ANTIKOMUNISTINIS KONGRESAS
IR
TARPTAUTINIO VILNIAUS
VISUOMENINIO TRIBUNOLO
PROCESAS
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"
2000
Vilnius, 2002
UDK 321.6(06)
An 143
Spaudai parengė Pirmą dalį (Antikomunistinis
kongresas) Doc. dr. Arvydas Anušauskas
Antrą dalį (Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas) Vytautas
Zabiela, Vytautas Raudeliūnas
© Arvydas Anušauskas, 2002
© Vytautas Zabiela, 2002 Vytautas Raudeliūnas, 2002
© Komunizmo nusikaltimų tyrimo paramos fondas, 2002
© Leidykla „Ramona", 2002
ISBN 9986-851-82-3
Turinys
I DALIS
Antikomunistinis kongresas
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo kalba.....................29
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio įžangos žodis........ 30
Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimo kalba.36
Lenkijos Respublikos Prezidento Lecho Walęsos sveikinimo kalba............................41
Rumunijos Prezidento Emilio Constantinescu sveikinimo laiškas...............................45
Rusijos Valstybės Dūmos deputato Sergejaus Kovaliovo kalba...................................47
TARPTAUTINIO KONGRESO 2000 06 12 POSĖDŽIO PROTOKOLAS (I sekcija) 55
Dr. Arvydo Anušausko informacija apie vykusį Kongresą.......................................419
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prof. Vytauto Landsbergio kalba......420
Kreipimasis į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir
vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo
įsteigimo...........................................................................................................................431
Rezoliucija „Dėl „genocido" sąvokos reikšmės išplėtimo".....................................434
Rezoliucija „Dėl komunizmo ideologijos ir doktrinos pasmerkimo"..................436
Rezoliucija „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo".. 437
Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo nutartis..........................................438
I dalis
ANTIKOMUNISTINIS KONGRESAS
Didžiausia XX amžiaus visuomenės tragedija buvo du totalitariniai režimai -nacizmas ir komunizmas. Pirmasis jų žlugo pralaimėjęs Antrąjį pasaulinį karą. Nacizmas visuotinai pasmerktas, naciai nuteisti ir nubausti. Be to, taikomos tarptautinės prevencijos priemonės, neleidžiančios jam atgimti.
Komunizmas, spaudžiamas demokratinių pasaulio jėgų, subliūško ir susitraukė, bet neišnyko. Jis dar nepasmerktas, komunistiniai nusikaltėliai iki šiol ne tik nenubausti, bet netgi neįvardyti. Dar liko valstybių, kuriose tebeegzistuoja komunistiniai režimai. Taigi nepašalintas realus jų atsinaujinimo ir plėtros pavojus. Tai liudija kai kurios pavojingos tendencijos posovietinėse, pokomunistinėse valstybėse ir, beje, ne tik jose.
Daugelyje šalių žlugus komunistiniams režimams tapo akivaizdus jų nusikaltimų žmonijai mastas.
Lietuva, jos gyventojai skaudžiai nukentėjo nuo 50 metų komunistinio teroro. Šalis neteko trečdalio gyventojų. Nuolatiniai nekaltų žmonių trėmimai į atšiaurius Rusijos rajonus, kalinimai gulaguose, kankinimai, šaudymai, dvasinis jaunimo žalojimas buvo tikras tautos genocidas.
Dėl to 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę nuolat buvo keliamas klausimas dėl komunizmo nusikaltimų įvertinimo, šios ideologijos pasmerkimo ir jos atsinaujinimo pavojaus.
Tarptautinis kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas" vyko 2000 m. birželio 12-14 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje. Jame dalyvavo nukentėjusieji nuo komunistinių režimų, istorikai, teisininkai, politikai ir visuomenės veikėjai iš 23 šalių - Lietuvos, Albanijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Čekijos, Čečėnijos, Estijos, Italijos, Izraelio, JAV, Japonijos, Kanados, Kirgizijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Švedijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos.
Plenariniame posėdyje buvo įsteigtas Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas ir sudaryta šio Tribunolo kolegija komunizmo nusikaltimams teisiškai įvertinti pagal atstovų iš nukentėjusių šalių pateiktus kaltinimus.
Darbas vyko dviejose sekcijose, kur buvo perskaityti 53 pranešimai apie griaunamąją komunizmo ideologiją, nusikaltimus taikai ir žmoniškumui. Vyko diskusijos. Tarp Kongreso dalyvių buvo žymių veikėjų: Lechas Walęsa, Lenkijos Prezidentas; Vytautas Landsbergis, LR Seimo Pirmininkas; Semionas Šareckis, Baltarusijos Parlamento Pirmininkas; Sergejus Kovaliovas, Rusijos Dūmos deputatas; Jaraslava Moserova, Čekijos Parlamento narė; Constantinas Ticu Dumitrescu, Rumunijos senatorius, ir kiti.
Lygiagrečiai su Kongreso darbu vyko ir Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo posėdžiai. Medžiagą apie nusikalstamą komunistinių režimų veiką Tribunolui pateikė dalyvavusių šalių kaltintojai, liudytojai, nukentėjusieji. Procese taip pat dalyvavo ir komunizmo gynėjai. Tribunolas, gavęs labai daug kaltinamosios medžiagos, negalėjo jos kruopščiai išnagrinėti, todėl nutarė darbą tęsti kitoje sesijoje ir paskelbė, kad ji vyks Vilniuje 2000 m. rugsėjo 4-8 d.
Tarptautiniam kongresui pasibaigus, Vilniaus mieste įvyko masinė antikomunistinė demonstracija ir mitingas.
Šis leidinys skirtas supažindinti su Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas" atliktu darbu, paskelbtais dokumentais, kalbomis ir posėdžių protokolais.
Be to, kuriamas dokumentinis filmas apie Kongreso ir Tribunolo darbo metu iškeltus komunizmo nusikaltimus. Knyga ir dokumentinis filmas bus pristatyti visuomenei lietuvių ir anglų kalbomis.
Kongreso organizacinis komitetas
Neįkalinto nusikaltėlio nusikaltimai
Mes XXI amžiaus visuomenės nariai į pereitą XX amžių žiūrime kaip į savo namus, kuriuose išaugome, išmokome dirbti, mąstyti, kurti, pažinti daug svarbių mokslo paslapčių ir jas panaudoti žmonijos gerovei. Tas amžius paliko žmonijai didžiulį mokslo, kultūros, ekonomikos pasiekimų paveldą. Juo mes pagal galimybes naudojomės. Juo naudosis ir naujojo amžiaus žmonija, siekdama pasaulio tobulumo. Namai visada ir visiems brangūs ir neužmirštami.
Tačiau greta visų tų pasiekimų mes patyrėme XX amžiuje susikūrusių komunizmo ir nacizmo režimų smurtą. Abu šie režimai pavieniui ir bendradarbiaudami paliko juodžiausius pereito amžiaus žmonijos istorijos puslapius. Nacių režimas žlugo, jo ideologija ir veikla viešai tarptautiniu mastu pasmerkti už jo padarytus nusikaltimus ir nebeturi moralinės egzistavimo erdvės. Tuo tarpu pereitame amžiuje atsiradę komunistiniai režimai persirito ir į trečiąjį tūkstantmetį.
Su komunistiniais režimais tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susijusios ar yra bendravę viso pasaulio visuomenės įvairios struktūros: valstybės, kai kurios partijos ar visuomeninės organizacijos, pavieniai žmonės. Šalys, kurios tiesiogiai nepajuto šio smurtinio režimo gniaužtų, niekada nesupras kas tai yra praktinis komunizmas, jos dėl įvairių priežasčių nekreipia dėmesio į jo nusikaltimus, arba negali jų įtakoti. Tokiu būdu komunizmas turi abejingumo, tarptautinės teisės sukurtą apsaugos gaubtą nuo jo padarytų nusikaltimų išaiškinimo, kaltų pasmerkimo ir nubaudimo.
Komunistiniai režimai turi savo raidos ir nusikaltimų istoriją. Kai XIX amžiuje komunizmo ideologai pranašavo, kad po Europą slankioja komunizmo šmėkla, tada niekas negalėjo pasakyti, kur ta šmėkla susiras prieglaudą, kas ją priglaus ir kur ji pradės savo juodąjį darbą, kokie bus to darbo vaisiai ir mastas. Tokia prieglauda ir komunizmo atramos bastionu tapo Sovietų sąjunga, susikūrusi Rusijos imperijos erdvėje. Komunistinį režimą sukūrę buvę Rusijos socialdemokratai -bolševikai, kurie 1918 m. pasivadino komunistais, demokratijos nepripažino. Išsilaikyti valdžioje jie galėjo tik teroro keliu, varžant ir represuojant visus, kas buvo jiems nelojalūs, nepritapo, rėmė demokratiją ar tiesiog turėjo kitokią gyvenimo filosofiją. Komunistinis režimas buvo prieštaravimas tarp žmogaus laisvės, demokratijos ir netolerancijos bet kam, kas yra pavojinga komunistiniam režimui egzistuoti. Todėl tipiškas komunistinio režimo bruožas ir valdymo metodas buvo totalitarizmas ir teroras. Tiesioginis ir netiesioginis.
Sovietinis teroras pirmiausia buvo nukreiptas prieš atsidūrusius už įstatymo ribų turtiniu požiūriu pavojingus piliečius. Žiniasklaida, literatūra, religija, švietimas, kultūra, menas, žmonių judėjimas, išvykimas į užsienį, mokslai, ypač visuomeniniai, verslai, ūkis, net kasdienis gyvenimas pasidarė komunistinio režimo savastim ir buvo akylai kontroliuojami ir nukreipiami tokia vaga, kurią komunistinio režimo elitas laikė sau tikslingiausia. Represijos: konclageriai, kalėjimas, tremtis, nesaugus kasdienis gyvenimas, asmens laisvės panaikinimas ir kryptinga režimo demagogija darė savo. Komunizmas demagogijos, prievartos ir smurto pagalba į savo veikas įtraukė liaudį ir pavertė ją savo įrankiu, naikinant visuomenės demokratinius pradus, naikinant gyventojus, griaunant tradicines ūkio struktūras. Palaipsniui buvo sukurtas režimo avangardas, susidedantis iš kompartijos, komjaunimo, pionierių ir spaliukų. Agresyvų Sovietų sąjungos komunistinio režimo kėsinimąsi į viso pasaulio pajungimą, demokratijos sunaikinimą pirmiausia tiesiogiai pajuto 1939-1940 m. jos kaimynai - Suomija, Lietuva, Latvija, Estija, Rumunija, Lenkija. Trys Baltijos valstybės buvo okupuotos ir tapo komunistinio režimo poligonu, kuriame visais būdais buvo stengiamasi sunaikinti laisvės, savarankiško valstybingumo savimonę ir visas institucijas. Geriausiai tam tiko jau savo valstybės viduje išbandytas teroras -fizinis, moralinis, politinis, kultūrinis, ekonominis. Tik demokratinės Vakarų šalys tuomet nesusitaikė su smurtu ir nepripažino laisvų šalių užgrobimo. Tačiau prieš jos vykdomą terorą nebuvo tarptautinių apsaugos svertų.
Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekę dešimtmečiai praplėtė komunistinių režimų arealą. Sovietų sąjungai vadovaujant ir globojant šie režimai į savo gniaužtus suėmė visą Rytų, Vidurio ir Pietryčių Europą nuo Estijos, Rytų Vokietijos iki Albanijos, nuo Ledjūrio vandenyno iki Vietnamo. Komunizmo valstybiniai židiniai atsirado Amerikos, Afrikos žemynuose. Rumunijoje, Bulgarijoje, Albanijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Rytų Vokietijoje vienaip ar kitaip pasivadinusios komunistų partijos demokratijai naikinti naudojo tuos pačius teroristinius metodus, kaip ir jų globėjos Sovietų sąjungos komunistai. Tai ryškiai patvirtina šioje knygoje skelbiami įvairių šalių atstovų pranešimai.
Europos komunistinių režimų nuožmumas ir agresyvumas nebuvo pastovus. Po sovietinio diktatoriaus Stalino mirties jis daug kur sušvelnėjo, keitėsi, tačiau komunistiniai režimai represijas tęsė ir toliau, jei ne savo, tai Sovietų sąjungos pagalba. Įvykiai Berlyne, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje parodė totalitarinio režimo sovietinio ekcentrizmo pobūdį.
Subyrėjus Sovietų sąjungos komunizmo branduoliui ir pačiai Sovietų sąjungai komunistiniai režimai iš Europos pradėjo trauktis, užleisdami vietą demokratijai - Albanijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Kroatijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Moldovos, Rusijos Federatyvines, Serbijos, Slovakijos, Rumunijos, Ukrainos, Vengrijos respublikoms. Tačiau čia demokratija vienur ryškiau, kitur silpniau persipynė su buvusia komunistine sistema. Išliko tiltas tarp komunistinių režimų ir dabarties demokratijos. Matyt, todėl komunizmo pasmerkimas buvusiose komunistinio režimo šalyse vis dar nesiderino su realiu gyvenimu. Vienok pereito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje padėtis pradėjo keistis. Pavienėse pokomunistinėse ir Vakarų šalyse prasidėjo komunistinių režimų nusikaltimų išviešinimo procesai.
Su Prancūzijos vyriausybės parama pasirodė kolektyvinė knyga su išraiškingu pavadinimu „Juodoji komunizmo knyga", kuri netrukus pasirodė ir kitomis kalbomis, tame tarpe ir lietuvių kalba1. Vienas iš šios knygos autorių Stéphane Courtois pastebėjo, kad „komunizmo nusikaltimai dar niekada nebuvo teisingai įvertinti nei istoriniu, nei moraliniu požiūriu"2. Toks įvertinimas daromas minėtoje knygoje. Tačiau studija negalėjo aprėpti įvairias tautas ir žmones niokojusių komunistinių režimų nusikaltimų amplitudės. Šiam darbui buvo reikalingi tarptautinis visuomenės susivienijimas ir tarptautiniai renginiai, juose išaiškintų bei paskelbtų nusikaltimų ir priimtų sprendimų skelbimas. Šio uždavinio ėmėsi iš komunistinio režimo priespaudos išsivadavusi demokratinė Lietuvos Respublika. 2000-ųjų metų birželio 12-14 dienomis Vilniuje pirmą kartą Europoje surengtas Tarptautinis kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas". Kongrese buvo įsteigtas Tarptautinis Vilniaus visuomeninis Tribunolas. Kongreso sprendimu jis turėjo teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriais įvertinti komunizmo ideologijos, sukurtų režimų nusikalstamą veiklą. Kongrese pranešimus skaitė ir Tribunolui parodymus apie įvairių šalių komunistinių režimų nusikaltimus žmonijai davė trijų žemynų - Europos, Amerikos ir Azijos 25 valstybių [Albanijos Respublikos, Baltarusijos Respublikos, Bulgarijos Respublikos, Čečėnijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Italijos Respublikos, Izraelio, Japonijos, JAV, Kanados, Kazachstano Respublikos, Kirgizijos Respublikos, Kroatijos, Latvijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Moldovos Respublikos, Rumunijos, Rusijos Federacijos, Slovakijos, Švedijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos Federatyvinės Respublikų] atstovai. Šis Kongresas ir Tarptautinis Vilniaus Visuomeninis Tribunolas buvo lyg XX a. visuomenės, atėjusios į XXI amžių, sąžinės nusiplovimas ir atsiribojimas nuo susitapatinimo su pereitame amžiuje susikūrusiais komunistiniais režimais, jų nusikaltimais, juos įvardinant ir pasmerkiant, prisimenant jo aukas. Tribunolas surinko 15 valstybių - Albanijos Respublikos, Čečėnijos Respublikos, Kazachstano Respublikos, Latvijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Rusijos Federacijos, Moldovos Respublikos, Rumunijos, Slovakijos Respublikos, Ukrainos ir Vengrijos Respublikos - gyventojų parodymus apie komunistinių režimų nusikaltimus jų šalyse. Jų parodymų pagrindu Tribunolas priėmė nuosprendį ir jį paskelbė3. Pratarmėje Tarptautinio Vilniaus Visuomeninio Tribunolo pirmininkas advokatas Vytautas Zabiela rašė: „Pasaulio bendruomenė bunda, ji nepamiršo skausmo, ji reikalauja istorinio teisingumo ir nori apsaugoti žmonijos ateitį, atskleisdama tiesą ir atkurdama teisingumą dėl pasaulį ištikusios tragedijos"4.
Mums, lietuviams, išgyvenusiems komunistinės Sovietų sąjungos 50 metų okupaciją ir organizavusiems kongresą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas", kruvini komunizmo nusikaltimai tebėra gyvi daugelio gyventojų, paliestų ir suniokotų šeimų artimųjų ir visa tai sugebančių vertinti piliečių sąmonėje. Lietuvių tauta komunizmo teismą pradėjo 1941 m. birželio 23 d. sukildama prieš sovietinius okupantus ir paskelbdama nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir Laikinąją Lietuvos vyriausybę, atmesdama komunistų falsifikatą dėl savanoriško lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės įsijungimo į Sovietų sąjungą. 1944 m. prasidėjus antrajai komunistinės Sovietų sąjungos okupacijai Lietuvos partizanai su ginklu rankose masiškai, organizuotai ir sistemingai beveik 10 metų priešinosi komunistiniam režimui, siekdami atkurti savarankišką demokratinę Lietuvos valstybę. Apie 20 tūkstančių partizanų krito toje nelygių jėgų kovoje. Partizanų spaudoje buvo skelbiamos komunistinio režimo piktadarybės. Paskui komunizmo nusikaltimus Lietuvoje visam pasauliui išviešino „Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika", kuri buvo pradėta leisti 1972 m., kiti nelegalūs leidiniai ir, pagaliau, prasidėjęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pažadintas politinis ir kultūrinis atgimimas, kuris atvedė į komunistinio režimo panaikinimą ir nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą. „Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika" demaskuodama komunistinio režimo kasdienę persekiojimo praktiką lyg ir pratęsė dar 1937 m. kovo 19 d. popiežiaus paskelbtą encikliką Divini Redemptoris, kurioje buvo smerkiama komunizmo ideologija ir sovietinis režimas.
Perskaičius šią knygą ilgai negalima rasti ramybės. Komunistinių režimų aukos, jų griaunamieji veiksmai ir pėdsakai įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, jų vykdytas vertybių suvulgarinimas ir paneigimas įpareigoja neleisti tiems nusikaltimams be įvertinimo nueiti praeitin. Komunizmo šmėkla, pereitame amžiuje virtusi nusikaltimų realybe, XXI amžiuje turi būti pasmerkta kaip nusikaltimas žmonijai.
Antanas Tyla
Vilnius, 2001 m. spalio 8 d.
1
Stéphane Courtois, Nicolas Werth, Jean-Louis Panné, Andrzej Paczkowski, Karol Bartosek, Jean-Louis Margolin. Juodoji komunizmo knyga. Nusikaltimai, represijos, teroras. Iš prancūzų kalbos vertė Irina Mikalkevičienė, Danius Zalieckas, Vilhelmina Vitkauskienė. Vilnius, Vaga, 2000, 1075 p.2
Stéphane Courtois. Komunizmo nusikaltimai. Ten pat, p. 11.3 Vilniaus Tribunolo nuosprendis (2000). Vilnius, 2000, 170 p.
4 Ten pat, p. 7.
Kongreso Organizacinis komitetas nuoširdžiausiai dėkoja už paramą:
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBEI VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBEI
LIETUVIŲ KATALIKŲ KULTŪROS DRAUGIJAI AUSTRALIJOJE
AUSTRALIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENEI, MELBURNO SKYRIUI
AUSTRALIJOS SIBIRO TREMTINIŲ KOMITETUI
TAUTOS FONDUI, JAV
LIETUVIŲ FONDUI, JAV
KANADOS LIETUVIŲ FONDUI
KONRADO ADENAUERIO FONDUI
KROATIJOS BUVUSIŲ POLITINIŲ KALINIŲ SĄJUNGAI
LIETUVIŲ KATALIKŲ RELIGINEI ŠALPAI
SIDNĖJAUS KLUBO BIBLIOTEKAI
AMERIKOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS NARIAMS
AUSTRALIJOS IR AMERIKOS LIETUVIAMS
LIETUVOS PARTIZANAMS, LAISVĖS KOVŲ DALYVIAMS, BUVUSIEMS POLITINIAMS KALINIAMS IR TREMTINIAMS
Organizatoriai taip pat išreiškia savo dėkingumą visiems parėmusiems kongreso ir tribunolo darbą.
Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"
Organizacinis komitetas
VYTAS MILIAUSKAS Tremtinys, LPKTB, komiteto pirmininkas
POVILAS JAKUČIONIS Dr., Gulago kalinys, LPKTS, komiteto pirmininko pavaduotojas
ARTŪRAS FLIKAITIS Gulago kalinys, LPKS, komiteto pirmininko pavaduotojas
Komiteto nariai
ARVYDAS ANUŠAUSKAS
Humanitarinių mokslų
daktaras
VYTAUTAS BALSYS
Gulago kalinys, LLKS
VYTAUTAS BUKAUSKAS
Gulago kalinys, LPKS
TERESĖ BIRUTĖ BURAUSKAITĖ
Istorikė
JONAS ČEPONIS Gulago
kalinys, LLKS
ARIMANTAS DUMČIUS
Prof., tremtinys, LPKTB
ALGIS TOMAS GENIUŠAS
Prof., Gulago kalinys, LPKS
PETRAS GIRDZIJAUSKAS
Gulago kalinys, LPKS
ALGIMANTAS LISAUSKAS
Gulago kalinys, LLKS
ADOMAS LUKOŠEVIČIUS
Gulago kalinys, LPKS
ANTANAS LUKŠA
Gulago kalinys, LPKTS
ALGIS JUOZAS MARKŪNAS
Dr., tremtinys, LPKTS
VIDMANTAS SAMYS
Tremtinys, LPKTB
ANTANAS SEIKALIS
Gulago kalinys, LPKTB
POVILAS VARANAUSKAS
Dr., Gulago kalinys, LPKTS
VYTAUTAS ZABIELA
Advokatas
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"
plenarinis posėdis
Protokolas 2000 06 12
Pirmininkai: RASA
JUKNEVIČIENĖ ir VYTAS MILIAUSKAS
Sekretorė GIEDRĖ UZDILAITĖ
Dalyvių pasveikinimas.
Tylos minutė.
Supažindinimas su Kongreso programa.
LR Prezidento V. Adamkaus sveikinimo kalba, perskaitė R. Juknevičienė. Kalba pridedama.
LR Seimo Pirmininko profesoriaus V. Landsbergio įžangos žodis. Kalba pridedama.
LR Ministro Pirmininko A. Kubiliaus sveikinimo kalba. Kalba pridedama.
Lenkijos Respublikos buvusio Prezidento Lecho Walęsos sveikinimo kalba. Kalba pridedama.
Rusijos Valstybės Dūmos deputato Sergejaus Kovaliovo kalba. Kalba pridedama.
Advokatas V. Zabiela pristato Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo įsteigimas.
Advokatas V. Zabiela pateikia Tribunolo nuostatus. Nuostatai pridedami.
Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo narių rinkimai.
Išrinkti:
Tribunolo pirmininku V. Zabiela (Lietuva).
Tribunolo pirmininko pavaduotoju U. P. Strelis (Latvija).
Tribunolo vyriausiąja kaltintoja Z. Šličytė (Lietuva).
Tribunolo vyriausiosios kaltintojos pavaduotoju M. Glonda (Slovakija). Tribunolo vyriausiuoju sekretoriumi E. Mikučiauskas.
Tribunolo nariais: Lynette Andresen (Kanada), Vytautas Raudeliūnas (Lietuva), Aivaras Liudvigas (Latvija), Mikola Kultčinskis (Ukraina).
Atsarginiais teisėjais: Algis Krušna (Lietuva), A. Endriukaitis (Lietuva).
Pirmininkai: RASA JUKNEVIČIENĖ
VYTAS MILIAUSKAS
Sekretorė GIEDRĖ UZDILAITĖ
Lietuvos Respublikos Prezidentas
VALDAS ADAMKUS
(perskaitė Rasa Juknevičienė)
„Gerbiamieji Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas" rengėjai ir dalyviai! Su pagarbiu dėmesiu vertinu jūsų forumą, kuriame, tikiuosi, istorija dar kartą primins mums visiems skaudžias XX a. pamokas ir pakvies ištikimai ginti istorinį teisingumą bei žmogiškąjį orumą. Manau, kad šio renginio paskirtis - neleisti pasikartoti komunizmo nusikaltimams. Tai, kas šiandien istorikų darbuose pateikiama kaip žiauri statistika ir sukrečiantys praeities liudijimai, ateinančias kartas turi perspėti ir mokyti kitokio gyvenimo: žmogiško, moralaus, solidaraus. Tai - stipriausias atsakas ir galingiausia priešprieša ideologinei ir fizinei komunizmo prievartai, daugelį metų žeminusiai ir naikinusiai žmones, tautas, valstybes.
Telydi šviesiausia pagarba visų nuo komunizmo nukentėjusiųjų vardus.
Geros kloties ir sėkmingo darbo jūsų Kongresui.
V. ADAMKUS -Lietuvos Respublikos Prezidentas
Vilnius, 2000 m. birželio 12 d.
Pateisintas blogis - išlaisvintas blogis
Lietuvos Respublikos Seimo
Pirmininkas
prof. VYTAUTAS LANDSBERGIS
Pone Prezidente Walęsa, pone Pirmininke Šarecki, ponai Ambasadoriai, visi garbingi svečiai ir Kongreso dalyviai!
Daugelio tautų ir valstybių atstovai susirinko Vilniuje aptarti ir įvertinti komunizmo fenomeną, aptarti šia doktrina pagrįstų režimų nusikaltimus. Sveikinu Jus Lietuvos Seimo vardu toje pačioje salėje, kurioje 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos atstovai paskelbė atkuriamą Nepriklausomybę.
Lietuvoje per 12 metų šį tą padarėme, kad būtų stabdomas komunizmo virusas. Galima sakyti, mūsų šalis atmetė atvirą ligos formą, tauta pakilo iš mirties patalo ir vėl savarankiškai gyvena, mokosi gyventi laisvėje, kad ir svyruodama, klupinėdama dėl patirtų žaizdų padarinių, vargdama su slaptomis ligos formomis. Nepamirštami lieka skaudūs Stasio Lozoraičio žodžiai, kai visą gyvenimą už savo tautos laisvę kovojęs diplomatas pagyveno kiek laiko Lietuvoje ir susidūrė su jos pookupacine, pokomunistine tikrove. „Lietuvos kraujas užnuodytas", - supraskime, kaip sunku jam buvo tarti šiuos žodžius. Žaizdos žmonių dvasioje tebėra gilios, o ypač ten plačios dykvietės; jos lemia visuomenės vertybes, žmonių galvoseną, elgseną ir darbus. Nėra nei kaip apskaičiuoti šių praradimų, nei kam pateikti sąskaitų.
Ir vis dėlto kai kur komunizmas turėjo atsitraukti. Tai žinomas kelias, kurį Lietuvoje nuėjome, atmesdami vienos politinės klikos uzurpuoto amžino valdymo sistemą ir diktatūrą, atkurdami demokratiją kaip tikrų rinkimų teisę ir su ja - nepriklausomą valstybę. Totalitarinės valstybės privilegijuotam sluoksniui - kompartijai - buvo pasiūlyta sąžiningai atgailauti ir išnykti. Daugybė eilinių narių taip ir padarė, pasitraukė iš kompartijos. Griuvo visa Rusijos komunizmo imperija, apgaulingai pasivadinusi kažkokia sąjunga, nors niekas į ją savo valia nesijungė. Iš Lietuvos išėjo okupacinė kariuomenė, o sumažėjusi ir pasidalijusi kompartija transformavosi į kelias paveldėtojas: dvi legalias -LDDP ir socialistų ir gal dar dvi nelegalias. Deja, komunizmo viruso veikimas tebėra juntamas gerokai plačiau. Demagogija ir agresija, kiršinant visuomenės grupes, socialines „klases" vieną prieš kitą, yra ir toliau atpažįstami raudonojo fašizmo bruožai, tie patys kaip rudojo, - nepaisant, ar būtų keliamos vėliavos su svastikomis ar kūjais, ar apverstos trispalvės. Todėl šiandien prasidedantis Kongresas turi keleriopą reikšmę - ir tarptautinę, tarpvalstybinę, ir vietinę, ir visos žmonijos, nes tiesos apie praeitį ir žinojimo apie dabartį reikia visiems kaip vaistų.
Kai kuriais atvejais sakome - kad nepasikartotų kas buvo. Šiuo atveju galima pasakyti dar taip - kad neatgytų kas tebėra.
Sveikinu Kongresą ir jo iniciatorius, kurie galų gale ėmėsi įgyvendinti prieš devynerius metus Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo paskelbtą idėją įvertinti komunizmo nusikaltimus antrajame Niurnbergo procese. Teprasideda ir šis procesas, be kurio tarptautinis teisingumas gerokai luošas krypuliuoja į naują tūkstantmetį. Iš Vilniaus į Hagą - štai kur būtų labai aiškus tikslas.
Kartu noriu tarti dar keletą žodžių, pasidalyti mintimis apie komunizmo doktriną ir jos žalingiausią ydą. Ta yda - tai blogio pateisinimas ir išaukštinimas. Jos dėka pats komunizmas su visa filosofija ir praktika reiškiasi kaip išlaisvintas blogis, kuriam, be abejo, reikia priešintis kur tiktai galima ir kaip galima - kol galima.
Kelias tezes, kurias noriu pasakyti, pailiustruosiu pavyzdžiais iš Lietuvos patirties.
Komunizmo idėja gimė ir plito kaip viena iš XIX-XX a. utopijų. Ją lydėjo karštų fanatikų ir šaltų, ciniškų demagogų darbai. Ideologija ir darbai neatskiriami, nes iš pat pradžių buvo sukurta tariamų „istorijos dėsnių" koncepcija, atleidžianti nuo moralinio pasirinkimo ir atsakomybės, jeigu darbai, pirmiausia prievarta, įkūnija ir spartina mitologizuotą „istorijos vyksmą" su jame savaveiksmiškai besireiškiančia dėsninga visuomenės raida. Padėk „istorijai", naikink idėjas, darbus ir žmones, kurie trukdo „pažangai" - toks buvo blogio pateisinimas, blogio pavertimas gėriu, žmonijos golgota į būsimą komunizmo „gėrį".
Tame golgotos kelyje į niekur, vardan utopijos, eksperimento ir tenkinant žiaurumo instinktus, paklota apie šimtą milijonų gyvybių. Daugiau kaip pusę jų turėjo sudaryti moterys ir vaikai.
Nepamirština ir tai, kad komunizmas yra karas.
Kaip sako vienas iš „Juodosios komunizmo knygos" autorių Stephen Courtois, „kalbant apie lenininę ir stalininę Rusiją, jog grynai eksperimentinė, bet puikiai apgalvota, logiška politinė veikla tiesiog stingdo kraują gyslose".
Lietuva pažino šį reiškinį savo likimu, todėl mūsų baudžiamajame įstatyme apie genocidą yra įrašyta ir „socialinių arba politinių grupių naikinimas". Teismams keistai „siūbuojant", ar civilių gyventojų naikinimas okupuotame krašte tikrai yra genocidas, sugrąžinome į Baudžiamąjį kodeksą visą „Karo nusikaltimų" skyrių, kurį prieš keletą metų ekskomunistai, arba LDDP, buvo apskritai išmetę. Dabar Lietuvoje prie karo nusikaltimų be išlygų priskirta okupuotos valstybės civilių gyventojų trėmimas į okupavusios arba aneksavusios valstybės teritoriją.
Ne tokia sausa įstatymo kalba, o tikrovėje tai reiškė dešimčių tūkstančių nekaltų žmonių - vyrų, moterų, vaikų ir senelių mirtį vergų darbo stovyklose, didžiulėse bado, išsekinimo ir šalčio „kamerose".
Kas juos pasmerkė tokiai kančiai ir mirčiai? Sovietinio režimo, komunistų valdžios pareigūnai, okupantai ir kolaborantai.
Ar jie buvo bepročiai, tie pareigūnai, ar tik nežmoniškai žiaurūs? Ne, jie nebuvo bepročiai, jie veikė šaltai ir žiauriai.
Kas juos padarė tokius žiaurius? Komunizmo ideologija, niekinanti ir naikinanti meilę bei gailestingumą; komunistinis auklėjimas, nusikalstama doktrina tikrovėje.
„Tą operaciją reikėjo padaryti", - taip apie egzekucijas ir masinius trėmimus kalbėjo 1963 m. vasarą Palūšėje jauniems menininkams vienas tuometinių komunizmo šulų Lietuvoje Genrikas Zimanas. Jo žodžius įsiminiau visam gyvenimui: „Tą operaciją reikėjo padaryti. Mes neturėjom skalpelio, tai padarėm ją kirviu".
Prieš keletą metų, Rusijai įvedus savo armiją į Čečėniją (pirmajame Čečėnijos kare), Rusijos ministras aiškino pasauliui visai panašiai: „Mes turime juos naikinti, nes jie priešinasi".
Tai nuolatinė, geležinė komunistų nuostata, suformuota ir taikyta jau Lenino: smurtu sukelti pasipriešinimą ir tada naikinti už pasipriešinimą. Auka turi būti pati kalta dėl savo žūties, ar ji būtų vadinamoji „buržuazija", ar kaimyniška Baltijos valstybė, prieš kurią visuomet atsiras papildomų priekabių, artinančių pasaulinę komunizmo pergalę.
Štai čia vėl verta grįžti prie pseudomokslinės komunizmo filosofijos, kuri ne prasčiau už pseudomokslinį nacių rasizmą pateisino tautų ir „klasinių priešų" naikinimą.
Tariamų istorijos dėsnių tariamas objektyvumas - kas turi laimėti, o kas išnykti, - reiškia išankstinę indulgenciją, Markso ir Lenino avansu išrašytą nuodėmių atleidimą. Tada ir bet kurie nusikaltimai - nebe nusikaltimai (arba tik sąlygiškai), ir moralė, kokią ją suformulavo Leninas, labai paprasta: gera tai, kas artina komunizmo pergalę.
Taip per tariamą „klasių" interesų nesutaikomumą ir „nuolat stiprėjančią klasių kovą" buvo einama į socialinį genocidą, socialinių grupių naikinimą dėl to, kad jos kitaip mąsto arba tiesiog turi nejudamojo turto ir „gamybos priemonių", kurių nespėja entuziastingai atnešti naujiesiems valdovams. O net ir atnešančius, atsisakančius, bet praeityje turėjusius dėl visa ko geriau pribaigti.
Be to, pribaiginėti artimą gali būti net malonumas.
Komunistinis nuodėmių atleidimas tarnams ir kurstymų demagogija skatino atsiskleisti tai, kas tiktai blogiausia glūdi arba gali glūdėti žmogaus prigimtyje.
Tai nemeilė, nejautrumas, panieka kitam žmogui, jeigu tik jis nėra stipresnis (reiškinys pastebimas ir valstybių santykiuose). Tai netikėjimas nei Dievu, nei meile, nei gėriu, kurie turi bendrą vardiklį, tačiau tampa vien pasityčiojimo ir neapykantos objektu. Taip komunizmo sistema privertė tarnauti ir eksploatavo visokiausius žmonių nepilnavertiškumo kompleksus, skatino kolektyvinę pagiežą ir psichozę.
Neapykanta kitokiam - kurio kitokios vertybės, moralės principai, netgi tautinė kalba ir papročiai, kurie galbūt yra „kliūtis komunizmo pergalei"; protų prievartavimas nekenčiant tiesos ir primetant reiškiniams visai priešingo turinio žodžius, kuriuos įsakoma vartoti; ypatinga neapykanta konkuruojančiai ideologijai ir vertybių sistemai, kaip antai tikėjimas ir Bažnyčia, - štai ir taip reiškėsi komunizmo išlaisvintas blogis. Pacituosiu iš knygelės „Išdavystės poemos", kurią turėjote gauti.
„Liaudis padarė išvadą, kad ne visi kairieji yra kairieji ir kad esama tokių kairiųjų, kurie prireikus išduoda liaudies interesus buržuazijai."
„Ir mes neišvengsime klasių kovos... Buržuazija ir mūsų krašte geruoju nepasiduos, bet galime būti tikri, kad dabar, įėję į Sovietų Sąjungą, mes ir toliau laimėsime ir savo kovą privesime prie laimingo galo."
„Ponai smetonininkai grobė ligi paskutinės karvės ir tokiu būdu išspaustais pinigais pirko sau užsienyje dvarus, vilas ir plantacijas. Smetona pats turi nusipirkęs plantacijų."
