UDK 947.45.08
Li512

Dėkojame

p. Vytautui Lisauskui,
p. Viktorui Lapatinskui,
ir Genocido tyrimo centrui padėjusiems išleisti šią knygą.

ISBN 9955-590-42-4

Algimantas Lisauskas

Iš pragaro angos

2006

Algimantas Lisauskas
(1926-1999)

ĮVADAS

Vieną vakarą, nuėjusi prie savo vyro Algimanto kapo, ant paminklinio kryžiaus radau pakabintą rožančių. Nenustebau. Ne kartą ant jo kapo esu radusi gėlių puokščių. Įvairiuose politinių kalinių, tremtinių, partizanų susirinkimuose jis vis dar minimas su didele pagarba.

Kol kas laikas nesunaikino jo atminimo. Taigi nusprendžiau atiduoti duoklę jo bendražygiams, bendraminčiams, paskelbdama jo straipsnių ir kalbų rinkinį. Surinkau ne tik išspausdintus jo straipsnius, paskelbtas kalbas, bet ir kai kurių darbų juodraščius, planus. Manau, kai kurie straipsniai yra dabar aktualesni nei jų rašymo laikotarpiu.

Dėkoju, visiems padėjusiems parengti šią knygą, ypač jo pusbroliui Vytautui.

Laima Lisauskienė

 

I SKYRIUS

Lemtingieji birželiai ir dienos po jų

1940.06.15. Paskutinė mokslo metų diena. Aš sėkmingai baigiau antrąją gimnazijos klasę. Motina atvažiavo parsivežti mane ir atsiskaityti už kambarį su šeimininku. Jis dirbo Kaišiadorių komendatūroje raštininku. Visuomet linksmas ir juokaujantis, šiandien pietų parėjo išbalęs ir nesavas. Paklaustas kas atsitiko, jis tepasakė: "Gyvename paskutines valandas". Žinojau, kad vyksta sunkūs mūšiai Prancūzijoje, kad Urbšys važinėja į Maskvą, kad rusai kimba dėl kažkokių prasigėrusių kareivių dingimo, bet mano gimnazistiška galvelė jokių rimtų pavojų Lietuvai nematė. Tik vėliau sužinojau, kad šeimininkas gerai žinojo ką sakė. Lietuvos kariuomenės generalinis štabas nelaukdamas politinių įvykių atomazgos, dirbo savo darbą ir apskričių komendatūroms davė slaptą įsakymą pasiruošti mobilizacijai taip, kad gavus signalą, ji tą pačią sekundę būtų pradėta vykdyti. Deja, signalo nesulaukė.

O aš su mama ramiai pervažiavome skersai Vilniaus-Kauno vieškelį. Už valandos juo jau žygiavo Kauno link nenutrūkstanti raudonarmiečių kolona. Vakare pasiklausęs radijo, prisiminiau T. Kosciušką ir perfrazavau jo žodžius: "Finis Lituaniae!".

*   *   *

Tą pačią pavakarę per Kaišiadoris į Kauną važiavo dainuojantis traukinys. Karo mokykla grįžo iš manevrų Pabradės poligone. Kariūnams aspirantams tai buvo mokymo kurso pabaiga. Gavę po jaunesniojo leitenanto žvaigždutę, jie turėjo išeiti į atsargą. Pernai Kaišiadorių gimnazijos abiturientai in corpore padavė pareiškimus stoti į karo mokyklą ir dabar pravažiuodami savo miestą mojavo stoties perone vaikštinėjančioms mergaitėms. Vaikinai svajojo apie studijas, darbą, vedybas.

Palemone traukinį sustabdė. Traukinio vadas nuėjo pas stoties budėtoją:

-    Kas atsitiko?

Išsigandęs budėtojas atsakė:

-    Kauno stotį užėmė rusai ir man prigrasino nieko neleisti.

Karininkas žaibiškai susivokė.

-    Sujunk su Kauno stotimi.

Budėtojas sujungė, karininkas paėmė ragelį ir piktai rusiškai paklausė:

-    Počemu nepropuskajete ešalon?

-    Kakoj ešalon?

-    Vojenyj!

-    Jezdžiaj.

Po dešimties minučių traukinys su kautynėms pasiruošusiais kariūnais sustojo geležinkelio stotyje. Jį išvydęs sovietų generolas neteko žado. Pribėgęs prie išlipusių iš vagonų Lietuvos karininkų vien tik kartojo:

-    Tolko bez krovi! Tolko bez krovi!

Traukinio vadui pareikalavus leisti paskambinti į generalinį štabą, generolas staiga atsigavo:

-    Pažaluistva, zvonite!

Iš generalinio štabo buvo gautas nurodymas traukiniu vykti į Šančių rampą. Kai pagaliau kariūnai sugrįžo į savo kareivines Aukštojoje Panemunėje, ant aplinkinių kalvų pamatė blogai užmaskuotus rusų sunkiuosius kulkosvaidžius, nutaikytus į karo mokyklą.

*  *  *

1941.06.14. Per kaimus lekia juodas gandas: "Veža žmones į Sibirą!". Paryčiui išvežė mokytojus Bieliauskus, buvusį policijos nuovados viršininką su šeima, Juozas Bačkauskas spėjęs iššokti per virtuvės langą ir nubėgęs į mišką, kur jau buvo susirinkę apdairesni vyrai, bet matydamas, kad rusai jau veža keliu jo jauną žmoną su mažais vaikais, nuėjęs pats pasidavęs. Pašnibždomis kalbama apie du vyrus, išvengusius išvežimo ir pastebėtus pamiškėje. Visi laukia kito išvežimo ir karo su vokiečiais. Jis turėtų prasidėti rytoj, sekmadienį, birželio 15 d. Su tėvu kažką dirbome prie kelio. Juo ėjęs žmogus pasikalbėjo su tėvu ir nueidamas pasakė:

-    Ne, rytoj karo nebus. Sakė pranešti, kad atidėjo iki kito sekmadienio, birželio 22.

Dieną dirbame, naktį miegoti einame į sodo pakraštį. Su savimi nešamės ryšulius su būtiniausiais daiktais. Jei atvažiuos vežti ir spėsime pabėgti, jie bus reikalingi, jei sučiups, irgi gerai - viskas supakuota...

Pusbrolis, jau atitarnavęs kariuomenėje, neiškenčia ir mane nusivedęs beržynėlin parodo šautuvą, keistą, nematytą. Lyg būtų smulkaus kalibro, bet apkaba kaip karabino.

-    Tuojau reikės! - paaiškina.

Kito vežimo į Sibiro laukta po savaitės. Šauliai jam pasiruošė. Miške, prie vieškelio Kruonis-Darsūniškis, protėvių išbandytu būdu pakirto medžius. Trėmėjams įvažiavus į mišką, kelią į priekį ir atgal užverstų griūvantys medžiai, prasidėjęs šaudymas būtų ženklas visiems slėptis.

Lauktą naktį niekas neatvažiavo. Paryčiui vyrai gal ir girdėjo dundėjimą Kauno pusėje, bet galėjo nekreipti dėmesio, nes jau kelias dienas rusai manevruodami bumpsėjo iš patrankų.

Kai kitą dieną jie susirinko nuošalioje vietoje pasitarti, vietinis skundikas juos parodė jau sprunkantiems rusų kareiviams. Surištus, užklijuotomis akimis juos nusivarė į mišką ir žiauriai nukankino.

Kažkas atsitiktinai miške girdėjęs kankinamųjų klyksmus ir kaip Batučio Albinas iš paskutiniųjų jėgų sušukęs:

-    Mirštame už Lietuvą!

*  *  *

Rusų kareiviai naktį pašaudę iš patrankų į Užnemunę, rytą skubiai išsinešdino, nes paaiškėjo, kad vokiečiai jau pasiekė Vilnių. Kruonio miestelis atrodė kaip išmiręs.

Arlauskas užėjo į Pikštaro namus, kuriuose buvo įsikūręs milicijos štabas ir paklausė pas Pikštariukes:

-    Kur Žigunovas, milicijos viršininkas?

-    Ui, jo jau vakar visą dieną nebuvo.

-    O kur kiti?

-    Namo jau vakar išėjo.

Arlauskas perėjo per kambarius - tikrai nieko nebuvo ir niekas neužrakinta. Viename sandėliuke kabojo paradinė buvusio policijos nuovados viršininko Čižausko uniforma ir kardas. Šaunamųjų ginklų nebuvo. Raštinėje atidaręs spintą tarp bylų rado vieną su užrašais "Slapti" ir "Įtariami", pasidėjęs ant stalo pradėjo vartyti. Joje buvo seniūnų pranešimai. Tuokart įėjo vaikėzas ir bailiai apsidairė:

-    Kur milicijos viršininkas?

-    Aš juo esu, - atsakė Arlauskas.

-    Tai kad ne tas, - suabejojo.

-    Žigunovo nėra, dabar aš jo vietoje. Ką jūs turite milicijos viršininkui pranešti?

-    Čia aš surašiau visus tuos, kurie turi šautuvus ar pistoletus ir kur jie gyvena, - ir išsitraukė kelis prirašytus popierio lapus.

- O šitas lapas, tai mergos, kurios sekmadienį pasiuvo lietuviškas vėliavas ir iškėlė ant šaulių stiebo viduryje miestelio ir virš mokyklos durų. Šitas lapas, tai tų, kurie paskandino keltą, kad iš Kauno bėgdami kareiviai negalėtų per Nemuną pereiti.

-    Tai kaip jie galėjo jį paskandinti? Sukapojo valtis, prakirto jose skyles?

-    Ne, tas buvęs šaulių keltas geležinis. Jie pripylė į valtis vandens ir jis nuskendo, bet aš žinau, kurioje vietoje jis nuskendęs. Aš parodysiu ir kur jie lyną paskandino. O šitas lapas tai tų, kurie ėjo sargybą Kruonšilio sąsmaukoje su šautuvais ir laukė kada veš žmones į Rusiją.

-    Gerai, einam dabar.

Arlauskas nieko nenutuokiantį vaikėzą nusivedė prie rūsio, kuriame Pikštaras anksčiau laikydavo statinėse silkes ir gyvas žuvis, o dabar milicija laikydavo suimtus žmones, įstūmė jį vidun ir uždarė. Grįžęs raštinėn, joje rado milicininką Ižganaitį. Atsargiai prisėlinęs, čiupo už dešinės rankos ir ją užlaužė, kaire ištraukė iš dėklo pistoletą. Milicininkas perdaug nesipriešino. Arlauskas jį nuramino, pasakęs, kad nebijotų, nes esąs doras žmogus, ir pasišaukė pro šalį einantį taip pat buvusį policininką Jankevičių. Visi trys pradėjo tartis ką toliau daryti. Tuo kartu į raštinę įėjo čekisto uniforma apsirengęs Fiodorenka iš Dūdiškių, kuris dirbo Kaune kalėjimo prižiūrėtoju:

-    Kur milicijos viršininkas?

-    Aš čia pats vyriausias, - tarė Arlauskas ir atsistodamas nukreipė parabelį tiesiai į kaktą.

-    Rankas aukštyn!

Jankevičius iškratė sulaikytąjį. Dabar jau buvo du parabeliai. Fiodorenką įkišo į tą patį rūsį, o Ižganaičiui liepė drauge eiti ir pasiklausyti, ką anuodu šnekėsis. Likę dviese, tarėsi toliau, bet įėjo Juozas Seniukas.

-    Vyrai, ką jūs čia darote? Pašte Pikštariukės paskambino į Kaišiadoris, prašė pagalbos, aiškino, kad jūs nuginklavote miliciją ir uždarėte į areštinę. Aš supratau, kad čia tuojau bus kareiviai.

*  *  *

1943 metais Kaišiadorių gimnazijoje Vilniaus universiteto studentas Henrikas Ribokas įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos grupę. Jai priklausė Vytautas Lapatinskas, dabar gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Stasys Pinkevičius (vėliau Pinkus), tapęs žymiu menotyrininku, dvidešimtam amžiui einant į pabaigą miręs Vilniuje, Jeronimas Tamašauskas, karo pabaigoje žuvęs Karaliaučiaus apylinkėse, ir aš. Tuometinis Lietuvos laisvės armijos įgaliotinis Trakų apskričiai (jo paties žodžiais) Pranas Maleckas perdavė mums rašomąją mašinėlę, rotatorių ir visą paką matricų. Pradėjome leisti laikraštėlį "Laisvei bundant". Ginklus vartoti mokė savisaugos kariai, kuriems vadovavo viršila Jonas Misiūnas, vėliau žinomas kaip Žalias Velnias. Didelę laikraštėlio tiražo dalį jis ir išplatindavo.

Grupėje niekas nežinojo, kad man pavesta vykdyti žvalgybą. Įgijęs pasitikėjimą, gaudavau sovietinį "Trakiečių šūkį" iš brolių Grigonių - Antano, Prano ir Jono (vėliau Vilniaus universiteto prorektoriaus). Ieškodamas ginklų, užmezgiau kontaktą su sovietų partizanų ryšininku. Iš jo sužinojau, kad su rusų partizanais ryšį palaiko ir keli Kaišiadorių policininkai. Kadangi tiek rusus, tiek vokiečius laikėme priešais, tai šių žinių niekam neperdavėme.

Kiekvienas grupės narys turėjo po keletą pagalbininkų - jaunesnių gimnazistų. Mano grupėje jų buvo net aštuonetas, vienas iš jų - dabar žinomas poetas Drėgva. Slėpdami savo sąjungą, kiekvieną susirinkimą paversdavome mažiau įtartina nelegalių skautų sueiga.

Gimnazijoje buvo ir kitų grupių, bet konspiracija neleido ieškoti ryšių ir išsiaiškinti tų grupių veiklos pobūdžio.

Kai Kaišiadorių gimnazijos abiturientai, sudarė LLKS grupės aktyvą ir "redakcijos kolektyvą", išėjo į Vietinę rinktinę, mūsų grupės veikla ir pogrindžio spaudos leidimas kuriam laikui nutrūko.

Visų sumaiščių metais į mūsų tuo metu nuošalų kraštą bėgdavo slėptis kitų apylinkių, miestelių ir net Kauno žmonės.

Karas Lietuvoje ėjo jau trečius metus, artėjo jo pabaiga, tačiau dauguma Anglininkų apylinkės gyventojų vis dar nebuvo matę jokio vokiečio. Kažkoks ... leiteris kartą norėjo patikrinti, kaip atiduodamos duoklės, bet, kol pasiekė mūsų apylinkę, Anglininkų seniūno ir Kruonio viršaičio buvo taip nuvaišintas, kad nei pats ką matė, nei jį, vežime šiauduose gulintį, kas pastebėjo.

Vermachto vadovybei dar kartą "planingai" ištiesinus fronto liniją, paaiškėjo, kad netrukus į Lietuvą sugrįš bolševikai. Lietuvos laisvės armijos Trakų apskrities vadovybė pradėjo kai kuriuos pertvarkymus ir pasiruošimus sutikti naujus įvykius.

Kai buvo išformuotas Marijampolės Vietinės rinktinės batalionas (po šiuo pavadinimu slėpėsi karo mokykla), grįžau namo. Čia sutikau pradžios mokyklos mokytoją Antaną Pilyponį, kurį neblogai pažinojau. Jis baigė Kaišiadorių gimnaziją, karo mokyklą, po to įstojo į medicinos fakultetą. Kai vokiečiai universitetą uždarė, atvyko čia mokytojauti.

Jis mane pasikvietė į savo namus, kur be ilgų įžangų liepė vietoje perskaityti Lietuvos laisvės armijos įstatus, ir čia pat "Prieš Dievą ir visus kritusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę..." prisaikdino. Aš dar bandžiau prieštarauti, kad nesu karininkas (LLA pradžioje buvo tik Lietuvos kariuomenės karininkų organizacija). Jis priminė, kad buvau kariūnas ir to pakanka. Atėjo toks laikas, kad nebegalima laikytis formalumų ir reikia pulti prie darbo.

Kitą dieną nuvestas pas Tamošiūnus išsižiojau iš nuostabos, pamatęs taip gerai pažįstamą rašomąją mašinėlę "CONTINENTAL" ir rotatorių. Antanas šyptelėjo lyg niekuo dėtas ir pasakė:

- Na, ir gerai, kad pažįsti. Nereikės mokytis, "Laisvei bundant" eis ir toliau.

Pasirodo, jis jau buvo suorganizavęs spaustuvės perkėlimą į Barevičius.

Tamošiūnų sodyba, į kurią buvo atvežtas rotatorius ir rašomoji mašinėlė, stovėjo ant kalvelės ir nuo jos gerai matėsi aplinkiniai laukai ir keliai. Antra vertus, pasinaudojant miško takais ir vešliu sodu, į sodybą buvo galima ateiti ir ją palikti pašalinių nepastebėtam.

Šeimininkai buvo šaunūs žmonės. Jų šaunumo nemenkino kai kurios savybės, užkliūdavusios kaimo aštrialiežuviams. Senoji Tamošiūnienė į šiuos namus iš savo tėviškės buvo atsinešusi kažkokią tartį ir šeimoje visi sakydavo adlė vietoje aukštaitiško aglė. Visi tai laikėme kalbos trūkumu ir vadinome juos grebliais. Buvo kalbama, kad senis Vincas vaikus ir pačią auklėdavęs ne diržu, o dvilinka karvių rišama grandine, tačiau perkeldamas trobas į vienkiemį viduryje atšlaimo paliko ten augusį beržynėlį. Jo žmona ir dukros vaikščiodavo tylios, kaip šešėliai, tuo tarpu sūnūs užaugo galiūnai. Jie buvo darbštūs, kantrūs ir nepripažindavo jokių kompromisų. Vyresnysis, Pranys, jau senbernis, garsėjo savo pasakojimais, pilnais klausytojus stulbinančių perdėjimų ir nebūtų dalykų, kuriais galų gale ir pats patikėdavo. Jaunesnysis, Albinas, santūresnis, baigęs pradžios mokyklos šešis skyrius, būtų buvęs daugelio merginų išsvajotuoju, jei nebūtų tokių stambių gabaritų.

Kai jų seklyčioje barškindavau rašomąja mašinėle ir dirbdavau su rotatoriumi, tik vienas Pranys kartais pirštų galais įeidavo pranešti, kad joks pavojus dar nepastebėtas. Atrodė, kad šeimoje daugiau niekas nieko ir nežino. Kai baigdavau darbą, Pranys slėpdavo spaustuvės pėdsakus, Albinas išnešdavo laikraštėlius tik jam žinomiems platintojams, o aš per sodą nulįsdavau į mišką ir namo pareidavau nežinia iš kokios pusės.

Atėjo birželis. Iš Antano Pilyponio buvau gavęs medžiagą ir nurodymą išleisti dar vieną, matyt, paskutinį, "Laisvei bundant" numerį.

Praėjusią naktį rusų lėktuvai, pasišviesdami raketomis, stengėsi subombarduoti Kaišiadorių geležinkelio stotį, bet, kaip netrukus paaiškėjo, stotimi palaikė greta esantį durpyną su ilgomis tiesiomis durpių rietuvėmis. Joms ir teko pagrindiniai smūgiai. Tik kelios bombos netyčia pataikė ir į miestelį.

O laikraštėlyje dar kartą aiškinome, kad du baisieji galvažudžiai, Stalinas ir Hitleris, tarpusavyje kovos iki paskutinio atodūsio ir jų valstybės sugrius kaip ir 1918 metais, todėl Lietuvos vyrai turi visomis priemonėmis vengti rusų mobilizacijos. Vokiečių kariuomenės jie išvengė. Ateis laikas, kai visi privalės ginti atkurtą Lietuvos valstybę.

Atspausdinau ir įprastinę karo veiksmų suvestinę, kurią darydavome sugretindami abiejų kariaujančių šalių vyriausiųjų karinių vadovybių (Oberkommando des Wehrmacht ir Verchovnaja Stavka) pranešimus ir gaudavome visai objektyvų vaizdą.

Frontas nudundėjo į vakarus, palikdamas gaisravietes, bombų duobes, nepalaidotus lavonus ir išmėtytus įvairius ginklus. Praėjo savaitė po to, kai rusai forsavo Nemuną ties Darsūniškiu. Mes grįžome iš evakuacijos.

Norėjau išsimaudyti Nemune, bet ant kranto gulėjo išpampusi arklio dvėsena. Upė vis dar plukdė taip pat išpampusius kareivių lavonus.

Senis Zamulis iš anos pusės, visą gyvenimą su savo luotu vertęsis iš žvejybos, dabar kraustė srovės nešamų kišenes ir nuavinėjo geresnius batus. Pasakojo, kad kažkur prieš Kauną skersai upės ištempta virvė, už kurios lavonai užkliūna. Ten juos traukia į krantą ir laidoja.

Visai neseniai priešais Barevičius poros kilometrų Nemuno pakrantę gynė aštuoni jauni vokietukai, be savo mašinpistolių turėję tik vieną lengvąjį kulkosvaidį ir minosvaidį. Matyt, iš nuobodumo jie patratindavo iš kulkosvaidžio į krūmus, kuriuose tarėsi pastebėję kažką įtartino arba imdavo svaidyti minas į mūsų sodybas.

Kaimynas Danišauskas dėl vokiečių išdaigų, kurios galėjo supleškinti jo sodybą, buvo priverstas išsikraustyti iš namų. Pamatęs miške prie Girnos kalno rusų tanką, davė tankistams porą butelių naminės, kad jie tuos vokietukus išrūkytų, ir nurodė jų apkasų vietą. Tankistai naminę išgėrė ir neliko skolingi - išrėpliojo į pamiškę ir pradėjo lupti iš patrankų į pušynėlį už Nemuno, kuriame buvo įsikūrę vokiečiai. Čia atbėgo įtūžę karininkai, pradėjo plūsti tankistus ir grasinti karo tribunolu už savivališką šaudymą.

Kaimynas su savo vežimu apdairiai spruko tolyn į mišką, nes tankistai pradėjo aiškinti, kieno užsakymą jie vykdo. Atkutę vokietukai atsilygino minų kruša. Viena mina pataikė i tanką ir nuskėlė šarvų plokštę, kuri po karo ilgai tebegulėjo miške.

-    Paslaptingas karo menas. Nuo Girnos, Vyčiakalnio, Atkočiaus kalnų buvo galima apšaudyti kelis kvadratinius kilometrus Užnemunės, ir vokiečiai tame plote nedrįstų net nosies iškišti. Čia buvo galima paprasčiausiai bristi, plaukti per Nemuną be mažiausio pavojaus, galima buvo statyti tiltą iš čia pat, paupyje, sandėlyje gulinčios miško medžiagos.

-    Bet, matyt, tokia karo taisyklė: nereikia veržtis pro ten, kur nėra priešo.

-    Taigi. Kitas reikalas prie Darsūniškio. Norint pasiekti Nemuną, reikia žygiuoti dviejų kilometrų pločio lyguma, kuri iš priešingo aukšto kranto vokiečių puikiausiai apšaudoma. Pasiekus Nemuną, taip pat apšaudomiems, plaukti įsikibus kokių kluono durų ar tvoros galo. Gal kokiam kas penktam išlipus į krantą, po kulkų lietumi dar kopti į aukštą skardį, nuvyti vokiečius, užimti Bačkinikėlių "bravorą", mirtinai nusigerti ir pakliūti po "tigro" vikšrais - čia jau rimta kova.

Šitaip ir panašiai svarstėme apie karo dalykus, susėdę prie daržinės ant rąstų. Sėdėjo tėvas, pusbrolis Jonas su draugu iš Kauno, pora kaimynų. Staiga pasirodė nepažįstamas rusvu, namuose austu frenčiumi bernas, kuris priėjo prie manęs ir padavė popieriuką: "Atvykti š. m. rugpjūčio ... dieną 10 valandą į Kruonio valsčiaus būstinę ... į komisiją ... atlikti karinės prievolės..." Reiškia jau!

Pakėliau akis ir pamačiau tokią piktdžiugišką ir paniekinamą veido išraišką, kad iškart atsigavau:

-    Gerai, laukit!

Bernas nė žodžio nebetarė ir nuėjo Danišauskų link.

Kai namiškiams pareiškiau, kad į kariuomenę neisiu, pasitarimas buvo trumpas, o sprendimas aiškus - šiandien pat išeiti pas pusbrolį į Kauną. Kol rengiausi, pradėjo rinktis kaimo vyrai, taip pat jau gavę šaukimus.

-    Ką darom?

-    Vyrai, aš negaliu jums nei įsakyti, nei nurodyti. Aš pats į kariuomenę neinu, laikinai išeinu į Kauną, kur mobilizacija turbūt dar nepaskelbta. Manau, kad ir visi turėtumėt neiti. Nėra ko galvų dėti už svetimus reikalus.

Simanas, Marijonas, Pranys, Petras - visi stovėjo tylūs, prislėgti naujo didelio rūpesčio. Gera tokiems kaip aš - susiruošiu ir einu. Kiti turėjo šeimas, mažus vaikus, kuriuos reikėjo maitinti, ūkius ir laukus, kuriuos reikėjo apdirbti. Išeiti į kariuomenę - būti varomiems į mirtį, kaip šimtus varė prie Darsūniškio, likti namuose - užtraukti grėsmę sau ir namiškiams...

- Jei neiti, tai neiti, bet tik visiems, - pamąstęs pasakė Petras ir pasisukęs nuėjo, net neatsisveikinęs.

Pirmąją naujųjų okupantų paskelbtos mobilizacijos dieną į Kruonio šaukiamąją komisiją tik po pietų pasirodė pirmas šaukiamasis - invalidas nuo vaikystės Juozas Kapočius. Įsiutę komisijos nariai vargšo vos nesumušė. Ėmė tardyti, įtardami, kad atsiųstas pasityčioti iš komisijos. Žmogus vargais negalais įrodė, kad dokumentai ir jam reikalingi.

Saukiamieji išsislapstė. Kas išvyko kitur, išsitaisęs dokumentuose gimimo metus, kas tiesiog lindėjo šiauduose. Okupantams pradėjus šaukiamuosius gaudyti, Kazokų kaimo vyrai pasipriešino ginklu. Šios sėkmingos kautynės paskatino ir panemuniečius ginkluotis bei ruoštis kovai.

Tuo tarpu Kruonyje nauja valdžia suorganizavo "stribų" būrį, kurio branduolį sudarė vietiniai ir iš Jonavos atvykę rusai. Šių plėšikų siautėjimas visiems tiek įgriso, kad buvo nutarta juos sunaikinti. Buvo suorganizuoti vietiniai vyrai, užmegzti ryšiai su Kalvių ir užnemunės partizanais. Vadovauti ėmėsi Petras Berūkštis iš Apsuonos kaimo. Jau buvo aptartas planas ir numatyta puolimo data - naktis prieš Kūčias, kada stribai mažiausiai galėjo tikėtis puolimo. Deja, tą dieną į Kruonį atvyko kuopa rusų kareivių ir operacija buvo atidėta iki patogesnio laiko.

A. Pilyponis, kaip Medicinos fakulteto antro kurso studentas, buvo atleistas nuo mobilizacijos. Aš metais "pasijauninau" ir pradėjau dirbti VDU Technologijos fakultete. Ne vienam studentui pakeičiau ar sunaikinau vokiečių laikais išduotas charakteristikas ir kitokius dokumentus. Mano padėtis buvo labai nepatikima ir neturėjo jokios perspektyvos, todėl pasinaudojau iš Žemaitijos rusų sugrąžintų pabėgėlių srautu ir su jais nuėjau į karo komisariatą. Čia paaiškėjo, kad aš, kaip trumparegis, visai netinkamas kariuomenei.

Dabar teko pasisendinti. Susitvarkiau dokumentus ir pradėjau studijuoti Filologijos fakultete. Laisvai judėdamas, palaikiau ryšį tarp Kauno ir mūsų apylinkėje besikuriančių partizanų būrių. 1945 metų vasarą atnaujinom laikraštėlio leidimą, dabar jau "Partizano" pavadinimu. Iš Tamošiūnų persikėlėme į bunkerį Vaiguvos miške. Čia mane saugodavo trys vietiniai partizanai: Simanas Pūras, Marijonas Spurgis ir Antanas Morkūnas. Vėliau prie jų prisidėjo Jonas Jurkevičius iš Arlaviškių. Iš Vaišvydavos miško dažnai ateidavo Lūšio-Juodelės būrio vyrai. Ir mes eidavome į tolimesnes apylinkes rinkti ginklų, gauti tabako. Teko susišaudyti su Aukštosios Panemunės stribais.

Vėliau grupės vyrai legalizavosi. Visų laukė nelengvas likimas. Legalizavusieji buvo priversti pasirašyti pasižadėjimus pranešinėti apie jiems žinomą antisovietinę veiklą. O vyrai buvo patriotai, todėl ir toliau palaikė ryšius su partizanais ir pogrindžiu. A. Morkūnas išsikėlė į Petrašiūnus, kur vieną rytą buvo rastas pakartas ar pats pasikoręs statybos aikštelėje. Antanas arba atsisakė dirbti ir buvo nužudytas, arba nusižudė, neišlaikęs įtampos.

Sugedus rotatoriui, atsišaukimus gaminome šapirografu. Juo dirbti išmokė žurnalistas Vandalinas Junevičius. Rašomąja mašinėle spausdindavo Filologijos fakultete dirbusi Rūta Luckutė. Leidinėlius pasirašydavome "LLA", kartais buvo nurodoma dar pridėti "Lietuvos Vyčiai" ir "Lietuvos Eglė" arba jų santrumpas. Kas buvo "Vyčiai", nežinau, jiems lyg atstovavo Vacys Smelenskas, vėliau miręs lageriuose. "Lietuvos Eglė" buvo studenčių organizacija, kurioje žinojau dalyvaujant Rūtą Luckutę, Aleksandrą Šalčiūtę-Smelenskienę ir kitas. Jos dirbo drąsiai, bet protingai, ir MGB jų neiššifravo. Baigusios universitetą, daugiausia mokytojavo. A. Pilyponis nieko konkrečiai nepasakodavo apie aukštesniąsias LLA struktūras, tačiau vieną kartą, parodęs į prorektoriaus ūkio reikalams pavaduotoją, pasakė: "Įsidėmėk, tai Lukša".

1946 metų pavasarį pagausėjo areštų studentų aplinkoje. Areštavo Algirdą Kavaliauską ir Vacį Smelenską iš Istorijos-filologijos fakulteto, medicinos studentą Juozą Vytautą Jurgutį, gyvenusį gretimame kambaryje. Po kelių dienų, kovo 28, - Antaną Pilyponį. Netrukus buvo areštuoti kiti studentai medikai - Povilas Balaišis bei Juozas Tolišis. Į jų bylą pateko ir mano klasės draugas Zigmas Švenčionis, tuo metu Kaune gyvenęs su brolio Vytauto dokumentais. Jis palaikydavo ryšį tarp Kauno ir Didžiosios Kovos apygardos. Kaip iš bylos matyti, jiems iš dalies pavyko apmulkinti MGB, vietoje LLA prisiimant dalyvavimą tuo metu neveikusioje ateitininkų organizacijoje. Apie mane byloje nė žodžio.

Mano eilė atėjo paskutinę rugsėjo dieną. Po savaitės tardymo nuvežė į Vilnių ir padarė akistatą su V. Smelensku. Tai mane nustebino, nes su juo bendravau tik epizodiškai. Į tardytojo klausimą, ar viską papasakojo apie mano antisovietinę veiklą, atsakė trumpai: "Viską". Tuo akistata baigėsi. Aš viską neigiau. Mane pervežė į Kauną ir kitą dieną išsikvietė nebe tardytojas Semionas Manovas, o kitas žydas, prisistatęs kapitonu Nachimu Dušanskiu. Jis pareiškė, kad kaltinamosios medžiagos mane pasodinti pakanka, bet aš turiu galimybę išpirkti savo kaltę, dirbdamas MGB naudai. Tokiai išeičiai mes būdavome pasiruošę. Lietuvoje kovos buvo pačiame įkarštyje ir jose reikėjo dalyvauti bet kokia kaina. Sėdėti niekada nebus per vėlu. Atsakiau tardytojui, kad esu doras tarybinis pilietis ir susižavėjęs žiūriu į garbingą čekistų darbą. Nežinau, ar jis patikėjo mano pabrėžtu tarybiškumu, bet, be ceremonijų įsakęs surinkti kompromituojančią medžiagą apie kaišiadoriškį studentą Adolfą Veličką, paleido namo. Dušanskis nežinojo, kad A. Veličką pažinojau ne tik iš gimnazijos, bet ir iš Vietinės rinktinės bei iš studento byloje pakeistos jo biografijos. Sutikęs Veličką, jam viską papasakojau. Iš pradžių galvojome abu bėgti į mišką, bet artėjo žiema, nebuvome pasiruošę, todėl aš pasiūliau pažaisti: aš jį verbuosiu į pogrindį, o jis apie tai praneš komjaunimui ar kadrų skyriui. Taip laimėjome porą mėnesių, kol čekistas kvailiu mane išvadino, kad dirbu ne iš to galo: ne aš turėjau verbuoti, o mane turėjo užverbuoti. Veličką po to, atrodo, paliko ramybėje ir neareštavo. Iš manęs daugiau nieko nepešė, bet netrukus atsirado labai meilus, tačiau liesas, išbalęs ir trumpai kirptas draugas. Vaikinas, matyt, buvo gerokai palaužtas, ir aš nesiryžau atvirai su juo pasikalbėti. Supratau, kad žaidimą reikia baigti, tuo labiau, kad, nutrūkus pogrindžio ryšiams, neturėjau jokios atramos. Atsisveikinau su kolegėmis Eglėmis, kitiems nei universitete, nei darbe radijo komitete nieko nesakiau, ir išvykau. Pačiu laiku, nes vakare į darbovietę manęs ieškoti atėjo du nepažįstami vyrai. Po mėnesio į mišką išėjo ir kurso draugė Diana Glemžaitė. Vėliau ji žuvo Šiaurės Lietuvoje, su kitais partizanais susisprogdinusi bunkeryje.

Iki pavasario slapsčiausi pas dėdę kunigą Juozą Vaitiekūną Šešuolėliuose. Atšilus sugrįžau į gerai žinomus bunkerius Vaiguvos miške, kuriuos man su krūva ginklų perleido jau legalizavęsi kaimynai. Miške buvusia rašomąja mašinėle naudojosi vietinė pogrindininkų grupė "Atspara". Jai priklausė Petras Ambroževičius, Albinas Tamošiūnas ir kiti. Ilgiau kaip mėnesį gyvenau vienas, naktimis užsukdamas pas tėvus. Po kiek laiko pavyko susisiekti su Kruonio partizanais. Vieną dieną atėjo Jovaras - Albinas Visockas, Siaubas - Lekavičius, Tigras - Burbulis ir išsivedė mane į būrio stovyklą Baltaraištyje, kokie trys kilometrai nuo Kruonio.

Čia stovyklavo Didžiosios kovos rinktinės trečiojo bataliono "Narsuolio" kuopos vyrai. Kuopos numeris buvo 9 ar 12: matyt, kuopos turėjo ne bataliono, bet visos rinktinės numerius. Kuopos viršila buvo Jupiteris. Stovykloje dar buvo Lokys, Ąžuolas, Papartis, Sakalas, Sapiega, kitų vardų jau neatsimenu. Vieną dieną į stovyklą atvyko rinktinės ryšių karininkas Meška - R. Randis. Be kitos informacijos, perskaitė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovybės įsakymą apie du vyriausiojo partizanų štabo pareigūnus (vienas iš jų buvo vadinamas generolo sūneliu), kurie, dezertyravę iš štabo, pabėgo į Suvalkiją, ten šmeižia vadovybę ir griauna partizanų judėjimą. Visiems partizanų daliniams įsakoma, juos pagavus, sušaudyti vietoje. Tik gerokai vėliau išaiškėjo, kad tai buvo garsiojo išdaviko J. Markulio pastangos sunaikinti J. Lukšą ir A. Zaskevičių.

Vėliau Mešką kelis kartus lydėjau inspektuojant būrius Semeliškių - Beižionių apylinkėse. Rudeniop gavau kvietimą susitikti su Kauno pogrindininkais. Suprasdamas, kad dėl savo trumparegystės miško sąlygomis esu visai prastas kovotojas, nutariau grįžti į Kauną. Be to, nepatiko per didelis partizanų pasyvumas, diktuojamas nuostatos nevykdyti jokių veiksmų dešimties kilometrų spinduliu nuo stovyklos. Kur tada ką vykdyti?

Kaune įkūrėme Nemuno laisvės frontą, pavaldų Lietuvos laisvės frontui. Mūsų vadas buvo Algirdas Kavaliauskas, studijavęs Vilniaus pedagoginiame institute Aleksonio pavarde, štabo viršininkas Aitvaras - Antanas Markevičius, Kaune gyvenęs Mackevičiaus pavarde. Operatyvinės grupės vadas buvo Desantas -    Kazys Kunca, gyvenęs Kaune Čerkausko pavarde, atsiųstas nuo Simno iš "Šturmo" dalinio. Kažkokias pareigas turėjo Old Šaterhandas - Jurgis Paulionis iš Tauro apygardos, Juozas Jakavonis, Justas Miglinas - abu iš Dzūkijos. Karinės dalies vadas vadinosi Broniumi, buvo aukštas, vyresnis nei trisdešimties metų karininkas, vadovavęs dideliam partizanų būriui pakaunėje. Man buvo pavesta vadovauti žvalgybos skyriui.

Prie mūsų prisijungė du pusiau legaliai gyvenę žiežmariškiai - Gedunskas ir Slanina. Pavasariop organizacijoje buvo apie trisdešimt narių. Deja, vienos operacijos metu žuvo šaunus vaikinas, joje dalyvavęs su Aitvaru ir Desantu. Nežinau jo tikro vardo ir pavardės. Turėjo jis padirbtus dokumentus Juozo Bankausko vardu, gyveno su motina prie teatro tarp Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės.

Paulionis ir Kunca turėjo ryšių su rusų antisovietiniu pogrindžiu Radijo klube. MGB pogrindininkus susekė ir karininkas Pastuchovas areštuojamas nusišovė. Dėjome daug pastangų, kad susisiektume su Tauro apygarda. Pagaliau gavau užduotį vykti į susitikimą Kanto gatvėje. Paulionis vėliau pasakojo, kad ryšiui tarpininkavęs tauriečių atsiųstas Kibirkštis, aukštas juodbruvas vyras, kurį jam pristatęs Daumantas (kitas, ne J. Lukša) ir kiti patikimi Tauro vyrai. Susitikimas neįvyko. Po poros dienų, balandžio 29-tą, buvau suimtas sesers bute Italijos gatvėje. Tą pačią naktį Kaune buvo areštuota labai daug žmonių. Per tardymą paaiškėjo, kad Kibirkštis buvo MGB agentas.

Po penkiasdešimt dvi valandas trukusio tardymo, tinkamai apdorotas, buvau įstumtas į Kauno MGB kalėjimo trečiąją (gal neklystu?) kamerą. Joje pamačiau du vyrus. Vienas iš jų, smulkutis, išblyškęs ir apžėlęs vešlia juoda barzda, žengė prie manęs ir nustebęs šūktelėjo:

- Tai ir tu čia!

Mano akinius tardytojas buvo pasilikęs savo stalčiuje, matyt, bijodamas, kad su stiklo šuke nepasipjaučiau. Mačiau visai prastai, tai greičiau iš balso atpažinau poetą Antaną Miškinį. Vos neriu virtau iš netikėtumo.

Poetą pažinau studijuodamas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, dar prieš pasitraukdamas į mišką. Studentų vakaruose kartais paskaitydavau ką nors iš savo prozos bandymų. Tuose vakaruose dažnai dalyvaudavo ir dvi tikros meno žvaigždės - poetas Antanas Miškinis ir operos dainininkas Antanas Kučingis. Jie į vakarus pritraukdavo ypač daug lankytojų. Nors buvo laikomasi privalomos sovietinės pozos, nuo šių vyrų visada dvelkdavo nepriklausomybės laikų dvasia.

Miške ir pogrindyje retai skaitydavau sovietų laikraščius, tačiau žinojau, kad 1947 metų rudenį A. Miškinis buvo kažkokio literatūros žinovo iš LKP CK spaudoje vanojamas už eilėraštį "Ruduo", kuriame, esą, deklaruojamas nesveikas pacifizmas, kosmopolitizmas, dekadentizmas ir už viso to slypintis buržuazinis nacionalizmas. Matyt, tai buvo pirmas viešas spyris numatytai aukai.

Ir štai abu stovėjome vienas prieš kitą, likimo suvesti į pusrūsio kamerą su grotuotu langeliu. Trečias buvo veterinarijos studentas Romas Mikšta nuo Veliuonos. Po kiek laiko kalbų buvo kaip vandens. Buvome visiškai atviri. Aš Miškiniu pasitikėjau lyg tėvu, o jis, matydamas, kaip mane "apiformino" Kauno MGB viršininkas pulkininkas Rudyla, suprato, kad aš esu doras vaikis.

A. Miškinis jau buvo atsėdėjęs daugiau kaip keturis mėnesius, iš jų vieną karceryje, visiškoje izoliacijoje. Čekistai jį šiek tiek respektavo, todėl nemušė, o stengėsi palaužti psichologiškai. Buvo kaltinamas dalyvavimu Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdyje, straipsnių "Laisvės žvalgui" rašymu ir kitokia pogrindine veikla. Jo tardymas ėjo į pabaigą.

Šis susitikimas man buvo tikra laimė. Matydamas, kaip esu fiziškai ir dvasiškai sumaitotas, Miškinis visaip stengėsi, kad aš galutinai nesusmukčiau. Tuo labiau, kad prie visų "malonumų", kuriais aprūpindavo tardytojai, prisidėjo danties skausmas, iškritus laikinai plombai. Atviram nervui užmarinti davė kramtyti stipraus kaimiško tabako, kuris tikrai padėjo. Pamokė, kaip valgomąjį dubenėlį panaudoti tualete. Ten pamatęs mano pajuodusią sėdynę, paguodė, kad jos garbei parašys epigramą. Maždaug tokią:

Juk kiekvienas ten pratry...,
bet išlaikė beletristas.

Tai, žinoma, buvo mano aukščiausias literatūrinis pripažinimas. Neišsenkančiame jo pasakojimų, anekdotų ir linksmų nutikimų sraute cenzūros reikalavimų nebuvo paisoma, bet nebuvo ir jokio vulgarumo. Norėdamas mane atpalaiduoti nuo nežmoniškos įtampos, priversdavo juoktis pro ašaras beveik tiesiogine prasme. Ir ašaros nudžiūdavo...

Daug ir įdomiai pasakodavo apie savo draugystę su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi, kurį mūsų apylinkė laikė savo kraštiečiu. Prisiminė, kaip Jonas, pakvaišęs iš laimės dėl sėkmės meilėje, nusipirko nežmoniškai brangių Coty kvepalų ir juos iššlakstė ant sniego kieme ir gatvėje apie namą, nes troško, kad tokią valandą pasaulyje viskas būtų žavu. Ir kokius eilėraščius jie tą vakarą rašė. Ir kaip ilgai jie maitinosi paprastų žmonių pamėgta silke. Poetų draugystė nenutrūko ir J. Kossu-Aleksandravičiui išvykus į Prancūziją. Vykstant karui, Miškinis badmiriaujančiam draugui pasiuntęs iš Lietuvos siuntinių už sumą, didesnę nei visas oficialiai gautas atlyginimas. Dėl slapyvardžio Kossu - paties Jono skleistas anekdotas apie Konstanciją, Oną, Stasę, Sarą ir Uršulę neturėjo jokio pagrindo. Jonas manęs, kad reikia kaip nors išsiskirti, nes Lietuvoje kiekvienas čigonas jei ne Bagdonavičius, tai Aleksandravičius. Pravertė jam ir Kuosos pravardė. O po kelių metų iš Aisčio slapyvardžio ir pavardę pasidarė.

Kartą, besikalbant apie Salomėją Nėrį, Miškinis pasakė, kad jie buvo labai nuoširdūs draugai. S. Nėris iš Rusijos grįžo labai pasikeitusi. Didelės dalies pokarinių eilėraščių, Miškinio žodžiais, ji niekam nerodžiusi. Kai, atėjus laikui, jie bus paskelbti, tada pamatysime tikrąją Salomėją Nėrį. Jau sunkiai sirgdama, ji tuos eilėraščius patikėjo ir perdavė A. Miškiniui, nors Petras Cvirka buvo suorganizavęs akylų poetės sekimą. Tuos eilėraščius A. Miškinis saugiai paslėpęs.

Kalbėdavomės ir apie savo bylas. A. Miškinis papasakojo, kad jis yra suimtas su didele grupe pogrindininkų ir partizanų. Drauge suimtas ir Antanas Kučingis, su kuriuo turėjo akistatą. Čekistai užuodė, kad pas Miškinį buvo užėjęs pats Tauro apygardos vadas Žvejas. Miškinio žodžiais, tai buvęs jaunas, gražus vyras, apsirengęs Lietuvos kariuomenės pulkininko uniforma.

Po poros mėnesių, jau būdamas kalėjime Mickevičiaus gatvėje, iš kito jų bendrabylio kunigo Stankūno sužinojau apie visą Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio tragediją, apie jų atliktą milžinišką darbą vienijant partizanų judėjimą, jį struktūrizuojant, apie J. Markulio-Erelio išdavystę, apie Skirmanto ir Mažyčio kelionę į užsienį su memorandumu Popiežiui.

Rūpestingai, tiesiog tėviškai globojamas, aš pradėjau atsigauti. Tada prasidėjo rimtos kalbos apie poeziją. A. Miškinis ir karceryje, ir kameroje kūrė eiles. Savo kūrinius jis saugojo atmintyje. Prisimenu "Vorą karceryje", "Neliūsk, mergužėle", kurią niūniuodavome kameroje, eilėraštį apie tremtinio laišką ant berželio tošies. Bet svarbiausia buvo psalmės.

Poetas jau buvo suplanavęs visą jų ciklą ir pagal nuotaiką eiliavo atskiras vietas. Psalmės turėjo apgiedoti mūsų vargus ir žygius, nelaimes, kentėjimus, tremtis ir galų gale pergalę. Paskutinioji ciklo psalmė "Magnificat" turėjo dėkoti Dievui ir jį garbinti. Jau buvo sukurtos IV psalmė ir V Kalinių psalmė, kelių kitų apmatai. Autoriui didelį rūpestį kėlė psalmių metrika. Vieną dieną jis manęs paklausė, ar aš kartais neatsimenu psalmių melodijos. Vaikystėje man iš visų pamaldų labiausiai patikdavo mišparai būtent dėl vargonininko giedamų psalmių. Aš gerai prisiminiau gana monotonišką rečitatyvą ir jį paniūniavau. "Primatavome" eilėraštį bei melodiją ir pamatėme, kad tinka. Poetas galėjo ramiai dirbti toliau, o visi trys mes galėjome sukurtas psalmes tyliai giedoti. Ir Romas, ir aš jau buvome išmokę užbaigtas psalmes atmintinai.

Toje kameroje praėjo trys savaitės, ir kartą Miškinį išvedė. Susitikome Vilniuje po dešimties metų. Be Miškinio kameroje tapo visai nyku, bet aš pajutau, kad baisiausia jau praeityje, kad aš jau nustojau matyti per sienas. Kai kada pasirodydavo, kad aš jau atsitiesęs. Jaučiau didelį dėkingumą tam nuostabiam nedidukui žmogui, pusę metų nemačiusiam saulės, nešančiam sunkią nedalios naštą ir sugebančiam padėti silpnesniam, galinčiam šviesti kitiems pačiame "šio purvino gyvenimo dugne". Psalmių, šio lietuvių poezijos unikumo, sukūrimas komunistų kalėjime ir šiandien nėra visiškai suvokta galingos dvasios pergalė.

Po savaitės ir mane išvedė. Pakliuvau į didesnę kamerą, kurioje buvo tiek žmonių, kad aukštielnikam ar kniūpsčiam atsigulti vietos neužteko. Čia radau ir Antaną Kučingį, kurį pradėjau mokyti Psalmių mintinai.

O tardymas vyko toliau. Mūsų nelaimei, į provokatoriaus Kibirkšties rankas pakliuvo Aitvaro laiškai tauriečiams su gana smulkiu prisistatymu. Daug pastangų reikėjo, kad byla neišsiplėstų. Iš dalies tai pavyko. Byla buvo sudaryta tik septyniems pogrindininkams. Karo tribunolas nuteisė keturis: mane, Kuncą, Paulionį ir Aitvaro pusbrolį - bendravardį ir bendrapavardį Antaną Markevičių. Visiems buvo paskelbta mirties bausmė, bet ji tuo metu buvo keičiama į dvidešimt penkerius metus nelaisvės lageriuose, papildomai pridedant penkis metus be pilietinių teisių. Vladė Markevičiūtė, Juozas Jakavonis ir Justas Miglinas buvo ištremti.

Po daugelio metų, vartydamas savo bylą, suradau pažymą, kad Aitvaras - Antanas Markevičius buvo atsitiktinai sulaikytas gegužės 22 dieną ir, atvežtas į MGB, nusinuodijo strichninu.

Vilniuje veikusi mūsų organizacijos dalis buvo išaiškinta po poros metų - 1950 metais. Tada buvo suimti Algirdas Kavaliauskas, Stasys Pinkus bei kiti.

Mus keturis po teismo uždarė į vieną kamerą. Po valandos į ją atvedė ir provokatorių Liudą Civinską. MGB tardytojai žinojo, kad svarbiausių dalykų iš mūsų neišpešė, todėl kalėjime dar pralaikė devynis mėnesius, visaip provokuodami.

Po to prasidėjo kitokios dienos.

* * *

Pagaliau ir aš atsidūriau virtinėje žmonių, kurie iš drėgno ir dvokiančio laivo triumo pamažu lipo trapu aukštyn link angos, pro kurią matėsi keturkampis palšo dangaus gabalėlis. Trapais vadinamos ilgos lentos su prikaltais skersiniais, atstojančiais laiptelius. Lentos buvo šlapios ir slidžios nuo sriubos, išmatų ir jūros vandens.

