Morozovas, kuris įskundė enkavedistams savo tėvą, sovietų propagandos buvo paverstas jaunimo idealu ir jam atminti pristatyta paminklų. Natūralaus žmogaus pergyvenime tokia paminklas pažadino kitokius jausmus ir pramatymus. Tai matyti iš čia skelbiamo eilėraščio.
Skelbiame ir kito autoriaus eilėraštį iš Sibiro, — buvusio partizano. Jis duoda progą stebėti ne poetinius imantrumus, bet jausmą, kuriuo jis ten gyvena Kalėdose, ir tą pergyvenimą palyginti su kalėdiniu pergyvenimu žmogaus, kuris yra visa kuo pertekusiame laisvės gyvenime. Tekis palyginimas praturtins ir pagilins žmogaus dvasią kalėdine prasme.
