IDĖJOS SPAUDOJE
Tarp eilinių informacijų, kurios nustoja vertės su ta diena, per paskutinius mėnesius nebuvo tokių politinių idėjų, kurios būtų pagavusios visą lietuvių spaudą vieningai ir sukėlusios sąjūdį trumpesniam ar ilgesniam laikui. Tebežybčiojo paskiri klausimai paskiruose laikraščiuose.
Vliko reikalai buvo liečiami iš įsibėgėjimo. Tylą dėl jo daugiausia ardė tautininkų spauda, jį kritikuodama, bet ir pakišdama kai kurių minčių jam kitaip kėdes perstumdyti. Konstruktyviniai sumanymai nebuvo nei nuoširdžiai svarstomi nei nuoširdžiai keliami, jei jie reikalavo iš tos ar kitos grupės tam tikro pasiaukojimo. Ar vilkinių grupių pasitarimų vaisiai sukels kokias diskusijas, pamatysime. Bet avansu tautininkų spauda pažiūrėjo skeptiškai, ar iš viso to pasitarimo išeis kas pozityvaus. O Darbininkas priminė, kad kėdžių perstumdymas nieko negelbės, jei nebus pakeista dvasia — santykių pagrindu padėtas bendradarbiavimas, o ne tarpusavio kova.
Vliko-Lozoraičioklausimas, tiek gyvas vasarą, apmirė. Tik Naujienos ir Tėviškės Žiburiai dar parašė apie Lozoraičio lenkiškumą. Aštriau smigo viena vlikinių-lozoraitinių santykių šakelė — T. Šidiškio istorija, kada visa spauda paskelbė Vliko nutarimą, kad jis nustojęs kvalifikacijų būti Vliko nariu. Kai tautininkų spauda jį teisino, kaltindama Vliko ir VT pirmininkus, Draugas dar paskelbė Vliko kontrolės komisijos nario raštą apie Šidiškio piniginius netvarkingumus. Iš tos pačios srities buvo didelė naujiena spaudai V. Rastenio laiškas, kuris tebuvo betgi trumpai komentuojamas. Draugas pora atveju pažiūrėjo į jį kaip į pogrindį Vlikui sprogdinti, o Darbininkas reikalavo, kad grupės atsiribotų viešai nuo metodų, kurie buvo tame laiške siūlomi. Tautininkų spauda ta proga persimetė daugiau aliarmuoti dėl svetimų laiškų vogimo, dėl tariamos “saugumo tarnybos”, kuri veikianti Vliko pirmininko žinioje, ir nuėjo su kaltinamais taip tolį, kad kvestionavo, ar dabartinis Vliko pirmininkas gali būti Vliko nariu. Turėjęs daugiau dėmesio sukelti tautininkų sparno keturių grupių “susikoordinavimas” ir bendro fondo, išsiskiriant nuo Tautos Fondo, įsteigimas liko spaudoje be dėmesio iki pat grupių pasitarimo.
Su Alto veikla susijęs daugiau dėmesio spaudoje susilaukė paskutiniu laiku vienas reikalas — Kersteno komisijos leidiniai, brošiūros apie Gudiją ir Lietuvą, ne visai tokios, kokių norėtume. Su Kersteno komisija ryšius laikė Altas, net atsisakydamas sudaryti su LLK, kaip šio komiteto žmonės aiškina, bendrą komisiją, kuri paruoštą pranešimą apie Lietuvą perkrėstų, patikrintų. Nors brošiūroje apie Lietuvą didelių skandalų ir nėra, tačiau ir maži trūkumai Alto žmones lyg karštu vandeniu apipylė, ir jie pirmieji ėmė kaltę versti tos brošiūros faktiniam autoriui D. Krivickui, o pačiam Kerstenui Altas pareiškęs, kaip rašė Naujienos, protestą žodžiu ir raštu. (Jei tai verta protesto, tai jis dar labiau būtų lauktinas iš min. Žadeikio įstaigos!). Pats Altas buvo mažiau kliudomas spaudoje. Retkarčiais tardavo statesnį žodį T. Žiburiai, o jau L. Lietuva kirtosi iš peties su Alto sekretorium, tikriau gal tik Naujienų redaktorium, kuris leido savo laikrašty aštriau rašyti apie Lozoraitį.