Sriubą ir vandenį atnešdavo iš viršaus statinaitėse tie, kurie norėdavo ir galėdavo valgyti. Nešdavo statinaites pasikabinę ant lazdų. Kurie norėdavo minutę pakvėpuoti grynu jūros oru ir žvilgtelėti į jos platybes, tuo pačiu trapu nešdavo aukštyn išmatų statines. Ir vieni, ir kiti, smarkiai supant laivą, paprastai dalį statinių turinio išlaistydavo ant trapo ir galvų tiems, kurie buvo po juo apgyvendinti. Buvo neaišku, kokiu būdu kartas nuo karto pro angą kliūstelėdavo keletas kibirų ledinio vandens. Spėliojome, kad jūroje siaučia audra, nes laivą visą kelionę supo ir daugelį kankino jūros liga. Aš taip ir išgulėjau visą laiką po gultais, ant išdžiūvusių vėmalų, negalėdamas nei valgyti, nei atsistoti. Draugai, kurie mažiau bijojo supimo, atnešdavo man atsigerti vandens, kuris buvo sūrus ir raudonas nuo rūdžių.

Dabar laivas nebeplaukė, supimo nesijautė, buvo labai ramu. Dar keli laipteliai ir pamatysime, kur mes atvykome. Iš tiesų įdomu, kur mus galėjo nuplukdyti per devynias paras. Girdėjau, kad iš Europos į Ameriką plaukiama apie savaitę. Nebent į Antarktidą gabeno, bet būtume pajutę pusiaujo kaitrą. Tikriausiai būsime aplenkę Čiukotką, išlipsime kokiam nors Šiaurės Ledjūrio uoste.

Kai sodino į laivą, buvo daug kalbų ir gandų, kur būsime gabenami toliau. Vieni sakė, kad mus veš į Magadaną, kiti tvirtino, kad visi atsidursime Kolymoje. Pasitaręs su draugais nusprendžiau, kad Magadanas - kažkokia mums dar nežinoma Azijos šalis, pavadinta panašiai kaip Turkestanas, Kazachstanas, o Kolyma - tai tikriausiai tos šalies sostinė. Nė vienas iš mūsų niekaip negalėjome prisiminti, kaip atrodo Rusijos Tolimųjų Rytų žemėlapis. Žinojome ir Beringo sąsiaurį, ir Kamčiatką, bet kas yra arčiau ir toliau, kaip tyčia visiškai išgaravo iš galvų. O kaip tik čia turėjo spręstis tolimesnis dvidešimtojo amžiaus vidurio vergų likimas.

Prieš mano nosį trapu judėję kažkieno suklypę kerziniai batai staiga kažkur prapuolė ir aš pamačiau laivo denį, jūrą, dangų ir neaukštas snieguotas kalvas. Girdėjosi garsūs rusiški keiksmai. Kažkas šaukė:

- Greičiau! Greičiau!

Išlipau ant denio ir nuo įkvėpto šalto oro man pradėjo linkti keliai ir suktis galva. Vos suvokiau, kad reikia sekti paskui priekyje einantį. Nenutrūkstanti žmonių virtinė per denį slinko prie ilgo trapo ir leidosi žemyn į krantinę. Šiek tiek atsigavęs pamačiau, kad saulė žemai virš jūros. O krantas buvo į šiaurę. Reiškia esame prie kažkokios žemės pietinio pakraščio.

Rankose laikydamas maišgalį, kuriame buvo visas mano turtas - kelios poros neskalbtų apatinių baltinių, veliūrinis mėlynas paltas, už kurį Kauno senamiestyje sumokėjau du šimtus dvidešimt červoncų, namų darbo lovos užtiesalas ir gal koks kilogramas lietuviškos džiovintos duonos, nužengiau nuo trapo ant apsnigtos žemės. Nuo krantinės prasidėjo kelias, kurį iš abiejų pusių buvo apstoję baltais kailinukais apsirengusių kareivių grandinės. Kareiviams talkininkavo keliolika vos nulaikomų ant pavadžių vilkšunių, kurių lojimas ir cypimas maišėsi su kareivių šauksmais:

-    Greičiau! Bėgte!

Toli bėgti nereikėjo. Gal už kokio šimto metrų matėsi susodintų ant kelio išlaipintų kalinių nugaros. Manęs nereikėjo prašyti sėstis, bet kadangi tai dariau nepakankamai mikliai, gavau nurodymus:

-    Sėsk! Galvos nepakelk! Nesidairyk! Nekalbėk!

Atsisėdau ant savo maišo gana patogiai. Apsidairyti vis dėlto spėjau. Kai kurie vargšai, apsiavę tik plonomis kelnėmis, sėdėjo tiesiai ant sniego. Didžiulis juodas mus atplukdęs "Noginas" (kalbėjo, kad anksčiau jis vadinosi "Herman Goering") buvo prišvartuotas prie visai tuščios krantinės. Toliau matėsi keletas kranų ir uosto pastatėlių. Atrodė, kad ši plynė buvo naudojama tik vergų transportų priėmimui.

Kalbėtis nebuvo su kuo. Kairėje ir dešinėje buvo nepažįstami, poros savaičių barzdomis apžėlę veidai. Priekyje - įvairiausiais drabužiais aprengtos nugaros. Visi pradėjome mėlynuoti nuo šalčio, visi tyliai rangėmės ant sniego, stengdamiesi per daug neatšalti sėdynių. O iš "Nogino" vis slinko virtinės žmonių ir sėdosi kolonos gale. Saulė jau seniai pasislėpė už kalvų ir labai pamažu pradėjo temti. Pagaliau pasirodė paskutinieji.

-    Stot! Rikiuotis po penkis!

Kolona subruzdo. Pasistumdžius ir išsikeikus pradėjo ryškėti rikiuotės penketai. Nuo grupės karininkų, įsitaisiusių ant pakelės šlaito, atsiskyrė vienas ir siaubą keliančiu balsu suriko:

-    Konvojus, dėmesio! Ginklus kautynėms!

Pasigirdęs automatų ir šautuvų spynų tratėjimas, susimaišęs su šunų kaukimu, perbėgo visą koloną. Nusmelkė mintis, kad, norint mus sušaudyti, nevertėjo vežti taip toli. Tuo tarpu MVD karininkas toliau šaukė visiems mums jau atmintinai išmoktą "maldelę":

-    Kaliniai, dėmesio! Kelyje nesidairyti, nesikalbėti, rankas laikyti už nugaros! Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę laikomas pabėgimu - sargyba panaudoja ginklą be perspėjimo!

Kaip ir pridera, paskutinius du žodžius išrėkė visa oktava aukščiau:

-    Keliauk pirmyn!

Lydimi sargybinių šauksmų ir šunų skalijimo, tamsoje guviai ėjome, stengdamiesi apšilti. Lyg tai keliu, lyg tai gatve, silpnai apšviesta elektros lempų. Pradžioje tęsėsi vielų, toliau stačių rąstų tvoros. Dar toliau ėjome tikromis mūrinių namų gatvėmis su niūriais mažais langeliais, tačiau nesimatė nė gyvos dvasios. Po gero pusvalandžio miestas baigėsi, pajutome, kad kylame į kalvą. Pavargusi kolona judėjo vis lėčiau, nebekreipdama dėmesio į sargybos šauksmus:

-    Pasitempk! Vedantysis - platesniu žingsniu!

Pagaliau pajutau, kad priekyje einantys lėtina žingsnį ir stoja. Sustojau ir aš. Buvo tylu. Sargybai ir šunims atsibodo skalyti. Girdėjosi šimtų uždususių žmonių kvėpavimas ir sniego girgždėjimas po kojomis. Kažkur priekyje prasidėjo penketų skaičiavimas. Nepraėjo nė valanda, kai buvome bent tris kartus perskaičiuoti ir pro vartus suvaryti į didelį kaip laivas persiuntimo stovyklos baraką.

Barakas buvo milžiniškas, tačiau kai aš įėjau, visi trijų aukštų gultai jau buvo užimti. Pastogėje blausiai švietė elektros lemputės.

Plačiame perėjime kaip mašalų spiečiai grūdosi žmonės, bandydami surasti vietą atsigulti, tačiau laisvos vietos kas minutę liko vis mažiau. Žvilgtelėjau po apatiniu gultų aukštu, bet ant grindų pamačiau tik gausybę visokiose padėtyse į mane atsuktų įvairiausios avalynės padų. Prisitaikiau ties gultų stovu ir atsisėdau ant savo išganingojo maišo. Kojų ištiesti negalėjau, nes jas būtų tuoj pat numindę besigrūdantys kaliniai. Kažkas klykė, šaukė, reikalavo sugulusius ant grindų pasispausti. Gulinti masė į šaukiančius nekreipė jokio dėmesio. Šie bandė brautis jėga, bet buvo atmušti spyriais. Toliausiuose barako kampuose ir pagal gultų eiles stovėję susėdo ant grindų. Jais pasekė ir barako vidurys, kol visi sukrito ten, kur kas stovėjo. Kalbos ir keiksmai netilo, nors kai kur jau girdėjosi knarkimas.

Pakankamai išsimiegojau laive, todėl dabar, gana patogiai atsirėmęs į gultų stovą, klausiausi, ar neišgirsiu kur nors lietuviško žodžio. Deja. Pora šimtų lietuvių buvo tirpte ištirpę tarp gausybės kitų kalinių.

Čia buvo tūkstančiai buvusių raudonarmiečių, kaltinamų tarnavus vokiečiams pas generolą Vlasovą ar sąmoningai pasidavusių į nelaisvę. Tiesa, ir priverstinės nelaisvės tiek NKVD, tiek ją pakeitusi MVD nepripažino: buvai nelaisvėje - reiškia esi išdavikas. Dabar jie buvo belaisviai savame krašte, todėl stengėsi tapti kalinių aristokratija. Iš visų pusių girdimi "ščo" arba "šo" liudijo, kad ten šnekučiuojasi žmonės iš Vakarų Ukrainos, dažniausiai buvę Stepano Banderos kariai. Maišėsi buvę lenkų Armijos Krajovos kareiviai ir vokiečių belaisviai, nuteisti už karinius nusikaltimus. Girdėjosi vengrų ir estų kalbos. Tolokai nuo manęs, pametęs visus savo tautiečius, ant grindų sėdėjo storulis, buvęs kapitonas, pabėgęs iš Irano šacho likviduotos Azerbaidžano Liaudies Respublikos. Kažkur turėjo būti visada optimistiškai nusiteikęs jugoslavų žurnalistas Branko Markovičius, kuris Buchta Vanino persiuntimo punkte iškėlė nelabai sunkią, bet mūsų politikieriams neįveikiamą užduotį - norintys su juo diskutuoti tarptautinėmis temomis privalėjo išvardinti visas Centrinės Amerikos valstybes. Nesimatė nei galas žino kokios valstybės žvalgybininko profesionalo Sarlio Panfelbergo, pagauto Lietuvoje, nei ispano iš Mėlynosios divizijos, nei olandų inžinieriaus, savanoriškai atvykusio į Rusiją padėti kurti socialistinę pramonę ir pasodinto 1934 metais. Šis pasakojo, kaip man atrodė, puikia rusų kalba, kad jo daug neteisė. Pirmą sykį jam skyrė septynerius metus. Kai juos atsėdėjo, pranešė, kad byla peržiūrėta ir Ypatingojo pasitarimo sprendimu pridedami dar septyneri. Dabar jis nė kiek neabejojo, kad gaus ir trečią septynmetį. Dingo kaip adata šiene ir gudrus, bet neatsargus graikas Georgijas, ir kvailas kaip avinas, kurį vydamasis pateko į SSRS teritoriją, afganų piemuo Muhamedas. Šen bei ten matėsi japonų žieminės kepurės su keistais vožtuvais ausinėse. Norint gerai girdėti, ausinių atsirišti nereikėdavo, pakakdavo pakelti ir viršuje prisegti vožtuvus.

Beje, ne visi čia surinkti buvo nuteisti pagal politinį 58 straipsnį. Nemaža dalis buvo kriminaliniai nusikaltėliai, plėšikai ir vagys, buvo teistų už avarijas, abejingą požiūrį į darbą, buitinius nusikaltimus.

Kitoje barako pusėje, ant trečio gultų aukšto, buvo, matyt, visiškai šilta. Ten susirinkusi azijiečių kompanija išsirengė iki baltinių. Vienas iš jų, jaunas vyrukas, turkiškai sėdėdamas ant gulto krašto, su charakteringu akcentu skelbė ultimatumą:

- Klausykitės, kalės ir urkos! Nedrįskite liesti Kazachstano sūnų! Kas nors palies, tai galva nulėks!

Vadinami garbingieji vagys atmesdavo bet kokį bendradarbiavimą su lagerių administracija, o kalės su administracija puikiai sutardavo. Už tokį bendradarbiavimą ir gavo paniekinantį pavadinimą. Urkos ir kalės buvo lageriuose siaučiančių vagių ir plėšikų bendrijų, ordų ar ordinų pavadinimai. Mes jau buvome gerai susipažinę su jų veikla. 1949 metų spalio antrą dieną teko dalyvauti tikrame mūšyje Buchta Vanino persiuntimo lagerio septintoje zonoje. Kovėmės keturi šimtai lietuvių ir ukrainiečių politinių kalinių su aštuoniais šimtais kriminalinių nusikaltėlių. Po šio mūšio visi mūsų bijojo iki pat Magadano.

Buvo aišku, kad tik baisi spūstis barake neleidžia banditams susiburti į didesnes grupes ir pradėti darbuotis. Keturi ar penki stiprūs vyrai, palaikomi visuotinės baimės, turinčios daugiau nei realų pagrindą, tokiomis sąlygomis galėtų iki paskutinio siūlo apiplėšti visą tūkstantį žmonių.

Būdami ypatingai griežto režimo sovietų valstybės saugumo kalėjimuose, mes negalėjome įsivaizduoti, koks nusikaltėlių pasaulio koncentratas yra sovietiniuose lageriuose. Plėšikai ir žmogžudžiai čia jautėsi savo stichijoje. Jie nebaudžiami plėšė nepriklausančius jų ordinams kalinius. Tyčiojosi, žalojo ir žudė vien tik savo pasitenkinimui, atimdavo ne tik bent kiek vertingesnius daiktus, bet ir duonos davinį. Lošdami kortomis, prasilošdavo iki nuogumo, tada statydavo pirštą, ausį ar akį. Kartais savo, o kartais pašalinio, nieko nenujaučiančio žmogaus gyvybę. Pajutę mažiausius pasipriešinimo požymius, jie kankindavo ir žudydavo nepaklusniuosius.

Kiekvienas ordinas negailestingai kovojo tarpusavyje. Paprastai lageryje arba persiuntimo punktų zonose būdavo vieno kurio nors ordino valdžia. Ten pakliuvę kito ordino nariai pagal kažkokius požymius būdavo bematant atpažįstami ir įvairiausiais būdais verčiami atsisakyti savo įžadų. Kai kurie paklusdavo, bet būdavo ir tokių, kurie kankinami sutikdavo mirtį. Išdavusieji ordiną, būdavo kankinami ir žiauriai žudomi savųjų. Todėl teko girdėti apie atvejus, kai "garbingieji vagys", žinodami, kad juos atvežė į kalių valdomą lagerį, pasirinkdavo mirtį nuo sargybos kulkų prie lagerio vartų, kad tik nereikėtų pakliūti į tokią zoną.

Nuolatinių kalinių permetinėjimų po lagerius dėka orda turėdavo gerą informaciją, kurdavo vadovaujančius centrus, kuriems paklusdavo ne tik paprasti kaliniai, bet ir lagerių gydytojai, darbų skirstytojai, virėjai ir maisto dalintojai. Į savo tinklus įpainiodavo eilinius lagerių prižiūrėtojus, o neretai net lagerį administruojančius karininkus. Tai nebuvo labai sunku, nes tiek nešiojančių karines uniformas, tiek kalinių drabužiais vilkinčių gaujų narių dvasinis pasaulis ir požiūriai nesiskyrė. Visi jie vieningai engė politinius kalinius ir kitus, palaužtus ir negalinčius pasipriešinti jų įtakai.

Sėdomis pasnūduriavęs keletą valandų, pakilau eiti į išvietę, kuri buvo pačiame barako gale. Keikiamas, kumščiuojamas ir paspardomas žirgliojau per kojas, liemenis ir galvas, su vargu rasdamas vietą kojai pastatyti ant grindų. Kai tokiu pačiu būdu grįžau atgal, mano vieta buvo išnykusi. Rodos, niekas tos vietos neužėmė, tik jos nebebuvo. Nebuvo kur ne tik atsisėsti, bet ir stovėti. Bandžiau protestuoti, tačiau nei mano įtariami kaltieji, nei jų kaimynai visiškai nereagavo. Nutariau traukti į kitą barako galą. Kokia laimė, prie durų buvo nemažas laisvas plotas. Su džiaugsmu atsiguliau, bet iš karto teko nusivilti: prie durų grindys buvo apledėjusios, o pro plyšius šaltas vėjas pustė snaiges. Tapo aišku, kad čia neužmigsiu, bet eiti nebebuvo kur. Du sėdintys vyrai, gana šiltai apsirengę, su užuojauta pažiūrėjo į mane ir pradėjo tarpusavyje paukštiškai šnekėti. Iš kalbos ir išvaizdos nusprendžiau, kad jie kinai. Jie buvo rimti, orūs ir kėlė pasitikėjimą. Bandydamas užmegzti pokalbį, paklausiau rusiškai:

-    Jūs kinai?

Abu sutartinai linktelėjo ir šyptelėjo, bet neparodė jokio noro ką nors sužinoti apie mane.

Atsiguliau ant šaltų lyg ledas grindų. Atsigulė ir kinai. Pradėjau snūduriuoti, bet stipau ir rangiausi kaip šuo ant girnų. Pagaliau pajutau, kad mano kaimyno nugara pakankamai šilta, prispaudžiau savąją prie jos ir užmigau. Pabudau vis dėlto galutinai sustiręs. Pro plyšius jau skverbėsi melsva ryto šviesa, daug žmonių jau buvo pabudę. Taikus šurmulys priminė bičių dūzgesį, bet štai nuo gultų apatinės eilės pasigirdo klaikūs keiksmai. Kažkas įsiutusiu balsu grasino viršutinėje eilėje gulintiems, žadėjo ar tai papjauti, ar tai nupjauti. Rėksnio kaimynai net raitėsi iš juoko. Pasirodo, nuo viršutinės eilės kažkas nelaimėlį tyčia ar netyčia visą apšlapino. Viršutiniai į visus nukentėjusio grasinimus atsakė ignoruojančia tyla.

Sugirgždėjo rakinama spyna, atsidarė barako durys ir jaunas gruzinas, ant kairės rankos užsirišęs raudoną raištį su užrašu "rotnyj", panašesnis į prižiūrėtoją, negu į kalinį, subliovė:

-    Išeiti visiems pusryčių!

Ilgai raginti nereikėjo. Lauke buvo šviesu ir šalta. Apsižvalgęs pamačiau, kad lageris buvo pastatytas į šiaurę kylančios neaukštos kalvos nuokalnėje. Už poros kilometrų į pietryčius matėsi miestas ir jūros lopinėlis. Vėliau sužinojau, kad tai ir buvo garsusis Magadanas.

Mus išvarė į gretimą gardą ir prasidėjo pagal nusistovėjusias taisykles organizuotas maitinimas. Po vieną ėjome atgal į vartus, kiekvienas pasiimdamas iš kairės - duonos gabalą, iš dešinės -aliumininį košės dubenėlį. Kas turėjo šaukštą, košę valgė su juo, kiti greit įsigudrino kabinti košę duonos pluta. Kažkokie žmonės prie barako durų tikrino, kad indų nesineštume į baraką.

Prisimindamas praėjusią naktį, pasistengiau kaip galima greičiau pavalgyti ir užsiėmiau barako gale visai padorią vietą, kurią pavyko išlaikyti gana kultūringomis priemonėmis. Mane atidžiai stebėjęs vyriškis staiga paklausė lietuviškai:

-    Ar jūs esate lietuvis?

Apsidžiaugiau, kaip geležėlę radęs. Persėdome vienas greta kito. Naujajam kaimynui buvo per trisdešimt. Turėjo išvargusį, bet valingą ir gražų veidą, vadinosi Vytautas. Pasipasakojo, kad buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas, areštuotas dar 1940 metais. Išbuvo Sibiro lageriuose visus karo metus, per kuriuos badu išmirė ar buvo tiesiog užmušti visi jo draugai. Pats nežino, kaip išliko gyvas. Neseniai transporto lėktuvu atskraidintas į Magadano persiuntimo punktą.

-    Čia, matyti, tikisi mus pribaigti, - baigė savo trumpą, bet sukrečiantį pasakojimą.

Papasakojau, kas dedasi Lietuvoje. Klausėsi linguodamas galva. Nesupratau, ar jis man pritaria, ar tik užjaučia. Pagaliau, išklausęs mano karštą ir gana pagyrūnišką pasakojimą, liūdnai tarė:

-    Žus ten visi be prasmės.

-    Kaip tai? - nustebau.

-    Visai paprastai. Visa ta kova teisinga, garbinga, tiesiog žavinti, bet neturi prasmės. Anksčiau ar vėliau visi bus iššaudyti, išgaudyti, ištremti.

-    O pasaulis, o Amerika?

-    Niekas pasaulyje dėl mūsų nė piršto nepajudins. Pagalvok, ar verta Vakarams dėl penkių milijonų pabaltijiečių pradėti naują karą, kuriame vėl žūtų dešimtys milijonų žmonių. Išsivers Anglija be mūsų bekonų, o Amerika tuo labiau.

Vyras kalbėjo logiškai ir įtaigiai. Gyvenimas jį jau išmokė nebeturėti jokių iliuzijų. Aš buvau pritrenktas, dar bandžiau kažkaip prieštarauti, bet visi mano argumentai buvo sutriuškinti. Jis su manim elgėsi kaip suaugęs žmogus su dešimtmečiu išdykėliu. Pamatęs, kad esu visai sugniuždytas, tęsė:

-    Mūsų padėtis reikalauja neprarasti valios, įveikti ne tiek išorinę priespaudą, kiek savo vidinį suglebimą. Reikia išlaikyti tikėjimą, reikia gerbti ir saugoti idealus, dėl kurių čia pakliuvome. Visiškai įmanoma, kad jie bus įgyvendinti, kai tik susidarys kiek kitokios sąlygos. Pasaulis kinta, turėkime ištvermės, saugokime sveikatą. Lageriuose gyvenimas nebe toks beviltiškas, baisiausi metai, kai po savaitę nematydavome duonos, jau praėjo.

Prisiminiau, kad dar turiu keletą džiūvėsių. Vieną ištraukiau ir padaviau naujajam draugui. Jis atsargiai paėmė ir nepatikliai ėmė apžiūrinėti.

-    Kas tai? Naminė duona?

Aš linktelėjau. Gal tik kunigas ostiją kelia taip, kaip pamaldžiai ant ištiestų delnų jis pakėlė sudžiovintą juodos duonos riekutę ir susijaudinęs pasakė:

-    Devynerius metus aš neragavau šventos lietuviškos duonelės.

Maniau, kad dabar jis vienu ypu prarys tą gabalėlį, kaip buvau matęs darant kitus, o jis atsargiai vartė jį rankose, lietė pirštais lygų plutos paviršių. Apžiūrėjo apatinės plutos ruoželį, kur matėsi kopūsto lapo atspaudas. Tik tada atsikando vieną kąsnį. Likutį atsargiai įsidėjo į maišelį ir pasakė:

-    Aš ją saugosiu kaip galima ilgiau.

O aš tylėjau, visapusiškai sukrėstas. Vėl pasidarė aišku, kad dvidešimt penkeris metus lageriuose gali tekti atbūti iki galo, jei anksčiau neapsivilksi medinio bušlato. Grįžo mintys apie pabėgimą. Susitikę su draugais mes ieškojome tam mažiausių progų, bet mūsų sargai buvo daugiau už mus patyrę ir jokių progų nesudarydavo. Tačiau tai nemažino mūsų troškimo bet kokia kaina grįžti į Lietuvos miškus, kur dar ruseno kovos ugnis.

Aš paklausiau Vytautą, ką jis galvoja apie pabėgimą.

-    Visiškai neįmanomas dalykas, žiemą bematant sušalsi snieguose, vasarą, jei nesugrauš uodai ir sargyba nesugaus, tai aborigenai sumedžios kaip laukinį žvėrį ir perduos valdžiai, už tai gaudami spirito ir miltų.

Pasipiktinau tokia vietinių gyventojų morale.

-    Vietinius taip elgtis išmokė ankstyvesni bėgliai, daugiausia kriminaliniai nusikaltėliai. Pabėgę iš lagerių, jie daugiau nieko nesugalvodavo, kaip plėšikauti, prievartauti ir žudyti. Galų gale, jei ir niekas nekliudytų, nueiti pėsčiomis be maisto, be avalynės ir drabužių kelis tūkstančius kilometrų be kelių, negyvenamomis vietomis, per kalnus ir tundros pelkes būtų grynas stebuklas.

Niūrios gyvenimo perspektyvos mane labai prislėgė. Tik gerokai vėliau supratau, kad patyręs kalinys sąmoningai mane mokė ruoštis blogiausiam. Mus vis dar lydėjusios romantiškos svajonės galėjo turėti labai tragiškų pasekmių. Dabar aš jau tikėjau viskuo, ką jis kalbėjo. Pagalvojau ir išreiškiau viltį pakliūti su juo į vieną lagerį.

-    Ne, - atsakė jis. - Mes esame iš skirtingų kalinių kontingentų ir manęs su jūsiškiais nelaikys.

Išvarytas pietų, laukiamajame garde pagaliau susiradau visą būreli senų draugų. Vytautas dingo minioje ir aš jo daugiau jau nemačiau. Po pietų tas pats gruzinas "rotnyj" pradėjo formuoti brigadas ir paskelbė, kad vakare eisime į pirtį.

Diena pasirodė nepaprastai trumpa. Buvo dar tik lapkričio pradžia, o temo kažkaip labai anksti. Dar vienas įrodymas, kad esame toli šiaurėje. Kai prižiūrėtojai mus penketukais išleido pro aptvaro vartus ir perdavė kareivių sargybai, buvo jau visai sutemę. Kalinių kolona buvo visai nedidelė, gal pora šimtų žmonių, todėl greitai buvome nuvesti ir suvaryti į pirtį. Tai buvo iš kelių patalpų susidedantis didelis pastatas. Mes atsidūrėme lyg ir prieškambaryje, iš kurio buvo galima nueiti pasišildyti prie gretimoje patalpoje akmens anglimis kūrenamos krosnies, kur, matyt, pirčiai kaitino vandenį. Į pačią pirtį leido grupėmis. Kai atėjo mano eilė, pamačiau, jog šviesioje ir šiltoje patalpoje, į kurią patekome iš prieškambario, guli didžiulė krūva drabužių ir batų. Prie jos stovintis kalinys pareikalavo nusirengti nuogai, drabužius mesti į krūvą, su savimi pasiimti tik vertingus daiktus. Nesuprasdami, kas dedasi, mes numetėme prastesnius drabužius į krūvą, o geresnius bandėme neštis toliau. Deja, prie kitos patalpos durų stovėjo tikrintojai ir aš pamačiau, kaip be jokių ceremonijų buvo atimami ir metami į bendrą krūvą visi atsinešti daiktai.

Mūsų vyrukai vienas po kito nuogučiai dingdavo už kažkokių durų. Man buvo padaryta netikėta išimtis. Tikrintojas be pasigailėjimo numetė mano milinę, kostiumo likučius, kelias poras apatinių baltinių, dar iš namų gautus batus ir kepurę, nutarė man palikti ne per daug sutrintą veliūrinį paltą ir vilnonį, namie austą lovos užtiesalą. Paliko ir mano išganingąjį maišigalį.

- Atiduok daiktus į saugojimo kamerą, po pirties atsiimsi.

Beliko tik klausyti. Saugojimo kamera buvo čia pat. Už daiktus nedavė nei kvito, nei kokio žetono. Tik pamačiau, kad mano "vertingieji" daiktai nulėkė į bendrą krūvą, tik daug mažesnę už pirmąją. Gan keista, bet beveik visus juos atgavau.

Nuo visko išlaisvintas įžengiau į pačią pirtį. Čia pirmiausia patekau pas kirpėjus. Apdorojimas ėjo tiesiog konvejeriu. Vienas keliais mostais nuskusdavo visus plaukus, augančius ne ant galvos. Tam tik reikėjo pasilipti ant suolo. Kitas pats stovėjo lyg ant sosto, abiem rankom laikydamas skustuvą. Prie jo priėjus reikėdavo palenkti galvą ir, nespėjus nė cyptelėti, ji likdavo plika kaip arbūzas. Šios operacijos vienodai kėlė nusistebėjimą ir siaubą. Nuo gerai įmitusių kirpėjų, tiksliau sakant nuo skutėjų, trenkė spiritu. Jie dirbo šiurpiai keikdamiesi, žvengdami, atvirai visus vertino homoseksualistų žvilgsniais ir reikėjo tik džiaugtis, kad jie tau nenurėžė viso skalpo ar ko nors dar svarbesnio. Tretysis liepė išsimuilinti veidą ir taip pat per keletą sekundžių buvau nuskustas ir laimingas, kad beveik niekur neįpjovė, nes matėsi keletas galvų, per kurias buvo išvarytos ilgos, jodu apipiltos vagos.

Vos spėjau kiek apsiplauti, kai pasigirdo komanda:

-    Išeik!

Atsidarė dar vienerios durys ir patekom į naują patalpą, lyg savotišką parduotuvę. Pirmame skyriuje numetė rankšluostį, porą baltinių ir autus, antrame - davė švarkelį be pamušalo, trečiame visą vatinį kostiumą, kituose dalijo bušlatus, pirštines, kepures ir veltinius. Drabužiai buvo nauji, švarūs ir neįprastai šilti. Deja, man neatsirado pakankamai didelių veltinių ir teko tenkintis "burkėmis", savotišku apavu, kurio padas iš veltinio, aulai vatiniai, galvos apsiūtos oda ir guma.

Į patalpą įleido naują porciją nuogalių, o naujai aprengtus išgrūdo į kiemą. Ryškiai švietė daugybė elektros lempų. Pradėjau žvalgytis savo pažįstamų ir išsigandau - visi prie pirties besistumdantys kaliniai buvo vienodi. Šmėstelėjo mintis, kad mes, žmonės, vienas kitą pirmiausia atpažįstame iš drabužių. Dabar, kai nebebuvo galima atskirti pagal drabužius, žmonės atidžiai žvelgė į kitų veidus ir ėjo ieškoti toliau. Ir tik retkarčiais pasigirsdavo šūksniai:

-    Ar tai tu?

Pagaliau mane surado kažkuris iš draugų. Apie mus pradėjo grupuotis ir daugiau mūsiškių, išgirdusių lietuvių kalbą. Visi buvome juodi ir stori, su vienodomis ausinėmis kepurėmis. Kažkas pastebėjo, kad ir nosys visų vienodos, paraudusios nuo šalčio.

Rytą, po pusryčių, atėjo prižiūrėtojas, pagal sąrašą iškvietė keletą žmonių ir nusivedė į medinį namelį. Apsidžiaugiau čia pamatęs du savo "bendrabylius" ir dar keletą lietuvių, su kuriais susipažinau kelionėje ir Buchta Vanino persiuntimo punkte.

Budintis karininkas po vieną kvietė į kabinetą ir, vartydamas atrinktas bylas, atidžiai tikrino kiekvieno tapatybę. Paklaustas apie pilietybę, vėl primygtinai bandžiau įrodyti esąs Lietuvos Respublikos, o ne SSRS pilietis. Karininkas nė kiek nenustebo, nes tokios linijos laikėsi dauguma pabaltijiečių. Ironiškai palingavo galva ir pasakė:

-    Taip taip. Ne veltui ir tau pilną porciją atseikėjo.

"Pilną porciją" sudarė dvidešimt penkeri metai pataisos darbų lageriuose ir priedas - penkeri metai be pilietinių teisių. Ką šis priedas reiškė, nelabai supratome, bet tuo nelabai ir rūpinomės. Žinojome, kad kai kam papildydavo ir "pilną porciją" - pridėdavo penkerius ar dešimt metų tremties.

Baigęs tikrinti, karininkas pareiškė:

-    Jūs nedelsiant išvyksite į nuolatinę savo bausmės atlikimo vietą. Ten sąžiningas ir doras darbas priartins jūsų išlaisvinimo dieną. Tarybinis teisingumas griežtas, bet drauge ir gailestingas. Gerai dirbdami įgysite daug lengvatų, gausite papildomą maistą, teisę susirašinėti, žiūrėsite kiną, galėsite patys ruošti koncertus. Galimas dalykas, kad jums bus taikoma įskaitų sistema, kuri net tris kartus gali sutrumpinti bausmės laiką.

Kad darbas, Josifo Stalino nuomone, yra garbės, šaunumo ir herojiškumo reikalas, mums nebuvo naujiena - apie tai skelbė raudoni plakatai ant lagerių tvorų ir barakų sienų. Dabar tai beliko išbandyti praktiškai. Buvome girdėję pasakojimų, kad, lyginant su kalėjimais, lageriuose daugiau laisvės, pasitaiko įvairių įvairiausių darbų.

Pora kareivių mus iškratė, išrengę iki baltinių. Vėl apsirengėme. Po to kailiniuotas seržantas paėmė iš karininkų mūsų bylas, dar kartą patikrino, atidarė duris ir mes atsidūrėme už persiuntimo punkto ribų.

-    Lipk!

Teko keliauti laivu, traukiniais prekiniuose ir keleiviniuose "Stolypino" vagonuose, kalėjimo "varnuose", bet sunkvežimiu dar nebuvo vežę. Vidury brezentu dengto kėbulo rūko iš metalinės statinės padaryta krosnelė ir buvo prikrauta skaldytų malkų. Vienas kitą pakeldami ir patraukdami sulipome į sukvežimį. Paskutiniesiems vietos nebeliko.

-    Ką, ką? - juokėsi seržantas. - Susėsite ir dar liks vietos.

Pats įšokęs į mašiną, pradėjo komanduoti, kaip sėstis. Pirmiausia susodino ant grindų eilę palei kabiną. Toje eilėje atsidūrusiems tarp kojų susodino antrą eilę.

-    Dar glaudžiau, dar glaudžiau, bus šilčiau!

Iš tiesų, netrukus trisdešimt kalinių sėdėjo ant grindų tarp kabinos ir krosnelės. Kareiviai įkėlė naujai sukaltą kilnojamą tvorelę, kuri atskyrė mus nuo laisvos kėbulo dalies. Ten pastatė porą taburečių, ant kurių atsisėdo du jauni kareiviai. Ant įprastinių puskailinių jie buvo apsivilkę didžiulius baltus, žemę siekiančius kailinius su plačiomis apykaklėmis. Vienas buvo apsiginklavęs paprastu šautuvu, kitas - automatu. Išplėstos akys, ginklus kietai spaudžiančios rankos rodė, kad sargybiniai tik dedasi drąsūs ir nerūpestingi.

Seržantas uždarė galinį bortą ir pasilypėjęs išbėrė įprastinę kelionės maldelę, kur tik "žingsnis į dešinę, žingsnis į kairę" buvo pakeistas į "bet koks sujudėjimas laikomas pabėgimu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis". Jis nušoko, pasigirdo kabinos durelių trinktelėjimas ir šūktelėjimas.

-    Važiuojam!

Suurzgė motoras ir mašina, svyruodama per sniege ištrintas duobes, pajudėjo. Atrodo, tik ką buvo rytas, o trumpa šiaurės diena jau ėjo į pabaigą. Temo, įjungė persiuntimo punkto lempas.

Už mašinos matėsi platus, prieblandoje nykstantis kelias. Persiuntimo punkto lempos greitai dingo už posūkio. Sunkvežimis ėmė važiuoti greičiau ir iš karto pro brezentą, pro grindų plyšius pradėjo pūsti ledinis vėjas, prasiskverbdamas pro vatinius drabužius, kurie visai neseniai atrodė tokie šilti. Kiek šilčiau buvo prie krosnelės, nes sargybiniai ją be paliovos kūreno.

Pradėjo smarkiau kratyti. Aš buvau laimingesnis už kitus, nes mane vėl gelbėjo išganingasis maišas. Ant jo sėdint, nepūtė iš apačios ir buvo galima lengviau iškęsti kratymą. Tačiau visiems greit nutirpo ištiestos kojos, bandėme suktis ir rangytis, tačiau atsisukusi automato vamzdžio kiaurymė greit visus nuramino.

Po kokios valandos mašina sustojo lyg ir gyvenamoje vietovėje, nes pakelėje švietė lempos. Iš kabinos atėjęs seržantas pasiteiravo apie padėtį. Sužinojęs, kad viskas normalu, įsakė sėdėjusiems prie krosnelės persėsti šalia kabinos. Be to, norintiems atlikti kai kuriuos smulkius reikalus, leido po vieną prieiti prie galinio mašinos borto.

Ir vėl važiavome, kratėmės ir stingome nuo šalčio. Kai pagaliau sustojome, išgirdome, kad seržantas su kažkuo tariasi. Po valandėlės sargybiniai išlipo. Lengviau atsidusome - gal jau atvykome į vietą. Iš tiesų pasigirdo komanda lipti iš sunkvežimio ir vienas po kito iššokome lauk. Aplink buvo tamsu. Nesimatė jokio pastato, jokio medžio, tik kažkur bėgo eilės stulpų, blausiai šviečiančių elektros lempomis, kurių šviesoje nyko tirštai krintančios snaigės. Vien sniego plynė aplinkui.

Nė neskaičiavęs seržantas mus takeliu nuvedė tolyn nuo mašinos. Staiga sniego krūvoje pamačiau juodą skylę, į kurią vienas po kito lindo kaliniai. įlindau į tą skylę ir aš. Tai buvo įėjimas į žeminę. Palubėje kabanti elektros lemputė apšvietė nuo kaitrios liepsnos įkaitusią metalinę statinę. Statinės šonai buvo skaisčiai raudoni, net persišviečiantys. Už šios krosnies matėsi paprasčiausių lentų gultai.

-    Iš kur, žemiečiai? - rusiškai paklausė į statinę-krosnį anglis pylęs žmogus, matyt, irgi kalinys.

-    Iš Lietuvos, - atsakiau už visus, nors lietuvių čia buvo ne tiek daug.

-    Iš kur jūsų tiek randasi? Veža ir veža.

Tvarkdarys iš visų pusių buvo apibertas klausimais, bet staiga tapo atsargus ir nukreipė kalbą, pasiūlydamas rengtis ir įsitaisyti ant gultų.

-    Netrukus sulauksite vakarienės, - pasakė išeidamas pro duris.

Nepraėjus nė pusvalandžiui jis grįžo. Atnešė kibirus su arbata, koše, duonos davinėliais, šaukštus ir dubenėlius. Pasiūlė maistą patiems išsidalinti. Kibirą su arbata pastatė ant krosnies. Pats atsitūpė šalia, į laikraščio gabalą susuko gerą žiupsnį machorkos.

Avižinė košė buvo skystoka, bet tarp kruopų kur ne kur matėsi mėsos konservų siūleliai. Be to, košė buvo karšta! Dubenėliai bemat buvo išvalyti iki blizgesio, nė plauti nereikėjo. Iš jų gėrėme arbatą. Arbata vadinamas gėrimas buvo kiek saldesnis už sulą, vietoje arbatžolių, matyt, buvo užplikyta sena vanta. Bet, svarbiausia, ši arbata buvo karšta, be pirštinių buvo negalima išlaikyti dubenėlio. Ir kas galėjo būti malonesnio po tokios kelionės.

Vyrai pradėjo krapštyti maišelius, dalintis machorką, laikraščių skiauteles ir greitai viskas paskendo melsvame rūke, pasklido stiprus ir aitrus, keistai nuteikiantis machorkos kvapas.

Prisigretinau prie žeminės šeimininko ir pradėjau klausinėti, ką mes čia veiksime.

-    Nieko, jus veš toliau.

-    Ar toli? Ir kur?

-    Dievai žino, gal kokius penkis šimtus kilometrų, gal ir visą tūkstantį. Veš į taigą, ten daug "priiskų".

Šis rusiškas žodis jau girdėtas, bet jo tikslios reikšmės iki šiol nežinojau. Paaiškino, kad tai vieta, kur gaunamas auksas. Daugiau nieko nepasakojo, palinkėjo visiems gerai išsimiegoti ir išėjo. Savo darbą jis jau atliko.

Po kiek laiko pasirodęs kareivis pasiūlė atlikti savus reikalus. Iš žeminės leido po vieną. Išėjau. Pūtė stiprus vėjas, pustė sniegą, stūmė nuo tamsaus takelio. Sargybinis stovėjo toli, gal už pusšimčio metrų. Akimirkai padvelkė laisve. Viešpatie, kad taip Lietuvoje. Tiek mane ir bematytų. Bet čia buvo svetima šalis, nežinoma žemė, šaltis ir sniegas. Grįžau į žeminę pats, niekieno nevaromas. Čia buvo gera, tiesiog nebeprisiminiau kitos tokios palaimingos būsenos. Buvo karšta, pilvas prikimštas, ant gultų vietos užteko. Vos spėjau pagalvoti, kiek nedaug reikia, kad žmogus pavirstum į naminį gyvulį, ir užmigau.

Ankstų rytą, dar prieš aušrą, mus pakėlė tas pats tvarkdarys ir paklausė, ar maisto dienos davinį dabar imsime visą, ar vakarienę norėsime gauti atvykę į paskyrimo vietą. Mes neilgai svarstėme. Visi įsivaizdavome, kaip bus malonu sušalusiems kelionėje pasrėbti karšto viralo. Tvarkdarys mums pritarė.

Vėl sėdome ant kėbulo grindų vienas kitam tarp kojų, mašina vėl krypavo nelygiu keliu, vėl pro įvairiausius plyšius lindo šaltis. Gal po valandos pradėjo švisti. Atrodė, kad jau važiuojame kažkokia magistrale, einančia slėniu, kurį iš abiejų pusių supo aukšti kalnai. Visur buvo balta balta, tik kalnų šlaituose juodavo reti skurdūs medžiai lyg spyglius numetusios eglės. Retkarčiais prasilenkdavome su sunkvežimiais, vežančiais akmens anglį, kai kada aplenkdavome mašinas, prikrautas maišų ir dėžių.

Mašina lėkė greitai, o valandos šliaužte šliaužė. Šaltis, kratymas, nepatogus sėdėjimas pamažu virto kančia. Laimei, seržantas kartą sustabdė mašiną ir visiems leido išlipti. Savo reikalus atlikome čia pat ant kelio, kiek prasimankštinome. Tačiau po to atrodė, kad praradome paskutinius šilumos likučius. Nepadėjo nė keitimasis vietomis, gaunant atsisėsti ir prie krosnelės.

Per dieną pravažiavome kelias apgyventas vietoves. Tai buvo krūvelės sniege paskendusių barakų su rūkstančiais metaliniais vamzdžiais kaminų vietoje. Nors ir anksti prasidėjusi, diena vis dėlto buvo trumpa. Pamažėle vėl sutemo, o mes vis važiavome ir važiavome. Niekas nebebandė kalbėti. Girdėjosi tik dūsavimai, pertraukiami pašnibždom išspjaunamų rusiškų keiksmažodžių. Galvojau apie artimiausius planus, ateitį. Nors kokie gali būti planai, kai bent artimoje ateityje niekas nuo tavęs nepriklauso. Ir nepriklausys. Lageris, sniegas, šaltis, badas, alinantis darbas ir abejotinos galimybės ką nors pranešti artimiesiems ar gauti žinią iš jų. Įvertinus visus mano jėgų resursus ir prisiminus kalinių pasakojimus, sekė nelinksma išvada: ateitis tęsis apie šešis mėnesius. Toliau, jei niekas nepasikeis - pabaiga. Galas, kaip tūkstančiams kitų. Antra vertus, ne visi ir čia žūva. Vienus gelbsti ištvermingumas, kitus - sužvėrėjimas. Žinojau, kad prie pastarųjų niekada nepritapsiu, nežiūrint į jokias sąlygas. Šūkis "tu mirk šiandien, aš mirsiu rytoj" man svetimas.

Alkis, šaltis, nuovargis jau dabar baigė sekinti fizines jėgas, tačiau galva buvo visiškai blaivi. Gal net blaivesnė negu paprastai.

Pakelė staiga nušvito nuo daugybės elektros lempų. Pamatėme ir žmonių, einančių keliu. Reiškia, privažiavome kažkokią stambesnę gyvenvietę. Sunkvežimis sustojo. Išgirdau, kaip seržantas atidarė kabinos dureles ir pradėjo kažko klausinėti praeivių. Girdėjosi pokalbio nuotrupos:

-    Kairysis krantas, apsisukit... reikėjo į kairę...

Seržanto balsas:

-    Ar toli?

-    Visai netoli. Tik trisdešimt kilometrų.

Pokalbis baigėsi sultingais seržanto keiksmais, trinktelėjo durelės. Mašina pajudėjo ir pajutome, kad ji gręžiasi atgal. Visi, įskaitant ir mūsų sargus, pralinksmėjome. Už pusvalandžio baigsis ši siaubinga kelionė.

Mašina sulėtino greitį, pasuko į dešinę ir nuriedėjo nuo sankasos. Dabar judėjome visai pamažu, prasidėjo važiavimas, kurio neįmanoma apsakyti. Čia ji sviro į dešinę, čia į kairę. Staigiai stabdant mes tai prisiplodavome prie kabinos, tai trinktelėjus virsdavome ant tvorelės. Buvo aišku, kad taip važiuojant trisdešimties kilometrų per valandą neįveiksime, kad tik neprireiktų poros valandų.

Kelias negerėjo ir greitai pajutome, kad nebeliko jėgų net aimanuoti. Praėjo valanda, o gal ir dvi, kai sunkvežimis galų gale sustojo apšviestame, ištryptu sniegu padengtame lauke. Mūsų seržantas kažką atsivedė ir pasigirdo žinoma komanda, liepianti lipti lauk.

Vienas po kito vertėmės per sunkvežimio bortą ir dribte dribome ant žemės. Sušalusios rankos neleido įsikabinti į bortą, kojos buvo taip nutirpusios, kad negalėjome atsistoti.

- Ką, kalių vaikai! Girti atvažiavote, ant kojų nesilaikote! Nieko nieko, greitai išsiblaivysite, - plyšojo atsegtais puskailiniais apsivilkęs karininkas.

Pagaliau atsistojau ir apsidairęs galų gale pamačiau prieš save tikrąjį lagerį. Ryškiai apšviesta elektros lempomis į abi puses nutįso stačių rąstų tvora. Kampuose stovėjo sovietinės architektūros simboliai - kulkosvaidininkų bokšteliai. Priešais mus puikavosi skaisčiai raudonais plakatais apkabinėti platūs ir aukšti vartai. Jų viršų puošė iš lentų sukaltos saulės spinduliai. Greta vartų buvo įprastinis sargybos postas. Po juodu dangumi raudonai žėrintys vartai kėlė mintį, kad ir pragaro anga turėtų panašiai atrodyti.

Įsivaizdavau, kaip tie vartai mus visus praryja.

* * *

Ši dviejų parų kelionė, apmąstymai apie ateitį, pragaro liepsnomis nušviesti lagerio vartai ilgam įstrigo į mano atmintį. Tuo labiau, kad nepraėjus nė mėnesiui pradėjo pildytis niūrios ateities prognozės. Aukso kasyklose pagrindinis darbas buvo šurfų kasimas. Žiemą šis darbas buvo ypatingai sunkus. Lygiai po pusės metų jau buvau visiškas distrofikas. Negana to, beveik negalėjau judėti dėl kažkokių skorbuto sukeltų kojų ligų. Vežamas į lagerį, galvojau, kad po pusės metų man bus galas. Trūko visai nedaug, bet įvyko stebuklas: buvau nugabentas į Kolymos centrinę ligoninę, kur mane prikėlė tolimesniam gyvenimui. Tai padarė tiek laisvai samdomi medikai, tiek gydytojai ir felčeriai, surinkti iš kalinių tarpo. Po to įvyko ir antras stebuklas. Į senąjį lagerį nebuvau sugrąžintas, po ligoninės patekau į Orotukano lagerį (daugiau kaip keturi šimtai kilometrų nuo Magadano). Dirbome Orotukano kalnakasybos ir sodrinimo įrengimų remonto gamykloje. Pakliūti į šį lagerį buvo didžiulė laimė, tuo labiau, kad čia kartu dirbo ir spectremtiniai bei laisvai samdomi žmonės. Bado čia nebuvo.

* * *

Tuo tarpu karininkas, paėmęs mūsų bylas, šaukė po vieną, tikrino duomenis ir rikiavo šalia savęs. Baigė tikrinti, sunkvežimis nuvažiavo, nuo sargybos namelio atėjo pora pusiau kariškai apsirengusių vyrų ir sukomandavo judėti pirmyn.

Vartai neatsidarė. Vienas iš vyrų mus vedė, antras - užbaigė nedarnią rikiuotę. Žąsele praėjome tvoros kampą ir pasukome patvoriu toliau. Pasirodo, mes dar neužsitarnavome sutikimo per paradinius vartus, mus vedė iki mažų vartelių kitame lagerio gale. įeinančius pro vartelius vėl suskaičiavo. Įėję pamatėme vienišą baraką, nuo bendros lagerio teritorijos atskirtą tokia pačia stačių rąstų tvora. Kažkas iš labiau patyrusių pasakė:

-    Buras.

Šį šiurpų žodį žinojome visi. Žodis "bur" buvo sudarytas iš pirmųjų "barak usilennogo režimą" raidžių. Sustiprinto režimo barakas buvo lagerio kalėjimas, jame kaliniai buvo laikomi ypatingai žiauriomis sąlygomis. Pakliūdavo į burą dažniausiai lagerio padugnių padugnės ir čia vėl krėsdavo tokius dalykus, kuriuos ne kiekvieno pamišėlio fantazija galėtų sugalvoti. Vargas būdavo eiliniam "mužikui", kažkokiu būdu pakliuvusiam į tokią šutvę. Šią naktį mes visi su baime žiūrėjome į šį niūrų statinį su tamsiais langais, kol vienas iš atvedusiųjų atidarė duris, įjungė šviesą ir pasiūlė:

-    Įsikurkite čia kaip pas uošvę.

