Gen. St. Raštikis: Lietuvos Šaulių Sąjungos likvidavimas. Plačiai išbujojusi karinė Šauliu Sąjunga kėlė baimę į Lietuvą įsibrovusiems bolševikams ir jie iš karto buvo nusistatę Sąjungą likviduoti. Tačiau, bijodami atviro pasipriešinimo, tą likvidaciją pradžioje dangstė įvairiausiais „sudemokratinimais". O pradėję Sąjungos likvidavimą, jau nepaprastai skubėjo. Tas likvidavimas nervino pačius galingiausius Maskvos atstovus Lietuvoje: Dekanozovą, Pozdniakovą, Korotkich ir kitus. Šauliu nuginklavimas ir visas likvidacinis darbas buvo apgaubtas ne tik skubėjimu, bet taip pat chaotiškais reikalavimais ir pilniausiu visuomeninio turto naikinimu. Šauliu Sąjungą likvidavus, buvo energingai vykdomas pačiu šauliu persekiojimas bei naikinimas, nes šaulio vardas buvo identikuojamas su ,,liaudies priešo" vardu. Bolševikinio siautėjimo metu šauliu ypač daug nukentėjo, nes jų persekiojimas truko ištisus metus .......... . . 1

A. Merkelis: Lietuviai kariai bolševikų teisme. Lietuviai kariai, įjungti į Raudonosios Armijos eiles, nenustojo savo lietuviškumo, savo tautinės galvosenos ir neatsisakė savo troškimų išlaisvinti Lietuvą. Gyvenimas Raudonojoj Armijoj jiems buvo nepakenčiamas. Dėl to kariniai bolševiku teismai daugelį lietuvių karių nubaudė pačiomis sunkiausiomis bausmėmis. Sprendimai, kurie čia duodami in extenso, o taip pat karių rašytų laiškų ištraukos aiškiai rodo tiek lietuviu nusistatymą prieš bolševikus tiek ir bolševikų pasiryžimą lietuvius sunaikinti . 47

A. Vilainis: Apie NKVD tardymo metodus. Čia surinkti ir šiek tiek susisteminti lietuviu kaliniu asmeniški pasipasakojimai apie tai, kokiu būdu enkavedistai tardydami juos kankino. Kiekvienas pasakojimas kelia siaubą, nes enkavedistai, kankindami tardomuosius, išsigalvodavo skaudžiausiu kankinimo būdu. Visai nesivaržydami priemonėse, jie ypač išryškino savo sužvėrėjimą, net ir robotišką išsigimimą, kuris galimas tik bolševikinėj santvarkoj. Šimtai buvusiu kaliniu dabar skelbia enkavedistui tardytojui kaltinamąjį aktą už visus kankinimus ir už niekuo nepateisinamus kraujo ir kančių troškimus .............91

Petras Budrys: Tarybinė prekyba. Tai antras to paties autoriaus straipsnis apie bolševikų metodus prekyboje. Šį kartą plačiai nagrinėjama visa bolševikinė prekyba ir jos siekimai: išjungti prekybą iš privačios iniciatyvos ir atiduoti administraciniam valdymui, būdingam savo biurokratiškumu. Dėl to prekyba jokiu būdu netarnavo pirkėjui, bet apsunkino gyventoju aprūpinimą; ji paraližavo ekonominį judrumą ir privedė prie to, kad negalima buvo pasinaudoti net ir krašte esančiais prekių ištekliais .............122

Povilas Budreika: Bolševikų ranka Lietuvos pramonėje. Autorius apžvelgia Lietuvos pramonę ligi nacionalizavimo, toliau paliesdamas patį nacionalizavimą ir jo chaotiškumą, pramonės veiklą bolševikiniais metais ir t. t. Ypač būdinga bolševizmui antroji dalis, liečianti bolševikinės pramonės vegetavimą, administracijos subiurokratinimą ir jos išpūtimą. Pramonės darbininkas bolševikinėje pramonėje buvo paverstas vergu pilna to žodžio prasme. Pramonės produkcija, nežiūrint visu pastangų ir vertimu lenktyniauti, reliatyviai smuko, gaminių kokybė smarkiai nukrito, atsirado dideli niekalų (broko) procentai. Tik bolševikus išvijus, Lietuvos pramonė vėl pradėjo atsigauti . . . . . .187

Pulk. M. Kalmantas: Kalėjime. Žiaurumai, kuriuos teko pergyventi lietuviams, patekusiems į bolševikinius kalėjimus, pilnai atsispindi šiame straipsnyje. Sunkias kalinių dienas darė nepakeliamomis nuolatiniai čekistų tardymai, būdingi savo žiaurumais, fiziniu ir moraliniu teroru. Visa tai, tačiau, nepalaužė kaliniu dvasios ir jų tikėjimo skaistesne Lietuvos ateitimi. Iki paskutinio momento jie išsaugojo savo ryžtingumą ir, karui prasidėjus, jie buvo pirmieji, kurie prisijungė prie partizanų ir ginklu rankoje padėjo išvyti bolševikus ............236

Liudas Dovydėnas: Netolima praeitis. Autorius pateikia tris bolševikinio gyvenimo epizodus: 1. Neoficialią paskaitą, kurioje vienas Sovietų karininkas aiškino Kremliaus neatšaukiamą nusistatymą užpulti Vokietiją ir sunaikinti jos gyventojus; 2. Vienuolyno užėmimą: atkaklus lietuvių pasipriešinimas, raudonarmiečiams bandant užimti vienuolyno patalpas Kaune. Apsukriai veikdami, lietuviai vienuolyne įrengė prieglaudą našlaičiams; 3. Nepavykusį suglaudinimą: tai žydų pastangos apgyvendinti vokiečių ir žydų vaikus vienuose namuose, kad už vokiečių vaikų pečių galima būtų išlaikyti žabotinskininkų kolektyvą ir turėti gerą kozirį rasinės neapykantos kovose ..............288

VI. Rodzius: Bolševikų plėšikavimai lietuvius tremiant. įvairiose instrukcijose, liečiančiose lietuvių trėmimą, buvo nurodoma, ką tremiamieji gali su savimi pasiimti ir kad bet koks tremiamųjų turto grobimas bus baudžiamas. Tačiau kartu su tom instrukcijom buvo atspausdinti ir kvitai, kuriuos čekistai išdavinėjo tremiamiesiems, pagrobdami jų turtą, kurį instrukcijos leido pasimti............ . . 297

VI. Minvydas: Dar apie susižinojimo kontrolę Lietuvoje. Pateikiama naujų davinių apie laiškų kontrolę, Maskvos vaidmenį ryšių kontrolėje, apžvelgiama telefoninių pasikalbėjimų ir radio ryšių kontrolė, o taip pat diplomatams siunčiamų laiškų kontrolė. Visa ši kontrolė, prieštaraujanti net ir bolševikiniams įstatymams, buvo tiesioginėje Maskvos žinioje ir veikė jos betarpiškais nurodymais ... ...... 304

J. Tr.: Vieno asmens kaltė turėjo būti primetama visai šeimai. NKVD visomis išgalėmis siekė, kad Lietuvoje vieni kitus šnipinėtų ir išdavinėtų. Šiam siekimui įvykdyti padėjo ir oficialūs įsakymai bei įstatymai. Tik skundikas galėjo išlikti nepaliestas, o visa šeima to asmens, kuris padarė nusikaltimą, turėjo būti baudžiama, nors atskiri šeimos nariai apie savo artimojo planus nieko nežinojo ir atskirai gyveno . . . 313

L iūdno likimo, kaip ir Lietuvos kariuomenė, susilaukė jos artimiausioji ir ištikimoji talkininkė, gražiai išbujojusi Lietuvos Šaulių Sąjunga.

Liaudies vyriausybei legalizavus Lietuvos komunistų partiją, tos partijos CK narys Latvis, birželio 26 dieną, kalbėdamas su „Tiesos" atstovu apie legalizuotos Lietuvos komunistų partijos uždavinius, apie Šaulių Sąjungą taip pasakė:

„Turi būti sudemokratinama Šaulių Sąjunga. Ji turi tapti liaudies organizacija, kur darbo žmonės galėtų mokytis ginklą vartoti ir apsisaugoti nuo oro puolimų" („Tiesa" Nr. 6, 1940 m. birželio 26 d. „L. K. Partijos dienos uždaviniai. — Pasikalbėjimas su CK nariu draugu Latviu").

Šis Lietuvos komunistų partijos numatytas Šaulių Sąjungos „sudemokratinimas" vėliau virto labai skubiai ir nerviškai atliktu visišku jos likvidavimu.

Po kariuomenės Šaulių Sąjunga buvo stipriausia organizacija Nepriklausomoje Lietuvoje. Ji buvo ypatingai sustiprėjusi ir gražiai išbujojus keliais paskutiniais nepriklausomo gyvenimo metais. Tai buvo nepolitinė savanorių organizacija, visoje savo veikloje turėjusi aukščiausią tikslą, išreikštą jos šūkyje „Nepriklausomai Lietuvai!" (Lietuvos Šaulių Sąjungos statuto 4 str.). Jos tikslas buvo „stiprinti tautos atsparumą ir valstybės gynimo pajėgas" (Lietuvos Šaulių Sąjungos statuto 2 str.). Kiekvienas jos narys „šaulys yra Lietuvos nepriklausomybės saugotojas, pasirengęs dirbti Lietuvos saugumui, stiprybei ir gerovei. Savo noru įstodamas į Šaulių Sąjungą, jis prisiekia arba iškilmingai pasižada ginti Lietuvos nepriklausomybę, nesigailėdamas savo sveikatos ir gyvybės" (Šaulių Sąjungos statuto 109 str.).

Aišku, kad tokia patriotinė ir ginkluota lietuvių savanorių organizacija bolševikams negalėjo patikti. Beveik per visą nepriklausomo Lietuvos gyvenimo laikotarpį nelegalioje agitacinėje bolševikų literatūroje (laikraštėliuose „Tiesa", „Kareivių Tiesa" ir kt., atsišaukimuose, vienkartiniuose leidiniuose ir kitose įvairiose proklamacijose) labai dažnai būdavo puolami atskiri šauliai ir visa jų organizacija. Daug metų SSSR Valstybinės Leidyklos leistas „Ježegodnik" — „Inostrannyje armii" („Užsienio kariuomenės"), greta Lietuvos kariuomenės, visados pažymėdavo ir Lietuvos Šaulių Sąjungą, kaip fašistinę arba reakcinę lietuvių karinę organizaciją. Taip pat buvo atestuojama Šaulių Sąjunga ir vėlesnių laikų rusų propagandinėje literatūroje, pav., 1940 metais K. Grigorjev'o knygoje „Tarybinė Lietuva" („Sovietskaja Litva", Politizdat pri CK VKP(b)) apie Šaulių Sąjungą buvo taip parašyta:

„Šauliai buvo sukūrę pačią reakciškiausią pusiau karinę pusiau policinę organizaciją .

Ypatingai bolševikus pykino Šaulių Sąjungos įstatyme ir statute numatytoji šaulių pagalba policijai. Šį reikalą bolševikų propaganda buvo taip išpūtusi, kad visus šaulius ji buvo padariusi didžiausiais liaudies prispaudėjais, reakcionieriais ir liaudies priešais. Jei būtų tokių naivėlių, kurie tokiai propagandai be jokios kritikos būtų pasidavę, tai jie būtų turėję padaryti išvadą, kad Lietuvos šauliai daugiau nieko nedarę, kaip tik vykdę policijos uždavinius bei jos nurodymus, arba, kad beveik visi šauliai buvę ne kas kita, kaip slaptosios politinės policijos agentai. Ar galėjo tokie komunistuojantieji naivėliai kitaip suprasti kad ir tokius Lietuvos komunistų partijos oficiozo („Tiesa", 1940 m. Nr. 25) žodžius: „Šauliai padėdavo policijai kovoje prieš kiekvieną nuoširdų ir nuoseklų antismetoninką, bet ypač prieš komunistus. Jie dalyvaudavo kratose, padėdavo rengti gaudynes ir pogromuoti pažangiosios kaimo jaunuomenės organizacijas". Bet ar šaulių veikla tikrai pasireikšdavo tik viešoje pagalboje policijai? Visai ne. Gan ilgame, 38-nių straipsnių, Šaulių Sąjungos įstatyme apie šaulių pagalbą policijai pasakyti vos keli žodžiai 3-čiojo straipsnio šeštame punkte, būtent: „6) teikia policijai ir krašto gyventojams pagalbos gaisro, potvynio ir kitais atsitikimais" (Šaulių Sąjungos įstatymas, „Vyriausybės Žinios" Nr. 490, 1935 m. liepos 15 d.). O ilgame Šaulių Sąjungos statute (net 325 straipsniai) skyrius apie šaulių pagalbą policijai susidėjo tik iš šių penkių straipsnių:

249. Šaulių pagalbos gali prašyti visi policijos viršininkai. Išimtiniais atsitikimais, kai pagalba skubiai reikalinga, policijos ar piliečio prašomas, šaulys savo iniciatyva gali imtis priemonių nusižengėliui sulaikyti. Sulaikytąjį pristato policijai ir praneša savo viršininkui.

251. Suteikus policijai pagalbą, tuojau turi būti pranešta artimiausiam šaulių viršininkui.

252. Šaulys, teikdamas policijai pagalbą, gali vartoti ginklą sargybinio teisėmis .

(Žiūr.: „Šaulių Sąjungos įstatymas ir statutas" Šaulių Sąjungos leidinys, Kaunas, 1936).

Bet gal taip buvo tik popieriuje, o gyvenime gal šauliai tikrai, kaip bolševikai tvirtino, buvo tik politinės ir viešosios policijos padėjėjais, rėmėjais ir jos įsakymų vykdytojais, o kitų uždavinių ir darbų gal tikrai beveik neturėjo? Visi lietuviai gali būti liudininkais, kad taip tikrai nebuvo.

Tad matome, kad visi bolševikų priekaištai Šaulių Sąjungai dėl jos kažkokio ypatingo vaidmens policijos tarnyboje buvo tik išpūstos propagandos išdava.

Šaulių Sąjunga, kaip labai stipri patriotinė ginkluota organizacija, bolševikams buvo pavojinga, gal net pavojingesnė, negu Lietuvos kariuomenė po to, kada dėl susidėjusių aplinkybių kariuomenei neteko pakelti ginklo prieš Lietuvos okupantus. Todėl Šaulių Sąjunga turėjo būti likviduota. Bet kad staigiu Šaulių Sąjungos uždarymu nebūtų per daug suerzinti šauliai ir kad neįvyktų okupantams labai nepageidaujamų ir nemalonių incidentų, iš pradžių buvo pradėta kalbėti tik apie naują Šaulių Sąjungos reformą, apie jos „sudemokratinimą". Vėliau buvo išdrįsta pavadinti tą „reformą" tikruoju jos vardu, t. y. Lietuvos Šaulių Sąjungos likvidavimu. Ši viena gražiausia ir stipriausia Nepriklausomos Lietuvos organizacija per trumpą laiką bolševikų buvo taip „sudemokratinta", kad iš jos beveik nieko neliko.

Šaulių Sąjungos praeitis yra labai turininga ir įvairi. Šiai sąjungai pradžią davė lietuvių partizanų veikla Lietuvoje 1918—1919 metais. Iš partizanų judėjimo 1919 metais gimė nauja organizacija — Šaulių Sąjunga. Šaulio vardas oficiališkai pirmą kartą pasirodė viešumoje 1919 m. birželio 27 dieną per Kauno įstaigų tarnautojų pasitarimą steigti karinę savanorių organizaciją. Ji, kaip „Šaulių Skyrius", buvo prijungta prie Lietuvos Sporto Sąjungos. Tais pačiais metais rugpiūčio 8 dieną buvo surašytas pirmas Šaulių Sąjungos centro valdybos posėdžio protokolas. Nuo tos dienos oficiališkai pradėjo veikti Šaulių Sąjunga. Jos pagrindą sudarė pirmasis Kauno šaulių būrys. Apie centrinio šaulių židinio užsimezgimą Kaune labai gražiai yra pasakęs šaulių organizatorius, ideologas ir autoritetas a. a. Vladas Putvis - Putvinskis : „Norint parašyti šaulių istoriją, sunku būtų atrasti žymesnių dienų ir asmenų vardų, surištų su šaulių veikimo pradžia. Jų pradžią padarė patys žmonės, gindamies nuo visokių plėšikų ir gindami savo kraštą nuo priešininkų".

Ypatingai gražiai užsirekomendavo šauliai kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1919 ir 1920 metais ir net vėliau daug kur partizano vardas nebuvo skiriamas nuo šaulio vardo. Bendrai, reikia pasakyti, kad Lietuvos Šaulių Sąjunga nepriklausomybės kovų metu suvaidino labai svarbų vaidmenį.

Daug partizanų ir šaulių kovose su Lietuvos priešais yra paaukoję savo gyvybes.

Lietuvos Krašto Apsaugos Ministerijos oficiališkai buvo užregistruoti 69 šauliai bei partizanai, garbingai žuvę už Lietuvą kautynių lauke. Pirmuoju šiame sąraše yra užrašytas Aleksandras Vainauskas, žuvęs kovoje su bolševikais 1919 m. sausio 16 dieną Rimkūnų dvare, Linkuvos valsčiuje, palaidotas Pašvitinio kapuose. Visų šių žuvusių partizanų — šaulių sąrašas, garbės lenta, yra mūsų Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje Kaune. Tiek yra tik oficiališkai užregistruotų žuvusių šaulių bei partizanų. O kiek jų buvo dar neužregistruotų, paguldžiusių savo galvas už Tėvynę, kaip nežinomi kareiviai? Štai, pavyzdžiui, paimkime nors ir „Šaulių Sąjungos istoriją", kurios autorius Dr. J. Matusas suregistravo net 87 žuvusius partizanus ir šaulius. O ar negalėjo jų būti dar daugiau? Galėjo ir buvo. Daug šaulių ir partizanų buvo sužeistų (oficiališkai užregistruotų yra 146). Nemažas jų skaičius vargo ir karo nelaisvėje.

Šaulių Sąjunga ne tik per kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet ir per dvidešimt su viršum savo gyvavimo metų atliko daug gražių ir reikšmingų darbų, gindama savo tautos laisvę, stiprindama tautos atsparumą, karinę dvasią ir visus kitus gero lietuvio ypatumus. Savo narių tautinio ir patriotinio auklėjimo srity Šaulių Sąjunga yra palikusi mūsų tautoje labai gražių ir vertingų pėdsakų. Ar negražūs buvo 1937 metais kovo 5 dieną įsakyme Šaulių Sąjungai (Nr. 5 § 1) paskelbti šie pagrindiniai šaulio asmens auklėjimosi dėsniai:

Ne vieta čia rašyti Šaulių Sąjungos istorijos nors ir trumpos apžvalgos. Kas norės su Šaulių Sąjungos istorija smulkiau susipažinti, daug medžiagos galės rasti Šaulių Sąjungos leisto „T r i m i t o" rinkiniuose, kituose Šaulių Sąjungos leidiniuose ir doc. dr. Jono Matuso parašytoje „Šaulių Sąjungos istorijoje" (Šaulių Sąjungos leidinys,1939 mt.).

Bolševikų saugumo organai Lietuvoje 1941 metų kovo mėnesį taip pat buvo parašę trumpą istorinę apžvalgą apie Lietuvos Šaulių Sąjungą. Apžvalga buvo padaryta NKVD tikslams. LTSR NKVD UGB 2-ojo skyriaus viršininko Todeso ji 1941 m. kovo 20 dieną raštu Nr. 2/652 buvo išsiuntinėta Lietuvos NKVD apskričių skyrių viršininkams.

Lietuvių Šaulių Sąjunga yra pusiau karinė fašistinė organizacija, kurios uždavinys buvo — savo narių karinis parengimas ir tautinis auklėjimas, t. y. parengimas karinės atsargos kariuomenei ir kovai su vidaus priešais. Nors Šaulių Sąjungai priklausė įvairių pažiūrų žmonės ir formališkai sąjunga buvo nepartinė, bet faktiškai jai vadovavo tautininkai (paskutiniais metais)...

Šaulių Sąjungai pradžią davė 1919 metais prieš lietuvių tarybinę valdžią kariavę baltieji partizanai...

Visas šaulių tarpe dirbtas darbas daugiausia siekė išauklėti šaulius tautinėje ir šovinistinėje dvasioje ir neapykantoje prieš Tarybų Sąjungą ir komunistus, paruošti žmonių atsargas karui ir nuslopinti krašte revoliuciškai nusiteikusių gyventojų bruzdėjimus...'

Askirame skyriuje „Organizacinis šaulių darbas po reorganizacijos 1935 metais" aprašyta Šaulių Sąjungos centro tarybos sudėtis, Šaulių Sąjungos štabo organizacija ir jo tarnautojai, aprašytos šaulių rinktinės ir šaulių moterų organizacija.

„Šaulių Sąjunga buvo plačiausia organizacija Lietuvoje (apie 60.000 žmonių), kuria smetoninis režimas rėmėsi, kaip karine jėga, galėjusia būti panaudota prieš liaudį".

„LTSR NKVD UGB 2-ojo skyriaus 1-osios dalies viršininkas Valstybės saugumo leitenantas Zaidenvurm".

„1. Priedas Nr. 1: žinios apie Šaulių Sąjungos ginklų skaičių ir rūšį.

2. Priedas Nr. 2: žinios apie Alytaus apskrities šaulių tautybę ir užsiėmimą.

3. Schema (foto) „pusiau karinės fašistinės lietuvių Šaulių Sąjungos organizacijos 1940 metais" (rusų kalba).

6. Šaulių būrio rikiuotės priklausomybės schema (lietuvių kalba) —> foto .

Pirmame priede be šautuvų, revolverių, granatų, šovinių, dar pažymėtos ir artilerijos lengvosios patrankos (liogkije puški), ir net labai daug jų, pav.: Kauno šaulių rinktinėje — 82, Ukmergės ir Kretingos rinktinėse — po 35, Raseinių — 30, Šiaulių ir Tauragės — po 29, Utenos ir Marijampolės — po 25 ir 1.1. Iš viso visose šaulių rinktinėse nurodytos net 457 lengvosios patrankos. Jei Šaulių Sąjunga būtų turėjusi tokią galingą artileriją, jai būtų pavydėję visi buvę Lietuvos kariuomenės artilerininkai, nes tiek lengvųjų patrankų neturėjo visa Lietuvos kariuomenės moderni artilerija, visi jos pulkai.

Tame pačiame dokumente kai kurios šaulių rinktinės apdovanotos ir dideliais parako skaičiais, pav.: Kauno šaulių rinktinei duota net 31.780, Marijampolės — 1624,24 ir t. t._? tik nežinia, ką tie skaičiai reiškia — kilogramus, svarus, ar ką kita.

Šį dokumentą skaitant, atrodo, kad jo autorius neturėjo jokio supratimo apie karinius dalykus ir ginklus, ir kad jis labai blogai mokėjo ir rusų

kalbą, nes, pav., šovinius vadina ne šoviniais (patrony) ,bet kulkomis (puli). Tik taip galima išaiškinti, kokiu būdu bolševikai surado Lietuvos Šaulių Sąjungoje tokią galingą lauko artileriją — net 457 lengvąsias patrankas, ir kokiu būdu šaulių rinktinėse atsirado nesuprantamiems tikslams joms nereikalingo parako gan fantastiški skaičiai. Iš tikrųjų, tur būt, autorius nežinojo, kaip vadinamos tokios karinės mašinos, kaip kulkosvydžiai, ir juos pavadino patrankomis, o paraku pavadino visai kitą, ne tik savo kitomis savybėmis, bet net išorine išvaizda visai nepanašią į paraką karinę sprogstamąją medžiagą. Norisi tikėti, kad ištikrųjų taip yra buvę. Bet jei ir taip, tai nurodyti skaičiai buvo labai netikslūs ir tolimi tikrenybei. Taip turėjo būti iš tikrųjų, nors gal galėjo būti ir tyčia sudarytos tokios žinios apie Šaulių Sąjungą, kad tokia galinga jos artilerija bent sąrašuose sudarytų stiprų įspūdį tiems, kurie juos skaitytų. Tačiau tai neįtikėtina.

Priede Nr. 2 labai storai pabrauktas Alytaus šaulių rinktinėje buvusių 113 šaulių mokytojų skaičius. Matyti, saugumo valdininkams metėsi į akis didelis skaičius šaulių mokytojų, ir jie kreipė kitų savo valdininkų dėmesį į šį skaičių. Ar tas skaičius atitiko tikrą mokytojų šaulių skaičių Alytaus rinktinėje, neteko patikrinti.

Priede Nr. 3 nurodyta, kad Šaulių Sąjunga iš viso turėjusi 66 kuopas ir 833 šaulių būrius. Vienoje Kauno šaulių rinktinėje nurodytos 23 kuopos ir 80 būrių.

Šaulių Sąjungos stiprinimu ypatingai buvo susirūpinta nuo 1938 metų, kada Lietuvos padangėje pradėjo labiau niauktis pirmieji politiniai debesys.

1939 metai buvo Šaulių Sąjungos jubiliejiniai metai, nes tais metais šauliai minėjo savo organizacijos dviejų dešimtmečių sukaktį. Jubiliejinis šaulių karinis paradas Kaune ir jubiliejinės šaulių rinktinių šventės apskričių miestuose dar labiau išjudino ir suaktyvino visą Šaulių Sąjungos veiklą. Ji buvo dar labiau suaktyvinta ir sustiprinta po to, kada Maskva primetė Lietuvai raudonosios rusų armijos įgulas Lietuvos teritorijoje. Toms įguloms įsisteigus, buvo pradėta dar labiau stiprinti ne tik karinė, bet ir kultūrinė Šaulių Sąjungos veikla. Buvo pradėti dažniau šaukti tarnybiniai šaulių rinktinių, kuopų ir būrių vadų. suvažiavimai. Viskas tas buvo daroma šaulių stiprinimo tikslu.

Naujųjų 1940 metų proga Šaulių Sąjungos vadas plk. Pr. Saladžius savo įsakyme Nr. 1 kreipėsi į šaulius ir šaules, be kitko, šiais žodžiais:

Bet ateitis yra neatspėjama, todėl turime ruoštis,kad ir sunkesnėmis dienomis galėtume tesėti. Dėlto, šauliai, naujaisiais metais dar uoliau dirbkime šaulių darbą, kad būtume dar naudingesni mūsų Tėvynės darbininkai...

Kitą dieną, t. y. sausio 2 d., Šaulių Sąjungos vadas išleido naują gan ilgą įsakymą šaulių veiklai ir drausmei stiprinti, kuriame, be kitko, buvo sakoma:

„... Šaulių darbą dirbti gali tik rinktiniai tautiečiai. Todėl visi šaulių viršininkai pradžioje metų per dalinių metinius susirinkimus stropiai patikrins savo dalinių sudėti, dalinio šaulių veiklumą ir pereitais metais jų atliktus darbus. Nepareigingus, neveiklius šaulius priversti išpildyti šauliams skirtas prievoles visose srityse, tiksliai išpildyti įsakymus...

Rinktinių vadai įsakys šį Įsakymą perskaityti dalinių susirinkimuose artimiausiu laiku prieš metinius dalinių susirinkimus".

Šaulių rinktinių vadai išleido savo įsakymus šaulių veiklai sustiprinti. Kaip pavyzdys, čia duodamas Kauno šaulių rinktinės vado aplinkraštis savo rinktinės šaulių batalionų, kuopų ir būrių vadams šiuo reikalu:

Gyvenamas metas reikalauja tiek iš atskiro asmens, tiek iš kiekvieno organizuoto vieneto dėti didžiausių pastangų kelti visuomenėje tautiškai valstybinį susipratimą, drausmę ir savimi pasitikėjimą. Tai yra visų mūsų pirmoji pareiga.

Šiai dideliai ir kilniai pareigai atlikti reikia burti visas lietuviškas pajėgas ir vykdyti:

Sukviesti būrio tarybą, išaiškinti momento rimtumą ir tuo iššauktą reikalą visiems labai aktyviai dirbti. Įpareigoti tarybą, kad ji dėtų visas pastangas atlikti jai skirtus uždavinius pagal S. S-gos st. 70 str. Tam svarbiam darbui atlikti neapsiriboti tik vietos pajėgomis, bet kviesti prelegentus iš centro. Kad kultūros-švietimo sritis daliniuose nebūtų apleista, reikalinga palaikyti nuolatinį darbo kontaktą su rinktinės kultūros-švietimo komisija per rinktinės štabą. Švietimo darbui suderinti ir suaktyvinti šiomis dienomis, t. y. vasario 4—5, bus švietimo vadovams kursai.

Per susirinkimus, karinio rengimo pamokas ir kitomis progomis išaiškinti šauliams drausmės, rūpestingumo, susiklausymo ir sąžiningumo reikalingumą. Atkreipti didesnį dėmesį į atskiro šaulio kovotojo apmokymą, aiškinant šiuo reikalu atitinkamus statutus, o lauke, vykdant rikiuotę ir pratimus.

1940 metų pavasarį Lietuvoje pradėjo plisti įvairūs pagrįsti ir nepagristi gandai. Šaulių Sąjungos vadas išleido tokį aplinkraštį šaulių rinktinių vadams:

Šiais neramiais ir sunkiais laikais labai lengvai plinta įvairiausi gandai, kurie gyventojų tarpe kelia nervingumą, nepasitikėjimą savimi, tuo tarpu kai dabartiniu metu ypatingai reikalingas kuo didžiausias visų susiklausymas, savo krašto reikalų supratimas ir pasitikėjimas savo krašto vyriausybe.

Kovai su sąmoningais ir nesąmoningais gandais daug padeda spauda ir radijas. Žalinga propaganda, gandai ir įvairios kurstančios žinios dažniausiai pasiekia savo tikslą tik dėl to, kad žmonėms trūksta žinių apie savo tikrąją būtį. O tų žinių gauti galima tik per spaudą ir radiją. Deja, šiandien, ypač tolimesnes mūsų krašto vietas, spauda pasiekia pavėluotai, ir per ją gaunamos žinios jau būna pasenusios. Todėl būtinai reikia, kad moderniškiausioji propagandos ir žinių perdavimo priemonė — radijas krašte kuo plačiausiai paplistų. Pageidaujama, kad radijo imtuvus turėtų visi šauliai, bet dėl jų brangumo ir kitų priežasčių tas šiandien įgyvendinti dar neįmanoma. Pirmoje eilėje radijo imtuvus turi įsigyti visi šaulių daliniai, ir turi būti organizuojami bendri šaulių radijo pusvalandžių ir kitų, per radiją teikiamų informacijų klausimai.

Bendrų klausimų kaimuose ir mažesniuose bažnytkaimiuose kiekvieną dieną organizuoti nėra reikalo, tačiau, kad dalinių vadai nuolat būtų informuoti, reikia skirti šaulius, kurie kasdien išklausytų per radiją teikiamas žinias ir, jei yra kas skubaus, tuojau praneštų dalinio vadui.

Daliniai radijo imtuvus turi įsigyti per 1—2 mėnesius. Nesant dalinio kasoje lėšų, tam tikslui surinkti aukų iš rėmėjų ir nupirkti daliniui radijo imtuvą.

Šauliai visur atsidėję dirbo. Įsakyme Šaulių Sąjungai Nr. 4, 1940 m. sausio 22 dieną buvo paskelbtos net 536 pavardės šaulių, kuriems už pavyzdingą šaudymą buvo įteikti garbės ženklai „Geram šauliui". Tai buvo paskutinieji šaulių priziniai šaudymai, nes vėliau 1940 metais tokių šaudymų daugiau jau nebuvo. Paskutinį kartą už gerą šaudymą per 1939 metus pereinamąsias didesnes dovanas laimėjo (Įsakymas Šaulių Sąjungai N1. 8 § 3):

I-ąją vietą laimėjusi 13-toji Mažeikių šaulių rinktinė — Suomijos. Suojeluskuntos sidabrinę taurę,

II-ąją vietą laimėjusi 15-toji Kretingos šaulių rinktinė — Suomijos karininkų plk. Itn. Rithniemi, кар. Stähle ir Itn. Bergström sidabrinę taurę ir

Ш-ąją vietą laimėjusi — 10-toji Rokiškio šaulių rinktinė — Švedų Stokholmo Skytteförbund sidabrinę lėkštę.

Šaulių mokomuose šaudymuose ir kartu lauko kariniuose pratimuose (aritmetinis vidurkis) paskutinį kartą geriausiai buvo pasirodžiusios (Įsakymas Šaulių Sąjungai Nr. 12 § 6 ir 7, 1940 m. kovo 6 d.):'

5-toji Trakų šaulių rinktinė, ji gavo generolo Burto pereinamąją dovaną — sidabrinį skydą,

Kūno lavinime ir sporte paskutiniais metais geriausiai pasirodė 14-toji Marijampolės šaulių rinktinė. Ji laimėjo pereinamąją šaulio M a r g a n av i č i a u s dovaną — sidabrinį kaušą (Įsakymas Šaulių Sąjungai Nr. 12 § 8, 1940 m. kovo 6 d.).

1940 metais vasario 10 dieną Šaulių Sąjungos vadovybė, susitarusi su Švietimo Ministerija (Įsakymas Šaulių Sąjungai 1940 m. vasario 10 d. Nr. 9 § 1) paskelbė taisykles mokinių šaulių veiklai normuoti. Šios taisyklės numatė, kad Šaulių Sąjungos vadas, susitaręs su mokyklos direktorium, visose vidurinėse ir specialinėse mokyklose gali steigti Šaulių Sąjungos dalinius, sudaromus tik iš tos mokyklos mokinių — atskirai berniukų ir mergaičių.

Tais pačiais metais šauliai plačiau šventė Lietuvos Nepriklausomybės Šventę — vasario 16 dieną; didesnės iškilmės buvo dviejuose centruose — Kaune ir Vilniuje.

Taip pat Kaune ir Vilniuje vyko ir Šaulių Sąjungos rinktinių atstovų metinis susirinkimas kovo 2 ir 3 dieną.

Ir savo metinę šventę — Jonines, birželio 23 dieną, tais metais Šaulių Sąjunga rengėsi švęsti Kaune ir Vilniuje (Įsakymas Šaulių Sąjungai Nr. 27 § 1 ir 2, 1940 m. gegužės 27 d.), tačiau dėl bolševikų įvykdytos Lietuvos okupacijos šauliai savo metinės šventės visai negalėjo švęsti.

1940 metų žiemą ir pavasarį buvo įsteigta naujų vyrų ir moterų šaulių būrių. Be to, daug šaulių kandidatų buvo greičiau užskaityta šauliais, nelaukiant šaulių kandidatams statomų ilgesnio stažavimo reikalavimų. Toks greitas užskaitymas šaulių kandidatų tikraisiais šauliais buvo daromas ir po birželio 15 dienos iki Šaulių Sąjungos likvidavimo. Ypatingai daug naujų šaulių priėmė Kaimo šaulių rinktinė. Tokiu būdu Šaulių Sąjunga dar labiau sustiprėjo, gavusi daugiau naujų šaulių. Buvo ir netinkamų šaulių atleidimų būriuose ir rinktinėse.

Tokia aktinga Šaulių Sąjungos veikla paskiausiais metais ir mėnesiais buvo daroma Šaulių Sąjungai stiprinti. Šauliai, kaip ir visi lietuviai patriotai, jautė besiartinantį pavojų. Tačiau tą pavasarį šauliai nuotaika bei dvasia buvo drąsūs ir valstybiškai patriotiški.

Šis šaulių aktingumas bolševikų buvo sekamas ne be susirūpinimo. Todėl vėliau, kada atėjo Šaulių Sąjungos nuginklavimo momentas, SSSR Atstovybės Kaune vadovaujantieji asmenys — su ypatinga Kremliaus misija atvykęs į Kauną V. M. Molotovo pavaduotojas G. Dekanozov, SSSR atstovas Lietuvai N. G. Pozdniakov ir SSSR karo atstovas Kaune mjr. Korotkich, kaip vėliau pamatysime, labai nervinosi.

Atėjo nelemtoji 1940 m. birželio 15 diena: bolševikų ultimatumas Lietuvai ir raudonosios armijos žygis į Lietuvą beveik visais Lietuvos plentais ir vieškeliais.

Šaulių Sąjungos vadas, kaip ir kiti kariuomenės vyresnieji vadai bei viršininkai, jokių oficialių informacijų apie pribrendusi konfliktą su rusais iš savo vadovybės negavo. Ministeris Pirmininkas A. Merkys jau kelias dienas buvo grižęs iš Maskvos, tačiau apie ką iš tikrųjų ten su juo buvo kalbėta, Šaulių Sąjungos vadas, kaip ir kiti, nežinojo. Gandų buvo daug. Tarnybinių informacijų nei iš vyriausybės nei iš kariuomenės vadovybės— jokių. Šaulių Sąjungos vadas telefonu iš Kariuomenės Štabo per budintį karininką dar prieš birželio 15 dieną buvo gavęs, kaip jis pasakoja savo atsiminimuose, tik vienintelį kariuomenės vadovybės nurodymą — išvykstant iš savo buto, pranešti Kariuomenės Štabo budinčiam karininkui, kur būsi. Ir viskas. Taip buvo sutikta birželio 15-toji diena.

Plk. Pr. Saladžius pasakoja, kad apie birželio 15 dienos įvykius jis sužinojęs per SSSR atstovybės organizuotą kažkokios bolševikinės filmos demonstravimą. Iš kinematografo jis buvęs iškviestas tiesiai į Kariuomenės Štabą pas kariuomenės vadą gen. Vitkauską. Čia jis ir kiti karininkai kariuomenės vado buvę painformuoti apie naujus įvykius, tačiau jokių nurodymų iš kariuomenės vado jie negavę. Tik buvę įsakyta visiems karininkams laikytis ramiai.

Tą pačią dieną Respublikos Prezidentas A. Smetona ir krašto apsaugos ministeris b. gen. K. Musteikis paliko Kauną. Kariuomenės vadas gen. Vitkauskas, be savųjų pareigų pradėjo eiti ir krašto apsaugos ministerio pareigas (Įsakymas Kariuomenei Nr. 56 § 1, 1940.VI. d.). Birželio 16 dieną ministerio pirmininko A. Merkio įsakymu į Vokietijos pasienį buvo pasiųsta delegacija prašyti ir įtikinti Respublikos Prezidentą A. Smetoną grįžti į šią pusę sienos, nes tokiu tragišku Lietuvai momentu Respublikos Prezidentas esąs reikalingas savo valstybės teritorijoje. Delegacijai pirmininkavo finansų ministeris E. Galvanauskas. Be jo, delegacijoje buvo kavalerijos viršininkas b. gen. Tallat-Kelpša, buvęs Respublikos Prezidento asmens adjutantas plk. Š 1 i o g e r i s ir Šaulių Sąjungos vadas plk. Saladžius. Kitą dieną grįžęs iš Kybartų Šaulių Sąjungos vadas sužinojo, kad jam bebūnant kelionėje, be jo, bet jo vardu t. y. įsakyme Šaulių Sąjungai, jau buvusi pakartota ištrauka iš gen. Vitkausko įsakymo apie raudonosios kariuomenės sutikimą (žiūr. kariuomenės vado įsakymą Nr. 26, 1940.VI.15 d.). Tai buvę padaryta kariuomenės vadovybei reikalaujant. Šis dokumentas taip atrodė:

Lietuvos vyriausybei priėmus SSSR vyriausybės reikalavimus įsteigti Lietuvoje naujas sovietų kariuomenės įgulas, ä. m. VI. 13 d. 15 val. sovietų kariuomenės dalys pradėjo per sieną žygį krašto vidun.

1. Žygiuojančiai sovietų kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai, kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei.

2. Rinktinių ir dalinių vadams savo rajonuose painformuoti dėl patogesnių žygiui kelių, postovio vietų, padėti vietos administracijai surasti ir parengti patalpas. Jei žygiuojančių vorų vadai ar pavieniai kariai prašytų, paskirti šaulius, mokančius rusų kalbą, juos palydėti.

3. Imtis visų galimų priemonių, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kurių išsišokimų.

Bet kuriems incidentams įvykus, dėti visas pastangas juos likviduoti vietoje, nepažeidžiant mums draugingos kariuomenės orumo.

Visur, kur tinka, priminti, kad mes žiūrime į Sovietų Sąjungos kariuomenę, kaip į draugišką kariuomenę.

Prašoma sulyginti šis įsakymas su gen. Vitkausko įsakymu Nr. 26 (žiūr. „Lietuvių Archyvo" I t. 121 pusl.), ir tada bus aišku, jog tai buvo ne Šaulių Sąjungos vadovybės redakcija, bet tik gen. Vitkausko įsakymo sutrumpintas pakartojimas.

Susidarius Liaudies vyriausybei, naujasis krašto apsaugos ministeris ir kariuomenės vadas gen. Vitkauskas nei savo įsakymuose nei viešose kalbose bei pareiškimuose jau niekur nevartojo žodžio „šauliai", tartum jų visai nebūtų buvę. Vieną kartą tas žodis jo buvo pakartotas sveikinant einantį Respublikos Prezidento pareigas ministerį pirmininką Justą Paleckį karių ir šaulių vardu, bet ir tada gen. Vitkausko kalba jo įsakymu buvo jam kito karininko parašyta.

Birželio 17 d. Šaulių Sąjungos vadas norėjo sukviesti šaulių rinktinių vadus pasitarti apie naujuosius įvykius, tačiau kariuomenės vadovybė nesutiko leisti tą sumanymą įvykdyti.

Birželio 18 d. dar buvo sukviestas Šaulių Sąjungos žvaigždės Tarybos posėdis, nors visi tarybos nariai į tą posėdį ir negalėjo atvykti.

Birželio 20 d. gen. Vitkauskas karių ir šaulių vardu sveikino Respublikos Prezidento pareigas einantį Liaudies vyriausybės ministerį pirmininką Justą Paleckį. Nors sveikinimas buvo daromas ir šaulių vardu, tačiau Šaulių Sąjungos vadas sveikinimo delegacijoje nedalyvavo, nes jam nebuvo net pranešta apie dalyvavimą. Gen. Vitkauskas sveikino Paleckį karių ir šaulių vardu. Paleckio atsakyme šaulio vardas jau nė vienu žodžiu nebuvo paminėtas.

Kiek anksčiau pas Justą Paleckį sveikinimo pretekstu buvo apsilankiusi Savanorių - Kūrėjų Sąjungos vadovybės delegacija. Šaulių Sąjungos vadovybė, apie tai sužinojusi ir tarpusavyje pasitarusi, taip pat nuvyko į prezidentūrą ne tiek pasveikinti Justą Paleckį Šaulių Sąjungos vardu, kiek iš jo bent šį tą sužinoti apie Šaulių Sąjungos likimą visai naujose politinėse sąlygose Lietuvoje. Apie šį įvykį Lietuvoje buvo paskelbtas toks oficialus pranešimas:

Birželio 19 d. Šaulių Sąjungos vadas plk. Pr. Saladžius ir S-gos tarybos pirmininko pavaduotojas adv. R. Skipitis atsilankė pas einantį Respublikos Prezidento pareigas ministerį pirmininką Justą Paleckį ir pasveikimo jį ir jo asmenyje naująja vyriausybę Šaulių Sąjungos vardu . (..Trimitas Nr. 23 (1018) 616 pusl.. 1940 m. birželio 20 d.).

Tuo tarpu iš tikrųjų šis priėmimas, kaip pasakoja abudu jo dalyviai, buvęs daugiau negu šaltas. Po Šaulių Sąjungos vado trumpo pasveikinimo žodžio Justas Paleckis į patį pasveikinimą visai nereagavęs—į jį neatsakęs, net nepadėkojęs. Tik pareiškęs, kad kas buvę, to daugiau jau nebebūsią, o apie Šaulių Sąjungos likimą jos vadovybė sužinosianti iš Krašto Apsaugos ministerio. Advokatas R. Skipitis, kaip Užsienio Lietuviams Remti Draugijos pirmininkas, dar pasiteiravęs apie užsienio lietuvių rėmimą ir pačios draugijos reikalus. Į tai iš J. Paleckio buvo gautas, kiek palankesnis atsakymas.

Justo Paleckio Šaulių Sąjungos vadui pasakyti žodžiai, kad apie Šaulių Sąjungos likimą būsią pranešta per krašto apsaugos ministerį, labai greitai pasitvirtino, nes tą pačią dieną buvo pasirašytas aktas apie plk. Saladžiaus atleidimą iš Šaulių Sąjungos vado pareigų ir apie paleidimą iš kariuomenės į atsargą. O pati Šaulių Sąjunga netrukus buvo nuginkluota ir uždaryta.

Birželio 20 d. plk. Saladžius buvo iššauktas į Kariuomenės Štabą pas rikiuotės skyriaus viršininką. Čia jam buvo pasakyta, kad vyriausybė yra nutarusi jį paleisti iš užimamosios vietos ir iš kariuomenės. Jam buvo pasiūlyta paduoti prašymas išeiti į atsargą. Be kitko, buvo pasakyta, kad jei prašymo nepaduotų, tai būtų paleistas be prašymo. Tuo tarpu aktas apie jo paleidimą, kaip vėliau paaiškėjo, jau buvo pasirašytas. Plk. Pr. Saladžius dar norėjo užeiti pas krašto apsaugos ministerį gen. Vitkauską pasikalbėti savo likimo reikalu, tačiau nebuvo priimtas. Tokiu būdu prašymas išeiti į atsargą turėjo būti paduotas.

Tą pačią dieną Šaulių Sąjungos vadui buvo įteiktas toks Kariuomenės Štabo rikiuotės skyriaus raštas Nr. 23470:

Respublikos Prezidento š. m. VI. 19 d. aktu Nr. 773 Tamsta atleistas iš užimamos vietos ir, Jums prašant, paleistas iš tikrosios karo tarnybos į pėstininkų spec. karininkų atsargą.

Kariuomenės vadas įsakė Tamstai Šaulių Sąjungos vado pareigas perduoti gen. št. pulk. leit. Žukui".

„Respublikos Prezidento š. m. birželio mėn. 19 d. aktu Nr. 773 Šaulių Sąjungos vadas pulkininkas Pranas Saladžius atleidžiamas iš užimamos vietos ir, jam prašant, paleidžiamas iš tikrosios karo tarnybos į pėstininkų specialybės karininkų atsargą".

Tuo pačiu įsakymu iš kariuomenės į atsargą buvo paleisti 9-tojo pėstininkų L. K. Vytenio pulko vadas gen. št. plk. Antanas G a u š a s ir Kariuomenės Štabo II-jo skyriaus plk. Itn. Petras Kirlys. Tai buvo pirmieji Liaudies vyriausybės paleisti į atsargą karininkai. Iki jų buvo išbraukti iš sąrašų tik išvykę į Vokietiją brig. gen. K. Musteikis, plk. J. M u s t e i k i s ir gen. št. plk. Itn. št. Ž u k a i t i s.

Po dviejų dienų, t. y. birželio 22 d., įsakyme kariuomenei Nr. 66 § 3 buvo paskelbta:

„Šaulių Sąjungos štabo viršininkui gen. št. pulk. itn. Petrui Žukui nuo š. m. birželio mėn. 20 dienos pavedama laikinai eiti Šaulių Sąjungos vado pareigas, einant kartu ir savo tiesiogines pareigas .

Šauliai ir šaulės! Po penkių metų bendro darbo šiandieną, atsisveikindamas su Jumis, reiškiu nuoširdžią padėką už sąžiningą Šaulinį darbą.

Kas Šaulių Sąjungoje gera pasiekta, tai sąjungos štabo, tarybų ir dalinių vadovybių reikštos iniciatyvos ir eilinių šaulių pasišventimo ir bendro darbo vaisius.

Linkiu ateity dar našiau dirbti Šaulinį darbą, be kliūčių, vis žengti pirmyn ir būti gerais talkininkais mūsų karuomenei.

Labai sunkus, atsakingas ir nedėkingas uždavinys teko gen. št. plk. ltn. Žukui. Savo pirmame atsišaukime į šaulius jis, pabrėždamas, kad „Šaulių Sąjungos 21 metų sukakties išvakarėse pakitėjęs mūsų Tėvynės vidaus gyvenimas, ir kad dabar atėję laikai, kada šaulių darbas būsiąs reikšmingas ir svarus", kvietė šaulius „rodyti pilietinio subrendimo ir sąžiningumo pavyzdį visiems šalies gyventojams, drausmingai vykdyti vyriausybės įsakymus ir nurodymus ir nuoširdžiai dirbti Nepriklausomos Lietuvos gerovei" (Įsakymas Šaulių Sąjungai Nr. 34, 1940 m. birželio 21 d.). Jis mėgino gelbėti, kas dar galima buvo išgelbėti, tačiau jau nieko ypatingo negalėjo padaryti ir Šaulių Sąjungos likvidavimo pradžioje, rugpiūčio 2 dieną, buvo suimtas.

Plk. Saladžius po paleidimo iš kariuomenės iš pradžių gyveno Kaune, vėliau savo tėviškėje Vyžuonose, Utenos apskrity. Šeima likosi Kaune. Jau liepos vidury bolševikų saugumas pradėjo jo ieškoti Kaune. Liepos 31 d. savo tėviškėje, ūkyje, jis bolševikų buvo suimtas ir buvo kalinamas visą bolševikų okupacijos metą iki karo pradžios. Tardyti kalėjime buvo pradėtas tik gruodžio mėnesį. Bet tardymas taip ir nebuvo baigtas.

Be Šaulių Sąjungos vadovybės centre, buvo pakeisti ir visi šaulių rinktinių vadai. Vieni jų buvo perkelti iš vienos šaulių rinktinės į kitą, kiti buvo visai paleisti iš kariuomenės į atsargą ir į jų vietas buvo paskirti visai nauji žmonės.

Vienas iš pirmųjų buvo paleistas iš pareigų Kauno šaulių rinktinės vadas plk. Jurgis Bobelis ir perkeltas į Kariuomenės Štabą. Į jo vietą buvo paskirtas geležinkelių rinktinės vadas plk. ltn. Balsys

Vėliau buvo visai atleisti iš pareigų ir paleisti į atsargą šie šaulių rinktinių vadai:

Vilniaus šaulių rinktinės vadas plk. Pranas Kaunas (Įsakymas kariuomenei Nr. 93 § 2, 1940.VH.16 d.),

Kretingos šaulių rinktinės Vadas plk. Albertas Lutermoza (Įs. kar. Nr. 68 § 23, 1940.VI.27 d.),

Raseinių šaulių rinktinės vadas plk.Raimundas Liormanas (Įs. kar. Nr. 75 § 5, 1940. VII. 2d.),

Šiaulių šaulių rinktinės vadas plk. Itn. Jonas V ė g e 1 i s (Įs. kar. Nr. 73 § 13, 1940.VII. Id.),

Alytaus šaulių rinktinės vadas plk. ltn. Bronius B a s i u 1 i s, Šakių— plk. Itn. Bronius Pečiulis, Švenčionėlių — plk. Itn. Jonas B u ž ė n a s, Telšių — plk. Itn. Bronius Pulkauninkas, Ukmergės — plk. Itn. Vincas Matulionis, Vilkaviškio — plk. ltn. Antanas Pošiūnas ir Panevėžio — plk. ltn. Antanas Stapulionis (Įsakymas kariuomenei Nr. 71, 1940.VI.28 d. ir Nr. 77, 1940.VII.4 d.).

Mažeikių šaulių rinktinės vadas plk. ltn. Jonas-Emilis Išlinskas— į Alytų, Utenos šaulių rinktinės vadas plk. ltn. Pranas Bronevičius— į Panevėžį, Trakų — plk. ltn. Vladas Žutautas — į Šiaulius, Rokiškio — plk. ltn. Mikas Jašinskas — į Raseinius, Zarasų — plk. ltn. Ignas Pašilys — į Trakus, Seinų — plk. ltn. Jonas Kazitėnas-Kaziutis — į Ukmergę, Biržų — plk. ltn. Kleopas-Vytautas Michalauskas — į Vilkaviškį, Tauragės — plk. Itn. Jonas Stakionis — į 7-jį pėstininkų pulką.

Šie nauji karininkai buvo paskirti šaulių rinktinių vadais (kartu ir apskričių kariniais viršininkais):

Pulk. Itn. Antanas Dragūnas — į Tauragę, mjr. Antanas Avižienis —į Biržus, mjr. Antanas M a n e i k a — į Marijampolę, mjr. Kazys Daugvyda s—į Uteną, mjr. Stasys B a 1t r i m a s—į Kretingą, mjr. Vacius Miecevičius — į Telšius, mjr. Vaznonis — į Vilnių, kpt. Antanas S t u o k a — į Mažeikius, kpt. Domininkas J e č y s — į Seinų apskritį, kpt. Vladas Ikamas — į Zarasus, kpt. Jonas Matelis — į Rokiškį, kpt. Pranas Žitkevičius — į Šakius ir kpt. Balys Mikėnas — į Švenčionėlius.

Tokiu būdu visa Šaulių Sąjungos Vadovybė centre ir provincijoje buvo pakeista, ir naujieji šaulių vadai, dar nespėję pažinti savų valdinių, ir valdiniai — šauliai nespėję pažinti savų naujų vadų, buvo užklupti staigiu ir stachanovietišku tempu vykdytų dviejų labai svarbių ir sudėtingų reformų — šaulių nuginklavimo ir Šaulių Sąjungos likvidavimo.

Įvykus Lietuvos okupacijai, susidarius naujajai Lietuvos Liaudies vyriausybei ir pradėjus viešai reikštis visai naujai dvasiai ir visai naujiems žmonėms — komunistams, šauliai labai aiškiai pamatė, kad prieš jų organizaciją prasidės didelis puolimas bei spaudimas, kurio pirmieji ženklai (plūdimai, priekaištai, įžeidinėjimai, įtarimai) jau buvo pradėję reikštis. Pradėta bijoti, kad nebūtų pasikėsinta Šaulių Sąjunga visai likviduoti, nes tokių gandų iš komunistų partijos labai daug buvo pradėta leisti.

Liaudies vyriausybei legalizavus Lietuvos komunistų partiją, kitą dieną (birželio 26 d.) legalizuotos komunistų partijos centro komiteto atstovas Latvis viešai paskelbė „L. K. Partijos dienos uždavinius" („Tiesa" Nr. 6, VI.26 d.). Tai buvo komunistų partijos artimiausių darbų bei artimiausių uždavinių programa. Ji susidėjo iš keliolikos punktų, ir vienas jų, būtent — dešimtasis, lietė Lietuvos Šaulių Sąjungą. Daug kas nustebo, sužinojęs, kad komunistų partijos centro komitetas visai nemanąs Šaulių Sąjungos likviduoti, nes Viešame ir oficialiame to komiteto pareiškime apie tai, kaip jau nurodyta straipsnio pradžioj, buvo labai aiškiai pasakyta.

Be to, Kaune ir net Šaulių Sąjungos štabo tarnautojų tarpe pasklido gandas, kad Justas Paleckis atleistam Šaulių Sąjungos vadui plk. Saladžiui esąs pareiškęs, kad Šaulių Sąjungos uždaviniai turėsią pasikeisti, bet pati Šaulių Sąjunga nebūsianti likviduota. Nors tokio aiškaus teigimo apie Šaulių Sąjungos palikimą, kaip plk. Saladžius dabar atsimena, Paleckio nebuvo padaryta, tačiau tas gandas labai greitai ir plačiai sklido. Pagaliau, tariami J. Paleckio žodžiai ir LKP CK atstovo oficialus pareiškimas juk sutapo. Tad naujiems gandams ir išvadoms tikrai susidarė rimtas pagrindas.

Iš kariuomenės vadovybės, kuriai Šaulių Sąjunga priklausė, jokių nurodymų šiuo reikalu nebuvo gauta.

Todėl mintis apie Šaulių Sąjungos palikimą ir pritaikymą naujoms sąlygoms buvo pradėta diskutuoti pačių šaulių tarpe. Ji pasiekė net šaulių spaudą. „Trimito" 26-tame numeryje „Naujas gyvenimas ir Šaulių Sąjunga" straipsnio autorius darė tokias išvadas:

..... Kokie gi uždaviniai liko Šaulių Sąjungai? Atsakymo ieškokime įsakyme

Šaulių Sąjungai Nr. 54: „Šauliai turi rodyti pilietinio subrendimo ir sąžiningumo pavyzdį visiems šalies gyventojams. Mūsų didžioji pareiga yra eiti vieningu keliu su Respublikos Vyriausybe, drausmingai vykdyti jos įsakymus ir nurodymus ir nuoširdžiai dirbti Nepriklausomos Lietuvos gerovei". Šie žodžiai visiškai išsamiai dar kartą aptaria Lietuvos šaulio uždavinius. Šie žodžiai paremti Šaulių Sąjungos ideologijos ir statuto dėsniais. Šaulių Sąjunga yra nepolitinė organizacija, susitelkusi iš dorų, geros valios žmonių, ir ištikima krašto vyriausybei. Šaulių Sąjunga visada siekė sklandaus kultūrinio bendradarbiavimo su visais krašto piliečiais, bet ypač daug stengėsi padėti mūsų kaimui ir darbo žmonėms kilti kultūros ir švietimo srityje. .

Šiandien Šaulių Sąjungai dar daugiau atsiranda progos tęsti pradėtąjį kultūrinį darbą...

Reikia visiems būti drausmingiems, visiškai ištikimiems Respublikos vyriausybei, tvarkingiems ir pavyzdingiems. Taip elgdamiesi, įrodysime, ko esame verti ir toks mūsų elgesys prisidės prie bendros mūsų Tėvynės laimės, saugumo ir Nepriklausomybės išlaikymo .

Buvo ir kitų panašių ir kitoniškų balsų „Trimite" (žiūr. „Trimito" 1940 m. NNr. 25, 26, 27, 28).

Įdomu, kad kai kur šauliai, nors ir ne visi, vienais ar kitais, bet patriotiniais ir savo organizacijos gynimo, apsaugojimo ir gelbėjimo nuo likvidavimo tikslais, o kai kur grynai taktikos sumetimais, svarstė Šaulių Sąjungos likimo bei reorganizacijos klausimus savo būriuose ir skelbė atitinkamus pageidavimus, siūlymus ir prašymus. „Trimito" 27-ame numeryje, 067 puslapyje buvo atspausdintas toks Vilniaus šaulių pareiškimas:

. ..Birželio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės pirmo rikiuotės būrio šauliai, susirinkę aptarti esamo būvio, nutarė: t) visomis savo jėgomis padėti krašte išlaikyti rimtį, 2) visomis jėgomis padėti Liaudies vyriausybei kurti naują socialistinę Lietuvą. 5) mes pasižadame niekad nesiskirti nuo liaudies ir jos interesų.

Tegyvuoja Lietuvos liaudies Šaulių Sąjunga! Mes prašome atstatyti pradinį demokratinį Šaulių Sąjungos statutą. Mes prašome sudrausti ir išbraukti iš jos šovinistinį gaivalą, kuris eilę metų klaidino ir terorizavo laisvą žodį ir vedė sąjungos narius liaudies interesams priešinga kryptimi. Mes norime savo eilėse matyti visas tautines mažumas, kurioms tik rūpi darbo žmonijos šviesesnė ateitis. Tegyvuoja Lietuvos Liaudies Respublika ir jos vadovybė!

Aišku, kad Šaulių Sąjungos likimo reikalais pirmiausia labai rūpinosi Šaulių Sąjungos vadovybė — centro taryba ir štabo nariai.

Per „Trimito" redaktorių Joną Kalnėną buvo sužinota, kad Šaulių Sąjungos reikalas būsiąs svarstomas Liaudies vyriausybės Ministerių Taryboje, kad tuo reikalu jau buvęs atskirų ministerių nuomonių pasikeitimas, kad nuomonės buvusios labai įvairios, nuo palankių iki nepalankiausių, ir kad Šaulių Sąjungos reikalui referuoti Ministerių Taryboje esąs paskirtas Teisingumo Ministeris P. P a k a r k 1 i s. Laikinai einąs Šaulių Sąjungos vado pareigas gen. št. plk. Itn. Žukas buvo nuvykęs pas ministerį; P. Pakarklį. Pakarklis pareiškė, kad jis manąs, jog Šaulių Sąjunga, kaip ne politinė, bet kultūrinė, sporto, priešlėktuvinė ir priešcheminė organizacija, galėsianti likti, ir kad jis, kaip paskirtasis to klausimo referentas. ta prasme ginsiąs Šaulių Sąjungą Ministerių Taryboje *).

Turėdamas tokių žinių, Šaulių Sąjungos štabas paskubomis pradėjo ruošti naują Šaulių Sąjungos statuto projektą. Iš pradžių buvo manyta paimti pavyzdžiu rusų Osoaviochim'o organizaciją, bet paskiau buvo paimtas pagrindu veikiąs Šaulių Sąjungos statutas. Jis buvo žymiai pertvarkytas, ištaisytas, pritaikytas naujiems uždaviniams ir naujoms politinio gyvenimo sąlygoms, ir, kaip naujasis projektas, buvo iš pradžių apsvarstytas Šaulių Sąjungos taryboje. Į šį, deja, jau paskutinį, posėdį visi tarybos nariai negalėjo susirinkti. Taryba pareiškė pageidavimą, kad Šaulių Sąjunga būtinai būtų palikta, ir, atsižvelgdama ir visai naujas sąlygas Lietuvoje, naujajam statuto projektui pritarė. Vėliau plk. Itn. Žukas naująjį statuto projektą įteikė kariuomenės vadovybei (per Kariuomenės

Buvęs tuometinis Užsienių Reikalų Ministeris ir einąs Ministerio Pirmininko pareigas prof. V. Krėvė-Mickevičius į klausimą:

— Kaip buvo Ministerių Kabinete apsvarstytas ir nutartas Šaulių Sąjungos nuginklavimas bei likvidavimas, taip pasakė:

— To klausimo Ministerių Kabinete jokio svarstymo nebuvo ir jokio nutarimo tuo reikalu nebuvo padaryta. Gal teisingumo ministeris P. Pakarklis ruošėsi Šaulių Sąjungos likvidavimo klausimą pateikti Ministerių Kabinetui ir jį referuoti: gal buvo atskirų ministerių tarpe ir nuomonėmis pasikeitimų. Su manim bent tuo reikalu niekas iš ministerių nebuvo kalbėjęs. Į mane kreipėsi du Šaulių Sąjungos vadovybės asmenys, kurie prašė manęs pareikšti savo nuomonę arba duoti patarimų, kaip reikėtų elgtis, kad Šaulių organizacija galėtų būti išsaugota. Aš patariau paruošti Šaulių Sąjungai reformuoti projektą, priderintą naujai susiklosčiusioms aplinkybėms ir pasakiau, kad gal būtų ir pravartu padaryti kokį nors, kad ir nenuoširdu lojalumo pareiškimą, nors pats abejojau, ar tas pareiškimas būtų padėjęs tą giliai patriotinę organizaciją, nors ir gerokai reformuotą, išsaugoti.

Šaulių Sąjungos nuginklavimas ir likvidavimas įvyko be jokių Ministerių Kabineto svarstymų ir nutarimų. Maždaug trims savaitėms praėjus po Raudonosios Armijos į mūsų kraštą įsiveržimo, vieną dieną paskambino man į Ministerių Kabinetą Sovietų Sąjungos atstovas N. G. Pozdniakovas ir pasakė, kad jis su G. Dekanazovu ir vienu sovietų kariškiu turį svarbų reikalą su manim ir krašto apsaugos ministerių gen. Vitkausku pasikalbėti. Sutarėme susitikimo valandą. Atvykę G. Pozdniakovas, G. Dekanozovas ir vienas sovietų kariškis, kurio pavardės nepamenu, man ir gen. Vitkauskui ultimatyviai pareiškė, kad. Sovietų Sąjungos ginkluotų pajėgų vadovybei reikalaujant, per tris dienas turi būti nuginkluoti visi šauliai ir pradėtas Šaulių Sąjungos likvidavimas. Jei šis reikalavimas nebūtų įvykdytas, tai Šaulių Sąjungos nuginklavimą bei likvidavimą įvykdysią Raudonosios Armijos daliniai. Esamomis aplinkybėmis, nieko kito nebeliko daryti, kaip priimti ultimatumą, kurio įvykdymą pasiėmė krašto apsaugos ministeris gen. Vitkauskas, tuojau davęs tuo reikalu atitinkamus įsakymus bei patvarkymus.

Štabo viršininko padėjėją b. gen. Karvelį). Labai gaila, kad bolševikų okupacijos metu ir per šį karą daug brangios ir svarbios archyvinės medžiagos dingo, todėl nepasisekė rasti ir čia kalbamojo statuto projekto.

Kiek vėliau buvo paskelbtas Liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministerio M. G e d v i 1 o s įsakymas uždaryti visas organizacijas Lietuvoje. Buvo neaišku, kaip tas įsakymas gali atsiliepti į tolesnį Šaulių Sąjungos darbą. Nors Šaulių Sąjunga veikė ne vidaus reikalų ministerio leidimu, bet visai atskiru Šaulių Sąjungos įstatymu, ir todėl tas įsakymas jos nelietė, tačiau tada naujosios tvarkos kūrėjai ir vykdytojai su veikiančiais Lietuvoje įstatymais jau ne visada norėjo skaitytis. Kadangi tuo reikalu Šaulių Sąjunga iš savo kariuomenės vadovybės jokių nurodymų neturėjo ir negalėjo gauti, todėl Šaulių Sąjungos tarybos keli nariai (plk. Itn. Žuko atsiminimais, rodos, R. Skipitis, P. Gužas'ir A. Graurogkas) buvo nuvykę pas vidaus reikalų ministerį M. Gedvilą šiam klausimui išsiaiškinti. Su pačiu ministerių jiems nepasisekė pasimatyti, ir jie buvo priimti tik ministerio padėjėjo A. Guzevičiaus. Per pasikalbėjimą A. Guzevičius davė suprasti, kad ir Šaulių Sąjunga būsianti uždaryta.

Po ultimatumo, birželio 15 d. ir kitomis dienomis žygiuodami į Lietuvą visi rusų kariuomenės komisarai ir politiniai vadovai turėjo kišeninio formato informacinę knygutę - brošiūrėlę apie Lietuvą. Šio straipsnio autoriui savo laiku teko tą knygutę matyti ir skaityti. Deja, dabar jos niekur nepasisekė gauti, ir todėl negalima pasinaudoti jos ištraukomis. Knygutė buvo skiriama, kaip žinynėlis, paskaitoms bei informacijoms rusų kariams apie Lietuvos praeitį, jos geografiją, valstybinį susitvarkymą, ginkluotąsias pajėgas, ūkinį ir kultūrinį gyvenimą. Iš pasikalbėjimų su raudonosios kariuomenės kariais, karininkas, komisarais ir kareiviais būdavo labai aišku, kad jie visi yra vienodai painformuoti apie Lietuvą ir, kaip tik taip, kaip toje knygelėje buvo parašyta. Knygelė buvo tarnybinė, viešai nepardavinėjama. Mūsų Šaulių Sąjunga joje buvo aprašyta, kaip stipri ginkluota fašistinė organizacija, turinti ne tik šautuvus, kulkosvydžius, bet ir motorizuotus dalinius, kavaleriją ir aviaciją. Gal tos knygutės paveikti, o gal ir tarnybinių nurodymų turėdami, rusų okupacinės kariuomenės vadai ir žygiuojančių vorų viršininkai daug kur provincijoje reikalavo iš šaulių rinktinių vadų—apskričių komendantų ir iš atskirų šaulių būrių vadų nurodyti, kur yra jų ginklai, kur jie laikomi, kiek tų ginklų yra. Daug kur buvo labai griežtai reikalaujami šaulių sąrašai ir duomenys apie tai, kur ir kiek šaulių yra. Šaulių vadai atsisakydavo tokių žinių suteikti. Iš to kildavo įvairių nesusipratimų ir incidentų.Tokių incidentų buvo Biržų, Telšių ir kitose šaulių rinktinėse. Buvo atsitikimų, kada net bolševikų šarvuočiai būdavo nukreipiami į šaulių būrio vado butą, reikalaujant atiduoti ginklus arba bent nurodyti, kur jie laikomi. Buvo keli ir tokie atsitikimai, kada vienas kitas (labai nedaug) bailesnis būrio vadas šaulių sąrašus rusams parodydavo ir dažniausiai atgal jų nebegaudavo. Apie tokius incidentus šaulių rinktinių vadai skambindavo į centrą, klausdami, kas daryti. Būdavo atsakoma, kad nesusipratimų su rusais reikia vengti, bet nei ginklų nei šaulių sąrašų negalima atiduoti. Apie visus tuos incidentus Lietuvos Kariuomenės Štabas buvo painformavęs SSSR karo atstovą Kaune majorą Korotkich ir prašė jį paveikti raudonosiom kariuomenės vadus provincijoje, kad jie tokių reikalavimų nedarytų, nes iš to galėsią kilti tik nepageidaujami incidentai. Iš SSSR karo atstovo buvo gautas atsakymas (žodžiu), kad rusų kariuomenės vadai bei viršininkai neturi teisės reikalauti ginklų iš šaulių.. Apie tokį atsakymą buvo painformuoti šaulių rinktinių vadai, tačiau panašūs incidentai vis dar pasikartodavo. Iš viso to mūsų Kariuomenės Štabe ir Šaulių Sąjungos centre susidarė įspūdis, kad rusų kariuomenės dalių bei dalinių vadai, ypatingai ten, kur jiems tekdavo būti atskirai nuo didesnių savo kariuomenės jėgų, ne tik nepasitikėjo mūsų šauliais, bet net bijodavo, kad tų pačių šaulių jie nebūtų užpulti.

Birželio 27 d. iš mūsų Kariuomenės Štabo telefonu buvo pranešta laikinai einančiam Šaulių Sąjungos vado pareigas plk. Itn. Žukui, kad pas jį į Šaulių Sąjungos štabą atvyksiąs SSSR karo atstovas mjr. Korotkich su vienu savo palydovu, ir kad jam reiksią suteikti jo prašomų žinių. Atvykęs mjr. Korotkich įteikė raštą, kuriuo buvo reikalaujama suteikti žinių, kiek Šaulių Sąjunga turinti ginklų, kiek ji turinti šaulių, kiek esą vokiečių tautybės šaulių, ir, be to, buvo pareikalautas sąrašas visų šaulių būrių vadų visoje Lietuvoje. Buvo pareikalauta tas žinias suteikti iki tos pačios dienos vakaro. Plk. Itn. Žukas atsisakė tokių žinių duoti. Apie tai buvo pranešta krašto apsaugos ministeriui gen. Vitkauskui, ir šis įsakė reikalaujamas žinias rusams suteikti. Darbas buvo didelis. Tą pačią dieną jis jokiu būdu negalėjo būti baigtas ir todėl paskubomis bei netiksliai sudarytos žinios galėjo būti atiduotos rusams tik birželio 29 d. Paruoštoms žinioms gauti į Šaulių Sąjungą atėjęs mjr. Korotkich, ir žinias apie šaulius bei ginklus pamatęs, kaip plk. Itn. Žukas pasakoja savo atsiminimuose, buvęs labai nustebęs ir, akis išpūtęs, paklausęs: „Da razvie eto pravda?" (Ar gi tai tiesa?). Jis beveik nenorėjęs tikėti, kad Šaulių Sąjunga galėtų iš tikrųjų turėti tiek daug ginklų. Jam atrodė, kad tai gal esą tik popieriniai duomenys. Antras jo nustebimas buvęs: „Nejaugi tikrai esą ginklų dar ir sandėliuose?"

Tuo pačiu laiku SSSR atstovybei reikalaujant, krašto apsaugos ministerio įsakymu prasidėjo labai skubus Šaulių Sąjungos nuginklavimas.

Šaulių ginklai turėjo būti surinkti ir atiduoti į šaulių rinktinių štabus, o iš ten į arčiausiai esančių mūsų kariuomenės dalių ginklų sandėlius.

Nuginklavimas vyko labai skubiai, tikrai stachanovietišku tempu. Iš pradžių buvo reikalaujama nuginklavimą įvykdyti per vieną parą. Pasisekė įtikinti SSSR atstovybę, kad per tokį trumpą laiką tai būtų visai neįmanoma atlikti. Tada atstovybė sutiko tą laiką pailginti iki trijų dienų, tačiau iš tikrųjų jis užtruko beveik visą savaitę. SSSSR atstovybė per krašto apsaugos ministerį, per Kariuomenės Štabo II-ojo skyriaus viršininką ir per SSSR karo atstovą mjr. Korotkich, kuris nuolat lankėsi pas gen. Vitkauską, pas II-ojo skyriaus viršininką ir pas laikinai einantį Šaulių Sąjungos vado pareigas gen. št. plk. Itn. Žuką, nuolat reikalavo žinių, kiek ginklų iš šaulių jau atimta ir atiduota į sandėlius. SSSR atstovybė per krašto apsaugos ministerį iš pradžių buvo pareikalavusi, kad jai būtų teikiamos žinios apie grąžintus ginklus tris kartus per dieną. Kadangi techniškai tokio reikalavimo negalėjo įvykdyti nei šaulių rinktinių vadai, nei Kariuomenės Štabas, nei pats Šaulių Sąjungos štabas, todėl šis reikalavimas buvo sumažintas ir buvo pasitenkinta siuntimu žinių tik vieną kartą per parą.

Nuolatiniai Dekanazovo, Pozdniakovo, Semionovo ir mjr. Korotkich skambinimai telefonu krašto apsaugos ministeriui ginklų grąžinimo reikalu ir dažni mjr. Korotkich apsilankymai pas gen. Vitkauską, II-ame skyriuje ir Šaulių Sąjungos Štabe ne tik trukdė patį darbą, bet ir labai nervino mūsų pareigūnus.

Nervinosi ir patys bolševikai ir jų diplomatinė atstovybė Kaune. Tai buvo aiškiai matyti iš šių dviejų faktų:

1) Buvo matyti, kad bolševikai jau buvo organizavę savo šnipų tinklą šaulių rinktinėse ir ginklų sandėliuose. Iš ten žinios, matyti, plaukdavo į SSSR atstovybę Kaune. Tuo tarpu šaulių rinktinių vadai telegramomis bei telefonogramomis kasdien pranešdavo į Kauną, į Kariuomenės Štabą ir į Šaulių Sąjungos centrą, kiek ginklų tą dieną šauliai jau buvo grąžinę. Šios žinios Kaune oficiališkai būdavo perduodamos SSSR atstovybei. Atstovybė, matyti, kruopščiai sulygindavo tas oficialines žinias su .žiniomis, gautomis per savuosius agentus. Dažniausiai tos žinios nesutapdavo. Iš to, žinoma, kildavo labai daug įtarimų, priekaištų, nepasitenkinimų ir ypatingai daug nervinimosi. Bolševikai įtarinėjo, kad šauliai daug ginklų slepia ir nebeatiduoda. Šiam reikalui aiškinti mjr. Korotkich nuolat lankėsi Šaulių Sąjungos štabe ir Kariuomenės Štabo II-ame skyriuje. Mūsų pareigūnai gaudavo priekaištų ir įtarimų dėl visų iš provincijos siunčiamų žinių apie šaulių grąžintų ginklų skaičius, jei tik tie skaičiai neatitikdavo tuos skaičius, kurie SSSR atstovybės buvo gaunami iš jos žmonių — agentų provincijoje, visai neatsižvelgiant į tai, ar tie skaičiai buvo didesni ar mažesni. Jei bolševikai per savus žmones gaudavo didesnius skaičius, negu mes nurodydavome, tai įtardavo, kad pats Kariuomenės štabas ar Šaulių Sąjungos vadovybė stengiasi ginklus nuslėpti ir todėl nurodo mažiau, negu iš šaulių esą gaunama. Jei pasitaikydavo atvirkščiai, vėl kaltino šaulius, kad jie neklausą įsakymų ir visų ginklų nebegrąžiną, o kariuomenės ir Šaulių Sąjungos vadovybės vėl buvo įtarinėjamos, kad duodančios neteisingas žinias — padidintus neva grąžintų ginklų skaičius, ir tuo pačiu jos toleruojančios ar net padedančios šauliams visų ginklų neatiduoti, žodžiu, ir taip negerai, ir kitaip blogai. Ir vis kalti tie patys lietuviai. Su tokiais klausimais nuolat besilankydamas lietuvių įstaigose mjr. Korotkich ne tik grasindavo, bet ir pats nervindavosi.

2) Pagaliau, SSSR atstovybės kantrybė trūko ir Pozdniakov atsiuntė krašto apsaugos ministeriui labai griežtą raštą. Apie šį raštą labai gerai atsimena buvęs mūsų kariuomenės štabo viršininkas gen. St. Pundzevičius. Pozdniakov rašė, kad jis esąs gavęs tikrų, patikrintų žinių, iš kurių esą matyti, kad iš krašto apsaugos ministerijos SSSR atstovybei atsiųstos žinios apie šaulių ginklų grąžinimą esančios neteisingos. Todėl kreipiamas ypatingas krašto apsaugos ministerio dėmesys į šį reikalą ir pavedama jo paties atsakomybei šį reikalą skubiausiai ir tinkamai sutvarkyti. Raštas buvęs parašytas labai griežtu stiliumi.

Kad į šį reikalą, šaulių nuginklavimą, SSSR atstovybė kreipė ypatingą dėmesį ir kartu pati nervinosi, galima spręsti ir iš to, jog po birželio 15 d. buvęs krašto apsaugos ministeris gen. Vitkauskas, nors iš SSSR atstovybės tiesiogiai gaudavo labai daug nurodymų, tačiau visi tie nurodymai būdavo duodami arba telefonu, arba per gen. Vitkausko apsilankymus atstovybėje, arba per atstovybės žmonių apsilankymus pas jį. Tuo tarpu raštu Pozdniakov kreipėsi į krašto apsaugos ministerį tik tris kartus ir kiekvieną kartą, atrodo, ypatingai svarbiu reikalu, būtent:

b) 9-tojo pėst. L. K. Vytenio pulko žygio iš Marijampolės Vokietijos link reikalu ir

Visi trys raštai buvo labai griežti. Ir Visuose trijuose krašto apsaugos ministeris gen. Vitkauskas buvo grasinamas, kad jis pats turėsiąs atsakyti už tuose raštuose kalbamų reikalų nesutvarkymą. Gaila, kad, svarbiai archyvinei medžiagai žuvus, dabar apie tokius svarbius reikalus tenka rašyti tik iš atsiminimų.

O tuo tarpu šauliai ne visi ir ne visur skubėjo ginklus grąžinti. Rinktinėse ginklai buvo kraunami į sandėlius be tvarkos ir dažniausia be sąrašų, nes žmonės neturėjo laiko ir negalėjo tų sąrašų sudaryti, daug kur tie ginklai buvo kraunami ir vežami, kaip laužas, nes apie ginklų priežiūrą negalėjo būti ir kalbos. Jei vienur kitur ir tvarkingiau buvo daroma, tai ir ten ginklų sąrašuose atsirado daug pamestų ir žuvusių ginklų. Kai kuriose rinktinėse bei šaulių daliniuose dingo arba buvo sudegintos ginklų knygos. Ginklus liečiąs archyvas kai kur provincijoje ir net Šaulių Sąjungos centre buvo taip sumaišytas, kad vargu ar galima būtų buvę ten ką nors surasti, išaiškinti arba patikrinti.

Ar tenka kalbėti dar ir apie tai, su kokia širdgėla, su kokiu pasipiktinimu, skausmu ir gailesčiu šauliai turėjo atiduoti savo ginklus Lietuvos okupantams bolševikams? Daug kur, ginklus grąžinant, buvo girdėti grąsinimų bolševikams, priekaištų vyriausybei ir savo vadovybei. Kėdainių šaulių rinktinės viename būry visus sujaudino vienas šaulys, kuris, atiduodamas savo ginklą, jį demonstratyviškai, bet nuoširdžiai pabučiavo ir apsiverkė.

Jau liepos pradžioje buvo nutarta Šaulių Sąjungą likviduoti. Krašto apsaugos ministeris liepos 11 dieną buvo patiekęs Respublikos Prezidentui aktą apie Šaulių Sąjungos likvidavimą. Tą pačią, t. y. liepos 11 d., tas aktas Justo Paleckio jau buvo pasirašytas (Resp. Prezidento aktas Nr. 1048/a, 1940.VII.il d.). Po dviejų dienų, t. y. liepos 13, buvo priimtas ir Šaulių Sąjungos likvidavimo įstatymas. Tačiau viešai ir oficiališkai tie dokumentai nebuvo skelbiami iki liepos 15 d. Kodėl? Reikia manyti, kad todėl, jog liepos 14 d. buvo rinkimai į liaudies seimą ir todėl buvo patogiau tokius nepopuliarius valdžios potvarkius apie visišką Šaulių Sąjungos likvidavimą paskelbti ne prieš, bet po rinkimų.

Pirmas viešas dokumentas apie Šaulių Sąjungos likvidavimą pasirodė liepos 15 d. Tą dieną Šaulių Sąjungos štabas išsiuntinėjo šaulių rinktinių vadams tokį aplinkraštį:

Respublikos Prezidento š. m. liepos 11 dieną paskelbtu įstatymu Šaulių Sąjunga su visais jos daliniais, įstaigomis ir organizacijomis nuo 1940 m. liepos 15, dienos nustojo veikusi ir likviduojama. Likvidavimo tvarką nustatys Krašto Apsaugos Ministeris ir tuo reikalu greitu laiku bus duoti nurodymai.

Rinktinės ir daliniai pasiruošia tuojau likvidacijai: sutvarko bylas, sąskaitas,, apyskaitas, kasą, knygas, surenka išduotus avansus, turtą.

Dėl bylų ir apyskaitų sutvarkymo vadovautis kar. raštved. statutu ir U. 1— 2 nuostatais.

Liepos 17 dieną „Vyriausybės Žiniose" (Nr. 717, eil. 5670), buvo paskelbtas toks

Šaulių Sąjunga su visais jos daliniais, įstaigomis ir organizacijomis nuo 1940-metų liepos 13 dienos likviduojama,

Šaulių Sąjungos likvidavimo ir turto perdavimo tvarką nustato Krašto Apsaugos Ministeris.

Šaulių Sąjungos įstatymas („V. 2." Nr. 490, eil. 3423) ir Respublikos Prezidento 1936 metų balandžio 23 dieną patvirtintas Šaulių Sąjungos statutas panaikinami.

Prof. V. Krėvė-Mickevičius Kaunas, 1940 m. liepos 13 d. Ministerio Pirmininko Pavaduotojas.

„Respublikos Prezidento š. m. liepos mėn. 11 dienos aktu Nr. 1048/a sustabdomas Šaulių Sąjungos veikimas nuo 1940 m. liepos mėn. 11 dienos. Šaulių Sąjunga nuo š. m. liepos mėn. 13 d. likviduojama (V. 2." Nr. 717).

Tą pačią dieną „Vyriausybės Žiniose" (Nr. 720, eil. 5757) krašto apsaugos ministeris paskelbė šią Šaulių Sąjungos turto perdavimo tvarką:

„Pasirėmęs Šaulių Sąjungos likvidavimo įst. 2 str. (V. 2. Nr. 717, eil. 5670) ir susitaręs su Vidaus Reikalų Ministru ir Valstybės Kontrolierium, skelbiu šią Šaulių Sąjungos turto perdavimo tvarką:

Šaulių Sąjungos valdinį bei visuomeninį turtą ir lėšas nuo 1940 m. liepos 11 dienos perima Krašto Apsaugos Ministerija.

Šaulių Sąjungos valdinės lėšos likviduojamos šia tvarka: 1) pareigūnai neatidėliodami atsiskaito iš jiems duotų avansų, 2) pinigų likučiai įnešami kreditams papildyti į tą išlaidų sąmatos § ir str., iš kurio jie buvo asignuoti.

Šaulių Sąjungos visuomeninės lėšos įnešamos į Krašto Apsaugos Ministerijos depozitą.

Šaulių Sąjungos nekilnojamo turto, o taip pat trobesiuose esančių baldų bei inventoriaus, susijusio su trobesio, eksploatavimu, centrinė globa pavedama Karo Butų Viršininkui, o artimiausią priežiūrą (valdymą) apskričių kariniai viršininkai, susitarę su apskričių viršininkais, paveda vykdyti vietos policijos bei savivaldybės įstaigoms.

Šiam turtui apskričių kariniai viršininkai ir Šaulių Sąjungos Štabas sudaro sąrašus ir juos kartu su žemės sklypų ir trobesių planais bei schemomis ir nuosavybės dokumentais ligi š. m. rugpiūčio 15 dienos atsiunčia Karo Butų Viršininkui.

Sąrašuose turi būti nurodyta, kokiam reikalui dabartiniu metu tas turtas naudojamas, kokia jo apytikrė vertė, kiek gaunama pajamų ir kokių apsunkinimų (skolų, įkeitimų) tas turtas turi.

Perimto nekilnojamojo turto eksploatavimo pajamos įmokamos į Krašto Apsaugos Ministerijos pajamų sąmatos 38 § 5 str. To turto skolos apmokamos ir remontai vykdomi iš išlaidų sąmatos 52 § 1 str.

Šaulių Sąjungos valdinis kilnojamas turtas, išskyrus 4 str. nurodytą, perduodamas apskričių kariniams viršininkams, kurie sudaro to turto atskirai — tarnybomis dviem egzemplioriais sąrašus, nurodydami turto tinkamumą, ir tuos sąrašus iki 1940 m. rugpjūčio 10 dienos nusiunčia atitinkamiems tarnybų viršininkams.

Šaulių Sąjungos visuomeninį kilnojamąjį turtą (išskyrus 4 slr. nurodyta), kaip antai: sporto įrankius, muzikos instrumentus, gaidas, bibliotekų knygas, ugniagesių reikmenis ir pan. daiktus apskričių kariniai viršininkai, susitarę su apskričių viršininkais, pagal sudarytą sąrašą, paveda globoti vietos policijos ar savivaldybės įstaigoms. Sąrašo vienas egzempliorius iki 1940.VIII.10 d. pasiunčiamas likvida-cinei komisijai. Be to, sąraše dar turi būti nurodyta, iš kurio dalinio (būrio, rinktinės) tas turtas perimtas ir to dalinio būstinės vieta.

Šaulių Sąjungos aviacijos kilnojamą turtą perduoti Karo Aviacijai ir jį laikinai globoti pavedama Lietuvos Aero klubui.

Šaulių Sąjungos Štabo, rinktinių ir dalinių vėliavos perduodamos Karo Muziejui.

Šaulių Sąjungos Štabas ir rinktinės sudaro sąmatinių sumų apyskaitas, kurias nusiunčia nustatyta tvarka Valstybės Kontrolei.

Šaulių Sąjungos Štabas, rinktinės ir daliniai sudaro visuomeninių sumų apyskaitas ir, jas atitinkamiems vadams patvirtinus, atiduoda: daliniai ir rinktinės — į apskričių karinių viršininkų įstaigų archyvus, Šaulių Sąjungos Štabas—į Kariuomenės Archyvą. *

Visos sąskaitybos knygos subalansuojamos ir kartu su bylomis perduodamos: dalinių ir rinktinių karinių apskričių viršininkų įstaigoms, Šaulių Sąjungos Stabo - Kariuomenės Archyvui.

Likvidavimo terminą gali prailginti: likvidacijos komisija 1 mėnesiui, ilgesniam laikui — Krašto Apsaugos Ministras.

Su likvidacija susijusių klausimų aiškinimui įstatymų, statutų bei kitokių veikiančių nurodymų prasme, ir pačios likvidacijos darbų priežiūrai skiriama likvidacinė komisija, kurią sudaro: pirmininkas — Šaulių Sąjungos atstovas ir 2 nariai — Karo Butų Valdybos ir Valstybės Kontrolės atstovai. Esant reikalui, komisija turi teisę kviesti žinovus.

Krašto Apsaugos Ministerijos tarnybų viršininkams ir likvidacinei komisijai dėl turto, pažymėto 4, 5, 6, 7 str., sudaryti galutino likvidavimo bei paskirstymo planą ir ji iki 1940 m. rugpiūčio 25 dienos per Kariuomenės Tiekimo Viršininką pateikti Krašto Apsaugos Ministrui tvirtinti.

Liepos 27 d. krašto apsaugos ministerio buvo paskirta tokia Šaulių Sąjungos likvidacinė komisija:

Pasirėmęs Šaulių Sąjungos turto perdavimo tvarkos nuostatų str. 13 („V. /-. Nr. 720, eil. 5757). skiriu likvidacinę komisiją šios sudėties: pirmininku gen. št. mjr. Impulevičių ir nariais — politinį vadovą Žekonį, Karo Butų Valdybos mjr. Vaičių ir Valstybės Kontrolės revizorių Blažaitį.

Rugpiūčio 5 d. tas įsakymas buvo taip papildytas (Įsakymas Liaudies Kariuomenei Nr. 109 § 2):

„Papildydamas š. m. Įsakymą Liaudies Kariuomenei Nr. 99 § 1, Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos pirmininką gen. št. mjr. Impulevičių skiriu kartu ir Šaulių Sąjungos likvidacijos viršininku.

Įsakymą pasirašė: B. gen. Čepas — I. e. K. A. M. р., b. gen. Žemaitis—Liaudies Kar. Vadas ir Macijauskas - Polit. Vadovas.

Šis papildymas buvo reikalingas todėl, kad Šaulių Sąjunga tuo metu jau neturėjo nuolatinio savo Vado, nes gen. št. plk. ltn. Žukas rugpiūčio 2 d. buvo jau suimtas, o tokiais atvejais 1935 metais įsakyme kariuomenei Nr. 53 § 4 p. 5 paskelbtos kariuomenės dalių ūkiui likviduoti laikinosios taisyklės numatė, kad:

„Vyresnybei likvidacijos metu iškėlus iš dalies vadą ir ūkio viršininką, divizijos vadas skiria likvidacijos viršininką, kuris eina dalies vado ir ūkio viršininko pareigas drauge .

Rugpiūčio 8 dieną buvo paskirtas naujas Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos pirmininkas:

Dalinai pakeičiami š. m. įsakymai Liaudies Kariuomenei Nr. 99 § 1 ir Nr. 109 § 2:

Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos pirmininku ir Šaulių Sąjungos likvidacijos viršininku skiriamas int. pulk. leiten. Otto Milaševičius.

Gen. št. mjr.Impulevičius skiriamas Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos nariu.

Gavę krašto apsaugos ministerio pirmuosius bendrus nurodymus apie Šaulių Sąjungos turtą perdavimo tvarką, šaulių rinktinių vadai išleido savo papildomus nurodymus tuo reikalu. Kaip pavyzdys, čia skelbiami I-osios Kauno šaulių rinktinės vado nurodymai savo rinktinės šaulių dalinių vadams ir vadėms:

Ryšium su K. A. Ministro Vyr. Žiniose Nr. 720/5757 paskelbta Šaulių Sąjungos turto perdavimo tvarka įsakau iki š. m. rugpiūčio m. 1 d. padaryti šiuos patvarkymus:

2. Sudaryti ir atsiųsti rinktinės štabui sąrašus nekilnojamojo turto (kartu ir trobesių eksploatacinio inventoriaus), su planais, schemomis ir nuosavybės dokumentais, nurodant, kokiam reikalui dabar tas turtas naudojamas, kokia jo apytikrė vertė, kiek gaunama pajamų ir kokių apsunkinimų (skolų, įkeitimų) tas turtas turi.

Nekilnojamasis turtas bus perduotas globoti Karo Butų Viršininkui, tačiau artimiausią priežiūrą, susitarus su apskr. viršininku, vykdys policija ir savivaldybės.

5. Valdinis kilnojamasis turtas su sąrašais turi būti perduotas Kauno karinei Įstaigai.

4. Sudaryti ir atsiųsti žinias apie visuomeninį kilnojamąjį turtą, kaip antai: sporto įrankius, muzikos instrumentus, gaidas, bibliotekas, knygas, ugniagesių reikmenis ir pan. Šis turtas, susitarus su apskr. v-ku, pevestas globoti vietos policijai ar savivaldybės įstaigoms.

6. Sudaryti visuomeninių sumų apyskaitas ir mano ar rinktinės vadės (moterų dalinių) patvirtintas perduoti į Kauno karinės įstaigos archyvą.

7. Darant apyskaitas turėti galvoje, kad Šaulių Sąjungos valdinį bei visuomeninį turtą ir lėšas nuo 1940 m. liepos 11 d. perima Krašto Apsaugos Ministerija.

8. Visos sąskaitybos knygos subalansuojamos ir kartu su bylomis perduodamos Kauno karinei įstaigai.

9. Po likvidavimo likusios piniginės lėšos įnešamos arba pervedamos Krašto Apsaugos Ministerijos depozitan.

10. Su likvidacija susijusių klausimų aiškinimui bei priežiūrai yra paskirta Šaulių Sąjungos likvidacinė komisija. Kaunas, Laisvės ai. 20 Nr.

Šaulių Sąjungos centre, šaulių rinktinėse ir būriuose (daliniuose) prasidėjo likvidacinis darbas.

Tuo pačiu laiku vyko ir Lietuvos kariuomenės reforma. Kariuomenė buvo pertvarkoma į Lietuvos liaudies kariuomenę, buvo skiriami naujieji politiniai vadovai ir labai griežtai buvo šalinami iš kariuomenės taip vadinamieji „liaudies priešai" ir „reakcionieriai karininkai ir puskarininkiai".

Aišku, kad tokiu metu, kaip karių, taip ir šaulių tarpe nuotaikos buvo blogiausios. Bijodami, kad neįvyktų kariuomenėje bei Šaulių Sąjungoje didesnių incidentų ir norėdami karius bei šaulius pribauginti, bolševikai pasiskubino už galimus incidentus padidinti bausmes iki mirties bausmės, ir tam tikslui liepos 4 d., t. y. tą pačią dieną, kada buvo viešai skelbiamas Lietuvos kariuomenei pertvarkyti įstatymas, „Vyriausybės Žiniose" (Nr. 714, eil. 5610) buvo paskelbtas šis karius ir šaulius liečiąs baudžiamasis įstatymas:

(L. V. 2. Nr. 5. eil. 62. Nr. 8, eil. 103. Nr. 25, eil. 983, Nr. 273, eil. 1767).

Kas kurstė karius, šaulius ar kitus kariuomenės ar Šaulių Sąjungos pareigūnus,

2) sudaryti Lietuvos Respublikai priešingas ar slaptas organizacijas arba dalyvauti tokiose organizacijose,

tas baudžiamas mirties bausme arba sunkiųjų darbų kalėjimu nuo dvejų metų

M. Gedvilas už Ministro Pirmininko Pavaduotoją Kaunas, «940 m. liepos 3 d. Vidaus Reikalų Ministras.

Šaulių Sąjungos likvidacinė komisija iš pradžių beveik visas Šaulių Sąjungos štabo patalpas rado užantspauduotas. Jos buvo užantspauduotos štai dėl kokio įvykio:

Vienas Šaulių Sąjungos štabo karininkas, leitenantas, turėjo sunaikinti buvusius ir jau nereikalingus Šaulių Sąjungos loterijos bilietus. Bilietai buvo nunešti į namų šildymo katilinę, ten sukrauti į krosnį ir uždegti. Kadangi vasarą krosnis jau ilgesnį laiką nebuvo kūrenama, tai ugnis nedegė ir dažnai geso. Pasirodė daug dūmų. Vienas darbininkas apie tai pranešė bolševikų saugumui, tur būt, įtardamas, kad šauliai degina kažkokius nuo bolševikų slepiamus dokumentus ar slaptą archyvą. Iš saugumo į Šaulių Sąjungos kiemą automobiliu tuoj atvyko liaudies kariuomenės vyriausias politinis vadovas Macijauskas su dar vienu politiniu vadovu lietuviu ir keli rusai saugumo valdininkai. Macijauskas labai griežtai puolė kai kuriuos Šaulių Sąjungos štabo karininkus. Kai kurie atvykėliai su dujokaukėmis ėjo į katilinę įsitikinti, kas iš tikrųjų ten deginama. Reikalą ištyrę, štabo patalpas užantspaudavo. Antspaudavo saugumo valdininkai. Prieš antspaudavimą neleido nieko imti iš spintų, stalų ir stalčių. Tarnautojus paleido. Patalpos buvo užantspauduotos porą savaičių. Antspaudus nuėmė ir leido Šaulių Sąjungos likvidacinei komisijai patalpomis naudotis apie liepos 25 d. Per visą tą laiką, kada patalpos buvo užantspauduotos. Šaulių Sąjungos štabo tarnautojai buvo beveik be darbo, o Šaulių Sąjungos namai ir kiemas buvo saugumo agentų sekami ir prižiūrimi.

Šaulių Sąjungos likvidacinei komisijai pradėjus veikti, jos pirmame posėdyje buvo nutarta šaulių dalinių turtui likviduoti terminą pratęsti iki 1940 m. rugpiūčio 15 dienos („Tiesa' Nr. 39, 1940.VTI.31. „Paskirta komisija Šaulių Sąjungos turtui likviduoti" — Elta).

Pirmasis likvidacinės komisijos pirmininkas gen. št. mjr. Impulevičius neskubėjo likvidacijos baigti.

Komisija spręsdavo įvairius likvidacinius klausimus atskirais nutarimais, kuriuos tvirtindavo krašto apsaugos ministeris. Tokių nutarimų iš viso buvo keliolika. Šaulių Sąjungos likvidacijos viršininkas, be to, leido ..Įsakymus Šaulių Sąjungos likvidacijai". Jų buvo išleisti tik trys.

Šaulių Sąjungos likvidacinė komisija stachanovietiškai negalėjo dirbti nes buvo įvairių kliūčių, pav., kai kuriose šaulių rinktinėse (Utenoj, Panevėžy ir kitur) šaulių namai, kuriuose buvo ir rinktinių štabai su visomis bylomis, susirašinėjimu, archyvais, sandėliais, greit buvo užimti rusų kariuomenės, ir tos rinktinės ilgą laiką negalėjo tinkamai vykdyti likvidacinio darbo ir greit atsiskaityti. Pirmasis Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos pirmininkas gen. št. mjr. Impulevičius tuo reikalu kreipėsi pas liaudies kariuomenės vadą gen. Baltušį-Žemaitį, tačiau ten gavo tik tokį trumpą atsakymą: „Jums viską užims, jei taip ilgai likviduositės". Lėtas likvidacinės komisijos darbas buvo pajuoktas atskira karikatūra ir Kaune leidžiamame juokų žurnale „Šluota". Likvidacinės komisijos pirmininkas nemanė likvidacinio darbo per daug skubinti ir dėl skubotumo jį. dar labiau komplikuoti. Gen. Baltušis - Žemaitis įsakė likvidacinės komisijos pirmininką pakeisti ir į jo vietą buvo paskirtas intendantūros pulk. Itn. Otto Milaševičius, o gen. št. mjr. Impulevičius buvo paliktas tik komisijos nariu (žiūr. Įsak. liaudies kariuomenei Nr. 116, 1940.VIII.8 d.). Rugsėjo 10 d. t. y. prieš Šaulių Sąjungos likvidacijos pabaigą, mjr. Impulevičius bolševikų buvo suimtas ir sėdėjo Kauno kalėjime iki vokiečių - rusų karo pradžios.

Rugpiūčio 10 d. „Eltos" buvo paskelbtas toks pranešimas („Tiesa" Nr. 49, 1940.VIII.10 d.):

Šaulių daliniai turi tučtuojau galutinai likviduotis ir visas bylas ir turtą perduoti rinktinėms ne vėliau, kaip rugpiūčio 15 d. 12 val.

Rinktinių štabai turi galutinai likviduotis nieko nelaukdami ir visus reikiamus sąrašus išsiųsti su tokiu apskaičiavimu, kad Sąjungos Štabe jie būtų gauti ne vėliau kaip rugpiūčio 20 d.

Reikalaujamosios žinios (V. 2. Nr. 720, eil. 5757, § 4) turi būti pasiųstos Karo Butų Skyriaus viršininkui ne vėliau kaip rugpiūčio 15 d.

Krašto apsaugos ministerio rugpiūčio 9 d. nutarimu, likviduotosios Šaulių Sąjungos bibliotekos ir visuomeninis turtas paskirstomas šitaip:

1) Visos bibliotekos su knygomis ir su bibliotekos naudojimu susijusiais įrengimais pavedamos Švietimo Ministerijai.

a) įvairūs įsigyti iš visuomeninių lėšų muzikos instrumentai, gaidos ir kitas turtas, susijęs su orkestrų ir chorų mokymu, įvairus teatrų turtas, kaip dekoracijos, kostiumai ir kt., o taip pat įvairus virtuvių turtas ir įvairi šaulių uniforminė medžiaga pavedama profesinėms sąjungoms.

3) įvairūs įsigyti iš visuomeninių lėšų sporto įrankiai, palapinės ir įvairus kitas turtas, tinkąs turizmo sportui, o taip pat sanitarinis turtas pavedamas Komunistinio Jaunimo Sąjungai.

4) įvairus iš visuomeninių lėšų įgytas inventorius ir raštinės reikmenys pavedami Lietuvos Komunistų Partijai.

Kitos organizacijos, norėdamos gauti likviduojamojo turto, -savo prašymus nukreipia į atitinkamas įstaigas.

Rugpiūčio 9 d. rytinėje „Darbo Lietuvoje" paskelbtame Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos pranešime apie pretenzijų pareiškimą Šaulių Sąjungos daliniams, rinktinėms ar Stabui, įsibrovė klaida. Rinktinėms visos pretenzijos turi būti pareikštos ne ligi rugpiūčio 27 d- bet ligi rugpiūčio 16 d., o Sąjungos Štabui ne ligi rugsėjo 13 d., bet ligi rugpiūčio 18 d."

Įsakyme Liaudies Kariuomenei Nr. 105 § 3 dar liepos 30 d. buvo paskelbta, kad:

„Remiantis Šaulių Sąjungos likvidavimo įstatymo str. 2 (V. 2. Nr. 717, eil. 3670), buvusi tos Sąjungos būrinė jachta „Šaulys" perimama Krašto Apsaugos Ministerijos valdžion ir tuo pačiu vardu įrašoma į karo laivų sąrašus".

Šaulių Sąjungos laikraštis „Trimitas" sustojo ėjęs liepos mėnesį. Kadangi labai daug šaulių buvo sumokėję „Trimito" prenumeratą už visus 1940 metus, todėl, „Trimitą" sustabdžius, šauliai pradėjo reikalauti grąžinti jiems pinigus. Pinigų negalima buvo grąžinti, todėl vieton „Trimito" šauliams buvo užsakyti kiti laikraščiai.

Likvidacijos metu buvo dar vienas įvykis, panašus į jau aprašytą įvykį apie Šaulių Sąjungos loterijos bilietų deginimą katilinėje. Tvarkydami bylas, Šaulių Sąjungos centro tarnautojai visus nereikalingus popierius metė į vieną kampą. Buvo norėta tuos popierius parduoti į fabriką. Šie popierių likučiai buvo sutvarkyti ryšuliais ir jau buvo ruoštasi juos išvežti. Matyti, kad ir čia būta įskundimo, nes atvyko bolševikų saugume valdininkai ir pradėjo aiškinti, kieno įsakymu, kas ir kodėl taip darė. Visus popierių ryšulius jie konfiskavo ir išsivežė. Žinoma, nieko įtartino nei vertingo tuose ryšuliuose jie nerado ir negalėjo rasti.

Rugpiūčio 27 dieną LTSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu buvo paskirta vyriausioji krašto apsaugos ministerijos likvidacinė komisija: pirmininkas — d. gen. Vitkauskas ir nariai — b. gen. Č e p a s ir gen. mjr. Š1 i o m i n.

Kadangi Šaulių Sąjunga buvo krašto apsaugos ministerijos valdžioje, todėl vyriausios K. A. M. likvidacinės komisijos įsakymai ir nurodymu buvo privalomi ir Šaulių Sąjungos likvidacinei komisijai. Keliuose K.A.M. likvidacinės komisijos pirmininko įsakymuose buvo paliesti ir Šaulių Sąjungos likvidacijos reikalai. Rugsėjo 14 d. buvo išleistas toks liečiąs ir Šaulių Sąjungą įsakymas:

Skelbiu vadovautis mano patvirtintą Šaulių Sąjungos Likvidacinės komisijos nutarimą Nr. 15:

„Šaulių Sąjungos likvidacinė komisija — pirmininkas int. plk. Itn. Milaševičius, nariai: gen. št. mjr. Impulevičius, Valstybės Kontrolės atstovas rev. pad. Šapnagis, Karo Butų Valdybos atstovas Gibavičius, dalyvaujant K. A. M. Politinių vadovų organizacinio skyriaus atstovui politvadovui Zekoniui, susirinkusi š. m rugpiūčio mėn. 22 d. posėdžio svarstė Šaulių Sąjungos skolų ir nuostolių išieškojimo — likvidavimo klausimą ir nutarė:

1. Šaulių Sąjungos dalinių ir Šaulių rinktinių skolas ir nuostolius išieško ir nuostolius likviduoja apskričių kariniai viršininkai, kariuomenės ūkio nuostatatais (O-l ir Ū-2) ir įsakymais nustatyta tvarka.

2. Šaulių Sąjungos štabo ir Geležinkelių rinktinės štabo skolas ir nuostolius išieško ir nuostolius likviduoja Kauno apskrities karinis viršininkas.

3. Geležinkelių šaulių rinktinės dalinių skolas ir nuostolius išieško ir nuostolius likviduoja apskričių kariniai viršininkai, kurių ribose buvo geležinkelių rinktinės daliniai.

4. Geležinkelių rinktinės vadas rinktinės štabo ir dalinių skolų ir nuostolių bylas ir sąrašus su paaiškinimais perduoda atitinkamiems apskr. kar. viršininkams ne vėliau š. m. rugsėjo 20 d.

g. Šaulių Sąjungos štabo skolų ir nuostolių bylas su paaiškinimais Sąjungos štabas perduoda Kauno apskrities kariniam viršininkui ne vėliau š. m. spalių 1 d.

6. Prašyti Krašto Apsaugos Ministrą nutarimą tvirtinti ir paskelbti įsakyme liaudies kariuomenei .

Kar. dalyse (įstaigose) esamus kryžius ir religinius paveikslus perduoti artimiausioms bažnyčioms be atlyginimo.

Spalių 10 d., t. y. Šaulių Sąjungos likvidacinei komisijai savo darbą formaliai jau baigus, K. A. M. vyriausios likvidacinės komisijos pirmininkas dar paskelbė nurodymus apie likviduotų įstaigų nuostolių ir pretenzijų, bylų ir knygų perdavimą LTSR Liaudies Finansų Komisariatui (K. A. M. vyr. likvid. komisijos pirmininko įsakymas Nr. 21 § 2):

„Vykdymui LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940.IX.24 d. nutarimo Nr. 143, susitaręs su LTSR Finansų Liaudies Komisaru, nurodau:

Kariuomenės dalys (įstaigos), užbaigusios visus Iikvidavimos darbus, nuostolių ir pretenzijų bylas ir nuostolių knygas perduoda LTSR Liaudies Finansų Komisariatui žemiau nurodyta tvarka:

1) visos nuostolių bylos, tiek įsiteisėjusios, tiek naujai sudaromos, turi būti sutvarkytos pagal U-a str. 741 nuostatus; be to, byloje turi būti nurodytas atsakovo tikslus adresas, jei galima, tai ir šaltinis, į kurį gali būti kreipiamas ieškojimas, ,. a) nuostolių knygose asmeninės atsakovų sąskaitos turi būti subalansuotos,

3) iki kar. dalių (įstaigų) likvidavimosi užbaigimo dienos nenustatytoms ir neatlygintoms pretenzijoms sudaromos atskiros (asmeninės) bylos, kuriose turi būti sudedami visi pretenziją liečiantieji dokumentai ir paaiškinimai.

K. A. M. vyr. likvidacinės komisijos pirmininko įsakyme Nr. 25 § 2 spalių 22 dieną dar buvo paskelbta, kad:

„Likviduotų buv. Šaulių Sąjungos dalinių skolos valstybės ir savivaldybės įstaigoms, nacionalizuotoms įstaigoms bei įmonėms ir darbininkams bei valstiečiams apmokamos iš Krašto Apsaugos Ministerijos depozituose laikomų buv. Šaulių Sąjungos visuomeninių lėšų.

Pastaba: Valst. Kontrolės Liaudies Komisaro š. m. spalių 12 d. raštas Nr. 2747".

Pagaliau atėjo rugsėjo 15 d. Tai buvo Šaulių Sąjungos oficialios likvidacijos paskutinioji data. Tą dieną Šaulių Sąjungos likvidacijos viršininkas išleido paskutinį savo Įsakymą.

Šaulių Sąjungos štabe likvidacija pradėta š. m. rugpiūčio mėn. t d. ir baigta š. m. rugsėjo mėn. 15 d.

Sąjungos visuomeninės sumos pervestos Lietuvos Banke į Kr. Apsaugos Ministerijos depozitą.

Sąjungos valstybinis turtas perduotas Krašto Apsaugos Ministerijos žinyboms, o visuomeninis pavestas organizacijoms pagal Krašto Apsaugos Ministro patvirtintą š. m. VIII.9 d. Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos nutarimą Nr. 8

Šaulių Sąjungos štabo mokymo skyriaus viršininkas ir Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos narys gen. štabo majoras Antanas Impulevičius š. m. rugsėjo mėn. 10 d. šias pareigas nustojo eiti ir perkeltas į 259 šaulių pulką Vilniuje. (Ištikrųjų jis buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. St. R).

Įsakymą pasirašė: Int. plk. Itn. Milaševičius, Š. S-gos likvidacijos viršininkas ir B. Žekonis, politvadovas,

Čia tenka pažymėti, kad buvęs Šaulių Sąjungos likvidacinės komisijos antrasis pirmininkas ir Šaulių Sąjungos likvidacijos viršininkas int. plk ltn. Otto Milaševičius vėliau tarnavo 29-tojo šaulių korpo štabe ir šio karo pradžioje, 1941 m. birželio 24 d. žuvo Adutiškio m.

Iš viso tenka pabrėžti, kad kaip per Lietuvos kariuomenės reformą, taip. ir per Šaulių Sąjungos likvidavimą bolševikams visai nerūpėjo brangaus turto, net ginklų, likimas, naikinimas, gadinimas ir net žuvimas. Nerūpėjo ir sistemingas darbas bei tvarka. Bet dėl to ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į stachanovietišką tempą ir į neįvykdomų įsakymų vykdymą. Lietuviai pareigūnai iš pradžių buvo labai jautrūs ir negalėjo net įsivaizduoti, kaip galima taip dirbti, bet vėliau apsiprato, jautrumas dingo, ir neįvykdomus stachanovietiškus įsakymus pradėjo vykdyti tik formališkai (popieriuje), visai neatsižvelgdami į tai, ar iš tikrųjų tai galima bus bent paviršutiniškai aptvarkyti, ar ne, ar bus turto nuostoliai, ar ne. Lietuviai pareigūnai žiūrėjo į turto likvidacinį darbą gal per daug formališkai, per daug sąžiningai. Jei šioje srity jie nebūtų buvę tokie jautrūs, tai būtų galėję daug visuomeninio turto išgelbėti ir palikti lietuvių rankose

Dar bevykdant Šaulių Sąjungos likvidaciją, į Šaulių Sąjungos centro namas (Stalino prospektas Nr. 20, taip tada bolševikų buvo perkrikštyta Laisvės Alėja) pradėjo reikšti pretenzijas kelios bolševikų įstaigos. Pirmiausia, I čia buvo atkeltas Liaudies kariuomenės spaudos ir propagandos skyrius. Paskui čia įsikūrė „Partijos švietimo namai". Jų viršininke ir direktore buvo Lietuvos komunistų partijos paskirta Trečiokaitė, nors faktiška tvarkytoja buvo iš SSSR atvykusi rusė. Šių namų naujieji šeimininkai ilgai ginčijosi su naujų profesinių sąjungų centru, negalėdami pasiskirstyti ir pasidalyti Šaulių Sąjungos namuose rastą fortepioną, baldus, rašomąsias mašinėles. Buvusiame Šaulių Sąjungos centre jau spalių 24 d. buvo „Tarybų Lietuvos marksizmo - leninizmo kursų" I-osios laidos išleistuvės ir II-osios laidos pradžia. Rugsėjo 24 d. „Tiesa" (Nr. 88), aprašinėdama naujuosius „Partijos švietimo namus", be kitko piešė tokius vaizdelius:

„Partijos švietime namuose, skaitykloje, visų dėmėsį traukia priešakinė siena. Didelis užrašas: „Stalinas tai Leninas šiandien", raudona vėliava ir fotografijos. Tai Stalino kampelis...

... Ten pat didžiulė paskaitų salė su skoningai įrengta scena. Iš raudonojo fono žiūri į mus Lenino ir Stalino atvaizdai".

Šaulių Sąjungos skyrius Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje buvo panaikintas ir visi jame burę eksponatai išnešti (jie liko išsaugoti).

Karo Muziejaus sodelyje pastatytą paminklą — biustą Šaulių Sąjungos kūrėjui, organizatoriui ir ideologui a. a. Vladui Putviui - Putvinskiui bolševikai manė sugriauti. Šis reikalas buvo keliamas LTSR liaudies švietimo komisaro paskirtoje komisijoje Karo Muziejui reorganizuoti. Tačiau nebuvo spėta to sumanymo įvykdyti.

Dar tenka pabrėžti labai populiarius Šaulių Sąjungos centrinį chorą ir 22-osios geležinkelių šaulių rinktinės vyrų chorą „Perkūną". Abudu jie, pergyvenę daug sunkumų, net bolševikų okupacijos metais nebuvo suirę r savo gražiomis lietuvių dainomis stiprino visų juos klausiusių lietuvių, ir. ypatingai šaulių, pasiryžimą ir viltį į geresnę ateitį. Aišku, kad jie negalėjo pasilikti, kaip likviduotosios Šaulių Sąjungos chorai, todėl pirmasis pasivadino D-ro Vinco Kudirkos vardu, o antrasis „Perkūno" vardą pakeitė į nemažiau galingą „Galiūną". „Perkūno" choras tokį persikrikštinimą turėjo padaryti geležinkelių dirbtuvių darbininkų komitetui reikalaujant. Tuo reikalu buvo sušaukti net trys susirinkimai. Trečiame susirinkime buvo griežtai pareikalauta choro pavadinimą pakeisti, ir choras turėjo tą reikalavimą įvykdyti. Bolševikai versdavo chorą dainuoti revoliucines dainas; choras priešindavosi ir derėdavosi, reikalaudamas greta kiekvienos revoliucinės dainos dainuoti ir lietuvių dainą. Choras turėjo dar iš Nepriklausomos Lietuvos laikų savo garbės knygą su labai gražiais atsiliepimais apie choro koncertus. Ji buvo bolševikų iš choro atimta. Prieš pat karą, birželio 20 d., iš Maskvos buvo atvažiavęs žydas kino operatorius filmuoti chorą. Befilmuojant, jam ir „politrukui" nepatiko liūdni choristų veidai, ir buvo reikalaujama juoktis ir šypsotis. Pakeitęs „Perkūno" vardą į „Ga-liūną", choras veikė visą bolševikų okupacijos metą, bet, bolševikus iš Kauno išvarius, jau birželio 26 d., laidojant Kaune žuvusius lietuvius partizanus, choras dalyvavo laidotuvėse vėl pasivadinęs senuoju savo vardu „Perkūnas". Nepriklausomybės laikais, bolševikmečiu ir vėliau chorui visą laiką vadovavo M. Liuberskis.

Šaulių Sąjungos labai gražus centrinis choras ir jo žinomas dirigentas N. M a r t i n o n i s visą laiką buvo tokie populiarūs ir žinomi Lietuvoje ir net už jos ribų, kad apie juos daugiau netenka ir minėti.

Šaulių moterų daliniai buvo likviduoti kartu su šaulių vyrų daliniais. Šaulių moterų vadei p. Putvinskaitei—Marcinkevičienei— Mantautienei vadovaujant, šaulių moterų organizacijos archyvinė medžiaga buvo gražiai sutvarkyta ir ji į bolševikų rankas nepateko, todėl yra vilties bent ateityje ją kur nors surasti. Šaulių moterų štabo ir dalinių turtas buvo likviduotas ir išskirstytas, remiantis tais pačiais bendrais reikalavimais ir nurodymais, kokie buvo taikomi visai Šaulių Sąjungai. Daug moterų šaulių vadžių ir eilinių šaulių buvo ištremtos kartu su kitais lietuviais į Sibirą, Kazachstaną ir į kitas tolimiausias SSSR sritis. Kai kurių šaulių kategorijų moterų nukentėjo net daugiau, negu vyrų, pavyzdžiai, moterų šaulių rinktinių vadžių buvo ištremta ir išvežta iš Lietuvos daug daugiau, negu šaulių rinktinių vadų. Daugumas jų buvo mūsų idealistės mokytojos.

Šaulių Sąjungą uždarius, Lietuvos komunistų partijos oficioze „Tiesoj" (Nr. 25, VII.16 d.) tuoj pasirodė toks vedamasis straipsnis:

Šaulio vardas ilgus metus buvo Lietuvoje atkaklaus reakcionieriaus simbolis. Nors Šaulių Sąjungoje buvo nemaža nuoširdžių patriotų, nors joje buvo daug eilinių narių, kurie visiškai neatsakingi už savo vadų politiką, bet iš esmės Šaulių Sąjunga neabejojamai nusipelnė agresyvios ir piktos reakcijos lizdo vardą.

Nors Šaulių Sąjungoje buvo daug kalbama apie tėvynės gynimą, bet iš esmės šauliai teturėjo vieną- uždavinį — padėti smaugti kiekvieną pažangų žodį ir veiksmą krašte. Šaulių Sąjunga turėjo būti ir buvo kumštis krašto vidaus gyvenime, bet kumštis ginkluotas...

... Šauliai, ypač kaimuose, padėdavo policijai kovoje prieš kiekvieną nuoširdų ir nuoseklų antismetoninką, bet ypač prieš komunistus. Jie dalyvaudavo kratose, padėdavo rengti gaudynes ir pogromuoti pažangiosios kaimo jaunuomenės-organizacijas. Bet ypač biaurus buvo Šaulių Sąjungos vaidmuo smetoninkų pusėje per streikus.

Į Šaulių Sąjungą buvo varu suvaromi darbininkai, o vėliau, kilus streikui, prieš streikavusius darbininkus šaulius būdavo nukreipiamas pats niekšingiausias teroras. Kaip karinės organizacijos nariams, jiems buvo grasoma už streikus karo lauko teismais ir pan. Taip buvo per „Maisto' streiką šiemet pavasarį, taip buvo ir kitur.

Nieko tad nėra nuostabaus, kad į Šaulių Sąjungą nuoširdūs darbo žmonės ar jų draugai nenorėjo stoti. Bet tada žvalgyba ir policija surasdavo metodų, su kurių pagalba darbininkai buvo priverčiami rašytis į Šaulių Sąjungą. Darbininkams buvo grasoma atleidimu iš darbo, buvo mažinami uždarbiai, prieš juos visaip buvo kiršinama, kad jie pagaliau įsirašydavo į Šaulių Sąjungą.

Dar didesnis spaudimas buvo vartojamas prieš valdininkus, kur viršininkai patys atsiųsdavo savo valdiniams blankus ir anketas. Koks nors mėginimas spirtis buvo traktuojamas, kaip nesirūpinimas „tėvynės reikalais. Žmonės, kurie nesiliaudavo prekiauti tėvyne, turėjo visur pakankamai įžulumo dangstytis jos vardu, ir tai jiems padėjo ir į Šaulių Sąjungą suvaryti smurtu ir apgaule nemaža žmonių. Nepatikėdami tais žmonėmis, smetoninkai visas pastangas dėjo užgrobti Šaulių Sąjungoje valdžią į savo rankas. Šaulių Sąjungos įstatymas buvo tolydžio reformuojamas, kol pagaliau jis suteikė galimumus smetoninkams visiškai valdyti Šaulių Sąjungą. Visa valdžia atskirame būry buvo pavesta būrio vadui, kuris buvo skiriamas komendanto, t. y. buvo smetoninkų tiesioginėje priklausomybėje. Pačioje Sąjungoje šeimininkavo „Vadas", kuris buvo paties Smetonos valdžioje.

Nenuostabu todėl, kad Šaulių Sąjunga buvo pavirtusi reakcijos ramsčiu. Nepaisant įvairių g'ražbylių plepalų, Šaulių Sąjunga niekuomet netarė nei žodžio sunkiausiais krašto gyvenimo momentais.

Šaulių Sąjunga pritarė 1926 metų perversmui, priimdama iš esmės Smetonos platformą. Šaulių Sąjunga tylėjo, kai dėl Smetonos išdavikiškos ir gėdingos užsienio politikos bankroto Lietuva tapo imperialistinių ryklių žaisliuku. Šaulių Sąjunga tylėjo, kai smetoniškai mironiškoji politika privedė Lietuvą prie gėdingos kapituliacijos prieš Lenkijos ponus. Šaulių Sąjunga, kurios žodis buvo svarus krašto gyvenime, neišdrįso tarti atviresnio žodžio prieš niekingąjį smetonizmą.

Šis ginkluotas reakcijos ir smetonizmo lizdas, įpratęs dangstytis patriotine skraiste, negalėjo būti paliktas, nes jo buvimas anksčiau ar vėliau galėjo tapti grėsminga liaudies saugumui. Šaulių Sąjungos uždarymas yra nuoseklus Liaudies-

Vyriausybės žygis kovoje su liaudies priešais. Sąjungos uždarymas tačiau nieku būdu nereiškia paskelbimo kovos atskiriems šauliams. Šaulių Sąjungoje buvo nemaža šnipų ir smetoninkų. Jie turi gauti savo atpildą. Bet Šaulių Sąjungoje, kaip matėme, buvo daug dorų žmonių, patekusių į Sąjungą per prievartą ar sumulkintų. Tie žmonės ne tik neturi būti atstumiami, bet jie turi būti kviečiami į darbą, ir jiems turi būti sudaromos visos sąlygos tam darbui.

Šaulių Sąjunga uždaryta, visi dorieji šauliai kviečiami į Laisvosios Lietuvos kūrimo ir atstatymo darbą .

Dar 1940 m. liepos 7 dieną, t. y. praėjus tik trims savaitėms nuo Lietuvos okupavimo pradžios, bolševikų saugumo policijos viršininko Zdanavičiaus buvo parengtas ir saugumo departamento direktoriaus A. Sniečkaus patvirtintas visų politinių partijų „vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planas". Jis buvo numatęs „operaciją pravesti vienu laiku visoj Lietuvoj, naktį iš liepos 11 į 12, 1940". Taip ir buvo įvykdyta. Tą naktį keli šimtai geriausių lietuvių patriotų buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus. Tame plane prie „priešvalstybinių" partijų buvo priskirta ir Šaulių Sąjunga („Lietuvių Archyvo" I t, 13 pusl.).

1940 m. lapkričio 28 d. Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisaras A. Guzevičius paskelbė visai slaptą įsakymą Nr. 0054 „apie apsileidimą antisovietinio ir socialiniai svetimo elemento ataskaitoje". Šiame įsakyme buvo pasakyta:

„... 5. Į s.ąrašinę ataskaitą turi būti paimti visi tie asmenys, kurie dėl savo socialinės ir politinės praeities, tautinių — šovinistinių nuotaikų, religinių įsitiknimų, moralinio ir politinio nepatvarumo, yra priešingi socialistinei santvarkai ir todėl gali būti svetimų valstybių žvalgybų ir kontrrevoliucinių centrų išnaudoti antisovietiniams tikslams.

NKVD apskričių skyrių viršininkų kasdien būdavo siunčiamos centrui „kasdieninės santraukos' (ježednievnaja svodka). Tose santraukose buvo smulkiai sugrupuoti visi „prieštarybiniai elementai", ir nurodoma, kiek buvo pradėtų, kiek nebaigtų bylų, kiek asmenų suimta ir kiek skirta suimti bei ištremti.

Aktyvūs kontrrevoliucinių partijų nariai ir antitarybinių, nacionalistinių, baltgvardiečių organizacijų dalyviai (tautininkai, katalikiškos organizacijos, šauliai ir kt.).

... k) Šaulių Sąjungos vadovaujantis sąstatas, pradedant būrių vadais ir baigiant sąjungos viršininku; centro valdybos nariai; sąjungos štabo nariai, dalinių -kuopų, rinktinių, tiek vyrų, tiek moterų aktyvas; nuolatiniai žurnalo „Trimitai bendradarbiai". („Lietuvių Archyvo" It .24 pusl.).

Čia paskelbtomis šaulius liečiančiomis ištraukomis ir kitais žodžiu bei dokumentais - raštais gautais ar duotais nurodymais vadovaudamiesi, bolševikų saugumo organai vienus šaulius tuoj suiminėjo ir sodino į kalėjimus, o kitus tik sekė, registravo, ruošė jų sąrašus ir rengėsi juos tremti į Sibirą, į Kazachstaną ir į kitas tolimąsias SSSR sritis.

Iš nedaugelio iki šiol viešumai paskelbtų dokumentų matyti, kad suimtų ir tremiamų šaulių buvo labai daug, pav., 1941 m. birželio 3 dieną „prieštarybinio elemento", šaulių, buvo tiek suregistruota („Lietuvių Archyvo" II t, 22—23 pusi.):

Ypatingai aukštas % į NKVD sąrašus patekusių šaulių buvo Tauragėje, kur greta 185 asmenų — karininkų, policininkų, jaunalietuvių, dvarininkų, tautininkų, aukštų valdininkų, žydų frontininkų ir iš Vokietijas atvykusių asmenų, vienų tik šaulių buvo beveik tiek pat, t. y. net 146 asmenys. Kretingoje greta tokios pat mišrios grupės bendro skaičiaus 81 žm.., šaulių buvo taip pat beveik tiek pat, t. y. net 69 žmonės. Šiauliuose. Telšiuose ir Mažeikiuose tas skirtumas buvo didesnis. Kretingos apskrities NKGB skyriuje 1941 m. gegužės 30 d. buvo „paimta apskaiton" greta 137 tautininkų, 17 „geležinio vilko" narių ir 15 žydų sionistų, net 73 šauliai, apie jų šeimų narius duomenų trūksta. Raseinių apskrity 1941 m. birželio 7 dieną „Šaulių Sąjungos vadovaujamam sąstatui ir nuolatiniams „Trimito" bendradarbiams" buvo sudaryta 50 bylų 105 šauliams, iš kurių 25 šauliai (25 bylos) buvo numatyti ištremti ir 80 šaulių (25 bylos) — areštuoti Mažeikių apskrities NKGB skyriaus viršininko pavaduotojo valstybės saugumo jaun. leitenanto Muchin'o pasirašytame visiškai slaptame dokumente „Mažeikių apskr. prieštarybinio, kriminalinio ir socialiniai pavojingo elemento kasdieninės suvestinės (svodka) Nr. 6" 1941 m. birželio 6 dieną I-ame skyriuje punkte „b" — „Šaulių Sąjungos vadovaujamam sąstatui ir nuolatiniams „Trimito" bendradarbiams" nurodytos sudarytos 25 bylos (40 šaulių): 14 šaulių (14 bylų) areštui ir 26 šauliai (11 bylų) ištrėmimui. Labai svarbu pažymėti, kad tame pačiame dokumente kitą dieną, t. y. birželio 7 d., nurodytas bylų ir kaltinamųjų šaulių skaičius jau beveik dvigubai buvo padidėjęs, būtent: 77 šauliai ir 41 byla (22 šauliai (22 bylos) suimti ir 55 šauliai (19 bylų) ištremti). („Liet. Archyvo" II t. 28—29 pusl.).

Labai gaila, kad tuo tarpu dar trūksta panašių duomenų iš kitų miestų ir apskričių. Taip pat sunku dar tiksliai pasakyti, kiek šaulių iš viso visoje Lietuvoje buvo suimta, ir kiek jų buvo ištremta į SSSR. Šie statistikos duomenys paaiškės kiek vėliau.

Šauliai visur, bet ypatingai kariuomenėje, buvo ypatingai žiūrimi. Iš karininkų ir puskarininkių Liaudies kariuomenėje ir 29-tame šaulių teritoriniame (lietuvių) korpe per įvairius apklausinėjimus, anketose, biografijose, tarnybos lapuose buvo reikalaujama pasisakyti, ar karininkas bes puskarininkis priklausęs Šaulių Sąjungai. Kariai buvę šauliai susilaukdavo didesnio ir atydesnio komisarų, politinių vadovų ir NKVD agentų dėmesio. Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, kur vienas batalionas buvo rusų ir vienas lietuvių, per kariūnų apklausinėjimus ir kvotas, o tokių kvotų tai buvo gana daug, visada teiraudavosi, kas iš kariūnų priklausęs Šaulių Sąjungai. 1940 m. lapkričio 22 d. Pabaltijo Ypatingosios karo apygardos (Pribovo - Pribaltijskij Osobenny Vojennyj okrug), viršininko sprendimu iš Vilniaus karo mokyklos buvo paleisti 2-osios kuopos 74 kariūnai ir 3-sios kuopos 14 kariūnų. Įdomu, kad be kitų buvo paleisti visi tie kariūnai, kurie turėjo ką nors bendro su Šaulių Sąjunga. Neatsižvelgė net į tai, kad kai kurie tokie puskarininkiai, bolševikams į Lietuvą atėjus, „pasitarnavo liaudžiai" („Karys" Nr. 35 (1144) ats. plk. Itn. K. Ališausko str ..Karo Mokykla bolševizmo metais").

Lietuviai kareiviai, buvę šauliai, savo politinių vadovų taip pat buvo ypatingai sekami. Prieš pat karą iš lietuvių korpo buvo paleisti į atsargą be kitų ir kareiviai buvę šauliai. Štai keli pavyzdžiai tokių paleidžiamųjų kareivių šaulių atestacijų (iš 184-tosios diviz. 262-ojo pėstininkų pulko) :

,,1. Raudonarmietis Kazys G-nis, buožė, turėjo 30 ba žemės, 5 arklius, 7 karves, nedrausmingas, buvo Šaulių Sąjungos narys, nepatenkintas tarybinės valdžios reformomis, kalba prieš tarybinę santvarką, blogai mokesi. atsisakė pasirašyti paskolą, politiškai neištikimas.

2.. Raudonarmietis Romas K-as buožė, turi 29 ha žemės, 2 arklius, 5 karves, turi pasamdytus darbininkus, aiškus tarybinės santvarkos priešas, nepatenkintas tarybine valdžia ir tarnavimu raudonojoje armijoje, šaulys, brolis buvęs karinkikas NKVD organų suimtas, politiškai neištikimas.

5. Raudonarmietis Juozas S-as, šaulys, aiškus tarybinės santvarkos priešas nepatenkintas tarybinės valdžios veikla, tarnavimu raudonojoje armijoje ir jos tvarka. politiškai neištikimas, už kalbas prieš valdžią kelis kartus buvo sodinamas į daboklę". (Vertimai iš rusų kalbos),

Aišku, kad tokie atkaklūs šauliai po paleidimo iš kariuomenės buvo pirmieji kandidatai į kalėjimą arba ištrėmimą.