Už šių groteskiškų kalbų, kurias sakė komunistų paskirti okupuotos Lietuvos vadinamojo „liaudies seimo" nariai, slypėjo nebe juokai, o artėjantis naikinimas, trėmimai ir žudynės. Žudytojų neapykanta reiškėsi ir kaip beribis sadizmas - tariamų „priešų", atsitiktinių kalinių iš Telšių kalėjimo, nukankinimas pasimėgaujant. Ji reiškėsi ir kaip negirdėtas pasaulyje nekrosadizmas - mėgavimasis kapojant, darkant, viešai išniekinant kovoje kritusių arba nusižudžiusių Lietuvos laisvės kovotojų kūnus. Toks buvo dar antrinis teroras - palaužti gyvuosius ir mirties baime, ir moralinių pagrindų sukrėtimu: Dieve, nejau taip galima?
Nejaugi galima trypti nėščią moterį ir žvengti, kai Antazavės stribas batais išspaudžia negimusį kūdikį ir čia pat įmeta į ugnį?
Jie rodė, kad galima, jiems viskas galima. Tik žodžio „satanizmas" tada dar nebuvo; ir tik 1998 m. įrašėm į Baudžiamąjį kodeksą tokį karo nusikaltimą kaip „nukautųjų kūnų išniekinimas keršto ir teroro tikslu".
Nekrosadizmas buvo ramiai praktikuojamas tolimuose komunizmo imperijos gulaguose, kai išnešamiems iš zonos ir į rietuves kraunamiems sustingusiems lavonams dar su laužtuvu pramušdavo kaukoles. Tu, liaudies prieše, tikrai nepabėgsi!
Nekrosadizmo ir dabar galėjome pamatyti televizijos ekranuose, kai Rusijos karinė technika ir ją vairuojantys „liūdi" valkiojo vielomis surištus čečėnų lavonus.
Vykdytojai - vis to paties komunizmo auklėtiniai arba auklėtinių auklėtiniai.
Kai Lietuvos komunistų vadovai, 1941 m. pasitraukę į Maskvą, sužinojo apie Rainių žudynes, jie apklausė liudytojus ir nustatė kai kuriuos kaltininkus - sadistus žudytojus. Ir nieko, vėliau buvo netgi didvyriais paskelbtų. Taip sistema, būtent mąstymo sistema, patvirtino, kad surištus gyvuosius mėsinėti, lupti jiems odą, jeigu tie žmonės pavadinti klasiniais priešais ir liaudies priešais, - iš esmės yra teisinga, nebaustina. Tik vienas žudikas sulaukė atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pačioje Lietuvoje, o ligi tol jau buvo apklaustas kaip liudytojas, ir KGB pulkininko Petro Raslano kaltė neginčijamai matoma. Bet garsųjį pulkininką dar pusantrų metų paglobojo Nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas; byla nebuvo keliama, nepaimta net įsipareigojimo neišvykti, Rainių žudikui nė plaukelis nuo galvos nenukrito. Gyveno sau žmogus Lietuvoje, ką nors veikė. Ir sistema toliau veikė. Tik jau žlugus Maskvos pučui, kai pasidarė aišku, kad Raslano įgūdžių greitai neprireiks, jam buvo leista pasprukti į Rusiją, ir tik paskui formaliai iškelta byla. Dabar jau Rusija globoja šį karo nusikaltėlį, ištikimą čekistą-komunistą, metų metais niekaip nerasdama būdų net perduoti jam kvietimo į Lietuvos teismą. Sistema tebeveikia. Viskas sena kaip Lenino mumija. Užtat buvęs prokuroras gražiai skelbia naują politiką.
Tokie čia keli faktai liaudžiai šviesti ir medžiaga politikams pamąstyti, jeigu kas naiviai guodžiasi, kad komunizmas žlugo, antai net Rusijoje komunistai nelaimėjo rinkimų. Tai kas laimėjo? Atrodytų, kad demokratija. Kadangi komunizmas yra karas, tai demokratija turėtų paskelbti taiką ir pakeisti požiūrį į karo nusikaltėlį Petrą Raslaną bei kitus.
Palikime kol kas šį klaustuką ir supraskime, kad vien tiesa padarys mus laisvus. Tiesa apie komunizmą, tiesa apie okupaciją ir suniokojimus, tarp jų - baisiausius protų suniokojimus, kai protai nenori tiesos,
o širdis gniaužia nežinomybė.
Išties kito kelio nėra - reikia kalbėti. Tik tada būsime laisvi, o blogis varžomas, ne toks laisvas.
Ačiū, kad išklausėte.
Lietuvos
Respublikos Ministras Pirmininkas
ANDRIUS KUBILIUS
Gerbiamosios konferencijos dalyvės ir dalyviai! Gerbiamieji svečiai!
Šiandien Vilniuje susirinko atstovai iš daugiau kaip dvidešimties šalių, kad pagaliau istoriškai įvertintų komunistinio režimo nusikaltimus. Režimo, iš kurio geležinio narvo mūsų valstybei ir jos žmonėms pavyko ištrūkti tik prieš dešimtį metų, o netektis tebejaučiam iki šiol. 50 metų trukęs komunistinio teroro siautėjimas kainavo Lietuvai šimtus tūkstančių gyvybių, prarastų pasipriešinimo kovose ir tremtyje. Sovietmetis žlugdė mūsų dvasią, o tuomet įskiepytą nepasitikėjimą savimi ir valstybe tebejaučiame iki šiol. Buvome prievarta išplėšti iš europinės kultūros erdvės. Stokodamas laisvos iniciatyvos, akivaizdžiai ėmė atsilikti mūsų ūkis. Prievartinė kolektyvizacija padarė milžinišką žalą mūsų kaimui. Režimas pagaliau žlugdė ir mūsų gyvenimo gerovę.
Dabar po 50 metų priverstinės tremties į komunistinį lagerį sugrįžtame į laisvų ir demokratinių valstybių bendriją. Norėdami tapti pilnaverčiais šios bendrijos nariais, visą neigiamą paveldą turime įveikti. Manau, kad geriausias būdas tai padaryti - žengti sąžiningos ir nekompromisinės akistatos su komunizmu keliu. Esu įsitikinęs, kad tik visapusiškai įvertinę mums primesto režimo padarinius ir mūsų pačių kaltes mes pagaliau atsisveikinsime su praeitimi ir galutinai atsitiesime. To reikalauja ir teisingumo principas, nes jis gyvuoja tik tuomet, kai visi nusikaltimai anksčiau ar vėliau yra įvertinami. Įvertinti komunizmą bei jo nusikaltimus žmoniškumui turime ir dėl ateities. Nes tik atvirai ir sąžiningai įvertinę praeitį, padarytus nusikaltimus ir klaidas, galime kurti ateitį, kurioje tos baisybės nepasikartos. Negana to, visos tos žinios turi patekti į mūsų mokyklų vadovėlius, nes demokratija gali gyvuoti tik mokydamasi iš praeities ir auklėdama naują, demokratišką tautą.
Fašizmas ir jo nusikaltimai po karo buvo įvertinti Niurnberge. Vokietija pripažino savo kaltę ir hitlerinio režimo padarytą žalą kaimyninėms valstybėms bei jų piliečiams. Dar ir dabar ši šalis moka milijardines kompensacijas piliečiams, nukentėjusiems nuo nacistinės Vokietijos okupacijos.
Manyčiau, kad atėjo laikas kelti klausimą ir dėl kompensacijų nuo komunistinio režimo nukentėjusiems asmenims. Tai pirmiausia turėtų būti taikytina dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių, komunistinio režimo ištremtų į gulagus, ir politiniams kaliniams. Teisingumas bus atkurtas tik tada, kai bus ne tik įvertinti komunizmo nusikaltimai, bet ir atlyginta padaryta žala.
Gerbiamieji, šio Kongreso atidaryme aš dalyvauju su viltimi ir pasididžiavimu. Su viltimi, kad jūsų darbas suteiks lemiamą postūmį komunizmo nusikaltimams įvertinti ir pasmerkti, tapdamas įvadu į komunizmo Niurnbergą, ir pasididžiavimu, kad moralinę ir istorinę reikšmę ne tik mums, bet ir visai Vidurio Europai galįs turėti Kongresas renkasi Vilniuje. Sėkmės jūsų darbe ir gerų dienų svečiuojantis Lietuvos žemėje!
Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas
EMANUELIS ZINGERIS
Gerbiamasis Seimo Pirmininke, Atkuriamojo Seimo Pirmininke, gerbiamasis Ministre Pirmininke, gerbiamasis Walęsa, Kovaliovai, žymūs demokratai, o pirmiausia visi tie, kurie išgyveno visą komunizmo pragarą!
Mes, demokratinė Lietuvos visuomenė, šį skaudų įvertinimą pradedame turėdami galvoje bendras vertybes, siejančias mus su dideliu civilizuotu Vakarų pasauliu. Mes pradedame šį įvertinimą gerokai pavėlavę, nes 50 metų buvome įšaldyti, mūsų įvertinimai buvo pogrindyje. Čia sėdi žmonės, kurie turi daugiau teisių kalbėti nei aš, tai yra žmonės, kurie daug metų praleido lageriuose, žmonės, kurie leido „Katalikų kroniką", žmonės, kurie palaikė tiek katalikišką, tiek pasaulietinį antikomunistinį rezistencijos pogrindį.
Aš noriu pasakyti, kad nesijaučiu vienišas pasaulyje, ir nejaučiu, kad Lietuva yra vieniša. Yra pasaulyje herojiškų, drąsių žmonių. Vienas iš jų šiandien sėdi su mumis salėje. Man sunku kalbėti apie sėdintį kolegą S. Kovaliovą, kurį paskutinio Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos posėdžio metu aš mačiau didvyriškai kalbantį priešingai nei beveik visa Rusijos delegacija. Kalbantį sunkius tiesos žodžius. (Pagal Z raidę Europos Taryboje aš sėdžiu tarp G. Ziuganovo ir V. Žirinovskio, tai yra labai savotiška padėtis.) Aš girdėjau į jį nukreiptus šaižius komentarus ir švilpimus. O jis kalbėjo tiesos žodžius apie vykstantį etninį valymą. Kalbėjo apie baisius nusikaltimus žmonijai. Sakau, aš nesijaučiu vienišas visame pasaulyje, čia kalbėdamas tuos žodžius. Ačiū, gerbiamasis profesoriau Sergejau Kovaliovai, už žodžius, pasakytus Europos Tarybos posėdyje Strasbūre. (Plojimai)
Norėčiau pasakyti, kad visas civilizuotas pasaulis laukia mūsų šiandieninio pranešimo. Pranešimas iš šios salės, aš manau, yra labai paprastas. Mes prašome juos būti pakankamai jautrius, įvertinti nacių ir vėliau sovietų - du skirtingus, bet panašaus pobūdžio nusikaltimus. Mes prašome, kad jų intelektualai surastų erdvės savo kultūrinėje veikloje, kad laikraščiai, kurie parėmė mūsų nepriklausomybę - „New York Times", „Washington Post", laikraščiai Londone, Berlyne, kitur parašytų, kad komunizmo nusikaltimai turi būti aprašyti vadovėliuose. Komunizmo nusikaltimai turėtų būti ne tik mūsų vadovėliuose, kurie gerokai vėluoja, bet viso pasaulio vadovėliuose. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad mūsų Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti (...). Nepaisant dviejų skirtingų pogrupių, pasaulis adaptavo, dviejų skirtingų temų: naciai ir sovietai, pasaulis sutiko, kad būtų vis dėlto po viena (...). Aš džiaugiuosi, kad kai kurie žydų kilmės kolegos prisidėjo prie sovietų pogrupio tyrimo, lietuvių kolegų yra holokausto pogrupyje. Kitaip sakant, mes turime broliškai atkurti įvertinimo įvertinimą, nes kai kas taip pat vieningai bando paneigti tą įvertinimą. Praeities įvertinimas, aš manyčiau, yra pagrindinis mūsų sistemos dalykas. Mes savo šalyje bandome atsiprašyti už kai kuriuos praeities įvykius, o, sakykim, Vokietijoje, Prancūzijoje buvo atsiprašyta pokario metais, ir daug veiksmingiau. Yra Vokietijos valstybė, kurios kancleris prieš kelias dienas aiškino mums apie savo nepaprastą atsakomybę, civilizuotos šalies atsakomybę, už Antrojo pasaulinio karo dalykus. Jie prisiėmė atsakomybę ir jie pasakė: taip, mes kalti, mes kalti, mes rimtai žiūrime į Antrojo pasaulinio karo aukas, mes rimtai žiūrime į lagerių kalinius, mes juos remiame, mes kalti. Žodžiai „gestapininkas" arba „esesininkas" Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra prakeiksmas, jie jokio entuziazmo nekelia. Visa švietimo sistema paremta tuo, kad jau naujame Parlamente netgi populistų, radikalų ir demagogų nėra. Vokietijos Parlamente nėra respublikonų partijos narių. Visuomenė yra paskiepyta nuo blogio, nes visas įvertinimas susijęs su tuo, kad tai daugiau nepasikartotų, nepasikartotų blogi dalykai.
Kitos šalys turėjo kitokią ir daug didesnę patirtį negu nacizmo, kitaip sukonstruotą, bet ilgesnę ir ciniškesnę. Mes neturime tokio įvertinimo, todėl žodis „čekistas" jiems kartais skamba išdidžiai, priešingai negu žodžiai „esesininkas" arba „gestapininkas". Yra pateiktas įvertinimas, ir pilietinė visuomenė dar neturi argumentų. Nei valdžia, nei didžioji dalis intelektualinių sluoksnių nepanaudoja tų skiepų, kurie neleistų vėl kilti radikalumui ir blogiui. Todėl tai ne tik praeities įvertinimas, tai yra ateities pilietinės visuomenės, demokratijos institutų suformulavimas, to, kas vyksta šiandien bendrai Lietuvoje ir kas įvyko mūsų kaimyninėse šalyse, sakykime, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Mes vis laukiame, nors tai nėra tiesioginis mūsų reikalas, kad Katynės įvykiai (čia yra vienas iš mūsų pagrindinių kaimyninės šalies demokratijos kūrėjų - ponas L. Walęsa) būtų įvertinti ir kai kurios šalys atsiprašytų Lenkijos už įvykius Katynėje. Aš manau, kad šiandien mes, nulenkę galvas prieš jus, prieš tuos, kurie kentėjo, galime pasakyti visam pasauliui, kad nauja Lietuvos karta gaus vadovėlius vidurinėse mokyklose. Lietuvos kariuomenė neseniai įvedė visuotinį privalomą mokymą, nukreiptą prieš totalitarizmą, prieš diktatūras, jauni Lietuvos kareiviai gaus šiuos humanitarinius pagrindus ir jie jau bus Vakarų civilizacijos vertybių pusėje.
Dar prisimindamas ikikarinį laikotarpį, vartydamas tuos dokumentus, kurie vis dažniau patenka į mūsų rankas, aš turiu pasakyti vieną dalyką. Visus dvidešimt metų okupaciniai režimai mus bandė versti laikytis neutralumo, kad tik mes nesudarytume sąjungos su Anglija, nesudarytume su kitais, bandė žaisti Vilniaus klausimu, bandė mus sukiršinti su valstybėmis, kurios galėjo išlaikyti mus bent formaliai tam tikrame bloke. Tai irgi ne tik strategijos klausimas, bet mūsų pasirinkimo klausimas. Neutralumas buvo iš esmės aktyvios Stalino politikos išdava. Mūsų nesusijungimas iki karo su Vakarų civilizacijos pagrindinėmis visuomenėmis, kaip tai įvyko Lenkijoje, - tai irgi yra vienas iš pagrindinių mūsų ikikarinės politikos nuostolių.
Sveikindamas jus aš noriu pasakyti, kad viso pasaulio žmonės su lūkesčiu žiūri į jus, jie žiūri į Lietuvos visuomenę, kuri laiko demokratijos egzaminą, manau, laiko ir išlaiko jį gana neblogai. Ačiū jums už dėmesį.
Lenkijos
Respublikos Prezidentas (1990-1995)
LECHAS WALĘSA
Pone Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, pone Premjere, gerbiamieji ponios ir ponai!
Aš visuomet stengiuosi suprasti visus procesus, mažus ir didelius įvykius arba juos įvardyti praktiškai. Panašiai aš vertinu komunizmą. Šiai kompanijai man nereikia įrodinėti, kad ta sistema daugeliui šalių ir tautų buvo primesta dominuojant rusams ir sovietams. Pats Stalinas, be kita ko, manė, kad Lenkijai jis tinka kaip karvei balnas.
Man asmeniškai teko pažinti praktinę komunizmo vertę. Per trisdešimt metų teko fiziškai su juo kovoti. Taip pat aš pažinojau daugelį tos sistemos teoretikų, netgi ir šios santvarkos kūrybos šalininkų įvairiose pasaulio vietose. Jie iš saugaus atstumo grožėjosi ta sistema, bet kai šiek tiek prie jos priartėdavo, prarasdavo bet kokį susidomėjimą ja.
Komunizmas - tai įvairių problemų kompleksas. Komunizmas - tai demagoginės, populistinės kovos ideologija, dažnai dėl teisingų tikslų, bet dar dažniau tik dėl valdžios. Nelaimei, kartais jis padėdavo užgrobti valdžią. Komunizmas - tai įvairus socialinių santykių įvairiose šalyse ir žemynuose klimatas. Būtų galima ilgai vardyti po šiuo pavadinimu slypinčius reiškinius ar ligas. Dar daugelį dešimtmečių bus daug konferencijų ir įvairių susitikimų, skirtų nagrinėti šiam įvairialypiam reiškiniui.
Mūsų šios dienos susitikimą aš suvokiu kaip fragmentinę diskusiją su išvadomis dėl komunizmo nusikaltimų, padarytų patiriant tiesioginę rusų, sovietų įtaką. Taip apibrėžti komunizmo nusikaltimai - tai milijonai aukų, tai kraujo klanas, tai ideologija, kuria šie nusikaltimai rėmėsi, tai visuomeninis klimatas, palankus nusikaltimams. Už šiuos nusikaltimus iki šiol nenubausta, o tai kvietimas daryti kitus nusikaltimus. Fašizmas turėjo savo Niurnbergą, o komunizmas vis dar nėra pasmerktas. Tai milijonai aukų, tai daugiau, negu pareikalavo du pasauliniai karai. Čia taikos metu mirė daugiau žmonių nei kruviniausiuose karuose. Toks gigantiškas nusikaltimas, už kurį nenubausta, verčia abejoti teisingumu ir pasaulio sandaros tikslingumu.
Fašizmas ir komunizmas - tai dvi to paties medalio pusės. Vienas rėmėsi nacionaline tvarka, o kitas - klasine. Komunistinėje mąstysenoje nebuvo vietos nei Dievui, nei etikai, viską turėjo sureguliuoti beatodairiška klasių kova. Komunistai sakė, kad jie valdą darbininkų klasės vardu. Toji visuomeninė grupė privalėjo turėti teisę daryti įtaką istorijos formai. Tai turėjęs būti istorijos variklis. Naujausiųjų laikų mesijo atmaina. Taip naiviai ir demagogiškai buvo pažadėta, bet juk esant tokiai konstrukcijai nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai sukurs pavojingą oligarchiją ir negalės duoti nieko gero be konkurencinės ir organizuotos kontrolės. Šiai ideologijai buvo priešinamasi įvairiose vietose ir įvairiu laiku, taip pat teko sumokėti įvairią kainą. Pagrindinis smūgis šiai ideologijai buvo 10 mln. narių „Solidarumo" profsąjungos susikūrimas. Tada paaiškėjo, kad darbininkų klasė, nors ir yra varomoji permainų jėga, neveda jų į komunizmą. Juk permainos vyksta ne ta kryptimi, kurios norėtų politinių biurų valdininkai, prakeiktoji liaudis gali reikalauti savo teisių. Komunistai liko be ideologinių kelnių.
Kitas komunizmo veidas buvo utopijos kūrimas. Tai turėjo būti visuomeninės laimės santvarka, ateistinė Dievo karalystė žemėje. Laimė turėjo ateiti į ją, o nusikaltimai buvo vykdomi dabar. Žmonėms buvo lengviau žiūrėti į šios dienos nusikaltimus, kai jiems buvo pateikiamas laimės vaizdas ateityje. Pavieniai asmenys taip pat neturėjo galimybės jungtis į nepriklausomas organizacijas. Šią laimę įgyvendinti visuomet galėjo trukdyti kokie nors išgalvoti priešai. Tai buvo ne tik dvasią stiprinančios utopijos vaizdas, bet ir priešo, kuris trukdo tą utopiją realizuoti, vaizdas. Utopija turėjo reikšmės sukuriant politinių procesų pagrindą. Kankinimais priversdavo žmones prisipažinti padarius pačius neįtikinamiausius nusikaltimus. Kadangi galėjo nuteisti ištikimiausius režimo šalininkus, tai galėjo nuteisti kiekvieną. O jeigu kiekvieną, tai ir mane. Tad įsigalėjo didžioji baimė. Sistema, sukurta remiantis viešąja baime, frustracija ir melu, negalėjo būti kūrybiška. Galima sakyti, kad tai buvo žiauri, neteisinga, žmogaus teises pažeidžianti sistema. Taip, tai tiesa, bet visa tai yra moralinio pobūdžio vertinimai.
Kalbant politinėmis kategorijomis, ši sistema taip pat pralaimėjo, nes buvo neveikli, neefektyvi, ji naikino žmonių naujumo siekį, verslininkiškumą ir galų gale visiškai sunaikino norą dirbti. Žmonės nedirbo. Antra vertus, totalitarizmas buvo linkęs korumpuoti. Sakoma, kad kiekviena valdžia korumpuoja, bet absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai. Buvo priimami klaidingi sprendimai, už kuriuos niekas nebuvo atsakingas. Šalyse buvo sunaikinta ekonomika ir ekologija. Buvo painiojama ekonomika ir ideologija, neaiškios pirmųjų sekretorių kalbos buvo vertinamos kaip religinė apraiška. Valdžia rėmėsi cenzūra ir politine policija, kuri vis dažniau realizuodavo savo pačios tikslus. Valstybė skendo marazme ir netvarkoje. Komunistų sukurtą utopiją imperijos politikai naudojo kaip įrankį.
Komunizmas buvo ne vien ideologija, bet ir Sovietų imperijos politikos dalis. Kas buvo gera komunistiniams internacionalistams, buvo gera ir Rusijai. Kas buvo palanku Rusijai, turėjo būti priimtina ir komunistams ne Rusijoje. Todėl komunistinė santvarka Sovietų stovykloje laikėsi rusų durtuvais, o ideologija buvo pavaldi imperijos interesams. Šūviai Čečėnijoje rodo, kad imperija siekia atsikurti. Šioje Kaukazo respublikoje šaudyta XIX amžiaus viduryje, XX amžiaus viduryje ir dabar, XXI amžiaus pradžioje. Mes turime būti ypač atidūs. Negalime leisti atgimti komunizmui. Turime būti dar atidesni, kad jis neatgimtų XXI amžiuje. Klimatas yra palankus užjausti darbininkų klasę. Daugybe samdomo darbo žmonių tiek pokomunistinėje erdvėje, tiek kitose Žemės vietose dėl didėjančio nedarbo, socialinės neteisybės bus labai lengva pasinaudoti, bus lengva pasinaudoti visuomenės nepasitenkinimu. Darbų modernizacija pramonės įmonėse atima duoną vis iš naujų žmonių minių. Turime raginti, kad nebūtų istorijos pataisų. Reikia mokytis ne iš savo klaidų, bet iš svetimų. Pavojai, kuriuos suvokiame, yra mažesni nei tie, kurių nepastebime. Dar viena imperija gali pasinaudoti visuomenės nepasitenkinimu, frustracijomis ir beviltiškumu. Kruvina kovos už socialinį teisingumą vėliava gali būti iškelta dar kartą. Pasaulyje apstu demagogų, kurie savo kelyje į valdžią dėl nieko nesustos. Vargas šiandien toks pat paveldas kaip ir turtai. Užburtas vargo ratas, iš kurio pabėgti labai sunku/darosi vis didesnis. Tokia padėtis puikiausiai tinka įvairaus plauko populistams.
1989-1990 m. Europoje žlugo komunizmas. Kyla tik klausimas - ar jis neatsigaus? Ar mūsų vaikams neteks susidurti su mums taip gerai žinomomis problemomis? Mums telieka įsipareigojimas saugotis komunizmo pavojaus. Turime skelbti tiesą apie šią baisią sistemą, kad jau niekam nepavyktų iškelti jos vėliavų. Mes privalome, nes turime pusės amžiaus gyvenimo komunistiniuose gniaužtuose patirtį. Taip pat privalome tai daryti dėl šimtų milijonų komunizmo aukų. Šiandien galima konstatuoti, kad komunizmui buvo palankus klimatas, kad neseniai palankus klimatas buvo ir „Solidarumui", kuris labiausiai padėjo sugriauti komunizmą. Buvo žmonių, kurie rašė skriaudas ant vėliavų ir laimėdavo. Dažnai tas vėliavas užmiršdami ir padarydami daug didesnius nusikaltimus bei skriaudas nei tie, su kuriais kovojo.
Neabejotinai reikia pasmerkti sistemą ir žmones, bet dar labiau reikia padaryti išvadas, kad dėl skriaudų, su kuriomis kovojama, neatsirastų dar didesnių skriaudų. Ačiū.
Rumunijos
Prezidentas
EMILIS CONSTANTINESCU
(perskaitė Adrianas Patresku, Rumunijos ambasadorius)
Man didelė garbė būti šiandien kartu su jumis ir perskaityti Jo Ekscelencijos Rumunijos Prezidento sveikinimo laišką Tarptautiniam kongresui „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas", kuris vyksta Vilniuje.
„Tragiška komunizmo patirtis pažymėjo daugelį Vidurio ir Rytų Europos tautų. Komunistinis režimas, politinės represijos surado taip pat ir rėmėjų. Jeigu mūsų šalys nori iki galo pasinaudoti visomis tomis gėrybėmis, kurias teikia demokratinė raida, mes turime įvertinti nusikalstamą praeities režimo institucijų veiką, turime teisti tuos asmenis, kurie įvykdė šiuos nusikaltimus, kad jie nepasikartotų ateityje.
Visai nesvarbu, kiek skausminga yra mūsų praeitis, ją mes galime nugalėti. Tačiau kad tai padarytume, turime visų pirma tą praeitį pažinti, su ja susitaikyti. Komunistai galėjo vykdyti savo nusikaltimus, nes buvo įsitikinę, jog niekada ir niekas nesugebės jų nusikaltimų atskleisti ir nepareikalaus atsakomybės. Turime nuplėšti šią tylos uždangą ir perduoti nusikaltimų įvertinimą teismui ir teisėjams.
Rumunija tęsia savo kovą su komunizmo palikimu. Rumunijoje visa visuomenė yra pagrindinė komunizmo nusikaltimų kaltintoja. Mes organizavome šia tema kolokviumą, kuris padėjo šalies piliečiams dar geriau suvokti, kokius nusikaltimus darė komunizmas, ir susipažinti su jais. Tai padeda mums kilti į kovą su totalitariniu režimu.
Socialiai komunizmo vis dar nepasisekė diskredituoti. Dar yra tokių, kurie su nostalgija žvelgia į komunistinę praeitį. Tačiau atminties požiūriu komunizmą Rumunijos visuomenė jau atmeta ir traktuoja jį kaip okupaciją. Tų, kurie vis dar propaguoja komunizmo idėjas, gretos vis mažėja.
Mes susipažinome su slaptosios policijos bylomis. Senatorius Constantinas Ticu Dumitrescu, kuris dalyvauja šioje konferencijoje, yra viena iš šios policijos aukų.
Komunistai įsitvirtino Rumunijoje 1945 metų kovo 6 dieną, kai buvo pamintos žmogaus teisės ir laisvės. Dabar Rumunija gali puikiai sužinoti iš išlikusių archyvų, ar naujieji Rumunijos vadovai nebendradarbiavo su slaptąja policija ir neįvykdė nusikaltimų Rumunijoje. Dabar mes galime pareikalauti atsakomybės.
1990 m. sausio mėnesį Rumunijoje vyko didžiulės masinės demonstracijos, o 1989 m. gruodžio mėnesį buvo organizuoti keturi daliniai su jomis kovoti. Buvo bandoma bet kokiomis priemonėmis išlaikyti totalitarinį režimą, kurio ištakos glūdi fašizme. Atgimimo dėka mes sugebėjome pakeisti Rumunijos raidos kursą. Rumunijos vadovai priėmė labai svarbų sprendimą dėl buvusių politinių kalinių reabilitacijos. Ir šiandien mūsų visuomeniniai kaltintojai pateikia kaltinimus tiems, kurie dalyvavo nusikaltimuose, nukreiptuose prieš Rumunijos tautą, tačiau politiniai kaliniai reabilituojami Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Be to, Rumunijos Vyriausybė, praėjusiais metais priimdama savo nutartį, pripažino, kad visi tie, kurie kovojo su komunizmu, neturi kentėti dėl anksčiau priimtų sprendimų.
Remiama Europos Tarybos, Rumunija įsteigė Genocido muziejų ir parengė specialią programą, kurioje bus įvertintas Rumunijoje vykdytas genocidas. Tačiau Rumunija susidūrė su sudėtinga situacija. Norint visapusiškai plėtoti demokratijos procesą, mums reikia nugalėti tą pasipriešinimą, kurį dar rodo buvusio komunistinio aparato ir nomenklatūros atstovai. Rumunija turi nugalėti tokias apraiškas tik demokratinėmis priemonėmis, tačiau mes dar nesuradome geriausio įmanomo sprendimo, kaip kovoti su komunizmo laikų nusikaltimais. Tikimės, kad jūsų Kongresas Vilniuje ras priemonių, kurios padėtų įvertinti padarytus nusikaltimus ir kovoti su likusiomis komunizmo apraiškomis.
Rumunijos Prezidentas Emilis Constantinescu." Ačiū.
Rusijos
Valstybės Dūmos deputatas
SERGEJUS KOVALIOVAS
Ačiū, pone Pirmininke. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, ponios ir ponai!
Kongresas labai reikalingas ne tik mums, išėjusiems iš socialistinio lagerio, bet ir visai tarptautinei bendrijai.
Netgi ir nenorėčiau, kad įvyktų toks keistas stebuklas. Aš tikiuosi, kad tai tik pirmas sunkaus ir ilgo proceso žingsnis. Galėčiau tuo ir baigti savo sveikinimą jums ir kartu sau, tačiau vis dėlto nesusilaikysiu ir leisiu sau pasakyti keletą replikų.
Čia jau buvo sakyta, kad esu atstovas tautos, kuriai labai nepasisekė ir kuri tapo tarptautinio komunizmo šaltiniu. Kartu ši tauta ir pati buvo komunizmo auka. Tačiau tai ir tiesa, ir ne visai tiesa. Manau, kad nereikėtų laikytis įsitikinimų, jog tautos niekada neklysta, jos niekada nėra kaltos. Aš noriu pabrėžti, tai akivaizdu, jog tokia kaltė, žinoma, nėra teisinė. Tai moralinė kaltė, tai istorinė kaltė, tačiau tauta, nesupratusi šios kaltės, negali tikėtis nei stabilios taikos, nei galutinės pergalės prieš tokias nežmoniškas ir, sakyčiau, žmogėdrų ideologijas. Kas, jei ne mes, rusai, vokiečiai, geriausiai žinome egzistuojant tokią tautų kaltę? Juk tai mes trečiajame dešimtmetyje išėjome į demonstracijas ne prieštarauti represijoms, o palaikyti šaudymus, represijas. Mes labai nusikaltę jums, mūsų Vakarų kaimynams. Tai mano tauta buvo pakanti komunizmui, tai mano tauta susižavėjusi sveikino komunizmą, okupavo Pabaltijį, ir ne tik jį. Aš dar kartą pabrėžiu: pagrindinė kaltė - tai komunistų kaltė, bet ir mes negalime sakyti, jog esame niekuo dėti. Atleiskite už tai. Antra, nesuvokta, neįsisąmoninta kaltė, nešvari, purvina istorija paprastai veda dar toliau - į tos istorijos recidyvų liūną, į tos pačios ideologijos, nuo kurios nuolat norime atsižegnoti, recidyvus.
Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kas dabar vyksta mano šalyje, - į naują, kruviną karą Čečėnijoje. Juk jo tauta nepaneigė, tos idėjos neatstūmė - kaip tik tauta su susižavėjimu tą karą palaiko. Kas, jei ne mes, absoliučia dauguma išrinkome naująjį Rusijos prezidentą? Mes sveikiname KGB, taip pat ir kitų specialiųjų tarnybų atėjimą į valdžią. Reikia visa tai vadinti savais vardais, ir tai ne tik mūsų reikalas. Tai ir jūsų, mūsų artimiausių kaimynų, reikalas, tačiau tai ir visos tarptautinės bendrijos reikalas. Deja, šio pavojaus akivaizdoje Vakarai, sakyčiau, rodo nusikalstamą abejingumą, baimę ir rūpinasi tiktai savo komfortu, daugiau niekuo. Mes tai matome ir Strasbūre, ir kitose suvienytosios Europos vietose, ir visos žmonijos, kuri siekia susivienyti, nuojautose.
Nėra ko slėpti - pirmojo Čečėnijos karo metu iš viso tik du žmonės - prezidentas B. Clintonas ir kancleris H. Kohlis - galėjo tą karą sustabdyti ne per dvejus metus, o per du mėnesius. Kodėl jie to nepadarė? Nereikia būti burtininku ar pranašu norint atsakyti į šį klausimą. Jie to nepadarė nenorėdami sugadinti B. Jelcino reputacijos. Štai ir viskas. To niekas net ir neslėpė. Man taip ir sakė: „Ar jūs norite, kad B. Jelcino neišrinktų antrajai kadencijai?" Štai, išrinko. Ir ką mes turime? Dabar mes turime KGB pulkininką, kuris vadovauja didelei, gal ne tokiai galingai kaip anksčiau, bet vis dėlto dar labai stipriai valstybei. Svarbu ne tai, kad ši valstybė vis dar gali kam nors kelti karo grėsmę. Tai nėra pats baisiausias dalykas. Ši grėsmė jau ne tokia, kokia buvo anksčiau. Ši valstybė gali ir toliau nuodyti tarptautinę atmosferą, ji gali nustumti mus į dešinę. Daugelis Vakaruose į tai žiūri gana abejingai.
Aš tikiuosi, kad toks Kongresas kaip šis vis dėlto sukels kieno nors susidomėjimą tuo, kas gresia mums dabar, nepamirštant buvusių ir dabartinių ideologijų, kas gresia iš tų žmonių, kurie skelbia, jog laimę galima įdiegti prievarta. Mes žiūrime į Šiaurės Kaukazą su baime, o Vakarai mandagiai tai smerkia - taip aš pavadinčiau jų elgesį.
Štai tos dvi mano replikos, kurias čia pasakiau bijodamas šį susirinkimą sugadinti. Ačiū.
Estijos
Respublikos tarptautinės buvusių
politinių kalinių ir komunizmo aukų sąjungos atstovas
MARTAS NIKLUS
Brangus pirmininkai, ponios ir ponai!
Leiskite pasveikinti jus buvusių Estijos politinių kalinių ir Gulago kalinių vardu. Man malonu apsilankyti Vilniuje, kuriame teko ir anksčiau būti daug kartų, kuriame aš turėjau ištikimų draugų tiek laimės, tiek nelaimės momentais ir kuriame mane sutikdavo su džiaugsmu ir mano vargo broliai, ir aukšti pareigūnai.
Šis dar niekad neregėtas antikomunistinis forumas rengiamas buvusios Sovietų Sąjungos Respublikos sostinėje, ir tai yra svarbus faktas.
Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva sugebėjo atsikratyti komunizmo paveldo, sugebėjo išrauti raudonąjį mąstymą. Ji tai padarė daug sėkmingiau negu jos Šiaurės kaimynai. Mes, estai, turime daug pasimokyti iš jūsų pasipriešinimo, laisvės meilės.
Komunizmo nusikaltimai nesuskaičiuojami. Šiame forume bus pateikta daug nepaneigiamų to faktų. Mes tikimės, kad mūsų forumas pažadins atmintį daugelio žmonių, tiek čia dalyvaujančių, tiek kitose šalyse. Tikimės, kad šis forumas suteiks atsakymą į klausimą, kodėl, pavyzdžiui, nacių nusikaltimai jau seniai tarptautiniu mastu yra pasmerkti arba kodėl nacių simbolių panaudojimas oficialiai jau yra uždraustas daugelyje valstybių, tačiau to nėra padaryta, kai kalbame apie komunistų nusikaltimus ar komunistų simbolius.