Su džiaugsmu pamatėme, kad barakas visiškai tuščias. Nedidelės patalpos viduryje stovėjo mums jau gerai pažįstama tipinė šių vietovių krosnis - geležinė statinė. Pasieniais ėjo dviaukščiai ir keturaukščiai gultai, papuošti juodomis užuolaidėlėmis. Ant užuolaidėlių nežinomas menininkas baltais dažais nupiešė ornamentus iš sukryžiuotų arklių galvų. Lyg kažkokių piratų vėliavos su lietuviškais stogų galų žirgeliais.

Prie krosnies gulėjo glėbelis malkų ir puskibiris akmens anglies. Prižiūrėtojas patarė užsikurti krosnį ir norėjo išeiti, bet mes paprašėme vakarienės. Jis nusijuokė - čia jau seniai visi pavalgė. Pradėjome aiškinti, kad mes iš ryto neėmėme viso davinio, todėl mums buvo pažadėta vakarienė atvykus į paskyrimo vietą. Prižiūrėtojas dabar jau rimtai paaiškino:

- Pagal dokumentus jums išduotas visas dienos davinys, todėl nieko, išskyrus šaltą vandenį, jūs nebegausite.

Supratome, kad rytą draugiškasis tvarkdarys mus paprasčiausiai apgavo. Prižiūrėtojas išėjo ir iš lauko užrakino duris.

Likome vieni. Prakeikėme vieni kitus už žioplumą ir, statinei pradėjus skleisti šilumą, su tuščiais skrandžiais sugulėme ant gultų. Prie grindų ir palubėje sienos buvo padengtos baltu šerkšnu.

Rytą pabudau išgirdąs į baraką įeinant būrį žmonių. Juos suvarė į antrąją barako pusę. Tai buvo mūsiškiai iš Magadano persiuntimo punkto. Mums prižiūrėtojai įsakė keltis ir rikiuotis pusryčiams. Buvome jau visą parą nevalgę, todėl antrą sykį kartoti nereikėjo. Pro nesaugomus vartelius mus nuvedė į didelį pastatą. Pastebėjome, kad esame gana atidžiai saugomi nuo kontakto su senbuviais. Šie atrodė gana klaikiai: visi buvo labai liesi, aprengti grynais skudurais. Mūsų nauji, švarūs juodi bušlatai ir balti veltiniai kėlė jų susidomėjimą.

Valgykla buvo erdvi, su pakyla scenai ir daugybe stalų bei suolų. Vidinėje sienoje buvo maisto išdavimo langeliai. Mes gavome po aštuonis šimtus gramų forminės duonos ir po pusę litro avižinių kruopų sriubos. Sriuba kiek kvepėjo žuvimi. "Antras" patiekalas buvo samtelis tų pačių kruopų košės. Pusryčius baigėme arbata.

Mūsų susitraukę skrandžiai dabar buvo pilnutėliai. Beveik po pusę davinio duonos pasilikome atsargai. Pradėjome tingiai svarstyti, kad gyvenimas gal bus visiškai pakenčiamas. Tuo metu į valgyklą pusryčiauti atėjo kita grupė, o mes vieni patys grįžome į baraką. Kažkuris net nužingsniavo į lagerio išvietę. Po penkių minučių atbėgo baisiai keikdamasis. Vietoje ant galvos buvusios šiltos, kailiu apsiūtos kepurės jis rankoje atsinešė kažkokį purviną maukšlį. Pasirodo, išvietėje būta senbuvio, tarp kurio ir naujoko užsimezgė draugiškas pokalbis. Senbuvis paaiškino, kad čia laikyti "buitiniai" išvežami tais sunkvežimiais, kurie atveža naują kontingentą. Draugiškas pokalbis tęsėsi tol, kol "buitinis" užsiėmė patogią poziciją, čiupo nuo mūsiškio galvos kepurę ir leidosi bėgti, atminčiai numesdamas savąjį skarmalą. Visiems tapo aišku, kad ne tik kepures, bet ir bušlatus bei veltinius teks atidžiai saugoti.

Nelauktai į baraką įėjęs prižiūrėtojas šūktelėjo:

-    Na, eime į darbą. Visi paskui mane.

Skubiai apsirengėme ir išsekėme paskui prižiūrėtoją. Tai buvo pusamžis vyras, grubaus, bet geraširdiško veido. Prie vartų jis mus akimis suskaičiavo, kažką pasakė budėtojui. Tas atidarė vartus ir mes visai laisvai nuėjome pro keliolika apsnigtų lūšnų, kurios atrodė skurdesnės už lagerio barakus. Prie vienos lūšnos prižiūrėtojas paėmė kirvį.

Judėjome toliau. Kažkas paklausė, ką dirbsime.

-    Eisime malkų. Nebėra kuo kūrenti.

-    Tai kur kirviai, pjūklai?

-    Kolymos miške jų nereikia. Greitai patys pamatysite.

Nustebę sekėme paskui jį. Mūsų niekas nesaugojo, niekur nesimatė ginkluotų žmonių. Vienas vienintelis prižiūrėtojas su kirviu.

Nusileidome į slėnį, perėjome kažkokį ledo plotelį ir pradėjome kilti į kalną sniege pramintu takeliu. Eidami sušilome, giedrame danguje spindėjo saulė, visi gyvai šnekučiavosi, kai kada pasigirsdavo ir juokas. Negi lagerio gyvenimas ir toliau bus toks.

Grįžtelėjau atgal. Slėnis jau buvo likęs žemai. Slėnyje esančios gyvenvietės ir tvora aptvertų lagerio pastatų kaminai pūtė žilų dūmų stulpelius tiesiai aukštyn. Dešinėje horizonto pusėje matėsi aštrių kalnų viršūnių virtinė. Link mūsų nuo kalnų tiesėsi nuožulni, miškais apžėlusi plokštikalnė. Priekyje ir kairėje kilo tokia pat plokštikalnė, už kurios matėsi daugybė neaukštų apvalių kalnų. Visur balta ir mėlyna, tik kur ne kur mažyčiai juodi miškų rėželiai. Ir eilutė mažų juodų žmogeliukų, skubančių siauru takeliu.

Nuėjome gal trejetą kilometrų, kol pasiekėme plotą, apaugusį retais, gero grėbliakočio storumo medeliais. Prižiūrėtojas sustojo ir atsigręžęs pasakė:

-    Na, pradėkite!

Suglumę žiūrėjome į jį, nežinodami, ką pradėti.

-    Negi nesuprantate. Imkite, laužkite sausuolius ir neškite į krūvą.

Suėmiau arčiau stovėjusį medelį, pajudinau. Stuobrelis visai lengvai nulūžo. Juokas - ne darbas! Mes braidėme po sniegą, rovėme, laužėme medžius. Kažkas po sniegu aptiko šakų, panašių į pušies. Malkų krūva augo. Prižiūrėtojas sukūrė laužą. Atrodė, kad prižiūrėtojui visai nerūpi, kaip mes dirbame ir kiek nuveikėme. Pagaliau įsidrąsinę visi apstojome laužą ir pradėjome kalbėtis apie gyvenimą. Apie mūsų ateitį daugiausiai papasakoti galėjo prižiūrėtojas. Gyvenimo sąlygos kol kas atrodė neblogos, todėl nutariau jo paklausti apie mus laukiantį darbą. Žmogus pažvelgė į mane su užuojauta, palingavo galva ir pasakė:

-    Jūsų darbas mažai kam rūpi. Ir ne darbui jus čia atvežė. Jūs čia atvežti kančioms ir mirčiai. Kaip ir dešimtys tūkstančių tų, kurių jau nebėra.

Visi nustebę nutilome. Sunku buvo patikėti jo žodžiais. Visi dar pakankamai stiprūs, beveik laisvi, aplink nuostabus žiemos peizažas, gaivus oras, linksmai traškantis laužas ir tokia pranašystė. Bet ir tuščiai mus gąsdinti šis žmogus neturėjo pagrindo.

-    Pasišildėt ir gana. Neškit dar malkų. Už valandos grįšime į lagerį, gausite valgyti, - grąžino visus į šią dieną.

Iš tikrųjų valgyti jau ne juokais norėjosi. Jurgis buvo atsinešęs riekutę duonos, kuri sušalo į ragą ir pasidengė baltu šerkšnu, todėl, pasmeigęs ant virbo, šildė ją laužo liepsnoje. Aplink pasklido kepamos duonos kvapas. Taip užsimaniau valgyti, jog atrodė, kad tas duonos kvapas ne sužadino apetitą, o prikėlė alkaną vilką. Apsvarsčiau šios dienos savo resursus ir neiškentęs paprašiau Jurgio gabalėlio padegintos duonos. Vakare žadėjau grąžinti tokį patį. Jurgis nedvejodamas atlaužė riekutės gabalėlį, nedidesni už degtukų dėžutę. Dvidešimt porų akių su pavydu žiūrėjo į mus.

Šmėkštelėjo mintis - gal dar su kuo pasidalinti? Bet pamačiau, kad rankoje belikęs tik geras trupinys. Riekutė buvo skanesnė už šokoladą.

Takas nuo laužo per sniegą vis ilgėjo. Stuobrynas retėjo ir, nukirtus kirviu keletą storesnių kamienų, jo visai neliko. Liko tik nemaža krūva malkų.

-    Pagalius ant pečių ir marš namo, - atrodė, kad ir prižiūrėtojas norėjo kuo greičiau baigti darbą.

Iš tiesų, saulė jau buvo arti laidos. Trumpa šiaurės diena. Mes patenkinti vorele leidomės į pakalnę. Deja, malkos į mūsų baraką nepakliuvo. Dalį sumėtėme prie lūšnos, kurioje gyveno prižiūrėtojas. Kitą dalį palikome prie vartų. Sargybos būstinei apkūrenti.

Vakarienei gavau savo du šimtus gramų duonos ir prisiminiau, kad reikia Jurgiui atiduoti skolą. Atmatuoju gabaliuką - lyg ir per mažas, gėda ne viską atiduoti, pridedu daugiau - pačiam mažai belieka. Nejaugi trintuko dydžio gabalėlis gali kelti tiek problemų. Atrodo, mano senelė buvo teisi, kai aiškino, kad duonelė yra didžiausias turtas.

Galų gale mano savigarba nugali. Atiduodu draugui skolą net su kaupu, tačiau matau, kad jis vis dėlto labai kritiškai įvertino gabalėlio dydį.

Greitai prabėgo tos dvi dienos, skirtos lagerio formavimui. Iš senbuvių liko gal pora kalinių. Mus suskirstė brigadomis, įkurdino barakuose. Neliko ir senųjų prižiūrėtojų.

-    Smagu jums bus prisiminti šias dienas, - atsisveikino mūsų prižiūrėtojas, matyt, širdies gilumoje neblogas žmogus. -Pailsėjote. Ir dienos buvo šiltos.

Dienos iš tiesų atrodė šiltos.

-    Na, buvo kokie aštuoni laipsniai, - ir aš įsiterpiau į paskutinį pokalbį.

-    Dabar nešaltas lapkritis, vidudieniais būdavo tik dvidešimt penki, - nusijuokė prižiūrėtojas. Matydamas mano nustebimą, pridūrė: - Sausas šaltis, ir jei dar nėra vėjo, lengvai pakeliamas.

-    Tai kiek šalčio būna viduržiemio dienomis? - paklausiau, gerokai nustebintas jo kalbos.

Sekė neįtikimas atsakymas:

- Penkiasdešimt. Ir dar daugiau.

Prisiminiau prieš porą metų Lietuvoje buvusią šaltą žiemą. Kelios paros buvo ypač šaltos, o tris naktis šaltis siekė bene keturiasdešimt laipsnių. Ir mano tėvas, ir vyresni kaimynai iš Barevičių ir kitų kaimų išvis neprisiminė tokio šalčio. Tris naktis sodelyje tėvas su visais namiškiais degino laužus iš žabų ir kitos medienos, pasitaikiusios po ranka. Negailėjo ir du metus džiovintų malkų. Kad aviliuose žiemojančios bitės nesušaltų, kad obelys nenušaltų.

Bitės nesušalo. Obelys nenušalo, pavasarį visos gražiai žydėjo.

Sovietinė įkalinimo sistema

Iš savo patyrimo 1945-1955 m. galėčiau nurodyti šiuos įkalinimo etapus:

1.    Sulaikymas iki arešto orderio pateikimo.

2.    Oficialus tardymo laikotarpis.

3.    Laikotarpis nuo bylos užbaigimo iki nuosprendžio paskelbimo.

4.    Laikotarpis nuo nuosprendžio paskelbimo iki išvežimo į paskirstymo punktus.

5.    Paskirstymo punktai ir pervežimai.

6.    Lageriai: bendro, griežto, sustiprinto režimo.

1. Sulaikymas. Čia nekalbama apie kautynėse sužeistus ar nusprendusius gyviems pasiduoti partizanus. Numatytas žmogus būdavo areštuojamas dažniausiai naktį, bet visada stengiantis tai padaryti be liudininkų arba su mažiausiu jų skaičiumi. Žmogus privalėjo dingti paslaptingai, tuo terorizuojant likusius. Tai pats pavojingiausias laikotarpis areštuojant. Tardymas būdavo labai intensyvus ir su kankinimais. Jei žmogus kankinamas mirdavo, už jį niekas neatsakydavo ir neatsiskaitydavo. Žurnalistas Vandalinas Junevičius 1946 m. Kaune, anksti rytą eidamas į darbą per kapines Vytauto prospekte, pamatė, kaip į duobę nuo neštuvų buvo įverstas nuogas lavonas su pajuodavusia nugara. Kankinama buvo nesiskaitant nei su priemonėmis, nei su pasekmėmis. Mano pusbrolį Petrą Berūkštį iš Apsuonos kaimo (Kaišiadorių rajone), areštuotą 1945 m. per Velykas, Kruonio stribai tardydami buvo kelis sykius užsmaugę, pakariant virve, permesta per balkį. Tai darė stribas Zenonas Zavistanavičius iš Darsūniškio. Tuo laiku neviešai buvo kalbama, kad moteriškė iš Anglininkų kaimo tardymo metu būdavo viso būrio stribų prievartaujama. Partizanas Rytas-Juozas Krunglevičius 1949 m., neištvėręs kankinimų, nebeatsimenu Veiveriuose ar Garliavoje, norėjo nusižudyti, šokdamas iš antro aukšto per langą. Stribai spėjo sulaikyti ir, toliau mušdami, sužalojo visam gyvenimui. Man pačiam arešto orderis buvo pateiktas dešimtą dieną po sulaikymo. Pirmas tardymas tęsėsi 52 valandas.

2.    Per operatyvinį tardymą išgautos žinios vėliau, jau neskubant, būdavo surašomos į bylos protokolus. Vykdant šį jau legalizuotą tardymą, tardomieji irgi būdavo mušami ir kankinami, ypač jei būdavo pajuntami nauji duomenys. 1948 m. Kauno saugumo kalėjime sėdėjau su partizanu nuo Seredžiaus ar nuo Veliuonos, jis buvo suimtas kautynėse jam peršovus šlaunį. Tardymo metu į jau pradėjusią gyti žaizdą kelis kartus buvo įkišamas metalinis strypas (šautuvo "šampolas"). Tardoma buvo beveik tik naktimis, dieną kameroje neduodant miegoti.

3.    Kauno saugumo kalėjime užbaigus bylą, kaliniai būdavo pervežami į VRM kalėjimą Mickevičiaus 9. Čia nebuvo draudžiama miegoti dieną, kaliniai buvo išvedami 10-15 min. pasivaikščioti į gardus kalėjimo kieme. Buvo leidžiama gauti maisto ir drabužių siuntinius. Šis laikotarpis tęsdavosi 1-2 mėnesius.

4.    Paskelbus nuosprendį, dažniausiai Ypatingojo pasitarimo, kaliniai būdavo perkeliami į Kauno kalėjimo pusrūsį, kur laikomi iki didesnių grupių suformavimo pervežimui. Tai užtrukdavo iki poros mėnesių. Atskirais atvejais, pavyzdžiui, mano byloje, ieškant papildomų įkalčių ir tam tikslui įsodinus į kamerą provokatorių, būdavo laikomi pagal KGB nuožiūrą. Taip mes po teismo kalėjime išsėdėjome devynis mėnesius.

5.    Bene pirmasis kalinių ešelonas iš Lietuvos buvo suformuotas Kaune, Šančių geležinkelio atšakoje, 1945 m. pavasarį ir išvežtas į Vorkutą. Pravažiuojant Kauno tunelį, vieno vagono kaliniai išsilaužė ir pradėjo bėgti. Traukinys sustojo, visus sugaudė, nepagavo tik vieno. Trūkumas buvo papildytas, traukiniui sustojus laukuose kažkur apie Mickūnus ir kareiviams atvedus į vagoną dirvą ariusį žmogelį.

Vėliau masiniai pervežimai buvo formuojami Vilniaus persiuntimo punkte, buvusiame prie Vilniaus geležinkelio stoties. Veždavo prekiniais vagonais, kuriuose ant dviaukščių narų sugrūsdavo nemažiau kaip 40 žmonių. Persiuntimo punktas po kalėjimo režimo atrodė kaip kurortas. Buvo galima gauti ne tik siuntinius, bet ir pasimatyti su artimaisiais. Čia ilgai neužtrukdavo.

Keliavimas traukiniais būdavo labai lėtas. 1949 m. iš Vilniaus iki Buchta Vanino (priešais Sachaliną) ešelonas važiavo daugiau kaip mėnesį.

Persiuntimo punktas Buchta Vanine - tai ištisa lagerių sistema, apie 10 atskirų zonų, kurių kiekvienoje beveik po 1000 kalinių. Čia jie buvo "kaupiami" iki laivo pakrovimo. Iš čia į Dalstrojų dabartinėje Magadano srityje ir Čiukotką kaliniai buvo gabenami laivais. Vienas iš jų - "Noginas", perkrikštytas iš trofėjinio "Hermanio Georingio". Kartais kaliniai būdavo pergabenami ir lėktuvais. Iš Magadano persiuntimo punkto po Kolymos platybės lagerius išvežiodavo sunkvežimiais, nepaisant metų laiko.

6. Į lagerį patekau, kai 1949m. buvo pradėti organizuoti griežto režimo lageriai, skirti teistiems pagal 58 straipnį. Dabartinėje Magadano srityje buvo suorganizuotas Beregovoj lager (Berlag). Jame buvo daugiau kaip 401 tūkstantis kalinių, vyrų ir moterų. Apie skaičių sprendžiu iš kalinių numerių. Kiekvienas kalinys ant kepurės, bušlato nugaros ir ant kelnių turėjo prisisiūti baltus lopus su numeriu, kuris susidėdavo iš raidės, vieneto ir skaičiaus iki 1000, pavyzdžiui, P-l-40. Teko sutikti kalinių, kurių numeriai susidėjo iš pirmųjų rusiško alfabeto raidžių, dvejeto ir skaičiaus (B-2-555).

Pažyma apie Kolymos lagerius

Iš Magadano persiuntimo punkto sunkvežimiais buvome išvežti 1949 m. lapkričio mėn. pradžioje, gal 9 ar 10 d. Antrą kelionės parą išgirdome, kaip vairuotojas aiškinosi su kažkuo dėl tolimesnio kelio. Supratome, kad esame kažkokiame Debine ir dar turime važiuoti 30 kilometrų į kairę. Taip atsidūrėme lageryje "Spokoinyj". Mus uždarė į BUR'ą, o mus atvežusios mašinos iš lagerio išvežė jame iki šiol buvusius kriminalinius kalinius. Sužinojome, kad patekome į Berlagą. Jame galėjo būti nuo 600 iki 800 kalinių. Pagrindinis darbas buvo šurfų kasimas. Viena brigada dirbo aukso šachtoje ir keli žmonės sodrinimo cechelyje. Lageris atrodė taip:

Šoniniai vartai    BUR

Valgykla

Barakas    Barakas- skirstytojas ir KVČ

Barakas    Barakas

Barakas    Barakas- ligoninė

Barakas    Barakas

Siuvėjų ir batsiuvių  dirbtuvėlė

                      Pagr. Vartai

Toliau buvo keletas tokių pačių barakų, kuriuose gyveno lagerio administracija ir sargybos kareiviai. Civilių gyventojų nebuvo.

Lygiai po šešių mėnesių kaip visiškas distrofikas ir dar su kažkokia liga kojose, aišku, nuo cingos, buvau išvežtas į centrinę Kolymos ligoninę Debine (kairiajame krante). Iš jos patekau į Orotukano lagerį, 412 km nuo Magadano. Lagerio išplanavimas panašus. Dirbome Orotukano kalnakasybos ir sodrinimo įrengimų remonto gamykloje. Kaliniai, įsigiję įvairias metalo apdirbėjų specialybes, čia išbūdavo iki išlaisvinimo. Buvo didelė laimė pakliūti į šį lagerį, tuo labiau, kad kartu dirbo spectremtiniai ir laisvieji, kuriems galima buvo už puskepalį duonos perleisti savo atliktą darbą. Bado čia nebuvo. 1956 m. Berlago lagpunktas čia buvo likviduotas ir atvežti kriminalistai.

Partizanės atminimui

Balandžio 4 dieną sukako 46 metai, kai žuvo partizanė Elzė Aravičiūtė.

Anuo metu, 1948 m. partizanai mirdavo kasdien: kautynių lauke, išduoti slėptuvėse, kankinami stribynuose. Tai buvo kasdienybė. Mes, Kaune, sužinoję apie jos mirtį, palenkėme galvas ir minutėlę patylėję atsidusome.

Dabar, kai skaitydamas KGB rūmuose savo bylą pamačiau joje dokumentus, liudilančius apie narsiąją Dzūkijos dukrą, supratau, kad tai ne eilinis atvejis.

Elzė Aravičiūtė, Karolio duktė, gim. 1925 m. Lazdijų rajone Šventežerio apylinkėje, lietuvaitė, valstietė iš "buožių", išsilavinimas -    2 klasės pradinės mokyklos (taip KGB dokumentuose - aut.).

Partizanų ryšininke tapo 1945 m. rudenį. Priklausė "Šarūno" rinktinės "Mindaugo" - Vlado Stepulevičiaus būriui. Jam žuvus 1947 m. gegužės 8 d., būriui vadovavo "Gruodis" - Antanas Mi-kelionis. Elzė iš ryšininkės tapo partizane. Jos slapyvardė viename dokumente nurodoma "Gerutė", kitame - "Degutė". MGB agentai susekė, kad ji lankosi pas Alfonsą Mulelį, gyvenusį Seirijų valsčiuje Mikobalių kaime. 1948 m. balandžio 2 d. išeidama iš šių namų buvo sulaikyta ir pristatyta į Šventežerį. Kaip ji buvo tardoma galima tik įsivaizduoti, nes trečią dieną ji jau buvo nusprendusi savo lemtį. Ji prisipažino esanti partizanė ir pažadėjo parodyti "Gruodžio" slėptuvę. Balandžio 4 d. vakarop, lydima 15 kareivių ji buvo atvesta į Žališkės kaimą prie ežero, kuris viename dokumente vadinamas "Seivai", kitame - "Sigiški". Kareiviai apsupo nurodytą vietą 200 metrų žiedu ir pasiruošė kautynėms, o du iš jų -    Šugašovas ir Glinskis, ėjo su Elze ieškoti žadėtos slėptuvės. Elzei pavyko įtikinti kareivius, kad jie atsiliktų nuo jos bent 20 metrų. Tada priėjusi prie skardžio, po kuriuo ežero pakraštys jau buvo atšutęs, ji šoko į vandenį panerdama po ledu. Subėgę kareiviai suprato esą apgauti, puolė nardyti, ieškodami skenduolės ir po 5 minučių ištraukė iš 2 metrų gelmės. Buvo 20 valanda. Atgaivinti partizanės nepavyko, ją užkasė Šventežeryje.

Taip liudija kraupūs dokumentai.

Ar prisimena dar kas nors narsiąją partizanę, ištesėjusią priesaiką ir sąmoningai pasirinkusią mirtį? Ar yra jos artimieji? Ar ji bent kaip pagerbta? Ar jau palikta... istorijai? Ji gal labiausiai minėtina iš XX amžiaus lietuvaičių.

"Sostinės žodis" 1994 spalio 7 d.

II SKYRIUS

GKČP atšvaitai Vilniuje

Viskas buvo jų valioje, jų rankose. Galėjo daryti viską, už nieką neatsakydami, į nieką nekreipdami dėmesio, kaip tai darė 70 metų. Bet... jie patys buvo tų 70 metų produktas. Jų veiksmai jau buvo programuoti iš anksto ir jie kitaip pasielgti nebegalėjo. Juos kaskart persekiojęs jų valdžios neteisėtumo suvokimas vertė nuolat kurti įvairius aktus ir įstatymus, įteisinančius neribojamą valdžios galią. Ir besistengdami vieną kartą lazdą perlenkė paskelbdami iš tiesų niekam nereikalingą GKČP įkūrimą: jie atsidūrė už įstatymo ribų, jų veikla tapo nelegali. Noras turėti absoliučią ir nekontroliuojamą valdžią nuvedė į kalėjimą. Bent jau sąlyginai teisėtos valdžios piramidės viršūnėlės pareigūnai tapo kaltinamaisiais.

Galima įsivaizduoti, kokį pasipiktinimą ir įsižeidimą kai kam sukeltų net mėginimas ieškoti paralelių tarp dabartinės DDP valdžios Lietuvoje ir GKČP. DDP valdžia, besiremianti tautos valia, yra visiškai teisėta, nors ir yra atžalėlė iš to paties kelmo. O vis dėlto vienas bendras jų bruožas nesunkiai pastebimas - absoliučios ir nekontroliuojamos valdžios siekimas. Lietuvoje šiam siekimui labai kliudo laikotarpis nuo Kovo 11 iki Seimo išrinkimo, kuris kai kam iš DDP, ypač iš jos antrojo, nelabai viešojo, ešelono atrodo kaip kvailas ir įkyrus sapnas. Todėl viskas, kas tada buvo padaryta, yra ir nereikalinga, ir neteisėta, ignoruotina ir šalintina. Šis nusiteikimas ir sukūrė istoriją apie Vilniaus miesto savivaldybę, kurią skaitytojui ir priminsime.

Vilniaus miesto deputatų tarybos pastangos atsikratyti savo pačios išsirinktų vadovų ir jų darbe padaryti prasižengimai netikėtai tapo pretekstu užpulti pačią tarybą. Seimo komisija, pasinaudodama jai pateikta medžiaga, rekomenduoja Seimui paleisti Vilniaus miesto tarybą ir atleisti iš darbo naujai išrinktą miesto merą p. Vytautą Jasulaitį. Balandžio 15 d., po privalomos debatų dozės, Seime įjungiama "balsavimo mašina". Salėje esant 106 Seimo nariams, už tarybos paleidimą balsuoja 53. Seimo pirmininkas skelbia nutarimą esant rimtą ir nenori klausyti protestų, nes prieš skelbiant balsavimą esą užsiregistravę 105 nariai. Nutarimas "Dėl Vilniaus miesto Tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėje pagerinti", iš esmės neteisėtas ir neteisėtai priimtas, pradeda veikti. Vyriausybė, net nelaukdama jo įsigaliojimo, paskiria savo įgaliotinį poną Kazimierą Juozą Klimašauską Vilniaus miesto "tiesioginio valdymo funkcijoms įgyvendinti". Televizija prie V. Šapalo ir V. Jasulaičio pareigų pavadinimo prisega priešdėlį "eks". Atrodė, kad reikalas sutvarkytas, juo labiau, kad nuogąstaujančius dėl galimų komplikacijų premjeras nuramino - "turime priemonių".

Tai, kas atsitiko toliau, nebeišsiteko sovietiškai mąstančių piliečių pasaulio suvokime. Miesto tarybos pirmininkas V. Šapalas Seimo nutarimą deramai įvertino, pavadindamas nekonstituciniu. Balandžio 16 d. sukviesta Vilniaus taryba priėmė sprendimą "Dėl tolesnio Vilniaus miesto Tarybos darbo", kuriame Seimo balandžio 15 d. nutarimas paskelbiamas niekiniu, nutariama tęsti tarybos darbą ir niekam neperduoti įgaliojimų. Taryba kreipiasi į susigiminiavusius su Vilniumi miestus, informuodama apie padėtį ir tuo sukeldama didelį DDP pasipiktinimą. Praeina šeštadienis ir sekmadienis, konfliktuojančioms pusėms ruošiant veiksmų planus. Pirmadienį, balandžio 19 d., iš ryto V. Šapalas ir V. Jasulaitis nueina pas premjerą A. Šleževičių. Šis, nesiimdamas spręsti klausimo, užsako audienciją pas Prezidentą. Tuo tarpu pasipiktinę vilniečiai apsupa savivaldybes rūmus, kad į juos negalėtų patekti naujasis "generalgubernatorius", paskyręs 10 val. savivaldybės tarnautojų susirinkimą. Sužinojęs apie padėtį prie savivaldybės rūmų, jis neatvyko. Pasklido kalbos, kad K. J. Klimašauskas pats šio posto jau atsisakė.

Po susitikimo su Prezidentu pranešama, kad šis kreipsis į Seimą, prašydamas panaikinti nutarimo punktus, kuriuose kalbama apie tarybos paleidimą, paliekant tiktai priešlaikinius naujos tarybos rinkimus. Panašu, kad paliaubos prasidėjo. Miesto tarybą palaikančius pareiškimus paskelbia Piliečių chartija, Nepriklausomybės partija, Sąjūdžio Seimo taryba.

Balandžio 21 d. gyventojai vėl piketuoja, nes aiškėja, kad Prezidento pozicija pasikeitė. Reikalaujama, kad taryba atsisakytų savo sprendimo paskelbti Seimo nutarimą niekiniu ir prašytų Seimo peržiūrėti nutarimą. Deputatas p. G. Žaunierovas paskelbia bado streiką. Taryba naujas sąlygas priima apdairiai apsidrausdama nuo apgaulės.

Balandžio 27 d. Seime DDP ir SDP frakcijos siūlo bendrą projektą apie balandžio 15 d. nutarimo sustabdymą. Seimo narė Z. Šličytė nutarimą pavadina niekiniu. Kitos dienos Seimo posėdyje DDP ir SDP nuomonės išsiskiria. DDP frakcija atsisako socialdemokratų pasiūlymų, šie įsižeidę atsisako "bendraautorystės". Kol vyksta šis tampymasis Seime, atidžiai stebima, ar savivaldybininkai nepadarys kokios pražūtingos jiems klaidos.

Pagaliau balandžio 29 d. Seimas savo visais atžvilgiais neteisėtą nutarimą sustabdo. Savivaldybė įpareigojama persiauklėti. Ją toliau stebės speciali Seimo komisija, vadovaujama Juškaus. Prasideda neterminuotos paliaubos.

Seimo pirmininkas p. Č. Juršėnas gegužės 3 d. pareiškia apie "didelį įvykį didžiosios frakcijos veikloje". "Jeigu yra aukščiausio Lietuvos veikėjo, Lietuvos vadovo, Prezidento prašymas, jeigu yra visuomenės vienokie ar kitokie pasisakymai tuo aktualiu klausimu, Seimas ir jo didžioji frakcija yra pajėgi keisti savo sprendimus". Belieka pasidžiaugti ir prisiminti liaudies išminčių atrastą taisyklę: "Bolševikai nugali visas kliūtis, nes patys jas sau ir sukuria". Vyriausybė pagaliau prisimena, kad reikia atšaukti niekam nebereikalingo jos įgaliotinio Vilniaus miestui paskyrimą.

Nežinia, kiek dar išsilaikys Vilniaus savivaldybė, dirbdama po Seimo komisijos padidinamuoju stiklu. Bus ir papirkimų, ir gąsdinimų, ir tiesiog provokacijų, nes yra paliesti didelių ir aukštų viršūnių interesai. Si daugeliui gerai žinoma istorija atpasakojama ir tam, kad deramai būtų įvertinta vyriškumo pamoka, kurią parodė savivaldybės vadovai daugeliui pretenduojančių į politinę veiklą, ir tam, kad į ją pažvelgtume bendrame DDP veiklos kontekste. Greta neretų Konstitucijos ir įstatymų pažeidimų, atsirado teisėti, bet amoralūs aktai. Taip, politikoje visai įmanoma, išliekant teisiam, būti amoraliam: kaip Stasio Lozoraičio byloje, kaip Lito

komiteto pareiškime, kur kruvinu prakaitu uždirbta ir sutaupyta kapeika sulyginama su atviro vagies susigrobtu kapitalu.

Veiksmingas visuomenės pasipriešinimas turi perspėti valdžią, kad laisvi ir demokratiški rinkimai niekam neduoda teisės regzti tokią valdymo sistemą, kurią ne tik dabar pritilę pretendentai į filosofus, bet ir mažiau išprusę žmonės vadina totalitarizmu.

1993 m. gegužė

Braižas pažįstamas

Šią istoriją man papasakojo 1948 m. Kauno kalėjime kunigas Stankevičius, Prisikėlimo bažnyčios klebonas, areštuotas drauge su kitais kauniškiais, bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovais. Jei kas čia perskaitę aprašytus įvykius dar ką nors prisimintų ir galėtų patikslinti ar papildyti, atliktų nepaprastai svarbų darbą.

Jo slapyvardė buvo Katinas. Kilęs kažkur iš panemunių, žemiau Kauno. Lietuvos kariuomenėje tarnavęs puskarininkiu, gal net liktiniu. Išėjęs partizanauti pasižymėjo drąsa ir būdo tvirtumu. Turėjo geležinę sveikatą. Kai partizanų vadovybė pavedė jam organizuoti Kaune pasipriešinimą, jis sutiko, nors apie pogrindžio darbą neturėjo jokio supratimo. Atvykęs į Kauną, per porą mėnesių į savo organizaciją užverbavo daugiau kaip šimtą žmonių. Tarp jų buvo keli sovietinio saugumo provokatoriai. Kai MGB ant organizacijos savo tinklą užmetė, tai galėjo ramiai ir planingai vykdyti kraupius sumanymus. Buvo aiškinami dar nežinomi organizacijos dalyviai, susitikimų vietos, registruojami ir fotografuojami pasimatymai. Kai buvo sukaupta pakankamai kaltinamosios medžiagos, prasidėjo masiniai areštai. Vis dėlto ne viskas vyko planingai. Katiną pavyko areštuoti tik tada, kai jau visi sėdėjo.

Dabar visa tardymo ugnis sutelkta į organizacijos vadą. Iš esmės nebuvo ko ir tardyti, nes iš surinktos medžiagos viskas buvo aišku. Tačiau pagal MGB paruoštą įprastinę tardymo schemą organizacijos išdavimas ir prisipažinimas privalėjo būti atliktas organizacijos ar grupės lyderio. Kitų akyse jis turėjo likti išdaviku, niekšu, tuo pačiu apsaugant savo agentus ir provokatorius nuo iššifravimo.

Šį kartą reikalas įstrigo. Kaip bekankino Katiną, jis pradžioje visai tylėjo, po kelinto seanso pradėjo klykti, bet į tardytojų klausimus atsakinėjo tvirtu "nežinau". Jį jau "nešiojo"... Suimtasis nusprendė mirti, todėl jo įveikti nebuvo jokių galimybių. Tada emgėbistai pakeitė taktiką. Kankino ir toliau, bet jau rafinuočiau ir kančias dozuodami. Tuo tardymai Kaune skyrėsi nuo stribų tardymų miesteliuose. Ten, jei suimtojo nepareikalaudavo Kaunas arba Vilnius, tai jį paprasčiausiai užmušdavo, jei ne pirmą, tai antrą ar trečią naktį po sulaikymo.

Katinui buvo suruoštas psichologinis spaudimas. Atvedę į tardymą, pradėdavo reikalauti prisipažinti kokį nors faktą. Kai jau pamatydavo, kad kankinio jėgos baigiasi, tardytojai jam su smulkmenomis viską papasakodavo, atseit mes viską žinome: "Reikia, kad tik tu pats prisipažintum ir tau iš karto taps lengviau". Katinas neprisipažindavo. Kitą naktį vėl tas pats. Ir taip gal savaitę... O vieną rytą įvyko lūžis... Vyras, iškentęs nežmoniškas fizines kančias, buvo palaužtas psichologiškai. Jis prisipažino kažkokią smulkmeną. Jam palengvino kalėjimo režimą. Toliau jau ėjo lengviau. Pagaliau tardytojams beliko tik užrašinėti Katino atsakymus. Kai jau viskas buvo iš jo išgauta, prasidėjo ir intensyvus kitų bendrabylių tardymas, dabar jau remiantis Katino parodymais. Prasidėjo akistatos, kuriose Katinas jau privalėjo įrodinėti savo buvusiems draugams jų antitarybinę veiklą. Visiems bendrabyliams pasidarė aišku, kad organizaciją išdavė pats vadas. Moralinis krachas buvo visiškas. Tačiau šito budeliams buvo dar maža.

Baigus tardymą saugumo kalėjime, kaliniai buvo pervežti į kalėjimą A. Mickevičiaus gatvėje. Katinas atsidūrė vienoje kameroje su daugeliu savo bendrabylių. Kankinys buvo paskelbtas išdaviku bei toliau kankinamas, dabar jau buvusių draugų, matyt, samdomų, ir buvo suruoštas kameros teismas. Gimnazistai, tardymo metu praskydę po poros antausių, miesčionys, net nepasiginčiję su tardytojais, ir visokie apakėliai dabar dėjosi didvyriais, tėvynės gynėjais ir teisingumo riteriais, kartu išliedami visą įtūžį už savo nelaimes. Teismo sprendimas buvo rūstus - mirtis: dar sykį jau nebepajėgiančiam gintis Katinui tenka iškentėti mušimą su kaulų laužymu. Budelių būta apdairių. Pakorė jį dar gyvą. Po to buvo kalbama, kad Katinas pats pasikorė kameroje, kai visi kaliniai buvo išvesti į ruošą. Neliko ko apkaltinti.

Taip doras ir narsus vyras po baisių kančių susilaukė pažeminančios mirties ir pomirtinės paniekos. MGB savo darbą atliko iki galo. Jų priešas turėjo būti sunaikinamas absoliučiai. Jo greito fizinio sunaikinimo arba dingimo be žinios buvo maža. Mirtis aukai galėjo suteikti didvyrio aureolę, o šito leisti negalima. Totalitarinė sistema savo priešus naikino totaliai. Pokario istorijoje panašių bylų - ne viena. Moralinis sužlugdymas ir pažeminimas draugų ir artimųjų akyse buvo neišvengiama areštuotųjų partizanų ir pogrindžio vadovų dalia.

Bėgant metams, keitėsi komunistinės imperijos represijų aparato pavadinimai nuo ČK iki KGB, keitėsi jų mastas naikinant žmones ir naikinimo metodai. Nuo masinio teroro pereita prie atrankinio. Siaurą pažinčių ratą turintys žmogeliai buvo likviduojami kas po teismo, kas ir be teismo, pastumiant po sunkvežimiu, įmetant į Nerį. Jei buvo triuškinama žinomesnė asmenybė, tai pirmiausia buvo siekiama moralinio sužlugdymo. Efektas įtikinamesnis, jei tai padaro būtų ir nebūtų nusikaltimų prisipažinimu pats pasmerktasis arba jo bendraminčiai. Fizinis sunaikinimas - tik po to. Šios kraupios veiklos metodų ir priemonių arsenalas turtingas. Vienas iš jų - tai sugebėjimas priversti dirbti savo naudai žmones ir valstybines struktūras, šiaip jau jiems visiškai nepavaldžias arba net priešiškai nusistačiusias.

Geriausiai tai parodė kovos su mūsų (NP) partija pavyzdys. Norėjote AT komisijos sprendimo? Prašom. Norėjote teismo sprendimo? Štai jis. Norėjote deputato rinkėjų nuomonės? Yra. Kodėl jūs dar jo nesmaugiate? Ką dar pasiūlyti?

Nesiūlykite, jūsų braižas pažįstamas. Vis mažiau kas užkimba ant jūsų jauko. Tebūnie leista mums patiems spręsti, kas kiek kaltas, ar iš viso kaltas. Mes suprantame, kad virš mūsų dar tebespendžiami jūsų tinklai, bet juose skylių vis daugiau, ir jos vis didesnės.

Čia pateiktų gyvenimo lygiagrečių ieškojimas nėra vykęs, tačiau primena: būkime apdairūs ir blaiviai mąstantys.

1992 m. birželis

Dėdėpistų vargai Seime

"Tiesa" šių metų balandžio 7 dieną numerio pirmame puslapyje paskelbė Seimo DDP frakcijos pareiškimą dėl išprovokuoto maisto produktų kainų padidėjimo, kuriame ne tik frakcijos vargeliai išrokuojami, bet ir pateikiama skaitytojui daug dvasios peno. Tikrai, kai pagalvoji, ėjo žmonės į Seimą kaip į šventą, žinodami, kad Vilniuje gaus ir butus, ir paskyras automobiliams, kas dar jų neturi, ir važinės į valiuta apmokamas užsienio komandiruotes: ten gal ir pornoteatrą pamatys, o grįžę tarptautinę patirtį realizuos žemės ūkio bendrovės pirtelėje. Juk taip ilgą laiką buvo, ir tas viskas buvo tik už nesunkią pareigą - pasnausti posėdžių salėje ir, išgirdus komandą, vieningai pakelti letenėles.

O dabar kas? Buvusios dešiniųjų vyriausybės (taip, įvardijame būtent daugiskaita, jei neskaičiuotume A. Šimėno, tai išeitų, kad ne tik Vagnoriaus, bet ir Prunskienės-Brazausko bei Abišalos-Lubio vyriausybės buvo dešiniosios) viską karštakošiškai, neapgalvotai, lengvabūdiškai ir nusikalstamai sujaukė. Naujai atėjusieji į valdžią rado ir problemas, ir atsakomybę (ir kam jų reikia!). Reikia ieškoti išeities. Jau pusę metų jų ieško visais įmanomais būdais. Išeičių dar nerado, bet supratimą, kad savaitėmis prie Seimo piketuojantys alkanieji yra etatiniai pensininkai, jau suprato.

Pareiškimo kulminacija yra pastraipoje apie ekonomines provokacijas, pasireiškiančias kainų pakilimu, daroma užuomina apie paslaptingas jėgas, inspiruojančias tokius dalykus. Tai tikriausiai "čepaitininkai", kurie prieš užgrobdami Vilniaus savivaldybę, jau buvo užgrobę mėsos kombinatą ir iš ten kurstė žmonių nepasitenkinimą ir politinį nestabilumą.

Laimė, kad dar Vyriausybė laiku susigriebė: išvijo mėsos kombinato direktorių, o jo nustatytas kainas paliko. Tai jau sovietinė klasika: Jagodą ir Ježovą sušaudė, o nei vieno politinio kalinio nepaleido ir toliau tas pats klasikinis CK stilius - jei kas gerai, tai "išmintingo partijos vadovavimo dėka", jei blogai, tai jie, kalės vaikai, sėdintys ministerijose ir departamentuose, kalti.

Gerbiami bičiuliai, pasaulyje tokia tvarka: jei partija ima valdžią, ji iš anksto žino, kaip ir ką darys. Tik kolega M. Gorbačiovas pradėjo "perestroiką", neturėdamas gatavų receptų, ir išėjo jų nepalikęs.

Lietuvoje apdairūs politikai nesiveržė į valdžią, esant sudėtingai situacijai. Matė, jog reikalai blogi, reikėjo dar metelius Vagnorių palikti ir būtų jį pensininkai ir invalidai ramentais užplumpinę. Nebūtų reikėję nei prokuratūros, nei teismo. O dabar jį pamatę

- ploja ir "valio" šaukia. Ar nesuprantate, kad tas patentuotas sukčius Landsbergis valdžią jums specialiai pakišo, kad galutinai sukompromituotų.

Į ką dabar pavirto Seimas? Vietoj to, kad švenčių progomis susirinktų į salę ir pabalsuotų už rūpestingai partaparato parengtus įstatymus, dabar tautos žiedas ir partijos elitas, Bendinskas su Kubiliumi ir Albertynas su Požėla, ir Visakavičius su Genzeliu priversti beprasmiškai rūgti ištisas dienas toje salėje. Ir dar turi klausytis, pasak draugo Sadecko, kokio nespėjusio lageryje nusibaigti katorgininko pliurpalų. Ką ir besakysi, sprangi šiandien valdančiųjų duona.

Gal jau pavargot, bičiuliai? Gal ne į tą vagoną įlipote? Gal išlipkite?

1993 m. balandis

Dereabilitacija ir Berijos nuožmybių restauracija

Nuostabi ta lotynų kalba. Sakoma, kad ji mirė gal prieš pusantro tūkstančio metų, tačiau be jos niekaip neišsiverčiama ir šiandien. Maža to, ji net turtėja naujais žodžiais. Pavyzdžiui, mūsų Vyriausybės pastangomis prieš porą savaičių gimė naujas pasaulyje dar negirdėtas žodis - dereabilitacija. Tai bent mokytų vyrų turime. Tiesa, lotyniškai šiame žodyje rastume porą klaidelių, tačiau nėra abejonių, kad jį perskaitę mūsų prokurorai ir teisėjai žinos, ką reikia daryti, kad jis taptų kūnu.

Čia juokai baigiasi, ir ateina labai liūdnos mintys. Negi mūsų valstybės aukščiausiųjų vyrų protai taip jau "sovietų" tikrovės deformuoti, kad galima nusišnekėti iki tokių dalykų. Suprantama, kad kas nors iš jų gali būti jau ir nebepagydomais, tačiau kiti ? Negi ir jie tėra sovietų sistemos produktai, tiesa, laiku suvokę šios sistemos absurdiškumą, bet nepajėgiantys ar nenorintys suprasti XX amžiaus įvykių Lietuvoje esmės, prasmės ir dvasios. Gal todėl mūsų gyvenime tiek daug jovalo, kurio šaknys visais atvejais sovietiškos. Senos pažintys, draugystės, giminystės, moralinės skolos už kažkada gautas malones griežtai apibrėžia bendraujančių asmenų ratą. Jos lyg jau nesovietiškos, bet pakankamai tolimos nuo tų idealų, už kuriuos buvo pralieta tiek kraujo. Iš to ir dvigubas požiūris į buvusius laisvės kovotojus. Iš vienos, išorinės pusės - oficialus respektavimas, paguodžiantys pagerbimai, šiokia tokia materialinė parama, iš kitos, nematomos pusės -pareiškimai: "Na, ir kas tie 2 ar 3 šimtai nukaršusių partizanų, jie rinkimų nenulems". Tai girdim iš valdžios vyrų lūpų sostinėje, o kaimuose laisvės kovotojai ir tremtiniai atvirai ir nebaudžiamai terorizuojami buvusių stribų ir kapėesesininkų. Reikia įsivaizduoti, kiek dabar jiems bus džiaugsmo ir pareiškimų rašymo išgirdus šį naują žodį - "dereabilitacija".

Eikime prie esmės. Niekas neneigia, kad vokiečių okupacijos metu tam tikras skaičius lietuvių dalyvavo masinėse žydų žudynėse. Tarp jų buvo tokių, kurie tai darė savo noru: vieni - dėl aklo keršto (už patirtus kankinimus ir artimųjų praradimą), kiti (kriminaliniai nusikaltėliai) - dėl pasipelnymo, dar kiti, nelaimingi savisaugos batalionų kareiviai, žydų egzekucijose dalyvavo priversti vokiečių vadovybės, turėdami pasirinkimą: arba žudyti, arba patiems gulti į bendrą kapą. Atrodo, kad buvo ir pastarųjų. Deja, kas juos prisimena ir pagerbia. Suskaičiavus visus lietuvius, dalyvavusius šiame nusikaltime, jie sudarytų nuo 0,01 iki 0,1 % gyventojų. Tuo metu sunkių psichinių ligonių buvo kur kas daugiau. Tačiau nei vienas iš mūsų iki šiol neaiškiname, kad esame pusgalvių tauta. Šiais laikais, kai žmonių su psichikos sutrikimais vidutiniškai yra apie 10-14% (beje, visose tautose), niekas nė vienos iš jų nevadina šizofrenikų tauta, net ir tuo atveju, kai jų atstovai viešuose renginiuose afišuoja abejotiną savo sveikatą.

Ar sulaukė bausmės holokausto vykdytojai? Apskritai - taip. Galbūt keliems nusikaltėliams pavyko pasislėpti Vakaruose, ypač jei jie nebuvo tarnavę vokiečių kariuomenės daliniuose. Tie, kurie liko Lietuvoje, tuoj praėjus frontui buvo sovietų išgaudyti ir dažniausiai nuteisti mirties bausme. NKVD nesismulkino. Teisė kiek švelniau net ir tuos, kurie buvo priversti kasti duobes, o po sušaudymo jas užkasti. Apie 1948-1951 m. Sovietų Sąjungoje panaikinus mirties bausmę, nusikaltėliai buvo baudžiami iki 25 metų lagerio. Vėliau, po 1960 m., suradus majoro Impulevičiaus bataliono sąrašus, gyvi jo dalyviai buvo nuteisti ir sušaudyti, neišskiriant nei tų, kurie buvo jau atkalėję sovietų lageriuose po 15-20 metų, nei tų, kurie sugebėjo išsitarnauti iki KGB pulkininko.

Deja, tuo pačiu pretekstu buvo nuteista ir nekaltų žmonių, priverstų prisipažinti nebūtus dalykus. Kaip buvo priverčiama, kalbėti nereikia.

