DEŠINEN IR KAIRĖN DEMOKRATINĖJ LIETUVOJ
ZENONAS IVINSKIS,
Roma
Lietuvių visuomeninė diferenciacija, paprasčiau tariant, susiskaidymas grupėmis, yra tema, kurią ne visi sutinka su tuo pačiu jausmu. Vieniems ji įdomi ir nuolat aktuali. Vieni joje mato septynių dešimtmečių Lietuvos istoriją. Kitiems ji nuobodi. Kiti jaučiasi pavargę nuo nesibaigiančio srovinio eižėjimo, visuomeninės atomizacijos ir su ja einančių politinių ginčų.
Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems reikia skaitytis su faktu, kad demokratinėje valstybėje visuomeninė diferenciacija reikalinga, kad joje savo funkcijas atlieka pozicija ir opozicija. Tai faktas, kurį tenka priimti be diskusijos. Kitas reikalas, kaip toji visuomenė yra susigrupavusi, kiek tarp jų reiškiasi pozityvus bendradarbiavimas. Tai jau priklauso ir nuo susigrupavimo pagrindų ir nuo susigrupavimuose besireiškiančių asmenų demokratinio susipratimo bei kultūros lygio.
1. APSISPRENDIMAS UŽ DEŠINĘ IR KAIRĘ
Lietuvoje buvo svetimas anglosaksų diferenciacijos pavyzdys, kuriame grupės skiriasi savo socialiniais, ūkiniais, politiniais siekimais. Angliškasis socializmas, kaip Attlee nekartą yra autoritetingai priminęs, remiasi ne pasaulėžiūrine socializmo doktrina, t. y. dialektiniu materializmu ar marksizmu bei ateizmu, bet socialine, ūkine praktine programa, pvz. ūkio planavimu, visuomeninio pobūdžio turtų suvalstybinimu ir t.t. Kai kontinentinės partijos tiek dažnai vartoja savo varduose socializmo žodį, anglai ir jo išvengė. Praktiškai darbo partijoje sutelpa ir anglikonas puritonas ir katalikas.
Lietuviai prisiėmė kito pobūdžio partijas — pasaulėžiūriniu pagrindu, kurį visas Europos kontinentas paveldėjo iš Prancūzijos revoliucijos. Mūsiškiams socialdemokratams pavyzdys buvo lenkų PPS (Polska Partija Socialistyczna), valstiečiams liaudininkams rusų narodninkai, krikščionims demokratams lenkų analogiška partija. Ir tautinis atgimimas lietuviuose ėmė tuojau reikštis per šitas pasaulėžiūrines sroves.
Apie 1890 jau išryškėjo, kad vadinama tautinė vienybė tarp lietuvių kunigų ir lietuvių pasauliečių, kuri buvo pasireiškusi iš pradžių “Aušroje”, paskiau dar “Šviesoje”, yra nebegalima. Tautinis momentas nebebuvo pakankamai stiprus lankas, kuris galėtų beišsiskiriančius, lyg statinės šulus, stipriai apjuosti. Daugelis pasauliečių nuėjo į 1889 pasirodžiusį “Varpą”, o Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai tuojau pat įkūrė “Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą”, kuri 1896 užleido vietą “Tėvynės Sargui”.
Šitas 1890 skilimas buvo pats lemtingiausias. Tiesa, dar bandė ne vienas lietuviškai nusistatęs kunigas tautinės vienybės vardan eiti į “Varpą”. Dar daug kartų ateityje buvo kalba apie vienybę. Tačiau griovis nebuvo užlygintas. Nuo “Šviesos” žlugimo lietuvių visuomenė išsiskyrė ties pasaulėžiūriniais klausimais ir nebesuaugo draugėn ilgam ilgam. Tas išsiskyrimas buvo vadinamas populiariai “kaire” ir “dešine”. Vienoje pusėje stovėjo paniekinama ar pasididžiuojama prasme sakomi ‘pirmeiviai”, “cicilikai”, antroje — ‘atžagareiviai”, “klie-rikalai”. Vardai liko ilgam; net šiandien jie pavartojami senesnės kartos veikėjų lūpose.