Bent jau Estijoje Augėjo politinės arklidės kol kas nėra išvalytos. Tikiuosi, kad šis Kongresas padės išvalyti iš mūsų visuomenės komunistines šiukšles, išvalyti iš mūsų protų komunistinį mąstymą. Aš tikiuosi, mūsų Kongresas ir Tribunolas pasirengs komunizmo nusikaltimų tyrimui tuo pačiu lygmeniu kaip nacių nusikaltimų tyrimui. Viliuosi, kad mes galėsime kalbėti apie antrąjį Niurnbergą. Nieko negalima pamiršti ir nieko negalima atleisti, kol nuodėmės ir nusikaltimai neprisipažinti ir kol nėra atgailos.
Aš naudojuosi proga norėdamas nuoširdžiai padėkoti Kongreso parengiamajam komitetui už jo darbą rengiant šį forumą. Ačiū visoms organizacijoms ir asmenims, kurie mus moraliai ir finansiškai rėmė. Galiausiai labai dėkui vilniečiams už jų tradicinį svetingumą. Mes čia susirinkome su kilnia misija. Ačiū.
Vengrijos Respublikos Prezidentas
A.GÖNCZAS
(perskaitė Fonay Jeno, Vengrijos politinių kaliniu sąjungos pirmininkas)
„Gerbiamasis pone Pirmininke, tik gegužės 16 dieną gavau iš jūsų laišką, kuriame kviečiate mane dalyvauti Vilniuje birželio 12-15 dienomis vyksiančiame Tarptautiniame kongrese. Norėčiau jums nuoširdžiai padėkoti už malonų kvietimą, tačiau labai apgailestauju, kad negalėsiu jūsų Kongreso darbe dalyvauti, nes turiu suplanuotas pareigas ir mano kadencija jau artėja prie pabaigos. Kaip jūs žinote, prezidento kadencija jau faktiškai pasibaigė. Be to, dėl tokių aplinkybių mano darbotvarkė nepaprastai įtempta. Yra anksčiau suplanuotų įvairių susitikimų. Todėl, deja, negaliu įtraukti į darbotvarkę papildomų išvykų. Didžiai dėkoju jums už parodytą supratimą ir leiskite palinkėti jums ir Kongreso dalyviams sėkmės darbe. Nuoširdžiai jūsų, A. Gönczas, Vengrijos Respublikos Prezidentas."
Jis yra vienas iš tų žmonių, kurie buvo nuteisti iki gyvos galvos už dalyvavimą 1956 m. Vengrijos revoliucijoje. Ačiū.
Bulgarijos
žmonių,
ištremtų po 1944 rugsėjo 9-osios, sąjungos atstovas
IVANAS STANČEVAS
Gerbiamasis prezidiume, ponai ir ponios, brangus draugai!
Šių metų birželio mėnesį Bulgarijos Liaudies Respublikos Susirinkimas priėmė dokumentą, kuriuo komunistinį valdymą Bulgarijoje pripažino nusikalstamu. Kadangi laiko yra mažai, šio dokumento tekstą mes iškart perskaitysime rusų kalba, o jis bus išverstas.
„Įstatymas dėl komunistinio režimo Bulgarijoje pripažinimo nusikalstamu
1 straipsnis. Bulgarijos darbo partija, 1944 m. atėjusi į valdžią palaikoma išorės jėgų, pažeidė tuo metu veikusią Konstituciją. Bulgarijos komunistų partija, atsakinga už valstybės valdymą nuo 1944 iki 1989 m., privedė šalį prie nacionalinės katastrofos. Šios Komunistų partijos vadovybė atsakinga už:
1) tikslingą ir kryptingą žmogiškųjų vertybių naikinimą, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, už visų ištremtųjų ir įkalintųjų šiuo laikotarpiu represijas, už įvestą centralizuotą ekonomikos valdymą, už tradicinių nuosavybės teisių, principų paneigimą, už pasikėsinimą į žmogaus tikybos išpažinimo laisvę, už piktnaudžiavimus švietimo sistemoje, už šalies gamtos naikinimą;
2) komunistų režimas atsakingas už tai, kad neleido piliečiams išreikšti savo pilietinės valios, slėpė tikrąsias žinias apie padėtį šalyje, skleidė melagingus duomenis. Tai buvo daroma persekiojant atskirus asmenis, jų šeimas, artimuosius, sistemingai pažeidžiant žmogaus teises ir laisves, vykdant atskirų gyventojų grupių represijas. Taip pat už etninį valymą, nors Bulgarija ir buvo pasirašiusi tarptautinį paktą dėl žmogaus teisių garantijų. Be to, buvo pažeistos tarptautinės Bulgarijos sutartys, jos įsipareigojimai. Buvo persekiojami piliečiai ir naudojamos visos priemonės: nežmoniškas kalėjimo režimas, kankinimai, prievarta, politinėms represijoms buvo naudojamos psichiatrijos ligoninės. Buvo atimta nuosavybės teisė, buvo draudžiama dirbti pagal tam tikras profesijas, ribojama judėjimo laisvė šalyje ir už jos ribų. Nebaudžiamai buvo vykdomi nusikaltimai žmonėms, kurie kovojo su šiuo režimu. Šalis buvo priversta tarnauti svetimos valstybės interesams, ir tai lėmė valstybės suvereniteto praradimą.
Nurodytos aplinkybės leidžia paskelbti komunistinį režimą Bulgarijoje nusikalstamu. Bulgarijos komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, kaip ir kitos nusikalstamos organizacijos, besiremiančios komunistine ideologija ir pažeidinėjančios žmogaus teises bei laisves. Visi asmenų veiksmai, nukreipti prieš šį komunistinį režimą, nusipelno tiktai pagarbos."
Šis įstatymas priimtas 2000 metų balandžio mėnesį. Ačiū. Dėkoju jums, tačiau įstatymas turi tik moralinę vertę, jokių kitų rezultatų, deja, tikėtis negalime.
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"
(vykusio birželio 12-14 d. Vilniuje)
Protokolas 2000 06 12
I sekcija: Konferencijų salė
KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI ATSKIROSE VALSTYBĖSE IR JŲ PASEKMĖS
Pirmininkai: doc. JONAS PUODŽIUS,
dr. ARVYDAS
ANUŠAUSKAS, istorikas,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius
Sekretorės: DAIVA RUPULEVIČIŪTĖ,
INGA KVĖDARAITĖ
Susirinkusiuosius pasveikino sekcijos pirmininkas Jonas Puodžius.
Pranešimai
„Moralės normų deformacija - didžiausias nusikaltimas", dr. Jaraslava Moserova, UNESCO Generalinės Konferencijos prezidentė, buvusi Senato viceprezidentė (iki 1999 m. sausio mėn.), Parlamento narė, Čekija
„Bulgarijos gulagai", p. Sylvia Borisova, Bulgarijos antikomunistinio pasipriešinimo ir disidentinio judėjimo tyrimo centro programų direktorė, Bulgarija
„Dvasios išsaugojimas. Komunizmo atmosfera ir jo metodai nūdien", p. Sergejus Kovaliovas, Rusijos Dūmos deputatas, Rusija
„Katalikų Bažnyčios pasipriešinimas dvasiniam genocidui", J. E. Sigitas Tamkevičius, arkivyskupas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Lietuva
„Komunizmo nusikaltimai Lietuvoje. Istorinė statistinė apžvalga", dr. Arvydas Anušauskas, tyrinėtojas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, Lietuva
Klausimai ir diskusijos
Klausimas iš salės p. J. Moserovai: „Ką daro mažiau sovietizuota Čekijos Respublika, kad neleistų buvusiems režimo šalininkams ir bendradarbiavusiems su saugumu užimti prezidento postą ar būti išrinktiems į parlamentą?"
Pietų pertrauka
Pranešimai
„Kroatija - Jugoslavijos komunizmo auka", p. Jure Knezovicius, Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacijos prezidentas, Kroatija
„Komentaras apie Baltarusijos inteligentų likimų", p. Maja Kliaštomaja, represuota ir nukentėjusi nuo komunizmo, Baltarusija
„Komunizmo manifestas", Jonas Kedys, Amerikos lietuvis, Australija
„Komunizmo nusikaltimai Albanijoje šeštajame dešimtmetyje", dr. Koci Moisiu, Antikomunistų demokratų sąjungos vicepirmininkas, Albanija
„Sovietų ir nacių aljansas bei Vakarų komunistų partijos", p. Herbertas Romersteinas, atsistatydinęs Jungtinių Valstijų informacijos agentūros valstybės tarnautojas, buvęs Kongreso narys, JAV
„Komunistinis genocidas okupuotoje Lietuvoje", dr. Zita Šličytė, advokatė, Lietuva
„Komunistinio režimo nusikaltimai Ukrainos liaudžiai", p. Evgenas Pronjukas, Ukrainos Parlamento deputatas, Politinių kalinių ir represuotųjų draugijos pirmininkas, Ukraina
„Komunizmas - nusikalstamas sąmokslas (JAV Kongreso apibrėžimas)", p. Avo Piirisildas, Baltijos-Amerikos laisvės lygos viceprezidentas, JAV
„Komunizmo esmė: ideologija ir praktika", dr. Povilas Varanauskas, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, Lietuva
Klausimai ir diskusijos
Doc. Romas Batūra (Lietuva) kalbėjo apie dvasinio gyvenimo griovimą ir nagrinėjo kultūros paveldo naikinimo aspektus.
P. Haraldas Strunzas (Vokietija) uždavė klausimų p. Avo Piirisildui (JAV), kodėl JAV Kongresas nepadeda Europoje, Vokietijoje, atsikratyti tos anksčiau sukurtos Vietnamo legendos, pasak kurios JAV buvo nugalėta tik todėl, kad žiniasklaida veikė prieš ją. Kodėl Kongresas nesudaro galimybių pateikti tikrąją tiesą gyventojams ir nesistengia, kad kairiosios Europos jėgos nustotų teigusios, jog amerikiečiai pralaimėjo, o Vietnamas nugalėjo. H. Strunzas taip pat sakė, jog reikėtų kalbėti apie tuos, kurie bendradarbiavo su VDR bei KGB, kad šie nusikaltimai nebūtų ilgiau dangstomi.
P. Arvydas Anušauskas (Lietuva) išsakė repliką dėl teiginio, kad komunizmas - žydų ypatybė, ir teigė, jog Kongreso tikslas - komunizmo nusikaltimų tyrimas nepaisant juos vykdžiusių žmonių tautybės.
Pirmininkai JONAS PUODŽIUS
ARVYDAS ANUŠAUSKAS
Sekretorės DAIVA RUPULEVIČIUTĖ
INGA KVĖDARAITĖ
Pranešimai
Moralės normų deformacija -didžiausias nusikaltimas
Jaraslava Moserova,
UNESCO Generalinės Konferencijos prezidentė, Čekijos Parlamento narė
Gerbiamasis Pirmininke, ponios ir ponai, man didelė garbė pasisakyti šioje konferencijoje, ypač kad kalbėsiu tema, jau daugelį metų jaudinančia tuos, kurie suvokia, kaip totalitarinis režimas pakeitė žmonių mąstyseną ir pažiūras.
Žinau, jog daugelis čia susirinkusiųjų aktyviai kovojo su režimu, kuris suniokojo mūsų prigimtį, mūsų miestus, ekologiją, mokslą ir moralę. Daugelis jūsų kalėjo, daugelis nukentėjo nuo nusikaltimų žmogaus teisėms, žmogaus orumui, nuo tų nusikaltimų, už kuriuos civilizuotos teisės šalyse yra baudžiama.
Negaliu pasigirti, jog buvau disidente. Priklausiau pilkajai masei, kuri tą režimą niekino, bet nesiėmė labai rizikingų veiksmų; tai buvo masė, kuri bandė nedaryti režimui jai nepriimtinų nuolaidų, tačiau aktyviai su totalitarizmo maru nekovojo. Šiandien aš pavydžiu tiems, kurie nepabūgo rizikuoti, kad ir kokie padariniai jų laukė. Jaučiu pareigą patikinti jus, kad praeities nusikaltimai nepamiršti.
Komunizmo nusikaltimus tiems, kurie buvo neteisingai apkaltinti bei nuteisti kalėti ar mirti, tiems, kurie prievarta buvo perkeldinti, galima nustatyti statistiškai. Tačiau skaičiai niekad neparodys to, ką tai reiškė ne vien aukoms, bet ir visai visuomenei.
Prieškaris, karo metai bei pokaris mūsų šalyje Čekijos Respublikoje buvo kitokie nei Baltijos ir kitose valstybėse, tačiau, kai įsiviešpatavo komunistinis režimas ir išnyko demokratija, galima rasti keletą bendrų ypatumų; tokių bendrumų regime dar ir dabar. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Visi žinote, kad prieš karą Čekoslovakija įėjo į pirmąjį labiausiai išsivysčiusių ir pasiturinčių pasaulio valstybių dešimtuką. Visi žinote, jog mūsų šalis buvo paaukota nacistinei Vokietijai viliantis, kad taip bus išvengta pasaulinio karo arba jis bus bent jau atidėtas iki tol, kol jam pasirengs Vakarai. Mes taip ir neturėjome progos stoti į kovą, tačiau mūsų šalis buvo pasirengusi ginti savo laisvę, o kai kurių ekspertų nuomone, mus būtų lydėjusi sėkmė. Gaila, bet kovojo tik tie, kurie buvo protingi ir laiku ištrūko, ir kovojo narsiai Rytuose ir Vakaruose, daugiausia Britanijos oro pajėgose. Tačiau tai, jog Čekoslovakijos armija neturėjo progos kautis, buvo tam tikras smūgis orumui, savigarbai ir nacionaliniam pasididžiavimui.
Vokiečių okupacijos metais mes patyrėme baimę, bejėgiškumą, neviltį, bet išmokome, kaip išgyventi, išsisukti ir sabotuoti. Tačiau prasidėjęs karas reiškė, kad žeminanti Bohemijos ir Moravijos protektorato padėtis nėra amžina, kad karas baigsis ir mes vėl atgausime laisvę. Karo metais sovietai mums visiems atrodė didvyriai; tik tie, kurie asmeniškai patyrė tą santvarką, žinojo, ko reikia bijoti. Niekas netikėjo Gebelso propaganda apie sovietus, nes Gebelsas buvo melagis, o mes nesupratome, kad galbūt jis teisus. Taip pat nesupratome, kad priešo priešas nebūtinai yra draugas.
1945 m. daugelis mūsų Sovietų armiją sveikino kaip išvaduotoją. Po tankais, kuriais važiavo pavargę, išsekę kareiviai, mes, nuoširdžiai dėkingi, mėtėme alyvų šakeles. Daugelis intelektualų klydo, pasidavė tokių patrauklių šūkių kaip „teisingumas visiems" ir „taika" kerams.
1948 m. įvyko Sovietų Sąjungos manipuliuotojų surežisuotas valstybės perversmas. Mūsų istorija kitokia nei šalių, kuriose įsiviešpatavo komunistai, tačiau tolesni įvykiai klostėsi įprastine tvarka.
Pirmiausia buvo skiepijama baimė. Vyko politiniai šeštojo dešimtmečio procesai, kurie, savaime suprantama, buvo parengti ir surežisuoti padedant patyrusiems sovietų patarėjams. Būtent tuo metu kiekvienas, dar pakerėtas sovietų ideologijos, turėjo pamatyti tikrąjį jos veidą, jos melą ir niekšybę. Tačiau daugelis partijos veikėjų buvo linkę tikėti tomis neįtikėtinomis išpažintimis, kurias buvo verčiami išmokti ir melo teisme deklamuoti įkalintieji. Viena iš kalinių, kuri nepanoro duoti tokių, kokių reikėjo, parodymų, buvo moteris, Milada Horakova. Ji sakė tiesą ir su kitais buvo sunaikinta.
Buvo diegiama baimė, žmonės dingdavo iš savo namų, juos rasdavo negyvus; ūkininkai buvo išvaromi iš savo ūkių, daugelis jų taip pat dingo. Tai truko visą šeštąjį dešimtmetį. Tuo laiku myriop buvo nuteisti 234 žmonės, kiti buvo nužudyti ar nukankinti kalėjimuose, lageriuose arba pasienyje. Paskui prasidėjo atlydys, o demaskavus Stalino nusikaltimus, ir čekų komunistai pripažino kai kurias savo nuodėmes.
Septintojo dešimtmečio pradžioje kai kurie protingesni partijos Centro komiteto nariai įgijo daugiau galių, sušvelnėjo cenzūra, žmonės laisviau atsikvėpė ir puoselėjo ateities viltį. Bet tai buvo kvailių svajonės.
Nenatūraliai padalytai Europai buvo lemta ir toliau likti suskaldytai; tai tapo aišku jau po tragiškųjų 1956 metų Vengrijoje.
1968 m. vasara bei Sovietų armijos įsiveržimas į Čekoslovakiją reiškė, kad viltims atėjo galas. Sovietai atėjo ilgam. Kai kas net mano, kad sovietai pritarė Dubčeko Prahos pavasariui ir jo atsisakymui paklusti Maskvos įsakymams, nes taip jie gavo pretekstą įsiveržti į šalį, kurioje iki tol nebuvo įsitvirtinę.
1969 m. įsigalėjo „normalizavimosi" era, o drauge su ja - pati nuodingiausia įtaka žmonių mąstysenai bei elgsenai. Keli Prahos pavasario „didvyriai" - politikai, rašytojai ir žurnalistai, - sąžiningųjų ir nepasiduodančiųjų pasipiktinimui ir nevilčiai, atliko viešą atgailą. Į visus įtakingus ir valdžios postus buvo paskirti nieko verti žmonės, iš kurių buvo reikalaujama vieno - klusniai tarnauti partijai. Visiškai dingo pagarba valdžiai. Vėliau įsiviešpatavę melas, nemokšiškumas ir veidmainystė turėjo įtakos ištisoms kartoms. Ilgainiui išnyko riba tarp tiesos ir melo. Net ir sąžiningų žmonių netrikdė smulkus vagiliavimas darbe. Jiems tai atrodė teisėta šalyje, iš kurios atėmė laisvę. Į partiją tuo metu žmonės stojo ne dėl klaidingo idealizmo, bet savanaudiškais tikslais, nors daugelis apgaudinėjo save stoją tam, kad ką nors partijoje pakeistų. Vyravo savęs apgaudinėjimas. Vis daugiau žmonių bendradarbiavo su slaptąja policija; netrukus jų skaičius gerokai pranoko nacių kolaborantų skaičių karo metų Protektorate. Netgi „Chartijos-77" disidentų judėjime knibždėte knibždėjo agentų ir slaptosios policijos provokatorių.
Kaip niekad gniaužė cenzūra, o siena su Vakarais buvo aklinai uždaryta. Žmonės stengėsi nepakliūti į niekieno akiratį ir laikėsi įstatymų. Jei laikeisi įstatymų, kurie, beje, visiškai nepaisė Žmogaus Teisių Chartijos, tau negalėjo atsitikti nieko blogo. Mūsų gyvenimas buvo pilkas, nes dauguma manėme, kad režimas atėjo visiems laikams, o gyventi kaip nors reikia. Kai kurių šeimų tėvai leido savo vaikams tikėti tuo melu, kuris buvo diegiamas mokyklose, nes manė, kad taip užtikrins jiems lengvesnį gyvenimą. Kai kurie tėvai įstojo į partiją, kad sukurtų vaikams geresnį gyvenimą. Tačiau jeigu jie būtų paklausę savo vaikų, šie nebūtų panorėję tokios aukos. Kas norės, kad jo motina ar tėvas parduotų sielą?
Išnyko padorių žmonių siekiai ir veržlumas, nes ko nors siekti buvo laikoma nesuderinamu su padorumu dalyku; tas, kuris siekia aukštesnių pareigų, turėjo daryti nuolaidas režimui.
Net ir dabar tas požiūris vis dar vyrauja tarp dorų žmonių. Daugelis jų - išsilavinę, geri darbuotojai - yra per daug pripratę prie anonimiško savo vaidmens gyvenime. Jie neskuba užpildyti tuštumos, kuri iš tiesų turėtų priklausyti jiems, tad ten veržiasi sukčiai ir veidmainiai.
Mūsų gyvenimas panėšėjo į zoologijos sodą. Žvėrys žino, kad maisto ir vandens bus pakankamai, kad virš galvos turės stogą ir kad toje erdvėje, kuri jiems skirta, jie bus saugūs. Tačiau jie taip pat žino, kad iš narvo kelio nėra. Zoologijos sodą uždarius, atgauta laisve susipras pasinaudoti būtent plėšrūnai; tuo tarpu drovieji - bejėgiai žvėreliai -išsislapstys pakampėse. Laikui bėgant, kai kurie iš tų droviųjų galbūt vėl panorės grįžti už narvo virbų, nes bus pamiršę prarastą savo orumą ir ten tvyrojusį dvoką.
Drąsa ne tik kad nebuvo skatinama; už ją buvo baudžiama, ji buvo trypiama. Didieji menininkai ar mokslininkai turėjo arba bendradarbiauti su valdžia, arba išnykti. Gyvenimas buvo pilkas ir būtų buvęs visiškai beviltiškas, jeigu ne disidentai, dėl kurių mes pasigėdijome pasiduoti. Taip pat liūdina, kad daugelis jaunosios kartos žmonių manė, jog disidentų pastangos beprasmės, jog tai kvailystė, jog režimas niekad nepasikeis, o mums teks taip gyventi visą laiką.
Šių dienų vidurinė karta - bene labiausiai traumuota grupė. Kodėl taip yra, aišku. 1968-aisiais, didžiausių svajonių ir juodžiausios nevilties metais, jiems buvo per dvidešimt. Paskui atėjo metas, kuris juos išmokė, kad nereikia per daug žinoti, neverta būti sąžiningam, nedera sakyti tiesą. Viską reikia daryti priešingai. Taip išaugo skeptikų karta, kuri savo ruožtu išugdė tokią pat vaikų kartą.
Taigi nesąžiningumo, veidmainystės ir melo padariniai dar justi daugelio pažiūrose. Vienintelė mūsų viltis - jaunimas, kuris nepatyrė praeities įtakos. Esu įsitikinusi, kad etikos normų iškraipymai - bene didžiausias iš komunistinio režimo nusikaltimų. Tai patyrė visos šalys, kuriose viešpatavo sovietai. Tai didžiausias nusikaltimas, nes jo rezultatai sunkiai atitaisomi, o be to, tą poveikį patyrusioms valstybėms šiandien sunkiau atsispirti nūdienos pasaulio blogiui.
Taigi komunizmo viešpatavimo metais buvo pakirstas visų orumas -ir nusikaltėlių, ir pilkosios masės, ir aukų, nes tas, kuris pažeidžia kito orumą, pražudo ir savąjį.
Sylvia Borisova,
Bulgarijos antikomunistinio pasipriešinimo ir disidentinio judėjimo tyrimo
centro programų direktorė
Pradžioje leiskite pasidalyti su Jumis tuo džiaugsmu, kurį jaučiu galėdama dalyvauti tokiame rimtame tarptautiniame forume, su tokio masto mokslininkais, politikais ir teisių gynėjais. Mano pranešimas tikriausiai bus emocingesnis nei galima būtų tikėtis. Aš esu pačios „pažangiausios" santvarkos gimimo ir stiprėjimo bendraamžė. Septintajame dešimtmetyje mes, bulgarų vaikai, linksmai žaidėme kiemuose ir sveikinome pirmąjį žmogų, pakilusį į kosmosą. Deja, metams bėgant, pamažu aiškėjo tai, kas jau niekada nedings iš istorijos puslapių, kam negali būti jokios senaties, tai, kas niekada nebus visai pasmerkta.
Socializmas laikėsi su melo ir niekšingos apgaulės pagalba. Mano nuomone, tai viena pagrindinių jo nuodėmių, dėl ko buvo padaryti didžiausi nusikaltimai, nes jie neva buvo daromi žmogaus, ateities ir kitų panašių dalykų labui. Liaudies ir jos geriausių atstovų diktatūra, atleiskite, nors tai buvo liaudies, jos geriausių atstovų demokratija, tapo tos pačios liaudies naikinimu. 1957 m. vienas garsiausių lenkų rašytojų Jerzy Andrzejevskis rašė: „Deja, visą Žemę mes nugramzdinome į tamsą". Diktatūroje žmogus yra ne valstybės pilietis, bet jos nuosavybė. Aš jums papasakosiu, kaip Bulgarija valdė savo nuosavybę.
Pradžioje - sausi istorijos faktai. Vidaus reikalų ministerijos ir Vyriausiosios prokuratūros atlikta analizė rodo, jog 1945-1962 m. šalyje buvo įsteigti 44 lageriai, arba darbo grupių auklėjimo bendrabučiai (juk darbas beždžionę pavertė žmogumi). Pirmasis toks lageris buvo įkurtas 1945 m. sausio mėnesį Pietų Bulgarijoje, netoli Sandanskio miesto. Lageriai buvo kuriami pasitelkiant įstatymą. Vienas pirmųjų buvo specialus įsakymas dėl liaudies milicijos, priimtas netrukus po antivalstybinio perversmo, - ką aš čia kalbu, - po liaudies revoliucijos pergalės 1944 m. rugsėjo 9 d. Iš kelių per stebuklą išlikusių labai slaptų MVD ataskaitų aišku, jog visos tos įstaigos buvo steigiamos kaip pagrindinė priemonė, leisianti po vadinamojo Liaudies teismo galutinai susidoroti su politinės opozicijos likučiais, įvesti totalinę visuomenės kontrolę ir įbauginti žmones.
(Gal vertėtų trumpai papasakoti apie tą unikalų teismą, įsteigtą dar 1944 m. rugsėjo 17 d. ypatingu įsaku - įstatymu „Dėl perdavimo teismui kaltųjų Bulgarijos įtraukimu į Antrąjį pasaulinį karą". Iki 1945 m. balandžio mėnesio 135 parodijiniuose teismo procesuose 11 122 teisiamiesiems buvo skirta 2730 mirties bausmių. Pirmosiomis aukomis tapo 3 Bulgarijos regentai, 8 Jo didenybės caro Boriso III patarėjai, 4 paskutinių vyriausybių ministrai, 67 paskutinio šaukimo Parlamento nariai ir kiti - iš viso 103 žmonės. Stebėtinai uoliai buvo naikinama bulgarų inteligentija - gydytojai, rašytojai, advokatai, dvasininkai. Šito susidorojimo mastas neturi sau lygių nė vienoje po Sovietų padu buvusioje valstybėje.)
Iš labai slapto vidaus reikalų ministro Georgijaus Cankovo pranešimo Ministro Pirmininko Vilko Červenkovo paklausimu matyti, jog 1952 m. rugpjūčio mėnesį tarp suimtųjų buvo 65 „lyderiai, buvę ministrai ir kiti buržuazinių bei fašistinių partijų vadai", 529 žemės ūkio opozicijos vadovai ir aktyvūs nariai, deputatai, 144 kriminaliniai nusikaltėliai. (O juk oficialiai, pagal įstatymą, ypatingojo režimo vietos ir buvo skirtos būtent tokiems nusikaltėliams! Žinoma, buvo ten ir nusikaltėlių, bet jie dažniausiai dirbdavo brigadininkais.) Praėjus metams, tas skaičius buvo 21 ir 413. Tuo metu pats baisiausias lageris buvo Dunojaus upės Belenės saloje. Jis pradėjo veikti dar 1949 m. balandžio 27 d.
Po draugo Stalino mirties 1953 m. kovo 5 d. Bulgarijos Politinis biuras priėmė sprendimą uždaryti Belenės lagerį ir išlaisvinti 853 asmenis. Nuo 1954 m sausio 1 d. iki 1956 m. lapkričio 5 d. lageriuose žmonės dėl politinių priežasčių nebuvo kalinami. Tačiau Vengrijos įvykiai dar kartą patvirtino, jog revoliucinis budrumas būtinas. MVD vėl buvo atkurtas Įkalinimų ir iškeldinimo skyrius. Belenė vėl „svetingai" atvėrė duris. Reikia pasakyti, jog visa tai vyko po BKP CK balandžio mėnesio plenumo, kuris buvo neva politinės atmosferos atšilimo pradžia. Tas pats vidaus reikalų ministras Cankovas 1956 m. lapkričio 17 d. raportavo sustiprinusiam savo galią pirmajam CK sekretoriui Todorui Živkovui apie „115 buvusios žemės ūkio opozicijos veikėjų, 42 carinių karininkų ir 33 fašistinių kapitalistų" areštą.
1958 m. Komunistų partijos politikoje su MVD represinio aparato pagalba imama vis labiau stiprinti visuomenės kontrolė. Būtent tuo metu surengiama liūdnai pagarsėjusi masinė akcija prieš „chuliganus". Sausio 1 d. Politinio biuro nutarimas dėl „užkietėjusių chuliganų, vagių, recidyvistų ir kitokių demoralizuotų elementų iškeldinimo dirbti sunkius priverstinius darbus" po pusantrų metų leis įstatymiškai 1959 m. rugsėjo 1 d. įkurti antrą patį baisiausią lagerį akmenų karjere prie Lo-večo miesto, šiaurinėje Bulgarijos dalyje. Drauge su Belenės lageriu jis tapo komunizmo baisenybių bei niekšingo susidorojimo su savo liaudimi sinonimu. Pirmiausia į šį lagerį atkėlė 166 kalinius, „nepataisomus recidyvistus", iš uždarojo Belenės lagerio. Visa tai vyko tipiško socialistinio melo fone. Jį užsienio žurnalistams skleidė pats Bulgarijos Ministras Pirmininkas Jugovas: esą Bulgarijoje darbo lagerių jau nėra. Likimo ironija, kad pirmieji čia atkelti kaliniai buvo apgyvendinti barakuose, kurie liko po socialistinės jaunimo statybos nutiesto geležinkelio ruožo. „Mus mušdavo kaip gyvulius, maitino kaip gyvulius, mes dirbome kaip gyvuliai", - prisimena Lozanas Lozanovas, 1961 m. patekęs į lagerį tik todėl, kad BE PRIEŽASTIES važiavo traukiniu iš Sofijos į Jambolo miestą. Jo žodžiai labai tiksliai apibūdina tai, kas prieš 40 metų vyko karjere prie Lovečo. Trejus metus tenykščiai kaliniai gyveno be jokio darbo ar režimo grafiko. Apie kokį grafiką galima kalbėti, jeigu Nikolajus Gazdovas, saugumo atstovas lageryje ir vienas iš nuožmiausių sadistų, vadovavosi tokiais Dzeržinskio žodžiais: „Priešai neauklėjami, bet sunaikinami". 1990 m. vykusiame teismo procese išlikę gyvi lagerio kaliniai pasakojo apie siaubingą nusikalstamos komunistų gaujos elgesį su žmonėmis.
Slaptajame lageryje prie Lovečo buvo nužudyta nemažai Bulgarijos inteligentų ir žmonių, bandžiusių užsidirbti pragyvenimui ne „socialistiniame fabrike". Vienas iš tokių „fašistinių kapitalistų" - Ivanas Karadočevas, garsus odininkas ir kailininkas (beje, jo duktė dainininkė Bogdana žlugus socializmui tapo vienu iš atgimstančios demokratijos simbolių). MVD archyvuose rastas tipiškas tai žinybai siūlymas jį iškeldinti. Be kitų, net ir tiems laikams absurdiškų teisės dalykų, Karadočevas kaltinamas „valstybinio prekybos tinklo parduotuvėse pirktų avikailio kailinių perpardavinėjimu Sovietų Sąjungos piliečiams daug aukštesne kaina". Slaptu nurodymu Nr. 60 Karadočevas įkalinamas Lovečo lageryje vieneriems metams, tačiau po 15 dienų jo jau nebebuvo gyvo. Medicinos išvadoje nurodyta mirties priežastis - diabetas. Tačiau liudytojai pasakojo, jog jis mirė nuo spardymų ir smūgių sedulos lazda, kuriuos lydėjo šūksniai: „Privatininkas, privatininkas!"
Kitas liūdnas komunistų žvėriškumų pavyzdys - Aleksandro Nikolovo likimas. Tai buvo reto talento smuikininkas virtuozas. Jį nužudė dėl jo „supuvusios praeities" ir anekdotų, kuriais, beje, žavėjosi net patys įstatymo sargai. Uždarius Carinį simfoninį orkestrą, Nikolovui, Prahos konservatorijos auklėtiniui, teko griežti populiariame „Bulgarijos" restorane. Jį įkalino 1961 m. rugsėjo mėnesį be jokio policijos nurodymo ar prokuroro sankcijos. Po dviejų dienų jis jau buvo negyvas. Likę gyvi buvę kaliniai pasakojo, kad nuo pat įkalinimo pradžios Gazdovas jam liepė tampyti lagerio kieme 250 kilogramų svorio volą, o prižiūrintis brigadininkas jį be perstojo mušė. Dėl tų gausybės smūgių felčeris medicinos išvadoje atsisakė mirties priežastimi nurodyti „opą", todėl dar teko parašyti „širdies smūgį". O štai trečias pavyzdys. Pasirodo, kad per stebuklą yra likę gyvų politinių „liaudies priešų" iš Belenės pragaro. Vienas tokių - Liubenas Bojanovas, teisininkas, opozicinės Žemdirbių partijos deputatas. Jo drąsūs pasisakymai paskutiniame Parlamente 1946 m., jo smarkūs ginčai su pačiu Ministru Pirmininku Georgijumi Dimitrovu dėl žudymų rinkimų metu garantavo jam „kelialapį" tiesiai į Belenę. Šį lagerį uždarius, Bojanovas paties Mirčos Spasovo (apie jį bus kalbama vėliau) nurodymu skirti jam patį sunkiausią darbą buvo perkeltas į Lovečo lagerį. Nepaisydamas savo krašto žmonių perspėjimų, Bojanovas ketino skųstis Sofijai. Jau septintą dieną lageryje jį mirtinai sumušė. Mirties liudijimo „profesijos" skiltyje parašyta: „veltėdis". Kad ir labai sunkiai įsivaizduojama, bet Loveče savo gyvenimą baigė ir Bojanas Kristevas, išlikęs gyvas sovietų gulaguose.
1961 m. atidarytame moterų lageryje netoli Sofijos buvo žudomi nepilnamečiai, moterys. Žudoma originaliai ir rafinuotai: pastato žmogų apibrėžtame rate, duoda jam veidrodėlį, kad paskutinį kartą į save pažvelgtų, o paskui atiduoda jį brigadininkams: tai beveik tas pat, kaip ant kuolo sodinti. Žudo darbu: turi dirbti nuo tamsos iki tamsos, kol mirs!
Kaip įkurtas buvo lageris prie Lovečo slapčia, taip ir uždarytas paslapčiomis. Buvęs generalinis sekretorius ir nemirtingasis Bulgarijos valdovas nuo 1956 iki 1989 m. Todoras Živkovas naudojo tą lagerį kadrams „valyti". Likusiems gyviems kankiniams buvo paaiškinta, kad jie išlaisvinti BKP CK sprendimu, o moterys iš Skraveno lagerio net skandavo: „Šlovė BKP!" Minėtame specialiame 1962 m. MVD pranešime kalbama apie 148 mirusiuosius vien tiktai Lovečo lageryje.
Atėjo laikas aptarti partijos, o drauge ir komunistinės ideologijos taikytą naikinimo mechanizmą. Iš kai kurių išlikusių teismo proceso, įvykusio 1990 m., bylos Nr. 4 dokumentų pavyko šį tą nustatyti, nors proceso metu kaltinamieji vertė kaltę vienas kitam. Pačių įdomiausių atsakymų tikėtasi sulaukti iš Živkovo. Tačiau jis atsakinėjo taip: „neprisimenu", „nežinau", „niekam jokių nurodymų nedaviau". Vis dėlto pavyko nustatyti, kokį grėsmingą vaidmenį 1957-1963 m. atliko vidaus reikalų ministro pavaduotojas, NKVD auklėtinis Mirča Spasovas. Jis teigė, kad lageris prie Lovečo buvo atidarytas Bulgarijos komunistų partijos Politinio biuro sprendimu. Pasak Spasovo, jis pats tebuvęs vykdytojas ir lageryje lankęsis vos vieną kartą. Tačiau stenogramos to nerodo, nors Politiniame biure ir buvo kalbama šiuo klausimu. Ministras Cankovas teigia, kad Živkovas žinojęs apie naujojo lagerio įsteigimą. Taip pat nustatyta, kad visi lageriai buvę steigiami remiantis atitinkamais CK ir BKP Politinio biuro sprendimais. Tų sprendimų pagrindu buvo keičiami ir įstatymai. Čia labai aktyviai dalyvavo ir Vidaus reikalų ministerija, o jos ministras buvo Politinio biuro narys.
