Senieji ir naujieji lietuviai socialistai Amerikoje
Š. m. birželio 1-2 Brooklyne įvyko Lietuvių Darbininkų Draugijos suvažiavimas. Ta proga išryškėjo, kad lietuviai socialistai nesutelpa savo pažiūromis vienoje socialistų organizacijoje ir kad net toje pačioje organizacijoje skirtingai pasireiškia senieji ir naujieji ateiviai socialistai.
*
Lietuvių Socialistų Partija Amerikoje susiorganizavo 1905; po poros metų ji pasikeitė į Lietuvių Socialistų Sąjungą. Savo rankose socialistai turėjo nuo 1905 Bostone “Keleivį”, nuo 1911 ten pat Bostone “Laisvę”, nuo 1914 Chicagoje “Naujienas” (visą laiką P. Grigaičio redaguojamas).
Iniciatyva organizuotis atėjo iš lietuvių imigrantų, išaugusių carinės Rusijos socialdemokratų įtakoje. Tačiau su Amerikos lietuvių socialistų likimu darėsi tas pats kaip su socialdemokratais Rusijoje — juose stiprėjo ir juos skaldė komunistų srovė. Labiausiai į komunizmą lietuviai socialistai Amerikoje pasinešė, veikiami 1916-17 čia buvusio V. Kapsuko. To vaisius buvo tas, kad 1919 “Laisvė” iš jų rankų atsidūrė Brooklyne komunistų rankose. Tais pat metais rugsėjo 28 Brookiyne įvykęs Lietuvių Socialistų Sąjungos suvažiavimas nutarė susijungti su komunistų partija.
Taip lietuviai socialdemokratai buvo suskaldyti. Jiems ištikimi liko susispietę apie Grigaičio “Naujienas” ir dar atskiros kuopos. Bet 1932 įsisteigė kita socialistų organizacija — Lietuvių Darbininkų Draugija, šiemetinis jos suvažiavimas buvo 25 metų sukakčiai paminėti. Toji draugija nesutapo su “Naujienų” socialdemokratais, bet ir joje komunizmas buvo jėga, sprogdinanti socialistus iš vidaus.
Tai matyti iš J. V. Stilsono tame suvažiavime pranešimo, paskelbto “Darbe” Nr. 2. Stilsonas vaizdžiai pasakoja apie draugijos atsiradimą. “Padėtis buvo tikrai klaiki” — komunistai stiprėjo; jie mėgino išvalyti darbininkų organizacijas nuo elemento, priešingo komunistams. Tada 1932 balandžio 2 susirinkę 109 veikėjai, komunistų nepakrikdytų kuopų atstovai, įsteigė Lietuvių Darbininkų Draugiją. Po 3 metų draugija turėjo 35 kuopas ir per tūkstantį narių. Leido “Naująją Gadynę”. Bet 1936 draugiją ištiko smūgis; “Tais metais keletas mūsų vadų pabėgo pas komunistus, o nemažas narių skaičius, skilimo paveikti, pakriko ir visiškai pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Skilimas paveikė ir organizacijoje pasilikusius: pasigirdo balsų, kurie siūlė draugijai likviduotis, ypač po to, kai 1943 metais sustojo ėjusi ‘Naujoji Gadynė’.” Bet ji nesilikvidavo. Nuo 1947 draugija pradėjo leisti “Darbą” (kurį nuo 1953 perėmė redaguoti jau naujosios ateivijos žmonės, vadovaujami prof. J. Kaminsko).
Dabartinę draugijos jėgą Stilsonas vertino taip: “Dar ir šiandien kai kas mūsų tarpe drįsta kartais pareikšti nevilties minčių. Jų ryžtą toliau dirbti stabdo tas, kad esame neskaitlingi, ir abejojimas, ar pajėgsime nudirbti didesnių darbų”. Stilsonas sutinka, kad “pastaruoju laiku mūsų draugijos narių skaičius mažai padaugėjo”, bet nesutinka nuleisti rankų. Jis idealistiškai ragina daugiau pastangų rodyti ir už darbą telaukti moralinio pasitenkinimo. O tarp darbų ateičiai Stilsonas pabrėžia, kad
artėja reikalas keisti soicalistų atstovavimą Alte, nes “Naujienų” socailistai jau baigiasi.
