TU TĖVĄ IŠDAVEI
Granito rūbuos tu, berniuk,
Šiandieną —
Ant savo sosto — aikštėje viešoj.
Šalia tokie pilki veidai praeina,
Kaip kitados — to kaimo glūdumoj.
Negyvos tavo akys
Žemę siekia,—
Pakilę rankos šaukiasi
Maldos . . .
O lūpos akmeninės, tartum, rėkia
Ir dangų rūstų
Prašo
Atgailos . . .
Tu tėvą išdavei
Už
Duonos
Plutą!
Kurią jis anty nešė į namus —
Kad tau
Ir tavo broliams kąsnis būtų
Užmiršti bado dubenius tuščius ...
Žinojai — sena tėvą pasivogus
Kolūkio riekę alkiui numalšint!?
Bet tavo mintys buvo tokios nuogos,
Pakurstė savo tėvą numarini . . .
Ir tu taip pat mirei. . .
Kad čia tuščiai stovėtum:
Giedrioj nakty—lijundros plakime;
Nors savo širdimi akmens
Norėtum,—
Tau atleidimo, Povilai, nėra!
Nuplaus tave
Ir tavo žaizdą gyvą
Ne šitas laikas, bet—kiti laikai,
Kurie (pakelk, akis augštyn)
Jau kyla
Už miesto bokštų ten —
Kur vakarai...
