DIDIEJI NUSIKALTĖLIAI
Niurnbergo teismas naciams sudarė precedentą reikalauti atsakomybės ne tik iš vyriausybių ir vadų, bet ir iš jų įrankių, režimo pareigūnų, kai jie vykdė nusikaltimus prieš žmoniškumą. Tas precedentas negalės būti užmirštas, kai ateis laikas pasverti raudonųjų pareigūnų nusikaltimus.
Suminime čia vardais eilę aukštųjų nusikaltėlių Lietuvoje. Ne vietinio kilimo parsidavėlių, bet atsiųstų iš Maskvos jos valios vykdyti.
*
1944—45 į Lietuvą buvo perkeltos Pirmoji Ypatingoji Specialios Paskirties Maskvos Šaulių divizija su štabu Vilniuje. Jai vadovavo gen. Vetrov. Buvo atkelti taip pat 23, 24, 94 ir 97 NKVD pasienio daliniai. Buvo sudarytos dar gausios milicinės formacijos ir vadinamieji "liaudies gynėjai” (žmonių vadinami stribai). Pritrauktas dar vietinis kompartijos aktyvas ir kariniai daliniai, įskaitant raudonosios armijos dalis. Vis tai buvo skirta lietuvių tautos pasipriešinimui palaužti ir masinėms egzekucijoms vykdyti. Iš augščiau minėtų dalinių buvo sudarytos baudžiamosios formacijos.
Daliniai buvo išskirstyti po visą Lietuvą, ypačiai Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Trakų, Panevėžio, Tauragės ir Jurbarko rajonuose. Visa Lietuva buvo suskirstyta į vadinamus operatyvinius sektorius, kurių kiekvienam vadovavo operatyvinio sektoriaus viršininkas. Paprastai jis būdavo ir to sektoriaus Sovietų Sąjungos NKVD viršininkas, o kartais prityręs operacijų specialistas raudonarmietis. Tokiais viršininkais yra buvę — gen Vetrov, gen. Bičkovskij, Sov. S-gos herojus pulk. Medvedev, 95 pasienio dalinio vadas pulk. Skrodumov ir kiti.
Prie Lietuvos KP (b) CK buvo įkurtas organizacinis biuras, kuriam vadovavo VKP(b) CK narys Suslov, dabartinis Sovietų Sąjungos KP CK sekretorius, šis organizacinis biuras buvo tikrasis VKP (b) CK organas Lietuvoje. Jam buvo subordinuotas Lietuvos KP (b) CK.
Suslov priklausė tiktai Maskvos, ir visi jo įsakymai bei potvarkiai buvo privalomi Lietuvos partinės tarybinės valdžios organams, šio “orgbiuro” paskirtis buvo pagreitinti Lietuvoje sovietinio režimo įvedimą, išplėsti kompartiją po visą teritoriją, kuo greičiau likviduoti lietuvių pasipriešinimą ir fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus “Orgbiuras” naudojosi visoje Lietuvos teritorijoje neribotomis teisėmis.
Už kovą su “banditizmu”, kaip bolševikai vadina rezistencinį ir partizaninį sąjūdį, buvo atsakingas vidaus reikalų komisaras Bartašiūnas (dabar jo vietoje yra jau senas NKVD agentas Gailevičius), kuriam buvo priskirtas didelis operatyvinių darbuotojų ir NKVD vadų štabas.
Šiaip paruoštos didelės masės enkavedistų ir raudonosios armijos Prienų ir Rūdninkų miškų rajonuose net su aviacijos ir artilerijos pagalba buvo mestos ištisiems mėnesiams “banditų” gaudyti. Tačiau lietuvių partizanai buvo nepagaunami ir nesusekami. Jie pasitraukdavo nuo baudžiamųjų būrių. Bolševikai kaltino vietinius gyventojus, kad jie suteikia partizanams visas žiniais apie baudžiamosios ekspedicijos pajudėjimą. Savo ruožtu bolševikai įsitikino, kad užverbuoti agentų tarp vietinių gyventojų bolševikams buvo sunku. Maža ką gelbėjo papirkimams skirtos didelės pinigų sumos, atsilyginimas drabužiais, avalyne, maistu. Taip pat nepadėjo nė grasinimai, kankinimai, žudymai. Bolševikų vadai pripažino, kad lietuvių “liaudį” sunku įjungti į NKVD žvalgybos tinklą. Net ir negausūs agentai, negalėję išvengti to tinklo, vertingų žinių neduodavo.