Dabar Alte socialistams atstovauja Lietuviu Socialdemokratų Sąjungos žmonės. Bet ar ir toliau taip bus?— klausia Stilsonas. “Jeigu mes kietai tikėtume LSS ateitimi, matydami, kad jos gretas papildo vis jaunos jėgos, netektų to klausimo nė kelti. Deja, taip nėra... LSS turi maža šansų susilaukti prieauglio, gi dabartinė jos narių dauguma, artėdami prie Matuzelio metų, kuo save pavaduos? Pridėsiu be to, kad Amerikos gyvenimo sąlygose, kur socialistinis sąjūdis iki šiol nepajėgė stipriau pasireikšti, LSS programa vargiai galės pavilioti darbininkišką jaunimą taip, kaip tai yra Europos kraštuose... Pavojai, kurie gresia LSS dėl jos narių amžiaus, yra tie patys ir LDD. Bet mes skiriamės mūsų programomis. ir tas, mano supratimu, stato mūsų draugiją geresnėn padėtin... Mūsų draugijos ideolog:niai pagrindai yra kiek panašūs į Britų Darbo Partijos programą... Drįstu manyti, kad po kurio laiko mūsų organizacijai gali atitekti uždavinys atstovauti Alte ketvirtąją srovę”.
Taip aiškino J. V. Stilsonas, senosios ateivijos veikėjas. Senosios ateivijos buvo daugiau ir pačiame suvažiavime. Bet buvo ir naujos ateivijos žmones, kuriais senieji socialistai papildo savo eiles.
Jie pasireiškė ir pačiame suvažiavime ir draugijos laikraštyje “Darbe”.. . Kuria linkme jie eina? Dvi linkmės dėmesio vertos. — (a) Kultūrinės veiklos pabrėžimas.Nors draugija yra politinė, socialinė ir kultūrinė, bet “suvažiavime kultūriniai organizacijos uždaviniai buvo pačiame centre”. Buvo priekaištaujama, kad Lietuvoje “demokratinės politinės partijos kultūriniu užnugariu menkai tesirūpino . . . Buvo anksčiau ir dabar tebėra gyvas reikalas suburti kultūrininkus, taip pat meno kūrėjus pastoviai demokratinei akcijai... nesgi savo akimis matome, kaip be pagrindo atžagareivių sąjūdžiai pasiglemžia sau jaunimą”... Taip aiškino suvažiavime naujosios ateivijos socialistas J. Petrėnas “Darbo” redakcijos vardu.
(b) Atsiribojimas nuo palikimų.
Naujosios ateivijos socialistas J. Kiznis “Darbo” vedamajame atsiriboja nuo “beverčių palikimų”. Jais laiko “atsivežtines” organizacines formas, tradicijas. Esą “praradusios natūralų dirvožemį, specifines atsiradimo ir veiklos aplinkybes, perkeltos į naują gyvenimą (atsivežtinės organizacijos) pavirsta į šutves—kompanijas, pakimba ore su vyriausiu ir vieninteliu uždaviniu—išlaikyti šutvės tęstinumą . . . Tas visas imigracinis burbulynas, tos visos šutvės — kiekviena savaip nori ‘laisvinti’ Lietuvą ir ‘išlaisvinę’ savaip ją tvarkyti. Jos visos turi savo ‘partines programas’, kurių, ačiū Praamžiui, niekas niekad ir niekur nevykdys (Darbas Nr. 2) ... Nepavartojo tas socialistas Kiznis soc. demokratų vardo, bet minėti žodžiai turi reikšti jaunesnio socialisto atsiribojimą ir nuo tų soc. demokratų, kurie laiko save delegatūra tos partijos, kuri veikė Lietuvoje.