Dabar mokyklose vaikams pasakojant apie pasipriešinimą okupacijai, nederėtų smulkiai pasakoti apie tai, kaip KGB tardytojai kankino partizanų vadus A.Ramanauską-Vanagą ar J.Kimštą-Žalgirį, nes tokių dalykų vaikai nepamatys net iškrypėliškuose siaubo filmuose. Neapgalvotai padarė žmonės Žemaitijoje tyliai perlaidodami stribų pjūklu perpjaustytą kaukolę, supjaustytus kojų kaulus. Ką kalbėti apie tuos laikus, kai prieš kokius penkiolika metų Geležinio Felikso anūkai privertė žmogų iš Trakų Vokės prisipažinti nužudžius savo tėvą. Jo laimei, tikrasis nusikaltėlis, sulaikytas už kitą nusikaltimą, atitinkamai apdorotas, prisipažino nužudęs ir tą žmogų. Tokiais metodais mažaraščiai Berijos tardytojai, vykdydami iš anksto suplanuotą lietuvių genocidą, sukurpdavo šimtus tūkstančių bylų, pagal kurias vieni buvo sušaudyti ne tik Tuskulėnuose, kiti pasiųsti lėtai mirčiai į lagerius ir tremtį, neatsižvelgiant ar jie dalyvavo pasipriešinime, ar buvo pasyvūs. Besisukant laiko ratui ir pats Berija su savo parankiniais buvo sušaudytas, buvo nuversti Stalino stabai, buvo daug kitų dalykų ir buvo pradėti reabilitacijos procesai, kurie vyko iki baigiant sugriūti Sovietų Sąjungai ir jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip masiškai sodino į kalėjimus, taip masiškai reabilitavo. Šių eilučių autorius, nors iš LR Aukščiausiojo Teismo prašė tik pažymos kompensacijai už lageryje išbūtą laiką, gavo ir reabilitaciją, paklaustas ar nešaudė žydų. Pasirodo, lietuvius šaudyt galima!

Galimas dalykas, kad daugelis pasyvių stalinizmo aukų reabilitaciją priėmė be jokių svarstymų. Tačiau tie Lietuvos piliečiai, kurie sąmoningai dalyvavo pasipriešinime okupantams arba, kaip dabar sakoma, dalyvavę rezistencijoje, apie tai turi savo nuomonę, kurią čia bandau išdėstyti.

Lietuvos Respublika, kaip Nepriklausoma valstybė, 1940 m. nustojo egzistuoti ne po "sauliavežių" kelionės į Maskvą, ne po liaudies Seimo rinkimų, o birželio 15 d., kai įsiveržė Lietuvos valstybės struktūrų nekontroliuojamos Raudonosios Armijos divizijos ir tą pačią dieną užėmė strateginius punktus. Juokingi yra kai kurių istorikų bei teisininkų svarstymai, ar prezidentas A.Smetona savo įgaliojimus teisėtai perdavė, ar neperdavė A.Merkiui. Tai neturi jokios prasmės. A.Smetona buvo sugniuždytas ne Sovietų ultimatumo, bet menkystų, kuriuos jis pats surinko į tuometinį kabinetą. Jo pasitraukimas iš Lietuvos tą tragišką valandą yra vienintelis prasmingas poelgis. Lietuvoje pasilikę Merkys, Urbšys, Bizauskas ir kiti netapo sovietų koloborantais jau todėl, kad su jais buvo pasielgta taip, kaip su tualetiniu popierium. Išdaviko Vitkausko dėka, rusams kontroliuojant kariuomenės vadovybę, Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento, galėjusių dar pasipriešinti, veikla buvo paraližuota areštavus ministrą K.Skučą ir direktorių A.Povilaitį. 1940 m. birželio 16 d. Lietuvos Valstybė jau nefunkcionavo. Panašiais metodais 1938 m. kovo mėnesį Hitleris okupavo Austriją. Nuo tos dienos represijos nuolat stiprėjo ir drauge stiprėjo pasipriešinimo Sąjūdis, savo kulminaciją pasiekęs 10 metų trukusiame partizanų kare.

Baikime

KGB ne paskutinį kartą parodė savo sugebėjimus: štai jau keli mėnesiai mūsų partija pusiau paralyžuoia, nesugeba dirbti rimto darbo, o tik grūda vandenį piestoje. Ginčijamės kaip viduramžių scholastai, spręsdami, kiek velnių telpa ant adatos smaigalio, kas iš mūsų sovietizmo suteptas, kas tyras. Tai vyksta todėl, kad į partijos įstatus įsirašėme teiginius, kurių patys dabar nepajėgiame sugromuluoti. Mes visi už tai, kad partijoje nebūtų komunistų ir kagėbistų (galima pamanyti, kad jie pulkais į ją veržiasi). Reikėjo dar įrašyti į įstatus nuomonę apie fašistus, akovcus, kukluksklanininkus ir polpotininkus...

Tinkamai nesuformulavę teiginio, galime nusišnekėti iki to, kad pusė Lietuvos gyventojų yra sutepti. Iš jų 220 tūkstančių buvusių komunistų yra visiems aiškūs. Sunkiau su kagėbistais. Paplitęs jų įvaizdis - tardytojas, varantis adatas į rezistento panages, - tai tik maža viso vaizdinio dalis. Greta etatinių darbuotojų ir jų agentų yra dar daug žmonių, kuriuos galima įtarinėti buvus susietais su KGB. Tai tarnavusieji pasienio kariuomenėje, jūreiviai, lakūnai, piliečiai, važinėję į kapitalistines šalis, ypatingųjų ir kadrų skyrių darbuotojai, ryšių skyrių darbuotojai, įstaigų vadovai, "Lietuvos" viešbučio valytojos, visų teisėtvarkos junginių darbuotojai ir taip iki begalybės...

KGB buvo ir liko stipriausia pasaulyje žvalgybinė organizacija, veikianti ir šiandien Lietuvoje. Laikraščiuose skaitėme, kad jų agentai prasiskverbė ne tik į roko ansamblius, bet ir į žaliaraiščius. Iš ten tiesus kelias veda į krašto apsaugą ir patį saugumo departamentą. Todėl į klausimą, kiek KGB agentų yra Nepriklausomybės partijoje, tektų atsakyti: tiek, kiek jiems reikia. Ir nė vienas iš jų nedreba dėl mūsų įstatų griežtumo.

Laikraščiuose buvo skelbta, kad KGB darbuotojai turi būti rūšiuojami: etatiniai darbuotojai, slapti agentai, rezidentai, patikimi asmenys ir t. t. Deja, niekur nebuvo paminėta viena iš gausiausių ir veiksmingiausių kategorijų. Tai tie, kuriuos KGB ir KPSS viršūnė vadino "poleznyje idioty" - naudingi durneliai. Šie ypač yra išplitę Vakarų pasaulyje. Dėl jų mąstymo nepaslankumo, pažiūrų siaurumo ar išsilavinimo stokos tereikia sumaniai pakeisti kokį nors šūkį ar idėją, po to laiku užminti jiems ant nuospaudos ir jie metų metais vykdys reikalingus veiksmus, galvodami, kad atlieka dorą ir reikalingą darbą. Šiems žmonėms nereikia mokėti atlyginimo, priešingai, jie patys gali paaukoti savo lėšas, nesuvokdami, kur jos bus panaudotos. Neatmestinas jų panaudojimas ir Lietuvoje, kadangi tapome... užsienio šalimi. Juos jau visai gerai ruošia komunistinė ir menkavertė spauda. Kuriamas išgryninto "tėvynės mylėtojo" įvaizdis. Ją pasigavęs pilietis lieka labai patenkintas, nes jam iš tikrųjų patinka būti laikomam tokiu iki kaulų smegenų ar dar giliau. Jis dabar gali pareikšti: "Štai manęs niekada nei į partiją, nei į KGB neverbavo, nes aš visada buvau liepsningas pilietis". Arba dar geriau: "Ir mane verbavo, bet aš drąsiai atsisakiau". Deja, taip nebūdavo. Jei buvo sumanyta ką įtraukti į šią veiklą, tai ir buvo įtraukiama. Yra žinoma, kad tokį besispyriojantį prieš bendradarbiavimą ir bandantį pabėgti, KGB persekiodavo ne tik po Lietuvą, bet ir po visą Sovietų Sąjungą. Smurtu, suėmimais, grasinimais susidoroti su šeimos nariais iš vienos pusės ir pažadais sudaryti geras gyvenimo sąlygas iš kitos - buvo laužomas žmogaus atsparumas. Jeigu nepalauždavo, tai nesivaržydavo nužudyti. Pirmaisiais pokario metais būdavo galima išsigelbėti nuo persekiojimo išeinant į mišką. Taip pasielgė partizanai Rimvydas iš Dainavos apygardos (Adolfas Ramanauskas - Vanagas. "Daugel krito sūnų". 431 p., Vilnius, 1991), Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Kardas (Antanina Garmutė. "Išėjo broliai". 75 p., Kaunas, 1990) ir nemaža kitų, ypač iš pabandžiusiųjų kovoti atvirai. Vėliau šios galimybės neliko. Žmonės būdavo priverčiami pasiduoti šiam šiurpiam dvasiniam mėsinėjimui. Beatodairiškai juos pasmerkti būtų tas pats, kas išniekintą mergaitę dar išvadinti paleistuve. Šitokį prievartinį agentų verbavimą reikia laikyti sunkiu NKVD-KGB nusikaltimu, teisiškai jį įvertinant kaip dvasinį tautos naikinimą. Ir šiandien, jei kas iš jų dar pajėgia pasipasakoti apie savo nelaimę atitinkamai įstaigai arba tai padaryti viešai, turime jį užjausti, padėti atsigauti. Juk jis vykdo dvigubą jungą.

Kita kalba apie žinomus ir prakeiktus kruvinus išdavikus (Juozą Markulį, Kostą Kubilinską, Skinkį ir panašius), apie dar neišaiškintus, kurių žinomos tik pogrindžio slapyvardės, apie buvusį Didžiosios Kovos apygardos "vadą" kapitoną Griežtą, Tauro apygardos ryšininką Kaune Kibirkštį ir pernykščio nacionalinio gelbėjimo komiteto narius. Tokie nuožmogiai turi būti pasmerkti ir gyvi, ir mirę. Smulkūs pastarųjų metų niekšeliai, tarnavę savo noru už 30 rublių per mėnesį priemoką, kitų žmonių ašaromis ir kančiomis "daręsi" padėtį visuomenėje, įrodžius jų įvykdytus nusikaltimus, irgi sulauks pasmerkimo, tačiau tegu gyvena ir pelnosi savo duoną prakaitu. Tegu juos teisia kasdien jų sąžinė ir jų vaikų žvilgsniai. Tai bus baisi bausmė.

Tenka išgirsti pareiškimų, kad reikia pasekti Prancūzijos pavyzdžiu, kur po karo buvo iššaudyti tūkstančiai išdavikų. Deja, atitinkamai jau iššaudyta daugiau negu iššaudė prancūzai. Buvo šaudoma 1941-aisiais, buvo šaudoma pokario metais. Komunistai, gal padvigubinę savo skriaudas, neseniai skelbė, kad pokario metais "nacionalistiniai banditai" išžudę 26 tūkstančius tarybinių piliečių. Tai ne tas kelias. Tarpusavio kovos naudingos tiktai priešams. Jose jau žuvo ir karalius Mindaugas, kunigaikštis Kęstutis ir jo sūnus Žygimantas. Mūsų valstybė bus stipri tik tada, kai lietuvis, kad ir nelabai geras, žinos, kad yra kur galvą priglausti.

Laikraščiuose skelbiamus "agentų demaskavimus" reikia vertinti kaip nusikalstamus veiksmus. Kol Lietuvoje dar nė vienas šuo neamtelėjo ant kadrinių kagėbistų ir jų vadovų iš LKP CK, bet ką kaltinti tarnavus sovietiniam saugumui nevalia. Pirma turi būti teisiškas tarnavimo KGB apibūdinimas ir įstatymas, numatantis atsakomybę už tai. Kaltinimas gali būti pateiktas tik už padarytus nusikaltimus, kenkėjišką veiklą.

Buvo galima pergyventi visus okupacijos metus ir nė akimirksnį, net nė sapne nepasijausti SSSR piliečiu. Ir štai jau dveji metai gyvename laisvoje Lietuvoje, ir Sovietų Sąjungos nebėra, o beveik visi kišenėse nešiojamės popierius, kurie tvirtina, kad esame tarybiniai piliečiai. Toks buvo gyvenimas, o tiksliau - nebuvo gyvenimas.

Prancūzai šaudė tuos, kurie spėjo tėvynę išduoti per trejus metus, dar tebevykstant karui, Lietuvoje okupacija tęsėsi virš penkiasdešimt metų. Tokiomis sąlygomis išaugo trys žmonių kartos. Tarp jų pakanka žmonių, kurie tokį gyvenimą jau laiko savaime suprantamu. Dabar, norint ką nors iš jų apkaltinti to laikotarpio nusikaltimais, reikėtų remtis garsiuoju 58 straipsniu (ta jo pastraipa, kurioje numatyti nusikaltimai prieš darbo liaudį, buvusia dar iki sovietinės valstybės atsiradimo) arba Stalino įsakymu sušaudyti visus, patekusius į priešo nelaisvę, ir represuoti jų šeimų narius.

Visiems, kurie šiandien jaučiasi laimingi išlikę kaip nors neįpainioti į sistemą okupacijos metais, galima pasakyti: ne visi dar čia jūsų nuopelnai. Gal jums paprasčiausiai pasisekė kaip tiems, kurie sveiki perbėgo per šaudomą lauką. O gal jūs ir nebėgote per jį?

Būkime lietuviai, bet ne tie, seno papokštavimo, kurių velniams pragare saugoti nereikia, mat beišlipantį iš dervos katilo, likę tautiečiai patys atgal įsitraukia.

1992 m.

Savitvarda ginkluotas partizanas

Vieną 1947 metų vasaros dieną Baltaraiščio stovykloje, kuri buvo viso labo tik už trijų kilometrų nuo Kruonio įgulos būstinės, aš jau buvau išpartizanavęs visą parą tikrame, registruotame, numeruotame Didžiosios kovos rinktinės būryje. Atsikvėpęs po naujokui neišvengiamos išsamios apklausos, kurią atliko pats Meška, nutariau ir aš, naivus vakarykštis filologijos studentas, patikrinti vyrų politinį brandumą:

-    Štai, einame ir pagauname tikrą komunistą su partiniu bilietu kišenėje. Ką daryti?

Partizanai susijuokė. Būrio vadas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, pažiūrėjo į mane, patylėjo ir tarė:

-    Žinok, kad toje partijoje iš šimto narių yra 33 kvailiai, 66 sukčiai ir tik apie vieną nieko nepasakyta. Išsiaiškink ir veik!

Šį pamokymą prisiminiau liepos 31 d. "Respublikoje" perskaitęs "Kreipimąsi į Lietuvos žmones". Skaičiau po juo gerbiamų, net mylimų žmonių pavardes ir taip norėjau, kad kuris nors iš jų tilptų į tą vieną procentą neapibrėžtų... Bet kai gerbiamas profesorius Genzelis, duodamas interviu Lietuvos radijo rusiškai laidai, vidury dienos pradėjo sapnuoti apie perestroiką Lietuvoje, viskas pasidarė aišku.

Taip, Gorbačiovui sustingusioje songailinėje Lietuvoje buvo reikalinga pertvarka. Ir nesvarbu, kas ją inspiravo, kas organizavo. Pakako žmonių, kurie gerai gyveno, bet suprato, kad galima ir geriau gyventi, kad reikia atidaryti apsauginius vožtuvus. Į skruzdėlyną įbedus pagalį, jame prasideda sąjūdis. Bėga kas viršun, kas apačion, kas kairėn, kas dešinėn. Tačiau Lietuva ne skruzdėlynas. Prasidėjęs Sąjūdis greitai ėmė virsti kryptingu judėjimu. Steigiamajame suvažiavime, suvokęs, kad tautinis judėjimas tapo galinga nesulaikoma srove, į saugų krantą pirmas išsiropštė iki tol buvęs beveik vyriausiasis Sąjūdžio ideologas Vytautas Petkevičius. Toliau istorija žinoma.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, laimėjęs rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, II suvažiavime atsikratė "persitvarkymo" ir tapo Lietuvos Sąjūdžiu. Gerokai prieš tai LKP suskilo į LKP ant NKVD "platformos" ir į LKP ant silpnai suklijuotos "platformos". Abiejų "platformų" pasibaisėjimui diletantiška, beveik saviveiklinė, nepragmatiška, linkusi į ekstremizmą, nejaučianti realybės Aukščiausioji Taryba tvirtu žingsniu nuvedė Lietuvą į nepriklausomybę.

Atėjo laikas, kai buvo būtina sustabdyti šį žygį, juo labiau, kad pats Gorbačiovas suprato pakliuvęs į savo paties pinkles - naująją sąjunginę sutartį. Visiems aišku, kad šios sudėties Lietuvos Aukščiausioji Taryba nė už ką nepasirašys tokios sutarties. Visada joje bus jei ne du trečdaliai, tai pusė arba truputį daugiau negu vienas trečdalis deputatų, kurie ir virinami, ir kepinami Lietuvos neparduos. Neįstojusią į naująją sąjunga Lietuvą nori nenori reikės pripažinti nepriklausoma.

Čia ir prasidėjo generalinė ataka visu frontu: nuo Šalčininkų autonomijos savigynos būrių iki Kaliningrado palaikomų Klaipėdos "jedinstvininkų" ordų, nuo kareivių ir milicininkų vykdomų žudynių iki rajonų savivaldybių obstrukcinės elgsenos. įtampą siekiama didinti iki sprogimo ribos, kad visi ją jaustų, tačiau planinio sprogimo nebus. Prezidentinio valdymo įvedimas Lietuvoje būtų pasaulinė tragedija. Geriau veikti dar Jegoro Ligačiovo pažadėtomis nesmurtinėmis priemonėmis. Vadovaujantis Voltero taisykle "Šmeižk, šmeižk, vis kas nors prilips", organizuotai dergiamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, jos Prezidiumas, deputatai, ministrai ir premjerė. Atkutę ateistai apsiputoję puola kunigus, nebeįsileidžia jų į televiziją. Radijas skelbia tik vienos rūšies piliečių nuomones, paįvairindamas vakarykštėmis TASS'o žiniomis. Jaunimui visaip peršama pornografija.

Šioje sumaištyje susenėjusiam parlamentui išeinant atostogų, paleidžiamas į apyvartą naujas "slaptas" ginklas: horizonte pasirodo kolona su žaliomis Sąjūdžio vėliavomis, kurioje vos ne pusė senosios Seimo Tarybos, su lozungu: "... atėjo metas rinkti Atkuriamąjį Seimą ir patikėti jam demokratiškosios (nebūtinai nepriklausomos - aut. past.) Lietuvos pamatus".

Taip, dabar pats laikas rinkti kokį nori Seimą, pasinaudojant tam tikru Lietuvos Sąjūdžio organizaciniu pasimetimu, suverčiant jam kaltę už ekonominius sunkumus, atsižvelgiant į dalies gyventojų politinį nuovargį. Taip, šiandieninėmis sąlygomis galima išrinkti ne tik Atkuriamąjį, bet ir patį Liaudies Seimą! Gerbiamieji, atsipeikėkite. Juk taip norisi tikėtis, kad jūs iš to vieno procento... Žmonės, budėkime: Lietuvos Nepriklausomybė didžiausiame pavojuje!

1990 m. rugpjūčio 3 d.

Skolų mokėjimo metas, arba žirgo ėjimas per projektuojamas apskritis

Kas genialu - visada paprasta. Genialumo požymiai įžvelgiami ir naujojo administracinio Lietuvos padalijimo projektuose. Nukreipus kvailų "žemaičių" dėmesį į tai, kokią kunigaikštiją kurti apie Biržų pilį, arba į tai, kaip pavadinti Kauno apskritį - Kaunava ar Kaunija, mikliai suprojektuojamas Vilniaus miesto ir aplinkinių rajonų darinys: nei Vilnija, nei Vilenščizna, o tiesiog Litva Srodkova. Išskaičiavimai paprasti ligi genialumo. Vilniaus mieste lietuvių vos vos daugiau nei pusė. Prie jo prijungus Vilniaus rajoną, kuriame "lenkų kilmės lietuvių" daugiau kaip 60%, ir Šalčininkų rajoną, kur tokių 80%, drąsiai einama į naujos savivaldybės rinkimus, kuriuose lenkiškai-rusiškas komunistų blokas laimi aiškia persvara. Toliau viskas kaip sviestu patepta: Vilniaus miesto meras - lenkas su vešliais ūsais (pavardės kol kas neskelbiam), merijoje, seniūnijose ir apylinkėse - jo kadrai ir visos iš to ištekančios pasekmės... Gatvių pavadinimai šalia lenkiškų ir lietuviški! Kuriems galams šiais laikais reikalingos Želigovskio litevskobialoruskos divizijos bei autonomija su sostine Mickūnuose ar Nemenčinėje. Reikia tik su galva dirbti ir priminti kam reikia, kad atėjo laikas vykdyti pažadus ir grąžinti skolas.

Prezidentas susitikime su Vilniaus savivaldybe, įvykusiame š. m. sausio 12 d., ryžtingai stengdamasis deputatus įtikinti miesto ir rajonų sujungimo tikslingumu, manė, kad "kabina klausytojams ant ausų makaronus"...

Tikime, kad, Prezidentui ir valdančiajai DDP įgyvendinus šį projektą, ateis laikas, kai dėkinga lenkų tauta savo panteone pastatys greta "krolia Wladislava Jagiely ir maršalka Juzefą Pilsudskiego, litvina Algierda Brazovskiego".

Kur dešinė, kur kairė

Šiandien Lietuvoje net ir gerai apsiskaitęs žmogus ne visada galėtų pasakyti, kodėl kuri nors partija vadinama kairiąja arba dešiniąja, kodėl vienoms patinka būti taip pavadintoms, o kitos pyksta, kodėl kai kurios nenori būti nei kairėje, nei dešinėje ir spaudžiasi į centrą.

Yra aiškinančių, kad kairumas ir dešinumas priklauso nuo požiūrio į ekonomiką. Kas už laisvą, mažiausiai valstybės kontroliuojamą rinką, tas - dešinysis, kas už valstybės planuojamą ūkį, tas - kairysis.

Kiti vadovaujasi geografine orientacija. Kas žiūri į rytus, tas - kairysis, kas į vakarus, tas - dešinysis. Į rytus ypač žiūri tie, kuriuos tebekankina socializmo statybų ir kolchozų laukų platumos nostalgija. Žiūrinčius ir einančius į vakarus atsargumo dėlei reikėtų skirstyti į dvi dalis: vieni, kurie pasiruošę galvotrūkčiais bėgti, ir kiti, kurie eina atbuli, gerai žinodami, kad jie ten nenueis. Jų ėjimas panašus į sportininko traukimąsi atgal prieš įsibėgant šuoliui.

Treti partiją vertina pagal jų požiūrį į religiją. Daugiau ar mažiau tikintieji - dešinieji, indiferentai ir ateistai - kairieji. Priklausomai nuo piliečio pažiūrų vieni yra gerieji, kiti - blogiukai. Kitam piliečiui - atvirkščiai. Vykstant Seimo rinkimų kampanijai, reikėtų nebeieškoti kairiųjų ar dešiniųjų. Reikia tikslesnio partijų vertinimo.

Tokiu svarbiausiu požymiu turi būti partijos ir jos narių požiūris į valstybę. Gyvenimas parodė, kad yra žmonių, kuriems sava valstybė tapo jų gyvavimo pagrindu ir neišvengiama sąlyga. Jiems valstybė yra asmens, šeimos, namų apsauga ir klestėjimas, tautos išlikimo ir jos vystimosi garantas, orus ir naudingas bendravimas su kitomis tautomis ir valstybėmis. Taip suvokiantys valstybę žmonės visada yra pasiruošę ją ginti bet kokia kaina. Valstybė jiems yra ne tik konkretus jų gyvenimo turinys, bet ir jų vaikų gyvenimo geresnė perspektyva.

Kitiems valstybė, trumpai sakant, tėra tik melžiama karvutė. Protingesni iš jų tą karvutę pagirdo, skolintų šiaudų pamėto ir giriasi, kad jie taip "užsako muziką ir madas diktuoja". Neverta rašyti apie jų "darbus ir žygius", tegu kada nors prokuratūra juos aprašys.

Tačiau yra ir tokių, kurie nesiruošia tos karvutės nei šerti, nei girdyti, o išmelžę paskutinį pieno lašą, pasiruošę jai gyvai odą nudirti. Šiandien jie šimtais rikiuojasi į negirdėtas neregėtas partijas ir, šaukdami "jau vieni ir kiti pabuvo, dabar leiskite ir mums pabūti", ruošiaisi užplūsti Seimą. Čia tikrai nei kairė, nei dešinė, nei dvigrašis centras. Tai raistas, kuriame perisi patys juodžiausi velniai. Tai baltarusiškojo lukašizmo lietuviškoji atmaina - albertizmas.

1996 m. rugsėjis

Prie vilkduobės krašto

... Pradžioje buvo pareikštas įsitikinimas, kad tauta to neleis. Ir kai tauta atėjo ir pabandė to neleisti, pasirodė, kad daro ne tai ir ne taip. Tada liko griežtai pasmerkti ir atsiriboti, palaiminant tik taikius kovos būdus. Tikrai, juk turime tokią taikių veiksmų patirtį pradedant A. Merkio ir gen. V. Vitkausko taikiais veiksmais 1940 metais. Taikūs būdai tikrai geresni, bet būna situacijų (jos istorikų vertinamos kaip neišvengiamai sukeliančios karo veiksmus), kada neduoti atkirčio reikštų pripažinti save ir menkysta, ir niekšeliu. įsivaizduokime deputatą, pavadintą fašistu ir darantį viešą pareiškimą, kad jis nėra fašistų partijos narys. Deja, sąjūdžio vadovybė pradeda linkti į panašių pareiškimų skelbimą, kuriuose labai teisingai vertinama vakarykštė diena ir aptakiai, diplomatiškai sprendžiamos šios dienos aktualijos, pamirštant, kad vadais netampama įvykius stebint iš šalies.

Rūmuose buvo skeltas vienas pelnytas antausis, aikštėje jų buvo skelta daugiau, taip pat pelnytai, nes kita pusė savo veiksmais peržengė ribą. Kad ir kaip būtų baisu, reikia aiškiai suprasti, kad Lietuvoje, na, nesakykime, kad visa tauta, bet labai daug žmonių, kurių kantrybė baigėsi stebint tai, kas dėjos. Paskutinės savaitės Aukščiausiojoje Taryboje, valstybės griovimas ėjo taip planingai ir sparčiai, kad čia posėdžiaujantis lietuviškasis politbiuras, jį lydinti KGB'istų kohorta, prasidedanti smulkiais niekšeliais, eidavusiais provokuoti tardomųjų į kameras, kalėjimų "stukačiais" ir besibaigianti gerai užsakomais neetatiniais KGB maršalų referentais, nebegalėjo ir net nebesistengė paslėpti savo džiaugsmo. Liko tik laukti žmonių reakcijos, ir sulaukė... Valstybės duobkasiai ir jų pakalikai pamiršo, kad jų veikla, jų eitos pareigos, jų "nuopelnai" prieš kokius 40 metų būtų buvę įvertinti vienareikšmiškai, be svyravymo ir kad šiandien bei rytoj dar užteks vyrų, ne kartą atlikusių savo sunkią kareivišką pareigą: partizaninio karo metais priešpaskutinė priemonė būdavo apkūlimas. Manykime, kad jis jau įvyko.

Galiu būti apkaltintas teroro skatinimu. Nebūkime naivūs bei sentimentalūs. Vienas netyčia išsprūdęs žodelis "fašiste" ryškiai atskleidė visą liberalų leiboristų ir kitokių komunistų kol kas slepiamą požiūrį į Sąjūdį, į Nepriklausomybę, į Lietuvos Valstybę. Draugai Makutinovičius ir Jermalavičius lengviau atsikvėpė: "Yra dar vyrų Lietuvos TSR!". Neturėkime iliuzijų. Kaip reikia elgtis su fašistais, buvo mokoma nuo spaliukų amžiaus.

Provokacija su dujų balionėliu turėjo paspartinti įvykių kulminaciją. Jos autoriaus sveikatos būklė Lietuvoje mažai kam kelia abejonių, ir šis incidentas be jokio reikalo tai dar kartą pademonstravo. Nesitikėkime, kad jis gali būti teisiamas. Teismui būtų labai sunku įrodyti, kad teisiamasis yra pakaltinamas.

Kiti aktyviai kūrę šitą tragišką situaciją nepakaltinamais negali būti paskelbti. Apsikaišę svetimų idėjų plunksnomis, šie augilos nebrendilos, savo rankomis kitiems žarstydami žarijas, mano darantys politiką. Galima pafantazuoti, kuris iš jų galėtų būti A. Smetonos, kuris J. Tūbelio, o kuris J. Tumo-Vaižganto vaidmenyje. Jų politinę veiklą būtų galima apibūdinti vienu nelietuvišku žodžiu, kuris išaiškinamas taip: "žalos darymas visuomenei ar asmenims be naudos sau".

Tautos išmintis sako: "Nėra to blogo, kas neišeitų į gera". Gal taip įvyko Lietuvoje šį kartą. O tikrai įvyko dar vienas stebuklas mūsų istorijoje. Neįkritome į ilgai ir stropiai ruoštą vilkduobę.

Eskizas

Nagrinėjant šios dienos temą, išryškėja tam tikras konfliktas tarp suabsoliutintos demokratijos gynėjų ir valstybės interesų prioriteto gynėjų.

Mano supratimu, demokratija šiandien reiškia ne tik tam tikrą teisinę filosofinę sistemą, o gyvenimo būdą, susiformavusį Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kurio svarbiausias ir pagrindinis bruožas yra įstatymo viršenybė prieš kitus faktorius ir jo besąlygiškas vykdymas. Ir tai buvo įgyvendinta po daugybės karų, galvų kapojimo, atviro gyventojų genocido ir vergovės. Tai buvo pasiekta krikščioniškosios moralės dėka, sveiku protu paremta ūkinio apskaičiavimo ir gerųjų Vakarų Europos tradicijų.

Tos aplinkybės rodo, kad demokratijos negalime užsidėti kaip kepurės ant galvos ar kaip stogo ant namo. Jos įgyvendinimui būtina subrandinti tinkamas sąlygas. Tikrosios demokratijos principų diegimas visuomenėje, iš vidaus tam nepasiruošusioje, duoda pasibaisėtinus rezultatus, valdžią užgrobia ir demokratiją sunaikina brutualios ir agresyvios jėgos. Pavyzdžiui, bandymai įgyvendinti demokratiją po I-jo pasaulinio karo Vokietijoje ir Rusijoje. Tas pats grėsė ir Lietuvai. Tačiau po 1926 m. Lietuvą pradėję valdyti žmonės su savo pakankamai griežta, bet ir nuosaikia politika, buvo tai, ko reikėjo. Neanalizuodami atskirų klaidų ir pasekmių įvertiname bendrą 15 m. rezultatą. Tvirtas tautos ūkis ir sąmoninga visuomenė, paruošta tiek demokratiniam gyvenimui, tiek valstybės gyvenimui. Palikimas ateinančioms kartoms yra švenčiausias kiekvieno darbo rodiklis. Be tarpukario metų Lietuvos gyvenimas galėjo nueiti kitokiais keliais ir labai galimas dalykas, kad šiandien vietoj Lietuvos turėtume kažkokią bestuburę Bulbalandiją be savo kalbos, be religijos, be valstybinės sąmonės, beieškančios prie ko prisišlieti.

Su didele pagarba privalome prisiminti tuos ryžtingus vyrus, kurie mus apsaugojo nuo tokios lemties.

1993 m.

Tokius kaimynus turėjome..

Iš Lentvario jau išsikraustė Rusijos geležinkelininkų kariuomenės dalinys. Kai skaitysite šią žinutę, bus jau išsikraustęs ir raketinės priešlėktuvinės gynybos dalinys.

Gegužės 28 d. teko lankytis 22 ha teritorijoje, kurią jie buvo užėmę. Kareivių beveik nesimatė. Karininkai ir praporščikai baigė išmontuoti skardinį raketos modelį nuo tikro iššovimo įrengimo. Tikrų raketų jau nebebuvo. Liko tik žemių pylimais apsuptos iššovimo aikštelės. Ir vienas angaras, apsuptas 3 spygliuotų vielų tvoromis. Už jų prieš porą metų bazavosi raketos su branduolinėmis galvutėmis... Štai koks įnamis buvo Lentvaryje! Gyventojai apie jį tik miglotai tenuvokė, tačiau naivu būtų manyti, kad ir NATO tiek pat nutuokė. Karinio konflikto atveju anksčiau būtų pakilusios raketos iš Lentvario, ar anksčiau būtume sulaukę lygiavertės viešnios iš Vakarų? Karas sentimentų nepripažįsta.

O kiek dar tokių objektų yra nežinomų? Vieningai pasakykime: "Išsikraustykite su savo rakandais tuoj pat ir galutinai".

Ne kiekviena nuomonė priimtina

"Lietuvos aide" birželio 4 d. (Nr. 107) buvo išspausdintas Jono Kvederavičiaus iš Berlyno straipsnis "Tai nebuvo gėdingiausias Lietuvos istorijos laikotarpis". Straipsnyje daug nelabai originalių, bet labai abejotinų mindų. Nepolemizuodamas su J. Kvederavičiumi dėl jo požiūrio į kitus nesenos praeities įvykius, privalau kaip buvęs Vietinės rinktinės karys ginti gen. P. Plechavičių.

Nežinau, ar seniai ir kokiu būdu p. J. Kvederavičius atsidūrė Berlyne, bet įtariu, kad laikas ir atstumas jam padarė neigiamą įtaką, nes straipsnyje kai kas pamirštama, kai kas pateikiama išvirkščiai.

Drįstu kai ką priminti. Pasaulyje 1944 m. pavasarį visi suprato, kad artėja karo pabaiga. Lietuvoje dauguma įsivaizdavo, kad ji bus panaši į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Tada subyrėjo abi Lietuvą valdžiusios imperijos - Rusija ir Vokietija. Tuo pasinaudojant buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tačiau apginti visą teritoriją nuo besiveržiančių kaimynų armijų ar tiesiog ginkluotų gaujų, vadinamųjų bermontininkų, neužteko karinės jėgos. Gaila, kad 1918 m. į Vilnių nesugebėjo parvykti Rusijoje suformuoti lietuviškieji daliniai: Smolensko, Sibiro ir kiti pėstininkų batalionai, Valkos dragūnų divizionas, Kišiniovo karo lauko ligoninė. Jei jie būtų atvykę, kariuomenės nebūtų tekę kurti tuščioje vietoje ir visa įvykių eiga galėjo būti Lietuvai naudingesnė.

Todėl noras turėti savo karinius dalinius besibaigiant antrajam pasauliniam karui buvo visos tautos noras. Ne tik p. J. Kvederavičius, bet ir visi turime žinoti, kad Vietinės rinktinės sukūrimas nebuvo gen. P. Plechavičiaus išmonė. Jam, drąsiam ir ryžtingam, nebijančiam atsakomybės karininkui, buvo pavesta garbinga pareiga - atkurti Lietuvos kariuomenę. Tai jam pavedė žmonės, kurie tuo metu, galima sakyti, pogrindyje vairavo Lietuvos politiką. Tai, kad į gen. P. Plechavičiaus atsišaukimą atsiliepė tūkstančiai vyrų, visai nereiškia, kad jie norėjo būtent jo vadovavimo. Vienodai sėkmingai vyrus pašaukti galėjo ir gen. S. Raštikis, ir bet kuris kitas generolas. Lietuva norėjo turėti savo kariuomenę.

Vokiečiai greit suprato Vietinės rinktinės nuotaikas ir nusprendė šį nepatikimą dalinį likviduoti. Tai matydamas gen. P. Plechavičius veikė pagirtinai. Jis ir jo karininkai tvarkėsi taip, kad nuo vokiečių nelaisvės būtų išgelbėta kuo daugiau karių, o svarbiausia, kad būtų išgelbėtas, paties generolo žodžiais, "Lietuvos jaunimo žiedas" - Marijampolės karo mokykla.

Rizikingos karinės akcijos finalas buvo tragiškas. Atkurti Lietuvos kariuomenę 1944 m. nepavyko, nes pasaulio įvykiai klostėsi kitaip negu buvo laukta. Vokietijos karo mašina subyrėjo tik paskutinėmis dienomis. Tomis dienomis ir Stalinas dar pasiuntė į mirtį kelis šimtus tūkstančių sovietų kareivių ne tik todėl, kad paimtų Berlyną gegužės 1-osios garbei, bet ir todėl, kad parodytų sąjungininkams, jog gyvosios jėgos jam netrūksta. Tokioje aplinkoje tiek Lietuvos politikų, tiek jos karininkų pastangos išsivaduoti liko laikinai bevaisės.

J. Kvederavičius rašo, kad jis gen. P. Plechavičiaus elgesį vertina neigiamai, nors mano, kad kiti lietuviai su jo nuomone nesutiks. Tikrai. Maža to, į tokią nuomonę nevertėtų net dėmesio kreipti, bet, kai ji paskelbiama solidžiame laikraštyje ir gali suklaidinti dalyko nežinančius žmones, tenka atsiliepti.

Mes, buvusieji gen. P. Plechavičiaus kariai, jį iki šiol vertiname kaip vado pavyzdį, garbingai ir pasiaukojančiai vykdžiusį pavestą pareigą. Ir kartais pasvarstome, kuris iš dabartinių kelnes su antsiuvais mūvinčių vyrų sugebėtų pakviesti į karą bent 10 savanorių.

1997 m. liepos 22 d.

III SKYRIUS

Suvokime esmę

(Kalba, pasakyta 1993 m. rugpjūčio 22 d. mitinge Vilniuje)

Norėčiau pradėti nuo to, kad didis Prancūzijos sūnus generolas Šarlis de Golis, mano žiniomis, niekada nevartodavo sąvokos Sovietų Sąjunga, o visada sakydavo Rusija. Jo nepaprastas ir blaivus protas gerai atskirdavo, kas yra dalyko esmė, o kas yra jo lukštas, maskaradas ar spektaklis. Šitai šiandien ir mums turėtų padėti susivokti, kas yra dabartinės Lietuvos politikos esmė, o kas yra rodomas spektaklis.

Esmė yra ta, kad bekraštėje kaimyninėje šalyje, nepriklausomai nuo to, kas ją valdo - carai, generaliniai sekretoriai ar prezidentai, - per mažai yra žmonių, kurie mus supranta ir gerbia, ir per daug yra žmonių, kurie kažkodėl galvoja, kad jie mus išlaiko, o mes juos engiame, kliudome jiems gyventi, ir todėl jie mūsų nekenčia. Šie žmonės formuoja tos šalies politiką, kuri Lietuvos atžvilgiu per amžius visada buvo agresyvi ir kelianti pavojų jos egzistavimui.

XX-ajame amžiuje Lietuvos valstybė, siekdama normalių santykių su Rusiją, buvo sudariusi su ja keletą sutarčių. Pažiūrėkime, koks jų likimas? Pradėkime nuo 1920 m. liepos 12 d. taikos sutarties: Il-uoju jos straipsniu buvo nustatyta Lietuvos ir Rusijos siena. Dėl po trijų mėnesių Lenkijos įvykdytos agresijos ši siena nebuvo realizuota, tačiau, kai 1939 m. rugsėjo 17 d. Rusija, susitarusi su Hitleriu, užpuolė Lenkiją ir Raudonoji Armija peržengė liniją Breslauja-Naručio ežeras-Beržfinos upė, buvo pažeistas Lietuvos suverenitetas. Turime suvokti, kad Rusija tada okupavo Rytinę Lietuvą ir Vilnių. Gerbdama savo pasirašytą galiojusią, beje, galiojančią ir šiandien sutartį, Rusija privalėjo atitraukti savo kariuomenę iki teisėtos mūsų sienos, tačiau, realizuodama Molotovo-Ribentropo susitarimus, ji pradeda nešvarius žaidimus. Grasinimais ji priverčia Lietuvą derėtis dėl savo teritorijos. Užmetusi ant kaklo kilpą, ji grąžina Vilnių ir 6900 km² kilometrų teritoriją vietoje 25000 km². Vėliau pridėjo dar 2600 km², iš viso maždaug trečdalį priklaususios teritorijos. Tuo būdu 1920 m. sutarties II straipsnis buvo pamintas kaip ir IX straipsnis, kuriame buvo susitarta dėl archyvų, bibliotekų, muziejų, dailės kūrinių ir dokumentų, išvežtų į Rusiją iki 1914 m., grąžinimo.

1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos-SSSR nepuolimo Sutartis patvirtino 1920 m. sutarties visas nuostatas ir įsipareigojo gerbti viena antros suverenitetą ir susilaikyti nuo bet kokios agresijos veiksmų prieš antrą šalį. Ši sutartis buvo pratęsta 1931 m. gegužės 6 d. penkeriems metams ir po to kasmet prolonguojama vieneriems metams. Tuo būdu ji galiojo iki 1939 m. spalio 10 d. sutarties dėl Vilniaus krašto grąžinimo, kurioje buvo siekiama plėsti 1920 m. sutarties nustatytus draugiškus santykius, pagrįstus nepriklausomo valstybingumo ir nesikišimo į antrosios šalies vidaus reikalus pripažinimu.

Šiandien matome, kad cinizmo viršūnė buvo šios sutarties 6 straipsnis, kuriame abi šalys įsipareigojo nesudarinėti bet kokių sąjungų ir nedalyvauti koalicijose, nukreiptose prieš vieną iš susitariančių šalių, nors Vokietijos ir SSSR sąjunga bei koalicija, nukreipta prieš Lietuvą, egzistavo jau pusantro mėnesio.

Ši sutartis buvo paminta 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu, kuriame Lietuva buvo apkaltinta nebūtais dalykais ir okupuota. Ir štai dabar Rusijos pareiškimas, kad ji atsisako vykdyti suderintą ir pasirašytą kariuomenės išvedimo grafiką, visiškai įsikomponuoja į istorinį kontekstą ir patvirtina teiginį, kad nebuvo atvejo, jog Rusija, galėdama sulaužyti sutartį, ėmė jos ir nesulaužė. Pažindami savo partnerį, derybose turime būti ypač kieti, principingi ir atsargūs, ir neabsoliutinti sutarčių reikšmės. Vienas neapdairus įsipareigojantis žingsnis ar žodis sutartyje Lietuvai gali virsti pavalkais daugeliui metų, o antroji pusė tą sutartį jai patogiu laiku gali išmesti kaip bereikšmį popiergalį. Derėtis, žinoma, reikia. Prisiminkime, kaip vyko JAV ir Vietnamo derybos. Į salę tą pačią sekundę įžygiuodavo šalių atstovai, susėsdavo prie stalo. Per pusvalandį nė vienas nepasakęs nė žodžio, atsistodavo ir išeidavo, po kelių savaičių vėl tas pats. Tačiau visi žinojo, kad derybos vyksta ir galų gale sprendimas buvo rastas, buvo kalbamasi ir pasirašoma.

Nėra jokio reikalo derėtis dėl kariuomenės išvedimo. Ji turi būti išvesta besąlygiškai. Reikia derėtis tik dėl žalos atlyginimo. Žalos dydis siekia virš 140 milijardų dolerių. Mes žinome, kad Rusija negali išmokėti tokios sumos. Ji neturi tiek pinigų, kiek sugebėjo pridaryti eibių. Mums jų nebūtinai ir reikia. Mes sutiktume gauti kompensaciją, pavyzdžiui, žeme. Nurašytume po 1000 dolerių už kiekvieną Mažosios Lietuvos hektarą, už Skalvos ir Nadruvos žemės hektarą. Precedentų yra: Rusija pardavė Amerikai Aliaską, po to beveik už tą pačią sumą Stalinas iš Hitlerio atsipirko Suvalkijos bryzą. Tai ne teritorinės pretenzijos. Tai vienas iš būdų atsilyginti už padarytą žalą, dėl kurio galima derėtis.

Vėl atėjo sudėtingos dienos Lietuvai. Privalome būti budrūs ir vieningi kaip tada, pučo ir Sausio dienomis, kai buvome susitelkę šioje aikštėje. Gerai, kad Prezidentas rytoj nevažiuos į Maskvą, bet jei po kiek laiko sužinotume, kad jis vis tiek važiuoja, tai supraskime, kad ne jis pats važiuoja, kad jį veža grupė draugų iš KGB ir GRU. Nuveš ir, jeigu bus geras, parveš. Bet kai po to kitus veš, tai jų jau gali ir neparvežti. Būkime drąsūs ir ryžtingi, nepalūžkime ir laimėsime.

1993 rugpjūčio 22 d.

Jie jau nepagydomi

(1993 12 03 kalba, nepasakyta pensininkų pikete)

Norėčiau kreiptis žodžiais "Aukštasis Seime", mes čia susirinkę atstovaujame žymią dalį Lietuvos gyventojų, slegiamų ne tik senatvės ir nesveikatos naštos, bet ir užgriuvusių nepriteklių. Mūsų gyvenimo indėlis yra pakankamai svarus, ir mes turime moralinę teisę pareikalauti iš Vyriausybės pasiaiškinimo, mes turime moralinę teisę kalbėti ir su anuo šiltai sėdinčiu Seimu kaip lygūs su lygiais. Šiandien čia mūsų susirinko tiek, jog niekas nedrįs pasakyti, kad patriukšmavo keli samdyti dykaduoniaujantys seniokai.

Šiuo metu tapo labai madinga dažnai priminti valdančiajai partijai jos rinkimų pažadus. Aš to padaryti negaliu, nes prisipažįstu neskaitęs jų rinkimų programos. Ir be jos buvo aišku, kad komunistai yra pažadų dalijimo meistrai. Vienas toks meistras žadėjo alkaniems "besprizornikams" bematant pastatyti komunizmą. Kitas žadėjo iki 1980 metų kiekvienam vyrui po 12 kostiumų, paskutinysis - kiekvienai šeimai po namą ar butą. Jie buvo stambūs banginiai, kurie šį tą galėjo, tačiau, neišpildę pažadų, pasitraukė iš istorijos arenos kaip nevykę klounai. Tai ko gi buvo galima laukti iš jų buvusių mokinių, smulkių lietuviškų kilbukų ir karosiukų? Deja, vos ne pusė Lietuvos žmonių skaitė tuos pažadus, už juos balsavo, o dabar šaukia: "Kodėl nevykdote pažadų?" Taip ir knieti pasakyti: "Taip jums ir reikia, ko norėjote tą ir gavote. Stipkite dabar iki įgausite savo proto". Deja, nelaimė yra per didelė, kad galima būtų taip piktdžiūgauti.

Plaukai šiaušiasi girdint, kaip premjeras giriasi, jog jau beveik stabilizavosi ekonomika. Vadinasi, ir toliau taip gyvensime. Bet šis stabilizatorius nutyli dar baisesnius dalykus. Kiekvienas Lietuvos pilietis - aš, Jūs, mūsų vaikai ir vaikaičiai - esame skolingi ne mažiau kaip po 500 Lt. Esame praskolinti užsieniui be mūsų žinios ir sutikimo.

Be mūsų žinios ir sutikimo daroma visa dabartinė valdžios ir užsienio politika. Kokį košmarą Lietuvai jie rengia - sunku įsivaizduoti. Vietoje nusuktos kompartijos vienos galvos ataugo trys: dėdėpistinė, socialdemokratinė ir tautiškai pažangi. Dvi pastarąsias normaliomis galvomis laikyti neverta, tai greičiau pusgalvės, bet visos trys, įnirtingai besiriedamos dėl Lietuvos turto ir skolintų milijonų, suderintai šnypščia: "Nerealu, nėra galimybių, negalima", kai į jas kreipiamės su visiškai teisėtais reikalavimais.

Jau kelintą kartą šįmet ateiname ir skelbiame savo reikalavimus. Sulaukiame pažadų, o po to rankų skėsčiojimo: "Neišeina, nėra galimybių, negalima". Tikrai taip. Šitai vyriausybei jau niekas neišeis. Nebent ryžtųsi senus aliuminius puodus perštampuoti į penkličius. Iš didesnio puodo išeitų trijų mėnesių pensija. Ir mes būtume turtingi, ir valdžiai galvos neskaudėtų. Gal į kitą mitingą atsineškime po puodą, vis tiek nebus ko juose virti.

Deja, nejuokinga. Už aliuminius grašius ir Judas nebūtų parsidavęs. Neparsiduokime ir mes, ir neparduokime Lietuvos. Ir šitos vyriausybės neprašykime išmaldos. Iš jos pareikalaukime tik vieno, paskutinio dalyko: "Ponai, nesugebate, nepajėgiate, neturite galimybių, tai nebeateikite daugiau į šį pastatą". Taip pasakyti mes turime ir teisę, ir pareigą. Tai ir yra demokratija, už kurią ilgai ir sunkiai kovojome. Jei nepasakysime šiandien, po mėnesio gali būti jau vėlu. Nebūkime naivūs ir negalvokime, kad į Maskvą buvo tuščiai pasivažinėta, kaip stengėsi įteigti neatsakingi žurnalistai. Ten per 40 min. nebuvo svarstomas 20 sutarčių paketas, o tik viena principinė sutartis - už paramą, išlaikant valdžią Lietuvoje. Maskvai viskas, ko ji pageidaus. Suokalbis buvo reikalingas, nes auga socialinio sprogimo grėsmė, atsirandanti atvirai nomenklatūros interesus iškėlus virš tautos ir valstybės interesų. Tiktai vyriausybei mes, pensininkai, privalome pirmieji pareikšti nepasitikėjimą. Tai privalo padaryti ir žemdirbiai, ir darbininkai. Nereikia tikėtis, kad valdžia tiesiog ims ir pasitrauks. Jų piramidė sumūryta be moralinių kriterijų karkaso. Joje vietoje gėdos ir sąžinės - įstatytos žinomo gyvulio akys, tačiau mes turime tai paskelbti, kad pasaulis sužinotų - jie paprasčiausi apgavikai ir niekam jau nebeatstovauja. Paskutinis LDDP rūpestis skirti po 400 Lt. laidotuvėms - daugelio laikomas niekšybės ir cinizmo viršūne. Nieko panašaus - tai klasikinis sovietinio mąstymo pavyzdys. Atimti ir padalinti. Jie jau nepagydomi. Lietuvoje mes kreipkimės į visas patriotines jėgas, į visus vyrus ir moteris, kurie laiko save politikais ir jaučia atsakomybę tautai ir valstybei, viską metus junkimės ir imkimės visų įmanomų legalių priemonių, įskaitant ir referendumų ruošimą, kad valdžia būtų kuo greičiau pakeista. Neatidėliokime, mes jau vėluojame.