Kaip kariuomenėje, taip ir civilinėse įstaigose šauliai buvo saugumo agentų ir, taip vadinamųjų, kadrų skyrių pareigūnų ypatingoje „globoje". Tarnautojų atestacijose šauliškumas visada būdavo pažymimas. Štai vienam tarnautojui jo charakteristikoje buvo įrašyta: „Priklausė Šaulių Sąjungai, kurios tikslas — ginti buožes"; kitam mažiau parašyta: „Priklausė Šaulių Sąjungai"; tretysis gavo atestaciją: „Kariuomenėje tarnavo puskarininkiu ir tuo būdu didesnę savo jėgų dalį yra pašventęs Smetonos režimui išlaikyti; vėliau priklausė Šaulių Sąjungai"; dar kitam jo charakteristikoje pažymėta: „Buvo Šaulių Sąjungos aktyvus narys ir net būrio vadu" („Lietuvių Archyvo" II t. 291—292 pusi.).

Visi šie faktai rodo, kaip bolševikai buvo jautrūs buvusios Šaulių Sąjungos narių atžvilgiu.

Todėl ir iš Maskvos atėjusiame įsakyme tremti lietuvius į SSSR ne visos tremiamųjų grupės buvo pažymėtos, bet šaulių vardas ten stovėjo antroje vietoje. Buv. LTSR socialinio aprūpinimo ir miškų pramonės liaudies komisaras Jurgis Glušauskas savo atsiminimuose apie tai šitaip rašo (,4 Laisvę" Nr. 212 (373), 1942.IX.il d.):

,,... Lietuvoje kilo masinis, nors tylus, bet labai kietas boikotas. Apie tai oficialiai buvo painformuota Maskva (Lietuvos TSR Valstybės Saugumo Liaudies Komisariato specialus pranešimas 1941.V.10 d. Nr. 939). Maskvoje įsitikinta, kad lietuvių pasipriešinimą galima palaužti tik sunaikinus pačią tautą. Dėl to Visasąjunginis Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatas 1941.V.31 d. įsakymu Nr. 9174 štai ką paveda Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valst. saugumo liaudies komisarui mjr. Gladkovui: „Susipažinęs su Jūsų 1941.V.10 specialiu pranešimu Nr. 1/939 apie antisovietinius pasireiškimus iš buvusių tautininkų, šaulių, policininkų ir kulokų pusės, ryšium su pravedimu priemonių privalomo pristatymo grūdų valstybei, SSSR valstybės, saugumo liaudies komisaras drg. Merkulov įsakė: „Antisovietiškai nusistačiusius asmenis, vedančius aktyvią kontrrevoliucinę agitaciją, paruošti ištrėmimui į tolimas SSSR vietas".

Kiek iš viso buvo ištremta iš Lietuvos į SSSR lietuvių šaulių, šiandien visai tiksliai dar negalima pasakyti, nes smulkesnės statistikos tuo tarpu dar trūksta. Ji paaiškės kiek vėliau. Išvežtųjų šaulių tarpe buvo garsių Lietuvos vyrų ir moterų, daug žymių mūsų visuomenės veikėjų, net ištisų šaulių šeimų. Daug jų buvo ir yra žinomi visai Lietuvai, visai mūsų tautai. Kadangi ištremtųjų likimas iki šiol dar neaiškus, todėl saugumo ir atsargumo dėliai, nenorėdami jiems pakenkti arba apsunkinti ir šiaip jau nelaimingą jų gyvenimą, jų pavardžių čia viešai visai neminėsime.

Pradėjus šaulius persekioti, šie turėjo ieškoti įvairių garbingų būdų save ir savo šeimas gelbėti Vieną tokį būdą šitaip aprašo ats. plk. Itn. Ališauskas savo straipsnyje „Naujos karo mokyklos steigimas" („Karys' Nr. 38 (1147), 1942.IX.12 d.):

„Reikia pažymėti, kad priimtųjų į karo mokyklą kursantų tarpe buvo ir tokių kuriuos privertė stoti susidariusios sąlygos. Bolševikai persekiojo buvusius šaulius skautus ir šiaip veiklesnį jaunimą arba jų tėvus. Kai kurie jaunuoliai, norėdami pateisinti savo arba tėvų ankstyvesnę veiklą, stojo į karo mokyklą. Jie manė, kad bolševikai nereikš pretenzijų ir paliks ramybėje juos pačius ir šeimas. Bet tokių buvo labai nedaug ".

Aišku, kad tai buvo ne laimės ieškotojai, ne pataikūnai, ne savo įsitikinimų išsižadėję, arba savo galvoseną pakeitę žmonės, bet tai buvo pa-

ŠAULIU SĄJUNGOS VADAS PULK. SALADŽIUS
Kairėje - prieš suimant. dešinėje - pasėdėjęs bolševiku kalėjime.

MAJORAS JUOZAS TOMKUS
žinomas visuomenės ir šaulių veikėjas, Valstybės Tarybos narys,
žuvęs 1940 m. liepos viduryje Kauno kalėjime

sišventėliai savo tėvams ir šeimoms gelbėti nuo nelaimės ir persekiojimų.

Bolševikų okupacijos laikais lietuviai patriotai buvo patekę į politinę klaikumą. Žmonės sako: „Būtų bala, o varlės pačios atsiras". Nors Lietuvos piliečių nelietuvių tarpe tokių „varlių", t. y. išdavikų, ir tikrai atsirado, tai vis dėlto su dideliu pasitenkinimu, pasididžiavimu ir pagarba drąsiai galima teigti, kad, kaip lietuvių karių, taip ir šaulių tarpe, tokių negarbingų vyrų beveik nebuvo.

Lietuviai šauliai, kaip ir lietuviai kariai, bolševizmo metu turėjo daug aukų, tik labai gaila, kad tuo tarpu šaulių aukų skaičiai dar nėra taip tiksliai žinomi, kaip mūsų karių aukos ir jų sąrašai.

Kalinta buvo daug šaulių, ypatingai vyresniųjų ir vadų. Štai kelios pripuolamai atsimintos daugeliui lietuvių žinomos pavardės. Šaulių Sąjungos Vadas pulk. Saladžius, Šaulių Sąjungos centro tarybos narys plk. Šarauskas, buvęs Šaulių Sąjungos centro valdybos pirmininkas gen. Daukantas, buvęs Šaulių Sąjungos viršininkas plk. Kalmantas, garbės šaulys gen. Gustaitis, Šaulių Sąjungos štabo viršininkas gen. št. plk. Itn. Žukas, Vilniaus šaulių rinktinės vadas plk. Kaunas, ilgametis Zarasų šaulių rinktinės vadäs plk. Itn. Podgaiskis-Pašilys, Šaulių Sąjungos štabo gen. št. mjr. Impulevičius, Šaulių Sąjungos stabo kultūros ir propagandos skyriaus viršininkas šaulys V. D a u gvardas, Kauno šaulių rinktinės šaulys mjr. Tomkus, 1-osios šaulių Vlado Putvinskio vardo kuopos vadas mjr. Leknickas, Žemės Ūkio Ministerijos šaulių vadas kpt. Venslovas, „Trimito" redaktorius šaulys J. K a 1 n ė n a s ir daug, daug kitų.

Kaip pavyzdį, kiek nukentėjo nuo bolševikų teroro atskiri šaulių daliniai, galima paimti 22-osios geležinkelių šaulių rinktinės trečią kuopą (Šančiuose). Kuopoje buvo suimta 16 šaulių, be to 6 šauliai su savo šeimomis buvo Ištremti į SSSR. Kuopos vadas inž. Avižonis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Kuopos vado pavaduotojas Itn. Br. Siem a š k a taip pat buvo nuteistas 10 metų kalėti. Šaulys Adolfas D a kn y s buvo nubaustas mirties bausme. Visų šitų trijų šaulių likimas nežinomas. Visi 16 suimtų šaulių buvo nubausti:

Visi teisiamieji buvo kaltinami garsiuoju 5S-tuoju baudžiamojo statuto straipsniu. Daugeliui kaltinamųjų buvo pritaikyti to straipsnio 11—13 §§, trims šauliams buvo pritaikytas 14-asis § ir vienam, nuteistam mirti, visi tie, t. y. 11, 13, 14, ir dar 4-asis §§.

Dr. pulk. Juozas Žemgulys, žinomas visuomenininkas ir aktyvus šaulys, bolševikų žiauriai nukankintas karo pradžioje —1941 m. birželio 26 d. Panevėžyje. Bolševikai jį pagrobė iš ligoninės tuo laiku, kai jis operacinėje gelbėjo kitu žmonių gyvybes, ginkluotas vien chirurgo instrumentais,

Kuopos vadą inž. Avižonį, jo pavaduotoją ltn. Siemašką ir dar vieną šaulį teisė bolševikų geležinkeliečių teismas (SSSR geležinkeliai turėjo atskirus savo teismus). Visus kitus teisė XI-osios armijos (štabas Kaune) karinis tribunolas. Šio tribunolo posėdžiai dažniausiai būdavo Kaune, Dzūkų gatvėje Nr. 2, apatiniame aukšte (pusrūsyje).

Įdomi ir būdinga viena kita smulkmena iš suimtųjų kalinių šaulių tardymų. Daugumas suimtųjų šaulių vadų buvo kaltinami priklausymu kontrrevoliucinei organizacijai ir dalyvavimu kontrrevoliucinėje veikloje. Šio straipsnio autoriui teko kalbėtis su mūsų buvusiais kaliniais šaulių vadais plk. Saladžiumi, plk. Kaunu, gen. št. plk. Itn. Žuku, mjr. Leknicku, gen. št. mjr. Impulevičium, kpt. Venslova ir kitais. Gerai būtų, jei buvę politiniai kaliniai ateityje parašytų savo atsiminimus. Tai būtų labai svarbi medžiaga lietuvių tautos istorijai ¹). Tuo tarpu, remiantis jų pasakojimais, galima tik tiek pasakyti, kad visi jie kalėjime, ypatingai per tardymus, būdavo nešvariai koliojami, niekinami, pajuokiami, iš jų būdavo tyčiojamasi, įvairiais būdais būdavo stengiamasi palaužti jų atsparumą, valią ir priversti juos prisipažinti prie tokių politinių nusikaltimų, kokių jie niekada nebuvo padarę, apie kuriuos jie net nebuvo galvoję ir kurių jie, jei būtų norėję, nebūtų galėję padaryti. Visi jie pergyveno daug moralinių kančių, o du iš čia pažymėtų šaulių vadų buvo kelis kartus per tardymus net fiziškai kankinami, mušami per veidą, ausis ir. kitur.

Vieną šaulių karininką tardydamas ir prikaišiodamas jam jo gražius ir didelius darbus Šaulių Sąjungai, tardytojas be kitko pareiškė: „Jei būtum tiek dirbęs mums, būtum buvęs geras komunistas, o dabar esi „svoloč"!

Kitas šaulių vadas per tardymą buvo paklaustas: „Ar priklausei poltinėms partijoms?" — „Ne", atsakė tas. „O Šaulių Sąjungai juk priklausei?" — „Ji buvo nepolitinė" — „Durak!" Po tokio „gražaus" pasikalbėjimo tas pats tardytojas pradėjo tardomajam aiškinti, kad kiekvienas daiktas, pavyzdžiui, net matematika galinti būti politinė: „Vienas dalykas — skaičiuoti anglų lordo turtus, ir visai kitas — tarybinio kolchozininko utėles" (!). Tokia buvo šio tardytojo logiška išvada ir palyginimas apie „politinę" matematiką.

Kitas šaulių karininkas pareiškė tardytojui, kad apie jo, kaip šaulių karininko, veiklą galėtų paliudyti paskutinysis Lietuvos kariuomenės vadas d. gen. Vitkauskas ir teisingumo liaudies komisaras P. Pakarklis. Supykęs tardytojas į tai atsakė: „Nesislėpk už pečių tų, kurie dirba mums" Tas pats tardytojas labai nustebo, nenorėjo tikėti ir negalėjo suprasti to paties karininko parodymo, kad Vlado Putvinskio šaulių būry, o vėliau to paties vardo šaulių kuopoje, skaitėsi eiliniu šauliu buvęs priešpaskutinis Lietuvos kariuomenės vadas. Už tokį pareiškimą tardomasis buvo užpultas, kaip už melagingą parodymą.

Vienas stipraus kūno šaulių karininkas, tardytojo pradėtas įžeidinėti, įsikarščiavęs pareikalavo įžeidinėjimus baigti. Tardytojas pašoko, norėdamas karininką mušti. Lietuvis taip pat atsistojo su pakelta kumštimi. Ir tardytojas nurimo. Matyti, pabūgo, nes nežiūrint į kalėjimo režimą ir išbadėjimą, kalinio karininko fizinė jėga aiškiai buvo didesnė, negu fiziškai labai silpno tardytojo.

Neturėdamas visų čia paminėtų šaulių karininkų sutikimo viešai skelbti jų papasakotus atsiminimus, jų pavardžių nenurodau, tikėdamasis, kad jie patys gražiau ir įdomiau papasakos savo pergyvenimus Lietuvos visuomenei.

Bolševizmo metais žuvusių šaulių skaičiuje pirmoje eilėje tenka pažymėti a. a. plk. Dr. Žemgulį, plk. Šarauską, plk. Itn. Podgaiskį - Pašilį, mjr. Tomkų, Vincą Daugvardą ir daug daug kitų žinomų ir nežinomų šaulių aukų.

Bolševikams okupavus Lietuvą, atėmus jai nepriklausomybę, prijungus ją prie SSSR ir pradėjus terorizuoti lietuvius patriotus, visas kraštas pradėjo kelti nerimą. Bet kokių didesnių viešų reagavimų prieš bolševikus negalėjo būti, bet tylus reagavimas prieš juos ir nepasitenkinimas naujais šeimininkais buvo be galo didelis. Visų akys krypo į vakarus, į Vokietiją, nes tik iš ten galėjo ateiti išsilaisvinimas ir išsigelbėjimas nuo bolševikų okupacijos. Buvę kariai ir šauliai, kaip patriotinis ir kartu aktingiausias tautos elementas, bendrame veikime prieš rusus daug kur vaidino didelį ir net vadovaujamą vaidmenį. Bolševikai tai jautė ir žinojo. Jie pyko ir persekiojo šaulius ne tik už jų veiklą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje, bet ir už jų aktingą opoziciją ir pasipriešinimą bolševikų okupacijos metu.

1941 m. kovo 20 d. NKVD skyriams apskrityse iš NKVD centro Kaune išsiuntinėtoji „apžvalga apie kontrrevoliucinę pusiaukarinę šaulių organizaciją" baigėsi šiais žodžiais (vertimas iš rusų kalbos):

„Paskiausiu laiku keliuose Lietuvos miestuose agentūra išaiškino šaulių organizacijų organizuotą kontrrevoliucinę veiklą.

Šios organizacijos formuoja savo kontrrevoliucinius kadrus iš buvusių šaulių, buvusių politinės policijos tarnautojų, žandarmerijos, atleistų iš tarnybos valdininkų ir kitų kontrrevoliucinių smetoninių elementų.

Nelegalių šaulių organizacijų tikslas yra nuversti tarybinę valdžią Lietuvos respublikoje ir ginkluota kova atgaivinti buržuazinę tvarką tuo momentu, kada prasidės karas tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos"...

Siunčiame Jums informaciją apie buv. fašistinių lietuvių šaulių sąjungą vadovautis ^operatyviniame darbe. Su orientacija supažindinkite visus operatyvinius darbuotojus.

LTSR NKVD UGB 2-ojo skyriaus i-osios dalies viršininkas valstybės saugumo leitenantas Zaidenvurm.

Prie kairiojo viršutinio šio rašto kampo buvo prirašyta tokia rezoliucija (rusiškai):

Šauliai kartu su kitais lietuviais patriotais organizavo ir būsimuosius lietuvių partizanų būrius ir daug kur tiems būriams vadovavo. Šios prieš bolševikus nukreiptos lietuvių patriotų organizacijos turėjo įvairių įvairiausių pavadinimų. Daugiausia jų apjungė, organizavo ir vadovavo Lietuvių Aktyvistų Frontas.

Vieną gražų aprašymą, kaip šauliai kai kur organizavosi bolševikų okupacijos metu ir pirmomis karo dienomis, yra davęs mūsų karių savaitraštis „Karys" (žiūr. „Kario" Nr. 28 (1137), 1942.VII.4 d. str. „Gelgaudiškio slaptųjų „trejetukių" veikla raudonojo teroro laikais"):

„Išaušus 1941 m. birželio 22 d. rytui, sugaudus pirmosioms vokiečių patrankoms prieš bolševikų kariuomenę Lietuvos-Vokietijos pasienyje, ir pradėjus sproginėti vokiečių aviacijos bomboms bolševikų aerodromuose Kaune, Vilniuje, Alytuje ir kitur, visa Lietuva pasišiaušė lietuvių partizanų durtuvais, nukreiptais prieš Lietuvos pavergėjus bolševikus. Tų partizanų atsirado iki šimto tūkstančių. Jų tarpe buvo ne tik lietuviai kariai, bet ir ūkininkai, inteligentai, moksleiviai, net bolševikų propagandos taip proteguojami darbininkai. Na, ir, žinoma, beveik nebuvo aklingesnių šaulių, kurie tomis išsivadavimo ir džiaugsmo dienomis vėl nebūtų buvę paėmę Į savo prityrusias rankas granatos, šautuvo ar kulkosvydžio".

Buvo atsitikimų, kada Kauno kalėjime kalinami šauliai karininkai, išlaisvinus politinius kalinius, iš kalėjimo tą pačią dieną tiesiai nuėjo į ugnį vadovauti besikaunantiems šauliams ir partizanams (mjr. Leknickas, kpt. Venslovas ir kiti).

Buvę vietiniai šauliai Kaune užėmė telegrafo-telefono rūmus ir centrinį paštą (žiūr. „Į Laisvę" 1941.VI.27 d.), šauliai ir partizanai apgynė Kauno radijo stotį, A. Panemunėje vietiniai šauliai ir partizanai sulaikė ir atmušė atsipeikėjusių bolševikų kelis stiprius puolimus (apie šias panemuniečių šaulių kautynes labai gražiai atsiliepė „Feldzeitung" ir kiti vokiečių laikraščiai). Tas pats buvo Šančiuose ir kitur centruose ir provincijoje. Šaulių buvo visur, kur tik dalyvavo didesnis ar mažesnis partizanų būrys, kovojęs su raudonąja kariuomene, ar saugojęs valstybės, visuomenės ar privatų (piliečių) turtą.

Pirmasis išsilaisvinusios Lietuvos Kauno Karo Komendantas plk. B o b e l i s pirmame savo įsakyme (Nr. 1, 1941 m. birželio 24 dieną) viešai kreipėsi į šaulius:

..... 3) Šaulių būrių vadai ir jų padėjėjai tuojau organizuoja šaulių būrius tose pat vietose ir tose pat būstinėse, kuriose jie buvo 1940 m. birželio 13 d. Visi šauliai tuojau prisistato savo būrių vadams ar jų padėjėjams būrio štabo būstinėje .

Ir tikrai, pirmomis karo dienomis šauliai visoje Lietuvoje su dideliu entuziazmu buvo sukrutę ir daug gero yra padarę savo tautiečiams kartu su kitais dorais partizanais, saugodami lietuvių gyvybę ir turtą.

Šauliai daug padėjo ir vokiečių kariuomenei, žygiavusiai per Lietuvą. Todėl nėra ko stebėtis, kad pirmame vokiečių žodyje per radiją iš Kauno radiofono labai aiškiai buvo pabrėžtas ir Lietuvos šaulio vardas. Laikraštis „Į Laisvę" viename iš pirmųjų savo numerių (Nr. 4) 1941 m. birželio 27 dieną apie tai šitaip rašė:

„Apie pietus į Kauną atvyksta vokiečių karių būrelis. Jų šeši. Karininkas su dviem kareiviais užsuka į radiofoną. Radiofono apsaugos būrys ir tarnautojai pirmuosius vokiečių karius Kaune entuziastingai sutinka. Radijo bangomis pasigirsta vokiečių kalba pranešimas:

— Kaunas užimtas! Vilijampolės tiltas neišsprogdintas! Kelias Nemunu garlaiviais iki Kauno saugus, nes Nemuno krantus saugoja lietuviai šauliai ir partizanai".

Išsivadavimo metu daug šaulių paaukojo savo gyvybes bendram visos Lietuvos ir visos mūsų tautos reikalui. Per patį išsivadavimą Panevėžy beveik prie operacijų stalo bolševikų labai žiauriai buvo nužudytas daug pasitarnavęs Šaulių Sąjungai ir Lietuvai gydytojas chirurgas šaulys pulk. Žemgulys. Zarasų kalėjime žiauriai buvo nužudytas šaulių rinktinės vadas plk. Itn. Ignas Podgaiskis-Pašilys. Gindamas Kauną žuvo buvęs šaulių „Grandies" sporto klubo narys Kauno Universiteto adjunktas diplomuotas inžinerius Juozas Milvydas. O kiek dar kitų? Jų buvo keleriopai daugiau, negu žuvusių šaulių per visas kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės 1919 ir 1920 metais. Jie žuvo, kad mes gyventume laisvi.

Toks buvo Lietuvos Šaulių Sąjungos likimas, tos visuomeninės karinės organizacijos, kurios tikslas buvo „stiprinti tautinį atsparumą ir valstybės gynimo pajėgas" (Šaulių Sąjungos įstatymo 2-sis str. — „Vyr. Žinios" Nr. 490, 1935 m. liepos 15 d.), ir kuri siekė, „kad kiekvienas lietuvis būtų šaulys" (Šaulių Sąjungos statuto 3-sis str.).

Tai buvo organizacija, jungusi visus tautiečius, nes joje galėjo rasti sau darbo ir vietos kiekvienas lietuvis patriotas, neatsižvelgiant į jo politinius įsitikinimus. Pirmasis šaulys Vladas Putvis - Putvinskis (žiūr. jo raštų II-ojo tomo 135 pusi.) dar 1928 metais taip rašė šauliams:

„Šaulių Sąjunga yra tavo šeima. Stenkis, kad ji stovėtų aukštai. Jei stovės aukštai, išaukštins ir tave.

Nėra tokio darbo, nėra tokios vietos, nėra tokios dienos, kur nėra progos padaryti Tėvynei bent ką naudingą, visur, visada ir visu kuo darbas galima taip pavaryti, kad jis stiprins Tėvynės jėgas ir tuo būdu ją gins".

Tai buvo organizacija, tvarkyta karinės drausmės pagrindais, kurioje daug griežčiau, negu bet kurioje kitoje visuomenės organizacijoje, buvo ugdoma drąsa, pasišventimas, didvyriškumas, drausmė ir daroma griežta atranka tinkamų šaulių nuo netinkamų. Labai gražiai tai buvo atvaizdavęs J. Turčiniškis savo eilėraštyje „Šauliams", kuriame jis be kitko taip rašė:

Taip, tokie buvo šauliai idealistai. Jie pergyveno tokią pat tragediją, kaip ir Lietuvos kariai: jie dvidešimt metų ruošėsi su ginklu rankose ginti Lietuvos Nepriklausomybę, bet, atėjus paskutinei valandai, jie atsidūrė tokiose sąlygose, kad negalėjo to įvykdyti.

Bolševikai, užsimoję Lietuvos Šaulių Sąjungą „sudemokratinti", ją visai likvidavo. Tačiau šaulių dirbtas darbas nenuėjo niekais: jis įskiepijo mūsų tautiečiams daug gerų šauliškų savybių, kurios labai gražiai pasirodė neužmirštamame lietuvių partizanų darbe šio karo pradžioje.

Ilgos ir labai skaitlingos visoje Lietuvoje naujų kapų eilės, kuriose guli už Lietuvos laisvę žuvusių šaulių ir partizanų kūnai, ragina kiekvieną lietuvį patriotą su didele pagarba ir dėkingumu nulenkti prieš tuos didvyrius galvą, su padėka atsiminti visus šaulių atliktus teigiamus ir naudingus savo kraštui darbus ir iš tų kapų tylaus šaltinio pasisemti naujų jėgų ir vilties ateityje matyti jų ir mūsų numylėtą Tėvynę Lietuvą vėl laisvą ir laimingą.

Bolševikai, klasta ir smurtu okupavę Lietuvą, stengėsi ją kuo greičiausiai stachanovišku tempu susovietinti. To savo tikslo bolševikai siekė melu pagrįsta propaganda bei agitacija ir teroru. Kadangi lietuvių visuomenė buvo nepalyginamai kultūringesnė už bolševikų agitatorius, tai visai suprantama, kad melu pagrįstais šūkiais ir visiems iki gyvo kaulo įgrisusiu „tautų vado" Stalino garbinimu, agitatoriai lietuvių visuomenės bolševikams palankiai nuteikti neįstengė, ir tuo būdu Lietuvai susovietinti liko tik viena priemonė, teroras, kuris labai greit liko kiekvieno lietuvio nuolatiniu palydovu. Tačiau, sėkmingai savo tikslų teroru galima siekti irgi tik mažai kultūringose tautose. Kultūringose tautose valdančiųjų teroras sukelia terorizuojamųjų reakciją, kuri dažnai virsta atvira kova prieš teroristus. Taip įvyko ir bolševikų okupuotoje Lietuvoje.

Mažiau išprususius ir tautiškai menkiau atsparius visuomenės sluoksnius bolševikai stengėsi patraukti savo pusėn melaginga agitacija, o labiau išprususius ir tautiškai atsparius jie tuojau pradėjo terorizuoti. Besirengdami karui su vokiečiais ir norėdami ginklu sukelti pasaulinę revoliuciją, bolševikai iš pat pirmųjų savo okupacijos dienų didelį dėmesį atkreipė į Lietuvos kariuomenę.

Jau žygiuodami, o ir netrukdomai į Lietuvą įžygiavę, į Lietuvos kariuomenę, nors ir nė vienu šūviu nepasipriešinusią (ji tatai padarė, klausydama kariuomenės vado gen. Vitkausko įsakymo), tuojau nukreipė savo ginklus. Vadinas, jąja nepasitikėjo ir jos galimo pasipriešinimo bijojo.

Kadangi Lietuvos kariuomenė visais atžvilgiais kautynėms buvo gerai paruošta, tai ją demobilizuoti buvo pavojinga, todėl buvo pasiryžta Lietuvos kariuomenę padaryti raudonosios armijos dalimi. Tačiau tatai padaryti buvo daug sunkiau, negu manyta. Pašalinus aukštesniąją karo vadovybę, pakeitus Lietuvos kariuomenės pulkų patriotinius pavadinimus, įvedus po-litrukus ir prie lietuvių kareivių kepurių prisegus penkiakampes žvaigždes, Lietuvos kariuomenė tik išore teparaudonėjo, o viduje ji liko lietuviška, ištikima savo karinėms tradicijoms ir tautiniams idealams. Dar daugiau: lietuvis karys šlykštėjosi viso to, kas buvo bolševikiška ir sovietiška. Tai ne tušti mūsų samprotavimai, bet realūs faktai, kuriuos mes tuojau pagrįsime dokumentais.

Bolševikų saugumo organai lietuvių visuomenės antisovietinėms nuotaikoms ir kontrrevoliuciniams užsimojimams sekti naudojo daug įvairių priemonių, iš kurių sėkmingiausia ir daugiausia medžiagos davusi — korespondencijos tikrinimas. Nors LTSR Konstitucijos 100 straipsnyje ir parašyta, kad, „piliečių buto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą saugo įstatymas", tačiau visagalinti NKVD, kuriai, matyt, jokie įstatymai negalioja, to straipsnio nepaisė ir laikė savo pareiga pirmiausia paskaityti piliečių korespondenciją.

Nuo 1941 m. sausio 15 d, ligi tų pat metų gegužės 5 d., t. y. per 110 dienų Vilniaus Pašto Kontrolės punkte buvo patikrinta 29-jo Lietuvos Šaulių Korpo 63.488 karių laiškai, iš kurių 3.551 dėl savo antisovietinio bei kontrrevoliucinio turinio buvo konfiskuoti ir persiųsti 29-jo Lietuvos Šaulių korpo ypatingajam skyriui operatyviškai juos išnaudoti ir prieš jų autorius imtis atitinkamų represijų. Konfiskuotųjų antisovietinių bei kontrrevoliucinių laiškų būdingesnės ištraukos tam tikru specialiu grąžintinu pranešimu buvo siunčiamos susipažinti VKP(b) CK ir SSSR Komisarų Tarybos LTSR Įgaliotiniui Pozdniakovui. Štai iš tų pranešimų kai kurios konfiskuotųjų laiškų ištraukos, Vaizdžiai rodančios lietuvių karių antisovietines bei kontrrevoliucines nuotaikas: ²)

² Pozdniakov lietuviškai nemokėjo. Pranešimai jam buvo siunčiami rusų kalbą. Čia cituojamos ištraukos — vertimas iš rusu kalbos. Red.

..... Brangus švogeri, tai jau septintas mėnuo, kai „žydi" raudonoji rožė, ir kada ji peržydės, nežinia. Tik gal būt švino kulka ir aštrusis kardas nuskins tą rožę, o toji kulka ir kardas ateis iš vakarų fronto, ir mes to laukiame ir sulauksime".

.....Tolumoj dingo žaliasis pavasaris, mūsų laimė pasiliko užpakalyje. Saulę apdengė tamsūs debesys. Smarkiai mus prispaudė stipri priešo ranka. Mintys mano skrenda ten, kur nėra vargo, kur laimė, bet tatai toli už mūsų pasiliko. Visas dienas sukandęs dantis tyliu. Žinau ir tikiu, kad vėl ateis džiaugsmo diena, šalis vėl sukrus ir žengs nauju keliu, kokiu žengė mūsų protėviai.

..... Brangieji giminės. Mes balsavome verčiami, niekaip negalėjome atsisakyti, turėjome atiduoti balsą už komunistus, nors aš jų nekenčiu. Greit mes turėsime karinę priesaiką ir taip pat turėsime prisiekti, nes už neklausymą skaudžiai baudžia.

Kai mes atvažiavome į Vilnių, tai mūsų buvo 500, o dabar daug ką už pavėlavimą iš miesto ir iš atostogų išvežė į Leningradą, į drausmės batalijoną. Pasakei žodį, ir gavai du metus. Aš jau atsisakiau balsuoti ir prisiekti, tai mano dokumente pažymėjo. Galvojau, kad išveš į kalėjimą, bet nieko. Dabar galvoju, kad geriau daugiau žinoti ir mažiau kalbėti'.

.....Mūsų laukia arba gyvenimas arba mirtis. Po mėnesio bus aišku. 1941.II.25 turėsime duoti priesaiką, kurios nenorime duoti. Bet mano širdis jaučia, kad pavasarį susilauksime permainos ir gyvenimas vėl bus toks, koks buvo anksčiau.

Jeigu ir sulauksiu to, apie ką galvoju, tu manęs negailėk, jeigu su tavim persiskirsiu, tu širdy laikyk, kad buvau lietuvis ir atmink savo tėvynę. Aš nebijau mirties, nors jie mus mirtimi ir baugina. Jeigu jie nori kraujo, mes galime jį pralieti".

,,. . . 1941.Il.25 turėsime priesaiką, bet aš neprisieksiu, nors man teks ir mirti. Aš jau kartą prisiekiau Dievui, o dabar demonui negaliu. Laukiu pavasario, gal būt bus kuris nors galas. Arba geriau arba blogiau. Geriau būčiau negimęs, negu taip nežinia už ką kentėti".

.....Mus dabar taip prispaudė, jog neįmanoma nė apsakyti: už pasišalinimą be leidimo porai valandų baudžia nuo 4-rių ligi 8-rių metų kalėjimo. Už vieną žodi - kalėjimas arba mirtis. Man dar nieko neatsitiko, bet namo tikriausia negrįšiu, nes turiu karštą lietuvio širdį, ir niekas manęs nesulaikys: nei mirtis nei kulka. Man negaila, kad manoji jaunystė bus lavonas. Aš atsimenu, kaip tu savanoriu tarnavai už Lietuvos laisvę, o dabar supa mus prakeikto komunizmo vergija".

..... Kareivio gyvenimas pakrypo blogojon pusėn, raudonarmiečiai prispausti sunkių vargų. Iš raudonosios armijos daug bėga. Kareiviai eina Antano (Smetonos) pėdomis. Neseniai iš mūsų pulko pabėgo 6 raudonarmiečiai, per Kalėdas taip pat vienas pabėgo, ir kur jie, nieko negirdėti. Iš Vokietijos savo draugams atsiuntė laiškus, jie ten gyveną gerai".

.....Dabar mūsų maistas labai blogas. Aš visiškai išdžiūvau ir nuo arbatos ir košės vos savo kaulus velku. Diržas taip suveržtas, jog ir skylių jame nebeužtenka.

Aš labai sergu. Į ligoninę nepriima, nes jos perpildytos ir nėra vietų: valgyti negaliu: labai blogai maitina, beliko iš manęs vienas šešėlis, ir tu manęs nebepažintam. Aš tau turiu prisipažinti, įkyrėjo man gyventi ir vargti, ir pats noriu pabaigti su tuo vargu".

,,. .. Iš laiško, kurį tau atvežė draugas, ar viską supratai? Ar viską padarei? Jei nepadarei, tai viską padaryk ligi vasario 25—26 d., nes vasario 25 d. bus priesaika, o jeigu viskas tvarkoj, tai gerai, vasario 25 d. tai išsispręs: arba visi bus gyvi, arba visi mirę. Ta diena labai iškilminga, ar dabar suprantate mane. Viską atydžiai perskaitykite, ką aš parašiau".

.....Vasario 25 d. bus priesaika, labai mažai kareivių, kurie nori ją priimti.

Mes labai nepatenkinti. O kai ateis naujokai, tai jie išsibėgios, kur kas panorės. Mes nežinome, kur mus išveš: į Rusiją ar dar kur, ir aplamai nežinome, kas mūsų laukia. Labai daug yra ir tokių, kurie nepaiso gyvybės ir nesilaiko sovietiškų taisyklių. Vienas nušovė rusų kareivį ir pats norėjo nusišauti, bet iš jo spėjo atimti ginklą".

1941.II.25 bus priesaika, pažiūrėsiu, kas su manim tą dieną įvyks. Jūs dėl manęs ne nerimastaukite, jeigu aš ką padarysiu, tai tik su savim. Tokios nuomonės ne as vienas, ir kiti taip mano. Aš nutariau neprisiekti".

„ . . . Tu, Maryte, klausi manęs, ar prisiekiau aš, ar ne. Buvo taip: aš nenorėjau būti išsiųstąs į Rusijos kalėjimą ir pagrąsytas dartuvu į veidą, su didele širdgėla prisiekiau. Bet kas iš to, jeigu aš per ašaras ir su neapykanta prisiekiau. Ilgainiui, kaip gerieji vadai sakė, pasitaikius progai, su ginklu rankoje mes galime parodyti, kaip pasielgti su „draugais". Visai nepriimti priesaikos negalima, nes kai kuriems pasisakius prieš priesaiką, juos iš Vilniaus nežinia kur išvežė. Kai kurie karininkai prisiekdami verkė, o kai kurie prieš priesaiką pabėgo, o mums nebuvo kur bėgti, tai ir teko prisiekti".

..... Aš bijau mirti. Kai aš buvau dragūnas, su kardu rankoje norėjau kariauti už savo tėvynę. Dabar aš nebeturiu tėvynės. Aš tapau šaltas ir bejausmis ir save įsivaizduoju patrankoms mėsa. Jeigu aš išgirsčiau lietuvišką dainą, su galva sieną dauščiau, aš mylėjau tėvynę ir tu suprasi mane".

.....Maisto neužtenka, ir diržą einant nuolat reikia veržti. Pinigų neturiu ir gyvenu pusbadžiai. Nuolat pilve švilpia, o žygiai po 15 ir daugiau kilometrų. Gyvenam miške ir lauke — prašau man padėti.

Nežinau, ar grįšiu iš kariuomenės namo, nes tie manevrai ir blogas maistas iki mirties nukankina. Anksčiau prie Smetonos gera buvo gyventi, o dabar prie rusų viskas blogai. Nežinau, kaip aš išgyvensiu tuos dvejus metus. Jeigu įstengsiu išgyventi, tai visas pražilsiu. Nebėra Vilniuje gyvenimo. Kareiviai baigia gyvenimą savižudybėmis; Vasario 10 d. kareivis iššoko iš antrojo aukšto, daboklės perpildytos ir aplamai viskas blogai".

.....Dabar rusinami lietuviai. Visa, kas lietuviška uždrausta, dainos ir t. t.

Agituoja, kad laisvė, o ištikrųjų visai kas kita, ir laikraščių dabar daugiau rusiškų negu lietuviškų. Atvažiuosiu — papasakosiu Jums apie savo „gerąjį" gyvenimą. Mes gyvename kaip paukštis narve ir nedainuojame savo dainų. Ateis pavasaris, ir mes įsitikinę, kad bus geresni laikai. Jeigu mums teks kariauti, tai kausimės ir būsim nenugalimi".

.....Žinai, švogeri, lietuviai stiprūs, jie viską iškentės. Bet kas mūsų širdy, niekas nežino. Tau nerašysiu, nes pats žinai. Tu nesijaudink, mūsų į kariuomenę dabar neims, nes rusai bijo, kad mes kariuomenėje nesukiltume. Krašto gyventojai laukia mūsų, kada mes pradėsime kautis su rusais, bet mes suspausti ir bijome žodį pratarti. Žinai, žmonės gyveno laisvai, o dabar prispaudė ir visi laukia momento. Tad nenusiminkit naujokai ir atsarginiai. Atsiminkite, kad mes visi jūsų broliai ir laukiam, kada vėl patekės skaisti saulė ir vėl gyvensim, kaip anksčiau. Dabar mes gyvenam kaip kalėjime; jeigu anksčiau būtų buvęs toks maistas, tai būtume iškeikę, o dabar reikia tylėti. Anksčiau buvo laisvė, o dabar katorga. Rusai mums kalba, kad visus ginklus, kuriuos čia atvežė, mums atiduos. Bet dabar girdėti, kad jie atgal išsiveš. Jiems nepatinka, kad čia žmonės švariai ir laisvai gyvena".

.....Nelaimingas aš, gimiau aš nelaimingais metais, geriau būtų, jeigu mano vietoj dūlėtų akmuo. Kokie dabar laikai: ne gyvenimas, bet vargas. Dabar jaučiuos lyg pasauly negyvenčiau. Kalba, kad dabar reikia mokėti didelius mokesčius ir rašytis į kolchozus. Kaikurie į kolchozus nesirašo, bet palaipsniui visi įsirašys, privers dideliais mokesčiais. Man įdomu, kaip čia Vilniuje viskas brangu, bet pas mus ten tikriausia parduoti galima pigiai, o pirkti brangiai".

.....Aš Lietuvos patriotas ir myliu tokius pat. Bet visko negaliu Jums aprašyti, nes už vieną žodį atsidurčiau kalėjime. Mes dabar darome tai, ką liepia, bet galvojame, ką norime. Kartą mes atvirai su kareiviais išsikalbėjome apie Lietuvos praeitį ir patriotines dainas dainavome, ir už tai vos neatsisveikinome su lietuviška žeme, o dabar mes atsargūs ir žinome, kaip reikia daryti. Aš norėjau savanorio eiti į kariuomenę tarnauti savo tėvynei, kaip ištikimas lietuvis, bei gyvenimas pasikeitė, pasidarė kitaip. Aš priėmiau sovietinę priesaika ir galvoju dabar, kad toji priesaika ne sava, bet svetima. Sovietinės saulės spinduliai manęs nešildo, jie nuo manęs atšoksta. Anksčiau prie lietuvių valdžios buvo geriau tarnauti. Aš niekados neužmiršiu Lietuvos himno žodžių: „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia".

.....Aš Jums pasakysiu teisybę, aš politinis kankinys. Mes, 12 kareivių, už vieną „darbą" buvome nubausti. GPU trumparegystės dėka dar gerai pasisekė, ki taip mes buvome įsitikinę, kad mums teks stoti ant duobės krašto su užrištomis akimis. Gaila, taip neįvyko; bet būtų buvę geriau, kad taip būtų atsitikę, nes vistiek, anksčiau ar vėliau, taip bus. Mane ir mano draugus galima sulaužyti, bet negalima perauklėti-sulenkti. Galima mus sušaudyti, bet padaryti komunistus, visiškus bedievius negalima. Aš laisvas lietuvis ir katalikas, ir niekuomet nebūsiu savo tautos ir religijos išdavikas. Aš jau antri metai matau „bolševikiškąjį rojų", ir tai yra vergija. Jūs manęs prašėte būti garbingu kariu, kad gerai mokyčiaus ir komandirių klausyčiau. Aš ir esu toks, dargi ir budeliai stebisi, kad kentėdamas moku parodyti drąsumą, drausmingumą ir kitus gerus savumus.

Jeigu aš iš baltojo būčiau virtęs raudonuoju, tai tikriausiai vasarą jau būčiau buvęs karininkas. Bet jeigu mano viršininkas mano akyse blogai atsiliepia ir išjuokia šventus dalykus ir mano gyvenimo tikslą — Lietuvos nepriklausomybę, jos. religiją ir mano tautą, laisvą tėvynę — vadindamas ją Smetonos ūkiu, tada aš galiu sakyti, jog SSSR gyvena kraugeriai, valkatos ir žmogžudžiai, supuvę žmonės, jog jų ūkis yra bepročių ūkis, ir šis ūkis negalės prilygti mūsų ūkiui nė per milijoną metų. Mes einame prie komunizmo, ir juo toliau, juo bus blogiau. Tas viršininkas-mano idėjinis priešas".

.....Dargi kai dainuojame lietuviškas dainas ir tuomet esti liūdna, nes nebėra Lietuvos tėvynės. Dažnai neleidžia lietuviškų dainų dainuoti, o, sako, dainuokite lietuvių kalba sovietiškas; tai mums geriau visai nedainuoti. Greit mums duos sovietišką mundiruotę, ir nebebus galima lietuvių kareivių atskirti nuo sovietų. Aš lietuvišką mundiruotę parsiųsiu namo, kad išsaugočiau Lietuvos kariuomenės atminimą".

„.,. Mes, lietuviai, turime kentėti kalėjimuose ir ištrėmime nežinia už ką. Ypatingieji skyriai atsiskaito su mūsų broliais elektros kėdėmis, dėl to daug kas bėga į Vokietiją, o tie, kuriuos už bėgimą areštuoja, — tie saulės jau nebematys"-

.....Brangioji sesute. Kankinamės kaip šunes, nuobodus gyvenimas, sunku nešti tokį jungą. Piauna mane kaip aštriu peiliu, kol visiškai papiaus; matyt galas mūsų gyvenimui... Tad štai, sesute, kad negaliu baigti gyvenimo taip, kaip noriu, tai tegu jie pasisotina mūsų jaunų krauju .

.....Ką supranta tie elgetos, kurie sėdi valdinėse vietose? Jiems tik smaugti žmogų ir viskas. Dabar tik komisarai gali laikyti tarnaites, o vargšas žmogus, kurį kaip jautį jungia į arklą, nieko gero nemato. Daug „blusų" mūsų žemėje priviso ir reikės daug aukų ir kraujo išlieti, kad jas sunaikintumėm".

,,. .. Greit atvyks naujokai. Ne vienas jų mėgins šokti iš antro aukšto. Juos, tikriausiai, maišys su rusais; tada jie supras gyvenimo vertę. Nors mes ir pripratome būti kaip šunes kariami, vis dėlto ateina mintis baigti su savimi ir tuo baigti kančias. Prieš save nieko gero nematai. Kasdien silpnėji ir vos kojas velki".

.....Politinės pamokos manęs nedomina ir aš jose snaudžiu. Anksčiau kareivinėse skambėjo juokas ir įvairios linksmybės, o dabar apie tai beliko tik vieni prisiminimai. Ir visa tai dėl to, kad mums nepatinka sriuba ir grikių košė. Žuvies skonis mums primena padvėsusios arklienos skonį. Dažnai mes pusbalsiu dainuojame šių laikų „patriotines" dainas (duodama „Jeigu karas rytoj" daina, kurios turinys antisovietiškai perdirbtas' ).

29-jo teritorinio (lietuvių) šaulių korpo karių čia pacituotosios konfiskuotųjų laiškų ištraukos mums vaizdžiai ir graudžiai byloja apie lietuvių karių karštą savo tautos meilę, apie jų nepalaužiamą viltį susilaukti laisvos Lietuvos, apie jų didelę sovietinės santvarkos neapykantą. Tos lietuvių karių nuotaikos buvo gerai žinomos ne tik 29-jo šaulių korpo vadovybei, bet, tarpininkaujant LKP (b) CK ir SSSR Komisarų Tarybos Įgaliotiniui Lietuvoje, Pozdniakovui bei NKVD, ir Kremliaus valdovams, ir tos patriotinės antisovietinės ir kontrrevoliucinės lietuvių karių nuotaikos buvę stengiamasi palaužti žiauriausiu teroru. Visose 29-jo šaulių korpo dalyse smarkiai buvo išplėstas špionažo tinklas, kuriam vadovavo korpo ypatingasis skyrius, glaudžiai bendradarbiaudamas su NKVD. 29-jo šaulių korpo ypatingojo skyriaus viršininkas buvo iš SSSR atsiųstas plk. B a r t a š i ūn a s. Šnipais buvo užverbuoti visi komjaunuoliai. Kadangi tų komjaunuolių, palyginti, nedaug tebuvo, jie patys ir jiems pavestos pareigos lietuvių karių daugumai buvo gerai žinomi ir dėl to komjaunuolių labai saugotasi, jų į savo tarpą neįsileista. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad komjaunuoliai nemažai lietuvių karių pražudė. Lietuvių karių suiminėjimai buvo kasdieninis reiškinys.

Suimtieji lietuviai kariai buvo kaltinami RTFSR Baudžiamojo Kodekso 58 straipsniu, kuriame kvalifikuojami kontrrevoliuciniai nusikaltimai. Kadangi su tuo straipsniu vėliau teks daug kartų susidurti, tai jį čia pacituojame in extenso:

58¹. Kontrrevoliuciniu pripažįstamas kiekvienas veiksmas, nukreiptas į darbininkų bei valstiečių tarybų ir jų pagal TSR Sąjungos Konstituciją bei sąjunginių respublikų konstitucijas išrinktų TSR Sąjungos, sąjunginių ir autonominių respublikų darbininkų bei valstiečių vyriausybių valdžios nuvertimą, pakirtimą ar nusilpninimą arba nukreiptas į TSR Sąjungos išorinio saugumo ir pagrindinių ūkinių, politinių ir nacionaliniu proletarinės revoliucijos laimėjimų pakirtima ar nusilpninimą.

Dėl visų darbo žmonių interesų tarptautinio solidarumo tokie pat veiksmai pripažįstami kontrrevoliuciniais ir tada, kai jie nukreipti prieš bet kurią kitą darbo žmonių valstybę, nors ir nesančią TSR Sąjungos sudėtyje.

58^la. Tėvynės išdavimas, t. y. TSR Sąjungos piliečių veiksmai, kuriais kenkiama TSR Sąjungos karinei galiai, jos valstybinei nepriklausomybei ar jos teritorijos neliečiamybei, kaip antai: šnipinėjimas, karinės ar valstybinės paslapties išdavimas, perėjimas į priešo pusę, pabėgimas ar perskridimas į užsienį, baudžiami aukščiausia baudžiamąja priemone —- sušaudymu su viso turto konfiskavimu, o lengvinančių aplinkybių atveju — laisvės atėmimu dešimčiai metų su viso turto konfiskavimu.

5S^lb. Tie patys nusikaltimai, padaryti karių, baudžiami aukščiausia baudžiamąja priemone — sušaudymu su viso turto konfiskavimu.

58^1c. Pabėgus ar perskirdus į užsienį kariui, pilnamečiai jo šeimos nariai, jei jie kuo nors yra padėję rengiamai ar įvykdytai išdavystei, arba nors žinojo apie ją. bet nepranešė valdžiai, baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki dešimties metu su viso turto konfiskavimu.

Kitiems pilnamečiams išdaviko šeimos nariams, kartu su juo gyvenusiems ar nusikaltimo metu jo išlaikomiems, yra atimtinos rinkiminės teisės, ir jie nutremtini penkeriems metams į tolimuosius rajonus.

58^ld. Kario nepranešimas apie rengiamą ar padarytą išdavystę užtraukia laisvės atėmimą dešimčiai metų.

58². Ginkluotas sukilimas ar ginkluotų gaujų įsibrovimas kontrrevoliuciniais tikslais į tarybinę teritoriją, centrinės ar vietinės valdžios užgrobimas tais pačiais tikslais ir atskirai paėmus, turint tikslą smurtu atplėšti bet kurią TSR Sąjungos ar atskiros sąjunginės respublikos teritorijos dalį, ar nutraukti TSR Sąjungos su kitomis valstybėmis sudarytas sutartis, užtraukia aukščiausią socialinės gynos priemonę — sušaudymą arba paskelbimą darbo žmonių priešu su turto konfiskavimu ir su atėmimu sąjunginės respublikos ir, tuo pat, TSR Sąjungos pilietybės ir ištrėmimu visam laikui už TSR Sąjungos ribų, leidžiant, lengvinančių aplinkybių atveju, sumažinti iki laisvės atėmimo laikui ne trumpesniam kaip treji metai su viso ar dalies turto konfiskavimu.

58³. Santykiavimas su svetima valstybe ar atskirais jos atstovais kontrrevoliuciniais tikslais, taip pat bet koks padėjimas svetimai valstybei, esančiai su TSR Sąjunga karo padėtyje ar su ja kovojančiai intervencijos ar blokados būdu. užtraukia — socialinės gynos priemones, nurodytas šio Kodekso 58² str.

58⁴. Bet koks kuriuo nors būdu pagelbėjimas vykdyti prieš TSR Sąjungą nu-kreiptą veiklą tai tarptautinės buržuazijos daliai, kuri, nepripažindama lygių teisių 'somunistinei sistemai, ateinančiai pakeisti kapitalistinės sistemos, siekia ją nuversti.

taip pat tos buržuazjos įtakoje esančioms ar tiesiogiai jos organizuotoms visuomeninėms grupėms bei organizacijoms, užtraukia—Laisvės atėmimą ne trumpiau, kaip trejiems metams su viso ar dalies turto konfiskavimu, su padidinimu, itin sunkinančių aplinkybių atveju, iki pat aukščiausios socialinės gynos priemonės — sušaudymo arba paskelbimo darbo žmonių priešu su sąjunginės respublikos ir, tuo pat, 7 SR Sąjungos pilietybės atėmimu ir ištrėmimu visam laikui už TSR Sąjungos ribų bei su turto konfiskavimu.

58⁵. Lenkimas svetimos valstybės ar kurių nors jos visuomeninių grupių, susižinojimu su jų atstovais, netikrų dokumentų panaudojimu ar kitomis priemonėmis, paskelbti karą, ginkluotai įsikišti į TSR Sąjungos reikalus ar imtis kitų nedraugiškų veiksmų, atskirai imant, griebtis blokados, užgrobti TSR Sąjungos ar sąjunginių respublikų turtą, suardyti diplomatinius santykius, sulaužyti su TSR Sąjunga sudarytas sutartis ir pan., užtraukia —< socialinės gynos priemones, nurodytas šio Kodekso 58² str.

58⁶. Šnipinėjimas, t. y. perdavimas, pagrobimas ar perdavimo tikslais rinkimas svetimoms valstybėms, kontrrevoliucinėms organizacijoms ar privatiems asmenims žinių, savo turiniu esančių specialiai saugoma valstybine paslaptimi, užtraukia — laisvės atėmimą ne trumpiau kaip trejiems metams su viso ar dalies turto konfiskavimu, o tais atvejais, kai šnipinėjimas sukėlė ar galėjo sukelti TSR Sąjungos interesams itin sunkių pasekmių — aukščiausiąją socialinės gynos priemonę

, sušaudymą ar paskelbimą darbo žmonių priešu su sąjunginės respublikos ir, tuo pat, TSR Sąjungos pilietybės atėmimu ir ištrėmimu visam laikui už TSR Sąjungos ribų bei su turto konfiskavimui

Perdavimas, pagrobimas ar perdavimo tikslais rinkimas aukščiau nurodytoms organizacijoms ar asmenims už atlyginimą ar be atlyginimo ekonominių žinių, savo turiniu nesudarančių specialiai saugomos valstybinės paslapties, bet neskelbtinų dėl tiesioginio Įstatymo uždraudimo ar dėl vadybų, įstaigų ir įmonių vedėjų potvarkio, užtraukia — laisvės atėmimą laikui iki trejų metų.

1 pastaba. Specialiai saugoma valstybine paslaptim laikomos žinios, išskaičiuotos tam tikrame sąraše, tvirtinamame TSR Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybos, sutariamai su sąjunginių respublikų liaudies komisarų tarybomis, ir skelbiamame visų žiniai.

2 pastaba. Šio Kodekso 195¹ str. paminėtų asmenų šnipinėjimo atžvilgiu galioja to paties Kodekso 193²³ str.

58⁷. Valstybinės pramonės, transporto, prekybos, piniginės apyvartos ar kreditinės sistemos, taip pat kooperacijos pakirtimas, padarytas kontrrevoliuciniais tikslais, atitinkamai panaudojant valstybines įstaigas ir įmones, arba veikiant prieš normalią jų darbuotę, taip pat valstybinių įstaigų ir įmonių išnaudojimas ar jų darbuotei priešingas veikimas, vykdomas buvusių savininkų ar suinteresuotų kapitalistinių organizacijų naudai, užtraukia — socialinės gynos priemones, nurodytas šio Kodekso 38² str. ³).

58⁸. Įvykdymas teroristinių aktų, nukreiptų prieš Tarybų valdžios atstovus ar prieš revoliucinių darbininkų ir valstiečių organizacijų veikėjus, ir dalyvavimas tokių aktų vykdyme, nors ir nepriklausančių kontrrevoliucinėms organizacijoms asmenų, užtraukia — socialinės gynos priemones, nurodytas šio Kodekso 58² str.

58⁹. Geležinkelių ar kitų kelių ir susisiekimo priemonių, liaudies ryšių priemonių, vandentraukio, visuomeninių sandėlių ir kitų pastatų ar valstybinio bei visuomeninio turto kontrrevoliuciniais tikslais ardymas ar žalojimas sprogdinant, padegant ar kitais būdais, užtraukia — socialinės gynos priemones, nurodytas šio Kodekso 58² str.¹).

58¹⁰. Propaganda ar agitacija, savo turiniu skatinanti nuversti, pakirsti ar nusilpninti Tarybinę valdžią ar padaryti atskirus kontrrevoliucinius nusikaltimus (šio Kodekso 58²-58⁹ str.), taipgi tokio pat turinio literatūros platinimas ar gaminimas ar laikymas, užtraukia — laisvės atėmimą ne trumpiau kaip šešiems mėnesiams *).

Tie patys veiksmai masinių sambrūzdžių atveju, arba panaudojant masių religinius ar nacionalinius prietarus, arba karo aplinkybėse, arba vietovėse, kuriose paskelbtas karo būvis, užtraukia — socialinės gynos priemones, nurodytas šio Kodekso g8² str.

58¹¹. Bet kuri organizacinė veikla, nukreipta į rengimą ar padarymą šiame skirsnyje numatytų nusikaltimų, taip pat dalyvavimas organizacijoje, sudarytoje kuriam nors šiame skirsnyje numatytam nusikaltimui parengti ar padaryti, užtraukia—socialinės gynos priemones, numatytas atitinkamuose šio skirsnio straipsniuose.

58¹². Nepranešimas apie tikrai žinomą, rengiamą ar padarytą kontrrevoliucinį nusikaltimą užtraukia — laisvės atėmimą ne trumpiau kaip šešiems mėnesiams *).

58¹³. Aktyvūs veiksmai ar aktyvi kova prieš darbininkų klasę ir revoliucinį sąjūdį, pareikšti atsakingoje ar slaptoje (agentūra) pareigybėje prie carinės santvarkos ar pas kontrrevoliucines vyriausybes pilietinio karo metu, užtraukia — socialinės gynos priemones, nurodytas šio Kodekso 58² str.

58¹⁴. Kontrrevoliucinis sabotažas, t. y. sąmoningas kieno nors neatlikimas nustatytųjų pareigų ar tyčia nerūpestingas jų atlikimas, turint specialų tikslą silpninti vyriausybės valdžią ir valstybinio aparato veiklą, užtraukia — laisvės atėmime ne trumpiau kaip vieneriems metams su viso ar dalies turto konfiskavimu, su padidinimu, itin sunkinančių aplinkybių atveju, iki pat aukščiausios socialinės gynos priemonės — sušaudymo su turto konfiskavimu.

Šio plataus straipsnio, kurį galima pritaikyti kiekvienam nepageidaujamam asmeniui, pilnesniam vaizdui būtina pacituoti ir RPFSR BK 28 straipsnį, kurio tekstas šitoks:

28. Laisvės atėmimas skiriamas nuo vienerių iki dešimties metų, o šnipinėjimo, kenkimo ir diversinių aktų bylose (šio Kodekso 58^1a, 586, 58⁷, 58⁹ str.) — ilgesniam laikui, bet ne ilgiau kaip 25 metams.

Laisvės atėmimas iki trejų metų atliekamas bendrose suimtųjų laikymo vietose. Laisvės atėmimas trejiems metams ir ilgesniam laikui atliekamas pataisos darbų stovyklose.

Išimtinais atvejais, pripažinęs, kad nuteistasis atimti laisvę trejiems metams ir ilgesniam laikui yra aiškiai netinkamas fiziniam darbui arba pagal savo socialinio pavojingumo laipsnį yra nereikalingas atiduoti į pataisos darbų stovyklą, teismas turi teisę atskiru aptarimu nuosprendyje pakeisti stovyklą bendra suimtųjų laikymo vieta. 1950 m. gegužės 20 d. (ĮR 26 nr., 344 str.). 1938 m. gegužės 20 d. ĮR 11 nr., 14 str.**).

2 pastaba. Vykdydamas nuosprendžio, kuriuo karys karo metu nuteisiamas atimti laisvę be teisių atėmimo, gali būti bylą išsprendusio teismo nutartimi atidėtas iki karo veiksmų pabaigos, su sąlyga, kad nuteistasis būtų išsiųstas į veikiančiąją armiją.

Pirmoje šios pastabos dalyje nurodytiems kariams, kurie veikiančiojoje armijoje pasižymėjo kaip tvirti TSR Sąjungos gynėjai, atitinkamos karinės vyresnybės rūpesniu, leidžiama bylą išsprendusio teismo nutarimu atleisti nuo pirmiau paskirtos socialinės gynos priemonės arba pakeisti ją lengvesne socialinės gynos priemone.

Suimtieji kariai buvo tardomi ir to tardymo svarbiausias tikslas, kad kaltinamasis pats prisipažintų prie jam primetamų kaltinimų ir kiek galint daugiau savo bendrininkų išduotų. Tad į tardymą buvo kreiptas ypatingai didelis dėmesys, ir tardant nevengta tardomuosius žiauriai kankinti. Daugiausia dėl prityrusių tardytojų stokos ir tardytojų pastangų, kad tardomasis (visvien kaltas ar ne) prisipažintų prie jam primetamų kaltinimų, tardymas gana ilgai buvo tęsiamas.

Tardymo priežiūra buvo pavesta prokurorams; iš jų buvo ypatingai daug reikalaujama. Tačiau Sovietų Sąjungoje tiek daug politinių bylų, o prokurorų, palyginti, neperdaugiausia, tai, aiškus dalykas, jie į kiekvieną bylą negalėjo kaip reikiant įsigilinti ir dėl to, kaip sakoma 1938 m. lapkričio 27 d. visai slaptame SSSR prokuroro A. Vyšinskio įsakyme Nr. 1/001582, SSSR LKT ir VKP(b) CK 1938.XI.17 nutarimas „Apie areštus, prokurorišką priežiūrą ir tardymą" prokuratūros ir NKVD organų darbo atidengė stambių trūkumų bei visą eilę iškraipymų ir prokuratūros ir NKVD darbininkams davė į rankas galingą priemonę tuos trūkumus bei iškraipymus pataisyti, galingą priemonę tolimesniam jų darbo patobulinimui, pasiaukojančiai (samootveržennoj) ir garbingai bolševiškai kovai su visais liaudies priešais, fašistine, trockine-bucharinine ir kitokia užsienine žvalgyba ir visais tėvynės išdavikais" SSSR prokuroras A. Vyšinskis minėtame savo įsakyme smulkiai nurodo prokurorų pareigas. Tačiau, matyt, tas įsakymas nedaug ką tebus padėjęs, nes SSSR prokuroras V. B o č k o v savo visai slaptuose 1940 rugsėjo 17 d. įsakymuose Nr. 161/102c ir 1941 m. sausio 14 d. Nr. P R/2 ir Raudonosios Armijos Vyriausias Karo prokuroras korpo karo juristas Gavrilov savo 1941 m. vasario 8 d. direktyvoje N 022/2-D apygardų ir frontų divizijų karo prokurorams rūsčiai barasi dėl netinkamo prokurorų darbo ir nurodinėja, kaip jis turi būti dirbamas. Minėtais SSSR prokurorų įsakymais ir Raudonosios Armijos vyriausio karo prokuroro direktyva turėjo vadovautis ir Pribovo prokurorai.

Be to, reikia pabrėžti, kad Pribovo prokurorams dar buvo duotos atskiros direktyvos. Pribovo karo prokuroras brigados karo juristas B l a ub e r g 1941 m. balandžio 12 d. visiems Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos (Pribovo) armijų ir divizijų karo prokurorams savo slaptoje direktyvoje Nr. 02833 rašo, kad „darbą būtinai reikia dirbti atsižvelgiant į ypatingas mūsų apygardos sąlygas, apygardos pasieninės ir esančios jaunų sovietinių socialistinių respublikų teritorijose, kur su sovietinės valdžios įtvirtinimu, socialistinės tvarkos nustatymu, taip pat stiprūs yra ir kapitalistiniai įpročiai, kur yra tiesioginė kenksminga kontrrevoliucinių elementų veikla, mėginanti biauriems savo tikslams išnaudoti nepastovius gyventojų sluoksnius.

Apygardos pasitarime Raudonosios Armijos vyriausias karo prokuroras, liesdamas mūsų apygardos savumus, savo kalboje nurodė:

,Pribovo savumai jums žinomi. Tie savumai karo prokuratūros darbuotojams kelia padidintus reikalavimus. Pradedant budrumu ir baigiant visa karo prokuroro veikla — viskas turi būti persunkta (pronizano) jūsų apygardos savumais. To reikalavimo nė minutei neturi pamiršti karo prokuroras, karo tardytojas ir mūsų or-ganų bendradarbis, tiek savo praktiniame darbe, tiek ir savo paties elgsenoje.

Ypač stipriai ši nuostatą turi įsidėmėti tautinių junginių karo prokurorai. Tautinėse dalyse tarp komandirų, buvusių karininkų ir raudonarmiečių, buvusių kareivių, pasilikusiu armijoje — yra paskirų asmenų, kilusių iš socialiniai svetimų elementų, reakcionieriškai ir priešiškai nusiteikusių sovietų valdžios ir Raudonosios Armijos atžvilgiu. Tie elementai, panaudodami paskirų kovotojų atsilikimą, religinius prietarus, tautines idėjas, nevisišką įvedamos naujos socialistinės tvarkos supratimą, sovietinių įstatymų, statutų, įsakymų ir nuostatų nežinojimą, visokiais būdais stengiasi dirbti antisovietinį ir kontrrevoliucinį darbą. Reikia pastebėti, kad panašūs išsišokimai (vylazki) dažnai gauna įkvėpimo iš užsienio žvalgybų, kurios tose dalyse turi savo agentūras.

Tikras bolševikinis budrumas padės karo prokurorui išaiškinti priešą ir laiku suduoti jam taiklų smūgį. Kruopštus ir gilus ištardymas bylų, karo prokuroro profilaktinės priemonės savo keliu paraližuoja kenksmingus veiksmus".

Ši direktyva daugiausia buvo nukreipta į mūsų karius-karininkus bei kareivius — ir reikia pabrėžti, kad ji neliko be atgarsio. Ji paskatino 29-jo teritorinio šaulių korpo karių eiles stropiau valyti nuo antisovietinio bei kontrrevoliucinio elemento. SSSR prokuroro, vyriausiojo karo prokuroro ir Pribovo prokuroro įsakymai bei direktyvos nuolat prokurorus ragino stropiau dirbti, budriau stovėti Sovietų Sąjungos saugumo sargyboje ir su šaknimis rauti bei naikinti jos priešus.

29-jo šaulių korpo karių politines, t. y. antisovietines ir kontrrevoliucines bylas sprendė kariniai tribunolai.

TSRS sąjunginių ir autonominių respublikų teismų santvarkos įstatymu kariniai tribunolai sudaromi:

b) prie armijų, korpusų, kitokių karinių junginių ir sukarintų įstaigų (57 str.).

Kariniai tribunolai nagrinėja bylas dėl karinių nusikaltimų, taip pat ir įstatymais šių teismų kompetencijai pavestas bylas dėl kitokių nusikaltimų (58 str.). Kariniai tribunolai prie apygardų, frontų ir jūrų laivynų nagrinėja įstatymais jų kompetencijai pavestas baudžiamąsias bylas, taip pat skundus ir protestus dėl nuosprendžių bylose, išspręstose tribunolų, esančių prie armijų, korpusų, kitokių karinių junginių ir sukarintų įstaigų (59 str.). Karinių tribunolų, linijinių geležinkelių ir vandens transporto teismų pirmininkai pirmininkauja teisminiuose posėdžiuose arba paskiria juose pirmininkauti karinių tribunolų ir linijinių teismų narius, skiria bylas posėdžiui, daro potvarkius šaukti teisman kaltinamuosius, liudytojus ir ekspertus (62 str.).

TSRS Aukščiausiajame Teisme, be įvairių kitų teisminių kolegijų (baudžiamosioms byloms, civilinėms byloms, geležinkelių, vandens transporto), taip pat yra ir karinė kolegija (65 str.). TSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija nagrinėja įstatymais jos kompetencijai pavestas bylas, taip pat protestus ir skundus dėl karinių tribunolų nuosprendžių ir nutarčių (69 str.).

TSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija bylas nagrinėja pirmininkaujančio — TSRS Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos pirmininko ar Kario — ir dviejų liaudies tarėjų sudėtimi, išskyrus tuos Baudžiamojo Procesinio Kodekso specialiai numatytus atvejus, kai bylos nagrinėjamos trijų karinės kolegijos narių sudėtimi.

Protestus ir skundus dėl karinių tribunolų nuosprendžių ir nutarčių TSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija nagrinėja trijų TSRS Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos narių sudėtimi (70 str.).

TSRS Aukščiausiojo Teismo kolegijų sprendimai — galutiniai, kurie gali būti pakeisti tik amnestinės teisės tvarka. Malonės teisę Lietuvos TSR teismų nuteistiesiems turėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, o karinių tribunolų nuteistiesiems tik TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.

Kariniams tribunolams SSSR įstatymais pavesta nagrinėti daug įvairių bylų. RTFSR Baudžiamojo Kodekso prieduose, „Pastraipinė medžiaga prie Kodekso, prie 27 str. (163—166 psl.) sakoma, kad

A. Dėl karių ir karo prievolininkų, taip pat turinčių ypatingą valstybinę 'reikšmę įmonių bei pastatų sukarintos apsaugos ir sukarintos gaisrinės apsaugos rikiiiotinės ir administracinės ūkinės sudėties asmenų, esančių Darbininkų ir Valstiečių Raudonosios Armijos eilėse, taip pat Darbininkų ir Valstiečių Milicijos operacinės ir administracinės ūkinės sudėties asmenų, pataisos darbų įstaigų operacinės ir administracinės ūkinės sudėties asmenų, povandeninių darbų ekspedicijos (YPPDE) darbuotojų, civilinio oro laivyno viršininkų sudėties asmenų ir civilinio oro laivyno skraidymo mokyklų mokinių, taip pat užnugarinės apsaugos dalių ir darbo dalių, sudarytų iš atleistųjų nuo karinės tarnybos dėl religinių įsitikinimų ⁴), viršininkų ir eilinių sudėties asmenų padarytų:

4 TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1939 m. rugsėjo 23 d. priimtu visuotinės karinės prievolės įstatymu, užnugarinė apsauga ir darbo dalys iš asmenų, atleistu nuo karinės prievolės dėl religinių įsitikinimu, nenumatytos.

a) karinių nusikaltimų (1927 m. TSRS ĮR 50 nr., 505 str.; 1929 m. 29 nr., 363 str.; 1930 m. 40 nr., 423 str. IX skaidma ir 51 nr., 526 str.; 1932 m. 20 nr., 177 str. ir 44 nr., 239 str.),

b) nusikaltimų, numatytų TSR Sąjungos Centrinio Vykdomojo Komiteto 1927 m. vasario 23 d. patvirtinto Valstybinių (kontrrevoliucinių ir TSR Sąjungai itin pavojingų nusikaltimų valdymo tvarkai) nusikaltimų nuostatų 2—3, 8—10, 14, 17, 17⁴. 19, 2», 24 ir 23 str. (1927 m. TSRS ĮR 12 nr., 123 str.) ir atitinkamai nusikaltimų, numatytų tų pačių nuostatų 11, 12 ir 23 straipsniais.

c) nusikaltimų, numatytų TSR Sąjungos Centrinio Vykdomojo Komiteto ir Liaudies Komisarų Tarybos 1932 m. rugpiūčio 7 d. nutarimo dėl valstybinių įmonių, kolektyvinių ūkių bei kooperacijos turto apsaugos ir visuomeninės (socialistinės) nuosavybės sustiprinimo (1932 m. TSRS ĮR 62 nr., 360 str.);

d) pareigybinių ir turtinių nusikaltimų, numatytų RTFSR Baudžiamojo Kodekso 113, 115—120 str., 162 str. ,,d" ir ,,e" punktuose ir atitinkamuose kitų sąjunginių respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsniuose.

B. Dėl šio straipsnio ,,A" skaidmoje nenurodytų asmenų padarytų nusikaltimų, numatytų Valstybinių (kontrrevoliucinių ir TSR Sąjungai itin pavojingų nusikaltimų valdymo tvarkai) nusikaltimų nuostatų 6 str. 1 dalyje — tais atvejais, kai šių nusikaltimų dalykas yra karinio pobūdžio žinios.

a) nusikaltimų, numatytų Valstybinių (kontrrevoliucinių ir TSR Sąjungai itin pavojingų nusikaltimų valdymo tvarkai) nusikaltimų nuostatų 17¹ str. (1929 m. TSRS ĮR 10 nr., 91 str.), taip pat numatytų RTFSR Baudžiamojo Kodekso 164a ir 166a straipsniuose ir atitinkamuose kitų sąjunginių respublikų Baudžiamųjų Kodeksų straipsniuose;

b) kitų nusikaltimų, gresiančių Darbininkų ir Valstiečių Raudonosios Armijos stiprybei ir galiai, kuriuos nagrinėti nustatytąja tvarka bus pavesta kariniams tribunolams;

c) nusikaltimų tose vietovėse, kur dėl išimtinių aplinkybių neveikia bendrieji teismai. [Iš TSRS CVK ir LKT 1954 m. vasario 27 d. nutarimo (1934 m. TSRS ĮR 12 nr., 78 str.; 1935 m. 45 nr., 559a str.)].

§ 2. TSR Sąjungos Vidaus Reikalų Liaudies Komisariato ir jo vietos organų tiriamosios bylos dėl tėvynės išdavimo, šnipinėjimo, teroro, sprogimų, padegimų ir kitų diversijos rūšių (Valstybinių nusikaltimų nuostatų 6, 8 ir 9 str.) turi būti nagrinėjamos TSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės Kolegijos ir apygardų karinių tribunolų pagal teismingumą. [Iš TSRS CVK ir LKT 195 m. birželio 10 dienos nutarimo (TSRS ĮR 56 nr., 284 str.)].

§ 5. Visas karių bylas dėl privačių piliečių nužudymo priskirti karinių tribunolų teismingumui. [Iš TSRS CVK 1954 m. liepos 7 d. nutarimo (TSRS ĮR 57 nr., 295 str.)].

Kariniai tribunolai taip pat nemažai sprendė lietuvių politinių kalinių bylų. Apie jų sprendimus ir nuteistuosius jau daugiau galime pasakyti, nes yra išlikusi „visai slapta" Pabaltijos Ypatingosios Karo Apygardos (Pribovo) XI-sios Armijos Karinio Tribunalo byla su kontrrevoliucinių nusikaltimų sprendimų nuorašais. Byla pradėta 1941 m. sausio 2 dieną. Pirmasis sprendimas padarytas 1941 m. sausio 13—14 d., o paskutinis (Nr. 0099) tų pat metų birželio 20 dieną. XI-sios Armijos Karinis Tribunolas bylas sprendė vietoje, t. y. tame mieste, kur politinis kalinys buvo kalinamas. Nuolatinė XI Armijos Karinio Tribunolo buveinė buvo Kaune, Dzūkų g. Nr. 2 (pogrindyje to namo, kur anksčiau gyveno lenkų pasiuntinys Charvatas).

Iš surastų dokumentų matyti, kad XI-sios Armijos, kurios sudėtin įėjo ir 29 teritorinis šaulių korpas, Karinis Tribunolas 16 savo posėdžių sprendė 52 lietuvių karių ir kartu su jais vieno civilio bylas, šeši kariai, būtent: Sirtautas Jurgis, Čelius Juozas, Kaneckas Kleofas, Kulikauskas Kazys, Kelmickas Kazys ir Lišauskas Vytautas buvo nuteisti sušaudyti ir, greičiausia jiems mirties bausmė buvo įvykdyta.

Aštuoni kariai, būtent: Čiumelius Jonas, Sinkevičius Bronius, Jodis Feliksas, Andriušis Bronius, Bružas Stasys, Mačiulis Petras, Kučinskas Antanas ir Vateikis Antanas taip pat buvo nuteisti sušaudyti, bet to pat teismo ar SSSR Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos mirties bausmė buvo pakeista 10 metų pataisomųjų darbų stovyklos.

šešiolika karių, būtent: Bagdonas Antanas, Bekeris Jonas, Rimolaitis Juozas, N аса s Leonas, Jocas Kazys, Sušinskas Antanas, Narkūnas Balys, Klusas Stasys, Snūdaitis Antanas, Mandrijauskas Stasys, Gudinskas Bronius, Semaška Vladas, Janusas Jonas, Miniotas Antanas, Gisas Maksas ir Denisevičius Zigmas buvo nuteisti po 10 metų pataisomųjų darbų stovyklos.

Miliauskas Emilis, Pipcevičius Stasys ir Ščapanas Mečys — po 7 metus pataisomųjų darbų stovyklos.

Narvydas Leonas, Jokubauskas Kazys, Kazlauskas Bronius, Zivatkauskas Antanas, Srebalius Juozas ir Čeilitka Jonas — po 6 metus pataisomųjų darbų stovyklos.

Drapaitis Juozas, Kriaučiūnas Alfonsas, Pupelis Vincas, Ginčas Jonas, Baltrūnas Vytautas, Baltrūnas Bronius, Kaušila Juozas, Baltrušaitis Kostas ir Macijauskas Alfonsas — po 5 metus pataisomųjų darbų stovyklos.

Vigelskas Albertas ir Želalis Kostas — po 3 metus pataisomųjų darbų stovyklos.

Civilis Ginčas Aleksandras, brolis 5 metus nuteisto kario Jono Ginčo, buvo nubaustas 1 metus ir 6 mėnesius paprasto kalėjimo.

Kad vaizdesni mums būtų lietuvių karių kontrrevoliuciniai nusikaltimai ir aiškesnis karinio tribunalo teismo procesas, žemiau duodami in extenso tų sprendimų vertimai:

XI Armijos Karo Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Seinemano ir narių: 5. rango karo juristo Osokino ir jaunesniojo karo juristo Kuzmenkovo, sekretoriaujant karo juristui Sizovui, nedalyvaujant kaltinimui ir gynybai, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 0033 buvusių 29 šaulių korpo 615 artilerijos pulko karių:

1. Bekerio Jono, Petro sūnaus, gimusio 1916 metais Nakiškėlių kaime, Joniškėlio valsčiuje, Biržų apskrityje, socialine padėtimi moksleivio (po so-cialpoloženiju učaščegosia), lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn pašaukto 1938 m., liktinio puskarininkio,

2. Kazlausko Broniaus, Leono sūnaus, gimusio 1918 metais Čekių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių apskrityje, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1940 metų kovo mėnesio, raudonarmiečio,

3. Miliausko Emiliaus, Martyno sūnaus, gimusio 1918 metais Lazdūnėnų kaime, Vainuto valsčiuje, Tauragės apskrityje, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1940 metų kovo mėnesio, raudonarmiečio,

4. Sčapano Mečiaus, Jono sūnaus, gimusio 1921 metais Šaukėnų miestelyje, Šaukėnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, vedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1940 metų kovo mėnesio, raudonarmiečio,

3. Dropaičio Juozo, Antano sūnaus, gimusio 1918 metais BSSR Minsko mieste, Juljanavos kaimo, Garliavos valsčiaus, Kauno apskrities gyventojo, darbininko, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1940 metų kovo mėnesio, raudonarmiečio,

6. Stulgos Prano, Prano sūnaus, gimusio 1917 metais Gorainių kaime, Vainuto valsčiuje, Tauragės apskrityje, žemės ūkio darbininko, lietuvio, nepartinio, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1939 metų gegužės mėnesio, liktinio puskarininkio.

Visi šeši padarę nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 38—10 str. 1 dalyje ir 58—11 str.

1. Narvydo Leono, Leono sūnaus, gimusio 1916 metais Joniškėlio miestelyje, Biržų apskrityje, darbininko, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1937 metų, liktinio puskarininkio.

2. Kriaučiūno Alfonso, Aleksandro sūnaus, gimusio 1917 metais, Rečanų kaime, Žąslių valsčiuje, Trakų apskrityje, socialine padėtimi tarnautojo, lietuvio, su nebaigtu vidurinės mokyklos išsilavinimu, nepartinio, vedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1939 metų gegužės mėnesio, grandinio (komandir zvena),

3. Jakubausko Kazio, Stasio sūnaus, gimusio 1916 metais Polenių kaime, Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo,, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1937 metų, liktinio puskarininkio.

1940 metais rugsėjo 26 dieną 29 šaulių korpo 615 artilerijos pulke įvyko karių dalies masinis antisovietinis išstojimas (vystuplenije), kuriame dalyvavo pulko eiliniai ir puskarininkiai.

Siame išstojime dalyvavę teisiamieji Bekeris ir Stulga iš išstojimo dalyvių suorganizavę dvi karių grupes, joms pasiėmė vadovauti ir, surikiavę jas, giedant Smetonos himną ir, iš tų grupių tarpo sklindant antisovietiniams šūkiams, mėgino tas grupes išvesti iš karinio rajono ribų (pytalis vyvesti eti grupy iz raspoloženija voennogo gorodka).

Teisiamieji Miliauskas ir Kazlauskas, būdami antisovietiškai nusiteikę, visą 1940 metų rugsėjo mėnesį sistemingai tarp pulko kovotojų vedė antisovietinę propagandą, nukreiptą prieš karinės priesaikos priėmimą, ir 1940 metais rugsėjo 26 dieną dalyvavo antisovietiniame išstojime.

Be to, teisiamasis Miliauskas buvo vienas iš dalyvių, kurie iš pulko karių draskė Raudonosios Armijos uniformos žymenius (petlio obrazca Krasnoj Armij), organizavo tarp pulko karių pinigų rinkimą kryžiams nupirkti, kad juos demonstratyviškai pakabintų bendrose patalpose; juos pats ir nupirko.

Teisiamieji Sčapanas, Narvydas, Dropaitis ir Jakubauskas, būdami priešiškai nusiteikę sovietų valdžios atžvilgiu, tarp pulko karių sistemingai vedė antisovietinę agitaciją prieš karinės priesaikos priėmimą ir tarp karių pasakodavo apie Sovietų Sąjungą kontrrevoliucinius šmeižtus.

Teisiamasis Kriaučiūnas, būdamas antisovietine kryptimi paruoštas, tarp kovotojų skleidė priešiškai sovietų valdžiai nuteiktų elementų antisovietinės veiklos faktus ir tuo būdu politiškai neatsparius karius stūmė prie tokios pat veiklos.

Teisiamiesiems Sčapanui ir Dropaičiui pareikštas kaltinimas dėl jų dalyvavimo 1940 metais rugsėjo 26 dienos antisovietiniame išstojime teisminio tardymo procese nepasitvirtino.

Išdėstytu remiantis, pripažįstami kaltais: Bekeris Jonas, Petro sūnus, Stulga Pranas, Prano sūnus, Kazlauskas Bronius, Leono sūnus, ir Miliauskas Emilius, Martyno sūnus, padarę nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58—10 str. 1 d. ir 58—11 stT„

Sčapanas Mečius, Jono sūnus, Dropaitis Juozas, Antano sūnus, Narv_:ydas Leonas, Leono sūnus, Kriaučiūnas Alfonsas, Aleksandro sūnus ir Jakubauskas Kazys, Stasio sūnus — padarę nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58—10 str. 1 daly, laikant Sčapanui ir Dropaičiui pareikštą kaltinimą pagal RTFSR BK 58—11 str. neįrodytu, vadovaudamos RTFSR BPK 519, 520 ir 326 str. str. ⁵).

⁵ 319. Teismas savo nuosprendį pagrindžia išimtinai byloje esančiais duomenimis, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje.

Byloje esančius įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą, bylos aplinkybių visumos apsvarstymu.

5) kokia, būtent, bausmė turi būti teisiamajam paskirta ir ar teisiamasis turi ją atlikti.

6) ar tenkintinas pareikštasis civilinis ieškinys, o iei ieškinys nebuvo pareikštas, tai ar reikia imtis priemonių aptikrinti galinčiam būti pareikštam civiliniam ieškiniui;

2) pripažintą kaltu teisiamąjį atleisti nuo socialinės gynos priemonės *) dėl amnestijos ar senaties ar BK 8 str. nurodytais pagrindais;

a) nenustačius paties nusikaltimo įvykio arba nesant kaltinamojo veiksmuose nusikaltimo sudėties:

Tuo atveju, kai teismas pagal bylos aplinkybes, nesant šio straipsnio 2 p. numatytu sąlygų, ras netikslingu dalyku taikyti pripažintam kaltu teisiamajam socialinės gynos priemonę *), jis gali motyvuotu prašymu kreiptis i VCVK Prezidiumą 23) atleisti nuteistąjį nuo socialinės gynos priemonės *).

f) teisės gauti pensijas, duodamas socialinio draudimo bei valstybinio aprūpinimo tvarka, ir nedarbo pašalpas, duodamas socialinio draudimo tvarka.

Nuteistajam gali būti atimtos visos aukščiau išskaičiuotos teisės ar tik atskiros jų kategorijos-

Tėviškosios teisės tegali būti teismo atimtos tik nustačius nuteistąjį piktnaudžiavus šiomis teisėmis.

Teisė gauti pensiją teismo tegali būti atimta: a) nuteisus už valstybinius nusikaltimus (Ypatingosios dalies I skirsnys), b) nuteisus už savanaudiškus nusikaltimus laisvės atėmimu ar nutrėmimu su privalomuoju apgyvendinimu kitose vietovėse (kaip pagrindine socialinės gynos priemone), c) paskyrus papildomąja socialinės gynos priemone viso turto konfiskavimą, d) nuteisus taikos metu už karinius nusikaltimus, numatytus šio Kodekso 1933, 1934, 1937, 1939, 19312, 19313, 19317 ir 19320—28 str., o karo metu — už bet kurį nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo Kodekso IX-me (kariniu nusikaltimu) skirsnyje.

Bekerį Joną, Petro sūnų, Stulgą Praną, Prano sūnų, Kazlauską Bronių, Leono sūnų, ir Miliauską Emilių, Martyno sūnų, už visus jų padarytus nusikaltimus, remiantis RTFSR BK 58—10 str. 1 d. atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose: Bekeriui — dešimčiai metų ir susiaurinti politines teises penkeriems metams :

Stulgai — aštuoneriems (8) metams ir susiaurinti politines teises ketveriems metams;

Miliauskui — septyneriems (7) metams ir susiaurinti politines teises ketveriems metams;

Kazlauskui — šešeriems (б) metams ir susiaurinti politines teises trejiems metams;

Sčapaną Mečių, Jono sūnų, Dropaitį Juozą, Antano sūnų, Narvydą Leoną, Leono sūnų, Kriaučiūną Alfonsą, Aleksandro sūnų, ir Jakubauską Kazį, Stasio sūnų — remiantis RTFSR BK 58—10 str. 1 d. atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose:

Sčapanui — septyneriems (7) metams ir susiaurinti politines teises ketveriems metams;

Dropaičiui ir Kriaučiūnui — kiekvieną po penkerius (5) metus ir kiekvienam susiaurinti politines teises trejiems metams;

Narvydui ir Jakubauskui — kiekvienam po šešerius (6) metus ir kiekvienam susiaurinti politines teises trejiems metams;

Sčapaną Mečių, Jono sūnų, ir Dropaitį Juozą, Antano sūnų, pagal RTFSR BK 58—11 str. laikyti išteisintus.

Bausmės atlikimo laiką skaityti: Bekeriui, Kazlauskui, Sčapanui nuo 1940 metų rugsėjo 28 dienos;

Miliauskui, Dropaičiui, Narvydui, Kriaučiūnui, Jakubauskui ir Stulgai nuo 1940 metų rugsėjo 29 dienos.

Sprendimas kasacine tvarka per XI Armijos Karinį Tribunolą gali būti apskųstas Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos Kariniam Tribunolui 72-jų valandų laikotarpyje nuo to momento, kai nuteistajam įteiktas sprendimo nuorašas.

(XI Armijos Karo Tribunolo išvažiuojamosios sesijos antspaudas). Žemiau duodamas labai būdingas dokumentas glaudžiai susijęs su šia byla:

Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos XI Armijos Karinis Tribunolas Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Seinemano ir narių—3. rango karo juristo Osekino ir jaunesniojo karo juristo Kuzmenkovo, sekretoriaujant karo juristui Sizovui, svarstydamas Bekerio, Sčapano, Dropaičio ir kitų kaltinamąją bylą Nr. 0055, rado:

Parengtinio tardymo duomenimis viename teisiamojo Dropaičio kaltinimo punkte jam prikišama kaltė, kad jis ruošęsis ginkluotam kontrrevoliuciniam išstojimui, ir tas kaltinimas buvo paremtas parodymais liudininko Sokolovo Nikalojaus, teismo posėdyje nedalyvavusio.

Teisminio tardymo procese teisiamasis Dropaitis pareiškė, kad jo parodymai tose dalyse kaltinimo parengtinio tardymo protokoluose dėl netikslaus vertimo yra sudarkyti.

Karinis Tribunolas, turėdamas galvoje teisiamojo Dropaičio pareiškimą ir patikrinęs bylos medžiagą, nustatė, kad parengtinio tardymo organai minėtoje byloje šiurkščiai pažeidė BPK dėsnius, būtent: liudininkas Sokolovas Nikalojus, skųsdamas aukščiau nurodytomis aplinkybėmis (uličajuščij po vyše ukazannym obstojatelstvam) teisiamąjį Dropaitį, apklausiant teisiamąjį figuruoja kaip vertėjas, tuo remdamos (v silu čego) Karinis Tribunolas

Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos Kariniam Prokurorui pranešti (dovesti do svedenija) apie aukščiau minėtus pažeidimus (narušenijach), padarytus tardymo organų turimoje byloje (po dannomu delu).

Šis dokumentas mums rodo, kaip sovietų tardomieji organai šiurkščiai prasilenkdavo su įstatymais ir kaip dėl kaltinamajam primetamo nusikaltimo buvo „išgaunamas" reikiamas prisipažinimas. Tokie dalykai buvo dažnas reiškinys. Tame pat 1941 m. sausio 14 d. posėdyje XI Armijos Karinis Tribunolas, svarstydamas teisiamųjų 615 artelerijos pulko karių Zuokos Juozo ir Vaišnerio - Vainoro Jurgio kaltinamąsias bylas Nr. 0033 dėl nusikaltimų pagal RTFSR BK 58—10 str. 1 d. ir kitus str., nutarė tas bylas dėl neteisingai pravesto tardymo grąžinti Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos Karinei Prokuratūrai pribaigti tardyti (nadosledovanije).

Bet grįžkime prie XI Armijos Karinio Tribunolo nuteistųjų. Bekeris, Stulga, Kazlauskas, Miliauskas, Ščapanas, Dropaitis, Narvydas, Kriaučiūnas ir Jakubauskas įteikė savo kasacinį skundą Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos Kariniam Tribunolui, kuris 1941 m. vasario 25 dieną savo posėdyje, pirmininkaujant brigados karo juristui Miasnikovui ir nariams 2. rango karo juristui Novikovui ir 2. rango karo juristui M u-r a š i n u i, jį svarstė. Šis Karinis Tribunolas, išklausęs savo nario Novikovo pranešimą ir karinio prokuroro padėjėjo 2. rango karo juristo Golovanovo išvados, kad sprendimą reikia palikti galioje, nutarė, kad Bekerio, Stulgos, Kazlausko, Miliausko, Ščapano, Dropaičio, Narvydo, Kriaučiūno, Jakubausko kaltumas dėl Vestos kontrrevoliucinės agitacijos bylos duomenimis esąs įrodytas ir kiekvienam nuteistajam bausmė paskirta pagal padaryto nusikaltimo pavojingumą, ir todėl visas sprendimas palikti galioje, o Bekerio, Dropaičio, Kazlausko, Kriaučiūno ir Stulgos kasacinius skundus, kuriuose jie prašo sušvelninti bausmes, kaip nepagrįstus atmesti.

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Seinemano ir narių 3. rango karo juristo Osokino ir karo juristo Petrušino, sekretoriaujant karo juristui Sizovui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 004 29 šaulių korpo avioeskadrilės buv. raudonarmiečio

Tarvydo Augusto, Benedikto sūnaus, gimusio 1920 metais Latvijos TSR, Pe-pejų miestelyje, tarnautojo, lietuvio, nepartinio, raštingo, vedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje savanoriu nuo 1940 metų kovo mėnesio — padarius nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 38,—9 str. ir 58—10 str. 1 d.

Teisiamasis Tarvydas, būdamas priešiškai nusiteikęs sovietų valdžios atžvilgiu, nuo pat Raudonosios Armijos į Lietuvą įžengimo momento 1940 metų birželio mėnesio sistemingai tarp eskadrilės kovotojų vedė antisovietinę propagandą, nukreiptą į gyrimą fašistinės tvarkos Vokietijoje, šmeižė Sovietų Sąjungą ir Raudonąją Armiją.

Taip pat jis 1940 metų lapkričio 11 dieną, stovėdamas eskadrilės lėktuvų apsaugos sargyboje, tų pat motyvų skatinamas, savo šautuvo peiliniu durtuvu sužalojo keturius Anbo — 51 ir Anbo — 41 tipo lėktuvus,perdurdamas kai kurių plokštumų ir liemens perkelinį apsiuvimą tose vietose, kur buvo išpiešta žvaigždė:

Remiantis išdėstytu Tarvydą Augustą, Benedikto sūnų, pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58—9 str. ir 58—10 str. 1 d. ir vado-vaudamos RTFSR BPK, 519, 320 str. str.,

Tarvydą Augustą, Benedikto sūnų, dėl visų jo padarytų nusikaltimų, remiantis RTFSR BK 58—9 str. su sankcijomis 58—2 str., SSSR CVK 1957.X.2 nutarimo galia — atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose penkiolikai metų, susiaurinant rinkimų teises penkeriems metams, be konfiskacijos turto, kadangi tokio neturi.

Bausmės atlikimo laiką, įskaitant ir kardomąjį kalinimą, skaityti nuo 1940 metų lapkričio 19 dienos.

Sprendimas kasacine tvarka per XI Armijos Karinį Tribunolą gali būti apskųstas SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo to momento, kai nuteistajam įteiktas sprendimo nuorašas.

XI Armijos K. T. Teismo Sekretorius karo juristas M. Sizov (XI armijos K. P. Išvažiuojamosios sėstos antspaudas) Atspausta 15 egz. ir išsiųsta pagal sąrašą, pridėta prie sprendimo originalo įvykdė Si z o v atsp. E. V.

Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos XI Armijos Karinis Tribunolas Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 3. rango karo juristo Jurčenko ir narių: 3. rango karo juristo Tverskio ir jaunesniojo karo juristo Kuzmenkovo, sekretoriaujant karo juristui Kostjanui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo 616 lengvosios artilerijos pulko raudonarmiečių kaltinamąją bylą Nr. 006.

1. Čiumeliaus Jono, Antano sūnaus, gimusio 1918 metais, nepartinio, nevedusio, lietuvio, su žemesniuoju išsilavinimu, anksčiau neteisto, pagal socialinę padėtį darbininko, kilusio iš Paskinių kaimo, Raseinių apskrities,

2. Rimolaičio Juozo, Adomo sūnaus, gimusio 1918 metais, nepartinio, nevedusio, su žemesniuoju išsilavinimu, pagal socialinę padėtį ir socialinę kilmę valstiečio, anksčiau neteisto, kilusio iš Vičių kaimo, Raseinių apskrities,

5. Naco Leono, Petro sūnaus, gimusio 1918 metais, nepartinio, lietuvio, nevedusio, su žemesniuoju išsilavinimu, anksčiau neteisto, -socialine kilme ir padėtimi valstiečio, kilusio iš Mežučių, Raseinių apskrities, kaltinamų, padarius nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 19*)-58-l p. „b", 58—10 1 d. ir 58—11 str. str.

*) 19. Pasikėsinimas bet kaip nusikalsti, taip pat ir rengiamieji nusikaltimui padaryti veiksmai, pasireiškią įrankiu bei priemonių parūpinimu ar jų pritaikymu ir nusikaltimo sąlygų sudarymu, persekiojami taip pat, kaip įvykdytas nusikaltimas, ir teismas, parinkdamas teisminio pobūdžio socialinės gynos priemonę, turi vadovautis pasikėsinimą ar rengimą įvykdžiusio asmens pavojingumo bei nusikaltimo parengtumo laipsniu ir jo padariniu įvykimo artimumu, taip pat išnagrinėjimu priežasčių, dėl kuriu nusikaltimas nebuvo baigtas.
Tais atvejais, kai nusikaltimas nebuvo įvykdytas, geruoju atsisakius nuo vykdymo asmeniui, ketinusiam tą nusikaltimą padaryti, teismas paskiria atitinkamą socialinės gynos priemonę už tuos veiksmus, kurie pasikėsintojo ar rengėjo faktiškai buvo įvykdyti.

Parengtiniu ir teisminiu tardymu, o taip pat iš pačių kaltinamųjų prisipažinimo

Čiumelius, Rimolaitis ir Nacas, būdami priešiškai nusiteikę sovietų valdžios atžvilgiu, nuo liepos mėnesio ligi jų arešto dienos tarp dalies kovotojų sistemingai vedė kontrrevoliucinę agitaciją, gyrė fašistinę tvarką, šmeižė SSSR darbininkų gyvenimą, ir Raudonąją Armiją.

1940 metais rugsėjo mėnesį Ciumelius abipusiu susitarimu tarp Rimolaičio ir Naco su kiekvienu atskirai nutarė dezertyruoti iš dalies tikslu išduoti Tėvynę, t. y. pereiti sieną į vieną iš kapitalistinių valstybių.

Išdėstytu remdamos, Karinis Tribunolas pripažino Čiumelių, Rimolaitį ir Nacą kaltais, padarius nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 19-58-1 p. „b", 58—10 1 d. ir 58—11 str. str., apskaičiavęs (učityvaja), kad iš bylos aplinkybių Rimolaičiui ir Nacui nėra būtino reikalo taikyti visos RTFSR BK 58-1 p. „b sankcijos, vadovau-damos RTFSR BPK 319 ir 320 str. str. ir RTFSR BK 51 str.,

Čiumelių Joną, Antano sūnų dėl visų jo padarytų nusikaltimų RTFSR BK 58-1 p. „b" str. galia liepti nubausti aukščiausia baudžiamąja priemone — sušaudymu, be konfiskavimo turto.

Rimolaitį Juozą, Adomo sūnų, ir Nacą Leoną, Petro sūnų, dėl visų jų padarytų nusikaltimų RTFSR BK 58-1 p. ,,b" str. galia abiems atimti laisvę dešimčiai (10) metų pataisomųjų darbų stovyklose, susiaurinant teises, numatytas RTFSR BK '31 str. punktuose „a", ,,b", „c", „d", ,,f" kiekvienam penkeriems (5) metams, be konfiskavimo turto.

Bausmės laiką nuteistajaSn Rimolaičiui ir nuteistajam Nacui, įskaitant ir kardomąjį kalinimą, skaityti nuo 1940 metų gruodžio 24 dienos.

Sprendimas kasacine tvarka per XI Armijos Karinį Tribunolą gali būti apskųstas SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72 valandų laikotarpyje nuo momento, kai nuteistajam įteiktas teismo sprendimo nuorašas.

XI Armijos KT Vyr. Sekretorius karo juristas Kostjan (XI Armijos KT išvažiuojamosios sesijos antspaudas). Čiumelius Jonas SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai padavė kasacinį skundą ir to skundo pasėkos matyti iš šio žemiau duodamo dokumento:

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo Karinė Kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio divizijos karo juristo Orlovo ir narių: divizijos karo juristo Dmitrievo ir drg. Ponkratovo, 1941 metų kovo 14 dienos posėdyje svarstė Čiumeliaus J. A. kasacinj skundą ant Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos XI Armijos Karinio Tribunolo 1941 metų vasario 14 dienos sprendimo byloje nuteistų už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19-58-1 p. „b", 58—10 d. ir 58—11 str. str.

atimti kiekvienam laisvę PDS dešimtį metų, susiaurinant kiekvienam teises penkeriems metams, be konfiskavimo turto. Išklausęs drg. Orlovo pranešimo ir Vyriausiojo karo prokuroro padėjėjo drg. Machrovo išvados,

Parengtinio ir teisminio tardymo duomenimis įrodytas kaltumas nuteistųjų: 1) Čiumeliaus, 3) Rimolaičio ir 3) Naco dėl jiems inkriminuojamų nusikaltimų, tačiau, iš bylos aplinkybių nematydamas būtino reikalo Čiumeliui taikyti aukščiausios baudžiamosios priemonės, I-sios teismo instancijos jam nuspręstą baudžiamąją priemonę sušaudymą pakeisti atėmimu laisvės dešimčiai metų, susiaurinant politines teises penkeriems metams. Visą kitą sprendime palikti galioje.

K. T. Vyr. Sekretorius karo juristas Kostjan (XI Armijos KP išvažiuojamosios sesijos antspaudas)

XI Armijos Karo Tribunolas susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Seinemano ir narių: 2. rango karo juristo Bozgino ir 2. rango karo juristo Jurčenko, sekretoriaujant Ereminui, savo posėdyje 1941 m. (kovo 25 dieną Ciumeliui Jonui SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinės Kolegijos pakeistos bausmės atlikimo laiką nustatė nuo 1940 metų spalių 21 dienos.

XI Armijos Karinis Tribunolas Kaune, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango juristo Seinemano ir narių: 2. rango karo veterenarijos gydytojo Muchtarovo ir 5. rango karo juristo Jurčenko, sekretoriaujant karo juristui Sizovui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 002 piliečio

Ginco Aleksandro, Eduardo sūnaus, gimusio 1921 metais Jiesės kaime, Garliavos valsčiuje, Kauno apskrityje, gyvenančio Ilgakiemio kaime, Garliavos.

valsčiuje, Kauno apskrityje, socialine padėtimi valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, nusikaltusio pagal RTFSR BK ¹7⁶)—'59'—'3^a P- "^a' ⁷) str. str. ir 29-jo šaulių korpo, 26 kavalerijos pulko buvusių karių:

6 17. Teisminio taisomojo pobūdžio socialinės gynos priemonės vienodai taikytinos -tiek nusikaltimą, padariusiems asmenims — vykdytojams, tiek ir jų bendrininkams—kurstytojams ir padėjėjams.

Padėjėjais laikomi asmenys, padėję vykdyti nusikaltimą patarimais, nurodymais, priemonių teikimu ir kliūčių šalinimu arba nusikaltėlio ar nusikaltimo pėdsakų slėpimu.

1. Sirtauto Jurgio, Vinco sūnaus, gimusio 1918 metais Kymantų kaime, Betygalos valsčiuje, Raseinių apskrityje, ir ten gyvenusio iki pašaukimo kariuomenėn, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais balandžio mėnesį, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 19—58— lb, 19—58—2, 19—58—8, 58—10 2 d, 58—11 ir 59—5a pnk. „a", str. str.,

2. Kaunecko Kleofo, Izidoriaus sūnaus, gimusio 1920 metais Kebiškių kaime, Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje, ir ten iki pašaukimo kariuomenėn gyvenusio, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn stojusio savanoriu nuo 1940 metų balandžio mėnesio, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 19—58—1 b, 19—58—2, 19—58—8, 58—10 2 d., 58—11 ir 59—5a pnk. „a" str. str.,

5. Sinkevičiaus Broniaus, Juozo sūnaus, gimusio 1918 metais Pozapsių kaime, Lazdijų valsčiuje, Seinų apskrityje, iki kariuomenės gyvenusio Solnijų kaime, Lazaijų valsčiuje, Seinų apskrityje, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metų balandžio mėnesį, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 19—58—lb, 19—58—8, 19—58—2, 58—10 2 d., 58—11, 17—59—3a pnk. „a" str. str.,

4. Jociaus Kazio, Antano sūnaus, gimusio Putrių kaime, Ariogalos valsčiuje, Kėdainių apskrityje, iki kariuomenės gyvenusio Butkiškės kaime, Čekiškės valsčiuje, Kauno apskrityje, žemės ūkio darbininko, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn stojusio savanoriu nuo 1940 metų kovo mėnesio, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 58—ld, 19—58—2, 19—58—9, 58—10 2 d., ir 58—11 str. str.,

5. Jodžio Felikso, Domo sūnaus, gimusio 1918 metais, Šauklių kaime, Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje, ir iki kariuomenės ten pat gyvenusio, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metų balandžio mėnesį, nusikaltusio pagal RTFSR BK 19-58-lb, 19-58-2, 19-58-8, 58-10 2 d., str. str.,

6. Baltrūno Broniaus, Silvestro sūnaus, gimusio 1918 metais Totiuriškių kaime, Skapiškio valsčiuje, Rokiškio apskrityje, iki kariuomenės gyvenusio Stukų kaime, Skapiškio valsčiuje, Rokiškio apskrityje, darbininko, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn 1940 metais kovo mėnesį įstojusio savanoriu, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 58—10 1 d. ir 59—за pnk. „a" str. str.,

7. Ginčo Jono, Eduardo sūnaus, gimusio 1919 metais Ilgakiemių kaime, Garliavos valsčiuje, Kauno apskrityje, ir ten pat iki kariuomenės gyvenusio, darbininko, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn 1940 metais kovo mėnesį įstojusio savanoriu, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 58—10 1 d. ir 59—3a „a" str. str.,

8. Pupelio Vinco, Antano sūnaus, gimusio 1918 metais Kubiliškių kaime, Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje, ir ten pat iki kariuomenės gyvenusio, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais balandžio mėnesį, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 19—58—2 ir 59—3a pnk. „a" str. str.,

9. Vigelsko Alberto, Juozo sūnaus, gimusio 1917 metais Leningrade, iki kariuomenės gyvenusio Podbuktės kaime, Liudvinavo valsčiuje, Marijampolės apskrityje, žemės ūkio darbininko, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėje nuo 1940 metų gegužės mėnesio, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 59—3a pnk. „a" str.

10. Živatkausko Antano, Jono sūnaus, gimusio 1918 metais Blinstrubiškių kaime, Viduklės valsčiuje, Raseinių apskrityje, ir ten pat iki kariuomenės gyvenusio, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais balandžio mėnesį, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 58—12 ir 17—59—3 ^a pnk. ,,a" str. str.,

11. Baltrūno Vytauto, Petro sūnaus, gimusio 1918 metais Nemeniūnų kaime, Kamajų valsčiuje, Rokiškio apskrityje, ir ten pat iki kariuomenės gyvenusio, valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, anksčiau neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais kovo mėnesį, raudonarmiečio, nusikaltusio pagal RTFSR BK 58—10 1 d. ir 59—3a pnk. „a" str. str.

Teisiamieji Sirtautas, Sinkevičius, Kauneckas ir Jodis, būdami priešiškai nusiteikę sovietų valdžios atžvilgiu, 1940 metais spalių mėnesio pradžioje bendrai sutarė dezertyruoti iš dalies, o tuo atveju, kai Lietuvos teritorijoje bus persekiojami, pabėgant į Vokietiją išduoti (izmenit) Tėvynę; nurodytas sumanymas buvo numatytas įvykdyti po Spalių Revoliucijos XXIII-čiųjų metinių šventės.

Svarstydamas pabėgimo planą, teisiamasis Sirtautas pasiūlė aukščiau nurodytos grupės dalyviams laiduoti pabėgimui gauti ginklų. Vykdydamas visų suokalbio dalyvių pritartą Sirtauto pasiūlymą, teisiamasis Kauneckas 1940 metais 26 dieną, dirbdamas prie iškrovimo ir parvežimo ginklų iš vagonų į sandėlį, pasinaudojęs nebuvimu reikiamos prie iškrovimo kontrolės, pagrobė 11 pistoletų ir vieną žiūroną, iš kurių:

penkius pistoletus ir vieną žiūroną pasiliko sau ir paslėpė, vieną pistoletą atidavė teisiamajam Živatkauskui, tris pistoletus, ketindamas atgal atsiimti, padėjo teisiamojo Ginco Jono automašinos, naudotos ginklų pervežimui, sėdynėje, vieną pistoletą atidavė taip pat ginklų parvežimo dalyviui teisiamajam Baltrūnui Jonui ir jam, mainais už 25 pistoleto šovinius po kurio laiko davė dar vieną pistoletą. Apie tai, kad Kauneckas pagrobė ginklus, žinojo ir likusieji grupės dalyviai — Sirtautas, Sinkevičius ir Jodis.

Be to, teisiamasis Sirtautas, dirbdamas sandėlyje, pats pagrobė 8 pistoletinius ir 13 šautuvinių šovinių, kuriuos perdavė saugoti grupės dalyviui teisiamajam Sinkevičiui, o pastarasis Kauneckui.

Jam gi — Sinkevičiui buvo taip pat žinoma, kad teisiamasis Pupelis darbo metu sandėlyje pagrobė vieną granatą. Tikslu geriau paslėpti Kaunecko pavogtus ginklus, teisiamasis Sirtautas iš penkių Kaunecko pasiliktų pistoletų keturius, pastarojo sutikimu, 1940 metų lapkričio 9 dieną atnešė į miestą savo giminaičiui, ryšium su tuo, pastarojo pranešimu buvo išaiškintas (razoblačen) Sirtautas ir likusieji aukščiau nurodytos grupės dalyviai.

Tų pat antisovietinių akstinų s'katinami teisiamieji Sirtautas, Kauneckas, Sinkevičius ir Jodis drauge su teisiamuoju Jociumi sistemingai vedė tarp kovotojų antisovietinę propagandą ir, be to. Spalių Revoliucijos XXIII-jų metinių dieną pagal iš anksto bendrai numatytą planą parengė du antisovietinius lapelius ir dalies teritorijoje iškabino tris Lietuvos tautines vėliavas.

Be to, teisiamieji Sirtautas, Kauneckas ir Sinkevičius tarp savęs svarstė prieš dalies komisarą teroristinio veiksmo planą.

Teisiamasis Pupelis, dirbdamas dalies eskadrono sandėlyje, 1940 metų lapkričio mėnesio pradžioje iš sandėlio pagrobė vieną granatą, kurią parodė teisiamajam Sinkevičiui.

Be to, Pupelis, žinodamas apie teisiamųjų Kaunecko, Sirtauto ir Sinkevičiaus antisovietinės veiklos faktus, niekam apie tai nepranešė.

Teisiamasis Zivatkauskas, žinodamas apie teisiamojo Kaunecko padarytą ginklų pagrobimą, apie jo ir Sirtauto antisovietinės veiklos faktus, niekam apie tai nepranešė. Be to, gavęs iš Kaunecko 1940 m. spalių 26 d. šio pavogtą pistoletą. 1940 m. lapkričio 26-tą dieną per savo pažįstamą pasiuntė jj sau į gimtinę.

Teisiamasis Gincas Jonas, 1940 m. spalių 26 dieną radęs pas save mašinoje tris pistoletus ir ryt dieną sužinojęs, kad nurodyti pistoletai pagrobti teisiamojo Kaunecko pervežant ginklus, pasisavino ir paslėpė du pistoletus, iš kurių vieną nuvežė savo broliui teisiamajam Gincui Aleksandrui, o tretįjį pistoletą, pastebėjęs kelyje sekant, išmetė iškrovimo vietoje į sandėlį.

Teisiamasis Gincas Aleksandras, gavęs iš brolio teisiamojo Ginco Jono pastarojo 1940 m. lapkričio 9 dieną atvežtą pistoletą, nežinodamas iš kur brolis jį įsigijo,, laikė pas save tą pistoletą iki jis buvo iš jo paimtas, t. y. iki 1940 m. lapkričio 20 dienos.

Teisiamasis Baltrūnas Vytautas, dirbdamas dalies sandėlyje, 1940 m. rugsėjo mėnesį iš sandėlio pagrobė 25 pistoletinius šovinius ir juos 1940 m. lapkričio mėnesio pirmomis dienomis su teisiamuoju Baltrūnu Broniumi išmainė į pistoletą, , kurį nunešė į miestą vienam iš savo pažįstamų saugoti.

Teisiamasis Baltrūnas Bronius 1940 m. spalių 26 dieną gavęs iš teisiamoje Kaunecko pistoletą ir žinodamas, kad šis pistoletas Kaunecko pavogtas ginklų iškrovimo metu, jį 1940 m. lapkričio mėnesio pirmomis dienomis su teisiamuoju Baltrūnu Vytautu išmainė į 25 pistoletinius šovinius, už kuriuos iš Kaunecko gavo kitą pistoletą, mažesnio kalibro.

Teisiamasis Vigelskas, dirbdamas drauge su teisiamuoju Kaunecku iskraunant ginklus, 1940 metais spalių 26-tą dieną, paragintas Kaunecko, taip pat pagrobė vieną pistoletą.

Sirtautas Jurgis, Vinco sūnus ir Kauneckas Kleofas,* Izidoriaus sūnus padarę nusikaltimus numatytus RTFSR BK 19—58—lb, 19—58—8, 58—10 2 d., 58—11 ir 59—3a pnk. „a" str. str., laikant pareikštą jiems kaltinimą pagal RTFSR BK 19—58—2 str. neįrodytu;

Sinkevičius Bronius, Juozo sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 19—58—lb, 19—58—8, 58—10 2 d., 58—11 ir 17—59—5a, pnk. „a" str. str., laikant pareikštą jam kaltinimą pagal RTFSR BK 19—58—2 str. neįrodytu;

Jodis Feliksas, Domo sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 19—58—lb, 58—10 2 d., 58—11 ir 17—59—3a pnk. „a" str. str., laikant pareikštą jam kaltinimą pagal RTFSR BK 19—58—2 ir 19—58—8 str. str. neįrodytu;

Jocius Kazys, Antano sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58—10 2 d., ir 58—11 str. str., laikant pareikštą jam kaltinimą pagal RTFSR BK. 58—1 d., 19—58—2 ir 19—58—9 str. str., neįrodytu;

Pupelis Vincas, Antano sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 59—3a pnk. „a" ir 59—12, str. str., bet ne RTFSR BK 19—58—2 str., kaip tatai jam anksčiau buvo pareikšta;

Živatkauskas, Antanas, Jono sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58—12 ir 17—59—3a pnk. „a" str. str.;

Gincas Jonas, Eduardo⁸ sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK ¹7*^w59—'3^a Pⁿk. „a" str., bet ne 59—3a pnk. „a" str., kaip tatai anksčiau jam buvo pareikšta, laikant pareikštą jam kaltinimą pagal RTFSR BK 58—10 1 d. str. neįrodytu;

⁸ *182. Sprogstamųjų medžiagų ar sviediniu, taip pat šaunamųjų (išskyrus medžioklinius) ginklu gaminimas, laikymas, pirkimas ir pardavimas be reikiamo leidimo, užtraukia laisvės atėmimą, laikui iki penkių metų su išvardytu medžiagų, sviedinių ir ginklų konfiskavimu.

Gincas Aleksandras, Eduardo sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 182 1 d. str. *), bet ne RTFSR BK 17—59—3a pnk. „a" str., kaip tatai jam anksčiau buvo pareikšta;

Baltrūnas Vytautas, Petro sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 59—3a str. pnk. „a", laikant pareikštą jam kaltinimą pagal RTFSR BK 58—10 1 d. str., neįrodytu;

Baltrūnas Bronius, Silvestro sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 17—59—3a pnk. „a" str. str., bet ne RTFSR BK 59—5 a pnk. „a" str., kaip tatai jam anksčiau buvo pareikšta, laikant pareikštą jam kaltinimą pagal RTFSR BK 58—10 1 d., str. neįrodytu, ir

Vigelskas Albertas, Juozo sūnus padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 59—3a str. pnk. „a".

Sirtautą Jurgį, Vinco sūnų, ir Kaunecką Kleofą, Izidoriaus sūnų, pagal RTFSR BK 19—58—2 str. str., teismo laikyti išteisintais. Juos gi dėl jų padarytų visų nusikaltimų, remiantis 19—58—1 b str. liepti nubausti aukščiausia baudžiamąja priemone sušaudymu, be konfiskavimo turto, kadangi jo neturi,

Sinkevičių Bronių, Juozo sūnų pagal RTFSR BK 19—58—2 str. teismo laikyti išteisintu. Jį gi dėl jo padarytų visų nusikaltimų, remiantis RTFSR BK 19— 38—lb str. liepti nubausti aukščiausia baudžiamąja priemone sušaudymu, be konfiskavimo turto, kadangi jo nuteistasis neturi.

Tačiau Karo Tribunolas, iš bylos aplinkybių nematydamas būtino reikalo Sinkevičiui pritaikyti aukščiausios baudžiamosios priemonės — sušaudymo, rado galima, remiantis RTFSR BK 51 str. šiuo sprendimu jam nustatytą baudžiamąją priemonę — sušaudymą — pakeisti atėmimu laisvės dešimčiai metų pataisomųjų darbų stovyklose, penkeriems metams atimant teises, numatytas RTFSR BK 51 str. p. p. „a", „b", ,,c", ,,d" ir ,,f".

Jodį Feliksą, Domo sūnų, pagal RTFSR BK 19—58—2 ir 19—58—8 str. str. teismo laikyti išteisintu. Jį gi dėl jo padarytų visų nusikaltimų, remiantis RTFSR BK 19 —58—lb str. liepti nubausti aukščiausia baudžiamąja priemone—sušaudymu.

Tačiau Karo Tribunolas, iš bylos aplinkybių nematydamas būtino reikalo Jodžiui pritaikyti aukščiausios baudžiamosios priemonės — sušaudymo, rado galima, remiantis RTFSR BK 51 str. šiuo sprendimu jam nustatytą baudžiamąją priemonę — sušaudymą pakeisti laisvės atėmimu dešimčiai metų pataisomųjų darbų stovyklose, penkeriems metams atimant teises, numatytas RTFSR BK 51 str. p. p. „a", „b", „c", „d" ir „f".

Jocių Kazį, Antano sūnų, pagal RTFSR BK 38-—ld, 19—58—2 ir 19—58—9 str. str. teismo laikyti išteisintu. Jj gi dėl jo padarytų visų nusikaltimų, remiantis RTFSR BK 58—10 d. str. su sankcijos 58—2 str. pataisomųjų darbų stovyklose atimti laisvę dešimčiai metų, atimant penkeriems metams teises, numatytas RTFSR BK 31 str. p. p. „a", „b", ,,c", ,,d" ir ,,f",

Pupelį Vincą, Antano sūnų, pagal RTFSR BK 19—58—2 str. teismo laikyti išteisintu. Jį gi dėl jo padarytų visų nusikaltimų, remiantis RTFSR BK 59—3a str. p. „a" atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose penkeriems metams, atimant trejiems metams teises, numatytas RTFSR BK 31 str. p. p. „a", „b", „c", „d",

Živatkauską Antaną, Jono sūnų, dėl jo padarytų visų nusikaltimų, remiantis RTFSR BK 17—59—3a p. „a" str. atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose šešeriems metams, atimant trejiems metams teises, numatytas RTFSR BK 31 str. p. p. ,,a", „b", „c", „d".

Gincą Joną, Eduardo sūnų, pagal RTFSR BK 58—10 str. l d. teismo laikyti išteisintu. Dėl jo padarytų visų nusikaltimų, remiantis RTFSR BK 17—59—5a p. „a" str. atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose penkeriems metams, nesiaurinant teisių (bez poraženija v pravach).

Gincą Aleksandrą, Eduardo sūnų, pagal RTFSR BK 17—59—3a p. ,,a" str. teismo laikyti išteisintu. Remiantis RTFSR BK 182 str. 1 d. atimti jam laisvę paprastame kalėjime (v obščich miestach zakliučenija) vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, nesiaurinant teisių.

Baltrūną Vytautą, Petro sūnų, pagal RTFSR BK 58—10 str. 1 d. teismo laikyti išteisintu. Remiantis RTFSR BK 59—3a p. ,,a str. atimti jam laisvę pataisomųjų darbų stovyklose ketveriems metams, nesiaurinant teisių,

Baltrūną Bronių, Silvestro sūnų, pagal RTFSR BK 58—10 str. 1 d. teismo laikyti išteisintu. Remiantis RTFSR BK 17—59—3a p. „a" str. atimti jam laisvę pataisomųjų darbų stovyklose penkeriems metams, nesiaurinant teisių,

Vigelską Albertą, Juozo sūnų, remiantis RTFSR BK 59—3a str. p. ,,a" atimti jam laisvę pataisomųjų darbų stovyklose trejiems metams, nesiaurinant teisių.

Sprendimas kasacine tvarka per XI Armijos Karinį Tribunolą gali būti apskųstas SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72 valandų laikotarpyje nuo. to momento, kai nuteistajam įteiktas sprendimo nuorašas.

XI-sios Armijos Karo Tribunolo Teismo Sekretorius karo juristas Sizov Atspausta 27 egz. ir išsiųsti pagal sąrašą, pridėtą prie originalo k. p.

Nuteistieji padavė kasacinius skundus SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai, kuri 1941 m. balandžio 18 dienos posėdyje, susidedančiame iš pirmininkaujančio armijos karo juristo U 1 r i c h o ir narių: divizijos karo juristo Kandybinoirl. rango karo juristo Bukanovo, juos išsvarstė, ir, išklausius drg. Bukanovo pranešimo ir Vyriausiojo Karo Prokuroro padėjėjo Machrovo išvados, kurioje siūlė Jodžio atžvilgiu sprendimą pakeisti, o kitų palikti galioje, nutarė, kad parengtinio ir teisminio tardymo duomenimis Sirtauto, Kaunecko, Sinkevičiaus, Jodžio, Jociaus, Pu-pelio, Živatkausko, Ginco Jono, Ginco Aleksandro, Baltrūno Vytauto, Baltrūno Broniaus ir Yigelsko nusikaltimai įrodyti. Baudžiamoji priemonė parinkta pagal padarytų nusikaltimų sunkumą. Tuo remiantis sprendimą palikti galioje, o kasacinius skundus, kuriuose prašoma sumažinti bausmę, nepatenkinti.

Mirti nuteistieji Sirtautas Jurgis ir Kauneckas Kleofas SSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui padavė malonės prašymus, kurie 1941 metais gegužės 17 dienos posėdyje buvo atmesti, (SSSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo protokolas Nr. 9 (lOOOss).

XI Armijos Karinis Tribunolas savo patalpose, susidedąs iš pirmininkaujančio 3. rango karo juristo Bezgino ir narių: 2. rango intendanto Bulkino ir kapitono Vdovčenko, sekretoriaujant Ereminui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą Nr. 0065—

1. Sušinsko Antano, Antano sūnaus, gimusio 1911 metais Pabaržių kaime, Pasvalio valsčiaus, Biržų apskrities, LTSR, socialine kilme valstiečio, lietuvio, SSSR piliečio, turinčio vidurinįjį išsilavinimą, nevedusio, neteisto, nepartinio, 1927—1928 metais buv. „Šaulių" organizacijoje, Lietuvos kariuomenėje tarnavo nuo 1931 m. būrio vado pareigose (v dolžnosti kaman-dira vzvoda), Raudonoje Armijoje ligi 1941 metų vasario mėnesio leitenantu (v zvanii Ieitenanta),—

padariusio nusikaltimą, numatytą RTSFR BK 19—38—lb, 58—11 ir 58—13 str. str.,

2. Andriušio Broniaus, Juozo sūnaus, gimusio 1909 metais Sarakių kaime, Marijampolės apskrities, LTSR, socialine kilme valstiečio, lietuvio, SSSR piliečio, turinčio vidurinįjį išsilavinimą, nevedusio, nepartinio, 1925—1926 metais buvusio „Šaulių organizacijoje, tarnavusio buvusioje Lietuvos kariuomenėje nuo 1930 metų ir Raudonojoje Armijoje ligi 1940 metų gruodžio 23 dienos būrio vado pareigose,—

Andriušis, 1940 metais gruodžio mėnesį paleistas iš DVRA⁹ į atsargą ir, būdamas nepatenkintas sovietine valdžia, susitarė su paleistu į atsargą kapitonu Gasėnu bėgti į SSSR kaimyninę valstybę, dėl to išdirbo planą ir apsvarstė su kitais asmenimis pabėgimo planą. 1941 metais sausio 18 dieną atvyko į Kauną, susitiko su Babicku, papasakojo jam į užsienį pabėgimo planą ir prašė jo revolverio, pastarasis revolverio Andriušiui nedavė, bet apie pabėgimo planą patarė pasikalbėti su Sušinsku. Tos pat dienos vakare viename Kauno restorane Andriušis sutiko Šulinską, kuriam papasakojo apie savo ketinimą pereiti valstybės sieną. Sušinskas pakvietė Andriušį pas save į butą, kad geriau apsvarstytų pastarojo padėtį. Pirmadienio rytą Andriušis atvyko pas Sušinską, prašė duoti revolverį ir papasakojo jam smulkų į užsienį pabėgimo planą. Sušinskas duoti revolverį atsisakė, bet patarė su bėgimu neskubėti, o palaukti, kol susidarys didesnė grupė norinčių pereiti sieną ir pažadėjo jam tuo klausimu padėti pagal savo išgales, ir pasakė, kad jam, Sušinskui. jau žinoma apie kitų asmenų pabėgimą. Tą pat dieną Andriušis išvyko į Vilnių, kur buvo areštuotas. Sušinskas, būdamas DVRA leitenantu turėjo glaudžius ryšius su buvusiu kapitonu Micbelevičiumi, 1940 metais pabėgusiu į Vokietiją, iš kurio gavo laišką, kuriame Michelevičius Sušinską ir kitus asmenis kvietė į Vokietiją. Sušinskas apie tą laišką pranešė Babickui ir Butvydui, kurie po to pabėgo į Vokietiją. Be to, svarstė Andriušio su Gasėnu į Vokietiją pabėgimo planą ir pažadėjo jiems, kiek galėdamas, padėti.

Kai dėl Sušinsko veiklos politinėje policijoje ir ten padaryto darbo, nukreipto prieš revoliucinį judėjimą, tai bylos duomenimis nepatvirtinta, kad jis būtų dirbęs žalingai revoliuciniam judėjimui, todėl kaltinimą pagal RTFSR BK 58—13 str. laikyti neįrodytu. Taip pat laikyti neįrodytu Sušinsko nusikaltimą ir pagal RTFSR BK 58—11 str.

Andriušį Bronių pagal RTFSR BK 19—58—1 a, o Sušinską Antaną, kaip talkininką (posobnika), pagal RTFSR BK 17—58—lb.

Andriušį Bronių, Juozo sūnų, pagal RTFSR BK 58—1 a str. liepti nubausti aukščiausia baudžiamąja priemone — sušaudymu, ir konfiskuoti jam priklausantį turtą;

Sušinską Antaną, Antano sūnų, pagal RTFSR BK 58—lb, pritaikius RTFSR BK 58 str., atimti dešimčiai metų laisvę pataisomųjų darbų stovyklose, penkeriems metams suvaržyti politines teises ir konfiskuoti jam priklausantį turtą. Pagal RTFSR BK 58—11 ir 58—13 str. str. Sušinską Antaną išteisinti.

Sprendimas gali būti apskųstas SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo momento, kai sprendimo nuorašas įteiktas nuteistajam, skundas paduodamas per XI Armijos K. T.

Andriušis Bronius ir Sušinskas Antanas padavė SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai savo kasacinius skundus, kurie 1941 metų balandžio 18 dienos posėdyje, pirmininkaujant armijos karo juristui Ulrich u i ir nariams: divizijos karo juristui Kandybinui ir l. rango karo juristui Bukanovui, buvo svarstomi. Karinė Kolegija, išklausiusi drg. Bukanovo pranešimo ir vyriausiojo prokuroro padėjėjo drg. Mach r о v o išvados, jog sprendimą reikia palikti galioje, nutarė Andriuš i u i baudžiamąją priemonę sušaudymą pakeisti dešimtimi metų laisvės atėmimu pataisomųjų darbų stovyklose, penkeriems metams susiaurinant rinkimines teises, o visą kitą sprendimą palikti galioje.

XI Armijos Karinio Tribunolas 1941 metų gegužės 13 dienos posėdyje nutarė nuteistajam Andriušiui Broniui bausmės atlikimo laiką apskaičiuoti nuo 1941 metų sausio 23 dienos.

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Seinemano ir narių: 3. rango karo juristo Osokino ir jaunesniojo karo juristo Kuzmenkovo, sekretoriaujant karo juristui Sizovui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 0062—

1. Čeliaus Juozo, Juozo sūnaus, gimusio 1919 metais Luokės miestelyje, Telšių apskrityje, Pribitkos kaimo, Tvėrių valsčiaus, Telšių apskrities gyventojo, pagal socialinę padėtį darbininko, lietuvio, raštingo, nepartinio, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėje savanoriu nuo 1940 metų kovo mėnesio, 29 šaulių korpo, 615 korpusinio artilerijos pulko raudonarmiečio,

2. Bružo Stasio, Sofijos sūnaus, gimusio 1918 metais Patumšalių kaime, Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje, Pupinių kaimo, Varnių valsčiaus. Telšių apskrities gyventojo, pagal socialinę padėtį žemės ūkio darbininko, lietuvio, raštingo, nepartinio, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais kovo mėnesį, 29 šaulių korpo, 615 korpusinio artilerijos pulko raudonarmiečio,—

3. Kučinsko Antano, Antano sūnaus, gimusio 1918 metais Kermošių kaime. Tvėrių valsčiaus, Telšių apskrities ir ten gyvenusio, pagal socialinę padėtį

valstiečio, lietuvio, raštingo, sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais kovo mėnesį, 29 šaulių korpo 613 korpusinio artilerijos pulko raudonarmiečio,

4. Veteikio Antano, Adomo sūnaus, gimusio 1918 metais Kimenų kaime, Utenos valsčiaus ir apskrities ir ten gyvenusio, pagal socialinę padėtį valstiečio. lietuvio, raštingo, nepartinio, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais kovo mėnesį, 29 šaulių korpo. 215 korpusinio artilerijos pulko raudonarmiečio,

5. Mačiulio Petro, Onos sūnaus, gimusio 1918 metais Tintelių kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje, Kretingos miesto gyventojo, socialine kilme žemės ūkio darbininko, lietuvio, raštingo, nepartinio, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais kovo mėnesį, 29 šaulių korpo 613 korpusinio artilerijos pulko raudonarmiečio, visų trijų už nusikaltimus, numatytus R1 FSR BK 19—58—lb ir 58—11 str. str.. 6. Srebaliaus Juozo, Juozo sūnaus, gimusio 1917 metais Tvėrių miestelyje, Telšių apskrityje, Lepaičių kaimo, Tvėrių valsčiaus, Telšių apskrities gyventojo, darbininko, lietuvio, raštingo, nepartinio, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1939 metais gegužės mėnesį, 29 už nusikaltimą, numatytą, RTFSR BK 19—58—lb str.

Teisiamieji Čelius, Kučinskas ir Veteikis, būdami nepatenkinti sovietų, valdžia, tarp savęs susitarę spalių—gruodžio mėnesių laikotarpyje nutarė išduoti tėvynę ir paruošė iš Raudonosios Armijos į Vokietiją pabėgimo planą, kurj ketino įvykdyti 1940 metų gruodžio mėnesio pabaigoje. Dar iki susitarimo su Čeliaus — Veteikio grupe, teisiamasis Kučinskas ketino bėgti per sieną su teisiamuoju Mačiuliu, kuris taip pat, kaip ir Kučinskas, būdamas nepatenkintas savo sovietų valdžia, buvo sumanęs išduoti tėvynę, pabėgdamas į Vokietiją.

Pritapęs prie Čeliaus — Veteikio grupės, teisiamasis Kučinskas apie tai pranešė teisiamajam Mačiuliui, kuris savo keliu apie Čeliaus sumanymus išduoti tėvynę pranešė kalbėdamasis su teisiamuoju Bružu. Tame pat laikotarpyje teisiamasis Čelius savo dėdės Indriuškos buvo užverbuotas vokiečių žvalgybos agentu ir su savo surinktomis špionažo žiniomis apie lietuvių tautinio korpo ir 615 КАР Šaudmenų sandėlio karių nuotaikas 1940 metais gruodžio 26 dieną privalėjo prisistatyti Luokės miestelyje Indriuškai,

Teisiamasis Bružas, būdamas taip pat antisovietiškai nusiteikęs, patikrinęs pas Čelių Mačiulio jam praneštas žiniais apie Čeliaus išdavikiškus sumanymus ir gavęs iš jo patvirtinimą, 1940 metais gruodžio 25 d. abipusiai susitarę su Čeliumi dezertyravo iš dalies, ketindami išduoti tėvynę, pabėgant į Vokietiją; be to, Čelius, kad sulaikymo atveju būtų laiduotas pabėgimas, iš pulko dirbtuvės pagrobė pistoletą su vienu šovininiu, apie tai žinojo teisiamasis Bružas, 1940 metais gruodžio 26 dieną atvykę į Luokės miestelį, teisiamieji išsiskyrė, susitarę susitikti 1940 metų gruodžio 29 dieną galutinai nutarti valstybės sienos perėjimo vietą ir laiką.

Išsiskyręs su Bružu, teisiamasis Čelius pasuko prisistatyti Indriuškai. Susitikęs su juo, perdavė jam surinktas špionažo žinias, persirengė Indriuškos atneštais civiliškais drabužiais ir gavęs iš jo kelionei 30 rublių ir adresą, 1940 metų gruodžio 26 dieną pagal Indriuškos nurodymus vyko valstybės sienos link, kad pereitų į Vokietiją. Bet, 1941 metų sausio 4 dieną mėginant pereiti sieną, sovietų pasienio sargybos buvo sužeistas ir sulaikytas.

Teisiamasis Bružas, belaukdamas sutarto 1940 metais gruodžio 29 d. susitikimo su Čeliumi, pagal dalies vadovybės paskelbtą paieškojimą 1940 metais gruodžio 29 dieną milicijos organų buvo sulaikytas gyvenamoje vietoje, sulaikant mėgino bėgti ir pasidavė tik po to, kai buvo peršautas jo milinės petys.

Teisiamieji Kučinskas, Veteikis ir Mačiulis, pabėgus Čeliui ir Bružui, iki jų suėmimo, nebemėgino įvykdyti savo išdavikiškų sumanymų.