Po partinio skandalo dėl lagerių 1962 m. vienintelis Mirča Spasovas vis lipo aukštyn karjeros laiptais. Savo veiklą jis baigė 1982 m., būdamas CK Užsienio kadrų strategijos skyriaus vedėju. Nieko nuostabaus, kad jis yra daugybę kartų apdovanotas visais iš eilės Bulgarijos ordinais ir kitais garbės ženklais. Tarp tų apdovanojimų yra ir socialistinio darbo didvyrio apdovanojimas. Koks cinizmas, kai pagalvoji! Ir toliau jis dirbo taip pat šauniai: buvo CK skyriaus vedėju, Užsienio reikalų ministerijos Kultūros paveldo skyriaus bendradarbiu. Ten jis vertėsi aukso kontrabanda, taip pat pagal specialią tuometinės kultūros ministrės Liudmi-los Živkov, Todoro Živkovo dukters, instrukciją naikino ataskaitinius „Bulgarijos trylikos amžių" fondo dokumentus. Visi to fondo nešvarūs darbeliai virto didžiausiu partiniu skandalu, po kurio Mirča Spasovas buvo išleistas į pensiją. Štai ir viskas. 1990 m., labai susikrimtęs, jis duoda nemažai įdomių parodymų, bet tada jau niekas jo nebeklauso.
1990 m. rugsėjo 28 d., po šešis mėnesius trukusio lagerių bylos tyrimo, jam vadovavęs pulkininkas Jocovas pasirašo nutartį baudžiamąją bylą nutraukti dėl senaties, kuri atgaline data neveikia. Reikia pažymėti, kad dar 1954 m. Bulgarija tapo JTO nare, bet, matyt, jos baudžiamoji teisė tarptautinių principų ir dokumentų nepaiso. Tai svarbu pažymėti čia, kur susirinkome nagrinėti šios temos. Jauna Bulgarijos demokratija bando tą klausimą vėl iškelti: 1993 m. teisminis bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, bet neilgam: tais pačiais 1993-iaisiais, mirus pagrindiniam kaltinamajam Spasovui, įsisuko gėdinga juridinė karuselė, ir galiausiai byla nugrimzdo juridinėje pelkėje.
Bulgarijos teisingumas vis dar neranda savyje jėgų užversti tą siaubingą mūsų istorijos puslapį. O juk būtent ši byla dėl komunistinių lagerių turėjo simbolinę reikšmę demokratijai žengiant pirmuosius žingsnius. Matyt, demokratija jau tada suklupo.
Dvasios išsaugojimas. Komunizmo atmosfera ir jo metodai nūdien
Sergejus Kovaliovas,
Rusijos Dūmos deputatas
Turėčiau pradėti nuo atsiprašymo. Pirmiausia aš blogai pažiūrėjau į laikrodį, todėl pavėlavau. Galiu kalbėti ir garsiau. Visų pirma aš, kaip jau sakiau, buvau blogai nusistatęs laikrodį. Mano laikrodis dar rodė Maskvos laiką, todėl pavėlavau. Antra, pasirašiau savo pranešimą raštu, tačiau nusprendžiau jo neskaityti, nes važiuodamas čia nelabai gerai įsivaizdavau šio Kongreso problemas. Ketinau skaityti pranešimą, kuriame būtų svarbūs teoriniai išvedžiojimai, kaip logiškai didėja nacionalinė diskriminacija, etninis valymas, paskui deportacijos, masinės represijos ir galų gale visa tai tampa genocidu. Galbūt kada nors, kai vyks labiau teorinė konferencija, tokius samprotavimus ir išsakysiu, o dabar norėčiau pratęsti tą liniją, kurią šiandien jau pradėjau sveikindamas Kongreso atidarymą.
Kalbėsiu ne apie visiems gerai žinomus komunizmo nusikaltimus Sovietų Sąjungoje, mūsų buvusioje bendroje šalyje, ir mano Tėvynėje Rusijoje. Visa tai gerai žinoma. Šiuos nusikaltimus liudijantys archyvai išliko. Netgi tų archyvų, kurie mums pasiekiami (o ne visi jie tokie yra), pakanka. Aš kalbėsiu apie, mano nuomone, kur kas pavojingesnį dalyką - apie dvasios išsaugojimą, apie komunizmo atmosferą ir jo metodus šiandien. Kalbėsiu remdamasis tuo, kas man gerai žinoma, - apie Šiaurės Kaukazo įvykius.
Noriu papasakoti jums, kas ten vyksta (tai, aišku, bus padaryta labai trumpai, nes reglamentuotas laikas), o paskui norėsiu parodyti, jog tai ir yra iki skausmo mums pažįstamos sovietinės psichologijos padariniai. Labai neapsistosiu prie žinomų faktų apie antrąjį Čečėnijos karą, bet tik noriu iškelti klausimą: ar tie žvėriškumai, kurie ten vyksta, yra sąmoningi valdžios veiksmai, ar tai, atleiskite, kažkokios, kaip sakoma, gamybos atliekos. Taip, tvirtinama, kad yra ir taikių gyventojų aukų. Ir sakoma: o ką daryti, kaip jų išvengti?
Taigi aš tvirtinu, jog tai nėra tiesa, tai melas, ir pasirengęs šitai įrodyti. Noriu auditorijos paklausti: ar jūs galite įsivaizduoti profesionalų kariškį, nesvarbu, koks jo laipsnis - generolas leitenantas ar paprasčiausias leitenantas, taigi profesionalų kariškį, kuris nesuprastų, kas nutiks gyvenvietei, miestui ar kaimui, kai jis bus apšaudomas, bombarduojamas specialiai sukonstruota įranga, skirta dideliam plotui naikinti, pavyzdžiui, tokia gerai žinoma sistema „Grat" arba tokiais granatsvaidžiais kaip „Buratino", arba granatinėmis bombomis, turinčiomis specialią detonaciją, arba pagaliau raketomis su kasetinėmis kovinėmis galvutėmis, kurios pripildytos adatų, ir kitokiais ginklais. Visa tai sukonstruota norint sunaikinti didelį plotą. Apibūdinant tuos ginklus parašyta: sunaikinamas 7 ha plotas, kitus ginklus - 30 ha plotas, ir tai nėra tų ginklų galimybių riba. Taigi kiekvienas profesionalus kariškis tiksliai žino, kas nutiks gyvenvietei, kuri bus apšaudoma tokiu ginklu, ir kieno lavonai - civilių ar kariškių - gulės po namų nuolaužomis. Tai žino ir tie, kurie duoda įsakymus tokį ginklą naudoti, ir tie, kurie trukteli virvutę ar paspaudžia mygtuką. Tai taip pat žino ir mūsų Prezidentas V. Putinas. Jie žino labai tiksliai ir gerai, nes neįmanoma tokį ginklą naudoti nesąmoningai, aplaidžiai, atsitiktinai... Tai aukos, kurios planuotos ir kurių sąmoningai siekta. Mūsų politikai puikiai žino, kieno gyvybėmis jie moka už savo politinius ir karinius tikslus. Niekas dabar negali pasakyti tikslaus Čečėnijos karo taikių gyventojų aukų skaičiaus. Aš netgi drįsčiau tvirtinti, kad tokių aukų truputį mažiau nei per pirmąjį Čečėnijos karą, nes taikūs gyventojai jau įgavo skaudžios patirties ir puolė bėgti iš savo namų, vos tik prasidėjus antrajam karui. Vis dėlto šių aukų yra dešimtys tūkstančių. Aš tai tvirtinu visiškai atsakingai.
Antra, noriu paklausti jūsų, ar galima netyčia, atsitiktinai, nesąmoningai kankinti? Remdamasis daugelio liudytojų parodymais, tvirtinu, kad vadinamuosiuose filtracijos lageriuose dabar, kaip ir pirmojo karo metu, kankinami, žiauriai kankinami žmonės. Neturiu omenyje vien žiauraus mušimo - vartojamos daug rafinuotesnės kankinimo priemonės, ir tai gali patvirtinti liudytojų parodymai, parodymai, kuriuos, beje, labai sunku gauti, nes kiekvienas, išėjęs iš šio pragaro, bijo. Sužinojęs, kad jį apklausia „Memorialo" darbuotojai, toks žmogus pradeda šiek tiek kalbėti, tačiau, pasakodamas siaubingus dalykus, prašo neskelbti savo pavardės. Su tuo susiduriame jau nuo pirmojo Čečėnijos karo laikų. Aš tokių epizodų nevardysiu. Taigi taip dabartinis mūsų federalinis centras elgiasi su savo federaline valdžia Šiaurės Kaukaze. Noriu dar kartą pabrėžti, kad toks elgesys nėra elgesys tų, kurie, sakykim, jau nebeklauso aukštesnių instancijų, tai ne tas elgesys, kuris būdingas nežabotiems policininkams. Tai elgesys pagal instrukcijas, o žmonės, kurie taiko tokius metodus, yra įsitikinę visišku savo saugumu. Dėl laiko stokos įrodymų nevardysiu, tačiau, jeigu bus klausimų, galiu tokių faktų pateikti.
Baigdamas noriu grįžti prie klausimo: kuo čia dėtas komunizmas? Aš trumpai jums nupiešiu schemą, kuri ir parodys, kad komunizmas -visos šios strategijos, viso šio barbariško elgesio autorius. Žinoma, jeigu kalbėtume griežtai, dabartinė Rusijos komunistų partija visai tiesioginio ryšio su tuo, kas dabar vyksta Čečėnijoje, neturi. Taip, komunistai remia valstybės politiką, kaip, beje, ją remia ir didžioji dauguma Dūmos deputatų. Savo gėdai turiu pasakyti, kad ir mano frakcija, dešiniųjų jėgų sąjunga, irgi nuo tokios politikos neatsiribojo. Ir netgi radikaliausias „Jabloko" judėjimas - taip pat. Taigi kuo gi čia dėtas komunizmas?
Žvilgtelėkime į savo dar visai neseną istoriją. Štai 1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje. Pučas, kuris pralaimėjo. Pralaimėjo, be kita ko, ir todėl, kad didvyrišką ir gana griežtą poziciją užėmė tuomet neseniai išrinktas Prezidentas B. Jelcinas. Tuometinės Rusijos parlamentą daugiausia ir sudarė komunistai. Tačiau Liaudies deputatų suvažiavime dalyvavo šiek tiek daugiau kaip 87% komunistų. Visi kiti buvo ne komunistai. Aukščiausiojoje Taryboje komunistų procentas buvo mažesnis -apie 70%, tačiau kokie tai buvo komunistai. Tai buvo jeigu ne pirmieji, tai bent jau antrieji, tretieji sovietinės partinės ir ūkinės nomenklatūros asmenys. Ir tuomet, Maskvoje pralaimėjus pučui, įvyko savotiškas stebuklas. Komunistai kalbėjo ir balsavo parlamente netgi geriau negu kai kurie demokratai. Tai aiškinama labai paprastai: jie bijojo, kad pučo nugalėtojai gali su jais pasielgti taip, kaip jie būtų pasielgę su savo oponentais, jeigu pučas būtų laimėjęs. Štai tada daugelis mūsų kreipėsi į B. Jelciną, ragindami jį skubiai sušaukti Liaudies deputatų suvažiavimą ir imtis pačių ryžtingiausių ir radikaliausių įstatymų leidybos žingsnių. B. Jelcinas sakė, kad dar ne laikas, kad laikas kol kas eina mūsų naudai, mes pasiruošime, ir išvažiavo žaisti teniso, o galbūt ir kaip nors kitaip leisti laisvalaikio. Taigi aš esu visiškai įsitikinęs, kad pirmasis Sverdlovsko srities Komiteto sekretorius B. Jelcinas padarė tai neatsitiktinai. Jis pagalvojo ir paklausė savęs: „O kas yra toji atvira ir skaidri politika, kurios mane ragina imtis keisti žmonės degančiomis akimis? Argi aš savo karjerą dariau vadovaudamasis atvira, skaidria politika, argi aš dirbau su šiais vaikinais? Ne, mano komanda - tai Sockavecas, Koržakovas, Petrovas, Lobovas ir kiti. Galėčiau juos vardyti ir vardyti. Ne, aš savo partinę karjerą dariau ne prispausdamas alkūnes prie šonų, o kaip tik stumdamas jomis kitus, aš karjeros laipteliais kopiau naudodamasis ne atviros, o kaip tik užkulisių politikos metodais". Taip, manau, tai buvo sąmoningas jo pasirinkimas, ir nuo to laiko Rusijoje viskam vadovauja vis ta pati partinė ūkinė sovietinė nomenklatūra.
Pateiksiu paskutinį, tačiau labai gerą pavyzdį, žinomą man iki smulkmenų. Tai pirmojo Čečėnijos karo pradžia. 1994 m. į Grozną įsiveržė didžiulė tankų kolona. Apie ją vėliau melavo, esą ji neturėjusi jokio ryšio su rusų armija, o ją rėmę visiškai neatpažinti lėktuvai, atskridę neaišku iš kur, gal net iš Turkijos. Oficialūs asmenys melavo, paskui tas melas buvo išaiškintas. Bet, šiaip ar taip, kolona buvo subombarduota per keletą valandų. Tai buvo lapkričio 26 d., o jau lapkričio 29 d. Rusijos Federacijos Taryba susirinko į savo posėdį, kuriam pirmininkavo B. Jelcinas. Tame posėdyje kariniai ekspertai pasakė, kad jeigu prieš Čečėniją bus imtasi jėgos, tai iš esmės viską galima atlikti greitai, be kraujo. Visa tai išgirdę, Federacijos Tarybos nariai rekomendavo B. Jelcinui pavartoti Čečėnijoje jėgą. Kiek man žinoma, gynybos ministras P. Gračiovas tuo metu šiek tiek svyravo, nors iki to posėdžio jis atrodė karingiausias, bent jau savo kalbomis per televiziją ir radiją. Suprantama, nes P. Gračiovas buvo kaip tik tas Federacinės Tarybos narys, kuris žinojo, kad spręs dabar visi, o kariauti teks jam. Jis puikiai žinojo, kad be kraujo praliejimo nebus apsieita. Tačiau jam papriekaištavo, jog yra bailys, ir, žinoma, jis palaikė bendrą nuomonę ir nusprendė kariauti. Kyla klausimas - kodėl? Aš pažįstu tuos visus žmones. Tai nėra kvaili žmonės ir nėra patys neraštingiausi žmonės. Jie puikiai suprato, ką pataria Prezidentui. Aš jums galiu atsakyti: žmonės elgėsi taip, kaip buvo priimta sovietinei partinei nomenklatūrai. Buvo svarbu kaip nors išnarplioti tą nepaprastą Čečėnijos mazgą, tačiau svarbiausia buvo įsiteikti Prezidentui, reikėjo nuspėti, ko nori Prezidentas. O tai padaryti nesunku, nes buvo aišku, jog Prezidentas nori kariauti. Ir sovietinė partinė nomenklatūra pasakė: Borisai Nikolajevičiau, jūs esate didmeistris, ypatingų situacijų didmeistris, t. y. kai negalima mazgo atmegzti, jį galima nukirsti. Ir Borisas Nikolajevičius, atsiraitojęs rankoves, ėmėsi darbo.
Tuometinis Prezidento atstovas Šiaurės Kaukaze Lobovas per televiziją atvirai pasakė, kad Čečėnijoje partizaninio karo nebus, nes toks karas - ne čečėnų tautos metodai ir tradicijos. Pasirodo, jo požiūriu, tai ne čečėnų tradicija. Manau, kad Lobovas puikiai išmanė čečėnų tradicijas. Jis buvo skaitęs „Kaukazo belaisvį", „Mūsų laikų herojų", kitą literatūrą ir puikiai visa tai žinojo, tačiau elgėsi taip, kaip turi elgtis sovietinė nomenklatūra, - jis viešai melavo nesigėdydamas to akivaizdaus visiems suprantamo melo. Dėl laiko stokos negaliu kalbėti apie naująjį
Čečėnijos karą, tačiau dabar jį remia KGB, kuris yra faktiškas valstybės vadovas. Ir visa esmė ne ta, kad mums vadovauja pulkininkas V. Putinas, bet kad jis po savo sparneliu surinko visus savo bendražygius. Taigi taip elgiasi mūsų Prezidentas, ir tai yra pagrindinė šiuolaikinio komunizmo grėsmė. Tai grėsmė, kurią turėtume turėti omenyje ir su kuria mums visiems reikia kovoti. Atsiprašau, kad viršijau laiko limitą. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
Katalikų Bažnyčios pasipriešinimas dvasiniam genocidui
J. E. Sigitas Tamkevičius, arkivyskupas,
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas
Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki sovietų imperijos žlugimo Lietuva patyrė labai skaudų fizinį ir dvasinį genocidą. Vos tik okupavus Lietuvą, sovietų saugumas ėmėsi sudaryti nepatikimų žmonių sąrašus. Greitai daugelis jų atsidūrė kalėjimuose, o kitus pradėta tremti į Sibirą. Bažnyčiai buvo uždrausta imtis bet kokios šviečiamosios ar karitatyvinės veiklos. Pasibaigus karui, antroji okupacija toliau naikino tautą ir Bažnyčią. Vėl žmonės buvo tremiami ir kalinami, negailestingai kovojama su partizanų pasipriešinimu, o mokyklose ir universitetuose skiepijama marksistinė pasaulėžiūra. Bažnyčiai buvo palikta veikti tarp keturių savo sienų, budriai kontroliuojant, kad ir ten vaikai nebūtų mokomi tikėjimo tiesų ir per pamokslus neskambėtų „antitarybinės" mintys. Visą Lietuvą buvo apraizgęs sovietinio saugumo voratinklis, į kurį buvo bandoma įtraukti visų luomų žmones.
Pasipriešinimas genocidui
Nors neįmanoma tiksliai nustatyti, tačiau drąsiai galima tvirtinti, kad dauguma tautiečių, stojusių į kovą su okupantais, buvo Bažnyčios nariai. Dauguma jų buvo išugdyti krikščioniška dvasia ir jautė didelę atsakomybę užgriuvusios nelaimės akivaizdoje. Siūlyčiau visiems perskaityti mokytojo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago knygą „Daugel krito sūnų", kur puikiai atskleista, ką išgyveno ir kokį kelią rinkosi tie, kurie mylėjo Dievą ir Lietuvą. Laisvės kovotojai jautė visokeriopą katalikų ūkininkų ir dvasininkų paramą. Bažnyčia buvo solidari su persekiojamais ir kovojančiais už laisvę tautiečiais.
Būtų didelė klaida manyti, kad su dvasinio genocido vykdytojais kovojo tik tie kunigai ir pasauliečiai, kurie leido pogrindžio leidinius ir viešai gynė žmonių teises. Buvo šimtai tūkstančių tylių darbininkų -kunigų ir vienuolių, tėvų ir motinų, kurie kaip galėdami palaikė, skiepijo ir perduodavo kitiems religinę mintį. Jeigu ne jie, okupacijos padariniai būtų buvę dar baisesni nei dabar.
Bažnyčiose kunigai negalėjo laisvai kalbėti, nes nuo pat okupacijos pradžios Lietuvą ir Bažnyčią buvo apraizgęs baisus sovietinio saugumo voratinklis, į kurį intensyviai buvo įtraukiami tiek pasauliečiai katalikai, tiek ir patys kunigai. Pastarieji ypač atkakliai buvo verbuojami bendradarbiauti su KGB, nes okupantai žinojo kunigų įtaką ne tik Bažnyčios, bet ir tautos gyvenimui. Gaila, kad kai kurie kunigai palūžo. Tačiau dauguma jų, rizikuodami laisve ir viskuo, kas priklauso nuo valdžią turinčiųjų, liko ištikimi savo dvasinei tarnystei. Anuomet dauguma kunigų dirbo tai, ką buvo galima padaryti pernelyg neatkreipiant valdžios dėmesio. Norėčiau ypač pabrėžti bažnyčiose vykusį religinį vaikų švietimą. Dauguma kunigų nedrįso vaikų mokyti didelėmis grupėmis, tačiau vis tiek juos mokė teisindamiesi, kad tik „egzaminuoja". Labai didelį religinio švietimo darbą atliko seserys vienuolės. Jos kas vasarą tūkstančius vaikų parengdavo religiniam gyvenimui. Rengiant vaikus Pirmajai komunijai ar Sutvirtinimui, būdavo ne tik perteikiamos religinės žinios, bet ir ugdoma krikščioniška pasaulėžiūra bei meilė Tėvynei.
Ministrantai ir adoruotojos
Sovietų laikotarpiu prie daugelio Lietuvos bažnyčių buvo buriami Mišių patarnautojai ir mergaitės adoruotojos, kurios dalyvaudavo procesijose ir dažnomis progomis adoruodavo Švč. Sakramentą. Per visą Lietuvą susidarė gana daug vaikų ir jaunuolių, kurie, nors ir nebūdami formaliai organizuoti, tam tikra prasme buvo susivieniję. Atsirado prielaidų vieniems kitus paremti, dvasiškai ugdytis, gauti religinės ir pogrindžio literatūros, dalyvauti įvairiuose renginiuose ir taip formuoti nemarksistinę pasaulėžiūrą. Sovietų valdžia draudė vaikams patarnauti Mišiose, tačiau po 1968 m. daugelis kunigų šio draudimo nepaisė.
Religinė pogrindžio literatūra
Esame įpratę dažniau kalbėti apie pogrindžio leidinių - „Kronikos", „Aušros" ir kt. - reikšmę kovojant su dvasiniu genocidu, tačiau aš norėčiau pabrėžti didžiulę reikšmę paprasčiausių maldaknygių ir katekizmų, kurių išleista šimtai tūkstančių ir iš kurių visi mūsų dienų Bažnyčios nariai mokėsi ne tik tikėjimo abėcėlės, bet ir klojo jais moralinius savo gyvenimo pagrindus. Ne vienas žmogus, leidęs maldaknyges ir katekizmus, nukentėjo. Čia norėčiau išskirti Paulių Petronį, kuris išleido ypač daug maldaknygių ir už tai buvo teisiamas.
Baigęs Kunigų seminariją, jaučiau didžiulį religinės literatūros trūkumą. Oficialiai valdžia keletą kartų buvo davusi leidimą išsileisti maldaknygių, tačiau mažytį katekizmą išleisti bijojo. Visa religinė literatūra būdavo slapta dauginama rašomosiomis mašinėlėmis, kopijavimo aparatais, skaitoma ir platinama tarp tikinčiųjų. Pas dažną kunigą galėjai matyti daugybę rašomąja mašinėle spausdintų knygų. Tai buvo ne tik pamokslams skirta literatūra, bet ir įvairūs, dažniausiai versti iš kitų kalbų, veikalai. Ypač populiarumu pasižymėjo filosofo Antano Maceinos knygos. Ši pogrindinė literatūra ne tik formavo katalikų inteligentų pasaulėžiūrą. Jos skaitymas ir platinimas ugdė drąsą bei pilietinį sąmoningumą, jog bet kokiai prievartai reikia priešintis.
Pasipriešinimo judėjimas nuo 1968 m.
Pasipriešinimo dvasiniam genocidui istorijoje norėčiau išskirti laikotarpį, prasidėjusį 1968 m. Lietuvoje neabejotinai buvo jaučiami atbundančios laisvės vėjai: pasiekė Maskvoje kylančio disidentų judėjimo ir „Prahos pavasario" dvasia. Tarp Lietuvos kunigų subrendo ryžtas tiesiogiai kovoti už tikinčiųjų teises. Kaip pačius ryškiausius iš ano meto išskirčiau du atvejus: pirmasis - kai Telšių ir Vilkaviškio vyskupijų kunigai kreipėsi su peticijomis į sovietų valdžią dėl Kunigų seminarijų persekiojimo, antrasis - 17 tūkst. tikinčiųjų memorandumas sovietų valdžiai, kuriame reikalaujama daugiau laisvės. Peticijos ir pareiškimai buvo rašomi ir pasirašomi ne tikintis, jog sovietų valdžia į juos atsižvelgs ir išpildys, bet kad buvo pakankamai subrendusi kovos už laisvę dvasia. Prie Bažnyčios glaudėsi ir kiti tautiečiai, kurie tikėjimo atžvilgiu buvo daugiau ar mažiau indiferentai.
Dvasinio prabudimo laikotarpiu labai reikšmingas buvo kunigų apsisprendimas nebijoti nušalinimo nuo pareigų ir prievartinio įdarbinimo. Kun. Lionginas Kunevičius, sovietų valdžios verčiamas, nesutiko pasitraukti iš Didvyžių parapijos klebono pareigų. Valdžia, savo tikslų nepasiekusi per Bažnyčios vadovybę, kunigą paėmė į sovietų armiją, tačiau kilęs skandalas buvo gana veiksmingas, ir nuo tol nė vienam kunigui nebuvo atimtas registracijos pažymėjimas, duodavęs teisę vyskupo paskirtoje vietoje eiti kunigo pareigas. Ne mažiau reikšmingas buvo kunigų apsisprendimas viešai katechizuoti vaikus ir dėl to rizikuoti laisve. Protestų laviną sukėlęs trijų kunigų - Prospero Bubnio, Juozo Zdebskio ir Antano Šeškevičiaus - nuteisimas ne tik kad nepadarė Bažnyčiai žalos, bet kėlė ją dar smarkiau kovoti su priespauda.
„ LKB kronika"
ir kiti pogrindžio leidiniai
„LKB kronikos" atsiradimas 1972 m. buvo labai natūralus prasidėjusios kovos už laisvę padarinys. „Kronika" gimė iš kunigų diskusijų, jog reikėtų registruoti visus persekiojimo faktus, kad ši medžiaga būtų išsaugota istorijai. Pradžioje niekas net nesvarstė, kaip tokią medžiagą reikėtų perduoti į Vakarus, nes tai atrodė neįvykdomas uždavinys. „LKB kronikos" medžiaga, apimanti daugelį Lietuvos parapijų, rodo, kad jos sumanytojai ir leidėjai nebuvo vieniši „partizanai", jie turėjo didelį pagalbininkų būrį. Reikia dėkoti Dievui už subrendusį ryžtą kovoti už laisvę, tai kovai pasirenkant ne prievartą, o viešumą ir bandant atsilaikyti prieš galimas represijas. Kovodami už laisvę, žmonės drąsėjo, atsirado daugiau patirties. Vaikai išdrįsdavo nestoti į komjaunimą, dalyvavo slaptuose susirinkimuose, rekolekcijose, pamažu atsigavo vienuolynai, atsirado pogrindinis jaunuolių rengimas kunigystei. Vienas po kito pasirodė religinio ir nereliginio pobūdžio leidiniai - „Aušra", „Rūpintojėlis", „Perspektyvos", „Dievas ir tėvynė", „Laisvės šauklys" ir kt. Jie buvo slapta platinami ir skaitomi.
Tikinčiųjų teisėms ginti
katalikų komitetas
Pasipriešinimo dvasiniam ir tautiniam genocidui kovoje labai svarbus buvo formalių grupių - lietuviškosios Helsinkio grupės ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto - įsikūrimas. Viešai kurti tokias grupes anuo metu buvo gana rizikinga, tačiau būtina, nes reikėjo, kad skambėtų ne tik anoniminis kvietimas iš pogrindžio į laisvę, bet ir aiškus viešas žodis, ko nori Tauta ir Bažnyčia. Kai kurie šių grupių nariai kunigai ir pasauliečiai nukentėjo, tačiau pasipriešinimo sąjūdis nebuvo sustabdytas.
Eucharistijos bičiuliai
Norėčiau atskirai įvardyti Eucharistijos bičiulių sąjūdžio susikūrimą ir veiklą. Sovietų valdžia negailestingai susidorodavo su kiekvienu organizuotu judėjimu, kuriame įžvelgdavo religinį ar tautinį atspalvį. Septintajame dešimtmetyje susikūręs Eucharistijos bičiulių sąjūdis buvo ir formalus, nes turėjo įstatus, ir neformalus, nes neturėjo narių sąrašų. Sąjūdžio tikslas buvo grynai religinis - daugiau dėmesio Eucharistijai, religinio sąmoningumo kėlimas, gyva tikėjimo praktika ir t. t. Šio sąjūdžio nariai tapo ir aktyviais kovos už tikėjimo laisvę pagalbininkais. Jie padėjo rinkti medžiagą pogrindžio leidiniams, juos platinti, organizuoti religines eisenas į Kryžių kalną, kryžių statymą ir t. t. Tikriausiai dėl šios priežasties sovietų saugumas Eucharistijos bičiulių nekentė ir juos persekiojo. Sąjūdžio įkūrėja sesuo Jadvyga Stanelytė, aktyvūs nariai Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas buvo nuteisti.
Solidarumas su teisiamaisiais
Pirmaisiais okupacijos metais buvo tiesiog neįmanoma viešai solidarizuotis su persekiojamais žmonėmis. Tačiau Brežnevo laikais šis solidarumas darėsi vis pastebimesnis. Kai būdavo teisiami disidentai, kunigai ir pasauliečiai katalikai, į teismus atvykdavo gana daug žmonių. Dažniausiai neįleisti į teismo salę, jie kantriai keletą dienų laukdavo, kol būdavo paskelbiamas nuosprendis. KGB pareigūnai šiuos žmones filmuodavo, susodinę į automobilius išveždavo kur nors į mišką ar kitaip rodė jiems savo neapykantą. Šitie žmonių sambūriai teismuose buvo tam tikra pilietinė mokykla, ne vienam davusi daugiau nei šiuolaikiniai universitetai.
Komunizmo nusikaltimai Lietuvoje (istorinė statistinė apžvalga)
Arvydas Anušauskas,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir
rezistencijos tyrimo departamento direktorius
I. Nusikaltimai taikai
Agresijos planavimas, rengimas, pradėjimas ir vykdymas. 1940 m. birželio 15-17 d., pasinaudodama Antruoju pasauliniu karu bei sudėtinga tarptautine Europos padėtimi, Sovietų Sąjunga Lietuvai, Latvijai ir Estijai įteikė ultimatumus ir tas valstybes okupavo. Tuo metu buvo pasirengta ir kariniam konfliktui. Birželio pradžioje NKVD buvo pavesta paruošti platų lagerių tinklą, kur tilptų daugiau nei 60 tūkst. karo belaisvių iš trijų kaimyninių valstybių.
1940 m. birželį įvykdyta Lietuvos okupacija ir vėlesnė aneksija reiškė, kad SSRS ne tik pažeidė tarptautinę teisę ir savo tarptautinius įsipareigojimus, bet ir sulaužė dvišalius susitarimus su Lietuvos Respublika. Tai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Rusijos taikos sutartis, pagal kurią „visiems amžiams" buvo atsisakyta turėto suvereniteto į Lietuvą; 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos-Sovietų Sąjungos sutartis dėl nepuolimo ir neutraliteto, kurios veikimas buvo numatytas iki 1945 m. gruodžio 31 d.; 1933 m. liepos 5 d. pasirašyta „Konvencija užpuolimui apibrėžti", kurioje bet kokia agresija ir užpuolimas buvo draudžiami iš principo; 1939 m. spalio 10 d. sutartis dėl „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos", kurios 7 straipsnyje sakoma: „Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančių šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir, bendrai, nesikišimo į vidaus reikalus dėsnio".
Kai Baltijos valstybės buvo okupuotos, lietuviai kartu su kitomis Mo-lotovo-Ribbentropo paktu Sovietų Sąjungos valdžion patekusiomis tautomis (vakarų ukrainiečiais, latviais, estais, lenkais, vakarų baltarusiais), tapo sovietizavimo, o kartu ir sovietinio naikinimo, teroro arba net genocido aukomis. Čia buvo uždrausta nacionalinių ir sukarintų organizacijų veikla, atliktas valstybės aparato valymas, pakeista karinių pajėgų vadovybė, pradėtas masinis teroras. Jis tęsėsi, tik dar didesniu mastu, ir po 1944 m. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos reokupacijos. Buvo vykdomi karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, genocido nusikaltimai. Visus šiuos nusikaltimus patvirtino (įsakymais, planais), pateisino (ideologiniais, praktiniais - „visuomenės saugumo" - ir kitais motyvais) ir praktiškai įgyvendino aukščiausioji sovietinė valdžia ir jai pavaldžios institucijos.
Nusikaltimai žmoniškumui
Deportacijos. 1940-1941 m. ir 1944-1953 m. įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui - „deportacijos ir prievartiniai perkėlimai tos pačios valstybės viduje" ir „vertimas dirbti priverstinį darbą" - palietė apie 130 tūkst. žmonių (žr. 1-2 priedus). Tremtinių padėtį nustatė Sovietų Sąjungos įstatymai. Nuo 1948 m., prasidėjus masiniams lietuvių trėmimams, tremtinių padėtį dar labiau suvaržė ir reglamentavo SSRS vyriausybės nutarimai (1948 m. vasario 21 d. - „Apie tremtį, prievartinį ir specialųjį perkėlimą", lapkričio 24 d. - „Apie prievarta apgyvendintuosius") ir MVD bei MGB įsakymai (1948 m. kovo 8 d. MVD įsakymas Nr. 00246; gruodžio 7 d. MVD įsakymas Nr. 001145 ir 1950 m. lapkričio 16 d. MGB įsakymas Nr. 00552). Tremtinių teisinė padėtis buvo tokia:
1) jie neturėjo teisės be MVD leidimo išvažiuoti iš tremties vietos;
2) jų pasuose milicija darė žymas dėl gyvenamosios vietos apribojimo tremties rajonu (be to, pasai buvo atimti ir išduoti tik 1955 m.);
3) ne rečiau kaip kartą per mėnesį tremtiniai buvo kontroliuojami: suaugusieji privalėjo registruotis specialiosiose komendantūrose, kurios priklausomai nuo tremtinio „pavojingumo", „aprūpinimo darbu ir gyvenamuoju plotu" turėjo teisę reikalauti registruotis dažniau; komendantai patys ar per prižiūrėtojus ne rečiau kaip du kartus per mėnesį turėjo patikrinti suaugusius tremtinius jų gyvenamojoje vietoje;
4) Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948 m. lapkričio 25 d. įsaku „Dėl baudžiamosios atsakomybės už pabėgimą iš tremties vietų" kiekvienas pagautas bėglys buvo baudžiamas 20 metų katorgos (oficialiai įsakas lietė tik karo metais ištremtus čečėnus, vokiečius, Krymo totorius ir kitų tautybių tremtinius, bet buvo pritaikytas ir lietuviams, latviams, estams bei ukrainiečiams);
Prievartinis darbas. Į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą 1948-1951 m. atgabenta apie 80% visų lietuvių tremtinių. Pagal susiklosčiusią tremtinių skirstymo tvarką daugiausia jų patekdavo į miško kirtavietes ir medienos apdorojimo įmones. Kaip teigiama dokumentuose, 1949 m. sausio 1 d. iš 24 725 dirbusių suaugusių tremtinių 22 025 dirbo Miško ir popieriaus pramonės ministerijos įmonėse. Tai buvo sunkiausias, daug jėgų atimdavęs darbas, ir moterys jį dirbo kartu su vyrais. Pakitus gyvenimo sąlygoms, maitinimui, dauguma tremtinių susirgdavo chroniškomis ligomis. Daug jų sirgo skorbutu, tuberkulioze, širdies ir kraujagyslių ligomis ir buvo trečios arba antros grupės invalidai. Skorbutu sirgo beveik visi išvežti į Jakutijos šiaurę, prie Arkties vandenyno.
Iš atskirų dokumentų fragmentų ir tremtinių prisiminimų galima spręsti, kad visi išlikę gyvi tremtiniai sirgo įvairiomis ligomis (skorbutu, tuberkulioze, vidurių šiltine, dizenterija, širdies ir kraujagyslių ligomis ir kt.), kurias lėmė prievartinis išvežimas, netinkamos gyvenimo sąlygos tremties vietose, žala sveikatai dirbant priverstinius darbus. Pasak oficialių dokumentų, tokių išlikusių gyvų tremtinių, kurių sveikatai pakenkta priverstiniuose darbuose, 1955 m. buvo apie 104 tūkst. (kartu su vaikais).
Tremtyje prievarta buvo įdarbinta ir apie 14 tūkst. tremtinių vaikų (apie 7 tūkst. sulaukusių 16 metų, kiti 7 tūkst. - 12-15 metų amžiaus).
1941-1953 m. prievartinius darbus tremtiniai dirbo tik už maistą, o jų padėtį varžė ir reglamentavo 1939 ir 1945 m. Sovietų Sąjungos vyriausybės nutarimai. Nuo 1948 m. birželio 3 d., remiantis SSRS ministrų tarybos sprendimu, kiekvienas tremtinys už „vengimą dirbti" galėjo būti įkalintas. Galima tvirtinti, kad už prievartinį darbą nebuvo atlyginama.