Mintys po Vilniaus tremtinių konferencijos

Tada mums pasakė: "Jūs tikrai esate padorūs tarybiniai piliečiai ir, galimas dalykas, neteisingai buvote represuoti". Ir tokiems nuvargusiems ir iškankintiems, kad daugiau nevargtume ir darbus lengvesnius davė: statyti Lietuvoje kryžius, kapus tvarkyti, partizanų dainas dainuoti. Visgi užsiėmimas. Ir organizaciją leido sukurti, bet, kad ji ko nors nesugalvotų, jai kažką davė ir liepė pasidalinti. Dalyba - ketvirtas sunkiausias aritmetikos veiksmas. Bepigu buvo stribams dalintis: jei dalyba neišeina, panaudoja atimties veiksmą ir toliau dalijasi. O dabar, ką nors pasidaliję, į krūvą nebesusirinksime: visada liks nuskriaustų...

Graudu buvo klausytis įtikinėjimų, kokia jėga mes esame. Dar graudžiau buvo klausyti rezoliucijų projektų: vienoje kaip senais laikais buvo kviečiama ūkininkus apsėti kiekvieną žemės pėdą (lyg tam tik noro ir betruktų), kitoje visai rimtai buvo kreipiamasi į Aukščiausiąją Tarybą (lyg jos deputatai nebūtų visą savaitę tyčiojęsi iš mūsų parašų).

Konferencija buvo nepakankamai paruošta ir, atėjus sprendžiamam momentui - naujos tarybos rinkimams, dalyviai pradėjo skirstytis. Nesuprasi, ar protestuodami, ar turėdami svarbesnių reikalų. Kai jau atrodė, kad viskas griūva, į sceną buvo sukviesti apie 40 asmenų, už kuriuos ir pakėlė rankas salėje dar likę. Kalbėti apie kvorumą tokioje situacijoje būtų neprotinga. Tikėsimės, kad šie žmonės neleis sugriūti tremtinių organizacijai, kas, matyti, buvo šiam laikui ir užpatentuota.

Tremtiniai dar pačiame jėgų žydėjime. Daugelis tik keturiasdešimtmetį atšventę. Tai ne politiniai kaliniai, kurie masiškai žengia į paskutinį savo amžiaus trečdalį. Ką jie sugeba, parodė lemtingomis Lietuvai dienomis. Jie pajėgūs tarti svarų žodį, tačiau...

Pasakojama, kad rytų šalyse, kur vandenį tenka semti iš gilių šulinių, tam naudojami kinkomieji gyvulėliai. Jie kiauras dienas, eidami ratu, suka tam tikrą įrengimą. O kai juos paleidžia į ganyklą, jie tiesiai eiti jau nebemoka - vis ratu ir ratu...

Gal mes pamėginkime eiti tiesiai, Lietuvos keliu, atsisakę kadaise mums "gimtosios" partijos nubrėžto kurso.

1992 m. gegužė

Garbingieji Norilsko vyčiai, viešnios ir svečiai

Norilskas ir Kolyma Gulago archipelage užima išskirtinę vietą. Kur buvo saldžiau - galite spręsti tik Jūs, pabuvę ten ir ten, gyvenimo dugne abiem atvejais. Apie Gulagą ir tremtį daug rašoma, tačiau skaitant kartais darosi truputį koktu, kai autoriai tiktai dejuoja, prisimindami savo iškęstas kančias. Iš visos šios memuarų literatūros maloniai išskirsime Jūsų kolektyvinę knygą "Norilsko vyčiai", kurioje lagerio gyvenimas vaizduojamas ir kaip kova, tokia pat nelygia, beviltiška kaip ir Lietuvos miškuose. Iš jų atsinešta laisvės kovos ugnis lageriuose neužgeso: tai vos ruseno, tai pliūptelėdavo kaitria liepsna. Mūsų šiandieninė pareiga - palikti istorikams kuo daugiau medžiagos apie pasipriešinimo veiklą lageriuose. Aš šiandien prisimenu tai, kame pats dalyvavau: 1949 m. spalio 2 dieną Buchta Vanino persiuntimo punkte. Mūsų buvo daugiau nei 200 jaunų vyrų, buvusių partizanų ir pogrindininkų, sąmoningų kovotojų. Mus ir dar porą šimtų ukrainiečių suvarė į septintąją zoną, kurią kontroliavo "šukų ir kalių" ordinas. Kai jie mėgino mus apiplėšti, mes organizuotai pasipriešinom. Kilo mūšiai, kuriuose kovėsi šimtai žmonių, ginkluotų peiliais, lazdomis, akmenimis. Jų buvo dvigubai daugiau, apie 800, bet mes juos priversdavome bėgti, tada iš sargybos bokštelių zoną pradėdavo šluoti kulkosvaidžių serijos. Mes paskelbėme bado streiką. To dar nemačiusi administracija išsigando. Paskutinėse kautynėse jau apšaudė "sukas" ir jų daug nukovė, o mus išvedė į pustuštę ketvirtą zoną. Mes laimėjome, nes mūsų buvo daug ir organizuoti. Deja, ten pat pasakojo apie gretimoje zonoje vagims pasipriešinusius tik kelis lietuvius. Jie buvo nukankinti, daužant į žemę už rankų ir kojų. Žinau, daugelis iš Jūsų šių operacijų esate patyrę iš kareivių.

Mes atsidūrėme Kolymoje ir buvome išmėtyti po kelis daugybėje Berlago lagpunktų. Vilkom vargo naštą gerai net nežinodami, kurioje pasaulio vietoje esame. Taip praslinko kone ketveri metai. Po Kolymos lagerius pasklido gandai, kad į Kolymą atvežtas ypatingas kalinių kontingentas, labai įslaptintas. Buvo spėliojama, jog tai Berijos štabas arba dar kažkas baisiau. Tai buvote Jūs - Norilsko sukilėliai. Ir kai Berlago vadovybė Jus pabijojo laikyti sukoncentruotus vienoje vietoje ir išskirstė po kitus lagerius, bruzdėjimas prasidėjo visur. Kolymoje jis nespėjo išsivystyti, nes prasidėjo lagerių likvidavimas, masinis kalinių pervedimas į tremtį. Stalino imperija pradėjo braškėti, skeldėti. Tas griuvimas užsitęsė beveik trečdalį amžiaus, bet pradžia buvo padaryta tada, iš pačios apačios. Šiuose įvykiuose lietuviai buvo vieni iš pirmųjų NVG mėsmalėje. Tarp lagerių nuožmogių mes išlaikėme tvirtą moralę, laisvės troškimą, pasiryžimą ir drąsą, pasiruošimą žūtbūtinei kovai, kai tik atsiras mažiausia proga.

Ši dvasia vėl sustiprėjo 1990 metais ir, pribaigdami komunistinę blogio imperiją, vėl buvome pirmieji.

Mūsų kartos gyvenimas prasidėjo žygiuose bei kovose ir baigėm jį taip pat žygdarbiais. Tam Jus pašaukė tėvynė ir laimino Dievas. Atrodo, galėtume ramiai sutikti saulėlydį. Deja, tai, kas dedasi šiandien Lietuvoje, kelia didelį rūpestį. Pirmiausiai, valdžios vyrų bailumas. Gal kreipsimės į mūsų poetą Bernardą Brazdžionį, kad jis, parašęs puikų eilėraštį "Jie bijo" (tai apie komunistų baimę), dabar parašytų eilėraštį, kaip mūsų vyriausybė bijo. Bijo Maskvos, bijo Rygos, Varšuvos ir Telavivo, bijo Valerkos Ivanovo ir Zuroffo, Dobužinskio mokyklos direktorės, bijo desovietizacijos ir dekagėbizacijos. Labiausiai bijo Europos Sąjungos. Bijo, kad nepriims, dar labiau bijo, kad priims. Lengviau suskaičiuoti, ko nebijo: teismų privatizacijos ir resovietizacijos.

Tai juokas pro ašaras, matant grumtynes prie valstybės vairo. Kai dėl grupuočių interesų paminami tautos interesai, darosi nyku, lyg važiuotum automobiliu, ant kurio priekinių sėdynių sėdi du girti ir nepasidalina vairo. Gal jau atėjo laikas garsiai paklausti: kuo užsiimate, ponai? Mes turime tokią teisę ir Norilsko vyčiai turi teisę būti pripažinti kariais savanoriais. Jūs padarėte nemažiau už kitus.

Linkiu sveikatos ir ilgų metų laisvoje Lietuvoje.

Lietuvos likimas

(Kalba, pasakyta Trakuose sausio 13 d. minėjime 1993 01 12)

Gerbiamieji trakiečiai, nors ir negausiai susirinkę šioje salėje paminėti didvyrius, žuvusius prieš dvejus metus už Lietuvos laisvę. Aš prašau Jūsų keliolikos minučių kantrybės, nes kalbėsiu rūsčiai ir šiurkščiai, kadangi ši diena netinkama lyrikai.

Gyvenime pilna tragedijų, tačiau vienas iš jų galėtume pavadinti šviesiomis. Tai Pilėnų tragedija, kai keli šimtai, o gal keli tūkstančiai gynėjų pasirinko mirtį vietoj vergijos, tai Dariaus ir Girėno tragedija, kai juodu skraidančia dėže, iš kurios dabar padorus lakūnas ir trąšų nebarsytų, ryžosi, Lietuvos vardą garsindami, perskristi Atlantą, tai Sausio 13, Medininkų, Krakūnų tragedijos. Nežiūrint jas lydinčio skausmo dėl savo prasmingumo, gyvenimo teigimo, jos tampa gyvenimo švyturiais ateinančioms kartoms. Kitos, juodosios tragedijos, - tai karaliaus Mindaugo nužudymas dėl asmeniškų ambicijų, netikusia linkme pakreipiant visą valstybės istoriją, tai Lietuvos karininkų tragedija Norilsko lageriuose, kai gerai paruošti kovai, iš savo amato visą gyvenimą valgę duoną, išmušus valandai, nepakėlę ginklo, buvo kaip gyvuliai pakrauti į vagonus ir nuvežti bado ir šalčio mirčiai. Jų skausmas dar didesnis dėl šių tragedijų beprasmybės ir nevilties, pasmerkimo ir pateisinimo nesuradimo. Nežinia, prie kokių istorija priskirs tą tragediją, kuri vyksta Lietuvoje šiandien? Jos atgarsiai juntami ir šioje salėje, į kurią iš viso garsaus miesto tokia proga tesusirinko kelios dešimtys žmonių.

Ši tragedija dažnai mėgstama vadinti tautos suskaldymu. Tautos suskaldyti neįmanoma, galima tik dalį jos nuskelti ar atskelti. Mus neseniai mokė, kad tauta - tai žmonių bendruomenė, kurią jungia kalba, teritorija ir bendras ūkis, kukliai nustumiant į pašalį tai, kas svarbiausia - tautos psichologinį, dvasinį bendrumą, jos savimonę, jos savitus ryšius su pasauliu ir valstybingumo, egzistavimo prasmės įtvirtinimą. Šis dalykas yra nesuskaldomas. Žydai 2000 metų neturėjo nei teritorijos, nei kalbos, nei bendro ūkio, bet turėjo tautinę savimonę, paremtą savo religija, ir tai juos išlaikė kaip tautą. Šiandien mes turime teritoriją, tiksliau sakant, tos teritorijos graužtuką, kalbame beveik lietuviškai, su vargu kuriame tautos ūkį, bet pritrūkome tautos sąmoningumo, svarbiausio valstybingumo pagrindo. Kodėl taip atsitiko? Truputį peržvelkime istoriją.

Visi mes vartojame labai netikusiam žmogui apibūdinti žodį "barbaras". Jis kilęs iš senovės graikų kalbos, kurioje jis turėjo ne tokią jau baisią reikšmę. Šiuo žodžiu graikai vadindavo savo kaimynus, nemokančius graikiškai, o saviškai barbar barbaliuojančius. Lietuviškai galėtume pasakyti tiesiog barbalius. Mongolų kalboje panašiai atsirado žodis "tartar". Kai prieš 1000 metų iš Azijos gelmių pajudėjo geležinės mongolų armijos, tai pradžioje jos viską žudė ir naikino. Vėliau įsitikino, kad pasaulis labai didelis, visų išpjauti ir viską išnaikinti neįmanoma, ir nutarė, kad galima palikti jaunas moteris, sveikus, bet paklusnius vyrus ir net juos priversti kariauti. Mongolų kariuomenėje buvo žiauri drausmė: jei iš dešimties karių mūšyje vienas pabėgdavo ar pasiduodavo į nelaisvę, išžudydavo visą dešimtį. Jei bėgdavo visa dešimtis, išžudydavo visą šimtinę, kuriai priklausė ta dešimtis, už šimtinę galvomis atsakydavo tūkstantinė. Todėl kariai, neturintys nei tėvynės, nei tautos, nei kalbos, nei tikėjimo, nei šeimos, nei namų, kaudavosi laimėti arba mirti. Po mūšio jie gaudavo atpildą - buvo leidžiama žudyti, prievartauti, deginti ir naikinti. Ši paniekinamai tartarais vadinama nesuskaitoma orda nusiaubė Aziją nuo Japonų jūros iki Uralo, Kaukazo apylinkes, Rytų ir Centrinę Europą. Sunku įsivaizduoti, kaip Lietuvos kariuomenė tais laikais sugebėjo apginti savo kraštą, o vėliau daugelyje mūšių ir nugalėti šį viską naikinantį antplūdį. Vieną kartą teko kalbėtis su žmogumi iš Vidurinės Azijos. Jis piktinosi tuo, kad europiečiai neigiamai žiūri į Čingischaną. "Kuo geresnis jūsų Cezaris? Jis taip pat kariaudamas žudė, plėšė ir degino. Kuo jie gali skirtis?". Man staiga šovė į galvą mintis, gal kažkur girdėta, ir aš jam atsakiau: "Yra nedidelis skirtumas: kur stovėjo Cezario legionai, ten šiandien Paryžius ir Londonas, o kur stovėjo Čingischano ordos, žolė ir šiandien neauga."

Ši tautomis besimaitinanti pabaisa, tartarų imperija, su laiku taip išsiplėtė, kad pati Mongolija liko prie jos kaip saga prie švarko. Keitėsi jos pavadinimai, bet esmė nesikeitė. XX a. viduryje ji iš naujo užvaldė Centrinę Europą, šį kartą jau su Lietuva. Sena patirtis vėl pravertė. Vyrai, pasipriešinę ne tik veiksmu, bet ir mintimi, buvo išžudyti, išvaryti į vergiją. Paklusnieji, paimti į kariuomenę, varomi "zagriadotriadų", krito Kuršo balose, klupo prie Berlyno. Vėliau, 1956 metais, juos pasiuntė žudyti nepaklusnių vengrų. Skaudu, bet ir tarp trakiečių yra sutepusių savo rankas vengrų krauju, ne tik vyrų, bet ir moterų... 1968 metais, okupuojant Čekoslovakiją, buvo pašaukta daug lietuvių, tarp jų ir trakiečių. Dešimt metų buvo siunčiami mūsų vaikinai skersti afganistaniečių. Pas kai ką iš Afganistano grįžusiųjų pastebimi psichikos sutrikimai, panašūs į tokius, kokie buvo pastebimi tarp lietuvių kareivių, kuriuos vokiečiai privertė dalyvauti masinėse žydų žudynėse. Ir taip Lietuvoje buvo gaminami tartarai. Paskutiniuoju metu jie buvo pavadinti keistu žodžiu - rusakalbiai. Naiviai galvojame, kad tokių Lietuvoje yra nedaugiau kaip 15 procentų, bet pernai paaiškėjo, kad jų yra bent triskart daugiau, beveik pusė gyventojų. Jie dar moka lietuviškai, pakalba, bet galvoja nelietuviškai. Paklausykite, kai Jo Ekscelencija rezga, rezga ir negali suregzti žmoniško sakinio, jūs išsiverskite jo žodžius rusiškai ir pamatysite, kad sakinys išeina ir sklandus, ir net vaizdus. Kai kitas, didesnis Ekscelencija pasako "šalis", ir jis, ir visi supranta, kad tai ne ta šalis, kurią apdainavo Pranas Vaičaitis ir Maironis.

Konfliktą tarp tradicijas išlaikančios tautos ir atskilėlių norima parodyti kaip tautos suskaldymą, ir ieškomi to suskaldymo kaltininkai. Susiskaldę nueitų kas sau. O čia grumiamasi tame žemės lopinėlyje, kuris vadinasi Lietuva, vieniems siekiant apginti tautos egzistavimą, kitiems siekiant atgaivinti subankrutavusį tartarizmą. Pastarieji, siekdami įtvirtinti savo laimėjimus, griauna kas buvo sukurta per porą metų. Pradėta nuo barikadų prie parlamento. Toliau pasirodo, kad jo Apsaugos skyrius nereikalingas. Valstybės saugumo tarnybai vadovauti paskiriamas asmuo iš Mokslų Akademijos, Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto. Kai kas iš jo buvusių bendradarbių ir viršininkų buvo įtariami bendradarbiavimu su KGB. Nereikia nieko iš jų įtarinėti. Pats institutas buvo KGB filialas, užsiiminėjąs ideologiniais tyrimais ir ruošęs ideologines diversijas. Likviduojama Ekonominių ryšių su užsieniu ministerija, apkaltinus, kad per daug orientuota į Vakarus. O Rytus užsieniu laikyti tiesiog neįprasta. Mažinama diplomatinė tarnyba. Purvinama tai, kas pasiekta užsienio politikoje. SKAT patys išsivaikščios, negaudami finansavimo. Talonas pagal nuvertėjimą baigia pasivyti rublį, vadinasi, ir litas bus tas pats rublis, tik lietuviškai vadinamas. Toliau kieno eilė? Kuris dienraštis įsives rubriką "Griovimo kronika"?

Tuo tarpu vienas iš filosofų (o jų marksizmo - leninizmo katedrose prisiauginome tiek, kad galėtume eksportuoti kaip kadaise karalius, sočiai aprūpindami bet kurią Europos šalį) skambina visais varpais, kad Lietuva tokia nepriklausoma, kad nepriklausomesnė ir būti negali. Tiesa, gali taip atsitikti, kad dėl valiutos trūkumo šios taip nepriklausomos valstybės atstovas JTO į Niujorką nuvažiuoti galės tik pono Kozyrevo bagažinėje...

Šitoje kovoje nelengva pasakyti, kas stos kurioje barikados pusėje. Nebandykime pirštu rodyti, kad šitas toks, o anas jau kitoks. Riba eina per kiekvieną iš mūsų. Dauguma lietuvių turi kažkiek procentų tartaro, tartarai turi šiek tiek lietuviškumo. Ką pasakiau, tai schema, o gyvenimas yra sudėtingas ir schemų nemėgsta.

Tokioje aplinkoje minėdami žuvusius už tėvynės laisvę, pamąstykime, ar vertėjo kovoti ir aukotis? Manau, kad taip.

Yra toks mokslas istoriosofija, kuris užsiima aiškinimu to, kas būtų įvykę, jei būtų pasielgta ne taip, kaip buvo pasielgta. Mes apsvarstykime, ar reikėjo priešintis Lietuvai prieš kaimynų agresiją šiose situacijose.

1938 m. nepriimame Lenkijos ultimatumo. Ji mus nugali ir okupuoja septyniolikai mėnesių. Ją, okupavusios valstybės Lietuvą, kaip Lenkijos agresyvumo auką, gali atstatyti ne tik su Vilniumi, bet ir su Suvalkais. Variantas nelabai įtikinantis. 1938 m. nepriimame Hitlerio ultimatumo. Vokietijos okupacija būtų dvejais metais ilgesnė, bet šiandien mūsų vaikams ir į galvą neateitų, kad Karaliaučius kada nors nepriklausė Lietuvai. Variantas beveik šimtaprocentinis. Jei Stalinas 1940 m. būtų matęs, kad Lietuva kausis, okupaciją būtų atidėjęs, iki jo diversantai pakirstų pasipriešinimą.

Šiandien pasipriešinimas, jo dvasia jau baigiama likviduoti iš vidaus. Ar dar spėsime apginti tai, kas buvo iškovota? Lengva buvo stovėti Baltijos kelyje, nes mūsų buvo milijonai, sunku buvo sausio naktimis, nes mūsų buvo tik dešimtys tūkstančių, sunkiau buvo rugpjūčio naktimis, nes mūsų buvo tik keli tūkstančiai. O sunkiausia kiekvienam kasdieną suvokti ir vykdyti savo pareigą Tėvynei. Jei to nesugebėsime, tai dabartinė Lietuvos tragedija bus juodoji tragedija. Žlugsime, bet ne kaip jotvingiai. Jie buvo išnaikinti fiziškai, bet mirė nepalaužti dvasiškai. Mes liksime gyvi, bet tapę tartarais arba mankurtais. Jotvingių tragedija dviguba. Jie pragyveno pagal taisyklę: "Gyvenk ir mirk taip, kad apie tave dainas dainuotų", bet, kai žuvo paskutinieji, jie spėjo suvokti, kad nebelieka nieko, kas apie juos dainas dainuotų... Mes nesitikime, kad apie tokius, kokie mes šiandien, kas nors dainas dainuos.

Nuodėmė būtų dabar, baigiant kalbą, sušukti tradicinį, entuziastingą šūkį: "Tėvynė nežus, kol tokių jos vaikų bus". Pagerbdami didvyrius, susimąstykime. Jei nesugrįšime į protą, jei elgsimės, kaip Krylovo pasakėčios "herojė", kuri knisdama ąžuolo šaknis filosofavo: "Kas man iš to ąžuolo, man svarbu, kad tik gilių būtų", tai perniek aukos, nes žlugs Lietuva, o jos ištikimųjų sūnų ir dukterų kraujas, pralietas sausio 13, Medininkuose, Krakūnuose, visuose Lietuvos miškuose ir Nepriklausomybės kovų frontuose, kris ant mūsų ir mūsų vaikų.

Trečiąją sukaktį minint

Nepraėjo nė treji metai ir namas buvo beveik baigtas. Liko iškuopti statybines šiukšles ir išsiplauti. Tada atėjo tie, kurie statybos metu tik pirštais badė ir šaipėsi iš darbininkų, maišiusių skiedinį bei nešiojusių plytas, ir pasakė, kad namas kreivas, būtinai reikalingas perstatyti, todėl jie jame ir gyvens. Kadangi jų buvo daugiau, jie ir išvarė pavargusius darbininkus.

Primityvus alegorinis vaizdelis. Toliau galima ir neskaityti.

Prezidento rinkimai formaliai užbaigė valstybės atstatymą. Galima pabraukti brūkšnį, suskaičiuoti pajamas ir išlaidas. Bet kodėl baigus tokį svarbų darbą, tiek daug nesmagių veidų? Gal ne tai, gal ne taip statėme?

Lietuvos istorijos didžioji dalis parašyta fiksuojant kaimynų agresijos aktus. Ateina ji iš šimtmečių gelmės sukruvinta, nualinta ir nuniokota. Kai kiti galvoja, kad ji jau miršta, ji atsistoja ir vėl eina. Ir šiandien matome ją suvargusią ir žaizdotą, klumpančią po našta ir dvejojančią ant kryžkelės.

Mes daug kalbėjome apie nuostolius, kuriuos patyrė Lietuva per praėjusį pusšimtį metų, bet jų mastą realiai suvokėme tik dabar. Ir pasirodė, kad sunkiausia kompensuoti intelektualinius nuostolius. Lietuvos intelekto vystymasis buvo pakirstas 1940 metais, po to atidžiai sekamas, kad nepraaugtų rajkomo ar abkomo lygio. Jei kas ir augo, tai kaip žolė po lentgaliu, išblyškus ir ištįsus.

Dažnai prisimenama Sąjūdžio pradžios vienybė. Tikrai vieningai sprukome iš pradėjusio braškėti socializmo rūmo, kad nebūtume palaidoti po nuolaužomis. O kai išbėgome, tai pasirodė, kad lauke ir šviesos, ir oro per daug, kad lyja ir šalta. Nesupratome, kad mes jau atpratinti nuo gyvenimo normaliomis sąlygomis. Daug kam kilo noras vėl lįsti atgal į griūvantį rūmą: o gal visai dar nesugrius?

Dabar Sąjūdį keikia iš kairės ir dešinės. Vieni keikia, kad jis sugriovė socializmą, kiti keikia, kad nebaigė griauti. Griauti didelio mokslo nereikia. Jei galima Sąjūdžiui priekaištauti, tai tik dėl to, kad jis nepakankamai efektyviai kūrė naują sistemą. Ar jis galėjo, ar pajėgė tai nuveikti? Pavėlavę patarėjai nurodinėja, ką ir kada reikėjo padaryti. O ar buvo struktūros pajėgios ką nors atlikti? Nebuvo. Ir dabar nėra. Ir ne tik Sąjūdžio sparne, bet ir kitoje pusėje. Pasižiūrėkime į valstybės visuomeninių-politinių organizacijų vadovaujančias instancijas. Kiek ten neišprusimo, dvasinio skurdo, padabinto nesubrendėlių avantiūrizmu. Tas pats ir visuomenėje.

Todėl negali stebinti Prezidento rinkimų rezultatai. Stasys Lozoraitis yra paskutinis mohikanas tos tarpukaryje gimusios ir augusios kartos, kuri Lietuvoje beveik visa žuvo pokario kovose. Su jai būdingu idealizmu, suvokdamas savo vertę ir pajėgumą bei Lietuvos situaciją, jis ryžosi aukotis. Juk ėjo ne valdžios, ne algos, ne dvaro gauti. Ryžosi aukotis Lietuvai. Gulė ant kryžiaus ir prašėsi prikalamas. Žinoma, jei būtume kalę, tai vietoj kryžiaus jam būtume mikliai pakišę šunų kartuves. Lozoraičio laimei, jo pasiūlymą atmetėme.

Pasirinkome Algirdą Brazauską, pasiryžusį aukotis dėl grupės draugų interesų. Sodinome jį ant rožių vainiko. Gal ir gražu, bet nelabai patogu. Sprangi Lietuvos Prezidento duona šiandien, kas jis bebūtų.

Nesuvokėme, kad ne žmogų reikia rinkti, o kelią. Naujasis Prezidentas žada eiti geru keliu. Jis žada, o mes nebetikime, laukiame darbų, nes žodžių daug buvo. Lakmuso popierėlis, pagal kurį vertinsime Prezidentą, yra Rusijos kariuomenės išvedimas. Deja, šiandien mes nežinome, ar jos daugiau išvedama, ar įvedama. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Mes juos absoliutiname visai be pagrindo. Greta pradėjęs kunkuliuoti Rusijos katilas gali bet kada išsilieti ir mus mirtinai nuplikyti. Į jį turi būti nukreiptas dėmesys, nes iš trijų pusių pajudėję rusų tankai po trijų valandų susitiktų prie Kėdainių. Ir niekas mūsų neateitų ginti. Todėl nė mažiausio preteksto, nei karinio, nei ekonominio, kuris duotų progą kištis į Lietuvos reikalus. Jei jie sugrįš į Lietuvą, tai jau ne kaip 1940 m. pas nenuovokius kvailelius, ne kaip 1944 m. iš okupacijos išvaduotus, o kaip pas nepataisomus nusikaltėlius, ir sulauktume Prūsijos arba Bosnijos likimo. Ir grupė draugų, iškėlusių A. Brazauską, turėtų suprasti, kad Maskvoje pilna bukagalvių, kurie savo laiku nesuvokę žaidimo taisyklių, dabar visai rimtai atsiskaitytų už KPSS suskaldymą.

Todėl baisiai nyku žiūrėti, kai atsigavusi valdžia naikinte naikina viską, kas buvo kuriama per trejus metus. Gerai, kad Seimo nepavadino steigiamuoju. Istorikai, ko gero, pavadins ardomuoju, nes jo veiklą inspiruojančios jėgos savo prigimtimi yra ardomosios. Joms svetimas laisvos, savo valstybę kuriančios tautos suvokimas. Jų protas, jų intelektas niekada nepraaugs rajkomo lygio. Ir nieko neapgaus "Lietuvos" ansamblio butaforija, grifas ir vienaragis.

Būtent šis dabartinės valdžios atžagareiviškumas, ribotumas bei neperspektyvumas ir palieka dar vilčių. Jeigu jiems bus paskelbtas protų karas, jie pasitrauks. Pripainios, prišiukšlins ir nueis, jei nepasikvies tik draugų iš "artimojo užsienio".

Todėl ir rūškani mūsų veidai šio nedidelio, bet brandaus jubiliejaus dienomis. Tauta kėlė savo naštą, iš pirmo karto nepakėlė ir sumišo. Charakteringa mums, lietuviams. Jei mes viską iš karto iki galo padarytume, tai seniai būtume tapę viena iš svarbiausių Europos tautų. Gerai bent tiek, kad suvokiame, jog pradėtą darbą vis tiek reikia kada nors baigti.

1993 m. kovas

Pasirinkimo diena

Liko kelios dienos iki referendumo, kuris nuspręs, kokia bus valstybės santvarka Lietuvoje. Agituoti rinkėjų, manau, nereikia. Visi jau vienaip ar kitaip apsisprendę. Yra ir pageidaujančių, kad už juos kiti nuspręstų, nes patys bijo ką nors supykdyti savo nuomonės pareiškimu.

Daug ginčų ir barnių dėl dviejų referendumų išskyrimo. Priešų pykčiui mes turėtume pasakyti, kad tai nėra labai svarbu. Jei mes esame Lietuvos piliečiai, tai ir ateisime tiek kartų, kiek bus reikalinga, kaip ėjome sausio ir rugpjūčio naktimis prie Aukščiausiosios Tarybos. Jei žmogus negali savo valstybės reikalams skirti pusdienio ar pusvalandžio, tai ką apie jį kalbėti.

Laikraščiai rašo, kad derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo nevyksta. Rytuose dar daug maršalų ir generolų, kurie ir nenori tartis su dabartine Lietuvos Vyriausybe. Jie vis laukia, gal Lietuvoje Sąjūdis pagaliau pralaimės, gal ateis kita, sukalbamesnė vyriausybė, kuri ne tik kad nereikalaus kariuomenės išvedimo, bet pati pasiūlys Lietuvos vaikinus į tą kariuomenę.

Tokia padėtis iki referendumo. O kas po jo? Jei referendumas įteisins Lietuvoje veiksmingą prezidentą, nemanykime, kad viskas tą pačią dieną atsistos į savo vietą. Tą pačią dieną prasidės prezidento rinkiminė kampanija. Visos partijos ir frakcijos, kurios šiandien daro viską, kad sužlugdytų referendumą, tada staigiai užsidegs noru turėti prezidentą su plačiais įgaliojimais iš savo narių. Rinkiminė kova bus neregėto aštrumo. Rusijoje taip pat bus laukiama mūsų prezidento rinkimų rezultatų. Jei bus išrinktas jiems nepageidautinas asmuo, vėl galima laukti ir blokadų, ir karinių provokacijų, ir "savos", "pasipiktinusios liaudies" bruzdėjimų. Visa tai bus daroma kvalifikuočiau, nes Lietuvos padėtis pasaulyje žymiai tvirtesnė negu 1990-1991 metais. Po prezidento rinkimų bus seimo rinkimai. Naujasis seimas parengs Lietuvos Konstituciją ir svarbiausias valstybės atkūrimo etapas bus baigtas. Lygiagrečiai vyks spartus integravimasis į Europos ekonomines ir politines sistemas.

Jeigu į referendumą piliečiai neateitų arba balsuotų prieš, tai galima prognozuoti, kad po 3 dienų Aukščiausioji Taryba pareikš nepasitikėjimą p. Vagnoriaus vyriausybe. V. Landsbergis turės pasiūlyti kitą premjerą. Jo Aukščiausioji Taryba nepatvirtins. Po kelių tokių bandymų bus pareikšta, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nesugeba parinkti premjero ir todėl privalo atsistatydinti. Tada į sceną išeis lietuviškasis Ševarnadzė, gerai Maskvoje pakaustytas, pagal socialines "apklausas" populiariausias Lietuvoje politikas. Jis paskirs premjerą, kuris bus iš karto patvirtintas ir suformuos vyriausybę. Jos pirmas darbas bus kelionė į Maskvą parsivežti jei ne saulės, tai naftos, pašarų ir kelių vagonų popieriukų, vadinamų rubliais. Lietuvoje bus pasakyta: "Gana, mes sugrįžome". Aukščiausioji Taryba priims jau dabar sukurptą konstituciją, kuri užtikrina deputatams, šiai naujajai nomenklatūrai, neribotą valdžią. Ji bus amžina ir nepajudinama. Jokie referendumai nebus leidžiami, o kaip organizuoti rinkimus, moko pusės amžiaus patirtis. Kliugerio planas bus visiškai įgyvendintas. Giedodami "Tautinę giesmę", su Vyčiu prie krūtinės ir trispalve rankose įsirikiuosime į darnias Nepriklausomų Valstybių Sandraugos gretas, "tvirčiausiai didžiosios Rusios sujungtas". Norintieji galės išsilaisvinimo kovas pradėti iš naujo...

Toks bus pasirinkimas gegužės 23 dieną. Nesinorėtų, kad jį nulemtų šiokiadienis ir savanaudiškas išskaičiavimas. Negalime raustis savo kurmiarausy, nematydami pasaulio aplinkos. Ar mes orientuosimės į Vakarų pasaulį su jo ūkiniais privalumais ir elitine santvarka, ar atsisuksime vėl į Rytus su jų nesibaigiančiais eksperimentais, reformomis, revoliucijomis ir ambicijomis pertvarkyti visą pasaulį ir po to jau standžiai prikimšti amžinai tuščią skrandį. Toks yra pasirinkimas.

1992 m. gegužė

Artėja rinkimai

Vasario 15 d. Seimas nusprendė, kad rinkimai į savivaldos tarybas vyks pagal proporcinę sistemą ir bus laikomi įvykusiais, jei į juos ateis 40% rinkėjų. Reiškia, muzika užsakyta ir mada padiktuota.

Nesvarstydami, kaip mada atrodys kituose miestuose ir rajonuose, pažiūrėkime, kaip ji atrodys Vilniuje. Rinkimai pagal proporcinę sistemą arba balsuojant už partijų sąrašus turi tą privalumą, kad pakankamai gausi vienodų įsitikinimų piliečių grupė užsitikrina savo atstovavimą miesto taryboje. Renkant pagal mažoritarinę sistemą arba atskirus asmenis, galimas atvejis, kad 49% rinkėjų nebus atstovaujami. Tokiu būdu proporcinė sistema lyg ir patrauklesnė, tačiau ją naudojant gali atsitikti, kad nebus atstovaujami kokio nors teritorinio vieneto interesai. Jau vykstančios grumtynės miesto taryboje rodo, kad mieste dar esama riebių kąsnių. Tai 66 ha ploto "Šiaurės miestelis", dar neprivatizuotos gamyklos ir senamiesčio objektai. Aišku, jei naujosios tarybos daugumą sudarys deputatai iš kokios nors partijos sąrašo, tai visų jų dėmesys bus nukreiptas į minėtus objektus, o nauji rajonai, kokie nors Pašilaičiai ar Pavilnys, jiems nerūpės. Pilietis su savo rūpesčiais bus priverstas kreiptis ne į savo deputatus, o į valdančios partijos "organą". Gerai, jei jis bus bent "rajkomo" lygio ir piliečio pažiūros atitiks partijos programą. Nelabai gerai bus, jei pilietis į valdančiąją partiją ir žiūrėti negalės. Toks piliečių surikiavimas rinkimuose pagal partijų vėliavas vargu ar suderinamas su Konstitucijos 35 straipsniu. Pilietis, nenorintis priklausyti jokiai partijai, netenka teisės kelti savo kandidatūros, kas jau visiškai prieštarauja konstitucijos 33 straipsniui.

Atrodo, kad Seimas 45 balsais iškepė dar vieną prisvilusį blyną. Šio blyno prisvilusi ir antroji pusė - nustatytas 40% rinkėjų būtino dalyvavimo rinkimuose "slenkstis". Kai kalbama apie 50% rinkėjų dalyvavimą, dar galima suprasti, kad esama tam tikrų motyvų, tačiau kuo pagrįstas reikalavimas 40%? Kodėl ne 41% ar ne 38%? Kas per magiškas skaičius? Jeigu pats Seimas priiminėja sprendimus 20% savo balsų, tai kodėl piliečiams turi būti nustatomas apribojimas. Tuo labiau, kad pastarųjų metų patirtis rodo, jog 40% "slenkstis" labai dažnai yra neperžengiamas. Tada, po neįvykusių rinkimų, skelbiami nauji rinkimai, eikvojamos lėšos ir galų gale paaiškėja, kad rezultato vis tiek nėra. Prisiminkime rinkimus Kaišiadorių apygardoje, Vilniaus rajone, Grigiškėse, Trakų mieste. Ne viename rajone tebeveikia nepilnos tarybos, vos sudarančios būtiną kvorumą.

Dirbtinai nustatyti rinkėjų dalyvavimo rinkimuose "slenksčiai" sąmoningąją, aktyviąją visuomenės dalį padaro priklausomą nuo pastovios, niekuo nesidominčios dalies. Asocialūs, suinteresuoti, kad valstybėje būtų betvarkė, asmenys tampa veiksmingu faktoriumi. Būdami visai neskaitlingi, jie įgyja galimybę primesti savo valią visai visuomenei.

Nesuprantama, kodėl renkant Seimą, rinkimai pagal proporcinę sistemą laikomi įvykusiais, jeigu dalyvauja 25% rinkėjų, o renkant savivaldą reikia jau 40%? Kur nuoseklumas? Nejuokais kyla įtarimas, jog kažkam rūpi, kad rinkimai neįvyktų ir būtų galima paskirti miestui valdyti Vyriausybės įgaliotinį.

Kviečiame vilniečius aktyviai svarstyti šiuos klausimus ir pareikšti savo nuomonę mūsų laikraštyje.

Savo ruožtu partijoms, norinčioms dalyvauti miesto valdyme, prasideda darbymetis. Dar neteko girdėti, kad kuri nors iš jų jau turėtų rinkiminę programą, pritaikytą Vilniaus miesto vystymui ir valdymui. Visų programos nutaikytos į valstybės valdymą. Žinoma, didelis miestas šiek tiek panašus į nedidelę valstybę. Daug kur sostinės meras, jei jis gerai tvarkosi, laikomas tinkamiausiu kandidatu į premjero postą. Tačiau miestas visada turi ir savo specifinių problemų, kurių sprendimo raktą gali būti sunku surasti net plačiai ir išsamiai paruoštoje partijos bendrojoje programoje.

Dabar pačioje Vilniaus miesto taryboje girdėti vieni kitus kaltinant, kad nėra strateginių miesto vystymosi krypčių, dažnai elgiamasi taip, lyg būtų gesinamas gaisras. Ši taryba vargu ar paliks iš toli matomas veiklos gaires.

Vilniečiai patys turėtų jau dabar pradėti formuluoti savo reikalavimus būsimajai tarybai, pateikti juos labiausiai patikimoms partijoms, kad jos, įtraukdamos tuos reikalavimus į savo rinkimines programas, tuo įsipareigotų juos įgyvendinti. Tegu kartus gyvenimo patyrimas ir rodo, kad rinkiminiai pažadai greitai pamirštami, tačiau neabejotina, kad neatsiras partijos, kuri rizikuotų apvilti savo rinkėjus du kartus. Seime ir savivaldoje.

Laikas jau žmonėms suprasti, kad savo gyvenimą, savo buitį reikia patiems tvarkytis. Nurodymų ir sprendimų laukimas iš kažkur toli, iš aukštai dabar yra labai pavojingas. Vakarų visuomenės pasyvumas, nesidomėjimas valdymo problemomis yra suprantamas. Ten valstybės yra stabilios, su nusistovėjusia tvarka. Mūsų sąlygomis, kai vienu metu vyksta valstybės atkūrimas ir ūkio reformavimas, pasyvus žmogus sudaro galimybę veiklesniam užsėsti ant jo sprando, o šis jau pats nenulips.

Nepriklausomai nuo to, ar rinkimai vyks pagal jau priimtą įstatymą, ar jis bus dar pataisytas, miesto ateitį lems rinkėjų aktyvumas ir jų pasirinkimas. Šiokia tokia pasirinkimo patirtis jau sukaupta. Beliks tik saugotis išverstakailių, kurie, prasidėjus rinkimų kampanijai, būtinai pasirodys skambiai pasivadinę.

1994 m. vasario 24 d.

Žemės reformos pagrindinės kryptys - "Lenino keliu" į "komunizmo aušrą"

Ne, ne visai taip, greičiau į feodalų savivalę, smaugusią Lietuvą iki Žygimanto Senojo valakų reformos.

Kažkada skaičiau vokiečių rašytojo K. Brentano atpasakotus vienos šventosios regėjimus. Atmintyje įstrigo pragaro aprašymas. Tai ne tradicinė dervos katilų kūrykla. Pragaras -    šalis, panaši į mūsų žemę su laukais ir sodais, keliais, kaimais ir miestais, tik joje viskas deformuota beviltiškumo ir beprasmybės. Kas pabuvojo Gulago salyne, lengvai atpažintų tą iškreiptą pasaulį. Vietoje bažnyčių ir pilių bokštų - sargybos bokšteliai, vietoje miestų - aptvertos lagerių zonos, vietoje kepsnio pietums -    kulinarijos "stebuklas": miežinių kruopų "užkepas", originalo kalba "zapekanka", kurią valgiusieji taip niekad ir nesuprato, ką tai bendro turi su kepimu. Ne tik lageriai, visa Sovietų Sąjunga buvo paženklinta šiuo iškreiptumu tartum pasaulio atspindžiu kreivame veidrodyje.

Su išgąsčiu ir sąmyšiu tenka konstatuoti, kad ir mūsų pačių sąmonė, protas ir pasaulio suvokimas per okupacijos metus deformuoti arba dar baisiau - degradavę, nes tik tokiu būdu valdžioje galėjo atsidurti "egzemplioriai", įkūniję charakteringiausius šios deformacijos požymius.

Pasiklausę mūsų valstybės galvų užsienyje pasakytų kalbų apie kapitalizmo restauravimą Lietuvoje arba mokėjimo šnekėti nieko nepasakant, pritariamai palinksėtų ir Molotovas, ir Gromyka. Sena mokykla: užsieniui - viena, namie - kita. Užsieniui -    duokit pinigų, nes mums gali nieko neišeiti, namie - gautus pinigus į kišenę, kad kas nors neišeitų.

Taigi statėme, statėme socializmą, manėme pastatysime ir jis stovės. Deja, nestovi... Su šioje statyboje įgyta patirtimi ir sukaupta kompetencija imamės statyti kapitalizmą. Kažkodėl prisiminiau linksmą žydišką anekdotą (brandžios tautos nebijo kurti anekdotų apie save). Turtinga žydų šeima turėjo vienturtį sūnų, kuriam suteikė visokeriopą išsilavinimą, negalėjo tiktai išmokyti taisyklingai, gražiai kalbėti rusiškai. Susitarė tėvai su popu iš pačių Rusijos gelmių, kad jis metus laikys berniuką pas save ir mokys švariai rusiškai kalbėti. Taip ir padarė. Praėjus pusmečiui, tėvų širdys neišlaikė - panoro pasimatyti su sūneliu, knietėjo išgirsti, kokią pažangą padarė kalbos moksle, ir nuvažiavo pas popą. Šis, išvydęs atvažiavusius svečius, išbėgo į kiemą jų pasitikti:

- Ui, vi užie phijechali?

Atrodo, kad lietuviškojo kapitalizmo architektų sėkmė bus panaši. Kokią piramidę bestatytų, viršūnę vis tiek papuoš Kremliaus bokštelis. Tačiau kiek kainuos Lietuvai ši statyba?

Štai Seimo dauguma nubalsavo dėl žemės reformos krypčių. Tėvynės Santara į tai atsakė pareiškimu "Dėl žemės nusavinimo". Tie, kuriems skirti šie dokumentai, buvusieji ir esantieji kolūkiečiai, ypač kaimo pensininkai, vargu ar suvokia visas parlamentarų raštų įmantrybes ir nenori apie jas girdėti. Jie nori ramiai nuvargti savo dienas toje aplinkoje, kurią jie sukūrė esant sunkioms sąlygoms, įmanomai patogiau susitvarkę. Su jais užsibaigs ir mūsų tautos istorijoje tragiškiausia kaimo gyvenimo epocha. Jau dabar yra išnykusių kaimų, natūraliai išmirus jų gyventojams ar plėšikams juos išžudžius, ar, geriausiu atveju, vaikams senukus išvežus į miestą. Kaimo gyventojų procentu artėjame prie išsivysčiusių šalių, bet, deja, ne gamybos intensyvumu. Valstybės vyrai privalo pasukti galvas dėl kaimo, kaip tautos gyvybės šaltinio ateities. Vagnoriaus vyriausybė turėjo gerų ketinimų, bet, stokodama gyvenimiškos patirties, tikėdamasi, kad visi valdininkai dirbs dorai ir sąžiningai, atsidūrė įvykių užnugaryje, dažnai ardė, pasitikėdama, kad toje vietoje kiti ką nors sukurs. Tačiau vienas tos veiklos požymis buvo neginčytinai sveikintinas - prasidėjo masiškas žmonių grįžimas į kaimą, prie žemės, tarp jų daug jaunų, energingų, verslių šeimų. Galėjo prasidėti kaimo atgimimas, atsikuriant sveikoms, natūralioms trijų kartų šeimoms.

Dabar šis "krypčių" procesas bus nutrauktas visų pirma dėl to, kad kolchozų veltėdijai šie savarankiški žmonės nesiruošė paklusti. Buvo aišku, kad iš jų kumečių nepadarysi. Kitas reikalas - 2-3 hektarų grytelininkai. Jie jau išdresiruoti klausytis pirmininko, agronomo, veterinoriaus - visų, įskaitant ryšių skyriaus viršininką ir elektriką.

Svarbiausias "krypčių" motyvavimas yra stambių produktyvių ūkių sukūrimas. Nereikia būti sovietiniu žemės ūkio profesoriumi ar akademiku, kad suprastum, jog stambus ūkis rinkai duoda santykinai daugiau, negu smulkus, šeimos poreikius tenkinantis ūkelis, bet reikia būti būtent tokiu sovietiniu akademiku ar profesoriumi, kad į pasaulį žiūrėtum pro savo tarpukojį. Tokiems rūpi tik produkcija, o žmonės - tiktai kaip jos gamintojai. Sakykite, gerbiamieji didelių dvarų propaguotojai, kur dėsite atliekamą kaimo "darbo jėgą"? Ar išversite ant dirvono ir negiliai užkasite?

Lietuva - ne Kanada, ne Ukraina. Dirvožemis ir klimatas neleidžia čia išauginti stambesnį grūdą ir jį pigiau eksportuoti. Teks orientuotis tik į savo poreikių grūdams patenkinimą. Tai buvo gerai suprasta prieš karą, vystant mišrų gyvulininkystės ir augalininkystės ūkį, aptarnaujamą vienos šeimos pajėgomis, rinkai teikiant mėsą ir pieną. Formuojamt šios srities stambų ūkį, neišvengiamai kyla papildomos, samdomos darbo jėgos klausimas. Matyt, "kapitalizmo restauruotojai" kaime ir ateityje tikisi kareivių, studentų ir moksleivių pagalbos, jei neužteks 2-3 hektarų kumetynų.

Keistai atrodo kolchozinę patirtį sukaupę dabartiniai žemės ūkio teoretikai, kai jie gina kolchozninkų 2-3 hektarus ir kai ginasi nuo žemės savininko palikuonių, tėvo sklypą besidalinančiu po 2-3 hektarus. Situacija lyg ir vienoda, tačiau jie skirtumą gerai suvokia. Kaimiečiui tie hektarai - jo egzistencijos aprūpinimas, atgaunančiam žemę miestiečiui - vienokio ar kitokio biznio priemonė.

Įvertindami pramonės vystymosi galimybes, urbanizacijos didinimo tikslingumą, gyventojų struktūrą, turėtume sudaryti sąlygas visokiausiam smulkiam, daug rankų darbo reikalaujančiam ūkiui vystyti. Čia ir šiltnamių ūkis, gėlininkystė, grybų ir vaistažolių auginimas, sodininkystė-daržininkystė, kailinių žvėrelių, triušių, broilerių auginimas, bitininkystė ir pan. Dalis šių darbų yra sezoniniai ir nereikalingi nuolat gyvenančių kaime.

Smulkių ūkių daug ir Danijoje, ir Švedijoje. Juose nedirbantys žmonės turi darbo pieno ir mėsos perdirbimo įmonėse, konservuojant daržoves, buitinio aptarnavimo ir amatų sferose. Lenkijoje vidutinis ūkio dydis yra apie 6 hektarus. Neabejotina, kad visą tai žino ir supranta ir dauguma žemės ūkio teoretikų, bet to, ko reikia, nedaro, nes savos "kompanijos" nerašyti įstatymai yra svarbesni už valstybės ir tautos reikalus. Reikia užsitikrinti sau ir kolegoms vakarietišką gyvenimo lygį, kartu apsisaugant nuo darbo iki apkvaišimo, kaip tai atsitinka Vakaruose. Tam ir reikalinga ne grąžinti žemes savininkams, o patiems įsigyti nuosavybėn "tik" 80 ha, o naudojimui - kiek aprėpsi. Tai ir bus kapitalizmo tešlos atminkymas socializmo miltais. Jos sėkmingam rūgimui reikia atbaidyti nuo žemės nepageidautiną, ne "savą" savininką. Tam tinka priminti ir senelio skolas nežinia kam, nežinia už ką, ir atlyginimo reikalavimą už melioraciją, irigaciją, chemizaciją ir herbicidaciją arba, prastų žmonių kalba, už žemės nuniokojimą.