Teisiamasis Srebalius, žinodamas iš Čeliaus ir Kučinskio apie jų išdavikiškus sumanymus, apie tai nepraneše Sovietų valdžios organams.

Čelius Juozas, Juozo sūnus, ir Bružas Stasys, Sofijos sūnus, padarę nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 38—lb ir 58—11 str. str., Kučinskas Antanas, Antano sūnus, Veteikis Antanas, Adomo sūnus, ir Mačiulis Petras, Onos sūnus, padarę nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 19—58—lb ir 58—11 str. str., Srebalius Juozas, Juozo sūnus, padaręs nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58—1 str. p. „d", bet ne 19—38— lb str. kaip tatai jam anksčiau buvo pareikšta, Iaiką,nt jo kaltinimą pagal 19—58—lb str. neįrodytu; vadovaudamos RTFSR BPK 319, 320 ir 526 str. str.

Čelių Juozą, Juozo sūnų, Bružą Stasį, Sofijos sūnų, Kučinską Antaną, Antano sūnų, Veteikį Antaną, Adomo sūnų, ir Mačiulį Petrą, Onos sūnų, už visus jų padarytus nusikaltimus pagal RTFSR BK 58—lb str. liepti nubausti aukščiausia baudžiamąja priemone — sušaudymu, be konfiskavimo turto, kadangi jo nuteistieji neturi.

Tačiau iš bylos aplinkybių nematydamas būtino reikalo nuteistiesiems Kučinskui, Veteikiui ir Mačiuliui pritaikyti aukščiausios baudžiamosios priemonės — sušaudymo, Karinis Tribunolas, vadovaudamos RTFSR BK 51 str., rado galima šiuo sprendimu jam nutartą baudžiamąją priemonę — sušaudymą pakeisti kiekvienam dešimtį metų laisvės atėmimu pataisomųjų darbų stovyklose, kiekvienam susiaurinant penkeriems metams teises, numatytas RTFSR BK 51 str. a, b, c, ir d. p.p.

Srebalių Juozą, Juozo sūnų, pagal 19—58—1 b teismo laikyti išteisintu. Jam gi pagal RTFSR BK 38— lb str. „d" р., vadovaujantis RTFSR BK 51 str., atimti laisvę šešeriems metams pataisomųjų darbų stovyklose, trejiems metams susiaurinant teises, numatytas RTFSR BK 51 str. a, b ir c p.p.

Kučinskui nuo 1941 metų sausio 13 dienos, Veteikiui nuo 1941 metų sausio 28 dienos, Mačiuliui nuo 1941 metų sausio 28 dienos ir Srebaliui nuo 1941 metų sausio 28 dienos.

Sprendimas kasacine tvarka gali būti apskųstas per XI Armijos Karinį Tribunolą SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo to momento, kai sprendimo nuorašas įteiktas nuteistajam.

(XI Armij os KT. išvažiuojamosios sesijos antspaudas)). Atspausta 13 egz. Išsiųsta pagal sąrašą.

Čelius, Bružas ir Srebalius SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai padavė savo kasacinius skundus, kurie 1941 metais balandžio 18 d. posėdyje buvo svarstomi. Bružui mirties bausmė buvo pakeista dešimtimi metų pataisomųjų darbų stovyklos, penkeriems metams susiaurinant rinkimines teises, Čeliaus ir Srebaliaus kasaciniai skundai buvo atmesti. XI Armijos Karinis Tribunolas 1941 metų gegužės 13 dienos posėdyje nutarė Bružui busmės atlikimo laiką apskaičiuoti nuo 1941 metų sausio 3 dienos.

Sušaudyti nuteistasis Čelius, jo kasacinį skundą atmetus SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai, padavė malonės prašymą SSSR Aukščiausios Tarybos prezidiumui, kuris 1941 metų balandžio 29 dienos posėdyje jį atmetė.

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Seinemano ir narių: 3. rango karo juristo Osokino ir karo juristo Petrušino, sekretoriaujant karo juristui Sizovui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 0041 buvusių 29 šaulių korpo karių:

1. Kaušilos Juozo, Miko sūnaus, gimusio 1917 metais Andreikėnų kaime. Kuktiškių valsčiaus, Utenos apskrities, iki kariuomenės gyvenusio Lomestų kaime, Saldutiškio valsčiuje, Utenos apskrityje, pagal socialinę padėtį valstiečio, lietuvio, nepartinio, raštingo, vedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1939 metais gegužės mėnesį, 615 korpusinio artilerijos pulko raudonarmiečio,

а. Baltrušaičio Kosto, Jono sūnaus, gimusio 1917 metais Armėnų kaime, Žaliosios valsčiaus, Vilkaviškio apskrities, iki kariuomenės gyvenusio Kaune, darbininko. lietuvio, raštingo, nepartinio, vedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1939 metais gegužės mėnesį, 29 šaulių korpo pionierių bataliono raudonarmiečio,

5. Želalio Kosto, Vlado sūnaus, gimusio 1919 metais Skudutiškių kaime, Kuktiškių valsčiaus, Utenos apskrities, ir ten pat iki kariuomenės gyvenusio, valstiečio, lietuvio, raštingo, nevedusio, nepartinio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais kovo mėnesį, 29 šaulių korpo atskiro zenitinio diviziono raudonarmiečio,

4. Macijausko Alfonso, Prano sūnaus, gimusio 1916 metais Kretėnų kaime, Žąslių valsčiaus, Trakų apskrities, ir ten pat iki kariuomenės gyvenusio, valstiečio, lietuvio, raštingo, nepartinio, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėje nuo 1939 metų gegužės mėnesio, 29 šaulių korpo atskiro zenitinio diviziono raudonarmiečio, —

visų keturių už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58—10— id. ir 38—11 str. str.

5. Narkūno Balio, Marciaus sūnaus, gimusio 1917 metais Dobulos kaime, Tauragnų valsčiaus, Utenos apskrities, ir ten pat iki kariuomenės gyvenusio, žemės ūkio darbininko, lietuvio, raštingo, nevedusio, nepartinio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1939 metų gegužės mėnesį, 29 šaulių korpo atskiro zenitinio diviziono raudonarmiečio.

б. Kluso Stasio, Kazio sūnaus, gimusio 1920 metais Paryžiaus kaime, Ariogalos valsčiaus, Kėdainių apskrities, iki kariuomenės gyvenusio Kaune, darbininko, lietuvio, raštingo, nepartinio, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėje savanorio nuo 1940 metų kovo mėnesio, 29 šaulių korpo. atskiro zenitinio diviziono raudonarmiečio,

abiejų už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—58— lb, 38—10 1 d. ir 58—11 str. str.

Teisiamieji Baltrušaitis, Kaušila ir Narkūnas, būdami priešiškai nusiteikę sovietų valdžios atžvilgiu, 1940 metų spalių 27 dieną savo dalyje Livampolės dvare bendrai susitarė įsigyti Lietuvos tautinę vėliavą, kad ją demonstratyviškai iškabintų dalies teritorijoje.

Vykdydamas sau pasiimtą pareigą, Narkūnas tą pat dieną, t.y. 1940 metų spalių 27-tą. Ukmergėje už 3 litus nupirko vėliavą ir gavęs dalį jos vertės iš Kaušilos, perdavė ją iškabinti Baltrušaičiui, kuris, palaikęs ją pas save vieną naktį, sugrąžino atgal Narkūnui, ir šis ją saugojo ligi 1940 metų lapkričio 2 dienos. Tą dieną, daliai automašinomis pervažiuojant iš Livampolės dvaro į Vilnių, Narkūnas pas save saugotą vėliavą pritvirtino prie specialiai pajuosto koto ir kelionėje perdavė ją iš priekabos, kur jis sėdėjo, Į automašinos kuzovą. kad ji būtų iškelta mašinos priešakyje.

Pastabėjęs perduodant vėliavą kuzove sėdėjęs puskarininkis Bžezauskas iškabinti vėliavos neleido ir nuplėšęs ją nuo koto pasiėmė sau, o po to perdavė į automašinos kabiną. Netoli nuo Bžezausko stovėjęs teisiamasis Macijauskas, taip pat būdamas priešiškai nusiteikęs sovietų valdžios atžvilgiu, su antisovietiškaiš šauksmais pradėjo reikalauti grąžinti vėliavą. Gavęs vėliavą iš teisiamojo Želalio, kuris ją paėmė iš automašinos kabinos, drauge su anksčiau šioje byloje nuteistu Klapatausku vėl pririšo vėliavą prie koto ir laikė ją iki tol, kol automašiną lydėjęs leitenantas pastebėjo ją ir įsakė nuimti.

Be to. teisiamasis Narkūnas drauge su teisiamuoju Klusu, būdami priešiškai nusiteikę sovietų valdžios atžvilgiu, tarp dalies karių sistemingai vedė antisovietinę propagandą ir pareikšdavo išdavikiškus sumanymus, bendrai svarstydami galimumą pabėgti užsienin į vieną kaimyninę kapitalistinę valstybę.

Kaušila Juozas, Miko sūnus, Baltrušaitis Kostas, Jono sūnus, Želalis Kostas, Vlado sūnus, Macijauskas Alfonsas, Prano sūnus, padarę nusikaltimą numatytą RTFSR BK 58—10 1 d. ir 58—11 str. str., Narkūnas Balys, Marciaus sūnus, ir Klusas Stasys, Kazio sūnus, padarę nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 19—58—1 b, 38—10 1 d. ir 58—11 str. str.; vadovaudamos RTFSR BPK 319, 330 ir 326 str. str.

Kaušila Juozą, Miko sūnų, Baltrušaitį Kostą, Jono sūnų, Macijauską Alfonsą, Prano sūnų, ir Želalį Kostą, Vlado sūnų, už visus jų padarytus nusikaltimus pagal RTFSR BK 58—10 str. 1 d. atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose pirmiems fiims kiekvienam po penkerius metus ir Želaliui tris metus, kiekvienam trejiems metams atimant teises, numatytas RTFSR BK 31 str. a, b, c, d, p.p.

Narkuną Balį, Marciaus sūnų, ir Klusą Stasį, Kazio sūnų, už visus jų padarytus nusikaltimus, rengiantis RTFSR BK 19—58—1 b str. ir vadovaujantis RTFSR BK 51 str., atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose kiekvienam po dešimtį metų, be konfiskavimo turto, kadangi jo neturi, susiaurinant kiekvienam ketveriems metams teises, numatytas RTFSR BK 31 str. a, b, c, ir d. p.p.

Bausmės atlikimo laiką, iškaitant ir kardomąjį kalinimą, apskaičiuoti: Kaušilai nuo 1941 metų sausio 27 dienos, Baltrušaičiui nuo 1940 metų gruodžio 26 dienos, Narkūnui nuo 1940 metų gruodžio 25 dienos, Želaliui nuo 1940 metų gruodžio 6 dienos, Macijauskui nuo 1940 metų lapkričio 2 dienos, Klusui nuo 1941 metų sausio 27 dienos.

Macijauskas ir Baltrušaitis SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai padavė kasacinius skundus, kurie 1941 metų gegužės 9 dienos posėdyje, pirmininkaujant divizijos karo juristui Orlovui ir dalyvaujant nariams divizijos karo juristui Dmitrijevui ir brigados karo juristui Klimovui, buvo atmesti.

Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos vardu 1941 metais balandžio 1 dieną.

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Bezgino ir narių: batalijono komisaro Kunčuno ir jaunesniojo politruko Polonskio, sekretoriaujant Ereminui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 0093 29 SK atskiro pionierių batalijono raudonarmiečio —

Kulikausko Kazio, Kazio sūnaus, gimusio 1919 metais Kepurėnų kaime, Plungės valsčiaus, Telšių apskrities, kilusio iš namų pramonininkų, darbininko, lietuvio, SSSR piliečio, nepartinio, nevedusio, žemesniojo išsilavinimo.

pasak jo neteisto (so slov nesudimego), Lietuvos kariuomenėn įstojusio 1940 metais kovo mėnesį, už nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58—lb str.

Kulikauskas, nuo 1940 metų gruodžio mėnesio, būdamas 20 SK atskiro pionierių bataliono puskarininkių mokyklos kursantu, 1941 metų vasario 4 dieną pabėgo iš dalies, kad pereitų SSSR valstybės sieną į vieną iš kaimyninių valstybių.

Vasario 12 dieną 400 metrų nuo valstybės sienos Kulikauskas pasienio užtvaros karių buvo sulaikytas, kaip valstybinės sienos pažeidėjas (narušatel).

Remdamos išdėstytu. Karinis Tribunolas Kulikauską pripažino padariusį nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 38—lb str., vadovaudamos RTFSR BK 319 ir 520 str. str. Karinis I ribunolas

Kulikauską Kazį, Kazio sūnų, pagal RTFSR BK 58— lb str. liepti nubausti aukščiausia baudžiamąja priemone — sušaudymu, be konfiskavimo turto, kadangi jo nuteistasis neturi.

Sprendimas gali būti apskųstas SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo to momento, kai sprendimo nuorašas įteiktas nuteistajam.

Atsp. „12 egz. nuorašų ir išsiųsta pagal sąrašą, pridėtą prie originalo.

Mirti nuteistasis Kulikauskas Kazys padavė SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai kasacinį skundą, kuris buvo nagrinėjamas 1941 metų balandžio 25 d. posėdyje, pirmininkaujant divizijos karo juristui Orlovui, dalyvaujant divizijos karo juristui Dmitrijevui ir brigados karo juristui Kliminui. Išklausius drg. Orlovo pranešimo ir vyriausiojo karo prokuroro padėjėjo drg. Machrovo išvados apie bausmės palikimą galioje, nutarė sprendimą be pakeitimų palikti galioje, o kasacinį skundą atmesti. Be to, SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinė Kolegija taip pat nutarė, kad remiantis BK 58—1 c str. 2 dalimi patraukti atsakomybėn tėvynės išdaviko Kulikausko pilnamečius šeimos narius, kartu su juo gyvenusius ar nusikaltimo metu jo išlaikomus, ir vykdymą nukreipti į SSSR Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatą. Vadinas, savo kasaciniu skundu Kulikauskas ne tik pats nieko nelaimėjo, bet dar ir savo šeimos narius įkliudė. Lyg skenduolis, griebdamasis šiaudo, mirtį nuteistasis Kalikauskas, sulaukęs iš SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinės Kolegijos į savo kasacinį skundą neigiamą atsakymą, SSSR Aukščiausios Tarybos prezidiumui padavė malonės prašymą, bet ir šis 1941 m. gegužės 17 d. posėdyje buvo atmestas.

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Bezgino ir narių: bataliono komisaro Kunčuno ir jaunesniojo politruko Polonskio, sekretoriaujant Ereminui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 0090 29 šaulių korpo 239 šaulių pulko 6 kuopos raudonarmiečio —

Snudaičio Antano, Juozo sūnaus, gimusio 1918 metais Šilgalių kaime, Šakių apskrities, Lietuvos TSR, iš valstiečių—biedniokų, berno, lietuvio, SSSR piliečio, nepartinio, mažai raštingo, neteisto, kariuomenėje nuo 1940 metų kovo mėnesio, už nusikaltimus, numatytus RTFSR 19—58—tb ir 58—10 1 d. str. str.

Snudaitis, būdamas nepatenkintas sovietinės valdžios įsitvirtinimu Lietuvoje, visą savo DVRA(RKKA) buvimo laiką sistemingai vedė antisovietinę agitaciją: šmeižė gyvenimą SSSR ir Raudonąją Armiją, reiškė nepasitenkinimą tarnyba Raudonojoje Armijoje.

Būdamas nepatenkintas tarnyba Raudonojoje Armijoje, drauge su raudonarmiečiais Čulitka, Domijonaičiu ir Steponaičiu buvo sumanęs bėgti į vieną kaimyninę valstybę, nekartą svarstė iš dalies pabėgimo klausimą.

Remdamos išdėstytu, Karinis Tribunolas pripažino Snudaitį padariusį nusikaltimus „ numatytus RTFSR BK 19—58—lb ir 58—10 1 d. str. str., vadovaudamos RTFSR BPK 519 ir 320 str. str.

Snudaitį Antaną, Juozo sūnų, už visus jo padarytus nusikaltimus pagal RTFSR BK 58—lb, turint galvoje, kad pabėgimas nebuvo įvykdytas ir dėl to pritaikant RTFSR BK 51 str., nubausti (10) dešimčiai metų laisvės atėmimu pataisomųjų darbų stovyklose ir susiaurinti (5) penkeriems metams politines teises, be konfiskavimo turto, kadangi nuteistasis jo neturi.

Sprendimas gali būti apskųstas per XI Armijos Karinį Tribunolą SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo momento, kai sprendimo nuorašas įteiktas nuteistajam.

K. T. Teismo Sekretorius Eremin Atsp. 10 egz. nuorašu ir išsiųsta (žiūr. originalą) Įvyk. F. E.

Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Bezgino ir narių: vyresniojo leitenanto Dиbrovskio ir politruko Baranovo, sekretoriaujant Ereminui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 0092 29 SK. 184 SD atskiro pionierių bataliono liktinio šeržanto —

Mandrijausko Stasio, Prano sūnaus, gimusio 1917 metais Ekaterinoslavlyje, kilusio iš valstiečių, darbininko, lietuvio, SSSR piliečio, nepartinio, su žemesniuoju išsilavinimu, nevedusio, jo žodžiais neteisto, Lietuvos kariuomenėn pašaukto 1939 metų gegužes mėnesį, už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—58—1 b ir 58—10 str. str.

Mandrijauskas, bijodamas persekiojimo ir atsakomybės už 1940 metais gruodžio mėnesį surengtas religines apeigas ir paveiktas savo dalies atskirų asmenų, dalies gydytojo ir kitų, kurie patarė Mandrijauskui bėgti iš SSSR ribų, sumanė, nelegaliai pereidamas valstybės sieną, pabėgti į vieną kaimyninę valstybę. Į vieną kapitalistinę valstybę pabėgimo planą Mandrijauskas nekartą svarstė su Šneideriu ir kitais.

Mandrijauskui pareikštas kaltinimas dėl vedimo antisovietinės agitacijos, teismo posėdyje nebuvo patvirtintas.

Remdamos išdėstytu, Karinis Tribunolas pripažino Mandrijauską padariusnusikaltimą, numatytą RTFSR BK 19—58—1 b str., vadovaudamos RTFSR BPK 319, 320 ir 326 9tr. str.

Mandrijauską Stasį, Prano sūnų, pagal RTFSR BK 58— tb str., pritaikius RTFSR BK 51 str.. kiek pabėgimas už SSSR ribų nebuvo įvykdytas, atimti pataisomųjų darbų stovyklose laisvę dešimčiai metų ir susiaurinti politines teises 3 (penkeriems) metams, be konfiskavimo turto, kadangi jo nuteistasis neturi.

Pagal RTFSR BK 58-10 str. 1 dalį Mandrijauską Stasį, Prano sūnų — išteisinti.

Sprendimas per XI Armijos Karinį Tribunolą gali būti apskųstas SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo momento, kai sprendimo nuorašas įteiktas nuteistajam.

K. T. Teismo Sekretorius Eremin Atsp. 11 egz. nuorašų ir iššiųsta pagal sąrašą, pridėtą prie originalo,

Nuteistasis Mandrijauskas SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai padavė kasacinį skundą, kuris 1941 metų gegužės 23 dienos posėdyje buvo atmestas.

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Bezgino ir narių: kapitono Kosač ir vyresniojo leitenanto Suvorovo, sekretoriaujant Mamontovui, be kaltinimo ir gynybos, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 0099.

Gudinsko Broniaus, Prano sūnaus, gimusio 1912 metais Paupinės kaime, Skaudvilės valsčiaus, Tauragės apskrities, Lietuvos TSR, socialine kilme valstiečio, socialine padėtimi žemės ūkio darbininko, lietuvio, SSSR piliečio, nepartinio, turinčio 4 klasių išsilavinimą, jo žodžiais neteisto, nevedusio, Lietuvos kariuomenėje nuo 1934 metų, pastaruoju metu 29 ŠK. atskiro ryšių bataliono liktinio puskarininkio, už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 17—58— ib, 19—58—8 ir 58—10 1 d. str.str.

Parengtinio ir teisminio tardymo duomenimis Karinis Tribunolas nustatė: Gudinskas gundė atskiro ryšių bataliono raudonarmietį Vilimą bėgti iš karinės dalies tikslu pereiti sieną į vieną iš kapitalistinių valstybių ir tam reikalui gavo adresą žmogaus, pažįstančio valstybės sienos perėjimo vietas.

Pareiškė teroristinius ketinimus prieš savo dalies politruką ir grasino jį užmušiąs. Būdamas priešiškai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, nekartą tarp karių vedė antisovietinę agitaciją, šmeižė Sovietų Sąjungos gyvenimą ir gyrė vienos kapitalistinės valstybės darbininkų būklę.

Remdamos išdėstytu, Karinis Tribunolas pripažino Gudinską Bronių padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 17—58—1 b, 19—58—8 ir 58—10 1 d. str. str. Vadomaudamos RTFSR BPK 319 ir 320 str. str. Karinis Tribunolas.

Gudinską Broniu. Prano sūnų už jo padarytus nusikaltimus pagal RTFSR BK 58-1 b str., pritaikius RTFSR BK 51 str., nes politrukui tik grasino, ir Vilimas į užsienį nepabėgo, nubausti dešimčiai (10) metų laisvės atėmimu pataisomųjų darbų stovyklose, susiaurinant politines teises penkeriems (5) metams, be konfiskavimo turto, kadangi nuteistasis jo neturi.

Bausmės laiką Gudinskui apskaičiuoti nuo 1941 metų sausio 31 dienos. Sprendimas gali būti apskųstas per XI Armijos Karinį Tribunolą SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo momento, kas. sprendimo nuorašas įteiktas nuteistajam. Originalas su reikiamais parašais:

1941 metais balandžio 24 dieną. XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Bezgino ir narių: vyresniojo leitenanto Slomo, sekretoriaujant Mamontovui, nedalyvaujant kaltinimui ir gynybai, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 00108 29 šaulių korpo, 26 kavalerijos pulko 2-jo eskadrono raudonarmiečio —

Liškausko Vytauto, Kazio sūnaus, gimusio 1922 (?) metais Virbalio miestelyje, Vilkaviškio apskrities, Lietuvos TSR, socialine kilme iš pirklio šeimos, mokinio, lietuvio, SSSR piliečio, nepartinio, nuo 1929 metų buvusio šaulių organizacijos nario, jo žodžiais neteisto, nevedusio, Lietuvos kariuomenėje nuo 1940 metų kovo mėnesio, už nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58—1 b str.

Parengtinio ir teisminio tardymo duomenimis Karinis Tribunolas nustatė : Lišauskas, tarnaudamas Darbininkų-Valstiečių Raudonojoje Armijoje ir būdamas nepatenkintas esamąja tvarka, 1941 metais kovo 22 dieną pabėgo iš karinės dalies su-tikslu pereiti valstybinę sieną į vieną iš kapitalistinių valstybių. 1941 metais kovo 23 dieną Virbalio miestelyje vieno piliečio bute Liškauskas pasienio būrio buvo sulaikytas.

Remdamos išdėstytu, Karinis Tribunolas pripažino kaltu Liškauską Vytautą padarius nusikaltimą, numatytą RTFSR 38—1 b str.

Liškauską Vytautą, Kazio sūnų, pagal RTFSR BK 38—1 b, str. liepti nubausti aukščiausia baudžiamąja priemone — sušaudymu, be konfiskavimo turto, kadangi jo nuteistasis neturi.

Sprendimas gali būti apskųstas per XI Armijos Karinį Tribunolą SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo momente, kai sprendimo nuorašas įteiktas nuteistajam.

Teismo Sekretorius karo juristas Sizov Atsp. 9 egz. Išsiųsta pagal apskaičiavimą (soglasno rasčeta)

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Bezgino ir narių: vyresniojo leitenanto Suvorovo, politruko Vasiljevo, sekretoriaujant Mamontovui, nedalyvaujant kaltinimui ir gynybai, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 00100 29 SK 616 lengvosios artilerijos pulko puskarininkio —

1. Kelmicko Stasio, Jurgio sūnaus, gimusio 1910 metais Kilupių kaime, Kėdainių apskrities, Lietuvos TSR, socialine kilme iš valstiečių, valstiečio, lietuvio, SSSR piliečio, nepartinio, turinčio 2-jų klasių išsilavinimą, jo žodžiais neteisto, Lietuvos karuomenėje nuo 1929 metų, už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—38—2, 19—38—8, 38—10 -sios dalies ir 38—11 str. str.,

Semaškos Vlado, Juozo sūnaus, gimusio 1917 metais Bretkių kaime, Raseinių apskrities, Lietuvos TSR, socialine kilme iš valstiečių, valstiečio, lietuvio, SSSR piliečio, nepartinio, su žemesniuoju išsilavinimu, jo žodžiais neteisto, nevedusio, buvusioje Lietuvos kariuomenėje nuo 1939 metų, už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—38—2, 58—10 1 d. ir 58—11 str. str.,

Janušo Jono, Simo sūnaus, gimusio 1917 metais Paupės kaime, Raseinių apskrities, Lietuvos TSR, socialine kilme iš valstiečių, valstiečio, lietuvio. SSSR piliečio, nepartinio, su žemesniuoju išsilavinimu, jo žodžiais neteisto, nevedusio, buvusio Lietuvos kariuomenėje nuo 1939 metų, ■už nusikaltimus, numatytas RTFSR BK 19—58—2, 19—58—1 b, 58—10 1 d. ir 38—11 str. str.,

Raseinių apskrities, Lietuvos TSR, SSSR piliečio, nepartinio, turinčio 2-jų klausių išsilavinimą, 1937 metais (buvusio Lietuvos teismo) už vagystę nuteisto 7 mėnesius kalėti, bausmę atlikusio, nevedusio, 616 lengvosios artilerijos pulko raudonarmiečio, buvusioje Lietuvos kariuomenėje nuo 1938 metų,

už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—58—2, 19—58—1 b, 58—10 1 d. ir 38—11 str. str.,

Pipcevičiaus Stasio, Juozo sūnaus, gimusio 1918 metais Antringio kaime. Raseinių apskrities, Lietuvos TSR, socialine kilme iš stambių išteklingų (krapnich zažitočnich) valstiečių, valstiečio, lietuvio, SSSR piliečio, nepartinio, turinčio žemesnįjį išsilavinimą, jo žodžiais neteisto, nevedusio, buvusioje Lietuvos kariuomenėje nuo 1940 metų kovo mėnesio, už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58—10 1 d. ir 58—11 str. str.

Kelmickas, būdamas viršila (staršinoi), 1940 metais spalių mėnesį 29 SK, 616 lengvosios artilerijos pulke sudarė kontrrevoliucinę grupę, į kurią įėjo to pat pulko puskarininkis Semaška, raudonarmiečiai Janusas ir Miniotas; su nurodytais asmenimis 1940 metais spalių 14 dieną padarė nelegalų susirinkimą. Susirinkime, kuriame dalyvavo Semaška ir Janušas, Kelmickas papasakojo apie organizacijos tikslus ir apie pagalbą vienai svetimai valstybei, kai ši užpuls SSSR, karo metu davė uždavinį užgrobti paštą, Vilniaus miesto geležinkelio stotį, o taip pat artilerijos pulko štabą. Miniotas susirinkime nedalyvavo, jis buvo sargybiniu, saugojusiu tą susirinkimą. Be to, Kelmickas davė Semaškai uždavinį išaiškinti pulke antisovietiškai nusiteikusius karius ir juos verbuoti kontrrevoliucinei grupei ir apie tai pranešti (o čem stavit v izvestnost) jam, Kelmickui. Minioto, Semaškos ir kitų asmenų akivaizdoje Kelmickas pareiškė teroristinius nusiteikimus prieš Raudonosios Armijos politinę vadovybę (vysskazyval terrorističeskije nastroenija v otnošenii komandno — političeckogo sostava Krasnoi Armii), be to, tarp pulko karių vedė antisovietinę agitaciją.

Semaška (dalyvavo) nelegaliame susirinkime, į kurį pats atvedė Janušą. susirinkime buvo svarstomas klausimas padėti vienai svetimai valstybei kovoje prieš SSSR. Semaška pas save saugojo dvi buvusios Lietuvos valstybės vėliavas. Be to, tarp karių vedė antisovietinę agitaciją, nukreiptą Sovietų Sąjungos galiai pakirsti (na podryv mošči Sovietskogo Sojuza).

Janušas — 1940 metais spalių 14 dieną dalyvavo nelegaliame konspiratyviniame susirinkime, kur buvo svarstomas klausimas apie pagalbą vienai svetimai valstybei kovoje su Sovietų Sąjunga. Drauge su Miniotu svarstė į vieną kapitalistinę valstybę pabėgimo planą. Taip pat svarstė klausimą, kaip perbėgantiems sieną įgyti ginklų. Tarp karių vedė antisovietinę agitaciją prieš Sovietų valdžią.

Miniotas — 1940 metais spalių 14 dieną saugojo nelegalų konspiratyvinį susirinkimą, kuris tuo metu dieną turėjo įvykti. Drauge su Janušu svarstė į vieną kapitalistinę valstybę pabėgimo klausimą, o taip pat svarstė klausimą, kaip pabėgimui įgyti ginklų, vedė antisovietinę agitaciją, nukreiptą palaužti Sovietų Sąjungos galią.

Pipcevičius kontrrevoliucinės grupės nario Semaškos pavestas (po zadaniju) iš kareivinių patalpų išmetė pas save rankoje turėtus mokymosi sąsiuvinius su tikslu iššaukti paniką tarp Raudonosios Armijos politinės vadovybės sąstato ir de-zorganizuoti normalų dalies darbą. Dalies raudonarmiečius agitavo nepriimti karinės priesaikos.

Kelmicką Stasį padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—58—2, 19—58—8, 58—10 1 d. ir 58—11 str. str.

Semašką Vladą padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—58—2. 5&—10 1 d., 58—11 str. str.

Janušą Joną ir Miniotą Antaną, padariusius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—58—2, 19—58— 1 b, 58—10 1 d. ir 58—11 str. str.

Pipcevičių Stasį padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58—10 1 d, ir 58—11 str. str.

Kelmicką Stasį, Jurgio sūnų, už visus jo padarytus nusikaltimus pagal RTFSR BK 58-2 str. liepti nubausti aukščiausiąja-'baudžiamąja priemone — sušaudymu, be konfiskavimo turto, kadangi nuteistasis tokio neturi.

Semašką Vladą, Juozo sūnų, už visus jo padarytus nusikaltimus pagal RTFSR BK 58—2 str. atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose dešimčiai metų, susiaurinant politines teises penkeriems metams, be konfiskavimo turto, kadangi jo nuteistasis neturi.

Janušą Joną, Simo sūnų, ir Miniotą Antaną, Stasio sūnų, už visus jų padarytus nusikaltimus pagal RTFSR BK 58—1 b str., pritaikius RTFSR BK 51 str., nes pabėgimas už SSSR ribų nebuvo įvykdytas, o taip pat apskaičiuojant, kad taikyti pilną sankciją nėra būtino reikalo, atimti kiekvienam laisvę pataisomųjų darbų stovyklose dešimčiai metų, kiekvienam susiaurinant politines teises penkeriems metams, abiems be konfiskavimo turto, kadangi nuteistieji jo neturi.

Pipcevičių Stasį, Juozo sūnų, pagal RTFSR BK 58—10 1 d. — atimti laisvę-pataisomųjų darbų stovyklose septyneriems metams, susiaurinant politines teises, trejiems metams.

Bausmės laiką apskaičiuoti: Semaškai — nuo 1940 metų lapkričio 2 dienos, Janušui — nuo 1940 metų spalių 20 dienos, Miniotui — nuo 1940 metų spalių 18 dienos, Pipcevičiui — nuo 1940 metų spalių 22 dienos.

Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos XI Armijos Karinis Tribunolas Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio — 3. rango karo juristo Jurčenko ir narių: kapitono Aleksejevo ir jaunesniojo karo juristo Kuzmenkovo, sekretorium esant Otvažnikovui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 00124 29 Šaulių Korpo, atskiro zenitinės artilerijos diviziono raudonarmiečio —

Giso Makso, Ferdinando sūnaus, gimusio 191g metais nepartinio nevedusio, vokiečio, su žemesniuoju išsilavinimu, socialine kilme iš pirklių, socialine padėtimi pirklio, gimusio Kauno mieste, Lietuvos TSR. už nusikaltimą numatytą RTFSR BK 17—58—1 p. ,,b".

Parengtiniu ir teisminiu tardymu nustatė: Kaltinamasis Gisas ig40 metais gruodžio mėnesį tarp karių gyrė fašistinėse valstybėse gyvenimą ir tuo pat metu gundė mažiau patvarius karius išduoti tėvynę, t. y. pereiti valstybinę sieną į vieną gretimą kapitalistinę valstybę. Taip pat jis 1940 matais gruodžio mėnesį gundė išduoti tėvynę karį Klusą ir aktyviai padėjo paruošti Narkūno ir Kluso pabėgimo planą ir maršrutą.

Remdamos išdėstytu Karinis Tribunolas pripažino Gisą kaltą už nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 17—57—1 p. „b" str., tačiau, turėdamas galvoje, kad pagal bylos aplinkybes ir kaltinamojo asmenybę nebūtina jam taikyti 17—58—1 p. ,,b" str. sankcija, dėl to, vadovaudamos RTFSR BPK 319 ir 320 str. str. ir BP 51 str.,—

Gisui Maksui, Ferdinando sūnui, atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose dešimčiai (10) metų, susiaurinant penkeriems (5) metams teises, numatytas RTFSR BK 51 str. ,,a , „b", „c", „d" punktuose, be konfiskavimo turto, kadangi nuteistasis jo neturi.

Nuteistajam Gisui bausmės laiką apskaičiuoti nuo 1941 metų balandžio 12 dienos.

Sprendimas kasacine tvarka gali būti apskųstas per XI Armijos Karinį Tribunolą SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai 72-jų valandų laikotarpyje nuo momento, kai jo nuorašas įteiktas nuteistajam.

Originalas su reikiamais parašais XI Armijos KT. Teismo Sekretorius Otvažnikov

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedas iš pirmininkaujančio — 2. rango karo juristo Šeinemano ir narių: kapitono Podšivalo ir jaunesniojo politruko Krivorotovo, sekretoriaujant karo juristui Kost-janui uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 00127 29 Š. K. atskiro pionierių bataliono buv. raudonarmiečio —

Denisevičiaus Zigmo, Juozo sūnaus, 1919 metais gimusio ir gyvenusio Veisėjų miestelyje, Seinų apskrityje, lietuvio, darbininko, nepartinio, raštingo, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėje savanorio nuo 1940 metų kovo mėnesio,— už nusikaltimą numatytą, RTFSR BK 19—58—1 p. ,,b" str. str.

Teisiamasis Denisevičius 1941 metais balandžio 4 d., būdamas bataliono arklidės budėtoju, pasibalnojo arklį, pasiėmė jam priklausantį šautuvą su trimis pas save turėtais kovos šoviniais ir pabėgo iš dalies, ketindamas išduoti tėvynę.

Panaudotomis ieškojimo priemonėmis 1941 metais balandžio 6 d. Denisevičius buvo sulaikytas netoli Varėnos miestelio ir pristatytas į Vilnių.

Pasodintas į daboklę, Denisevičius 1941 metais balandžio 12 d. iš jos pabėgo, išmainė savo karinį kostiumą į civilinius drabužius, su kuriais ir slaptėsi Vilniaus mieste ir jo apylinkėse iki tol, kol 1941 metais balandžio 19 d. buvo antrą sykį sulaikytas.

Remdamos išdėstytu, pripažino Denisevičių Zigmą, Juozo sūnų, padariusį nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 19—38—1 p. ,,b" str. str., vadovaudamos RTFSR BPK 319 ir 520 str. str.

Denisevičiui Zigmui, Juozo sūnui, pagal RTFSR BK 58—1 p. „b" str. ir remientis RTFSR BK 51 str. atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose dešimčiai (10) metų, be konfiskavimo turto, kadangi jo neturi, atimant penkeriems (5) metams teises, numatytas RTFSR BK 51 str. „a", ,,b", ,,c", ,,d" p.p.

Tikra: K. T. Vyr. Sekretorius karo juristas Kosljan Atsp. 11 egz. ir išsiųsta pagal apskaičiavimą

XI Armijos Karinis Tribunolas išvažiuojamoje sesijoje Vilniaus mieste, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo Seinemano ir narių: karo juristo Petrušino ir jaunesniojo karo juristo Kuzmenkovo, sekretoriaujant Mamontovui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamąją bylą Nr. 00132 179-tosios šaulių divizijos 259 šaulių pulko buv. raudonarmiečio,—

Čeilitkos Jono, Morkaus sūnaus, gimusio 1918 metais Antaginių kaime, Babtų valsčiaus, Kauno apskrities, iki kariuomenės gyvenusio Kipovičių kaime, Vendžiogalos valsčiuje, Kauno apskrityje, lietuvio, nepartinio, raštingo, nevedusio, prie sovietų valdžios neteisto, kariuomenėn pašaukto 1940 metais kovo mėnesį, už nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 19—58—1 b ir 58—10 1 d. str. str.

Teisiamasis Čeilitka, būdamas nepatenkintas tarnyba Raudonojoje Armijoje, nuo 1940 metų gruodžio mėnesio ligi 1941 metų kovo mėnesio tarp dalinio karių sistemingai vedė antisovietinę agitaciją, be to, pareikšdavo išdavikiškas nuotaikas.

Remdamos išdėstytu, Čeilitką Joną, Morkaus sūnų, pripažino padarius nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58—10 1 d. str., o pareikštą jam kaltinimą pagal RTFSR BK 19—58—1 b str. laiko neįrodytu, nes Čeilitkos pokalbio vietos apie tėvynės išdavimą yra antisovietinio pobūdžio ir kvalifikuotinos RTFSR BK 58— .10 1 d. str., vadovaudamos RTFSR BPK 319, 320 ir 326 str. str.

Čeilitką Joną, Morkaus sūnų, pagal RTFSR BK 19—58 1 b str. laikyti išteisintu.

Jam gi RTFSR BK 58—10 1 d. str. atimti laisvę pataisomųjų darbų stovyklose šešeriems (6) metams, susiaurinant trejiems (3) metams teises, numatytas RTFSR BK 51 str. a, b, c. d, p.p.

Sprendimas kasacinė tvarka gali būti apskųstas per XI Armijos Karinį Tribunolą Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos Kariniam Tribunolui 72-jų valandų laikotarpyje nuo to momento, kai jo nuorašas įteiktas nuteistajam.

Originalas su reikiamais parašais Nuorašas tikras: Pirmininkaująs 2. rango karo juristas Šeineman Atsp. 12 egz. ir išsiųsta pagal apskaičiavimą

Šis sprendimas vėliau buvo kiek pakeistas, būtent: XI Armijos Karinis Tribunolas Kaune, susidedąs iš pirmininkaujančio 2. rango karo juristo

Šeinemano ir narių: vyresniojo politruko Gukai ir 1. rango techniko-intendanto Černikovo, sekretoriaujant karo juristui Kostjanui, 1941 metais birželio 17 dienos posėdyje RTFSR BPK 461 str. tvarka išnagrinėjo nuteistojo Čeilitkos bylos 1941.VL3—4. sprendimą Nr. 0091 ir pakeitė jį tą prasme, kad sprendimas kasacine tvarka gali būti apskųstas ne Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos Kariniam Tribunolui, bet SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinei Kolegijai. (XI Armijos K. T. visai slaptas nutarimas Nr. 0019).

Čia pacituotieji XI Armijos Karinio Tribunolo sprendimai mums rodo, kad daugiausia lietuvių karių bausta už mėginimą bėgti iš Raudonosios Armijos. O lietuviai kariai daugiausia bėgo iš Raudonosios Armijos ir, reikia pripažinti, kad vis dėlto, nemažai jų pabėgo, dėl nepaprastai žiaurios drausmės, ar, teisingiau pasakius, dėl nepaprastai žiauraus teroro. Žiaurus teroras buvo ne tik kasdienine raudonarmiečio duona, nes tik juo buvo paremti Raudonosios Armijos drausmės ir kiti kariški statutai, bet jis taip pat tinkamai atžymėtas ir RTFSR Baudžiajame Kodekso, kur jam paskirtas visas devintas skirsnys „Kariniai nusikaltimai" (106—121 psl.). Kad turėti aiškesnį supratimą apie Raudonosios Armijos karinę drausmę, žemiau duodame 193⁷ str., kuriuo žiauriai karys baudžiamas už 2 ir daugiau valandų pavėlavimą:

193⁷. a) Savavališkas eiliniu ir jaunesniųjų viršininkų sudėties, pasišalinimas, jei tai padaryta pirmą kartą ir truko iki dviejų valandų, užtraukia —

b) Savavališkas tų pačių asmenų pasišalinimas daugiau kaip vieną kartą, jei tai truko iki dviejų valandų, arba nors ir vieną kartą, bet jei tai truko ilgiau kaip dvi valandas, užtraukia —

atidavimą teisti kariniam tribunolui su pasiuntimu į drausmės batalioną laikui nuo šešių tnėnesių iki dviejų metų.

c) Šio straipsnio „b" punkte numatyti veiksmai, padaryti karo metu, užtraukia —

d) Savavališkas pasišalinimas ilgiau kaip vienai parai yra dezertyravimas ir užtraukia —

laisvės atėmimą laikui nuo penkerių iki dešimties metu, o karo metu — aukščiausią baudžiamąją priemonę — sušaudymą su turto konfiskavimu (TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. liepos 8 d. redakcija).

e) Šio straipsnio ,,a" ir „b" punktuose numatytieji veiksmai, padaryti liktinės tarnybos asmenų iš vidutinių, vyresniųjų, aukštesniųjų ir jaunesniųjų viršininkų sudėties, užtraukia —•

laisvės atėmimą ne trumpiau kaip dvejiems metams su turto konfiskavimu ar be šiojo, o karo metu — aukščiausiąją socialinės gynos priemonę su turto konfiskavimu.

f) Šio straipsnio ,,a" punkte numatyti veiksmai, padaryti taikos metu, nors ir viršininkų sudėties asmens, esant itin lengvinančių aplinkybių, jei, be to, savavališkas pasišalinimas užtruko ne ilgiau kaip 12 (4) parų, užtraukia —

Lietuviams kariams teisti už RTFSR BK IX skirsnyje numatytus karinius nusikaltimus XI Armijos Karinio Tribunolo pirmininko 1940 metų rugsėjo 1 dienos įsakymu Nr. 61 buvo sudarytas 29 šaulių korpo Karinis Tribunolas, kurio pirmininku buvo paskirtas XI Armijos Karinio Tribunolo Kolegijos narys 3. rango karo juristas O s o k i n, o sekretorium XI Armijos Karinio Tribunolo teismo sekretorius jaunesnysis karo juristas P e t r o v. Tą pačią dieną visi buvę 29 šaulių korpe pulkų teismai buvo panaikinti.

29 šaulių korpo Karinis Tribunolas taip pat žiauriai baudė lietuvius karius už mažiausius nusikaltimus. Karinių Tribunolų nuteisti nuo šešių mėnesių iki dviejų metų buvo siunčiami į drausmės batalionus, o didesnėms bausmėms — į pataisomųjų darbų stovyklas. Ir į drausmės batalionus ir į pataisomųjų darbų stovyklas, palyginti, buvo išsiųsta daug lietuvių karių.

Bolševikų okupacijos metu lietuvių politinių kalinių skaičius diena iš dienos gausėjo. Kalėjimų nebeužteko. Keli vienuolynai ir specialiai parinkti pastatai dėl to buvo paversti kalėjimais. NKVD ne tik Kaime, bet ir apskričių bei pasienio miestuose užimdavo erdvius pastatus. Jų rūsiai ir patogesni kambariai buvo paverčiami tardomosiomis kameromis. Apie Šiuos masinius suėmimus spauda ir oficialiosios įstaigos neužsimindavo. Suėmimai buvo vykdomi labai paslaptingai, paprastai vidurnaktį. Kai kaimai ir miestai po dienos darbų paskęsdavo nakties tyloje, tada sukildavo enkavedistai. Apsiginklavę nuo dantų iki kojų, sunkvežimiais ir lengvosiomis mašinomis jie išvykdavo į naktinę medžioklę. Dieną NKVD būstinėse vykdavo „normalus" darbas. Į šiuos namus mažai kas ateidavo ar išeidavo — gal tik vienas kitas jų pačių tarnautojas būtino reikalo verčiamas. Tačiau naktimis vykdomi suėmimai nebuvo paslaptis. Nė vienas lietuvis negalėjo žinoti, kurią naktį į jo duris pasibels enkavedistas, suimtųjų likimu nei visuomenė nei jų artimieji negalėjo pasirūpinti. Suimtieji dingdavo, kaip vandenyje. Artimieji veltui teiraudavosi apie juos bolševikinėse įstaigose. Tarpais pasklisdavo gandų apie kankinimus, nužudymus, nuteisimus, išvežimus. Tačiau tai eidavo iš lūpų į lūpas kaip gandas. Tikrų faktų niekas nežinodavo.

Toji paslaptingumo uždanga buvo kiek atskleista, tik bolševikus išvijus. Buvo atrastos kankinimų kameros, nukankintų aukų lavonai. Iš kalėjimų į laisvę kaliniai išėję jau galėjo papasakoti apie NKVD žiaurumus. Visa ši medžiaga yra labai šiurpi, tik šiandien nėra dar pilnai surinkta ir išstudijuota. Čia pateikiame ištraukas iš politinių kalinių anketų, kurias surinko Savitarpinė Pagalba ir anksčiau buvęs Raudonasis Kryžius. Tokių anketų teko peržiūrėti 860.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir, vėliau, Savitarpinės Pagalbos anketose politinio kalinio buvo klausiama ne vien tik apie tardymo metodus, bet kartu apie kalinimą, nuteisimus, sėdėjusius kartu su jais politinius kalinius ir daug kitų klausimų. Daug tokių anketų politiniai kaliniai užpildė trumpais atsakymais. Jie nenupasakojo visų tardymo smulkmenų, žiaurumų, dažniausia pasitenkindami pačių faktų konstatavimu. Paprastai pasisakyta tik tiek, kad buvo mušamas, laikomas be maisto, be miego, badomos panagės ir pan. Tiksliai anketas klasifikuoti taip pat nebuvo įmanoma dėl to, kad dažniausia veik visur pasikartojo tie patys žiaurumai Suskirstant į skyrius, pasitenkinta tik citavimu tų aprašymo vietų, kur be mušimo ar daužymo buvo panaudota kas nors ypatingesnio. Nors mūsų tikslas yra skelbti tik tas anketų vietas, kurios kalba apie patį tardymą, tačiau kai kuriais atvejais buvo neįmanoma išvengti ir kitų vaizdžių aplinkybių. Rašant šį straipsnį, turėta galvoje paskelbti kiek daugiau dokumentuotos medžiagos. Iš viso anketų skaičiaus pasiimta tik keliasdešimt pavyzdžių. Ir tų pavyzdžių pakanka suprasti NKVD tardymo metodus.

Tik niekuomet negalėsime sužinoti apie kančias tų kalinių, kurie betardant buvo nužudyti ir tų, kuriems buvo įvykdyti mirties sprendimai Vienu kitu žodžiu čia paliečiame ir tas NKVD aukas.

Skubus bolševikų pasitraukimas neleido jiems sunaikinti visų savo kruvinųjų pėdsakų. Kai kur jie dar labiau išryškėjo, nes, karui prasidėjus buvo imtasi masinio politinių kalinių ir gyventojų žudymo. Ne visur spėta panaikinti ir tie įrengimai, kur buvo tardomos NKVD aukos. Dar 1941 m liepos 2 d. dienrašty „Į Laisvę" Nr. 8, straipsny „Daug, bet ne viską pasakančios sienos" rašoma:

„Buvusiam Valstybės saugumo departamento garaže padaryta šiokių tokių pertvarkymų. Pertvarkymai paprasti, bet reikšmingi. Iš garažo patalpos dalies padaryti keturi kambariai. Pirmajame kambaryje paliktas buvęs senas langas (nepermatomas) ir jame yra primėtyta pistoleto šovinių dėželių, didelė geležinė dalba ir... vaistinėlė. Durys paprastos. Į antrąjį kambarį įeinama taip pat iš garažo patalpos, bet durys į jį jau apmuštos garso nepraleidžiančia medžiaga. Grindys cementinės, langas užmūrytas, kambarys visai tuščias. Iš jo jau dvigubos izoliuotos durys veda į kitą, taip pat tik elektra apšviečiamą kambarį, ant kurio grindų: guli sudėvėtas kilimėlis, stovi rašomasis stalas, trys kėdės, o kampe už tamsios užuolaidos vandens čiaupas. Nieko ypatingo tik... ant dviejų sienų daug kraujo šlakų... O iš to kambario vėl dvigubos izoliuotos durys veda į paskutinį kambarį, kuris jau kiek ypatingiau įrengtas. Iš lentų padarytos antrinės sienos ir lubos apie 10 cm atstumo nuo mūro sienų ir lubų. Tarpas užpildytas piūvenomis. Lentos tamsiai nudažytos ir jose yra nemaža skylučių — kulkų pėdsakai. Taip įrengtame kambaryje galima šaudyti — kulkos nuo mūro sienų neatšoksta. Cementinių grindų viduryje lyg ir vandeniui nubėgti latakas, bet dar birželio 24 d. jis buvo raudonas nuo kraujo. Ant grindų mėtėsi keliolika pistoleto šovinių tūtelių. Iš šio kambario kitos durys išeina atgal į garažą...

Aiškinti, kas tai per kambariai buvo, tur būt, nereikia. Sienos ir latakas patys kalba. Tik nepasako, kas buvo tie, kuriems teko įeiti per pirmąsias izoliuotas duris ir kurie buvo išnešti per paskutines...

Tai tokios permainos buv. V. S. D-to garaže, kur seniau stovėjo keli automobiliai ir buvo maža jų remonto dirbtuvėlė. O pačiuose departamento rūmuose taip pat esą permainų. Ten buvo tikrųjų mūsų krašto valdovų lizdas. Nuo jų ir tik nuo jų parėjo mūsų žmonių gyvybė ir likimas, jie buvo užsimoję lemti mūsų tautos ateitį, tikriau pasakius, jie buvo užsimoję atimti iš mūsų tautos ateitį. Buvusieji

V, S. D-to tarnautojai sako, kad čekistų vyresnybės užimtųjų patalpų pažinti negalima: tokios prabangos jie savo gyvenime dar nebuvo matę. Drauge su prabanga labai rūpintasi ir paslaptingumu: viršininkų kabinetai aprūpinti komplikuočiausia izoliacija ir apsaugos priemonėmis. Čia pat įrengti ištaigingi bufetai, poilsio kambariai ir t. t. Buv. Valst. Saugumo D-to ir apskrities savivaldybės patalpose bolševikinių „globėjų" net pats centras ne visas sutilpo, o patalpoms pritaikyti per trumpų laiką buvo išleista devyni milijonai rublių ir tai dar buvę ne viskas galutinai įrengta, kaip to „proletarinių" valdovų skonis ir apetitas troško..."

Žinoma, ši ištrauka iš „Į Laisvę" mums dar ne viską išryškina. Straipsnis parašytas dienraščiui pripuolamai. Aišku, kad jis rašytas ne specialisto tyrinėtojo, tad jame pasigendame daug ko. Dar pereitais metais buvęs politinis kalinys Miniatas (jau buvęs pasmerktas mirti) pasakojo, kad išsilaisvinęs birželio m. 23 d. turėjo ir pats progos pamatyti šias NKVD garaže įtaisytas patalpas. Ten be kraujo žymių jis pastebėjęs ir ištaškytų smegenų likučius.

Pačių rūmų įrengimui, sakoma, išleisti apie 9 milijonai rublių. Tai daug pasakantys skaičiai. Kaip žinome, pati rūmų statyba ir įrengimas Nepriklausomos Lietuvos laikais nekaštavo nė pusės šios sumos. Tad tardomosios kameros, be to, dar pačiuose rūmuose turėjo būti ypatingai įrengtos, kad suimtųjų aukų kankinimas nebūtų girdimas ir gatvėje. Juk daugelis suimtųjų vaikų ir moterų negalėjo ištverti nešaukę pagalbos ar nerėkę. Tačiau į gatvę jokių garsų nepatekdavo.

Tokių kankinamųjų kambarių turėta ne vien centrinėse NKVD patalpose, bet jų buvo ir apskrityse. Kaip ryškų pavyzdį galima paimti Kretingą. Ten buvusiuose Amerikos lietuvių lėšomis pastatytuose namuose NKVD įrengė kalėjimą, čia nuolat buvo kalinama apie 300 politinių kalinių. Didesnė dalis šių kalinių buvo norėjusieji pabėgti per sieną Vokietijon lietuviai. Apie šią vietą spaudoje, išvijus bolševikus, randama šitokių žinių:

„Tardant įvykdavo įvairiausių egzekucijų, kurioms buvo paskirtas ištisas kelių ha uždaras ir užmaskuotas laukas. Prie vienuolyno tvenkinio, ties kapų kerte, budeliams pabėgus, rasta kruvinųjų tortūrų vieta. Čia auga keletas medžių, kurių vienas rastas smarkiai apsvilęs ir apjuostas geležiniu lanku, į kurį žmogus gali tilpti. Čia pat atkasti apdegę lavonai liudija, kad prie medžių prirakinti buvo deginami gyvi žmonės. Daugumas užkastųjų rasti prislėgti akmenimis ir, gydytojo tvirtinimu, jie yra buvę gyvi užkasti. Dar kiti rasti nuo rankų nuluptomis odomis, nuskalpuotomis ar nurautomis galvomis".

Žinoma, tokios kankinamosios vietos, ir kameros buvo įrengtos ne vien Lietuvoje. Jų turėta ir visam užimtam Pabaltijy. „Deutsche Allgemeine Zeitung" išspausdino žinią iš Rygos, kurią vėliau Elta paskelbė ir mūsų spaudoje 1941 m. VII.9.

„Pro plačius vartus patenkame į nelabai erdvų kiemą, kuris iš visų pusių turi aukštas sienas. Pro šiuos vartus atveždavo aukas. Šioje pastato dalyje turėjo savo būstines ir GPU agentai. Užantspauduotose patalpose buvo rasti adresai ir fotografijos daugelio Rygos piliečių, kurių likimas jau, tur būt, išspręstas. Kieme matomi automobilių pėdsakai veda į garažo pavidalo pastatą. Patalpa „papuošta" dviejų metrų dydžio sovietų žvaigžde, aptraukta raudona gelumbe. Ties ja sumesta didelė krūva krauju persisunkusių plonų medžiagų palapinėms, kuriomis apdengdavo lavonus. Beveik 14 metrų ilgio patalpos dešinėje pusėje pro tris apmuštas duris įeinama į tris kameras. Paskutinėje kameroje yra pritvirtinta 12 numeruotų pakabų drabužiams. Kokliais išklotos grindys gali būti iš apačios kaitinamos. Čia tamsoje ir kaitroje išalkusios ir ištroškusios aukos buvo nuvarginamos prieš tardymą. Gretimoje patalpoje sėdėdavo tardantysis GPU komisaras. Iš čia įeinama į 30 cm apmušalais izoliuotą trečiąją patalpą, kurioje nekaltosios aukos būdavo nužudomos. Joje yra ir specialūs įrengimai kraujo dėmėms nuplauti. Lentomis apkaltose sienose matyti skylės nuo revolverio šūvių. Kraujo dėmės toje kameroje ir garžo patalpose sudarė šiurpų vaizdą".

Spauda skelbė ir daugiau tokių vietų Pabaltijy, Gudijoj, Ukrainoj ir t. t. Tačiau, apsiribodami vien Lietuvos teritorija, daugiau pavyzdžių nebecituosim.

Kalėjimų kiemuose ir nuošalesnėse vietose atradus daug NKVD nužudytų aukų lavonų, buvo susirūpinta ne tik jų garbingu palaidojimu, bet ir pačių lavonų atpažinimu. Tuo reikalu prie Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo buvo sudarytas nužudytųjų politinių kalinių atpažinimo — identifikacinis skyrius. Jo surinkti daviniai duoda daug medžiagos enkavedistų kankinimų metodams pažinti. Ypač įsidėmėtina Rainiuose išžudytų politinių kalinių tragedija. Jie, kaip žinoma, buvo nužudyti enkavedistų ir jų nužudymui panaudotos visos enkavedistams žinomos žiauriausios priemonės.

Apie šių 73-jų kankinių nužudymo žiaurumus duoda vertingos dokumentinės medžiagos medicinos gydytojų ekspertyzės protokolai. Jie savo laiku buvo išstatyti Raudonojo Teroro parodoje. Vėliau jie buvo paskelbti „Žemaičių Žemėj" 1941—1942 metais. Čia dedame trumpą protokole ištrauką:

l) Čiužas Antanas, iš Telšių. Pilvo ir krūtinės sumušimo žymės. Ant kairės kojos žemiau sąnario smūgio žaizda, kraujas išsiliejęs. Abi rankos užpakaly surištos. Visos galvos kiaušo siūlės sutrūkusios, trūkimai pusiau ovalinės formos, zonduojant (žaizdų gilumą matuojant) matiklis laisvai eina per visą kaukolę, smegenys sumaišyti. Paakiuose mėlynės.

a) Kavolis Petras (atpažino brolis Matas). Visas galvos kiaušas sutriuškintas. deformuotas. Iš galvos dešinės pusės, tarp kaktikaulio ir smilkinio kaulų yra nelygiais kraštais žaizda. Iš nosies ištekėjęs kraujas. Oda nulupta. Smegenys ištryškę. 1 ies dešiniu lūpų sujungimu yra durtos dvi žaizdos 10 cm. gilumo. Šone iš dešinės pusės po ranka yra mušimo žymės. Apatinis žandikaulis sutriuškintas. Lyties organai sumušti, kraujas išsiliejęs. Rankų galūnės nušutintos ir nubrūžuotos. Lavono dėmės stipriai išreikštos.

3) Bubelė Stepas iš Alsėdžių. Lavondėmės stipriai išreikštos visam kūne, lupasi ir maciruojasi abiejų kojų sumušimo žymės. Lyties organas sumuštas, kraujas išsiliejęs, mašna pilna kraujo. Ant varpos sumušimo žymės. Smakras priveržtas prie kaklo, pažabotas raiščiu, liežuvis iškištas, apatinis žandikaulis nuverstas žemyn. kairioji akis atdara. Tarp viršukaulio,» pakauškaulio ir smilkinio kaulo yra aštriais nelygiais kraštais žaizda 8 cm. Smegenys išbėgę.

4) Balsevičius Povilas iš Kulių valsčiaus, Kumžaičio km. (atpažino brolis) Įvairaus dydžio sumušimai ant liemens ir apatinių galūnių pilvo srityje, visa kau

Du neatpažinti kalinių lavonai. Šiuos kalinius, kaip ir daugeli kitų, bolševikai nukankino 1941 m. pradžioje ir paskui slapta palaidojo Petrašiūnuose.

kotė deformuota, dešinėje kiaušo pusėje skylė 15—10 cm, apimanti dešinės pusės kaktikaulį, smilkinio ir viršukaulio sritis. Smegenys išbėgę.

5) Aleksandravičius Jonas iš Kalnėnų, Telšių valsčiaus. Visas veidas ir kanas sudaužytas buku daiktu, stiprus kraujo išsiliejimas po oda ir kituose audiniuose. Tarp pakaušio kaulo ir viršukaulio yra skylė 15,8 cm. Smegenys išbėgę. Lyties organai sumušti buku daiktu, stiprus kraujo išsiliejimas.

6) Butkevičius Alfonsas iš Kaunatavo. Pažabotas arkliniu raiščiu, dešinė akis išdurta, galvos kiaušas ir visas veidas deformuoti. Kaktoj ir pakaušy durta žaizda 2,5 cm. Žaizdos kraštai nelygūs, zonduojant eina. Sumušimo žymės pastebimos ypač kairės akies smilkinyje, kairės krūtinės šone ir kairėj kojų srityj.

7) Kryžianauskas Bronius. Visas veidas sudaužytas. Dideli kraujo išsiliejimai. Viršugalvio kiaušas sudaužytas. Tarp viršugalvio ir kaktikaulio yra 2 cm diametro skylė, pro kurią veržiasi kraujas ir smegenys.

8) Gužauskas Pranas iš Telšių. Rankos surištos užpakalyje. Galvoje tarp smilkinkaulio ir kairės ausies yra skylė 8,8, pro kurią veržiasi smegenys. Kaulai sulaužyti. Apatinis žandikaulis sudaužytas.

9) Antanavičius. Ant krūtinės, dešinio peties, dešinio šono platūs sumušimai su kraujo išsiliejimu. Dešinė ranka sumušta su kraujo išsiliejimu. Rankos užpakalyje surištos. Ant kairio žando žaizda 4 cm ilgumo ir 5 cm gilumo. Virš kairiojo antakio ir iš šono iki ausies piauta žaizda 10 cm ilgumo. Kairėje pusėje kaktos 3,5 cm žaizda. Viršugalvy, prieky nuo duobutės truputį į kairę durta žaizda 4,5 cm, kiaurai matyti smegenys.

10) Bachmanas Liudas. Pakaušis sumuštas. Žaizdos plotis 5,8 cm. Krūtinės l;airė pusė sumušta su kraujo išsiliejimu. Keturius kartus šautas iš arti prie stuburkaulio.

11) Balsevičius Stasys, Abiejų klubų ir krūtinės sumušimai ir žymės. Lyties organai sumušti su kraujo išsiliejimu. Veidas sumuštas. Durta žaizda per kairią ausį ir smegenis. Rankos surištos užpakaly.

12) Tarvainis iš Žarėnų. Nugara menčių srity sudaužyta. Lyties organai sumušti. Rankos surištos. Ties krūtinkaulio viduriu kairėje pusėje 1 cm aukščiau .spenio dvi šautos žaizdos. Kulkų išėjimo angos nugaroj. Virš dešinio antakio durta žaizda. Dešinėje pusėj per ausį durta žaizda į smegenis. Veidas sumuštas".

„Liežuvis perplėštas. Kairėje pusėje krūtinės yra plėšta žaizda 15,25 cm, kraštais zonduojant 20 cm. Taip pat žaizda iš kitos pusės. Iš kairės pusės žemiau duobelės nelygiais kraštais durta žaizda 15 cm gilumo. Antra žaizda prie peties 5 cm. ana nuo peties sąnario iš priekio. Trečia žaizda iš užpakalio 33 cm . Neatpažintas lavonas, pažymėtas numeriu 72:

..Nugara smarkiai sumušta. Nuo rankų lupasi oda. Kairiojo kirkšnio piauta žaizda 4.4 cm. Rankos surištos užpakaly. Galva sudaužyta, kaukolė sutriuškinta. Apatinis ir viršutinis žandikaulis supjaustyti. Iš burnos vidaus su durtuvu išmaišyta gerklė. Liežuvio nėra. Tarp akių ir nosies žaizda".

Visi šie kankiniai, kaip minėjome, nužudyti enkavedistų. Tad jie jau žudė savo anksčiau išbandytais metodais. Čia gal tik bus buvęs tas skirtumas, kad anksčiau buvo žudoma ne masiniai, bet po vieną ir iš aukų buve reikalaujama prisipažinimo, draugų išdavimo ir t.t. Tad, kitaip sakant, kankindami savo aukas, dar turėdavo tikslo surasti pėdsakus naujų aukų Тuо tarpu Rainiuose tai padaryta masiniai, ir, žinoma, ne tam, kad iš kaltinamojo išgauti kokių nors žinių. Belieka manyti, kad NKVD budeliai tenkino savo iškrypusią vaizduotę ir sadistinius potroškius.

PULK. STEPONAS RUSTEIKA, bolševikų sušaudytas už tai, kad Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo komendantu, valstybės saugumo departamento direktorium ir vidaus reikalu ministeriu. Kairėje nuotrauka laisvės laikų, dešinėj — bolševikinio kalėjimo.

KAZYS KATKUS,
kretingiškis. savo kalėjimo kančias, kurias jis patyrė Telšių kalėjime, baigė Rainių miškelyje — masinėj kalinių žudymo vietoj.

Kankiniai mums negali pasakyti apie jų iki mirties išgyventus žiaurumus, tačiau ant jų kūnų pasilikusios žaizdos parodo tikruosius NKVD darbo metodus. Neužmirština, kad enkavedistai turėjo galios lemti ne tik visų suimtųjų, bet ir visos lietuvių tautos likimą.

Kartą patekęs į NKVD žmogus visuomet lieka apkaltintas. Jei jie tos kaltės įrodyti negali ar jos visai nėra, vistiek ir tuo atveju suimtasis yra tol kankinamas, kol prisipažins nebūtas kaltes. Nevengiama ir klastojimų: kalinys verčiamas pasirašyti ant tuščių blankų, o paskum tardytojai įrašo ką nori ir panašiai Dažnai į kameras pasiunčiami šnipai, kurie turi išgauti iš kalinių jų paslaptis. Tokiomis suktomis priemonėmis enkavedistai tardymo metu plačiai naudodavosi. Jų visų neįmanoma nei įvardinti nei api- budinti. Iš ligi šiol pasirodžiusios atsiminimų literatūros, kaip pvz., Petraičio „Kaip jie mus sušaudė", agronomo Vilūno „Socializmo vardu", ir kitų, esame pastebėję, kad enkavedistai, jau suimdami žmones, naudodavosi klasta. Dažnai jie, atvykę nakties metu suimti, nepranešdavo, kad atvyko policija, bet sakydavo, kad atnešta iš pašto telegrama ar pan. Taip suimant Juozą Tomkų, kaip pasakojo velionies žmona, pasibeldė į duris, pasakė kad priimtų telegramą. Tik atidarius duris, jie atstatė naganus, įsiveržė į butą. Arba Plungėj, suimant vėliau Rainiuose nužudytą Juozą Antanavičių (mokinį), jie net neatėjo suimti į butą, bet pasiuntė vieną savo agentų, kuris pasakė, kad Antanavičius atvyktų į valsčių. Pakely jau laukė enkavedistai, jį sulaikė ir išvežė į Telšius. Tokių apgaulingų, suėmimo būdų anketose skaitytojas ras ne vieną.

Apie klastojimus, šnipų aukas ir kt. susipažinsime iš žemiau paduodamų pačių politinių kalinių užpildytų anketų.

Juodviršis Mykolas, gimęs 1908 metais balandžio 30 d,, Rakučių km., Kupiškio valsčiuje. Dirbęs Panevėžio valstybinėje gimnazijoje raštvedžiu. Suimtas 1940 m. liepos 12 d. Panevėžyje, anketoje rašo:

,,1940 m. liepos mėn. iš 11 į 12 d. naktj apie 2 val. įsibrovė į mano butą Panevėžy, Agronomijos g t. 51 nr., penki civiliškai apsirengę asmenys. Paklausę, ar aš esu Juodviršis, ir gavę teigiamą atsakymą, liepė iškelti aukštyn rankas ir stoti į kampą. Vienas mane saugojo su revolveriu, o kiti darė kratą. Po pusantros valandos surašė kratos protokolą. Nors jie pažymėjo, kad kratoj nieko įtartino nerasta, bet liepė apsirengti ir pasakė, kad esu areštuojamas, kaipo kontrrevoliucionierius. Kartu prie kratos paėmė keletą vizitinių kortelių, atsiųstų įvairių sveikinimų proga, keletą foto nuotraukų, įvairių sporto žaidimo taisyklių ir su šia „inkriminuojančia medžiaga nugabeno į kalėjimą. Iš karto patalpino su kriminaliniais kaliniais, o vėliau atskyrė ir patalpino su politiniais kaliniais. Tardymą pradėjo po keletos dienų apygardos saugumo viršininko padėjėjas Mickūnas. Labai žiaurus nebuvo, fizinių bausmių nevartojo, nors ironizuodamas niekindavo mane. Tačiau protokolus rašydavo tardomojo nenaudai, iškreipdavo pasakymus ir mintis. Vėliau į mūsų kamerą prikišo šnipų ir vienas toks jų atsiųstas suėdė generolą Ladygą, mokytoją Piktžirnį ir kt. Po kokių dviejų mėn. vietoj tardytojo Mickūno atsirado žiaurusis

Vilimas. Tai buvo tikras sadistas, bukaprotis. Jis vartodavo ir fizines priemones. Spardydavo į lyties organus, į blauzdas, pistoletu daužydavo galvą, spiaudydavo ir kt. Tardymai vykdavo išimtinai tik naktimis. Protokolus rašydavo tokius, kokie jam tiko. Kartais atsinešdavo juos iš anksto parašęs ir tik versdavo pasirašyti".

Matulionytė Ona, gimusi 1901 m. gruodžio 22 d. Antakalnių kaime, Utenos valsčiuj. Tarnavo Karo ligoninėj gailestingąja seserim. Suimta 1941 m. gegužės 8 d. Kaune:

„Suėmimo procedūra buvo tokia: š. m. (1941) gegužės 5 d. 14 val. atėjo sanitaras pranešti, kad mane šaukia ligoninės viršininkas. Man nuėjus, viršininkas pranešė, kad įvykusi katastrofa ir reikėsią važiuoti operacijai. Kaip ir kur — nepasakė. Taip pet nepasakė, kokius instrumentus pasiimti. Kai aš užklausiau, atsakė, kad viską ten rasianti. Tada aš apsirengiau ir su ligoninės chirurgijos skyriaus vyr. chirurgu ir ligoninės komisaru Levgejevu lengvąja mašina nuvažiavom iki Vileišio aikštės. Ten laukė kitas automobilis. Mūsų komisaras išsėdęs pasikalbėjo su jais ir grįžęs pasakė, kad įvykusi dar ir antra katastrofa, tad seserį atiduosią jiems, o patys važiuosią toliau. Antroji mašina, mane paėmusi, nuvežė į saugumo rūmus, kur tuojau buvau pradėta tardyti. Per tą patį tardymą buvau pradėta kankinti. Tardymas tęsėsi nuo 17 val. iki kitos dienos 3 val. Norėjo sužinoti, kur yra slaptas radijo siųstuvas, pas kokį Gestapo viršininką esu užverbuota karo špionažiniam darbui, kada, kur ir kiek gavusi už tai atlyginimo ir kiek kartų esu buvusi Vokietijoj. Per vieną mėnesį buvau tardoma 4 kartus. Paskutinis tardymas įvyko birželio 6 d. Tardydavo visuomet naktimis. Tardė du kartus saugumo rūmuose ir du kartus kalėjime. Vežant tardyti lydėdavo 3-4 čekistai. Tardė 5 asmenys: 2 rusai, 2 žydai ir vienas lietuvis. Tardymo procedūra tokia: kada aš į visus jų klausimus atsakinėjau nieko nežinanti, tada kirto rusas į smilkinį ir kažkas kitas sudavė sprandan. Po smarkių smūgių aš nugriuvau ir nustojau sąmonės. Atsipeikėjusi jutau visame kūne skausmą. Pamatę, kad aš pasijudinau, apipylė vandeniu ir vėl pradėjo mušti guminę lazda, kur pakliuvo. Taip mušama vėl nustojau sąmonės. Po to mane išvedė į gretimą kambarį, atidarė duris ir langus, kad pasidarytų skersvėjis, ir mane ten pasodino. Uždėjo geležinius pančius ir neleido nei užsimerkti nei pajudėti. Kai pasidarė šalta, paprašiau savo dviejų sargybinių, kad uždarytų duris ar langą. Atsakė, kad tai padaryti jie neturį teisės, bet galį paprašyti budintį valdininką. Kada aš paprašiau atėjusį budintį valdininką, tai jis ironiškai nusišypsojo ir pasodino mane su kėde tarpdury, kur buvo nepaprastai didelis traukimas. Taip išsėdėjau 29 valandas. Valgyti pirmą kartą gavau tik praslinkus keturioms dienoms po suėmimo. Po to, pagrąsinę sušaudymu, nuvežė kalėjiman. Kalėjime įmetė karcerin, kur išlaikė 5 paras. Iš karcerio perkėlė į ligonių kamerą. Vaistus atnešė tik po dviejų dienų, o gydytojas atėjo tik po 5 dienų. Tardydami keikdavosi ir koliodavo šlykščiausiais žodžiais, kurių negali klausyti joks inteligentas".

Židžiūnas Jonas. Anksčiau tarnavo viešojoj policijoj. Apie save suėmimą ir tardymą taip pasakoja:

„Prieš suimant aš gyvenau Kaune, Vilniaus gt. 33 kartu su kunigu Puleikiu, buv. gusarų pulko kapelionu. Atleistas jau anksčiau bolševikų iš tarnybos, dirbau padieniu darbininku. Buvau įsijungęs į antikomunistinį darbą ir turėjau suorganizavęs iš 200 žmonių būrį. Kunigas Puleikis apie tai šiek tiek žinojo. Jis mane ir išdavė. Vėliau, man grįžus iš kalėjimo, net pats apie tai prisipažino. Birželio m. pradžioj vieno asmens buvau įspėtas, kad galiu būti tuoj areštuotas. Tai išgirdęs, nuvykau pas savo grupės narius ir jiems įsakiau paslėpti draudžiamą literatūrą, atsišaukimus ir kt. Tą vakarą grįžau į savo kambarį tik apie 24 val. Žmoną įspėjau, kad, jei kas belstųsi. be mano žinios į butą nieko neįleistų ir mane tuojau pažadintų. Atsigulęs išgirdau smarkius smūgius į duris. Pašokęs iš lovos, galvojau šokti pro langą iš antro aukšto, tačiau, pažvelgęs žemyn, pamačiau stovinčius prie namo čekistus. Tada aš įėjau į kunigo Puleikio kambarį, kad visos suėmimo ekzekucijos nematytų žmona. Vos spėjau atsigulti ant sofos, čekistai įsibrovė į mano kambarius. Neradę manęs, tuoj užklausė, kur aš esu. Žmona pasisakė nežinanti, nes jau kelios dienos aš neateinąs į namus. Tada čekistai atėjo į Puleikio kambarį ir paklausė, kur randasi Židžiūnas. Aš atsiliepiau. Tada buvo atsukti į mane visų naganai. Tuoj pareikalavo išsirengti iki nuogumo ir iškeltom rankom nusigręžti į sieną. Taip kampe iškeltomis rankomis išstovėjau nuo 2 val. nakties iki б val ryto Tuo laik u čekistai kratė mano butą. Kratos metu surado keletą atsišaukimų, šovinių.

Po kratos įsakė man apsirengti ir tuoj pakišo kažkokius rusų kalba rašytus du protokolus ir liepė man pasirašyti. Bandžiau pasipriešinti, tačiau, matydamas naganu pagrįstą teisingumą, pasirašiau, nors jų turinio ir dabar nežinau. Prašiau, kad leistų atsisveikinti paskutinį kartą žmoną, bet jie neleido ir stumdydami pradėjo vesti iš kambario. Pykčio ir skausmo spaudžiamas išeidamas pasakiau: „Garbė lietuviui mirti už tėvynę". Čekistai man tada sudavė kelis smūgius ir stumdydami išvedė. Lengva mašina nugabeno į NKVD patalpas. Nuvykus ten, nugabeno i ketvirtą aukštą, tardomąjį kambarį, kurio numerio neatsimenu. Kambaryje sėdėjo apie 40 metų čekistas rusas. Dabar mane vėl pastatė į kampą, kur nuo 7 val. ryte. iki 14 val. išstovėjau iškeltomis rankomis. Taip bestovint, rankos pamėlynavo, kad net pasidarė juodos. Užtirpsta ir pradedi jų visiškai nejusti. Tuomet jos smunka žemyn, bet kai išgirsti čekisto ar sargybinio balsą, vėl automatiškai pakeli. Apie 14 val. į tą patį kambarį įėjo kažkoks žmogus, kiek sprendžiau, tai buvo koks viršininkas, nes sargybinis ramiai atsistojo. Jam išėjus, sargybinis davė man papirosą ir. leido atsisėsti. Kėdėj prasėdėjau iki 22 val., kol atsirado prisigėrę budeliai, ir tada prasidėjo pats tardymas.

Pirmiausia buvo pakviesta moteris ar panelė raštininkė, kuri, čekistui Šimanui klausinėjant, surašinėjo mano tėvų, brolių, seserų, pusbrolių, mano ir jų giminių, pažįstamų vardus ir pavardes, verslą, turtą rr gyv. vietas. Tą apklausinėjimą baigas, čekistas vis diktavo raštininkei, kuri nesustodama rašė. Vėliau man padavė raštelį ir liepė pasirašyti. Po raštelio pasirašymo pradėjo man aiškinti, kad mūsų kontrrevoliucinis veikimas yra tik burbulas, kuris neturi jokios reikšmės ir kad jų raudonoji armija greit vaikščios Berlyno gatvėmis. Po to ėmė reikalauti prisipažinti apie kontrrevoliucinį veikimą ir organizaciją. Aä pareiškiau, kad apie tokią organizaciją visai neturiu supratimo. Į šiuos žodžius jie visiškai nekreipė dėmesio ir griežtai reikalavo prisipažinti. Tada griebėsi smurto, ėmė mušti ir kojomis spardyti. Man visą laiką tylint, jie aprimo ir, rodos, sušvelnėjo. Vienas iš jų prieina prie manęs ir duoda papirosą. Tuo laiku mano rankos buvo surištos ir aš jo negalėjau paimti. Tada pats čekistas įdėjo man į lūpas. Uždegęs papirosą, degtuko jis nenumetė, bet prikišo prie rankų ir tol jas degino, kol visas degtukas sudegė. Vėliau jie tai man pakartojo kelioliką kartą. Po to buvau dar įvairiai kankinamas. Jie mušė kumštimis, spardė kojomis, daužė galvą ir t. t. Paskui nuvedė mane prie sienos, atsuko veidu į ją, ir atsistojo du čekistai vienas iš kairės, kitas iš dešinės. Išsitraukė naganus, juos mano akivaizdoj užtaisė ir įrėmė man į galvą vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės. Spausdami vamzdžius, reikalavo prisipažinti. Vis neprisipažįstant, Simanas ėmė skaityti visų mano bendradarbių vardus, pavardes ir gyv. vietas. Tada aš aiškiai supratu, kad mes esan išduoti ir, kiek tai lietė mane asmeniškai, prisipažinau. Buvau jau taip išvargęs, kad vos nepargriuvau ant žemės. Pasodinę į kėdę, liepė man pasirašinėti paduotus lapus. Aš pusiau nustojęs sąmonės, kiek prisimenu, pasirašiau ne mažiau 20 kartų, bet kokie tai buvo raštai ar protokolai, nežinau. Vėliau, čekistų lydimas, buvau koridoriais nuvestas į pelėsiais dvokiantį požemį. Viename šių požemio kambarių žydas čekistas mane nufotografavo ir paėmė pirštų atspaudus. Nukirpę plaukus, nuvedė į vieną kamerą, kuri buvo apie pusantro metro pločio ir neturėjo jokio lango, šioj landynėj teko prabūti iki pat išsilaisvinimo, t. y. iki birželio 23 dienos".

S u b a i t i s Kazys, darbininkas, „Metalo" fabriko gamybos skyriaus meisteris. Suimtas 1941 m. birželio 12 d. Kaune:

..1941 m. birželio »2 dieną, kaip ir paprastai, fabrike ėjau savo tiesiogines pareigas. Be to, dar man, kaip kvalifikuotam amatininkui (šaltkalviui), buvo užkrauta tris dienas savaitėj po dvi valandas kasdien skaityti technologijos ir tekinimo presavimo pamokas jaunesniems amatininkams, tad aš, kaip ir visuomet, apie 14 val. išėjau pietų. Man grįžus po pietų, mano bendradarbiai tuojau pasakė, kad buvo atėję du vyrukai iš prof. sąjungos ir manęs ieškoję. Neradę, žadėjo ateiti vėliau Tuo metu mano vadovaujamam skyriuje dirbo dvi pamainos. Aš, atlikęs savo uždavinį su mokiniais, atėjau savo skyriun. Tai galėjo būti apie 18 val. Tik man grįžus, atėjo minėti vyrukai, kurie man prisistatė, kaip prof. sąjungos centro biuro švietimo skyriaus atstovai, ir pradėjo klausinėti apie mano specialybę, baigimu mokslo, kur aš įsigijęs kvalifikaciją ir pan. Po tokio apklausinėjimo vienas iš jų man pasakė, kad jie girdėję, be to, dar ir pats prof. sąjungų pirmininkas esąs kažkieno informuotas apie mano gabumus jaunų amatininkų mokyme, ir jie to paties. pirmininko vardu kviečią mane už tam tikrą atlyginimą kasdieną po tris valandas instruktuoti vakariniuose amatų kursuose. Jie sakė. kad šiandien reikia būtinai nuvykti į prof. sąjungą susitarti. Be to, dar priminė, kad, jeigu nesutikčiau instruktuoti, būčiau skaitomas liaudies priešu, kaip nenorįs padėti jaunajai kartai lengvesnėmis sąlygomis išmokti amato. Tokiu būdu nustatė man atvykimo laiką tą pačią dieną 22 val. Sutvarkęs fabrike darbą, sėdau ant dviračio (dviratis buvo mano padėjėjo, Labanausko Jono, kurį dienos metu buvo iškvietusi milicija ir kuris ligšiol dar negrįžęs). Privažiavęs Darbo Rūmus, pamačiau stovint minėtus vyrukas. Man prie jų priėjus, jie pareiškė, laukią manęs. Tuojau vienas iš jų, išsiėmęs laikrodį. pasakė: „Laiko dar iki posėdžio yra 15 minučių, todėl truputį galima pasivaikščioti". Paėjęs keletą žingsnių, pajutau į mano nugarą įremtą pistoleto vamzdį ir išgirdau rusu kalba žodžius: „Laikykit jį". Minėti „vyrukai" sugriebė mane už rankų. Rusas paėmė dviratį ir aš pasijutau esąs pinklėse. Kai atvedė į NKVD tardomąįį kambarį, ten radau dar du „tarnautojus", vieną žydą ir vieną rusą. Tardyti pasiliko rusas ir vienas iš minėtų „vyrukų". Po trumpos kratos, rusas pradėjo man sakyti „pamokslą", primindamas man SSSR gėrybes ir stiprumą, paskiau pareikalavo, kad aš pasakyčiau, kur yra mano slepiami ginklai, ir išduoti pavardes žmonių tos „gaujos", kuriai aš priklausiau. Žinoma, aš apie ginklus ir tuos žmones nieko nežinojau. Tuo momentu pašoko žydas ir, nutvėręs nuo stalo presą, smogė man kelis kartus į kairiąją ausį. Kiek kartu sudavė nebeprisimenu, nes po kiek laiko pasijutau sėdįs ant sofos su šlapia galva ir į užpakalį šniūru surištomis rankomis Prieš mane stovėjo visi trys „tardytojai". Tada vėl prabilo pirmasis žydas: „Sakysi. ar ne? Aš jam nieko neatsakiau. Tada „lietuvis" išsitraukė iš kišenės pistoletą, o likusieji du tardytojai mane pastatė prie sienos. Dabar lietuvis sako: „Tu tėvynės išdavike, pasakyk savo šunų gaujos pavardes ir kur padėti už judošiškus grašius pirkti ginklai, jei nesakysi, mes turėsime teisę be teismo tokius rupūžes vieloje, kaip šunis, sušaudyti". Aš vėl atsakiau tylėjimu. Tuomet pasigirdo šūvio trenksmas ir kartu į mano nugarą geležinių pančių smūgiai. Daugiausia mane mušė žydas ir lietuvis, nuo ruso gavau tik keletą smūgių į veidą. Taip jie mane išlaikė nuo 22 val. vakaro iki 5 val. ryto. Pagaliau paklausė, kiek aš turiu giminių, jų gyvenamas vietas, surašė didžiausią anketą, atrišo nuo rankų šniūrą, vietoj jo uždėjo geležinius pančius ir pasakė: „Dar ne viskas, tavo tardymas nebaigtas. Pasikalbėsime vėliau, tuomet mums viską pasakysi" Su didžiausiu atsargumu, kad nepabėgčiau, atvežėprie Kauno kalėjimo vartų ir įvedė į kalėjimo kiemą. Kieme nuėmė pančius. įvedė į raštinę, dar kartą mane apkratė ir nuvedė į 85 kamerą".

Viktoravičius Juozas, gimęs 1909 m. kovo 15 d. Jucių km., Luokės valsč. darbininkas. Suimtas 1941 m. balandžio iš 28 į 29 d. Luokės miestely:

„Suareštavę nuvežė pas Venckų, kad jį pakalbinčiau ir jiems būtų lengviau jį suimti. Bet Venckus jau buvo pabėgęs. Man esant Venckaus bute, du kareiviai atvarė ir mano žmoną. Į Telšius nugabeno kartu su kitais suimtaisiais. Telšių NKVD būstinėj išbuvau apie 4-5 val. Iš čia nugabeno į stotį, įsodino į specialų vagoną, kur radau ir daugiau savo draugų, ir nuvežė į Kauną. Atvežę į Kauną, pasodino sunkiųjų darbų kalėjime skirstomojoj kameroj, kur išbuvau 3 paras. Iš čia mane pervedė į IV-to skyriaus 91 kamerą, kur radau Žygelį, leit. Žebrauską, pašto tarnautoją Alfonsą Leoną, geležinkelietį Jankauską ir rusų karininką Anatolių Chmieliauską. Man besėdint 91 kameroj, atvedė Bikiną Bronių, kurį nušovė birželio 24 d. varant į Červenę. Kartu su juo buvo nušautas ir kriminal. policijos valdininkas Zdanavičius Stasys. Praslinkus porai savaičių, tardė mane pirmą kartą kalėjimo patalpose. Tardymo metu nevartojo jokių fizinių priemonių. Po kokios savaitės nuvežė į NKVD rūmus tardyti. Sudėjo rankas į geležinius pančius ir veržė. Skersu delnu mušė per sprandą, liniuotės kantų daužė rankų sąnarius. Su nykščiu badė pašones, su presu daužė pečius ir sudaužytas vietas gnaibė. Užnėrė ant lyties organų ploną špagatą ir veržė. Tokių kankinimų metu du kartus buvau netekęs sąmonės. Tardė mane be pertraukos 45 valandas. Po tardymo surišo rankas ir kojas ir įmerkė į vandenį NKVD rūmų apačioj. Vandenyje būdamas nustojau sąmonės. Grįžus atgal į kalėjimą, draugai manęs nepažino. Po 8 dienų vėl nevežė į NKVD rūmus tardyti, buvau suvestas su broliu akistaton. Tada sužinojau, kad ir brolis čia atgabentas. Po akistatos nuvedė į kitą kambarį ir pradėjo mušti. Aš sugriebiau kėdę ir ja sudaviau tardytojui, bet kėdė užkliuvo už spintos ir tardytojui silpnai teteko. Tada surakino rankas ir pasodino. Užvedė man naują bylą dėl pasipriešinimo, bet aš protokolo nepasirašiau. Tardytojai tada tarp savęs tarėsi, kad reikėsią man nulupinėti pirštų nagus ir yla subadyti raumenis, bet aš naujos bylos vis tiek nepasirašiau. Jie man pasakė: „Kitą kartą, žalty, viską kraujais išvemsi". Be to, jie norėjo telefonu išsišaukti savo viršininką, bet neprisiskambino. Tada vėl pradėjo tardyti, bet jau nevartojo jokių žiaurių priemonių. Po tardymo grąžino atgal į kalėjimą".

S o r o k a Antanas, gimęs 1921 m. balandžio 2 d. Miškinių km., Lazdijų valsč. Buvo Seinų gimnazijos 10-os klasės mokinys. Suimtas 1940 m spalių 8 d. netoli Suv. Kalvarijos:

„Tardė rusas leitenantas Trusov. Prieš pirmąjį apklausimą išlaikė tris рaras saugumo būste visiškai be maisto, davė tik vandens. Apklausiniams šaukdavo tik naktį ir išlaikydavo maždaug po keturias valandas. Taip išvargintą nugabeno į Marijampolės kalėjimą, kur dar pusę paros nedavė valgyti. Po mėnesio paskelbė kardomąją priemonę ir pirmąjį nutarimą. Po to tardė vėl kelis kartus naktimis. Grasino įvairiais kankinimais, sušaudymu, koliojo, kaip įmanė. Nieko neišgavę, kvotė atidėjo ir per tris mėnesius visiškai netardė. Praslinkus šiam laikui, vieną naktį apie 11 val. mane pašaukė tardyti. Apmušė, apstumdė, išvadino vokiečių šnipu, darbo žmonių tėvynės išdaviku, kontrrevoliucionierium ir grąžino į kamerą. Kitą naktį vėl pašaukė tardyti. Vėl mušė, biauriausiai rusiškai koliojo ir uždarė į karcerį už neprisipažinimą. Po trijų parų pašaukė iš karcerio, įvairiai kankino ir reikalavo prisipažinti. Neišgavę „prisipažinimo", ir kitas tris naktis šaukdavo iš karcerio tardyti, kur išlaikydavo po penkias, šešias valandas. Kiekvieną kartą apmuš

davo. Po šešių dienų tokios kančios, kada fiziškai ir morališkai buvau išvargintas, man pakišo kažkokį protokolą, kurio turinio ir šiandien nežinau, ir privertė po juo pasirašyti. Po to buvau dar kelis karius nakties metu iššauktas tardyti. 1941 m. kovo pradžioje paskelbė kaltinamąjį nutarimą, kuris skambėjo maždaug taip: ..Darbo žmonių tėvynės išdavikas, vokiečių šnipas, kontrrevoliucionierius, antisemitas, aktyvus šaulys, himno giedojimo organizatorius Lazdijų gimnazijoj". Po šio nutarimo buvau atiduotas XI-os armijos karo tribunolui. 1941 m. gegužės 31 d. paskelbė nutarimą, kad būsiu pergabentas į Kauną, bet deja... Viso buvau tardytas 14 kartų ir visuomet naktimis".

Kisieliūtė Elena gimusi 1922 m. spalių 5 d. Šilavoto valsč. Mokėsi Prienų gimnazijoj. Suimta 1941 m. sausio 25 d. Prienuose:

„Paprastai tardydavo nakties metu ir tardymai užsitęsdavo maždaug apie 3—6 val., o kartais ir ištisą naktj. Tardytojas pirmiausia stengėsi prikalbėti, kad prisipažinčiau kalta, išduočiau kitus ir prisidėčiau prie komunistino darbo, t. y. jiems šnipinėčiau. Už tai jie žadėjo gerą atlyginimą, aprūpintą pragyvenimą ir pan. Taip iš karto gražiuoju, o vėliau grąsinimais prievarta brukdavo pasirašyti tik savo pavardę, stengdamiesi apgauti, nesakydami, kuriam tikslui. Negavę parašo, išvesdavo žiauriai stumdydami, kumščiu bei brauningu apmušdami, šlykščiai keikdami. Paprastai, po tokio tardymo lyg iš miego atsibusdavau, tiesiog apsvaigusi visuomet išnerta iš palto, o jei ne, tai paltas palikdavo be sagų ir su išardytomis siūlėmis. Norėdami išgauti prisipažinimą, nuvežė j Marijampolės saugumą. Čia padarė kratą, atimdami kojines ir viršutinius rūbus. Patalpino šalton kameron, kur nebuvo galima ištverti nuo šalčio. Išbuvau toje kameroje keletą parų. Dažnai ir iš čia vesdavo tardyti, bet, nieko neišgavę, grąžindavo atgal. Vedama tardyti, vos pajėgdavau užlipti laiptais, nes neduodavo valgyti bent 2—3 paras, o vandens tik kartą per parą. Kiekviename tardyme, kurių turėjau virš 30, kartodavosi tie patys kankinimai, daužymas, stumdymas per ištisas naktis".

Kun. B a r č a i t i s Simanas, gimęs 1895 m. spalių 6 d. Juodupėnų kaime. Buvo Sudargo parapijos klebonas. Suimtas 1940 m. spalių 28 d.:

»Atėję suimti, išsyk pasiūlė šnipinėti. Esą, kunigui tai lengva, nes susitinkąs daug žmonių. Man nuo to griežtai atsisakius, padarė kratą, bet nieko nerado. Pas mane buvę parapijos ir savi pinigai buvo atimti. Vos išprašiau 50 rublių, o kitus apie 9000 litų pasiėmė. Kalėjime neleido su namiškiais nei susirašinėti nei pasimatyti. Suimdami žadėjo tuoj paleisti, bet to nepadarė ir teko išsėdėti apie 8 mėnesius. Jie surado neteisingų savo liudininkų, o mano liudininkų nepriėmė. Tardydavo dažnai ir naktimis, stengdamiesi žmogų kuo labiausiai išvarginti ir iškankinti. Plūsdavo, juokdavos iš tikėjimo, šokdavosi mušti. Vertė pasirašyti jų surašytus protokolus. Nesutikus pasirašyti, buvau įmestas į karcerį trims dienoms šalti ir badauti".

Šumlinskas Juozas, gimęs 1923 m. rugsėjo 1 d. Žemaitkiemy, Lazdijų valsč. Mokėsi Seinų valstybinėje gimnazijoje. Suimtas 1940 m. spalių 20 d.:

„1940 m. spalių 27 mano tardymas prasidėjo. Pirmiausia klausinėjo apie tėvus, brolius, seseris, apie visą mūsų ūkį ir visą inventorių. Po to, pradėjo aplinkiniais keliais klausti, kur aš buvęs? Ar nebuvau Vokietijoj ir t. t.? Prisipažinau, kad buvęs Vokietijoj, nes jie turėjo pakankamai įrodymų. Tai pasakius, tardytojas pradėjo mane kaltinti esant šnipu. Tardymas truko kelias savaites. Tardydami gasdindavo. revolverį prikišdami prie kaktos. Ant rankų pirštų atsistodavo su batais, mindžiodavo, trindavo. Kumštimis mušdavo per veidą ir t. t. Aš būčiau neprisipažinęs, jei ne vienas mano likimo „draugas". Sėdėjau kartu su vienu kaliniu, Čižinausku Stasiu. Jis pasakojosi esąs didelis kontrrevoliucionierius ir daug nuveikęs prieš bolševikus. Patikėjęs jo pasakojimams, apie save taip pat išsipasakojau. Išklausęs, ką aš pasakojau, einant vakare į ruošą, paprašė prižiūrėtoją, kad pašauktų tardytoją. Tardytojui jis viską išpasakojo. Po visų grąsinimų, mušimų, man vis neprisipažįstant, jie atvedė Stasį Čižinauską ir pastatė akistaton. Tada prisipažinau".

Tokiomis suktomis priemonėmis, šnipų pagalba ir pan. NKVD ne tik kad nevieną priversdavo prisipažinti, bet paruošdavo kelią naujosioms aukoms. Toliau dar ne kartą aptiksime politinių kalinių pasakojimų apie klastojimus, šnipus ir t. t.

Suimtuosius enkavedistai visaip baugindavo. Žadėdavo mušti, kankinti, neduoti miegoti, įmesti karcerin, palikti be maisto, suimti artimuosius, sušaudyti ir t. t. Didelę dalį šių grasinimų jie įvykdydavo. Aukas mušdavo, net iki stiprių sužalojimų. Aukos buvo marinamos badu, paliktos kelias naktis be miego, šaldomos apsemtuose vandens karceriuose ir t. t. Enkavedistai inscenizuodavo ir pačius šaudymus. Tardomojo akyse užtaisydavo brauningą ir sakydavo: „Prisipažink, arba tuoj nušausiu vietoje!" Kitą kartą vėl tardomajam liepdavo nusigręžti į sieną ir paleisdavo šūvius pro galvą. Kad dar labiau šią baimę padidintų, tardomąjį nuveždavo kur į pamiškę. Čia liepdavo išsikasti pačiam duobę. Vėliau, lyg apsigalvoję, grąžindavo atgal į mašiną, sakydami, kad duoda laiko kaliniui pagalvoti, o jei ir po to kaltinamasis neprisipažinsiąs, būsiąs sušaudytas. Štai eilė tokių grasinimų, mušimų, žalojimų pavyzdžių.

Gvildys Juozas, girnęs 1924 m. liepos 10 d. Mokėsi Kauno gimnazijoj. Suimtas 1940 m. lapkričio mėn. 6 d. Kaune:

„Tardomas buvau naktimis. Grasino suimsią ir išvešią tėvus, jei nesakysiu kartu su manim veikusių asmenų pavardžių. Pasakius nieko nežinant, buvau gąsdinamas sušaudymu .

Krivickas Povilas, gimęs 1905 m. kovo 23 d. Šeduvos m. Darbininkas, dirbęs cukraus fabrike Marijampolėj šaltkalvių dirbtuvėj:

„Suareštavę mane varė du komunistai. Vienas jų buvo uniformuotas, kitas civilis NKVD agentas, cukraus fabriko darbininkas Stasys Bružas. Atvarius mane sauguman, tardytojas tuoj šoko rėkdamas, kad atiduočiau ginklą. Milicininkas grasino durtuvu ir įrėmęs į krūtinę, sakė: „Papuolei, šunie, svoločiau". Vėliau mane perdavė tardytojui žydui. Kaltino, agitavus šaulius, kursčius liaudį prieš Sovietų Sąjungą ir t. t. Kalėjimo kieme žadėjo sušaudyti ir buvo net padavę komanda šauti, Tai buvo paprastas jų manevras".

Braslauskas Juozas, gimęs Valančiūnų km., Leipalingio valsč. Tarnavo kariuomenėj eiliniu. Suimtas 1940 m. gruodžio 23 d.:

„Buvau areštuotas 234 Šiaulių pulko štabe. Tardė įvairiai grasindami. Žadėjo atimti gyvybę, jei neišduosiu draugų ir nepasakysiu, kur gavau atsišaukimų. Vėliau durimis spaudė rankas, o neprisipažinus žadėjo įmesti į sklepą, pilną vandens ir ledų".

Venckus Steponas, gimęs 1923 m. liepos 23 d. Rietave. Šilalės gimnazijos VIII-os klasės mokinys. Suimtas 1941 m. sausio 12 d. Šilalėj:

„Per tardymus baisiausių vaizdų man pripasakodavo, kas mane laukia, jei aš neprisipažinsiu. Prisipažinus žadėjo tuoj paleisti ir žadėjo suteikti įvairių lengvatų. Tardant turėdavo įrėmę į krūtinę ar nugarą vamzdį. Keletą kartų pastatę prie sienos šaudė pro šalį".

Jonys Petras, gimęs 1923 m. spalių 24 d. Suimtas 1941 m. balandžio mėn. 7 d.:

„Tardant kankinamas buvau įvairiais būdais. Daugiausia mušamas kumštimis, pistoleto rankena. Kartą naktį buvau nuvestas sušaudyti, tačiau ten gavau ne kulką, bet šautuvo buože į nugarą taip, kad teko nustoti net sąmonės".

Aleksandravičius Antanas, gimęs 1900 m. birželio 17 d., Domeikių km., Užvenčiu valsč. Siuvėjas. Suimtas 1940 m. spalių mėn. 15 d Kretingos stotyje:

„Kretingoj, esant kalėjime, buvau keturius kartus tardomas. Tardymo metu buvo vartojamas smurtas. Mušdavo, spardydavo kojomis ir, kaip įmanydami, kankindavo. Liepdavo prisipažinti, ko ėjau per sieną ir kokias žinias suteikdavau vokiečiams. Po mėnesio buvau su kitais kaliniais išvežtas Kaunan ir patalpintas: KSD kalėjime. Čia išlaikė be jokio tardymo apie šešis mėnesius. Pradėjus tardyti, buvo vartojami ko baisiausi metodai. Neturint ko atsakyti į jų klausimus, mušdavo, daužydavo, nagais badydavo į galvą. Reikėdavo išsėdėti po 5—6 valandas nepasijudinant. Visas kūnas apmirdavo. Tardymai vykdavo nakties metu ir, kiek menu, buvo vartojami vis tie patys metodai. Neprisipažinus, žadėdavo sušaudyti, kaip šunį ir statydavo prie sienos. Dėl tų kankinimų buvo pairę mano nervai ir tas pasėkas tebejuntu ir dabar".

Valkauskas Juozas, gimęs 1907 m. vasario 26 d. Žandariškių km., Degučių valsčiuj. Anksčiau tarnavo geležinkelių policijoj, o prieš suimant neturėjo jokios tarnybos. Suimtas 1941 m. gegužės 26 d. Kaune:

„Būnant mieste, staiga privažiavo automobilis ir iš jo išlipo 4 vyrai. Užbėgo man už akių ir, iš visų pusių surėmę pistoletus, pareikalavo tuojau sėsti į automobilį. Įsėdus į automobilį, mane apsėdo, uždangstė langus ir nuvežė į NKVD rūmus. Atvežę tuoj davė pasirašyti orderį ir nuvyko į mano namus daryti kratos. Grįžę pradėjo tardymą, vartodami įvairias priemones. Daužė per galvą ir kojas. Taip tardė, mušė iki 5 val. ryto. Tardant kelis kartus nuo mušimo buvau apalpęs Tardė rusas, kurio pavardės dabar neprisimenu, o mušė keturi žydai".

Gudžiūnaitė Marija, gimusi 1919 m. balandžio 3 d. Akmeniškių km., Girkalnio valsč. Suimta 1941 m. gegužės 18 d.:

„Naktį į namus įsibrovė „svečių" — du milicininkai, VK (vykdomojo komiteto) pirmininkas ir kompartijos sekretorius. Gyvenamam name miegojau tik aš ir motina. Brolis Antanas Gudžiūnas buvo įspėtas dėl galimo areštavimo, tad nakvodavo kitur, tą naktį svirne. Milicininkai tuoj paklausė, kur brolis. Mes atsakėm, kad išėjo, mums nieko nesakęs. Tada „svečiai" nutarė jo sulaukti. Du ėjo sargybą lauke, du buvo likę kambaryje. Slėpdami savo atvykimo tikslą, sakėsi darysią kratą dėl javų. Matydama „svečius" nesirengiant išvykti, nutaikiau progą ir nubėgau pranešti broliui. Jam pavyko nepastebėtam išeiti iš svirno. Rytui išaušus, milicininkai padarė kratą ir grasindami, keikdamiesi išvažiavo namo. Pavažiavę kokį kilometrą, sutiko mano brolį, kuris jų laukė prie kelio. Įvyko susišaudymas. Brolis, nušovęs VK pirmininką ir sužeidęs vieną milicininką, pabėgo. Tačiau tą pačią dieną buvo apsuptas milicijos ir rusų, kurie jį sužeidė. Tada brolis pats nusišovė.. Milicininkai pasiėmė brolio lavoną ir nusivežė. Ir tik birželio 24 d. buvo atrastas prie Raseinių kalėjimo. Ten pat buvo rasta ir daugiau užkastų nukankintų Raseinių kalėjimo politinių kalinių.

Broliui žuvus, namuose prasidėjo kratos. Tą pačią dieną kelyje sulaikė ir areštavo seserį, o rytojaus dieną ir mane. Raseinių saugume „pradžiai" gerokai apdaužė, o paskui pradėjo tardyti. Klausinėjo, kur yra kontrrevoliucinės organizacijom nariai, iš kur gauna ginklus, kur jie paslėpti, kokia veikla ir pan. Pirmą naktį pastatė stovėti į kampą „kariškai", kaip sakė pasityčiodamas Valiukas —''„Už Dievą Ir Tėvynę". Vėliau, pasodinę, neleido nei atsistoti nei miegoti. Ant rankų būro uždėję grandinius, kad nepabėgčiau. Tardymas tęsėsi keturias paras".

Šlajus Juozas, gimęs 1909 m. gegužės 2 d. Bliudžikių km., Švėkšnos valsčiuje. Tarnavo Tauragėj „Maisto" fabrike sąskaitininku. Suimtas 1941 m. balandžio 15 d. Tauragėje:

„Daugiausia mane tardė Tauragėj. Čia NKVD požemyje išlaikė 5 paras. Kai suėmė IV. 15, tardė čekistas Martavičius, lietuvis iš Vilniaus krašto, o kiti du buvo rusai. Jau pradžioj tardymo Martavičius pradėjo mušti smarkiais smūgiais kumščiu į veidą. Man neprisipažinus, smaugė rankomis gerklę, draskė už plaukų, sukruvino. Smarkiai nuvargintą nuvedė į požemį ir uždarė. Tokie tardymai vyko kiekvieną naktį, maždaug nuo 22 val. iki ryto 3 val.

Dr. T a u t v i 1 a Juozas, gimęs 1903 m. lapkričio 27 d. Simanėliškių dvare, Alvito valsčiuj. Buvo Valstybės saugumo departamento spaudos skyriaus referentas. Atleistas iš tarnybos 1940 m. rugpjūčio 1 d. Suimtas 1941 m. kovo 6 d. Kaune:

..Mane suėmė 5 ginkluoti čekistai. Jų tarpe buvo du žydai, kiti rusai. Revolveriais mušdami per galvą, brutaliai igrūdo į automobilį ir nuvežė į NKVD patalpas. Dieną naktį mane saugojo 5 sovietų kareiviai. Nedavė nei valgyti nei miegoti. Tardant spardė į kojas ir duodavo „snukių".

P a š i 1 i e n ė Elena, gimusi 1901 m. balandžio 23 d. Panevėžy. Gailestingoji sesuo — akušerė. Suimta 1941 m. kovo 13 d.:

„Tardymas vykdavo visuomet naktimis. Žiauriai buvau mušama. Suspardė kepenis, sužalojo dešinę ranką, nustojau keturių dantų. Mane tardė Krašovas. Ne-išgaudami žinių, grasindavo, kad mane tuoj sušaudysią. Vieną naktį pranešė, kad mano senutė motina miršta ir pasitikusioji duktė namuose prašiusi mane nors pusvalandžiui paleisti atsisveikinti su motina. Aš iš vakaro mačiau savo motiną pro langą ir nepatikėjau tuo pranešimu. Ir kada jie vardan mano „mirštančios" motinos norėjo išgauti žinių, aš tylėjau. Tai galutinai įsiutino NKVD tardytoją Kosolapovą. Jis spardė mane iki apalpimo, sadistiškai pats grieždamas dantimis. Nuo tos dienos man liepė sėdėti viename kampe, neleido atidaryti langučio, nei gerti nei išeiti savo reikalo 1941 m. birželio mėn. jie nužudė mano vyrą pulkininką leitenantą Pašilį Igną".

Dūdėnas Petras, gimęs 1916 m. birželio 23 d. Rusijoj. Iš profesijos ūkininkas. Suimtas 1941 m. birželio 14 d.:

„Tardant buvo grąsinama, daužoma kumštimis ir guminėmis lazdomis. Statė prie sienos sušaudymui ir pan. Išlaikė dvi paras surištomis rankomis. Išleidžiant į išvietę, sargybiniai mušdavo su raktais per rankas".

Varnauskas Aleksandras, gimęs 1922 m. Moksleivis. Suimtas 1940 m. liepos 5 d. Kybartuose:

Žurnalistas, areštuotas 1940 m. liepos 13 d. Kybartuose. Ligi 1941 m. birželio 23 d. sėdėjo Marijampolės kalėjime. Kaltintas RTFSR BK 58—a, 58—10, 58—11, 58—13 ir į pabaigą dar 19—84 str. Atvaizduose: kairėje — prieš areštą, dešinėje — pasėdėjęs porą mėnesių kalėjime.

Po dviejų valandų užtrukusios kratos buvau nuvalytas į komendatūrą. Praėjus dar kokiom dviem valandom, pašaukė tardyti. Paleido tik kitą rytą. Pradžioj klausinėjo apie kontrrevoliucinį veikimą ir vertė prisipažinti. Išlaikę apie 20 valandų. nuvarė vėl į rūsį, kur įleido ir jų šnipą Norkų. Pasišaukę po kelių valandų vėl į tardymą, buvo dar žiauresni. Sumušė ir grąsino nušauti. Šitas tardymas užsitęsė apie to valandų. Praėjus kelioms dienoms, atvedę į tardymą, paklausė, ką aš kalbėjęs kameroj. Man atsakius, kad nieko, jie pašaukė iš kameros jų šnipą Norkų. Surašė akistatos protokolą. Norkus pripasakojo visokių nebūtų dalykų. Kai ir po to aš neprisipažinau, tardytojas visai pasiuto. Išsitraukė pistoletą, surakino rankas ir pradėjo mušti. Atėjo ir pats komendantas. Pasiteiravęs apie mano tardymo eigą, liepė tuoj užrakinti duris. Dabar daužė, kiek tik valiojo, kojomis, rankomis, pistoletų rankenomis. Taip primušę, dar šiek tiek paklausinėjo, o kai aš jiems visiškai nieko nepasakojau, įmetė į ledaunę, kur prasėdėjau 42 valandas. Vėliau po to buvau išvežtas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą.

Grušas Kazys, gimęs 1911 m. lapkričio 10 d. Jucių km., Luokės valsč. Žemės ūkio darbininkas. Suimtas 1941 m. balandžio 29 d.:

,,Suėmimo metu buvau labai smarkiai sumuštas, nes reikalavo pasakyti, kur yra paslėpti ginklai. Suėmę nuvežė į Telšius. Čia patardę, nuvežė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Vėliau, nuvežę į saugumo rūmus, tardymo metu mušė kumštimis, liniuote, presu ir reikalavo išduoti kontrrevoliucijos vadus. Primušę iki sąmonės netekimo, atėmė kailinius ir įmetė į NKVD rūmų požemį, kuriame apleido šaltu vandeniu. Požemyje išbuvau kelias valandas. Vėliau nuvežė atgal į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą".

Leodinskas Stasys, gimęs 1899 m. spalių 6 d. Virbalio mieste. Darbininkas. Suimtas 1941 m. birželio 6 d.:

„Tardydami mušė į galvą ir suko rankas. Revolverį įrėmę į kaktą, grasino sušaudymu ir reikalavo išduoti kontrrevoliucionierių organizacijos narius. Vežant iš Kybartų į Kauno kalėjimą, sunkvežimyje buvome surakinti. Ant galvų buvo užtiestas brezentas, ant kurio užsisėdo keturi bolševikų sargybiniai. Sargybiniai elgėsi žiauriai ir už menkiausią sujudėjimą grasino nudurti'.

Straukas Edvardas, gimęs 1924 m. gruodžio 2 d. Kulių valsč. Amatininkas — stalius. Suimtas 1941 m. gegužės 28 d. Pažvelsio kaime, Kulių valsčiuj:

„Atvežę į Kauną, trečią naktį nuvedė į saugumo rūmus tardyti. Rankas buvo surakinę užpakalyje ir su kumštimis ir plienine liniuote daužydavo per veidą. Parmetę ant žemės, kapojo su metro ilgumo plieniniu lynu. Smarkiai spardė ir laužė įvairiais būdais rankas".

Vaitiekūnas Vladas, gimęs 1906 m. spalių 17 d. Vainolių kaime, Vaškų valsčiuje. Anksčiau dirbo valstybės saugumo departamente. Suimtas 1941 m. kovo mėn. 4 d.:

„Tardant buvau visą laiką mušamas. Penkius kartus buvau sumuštas iki sąmonės netekimo. Tиriu išmuštą vieną dantį ir įlaužtus — deformuotus žandikaulius. Mušė visą laiką žydai. Mušimui buvo naudojami įvairūs įrankiai, kaip pistoletas, funkės ir t. t. Dažnai buvau spardomas ir kojomis. Kada nustodavau sąmonės, sunku pasakyti, ką jie darydavo. Atsibusdavau jau saugumo departamento rūsyje. Atgavus sąmonę, vėl nugabendavo į kalėjimo kamerą. Tardymai vykdavo., visą laiką naktį saugumo rūsiuose".

Gaižauskas Juozas, gimęs 1896 m. kovo 15 d. Žemdirbys. Suimtas 1941 m. balandžio 25 d. savo namuose Pšeimos kaime:

„Kai mane areštavo, buvau išvežtas į Kapčiamiestį ir saugomas stiprios sargybos. Pralaikę čia tris dienas, išvežė į Marijampolės kalėjimą. Tardė rusai ir labai mušė. Išmušė man du dantis. Spardė visą laiką kojomis. Paskiau, išrengę iš rūbų, įmetė į karcerį ir išlaikė visą parą. Tuo laiku nedavė visai ir valgyti. Atvedę vėl į tardymą, įrėmė į krūtinę pistoletą ir liepė prisipažinti ir išduoti kitus. Aš tylėjau, neprisipažinau. Po viso to tardymo smarkiai susirgau, nes karceryje persišaldžiau

Stabingys Jurgis, gimęs 1897 m. rugpiūčio 1 d. Petroškų km., Veisėjų valsč. Dirbo Seinų miškų urėdijoj laisvai samdomu prižiūrėtoju. Suimtas 1941 m. sausio 8 d. Veisėjų miestely:

.. Tardomas buvau penkius kartus. Pirmą kartą tardė laisvai. Kitus keturis kartus buvau labai mušamas. Du kartu tardė tam pačiam kalėjime tardomajame kambaryje. Gegužės 24 d. buvau nuvežtas į Lazdijų NKVD. Čia be pertraukos tardė 48 val. dvi paras. Kada jau nusibosdavo, pastatydavo milicininką saugoti. Naktį ant sofos miegodavo tardytojas ir dežuruojančiam pasakydavo, kokiomis valandomis ji pakeiti. Po 40 valandų, matyt, nusibodus tardytojui mane tardyt ir negavus tinkamų žinių, buvau labai sumuštas ir Įmestas į tam tikrą skiepą. Čia buvo tik mažas langelis 20—25 cm ir šąšlavos. Po šio tardymo 7 d. nemačiau, nes akys nuo mušimo buvo užtinusios. Mušė funkėmis per akis ir galvą. Išvedus iš skiepo,.

mokytoja, beveik metus kankinta bolševikų kalėjimuose. Atvaizdas kairėje - prieš areštą, dešinėje- kalėjime.

man tardytojas per dantis košdamas, pasakė: ,,Aš pats padarysiu išvadą, kad tavo koja ant šios žemės nevaikščios".

Musteikis Mečys, gimęs 1915 m. lapkričio 28 d. Laučiūniškių kaime, Salako valsčiuj. Valstybinio banko tarnautojas. Suimtas 1941 m. balandžio 28 d. Telšiuose:

„Mane pradėjo tardyti tuojau suėmus, Telšių NKVD patalpose, Tardė pats Saugumo viršininkas Morozovas ir dar du tardytojai. Iš karto tardė geruoju, reikalaudami prisipažinti, ir provokatoriškai aiškino, kad man gintis nereikia, nes visi mano draugai mane išdavę, i'r aš gindamasis tik pasunkinsiąs savo padėtį. Kada tuo nieko nelaimėjo, bandė išgauti žinių grąsinimu. Žadėjo iš manęs padaryti ,,blyną", sušaudyti, sodinti į elektros kėdę ir t. t. įspūdžiui padidinti vedžiojo po niūrius kambarius, kur, matomai, atlikinėdavo panašias scenas ir kitiems. Patį čekistų siaubą patyriau Kaune per antrą tardymą. Čia mane atvežė apie 10 val. ryto į NKVD patalpas, kur per tardymus, geruoju ir provokaciniu būdu nieko nelaimėję, pradėjo mušti. Sis tardymas truko apie 10 val. su trumpa pertrauka vakarienei. Mušė pasikeisdami, nes vienam mušti atsibosdavo. Bet kartais iš karto mušdavo trys-keturi žmonės. Mušė kumštimis ir presu. Smūgius gaudavau visur: į galvą, krūtinę, pečius, šonus. Skaudžiausi smūgiai buvo į šonus. Tardymą baigė tada, kai visai nusilpau ir sudribau kėdėje, kurioje per visą laiką turėjau sėdėti rankas sudėjęs ir nejudėti, lyg kareivis po šautuvu. Prieš akis stovėjo stipri lempa, kurios stiprūs spinduliai tiesiog krisdavo į akis. Dėl tokio sėdėjimo labai skaudėdavo nugarkaulis ir akys. Mušime daugiausia prisidėjo Kazys Trinkūnas. Po šio tardymo prasidėjo dažni tardymai, tik kiek trumpesni, tačiau vien naktimis. Per visus tardymus kartojosi tie patys veiksmai, mušimai ir t. t. Taip nusilpnindavo kad vedamas iš tardymo kameros, arba Iaikydavaus sienos, arba prašydavau laikyti sargą, kad nenuvirsčiau. Taip tardomas išbuvau saugumo patalpų rūsiuos tris savaites .

NKVD tardymo metodų ryški ypatybė — kalinių kankinimas, varginimas iki visiško sąmonės netekimo. Jiems neleidžiama po kelias ar keliolika naktų miegoti. Marinama badu, laikoma prie įkaitintų krosnių ir t. t Patys tardymai užsitęsia po keliasdešimts valandų. Nors klausinėjama vis apie tą patį dalyką, tačiau kalinys vedžiojamas į tardymo kameras penkiasdešimt ir daugiau kartų. Tardant kalinys mušamas, daužomas ir t. t. Visa tai daroma, kad palaužtų žmogaus moralę, atsparumą. Po tokių kankinimų žmogus visai nuvargsta, nusilpsta, arba net lieka viskam abejingas, netenka sąmoningo mąstymo. Kitaip sakant, kalinys atsiduria tokioje būsenoje, kada jis, nebodamas, koks jo likimas lauktų, prisipažįsta prie nebūtų nusikaltimų, kad tik galėtų nors valandėlei pailsėti. Taip išvargintas žmogus yra priverčiamas prisipažinti, arba sutinka pasirašyti suklastotus iškreiptus protokolus ir t. t. Šio skyriaus kalinių anketos kaip tik ryškiai patvirtina mūsų teigimus.

K i r e 1 y t ė Marija, gimusi 1901 m. kovo 24 d. Kaune. , .Kauno Audinių" audėja. Suimta 1940 m. rugpiūčio 22 d. rašo:

„Po suėmimo buvo specialiai pravestas tardymas. Tardytojas žydas, tardė apie 130 valandų. Klausė, kokiam susirinkime dalyvavau, kur paslėpiau du buv. saugumo valdininkus: Milčių Stasį ir Dagį. Tardant mane apstumdė ir kirto kumščiu į pasmakrį. Po to daug kartų tardydavo po б ar 8 valandas, neduodami atsigerti vandens, kol neprisipažinsiu. Neleisdavo kitaip sėdėti, kaip tik ant krašto kėdės. Dažnai buvau mušama ir tąsoma už plaukų".

V a r e i k a Petras, gimęs 1898 m. birželio 29 d. Limeikių kaime, Raguvos valsč. Tarnavo Valstybinio spirito monopolio parduotuvėj. Suimtas 1941 m. sausio 11 d. Skuode:

„Suėmė kartu su dviem sūnumis. Vieną išvedė kartu su manim (Joną), kitą (Juozą) paliko, pastatę sargybą, namie, nes sirgo. Tą patį vakarą apie 7 val. pradėjo tardyti. Mušė kumščiu į veidą, pistoletu grasino sušaudyti. Per dvi paras Skuode tardė kelis kartus. Kretingoj per visą laiką, t. y. nuo sausio 15 d. iki gegužės 23 d. tardė 51 hartą. Tardydavo du trys asmenys pasikeisdami. Retai kada tardymas trukdavo tik 2—3 valandas, dažniausia nuo 4 iki 7 valandų. Buvau mušamas bizūnais, pistoletais ir t. t. Kada apsipildavau krauju ir dažniausiai apalpdavau, man nebūdavo duodama vandens, nors atsigavęs prašydavau. Rakindavo kojas ir rankas ir geležų pagalba laužydavo pirštus. Kardavo už rankų taip, kad vos pirštų galais siekdavau žemę. Vesdavo į rūsius, tamsius kambarius, kur, neva, buvo šaudoma į mane, aišku tik baugindavo, nes šaudydavo į sienas. Dažnai liepdavo pasakyti paskutinį savo prašymą .

Mikalauskas Jonas, gimęs 1910 m. gruodžio 25 d. Mozūriškių kaime. Ūkininkas. Suimtas už neatlikimą pyliavų 1941 m. gegužės 22 d.:

,.Į mano ūkį atvyko vietinis bolševikų išgama Gudauskas Juozas ir prokuroro pavaduotojas rusų karininkas. Gudauskas užklausė, kodėl nepilu pyliavos. Atsakiau, kad reikalaujamo kiekio neturiu. Tuomet jie nuvyko į svirną ir pareikalavo tuščių maišų, kad į juos galėtų supilti dar ten esančius grūdus. Aš jiems pasiūliau maišą, kuris buvo su miltais. Miltus pradėjau pilti ant grindų. Tuomet rusas sulaikė mane sakydamas: „Nepilk, nes ir tuos miltus paimsime' . Kilus ginčui, aš nesusivaldžiau ir atgalia ranka miltuotu maišu sudaviau rusu karininkui per galvą. Tada jis mane sulaikė ir pasakė, kad aš esąs areštuotas. Po to, surišo man rankas ir nuvarė į plentą, kur stovėjo jų mašina. Atvežę į Veiverius, surašė protokolą ir liepė pasirašyti. Man atsisakius, išsitraukė naganą ir, įrėmęs į krūtinę, privertė pasirašyti. Pykčiui pakilus, pagrasinau Gudauskui kumščiu ir pasakiau: „Šiandien aš pasirašiau rašalu, o kada nors tu pasirašysi krauju' . Už tai gavau smūgi naganu. Iš Veiverių nuvežė į Marijampolę ir perdavė milicijos viršininkui Medeliui, buv. Veiverių kalviui. Jis apsimetė manęs nepažįstąs ir pradėjo kolioli, vadindamas sabotažininku ir pan. Negailėjo ir vieno kito smūgio su pistoleto rankena. Pralaikę tris paras raštinėje, perkėlė į sunkiųjų darbų kalėjimą, kurį kaliniai vadindavo „žydų gimnazija . Buvau pasodintas į vienutę 54 Nr. Toj kameroj ant spintelės radau užrašą: „Čia sėdėjo Voldemaras . Tik neprisimenu datų, kurios buvo parašo apačioj. Šioj kameroj besėdėdamas, pasidirbau iš duonos rožančių. Prižiūrėtojas, kuris buvo žydas, jį pastebėjęs, liepė jam atiduoti. Aš neatidaviau. Jis tada pasišaukė dar keturis prižiūrėtojus, padarė pas mane kratą ir atėmė padarytąjį rožančių. Sumušė gumine lazda ir nubaudė už tai septyniomis paromis karcerio. Baigiant sėdėti skirtąjį laiką, pareikalavo atiduoti adatą, su kuria esą, aš padaręs rožančių. Nubaudė dar trimis paromis karcerio, nurengė nuogai ir visą dieną šaldė prileidę karcerį vandens. Būdamas vandeny peršalau ir pamėlynavau.

Vėliau, pasivaikščiojimo metu įvyko nesusipratimų su prižiūrėtoju žydu. Smarkiai už tai buvau sumuštas ir vėliau tardomas, žydo advokato Stuklickio. Neva, už žydo sumušimą apygardos teismas priteisė man tris metus .

Žilys Pranas, gimęs 1922 m. balandžio 12 d. Suimtas 1940 m. lapkričio 28 d.:

„NKVD daboklėj sėdėjau pusantro mėnesio. Per visą tą laiką buvau žiauriai tardomas. Kaltino šnipinėjimu vokiečių naudai ir veikimu prieš žydus. Be kankinimo ir mušimų laikė mane karceryje. Karceryje išbuvau tris savaites. Nuo peršalimo gavau reumatizmą — sąnarių uždegimą. Karceryje duodavo į parą tik 300 gramų duonos ir šalto vandens.

Avietynas Sigitas, gimęs 1923 m. balandžio 24 d. Marijampolės gimnazijos 7 kl. mokinys. Suimtas 1941 m. sausio 21 d.:

„Tardant nuolat grąsino sušaudyti ir mušė kumštimis į veidą. Veidas nuo mušimo sutindavo. Mušdami sakydavo: „Ar prisipažinsi, svoločiau?" Atsakius „ne , mušdavo toliau. Kai ir mušimas įkyrėdavo ar matydavo, kad galiu apalpti, nuvesdavo į rūsį. Rūsyje išlaikė keturias paras. Ten buvo labai šalta, nes buvo nekūrenamas, grindys ir sienos cementinės ir apledėjusios. Dieną reikėdavo ,,gimnastikuotis", kad nesušaltum, o nakties metu tardydavo. Taip ir nebuvo laiko miegoti. Karceryje dar ir vėliau teko būti apie penkias paras, tokiose pat sąlygose. Iš tardytojų mane daugiausiai mušė rusas Polskis".

Telksnys Vladas, gimęs 1915 m. birželio 1 d. Medicinos felčeris. Suimtas 1941 m. sausio 10 d.:

......Atvedę į saugumą, keturias paras laikė pasodinę ant kėdės, neduodami nei valgyti nei gerti. Mušdami reikalavo išduoti draugus. Ketvirtos paros naktį išrengė nuogai, suspardė ir su guminėmis lazdomis sumušė iki sąmonės netekimo. Tardė 38 kartus. Per kiekvieną tardymą mušdavo liniuote, kumščiu, presu ir t. t."

Urbanavičiūtė Janina, gimusi 1913 m. birželio 18 d. Luksnėnų km., Alytaus valsčiuj. Suimta 1941 m. birželio 6 d.:

„Antrą valandą nakties buvau išvežta automobiliu į Šančius, Sodų g., į NKVD įstaigą. Automobiliui sustojus, įvedė į trečią aukštą, kur pasodino kėdėj, liepė nusigręžti veidu į sieną, pastatė ginkluotą sargvbinį ir liepė nejudėti. Į tą kambarį, kuriame sėdėjau, pradėjo rinktis NKVD valdininkai ir čekistai. Kiekvienas jų klausė, už ką esu sulaikyta. Kiekvienas jų reikalavo pasakyti viską, ką žinanti, ir tuomet, jie sakė, galėsianti eiti namo. Taip ginkluoto sargybinio saugoma, išsėdėjau keturias paras laiko. Negavau maisto, o pirmomis dienomis ir vandens. Paskiau prasidėjo pats tardymas ir mano kentėjimų laikas. Buvau koliojama ir mušama. Pirmas mane tardė parsidavėlis lietuvis Mikalauskis, o po jo eilė kitų, kurių kiekvienas mane koliojo ir grąsino sušaudyti. Rodydami fotografijas, reikalavo pasakyti, kur randasi šie asmenys. Be to, klausinėjo apie rašomąją mašinėlę ir rašomą medžiagą. Iškankinę visą naktį, nuvedė į anksčiau minėtą kambarį. Ten ant grindų gulėjo vienas lietuvis, kurio pavardė buvo Palkauskas. Kokia jo profesija—nežinau. Jį per tardymą užmušė 1941 m. birželio 12 d. Vakare įėjo sovietų kareiviai ir jo lavoną ištraukė iš gretimo kambario į koridorių. Mačiau, kaip vienas sovietų kareivis nuėmęs nuo jo laikrodį užsidėjo sau".

M i n č i ū n a s Leonas, gimęs Padumblės km. Saldutiškio valsčiuj. Ūkininkas. Suimtas 1941 m. balandžio 22 d.:

„Suėmė Saldutiškio miestelyje vietos policija ir komjaunuoliai. Nuvežė į Švenčionėlių NKVD ir pradėjo žiaurų tardymą. Keturias dienas negavau nei trupinėlio duonos ir vandens. Stovėjau pastatytas prieš elektrą 48 valandas. Reikalavo išduoti draugus, su kuriais veikiau prieš komjaunuolius ir komisarą. Kaltino, kurstęs draugus neiti į kariuomenę — raudonąją armiją, giedojęs Lietuvos himną. Buvo prirakinę prie narų. Po šešių dienų į nuvežė i Vilniaus III kalėjimą, kur vienoj kameroj buvom 80 žmonių".

Simoniūtis Jonas, gimęs 1922 m. spalių 18 d. Kalvelių kaime, Veisėjų valsč. Ūkio darbininkas. Suimtas 1940 m. spalių 26 d.:

„Suėmę nuvežė į Kapčiamiestį ir uždarė į tvartą. Nuvedę tardyti, elgėsi labai žiauriai, grasino sušaudyti arba šokdavo mušti. Tardydami tvarte išlaikė aštuonias dienas. Iš Kapčiamiesčio nuvežė į Marijampolę ir uždarė vienoj vienuolyno celėj. Kambaryje, kuris turėjo apie 3 m ilgio ir apie 2 pločio, buvo uždaryta iŠ žmonių. Taip ankštai gyvenant, oras buvo nepakenčiamas. Blogiausiai būdavo naktį, nes visiems sugulti nebuvo vietos. Tad reikėdavo vieniems gulėti, o kitiems stovėti. Paskui guldavo tie, kurie stovėdavo, o gulėjusieji atsistodavo jų vieton. Gulėti buvo galima tik ant vieno šono, ir nepakenčiamai įsigulėjus, visa eilė turėdavo verstis ant kino šono. Marijampolėj tardė iš naujo. Po dešimt dienų išvežė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Kaune tardė naktimis. Penkias naktis iš eilės vedė tardyti, tad miegoti nebuvo galima, nes naktį tardė, o dieną neleisdavo prižiūrėtojai. Tokie tardymai labai nusilpnindavo. Tardant vartojo įvairiausių priemonių. Spardydavo kojomis, arba prieš tardymą duodavo silkių ir paskui neduodavo gerti .

Vismantas Leonas, gimęs 1912 m. balandžio 27 d. 2em. Naumiesty. Buvo arešto namų užvaizda. Suimtas 1940 m. lapkričio 5 d.:

„Klausinėdami mušė. Klausinėjo 14 kartų. Mušė, laikydami už plaukų, pistoletu į pakaušį. Spardydavo kojomis. Mušdavo kumščiu taip pat į tarpuakį. Sargyba stumdydavo ir mušdavo dėl mažiausio nieko. Apklausinėjant miegoti neduodavo, ir tardymai vykdavo naktimis. Jei į jų klausimus neatsakydavau, tai paskirdavo 4—5 naktis nemiegoti, sėdint kėdėje .

B u 1 a k a s Henrikas, gimęs 1903 m. kovo 21 d., Seinuose. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo Taujėnuose policijos nuovados viršininku. Suimtas 1940 m. spalių 9 d.:

„1940 m. rugpiūčio 6 d. buvau atleistas iš tarnybos. Spalių 9 d. apskrities viršininkas iškvietė į Ukmergę ir ten NKVD suėmė. Nuo 13 val. iki 21 val. tą pat dieną kvotė tardytojas rusas Kamizarovas. Po to uždarė į Ukmergės kalėjimą. Suimant paskelbė nutarimą, kad aš, kaip liaudies priešas, Smetonos režimo policijos valdininkas, esu valstybinei santvarkai pavojingas ir todėl turiu būti patalpintas Ukmergės kalėjiman, kame būsiu laikomas saugumo organų žinioje. Kalėjime tris mėnesius manęs niekas netardė ir nežinojau, už ką kalinamas ir kaip ilgai teks kalėti. Trečiam mėnesiui baigiantis, minėtas Kamizarovas patiekė visą eilę apkaltinimų, maždaug tokių: „Persekiojo komunistinius veikėjus. Turėjo artimus santykius su prezidentu Smetona (mano nuovadoj buvo Smetonos ūkis, ir ten teko tvarkytis tarnybos reikalais), darė kratas ir suiminėjo komunistus, neleido visuomenei iškilmingai ir organizuotai sutikti raudonąją armiją, be to, žiauriai elgėsi su darbo žmonėmis, palaikydamas santykius su buržuazija ir buožėmis". Neprisipažinus, penkias naktis tardė nuo 23 val. iki 4>—5 val. ryto. Grasindavo revolveriu, karceriu ir pagaliau šeimos suėmimu. Sodino ir laikė kelis kartus prie stipriai įkūrentos krosnies. Vieną kartą uždarė į karcerį, kur išlaikė tris paras, duodami per parą 200 gramų duonos ir vieną litrą vandens. Karceris buvo nekūrentas, o lauke per 30° šalčio. Pašalau kojas, rankas ir, grįžęs kameron, sirgau angina. Režimas buvo sunkus, ir prižiūrėtojų elgesys buvo žiaurus, ypač vyresnio prižiūrėtojo Meškausko. Mano žmonos tėvas buvo vokiečių kilmės. Žmona, negalėdama kitaip išvaduoti manęs, repatrijavo Vokietijon. Po to bolševikai turėjo perduoti ir mane su kitais repatrijantais .