Visai nepolitinis, bet mėgintas spaudoje supolitinti buvo Lietuvių Enciklopedijos klausimas ryšium su redakcijos bei leidėjo iš vienos pusės ir vyr. redaktoriaus V. Biržiškos iš kitos konfliktu. Dėl jo rašalo išlieta nemaža. Mėginta buvo taip pat supolitinti ir bendruomenės reikalas, bet paskutiniu laiku spauda dėl to daugiau pritilo.
Platesnio ir bendresnio masto reikalas buvo iškeltas Aiduose — pasisakyta prieš paskutiniu metu pasireiškusias pastangas perdažyti istorinius faktus pagal tos ar kitos srovės ar asmens norus. M. Biržiškom veikalo Tautos kelias vertinime Z. Ivinskis sustojo prie tame veikale ir kitur scc. demokratų pastangų “monopolizuoti” Lietuvos nepriklausomybės idėjos suradimą; palietė liaudininkų naują aiškinimą apie jų poziciją nepriklausomybės reikalu Petrapilio seime 1917.
Alkūnėmis buvo užkliudomas ir Lietuvių Frontas. Ir tai iš visų pusių. Draugas pasikalbėjime su Vliko pirmininku taip formulavo klausimus, kad sudarytų įspūdį, jog frontininkai tai ne kas kita kaip atskala nuo kr. dem. Toliau neminėdamas vardo, bet taikydamas frontininkams, tas laikraštis išvedžiojo, kad šie vartoją komunistinius metodus, už kuriuos reikia smerkti kaip nusikaltėlius. Tėvynės Sargas savo priede, skirtam jaunimui, jau sumini tame “nusikaltime” ir frontininkų vaidą. Naujienose frontininkai buvo kaltinami, kad jie suskaldę “socialinį politinį katalikų sąjūdį”. Dar daugiau pasisekimo frontininkai rado Sandaroje, kuri nuolat rauda, kad dėl frontininkų kaltės dabar ALR Katalikų Federacija einanti į pražūtį. Tačiau ir Naujienos ir Sandara rado frontininkų laikrašty “Į Laisvę” dokumentinės medžiagos, kuri nusipelnė būti panaudojama tuose laikraščiuose.
Iš laikraščių, kurie planingiausiai informavo apie politinius atskirų grupių nusistatymus, patys pasilikdami nuošaliai nuo tų nusistatymų vertinimo, pirmoje vietoje buvo Lietuvių Dienos.
Konstruktyviųpolitinių idėjų, kurios realiai patarnautų Lietuvos likimui, svarstytų santykius su kaimynais, kurtų nepriklausomos Lietuvos viziją ir tuo pačiu palaikytų čia esančių lietuvių mintį gyvą, pririštą prie Lietuvos — tokių balsų spaudoje šiuo tarpu maža. Šiek tiek tokių kibirkščių buvo T. žiburiuose. Dėmesio vertas buvo Aiduose Aisčio skatinimas daugiau domėtis Lietuvoje augančio žmogaus pergyvenimais, mentalitetu, ten kylančiu nauju tipu.
Spaudoje pastebimas mažesnis domėjimasis politiniais reikalais — ar iš nuovargio ar iš supratimo, kad visi tie žodžiai duos maža realios naudos, ar iš supratimo, kad ne tiek politiniai, kiek kultūriniai barai yra realiausia masinės veiklos sritis tremtyje. Kad dėmesys pasisuka pastarąja linkme, yra ženklų.