1941-1953 m. pateko į tremtį mažiausiai be vieno maitintojo arba neteko maitintojų tremtyje ir dėl to kentė skurdą apie 18-20 tūkst. vaikų. Visų 1941-1953 m. tremčių metu apie 4 tūkst. išlaikytinių buvo ištremta be maitintojų. Tad iš viso 1941-1953 m. apie 22-24 tūkst. vaikų ir išlaikytinių buvo ištremti be maitintojų arba jų neteko tremtyje ir dėl to kentė skurdą.
1941, 1948-1951 m. į tremiamų žmonių sąrašus buvo patekę mažiausiai 24 tūkst. žmonių, kurie buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą arba vykti pas ištremtus šeimos narius.
Grįžusiems į Lietuvą buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams egzistavo ištisas draudžiamų profesijų sąrašas - neleista įsidarbinti jūrų laivyne, 70-yje pramonės įmonių bei įstaigų. Jiems buvo beveik visiškai užkirstas kelias išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. KGB įgyvendino tokias priemones kaip buvusių tremtinių ir politinių kalinių kompromitavimas ir moralinis politinis izoliavimas. Be to, reikia atsižvelgti į tai, jog sugrįžusieji iš Sibiro jokio turto neatgavo.
Nužudymas ar išnaikinimas, kankinimas, neteisėtas kalinimas
Kankinimai. Pagal SSRS MVD ir MGB instrukcijas jie plačiai taikyti tardant „valstybiniais nusikaltimais" kaltintus žmones, t. y. už aktyvų ir pasyvų pasipriešinimą okupacinei valdžiai. NKVD ir NKGB sistemoje tai buvo dangstoma žodžiais „fizinis poveikis", „aktyvus tardymas" ir pan. Kankinimai buvo sankcionuoti pačiu aukščiausiu lygiu. VKP(b) CK 1937 m. oficialiai leido vartoti „fizinį poveikį". 1939 m. sausio 10-20 d. VKP(b) CK dar kartą patvirtino, kad „fizinio poveikio metodą kaip išimtį būtina taikyti ir ateityje aiškių ir nepalūžusių liaudies priešų atžvilgiu kaip visiškai teisingą ir tikslingą metodą". Kankinimai tardymo metu buvo įslaptinti, negalėjo likti kokių nors tai liudijančių dokumentų. Pirmiausia buvo luošinami politiniai kaliniai, kurie tardyti Lietuvoje. Tokių žmonių 1944-1952 m. buvo mažiausiai 62 086, tarp jų 45 429 - rezistencijos dalyviai ir rėmėjai.
Mirties bausmės, mirtis nuo kankinimų ir nepakeliamų kalinimo sąlygų. Netektys dėl įvykdyto mirties nuosprendžio, dėl mirties sulaikant, tardant ar dėl nepakeliamų kalinimo ir darbo sąlygų, dingus be žinios:
1940-1941 m. sušaudyta 470 kalinių;
1941-1943 m. lageriuose mirties nuosprendis įvykdytas 595 kaliniams;
1944-1947, 1950-1957 m. sušaudyta 1000 kalinių;
1944-1945, 1948-1952 m. bendruose kalėjimuose žuvo 718 kalinių;
1946-1947 m. bendruose kalėjimuose žuvo apie 200 kalinių (išvestinis skaičius);
1946-1955 m. Šilutės lageryje žuvo 559 kaliniai (su vaikais).
Iš viso Lietuvoje nuo ligų, bado, nepakeliamų kalinimo ar tardymo sąlygų žuvo arba buvo nukankinti ar sušaudyti apie 3 tūkst. kalinių (iš jų 70% - politiniai kaliniai). Be to, 1941-1943 m. lageriuose mirties bausmė buvo įvykdyta 595 kaliniams. Dabar Lietuvoje žinomos dvi didžiausios komunistinio režimo aukų kapavietės - Tuskulėnai Vilniuje (palaidota apie 760 sušaudytų kalinių, iš kurių apie 50% politiniai kaliniai) ir Macikai Šilutės rajone, kur palaidota apie 560 kalinių (iš jų 70 - vaikai).
Neteisėtas kalinimas. Lietuvos sovietizavimas nebūtų pavykęs ir pasipriešinimas nebūtų buvęs nuslopintas, jeigu ne masiniai suėmimai. Kas antras lietuvis vyras tapo genocido auka arba perėjo per teroro sistemos „filtrus". Suėmimai, represinių pajėgų teroras turėjo kur kas toliau siekiančių tikslų negu vien tik pasipriešinimo slopinimas. Lietuvą visiškai pavergti ir sovietizuoti, pertvarkyti visuomenę pagal komunistinės ideologijos postulatus negalėjo būti įmanoma nevartojant prievartos ir teroro, nenaikinant patriotiškiausios ar ūkiškai nepriklausomos lietuvių tautos dalies. Tik per vienerius metus - nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. gruodžio - vienokią ar kitokią okupantų prievartą (buvo įkalinti, mobilizuoti, priversti slapstytis ir t. t.) patyrė daugiau kaip 200 tūkst. žmonių, iš kurių apie 54 tūkst. buvo ilgam įkalinti, o iš jų 32 661 išsiųstas į lagerius. Būtent ilgesnį laiką kalintų arba į lagerius siunčiamų žmonių sveikata labiausiai nukentėjo, jie buvo luošinami fiziškai ir dvasiškai. Taip 1940-1953 m. į lagerius buvo išvežta apie 150 tūkst. kalinių iš Lietuvos (žr. 5 priedą). Ne visi išvežti kaliniai buvo kaltinami padarę antisovietinius nusikaltimus arba už juos nuteisti. Labai daug žmonių buvo represuota remiantis vadinamaisiais „buitiniais" straipsniais (už prievolių nevykdymą, pasų režimo pažeidimą, vykdant Lietuvos SSR 1947 m. birželio 4 d. ir 1948 m. balandžio 7 d. įsakus). Į SSRS lagerius nepolitinių kalinių iš Lietuvos išvežta apie 50-60 tūkst.
Visi kaliniai turėjo dirbti priverstinius darbus. 1940-1956 m. žuvo mažiausiai 20-25% visų į lagerius išvežtų žmonių (arba kas trečias politinis kalinys, kadangi dauguma jų buvo įkalinti ir žuvo 1941-1944 m., kai mirtingumo lygis buvo didžiausias, taip pat vėliau, kai buvo laikomi sunkiausiomis sąlygomis), arba 30-40 tūkst. žmonių (iš jų apie 20-25 tūkst. politinių kalinių). Iki 1958 m. į Lietuvą grįžo apie 19 tūkst. žmonių, kurie kalinti už „ypač pavojingus kontrrevoliucinius nusikaltimus", t. y. buvo politiniai kaliniai. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą keliasdešimt tūkstančių buvusių politinių kalinių.
Sušaudyta, nužudyta sulaikant, tardant arba žuvo dėl nepakeliamų kalinimo ar darbo sąlygų, dingo be žinios apie 33% politinių kalinių (iš 80-90 tūkst.), arba apie 20-25% visų kalinių (iš 150 tūkst.).
III. Genocido nusikaltimai
Vertinant pagal genocido konvenciją, tremtiniams buvo sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. To padarinys - dalinis arba visiškas jų sunaikinimas. Kadangi daug kam nepriimtinas sovietinės žmonių naikinimo politikos įvardijimas kaip genocido politikos ir mažai kam žinomi sovietiniai dokumentai, apibrėžiantys naikintinas tautines grupes, todėl trumpai apibūdinsiu pačią sovietinio genocido definiciją.
V. Leninas, suformulavęs pagrindinius totalitarinės komunistinės valstybės egzistavimo principus, suteikė Komunistų partijai išskirtinę valdžios teisę, taip suskaldydamas visuomenę į valdytojus ir valdomuosius. Valdomųjų sluoksnis savo ruožtu buvo dalijamas į kelias dalis, kurių viena („nuverstosios klasės") iš komunistinės visuomenės turėjo būti eliminuota. Nacionaliniuose sovietinės valstybės pakraščiuose tokia politika įgavo specifinių bruožų. Pavyzdžiui, daliniu Lietuvos gyventojų sunaikinimu arba tyčiniu nepakeliamų gyvenimo sąlygų, kuriomis naikinta dalis tautos, sudarymu siekta išspręsti kur kas didesnius socialinius, ekonominius ir politinius uždavinius. Negalima nepastebėti aplinkybės, kad tautos naikinimas (komunistine ideologija pagrįstas žmonių naikinimas vadintas „nuverstųjų klasių slopinimu") buvo vienas svarbiausių Lietuvos sovietizavimo, komunistinių socialinių-ekonominių doktrinų prievartinio įgyvendinimo svertų. Sovietinės teisės apologetų nuomone, tokia politika kaip „objektyvi būtinybė" buvo įgyvendinama trimis būdais: kariniu, ekonominiu ir politiniu teisiniu.
Tarptautinė teisė genocidu laiko ištisų gyventojų grupių ar jų dalies naikinimą rasiniais, nacionaliniais arba religiniais motyvais. Nusikalstamais veiksmais kėsinamasi į konkretų asmenį, bet to priežastis - ne individualios jo savybės, bet priklausymas vienai iš nurodytų gyventojų grupių. 1946 m. lapkričio 11 d. Jungtinių Tautų rezoliucijoje ir politinės grupės naikinimas buvo apibūdinamas kaip genocidas. Bet 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų priimtoje Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį gyventojų grupių naikinimas politiniais motyvais genocidu nepripažįstamas. Būtent tuo buvo grindžiamas sovietinio teroro ir jo padarinių nepripažinimas genocidu. Visiškai nebuvo atsižvelgiama į tai, kad sovietinis žmonių naikinimas buvo nukreipiamas prieš konkrečias tautines grupes. Lietuvos ir Latvijos įstatymai, apibrėždami genocidą, į jo sąvoką taip pat įtraukia ir politinių grupių naikinimą. Tai atitinka 1954 m. Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai pateiktą Tarptautinės teisės komisijos patvirtintą kodeksą, kuriame prie nusikaltimų taikai ir žmonijos saugumui priskiriami „bet kurios valstybės valdžios ar privačių asmenų nežmoniški aktai, tokie kaip žudymas, naikinimas, pavergimas, trėmimai ar persekiojimai, vykdomi bet kurių civilių gyventojų atžvilgiu politiniais, rasiniais, religiniais ar „kultūriniais" motyvais".
Šiuo metu Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą konstatuoja, kad Lietuvos gyventojų žudymas, kankinimas ar deportavimas, padaryti Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos metais, atitinka tarptautinėmis teisės normomis numatyto genocido nusikaltimo požymius. Taigi atitinka genocido, kuriuo siekiama sunaikinti nacionalinę grupę, požymius. Lietuvoje genocido veiksmai pasireiškė lietuvių kaip tautinės ar nacionalinės grupės neteisėtais suėmimais, kalinimais, žudymais, trėmimais. Buvo naikinami ne žmonės be tautybės, o būtent lietuviai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas motyvuojant lietuvių kaip etninės grupės dalinio sunaikinimo ar suvaržymo būtinybe. Daugiau kaip 70% tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Kaip liudija dokumentai, SSRS 1949 m. buvo numatyta, kad „vaikas, gimęs tremtinio ir netremtinės šeimoje ir pasirinkęs tremtinio tautybę, įrašomas į tremtinių sąrašus". Ypatingos teisinės lietuvių tremtinių padėties nustatymas ir tai, kad trečdalis trėmimų aukų - vaikai, rodo, jog Lietuvos gyventojų naikinimas pirmiausia buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą.
Mirtis tremiant. Tremiamus žmones mirtis pradėdavo ištikti jau nuo to momento, kai trėmimų vykdytojų operatyvinės grupės įsiverždavo į jų butus ir namus. Kiekvienas bandymas pabėgti ar pasipriešinti buvo slopinamas ginklu. Į bandančius pabėgti buvo šaudoma, o sugauti ar pasipriešinę - kuo žiauriausiai sumušami. Aukų daugėjo ir paties vežimo metu. Didesnį mirusiųjų skaičių lėmė ne tik vežimo aplinkybės, kai žmonės būdavo suvaromi į gyvulinius vagonus, laikomi antisanitarinėmis sąlygomis, patirdami oro, o neretai ir maisto stygių bei didelius dvasinius išgyvenimus. Didesnį aukų skaičių lėmė ir tremtinių sudėtis: juk daugiau kaip 70% tremtinių sudarė moterys ir vaikai. 1941-1953 m. į tremtį buvo išvežta ne mažiau kaip 39 tūkst. vaikų ir 50 tūkst. moterų (žr. 3 priedą).
Be vaikų, vežant pirmieji mirdavo senyvo amžiaus žmonės, nėščios moterys, ešelonuose gimę kūdikiai (jie nebuvo įtraukiami į tremtinių skaičių, jei tremties vietų nepasiekdavo gyvi). Pavyzdžiui, vien tik MGB duomenimis, 1948 m. vežant 30 888 tremtinius (77,2 % visų per didįjį trėmimą ištremtų žmonių) tremties vietos nepasiekė arba buvo pakeliui sužaloti 198 tremtiniai, iš kurių 47 mirė ir 104 palikti pakelės ligoninėse. 1949 m. kovo mėnesį pakeliui į tremties vietą mirė ne mažiau kaip 50 žmonių, tarp jų - daug kūdikių. 1951 m. spalio mėnesio vežimo metu tremties vietos nepasiekė 39 vaikai.
Mirtis tremtyje. Iš 132 tūkst. žmonių (kartu su 1945-1952 m. gimusiais tremtyje), kurie 1941-1952 m. buvo „amžinojoje tremtyje", 28 tūkst. žuvo nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Negalutiniais duomenimis, 1953-1958 m. tremtyje mirė dar apie 3500 žmonių (dokumentai patvirtina 1773 žmonių mirtį, bet nėra duomenų apie tremtinių mirtingumą 1953, 1955 ir 1958 m.). Tremtiniai mirdavo iki pat išlaisvinimo dienos. Dar apie 50 tūkst. žmonių ilgai negalėjo grįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.
IV. Karo nusikaltimai
Civilių asmenų pasirinkimas užpuolimo objektu, neatrankinis užpuolimas, keliantis grėsmę civiliams gyventojams, betikslis miestų, kaimų ir gyvenviečių naikinimas arba niokojimas, nepateisinamas karine būtinybe, karo įstatymų ir papročių pažeidimas.
1944—1945 m. vykdytos fizinio žmonių naikinimo akcijos savo mastu pranoko visas 1946-1953 m. akcijas. MVD kariuomenės daliniai, pavaldūs frontų užnugario apsaugai, pasienio kariuomenei ir geležinkelių apsaugos bei vidaus kariuomenei, savo baudžiamąsias operacijas prieš ginkluoto pasipriešinimo dalyvius ar bet kokiu pasipriešinimu įtariamus asmenis pradėjo nuo pat 1944 m. liepos mėnesio, bet didžiausią mastą vadinamosios karinės čekistų operacijos įgavo
1944 m. gruodžio mėnesį. Žudynės vyko visose Lietuvos apskrityse. Tik 1944 m. gruodžio mėnesį dešimtyje valsčių sudeginti 144 lietuvių ūkiai ir sudeginti (nušauti) 265 lietuviai. Iš 20 156 žmonių, kuriuos 1944-1953 m. NKVD (MVD) ir MGB pavadino partizanais (dokumentuose jie niekinamai vadinami banditais) ir nužudė, apie 5 tūkst. buvo beginkliai žmonės. Dokumentais pagrįsta išvada galėtų būti viena:
1944-1953 m. NKVD (MVD) ir MGB vykdytos karinės baudžiamosios operacijos (nesvarbu, kas jas vykdė - divizijos, pulkai, kuopos, komandos ar karinės čekistų grupės) buvo pagrindinis lietuvių žudymo būdas. MVD, MGB ir jų kariuomenė buvo pagrindinė visų karo nusikaltimų vykdytoja.
Pavyzdžiui, daug duomenų išliko apie NKVD vidaus kariuomenės 4-osios divizijos baudžiamąsias operacijas, kurių metu dažnai buvo žudomi beginkliai žmonės: baudėjai gruodžio 13 d. 16 km į pietus nuo Ukmergės sudegino daržinę ir nužudė 8 žmones; gruodžio 17 d. 6 km į šiaurės rytus nuo Mielagėnų (Švenčionių apskr.), Radučių k., sudegino namą ir nužudė 7 žmones; gruodžio 17 d. 30 km į pietvakarius nuo Utenos, Klovinių k., sudegino namą ir nužudė 13 žmonių; gruodžio 19 d. Kvetkų ir Suvainiškio apylinkėse (30 km į rytus nuo Biržų) sudegino vieną ūkį ir nužudė 15 žmonių; gruodžio 28 d. Stulių ir Miškiniškių apylinkėse (16-28 km į rytus nuo Utenos) sudegino namą ir daržinę, nužudė ir sudegino 14 žmonių. 1944 m. gruodžio 17-21 d. 13-ojo pasienio pulko batalionas Čekiškės valsčiaus (Kauno apskr.) Butkiškių, Vosbutų, Baukių, Juodaičių kaimuose sudegino 46 sodybas ir nužudė 56 žmones, o gruodžio 22 d. 5 km į rytus nuo Vilkijos (Bubių, Ligainių, Padaugavės ir kt. kaimuose) sudegino 9 sodybas, nušovė 16 ir sudegino 4 žmones. Merkinės valsčiaus Klepočių kaime nužudyti 22 žmonės, Lizdų kaime - 10 (iš jų 2 moterys) ir t. t. Iš viso šiame valsčiuje nužudyti 48 žmonės.
NKVD vidaus kariuomenės 4-oji divizija tik per savo operacijas 1944 m. gruodžio 13-1945 m. kovo 31 d. nužudė 1817 žmonių. Iš jų apie 550 buvo partizanai, o visi kiti - beginkliai gyventojai (dažniausiai nuo mobilizacijos besislapstą vyrai). Didžiausios žudynės vyko 1944-1945 m. (žr. 6 priedą).
Privačios ar visuomeninės nuosavybės grobimas (karo įstatymų ir papročių pažeidimas).
1944 m. gruodžio mėnesio pradžioje SSRS vidaus reikalų komisaro pavaduotojas S. Kruglovas nurodė, jog „būtų tikslinga LSSR liaudies komisarų tarybos vardu kreiptis į nelegaliai gyvenančius banditus su siūlymu numatytu laiku legalizuotis, nurodant, jog priešingu atveju jų šeimos bus ištremtos į Sibirą, o turtas - konfiskuotas". Tuo metu turtas buvo konfiskuojamas, o namai dažnai ir sunaikinami. Pavyzdžiui, 1945 m. liepos mėnesį M. Suslovas savo pranešime J. Stalinui rašė apie 30 899 ūkių (t. y. 10% visų ūkių) visišką ar dalinį konfiskavimą. Tarp jų buvo 4055 suimtų „liaudies priešų" ūkiai.
V. Žala Lietuvos valstybei
Pabaigoje reikėtų trumpai susumuoti Lietuvai padarytą žalą. Visos Lietuvos visuomenės dalys, pagaliau visa valstybė ir kiekvienas pilietis patyrė didžiulius nuostolius. Reikėtų pasakyti, kad ne mažiau kaip 456 tūkst. žmonių (kas trečias suaugęs lietuvis; lietuviai sudarė 93% kalinių ir 96% tremtinių) tapo sovietinio teroro aukomis, patyrė vienokią ar kitokią prievartą. Iš jų apie 350 tūkst. buvo įkalinta, išvežta į tremtį ir Gulago lagerius ar nužudyta Lietuvoje (įkalino, išvežė į tremtį Sibire ir į Gulago lagerius 332 tūkst. žmonių - apie 25-33% ten žuvo ir apie 25% negalėjo grįžti į Lietuvą - bei apie 26 tūkst. nužudyta Lietuvoje), apie 500 tūkst. dėl vykdyto teroro, karo sąlygų ar okupantų sprendimų turėjo palikti Lietuvą (žr. 11 priedą). Kartu su nacistinės diktatūros aukomis (ji fiziškai sunaikino 245 tūkst. žmonių, iš jų apie 200 tūkst. žydų) Lietuvos gyventojų nuostoliai siekia 33% bendro 1940 m. šalies gyventojų skaičiaus.
Žalą, padarytą Lietuvos Respublikai, skaičiuojant materialine išraiška, gaunami milžiniški skaičiai: 278 mlrd. JAV dolerių, iš kurių 1,849 mlrd. JAV dolerių žala padaryta vykdant genocidą ir represijas, 53,8 mlrd. JAV dolerių žala - dėl trėmimų ir vežimų į Gulago lagerius (negautos nacionalinės pajamos) ir t. t. (žr. 10 priedą). Sovietizaciją lydėjęs teroras, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, genocido nusikaltimai sunaikino ne tik žmones, bet ir ištisus socialinius sluoksnius su visa jų puoselėta kultūra, turtu, visuomenine įtaka. Lietuvių tautos demografiniai, turtiniai ir visi kiti patirti nuostoliai ilgai lėmė ir tebelemia dabartinės Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą kaip amžinas komunistinio režimo nusikaltimų paminklas.
1 priedas. 1941-1953 m. iš Lietuvos ištremtų žmonių skaičius | ||||||||||||||||||||||||||||
|
2 priedas. Trėmimų direktyvos ir aukų skaičius | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
2 priedo tęsinys | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
2 priedo tęsinys | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
3 priedas. Tremtiniai - vaikai ir moterys | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
5 priedas. Į Gulago lagerius išvežtų kalinių skaičius | ||||||||||||||||||||||||
|
6 priedas. 4-osios šaulių
divizijos 1944 m. gruodžio 13-1945 m. kovo mėn. baudžiamųjų operacijų metu nužudyti partizanai ir beginkliai žmonės |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
6 priedo tęsinys | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
6 priedo tęsinys | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
priedas. 1944-1945 m. nužudyti žmonės | ||||||||||||||||||||||||||||||||
|
priedas. MVD ir MGB 1946-1953 m. baudžiamųjų operacijų padariniai |
||||||||||||||||||||
|
9 priedas. 1944-1949 m. žuvusių beginklių žmonių ir partizanų pasiskirstymas pagal apskritis |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
9 priedo tęsinys | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
10 priedas. Buvusios SSRS Lietuvos Respublikai 1940-1991 m. padarytos žalos suvestiniai duomenys |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
10 priedo tęsinys | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
11 priedas. Lietuvos gyventojų nuostoliai 1940-1953 m. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Kroatija - Jugoslavijos komunizmo auka
Jure Knezovicius,
Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacijos prezidentas
Komunistų atėjimas į valdžią 1945 m. Kroatijoje reiškė ne tik naują visuomeninę politinę santvarką, bet ir Jugoslavijos valstybės atkūrimą. Dauguma kroatų šiuos istorinius pokyčius, kuriuos rėmė ir dalis kroatų inteligentų, sutiko nenoromis ir su baime, suvokdami, kad jie jau seniai buvo neišvengiami.
Priklausydama Austrijos-Vengrijos imperijai, bet išlaikiusi savo valstybingumo tradicijas, identitetą ir autonomiją, įskaitant parlamentą (saborą) bei ginkluotąsias pajėgas (Tėvynės gvardiją), Kroatija 1918 m. gruodžio 1 d., laiminama ir palaikoma laimėjusių valstybių, tapo naujos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės dalimi. Ši valstybė su savo pseudoparlamentu 1929 m. įvedus monarchinę fašistinę diktatūrą buvo pervardyta Jugoslavijos karalyste.
1918 m. priimta į Jugoslavijos valstybę, Kroatija prarado valstybingumo bruožus. Kroatai šį žingsnį įvertino kaip neleistiną ir neteisėtą. Plebiscito inicijuota nebuvo, o ir kroatai šiuo klausimu nepasiūlė jokios išeities ar savo nuomonės. Kroatų saboras, taip ir neturėjęs galimybės svarstyti ar tvirtinti susijungimo su Jugoslavijos Karalyste sprendimų, buvo tiesiog paleistas. Kroatijos įstatymai buvo paprasčiausiai pakeisti Serbijos karalystės įstatymais, o valstybės administracija, švietimu ir kitomis socialinio gyvenimo sritimis asmeniškai ir politiškai buvo siekiama stiprinti Serbijos, vadinasi, Jugoslavijos, sąmoningumą.
1929 m. panaikinus parlamentinę santvarką, buvo uždrausti ir tautiniai simboliai (vėliava, ūkių herbai ir t. t.), neleidžiama netgi minėti kroatiškų vardų.
Pirmosios ginkluoto konflikto žiežirbos pradėjo kibirkščiuoti praėjus vos keletui dienų po naujosios valstybės paskelbimo, kai 1918 m. gruodžio 5 d. centrinėje Kroatijos sostinės Zagrebo aikštėje jungtinė Jugoslavijos kariuomenė nužudė daugybę tėvynės gvardiečių.
1919 ir 1920 m. daug kur per šalį nuvilnijo streikų banga - valstiečiai reikalavo atlygio už Jugoslavijos kariuomenei ženklinamus gyvulius, o serbų ginkluotosios pajėgos ėmėsi smurto. Atėjo permainų metas. Tautinę kroatų savimonę ypač sustiprino visuomenės judėjimas. 1924 m. pabaigoje monarchistinis režimas uždraudė tuo metu stipriausios Kroatijos politinės jėgos - Valstiečių partijos - veiklą ir suėmė jos lyderį Stjepaną Radię.
Didžiosios Serbijos vizijos šalininkas ir Belgrado Asamblėjos parlamento narys 1928 m. Asamblėjos sesijos metu sukėlė žudynes, kurių metu žuvo du parlamentarai kroatai. Tarp sužeistųjų buvo ir Radię, kuris, taip ir neatsigavęs, po kelių savaičių mirė. Po žudynių Asamblėjoje kilęs triukšmas paspartino radikalias politines Kroatijos permainas. Darbininkai ir studentai reiškė didžiulį nepasitenkinimą, iš dalies buvo nepatenkinti ir buržuaziniai visuomenės sluoksniai, iš kurių vėliau susiformavo nauja politinė jėga - ustašių judėjimas. Šis judėjimas palaikė besąlyginę ginkluotą kovą siekiant sužlugdyti Jugoslaviją ir atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę.
Atsakydamas į kroatų nacionalistų veiksmus, jugoslavų režimas paprasčiausiai padidino priespaudą. Didėjo politiškai aktyvių kroatų emigracija, dešimtys tūkstančių jų išvyko į užsienį - tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių priežasčių. Demografiniai, ekonominiai ir kultūriniai priverstinio prijungimo prie Jugoslavijos padariniai kasdien darėsi vis skaudesni.
Jugoslavijos karalystės politinį gyvenimą ženklina žiaurumai, žudynės, politinės aferos ir piliečių teisių bei laisvių ribojimas. Tuo buvo siekiama silpninti tautinę savimonę ir sukurti naują, jugoslavų, tautą. Deja, šį procesą palaikė Vakarų Europos valstybės, pirmiausia Prancūzija ir Didžioji Britanija, savaip prisidėjo ir fašistinė Italija su nacistine Vokietija. Iš tikrųjų Kroatijos separatistų struktūrą ir užsienio ryšių politiką apibrėžia didžiųjų valstybių Jugoslavijos režimui siūloma parama. Separatistai buvo priversti ieškoti revizionistų kariuomenės paramos.
Nenatūralus Jugoslavijos valstybės kūrimas be socialinio, politinio ir kultūrinio įteisinimo bei žiaurios, nedemokratiškos režimo naudotos priemonės lėmė greitą Jugoslavijos valstybės ir jos kariuomenės skilimą 1941 m., nors paskutiniu momentu, 1939 m., Jugoslavija ir mėgino atsisakyti griežtos centralizuotos valdymo santvarkos. 1941 m. pavasarį Jugoslavija subyrėjo lyg smėlio pilis, bet tai turėjo įtakos tik serbams, nes jie galėjo susiburti tik į Jugoslavijos valstybę.
1918-1941 m. vykusiose socialinėse ir politinėse permainose Jugoslavijos komunistų partija reikšmingesnės įtakos neturėjo. Priklausanti Komunistų Internacionalui ir būdama tarptautinio komunistinio judėjimo skleidėja, savo strategiją ir taktiką partija ramstė idėjomis ir banaliomis frazėmis, neturėjusiomis didesnio poveikio nei kroatams, nei kitoms Jugoslavijos tautoms. Nors Jugoslavijoje buvo sunki ekonomikos krizė ir apskritai skurdas, svarbiausia socialinė ir politinė šalies problema buvo nacionalinis klausimas, tai yra identiteto bei valstybės pilietybės pripažinimas ir autonomiška raida.
Supratusi, kad, nespręsdama nacionalinio klausimo, nesulauks platesnės visuomenės paramos, antrojo dešimtmečio viduryje Jugoslavijos komunistų partija (JKP), gavusi Kominterno nurodymus, atsisakė atviros unitarinės Jugoslavijos politikos ir gudriai mėgino tariamai domėtis tautiniu judėjimu. Vis dėlto trečiojo dešimtmečio viduryje, vėl vykdydama Maskvos nurodymus ir norėdama išsaugoti Jugoslaviją, partija jau buvo linkusi remti liaudies fronto politiką. Siekdama pavaizduoti tokį posūkį kaip galima natūraliau, partija įkūrė skyrius Slovėnijoje ir Kroatijoje, tačiau didelio pritarimo nesulaukė. Elgdamasi kone kaip „paklusniausia Kominterno narė" (komunistų literatūroje buvo net tokių posakių!), JKP vykdė visus iš SSRS gautus Stalino įsakymus, vadinasi, buvo patyrusi, dirbtinai infiltruota politinė jėga. Anot oficialios partijos statistikos, 1941 m. pavasarį ji turėjo apie 12 tūkst. narių.
Kai 1941 m. Kroatijos separatistai, užtariami Ašies valstybių, paskelbė nepriklausomą Kroatiją, Jugoslavijos komunistų partija reagavo pasyviai, nes Sovietų Sąjunga sąjungininkų saitais vis dar buvo susijusi su Trečiuoju reichu, tai yra su Ašies valstybėmis. Ginkluotą pasipriešinimą komunistai pradėjo tik po 1941 m. birželio 22 d., kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Pasipriešinimu buvo siekiama palengvinti karinę SSRS padėtį ir tuo pat metu paraginti atkurti Jugoslaviją bei įvesti joje komunistinę santvarką.
Šis komunistų raginimas, kurį nustelbė Kroatijos nepriklausomybės atkūrimas, nesulaukė kroatų dėmesio. Pirmaisiais ginkluoto pasipriešinimo mėnesiais komunistus palaikė serbai, kuriems įkurta Kroatijos valstybė kėlė pavojų. Komunistų partizanai kovojo petys į petį su didžiosios Serbijos šalininkais (četnikais). Šie, nors ir prastai organizuoti, o kartais ir visai neorganizuoti, buvo ištikimi pasitraukusiai iš šalies ir Londone radusiai prieglobstį Jugoslavijos vyriausybei.
Siekdami paskatinti kroatus įsitraukti į kovą, komunistai patys dalyvavo sabotaže ir ginkluotuose susirėmimuose, taip tikėdamiesi pakurstyti reakciją ir sulaukti šalyje dislokuotų Vokietijos bei Italijos karinių pajėgų, o tam tikru mastu ir pamažu formuojamos Kroatijos kariuomenės atsakomųjų veiksmų. Po tokių veiksmų kilo grėsmė gyventojų saugumui ir teisėms, todėl dalis jų pasitraukė į miškus. Taip jie pateko į karingos ir gerai organizuotos komunistų mažumos įtaką. Įvykiai pakrypo tokia linkme, jog didžiumą nepartinių pritraukusiam pasipriešinimo judėjimui vadovavo komunistai.
Paskui vykusiame kruviname pilietiniame kare abi pusės įvykdė sunkių karo nusikaltimų. Atkuriant Jugoslaviją, 1941-1945 m. vyko baisios komunistų vadovaujamos buržuazijos ir politinių oponentų partijų narių žudynės. Nužudyti keli šimtai katalikų ir stačiatikių kunigų bei islamo šventikų. Prisidengę ateizmo idealais ir politika, komunistai griebėsi baisaus smurto, kad kroatų tautai užkirstų kelią tapti šiuolaikine valstybe, kur sugyvena daug religijų. Menkiausius Bosnijos ir Hercegovinos musulmonų mėginimus tautiškai prisidėti prie Kroatijos valstybės idealų komunistai laikė nusikaltimu, o ketinimų įkurti savarankišką kroatų ortodoksų bažnyčią nuožmiai sužlugdydavo tiesiog užuomazgas.
Tuo metu buvo nužudyta kelios dešimtys tūkstančių žmonių, bet šitai visiškai nustelbė 1945 m. vykdytos civilių žmonių ir sužlugdytos nepriklausomos Kroatijos valstybės karinių būrių masinės skerdynės. Siekdamos įgyti daugiau Maskvos valdžios palankumo, buvusios Britų karinės pajėgos 1945 m. gegužės viduryje Karintijoje (Austrija) perdavė kroatų (taip pat slovėnų ir serbų) pabėgėlius B. Tito armijai, kuri be jokio teismo nužudė daugybę civilių ir karo belaisvių. Šios didžiulės tremtinių minios likučiai buvo išsiųsti į vadinamąjį Kryžiaus kelią. Išbadėjusių, pusnuogių belaisvių kolonas varė pirmyn. Dauguma jų buvo vos perėję Austrijos ir Jugoslavijos sieną. Jų kelią žymėjo daugybė pavienių ir masinių žudynių be jokio teismo. Daug pervargusių, ligotų ir išbadėjusių žmonių mirė pakeliui nuo išsekimo.
Jugoslavijos komunistų pateikiama išduotų ir vėliau nužudytų žmonių statistika skiriasi. 1949 m. Jugoslavijos vidaus reikalų ministerija išleido dokumentą, pasak kurio 1945 m. gegužę į nelaisvę paimta 341 tūkst. priešo kareivių, 100 tūkst. iš jų nužudyta. Šiame dokumente neužsimenama apie nužudytus civilius. Išsamių mokslinių tyrimų taip ir nebuvo atlikta, tačiau dauguma šaltinių nurodo, kad be teismo buvo nužudyta daugiau nei 200 tūkst. (tuo tarpu jugoslavai tenurodo 50 tūkst. aukų).
Panašiai kaip karo belaisvius ir civilius pabėgėlius, komunistai pradėjo doroti ir „klasinius priešus". Iš Jugoslavijos pabėgo per 300 tūkst. gyventojų (neskaitant kelių šimtų tūkstančių Dunojaus vokiečių, kurie tapo tikro genocido aukomis). 1945 m. daugiau nei 200 tūkst. žmonių dėl „bendradarbiavimo su okupantų kariuomene" buvo atimta teisė balsuoti. Karo ir paskubomis sušaukti „liaudies" teismai teisė tūkstančius žmonių - dažniausiai būdavo skelbiamas mirties nuosprendis. Užfiksuota daugybė atvejų, kai mirties nuosprendį kaltinamajam paskelbdavo jau bausmę įvykdžius. Vienas komunistų vadovų sušaukė į Zagrebą savo šalininkus, kad ištemptų „klasinius priešus" bei „okupantų tarnus" į gatves ir kaip šunis nušautų: teismo jie nenusipelno - Sovietų žvalgybos (NKVD) pavyzdžiu juos tiesiog reikia sunaikinti!
Susidorojimai su tariamais režimo priešais (kunigais, inteligentais, civiliais) vyko keletą metų. Anot vieno Jugoslavijos šaltinio, Nacionalinės gynybos korpusas (JNGK), vienas iš Jugoslavijos žvalgybos ir represinių padalinių, išformuotas 1953 m., nužudė, sužeidė ar įkalino apie 116 tūkst. „priešų" (nužudyta 26 974).
Atsitiktinės publikacijos apie komunistų režimo „laimėjimus" kovojant su „klasiniais priešais" atitiko užsienio ir vidaus politikos tikslus. Pavyzdžiui, užsienio politikoje tokie straipsniai glaistė tarp Tito ir Stalino kilusius nesusipratimus, tuo Maskvai įrodant, kad Jugoslavija iš komunizmo kelio neiškrypo. Tuo pat metu šalies viduje buvo siekiama parodyti komunistų galią nuslopintiems priešams. Vis dėlto moksliškai tirti aukų skaičių buvo griežtai uždrausta. Mėginusieji aiškintis režimo aukų skaičių buvo nužudyti arba ilgam įkalinti.