2. PENKI LAIPTAI KAIREN-DEŠINĖN
Visuomeninio augimo “dešinėn” ir “kairėn” reiktų skirti bent penkis laiko tarpus. Pradžių pradžioje stovi srovinis pabudimas (1883-1905), kuriame pirmieji susikūrė socialdemokratai, paskiau demokratai (busimieji liaudininkai) ir dar paskiau krikščionys demokratai. Vilniaus seime srovinis susiskirstymas turėjo pirmą progą viešai pasireikšti.
Antras laikotarpis yra jau pusiau viešas pasaulėžiūriškai susigrupavusių partijų reiškimasis su savo programomis. Jis truko iki nepriklausomos Lietuvos susidarymo pradžios, t.y. iki Lietuvos Tarybos išrinkimo (1917). Laikotarpį charakterizuoja aštri pasaulėžiūrinė kova.
Reikšmingiausias yra trečias laiko tarpas — demokratinis dešimtmetis nepriklausomoje valstybėje iki autoritetinio režimo, kuris atėjo netrukus po 1926 metų gruodžio 17 perversmo. Šis trečias laikas yra vienintelis, kada partijos laisvai reiškė savo rolę parlamente ir vyriausybėje.
Ketvirtas yra autoritetinis laikotarpis, kur ėmė reikštis tik vienos partijos ir vieno tautos vado sistema. Jis prasidėjo nuo 1927 balandžio 14 (iš vyriausybės pasitraukė vieninteliai kitos partijos atstovai — dr. L. Bistras ir dr. P. Karvelis). Šitas laikotarpis reiškia partijų prislopinimą ir merdėjimą. Valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai formaliai buvo uždaryti 1936. (Tik Darbo Federacijai, persiorganizavusiai į Krikščionių Darbininkų Sąjungą, kaip veikiančiai prieš komunistines įtakas, buvo leista dar veikti).
Penktuoju laikotarpiu tenka skyrium žymėti okupacijos laikus, kada tegalėjo veikti pogrindis prieš okupantą. Čia pirmą kartą vienybės šūkiai sutraukė ir iš “kairės” ir iš “dešinės” veikėjus ir jokiame sparne nedalyvavusius patriotus į Lietuvių Aktyvistų Frontą. Bet 1941 jis buvo uždarytas prievarta, ir ant jo griuvėsių pogrindyje išsilukšteno Lietuvių Frontas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Nacionalistų Partija. O pradėjus organizuoti bendrą politinę viršūnę buvo ryžtasi gaivinti ir buvusias demokratinio laikotarpio partijas, nors žymi jų dalis ir visai neegzistavo. Ilgam užtrukusi ir tebetrunkanti rezistencija krašte vėl pasitraukė nuo partinės sistemos ir sukūrė bendrą rezistencinį Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį. Tuo metu tremtyje visuomeninis judėjimas pasinešė kitu keliu. Jam simbolingas yra politinės viršūnės pasiskelbimas, kad Lietuvai atkurti vadovausis 1922 metų konstitucija. Tai išreiškia jos tendenciją grįžti į demokratinio laikotarpio praeitį ir jo partinės sistemos tradicijas. Toji tendencija pagimdė tebetrunkantį partijų konfliktą su pogrindyje kilusiomis rezistencinėmis organizacijomis.
Vilniaus seime (1905), Petrapilio konferencijoje (1917) ar Vilniaus konferencijoje (1917), kur turėjo progą viešai susitikti politinės partijos, sunku buvo patikrinti visuomenės pasitikėjimą kiekvienai iš tų partijų. Tikrų visuotinių rinkimų nebuvo. Tik su Steigiamuoju seimu prasidėjo laikotarpis, kuriame balsavimai rodė, kiek tos partijos turi realaus užnugario visuomenėje. Prie jo ir tenka sustoti.
3. SVIRIMAS IŠ “DEŠINĖS” Į “KAIRĘ”
Laisvo partijų veikimo dešimtmetis parodė partijų visuomeninės atramos stiprumą gana savotišką, užmenantį ne vieną mįslę.