Tokis yra tas prieauglis, kuriam Lietuvių Darbininkų Draugija perdavė į rankas savo laikraštį (nors formaliai vyr. red. yra J. Kaminskas). Stilsono, Petrėno, Kiznio pasisakymuose krinta į akis didelis tarp jų skirtumas. Turinio ir formos skirtumas tarp senosios ateivijos socialisto ir naujosios ateivijos jaunesnės kartos. “Darbe” paskelbti jų raštai daro įspūdį, kad senosios ateivijos veikėjo žodis yra demokratiškesnis ir žmoniškesnis, o naujųjų ateivių komunistiškesnis ir nekultūringesnis.
Senoje ateivio Stilsono rašte nėra neapykantos bei pagiežos kitaip galvojančiam. Neapykanta ir pagieža būdinga naujiesiems ateiviam Kizniui ir Petrėnui (nekalbama jau apie daktaru pasirašiusio Bylaičio raštą, būdingą pusinteligenčio bravūrai). Kiznio supratime katalikai esą “apsvaiginti ritualiniais smilkalais”, “pastovūs aukotojai ir mokesčių mokėtojai bažnyčiai”; tautininkai: “oportunistinė samplaika, kuri stengiasi savo idėjine impotencija ir lozoraitine stagnacija sužavėti ir patraukti jaunimą, kad jį atskyrę sentimentalaus quasipatriotizmo miglose nuo esminių gyvenimo problemų, įstumtų abejingumo pelkėn”. . .
Jei karingas nusiteikimas religijos atžvilgiu rodo, kad lietuviškas jaunas socialistas nepajėgė padaryti evoliucijos, kurią yra padarę, sakysim, vokiečių socialistai, tai pagiežinga neapykanta, tolerancijos stoką jo dvasią artina į bolševikinę propagandą, kuri kitame žmoguje mato priešą ir kuri nori tą priešą sunaikinti visokiomis žodinėmis putomis, kol negali sunaikinti fiziškai.
Naujų ateivių pasisakymai komunistiškesni ir savo metodu... Abudu autoriai yra, jų terminu sakant, dypukai, bet tie dypukai pagiežą skelbia prieš “dypukišką dvasią”, prieš “atsivežtines” organizacijas, prieš naujai kuriamas organizacijas ir pasisako tik už senas esamąsias. Kam tai daroma? Kad įsiteiktų seniesiems ir juos pakurstytų prieš “dypukus” ir prieš visa, kas naujau organizuojama. Tai žaidimas “antidypukiškomis” nuotaikomis, senųjų formų palaikymo nuotaikomis kaip komunistų žaidimas paskutiniu laiku antikolonialinėmis ir nacionalistinėmis nuotaikomis.
Žodynas: “šutvės kompanija”, “imigracinis burbulynas” — tai Kiznio terminai “dypukų” organizacinėms formoms. O Petrėnas kalba “Tiesos” terminologija: “reakciniai gaivalai”, socialistinės spaudos “triuškinanti persvara”.
Yra paradoksas, kad žmoniškiau ir kultūringiau kalbėjo senosios kartos socialistas, kurį utopija buvo nuvedus ir į komunizmą (nes, reikia manyti, Darbo J. V. Stilsonas yra tas pats J. V. Stilsonas, kuris 1919 sykiu su Bimba ir Michelsonu ir kt. buvo perdavę Socialistų Sąjungą komunistų partijai). Tačiau jis ilgai gyveno Amerikos demokratijoje ir tolerancijoje. Tad grįžęs iš komunizmo prie demokratijos, jis mokėjo kalbėti konkrečiai ir tolerantingai. Tuo tarpu naujosios ateivijos pora socialistų tebekalba kaip ištikimi sekėjai “lietuviško berno”, kurio kultą skelbė Lietuvoje Cvirka, Venclova, Raila, vesdami savo skaitytojus į tada vadintą kultūrbolševizmą. Aną kultūrbolševizmo dvasią naujieji socialistai atsivežė ir į “Darbą”.
Jeigu Stilsonas minėjo, kad jo draugija savo pobūdžiu panaši į Britų Darbo Partiją (o joje sutelpa ne tik marksistai, bet yra joje ir katalikų), tai šių naujų “Darbo” socialistų žodžiai tą draugiją labiau, gal ir nejučiomis, artina į giminystę su komunistų partija. Tokioms nuotaikoms įsigalėjus draugijai ateitų tradicinis skilimas ...