Per kelis mėnesius kariuomenės daliniai išvargo, o Sovietų valdžia nei VKP(b) CK norimų rezultatų nesulaukė: sovietinio režimo “įtvirtinti” Lietuvos teritorijoje nevyko, ir “lietuviški banditai” tebeveikė.
- • -
1944 m. vieną rugsėjo naktį Panevėžyje įvyko ypatingai slapti operatyviniai pasitarimai. Juose dalyvavo operatyvinių sektorių viršininkai, dalių vadai bei jų pavaduotojai žvalgybos bei politiniams reikalams, teritorinių NKVD organų viršininkai. Dalyvavo taip pat vidaus reikalų komisaras Bartašiūnas ir Lietuvos KP (b) CK narys Sniečkus. O svarbiausia—čia buvo atvykęs Sovietų Sąjungos vidaus reikalų komisaro pavaduotojas Kruglovas, turįs plačius Berijos ir Stalino įgaliojimus. (Kruglovas buvo senas operatyvinis darbuotojas, ilgametis Berijos mokinys ir draugas. Iki 1946 jis buvo Berijos pavaduotojas, nuo 1946 Sov S-gos vidaus reikalų ministeris, po Stalino mirties jis buvo paskirtas vidaus reikalų viceministeriu, t. y. Berijos pavaduotoju: Beriją likvidavus jis vėl vidaus reikalų ministeris).
Taigi šis Kruglovas slaptame Panevėžio pasitarime trumpai sutraukė kelių mėnesių kovos su lietuviais balansą. Jis darė priekaištų Lietuvos KP (b) CK ir asmeniškai Sniečkui bei vidaus reikalų komisarui Bartašiūnui. Jis pareiškė, kad VKP (b) CK politbiuras ir Stalinas nesą patenkinti kovos rezultatais ir sovietinės tvarkos “įtvirtinimu” Lietuvoje. Toliau Kruglovas davė konkrečius nurodymus. Esą atėjęs laikas nuo žodžių pereiti prie veiksmų. Nedelsiant reikią suregistruoti visą “banditinį lagerį”. Jam priklausą — buožės ir kiti pasiturį ūkininkai, lietuviškoji inteligentija, “banditų” šeimos ir jų giminės, taip pat asmenys, palaiką ryšius ir teikią materialinę pagalbą jiems. Reikią šį visą “lagerį” suregistruoti ir ištremti į tolimąsias Sovietų Sąjungos sritis.
Kruglovas iš kitos pusės siūlė sustiprinti agentūrinę veiklą, drąsiau verbuoti į agentūrinį-operatyvinį tinklą asmenis, turinčius ryšių su kontrevoliuciniu pogrindžiu, taip pat “banditų” gimines ir šeimos narius: negailėti pinigų ir kitokių materialinių išlaidų tam reikalui; nevengti įvairių verbavimo metodų—papirkimo, grasinimo, apgavystės, apeliavimo į patriotinius jausmus, kompromitacinės medžiagos ir kt.; nebūti sentimentaliems tardant “banditus”, jų ryšininkus, gimines ir kitus tautinio kontrevoliucinio pogrindžio dalyvius; naudoti visokius metodus, kurie tik duotų ‘teisingus’ ir svarbius parodymus.
Paskui Kruglovas įsakė suaktyvinti karinių pajėgų veiklą — pravesti masines vietovių, miškų, raistų, laukų ir gyvenamųjų punktų kratas: iššifruoti pogrindžio štabus, bunkerius, sandėlius, slėptuves, nevengiant kautynių ir stengiantis į jas įtraukti “priešą”. Tokių kratų metu rastus pasislėpusius asmenis, net ir beginklius, bandančius bėgti ar slėptis, laikyti “banditais”, — sunaikinti. Jei bėgantieji mėgintų slėptis atskiruose ūkiuose, vienkiemiuose ar kaimuose — laikyti tuos kaimus ir vienkiemius priklausant "banditams” ir juos sudeginti. Gyvulius ir paukščius — perduoti vietinių partinių organų vadovybei.