Panašiai Jugoslavijos komunistai pasinaudojo politiniais procesais siekdami užgniaužti minties, žodžio ar spaudos laisvę. 1945-1989 m. buvo nuteista kelios dešimtys tūkstančių kroatų. Yra apskaičiuota, kad šios tautos atstovai, kurių tėvynėje teliko vos 4,5 mln., kalėjo daugiau nei 500 tūkst. metų. Nepartiniai kroatų politikai, vyskupai, pareigūnai, rašytojai ir žurnalistai tapo politinių žmogžudysčių ir ilgo kalinimo aukomis. Dėl tokio teroro kroatai po žydų ir airių yra trečia labiausiai pasaulyje išsibarsčiusi tauta.
Dėl 1948 m. įvykusio B. Tito konflikto su Stalinu Jugoslavija tapo demokratinių Vakarų numylėtine, todėl net ir šiandien daug kas nieko nežino apie Jugoslavijos režimo vykdytas politinių oponentų represijas, kurios daugeliu atvejų buvo daug žiauresnės ir dažnesnės nei kitose komunistinėse Europos šalyse.
Tegul ši trumpa apžvalga nutraukia slaptumo skraistę, dengusią jugoslavų komunistų Kroatijoje vykdytus žvėriškumus.
Komentaras apie Baltarusijos inteligentų likimą
Maja Kliaštornaja
Noriu pakomentuoti mūsų gerbiamojo profesoriaus kalbą. Jis yra universiteto komisijos pirmininkas. Jūs patys suprantate, jis negalėjo atvažiuoti, nors ir labai gerbia šią publiką. Aš nenoriu skaityti jo pranešimo apie baltarusių istorijos iškreipimą tik todėl, kad jis, parašytas profesionaliai, yra baltarusių kalba. Man dabar labai sunku atsisakyti autoriaus laiško ir iš karto versti, todėl paprasčiausiai aš paprašysiu, kad šį pranešimą įtrauktų į leidinį, kuris paskui bus išleistas apie Kongresą.
Noriu pasakyti, kad Baltarusijos istorija nuėjo labai sunkų kelią, naikinimo kelią. Stalinas taip „mylėjo" Baltarusiją, kad duodamas leidimą sukurti Baltarusijos Socialistinę Respubliką sunaikino teisėtą šios šalies valdžią - Baltarusijos liaudies valdžią. Sušaudė Baltarusijos veikėjus, istorikus, rašytojus, t. y. sunaikino kultūrą. Aš esu baltarusių poeto Todoro Kliaštornovo duktė. Tuo metu, kai jis buvo sušaudytas Kurapa-tuose (tai įvyko 1937 m.), sušaudyta daugiau kaip 20 žmonių iš Rašytojų sąjungos. Tuomet buvo šaudomi ministrai, tarp jų švietimo ir kultūros ministrai. Moteris tuo metu veždavo etapais. Man, galima sakyti, pasisekė, nes mama mane vežė slėpdama po savo paltu, o kitus du vaikus iš jos atėmė. (Labai atsiprašau, nenorėjau taip emocingai kalbėti, aš tuojau susiimsiu.) Visa tai liudija, kaip buvo naikinama Baltarusijos kultūra. Kalėjimuose, lageriuose, vaikų barakuose mes netgi nežinojome žodžio „Baltarusija".
Kai pradėjau kalbėti apie Baltarusiją, jau buvau suaugusi moteris. Į Baltarusiją grįžau septyniolikos metų ir netekau žado, nustojau kalbėti rusiškai, todėl man dabar labai sunku tai daryti. Noriu pasakyti, kad Kazachstane aš daug ką mačiau nesuprasdama, kas vyksta. Tai buvo gyvenimo norma. Gyvenimo norma mums buvo žiūrėti į čečėnus, kuriuos ten deportavo. Mes, vaikai, kai jau buvo leista mums išeiti iš barakų (tada buvome apie 6-7 metų), bėgdavome žiūrėti į čečėnus. Jų buvo labai daug. Jie tiesė kelius ir neturėjo kur gyventi, netgi palapinių nebuvo. Kazachstane tuo metu buvo labai dideli šalčiai ir labai karštos vasaros. (Neseniai, kai aplankėme tas vietas, pamatėme, kad dabar ten klimatas jau pasikeitęs.) Jie mirdavo, nes jų valgis buvo nedidelė porcija kukurūzų, kuriais jie dalijosi su mumis, vaikais. Todėl šiandien man labai skaudu girdėti ir matyti reportažus, kurie rodomi iš Čečėnijos. Man paskui pasakojo, kaip jie grįžo, kokia buvo jų kultūra, bet tai jau nukrypimas nuo Baltarusijos temos.
Kai sušaudymas Baltarusijoje tapo paprasčiausia naikinimo norma, tai buvo karas, bet tas karas nebuvo paskelbtas. Visi žinojo, kas vyksta, bet niekas negalėjo pasakyti, niekas nesuprato, kodėl tai vyksta. Kiekvienas tikėjo ateitimi, tikėjo giminaičiai, mes visi tai išgyvenome ir bent dauguma iš mūsų žino, kas tai yra. Buvo rengiamas įsakas. 1937-ieji - tai metai, kai buvo daug žudynių. Žudynių diena nepažymėta nė vienoje enciklopedijoje, bet būtent tai yra kruvinoji data. Minėtasis įsakas Nr. 33 skelbė tai, kad Baltarusijoje reikėtų naikinti visą kultūrą. Buvo naikinama kultūra, naikinamos knygos. Buvo išleistas specialus leidinys visiems knygynams, visoms bibliotekoms. Šis leidinys buvo 12 puslapių ir turėjo 412 punktų. Jame buvo įvardytos ne tik grožinės literatūros knygos, bet pasitaikė ir labai juokingų atvejų, kai buvo išvardytos antros klasės knygos. Aišku, čia buvo ir istorijos knygos, enciklopedinė medžiaga, t. y. žodynai, tokie kaip matematikos, istorijos ir kitų mokslų. Jie turėjo būti visiškai sunaikinti. Čia yra ir mano tėvo, kurio knygos taip pat turėjo būti sunaikintos, pavardė. Buvo tik viena nuolaida - laikraščiai ir žurnalai, kurie buvo leidžiami visus metus, jie nebuvo išimti iš prekybos ir apyvartos. Ir kai įvyko vadinamasis atšilimas, kai kuriuos išlikusius kūrinius buvo galima rinkti. Kai kas buvo išsaugota archyvuose, bet kol kas tie archyvai mums neatidaryti. Mano tėvo Todoro Kliaštornovo, poeto, lyriko, kūriniai, jį suėmus, beveik visi buvo sunaikinti, sudeginti.
Tai čia yra Baltarusijos istorija ir Stalino meilė Baltarusijai. Aš noriu pasakyti, kad šiandien pas mus vėl pasitaiko nukrypimų. Istorikų, kultūrologų, literatų ir politikų nuomonės išsiskyrė. Yra tokių, kurie linksta prie anų laikų. Aš nežinau kodėl, gal kad žmogus dar neprisitaikė, dar gyva baimė. Yra ir tokių, kurie jau negali nueiti nuo tiesos kelio. Jūs puikiai žinote, kaip yra šiandien su Konstitucija, jūs puikiai žinote, kokia padėtis šiandien kitose srityse ir mūsų valdžioje. Toliau mums viskas neaišku, mes gyvename pagal tokius įstatymus, kurie nepriimtini, nesuprantami, bet jie veikia. Jie veikia kaip okupacija, kurios mes nenorime, bet ji yra, egzistuoja ir tęsiasi. Ir mes nežinome, kiek ji truks. Baltarusiai jau turi eiti kitu keliu, jie neturi tapti ta mase, kurią galima stumti tam tikru keliu. Tai jau kitas žmonių tipas, todėl baltarusiai gyvena ir gyvens.
Mes švenčiame Valios dieną, Baltarusijos Liaudies Respublikos paskelbimą. Šiemet Valios diena buvo baisi, baisu, kas buvo Baltarusijoje. J. Koloso aikštė Baltarusijoje buvo apsupta policininkų. Tai buvo mūsų politinis veikėjas, rašytojas. Ir kai aš atėjau į tą aikštę, buvo baisu žiūrėti. Galbūt jokiais okupacijos metais nebuvo tokio ginkluotų žmonių kordono. Žmonės negalėjo išeiti, taip pat nebuvo galima prieiti prie šios aikštės. Ir aš pakliuvau į šį veiksmą. Aš atėjau tą dieną tarsi prisimindama, kas vyko tame lageryje, kuriame buvau, kas vyko su mano tėvais, kas vyko su mama, tėvo jau nebuvo, kai mus kažkur varė, nuolat apieškodavo. Čia irgi mane apieškojo, liepė nusirengti. Nebuvo galima palikti plaukuose net segtuko. Ir štai taip paskui mane užsidarė vartai ir aš buvau už tų grotų. Galėjau matyti, kaip atvesdavo ten kitus jaunus žmones ir darydavo su jais tą patį.
Bet baimės nėra. Atleiskite už mano emocijas. Baltarusija būtinai pasuks teisingu keliu. Mes dalyvaujame šiame Kongrese. Kai aš klausiausi atidaryme sveikinimo kalbos, mane sukrėtė, kad pagaliau tai įvyko. Sėkmės jums darbe, ir mes palaikysime jus. Ateis laikas, ir mūsų režimas irgi bus sugriautas. (Plojimai)
Komunizmo nusikaltimai Albanijoje šeštajame dešimtmetyje
Koci Moisiu,
Albanijos antikomunistų demokratų sąjungos vicepirmininkas
Visus nusikaltimus, kuriuos vykdė fašistinis nacių režimas, pasmerkė Tarptautinis teismas, o jo vykdytojai buvo paskelbti nusikaltėliais. Tačiau komunistinė sistema ir jos įvykdyti nusikaltimai niekada nebuvo pasmerkti ir niekada nebuvo teismo. Todėl aš manau, kad visų pirma turime išsiaiškinti vieną dalyką - komunizmas nėra susijęs su kokia nors nauja politine sistema. Iš esmės jis yra tam tikra neofašizmo atmaina, kuri apima vergiškumo principus, paveldėtus iš praėjusių šimtmečių. Iš tiesų komunizmas tapo keiksmažodžiu. Kai sakome žodį „komunizmas", prisimename milijonus nusikaltimų ir baisumų, kuriuos jo rėmėjai vykdė visame pasaulyje. Žuvo daug žmonių, tačiau iki šiol Tarptautinis teismas komunizmo nepasmerkė, o ką jau kalbėti apie moralinį Niurnbergą. Vien tik toks bandymas gali atskleisti visus baisumus, kuriuos vykdė ši sistema.
Man didelė garbė dalyvauti šiame Kongrese. Mes iš tiesų turime galimybę išsamiai analizuoti visus tuos įrodymus, kurie liudija mano šalyje komunistų režimo įvykdytus nusikaltimus. Verta paminėti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Albanijoje buvo tik 1 mln. gyventojų. Nors mūsų buvo tiek mažai, komunizmo režimo sąlygomis išgyvenome labai daug sunkių dienų. Moterų ir vyrų, kuriems įvykdytas mirties nuosprendis, yra 5577. Mirusių kalėjimuose arba priverstinių darbų koncentracijos stovyklose yra 9888 vyrai ir 77 moterys. Išvaryta ir į koncentracijos stovyklas uždaryta 48 217 vyrai ir 10 792 moterys bei vaikai. Daugiau kaip 7 tūkst. jų mirė patirdami didžiules kančias.
Taip pat svarbu paminėti siaubingus vadinamosios klasių kovos padarinius. Klasių kovą iš tiesų galima laikyti tam tikra apartheido atmaina. Mūsų šalyje kairiosios partijos klasių kovos net nemini, tarsi jos tą pusę šimto metų ir nebūtų buvę. Komunistinė imperija, pavergusi daugiau nei trečdalį pasaulio gyventojų, buvo tiesiog carinės Rusijos pakaitalas. Komunistinės imperijos architektas buvo Leninas. Šiandien Rusijos visuomenė privalo suvokti, kokią tragediją žmonija patyrė dėl komunistų režimo. Tegul nūdienos Rusija seka Vokietijos pavyzdžiu ir atsiprašo už tai, kuo jos imperija nusikalto žmonijai.
Norėčiau pasakyti keletą žodžių apie save. Kartu su savo draugais, nukentėjusiais nuo komunistinio teroro, dalyvauju čia. Mes buvome kalinami. Ypač nuo represijų nukentėjo medikai. Aš pats esu gydytojas. Mano gimtajame Albanijos mieste, kuriame gyveno ne daugiau kaip 15 tūkst. žmonių, komunistai įkalino kelis gydytojus ir daugiau kaip 20 iš pagalbinio medicinos personalo tokioje stovykloje, kuri panaši į Bukovinos stovyklą Rumunijoje. 1973 m. buvome paleisti, tačiau į mus visą laiką žiūrėjo kaip į kriminalinius nusikaltėlius. Per visą okupacijos laikotarpį, tiek tada, kai Albanija buvo okupuota komunistų, tiek kai ji kentė nuo fašistų, kentėjo jos tauta. Dauguma mūsų, kurie patyrėme sunkių sveikatos problemų, buvo gydomi ne savo šalyje, o už jos ribų: Vokietijoje, Prancūzijoje, kur rado prieglobstį ir kiti mūsų intelektualai.
Albanija, kuri tapo paskutiniu komunizmo bastionu Europoje, labai panaši. Tam tikru metu ten vyko tas pat, kas dabar vyksta Kosove vadovaujant S. Miloševičiui. Aš kreipiuosi į visus Kongreso dalyvius, kad pasmerktų tą praeities laikotarpį ir įvykdytus nusikaltimus. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
Sovietų ir nacių aljansas bei Vakarų komunistų partijos
Herbertas Romersteinas,
buvęs JAV Kongreso narys
Paktas, kurį 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė nacių Vokietija ir Sovietų Rusija, sudarė sąlygas kilti Antrajam pasauliniam karui. Vokietijoje ir Sovietų Rusijoje nacių ir komunistų diktatūrų vergų darbo stovyklose aukų padaugėjo milijonu, prasidėjo masinės žudynės. Slaptajame pakto protokole du diktatoriai sutarė ne tik pasidalyti Lenkiją, bet ir Sovietų Sąjungai atiduoti Estiją bei Latviją, o nacistinei Vokietijai -Lietuvą. Kitame - 1939 m. rugsėjo 28 d. - susitarime mainais į papildomą Lenkijos dalį naciai Lietuvą atidavė sovietams.
Komunistų Internacionalas ir jo pataikūniški skyriai Vakarų komunistų partijos pasinaudojo pagrįstu dorų žmonių pasibjaurėjimu nacių diktatūra, kuri įsigalėjo Vokietijoje 1933 m. Komunistai dėjosi pastoviausiais ir veiksmingiausiais nacizmo priešais. Tačiau iš tiesų abi totalitarinės diktatūros buvo panašios. Abiejų metodai tie patys - represijos, masinės žudynės, vergų darbo stovyklos, taip pat imperialistinė agresija, nukreipta prieš kaimynines valstybes ir visą pasaulį.
Nacistinė žydų naikinimo programa pagrįstai vadinama genocidu, nes siekta sunaikinti visą etninę grupę. Naciai buvo kalti ir dėl masinių kitų tautybių žmonių žudynių. Tačiau tik žydus jie norėjo išnaikinti visiškai. 1939 m. sausio 30 d. kalbėdamas reichstage, Hitleris kaltino pasaulio žydų finansininkus, esą šie vėl siekia įstumti tautas į pasaulinį karą. Jis skelbė, kad tai būtų ne žydų pergalė, o žydų rasės išnaikinimas Europoje, pralaimėtų pasaulio bolševizavimas. Tai priminimas tiems, kurie neigia holokaustą, klaidingai tvirtindami, esą Hitleris žydų naikinti neįsakęs.
Ne žydai pradėjo karą. Jį sukėlė Hitlerio ir Rusijos komunistų aljansas. Įdomu, kad po bendros sovietų ir nacių invazijos į Lenkiją iš antisemitinio nacistų filmo „Der Ewige Jude" („Amžinas žydas") buvo iškirpti neigiami Hitlerio žodžiai apie bolševikus. Žydai liko Hitlerio priešais, komunistai tapo draugais.
Sovietiniai komunistai, atėję į valdžią 1917 m., pradėjo masines žudynes. Aukos buvo iš politinių, klasinių, tautinių, religinių sluoksnių. Nors tai nevisiškai atitinka mokslinį genocido apibrėžimą, tačiau sovietiniai nusikaltimai žmonijai tokie pat žiaurūs.
Ypač buvo persekiojami ukrainiečiai. 1921-1922 m. Lenino Čeką nužudė daug kovojusių už nepriklausomybę ukrainiečių. 1928 m. prasidėjo nauja žudynių ir represijų banga, kai Čeką (tuo metu vadinosi GPU), išaiškino Ukrainoje pogrindinę nacionalistų organizaciją - Ukrainos išlaisvinimo sąjungą. Dėl ukrainiečių priešinimosi kolektyvizacijai 1929-1931 m. vėl kilo masinės žudynės, o gulaguose padaugėjo vergų. Tyčinė 1933 ir 1934 m. badą Ukrainoje sukėlusi politika pareikalavo dar daugiau mirčių. Komunistams žudant vienas kitą naikinimo teismuose 1937-1938 m., vėl kentėjo ukrainiečiai. Vergiškas darbas buvo naudojamas daugelyje statybų, pavyzdžiui, kasant Baltijos-Baltosios jūros kanalą. Vinicos mieste rastos masinės kapavietės, kuriose palaidota 10-11 tūkst. ukrainiečių, nužudytų 1937-1938 m.
Subyrėjus sovietų diktatūrai, ankstesnės Sovietų Sąjungos teritorijoje rasta daug masinių kapaviečių. Tikėtina, kad tai tik nedidelė dalis masinių žudynių vietų.
Kai naciai įsiveržė į Lenkiją, į karą prieš Vokietiją įsitraukė Anglija ir Prancūzija. Netrukus iš rytų į Lenkiją įsiveržė Sovietų armija. Nacių propaganda puolė ukrainiečius, žydus ir Lvovo lenkus, patyrusius invaziją. Proklamacijose buvo rašoma, kad Lenkijos valdžia pabėgo į užsienį, o jos armija sunaikinta. Rusai, susivieniję su vokiečiais, perėjo Lenkijos-Sovietų Sąjungos sieną. Lvovas buvo apsuptas. Toliau priešintis beprasmiška.
Taip, demoralizuodama pasipriešinimą, skelbė nacių propaganda. Užgrobtą Lvovą naciai perdavė savo sąjungininkams sovietams.
Jėga užgrobdama Baltijos šalis, Sovietų Sąjunga pasinaudojo sąjungininkų nacių parama. 1940 m. birželio 19 d. laikraštis „Moscow News" rašė, kad Raudonoji armija įžengė į Lietuvą, Latviją ir Estiją, norėdama užtikrinti „abipusės pagalbos sutartį". Iki 1940 m. birželio 25 d. Maskva skelbė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentai paskelbė sovietų valdžią ir pasiprašė į SSRS. Tačiau yra žinoma, kad ne šių valstybių piliečiai norėjo grįžti į Rusijos imperiją, o Raudonoji armija ginklu diktavo sprendimus.
Sovietai planavo per kelias savaites suimti ir deportuoti Baltijos šalių intelektualus bei politinius veikėjus, kad šie netrukdytų jų valdžiai. Yra 1940 m. liepos 7 d. dokumentas, kuriuo, sovietų supratimu, įsakoma sudaryti nedelsiant suimtinų Lietuvos nacionalistų, trockininkų, eserų, socialdemokratų sąrašą. Nacionalistais jie laikė ir žydus sionistus. 1941 m. NKVD dokumente buvo rašoma, kad nepritariančių sovietizacijai Baltijos šalių elementų trėmimai yra didelės politinės svarbos užduotis.
Komunistų Internacionalas, užtikrindamas aljanso su nacistine Vokietija politinį palaikymą, leido įsakymus Vakarų komunistų partijoms. Šias partijas visapusiškai kontroliavo Maskva, jose buvo daug šnipų, kuriais naudojosi sovietų žvalgyba. Todėl suprantama, kad Maskva vertė Vakarų komunistus paktui pritarti. Tačiau sovietams ir to nepakako.
1939 m. rugsėjo 9 d. Georgijus Dimitrovas, Kominterno vadas, išsiuntė nurodymus Vakarų komunistų partijoms, kuriuose skelbė, kad karas yra imperialistinis ir kad kariaujančių šalių buržuazija turi prisiimti už šį karą atsakomybę. Nė vienos šalies darbininkų klasė ar Komunistų partija neturi palaikyti savo vyriausybės. Šalių dalijimas į fašistines ir demokratines netenka ankstesnės reikšmės. Prancūzijos ir Anglijos komunistų partijoms buvo įsakyta veikti prieš karinį potencialą savo šalyse, o Amerikai - priešintis britų ir prancūzų karo jėgoms. Socialdemokratai, pritarę kovai su nacizmu, buvo Vakarų komunistų partijų pasmerkti. Prancūzijos, Britanijos, Jungtinių Valstijų ir Belgijos komunistų partijoms buvo įsakyta nedelsiant sukurti savo nariams naujus nurodymus.
Dimitrovas radijo bangomis išplatino slaptą direktyvą Amerikos komunistų partijos vadovui Earlui Browderiui. Pasak jos, karas sukūrė naują situaciją, kai skirtumų tarp buržuazinės demokratijos valstybių ir fašistų nebeliko. Bendro demokratinio jėgų fronto taktika praranda reikšmę. Fašizmo klausimas tampa antraeilis (taip!). 1939 m. spalio 28 d. JAV komunistams nurodoma skelbti šūkį: „Neįtraukti Amerikos į imperialistinį karą!" Reikia siekti, kad Jungtinės Valstijos nesiųstų savo karinių dalinių padėti Anglijai ir Prancūzijai, kovojančioms su nacistine Vokietija.
Dimitrovas nurodė Browderiui, kad Amerikos komunistai turi palaikyti Lenkijos naikinimą, nes tai esanti reakcinga šalis, kurioje persekiojami ukrainiečiai, baltarusiai ir žydai, o sovietai karine akcija išgelbėjo Lenkijoje 11 mln. žmonių.
1939 m. gruodžio 5 d. tūkstančius žydų sovietai išvarė į nacių pusę. Esesininkas Ottas Gustavas Wachteris paklausė grupę lydėjusį sovietų žvalgą Vladimirą Jegnarovą, negi jie nenori laikyti žydų, juk „Sovietų Sąjungoje nėra antisemitizmo". Jegnarovas atsakė, kad jo šalis turi rasti kitų būdų, kaip pašalinti žydus.
Remdamiesi sovietų nurodymais, Amerikos komunistai paskelbė 1939 m. spalio 31 d. Aukščiausiojoje taryboje pasakytą begėdišką Molotovo kalbą: „Vienas staigus smūgis Lenkijai, suduotas iš pradžių vokiečių armijos, paskui Raudonosios Armijos - ir nieko nebeliko iš šio bjauraus Versalio sutarties kūrinio. Galima nacizmo ideologiją, kaip ir kitas ideologines sistemas, priimti arba jos nepriimti: tai priklauso nuo politinio požiūrio".
Amerikos komunistai išspausdino dar griežtesnius pronacistinius Stalino žodžius: „Ne Vokietija puolė Prancūziją ir Angliją, o Prancūzija ir Anglija puolė Vokietiją. Todėl Prancūzija ir Anglija turėtų prisiimti už šį karą atsakomybę. Prasidėjus karo veiksmams, Vokietija pasiūlė Prancūzijai ir Anglijai taiką. Sovietų Sąjunga palaikė Vokietijos taikos iniciatyvą, nes buvo manoma, kad, kuo greičiau pabaigus karo veiksmus, būtų radikaliai pagerėjusi visų šalių ir tautų padėtis. Anglijos ir Prancūzijos valdantieji sluoksniai grubiai atmetė ir Vokietijos taikos pasiūlymą, ir Sovietų Sąjungos bandymus kuo greičiau baigti karą". Tokie faktai.
Amerikos komunistų partija vykdė sovietų nurodymus. Šūkis: „Jankiai neateina" pasirodė pamfletuose, proklamacijose ir ženkliukuose -viską platino komunistai. Viena komunistų proklamacija skelbė: „Prisimink 1917 metus! Neleisk Volstritui vėl tave apgauti! Sulaikyk Ameriką nuo šio kriminalinio karo!"
Iki 1940 m. birželio mėnesio Amerikos komunistai paskelbė išdaliję daugiau kaip 3,5 mln. lapelių su pamfletais, įspėjančiais Ameriką neįsitraukti į karą.
Nors sovietų ir nacių Vokietijos aljansas sukrėtė Amerikos komunistus, nedaug narių išstojo iš partijos. Prancūzų komunistas Andre Marty, kuris buvo atsakingas už Amerikos komunistų partijos kontrolę, 1940 m. lapkričio 21 d. Maskvoje informavo Komintemo Vykdomojo komiteto prezidiumą, kad per keturiolika mėnesių dėl pakto nebuvo prarasta nė vieno partijos veikėjo. Netekta tik keleto bendraminčių, kuriuos sukrėtė aljansas su Hitleriu.
JAV komunistų partijos dienraštis jidiš kalba „Freiheit" 1938 m. turėjo 36 tūkst. skaitytojų. Iki 1940 m. jų sumažėjo iki 17 tūkst. Partijos laikraščiai, ėję lenkų ir italų kalbomis, prarado tik nuo 500 iki 1000 skaitytojų. Tai 1941 m. balandžio mėnesį Amerikos Komintemo komisijai pranešė Amerikos komunistų partijos lyderis Eugene'as Dennis (slap. Timas Ryanas). Komunistai įsiuto, kad Amerikos žydai nepritaria naujai pronaciškai Komunistų partijos krypčiai.
1940 m. kovo 2 d. Amerikos komunistų partijos nacionalinis pirmininkas Williamas Z. Fosteris sakė Nacionalinei žydų komunistų tarybai: „Tapatindami save su britų imperializmu, kaip daro konservatyvūs lyderiai, žydai gali patirti vieną pralaimėjimą po kito".
Iš tiesų pralaimėjimą patyrė komunistai, nes žydų bendruomenė ėmė jais nepasitikėti. Kitoje ataskaitoje Kominternui tų pačių metų balandžio 18 d. Dennis aiškino, koks turėtų būti Komunistų partijos ir Jaunosios komunistų lygos darbas: jie turėtų žlugdyti Amerikos armijos pajėgas Didžiojoje Britanijoje, kol šios „mokosi karo meno".
Nacių aparatas ir Amerikos komunistai susivienijo norėdami sustiprinti antibritišką propagandą. 1940 m. birželio 13 d. nacių ambasada Vašingtone informavo Berlyną, kad per „tinkamą agentą" užmegztas slaptas ryšys su Amerikos knygų leidykla siekiant skelbti, kad Amerika nepalaikytų Anglijos. Vienas tai propaguojančių kūrinių turėtų būtų The-odore'o Dreiserio, Amerikos rašytojo, knyga. Projektui reikėjo 20 tūkst. dolerių, ir ambasada paprašė Berlyno sankcionuoti pinigų skyrimą. Tų pačių metų birželio 16 d. Berlynas sutiko. Th. Dreiseris buvo „nepartinis bolševikas", palaikantis Komunistų partijos idėjas. 1945 m. birželio 20 d. jis galiausiai įstojo į Komunistų partiją.
Nacių agentas Oskaras Piestas buvo „Veritas Press" leidyklos vadovas. Th. Dreiserio literatūrinis agentas savo klientui sakė, kad nors Piestas Amerikoje tik dveji metai, jo leidykla rūpinasi, kad Th. Dreiseris parašytų knygą. Greitai Piestas pats parašė Dreseriui ir 1940 m. spalio 8 d. jį informavo, kad ponas Fieldas iš Taikos mobilizacijos komiteto nori išleisti specialų kišeninį būsimos knygos leidimą. Frederickas Van-derbiltas Fieldas buvo komunistas milijonierius. Jis vadovavo Amerikos taikos mobilizacijos judėjimui. 1930 m. jis dirbo slaptame komunistų partijos skyriuje, kurį kontroliavo karinė sovietų žvalgyba. Eugene'as Dennis, Amerikos komunistų partijos lyderis, 1941 m. balandžio 2 d. informavo Maskvą, kad Amerikos taikos mobilizacijos judėjimas „buvo sukurtas mūsų partijos iniciatyva".
Spalio 24 d. Piestas rašė Dreiseriui, jog knygynuose sklando gandai, esą jo leidykla susijusi su nacių propaganda. Piestas sakė Dreiseriui, kad šį reikalą aptaręs su Fieldu ir kad jie sutarę leisti knygą kitose leidyklose. Leidykla „Modern Age Books", įkurta Kominterno nurodymu, buvo slapta kontroliuojama komunistų. Ji veikė iki 1938 m. Th. Dreiserio knygą išleido Amerikos taikos mobilizacijos judėjimas.
Naciams užpuolus Sovietų Sąjungą, oficiali izoliacionistinė organizacija „Amerikos pirmasis komitetas" paprašė Th. Dreiserį leidimo perspausdinti vieną jo knygos skyrių. Th. Dreiserio sekretorius nesutiko, patvirtindamas, kad Dreiseris prijaučia rusams, o ne Hitleriui. Rašytojas nenorįs, kad jo knyga ar jos dalis būtų naudojama prieš Rusiją, ypač dabar, kai Vokietija kariauja su Rusija.
Kai Rusija buvo užpulta, Amerikos taikos mobilizacijos judėjimas pakeitė savo pavadinimą ir tapo „Amerikos žmonių mobilizacija už taiką ir prieš fašizmą". Tačiau organizacijoje liko F. Fieldas ir kiti jos lyderiai, ji nepakeitė nei adresų, nei telefono numerių.
Kol dar veikė Rusijos ir Vokietijos paktas, Britanijos komunistų partija suteikdavo karinei sovietų žvalgybai informaciją apie karinius Anglijos veiksmus ir oro antskrydžius. Ta informacija galėjo būti naudinga tik naciams. Stalinas taip pasitikėjo Hitleriu, kad atsisakė patikėti sovietų žvalgybos pranešimais apie nacių planus pulti Sovietų Sąjungą.
1941 m. birželio viduryje jis atmetė vieną tokią Schulze-Boyseno, sovietų agento Vokietijos karinėje aviacijoje „Luftwaffe", informaciją, o ranka užrašė pastabą: „Gali pasakyti savo šaltiniui Vokietijos oro pajėgų štabe eiti (nepadorus žodis) žinai kur. Jis ne šaltinis, jis skleidžia dezinformaciją". Vokiečių komunistai tremtyje buvo taip įtikėję gerais Hitlerio ketinimais, kad žlugus Prancūzijai Gerhartas Eisleris, vadovavęs Vokietijos komunistų partijos skyriui Prancūzijos internavimo stovykloje Vernete, įsakė partijos nariams informuoti gestapo žvalgybą, jog jos agentams reikia grįžti į Vokietiją. 1951 m. Eisleris aiškino savo draugams VDR, kad jis tikėjo, jog tai gali suteikti galimybę daugeliui senų kadrų vėl vadovauti politiniam darbui Vokietijoje.
1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietija nutraukė aljansą ir užpuolė Sovietų Sąjungą. Po kelių dienų Komintemo vadas Dimitrovas per slaptą radiją nusiuntė įsakymus Amerikos komunistų partijai: „Vokiečių fašizmo agresija prieš Sovietų Sąjungą yra žiauri viso pasaulio užkariavimo prielaida. Pakitus situacijai ir karo pobūdžiui, reikia pakeisti ir partijos taktiką. Dabar svarbiausias uždavinys - įtempti visas jėgas tam, kad būtų išgelbėta sovietinių žmonių pergalė ir sutriuškinti fašistiniai barbarai. Viskas turi būti suvienyta pagrindiniam uždaviniui. Amerikos komunistai privalo reikalauti iš Amerikos vyriausybės paramos sovietų žmonėms be jokių sąlygų ir visais būdais". Dimitrovas pranešė Stalinui, kad šios žinutės kopijas išsiuntinėjo Vakarų šalių komunistų partijoms.
Po nacistinės Vokietijos agresijos Europoje įkalinimai ir politinės žudynės Sovietų Sąjungoje nesiliovė. Dar vėlyvą 1939 m. rugsėjį NKVD suėmė Lenkijos žydų Bundo lyderius Henryką Erlichą ir Victorą Alterį. Jie buvo pabėgę iš nacių teritorijos, tačiau pateko į sovietų rankas. Abu buvo nuteisti mirti ir išsiųsti į Gulagą. Naciams užpuolus Sovietų Sąjungą, juos iš kalėjimo paleido ir atvežė susitikti su Stalino slaptosios policijos vadovu Lavrentijumi Berija. Buvo tikimasi, kad abu Lenkijos žydai taps Žydų antifašistinio komiteto vadovais. Taip buvo siekiama užsitikrinti tarptautinį sovietų palaikymą kare su Vokietija. Tačiau 1941 m. gruodžio 3 d. jie vėl buvo suimti, ir ankstesnis mirties nuosprendis įvykdytas. Kai šie abu veikėjai dingo, susirūpino ir Amerikos profsąjungos, socialistai, ir žydų lyderiai. Jie nusiuntė protestą Sovietų Sąjungos vyriausybei. 1943 m. sausį Maksimas Litvinovas, tuometinis Sovietų Sąjungos ambasadorius Amerikoje, atsiuntė atsakymą. Jis pranešė, kad abiem lyderiams įvykdyta mirties bausmė, nes jie abu prašė sovietų kariuomenės nutraukti karą ir pasirašyti su Vokietija taiką. Sovietų pasiteisinimas dėl abiejų vyrų nužudymo, žinoma, buvo nesąmonė. Abu žydai buvo aktyvūs kovotojai su nacizmu ir niekada negalėjo taip pasielgti. Būdami Sovietų Sąjungos rankose, jie neturėjo jokios galios veikti. Tikroji jų nužudymo priežastis buvo ta, kad, kaip visuomenės veikėjai, jie galėjo tapti įtakingais nekomunistiniais lyderiais pokario Lenkijoje, t. y. komunistų varžovais.
1943 m. kovo 25 d. šimtas žydų profsąjungų lyderių, kurių daugelis viešai įvardijo save Komunistų partijos nariais, pareiškė giną abiejų lenkų žydų žudikus. Amerikos komunistų partijos generalinis sekretorius Earlas Browderis, kalbėdamas Niujorke, ne tik pateisino minėtus žudymus, bet ir apkaltino oficialius žydų lyderius, profsąjungų lyderį Davidą Dublinskį, didžiausio Niujorko laikraščio žydų kalba „The Daily Forward" redaktorius Sovietų Sąjungos kritika ir išdavimu. Londono lenkų vyriausybė tremtyje pasisakė prieš žudymus.
1943 m. balandžio mėnesį Katynės miške netoli Smolensko naciai atrado lenkų kariškių masinių žudynių kapavietės. Nors naciai patys vykdė panašias žudynes, jie pasinaudojo šiuo faktu propagandai prieš Sovietų Sąjungą. Sovietai, žinoma, skelbė, kad tai nacių darbas, bet įrodymai buvo akivaizdūs, kad kalti sovietai. Lenkijos vyriausybė tremtyje paprašė, kad šį reikalą išnagrinėtų tarptautinė komisija. Sovietai sakėsi esą įžeisti, nutraukė ryšius su Lenkijos vyriausybe tremtyje ir sukūrė savo marionetinę Liublino vyriausybę.
Katynėje lenkai buvo nužudyti dėl tos pačios priežasties kaip ir Erlichas su Alteriu. Lenkijos intelektualai ir aukšti kariškiai galėjo tapti pokario Lenkijos lyderiais, taigi marionečių, kurias rusai planavo paskelbti vyriausybe, priešininkai.
Dar iki sovietų diktatūros Rusijoje kracho mokslininkai atskleidė tiesą Katynėje ir Sovietų Sąjungos vyriausybės kaltę dėl žudynių.
Armija Krajova, palaikoma Londone buvusios lenkų vyriausybės tremtyje, tęsė savo kovą prieš nacių okupaciją Lenkijoje. 1944 m. vasario mėnesį pogrindinė Lenkijos komunistų grupė šifruota radijo žinute informavo Maskvą, kad Armijos Krajovos lyderiai kontaktavo su komunistais, siekdami koordinuoti operaciją prieš nacius. Lenkų komunistai sutiko bendradarbiauti, bet drauge informavo Maskvą, jog likviduoja patriotinį elitą ir sunkiausiai suvaldomus laisvuosius lenkų elementus. 1945 m. sausio 17 d. britai žinutę iššifravo, bet nieko nedarė, kad įspėtų savo sąjungininkus lenkus. Jau tada jie buvo nusprendę leisti sovietams kontroliuoti pokario Lenkiją.