Staneika Julius, gimęs 1922 m. vasario mėn. Ambražų km. Prieš suimant dirbo savo tėvo ūkyje. Suimtas 1940 m. vasario 15 d. 23 val. namuose:

„Mano sunkiausias tardymas vyko Šakių saugume. Buvau laikomas prie įkaitintų krosnių ir mušamas. Tardymo metu laikydavo kalėjimo vienutėj".

Petrošiūnas Andrius, gimęs 1922 m. balandžio 22 d. Pvėšakių kaime, Barzdų valsč. Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoj 9-toj klasėj. Suimtas 1941 m. Vasario 17 d.:

„Versdavo pasirašyti ant tuščio lapo popieriaus, sakydami, kad jiems reikia žinoti, koks mano parašas. Nesutikus, grasindavo ginklu, karceriu. Pastatydavo prie įkūrentos krosnies ir laikydavo kelias valandas, kol pribėgdavo pilni batai prakaito. Be to, mušdavo kumščiu į smakrą, jei tik ką ne taip, kaip jie norėdavo, pasakydavau.

Kudirka Liudas, gimęs 1919 m. gegužės 10 d., Skarbūdžių km. Suimtas 1940 m. vasario 16 d.:

„Penkias paras tardė prie karštos krosnies. Reikėjo laikyti iškėlus rankas, nedavė visą tą laiką valgyti ir gerti. Dažnai mušdavo. Tą pati vėliau pakartojo dar keturius kartus".

Kudirka Kęstutis gimęs 1925 m. kovo 10 d. Skarbūdžių kaime. Suimtas 1941 m. vasario 16 d.:

Kad viduramžiais nusikaltėliai būdavo žiauriai kankinami, kad jiems būdavo ne tik kertamos, galvos, bet deginamos, badomos rankos, kojos ir pan., tai žinome iš istorijos. Tai buvo tamsūs ir žiaurūs laikai. XX amžius tokių kankinimų nemini. Tik vienur kitur plėšikai, įsiveržę į žmonių butus, ir, norėdami atimti iš jų pinigus, kartais pavartodavo savo aukoms tokių žiaurių priemonių. Valstybės savo baudžiamojoj teisėj visus tuos kankinimo būdas jau senai yra panaikinusios. Tačiau NKVD jais labai plačiai tardymo metu naudojasi. Žemiau dedamos ištraukos iš politinių kalinių anketų tai patvirtina.

Vyšniauskas Kazys, gimęs 1890 metais gegužės 5 d. Notėnų kaime, Platelių valse., Kretingos apskrityje. Buvo Skuodo apylinkės teismo sargas. Suimtas 1941 m. gegužės 21 d., rašo:

„1941 m. gegužės ai d. bolševikai mane suėmė Skuode, einant tarnybos pareigas. Apie IX val. nugabeno i Kretingos apskrities bolševikų pasienio štabą. Ten pat buvo ir kalėjimas. Tame kalėjime jau sėdėjo prieš aštuonias dienas suimtas mano sūnus Kazys Vyšniauskas. Įvarytas į tardomąjį kambarį, paprašiau tardytoją, kad leistų pasimatyti su sūnumi. Bet tardytojas išsitraukė pistoletą ir, padėjęs ant stalo, pasakė: ,,Ar tą pažįsti? Čia ne pasimatymams esi atgabentas. Darbą reikia atlikti, aš tuoj turiu pradėti tardymą". Tardytojas politrukas atsisėdo prie stalo, kur buvo sudėta krūva tardymo blankų, ir pradėjo mane klausinėti. Pirmieji tardytojo žodžiai buvo tokie: „Jeigu pasakysi viską atvirai ir prisipažinsi kaltu, kad davei nurodymus ir teikei pagalbą savo sūnui ir kitiems 4 asmenims išvykti į Vokietiją ir jeigu pasakysi, kiek tavo sūnus išplatino prieškomunistinių atsišaukimų, kiek nuplėšė raudonųjų vėliavų ir kiek iškabino trispalvių Lietuvos vėliavų per pirmosios gegužės šventę, tad mes su tavim tardymą greitai užbaigsim, ir galėsi vykti namo . Aš neprisipažinau ir pasakiau, kad visiškai nieko nežinau apie savo sūnaus veiksmus ir kitų asmenų rengimąsi eiti per sieną į Vokietiją. Tada tardytojas atsistojo ir labai pakeltu tonu pasakė: „Sakyk teisybe, nemeluok, nes aš viską žinau ir tardymą vedu tiktai dėl formalumo". Po to tardytojas pasikvietė du raudonarmiečius, kurie pagal tardytojo paliepimą atsuko man rankas į užpakalį ir, uždėję geležinius pančius, badė su adatomis vienos rankos visų penkių pirštų panages. Tada aš nuo didelio skausmo apalpau ir nugriuvau be sąmonės ant žemės.

Atsipeikėjęs pastebėjau, kad mano galva ir veidas buvo šlapi, matomai, apipilti vandeniu. Taip mane iškankino nuo 11 iki 18 val. vakaro. Ginkluoti čekistai nuvarė mane į pusiau tamsią kamerą, įstūmė ir užrakino iki ryt dienos. Tą dieną jokio maisto nedavė. Čekistai-raudonarmiečiai, įstumdami mane į kamerą, padarė pas mane smulkią kratą ir, ką tik turėjau su savim, viską atėmė. Prašiau labai nužemintai, kad paliktų man mano rožančių ir ant kaklo medalikėlį. Raudonarmiečiai mano prašymo neišklausė, bet su pasityčiojimu atgrobę iš manęs rožančių ir medalikėlį, metė juos ant žemės ir sumindžiojo kojomis, sakydami: „Tau dar Dievas reikalingas! Kad jis tau taip brangus, kodėl neišlaisvina tavęs iš kalėjimo?"

Rytojaus dieną apie 8 val. davė 200 gramų juodos duonos ir litrą arbatos be cukraus, kurią išgėriau dideliu apetitu. Apie 10 val. nuvarė tardyti. Tardytojas paklausė: „Nu, kaip dabar atrodo? Ar pasakysi teisybę ir prisipažinsi kaltu?" Iš manęs gavo tokį pat atsakymą, kaip ir vakar. Tuomet tardytojas mane iškoliojo labai nešvariais žodžiais ir pavadino vokiečių šnipų. Po to dviejų raudonarmiečių padedamas atliko tą pačią ceremoniją, kaip vakar, su mano antros rankos pirštais. Taip mane bolševikai tardydami tris dienas kankino po 8—9 valandas per dieną".

Žemelis Stasys, gimęs 1916 m. birželio 11 d. Stalius. Suimtas 1941 m. sausio 12 d. Aleksandrijos bažnytkaimyje:

„Tardymas būdavo žiauriausias. Tardydavo nuo 6 valandų iki 8 parų, visą laiką pasodinę ant kėdės, neduodami atsigulti. Miegoti reikėjo kėdėje. Žiauriai kojomis spardydavo, liepdami prisipažinti ir „teisybę" pasakyti. Rankų pirštus dėdavo į pagaliukus ir labai verždavo, verdavo į duris ir badydavo su adatomis panages. Saugume pastatę prie sienos, šaudydavo pro ausis. Ant sušalusių kojų pirštų mindavo, smarkiai trenkdami kulnimis ir sakydavo: „Na, ar pasakysi, ką žinai, ar ne?" Žinoma, žiemos metu sušalusios kojos yra labai skaudžios. Galvą mušdazio į sieną veidu į ją pastatę. Skausmui sudaryti trindavo kaktą į stalą, kruvinai prispaudę. Ausis draskydavo iki kraujo. Prie labai karštos krosnies pasodindavo storai apsirengusį po 10 valandų ir tardydavo. Už rankų pakardavo prie karštos krosnies. Į šaltąją pasodindami, neduodavo valgyti visą laiką. Tardymo metu baisiausiai iškeikdavo: šunimi, bliade, velniu ir dar biauriau. Sargybiniai elgdavosi labai žiauriai, spardydavo ir mušdavo. Vienas kalinys, vedamas iš tardymo laukan, norėjo pabėgti, bet buvo trimis šūviais sužeistas. Kai pradėjo rėkti, tuoj pagriebė ir nusinešę kankino ligi vakaro, kol nužudė. Palaidojo Kretingoje sporto aikštelėje, vakare temstant, kad mes nematytumėm .

Jaun. leit. Goras Vladas, gimęs 1912 m. gruodžio 20 dieną. Buvo Panevėžyje mokytoju. Suimtas Panevėžy 1941 m. birželio 19 d.:

Voldemaras Danielius, gimęs 1911 m. kovo 23 d. Vokiečių tautybės. Suimtas 1941 m. vasario 17 dieną Tauragės geležinkelio stotyje:

„Buvau tardomas apie 12 kartų. Tardydami mušdavo i krūtinę, į galvą. Papirosu degindavo nosį".

Rimeika Antanas, gimęs 1894 m. liepos 16 d. Ūkininkas. Suimtas 1941 m. balandžio 29 dieną Mataičių km., Luokės valsčiuj:

„1941 m. balandžio 29 d. naktį apie 1 val. atvažiavo 8 ginkluoti čekistai. Apstojo gyvenamą namą ir atstatė ginklus. Šviesdami prožektoriais ir baisiai keikdami,

liepė išeiti lauk. Šešias valandas darė kratą. Kratos metu nieko nerado. Iš Luokės atvežė į Telšius, o iš čia traukiniu į Kauną. Kaune, atėmę visus daiktus, nuvarė į bendrą kamerą KSDK požemyje, kur buvo kažkieno parašyta: „Apmušamoji kamera". Toje kameroje mes 20 žmonių išbuvome dvi paras, bet mušti negavome. Mušimas, matomai, buvo atidėtas iki tardymo. Po dviejų parų šaukė po vieną. Mane su mokytoju Stasiu Kaupu nuvedė į IV skyriaus 78 kamerą, kur vienutėj radau sėdint šešis draugus. Iš viso buvome šie: „Žaibo" spaustuvės mašinistas Skipitis, sąskaitininkas Velička, darbininkai Ivoška ir Gureckas. Du lenkus, antrą dieną mums atėjus, išvedė, tad jų pavardžių neprisimenu. Po savaitės buvau nuvestas į NKVD rūmus tardyti. Tardė du NKVD karininkai rusai. Pradėdami tardymą, surakino rankas ir klausė: „Kada įstojai į kontrrevoliucinę organizaciją, kur jūsų štabas, kur draugai ir ginklai". Man to neprisipažinus, ėmė gnaibyti pečius ir badyti mediniais kočėlais. Paskiau liepė nuauti kojas ir patiesti letenas ant grindų, o čekistai su batų kulnimis mušė per kojų viršų. Po to dar davė smūgį į šoną, kad nu-virsčiau nuo kėdės, ir tada pradėjo spardyti iš visų pusių tol, kol pavargo. Taip truko šešias valandas. Po to šešiom valandom išvedė į karcerį. Vėl tardymas, ir taip per 48 valandas. Vėliau su „šuns būda" atvežė į kalėjimą, į tą pačią kamerą. Maždaug po mėnesio laiko nuo suėmimo buvau tardomas antrą kartą. Tardė kalėjime ir mažai tekankino. Praėjus kelioms dienoms, buvau perkeltas į IV -to skyriaus 80 kamerą. Ten radau generolą Daukantą, Vilniaus advokatą Purvį, Aponavičių, Grinevičių ir Normantą su Gieduška. Po dviejų sąvaičių perkėlė mane į II skyriaus 54 kamerą ir vežė tą pačią dieną Į NKVD rūmus tardyti. Tardant vartojo tas pačias priemones, kaip ir pirmąjį kartą. Tardymas tęsėsi apie savaitę laiko. Po to grąžino atgal į kalėjimą".

Bielskis Liudas, gimęs 1913 m. liepos 22 d. Barvydžių km. Luokės valsč. Ūkininkas. Suimtas 1941 m. balandžio 29 d.:

„Suimti atvyko vietinis milicininkas Metrikis, du saugumo agentai, vienas rusų politrukas ir keturi kareiviai. Atidarius duris, pareikalavo pakelti rankas. Apkratę, ar neturiu ginklo, nuvarė į kambario kampą, paguldė ant žemės ir liepė nejudėti. Iškratė visus kambarius. Žmoną buvo nusivarę net į svirną ir daržines. Svirne grasino ją nušauti, reikalaudami atiduoti slaptą literatūrą ir ginklus. Nuvežę vėliau su kitais suimtaisiais į Telšius, nuvedė į NKVD būstinę. Ten tardė vienas žydas. Jis koliojo, grasino, mušė per veidą ir apspjaudė. Po tardymo buvo nuvarę į Telšių kalėjimą, bet tą pačią dieną išvežė į Kauną. Čia prabuvus porą sąvaičių, vedė tardyti į Kauno NKVD. Tardytojas buvo, kiek girdėjau, Trinkūnas. Tai žiaurus žmogus. Jis įvairiais būdais grasino, pešiojo už plaukų, spiaudė, rodė liežuvį ir, kaip tik beišmanė, tyčiojos. Vieną kartą, užvedę į antrą aukštą, pasodino ant kėdės ir uždėjo geležinius pančius. Apstojo penki žydai, Trinkūnas ir vienas rusas. Jie mane iš visų pusių badė kumštimis, liepė prisipažinti. Kitaip žadėjo išlaikyti 16 dienų kėdėje. Jei ir tada nenudvėsiu, tai jie rasią būdą mane nukamuoti, kad nei šuva nesulos. Paskui mane pradėjo mušti presu ir gumine lazdele. Kai mušimo vietos pasidarė mėlynos, žydas pradėjo gnaibyti ranka. Prasiveržus kraujui, susikruvino rankas ir ėmė keiktis. Antrą naktį be mušimo paguldė ant žemės, nuavė kojas ir mušė per kojų letenas. Trinkūnas su yla badė kojų pirštus. Tada aš apalpau. Kai atsibudau, pasijutau paguldytas ant sofos, ir žydas belaikąs už rankų. Kažkokia moteris davė man stikliuką vaistų, kurie turėjo karčiai sūrų skonį. Tardymas vis tęsėsi. Keisdavosi vienas po kito tardytojai. Pagaliau, aš pradėjau silpti ir nebegalėjau pasėdėti. Kai nusvirdavo galva, duodavo per smakrą, kad jos nenuleisčiau. Visai nusilpusį nunešė mane į rūsį".

Benetis Adolfas, gimęs 1912 m. liepos 6 d. Joskaudų km., Palangos valsč. Ūkininkas. Suimtas 1941 m. gegužės 22 d.:

„1941 m. gegužės 21 d., man dar tebegulint, anksti rytą dviračiu atvažiavo kaimynė Skersienė ir pranešė, kad ji sužinojusi iš grūdams pilti įgaliotinio Pajausko, gyv. Mosėdy, kad mane rytą žada iš namų „išjoti" už nepylimą pyliavos ir agitavimą kitų. Pramatydamas savo liūdną likimą, palikęs namus, norėjau pabėgti į Vokietiją, bet pataikiau ant vadovo, kuris tyčia mane išvedė ant pasienio sargybinio. Suėmę smarkiai sumušė ir visą laiką liepė rankas laikyti iškeltas. Per visą tą egzekuciją mane taip išvargino, kad į kamerą vilkte įvilko. Vėlesniuose tardymuose jie taip pat mane kankindavo, mušdavo. Sudėję tarp pieštukų spausdavo pirštus. Enkavedistai buvo priėmę iš mano žmonos rūbus man perduoti, bet to nepadarė ir rūbų aš negavau. Mano tardymo metu vienas kretingiškis iš tardymo norėjo pabėgti. Mes matėme, kaip jį po mūsų langais nušovė. Nors jis jau buvo ir negyvas, bet mes girdėjome ir matėme, kaip jį rusai spardė ir koliojo".

Grušas Adolfas, gimęs 1917 m. balandžio 17 d., Žemės ūkio darbininkas. Suimtas 1941 m. balandžio 29 d. Yčių kaime, Luokės valsčiuj:

„Buvau suimtas su broliais Kaziu ir Vaclovu. Iš Luokės dengtu sunkvežimiu buvau nuvežtas į Telšius ir patalpintas saugumo rūmuose, kur tardė apie 2 valandas. Po to nuvežė į kalėjimą, iš kurio po poros valandų nuvežė į stotį ir specialiu vagonu kartu su likimo draugais atgabeno į Kauną. Kauno s. d. kalėjime buvau patalpintas skirstomojoj kameroj. Po dviejų dienų pervedė mane į IV skyriaus 94 kamerą, kur radau Ged. Grigaliūną-Glovacką, technikos mokyklos mokinį Steikūną ir vieną rusų politruką, kuris buvo pasodintas už pasikalbėjimą su vokiečių komisija laike repatrijacijos. Mane į tą kamerą įvedė kartu su T. Zabarausku. Už savaitės į mūsų kamerą atvedė aviacijos kapitoną Samašką. Apie 13 ar 14 gegužės buvau pirmą kartą tardomas. Tardė pačiame kalėjime ir jokių žiaurių priemonių nevartojo. Prisipažinimą stengėsi išgauti grasinimais. Tardė apie 4 valandas. Po to grąžino atgal į tą pačią kamerą. Po trijų savaičių iškėlė į Il-ro skyriaus 48 kamerą, kurioj radau Anykščių kleboną kun. Čepėną, Kulišauską, darbininką Malcių Igną, Kauną Juozą ir buvusį Alytaus saugumo policijos viršininką. Juos visus tą pačią naktį išgabeno į 9 fortą. 1941 m. birželio 19 d. apie 10 val. buvau nuvežtas tardyti į NKVD rūmus. Vos išlipau iš mašinos, tuoj rankas sudėjo į geležinius ir nuvarė į viršų. Tardymo metu pradžioj stengėsi viską išgauti geruoju, bet kai aš neprisipažinau, pavartojo priemones. Pirmiausia spardė kojomis. Vėliau, apstoję iš visų pusių, daužė kumštimis į galvą ir taikė kur skaudžiau. Vienas atsistojęs priešais, pirštais badė akis. Vėliau paėmė tam tikrą gumą ir pradėjo rauti nuo galvos plaukus. Tardomas buvau iki vakaro. Nieko neišgavę, nuvežė atgal į kalėjimą".

NKVD pareigūnų, atrodo, nevaržo jokie teisiniai bei moraliniai nuostatai. Jie su patekusia į jų rankas auka gali elgtis taip, kaip jiems patinka. Už žudymus, kankinimus jie nei prieš įstatymus nei prieš savo viršininkus nenešdavo jokios atsakomybės. Jiems leidžiama įsitaisyti tardomąsias kameras ir t. t. Kankinamosios aukos vedamos iš vienos NKVD būstinės į kitą, perduodamos iš vienų rankų į kitas. Ne vienas Lietuvos politinis kalinys atsidūrė ir Maskvos NKVD požemiuose. Ką kankinamieji yra iškentėję, ryškiai pavaizduos šie pavyzdžiai.

Lašas Povilas, gimęs 1878 m. Kaune. Nepriklausomos Lietuvos laikais tarnavo Valstybės saugumo departamente. Suimtas 1940 m. birželio 20 d. anketoje rašo:

„Padarę kratą ir jos metu nieko neradę, mane areštavo ir, neduodami apsirengti, išvežė į Valstybės saugumo departamento daboklę. Sėdėdamas daboklėje, buvau tardomas. Be to, man buvo įsakyta kameroje savo ranka surašyti autobiografiją, kurią buvo įsakyta rašyti net 4 kartus. Tardymo metu kankinamas nebuvau. Buvau grąsinamas sušaudymu. Mane tardė kvotų skyriaus viršininkas, žinomas man iš nuteistųjų komunistų žydas Rozauskas ir dar kažkoks kitas žydas iš Rusijos.

1940 m. liepos 22 d. kartu su buv. Vid. reikalų ministru pulk. Leonu, generolu Skuču, pulkininku Dulksniu, pulk. leitenantu Kirliu, pulk. leit. Matusaičiu, valstybės saug, dep-to direktorium Povilaičiu, „Pažangos direktorium Jonu Statkum ir saugumo dep-to Marijampolės apygardos viršininku Jonu Kazlausku, buvau 10 val. automobiliu per Žaliąjį tiltą atvežtas prie geležinkelio šakos, einančios į „Maisto fabriką. Čia stovėjo garvežys su dviem keleiviniais vagonais. Praslinkus vienai valandai, mus surakintus su stipria NKVD ginkluota sargyba išvežė į Minską, kur visus persodino į kalinių vagonus ir nuvežė į Maskvą. į Maskvą atvažiavome liepos 23 d. apie 11 val., kur iš stoties kalėjimo autobusais buvom atvežti į Lubiankos NKVD būstinę. Nuo šio momento mes buvome išskirstyti ir dau-grau vienas kito nematėm. Mane čia nufotografavo, užpildė anketą ir, atlikę kai kuriuos kitus formalumus, išvežė į Butyrkų kalėjimą ir pasodino į 165 kamerą.

Maskvoje buvau tardomas šešių tardytojų, iš kurių atsimenu pavardes tik dviejų, būtent — Kušneriovo ir žydo Poveleckio. Pirmus mėnesius per tardymus manęs nekankino, gi vėliau, kuomet jie norėjo sužinoti, kokius aš ir bendrai Valstybės saugumo departamentas turi Maskvoje ir SSSR teritorijoje agentus — rezidentus, pradėjo mane tardymo metu kankinti, nuvesdami kalėjimo rūsin ir į tam reikalui specialiai pritaikintus kambarius, kuriuose mušdavo, kabindavo už kojų galva žemyn, tempdavo mano kūną tam tikrame prietaise su elektros pagelba ir statydavo pririštą prie stulpo tam tikroje specialiai paruoštoje vietoje taip, kad nuo lubų man ant galvos retais protarpiais krisdavo šalto vandens lašai, sukeldami nepakenčiamą skausmą. Po tardymų dažnai būdavau be sąmonės pristatomas į kamerą, po ko 7—10 dienų į tardymus nešaukdavo. Praslinkus poilsio laikui, vėl šaukdavo tardyman ir iš naujo pradėdavo kankinti tais pačiais būdais ir priemonėmis. Visi tardymai prasidėdavo nakties metu, maždaug nuo 22 val. Tardydavo be pertraukos net iki 50 valandų. Tokių ilgų tardymų metu tardytojai keisdavosi. Tokių žiaurių ir skausmingų kankinimų mano organizmas negalėjo išlaikyti ir aš apie lapkričio pradžią susirgau nervų pakrikimu. Tada mano kankintojai — tardytojai mano ligai netikėjo, manydami, kad aš simuliuoju, bet vis dėlto paminėtus kankinimo būdus vartoti nustojo. Lapkričio viduryje mane perkėlė Į 174 kamerą, kuri neturėjo nei langų nei apšildymo radiatorių ir buvo su cementinėmis grindimis. Šioje kameroje mane išlaikė per du mėnesius. Toks naujas kankinimo būdas man buvo irgi nepaprastai sunkus, nes aš iš Lietuvos buvau išvežtas be šilto apsirengimo, be kepurės, tik su vasariniu kostiumu ir sandaletais. Kad susišildyčiau, savo kūną apvyniodavau paklode. Susirgus nervų pakrikimu, buvo tokių momentų, kad aš neatsimindavau savęs ir savo veiksmų. Taip pat buvau pamiršęs vardus savo vaikų ir savo gyvenamąją vietą.

1941 m. sausio vidury apžiūrėjimui mane pakvietė į komisiją, kurioje dalyvavo 3 gydytojai. Komisija rado, kad tikrai mano nervai yra pakrikę. Tik po komisijos, per tardymus nustojo mane kankinti, perkėlė į šiltą ir šviesią kamerą Nr. 255.

Sėdėdamas Maskvos kalėjimuose, nuo silpno maitinimo susirgau skorbutu ir dėl to iškrito mano visai sveiki dantys. Nuo atgabenimo dienos į Maskvą iki 1941 m. kovo pradžios aš Maskvoje buvau laikomas per 7 mėnesius įvairiose paminėtose kamerose tik vienas.

Nuo kovo mėnesio pas mane pakaitomis buvo sodinami rusai — politiniai kaliniai. 1941 m. balandžio 5 ar 6 d. man buvo paskelbta, kad aš būsiu išvežtas atgal į Kauną NKVD žinion. Kelyje iš Maskvos į Kauną mane patupdė 5-kioms dienoms Minsko kalėjime tamsioje, be langų ir be šildymo kameroje, kuri turėjo 2 metru ilgio ir vieną metrą pločio. Valgyti duodavo tik duonos ir šilto vandens.

1941 m.balandžio 12 d. iš Minsko buvau išvežtas į Kauną, kur atvykau tą pat dieną apie 22 val. Kauno kalėjime buvau pasodintas į IV skyriaus 81 kamerą, kurioj radau besėdintį Joną Jablonskį. Vėliau į mūsų kamerą buvo patalpinti dar keli asmenys, būtent: inž. aviac. majoras Jakštys, ūkininkas Tuma iš Telšių apskrities, Kauno IV gimnazijos mokinys Mikoliūnas, pabėgęs iš Vokietijos lenkų pilietis Belčikas, Eržvilko parapijos vikaras kun. Buteikis, kuris nuo mušimo buvo pamišęs. Gegužės mėnesį (dienos nepamenu) mane iš IV skyriaus 81 kameros iškėlė į V skyriaus 108 kamerą, vadinamąją ,,mirtininkų kamera", kurių tame skyriuje buvo trys: 106, 107 ir 108. Tą pat dieną, kuomet mane perkėlė į 108 kamerą, vakare apie 22 val. į tą pat kamerą buvo atvestas Juozas Griunafas iš Vilkaviškio apskrities, kaltinamas šnipinėjimu vokiečių naudai. Jo rankos buvo sukruvintos, sutinusios ir pamėlynavusios. Griunafas paaiškino, kad buvo tardomas NKVD 24 valandas iž eilės. Tardymo metu buvęs muštas ir surakintas veržiančiais rankiniais pančiais apie 20 valandų. Iš ryto Griunafas per korpuso vyresnįjį kvietėsi gydytoją, bet gydytojas neatėjo. Vėliau į mūsų kamerą buvo pasodintas Šv. Trejybės bažnyčios Kaune kun. Dr. Petraitis ir pulk. Jonas Šlepetys. Pastarasis iš mūsų kameros, išbuvęs keletą dienų, buvo perkeltas i areštinę prie NKVD buv. saugumo dep-to rūmuose.

Pilipauskaitė Bronė, gimusi 1910 m. Kaune. „Litekso" fabriko darbininkė. Suimta gegužės pabaigoje:

„Prieš Sekmines tvarkiau karių kapines su studentais. Jiems išsiskirsčius, aš palikau gėlių laistyti. Atėjo žydė ir pradėjo rauti gėles. Aš jai pasipriešinau. Tada atėjo čekistas žydas, nusivedė mane į saugumą ir įmetė į skiepą. Tardė du žydai, reikalaudami pranešti studentų pavardes. Sklepe buvo apie 60 areštuotų, daugiausia studentų ir mokinių. Čia buvo įvestas ir bolševikų šnipas surištomis rankomis. Jis skundėsi savo likimu, koliojo Staliną. Tuomet visi suprato, kad tai šnipas ir su juo nieko nekalbėjo. Paskui mane nuvedė į tardomąjį kambarį, kur buvo elektrinė kėdė. Ten mane diržais prirakino per galvą, rankas ir juosmenį. Po kojomis pakišo tam tikrą plokštelę, ant galvos uždėjo šlapią skudurą, po to paleido elektros srovę. Srovę leidžiant, tris kartus protarpiais klausinėjo, kas tvarkė kapus. Srovei einant aš netekau sąmonės. Paskui paklausė, į ką tikinti, atsakiau „į Dievą" . Išėmę iš rankinuko rožančių, jį sumindžiojo. Radę šaulių ženkliuką ir tautinį kaspinėlį, taip pat juos sudraskė ir sumindžiojo .

Zabarauskas Juozas, gimęs 1894 m. rugpiūčio 28 d. Mariengau-zeno mieste, Latvijoj. Tarnavo Telšių apskrities komendantūroj civiliniu tarnautoju. Suimtas 1941 m. balandžio 29 d. Telšių mieste:

,.1941 m. balandžio 29 d. 2 val. ryto pas mane į butą, esantį Telšiuose, Durbino gt. 4 Nr. atvyko NKVD leitenantas su dviem milicininkais (kieme dar buvo keletas raudonarmiečių). Jiems reikalaujant, įleido juos į butą šeimininkė. Man miegančiam įrėmė į krūtinę revolverį ir rusiškai suriko: „Ruki v vierch" ¹⁰). Man pašokus, ištempė mane iš lovos vienmarškinį ir pastatė kampan. Tuoj pareikalavo geruoju atiduoti paslėptus ginklus, proklamacijas ir organizacijos dokumentus. Jam atsakiau, kad jokių ginklų, proklamacijų ir dokumentų neturiu ir nieko apie organizaciją nežinau. Leitenantas nusijuokdamas atsakė, kad NKVD tikrai žinanti, kad aš esąs aktyvus organizacijos narys ir turįs visa tai, ko jis reikalaująs. Tai pasakęs.

tuojau pradėjo kratyti butą, viską išversdami, net atplėšdami grindų lentas. Po kratos liepė man apsirengti ir eiti kartu su juo. Su savim paimti neleido nei baltinių nei maisto, tik pokelj tabako ir dėžulę degtukų. Kratos metu nieko nerado, tik paėmė ir įrašė į kratos protokolą mano dokumentus: vidaus pasą, komendantūros tarnybinį liudijimą, 2 egzempliorius mano tarnybos lapo, pažymėjimą apie apdovanojimą Nepriklausomybės medaliu, gimimo metriką, mokslo pažymėjimą ir kitus dokumentus, kurių dabar neatmenu. Areštuotą nuvarė į NKVD būstinę, kur užpildė anketą ir trumpai apklausė apie mano kilmę, mokslą, šeimą, kiek, kada ir kuriose vietose tarnavau saugumo policijoj. Baigiant dar paklausė, ar aš priklausau prie ginkluotos kontrrevoliucinės organizacijos. Atsakiau, kad nepriklausau. Tardytojas tai užrašė protokolan. Šypsodamasis pasakė, kad aš viską meluojąs ir, jei neprisi-pažinsiąs, būsiąs mušamas, nes NKVD esanti gerai informuota, kad aš esąs organizacijos aktyvistas, žinąs, kur paslėpti ginklai, spauda ir dokumentai. Užbaigęs apklausinėjimą, nuvarė manę pas Telšių NKVD viršininką vyr. leit. Morozovą. Čia paklausė, kur mane patalpint. Į tai Morozovas atsakė: „Etogo merzavca į kalėjimas" ¹¹), ištardamas paskutinius žodžius lietuviškai. Iš čia, lydimas penkių ginkluotų čekistų su užmautais ant šautuvų durtuvais, buvau nuvarytas į Telšių kalėjimą. Balandžio 30 d. apie 9 val. atvežė į Kauno s. d. kalėjimą.

Rodos, kad gegužės 5 d. naktį į mūsų 94 kamerą patalpino aviacijos kapitoną. Jasiunskį, kuris buvo atgabentas iš NKVD būstinės po tardymo. Atvarytas kapitonas Jasiunskis baisiai atrodė, jis buvo čekistų smarkiai kankinamas. Jo nugara ir kojų blauzdos nuo mušimo gumine lazda buvo visai juodos. Ant nugaros buvo nuplėšta oda ir bėgo kraujas.Patalpintas kameron apie savaitę laiko gulėjo, nega-Iėdamas normaliai vaikščioti. Iš šios kameros aš buvau šaukiamas tardyti kelis kartus. Gegužės 13 d. mane išsaukė ir patiekė man kaltinimą iš 58 Str. 2, 10 ir 11 p. p. Pirmų tardymų metu mane mušė rankomis per veidą, spardė kojomis, pieštuku rovė plaukus, mušė pieštuku per nosį. Pieštukas buvo didelis reklaminis su guma ant galo. Vertė prisipažinti ir išduoti organizaciją, nurodant asmenis, kur paslėpti ginklai ir kt. Aš neprisipažindavau, tai nieko ir neprotokoluodavo. Paskutinį kartą mane iššaukė tardyti gegužės 26 d. 20 val. (Visi tardymai ir kankinimai įvykdavo NKVD būstinėje, buv. saugumo dep-to rūmuose). Atvykus į NKVD būstinę, pradžioj 21 val. mane pradėjo tardyti visai kitas tardytojas, iš išvaizdos sprendžiant, ne rusas, bet totorius. Jis surakino man rankas geležiniais pančiais ir pradėjo klausti tą patį, ką ir ankstyvesnieji tardytojai. Man neprisipažinus, pradėjo mušti ranka per veidą ir spardyti kojomis. Po kiek laiko į tardymo kambarį įėjo daugiau uniformuotų ir civilių, kurių tarpe buvo keli žydai ir lietuviai. Jie įnešė į kambarį kažkokias stakles — kabyklą. Jose mane pakabino už rankų ištempę kiek išneša mano ūgis, o kojas pirmiau įkišo į tam tikras skyles staklių apačioj. Galvą ištempė taip pat su tam tikrais įtaisytais ragais. Ir pradėjo visą kūną pamažu tempti, klausdami,, ar pradėsiu aš pasakoti jiems apie organizaciją. Tempiant stakles - kabyklą, jaučiau nepaprastą skausmą kojų, rankų gyslose ir po širdim. Nežiūrint viso to, aš nieko-jiems neatsakiau. Taip išbuvus staklėse įtemtam apie 9 valandas, man iš gerklės pradėjo bėgti kraujas, smarkiai skaudėjo visas kūnas, o ypatingai krūtinė. Bėgantis kraujas pakliuvo man į alsuojančią gerklę, ir aš vos neuždusau, bet vienas iš čekistų spyrė į šoną ir dėl to atsigavau. Būdamas pakabintas staklėse, aš buvau keletą kartų apalpęs, bet čekistai užpildavo šalto vandens ant galvos ir vėl atsigaudavau. Staklėse pakabintas ir ištemptas išbuvau 13¹/₂ valandų. Tardytojas, matydamas, kad aš neprisipažįstu ir nieko neišduodu, nežiūrint pavartoto kankinimo, užprotokolavo mano atsakymą į 4 klausimus, prirašydamas savo išvadą, kad nežiūrint mano neprisipažinimo, aš pagal esamus NKVD duomenis esąs kaltas. Tai buvo jau gegužės 27 apie 11 val. Nukabino mane nuo staklių, atrakino rankas ir liepė pasirašyti protokolą. Aš paprašiau, kad duotų man pačiam perskaityti. Tardytojas davė.. Perskaitęs vos galėjau pasirašyti, nes buvau visai nusilpęs ir skaudėjo visas kūnas. Man pasirašius, tardytojas pradėjo sakyti, kad be šio apkaltinimo, man bus pateiktas naujas kaltinimas dėl mano tarnybos saugumo policijoj. Esą, šioj byloj jie turį daug inkriminuojančios medžiagos. Jei aš norįs išvengti kankinimų, tad turįs, išduoti visą organizaciją ir nuoširdžiai jam prisipažinti, nes kitą kartą tardant žadėjo dar baisiau kankinti kitokiu būdu. Man atsakius, kad gali mane tuojau sušaudyti, bet aš nieko nežinau, jis supykęs pasakė, kad sušaudymas man būtų vien, tik malonumas. Gi jis tempsiąs po vieną gyslą ir, jeigu nedvėsiąs, aišku, kad pribaigsiąs tokį „zakorenelago" *) fašistą. Kalbėjo ir tardė rusiškai. Gegužės 27 d. apie 13 val. nusilpusį ir iškankintą grąžino mane 94-ton kameron ".

Rimkus Zigmas, gimęs 1912 m. balandžio 16 d. Kaune. Buvo valstybės saugumo dep-to tarnautojas. Suimtas 1940 m. spalių 11 d.:

„Visą tardymą vedė rusas tardytojas Suliak. Jis mane spardydavo kojomis ir dažnai mušė gumine lazda. Keletą kartų buvo surakintos kojos ir rankos, paskui per pakinklius iškišdavo pagalį, pakabindavo žemyn galva ir mušdavo. Kartą buvau pastatytas po lašais ir išlaikytas tol, kol visai netekau sąmonės. Kai kada įdėdavo tarp lazdelių pirštus ir juos spausdavo. Galva buvo veržiama tam tikru lanku ir taip mušama, kad mušimo žymės tebėra ir dabar užsilikusios".

Baigdami šias, kad ir nelabai sistemiškai sugrupuotas anketų ištraukas, turime pridėti dar kelias pastabas. Pirmiausia, kaip matyti iš pačių-anketų, kankinamosios aukos nebuvo, kaip bolševikai sakė, iš buržuazinių, sluoksnių. Jos apėmė visas profesijas, be lyties ir amžiaus skirtumo. Čia matome darbininkus, inteligentus, ūkininkus, moksleivius, moteris, vaikus ir senelius. Tad bolševikiškas durklas buvo taikomas visai lietuvių tautai. Ypatingas vaidmuo čia tenka ir žydams. Juos matome suėmimuose, įskundimuose, kankinant ir t. t. ir t. t.

Mums sukelia šiurpių vaizdų ne tik kankinamųjų kančios, bet ir mintis, kas buvo tie žmonės, kurie galėjo visus tuos žiaurumus įvykdyti. Kokių jausmų, kokios širdies turėjo būti enkavedistai, kurie visą tai vykdė ir darė nevirpančia ranka be mažiausios baimės, be atsakingumo ir žmoniškumo jausmo. Šie žmonės turėjo būti be širdies, be sąžinės. Jie į savo aukas turėjo žiūrėti, kaip į kokius daiktus, o ne į gyvas būtybes — žmones. Dar daugiau. Pavyzdžiai rodo, kad jiems tie kankinimai, matyti, suteikdavo ir malonumo. Ir kaip kitaip suprasti, kad, štai, išvargusiai kankinamąjai aukai paduodamas į burną papirosas, о degtuku deginamos rankos. Lietuvių kalboje nėra žodžio apibudinti enkavedistą tardytoją, tą sužvėrėjusių jausmų, robotiško išsigimimo, iškrypusios vaizduotės ir nežmoniško išauklėjimo, „pareigūną", koks galėjo būti išaugintas tik bolševikinėj santvarkoj.

Kiekviena ekonominė teorija, kaip ir kiekviena kultūrinė bei socialinė programa, turi gerų ir blogų pusių. Kol teorija tebėra popieryje, atrodo gražu ir ideališka. Pažiūrėjus Į Markso ir Engelso, tų Rusijos bolševizmo pirmtakūnų, idėjas bei socialines ir ekonomines programas, atrodo, kad tik komunizmas gali suteikti krašto ūkiui gerovę, ūkio produkciją ir klestėjimą, tikrą valstybišką gyventojų apsaugą ir gerbūvį. Tačiau tos idėjos praktikoje apvylė, ką jau turėjo progos pajusti lietuviai ir Lietuvos krašto ūkis. Tie, kurie apie komunizmą ir apie rusiškąjį bolševizmą tebuvo iš knygų skaitę — jį idealizavo, bet vienerius metus bolševizmą išgyvenę ir pajutę ant savo sprando, — apsivylė. Rusiškas bolševizmas mums aiškiai parodė, kiek jo teorija nesutampa su praktika. Stalino Konstitucijos žadėtosios gerovės ir laisvės nešė kraštui tik suirutę, skurdą ir ūkio žlugimą.

Lietuvos krašto ūkis ir kartu prekyba iki bolševikinės okupacijos, buvo tvarkomi gana liberalinio ūkio pagrindais, pagrįstais veiklesnių privačių asmenų iniciatyva, gabumais, kūrybingumu ir kapitalais. Valstybė visa tai tik koregavo, visus gerus užsimojimus, vertingus planus rėmė bei propagavo. Pati valstybė prekyboje dalyvavo visai nežymia dalimi. Kooperacija nebuvo populiari. Tik paskutiniais laikais Lietuvoje ji buvo pradėjusi įsigalėti ir kai kuriose srityse įgyti vadovaujamąjį vaidmenį. Galima pripažinti, kad kooperacija dar tuo laiku tebeieškojo kelių, grūmėsi dėl savo egzistencijos ir ateities, bet kartu apimdama vis platesnes sritis.

Bolševizmas pas mus atėjo su visai kita ūkine programa. Iš bolševikinės ūkio programos paskiras žmogus buvo visai išstumtas, tiesiog išguitas ir pajungtas tik valstybei arba teisingiau pasakius, drg, Stalinui. Jau ir ta pati tarybinė prekyba yra arba kooperatinė, arba valstybinė ir visai nežymia dalimi privati; ir ta pati pagrįsta tik komiso pagrindais. Dar, be to, privatus prekybininkas galėjo prekiauti toj srity, kuri valstybinei ar kooperatinei prekybai buvo ekonomiškai neviliojanti ir visai neprieinama.

Tarybinė prekyba iš tikrųjų yra tik valstybinė komisinė prekyba, įsprausta į biurokratiškiausių nuostatų rėmus, kur visai nedalyvauja asmuo su savo indivudualiniais gabumais, kur nėra jokios konkurencijos, o viskas pagrįsta tik koncesija ir administracinėmis replėmis. Tarybinę Lietuvos krašto ūkio struktūrą vaizdžiai nusako Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos 4 str.: „Ekonominį Lietuvos TSR pagrindą sudaro socialistinė ūkio sistema ir socialistinė gamybinių įrankių bei priemonių nuosavybė, kurios įsigalėjo, likvidavus kapitalistinę ūkio sistemą, panaikinus gamybinių įrankių bei priemonių privatinę nuosavybę stambiose pramonės įmonėse ir nacionalizavus tas įmones, bankus, transportą ir ryšių priemones, siekiant visiškai panaikinti žmogaus eksploatavimą žmogumi ir sukurti socialistinę visuomenę, (V. Z. Nr. 731, 1940.IX.10.).

Tarybinės valdžios iškeltas reikalas reorganizuoti prekybą, iškėlė kartu klausimą, kas tai reorganizuos, koks aparatas tą darbą atliks? Darbo dirva buvo plati. Tam tikslui 1940 m. rugpiūčio 1 d. buvo įsteigta prekybos ministerija, kuri tais pačiais metais to pat mėnesio 24 d. jau buvo pavadinta Lietuvos TSR prekybos liaudies komisariatu. Kalbamas prekybos liaudies komisariatas, pagal Lietuvos TSR Konstitucijos 48 ir 45 str. str., buvo Sąjunginis respublikinis liaudies komisariatas ir turėjo vadovauti prekybai Lietuvos teritorijoj, išskyrus TSR Sąjungos Konstitucijos 76 str. numatytus atvejus. Bendrai imant, visas tarybinis administracinis valdymas buvo gana decentralizuotas ir atiduotas į apskričių vykdomųjų komitetų rankas. Apskričių vykdomieji komitetai buvo didesni šeimininkai net už pačius komisarus, sėdinčius Kaune. Tokia pat buvo padėtis ir su prekyba. Prekybos liaudies komisariatas vadovavo prekybai per miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų prekybos skyrius. Be to, dar valdė kai kurias jam betarpiškai priklausančias prekybines organizacijas. Faktiškai apskrityse šeimininkavo ir prekybą reorganizavo vykdomieji komitetai. Dažnai susidarydavo tokia padėtis, kad kai kurie vykdomieji komitetai į savo apskritis neįsileisdavo iš kitur prekybininkų, neleisdavo išvežti prekių, (pav. Šiauliai, Kėdainiai), tarytum respublikoje būtų susikūrusios dar kitos respublikos. Teisė leisti įsakymus, nutarimus bei potvarkius, liečiančius prekybą, buvo suteikta tik Prekybos liaudies komisariatui, tačiau vykdomieji komitetai nemažiau yra išleidę potvarkių, kurie net prieštaravo instrukcijoms iš centro. Žinoma, iš to buvo kilę gana rimtų teisinių bei kompetencinių ginčų.

Prekybos liaudies komisariato darbo apimtis buvo plati. Lietuvos TSR Prekybos liaudies komisariato nuostatuose buvo apibrėžtos komisariato teisės, kompetencija ir pareigos:

a) Organizuoja maisto bei pramonės prekių prekybą ir viešąjį maitinimą LTSR teritorijoje; organizuoja kontrolę, kad visur be sutrikimų vyktų prekyba nustatyto asortimento prekėmis.

b) Sudaro ir pateikia LTSR vyriausybei tvirtinti mažmenų bei didmenų prekybinės apyvartos ir viešojo maitinimo planus, viešojo maitinimo mažmenų bei didmenų prekybiniam tinklui ir visoms prekiaujančioms organizacijoms plėsti planus ir kontroliuoja tų planų vykdymą.

c) Sudaro ir tvirtina nustatytąja tvarka LTS Respublikai maisto ir pramonės prekėms aprūpinti planus, nustato tam tikslui prekėms atgabenti ir realizuoti planą.

d) Iškelia respublikinei vietinei bei naminei pramonei reikalavimus gaminti reikalingojo kiekio ir asortimento plačiojo vartojimo prekes, o taip pat naujas jų rūšis.

e) Kontroliuoja išleidžiamų plačiojo vartojimo pramonės prekių, o taip pat esamų prekyboje prekių kokybę ir dalyvauja išdirbant bei nustatant standartus ir technikines sąlygas plačiojo vartojimo prekėms.

f) Tikrina išleidžiamosiose ir prekybinėse pramonės bazėse, kad prekių pakrovimas ir atleidimas prekybinėms organizacijoms būtų vykdomas pagal patvirtintąjį planą; gauna iš gaminančių plačiojo vartojimo prekes pramonės organų žinias ir apyskaitinius duomenis apie prekių išleidimą pagal kiekį ir asortimentą.

g) Nustato, pagal veikiančius kainų įstatymus, ir pateikia LTSR vyriausybei tvirtinti didmenų bei mažmenų kainas plačiojo vartojimo prekėms, o taip pat prekybinių auto transporto nuolaidų bei priedų dydžius.

h) Išdirba priemones prekyviečių prekybai išplėsti ir pagerinti, turgams tvarkyti, įrengti ir tobulinti, prekymečiams organizuoti, o taip pat kontroliuoja tų priemonių įgyvendinimą.

i) Vadovauja LTSR prekybos materialinės — technikinės bazės rekonstrukcijai; išdirba prekybos ir viešojo maitinimo mažmenų bei didmenų įmonėms ir joms įrengti tipus.

j) Išdirba prekybos taisykles ir vykdo kontrolę, kad prekiaujančios LTSR teritorijoj organizacijos bei įmonės laikytųsi vyriausybinių nutarimų ir prekybą reguliuojančių nustatytųjų taisyklių.

k) Vykdo LTSR prekybos statistinę apyskaitą ir konjunktūrinius stebėjimus, liečiančius vidaus rinkos būklę, (LTSR Vyriausybės Nut. ir Potvarkių Rinkinys Nr. 4, psl. 172^-174, 1941.II.15).

Be tarybinės prekybos kontrolės ir visų kitų uždavinių, kurie buvo aukščiau išvardinti, Prekybos liaudies komisariatas 3avo žinioje turėjo visą eilę prekybinių organizacijų, pavadintų valstybinėmis prekybomis ir t. t. Visoms toms organizacijoms ir įstaigoms, kurios betarpiškai priklausė pačiam komisariatui, jo nuostatuose buvo aptartos teisės ir pareigos tų prekybos bei ūkio organizacijų valdymo atžvilgiu:

a) Valdo jo betarpiškai priklausomas prekybas, viešojo maitinimo ir ūkio organizacijas, tvirtina jų prekybinius — finansinius ir gamybinius planus.

b) Vadovauja kapitalinės statybos planų sudarymui ir įvykdymui esamose jo žinioje prekybos ir ūkio organizacijose, nustatytąja tvarka tvirtina kapitalinės statybos planus, tos statybos projektus bei sąmatas.

c) Sudaro esamoms jo žinioje prekybos ir ūkio organizacijoms finansuoti bei kredituoti planus ir kontroliuoja tų planų vykdymą.

d) Išdirba priemones darbui organizuoti ir darbo atlyginimui normuoti esamose jo žinioje prekybos ir ūkio įmonėse; vykdo priemones prekybai ir viešajam maitinimui racionalizuoti ir vadovauja socialistinių varžybų ir stachanovietiško sąjūdžio plėtotei prekybos ir viešojo maitinimo srityse.

e) Organizuoja technikinį ir materialini tiekimą esamose jo žinioje prekybos ir ūkio organizacijose.

f) Organizuoja ir vadovauja jo betarpiškai priklausomoms mokslo įstaigoms, vykdo kursams steigti priemones, o taip pat kontroliuoja apskričių ir miestų prekybos skyrių darbą, kiek tatai liečia vadovavimą esamoms jų žinioje mokslo įstaigoms.

g) Vykdo vidujinę — vadybinę dokumentinę kontrolę, tikrina ūkio veiklą ir vadovauja buhalterijos apyskaitai bei atskaitomybei esamose jo žinioje prekybos bei ūkio organizacijose; svarsto ir tvirtina prekybos liaudies komisariato betarpiškai priklausomų organizacijų bei įmonių apyskaitas ir balansus; prireikus perskirsto jų apyvartos lėšas, tvirtina jų pelno paskirstyme, o taip pat sudaro suvestinius balansus visoms LTSR Prekybos liaudies komisariato sistemos organizacijoms bei įmonėms.

h) Organizuoja mokslo — tyrimo įstaigas bei darbus ir vadovauja jiems, nagrinėjant prekybos, viešojo maitinimo racionalios organizacijos ir prekių naujų rūšių platinimo klausimus, (LTSR Vyr. Nut. ir Potr. rink. Nr. 4, psl. 174—173. 1941.Il.15).

Ryšium su prekybos reorganizacija, Prekybos liaudies komisariatui buvo pavedama ir visa eilė kitų funkcijų bei uždavinių. Visa tai nuostatuose nėra užfiksuota, nes jų daugelis, nuostatams išeinant, jau buvo įvykdyta arba buvo visai neaktualu, pzv. prekybos nacionalizacija.

Prekybos liaudies komisariatas, vadovaujamas komisaro ir dviejų jo pavaduotojų, turėjo šiuos svarbesnius skyrius:

Tai ir yra visi tie pagrindai ir pati organizacija, kuri prekyboje turėjo atlikti tuos didžiuosius reorganizavimo uždavinius ir sukurti tą jau taip išgarbintą tarybinę prekybą.

Bolševikų karuomenės įsiveržimas ir Lietuvos okupavimas į gyventojų aprūpinimą įnešė tam tikrų sunkumų ir nesklandumų. Gyventojų nuotaika pasidarė visai nervinga. Vieni stengėsi daugiau apsirūpinti atsargomis, kiti — turimas prekes įsandėliuot, treti — visai mesti verstis prekyba. Paklausai padidėjus, staiga ir nenormaliai ėmė kilti kainos, pasireiškė prekių trūkumas ir kt. Tuo laiku buvęs finansų ministeris E. Galvanauskas, norėdamas išlaikyti normalią prekybą, 1940.VI. 17 d. išleido šitokį įsakymą:

Pasirėmęs nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymo 1 str. (V. Ž. Nr. 704. eil. 545a),

1. Kelti be mano leidimo prekėms kainas bei sunkinti prekybos sąlygas ir varyti bet kokią spekuliaciją.

2. Prekybos ir pramonės įmonėms slėpti prekes bei sudarinėti jų nenormalias atsargas, kol vartotojų paklausa nėra patenkinta.

5.'Visoms prekybos ir pramonės įmonėms tenkinti normalias prekybininkų, pramonininkų ir vartotojų paklausas.

6. Nusižengusieji šiam įsakymui baudžiami Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymo 14 str. areštu ligi 6 mėnesių arba bauda ligi 50.000 Lt, arba abiem bausmėm kartu.

7. Šis įsakymas veikia nuo 1940 m. birželio 17 dienos ". (Vyr. Žin. 711, 1940.VI.22).

Vėliau šis prekybos ministerio įsakymas buvo pakartotas (Vyr. Žin. Nr. 724, 1940.VIII.14.), tik baudos numatytos dvigubai didesnės.

Praktiškai imant, šie įsakymai didelės reikšmės neturėjo, nes jiems vykdyti nebuvo numatyta administracinio aparato. Nors tai vykdė daugiausia policija, tačiau policija taip griežtai nesiėmė, nes ji nežinojo savo likimo.

Bolševikų akcija prieš privačią nuosavybę, savininkus ir privačią iniciatyvą, palaužė tiek gamybininkų, tiek ir prekybininkų iniciatyvą aprūpinti savo įmones prekėmis, pagaminti didesnius produktų kiekius, tvarkyti įmonių ūkį ir rūpintis tvarkingu prekių bei kitų žaliavų atsargų sudarymu. Iš vienos pusės gyvėjo akcija, o iš kitos pusės blogėjo gyventojų aprūpinimas ir įmonių funkcionavimas. Vyravo nusistatymas, kad tol, kol visas ūkis bus perorganizuotas tarybiniais pagrindais, esamieji faktiškieji savininkai turi būti priversti netik tvarkingai vesti savo įmones, bet dar plėsti jų veiklą iki maksimumo. Dėl to finansų ministeris 1940.Vn.4. išleido įsakymą:

„Pasirėmęs Nepaprastuotu metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymo 1 str. (V. Z. Nr. 704, eil. 5432), visų pramonės ir prekybos įmonių ir žemės ūkio normaliam veikimui aptikrinti įsakau:

a. pramonės bei prekybos įmonių savininkai, valdytojai, vedėjai ir kiti pareigūnai turi palikti savo vietose, rūpestingai atlikti savo pareigas ir rūpintis įmonių normaliu veikimu ir jų gamybos bei prekybos plėtimu,

b. pramonės ir prekybos įmonės turi laiku apsirūpinti žaliavomis, kuru, prekėmis ir kitomis gamybai bei prekybai reikalingomis priemonėmis.

c. tuojau informuoti atitinkamų ministerijų įstaigas apie pastebėtas įmonėms veikti kliūtis,

d. žemės ūkių savininkai bei valdytojai įpareigojami tvarkingai vesti savo ūkius, laikyti tvarkoje pilną ūkio inventorių ir įtempti visas pajėgas, kad jų ūkių gamyba būtų padidinta,

c. įmonių darbininkai bei tarnautojai turi sąžiningai atlikti jiems pavestas pareigas, draudžiu daryti bet kokius savavalės aktus, turi klausyti įmonės administracijos nurodymų ir visokeriopai rūpintis darbo našumu ir gamybos kėlimu,

2. Nusižengusieji šiam įsakymui baudžiami bauda ligi 50.000 Lt arba areštu ligi 6 mėnesių arba abiem bausmėm kartu. Šis įsakymas veikia nuo paskelbtosios dienos. (V. Z. Nr. 714, 1940..V.II.4).

Tarybiniais laikais ne vienas suko galvą, kaip sudaryti didesnes prekių atsargas. Tokio didelio ekonominio sukrėtimo momentu tai buvo natūralu. Kiekvienas galvojo, kad šiandien ar rytoj nustos kursavęs litas, žlugs turimos valiutinės atsargos, tačiau prekė liks, jos vertė pakils. Ryšium su tuo jau naujasis finansų ministeris J. Vaišnoras išleido įsakymą:

Remdamasis Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įst. 2 str. (V. Žin. Nr. 721, eil. 5772) įsakau:

1. Galanterijos, trikotažo ir avalynės prekybininkams vesti pirkėjų registraciją, t. y., kiekvienam pirkėjui išduoti sąskaitas. Sąskaitose turi būti iš vidaus paso įrašyta pirkėjo pavardė, vardas, gyv. vieta, sąskaitos data, pirktųjų prekių rūšis, kiekis ir sumokėtoji suma.

2. Nusižengusieji šiam įsakymui baudžiami Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įst. 14 str. darbu Priverčiamojo Darbo Įstaigoje ligi vienerių metų, pinigine bauda ligi 100.000 litų arba abiem bausmėm kartu.

5. Šio įsakymo vykdymo priežiūrą ir pirkėjų įpirkimų nustatymą pavedu milicijai ir Prekybos Departamentui.

4. Šis įsakymas veikia nuo 1940 m. rugpiūčio 3 dienos. (V. Zin. Nr. 723, 1940.VIII.8).

Vėliau atskiru Prekybos liaudies komisaro įsakymu, išleistu 1940. VIII.29 d., buvo nustatyta tokia pat tvarka išdavinėti sąskaitas ir manufaktūros pirkėjams.

Gyventojų antplūdis krautuvėse atkreipė tarybinės valdžios dėmesį, ir ji susirūpino, kaip visa tai sutvarkyti ir išvaikyti eiles. Siekiant eilių sumažinimo, buvo vadovautasi šiais principais: a) išvarginti pirkėjus eilėse, b) kaip nors greičiau išimti pinigų atsargas iš apyvartos ir viską surinkti į bankus, c) sumažinti gyventojų perkamąją galią ir d) normomis ir griežtomis bausmėmis sulaikyti gyventojus nuo prekių išgrobstymo.

Pirkėjams išrašomos sąskaitos, įrašant į jas asmens žinias iš vidaus pasų, jokios esminės reikšmės neturėjo, bet tuo metu, kada buvo įsakmiai kalama, kad pilietis turi teisę nusipirkti tik tai, kas jam tuo metu būtinai yra reikalinga, ši priemonė daugelį privertė susilaikyti nuo prekių įsigijimo. Propaganda, kad nereikia sudarinėti atsargų ir kad prekių užteks, niekas netikėjo, tačiau žmonės visiškai tikėjo tuo, kad jei bus pas pilietį rasta prekių daugiau, negu šiuo metu buvo jam reikalinga, gali būti nemalonumų. Sąskaitų išrašymas su visais tais formalumais buvo labiausiai reikalingas tam, kad lėčiau pirkėjus aptarnautų, ilgiau eilėse palaikytų ir gerokai iškankintų. Dėl to daugumas geriau bevelijo atsisakyti nuo prekės, negu stoti eilėn, kol galės kokį nors vieną daiktelį nusipirkti. Antra vertus, kas neturėjo paso ar jį namuose pamiršo, taip pat turėjo, nors ir eilėj išstovėjęs, grįžti be prekių. Sąskaitų išrašinėjimas buvo priemonė apriboti galimumą vartotojui įsigyti prekę. Sąskaitos nebuvo surenkamos kur nors vienon įstaigon ir nebuvo vedama kokia nors statistika.

Neproporcingas kainų kėlimas, visai neprilygstąs algų padidinimo, ir piniginių apyvartų suvaržymas, bankuose laikomų taupų nacionalizavimas kt. sudarė gyvenime visai naujas aplinkybes, kurios pačios savaime jau mažino piniginių vertybių išteklius; kapitalai plaukė į bankus ilsėtis; ir darėsi vis sunkiau privačiam asmeniui ką nors įsigyti, o prekybininkui— apsirūpinti prekėmis. Visi suvaržymai daugiausia lietė pavienius asmenis. Potvarkis paskui potvarkį mažino gyventojų perkamąją galią.

Vėliau, kada prekės jau buvo galutinai perkainuotos, pinigai iš gyventojų surinkti į bankus, sumažinta perkamoji galia, Prekybos liaudies komisaras savo įsakymu Nr. 34 iš 1940.ХII.9 d. sąskaitas su išrašais iš pasų atšaukė, motyvuodamas tuo, kad prekyba esanti pertvarkyta tarybiniais pagrindais, todėl pirkimo nesą reikalo varžyti. Bet gyventojai tada jau ne daug ką tegalėjo nusipirkti, o vertingesnės prekės buvo visai išnykusios.

Žemės ūkio, stambiosios pramonės ir bankų nacionalizavimas ir gandai iš Sovietų Sąjungos, kad ten visai nėra privačios prekybos, prekybininkų tarpe sukėlė nepaprastą sujudimą ir susijaudinimą. Visa tai turėjo pašalinti tarybiškai nusiteikę asmenys, kurie prižiūrėtų įmonių veiklą ir pačiam savininkui iš įmonės lėšų mokėtų algą, versdami jį tvarkingai vesti įmonę. Tuo norėta išlaikyti įmones su prekėmis ir einamosiomis sąskaitomis iki to momento, kai bus įvykdytas prekybos nacionalizavimas ( apie tai plačiau mano straipsnyje Prekybos nacionalizacija, Liet. Archyvą II t.). Dėl to buvo išleistas: Prekybos įmonių priežiūros įstatymas:

1. Prekybos įmonėms, kurių nepalietė Stambiosios pramonės nacionalizavimo įstatymas, bet kurios turi žymesnės reikšmės krašto prekybai ar pramonei, gali būti skiriami komisarai.

Už e. Respublikos Prezidento p. Ministerį Pirminką Vidaus Reikalų Ministeris

Už Ministerio Pirmininko Pavaduotoją Teisingumo Ministeris Kaunas, 1940 m. rugpiūčio 5 d. (Vyr. Žin. Nr. 725, 1940.VIII.8).

Šiuo įstatymu prekybos ministeriui buvo Suteikta neribota galia ir teisė jo nuožiūra skirti visur komisarus. Praktiškai, komisarai buvo paskirti į visas įmones, kur bent kiek buvo prekių ar bankuose būta iš įmonės kapitalų sutaupų. Bendrai, komisarų skyrimas į prekybos įmones daug padėjo išlaikyti sveikas ir pilnas prekių įmones iki nacionalizavimo dienos.

Prekybos nacionalizacija parodė pilną vaizdą vertybių, kurios buvo komisarų dėka rastos nacionalizuotose prekybos įmonėse (apie tai plačiau mano str. „Prekybos nacionalizacija").

Išleidus įstatymą komisarams skirti, vienur į įmones pradėjo skirti komisarus kompartija, kitur darbininkų komitetai, apskričių viršininkai, milicija, komjaunimas ir kt. Visi „susirūpino" buvusius gerus prekybininkus juo daugiau suvaržyti, įvesti aštresnę kontrolę ir patiems daugiau iš to turėti naudos. Matydamas tų organizacijų savavališkumą, prekybos ministeris 1940.VIII.4 išleido šitokį įsakymą:

1. Draudžiu be mano įsakymo skirti į prekybos įmones komisarus ir administratorius.

2. Reikalauju, kad bet kieno iki šiol be Prekybos Ministerio įsakymo skirtieji komisarai ir administratoriai nustotų ėję savo pareigas.

3. Susitaręs su Vidaus Reikalų Ministeriu, šio įsakymo vykdymo priežiūrą pavedu apskričių viršininkams, milicijos vadams ir milicijos vietos organams.

Nusižengę šiam įsakymui baudžiami Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymo 14 str. darbu Priverčiamojo Darbo įstaigoje ligi vienerių metų, arba pinigine bauda ligi 100.000 litų, arba abiem bausmėm kartu (Vyr. Zin. Nr. 724, 1940.VIII.14).

Specialiai prekybos įmonių tarnautojų komitetams buvo išleistas kitas prekybos ministerio 1940.VIII.14 d. įsakymas, kuriame įsakoma:

2. Susilaikyti nuo atstatymo be mano įsakymo iš prekybos įmonių savininkų, administratorių, vedėjų ir kt. pareigūnų.

3. Pastebėjus bet kokius prekybos įmonėse nenormalumus ar kenkimo darbus, tuoj pranešti Prekybos Ministerijai. (Vyr. Žin. Nr. 724, 1940.VIIl.14).

Kiek šie įsakymai turėjo reikšmės, sunku būtų pasakyti, bet tik žinoma, kad už šių įsakymų nevykdymą niekas nebuvo nubaustas, tačiau buvo gana nemaža atsitikimų, kada šis įsakymas buvo peržengtas.

Privačios prekybos administracinė kontrolė pereinamuoju laikotarpiu buvo labai didelė. Jau vien tie faktai, kad buvęs įmonės savininkas be komisaro negalėjo įeiti į įmonę, mokėti tarnautojams algų, užsakyti prekių ir kt., rodo įmonių kontrolės apimtį. Be komisarų dar daug kur kišosi kainų tvarkytojas dėl kainų netikslumo, policija ir t. t. Ir visi jie už įvairių įsakymų nevykdymą dėjo baudas. Ši kontrolė buvo reikalinga ir buvo vykdoma visu griežtumu iki to laiko, kol buvo likviduotas visas stambesnis privatus prekybos sektorius. Reikia pripažinti, kad ši kontrolė buvo efektyvi ir gana greit privedė prie to, kad privatūs prekybininkai liko be prekių, pinigai suplaukė į einamąsias sąskaitas ir ten buvo atskiru nutarimu nacionalizuoti, paliekant kiekvienam po 1000 rb. Likusiai privačiai prekybai, kuri daugiausia prekiavo tik maisto produktais ir buvo tiek smulki, kad jai kontrolė tokia prasme, kaip čia buvo aprašyta, toliau nebuvo reikalinga. Likvidavus stambesnius privačius prekybininkus ir sukūrus tarybinę prekybą valstybiniais pagrindais, prekybos kontrolė įgavo visai kitą pobūdį.

Atskirai minėtina prekybos įmonių ūkio bei apyvartos kontrolė, kuri buvo taikoma visoms prekybos įmonėms ir kurią vykdė iš pradžių Lietuvos Bankas, o vėliau Valstybinis Bankas. Tuo reikalu finansų ministeris 1940.VIII.22 išleido šitokį įsakymą:

„1. Atsiradus būtinam reikalui sutvarkyti pinigų apyvartą ir užkirsti kelią spekuliacijai, nuo š. m. liepos 17 d. visos pirmaeilių ir antraeilių miestų prekybos įmonės, turinčios verslo liudijimus I ir II rūšies, visi eksportininkai ir importininkai ir tie prekybos tarpininkai, kurie laiko savo žinioje prekes parduoti, ir ekspeditoriai, o taip pat visi fabrikai, dirbtuvės ir kitos įmonės, turinčios verslo liudijimus I—VI rūšies, turi savo dienos pajamas, gaunamas už parduotas prekes arba už patarnavimus, kasdien įnešti į banką, į savo einamąją sąskaitą. Mokėjimus už perkamas žaliavas, kurą, pagamintus dirbinius ir prekes vykdyti perkėlimu iš vienos einamosios sąskaitos į kitą einamąją sąskaitą.

a) I rūš. prekybos įmonėms — daugiau kaip 5% vienos dienos pajamų, gautų grynais pinigais,

b) II rūš. prekyb. įmonėms — daugiau kaip 10% vienos dienus pajamų, gautų grynais pinigais,

c) I—VI rūš. pramonės įmonėms — daugiau kaip 5% vienos dienos pajamų gautų grynais pinigais,

d) I—II rūs. restoranams, valgykloms, bufetams ir panašioms įmonėms — daugiau kaip 30% vienos dienos pajamų, gautų grynais pinigais.

3. Visos kredito įmonės, kuriose yra prekybos, ir pramonės įmonių sąskaitos, turi išplėsti einamųjų sąskaitų operacijas ir aprūpinti klijentus, jų kaštais, atitinkamais mokėjimo (pervedimo) blankais.

4. Už šio įsakymo vykdymą atsako įmonių vadovybės, savininkai arba jų įgaliotiniai ir buhalteriai, jei jie yra.

5. Šio įsakymo vykdymą, be Valstybės Kontrolės organų, taip pat seka įmonių darbininkų ir tarnautojų komitetai, kurie apie pastebėtus nukrypimus praneša Valstybės Kontrolei.

6. Nusižengusieji šiam Įsakymui baudžiami Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įst. 14 str. arba teismo keliu už sutrukdymą laisvo Lietuvos Respublikos ūkiškojo gyvenimo". (Vyr. Žin. Nr. 726, 1940.VIII.23).

Piniginės apyvartos kontrolė, pagrįsta dienos pajamų įmokėjimais į kredito įmones ir pervedimais iš sąskaitų į sąskaitas, turėjo lemiančios reikšmės prekybos kontrolei. Šis patvarkymas glaudžiai rišosi su kitais patvarkymais, liečiančiais produktų surinkimo centralizavimą. Tas potvarkis, išleistas tuo laiku, kai dar tebebuvo privati prekyba ir laisvas įmonių apsirūpinimas prekėmis, turėjo nepaprastai didelės įtakos privačiai prekybai sužlugdyti. Prekybininkai už prekes jau neturėjo teisės mokėti grynais pinigais, o galėjo pervesti iš sąskaitos į sąskaitą. Kaip tik dėl to daugumas gamintojų visai atsisakė prekybininkui prekes tiekti, o ėmė patys betarpiškai pardavinėti vartotojams, t. y. iš rankų į rankas. Be prekybos nebuvo lygaus produktų paskirstymo. Iš vienos pusės pradėjo smukti prekybininkas, o iš kitos pusės negauti prekių vartotojas. Kaip tik nuo to momento ir prasidėjo negerovės Lietuvos ūkiškame gyvenime, kilo spekuliacija, kainų skirtumas tarp prekių krautuvėse ir laisvoj rinkoj.

Dar tais pačiais metais, t. y. 1940.XI.13 d., Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba piniginių operacijų kontrolę „patobulino" ir išleistąjį finansų ministerio įsakymą iš esmės pakeitė. Finansų ministerio įsakymas apėmė tik stambiąsias prekybos įmones, turinčias I ir II-os rūšies verslo liudijimus, o jau minimas Komisarų Tarybos nutarimas — visas prekybines įmones. Suprantama, kad tuo laiku, kai stambioji prekyba buvo sulikviduota ir tarybiniai sutvarkyta, iškilo reikalas pajungti ūkiškai kontrolei visą prekybinį gyvenimą ir visas pinigines operacijas.

Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940.XI.13 nutarimas dėl privalomojo prekybinių pajamų perdavimo į bankų kasas yra šitoks:

„1. įpareigoti visas valstybines ir kooperatyvines prekybines bei ūkines įmones, geležinkelius, prieplaukas, pašto — telegrafo įstaigas, ūkines ir visuomenines organizacijas, gaunančias pajamas už prekes ir patarnavimus, perdavinėti gaunamus gyvus pinigus saugoti į TSR Valstybinio Banko kasas.

2. Leisti esamoms toli nuo Banko skyrių prekybinėms įmonėms perdavinėti savo pajamas artimiausiai pašto įstaigai pervesti Bankui, kuriame įmonė turi einamąją sąskaitą.

5. Nustatyti, kad įmonės ir organizacijos turi perdavinėti savo pajamas Valstybiniam Bankui taip:

a) punktuose, kur yra Valstybinio Banko įstaigos, pajamos turi būti perduodamos kiekvieną dieną;

b) punktuose, kur nėra Valstybinio Banko įstaigų, bet yra TSRS Ryšių Liaudies Komisariato įstaigų, atliekančių pinigines operacijas, pajamos turi būti kasdien perduodamos į SRS Ryšių Liaudies Komisariato įstaigai tokiu apskaičiavimu, kad jos galėtų būti išsiųstos tą pat dieną;

c) punktuose, kur nėra Valstybinio Banko ir i SRS Ryšių Liaudies Komisariato įstaigų, pajamos turi būti perduodamos Valstybiniam Bankui arba ariimiausiai TSRS Ryšių Liaudies Komisariato įstaigai šiais terminais:

punktuose, esamuose ligi 10 kilometrų nuo Valstybinio Banko arba TSRS Ryšių Liaudies Komisariato įstaigų, ne vėliau kaip kitą dieną;

punktuose, esamuose nuo 10 ligi 50 kilometrų nuo Valstybinio Banko arba TSRS Ryšių Liaudies Komisariato įstaigų, ne vėliau kaip po 5 dienų;

punktuose, esamuose toliau kaip 50 kilometrų nuo Valstybinio Banko arba TSRS Ryšių Liaudies Komisariato įstaigų, ne vėliau kaip vieną kartą per 5 dienas.

4. Nustatyti, kad tais atsitikimais, kai krautuvė ar įmonė neturi savo einamosios sąskaitos, pajamos turi būti perduodamos Bankui į sąskaitą tos ūkinės organizacijos, į kurią įeina įmonė.

5. Nustatyti, kad prekybinės ir kitos įmonės turi teisę pasilikti savo dispozicijoje neatidėliotiniems reikalams ir kasos liekanai (keitimams ir kt.), kitai dienai, pajamų dalį žemiau nustatytų normų ribose:

a) komunalinės įmonės (viešbučiai, pirtys, kirpyklos, autotrestai ir kt.), visuomenės organizacijos, pramoginės įmonės (kinai, teatrai ir kt.), gyventojams aptarnauti dirbtuvės ir kitos organizacijos — 3%;

a) komunalinės įmonės (viešbučiai, pirtys, kirpyklos ir kt.), visuomenės organizacijos, pramoginės įmonės (kinai, teatrai ir kt.), gyventojams aptarnauti dirbtuvės ir kitos organizacijos — 3%;

d) įmonės, varančios mišrią prekybą pramonės ir maisto prekėmis — 15%;

6. Nustatyti, kad prekybinės įmonės ir viešojo maitinimo įmonės turi teisę mokėti darbo atlyginimą (krautuvių, restoranų ir kitų tokių įmonių) darbuotojams betarpiškai iš pajamų taip, kad bendroji padarytų išmokėjimų iš pajamų suma per mėnesį neprašoktų, vidutiniškai, nustatyto prekiaujančioms įmonėms pajamų išleidimo procento kiekvienai dienai.

7. Nustatyt i, kad prekybinės įmonės, supirkinėjančios iš gyventojų daiktus, gali mokėti už juos iš savo pajamų ribose normų, sutartų su Valstybiniu Banku.

8. Kad būtų laiku atsiskaitoma su žemės ūkio produktų tiekėjais, TSRS Valstybinio Banko skyriai pagrindinių žemės ūkio paruošimų laikotarpyje nustato kaimo prekybiniam tinklui pakeltas normas išlaidoms iš pajamų daryti.

9. Prekiaujančių ir kitų ūkinių įmonių pajamoms perduoti Valstybiniam Bankui tvarką (inkasavimą) nustato TSRS Valstybinio Banko Lietuvos Respublikinė Kontora, suderindama ją su nuostatais, išleistais, remiantis Ekonominės Tarybos (prie TSRS Liaudies Komisarų Tarybos) 1938 m. spalių 1 d. nutarimu Nr. 709.

10. Nustatyti, kad visos įmonės ir organizacijos, perduodančios pajamas į Valstybinio Banko kasas, turi vesti kasines šniūruotas knygas pagal Valstybinio Banko nustatytą formą.

a) pranešinėti Valstybiniam Bankui apie kiekvieną tinklo pasikeitimą, apie naujų krautuvių įsteigimą ir t. t.;

b) sutinkamai su aukštesniųjų įstaigų patvirtintais ketvirtiniais planais pranešinėti Valstybiniam Bankui apie patvirtintą prekių apyvartos planą, o neprekybines organizacijas įpareigoti pranešinėti apie piniginių lėšų įplaukimo planą;

c) Valstybinio Banko atstovų reikalavimu, rodyti jiems kasos knygas ir kitus dokumentus, reikalingus prekybinių pajamų perdavimo ir išleidimo tikrumui patikrinti.

12. Atsakomybę už laiku atliktą ir taisyklingą pajamų perdavimą uždėti įmonių bei organizacijų vadovams ir buhalteriams.

Kaunas, 1940 m. lapkričio u d. Nr. 314 (LTSR Vyr. Nut. ir Potv. Rink. Nr. 12, psl. 79—82, 1941.I.27).

Be pinigų apyvartos kontrolės ir administracinės kontrolės buvo nemažesnė kontrolė prekybinių sandėrių atžvilgiu. Nors įmonę prižiūrėjo komisaras, darbininkų komitetai ir kiti organai, vistiek reikėjo atlikti įvairiausius formalumus prekėms gauti. Pirmiausia paminėtinas finansų ministerio 1940.VI.28 d. įsakymas dėl eksporto ir importo, kur buvo griežtai uždrausta be finansų ministerijos leidimo prekes betkur eksportuoti ir iš betkur importuoti (Vyr. Žin. Nr. 712,1940.VI.28). Vėliau šio įsakymo, kaip ir kitų įsakymų, liečiančių prekybos priežiūrą, vykdymas perėjo prekybos ministerijos žinion.

Vidaus prekyboj, nors anksčiau ir buvo išleistas įsakymas, kad urmininkai privalo privačių prekybininkų normalius pareikalavimus tenkinti, tačiau nuo 1940 m. IX.10 d. visa tai buvo pakeista Prekybos liaudies komisariato urmo prekybai pranešimu, kuriame nustatyta:

„Vietinės pramonės ir Prekybos liaudies komisarams susitarus, prekėms pirkti iš Vietinės pramonės liaudies komisariato įsakytų gatavų gaminių paskirstymo basių (kontorų) leidimus, pradedant š. m. rugsėjo 10 d., išdavinės Prekybos liaudies komisariatas Kaune, Maironio g. 29, I aukšt., II kamb.

Leidimai bus išduodami pagal prekybininkų raštiškus užsakymus. Užsakymai turi būti adresuojami kiekvienai bazei atskirai ir jie prisiunčiami į Prekybos liaudies komisariatą Kaune, Maironio g. 29, I а, II kamb. Provincijos pirkliai užsakymus prisiunčia paštu, o Kauno gali pristatyti betarpiškai. Užsakymus provincijos prekybininkai daro dviem savaitėm, o Kauno — vienai savaitei.

Užsakymuose turi būti nurodyta firmos pavadinimas ar įmonės savininko pavardė ir vardas, įmonės vieta, 1939 m. padaryta apyvarta, užsakomų prekių tikslus pavadinimas, rūšis, rūšies bei prekės Nr., jei galima, prekės kiekis, jų vertė, o taip pat nurodyta, ar prekes siųsti apdėtu mokesčiu, ar jas pats atsiims.

Užsakymai turi būti pasirašyti įmonės laikytojo ar vedėjo ir komisaro, kur toks yra. Užsakomų prekių kiekiai neturi būti išpūsti.

Visi užsakymai turi būti įteikti Prekybos liaudies komisariatui bent dviem dienom prieš nustatytas prekėms iš bazių atsiimti dienas. (Iš Prekybos liaudies komisariato įsakymų bylos).

Si tvarka neilgai truko, nes, pravedus prekybos nacionalizaciją, privatus prekybos sektorius praktiškai buvo išmuštas iš vėžių ir prekių tiekimas nutrauktas.

Patys esminiai prekybos reorganizavimo darbai buvo atlikti prieš įsteigiant ir pilnai suformuojant Prekybos liaudies komisariato organizavimo ir technikos skyrių, kuris turėjo tuo reikalu rūpintis.

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Kontitucijoje buvo užtikrinta, kad „greta socialistinio ūkio sistemos Lietuvos TSR-oje yra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių gamintojų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės, įstatymo nustatytose ribose".

Pagal teisinę priklausomybę, dar 1940 m. I pusmetį iš 23.853 prekybos įmonių: 125 buvo valstybinės, 423 — kooperatinės ir 23.305 privačios !). Tokiu būdu 98% visų prekybos įmonių, dar prieš bolševikams užimant Lietuvą, buvo privačių prekybininkų rankose. Tačiau, 1941 m. balandžio 1 d. buvo jau 1538 valstybinės, 2182 kooperatinės ir 1941.V.1 d. 2269 privačios prekybos įmonės, kas sudarė visų prekybos įmonių Vos 25% (lentelė Nr. 1):

Pastaba: Tenka pastebėti, kad čia (Lentelė Nr. 1) yra įtrauktos ir visos visasąjunginės prekybos organizacijos.

Toks staigus prekybos įmonių sumažėjimas nepaprastai atsiliepė į vartotojų aptarnavimą. Prieš bolševikų įsiveržimą į Lietuvą, kiekvienas prekybininkas vidutiniškai turėdavo kasdien aptarnauti apie 150 žmonių, o jau 1941.IV.1 — nemažiau kaip 500 žmonių. Atsižvelgiant į tai, kad visose krautuvėse buvo prekės specializuotos tik pagal branžas, tai pirkėjų skaičius kiekvienoj krautuvėj turėjo būti 5—6 kartus didesnis, negu čia nurodytas, o jau specialiose krautuvėse susidarydavo per dieną po kelis tūkstančius.

Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba savo nutarimais ir žodiniais pareiškimais visur garantavo sąlygas privačiai prekybai tarpti, bet faktiškai toji prekyba buvo slopinama ir naikinama. Aukščiau pateikėme statistinius duomenis apie privačią prekybą 1941.V.1 d., o čia pacituosime privačiai prekybai tvarkyti ir prižiūrėti Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimą, kuris galutinai privedė prie privačios prekybos žlugimo ir tokio staigaus privačių prekybininkų sumažėjimo:

,,i) Privati prekyba (tame skaičiuje ir nešiojamoji ir vežiojamoji), kaipo verslas, leidžiama tik atitinkamo miesto ar apskrities vykdomojo komiteto prekybos skyriaus leidimu.

2) Šio nutarimo 1 str. nurodytus leidimus duoda to miesto ar apskrities vykdomojo komiteto prekybos skyrius, kur prašytojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą.

3) Leidime laikyti prekybos įmonę ar verstis kitokia prekyba turi būti nurodyta: leidimo galiojimo laikas, veikimo rajonas, produktai ir prekės, kurias leidžiama supirkinėti, ir kam leidžiama pardavinėti.

Tokie leidimai duodami ne ilgesniam, kaip atitinkamo asmens išpirkto patento galiojimo laikui.

4) Leidimus verstis prekyba didesniame, negu atitinkamo vykdomojo komiteto plote, miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų prekybos skyriai išduoda tik Prekybos liaudies komisariato sutikimu.

5) Išduotieji 1941 metams verslo liudijimai (patentai) galioja tik kartu su atitinkamo miesto ar apskrities vykdomojo komiteto prekybos skyriaus leidimu: Vilniuje ir Kaune — nuo 1941 m. gegužės 1 d., o visur kitur - nuo 1941 m. balandžio 15 d.

6) Miesto ar apskrities vykdomojo komiteto prekybos skyrius, gavęs prašymą leisti verstis prekyba, turi jį per 10 dienų nuo jo gavimo dienos išžiūrėti ir raštu pranešti prašytojui savo nutarimą.

7) Vykdomojo komiteto prekybos skyrius, davęs leidimą verstis prekyba, gali tą leidimą atšaukti, jei leidimo turėtojas nesilaiko leidimo sąlygų, prekybai tvarkyti taisyklių ar kitokių valdžios įsakymų.

8) Asmenims, išpirkusiems verslo liudijimus 1941 metams, bet negavusiems miesto ar apskrities prekybos skyriaus leidimo (2 str.), grąžinami sumokėtieji už verslo liudijimą pinigai už laika nuo 1941 m. gegužes 1 d.

9) Asmenys, kurių verslo liudijimai nustojo galios (g str.), jų žinioje esamus produktus ir prekes turi perleisti vietos valstybinei ar kooperatinei prekybai.

a) privačių asmenų, kurie supirkinėja įvairius produktus ir prekes arba atlieka kitas prekybines operacijas socialistinio ūkio organizacijų ir įmonių (valstybinių, kooperatinių, visuomeninių organizacijų ir įmonių) pavedimu,

b) amatininkų ir gamintojų, kurie parduoda savo pagamintus dirbinius arba produktus.

11) Vykdomųjų komitetų prekybos skyrių sprendimai, padaryti šio nutarimą reikalais, gali būti skundžiami Prekybos liaudies komisarui per 5 dienas nuo vykdomojo komiteto prekybos skyriaus sprendimo gavimo dienos.

Prekybos liaudies komisaro nutarimai yra galutini. Kaunas, 1941 m. kovo mėn. 20 d.

Lietuvos TSR LKT Reikalų Valdytojas (LTSR Vyr. Nut. ir Potv. Rinkinys Nr. 9, psl. 498—499, 1941.V.9.).

Šis LTSR nutarimas privačią prekybą perdavė savavališkai apskričių prekybos skyrių visiškai malonei. Buvo nustatyta, kad privati prekyba po 1941.V.1 turi būti leidžiama tiek, kiek nebuvo pajėgi valstybinė ar kooperatinė prekyba. Taip pat urmo prekybininkai turėjo patvarkymus, kad gali iš sandėlių atleisti prekes tik tiems prekybininkams, kurie turės leidimus verstis prekyba ir sudarys komiso sutartis su urmininkais. Reikia pastebėti, kad šios komisinės sutartys turėjo visai skirtingą pobūdį nuo anksčiau buvusių komisinių prekybų. Dabar prekybininkas, sudaręs komiso sutartį, galėjo gauti nustatytą nuošimtį nuo padarytos apyvartos, ir jau prekiavo tokiomis prekėmis, kokias gaudavo iš urmo prekybos. Prekėms kainos buvo tvirtos ir prekybininkai nebegalėjo laisvai kaitalioti ir didinti kainų.

Tuo pačiu laiku, kada pradėta varžyti privačią prekybą, sustabdžius jai prekių tiekimą, privatūs prekybininkai persiorganizavo visai į kitą prekybos rūšį — komisinę prekybą. Komisinė prekyba vaidino tarpininko vaidmenį tarp paklausos ir pasiūlos, tarp atsirandančios pasiūlos pas privačius asmenis ir atitinkamos paklausos.

Visi piliečiai, kurie norėjo perleisti pas save turimas bet kokias prekes, nešė į komiso krautuves, kur jas parduodavo gana išpūstomis kainomis. Komisinė prekyba didžiąja dalimi buvo prekyba senais daiktais ir tik pramoninėmis prekėmis. 1940 m. pabaigoj komisinių krautuvių buvo įsisteigę gana žymus skaičius, vien tik Vilniuje per 200. Tačiau Prekybos liaudies komisaras savo įsakymu Nr. 20 iš 1940 m. lapkričio 28 d. ir komisinę prekybą paėmė savo kontrolėn. Komisinei prekybai tvarkyti buvo išleistas įsakymas ¹³):

¹³⁾ Šis ir visi kiti toliau cituojami Prekybos liaudies komisaro įsakymai, taisyklės ir k it. yra paimti iš Prekybos liaudies komisaro isak. bylos. P.B.

1) Draudžiu komiso krautuvėms laikyti ir priiminėti komisui naujus daiktus ar prekes,

2) draudžiu komiso krautuvėms pardavinėti pavestus joms daiktus brangiau, negu panašūs daiktai parduodami valstybinėj ar kooperatinėj prekyboj,

3) įsakau visoms privatinėms komiso krautuvėms nevėliau 1940 m. gruodžio 5 d. paduoti Prekybos liaudies komisariatui prašymą leisti joms toliau veikti,

4) privatinės komiso krautuvės gali būti naujai steigiamos tik su Prekybos liaudies komisaro leidimu.

(pas.) M. Gregorauskas Prekybos Liaudies Komisaras Šis įsakymas tikslą pasiekė — 1941 m. pradžioj beliko vos kelios komisinės krautuvės.

Išleidus privačiai prekybai tvarkyti ir prižiūrėti įstatymą, buvo aišku, kad didžioji prekybininkų dalis turės susilikviduoti, nebus duota leidimų verstis prekyba. Dėl to Prekybos liaudies komisaras išleido šitokias taisykles:

prekėms bei kitoms vertybėms iš besilikviduojančių privačių įmonių perimti.

1. Prekybinės organizacijos vadovybė, perimanti pagal Liaudies Komisam Tarybos 1941.III.20 nutarimą Nr. 242, iš kurios nors besilikviduojančios privačios nenacionalizuotos įmonės prekes, inventorių, įrengimus ir kt.. turi už perimtas vertybes atlyginti pagal šių taisyklių nuostatus.

2. Perduodamos prekės perimamos kainomis ne aukštesnėmis negu tos. kurios yra LTSR Vyriausybės nustatytos, atskaičius kainininke pažymėtas nuolaidas.

3. Jei prekės yra pasenusios, nemadingos, rečiau klausiamos vartotojų (ne einamos prekės), tai tokias prekes įvertina komisija, kurią sudaro perimančios organizacijos vadovybės atstovas, vietos vykdomojo komiteto atstovas ir prekių žinovas.

4. Perduodamą — perimamą inventorių, įrengimą ir kitas vertybes įvertina šių taisyklių 3-me punkte minima komisija.

Inventorius bei įrengimai, kurie, perimančios organizacijos atstovo nuomone, bus reikalingi perdirbti, įvertinami kaip medžiaga.

5. Trečiame punkte nurodyta komisija sustato prekių, inventoriaus ir kt. priėmimo ir įkainavimo aktą.

6. Prekes perėmusi organizacija pinigus, priklausančius už perimtas prekes, užrašo prekių perdavėjo saskaiton, iš kurios sumų pirmiausia apmokamos visos mokestinės prievolės ir kiti įsipareigojimai valdinėms ir kooperatinėms įmonėms.

Apmokėjus visus perdavėjo įmonės ir jo paties minimus įsipareigojimus, sumų likutis įnešamas į perdavėjo einamąją sąskaitą artimiausioj Valstybinėj Darbo Taupomojoj Kasoj.

Lietuvos prekybos perorganizavimo pirmasis dokumentus — Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas pažodžiui skamba taip:

1. Įpareigoti Lietuvos TSR Prekybos Liaudies Komisarą organizuoti Viniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Ukmergėje Valstybines Prekybas ir Respublikinį Valgyklų Trestą, vardu Valgio Trestas.

2. Įvykdyti Valstybinių Prekybų ir Respublikinio Valgyklų Tresto organizaciją. pirmiausia panaudojant tam reikalui atitinkamas nacionalizuotas privačias stambias prekybos įmones.

5. Nustatyt i, kad Valstybinės Prekybos ir Valgio Trestas yra steigiami šiais pagrindais:

a) Valgio Trestas yra viešojo maitinimo trestas ir veikia visoje Lietuvos TSR teritorijoje. Trestas steigia valgyklas, restoranus, užkandines, kavines, cukraines ir t. t.

b) Įeinančių į kiekvienos Valstybinės Prekybos ir Valgio Tresto sudėtį įmonių sąrašą nustato LTSR Prekybos Liaudies Komisaras.

c) Pagrindinio kapitalo dydį atskiroms Valstybinėms Prekyboms ir Valgio Trestui nustato LTSR Prekybos Liaudies Komisaras, susitaręs su Finansų Liaudies Komisaru.

d) Valstybinės Prekybos ir Valgio Trestas yra savarankiški ūkiniai vienetai, veikia ūkinio apskaičiavimo pagrindais ir juridinių asmenų teisėmis, LTSR Prekybos Liaudies Komisariato žinioje.

e) Valstybinių Prekybų ir Valgio Tresto įstatus tvirtina LTSR Prekybos Liaudies Komisaras.

4. Sujungti visas esamas prekybines, kooperatines organizacijas ir jų skyrius į vienatinę vartotojų kooperacijos sistemą, organizuojant vartotojų kooperacijos respublikinę sąjungą Lietūkio bazėje.

5. Įpareigoti vartotojų kooperacijos respublikinę sąjungą organizuoti miesteliuose, kaimuose ir kitose gyvenamosiose vietose apskričių vartotojų kooperacijos sąjungas, pagal pavyzdinius įstatus patvirtintus TSRS Liaudies Komisarų Tarybos ir VK(b)P CK 1939 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 137 „Dėl vartotojų kooperacijos darbo", sumažinus pajaus įrašo minimalinį dydį 50% ir išdėstant jo sumokėjimą iki 3 metų.

6. Prašyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybą:

a) įpareigoti TSRS Prekybos ir Maisto Pramonės Liaudies Komisariatus organizuoti specializuotas parduotuves Lietuvos TSR stambesniuose miestuose, kaip tatai nurodyta priedėlyje Nr. 1,

b) įpareigoti TSRS Prekybos Liaudies Komisariatą organizuoti Lietuvos TSR geležinkelių keleiviams aptarnauti geležinkelių stočių bufetų ir Vyriausiojo Geležinkelių Bufetų Centro vagonų — restoranų kontorą su buveine Vilniuje,

c) Įpareigoti TSR Tekstilės Pramonės, Lengvosios Pramonės, Elektros Pramonės, Žuvų Pramonės, Chemijos Pramonės, Maisto Pramonės ir Prekybos Liaudies Komisariatus organizuoti Lietuvos TS Respublikoje didmenų prekėms parduoti bazes, kaip nurodyta priedėlyje Nr. 2,

d) įpareigoti TSRS Finansų Liaudies Komisariatą aprūpinti Lietuvos TSR Valstybinę ir kooperatinę prekybą apyvartos lėšomis.

7. Įpareigoti Lietuvos TSR vietos savivaldybių organus parūpinti atitinkamas patalpas TSR Prekybos ir Maisto Pramonės Liaudies Komisariatų specializuotoms parduotuvėms, o taip pat pramonės komisariatų pardavimo bazėms organizuoti, suteikiant tiems komisariatams medžiagą ir darbo jėgą.

8. Prašyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybą tvirtinti šį nutarimą.

Lietuvos TSR LKT Reikalų Valdytojas Nr. 262. (LTSR Vyr. Nut. ir Potv. Rin. Nr. 1, 1941.1.20).

Pradedant 1940 m. spalių 21 d., Prekybos liaudies komisaro įsakymais buvo įsteigtos Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Ukmergės valstybinės prekybos, Vilniaus ir Kauno Valgio trestai, kurie dar buvo paėmę viešąjį maitinimą Druskininkuose ir Birštone.

Pagal Komisarų Tarybos nutarimą, Prekybos liaudies komisariatas, detalinei valstybinei prekybai prekėmis aprūpinti 1940.X.25 d. buvo įsteigęs Pramoninių prekių pardavimo urmo kontorą Kaune. Kooperacija savo prekybiniam tinklui aptarnauti turėjo savo atskirus sandėlius, kurie buvo Lietūkio žinioje. Tokia padėtis buvo neilgai. Ekonominė Taryba prie TSRS LKT 1940 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1901 nustatė, kad visos urminės bazės ir sandėliai turi priklausyti centriniams Maskvos komisariatams, kurių įgaliotiniai bus faktiškais valdytojais ir tvarkytojais. Šis Ekonominės Tarybos nutarimas buvo vienas didžiausių Lietuvos ekonominiame gyvenime smūgių, kitaip sakant, Maskvos patikėtiniai turėjo paglemžti visą aprūpinimą prekėmis ir paimti į savo rankas stambesniąją ir vertingesniąją prekybą. Taip ir atsitiko. Jau 1941 m. vasario 12 d. LKT nutarimu ir Prekybos liaudies komisaro įsakymu iš 1941 m. kovo 5 d. buvo įsakyta Pramoninių prekių urmo kontorą likviduoti ir visas prekes ir kitą turtą perduoti: TSRS Tekstilės pramonės liaudies komisariato („Glavtekstilsbyt") ir TSRS Lengvosios pramonės liaudies komisariato bei TSRS Prekybos liaudies komisariato („Optmetizo") steigiamoms bazėms.

Prekybos liaudies komisaras savo įsakymais, pradedant 1941.1.15 d., įteisino daugelį kitų iš Maskvos centrinių prekybinių organizacijų skyrių:

Juvelirtorg — perima Vilniuje ir Kaune po 2 brangenybių krautuves ir beveik monopolinę laikrodžių, auksinių ir sidabrinių išdirbinių prekybą.

Vojentorg — prekybinė organizacija, kuri specialiai kariškiams ir jų žmonoms — katiušoms buvo suorganizavusi uždaras krautuves, kur buvo surenkamos iš visos Lietuvos pačios geriausios prekės. Tokių krautuvių buvo visoj Lietuvoj apie 55. Vojentorgo krautuvėse pirkosi tik kariškiai ir per juos jų šeimos, tačiau be to kariškiai galėjo pirktis ir visose kitose krautuvėse. Tokiu būdu visų kitų Lietuvos gyventojų padėtis jau principe nebuvo lygi su atėjūnais rusais, ir lietuviai begalėjo nusipirkti tik tai, kas liko nuo visų kitų piliečių, turinčių privilegijuotą padėtį.

Spectorg — specialios ir uždaros krautuvės ir viešojo maitinimo įstaigos NKVD valdininkams aprūpinti, maitinti, įgalinančios juos kelti uždaras orgijas. Spectorgas savo įmones suspėjo įsteigti tik Kaune, Vilniuje ir Šiauliuose. Kitur nebuvo suorganizuota.

Tenka pastebėti, kad šios trys prekybinės organizacijos, nors ir buvo visasąjunginės ir priklausė administracijos požiūriu Maskvos, bet prekybiniu atžvilgiu priklausė Prekybos liaudies komisariato.

Sojuztranstorgpit — TSRS Susisiekimo liaudies komisariato žinioje esanti prekybos ir viešojo maitinimo organizacija, kuri turėjo susisiekimo darbininkus ir tarnautojus aprūpinti maisto prekėmis ar maistu. „Sojuztranstorgpitui" turėjo priklausyti visi stočių bufetai ir jis turėjo visų didesnių miestelių stočių rajonuose laikyti savo tarnautojams uždaras krautuves. Taip pat „Sojuztranstorgpit" turėjo suorganizuoti aprūpinimą maistu FGA ir AG suorganizuotų mokyklų klausytojus (apie tai plačiau „Lietuvių Archyvas" II t., 294 р.).

Sojuzpečat — iš nacionalizuotos „Spaudos" b-vės buvo sudaryta TSRS Susisiekimo liaudies komisariato žinioje esanti spaudai platinti organizacija. Lietuvoje jos centras buvo Kaune su skyrium Vilniuje.

Sojuzutil — TSRS Lengvosios pramonės liaudies komisariato visasąjunginė prekybinė organizacija surinkti ir supirkti visoms liekanoms, geležies laužui ir kt. Sojuzutil turėjo savo centrą Kaune ir skyrius Vilniuje ir Šiauliuose. Dar kiek vėliau jo skyriai turėjo būti suorganizuoti bent kiekviename apskrities mieste.

Centrozagotzerno — iškilo 1941 m. vasario 12 d. pagal Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimą ir priklausė TSRS Paruošos liaudies komisariato visasąjunginiam Centrozagotzerno susivienijimui. Lietuvoj buvo sukurta tik visasąjunginio Centrozagotzerno respublikinė kontora. Centrozagotzerno — buvo sukurta Lietūkio sąskaiton. Jis turėjo perduoti šiai organizacijai ne tik teisę grūdais prekiauti, bet ir visus elevatorius su grūdais ir tuščius, taip pat tinkamus grūdams supilti visoj Lietuvoj sandėlius. Centrozagotzerno mūsų gyvenime suvaidino gana didelį vaidmenį, kada buvo uždėtos ūkininkams grūdų pyliavos, kurios turėjo būti įvykdytos 1941 m. Tais laikais Centrozagotzerno visoj Lietuvoj organizavo grūdų surinkimą, grūdų paskirstymą ir gyventojų aprūpinimą grūdais.. Tuo metu, kada Centrozagotzerno buvo pačiame savo didybės laipsnyje, su juo Lietuvos TSR komisariatams beveik neįmanoma buvo susikalbėti ir tik per didžiausias protekcijas būdavo galima gauti žinių apie grūdų išteklius. Prekybos liaudies komisariatas turėjo rūpintis maisto produktais gyventojams maitinti ir taip pat grūdiniais produktais, bet iš Centrozagotzerno negalėdavo gauti žinių apie esamus pagal vietoves grūdų išteklius. Taigi, buvo sukurta svarbi organizacija, bet tiek biurokratiška, nelanksti, kad ji ne tik niekuo nepalengvino gyventojų aprūpinimą, bet dar daugiau jį apsunkino. Dėl to nenuostabu, kad visą laiką atskiroms vietovėms gana dažnai pritrūkdavo miltų, duonos, nebūdavo galima suorganizuoti laiku grūdų pervežimo, visai nekaltiems darbuotojams prokuratūra už nerūpestingumą grasindavo kalėjimu ir t. t. Reikia pastebėti, kad Centrozagotzerno daugelyje vietų padarė nedovanotinų nusikaltimų, kada jo įsakymais supilti į didžiausias krūvas grūdai buvo palikti be jokios priežiūros ir dėl to sukaito ir sugedo.

Atėmimas iš Lietūkio elevatorių, sandėlių ir disponavimo grūdais buvo vienas didesnių smūgių kooperacijai. Vėliau buvo aprėžiamos ir kitos Lietūkio veiklos sritys; jas paglemždavo specialios centro organizacijos.

Zagotlion — sąjunginė organizacija, kuri 1941 m. jau buvo perėmusi visą linų prekybą savo žinion.

Prieš bolševikų invaziją dėl linų prekybos varžėsi Lietūkis, Linas ir žydai prekybininkai per įvairias, skambiais vardais sukurtas, bendroves.

Nuo 1940.IX.1. Finansų ministerio 1940.VII.16 įsakymu visas linų monopolis buvo perduotas bendrovei Linas. Tik linų verpykloms, audykloms, virvių dirbtuvėms ir savo reikalams verpiantiems ūkininkams buvo palikta teisė reikalingus linų ir pakulų kiekius pirktis betarpiškai iš gamintojų. Bet jau 1941 m. linų prekyba buvo pavesta monopolinei visasąjunginei organizacijai Zagotlion, t. y. tokiai organizacijai, kuri visas direktyvas gaudavo iš Maskvos.

V U M — Vakarų Europos pavyzdžių beieškodamas, Prekybos liaudies komisaras savo įsakymu Nr. 37 iš 1940 m. gruodžio 19 d. Vilniuje įsteigė Vilniaus universalinį magaziną (VUM). Jį organizuojant, buvo norėta sukurti pavyzdine krautuvę, kur būtų galima gauti visos kasdieninio reikalingumo prekės.

Jungtinė didmenų realizavimo kontora — įsteigta 1941 m. vasario 20 d. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu (LTSR Vyr. Nut. ir Potv. Rink. Nr.9, psl. 482. 1941.V.2). Kalbama kontora turėjo uždavinį rūpintis įvairių maisto prekių realizavimu, importu ir eksportu. Jos funkcijos buvo didelės, bet sukurtoji naujoji organizacija ne tik neįnešė į gyventojų aprūpinimą kokių nors patogumų, bet prekių gavimą dar apsunkino vienu visai nereikalingu tarpininku. Jungtinė didmenų realizavimo kontora buvo urminė prekybinė organizacija, priklausanti Lietuvos TSR Maisto pramonės liaudies komisariatui; ji ir realizavo visus gaminius, pagamintus LTSR Maisto pramonės liaudies komisariato ar jo pri-klausinių.

Pagal Maskvos nurodymus, buvo išplėstos ir propaguojamos specialios prekybos atskiroms prekių branžoms. Lietuvoje į jas kartu buvo sulieta prekyba ir gamyba. Iš šitų organizacijų paminėtinos — a) Valstybinis M a i s t o trestas — mėsos ir riebalų;b) Pienocentras — pieno, sviesto, kiaušinių, sūrio ir k.; c) Valst. Sodybos trestas — konditerinių produktų bei daržovių ir vaisių; d) Valst. Žuvies trestas — žuvies; e) Valst. Tabako trestas — tabako ir jo gaminių prekybai bei gamybai, f) Valstybinė Leidykla ,— rašomajai medžiagai ir knygoms.

Turėdami šiokį tokį prekybinės struktūros ir jos organizacijų vaizdą, galime visas prekybas sugrupuoti, išskiriant visasąjungines organizacijas, į tris pagrindines prekybų grupes: a) kooperatinę, b) valstybinę ir c) privačią prekybą. Kooperatinė prekyba pagal savo struktūrą turėjo plėstis į provinciją, o valstybinė prekyba — į miestus. Visa valstybinė ir kooperatinė prekyba turėjo būti išplėsta privačios prekybos sąskaiton. Tarybinės valdžios principas: kuo greičiausiai ir kuo trumpiausiu laiku viską suvalstybinti.

Dabar šiek tiek duomenų apie pačios prekybos reorganizacijos rezultatus. Kaip nurodyta lentelėj Nr. 1, 1940 m. buvo 23.853 privačios, 125 valstybinės ir 423 kooperatinės prekybos įmonės, tačiau 1941 m. sausio mėn. 1 d. (lentelė Nr. 2) buvo visai kitas vaizdas:

Tenka pastebėti, kad lentelėje Nr. 2 nėra įtraukta Vojentorgo 55 krautuvių ir kitų visasąjunginių sistemų krautuvių.

Tuo pačiu laiku privačių prekybininkų buvo likę vos 12.227 (lentelė Nr. 1). Kiek viena prekybinė sistema (valstybinė ir kooperatinė) buvo plečiama, tiek kita (privati) maždaug dešimt kartų didesniu santykiu buvo mažinama.

Pagal planą, 1942.1.1 d. prekybos tinklas turėjo būti šitaip išplėstas: kooperacijos iki 2400 įmonių¹⁴) ir valstybinių organizacijų—1343 ¹⁵). Privačių prekybininkų jau neturėjo būti. Dėl to prekybos tinklas turėjo sumažėti net 91 %. Visuomenės aptarnavimo apsunkinimų šiuo atveju neįmanoma įvertinti.

¹⁴ Lietuvos TSR Vartotojų Kooperacijos Įgaliotinių Respublikinio Suvažiavimo Nutarimas, 1941.V 1-5 d.

Tarybinėj prekyboj visai išimtiną padėtį turėjo miestai: Kaunas, Vilnius, Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė ir Ukmergė. Kalbamuose miestuose buvo įkurtos valstybinės prekybos, kurios turėjo su laiku paimti tų miestų visą prekybą į savo rankas. Kooperacijai buvo paliktas kitų miestų ir kaimo žmonių aptarnavimas. Galimas dalykas, kad kooperacija artimoj ateity ir daugely miestų būtų turėjusi užleisti vietą valstybinėms prekyboms.

Prekybos liaudies komisariatas visu rimtumu ir rūpestingumu ėmėsi aukščiau išvardintuose miestuose pirmiausia sukurti tarybinę prekybą visa to žodžio prasme.

Kaip ir kitos veiklos sritys, taip ir prekybos tinklas buvo nustatomas planavimu. Užplanuojama, kiek ir kuri prekybos sistema turi turėti taškų, griežtai nustatoma taškų išsidėstymo schema, griežtai reikalaujama, kad prekyboj būtų laikomasi plano, kad planas būtų vykdomas ir t. t. Bet blogiausia, kad planas likdavo planu, o prekybos tinklo plėtimas eidavo savo keliu'.

Visos prekybos įmonės pagal prekių reikalingumą vartotojams buvo suskirstytos į tris grupes:

Masinio pareikalavimo prekių prekyba apėmė visas maisto, kolonialines, gastronomijos ir toms grupėms priklausančias prekes. Tarybinės prekybos kūrėjai įžiūrėjo, kad plačiausiai išplėsta prekyba turi būti masinio pareikalavimo prekėmis. Jau masinio pareikalavimo prekių prekybos įmonių plane (Lentelė Nr. 3) buvo nustatyta, kad 1941.1.1 turi būti mažiausia 767 įmonės, o normaliai reikėtų net 1033. Tačiau prekybinės organizacijos toli gražu nepajėgė įmonių minimumo suorganizuoti.

Vidutinio pareikalavimo prekių prekyba apėmė avalynę, manufaktūrą, rūbus, galanteriją, geležį ir jo dirbinius, elektrotechnikos reikmenis, knygas ir rašomąją medžiagą, kailius, skrybėles ir kepures ir kt. (Lentelė Nr. 4).

Vidutinio pareikalavimo prekių prekybos įmonių tinklas 1941 m. buvo numatytas visai nedidelis, t. y. vos 374 įmonės, tačiau jose parduodamos prekės buvo reikalingos tiek kaimo tiek miesto gyventojams. Prekių atsargos buvo ribotos, importas buvo nutrūkęs, dėl to ėmė reikštis jų trūkumas. Kiekviena įmonė turėjo aptarnauti dešimteriopai daugiau klijentų. Nenuostabu, kad prie vidutinio pareikalavimo prekių parduotuvių diena iš dienos tysojo žmonių eilės, ir žmogus turėdavo pirktis tai, ką rasdavo, o ne ko norėdavo. Gyventojai, turėdami prieš akis bolševikų valdymo sąlygas, vaikščiojo iš eilės į eilę ir kentė tų prekių nedateklių.

Dar blogesnė padėtis buvo su reto pareikalavimo bei specialių prekių prekybos įmonėmis. Prekybos tinklas buvo dar retesnis ir prekių atsargos dar mažesnės. Reto pareikalavimo bei specialių prekių prekyba apėmė indų, stiklų ir jų dirbinių, apmušalų, dažų ir linoleumo, baldų, kosmetikos, tabako ir jo gaminių, odos dirbinių, saldainių ir šokolado, liaudies meno dirbinių, žaislų, laikrodžių ir juvelyrinių prekių, radijo, siuvamų mašinų ir dviračių, odos ir kurpių įrankių ir t. t. (Lentelė Nr. 5).

Įsidėmėtina, kad tarybinė valdžia šokoladą ir saldainius buvo priskyrusi prie reto pareikalavimo prekių, kas kultūringame pasauly laikoma gana svarbiu maisto produktu.

Susipažinę su prekybinėmis organizacijomis ir prekybos įmonių grupavimais pagal prekių „reikalingumą", dabar peržvelgsime visą tą prekybos įmonių suskirstymą pagal prekiaujančias organizacijas (Lentelė Nr. 6).

Minimas Rūtos ir Paramos prekybos tinklas buvo įjungtas į bendrą kooperacijos sistemą ir įėjo į kooperacijos tinklo planą, bet laikinai buvo likusios egzistuoti dar Kaune ir Vilniuje.

Apie kitų vietovių prekybos tinklo suskirstymą netenka kalbėti, nes visas jis priklausė Lietuvos R. V. K. S-gai, dabartiniam Lietūkiui, kuris tiekimą ir aprūpinimą organizavo savo nuožiūra ir gyventojai turėjo būti patenkinti, ar buvo ar nebuvo krautuvių ir prekių.

Tarybinės prekybos tinklas teoretiškai buvo sukurtas. Duoti pagrindai. Sukurtas milžiniškas, biurokratiškas, visai naujas prekybinis aparatas. Priplanuota prekybos taškų. Tačiau gyvenimas statė savo reikalavimus, atsirado įvairūs sunkumai, stoka prityrimo ir t. t. Tarybinė prekyba nepasiekė savo tikslo ir prekyboj neįnešė naujovių, kurios būtų sukultūrinusios prekybą ir pagerinusios visuomenės aptarnavimą. Atvirkščiai, tarybinė prekyba susilaukė didelio nepasitenkinimo ne tik iš visuomenės, bet ir iš pačios tarybinės valdžios.

Tarybinės prekybos trūkumus pakankamai pavaizduoja tarybinės prekybos vadovo, Prekybos liaudies komisaro įsakymas, kuris skamba šitaip:

Apie tolimesnį prekybinio tinklo plėtimą ir gyventojų prekybinio aptarnavime gerinimą.

Valstybinės ir kooperatinės prekybos organizacijos padarė didelį darbą, plėsdamos prekybos tinklą, keldamos bendrą tarybinės prekybos kultūrinį lygį ir gerindamos pirkėjų aptarnavimą.

Lietuvos TSR Prekybos liaudies komisariato sistemoje esančios valstybinės prekybos š. m. kovo 1 d. turėjo 506 detelines prekybos įmones. Vartotojų kooperacija turėjo 1590 įmonių, iš jų Mėsos ir pieno pramonės liaudies komisariato sistemoje esančios organizacijos 254 specializuotas mėsos ir pieno parduotuves likusios valstybinės ir kooperatinės prekybos organizacijos turėjo 68 detalines prekybos įmones.

Bendras Lietuvos TSR tarybinės prekybos įmonių skaičius siekė 2398 vienetų. Lietuvos TSR Prekybos liaudies komisariato sistemoj suorganizuota 51 viešojo maitinimo įmonė.

Valstybinės prekybos ir vartotojų kooperacija dideliame prekybinių patalpų skaičiuje padarė kapitalinius įrengimų pertvarkymus, praplėsdamos ir sujungdamos nedideles bei vienodų kategorijų įmones. Kai kurios valstybinių prekybų parduotuvės savo išviršine išvaizda ir išvidiniu sutvarkymu artimos pavyzdingoms ir gali būti pavyzdžiu tiek valstybinės tiek kooperatinės prekybos masiniam tinklui. Iš jų vertos atžymėti manufaktūros parduotuvė, Stalino prospekte 38 (Kaunas), bakalėjos gastronomijos parduotuvė, Senamiesčio g. 8 (Kaunas) geležies parduotuvė, Vilniaus g. 21 (Kaunas) ir kt.

Tačiau, greta neabejotinos valstybinės ir kooperatinės prekybos darbo pažangos, yra ir eilė rimtų trūkumų.

Prekybinio tinklo kiekybinis augimas dar nelaiduoja visapusiško darbo masių reikalavimų aptarnavimo. Valstybinė ir kooperatinė prekyba nesugebėjo pakankamai išplėsti maisto produktų tinklo prekyboje. Ypač nepatenkinamas prekybos būvis tokių svarbių produktų, kaip duonos ir kitokių kepyklų gaminių. Nepakankamai išvystyta kultūros reikmenų ir reikalingų vaikams daiktų prekyba

Prekybinio tinklo dislokacija miestuose nėra patenkinama; didelė prekybinių Įmonių dauguma yra miestų centruose, svarbiausiose gatvėse. Pvz., Kauno miesto centre sutelkta 57% valstybinės prekybos ir vartotojų kooperacijos įmonių; centrinėje Vilniaus dalyje -- 58% visų įmonių. Dar ryškiau jaučiamas prekybinio tinklo trūkumas miesto pakraščiuose ir darbininkų rajonuose.

Tie patys trūkumai pastebimi ir viešojo maitinimo tinklo dislokacijoje: iš 26 Kauno įmonių, Stalino pr., yra 14, o Vilniuje iš 21 Įmonės, Gedimino gatvėje yra lt. Ligi šiol Valgio trestas labai mažai tepadarė, organizuodamas darbininkų ir pramonės įmonių tarnautojų, įstaigų ir mokyklų personalo aptarnavimą.

Prekybinį valstybinės ir kooperatinės prekybos tinklą miestuose sudaro išimtinai parduotuvės. Prekybinės organizacijos visiškai neturi kilnojamų smulkių detalinių įmonių (palapinių, stalelių, kioskų) ir išvežiojimo bei išnešiojimo prekybos.

Valstybinės prekybos susiduria su sunkumais gauti būtinas pakankamas prekybinėms įmonėms patalpas, o vykdomųjų komitetų prekybos skyriai nepadeda prekybinėms organizacijoms gauti patalpų.

Bet ir tas įmones, kurios turi pakankamas patalpas, prekybinės organizacijos neretai nesiima reikiamų žygių savais ištekliais ir jėgomis sutvarkyti taip, kad jos atitiktų kultūrinės tarybinės prekybos reikalavimus. Toks nesirūpinimas dažnai susijęs su nesilaikymu pačių paprasčiausių bendros tvarkos ir švaros taisyklių.

Nepatenkinamame būvyje yra svarstyklių klausimas valstybinėse ir kooperatinėse parduotuvėse: svarstyklės ir svarsčiai reikalingi patikrinimo, perplombavimo, o dažnai ir remonto.

Kauno, Vilniaus ir kitų miestų prekyvietės antisanitariniame stovyje ir neatitinka minimalių tarybinės prekybos reikalavimų, prekyviečių aikštelės nesutvarkytos, neorganizuotas pardavimas reikalingiausių prekių, kurios reikalingos atvažiavusiam į prekyvietę valstiečiui. Vietinių vykdomųjų komitetų prekybos skyriai nekreipia jokio dėmenio į šią prekybinio darbo sritį.

Minėtiems trūkumams pašalinti, planingai prekybiniam tinklui išvystyti ir visam dirbančiųjų masių prekybiniam aptarnavimui patobulinti įsakau:

1. Miestų vykdomųjų komitetų prekybos skyriams kartu su prekybinėmis organizacijomis ligi 1941 m. spalio mėn. 1 d. padidinti bendrą valstybinės ir kooperatinės prekybos parduotuvių skaičių: Kaune iki 510 prekybos įmonių (334 maisto ir 176 pramoninių prekių), Vilniuje iki 703 įmonių (47a maisto ir 231 pramoninių), Šiauliuose iki 138 įmonių (90 maisto ir 48 pramoninių), Panevėžyje iki 94 įmonių (70 maisto ir 24 pramoninių), Marijampolėje Vilkaviškyje it* 53 įmonių (32 maisto ir 21 pramoninių), Ukmergėje iki 30 įmonių (31 maisto ir 19 pramoninių). Viso išvardintuose miestuose ligi 1348 parduotuvių, iš kurių 1.029 maisto ir 319 pramoninių prekių.

2. Patvirtinti prekybos įmonių miestuose padalinimą pagal prekybos sistemas ir organizacijas (pagal stovį 1941 m. spalio m. 1 dienai).

3. Vykdomųjų komitetų prekybos skyriams kartu su prekybinėmis organizacijomis per 30 dienų sudaryti apskričių, miestų ir kaimų vietovių prekybos įmonių tinklo planus ir juos pristatyti Prekybos liaudies komisarui tvirtinti.

4. Vykd. komitetų prekybos skyriams kartu su prekybinėmis organizacijomis per 30 dienų paruošti planą apie prekybos įmonių pritaikymą pavasario ir vasaros prekybai, kioskų tinklo, išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos, prekybos nealkoholiniais gėrimais, ledais, konditeriniais gaminiais, tabaku ir jo išdirbiniais ir pan.

Šias visas įmones paruošti darbui ligi 1941 m. gegužės 1 d. Jų atidarymo laiką nustato miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų prekybos skyriai, atsižvelgdami? vietos sąlygų.

5. Miestų vykd. komitetų prekybos skyriams, susitarus su Valgio trestu, -viešojo maitinimo įmonių skaičių ligi 194a m. sausio 1 d. padidinti iki ago įmonių.

Apskričių prekybos skyriams kartu su vartotojų kooperacija per 13 dienų nustatyti viešojo maitinimo tinklo praplėtimo planą apskričių miestuose, miesteliuose ir kaimuose.

6. Miestų ir apskričių prekybos skyriams pradėti realiai vykdyti savo pareigas, tvarkant prekyvietes:

a) organizuoti prekybą prekyvietėse ir imtis priemonių darbo valstiečių prekybai praplėsti

b) organizuoti prekyvietėse valstiečių aprūpinimą patalpomis, palapinėmis, stalais ir kitokiais prekybiniais patarnavimais (produktų pasvėrimą, saugojimą, mėsos sukapojimą ir t. t.);

e) organizuoti vietinių vykdomųjų komitetų ir Lietuvos TSR Prekybos liaudies komisariato parėdymu prekyvietes ir muges;

f) organizuoti prekyviečių aptarnavimą užkandinėmis, užvažiuojamais namais ir t. t.;

Vykdomųjų komitetų prekybos skyriams per mėnesį laiko nustatyti ir pristatyti vykdomiesiems komitetams patvirtinti priemonių planus prekyviečių prekybai sutvarkyti.

7. Miestų vykdomųjų komitetų prekybos skyriams kartu su prekybinėmis organizacijomis nustatyti praktiškas priemones prekybiniam tinklui atsilikusiose prekybiniame darbe vietose praplėsti ir sutvirtinti ir, atskirai imant:

a) praplėsti valstybinėse ir kooperatinėse įmonėse duonos ir kitokių kepyklų dirbinių prekybą, organizuojant jų pardavinėjimą tiek esamose ir numatytose atidaryti maisto parduotuvėse, tiek ir specialiose duonos ir kitokių kepyklų gaminių parduotuvėse;

b) praplėsti valstybinėse ir kooperatinėse įmonėse daržovių ir vaisių pardavimą, steigiant reikalingas tam tikslui bazes, paruošimo punktus, daržovių sandėlius ir reikalingą detalinei prekybai tinklą, laiduojantį daržovių pardavimą gyventojams per ištisus metus;

c) imtis reikalingų priemonių praplėsti prekybą kultūros prekėmis, kad šios rūšies prekės pasidarytų kaip galima prieinamesnės vartotojų masėms;

d) praplėsti vaikams reikalingų gaminių prekybą, įsteigiant pagrindiniuose centruose nemažiau vienos specialiai vaikiškiems gaminiams skirtos parduotuvės ir praplėsti šitais gaminiais prekybą kitose pramoninių prekių parduotuvėse atitinkamai vartotojų parekalavimui:

e) pertvarkyti prekybą žibalu, organizuojant žibalo pardavimą specialiose žibalo parduotuvėse (pridedant tam tikras pramoninių prekių rūšis ir išvežiojant pagal tvirtai nustatytą maršrutą ir sustojimo vietas), leidžiant žibalo pardavimą ir maisto produktų parduotuvėse, pakankamai izoliavus žibalą nuo maisto produktų.

8. Visoms prekybinėms organizacijoms patikrinti visas esamas įmonėse svarstykles ir svarsčius ir per vieną mėnesį perplombuoti juos nustatyta tvarka.

Vykdomųjų komitetų prekybos skyriams organizuoti sistemingą prekybos įmonėse svėrimo ir matavimo įrankių kontrolę, neleidžiant naudotis įrankiais, neatitinkančiais nustatytų taisyklių, taip pat kontroliuoti, kad prekės pirkėjams būtų pardavinėjamos grynu svoriu.

9. Vykdomųjų komitetų prekybos skyriams parūpinti nuolatinę pagalbą prekybinėms organizacijoms, suteikiant joms prekybines patalpas, visiškai atitinkančias patvirtintą šiuo įsakymu prekybinio tinklo ir viešojo maitinimo praplėtimo planą pagal atskiras gyvenamas vietas ir imtis per vietinius vykdomuosius komitetus visų priemonių, patikrinančių plane numatyto prekybinio tinklo praplėtimą ir teisingą prekybos įmonių paskirstymą.

10. Miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų prekybos skyriams ir prekybinių organizacijų vadovams, kartu su profesinių s-gų organizacijomis, mobilizuoti visą prekybos darbuotojų aktyvą visokeriopai tobulinti prekybinio gyventojų aptarnavimo darbą.

TSRS LKT ir VKP'b/CK š. m. sausio 9 d. nutarimo „Apie priemones padidinti plataus vartojimo prekių iš vietinės žaliavos ir maisto produktų gaminimo padidinimą" pagrindu artimiausiai bendradarbiauti su gamybinėmis organizacijų mis, didinant plataus vartojimo prekių gamybą, plečiant jų asortimentą ir vis gerinant gaminių kokybę.

Kartu su šiuo įsakymu buvo išsiuntinėtas ir Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas, kuris Prekybos Liaudies Komisaro įsakymui Nr. 141 suteikė įstatyminės galios:

Valstybinės ir kooperatinės prekybos tinklui išplėsti ir gyventojų prekybiniam aptarnavimui pagerinti,

1. Pritarti LTSR Prekybos Liaudies Komisaro priemonėms, išdėstytoms jo 1941 m. kovo 17 d. įsakyme Nr. 141 „apie tolimesnį prekybinio tinklo plėtimą ir gyventoju prekybinio aptarnavimo gerinimą".

2. Įpareigoti miestų ir apskričių vykdomuosius komitetus suteikti valstybinės ir kooperatinės prekybos, taip pat viešojo maitinimo organizacijoms visokeriopą paramą nustatytam prekybinio tinklo plėtimo planui įvykdyti.

3. Uždrausti miestų ir apskričių vykdomiesiems komitetams be Prekybos liaudies komisaro sutikimo išdavinėti leidimus užiminėti prekybines patalpas ne prekybiniams tikslams.

Kalbant apie kooperatinės prekybos tinklą tarybinėj prekyboj, tenka paminėti pirmoj eilėj a) Lietuvos Kooperatinių Bendrovių Sąjungą Lietūkį, b) Centralinę Lietuvos Pieno Perdirbimo Bendrovių Sąjungą Pienocentrą, c) Kooperatyvų Sąjungą Liną, d) Kooperatinę Bendrovę Marginius, e) A/B Maistą, f) Spaudos Fondą ir kt. Kiekviena iš jų tarybinėj prekyboj turi šiokią tokią istoriją ir atspalvį. Dar prieš sovietų okupaciją Lietūkis ir Pienocentras buvo Lietuvoje labiausiai išplėtę savo kooperatinę veiklą, tačiau jų veikla tarybiniais laikais buvo dar labiau išplėsta. Čia buvo galima pastebėti tik toks skirtumas, kad Pienocentro kooperatinis pobūdis nebuvo taip propaguojamas, kaip Lietūkio ir kad Pienocentras nebuvo praradęs savo prieštarybinės struktūros.

Bendrai imant, tarybiniais laikais buvo įrodinėjama, kad esančios sudarytos palankiausios sąlygos kooperatinei prekybai tarpti ir plėstis. Jau pačioj Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijoj buvo užakcentuota, kad socialistinė nuosavybė turi valstybinės ar kooperatinės nuosavybės formas.

Kas yra ta kooperatinė nuosavybė, geriausiai gali atsakyti Lietuvos TSR Konstitucijos 7 str.: „Visuomeninės įmonės, kooperatyvinės organizacijose su jų gyvu ir negyvu inventorium, kooperatyvinių organizacijų gaminamoji produkcija, lygiai kaip jų visuomeniniai trobesiai yra visuomeninė socialistinė kooperatyvinių organizacijų nuosavybė".

Lietūkis prieštarybiniais laikais nebuvo vienalytė ekonominė ar kooperatinė organizacija. Jis buvo junginys visos eilės kooperatyvų, esančių įvairiose Lietuvos vietose; kiekvienas jų buvo savarankus vienetas, ūkiškai nepriklausomas, tvarkėsi savarankiškai savo rajono ribose ir veikė įstatais nustatyta tvarka. Kur tik atsirasdavo daugiau pažangių asmenų— kooperatininkų veikėjų, tuoj susikurdavo kooperatyvas ir vėl Lietūkis sustiprėdavo dar vienu nariu. Įstatai davė teisinius, o pajininkų įnašai — materialinius pagrindus kiekvienam kooperatyvui egzistuoti. Ir toks kooperatyvas neturėjo tikslo greit pralobti, greit įdėtus kapitalus amortizuoti, juos padvigubinti, bet siekė užsibrėžto tikslo: pirmiausia patarnauti nariams ir kitiems piliečiams, aprūpinant juos geriausiomis prekėmis prieinamiausiomis kainomis. Tačiau ši kooperatyvų struktūra galėjo išsilaikyti tik iki tarybinės valdžios įsigalėjimo. Tokia Lietūkio decentralizacija tarybinėj santvarkoj buvo nepriimtina. Dėl to greitai susirūpinta visą kooperatinę veiklą centralizuoti, kad tuo palengvėtų kontrolė. Tam tikslui Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba 1940.VIII.27 d. ryžosi įsteigti Lietuvos TSR Kooperatyvų Centrą, padarydama šį nutarimą:

„t. Lietuvos rSR Kooperatyvų ir jų sąjungų ūkinei veiklai planuoti, tvarkyt i, plėsti ir racionalizuoti, jų darbams derinti ir kontroliuoti, — įsteigiamas Kooperatyvų Centras.

2. Į Kooperatyvų Centrą įeina veikiančios kooperatyvų sąjungos: Lietūkis, Pienocentras ir Linas.

Naujai steigiamos kooperatyvų sąjungos įjungiamos į Kooperatyvų Centrą Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu.

3. Nustatyti, kad kiekvienas veikiantis kooperatyvas turi būti atitinkamos kooperatyvų sąjungos narys.

4. Kooperatyvų Centro vidujinę tvarką ir veikimą nustato Liaudies Komisarų Tarybos patvirtinti įstatai.

5. Kooperatyvų Centro pirmininkas dalyvauja Liaudies Komisarų Tarybos posėdžiuose.

6. Kooperatyvų Centro pirmininką ir jo pavaduotoją tvirtina Liaudies Komisarų Taryba.

Lietuvos TSR LKT Reikalų Valdytojas (LTSR Vyr. Nut. ir Potv. Rink. Nr. 1, psl. 5-6, 1940.X.12).

Jau šis nutarimas Lietūkiui davė visai kitą pobūdį. Kartu su šiuo nutarimu panaikinamas atskirų kooperatyvų gryno savarankiškumo pobūdis ir jie tuo pačiu pasidaro daugiau priklausomi nuo centro administraciniu ir net finansiniu požiūriu. Nutarime yra paminėtas Pienocentro ir Lino įjungimas į Kooperatyvų Centrą, tačiau tas praktiškai iki vokiečių bolševikų karo pradžios nebuvo įgyvendinta.

Vos tik buvo sudarytas Kooperatyvų Centras, prireikė organo kooperatinei veiklai planuoti, tvarkyti, plėsti bei racionalizuoti. Ilgai nelaukiant, Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba, paskelbdama nutarimą dėl Lietuvos Respublikinės Vartotojų Kooperacijos Sąjungos Organizacinio Biuro įsteigimo, pertvarkė Lietūkį, kuris jau turėjo vadovautis šiais nuostatais:

1. Įsteigti Lietuvos Respublikinį Vartotojų Kooperacijos Sąjungos Organizacinį Biurą.

2. Patvirtinti tokią šio Organizacinio biuro sudėtį: pirmininkas — drg. Pakalka Jonas, nariai — Meilus Vincas, Gudas Antanas, Epšteinas Jokūbas.

5. Įpareigoti Lietuvos Respublikinį Vartotojų Kooperacijos Sąjungos Organizacinį Biurą, ne vėliau 1940 m. gruodžio m. 1 d., parinkti ir patvirtinti Vartotojų Kooperacijos Sąjungos apskričių organizacinių biurų sudėtį.

Lietuvos TSR LKT Reikalų Valdytojas (LTSR Vyr. Nut. ir Potv. Rink. Nr. 2, psl. 87, 1941.I.27.).

Tuoj po šio nutarimo paskelbimo, Lietūkis praranda savo senąjį pavadinimą ir pradeda vadintis Lietuvos respublikine vartotojų kooperacijos sąjunga arba Lietkoopsąjunga. Tuo pačiu laiku apskrityse sukuriamos Apskrities vartotojų kooperacijos sąjungos, arba sutrumpintai Apkoopsąjungos. Iš buvusio Lietūkio, sutvarkyto pagal visus racionalumo principus, staiga sukuriama milžiniška prekybinė organizacija, kurios uždavinys buvo aptarnauti daugiausia kaimo žmones ir provinciją.

Tarybiniais laikais buvo labai įprastas dalykas pateisinti visus veiksmus „kilniais" užsimojimais, įvesti naujas aplinkybes dėl žmonių „gerbuvio", reorganizuoti ūkį „kapitalizmui" išnaikinti ir t. t. Tokie pat buvo šūkiai ir kooperacijoj. Vartotojų kooperatyvų įstatų 1 str. buvo pasakyta: „Darbo žmonių būviui pagerinti ir jų kultūriniams reikalams patenkinti, vartotojų kooperatyvas siekia tenkinti visų darbo žmonių didėjančią jiems reikalingų prekių paklausą ir tuo būdu skatinti socialistinės santvarkos plėtimą ir klestėjimą '.