Taip, aš sutikčiau ir už tai atsilyginti, bet su sąlyga: gerbiami kolegos, atsilyginkite už 45 metus neteisėtai naudotą žemę, už atimtus gyvulius, padargus, mašinas. Nesuprantu, kodėl ne šitaip buvo išdalintas kolūkių turtas. Tai visai nuoseklus ir logiškas turto grąžinimo variantas. Kodėl šito bijota? Ar galvota, kad neužteks kolchozinio turto net ne visam atlyginimui? Už tai būtų įrodytas visas "kolchozinio strojaus" absurdiškumas. Šiandien kolūkių pirmininkai nesėdėtų Seime ir rajonų tarybose bei valdybose. Tie, kurie skolingi kaimo žmonėms ne tik už ilgametį ir sistemingą apvaginėjimą, bet ir už moralinį kaimo nuosmukį, už girtuokliavimą, pasileidimą, panieką šimtmečiais išpuoselėtoms moralinėms vertybėms, jie nekurptų šiandien savo "krypčių", vedančių Lietuvos žmones į sunkiai suvokiamą ūkio socialistiškai-kapitalistišką hibridą, baisų savo beprasmiškumu ir beviltiškumu, naują socialinio pragaro variantą, nerodytų pasauliui savo kreivame veidrodyje naujo įbaudžiavinimo kaip laisvos rinkos vystymosi proceso.

1993 m. birželis

Žodis LAI banko indėlininkams, bijantiems politikos

Prasidėjus kriminalui su LAI banku ir Litimpeksu, tuojau pat į darbą buvo paleista "iniciatyvinė grupė", kuriai buvo suteiktos apsaugos vožtuvo funkcijos - išleisti garo perteklių. Ji privalo, gindama indėlininkų interesus, rašyti rezoliucijas, "gąsdinti" valdžią ir kitaip ginti partijos ir jos statytos Vyriausybės stabilumą. Tai ypač aiškiai pasimatė š. m. sausio 25 dienos nuskriaustų indėlininkų susirinkime Savivaldybės aikštėje. Pora šimtų naivuolių kilnojo rankas, palaikydami siūlomas rezoliucijas, užmiršę, kad nevykdomi ne tik valdžios pažadai, bet ir Seimo įstatymas, kad šios rezoliucijos - tai kompresai numirėliui.

Supratęs, kad mano paruošta kalbelė nebus toleruojama nei susirinkimo vadovų, nei jam pritariančios publikos, tikiuosi, kad ji galėtų būti išspausdinta laikraštyje.

Aš, nors prie šios valdžios apvogtas tiktai tris kartus (įvedant litą, "Gausoje" ir LAI banke), jei neskaityčiau sodo namelio apiplėšimo, drįstu pareikšti, kad turime reikalą su plėšikavimo sistema. Vienus plėšia "elegantiškai" per bankus ir kompanijas, kitus - brutaliai gatvėse ir namuose. Ir plėš iki paskutinio siūlo taip, kaip apiplėšė tuos vargšus, kurie, jau nebetekę vilties, pasmerkė save lėtai savižudybei: jie, gindamiesi nuo bado, pardavinėja savo kraują. Kai jau nebeliks ko plėšti, ši sistema pareikalaus duoklės vaikais. Mergaites eksportuos į Brazilijos viešnamius ir arabų haremus, o berniukais naudosis homoseksualistų bordeliuose.

Mieli žmonės, esame ne tik apvagiami, bet ir mulkinami. Liaudies išminčiai šmaikštaudavo, kad čigonas savo vaiką pliekė ne už tai, jog šis vogė, bet už tai, kad leidosi pagaunamas. Lygiai taip ir mūsų reikale. Ir gimtoji partija, ir visi kiti "auklėja" premjerą ne už tai, kad suorganizavo šią avantiūrą, bet už tai, kad kvailai ir juokingai įkliuvo drauge su pavaldiniu iš VRM. Sunku patikėti, kad išauklės, nes nusikaltėlių pasaulio veikėjai jau aprūpino atitinkamą įstaigą informacija apie nešvarius kažkieno biznius, ir užtenka tiktai ją pajudinti, kai pradės "degti" ne tik atskiros ypa-tos, bet ir visa piramidė. Todėl daugumiečiai gins Seime Premjerą iki paskutinio kraujo lašo arba iki susividuriavimo. Netvirti balsai ir iš "mažumos" pusės, siūlantys palikti Premjerą, iki jis grąžins indėlius.

Aš nesitikiu atgauti indėlio nei po vasario 1 d., nei po kovo 1 d. Atgausime tik tada, kai nustosime tikėti gražiomis pasakėlėmis, kai išmoksime pasverti ir įvertinti politikus ne pagal kalbas, bet pagal darbus ir išsirinksime dorą valdžią. Ir tada aš pasižadu atsiimti savo varganus skatikus paskutinis, bet su viena sąlyga: kad policija vieną dieną gangsterių atamaną, pravarde Stabilizatorius, ne automobiliu į Lukiškes vežtų, bet varytų pėsčią Gedimino prospekto viduriu.

Vyrai, Būtingės dar neparduokime

"Autonomiška (daugiakanalė) šalies energetikos sistema lems Lietuvos politinę ir ekonominę nepriklausomybę. Tam reikalingas nuo Rusijos kapitalo nepriklausomas naftos ir jos produktų importo ir eksporto terminalas" (Tėvynės sąjungos, Lietuvos konservatorių programa ir veiklos kryptys 1994-1997 metams, 24 p.).

"Politinius santykius palengvintų alternatyvaus Rusijos monopoliniams žaliavų šaltiniams naftotiekio ir dujotiekio nutiesimas" (Tėvynės sąjungos, Lietuvos konservatorių rinkimų programa. Tėvynės sąjungos žinios. Nr 8. 1996 04 05, 3 p.).

Šios dvi citatos rodo, kokie protingi žmonės ruošė TS(LK) dokumentus. Deja, po Arkadijaus Volskio vizito į Vilnių šių dokumentų svarba gerokai nublanko, todėl premjeras Seime garsiai pareiškė, kad Būtingės terminalas Lietuvai nebeturi strateginės reikšmės ir pinigų jam statyti nėra. Terminalas reikalingas tik Rusijos naftai eksportuoti (apie tai ir klykė savo laiku žalieji), todėl ir jo statybą tegu finansuoja tie, kurie ja suinteresuoti.

Atskirai paimtas Būtingės terminalas iš tiesų nereikalingas. Tačiau kai kalbama apie Lietuvos savarankišką energetikos sistemą, kurios šerdis yra nenutrūkstamai dirbanti Mažeikių "Naftos" įmonė, be terminalo jos įsivaizduoti neįmanoma. Kaip dirbtų Mažeikių "Nafta", jei Būtingės terminalas pradėtų pilti Rusijos naftą į tanklaivius. O taip - kiek Būtingė dirbtų, tiek Mažeikiai stovėtų. Iš Biržų į Mažeikius ateinantis 720 mm skersmens naftotiekis apskaičiuotas taip, kad aprūpintų įmonės visiškam apkrovimui per metus reikalingus 12 mln. tonų žalios naftos, įskaitant ir tam tikrą rezervą. Statomas Būtingės - Mažeikių naftotiekis būtų to paties pajėgumo. Pasvajokime, kad busimieji Būtingės šeimininkai bus mums labai draugiški ir Mažeikius pasiekusią Rusijos naftą dalinsis per pusę. Ir tokiu atveju Mažeikiai pusę metų stovės be darbo. Nedisponuojant tiksliais duomenimis, būtinais darant ekonominius paskaičiavimus, tenka naudotis nuogirdomis. Jei Mažeikių "Nafta" per metus perdirbtų 12 mln. tonų šalies naftos, ji valstybės iždui sumokėtų nemažiau kaip 500 mln. litų mokesčių, neskaitant netiesioginio pelno visam kraštui. Dirbdama puse pajėgumo, duotų ir pusę pajamų. Pelnas iš Būtingės terminalo būtų, skaičiuojant po 6 dolerius už perpompuotą naftos toną, 36 mln. dolerių. Toliau aritmetika labai paprasta: 144 mln. minus 250 mln., minus 106 mln. Kas turi tikslesnius duomenis, tegu persiskaičiuoja ir dar akivaizdžiau pamatys, ko vertas šis Vagnoriaus, Andrikienės, Kunevičienės ir Menkeys biznis.

Turint duomenis, privalu pasiskaičiuoti, per kiek laiko atsipirktų terminalo statyba, tas vienas milijardas litų. Jei tai įvyktų per dvejus - trejus metus, tai būtų nuodėmė neieškoti kreditų, kad ir su didesnėmis palūkanomis. Juk kalbama, kad gerai dirbanti Mažeikių "Nafta" duotų bent penktadalį biudžeto pajamų.

Kokie dar galimi variantai? Lietuvai labai prastas variantas būtų, jei Rusija nusitiestų dujotiekį Būtingė-Polockas. Tai būtų lygiavertis priedas prie Rusijos karinio transporto į Karaliaučių. Ir nesukontroliuojamas, ir ne mūsų saugomas. Kitas variantas būtų toks: pasistatome terminalą, o Rusija Mažeikius aprūpina nafta iki soties. Terminalas ir jo naftotiekis stovi be darbo, o mes, kaip sakė žinoma ekonomistė "lazdomis barškiname per tuščius vamzdžius". Su tomis pačiomis lazdomis galima pabarškinti ir per nerūkstančius Elektrėnų kaminus. Gal ne visi žino, kad Elektrėnai nedirba, o tik smilksta, darydami žymius nuostolius. Tačiau jei Visagine AE sustoja, Elektrėnai per valandą pasiekia reikalingą galingumą. Kitaip gyventi ir negalima. Taip ir terminalas. Jis darytų įtaką net ir nedirbdamas.

Yra dar daug šios problemos aspektų: Mažeikių benzino kokybė, jo realizavimo rinkos ir t. t. Viskam reikalingi ekonominiai paskaičiavimai, tačiau, kai pradedama svaidytis demagogija atsiduodančiais lozungais, nejuokais ateina mintis, kad čia kažkas ne taip. Lyg vietoj "prichvatizacijos" ateitų "raschvatizacija". Labai neįtikinamas argumentas, kad bėdos atveju Lietuva degalais gali apsirūpinti per Klaipėdos terminalą. Degalais - taip, bet Mažeikių žaliava - ne.

Kalbos nėra, kad privatizuotos įmonės dažnai dirba efektyviau nei valstybinės. Užtenka palyginti Europos ministerijos darbą su kitų valdiškai nerangių ministerijų darbu. Vis dėlto žvelgiant į tolimą perspektyvą, reikia tiksliai paskaičiuoti, ar verta terminalo statybą privatizuoti.

1996 m.

Naftos terminalas -pasaka be galo

Žodis "Terminai" yra išvestas iš lotynų kalbos žodžio "Terminalis" - riba, siena ir verstinas lietuviškai sąvoka - "galutinis sustojimas". Konkrečiu atveju taip vadinamas prieplaukos statinys, skirtas perpilti naftos produktus iš tanklaivio į kranto rezervuarus arba atvirkščiai. Apie naftos terminalą pajūryje pradėjome kalbėti nuo Gorbačiovo blokados laikų, kai buvo pamėginta užsukti naftos sklendes. Ir ne tik kalbėjome, rašėme, bet ir begalę kartų posėdžiavome, važinėjome, vaikščiojome, skraidėme, skelbėme nutarimus ir... nieko nedarėme. Galima būtų iki valiai pasijuokti ir iš terminalo statytojų ir iš jo priešininkų, jei nebūtų labai labai liūdna.

Per sovietinės okupacijos penkiasdešimt metų Lietuvos ūkis (o kartu ir energetika) buvo vystomas kaip sudėtinė SSRS ūkio dalis neatsižvelgiant respublikos poreikių ir resursų, o, priešingai, stengiantis kaip galima labiau sumažinti Lietuvos ekonominį savarankiškumą. Įmonės buvo statomos ne tam, kad panaudotų vietinę darbo jėgą, o tam, kad ją atvežtų iš kitur, suformuodamos kolonizacijos židinius. Juos aprūpinant pastoviu darbu, reikėjo ir vietinių žaliavų. Plečiant šį procesą, reikėjo kurti jį aprūpinančią energetinę bazę, todėl šiandien Lietuvos elektrinių bendras pajėgumas gerokai viršija jos poreikius. Nemažai elektros energijos ir dabar eksportuojama. Kartu buvo intensyviai vystomos centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, dujotiekių ir naftotiekių tinklai. Jie suformuoti rytų kryptimi, o į vakarus ir kitomis kryptimis nieko nėra. Vietiniai energijos šaltiniai, esant dabartiniam krašto industrializacijos lygiui, patenkina 3% bendro 20 mln. tonų sąlyginio kuro poreikių.

Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai iškilo apsirūpinimo kuru problema. Ji kilo dėl kelių priežasčių: politinio spaudimo priemonių, politinio ir ekonominio nestabilumo Rusijoje, ryškaus naftos gavybos mažėjimo (1988 m. naftos buvo išsiurbta 624 mln. tonų, 1991 m. - 515 mln. tonų, prognozė 1993 m. - 351 mln. tonų). Rusija gali virsti iš naftos eksportuotojos jos importuotoja.

Lietuva 1991m. importavo 11 mln. tonų naftos. Ji iš Rusijos naftotiekiu buvo transportuojama į naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose. Dujų importas sudarė 6 mlrd. m3, anglies

- apie 1 mln. tonų. Mažeikiai gali pagaminti 12 mln. tonų naftos produktų, tarp jų:

Aviacinio žibalo -    1010 tūkst. tonų;

Automobilinio benzino - 2520 tūkst. tonų;

Dizelinio kuro -    2880 tūkst. tonų;

Buitinio kuro -    300 tūkst. tonų;

Mazuto -    4020 tūkst. tonų;

Suskystintų dujų -    360 tūkst. tonų.

Tuo tarpu 1991 m. Lietuvoje kuro    poreikių struktūra buvo tokia:

Aviacinis žibalas -    585 tūkst. tonų;

Automobilinis benzinas -    1140 tūkst. tonų;

Dizelinis kuras -    1080 tūkst. tonų;

Buitinis kuras -    400 tūkst. tonų;

Mazutas -    3900 tūkst. tonų;

Suskystintos dujos -    125 tūkst. tonų;

Kiti naftos produktai -    940 tūkst. tonų.

Palyginus skaičius matome, kad Mažeikių "Nafta", dirbdama visu pajėgumu, gali ne tik aprūpinti Lietuvą naftos produktais, bet ir eksportuoti. Pagal technologiją Mažeikių NPĮ "Nafta" buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo moderniausia, bet palyginus su išsivysčiusių šalių analogiškomis įmonėmis yra atsilikusi, o jos gaminama produkcija neatitinka tarptautinių kokybės reikalavimų. Siekiant ekonominio augimo, ją būtina modernizuoti. Dabar pusė gamyklos išnuomota Rusijai, ir vargu ar nuomininkas tuo rūpinsis.

Bendrasis mūsų elektrinių galingumas sudaro 5729 MW, iš jų 52,5% tenka atominei elektrinei, 46% šiluminėms elektrinėms ir tik 1,5% hidroelektrinėms. Šiluminės elektrinės sunaudoja visą Mažeikiuose pagaminamą mazutą ir nemažai gamtinių dujų.

Taigi matome, kad Lietuvos apsirūpinimas kuru ir elektros energija visiškai priklauso nuo Mažeikių "Naftos". O ji visiškai priklauso nuo žalios naftos tiekimo iš rytų, nes esamų lietuviškos naftos gręžinių eksploatavimas gali patenkinti ne daugiau kaip 3-4% poreikio, o tai sudaro visą Lietuvoje įmanomą išgauti naftą. Toks naftos kiekis Mažeikių NPĮ aprūpintų darbu maždaug vieną savaitę per metus. Apsirūpinti naftos produktais geležinkeliu ir autotransportu galima, vaizdžiai sakant, tik vaistams, nes per minutę Lietuvoje buvo sunaudojama daugiau kaip 2 tonos benzino ir daugiau kaip 7 tonos mazuto.

Rimtai galvojant apie valstybės nepriklausomybę arba bent jos gerovę, naftos terminalą reikėjo statyti gerokai prieš kovo 11-tąją. Geriausia buvo statyti ne Ventspilyje, o Lietuvos teritorijoje. Tada piktdžiugavome broliams latviams kiaulę pakišę, o dabar jie prašo 15 USD už vienos tonos naftos atvarymą iš Ventspilio iki Mažeikių. Kaina ne pagal mūsų kišenę. Anais laikais, deja, valdantieji svajones apie Nepriklausomybę vertino tiktai pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Čia nenumatoma diskutuoti dėl terminalo statybos vietos ir argumentų už ir prieš. Jeigu mūsų pajūris būtų ištisas rojaus kampelis, vis tiek reikėtų vienoje vietoje jį prakirsti visų mūsų labui, norint išlikti tautai ir valstybei. Iš viso rekreacinė mūsų pajūrio vertė gerokai perdedama. Kai okupacijos laikais prie jūros galėjome prieiti tik kelių kilometrų pliažuose, aišku, tai buvo neįkainojama vertybė. Galvoti apie poilsiaviečių plėtimą pajūryje ne visai realistiška. Mūsų lietingos vasaros ir 16-19 C° Baltijos jūros vandens temperatūra pasaulio dėmesio nesulauks. Gal kas galėtų papasakoti apie Švedijos pajūrio kurortus? Juk Švedija turi ne 90 kilometrų pajūrio. Galima kalbėti tik apie vietinio turizmo ir poilsio poreikių patenkinimą. Dar gal koks nors patriotiškai nusiteikęs išeivis, gal koks nors mažiau pinigingas žmogelis iš Vitebsko ar Tiumenės užsuks retkarčiais, todėl įnirtingos žaliųjų atakos prieš terminalo statybą visuomenėje sukelia ne tik pritarimą ir užuojautą, bet ir visai kitokias mintis. Jei patys nepasistatysime savo terminalo, jį mums pastatys ir nederins su niekuo. Kalbos jau girdimos, girdimi ir nelabai įtikinantys komentarai, kad Rusija terminalą statys prie Peterburgo.

Terminalo statyba yra valstybinio mąstymo indikatorius visiems premjerams ir ministrams. Jeigu nevykdomas konkretus darbas, tai reiškia, kad simuliuojama pati valstybė. To valstybės simuliavimo jau prisižiūrėjome pirmosios premjerės ir jos vicepremjero laikais. Būdami įsitikinę, kad Lietuvos nepriklausomybės atgavimas tėra tik laikinas epizodas, ir pasivaikščioję ant trumpo pavadėlio po Europą vėl sugrįšime į jaukų "matuškos" prieglobstį, jie užsiiminėjo kuo norėjo, tik ne Lietuvos reikalais. Panašiai galvojo ir elgėsi penkis premjerus pergyvenęs energetikos ministras. Net laikina naftos priėmimo prieplauka Klaipėdos uoste, kuri pernykščiu vyriausybės nutarimu turėjo jau būti pastatyta, iki šiol dar nebaigta, nenutiestas naftotiekis, nekalbama ir apie aukštos įtampos liniją Visaginas-Kruonis.

Naftos reikalus siekiama sutvarkyti Surgute ir ten buvo pasiųstas ministras su įgaliojimais. Pasiųstas vienas iš žmonių, kuriems galvoje jau neįkalkėję, bet įsicementavę sąvokos "duos", "gausiu", o žodžius "parduos", "pirksiu" reikia mokytis kaip svetimą kalbą. Kaip jis pasinaudojo savo įgaliojimais, ką pasirašė ir ko nepasirašė, sužinos tik istorikai, bevartydami archyvų bylas. Visi įtikinėjimai, tarp jų ir paties Prezidento, kad ministras nieko nepasirašė, skamba kažkaip neįtikinamai. Juo labiau, kad neteko girdėti, jog kokios nors Europos valstybės ministras būtų važiavęs kur nors naftos pirkti. Pakankamai solidi figūra šitame biznyje būtų "Mažeikių naftos" gen. direktorius. Gerai bent tiek, kad p. Lubys, prieš apleisdamas premjero kabinetą, stengiasi jį palikti švarų ir nelemtuosius įgaliojimus atšaukė, tačiau trispalvė vėliavėlė, nuvežta į Surgutą, vėl demonstruojama Maskvos pasitarime. Tikėkime, kad reikalas kieno nors impičmentu nekvepia, net jei šis būtų įmanomas...

Premjero A. Šleževičiaus Vyriausybės programoje numatoma realizuoti darbų kompleksą, apimantį naftos terminalą, produktotiekį Klaipėda-Mažeikiai ir valstybinės naftos perdirbimo įmonės rekonstrukciją. Sakytume "Dieve padėk", jei tai atsispindėtų valstybės biudžete, dabar tai panašu į anų laikų gegužės I-osios šūkius. Toliau programoje žadama "artimiausiu metu" pradėti priiminėti naftos produktus per Klaipėdos uostą (ekstremaliomis sąlygomis). O kodėl negalima neekstremaliomis sąlygomis?..

Kelia nerimą naujos žaliųjų akcijos. Nelabai suprantama, kodėl techninių ekonominių terminalo statybos skaičiavimų užsakymas pavestas JAV firmai "Fluor Daniel". Ar mūsų universitetai ir ekonomikos institutai nepajėgūs to paskaičiuoti? Ar reikalingas tikslumas iki vieno cento? Ką darysime, jei jie įrodys, kad terminalas pajūryje ekonomiškai neefektyvus? Visai įmanoma, kad į klausimą "Kiek bus 2x2?" bus atsakyta: "O kiek ponui reikia?"

Jau rašėme, kad pirmasis naujosios valdžios uždavinys yra Rusijos kariuomenės išvedimas. Tikime, kad tai bus laiku padaryta, tuo labai pakeliant p. Brazausko, p. Šleževičiaus ir p. Butkevičiaus autoritetą tautos akyse. Juolab, kad kokių nors strateginių nuostolių tikrai nėra. Nėra ir šimto kilometrų nuo Sapackinės iki Vištyčio. Ir dar jei tie kilometrai tiesiasi per draugiškos šalies teritoriją.

Antrasis, bet svarbiausias uždavinys yra padaryti, kad Rusijos naftotiekio kilpa ant Lietuvos kaklo niekad neužsiveržtų. Tada pradėtume kalbas apie kitus uždavinius.

Kaip praturtėti iš nuostolingos gamybos, arba apmąstymai įstatymų leidėjams, saugotojams ir mokesčių rinkėjams

Pragriaudė, pradundėjo Lietuvoje finansinių piramidžių griūtys, apvogtų ar tiesiog išsidalintų bankų bankrotai. Žmonės tapo atsargesni ir mažiau pasitikintys įvairių sukčių pažadams. Šie naujų finansinių piramidžių statyti nusidangino net į Albaniją. Lietuvoje, norint dar kartą apiplėšti piliečius ar valstybę, jau reikia tobulesnės technologijos, antros ar trečios kartos sukčiavimo mechanizmų. Besidomintiems, kaip tai daroma, pateikiame supaprastintą schemelę.

Yra AB "Trinta", gaminanti trintukus, atsiradusi privatizavus ar prichvatizavus valstybinę gamyklą. Jos vieno lito vertės akcijos išsidalintos taip: Jonui - vienas milijonas, Petrui - kitas milijonas, tūkstančiui Onų, gaminančių trintukus, - trečias milijonas. Pačios akcijos yra menamos, nes vengiant jų padirbinėjimo, jos pakeičiamos akcininko ir "Trintos" sutartimi, bet svarbiausia šiame reikale yra tai, kad "Trinta" be biržos paslaugų gali savo akcijas ir pirkti, ir parduoti. Pirmaisiais metais, bankams dar mokant 40% metinių palūkanų, "Trinta" išmoka 10% dividendų, kitais metais dirba nepelningai ir nieko nebeišmoka. Jos akcijos vertė nukrinta iki 10 centų. Gamybai vykstant, "Trintos" kasoje atsiranda pinigų, vertybinių popierių biržoje pastebimas staigus pagyvėjimas - už "Trintos" akcijas mokama po 60 centų. Tą pačią dieną Jonas parduoda "Trintai" milijoną savo akcijų. Kiekvienas gali pagalvoti, kad žmogus prarado 400 000 litų ir belieka jį pagailėti. Kitą dieną akcijų vertė vėl nukrinta iki 10 centų, Petras visą jų milijoną nusiperka už 100 000 litų. Kiekvienas pagalvoja: ir kam jam jų reikia...

Praėjus pusmečiui "Trintoje" vėl atsiranda pinigų, akcijos vėl pabrangsta iki 60 centų. Šį kartą jau Petras parduoda jų milijoną "Trintai", o kitą dieną Jonas nusiperka tą milijoną akcijų iš "Trintos" už 100 000 litų. Dabar vėl abu turi po milijoną akcijų ir dar po pusę milijono litų grynais. Ir jokių pajamų mokesčių. Štai jums menkavertės akcijos ir nuostolingi sandėriai. Ir pačiai "Trintai" šeimininkų pasibizniavimai ne visai nuostolingi. Ji, kaip negavusi pelno, nemoka valstybei mokesčių, nemoka ir dividendų nei Jonui, nei Petrui, nei tūkstančiui Onų. Šias operacijas atliekantis "Trintos" direktorius, kurį samdo Jonas su Petru, neatsiklausdami Onų, už savo triūsą gauna atlyginimą, tik 5 kartus didesnį už Respublikos Prezidento, neskaitant I-ojo laipsnio valstybinės pensijos, paskirtos prisimenant, kad direktorius gavo medalį SSSR Liaudies ūkio pasiekimų parodoje už ilgai trinančio trintuko įdiegimą septintoje "piatiletkoje".

Štai tokia schema. Gyvenime ja kaip štampu nesinaudokite. Paieškokite subtilesnių, situacijai pritaikytų variantų.

Jonas ir Petras čia veikė kaip algebroje X ir Y. Įstatę reikšmes ir išsprendę lygtį, pamatytumėte, kad tai investitoriai iš Ramiojo vandenyno salose esančios Santo Pilypo de Kanapija valstybės piliečiai rusakalbiai Volfovič ir Šiugermen. Su direktoriaus pagalba išsiurbę gamyklos pelną, apyvartines lėšas ir banko paskolas, jie organizuoja naujas pasipelnijimo galimybes. Įdėję į gurklį atitinkamoms instancijoms, jie išleidžia naują akcijų emisiją su fiksuotais ir kaupiamais 25% metiniais dividendais. "Kaupiamieji" reiškia, kad bus išmokami kaip dainoje apie Marcelikę, "... jei ne šiemet - kitąmet". Kiekviena Ona, turinti 1000 akcijų, turi ir teisę įsigyti jų dar už 3000 litų. Na, jeigu ji dar nebandė laimės Kauno holdinge, "Sekundėje" ar "Gausoje", kodėl jai čia nepabandyti. Vienais metais - 25%, kitais, trečiais - jau ir 100%. Nesvarbu, kad negaus, bet jie nepražus kaip anekdotiniame kinų banke.

O jei kas nors susidomėtų ekonominiais investitorių stebuklais, tai esant reikalui, gali būti paskelbta, kad Santo Pilypo de Kanapija sala per paskutinį žemės drebėjimą nuskendo be pėdsakų kaip Atlantida, su visais popieriais. Vietiniams veikėjams skęsti nereikės, jie ir toliau plūduriuos kaip tas "daiktas" aketėje, nes moka nardyti po mūsų įstatymus.

1997 m. kovo 11 d.

Valstybės kūrimas -ne vienos dienos darbas

Ne kartą ir ne man vienam tenka išgirsti klausimą: "Ar tokios Lietuvos valstybės norėjome, ar už tokią kovojome?" Šis klausimas išreiškia nusivylimą, kad milžiniškos, pasauli stebinusios pastangos atgauti laisvą, atkurti valstybę davė tik gana apgailėtiną rezultatą. Valstybė yra, bet ji panašesnė į paramstytą daržinę, negu į gyvenamą namą. Taip, mūsų valstybė dar ne visai užbaigta. Dar daug jėgų teks įdėti statant jos rūmą, o dar daugiau proto. Nusimesti svetimą jungą jėgų užteko, tačiau viduje apsikuopti proto neužteko.

Po 1918 m. vasario 16 d. valstybė kūrėsi tuščioje vietoje. Viskas buvo daroma nuo pačios pradžios. Gal todėl kuriamasis darbas vyko daug sėkmingiau. 1990 m. atkūrę valstybę, nepriklausomybę kaip stogą užvožėm ant perpuvusių sovietų sistemos struktūrų, kurios visada buvo tik normalaus pasaulio iškreivintas atspindys. Neišardėme ir senojo LTSR valdžios aparato, griozdiško, nepaslankaus, pilno defektų. Per šešerius metus jis buvo ne kartą perdažomas ir lopomas, tačiau iš esmės pasiliko nepakitęs, inertiškai šliaužiantis ta kryptimi, kuri buvo užprogramuota jo kūrimo pradžioje. Kiek nori gali trypti kojomis ir kumščiais mojuoti prezidentai, premjerai ir Seimo nariai, o šis biurokratinis aparatas daro savo ar, tiksliau sakant, nedaro ko reikia.

Norėdami sukurti valstybę tokią, kokios trokštame, turime kurti naują, vakarietiško tipo valdymo struktūrą su padidinta valdininkų ir tarnautojų atsakomybe, besąlygiškai vykdančia įstatymus. To nepadarysime nepriėmę desovietizavimo įstatymo, neparuošę desovietizavimo programos. Pirmiausia turi būti desovietizuota teisėsauga ir teisėtvarka, pagrindiniai valstybės ramsčiai. Jei to nenumato storos partijų programos, apie tai nekalba jų kandidatai, tai jų veikla verta tiek, kiek aklų kačiukų miauksėjimas.

Aš kviečiu Trakų apygardos rinkėjus balsuoti už mane, Nepriklausomybės partijos iškeltą kandidatą, tik ši partija atvirai pasisako už desovietizavimą. Balsuojančius už mane prašau balsuoti ir už Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą Nr. 21.

IV SKYRIUS

Mažoji Lietuva iki Tilžės akto ir po jo

Šiemet sukako 80 metų nuo daugelio svarbių įvykių Lietuvos valstybės istorijoje. Nepamirštamas ir Tilžės akto paskelbimo aštuoniasdešimtmetis. Nepakankamai žinomas, gal kiek ir ignoruotas įvykis turi tokią reikšmę Lietuvai, kad yra vertas daug didesnio dėmesio. Šia proga reikėtų prisiminti jo ištakas ir pasekmes šiai dienai ir rytojui.

XX amžius žmonijos istorijoje bus minimas ne tik kaip nesvajotų civilizacijos ir technologijų pasiekimų epocha, bet ir kaip neregėtų savo mastu nusikaltimų žmonijai laikmetis. Juos padarė du broliai dvyniai - komunizmas ir nacionalsocializmas. Jų siekimai įgyvendinti beprotiškas idėjas sukėlė karus, pareikalavusius daugiau kaip šimto milijonų žmonių mirčių, užbaigusių tų nelaimingųjų kančias, paniekinimą ir nužmoginimą.

Jaunesnysis monstras nacionalsocializmas, Europoje siautėjęs 10 metų, žlugo po pralaimėto karo ir nugalėtojų kietai vykdytos denacifikacijos. Niurnbergo procesas visam pasauliui atskleidė nacių nusikaltimus, negailestingai nubaudė kaltus ir pasmerkė pačią nacionalsocializmo ideologiją. Pagal nuopelnus buvo atseikėta ir mažesnio rango NSDAP ir SS leiteriams ir fiureriams. (NSDAP - nacionalsocialistinė vokiečių darbo partija. Natūralu, kad po to visos "darbu" besikrikštijančios partijos kelia tam tikras reminiscencijas). Tik pašalinus mažiausias galimybes atželti nacizmo šaknims, vokiečių tauta pradėjo efektingą žygį demokratijos keliu. Lygiai taip negailestingai buvo susidorota kitose Europos šalyse su nacių kolaborantais.

Rafinuočiausia komunizmo forma bolševizmas, įsikūnijęs Rusijoje Sovietų Sąjungos pavidalu, egzistavo beveik 70 metų ir paskleidė daugybę metastazių kitose šalyse. Nuo Vakarų Europos intelektualų ideologinių svaičiojimų iki Šiaurės Korėjos nekrokratijos. Jis laikėsi teroru, misdamas vergų darbu ir milžiniškais gamtos turtais. Ši bolševikų valstybė klupdama po proletariato diktatūros stiprinimo ir pasaulinės revoliucijos kurstymo našta, negalėjo išlaikyti karinių ir ekonominių lenktynių su laisvai besivystančiomis Vakarų demokratijos šalimis ir žlugo. Marksizmo klasikų ekonominių teorijų įgyvendinimas milijonus žmonių išmarino badu, o išlikusius laikė ant vegetavimo ribos. Dar baisesnius nusikaltimus darė komunistų ideologijos įgyvendinimas, tapęs daugelio tautų genocidu.

Komunistų klasių kovos ideologija pasirodė tokia pati žmogėdriška, kaip ir nacių rasės teorija. Naciai galėjo žmogų nužudyti dėl jo nosies formos, o komunistai tai galėjo padaryti revoliucinio įkarščio laikais, jei įtartinas žmogus naudojosi nusikalstamu buržuaziniu atributu - švaria, balta nosine.

Europos tautos, sudėjusios nesuskaičiuojamas aukas, išsivadavo iš komunizmo, sugriaudamos jo valstybines sistemas. Pradėta kalbėti apie galutinį komunizmo žlugimą, užmiršus, kad du svarbiausieji sugriuvusios sistemos elementai išliko. Tai komunistų partija ir, nors ir surūdijusi, bet dėl to dar grėsmingesnė, sovietų karo mašina.

Komunistų partija sovietų valstybėje buvo praradusi įprastinę politinės partijos formą. Ji buvo tapusi parazituojančiu "komunizmo statytojų moralės kodeksu", tai yra krikščioniškosios moralės antipodu, besivadovaujančiu antsluoksniu. Jei jos eiliniai nariai visuomenėje naudojosi tik gana sąlygiškomis privilegijomis, tai aukštesnės hierarchijos bonzos už komunistinių ceremonialų atlikinėjimą gaudavo viską, ko tik širdis geidė. Šie žmonės, atsigavę po juos ištikusio šoko dėl sistemos griūties, visais įmanomais būdais siekia revanšo - komunizmo sistemos restauravimo.

Jų tikslams labai palanki terpė yra išsivadavusių šalių perdėtas demokratizavimasis. Vakarykščiai "mokslinio komunizmo" kepėjai šiandien patys pirmieji pradeda klykti apie demokratijos pažeidimus, jei tik daroma tai, kas jiems nepatinka. Didžiųjų pasikeitimų dezorientuotoje visuomenėje jiems vėl pavyksta užimti pozicijas ir politikoje, ir ekonomikoje. Mėginimai įdiegti demokratiją Rusijoje neišvengiamai krypsta į specifinę rusišką situaciją - "smutą", nes demokratijos negalima užsidėti kaip kepurės. Vakarų demokratija labai skausmingai buvo kuriama ne mažiau kaip du šimtus metų. Iš "smutos" Rusijoje iki šiol atsirasdavo tiktai totalitarizmo formos. Mūsų laikais tai grėstų kiek pakitusio komunizmo restauravimu.

Kaip atrodytų komunizmo restauravimas? Netenka abejoti, kad būtų einama jau pramintu keliu. Būtų panaikintos žmogaus teisės, pašalintos demokratijos laisvės. Būtų sunaikinti ar izoliuoti visi, tikintys religiniais, nacionaliniais, laisvos rinkos ir laisvo meno "prietarais". Būtų atstatyta autoritarinė piramidė. Teroro ir represijų struktūros apvaldytų visas gyvenimo sritis. Todėl vėl atsirastų gili ekonominė ir kultūrinė stagnacija, sąlygojanti žmonių degradaciją ir mankurtizmą. Šis kelias yra beviltiškas ir neperspektyvus, nes neišvengiamai griauna sistemą. Tačiau šios sistemos griaučiai, vadinamosios "jėgos" struktūros (kariuomenė, viešoji ir slaptoji policija) klesti ir sugeba išlikti. Jei sava valstybė jau nebepajėgia jų išmaitinti, jos pradeda dairytis į silpnesnius kaimynus. Susiklosčius aplinkybėms, tai gali sukelti pasaulinę katastrofą.

Tad pasaulio tautos turi žinoti, ką pridarė totalitariniai režimai. Jos privalo suprasti, kokius pavojus keltų jų egzistavimui komunizmo atgaivinimas Rytų Europoje, nekalbant apie savaip besivystančias komunistines Azijos valstybes. Niurnbergas-2, jeigu jis įvyktų kad ir Vilniuje, turi atskleisti komunistų nusikaltimų mastą, daug kartų pralenkiantį nacių nusikaltimus.

Jeigu naciai sušaudė ar dujų kamerose užtroškino 6 milijonus žydų, tai Stalino komunistai, 1930 m. vykdydami kolektyvizaciją, tiek išmarino badu ukrainiečių. Jeigu karo metu vokiečiai keršydami už nukautus savo karius Lietuvoje, Čekijoje ar Italijoje sušaudė po šimtą ar daugiau žmonių, tai Leninas siuntė telegramas į Rusijos miestus su pasmerkimu: "Šaudykite šimtais!". Ir visur tai buvo įvykdyta "nesukant galvos", ar tai pateisinama. Jeigu dėl Stalino išprovokuoto "visaliaudinio karo" Baltarusijoje žuvo kas trečias pilietis, tai Rytprūsiuose buvo išskersti beveik visi gyventojai. Ir tai atlikta tokiais būdais, kad net rafinuočiausi Holivudo siaubo ir sekso filmai nedrįstų parodyti ką nors panašaus.

Komunizmo nusikaltimai žmonijai ir žmoniškumui niekada nebus visi atskleisti, nes jų per daug. Tačiau privalu jų parodyti tiek, kad Vakarų šalyse pagaliau pradėtų sklaidytis miražas, plevenantis nuo "Susitikimo prie Elbės".

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos ir Politinių kalinių sąjungos sutarimu pradėtas tarptautinio kongreso komunizmo nusikaltimams pasmerkti rengimas yra drąsus žingsnis. Reiks daug jėgų ir lėšų, kad renginys įgytų reikalingą mastą. Reiks didelės materialinės ir moralinės paramos. O svarbiausia - išreklamavimas. Kol kas juntamas nemalonus simptomas - žiniasklaida tyli. Reiškia JIE netiki, kad kongresas įvyks. Jei bus trenkta iš visų pabūklų, taps aišku, kad darbas jau gerai eina.

Kongreso rengėjai turi suprasti, kad teks turėti reikalą ne tik su praeities šmėkla, bet ir su dabartiniais, labai gudriais jos gynėjais, pakeitusiais ne vieną kailį. Sėkmingai suruoštas kongresas komunizmo nusikaltimams pasmerkti bus labai svarbus žingsnis link Niurnbergo-2.

Dabar mums nesuprantama, kodėl, kuriantis ir plečiantis Lietuvos valstybei, beveik neskiriama dėmesio vakarinėms sritims ir Baltijos jūrai. Iki pat Žalgirio mūšio jos buvo dovanojamos ar įkeičiamos, ginčijamos. Jau Karalius Mindaugas padarė pirmą neapdairų žingsnį. Spaudžiamas priešų, Livonijos ordinui už pagalbą turėjo užrašyti dalį jam pavaldžių žemių. Tarp dovanotų žemių atsidūrė Nadruva ir Skalva. Mindaugo dovanojimo aktai teikė kryžiuočiams tik formalią teisę valdyti užrašytąsias žemes - jas dar reikėjo užvaldyti. Šių žemių gyventojai atkakliai priešinosi vokiečių atėjimui. 1260 m. liepos 13 d. mūšyje prie Durbės lietuvių kariuomenės sutriuškino Livonijos ordino ir jų talkininko Prūsijos ordino kariuomenę. Prieš kryžiuočius sukilo pavergtieji prūsai, latviai ir estai. Tuomet Mindaugas 1261 m. pradžioje viešai nutraukė santykius su Livonijos ordinu, ir jo dovanojimo aktai neteko galios. Beje, daugelis istorikų šiuos aktus laiko Livonijos ordino falsifikatais, kuriais ordinas norėjęs pagrįsti savo teisę į lietuvių žemes. Tačiau bet kuriuo atveju šie aktai yra įrodymas, kad minimais metais tos žemės buvo valdomos Mindaugo.

Mindauginės Lietuvos žinovas istorikas Edvardas Gudavičius yra pareiškęs: "Sunku pasakyti, koks buvo Mindaugo valdžios pobūdis, bet aišku viena: tą valdžią jis turėjo, ir Livonijos ordinas buvo priverstas ją pripažinti, norėdamas gauti šią donaciją".

Deja, kartą atsisakius valdžios, jos atgauti nepavyko iki šiol. Nepadėjo nei ginklai, nei diplomatija. Jos pavyzdys yra Algirdo ir Kęstučio derybos dėl apsikrikštijimo, kurias aprašė Livonijos ordino magistro palydovas, Livonijos kronikos autorius Hermanas iš Vartbergo.

"Tuomet taip pat vienas imperatoriaus giminaitis, kaip apie jį buvo kalbama, vardu Plave, kuris tačiau buvo išstojęs iš Ordino, paskelbė pas imperatorių Ordino nenaudai, kad lietuviai nori krikštytis katalikų tikėjime. Imperatorius tuo lengvai patikėjo ir reikalo ištirti pasiuntė Prahos arkivyskupą, Opavos kunigaikštį ir Vokietijos magistrą. Didysis magistras, pasirūpinęs saugumu ir išlaidomis, atvedė juos pas lietuvius. Ten jie pristatė savo pasiuntinystę. Tačiau lietuviai pareikalavo žemiau nurodytų sienų: pradedant Mazovija iki Alnos upės ištakų; toliau leidžiantis Alna iki įtekėjimo į Priegliaus upę ir toliau iki pat jūros (Aistmarių); toliau iki sūriosios jūros, o iš ten sūriąja jūra iki tos vietos, kur Dauguva įteka į sūriąją jūrą, po to kylant Dauguva iki tos vietos, kur į Dauguvą įteka upelis, ištekantis iš Lubano ežero... Be to, jie reikalavo, kad Ordinas išsikeltų į dykrą tarp totorių ir rusų ir saugotų juos nuo totorių puolimų. Jie sakė: "Jeigu galėsime pasiekti savo reikalavimus, tai vykdysime Imperatoriaus valią". Tuomet pasiuntiniai, laikydami, kad reikalavimai neįmanomi, grįžo nieko nenusprendę".

Istorikams verta patyrinėti, kodėl Lietuvos kunigaikščiai kėlė būtent tokius teritorinius reikalavimus, kurie nebuvo patenkinti ir po Žalgirio mūšio. Tai yra paliudijimas apie ypatingus šių teritorijų tarpusavio ryšius. Todėl, kai po Melno taikos 1422 m. buvo nubrėžta siena, išsilaikiusi iki 1919 m., ji buvo nubrėžta per gyvą tautos kūną. Tokiu būdu dalis Lietuvos virto Mažąja Lietuva. Tiesa, paskutinieji jogailaičiai, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas visas baltiškąsias žemes kuriam laikui buvo sujungę į vieną valstybę, bet tai nebuvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o Žečpospolita. Greitai Prūsija išsivadavo iš vasalinės priklausomybės ir 1618 m. susijungė su Brandenburgu. Šioje valstybėje Mažoji Lietuva pradėjo savitą vystymąsi. Gyventojų daugumą sudarę lietuviai asimiliavo prūsus, kuršius, žemaičius ir nemažai vokiečių. Prūsų kunigaikščio perkrikštyti į protestantus, jie pajuto, kad skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos gyventojų ir pradėjo vadintis lietuvininkais. Šis tautų ir genčių lydinys, giminingas kitam lydiniui, kuris formavosi Rytų Lietuvoje, turėjo ir tokį patį galingą kultūros užtaisą. Maža to. Jeigu Rytų Lietuvoje visuomenės elitas, tarp jų dvasininkija, nepakankamai kovojo už gimtosios kalbos išsaugojimą, tai Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba taip suklestėjo, kad net Prūsijos karaliai lietuvių kalba skelbiamus dokumentus ir pasirašydavo lietuviškai.

Čia 1548 m. pasirodė pirmoji lietuviška knyga. Tai buvo 79 puslapių Martyno Mažvydo knygelė "Katechismusa prasty žadei" ("Paprasti katekizmo žodžiai"). Be pagrindinio teksto, joje buvo trumpas elementorius ir giesmynėlis. Šis leidinys labai reikšmingas lietuvių kalbos istorijai. Dėl žinių apie senąją lietuvių religiją vertingas tautosakininkams, o dėl įdėtų giesmių natų - muzikologams. Jis - ir lietuviškos ortografijos bei literatūrinės kalbos pradžia.

Pirmoji lietuviška knyga Karaliaučiaus krašte nebuvo vienintelė ten parašyta lietuviška knyga. Labguvos klebonas J. Bretkūnas pirmasis į lietuvių kalbą išvertė visą Bibliją (1590 m.). Tilžės klebonas D. Kleinas pirmas išspausdino lietuvių kalbos gramatiką "Grammatica Litvanica" (1653 m.). Nybudžių klebonas M. Pretorijus parašė mokslo darbą iš lietuvių etnografijos "Prūsijos grožybės, arba Prūsijos teatras" (1685 m.), kitas Nybudžių kunigas J. Šulcas tapo pirmuoju grožinės literatūros vertėju, išvertusiu į lietuvių kalbą "Ezopo pasakėčias" (1706 m.). Valtarkiemio klebonas P. Ruigys parašė pirmąją lietuvių kalbos studiją "Lietuvių kalbos tyrinėjimas". Tolminkiemio klebonas K. Donelaitis sukūrė pirmąją lietuvišką poemą "Metai" (apie 1765 m.). Karaliaučiaus universiteto prorektorius L. Rėza surinko ir išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį "Dainos oder Litauische Volkslieder" (1825 m.). Šio universiteto lietuvių kalbos seminaro direktorius F. Kuršaitis išleido pirmąjį kirčiuotą lietuvių kalbos žodyną (1876 m.). Dvasinio tobulėjimo klausimais daug rašė Tilžės filosofas Vydūnas (nuo 1912 m.).

Galima tik pasvajoti, kaip būtų vystęsis šis kraštas, vokiečių vadinamas Litauen arba Klein Litauen, jei nebaisus 1709-1711 metų maras. Iki jo lietuvininkai sudarė du trečdalius gyventojų.

Ištuštėjusios sodybos buvo vokiečių kolonizuotos. Dėl tuo metu pradėtos ir toliau nuosekliai vykdytos vokiečių valstybių (Prūsijos karalystės, Vokietijos imperijos, Vokietijos Reicho) etnocidinės kolonijinės politikos vis daugiau vietos lietuvių prarado savo tautybę, radosi vis daugiau vokiečių kolonistų. 1938 m. beveik iš pusės krašto gyventojų, sudarančių lietuvių kilmės žmones, tik kas šeštas (apie 70 tūkst.) buvo laikomas lietuviu, tačiau Karaliaučiaus krašte dominavo baltiški (lietuviški ir prūsiški) vietovardžiai, kurie, nors ir su vokiškom galūnėm, bylojo, kad čia - ne vokiškų šaknų kraštas. Tai ypač erzino nacius, ir jie 1938 m. įsaku pakeitė apie 60% senųjų krašto pavadinimų (per 2000 vietovardžių) į vokiškus, pavyzdžiui, Aukštagiriai (lietuviškai - aukštas miškas, nuo 1312 m. vokiškai - Augstagirren) virto Gross Baum, Pilkalnis - Schlossbergu.

Spartesnis Vokietijos vystymasis užtikrino Mažosios Lietuvos gyventojams geresnes ekonomines sąlygas lyginant su rusų pavergta Didžiąja Lietuva. Todėl dauguma lietuvininkų buvo patenkinti savo gyvenimu ir demonstravo ištikimybę Vokietijos kaizeriui, tačiau prasidėjus tautiniam atgimimui Didžiojoje Lietuvoje, lietuvininkai jį smarkiai parėmė. Spaudos draudimo laikais Tilžė ir Ragainė rėmė bei spausdino ne tik maldaknyges ir kalendorius, bet ir "Aušrą", ir "Varpą", ir kitus laikraščius. Tuo laiku ir atsirado mintis dėl abiejų Lietuvos dalių susijungimo.

1918 m., Vokietijai pralaimėjus karą ir vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, sujudo ir lietuvininkai. Tilžės spaudoje pasirodė informacija, kad Wilsonas Amerikos lietuviams pažadėjęs Mažąją Lietuvą iki pat Karaliaučiaus prijungti prie Lietuvos valstybės. Prezidentu pasipiktino Ragainės ir Tilžės valdžios šulai, per spaudą pareiškę, kad tokie pažadai yra skaudus antausis ne tik vokiečiams, bet ir Vokietijos lietuviams. Birutininkai L. Deivikas, M. Jankus, E. Simonaitis, J. Stronglys ir J. Vanagaitis jiems atkirto, kad vokiečiai neturi teisės kalbėti lietuvių vardu. Nieko nelaukę, šie birutininkai susiorganizavo į Prūsų Lietuvos tautinę komisiją ir po kelių dienų dideliu tam metui 100 000 egzempliorių tiražu išleido

Pašaukimą lietuvininkams "Pabuskit!". Jame informavo, kad Vokietijos kancleris jau priėmė Amerikos prezidento reikalavimus ir sutiko atiduoti Lietuvai lietuviškąsias Vokietijos dalis ir klausė: "Ar tad mes dar tylėsim, snausim ir lįsime toliaus po vokišku dangalu? Ten, kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Geldapė - tai vis yra lietuviški kraštai. Dabar valanda parėjo pasauliui apsakyti, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės".