Pirmuose rinkimuose (į Steigiamąjį seimą) 1922 rudenį krikščionys demokratai, rinkiminėje propagandoje įjungę visus sąmoningus katalikus, kai kur aktyviai panaudoję įtakingas klebonijas, rinkimus laimėjo. Bet tik 6 atstovų persvara, t. y. iš 112 atstovų gavo tik 59. Tos absoliutinės daugumos pakako, kad krikščionys demokratai savais balsais (tada dar nebuvo Ūkininkų Sąjungos ir Darbo Federacijos) priimtų Lietuvos konstituciją, žemės reformos ir kitus pagrindinius įstatymus. Bet kituose seimo rinkimuose krikščionys demokratai jau niekada tokios persvaros negavo — arba vos laikėsi vandens paviršiuje arba ir pralaimėjo. Jų stipriausias konkurentas buvo valstiečiai liaudininkai, gausiausia iš “kairiųjų” grupių.
Valstiečiai liaudininkai, šitoji pozityvistinio liberalizmo srovė, į Steigiamojo seimo rinkimus išėjo trimis pagrindiniais sąrašais — socialistų liaudininkų demokratų (taip jie vadinosi Rusijoje, tremtyje, nuo 1917), Valstiečių Sąjungos (žinomos nuo 1905) ir Socialistinės Tautos Laisvės Santaros (Petro Leono ir kitų kairiųjų liberalų intelektualų grupė, dabar jai atsako Ūkininkų Partija). Kai kuriose rinkimų apygardose dar buvo “bepartyvių” sąrašas. Bepartyviais paprastai maskuojasi partiniai žmonės, ir jie pravedė du atstovu, tuo tarpu kad Santara negavo nė vieno. Už tat viena Valstiečių Sąjunga gavo 23, o socialistai liaudininkai demokratai tik 6. Taigi visa liaudininkų srovė turėjo 31 atstovą, kai socialdemokratai, seniausia partija ir daugiausia veikimo per tą laiką reiškusi, nesurinko nė pusės to — 14.
Tokie balsavimo daviniai parodė valstiečiams liaudininkams, kad Lietuvoje socializmo vardas nepopuliarus. Jie pasidarė iš to praktinę išvadą — 1922 socialistai liaudininkai demokratai jau susiliejo su Valstiečių Sąjunga, virsdami valstiečiais liaudininkais ir atmesdami socializmo vardą.
Per 1922 spalio rinkimus į I-ąjį seimą reikėjo išrinkti 76 atstovus. Krikščionių demokratų blokas (jau veikė ir Ūkininkų Sąjunga bei Darbo Federacija) tegavo lygiai pusę visų atstovų — 38 (kr. dem. 14, ŪS. 13, DF. 11). Socialdemokratų buvo taip pat 11, o valstiečių liaudininkų buvo vėl stipriausia kairioji grupė — 19. Tokis seimas negalėjo būti darbingas. Po eilės mėginimų ir opozicijos obstrukcijų buvo paleistas. Rinkimai į II-jį seimą krikščionių demokratų blokui iš 78 atstovų jau davė 40 (kr. dem. 15, ŪS. 13, DF. 12), o liaudininkai tegavo 16, socialdemokratai 9. Į III-jį ir paskutinį seimą 1926 buvo renkami 85 atstovai, nes 6 prisidėjo iš autonominio Klaipėdos krašto. Po įtemptos agitacijos kr. dem. blokas gavo 30 (kr. dem. 15, ŪS. 10, DF. 5), valstiečiai liaudininkai surinko 22 atstovus ir tapo gausiausia seimo grupė. O socialdemokratai vieni gavo tiek, kiek kr. dem. — 15 atstovų. Pačių balsų soc. demokratai gavo net daugiau — 175, 251 prieš 128,125 kr. dem. tekusius balsus.
Kaip matome, per 1926 seimo rinkimus Lietuva stipriai pasisuko “kairėn”. Pirmu kartu atėjo ir 3 tautininkai, padedami valstiečių liaudininkų, su kuriais jie buvo susiblokavę rinkimuose.