Tarybinės kooperacijos užkulisiuos slėpėsi ne noras gyventojų paklausas patenkinti ir ne prieinamesnėmis sąlygomis narius aptarnauti, bet tai buvo viso gyvenimo kolektyvizacijos pirmas žingsnis, kuris turėjo pasireikšti pirmiausia per vartotojų kooperatyvus, o jau tik vėliau per kolchozus. Valstybės fiskas į kooperatyvus irgi žiūrėjo, kaipo į priemonę aukštiems mokesčiams surinkti, patenkinti bendrą išpūstų mokesčių sistemą ir turėti savo reikalams milžiniškas pajamas. Šis dalykas atsargiai buvo užfiksuotas vartotojų kooperacijų įstatų 3 str.:

Vartotojų kooperatyvas savo veikla remiasi ūkišku apsimokėjimu ir griežtai laikosi valstybės nustatytų kainų. Visa vartotojų kooperatyvo veikla tvarkoma pagal planą, kuris paruošiamas taip, kad atitiktų to rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos uždavinius, ir kurį patvirtina visuotinis kooperatyvo narių susirinkimas (įgaliotinių susirinkimas).

Dauguma gyventojų visai buvo išjungta iš dalyvavimo kooperatinėj veikloj, nes nariai negalėjo būti apšaukti buožėmis ir kolokais, t.y. „žmonių išnaudotojais". Iš karto buvo sulaužytas demokratiškumo principas, kada tam tikra dalis tų pačių lietuvių, net buvusių pačių geriausių kooperatininkų, dėl turto turėjimo neteko teisės būti kooperatyvų nariais. Ką jau bekalbėti apie valdybas ir jų rinkimus! Valdybos ir revizijos komisijos būdavo išrenkamos užkulisiuose, kompartijoj, o gal būt net ir NKVD. Nariai su noru ar prieš savo norą, pasiūlytą valdybos sudėtį, pakeldami rankas ar tylėdami, turėdavo priimti. Dažnai valdybos atsirasdavo net ir be suvaidintos valdybos rinkimų komedijos.

Dar 1940 m. ir 1941 m. pradžioj kooperatyvams daugumoj vadovavo anksčiau išrinkti prityrę kooperatininkai. Tai bolševikams atrodė nepakenčiama ir jie net matė visur sabotažus ir kooperatinės veiklos trukdymus. Antra vertus, nebuvo visai patogu visus prityrusius kooperacijos darbininkus iš karto apkaltinti. Prieita išvados, kad bus ko lengviausia pravesti nepakenčiamų kooperacijos darbuotojų nušalinimą visuotiniais rinkimais, per kuriuos į valdybas bus pastatyti kompartijai artimi žmonės, nors ir neturį jokio pasiruošimo. Ryšium su tuo, dar 1941.11.12 d. LKP (b) CK suredaguojamas šis nutarimas:

Apie vartotojų kooperacijos revizijos ir krautuvių komisijų valdybų rinkimų pravedimą ir apie kooperatyvų pertvarkymą pagal naujus įstatus.

YKP(b) CK pažymi, kad nežiūrint į pajininkų skaičių, kooperatyvų ir prekybos tinklo padidėjimą — vartotojų kooperacija dar netapo tikrai visuomenine masine organizacija, vienijančia plačiąsias darbo mases.

Vartotojų kooperatyvai mūsų respublikoje turi iš viso apie 40.000 pajininkų, daugumoje iš buožių ir pasiturinčių ūkininkų. Silpnai išplėstas krautuvių tinklas kaime. Kooperatyvinis aparatas užterštas klasiniai svetimais elementais. Naujų kadrų iškėlimas vyksta labai lėtai. LKP(b) apskričių ir miestų komitetai bei apskričių ir miestų vykdomieji komitetai iki šio laiko dar silpnai vadovauja vartotojų kooperatyvų darbui ir nepakankamai jiems padeda.

1. Pasiūlyti vartotojų draugijų respublikinės sąjungos orgbiurui, LKP(b) apskričių komitetams ir apskričių, miestų vykdomiesiems komitetams iki š. m. kovo 10 d. pravesti visuotinius darbo valstiečių (biedniokų ir vidutiniokų), jaunuomenės, moterų, ž. ū. darb ininkų susirinkimus, kuriuose aiškinti tarybinės prekybos uždavinius ir vartotojų kooperacijos naujus įstatus. Skatinti darbo valstiečius, kad jie ko skaitlingiausiai įsirašytų į vartotojų kooperacijos narius.

2. Kooperacinių organizacijų revizijos ir krautuvių komisijų valdybų rinkimus pravesti tokiais terminais:

5. Pertvarkyti visus vartotojų kooperatyvus pagal kaimo vartotojų draugijų naujus įstatus, plačiai aptariant šiuos įstatus pajininkų susirinkimuose.

4. Įpareigoti LKP(b) apskričių komitetus ir apskrič. bei miestų vykdomuosius komitetus susipažinti su apskričių vartotojų sąjungų orgbiuro išdirbtu kalendoriniu, šio nutarimo nurodytais terminais, planu ir jį patvirtinti, o taip pat susipažinti ir su pajininkų susirinkimo pravedimo tvarka.

5. Kooperacinių organizacijų vadovaujamųjų organų rinkimai ir kaimo vartotojų kooperacijos draugijų naujų įstatų priėmimas vyks aršios klasinės kovos sąlygose tarp pasiturinčios ūkininkijos dalies, anksčiau užėmusios vadovaujamą padėtį kooperatyvuose, ir likusios dalies narių — pajininkų. Šitokiose sąlygose ypač svarbu, kad LKP(h} apkomai ir apskričių vykdomieji komitetai vadovautų rinkiminių susirinkimų pasiruošimui ir pravedimui (griežtai prisilaikant kooperacinės demokratijos principo).

Kreipiant ypatingą dėmesį į vartotojų kooperacijos darbo pagrindinį pagerinimą ir pertvarkymą, Lietuvos KP(b) CK įpareigoja LKP(b) apskričių ir miestų komitetus ir apskričių bei miestų vykdomuosius komitetus sustiprinti vadovavimą vartotojų kooperacijos organizacijoms ir teikti joms visokeriopą pagelbą.

LKP(b) CK uždeda asmenišką atsakomybę LKP(b) apkomų, miestkomų sekretoriams ir miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkams už vartotojų draugijų rinkiminės kampanijos politinį užtikrinimą ir įpareigoja LKP(b) apkomus šiam darbui valsčiuose pravesti išskirti atsakingus darbuotojus iš apskričių.

6. Teikiant praktinę pagelbą vietinėms partinėms, tarybinėms ir kooperatinėms organizacijoms vartotojų kooperacijos vadovaujamųjų organų rinkimų pasiruošime ir pravedime, pavesti LKP(b) CK prekybos skyriui. Profsąjungų Orgbiurui ir LKJS CK komandiruoti į apskričius nemažiau 100 darbuotojų iš partijos centro, tarybinio, komjaunimo, profsąjungų aktyvo. Pavesti drg. Gridinui ir LKP(b) CK prekybos skyriui parinkti ir išsiųsti 1941 m. II. 12 d. į apskričius 22 atsakingus draugus. kad jie organizuotų darbą vietose ir per 2 dienas parinktų likusius darbuotojus. iš viso 100 žmonių.

Nors ir buvo LKP (b) Centro Komiteto nutarimas dėl kooperacijos perorganizavimo, bet dar reikėjo iš formalinės pusės vykdomosios valdžios nutarimo, kas ir buvo Lietuvos TSR LK Tarybos 1941.II.14 nutarimu padaryta:

„Remdamosi TSRS Liaudies Komisarų Tarybos ir VKP(b) CK 1941 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 99 ,,DėI vartotojų kooperacijos organizavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TS Respublikose ,

1. Nustatyti Lietuvos TSR vartotojų kooperacijos organizacijų valdyboms ir revizijos komisijoms rinkti šiuos terminus:

b) apskričių vartotojų kooperacijos sąjungoms — nuo š. m. balandžio 5 d. ligi balandžio »5 d.;

c) Lietuvos Respublikinės Vartotojų Kooperacijos Sąjungai — ligi š. m. balandžio 25 d.:

2. Įpareigoti apskričių vykdomuosius komitetus paruošti drauge su apskričių vartotojų kooperacijos sąjungomis vartotojų kooperatyvų narių visuotinių susirinkimų kalendorinį planą bei tvarką ir organizuoti vartotojų kooperacijos organizacijoms visokeriopą pagelbą, atliekant valdybų ir revizijos komisijų rinkimus.

3. Reorganizuoti visus vartotojų kooperatyvus pagal naujus kaimo vartotojų bendrovių įstatus, plačiai apsvarsčius tuos įstatus narių susirinkimuose.

A. Bauža Lietuvos TSR LKT Reikalų Valdytojas (LTSR Vyr. Nut. ir Potv. Rink. Nr. 7, psl. 387, 194t.IV.17-

Kaip ir kitais atvejais, taip ir su rinkimais į kooperatyvų valdybas ir revizijos komisijas buvo suvaidinta tikra komedija. Visa spauda mirgėte mirgėjo straipsniais apie tarybinę kooperaciją, apie jos gerąsias puses, apie demokratiškiausius rinkimus į Valdybas ir revizijos komisijas. To dar nepakako. Buvo surinkta ir po visą Lietuvą paleista gerokas skaičius agitatorių, kurie turėjo kiekviename miestelyje ir net kaime sušaukti susirinkimus kooperacijai populiarinti, ir pravesti valdybų bei revizijos komisijų rinkimus. Tiesa, agitatorių darbas buvo nedėkingas, bet, žinant jų vartojamas nariams verbuoti priemones, kai kur jų darbas pateisino tikslą—buvo surinkta po keliolika rėksnių ir t. t. Gerai yra žinomi bolševikiški metodai demokratiškiems" rinkimams pravesti. Partinės organizacijos padiktavo valdybos narių sąrašus, kuriuos nariai turėjo rinkimais tik patvirtinti, ar net užteko ir to, kad išrinko tylėjimu.

Rinkiminėms nuotaikoms pavaizduoti duosiu keletą originalesnių laiškų, rašytų apskričių vartotojų kooperacijos sąjungų jau tuo laiku vadinamai Lietkoopsąjungai ir dabar saugojamų Lietūkio susirašinėjimų bylose. Tekstai duodami netaisant paprasčiausių kalbos klaidų, kurių čia ypač

Atsakydami į Tamstų raštą iš š. m. balandžio 4 d. apie Šakių apskrityje rinkimus pranešame:

Susirinkimai visuose kooperatyvuose praėjo patenkinamai, išskyrus Griškabūdžio, Lekėčių ir Gelgaudiškio.

1) Griškabūdyje — Paluobių apylinkėje renkant įgaliotinius kilo skandalas dėl kandidatūros statymo ir tą dieną susirinkimą teko visai uždaryti ir sušaukti, kitą. Antrą kartą praėjo visai gerai.

2) Lekėčiuose įgaliotinių susirinkime, renkant valdybą ir reviz. kom., du išstatytieji kandidatai negavo reikiamo skaičiaus balsų. Dėl to reikėjo sušaukti kitą susirinkimą, kuris praėjo gerai.

4) Gelgaudiškyje įgaliotinių susirinkime, renkant valdybą, buvo išstatyti stambūs žemvaldžiai, kuriuos net buvo palietusi žemės reforma. Sąjunga šituos rinkimus anuliavo ir buvo antrą kartą vald. ir reviz. kom. rinkimai, kurie praėjo gerai.

Kooperatyvų narių aktyvumas pasirodė patenkinamas. Visur dalyvavo reikiamas skaičius narių.

Taip pat apyskaitiniuose susirinkimuose irgi dalyvavo reikiamas skaičius narių. (Ziūr. lentelę, kiek buvo išrinkta įgaliotinių ir kiek dalyvavo apyskaitiniuose: susirinkimuose renkant valdybą).

Taip pat visur teko susidurti su klausimu, kodėl kandidatai į valdybos ir revizijos kom. pasiūlomi, o ne įgaliotinių išstatomi. Į tai visur buvo išaiškinta, kad socialistinė santvarka nori, kad būtų išstatomi tokie žmonės, kurie rūpintųsi visų valstiečių ir darbininkų reikalais. Tuos žmones parenka kompartija, profsąjunga bei komjaunuoliai. Po to tas klausimas lengvai atpuldavo.

Su kooperatine demokratija buvo prasilenkta, kaip anksčiau minėta, Gelgadišleyje, bet tie rinkimai buvo anuliuoti ir perrinkta kita valdyba.

Visur į valdybos ir revizijos komisijas pateko žmonės, kurie buvo išstatyti.

1) Apylinkiniai susirinkimai, susitarus iš anksto su apkomu ir vykdomais komitetais, buvo sustatyta vietovėse datos, kurioje įvyks susirinkimas. Visi mūsų rajono kooperatyvai buvo įpareigoti kiekvienai apylinkei sudaryti apylinkėje esamų narių sąrašus ir kiekvienam nariui per aktyvistus buvo įteikiami kvietimai į susirinkimą. Aktyvistai dar žodžiais paminėjo, kad būtinai dalyvautų apylinkiniame susrinkime. Bendrai Utenos apskrity apylinkiniuose susirinkimuose dalyvavo apie 71 % narių. Apyskaitiniuose įgaliotinių susirinkimuose dalyvavo 87% įgaliotinių.

Ramiausiai praėjo susirinkimai Vyžuonų apylinkėje, Daugailių ir Debeikių, iš kur menkiausių nusiskundimų nebuvo. Užpalių Ž.Ū. Koop. apylink. Užpalių miest. susirinkime kėlė nusiskundimą, kad nepriėmė nariais buvusių krautuvių ir dauguma dar turinčių prekybos krautuvių savininkų. Buvusieji savininkai metė užmetimus koop. tarnautojams, kad jų nuomone netinkamai aptarnauja visuomenę. Keletas buvusių savininkų per nežinojimą valdybos buvo priimti nariais. Kurie lurėjo viltį tuojau priimti tarnybon arba išrinkti į valdomuosius organus, bet nepatekus likosi skundėjų eilėse.

Didesnį aktyvumą, savo nuomonės pareiškimus parodė seniau veikusių kooperatyvų nariai, kaip tai, Užpalių, Anykščių, Malėtų koop. apylinkiniuose susirinkimuose. Būdingiausi pasireiškimai, kad varžoma tikras kooperatinis pasireiškimas, Įstatai labai demokratiški, bet valdomųjų organų rinkimams pravedant vartojama atranka — pirmenybė daugumoj teikiama partiniams bei jiems artimiems žmonėms. O šie ir taip turi be kooperacijos eiles darbų, kad patekę į vald. organus laiko mažai reikšminga pareiga (Užpalių koop.). Vienoj kitoj vietoj buvo visai prasilenkta su demokratija, pav. Tauragnų valsč., Seimoties kaime, Malėtų II apylink. Tuoj buvo sušaukti visuotini pakartotini susirinkimai, kuriuose padėtis buvo atitaisyta.

Vartotojų kooperatyvų valdybų ir kontrolės organų rinkimai praėjo organizuotai. Tik kai kuriems kooperatyvams stigome valdybos pirmininkų kandidatų. Pavyzdž. Užpaliams, Daugailiams, Anykščiams, Malėtams ir Skiemonims. Užpalių koop. valdybos pirminink. išrinko tą patį koop. buhalterį — neteko buhalterio. Daugailių koop. išrinktas pardavėjas, kuris, sužinojęs apie savo pareigą, likosi abejingas dėl sugebėjimo. Anykščių vart. koop. išrinko jauną mažai prityrusį darbams pirmininką, o kooperatyvas nemažas, reikia stipresnių jėgų. Malėtų koop. taip pat pasirinko jauną, nes valstiečiai bei darbininkai tų pareigu imtis abejojo — nesiėmė. Prisėjo rinkti pripuolamą jauną, kuris didesniam darbe sunkiau pajėgs dirbti. Skiemonių koop. pirmininką pasiūlė vietos partiniai žmonės, kur pateko psichiniai nesveikas. Po išrinkimo tuojau pradėjo durnavoti. (Pabraukinai mūsų. Red.). Su partijos apkomu pasitarę, Skiemonių koop. valdybos pirmininką prisėjo nuimti ir jo vieton kooptuoti valdybos narį. Utenos Žemės Ūkio koop. valdybos pirmininkas Jakūnas, kuris iki šiol tame pat kooperatyve buhalteriavo, bet dabar pristigo buhalterio, kurio sunkiau rasti.

Revizijos komisija visuose kooperatyvuose parinkti daugiau išsilavinę žmonės.

Apskrities Vart. Koop. Sąjungos įgaliotinių susirinkime (Anykščių koop. įgaliotinis Bartoševičius) pasiskundė, kad Panevėžio ir Ukmergės rajonai gauną daugiau prekių, negu Utenos apskr. dėl to, kad tų apskričių esą landesni sąjungų vadovai — gauną daugiau privilegijų prekėms gauti.

Malėtų vart. koop. įgaliotinis Bučys siūlė pasiimti visą iniciatyvą ūkio produktams supirkinėti. Dabar turguose eina didžiausia spekulucija. Pavyzdž., Ma-lėtusoe rinkoje moka už rugių 50 kg. 30 rublių avižų 30 kg iki 32 rubl. ir taip visai eilei gaminių gera dirva spekuliacijai.

Anykščių įgaliotinis drg. Bermonas siūlė skubiai paruošti naujų kadrų tarybinei tinkamų žmonių. Tam tikslui paskirti daugiau lėšų, kad primokinami nauji žmonės galėtų pragyventi.

Į Sąjungos valdybos pirmininkus išrinkta Garunkštis Jonas, prieš metus baigęs Lietūkio kursus, keletą mėnesių praktikavęsis „Lietūkio sandėl. ir Utenos koop. sąjungoje. Valdyboje Kirvelis Jonas jau 10 metų dirbąs koep. darbą, Cipkus Ed. ir Marganavičius Stasys buvę organizacinio biuro nariai, Tamošiūnas J., Slavinskaitė Marė ir Karaliukienė Stasė išrinkti naujai. Visi turi tarnjbas kitose įstaigose. Revizijos komisijos pirminink. Kvalita K., Anykščių Vykd. Kimiteto sekretorius, naujas, kooperatiniame darbe nėra dirbęs.

Revizijos Komisija: Dagienė Elena — Valstybinio Banko Utenos skyriaus valdytoja; Čepėnas Juozas — Miesto Vykdomojo Komiteto pirmininkas, Kandrašovas Artimiejus — dirba Tauragnų Z. Ū. Koop. (naujas), mažai raštingas smogus, patikimas liaudžiai; Mačiūnienė Darija, šeimininkė, kooperacijos darbe nauja.

VILKAVIŠKIO APSKRITIES VARTOTOJŲ KOOPERACIJOS SĄJUNGA Nr. 736 Vilkaviškis 1941 m. balandžio m. 14 d.

Pagal Jūsų bendraraščio 75 Nr. iš š. m. vasario mėn 7 d. VIII str. kovo mėn. 10 d. turėjome tris kooperatyvus su virš 300 ir 10 kooperatyvų su mažiau kaip 300 narių. Todėl ir atask. - rinkim, susirinkimai buvo atitinkamai skirti. Vilkaviškio, Kybartų ir Pilviškų kooperatyvai turėjo pravesti įgaliotinių, kiti 10 — narių susirinkimus. Ta linkme ir buvo atlikta visi organizaciniai ir parengiamieji darbai. Kliūčių sutikta nebuvo.

Kovo 16 d. turėjo įvykti 5 narių ataks.-rinkim, susirinkimai. Čia pasirodė, kad nors ir buvo dėta viscs pastangos, tik Keturvalakių kooperatyve susirinko reikiamas narių skaičius. Kiruose 4 kooperatyvuose reikiamų 3/4 narių skaič.^; nesusirinko.

Išsiaiškinta, kad, ir pakartotinus susirinkimus šaukiant, nėra vilties, kad 3/4 narių atvyktų. Pasitarus su Tamstoms, nuspręsta leisti daryti įgaliotinių susirinkimus ir ten, kur nėra 300 narių.

Kovo mėn. 25 d., anksčiau nustatytu planu, turėjo įvykti 3 narių susirinkimai. 3/4 narių susirinlo trijuose kooperatyvuose, dviejuose — nesusirinko. Juose čia pat buvo išrinkta įgaliotiniai ir susirinkimai buvo įvykdyti kaipo įgaliotinių ataks.-rinkim, susirinkimai.

Kovo 30 d., kooperatyvų susirinkimai neįvykę. Kovo 16 d. ir nustatytu pianu skirtieji rinkimai Vilkaviškyje, Pilviškiuose, Kybartuose — turėjo įvykti su įgaliotiniais. Kooperatyvų narių apylinkiniai susirinkimai praėjo organizuotai. Vietomis buvo mažai narių. Apylinkinių narių susirinkimų nutraukimo atsitikimų nebuvo. Ataskaitiniai-rinkiminių susirinkimų nutraukti ar pakartoti neteko.

Susirinkimuose buvo svarstyta — 1) kad ūkio padargams remontuoti kooperatyve būtų galima gauti medžiagos, k. t. ąžuolo, uosio, geležies, 2) dviejuose kooperatyvuose — kad trūkstamų prekių (bovelna, viedrai ir oda) būtų parduodama tik nariams ir 3) kad Vilkaviškio mieste būtų įrengta patalpa, kurioje valstiečiai galėtų už mažą atlyginimą palikti apsaugai kailinius, viršutinius rūbus, botagus, dekius, pintines ir t. t.

Prasilenkimų su kooperatyvine demokratija atsitikimų nebuvo. Kooperatyvo narių aktyvumas daug didesnis buvo narių verbavimo metu, nei įgaliotinių rinkimų susirinkimuose. Valdybų ir revizijos komisijų apyskaitinių pranešimų svarstyme dalyvavo 303 nariai, t. y. 4,2%. Valdybų ir kontrolės organų rinkimai praėjo organizuotai ir be incidentų.

Į valdybų pirmininkus be LKP/b/ ir vietos aktyvo pritarimo, tik dėl bakų persvaros, įėjo Pavištytyje Pilėnas Vincas, ilgametis kooperatyvo vedėjas bei 25 ba. savininkas, ir į revizijos komisijos pirmininkus Karalkrėslyje Kubilius Juozas, ilgametis revizijos komisijos pirmininkas bei 50 ha savininkas. Tame pat Karalkrėslyje į revizijos komisijos narius išrinktas Balsys Vaclovas — kunigas.

Pristatydami kooperatyvų apyskaitiniai — rinkiminių susirinkimų pravedimo duomenis pagal rinkimams padaryti instrukciją formas Nr. 7 ir 9, vienkart patiekiame kai kurių informacijų:

Apylinkinių susirinkimų reikėjo nutraukti 11. Visi nutraukimo motyvai buvo kvorumo stoka.

Kooperatyvų apyskaitiniai — rinkiminiai susirinkimai dėl kvorumo stokos neįvyko trijuose kooperatyvuose: Miroslave, Marcinkonyse ir Druskininkuose.

Miroslave dėl nedidelio narių skaičiaus buvo šaukiamas narių visuotinis susirinkimas, bet kvorumui nesusirinkus ir padaugėjus narių skaičiui, perėjom į įgaliotinių sistemą. įgaliotinių susirinkimas įvyko normaliai.

Marcinkonyse įgaliotiniai susirinko girti, susiintrigavo ir teko susirinkimą nutraukti. Teko šaukti antrą. Antras susirinkimas įvyko tvarkingai.

Druskininkuose į pirmąjį susirinkimą nesusirinko kvorumas. Org. Biuro atstovas nesusiorentavęs susirinkimą pravedė, bet dėl kvorumo stokos buvo panaikintas. Antras susirinkimas įvyko, bet tiktai iki kvorumo trūkstamus įgaliotinius surinkus vietose ir parvežus juos automašina.

Alytaus kooperatyvo įgaliotinių susirinkime du įgaliotiniai patiekė raštu protestą ir reikalavo susirinkimą nutraukti.

Motyvavo, kad susirinkime dalyvavo narių ir ne įgaliotinių, kurie iškeliant kandidatūras ir balsuojant viešu balsavimu, galėjo nulemti kandidatūros priimtinumą.

Susirinkimas perdiskutavęs rado protestą nepagrįstu, balsų dauguma atmetė ir susirinkimą tęsė ligi galo.

Nariai, bendrai paėmus apylinkiniuose bei apyskaitiniai — rinkiminiuose susirinkimuose dalyvavo aktingai. Apyskaitiniai — rinkiminiuose susirinkimuose valdybų ir revizijų komisijų pranešimų svarstyme dalyvavo apie 7% dalyvių. Dėl apyskaitų, balansų bei sąmatų esminių pareiškimų kaip ir nebuvo. Bendras įspūdis, kad nariai maža nusimano esminiais kooperacijos klausimais.

Nariai daugiausia kėlė prekėmis aprūpinimo klausimus: reikalavimus geležies, bovelnos, siūlų, daugiau cukraus ir pan.

Alytaus Apskrities Vartotojų Kooperacijos Sąjunga (du parašai). Liūdną įspūdį teikė tarybinę kooperaciją, kaip ir visas kitas bolševikines idėjas populiarinantieji agitatoriai, kuriais ypač gausiai buvo naudotasi.

Jau ir tarybiniais laikais tiesesni žmonės išdrįso apie agitatorius ir jų darbą šiek tiek tiesos pasakyti. Šia prasme būdingas yra šitoks Lietūkio susirašinėjimo bylose užsilikęs dokumentas:

Š. m. III.15 d- Tarybų Lietuvos Nr. 62 (142) tilpusi mano rašyta korespon-cija „Kooperatiniai reikalai Švenčionėlių apskrityje". Joje tarp kitko paliestas ir Lietkoopsąjungos komandiruotas agitatorius drg. Kurauskas Alfonsas, pažymint, kad jis kooperatyvuose prašo pinigų, aiškindamasis neturįs iš ko pragyventi, o, gavęs pinigus, eina į restoraną.

Lietkoopsąjunga, komandiruodama agitatorius, visiems davė avanso po 250 Rbl. Tokią sumą gavo ir mūsų apskričiui prisiųsti agitatoriai: Drg. drg. Ščėsna Mykolas, Čerepavičienė Antanina, žinoma, ir Kurauskas Alfonsas.

Drg. Kurauskui buvo pavesta pravesti propagandą Pabradės ir Joniškio valsčiuose. Vos tik nuvykęs į Pabradę. II.24 d. jau kreipėsi į kooperatyvo vedėją, prašydamas duoti 100 rbl. Šią sumą vedėjas išdavė. Po 2 dienų, t. y. II.26 d., vėl tas pat. Išduota — 100 rbl. Bet ir to nepakako. Prašė ir trečią kartą. Kooperatyvo vedėjas, abejodamas, paskambino apskrities vartotojų kooperacijos sąjungai, klausdamas, kaip pasielgti. Sąjungos Orgbiuras susidomėjo tokiu drg. Ku-rausko išlaidumu, tačiau prašomą pinigų sumą, 100 rbl., III.8. d. leido išduoti. Ištyrus, paaiškėjo, kad jis tuos pinigus imdavo ne pragyvenimui, o girtavimui.

Tai yra faktas, nes, pzv., III.8. d. turėjęs įvykti Pabradės pradžios mokykloje susirinkimas neįvyko vien dėl to, kad drg. Kurauskas buvo tiek girtas, jog eidamas gatve svirduliavo ir vieną kartą net parvirto. Tą gali patvirtinti drg. Atkočiūnas Alfonsas, Pabradės koop. sąskaitininkas. Drg. Kurauskas, atvykęs į susirinkimą, tiek tepasakė: „Šiandien mažai susirinkot, todėl susirinkimas neįvyksta' . Tame susirinkime buvo apie 50 asmenų ir tik drg. Atkočiūno pastangomis užrašytas 31 narys.

Drg. Kurauskas rasdavo draugų užeiti į valgyklą — restoraną. III.9. Pabradės valgykloj-restorane, vadinamam „Betliejus", kur laisvai pardavinėjama degtinė ir alus, drg. Kurauskas taip įsismagino, kad pradėjo traukti dainą. Tą gali patvirtinti drg. Meškauskas Kazys, Pabradės koop. buhalteris, ir drg. Povilėnas Alfonsas, buvęs koop. vedėjas.

Negana to, drg. Kurauskas, nuvykęs į Joniškį, tuojau paprašė 50 rublių. Šią pinigų sumą jam išmokėjo. Drg. Kurauskas tuojau nuėjo į parduotuvę ir nusipirko pusbonkį degtinės. (Į restoraną nėjo, nes Jonišky tokio nėra). III.10 d. Orgbiuro pirmininkui drg. Naudžiūnui ir sekretoriui drg. Rutkūnui nuvykus į Joniškį pravesti valdybos ir kontrolės organų rinkimus, kooperatyvo vedėjas drg. Petkevičius Antanas skundėsi, teiravosi, ką daryti, sakydamas: „prisiuntėt agitatorių, kuris narių neverbuoja, prašo pinigų, o kai duodam, tai vaikščioja degtine dvokdamas".

Tarp kitko pažymiu, kad ėjo gandai,- jog drg. Kurauskas, išvykęs į kaimus, ir samogono įsigydavo.

Kadangi tokių „linksmybės vakarų" drg. Kurauskas labai daug praleido, tai visus suminėti sunku. Jei būtų reikalas, faktus galėtų patvirtinti: drg. drg. Šerėnas, Vasiliūnas, Pabradės koop. tarnautojai ir jau aukščiau minėti asmenys.

Drg. Kurauskas. aplankęs jam paskirtus valsčius, III.10 d. vakare grįžo į Švenčionėlius ir neblaiviame stovyje prisistatė Apkoopsąjungos kontoron, kur tuo laiku buvau aš ir buhalterio padėjėja drg. Gantovnikaitė. Kelionei dar paprašė 20 rublių, kuriuos išmokėjom. tačiau kaip jis juos sunaudojo-žinių neturiu.

Visame agitacijos darbe buvo gana daug tokių „auksaburnių" agitatorių. Dėl to agitatoriai neteko bet kokio vardo visuomenėje, o kooperacija nustojo populiarumo. Jei narių ir pagausėjo, tai įvyko ne iš geros valios, bet daugiau dėl prievartos.

Renkant valdybas ir revizijų komisijas visomis jėgomis stengtasi, kad į vadovaujamas vietas patektų tokie žmonės, kurių veikla ir praeitis yra artimesnės komunistinei veiklai. Pats svarbiausias agitatorių uždavinys— sukompromituoti dar pasilikusius kooperatyvuose senuosius vadovus, apšaukti juos buožėmis bei kulokais, liaudies išnaudotojais ir t.t. Tačiau, visa ta kampanija ne visai pavyko. Ten, kur nebuvo rinkimų tikra to žodžio prasme, į valdybas buvo pravesti tokie žmonės, kokių norėjo kompartija, bet visur kitur, kur tik nariai galėjo pareikšti savo valią, buvo išrinkti tie, kurie turėjo visuomenės pasitikėjimą, nors partijai buvo visai nepatikimi. Tenka pripažinti, kad bendrame rezultate (Lentelė Nr. 7) daugumoj į valdybas buvo išrinkta naujų žmonių, neprityrusių kooperacijos darbe, mažai raštingų. Partinių iš visų išrinktųjų tebuvo vos 14,8%.

Kaip buvo LKP (b) CK nustatyta, 1941.IV.23—24 d. d. įvyko Lietuvos TSR Vartotojų Kooperacijos įgaliotinių respublikinis suvažiavimas. Jis buvo gana gausus. Pasakyta daug kalbų ir pareikšta daug karčios kritikos. Tačiau įgaliotinių mintys į nutarimus visai maža teturėjo įtakos. Suvažiavimo nutarimai buvo paruošti kur kas anksčiau komunistų partijos užkulisiuose ir paskelbti galutinoj redakcijoj tik po suvažiavimo. Štai jie:

Nutarimas apie Lietuvos TSR Vartotojų Kooperacijos 1941 m. planą. Tarybų valdžios įsikūrimas padėjo pagrindus planingam socialistiniam LTSR tarybinės kooperatinės prekybos išsivystymui.

Plano reikšmė organizavimui ir vadovavimui glūdi tame, kai suplanuojant Vart. Kooperacijos ūkišką veiklą, konkrečiai išsprendžiami pagrindiniai uždaviniai, duoti partijos ir vyriausybės vartotojų kooperacijai, kaip tai: vispusiškas patenkinimas darbo žmonių patiekiamų, nuolat augančių paklausų, tolimesnis tarybinės kultūringos prekybos išsivystymas ir augimas.

Respublikinės Vartotojų Kooperacijos įgaliotinių suvažiavimas tvirtina šiuos pagrindinius vartotojų kooperacijos ūkiškos veiklos 1941 m. plano duomenis.

Pelnas, gautas iš prekybos ir visuom. maitinimo . 2,16% nuo apyvartos 1941 m. II-jo ketvirčio detalinės prekių apyvartos planą įgaliotinių suvažiavimas laiko minimaliu uždaviniu ir įpareigoja Resp. Vartotojų S-gos prezidiumą ir visus Vartotojų Kooperacijos organizacijų vadovus užtikrinti besąlyginį jo perviršijimą.

Įgaliotinių suvažiavimas įpareigoja visus Vart. Kooperacijos organizacijų ir įmonių vadovus:

1) Visais būdais mažinti Resp. S-gos bazių ir apkoopsąjungų sandėlių urmo apyvartą, plėsti tranzito operacijas ir vengti bereikalingo prekių pervežimo geležinkeliais ir autosunkvežimiais.

a) Kiekvieną dieną vis mažinti prekybos ir gamybos išlaidas ir siekti, kad visose Vart. Kooperacijos ūkiškos veiklos šakose nepaliaujamai augtų socialistinės sutaupos.

3) įtraukti planan visas ūkiškos veiklos šakas ir griežtai imtis priemonių planavimui patobulinti ir statistinės ataskaitos drausmei sustiprinti.

DĖL RESPUBLIKINĖS VARTOTOJU KOOPERACIJOS SĄJUNGOS ORGBIURO ATASKAITINIO PRANEŠIMO, LIETUVOS TSR VARTOTOJŲ KOOPERACIJOS ĮGALIOTINIU RESPUBLKINIO SUVAŽIAVIMO NUTARIMAS

LTSR Vartotojų Kooperacijos įgaliotinių suvažiavimas, išklausęs ataskaitinę Respublikinės Vartotojų Kooperacijos Sąjungos Orgbiuro pranešimą, jo darbą pripažįsta patenkinamu.

Suvažiavimas pažymi, kad, esant Lietuvos Respublikoje tarybų valdžiai, vadovaujant Lietuvos KP(b) CK ir LTSR Liaudies Komisarų Tarybai, padarytas didžiulis vartotojų kooperacijos pagrindinis pertvarkymo darbas, paverčiant ją tikrąja visuomenine masine organizacija, jungiančia darbo valstiečių, darbininkų ir inteligentijos plačiąsias mases.

Vieton pasenusios buržuazinės kooperacijos, jungusios kaimo gyventojų turtingųjų buožių viršūnes ir turėjusios tiktai 41.000 narių pajininkų, padėjus pagrin-dan kaimo vartotojų bendrovės naujus įstatus, sukurta tikroji visuomeniniai masinė-organizacija, sujungusi 340.000 pajininkų, Tarybų Lietuvos darbo biedniokų ir vidutiniokų valstiečių.

Pravesta ataskaitinė rinkiminė kampanija iš pagrindų pakeitė vartotojų kooperacijos valdomųjų organų sudėtį. Vieton turtingųjų buožių viršūnės, dvarininkų ir kunigų, į valdomuosius ir kontrolės organus vartotojų bendrovių ir apskričių vartotojų kooperacijos sąjungas atėjo iš darbo valstiečių, kaimo darbininkų, darbo inteligentų, moterų ir jaunimo tarpo nauji kadrai, galį pertvarkyti ir pagerinti vartotojų kooperacijos darbą.

Ataskaitos ir rinkimai parodė darbo valstiečių susidomėjimą kooperacija ir aktingą dalyvavimą joje; jie iškėlė didelį kooperatinį aktyvą krautuvių ir revizijos-komisijos narių asmenyse; jie sudarė sąlygas tolimesniam vartotojų kooperacijos darbui, kurio uždavinys aprūpinti Tarybų Lietuvos darbo žmones visomis plataus vartojimo prekėmis.

Per šį laiką, kai veikia Lietuvos TSR tarybų valdžia, vartotojų kooperacijos darbas labai išsiplėtė ir padidėjo jo reikšmė respublikos liaudies ūkiui. Kooperatyvų skaičius iš 202 išaugo iki 318 1941.IV.1 d. Kooper. krautuvių ir magazinų, tinklas iš 435 padidėjo iki 2067.

Detalinė LTSR vartotojų kooperacijos prekių apyvarta, priskaitant ir visuomeninio maitinimo įmonių apyvartą per I-jį 1941 m. ketvirtį išaugo iki 193 mil. rublių, kai 1940 m. paskutiniame ketvirtyje tebuvo tik 129 mil. rublių.

Suvažiavimas tačiau pažymi, kad greta su LTSR vartotojų kooperacijos pasiektais laimėjimais, kooperacijos darbe iškyla ir eilė stambių trūkumų, kurie stabdo tolimesnį kooper. prekybos vystimąsi ir tobulėjimą, būtent:

a) vartotojų kooperacijos aparatas dar ne visai išvalytas nuo asmenų, kurie nėra patikimi politiniu ir darbo atžvilgiu. Be to, dar permažai dirbama kadrams paruošti ir jų kvalifikacijoms pakelti.

b) nesant tinkamos kontrolės, kasdieninio vartojimo prekių prekyboje yra sutrikimų. Daugelyje krautuvių nekokia švara ir nesilaikoma tikrai kultūringos tarybinės prekybos taisyklių.

c) Urmo prekyba per respublikines ir apkoopsąjungų bazes silpnai organizuota; dažnai pasitaiko, kad prekės ne tuo keliu pasiunčiamos, kai kurių prekių prisiunčiama perdaug ir netinkamo asortimento.

d) permažai leidžiama apyvarton vietinės gamybos prekių ir produktų. Priemonės pavasario sėjos kampanijai pravesti yra nepakankamos.

e) Silpnai kontroliuojamas nustatytų kainų laikymasis, nieko nedaroma sistemos svorio ir saiko matams sutvarkyti.

f) Atskaitų ir apskaitų būklė visai nepatenkinama. Iki šiol neturime 1941.I.1 d. suvestinio sistemos balanso, Respublikinės Vart. Koop. S-gos savas balansas turi visą eilę rimtų trūkumų. Kooper. organizacijų perėjimas į naują ataskaitos ir sąskaitybos sistemą vyksta labai lėtai.

g) Nėra pilno instruktorių aparato sąstato, ir labai silpnai teikiama praktiška pagelba kaimų kooperatyvams ir apkoopsąjungoms jų organizaciniame ir prekybiniai ūkiškame darbe.

h) Silpnas revizijos darbas ir nepakankama kova už kooperatinės socialistinės nuosavybės apsaugą.

i) Silpnai suorganizuotas planavimo ir ypač tų planų persiuntimo darbas kiekvienai įmonei.

k) Nesutvarkyta pajininkų atskaita ir nesuorganizuotas darbas su kooper. aktyvu, revizijų ir krautuvių komisijomis.

1) Nepakankama drausmė sistemos darbuotojų tarpe ir silpnai organizuojama kova už darbuotojų darbo našumą ir kokybę.

m) Nepakankamai pravesta soclenktynių ir stachanoviečių darbo metodų panaudojimų propaganda vartotojų kooperacijos darbuotojų tarpe ir nesuorganizuotas darbas geresnių žmonių ir atskirų kolektyvų patyrimui iškelti ir tuo patyrimu pasinaudoti.

Suvažiavimas vienu pirmaeilės reikšmės ir skubos uždaviniu laiko darbo žmonių sukooperatinime pasiektų laimėjimų sustiprinimą, o taip pat gerą prekybos darbo organizaciją ir ūkišką kooperatyvų sustiprinimą ir masių organizacinio darbo iškėlimą iki to lygio, koks yra reikalingas tikrai kultūringai tarybinei prekybai išvystyti.

Todėl suvažiavimas įpareigoja naujai išrinktą Respublikinės Vartotojų Kooperacijos Sąjungos Valdybos sąstatą ir apkoopsąjungų valdybas:

1) Pasiūlyti naujos sudėties va Idyb ai daugiau operatyviniai ir nuolat vadovauti apskričių vart. koop. sąjungų darbui ir teikti joms konkretesnę pagelbą.

2) Pravesti ryžtingą kovą už vartotojų kooperacijos aparato išvalymą nuo politiniu ir darbo atžvilgiu nepatikimų asmenų ir sudaryti aparatą iš patikrintu ir kvalifikuotų kadrų.

3) Organizuoti centrinę kursų bazę prie Respublikinės Vart. Koop. Sąjungos pardavėjams, sandėlių darbininkams, instruktoriams, sąskaitybos ir kt. kategorijų darbininkams paruošti. Vartotojų kooperatyvuose ir apskričių vartotojų koop. sąjungose organizuoti technikinį ir individualų apmokymą, o didesnėse apkoopsąjungose —* kursų tinklą.

4) Sutvarkyti Respubl. Sąjungos bazių darbą, neprileidžiant bereikalingo prekių perkilnojimo ir pervežiojimo. Imtis priemonių, kad prekybos apyvartoje eitų vietinės gamybos gaminiai ir prekės.

5) Imtis priemonių prekybos ir visuomeninio maitinimo įmonių tinklą ir toliau plėsti, sutvarkant taip, kad jis įgytų tikrai kultūringą išvaizdą.

6) Neleisti kasdieninio vartojimo prekių prekyboje sutrikimų, stiprinti kiekvieno kooperatyvo ir atskirų kooperatinių krautuvių darbo kontrolę, taip pat stiprinti kontrolę, ar laikomasi nustatytų kainų ir kultūringos tarybinės prekybos taisyklių. Sutvarkyti sistemos svorio ir saiko matus.

7) Tuojau imtis priemonių aprūpinti pavasario sėją visomis reikalingomis prekėmis.

8) Ypač rimtą dėmesį kreipti į ataskaitos ir apskaitos sutvarkymą, o taip pat imtis priemonių social. kooperatinei nuosavybei apsaugoti.

g) Pravesti tolimesnį darbo masių sukooperatinimo ir pajų įnašų rinkimo darbą.

10) Patikslinti kooperatyvų veiklos rajonus ir sutvarkyti pajininkų ir pajų ūkio apyskaitą.

11) Sudaryti instruktorių sąstatą iš patikrintų ir kvalifikuotų darbininkų ir praktiškai padėti kooperatinėms organizacijoms jų organizaciniame ir ūkiškai prekybiniame darbe.

12) Imtis priemonių, kad planavimo darbas visose sistemos grandyse pagerėtų ir kad planai būtų persiunčiami kiekvienai prekybos įmonei.

13) Vesti kasdieninę kovą už koop. organizacijų finansų ūkio rentabilingumą ir sustiprinimą, neleidžiant, kad išlaidos viršytų nustatytas apyvartos išlaidas. Griežtai kovoti už įsiskolinimų sumažėjimą, plane nenumatytus nuostolius.

14) Griežtai kovoti už darbo drausmės sustiprinimą ir darbo našumo pakėlimą.

15) Išvystyti soclenktynes vartotojų kooperacijos darbuotojų tarpe, iškeliant aikštėn geresnius žmones ir atskirų kolektyvų patyrimą, o taip pat organizuoti sistemingą to patyrimo perdavimą.

16) Griežtai kovoti su vagystėmis ir išeikvojimais vartotojų kooperacijoje, su -apsvėrimu, netikru matavimu ir kitais tarybinės prekybos dėsnių apėjimais.

17) Pagreitinti perėjimą į vienetini darbo atlyginimą krautuvėse, kepyklose ir visuomeninio maitinimo įstaigose.

Suvažiavimas yra įsitikinęs, kad KP(b) Centro Komitetui ir LTSR Liaudies Komisarų Tarybai vadovaujant, aktingai vietos partijos, tarybų ir profsąjungos organizacijoms padedant. LTSR Kooperacijos darbuotojai uždėtas jiems garbingas prievoles išpildys.

Anksčiau buvo kalbėta apie priemones bei metodus kooperatinei prekybai sukurti. Kooperatinė prekyba turėjo praskinti kelius viso gyvenimo kolektyvizacijai. Priemonės buvo griežtos. Rezultatai irgi buvo nemaži. Pati kooperacija prekybos tinklo atžvilgiu (Lentelė Nr. 8) padidėjo vidutiniškai apie 542%, o pajininkų — net iki 600%. Jei kooperacija būtų išaugusi iš visuomenės susipratimo ir kooperacinių pagrindų įvertinimo, tai Lietuvos gyvenime visa tai būtų turėję gana didelės reikšmės. Tačiau dabar viskas buvo sukurta griežčiausiu smurtu bei moraliniu teroru, todėl nebuvo ir tvirtų pagrindų. Visi tie kooperatyvai, naudodamiesi kainų išpūtimu, darė milžiniškas apyvartas ir nešė iždui milžiniškas pajamas, tačiau visai neturėjo tikslo savo nariams bei kraštui patarnauti.

Iš lentelės Nr. 8 matyti, kad Lietūkis 1939 m. teturėjo 423, 1941.1.1 — jau 1370 ir 1941.VI.1—2295 įmones. Normaliomis sąlygomis kooperacija Lietuvoje nebūtų galėjusi tokiais šuoliais plėstis, tačiau bolševikų laikais viskas buvo žaibišku tempu sukurta privačių prekybininkų sąskaiton.

Normaliais laikais Lietūkio veikla apsiribodavo vidutiniškai 130—140 mil. lt. apyvarta detalinėj prekyboj ir 80—90 mil. lt. urminėj prekyboj. Tačiau visos bolševikinės reformos prekyboje ir kainų kėlimas smarkiai atsiliepė ir į Lietūkio ūkines operacijas. Kadangi jau 1940 m., vidutiniškai imant., visos prekės buvo pabrangusios ne mažiau 150% ir didelė privačias prekybos dalis buvo perėjusi į Lietūkio prekybinę sistemą, visai nenuosta-

bu, kad 1940 m. detalinė Lietūkio apyvarta buvo 146,7% ir urminė prekyba — 135,3%% didesnė už 1939 m. (Lentelė Nr. 9):

Kadangi apskrityse visos detalinės prekybos, neišskiriant ir privačių prekybininkų, prekėmis turėjo apsirūpinti per apskričių kooperatyvų sąjungas, tai joms 1941 m. buvo numatyta 500 mil. rubl. apyvarta. Turimais duomenimis, apskričių kooperatyvų sąjungos per 1941 m. pirmus 3 menė-sius padarė 114.789.600 rubl. apyvartos (Lentelė Nr. 10):

Tačiau detalinė kooperatyvų apyvarta turėjo per 1941 m. pasiekti iki 850 mil. rb. Jau per 1941 m. IV.l—VI.15 buvo padaryta 206.979.100 rb.

apyvartos, kas sudarys apie 105% numatytos apyvartos (Lentelė Nr. 11) tam laikotarpiui.

Palyginus rublio vertę su lito Verte, piniginių vienetų perkamąsias galias, padarytas Lietūkio apyvartas 1939,1940 ir 1941 m. ir Lietūkio prekybos tinklo procentinį padidėjimą, galime padaryti išvadą, kad vis dėlto prekių kiekio pažiūriu kiekvienai krautuvei buvo išleista mažiau už 1939 m. Nors atrodo, kad apyvarta suminiai yra smarkiai padidėjusi, tačiau ta proporcija neatitiko padidėjusiam prekybos tinklui. Dėl to gyventojų ap-

rūpinimas per kooperatinį tinklą buvo pablogėjęs, kiekio požiūriu prekių buvo sumažėję ir apsirūpinimo galimybės smarkiai apribotos.

Pienocentras. Ši kooperatinė organizacija, 1940 m. turėjo 180 pieninių su 23.000 narių. Nors tarybinės valdžios ir buvo užsibrėžta Pienocentrą įjungti į Lietkoopsąjungos sistemą, tačiau tai yra Vienintelė organizacija, kuri išsilaikė savo organizacinės struktūros nepakeitusi: visą laiką veikė taryba, valdyba ir revizijos komisija. Pienocentro paskirtis ir struktūra neleido jį įjungti į Lietkoopsąjungą.

Iš visų kitų kooperatinių įmonių dar buvo išlikusi kooperatinė bendrovė Marginiai, kuri tik savo vardą iškeitė į „Dailę". Šiaip visos kitos kooperatinės įmonės bolševikų valdymo laikais buvo netekusios kooperatinės struktūros ir buvo visiškai perorganizuotos į valstybines įmones.

Lietuvos ūkis su prekių normavimu pirmą kartą susidūrė tik bolševikų valdymo metu. Bolševikai savo krašto ūkį laikė „planingu", o planin

game ūkyje jau reikalingas koks nors ūkio reguliavimas ir jo vaisių kontrolė. Tarybinėj prekyboj prekių normavimas turėjo labai charakteringą pobūdį, kuris niekur kitur nesutinkamas. Normavimas čia buvo pagrįstas tuo, kad iš anksto buvo nustatyta, kiek kuri krautuvė ar įmonė turi padaryti piniginės apyvartos, kiek yra leista per atitinkamą laikotarpį išleisti prekių ir po kiek kiekvienam atėjusiam pirkėjui kiekvieną kartą galima parduoti. Šis normavimas neturėjo jokio paskirstymo teisingumo pagrindo, bet tik buvo nustatyta, kad kiekvienam už jo „vizitą" į krautuvę galima parduoti atitinkamą prekių kiekį. Žinoma, kas turėjo daugiau laiko didesnį krautuvių skaičių apeiti ir dar turėjo prietelių krautuvėse, galėjo visai lengvai susidaryti didesnes prekių atsargas.

Prekių paskirstymui ir net apyvartai normuoti Prekybos liaudies komisariate buvo net trys skyriai: a) pramoninių prekių prekybos skyrius, b) maisto prekių prekybos skyrius ir c) planinis-finansinis skyrius.

organizuoti pramoninių prekių prekybą LTSR teritorijoje; daryti planuojamų pramonės prekių .atgabenimo, reikalingumo ir realizavimo planus ir kontroliuoti tų planų vykdymą; rasti papildomas ir naujas prekių rūšis; prižiūrėti prekių kokybę ir asortimentą; kartu su pramonės liaudies komisariatu nustatyti pramonės prekių asortimentą, standartus ir technikos sąlygas; nustatinėti didmenų prekių judėjimą.

organizuoti maisto prekių prekyba LTSR teritorijoje; daryti planuojamų ir reguliuojamų maisto prekių reikalingumo, atgabenimo ir realizavimo planus ir kontroliuoti tų planų vykdymą; rasti naujas maisto prekių rūšis; prižiūrėti prekių kokybę ir asortimentą, nustatinėti maisto prekių standartus ir technikos sąlygas, tirti didmenų prekių judėjimo klausimus, bendrai reguliuoti ir kontroliuoti visų viešojo maitinimo organizacijų darbus LTSR teritorijoje, nepareinamai nuo tų organizacijų priklausomumo; daryti viešojo maitinimo įmonių materialinio-technikinio tiekimo ir aprūpinimo planus; tirti gaminamųjų valgių kokybės klausimus ir kontroliuoti vietinio priklausomumo viešojo maitinimo tresto darbą; vadovauti vaisių — -daržovių ir kitu negrūdinių žemės ūkio produktų centralizuotai tiekybai; daryti LTSR Prekybos liaudies komisariato sistemos organizacijų atliekamos decentralizuotos vaisių — daržovių tiekybos ir perdirbimo planus ir kontroliuoti tų planų vykdymą; daryti vaisiams — daržovėms suvartoti planus, o taip pat nustatyti priemones vaisiams—daržovėms laikyti bei perdirbti ir kontroliuoti tų priemonių vykdymą.

daryti perspektyvinius planus prekybai LTSR teritorijoje plėsti, sudarinėti mažmenų bei didmenų prekių apyvartos, viešojo maitinimo, didmenų bei mažmenų tinklo, o taip pat viešojo maitinimo tinklo LTSR teritorijoje suvestinius planus; planuoti LTSR Prekybos liaudies komisariato betarpiškai priklausomų organizacijų veiklą; reguliuoti darbo atlyginimo klausimus; tvarkyti prekybos ir viešojo maitinimo LTSR teritorijoje statistinę apyskaitą; daryti LTSR Prekybos liaudies komisariato sistemos finansų bei kreditų planą; kontroliuoti finansų bei kreditų plano vykdymą; instruktuoti ir sekti LTSR Prekybos liaudies komisariato sistemos ūldo organizacijų finansinį darbą; vykdyti buhalterijos apskaitą LTSR Prekybos liaudies komisariato sistemoje; instruktuoti ir sekti LTSR Prekybos liaudies komisariato sistemos ūkio organizacijų darbą; vykdyti dokumentines revizijas. (LTSR Vyr. Nut. ir Potv. Rink. Nr. 4, psl. 173—176, t941.II.15).

Anksčiau buvo nurodyti suvaržymai įgyti pramoninėms prekėms. Dabar tenka paminėti visai kitą normavimo pobūdį, t. y. išėmimą iš apyvartos visų tų prekių, kurios tarybinei valdžiai atrodė neatitinkančiomis tarybinei dvasiai. Daugelis vertingų dalykų dėl to buvo sunaikinta. Tokių labiau paminėtinų prekių pavyzdžiu galėtų būti: knygos, meno kūriniai, plokštelės ir kt.

Tarybinėj normavimų sistemoj planai nustatė, kiek vartotojas gali gėrybių įsigyti. Tuo metu planingam ūkiui sąlygos buvo visiškai nepalankios. Gyventojai buvo labai susirūpinę ateitimi. Prekybos liaudies komisariatas pasiryžo surasti pusiausvyrą ir savo įsakymu Nr. 46 įvedė maisto prekių normas. Tame įsakyme, išleistame 1940.ХII.30 prekybos liaudies komisaras nustatė, kad

„Ryšium su nauju sričių prijungimu prie LTSR ir dar esamu kai kurių prekių kainų skirtumu Lietuvos Baltgudijos TSR teritorijoj, įsakau:

1) Švenčionių, Švenčionėlių ir Vilniaus apskrityse, taip pat Giedraičių valsčiuje, Ukmergės apskr., Eišiškės ir Valkininkų valsčiuose Trakų apskrit., Zarasų apskr. valsčiuose iki plento Kaunas—Daugpilis, Merkinės, Varėnos valsčiuose ir Marcinkonių—Druskininkų rajone Alytaus apskr. ir Kapčiamiesčio, Leipalingio ir Veisėjų valsčiuose Seinų apskr. esančiose parduotuvėse — vienam pirkėjui nepardavinėti daugiau, kaip nurodyta žemiau išvardintų prekių:

1. įvairių rūšių mėsos 0,5 kg, 2. Įvairių rūšių dešrų ir rūkytos mėsos 0,5 kg, 5. Konservų 1 dėž., 4. Sviesto 0,1 kg, 5. Grietinės 0,2 Itr., 6. Pieno 1 Itr., 7. Aliejaus 0,4 kg, 8. Sūrio 0,2 kg, 9. Kiaušinių 5 št., 10. Cukraus 0,5 kg, tl. Arbatžolių

0.05 kg, 12. Įvairių miltų 1 kg, 13. Įvairių kruopų 0,5 kg, 14. Įvairių makaronų O,f, kg, 15 Druskos 3 kg, 16. Muilo branduolinio 1 gab., 17. Muilo tualetinio 1 gab., 18. Žuvies šviež. ir sūd. 1 kg, 19. Žuvies prod. ir silkių 0,5 kg, 20. Margarino 0,2 kg, 21. Sausainių 0,2 kg, 22. Saldainių 0,4 kg.

2) Kitose LTSR vietovėse pardavinėjant vartotojams minėtas 1-am punkte prekes, reikia laikytis mano 1940.XI.23 bendrarašty nustatytų normų, būtent:

1. Įvairių rūšių mėsos 2 kg, 2 Dešrų ir rūkytos mėsos 1 kg, 3. Konservų 2 dėž., 4. Sviesto 0,23 kg, 5. Grietinės 1 Itr., 6. Pieno 2 Itr., 7. Aliejaus 0,5 kg, 8. Sūrio 0,5 leg, 0- Kiaušinių 10 št., 10. Cukraus 0,5 kg, 11. Arbatžolių 0,05 kg, 12. įvairių miltų 3 kg, 13. Įvairių kruopų 1 kg, 14. Įvairių makaronų 1 kg, 13. Druskos 3 kg, 16. Muilo branduolinio 2 gab., 17. Muilo tualetinio 2 gab.

4) Duonkepyldomis neaprūpintose kaimo vietovėse — leisti pardavinėti kaimo inteligentams (mokytojams, agronomams, gydytojams) po 4 kg miltų vienam pirkėjui.

3) Kad nesusitrukdytų pirkėjų aptarnavimas, būtina prekes iš anksto išsvarstyti ir supakuoti nurodytais kiekiais.

6) Už šio įsakymo pravedimą atsako atitinkamų prekybinių organizacijų direktoriai ir parduotuvių vedėjai.

7) Šį įsakymą pasiųsti Valstybinių Prekybų direktoriams Vilniuj, Kaune, Šiauliuose, Panevėžy, Marijampolėj ir Ukmergėj, Resp. Vartotojų Koop. S-gai. „Pienocentrui", „Maistui", „Paramai", „Rūtai", apskričių vykd. komitetams, Maisto Pramonės Liaud. Komisariatui, D. V. Milicijos Valdybai, apskr. prekybos inspektoriams ir komisarams.

Prekės iš prekybos įmonių staiga pradėjo nykti. Gamyba irgi dirbo pagal „planą", tačiau tas planas buvo toks, kad produktų gyventojams pradėjo neužtekti. Pasidarė nepakankamas aprūpinimas produktais bei prekėmis pavienių asmenų. Kartu iškilo viešųjų įstaigų aprūpinimo klausimai. Piliečiai ieškojo įvairiausių būdų prieiti prie prekių bei produktų. Jei negalėjo ko gauti kaip pavieniai piliečiai, ėjo kartu su viešomis įstaigomis bei įmonėmis į prekių sandėlius bei krautuves. Nuo krautuvių kartu su mažėjančiomis prekėmis krautuvėse eilės nyko, bet kartu su viešosiomis įstaigomis susidarė eilės prie sandėlių bei bazių, kur dar vis buvo didesni prekių ištekliai ir prieinamesnės sąlygos kolektyviškai prekėmis apsirūpinti. Žinoma, apsirūpinime atsirado dideli skirtumai tarp tų, kurie per įstaigas visko galėjo gauti ir tarp tų, kurie, kaip pavieniai asmenys nieko negalėjo įsigyti. Dėl to prekybos liaudies komisaro 1941.Ш.27 įsakymu Nr. 151 buvo nustatyti įstaigoms apsirūpinti procentiniai kontingentai, kurių nebegalėjo užtekti ir pačioms įstaigoms. Tuo įsakymu buvo visiškai uždrausta parduoti įstaigoms medvilninius, vilnonius, šilkinius ir lininius audinius, gabalinės tekstilės prekes, gatavus drabužius ir baltinius mezgimo dirbimus, kailius ir kailių dirbinius, avalynę, fabrikų gamybos kilimus ir takelius, ceratą, linoleumą, namų apyvokos baldus, išskyrus įstaiginio tipo baldus, įvardintus atskiram priede, motociklus IZ—8 ir L—300, dviračius, išskyrus lenktyninius, kameras ir padangas dviračiams siuvamąsias mašinas, virtuvus, primusus ir žibalines virtuvėles, kišeninius ir rankinius laikrodžius ir žadintuvus, automatinius kotelius, minkštus mokyklinius trintukus, natūralinį pokostą, valstybinės pramonės gamybos baltus dažus, fanerą, geležį ir t. t. Kitas prekes buvo leista parduoti įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms atitinkamais detalinės prekybos nuošimčiais, kurie svyravo nuo 0,5% iki 10% atskiroms prekių rūšims.

Pardavinėjimui buvo įsteigtos specialios urminės bazės ir parduotuvės Pasireiškus dideliam daugelio prekių trūkumui, buvo susirūpinta amato pobūdžio pramone, kuri turėtų bent iš dalies sumažinti kai kurių prekių trūkumą. Kadangi privati gamyba buvo visai išardyta, tai buvo norėta valstybine sistema atsigriebti ir paleisti apyvarton vietinių prekių didesnius kiekius. Šiam reikalui tvarkyti Prekybos laudies komisaras išleido įsakymą Nr. 115:

Tarybinės prekybos svarbiausieji uždaviniai: patiekti vartotojui visas jam reikalingas geriausios kokybės prekes ir tą patarnavimą atlikti laiku ir greitai. Suprantama, kad ir mūsų jauna tarybinė prekyba galės sėkmingai vykdyti savo paskirtį jei ji pati pasirūpins laiku reikalingomis aukštos kokybės prekėmis.

Didelių tuo reikalu galimybių teikia TSRS Liaudies Komisarų Tarybos ir VKP(b) Centro Komiteto š. m. sausio Q d. nutarimas apie priemones padidinti plataus vartojimo ir maisto prekių gamybą iš vietinės žaliavos (žiūr. 1941.I.15 d. „Tarybų Lietuva Nr. 12). Visos tarybinės prekybinės organizacijos, įmonės bei įstaigos ir jų darbuotojai privalo visu rimtumu ir atsidėjimu vykdyti minimo nutarimo nuostatus. Pirmiausia, visos valstybinės ir kooperatinės prekybos įpareigojamos organizuoti ir plėsti savo maisto produktų gamybos bazes, didinti bulvių, daržovių, vaisių ir kitų maisto produktų parengimus, produktų perdirbimą ir reikalingą atsargų sudarymą bei tinkamą saugojimą. Taip pat prekybos įmonės įpareigojamos aktingai imtis priemonių didinti plataus vartojimo prekių gamybą iš vietinės žaliavos ir plėsti dirbtuvių ir įmonių tinklą, kad būtų galima tvarkingai patenkinti kasdieninius gyventojų buities reikalus.

TSRS Liaudies Komisarų Tarybos ir VKP(b) Centro Komiteto 1941.I.9 d. nutarimui tinkamai ir savo laiku įvykdyti, valstybiniu prekybų direktoriams įsakau: 1) Iki š. m. vasario 10 d. (kaip tat buvo aptarta mano sušauktame š. m. sausio 29 d. pasitarime) atsiųsti Prekybos liaudies komisariatui sąrašus reikalingų 1941 m. Tamstų vedamoms prekybos įmonėms prekių, kurios pagal TSRS LKT ir VKP(b) CK nutarimą turėtų būti gaminamos vietoje.

Sąrašuose ar jo prieduose reikalinga nurodyti, kurias prekes ir kuriais kiekiais pagamins 1941 metais Tamstų turimos įmonės ir numatomos įsteigti bei praplėsti įmonės; kurias prekes ir kuriais kiekiais, Tamstų turimais duomenimis, pagamins pramonės kooperacija (nurodant kooperatyvus) ir vietos amatininkai.

2) Iki š. m. vasario 10 d. atsiųsti komisariatui Tamstų turimų gamybinių įmonių bei dirbtuvių sąrašą, nurodant jų gamybos ar perdirbimo rūšį ir numatomą 1941 metais produkcijos kieki bei sumą. Kartu reikalinga patiekti planą apie numatomą turimų gamybinių įmonių, dirbtuvių ir jų produkcijos praplėtimą, taip pat apie numatomas 1941 m. įsteigti naujas gamybines įmones bei dirbtuves, nurodant gamybos rūšį, produkcijos kiekį bei sumą ir nuo kada jos pradės veikti.

3) Trumpiausiu laiku pasirūpinti, kad Tamstų įmonių veikimo rajone veiktų pakankamas tinklas dirbtuvių dviračiams, siuvamoms mašinoms ir kt. taisyti, taip put dirbtuvių cheminiu būdu rūbams dažyti, valyti, punktų supirkinėti gyventojų tarpe dėvėtą avalynę, rūbus ir tai avalynei bei rūbams taisyti ir perdirbti.

Iki š. m. vasario 15 d. atsiųsti komisariatui Tamstų Įmonių, veikimo rajone 3-me punkte nurodytų dirbtuvių ir punktų sąrašą, nurodant, kam jos priklauso, jų adresą, jų gamybinį pajėgumą, kurios iš jų veikia ir kurios numatomos įsteigti bei kada pradės veikti.

4) Valstybinės prekybos, kooperatinės įmonės, valgyklų ir restoranų trestas Valgis turi, atsižvelgdamos vietos sąlygų, rimtai susirūpinti savo maisto produktų bazių įsteigimu, panaudojant tam reikalui įsteigtinus šiltadaržius, daržus ir ūkius, užvedant kiaulių penėjimą, žuvų gaudymą, paukščių ūkius. Maisto bazę kiaulių penėjimui ir paukščių ūkiui turi sudaryti įvairios maisto produktų bei prekių liekanos ir kitos prekyboje ir maitinimo įmonėse nesunaudojamos atmatos. Trumpai tariant, tarybinė prekyba ir visuomeninis maitinimas turi taip tvarkytis, kad jie patys pirmiausia rūpintųsi viskuo, kas reikalinga vartotojui ir kad nė vienas duonos trupinys, nė viena bulvė nenueitų niekais.

Todėl įsakau valstybinių prekybų ir Valgio direktoriams iki š. m. vasario 14 d. patiekti komisariatui planą, kas numatoma daryti savo maisto bazėms, kiaulių ir vištų ūkiams įsteigti, kaip dabar sunaudojamos ir kaip numatoma sunaudoti įvairios prekybos ir maitinimo liekanos bei atmatos, o taip pat, kuri Prekybos liaudies komisariato ar kitų žinybų parama būtų reikalinga, kad šiame įsakymo punkte nurodyti reikalai būtų tinkamai sutvarkyti. Kartu reikalinga patiekti sąrašą ežerų ir kitų vandenų plotų, kuriuos Tamstos norėtumėte gauti žuvims gaudyti, kokį aparatą (kadrus) ir žuvų gaudymo priemones Tamstos turite ir kaip žuvų gaudymą, laikymą ir pardavimą Tamstos numatote suorganizuoti.

3) Bulvių, daržovių, vaisių ir kitų produktų parengimas ir jų tinkamas laikymas pavyks, jei jau dabar prie to darbo visu atsidėjimu bus pradėta rengtis. Mūsų jauna tarybinė prekyba tam darbui dar neturi reikalingų ir tam reikalui pritaikytų sandėlių, parengimo punktų, džiovyklų, grybams, pamidorams, uogoms virti punktų bei Įmanių.

Todėl valstybinių prekybų direktoriai ir Valgio tresto valdytojas turi tuojau peržiūrėti savo žinioje turimas ir tam reikalui tinkamas patalpas ir Įmones ir nustatyti, kurie remontai bei praplėtimai turėtų būti padaryti, taip pat sudaryti sąrašą vietovių, kur ir kurio dydžio reikalinga būtų pastatyti naujus sandėlius daržovėms ir bulvėms laikyti, įmones daržovėms perdirbti, jas rauginti, džiovinti, konservuoti.

Esamų ir numatomų praplėsti bei pastatyti sandėlių ir įmonių sąrašą, nurodant, kurios medžiagos bei lėšos tam darbui atlikti bus reikalingos, privalote iki šio mėnesio 13 d. pristatyti Prekybos liaudies komisariatui.

Prekybos liaudies komisariatas dar kartą primena visiems prekybos darbuotojams, kad TSRS Liaudies Komisarų Tarybos ir VKP(b) Centro Komiteto š. m. sausio 9 d. nutarimas atveria plačiausias galimybes išplėsti vietos gamybą ir tuo pačiu apsirūpinti visomis reikalingomis prekėmis, todėl reikalinga visiems kaip vienas, stoti į darbą.

Tad, visi į darbą, kad mūsų Respublika geriausiai išpildytų visus Partijos ir Vyriausybės nurodymus.

Savo straipsnyje „Prekybos nacionalizacija" („Lietuvių Archyvo" II tom.) buvau nurodęs, kad nacionalizuotos 1.593 prekybos įmonės iš buvusių 23.853 prekybos įmonių, 1939 m. buvo padariusios 491.652 Lt. apyvartos. Nacionalizacija apėmė vos 6% visų prekybos įmonių. Priskaitant visų kitų nenacionalizuotų prekybos įmonių apyvartas, bendra apyvartos suma maždaug turėtų padidėti dar 10 kartų, t. y. 1939 m. prekybos apyvarta galėjo pasiekti iki 4.491.000 Lt. Jei palyginsime 1939 m. prekybos apyvartą su 1941 m. prekybos apyvarta, gausime tarybinei prekybai gana nenaudingą apyvartos santykį. Iš surinktų duomenų matyti, kad tarybiniais laikais prekyba per 1941 m. pirmuosius tris mėnesius padarė apyvartos 412.057.400 rb. arba per metus būtų buvę padaryta apyvartos iki 1.648.229.600 rb. (Lentelė Nr. 12).

Atsimenant piniginio vieneto vertės kritimą (pakeltų kainų formoj), 1941 m. apyvarta būtų galėjusi pasiekti 1939 m. apyvartos vos tik dalį, gal kokį 20%. Šis apyvartos procento santykis gal dar galėtų šiek tiek pasitaisyti, jei būtų galima suvesti duomenis apie privačios prekybos apyvartą. Bet tai būtų visai nežymus pasikeitimas. Prekybos įmonių apyvartos kontroliniai duomenys gana ryškiai rodo, kaip planavimas sumažino prekių apyvartą ir tuo pačiu sumažino prekių judėjimą, pablogino gyventojų aprūpinimą, praretino prekių asortimentą ir t. t.

Tuo laiku, kai pinigino vieneto vertė liko neparemta jokiomis vertybėmis, litas neteko savo pastovumo ir pasitikėjimo. Pinigas liko tik popierio ženklu, neturinčiu savyje jokios vertės. Tada liko verte ne pinigas, bet prekė. Dėl to rinkoje neliko pusiausvyros tarp vertės ir kainų. Staiga pradėjo šuoliais kilti kainos, arba teisingiau — kristi piniginio vieneto vertė. Į pinigų vertės smukimą ypač didelės įtakos turėjo prekių trūkumas ir prekių išteklių sumažėjimas. Tuo metu kaip tik ir iškilo kainų politikos klausimai, kurie turėjo kaip nors tuos rinkos nenormalumus lyginti bei derinti.

Liberalistiniame ūkyje prekių bei kitų vertybių kainos susidaro iš santykio tarp paklausų bei pasiūlų. Ten yra tvirta ir valstybės garantuota piniginio vieneto vertė. Tarybiniame ūkyje to visai nebuvo. Prekių perprodukcijai tarybiniame ūkyje niekad nebuvo pavojaus. Paklausa visą laiką buvo didesnė už pasiūlą. Kainos negalėjo susidaryti iš santykio tarp paklausų bei pasiūlų. Jos visą laiką buvo nenormalios. Tačiau bolševikiškas

Detalinės prekybos ir visuomeninio maitinimo įmonių, esančių tiek Prekybos liaudies komisariato, tiek kitų valstybinių ir kooperatinių organizacijų žinioje, apyvarta per 1-mą 1941 m. ketvirtį, (tūkstanč. rubl.).

ūkis kainų klausimą išsprendė kitaip: gamybos kaštai plius patarnavimo bei kitos išlaidos sudaro prekių kainas. Kainos nustatytos atitinkamų įstaigų ir prižiūrimos griežtomis administracinėmis priemonėmis. Griežtos administracinės priemonės gal tik iš dalies išlaikyti pastovias kainas prekybos tinkle dažniau sutinkamoms prekėms. Toms prekėms, kurių vartotojas jau nebegali teisėtu keliu iš prekybos įsigyti, susidaro „juodoji birža", kur kainos dešimteriopai aukštesnės.

Reikia pastebėti, kad jau tarybiniais laikais daugelis maisto produktų, k. a. javai, bulvės, paukščiai ir kt., turėjo „juodojoj biržoj" daug aukštesnes kainas, buvo jau spekuliacinės prekės.

Kainų politikai tvarkyti ir kainų pusiausvyrai išlaikyti tarybinėj Lietuvoj, buvo sukurtas Prekybos liaudies komisariato kainų skyrius, kuriam buvo pavesta:

nustatinėti, sutinkamai su veikiančiais kainų įstatymais, ir teikti LI SR vyriausybei tvirtinti didmenų bei mažmenų kainas plačiojo vartojimo prekėms, o taip pat prekybinių nuolaidų bei priedų dydžius: nustatinėti manko (naturalaus trūkumo) normas, tirti kainų tvarkymo klausimus, dalyvauti pramonės liaudies komisariatų darbuose, nustatant parduodamąsias kainas plačiojo vartojimo prekėms.

Dar prieš bolševikų invaziją Lietuvoje veikė kainų tvarkytojo įstaiga, kuri priklausė finansų ministerijai. Bolševikams pradėjus tvarkyti Lietuvos ūkio reikalus, kalbamos įstaigos darbo apimtis dar labiau išsiplėtė. Vienas pačių pirmųjų kainų įstaigos darbų buvo stabilizuoti esamų kainu padėtį ir neleisti kelti kainas. Ryšimu su tuo, dar finansų ministeris išleido šį įsakymą:

„Remdamasis Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymu (V. Ž. Nr. 704, eil. 543a), tekstilės prekybai nustatau šias sąlygas:

1. Toms prekėms, kurioms atskiru įsakymu nėra konkrečiai nustatytų parduodamųjų kainų, jas nustato patys pardavėjai, t. y. vietinių prekių gamintojai, užsieninių prekių importininkai ir kiti pirkliai, prisilaikydami šio įsakymo nuostatų.

1. Vetinių prekių gamintojai, nustatydami parduodamąsias kainas, prie prekių rtamybos ir pardavimo kaštų savikainos (11 str.) gali kalkuliuoti ne daugiau, kaip 10% gryno pelno. Gamintojo kainos skaitomos su pristatymu (franko) visiems pirkliams, kurie vienu kartu perka ne mažiau kaip už 300 Lt.

3. Didmeninkai (urmininkai), nustatydami parduodamąsias kainas prekių, kurias jie patys importuoja, prie prekių įsigijimo kaštų netto savikainos (12 str.) gali kalkuliuoti ne daugiau kaip 13% brutto uždarbio (10 str.).

4. Didmenininkai, nustatydami parduodamąsias kainas vietinių prekių, kurias jie perkasi iš vietinių firmų, prie prekių įsigijimo kaštų neito savikainos (13 str.) gali kalkuliuoti ne daugiau kaip 10% brutto uždarbio (10 str.).

5. Toms prekių rūšims, kurioms normaliai buvo kalkuliuojami mažesni brutto uždarbio procentai kaip 5 ir 4 str. nurodyta, tegali būti kalkuliuojami tokie pat procentai ateityje.

6. Pirkliai, kurie prekiauja iš dalies urmu, iš dalies detaliai, didmeninkais nelaikomi ir jie gali kalkuliuoti tik detalistams leidžiamas normas.

7. Detalistai, nustatydami parduodamąsias kainas, prie prekių įsigijimo kaštų netto savikainos (10, 13 str.) gali kalkuliuoti brutto uždarbio (to str.) ne daugiau kaip:

a) 20% vilnonėms medžiagoms moteriškiems ir vyriškiems kostiumams, suknelėms, paltams, gabardinams ir koverkotams; dirbtinio šilko medžiagoms: raštuotoms suknelėms, užuolaidoms, staltiesėms, margintoms skarelėms ir šalikams, žakardiniams ir nyčių raštuotoms medžiagoms; šifonams, taftoms ir dekoratyvinėms medžiagoms, trikofinui, shangbai, batistui, skalb. šilkui, markizetui, katun, crepon, tobralko, georgete, velva, rankšluoščiams ir paklodėms frotte, staltiesėms Jamast servetėlėms, vatalinui, pliušams, kilimams (turkiškiems, cbenille, persiškiems, supper Vilton, russels), muslinui, gobelenams, kapoms; lininiams žakardi-niams audiniams, megstukams, kaklaraiščiams, skrybėlėms, šilkinėms nosinėms;

b) 12% gataviems drabužiams, baltiniams, apykaklėms, nosinėms, impilams, paklodėms, užvalkalams, antklodėms, trikotažo gaminiams, prištinėms, kojinėms, pusvilnonėms medžiagoms, vatai, merlei, dviliui, bostonui, galanterijos prekėms ir visiems kitiems manufaktūros ir trikotažo dirbiniams, kurie nėra išvardyti - str. a. p.

8. Be Finansų Ministerio leidimo vietinių prekių gamintojams, visiems prekių importininkams ir visiems didmenininkams prie savo nustatytų kainų draudžiama pridėti tolimesnių pirklių tarpininkų rabatus, bonusus ar vietoj jų duoti kokias nors kitokias gratifikacijas.

9. Kai atskiro gamintojo ar atitinkamos kategorijos pirklio pagal šio įsakymo reikalavimus kalkuliuotoji prekės parduodamoji kaina išeina aukštesnė už tokios pat prekės kitų gamintojų ar pirklių nustatytąją kainą, tai turi būti nustatoma atitinkamai žemesnė (konkurencinė) parduodamoji kaina.

10. Pirklio brutto uždarbiu šis įsakymas laiko skirtumą tarp prekės netto įsigijimo kaštų savikainos ir netto parduodamosios kainos, gaunamosios ar gaubimosios pirklių nuolaidos (rabatai ir bonusai), įskaitytinos į brutto uždarbį. Kasos nuolaida (skonto) ligi "5% neįskaitoma.

11. Vietinio prekių gamintojo prekių gamybos ir pardavimo kaštų savikainą nudaro prekei tenką tiesioginiai ar netiesioginiai įmonės kaštai pagal faktiškus sąskaitybos ir kalkuliacijos duomenis. Netiesioginiai kaštai nustatomi, imant pagrindu praėjusių metų sąskaitybos duomenis.

12. Importininko importuojamų prekių įsigijimo kaštų savikainą sudaro prekės netto užpirkimo kaina su muitu, licencijų mokesčiu ir išlaidomis jos apmui-tavimui, ekspedicijai ir važmai ligi importininko sandėlio.

15. Pirklių, kurie perka prekes iš vietinių firmų įsigijimo kaštų netto savikainą sudaro netto užpirkimo kaina ir faktiškai sumokėtosios važmos išlaidos, jei jos gali būti pateisintos ir įrodytos dokumentais.

14. Pirkliai turi turėti prekių sąskaitas ir kitus pirkimo išlaidų dokumentus, kuriais galėtų pateisinti savo parduodamųjų kainų kalkuliacijas. Sąskaitose turi būti pažymėta tikslūs prekės ir jos kokybei būdingi ženklai. Užsienio audinių pirkimo sąskaitose (faktūrose) turi būti pažymėta audinio kaina, gabalo ilgis, svoris ir kokybės ženklai.

15. Vietinių prekių gamintojai, užsieninių prekių importininkai ir didmenininkai turi vesti prekių parduodamųjų kainų kalkuliacijos knygą ar kartoteką. Kalkuliacijų duomenys turi būti tikri, atitinką faktišką padėtį ir įrodomi pateisinamais dokumentais ir sąskaitybos knygomis,

16. Nurodytieji 14 ir 15 str. dokumentai turi būti laikomi įmonėje ir, kainų priežiūrą vykdantiems pareigūnams pareikalavus, tuojau pateikiami tikrinti.

17. Kaip didmenininkų, taip detalistų parduoti laikomosios prekės turi turėti pažymėtas parduodamąsias kainas ir pirkimo sąskaitos numerius su pardavėjo inicialais.

18. Pirklių perkamosios ir parduoti laikomosios prekės, išskyrus 19 3tr. nurodytąsias, turi turėti gamintojo firmą, kuri paties gamintojo turi būti pažymėta prekėje, arba prie jos priesegtoje plomboje, arba prie prekės prisegtame skydelyje.

19. Gatavi drabužiai, gatavi skalbiniai bei baltiniai turi turėti gamintoja prisegtą kartonini skydelį, kuriame turi būti pažymėta:

b) gamintojo nustatyti prekės kokybės ženklai (rūšis, markė, dydis ir kt.).

Be to, skydelyje turi būti palikta vietos detalisto kainai ir pirkimo sąskaitos-numeriui žymėti.

20. Parduodant pirkliams audinius dalimis iš ritinio, pardavėjas prie atkerpamojo gabalo turi prisegti kartoninį sagtelį ir įrašyti į jį gamintojo firmą ir prekės kokybės ženklus, kaip originaliniame skydelyje pažymėta.

21. Nusižengę šiam įsakymui baudžiami Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įst. 5 str.

Šių dienų šviesoje gana įdomūs visi tie motyvai, kuriais, keliant kainas, buvo vadovaujamasi. Kiek žinoma, buvo labai stropiai žiūrima, kad niekas buvusių kainų pats savavališkai nepakeistų, nors jau, tuoj po bolševikų antplūdžio, lito vertė gana smarkiai buvo kritusi. Tačiau bolševikai atkakliai tvirtino, kad kainos yra pastovios ir kad jos nebus keičiamos.. Tik tuo beveik niekas netikėjo, nes nesulaikomai plaukė žinios apie esamas Sovietų Rusijoj dešimteriopai aukštesnes kainas. Tačiau bolševikiškas ūkis į kainų pakėlimą pažiūrėjo visai kitaip, t. y.: užsibrėžė, kad skirtumas,, susidaręs iš kainų pakilimo, atitektų valstybės iždui. Buvo samprotaujama, kad visą laiką, kol prekyba nėra patekusi i valstybės rankas (nepravestas prekybos nacionalizavimas), kainos turi likti nepasikeitusios ir ypač neleisti kainas pakelti privatiems pirkliams. Taip ir buvo. Pirmas kainų pakėlimas įvyko tik 1940 m. spalių 5 d., t. y.: tuoj po prekybos įmonių nacionalizavimo. Taip pat gana griežtai buvo žiūrima, kad privatūs prekybininkai negautų duomenų apie kainų pakėlimą ir kad jie jų nepakeltų, nes iš jų nebuvo galima pakėlimu susidariusį skirtumą įlieti į valstybės iždą. Jau tie faktai rodo, kad iš kainų pakėlimo neturėta jokių kitų tikslų, kaip sulyginti kainų aukštumą su Sovietų Sąjungoje esančiomis kainomis ir gerokai papildyti valstybės iždą.

Visai slaptai ir tyliai, tuoj po prekybos įmonių nacionalizavimo, vadovaujant apskričių komisarams, 1940 m. spalių 5 d. turėjo įvykti pirmasis oficialus kainų pakėlimas. Ryšium su LTSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu pakelti kainas, Prekybos liaudies komisaras, nustatydamas kainų pakėlimo nuošimčius, išleido įsakymą Nr. 4:

Vykdydamas LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. spalių 5 d, nutarimą, įsakau:

1. Vilnoniams, pusvilnoniams, šilko ir lino audiniams, įvairiems kilimams ..... ........................50%-

5. Galanterijos (odos, bakalito, metalo, tekstilės, mezginių, ir kt.) dirbiniams ................................50%-

8. Ūkiškai ir statybos geležiai, geležies dirbiniams ir galanterijai, geležinėms lovoms, metaliniams ir emaliuotiems indams, primusams ir jų dalims, žibalo lempoms, dažams, apmušalams, statybos medžiagoms, vandentiekio ir kanalizacijos reikmenims, virvėms, špagatui, įvairiems instrumentams ir kt. ūkiškiems pramonės gaminiams :................30%,

II. Automobiliams, motociklams, dviračiams, jų dalims, technikos reikmenims ir instrumentams, elektros reikmenims, išskyrus elektros lemputes ..............................50%

12. Rašomajai medžiagai, raštinės ir mokyklų reikmenims, išskyrus knygas ....................................20%.

II. Maisto produktams pakelti kainas pagal atskirą čia pridedamą kainininką..

III. Kainos turi būti pakeltos ne tik naujai gaunamoms, bet ir turimoms sandėliuose ir krautuvėse prekėms. Kainų pakėlimo skirtumas eis iždo naudai, dėl to pakėlimas turi būti stropiai atliktas ir sudarytas tam tikras aktas, iš kurio matytųsi, kuri suma yra gauta iš kainų pakėlimo. Kainos pakeliamos pagal paskutinę prekės-kainą. Jei parduotuvėje būtų tos pat prekės keliomis kainomis, tai pirma sulyginamos jų kainos pagal paskutinę kainą ir tada pakeliama nustatytu %. Ant kiekvienos prekės turi būti pažymėta nauja kaina, panaikinant seną kainą. Krautuvėse, kuriose tėra prekės, kurių kaina pakeliama tuo pačiu %, pv. geležies parduotuvėse-30%. nebūtina prekes surašyti, bet tik reikia nustatyti, kuriai sumai prekių tą dieną krautuvėje yra ir pakelti 50%, o ant prekių pažymėti naujas kainas. Tačiau, kur yra maišytas prekių asortimentas (maisto produktų кт. ir pan.), prekes perkainojant būtina jas surašyti.

Prekių perkainojimas turi būti atliktas nesutrukdžius prekybos ir naujomis kainomis prekės parduodamos nuo š. m. spalių 6 d.

Prekių perkainojimo aktas surašomas trijuose egz., kurių vienas tuoj pravedamas buhalterijos knygose, užrašant perkainojimo skirtumą atskiron s-ton, antras-siunčiamas Valsb bės kontrolės liaudies komisariatui; trečias — Prekybos liaudies komisariatui.

1. Vilnoniams, pusvilnoniams, šilko ir lino audiniams, įvairiems kilimams ................. 50%

4. Visokių rūšių avalynei, odai, gumai ir odos bei gumos dirbiniams 5°% 3. Galanterijos (odos, bakalito, metalo, tekstilės, mezginių, ir kt.)

II. Automobiliams, motociklams, dviračiams, jų dalims, technikos reikmenims ir instrumentams, elektros reikmenims, išskyrus elektros lemputes ............... 50%>

12. Rašomajai medžiagai, raštinės ir mokyklų reikmenims, išskyrus knygas .................. 20%.

11. Maisto produktams pakelti kainas pagal atskirą čia pridedamą kainininką. III. Kainos turi būti pakeltos ne tik naujai gaunamoms, bet ir turimoms sandėliuose ir krautuvėse prekėms. Kainų pakėlimo skirtumas eis iždo naudai, dėl to-pakėlimas turi būti stropiai atliktas ir sudarytas tam tikras aktas, iš kurio matytųsi, kuri suma yra gauta iš kainų pakėlimo. Kainos pakeliamos pagal paskutinę prekės-kainą. Jei parduotuvėje būtų tos pat prekės keliomis kainomis, tai pirma sulyginamos jų kainos pagal paskutinę kainą ir tada pakeliama nustatytu %. Ant kiekvienos prekės turi būti pažymėta nauja kaina, panaikinant seną kainą. Krautuvėse, kuriose tėra prekės, kurių kaina pakeliama tuo pačiu %, pv. geležies parduotuvėse-30%, nebūtina prekes surašyti, bet tik reikia nustatyti, kuriai sumai prekių tą dieną krautuvėje yra ir pakelti 50%, o ant prekių pažymėti naujas kainas. Tačiau, kur yra maišytas prekių asortimentas (maisto produktų kr. ir pan.), prekes perkainojant būtina jas surašyti.

Prekių perkainojimas turi būti atliktas nesutrukdžius prekybos ir naujomis kainomis prekės parduodamos nuo š. m. spalių 6 d.

Prekių perkainojimo aktas surašomas trijuose egz., kurių vienas tuoj pravedamas buhalterijos knygose, užrašant perkainojimo skirtumą atskiron s-ton, antras-siunčiamas Valstybės kontrolės liaudies komisariatui; trečias — Prekybos liaudies komisariatui.

IV. iki š. m. spalių 10 d. 5sakau sudaryti turimų sandėliuose ir krautuvėse prekių kainininką, kurį atsiųsti Prekybos liaudies komisariatui. Kainininke prekės surašomos grupėmis, nurodytomis šiame įsakyme, pažymint kiek vienos prekės pilną pavadinimą, dydį, plotį arba mastą, rūšį, numerį, markę, buvusią ir pakeltą kainą.

Kaip matome, daugumai pramoninių prekių kainos buvo pakeltos 50%. Šis kainų pakėlimas mažiausiai palietė maisto prekes, nes jų kainas buvo numatyta pakelti tik iki 25%.

LTSR kainų politikoje buvo vadovaujamasi principu, kad nereikia iš karto pakelti kainų iki tokios ribos, kokios yra Sovietų Sąjungoje. Prie kainų suvienodinimo turi būti prieita kainas palaipsniui keliant. Iš vienos pusės, visuomenė nuraminama stachanoviečių uždarbiais, atlyginimų pakėlimais, o iš kitos pusės — visai tyliai ir slaptai padaromi prekių perkainojimai.

Pravedus antrą kartą dar likusių stambesnių prekybos įmonių nacionalizaciją (žiūr. „Priekybos nacionalizacija" II tom), vėl 1940 m. lapkričio 23 d. buvo padarytas antras kainų pakėlimas, kuris buvo daug platesnis. Ryšium su antruoju kainų pakėlimu, vėl buvo išleistas Prekybos liaudies komisaro įsakymas Nr. 23:

Vykdydamas Lietuvos I SR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. lapkričio 23 d. nutarimą, įsakau valstybinėms ir kooperatinėms prekybos įmonėms žemiau nurodyta tvarka perkainoti visas esamas Įmonėje prekes:

1) Vietinės pramonės gaminius, prilyginant ją esamas parduodamąsias kainas ligi nustatytų pridedamuose pramonės gaminių kainininkuose kainų:

2) vietinės pramonės gaminius, neįrašytus į kainininkus (str. I, l), prilyginant jų esamas parduodamąsias kainas ligi to paties tipo ir rūšies kainininkuose išvardintų ir nustatytų pramonės gaminių kainų;

3) maisto produklts. prilyginant jų esamas parduodamąsias kainas ligi nustatyto pridedamame maisto produktų kainininke kainų:

4) importuotiems ir vietinio amato gaminiams (prekėms), jų esamas parduodamąsias kainas pakelti procentu, nurodytu šio įsakymo priede nr. 1.

Šio įsakymo 1 straipsnio neapimamų pramonės gaminių (prekių) bei maisto produktų perkainojimas nedaromas — paliekamos esamos parduodamosios kainos, skaitant 1 litas—90 kapeikų, t. y. rubliais kainos bus 10% žemesnės nei buvo litais.

Prekėms, skiriamoms įmonei, ir esančioms dar pakelyje, muitinėje ir pan., sudaromas atskiras sąrašas, pažymint gaminių (prekių) pavadinimą, kur gaminiai yra, jų kiekį, kainą, sumą, ir pridedamas prie perkainojimo akto, padarius akte atitinkamą pastabą.

Prekės, kurioms nėra sąskaitų, taip pat surašomos, bet galima palikti jas neišpakuotas, tik pažymėti, kiek vietų ir kada prekės gautos.

Prekių perkainojimui atlikti, įmonės sudaro prekių perkainojimo komisiją, ne mažiau kaip iš 3-jų asmenų. Komisijos nariu ar pirmininku gali būti įmonės vedėjas, bet komisijoje būtinai turi dalyvauti vietos organizacijų ir įmonei vadovaujančios organizacijos ar komisariato atstovai.

Prekių perkainojimą komisija vykdo stropiai, sudarydama atitinkamus prekių sąrašus ir surašydama nustatytos formos perkainojimo aktą. Prekių sąrašai ir aktas pasirašomas visų komisijos narių.

Į perkainojimo akto priedą — prekių sąrašą turi būti įrašytos visos įmonėje esančios prekės, taip pat ir tos prekės, kurioms pagal II straipsnį parduodamosios kainos paliekamos tos pačios, pažymint jų kainas ir kitus sąrašo formos nustatytus duomenis. Sąrašo 11 ir 12 skiltis nebūtina pildyti, perkainojimo skirtumą galima apskaičiuoti susumavus visą prekių sąrašą.

Esančių įmonėje prekių perkainojimo aktas ir jo priedai sąrašai, sudaromi dvejuose egzemplioriuose, kurių vienas pateikiamas Prekybos liaudies komisariatui, gi antrasis lieka įmonėje.

įmonė pagal perkainojimo aktą atitinkamai praveda buhalterinėse knygose prekių vertės skirtumus atidarytinoje tam reikalui sąskaitoje ,,1940 m. lapkričio 25 d. prekių perkainojimas".

Prekės naujomis, kainininkų nustatytomis, kainomis pradedamos pardavinėti š.m. lapkričio 23 d.

Sužymėjus prekes kainininkų kainomis, senieji prekių kainų pažymėjimai panaikinami.

Po perkainojimo prekės parduodamos ir už litus, imant už 1 rbl. — 1,11 It., t. y. litais prekė 11% brangesnė. Pvz., prekė kaštuoja 3 rbl., litais ji kaštuos 5.53 lt.

Visoms žemiau išvardintoms importuotoms ir smulkioms pramonės bei amato įmonių gaminamoms prekėms, nepažymėtoms kainininkuose, nustatyti detales kainas rubliais, išeinant iš žemiau nurodyto procentinio pakėlimo esamųjų detalių kainų litais.

13. Galanterijai: (tekstilinei, metalinei, odinei, bake-lito, basoninei) .... 20%

52. 1 rikotažo, gumos dirbiniams ir avalynei pritaikant atitinkamiems vietinės pramonės gaminiams kainas pagal kainininką.

Druskai, žibalui ir degtukams nustatyki tokias detales kainas: a) druskai: 1) nemaltai - po 10 кар. už 1 kg; 2) papr. maltai nr. 1 ir 2 — po 15 кар. už kg; 3) vacum (stalo) po 16 кар. už kg; 4) vacum 5pak. — po 40 кар. už kg; b) žibalui — po 43 кар. už 1 Iitr; 3) degtukoms — po 5 кар. už dežut3.

Visoms kitoms čia neišvardintoms prekėms kainos paliekamos tos pačios. bet pervedamos į rublius kursu 1 Lt. — 90 kapeik7. Pavyzdys: prekė kaštuoja 3,55 lt. rubliais išeina 5 rubliai.

Nustatant kainas imama kaina litais, pridedamas atitinkamas pakėlimo procentas ir gautoji kaina skaitoma naująja kaina rubliais.

Urmo prekybos įmonės išvardintoms šiame priede prekėms duoda nuolaidas, pažymėtas atitinkamų vietinės pramonės gaminių kainininkuose, gi prekėms, kurios vietoje negaminamos, nuolaidų dydį nastato Prekybos liaudies komisaras.

Šios kainos nebuvo pastovios. Tačiau visoms toms prekėms, kurios iš Sovietų Sąjungos buvo importuojamos, buvo skirtingos kainos — žymiai aukštesnės už esamas vietinių prekių kainas.

Ryšium su kainų pakėlimais bei nustatytomis pastoviomis kainomis nuo 1940.XI.23 Prekybos liaudies komisariatas išleido visą eilę kainininkų, smulkiai nustatančių kiekvienos, kad ir menkiausios prekės kainas.

Nagrinėjant kainų politiką tarybinėj prekyboj, tenka pastebėti, kad nustatyta kainininkais kaina buvo privaloma prekybos krautuvėse, įmonėse bei įstaigose. Tvirtos kainos visai neapėmė kainų ūkiškiems produktams, atvežtiems parduoti laisvojoj rinkoj — turgavietėse. Ūkininkams visai nebūdavo draudžiama imti už jų prekes pagal susitarimą su pirkėjais žymiai aukštesnes kainas. Iš to susidarė dvejopos kainos: nustatytos ir laisvoj rinkoj. Jų aukštumas visai skirtingas (Lentelė Nr. 13).

Kiekvienas vartotojas, kuris normaliom kainom negalėjo būtino reikalingumo prekių gauti, buvo priverstas mokėti beveik dvigubai aukštesnes kainas ir net kartais visas savo pajamas išleisti maistui. Didelis skaičius gyventojų, ypač gyvenančių arčiau Gudijos, buvo priversti už produktus mokėti daugiau negu dvigubai. Reikia pripažinti, kad kainų santykis prekėms laisvojoj rinkoj ir prekėms prekybos įmonėse parodo gyventojų aprūpinimą ir galimybes prekes įsigyti. Ši padėtis taip jau brangų pragyvenimą, imant pagrindu net valdines kainas, padarė dar labiau nepakenčiamą visiems miestiečiams ir ypač dar dėl to, kad visai nesiderino kainų ir atlyginimų pakėlimo santykis. Ir tai vis ėjo dirbančiojo ir vartotojo sąskaiton.

Kartu su tyliais kainų pakėlimais, buvo daug kalbama apie algų pakėlimus ir apie tarnautojų gyvenimo būklės pagerinimą. Visai suprantama, kad žemesniųjų tarnautojų algų pakėlimas, įvykdytas 1940 m. rugpiūčio 20 dieną 30-tim litų per mėnesį ir lapkričio mėn. 20% nuo pagrindinės algos, jokio efekto negalėjo sukelti. Toks menkutis algų pakėlimas, palyginus jį su kainų pakėlimu šimtais procentų, realios naudos nedavė. Gyventojai, nors ir buvo didžiuojamasi gerais uždarbiais, kaskart privalėjo vis labiau ir labiau atsisakyti nuo kultūrinių gėrybių ir rūpintis vien išsimaitinimu.

Prie progos gal bus pravartu panagrinėti prekių kainų indeksus, lyginant su 1913 m. indeksais. Gana tiksliai kainų indeksus iki 1940 m. spalių mėn. gali pavaizduoti Ekonominis Biuletinis Nr. 29, kuris buvo rastas Komunalinio ūkio liaudies komisaro asmens bylose:

Bendras prekių kainų indeksas (1913 m. = 100) spalių mėn., palyginus su rugsėjo mėnesiu, pakilo 29,8%. Palyginus su š. m. birželio mėn. pakilimas siekia 56,7%, o palyginus su 1959 m. rugsėjo mėnesiu, kada kainose pradėjo atsiliepti karo įtaka, kainos pakilo net 99,2%. Bendras prekių kainų indeksas ir svarbesnių prekių grupių kainų indeksai paskutiniu laiku taip atrodė:

Ūkininkų parduodamų prekių indeksas pakilo 32,8%, palyginant su birželio mėn. — 34.8%, palyginant su 1959 m. rugsėjo mėn. — 100,9%, o ūkininkų perkamųjų prekių indeksas pakilo 16,9%, palyginant su birželio mėn. — 20,8%, su 1939 m. rugsėjo mėn. — 81,4%. Vadinas, kainų žirklės tarp ūkininkų perkamų ir parduodamų prekių žymini susiglaudė ir ūkininkų perkamoji galia spalio mėn. pa didėjo 13,7%, lyginant su birželio mėn. 11,6%, su 1939 m. rugsėjo mėn. — 10,7%. Nors ūkininkų parduodamosios prekės daugiau pakilo, kaip perkamosios prekės, tačiau įperkamųjų prekių indeksas spalio mėn. dar 2 punktais buvo aukštesnis už parduodamųjų prekių indeksą. Rugsėjo mėn. perk. prekių indeksas buvo aukštesnis 13 punktų, birželio mėn. 11, 1 р., 1939 ^m- rugsėjo mėn. — 7 p.

Pramonės gaminių iš vietinės žaliavos kainų indeksas pakilo 28,0%, iš užsieninės žaliavos 23,0%, importuoti fabrikatai —- 19,1%. Bendras fabrikatų kainų indeksas pakilo 24,9%, palyginant su birželio mėn. —31,7%, su 1959 m rugsėjo mėn. — 89,7%.

Spalio mėn. pragyvenimo išlaidų indeksas pakilo 38,4%. Statistikos Valdybos surinktais per savivaldybes duomenimis, padienio darbininko darbo dienos uždarbis tuo pat laiku pakilo (be valgio) iki Lt. 6,60, darbininkės iki Lt. 5, darbininko su arkliu iki Lt. 13,80. Palyginus su rugsėjo mėnesiu, darbininko atlyginimas pakilęs 10%, darbininkės 22%, darbininko su arkliu \6%, arba bendrai -apie 20%.

Pramonės darbininkų atlyginimas jau nuo rugsėjo mėn. vidurio pakeltas vidutiniškai apie 30% (23—40). Nuo to paties laiko ir tarnautojų atlyginimas padidintas 20%".

Reikia pripažinti, kad šis „Ekonominis Biuletinis" apima tik pačią kainų svyravimų pradžią. 1940 m. spalių mėn. vos buvo pradėti pirmieji kainų pakėlimai ir laisvojoj rinkoj pradėjo reikštis visi tie nenormalumai. Žinoma, tie indeksai atrodė 1941 m. gegužės mėn. 1 d. visai kitaip, kada nuo 1940 m. spalių mėn. iki kalbamo laikotarpio kainos padidėjo vidutiniškai: maisto prekėms — 150%, pramoninėms prekėms — 300%, ūkio produktams laisvoj rinkoj — 250%, retesnėms prekėms, kurias buvo galima gauti tik komiso prekybose — 500 — 800%.

Bendrai imant, žydai Lietuvoje buvo mažuma, sudaranti apie 7% visų Lietuvos gyventojų. Tačiau tarybinėj prekyboj daugiausia dirbo žydai. Tarybinių kadrų viršininkai buvo beveik išimtinai tik žydai ir jie visomis išgalėmis stengėsi, kad tarybinės prekybos postus užimtų galimai didesnis žydų skaičius. Taip ir atsitiko: tarybinėj prekyboj atsirado apie 70-—80% žydų.

Per prekybos įmonių nacionalizaciją daugelis prityrusių prekybininkų buvo nušalinta, atimta Įmonė ir kartu teisė dirbti ne tik prekyboje, bet ir kitur. Dėl to, daugelis lietuvių atsidūrė gana keblioj padėtyje — be darbo ir duonos. Prekybos kadrų sudarinėtojai, susidūrę su lietuviu ir dar buvusiu prekybos įmonės savininku, aiškiai pasakydavo, kad jis negali būti priimtas bet kokion tarnybon.

Visą prekybos tinklo personalo komplektavimą, jo paruošimą tvarkė Prekybos liaudies komisariato kadrų skyrius, kurio viršininku buvo žydas R a f a s. Jis viską lėmė, matė ir suprato; jis sprendė kiekvieno prekybos darbuotojo likimą.

Tarybinė prekyba davė visai naują prekybos struktūrą. Visa prekyba buvo išjungta iš privačios iniciatyvos ir atiduota administraciniam valdymui Prekyba liko ne vartotojo reikalams, bet pajungta tarnauti kažkokiems kitiems dievams. Prekybos pertvarkymai ne tik nepagerino gyventojų aprūpinimo, bet dar apsunkino jį. Tarybinė prekyba buvo vienas ryškiausių ekonominio judrumo bei lenktyniavimo stabdžių.

Prieš Didįjį 1914—18 m. karą, dabartinės Lietuvos ribose, pramonėje dirbo apie 18.000 darbininkų. Stiprios buvo odų ir metalų pramonės šakos, daugiausia gaminusios visai Rusijai. Kitos pramonės šakos: malūnai, lentpiūvės, alaus daryklos, spirito varyklos ir kitos lokalinio pobūdžio įmonės, tenkino šio krašto reikalus. Beveik visai nebuvo popieriaus, poligrafijos, chemijos, tekstilės ir maisto produktų apdirbimo pramonės, kurios susikūrė ir išaugo Nepriklausomoje Lietuvoje, ypač paskutiniame dešimtmetyje.

Nepriklausomos Lietuvos laikų pramonė rėmėsi vietos žaliavomis ir pigia darbo jėga. Dalis importuojamos žaliavos buvo perdirbama vietoje į fabrikatus.

Pramonės augimas glaudžiai buvo susietas su žemės ūkio kultūros kilimu. Vien maisto produktų pramonės gamyba išaugo tiek, kad sudarydavo per 50% viso metinio eksporto.

Vietos rinką visai patenkindavo esami krašte fabrikai: trikotažo ir avalynės gaminiais, dirbtinio šilko audiniais ir iš dalies vilnos, medvilnės gaminiais ir metalų dirbiniais. Užtektinai vietoje buvo gaminama cukraus ir smulkiųjų maisto gaminių bei skanėstų.

Ypač didelis dėmesys buvo atkreiptas į statybinių medžiagų pramonės plėtimą. Plytų ir čerpių gamyba 1936—39 metų bėgyje padvigubėjo. Kalkių, kreidos ir cemento gamybai buvo intensyviai aiškinami žaliavų ištekliai ir steigiama, statoma bei projektuojama naujos įmonės.

Tekstilės pramonė keleriopai išaugo, nes rėmėsi daugiausia vietos žaliava: linais, skudurais ir vilnomis. Tik medvilnė ir dirbtinis šilkas buvo importuojami.

Tenka pažymėti, kad per tą laikotarpį išaugo grynai lietuvių iniciatyva ir pastangomis apie 200 modernių pieninių, 5 stambūs mėsos apdirbimo fabrikai. 3 cukraus fabrikai, keliolika stambių tekstilės fabrikų, skubiai statoma Turniškių elektrinė ir kt. mažesnės įmonės. Privati lietuvių ir kooperatinių organizacijų iniciatyva buvo remiama valdžios ir stengtasi_rkad bent naujai kuriamos pramonės įmonės, pvz., linų apdirbimo fabrikai, būtų lietuvių pramonininkų rankose.

Bolševikams įsibrovus į Lietuvą, pramonė buvo intensyvaus augimo ir progreso stovyje. Ji turėjo tvirtus ūkio pagrindus ir ateityje racionaliai plėtotis.

Pramonės stovį, jos augimą ir pasiskirstymą atskiromis pramonės grupėmis, rodo lentelė Nr. 1.

Lentelė ryškiai rodo, kaip, palyginti, greitai Lietuvos pramonė augo. Darbininkų skaičius pramonėje 1930—40 metų bėgyje beveik padvigubėjo. Kiek lėčiau pramonė augo ir naujos įmonės kūrėsi dėl stokos kapitalo. Bet už tai naujai sukurtoji pramonė buvo gerai techniškai įrengta, o gaminių kokybė mažai skyrėsi nuo senų Vakarų Europos kraštų.

Prieš prasidedant 1939 m karui mūsų pramonė stengėsi sudaryti kuo didesnes žaliavų atsargas ir tuo užtikrinti, karo atveju, įmonių veiklą ir normalų krašto aprūpinimą būtiniausiomis prekėmis. Dėl to, bolševikams įsibrovus į Lietuvą, tų pačių metų rugsėjo mėn. apskaičiavimo duomenimis buvo rasta žaliavų atsargos, kurių galėjo užtekti arti 2 metų normaliam įmonių darbui.

Esant laisvai iniciatyvai pramonėje ir prekyboje, buvo stengtasi įvežti kuo didžiausią kiekį ir gatavų gaminių, nors ir vietinės gamybos gaminių buvo susidariusios didelės atsargos. Ir tuo buvo norėta krašto gyventojų pareikalavimus galimai ilgiau aprūpinti. Dėl to tiek urmo, tiek detali prekyba buvo perkrauta prekėmis, kurių vietos reikalams būtų užtekę ne vieniems metams.

Tokioje būklėje radę Lietuvos pramonę bolševikai, vos įsibrovę, skubėjo kuo greičiau užgrobti gaminių ir žaliavų atsargas, dėl to ir prie nacionalizacijos buvo eita labai skubiai. 1940 m. birželio mėn pabaigoje ir liepos mėn. pradžioje daugumoje pramonės įmonių buvo šaukiami darbininkų ir tarnautojų susirinkimai. Juos Vykdė komunistų partija per įmonėse dirbusius savo narius, arba patikimus, partijai prijaučiančius asmenis. Kokius klausimus susirinkimuose kelti ir ką nutarti, partijos centras susirinkimų iniciatoriams nustatydavo aiškiai ir griežtai. Laikraščiuose pasirodydavo pranešimai, kad: „1940.VILI d. jau sudarytas „Maisto" f. darbininkų komitetas ir nutarė steigti profesinę sąjungą" (L. Aido, 1940 m. 308 Nr.). Faktiškai šiems darbininkų komitetams buvo pavedama prižiūrėti įmonių ir jų savininkų veikimą. Darbininkų komitetai jiems pavesto partijos uždavinio ėmėsi su entuziazmu ir tapo faktinais įmonių valdytojais, nors be jokių oficialių įgaliojimų. Kai kurie komitetai per stropiai vykdė šias pareigas ir įmonių veikimas darėsi vis chaotiškesnis. Dėl to spaudoje buvo įspėti darbininkai, be specialių organų atitinkamų instrukcijų, ne periminėti įmonių savo žinion, nušalinant savininkus ar direktorius.

Komunistų partijos centro komitetas, slaptai veikdamas ir vykdydamas Maskvos padiktuotus uždavinius, paleisdavo laikraščiuose šūkius, o darbininkų susirinkimuose buvo pravedami jų interesai, tarytum liaudies gerovei, vienbalsiu nutarimu. Kad nebūtų keliama panika, nors visi jau jautė, koks Lietuvos pramonės likimas, 1940.VI.28 d. finansų ministeris savo įsakymu Nr. 5620 dar skelbė, kad: a) pramonės bei prekybos įmonių savininkai, valdytojai, vedėjai ir kiti pareigūnai turi palikti savo vietose, rūpestingai atlikti savo pareigas ir rūpintis įmonių normaliu veikimu ir jų gamybos bei prekybos plėtimu, b) pramonės ir prekybos įmonės turi laiku apsirūpinti žaliava, kuru, prekėmis ir kitomis gamybai bei prekybai reikalingomis priemonėmis, c) tuojau informuoti atitinkamų ministerijų įstaigas apie pastebėtas įmonėms veikti kliūtis. Be to, 1940.VII..12 d. einąs finansų ministerio pareigas J. Vaišnoras pranešė pakartotinai, kad nenumatoma iš esmės keisti krašto ūkinės struktūros, ir ragino įmones tvarkingai veikti ir rūpintis gamybos intensyvumu ir žaliavų atsargomis.

Deja, tai buvo apgaulingi žodžiai, kuriais norėta palaikyti įmonėse rimtį ir darbą. Komunistų partijos centre jau buvo pilnu tempu ruošiamasi pramonės nacionalizacijai. Tik pasirengus, šis klausimas buvo spontaniškai iškeltas darbininkų susirinkimuose, kurių nutarimams ir pageidavimams Sovietų rėžime ir spaudoje teikiama daug reikšmės, ypač, kad visada tokie susirinkimai nutaria „vienbalsiai". Kelioms dienoms praslinkus po Vaišnoros atsišaukimo, 1940. VII. 20 d. „Darbo Lietuvos" 9 Nr. paskelbta, kad: „Darbininkų masės reikalauja suvalstybinti fabrikus, bankus, dvarus".. .

Jei bolševikai pradeda kokį nors darbą, tai daro su dideliu riksmu ir labai intensyvia propaganda. Tuo pačiu metu, kai šiuo reikalu buvo išjudinti darbininkų susirinkimai, ir naujai išrinktasis „Liaudies Seimas", išplūdęs visais keiksmais pramonininkus, paskelbė savo nutarimą dėl pramonės nacionalizacijos (1940.VII.24 d. „Darbo Lietuvos" Nr. 15).

Pirmas oficialus dokumentas, kuriuo buvo paskelbta pramonės nacionalizacija, yra vadinamojo Liaudies Seimo deklaracija. Čia štai jos tekstas.

Išlaisvintoji Lietuvos liaudis savo susirinkimuose ir mitinguose Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, kaimuose ir dvaruose vienbalsiai pareikalavo bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos.

Liaudies Seimas laiko šiuos reikalavimus teisėtais. Darbo žmonių sukurti turtai, užuot ėję jų pačių gerovei, buržuazinėje santvarkoje buvo naudojami įmonininkų ir fabrikantų, bankininkų ir dvarininkų pralobimui ir besaikiam eikvojimui, o tai stūmė liaudį į skurdą ir nedarbą.

Visa ekonominė šalies sistema koncentravosi buržuazijos rankose ir buvo priemonė dirbančios liaudies eksploatacijai. Tokie bankai, kaip Žydų Centralinis Bankas, Lietuvos Bankas, Komercijos Bankas, Zemėe Bankas ir kt.. taip pat ir stambiosios pramonės įmonės, kaip „Inkaras", „Drobė", „Nemunas", „Metalas" ir kitos vaidino čia svarbiausią vaidmenį.

Liaudies Seimas, suprasdamas liaudies reikalavimų teisėtumą, skelbia bankų ir stambiosios pramonės nacionalizaciją Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teritorijoje. Nacionalizavus bankus ir stambiąją pramonę, respublikos liaudis tampa krašto turtų šeimininku.

Liaudies Seimas paveda Vyriausybei tučtuojau sudaryti ir patvirtinti priklausančių nacionalizacijai bankų ir stambiųjų įmonių sąrašą.

Tegyvuoja Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, pas. ). Paleckis, E. Respublikos Prezidento p. Ministeris Pirmininkas

Paskelbus šį dokumentą, pagrįstą „išlaisvintos Lietuvos liaudies susirinkimų ir mitingų vienbalsiu noru", kuriame be bolševikinės agitacijos, jokių argumentų nėra, bolševikinė vyriausybė, vykdydama jai pavestą uždavinį, ėjo toliau ir 1940 m. liepos 29 d. paskelbė šį nacionalizacijos įstatymą.

t. Visos pramonės Įmonės, kuriose dirba daugiau kaip 20 darbininkų, ir tos pramonės įmonės, kurių darbininkų skaičius nemažesnis kaip 10, bet kuriose yra varikliai, ypatingai svarbūs tos pramonės rūšiai, nacionalizuojamos,

2. Įmonės, kuriose dirba mažiau kaip 10 darbininkų, nors ir turėtų mechaniškus variklius, nėra nacionalizuojamos.

3. Pavedama Pramonės Ministerium kartu su Valstybės kontrolierium tuoj paskirti visoms stambesnėms ir ypatingai svarbioms nacionalizuojamoms įmonėms Vyriausybės Komisarus.

Visoms kitoms įmonėms komisarus skiria apskričių valdybos, susitarusios su profesinėmis sąjungomis.

4. Nacionalizuojamoms įmonėms perimti sudaromos 3—3 asmenų komisijom iš Pramonės Ministerijos, Profesinių sąjungų ir darbininkų komitetų atstovų.

3. Komisarai įpareigojami užbaigti įmonių nacionalizavimą per 3 dienas nuo šio Įstatymo įsigaliojimo dienos ir pristatyti perėmimo aktus.

Visi įmonės savininko ar direktoriaus patvarkymai ir visi jų išduodami dokumentai be komisaro parašo neturi reikšmės.

7. Techniškai administracinis nacionalizuojamų įmonių personalas įpareigojamas dirbti savo pareigose.

Pasireiškus sabotažo reiškiniams, kaltieji bus nubausti visu Įstatymų griežtumu

pas M. Gedvilas, už Ministerio Pirmininko Pavaduotojas Keanes, 1940 m. liepos mėn. 29 d. Vidaus Reikalų Miuisteris

Paskelbiant šį pramonės nacionalizacijos įstatymą, buvo įkurta ir Pramonės Ministerija. Ji buvo skubiai sukomplektuota iš veikusio prie Finansų Ministerijos Pramonės Departamento ir Prekybos, Pramonės ir Amatų Rūmų ir pavesti jai skubūs pramonės nacionalizavimo, jos tvarkymo ir administravimo darbai.

Pavestiems darbams atlikti, tuo metu ėjęs Pramonės Ministerio pareigas Ch. Alperavičius, 1940.VII. 26 d. „Darbo Lietuvos" Nr. 20, paskelbė šią instrukciją.

Remdamasis š. m. VII.26 d. Ministerių Tarybos nutarimu pramonės nacionalizacijos reikalu ir susitaręs su Valstybės Kontrolės ir Vidaus Reikalų Ministeriais. skelbiu šią instrukciją:

1) Nacionalizuotinas įmones, kuriose dirba daugiau negu 20 darbininkų išvardina apskričių ir miestų valdybos, susitarusios su profesinėmis sąjungomis.

2) Kas liečia pramonės įmones, kuriose dirba mažiau negu 20 darbininkų ir daugiau negu to, tai apskričių ir miestų valdyboms siūloma neatidėliojant sudaryti atitinkamus sąrašus ir patiekti juos patvirtinti pramonės ministerijai, ne vėliau, kaip liepos mėn. 27 d. (Adresas: V. Kontrolė, Pramonės M-ja, Kaune, Putvinskio 27).

3) Sudarant komisijas Pramonės Ministerijos atstovu gali būti kviečiami: V. Kontrolės atstovas, Technikos, Darbo arba Mokesčių Inspekcijos atstovai, valsčiaus viršaičiai arba jų atstovai, apskričių ir miestų valdybų atstovai.

4) Komisijos, perimdamos nacionalizuojamas įmones, surašo įmonės prekes, fabrikatus, pusfabrikatus ir žaliavą aktuose pagal nustatytą formą Nr. 1; inventorių, mašinų Įrengimą ir kitą kilnojamąjį turtą — aktuose pagal nustatytą formą Nr. a. Aktai gaunami vietos Mokesčių Inspekcijose.

5) Sudarant nacionalizuojamų įmonių aktus ir sąrašus, komisija gali orientacijos tikslais naudotis prekių ir žaliavų sąrašais liepos 17 d., kurie buvo pasiųsti V. Kontrolei.

6) Priėmimo sąrašai ir aktai sudaromi 5 egzemplioriuose. 1 egz. lieka įmonėje. kiti 2 egz. siunčiami Pramonės Ministerijai.

7) Technikiniam darbui atlikti komisija gali kviestis savo nuožiūra ir kitų asmenų.

8) Perėmimo aktai ir sąrašai turi būti sudaryti ir pristatyti ne vėliau kaip liepos mėn. d.

(apie prekes, fabrikatus, pusfabrikatus ir žaliavas prekybos ar pramonės įmonėse), reikėjo nurodyti: 1) prekių pavadinimą, 2) jų skaičių, 3) svorį (netto), 4) vieneto savikainą ir 5) sumą (irgi savikainą). Užpildant formą Nr. 2, (apie inventorių, mašininį įrengimą ir kitą kilnojamąjį turtą pramonės ar prekybos įmonėse), turėjo būti nurodyta: 1) turto pavadinimas, 2) jo skaičius ar svoris, 3) kaina (balanso), 4) suma (balanso) ir 5) tinkamumo procentas.

Kreipiant dėmesį į šitą nacionalizacijos instrukciją, reikia pastebėti, kad joje yra ne tik pakartoti nacionalizacijos įstatymo nuostatai, bet dar suteikta teisė nacionalizuoti smulkesnes įmones. Jos 2-me punkte pasakyta kad apskričių ir miestų valdyboms siūloma sudaryti sąrašus įmonių, turinčių tik per 10 darbininkų, nenurodant, kad tai liečia tik mechaninę jėgą vartojančias įmones. Be to, iš jos aiškėja ir tai, kad nacionalizuotinų įmonių sąrašai turėjo būti sudaryti dar prieš pasirodant nacionalizacijos įstatymui ir instrukcijoms, nes potvarkis išleistas VII.26 d., o minėtos įstaigos sąrašus Pramonės Ministerijai privalo atsiųsti iki VTI.27 d. ..

Tenka pastebėti, kaip viskas bolševikų santvarkoje, taip ir pramonės nacionalizacijos atveju įstatymais bei instrukcijomis buvo skelbiama viena, o gyvenime daroma kita. Nors įsakmiai buvo pasakyta, kad yra nacionalizuojamos tik tos įmonės, kuriose dirba daugiau kaip 20 darbininkų. jei nenaudojama mechaninė jėga ir daugiau kaip 10 su mechanine jėga, tačiau buvo nacionalizuotos pramonės įmonėlės, turinčios vos 2—3 darbininkus.

Pirmuoju nacionalizavimo etapu, tiksliau sakant, kada įmonės nebeteko savo savarankiškumo, buvo 1940 m. birželio mėn. antroji pusė. Tada nebuvo dar jokio teisinio pagrindo, bet įmonėse buvo įsteigti darbininkų komitetai, kurie pradėjo kontroliuoti įmonių savininkų veiksmus. Jie nepašalino savininkų iš pareigų, bet paėmė savo žinion piniginių įmokėjimų ir išmokėjimų kontrolę, o tuo pačiu ir faktiną įmonių valdymą. Komitetus sudarė komunistai arba komunistams patikimi darbininkai, daugiausia bemoksliai ir apie įmonių tvarkymo reikalus neturį jokio supratimo.

Nacionalizacijai vykdyti Ministerių Taryba 1940.VII.30 d. paskyrė iš trijų asmenų Nacionalizacijos Komisiją. Ją sudarė pramonės ministeris Ch. Aleperovičius, Valstybės Kontrolės generalinis sekretorius J .Kalvinis ir finansų d-to direktorius A. Drobnis. Jai buvo pavesta: a) reguliuoti ir koordinuoti įvairių ūkio sričių nacionalizacijos klausimus, b) tvirtinti ir skelbti sąrašus nacionalizuotų įmonių, bankų ir t. t., c) tvirtinti vadovaujančius asmenis nacionalizuotose įmonėse.

Paskelbus pramonės nacionalizacijos įstatymą, labai paskubomis buvo pradėti skirti įmonėms komisarai (nuo 1940.VII.29). Komisarais buvo skiriami dažniausia tų pačių įmonių dabininkai. Ir šiuo metu įmonių savininkai dar nebuvo nušalinti, nors kai kurie jų buvo išbėgę, patys pasitraukę arba bolševikų uždaryti į kalėjimus. Vis dėlto daugelis savininkų dar tebetvarkė įmones. Tik jie nebeturėjo jokios valios. Visais atvejais turėjo būti komisaro pritarimas. Be komisaro parašo negalima buvo atlikti jokios operacijos. Taip pat be jo parašo buvo skaitomi negaliojančiais bet kurie dokumentai ir raštai.

Kad paskirtieji komisarai nesugebėjo vadovauti įmonėms, rodo 1940 m. VII.20 d. pramonės ministerio potvarkis visoms nacionalizuojamoms įmonėms, kuriame sakoma:

— Tenka pažymėti, kad įmonių komisarai kreditų klausimais lengvai pasiduoda buvusių savininkų įtakai.

Kiekvienu atveju už nepagrįstą kreditų prašymą ir grasymą įmonės veiklą sustabdyti bus atsakingi administratoriai kartu su komisaru ir buhalteriu. —

Taigi matome, kad bolševikai, gelbėdami savo komisarų įmonėse padėtį, stengėsi suversti atsakomybę už visokią netvarką likusiam senam įmonių personalui.

Daugumai stambiųjų pramonės įmonių komisarai buvo paskirti per keletą dienų. Jie buvo skiriami pramonės ministerio, remiantis Ministerių Tarybos nutarimu (žiūr. „Darbo Lietuva" 1940.VII.29 d.). Paskyrus komisarus, buvo daroma įmonių inventarizacija, surašant nacionalizacijos aktus, kuriuos tvirtino Nacionalizacijos Komisija. Tačiau nacionalizavimo niekas neįstengė įvykdyti įstatyme nurodytu 5 dienų terminu. Nors Ch. Alperovičius buvo įsigeidęs baigti jį iki VII.31. d., bet jis net nespėjo iki to laiko paskirti visoms įmonėms komisarus.

Iš pradžių buvo paskiriama per dieną net po keliasdešimt komisarų. Čia duodame skaičius, rodančius kiek ir kokių komisarų buvo paskirta, pirmosiomis pramonės nacionalizavimo dienomis:

Taigi, viso stambiosioms įmonėms paskirtų komisarų skaičiaus lietuviai tesudarė 45%.

Smulkesnėms pramonės įmonėms, remiantis įstatymu, komisarus skyrė apskričių valdybos, susitarusios su profesinėmis sąjungomis. Kiek apskričių valdybos paskyrė komisarų, žinių neturime, bet ir ten jų tarpe lietuvių, tenka manyti, nebuvo daugiau, nors Lietuvos pramonėje lietuviai darbininkai sudarė per 90% visų dirbančiųjų. Tai rodo, kad visos vadovaujamos vietos, kaip visur bolševikinėje santvarkoje, taip ir šiuo atveju, pirmoje eilėje buvo pavedamos žydams.

Nacionalizacijos komisijoms įmonėse, kaip pramonės ministerio instrukcijoje nurodyta, vadovavo komisarai. Jose įmonių savininkai buvo tik perdavėjais, o komisijų nariais buvo profesinių sąjungų ir Valstybės Kontrolės atstovai. Komisijos buvo komplektuojamos labai skubiai. Sudarant komisijas, visai nebuvo atsižvelgta, ar skiriamieji asmenys sugebės darbą atlikti¹⁶). Žiūrėta tik, kad būtų jie „ištikimi" (jų daugumas buvo žydai). Pačių komisijų, susidedančių dažniausiai iš penkių asmenų, per dieną buvo sudaroma po kelias dešimtis.

¹⁶ Yra vienas nacionalizavimo aktas, pasirašytas visu komisijos narių, bet Jame neįrašytas įmonės pavadinimas, adresas ir pramonės šaka. Šis aktas liko neišaiškintas ir nežina kieno ta įmonė buvo. Jis paliktas ir saugomas, kaip sovietinio darbo pavyzdys.

Įmonių nacionalizacija nėjo taip greitai, kaip bolševikų partija buvo užsigeidusi. Vietoje nacionalizacijos įstatyme nurodytų penkių dienų termino, net ir stambios įmonės buvo nacionalizuojamos per ištisus du mėnesius. Kaip vyko nacionalizacija laiko požiūriu rodo lentelė Nr. 2

Iš čia patiektų skaičių matyti, kad 78% stambių ir vidutinių pramonės įmonių buvo nacionalizuotos iki 1910 metų pabaigos. 1941 metais buvo nacionalizuotos tik kai kurios smulkios medžio pramonės, metalų, bei poligrafijos įmonės. Jos daugiausia buvo amatų pobūdžio, save skaičiumi sudariusios per 20% bendro įmonių skaičiaus.

¹⁷* Čia parodyta ne įmonių, bet firmų skaičius. Paprastai, vienu aktu buvo nacionalizuojama visa firma, kurioje dažnai būdavo dvi., trys ir net daugiau įmonių. Pavyzdžiui, Viekšniuose J. Lesemo nacionalizacijos aktas yra vienas, o jo valdomos buvo keturios įmonės: malūnas, vilnų karšykla, vilnų verpykla ir elektros stotis. Tokiu kombinuotų imonių buvo gana daug. Dėl to čia nurodytoje 861 firmoje yra arti 1000 atskiru įmonių. Be to, čia. neįeina Pieno Perdirbimo Bendrovių Sąjungos ,, Pienocentro" ir savivaldybių administruotos įmonės, kurioms nacionalizacijos aktai nebuvo rašomi.

Pirmasis buvos vos paskelbus nacionalizacijos įstatymą, kada vykdyta nacionalizacija sulig Vnieštorge parengtais įmonių sąrašais (žr. L. Archyvo II tome A. Tarulio str. 123 psl.). Tai buvo įmonės, kurios einant įstatymu, privalėjo būti nacionalizuotos.

Po to, į komisariatą pas Ch. Alperavičių ir B. Ramanauską pradėjo plaukti darbininkų delegacijos su prašymais nacionalizuoti įmones, kuriose jie dirba. Jie argumentuodavo, kad įmonės savininkas juos skriaudžiąs, blogas atlyginimas, darbo sąlygos, nepakenčiamos patalpos ir t. t Tai būdavo užtektinas pagrindas nacionalizuoti įmonę, nors nac. įstatymai jos nelietė. Tai vyko trestų organizavimo metu.

Besikuriantieji atskirų pramonės branžų trestai, perimdami savo žinion nacionalizuotas įmones,jungdami ir pertvarkydami jas, buvo reikalingi būstinių, mašinų ir kt. inventoriaus. Sužinoję, kad dar yra smulkių privačių įmonių, turinčių jiems reikalingų įrengimų ar mašinų, prašydavo komisariatą tą įmonę nacionalizuoti. Komisariatas visuomet pritardavo ir jų norą patenkindavo. Tai vyko 1940 m. paskutiniame ketvirtyje.

1941 m. pradžioje prie apskričių vykdomųjų komitetų buvo suorganizuoti pramonės skyriai. Jiems buvo skirtos smulkesnės trestų žinioje buvusios vietinio pobūdžio įmonės. Tai buvo daugiausia: lentpiūvės, malūnai, plytinės, spaustuvės ir kitos rajoninio pobūdžio smulkios įmonės. Tuo nesitenkindami šie skyriai, pritariant vietiniams kompartijos organams, rinkosi tinkamesnes provincijos įmones ir jas nacionalizavo. Tai prieštaravo nacionalizacijos įstatymui. Vėliau apskričių vykdomieji komitetai buvo sudrausti, bet neteisėtai nacionalizuotos įmonės liko jų žinioje. Įstatymas šiuo metu buvo vienas: visa, ką darė komunistų partija, buvo teisėta ir neatšaukiama.

Bebaigiant nacionalizuoti visas smulkias pramonės įmones, sugalvotas būdas, kaip pusdykiai atimti, iš negalimų įstatymu nacionalizuoti įmonių ir privačių asmenų, įvairius įrankius ir mašinas, reikalingus ir tinkamus naujai komplektuojamoms trestų įmonėms. Pakėlus maisto produktų ir pramoninių gaminių kainas, kilo ir visų kitų daiktų vertė. Tačiau bolševikai, norėdami apiplėšti net ir mažaturčius, išleido Komisarų Tarybos nutarimą, kad už perkamas mašinas ir įrankius, būtų mokamos senos — nepakeltos kainos. Štai dokumentas, sunaikinęs smulkias verslų pobūdžio įmones:

— Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas Nr. 119 dėl mašinų, staklių, įrengimo ir technikinių dalių bei medžiagų įgyjimo iš nenacionalizuotų įmonių ir privačių asmenų.

Atsižvelgdama į įvykusius paskutiniuoju laiku masinio pobūdžio atsitikimus, kai valstybinės ir kooperatinės organizacijos bei įstaigos supirkinėja iš privačių asmenų pakeltomis kainomis mašinas, stakles ir eilę technikinių medžiagų, mokėdamos gyvais pinigais dešimtis tūkstančių rublių vienam asmeniui, kas sukelia nesveiką ažiotažą ir padeda plėstis spekuliacijai, LTSR Liaudies Komisarų Taryba nutaria:

1) Valstybinių ir kooperatyvinių organizacijų bei įstaigų vadovams, jų asmenine atsakomybe, leidžiama pirkti reikalingas mašinas, stakles, įrengimą ir kitas technikines dalis bei medžiagas iš privačių nenacionalizuotų įmonių ir asmenų, turinčių mašinų, staklių ir kitų daiktų savo gamybai, dabar likviduojamai.

a) Perkamos sutinkamai su šio nutarimo 1 punktu mašinos, staklės ir įrengimas turi būti įkainojami ne aukščiau už valstybines kainas, su atitinkama nuolaida jų amortizacijai.

3) Čekiuose arba mokamuose pavedimuose, rašomuose bankui, turi būti pažymėta, kad nurodytoji suma išmokama tokiam ir tokiam asmeniui už įgytą iš jo priklausantį jam įrengimą, valstybinėmis kainomis, sutinkamai su šio nutarimo 2 punktu.

4) Už šio nutarimo peržengimą nusižengę asmens bus baudžiami, kaip padedantieji plėstis spekuliacijai.