1945 m. liepos mėnesį Maskvoje buvo teisiama šešiolika Armijos Krajovos vadovų. Juos kaltino organizavus pasipriešinimą Raudonajai armijai. Vakarų komunistai išspausdino teismo reportažus, norėdami paremti marionetinį Maskvai pavaldų Lenkijos režimą ir Lenkijos nepriklausomybės šalininkų sunaikinimą.
Iki nacių agresijos prieš Sovietų Sąjungą Vakarų komunistai dirbo kaip penktoji kolona, siekdami pakenkti Didžiosios Britanijos karo pajėgoms, taip pat Amerikai už šių jėgų rėmimą. Vakarų komunistai šnipinėjo Sovietų Sąjungos karo priešininkus ir savo propaganda palaikė sovietų siekį naikinti politinius oponentus bei įtvirtinti Rytų Europoje marionetinius režimus.
Komunistinis genocidas okupuotoje Lietuvoje
Zita Šličytė
Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 3 straipsnis skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę. Šitos trys pagrindinės teisės yra didžiausios žmonijos vertybės ir aukščiausias gėris. Tačiau šiam autoritetingiausiam 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Visuotiniame susirinkime priimtam žmogaus teisių dokumentui įgyvendinti reikėjo ne tik politinės pasaulio bendrijos valios, bet ir konkrečių teisės normų.
Masinis žmonių žudymas Antrajame pasauliniame kare ir jam pasibaigus sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Jungtinių Tautų Visuotinis susirinkimas dar 1946 m. gruodžio 11d. priėmė rezoliuciją, skelbiančią, kad genocidas - tai žmonių grupių teisės gyventi paneigimas, kaip žmogžudystė yra atskiro asmens teisės gyventi paneigimas. Po dvejų metų, 1948 m. gruodžio 9 d., Jungtinių Tautų Visuotinis susirinkimas priėmė Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, o 1968 m. lapkričio 26 d. - Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai.
Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 1 straipsnis skelbia, jog „susitariančios šalys patvirtina, kad genocidas nepriklausomai nuo to, ar jis vykdomas taikos, ar karo metu, yra pažeidžiantis tarptautinę teisę nusikaltimas, ir įsipareigoja užkirsti jam kelią ir už jį bausti".
Taigi genocidas yra tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas, kuriam užkardyti ir už kurį bausti reikia tarptautinio bendradarbiavimo, be to, genocidas įsakmiai išskirtas iš atskiros valstybės išimtinės jurisdikcijos.
Deja, praėjus per 50 metų po šitų teisės principų nustatymo, televizijos laidose ir laikraščiuose pranešama apie šiurpias žudynes Ruandoje, nepriklausomybės siekiančioje mažytėje Čečėnijos Respublikoje Ičkerijoje, buvusios Jugoslavijos Kosovo teritorijoje, todėl genocido problema įgyja vis didesnį visuomeninį skambesį ir primena pasauliui seną tiesą, kad niekas taip neskatina nusikalstamumo kaip nebaudžiamumas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), kuri 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą, 1992 m. balandžio 9 d. prisijungdama prie Konvencijos dėl kelio genocido nusikaltimui užkirtimo ir baudimo už jį, priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą", kurio 2 straipsnis nurodė, kad Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normomis numatyto genocido nusikaltimo požymius. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsnis, nustatantis atsakomybę už genocidą, įsigaliojo 1998 m.
Nacistinės Vokietijos padaryto genocido nusikaltimo Lietuvoje vertinimas nekelia jokių problemų, o nusikalstama buvusios Sovietų Sąjungos veika okupuotoje Lietuvoje tebedangstoma įvairių abejonių, nes buvusi Sovietų Sąjunga, kartu su JAV, Didžiąja Britanija ir Prancūzija įsteigusi specialųjį Tarptautinį karinį tribunolą, 1945-1946 m. Niurnbergo procese pasiskelbė esanti teisingumo vykdytoja. Deja, Niurnbergo procesas buvo tik laimėjusiųjų karą teisingumas, kurio didžiausias teisinis paradoksas - „pergalės teisingumo" sindromas, kai vienas nusikaltėlis teisia kitą. Todėl tuo pačiu metu, kai Niurnberge buvo teisiami karą pralaimėjusios fašistinės Vokietijos vadovai, Sovietų Sąjungoje už „geležinės uždangos" buvo vykdomas kruvinas genocido nusikaltimas, nes Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partija ir jos vadovas Stalinas įgyvendino planą sunaikinti 1940 m. okupuotų ir prievarta į Sovietų Sąjungą inkorporuotų Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) tautas.
Genocidas yra tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas - veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Tai:
a) tokios grupės narių žudymas;
b) sunkių fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams;
c) tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai arba iš dalies fiziškai sunaikinti;
d) priemonių, kuriomis siekiama grupėje riboti gimstamumą, taikymas;
e) prievartinis vienos žmonių grupės vaikų perdavimas kitai.
Buvusios Sovietų Sąjungos represijos, vykdytos prieš okupuotos Lietuvos gyventojus, visiškai atitinka genocido nusikaltimo sąvokos požymius, nes Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partija organizavo Lietuvos gyventojų žudynes, jų fizinį ir psichinį žalojimą, tyčia sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kuriomis buvo siekiama visiškai ar iš dalies juos sunaikinti fiziškai.
Remdamasi A. Anušausko knygoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais" (1996), taip pat keturtomiame leidinyje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai" pateiktais duomenimis, „Lietuvos kovų ir kančių istorijoje" (1994), J. Petruičio prisiminimų knygoje „Kaip jie mus sušaudė" (1990), Laisvės kovų archyve, A. Damušio leidinyje „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940-1959 metais" (1988) ir dar keliose dešimtyse leidinių ta tema paskelbtais faktais, atsakingai drįstu kaltinti buvusios Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partiją organizavus ir vykdžius lietuvių tautos genocidą.
Oponentų tvirtinimai, kad buvusios Sovietų Sąjungos represijos prieš okupuotos Lietuvos gyventojus negali būti laikomos lietuvių tautos genocidu, yra, švelniai tariant, tyčiojimasis iš tarptautinės teisės normų įvardyto nusikaltimo aukų. Štai T. Venclova bando Pasaulio bendrijai įteigti, kad represuoti lietuviai turėjo galimybę išlikti gyvi, todėl Sovietų Sąjungos represijos okupuotoje Lietuvoje neturi genocido nusikaltimo požymių (Venclova T. Genocidas, stratocidas, etnocidas // Echo Litvy. 1995 04 11. Nr. 70. P. 12).
Nusikalstamos veikos vertinimą pakeisdamas tos veikos
rezultato vertinimu, jis bando suklaidinti, kad esminis genocido nusikaltimo
požymis yra tam tikro skaičiaus žmonių grupės sunaikinimas. Deja, Konvencija dėl
kelio genocido nusikaltimui užkirtimo ir baudimo už jį žmonių grupės narių
skaičiaus nenurodo. Tikra ar tariama genocido aukų galimybė išvengti mirties
teoriškai yra visada, o kartais yra ir praktiškai, deja, tai nieko nekeičia, nes
3-iasis minėtos Konvencijos straipsnis skelbia, kad
„baustina ši veika:
a) genocidas;
b) sąmokslas vykdyti genocidą;
c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą;
d) pasikėsinimas vykdyti genocidą;
e) bendrininkavimas genocide".
Kiti oponentai tvirtina, kad žmonių grupių naikinimas remiantis ekonominiais arba politiniais požymiais nėra genocidas, nes Konvencija nurodo ketinimą visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Jiems norėčiau atsakyti, kad nors sovietinių okupantų ir jų kolaborantų ketinimai sunaikinti lietuvių tautą ir buvo įvardyti kaip „lietuvių tautinės kontrrevoliucijos likvidavimas", tačiau jie apėmė visus lietuvių tautybės gyventojus, nes 1940 m. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro įsakyme nurodyta, jog prie likviduotinų grupių priskiriami tautininkų, „Jaunosios Lietuvos", „Geležinio vilko", „Vilnijos", „Romuvos", „Plieno", „Ateitininkų", „Ramovės" ir kitų organizacijų nariai, J. Basanavičiaus mokytojų centro ir apskričių valdybų nariai, šauliai, prekybininkų ir pramonininkų vadovybė, centro ir apskričių komitetų nariai, liaudininkai, socialdemokratai, sionistai ir socialistai, policijos ir Lietuvos kariuomenės personalas, visi valdininkai, teisėsaugos ir teismų darbuotojai, bankininkai, fabrikantai, pirkliai ir namų savininkai, dvasininkai, kriminalinis elementas, prostitutės, esperantininkai, filatelistai, be to, buvo nurodyta represuoti ne tik išvardytų grupių asmenis, bet ir jų šeimos narius, kurie suėmimo metu kartu su jais gyveno ar buvo jų išlaikomi. Po karo šį sąrašą papildė 12 tūkst. „nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis". Kalbant ne sovietine terminologija, tai buvo ūkininkų, turėjusių daugiau kaip 20 ha žemės, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (partizanų, kurie priešinosi okupacijai) šeimų nariai.
Kai perskaitai 1940-1941 m. ištremtų lietuvių abėcėlinį sąrašą, į kurį įtraukti 5489 vaikai, arba 1949 m. J. Bartašiūno pranešimą apie 8357 vaikų iki 15 metų amžiaus deportavimą iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos Tolimųjų Rytų ir Šiaurės rajonus, kur jie buvo pasmerkti mirti nuo bado ir šalčio, nelieka abejonių, kad represijos buvo ne politinės ir taikomos netgi ne ekonominiu pagrindu. Jų tikslas - sunaikinti lietuvių tautą, kad Lietuvos Respublikos teritorija amžiams liktų Sovietų Sąjungos dalimi ir nebūtų joje etninės grupės, siekiančios išsaugoti savo nacionalinį identiškumą.
Atskirai reikėtų aptarti katalikiškų organizacijų atstovų - Katalikų veikimo centro narių, katalikiškų laikraščių redaktorių, Krikščionių demokratų partijos vadovybės, pavasarininkų, Darbo federacijos, „Baltojo žirgo" vadovybės, dvasininkų - priskyrimą prie likviduotinų grupių. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo Gladkovo aplinkraštyje įsakyta paimti „formuliarinėn apskaiton visus kunigus, vienuolius, dekanato ir kurijos narius".
Kažkodėl asmenys, kurie tvirtina, kad Sovietų Sąjungos represijos okupuotoje Lietuvoje neturi genocido nusikaltimo požymių, užmiršta, jog genocidas - tai ne tik ketinimas sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę, bet ir religinę grupę. Kadangi Lietuvos Respublika buvo katalikiškas kraštas, daugumą lietuvių kaip katalikiškų organizacijų narius buvo planuojama sunaikinti arba deportuoti iš Lietuvos ir faktiškai tokia politika vykdyta. O kiek nužudyta vienuolių, kunigų ir vyskupų, kiek jų žiauriai nukankinta!
Komunistinis genocidas okupuotoje Lietuvoje prasidėjo 1940 m. ir baigėsi tiktai 1993 m., kai pasitraukė paskutiniai okupacinės kariuomenės daliniai. Jis pasižymėjo ypatingu žiaurumu, žudymu ir deportacijomis, nepagrįstu genocido aukų kaltinimu nusikaltimais, kurių jie nepadarė, neteisėtais, fiktyviais teismo procesais (tokiais kaip „Osoboje soveščanije"), griežtu nusikaltimo masto ir jo vietų įslaptinimu, melaginga propaganda. Jis buvo vykdomas ne tik Lietuvoje, kur vien 1940 m. sunaikinta per 10 tūkst. vadinamųjų politinių kalinių, bet ir daugybėje Gulago lagerių bei Sovietų Sąjungos rajonų. Pats dažniausias lietuvių tautos naikinimo būdas - mirtis nuo bado ir šalčio prie Laptevų jūros ir kituose Sovietų Sąjungos Šiaurės rajonuose, kuriuose deportuoti lietuviai buvo palikti be pastogės, maisto ir šiltų drabužių.
Aptarusi buvusios Sovietų Sąjungos represijų okupuotoje Lietuvoje objektą bei objektyvią genocido nusikaltimo lietuvių tautai pusę, norėčiau įvardyti šio nusikaltimo subjektą ir panagrinėti subjektyviąją jo pusę.
Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 4 straipsnis nurodo, kad asmenys, vykdantys genocidą, pasikėsinę, tiesiogiai ir viešai kurstę vykdyti genocidą, bendrininkavę, sudarę sąmokslą vykdyti genocidą, yra baudžiami nepriklausomai nuo to, ar pagal Konstituciją jie yra atsakingi vykdytojai, valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys, o 7 straipsnis šios veikos nelaiko politiniu nusikaltimu nusikaltėlių išdavimo atveju.
Atrodytų, kad pagal nurodytus Konvencijos straipsnius už genocido nusikaltimą gali būti apkaltinti tiktai fiziniai asmenys.
Deja, taip atrodo tik perskaičius 4 ir 7 straipsnius. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 9 straipsnis numato, kad susitariančiųjų šalių ginčai dėl šios Konvencijos aiškinimo, taikymo ar vykdymo, įskaitant ginčus dėl kurios nors valstybės atsakomybės už genocidą, sąmokslą vykdyti genocidą, tiesioginį ir viešą kurstymą bei kėsinimąsi vykdyti genocidą, taip pat bendrininkavimą, perduodami nagrinėti Tarptautiniam teismui bet kurios ginčo šalies prašymu.
Vadinasi, kadangi yra įvardyta valstybės atsakomybė už genocidą, tai pačia bendriausia prasme genocido nusikaltimo lietuvių tautai subjektas yra buvusi Sovietų Sąjunga, o dabartiniu metu - jos teisių ir pareigų perėmėja RUSIJOS FEDARACIJA! (Beje, komunistinio režimo laikotarpiu Rusija - RTFSR - irgi tapatinosi su Sovietų Sąjunga.)
Tačiau manytume, kad Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį būtina papildyti straipsniais, konkrečiai nurodančiais ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų, taip pat valstybių subjektiškumą bei atsakomybės rūšis ir dydį už šį vieną iš sunkiausių nusikaltimų žmonijai. Žinoma, juridinių asmenų atsakomybę už genocidą gali reglamentuoti ir nacionalinės teisės normos, tačiau valstybių, kurios vykdo kitų valstybių gyventojų genocidą, atsakomybė turi būti aiškiai įvardyta ir aptarta Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Priešingu atveju genocidas, kaip tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas, tampa iš dalies deklaratyvia sąvoka. Pavieniai fiziniai asmenys ne tik nepajėgūs įvykdyti genocido nusikaltimo, bet ir atlyginti, nors iš dalies, jo padarytos žalos, likviduoti padarinių. Genocidas iš esmės skiriasi nuo nužudymo nepriklausomai nuo to, kiek asmenų nužudyta, jeigu, pavyzdžiui, žudikas veikė skatinamas vien tiktai savanaudiškų ar kitokių paskatų.
Nekyla abejonių, kad negana nustatyti atskirus asmenis, tiesiogiai vykdžiusius genocidą, nes šio nusikaltimo pavojų kelia tiek pavienių asmenų veiksmai, tiek pati vyriausybės organizuojama ir toleruojama sistema.
Buvusios Sovietų Sąjungos visuomenę organizuojanti ir jai vadovaujanti jėga buvo Komunistų (bolševikų) partija, kuri tapatinosi su valstybe. Jos reikšmė buvo įtvirtinta Sovietų Sąjungos Konstitucijoje, todėl nenuostabu, kad daugelį dokumentų dėl genocido vykdymo masto ir tvarkos, taip pat ataskaitas apie deportacijų rezultatus, įvairias instrukcijas bei pranešimus pasirašė atsakingi Komunistų (bolševikų) partijos veikėjai. Visi sprendimai buvo priimami Kremliuje, o Lietuvoje juos įgyvendinti padėjo vietiniai kolaborantai.
Komunistų (bolševikų) partija - labai pavojinga nusikalstama valstybinė organizacija, kurios narius siejo bendras tikslas, tarpusavio įsipareigojimai, atitinkamas vadovavimas ir, svarbiausia, ideologija, kuri iš esmės nėra ideologija, o tiktai teorinis karo ir kriminalinių nusikaltimų bei nusikaltimų žmoniškumui ir žmonijai pateisinimas.
SSKP(b) buvo okupuotų valstybių tautų genocido įkvėpėja ir organizatorė, ji turi būti pripažinta nusikalstama organizacija su visais iš to kylančiais padariniais. Kadangi svarbiausia organizuota nusikaltėlė, planavusi ir vykdžiusi lietuvių tautos genocidą Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje, buvo Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partija ir jos padalinys Lietuvoje (Lietuvos komunistų partija), 1940-1993 m. lietuvių tautai padarytą tarptautinės teisės nusikaltimą reikėtų ir vadinti KOMUNISTINIU GENOCIDU.
Tikslus subjektyviosios nusikaltimo pusės įvertinimas padeda atriboti genocidą nuo panašių į jį nusikaltimų, o šią nusikaltimo pusę apibudina požymiai, charakterizuojantys pavojingą veiką ir jos padarinius. Prie subjektyviąją nusikaltimo pusę apibūdinančių požymių priskiriama kaltė, nusikaltimo padarymo motyvai ir tikslas.
Okupuotoje Lietuvoje komunistinio genocido tikslas buvo prievarta išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungoje ir sunaikinti lietuvių tautą bei jos katalikiškai orientacijai atstovaujančius žmones, sudarančius laisvos, nepriklausomos ir demokratinės valstybės pagrindą. Tokio tikslo siekė Sovietų Sąjunga, o genocidą vykdę fiziniai asmenys vadovavosi pačiais įvairiausiais nusikaltimo motyvais: komunizmo doktrina ir kitokiais politiniais įsitikinimais, neapykanta konkrečiai tautinei, religinei ar kitokiai gyventojų grupei, partine drausme, karjeros siekimu genocidą vykdančiose organizacijose, pinigų siekimu, teikiamomis privilegijomis bei lengvatomis ir pan.
Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. lapkričio 6 d. priėmė rezoliuciją „Dėl okupacijų laikotarpio masinių represijų, genocido ir kitų nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui bei karo nusikaltimo tyrimo". Rezoliucijoje Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas ir Generalinė prokuratūra raginama parengti teisės aktų projektus, valstybės lygmeniu įvertinančius genocidą bei nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui vykdžiusių organizacijų ir struktūrų nusikalstamą pobūdį, siekti sutarčių su kitomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis dėl bendradarbiavimo ir pagalbos tiriant genocido, karo nusikaltimų, taip pat nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui bylas. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. birželio 24 d. paskelbė Įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso papildymo 18 skirsniu „Karo nusikaltimai" (333-344 straipsniai), 8, 24-26, 35, 49, 295 straipsnių papildymo ir pakeitimo, 219 ir 261 straipsnių pripažinimo netekusiais galios.
Dabar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 334 straipsnis, kuris vadinasi „Okupuotos valstybės civilių trėmimas", nurodo, kad „karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis civilių trėmimas (deportavimas) iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos".
Manytume, kad Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partijos ir jos padalinio Lietuvoje (LKP) organizuotas ir vykdytas lietuvių deportavimas į Tolimųjų Rytų rajonus arba už Šiaurės poliarinio rato labiau atitinka genocido nusikaltimo požymius, nes deportuoti lietuviai buvo paliekami neapgyvendintose vietovėse be šiltų drabužių ir maisto. Bent jau 1940-1945 metų tremtiniai buvo pasmerkti kankinamai bado ir šalčio mirčiai. Galbūt daugelis jų būtų geriau pasirinkę mirtį dujų kameroje arba sušaudymą, nes viltis išgyventi kartu su ją puoselėjusiaisiais visiems laikams pasiliko amžinojo įšalo žemėje.
Kadangi objektyviai genocidą apibūdina fizinis bei psichinis smurtas, žalojimai ir žudymas, siekis sunaikinti tam tikrą nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, tai, vertinant konkrečią veiklą, atriboti genocidą nuo kitų karo nusikaltimų nėra sunku, nes, pavyzdžiui, žmonių trėmimas (deportacija) dirbti priverstinių darbų iš esmės skiriasi nuo ištrėmimo ir palikimo negyvenamose vietose be pastogės, maisto ir drabužių.
Genocido vykdytojai - tarptautiniai nusikaltėliai, deja, kai kurios valstybės atsisako juos išduoti.
Dauguma dėl genocido iškeltų baudžiamųjų bylų užmirštos guli prokuratūros seifuose.
Štai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros tarnautojo S. Stulginskio 1994 m. kovo 15 d. nutarime pažymima, kad baudžiamojoje byloje panaudotos visos galimybės siekiant nustatyti asmenis, kurie 1940-1953 m. deportavo iš Lietuvos Respublikos į įvairiausius tolimus Sovietų Sąjungos kraštus 592 660 gyventojų. Vilkaviškio rajono vyriausiojo prokuroro padėjėjas G. Daubara 1993 m. gegužės 12 d. nutarimu sustabdė parengtinį tardymą dėl 1941 m. Vilkaviškio rajono Budavonės miške įvykdyto kunigų J. Petriko, V. Balsio ir J. Dabrilos nužudymo. Šilalės rajono prokuratūros tardytoja V. Sudauskienė 1993 m. lapkričio 20 d. nutarimu sustabdė parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje dėl 9 Kvėdarnos valsčiaus gyventojų sušaudymo. Šiaulių rajono prokuratūros tardytoja Z. Stasiulaitienė 1993 m. gegužės 19 d. sustabdė parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje dėl Lipskių ir Klemauskių šeimų 7 asmenų nužudymo ir jų sodybų, buvusių Švendrių kaime, sudeginimo. Pakruojo rajono prokuratūros tardytojas A. Gudžinskas 1994 m. balandžio 30 d. sustabdė parengtinį tardymą dėl 19 partizanų sušaudymo 1946 m. Pakruojo rajono Ūniūnų kaime ir P. Medzeliausko sodybos sudeginimo. Neištirtos žudynės Pravieniškėse, Panevėžyje, nenustatyti Tuskulėnų kapavietės masinių žudynių vykdytojai, Mažosios Lietuvos gyventojų genocido kaltininkai, o Rusijos Federacija atsisako išduoti Rainių miškelyje beginklius žmones kankinusį ir žudžiusį P. Raslaną. Izraelis atsisako išduoti genocidu kaltinamą A. Dušanskį, Klaipėdoje kartais apsilanko Jurijus Budanovas, kuris savo autobiografijoje rašo, kad pokario metais dalyvavo sunaikinant Lietuvoje 32 nacionalistines gaujas, dėl ko jam turėtų būti suteiktas karo dalyvio statusas ir paskirta personalinė Sovietų Sąjungos pensija.
Gausūs archyvai saugo pavardes žmonių, represuotų vien už tai, kad jie buvo lietuviai, išpažino katalikų tikėjimą, dorai dirbo žemę, mylėjo savo Tėvynę ir buvo ištikimi nepriklausomai Lietuvos Respublikai. O gausybė SSKP(b) nutarimų, instrukcijų ir genocido akcijų ataskaitų įamžino jį vykdžiusius nusikaltėlius. Neįmanoma paneigti, kad Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje buvo padarytas tarptautinę teisę pažeidžiantis lietuvių tautos genocido nusikaltimas. Todėl prašyčiau, kad Tarptautinis „Komunizmo nusikaltimų įvertinimo" kongresas:
1. pripažintų, jog buvusi Sovietų Sąjunga yra lietuvių tautos genocido subjektas, o jos teisių ir pareigų perėmėja Rusijos Federacija privalo atlyginti Lietuvos Respublikai šituo tarptautinę teisę pažeidžiančiu nusikaltimu padarytą moralinę, fizinę ir materialinę žalą;
2. pripažintų, jog Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partija yra nusikalstama organizacija, kurios vienas iš sunkiausių nusikaltimų yra tautų naikinimas, jų fizinis ir psichinis žalojimas;
3. kreiptųsi į Jungtines Tautas ir prašytų peržiūrėti bei papildyti ir patikslinti Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį nuostatas, aiškiai įvardyti nusikaltimo subjektais ne tiktai fizinius, bet ir juridinius asmenis, įvardyti nusikaltimo subjektais jį vykdžiusias valstybes ir nustatyti jų atsakomybės rūšis bei dydį, taip pat kitus šito tarptautinę teisę pažeidžiančio nusikaltimo padarinius;
4. prašytų Jungtinių Tautų įpareigoti visas joms priklausančias valstybes išduoti asmenis, kaltinamus genocidu, tai valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas nusikaltimas arba kurios gyventojai tapo genocido aukomis;
5. uždraustų atsisakyti išduoti genocidu kaltinamus asmenis dėl jų tautybės, pilietybės ar kitų jų asmenį apibūdinančių požymių.
Genocidas - ne vien Antrojo pasaulinio karo reiškinys. Masinės žmonių žudynės vyko visais laikais. Todėl labai svarbu įsisąmoninti, kad: „Veterem ferendo injuriam invites novam" (pakęsdamas seną skriaudą sulauksi naujos). Tai aktualu ne tik Lietuvai, bet visoms pasaulio valstybėms ir tautoms, tai labai aktualu visai žmonijai.
Literatūra
1. Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai // Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, 1991.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
3. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas.
4. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį bei 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą.
5. Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. Vilnius: Mintis, 1996.
6. Brazaitis J. Vienų vieni. Vilnius: Mintis, 1990.
7. Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. Studijų biuro leidinys. T. 1-4. Kaunas, 1942.
8. Tremties ir kalinimo vietos. Vilnius, 1995.
9. Lietuvos kovų ir kančių istorija. Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945-1952 m. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1994.
10. Damušis A. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940-1959 metais. V., 1990.
11. Komunistinis genocidas Lietuvoje. 1997 m. lapkričio 29 d. konferencijos pranešimai. Vilnius, 1997.
12. Petruitis J. Kaip jie mus sušaudė. Vilnius: Periodika, 1990.
13. Венцлова T. Геноцид, стратоцид, этноцид // Эхо Литвы. № 106, 1995.
Komunistinio režimo nusikaltimai Ukrainos liaudžiai
Evgenas Pronjukas,
Ukrainos Parlamento deputatas, Politinių kalinių ir represuotųjų draugijos
pirmininkas
Gerbiamieji Kongreso dalyviai, turiu garbės pasveikinti jus keturiasdešimties tūkstančių Ukrainos politinių tremtinių organizacijos vardu. Savo pranešime apžvelgiu komunistinio režimo nusikaltimus Ukrainos liaudžiai.
Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs, visi turi teises, protą ir turi gyventi broliškai. Šis aukštas tarptautinės teisės principas, humanizmo principas, įrašytas į pirmąjį Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos punktą. Tačiau jis daugelį metų Ukrainoje neveikė. Nusikaltimai, vykdyti Ukrainoje, - masiniai trėmimai, sušaudymai, badas, uždrausta religija. Buvo persekiojami religijos veikėjai, žmonės neturėjo sąžinės laisvės, neturėjo teisės pasirinkti ideologiją arba turėti savo politinį požiūrį.
Dėkoju visiems, kurie padėjo man pranešimą sutrumpinti. Taigi apie masinius žudymus ir kankinimus. Po Spalio perversmo ir vėliau masiniai žudymai ir trėmimai buvo vykdomi remiantis paskubomis sukurta normine baze.
Tų dekretų žiaurumo laipsnis yra nevienodas, jį nulėmė komunistinės valdžios norai tam tikru metu, tačiau visi jie paneigia žmogaus teisę gyventi, apskritai žmogaus teises. Toks yra, pavyzdžiui, Liaudies komisarų tarybos nutarimas, kurį pasirašė pats Leninas. Jame rašoma, kad reikia sušaudyti visus asmenis, įtariamus sąmokslu arba rengimusi maištui prieš sovietų valdžią. Todėl Respublikoje vyko masiniai žmonių šaudymai ir trėmimai. 1939 m. priimtas nutarimas sunaikinti Sovietų Sąjungos piliečius, kurie lankėsi užsienyje ir atsisakė grįžti arba kurie buvo įtariami bendradarbiavę su užsienio struktūromis. Remiantis 1939 m. Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsaku, visi, kurie lageriuose nepakluso drausmei arba ją pažeidinėjo, turėjo būti sušaudyti. 1941 m. nutarimas skelbė, kad visiems kontrrevoliucionieriams, antrą kartą pabėgusiems iš lagerio, reikia skirti aukščiausiąją bausmę. 1944 m. Vyriausybė buvo priėmusi nutarimą šaudyti antisovietinių organizacijų narius vien įtarus juos užsiėmus veikla, nukreipta prieš Sovietų Sąjungą. Jie visi buvo kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 54 straipsnį, skelbiantį valstybės išdavimą.
Prisidengus revoliucija ir įteisinta tamsybe, buvo vykdomos žiaurios masinės represijos. Pavyzdžiui, Ukrainoje buvo sušaudyti 5 tūkst. žmonių, iš jų 400 užkapoti kardais Operos teatre tikrinant dokumentus. Taip buvo vykdomi vietinio liaudies komisaro Muravjovo, siautėjusio Kijeve, nurodymai. Jis naikino dvasininkus ir sakė: „Mes keršijome, vykdėme masines represijas, buvome negailestingi, mes kovojome už revoliuciją". 1918 m. revoliucijos vadas Leninas Muravjovo gaujų narius pavadino didvyriais ir Kijevo išvaduotojais.
Kitas tragiškas laikotarpis, kai Ukrainoje buvo žudomi nekalti žmonės, - 1932-1938 metai. 1933 m. buvo įkurti neteisminiai organai, vadinamosios „troikos", kuriuose būtinai dalyvavo vietos Komunistų partijos vadovas. Buvo greitai susidorojama su vadinamaisiais liaudies priešais. Falsifikavus bylą, Charkovo OGPU kolegija 1934 m. nuteisė sušaudyti grupę rašytojų. Tarp jų buvo ir žymus rašytojas, satyrikas Ostapas Višnia. Vėliau mirties bausmė jam buvo pakeista 10 metų kalėjimo. Naujas sušaudymų protrūkis - 1934 m. gruodžio mėnesį, pritaikius tokią tardymo procedūrą, kuriai neprilygo net viduramžių inkvizicija. Buvo sakoma, kad tardymą privaloma baigti per tris dienas, kaltinimas turi būti pateiktas per vieną dieną, o teismo procesas turi trukti ne ilgiau kaip vieną dieną. Kiekvieno teismo nutarimas yra besąlyginis ir neapskundžiamas. 1934 m. gruodžio mėnesį Kijeve, uždarame Aukščiausiosios tarybos išvažiuojamosios kolegijos posėdyje, apkaltinti terorizmu, šnipinėjimu ir nuteisi sušaudyti žymūs Ukrainos rašytojai Grigorijus Kasynka, Ivanas Krušenickis. Masinis teroras buvo vykdomas prisidengiant kova su kontrrevoliucionieriais. Šioje kovoje nukentėjo visas Ukrainos elitas - kompozitoriai, rašytojai, istorikai, filosofai, matematikai, žymūs kultūros veikėjai, tokie kaip Mikola Zeras, Mikola Kulyžnas ir kiti, sušaudyti 1937 m. Karelijoje, Sandermoso vietovėje. Jų sušaudymas (bent taip buvo skelbiama oficialiai) buvo skirtas Didžiosios Spalio revoliucijos metinėms.
1937-ieji - baisūs metai. Kiekvieną naktį visoje Ukrainoje buvo suimamos šeimos - vyrai, moterys, vaikai. NKVD rūsiuose jiems būdavo pateikiami kaltinimai kontrrevoliucine veikla. Pagrindinis smūgis buvo nukreiptas prieš Ukrainos inteligentus ir dvasininkus. Didžiųjų miestų pakraščiuose atsirado masinės kapavietės. Kijeve tokių yra bent keletas. Preliminariais skaičiavimais ir atlikus ekshumaciją, už ketverto kilometrų nuo Kijevo yra užkasta apie 100 tūkst. aukų kūnų. Be ukrainiečių, ten guli ir baltarusių rašytojo Jankos Brylio tikras brolis, daug kitų tautybių žmonių. Liudytojai savo parodymuose teigia, kad kasnakt į Kijevo pakraštį buvo atvežama, sušaudoma ir užkasama duobėje iki 150 žmonių. Vėliau tarptautinė komisija, sudaryta iš švedų, kroatų, belgų, amerikiečių ir kitų, atkasė ir ekshumavo kūnus. Komisija nustatė, jog ten palaidoti 9432 žmonės. Daug yra jaunų moterų kūnų. Prieš egzekuciją moterys buvo išrengiamos. Kitą dieną po to, kai Ukrainos miestą Vinicą išvadavo Sovietų armija, asmeniškai vadovaujant vietiniam Ukrainos komunistui komisarui, buvo sušaudyta 17 tūkst. civilių Ukrainos gyventojų. Paskui jis pats vadovavo 117 aukų sušaudymui. Tai daugiausia buvo žmonės, susiję giminystės ryšiais.
Panašių faktų galima rasti kiekviename Ukrainos srities centre. Eilinė masinių žudymų banga nuvilnijo 1941 m., kai traukdamiesi baudėjai šaudė visus, uždarytus kalėjimuose. 1941 m. birželio 22 d. NKVD kalėjimuose buvo... 6634 kaliniai, daugiausia Vakarų Ukrainos gyventojai. Dauguma jų kaltinti priklausymu Ukrainos nacionalistų organizacijai ir visi vėliau buvo sušaudyti.
Dar apsistosiu ties keliais baisiais faktais. Kai 1944 m. buvo atkuriama sovietų valdžia, Ukrainai tai buvo kaip mirties nuosprendis. Daug žmonių buvo apkaltinti bendradarbiavę su okupacine vokiečių valdžia, dalyvavę ukrainiečių nacionalistų organizacijose. Mirtinas pavojus pakibo virš visos ukrainiečių liaudies. Jau 1944 m. G. Žukovas ir L. Berija Maskvoje pasirašė slaptą įsakymą Nr. 782 dėl visų ukrainiečių, kaltinamų bendradarbiavimu su naciais, sušaudymo. Kaip 1956 m. XX partijos suvažiavime sakė N. Chruščiovas, kadangi ukrainiečių buvo labai daug, vagonų pritrūko. Tačiau deportacijos vyko iki 1953 m.
Politinių žudymų nenutraukė netgi Stalino mirtis. 1961 m. buvo sušaudyti ukrainiečių organizacijos, kovojusios už Ukrainos valstybės suvereniteto atkūrimą, vadovai. Vėliau visi girdėjome apie antimokslinę A. Vyšinskio teoriją, kuri taip pat nusiaubė visą Sovietų Sąjungą.
Praleisiu didelę savo pranešimo dalį, tik dar pasakysiu, kad per labai trumpą laikotarpį, nuo 1932 iki 1938 m., iš Ukrainos buvo deportuota 3,5 mln. žmonių. Negaliu nepaminėti ir 1938 m. bado, kai mirė apie 3 mln. Ukrainos gyventojų. Yra labai daug dokumentų, kurie anksčiau buvo slapti, o dabar liudija, jog badas nebuvo vien gamtos stichijos rezultatas. Amerikos pasiuntinys savo vyriausybei rašė, kad 1933-1938 m. badas ne tik palauš ukrainiečių priešinimąsi kolektyvizacijai ir sovietizacijai, bet ir pakeis etninę Ukrainos sudėtį. Tai buvo oficiali Maskvos nuomonė.
Buvo vykdomas ir kitatikių persekiojimas. Jie represuoti pirmiausia. Ukrainos autokefalinė Stačiatikių bažnyčia faktiškai buvo visiškai sunaikinta, sušaudytas tos cerkvės metropolitas. Masinės represijos buvo vykdomos ir prieš Katalikų Bažnyčią. Katalikai buvo persekiojami, o jų bažnyčios griaunamos arba paverčiamos gamybinėmis patalpomis. Daugelis dvasininkų apkaltinti šnipinėjimu ir vėliau sušaudyti. Šv. Nikolajaus ir Šv. Aleksandro bažnyčios Kijeve buvo sulygintos su žeme.