Baigdamas pasitarimą, liaudies komisaro pavaduotojas Kruglovas perdavė Sov. S-gos vidaus reikalų komisaro įsitikinimą, kad VKP(b) CK ir Sovietų valdžios skirti uždaviniai Lietuvos tarybų valdžiai būsią greitu laiku įvykdyti, kad Lietuvoj bus įvesta sovietinė valdžia, kad bus išnaikintas “banditizmas” ir kad visoje sovietinės Lietuvos teritorijoje bus sudarytos “partinių sovietinių organų veiklai normalios sąlygos.”
Po to pasitarimo visoje Lietuvos teritorijoje pradėta vykdyti Kruglovo instrukcija.
Prasidėjo ištisas dienas trunkančios vietovių kratymo akcijos, suėmimai, nežmoniški NKVD karininkų vykdomi suimtųjų tardymai su kankinimais. Šautuvų buožių smūgiai ir jų užraktų pagal komandą 1-2-3 žvangtelėjimas mirtinai gąsdino tardomuosius; metaliniai guma aptraukti “bananai”, bizūnai, kumščiai turėjo išgauti prisipažinimus.
Suliepsnojo vienkiemiai ir kaimai. Atimtus gyvulius dažniausiai sudorodavo patys kareiviai, kurie dalyvaudavo toje akcijoje.
Prasidėjo masinės lietuvių deportacijos į tolimąsias Sov. Sąjungos sritis.
Sovietų pareigūnams rodės, kad akivaizdoje suėmimų, deportacijų, kankinimų, tekančio kraujo, partizanų vadovybė ėmė trauktis į gilesnį pogrindį, laikinai silpninti aktyvų pasipriešinimą, dalį kovotojų atleisdama ir saugodama savo kadrus ateičiai. Tuo pasinaudodama, Maskvos valdžia Lietuvos teritorijoje stengiasi įvesti sovietinį režimą visu platumu.
Tačiau matė taip pat, kad galutinis “banditizmo” klausimas liko neišspręstas. Kova vyksta toliau ir slaptai, nors ir mažesniu mastu. MVD agentai pastebi, kad partizanai turi savo buveines, bunkerius ir kad jie pagrobia ar likviduoja atskirose vietose vietinių organų atstovus: rajonų partijos komitetų sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkus ar slaptus MVD agentus. Tačiau MVD organai esą nustebinti, kad partizanai daugiausia naikiną savuosius išdavikus, lietuvių tautybės komunistinį aktyvą. Mažiau liečia kitataučius, laikydami juos aklais sovietų valdžios įrankiais.
Lietuvos teritorijoje kovai su partizanais skirti dabar teritoriniai MVD organai, kurių pagrindą sudaro dvi specialios paskirties operatyvinės divizijos, būtent, antroji ir ketvirtoji, kurioms vadovauja generolai Vetrov ir Pijaščev. Divizijų štabai yra Vilniuje ir Šiauliuose. Divizijų dalys yra išskirstytos po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius.
1950 vėl buvo atvykęs Kruglovas ir vadovavo kovai su Lietuvos “banditizmo vadu”, slapyvarde Miškiniu, Prienų miškuose.
Kaip taisyklė — partizanai gyvi nepasiduoda. Tačiau pasitaiko jų paimti sužeistų ir negalinčių pasipriešinti. Pasipriešinimo jie nemeta net ir patekę į MVD tardymo kameras. Dažnai savo gyvenimą baigia vadinamose KPZ (Kamera Predvaritelnavo zakliučenija), ar kokiu stiklu persipjaudami gyslas, ar savo skalbiniais pasikardami, nedavę parodymų.
MVD atkreipė dėmesį, kad kova su partizanais ir patiems kareiviams per ilgą laiką paliko įtakos. Kareiviai nebe tokios dvasios kaip 1944—45. Daugelis jų, įskaitant ir karininkus, jaučiasi esą režimo įrankiai prieš gyventojų interesus ir prieš savo klasės brolius. Todėl įsakymai vykdomi paviršutiniškai — kad tik būtų atliktas partijos ir valdžios įsakymas. Esti kareivių, puskarininkių ir net karininkų, kurie dezertyruoja.
Nusikaltėlių įsakymai vykdyti naujus nusikaltimus jų sąžinei daros nebepakeliami. ELI