Nacionalizavimo darbas Pramonės Ministerijoje, o vėliau, vietoje jos įkurtame, Vietinės Pramonės Liaudies Komisariate buvo atliekamas tų asmenų, kuriais komunistų partija visai pasitikėjo. Jais buvo laikinai ėjęs pramonės ministerio pareigas, o vėliau buvęs V.P.L.K. komisaro pavaduotojas, žydas Chaimas Alperavičius. Vadovauti, specialiai įsteigtam nacionalizacijos skyriui, buvo pakviestas žydas Benjaminas Ramanauskas. Šis skyrius tvarkė nacionalizuotų įmonių bylas ir jas persiuntinėjo Nac. Komisijai tvirtinti. Darbas buvo dirbamas chaotiškai ir pradžioje nebuvo sudarinėjami net nac. įmonių sąrašai. Daugiausia šio skyriaus darbas reiškėsi nuolatiniais Alperavičiaus ir Ramanausko pasitarimais su atsilankančiais į komisariatą žydais ir komunistų delegacijomis. Tie pasitarimai dažnai tęsdavosi net iki vėlyvos nakties. Juose buvo svarstomi naujų įmonių nacionalizacijos ir joms personalo skyrimo klausimai.

Pagal nacionalizacijos įstatymą galėjo būtį nacionalizuota tik 589 įmonės. Jose dirbo apie 32.000 darbininkų ir 4000 tarnautojų. Šitų įmonių metinė brutto gamyba siekė 360 mil. litų (duomenys iš V. P. L. K. Planavimo ir Stat. Skyr. viršininko A. Petruševičiaus referato komisarui).

Tačiau faktiškai buvo nacionalizuotos visos pramonės įmonės, neskaitant provincijos amatų įmonėlių: malūnų, lentpiūvių, kalvių bei vilnų karšyklų, kuriose dirbo apie 5000 darbininkų. Įstatymu nacionalizuotina pramonė turėjo sudaryti apie 62% visos pramonės, o faktiškai sudarė daugiau kaip 90% pramonės, neskaitant per 50% suvarytų į arteles amatininkų.

Aplamai, pramonės nacionalizavimas buvo vykdomas su įnirtimu ir revoliuciniu kerštingumu. Dėl to buvo nesitenkinta tik pastatų, mašinų, gaminių, žaliavų ir viso įmonių inventoriaus nusavinimu, bet buvo stengtasi dar sunaikinti ir privatų buvusių savininkų turtą, kad palikus juos visiškais skurdžiais. Tam atsiekti, buvę įmonių savininkai, dar buvo apkrauti padidintais ir papildomais mokesčiais, nors įmonės iš jų jau buvo atimtos.

Tie padidinti ir papildomi mokesčiai buvo įvesti šiuo Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu:

Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas Nr. 539 dėl verslo pelno mokesčio padidinimo ir šio mokesčio išieškojimo iš dabar nacionalizuotų prekybos bei pramonės įmonių savininkų.

1. Sumažinti atleidžiamą nuo verslo pelno mokesčio minimumą ligi Lt. 600—

2. Padidinti verslo pelno mokestį už 1940 metus privačioms pramonės įmonėms ir su samdomais darbininkais dirbantiems amatininkams taip:

3. Atlikti galutinį mokesčių apskaičiavimą dabar nacionalizuotų prekybos bei pramonės įmonių savininkams už 1939/1940 metus ligi nacionalizacijos dienos imtinai. '

a) įvykdyti iki 1941 metų sausio 1 d. 1 ir 2 punktais papildomai nustatytų mokesčių išieškojimą;

Šis nutarimas galutinai įtikino visus, kad norima sunaikinti ne tik privačias įmones, bet ir pačius jų savininkus, kaip priešingą elementą. Buvę savininkai daugeliu atveju privalėjo mokėti mokesčius tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių litų. Be to, daugelis jų privalėjo ir mokėjo dar ir už įmonėse jų pasirašytus vekselius bei visus kitus duotus įmonės vardu pasižadėjimus. Šis įpareigojimas buvo įvestas 1940.VIII.17., Nacionalizacijos komisijos nutarimu, paskelbtu „Darbo Lietuvos" Nr. 57, apie nacionalizuotų įmonių įsiskolinimą, kuriame pasakyta:

„Nacionalizuotų įmonių atleidimas nuo skolinių pasižadėjimų, atsiradusių iki 1910 m. liepos mėn. 26 d., neatleidžia nacionalizuotų įmonių bu-

Viešosios (valst., savivald. ir koop.) pramonės įmonių, personalo ir darbininkų skaičius

(Valst. Statistikos Valdybos 1941 m. kovo mėn. pramonės surašymo duomenys)

b) išieškoti ligi 1941 m. sausio 1 d. prigulinčius mokesčius iš dabar nacionalizuotų prekybos bei pramonės įmonių savininkų.

M. Gedvilas LTSR Liaudies Komisarų T-bos P-kas

A. Bauža LTSR LKT Reikalų Valdytojas

vusių savininkų nuo šių pasižadėjimų apmokėjimo. Ieškojimas, pagal šiuos pasižadėjimus, nukreipiamas į pasižadėjimus davusių asmenų privatinį, nenacionalizuotą, turtą".

Tuo būdu, vykdant pramonės nacionalizaciją, buvo atimtos iš savininkų ne tik jų įmonės, bet ir išsemti visi kiti jų ištekliai. Pagaliau buvo prieita iki to, kad buvusieji pramonės įmonių savininkai, lyg kokie nusikaltėliai buvo įspėti nesikreipti į įstaigas ir įmones darbo gavimo reikalu.

Lentelėje Nr. 3 matyti, kad viešojoj pramonėje yra net 324 įmonės iki 5 asmenų. Tai daugumoj pieninės arba kitos kooperatinių organizacijų ir savivaldybių įmonės. Iš čia matyti, kad nacionalizuotoje ir suvalstybintoje pramonėje 1941 m. kovo mėnesį buvo 75% viso pramonės personalo ir 81% darbininkų skaičiaus. Atmetus įmones iki 5 asmenų, kur tėra vieni amatai, liktų privačioje pramonėje apie 10% viso pramonės personalo. Turint galvoje vėliau nacionalizuotą pramonę, reikia manyti, kad privačioje pramonėje dirbo vos 7—8% darbininkų.

Iki pramonės surašymo nespėta viską sunacionalizuoti. Dėl to duodame lentelę Nr. 4 apie privačią pramonę, paskirstytą įmonių dydžio grupėmis. Joje matyti, kaip maža beliko privačių stambesnių pramonės įmonių.

rėjusių per 10 asmenų, baigus nacionalizaciją, neliko nieko. Jeigu bolševikai būtų turėję progos kiek ilgiau Lietuvoje išbūti, tai, kaip ir Rusijoj, privačių pramonės įmonių ir amatininkų nebūtų likę. Tik dėl laiko stokos ir dėl kai kurių „apsileidusių ir neveiklių" vietos komitetų, dar ne visur, ypač provincijoje, spėta smulkias įmones atiduoti vykdomiesiems komitetams, o amatus įjungti į arteles.

Štai vienas pavyzdys, kokios pramonės įmonės buvo nacionalizuotos. 1941.V.19 Vietinės Pramonės Liaudies Komisariate gauta A. Ambrazevičiaus, gyv. Petrašiūnuose, prašymas. Jame rašoma:

Man nesant namie š. m. balandžio 8 d. iš mano kiemo, Petrašiūnuose, buvo paimtos įvairios lentpjūvei įrengti mašinos (gateris, zeimeris ir kt.). Paaiškėjo, kad tos mašinos ir paimti įvairūs daiktai yra V.P.L.K, nacionalizuoti, bet aš iki šio laiko neturiu jokių žinių, kuo remiantis tie daiktai buvo paimti ir ar visi paimti daiktai yra įrašyti į nacionalizavimo aktą, dėl ko ir prašau išduoti man tokio akto nuorašą, iš kurio galima būtų matyti: l) nacionalizavimo data, 2) kas ir kuo remiantis nacianalizavo ir 3) paimtų mašinų ir daiktų išvardinimas.

Žinoma, kad nacionalizavimo aktai nebuvo duodami savininkams, bet kitose įmonėse jie dalyvaudavo įmonių perdavime. Šiuo atsitikimu buvo paimti daiktai ir nacionalizuota neįrengta įmonė, nesant namuose savininkui. Tai jau ne nacionalizavimas, bet paprastas grobimas.

Tokių drąsių žmonių buvo maža, nes nuolatiniai areštai, spaudos tonas prieš buvusios santvarkos žmones ir iš to kilęs siaubas, daugumai užčiaupdavo lūpas. Dėl to ir dokumentų, protestuojančių prieš neteisėtumus ir grobimus, nacionalizuojant pramonę, liko mažai.

Nacionalizacijos komisijos, sudarydamos nacionalizuojamų įmonių inventoriaus sąrašus ir įvertindamos turtą, nustatinėjo labai mažas kainas, net keleriopai mažesnes negu buvo tikroji to turto vertė. Dėl to nacionalizacijos aktuose nurodyta nacionalizuoto nekilnojamo ir kilnojamo turto vertė nėra reali. Prieš tai yra užprotestavęs vienas buvusių įmonės savininkų, kurio akte įrašytą pastabą čia patiekiame:

Aš, Vincas Kačergis, su alaus daryklos „Vienybė" nacionalizavimu nesutinku ir tuo reikalu esu padavęs Maisto Pramonės Liaudies Komisariatui 1940.X.21 d. skundą. Taip pat nesutinku ir su turtų įkainavimais, nes visas turtas, kaip nejudomasis taip ir judomasis komisijos įkainotas jo nominaline kaina, įmonei esant ne veikiančiai, tačiau, jeigu įmonė būtų paleista tuojau darban, lai imant domėn esančius vandentiekio, garo ir kitus specialius alaus gamybai pritaikintus įrengimus bei įmontavimus, viso turto vertė mažiausiai 40% padidėtų.

Šios įmonės turtas nacionalizacijos akte įvertintas apie 400.000 litų. Tai palyginti dar geras įvertinimas, nes yra atsitikimų, kur akte pažymėta turto vertė sudaro apie 30% tikrosios vertės. Bet niekas negalėjo dėl to pasipriešinti, nes bijojo galimos greitos bausmės. Taigi ir šis prierašas yra vienintelis visuose nacionalizacijos aktuose.

Tuo tarpu įmonių debitoriai buvo ypač stropiai sekami, o vėliau skolos iš jų buvo išieškomos prievartos keliu. Įmonių savininkų laikytos bankuose, privačios pinigų sumos buvo sulaikytos, o vykdant visų bankinių indėlių nacionalizaciją nusavintos.

Nacionalizavimo komisijos, darydamos inventarizaciją ir rašydamos nacionalizacijos aktus, sudarinėjo ir įmonių balansus 1940 m. liepos 31 dienai. Taigi, visa, kas įmonėse buvo rasta, nacionalizacijos aktuose yra įkainota.

Lentelė duota smulkiomis pramonės šakomis, kad lengviau būtų orientuotis, kuriose šakose vyravo žydai ir kur stipriau buvo pasireiškusi lietuvių iniciatyva. Skirstymas tautybėmis atliktas, sprendžiant iš buvusių savininkų pavardžių, pasitarus su asmenimis, gerai žinojusiais mūsų pramonę. Viena tenka pažymėti, kad lietuvių rankose buvusios įmonės daugiausia naujai įkurtos, modernios įrengimais, su reikiamais patogumais darbininkams ir administracijai. Dėlto ir investuotas kapitalas į lietuviškas įmones yra gana didelis. Vien „Maistas" ir „Lietuvos Cukrus" sudaro 18% visos nacionalizuotos pramonės vertybės. Čia nėra „Pienocentro", kurio įmonių vertė sudaro per 10% visos pramonės investicijų. Priešingai, žydiškoji pramonė daugiausia buvo senuose, neremontuotuose pastatuose, su nudėvėtomis mašinomis, bet dar sugebančiomis veikti ir reikiamą pelną teikti. Iš to aiškėja: nors lietuvių pramonės vertė sudarė 40% visos pramonės, bet, jei skaičiuotume gaunamu iš pramonės įmonių pelnu, tai vargiai lietuviškų įmonių turėtas pelnas sudarytų ir 20% žydų gauto pelno.

Į šią lentelę neįeina visų pieno perdirbimo bendrovių ir jų centro įmonių vertybė, nes pieninės nebuvo nacionalizuotos, o tik perimtas jų vadovavimas. Nėra čia ir kitų kooperatinių įmonių, taip pat geležinkelių žinioje buvusių statybos ir remonto dirbtuvių ir krašto saugumui dirbusių pramonės pobūdžio įmonių. Tai gana stambūs objektai, sukurti lietuvių pastangomis, kurių vertė sudarė arti 100 mil. litų.

Kuriose krašto vietovėse nacionalizuotoji Lietuvos pramonė koncentravosi ir kaip ji skirstėsi tautybėmis atskirose apskrityse, rodo lentelė Nr. 6.

Vien Kauno mieste randasi arti 45% visos Lietuvos pramonės, nes čia ir buvo kuriamas ekonominis Lietuvos centras. Kaune gausu visų pramonės šakų įmonių. Tarp jų metalų, chemijos, tekstilės, popieriaus, poligrafijos ir drabužių bei galanterijos pramonės šakos sudaro per 50% visos šių branžų pramonės.

Vilnius, būdamas didesnis už Kauną, sudaro vos 9% nacionalizuotos pramonės vertės. Tai aiški pasėka buvusios lenkų valstybės ekonominio nepajėgumo ir nekreipimo dėmesio šiam transporto mazgui per 20 jų oku-

pacijos metų. Vilniuje esančios pramonės tarpe pažymėtina ir seniai pagarsėjusi kailių apdirbimo pramonė.

Pirmųjų pramonės centrų tarpe yra Šiauliai, kur koncentruojasi stambi odų ir avalynės ir dalis saldainių pramonės Įmonių. Šiauliuose matome 12% visos pramonės investicijų.

Lentelė, rodydama, kiek atskirose apskrityse yra pramonės, kartu vaizduoja, kur kūrėsi daugiau lietuviškų įmonių.

Lenkų pramonininkų, be Vilniaus krašto, matome ir kitose apskrityse, nes po visą kraštą išmėtytos spirito varyklos tebebuvo dar lenkų dvarininkų nuosavybėje.

Kaip yra pasiskirsčiusi nacionalizuotos pramonės vertė atskiromis turto grupėmis, matome lentelėje Nr. 7.

Gaminių ir žaliavų grupių vertė yra gana tiksli, nes buvo vertinama, kaip ir instrukcijoje nurodyta, sulig to laiko prekių savikaina. Žemės, trobesių, inventoriaus ir mašinų bei įrengimų vertybė nurodyta iš buvusių įmonių balansų, bet tų įmonių, kuriose balansai nebuvo sudaryti, vertinta nacionalizacijos komisijų subjektyviai. Dėlto šių pozicijų įvertinimas gali būti 10—15% mažesnis, kaip tikroji jų vertė.

Pagrindas, kuriuo buvo pravestas atskirų ūkio sričių nacionalizavimas yra įrašytas Stalino konstitucijoje ir, savaime aišku, jis buvo perrašytas į Lietuvos Tarybų Soc. Respublikos konstituciją. Tai šeštasis Pagrindinio LTSR įstatymo straipsnis, kuriame sakoma: „Žemė, jos gelmės, vandenys, miškai, stambiosios gamyklos, fabrikai, kasyklos, rūdynai, geležinkelių, vandens ir oro transportas, bankai, ryšių priemonės, valstybės suorganizuotos stambios žemės ūkio įmonės (tarybiniai ūkiai, mašinų traktorių stotys ir kt.), o taip pat komunalinės įmonės ir stambūs namai miestuose ir pramonės vietovėse yra valstybės nuosavybė, t. y. visos liaudies turtas".

Šio konstitucijos nuostato pakanka viskam suvalstybinti. Vienerių metų bėgy bolševikai spėjo pravesti visų ūkio sričių nacionalizaciją, išskyrus smulkių ūkių sukolchozinimą.

Pramonės nacionalizacija praėjo, kaip sakoma, su kaupu, nes buvo nacionalizuota visa, kas tik pasirodė vertinga ar reikalinga naujiesiems šeimininkams.

Pramonės nacionalizacijoje svarbu išsiaiškinti kas buvo nacionalizuota, ar tik firmų ir atskirų savininkų turėtas turtas, ar ir jų teisės, t. y. juridinis asmuo. Pramonės nacionalizacijos įstatyme ir jam išleistose instrukcijose pasakyta tik kokio dydžio įmonės nacionalizuojamos. Nacionalizacijos aktuose surašyta įmonių kilnojamas ir nekilnojamas turtas, inventorius ir nacionalizacijos dienai balansai, o taip pat gaminių ir žaliavų kiekiai. Tačiau nei vienam dokumente visai nepaminėta, kad kartu nustoja veikusios įmonės kaip juridiniai asmenys. Taip pat firmų pavadinimai ir patentais apsaugoti gaminių pavadinimai nebuvo nusavinti, nes niekur apie tai nėra pasakyta. Tai bolševikams ir nebuvo svarbu, nes jie rengėsi buvusius savininkus, ar bendrovių valdybų narius, kartu su visa lietuvių tauta, sunaikinti. Tenka skaityti, kad po pramonės nacionalizacijos įmonių savininkai ir bendrovių valdybų nariai, kaip juridiniai asmenys, tebeegzistavo. Tai įrodo vėliau bolševikų užkrauti buvusiems įmonių savininkams ir net atskiriems bendrovių nariams mokesčiai bei įmonių skolų paieškojimai, nors jų įmonės ir buvo nacionalizuotos. Kai kurių bendrovių valdybos, pav. Akc., B-vės „Maisto", dar apie du mėnesius po nacionalizavimo posėdžiavo ir tvarkė įmonės reikalus. Bendrovių valdybų nariai nebuvo oficialiai atšaukti ir daugelio bendrovių bylos ir protokolų aktai paliko atskirų bendrovės narių žinioje.

Jei įstatymais buvo skelbta nacionalizuoti tik stambiąją pramonę, tai iš tikrųjų ji buvo visa nacionalizuota. Jei skelbta ją įvykdyti per penkias dienas, tai matėme, kad ji tęsėsi ištisus metus, kol bolševikai buvo išvyti iš Lietuvos.

Techniškoji nacionalizavimo vykdymo pusė buvo gana chaotiška, nes viskas daryta skubiai, koliojant įmonių komisarus už netikslų ir neenergingą jų veikimą, o pastarieji kaltę vertė buvusių savininkų apsileidimui. Daugelis smulkesnių pramonės įmonių savininkų dirbo ir kartu su šeimomis gyveno savo įmonių būstinėse. Vykdant nacionalizaciją, jų privatus inventorius buvo įtraukiamas į sąrašus ir nacionalizuojamas. Medžiagiškai pramonininkai nukentėjo daugiausia, nes nustojo net butų įrengimų, o skolas, padarytas įmonės reikalams savo vardu, privalėjo atiteisti. Net pašaliniai asmenys, žiravę pramonininkams vekselius, nepaisant aiškių aplinkybių, buvo verčiami įmonių skolas mokėti. Ypač tai palietė nacionalizuojant auto susisiekimo ir laivininkystės priemones. Žinoma, normaliais laikais teisingumo organai lengvai būtų galėję visus tuos neaiškumus išspręsti, bet ne tai rūpėjo komunistų partijai.

Komunistai, neatsižadėdami savo pagrindinių idėjų ir jų vykdymo brutalia forma, vis tik rado būtinu dengti savo tikruosius norus nuo visuomenės akių. Vykdydami ,,žemės reformą" ir pramonės nacionalizaciją, spaudoje ir žodžio agitacijoje skelbė įvairias apgaulės teorijas, kad visa tai daroma darbo klasės gerovei, nes vengė sukelti krašte paniką. Skelbdami pramonės nacionalizacijos įstatymą, kuris apėmė tik apie 600 įmonių, likusioms sudarė tokias sąlygas, kad vėliau visa privati iniciatyva liko sunaikinta.

Reikia pabrėžti faktą, kad bolševikai visai nesiskaitė su ekonominiais apskaičiavimais, o vykdė savo užgaidas, nors tai buvo nuostolinga ne tik okupuotam kraštui, bet ir pačiai Rusijai. Daugelis įmonių po nacionalizacijos ir ypač jos metu, trukdė normalų darbą, mažino gamybą.

Kartu su pramonės nacionalizavimu prasidėjo taip gražiai pradėjusios klestėti Lietuvos pramonės žlugimas.

Iki bolševikų įsiveržimo Lietuvos pramonę tvarkė dvi, palyginti, nedidelės įstaigos: finansų ministerijos žinioje buvęs pramonės departamentas ir prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Abiejose įstaigose tebuvo apie 100 tarnautojų. Pramonės departamentas sprendė esminius pramonės klausimus ir vykdė technikinę priežiūrą, o rūmai, veikią savivaldos teisėmis, tvarkė bėgamuosius pramonininkų reikalus.

Bendrus parėdymus įsakymų forma pramonės įmonėms tada leido finansų ministeris. Dar 1940.VII.2 finansų ministeris savo įsakymu Nr. 5620. ragino pramonės įmonių savininkus ir valdytojus stropiai žiūrėti, kad įmonės veiktų normaliai ir tarnautojai rūpestingai eitų savo pareigas.

Išrinkus Liaudies Seimą ir paskelbus pramonės nacionalizavimą, 1940.VII.25 d., Vyriausybės Žinių 721 Nr. buvo paskelbta, kad Ministrų Tarybos etatai papildomi pramonės ministeriu. Nuo tos dienos pramonės tvarkymas perėjo pramonės ministerio žinion, o pramonės departamentas buvo įjungtas į naująją ministeriją.

1940.VII.30 d. (Vyr. Žinių 723 nr.) paskelbtas Prekybos, Pramonės ir Amatų Rūmų likvidavimo įstatymas, o jų likvidacija pavesta finansų ministeriui. Kartu buvo paskelbtas šitoks pramonės ir amatų tvarkymo bei priežiūros įvedamasis įstatymas:

1) Pramonės ir amatų tvarkymas bei priežiūra priklauso pramonės ministerijai;

2) Lig šiol išleistus pramonės ir amatų tvarkymui bei priežiūrai įstatymus bei taisykles, kurias vykdė finansų ministeris per Finansų Ministeriją ar kitas įstaigas, dabar vykdo pramonės ministeris per atitinkamus Pramonės Ministerijos departamentus ir vietos įstaigas;

3) Finansų Ministerijos Pramonės Departamentas ir jo vietos Įstaigos pereina Pramonės Ministerijos žinion.

Šiame įstatyme dar nėra jokių bolševikinės tvarkos žymių, tik pramonės departamentas išplėstas iki atskiros ministerijos. Tuo metu Ministerių Taryboje dar buvo žmonių, kurie galvojo apie savistovų Lietuvos ir jos pramonės tvarkymąsi, nors pati pramonės ministerija buvo įkurta komunistų partijos iniciatyva ir pavesta valdyti komunistui ir žydui Chaimui Alperavičiui.

Įjungus Lietuvą į TSRS, 1940.VUL27 pramonės ministeris Ch. Alperavičius įsakymu nr. 24 paskelbė:

„Pasirėmęs Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos 47 str., pranešu, kad, einant LTSR Konstitucijos 43 str., nuo 1940 m. rugpiūčio 27 d. Pramonės Ministerija pertvarkyta į Respublikinį Vietinės Pramonės Liaudies Komisariatą ir Sąjunginį Respublikinį Maisto Pramonės Liaudies Komisariatą .

Šiuo įsakymu ne tik pakeistas pramonės ministerijos pavadinimas, bet jos vietoje jau įsteigti du atskiri komisariatai, kurių vienam pavesta maisto produktų pramonė, o antram visa likusioji krašto reikalams skiriamoji pramonė. Šie komisariatai organizavosi grynai bolševikinės santvarkos pagrindais. Vietoje buvusio pramonės ministerio žydo buvo paskirti komisarais lietuviai. Vietinės pramonės liaudies komisariato komisaru — M. Šumauskas, o maisto — J. Laurinaitis.

Pramonės administracijos kūrimą labai sunkino skubotumas, nepatyrimas ir kompartijos pageidavimų nesuvokimas.Juo toliau, juo daugiau buvo kuriama naujų komisariatų ir kitų pramonei tvarkyti organų, kurie dalijosi tarpusavy atskiromis pramonės branžomis. 1941 m. vasario 14 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakymu Nr. 57 iš Maisto pra-mönes l. komisariato buvo išskirta mėsos ir pieno perdirbimo pramonė ir įkurtas sąjunginis — respublikinis Mėsos ir pieno pramonės liaudies komisariatas. Naujojo komisariato komisaru liko J. Laurinaitis, o Maisto pramonės 1. komisariato komisaru buvo paskirtas žydas Elias Bilevičius.

Tokiu būdu susidarė trys pramoniniai komisariatai: 1) Vietinės pramonės, 2) Maisto pramonės ir 3) Mėsos ir pieno liaudies komisariatas, kurių pirmasis respublikinis, o du paskutinieji sąjunginiai, priklausą Maskvos atitinkamų komisariatų.

Be šių trijų grynai pramoninių komisariatų, dalis pramonės įmonių buvo priskirta administruoti įvairiems kitiems komisariatams.

1941 m. kovo mėn. iš Žemės ūkio komisariato buvo išskirtas sąjunginis-respublikinis Miškų pramonės liaudies komisariatas. Iš Vietinės pramonės 1. komisariato jis pasiėmė savo žinion lentpiūves, baldų dirbtuves, faneros, popierio, kartono, degtukų ir degtukų šiaudelių fabrikus.

Elektros jėgainės, vandentiekis ir dujų gamykla buvo priskirtos respublikiniam Komunalinio ūkio 1. komisariatui.

Sveikatos 1. komisariatui buvo priskirtos kelios smulkios farmacijos — kosmetikos įmonės.

Tokiu būdu vietoje vieno departamento pramonės reikalams susikūrė pramoniniai komisariatai, kurių centro ir padalinių (trestų) įstaigose 1941 m. kovo mėn. dirbo 2.212 žmonių, vietoje 100, ir be to dar ki-

tuose komisariatuose buvo išbarstytos atskiros pramonės šakos, kurioms administruoti taip pat reikėjo dar kokių 200—300 žmonių.

Be komisariatų pramonei tvarkyti buvo dar komunistų partijos centro komitete pramonės skyrius. Tai buvo faktiškas visos pramonės valdytojas. Skyriui vadovavo lietuviškai nemokąs, bet lietuviškos kilmės, bolševikas Č i b 1 i s, kurio reikalavimai ir nurodymai pramoniniams komisariatams buvo privalomi.

Kaip buvo suskirstyta Lietuvos pramonė atskiruose komisariatuose ir kiek kuris komisariatas tvarkė atskirų pramonės šakų, pavadintų trestais, rodo 210 psl. patiekta schema.

Joje pavaizduotos tik tos pramonės šakos, kurios priklausė Lietuvoje sukurtiems komisariatams.

Esančios schemoje atskirų vienetų įsikūrimo datos ir įsakymų numeriai rodo, kaip neplaningai ir keliais atvejais pramonės administravimas buvo pertvarkomas.

Schema neapima visos nacionalizuotos pramonės. Mat, kaip Rusijoj, taip ir Lietuvoje, pramonė buvo suskirstyta į sąjunginės ir respublikinės reikšmės įmones.

Nekurios sąjunginės reikšmės įmonės savo administracinius centrus turėjo Maskvoje, o respublikose buvo įsteigti jų skyriai. Pavyzdžiui: 1) linų apdirbimo fabrikai ir jų supirkimo punktai, 1940.XII.20 d. L. K. Tarybos nutarimu Nr. 442, buvo perduoti Lietuvos Resp. Kontorai „Linas" („Zagotlion"), 2) visos įmonės, buvusios krašto apsaugos ministerijos žinioje, 3) susisiekimo ministerijos geležinkelių dirbtuvės ir depo, 4) šerių apdirbimo ir valymo įmonės, 1940.ХII.17 LTSR LKT nut. Nr. 421 perduotos „Sojuzutil" kontorai.

Smulkios provincijos įmonės: plytinės, lentpiūvės, spaustuvės, malūnai ir pan. buvo pavestos vietiniams vykdomiesiems komitetams administruoti. Po nacionalizavimo, dalis paminėtų branžų smulkių įmonių buvo išskirta iš Vietinės pramonės 1. komisariato žinios ir pavesta apskričių ir miestų vykdomiesiems komitetams. Šioms įmonėms tvarkyti buvo įkurti pramonės skyriai, kurių struktūrą, etatus ir veikimo gaires nustatė Komisarų Taryba savo 1940.ХII.19 nutarimu Nr. 435. Jų priklausomybė šiuose nuostatuose apibrėžta šiaip:

„Vietinės pramonės apskrities skyrius, pagal Lietuvos TSR Konstitucijos 66 str., yra darbo žmonių apskrities Atstovų Tarybos organas ir, sutinkamai su LTSR Konstitucijos 68 str., savo veikloje priklauso tiek atitinkamos darbo žmonių apskrities Atstovų Tarybos ir jo vykdomojo komiteto, tiek ir Vietinės Pr. L. komisaro".

Apskritai, skyriai turėjo tvarkytis kaip trestai ir patys rūpintis žaliavomis. Tai buvo lyg atskiri vietinės pramonės liaudies komisariato trestai prie apskričių ir miestų vykd. komitetų.

Vėliau buvo suprastas reikalas sujungti juos į vieną valdybą, nes 1941.V.24 d. LK Tarybos nutarimu Nr. 540, prie vietinės pramonės komisariato buvo įsteigta rajoninė (apskričių) pramonės valdyba. Jos žinioje buvo apie 300 įmonių su arti 5000 darbininkų.

Lietuvos pramonėje be privačių įmonių, buvo kooperatinių, visų rūšių bendrovių, draugijų ir valstybinių arba pusiau valstybinių įmonių, kuriose žymią dalį akcijų turėjo valstybė. Privačios įmonės buvo administruojamos savininkų arba jų įgaliotų vedėjų bei direktorių. Kitos turėjo valdybas ir direktorius, kurie, gaudami valdybų nurodymus, buvo faktiškais administratoriais.

Nacionalizavus pramonę ir nušalinus įmonių savininkus ir senuosius direktorius, įmonėse buvo sukurtas naujas administracijos aparatas, nepajėgus, mažamokslis, net iki neraštingumo, bet dėl to patikimas. Naujosioms įmonių administracijoms, sovietų pavyzdžiu buvo pagamintos smulkios jų kompetencijos ir darbo instrukcijos, už kurių peržengimą grėsė bausmės. Jose buvo smulkiai išdėstytos ne tik direktoriaus, buhalterio ir technikinio vedėjo pareigos, bet ir naujų, sovietų santvarkos pagimdytų, administracijos organų — normuotojų, planuotojų ir tiekėjų pareigos ir darbas. Čia pacituosime vietinės pramonės liaudies komisariato instrukciją Nr. 1577, išleistą 1940.XII.17 d.

Įmonės direktorius, atsakydamas už tinkamą įmonės veikimą, jos turto saugumą ir tvarką, vadovauja, vienvaldiškumo principu, įmonės gamybai, ūkinei veiklai ir rūpinasi dirbančiųjų kultūrinio būvio sąlygų sudarymu. Dėl to jam pavedamos šios funkcijos.

1) nustatytos tvarkos ribose, priima ir. atleidžia dirbančiuosius, išskyrus tech. vedėją ir vyr. buhalterį, kuriuos skiria L. Komisaras,

2) derina, kontroliuoja ir prižiūri įmonės skyrių ir atskirų darbuotojų darbą,

б) skatina įmonėje socialistinį lenktyniavimą bei stachanoviečių judėjimą,

7) pavienių asmenų įmonėje įgytą patyrimą ir išradimus pritaiko darbo organizacijai ar jo metodams pagerinti,

9) rūpinasi įmonės turto apsauga, darbo saugumu ir dirbančiųjų kultūrinio būvio reikalais.

Be to, tresto įgaliotas, atstovauja įmonę administracijos, teismo ir kitose įstaigose ir santykiuose su asmenimis, ūkiniais, visuomeniniais vienetais ar jų organizacijomis.

Įmonių direktoriams atsirado visai naujų, sovietų santvarkos sukurtų, pareigų, išvardintų 3, 4, 6, 8 ir net 7 punktuose.

Įmonės technikinis vedėjas, atsakydamas už įmonės techniškojo įrengimo tinkamą veikimą ir gamybą, turėjo šias pareigas:

1) nustato technologinį gamybos procesą bei įrengimų eksploatacijos būdus ir sudaro gamybinėms operacijoms instrukcijas,

3) vykdo mašinų bei įrengimų įspėjamąjį remontą ir praneša tiekėjui kiek ir kokių medžiagų reikalinga remontui,

6) tvarko įmonėse energetinį ūkį, siekdamas ekonomiškiausio energijos panaudojimo,

7) kontroliuoja gaminių kokybę ir ieško priemonių gaminių kokybei pagerinti,

11) prižiūri eksploatuojamus įmonės pastatus ir vykdo bėgamus jų remontui, nustatytu laiku pranešdamas tiekėjui kiek ir kokių medžiagų reikalinga remontui,

12) duoda reikalingus duomenis ir pageidavimus naujiems pastatams, kapitaliniams remontams ar stambiems pertvarkymams planuoti,

13) tiria ir skatina stacbanoviškus darbo metodus, išradimus bei įrengimų tobulinimą ir siūlo priemones darbo našumui pakelti.

Visai naujas įmonėms etatas buvo normuotojas, kurio pareigos, grynai bolševikinės sistemos sukurtos, instrukcijoje nurodytos tokios:

1) nustato atskirų operacijų ar gaminių darbo normas ir seka jų išpildymą.

2) skatina ir padeda organizuoti stachanoviečių judėjimą ir soclenkiyniavimą, stengdamasis patobulinti darbo būdus ir organizacijas,

3) veda darbo našumo Įmonėje statistiką, registruodamas pasiektus rezultatus ir patyrimą,

4) rūpinasi pakelti darbininkų kvalifikacijas ir užtikrinti kadrų pastovumą, organizuodamas tuo reikalu kursus.

Dėl darbo naujoviškumo šie tarnautojai įmonėse vykdė tik komisariatų šiais klausimais leidžiamus įsakymus.

Statistikos žinių rinkimas didesnėse įmonėse buvo pavestas specialiai tam samdytiems tarnautojams.

Ypač daug sunkumų kėlė planuotojų kadrų sudarymas. Buvusios administracijos tarnautojams planavimas buvo visai naujas dalykas. Planuotojų paruošti niekas greitu laiku nespėjo ir dėl to jais teko skirti kas papuolė. Jie buvo atsakingi už planų paruošimą ir jų vykdymo kontrolę. Planuotojas, pagal instrukciją:

5) rūpinasi, kad 1 str. paminėti planai arba jiems sudaryti reikalingi duomenys nustatytu laiku būtų įteikti trestui,

4) seka aukščiau nurodytų planų vykdymą ketvirčiais, mėnesiais ir dekadomis, rinkdamas ir apdirbdamas reikalingus duomenis,

3) tiria nukrypimų nuo planų priežastis ir apie tai praneša įmonės direktoriui,

6) rūpinasi, kad planų kontrolės žinios nustatytais terminais ir forma būtų įteiktos trestui,

7) seka komisariato ir trestų nurodymus planų sudarymo bei jų kontrolės klausimais ir rūpinasi, kad jie būtų įmonėje vykdomi,

Tiekėjas, atsakydamas už įmonės aprūpinimą gamybos medžiagomis bei priemonėmis ir už tinkamą gaminių paskirstymą, pagal instrukciją privalėjo:

1) pagal planuotojo nurodymus ir surinktus duomenis planuoja gamybos medžiagas, suderindamas tatai su gamybos planu ir rūpinasi to plano įteikimu trestui,

2) rūpinasi nustatytu laiku išsiųsti aukštesniems tiekimo organams įmonei reikalingų medžiagų užsakymus ir duoda tų medžiagų išsiuntimui nurodymus bei pagrindžia jų reikalingumą,

3) realizuoja įmonės gaminius pagal Tiekimo ir Gaminių Realizavimo Valdybos nurodymus ir prižiūri jų išsiuntimą.

Tokie tai pramonės įmonių administracijos etatai buvo įvesti jau ir Lietuvoje. Šie naujieji pareigūnai privalėjo vadovautis bolševikinėmis darbo taisyklėmis, kurių daugelių atveju net nesuprasdavo. Tuojau pat prireikė specialių kursų planuotojams, normuotojams, buhalteriams ir tiekėjams.

Administracijos personalas pramonėje nuolat augo. Pramonės administravimo darbą naujai susikūrusiuose komisariatuose ir trestuose dirbo arti 2500 asmenų, o įmonėse administracinis ir technikinis personalas, (žiūr. lentelė Nr. 11) išaugo nuo 5629 iki 10.279 asmenų, taigi iš viso virš 7000 naujų žmonių.

Visas naujai sukurtas aparatas buvo labai silpnas. Jį parenkant žiūrėta ne sugebėjimo darbe, bet politinio palankumo. Mokslo cenzas beveik visai nustojo reikšmės, nes net vadovaujamoms vietoms buvo skiriami žmonės, vos matę pradžios mokyklos suolą. Pavyzdžiui, Metalo Tresto valdytoju buvo eilinis šaltkalvis Jodelė, arba „Drobės" fabriko direktorium buvo paskirtas mažai raštingas šio fabriko sargas Litvinavičius. Daugelio tekstilės ir trikotažo įmonių direktoriais buvo paskirtos darbininkės moterys-komunistės. Tokių žmonių pajėgumas jiems pavestam darbe buvo menkas. Kaip taisyklė, už juos dirbdavo jų padėjėjai, kurie dažniausiai būdavo aukštesnių kvalifikacijų, o jie patys buvo tik visagalintieji partijos atstovai, jų valdomų žmonių politinio ištikimumo sargyboje. Naujai imamų tarnautojų politinę ištikimybę nustatydavo visose įstaigose išdygę kadrų skyriai, kurie, veikdami partijos nurodymais ir bendradarbiaudami su NKVD, į jokią vietą neįsileido politiniai nepatikimų, nors ir su aukštomis kvalifikacijomis asmenų. Dėl to ten, kur pirmiau du prityrę tarnautojai lengvai apsidirbdavo, dabar keliolika mažai raštingų ir neprityrusių žmonių, vistiek darbo nepadirbdavo. Tai patvirtinta žemiau tiekiamos lentelės Nr. 8 skaičiai, sudaryti iš maisto pramonės 1. komisariato trestų kadrų skyrių pranešimų 1941 m. gegužės mėn. (lentelių originalai randasi Verslų Ūkio Gen. dir. Archyve, Kaune):

Šiuose trestuose tarnautojų su aukšuoju mokslu buvo tik 13%, o žemesnio cenzo, daugumoje baigusių tik pradžios mokyklą, net 40%, kai ankščiau šio cenzo žmonės bendrai negalėjo būti tarnautojais. Atskiruose trestuose, pvz. cukraus ir žuvies, net daugiau pusės tarnautoju su žemesniu nei vidutinis cenzu. Tokių tarnautojų darbo pajėgumas menkas ir jie tinka tik techniškiems, pusiau mechaniškiems, kanceliarijos darbams. Įmonių direktorių sąstatas rodo, kad net 49%, taigi pusė direktorių, buvo paskirta iš darbininkų tarpo. Lietuvoje darbininkų, baigusių daugiau kaip 2—3 gimnazijos klases, nepasitaikydavo. Aišku, kad ir jie direktoriais buvo paskirti ne dėl savo sugebėjimų, bet tik kaip komunistų partijos agentai.

Svarbiausia personalo išaugimo priežastimi vis dėlto lieka per didelis įmonių ir įstaigų apkrovimas įvairių žinių teikimu partijai ir komisariatams. Jau nacionalizacija pareikalavo iš įmonių skubiai sudaryti balansus ir smulkius inventarizacijos sąrašus. Ryšium su tuo 1940.VIII.28 pramonės ministeris įsakymu Nr. 6 paskelbė: „Įpareigoju visas nac. pramonės įmones vesti buhalterijos knygas, pradedant nacionalizacijos akto surašymo diena. Tose pramonės įmonėse, kur buhalterijos knygos buvo vedamos iki šiol, reikia užvesti naujas, o senąsias užbaigti' . Visos stambesnės įmonės buhalteriją vesdavo. Vis dėlto skubus knygų baigimas ir naujų užvedimas sudarė didelį darbą. Mažai buvo dienų, kada įmonės negaudavo įvairių naujų formuliarų su daugybe klausimų apie įmonės veikimą ir stovį, į kuriuos atsakyti reikėdavo skubiai. Dažnai ir visai nauji dalykai būdavo pavedami skubiai parengti. 1940.X.2. vietinės pramonės, maisto pramonės ir komunalinio ūkio liaudies komisarai įsakymu Nr. 2. įpareigojo visas įmones savaitės bėgy paruošti detalius išdirbimo normų projektus ir juos siųsti VPLK darbo ir uždarbio skyriui. Už įvykdymą atsakomybė tenkanti asmeniškai įmonių direktoriams. Naujieji direktoriai stengdavosi žūtbūt įvykdyti partijos ir komisarų įsakymus, dėl to, nesiskaitydami su racionalumu, samdė naujus žmones, ir administracinis personalas nuolatos augo. Vėliau buvo užvestas gamybos planavimas, atsirado specialūs planuotojai. Su soclenktynėmis daugėjo niekalų (broko) kiekis, buvo paskirti brokuotojai bei rūšiuotojai. Statistinėms žinioms teikti taip pat prireikė naujų žmonių.

Taigi, kartu su naujos santvarkos kūrimu, kūrėsi ir nauji etatai, kaip neišvengiami bolševikinių negerovių palydovai. Įmonėse užpildyti pranešimai plaukė į trestus ir komisariatus, kur turėjo sėdėti vėl neproporcingai didelis skaičius žmonių, kad įstengtų gautus pranešimus grupuoti, skaičiuoti ir daryti suvestines žinias.

Koks silpnas administracinis personalas buvo sukurtas net centro įstaigose-komisariatuose, rodo kad ir vietinės pramonės liaudies komisariato tarnautojų sąstatas. VPL Komisaro 1940.VTIX.31 d. įsakymu Nr. 6. buvo paskirti komisariato tarnybon 138 asmenys, kurių tarpe net 83 žmonės, taigi 60% visų tarnautojų, ankčiau neturėjusių nuolatinės tarnybos, arba visai dar netarnavusių įstaigose. Tokių naujų žmonių trestuose ir įmonėse, kaip ne taip svarbiuose postuose, buvo priimta dar daugiau.

Iš minėto įsakymo matyti kaip greitai veržėsi į vadovaujamas administracines vietas svetimtaučiai. Iš 138 tarnautojų buvo 52 svetimtaučiai, jų tarpe 44 žydai, kurių anksčiau įstaigose visai nebuvo. Tautybes ir kategorijas rodo lentelė Nr. 9

II-je kategorijoje matome vien lietuvius — tai- sargų vietos. Tuo tarpu aukštesnėse kategorijose — virš X vyrauja žydai, nes iš 44 yra 36 žydai, taigi 82%, lietuvių iš 86 tik 31 tarnautojas arba vos 36%, o rusai visi vadovaujamose vietose. Tai buvo 1940 m. rugpiūčio mėn. ir dar įstaigoje, kurios pagrindą sudarė pramonės departamentas. Vėliau pradėjo plūsti rusai, o žydų skaičius ir svoris dar labiau išaugo.

Įdomu kaip šis naujasis personalas, iškoštas kadrų skyriaus ir sužydintas bei surusintas, dirbo? Pradžioje buvo visiška betvarkė ir dažnai interesantai pereidavo keletą kambarių ir grįždavo pas tą. patį tarnautoją, nes daugumas tarnautojų nežinojo ir patys, kurias funkcijas jie

privalo atlikti. Dėl netvarkos darbe 1940 m. VIII.10. d. pramonės ministeris įsakymu Nr. 9 padarė pastebėjimą skyrių viršininkams ir tarnautojams, kad būtų liautasi priiminėti interesantus koridoriuose: „Perspėju, kad klijentus galima priiminėti tik skyrių patalpose, bet ne koridoriuose. Apie nesilaikančius šios tvarkos tarnautojus bus daromos atitinkamos išvados". Įstaiga buvo virtusi žydiška makalyne.

Besikuriančioms įstaigoms buvo užkraunama daug ir skubaus darbo. Kokiu tempu darbas turėjo būt atliekamas, rodo šis 1940.VIII.13. pramonės ministerio įsakymas skyrių viršininkams (įsakymas be numerio) :

„Remdamasis vakar ir šios dienos pasitarimais, siūlau patiekti iki š. mėnesio-14 d. 21 val. planavimo — ekonominiam skyriui sekančius davinius: 1940 m. likusio laiko (nuo 1 rugpiūčio iki 1941 m. sausio 1 d.) biudžetui sustatyti:

1) Žaliavos, kuro ir gatavos gamybos liekanas maždaug rugpiūčių mėn. 1 d. (pagal ankstyvesnės anketos davinius) pinigais (savikaina).

3) gamybos savikaina: a) žaliava, b) darbo atlyginimo ir c) generalinės išlaidos.

Visi daviniai turi būti sustatomi, numačius gamybos išplėtimą biudžetinio periodo metu.

Jeigu dėl nurodytų punktų kils klausimų, tai prašau kreiptis betarpiai į mane telefonu arba asmeniškai: duotas parėdymas leisti skyrių viršininkus be eilės ir neįspėjus' .

Įsakymą pasirašęs Ch. Alperavičius. Bet jau vien iš redakcijos ir gale padaryto prierašo, aišku, kad tai žydo darbas, vainikuotas kažkokiais kliedėjimais apie „gamybos tūrį pinigais"... Tokius darbus buvo drįstama įpareigoti atlikti per dieną. Komisariatų skyriai savo ruožtu irgi vienos dienos terminu reikalaudavo žinių iš įmonių. Tokiu būdu apie duomenų tikslumą negalėjo būti nė kalbos.

Įsakymų gausumas nepaprastas, o jų ruošimas ir formulavimas sudaro žymią komisariatų ir trestų darbų dalį. Įsakymais buvo kilnojamos mašinos iš vienos įmonės į kitą, nustatomas remonto laikas, raginama didinti gamybą, įvesti dvi ar tris pamainas ir t. t. Įmonės direktorius be įsakymo, sava iniciatyva, negalėjo daryti jokių pakeitimų įmonėje, nes tai būtų skaitoma savavališkumu ar net sabotažu. Jis reikalą referuodavo trestui ar komisariatui ir tik gavęs jų įsakymą jau galėjo jį vykdyti.

Jei įmonesė tiesioginis darbas-gamyba nesustojo dėl likusio senoje personalo patyrimo, tai naujasis — komunistinis personalas buvo apsikrovęs soclenktynių paruošimu, planų sudarinėjimu, darbininkų uždarbio normų nustatinėjimu ir kitais komunistinės agitacijos padiktuotais darbais. Šis naujų darbo kelių ieškojimas Lietuvai nieko naujo nedavė, tik liko storos komisariatų bylos, kuriose bus galima įžvelgti buvusį šių žmonių nepajėgumą darbe ir naivumą užsimojimuose.

Darbo drausmė bolševikinėje santvarkoje buvo ypatingai griežta. Įmonių darbininkai ir tarnautojai turėjo griežtai laikytis viešai įmonių vitrinose iškabintų: „Pavyzdinių vidaus tvarkos taisyklių". Šios taisyklės buvo Rusijoje veikusių taisyklių kopija.

a) patikrinti socialistinę darbo organizaciją ir ugdyti dirbančiųjų socialistines pažiūras į darbą (stachanoviečių sąjūdis, soc. lenktyniavimas, spartuoliškumas),

c) išnaudoti racionaliai darbą ir siekti kuo geriausių kiekybinių ir ypač kokybinių darbo rezultatų,

d) stiprinti darbo drausmę ir kovoti su perėjimais iš įmonės į įmonę, siekiant sudaryti pastovius įmonės kadrus,

e) patikrinti, kad įmonė būtų vadovaujama asmeniškos atsakomybės principais,

Priimtas į darbą darbininkas turėjo per 5 dienas gauti darbo knygelę. Darbo laikas buvo įstatymu nustatytas: suaugusiems 8 val., 14—16 metų nepilnamečiams 4 val. ir dirbantiems naktinėj pamainoj 7 val. Tačiau praktikoje, ypač soclenktynių metu, o jų retai kada nebūdavo, buvo dirbama po 10 ir daugiau valandų, ypač medžio ir statybinių medžiagų pramonės įmonėse.

Antvalandžiai ir skirstymas darbo pamainomis buvo atliekamas įmonės administracijos ir darbininkams privalomas be apeliacijų. Čia buvo rykštė, kuria lengva buvo plakti nepatikimus ar nepalankius komunistinei santvarkai darbininkus. Pav., Kauno savivaldybės auto mechaninėse dirbtuvėse kai kurie lietuviai darbininkai visą bolševikmetį dirbdavo daugiausiai naktinėje pamainoje.

Ypač griežtai buvo reikalaujama punktualumo darbo pradžioje ir darbą baigus. Rytą, signalui skambant, visi darbininkai privalo stovėti savo vietose ir būti pilnai pasiruošę darbui. Pabaiga irgi buvo neatskiriama nuo signalo. Įmonėse buvo įrengtos kontrolinės būdelės, kuriose nuolat sėdėdavo budintis. Ateidami į darbą darbininkai privalėjo parodyti budinčiam leidimą įeiti į įmonę. Po to turėjo eiti atversti savo tabelio numerį, kuris kabodavo tam tikslui skirtoje lentoje. Baigus darbą tą patį savo numerį reikėdavo apversti. Toji lenta rodė, kiek darbininkų atėjo į darbą. Po signalo ji būdavo užrakinama ir pasivėlavusiems tekdavo jau kiti keliai praeiti.

Pavėlavę buvo registruojami. Pavėlavę 20 minučių būdavo leidžiami dirbti administracijos raštišku sutikimu, o pavėlavę daugiau, atleidžiami iš darbo kaip „vaikšteivos" (specialus bolševikų nukaltas terminas).

Darbininkai ir tarnautojai, atvykę i darbą neblaivūs, neleidžiami dirbti ir turi būti atleisti iš darbo taip pat kaip vaikšteivos...

Normaliai iš darbo tegalėjo pasitraukti tik tas, kuris gaudavo savo meisterio ar skyriaus vedėjo raštišką sutikimą. Tai buvo galima tik ligos ar kitų labai svarbių priežasčių atveju.

Darbo įrankių, drabužių, gautų medžiagų ir žaliavų saugojimas ir tausojimas buvo griežtai žiūrimas. Medžiagų ir įrankių perdavimas vienos darbo pamainos antrai, buvo smulkiai atžymimas specialioje knygoje, visur tvirtinant tai parašais. Mat, medžiagų ir darbo įrankių vagystė Rusijos įmonėse buvo virtusi masiniu reiškiniu.

Darbininkai darbo metu buvo įpareigoti sekti gaunamų žaliavų ir pagamintų medžiagų tinkamumą. Taisyklėse pasakyta: „Tuo atveju, kai gauta medžiaga, neatitinka reikalavimų (bloga rūšis, netinkamas dydis ir pan.), darbininkas nedelsdamas turi pranešti cecho ar skyriaus vedėjui. Pastarasis, patikrinęs tą pranešimą, neleisdamas turi imtis priemonių netinkamos rūšies medžiagai pakeisti tinkama". O toliau dar. nurodyta „išeitis": „Jei atliekant darbą pastebima niekalas (brokas), tai darbo pavedimo lape atžymimas tam daiktui pagaminti sugaištas laikas, niekalo pobūdis ir priežastys". Išeina, kad socialistinės santvarkos darbininkas ne tik turėjo būti geras medžiagų ir jų visų rūšių žinovas, bet turėjo net ir raštiškai nurodyti savo darbo klaidas, dėl kurių pagamintas niekalas.

Normalus poilsio laikas yra septintoji laisva diena ir, be to, komunistinių švenčių 8 dienos metuose. Dėl to atostogos, kurių daugumas darbininkų tegaudavo po 6—12 darbo dienų, buvo skirstomos per visus metus, kad nesustotų darbas įmonėje. Koks galėjo būti darbininkams poilsis rudenio, žiemos ir ankstyvo pavasario laiku, kada dėl dienos trumpumo ir mūsų klimato sąlygų galima sėdėti tik gerai apkūrentose patalpose ?

Vidaus tvarkos nuostatuose labai kruopščiai ir smulkiai išdėstytos higienos, technikinės ir priešgaisrinės apsaugos taisyklės. Jose akcentuojama kova su sabotažu, kurio prislėgtas sovietinis darbininkas dažnai bandydavo griebtis. Mašinų bei įrengimų sąmoningas gadinimas ir padegimas buvo vienintelis protestas prieš esamus ekonominius sunkumus ir darbininkų beteisiškumą.

Už vidaus tvarkos taisyklių nesilaikymą buvo taikomos įvairios sankcijos. Darbininkas ar tarnautojas, pavėlavęs be svarbių priežasčių ryte ar po pietų pertraukos į darbą, išėjęs anksčiau laiko iš darbo, arba dykinėjęs darbo metu, baudžiamas administracine tvarka šiomis bausmėmis: pastaba, papeikimu, įspėjimu, kad gali būti atleistas iš darbo, perkėlimu į kitą įmonę, skyrimu į žemesnę-blogesnę tarnybą ir sumažinimu atlyginimo, paliekant tą patį darbą. Nusižengęs tris kartus per mėnesį arba 4 kartus per 2 mėnesius, bei pavėlavęs į darbą 20 ir daugiau minučių, turi būti atleidžiamas kaip vaikšteiva, kuris nusižengė darbo įstatymams ir darbo drausmės nuostatams. Darbininkas tegalėjo pasiteisinti tik pristatydamas gydytojo liudijimą, teismo šaukimą, ar kokios nors kitos įstaigos pažymėjimą. Jei dėl darbininko neatvykimo į darbą susidaro įmonei nuostolių, tai administracija turi išieškoti juos iš darbininko, atžymėdama tai baudų knygoje ir įrašydama į darbininko darbo knygelę.

Šių taisyklių sukaustytas darbininkas buvo tik paprastas darbo įrankis, kurį administracija kilnojo iš vietos į vietą, baudė ir galų gale išmesdavo, kaip kiemsargis sąšlavas. Negeresnė dalia buvo ir administracijos, nes ir jos likimas toks pat, jei aukštesnė instancija pastebės ją nestropiai vykdant bausmes. Pasitikėjimas žmogaus sąžine ir jo žodžiu buvo sunaikintas, kaip „kapitalistinės" tvarkos palaikas, o jo vietoje įvesta begalės taisyklių su baudomis ir įvairiais pasiteisinimo rašteliais.

Po nacionalizavimo sekė skubus įmonių pertvarkymo laikotarpis. Buvo keičiami įmonių pavadinimai, prie stambių įmonių prijungiamos tos pačios branžos mažos įmonės, arba kelios vidutinės įmonės sujungiamos į vieną stambų gamybinį vienetą. —

Daugumos įmonių pavadinimai buvo pakeisti. Tik visame krašte populiarios firmos, kaip „Pienocentras", „Maistas", „Ringuva" ir panašios buvo paliktos tais pačiais pavadinimais, o kitos buvo krikštijamos vardais, turinčiais komunistinę prasmę. Keitimas buvo skelbiamas pradžioje Komisarų Tarybos nutarimais. Pvz. 1940.XI.26., Aukšč. Tarybos Žiniose Nr. 1. paskelbta: „Apie įmonių pavadinimų pakeitimą. Nacionalizuoto „Pirmojo Lietuvos Avalynės fabriko G. L. Falkovskis", Kaune, darbi-bininkų ir tarnautojų prašymą patenkinti, nacionalizuotą „Pirmąją Lietuvos Avalynės fabriką G. L. Falkovskis", Kaune vadinti: „Avalynės Fabrikas Raudonoji Vėliava". Vėliau atsirado labai daug pavadinimų su žodžiu „raudonas" (pav. Raud. Žvaigždė, Raud. Pašvaistė, Raud. Stalius ir t. t.) kad sunku buvo tuose naujuose įmonių pavadinimuose susivokti. Daugiausia bolševikai pakrikštijo įmonių numeriais, pav. valst. malūnas Nr. 1, Nr. 2 ir t. t., valst. spaustuvė Nr. 1, Nr. 2 ir t. t. Ta numeracija kartodavosi kiekviename stambesniame pramonės centre. Spaustuvių Nr.l, 2, 3, 4 ir t. t. buvo Kaune, buvo tokių pat numerių ir Vilniuje. Tik iš vietos galėjai suvokti apie kokią įmonę kalbama. Įmonių perkrikštiji-mas buvo taip sutvarkytas, kad dažnai tik klaidindavo ir vargindavo kanceliarijas, paštą ir susiduriančius su įmonių pavadinimais asmenis.

Įmonių jungimas į stambesnius vienetus buvo komisarų kompetencijoje. Apie padarytus įmonių sujungimus ir panašius patvarkymus buvo skelbiama įsakymais. Pvz., 1941.1.29 d., vietinės pramonės 1. k-ras įsakymu Nr. 29 skelbė: „Valstyb. Odų Tresto Valdytojui įsakau žemiau išvardintas valst. avalynės dirbtuves: 1) V. avalynės d-vę Nr. 7, Kaune, Stalino prosp. Nr. 63, 2) V. Avalynės d-vę Nr. 8 Kaune, Senamiesčio gt. 3 ir 3) V. Aval, d-vę „Avalas", Kaune, Vilniaus gt. Nr. 4 iki š. m. vasario 1 d. įjungti į valstybinį avalynės fabriką „Raudonoji Vėliava", pervedant visų šių įmonių aktyvus ir pasyvus avalynės fabrikui „Raudonoji Vėliava". Pagal šiuos įsakymus, atitinkamos įmonės suveždavo mašinas iš kelių įmonių į nurodytąją įmonę ir, atlikus kitus formalumus, įmonės, susiliedavo į stambesnį vienetą. Jei buvo jungiama kelios spaustuvės, siuvyklos, avalynės dirbtuvės ar šaltkalvės, tai jungimas į stambesnius vienetus buvo racionalus. Tuo buvo sutaupoma dalis administracijos, kuro, apšvietimo, transporto ir kitų bendro pobūdžio išlaidų, o darbininkams lengviau įmanoma suteikti daugiau patogumų. Deja, iš esmės tikslus smulkių įmonių jungimo principas, beatodairiškai jį vykdant, kai kur liko absurdišku. Vilnų karšimo ir verpimo mašinos, pilnai apkrautos darbu ir reikalingos provincijoje buvo pargabentos iš Skuodo, Viekšnių ir Vabalninko į Kauną. Čia nenaudojamos stovėjo ir rūdijo lauke ir tik po kelių mėnesių buvo įjungtos į „Drobės" fabriką.

Ne visada buvo jungiamos ištisos kelios įmonės į vieną. Dažnai fabriko atskira mašina ar visas skyrius buvo išjungiama ir perkeliama į kitą fabriką. Dėl to kai kurios įmonės buvo išmėtytos keletoje kitų įmonių. Naujai sukurtose įmonėse atsirasdavo įvairiausio tipo, pajėgumo ir susidėvėjimo mašinų. Tai ypač pasireiškė spaustuvių, avalynės dirbtuvių ir trikotažo dirbinių įmonių jungime. Kadangi darbininkai ne visur kartu ėjo su mašinomis, tai atsidūrus prie neįprastų mašinų, mažėjo jų našumas darbe, o mašinos dažniau gedo.

Kiek daug buvo padaryta įmonių jungimų, rodo lentelė Nr. 10, kur duotas nacionalizuotų įmonių skaičius ir kiek jų liko po sujungimo:

Čia išvardinti tie trestai, kuriuose įmonės buvo jungiamos. Iš 600 įmonių liko tik 393 įmonės, reiškia 207 įmonės buvo panaikintos ir įjungtos į kitas. Daugiausia sujungimų buvo Poligrafijos, Tekstilės ir Odų pramonės įmonėse ir iš dalies metalų pramonėje. Vilniuje ir Kaune buvo sujungtos net po 10—12 mažų spaustuvių į vieną.

Įmonių jungimas atliktas blogai. Mašinų išmontavimas buvo skubus, mašinos aplaužomos ir sugadinamos. Jų pervežimas buvo atliekamas pirma pasitaikiusia transporto priemone. Įmontavimas vėl toks pat skubus ir neatydus, nes darbas buvo pavedamas pirmiems po ranka pasitaikiusiems darbininkams.

Lietuvos pramonė daugumoje tenkinosi ankštomis patalpomis, o jungimas įmonių į stambesnes dar labiau pablogino darbo sąlygas ir daugelio spaustuvių, trikotažo fabrikų ir avalynės dirbtuvių bei siuvyklų ankštumas buvo gerokai didesnis, negu higienos reikalavimai leido.

Įvairių ūkio sričių planavimui vadovavo Valstybinė Plano Komisija. Pramonėje jau buvo planuojama kapitalinė statyba bei remontai ir pramonės gamyba. Visa tai pagal planus buVo kontroliuojama. Buvo ruošiami žaliavų, savikainos, darbininkų skaičius ir darbininkų uždarbio fondų planai, kurie tačiau dar nespėta įgyvendinti.

Pramonės gamybos planavimas pirmiausia atliktas vietinės pramonės liaudies komisariate, kur jau 1940 m. IV ketvirtį dirbta pagal planą. Nuo 1941 m. pradžios visi pramoniniai komisariatai jau dirbo pagal nustatytus ir V. Plano Komisijos patvirtintus gamybos planus.

Praktikoje pramonės gamybos planavimas vyko šia tvarka: kiekviena įmonė sudarydavo smulkų, joje numatytų pagaminti prekių, atskirais asortimentais, metinį planą. Metinį planą suskirstydavo į keturis metų ketvirčius, o ketvirčius atskirais mėnesiais, visur nurodydamos numatytų pagaminti prekių kiekius ir vertę. Įmonės metinį planą, padalintą atskirais ketvirčiais ir mėnesiais, siųsdavo savo trestui. Trestai darydavo visų įmonių santrauką, išleisdavo asortimentus ir kai kurias smulkias prekes, o svarbesnių prekių metinį, ketvirtinį ir mėnesinį visų tresto įmonių planą patiekdavo savo komisariatui. Komisariatai, surinkę visų trestų planus, vadovaudamiesi V. Plano Komisijos nurodymais, viską peržiūrėdavo iš esmės, t. y. ar nustatytų prekių numatyti pagaminti kiekiai yra pakankami numatytiems pareikalavimams. Sudarę visų trestų ištaisytų planų kiek sumažintos nomenklatūros santrauką, siųsdavo V. Plano Komisijai tvirtinti.

Vertybėms apskaičiuot buvo naudojamasi, taip vadinamomis, 1926 m. nekintamomis kainomis. Jos buvo nerealios, nes, pvz., avalynės pora šiomis 1926 m. kainomis buvo 5,20 Rb., o faktiškai kainavo virš 100. Bet skaičiavimui tai buvo bent pastovus pagrindas. Tik įvairiems remonto darbams arba kainininke neišvardintoms prekėms trestai ir įmonės nustatydavo savo nuovoka kainas. Visus neišvardintus gaminius įkainodavo aukšta kaina ir tuo palengvindavo įvykdyti vertybinį įmonės gamybos planą.

Valst. Plano Komisija, išžiūrėjus komisariatų planus, patvirtindavo, o jei rasdavo trūkumų ir neaiškumų, aiškindavosi su komisariatais ir, pašalinus trūkumus, tvirtindavo. Patvirtinti planai, lyg kokia šventenybė, nebuvo keičiami ir visu komunistiniu aršumu buvo stengiamasi juos įvykdyti. Kadangi Valst. Plano Komisijos tvirtinamuose planuose, kaip santraukose, būdavo ne visi gaminiai išvardinti, tai bendra vertybė ir išvardintų gaminių kiekybė buvo stropiai sekama planą vykdant.

Patvirtintų planų kelias atgal ėjo tokia pat tvarka, tik dabar žemyn iki įmonės, pakeliui papildant prekių nomenklatūrą. Tuo būdu įmonės iš trestų gaudavo planą net atskirais prekių asortimentais. Įmonės savo žiniai sudarydavo atskirų dienų ir net atskirų mašinų dieninius planus, kurių tačiau nei trestui nei komisariatui neprivalėjo pateikti. Fabrikų direktoriai, gavę smulkius savo įmonių planus, sušaukdavo įmonės aktyvo (jį sudarydavo direktorius, keli veiklūs politine prasme tarnautojai ir vyr. darbininkai bei meisteriai, žinoma, patikėti kompartijos ar partijos nariai), o jiems aptarus — visų darbininkų susirinkimą, kuriame darbininkai būdavo raginami gautąjį planą būtinai įvykdyti ir net perviršyti, nes to reikalaujanti vyriausybė, pageidaujanti partija ir t. t.

Gamybos plano vykdymą stropiai sekė komisariatų planavimo skyrių kontrolės sektoriai. Įmonės privalėjo skubiai ir terminuotai tiekti plano vykdymo žinias: 1) dekadines (t. y. 10 dienų), kurias kiekviena įmonė siųsdavo telegrafu šifruotais pranešimais savo trestui, o trestai, per dieną sudarę santrauką, patiekdave komisariatui, ir 2) mėnesines, siunčiamas specialiuose skubiu paštu, pranešimuose; jos ta pačia tvarka, kaip ir dekadines žinios būdavo perduodamos komisarui. Dekadinėse žiniose būdavo nurodoma bendra gaminių vertė ir svarbiausių (V. Plano Komisijos nustatytų) gaminių kiekis, o menėsiniuose pranešimuose — smulki gaminių nomenklatūra ir jų vertė.

Komisarai, gavę tokius suvestinius plano vykdymo rodiklius, pirmiausia žiūrėjo, ar planas įvykdytas. Jei jis įvykdytas per 100%, komisariate ramu. Priešingu atveju šaukiami skyrių viršininkai, trestų valdytojai, įmonių direktoriai aiškintis ir pradedama, kaip buvo įprasta vadinti, aliarmuoti ir signalizuoti, t. y. koliotis dėl ko planas neįvykdytas. Komisariato skyrių viršininkams, trestų valdytojams ir t. t. tekdavo sistemingai sirgti dekadinėmis ir mėnesinėmis plano neįvykdymo „ligomis", nes eilėje įmonių trūkdavo žaliavų, gesdavo per greit varomos mašinos ir pan. „Ligoms" sumažinti buvo nusistovėjusi tvarka: įmonė, neįvykdžiusi plano, nurodo ir neįvykdymo priežastis, o komisariato kontrolės skyrius, pateikdamas komisarui santrauką, duoda kartu trumpą apžvalgą, kurioje ir nurodomi visi trūkumai ir priežastys, dėl kurių planas neįvykdytas.

Planų sudarymas, jų tvirtinimas ir atgal grįžimas iki įmonių, nuolatinis pranešinėjimas apie jų įvykdymą, trestuose ir komisariatuose sudari-nėjimas santraukų kontrolės reikalui, sudarė milžinišką darbą, o naudos jokios, nes tekdavo konstatuoti įvykęs faktas, kurio jokia galybė negalėjo atitaisyti. Įvykęs mašinos gedimas, kvalifikuoto darbininko liga ar žaliavų trūkumas vargiai pašalinami. Tuo tarpu gaminių rūšis nesulaikomai blogėjo, nes buvo svarbu kaip nors įvykdyti planą Kiekvienas Lietuvos gyventojas žino, kokie batai buvo pradėta gaminti. Buv. Tilmanso fabrikas, norėdamas įvykdyti vinių gamybos planą tonomis, prigamino daugybę 6—8 colių vinių, kurie mažai kur naudojami, bet planas buvo įvykdytas ir direktorius ramus.

Tokia pat tvarka buvo sudarinėjami ir kapitalinių statybų ir remontų planai, apie kurių Vykdymą bus kalbama vėliau.

Kaip gamybos ir kapitalinių statybų planai buvo pritaikomi gyvenimui, vaizdžiai ir įtikinamai rodo 1941.Ш.20 d. Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas Nr. 253, kuriame parašyta:

1. Vietinės Pramonės Liaudies Komisariatas, Mėsos ir Pieno L. K-tas ir Maisto Pr. L. K-tas nuvedė 1941 metams gamybos planą iki atskirų įmonių ne paskirtu laiku, bet labai pavėluotai, dėl ko atskirų liaudies komisariatų darbas liko nepatenkinamas, ypač Vietinės Pr. L. K -to, kuris atliko sausio mėn. plano 94%, o vasario tik 90%.

Mėsos ir Pieno Pramonės L. K-tas nuvedė planą iki įmonių, o įmonės šio plano nenuvedė iki paruošiamųjų galvijams supirkinėti punktų; dėl supirkinėjimo punktų nepatenkinamo darbo mėsos kombinatai kovo mėn. dirbo nepilnu pakrovimu.

2. Vietinės Pramonės L. K-tas nedavė įmonėms metinio plano, o pasitenkino tuo, kad nuvedė (iki įmonių) gamybinį planą tik I-jam ketvirčiui, tokiu būdu peržengė Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ir LKP(b) CK 1941 metų vasario 14 d. nutarimą.

3. Vietinės Pramonės L. K-to sistemos įmonių eilė (Neris, Metalas ir kt.) turi dvigubus planus: vienas — iš Liaudies Komisariato, kitas administracijos sudarytas, kas yra visiškai neleistinas pagrindinių planavimo principų iškreipimas.

4. Maisto Pramonės ir Vietinės Pramonės L. K-tų įmonės Liaudies Komisariatų patiektame gamybiniame plane negavo gaminių specifikacijų.

5. Vietinės Pramonės L. K-to įmonės blogai atlieka I ketvirčio planą. Dėl Vietinės Pramonės L. K-to kaltės neįvykdytas žemės ūkio mašinų (plūgų, akėčių, kultivatorių) gamybos planas.

б. Liaudies Komisariatai gauna apyskaitinius duomenis pavėluotai ir iš mažo įmonių skaičiaus, pav. Maisto Pr. L. K-tas, gavęs iš 30%~-40% visų savo įmonių apyskaitą, daro išvadas dėl L. K-to šakų bendro plano vykdymo, kuo ir iškreipiamas L. K-to žinioje esamos pramonės tikrosios būklės vaizdas.

7. Visi L. K -tai neleistinai lėtai vykdo 1941 m. kapitalinės statybos planą, o ypač Švietimo (L. K-ras drg. Venclova), Sveikatos Apsaugos L. K-tas (L. K-ras drg. Girdzijauskas) ir Maisto Pr. L. K-tas (L. K-ras drg. Bilevičius) iki šiol neparinko statybai vietų ir nepasirašė sutarties su rangovais. Nepaskirti atsakingi darbų vykdytojai statomiems ūkiniu būdu objektams.

8. Maisto Pramonės, Sveikatos Apsaugos, Komunalinio Ūkio, Švietimo Liaudies Komisariatai dar nepradėjo paruošiamųjų darbų, medžiagos nenupirktos ir nepristatytos į statybos vietą.

9. Vietinės Pramonės, Švietimo, Komunalinio Ūkio Liaudies Komisariatai vykdo statybos darbus iš kreditų, nepaskirtų šiam tikslui.

10. Special. Bankai nepatenkinamai finansuoja statybą; taip, pav., Komunalinis Bankas eilėje atsitikimų atsisako finansuoti statybą be projektų ir sąmatų, nors dėl šio dalyko yra TSRS LKT ir VK(b) PCK 1941 m. sausio 28 d. nutarimas Nr. 218, leidžiąs. I-jo ketvirčio plano ribose, finansuoti be technikinių projektų ir sąmatų.

11. Liaudies Komisariatai, apskričių ir miestų vykdomieji komitetai, taip pat ir kitos vadybos nepateikia Valstybinio Plano Komisijai nustatytais terminais apy-skaitinių žinių.

16. Namų Pramonės Verslo Kooperacijos Organizacinis Biuras nepatenkinamai išplečia Namų Pramonės Verslo Kooperacijos artelėms organizuoti darbą ir jų apskaitai bei apyskaitai tvarkyti darbą, taip pat neparodo iniciatyvos Namų Pramonės Verslo Kooperacijos gaminių kainų reikalui reguliuoti.

17. Vietinės Pramonės ir Maisto Pramonės Liaudies Komisariatai iki šiol neperdavė miestų ir apskričių vykdomiesiems komitetams smulkių įmonių, dėl ko sulėtinamas Įgyvendinimas sąjungos vyriausybės direktyvų, nurodytų TSRS LKT ir VK(b) P CK 1941 m. sausio 7 d. nutarime Nr. 44 dėl vietinės pramonės išplėtimo.

18. Vietinės Pramonės Liaudies Komisariato pramonė dažnai išleidžia blogos rūšies prekes su žymiu niekalų procentu".

Čia išvardintos pačios Liaudies Komisarų Tarybos gamybos ir kapitalinių statybų plano vykdymo blogybės, parodo daugumą neišvengiamų sovietinės santvarkos ydų, gimstančių iš perdaug sunarplioto ir biurokratinio administracinio aparato ir nerviško skubotumo.

Tarp kitų priežasčių, trukdžiusių normalų įmonių darbą, viena svarbiausių buvo blogas tiekimas.

Įmonių aprūpinimas žaliavomis, chemikalais, pusiaufabrikatais ir visomis pagelbinėmis medžiagomis ėjo per komisariatų tiekimo ir realizavimo įstaigas. Jos buvo išduodamos pagal įmonių sudarytus žaliavų planus, o kur jų dar nebuvo, raštiškais pareikalavimais. Tiek planavimas, tiek pareikalavimas raštu turėjo eiti iki smulkiausių įmonei reikalingų objektų ir mažiausių svorių. Tai jau labai komplikavo tiekimą, nes reikėjo, užsakant iš Rusijos žaliavas, siųsti ten didžiausius sąrašus, smulkiai įvardinant žaliavų pavadinimus ir asortimentus. Ypač sunku buvo suskubti atlikti formalumus iki 1941 m. pradžios, pramonės reorganizacijos metu. Daugelio smulkių chemikalų įmonės pradėjo stigti ir kai kurios net turėjo laikinai pertraukti darbą. O reikalingų medžiagų tegalima buvo gauti iš Rusijos, nes kiti kraštai sovietams neegzistavo.

Transportas geležinkeliais buvo nepakankamas, o vagonų pareikalavimas galėjo būti išpildytas irgi tik pagal planą. Atsitikdavo taip, kad gauti iš Rusijos žaliavų vagonai turėjo būti specifikuojami analizų ir ekspertizų keliu, o po to ieškoma įmonė, kuriai ta siunta buvo skirta. Buvo atsitikimų, kad žaliava pakliūdavo ne į tą Sąjungos Respubliką.

Pačios žaliavos, gaunamos iš Sovietų Sąjungos, buvo blogos rūšies, dėl ko gaminių kokybė krito. Dėl stokos tikslios prekių specifikacijos bei specializacijos, pagelbinių medžiagų ir chemikalų produkcija Sovietų Sąjungoje buvo standartizuota ir nedaugelio asortimentų.

Medžiagas įmonėms rūpino specialūs tarnautojai, vadinami tiekėjais, kurie prie tokių apystovų daug rašalo išliedavo, prisivaikščiodavo, o paskui mėnesiais laukdavo iki išrašytos medžiagos atkeliaudavo iš sovietinio „rojaus".

Rusija, kaip oficiali darbininkų—proletariato diktatūros šalis, bedarbių neturėjo. Įsibrovę į Lietuvą ir stengdamiesi ir čia forsuoti pramonę, bolševikai pradėjo didinti pramonės darbininkų skaičių. Pirmiausia, keli tūkstančiai darbininkų buvo priimta į tekstilės, drabužių, avalynės pramonės įmones, kur buvo rasta didelės atsargos žaliavų ir nesunku buvo įvesti dviejų ar trijų pamainų darbą. Dėl to šių pramonės šakų darbininkų skaičius pusmečio bėgyje padvigubėjo. Nebuvo žiūrima ar racionalu didinti darbininkų skaičių, ar atitinkamai jų didėjimui kyla produkcija, ar gaminiai reikalingi rinkai ar ne. Į darbą imta visi, neatsižvelgiant kvalifikacijų, kas tik jo prašė. Dėl to Kaune buvę bedarbiai, daugumoje įvairūs tinginiai, be jokios darbo disciplinos, greit suėjo į fabrikus. Vėliau plaukė masė žmonių iš provincijos, ieškodami mieste lengvo uždarbio. Dėl to provincijos įmonėse, plytinėse, durpynuose ir kt. ėmė trūkti darbo jėgos. Darbininkai veržėsi į pramonę, nes radio ir spauda, agitaciniame įkarštyje, keikdami buvusius laikus, žadėjo viską, kas tik galima. Pradžioje darbininkų uždarbis buvo pakeltas apie 50%, o kainos tuo pačiu metu dar nebuvo pakeltos, žinoma, propagandiniais sumetimais. Darbininkai 1940 metų liepos—rugsėjo mėnesiais tikrai galėjo daugiau pirktis maisto ir kitų reikmenų, negu anksčiau.

Darbininkų skaičius pramonėje 1940 m. lapkričio mėnesį buvo jau 10.000 didesnis, negu tų pačių metų birželio mėnesį, o 1941 m. kovo mėn. surašymas rodo nacionalizuoto į pramonėje dirbus 58.959 asmenis arba beveik 20.000 žmonių padidėjimą.

Lentelė Nr. 11 rodo, kuriose pramonės grupėse ir kiek vienerių metų bėgyje pramonės personalas išaugo.

Iš lentelės matome, kad viso personalo skaičius nuo 42.914 asmenų 1940.VI pašoko iki 66.480 asmenų 1941 m. VI, taigi padaugėjo 23.566 asmenimis arba 55%.

Labiau už darbininkų skaičių išaugo tarnautojų ir techniško personalo skaičius, nes vietoje 5.629 atsirado net 10.279 asmenys, arba 83% daugiau.

Bendrai, darbininkų skaičius augo tose pramonės šakose, kur jų plėtimui nereikėjo didelių kapitalų, o naujų įmonių, kurioms reikėtų įrengimų, nebuvo steigiama. Dėl to didžiausias augimas ir reiškėsi drabužių, avalynės ir tekstilės pramonės įmonėse, kur rasta didelė žaliavų atsarga tirpte tirpo, o pagaminta geros kokybės avalynė ir audiniai plaukė pigia kaina į tuščią Rusijos rinką.

Lietuvai toks dirbtinis darbininkų skaičiaus padidinimas teikė tik nuostolius. Mašinos, dirbant 2—3 pamainomis, dilo ir blogai prižiūrimos gedo ir lūžo. Žaliavų atsargos perdirbtos į gaminius buvo išvežtos į Rusiją. Per vienerius metus iškirsta trijų metų miško norma ir lentpiūvėse apdirbta, atsidūrė pasienio bunkeriuose. Prigamintais maisto ir skanumynų produktais vaišinosi milijoninė „nenugalimoji" armija ir jų šeimos, o vietos gyventojamas, pakėlus keleriopai kainas, liko tik žiūrėti, kaip sovietų kariai ir jų šeimos perka ir siunčia į Rusiją mūsų gaminius, nes gaunami atlyginimai buvo per maži, palyginus su naujomis pramonės gaminiams nustatytomis kainomis. Be to, į krautuves vis mažiau buvo tiekiama, o kraunama stačiai į vagonus ir vežama „kaimyninėms respublikoms palei Volgą"..»

Lietuvos darbininkai gaudavo įstatymais nustatytą atlyginimą už darbo dieną bei valandą. Tik nedaugely įmonių buvo praktikuojamas ir akordinis atlyginimas.

Buvusi atlyginimo sistema buvo pakeista sovietine, Rusijoje veikiančia sistema.

Darbininkų atlyginimas pradėtas kelti jau pirmomis sovietinėmis dienomis. 1940.VIII.9 d. Darbo ministerio įsakymų (Vyr. Žinių Nr. 734) buvo pakeltas uždarbis nuo 5 iki 30% atskirose uždarbio grupėse. Liaudies Komisarų Taryba savo nutarimu Nr. 335 pavedė komisarams pertvarkyti visą atlyginimo sistemą. Nutarimas šitoks: (cituojami tik atskiri nutarimo punktai, liečią šį klausimą):

„Darbininkų ir tarnautojų meterialinei gerovei kelti toliau, ir nustatyti jų darbo atlyginimo sistemai, suderinant ją su veikiančia kitose Tarybų Sąjungos respublikose sistema, LTSR Liaudies Komisarų Taryba nutarė:

3- Pasiūlyti L. Komisarams pateikti per dvi dienas LTSR Liaudies Komisarų T-bai patvirtinti įsakymus darbo atlyginimui pakelti, nurodant konkrečius atskirų kategorijų darbo atlyginimo skaičius, tarifų lenteles ir dirbančiųjų atlyginimo tvarką pagal kiekvieną pramonės šaką atskirai.

4. Įvesti valstybinių ir kooperatinių įmonių darbininkams premijuojamąją vienetinę darbui atlyginti sistemą, skatinančią tolesnį darbininkų darbo našumo ir uždarbio kėlimą. Įpareigoti L. Komisarus nustatyti per vieną mėnesį išdirbimo normas ir vienetinio atlyginimo aukščius įmonėse, pateikiant tuo reikalu ataskaitą

6. Pavesti Vietinės Pramonės, Maisto Pramonės ir Komunalinio Ūkio L. K.-rams išdirbti tarifų-kvalifikacijų sąrašus visų pramonės šakų darbininkams. Ruošiant sąrašus panaudoti kitų Tarybų Sąjungos respublikų atitinkamų pramonės, šakų patyrimą.

7. Pavesti V. Pramonės, Maisto Pr. ir Kom. Ūkio L. K-rams išdirbti darbininkams meisteriams ir inžinerijos-tecbnikos darbuotojams atlyginti premijuojamąsias sistemas už gamybos darbo gerinimą, kaip antai: už kuro, elektros energijos, medžiagos, instrumentų ir kitko taupumą bei tausojimą, už produkcijos niekalo-(broko) mažinimą, už nustatomų gamybos normų perviršijimą, už mašinų bei aparatų tinkamą veikimą, neleidžiant tuščiai stovėti ir pan.

8. Įpareigoti L. K-rus visų dirbančiųjų atlyginimui pakelti ir jam sutvarkyti darbus vykdyti ne kaip technikinį darbą, o kaip didelės.,politinės ir liaudies ūkio reikšmės darbą, ir todėl jungti jį su plačiu masiniu aiškinamuoju darbu.

9. Pavesti Darbo L. K-tui įvykdyti visiems darbininkams ir tarnautojams, dirbantiems privačiame Liaudies Ūkio sektoriuje, atlyginimo pakėlimą, nežemesnį už nustatytą valstybiniame Liaudies Ūkio sektoriuje .

Naujoji atlyginimų sistema darbininkams nieko gero neatnešė. Darbininkai uždirbdavo nuo 5 iki 25 Rb. dienai. Buvo darbo sričių, kur atlyginimo maksimumas siekė vos 10 rb. 1941.V.29 d. L. Komisarų Tarybos nutarime Nr. 572 randame paskelbtas padidintas tarifinių atlyginimų normas statybos medžiagų darbininkams provincijoje, kuriose pažymėtas atlyginimo minimumas Rb. 6,48, o maksimumas 12,96 Rb.

Nors vienetų, t. y. rublių skaičių, darbininkas gaudavo didesnį, nei anksčiau litų, bet dėl to neproporcingai kilo ir pragyvenimo reikmenų kainos. Duodama lentelė Nr. 12, kurioje sugretintas darbininkų uždarbio ir pragyvenimo minimumo kilimas, rodąs realią padėtį:

Išvestas indeksas rodo, kad pragyvenimo minimumas pakilo nuo 1939.VI iki 1940.V net 292%, o uždarbis padidėjo tik 264%.

Dar ryškiau matyti darbininkų uždarbio sumažėjimas iš svarbiausių maisto produktų ir pramonės gaminių kainų pakilimo. (Lentelė Nr. 13).

Duotieji skaičiai rodo, kad būtiniausi valgio produktai, per vienerius metus, pabrango 2—3 kartus, ir aprangos prekės 6—7 kartus, o lentelėje Nr. 12 matėme darbininkų uždarbį pakilus nepilnai 3 kartus. Tai aišku, kad darbininkams apsivilkti jau buvo pasidarę nebeįmanoma. Reikėjo vienerių metų, kad maisto produktų kainos pakiltų dar 2—3 kartus ir susilygintų su Rusijos kainomis. Tada darbininkai būtų sulaukę žadėto „rojaus".

Įmonės gamybiniam pajėgumui kelti buvo propaguojamas Stachanovo judėjimas ir nuolat praktikuojamos socialistinės įmonių gamybos lenktynės. Lenktynėms pradėti ir vykdyti buvo naudojamasi įvairiomis komunistinių švenčių progomis: Lenino mirties sukaktuvės, partijos suvažiavimas, įvairūs rinkimai ir pan. Taip Lietuvoje per vienerius metus buvo ruošiamos soclenktynės Spalių Revoliucijos sukakties, Aukščiausios Tarybos rinkimų, Pirmos gegužės šventės ir kitomis progomis.

Tuojau po pramonės nacionalizacijos buvo užsukta ir Lietuvoje soclenktynių mašina. „Tarybų Lietuva' (Nr. 1, 1940.X.1 d.) jau skelbė:

„Nutarta įvykdyti socialistines varžybas metalo fabrikuose Didžiosios Spalių Revoliucijos 25 metų sukakčiai paminėti. „Metalo', „Livelos" ir „Neries'' fabrikų darbininkai užsiangažavo neišleisti nė vieno procento netikusių prekių (broko), iš turimo fabrikuose laužo pradėti plataus vartojimo prekių gamybą ".

Diena iš dienos stambiomis raidėmis mirgėjo laikraščiai apie naujų fabrikų įsipareigojimą soclenktynėms, su vis įmantresniais ir didesniais pasižadėjimais.

Socialistinėmis įmonių lenktynėmis buvo norima eiti prie išlyginimo to didžiulio skirtumo, kuris Sovietų Sąjungoje yra tarp prekių pareikalavimo ir pramoninių gaminių pasiūlos. Viename tekstilės tresto profsąjungos susirinkime komunistų partijos atstovas aiškino, kad lenktyniavimu bus galima pasiekti didesnės produkcijos tais pačiais įrengimais. Pradžioje turįs būti pakeltas gamybos metražas, nors nuo to kiek ir nukentėtų kokybė, o tolesnėmis soclenktynėmis ir po jų turi būti išlaikomas metražas ir kokybė grąžinta ligi buvusio lygio. 1940.XI.6. „Tarybų Lietuvos" Nr. 32 randame, kad „Kauno Audiniai", soclenktynių dėka, davė 8000 metrų audinių virš normos, nors jų kokybė buvo gerokai kritusi, bet tai nebuvo svarbu. Kojinių broko buvo tiek daug, kad Kauno miesto s-bės auto remonto dirbtuvės gaudavo tūkstančius sugadintų šilkinių kojinių ir vartojo jas vietoje skudurų — valymui. Kokybė su kiekybe nustojo savo normalaus santykio niekalo naudai.

Didžiausiais mašinų žinovais buvo laikomi patys darbininkai. Jų darbo stažas esąs pagrindinis dalykas ir mašinų greitį esą galima didinti ligi bet kokių ribų. Tačiau buvo užmiršta, kad mašinas konstruodami inžinieriai vadovavosi medžiagų atsparumu. Lenktynių metu ar po jų dėl to dažnai gesdavo mašinos ir tekdavo jas ilgesnį laiką, sustabdžius darbą, remontuoti. Bet lenktynių iniciatoriams pakakdavo paties fakto, kad greitis padidintas, o jį pasiekęs darbininkas buvo rodomas pavyzdžiu kitiems. 1940. XI.14. „Tarybų Lietuvos" Nr. 31, straipsnyje „Kaip pasiekiam laimėjimų socialistiniam darbe", įdėta foto ir trijų darbininkų: St. Venclovos, J. J u r g u č i o ir Br. Valiukevičiaus straipsneliai, apie jų „išradimus", su panegyrika bolševikinei santvarkai ir prisiminimais apie buvusius „kapitalistinus" laikus... Tų „išradimų" neverta minėti, nes jų dauguma absurdiški, o atskirų mažų darbo patobulinimų gyvenime nuolatos padaroma labai daug. Šį kasdieninį ir būtiną pirmyneigos faktą bolševikai tačiau paversdavo svarbiausiu gyvenimo faktorium. Įmonėje, kur būdavo žinoma tų „išradimų" darbo pasėkos, kiti darbininkai tik juokdavosi. Tačiau kitų įmonių darbininkai, pamatę lengvą savo draugų laimėjimą, tą patį pas save kartodavo.

Kokie tai buvo „išradimai" ir „pasiekimai", geriausiai rodo atpildas, kurį „išradėjai" gaudavo iš valdžios už savo darbus. Pasibaigus soclenkty-nėms, 1940.XI.10 d. „Tarybų Lietuvos" Nr. 34 paskelbtas vietinės pramonės liaudies komisaro 1940.ХГ.6 įsakymas Nr. 142, kuriame „vainikuojami" soclenktynių dalyviai:

„Didžiosios Spalių Socialistin '.s Revoliucijos XXIII sukakties proga įvykusių Vietinės Pramonės L. Komisariato įmonių socialistinių Ienktyvių dalyvius darbininkus-stachanoviečius, spartuolius ir išradėjūs apdovanoju šiaip:

1) Už technikinius patobulinimus ir svarbius išradimus, dėl kurių buvo pasiekta aukštų gamybinių rezultatų, suteikiu garbės pažymėjimus ir skiriu po 200 Lt. pinigines premijas. (Išvardinta 12 asmenų, pažymint jų darbovietes).

2) Už technikinius patobulinimus ir išradimus, dėl kurių pakilo darbo našumas, suteikiu garbės pažymėjimus ir po 100 Lt. pinigines premijas (72 asmenims),

5) Už ypatingą ir pastovų darbo našumo pakėlimą suteikiu garbės pažymėjimus ir po 50 It. pinigines premijas (418 asmenų).

4) Už pasižymėjimą darbo našumą keliant suteikiu garbės pažymėjimus (605 asmenys).

Panašiai padarė ir maisto pramonės liaudies komisaras savo 1940.XI. 30 įsakymu Nr. 199 („Tarybų L." Nr. 255).

Ar galimas dar didesnis išniekinimas sąvokų „svarbus išradimas", „patobulinimas" ir didesnis darbininkų mulkinimas, sunku įsivaizduoti. Darbininkui, padariusiam pramonėje „svarbų išradimą", duodamas popiergalis — „garbės pažymėjimas", o kaip atlyginimas už išradimą — 200 lt., tuo metu, kai jam reikalingas kostiumas ar paltas kaštavo 1000 lt. Čia buvo meškerė bolševikinei agitacijai.

Kur įmonės technikinis personalas nenorėdavo prie soclenktynių dėtis ir mašinas gadinti, stengdamasis įrodyti viso šio judėjimo vienpusiškumą, ten jis būdavo apšaukiamas „liaudies priešu", ar „nemokančiu socialistiškai galvoti".

Soclenktynių metu darbininkas turėdavo tapti mašina, nežiūrėti sveikatos ir skubėti, nors ir blogas prekes gaminant, kad tik būtų perviršytas duotas uždavinys. Buvo trumpinamas laikas mašinas valyti ir prižiūrėti, dirbdavo daugiau pamainų, taip pat ir sekmadieniais, kad tik lenktynėms paskelbtas planas būtų įvykdytas.

„Kauno Audiniai", geriausias ir didžiausias šilko fabrikas, įvykdęs 1940 m. spalių revoliucijos garbei soclenktynes (1940.X.7.31 d.) laimėjo pirmą vietą, 1000 Rb. premiją ir pereinamąją raudoną vėliavą. Nustatytas planas 6.300 metrų dienai buvo išpildytas 105,8%. Įmonėje dirbo 839 žmonės. Tuo tarpu prieš užeinant bolševikams fabrike dirbo 699 žmonės ir per dieną pagamindavo vidutiniškai 6.100—6.200 m. šilko audinių. Šias lenk-tynęs laimėjo ne dėl to, kad būtų žymiai viršijęs planą, nes buvo įmonių viršijusių planą ir 200%, bet dėl to, kad įmonė pateikė lenktynių duomenis grafikais, apie kuriuos vertinimo komisija neturėjo supratimo... Nunešus duomenis Profsąjungų Centro Biurui, Komisijos pirmininkas apsidžiaugęs pareiškė: „Žiūrėkite, „Kauno Audiniai" darbą pavaizduoja kaip ligoninėje temperatūrą"!

Tuoj po lenktynių, lapkričio mėn. pradžioje, produkcija „Kauno Audiniuose" krito iki 5.000—5.400 m. dienai, tai yra sudarė tik 77—85% buvusios prieš lenktynes produkcijos.

Kai trečiose lenktynėse, kuriose „Kauno Audiniai" dalyvavo, (Pirmos gegužės šventės garbei 1941.IV.1—IV.30), įmonėje buvo nusistatyta žūtbūt „pasigaminti" stachanoviečių, viliojant juos ekskursijų, kurortinio poilsio ir pan. pažadais, tai po lenktynių paaiškėjo, kad kelių audėjų stachanoviečių darbo rezultate buvo 73% broko ir tik 27% pirmos rūšies gaminių.

Kitose įmonėse įvairių gamybos nenormalumų buvo dar daugiau. Ypatingai daug blogų gaminių buvo avalynės fabrikuose, dėl skubumo net batų išviršinė forma nukentėdavo, o padų kalimas, viduje odelių įklijavimas ir kt. darbai tebuvo tik parodija, lyginant su normalių laikų gamybos batais. Didelis blogų prekių — niekalų % konstatuotas pačios L. K. T-bos 1941. 111.20 d. nutarimu Nr. 253.

Nors nėra statistinių duomenų, kiek darbininkų dalyvaudavo soclenk-tynėse, bet iš spaudos straipsnių matyti, kad didžioji dauguma įmonių jose dalyvaudavo. Jei spalių mėnesio lenktynėse dalyvavo apie 15—20.000 darbininkų, tai jau gegužės mėnesį iš buvusių apie 60.000 pramonės darbininkų, tikrai per 80% dalyvavo soclenktynėse. To bolševikai pasiekdavo varydami negirdėtą propagandą per spaudą, radiją ir susirinkimus. Net smulkiose remonto dirbtuvėse ir šaltkalvėse, kur nebeįmanoma suprasti, kuo ir kaip tekdavo išreikšti lenktyniavimą, buvo vykdomos soclenktynės.

Darbininkams pažadų nebuvo gailima. 1941 m. vietinės pramonės 1. komisaro įsakyme Nr. 330 raginama atsilikusias plytines ir kalkines gamyboje paspartinti darbą, nurodant skatinimo priemones. Esą darbininkai, gerai atlieką darbą, privalo būti premijuojami, statoma jų patogumui valgyklos, bendrabučiai, vaikų darželiai ir t. t. Tai žodžiai, kurie nespėjo išsipildyti. Praregėję, kad gyvenimo sąlygos diena iš dienos blogėja, darbininkai ir Lietuvoje jau nebuvo jautrūs visiems jų pažadams ir raginimams. Didžiojo nusivylimo siaubas, prislėgęs plačiąją Rusijos žemę, skverbėsi jau ir į mūsų žmonių sąmonę.

Bolševikų ekonominė politika turėjo tikslą Lietuvos pramonę kiek galint plėsti ir daryti ją pirmaujančia ūkio šaka. Rastus nebaigtus statyti fabrikus skubėjo galimai greičiau baigti įrengti. Buvo baigta Panevėžio cukraus fabriko statyba, Kauno miesto skerdykla, rekonstruotas ir paleistas darban Radviliškio stiklo fabrikas ir tęsiamos cemento ir eternito fabrikų statybos. Atremontuotas ir paleistas darban tabako fabrikas „Kontinentai", Valkininkų kartono ir lignino fabrikas, Naujųjų Verkių popierio fabrikas ir keletas smulkesnių įmonių. Kartu su įmonių jungimu buvo įvykdyta daug patalpų remontų ir padaryta praplėtimų, kur buvo įkurdinama keletas sujungtų įmonių. Kaune—Vilijampolėje pastatyta didesnė drabužių siuvykla, o kitos stambios siuvyklos, iš sujungtų mažesnių, buvo talpinamos į parinktas (po namų nacionalizavimo) erdvesnes gyvenamąsias patalpas. Tuo būdu buvo sukomplektuota Kaune ir Vilniuje stambių drabužių ir avalynės dirbtuvių.

Iš stambesnių užplanuotų statybų buvo norima 1941 m. pastatyti 6 stambias naujas plytines, daugelį plytinių praplėsti, pastatant naujas krosnis, o daugiausia tai smulkių eilinių remontų vykdymas.

1941 m. kapitalinėms statyboms ir remontams buvo užplanuota išleisti 83 mil. Rb. Iš jų 33 mil. Rb. arba 39,8% skirta maisto gaminių pramonei, 28 mil. Rb.—33% statybinių medžiagų pramonei, 11 mil. Rb.—13% tekstilės pramonei, 8 mil. — 10% metalų apdirbimo pramonei ir likę 3 mil. Rb. kitoms pramonės šakoms.

Kadangi statybinių medžiagų kainos buvo pakeltos, tai užplanuotieji 83 mil. Rb. 1939-40 m. kainomis galėtų siekti 40—50 mil. Lt. Tai visai normali metinė pramonės investicijų suma, kuri paskutiniais metais būdavo į Lietuvos pramonę investuojama.

Tačiau užsibrėžti planai nesklandžiai vyko. Statistikos Valdybos leidiny „LTSR Liaudies Ūkio Plano vykdymo Pagrindiniai Rodikliai" Nr. 3—4 randame, kad 1941 m. I ketvirčio kapitalinėms statyboms ir remontams užplanuota buvo 36 mil. Rb., o faktiškai išleista tik 10,85 mil. Rb., taigi įvykdyta tik 32,4% numatyto plano. Grynai pramoninių, vietinės pramonės, maisto pramonės ir mėsos' ir pieno pramonės komisariatų kapitalinių statybų planas dar blogiau įvykdytas, nes iš numatytų 1941 m. I ketvirčio išleisti 12,1 mil. Rb., išleista tik 2,97 mil. Rb., taigi teįvykdyta 24,5% nusistatyto plano.

Kad su kapitalinėmis statybomis blogai ėjosi, rodo ir cituotas L. K, Tarybos 1941.III.20 d. nutarimas Nr. 253, kur 7—10 punkte pasakyta, kad kai kurie komisariatai net neparinko numatytoms statyboms vietų, kiti nepradėjo paruošiamųjų darbų, nepristatė ir net nenupirko medžiagos, o bankai nepatenkinamai finansavo statybą ir t. t.

Kaip plačiai buvo užsimota šioje srityje rodo tai, kad kapitalinių statybų planai buvo sudaryti net 10—15 ir 25 metams pirmyn. Esmėje tai nėra peiktina, nes turėti perspektyvinį darbo planą nėra blogybė, bet matant kaip silpnai buvo pradėti darbai, mažina pasitikėjimą ir ateities planais, Tenka pripažinti, kad komunistai (greičiausiai, bijodami, kad vėliau neužmirštų!) mėgo visas į galvą atėjusias mintis realizuoti nutarimais ir įsakymais. Čia galima nurodyti LKT 1941.V.12 d. nutarimą Nr. 486, kuriuo nutarta pastatyti Kėdainiuose ketvirtą cukraus fabriką, arba 1941.V.20 d.

LKT nutarimą Nr. 529, kuriuo nutarta Kėdainių apskr. pastatyti maisto koncentratų fabriką. Deja, mažai buvo belikę laiko ir planuoti darbai net nepradėti.

Iš gyvenime pradėtų vykdyti darbų ryškėjo priežastys, dėl kurių darbai nėjo norimu tempu ir tinkama vaga.

Pirmiausia, tai buvo neplaningas ir nesuderintas įvairių pramonės šakų ugdymas. Greitai realizuodavo planą ten, kur nereikėdavo stambesnių investicijų ir specialaus pasiruošimo. Buvo pradėta kasti naujuose durpynuose durpės, įrengtos kalkių degyklos, sukomplektuotos stambios siuvyklos ir pan. Tuo tarpu kitų pramonės šakų vystymasis atsilikdavo ir gaudavosi vienų gaminių hiperprodukcija, o antrų nedateklius. Pvz., cemento fabriko ir plytinių statyba ėjo labai lėtai, o kalkių gamyba buvo perdidelė. Kalkių 1941 m. 1 ketvirtį pagaminta 1.174 tonos, kai tuo tarpu per visus 1939 m. tik 1.340 tonų, kurių pilnai užteko didelei tų metų statybai.

Ryškus darėsi ir pramonės forsavimas neracionaliais pagrindais. Lietuvos pramonė augo atitinkamai žemės ūkio produktingumui. Bolševikinės reformos: kūrimas sovchozų, agitavimas į kolchozus, nusavinimas žemės virš 30 ha, užkrovimas ūkininkams priverstinų pyliavų ir nepakeliamų mokesčių, pakirto krašto gamybinį pajėgumą maisto produktų apdirbimo pramonėje. Tuo pačiu metu buvo forsuojama pramonė, kuriai krašte trūko žaliavų. Kad tuo įsitikintume, paimsime svarbiausių gaminių gamybą bolševikiniais laikais ir palyginsime su buvusia normalių laikų tų pačių gaminių gamyba (lentelė Nr. 14).

Kaip matome, medvilnės ir šilko audinių, kojinių, gumos ir odos avalynės vien tik per pirmą 1941 m. pusmetį pagaminta daugiau, nei buvo pagaminta per visus 1939 ar 1940 metus. Tuo tarpu plytų gamyba visai menka, nes darbininkai, geresnio uždarbio viliojami, skverbėsi į miestų fabrikus. Sviesto gamyba, dėl minėtų priežasčių, bolševikų valdymo metais krito visais 33%, nes 1939 m. II pusmetį ir 1940 m. I pusm. buvo pagaminta 18,1 mil. kg., o 1940 II pusm. ir 1941 m. I pusm. tik 12,2 mil. kg.

Tuo tarpu gyvulių skerdimas „Maisto" fabrikuose padidėjo, nes vyko intensyvus gyvulių naikinimas ir „planas" buvo įvykdomas su kaupu. Pvz., 1941 m. I kevirtį mėsos trestas „Maistas" gamybos planą įvykdė 105,6%.

Taigi, Lietuvos pramonės vystymasis buvo paremtas krašte esamų išteklių ir atsargų išnaudojimu, o ne kraštui naudingos ir suderintos su jo ūkiu pramonės plėtimu. Maskvos agentai žinojo kaip iščiulpti krašto syvus, o vietos komunistai, užsidegę agitacija ir propaganda, buvo geri Lietuvos alinimo talkininkai.

Visi industrializacijos planai daugeliu atvejų buvo ne rimtai ištirti ir pagrįsti veiksmai, bet diletantų, Maskvos planų kopijuotojų ir iš kalėjimų grįžusių fantastų, darbai. Pvz., buvo atisitikimas, kad minkštos kreidos degimui tinkantį krosnies tipą statė prie kietų dolomitų klodų.

Apžvelgus atskirus pramonės veikimo bolševikiniais metais faktorius, tenka padaryti šias bendras išvadas.

Sovietiniai pramonės tvarkymo metai atnešė Lietuvos pramonei žymių nuostolių.

Privati smulkioji pramonė ir amatai, sudarę apie 30% bendros pramonės gamybos vertės, pravedus pramonės nacionalizavimą, sunyko. Dalis buvo suvaryta į koop. arteles, o dauguma jų, likusios be žaliavų, išskirtos iš bendro pramonės tvarkymo ir apkrautos nepakeliamais mokesčiais, pačios susilikvidavo.

Kiek mažai teįkurta naujų pramonės įmonių, jau esame anksčiau konstatavę. Naujų mašinų ir jų dalių iš TSRS įmonėms negauta, o buvusios, dirbant 2~3 pamainomis ir lenktyniaujant, buvo nenormaliai greit nudėvimos ir net gadinamos.

Krašte buvusios žaliavos, importuotos ir vietinės, bei maisto produktai, sparčiu tempu buvo stengiamasi sulikviduoti.

Darbininkai išnaudojami, nes realinis atlyginimas sumažėjo, pragyvenimas vis brango ir sunkėjo, o dirbti buvo verčiami, ypač lenktynių metu, daug ir įtemptai. Darbininkų atleidimas ir kėlimas į kitą darbovietę buvo vykdomas be jų kaltės, valios ir sutikimo. Jis buvo likęs partijos daiktas,

kuris privalėjo nuolatos skubėti dirbti ir gaminti vis daugiau ir daugiau prekių.

Administracija, vykdydama gausius partijos ir vyriausybės nutarimus ir įsakymus, nerodė jokios iniciatyvos. Ji komunistinėje santvarkoje buvo bendrai mažai tevertinama ir apie ją spauda ir propaganda tylėjo. Tuo tarpu tarnautojai dirbo labai daug, beveik nuolatos popietinėmis valandomis, o jų atlyginimas vos siekė vidutinio darbininko uždarbį.

Pramonės subolševikinimo pasekmės buvo šitokios: bloga gaminių rūšis, menkas darbininkų ir tarnautojų atlyginimas, gadinimas buvusių įmonių gerų įrengimų ir mašinų, naujų visai negaminant. Tik neilgas bolševikų viešėjimas Lietuvoje apsaugojo didžiumą mūsų pramonės įrengimų ir mašinų, su kuriomis vėl ramiai ir tvarkingai dirbama karo ir krašto pareikalavimams.

Bolševikai, okupavę Lietuvą, laikė savaisiais ir vertino tik kompartijos narius ir nesąmoningus, tamsius padugnių elementus. Visus kitus įvairiomis priemonėmis jie stengėsi padaryti vergais arba, nepavykus, naikino juos teroru. Jie visai užmiršo, kad XX amžiuje susipratusias, nepriklausomą gyvenimą gyvenusias tautas, vergais padaryti neįmanoma; pavergti galima tik atskirus žmones, ir tai neilgam. Laimė, kad dauguma mūsų tautos žmonių pasiliko santūrūs ir šalti visiems bolševikų viliojimams.

Tokiose sunkiose moralinėse ir materialinėse sąlygose teko man gyventi su šeima savo ūkyje.

Kadangi bolševikai nebemokėjo man ištarnautos pensijos, mano žmonai teko važiuoti tarnauti Kaunan, kad kaip nors galėtume išmaitinti vaikus, nes iš ūkio jau nebuvo vilties išsiversti. Pasilikau šeimininkauti namuose su dviem vaikučiais: sūneliu 9 metų ir dukrele 7 metų. Gyvenimas darėsi vis neramesnis: bolševikai įkalino daugelį mano draugų ir pažįstamų. Kaimynai ūkininkai vaikščiojo nusiminę ir neramūs dėl plintančių įvairiausių gandų ir dėl neaiškios ateities. Vienu balsu visi kartojo: mes bolševizmo neišlaikysime... geriau būtų buvę žūti karo lauke, negu dabar kentėti tų barbarų priespaudą. Beveik kas antrą dieną pavasarį pradėjo lankytis iš valsčiaus siunčiama kompartijos komisija paraginti greičiau vežti pyliavas. Komisijos sudėtis: vadovas žydas ir du vietiniai rusai. Kada visi rugiai buvo atiduoti, pareikalavo atiduoti ir visą vasarojų, neatsižvelgdami, ar bus kuo pavasarį laukus apsėti ar ne.

Jau artinosi gegužės mėnesio vidurys, reikėjo galvoti apie laukų sėją. Susitariau su dviem broliais ūkininkais, iškeliamais iš savo sodybų Poligone, bendrai tvarkyti mano ūkį. Patvirtinti šį mūsų susitarimą valsčiuje, nutarėme gegužės 16 dieną susirinkti Jonavoje. Gegužės 15-tos pavakarį pamačiau atvykusius mūsų sodybon milicijos skyriaus viršininką ir vieną civilį žydą. Asmeniškai aš jų nepažinojau, jie pas mane neužėjo, todėl maniau, kad jie turi reikalą pas mokytoją, nes pas jį buvo užėję, ir po to išvažiavo. Norėjau sužinoti, kokiu reikalu jie čia lankėsi. Vienas kaimynas man pasakė, kad jie teiravosi, ar aš gyvenąs savo ūkyje. Daugiau nieko

nepasakė. Tokie svečiai man sukėlė neramumą. Pagalvojau, kad reikia bėgti, bet tuojau prisiminiau, kaip palikti vienus mažus vaikučius?.. Kad nors žmona būtų namuose, o jos nėra... Taigi, nutariau pasilikti su vaikais, kol galima. Gal greit karas prasidės, gal nieko blogo neįvyks.

Gegužės 16 dieną, kaip buvome susitarę, su broliais ūkininkais nuvykome į valsčių, kur patvirtino mūsų susitarimą. Atlikęs visus ūkiškus reikalus, pas pažįstamus Jonavoje užtrukau iki 10 val. vakaro. Jau sutemo. Nuo miestelio iki namų 6 kilometrai kelio. Namo ėjau pėsčias. Lijo. Skubinau pas vaikus, nes kartais jie nemiegodavo manęs belaukdami. Jau artinausi prie savo sodybos. Buvo apie 11 val. vakaro. Staiga ant kelio pamačiau tris vyrus. Jie mane irgi pamatė, nes visi pasuko galvas į mano pusę. Aš ėjau taku, esančiu aukščiau negu kelias.

Aš pakėliau rankas, vienas iš jų pribėgo prie manęs ir iškratė kišenes. Po kratos paklausė: „Ar turi ginklą". Atsakiau: „Neturiu". Įsakė: „Nu, tai veskit į namus".

Einant į namus, vaikų kambaryje pamačiau šviesą. Įėjome į virtuvę. Ten radau išsigandusią mūsų darbininkę. Ji norėjo man kažką pasakyti, bet uniformuotas enkavedistas nedavė praverti lūpų ir pasiūlė vesti į miegamąjį. Kiti du buvo apsirengę civiliškai. Vienas iš civilių — žydas. Nuėjome tiesiai į vaikų kambarį. Dukrelė, išgirdusi mano žingsnius, pakėlė galvutę ir apsidžiaugusi šūktelėjo „tėte", bet palydovų nepamatė, nes jie ėjo užpakaly manęs. Pasakiau jai: „miegok, miegok mažyte". Ji padėjo galvutę ir užmigo, o sūnelis miegojo nepabusdamas. Paėmę iš vaikų kambario šviesą, nuėjome į kitą kambarį. Ten mano palydovai ištraukė arešto orderį ir davė man paskaityti. Orderyje buvo parašyta, kad atsargos pulkininkas Kalmantas, remiantis 58 str. p. 4 ir p. 10 turi būti suimtas ir patalpintas kalėjiman, kad nepasislėptų nuo teismo ir tardymo. Pasirašė NKVD komisaras. Pavardė neišskaitoma. Man krito į akis netikslumas: kodėl pirmiau teismo, o paskiau tardymo, bet jų neklausiau. Paprašė pasirašyti, kad perskaičiau. Po to, pasakė darysią kratą. Paprašė nurodyti, kur aš miegu. Nurodžiau. Tuoj jie visi trys skubiai griebėsi versti mano patalynę. Po lova dėžėse buvo vaikų žaisliukai. Visas dėžes išvartė. Paskui išvertė visas spintas, surado mano ordinus ir medalius, išėmė iš stalčių laiškus ir įvairius raštus, paprašė aprodyti visus kambarius, peržiūrėjo trumpai visas knygas ir kariškus žemėlapius. Vėl grįžo vaikų kambarin. Vienas jų kartu su pagalve pakėlė miegantį sūnų ir iškratė patalynę po juo, bet sūnus net akių neatmerkė. Ar tikrai jis miegojo ar nudavė miegantį, nesupratau. Vis buvo ieškoma slaptų dokumentų ir ginklų. Kratė nepaprastai skubėdami. Kai buvome valgomajame, pasiūliau užkąsti, bet visi griežtai atsisakė. Kratos rezultatai: paėmė, kaipo kaltinamą medžiagą, mano kardą, sūnaus suomišką peilį, 10 lapų kariškų žemėlapių, visus mano ordinius ir medalius, visus mano dokumentus ir man rašytus pažįstamųjų laiškus. Čia pat surašė protokolą, paprašė pasirašyti ir pasiūlė paimti 3 pamainas skalbinių ir apsirengti patogesniais drabužiais. Laikrodį patarė palikti namuose, o pinigų pasiimti nedaugiau šimto rublių.

Kai visa tai buvo padaryta, aš paklausiau jų, ar negalėtų arešto įvykdyti kitą dieną, nes tai buvo šeštadienis ir, kaip paprastai, iš tarnybos atvažiuodavo žmona; taip klausiau nenorėdamas palikti vaikų vienų. Jie atsakė, kad tai neįmanomas dalykas, jie turį griežtą įsakymą skubiai mane pristatyti Kaunan. Tuomet aš paprašiau leisti man atsisveikinti su vaikais. Sutiko sąlyga, kad vaikų nebudinčiau. Įėjęs į vaikų miegamąjį, norėjau išgerti piramidono miltelių nuo susinervinimo, bet jie su didžiausia baime atėmė šituos miltelius ir neleido išgerti. Priėjau prie vaikų, prie vieno ir prie kito, peržegnojau juos ir pabučiavau. Tai buvo sunkiausias momentas iš visos arešto procedūros, nes nežinojau, ar teks juos dar kartą pamatyti. Paklausiau jų, ar galima prikelti mokytoją, kuris gyveno už sienos, kad nors jis ateitų pas vaikus, jei nakčia jie pradėtų verkti. Jie leido tai padaryti. Visi trys enkavedistai buvo mandagūs, ypatingai žydas, jonaviškis D u d e k a s, stengėsi įtikinti, kad areštas nepavojingas. Kaune tiktai išaiškinsią ir vėl tuojau paleisią. Kitas gi civilis buvo nevietinis rusas, kuris, matyti, vadovavo visam areštui, nes atsiklausdavo jo, kokią medžiagą imti ar neimti, o trečias, uniformuotas, buvo lietuvis Borisevičius, kaip teko nugirsti iš jų pasikalbėjimo.

Taip, po kratos ir formalumų, užtrukusių tris valandas, mes išėjome iš namų. Kelyje aš pasidomėjau, kur jie mane ves; atsakė, kad veš į Kauną. Priėjus kryžkelę, rusas pasakė Dudekui: „Nubėk ir pašauk mašiną". Pasirodo, bijodami mano įtarimo grįžtant iš Jonavos, mašiną jie nusiuntė pusę kilometro į šalį, į Jaugeliškių kaimą. Kai enkavedistas Dudekas nubėgo, o Borisevičius pasitraukė toliau, pasilikome tik dviese su rusu... Aš jo paklausiau:

— Kodėl jūs taip elgiatės su žmonėmis, suiminėjat naktį, didžiausioj paslapty?...

Aš jam ėmiau aiškinti, jog pelėdos paukščiai, o jie gi žmonės; atsakymo nesulaukiau, nes tuoj privažiavo gražus lengvas Buickas. Visi trys enkavedistai pasiūlė man atsisėsti. Rusas ir lietuvis atsisėdo iš šalių, o Dudekas priešaky manęs su šoferiu. Nedavažiavęs Jonavos, Dudekas prie-geležinkelio išlipo, ir mašina pasuko Kauno kryptimi.

Važiuojant keliu, visi tylėjome. Buvo jau apie 3 val. ryto. Tik prieš Karmėlavą staiga nuleido vieną padangą. Šoferis, matyti, rusas, nepatenkintas kažką suurzgė ir išlipo padangos taisyti. Sugrįžęs į savo vietą, jis kreipėsi į mane: „Nu ir nelaimingas gi tu esi, papaša ¹⁸), netgi mašina tavęs vežti nenori". Aš jam atsakiau: „Kas žino, gal esu laimingesnis už jus visus"... Daugiau ligi pat Kauno nekalbėjome. Bet mintys ūžė galvoje: Ką jie darys su manimi? Ar grįšiu kada nors atgal? Visi, kurie iki šiol buvo areštuoti, dingo kaip į vandenį: nei laiškų nei žinutės — visur didžiausia paslaptis. O svarbiausia, galvojau apie vaikučius. Ar jie bus ramūs ? Ar aš kada nors juos pamatysiu?

Taip begalvojant atsidūrėme Kaune. Mašina privažiavo Laisvės al. prie Saugumo rūmų ir valdininkas Borisevičius man pasakė skubiai eiti paskui jį, kad žmonės nepastebėtų. Rusas ėjo paskui mane. Atvedė mane į antrą aukštą dežuruojančio valdininko kabinetan. Ten sėdėjo gana jaunas, civiliškai apsirengęs, rusas. Ant jo rankinio laikrodžio įžiūrėjau, kad buvo pusė ketvirtos valandos ryto. Valdininkas Borisevičius pasiūlė dežuruojančiam tuojau surašyti apie mane pirmąjį protokolą. Dežuruojantis norėjo tą surašymą įvykdyti kitą kartą, nes jam atrodė jau per vėlu, bet Borisevičius pakartojo, kad tai būtina padaryti dabar, nes to reikalaująs draugas Ūsas. Dežuruojantis daugiau nieko nepasakė, flegmatiškai paėmė plunksnakotį ir pradėjo rašyti jau išdirbtą protokolo anketą.

Protokolo — anketos lapas perskirtas į dvi puses, vienoje pusėje surašyti klausimai, kitoje pusėje areštuotų atsakymai. Klausimai buvo tokie: pavardė, vardas, tėvo vardas; kur ir kada gimęs; kur ir kada mokeis; kiek laiko ir kokiose įstaigose tarnavai; kiek laiko ir kokiose kariuomenėse tarnavai; kokiame laipsnyje; ar kariavai su kuo, kur, kada ir kiek laiko; ar turi pasižymėjimo ženklų, kokius ir už ką gautus; su kuo gyveni, ar su tėvais, ar su savo šeima, kiek vaikų, kokie vardai ir kiek amžiaus; ar turi kokį nuosavą turtą; kur, jei ūkis, tai kiek žemės, kiek trobesių, kiek gyvulių; ar buvai teismo baustas, jeigu buvai, tai už ką ir kiek laiko, ar priklausei kokiai partijai, kiek laiko; ar priklausei kokiai organizacijai, kiek laiko; ar važinėjai į užsienį, į kokius kraštus ir kokiais reikalais.

Toje anketoje reikėjo surašyti visą biografiją. Tai truko maždaug iki 5 val. ryto. Užpildęs anketą, tardytojas pašaukė prižiūrėtoją, kuris, paėmęs kaltinamąją medžiagą, mane nuvedė į Saugumo rūmų rūsį. Saugumo rūmų rūsyje sėdėjo budįs valdininkas lietuvis, kuris, priėmęs visus mano daiktus, pasiūlė atsisėsti. Bet tuojau atėjęs kitas valdininkas rusiškai griežtai pareikalavo, kad aš atsisėsčiau veidu į sieną. Tą reikalavimą tuojau turėjau įvykdyti, bet netrukus tas pats lietuvis pasiūlė vėl atsigręžti i jį. Jis užrašinėjo į knygą iš mano arešto orderio davinius. Aš jo paklausiau: ,,Kuo aš kaltinamas ir kodėl areštuotas". Jis atsakė: „Jeigu areštuotas, tai, savaime suprantama, esi kaltas". Tuo pasikalbėjimas baigėsi.

Laikas slinko, bet miegoti vistiek negalėjau, tik apie 7 val. ryto išgirdau sunkvežimio ūžimą ir po to greit mane nuvedė į Saugumo rūmų kiemą, kur jau laukė dengta lengva mašina, vadinamoji „žalioji girelė". Mane pasodino į ją, o prižiūrėtojas atsisėdo greta šoferio. Kol mašiną užvedė, prižiūrėtojas pradėjo skųstis: „Už ką aš turiu kentėti, ar aš tėvą nužudžiau, ar motiną papioviau, kad kasdien turiu matyti žmonių kančias?". Šoferis į tai atsakė: „Pakliuvai čia, brolyti, tai turi kentėti, išeities iš čia nėra". Mašina nuvažiavo į Mickevičiaus gatvėj esančio kalėjimo kiemą. Kalėjimo raštinėje vėl surašė asmens davinius, nuvedė į atskirą kambarį, išrengė plikai, iškratė visus drabužius, išpiovė visas metalines sagas ir kablius, liepė apsirengti ir palaukti. Laukti teko maždaug iki 11 val. Tada atėjo prižiūrėtojas, nuvedė kalėjiman į ketvirtą skyrių trečiam aukšte.

Ties 96 kamera prižiūrėtojas liepė vėl nusirengti nuogai ir pradėjo kratyti drabužius. Bet, išgirdęs atvaromų kalinių žingsnius, pasiūlė skubiai paimti drabužius, įeiti į 96 kamerą ir apsirengti. Kameroje buvo keturios geležinės lovos su čiužiniais ir antklodėmis. Lovos pritvirtintos prie sienos. Kambarys 5x2 m, apvaliai išgaubtomis lubomis, nedažytų lentų grindimis. Kampe — skardinis indas, vadinamoji „paraškė".

Buvo ir kitas mažesnis skardinis indas su geriamu vandeniu. Prie durų—centrinio šildymo radiatorius. Be to, 4 taburetės, nedidelis langas su antrų rėmų nepermatomais stiklais, jame atidarytas langelis orui įleisti. Kamera buvo tuščia, bet po kelių minučių išgirdau durų rakinimą, ir į kamerą įėjo keturi nelaimės draugai — suimtieji. Jie nepaprastai nuoširdžiai pasisveikino su manim ir tučtuojau pasisakė, kas esą. Vienas jų apysenis vyras ūkininkas iš Žemaitijos Paškovičius, antras—polic. tarnautojas Andriejauskas, trečias—buvęs stygų ork. kapelmeist. Deriūnas ir ketvirtas —eigulis Dimgaila. Visi jie ėmė skubiai klausinėti, kas darosi už kalėjimo mūrų. Man atsakinėjant iš pradžių atsargiai, jie pasakė, kad kalėjime nesą reikalo bijotis kalinių ir visiškai nuoširdžiai galima viską papasakoti. Sužinojęs apie kiekvieną, kas jie yra, pradėjau atviriau pasakoti, kas darosi „laisvėje". Jų klausinėjimams nebuvo galo. Kaip gyvenama už kalėjimo sienų? Kaip bolševikai spaudžia mūsų žmones? O svarbiausias klausimas buvo, kaip vyksta karas ir ar greit prasidės vokiečių-bolševikų karas. Viską turėjau jiems išpasakoti. Aiškinau, kad karas tarp vokiečių ir bolševikų yra neišvengiamas, ir Lietuvos žmonės tiktai to ir laukia, bet, deja, sunku atspėti, kada tai bus, nes kaip tik tuo metu vokiečiai kariavo Balkanuose su jugoslavais ir graikais.

Mums besikalbant, staiga pasigirdo koridoriuje indų žvangėjimas. Kaliniai pasakė, kad tuoj bus duodami pietūs, nes jau buvo apie 13 val.

Netrukus atsidarė durys, visi kaliniai pasiėmė skardinius dubenėlius ir sustojo eilėn. Prižiūrėtojas pradėjo pilti kiekvienam kaliniui samtį sriubos. Samtis buvo daugiau litro didumo. Tą dieną buvo kopūstų sriuba su bulvėmis, virta su mėsa. Mėsos gabaliukų matėsi mažai. Atsirado ir man atsarginis dubenėlis, gavau ir aš sriubos. Po to, paliko pagal žmonių skaičių geležinius šaukštus ir uždarė duris. Kadangi duona dalinama iš ryto, tai duonos aš nebuvau gavęs, bet kameros draugai tuojau pasiūlė man duonos. Prisitaikę, kas ant taburetės, kas ant lovos, kas stovėdamas, kas klūpėdamas, tyliai pradėjome kalėjimo pietus. Pavalgęs, kiekvienas kalinys pripylė į dubenėlį šalto vandens ir su mažu skuduriuku pradėjo plauti dubenėlį ir geležinį šaukštą. Man, kaip naujokui, savo indo plauti neleido, sakydami, kad iš jų kas nors tai atliks. Kadangi buvo šeštadienis, tai grindys buvo išplautos pačių kalinių. Tai buvo vienintelis kaliniams neuždraustas darbas.

Po pietų prižiūrėtojas atėmė iš kameros šaukštus. Šaukštai atimami kasdien. Kalėjimo administracija bijo, kad kaliniai iš jų nepasigamintų peilių ir nenusižudytų.

Dabar aš pradėjau klausinėti kalinių apie gyvenimo sąlygas kalėjime ir dienotvarkę. Pirmą kartą gyvenime atsidūręs kalėjime, neturėjau supratimo, kaip čia žmonės gyvena. Kaliniai man smulkiai išaiškino visą dienotvarkę ir visa, kas kalėjime leidžiama daryti ir kas draudžiama. 6 val. ryto visus kalinius prižiūrėtojai budina, atidarydami durų langelį ir šaukdami: „kelkis". Kaliniams atsikėlus ir apsirengus, reikia sutvarkyti patalynę ir pasirengti eiti ruošon. 7 val. dalinama visiems kaliniams duona ir kava, tarp 11 ir 12 val. kaliniai atskiromis kameromis vedami į kiemą 15—20 minučių pasivaikščioti. Tarp 12 ir 13 val. duodami pietūs, 16 val. ruoša, tarp 18 ir 19 val. išduodama vakarienė. 21 val. visiems įsakymas gulti.

Kadangi kalėjimo administracija išpiaustė man iš drabužių visus kablius, tai šį reikalą sutvarkyti padėjo kalinys Andriejauskas. Paėmęs drobinį rankšluostį, jis ėmė traukyti po vieną siūlą iš apmatų per visą rankšluosčio ilgumą. Tuoj pritraukė reikalingą kiekį siūlų. Sudėję siūlus po du ir sulenkę, suvijome stiprias virvutes. Tas virvutes pritvirtinau abiejose švarko pusėse vietoj sagų ir kilpų, ir švarkas vėl pasidarė susegamas. O jį kelnes kablių vieton prisiuvome neišpiautas sagas.

Pietų metu, per „ruošą" ir vakarienės išdavimo metu, kol prižiūrėtojas užimtas maisto išdavimu ar vedžiojimu kitų kamerų kalinių „ruošon" — tarp kalinių eina skubus apsimainymas telegramomis, morzės abėcėlės pagelba. Telegramos perduodamos kaimynų kameroms ir į apatinį aukštą. Jau pietų metu Andriejauskas pranešė kaimynams apie mano areštą ir kokias naujienas aš atnešiau iš laisvės. Pasirodo, kaliniai mažai atsilikdavo nuo gyvenimo įvykių ir beveik viską žinojo, kas darosi pasaulyje. Dažniausia visas naujienas gaudavo iš naujai suimtųjų asmenų arba iš pavogtų prižiūrėtojų laikraščių. Kadangi morzės telegrafas nuolat veikė visame kalėjime, tai ir žinios kasdien plaukdavo naujos. Ypatingai visiems patiko žinia, kad karas tarp vokiečių ir bolševikų neišvengiamas. Karo visi laukė laisvėje, o ypatingai nekantravo kaliniai. Viena kamera paklausė, ar greit gali karas prasidėti. Žinoma, į tą klausimą niekas atsakyti negalėjo.

Paprašiau nelaimės draugų papasakoti, kaip ir už ką buvo areštuoti ir kaip ilgai sėdi kalėjime. Pasirodo, jie visi jau kelintas mėnuo sėdi kalėjime ir, bolševikų akimis žiūrint, yra didžiausi nusikaltėliai, nes į ketvirtą, skyrių sodinami tik labai svarbūs nusikaltėliai. Vienas jų norėjo su draugais pabėgti Vokietijon. Kitas, kaip stambus ūkininkas, — nepalankus bolševikams — reiškia kontrevoliucionierius; trečias ir ketvirtas, dirbdami kaip darbininkai, platino atsišaukimus prieš bolševikus. Taigi, visi buvo-kaltinami valstybės išdavimu, ir laukė žiaurios bausmės.

Besikalbant greit išgirdome prižiūrėtojo pranešimą, kad galima gulti. Tuojau kaliniai nuėmė nuo geležinių lovų čiužinius, paklojo ant grindų greta vienas kito, lovas su grandinėlėm pakėlė ir prikabino prie sienos, o man pasiūlė atsigulti tarp Paškovičiaus ir Andriejausko, nes aš dar nieko nebuvau gavęs. Vieton pagalvės pasidėjau savo maišelį su skalbiniais, pa-lodės vietoje paklojau švarką ir užsiklojau kailinukais. Kaimynas Paškovičius pasiūlė dalį savo antklodės ir paklodės. Pasakiau: „Kodėl jūs negulate į lovas, juk keturios lovos yra tuščios". — Jie paaiškino: „Visi lovose nesutilpsime, o ko nors nuskriausti niekas nenori". Prieš gulsiant, mes su Paškovičiųm atsidėję tyliai pasimeldėme. Kiti to nedarė, bet matyti, gerbdami mūsų tikėjimą, tylėjo. Atsigulę, tyliai šnekėjome ir, geresnei nuotaikai sudaryti, pasakojome anekdotus. Greit visi sumigome, nes praeitos nakties nemigas ir visos dienos įspūdžiai labai mane privargino.

Kitą dieną buvo sekmadienis. Kaliniai man papasakojo, kad sekmadieniais pasivaikščioti kalinių neveda, nes laisva diena prižiūrėtojams. Visi apgailėjome, kad per visą dieną negausime gryno oro, nes mažas langelis negalėjo išvėdinti kambario, kuriame ištisą parą tūnoja penki žmonės...

Apžiūrėjau kameros sienas, jokių užrašų negalėjau surasti. Vienoje pusėje aukščiau lovos, o kitoje pusėje žemiau — smarkiai išbraižytas tinkas. Tai telegrafisto darbas, kuris su nedideliu akmenuku perdavinėja telegramas kaimynams. Netoli durų kampe virš „paraškęs" kaliniai man parodė sieninį kalendorių. Tas kalendorius buvo įbrėžtas vinimi ant baltos sienos: viso mėnesio dienos. Dienai praėjus, vakare viena skaitlinė užbraukiama. Kadangi kalendoriaus spalva mažai tesiskyrė nuo sienos spalvos, tai prižiūrėtojai to nepastebėdavo, ir kalendorius visą laiką nekliudomai primindavo kaliniams sunkių dienų slinkimą. Vėliau apžiūrėjau skardinius dubenėlius. Dugne radau įrašą: „Vitkauskas, Staikūnas nubausti 8 metais". Sienas, pasirodo, labai dažnai baltindavo, kad nepasiliktų jokių užrašų.

Kaliniai visi buvo apsirengę nuosavais drabužiais. Suimtųjų buvo tiek daug, kad kalėjimas pritrūko valdinių drabužių. Mūsų kameroje buvo tik dvi poros valdinių klumpių. Vieną porą nuolat nešiojo Andriejauskas, kaipo ilgiausiai sėdįs kalėjime, o antrą porą galėjo nešioti kas norėjo. Visi kaliniai buvo mašinėle trumpai nukirpti, barzdos nukirptos ta pačia mašinėle, nes skustuvas kalėjime buvo griežčiausiai uždraustas, kaipo pavojingiausias įrankis žudytis. Sunkiausia kalėjime bausmė buvo tai stoka darbo. Neleidžiama nė knygų nė laikraščių skaityti, nė ką nors rašyti, nė siuvinėti, nes ir adata buvo draudžiamas įrankis, o apie popierių ir paišelį nebuvo galima nė svajoti. Leidžiama buvo tiktai lošti domino ir šaškėmis, ir tai ne visiems.

Vienas kalinys man pasiūlė sulošti šaškėmis. Tuoj nuo lango nuėmė keturkampį skudurą, atskleidė, ir ant to skuduro pasirodė šachmatų arba šaškių išsiuvinėta lenta. Išvertė iš dėžutės domino lenteles, išdėstė vieną pusę su akimis, o kitą pusę apverstą, tokiu budu vienos atstovauja baltąsias šaškes, o kitos—juodąsias.