4. KOVA UŽ “SU BAŽNYČIA” AR “BE BAŽNYČIOS”
Per visą seimų gyvavimą reiškėsi trejopa dauguma: ją sudarė krikšč. dem. ir valstiečių liaud. koalicija, vieni krikščionys demokratai, paskiausia valst. liaud., socialdem. ir mažumų koalicija, trukusi tik pusmetį.
Natūralu, kad tarp pozicijos ir opozicijos ėjo kova. Pažymėtina betgi, kad aštriausi susikirtimai ir koalicijos irimas vyko dėl pasaulėžiūrinių reikalų, dėl bažnyčios įtakos gyvenime. Savaime suprantama, kad socialdemokratai atėjo su tokios kovos nusistatymu — jie gi marksistai, materialistai ir logiškai ateistai. Tuo tarpu valstiečiai liaudininkai savęs nelaikė marksistais. Jų tokie lyderiai kaip M. Sleževičius tvirtino tikį Dievą. Pats M. Sleževičius buvo ir katalikiškai palaidotas. Ir tikrai jis niekad nebuvo nė šešėlio sudaręs, kad galėtų būti artimas marksizmui. Tačiau savo praktika valstiečiai liaudininkai buvo artimi prancūzų radikalams su jų įmantriu šūkiu — “mangez le curę” — ėskite kleboną. Atgavus spaudą valstiečių liaudininkų laikraščiuose sistemingai būdavo puolamos klebonijos. Kur būdavo puolami tik kunigai, tikriau keliamos jų ydos, o kur iš esmės buvo kasamasi po bažnyčios institucija ir jos autoritetu, šiandien, tur tūt, nė patys liaudininkai to nuoširdžiai negalėtų atskirti. Tačiau gyvenimo praktikoje, kur tik organizuodavosi frontas prieš katalikus, ten būdavo randami ir valstiečiai liaudininkai. Kur tik marksistai socialdemokratai (mūsų senieji soicaldemokratai buvo tolimi nuo angliškojo tipo socialistų ir buvo tik marksistai ateistai) išėjo prieš krikščionių bloką pasaulėžiūriniais klausimais, dažniausiai su savim turėjo ir valstiečius liaudininkus. Net ir tą neilgai trukusią koaliciją tarp krikšč. dem. ir valst. liaud. išardė tikybiniai reikalai. Tuo tarpu dėl tokių socialinių klausimų kaip žemės reforma, kiek palikti žemes, reformą vykdant, buvo surastas vidurys, ir liaudininkų įsakmaus pasipriešinimo balsuojant nebuvo. Svarstant tokius politinius klausimus kaip prezidento galia buvo nuomonių skirtumas, bet nepalaikyta to skirtumo tokiu svarbiu, kad balsuotų prieš konstituciją.
Galutinį bendradarbiavimo ar kovos pasirinkimą lėmė ne politiniai, socialiniai, ūkiniai interesai, bet “su bažnyčia” ar “be bažnyčios” klausimas.
Tokios padėties akivaizdoje gali būti mįslė, kaip nutiko, kad vadinama katalikiška Lietuva tokią stiprią atramą davė valstiečiams liaudininkams. Ypačiai tas konservatyviausias ir katalikiškiausias elementas — ūkininkai.