1918 m. lapkričio 16-ąją, Pašaukimo pasirodymo dieną, iš įvairių Mažosios Lietuvos kraštų į savo sostinę Tilžę suvažiavę atstovai įsteigė Prūsų lietuvių tautinę tarybą ir išsirinko darbo prezidiumą: E. Simonaitį (generalinis sekretorius), V. Gailių ir J. Vanagaitį (visi iš Tilžės). Pirmininku buvo išrinktas susirinkime nedalyvavęs Prūsijos landtago deputatas kunigas V. Gaigalaitis (jo vardu buvo parašyti kvietimai į susirinkimą). Deja, V. Gaigalaitis, paveiktas irzlios vokietininkų reakcijos į "Pašaukimą lietuvininkams", per Karaliaučiaus laikraštį "Koenigsberger Allgemeine Zeitung" atsisakė būti tarybos pirmininku. 1918 m. lapkričio 30 d. vėl Tilžėje susirinkusi Tautinė taryba nutarė naujo pirmininko nerinkti, vadovavimą pavesti darbo prezidiumui ir priėmė tokią santūraus pobūdžio deklaraciją, žinomą Tilžės akto vardu:

Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos AKTAS

Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes, Lietuviai, čionai, Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėto siekio pašvęsti.

J. Vanagaitis, D. Diveikas, M. Banaitis, K. Kiupelis,

J. Lėbartas, J. Gronavas, M. Mačiulis, J. Juška,

V. Gailius, A. Smalakys, M. Lymantas, D. Kalniškis,

E. Jagomastas, L. Deivikas, E. Bendikas, M. Klečkus,

K. Paura, F, Sūbaitis, J. Arnašius, J. Užpurvis,

M. Reidys, V. Didžys, J. Margis.

Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 m.

1919 m. balandžio 8 d. Tautinė taryba per Lietuvos delegaciją perdavė raštišką reikalavimą Versalio taikos konferencijos pirmininkui G. Clemenceau, kad lietuviškiausia Rytprūsių dalis iki Labguvos, Įsruties, Darkiemio ir Geldapės - būtų prijungta prie naujosios Lietuvos. Tai buvo lietuvininkų tautinio judėjimo kulminacija. Šimtmečiais susikaupusi energija išsiveržė tokia entuziazmo banga, kurią, ko gero, būtų galima palyginti su mūsų pačių patirta Sąjūdžio laikais.

Deja, abi Lietuvos dalys buvo per silpnos įvykdyti realų susijungimą. Lietuvos užsienio reikalų ministras prof. A. Voldemaras kreipėsi 1919 m. vasario 24 d. memorandumu į Versalio taikos konferenciją, keldamas šį klausimą. Jo balsas nebuvo išgirstas, nes lenkai ir prancūzai tuo metu rezgė savo planus, kaip pertvarkyti Pabaltijį. Stipri Lietuvos valstybė būtų jiems kliudžiusi. Todėl Versalio sutartis nuo Vokietijos atskyrė tik nedidelę Mažosios Lietuvos dalį į šiaurę nuo Nemuno ir ją pavadino Klaipėdos kraštu. Šis terminas pirmą kartą buvo pavartotas lenkų pateiktame memorandume.

Klaipėdos kraštas tapo lietuviams Mažosios Lietuvos pakaitalu, o vėliau net buvo pradėtas vadinti Mažąja Lietuva. Mažosios Lietuvos padalijimas paspartino tolesnį lietuvybės silpimą Užnemunėje. Liovėsi gyvavusi Birutės draugija, o 1923 m. ir vokiečių įkurta lietuviška literatūrinė draugija. Ilgai, iki 1935 m., išsilaikė Vydūno vadovaujama Tilžės giedotojų draugija. Visaip vokiečių persekiojama lietuvybė Mažojoje Lietuvoje silpo, bet neišblėso iki 1944 m., kai sovietų invazija nusiaubė viską, kas buvo gyva.

Nežiūrint Mažosios Lietuvos padalijimo, Prūsų Lietuvos tautinė taryba nenustojo veikti. Ji persikėlė į prancūzų okupuotą Klaipėdą, 1919 m. gruodžio pabaigoje ji kreipėsi į Lietuvos valstybės tarybą, prašydama kooptuoti Prūsų Lietuvos atstovus dr. Vilių Gaigalaitį, Jurgį Strekį iš Šilokarčiamos (Šilutės) apskrities, Kristupą Lekšą iš Tilžės apskrities ir Martyną Jankų iš Ragainės apskrities. Valstybės taryba vienbalsiai nutarė juos kooptuoti. 1920 m. vasario 20 d. Klaipėdoje įvyko Prūsų Lietuvos tautinės tarybos posėdis, kuriame buvo priimtos rezoliucijos dėl abiejų Lietuvos dalių susijungimo sąlygų. Vasario 21 d. buvo viešai ir iškilmingai paskelbta visam pasauliui, kad Mažoji Lietuva nutraukia su Vokietija visus ryšius ir Tautos valia susijungia su Didžiąja Lietuva.

1920 m. kovo 21 d. šis aktas Mažosios Lietuvos atstovų, kooptuotų į Valstybės Tarybą, buvo paskelbtas jos iškilmingame posėdyje, Kauno rotušės salėje. Tai buvo simboliškas susijungimas. Realus susijungimas įvyko tik 1923 m. sausio 15 d. po sukilimo. Lietuvos kariuomenės 7 pėstininkų Ž. K. Butegeidžio pulkas į Klaipėdą įžengė 1923 m. kovo 1 d. ir pasitraukė 1939 m. kovo 22 d., kai Hitleris vėl "sujungė" visą Mažąją Lietuvą. Tada nei vienas klaipėdietis nenujautė, ką jam ruošė šis susijungimas su Vokietija. Antrajame pasauliniame kare visa Lietuva buvo malama germaniškai slaviškų girnų. Tačiau tai, kas ištiko Mažąją Lietuvą, neturi analogo. Pasaulio istorijoje nerasime kito tokio atvejo, kad visi krašto gyventojai būtų išžudyti ir ištremti, pakeisti visi miestų ir kaimų pavadinimai, sunaikinta visa materialinė kultūra. Žydintis kraštas per porą metų virto sulaukėjusia dykra, baisesne už dykrą, atsiradusią karuose su kryžiuočiais.

Mažosios Lietuvos kraštą bolševikai laikė karų židiniu, o visus jos gyventojus - vokiečiais ir manė, kad jiems reikia keršyti už Vokietijos skriaudas Rusijai. 1944 m. spalio 9 d. rusų pulkininko K. Petrovskio 159-oji Polocko Tankų brigada perkirto pabėgėlių srautą ties Šilute. Rusų tankai traiškė vežimus ir arklius, išgėrę kareiviai plėšė vežamą turtą, prievartavo moteris ir jaunas mergaites. Pulkininkas Petrovskis už ryžtingą Šilutės užėmimą gavo generolo laipsnį ir Sovietų Sąjungos didvyrio vardą. Bet visą savo nužmogėjimą Raudonoji Armija išlaisvintoja atskleidė Karaliaučiaus krašte - pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje.

1944 m. spalio 11 d. prasiveržę dukart Sovietų Sąjungos didvyrio generolo Ivano Černiachovskio 3-iojo Baltarusių fronto raudonarmiečiai užėmė 11 km į pietvakarius nuo Gumbinės miesto esančią Nemirskiemio gyvenvietę (beje, joje XVII a. ir XVIII a. sandūroje tarnavo lietuvių raštijos veikėjas kunigas J. Kaimelis). Kai po dviejų dienų rusai iš Nemirskiemio buvo išstumti, atsiskleidė jų siaubingi darbai.

Per Nemirskiemį einančiame plente tysojo tankų suvažinėti civiliai gyventojai. Prie vienos daržinės durų kabojo nukryžiuotos nuogos mergaitės. Kitame gyvenvietės name gulėjo 72 sadistiškai nužudytos moterys, 84 metų moteriškei su kareivišku kastuvėliu nuskelta pusė galvos. Kitoje vietoje buvo suversta 50 sušaudytų prancūzų karo belaisvių - žvėriškumo liudytojų. Skubiai sukviesta tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad visos nužudytosios (net 8-12 metų mergaitės ir ta 84 metų senutė) buvo išprievartautos. Šios komisijos akto per 1946 m. Niurnbergo teismą anglai ir amerikiečiai nesutiko skelbti, nes manė neetiška kelti savo sąjungininko karinius nusikaltimus. Taigi bolševizmas nebuvo teisiamas.

Masinės žudynės Karaliaučiaus krašte buvo iš anksto subrandinta niekšybė. Vienas jų ideologų buvo generolo Černiachovskio štabo propagandistas, 53 metų žydas rašytojas Ilja Erenburgas. Atsišaukime į karius jis rašė: "Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės - nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!" Šiuos atsišaukimus ant pilkšvai mėlynų atvirutės dydžio lapelių šimtatūkstantiniu tiražu išspausdino Kauno ir Vilniaus spaustuvės.

Panašiai elgtasi pajūryje - raudonžvaigždžiai lėktuvai bombardavo pabėgėlių vilkstinę. Karaliaučiuje raudonarmiečiai vertė vaikus kasti didžiulę duobę ligotiems ir išsekusiems žmonėms gyviems užkasti. Netoli Ragainės miesto 20 rusų kareivių išprievartavo lietuvę, mažų vaikų motiną, jų akivaizdoje, po to, apipylę benzinu, ją sudegino. Karininkai, tiesa, taip nesielgė. Jie, pasirinkę sau gražesnes, ir užvalgyti duodavo, ir pagirdydavo, o pergulėję ir paleisdavo. Užsiėmusių plėšikavimu, moterų prievartavimu ir civilių, ypač vyrų, žudymu raudonarmiečių drausmė visai pakriko ir net ištisi daliniai dėl to vėluodavo į nurodytas fronto pozicijas. Todėl dalinių vadovybė buvo priversta žudynes apriboti.

Po viso siaubo, 1951 m. gegužės mėnesį, iš Įsrutės geležinkelio stoties buvo deportuoti paskutinieji 3600 krašto gyventojų. Pačioje Karaliaučiaus srityje jų buvo surasta tik 189. Kiti atvežti iš Lietuvos ir Latvijos. Tai viskas, kas buvo likę iš 950 tūkstančių čia gyvenusių 1939 m. Iš jų apie 410 tūkstančių buvo lietuvių kilmės.

Tuo metu okupantai, remdamiesi 1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo susitarimu, pagal kuri Karaliaučiaus miestas ir sritis iki teritorinių klausimų sprendimo taikos derybose buvo pavestas valdyti Sovietų Sąjungai, jau buvo užvežę šimtus tūkstančių kolonistų iš Rusijos. Tačiau tarptautinė padėtis susikomplikavo ir susidarė situacija, kad Vakarai galėjo pareikalauti grąžinti Rytprūsius Vokietijai. Sovietų Sąjungos vadovai pavedė Mokslų Akademijai paruošti mokslinį teiginį, kad lietuviai nuo amžių gyveno Karaliaučiaus krašte. Tai be jokio vargo padarė P. Kušneris, parašęs knygą rusų kalba "Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis". Tarptautinei padėčiai pagerėjus, ši knyga buvo išimta iš apyvartos ir sunaikinta. Pradėta skleisti kita teorija, kad Karaliaučiaus krašte nuo amžių pradžios gyveno slavų gentys, tarp jų rusai, kažkodėl prie savo pavadinimo pridėję raidę p - prūsai.

Po rusų kolonistų antplūdžio 1950-1960 m. Karaliaučiaus krašte apsigyveno apie 40-50 tūkst. lietuvių (pabėgę nuo kolūkių, buvę stribai, negavę leidimo grįžti į savo tėviškes politiniai tremtiniai, chruščiovinės ūkio reformos metu perkelti specialistai). Dėl vykusio (ir tebesitęsiančio) rusinimo proceso lietuvių skaičius vėliau mažėjo. Paskutinio 1989 m. surašymo duomenimis užrašyti 18 678 lietuviai (2,2% krašto gyventojų). Manoma, jog tie duomenys netikslūs - lietuvių turėtų būti 20-25 tūkst. žmonių. Daugiausia lietuvių užrašyta Karaliaučiuje - 3537 ir Tilžėje 2326. Tankiausiai gyvenama Gastų, Ragainės, Lazdynų rajonuose (kai kuriuose iki 30-40% gyventojų).

Ilgą laiką rusų administracija čia neleido įsikurti lietuvių draugijoms. Pirmoji Tilžės miesto d-ja, įsikūrusi 1989 m., buvo įregistruota tik 1991 m. Dabar veikia jau 8 regioninės lietuvių draugijos: Karaliaučiaus ir Tilžės miestų, Gastų, Ragainės, Lazdynų, Stalupėnų, Gumbinės ir Įsruties rajonų.

Po ilgų prašymų ir tik įsikišus pačiam Lietuvos AT pirmininkui V. Landsbergiui 1992 m. vasarį buvo įregistruota visų lietuvių draugijų bendrija. Tačiau, jei Lietuvos Respublikoje veikia 3 rusų kultūros centrai bei 20 rusų visuomeninių organizacijų ir daugumai jų Lietuvos valstybė yra suteikusi patalpas, Karaliaučiaus srityje tik Tilžės ir Ragainės lietuviai turi susirinkimams po savo kambarį.

Didelę įtaką lietuvių dvasiai ir moralei galėtų daryti atgaivinta katalikų bažnyčia, nes dauguma čia gyvenančių lietuvių yra katalikai. Bandymai įregistruoti Karaliaučiaus katalikų bendruomenę buvo 1956, 1960, 1989 metais. Tačiau tik 1990 m. rugsėjo mėnesį po demonstracinių mišių prie buvusios miesto Katedros griuvėsių valdžia įregistravo katalikų bendruomenę. 1991 m. vasarą Romos popiežius perdavė Karaliaučiaus krašto Bažnyčią Maskvos arkivyskupo lenko T. Kondrusevičiaus žinion. Dabar krašte veikia 16 parapijų - kelios lenkiškos, likusios lietuviškos.

Ilgą laiką katalikus aptarnavo tik vienas kunigas Gavronskis. Kažkada lietuviai kunigai ir vienuoliai skelbti Evangelijos vykdavo net į Afrikos ar Amazonės džiungles. Dabar misijoms dirva čia pat - už Nemuno. Gal todėl neįdomu...

Per visą Mažosios Lietuvos okupacijos laikotarpį dėl jos atgavimo dedama daug pastangų: nuo kuklių paminėjimų Vilniuje iki rezoliucijų JAV kongrese, nuo 1946 m. lapkričio 6 d. Fuldos akto, iš esmės pakartojusio Tilžės aktą, iki jo paskelbimo dienos, lapkričio 30 d., įrašymo tarp minėtinų dienų LR Seime.

Pragmatiškieji politikai tiek užsienyje, tiek Lietuvoje į daugelio žmonių pastangas iškelti Mažosios Lietuvos problemą į tarptautinį lygį žiūri kritiškai, kartais su ironija. Ši didžiųjų valstybių sukurta problema neturi būti apeinama Lietuvos politikų. Turi būti paruoštas veiksmų planas įvairioms situacijoms, formuojama nedviprasmiška visuomenės nuomonė Mažosios Lietuvos klausimu.

Kad iki šiol dėtos pastangos neduoda vaisių, kalta nuostata -pirmiausia kelti teritorines pretenzijas bet kam. Šitokia mąstysena šiuolaikiniam pasaulyje gali sukelti tik priešišką reakciją. Pasaulis baisisi, matydamas, kaip vyksta sienų "perbraižymas" buvusioje Jugoslavijoje. Europoje valstybių sienos greičiau išnyks, negu bus pakeistos. Sienų pakeitimas įmanomas tiktai po kažkokio kataklizmo.

Tada kaip mums elgtis su savo pretenzijom į Mažąją Lietuvą? Čia tektų mokytis iš japonų. Jų politikai, suprasdami, kokią reakciją Rusijoje sukeltų Kurilų salų sugrąžinimas, neskuba. Jie ieško kito kelio. Ar jau taip svarbu nominaliai administruoti kokią teritoriją, ar ne svarbiau ją valdyti realiai, tai yra ekonomiškai.

Kurilų salose, pradėję nuo protėvių kapų lankymų, japonai jau stato pramonės įmones. Atsikėlėliai rusai ima suprasti, kad gyventi Japonijoje tikrai įdomiau, negu Rusijos užmirštoje, skurstančioje nuošalėje. Kai japonai ekonomiškai įsitvirtins Kuriluose, o Rusijos karinis potencialas bus ten sumažintas, taps ne taip svarbu, kur žemėlapyje nubrėžta valstybių siena. Ir vieną dieną Kurilų obuolys prinoks...

Dabar sklando gandai, kad vokiečiai ruošiasi paprasčiausiai nupirkti Karaliaučiaus kraštą. Ginklą keičia pinigas.

Lietuva negali nė lygintis prie Vokietijos ar Japonijos ekonominės galios. Tačiau yra kitos galimybės. Viena iš jų - tai silpniausiojo galimybė, kuri kartą jau padėjo atgauti Klaipėdą. Atiduodama silpniausiam, kad būtų lengva atimti. Antroji galimybė - natūrali krašto trauka, kuri turi būti visaip skatinama. Trečioji galimybė - Karaliaučiaus krašto gyventojų ryšių su Rusija silpnėjimas ir baltiškasis bei europietiškasis asimiliavimasis.

Šioms tendencijoms plėtojantis Lietuvai susidarytų palankiausios sąlygos stiprinti savo įtaką. Verslo srityje įmanomos net "kioskinės" investicijos. Žemės ūkio perspektyvos vertos didžiausio dėmesio pirmiausia remiant ten ūkininkaujančius lietuvius. Statybininkai patys yra įkėlę koją. Visose srityse būtinas valstybinis planavimas, siekiant įtvirtinti kuo didesnį ekonominį priklausomumą nuo Lietuvos. Apie Lietuvos valstybines investicijas kol kas kalbėti netenka, tačiau strateginiai taškai turi būti aiškūs ir dėl jų įvaldymo reikėtų daug ką paaukoti. Ne dėl tų, kurie ateidavo į tą kraštą, kad jame numirtų, o dėl tų, kuriuos krauju persunkta Mažosios Lietuvos žemė pripažins savais.

(Ruošiant šį straipsnį naudotasi Mažosios Lietuvos reikalų tarybos dokumentais)

1998 m. lapkritis

Ar karalius Gediminas varinėjo žąsiukus?

Taip, karalius! Jis pats šitaip save titulavo, šitaip jį titulavo kaimynai. Rex, korolj. Tik mūsų pernelyg dori ir skrupulingi istorikai jį nusodino. Padarė didžiuoju kunigaikščiu. Jį, galingiausios Lietuvoje giminės sūnų, užėmusį Mindaugo sostą. Jo mažiau žymūs broliai valdė Polocką, Minską, Kijevą. Jo vaikai ir anūkai - ne tik kunigaikščiai Lietuvoje ir Rusioje, bet ir karaliai Vidurio Europoje. Tai vienas jo charakterio bruožas. Mes jį vadiname Vilniaus įkūrėju ir nesvarbu, ar tai istoriškai teisinga. Todėl ir mažiau žinome apie jo karo žygius, o daugiau apie jo diplomatiją ir statybas. Būtent milžiniški statybų užmojai buvo kitas jo charakterio bruožas. Vilniaus pilies, beveik tuo pačiu laiku Lydos pilies statyba, gal dar Kriavas ir Medininkai. Pažiūrėkime, kokie žemės darbai atlikti buvo. Sakoma, kad Vilnia į Nerį įteka perkasu, kuris atskyrė Gedimino kalną nuo Trijų Kryžių kalno. Pažiūrėkime, kokie apsauginiai grioviai buvo iškasti Senuosiuose Trakuose apie pilį. Kiek tūkstančių kubinių metrų žemės perpilta kitur?! Arba perkasas iš Skaisčio ežero, per kurį buvo nuleistas Trakų ežerų vanduo į Lentvario ežerą ir Nerį! Tokie buvo užmojai žmogaus, stačiusio ne tik pilis, bet ir Lietuvos valstybę. Jam nebūdingi nei žirgas, nei kalavijas. Žinoma, jis juos turėjo.

Miestas, kurį jis paskelbė sostine, iki šiol nėra atsidėkojęs už tai, nėra pastatęs paminklo. O kai ėmėsi statyti, tai, dievaži, nežinia, kas išeis. Visi norėtume tą paminklą matyti ne kaip konkretaus žmogaus skulptūrinį portretą, o kaip tos epochos didingumo įkūnijimą. Mes neįsivaizduojame Gedimino nei seno, nei jauno, nežinome, ar jis buvo žemas ar aukštas, liesas ar storas. Mums to ir nereikia. Reikia, kad jis būtų didis.

Atrinktasis iš daugelio kitų projektų, žinoma, yra originalus ir meniškas. Bet ar jis patenkina mūsų lūkesčius? Šio paminklo prasmingumas pasireikštų tada, jeigu jis stovėtų ant Tauro kalno, ant Kreivosios pilies kalvų ir matomas tik iš tolo. Gediminas žiūrėtų į savo miestą, plytintį dideliuose plotuose, per erdvę ir laiką.

Dabar, ranka paliečiamas, apžiūrimas iš arti ir įgrūstas į senamiesčio spūstį, maketas įkyriai perša mintį, kad tai senas gaspadorius varo pulkelį žąsiukų, tik vietoje rykštės jo rankoje nenatūraliai laikomas kalavijas. O norėtųsi matyti karalių tą sprendimo akimirką, kai jis valdingu rankos mostu parodė: "Čia! Mes, Lietuvos ir daugelio rusų karalius, Žiemgalos kunigaikštis, įkuriame miestą šitoje vietoje. Čia!" Tai galėjo padaryti ir sėdėdamas balne, ir, kaip mūsų atveju, nusėdęs nuo žirgo. Tiktų dar ir raštininkas, įamžinantis valdovo įsakymą, ir darbui pasiruošęs mūrininkas, ir juos saugantis karys. Jie būdingi Gedimino epochai. Deja, viso šito nėra.

Šita vieta paminklui aiškiai netinkama. Vilnius turi savo Centrą, savo širdį - pilies kalną. Į jį turėtų būti orientuotas paminklas. Ryšys čia yra būtinas ir neišvengiamas. Dabartinėje vietoje jį atsukus į pilį, praeiviai matytų tik arklio uodegą. Gal geriau būtų statyti toje vietoje, kur dabar stovi paminklinis akmuo: Gediminas žiūrėtų į pilių rūmus, o praeiviai į jį. Kam nors kitam paminklą būtų galima pastatyti bet kur. Gediminui - tik labai labai parinktoje vietoje. Ir tos vietos reikia kantriai ieškoti. Vilnius ir Gediminas - per daug susieti mūsų sąmonėje. Žiūrovai iš karto pajus bet kokią netiesą. Reikia šį darbą atlikti taip, kad jis, neduok Dieve, nesukeltų atlaidžios šypsenos užsieniečiui dabar, o mūsų anūkams - ateityje.

1994 m. kovo 24 d.

Litvinai ir Litvinija

Šio straipsnio tema nėra nauja. Tiksliau kalbant, tai viena iš pamirštų temų. Vokiečių okupacijos laikais, prie Lietuvos generalinės srities prijungus Ašmenos, Svyrių ir Smurgainių apskritis, kuriose lietuviais užsirašė tada dar iki 15% gyventojų, iškilo problema, kuo laikyti likusius jų gyventojus, kurie iš esmės būdami lietuvių kilmės, nesiryždavo tai prisipažinti greičiausiai dėl to, kad jau nebemokėjo lietuviškai. 1944 m. pradžioje pasirodė pogrindinis biuletenis, kuriame ši problema buvo įdomiai sprendžiama. Buvo siūloma rytinio Lietuvos pakraščio lietuviškos kilmės gyventojus, bet kalbančius slavų kalbomis, vadinti ne lietuviais, o litvinais. Jų gyvenamoji teritorija būtų vadinama ne Lietuva, ne Litva, o Litvinija. Ši teritorija, biuletenio autorių nuomone, turėjo apimti visą vadinamąją etnografinę Lietuvą. Buvo siūloma šią idėją Lietuvoje propaguoti taip intensyviai, kaip buvo propoguojama savo laiku Vilniaus vadovavimo idėja. Pati Litvinija turėjo būti lygiateisė Lietuvos dalis, o litvinai - pilnateisiai Lietuvos piliečiai. Kas to biuletenio autoriai, šiandien sunku nustatyti, nebent patys atsišauktų.

Sugrįžę sovietiniai okupantai nepripažino Lietuvai ne tik minėtų trijų apskričių, bet neužsiminė ir apie tai, kas buvo žadėta 1940 metais. Litvinijos klausimas tapo nebeaktualus ir pamirštas, net nesulaukęs jokio dėmesio.

Šiandien jaučiant tam tikrą tautinių santykių suaktualėjimą Lietuvos rytiniame pakraštyje, o taip pat lietuvių, vartojančių kasdieniniame gyvenime slavų kalbų atšakas (vadinamąsias "vičių" ir "dzūkų" kalbas), ieškojimus savo vietos Lietuvos visuomenėje bei tradicinį "tuteišų" neapsisprendimą, galima litvinų problemą iš naujo panagrinėti iš dabartinių pozicijų ir bent keliais aspektais. Šio straipsnio teiginiai yra hipotetiniai, bet jei sulauks dėmesio ir kils diskusija, tai ji bus vaisinga.

Paprastai tautos kuria savo valstybes, bet yra ir atvirkščias procesas - valstybės kuria tautas. Šių laikų ryškiausias pavyzdys -    Jungtinės Amerikos Valstijos. Iš įvairių tautų, net iš įvairių rasių susikūrus valstybei, formuojasi amerikiečių tauta ir niekam į galvą neateina mintis juos laikyti anglais vien dėl to, kad jie kalba angliškai. Kažkas panašaus vyksta Afrikoje. Buvusiose kolonijose, kurių sienos buvo nubrėžtos Europos kabinetuose su liniuote, tapusiose nepriklausomomis valstybėmis, piliečiai priklauso įvairiausioms gentims. Juos jungia, pavyzdžiui, prancūzų kalba. Ko gero, prancūziškai kalbantys Kinašos gyventojai pradėjo jausti skirtumą tarp savęs ir vakarykščių artimų genčių, dabar Angoloje kalbančių portugališkai.

Panašus procesas vyko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po Vytauto Didžiojo valdymo. Pralaimėtuose ir laimėtuose mūšiuose žuvus tūkstančiams lietuvių tapo neįmanomas kitataučių asimiliavimas. Lietuviai jau netapo dominuojančia tauta. Iš jų -    jotvingių, baltųjų ir juodųjų gudų, totorių ir rusų - mišinio, nuolat atskiedžiamo lenkiškomis nuotakomis, formavosi nauja tauta. Manant, kad gudai atsirado rytinėms baltų gentims priėmus provoslaviją, o su ja ir slavų kalbą (tai patvirtina jotvingių pavyzdys), naujoji tauta iš esmės buvo baltiška. Intensyviausias jos formavimasis buvo Vilniaus, Naugarduko, Polocko, Minsko ir iš dalies Trakų vaivadijose. Valstybės pakraščiuose (Žemaičių seniūnijoje, Bresto, Vitebsko vaivadijoje) tai vyko ne taip intensyviai. Spartesnė integracija buvo tarp paslankiausios visuomenės dalies - karių, bajorų ir ponų. Sėslūs ir konservatyvūs valstiečiai išlaikydavo savo identitetą, asimiliuodami savo luomo atvykėlius, jei tik šie nebūdavo gausesni.

Lietuvių ir jotvingių kalbos buvo pakankamai skirtingos, tad nesusidarė baltiškų kalbų persvara, o dėl jau susiformavusios slaviškos raštijos poveikio naujoji tauta vartojo rytų slavų dialektus su dideliu lietuviškų žodžių kiekiu. Mūsų kalbininkai turėtų nustatyti, ar lietuviški žodžiai, aptinkami LDK raštų kalboje, yra substratiniai ar patekę į ją XIV-XVI amžiuose. Tačiau ši kalba galutinai neprigijo ir tik sudarė sąlygas po kelių unijų su Lenkija įsigalėti lenkų kalbai, kuri čia įgavo daugiau teisių negu Lenkijoje. Pavyzdžiui, teismo dokumentai Lietuvoje nuo 1697 metų buvo rašomi tik lenkiškai, o pačioje Lenkijoje iki pat paskutinio padalijimo - lotyniškai. Nepriklausomai nuo to, kad tie žmonės bent jau viešajame gyvenime vartojo ne lietuvių kalbą, jie besąlygiškai laikė save lietuviais ir patys save vadino, ypač įsigalėjus lenkų kalbai, litvinais. Tai buvo nepaprastos vidinės potencijos tauta, pagimdžiusi daug žymių politikų, karvedžių, mokslininkų ir menininkų.

Vieni pirmųjų litvinų buvo Jogailaičių dinastija. Neturėdami nė lašo lenkiško kraujo, jie kalbėjo lenkiškai, valdė Lenkiją, bet niekuomet nenutraukė ryšių su Lietuva, didžiavosi savo kilme. Jų laikais Lietuvoje į istorijos sceną išeina daug asmenybių ir ištisų šeimų jau su nebelietuviškomis pavardėmis. Yra dar Alšėniškiai, Giedraičiai, Kęsgailos, Goštautai, ypač Radzvilai, kuriuos dabar atkakliai pravardžiuojame Radvilomis (nors Gedimino nevadinome Gedminu), tačiau Kiškai, Tiškevičiai, Sapiegos, Pacai, Chodkevičiai-Katkai, Oginskiai ir daugybė kitų ponų ir bajorų su nelietuviškomis pavardėmis įgyja Lietuvoje vis didesnę įtaką ir atsidavusiai dirba jos labui. Charakteringos jų pavardės yra sudarytos pagal slavišką tėvavardžio formą, tačiau iš mažybinės vardo lyties, pavyzdžiui, Tiškevičius, Petkevičius, Mickevičius ir t. t. Taisyklingai jas sudarant, turėjo atsirasti Tichonovičius, Petrovičius, Dmitrijevičius. Matyt, Tiška, Petka, Micka pakliuvo gyventi tarp lietuvių ir taip liko vadinami iki pat žilos senatvės ir mirties arba tikri lietuviai taip pakrikštyti nerado reikalo užsiimti gramatikos klausimais. Ir vienas, ir kitas atvejis rodo, kad šios pavardės formavosi daugiau lietuviškoje nei slaviškoje aplinkoje. Ir mūsų dabartiniams "vičiams" nereikėtų kurti nepagrįstų teorijų šiuo klausimu, o vadinti save litvinais, kaip tai darė jų garbingi protėviai, kaip tai darė karvedys Tadas Kosciuška, inžinierius ir mokslininkas Kazimieras Simonavičius, poetas Adomas Mickevičius, istorikas Teodoras Narbutas, politikas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, kompozitorius Stanislovas Moniuška, ministras ir pramonininkas Antanas Tyzenhauzas bei daugelis kitų žymių žmonių.

Savęs kaip atskiros, savarankiškos tautos suvokimas litvinų buvo jaučiamas iki XIX a. pabaigos. Tai liudija ir Vilniaus konfederacija 1792 m., ir bajorijos pastangos atstatyti Lietuvos valstybę su Napoleono pagalba 1812 m. Tai liudija ir Rusijos šiaurės vakarų gubernijų gyventojų surašymas apie 1860 m., kai lietuviais Gardino apskrityje buvo užrašyti 39%, Pružanų apskrityje - 40%, Vol-kovisko apskrityje - 48%, Slonimo apskrityje - 51% gyventojų. Vilniaus gubernijos Vilniaus apskrityje lietuvių buvo 61%, Trakų apskrityje - 89%, Lydos apskrityje - 59%, Ašmenos apskrityje - 50%, Švenčionių - 79% gyventojų. Netenka abejoti, kad "litovcais" buvo užrašomi ir lietuviai, ir litvinai.

Litvinų kultūra, įskaitant ir Vilniaus universiteto veiklą, padėjo atsigauti pačiai lietuvių tautai, pažadino jos sąmonę. Kita vertus, dėl lenkų kalbos vartojimo ji buvo be ceremonijų pasisavinta lenkų. Nuodugniai ištyrę šį klausimą, pamatysime, kokios juokingos yra lenkiškos pasakos apie lietuvių laukiniškumą, apie lietuvių nedėkingumą už atneštą lenkų kultūrą. Iš tiesų yra atvirkščiai. Atėmus neteisėtai lenkų pasisavintą litvinų kultūros indėlį į Lenkijos kultūrą, jos pranašumai liktų labai problematiški. Deja, kai kurie lietuvių kultūros tyrinėtojai, tarp jų ir V. Mykolaitis-Putinas, šiuo atveju nuėjo paskui lenkų pavadį, atsisakydami teisėtai mums priklausančio Lietuvos kultūros paveldo. Reikėjo 30 metų nugyventi Vilniuje, kol suvokėme ir bene T. Venclovos lūpomis pasakėme, kad visas Vilniaus meno lobynas yra neatskiriama lietuvių kultūros dalis. Tarpukario laikais susiformavęs požiūris, kad lietuvių kultūrą geriausiai reprezentuoja tik liaudies dainos, audiniai ir koplystulpių statulėlės, buvo neteisingas ir žalingas. Jam susiformuoti padėjo Vilniaus okupacija, jo atskyrimas nuo pagrindinės tautos dalies. Dabar mes jau suvokiame, kad Lietuvos kultūros paminklai yra vienodai ir Trakų pilis, ir Kauno rotušė, ir Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, ir Nidos žvejo namelis, ir dvarų rūmai su parkais ir kad tokių paminklų esama ne tik Lietuvos teritorijoje. Lietuvos kultūrai priklauso ir XIX a. pirmojoje pusėje operos spektakliai, statyti Vilniuje, ir XIX a. pradžios Marijonos Karvelytės-Muravskos teatras. Ši kultūra buvo tokia galinga, kad integruodavo ir nelietuviškos kilmės asmenis, tokius kaip poetus Husovianą, Sarbievijų, Juzefą Kraševskį, tapytoją Pranciškų Smuglevičių.

Vertindami litvinų kultūrą, turime įsisąmonti, kad tai yra Lietuvos ir tik Lietuvos nuosavybė, kad ir kokią įtaką ji yra padariusi kaimyninėms tautoms.

Lietuvos-Lenkijos valstybei praradus nepriklausomybę, po nelaimingų 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, bendri vargai ir praradimai didelę dalį litvinų patraukė į lenkų pusę. Tik dabar prasidėjo tikrasis sulenkėjimas. Lenkų kalbos įsigalėjimas XVI-XVII a. dar nebuvo sulenkėjimas. Dabar jie prarado savarankišką politinę sąmonę, pradėjo besąlygiškai orientuotis į Varšuvą. Tai Lietuvai turėjo tragiškų pasekmių. Vienas iš žymiausių jau XX a. litvinų, nuėjusių šiuo keliu, Juozas Pilsudskis (beje, lietuviškai nepamiršęs) savo politinėje veikloje greičiausiai dėl asmeninių ambicijų į pirmą vietą statė Lenkijos interesus. Lenkijoje jam buvo daugiau erdvės pasireikšti. Jis Lietuvą telaikė savo kuriamos imperijos "nuo jūros iki jūros" dalimi, nors suvokė, kad ji yra tikroji jo tėvynė. Nesugebėjęs apčiuopti organinio ryšio tarp lietuvių ir litvinų, savo planuose suskaldė Lietuvą į tris dalis: vakarinę su Kaunu, vidurinę su Vilniumi ir rytinę su Minsku. Iš to sekusi gen. I. Želigovskio avantiūra 1920 m. lietuvių ir lenkų santykiams priskaldė malkų ilgiems laikams. Patys litvinai tapo Pario obuoliu. Didelė jų dalis po tarpukario ir sovietinės okupacijos pradėjo suvokti save kaip lenkus, kažkiek jų orientavosi į Lietuvą, atsirado ir gudiškoji atmaina. Todėl šiandieninės situacijos Rytų Lietuvoje negalima vertinti kaip įprastinio tautinių mažumų klausimo. Tai netolygu nei austrų padėčiai Pietų Tirolyje, nei vengrų padėčiai Rumunijoje. Lenkiškai ir gudiškai kalbantys Rytų Lietuvos gyventojai etniškai nėra tikri slavai. Jie yra LDK palikimas, jos produktas, todėl bet kokios pretenzijos iš šalies primesti savo sprendimus būtų neteisėtos. Čia užsimezganti konfliktinė situacija galėtų išsispręsti vieninteliu teisėtu ir teisingu būdu, jei vieną dieną išgirstume litvinų pareiškimą, kad jie tebeegzistuoja ir yra pilnateisė ir neatskiriama Lietuvos tautos dalis. Ir būtų labai svarbu, kad tokį pareiškimą suprastų, atsisakydami prietarų, lietuviai ir žemaičiai.

1992 m. liepos 29 m.

Apie Dainius ir Dainavą

Išnykusios ir nepalikusios rašto paminklų vakarinės aisčių gentys dabar vadinamos kalbininkų rekonstruotais vardais, kartais labai sąlygiškais. Tokie yra sembai-sambiai-samiai-zemiai, tokie yra pagudėnai-pagezonys, pamedėnai-pamezonys. Panašus ir jotvingių likimas.

Gentys, gyvenusios į rytus nuo prūsų ir į pietus nuo lietuvių, senuosiuose šaltiniuose yra vadinamos įvairiai. Rusų ir lenkų metraščiuose minimi jotvingi, jatviezi ir pan. Lenkų kronikose greta šių lyčių aptinkamas sulotynintas pavadinimas pollexsiani, kurį lyg atitiktų slaviškas poleščiuk - gal palių gyventojas. Kryžiuočių metraštininkai šalia Jetuen, Jetiven, Jetivesen ir pan. vartojo ir suvokietintas formas žodžio sūduvis, pasiskolinto iš prūsų tarmių.

Dokumentuose, rašytuose Lietuvoje karaliaus Mindaugo laikais, minima ir Deynove.

Didysis mūsų kalbininkas prof. K. Būga, pasirinkęs dažniau rusų metraščiuose vartotą pavadinimą jatviagi, sukonstravo jo lietuvišką formą - jotvingiai. Sis skambus žodis, dabar rašomas šiek tiek pakeistas - jotvingis (-iai) - tvirtai prigijo literatūroje, tačiau jis kelia ir tam tikrų abejonių. Jau pats prof. K. Būga aiškino, kad lietuviai galėję savo kaimynus vadinti ir jotviais (K. Būga. Rinktiniai raštai. III t., V., 1961, 154-156 p.). Tačiau nei jotvingio, nei jotvio nepatvirtina nei lietuviškoji toponimika, nei liaudies kalbos faktai. Lietuvoje daug pavadinimų ir pavardžių su šaknimis gud-, latv-, žem-, kurie liudija apie ryšius su kaimyninėmis gentimis, tačiau neaptikta nei vieno su šaknimi jotv-. Įrodinėjimas esant ryšį tarp jotvingio ir Šakių rajono upelio Jotijos, jos intako Jotupio bei kaimyninės Jotulės yra nelabai įtikinamas, kaip ir kiti panašūs bandymai genčių pavadinimus sieti su hidronimais tik siauroje apylinkėje. Taip yra su Lietauka, kuri prievarta "sulietuvinama" į Lietavą. Priesaga -auka nebūtinai slaviškos kilmės. Yra Plentauka, su kirčiu galūnėje, užpelkėjęs upelis Kruonio apylinkėje, Nemunod, porą gerų varsnų į rytus nuo Apsuonos, yra žodis Žaliaukos.

Vargu ar sąsaja tarp Lietaukos ir lietuvio, tarp Jotijos ir jotvingio yra pakankamai tvirta.

Tiesa, apie Nemuno aukštupį, daugiausia į pietus nuo jo, aptinkama apie 15 slaviškos darybos toponimų, kildintinų iš "jatviezių", bet jie gana toli bent jau nuo dabartinių lietuvių kalbos ribų.

Esant tokiai situacijai, galima daryti išvadas: arba lietuviai neturėjo bendros sienos su jotvingiais, arba juos vadino kitu vardu, arba jotvingis yra netiksli rekonstrukcija. Pirmąją reikia iš karto atmesti. Svarstant antrąją, tektų pagalvoti, kad žodis jotvingis galėjo reikšti ne žmogaus tautybę, o jo socialinę padėtį, jo priklausymą laisvųjų karių luomui, dalyvaujančių raitelių kariuomenėje - jotyje. Lietuvių kalboje žodis jotis aptinkamas ir S. Daukanto raštuose, ir liaudies dainose: "Ar pasivysi joties pulkelį?". Ar žodis jotis buvo jotvingių kalboje, kol kas niekur nepaliudyta, tačiau tai nereiškia, kad jo negalėjo būti. Prūsiški, latviški ir lietuviški antroponimai ir toponimai liudija buvus baltišką jat- giminingą sanskrito yata - "eina" (V. Toporovas. Prūsų kalbos žodynas I-K. M., 1980, p. 19, rusų kalba). Atkreiptinas dėmesys ir į sanskrito yodha - "karys". Turėdami reikalų su slavais, išdidūs kariai galėjo prisistatyti esą "jotvingiai", maždaug riteriai ar bajorai. Būtų paralelė su prūsų vitingais, jei šie būtų vyties, priešų vijimo dalyviai. Slavai šį žodį ilgainiui galėjo pradėti vartoti genties pavadinimui taip, kaip iš skandinaviško varingr - "draugovininko" - pasidarė variagą. Kitais atvejais jotvingis, paklaustas "Kas tu esi", irgi išdidžiai atsakydavo - "Mardas", kas reiškė žmogus (žr. Baltistica XXI(I), 1963, Z. Zinkevičius. Lenkų-jotvingių žodynėlis). Iš tokio atsakymo slavų kalbose galėjo atsirasti Mordas, Mardos, lietuviškai Mardosas.

Atsakymo, kaip šiuos žmones vadino lietuviai, ieškoti reikia seniausiuose lietuviškos kilmės dokumentuose, toponimikoje, hidronimikoje ir antroponimikoje.

Mindaugas 1253 m. su kitomis žemėmis kryžiuočiams padovanojo pusę teritorijos.

Deynowe'o 1259 m. dokumente (tegu jis būna ir falsifikatas) buvo parašyta: "Denowe totw, quam etiam Jetwesen vocant". Restauruojant šį pavadinimą, be jokių abejonių gaunama Dainava. Dainavos ir jotvingių ryšys nurodomas ir Lietuvos Metraštyje (Lietuvos metraštis, V., 1971, 62 p.). Kur buvo ši Dainava ir kokie jos ryšiai su jotvingiais?

Dalis tyrinėtojų manė ją buvus pietinėje dabartinės Suvalkijos dalyje, kiti, iš jų pažymėtini lenkų mokslininkai H. Lovmianeskis ir A. Kaminskis, taip pat žiugždinė "Lietuvos TSR istorija", jai skyrė visą Užnemunę. Tyrinėtojų, matyt, besirėmusių tik kai kuriais rašytiniais šaltiniais, nuomonės šiuo klausimu sutapo. Jotvingiai, palikę pėdsakus dešiniajame krante, buvo laikomi pabėgėliais nuo kryžiuočių. Mūsų laikais Dainava dažniausiai vadinamas pietinis Lietuvos pakraštys, tačiau toks šio pavadinimo vartojimas turi viso labo tik neseną politinės kilmės tradiciją, atėjusią iš V. Krėvės raštų, todėl moksliniu požiūriu yra nepriimtinas.

Tikslinant senosios Dainavos ribas, reikia pasiremti žinomu dėsniu, apie kurį A. Tautavičius, remdamasis M. J. Grinblatu, rašė: "Yra nustatyta, kad etniniai gyvenviečių pavadinimai atsiranda tik kitų "genčių" ar tautų apgyventoje teritorijoje ir parodo naujųjų gyventojų etninį skirtumą nuo juos supančių senųjų vietinių gyventojų. Toponimai, kilę iš vienos ar kitos genties ar tautybės vardo, negali atsirasti tos pačios genties ar tautybės gyvenamoje teritorijoje" (A. Tautavičius. Lietuvių ir jotvingių genčių gyventų plotų ribų klausimu. LTSR MA Darbai, ser. A, 2/21/, 1966, p. 166).

Šio dėsnio esmė nenukentės, jei jis bus praplėstas mintimi, jog etninės kilmės pavadinimai gali atsirasti ir dviejų genčių ar tautybių pasienyje. Čia pavyzdžiu gali būti vadinamoji "Krivičių linija", nubrėžianti tam tikro laikotarpio sieną tarp lietuvių ir gudų.

Norint pasinaudoti minėtu dėsniu, žinant šalies pavadinimą, reikia pasitikslinti ir pačios genties pavadinimą. Dainava be jokios abejonės yra dainių kraštas. Abu žodžiai turi tą pačią šaknį, o dainys yra pamatinis, nes yra be priesagos. Priesaga -ava šiuo atveju turi kuopinę reikšmę, panašiai kaip žodyje velniava ar berniava, o ne labiau paplitusią "upės" reikšmę kaip žodyje Daugava. Tai patvirtina ir tas faktas, kad daug grupėmis į Lietuvą persikėlusių dainių savo gyvenvietes pavadino Dainavomis. Etnonimas dainys yra užfiksuotas ne tik toponimikoje, bet ir antroponimikoje, tapdamas pavarde Dainys, iš kurios atsirado kitos bendrašaknės pavardės: Dainelys, Dainauskas, Dainavičius, Dainiūnas. Slaviška forma Dainovec liudija buvus ir dainuvį, bet retesni (palyg., -litovec - lietuvis), nors kirtis paskutiniame skiemenyje leidžia galvoti, kad dainovec galėjo atsirasti iš dainaviečio.

Ką galėjo reikšti žodis dainys ir ką bendro turėjo su daina ir dainavimu? Su dainavimu tikrai nieko, nes dainavimas yra gana jaunas žodis. Lietuviai iki nesenų laikų ne dainavo, bet giedojo, taip kaip ir latviai "dzied". Jie ir dabar bažnyčioje gieda, himnus gieda. Ir dainavimas, ir dainius yra tik vaikaičiai grupės lietuviškų žodžių, turinčių bendrą šakni dai-. Greta dainio jai priklauso daina, dailė ir daira. Nesigilinant į kalbotyros gelmes, suprantamas tik specialistams, reikia žinoti, kad lietuvišką šaknį dai- slavų kalbose atitinka de-, aptinkama žodžiuose, skirtuose išreikšti veiksmui: dejanije, deistvije, delatj, delo.

Žodis daina reiškė tai, ką dabar vadiname kūriniu, veikalu, "sudėjimu", skirtu įamžinti kokį nors įvykį, darbą. Šis žodis kilęs iš jau išnykusio veiksmažodžio "daiti", kurį paskutinį kartą paliudijo A. Baranauskas eilėraštyje "Dainų dainelę". Dainų čia nereiškia dainuoju, o reiškia kuriu, dedu dainelę. Pirmiausia atsirado daina, o tik po to ji buvo pradėta dainuoti.

Žodis dailė reiškė, ypač Suvalkijoje, darbą, gamybą. Charakteringiausias suvalkiečių žodis "dailu" reiškia dalykiška, kaip reikiant, tikra ir tik po to gražu. Rytų slavų kalbose dailei giminingiausias žodis yra delo - reikalas, dalykas.

Žodis daira reiškia konkrečią darbo rūšį - ūkio gyvulių priežiūrą.

Šie pavyzdžiai rodo, kad žodis dainys reiškė žmogų, veiklų, darbštų, ūkišką. Istorijos dokumentai ir archeologija patvirtina, kad dainiai materialinės kultūros išvystime toli pralenkė savo kaimynus plėšikėlius, stebindami juos savo darbu, sukauptais turtais. Toks save truputį paginantis pasivadinimas visiškai suprantamas. Senieji arijai - arya - lietuviškai visai tiksliai išverčiami kaip orieji, senoviškai ištariant ariejie.

Pavardės Dainys atsiradimas visiškai analogiškas pavardžių Latvys, Kuršis, Gudas, Prūsas ir visų jų įmanomų variantų atsiradimui. Kitos genties žmogus apsigyvendavo tarp lietuvių ir jo "tautybė" pradžioje tapdavo pravarde, o po to ir pavarde.

Kryžiuočių puolimai XIII amžiaus pabaigoje pasiekė ir Dainavą. Jos gyventojai pradėjo masiškai bėgti į dešinįjį Nemuno krantą ne tik pas savuosius, bet ir toliau į lietuvių gyvenamas teritorijas, atsinešdami į jas savo pavadinimą. Šiuo metu Administracinio teritorinio pasiskirstymo žinyno II tome įrašytos 8 Dainavos, 4 Dainavėlės, 2 Dainaviškiai, 9 Dainiai, 1 Daineliai ir dar keletas įvairių Dainiškių. Prisimenant anksčiau minėtą dėsnį, šiuos toponimus reikia laikyti esant arba už senosios Dainavos ribų, arba jos pasienyje. Žemėlapyje matome, kad šių toponimų išsidėstymas yra visai dėsningas. Pradėjus eiti iš vakarų nuo Šilalės rajono Laukuvos Dainiškių, patenkama į Dainius, kurie yra į šiaurę nuo Jurbarko, Dainelius ir Dainius prie Raseinių, Dainaviškius Jurbarko rajone Armėniškių apylinkėje ir Dainius su Padainiais prie Kriūkų. Toliau į pietvakarius nuo Kauno per Dainupio link Kauno dalimi tapusios Dainavos, link Ukmergės rajono, kuriame Dainava Deltuvos apylinkėje, Dainiai Vidiškių apylinkėje ir Dainiškis prie Želvos. Nuo čia pavadinimų grandinė pasuka į pietus: Dainiai Širvintų rajone tarp Musininkų ir Viešų. Po to persimeta į Kaišiadorių rajoną: Dainava prie Paparčių, ten pat Dainavėlė. Dainiai Žiežmarių apylinkėje. Dainava ir Dainaviškės prie Kietaviškių. Dainavėlė Trakų apylinkėje ir Dainiai prie Paluknio. Toliau visas spiečius Dainavų pietryčių Lietuvoje: Medininkų apylinkėje, Jašiūnų, Daučiūnų apylinkėse, ten ir Dainiškės, Dainavėlė Poškonių apylinkėje, Dainava į šiaurę nuo Eišiškių ir Varėnos rajono Vydenių apylinkės Dainava. Reikia dar paminėti Dainavėlę prie Būdvyčio Lazdijų rajone ir Dainaviškes prie Veisiejų. Ignalinos rajono Dainiai ir Dainiškė yra labai atitolę ir iškrenta iš grandinės.