Žaidžiant šaškėmis ir domino ar besikalbant, vistiek laikas slenka labai lėtai. Kad nors būtų galima langą atidaryti. Bet vidaus langas, su nepermatomais stiklais, užkaltas aklinai, o žiūrėti pro atdarą mažą langelį griežtai draudžiama. Gulėti ir miegoti dienos metu taip pat uždrausta, o čia jau valgyti norisi. Gerai, jei kas turi išrašus, tuoj paima duonos, gabaliuką šoninės arba sviesto, įsipila nuo ryto paliktos kavos, truputį užkanda, ir jau lengviau gali laukti pietų. Bet kai nieko neturi — alkanam dar sunkiau sėdėti. Bet ir šiuo atžvilgiu nelaimės draugai mane gelbėjo. Pradėdami užkandžiauti, pasiūlė man su jais pasidalinti, kas ką turėjo.

Užkandus, pasidarė smagiau ir lengviau laukti pietų. Deriūnas išsitraukė degtukų dėžutę ir išpylė ant taburetės degtukus be galvučių, nes visi jie jau buvo panaudoti papirosams degti. Degtukai buvo sužymėti savotiškais taškais. Jis paaiškino man, kad tai yra visa kortų kaladė, ir pradėjo dėstyti pasiansą. „Jeigu pasiansas išeis, — pasakė jis, — tai karas prasidės dar gegužės mėnesį, jeigu neišeis—tai šį mėnesį karo nebus". Pabaigęs dėstymą, pareiškė, kad pasiansas neišėjo, ir reiškia karo nebus. Sudėjo savo kortas vėl dėžutėn, išsiėmė papirosą, ištraukė mažą iš vinies padarytą peiliuką, perpiovė papirosą į tris dalis, vieną dalį įdėjo į „kandiklį" t. y. anksčiau surūkyto papiroso gilzą, ir pradėjo rūkyti, o kitas dvi dalis pasidėjo atskirai į degtukų dėžutę. Pamatęs mano susidomėjimą, paaiškino man, kad taip jis darąs dėl ekonomijos, nes kalėjimo administracija kaliniams duoda per mažai papirosų, netgi už savo pinigus. O yra kalinių, kurie visai pinigų neturi, o rūkyti labai nori. Taigi, mūsiškiai rūkoriai taupydavo ne tik sau, bet ir atjausdami kitus kalinius, jiems papirosus skolindavo arba su jais pasidalindavo.

Po pietų vėl ta pati programa, kaip ir kasdien: indų plovimas, pasikalbėjimai tarp savęs ir telegramų apsimainymas su kaimynais, žaidimas šaškėmis ar domino ir vėl „ruoša". Ta nelaimingoji „ruoša"! Iš pradžių viduriai niekaip negali sutikti tvarkytis taip, kaip reikalauja kalėjimo administracija. Jeigu kam sugenda viduriai, o tai nuo kalėjimo patiekalų būna dažnai, daryk ką nori, bet lauk „ruošos". Po kelių dienų pilvas vis dėlto prisitaiko prie kalėjimo režimo. Nieko neveikiant ir mažai judant man valgio reikėjo labai mažai, todėl dalį duonos ir sriubos atiduodavau savo kaimynams, ypač Deriūnui, kuris būdavo visuomet alkanas. Jie neseniai sėdėjo karceryje ir, protestuodamas prieš bolševikų žiaurumą, paskelbė bado streiką: nevalgė 6 dienas. Bet grįžęs kameron nuo to laiko niekaip negalėjo prieiti prie maisto normos, kaip buvo anksčiau.

Tik plaučiai negali prisitaikyti prie blogo oro nevėdintoje kameroje. Kaliniai, atsikėlę rytą, gaudydami orą žiopčiojo, kaip žuvys ištrauktos iš vandens. Kameroje vistiek geresnio oro nesugauna, ir slankioja visi išbalę, kaip ligonys. Mat, bolševikai kalėjimo patalpas „sumodernino": sumažino visus langus, užkalė iš vidaus antrus langų rėmus, kad negalima būtų jų atidaryti, o kad nebūtų per daug šviesos prie langų iš oro pakabino medines dėžes. Į kameras, kur anksčiau sėdėdavo keturi kaliniai, dabar sodino šešis, septynis ir net aštuonis kalinius. Visa tai buvo daroma tam, kad labiau žmogų iškankintų ir greičiau jį sunaikintų.

Pirmadienis. Po pusryčių pasigirsta durų rakinimas. Visi kaliniai turi atsistoti ramiai. Atsistojome. Duryse pasirodo civiliškai apsirėdęs žydukas ir, žiūrėdamas į raštą, paklausia: „Kuris čia iš kalinių turi pavardę prasidedančią raide K? (Bolševikai nešaukdavo iš kamerų kalinių pavardėmis, bijodami išduoti kitus areštuotus, kurie, gal būt, nesėdi šitoje kameroje). Pasisakiau, kad aš. Paklausė pavardės, vardo, tėvo vardo. Pasiūlė tuojau eiti su juo. Nuėjome koridorium dviese. Jis pirmas, aš paskui. Praėję trečio aukšto koridorių, pasukome laiptais žemyn. Pirmame aukšte priėjome prie geležinių durų. Jis pasibeldė. Iš geležinio bokšto pro langelį prižiūrėtojas pažiūrėjo į mus. Mano palydovas pasakė: — „atidaryk". Durys atsidarė. Atsidūrėme koridoriuje, vedančiame kita kryptimi. Vėl einame iki kito geležinio bokšto, vėl ta pati ceremonija.

Visuose aukštuose koridorių galuose ir pasisukimuose yra įrengti geležiniai bokštai, kuriuose sėdi gerai ginkluoti prižiūrėtojai. Jeigu, sakysim, sukiltų kaliniai, tai daug lengviau juos malšinti atskirais aukštais ir atskirais skyriais, negu viso kalėjimo kalinius.

Atidarius kito bokšto duris, vėl laiptais pasikėlėme į antrą aukštą ir atsidūrėme visai kitoje kalėjimo pusėje. Koridoriuje pamačiau vaikščiojančią prižiūrėtoją — moterį. Supratau, kad čia sėdi moterys.

Nepriėjus iki moterų skyriaus, palydovas pasuko į užtamsintą kambarį. Uždegė elektros šviesą. Pamačiau didelį foto aparatą. Prižiūrėtojas pasakė, kad čia mane turės nufotografuoti. Tuojau lentoje iš atskirų raidžių sustatė mano pavardę, gimimo metus, kalinio numerį, pasodino šonu— nufotografavo profilį, pasuko antrą kartą veidu į aparatą, vėl nufotografavo. Po to paprašė prie stalo. Ant stalo gulėjo maža pagalvėlė su dažais ir atskiri blankai. Žydukas, paėmęs kairę ranką, atskirai kiekvieną pirštą dažė ir po vieną spaudė prie blanko. Po to, paėmęs visą kairę ranką, prispaudė visus pirštus ir delną. Atlikęs tai su kaire ranka, tą patį pradėjo daryti su dešine. Atspaudęs visų pirštų atspaudus, paėmė visą ranką, bet ranką spaudžiant jam labai nesisekė padaryti taip, kaip jis norėjo. Susierzinęs, pradėjo šaukti: Kam jūs taip darot? Ramiai atsakiau: „Aš sėdžiu kalėjime ir tai nesinervinu, o jeigu nepavyksta atspaudas, tai tik todėl, kad mano dešinioji ranka nepratus, kad kas kitas ją valdytų", Žydas sumišo ir nusiramino.

Grįžtant tuo pačiu keliu atgal, prie vidurinio bokšto vėl sustojome, laukdami, kol atidarys duris. Tuo laiku rusė slaugytoja, nešdama, matyti, valgį, pradėjo piktai daužyti duris ir šaukti: greičiau atidarykit! Paklausiau fotografą: „Ko ji taip karščiuojasi".

Nutilo. Nė žodžio daugiau nesakydamas, grąžino mane kameron, kaip tik prieš einant pasivaikščioti.

Prižiūrėtojas pradėjo šaukti pasiruošti. Apsirengėme švarkus, išsirikiavome po du, ir durims atsidarius, vienas prižiūrėtojas priešaky, kitas užpakaly, nuvedė mus žemyn. Prieš tai, žinoma, jie pareikalavo, kad rankas laikytume už nugaros sunertas ir nesikalbėtume tarp savęs. Praėję visus koridorius, nusileidome laiptais į kiemą, čia įvedė mus į užtvertą 6 x 6 m gardą. Sienos padarytos iš dvigubų lentų apie 4 m aukščio be stogo. Uždarė duris ir mes pradėjome vaikščioti. Tuoj išgirdome abiejose gardo pusėse šnekant tarp savęs kitų kamerų kalinius... Iš balso pažinau iš gretimos kameros pulkininką Т., persimetėm keliais žodžiais. Kiti gi mūsų kameros kaliniai, taip pat keliais žodžiais pasikalbėjo su savo pažįstamais, bet ilgiau kalbėtis buvo neįmanoma, nes prižiūrėtojas nuolat žiūrėjo į gardą pro durų vilkelį, ir, kur ėjo garsesnės kalbos, grąsino: „Jei nenustosit kalbėję, būsit tuojau grąžinti atgal į kamerą". Žinoma, nė vienas kalinių to nenorėjo. Vis dėlto nors 15 min. pabūti grynam ore buvo tikra laimė.

Rodos dar nespėjome smulkiai apžiūrėti gardo sienų ir paskaityti juose čia vaikščiojusių anksčiau kalinių paliktų užrašų, kai prižiūrėtojas atidarė duris ir pasakė: laikas grįžti.

Kameroje radome orą taip pat truputį geresnį, nes tą dieną, pasitaikė neblogas prižiūrėtojas, ir, kaliniams išėjus, kameros durų neuždarė. Tai gi šiokia tokia trauka kamerą truputį pravėdino.

Pasivaikščiojus gryname ore, visų nuotaika pagerėjo. Susitarėme, kad kiekvienas iš mūsų papasakos savo praeitą gyvenimą ir pergyvenimus iki kalėjimo. Vadinasi šiai ir kitai dienai laikas buvo užimtas šiais pasakojimas.

Trečiadienį susilaukėme naujienos. Prižiūrėtojas kiekvienos kameros kalinius apklausė, ar turime nuosavų pinigų ir ką norėtume gauti per išrašus.

Kitą dieną, po pusryčių visus išrašų daiktus mums išdalino, davė pasirašyti ant lapelio, kiek kam pinigų atskaityta ir kiek pinigų mūsų sąskaitoje dar paliko.

Išrašų diena kalėjime — kaip šventadienis. Ypatingai patenkinti mūsų du rūkoriai — šiandien jie surūkė papirosą nebepiaustydami jo į trejetą dalių. Taip visa diena praėjo išrašų džiaugsmo ženkle. Džiaugsmą didino ir naujienos, gautos iš neseniai suimtojo prof. Končiaus.

Netrukus prižiūrėtojas atrakino duris ir liepė išeiti rengtis. Apsirengėme ir, prižiūrėtojo lydimi, grįžome į kamerą. Kitą dieną buvome pirty. Kameros kaimynai po pirties visi buvo gerai nusiteikę ir pradėjo juokauti, kad būtų pakenčiama ir kalėjime gyventi, tik kad nevedžiotų pas tardytojus ir nekilnotų į kitas kameras.

Šeštadienį, gegužės 24, prieš pat pietus, apie dvyliktą valandą atėjo prižiūrėtojas ir išvedė mane pas tardytoją čia pat kalėjime į tardytojų kambarius. Lauke buvo šilta, gražiai švietė saulė. Buvo prasidėjęs tikras pavasaris...

Įvedė mane į nedidelį gana švarų kambarį. Čia buvo rašomas stalas, už kurio sėdėjo kariška uniforma apsirengęs jaunas vyras. Tas uniformuotas vyras ir buvo pirmas mano tardytojas Martišenko. Kambario kampe netoli durų stovėjo kėdė. Jis mandagiai pasiūlė man sėsti. Truputį palaukęs, paklausė ar man neperšilta. Taip. Man odiniu švarku apsirengusiam buvo peršilta. Jis pasiūlė man jį nusivilkti. Aš tai mielai ir padariau. Ilgai jisai, nieko nesakydamas, žiūri į mane, o aš žiūriu į jį. Pagaliau, jis pradeda kalbėti: „Tardytojas ir areštuotasis yra tarp savęs didžiausi priešai: vienas nori sugauti, o kitas nori išsisukti".

— Gaila, gaila. Jus būtumėt galėję vaizdžiai pamatyti, kaip sovietų krašte tvarkomi nusikaltėliai.

— O dabar prisipažinkit, kaip per išpažintį, visus savo nusikaltimus prieš sovietų valdžią.

— Aš nežinau jokių nusikaltimų, o jeigu esu kaltas, tai prašau statyti klausimus, aš atsakysiu.

— Žinoma, jūs visi nekalti esate, jūs neturite nieko apie save pasakyti... Ar Tamsta Šaulių Sąjungoje dirbai?

— Kultūrinis bendradarbiavimas tarp abiejų tautų, tikslu geriau pažinti vieni kitus.

— Aš vis dėlto buvau susidaręs geresnę nuomonę apie tave. Maniau, kad esi energingas, drąsus, iškalbus, o dabar sėdi kaip koks durnelis — vis atsakinėji: nežinau, neatsimenu, užmiršau. Tai ką, tu nori mane apgauti. ar iš kantrybės išvesti!?

— Na, šiandieną iš tavęs pakaks, bet rytoj pasiruošk visa prisipažinti. Ir apie tai, ką mes čia kalbėjome, kameroje savo kaimynams nieko nepasakok, nes pasakodamas tik savo padėtį pabloginsi.

Paskambino, atėjo prižiūrėtojas. Tardytojas paliepė jam vesti mane atgal į kamerą.

Visą kelią ligi kameros galvojau apie tą keturias valandas trukusį tardymą. Tai buvo mano pirmasis tardymas. Kiek jų dar bus? Ar visi tardytojai bus tokie jauni ir naivūs, kaip Martišenko? Jaučiau, kad man kitą sykį taip nesibaigs.

Buvau po tardymo kiek pavargęs, suprantama, kad troškau pamatyti savo kameros nelaimės draugus ir jiems, nežiūrint tardytojo draudimo, viską papasakoti.

Prie kameros prižiūrėtojas, rakindamas duris, visiškai kitu balsu pasakė: „Taip ilgai tave laikė... Jau ir pietūs atšalo...". Jo balse buvo tiek broliškos užuojautos,jog aš akimirką pajutau graudžiai šiltą dėkingumo jausmą tai lietuviškai širdžiai, plakančiai po šlykščia bolševikų teroro uniforma.

Tuojau mano kaimynai pradėjo klausinėti, kaip vedamas tardymas. Viską jiems smulkiai išpasakojau ir pranešiau, kad liepė pasiruošti ryt dienai, nes vėl būsiu tardomas. Mano kaimynai pradėjo įtikinėti, kad sekmadienį jie jokiu būdu nekvies, nes tai jų visų laisva diena, o jei jis pažadėjo rytoj tardyti, tai tikriausiai sumelavo. Ir iš tikrųjų, sekmadienį nieko iš mūsų nekvietė ir visą dieną ramiai praleidome be įvykių.

Pirmadienį, pavalgius pusryčius, staiga atsidarė durys ir įėjo vienas uniformuotas čekistas. Pradėjo daryti kratą kameroje. Apžiūrėjo lovas, išvertė iš dėžutės domino plokšteles ir kartu su plokštelėmis iškrito mažas, mano jau minėtas peiliukas, padarytas iš vinies. Mano kaimynai tą peiliuką dažniausiai dėdavo prie domino, nes iki šiol niekas ten kratos nedarydavo. Tuojau čekistas pradėjo kiekvieno mūsų klausinėti: kieno čia peiliukas. Mes visi atsakėme nežiną, greičiausia jį bus palikę čia anksčiau buvę kaliniai. Tuo laiku iš koridoriaus grįžo Paškovičius, kuris buvo išėjęs pas gailestingąją seserį vaistų paimti ir aprišti piršto, kuriame buvo pritvinkusi votis. Čekistas tuojau prikibo prie jo, sakydamas, kad tai jo peiliukas. Šis atsakė, kad peiliukas ne jo ir jis nežinąs kieno. Čekistas pareiškė: „esi senas ir žilas žmogus ir taip meluoji, čia gi tavo visi draugai pasakė, kad tai tavo peiliukas". Bet tas tvirtina, kad peiliukas nė vienam iš mūsų nepriklauso: „Tikrausiai peiliukas paliktas seniau sėdėjusių kalinių". Čekistas pareiškia: „Jeigu neprisipažįstate kieno peiliukas, tai visą kamerą paliksim be pasivaikščiojimo ore", ir išėjo. Tas grasinimas labai sugadino mūsų nuotaiką, bet ką padarysi, reikia pasiruošti viskam.

Po pietų atėjo prižiūrėtojas, iškvietė mane ir vėl nuvedė pas tardytoją Martišenko į kalėjimo tardymo namus. Tardytojas laukė manęs tame pačiame kambaryje, kur jau vieną kartą buvau. Pasiūlė nusisiausti švarką ir atsisėsti, užsirūkyti papirosą, pareiškiau, kad nerūkau. Nustebo, bet pats užsirūkė ir pradėjo:

^— O vis dėlto neiškentėjai, apie visą šeštadienio tardymą viską papasakojai draugams.

Tyliu. Negaliu suprasti, ar tai jam kas pranešė, ar jis tik spėlioja. Toliau klausia:

— Ak tai šitaip nusistatei elgtis! — ir... riebus rusiškas keiksmas. — Buvo pas tave atvažiavęs vokietis?

— Vienas profesorius, vienas kompozitorius su ponia, viena panelė ir du nepažįstami civiliai.

— Pulkininkas Šarauskas mane palydėjo iki autobuso ir grįžo, o aš, atsisėdęs autobusan, nuvažiavau namo. (Pulkininks Šarauskas buvo areštuotas kokiom dviem savaitėm anksčiau, negu aš).

— Jis važiavo iš Kauno į Ukmergę arkliu, taigi, kaipo pažįstamas, poilsiui pasirinko nakvynę pas mane.

Tardytojas supykęs atsistoja, eina prie manęs, užsimoja kumščiu,, visas paraudęs:

— Ot, kai suplosiu visą snukį, tada atsiminsi viską tu (toks ir toks, rusiški keiksmai!).

Tardytojas nuleidžia ranką: „Gaila rankas tepti". Vėl grįžta į savo vietą.

Tuo laiku atsidaro durys, įeina storas, plačiu veidu, mongolas. Sustojęs, jis piktai žiūri į mane.

Aš sėdžiu. Tik staiga mano tardytojas šaukia: „Stok, nematai, kad žmogus įėjo!". Man truputį keista. Mongolas tikrai daugiau panašus į gorilą, o ne į žmogų.

Netaisyklinga rusų kalba mongolas kreipiasi į mano tardytoją: „Na ką, jis prisipažįsta?".

— Tai ko tu neprisipažįsti, juk sau padėtį blogini, ot viską išdėstyk, greičiau iš kalėjimo paleis.

— Už nenorą pripažinti savo kaltės aš tamstai įrašysiu į kaltinimą dar vieną punktą 58 str. 1 a. Ar žinai ką tai reiškia?

— Tai valstybės išdavimas ir už tai gresia mirties bausmė — sušaudymas... Žinai, kuo tamsta kaltinamas?

— Esi kaltinamas, kad buvai suomių šnipas, vokiečių šnipas ir slaptos organizacijos vadas Lietuvoje.

— Niekuomet ir niekeno šnipu nebuvau ir nesu, jokiai slaptai organizacijai nepriklausiau ir nepriklausau.

— Na, gerai, jeigu nenori gražiuoju viską prisipažinti, tai mano viršininkas privers tave pasisakyti. Priemonių jis turi pakankamai...

Vėl iškvietė prižiūrėtoją ir pasakė vesti mane kameron. Einant kiemu, už kampo pasigirdo kalinių žingsniai. Tuoj prižiūrėtojas skubiai man liepė prieiti prie sienos ir pasisukti veidu į sieną, kad nematyčiau, kokie kaliniai eina ir kad kaliniai nematytų mano veido.

Atėjęs kameron buvau labai susirūpinęs tais visais kaltinimais ir grasinimais, bet vėl viską papasakojau savo kaimynams.

Kitą dieną priešpiet atvedė į mūsų kamerą dar vieną kalinį. Mums visiems iš karto jis labai nepatiko. Iki tol mes tarp savęs apie viską atvirai ir drąsiai kalbėjomės, bet prie naujo kalinio kažkaip instinktyviai nutilome. Kalinys buvo nebejaunas, nuplikusia galva ir barzdotas. Labai panašus į žydą. Visi pamanėme: gali būti provokatorius. Bet išsikalbėjus paaiškėjo, kad jis ne žydas, o rusas. Labai keistas žmogus. Čia nuliūsta, prisiminęs savo šeimą ir pradeda verkti, čia vėl šypsosi. Mes jį visi už ašaras iškoliojom, kad negadintų nuotaikos nei sau nei mums ir paprašėme jo, kad jis ką nors linksmo papasakotų. Jis nusiramino ir pradėjo pasakoti savo linksmus ir avantiūriškus nuotykius. Pasakodamas, jis pats savo liūdesį užmiršta, pradeda juoktis ir dar linksmiau ima pasakoti anekdotus. Ir taip nuolatos. Kadangi jis buvo labai panašus į žydą, tai mes ji praminėm „Soloveičik".

Tas mūsų Soloveičikas ne tik sudrumstė mums ramybę ir pasitikėjimą vienas kitu, bet mūsų nelaimei atsinešė su savim utėlių. Pasirodo, jis sėdėjęs didelėje kameroje, ir ten jų prisirinkęs. Iki jo atėjimo mes labai gerai buvome susitvarkę. Švara mūsų kameroje buvo pavyzdinga. Iš pradžios grindis plaudavime kas antra diena, bet prasidėjus šiltam orui ir į kamerą daugiau žmonių atkėlus, grindis pradėjome plauti du kartus į savaitę, kadangi kasdien plaunant kameroj būdavo labai drėgna. Skalbiniai visų buvo švarūs. Taigi, parazitų niekas neturėjo. Bet, žiūrime, mūsų Soloveičikas visą laiką krapštosi. Mes jam patarėme padaryti skalbiniuose pagrindinę medžioklę. Jis iškilmingai pradėjo medžioklę ir netrukus patenkintas pareiškė, nukovęs kelis „žvėris", bet, po medžioklės, kitą dieną ir jo kaimynai, atsikėlę, pradėjo krapštytis. Mes visi gulėjome ant grindų greta vienas kito taip, kad čiužiniais užimdavome visą kamerą net iki durų, taigi parazitams keliauti buvo labąi patogu. Mes jam patarėme pakeisti skalbinius ir parazitai, atrodo, išnyko. Visa tai mus pykdė.

Be to, dar bėda: Soloveičiko ir Paškovičiaus barniai. Soloveičikas labai dažnai lošdavo šaškėmis su Deriūnu, o tas labai mėgdavo duoti patarimus Soloveičiko partneriui. Soloveičikas, įpykęs, pradėdavo „patarėją" barti, ir beveik kiekvieną kartą, kai tiktai šaškės — tai ir barniai.

Vieną dieną atėjo kažkoks kalėjimo pareigūnas klausti, ar mes neturime skundų. Pareiškėme, kad kameroje trūksta oro ir paklausėme, ar negalima būtų išimti vidurinio lango. Pareigūnas pareiškė, kad tai bus padaryta, tik patarė patiems jo neišmušti. Į tai Paškovičius atsakė: „Ne, mes jokiu būdu patys jo neiškulsime, nes dar į karcerį galime pakliūti". Kalėjimo pareigūnas išėjo, bet mano kaimynai įpykę pradėjo barti Paškovičių, kaip jis drįsęs taip nusižeminti prieš bolševikus. Du mūsų kaikad tik būtų išimtas vidurinis langas. Po tokių užmetimų, Paškovičius labai nuliūdo ir pradėjo aiškints, kad jis tikrai nieko blogo nenorėjo pasakyti, bet kažkaip pripuolamai jam tai ištrūko. Lango vis dėlto neišėmė.

Tą pačią dieną iššaukė mūsų kaimyną - telegrafistą Andriejauską, liepė pasiimti čiužinį, savo daiktus ir išeiti. Atsisveikinome. Gaila buvo skirtis, taip jau buvome supratę, o labiausiai buvo liūdna dėl to, kad nežinojome, kur jį veš. Bet, praėjus dienai, gegužės mėn. 26 vakare jį vėl grąžino su čiužiniu ir visais daiktais. Tai buvo labai linksmas įvykis. Susilaukėme savo gerojo bičiulio, o jis papasakojo, kur buvo ir ką matė. Pasirodė, jis buvo vežamas į NKVD teismą, Dzūkų gt. ir ten jis rado visus savo prietelius, kaltinamus toje pačioje byloje, o taip pat susitiko su pulk. Leonu, kuris buvo iškviestas taip pat teisman. Bet dėl kažkokių priežasčių teismas neįvyko ir juos visus grąžino atgal į savo kameras. Pulk. Leonas papasakojo, kad jis buvo išvežtas į Maskvą, o iš ten teisti buvo grąžintas atgal Lietuvon. Jis buvo geroje nuotaikoje, papasakojo, kaip su juo elgėsi ir patarė mums visiems nenusiminti ir laukti naujų įvykių. Taip ligi gulsiant, prisirinkę naujų įspūdžių ir optimistiškai nusiteikę, sumigome.

Bet apie 23 val. pasigirdo durų rakinimas, iššaukė mane, liepė apsirengti ir eiti. Visi kaimynai nubudo, susirūpinę dėl nežinomos mano kelionės ir susinervinę dėl kiekvieno durų rakinimo. Jie nusidavė miegą, bet visi palinkėjo laimingai grįžti atgal.

Prižiūrėtojas nuvedė mane kieman. Perėję kiemą, įėjom kalėjimo raš-tinėn. Ten budintis prižiūrėtojas užrašė mane, kaip kokį daiktą, kad perduotas tokiam tai, palydovas pasirašė ir vėl nuvedė kieman. Privedė prie „žaliosios girelės" ir liepė sėsti. Įlipau nurodyton vieton. Įėjimas mašinon padarytas pro priešakines duris, bet nuo šoferio ir palydovo vėl užsidaro vienos grotinės durelės, su blogai permatomais stiklais.

Mašina iš kalėjimo nuvažiavo Mickevičiaus gatve, pasuko Laisvės al. ir Vytauto prospektu ir sustojo Saugumo rūmų kieme.

Palydovas nuvedė į Saugumo rūmus aukštyn, į 96 kambarį. Lipant laiptais pastebėjau, kad protarpis tarp laiptų nuo apačios iki viršaus atitvertas dratiniu tinklu. Nesupratau, kuriam tikslui ta naujovė. Vėliau man kaliniai paaiškino, kad tai esąs „bolševikinio budrumo" pavyzdys. Mat, bolševikai, bijodami, kad kaliniai po kankinamų tardymų varomi laiptais nenusižudytų, šokdami žemyn į prarają tarp laiptų — jas aptvėrė.

Įėjęs į kambarį ir apsidairęs, pamačiau netoli lango rašomajį stalą, vienoje stalo pusėje kietą fotelį, kitoje dvi kėdes; dešinėje prie sienos sofą ir kampe — kėdę. Prieš stalą toje pusėje, kur paprastai sėdi interesantai, sėdėjo mano tardytojas Martišenko. Paprašė ir mane atsisėsti, ir pradėjo klausinėti: ar didelį ūkį aš turįs, kiek trobesių, kiek gyvulių? Pasakiau. Viską užrašė. Vėliau pradėjo klausti, kokius aš esu skaitęs rusų rašytojus. — Atsakiau, skaitęs visus rusų klasikus.

— Ir man tie rašytojai patinka. Na, matai, mes turime apie ką ir pasikalbėti... Ar jūs žinote, kas aš?

— Aš buvau bezprizornikas *). Pilietinio karo metu mano tėvą geležinkelietį nepartinį baltagvardiečiai pakorė ant pirmo pasitaikiusio medžio šakos. Pakorė be jokios priežasties ir be jokios kaltės. Aš palikau našlaitis be giminių, be priežiūros, be turto ir atsidūriau gatvėje su vaikais valkatomis. Visokio gyvenimo teko matyti ir, gal būt, būčiau žuvęs, kaip daugelis mano draugų žuvo, bet bolševikų valdžios susirūpinimo dėka kai kurie iš mūsų pakliuvome į tam tikras auklėjimo įstaigas, ir štai dabar aš esu garbingas sovietų pilietis! Ar tu žinai, kad pasaulyje turi išnykti kapitalizmas?

— Nes matau, kad kai kurios valstybės ir dabar tvarkosi socialistiniais pagrindais. (Tik, žinoma, išskyrus SSSR, kur iki šiol yra žiauriausias valstybinis kapitalizmas. Tai tik pagalvojau — nepasakiau).

— Tikiu, nes žmonija evoliucijos keliu visą laiką žengia geryn, bet ne blogyn, nežiūrint į visus civilizacijos trukdymus.

— Na, tu čia klysti. Kapitalizmą nugalėsime mes, bolševikai, per žiaurią kovą su kapitalistais ir išnaudotojais.

Aš pasiūliau jam užrašyti, kad ūkyje yra dar trisdešimt vištų, kurias mes užmiršom užrašyti. Tardytojas baisiai supyko.

Atsidaro durys, įeina civiliškai apsirengęs vidutinio ūgio storokas pilietis. Mano tardytojas atsistoja. Atsistoju ir aš. Pilietis eina prie fotelio, nusiima švarką, pakabina ji ant fotelio, atsisėda vienmarškinis. Marškiniai šilkiniai, matyti, pirkti Kaune; rankovės perilgos, parištos gumelėmis, kad sutrumpėtų, kaklaryšis šilkinis, išprosytas. Pilietis visai panašus į kultūringą žmogų, tik jo akys žiūri piktai, nelyginant gyvatės. Jis kreipiasi į mano tardytoją:

— Tai čia surašinėjau jo ūkį, bet jis pradėjo tyčiotis iš manęs, pasiūlė dar kažkokias vištas užrašyti.

— Koks malonumas į jo nešvarius marškinius žiūrėti, tegu būna su švarku.

Tas atsikelia ir išeina. Pasilikau tik su vyresniu tardytoju. Jis kreipiasi į mane:

— Ką gi aš turiu pasakoti, apkaltina mane šnipinėjimu, kažkokiu sąmokslu, juk tai yra visai nerimti kaltinimai.

— Na, žinoma, mano padėjėjas jaunas žmogus ir, aišku, jisai padarė psichologinę klaidą. Aš suprantu, kad tamsta šnipu nebuvai, juk tai savaime tamstai negarbingas ir smulkus darbas. Aš žinau, tu priklausai prie aukštesnio skraidymo paukščių, bet jeigu tu elgsies rimtai ir viską man atvirai išpasakosi, tai, žinoma, aš pasistengsiu atitaisyti tą klaidą.

O dabar imk atvirai ir pasakok, kokius prasižengimus padarei prieš bolševikus ?

— Ir vėl savo pradedi kartoti!? Atsimink gerai: ar gerumu ar piktumu vistiek turėsi viską pasakyti, supratai?

Tik staiga jis paraudo, prišoko ir sudavė man iš abiejų pusių per veidą ir, koliodamas, pradėjo šaukti: sakysi ar ne!?

Atsidaro durys, įeina bolševikų raudonosios armijos pulkininko leitenanto uniformoje žydas. Atsistojome. Prašo sėstis. Klausia vyresniojo tardytojo: „Na kaip?" „Tas pats, nieko nesako".

Vyresnis tardytojas sėdi ir kažką piktai rašo. Uniformuotas žydas prieina prie manęs ir taisyklinga rusiška tarsena pradeda mane įkalbinėti, kad esą daug geriau man prisipažinti, negu taip užsispyrusiai tylėti. Esą SSSR įstatymai labai lankstūs ir turi labai platų diapazoną, bausmės uždedamos nuo trijų mėnesių iki sušaudymo. Viskas priklauso nuo areštuotojo: juo greičiau ir atviriau areštuotasis prisipažįsta, juo lengviau jis yra baudžiamas. Taigi, tamsta, kaip kariškis, suprask savo padėtį, viską išpasakok, palengvinsi mums ir sau.

elektros šviesos, o jie vienas paskui kitą vis dar mėgina man įkalbėti apie bausmių platų diapazoną ir apie nepaprastą palengvinimą man, jeigu aš viską prisipažinsiu. Jaučiuos nepaprastai nerviškai išvargęs, aišku ir jie pavargo, nes vyresnis tardytojas iššaukia prižiūrėtoją ir liepia mane grąžinti kalėjiman.

Ir vėl su „žaliąja girele" grįžtame kalėjiman. Kalėjimo raštinėje saugumo prižiūrėtojas perduoda, o kalėjimo prižiūrėtojas priima, ir nuveda mane atgal į kamerą. Pusė šeštos ryto atsiradau savo kameroj. Visi kaliniai, kaip paprastai duris rakinant, jau nemiegojo. Bet dar nebudino. Tuoj visi su užuojauta pasiūlė man atsigulti, bet po tų visų pergyvenimų užmigti neteko, nes jau artėjo 6 val. ir turėjome keltis.

Po pusryčių vėl liūdna naujiena; iššaukė mūsų kaimyną Andriejaus-ką. Vėl jam pasakė susirinkti visus savo daiktus, pasiimti čiužinį ir anklodę su paklodėm ir išeiti iš kameros. Vėl trumpas, graudus atsisveikinimas.

Iki pasivaikščiojimo turėjome dar daug laiko. Mano kaimynai pasiūlė man atsisėsti patogiai kamputyje ant lovos, jie gi visi atsisėdo arčiau durų, vieni žiūrėdami į duris, kiti žaisdami šaškėmis, o Paškovičius savo milžiniška figūra atsisėdo taip, kad uždengtų mane nuo prižiūrėtojo akių, ir pasiūlė man nors trumpai užmigti. Aš taip ir padariau. Nors ir neilgas buvo miegas, bet vis dėlto mane jis gerokai atgaivino, ir jau atbudęs jaučiausi daug stipriau. Pasivaikščiojęs lauke, pavalgiau pietus. Draugai pasiūlė man dar kartą užmigti ir jau eidamas gulti visai gerai jaučiausi, jeigu ne mintis, kad šią naktį reiks vėl vykti pas tardytoją.

Mūsų Andriejauskas šiandieną jau nebegrįžo, matyti, teismas įvyko ir jį nuo mūsų visai atskyrė. Telegrafisto pareigas perėmė kapelmeisteris Deriūnas. Visą dieną jis perdavinėjo ir priiminėjo telegramas. Sumigome penkiese. Prižiūrėtojas klausia: kieno pavardė prasideda raide K.

Apsirengiau. Kaimynai susirūpinę linki man laimingai grįžti. Po visų kalėjimo ceremonijų su „žaliaja girele" atsidūriau saugumo rūmų kieme. Palydovas vėl veda į tą patį 96 kambarį. Jau ketvirtas tardymas. Kambaryje laukia vyresnis tardytojas. Pagal mano nupasakojimą, kameros kaimynai priėjo išvados, kad tai yra tardytojas Charitončik. Matyti, Ukrainos žydas. Jis ukrainiškai keletą kartų bandė su manimi kalbėti, bet į žydą jis buvo mažai panašus. Netrukus vėl atėjo uniformuotas žydas ir vėl pradėjo mane įkalbinėti atvirai viską pasakyti ir prisipažinti. Uniformuotas pakalbėjo, pakalbėjo, paklausė ar turiu ką pasakyti?

— Atsimink, kad SSSR presas labai stipriai slegia ir jau ką paima slėgti, tai neišleidžia. Ką tu įsivaizduoji? Tu manai, kad tu esi labai didelis paukštis? Aš turėjau didesnio skridimo paukščių, kaip tu, ir visus juos sutvarkiau. Ar pažįsti visos SSSR aviacijos viršininką Alksnį?

— Tai ot šitas paukštis sugalvojo pasidaryti bolševikų priešu. Jis irgi užsispyrė. Ir ką, manai, aš su juo padariau? Likvidavau. Du geriausius aviacijos konstruktorius inžinierius, (pasakė pavardes) taip pat. Apie juos esi girdėjęs ką nors?

— Tai jie prisipažino visa, atsėdėjo savo bausmę, ir dabar dirba pas mus labai naudingą darbą ir jie laikomi pasaulinio masto konstruktoriais. Tai kaip dabar, pradėsi pasakoti?

Įsiutęs parausta, skubiai artinasi prie manęs ir iš visos jėgos smogia į sprandą kelis kartus kumštimi. Staiga atsistoju. Rėkia:

Sėdu, pasipila visi įmantrūs rusiški koliojimosi žodžiai. Abu tylime. Galvoju, kaip aš nenukritau nuo kėdės. Po keleto smūgių pasipylė žiežirbos iš akių, bet visus smūgius išlaikiau.

Vėl atsidaro durys ir įeina uniformuotas žydas. Jau išaušo rytas, — o jis mane vis įkalbinėja, kolioja ir grasina, bet mano atsakymai vis tie patys. Vėl grąžina kalėjiman. Buvo jau apie 5 val. ryto.

Atsigulu, bet po daužymų užmigti negaliu. Atsikėlęs išpasakoju kaimynams visą tardymo eigą. Labai jie susirūpina ir atjaučia mano skausmus, nepaprastai pasipiktinę dėl žiauraus fizinio ir moralinio elgesio su manim tardymo metu. Bet visi esame bejėgiai. Uždaryti kaip žvėrys narve, turime viską pakęsti.

Gailėjome visi, kad nebegrįžo Andriejauskas ir kad nesulaukėme iš jo jokio pranešimo. Išeidamas jis žadėjo viską pranešti morzės telegrafu, jeigu bus galimumo.

Vėl peržvelgiu savo nelaimės draugus. Kalinys Andriejauskas buvo stipraus sudėjimo, jaunas vyras, optimistas, linkęs į viską žiūrėti iš gerosios pusės, jautrus draugams nelaimėje ir sąmoningas lietuvis. Visai priešingas tipas mūsų Soloveičikas. Rusų kilmės, panašus į žydą, nesitvardąs ir nepastovus. Čia jis giria bolševikus, čia juos peikia, ir visa tai dažniausiai baigiasi ašaromis, raudomis apie pražudytą gyvenimą. O gyvenimas jo tikrai buvo margas. Didžiojo karo metu jis karininkas, po rusų revoliucijos, pilietinio karo metu, kariauja Raudonosios armijos eilėse, bet vėliau perbėga pas gen. Judeničių. Judeničio kariuomenei žlugus, grįžta į Lietuvą. Čia tarnauja įvairiose įstaigose ir, pagaliau, atsiduria kalėjime. Tai, taip sakant, oficiali biografija. Mūsų prašomas, jis papasakojo ir apie savo privatų gyvenimą, kuris buvo gana įvairus. Išgyvenęs keletą romanų. Įdomiausias romanas buvęs su malūnininke. Kadangi su viena malūnininke jam nusibodę, tai ta pat proga jis užmezgęs antrą romaną su kaimyno dvarininko šeimininke. Ypatingai jam buvę smagu girdėti, kai šeimininkė, važiuodama pro malūną į turgų, paskutiniais žodžiais koliodavosi su malūnininke. Visa tai vykę dėl jo. Vieną naktį jis pro langą įlindęs pas šeimininkę. Valgęs, gėręs ir... linksmai praleidęs visą naktį. Kadangi vasaros naktys labai trumpos, tai rytą, kad nesukeltų įtarimo, taip pat iššokęs pro langą ir švilpaudamas nužygiavęs krūmų link. Staiga iš krūmų beeinąs į jį kažkoks vyras... Tai būta šeimininkės meilužio, kuris visą naktį belaukdamas konkurento ištupėjo krūmuose. Kadangi Soloveičikas buvo menkesnės fizinės jėgos, o jo konkurentas be to dar buvo stipriai „apsiginklavęs", tai mes puikiai vaizdavomės, kaip mūsų Soloveičikui teko iš visų jėgų bėgti, kur akys mato, kur kojos neša... Nors ir liūdnai baigėsi šis meilės nuotykis, Soloveičikas vis dėlto didžiai patenkintas pabrėžė: „Tai buvo labai geri laikai"...

Vėl kitoniškas tipas eigulis Dimgaila. Jis—lėtas žemaitis, praktiškas ūkininkas, geras šeimos galva, truputį pavydus, nes Soloveičikui papasakojus savo nuotykius, jis pareiškė: „Jeigu iš kalėjimo išėjęs rasčiau žmoną, susidėjusią su kuo nors kitu, tai be pasigailėjimo išvaryčiau iš namų". Šiaip Dimgaila žmogus geras, atjaučiąs kitus, bet truputį užsidaręs. Ilgai sėdėdamas kalėjime, matyti, sugadino vidurkis, nes dažnai dėl vidurių skausmų kentėjo.

Ketvirtas mūsų nelaimės draugas ūkininkas Paškovičius, nors gyveno visą laiką Žemaitijoj, buvo kilęs iš Kėdainių apskr., todėl žemaitiško pastovumo neturėjo. Bet taip pat, kaip daugelis žemaičių, vyras iš stuomens ir liemens, geros širdies, nedrąsus prie viršininkų ir šiaip turinčių valdžią žmonių. Labai apsukrus ūkiškuose ir medžiaginiuose klausimuose, puikiai orientuojasi gyvenimo sunkenybėse ir sąlygose, nepasiduoda liūdnoms mintims ir kantriai laukia karo pradžios.

Kartu su mumis sėdįs stygų orkestro kapelmeisteris Deriūnas, bolševikams atėjus ir išardžius visas lietuviškas organizacijas, atsidūrė gatvėje be darbo. Jis dar jaunas, nuoširdus, kilęs iš Suvalkijos. Per pažįstamus vienoj dirbtuvėj surado darbo paprastu darbininku. Kadangi bolševikai daugumai darbininkų pradėjo nepatikti, tai jis vienas iš tų, kurie platino antibolševikiškas proklamacijas, ir dėl to pakliuvo kalėjiman. Labai atkaklus ir ambicingas. Kartą už prieštaravimą kalėjimo vyresnybei, pakliuvęs karcerin paskelbė bado streiką dėl žiauraus bolševikų elgesio su juo. Išbadavo 6 paras, kol bolševikai prievarta pradėjo maitinti jį per žarną. Po to jis pats pradėjęs Valgyti ir jį grąžino atgal į kamerą. Bet badavimas suardė jo sveikatą. Nors jis gaudavo tą patį maistą, kaip ir mes visi, bet visuomet alko ir jautė vidurių skausmus. Tačiau niekada nenusimindavo ir vis dėstydavo pasiansą, norėdamas sužinoti kada gi įvyks karas. Bet jo padarytos iš degtukų kortos niekaip nenorėjo nurodyti tos dienos. Taip jis karo pradžios ir neišbūrė.

Nors mano kaimynai buvo įvairaus būdo ir amžiaus, įvairios šeimyninės ir medžiaginės padėties, skirtingo išsilavinimo — Visi jie buvo geros širdies ir gerų norų. Vienas kitą atjausdavo, stengdavosi padėti. Prispausti bendros nelaimės, visi buvo tarp savęs solidaresni ir gyvenimą vertino kitaip, negu paprastai žmonės yra įpratę vertinti už kalėjimo sienų.

Taigi ir tą dieną, slėpdami mane nuo prižiūrėtojo akių, suteikė man progos dienos metu užmigti ir pailsėti. Vakare 9 val. visi sugulėme miegoti, apgailėję neturį jokių žinių apie Andriejauską. Apie 23 val. vėl rakinamos durys. Pasukame visi galvas prižiūrėtojo link. Klausia kieno pavardė prasideda raide K. „Mano" — atsakau. „Renkis ir eisi paskui mane".

Nepaprastai slegiančiai veikia tas nežinojimas, kur eisi. Spėju: vėl tardymas. Tai jau penktas. Nuvedė kieman į kalėjimo raštinę, iš kalėjimo raštinės į „žaliąją girelę", o su ja nuvežė į Saugumo rūmų kiemą. Nuveda į 96 kambarį. Čia jau sėdi mano tardytojas Martišenko. Vienas. Paprašo sėsti, pradeda kalbėti:

— Na ką, matai, ir pas mus yra kultūringų žmonių. Pastebėjai, kaip atrodo vyresnis tardytojas: apsiskaitęs, plačių pažiūrų, puikiai orientuojąs, gerai išauklėtas, nė kiek neatsilikęs nuo jūsų buržuazinės kultūros. O jūs visi manote, kad pas mus jokios kultūros nėra, kad mes visi esame atsilikę, o štai jums visai kitoniškas pavyzdys. Tai ką manai pats?

Tyliu, galvoju apie tardytojo nepaprastą „kultūrą", kurią patyriau pereitą naktį, kai jis žvėrišku įniršimu daužė man sprandą.

— Iki Naujų Metų kas mėnesį važinėdavau atsiimti pensijos, o po Naujų Metų įvairiais ūkiškais reikalais.

— Ką tu meluoji! (keiksmai) Juk tavo žmona mums viską pranešė apie visus tavo slaptus darbelius prieš bolševikus.

Atsidaro durys, įeina tardytojas. Atsistojame. Liepia sėsti. Kreipiasi į Martišenko:

— Gerai, jūs eikite į kitą kambarį, ten laukia jūsų, o aš čia su juo pakalbėsiu.

— Aš irgi mėgstu vyną, linksmą kampaniją, ypač moterų, tai visai nekliudo nei darbui nei pareigoms.

— Jūsų krašte, žinoma, jau didelė pažanga? Per dvidešimt evoliucijos metų daug ką sukūrėte?

— Tai ką manai, kad mes evoliucijos keliu einame? Mes visą laiką darome tik revoliucijas. Aštuonioliktais metais — pirmoji bolševikų revoliucija, po to padarėme „nepą" ¹⁹)... O po jo, panaikinę buržuazinę prekybą, 1933 metais sutvarkėme visus buožes ir įvedėme kolchozus, — vėl revoliucija. Taigi, matai, mes triumfališkai žengiame tik revoliucijos keliu. Evoliucijos mes nepripažįstame.

¹⁹* Vadinamos Naujos Ekonominės Politikos laikotarpis SSSR, kurio metu buvo leista privati prekyba ir, dalinai, nuosavybė.

Pagalvoju: teisybę jis sako. Per visą bolševizmo laiką gyvenimas jų krašte tik regresavo, nors buvo melagingai dangstomas gražiomis idėjomis.

Staiga jis susigriebia, kad per ilgai su manim kalbasi ne apie reikalą. Pradeda gražiuoju įtikinėti:

— Grąžinti tave kariuomenėn? Tavęs prie kariuomenės negalima prileisti, kaip artilerijos šūvis neša! Na, užteks durnių volioti. Greit prisipažink ir baigsime geruoju.

— Na, pavyzdžiui, papasakok man, kaip jūs, lietuviai, rengėtės daryti sukilimą prieš bolševikus. Kas buvo tavo bendradarbiai. Viską išpasakok ir aš prižadu tau tarpininkauti visokių palengvinimų. Žinoma, paliuosuoti tave iš kalėjimo aš pažadėti negaliu, nes tai ne mano galioje, bet sumažinti bausmę tikrai prižadu.

— Tamsta pripažįsti, kad aš myliu savo kraštą ir branginu mūsų žmones?

— Tai kaip gi aš galėčiau mūsų žmones organizuoti sukilti, kada visa Lietuva prikimšta raudonosios kariuomenės dalinių. Taip elgdamasis aš visus mūsų žmones privesčiau prie išskerdimo. To aš jokiu būdu padaryti negalėčiau. O jeigu jau ruoščiau sukilimą, tai pirmon eilėn eičiau pas Lietuvos korpuso karius. Bet gi aš to nedariau.

— Tai ką manai, kad mes esame durniai? Juk pas tave buvo atvažiavęs korpuso vyresnysis gydytojas pulkininkas Matukas?

— Na, tai ir užtenka ryšiui Vieno aukšto patikimo pareigūno. Matai, mes viską žinome. Nuo mūsų niekas nieko nepaslėps. Atsimink, kad pasaulyje nėra geresnės žvalgybos, kaip mūsų.

— Jeigu jūs viską žinote, tai pridėkite savo davinius ir atiduokite mane teisman.

— Tai jau mūsų reikalas, ką su tavim padaryti! Manai, kad teisme kiti žmonės sėdi ? Teismas taip pat yra iš mūsų žmonių, ir ką mes nusprendžiame, tą teismas patvirtina. Dabar supranti, kad kitos išeities nėra, tik nuoširdžiai prisipažinti savo nusižengimuose.

Supykęs, eina prie manęs ir iš visų jėgų savo batu spiria man į kojos kaulą žemiau kelio. Skausmas neapsakomas. Tyliu ir kenčiu. Atsidaro durys, įeina pulkininkas leitenantas žydas, bet jau civiliškai apsirengęs. Klausia vyresniojo tardytojo:

Lauke jau seniai išaušo rytas. Pro langą puikiai matyti Parodos gatvė ir Vytauto parkas, nušviestas skaidrių saulės spindulių. Medžiai jau pradėjo žaliuoti. Staiga, tarytum koks tolimas banguojantis aidas, iš apatinio aukšto atklysta seno rusiško romanso žodžiai... Dainininkės balsas nuostabiai gražus. Žodžius vos suprantu, bet, aiškiai juntu, kad dainuoja ne rusė. Ir kodėl dainuoja? Šiuose rūmuose? Cia, kur tik kančia ir kraujas, kur kamerose blaškosi laisvės išsiilgusios kalinių širdys, kur paniekinta visa, kas šventa žmogui ir lietuviui, kur... sadistiškai žudoma... O balsas tolydžio skamba:

Net mano kankintojai akimirką įsiręžia ir, susijaudinę, klausosi tos nuostabios pavasario dainos.

Žavusis balsas nutilo. Vyresnysis tardytojas skambina prižiūrėtojui ir liepia mane grąžinti kalėjiman. Jau 5 val. ryto... Ir vėl išvargęs ir nemiegojęs turiu sėdėti kameroj. Papasakoju kaimynams nakties įvykius. Nors jie niekuo negali man padėti, bet, išsipasakojus, man darosi kažkaip lengviau.

Pradėjus žaliuoti medžių lapams, kasdien nors trumpai stengiamės pažiūrėti pro atvirą langelį į gražius Aleksoto šlaitus. Tuo laiku kas nors iš kaimynų saugo vilkelį, kad prižiūrėtojas nepamatytų. Kai mūsų kameroje dar gyveno Andriejauskas, jis dažnai, žiūrėdamas pro langelį, pirštais kalbėdavo su kalinias, dirbančiais kieme duonos kepykloje. Ten dirbdavo tik kriminalistai. Jie daugiau turėdavo naujienų, nes jų režimas buvo daug lengvesnis. Jie dažnai išeidavo miestan su reikalais, daugiau galėdavo išgirsti, o kartais ir laikraščių paskaityti. Jie mums naujienas papasakodavo pirštų abėcėlės pagalba. Kartą Andriejauskas, atsistojęs ant taburetės, kalbėjosi pirštais su kepyklos kaliniais. Netikėtai pro vilkelį prižiūrėtojas viską pamatė. Tuoj atidarė mažą langelį duryse ir paklausė Andriejauską, kaip jo pavardė ir kodėl žiūri į kiemą.

Andriejauskas atsakė: „Barsčiau duonos trupinius karveliams". Prižiūrėtojas pagrąsino, kad už žiūrėjimą pro langą bus karcerio bausmė, bet savo grąsinimo neįvykdė.

Mūsų kameros kalendorius rodo gegužės 30 dieną, penktadienį. Visa savaitė jau mane tardo. Naktys be miego, nežinoma ateitis, nepaprastai įtempti nervai. Visa tai labai sargina. Stengiuos saugoti save nuo blogos nuotaikos antplūdžių, valdytis ir kelti optimizmą savo kaimynams. Bet ir kaimynai, tarytum nujausdami mano išgyvenimus, daro visa, kad palengvintų man kalėjimo dienas. Neleidžia man nei grindų plauti, nei indų, ir vis stengiasi, kad kaip nors dienos metu galėčiau ilsėtis. Ir juo daugiau išvargęs ateinu iš tardymo, juo švelnesni jie būna man ir net — savo tarpe.

Neramus atsiguliau tą vakarą, tarytum jausdamas, kad greit vėl reikės kelti. Tikrai, saldžiai įmigęs girdžiu rakinant duris, ir vėl mane iššaukia, liepia apsirengti ir eiti paskui. Vėl ta pati „žalioji girelė" veža mane Saugumo rūmų kieman, vėl 96 kambarys!

Kambary Martišenko sėdi vienas. Tai mane džiugina, nes jis visą savaitę nė karto nepakėlė ant manęs rankos, neužgavo, nors ir grąsino. Pripratau prie jo. Be to, jis lengvai leidžiasi į diskusijas ir mėgsta dėstyti savo pažiūras. Ir dabar staiga jis klausia:

— Manau, kad tai įvyks tuomet, kai žmonių gerovė bus įgyvendinama ne prievartos keliu, ne teroru, o nuoširdžiu vienas kito supratimu ir solidariu bendradarbiavimu.

— Na, tai čia utopija! O aš manau, kad viso pasieksime tik kovodami. Pradžioj bus žiauri kova su kapitalizmu, vėliau klasinė kova ir tas visas kovas turi laimėti bolševizmas.

— Todėl kova, kad visoj gamtoj kovojama. Stipresnis gyvis naikina silpnesnį, o kas nenori kovoti, tas žūsta.

— O man labai gaila, kad žmonės būtinai nori save prilyginti prie gyvulių. Kas natūralu gyvuliams, kurie neturi proto nei gailesčio jausmo, tas netinka žmogui. Juk žmonės yra seniai pralenkę ir savo jausmais, ir protu, ir išmintimi visą gyvūniją, ir ar negeriau būtų ieškoti pavyzdžių žmonių tarpe. Jeigu paimsime atskirą pavyzdingą šeimą, nežiūrėdami jos gausumo, tai pamatysime, kad tos šeimos gerovė kyla ne iš kovos tarp savęs, bet iš solidaraus darbštumo ir susiklausymo. Tokios šeimos visokiose sąlygose visuomet geriau gyvena už tas šeimas, kurių nariai tarp savęs kovoja. Jeigu imsime atskiras tautas, pavyzdžiui, kinų tautą, kuri ilgą laikotarpį nekovojo, ar ji išnyko? Arba indų tautą, kuri kenčia svetimųjų tvarkymą... Ar toji tauta išnyko? O, antra vertus, kaip tik matome, daug žuvusių agresingųjų tautų ir valstybių: Chetai, Babilonas, Romos Imperija, Totorių ordos ir daug kt.

Jis nutraukia mūsų diskusijas ir tarytum užjausdamas mane, pradeda įtikinėti, kad aš būtinai turiu viską prisipažinti, nes vyresnysis tardytojas privers mane prisipažinti: „Pagaliau patikėk, — pabrėžia jis,—jeigu bolševikas sako, kad privers kalbėti, tai tikrai privers. Argi tu nori, kad būtum kankinamas?".

Ateina vyr. tardytojas su byla rankose. Mes atsistojame. Prašo sėsti. Vėliau paprašo mane atsisėsti prie stalo, priešais Martišenko. Atidengia bylą, lyg tyčia, kad aš matyčiau rašyseną ir pradeda kalbėti:

— Ko tu čia spiriesi? Žiūrėk, šioj byloj tavo geriausi draugai tave išduoda.

Žiūriu į smulkiai prirašytus bylos puslapius. Iš tikrųjų, lapo gale labai gerai pažįstamas parašas. Kas ten parašyta, skaityti nesiūlo.

— Matai, dabar aš viską žinau, ką jūs kalbėdavot, visus jūsų projektus ir sumanymus žinau.

— Na, tai ką, užteks jau tylėti, matai, kad mes viską žinome, siūlau tuojau viską atvirai pasakyti, bausmės nebijok, aš dar kartą tau sakau, kad mūsų bausmių diapazonas labai didelis, taigi kuo greičiau pasakok visas savo nuodėmes.

Iš gretimo kambario įeina nebejaunas, žilas, inteligentiško veido žydas, kažkada matytas Kaune. Gražiai civiliškai apsirengęs, gana malonios išvaizdos, tik akys šaltos, atstumiančios. Gal tai prokuroras? Visi atsistojame. Žydas kreipiasi į vyresnį tardytoją:

pečiais, sako: „Yra kam čia spirtis! Nei krūtinės jis turi kaip reikia, nei muskulų... Išvaizda nė šiokia nė tokia... Tai ką, su mumis žaisti manai? Štai popierius, pieštukas — rašyk savo nuodėmes".

Tas pats žydas kreipiasi į kitus tardytojus: „Aš siūlau jo iš čia visai neišleisti, kol nepradės rašyti. O jūs, draugas Martišenko, pasilikit su juo ir jam padėkite surašyti jo nusižengimus".

Visi trys vyr. tardytojai išeina. Pasilieku su Martišenko. Lauke jau aušta rytas. Martišenko kreipdamasis į mane sako:

— Ot, čia tuojau pažiūrėsim pagal planą. Pirmas klausimas: Kontre-voliucinė veikla?

— Pradėti reikia taip: 1941 metų gegužės 30 dieną, aš toks tai toks, savo ranka rašau parodymą: 1. Aš, būdamas laisvėje, pasižymėjau savo kontrevoliucine veikla...

— Suprask, kad tu turi sau palengvinti padėtį. Šis klausimas pagal planą. II. Kas buvo kalbama su draugais ir pažįstamais?

— Kalbėdami su draugais ir kaimynais visi priėjome išvados, kad Lietuva bolševizmo nepakęs, kad vienintelė Lietuvai išeitis — visuotinis karas.

Rašau toliau: „Ir tik kilus visuotiniam karui Lietuva vėl gali būti nepriklausoma valstybe". Tai parašęs pasirašau, pastatau datą ir pasakau, kad rašyti daugiau neturiu ką. Martišenko nustebęs žiūri į mane ir į paliktą jam planą, kur surašyti visi klausimai.

Atsidaro durys ir įeina visi trys vyr. tardytojai. Žilas žydas kreipiasi į Martišenko:

Martišenko paduoda jam skaityti mano chemišku pieštuku parašytą ir pasirašytą puslapį, pareikšdamas, kad aš daugiau ką nors rašyti atsisakąs. Visi trys labai susidomėję pradeda skaityti mano savarankišką parodymą. Žydas perskaitęs ima ant manęs rėkti: „Ką tu vadini nepriklausoma Lietuva?! Tik dabar pasidarė laisva Lietuva, kada bolševikai atėjo! O seniau kas valdė Lietuvą?! Tik pasaulinis kapitalas! Kol bolševizmas gyvuos, jokios jūsų fantastiškos nepriklausomybės nebus! Tos nepriklausomybės nė vienas lietuvis nenori, išskyrus mažą saują buožių ir reakcionierių! Bet mes juos visus greit sutvarkysime. Lietuva laiminga gali būti tik su bolševikais!

Įsiutęs jis išeina iš kambario. Dabar piktai kreipiasi tardytojas pulkininkas leitenantas:

— Kaip tu galėjai tokią nesąmonę parašyti? Juk tai yra gryniausia fantazija. Aš suprantu, kad Lietuva gali tikrai egzistuoti, bet tik SSSR ribose. Koks čia pas jus buvo gyvenimas? Kas tik norėdavo, tas jus ir išnaudodavo, ar Amerika, ar Anglija, ar kiti kraštai.

Tyliu. Piktai išsplūsta ir išeina. Pasilieka vienas vyr, tardytojas ir Martišenko. Vyr. tardytojas kreipiasi į Martišenko sakydamas:

Martišenko išeina. Aš sėdžiu prie stalo susinervinęs, sušilęs, pavargęs. Vėl aušta rytas. Laukiu, ką sakys vyresnysis tardytojas. Sėdžiu priešais jį kitoje pusėje prie stalo ir žiūriu pro langą. Staiga jis atsikelia, aš irgi atsistoju. Liepia sėstis. Atsisėdu, pusiau pasisukdamas durų kryptimi. Vyresnysis tardytojas prieina prie manęs, pakelia staiga koją ir smogia užkulniu į mano kojos pirštus. Nepataiko. Pastebėjęs jo judesį, aš instinktyviai pasukau koją į šalį, o jis tuo tarpu visu smarkumu savo užkulniu trenkė į grindis. Paraudęs ir supykęs, truputį atsitraukia toliau nuo manęs ir kelis kartus spiria batu į blauzdos kaulą žemiau kelio. Grįžta į savo vietą. Piktai žiūrėdamas į mane klausia:

— Jeigu jum mano parodymai nepatinka, tai surašykite savo sugalvotus parodymus ir duokite man pasirašyti.

— Žiūrėk, gudruolis atsirado, mums ne tas reikalinga, kas mums patinka, mums reikalinga teisybę žinoti! Matyki, gudruoliai! Nori padaryti prieš bolševikus sukilimą! Tik pabandykit, tai užleisim vieną pulką kazokų, jie iš jūsų šlapią vietą padarys! Na, šiai dienai užteks.

Kalėjiman grįžau nepaprastai išvargęs prieš pat 6 val. Kameroje visi jau buvo pabudę. Į susirūpinusių mano kaimynų klausimus teatsakiau: „Jeigu taip bus ir toliau, tai, tur būt, neišlaikysiu".

Buvo šeštadienis, gegužės 31 diena. Deriūnas išdėstė savo kortas, klausdamas, ar bus karas birželio 1 dieną. Bet kortos atsakė-nebus. Mes visi nusprendėme, kad birželio 1 dieną karo tikrai nebus, nes tai Sekminių švenčių pirmoji diena, o Sekmines ir vokiečiai labai gerbia, kaip didelę šventę. Deriūnas nerimo ir pradėjo vėl dėstyti savo kortas, klausdamas, ar prasidės karas birželio 15 dieną. Atsakymas vėl neigiamas. Supyko ir daugiau man esant apie karą nebeklausinėjo.

Vakare, guldamas pagalvojau, kad būtų gera nors vieną naktį pamiegoti kalėjime. Taip ir įvyko. Tą naktį prieš Sekmines niekas mums netrukdė ramiai miegoti. Kitą dieną gyvenome Sekminių šventės nuotaika, kalbėjomės apie buvusias Sekmines, apie berželių papuošimus. Toji tema ypatingai tiko šiandien, kai pro langą žvelgė giedri diena ir skambėjo bažnyčių varpai. Tą dieną ir kalėjimo administracija pasižymėjo: pagamino pietums makaronų sriubą, virtą su bekono mėsa. Po skanių pietų mūsų Soloveičikas iš džiaugsmo pradėjo net „kazačoką" šokti. Bet neilgai mums teko džiaugtis šventės nuotaika. Netrukus po pietų išaukė mane pas tardytoją. Visi mano kaimynai nustebo, kad ir šventadienį kviečia. O aš labai susirūpinau. Vėl aš 96 kambary, ketvirtam aukšte. Ten jau sėdi vyresnysis tardytojas. Paprašo ir mane atsisėsti. Paskambina. Ateina uniformuotas čekistas. Tardytojas sako:

Tas išėjo. Pavardę paminėjo kažkokią rusišką, bet neaiškiai, ir aš nesupratau. Atsidarė durys, Įėjo tas kviestasis. Nedidelio ūgio, civiliškai apsirengęs, plačių pečių, išbalusiu veidu, paniuręs, žiūri piktai. Nors nė karto savo gyvenime nebuvau matęs budelio, bet jis, man atrodė, galėtų būti budeliu. Tardytojas jo paklausė: „Atnešei, kas reikia" — „Taip", ir civilis iš rankovės ištraukia guminę lazdelę ir padeda tardytojui ant stalo.

Tardytojas kreipiasi i jį: „Eik, paieškok rūmų komendanto ir pakviesk pas mane". Tam išėjus, kreipiasi į mane:

— Na, mums jau nusibodo su tavim žaisti, sakyk atvirai, ar prisipažinsi ar ne?

Įpykęs, jis griebia guminę lazdelę ir, priėjęs prie manęs, iš Visos jėgos du kartu suduoda per šlaunis. Instinktyviai man ištrūksta žodžiai: „Nustokit, man skauda"! Jis patenkintas pasitraukia, nusijuokia: „Aš žinau, kad skauda. Duodu tau penkias minutes laiko rimtai pagalvoti, ar pasakysi viską, ar ne"?

Kažkas beldžiasi į duris, tardytojas slepia guminę lazdelę į stalčių. Prašo įeiti. Įeina uniformuotas enkavedistas, matyti, lietuvis, nes rusiškai blogai kalba, ir klausia, ar jį šaukė tardytojas. Tardytojas klausia: „O kur rūmų komendantas?". Tasai atsako, kad tuo tarpu jo nėra ir kad jis esąs rūmų budėtojas. Tardytojas jam sako, kad reikalingas laisvas kambarys apačioje. Budėtojas, tarytum supratęs, kad kambarys reikalingas man kankinti ir, norėdamas egzekuciją nuvilkinti, atsako, kad visi kambariai esą užimti ir laisvo kambario jis padaryti negalįs. Tardytojas jam piktai įsako būtinai surasti rūmų komendantą ir prisiųsti pas jį. „Gerai, paieškosiu" — atsako tasai ir išeina. Tardytojas piktai kreipiasi į mane:

Vėl beldžiasi į duris, įeina uniformuotas enkavedistas, vidutinio ūgio, biauraus veido, nenormaliai išsikišusiu smakru, ir kreipdamasis į tardytoją, blogai tardamas rusiškus žodžius, sako:

— Laisvo kambario mes neturime, bet yra sandėlys su municija; pusė kambario neužimta.

Tardytojas: „Na, tai mums užteks ir pusės kambario". Paskui kreipiasi į mane:

— Paskambink NKVD komisarui, kad man reikalingas leidimas egzekucijai įvykdyti.

Atsidaro durys, įeina žilas žydas, kuris jau dalyvavo tardyme, ir pulkininkas leitenantas (žydas), apsirengęs civiliškai. Jie kreipiasi į vyresnį tardytoją:

Vėl beldžiasi į duris. Įeina komendantas su pirmiau čia buvusiu čekistu. Komendantas praneša:

Vyr. tardytojas išima guminę lazdelę, sakydamas: „Vienintelis geras daiktas pasiliko iš buvusios Lietuvos buržuazinės kultūros", ir paduoda čekistui, tas ją tuoj įtraukia į rankovę. Vyr. tardytojas sako komendantui čekistui: „Veskit jį, mes einam". Tie, priėję prie manęs, komanduoja: „Stok, rankas užpakalin, einam!".

Lipam žemyn laiptais, iš mano šonų komendantas ir čekistas, užpakaly manęs eina trys tardytojai. Atveda į rūsį, įveda į kambariuką. Kambariukas nedidelis 2x5. Pusė kambario užgriozdinta dėžėmis su šoviniais, primėtyta kariškų drabužių ir kepurių. Susirinkus visiems į kambariuką, staiga ateina dar vienas žydas, gražiai civiliškai apsirengęs. Tardytojai mandagiai su juo pasisveikina, vadindami jį „draugas komisare". Vyr. tardytojas kreipiasi į mane:

Jis duoda ženklą čekistui ir komendantui. Komendantas, spėju tai buvo Vilimas²⁰), griebia mane už odinio švarko kalnieriaus ir rėkia: „Klaupkis!" Klaupiuos. Prievarta guldo ant grindų. Čekistas pradeda mušti gumine lazda. Noriu susivaldyti, bet jaučiu tokius skausmus, kad neišlaikau ir pradedu šaukti, kiek tik turiu jėgų. Komendantas visu balsu keikia mane lietuviškai:

— Ach, tu rupūže, dar rėksi! Griebia nuo galvos mano kepurę ir kiša ją man į burną. Stiprūs smūgiai krenta čia į nugarą, čia į kojas, — skausmas baisus. Nors ir burna užkimšta, bet pats savo riksmą girdžiu. Kaip ilgai jie mane mušė — nežinau. Baisiuose skausmuose staiga mane pervėrė tarytum kažkoks spindulys: — nieko nebejaučiu, nebegirdžiu nei smūgių, nei keiksmų, nei balsų... Man aišku: — esu gyvas, tačiau

gyvas ne kūnu, bet sąmone... Iš kažkur, tarytum iš pačių širdies gelmių, skleidžiasi nepaprastas ramumas ir taip gera, gera... sielai, ne kūnui. Kaip ilgai tai truko — nežinau. Staiga jaučiu šaltį veide ir krūtinėj. Atmerkiu akis. Žiūriu, esu paguldytas ant nugaros po vandens srove. Supratau, kad buvau apalpęs ir dabar mane gaivina, pildami šaltą vandenį ant veido ir krūtinės. Žvilgsniu apmetu kambarį; matau visus šešius savo budelius. Komendantas griebia vėl už kalnieriaus, tempia per grindis į vidurį kambario, pasodina priešais tardytojus. Griebęs iš drabužių krūvos karišką kepurę, mauna ją man ant galvos ir visi, tyčiodamiesi iš manęs, juokiasi visu nuoširdumu. Besijuokdamas, vyr. tardytojas sako:

— Na, tai tu dabar vaizduokis esąs visų slaptų lietuviškų organizacijų vadas, tu joms dabar vadovauji ir naikini bolševizmą...

Vėl visi juokiasi. Pagaliau vyr. tardytojas prieina prie manęs, numeta nuo mano galvos karišką kepurę, ir jau kitu tonu griežtai:

Vyr. tardytojas griebia iš budelio guminę lazdą ir pats užsimoja, piktai klausdamas:

— Kam jūs mane kankinate! Geriau vietoje užmuškite, vistiek aš neturiu ko sakyti.

— Užmušti mes visuomet tave spėsime, bet mes turime tau išmušt parodymą, o kai reikės, tai mes ir tave, ir tavo žmoną, ir vaikus sunaikinsime.

Tas vėl ištiesia mane, vis lietuviškai keikdamas. Pasipila guminės lazdos smūgiai. Pradedu vėl šaukti nežmonišku balsu, iš skausmo. Staiga vyr. tardytojas nustoja mane mušęs per skaudančias vietas. Liepia komendantui pasodinti. Aš vos gyvas sėdžiu nuleidęs galvą, laukdamas, kas bus toliau. Tardytojai ir komisaras kažką pusbalsiai tarp savęs tariasi. Po pasitarimo vyr. tardytojas liepia man atsistoti, bet aš neturiu jėgų pats atsikelti. Komendantas ir čekistas paima mane už rankų ir pastato ant kojų. Vyr. tardytojas liepia pavedžioti mane ir patikrinti, ar nėra man sulaužytų kaulų. Jie veda mane kelis kartus skersai kambario. Vyr. tardytojas sako: „viskas tvarkoje". Kreipiasi į mane:

— Na, tai šiandieną užteks tave kankinti, pasirodo, labai nedaug turi jėgų, nuo tokio menkniekio, kaip guminė lazda, ir tai alpsti. Pasiruošk: dar mušim tave septynias naktis iš eilės, kol prisipažinsi.

Komisaras ir tardytojai išeina iš kambario, komendantas ir čekistas suima mane už rankų, uždeda mano kepurę ant galvos, ir veda į čia pat rūsyje esantį Saugumo rūmų kalėjimą. Atrakina kameros duris, įstumia mane į kamerą ir vėl duris užrakina. Nebeįstengdamas atsilaikyti ant kojų, suklupau atsirėmęs kelių ir alkūnių. Kiek laiko taip prarymojau — nežinau. Girdžiu atsidaro mažos durelės ir prižiūrėtojas šaukia man:

— Kelk, ar nežinai, kad dienos metu gulėti negalima, gali stovėti arba sėdėti!

Vargais negalais atsikeliu, noriu atsisėsti, bet juntu tokius skausmus, kad vėl atsistoju ir visą laiką stoviu. Prižiūrėtojas kviečia prieiti prie durų, paduoda dubenėlį ir šaukštą ir pasako, kad tuojau bus duodama vakarienė. Supratau, kad jau šešta valanda vakaro. Atsidaro durelės paima dubenėlį, įpila pustirštės kruopinės sriubos, paduoda man ir užtrenkia dureles. Suvalgau vakarienę be duonos, nes mano duona ir dalis išrašų pasiliko aname kalėjime, bet vis dėlto pavalgęs pasijutau esąs stipresnis.

Prižiūrėtojas prašo atiduoti dubenėlį ir šaukštą. Sakau jam, kad dar neplautas. Jis atsako:

Mano kamera pažymėta skaitmeniu 2, tai pustamsis 2 x 5 x 2,80 metrų kambarys, apšviestas nedideliu langu, išeinančiu į kiemą. Už lango geležinių grotų per pusę metro nuo jų išmūryta siena, nelyginant atvira dėžė, kuri savo ruožtu taip pat apkalta grotomis ir vielos tinklu, taigi šviesa į kambarį pakliūna tik pro viršutinę dalį atviros mūrinės dėžės. Dėl natūralios šviesos stokos dieną ir naktį čia dega menka elektros lemputė, pakabinta palubėje, kambario viduryje. Grindys medinės, rudai dažytos, per visą kambarį nutysęs ištrintų dažų takas, tai nelaimingųjų kalinių tolydinio vaikščiojimo pėdsakai. Kampe pritvirtinta prie sienos pakeliama taburetė ir prie jos dar maža taburetė. Prie abiejų sienų prikaltos brezentu aptrauktos geležinės lovos dieną suglaudžiamos ir prirakinamos. Prie durų kampe „paraškė", kitame kampe — spiaudyklė. Sienos ir lubos dažytos gelsvai, visas kambarys palyginti švariai atrodo. Man besidairant, pasigirdo stuksenimas į sieną — ženklas Morzės telegramai. Bet, deja, Morzės abėcėlę aš užmiršau ir nutariau geriau nieko neatsakyti. Po keleto stuksenimų, kaimynai nutilo. Įėjęs senas kalėjimo prižiūrėtojas kažkur man anksčiau matytas, atnešė paklode, antklodę, prikimštą šiaudų pagalvę su užvalkalu, rankšluostį. Atidaręs vieną lovą, ir viską padėjęs ant jos, jis man pasakė:

Nieko jam neatsakiau, nes iš jo klausimo nesupratau, ar jis nustebintas mano pakliuvimu, ar patenkintas.

Apie 21 val. prižiūrėtojas pasakė, kad galima gulti. Nusirengęs pradėjau taikstytis kaip nors atsigulti. Nei ant nugaros nei ant šono gult negalėjau, nes kūne visur buvo pilna mėlynių, kurias palietus labai skaudėjo. Atsiguliau kniūpščias. Labai norėjau nors vieną naktį pamiegoti ramiai, bet miegas buvo klaikus: vos pasijudinęs pajusdavau skausmą, kliedėjau tardytojų grasinimais, kad dar septynias naktis mane taip kankins. Ir vis dėlto, mano laimei, tą naktį niekas manęs nebudino ir niekur nevedė.

Rytą pakėlė 6 val. Kameroje oras geras, nes langelis buvo visą laiką atdaras. Pusryčiai: kava ir juoda duona. Prieš pusryčius pasimeldžiau Viešpačiui, kad atleistų mano kankintojams. Papusryčiavau klūpėdamas, nes sėdėti negalėjau, labai skaudėjo visą nugara, visi raumenys, ypač susirūpinau inkstų skausmais ir pasirodžiusiu ruošos metu krauju. Fiziniai buvau labai išvargęs, bet dvasinė savijauta buvo ko geriausia. Sieloje džiaugiaus, kad po visų moralinių paniekinimų, vis dėlto nenustojau tikėti dvasiniu pasauliu, nenustojau vilties sulaukti geresnės ateities, ypač džiaugiaus išlaikęs švarią gryną sąžinę. Savo širdy nejaučiau niekam nei keršto, nei pykčio, nei pavydo, vien tik linkėjau visiems žmonėms gero.

Jaučiaus, tarytum esu pakilęs lėktuvu aukštai, aukštai, iš kur matau miestus ir kaimus, kaip mažas dėžutes, o žmones kaip skruzdės, iš tų aukštybių negaliu pastebėti visų įkyrių gyvenimo smulkmenų.

Galvoju, iš kur pas žmones tiek pykčio, tiek žiaurumo, neapykantos, pavydo, tarytum kiekvienas jų rengtųsi gyventi tūkstantį metų. Juk ir normaliai gyvenant kiekvieno žmogaus toks trumpas amžius, ką bekalbėti apie karo ar revoliucijos metą, kuomet dar labiau žmogaus amžius sutrumpėja. Man neaišku, kodėl žmonės nesidomi tokiais pagrindiniais, nors taip paprastais dalykais. Pakanka tik užsimerkti ir atsiminti miesto gyvenimą, štai tarytum ir matau: visi kažkur skuba, susinervinę, kažkuo susirūpinę ir tiktai labai retai gali pamatyti nuoširdžią jaunystės šypseną, skardų juoką ir krykštavimą. Taip ir norėčiau sušukti. „Žmonės, sustokite, pagalvokite ką jūs darote, nešykštėkite kiekvienam savo žmoniškumo, savo nuoširdumo ir nors trupučiuko meilės! Pamatytumėt, kaip greit visiems būtų šilčiau, jaukiau ir geriau gyventi. Argi iki šiol nesupratot, kad žmonių ir tautų egoizmas, sauso proto kombinacijos ir gudravimai, melas ir apgaulė, žmoniją atvedė prie bankroto!"

Taip lėtai vaikščiodamas po kamerą ir galvodamas apie liūdną žmonių gyvenimą, nepastebėjau, kaip prabėgo laikas, išgirdau tik, kad atsidarė mažos durelės ir prižiūrėtojas man padavė dubenėlį ir šaukštą. Reiškia, tuoj bus pietūs. Buvo jau po 12, nes girdėjosi kaip mušė 12 Karo Muziejaus bokšte. Sekminių antroji diena. Kelintą kartą įdėmiai apžiūriu kamerą. Dar vakar už radijatoriaus radau pusę rankšluosčio, kurį dabar naudoju ruošai. Šiandien apžiūrėjau visas sienas, dar kartą radijatorių ir už jo suradau du apdegintus degtukus. Sienoje aukščiau mano lovos pamačiau su aštriu daiktu taškais išbadytas kelias raides, aiškiai išskaičiau P. L. Kitoje vietoje, matyti, buvo kažkoks užrašas, bet jį suprasti buvo labai sunku, nes remontuojant buvo uždažyta. Vieną iš rastų degtukų nugalan-dau ant cementinės palangės iki aštrumo ir šviesiausioj prie lango sienos pusėje pasidariau sau visam birželio mėnesiui kalendorių. Darbas truko gana ilgai, nes kiekvieną kartą, kai prižiūrėtojas ėjo pro mano kamerą, darbą tekdavo nutraukti, kad nepastebėtų.

Vakarienė čia tokia pat, kaip ir kalėjime. Kiek palaukus veda ruošon, tai jau septinta valanda. Nusiprausęs grįžtu kameron ir vėl pasilieku vienas su savo mintimis, kol neatsidaro durelės ir prižiūrėtojas sako: „Galima gulti". Pasimeldžiu, nusirengiu ir vėl atsigulu kniūpščias, galvodamas, ar budins šiąnakt ar ne.

Vidurnaktyje girdžiu rakinant mano duris, pakeliu galvą, prižiūrėtojas sako: „Greit apsirenk, tardytojas reikalauja". Apsirengiau. Prižiūrėtojas veda laiptais į ketvirtą aukštą, į tą patį 96 kambarį. Įleidžia mane kambarin, ten sėdi mano tardytojas Martišenko. Prašo mane atsisėsti. Jam sakau: „Dėl skausmų negaliu susilenkti, ar negalima būtų stovėti"? Jis sutinka. Jau po dvyliktos valandos nakties. Martišenko sako:

— Na, matai, be reikalo užsispyrei, argi aš neperspėjau, kad turėt, nemalonumų.

Jis žiūri į mane, linguoja galvą, ir trjrytum tyčiodamasis iš manęs, ar gailėdamasis sako:

Abu tylime. Jis kažką rašo. Netrukus ateina vyr. tardytojas. Kreipiasi į Martišenko:

Pasiliekame dviese. Jis man siūlo atsisėsti. Aš jam sakau, kad man labai skauda, kai lenkiuos. Jis sako:

— Šiandieną aš tavęs nemušiu, kaip žadėjau, — ramina vyr. tardytojas — neturiu laiko. Jūsiškių, kaip velnių, vis daugiau ir daugiau grūda į kalėjimą. Šiandieną su tavimi aš noriu šiaip pasikalbėti. Sakyk man, ar žinai, kad leidžiamas prieš bolševikiškas lietuviškas laikraštis ir skleidžiamos proklamacijos?

— Ar žinai, kad jūsų lietuviška vyriausybė yra sudaryta Berlyne, priešaky su pulkininku Škirpa.

Vyr. tardytojas, matyti, šią naktį gerai nusiteikęs. Jis ilgai kalba įvairiomis temomis. Pagaliau vėl grįžta prie nepriklausomos Lietuvos.

— Taip, visa tai tiesa. Aš pats mačiau ir antibolševikišką laikraštį ir proklamacijas ir pats skaičiau pranešimą apie jūsų vyriausybės sudarymą. Gal būt, mes greitu laiku iš Lietuvos ir išeisime, bet nemanyk, kaip rašei, kad čia bus nepriklausoma Lietuva. Jeigu mes išeisime, tai Lietuvą mindžios Hitlerio batas. Ar tu vakar pastebėjai, kad aš ne sadistas.

Jis patenkintai šypsosi ir pašaukęs čekistą liepia jam pabūti su manimi, kol jis sugrįš. Vyr. tardytojas pasiėmė iš stalčiaus geležinius apyrankius ir išėjo iš kambario. Pagalvojau, turbūt, vėl ką nors kankins. Likęs su manimi, čekistas, civiliškai apsirengęs rusas, aukšto ūgio, pailgo veido, linksmai nusiteikęs kreipiasi į mane klausdamas:

Keista. Jau antras žmogus mane taip vadina. Ką tas turėtų reikšti ? Gal būt po mano kankinimo jie mitingavo ir priėjo prie tos, mane apibūdinančios, išvados.

Kai vyr. tardytojas grįžo, jau buvo apie pusė penkių ryto, birželio 3 diena. Paleisdamas čekistą, liepė jam pašaukti prižiūrėtoją, kuriam įsakė vesti mane atgal į kamerą. Eidamas į kamerą, džiūgavau, atsiminęs vyr. tardytojo žodžius apie Lietuvos Vyriausybę. Kaip gera, kad jis man visa tai pasakė! Reiškia — greitai turi būti karas ir mes gal atgausime laisvę. Grįžęs kameron nusirengiau ir šypsodamas atsiguliau.

Jau antra naktis, kai manęs nebekankina, nors ir žadėjo. Pradėjau svajoti apie greitai prasidėsiantį karą ir džiugias naujas ateities dienas. Besvajodamas užmigau. Nespėjau, rodos, nė akių sudėti, prižiūrėtojas šaukia: „Kelkis!" Atsikeliu, apsirengiu. Veda ruošon, nusiprausiu ir, belaukdamas pusryčių, pykstu ant savęs, kad negaliu pranešti savo kaimynams nei šiame kalėjime, nei Mickevičiaus gatvėje tokios svarbios naujienos, kurią šią naktį išgirdau iš vyr. tardytojo. Kiek tai būtų visiems džiaugsmo ir naujų vilčių sunkiame kalėjimo gyvenime!

Netrukus atsidaro durelės. Matau gailestingąją seserį, šviesia vasariška suknele apsirengusią. Ji atrodo gan maloni, tik veidas nelietuviškas. Kreipiasi į mane klausdama rusiškai, kas man skauda. Pasakau. Duoda vieną miltelį ir taip pat puodelį vandens, liepdama tuojau išgerti. Taip ir padarau. Iš Karo Muziejaus girdžiu vienuolika varpo dūžių. Jau antra diena neveda pasivaikščioti. Supratau, kad šiame kalėjime pasivaikščiojimų nėra. Išmušė dvyliktą, norisi valgyti, o pietų dar neduoda. Pradėjau graužti duonos plutelę. Neteko ilgai badauti, išdavė pietus. Suvalgiau. Prižiūrėtojas kažkodėl siūlo dar papildyti sriubos, bet aš jau sotus, padėkoju, atsisakau. Ir taip jau daug suvalgiau, dubenėlį! Aname kalėjime niekuomet pilno dubenėlio neišvalgydavau. Gal dėl to, kad čia oras geresnis — daugiau valgau. Po pietų prižiūrėtojas pasiūlė eiti prausyklon ir pačiam išsiplauti dubenėli i^r šaukštą. Tai man labai patiko, nes beplaudamas indus galėjau pasinaudoti ir ruoša. Kadangi šilto vandens indams plauti nebuvo, tai reikėjo turėti mažą skuduriuką, kurį aš padariau iš anksčiau kameroje rasto pusės rankšluosčio. Vėl grįžtu į kamerą. Vienas. Turiu laiko svajoti, galvoti... Maloniai atsimenu tris savaites, praleistas kalėjimo kameroj tarp gerų žmonių, kuomet galėjau pasidalinti su jais savo džiaugsmais, savo vargais. Dabar to džiaugsmo netekau. Vienas. Viską galima lengviau būtų pakelti, jeigu žmogus nors truputį žinotum, kas tavęs laukia ateity. Kaip gaila, kad kaliniui neleidžiama laikyti nei popieriaus nei paišelio! Koks didelis būtų jam palengvinimas! Kiek galima būtų surašyti įvairių minčių ir svajonių! Būdamas vienutėje, ypatingai jutau, jog didžiausia žmogui bausmė — neduoti jam darbo. Laikas, rodos, taip lėtai slenka, kad negali sulaukti vakaro, kada prižiūrėtojas pasako: „galima gulti". Visą dieną tolydžio žingsniuodamas kameroj, nes sėdėti negalėjau, laukiau to leidimo gulti. Kad ir labai kietame guoly, kad ir kniūpščias miegodamas, vis dėlto galėjau užmiršti visą bolševikinį siaubą ir kalėjimo vienatvę ir nors sapne galėjau matyti laisvus laikus, savo vaikučius, kurių taip išsiilgau... Vaizduotė masino peržvelgti visą savo praeitą gyvenimą nuo kūdikystės laikų iki kalėjimo. Prisiminti visas svajones, gražius norus ir visas padarytas gyvenime klaidas. Taip besvajodamas užmiegu ir nors retkarčiais sapne matau man brangius namiškius, bičiulius... Taip greitai prabėga naktis... Toji, žinoma, naktis, kai niekas nebudina, kai neveda į tardymą. Štai ir vėl rytas. Balsas: „Kelk!" Tai jau tikrovė.

Kitą dieną, trečiadienį prieš vakarienę, į mano kamerą įėjo kažkoks paniuręs čekistas civiliškai apsirengęs ir paklausė:

— Taip. Jeigu būtų galima, tegu man iš ano kalėjimo prisius mano skalbinius, muilą, dantinis miltelius ir šepetuką.

Jis išeina. Toji diena praeina be įvykių. Birželio 5 dieną, ketvirtadienį pe pusryčių, vėl atsidaro durelės. Prižiūrėtojas klausia:

Uždaro dureles. Sustingstu prie durų ir klausaus su kokiais kaliniais kalbėsis sesuo. Galbūt išgirsiu kokio pažįstamo balsą. Ir iš tikrųjų, girdžiu balsą pulkininko Šarausko, kuris seseriai sako:

— Prašau man duoti vaistų miegui, nes visą naktį nemiegojau. Prašau man duoti vatos ir bintą aprišti pūliuojančią žaizdą.

Kiek palaukus, girdžiu jis padėkoja ir kameros durys užsidaro. Vėliau man paaiškėjo, kad pulkininkas Šarauskas per tardymą buvo taip smarkiai daužomas per ausis, kad vienos ausies būgnelis buvo sprogęs ir jis turėjo nuolatos laikyti tą ausį aprištą.

Per visą tolimesnį laiką daugiau pažįstamų balsų besikalbant su seserim negirdėjau.

Sulaukiau birželio 6-tos. Po pietų atsidarė durys ir palydovas pašaukė mane pas tardytoją. Pasikeliu laiptukais į pirmą aukštą. Ten stovi jaunas aukštas, plačios figūros akiniuotas vyras, trumpai kirptais plaukais, enkavedisto uniforma. Klausia manęs:

Jis eina kieman pirmas, rankoje nešdamas kažkokią bylą. Prieiname prie išorinės mūrinės kiemo sienos kampo, prie garažo. Atidaro dureles ir lipa siaurais laiptais į viršų, ten atsirakina duris, įveda mane į kambarį ir prašo sėsti. Aš apsidairau ir, bijodamas užgauti skaudančias vietas, lėtai sėdu. O jis, matyt, kažką kitą pagalvojęs, pradeda raminti:

Kambarys nemažas, jame du stalai. Už vieno stalo atsisėda jis pats ir žiūri į atsineštą bylą, už kito stalo pasodina mane. Prie vienos sienos stovi uždarytos spintos, prie kitos kabo SSSR žemėlapis. Langas platus, labai žemas. Kambarys nors ir nedidelis, bet taip pat žemas. Pradeda mane ofi-ciališkai apklausinėti, kas aš toks. Po to, pareiškia:

Jis skaito, 1) kad aš, dirbdamas Šaulių sąjungoje 10 metų, su visa organizacija variau plačią veiklą prieš bolševikus, 2) kad aš, būdamas suomių—lietuvių draugijoj, dirbau šnipinėjimo darbą svetimos valstybės naudai, 3) kad aš, palaikydamas ryšius su vokiečiais, taip pat dirbau šnipinėjimo darbą svetimos valstybės naudai. Už savo nusižengimą pagal RTFSR BK aš turiu būti nubaustas pagal 58 str. 4 ir 10 punktus.

— Todėl, kad 1) dirbdamas Šaulių .sąjungoje, aš dirbau tiktai savo vyriausybės įsakymu. Šauliai buvo nepartinė organizacija, taigi prieš jokią partiją ji negalėjo veikti. Šauliai rūpinosi tiktai krašto gynimo reikalais ir tautiniais bei kultūriniais klausimais.

2) Suomių—lietuvių draugija buvo tik kultūrinio bendradarbiavimo ir vieni kitų pažinimo draugija, bet nieko bendro neturėjo su šnipinėjimu, ir

3) Mano pažįstami vokiečiai buvo kilę iš Lietuvos ir apie šnipinėjimą su jais nebuvo jokios kalbos. Taigi, visuose šiuose apkaltinimuose aš save kaltu neprisipažįstu.

Visa, ką aš sakiau, užrašė, perskaitė pats, davė man perskaityti ir paprašė pasirašyti. Pasirašiau ir paklausiau enkavedisto, ar negalėtų jis sužinoti pas vyr. tardytoją ir pranešti man, ar mano žmona suimta ar ne. Ar negalėtų jis paprašyti, kad iš Mickevičiaus gatvės kalėjimo prisiųstų man skalbinius, dantims šepetuką ir miltelius, muilą ir mano išrašus. Jis pasakė:

Gal jis ir kalbėjo, bet rezultatų to pasikalbėjimo aš nesulaukiau. Kai kaltinimo aktą pasirašiau, jis pasakė „viskas" ir nuvedė mane atgal į Saugumo rūmus, perdavė prižiūrėtojui, pasakęs vesti atgal į tą pačią kamerą.

Nors, klausydamas kaltinamojo akto, neilgai sėdėjau apytamsėj kameroj, bet išėjęs kieman turėjau užsimerkti—tokia nepaprastai didelė ir ryški man pasirodė saulės šviesa. Eidamas kiemu, pamačiau savo ir kitų kamerų langų apmūrinimą. Prie tų vadinamų langų vaikščiojo raudonarmietis sargybinis su šautuvu. Kiemas buvo visiškai tuščias. Mano kamera dabar po saulėto kiemo atrodė niūri ir tamsi.

Visą pavakarį galvojau apie kaltinamąjį aktą ir apie šeimą. Pagaliau nusprendžiau, nors ir liūdnai gali baigtis su manimi, bet viena, kas yra gera, tai tas, kad, galbūt, daugiau nebus tardymų ir kankinimų, nes kito kankinimo aš tikrai nebeišlaikyčiau. Dabar supratau, kodėl bolševikai savo krašte mokėdavo priversti kai kuriuos savo vadus ir net nusipelniusius revoliucijos kovotojus viešai teisme save šmeižti, kaltinti.

Kitą dieną buvo šeštadienis. Po pusryčių prižiūrėtojas paklausė manęs, ar nenorėčiau išsiplauti grindis. Džiaugiaus tuo pasiūlymu, nore susilenkti man dar buvo sunku. Prižiūrėtojas atrakino duris, nuvedė prausyklon, o kadangi aš buvau vienas, tai jis padėjo išnešti ruošos indą. Švariai išploviau visas grindis, nuploviau taburetę—staliuką ir atskirą taburetę, nuvaliau dulkes nuo radiatoriaus, buvusio po langu, taip pat nuvaliau palangę, išploviau spiaudyklę ir didžiai patenkintas pabeldžiau prižiūrėtojui.

kad darbas baigtas. Jis atrakino duris, išleido vėl į prausyklą su kibiru nešvaraus vandens, ten išploviau kibirą ir skudurą, nusiploviau rankas ir džiaugdamasis, kad atlikau nors šiokį tokį darbą, grįžau į kamerą. Netrukus vėl atsidarė durelės. Priėjęs pamačiau tą pačią gailestingąją seserį, žiūrinčią pro langelį. Nusistebėdama, ji pasakė: „Kaip pas jus šiandien švaru:

Pagal saulę lange sprendžiu esant dvyliktą valandą. Išmokau spėti laiką ir pagal saulę, nes Karo Muziejaus laikrodžio varpo dūžius girdžiu tik pavėjui. Dar kartą, įsitikinu: nepaprastai sunki bausmė — neduoti žmogui darbo, bet dar didesnė bausmė ir darbo neduoti ir laikyti jį kalėjime vieną. Kai būni visą dieną vienas, kai nepratari nė žodžio, neišgirsti balso, valandos slenka lyg amžinybė... O tos mintys tokios įkyrios, tokios landžios — niekad nenustoja veikusios. Pradedu vaikščioti po kambarį, nuolat stengiuos suvaldyti nervus, nes jaučiu, kad bevaikščiojant norisi vis smarkiau ir greičiau eiti, ir jeigu nesusivaldyčiau, turbūt pradėčiau bėgioti, o po to, arba rėkti, arba galva sienas daužyti... Susivaldau, atsistoju prie durų ir pradedu skaičiuoti visas vinių galvutes, kiek tik įkalta geležinėse duryse. Nusibosta vaikščioti, pasiimu taburetę, prisitraukiu prie prirakintos lovos, atsiremiu į tą lovą, nes taip skaudančiai nugarai ir šilčiau ir minkščiau. Užsimerkiu ir pradedu galvoti. Jau kelintą kartą mintyse per-kratau visą savo gyvenimą... Tai užbaigęs, pradedu prisiminti visus tardymo įspūdžius, pasikalbėjimus su kaimynais kalėjimo kameroje, o laiko vis dar daug... Pradedu atmintinai skaičiuoti, o širdis trokšta su kuo nors gyvu pasikalbėti, kad nors būtų koks žvėriukas ar paukščiukas, bet nieko nėra, vis vienas ir vienas... Bandau ieškoti blakių, kurios nakčia labai dažnai mane aplankydavo ir sotindavos mano krauju, bet, kaip tyčia, dieną jos kažkur dingdavo ir niekur negalėjau jų surasti. Bet gerai, kad kitų parazitų neturėjau, o tai jie būtų dar labiau apsunkinę mano gyvenimą kalėjime.

Taip slinko dienos iki birželio 10 d. nakties. Vidurnaktį tarp birželio 10 ir 11 pasigirdo durų rakinimas. Susirūpinau, ar gi vėl mane vestų kur nors?... Staiga į mano kamerą įstūmė jauną vyrą ir prižiūrėtojas jam pasakė:

Vyras didelio ūgio, stipraus sudėjimo, mielo lietuviško veido, apsirengęs šviesiu vasariniu kostiumu, be kepurės, su sandaliais be kojinių, tarytum, tik ką iš gegužinės. Jis atrodė nepaprastai išvargęs, susirūpinęs ir išsigandęs. Padėjau jam sutvarkyti lovą ir pasiūliau tuojau užmigti. Ar jis miegojo — nežinau, bet aš užmigau, nudžiugęs, kad likimas atsiuntė man kaimyną.

Rytą atsikėlę ir sutvarkę lovas, arčiau susipažinome. Jis apie mane buvo girdėjęs. Apie save jis papasakojo:

Esąs Reivydas. Gimęs Mažeikių apskr. buvęs vargonininkas. Norėdamas patobulinti muzikos studijas iš Žemaitijos persikėlė Kaunan, įstojo konservatorijon, o kad turėtų lėšų mokytis, gavo policijoje tarnybą. Vedęs. Turi trijų metų sūnelį. Žmona laukianti antrojo kūdikio. Jis buvo prisidėjęs prie Lietuvos Gynimo Gvardijos. Toj gvardijoj yra labai daug prisirašę jaunuolių, nes nė vienas tikras lietuvis negali pakęsti bolševizmo vergijos pančių. Gvardijos nariai, atskiromis trijukėmis, labai dažnai susitikdavo aptarti reikalus. Prieš keturias dienas jis taip pat dalyvavo savo pusbrolių gvardijos narių pasitarime — Šančiuose. Ten nuvyko po tarnybos, persirengęs civiliškai. Paskambino prie durų. Jį įleido. Bet jis nežinojo, kad tame bute, kur jis susitarė susitikti su draugais, NKVD darė kratą. Jo nebeišleido. Suareštavo ir atvežė lengvąją mašina į Saugumo rūmus. Čia jam perskaitė, kas iš jo draugų yra suimtas ir pareikalavo, kad išduotų visus jam žinomus gvardijos narius. Reivydas pakartojo tik tas pavardes, kurias perskaitė NKVD, daugiau pasakė jis nežinąs. Tuomet rusas tardytojas per vertėją žydą pradėjo reikalauti, kad jis visus išduotų. Reivydas vis kartojo, daugiau nieko nežinąs. Tuomet rusas "tardytojas, paėmęs guminę lazdą, pradėjo daužyti per abi kaklo puses ir per sprandą. Daužė taip stipriai, kad kankinamasis ir nuo kėdės nugriuvęs. Kai tardytojas aprimęs, Reivydas paprašė gerti. Tuomet rusas tardytojas pasiuntė vertėją žydą atnešti gerti. Žydas išėjo ir netrukus grįžo su stikline balzgano vandens ir pasiūlė išgerti. Pradėjęs gerti Reivydas pajuto, kad vanduo rūgštus, nemalonaus skonio, ir norėjo daugiau nebegerti, bet rusas tardytojas pasakė:

Žydas vertėjas išvertė jam tardytojo žodžius ir R. baigė gerti iš stiklinės vandenį. Po to jis pajuto keistą apsvaigimą, bet tai nebuvo apalpimas. Šiek tiek dar jis jautė, bet buvo visai be valios. Kada R. atsipeikėjo, tai pamatė, kad tardytojas ir vertėjas jį laiko prie stalo už parankių, o jis pasirašinėja didžiausią krūvą jam nematytų ir nežinomų raštų. R. visa tas taip paveikė, kad jis jautėsi galįs pasirašyti didžiausius apkaltinimus ne tik savo draugams, bet ir savo žmonai ir net savo vaikui.

Toliau, kiek pailsėjęs R. papasakojo, kad po viso to, tardytojas jį paliko tardymo kambary, atvedė raudonarmietį sargybinį ne čekistą, leido R. atsigulti į ten esančią kušetę, o sargybiniui liepė duoti R. vandens gerti, kiek tiktai jis norės. Kitą rytą R. pabudęs vėl pradėjo gerti vandenį, nes nepaprastai jį kankinęs troškulys. Pietų metu pasikeitė sargybos ir nauji du sargybiniai savo pietumis pasidalino su R. Sargybiniai, matyti, buvo neprijaučią bolševikams. Jie davė suvalgyti R. vieną kotletą su bulvėmis ir truputį sriubos. Kai jis valgė, vienas sargybinis paliko su juo, o kitas išėjo žiūrėti pro duris, kad netikėtai jų neužkluptų tardytojas. Ir vėl R. guldavo, o atsikėlęs gerdavo vandenį. Taip jį „užmiršo" tame kambaryje tris paras ir tas visas dienas jj maitino tik raudonarmiečiai kareiviai iš savo pietų davinio. Kito maisto jam niekas nedavė.

Po trijų parų atėjo tardytojas su vertėju, iššaukė prižiūrėtoją ir liepė vesti R. į Saugumo kalėjimą, prieš tai mėgindamas jj vėl klausinėti, kad jis pasakytų, kas dar priklauso Lietuvos Gynimo Gvardijai. Bet R. nieko daugiau nepasakė. Tuomet jam tardytojas pagrąsino, kad jeigu jis spirsis ir nenorės sakyti, tai galėsiąs pats pamatyti, kaip bus nukankinta jo nėščia žmona ir trijų metų sūnelis.

R. taip buvo paveiktas šio grąsinimo, jog visiškai neteko pusiausvyros. Jam vis atrodė, kad bolševikai taip ir padarys. Aš pradėjau jį raminti, kad ne visus grąsinimus bolševikai įvykdo. Papasakojau, kad mane kankino ir kad žadėjo dar septynias naktis kankinti, bet savo grąsinimo neįvykdė. Paklausiau jo, ar jis tikintis žmogus ir, gavęs teigiamą atsakymą, pasiūliau jam drauge pasimelsti ir tikėti, kad viskas laimingai pasibaigs. Taip mes kalbėjomės iki pietų. Popiet, aš paprašiau jo, kad papasakotų savo biografiją. Jis mielai sutiko. Ir taip nuoširdžiai ėmė pasakoti visą savo gyvenimą ir savo nuotykius, gerus ir blogus ir, susijaudinęs taip garsiai kalbėjo, kad net prižiūrėtojas, atidaręs dureles, padarė pastabą, esą mes per garsiai kalbamės.

Prižiūrėtojas pranešė, kad pasiruoštumėm vykti pirtin. Pasiėmėm rankšluosčius ir laukiam. Greit atrakinęs duris, palydovas mus nuvedė Saugumo rūmų kieman, kur mūsų laukė didelis kalėjimo autobusas. Į jį galėjo susėsti keliasdešimt žmonių, bet mes buvom tik dviese, nes iš Saugumo kalėjimo kalinius vežiojo tik atskiromis kameromis. Priešaky sėdėjo šoferis ir vienas prižiūrėtojas, užpakalinėj aikštelėj sėdėjo mūsų palydovas, jaunas civiliškai apsirengęs vyrukas su mėlynu sportiniu ženkliuku, prisegtu prie švarko, o visame autobuse sėdėjome tik mudu su kaimynu R. Autobusas nuvežė mus į Mickevičiaus gatvės kalėjimo kiemą, ten išlipome ir nužygiavome į man jau pažįstamą kalėjimo pirtį. Pirties prieškambariuose kalinių neberadome, nes buvo gan vėlus laikas. Degė elektros šviesa. Į prieškambarį atėjo ir mūsų palydovas (tasai, su sportišku ženkliuku), pažiūrėjo į mane ir į Reivydą.

Mano sudaužyto kūno mėlynumas jam nepadarė jokio įspūdžio, atrodo lyg taip ir turėtų būti.

— Tai kad aš apie karą nieko nenusimanau, bet šiaip girdėjau, kad jūs ilgai nesėdėsit čia.

Mes, nesupratę jo kalbos, patarėm jam, kad jis taip atvirai nekalbėtų, nes mes, kaliniai, galim viską kalbėti, o prižiūrėtojai neviską, ką jie žino, gali sakyti. Jis atidarė duris į prieangį, pasižiūrėjo, ir pareiškė, kad niekas čia negirdi. Pasiūlė mums eiti praustis. Mes pasiėmėm žalią muilą ir nuėjom į vieną pirties skyrių, labai susirūpinę palydovo pasakymu, „kad ilgai nesėdėsime". Ką tai turėtų reikšti? Jeigu jis nežino apie greitą karo pradžią, tai reiškia, mus arba išveš kitur, arba sunaikins čia pat.

Pirtimi labai nusivylėm, nes tebuvo tik šaltas vanduo. Šiaip taip nusiplovėm, gavom kalėjimo švarius valdiškus skalbinius, nusišluostėme, apsirengėme ir vėlai vakare grįžome į savo kamerą. Visa toji diena mums-abiems buvo nepaprastai reikšminga. Man ji paįvairino mano vienatvę, o Reivydas pareiškė: „Aš atgavau geresnės ateities viltį, sustiprinau tikėjimą dvasiniu pasauliu. Jūs mane grąžinot gyveniman"..!

Išgyvenę per visą dieną tiek įspūdžių ir sustiprinę save malda, ramiai pramiegojom visą naktį. Kitą dieną, po pusryčių, atėjo vyr. prižiūrėtojas, iššaukė mano kaimyną, ir, liepęs jam pasiimti savo daiktus, išvedė į kitą kamerą.

Ir vėl pasilikau vienas. Vėl ta pati programa. Kas antra diena priešpiet lanko gailestingoji sesutė, prieš vakarienę lanko čekistas, klausdamas skundų ir pageidavimų. Jeigu nebūtų man perskaitę kaltinamojo akto, tai tikrai pareikščiau pageidavimą, kad vestų mane pas tardytoją iš naujo tardyti, nes sėdėjimas vienukėje man buvo visiškai nepakenčiamas. Bet pasirašęs kaltinamąjį aktą, pasikalbėjęs nors vieną dieną su Reivydu vėl įgijau jėgų būti atkakliu ir viltingu.

Taip sulaukiau birželio 15 dienos. Sekmadienį po pusryčių, girdžiu kaimyninėj kameroį Nr. 1 nepaprastą riksmą. Užsitrenkia Nr. 1 durys ir rakinamos mano kameros durys. Įeina vyr. prižiūrėtojas, jaunas vyrukas, lietuvis, buvęs amatininkas, dabar uolus komunistas ir rėkia iš visos gerklės:

— Stok! Ramiai! Rankas laikyk užpakaly! Ar nežinai, kad rakinant, duris reikia atsistoti vidury kambario ir rankas sukryžiuoti užpakaly?!

Atsistoju prie lovos ir nustebęs žiūriu į jį. O jis patenkintas pasisuka, išeina iš kameros ir tą patį daro pas kaimynus kitose kamerose. Tad štai iš kur tas riksmas, kuris skambėjo per visas kameras. Ėmiau galvoti, kuris čia reikalas. Atsiminiau: juk šiandien šventė. Suėjo metai, kaip bolševikai „išvadavo" Lietuvą... nuo lietuvių.

Kai kalėjime būni kameroje, esančioje rūsy, kai pro langą nieko nematai, kas darosi už sienų, belieka tik klausa. Birželio 16 dieną, anksti rytą, girdžiu, atvažiavo sunkvežimis. Kažkoks naujautimas kužda man „klausyk"! Net pasvyru lango link. Štai trinkteli durelės, tai, turbūt, išlipo šoferis. Jis kalbasi su kieme esančiais žmonėmis. Kalbasi rusiškai. Atvažiavęs sako: „Yra parėdymas greitu laiku visus iš Saugumo rūmų evakuoti, į Vilnių".

Man ši žinia net kvapą užgniaužia. Evakuacija į rytus! Vadinasi, greit turi prasidėti karas! Kad tik greičiau, greičiau prasidėtų!

Kieme triukšmingai ima kalti dėžes, atrodo sudeda į jas bylas ir vėl kala, krauna... Sunkvežimiai tolydžio atvažiuoja ir išvažiuoja.

Mano kameroje dienos slenka beveik įprasta tvarka. Tik antradienį vakare, prieš gulsiant, staiga atsidaro durys ir prižiūrėtojas sako: „Apsirenk švarką, eisim pas tardytoją". Nustebau ir susirūpinau, nes jau dešimt dienų manęs tardytojas nevargino. Nueiname į tardytojo kambarį. Sėdi man nematytas uniformuotas asmuo. Jis nustebęs žiūri į mane ir sako prižiūrėtojui:

— Ne tą man atvedei, šitą grąžink atgal į kamerą, o man atvesk kitą, kurį nurodys vyr. prižiūrėtojas.

Grįžtame atgal. Aš — džiaugdamasis, kad įvyko malonus apsirikimas, o prižiūrėtojas susirūpinęs, kad nepataikė.

Deja, atėjęs kitas prižiūrėtojas išaiškina, kad aš išrašų gauti negaliu. Nemaloni naujiena.

Penktadienį, civiliškai apsirengęs čekistas apžiūrinėja kamerą ir liepia prižiūrėtojui išnešti iš jos taburetę: „jam užteks ir vienos". Matyti, sugalvojo mane smulkmenomis terorizuoti. Pasikartoja įprastas dialogas. Čekistas klausia:

Jau šeštadienis, birželio 21-oji diena: Pagal savo kalendorių matau, kad jau tris savaites esu uždarytas vienukėj. Nerimstu dėl įkyrių klausimų : ar ilgai dar teks čia išbūti, ar pasidžiaugsiu kuomet nors laisve, ar pamatysiu savo vaikus ? Buvau įvairiems netikėtumams pasirengęs, mirti nebijojau, tai pastebėjo ir mano vyr. tardytojas, kada jis pamatė įrašytą į mano apkaltinimą 58 str. la punktą ²¹), ir jį patvirtino. Tada jis įdėmiai į mane pažiūrėjęs pasakė: „Aš dabar įsitikinau, kad tu tikrai mirties nebijai, tik nesuprantu kas tu esi, neobyknovenny idealist ili poslednija svo-loč" **).

Šeštadienį vakarą, kaip paprastai, devintą valandą atsiguliau. Miegojau ramiai, tik paryčiui staiga girdžiu kelius iš eilės sprogimus. Pakeliu galvą, aiškiai girdžiu lėktuvo motoro ūžesį ir... vėl sprogimus! Širdis vos neiššoko iš krūtinės, taip apsidžiaugiau, nes supratau, kad tai karo pradžia. Pakėlęs galvą klausau, kas darosi lauke, bet, lyg tyčia, atsidaro vilkelis ir prižiūrėtojo akis tiria mane, ar aš miegu. Greit padedu galvą, prisidengiu antklode, nuduodu miegantį, bet virpančia širdimi klausau, kas darosi mieste. Lėktuvams praskridus, pasigirsta pavojaus sirena, iš pradžios vienoj vietoj, paskui kitoj ir t. t. Taip, plazdančia širdimi, pragulėjau iki 6 valandos, kol prižiūrėtojas pasakė — „Kelk"!

Nusiprausęs, pakelta nuotaika grižęs kameron, šokau prie lango, pro kurį geriau viskas girdėjosi, kas darosi už mūrų. Apie 7 valandą, girdžiu, įvažiuoja į kiemą sunkvežimis, išlipa šoferis, trenkdamas dureles, ir eina mano lango kryptimi. Prie mano lango brazda sargybinis raudonarmietis. Nuobodžiaudamas ar nerimaudamas, jis šautuvą deda čia vienon vieton, čia kiton; kartais jis atsiremia į mano lango mūrinę dėžę, ir jo šešėlis užtemdo kiek šviesos.

Balsai nutyla. Iš jų pasikalbėjimo supratau, kad tikrai karas prasidėjo ir kad sargybinis ir šoferis nėra bolševikų šalininkai.

Jų žingsniai iš lėto tolsta nuo mano lango. Staiga atsidaro durelės į mano kamerą ir čekistas, kuris visuomet klausdavo skundų, piktai šaukia man:

Pasitraukiu į kambario vidurį ir atsistoju prie lovos. Jaučiu, jei jo įsakymo neįvykdysiu, galiu susilaukti nemalonumų.

O jis, užtrenkęs dureles, jau komanduoja kitose kamerose.. Tuo laiku kieme pokšteli šautuvo šūvis ir netrukus antras iš pistoleto. Girdžiu, kaip išbėgusi kieman gailestingoji sesuo, klausia:

Nesupratau, kas kieme galėjo įvykti, bet vėliau mano kaimynai kaliniai pasakojo, kad nusišovęs sargybinis ir šoferis, nes jų neprielankų bolševikams pasikalbėjimą išgirdęs čekistas, (tasai skundų apklausinėto-jas), ir jiedviems vistiek grėsė mirtis.

Septintą valandą, kaip paprastai, gavome pusryčius. Po pusryčių vyr. prižiūrėtojas įsakė visai uždaryti kameros langą. Tą patį įsakymą girdžiu kartojant visoms kameroms. Uždarius langą, oras kameroje nepaprastai įšilo. Pačiupinėju centrinio šildymo radiatorių, — karštas! Kam jie užkūrė centrinį šildymą?

Pietus gavau normaliai. Tuoj po pietų išgirdau kameroje Nr. 1 kirvio ir plaktuko stuksenimą. Netrukus atrakino ir mano duris ir pasiūlė tuojau išeiti į prausyklą. Prausykloje būdamas tokį pat daužymą išgirdau ir mano kameroje ir visose kitose kamerose. Grįžęs apžiūrėjau visus kameros kampus ir suradau, kad prie lango sienos buvo išplėštas plintusas, aišku kažkas buvo sujungiama su apačia. Plintusas vėl užkaltas didžiausiomis vinimis, kad negalėtumėm rankomis atplėšti.

Šeštą valandą gauname vakarienę. Prižiūrėtojai nuduoda, tarytum nieko nebuvo atsitikę. Laukiau septintos valandos, nes tą valandą paprastai veda ruošon, bet šiandieną apie tai nieko negirdėti... Staiga kaimyninėj kameroj uždarytas kalinys beldžia į duris ir šaukia prižiūrėtoją. Koridoriuje mirtina tyla, jokio atsakymo. „Gal prižiūrėtojai pabėgo, o mus, užrakinę, paliko savo likimui" ? Kaimyninėje kameroje pradeda laužti duris, bet geležinės durys nelengvai duodasi išlaužiamos. Iš kitos kameros girdžiu kalinių balsus:

Kaimyninėje kameroje daužo ne tik duris, bet ir sienas. Kaliniai, išlaužę geležines lovų kojas, išmušė jomis prie durų krašto sienos plytas, atstūmė durų užraktą ir išėjo į koridorių. Išgirdęs kalinius vaikščiojant koridoriuje, beldžiu į savo kameros dureles prašydamas, kad atidarytų. Atidaro. Matau keletą kalinių, kurie mane tuojau pažino. Prašau jų, kad mane į koridorių ištrauktų pro mažas dureles, nes kameroje aš esu tik vienas, ir durims laužti neverta gaišinti laiko. Nors durelės labai nedidelės, bet galva lenda gerai, tada susitraukęs šiaip taip iškišu pečius, bet... bėda nuo juosmens pakibau ir negaliu išlysti. Kažkuris kalinys rūpestingai pataria:

Įvykdau jo patarimą ir kaliniai, pagriebę mane už rankų ir pečių ištraukia pro langelį. Šonus, tiesa, gerokai apibraižė, bet vis dėlto ištraukė. Tučtuojau šokome kokių nors įnagių, kad greičiau galėtumėm atidaryti kitų kamerų duris. Suradome prancūzišką raktą, kuriuo atsukome užraktų sraigtus ir, palyginti, labai greitai atidarėme visų kamerų duris. Prie paskutinės kameros priėję norėjome ir ją atrakinti, bet ten sėdėję kaliniai ėmė mūsų prašyti, kad mes tų durų neliestume, nes jie norį pasilikti taip kaip yra.

Kol atrakinome visas kameras, jau sutemo. Kalinių iš kamerų prisirinko per keturiasdešimt. Tie iškankinti, išvargę, išsinervinę žmonės, tarytum atstovavo visus Lietuvos luomus ir profesijas: ūkininkai, valdininkai, inžinieriai, advokatai, karininkai, policijos tarnautojai, pirkliai, darbininkai... Suprantama, kaliniai buvo labai susijaudinę. Tučtuojau kilo ginčas. Vieni siūlė išlaužti duris ir tuojau eiti į gatvę, kiti gi siūlė susilaikyti ir laukti kitos dienos. Prie manęs priėjo šaulys Šopys ir pasiūlė man su plk. Šlepečiu sudaryti štabą ir vadovauti, nes kitaip kaliniai, pasidalinę į dvi grupes ir galutinai nesusitarę, kada išeiti iš kalėjimo, gali vienas kitą pražudyti. Mes su plk. Šlepečiu sutikome, paskyrėme vieną kalinį vyr. tvarkdariu (budėti koridoriuje), du kalinius pastatėme saugoti išorines duris, ir pradėjome tirti kas darosi mieste.

Vienoje kameroje perskilo radiatorius, ir visu smarkumu pradėjo veržtis karštas vanduo. Vandeniui besiveržiant, staiga atbėga vienas kalinys ir praneša, kad mūsų rūmai dega. Ir iš tikrųjų, nuėję paskutinėn kameron iš kiemo pusės, nakties tamsumoje, matome kieme raudoną pašvaistę. Tai buvo apie 11 — 12 valandą naktį iš VI.21 d. (sekmadienio) į VI.22 d. (pirmadienį). Girdime atvažiuoja ugniagesiai. Ugniagesiams įvažiavus kieman, girdime sproginėjant langų stiklus ir balsus žmonių, esančių aukščiau mūsų: —

visų kamerų sujungimo su rūsimi, kur randasi katilinė. Ypač mus baugina gaisras, nes visi esame įsitikinę, kad rūmai užminuoti ir liepsnai pasiekus sujungimus, visi rūmai gali išlėkti į orą. Kai kurie iš mūsų kalinių grupės pradeda šaukti ugniagiasiams:

Gaisrą apgesinus, girdime, atvažiuoja sunkvežimis ir čekistai rusiškai šaukia: „Greičiau išeikite ir lipkite į sunkvežimį". Supratome, kad tai išveža tuos, kurie šaukė iš pirmo aukšto ugniagesių pagalbos ²²). Tuojau nutariame, kad turime tylėti ir jokiu būdu neišsiduoti, kad esame šiuose rūmuose gyvi. Tiktai tada galėsime atsiliepti, kai prie mūsų kalėjimo atvyks Lietuvos partizanai ar vokiečių kariuomenė. Tuojau paaiškiname visiems kaliniams šį savo nutarimą. Visi su tuo sprendimu sutinka. Užgesiname visose kamerose šviesą, užbarikaduojame išorines duris, ir su plk. Šlepečiu klausome, kas darosi mieste. Staiga netoli mūsų girdime netvarkingą zenitinės artilerijos šaudymą ir lėktuvų ūžimą. Po šaudymo girdime daugelio tankų bėgimą. Zenitinė artilerija jau nebešaudo. Padarome išvadą, kad bolševikai panikoje bėga iš miesto.

²² Vėliau mums paaiškėjo, kad tai buvo visai neseniai suimti ir dar netardyti žmonės.

Prieš auštant girdime, vėl atvažiuoja sunkvežimis, palieka kieme kažkokią sargybą ir rusiškai įsako jiems:

— Štai paliekame jums apsaugai kulkosvaidį. Čia namuose surasite vandens, užtaisykite kulkosvaidį ir būkite pasiruošę.

Tuo laiku kažkoks čekistas pribėga prie išorinių mūsų kalėjimo durų ir rusiškai šaukia:

Vėl kapų tyla. Jau pradeda švisti. Sargybiniai iš kiemo eina ieškoti į pirmo aukšto virtuvę vandens. Prisipila vandens, ir nerūpestingai kalbėdami nešasi į kiemą. Mes visomis jėgomis stengiamės išlaikyti tylą. Deja, nevisuomet tat pavyksta. Atbėga į mūsų „štabą" uždusęs kalinys:

— Pulkininke, suvaldykite gen. Bykauską. Jis smarkiai kosti, kad visi rūmai dreba. Tas jo kosėjimas gali mus išduoti!

Einu į genrolo kamerą. Kamera labai didelė, jos langai po šaligatviu iš Vytauto prosp, pusės. Prašau generolą, ar negalėtų jis tyliau kosėti. Jis atsako:

Einu ieškoti vaistų. Koridoriuje randu spintelę su vaistais. Yra šiek tiek miltelių nuo galvos skaudėjimo, taip pat nervus raminančių tablečių, vatos, bintų, jodo, bet nuo kosulio jokių vaistų nesurandu. Kol ieškojau vaistų, nelaimės draugai iš kažkur ištraukė didelę pagalvę, į tą pagalvę įdėjo generolo nosinaitę, ir, kai jam užeidavo kosulys, jis galėjo kiek norėdamas kosėti į pagalvę, nes ji, pasirodo, puikiai kurtino garsą.

Apsaugai nuo netikėtumų prie užbarikaduotų durų pastatėme stipresnių vyrų sargybas, ginkluotas geležinėmis lovų kojomis. Sargybinių uždavinys: jeigu kartais į kalėjimą veržtųsi čekistai, tai, įsileidus juos pro duris, čia pat vietoje nudėti.

Vėl einu į tą pačią kamerą. Iš tikrųjų mūsų senelis generolas, atsigulęs nugara ant suolo, įvairiais balsais knarkia nepaprastai smarkiai. Budinu. Atsisėda.

Daugumas kalinių nemiegojome. Nervai visų buvo įtempti. Laukiame, kas įvyks toliau. Tiems, kurie labiau jaudinos, išdalinau visas rastas nervus raminančias tabletes ir miltelius nuo galvos skaudėjimo. „Štabe", nors visų mūsų nervai buvo labai įtempti, vyravo viltis, jog visa gerai pasibaigs.

Ypač daug jėgų mums teikė tikėjimas. Netikinčių mūsų kalinių tarpe, kaip iš pasikalbėjimo paaiškėjo, galėjo būti tik pora procentų.

Praėjo naktis, sklidina įvarių išgyvenimų... Išaušus rytui, girdėjome ne tik tankus bėgant, bet ir tolimus sprogimus ir .šaudymus. Tai truko keletą valandą.

Jau išalkome. Kas iš nelaimės draugų pasiskųsdavo, norįs valgyti, patardavome atsigerti vandens.

Pusiau dvyliktos staiga į „štabą" atbėga vienas kalinys nepaprastai susijaudinęs ir siūlo:

Akimirka pagalvojau, kad įvyko kokia baisi nelaimė. O gal kalinio nervai neišlaikė. Einu tirti, kas įvyko. Pasirodo, prie kiemo išorinių kalėjimo durų (jos buvo užrakintos tiktai geležinėmis grotinėmis durimis) atėjo trys moterys ir pradėjo sargybinio klausinėti, ar yra čia kas nors gyvas. Moterys pasisakė gerai žinančios, kad čia tikrai buvęs uždarytas generolas Bykauskas. Mūsų sargybinis, nudžiugęs, kad visos kančios jau praeity, moterims pranešė, kad rūmuose gyvų kalinių yra labai daug. Moterys sargybiniui pasakė: „Nebijokit, bolševikai jau bėga, mes tuojau pašauksime vyrus ir jie jums padės išeiti iš kalėjimo". Sargybinis labai nusiminęs man prisipažino, kad jis supranta savo kaltę (juk moterys galėjo būti bolševikų pasiųstos provokacijų tikslais!), bet kitaip pasielgti negalėjęs, ypač kad moterys taip nuoširdžiai lietuviškai kalbėjusios...

Beje, kalinys Reivydas, kuris vieną parą išbuvo mano kameroje, prišoko prie manęs dejuodamas: „Mes žuvome! Kas dabar bus?"

Vargšas, jis vis dar negalėjo atsipeikėti nuo čekistų baimės. Paklausiau jo:

— Atsimeni, ką mes kameroje kalbėjome? Reikia tikėti, kad viskas bus gerai. Palauksime ir pamatysime.

Paklausiau, kur jį buvo perkėlę iš mano kameros. Paskodo, į kamerą Nr. 1, kur jie sėdėjo trys. Taigi, visame Saugumo kalėjime, vienukėje tesėdėjau tik aš vienas.

Mums besikalbant, prie durų priėjo koks dešimtis jaunuolių: vienas pasikabinęs ant moksleiviško diržo durklą, kitas — kažkokį suomišką peilį, ir panašiai — visi man nepažįstami ir nematyti. Prašau kalinių, kad prieitų ir pažiūrėtų, gal atsiras jiems pažįstamų, nes bijau, kad nebūtų kokios provokacijos, kad vėl neįkliūtumėme i čekistų nagus.

Beveik visi kaliniai pereina, ir nė vienas jaunuolių nepažįsta, tik vienas staiga šaukia:

Durys buvo tučtuojau išlaužtos. Mes iš rūsio pasikėlėme į pirmąjį aukštą. Čia jau susirinkęs būrelis partizanų, jų tarpe ir mūsų matyti jaunuoliai. Vienas partizanų (paštininko uniformoje), paaiškino mums, kad bolševikai panikoje bėga pro Kauną, kad jis dabar mus visus tuojau surašys; ir pasiūlė po vieną eiti, kas gali — pas savo šeimas o kas šeimos neturi — pas pažįstamus. Taip pat jis pranešė, kad kaliniai iš Mickevičiaus gt. kalėjimo išsilaisvino 7 val. ryto.

Štai ir viskas. Sulaukėm savo mielųjų partizanų! Mūsų „štabo" uždavinys baigtas. Po vieną skirstomės iš Saugumo rūmų.

Išėjęs iš rūmų matau Parodos gt. ir Vytauto pr. kampe stovintį raudonarmietį sargybinį, jis nurodinėja tankams bėgimo kryptį. Pasuku į Laisvės al., einu Vytauto parko link. Nuostabi, nepaprastai graži diena. Žmonių gatvėse beveik nematyti. Einu ir nenoriu tikėti, kad, pagaliau, aš laisvas! Tai vienur tai kitur girdėti šūviai, bet aš nepaisau jų, nes iš džiaugsmo jaučiuos tarytum kokiame pasakų pasauly, ar sapne.

Trakų gatvėje sutinku pažįstamą. Galvoju, ar pažins mane apžėlusį, nukirptą, išvargusį ir pageltusį, kaip vaškas. Pažino. Prieina prie manęs, pasisveikina. Bet keista... Tik dabar pastebiu, kaip aš atpratau nuo žmonių. Po pirmo pasisveikinimo džiaugsmo pajuntu, kad aš bijau. Be to, atsimenu, kad jis tarnavo V. R. Komisariate... O jei jis supras, kad aš iš kalėjimo?... Jis gi apie tai nieko nekalba, siūlo užeiti pas jį. Klausia, gal aš noriu valgyti. Padėkoju, atsisakau. Savaime aišku, valgyti labai noriu. „Gal nori išgerti"? Apie gėrimą ir pagalvoti negaliu. Einame kartu iki Būgos gatvės. Jis vėl sako: „Aš gyvenu Būgos gatvėje, gal užeisi pas mane'? Išsisukinęju: „Dabar pas jus negaliu užeiti, užeisiu vėliau, nes būtinai turiu aplankyti daktarą profesorių Stančių čia pat Būgos gatvėje gyvenantį". Atsisveikiname. Jis eina į kitą gatvės pusę, čia pat priešais.

Aš einu į prof. namus. Skambinu. Atidaro duris kažkoks nepažįstamas jaunas vyras. Noriu greičiau smukti į butą, bet tas jaunuolis laiko pravėręs duris ir, nepasitikėdamas, klausia ko aš noriu. Aš jam įsakmiai aiškinu, norįs matyti profesorių. Jis vis nenori mane įleisti į vidų, teisindamasis, jog profesoriaus nėra namie. Išeina kažkokia panelė, taip pat nepažįstama, abu jie nustebę spokso į mane, žiūri įtariamai, tarytum į kokį banditą. Klausiu: „Ar yra profesoriaus žmona"? — „Nėra, bet greit bus... Kokiu reikalu jūs norite pamatyti profesorių"? Netekęs kantrybės, pagaliau, pasisakau, kad vos tik dabar esu išėjęs iš kalėjimo, pasisakau pavardę ir paprašau, kad kuo greičiausiai man leistų nusiprausti ir nusiskusti. Stebuklas ! Tuoj visi pasikeičia, pasidaro švelnūs ir malonūs. Tučtuojau — vonia ir visi tualeto reikmenys. Koks džiaugsmas, po šešių savaičių vargų, kančių ir bėdų atsidurti kultūringo gyvenimo sąlygose!

Netrukus atėjo prof. žmona ir jos brolis, kuris tuojau pasiūlė man švarius baltinius. Išsiprausęs, švariai apsirengęs, pasijutau kaip atgimęs. Vaišės. Netrukus grįžo ir profesorius. Suėjome į II aukšto kambarį prie balkono, ir pasipylė klausimai, kaip buvo kalėjime. Atėjo dar du „katorgininkai", tik ką grįžę iš kalėjimo, kaip ir aš. Čia būdami ir išgirdome per Kauno radio kartojamą pranešimą apie mūsų vyriausybės sudarymą, ir tautos Himną. Ak, tas mūsų Himnas! Saldžiai pašiurpo kūnas nuo pirmųjų Himno žodžių, o siela tarytum sakalas iškilo į saulėtas aukštybes. Verkėme, kaip vaikai, iš džiaugsmo, matydami grįžtančią laisvę, naują gyvenimą. Plevėsuojančios mieste lietuviškos vėliavos sukėlė naują džiaugsmo bangą...

Pro langą pamatau, kitoje gatvės pusėje, stovi plk. Vėbra ir ats. Itn. Dulkė, ir kažką tarp savęs kalbasi. Stoties pusėje ir Vytauto prospekte— ties kapais, vyksta smarkus šaudymas iš šautuvų ir kulkosvaidžių,—tai veikia mūsų partizanai, norėdami greičiau išvalyti Kauną nuo bolševikų. Radijas kalba: „Lietuvos partizanai prašo vokiečių aviacijos pagalbos, nurodyti, kur susitelkę bolševikai'... Nepaprastai greit atskrenda vokiečių lėktuvai, nurodydami prašomas vietas. Bolševikų aviacijos visai nematyti.

Vakare vėl pranešimas per radiją: „Partizanų grupės vardu plk. Butkevičius kviečia Lietuvos karius registruotis štabe. Tikslas — prisidėti prie partizanų veiklos".

Nors ir labai buvau išvargęs, kad vos begalėjau paeiti, be to, dėl pairusių nervų, naktimis visai nemiegodavau, bet noras kuo nors prisidėti prie veiklos mūsų geriausių idealistų jaunuolių, kurie, neatsižvelgdami į priešų skaičių ir jų apsiginklavimą, kiekviename žingsnyje rizikuodami gyvybe ir aukodamiesi dėl tėvynės, pradėjo nelygią, bet garbingą Lietuvos vadavimo kovą, iš pat ryto skambinu į štabą, Atsiliepia gerai pažįstamas plk. Vėbra. Klausiu: „Ar būsiu aš reikalingas"? — Žinoma «— būsi. Tuojau ateik į štabą, Vaižganto 15".

Štabe randu plk. Mačioką ir daug mūsų atsargos karininkų. Plk. Vėbra painformuoja mane apie padėtį, praneša, kad bus organizuojama komendantūra. Išvykdamas štaban pasitarti dėl komendanto paskyrimo, man pasiūlo patikrinti radio stoties gynimą ir partizanų įsitvirtinimus. Vykstu. Prie radio stoties mūsų partizanai užėmę pozicijas ir pasiruošę gintis nuo bolševikų. Visų nuotaika nepaprastai pakilus, pasiryyžimas didelis, o viltis laimėti dar didesnė. Grįžtu štaban, ten randu gen. Pundzevičių, plk. Vėbrą ir Mačioką. Jie praneša man, kad komendantu paskirtas plk. Bobelis. Klausia, kur aš norėčiau pasilikti, štabe ar į formuojamą komendantūrą eiti. Žinoma, man geriau eiti komendantūron, nes ten judresnis veikimas. Keliomis lengvomis mašinomis vykstame į komendantūros rūmus. Su plk. Vėbra besikalbant, paaiškėja bolševikų tardytojo šmeižiamas sakinys, kad mane išdavė geriausi draugai. Kaip ir maniau, tai buvo eilinė bolševikų tardytojų provokacija.