5. AR VISUOMENĖ BUVO “BEDIEVIŠKA”?
Jeigu katalikiškumą vertintum pagal seimo balsavimo rezultatus ir laikytum katalikais tuos, kurie balsavo už kr. demokratus ir nekatalikais kitaip balsavusius, tai išeitų, kad Lietuvoje buvo geriausiu atveju 52% katalikų. Bet taip iš tikrųjų nebuvo. Patikimesnė kita prielaida — kad Lietuvos ūkininkų žymi dalis nežiūrėjo į valstiečius liaudininkus kaip į bažnyčios priešus nei į krikščionis demokratus kaip į jos gynėjus. Rinkimų metu metami šūkiai, kad valstiečiai liaudininkai kovoja prieš bažnyčią, ne visus ūkininkus bus veikę, kaip lygiai nebus veikę nė argumentai, kad Petrapilio seime valstiečiai liaudininkai pasisakę prieš Lietuvos nepriklausomybę, ar kiti panašūs politinio pobūdžio argumentai. Jautresni ūkininkai buvo argumentams, kurie lietė jų profesiją, jų interesų atstovavimą. Valstiečiai liaudininkai ir ėjo į ūkininkus su mitinginiais argumentais, kad esą valdantysis blokas eikvojąs pinigus savo reikalams, didinąs mokesčius ir t.t. Panašiai ir Darbo Federacija paskutiniuose rinkimuose taip pralaimėjo (iš 12 iki 5), reikia spėti, dėl to, kad, derindamasi su bloko linija, ji turėdavo kartais susilaikyti nuo aiškaus darbininkų interesų gynimo. Susidarė paradoksinė padėtis: kai partijų viršūnės šipino kardus, kovodamos dėl pasaulėžiūros, apačiose stipriau buvo domimasi partijomis kaip didesniais ar mažesniais interesų gynėjais.
O tam tikra ūkininkų dalis turėjo pasitikėti liaudininkais daugiau nei krikščionimis demokratais, nes pirmieji anksčiau buvo įėję į jų gyvenimą ir užkariavę jų pasitikėjimą.
Lietuvos liberalai pozityvistai buvo susiorganizavę anksčiau už krikščionis demokratus. Galima dabar aiškinti, kad kr. demokratų partija ir jos programa siekia Strazdelio ir senesnių laikų, tačiau lieka nepakeičiamas faktas, kad nei tariamoji 1904 metų programa nei anas kun. Bučio, Jakšto ir Maironio projektas, kuris 1907 buvo paskelbtas “Draugijoje”, gyvenime nevaidino dar jokios rolės. Krikščionys demokratai kaip politinė jėga į viešąjį gyvenimą atėjo faktiškai tik 1917-19 metais, kai pozityvistai liberalai, laisvamaniai, populiariai šaukiami “cicilikai” buvo veržlesni ir pirmieji rodė iniciatyvą. Valstiečiai liaudininkai savo pirmine forma vadinęsi Lietuvos Demokratų Partija, susiorganizavo Dabikinėje prie Akmenės jau 1902. Tiesa, jų programa, kaip ir paskiau minėta kr. demokratų programa, pasiliko bereikšmis dalykas. Ir partijos vadovybėje nebuvo jaunatviško polėkio, nes ligotas ir be iniciatyvos pirmininkas Povilas Višinskis pasirodė tik nerealus idealistas. Tad veiklaus jaunimo dalis ir nuėjo pas socialdemokratus — į marksistinį materialistinį lagerį, kuris buvo susiorganizavęs jau nuo 1896. Bet laikas dirbo demokratų naudai. 1905 revoliucijos laikas išjudino mases. Jose turėjo daugiausia pasisekimo E. Galvanausko, J. Gabrio suorganizuota Vilniaus seimo metu Valstiečių Sąjunga. Ji merdėjančiai demokratų partijai davė naujo kraujo ir pasirodė gajausias pagrindas būsimai valstiečių liaudininkų sąjungai. Juk ne socialistai demokratai, bet Valstiečių Sąjunga daugiausia ir gavo pasitikėjimo Steigiamojo seimo ir pirmojo seimo rinkimuose.
Šitai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl dalis Lietuvos ūkininkų, išėję iš bažnyčios, nešė Valstiečių Sąjungos lapelį į rinkimų urną.
6. DEMOKRATIJA DEMAGOGIJOS NELAISVĖJE
Laimėjus valdžią pakyla entuziazmas. Tai visai žmoniška. Opozicijos grėsmė laimėjusią poziciją grąžina prie realybės ir nuolatinio budėjimo. Ilgesnis išsilaikymas valdžioje gali apsukti ir pozicijai galvą ir sukurstyti ją nesiskaityti su pozicija. Tokiu atveju ir opozicijai kyla atkaklumas kovot su viskuo, ką tik pozicija siūlo. Kovoti visomis priemonėmis. Laimė, jei politiniai asmens yra augštos kultūros. Jei politikoje įsigali silpnesni asmenys, politikai lengva nuslysti į demagogų rankas.