Už dabartinių Lietuvos ribų Dainavos yra prie Rodūnės, prie Ramaškonių ir prie Zietelos. Pastaroji Dainava gudų vadinama Jacvezj, Jatviazj, o lenkų - Jacunež, iš to matome, kad jotvingiai ir dainiai buvo ta pati gentis. Šių toponimų išsidėstymas ryškiai apibrėžia teritoriją, kurioje jie nesutinkami, iš šiaurės ir iš rytų. Būtent šioje teritorijoje, dalies archeologų ir kalbininkų nuomone, gyveno jotvingiai plačiąja prasme. Tai ypač teigia rusų mokslininko V. Sedovo, mūsų archeologės R. Volkaitės ir kitų darbai.

V. Sedovas teigė, kad I—XIII amžiais jotvingiai gyveno ne tik visoje Užnemunėje, bet ir toliau į šiaurę nuo Nemuno žemupio - Dubysos, Nevėžio ir Neries žemupių baseinuose, o taip pat į rytus nuo Nemuno vidupio, apytikriai iki linijos Kernavė-Trakai-Eišiškės. Į pietų pusę jotvingiams jis skyrė plotus nuo Nemuno aukštupio baseino iki Pripetės ir Narevo. Sis teiginys tada Lietuvoje buvo sutiktas gana skeptiškai. A. Tautavičius įtikinamai nurodė, kad šioje teritorijoje esantys baltiškos kilmės hidronimai gali būti senesni nei I—XIII amžių. Be to, jei jie baltiški, tai dar nereiškia, kad jie būtinai jotvingiški. Tame pačiame straipsnyje A. Tautavičius gal per griežtai kritikavo V. Sedovą dėl hidronimų su galūne -da laikymo jotvingiškais (A. Tautavičius. Lietuvių ir jotvingių genčių gyventų plotų ribų klausimu. LTSR MA Darbai, ser. A, 2/21/ 1966. 161 p.). Jotvingiškais laikė tik tuos hidronimus su galūne -da, kurią galima kildinti iš žodžio -uda (K. Būga. R. R., III., V., 1961. 602 p.). Šiame ginče visi hidronimai su galūne -da negalėjo patarnauti argumentu nei vienai, nei kitai pusei.

R. Volkaitė-Kulikauskienė knygoje "Lietuviai IX-X1I1 amžiais" pateikia teiginius, artimus V. Sedovo nuomonei, nurodydama, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje plytėjo tik šiaurinė jotvingių žemių dalis. Mokslininkė tvirtina, kad archeologų turimais duomenimis jotvingiai siekę Lydos rajoną, o pavieniai jotvingių kapinynai aptinkami net Ašmenos rajone (R. Volkaitė-Kulikauskienė. Lietuviai IX-XIII amžiais. V., 1970. 40-41 p.). Knygoje įdėtame žemėlapyje jotvingiams skiriama Suvalkija (be šiaurinio ruožo pagal Nemuną) ir teritorija dešiniajame Nemuno krante apie Merkio žemupį.

Lietuvos Archeologijos atlaso III dalyje jotvingiams priskiriama daug pilkapių pietuose, kuriuos šiaurėje riboja Strėvos upė, o rytuose linija, einanti maždaug tiesiai nuo Trakų rajono Laičių kaimo link Merkinės, Atlaso gentinių sričių žemėlapyje ši teritorija parodoma mišriai apgyvendinta lietuvių ir jotvingių. Patys šiauriniai jotvingių pilkapiai Kaišiadorių rj. Kruonio apyl. (vietos tarmėje tebesakoma Kruoniaus), Maisiejūnuose, to paties rajono Klėriškių apyl. Nemaitonyse ir Trakų rajone Musteniuose datuojami V-VI a.

Archeologijos duomenis apie Dainavos šalį patvirtina lingvistiniai tyrinėjimai. A. Vanagas teigia, kad su jotvingių teritorija sietini hidronimai, turi kirčiuotą galūnę -us (A. Vanagas. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. 70 p.). Jie "koncentruojasi palyginti nedideliame plote apibus Nemuno, apytikriai keturkampyje Kaunas-Vievis-Rudnia-Kapčiamiestis" (K. Būga. Rinktiniai raštai. II    t., V., 1959. 383 p.). į šį plotą nepakliūva upeliai: Gystus prie Veliuonos, Remtus prie Kriūkų. Prisimenant, kad prie Kriūkų yra Dainiai su Padainiais, o kitoje pusėje Nemuno Dainaviškiai prie Armėniškių, galima manyti, kad šiose apylinkėse dainių gyventa nuo labai senų laikų.

Minėto keturkampio šiaurėje aptinkama ir kitų hidronimų, kuriuos reikėtų laikyti kilusiais iš vakarinių aisčių kalbų. Tai Kaišiadorių rajono upeliai, Nemuno dešinieji intakai: Lapainia (t. p., 251 p.), Apsuona (t. p., I t. V., 1958. 420 p.), Praviena (t. p., III    t., 1961. 147 p.) ir Nemuno intako Uolės kairysis intakas Notera, taip pat Želvos ežeras prie Vievio ir gretimai Vangos vienkiemis. Vievio Zelma artimesnė giminė Zelvai, miestui Gudijoje tarp Volkovysko ir Slonimo, ir pro jį tekančiai upei Zelvai, įtekančiai į Nemuną prie Mastų, negu visoms sėliškoms ir latgališkoms Želvoms. Dainavišku žodžiu laikytinas ir Strėvos pavadinimas.

Greta jau pateiktų teiginių, svarstytinas dar vienas - Trakų ir Vilniaus kunigaikštysčių riba į pietus nuo Neries. Beveik visi Gedimino sūnūs, valdydami žemes Gudijos plotuose, gaudavo "bazę" tikrojoje Lietuvoje, pavyzdžiui, Algirdas, valdydamas Vitebską, turėjo Kriavą, Mantvydas - Slanimą ir Kernavę. Kęstutis, gyvendamas Trakuose, buvo gavęs "nelietuviškas" žemes: Dainavą ir Žiemgalą, o vėliau (gediminaičiams įprastu vedybų būdu) Žemaitiją. Visa Trakų kunigaikštystės dalis į pietus nuo Neries, atmetus lietuvišką Trakų valsčių, turėjo būti Dainava, nes, nesant ryškių gamtinių ribų, siena buvo nustatyta pagal tradicines genčių ribas.

Viską susumavus, galima daryti išvadas: iki XIV a. pradžios pagal Nemuno vidupį gyveno aisčių gentis, kuri save vadino dainiais, o savo kraštą Dainava. Taip juos vadino ir artimiausieji kaimynai - lietuviai, žemaičiai ir sūduviai. Nemuno upė tada nebuvo skirianti riba, o buvo pagrindinė krašto arterija, vienijanti apie save gyvenančius žmones į vieną visuomeninį organizmą.

Tokia arterija lietuvių genčiai turėjo būti Neris, ypač jos vidupys su Kernave, Trakais, Vilniumi ir toliau į pietryčius per Ašmeną, Alšėnus, Kriavą link Nemuno aukštupio. Labai galimas dalykas, kad lietuviai prie Nemuno niekur negyveno ir jo "krikštynose" nedalyvavo. Riba tarp lietuvių ir dainių nėra ryški. Daug kur gyventa mišriai. Apytikriai ją galima būtų nubrėžti nuo Žaslių per Žiežmarius link Nemaitonių, Varėnos, Rudnios iki Nemuno į vakarus nuo Ščiučino.

Dainių riba su sūduviais eitų nuo Žuvinto palių link Kapčiamiesčio. Pačių sūduvių teritorija istorijos šaltiniuose pakankamai aiškiai apibrėžiama: nuo minėtos linijos į pietvakarius su Lazdijais, Veisiejais, Seinais, Suvalkais iki Luko, dabartinio Elko Lenkijoje. Jau minėta Lazdijų rajono Bokevickio Dainavėlė ir Veisiejų Dainaviškės dainius čia buvus svetimus. Kad sūduviai būtų gyvenę Marijampolės ir Vilkaviškio rajonuose, teigti yra nelengva. Užnemunės vietovardžiai daugiausia yra labai neseni, sukurti iš naujo apgyvendinant dykrą, atsiradusią per karus su kryžiuočiais. I išlikusius senuosius gali pretenduoti ir sūduviai, ir nadruviai su skalviais, ir dainiai, todėl vakarinę dainių teritorijos ribą nustatyti dar sunku. Pavyzdžiui, rusų dub ir lenkų deb verčia manyti buvus baltišką žodį dambas iš daubas. Jis liudija Dambavą prie Jankų Šakių rajone. Kad tai ne slaviškas žodis, patvirtina Dambavaragis prie Žuvinto ež. Tada vakarinė riba nusikeltų iki Jotijos apyl. Šakių rajone. Pelkynuose prie Niauros (Narevo) ir Bebro upių gyveno trečioji šios grupės gentis, sulotynintai vadinta pollexiani. Sis pavadinimas gali būti susijęs su žodžiu palios arba palios - "pelkynai", "balos" - ir reikštų pališkius. Nepakitusiu žodžiu palės gudai iki šiol vadina Pinsko balų sritį Palės, kurį rusai palaikė esant netaisyklingai sudarytu ir "pataisė" į Polesje. Lietuviai XIX a. jį išsivertė į Pagirį. Deja, nei pagirio, nei pamiškės ten nėra. Polės tėra Palės. Apie gudų kalbos tarmę, kuria kalbama tose vietose, turinčią gausybę baltiškų žodžių, buvo rašyta "Moksle ir gyvenime", bet straipsnis nesulaukė dėmesio.

Ilgą laiką istorikai laikėsi nuomonės, kad dainiai ir jiems artimos gentys (jotvingiai) buvę išnaikinti XIII amžiuje. Iš tiesų jie turėjo didelių nuostolių, turėjo apleisti gimtąsias vietas ir įsiliejo į stiprėjančią Lietuvos valstybę. Nuo to laiko jie buvo tiesiog lietuviai ir tik neseniai buvo atrasti Rusijos gyventojų surašymo duomenys, iš kurių matyti, kad XIX a. viduryje apie Kobriną tebegyveno apie 30 tūkstančių žmonių, save laikančių "jatviagais". Kokia kalba kalbėjo - nenurodyta, tikyba - pravoslavų. Galima spėlioti, kad jau minėta gudų tarmė, vadinamoji "remza", ir buvo jų vartojama. Vienas caro armijoje tarnavęs lietuvis karininkas savo atsiminimuose apie pirmąjį pasaulinį karą rašė, kad patekęs į Birlovriežo girios kaimus, kuriuose kalbėta kalba, panašia į lietuvių. Dar apie 1960 m. ekskursantai iš Vilniaus sutiko žmonių, kalbančių lietuviškai ir save laikančių lietuviais. Tas kraštas vis dar nesulaukia mūsų tyrinėtojų iš Vilniaus.

Dainių tarmė, matyt, buvo gana artima lietuvių tarmėms ir nesunkiai sulietuvėjo. Ryškūs dainių tarmės pėdsakai buvo užfiksuoti Zietelos lietuvių tarmėje. Ir įdomiausia tai, kad Zietelos tarmei būdinga mažybinė priesaga -utas sutinkama ir pačioje šiaurinėje Dainavoje, Kruonio apylinkėje. Čia dar galima išgirsti sakant - kiškutas, vilkutas ir net žmogutas. Čia teko girdėti, kai, kalbant apie eglę, pasakoma ne laukiama aglė su kietu l, o suminkštinant priebalsius ir pasakant adlė, o tai jau prūsiškai arba dainiškai.

Išpūsta problema

Kai man kas nors pradeda kalbėti apie tautinių mažumų problemas, aš pajuntu kylantį įtarimą: ką bloga šitas žmogus nori padaryti Lietuvai? Nuo to laiko, kai mes pradėjom veržtis lauk iš "palaimingos" tautų brolijos, ši problema nuolat pučiama tiek iš išorės, tiek iš vidaus, lyg kasdien matytume, kad, rusiškai paprašąs, negavo nusipirkti duonos, kad rusiškai kalbančius išmetė iš troleibuso, kad uždraudė vaikams eiti į lenkiškas mokyklas ir uždraudė lenkiškus laikraščius. Nieko panašaus Lietuvoje nėra, o iš "artimojo" užsienio nuolat girdime klyksmą apie kitataučių engimą. Tuo tarpu iš kailio neriamasi įrodinėjant, kiek teisių ir galimybių turi kitataučiai, o ypač karaimai. Negi šie tušti šnekalai kažkieno tyčia kurstomi?

Tautinės mažumos engimo faktas pripažintinas tada, kai jos žmonės yra verčiami atsisakyti savo kalbos, kultūros, religijos ir verčiami būti valstybės pagrindinės tautos nariais. Šitoks elgesys lietuviams iš prigimties yra svetimas ir nepriimtinas. Tai liudija visa Lietuvos valstybės istorija. Niekas negalėtų nurodyti net menkiausio faktelio, kad Lietuvos DK kur nors kas nors buvo per prievartą lietuvinamas. Priešingai, nutautėjo milijonai lietuvių.

Savo tapatybės išsaugojimo rūpinimusi lietuviai panašūs į žydus. Izraelyje ne tik nebandoma "suizraelinti" kalbiškai ir rasiškai artimus palestiniečius, bet griežtai nuo jų atsiribojama. Mišrios šeimos, kurioje žmona yra žydė, vaikams lengviau tapti pripažintais tikrais žydais, o jei žmona - ne žydė, tai, ko gero, tik anūkai to gali tikėtis. Toks požiūris padėjo po pasaulį išblaškytai tautai du tūkstančius metų išlikti savimi.

Lietuvių liaudyje į tautiniu ar religiniu atžvilgiu mišrias šeimas buvo žiūrima neigiamai, kaip į nepageidautiną reiškinį. Tautosakoje daug pavyzdžių, kur pabrėžiamas savo išskirtinumas: "Ėjo keliu žmogus, žydas ir čigonas". Tas pats apie gudus ir prūsus. "Žmogus" - tai "savas", o kiti yra tie, su kuriais santykiuose būtinas atstumas. Bendrauti galima, bet neperžengiant ribos, tuo labiau neįsileidžiant į savo bendruomenę. Toks buvo mūsų liaudies mąstymas. Dabar jis smarkiai pakitęs. Egzotiką mėgstančios panelės prigimdė jau ir pusarabių ir pusnegrių. Lieka tik laukti, kada iš jų išaugs lietuviški puškinai.

Šis lietuviškas uždarumas pagelbėjo tautai išsaugoti savitumą, bet padarė ir tai, kad per 100 kilometrų į rytus ir j pietus nuo dabartinių mūsų sienų liko lietuviškos kilmės miestų, kaimų ir upių pavadinimų. Sutinkame žmonių su lietuviškos kilmės pavardėmis. Natūralus maišymasis pakraščiuose vyko sparčiau, o jo rezultatas būdavo atmetamas. Kas negryna, tas jau svetima... Kaimynai nebuvo tokie skrupulingi. Rusai, susiformavę iš slavų, ugro-finų ir mongolų mišinio, visada be jokių problemų priima į savo tarpą bet ką. Ir ne tik priima, bet tiesiog glemžia viską, kas pakliuvo. Vien šiame amžiuje buvo praryta keliolika tautelių. Panašūs yra vokiečiai: ankstyvaisiais viduramžiais germanai sudorojo Paelbio slavus, po to drauge veržėsi į Prūsiją, nukariauti prūsai "suvokietino" pačią Vokietiją ir pradėta ieškoti, ką dar galima būtų patiems praryti. Tai ekspansyvios tautos.

Lietuviams šio ekspansyvumo trūksta. Lietuvos DK užkariavimai tebuvo tiktai karalių, kunigaikščių ir bajorų eksportas, padaręs tautai nepataisomą žalą.

Visada Lietuvoje piliečių teisės buvo lygios. Ir dabar vaikų darželiai, mokyklos, laikraščiai, televizija pagal pasirinkimą, darbas pagal sugebėjimą. Tiesa, sovietiniais laikais labai aukštai kotiruota specialybė - "rusas" partorgas, načialnikas - dabar paklausos neturi, tačiau šio dalyko negalima laikyti tautinių mažumų engimu.

Iš esmės nėra tautinės problemos ir Vilniaus krašte. Yra teritorinė problema, nes kai kas linkęs laikyti save kitos valstybės pavaldiniais, gyvenančiais svetimų užgrobtoje teritorijoje. Ir tik čia problema. Jei visi šie maceikeniai, survilos, subačiai vieną dieną pasijaus esą Lietuvos piliečiai, tai tegul ir toliau šneka ir meldžiasi kokia nori kalba: Dieve, jiems padėk. Toks jau mums tekęs istorijos palikimas. Bet jei mums tektų ginti būtinomis priemonėmis valstybės vientisumą, tai su besikėsinančiais į jį reikėtų kalbėti kaip ir kitur pasaulyje - griežta įstatymų kalba. Ir tai nebūtų tautinių mažumų teisių pažeidimas.

Todėl, kai kalbama apie tautinių mažumų problemas Lietuvoje, man ir kyla įtarimas dėl neaiškių kėslų.

1992 m. rugsėjo 30 d.

Dar kartą apie Lentvarį ir kitus pavadinimus

"Lentvario laikraščio" 10 nr. ("Galvės" 113 nr.) publikuotas labai įdomus rašinys "Kodėl taip vadiname Lentvarį?" Jo autorius J. Rakauskas skelbia daug įdomių, net ir apsiskaičiusiam žmogui nežinomų dalykų. Tačiau vietomis atrodo, kad nueinama per toli, nekreipiant dėmesio į arčiau esančius dalykus.

Straipsnyje teigiama, kad Lentvario ir Litovariškių kildinimas iš senovinio vardo Litovaras yra "matyt, nepagrįsta hipotezė". Abejojama be reikalo. "Lietuvos metraštyje" minimas Liutauras Chreptavičius A. Vijūko-Kojalavičiaus "Lietuvos istorijoje" vadinamas Litovaru Chreptavičium. Dar daugiau, menamas Gedimino tėvo vardas buvo rašomas ir Pukuveras ir Liutaveras. Vadinasi, toks vardas buvo, jis ir galėjo "užsikonservuoti" vietovardyje, esančiame progediminaičių valdų areale tarp Kernavės, Trakų ir Vilniaus.

Visiškai sutikdamas su autoriumi, kad nerimta Lentvario pavadinimą sieti su lentų tvora aptverta tvirtove, pačios tvirtovės siūlyčiau paieškoti kalvoje tarp Kilimų fabriko ir Didžiulio (Didelio) ežero.

Yra galimi ir kitokie, nebūtinai suomių kalbų pėdsakų ieškant, Lentvario reikšmės iššifravimai.

Suomiškos kilmės vietovardžių, kad ir negausiai, Lietuvoje esama, tačiau pirmiausia reikėtų patikrinti baltų ar net indoeuropiečių kalbų palikimą, o po to jau ieškoti giliau, suomių substrate. Žodžiu "lenta" kažkada buvo vadinama liepa (medis). Liepa yra gimininga slavų lipa taip, kaip lenta germanų Lindę. Analogiški atvejai: jis - gotų is, anas - slavų on, ižas - vokiškai Eis, ledas - slaviškas liod.

Šitaip galima išsiaiškinti Lentupio (dabar Baltarusijoje Lyn-tup) reikšmę. Tikrai neaišku, kokį ryšį galima atrasti tarp lentos ir upės? O "liepų upė" - jau visiems suprantama. Be to, medžio gaminys lenta ne toks jau senas.

Dėl priesagos -išk suomiškos kilmės būtų galima pamąstyti, jei nebūtų prūsiškos-jotvingiškos -išk (Meruniski... ) ir slaviškos -sk (Minsk, Pinsk). Vargu ar suomių invazija galėjo siekti šias apylinkes. Suomiai ir estai yra ateiviai nuo Uralo, o ne autochtonai kaip baltų protėviai. Taip pat ir ugrofinų žodis ava gal ir reiškia laukymę, bet priesaga -ava vartota visame baltų areale ir gimininga slavų -ovo.

Šaknis var- turėtų būti vedama ne iš suomių vuori, bet iš indoeuropiečių kalbų sanskrito varūthna - gynyba (mūsų Voruta), vokiečių Wehr - gynyba, latvių vara - valdžia, galia, jėga, prievarta, lietuvių varu varomas, jėga atvarytas. Vadinasi, Lentvaris galėjo būti ar liepų tvirtove, ar liepų galybe - liepynu. Nepamirštinas ir senoviškas žodis voras - dabar senas.

Pro suomišką prizmę nereikia žiūrėti nei į Vokę, nei į Volus.

Vokės kilmė yra indoeuropietiška. Jai giminingi sanskrito vac-ir vacas - žodis, kalba, (sanskrito transkripcijoje raide C žymimas garsas, artimas lietuviškam k.) ir lotynų vox - balsas. Pasiklausykite Vokės, kur ji nesužalota tvenkinių, ir suprasite, kad tai tikrai šnekutė ar balsingoji.

Volus pasidarėme iš Woly, o šie atsirado iš tarmiškos lyties Vuolė, kurioje turime pridėtinį v ir kietą l. Čia turi būti vartojama bendrinės kalbos forma Uolė. Apie tai jau esu rašęs "Trakų žemėje".

Šios pastabos leistų manyti, kad mūsų vietovardžių tyrinėjimas toli gražu dar nebaigtas.

1991 m. gruodžio 20 d.

Kaip vadinosi Vytauto Didžiojo patranka?

Vartydamas J. I. Kraševskio knygą "Vytauto Lietuva", iš lenkų kalbos išverstą K. Uscilos ir "Mokslo" leidyklos išleistą 1994 m., užkliuvau prie 1428 m. Vytauto Didžiojo žygio į Naugarduką.

Gal nujausdamas, kad tai jau paskutinis jo karo žygis, Vytautas pademonstravo ir savo organizacinius sugebėjimus, ir Lietuvos karo jėgą iki tol neregėtu mastu. Vien tik tiesiai nubrėžtą kelią per miškus ir neišbrendamas pelkes taisė dešimt tūkstančių vyrų. Iš paskos žygiuojanti kariuomenė gabenosi daug patrankų, iš kurių išsiskyrė pati didžiausia, vežama 40 arklių. Sis pabūklas knygoje vadinamas "Rutulėliu". Prisiminiau, kad rusiškuose tekstuose jis vadinamas "Galka". "Rutulėlis" ir yra tikslus šio lenkiško ir gudiško žodžio vertimas.

Kodėl tuolaikinis technikos stebuklas buvo vadinamas tokiu keistu, jokios logikos sąsajų neturinčiu vardu. Matyt, buvo ne taip, ir visus čia suklaidino metraštininkai, užraše ne tikrąjį patrankos pavadinimą, o tai, ką išgirdo iš kareivių.

Anais laikais, kai dar ginklai nebuvo gaminami serijomis, o po vieną, kiekvienas iš jų gaudavo savo vardą: ar tai būtų kalavijas, ar patranka. Toks vardas turėjo būti labai reprezentatyvus, rūstus, keliantis baimę ir pagarbą. Daugelis matėme jei ne muziejuje, tai paveiksle kryžiuočių kalaviją su užrašu "Trink Blut" - gerk kraują.

Kai vokietis Mikalojus nuliejo šią pačią galingiausią jo gyvenime patranką, jis tikriausiai ir nutarė ją pavadinti "die Macht". Krikštynos, aišku, neapsiėjo be Vytauto, kuris išvertė šį žodį lietuviškai ir patranką pavadino "Galia". Kareiviai, žygyje išvydę iki tol neregėtą pabaisą, jos vardą sutapatino su populiariu moterišku vardu. O tada tiko ir mažybinė forma Galka.

"Galios" ir jos kūrėjo likimas tragiškas. Pirmas jos iššautas sviedinys į apsuptą Porchovo miestą sugriovė bokštą ir kiaurai pramušė abi cerkvės sienas. Sėkmės paskatintas meistras dar stipriau užtaisė patranką, tačiau ji nebeiššovė, o sprogo pati. Iš meistro liko tiktai striukė. Žuvo ir daug smalsuolių.

Istorijos tyrinėtojams dar teks padirbėti, kol į mokyklų vadovėlius galėsime įrašyti, kad didžiausioji Vytauto patranka vadinosi "Galia".

Liūdna pasaka apie žaląją

Paluknys - tai ne V. Krėvės aprašytasis Pagirių kaimas. Nėra čia nei Grainio liepos, nei skerdžiaus Lapino. Užtai yra grafikas, pagal kurį niekur neįregistruoto, egzistuojančio tik garbės žodžiu karvių ganymo kooperatyvo nariai kiekvieną dieną gano karves. Ar tu agronomas, ar mokytoja, ar melžėja - atėjo tavo diena - ganyk savo ir miestelio karves.

Tą spalio 10 dieną turėjo ganyti Stankevičiai. Kaip jie ganė, nežinia, tačiau vakare mokytoja A. Gaidienė savo žalosios nesulaukė. Ieškojo su vaikais krūmuose ir pamiškėse, tačiau dabar greitai temsta, ir grįžo tuščiomis. Apie 22 valandą susisielojusi mokytoja paskambino telefonu "Merkio" eksperimentinio ūkio brigadininkei Aldonai Viniarskienei. Šioji atsakė beveik liaudies dainos žodžiais: "Mačiau, mačiau bėrą žirgą savo tėvo stainelėj". Žinoma, šiuo atveju vietoj bėro žirgo - žala karvė, o vietoje tėvo stainelės stovėjo ūkio ferma. Pasirodo, žaloji su keliomis draugėmis pažeidė viešąją tvarką: ar tai po žalius rugių želmenis braidydama, ar neteisėtai besivaišindama ūkio runkeliais. Už tai žalajai -nakvynė valdiškuose namuose, o šeimininkei - 50 rb. bauda. Baudos pagrįstumas nelabai aiškus: einantiems piemenystės mokslus skerdžius Lapinas aiškindavo, kad įmintas rugio diegas geriau peržiemoja, tai viena, o kita - sunku įsivaizduoti tokį galviją, kuris vienu ypu sudorotų krūvą runkelių, vertų 50 rb. Greičiausiai tai ne bauda, o "politinė-auklėjamoji" priemonė.

Rytą šeimininkė, nuėjusi išpirkti nusikaltėlės, nustėro: žaloji gulėjo fermoje svilinamos kiaulės pozoje! Joks fantastas nesugalvos, kad karvė, gulėdama ant pilvo, galėtų užpakalines kojas ištiesti tiesiai atgal ir dar išskėsti. Gyvulininkystės darbuotojai pasakė: "Jūsų karvė susirgo, pasiimkite ją iš čia". Deja, karvė sirgo sunkiai, ne tik paeiti, bet ir atsistoti nepajėgė. Skerdžius Lapinas ligos diagnozę būtų nustatęs be klaidos: "Rėžė iena karvei per nugarą, per patį kryžių, ir viskas - kojų nevaldys". Matyt, žaloji išreiškė nepasitenkinimą valdiška nakvyne, tai jai kaip blaivykloje... O kai jau parkrito, tai supratingesni fermos gyventojai gal ją ir apeidavo, o kurie nevalyvi, tai lipo tiesiai, ant nugaros palikdami kanopų pėdsakus.

Šeimininkė nei galėjo, nei norėjo pasiimti sužalotą žaląją. Apie 16 val. prie fermos pasirodė "Merkio" eksperimentinio ūkio direktorius Ivanas Golubovskis ir apylinkės viršaitis Vitoldas Trombačikas, tačiau ligonės neaplankė, į kalbas nesileido, liepė šeimininkei pačiai tvarkytis. Šeimininkė kaip įmanydama gydė karvę, tačiau ši jau ir ėsti atsisakė. Penktą parą I. Golubovskis nusprendė leisgyvę karvę nuvežti į mėsos kombinatą.

Po to ir išryškėjo visos problemos. Mokytojai viena problema: kur gauti gausiai šeimynai pieno? Direktoriui daugiau problemų: ar pinigus, gautus už pagrobtą karvę, užpajamuoti į ūkio kasą, ar, išskaičius 50 rublių baudą, paštu išsiųsti p. A. Gaidienei. Ši kalba griežtai: "Arba man lygiavertę karvę, arba 4000 rublių!" Ir sprendžia naktimis direktorius Ivanas Golubovskis: kas lengviau padaryti? Ir atrodo, kad spręs ilgai ilgai...

O kaimynas pranešė mokytojai, kad matė, kaip neįvardinta pilietė ištraukė lauke pririštos telyčaitės kuolą, kad ir šią ištiktų žalosios likimas, nes ir ši gali būti prisigėrusi sąjūdininkų dvasios, kaip ir jos šeimininkė.

1991 m. spalis

Vievio apylinkėje ramu..

Vincas Grigonis, aštuoniasdešimtmetis pensininkas, reabilituotas politinis kalinys, gyvenantis Vievio apylinkėje, Balceriškių kaime, savo sodyboje, jau porą metų nesėkmingai klebena įvairių įstaigų duris, norėdamas atsiimti jam priklausiusius 3 ha žemės, kurie yra tąsa 2,7 ha priesodybinio sklypo. Šį pavasarį per sklypą ėjo kažkokia komisija. V. Grigonis paklausė, kada jis galėsiąs pradėti arti savo žemą. Kažkas iš komisijos atsakė: "Dabar negalima, žmonės jau apsėję savo arus. Kai nuims derlių, rudenį galėsi arti." Niekas neprieštaravo.

Kai rugsėjo mėnesį Banevičiai nuo savo arų, esančių V. Grigonio žemėje ir už gero puskilometrio nuo jų sodybos, nusikasė bulves, jis sklypą apmėžė, suarė ir pasėjo 50 kilogramų kviečių. Banevičiai parašė skundą, kad užgrobti jų arai. Apylinkės viršaitis T. Rusakovas buvo kategoriškas: liepė Banevičiui sėsti į traktorių, o pats prižiūrėjo, kaip sudygę kviečiai buvo giliai aparti. Teisėtumas laimėjo! O moralė? V. Grigonis pasakoja, kad Banevičius paskutinę minutę siūlęs išeitį - palikti apsėtą laukelį o Grigoniams grąžinti sėkla, bet valdžios atstovas surikęs: "Ark greičiau!" Ir buvo apartas reikalingas ir šventas želmuo, ir buvo paniekintas ir dar kartą nuskriaustas senas žmogus.

Balceriškių kaime iki šiol aidi 1989 m. pavasario rinkiminių batalijų aidai, kai vietinė partokratija sėkmingai užblokavo V. Landsbergio išrinkimą į Aukščiausiąją Tarybą. Matyt, todėl dabar labai dažnai besiskundžiantys kuo nors piliečiai išgirsta atsakymą: "Eik pas Landsbergį". Ko gero, V. Grigoniui taip ir reiks eiti, nes savo žemės jis ir ateinantį pavasarį neatgaus. Vietinė valdžia žino, ką daro, žino įstatymus apie neprivatizuojamą zoną. Jo žemėje gaus "priesodybinius" sklypus tie, kurie gyvena už kilometro, o jam pasiūlys atsiimti žemę už dviejų kilometrų.

Knieti vienas klausimas: ar nebūtų buvusi surasta kitokia išeitis, jeigu vietoje sąjūdininko ir politinio kalinio būtų kviečius pasisėjęs koks nors senas "partaigenosė"?

Vievio apylinkėje dabar ramu. Visi, kurie kėsinosi į savo žemę, tyli ausis suglaudę.

1992 m.

Tiems, kurie domisi...

Dabartiniai Barevičiai ankščiau vadinosi Antanava, taip kaip Ručkakiemis - Nikodemava. Tai buvo dvarelis arba palivarkas. Tokio tipo pavadinimų buvo ir daugiau: Jakava, Leonava už Nemuno, priešais Strėvos žiotis, Teodarava, tariama Todarava.

Pirmųjų Barevičių dvarelį XX a. pirmame dešimtmetyje gabalais nupirko Mykolas Lisauskas, jo žmonos Marijonos brolis Pūras Jonas, Radzevičius, broliai Balčiūnai ir Vincas Tamošiūnas. Antruose Barevičiuose įsikūrė dantų gydytojas Spurgis, atrodo vedęs Borevičiūtę. Kažkada baudžiavos laikais, tuos dvarus ir palivarkus valdęs ponas buvo sugalvojęs ant Strangsčiaus upelio pasistatyti malūną, tačiau vandens buvo mažai, todėl užtvenkė Apsuonos upelį ir iškasė kanalą per laukus į Strangsčių. Apsuonos užtvankos ir kanalo žymės tebėra tarp kapinėlių miškelio ir buvusios Tumosų sodybos. Neaišku, kaip kanalas kirto Plentauką, bet Barevičių laukuose jis buvo žymus iki jo vietoje buvo iškastas melioracijos griovys. Iki Kauno marių užtvenkimo gerai matėsi Strangsčiaus užtvankos pylimo liekanos. Pasakojo žmonės, kad iš sumanymo niekas neišdegė. Ponas vykdžiusiam darbus meistrui nesumokėjo sutartos sumos. Šis supykęs ir įkalęs šatrą į pylimą. Po kiek laiko vanduo ir sugriovė užtvanką...

Nuo vieškelio į lauko pusę esantis laukas vadinosi Juodmargis. Gal dėl to, kad čia buvo juodžemis. Raistas pamiškėje vadinosi Dumblų raistu. Miškas apie 1900 m. buvo plynai iškirstas ir nuo to vadintas Skynimu. Už jo buvo kalva, kurios šiaurinėje dalyje yra dauba vadinama Duobe. Kalne už Duobės yra akmuo, kurio paviršiuje iškalta lyg ir girnapusė, bet neatskirta nuo pagrindo. Gal tai aukuras?

Kalvos tąsa į Vaiguvos kaimo pusę vadinama Vyčiakalniu. Nuo jo gerai matosi Nemunas nuo Dabintos kaimo iki Dovainonių. Galimas dalykas, kad pastebėjus per Nemuną besikeliantį priešą arba gavus atitinkamą signalą iš Vizginu ar Piliuonos (čia būtent reikia ieškoti Pilėnų) piliakalnių, tais laikais uždegdavo vyčius, signalinius laužus, kuriuos pamatydavo Lašinių, Maisiejūnų ir Bijautonių piliakalniuose. Už Vyčiakalnio yra Rūčkaraistis, kurio pavadinimas siejasi su Rūčkakiemiu. Todėl galima manyti čia gyvenus kažkokius Ručkas (vietinėje tarmėje taip vadinamos rūgštynės), o gal ir Rūčkaičius.

Greta Barevičių, Tumosų lauke dabar priklausančiam Vygantui Lisauskui, ant Nemuno kranto buvę mūrinis pastatas, kalbama, kad koplyčia. Tikėtinas dalykas, kad rūsius dar galima surasti. Mano pristatytas koklių ir plytų šukes, S. Pinkaus teigimu, archeologai laiko esančias iš XVI amžiaus. Tas pastatas buvęs prie labai stataus šlaito, greičiausiai prie dirbtinio. Tarp šlaito ir Nemuno buvo lygumėlė, kurioje, kaip aš atsimenu, buvo taisyklinga keturkampio pavidalo kūdra. Jos matmenų neatsimenu, gal galėjo būti 10 x 30 metrų. Girdėjau pasakojimą, kad toje kūdroje nusiskandino dvaro panelė - įsibėgėjusi nuo to stataus šlaito ir nėrusi. Matyt, kūdra buvo ir gili. Prie Nemuno V. Lisausko ir J. Pūrio laukuose buvo kažkokios duobės. Žmonės aiškinę, kad jos likusios nuo kalkakmenio kasimo. Tačiau jos, ypač mūsų lauke, buvo gana savotiškos, pakankamai taisyklingos. Deja, dabar viskas tas marių dugne...

Algimantas Lisauskas Lietuvos Respublikos prezidento dekretu po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu

BIOGRAFIJA

Vietinės rinktinės karys, Nemuno laisvės fronto organizacijos štabo informacijos skyriaus viršininkas ir Didžiosios kovos apygardos partizanas vyr. ltn. Algimantas Lisauskas gimė 1926 metais Trakų apskrityje, Kruonio valsčiuje, ūkininko šeimoje. Mokydamasis Kaišiadorių gimnazijoje, įsitraukė į pasipriešinimo okupantams veiklą, tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu ir dalyvavo leidžiant pogrindinį laikraštį "Laisvei bundant". 1944 metais baigė gimnaziją ir įstojo į Vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams likvidavus šią mokyklą, grįžo į tėviškę ir ten buvo priimtas į Lietuvos laisvės armiją (LLA), dirbo pogrindžio informacijos skyriaus žvalgybos vadu. 1944 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Kol dar buvo techninių galimybių, tęsė laikraščio "Partizanas" leidybą miško slėptuvėje. 1946 m. rudenį su grupe bendražygių Kaune įkūrė Nemuno laisvės frontą. Jis tapo šios organizacijos štabo informacijos skyriaus viršininku. KGB šantažuojamas 1947 metais turėjo palikti studijas ir diktoriaus darbą Lietuvos radijuje bei pasitraukti pas Didžiosios kovos apygardos partizanus. Žalio Velnio paprašytas ir toliau leido laikraštį "Laisvei bundant". 1948 metais A. Lisauskas buvo suimtas ir Karinio tribunolo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista 25 metais lagerio ir 5 metais tremties. 1955 metais po amnestijos tremtyje sukūrė šeimą. Žmona Laima buvo politinė kalinė.

Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose. A. Lisauskas buvo Sąjūdžio Trakų rajono grupės pirmininkas, LPKTS prezidiumo narys. 1998 metais Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio suvažiavime buvo išrinktas Didžiosios kovos apygardos vadu. Taip pat buvo Lietuvos vietinės rinktinės karių ir jų šeimų klubo pirmininkas. A. Lisauskas dirbo įvairiose komisijose, buvo tarptautinio kongreso "Komunizmo nusikaltimų pasmerkimas" renginio komiteto komisijos narys.

Algimantas Lisauskas buvo laikraščių "Kovo 11-oji" ir "Sostinės žodis" redaktorius.

Mirė staiga 1999 metų sausio 31 dieną, palaidotas Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.

Lietuvos Respublikos prezidento dekretu po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Gyventi, kad apie tave dainas dainuotų

Ruošdamasi rašyti apie Vyčio kryžiaus ordinu apdovanotą Vietinės rinktinės karį, Didžiosios kovos apygardos partizaną Algimantą Kazį Lisauską, susipažinau su jo paties rašiniais. Jo mintys labai gilios, aktualios, išreikštos trumpai ir sklandžiai. Šiandien drįstu pasakoti apie jį tik todėl, kad maža apie tokius žmones rašoma ir kalbama.

Algimantas Lisauskas gimė 1926 m. sausio 7 d. Trakų apskrities Kruonio valsčiaus Barevičių kaime. Mažoje anų laikų nuotraukoje dar spindi dvasinga namų aplinka. Dorų ūkininkų sūnus iš mažens buvo apdovanotas savybėmis, leidžiančiomis pasireikšti didžiausioms mūsų tautos galioms. Domėjimasis istorija, literatūra labai anksti subrandino apsisprendimą dirbti savo krašto labui. Didelės įtakos A. Lisausko asmeny bei formuotis turėjo ryšiai su senąja Trakų žeme. Jis sakydavo, kad kaišiadoriečiai turi teisę vadinti save trakiškiais. Savo mintis jis pagrįsdavo kalbiniais ir istoriniais duomenimis. Jis galėdavo ilgai kalbėti apie savo krašto žmones, jų karingą būdą, idealizmą. Žinoma, A. Lisauskas apgailestaudavo, kad šiandien tas Lietuvos kampelis labai pasikeitė, nes dauguma ryškiausių to krašto žmonių žuvo pokario metais, negrįžo iš tremties. Reikia nepamiršti, kad šiame rajone nemaža ir kitataučių. Bet vietinių gyventojų dauguma buvo verta Didžiosios kovos partizanų apygardos vardo. Sovietiniai ideologai labai pasistengė, kad kraštas taptų toks, koks yra šiandien. Žasliuose, toje vietoje, kur prie mokyklos palaidotos pokario laikų aukos, kaip pasityčiojimas dar tebestovi paminklas rusų kariams ir stribams.

Anksčiau žmonės labai aiškiai suvokdavo, kas yra Tėvynės gynėjas, o kas jos išdavikas. Tai gerai suvokė ir Algimantas Lisauskas. Dar būdamas Kaišiadorių gimnazijos moksleivis, įstojo į Vilniaus universiteto studento Henriko Riboko vadovaujamą laisvės kovotojų grupę. Šiai grupei priklausė ir menotyrininkas Stasys Pinkus (anuomet - Pinkevičius), Jeronimas Tamašauskas, žuvęs prie Karaliaučiaus 1944-1945 m., ir Vytautas Lapatinskas, dabar gyvenantis JAV. Ši grupelė pradėjo leisti pogrindinį laikraštėlį "Laisvei bundant". Naudotis ginklu juos mokė savisaugos bataliono viršila Jonas Misiūnas, vėliau išgarsėjęs kaip legendinis Žalias Velnias. Algimantui Lisauskui buvo patikėta žvalgybinė veikla.

1944 m. jis įstojo į Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą. 1944 m. gegužės mėnesį A. Lisauskas prisiekė kaip Lietuvos laisvės armijos karys, toliau leido laikraštį "Laisvei bundant". 1944 m. rudenį stojo dirbti raštininku Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultete. Čia jis yra sunaikinęs ne vieną pavojų kėlusį dokumentą, perrašęs kai kurių studentų charakteristikas. Dėl trumparegystės išvengęs tarnybos sovietinėje kariuomenėje, įstojo į Universiteto Filologijos fakultetą. Tuo pat metu palaikė ryšius tarp Kauno ir gimtųjų apylinkių partizanų būrių. 1945 m. A. Lisauskas ėmėsi leisti laikraštį "Partizanas". 1946 m. jam teko slapstytis, gyventi su partizanais Vaiguvos miško bunkeryje ir kitur. 1946 m. rudenį su grupe bendražygių Kaune įkūrė Nemuno laisvės frontą, pavaldų Lietuvos laisvės frontui, kuriam vadovavo Algirdas Kavaliauskas. Deja, vienas iš naujųjų draugų pasirodė esąs KGB agentas. A. Lisauskas su didele grupe kovos draugų buvo išduotas ir areštuotas. 1947 m. balandžio 29 d. buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, kuri buvo pakeista į 25 metų įkalinimą lageryje be teisės dar 5 metus grįžti iš tremties. Beje, tuo metu A. Lisauskui tebuvo dvidešimt vieneri.

Lageryje 400 lietuvių ir ukrainiečių politinių kalinių susigrūmė su 800 kriminalinių kalinių, taip juos pamokė, kad ilgam buvo ramūs. A. Lisauskas yra išgelbėjęs gyvybę likimo draugui A. Bakučiui. Čia jis, kaip ir visur kitur, greitai pelnė didžiausią autoritetą: buvo gražus, aukštas, tvirtas, sodraus balso, apsiskaitęs, iškalbus ir nepriekaištingo elgesio. Jis išsiskyrė iš kitų žmonių, ir būdamas vyresnio amžiaus.

Lageryje A. Lisauskas susipažino su busimąja žmona Laima, taip pat politine kaline. Prisimindama jaunystę, ponia Laima Lisauskienė pasakojo, kaip savo Algimantą mėgino parodyti taip pat tremtyje buvusiai motinai. Grupelėje kalinių, lydimų sargybinių su šunimis, Algimantas tikrai smarkiai išsiskyrė, bet jo nepastebėjusi motina tik pasiteisino: "Vaikeli, aš tik šunis mačiau, kiek jų daug ir kaip baisiai jie puola". Išėjęs iš lagerio, dar tremtyje A. Lisauskas sukūrė šeimą.

Į Lietuvą grįžo 1958 m.

1967 m. A. Lisauskas įstojo į Vilniaus finansų ir kredito technikumą, įsigijo techniko-planuotojo specialybę, o 1971 m. įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lituanistiką. Deja, panaudoti savo talento negalėjo. Tik sulaukęs Atgimimo, jis visomis jėgomis grįžo prie jaunystės idealų. Algimantas Lisauskas buvo vienas iš Nepriklausomybės partijos vadovų, jos laikraščio "Kovo 11-oji" redaktorius, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio narys, aktyvus tremtinių ir politinių kalinių judėjimo dalyvis, Trakų rajono savivaldybės narys. Buvo ryškus lyderis. Savo idėjas jis mielai atiduodavo įgyvendinti kitiems, o autorystės ir pripažinimo nesiekė. Norėčiau pacituoti vieną A. Lisausko mintį, kuri dar liko nerealizuota: "Norėdami sukurti valstybę tokią, kokios trokštame, turime kurti naują, vakarietiško tipo valdymo struktūrą su padidinta valdininkų ir tarnautojų atsakomybe, besąlygiškai vykdančią įstatymus. To nepadarysime, nepriėmę desovietizavimo įstatymo, neparengę desovietizavimo programos. Pirmiausia turi būti desovietizuota teisėsauga, teisėtvarka - pagrindiniai valstybės ramsčiai. Jei to nenumato storos partijų programos, apie tai nekalba jų kandidatai, tai jų veikla verta tiek, kiek aklų kačiukų miauksėjimas".

Paskutiniaisiais gyvenimo metais A. Lisauskas daugiausia laiko skyrė Lietuvos vietinės rinktinės karių klubui, buvo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prezidiumo pirmininko pavaduotojas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Didžiosios kovos apygardos vadas. Jis jautriai reaguodavo į įžeidinėjimus partizanų adresu. Daug rašė, norėjo patikslinti daugelį faktų, atskleisti kai kurias klastotes.

Prisimenu jį, stovintį ant Karininkų ramovės laiptų. Vienas bičiulis jo paklausė: "Tai kiek litų sąmatoj užsiprašei?" "Keturis šimtus", - atsakė A. Lisauskas, tuo metu organizavęs jubiliejinę Vietinės rinktinės konferenciją. "Ką tu su keturiais šimtais darysi, maža, prašyk daugiau, tai gal keturis ir gausi". "Aš taip negaliu. Apskaičiavau, kad pakaks", - tvirtai atsakė, kildamas laiptais. Toks jis liko iki paskutinės akimirkos. Mirė A. Lisauskas taip pat kaip politikas. Paskutiniąją gyvenimo naktį jis rašė laišką Prezidentui. Mirė rytą, sėdėdamas prie stalo, staiga: tik aiktelėjo ir nusišypsojo. Su ta šypsena gulėjo ir karste.

A. Lisauskas buvo palaidotas gražiai ir šiltai, apsuptas draugų ir artimųjų meilės. Jo ir dabar labai trūksta. Jo idėjos dar ne visos įgyvendintos. Saltoniškių smėlio kalnelyje dabar guli vienas iš Senosios Trakų žemės karių, gyvenusių pagal jotvingių posakį: "Gyvenk ir mirk taip, kad apie tave dainas dainuotų".

Laima Purlienė

TURINYS

ĮVADAS....................................................................5

I    SKYRIUS

Lemtingieji birželiai ir dienos po jų ................................7

Sovietinė įkalinimo sistema..........................................48

Pažyma apie Kolymos lagerius.........................................51

Partizanės atminimui ................................................52

II    SKYRIUS

GKČP atšvaitai Vilniuje .............................................54

Braižas pažįstamas ..................................................58

Dėdėpistų vargai Seime ..............................................61

Dereabilitacija ir Berijos nuožmybių restauracija....................63

Baikime .............................................................67

Savitvarda ginkluotas partizanas ....................................71

Skolų mokėjimo metas, arba žirgo ėjimas per projektuojamas apskritis 74

Kur dešinė, kur kairė ...............................................75

Prie vilkduobės krašto ..............................................77

Eskizas..............................................................79

Tokius kaimynus turėjome.............................................80

Ne kiekviena nuomonė priimtina.......................................81

III    SKYRIUS

Suvokime esmę .......................................................83

Jie jau nepagydomi ..................................................86

Mintys po Vilniaus tremtinių konferencijos...........................89

Garbingieji Norilsko vyčiai, viešnios ir svečiai.....................91

Lietuvos likimas.....................................................93

Trečiąją sukaktį minint..............................................98

Pasirinkimo diena ..................................................101

Artėja rinkimai.....................................................103

Žemės reformos pagrindinės kryptys -

"Lenino keliu" į "komunizmo aušrą" .................................106

Žodis LAI banko indėlininkams, bijantiems politikos ................110

Vyrai, Būtingės dar neparduokime ...................................112

Naftos terminalas - pasaka be galo .................................114

Kaip praturtėti iš nuostolingos gamybos, arba apmąstymai

įstatymų leidėjams, saugotojams ir mokesčių rinkėjams ..............119

Valstybės kūrimas - ne vienos dienos darbas ........................121

IV    SKYRIUS

Mažoji Lietuva iki Tilžės akto ir po jo ............................122

Ar karalius Gediminas varinėjo žąsiukus? ...........................136

Litvinai ir Litvinija...............................................138

Apie Dainius ir Dainavą.............................................143

Išpūsta problema....................................................152

Dar kartą apie Lentvarį ir kitus pavadinimus .......................154

Kaip vadinosi Vytauto Didžiojo patranka?............................156

Liūdna pasaka apie žaląją ..........................................158

Vievio apylinkėje ramu..............................................160

Tiems, kurie domisi.................................................161

BIOGRAFIJA..............................................................163

Gyventi, kad apie tave dainas dainuotų .................................164

Lisauskas, Algimantas

Li512 Iš pragaro angos / Algimantas Lisauskas. - Vilnius, 2006. - 168 p.

ISBN 9955-590-42-4

Tai partizano ir politinio kalinio A. Lisausko prisiminimai, straipsniai ir kalbos.

Algimantas Lisauskas

IŠ PRAGARO ANGOS

Knygą parengė L. Lisauskienė
Viršelio autorius V. Lisauskas
Korektorė R. Celešienė
Maketuotojas D. Balsys

Spaudė UAB "Firidas",
Mindaugo g. 42a, 03210 Vilnius