Komendantūroj organizuojam ginklavimosi skyrių Ginklavimo viršininkas plk. Vėbra, aš — padėjėjas. Darbo nepaprastai daug. Partizanų veikla kas valandą didėja ir gyvėja. Skubūs ginklų ir municiios reikalavimai ir aprūpinimas jais neduoda net atsikvėpti. Dar Vaižganto 15 būnant, atnešusios štabo nariams pusryčius mano pažįstamos ponios Lisauskienė ir Mačiokienė papasakojo mačiusios mano žmoną Kaune prieš pat karą, ir, rodos, vaikai čia Kaune. Nors šeimos buvau labai išsiilgęs, bet antradienį nei dieną nei naktį neturėjau laiko nueiti namo. Tik 5 val. ryto, gavęs lengvą mašiną, nuvažiavau į Aukštaičių gt. šeimos lankyti. Pasibeldžiau į langą. Už užuolaidos pasirodė žmona. Sušuko vaikams: „Kelkitės, tėtė atvažiavo!". Kilo nepaprastas triukšmas kambaryje, Vaikai šokinėjo savo guoliuose, nekantriai laukdami, apkabinti ir išbučiuoti savo tėvą... Išklausiau, kaip jie gyveno mane areštavus. Pasirodo, vargo jie matė nemažai. Žmona turėjo slapstytis Kaune, o vaikus nugabeno net į Tauragę, kad bolševikai neišvežtų. Ir tik prieš pat karą, penktadienį, žmona atsiėmė vaikučius iš Tauragės ir atvežė Kaunan. Šeštadienį nuvažiavo į ūkį pasiimti sau ir vaikams maisto, norėdama sekmadienį grįžti, bet autobusai jau nėjo, o į traukinį negalėjo visą dieną pakliūti, nes, karui prasidėjus, pirmiausia vežė tik kariškius ir bolševikų šeimas. Vargais negalais jai pavyko įsėsti į karišką traukinį, einantį Kaunan ir tik apie 10 val. vakaro, pasiekė jį. Taigi, visą dieną kai mieste trioškėjo šūviai ir sprogimai, vaikai išbuvo vieni. Paaiškėjo, kad kaip ir kitais atvejais, taip ir dėl žmonos, bolševikai man visa melavo. Jos niekas neklausė, netardė ir net nebuvo pakvietę į Saugumą... Kiek kartų ji prašė perduoti man laiškų, ar pinigų, ar siuntinių, — niekuomet negalėjo prisiprašyti. Tik prieš pat karą, per vieną pažįstamą įteikė kalėjiman skalbinių siuntinį Žinoma, tų skalbinių aš negavau, nes siuntinys buvo priimtas Mickevičiaus gt. kalėjime, o aš buvau uždarytas Saugumo rūmų kalėjime. Po mano arešto nakties, dukrelė nepaprastai ilgai ir griaudžiai verkusi, o sūnelis buvęs daug ramesnis. Klausiu jo: „Kodėl gi tu neverkei, ar manęs nemyli?".

Ir čia pat jis man papasakojo, kad jis viską girdėjo, kaip čekistai darę kratą, kaip jį su pagalve pakėlę nuo lovos, bet jis tyčia dėjosi miegąs, kad čekistas jam ko blogo nepadarytų... Kai jų prašomas, papasakojau savo gyvenimą kalėjime ir užsiminiau apie kankinimus, žiūriu, dukrelės akys pilnos ašarų. Žmona jai sako: „Gal tau širdelę labai skauda?... tėtė kitą kartą, papasakos".

— Ne, nieko, aš jau geriau pakentėsiu, tik, kad tėtė viską papasakotų...

Teko pasakoti viską, ir nors trumpą laiką su šeima pasidžiaugęs, vėl nuvykau į komendantūrą, nes ten laukė manęs ginklai ir žmonės, kurie tais ginklais kėlė iš vergijos Lietuvą.

Lietuvoje, kaip naujausioje tarybinėje respublikoje, labai mėgo reikštis ir kieminėti bolševiku veikėjai. Kiekvienas naujai atvykęs pareigojosi save geriausiai atstovauti pasaulini stebūklą — Sovietu Sąjungą, ir šviesti „atsilikusias, iš buržuazinio jungo išsivadavusias" respublikas.

Gal būt, tai buvo net pareigos paskatintas atsiteisimas už drabužius, valgius, gyvenimo patogumus, kuriuos taip uoliai rinko ir naudojosi iš Rusijos plūstą veikėjai. Visoj Rusijoj, ypač Maskvoj ir Leningrade, buvo visiems žinomas, bet slepiamas šūkis: apsirengimo, skonio mokytis iä Pabaltijo respubliku. Ne vienas atvykusiųjų pripažino Pabaltijo valstybių civilizacijos pranašumą, bei tuojau pridurdavo, kaip toli jos esą atsilikę bolševizme, marksizmo moksluose. Kartą gen. Morozovui rašytojas В., lyg juokaudamas, atsakė: „Todėl mes geriau apsirengę ir sočiau valgome, kad atsitikome tuose moksluose".

Negalėdami nuslėpti raudonarmiečių, komisarų, katiušų nuskurimo ir elementarios civilizacijos stokos, ypač komunistai, pasiguosdavo Lenino, Stalino mokslo išbujojlmu tuose keturkampiuose, standartiniuose žmogeliuose. Ligi įkyraus nuobodumo visi atvykusieji gyrė Sovietų Sąjungą ir nenuilstančiu atkaklumu stengėsi perpilti bolševizmo 23 metų laimėjimus į kiekvieną sutiktą Lietuvos gyventoją, dažnai net neatsižvelgdami, ar jis to nori, gali, supranta. Dažnam atvykėliui išsprūsdavo graudus apgailestavimas, kaip tokie turtingi, malonūs darbo žmonės, net išsimokslinę, dar vis akli Stalino saulės šviesai.

Daugumas, ypač smulkesniųjų veikėjų, buvo ir kokčiai fanatiški, įsipareigoją. Ir gaila būdavo žmogaus, virtusio papūga ir savo kvaišatyje smukusio ligi tvirto pasitenkinimo, bekartojant brošiūriniu frazių maišalynę.

Kaikuriam iš skaitytojų tenka pakartoti seną tiesą apie taisyklės išimtis.. Juk ir tarp susnių pelkės pušelių pasistiepia berželis, pakyla eglė. Ir sovietiniu veikėjų eilėse pasirodydavo išprusęs, vertingesnis žmogus. Gal tokių pasirodytu ir daugiau, jei ne viską sulyginanti komunistu partija ir NKVD beatodairiškumas, tačiau ir tai, kas retkarčiais blykstelėdavo, gali paliudyti, kokius speigus ir kančias pakelia pavienio žmogaus vertybės, dvasia. Bet privalu pastebėti, kad tokios išimtys buvo retos, ir joe tik patvirtino taisyklės tvirtumą ir išimtyse.

1941 metu kovo mėn. Karininkų Ramovėje (bolševikų pavad. „Dom Krasnoj Armij" buvo raudonarmiečiu literatūros vakaras Pertraukos metu Preikšas supažindino su majoru V-vu. Gilių mėlynų akių, lieknas vyгаз, apie 45 metu amžiaus, jaunu ir smulkiu veidu priminė artistą, poetą, o ne karininką. Kodėl jo pavardės neminiu — paaiškės pabaigoj šio aprašymo.

Pertrauku metu majoras V. sumaniai ir rūpestingai kalbėjo apie rusų klasikus, gyrė keletą -naujųjų, ypač Novikov - Priboj'u už jo „Cusimą". Gal iš mandagumo, bet atsargiai, tarsi bijodamas suklysti, užvedė kalbą apie lietuvių literatūrą. Paminėjo Maironį. Binkį, Salomėją Nerį. Taip užsimezgė gan laisva ir jauki pažintis.

Po programos atsirado kažkoks kapitonas, gal būt, iš Ramovės pareigūnu, ir pasiūlė pasinaudoti atskiru kambariu, kur draugas majoras, kaip retas svetys, turėsiąs progos pasikalbėti su „dvasios inžinieriais", kaip jis pavadino rašytojus, matyt iš Stalino kalbų įsikandęs tą sausą ir nuvalkiotą apibūdinimą.

Atskiram kambaryje, kiek prisimenu, susimetė: minėtas majoras V., kaip vėliau paaiškėjo, kelioms dienoms atvykęs į Kauną raudonarmiečiams padaryti pranešimą apie padėti Vakarų Europoje, LKP (b) CK II sekretorius Preikšas, rašytojai: Baltušis, Cvirka, Umru, Marcinkevičius, pora raudonarmiečiu karininku ir šio rašinio autorius.

Suomių — rusų karo dalyvis, ramiai epiškai pasakodamas, majoras V., kiek užkaitęs nuo vyno, pagarbiai pabrėžė suomių karingumą, ir džiaugėsi ta pamoka, kurią gavusi raudonoji armija, padarydama „generalinę repeticiją" prieš būsimąsias dideles ir žiaurias kovas, kuriu išvengti negalima ir nesą reikalo.

— Prie pirmojo Suomijos bunkerio suklupo netik raudonarmietis, bet ir bolševikas, — pasakojo majoras V. — Raudonarmietis, kalbėsim atvirai, sutiko narsų priešą, ir pamatė, ko jam stinga. Mes garbingai pertraukėm karą su suomiais, bet ir pamatėm, kokia jėga slepiasi buržuazinio režimo tvirtovėje. О partietis — bolševikas turėjo save paklausti: kasgi ten, priešo pusėj, stovi prie patrankos, prie snaiperio taikiklio? Argi ten buržujai? Ar mes nematėm, nepajutom, kaip kovėsi Vilpuri įmonės darbininkas arba Karelijos medžiu "kirtėjas. Ar jie suklaidinti, ar jie mūsų nesupranta; argi jie nežino, kad mes pirmoji pasaulyje darbininkų ir valstiečių respublikų sąjunga? Mes paėmėm ir belaisviu, bet kiekvienas jų, jei būtum žiemą paleidę basus, būtų grįžę į Suomiją, dar daugiau—prie šautuvo. Tikrovė, draugai, kažkas vertingesnio, nors ir žiauri, negu maloni iliuzija. Ir Leninas ir kiti veikėjai, ir teoretikai įrodinėjo, kad darbininkai, smulkieji valstiečiai eis su mumis, kai pamatys mūsų darbą ir veidą, arba kai susipras. Tai kodėl jie priešinasi? Jeigu jie mūsų darbų ir veidų nemato, tai—kas kliudo? O jeigu mato ir neseka— tai dar blogiau. Jeigu nesusipratę, tai kaip juos įsąmoninti, apšviesti? Karu, t. y. prievarta, ar laiko ir pavyzdžio pagalba? Tie klausimai, draugai, mus persekioja nuo pirmųjų spalių revoliucijos dienų, bet Stalinas, įsteigdamas penkmečius ir ginklų pramonę, atsisakė nuo pavyzdžio ir laiko — pasikliovė ginklu. Taigi, dabar kyla klausimas: Suomijos darbininkai ir visi kiti, pakėlę prieš mus ginklą, kas yra: priešai ar draugai? — Valandėlę patylėjęs, visus akimis perbėgęs tvirtai pasakė:

— Priešai. О su priešais, ir dar ginkluotais priešais, mез turim išgaląsti ginklą ir kovoti kietai ir rūsčiai, nes priešas kietas ir sumanus. Jeigu kuris tiki, kad be ginklo įvyks pasaulinė revoliucija, tas nepažįsta ar nesusivokia komunistų—bolševikų istorijoje ir ateities galimybėse. Preikšas pasakė, kad be masių įsamoninimo bolševikų programa bus mechaniškas žmogaus laužimas į pageidaujamąją pusę. Rusijos inteligentijos sunaikinimas... Kas tai buvo? Ar ji visa taip jau netikusi buvo, ar joje nebuvo žymių mokslininku, daktarų, inžinierių, ar tų mokslininkų, daktarų darbai ir žinios bevertės išdaigos? Ne! Kad jie nepakenktų mūsų politikai, socializmo reikalui, mes turėjom sunaikinti mokslininką, kabinetą, pincetą, apskaičiavimus. Kitaip sakant, mes sunaikinom buržuazinį mokslininko kabinetą, o jo vietoj įkūrėm komunistinę virtuvę. O ukrainiečių, „ku-lokų" sunaikinimas. „Aš manau, čia sėdi vyrai, kuriems neturi būti paslapčių, taigi jūs patys žinote, kiek milijonu įgudusių gerų ūkininku mirė badu, kad jų vietoje išdygtu bežemio arba vidutinioko, dažnai prasta ir tingėt linkusi kolchozininko natūra. Mes atsisakėm nuo gerų, tinkamai išdegtu plytų trobos, norėdami nusidrėbti iš molio mūsų planams (— svarbiausia !—) tinkamą lūšnelę (lačušką). О kai susiburs lūšnelės — išaugs didelis šaunus kolchozas. Draugai, ar tai ne karas? O partijos, NKVD veikla, ar ne nuolatinė kova? Ištrėmimai, stovyklos, kalėjimai, ar ne kova, kuri reikalauja milijonų gyvybių. Ech, socializmas, draugai, brangus !... Oi, brangus. Ne kominternas, ne komunistų partija sukurs pasaulini bolševizmą, bet tankas ir pėstininkas. Dėl to nebėra dviejų nuomonių, ir mes netikim darbininkais nei vidutiniokais. Jėga. lr tik jėga turi praskinti kelią, o visa kita, kaip derlius tolimesnio gilinimo ir kovos rezultatas, seks norom ar nenorom Ir tai mums išaiškinti padėjo ir Suomijos buržujai ir darbininkai. Štai, kodėl mums brangus Suomijos karas.

Tolimesnėje kalboje — diskusijoje majoras kiek įkaito. Vienas rašytoju, rodos Marcinkevičius, ironizuodamas, paminėjo Maskvos atėjūnus, kurie tariasi patekę tarp laukiniu, ir piautuvu — kūju papuoštais veidrodėliais, iškaltomis sentencijomis, dažnai nuvalkiotomis frazėmis, moko, aiškina, kur reikia ir nereikia.

— Taip, tokie kenkia socializmo reikalui, bet nelemia. Raudonarmietis už viską atsakys. Žinoma, būtu protinga ir naudinga suderinti administraciją su strategija, bet, deja, daug lengviau pastatyti gerą tanką, negu sukurti pakenčiamą administratorių, nekalbant apie atsakingą ir vertingą partietį, kuris dar sunkiau „gaminasi". Ir dar kartą aš jums atsakau, kodėl mes stiprinam armijos kumšti. Kumštis, tik kumštis '.

Toliau palietė ir Sovietų Sąjungos priešus. Majoras aprimo, pažeminęs balsą, pagalvojęs, atsakė:

— Stovim išvakarėse dienos, kada susimaišys priešų ir draugų sąvokos. Kas buvo priešas, taps draugu, o draugas — priešu.

Prie progos tenka pastebėti, kad jau 1941 m. vasario kovo mėn. slapčiausiai iš vieno kito pareigūno tekdavo nugirsti apie Kremliaus „arklių perkinkymą", kitaip tariant, ieškojimą nauju draugysčių su Anglija, Amerika. Kilus Jugoslavijos - Vokietijos karui, vienas tarybinės Lietuvos pareigūnas R., garbės žodžiu užsitikrinęs paslapties išlaikymą, pasakė: „Susimaišė mūsų kortos. Jeigu mes būtume suspėję įrengti aerodromus Pabaltijo valstybėse, būtume išnaudoję progą — puolę pirmieji Vokietiją. Bet pavasarį iš mūsų aerodromu negalėjo pakilti ir mokomasis lėktuvas. Dantis sukandę turim stebėti, kaip Jugoslavija remiama „priešmirtinės sutarties žodeliais".

— Tur būt, nėra mūsų tarpe tokio naivaus, kuris tikėtu Sovietų-Vokiečių susitarimo pastovumu. O kas gali išskirti dvi armijas, kurios sustojo priešais viena antrą?... Karas. Arba dabar mes sunaikinsim Vokietijos militarizmą ir sutvarkysim vokiečius, arba niekados. Mes laukiam tos laimingos valandos, kada Vokietija puls Angliją. Mes nė valandos nelaukę užliesim Rytprūsius tankų lavina, o mūsų sakalai griaus Krupp'o fabrikus ir Branderburg'o vartus. Be jokio pasigailėjimo! Vokiečiai reikia mušti taip, kaip niekad nieko nemušėm.

— Labai vietoje pasiteiravimas, — atsakė majoras. — Žinoma, Anglija su savo šėtonišku imperializmu ir išnaudojimo genijum yra ir bus didžiausias Sovietu Sąjungos, kaip-socializmo avangardo, priešas, bet ji savo dideliam kūne turi silpnų, net mirtinai pažeidžiamu vietų, pav. Indiją, Pietų Afriką. Pati Anglija su savo demokratine santvarka ypač nuo tos valandos, kai ji pasidarys mūsų sąjungininke, (o ji tikrai pasidarys!) mūsų Kominternui ji bus prieinama per darbininkus, nekalbant apie komunistų partiją. Būdama mūsų sąjungininke, ji noromis nenoromis turės palaikyti draugystę, apie mus palankiai kalbėti. Tai bus didelė jėga, šimtą kartų didesnė už tą, kurią Anglija mums galės tiekti iš savo ginklų fabrikų. Lemiamoj valandoj mes jau mokėsim išnaudoti mūsų draugų jėgą! Paskutinės minutės prieš karo pabaigą ir pirmosios po taikos priklausys mums. Tuo privalu pasirūpinti iš anksto ir pasiruošti, kiekvienam gerai apsvarstyti, budėti! Jeigu mes tai pražiopsosim, mes galim viską pražiopsoti, net iki paskutinio partiečio-imtinai.

— Vokietija mums kietas priešas savo vienalytiškumu. Britų imperija didelė galybė, bet ji išmėtyta gabalais, o Vokietija — kompaktiška masė, mūsų ir dideliuose nasruose bus kaip nenuryjamas kąsnis. Ką gi, teks platinti žiaunas, — šypsojosi majoras.

— Bet Vokietija turi ir pliusų, nes ji mūsų pašonėje. Ir todėl, kad ji mūsų pašonėje, pirmiausia turim ją nugalėti. Kol Vokietija bus be raudonos vėliavos, kol ja valdys fanatiškas nacionalizmas ir prūsiškas atkaklumas, tol socializmo reikalas sustos prie Eitkūnų, kaip vanduo prie pylimo. Kai Vokietija bus nugalėta, su Anglijos galybe gali būti sunki ir ilga kova, bet jos finalas visada bus tikras — mūsų pergalė; bet kol nesunaikinta Vokietija, tol mes neapdrausti nuo mūsų sunaikinimo. Tuos žodžius mes turim įrašyti galvoje ir kumštyje. Už Vokietijos respublikų susovietinimą!!—pakėlė portveino taurę, kiek pablyškęs ir suvargusiu judesiu majoras V.

Kilo diskusijos, planai, kaip, kada, kur Vokietija bus nugalėta. Vieni vaizdavosi lengvą, tankų ir Stalino sakalų pasivandravojimą per Vokietiją, kiti laukė sunkių mūšių net prie Maskvos ir už Maskvos. Ūmai Marcinkevičius paklausė:

— Tai kaip čia dabar, draugas majore, skelbiam visų tautų brolybę po socializmo vėliava, o čia — „kol nesunaikinta Vokietija". Nesuprantu. —- Tai pasakė kiek ironizuojančiu, beveik piktu balsu,

— Gal mes vienas antro niekad nesuprasim, draugas Marcinkevičiau, bet nuo to ne aš nukentėsiu. Aš dar kartą pakartoju, kad ne laiko praleidimui arba pilietinę informaciją, viešąją — sakysim — pateikiu. Jums, be abejonės, žinoma ir iš tų plepių, kurie tauškia kur reikia ir kur nereikia, bet aš pakartosiu, kad Vokietijos apdorojimp klausimas yra suplanuotas ir labai rimtai, pagristai nutartas ivykdyti. Mes, bolševikai, be plano ir batams autų negaminam, tai ką bekalbėti apie Vokietiją. Ir Lietuvos prijungimas buvo apsvarstytas 1937 metais, o galutinis planas buvo patvirtintas 1939 m. spalių pradžioje. Kas yra nutarta Vokietijoje sunaikinti, kas pertvarkyti, tai yra labai smulkiai sugrupuota, numatyta. Kur dingo per 6 milijonai Vokietijos komunistų, taip ryškiai ir sėkmingai veikusių prieš Hitleriui ateisiant? Sutirpo, išmirė, išžudė? Ne ! Mes nebūkim lengvabūdžiai. Ir negalima nedavertinti režimo — diktatūros, kuri, gal būt, vienintelė pasaulio istorijoje, užėmė valdžios postus jos priešu išleistų įstatymų legalizuotomis priemonėmis. Ar tai galima be daugumos, be jėgos persvaros. Ne. Ir dar kartą ne! Kas gi yra šiendieninė Vokietija? Mįslė, šautuvas, darbininkas? Viskas kartu, o visumoj — baisi jėga, jėga, kokios pasaulis nematė.

— Iš Rusijos revoliucijos ir Stalino politikos išsirutuliojimo mes galim suvokti ir turim suvokti, kad jėga ir nesivaržymas jokiomis priemonėmis pasirinkta tikslui pasiekti. Pažiūrėkim, koks skirtumas tarp ruso ir vokiečio. Rusas savo beribiuose laukuose ir keliose šeimose ant vieno pečiaus gimęs, augęs, mylėjęs ir mirdamas, buvo ir yra bendrijos, krūvos žmonių mėgėjas. Rusas nedaug turėjo — ypač darbininkai, smulkūs valstiečiai — ką jie galėjo prarasti. Rusas vienadienis, negerbia savo turto, neprisiriša prie smulkių, kasdieniu darbelių ir rūpesčių, kurie sudaro esmę, tikslą kruopštaus, savo triūsą mylinčio, bet palinkusio į smulkią buržuaziją, žmogaus. Tur būt, ne atsitiktinumas Rusijos revoliucija, o išdava priežasčių ir sąlygų.

— Paimkite jūs vokietį, nskalbant apie ūkininkus, dvarininkus, kapitalistus, kaip jis prisirišęs prie savo šeimos, skuduro, kertės. Ar ne tos smulkiaburžuazinės dvasios ir prietarų išdava tie smulkūs namiūkščiai, apjuosę pramonės centrus. Vokietis rnyli net ligi nuobodumo apžiūrėtą, apskalbtą tvarką, niekniekius, kurių visuma — dideli dalykai, miela ir brangi nuosavybė. Ne atsitiktinumas Hitlerio sumanymas — liaudies automobilis. Pigus, patogus automobilis, kurį tikrai jis duos, nes prie vokiečio darbingumo ir norų tai pasiekiama. Ir programose mes spindim priešingais šūkiais: mes nešam laisvę, beribę pasaulio išvadavimo misiją, o vokietis tenori erdvės. Ir tos erdvės nedaug — pasistatyti jaukų namelį, su vaiku darželiu ir prasimaitinimą teikiančiu laukeliu. Ar mes, Rusijos komunistai, jėga ir kitokiomis priemonėmis susovietinę Vokietiją, galėsim toleruoti vokiečių smulkiaburžuazinę gyvenimo tvarką, papročius, būdą? Ne, nes tai būtu oportunizmas, atsisakymas nuo kovos ir smūgiu įteisinamos bolševizmo taktikos. Ir kas daryti? Mes vėl grįžkim į Rusiją, pažiūrėkim bolševizmo taktiką, metodus. Kam, kam. tik ne jums, draugai, gali būti paslaptis keliolikos milijonų nušlavimas nuo žemės paviršiaus-arba ištrėmimais, — stovyklomis sutvarkymas mums nepalankaus elemento.. Jeigu Rusija ir kitos respublikos sudėjo tokias aukas greitesniam bolševizmo įgyvendinimo reikalui, tai kodėl negalima to pareikalauti ir iš Vokietijos? Pagalvokim. Arba paieškokim kitokio kelio ar priemonių. Jei rasite, maloniai prašome, pasiųskite Politbiurui, adresas: Maskva, Kremlius. Iki šios valandos Maskva nerado kitokio būdo, kaip ištrėmimas ar li-iikvidavimas 6—7 milijonų vokiečių smulkių buržujų, ypač inteligentų. Ką gi, gal ir gaila, gal žiauru, bet deja... Taip mes užpla-navom ir taip bus. Turiu pastebėti, kad tai minimumas, pradžia, bet gal to užteks. O aš pats labai norėčiau linkėti, kad to skaičiaus užtektų. Bet mes revoliucionieriai, o ne lepūs, evoliucijos papūgos, visokie demokratai. Jei reikia kraujo—kraują, jei naikinimo — naikinam, jei išnaikinimo — išnaikinam.

Ne kartą Įvairūs Maskvos pareigūnai, kartais įtūžę, kartais girti, pasigardžiuodami paslapties atidengimo malonumu, išsitardavo kaip teksią sutvarkyti Vokietiją, minėdami 6—7, kartais net 10 milijonu mirčiai užplanuotųjų. Gal būt, pati Maskva laikė naudinga slėpti tą istorijai ir žmonijai negirdėtą planą, bet pavieniai pareigūnai, tai atidengdami, skaitė ne tik vertinga paslaptimi, bet žinotina dogma daugiau ar mažiau įžymiesiems ir partiečiams. Iš kelių karininkų, komisarų girdėjau su pasigardžiavimu kalbant, kaip „išpuikę ir sunacėję vokiečiai" būsią sudoroti arba išsiųsti. Tai priskyriau pykčiui ir lengvabūdiškumui. Gi majoras V., savo nuodugnia ir apsvarstyta kalba, 6—7 milijonų vokiečių išžudymą laikė nuspręsta ir būtina didžiojo bolševizmo tikslo sąlyga, kaip rytą po nakties, kaip atriekimą riekės nuo kepalo.

Mus, išklausius majoro neoficialaus pranešimo, nustebino ne naujiena, bet tas nepajudinamas tikėjimas ir besąlyginis atsidavimas partijos linijai. Jeigu partija, Politbiuras, Kominternas syki nusprendė — šventa, nepajudinama, nesvarstytina, nes tai būtu nusikaltymas prieš liniją ir drausmę, tai būtų nebolševikiška.

Cvirka, lyg norėdamas sušvelninti klaikaus pareiškimo ispūdį, pasakė, esą, ne prieš tautą, kokia ji bebūtų, kovojąs bolševizmas, bet prieš atskirus asmenis, klases.

— Taip, visos žuvys iš vandens, bet ne visos vienodai kepamos. Mes su kiekviena valstybe, tauta apsidirbsime taip, kaip būtina, bet neišvengsim neišvengiamo... Jeigu tą atskirą žmogų, klasę sudaro 6—7 milijonai, mes jį likviduojam arba padarom nekenksmingu — pasakė pakeltu balsu.

Kelioms dienoms praėjus po šio pasikalbėjimo, rašytojų namuose buvo kalbama apie karą su Vokietija, ir kas būtu, jei bolševikams pavyktų vokiečius nugalėti. Tai buvo tarpusavis, tarp kitko išniręs pasikalbėjimas. Aš priminiau 6—7 milijonų vokiečių likvidavimą. Ten buvę Cvirka ir reikalų vedėjas Kaplanas nenorėjo apie tai ir kalbėti, bet buvęs nemažas būrelis rašytojų ivairiai aptarė klaikų ispūdį sukėlusį pareiškimą.

Nutaikęs progą, Cvirka man pasakė: „Mes arti Vokietijos, todėl tokių žinių skleidimas tik padeda mūsų priešams. Pasius vokiečiai sužinoję tokius planus, o kol kas—neviliokim vilko iš girios".

Pažymėtinas su minėtu majoru V. susitikimas rytojaus dieną. Apie 9 vai ryto jis man paskambino į namus, pasiteiraudamas, ar aš būsiąs mieste, — jis norįs prieš išvykstant dar pasimatyti. Sutarėm susitikti 11 val. Karininku Ramovėje. Atėjęs jau radau Mickevičiaus gatvėje stovinėjanti majorą V. Po kelių žodžiu tuojau priminė vakarykštį subuvimą, atsiprašinėdamas už nusigėrimą. Ak, jis ir prikalbėjęs visokiu niekų. Maloniai prašė, niekam apie tai neprasitarti. Kas kada būną, bet geriau mažiau, negu daugiau. Keletą kartų atsiprašinėdamas, man visai nuoširdžiai tikinant jį nebuvus girtu, maldavo neprasitarti, ypač apie griežtą generalinę liniją, Vokietijos problemą, neišvengiamumą sunkaus karo, kurį jis pavaizdavo labai nepalankiu Rusijai, nes armija Timošenkos dar nebaigta organizuoti, o pramonė vos pradėjusi visu dideliu tempu veikti. Dar nors pora gerų metų... Tada, oho!..

Taip dažnai atsitikdavo su šiek tiek įsigėrusiais ir šį tą pakalbėjusiais. Vilniuje vienas politrukas ir karo akademijos lektorius, kurie vakarienės metu su daugeliu dalyvių pasikeitė didelėmis tik ką atspausdintomis vizitinėmis kortelėmis, rytojaus rytą anksti, prasiblaivę, lakstė pas vizitines korteles gavusius ir, įkyriai atsiprašinėdami, susirinko. Vėliau teko sužinoti, kad Trockio, Tuchačeveskio bylose daug asmenų nukentėję, kurių vizitines korteles rado pas kaltinamuosius.

Kas žino, kur šiandien yra mėlanykis majoras V.-ras, ir kas pateisintų mano pažadų sulaužymą, jei, parašius čia minimo majoro vardą ir pavardę, NKVD ir Karo Tribunolas nubaustų bolševikiško teismo bausme. Antra vertus, nerandu prasmėe pavardėms kelti autentiškumo vertę, nes šimtais atveju įžymūs ir įžymesni bolševikiniai pareigūnai nesivaržė pareikšti užpuolimo ir teroro, kaip pagrindinių bolševizmo priemonių.

Pataisoma; 107 psl. 2 eil. iš viršaus turi būti RTFSR BK 58-1a, o ne 58—a. Red.

Žemaičiu gatvėje, Kaune, ant vaizdingo skardžio stovi balkšvi, keturių aukštu namai. Tai vienuolynas. Tenai gyvena būrys vienuolių, kurios išlaiko tuos puikiai įrengtus rūmus, verčiasi daržininkyste, keliolikoj kambarių priglaudžia studentes, valgykloje gamina skanius valgius ir meldžiasi.

Ne visiems suvokiamais pažadais ir valia apsišarvojusiu mergaičių būrelis atnešė savo dalis, susimetė, rinko aukas, ir pastatė jaukų, patogų vienuolyną. Kažkas panašu į broliją, komuną.

Bolševiku okupacijos metu 1940 metu rudenį Kauno vaikų prieglaudose labai padaugėjo vaikų. Gan vargingose prieglaudose vaikai, nelyginant vėžiai pintinėse, gužėte gūžėjo, o raudonoji armija ir kitokie atėjūnai užėmė visus įmanomesnius butus.

Kelintą kartą nuvykus į miesto butų skyrių maldauti patalpų, vienas valdininkas P. patylomis prasitarė: „Kad ne raudonoji armija, jūs galėtumėt užimti vienuolyno patalpas Žemaičių gatvėje. Deja, tie rūmai jau rezervuoti raudonajai". Ir orderis esąs išduotas ir po dienos kitos raudonarmiečiai susikraustysią.

— Paprašykit, gal aviacijos štabas perleis, mes nieko prieš, — atsake valdininkas P.

Nutariau ne į aviacijos štabą vykti, bet į vienuolyną. O tas vienuolynas vertas gero žodžio: visi patogumai, švarus, puiki virtuvė, duonos kepykla, skalbykla, o sandėliuose atsargos produktų, daržovių... Gal ne tiek vienuolyno patalpos, kiek tos atsargos ir buvo suviliojusios aviacijos štabą, kuris zenitinių patrankų grupę pasiryžo įsprausti i vienuoliu celes.

Iš pradžių tylios vienuolės, skaistybės sargyboje ir skambančioj vienuolyno tyloj neįsivaizdavo vaikų ir jųjų riksmo... Vienuolės ... vaikai.

Vienuolės prašė leisti pagalvoti. Nors porą dienų. Gerai, kam gi pakenkė apsigalvojimas, bet tas dviejų dienų laikas būtu pakenkęs, nes, kaip vėliau paaiškėjo, raudonosios armijos dalinys po poros dienų būtų įsikūręs, o vienuoles be jokiu ceremonijų iškraustęs į gatvę.

Tik pasikalbėjęs su vienuolėmis, nuvykau į minėtą štabą, kuris laikinai buvo sustojęs dviejuose namuose, prie Meteorologijos stoties. Štabe radau majorą ir politruką. Kartu nuvykusi rusų vaikų darželių lyg ir inspektorė, Ibrahimova, uoliai prašė perleisti vienuolyną vaikų prieglaudai. Majoras nesileido į jokias kalbas, o politrukas mandagiu išsisukinėjimu apgailestavo vaikų vargus, bet raudonoji armija visur esanti pirmoje vietoje. Kai aš paklausiau, kas daryti su šimtais vaikų, kurie artėjančios žiemos laukia nekūrenamose patalpose, be menkiausių patogumų, tada pašoko majoras ir ėmė plūsti buvusią vyriausybę, apleidusią valkus. Gi raudonajai armijai telieką tik apgailestauti. Rytoj apie pusdieni jie susikraustysią į vienuolyną, o vienuolės jo kariams vargo nesuteiksiančios...

Grįžom iš štabo nusivylę, bet vienuolyno nemaniau palikti. Ibrahimova atsisakė padėti, nes, jei jau raudonoji armija gavusi teisę užimti butą, tai jokia galybė nesulaikysianti.

Pasitariau su sekretorium R. *) inspek. Р., inspektore K. Visi matė vienuolyno patalpas, maisto atsargas, įrengimus, koplytėlę. Ta kukli nuostabiai jauki koplytėlė buvo įrengta trečiam aukšte, erdviam kambaryje, švariam, kaip korys. Nedažytu lentų grotelės, paprastas kuklus altorius, mūsų seserų darbo užtiesalai, mezginiai, gėlės. Kvapą sulaikančioj tyloj spinksėjo mažas žiburėlis, vaško ir drobės kvapo pripildytoj patalpoj virpėjo kuklia, savo paprastumu artima švieselė. Ar tai būtų maldos namas, ar dukters seklyčia, savo meiliu kuklumu ir skoningumu lietųsi širdin kiekvienam, kuris nešiojo nors kibirkštį pagarbos žmogaus kūrybai.

Tai buvo kūrinys mūsų seserų; kiekvienam kampelyje, kiekvienam darbe plasdėjo besąlyginis atsidavimas ir darbo meilė.

Sukviečiu artimųjų priešmokyklinių vaikų darželių ir vaikų namų skyriaus bendradarbių pasitarimą.

Po keliu žodžių, žvilgsniais sutariam kaip nors gelbėti vienuolyną nuo raudonųjų.

Nebaigus pasitarimo, ateina vienuolyno vyresnioji ir maldauja, kaip nors gelbėti nuo raudonosios armijos. Jeigu būtu galima įkurdinti vaikus, gal ir jos, vienuolės, tiktu ūkio darbams, kepykloje, skalbykloje, nes kitaip ir valandos negalės pasilikti.

Pareinu į namus, ieškau visokių būdų, pas pažįstamus telefonu prašau užtarimo, protekcijų, bet kai tik paminiu raudonąją armiją — visi atšoksta. Su viskuo, gal būt, galima kovoti, bet su nenugalimąja pataria neprasidėti.

O laikas buvo brangus. Apie 10 val. vakare pasikviečiu jau minėtą Priešmokyklinio skyriaus inspektorių P. ir nutariam vienuolyną „užimti jėga". Smulkiai išdirbtu planu, pasitelkus dar vieną tarnautoją S., nutariam naktį sunkvežimiu sugabenti apie 80 vaiku į vienuolyną, su lovomis ir kitu inventoriumi. Rytojaus dieną, kai atvyks raudonosios armijos minėtas dalinys, susidurs su užbaigtu įvykiu, kaip politikai sako, su įvykusiu faktų. Vaikų pergabenimą, taip sakant „vienuolyno užėmimą", įvykdys insp. Р., jis su raudonarmiečiais nesileis į jokias kalbas, tepasakydamas, kad tai Priešmokyklinių įstaigų skyriaus viršininko įsakymas. O aš, kaip įsakytojas, anksti rytą traukiniu išvykstu į Vilnių — pabėgti nuo pirmojo įkarščio. Tada Šviet. Komisariatas jau ėmė keltis i Vilnių, ir tai buvo tikras patogumas: kai „šilta" dėl kokio nors įvykio Kaune, vyksti į Vilnių. O kai „šilta" Vilniuje — į Kauną. O šilumos visur netrūko.

Taip ir įvyko. Ryto ketvirtą valandą P. sv. pirmuoju sunkvežimiu pažadino vienuolyną. Vienuolėms išdėsčius planą, jos skubiai talkininkavo rengiant vaikams patalynę ir kitką. Po dviejų valandų, vos baigus „užėmimą", sudūzgė prie vienuolyno keletas rau-donosios armijos sunkvežimių, su visokia-riopa karine ir civiline manta.

Dar nebaigus vaikų suguldymo, atbildėję raudonarmiečiai ėmė keiktis, grąsinti Stalinu ir Vorošilovu, už tokią, kaip jie sakė „samopravstvą". Buvo pagrasinta insp. P. suimti, bet šis pasiteisino tik viršininko įsakymą vykdęs.

Majoras ir politrukas įsakė surasti mane, bet insp. P. paaiškino, kad tik nuo aštuntos valandos Priešmokykliniam skyriuje prasideda darbas. Lygiai aštuntą valandą prie skyriaus patalpos, Duonelaičio g., sustojo automobilis su pulkininku ir majoru. Atėję į mano kabinetą ėmę kolioti, girdi, kokia, tvarka, jei aštuoniose valandose dar nėra viršininko! Nesulaukiant, apie pusę dešimtos insp. P. pranešė, esą, sužinojęs, viršininką išvykus į Vilnių. Kiek atlyžęs, pulkininkas nuėjęs pas Švietimo liaudies komisarą A. Venclovą. Matyt, buvo aštri šneka, nes apie 12 val. Venclova išsišaukė mane telefonu ir įsakė greičiausiai grįžti į Kauną..

Bet tą dieną negrįžau. Kitą dieną dešimtą valandą nuvykau pas Venclovą. Jis traukė pečiais ir stebėjosi, koks galas mane su-gundęs tokią košę užvirti. Jis tuojau paskambino į Karininkų Ramovę majorui, rodos, Bobrianinui, esą aš galįs nuvykti pas juos. Venclova pašaukė L. Girą, kaip savo pavaduotoją, ir išvykom abu į Karininkų Ramovę. Gira visą laiką save ir mane guodė, spėliodamas, kas mūs laukia Ramovėje, labai apgailestaudamas „tokį lengvabūdišką ir neapgalvotą žygį"...

Ant akmeninių laiptų mudu sutiko pulkininkas ir man jau žinomi, majoras ir polit-rukas. Tik įėjus i salę, pulkininkas visu balsu ėmė šaukti, kaip aš išdrįsęs lysti ten, kur raudonoji armija numačiusi įsikurti. Tas kauksmas man įkvėpė ir drąsos, nes jei jau kviečiasi, plūsta, tai pagal bolševiku etiketą, panašu į derybas.

Kai susėdom, aš labai tyliai, su ilgoms pauzėmis ėmiau aiškintis keliomis, greitomis sumedžiotomis Lenino Stalino raštu frazėmis apie vaikų laimę tarybinėj priežiūroj, apie vaikams skiriamas lėšas ir dėmesį.

Tada pulkininkas paklausė, ar aš negalįs garsiau šnekėti, nes jis nė velnio negirdįs.— Jūs taip garsiai kalbėjot, todėl man jau metas tyliau prašnekėti, — atsakiau.

Po to kiek aprimo pulkininkas, o politrukas pasiūlė papirosą L. Girai, kuris padėkojo ir už mane, kaip nerūkantį, nors man politrukas nesiūlė.

Kiek įsidrąsinęs, L. Gira ėmėsi aiškinti, kaip esą sunku su butais, o vaikai — tarybinė ateitis, beveik gatvėje atsidūrusi. Tai vėl įsiutino pulkininką. Jis, trenkęs kumščiu į stalą, šaukė, koks nachališkumas apėmęs Švietimo komisariatą, kaip išdrįstąs pastoti kelią raudonajai armijai! Ūmai ir L. Gira įkaito, jis irgi pakėlė balsą gera tercija ir pasakė:

— Jei būtu toks galingas komisariatas, tai jūs nebūtumėt atžygiavę į mūsų kraštą.

Karininkai tik žvilgsniais persimetė. Po to kiek atlyžo pulkininkas, liesas, ilgas, semitiško veido karys.

Įsikišo politrukas, pareikšdamas, kad raudonoji armija labai gerbianti vaikus, ir jis pats turįs tris sūnus, bet kas esą perdaug, tai perdaug. Man, pagrąsinęs karo lauko teismu, pridūrė:

— Na kągi, esi rašytojas, fantazija plati, tai mes tuokart nutarėm dovanoti, nors, jei vakar rytą būtume sugriebę, tai stačiai į NKVD... Duodam tris dienas laiko vaiku iškraustymui. O kitaip — bus labai blogai. Aš pažadėjau, kai tik kur nors gausiu patalpą, tuojau užleisti vienuolyną. Pulkininkas tuojau ištraukė kažkokį popiergalį ir įsakė man pasirašyti, kad po trijų dienų visas vienuolynas esą bus laisvas. Kai nepasirašiau, jis dar pagrąsino karo lauko teismu ir patarė pagalvoti, kas esanti raudonoji armija tokiam krašte, kur fašistu kariuomenė galinti visada užpulti. Raudonoji armija nežinanti kliūčių.

Praėjo trys dienos. Aš vėl išvykau į Vilnių. Penktą dieną sugrįžus, skambino majoras Bobrianinas ir politrukas, kodėl dar neiškraustyti vaikai. Teisinausi patalpų nesuradęs.

Taip praėjo savaitė, mėnuo ir — keli. Ir majoras kažkur dingo, tik politrukas, sutikęs gatvėje, sustabdydavo ir vis klausda-davo, kada gi tas vienuolynas būsiąs tusčias. Vieną kart atsakiau: „Jis niekad tuščias nebus. Jei mes išsikraustysim, jūs užimsit".

Vienuolės pasidarė technikiniu personalu: virė, skalbė, šlavė savo įnamiams-vaikams. Atsargos pulkininkas ir kapitono žmona vedė ir tvarkė glaudžiai padedami vienuolių.

Daug komisijų, revizorių lankėsi tam vienuolyne, ieškodami priekabiu vaikų namuose, įsikūrusiuose vienuolyne, vienuolių ir „liaudies priešų" pulkininko, kapitono žmonos, viršilos vadovaujamoj įstaigoj. Bet negalėjo prikibti, nes tvarka ir visi paragrafai buvo pildomi geriau, negu reikalavo.

Taip tas tylus, ant skardžio stovįs vienuolynas atkutino dešimtis šašuotų, nuvargusių vaikų, gerai prižiūrimų ir auklėjamų, o vienuolės ir tariami „liaudies priešai", užsiglaudę vaikų namų, sulaukė valandos, kada galima nebijoti nei raudonosios armijos, nei NKVD.

1940 metu rudenį švietimo komisariate buvo įsteigtas Priešmokyklinis vaikų darželių ir vaikų namu skyrius.

Nuo birželio mėn., t. y. nuo bolševikų okupacijos iki rudens, vaikų darželiai ir namai gerokai apsileido, nes ir buvusios vyriausybės į tuos darželius ir namus žiurėjo, kaip į gailestingu moteriškių ir bevaikių ponių malonės darbą.

Daugumas vaikų namų buvo nepakenčiamose patalpose. Ypač V. Jėzaus draugijos išlaikomi v. namai Vilijampolėje ir Žemaičių gatvėje buvo neįsivaizduojamam skurde. Vilijampolėje, name, daugiau tinkančiam daržinei, o ne prieglaudai, spalių mėn. baigiantis, nekūrentoj patalpoj tarp sutrintu šiaudų ir skudurų 3—7 met. amžiaus vaikai gulėjo dieną ir naktį krūvomis, vienas kitą šildydami skarmalais ir kūnu. Šašų, visokių gyvių, suprantama, buvo geras perteklius... Beveik panašūs buvo ir rusų vaikų namai Šančiuose.

Tai sužinojusi, komunistų partija atakavo Švietimo komisariatą, ypač Priešmokyklinį skyrių, rodydama didelį susirūpinimą, bet konkrečai tik trukdydama. Naujai susikūrusiam skyriui tuojau iškilo patalpų klausimas, nes raudonoji armija ir katiušos anksčiau gulėdamos ant dėžių ir turėdamos vieną universalų paltą apsivilkti, pasikloti ir užsiklot:, dabar skaitė sovietinės gerovės garbe ir pareiga užušiukšlinti 4—5 kambarių butą.

Tarp daugelio panašių, netinkamose patalpose buvo įsikūrę ir vokiečių vaikų namai Tunelio gatvėje. Tiesa, kambariai, patalynė buvo švarūs, nepaprastai tvarkingai užlaikomi, bet ir tai negalėjo pakankamai padėti daugiau negu kuklioms patalpoms.

Priešmokykliniame skyriuje nuolat lankėsi Liuba Dektoraitė, žydų vaikų darželio vedėja, garsaus enkavedisto Todeso žmona. Kaip ir dauguma NKVD agentu, ji slėpėsi esanti Todesienė, ir dauguma vaikų darželių vedėjų, auklėtojų, Dektoraitės buvo išnaudojamos visokeriopai informacijai. Žinoma, Dektoraitė išsamiai susipažno su vaiku darželiu ir vaiku namų sąlygomis.

1940 m. spalių mėn. pabaigoj pakvietė mane į komunistų partijos centro komitetą, kur radau ir L. Dektoraite, greta Adomo - Isako Meskupo ir švietimo skyriaus vedėjo Zdanavičiaus. Po trumpo pranešimo, ypač pabrėžus butu stoką, Dektoraitė pasiūlė vokiečių vaikų namus iš Tunelio gatvės perkelti į žydų vaikų namus, Ugniagesių gatvėje Nr. 4. Tuojau pridūrė ir Meskupas, girdi, jis matęs namus Ugniagesių gatvėje. — Vokiečiai gauną ne tik geras patalpas, bet išnyksianti tautinė, rasinė neapykanta, o tai esą svarbiausia tarybinėje santvarkoje. Zdanavičius ir aš abejojom, ar sutiks vokiečiai su žydais gyventi po vienu stogu, tačiau Dektoraitė įkaitusi užklausė, kur gi esą vokiečiai, ar nacionalistiniam Berlyne, ar tarybiniam Kaune?!

Adomas - Meskupas irgi pritarė L. Dektoraitės pasiūlymui — be atodairos perkeldinti, nesgi kvailystė, girdi, būtų dėl tariamosios tautinės neapykantos nesuteikti vaikams žmonišku patalpų.

Teisybė, Ugniagesių gatvėje esančios žydų vaiku namų patalpos buvo erdvios, šviesios, su gera virtuve ir kitokiais patogumais. Be to, keletas erdvių kambarių buvo tušti. Tačiau su tais namais dėjosi ištisa istorija. Juose buvo atviras žabotinskininkų lizdas, nes ir tų namų vaikučių daugumą sudarė 16—19 metų vyrukai, kaip vėliau paaiškėjo, jau praėję karinio pasirengimo kursą ir uolūs Žabotinskio legionieriai. Bet prie bolševikų jie greit prisitaikė, stodami į komjaunimą, kompartiją. Daugumas tų vyrukų jau tarnavo įstaigose, gan solidžiose pareigose, o tačiau gerai įsirengtų vaikų namų jie nesiryžo palikti.

Priešmokyklinis skyrius susirūpino „išrūkyti" tokį lizdą, bet tuojau kelią pastojo semitiškas vieningumas. Net iš Rusijos atvykusi vaikų namu vedėja, komandyriaus žmona, komunistė Ibrahimova ūmai susibičiuliavo su tų namų klika ir virė „košernus" pietus be jokių skrupulų. Visomis pastangomis ir būdais stengėmės iškelti kur nors 65 suaugusius vyrukus, o jų vieton galėjom sutalpinti apie 150—200 vaikų atitinkamo vaikų namams—3—10 metų amžiaus. Nei komunistu partija nei švietimo vadovybė nesiryžo pritarti mano sumanymui, o mielai pritarė Meskupo ir Dektoraitės užmačioms: suglaudinti žydus su vokiečiais. Be to, man ir visam Priešmokykliniam skyriui buvo pakankamai aiškus Meskupo, Dektoraitės, Ibrahimovos ir kitų žydų veikėjų planai: už vokiečių vaikų pečių išlaikyti tą žabotinskininkų kolektyvą, dar įsigyjant kozirį rasinės neapykantos kovose.

Priešmokyklinis skyrius pasiryžo nenusileisti. Dar kartą pasiunčiau į vokiečiu namus inspektorių Р., tarsi patikrinti patalpų, bet ta proga patarti patiems vaikų namų tvarkytojams paieškoti geresnio buto. Nes, ko gero, manėm, pati kompartijos vadovybė su Ugniagesių gatvės vaikų namų vadovybe perkraustys vokiečių vaikus. Dektoraitė pa rūpino net atskirą virtuvę ir atskirą išėjimą vokiečių vaikams, o Meskupas mane kasdieną telefonu klausinėjo, ar ilgai aš dar laikysiąs tarybinei santvarkai gėdą darančiuose namuose jokios rasinės neapykantos nežinančius nekaltus vaikučius.

Pagaliau į Priešmokyklinį skyrių pakvietėm vokiečiu vaikų namų vedėją daktarę G. O. ir pranešėme apie vaikų perkeldinimą Partijos buvo įsakyta tyliai, be jokių ceremonijų perkeldinti vaikus, bet tai pranešdami vedėjai, jau minėtai dr. G. O., norėjome atsikleisti žydų planą ir su vedėjos pagalba ardyti jųjų kombinacijas. Bet vedėja, kažko dėl, lyg ir vengė Priešmokyklinio skyriaus. O mes, arčiau nesusipažinę, bijojom atskleisti visas paslaptis. Kadangi įrengimas ir patalpos Tunelio gatvės vaikų namuose nerodė pertekliaus, pasiūliau dr. G. O. prašyti iš Priešmokyklinio skyriaus pašalpos — avanso. Tuo pasiūlymu sekant dr. G. O. Inspektorių P. žodžiu paprašė 300—400 litų, tačiau kiti vaikų namai, ypač žydų, buvo gavę pašalpų tūkstantinėmis sumomis. Tai vėl pasirodė daugiau, negu kuklu, todėl paskyriau 1000 litų, tuo pačiu norėdamas pažymėti ir Priešmokyklinio skyriaus palankumą.

Tuo tarpu kompartija, net „Tiesos" redaktorius Zimanas — iš atsiųsto straipsnio — sužinojo Priešmokyklinio skyriaus neryžtingumą, laikant vaikus bjauriose patalpose.

Ypač tam puolimui tiko buv. V. Jėzaus vaiku namu būklė ir patalpos, nors tai jau buvo sutvarkyta.

Dar kartą mane pasikvietęs, Zdanavičius, jau rūsčiai ir besąlyginiai įsakė perkeldinti vaikus. Nenorėdamas dalyvauti toje egzekucijoje, išvykau i Vilnių, o insp. P. patariau raginti vokiečių vaikų namų vedėją pačią ką nors daryti...

Ji ir padarė — kreipėsi į Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, kuris tuojau pasiteiravo pas Pozdniakovą, kas ir kodėl brukąs vokiečių vaikus į žydų lizdą? Pozdniakovas tuojau paskambino šviet. komisarui Venclovui, įsakydamas sustabdyti vaikų perkeldinimą, bet tai buvo nereikalinga, nes dar nebuvo pradėta.

Mane pasikvietė šviet. komisaras pasiteisinti, kas sugalvojęs tokį projektą. Išdėsčiau. Kai paminėjau L. Dektoraitę, Adomą—Meskupą ir Zdanavičių, Venclova tik nusijuokė, girdi, tai turėjęs žinoti ir Pozdniakovas.

Mums bešnekant, L. Giros lydimas, atvyko ir Pozdniakovas. Matyt, jis buvo dr. Zechlinui teisinęsis, kad tai įvyko be jo žinios. Šypsodamas Pozdniakov Venclovai pasakė, kaip protestavęs, kaip jis sakė, „čudak" Zechlin. Neapsimoką, girdi, tuo reikalu dabar teptis. Man išeinant Pozdniakov pasakė: „Gaila, — būtų buvęs įdomus eksperimentas".

Ta pati Dektoraitė, bešniukštinėdama po skyrių, sužinojo apie paskirtą vokiečių valkams 1000 litu pašalpą. Tuojau pakvietė mane kompartijos centro komitetan tas pats Meskupas ir Zdanavičius, stačiai pulte užpuldami, koks velnias man pataręs „nacių" vaikams, kurie įsigeidę naudotis eksteritorialumo teisėmis, skirti pašalpą. įsakė sulaikyti, o jei išduota — atimti;

Bet dr. G. O. nebeatėjo atsiimti pašalpos; ar ji sužinojo iš kur nors, kaip su ta pašalpa išėjo, ar kas kitas, — neteko sužinoti iki šios dienos.

Beveik kiekviename lietuviškame leidinyje, kuris vienaip arba kitaip nušviečia bolševikmetį Lietuvoje, atitinkama vieta skiriama bolševiku atliktiems masiniams lietuvių trėmimams. Apie tuos trėmimus „Lietuvių Archyve" jau buvo rašyta abiejuose pirmuose tomuose. Tačiau kiekvieną kartą vis dar atsiranda nepaskelbtų davinių, kurie yra netarpiškai susiję su pačiu egzekucijų vykdymu ir kurie tam vykdymui suteikia ryškesni atspalvį, pilnesnį vaizdą. Ir nėra abejonės, kad apie trėmimus dar daugelį kartų teks net žymiai plačiau rašyti. Ir tai bus tada, kai pavyks surinkti pilnus davinius, kurie tą žiaurią egzekuciją vispusiškai nušviestų. Dabar tie daviniai kruopščiai rankiojami, bet vistiek kai kurie jau surinktieji prašosi viešo paskelbimo.

Ligšiol paskelbti išvežimus liečią dokumentai ir jų komentarai nedavė pagrindo tarti, kad trėmimų metu būtų buvę vykdomi skandalingi tremiamųjų apiplėšimai. Atrodė, kad bet kokiems savavališkiems tremiamųjų turto grobstymams negali būti vietos. Jau pirmame trėmimus liečiančiame dokumente, kurį išleido TSRS Valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas valstybės saugumo 3. rango komisaras S e r o v ir kuris buvo ištisai paskelbtas „Lietuviu Archyvo" I tome, betkoks plėšikavimas buvo kategoriškai uždraustas šitokiais imperatyvais:

„Atiminėti iš išvežamųjų bet kokius daiktus, išskyrus ginklus, kontrrevoliucinę literatūrą bei valiutą, o taip pat naudotis išvežamųjų maisto produktais — kategoriškai draudžiama.

Įspėti visus operacijos dalyvius, kad mėginę pasisavinti išvežamųjų daiktus, bus traukiami teismo atsakomybėn".

Taigi, plėšikavimai įsakymais buvo uždrausti, bet praktikoje jie buvo vykdomi visu bolševikiniu ryžtingumu ir godumu. Tai dar vienas ryškus bolševikinio siautėjimo pavyzdys, rodąs, kaip toli buvo deklaratyvinė teisė nuo gyvenimo tikrovės.

Tremiamųjų apiplėšimai, jau esančių dokumentų šviesoje, buvo dviejų rūšių, būtent, nelegalūs apiplėšimai, padaryti aukštesnei vadovybei nežinant arba nenorint žinoti, ir apiplėšimai, sankcionuoti ir pravesti pačios NKVD vadovybės iniciatyva ir jos nustatyta tvarka. Pirmieji šios rūšies plėšimai leido pasipelnyti egzekucijas netarpiškai vykdžiusioms operatyvinėms grupėms ir atskiriems tu grupių nariams, o per antruosius plėšimus buvo surinkta daug vertingų daiktų, kuriais, be abejonės, mielai naudojosi ir naudojasi buvę aukštieji NKVD pareigūnai.

Nelegalūs apiplėšimai išryškėja iš Studijų Biure esančiu raštiškų parodymų tų asmenų, kurie galėjo stebėti operatyvinių grupių savavaliavimus trėmimų metu. Egzekucijų vykdytojai, daugumoje nuskurę žydeliai ir jų tiek vietos draugai. tiek draugai iš bolševikinio rojaus, įsiveržę į tremiamųjų butus, grobstė iš jų viską, kas tik galima būdavo pagrobti. Apie tai vaizdžiai pasakoja buvęs Salako apsaugos (partizanų) būrio vadas J. P r e i b y s, kurio butą, tremdama šeimą, operatyvinė grupė apiplėšė. Jo raštu fiksuoti parodymai yra šitokie:

. Mano šeima, kuri, manoma, yra išvežta į Novosibirską, susidėjo iš šių asmenų: žmona Liūda Preibienė-Gorevaitė, gimusi 1913 m., brunetė, sūnus Algirdas-Petras, gimęs 1933 m., tamsiomis akimis, stambia galva, retokais dantukais, sūnus Putinas-Povilas, gimęs 1935 m., labai linksmas, žydriomis akimis, apgedusiais priešakiniais dantukais, silpna širdimi.

Išvežti jie buvo 1941 m. birželio 14 d. iš Švedziškės pr. mokyklos, Salako v. Zarasų ap. Anksti rytą iš Tolimėnų kaimo atvažiavo koncesinė mašina, kartu jau veždama Gružausku šeimą. Ji sustojo prie mokyklos tuo laiku, kai šeima dar miegojo. Prie išvežimo dalyvavo: 1. Baubinas Mykolas, 2. Dūdinas Vladas — vietos vykdomojo komiteto atstovai, 3. žydas Kacas iš Salako miestelio, 4. rusas Traškinas — Salako partorgas, 5. ūkininkas Kemeklis iš Nariūnų kaimo, 6. politrukas ir 7. du raudonarmiečiai.

Kaip šie žvėrys elgėsi bute su šeima, tikslių žinių neturiu. Girdėjusiu nusakymu — labai žiauriai, ypač žydas Kacas. Šeimai susiruošti buvo duota tik apie 1 valanda laiko. Kemeklis, kratą darydamas, tuoj ėmė grobti, net plaukams kirpti mašinėlę įsidėjo į kišenę. Grobė ir kiti dalyviai. Dar mašinai stovint vietoje, vietiniai bolševikuojantieji jau pradėję šeimininkauti turtu, k. a. Baubinienė, Šuminienė Genė ir kiti išvežimo dalyviai.

Mykolas su savo sėbrais ėmęs šeimininkauti mano bute, naktimis gerdami ir valgydami tai, kas liko, ir vogdami mano daiktus, daugiausia rūbus ir visus baltinius. Po trijų dienų buvęs sudarytas „daiktu", daugiausia mažaverčiu, sąrašas ir įvykdytos varžytynės. Fotografijos buvusios draskomos ir grobstomos, mažesni daiktai mėtomi pro langus savo geriems pažįstamiems. Troškinąs telefonu prašęs Baubiną, kad šis išneštu geresnius mano indus ir jam paliktu. Bet neilgai tęsėsi tas jų savavaliavimas. Jau birželio 22 d. pradėjo darbą Švedziškės partizanai ir ėmė naikinti bolševizmo daigus visoje apylinkėje".

Šis Preibio pasakojimas ir atskleidžia tą skandalingą komunistinių pareigūnu plėšikavimą, apie kurį dar ligšiol nebuvo atviriau kalbama ir pilnesnių davinių surinkimu rimčiau rūpinamasi. Visa tai laukia kruopštesnių užsimojimu, su kuriais bus susietas nuodugnesnis bolševikinių skriaudų suregistravimas. Preibio aprašytas įvykis toli gražu buvo ne retenybė. Panašių plėšikavimų buvo ir kitur. Štai J. Stasiūnėnas, duodamas parodymus apie J o n o Padvaiskio šeimos išvežimą iš Žeimių kaimo, Salako v. Zarasų ap., apie operatyvinės grupės plėšikavimus, atrodo, tik pripuolamai atsimena:"... išieškoję ir neradę Padvaiskio Petro, padarė jo bute kratą ir, atplėšę skrynios užraktus, pasiėmė ten buvusius pinigus, 80 rb.".

Trėmimus vykdė žemos moralės žmonės, įvairūs nuskurėliai, ištisus dešimtmečius sovietiniame rojuje nieko gero nematę žmonės. Todėl jų plėšikavimai atrodo savaime suprantami ir bolševikams visai natūralūs. Juk apiplėšti „liaudies priešą" yra tam tikras bolševikinis didvyriškumas, liaudžiai padarytos „skriaudos" tam tikras atitaisymas. O draudimai plėšti tokiais atvejais rašomi tik dėl visa ko, dėl visuomenės akių.

Kaip ten bebūtu, šie plėšimai formališkai yra nelegalūs, padaryti apeinant oficialius įsakymus. Daug sunkiau suprasti tų pačiu operatyviniu grupių pravestus oficialius tremiamųjų apiplėšimus, padarytus NKVD vadovybės įsakymais. Tam reikalui, būtent, oficialiems tremiamųjų apiplėšimams, operatyvinėms grupėms buvo išduotos atitinkamos kvitų knygelės, į kurias turėjo būti surašyta viskas, kas iš tremiamųjų paimama. Kvitai, matyt, būdavo išduodami tremiamiesiems, o pagrobti daiktai pristatomi čekistų viršininkams. Ir šios rūšies apiplėšimai, kaip ir vadinamieji nelegalūs apiplėšimai, aiškiai prieštaravo išleistoms instrukcijoms, kurios jokiu būdu nesikėsino į tremiamųjų turtą.

Jau minėtoje Serovo instrukcijoje trėmimų reikalu buvo pasakyta, kad „Išvežamiesiems leidžiama pasiimti su savim šių namų apyvokos daiktų, bet nedaugiau kaip 100 kg: 1) drabužių, 2) avalynės, 3) baltinių. 4) patalynę, 5) indų valgiui, 6) indų arbatai, 7) virtuvės indų, 8) maisto — mėnesinę atsargą kiekvienai šeimai, 9) turimus pinigus, 10) lagaminą arba dėžę daiktams sudėti

Išvežant kaimo gyventojus, leidžiama jiems imtis su savim smulkų žemės ūkio inventorių: kirvius, piūklus ir kitokius daiktus, kurie surišami ir sutvarkomi atskirai, kad kraunant ešalonus būtų galima pakrauti juos i atskirus, specialiai paskirtus prekinius vagonus".

Tuo pačiu reikalu buvo duota nurodymų ir kitoje instrukcijoje, išleistoje tremiamųjų ešalonų viršininkams (Žiur. „Lietuvių Archyvo" II tomo 40—41 pal.). Joje tarp kita ko buvo pasakyta:

„Suimtieji turi teisę imti su savim sekantį turtą ir smulkų inventorių: 1) drabužius, 2) baltinius, 3) avalynę, 4) patalynę, 5) valgomuosius indus (šaukštus, peilius, šakutes), arbatinius ir virtuvinius indus, kibirus, 6) maistą, 7) smulkius namu ūkio ir apyvokos įrankius. 8) pinigus (suma neapribojama) ir asmenines brangenybes (žiedus, laikrodžius, auskarus, apyrankes, portsigarus ir t. t.), 9) skrynią arba dėžę daiktams sukrauti".

Be abejonės, operatyvinės grupės turėjo būti informuotos, ką tremiamieji gali su savimi pasiimti. Bet, iš kitos pusės, kišenėse jos turėjo specialias kvitų knygutes, į kurias turėjo surašyti visą turtą, kuri paims perduoti savo viršininkams.

Iš instrukcijų krinta į akis leidimas pasiimti visas asmenines brangenybes ir virtuvinius indus. Kaip pamatysime vėliau, šie daiktai buvo iš tremiamųjų atimami ir pristatomi čekistams. Galimas daiktas, kad šie antros rūšies, oficialieji apiplėšimai, buvo padaryti jau vėliau, būtent po to, kai tremiamieji tuos daiktus, gavę leidimą, pasiėmė

su savimi ir atsigabeno i stotis. Juk kiekvienas, tremiamas į nežinomybę, visada griebs, kas yra brangesnio ir vertingesnio, kad ten, nežinomam ištrėmime tom vertybėm šiaip taip lengvintų savo pirmąsias įsikūrimo dienas, kada nebus nė duonos kąsnio badui atitolinti. Bet kai tie daiktai buvo atgabenti į stoti, operatyvinės grupės tremiamuosius dar kartą grubiai užpuolė ir išplešė iš jų viską, ką brangesnio jie buvo pasiėmę.

Oficialieji tremiamųjų apiplėšimai paaiškėjo tik šiomis dienomis, kai į Studijų Biurą buvo pristatytos trys kvitų knygelės: 1) kvitu knygelė su šaknelėmis nuo 2851 iki 2990 kvito, 2) kvitų knygelė nuo 4151 iki 4200 kvito ir 3) kvitų knygelė nuo 4701 iki 4750 kvito. Kiekviena kvitų knygelė turi po 60 kvitų trijuose egzemplioriuose. Visų kvitų pirmieji egzemplioriai išplėšti, o antrieji, su per kalkę irašytu turiniu, knygelėse pasilikę. Kvitų knygelės buvo iš anksto atspausdintos spaustuvėje ir atitinkamai sunumeruotos.

Pristatytosios trys kvitų knygelės priklauso vienai operatyvinei grupei, kuri, kaip ir kitos grupės, vykdė kauniečių išvežimus. Visi tos grupės kvitai išrašyti 1941 m. birželio 14 — 18 dienomis, taigi pačiu trėmimu laiku. Kvitai galėjo būti išduoti arba bute, iš čia daiktus paimant, bet greičiausia jau stotyje, daiktus atrenkant nuo kito išvežamųjų turto, kuri, kaip ir atimamuosius daiktus, jie turėjo teisės, instrukcijų leidimais, kartu su savimi pasiimti. Daugumas kvitų pasirašyti dviejų operatyvinės grupės narių. Vieno, būtent, R. Budriko parašas visur aiškiai įskaitomas, kiti neįskaitomi. Retai pasitaiko ir trečias parašas, nė vieno daiktų savininko parašo kvito šaknelėje nėra. Kitų pareigūnų parašų, nors pagal kvitų skiltis tr buvo reikalaujama, kvituose nėra.

Pakvitavimų turinį sudaro atimtos brangenybės ir vertingesni daiktai, k. a. peiliai, šakutės, šaukštai, žiedai, laikrodžiai, apyrankės, auskarai, kryželiai, medaliai ir pa-ženklai, rašomosios mašinėlės, foto aparatai, žiūronai, sagos, pašto ženklų kolekcijos, albumai ir atskiros pašto ženklų dėžutės, litų kolekcijos, įvairios monetos, skustuvai, puodeliai, stiklinės, teatro žiūronai, taurelės, kerpamosios mašinėlės, žirklės, net veidrodėliai, manikiūro įrankiai, pincetai ir t. t.

Dviejuose kvituose, būtent kvite Nr. 2871 tr kvite Nr. 2874 yra aiškiai parašyta, kad tai tremiamųjų daiktai, kuriuos kažkoks čekistu pareigūnas Belnikovas, greičiausia ešalono palydovas, paėmė ir dabar įteikia operatyvinei grupei. Tų kvitu ižanginės dalys Šitokios:

Kuklią, sportininke Eleonorą Vaškelytę puikiai prisimena visa Lietuva. Tai pirmos eilės Lietuvos lengvaatletė ir krepšininkė. Ji dalyvavo Lietuvos moterų lengvosios atletikos ir krepšinio rinktinėse. Krepšininkių rinktinė, kurioj ji dalyvavo, iškovojo Lietuvai II vietą Europoje. Iš jos čekistai pagal jau minėtą kvitą atėmė šiuos daiktus:

Kvitu Nr. 2897 iš K v i k 1 i o Mečislavo bolševikai atėmė bronzos medali, 4 žvaigždes, ir pasižymėjimo ženklą.

Kvitu Nr. 4160 iä Aleksandravičiaus Tado buvo atimti keturi portsigarai, 8O, 84 ir 87 prabos.

Kvitu Nr. 4162 iš Balio Žygelio buvo atimta trys kišeniniai laikrodėliai ir rankini! laikrodėlis.

Ypatingai čekistai pasipelnė apiplėšdami buvusi Lietuvos diplomatą, igaliotą Lietuvos ministeri Romoje, Čarnecki Voldemarą. Kvitais Nr. Nr. 4166, 4167, 4168, 4169 ir 4170 iš jo buvo atimti šie daiktai:

1. Žvakidė balto metalo, 7 vietų, — 1; 2. Stalo šakutės — 35, balto metalo; 3. įvairūs peiliai — 32, balto metalo; 4. Arbatiniai šaukštukai — 9, balto metalo: 5. Šaukštai (stalo) —15, balto metalo; 6. Didelės šakutės virtuvei — 4, balto metalo; 7. neįskaitoma — 5.

balto metalo; 8. Arbatinukai — 3, ivair. dydžio; 9. Lėkštelių6, balto metalo; 10 Žvakidės —2, balto metalo; 11. Pailgas padėklas-balto metalo — 1, prab. 800; 12. Vaza balto metalo, didelė — 1, prab. 800; 13. Padėklas pailgas — 1, prab. 800; 14. Puodukas balto metalo — 1; 15. Samtis balto metalo — 1; 16. Lėkštutė balto metalo — 1; 17. Selfetėms žiedas — 1; 18. Broškė balto metalo — 1, su daug akučių; 19. Balto metalo dėžutės — 1 įvairaus dydžio; 20. Replės saldainiams — 1: 21. Benzinėlė balto metalo — 1; 22. Lazdos rankena balto metalo — 1; 23. Auskarai —-2, su dviem akutėm; 24. Kryželis geltono metalo — 1; 25. Medalionėliai — 3, su viena balta grand.; 26. Apskrita dėžutė balto metalo — 1; 27. įvairiu monetų — 5, iš jų 4 bal.. 1 juoda; 28. įvairių medalių — 8; 23. Medaliai su Musolinio atvaizdu — 2, bronziniai; 30. Medalis didelis su moters atv. — 1, bronzinis ;31. įvairiu ordinų —13, dėžutėse; 32. Bronzos medalių — 1; 33. Balto metalo medaliu — 1, su piovėjos atv.; 34. Relikvijos —-2, itališkos; 35. Kodak aparatas — 1, futliare; 36. Zeiss-Ikon foto aparatas — 1; 37. Pašto ženklu dėžės — 3; 38. Pašto ženklų albumai — 2; 39. Akumuliatorių — 1, atskiroj dėžutėj.

Paprastai, nuo maišo visada trupiniai nubyra. Atrodo, kad nuo daugelio kvitų kai kurie daiktai taip pat bus tyliai nubyrėję tiesiai i egzekucijas vykdančiu asmenų kišenes, nes tie vyrai tikrai gerokai įvairių daiktų yra surinkę. Vien tik šios trys kvitų knygelės aiškiai rodo, kad iš tremiamųjų jie atėmė šitokius svarbesnių, bet toli gražu nе visų daiktų, kiekius:

L Laikrodžių: a) auksinių — 21, b) kitokiu — 38; 2. Apyrankių: a) auksinių — 13. b) kitokiu — 29; 3. Žiedų: a) auksiniu tr kitokiu — 33, b) su brilijant. — 4, c) vestuvinių. — 3; 4. Auskarų — 20; 5. Broškių: a) su brilij. — 8, b) auksinių — 2. c) kitokių — 13; 6. Medalionų — 11; 7. Kryželių — 17; 8. Grandinėlių — 18; 9. Brilijantų (akm.). — 2; 10. Portsigarų — 13; 11. šaukštų — 207; 12. šakučių — 348; 13. Peilių — 271; 14. Šaukštelių — 301; 15. Foto aparatų — 23; 16. Rašomųjų mašinėlių—22 ir daugybes kitu daiktų. Tarp jų yra net atimta ir 230 dėžučių sacharino.

Galimas daiktas, kad Budriko operatyvinė grupė plėšimams sunaudojo ne tris, bet daugiau kvitų knygelių ir tuo būdu pagrobė dar didesnius tremiamųjų turto kiekius. Todėl iš tų trijų knygeliu negalima daryti jokiu iš-vadų nei apie šios grupės piešimu apimti, nei juo labiau, apie visų Lietuvoje siautusių operatyvinių grupių šios rūšies , .pasižymė ji-mus". Bet šiuo kartu pakanka tik neginčijamo fakto, kad plėšimai buvo vykdomi ir kad visos operatyvinės grupės elgėsi lygiai taip pat, kaip ir toji, kurios kvitų knygelių dalis dabar atrasta. Jeigu kvitų knygeles ir parėdymus apiplėšti tremiamuosius gavo viena operatyvinė grupė, tai jų negalėjo negauti kitos tam pačiam uždaviniui ir iš tu pačių žmonių sudarytos grupės.

Kiekvienu atveju šiais plėšimais buvo su-rinkti dideli asmeninio turto kiekiai, nes buvo atimamos pačios vertingiausios gėrybės, daugiausia auksiniai ir sidabriniai papuošalai, sidabriniai indai ir t. t. Kvitų knygelių turinyje yra minima ir ivairi užsienio valiuta, a taip pat litų kolekcijos. Apie jas smulkiau nekalbama todėl, kad šis turtas instrukcijomis buvo uždraustas tremiamiesiems kartu su savimi pasiimti. Operatyvinės grupės turėjo jį konfiskuoti.

Tačiau jokioje ligšiol atrastoje instrukcijoje nė puse žodžio nebuvo užsiminta apie draudimą pasiimti su savimi tuos daiktus, kurie vėliau buvo atimti. Priešingai, instrukcijose įsakmiai buvo pabrėžta, kad tremiamieji gali pasiimti visas savo asmenines brangenybes ir virtuvės bei stalo indus. Gal tik paskutinėm dienom vietos čekistai apsižiūrėjo, kad galima šiuo momentu gerokai pasipelnyti ir davė nauju parėdymų. Bet greičiausia, leidimas pasiimti brangenybes bus padarytas sąmoningai, iš anksto žinant, kad tos brangenybės vėliau bus atimtos jau stotyse. Tokiu būdu aukštesnieji čekistų pareigūnai galėjo būti tikri, kad brangenybės nepateks į eilinių vykdytojų rankas, kurios pirmos pasiekia tremiamojo turtą.

Švelniai tariant, šis plėšimas buvo savo rūšies bolševikinė „nacionalizacija", palietusi daugelio tūkstančių asmenų grynai asmeninį turtą, kurio didelė dalis dar buvo brangi, kaip pagarbos pareiškimo ženklai, kaip brangių asmenų atminimai, kaip laimėjimu ar nuopelnu įvertinimai. Jokioje pasaulio valstybėje, išskyrus bolševikinę Rusiją, tokių plėšimų tikrai negalima būtu rasti. Oficiališkai ir patys bolševikai tokių plėšimu netoleruoja, tai tik oficiališkai, deklaratyviškai, gi praktikoj vykdo. Jų baudžiamieji nuostatai daugeliu atvejų numato nusikaltėlių, daugiausia politinių, turto konfiskavimą, kaip integralinę teismo uždėtos tam tikro laipsnio bausmės dalį. Bet ir šitų nuostatų prasme turto sąvokon retai kada įeina būtino reikalingumo daiktai, kaip valgomieji šaukštai, peiliai, šakutės, virtuviniai indai, darbo įrankiai. pvz., žurnalistu rašomosios mašinėlės ir kita.

Bolševikiniai šios rūšies baudžiamieji nuostatai reikalauja, kad dėl turto konfiskavimo būtų padarytas nors ir bolševikinio teismo įsakmus nutarimas su konfiskuojamo turto išvardijimu. Tačiau tremiamųjų lietuvių dar niekas nebuvo teisęs, jie nebuvo kokie nors nusikaltėliai, kuriems ir bolševikai galėtu ką nors neginčijamo prikišti. Jie buvo tik nelaimingos bolševikinio režimo aukos. Kurioms bolševikai tesugebėjo prikergti „liaudies priešo" vardą. Jei tie žmones būtu padarę kokiu nors nusikaltimu, bolševikiniai teismai būtu čia pat juos nuteisę, o čekis tai — bausmes įvykdę.

Todėl šitokie turto grobimai negali rasti jokio pateisinimo. Tuos veiksmus vykdė tik paprasčiausi plėšikai, jėga įsiveržę į beginklių ir įbaugintų asmenų butus. Tie žmonės jau seniai, vos bolševikams užėjus, neteko paprasčiausių žmogiškų teisių ir pačių bolševikų nebuvo laikomi žmonėmis, bet tik kažkokiais daiktais, kuriuos reikalinga vienokiu ar kitokiu būdu sunaikinti, o jų turtą, galbūt paveldėtą per kelias kartas, pagrobti sau ir tuo praturtinti bolševikini proletariatą, tikriausia nesugebanti tuo turtu naudotis.

Stalino konstitucija turi įdomu 128 §, kuriuo gyventojams garantuojamos šitokios teisės: „įstatymais laiduojama piliečiu buto ir korespondencijos neliečiamybė". Kopijuodami stalininę konstituciją, tarybinės Lietuvos konstitucijos kūrėjai tas teises Lietuvos gyventojams irgi užtikrino šitokiais žodžiais: „Piliečiu buto neliečiamybę ir susižinojimo slaptumą saugo Įstatymas".

Tačiau jau pirmame „Lietuviu Archyvo" tome p. Zundė paskelbė dokumentuotą straipsnį, iš kurio buvo aiškiai matyti, kad šios abiejose konstitucijose iškilmingai deklaruotos teisės buvo grubiai laužomos ir visi laiškai, kuriuos Lietuvos gyventojau parašydavo arba kuriuos jie iš kitur gaudavo, buvo kruopščiai kontroliuojami. įstatymai garantavo susižinojimo slaptumą, o čekistai savo pašto kontrolės punktuose visus laiškus tikrino ir net tarp eilučių ieškojo „liaudies priešų". Visa korespondencija suplaukdavo i punktus ir iš ten neiškeliaudavo tol, kol čekistai jos neperkontroliuodavo, kol nenusirašydavo jiems reikalingu laišku turinio. Daugis gi laišku, visai adresatu nepasiekdavo. Vietoje laiškininko pas adresatą arba siuntėją ateidavo čekistas ir ji išsigabendavo, kad daugiau nebepaleistu.

Konfiskuotam laiškui pašto kontrolės punkte buvo rašomas specialus memorandumas NKVD II skyriaus III dalies blanke, kuriame iš anksto juodu šriftu buvo atspausdinta: Visai slaptai. Pačioje memorandumo pradžioje būdavo nurodomas laiško gavėjas, pažymint pilną jo adresą, toliau — laiško siuntėjas ir jo adresas, jei jis žinomas iš laiško, ir pagaliau pats memorandumo tekstas: laiško ištrauka arba visas laiško vertimas i rusų kalbą. Memorandumas buvo rašomas tiek konfiskuotam, tiek ir toliau siunčiamam ar Įteikiamam laiškui.

Iš pašto kontrolės punktu memorandumai su konfiskuotais laiškais arba tu laišku fotografinėm nuotraukom būdavo siunčiami:

Provincijoje — valstybės saugumo komisariato apskričių skyrių viršininkams.

Kiekvienas memorandumas, patekęs į atitinkamą čekistinę ištaigą, būdavo rūpestingai išstudijuojamas ir pažymimas raide „K" arba „A". Tai sutartiniai čekistu ženklai, praktikuojami visoje Sovietų Sąjungoje. Raidė ,,K" reiškė, kad tai yra kontrrevoliucinis laiškas ir kad reikalinga laišką panaudoti sudarant autoriui bylą, kurioje ji jau galima apkaltinti ir nubausti ui kontrrevoliucinę veiklą. Memorandumuose, kuriuos žymėdavo raidėmis „A", čekistai dar nerasdavo pakankamai medžiagos autorių ir laiško ga vėją apkaltinti; šie dar privalėjo būti agentūriniu būdu sekami ir renkama juos inkriminuojanti medžiaga.

Tos dvi raidės nulemdavo ne tik memorandumo tolimesnę eigą, bet ir daugelio žmonių likimą. Čekistas, parašydamas tą raidę, rašė ir sprendimą nieko dar apie savo „nusikaltimus" nežinančiam žmogui.

Pašto kontrolės punktai savo keliu nuolatos informuodavo NKVD centrą, pranešdami jam, kiek jie laiškų duotuoju laiku patikrino, kiek ir už ką konfiskavo. Tos žinios centre būdavo subendrinamos ir jų turinys specialiais pranešimais būdavo siunčiamu ne tik Sovietu Sąjungos Liaudies Komisaru Tarybos Įgaliotiniui Lietuvoje, Pozdnlakovui, bet ir SSSR NKVD NKGB II specialaus skyriaus viršininkui Maskvoje.

Tiek pašto kontrolės punktu pranešimuose centrui, tiek centro specialiuose pranešimuose tebūdavo nurodomas tik patikrintos ir konfiskuotos korespondencijos kiekis atskiromis rūšimis (karių laiškai artimiesiems, moksleiviu laiškai, laiškai i JAV, repatrijantų laiškai iš Vokietijos ir t. t.) su trumpomis konfiskavimo priežastimis kiekvienai grupei.

Ligšiol nepavyko rasti nė vienos instrukcijos, kuri vienaip arba kitaip nurodytu, kokie laiškai turėjo būti konfiskuojami. Nagrinėjant konfiskavimo kvalifikavimus, paaiškėja, kad čekistai vadovavosi bendrąja bolševikine teorija, jog priešu turi būti laikomas kiekvienas, kuris neigiamai ką nors prasitaria apie bolševikinę valdžią, komunistų partiją ir aukštuosius bolševikų asmenis. Todėl labai dažnai tarp konfiskuotu laiškų pasitaiko ir tokių, kuriuose ne bolševikinėmis akimis žiūrint nieko blogo negalima rasti. Pavyzdžiu galima paimti vieną iš Tauragės išsiųstą laišką, adresuotą J. Čyvui, Varėna I. Laiškas nuo pradžios ligi galo pilnas meilės prisipažinimų ir pasipasakojimu apie mylinčios širdies vienumą bei ilgėsi. Tik vienoje vietoje yra trumputis sakinėlis: „Aš bijau, kad tu badausi". Sakinys, čekistų kelis kartus pabrauktas raudonu pieštuku ir laiškas įdėtas i grupę laiškų, prie kuriu prirašyta: „Laiškai, kuriuose šmeižiama sovietinė santvarka". Tačau be cituoto sakinio tame laiške absoliučiai nieko ir su žiburiu negalima rasti.

Konfiskuodami laiškus ir vykdydami kitokią susižinojimo kontrolę, bolševikai laikėsi aiškaus principo: negalima peikti bolševikinės santvarkos, girti buvusių laikų arba gyvenimo kituose kraštuose, nes visa tai prieštarauja bolševiku propagandai ir jų imperialistiniams siekimams. Tokie laiškai turėjo būti ir buvo konfiskuojami, o jų autoriai likviduojami. Suprantama, kad bolševikai negalėjo pasiekti tų laiškų autorių, kurie gyveno užsienyje. Bet, kiek žinoma, jie sudarinėjo tokių laiškų autorių sąrašus ateičiai, tiems laikams, kada, kaip jie tikėjosi, raudonos vėliavos plevėsuos ir kituose kraštuose. O tada pirmiausia ir būtų atsiskaitoma už tuos. anot jų, „nusikalstamuosius veiksmus".

Kai kurie lietuviai, vos tik bolševikams užėjus, tuojau buvo ištremti į įvairias tolimas Sovietu Sąjungos respublikas. Vienintelė jų kaltė — antipatija bolševizmui. Ištremti į tolimus užkampius, jie retkarčiais bandydavo laiškais susisiekti su savo artimaisiais ir giminėmis, likusiais Lietuvoje. Tačiau tie laiškai iš ištrėmimo vietų retai kada pasiekdavo adresatus. Kaip pasirodo, tokius laiškus kitų respublikų pašto kontrolės punktai perduodavo savo NKVD centrams — respublikinių vidaus reikalu liaudies komisariatu ryšių kontrolės skyriams, o pastarieji juos siųsdavo Lietuvos vidaus reikalu liaudies komisariatui. Atrastose bylose tokių iš svetur atsiųstų ir adresatams neįteiktų, bet konfiskuotų laiškų galima rasti pakankamus kiekius.

Įdomios yra priežastys, dėl kurių tokie laiškai būdavo siunčiami Lietuvos čekistams. Štai, pavyzdžiui, Kazakų Socialistinės Respublikos vidaus reikalų liaudies komisariato IV skyrius 1941 m. birželio 11 d. iš Al-ma-Atos išsiuntė Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisariato IV skyriui raštą Nr. 28/6719 su keliais laiškais ir trumpučiu šablonišku lydraščiu: „Neturėdami vertėjo, siunčiame jums laiškus, parašytus Kazaku respublikoje, ir prašome apdirbti juos Pašto Kontrolės punktuose".

Tambovo čekistai 1941 m. birželio 13 d. irgi Išsiuntė Lietuvos NKVD(NKGB) IV skyriaus viršininkui raštą Nr. 904/5 su konfiskuotais laiškais. Rašte buvo prašoma: „Išversti iš lietuviu kalbos į rusų kalbą tekstus pridedamųjų dokumentų ir vertimus atsiųsti mums. Jeigu, dokumentus išvertus, nebūtų priežasties jų laikyti „K", tai traktuoti juos kaip „A"." Taigi, jei ne suimti, tai bent sekti.

Latvijos Tarybų Socialistinės Respublikos vidaus reikalų liaudies komisariato IV skyrius 1941 m. kovo 18 d. taip pat atsiuntė Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisariato IV skyriui raštą su konfiskuoto laiško ištrauka ir tame rašte pažymėjo: „Siunčiame Jūsų dėmesiui memorandumą iš „A" dokumento, kuris buvo siųstas iš Švedijos į Ryga".

O Maskvoje buvo sutelktos pačios stipriausios jėgos pašto ir kitokio susižinojimo kontrolei vykdyti. Iš ten būdavo dažnai siunčiami i visas respublikas ivairlausi duomenys, surinkti susižinojimo kontrolės būdu. Maskvoje būdavo ypač rūpestingai tikrinama korespondencija, kurią įvairūs piliečiai siųsdavo svetimų valstybių pasiuntinybėms ir ambasadoms, esančioms Maskvoje. Atrastieji dokumentai neginčijamai irodo, kad nė vieno laiško pašto kontrolės punktai neatiduodavo diplomatams, pirmiau patys jų nepatikrinę, nepasidarę sau reikalingu ištraukų, nenusifotografavę. Daugis tų laiškų būdavo nesvyruojant konfiskuojami.

Tarp tokių dokumentų ypač verta dėmesio yra ištisa kelių šimtų lapų byla, kurią SSSR NKVD atsiuntė iš Maskvos i Lietuvą, kad čia pagal jos turini būtų imtasi atitinkamu žygių — laiškų, telegramų ir atvirlaiškių autorių likvidavimo. Tai Jungtinių Amerikos

Valstybių pasiuntinybės Maskvoje gaunamu ir jos siunčiamu laišku kontrolės byla. Ta byla buvo atrasta su šitokiu lydraščiu: SSSR

Vidaus Reikalu Liaudies Komisariatas 1041 m.vasario 22 d. Nr. 35599 Maskva, Dzeržinskio aikštė 2 Telefonas: NKVD centrinė

Lietuvos TSR NKVD Valstybės Saugumo Vaidybos 4 Skyriaus Viršininkui, Valstybės Saugumo Kapitonui drg. Černoneboui,

Kaunas Prie šio siunčiame jums operatyviškai apdirbti mūsų sulaikytus dokumentus ir memorandumus iš dokumentų, siųstų Lietuvos Tarybų Respublikos gyventojų Amerikos pasiuntinybei Maskvoje.

Priedų: byla iš 339 lapų. SSSR NKVD Vyriausios Valstybės Baugumo Valdybos 3 Skyriaus Viršininko pavaduotojas.

Valstybės Saugumo Majoras (—) V 1 o d z i m i r s k i SSSR NKVD Vyr. Valst. Saugumo Valdybos 3 Skyriaus 8 dalies Viršininkas

Valst. Saugumo Kapitonas (—) Vladimirski Toje byloje galima rasti Amerikos pasiuntinybei adresuotus, bet neįteiktus laiškus, įteiktų laiškų ištraukas ir ištisus nuorašus, telegramų fotografijas ir t. t. Čekistai, atitinkamai išstudijavę kiekvieno lapo turinį, žymėjo ji raidėmis „K" arba „A".

Krinta į akis gausybė prašymų, kuriuos rašė Amerikos Jungtinėse Valstybėse gimę arba gyvenę lietuviai. Savo laiku jie buvo grįžę į Lietuvą., norėdami čia imtis kurio nors verslo. Daugiausia tai buvo paprasti darbininkai ir kaimo biedniokai, kurie caro siautėjimo laikais turėjo bėgti i Ameriką nuo rusų žandarų persekiojimų. Bolševikams už-grobus kraštą, šie asmenys ir prašė Jungtiniu Valstybių atstovybę sudaryti sąlygas grįžti jiems atgal į Ameriką. Bet jų prašymai patekdavo į čekistų rankas, ant tų prašymų atsirasdavo lemtingos raidės „K" arba „A", o patys autoriai netrukus atsidurdavo kalėjime arba ištrėmime.

Kaip ir visam čekistų terorui, taip ir susižinojimo kontrolei vadovavo Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariatas — SSSR NKVD (NKGB). Jis ne tik nustatė kontrolės apimtį bei organizaciją, bet taip pat veikliai kišosi ir i kontrolės priemonėmis išaiškintu „kontrrevoliucinių elementų" kvalifikavimą, konkrečiai nurodydamas respublikinių čekistų nukrypimus nuo bendrosios terorizavimu linijos.

Diriguodamas vietos čekistu veiklai, Maskvos NKVD reikalavo, kad ji smulkiai informuotų apie visus vietose nuveiktus darbus ir panaudotas priemones.

Lietuvos NKVD 2 specialaus skyriaus viršininkas valstybės saugumo kapitonas Š p a k o v dar 1940 m. rugsėjo pradžioje buvo pa siuntęs Maskvai savo pirmąjį specialų pranešimą apie korespondencijos kontrolės eigą. Pranešimas buvo pailiustruotas būdingesnių konfiskuotu laiškų ištraukomis.

Tas pirmasis pranešimas Maskvos nepatenkino ir dėl to 1940 m. rugsėjo 27 d. SSSR NKVD 2-jo specialaus skyriaus viršininkas pasiuntė Lietuvos NKVD 2-jo specialaus skyriaus viršininkui slaptą raštą Nr. 1030009, kurio tekstas šitoks:

„Jūsų pranešime Nr. 1 tilpusioji medžiaga. turi operatyvinės vertės. Tačiau ypatingas to pranešimo trūkumas yra tas, kad medžiaga nėra susisteminta, bet išblaškyta. Specialios pranešimus reikalinga grupuoti pagal vienlypius dokumentus arba pagal skirtingus dokomentus, reikalaujančius skubių operatyvinių žygių, šį kartą reikėjo išskirti į atskirą specialų pranešimą dokumentus, gaunamus Lietuvoje iš užsienio, nes visi jie kyla iš kontrrevoliuciniai nusiteikusių elementų.

Specialiame pranešime būtina nurodyti, koks analoginio turinio dokumentu skaičius yra konfiskuotas.

Atkreipiame Jūsų dėmėsį į tai, kad A. Miliausko (3 p.) ir E. Freigat (4 psl.) dokumentai neteisingai pažymėti — tuos dokumentus reikalinga traktuoti „K".

Orientacijai pridedame pavyzdžius specialių pranešimu, kuriuos mes sudarėme pagal jūsų mums prisiųstus dokumentus. Priedu: 2 lapai".

pagal kontrrevoliucinio charakterio dokumentus, einančius iš užsienio Lietuvon

LTSR NKVD 2 specskyrius, apdirbdamas tarptautinius dokumentus, tarp jų rado (nurodyti skaičių) „K" kontrrevoliucinio turinio dokumentų, siunčiamu Lietuvon iš užsienyje gyvenančių lietuvių.

.....Pranešk mano tėvams, kad mano sugrįžimas visiškai atpuola... Aš nenoriu nieko bendro turėti su ,,bradiagom", tegul jie grąžina mums tai, ką iš mūsų pavogė, o paskui tegul išeina į savo stepes ir ryja savo grikių košę. Jei kartais nors vienas iš jų paklius man po kojų — gyvas neištruks...".

Dr. Gurevičius, Antverpeno mst. ,,...Tik neramu man, kaip jūs gyvenate toj brangioj Lietuvoj, kurią rusai beveik visą okupavo. Aš manau, Lietuvoj jums nelinksma. Jeigu rusai visiškai užims Lietuvą, kas žino, kaip jūs gyvensit...".

.....jūs dar gyvi? Jūsų dar nesurijo maskoliai? Pas mus amerikiečius nuotaika bloga, kad Lietuva nustojo savo nepriklausomybės, tik lietuviški judošiai džiaugiasi pardavę Lietuvą Josifui. Mes liūdime ir dėvime gedulą... Badas artinasi, bet mes jums dabar negalime padėti, nes uždarytos Lietuvos sienos ir nieko negalim pasiųsti...".

I. Tumavičius, Boston, JAV, Kublinskienei, Suostu paštas, Bobėnai .K" dokumentus mes nukreipėme operatyviniam panaudojimui į priklausančius operatyvinius skyrius.

Specialus pranešimas Nr. . . pagal dokumentus, siunčiamus iš Lietuvos užsienin

LTSR NKVD 2-jo specskyriaus nuo š. n rugsėjo 3 iki 6 d. apdirbti dokumentai (nurodyti skaičių), iš jų „K"... Charakteringesnių dokumentų ištraukos: „...Bendrai, mes gyvename neblogai, bet ir ne gerai. Gyvename nuolatiniame pavojuje ir jaudinamės dėl areštų, nes dauguma važiuoja kasdien i Tolimuosius Rytus. Tikiuos, Jūs suprantate mane. Mes abu labai norėjomе išvažiuoti iš čia ir, rodos, DK mus pasiims Vokietijon...". Gertrūda Gole, Vilnius, Laužtinės t Arturui Findarfui, Dancigas. „...Aplink mus audra ir stovime ant plauko. Plaukia rusų kariuomenė link vokiečių sienos, ar liksime gyvi ir kulipkų nepaliesti...".

Ž. Stasiuliui, Elizabet, JAV „...Papasakosiu Jums apie Lietuvą, kaip mes dabar gyvename. Lietuvoje dabar komunistų valdžia ir. viskas priklauso valdžiai, liaudis savo nieko neturi, liaudis neturi teisės nei atiduoti nei parduoti žemės. Iš vieno atima, kitam atiduoda, ir iš müsų atėmė. Kalbama, kad viską paims: gyvulius, duoną, drabužius. Dievas žino, gal bado sulauksime. Galbūt bus karas, nes rusai gabena kariuomenę Lietuvon, daug kariuomenės... Alytuje jie stato daug kareivinių...".

Mykolui Jakuliui, JAV „...Dabar pas mus nauja santvarka* dabar mes Tarybų Rusijos okupuoti. Lietuvoje turime labai daug Tarybų Rusijos kariuomenės... Norėtųsi daug naujienų parašyti, bet negalima,

Užvermenės k. Panevėžio ap Jonui Miliauskui, JAV. Dokumentai nukreipti operatyviniam panaudojimui į priklausančius operatyvinius skyrius.

Tai iškalbingi bolševikinio teroro dokumentai, rodą Maskvos kišimąsi į visas čekistinės veiklos smulkmenas.

Neabejotinai nustatyta, kad jau 1940 m. liejos mėn. viduryje, t. y. tepraslinkus tik vie-nam mėnesiui nuo Raudonosios Armijos įsibrovimo į Lietuvą, Kauno telefonu stotyje jau veikė bolševikinė telefonų kontrolė, kuriai vadovavo žydas Levitacas. Žydo Levitaco ir Maskvos agento Sniečkaus parinkti čekistai, išimtinai žydai, tuo laiku jau buvo pilnai įsikūrę telefonų centrinėje ir paėmę savo globon itariamų asmenų ir įstaigų telefonus.

Iš surinktų davinių ir užsilikusių dokumentų matyti, kad telefoninių pasikalbėjimų sekimas buvo grindžiamas ne pasikalbėjimų turinio, bet įtariamų abonentų kontrole. Įtariamų abonentų pasikalbėjimai buvo registruojami nuo pradžios iki galo, visai nežiūrint, kas, kada, su kuo ir apie ką kalbėjo. Tačiau, jei kurio pasikalbėjimo turinys sekėjui pasirodydavo svarbus, jis tučtuojau tą pasikalbėjimą atskira telefonograma perduodavo savo viršininkams, o jei ne, tai, surašęs jį atskirame specialiame lape, siųsdavo jiems per pasiuntinį.

Čekos centre tie pasikalbėjimai būdavo peržiūrimi, kas reikalinga nusirašoma ir viskas dedama į sekamo abonento atskirą bylą, iš kurios kiekvienu laiku čekistai sėmė savo išmintį. Reikia manyti, kad tos bylos duodavo labai daug medžiagos čekistiniams tardytojams, kurie „nuostabiu būdu" žinodavo kiekvieną ankstyvesni tardomojo žingsnį, net jo mintį.

Tačiau nebuvo praleidžiami negirdomis ir kiti abonentai, kurie nebūdavo dar itraukti į įtartinų abonentų sąrašus. Čia būdavo registruojami tik tie pasikalbėjimai, kurie sekėjui atrodydavo įtartini ir vienaip arba kitaip naudingi.

Dėl to yra užsilikę dviejų rūšių bylų: atskira abonentų visų pasikalbėjimų bylos ir daugelio asmenų atskirų pasikalbėjimų bendros bylos.

Pilną kontrolės vaizdą teikia tik pirmosios bylos. Iš jų lengva nustatyti ne tik sekimo objektus, bet taip pat ir nuotaikas, kurios anais laikais vyravo, net rūpesčius, kurie buvo palietę Lietuvos žemę, jos gyventojus.

Vokiečių gimnazijoje Kaune buvo įsikūrusi komisija, kuri rūpinosi vokiečiu repatriacija iš Lietuvos. Komisija savo reikalams naudojosi telefonu Nr. 20838. Jos pasikalbėjimams, padarytiems nuo 1940.IX.24 iki 1940.ХII.25, čekistai sudarė bylą iš 692 puslapių (Byla Nr. 81). Kiekviename puslapyje yra suregistruota nuo kelių iki keliolikos pasikalbėjimų, stengiantis fiksuoti ne tik pasikalbėjimu pradžią ir pabaigą, bet taip pat ir pačius besikalbančius. Čia registruotas kiekvienas per telefoną pasakytas žodelis, nors jis būtų ir pats nereikšmingiausias. Prie kai kurių pasikalbėjimu prijungtos ir telefonogramos, kurios būdavo siunčiamos centrui.

Telefonas Nr. 27507 priklausė grafui R u diger Adelmann, kuris rengė ir pravedė vokiečiu repatriaciją. Todėl čekistai ir jam, kaip ir kitiems nepageidautiniems asmenims, buvo sudarę atskiras jų telefoninių pasikalbėjimų sekimo bylas. Pirmas jo pasikalbėjimų sekimas atliktas 1910.VII.17, o paskutinis — 1941.11.19. Byloje yra 84 lapai.

Pirmoji šių bylų būdinga įstaigos pasikalbėjimų sekimui, o antroji — privačių asmenų pasikalbėjimų sekimui. Iš pradžių visi pasikalbėjimai abiejose bylose buvo surašomi lietuviškai, bet vėliau jie jau rašomi rusiškai, pasikalbėjimo pabaigoje pažymint, kad „kalbėta lietuviškai" arba „kalbėta vokiškai" ir t. t.

Norėdami sekti beveik visus pasikalbėjimus, čekistai privalėjo telefonu oentrinėje padaryti tam tikrų technišku įrengimų ir ją perpildyti savo šnipais. Reikėjo sekti visus pasikalbėjimus, atliekamus įvairiomis kalbomis. Daugumoje atvejų sekėjais buvo žydai, kurių daugelis gerai mokėjo vokiškai, rusiškai ir t t. Turtuolių žydų vaikai, baigę mokslus Anglijoj, Prancūzijoj, Čekijoj ir kitur, dabar sulindo paprastais bolševikiniais šnipais į telefonu centrines.

Telefonų sekimas, kaip ir visa čekistinė veikla, buvo apgaubiama paslapties skraiste. Pradžioje mažai kas pagalvodavo, kad čekistai seka telefoninius pasikalbėjimus. Net buvo guodžiamasl, kad dabar esą „ne anie laikai, niekas nekontroliuoja", bet ir tie žodžiai, kaip pasirodo, taip pat buvo čekistų užrašyti sekant dviejų, jau liaudies vyriausybės ministerių pasikalbėjimą, padarytą 1940 m. rugpiūčio 2 d.

Todėl pradžioje čekistams telefoninių pasikalbėjimų sekimas davė daug naudingos medžiagos ir palengvino jų teroristinę veiklą. Pavyzdžiu gali būti atsitikimas su Spaudos ir Draugijų skyriaus viršininku Domu Stankūnu. Savo telefonu Nr. 20364 1940 m. liepos 11 d. jis pasiteiravo: .,Kada Išeina paskutinis traukinys", o naktį jau buvo suimtas prieš traukinio išėjimą, kovo 13 dieną perduotas Kauno sunkiųjų darbu kalėjimui, o po penkių dienu ištremtas į Uzbekiją, į Taškentą. Taip buvo ir su šimtais kitu lietuviu, kuriuos pražudė kad ir nekalčiausio turinio pasikalbėjimas telefonu. Čekistai mokėjo iš adatos vežimą priskaldyti.

Iš kitos pusės, telefoniniu pasikalbėjimu sekimas duodavo čekistams labai daug medžiagos apie įvairius asmenis, kuriuos kai kas, nieko blogo nenujausdamas, telefonu apkalbėdavo, apšmeišdavo ir tuo duodavo pagrindo čekistams prikibti.

Tačiau laikui bėgant žmones pradėjo jausti, kad čekisto ausis klausosi visu telefoniniu pasikalbėjimu ir dėl to tų sekimų derlius pamažu menkėjo. Bet čekistai vistiek nė nemanė atsisakyti savo praktikos ir toliau visu uolumu registravo įtariamu abonentu pasikalbėjimus. Jiems pakakdavo kad ir šitokių pasikalbėjimų:

.....Pasakyk jam, kad jis nueitų i namus pas mane ir paimtu ten mano portfelį ir greit atvažiuotu i Kauną... Ten yra tokie dokumentai, kurie man dabar būtinai reikalingi' .

Išgirdus toki pasikalbėjimą, čekos centrui tuojau buvo išsiųsta telefonograma ir čekistai organizavo medžioklę portfeliui nučiupti, nors jame galėjo būti tik sąskaitos už pirktas malkas arba nuomos už butą kvitai.

Cituotas pasikalbėjimas atrastas tarp kitu pasikalbėjimu byloje Nr. 81, lap. 471. Čekistai apibraukė jį Įvairiu spalvų pieštukais.

Pasinaudodami telefoniniu pasikalbėjimu kontrole, čekistai medžiojo ne tik juos dominančius dokumentus, bet sekiojo ir atskirus asmenis. Pvz., nugirdę per telefoną, kad du žmones susitaria susitikti ...„pusė devynių prie miesto sodo, kur autobusai sustoja", čekistai tuojau telegrafuodavo centrui, o tas jau siųsdavo nurodyton vieton savo šnipus, kad jie stebėtu, kas susitiks ir ką kalbės 'Byla Nr. 81. lapas 366). Bendrai, visi pasikalbėjimai, kuriuose būdavo aptariamas susitikimas gatvėj ar bute, būdavo telefonograma pranešamas centrui ir prie susitinkančiu, jei tik spėdavo, būdavo pristatomi šnipai

Prie kaikuriu pasikalbėjimu atrastos pridėtos ir besikalbančius charakterizuojančios pastabos, kurios galėdavo suteikti naudos pėdiniams sekėjams, pvz., „Ukneit kalbėjc vokiškai labai silpnai" ir t. t.

Pasikalbėjimu kontrolės bylos, dabar jas peržiūrint, atgaivina ir tą padėti, kurioje buvo atsidūrę visi gyventojai. Pasikalbėjimuose randame šitokiu nusiskundimu ir raminimu:

..... Iš p. Kelerto atėmė žemę. Dabar jie plepa, kad jis blogai arė ir nori komisarą jam paskirti. Ar jis turi išmesti jį lauk, ar klausyti?"

„. . . A, tai nieko. Aš atvažiuoju Šiandieną ir pasikalbėsiu" (Byla Nr. 81, lap. 563. pasikalbėjimas Kauno abonento Nr. 20838 su Vilkaviškio 64, įvykęs 1940. XI. 21).

„Marijampolės vokiečiu pastorių meta iš buto. Rytoj Iki 12 val. jis turi butą apleisti. Kaip jam pasielgti: priešintis ar laisvu noru išeiti"?

„. .. Ne, tik ne laisvu noru". (Byla Nr. 63. pasikalbėjimas tarp Grotthus Ir grafo Adeimann 1940.VII.28).

.....Reikalas šitoks: nori nacionalizuoti vaistinę, kuri priklauso vokiečiui".

,,... Čia kalbama apie vokišką turtą, to dėl be atstovybės nieko negalėsim padaryti Tai reiškia, kad reikia turėti kantrybės iki rytojaus".- (Byla Nr. 53, pasikalbėjimas kažkokio asmens iš Vabalninko su grafu Adeimann 1940.X.30).

Kaip tūkstančiai lietuvių, taip ir daugelis vokiečių, vos tik bolševikams įsibrovus, atsidūrė kalėjimuose. Reikalas juos kaip nors vaduoti buvo aktualus ir repatriacijos komisijai. Tą reikalą tvarkydama, komisija taip pat guodė susirūpinusius. Šį dalyką charakterizuoja šitoks čekistu užregistruotas pasikalbėjimas:

.....Pasakykite poniai Neuman, antro vardo aš nenoriu minėti, kad ji nesirūpintų, jis bus išlaisvintas". (Byla Nr. 81, pasikalbėjimas su Biržais 1940.XI.13).

,,. . . Žinoma, raudojau. Kiekvienas raudojo. Ten pagerbė Lietuvos didvyrius. Prisiminė juos. Paskui buvo lietuviškas himnas sugiedotas". <Byla Nr. 53, pasikalbėjimas tarp Holzman ir Valės Remer 1940.XI.3).

Raudojo ir aimanavo tada visa Lietuva, bolševikų niekinama ir terorizuojama. Be kruvino teroro ir visuotinio chaoso, bolševikai Lietuvai nieko daugiau nesuteikė. O jų sudarytą chaosą puikiausiai kvalifikuoja šitoks pareiškimas, padarytas kalbantis telefonu:

„.. . Aš vakar 3 valandas prastovėjau, kol iš manęs priėmė paketą. Ach, kas ten per tvarka. Minios žmonių, žinai, tokius tipus ir toki kraštą reikėtų sunaikinti. Supranti, idijotai, analfabetai sėdi įstaigose. Jokios organizacijos".

.. Taip, tai nepaprasta".

.....Ankščiau buvo geriau".

... Kai aš ten buvau, tai viena moterie nepaprastai verkė. Ji prastovėjo visą dieną, a po to ją išvarė namo, pareikšdami, kad esą ne viskas tvarkoje".

.....Žinai, Valichen, šitaip Jie daro labai

dažnai, ypač kai daug darbo. Tada jie nenori siuntinių priiminėti ir varo atgal".

„.. . Klausyk, ten (pašte) yra vienas aukštas valdininkas. Tu eik pas ji ir sakyk jam porą geru žodžiu. Ir kai jis bus paruoštas, duok jam rublį, tada jis paketo netikrins ir tu galėsi viską pasiusti. Bet duok taip, kad niekas nepastebėtu". (Byla Nr. 53).

Šitoks padėties ir valdančiųjų charakterizavimas nereikalauja jokiu papildomų paaiškinimų. Padėtis buvo tokia tragiška, kad tik visiškas bolševikų sunaikinimas galėjo tą tragizmą pašalinti. Reikėjo skubios ir energingos operacijos.

Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kurias bolševikai okupavo, nepriklausomybės laikais veikusios valstybinės radio stotys patarnaudavo taip pat ir privatiems asmenims bei firmoms, norinčioms radio ryšiais susisiekti su užsieniu. Bolševikams paėmus Pabaltijo valstybėse valdžią, šitos ryšių priemonės kontrolė iš karto vietose lyg ir buvo pamiršta. Tik atitinkamos SSSR čekistinės institucijos — SSSR NKVD Leningrado srities valdyba — kontroliavo radio bangomis siunčiamas iš Pabaltijo valstybių radiogramas. To kontroliavimo pasekmėje 1940 m. spaliu 18 d. NKVD Leningrado srities valdyba parengė bendrą memorandumą radiogramų kontrolės reikalu ir jį išsiuntinėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos NKVD 2-jų specialių skyrių viršininkams. Memorandumo tekstas šitoks NKVD

Visai slaptai Pranešimas apie duomenis, gautus tikrinant radiogramas, perduodamas per Pabaltijo tarybinių respublikų valdines radio stotis (1940 m. rugsėjo 25 dienai).

Visose trijose respublikose, išvykus užsienio konsulatams, sustojo perdavinėjimas šifruotu radiogramų, išskyrus radiogramas, kurias perdavinėja tose respublikose pasilikę vokiečių konsulatai.

Iš žemiau patiekiamų radio korespondencijos apžvalgų kiekvienoje respublikoje atskirai, matyti, kad valstybinė Estijos, Latvijos ir Lietuvos radio tarnyba vis dar aptarnauja daugumą privačių asmenų, palaikančio komercinius ir privačius ryšius su kitomis šalimis.

Ryšium su tokiu dideliu radiogramų skaičiumi ir neapribotu jų dydžiu, yra didelių galimybių radio ryšius panaudoti šnipinėjimui, prisidengiant privačiomis arba firmų telegramomis.

Todėl randame reikalingu organizuoti stropų visos siunčiamos radio korespondencijos tikrinimą vietoje — Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Ryšium su naujai atsiradusiais uždaviniais nuolatine tų radio stočių kontrolę nutrauksime, nes kontrolės organizavimas vietose yra daug reikalingesnis.

Valstybinių radio stočių darbas kiekvienoje respublikoje charakterizuojamas atskirai.

„Iš Lietuvos 1940 m. rugsėjo mėnesi tęsėsi perdavimas radiogramų į įvairias pasaulio šalis, maldaujant pagelbos vizomis ir bilietais. Norinčių išvykti užsienin padėtis piešiama labai tragiškom ir liūdnom spalvom. Vienoje telegramoje kartu su prašymu suteikti paramą, pranešta: „mes žūstame, gelbėkit".

Iš to matyti glaudūs rūšiai tarp lietuvių ir užsieniečių, ypatingai su JAV. Tai išryškina ir paniškus dejavimus, o iš to gali susidaryti nemalonus įspūdis užsienio visuomenėje".

NKVD Leningrado Srities Valdybos 2 Specialaus Skyriaus Viršininkas Valstybės Saugumo Kapitonas

NKVD Leningrado Srities Valdybos 2 Specialaus Skyriaus 5 dalies Viršininkas Valstybės Saugumo Leitenantas

Latvijos ir Estijos radio stočių perduotų radiogramų charakteristikos yra visai analoginės, todėl jų nekartoju.

Prie savo instrukcinio rašto Leningrado čekos valdyba pridėjo radiogramas siuntusių asmenų sąrašą, kurį ji sudarė kontroliuodama Pabaltijo radio stočių veiklą. Taip pat buvo pridėti ir siųstų į užsienį radiogramų tekstai.

Radio ryšys su užsieniu netrukus buvo visai nutrauktas, o visi tie asmenys, kurie vienaip arba kitaip iki to laiko legaliai su užsieniu buvo susisiekę ir prašę paramos, pranešdami, kad jie žūsta, buvo be jokių pasiaiškinimų pripažinti kontrrevoliucionieriais ir, reikia manyti, tuojau atsidūrė kalėjimuose.

Peržvelgus susižinojimo kontrolę bolševikiniais laikais, nesunku susidaryti tikrą buvusios padėties vaizdą net ir tiems, kurie bolševikmečiu Lietuvoje negyveno arba iš viso bolševikinio režimo savo kailiu nepatyrė.

Užgrobti kraštai iš karto buvo pasirįžta atskirti nuo viso kultūringo pasaulio, pastatant nepereinamą sieną. Iš Lietuvos į užsieni negalėjo patekti nė vienas teisingas žodis, atskleidžiąs tragišką būseną. Kiekvienas toks bandymas turėjo būti išrautas su šaknimis, sunaikinant ir visus tuos, kurie norės su užsieniu susisiekti pasinaudodami įstatymu garantuota korespondencijos laisve.

Viduje taip pat buvo kategoriškai užgniaužiamas nors ir menkiausias bandymas blogai atsiliepti apie bolševikinę okupaciją. Menkiausias tiesos pavaizdavimas buvo be pasigailėjimo persekiojamas. Norint jo išvengti, reikėjo meluoti tiek kitiems, tiek sau pačiam. Dėl to atrodo nesąmone ryšių paslapties ir neliečiamumo įstatyminės garantijos. Jos buvo reikalingos ne piliečių teisėms apibrėžti, bet čekistų veiklai palengvinti Jei įstatyme būtų buvę pasakyta, kad už neigiamas pastabas laiškuose autoriai bus persekiojami ir baudžiami, tai niekas nieko nebūtų ir rašęs. Taigi, tos garantijos pasitarnavo tik patiems bolševikams savo priešus naikinant.

Raudonosios armijos daliniu vadus Lietuvoje labai stebino daugelis dalyku. Tarp kita ko, jie nemažai stebėjosi ir medžiokliniais šautuvais. Daugelis jų, kaip patys pasakodavo, medžioklinio šautuvo iš viso nebuvo matę. Kiti, jei ir būdavo matę, tai tik iš tolo. Turėjusių gi medžioklinį šautuvą savo rankose ir medžiojusių atsirasdavo vos viekas kitas.

Iš pasikalbėjimų su jais aiškėjo, kad jie taip retai susidurdavo su medžiokliniais šautuvais ne dėl to, kad nebūtų mėgę medžiojimo sporto, o todėl, kad geri medžiokliniai šautuvai Sovietu Sąjungoje buvo tikra retenybė. Jau dėl vieno nepaprasto brangumo mažai kas tegalėjo medžioklinį šautuvą nusipirkti. Be to, ir pats medžioklinio šautuvo turėjimas buvo neapsakomai suvaržytas.

Atvykę i Lietuvą, raudonosios armijos da-tiniu vadai pamatė, kad čia medžiojimo sportu užsiima gana daug piliečiu. Juos sudomino tai, kad medžiojimo sportas Lietuvoje nebuvo varžomas, o tik tvarkomas tam tikromis taisyklėmis. Tačiau dar labiau jie susidomėjo pačiais medžiokliniais šautuvais.

Pamatę, kad medžiokliniai šautuvai Lietuvoje ne retenybė, komandirai užsimanė jų įsigyti. Kai kurie jų ėmė kalbinti medžiotojus, kad šautuvus parduotų. Tačiau daugumas jautėsi krašte visiškais šeimininkais ir ryžosi medžiokliniais šautuvais apsirūpinti, tuos iš piliečiu atimdami ir pasisavindami.

Kretingos mieste buvo apsistojęs vienas raudonosios armijos dalinys. Dalinio komandirų tarpe buvo ir leitenantas Zaparožec.

Leitenantas Zaparožec susižavėjo apylinkės gyventoju turimais medžiokliniais šautuvais. Norėdamas jų isigyti, jis ėmėsi iniciatyvos. Pasiryžęs, jis 1940 m. lapkričio 5 d. atvyko į Kretingos apskrities policijos įstaigą ir pareikalavo, kad būtu sudarytas jam visų turinčių medžioklinius šautuvus gyventojų sąrašas.

Milicija, visai nesiteiraudama, ar komandirius turi teisę tokio sąrašo reikalauti, jį sudarė ir Zaparožecui Įteikė. Zaparožec, gavęs sąrašą, pasiėmė talkon vieną milicininką ir 1940 m. XI.6 d. aplankė visus sąraše sužymėtus asmenis, reikalaudamas atiduoti jam turimus medžioklinius šautuvus, o taip pat ir visą municiją.

Gyventojai, pritrenkti griežto komandiriaus tono, jo reikalavimą vykdė. Tie, kurie į reikalavimą pažiūrėjo abejingai, šautuvus atiduoti buvo priversti grasinimais.

Zaparožec, susirinkęs medžioklinius šautuvus, juos išdalino savo draugams. Greitai po to Kretingos apylinkėse prasidėjo didžiausias brakonieriavimas.

Po kurio laiko kretingiškiai, pasigesdami savo šautuvų, pradėjo lankytis valdžios įstaigose ir teirautis, ką reikėtų daryti. Jiems buvo išaiškinta, kad raudonarmiečiai neturi jokios teisės šautuvus atiminėti. Remdamiesi tuo, jie kreipėsi i Kretingos apskr. milicijos įstaigą, kaip į pirmąją instanciją, galinčią, padėti atgauti savo daiktus.

Kretingos apskrities milicijos vadas, atsiustas iš Maskvos rusas, gavęs tuo reikalu piliečių pareiškimus, nedarė nieko atimtiems medžiokliniams šautuvams surasti. Jis tuos pareiškimus paprasčiausiai atidėjo į šalį ant jų užrašydamas: — Milicijos įstaiga iš jūsų ginklo neatėmė. Kreipkitės pas tuos kurie ginklą atėmė.

Gyventojams iš šitos rezoliucijos neliko padaryti jokios kitos išvados kaip tik tą, kad vagystei įvykus, reikia kreiptis ne i miliciją, bet į vagi. Tai buvo juokinga. Tačiau netekusiems šautuvų gyventojams kitos išeities nebuvo. Norėdami savo šautuvus atgauti, jie parašė atitinkamus pareiškimus Kretingos mieste stovėjusio dalinio vadui. Tačiau atsakymo nesulaukė.

Vėliau, kai kurie vyrai bandė atsilankyti pas dalinio vadą asmeniškai, ir visą reikalą paaiškinti žodžiu. Tačiau šitos jų pastangos davė nedaugiau naudos, kaip ir pirmosios. Jiems buvo pasakyta, kad raudonoji armija tokiais reikalais nesidomi.

Panašių atsitikimų buvo pakankamai ir kitose vietose. Raudonosios armijos komandirai atiminėjo iš gyventojų medžioklinius šautuvus bet kuria proga ir kur tik užtikdami. Vieni tuos šautuvus pasiliko sau ir mėgo jais pasididžiuoti, pabrėždami, jog tai Maskvos gaminys. Kiti paprastai šautuvus pardavė, o pinigus pragėrė.

Pastebėtina, kad bolševikai kai kuriais atvejais karius labai smarkiai baudė. Pav., už grįžimą iš miesto vėliau nustatyto laiko vos keletą minučių grėsė bausmė iki 8 metų darbo stovyklos. Tačiau nei raudonosios armijos, nei kitu teismų bylose nepavyko užtikti bylų arba net žinių, kad būtu buvę teisiami raudonarmiečiai už neteisėtą medžioklinių šautuvu arba kitų kurių daiktų iš gyventojų atiminėjimą. Km.

NKVD norėjo suorganizuoti kuo plačiausią savo agentu tinklą. Ji siekė to, kad agentu būtų kiekvienas žmogus. Kaimynai turėjo sekti kaimynus, viršininkai — vaidinius, valdiniai — viršininkus, mokytojai — moksleivius, moksleiviai — mokytojus. Žodžiu, visi žmonės turėjo sekti vieni kitus ir sekimo duomenis nuolatos pranešinėti atitinkamiems NKVD organams. Šioje srityje NKVD nuėjo taip toli, jog pradėjo reikalauti, kad tėvai sektų savo vaikus, vaikai — tėvus, žmona — vyrą, vyras — žmoną ir t. t.

Paprastai, suaugę šeimos nariai ne visuomet žino arba ne visuomet gali žinoti, kuris jų ką veikia, ką planuoja, su kuo susitinka. Bolševikai tačiau į tai neatsižvelgė. Reikalaudami, kad šeimos nariai šnipinėtų vieni kitus ir atitinkamai informuotu čeką, bolševikai mėgo vieno kurio šeimos nario nusikaltimą sovietinei santvarkai primesti visiems šeimos nariams. Šeimos nariai galėjo nieko nežinoti apie kurio nors saviškio kokius nors planus, pasirengimus, galvojimą ir veiksmus, tačiau kaltė ir atsakomybė jiems vistiek krito vienodai.

Gal būt, kas nors, mažai tesusipažinęs su NKVD darbo metodais, pagalvos, kad visa tai, kas čia pasakyta, yra sunkiai patikimas dalykas. Juk kultūringame pasaulyje negirdėta, kad už vieno asmens nusikaltimą būtu traukiama atsakomybėn visa jo šeima, visi artimieji. Bet bolševikai iš tikrųjų tai vykdė.

Čia patiekiame vieną dokumentą, iš kurio kaip ant delno matyti, ką bolševikai galvojo apie šeimas tų, kuriuos jie laikė nusikaltėliais. Štai to dokumento tekstas:

Skubiai Lietuvos TSRR Valstybės Saugumo Liaudies Komisariato (NKGB) Kontrrevoliucinio skyriaus Viršininkui

Lietuvos TSR Valstybės Saugumo Liaudies Komisariato Geležink. Dalies ir operat. Punktų Viršininkams.

Nuorašai: Krašto gynimo Liaudies Komisariato 3 Skyriaus viršininkui. Pasienio dalių Viršininkams.

Papildydamas nurodymą Nr. 5/1563 iš Ш m. balandžio mėn. 11 d. dėl užvedimo kvotų šeimoms, kuriu nariai yra pabėgę į užsienį ir dėl tų šeimų apskaitos, siūlau:

1. Visu apskaitoje laikomų tėvynės išdavikų šeimų narių kvotų bylas baigti nedelsiant ir jas pristatyti į Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatą, kuris patieks jas SSSR NKVD Ypatingai komisijai.

b) sudėtis tėvynės išdaviko šeimos narių, kurie prieš nusikaltimo įvykdymą gyveno kartu su juo arba buvo jo išlaikomi.

2. Kiekvienai tėvynės išdaviko šeimai turi būti užvesta atskira kvotos byla. Pagal galimumą, turi būti iškvosti visi suaugę tos šeimos nariai. Šeimos narius būtina klausinėt ta kryptimi, kad galima būtu nustatyti į užsienį pabėgimo faktą ir išaiškinti, kur pabėgėlis randasi.

Jeigu kvotą vedant, būtu nustatyta, kad kuris nors šeimos narys padėjo ruoštis arba vykdyti išdavimą arba tik žinojo apie tai, bet nepranešė valdžiai, tai jį reikia patrauki atsakomybėn pagal Sovietu Sąjungos Socialistinės Federatinės Respublikos (RSFSR Baudžiamojo Kodekso 58(l)c straipsnį.

3. Tuo atsitikimu, kai kuris nors tėvynė išdaviko šeimos narys, kuris turi būti ištremtas, gyvena atskirai, tai jis turi būti įskaitytas į bendrą kvotos bylą, būtinai išaiškinus jo gyvenamąją vietą.

4. Tėvynės išdavikų ūkių specialiai nesurašinėti, judomą ir nejudomą turtą reikia išaiškinti, kvočiant šeimų narius.

5. Kiekvienoje byloje turi būti šeimos narių sąrašas, padarytas dviejuose egzemplioriuose. Vienas egzempliorius turi būti įsiūtas i bylą, o antras į bylą tik įdėtas, bet užsiūtas. Šis šeimos narių sąrašo egzempliorius skiriamas Valstybės Saugumo Liaudies Komisariato 2 skyriui.

Šeimos narių sąrašas turi būti sudaromas, prisilaikant šios formos: l -eilės Numeris, 2 šeimos narių pavardė, vardas ir tėvo vardas, 3-giminingumo ryšys (tėvas, motina, brolis, sesuo, žmona ir t. t.) 4-amžius, 5-gyvenamoji vieta, Pastaba: Pabėgusiojo asmens pavardę reikia žymėti sąrašo viršuje.

6. Pasiremiant kvotos medžiaga, kiekvienoje byloje turi būti parengtas nutarimas tėvynės išdaviko šeimos nariams ištremti į SSSR šiaurės rajonus. Nutarimas turi būti įsiūtas bylos pradžioje.

7. Kad tėvynės išdaviko šeimos nariai nepabėgtų arba nepasislėptų. Valstybės Saugumo Liaudies Komisariato apskričių skyriai privalo apstatyti juos agentūrine priežiūra. Tuo pačiu metu turi būti pasirūpinta taip pat priežiūra turto, kuri numatoma konfiskuoti.

8. Kvotos bylas reikia atsiusti Valstybės saugumo Liaudies Komisariato 2 skyriui ne vėliau, kaip iki birželio mėn. 10 d., kad jos per Specialų SSSR NKVD atstovą birželio mėn. 10 d. būtu nukreiptos kur reikiant

Krašto Gynimo Liaudies Komisariato 3 Skyriai, geležinkelių dalys ir operatyviniai punktai, o taip pat pasienio junginiai kvotų bylas siunčia per Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatų apskričių skyrius.

Tikra: Laikinai einąs Valst. Saugumo Liaudies Komisariato 2 Skyriaus Viršininko Pareigas Valstybės Saugumo Vyr. leitenantas: ALADYŽEV.

Kaip iš šito rašto matyti, bolševikai nedarė jokios išimties nė vienam šeimos nariui, Jeigu tik iš jų tarpo kas nors buvo pabėgęs į užsienį arba kitaip kaip gavęs iš bolševikų tėvynės išdaviko vardą.

Čia reikia pastebėti, kad bolševikai tėvynės išdavikais laikė visus tuos asmenis, kurie nebepakęsdami bolševikinio rėžimo arba bijodami patekti į čekos rankas už priešbolševikinę veiklą, bėgo į užsieni. Taip pat tėvynės išdavikais buvo laikomi ir tie priešbolševikinio nusistatymo žmonės, kurie, nenoėdami atsidurti čekos naguose, slapstėsi vietoje. Tokių žmonių Lietuvoje buvo tūkstančiai.

Visų šitų asmenų šeimos nariai visai neatsižvelgiant į tai, ar jie ką nors galėjo žinoti apie saviškio pabėgimą, buvo jau savavališkai pasmerkti. Kaip iš dokumentų matyti, jų tardymas turėjo būti tik formalus, Čekos įstaigoms buvo nurodyta stengtis tardymo metu nustatyti tik patį faktą, kad tas ar kitas asmuo yra apkaltinto tėvynės išdavimu arba šeimos narys (punktas 1 a, b, ir 2). Šito užteko, kad tokie šeimų nariai atsidurtu SSSR šiaurinėse srityse (punktas 6).

Pastebėtinas yra bolševikinis klastingumas kuriuo bolševikai stengėsi apsupti nekaltus, bet kaltinamus šeimų narius. Tik formaliai apklausinėti ir paleisti i namus, jie galėjo tikėtis, kad pavojus praslinko. Tačiau iš tikrųjų pavojus visą laiką kabojo virš jų galvu. Nutarimai ištremti juos i tolimas Sibiro sritis, kaip matome iš dokumento, turėjo būti iš anksto parengti ir čeka galėjo pradėti juos vykdyti bet kuriuo momentu.

Be šito visiems skirto ištrėmimo, daugeliui šeimų narių grėsė dar sunkesnės bausmės. Тоs bausmės grėsė tiems šeimų nariams, ku-rie žinojo, kad vienas iš jų tarpo rengiasi pabėgti iš bolševikinio pragaro, bet nepasistengė pranešti čekai. Tokie turėjo būti traukiami atsakomybėn pagal RSFSR Baudžiamo Kodekso 58 straipsni ir baudžiami kalėjimu nuo 5 iki 10 metu, kartu konfiskuojant jų turtą. O ar šeimų nariai būtu įstengę įrodyti kad jie apie saviškio sumanymus nieko nežinojo?

Iš tikrųjų sunku patikėti, kad bolševikai galėjo manyti, jog tėvai įdavinės čekai norinčius nuo mirties pabėgti savo vaikus kad vaikai įdavinės tėvus. Tačiau faktai palieka faktais. Šitie faktai šiurpu gali sukrėsti kiekvieną tik pagalvojus, ką bolševikai norėjo padaryti iš šeimų. Taip pat šių faktų šviesoje atitinkamai išryškėja ir bolševikų pasisakymai apie jų pasiekimus šeimų stiprinimo, motiniškumo, auklėjimo ir pan. srityse.

Data	Paskirta komisarų
Data	Lietuvių	Žydų	Rusų	Lenkų	Iš viso
1940.VII.29 d. , , - 20 d. , , - 31 d. . , ,VIII 2 d. , , - 3 d	35 23 24 70 1	28 11 31 35 2	7 4 10 16 -	7 4 16 11 2	77 42 81 132 5
Iš viso %	153 45	107 32	37 11	40 12	337 100

Kur	Šeimų galvų skaičius	Šeimų skaičius	Šeimų narių skaičius	Iš viso asmenų
Tauragėje	50	36	96	146
Šiauliuose	11	8	23	34
Kretingoje	17	16	52	69
Telšiuose	8	7	18	26
Mažeikiuose	S	3	6	9

Prekybos sistemos ir organizacijos	Kaunas	Vilnius	Šiauliai	Pa ne vėžys	Marijampolė	Ukmergė	Viso
Valstybinės prekybos . .	306	408	96	71	41	39	961
Vartotojų kooperacija . .	80	114	8	1	1	1	205
Mėsos ir Pieno Pram. L.-K-tas	93	142	26	19	9	8	297
Maisto Pram. Liaud. K-tas *	15	19	2	1	_	_	37
Valstybinė Leidykla ....	16	19	4	2	2	2	45
Kitos organizacijos . .	—	1	2	—	—	—	3
Iš viso . .	510	703	138	94	53	50	1548

Tresto pavadinimas	Įmonių skaičius
Tresto pavadinimas	Nacionalizuojant	Sujungus
Statybinių Medžiagų Pr. Trestas .-......	64	56
Metalų Apdirbimo Pr. Trestas .......	60	40
Odų Pramonės Trestas...........	59	33
Tekstilės Pramonės Trestas.........	113	64
Poligrafijos pramonės Trestas	116	36
Statybos Pramonės Trestas.........	16	9
Malūnų Kepyklų Trestas ...........	66	62
Spirito ir degtinės trestas	37	36
Alaus Trestas...............	48	41
Aliejaus ir Riebalų Trestas.........	21	16
Viso. . .	600	393