Jaunai Lietuvos demokratijai nepasisekė tos nelaimės išvengti. Iš karto kūrybinis entuziazmas nustelbė skirtumus ir sudarė bendradarbiavimo tarp pozicijos ir opozicijos įmanomą tiltą. Laimėjusioji kr. demokratų grupė turėjo politinio instinkto nesiimti valdžios į savo rankas, vyriausybę sudarydama ne iš savo partijos žmonių (E. Galvanauskas). Liaudininkų pralaimėjimas II-ojo seimo rinkimuose ir juos padarė sukalbamesnius; jie davėsi vėl įtraukiami į koaliciją.
Tačiau sprogdinančios jėgos stiprėjo, ir santykiai brutalėjo. Kai krikščionys demokratai I-me seime, turėdami pusę seimo atstovų, išrinko prezidentu A. Stulginskį, liaudininkai ir soc. demokratai visą laiką jo nepripažino, aiškindami, kad reikėjo jam absoliutinės seimo narių daugumos. Kai II-ojo seimo kadencija artėjo į pabaigą ir reikėjo rengtis kitiems rinkimams, seime buvo išvystyta stipri destruktyvinė akcija. 1925 pavasarį svarstant savivaldybių įstatymo pakeitimą, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai kėlė tokias obstrukcijas, kad į seimo posėdžių salę kelis kartus buvo iškviestas policijos rezervas, ir seimo nutarimo nevykdančius atstovus ir neklausančius pirmininko turėjo jėga iš salės išvesti. Taip policija išvedė liaudininkus dr. K. Grinių, Lapinską, socialdemokratus K. Bielinį, Purėnienę...
Už seimo sienų mitinguose ir spaudoje šalia grūdo teisybės apie valdančiąją partiją, buvo pilami kalnai melo, iškraipymų, piktų insinuacijų. Liaudininkų laikraštis “Lietuvos Žinios” nuo 1924 metų antros pusės demagogiją ir iš piršto laužtus dalykus skelbė pirmame puslapyje rėkiančiomis antraštėmis. Iš valdančiosios pusės buvo atsakoma panašiu tonu.
Liaudininkų žinomas žmogus pulk. K. Škirpa monografijoje apie M. Sleževičių apie tuos laikus rašo:
“... vidaus padėtis rinkimų į seimą buvo labai sudemoralizuota, nes rinkimai vyko nesveikoje atmosferoje. Opozicijos grupės nesivaržė žodžiais ir priekaištais tiems, kurie tuomet buvo valdžioje. O krikščioniškoji trejulė, prisibijodama, kad valdžia neišslystų iš rankų, gynėsi taip pat nesivaržydama žodžiais ir kaltinimais opozicijai bei medžiodama rinkikus neįvykdomais pažadais” (p. 241).
Visa ta propaganda stipriai išjudino pasitikėjimą valdančiaisiais, ir opozicija laimėjo. Bet jos laimėjime glūdėjo ir pralaimėjimas, nes buvo išjudintas pasitikėjimas pačia demokratine sistema, kurioje rinkikams buvo sudarytas įspūdis, kad nėra padoraus žmogaus nei pozicijoje nei opozicijoje.
*
Dešimties metų laikotarpis parodė dvejopą demokratinę Lietuvą — herojinę, kuri padėjo valstybei pagrindus. Tame tarpe nė vienai srovei netenka prikaišioti patriotizmo stokos. Tačiau ilgainiui šalia vadovaujančių asmenų, idealistiškai nusiteikusių, atsiranda arivistinio elemento, pusinteligenčių, kurie apgožia demokratinį gyvenimą kaip ramiai tekančios upės paviršių maurai. Ir tuo metu kai viršūnėse partijos kovojo viena su kita aitriausiai dėl pasaulėžiūrinių principų, apačiose arivistai ėmė į savo rankas praktinio gyvenimo reikalus, keldami visuomenėje nepasitikėjimą ir nusigręžimą .. .
Tai buvo antroji demokratinio laikotarpio dalis, pakliuvimas į demagogijos nelaisvę, kuri privedė prie demokratijos išvijimo iš valstybės gyvenimo.