Norėčiau baigti tokiais žodžiais. Visa, kas pasakyta, yra neginčijamas įrodymas, jog komunizmas įvykdė labai sunkius nusikaltimus Ukrainos liaudžiai. Komunistinių struktūrų vadovai, baudžiamieji būriai kankino gyventojus ir vykdė masines jų žudynes, privedė šalį prie bado, žudė kitatikius ir kitamanius. Remdamiesi Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija, Helsinkio Baigiamojo Akto dvasia bei Konvencija dėl senaties termino netaikymo kariniams nusikaltimams, tvirtiname, jog Sovietų Sąjungos komunistų partija, kaip ir sąjunginių respublikų Komunistų partijos, jų vadovai, visi totalitarinio režimo vykdytojai neturi išvengti bausmės. Bausmės negali išvengti ir visi tie, kurie vykdė sadistinius nusikaltimus. Noriu tikėtis, jog mūsų Kongresas, be kitų rezoliucijų, priims ir specialią rezoliuciją, ginančią žmogaus teises Baltarusijoje ir Čečėnijoje. Taip pat noriu pasakyti, kad Ukrainoje į Vilniaus kongresą žiūrima kaip į pakopą, į svarbų žingsnį link tarptautinio pasaulinio masto kongreso komunizmo nusikaltimams tirti.
Komunizmas - nusikalstamas sąmokslas (JAV Kongreso apibrėžimas)
Avo Piirisildas,
Baltijos-Amerikos laisvės lygos viceprezidentas
Visus tuos penkiasdešimt metų, kuriuos Baltijos šalys buvo sovietų okupuotos, JAV Kongresas buvo demokratijos ir laisvės švyturys tiek Baltijos valstybių gyventojams, tiek kitiems komunistų bei Sovietų Sąjungos pavergtiems ir prispaustiems žmonėms. Būtent JAV Kongresas suformulavo neteisėtos sovietų įvykdytos Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politiką. JAV Kongreso parama Baltijos valstybėms nėra kažkas nepaprasta: į ją derėtų žvelgti turint galvoje Kongreso narių nepasitikėjimo Sovietų Sąjunga bei komunizmu kontekstą. Nereikia pamiršti, kad, Kongresui pritarus, JAV kariniai daliniai veikė Rusijoje (Sovietų Sąjungoje) dar Rusijos revoliucijos metais.
Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Amerikos darbininkų profsąjungų lyderiai kiek laiko komunizmo idėjas bandė taikyti profsąjungų veikloje. Du lyderiai, Walteris Reuthas (Automobilių gamintojų susivienijimas) ir George'as Meany (Amerikos darbo federacija bei Pramonės organizacijų kongresas), lankėsi Sovietų Sąjungoje ir išvyko iš jos labai nusivylę komunizmu. Kelionės įspūdžius jie išsamiai aprašė savo ataskaitose Automobilių gamintojų susivienijimui, Amerikos darbo federacijai, Pramonės organizacijų kongresui bei savo apygardų Kongreso nariams.
Savaime suprantama, kad Antrasis pasaulinis karas privertė JAV tapti sovietų sąjungininke. Tokią sąjungą taikliausiai apibūdina Amerikos indėnų patarlė: „Mano priešo priešas yra mano draugas".
JAV ir Sovietų Sąjungos draugystė truko neilgai. Ji baigėsi, kai 1948 m. prasidėjo Berlyno blokada. Korėjos karo metu JAV karinės pajėgos, Kongresui vėl pritarus, vadovavo Jungtinių Tautų karinėms pajėgoms kovojant su komunistais. Tas pat atsitiko ir Pietų Vietname, kur, Kongreso pritarimu, JAV armija kovojo su komunistų sukilėliais.
JAV Kongresas priėmė nemažai antikomunistinių įstatymų, tokių kaip Viešasis įstatymas Nr. 86-90, kuriame numatyta, jog trečioji liepos mėnesio savaitė laikoma Pavergtųjų tautų savaite. Organizacijos „Amerikiečiai už Kongreso veiksmus išlaisvinant Baltijos tautas" spaudžiamas, Kongresas taip pat priėmė bendrą abiejų rūmų rezoliuciją Nr. 416. Devintajame dešimtmetyje Baltijos-Amerikos laisvės lygos spaudžiamas, Kongresas priėmė daug rezoliucijų, skirtų Baltijos laisvės dienai, kurias paskelbė Prezidentai R. Reaganas ir G. Bushas. Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, šios rezoliucijos neteko galios.
Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, JAV privertė Sovietus netrukdyti šių valstybių laisvės siekiams. Ir šiandien JAV Kongresas lieka ištikimas Baltijos valstybių draugas.
Dar 1954 m. JAV Kongresas tyrė komunistų įvykdytą Lietuvos aneksiją ir pareiškė: „Šio pranešimo tikslas - trumpai apibūdinti pagrindinius Lietuvos ir jos žmonių istorijos bruožus, tarp jų ir komunistų įvykdytą aneksiją bei okupaciją. Manoma, kad šis pranešimas padės amerikiečiams geriau suprasti komunizmo pavergtas šalis ir tautas ir geriau suvokti tikrąją pasaulinio komunizmo nusikalstamo sąmokslo prigimtį, taktiką bei galutinius tikslus".
Komunizmo esmė: ideologija ir praktika
Povilas
Varanauskas,
Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras
Norint įvertinti komunizmo esmę, reikėtų pradėti nuo pačių komunistinių dokumentų. Komunistų veikaluose skelbiama, kad pirmasis mokslinis programinis komunizmo dokumentas yra 1848 m. paskelbtas Komunistų partijos manifestas, kurį, įpareigoti antrajame Komunistų sąjungos suvažiavime, parašė K. Marxas ir F. Engelsas. Todėl iki šių dienų komunistai skelbia, kad K. Marxas yra mokslinio komunizmo, dialektinio bei istorinio materializmo ir mokslinės politinės ekonomijos pagrindėjas, tarptautinio proletariato vadas ir mokytojas.
Šiame manifeste visuomenė yra suskirstyta į klases - buržua ir proletariatą. Parodyta, kad visa istorija, išskyrus pirmykštę visuomenę, yra klasių kova. Todėl numatyta, kad kapitalizmas žlugs, ir maždaug vienu metu visame pasaulyje. Komunistai iš proletariato turi formuoti partiją, kuri privalo įvesti proletariato diktatūrą. Vėliau nurodyta, kad su opozicinėmis partijomis būtina tik kovoti, kompromisai tolygūs išdavystei. Visuomenės harmonijos siekti kitais būdais yra utopizmas arba oportunizmas.
Vėliau komunistų šulai nepanoro laukti, kol subręs vadinamoji pasaulinė revoliucija. Todėl V. Uljanovas (Leninas) tobulino Marxo išvadas ir paskelbė, kad socialistinė revoliucija ir, aišku, proletariato diktatūra, esant palankiai situacijai, gali įvykti atskiroje valstybėje ir plėtotis. Ši nuostata patenkino visus vėlesnius proletariatinės revoliucijos vadus bei vadukus, ir vadinamasis mokslinis komunizmas įgavo marksizmo-leninizmo vardą.
Išsamiau pažvelgus į šį aiškinimą, matyti pseudomokslas, kurio sudedamosios dalys yra mokslinis komunizmas, ateizmas ir kt. Šioje publikacijoje nesiimsiu gretinti istorinių mąstytojų, filosofų nuomonių. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Marxas, Engelsas, Leninas bei jų šalininkai visą žmonijos pažinimą apvertė aukštyn kojom ir pasiskelbė esą teisūs. Marksizmas-leninizmas idėją supriešino su materija, metafiziką - su dialektika, darbdavį - su darbuotoju, santykių damą - su diskusija. Iš pasaulio pažinimo jis padarė surogatą, kurio prievartiniu gėrimu paskelbė proletariato diktatūros prievolę. Visa tai turi šizofrenijos požymių, deja, tokia būtinoji žmonijos ateities sąlyga paskelbta rado pritarimą. Komunistai reiškė neapykantą kitaip mąstantiems, kuriuos dėl tariamos šviesios žmonijos ateities, kaip parodė praktika, apšaukus liaudies priešais, galima čia pat nužudyti, nukankinti katorgoje, tremtyje ar psichiatrijos ligoninėje. Tokį „mokslinį" požiūrį vėliau marksizmo-leninizmo šalininkai plačiai praktikavo „valydami" iš pasaulio žydus, čigonus, iš Lietuvos - lietuvius, iš Kosovo - albanus, iš Krymo - totorius, iš Pavolgio - vokiečius, iš Čečėnijos Respublikos -čečėnus ir pan. Buvo skelbiama, kad sunaikinant mažumą sudaroma gerovė daugumai. Marksizmo-leninizmo mokslinis komunizmas yra tarytum perpetuum mobile (amžinojo variklio) veidrodinis atspindys. Atmesti vidiniai šios filosofijos prieštaravimai ir paskelbtas gražus galutinis tikslas. Net komunistinė ideologija pripažįsta, kad negalima įrodyti dilemos dėl materijos ir sąmonės pirmumo. Tačiau kaip tik dėl to, kad įrodyti negalima, jie, atmesdami metafiziką bei idėją (sąmonę), dialektinį ir istorinį materializmą skelbia tiesa. Jie skelbia revoliucinių šuolių, kaip žmonijos vystymosi esmės, privalomąją būtį, bet išpažįsta Darvino evoliucijos mokslą. Ir tuo dar kartą susipainioja. Marxas ir Leninas grabalioja iš filosofijos istorijos visa, kas paranku jų idėjai, ir šią idėją laiko išvada.
Komunistai nepaiso elementariausių mokslo reikalavimų. Atmeta religijas ir taip sukuria dialektinio bei istorinio materializmo perpetuum mobile, kuriam įdiegti Marxas siūlė, o Leninas su savo šalininkais vykdė totalitarinius nusikaltimus, grindžiamus proletariato diktatūra, išplaukiančia iš vadinamojo mokslinio komunizmo. Tiesa, jie mato, kad pagrindinis filosofijos klausimas yra dualistinis: egzistuoja materija ir sąmonė, dialektika ir metafizika, bet, sukūrę nepakantumo oponentams, net frakcijoms, teoriją, neigia taikų šių požiūrių egzistavimą vien dėl to, kad tai veda į metafizinio pažinimo pirmumą ir pasaulio darną, nes jiems reikia klasių kovos.
Pseudomokslinės marksizmo-leninizmo išvados daugeliui pasirodė esančios patrauklios: panaikinus išnaudotojų klasę ir eksproprijavus jos turtus, visi tartum tampa turtingi. Istorijoje nuvilnija žiauriausi pilietini karai. Tvirtinama, kad jie neišvengiami siekiant įsivaizduojamos žmonijos ateities. Visokio rango avantiūristai, keistai prisidengdami antidialektiškai tik dialektiką pripažįstančia absoliutaus neklystamumo marksizmo-leninizmo teorija, tampa visokio masto diktatoriais. Jie, būdami riboto proto, šios vadinamosios mokslinio komunizmo teorijos net nesupranta, o pseudomokslines išvadas priima kaip dogmą ir čia pat skelbiasi dialektiniais mąstytojais. Filosofijos istorijoje nėra kito tokio prieštaringo ir demagogiško aiškinimo kaip marksizmas-leninizmas. Marxas, Engelsas ir Leninas savo filosofiją skelbia partine. Tuo jie dar labiau paneigia patys save ir apskritai atsisako objektyvaus pasaulio raidos pažinimo, o sykiu - ir dialektinio metodo. Socialdemokratai irgi skelbia siekį sumažinti atotrūkį tarp įvairių sluoksnių žmonių gyvenimo lygio, bet kadangi jie to siekia ne revoliuciniu būdu, komunistai socialdemokratus laiko oportunistais ir amžinais priešais, blogesniais už kapitalistus, kuriuos reikia laidoti. Rusijos komunistai su savo vadu Leninu įsiskverbia į socialdemokratų partiją, uzurpuoja ten valdžią, ir ši partiją paskelbia bolševikine.
Komunistai savo simboliu pasirenka kraujo spalvą - jų vėliava raudona, o rusų komunistų - dar ir su pjautuvu bei kūju. Kitaminčius ar tuos, kurių nesupranta, jie skandina kraujyje: papjauna, užmuša ar kitaip nužudo. „Kas ne su mumis, tas prieš mus!" - toks šūkis tampa kelrodžiu. Genetiką ir kibernetiką (kompiuterinę techniką) paskelbia pseudomokslais. Genetikos autoritetą Vavilovą nužudo, kitus uždaro į lagerius ar ištremia. Kaip košmaro sapną galima įsivaizduoti pasaulį, koks jis būtų buvęs, jeigu marksistinė revoliucija būtų jame įvykusi maždaug vienu metu. Pakako trečdalio marksistinio-lenininio komunistiškai socialistinio pasaulio. Tik neapsakomai turtingoje gamtos resursų Rusijoje toks košmaras galėjo trukti daugiau kaip 70 metų.
Kai kas gali paklausti, kodėl laisvasis pasaulis leido taip ilgai vykti tokiam košmarui. Į tai galima atsakyti ir vėl pasitelkus palyginimą su amžinuoju varikliu (perpetuum mobile). Mokslas yra pagrindęs tokio variklio negalimumą. Tačiau jo „išradėjų" atsiranda vis dar gana daug, ir Lietuvoje taip pat. Niekaip jų neįtikinsi, kad yra neteisūs. Telieka pasitelkti amerikietiškąjį įrodymo variantą: aprašyti, kad padarytų veikiantį modelį. Taip ir laisvasis pasaulis leido komunistams padaryti veikiantį komunistinio rojaus modelį. JAV prezidentui D. Eisenhoweriui kariškiai siūlė sutraiškyti Sovietų Sąjungą, kai Rusijoje atominio ginklo buvo tik užuomazgos, bet ji grasino visiems ir, prisidengusi susigalvota internacionaline pareiga, pasaulyje kurstė ir materialiai rėmė neramumus, net perversmus. Į tai prezidentas atsakė, kad sutraiškydami neįrodysime marksistinio-lenininio komunizmo bei bolševizmo veiklos aklavietės, o tik sudarysime prielaidą manyti, jog susidorota su pažangiu mokymu, už kurį reikia kovoti ir kelti naujas revoliucijas. Istorinė laikraščių analizė rodo, kad tada buvo sukelta propaganda, jog D. Eisenhoweris įrodė, kad JAV prezidentas gali nieko nedirbti, o Sovietų Sąjungos vadovas N. Chruščiovas buvo paskelbtas simbolinės pasaulio vyriausybės pirmininku. O juk tuo metu batonai Rusijoje buvo kepami iš rupių juodų miltų ir klaidžiojo anekdotai, jog N. Chruščiovas grūdus sėja Mėnulyje, o derlių pjauna Kanadoje, iš kurios buvo perkami grūdai.
Lenininis marksistinio mokslinio komunizmo posūkis nuo socialistinės revoliucijos visame pasaulyje maždaug vienu metu prie revoliucijos atskiroje šalyje susiklosčius tinkamoms aplinkybėms bei galimybė tai įvykdyti aplenkiant kapitalizmo stadiją atvėrė galimybę ir, kaip tvirtina nemokslinio komunizmo mokslas, dialektiškai išplėtęs mokslinį komunizmą ir pats smerkęs didžianacių šovinizmą, vienaip ar kitaip perauga į totalinį nacionalizmą. Net paskutiniuose laiškuose Leninas smerkė tokio šovinizmo apraiškas, jo propaguotojus vadino „deržimordomis", įspėjo saugotis aprusėjusių kitų tautybių komunistų, tokių kaip lenkas F. Dzeržinskis ar gruzinas S. Ordžonikidzė. Gal tas jo požiūris ir buvo pasikėsinimo į jį ir pirmalaikės mirties priežastis. Vis dėlto Lenino praplėstas mokslinis komunizmas buvo patogus jo šalininkams, kurie vadino save tikraisiais nuoširdžiais leniniečiais, o po Lenino mirties buvo kaltinami išdavę jo priesakus. Bet įpėdiniai buvo ištikimi didžianacių šovinizmui, savęs aukštinimui klastojant istoriją, pseudomokslinei dieviškojo prado nebuvimo teorijai, nes tai trukdė šių blogio vadų kultui - dievinimui žemėje, o ne už metafizikos ribų. Leninas jiems buvo it kaproninė kojinė, tinkama užmauti ant kiekvienos kojos. Reikėtų skirti du komunizmo įtvirtinimo būdus: vienas - pilietinis karas, antras - komunistinė okupacija (atneštinis komunizmas). Nors abu jie žiaurūs, bet pirmasis mažiau žeidžia moraliai, nes nesikėsina į dižianacių šovinizmo savimeilę, bet jį plėtoja ir juo dangsto nusikaltimus antruoju, atneštinio komunizmo, atveju. Esant atneštiniam komunizmui, naikinamos tautos, jų tradicijos, revizuojamos kultūros, diegiamos naujos jų aranžuotės. Bet kartu okupuotuose kraštuose, į kuriuos komunizmas buvo atgabentas, gimsta naujos pasipriešinimo formos. Aktyviuosius tautinius atneštinio komunizmo talkininkus, kurie vadinami kolaborantais, keičia daugiau ar mažiau pasyvūs disidentinės visuomenės asmenys, kurie laukia tinkamo istorinio momento tautai išsivaduoti, bet būna net tarp vadovaujančiųjų atneštinio komunizmo sergėtojų. Jiems jau netinka kolaborantų sąvoka. Vieni iš jų - prisitaikėliai ar pilvo vergai, kiti - atsargūs ar lūkuriuojantys disidentai. Todėl ir kaltinimai turėtų būti skirtingi. Kai ką galbūt reikėtų ne kaltinti, o pagerbti, įvertinant visą veiklą prieš išsivadavimą ir išsivadavus. Jiems netinka kolaborantų sąvoka. Atkreiptinas dėmesys į Džocharą Dudajevą Čečėnijos Respublikoje, Geidarą Alijevą Azerbaidžane, Eduardą Ševardnadzę Gruzijoje ir kitus. Kad tauta išliktų, ne visi turėjo pasirinkti Pilėnų ar Spartos gynėjų likimą.
Tačiau fenomenalusis Lietuvos partizanų pasirinkimas buvo istoriškai būtinas ir apgaubtinas didvyriškumo skraiste. Šiai kovai pasibaigus privalu buvo palaikyti tautines tradicijas, puoselėti kultūrą, mažinti okupantų ekspansijos, nutautinimo galimybes, skatinti tautinę savimonę, savo krašto pažinimą, sportines pergales, mokslinius konkursus, išradybą, stengtis, kad šalis mažiau atsiliktų nuo naujausių pasaulio pažinimo dėsnių bei, pasinaudojant legaliomis ir galimomis rezistencijos formomis, rengtis, susiklosčius tinkamoms istorinėms vidaus bei išorės sąlygoms, atkurti nepriklausomybę. Dėl šių tikslų visuose komunistų užimtuose kraštuose vieni stojo į Komunistų partiją, kiti kūrė meną ar išradimus, gynė disertacijas, studijavo marksizmą-leninizmą ir mokslinį komunizmą. Bet tai - jau kitos filosofinės studijos tema. Čia - bendroji komunizmo esmės analizė. Kaip matome, komunizmo ideologija, paremta vadinamuoju moksliniu komunizmu, sukurtu Marxo ir išplėtotu Lenino, yra ne tik klaidinga, bet ir kurstanti nusikalstamą prievartą. Praktika tai patvirtino. Prisiminkime Ispanijos pilietinį karą, Paryžiaus komuną, ypač žiaurią vadinamąją Didžiąją spalio socialistinę revoliuciją Rusijoje, komunizmo įtvirtinamą Kinijoje ir kt. Toliau vyko komunizmo mentaliteto formavimas - mankurtizmas. Pirmą kartą šį žodį pavartojo kazachų rašytojas Čingizas Aitmatovas. Leiskite priminti mankurtizmo esmę. Tai reiškinys, kai išugdomas samprotauti nesugebantis žmogus. Šis procesas parodytas aprašant piemenį, kuriam vaikystėje ant galvos užveržė odą, per ją peraugo plaukai, ir oda užveržė smegenis. Jos nustojo augusios, ir piemuo negalėjo samprotauti, sugebėjo tik vykdyti komandas, kartoti teiginius. Visa tai jis lyg ir supranta. Bet nei pats sau, nei niekas kitas negali jam padėti, negali nutraukti tos odos: skauda pešami plaukai. Komunistinis mankurtinis mentalitetas gali pasireikšti ir kaip nostalgija komunistinei praeičiai, kai užmirštami žudymai, prievartavimai ir prievartinis darbas tolimuose negyvenamuose atšiauriuose kraštuose. Mankurtizmu galima vadinti tai, kad nepastebima, jog ilgimasi turtingiausios gamtinių turtų subankrutavusios valstybės, kuri savo santvarką grindė nemoksliniu moksliniu komunizmu. Mankurtizmas - tai ir kalbos apie sugriautą pramonę, kurios produkcija niekam, net patiems mankurtams, nereikalinga, ir apie sugriautą žemės ūkį, kur degalų būdavo sunaudojama už didesnę sumą, negu gaunama už parduodamą produkciją, ir apie sugriautas fermas, kuriose pašarai būdavo brangesni už parduotą mėsą ar pieno produktus. Užmirštama, kad Marxo „Kapitalas", sudėtinė mokslinio komunizmo dalis, ekonomiką, kaip ir filosofinį visuomenės pažinimą, apvertė aukštyn kojomis ir ekonominiuose santykiuose pelną ne tik atmetė, bet netgi paskelbė jį esant nusikalstamą. Pokomunistiniai kraštai vietoj konkurencingos pramonės, žemės ūkio ir fermų palikimo gavo puvėką ir dūlį.
Komunistinis mentalitetas plačiai pasireiškia Rusijoje problemų sprendimą grindžiant ne politiniais ieškojimais, o karine jėgofilija, pamėgtu tautų genocidu, pavyzdžiui, čečėnų (ičkerų) tautos naikinimu. Žinant, koks apskritai geras ruso būdas, gaila, kad jam teko tapti tokios komunistinės valstybės ir tokio mentaliteto pagrindu. Reikia apgailestauti, kad dažnai mes rusą tapatiname su komunistu, grindžiančiu savo veiklą „moksliniu komunizmu", kuris vadintinas nusikalstamų klaidų nusikalstama klaida ir kurio blogis - absoliutus. Utopinės idėjos, nors paviršutiniškai ji atrodytų nuostabi, negalima atskirti nuo komunizmo esmės - ideologijos ir praktikos. Šiame pranešime neturima tikslo įvardyti milijonus nužudytų kitaminčių ar minėti pseudomoksliniais motyvais padarytus ekonomikos nuostolius, vertinamus trilijoninėmis aukščiausios vertės piniginių vienetų sumomis. Čia rodoma, kad vadinamasis mokslinis komunizmas nėra joks mokslas. Ir dėl to darytina išvada, kad visa komunistinė veikla, grindžiama marksizmu-leninizmu, tėra kriminalinių nusikaltimų seka. Kalbantieji apie nuostabią komunizmo idėją nieko neišmano apie marksizmą-leninizmą ir jo „mokslinį komunizmą", kuris save ideologiškai yra paneigęs dar užuomazgoje ir teoriškai pats įrodęs savo nemoksliškumą. Tai tolygu kalboms apie nuostabią amžinojo variklio idėją. Norėdami išvengti žmonių klaidinimo ir demagogijos, turėtume kalbėti ne apie komunizmo atkūrimo pavojų, bet apie galimą paprasčiausią banditizmą, kadangi teoriškai įrodoma, jog galutinė komunizmo idėja negali būti įgyvendinta, kaip negali būti sukurtas amžinasis variklis, nes tai tik miražas. Padėtį sunkina tai, kad patys komunizmo ideologai nėra išstudijavę marksizmo-leninizmo bei jo pradininkų sukruto mokslinio komunizmo, o tik pasiskaitę apie jį ir manufaktūriškai kartojantys jo dogmas, nesigilindami į esmę ir pradžių pradžią bei vengdami įvertinti nusikalstamus komunizmo padarinius.
Komunizmas - ne ideologija, o kriminalinių nusikaltimų rūšis. Komunizmo, pagrįsto mokslu, nėra, nebus ir negali būti, ne jis - tik kriminalinių nusikaltėlių, kurių tarptautiniai vadai yra Marxas, Engelsas, Leninas bei jų sekėjai, savęs pateisinimo būdas. Komunizmo nusikaltimai - kriminaliniai bei kariniai. Todėl juos įvertinti privalu ne adekva-čiais, bet filosofiniais, istoriniais ir teisiniais vertinimais. Įvertinant komunizmą, reikia išsilaisvinti iš jo išugdyto mentaliteto. Būtina ne tik įvertinti jo nusikaltimus, bet ir jį studijuoti, pažinti.
Visų šalių geros valios žmonės, vienykitės, kad išsivaduotų ši karta ir būtų apsaugotos ateities kartos nuo komunizmo šmėklos, klaidžiojančios po pasaulį!
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"
(vykusio birželio 12-14 d. Vilniuje)
Protokolas 2000 06 12
II sekcija: Konstitucijos salė
KOMUNIZMO NUSIKALTIMŲ TYRIMAI
Pirmininkės: TERESĖ BIRUTĖ BURAUSKAITĖ,
Archyvinio vardynų skyriaus vadovė,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centras,
prof. ONA VOVERIENĖ
Sekretoriai: LAURYNAS LITVINAS,
GIEDRĖ UZDILAITĖ
Visus susirinkusiuosius pasveikino sekcijos pirmininkė Teresė Birutė Burauskaitė.
Pranešimai
„Raudonasis partizanas Vasilijus Kononovas - herojus ar Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlis?", p. Uldis Paulas Strelis, atsistatydinęs vyriausiasis prokuroras, Totalitarizmo nusikaltimų centro tyrimo poskyris, Latvija
„Mirties nuosprendžiai ir jų vykdymas 1941-1944 m.: teisinis politinis aspektas", p. Teresė Birutė Burauskaitė, Archyvinio vardynų skyriaus vadovė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva
„«Šustino sąrašas»: masinių mirties bausmių kontekstas ir turinys", p. Mathew Kottas, Latvijos okupacijos muziejaus parodų kuratorius, Latvija
„Apie Estijos represuotų žmonių registracijos knygas", prof. Leo Oispuu, Talino „Memento" pirmininkas, Estijos represuotų asmenų vardynų skyriaus vadovas, Estija
„Pulsuojantis genocidas. Čečėnų žudymas tęsiasi. Garbės ir sąžinės pareiga", p. Algirdas Endriukaitis, Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius, Lietuva
Klausimai ir diskusijos
P. Birutė Kižienė, suvalkiečių draugijos „Suvalkija" tarybos pirmininkė (Lietuva), iškėlė paribio problemą ir kartu kalbėjo dėl tremtų žmonių, neturinčių nei tremtinio statuso, nei teisių. Netgi kyla klausimas, kaip tokį tremtinį pavadinti. Buvo kalbama apie Suvalkų krašto žmonių padėtį pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą.
Pietų pertrauka
Pranešimai
„Pasipriešinimo dalyvių ir kitaminčių persekiojimas Lietuvoje 1944- 1990 m.", p. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Lietuva
„«Didysis brolis» stebi didį žmogų. KGB ataskaitos apie A. Sacharovą", p. Tatiana Yankelevich, A. Sacharovo archyvų ir žmogaus teisių centras, Brandeis universitetas, JAV
„Tragiška Ukrainos matematikų lemtis", p. Nina Virčenko, Politinių kalinių ir represuotųjų draugija, Ukraina
„Priespauda Rumunijoje šeštajame dešimtmetyje", dr. Marius Oprea, istorijos daktaras, „Laisvosios Europos" radijo žurnalistas, asmeninis Rumunijos Prezidento patarėjas, Rumunija
„5000 Albanijos moterų komunistiniame kalėjime ir Musine Kokalari", p. Agimas Mušta, rašytojas, buvęs politinis kalinys, Musine'o Kokala-rio fondo pirmininkas, Albanija
„Lietuvos mokslo netektys sovietinio genocido metais", prof. Ona Voverienė, Vilniaus universitetas, Lietuva
„Baltarusijos mokslų akademijos mokslininkų represijos", prof. Radimas Hareckis, akademikas, profesorius, Baltarusijos kultūros universitetas, Baltarusija
Klausimai ir diskusijos
P. Algirdas Endriukaitis pristatė pasipriešinimo dalyvio A. Andreikos bylą ir siūlė kitą dieną pakviesti į Kongresą prokurorą.
P. Teresė Birutė Burauskaitė reziumavo sekcijos dienos darbą.
Pirmininkės TERESĖ BIRUTĖ BURAUSKAITĖ
ONA VOVERIENĖ
Sekretoriai LAURYNAS
LITVINAS
GIEDRĖ UZDILAITĖ
Pranešimai
Raudonasis partizanas Vasilijus Kononovas -herojus ar Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlis?
Uldis Paulas
Strelis,
Latvijos totalitarizmo nusikaltimų tyrimo centras
Po Antrojo pasaulinio karo, kurį pradėjo du totalitariniai režimai, turėjome progą suvokti, kokį blogį patyrė karo aukos. Pasaulio visuomenė gerai informuota apie nacistinės Vokietijos karo nusikaltimus. Pagrindiniai nusikaltėliai buvo teisiami ir nuteisti Niurnberge; kitų karo nusikaltėlių teismas įvyko vėliau.
Tačiau pasaulio visuomenė per mažai informuota apie komunistinės Sovietų Sąjungos padarytus karo nusikaltimus - juk nugalėtojų nesmerkiame (nemanome, kad jie turi atsakyti už savo veiksmus).
Latvijoje Raudonosios armijos kariškiai bei raudonieji partizanai įvykdė daug karo nusikaltimų. Sovietų laikais kalbėti apie tokius dalykus buvo draudžiama ir pavojinga.
Vienas toks nusikaltimas buvo padarytas Ludzos apskrities (Rytų Latvija) Merdzenės valsčiaus Mazie Bati kaime. Dėl šio įvykio 1998 m. sausio 22 d. pradėtas baudžiamasis raudonųjų partizanų vado Vasilijaus Kononovo veikos karo metais tyrimas. Vėliau pagal Latvijos Respublikos Baudžiamojo kodekso 68-3 straipsnį Vailijus Kononovas buvo apkaltintas padaręs karo nusikaltimus.
Tyrimo metu nustatyta, jog 1944 m. gegužės 27 d., Sekminių išvakarėse, 18 raudonųjų partizanų, vilkinčių karinėmis vokiečių uniformomis, būrys, vadovaujamas Vasilijaus Kononovo, pagal iš anksto parengtą planą įžengė į Mazie Bati kaimą. Jų tikslas buvo atkeršyti kaimo gyventojams ir juos įbauginti. Mat 1944 m. vasario pradžioje netoli Mazie Bati kaimelio vokiečiai apsupo ir sunaikino raudonųjų partizanų grupę, vadovaujamą majoro Čugunovo. Kononovas ir raudonieji partizanai nusprendė susidoroti su kaimelio gyventojais.
Akcijos metu raudonieji partizanai sudegino du ūkius (gyvenamuosius namus ir kitus pastatus) ir nužudė 9 civilius gyventojus. Šešis, iš jų tris moteris, sudegino. Buvo matyti, jog viena iš moterų - Tekla Krupniką - nėščia. Bandančią pabėgti partizanai ją pagavo, įmetė į trobą ir sudegino gyvą.
Kiti nusikaltimai tokie. Kononovo vadovaujami raudonieji partizanai pasidalijo į kelias grupes. Viena įsiveržė į Modesto Krupniko sodybą ir įsakė jam išeiti iš trobos. Kai Krupnikas ėmė prašyti partizanų nežudyti jo mažų vaikų akivaizdoje, tie liepė jam bėgti link miško ir pradėjo į jį šaudyti. M. Krupnikas dejavo ir šaukėsi pagalbos, tačiau kaimiečiai buvo pernelyg išgąsdinti ir jam padėti neišdrįso. Kitos dienos rytą jį rado mirusį.
Kita grupė - V. Kononovas, N. Lebedevas, P. Gogolis ir kiti partizanai - įžengė į Meikulio Krupniko sodybą, kai šis buvo pirtyje. Lebedevas iš pirties nutempė jį į trobą ir ten kankino. Tuo metu Kononovas ir Gogolis įsiveržė į gretimais esančią Ambrozo Bulio sodybą ir atitempė šeimininką į Meikulio Krupniko trobą, kur pats Kononovas jį nušovė. Paskui buvo nušauti Meikulis Krupnikas ir jo motina Veronika Krupniką, o troba aplieta benzinu ir padegta.
Nėščia Meikulio Krupniko žmona bandė bėgti į mišką, tačiau partizanų buvo pagauta, įstumta į trobą ir sudeginta gyva. Taip pat buvo sudeginti ir ūkiniai pastatai - svirnas, daržinė, karvidė, avidė ir kiaulidė.
Viena partizanų grupė įsiveržė į Bernardo Škirmanto trobą, nušovė jį ir jo žmoną Geleną Škirmantę, sudegino trobą bei kitus sodyboje esančius pastatus.
Kita partizanų grupė įsiveržė į Vladislavo Skirmanto trobą ir rado jį gulintį lovoje su savo vienerių metų amžiaus sūnumi. Partizanai Vla-dislavą Skirmantą vienais apatiniais ištempė į lauką ir sodybos kieme nušovė. Paskui iš lauko pusės užrakino trobos duris, kad artimieji mirštančiajam negalėtų padėti.
Įsiveržę į Juliano Škirmanto sodybą, partizanai įsivedė šeimininką į daržinę ir nušovė.
Tuo laiku kaimiečiai ruošėsi švęsti Sekmines, todėl trobų ir kitų pastatų duris buvo išpuošę gėlėmis ir beržo šakelėmis. Nėra reikalo aiškinti, kad raudonieji partizanai susidorojo su kaimo gyventojais neįtikėtinai žiauriai.
Paskui, prisiplėšę iš kaimiečių maisto ir daiktų, šaukdami: „Tegyvuoja draugas Stalinas! Valio!" partizanai dingo artimiausiame miške.
Šis epizodas yra tik viena iš akcijų, kurias, prie Latvijos sienų artėjant frontui, vykdė raudonieji partizanai. Tuo metu rytinėje šalies dalyje atsirado daug raudonųjų partizanų grupių: vienos buvo nuleistos desantu, kitos prasiskverbė į tą teritoriją. Partizanai dažnai plėšė, žudė ir terorizavo vietos gyventojus. Todėl tenykščių raudonųjų partizanų vadai nerimavo dėl padarinių: tai galėjo pakenkti sovietų režimo Latvijoje autoritetui.
Latvijos valstybiniame archyve yra daug šiuos faktus įrodančių dokumentų.
1944 m. sausio 25 d. Latvijos raudonųjų partizanų pareigūnas Žalumas partizanų centro vadovui Laiviniui nusiuntė išsamią ataskaitą apie raudonųjų partizanų grupių veiksmus Latvijoje. Šalia kitos informacijos jis nurodė, kad „kartais raudonųjų partizanų grupės, vos tik įžengusios į sodybas, grobia viską, ką tik užmato jų akys. (...) Neretai jie griebia vaikiškus drabužius ir užuolaidas, kuriuos paskui su baltarusių kolūkiečiais išmaino į degtinę ir samanę. (...) Jie vengia dalyvauti mūšiuose su vokiečiais, nes mano, jog Latvija - priešų kraštas, todėl joje visus reikia naikinti".
1944 m. gegužės 23 d. raudonųjų partizanų vadas, Latvijos vyriausiojo štabo pulkininkas Spruogis pasirašė išsamią ataskaitą, adresuotą trims asmenims: Latvijos komunistų partijos Rusijoje Centro komiteto sekretoriui Kalnberziniui, Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo komiteto 4 skyriaus generolui Sudoplatovui ir Leningrado srities Valstybės saugumo komiteto pirmininkui Kubatkinui.
Be raudonųjų partizanų veiksmų vokiečių okupuotoje teritorijoje analizės, Spruogis išreiškė susirūpinimą, kad šios grupės atsisako paklusti vietos partizanų vadams ir labai dažnai žudo, plėšia bei terorizuoja vietos gyventojus.
Kaip pavyzdį Spruogis aprašė kapitono „Sašos" vadovaujamos grupės veiksmus. Ši grupė įsiveržė į Abuolderių sodybą, išpjovė visą Ba-ranovskių šeimą ir sudegino sodybą. Baranovskis, vietos policininkas, buvo slaptas agentas, teikdavęs raudoniesiems partizanams vertingos informacijos apie vokiečius.
Ta pati partizanų grupė, vadovaujama kapitono „Sašos", įsiveržė į Salos miestelį ir apiplėšė jo gyventojus. Tarp apiplėštųjų buvo septynios vietos partizanų šeimos.
Kita partizanų grupė, vadovaujama majoro Čugunovo, nužudė Nikolajų Straubę, vietos raudonųjų partizanų ryšininką. (Majoro Čugunovo vadovaujama raudonųjų partizanų grupė buvo būtent ta pati, kurią 1944 m. vasario mėnesį prie Mazie Bati kaimo apsupo ir sunaikino vokiečiai.)
Tiriant šią baudžiamąją bylą, daugelis nukentėjusiųjų, jų giminaičių ir liudytojų nenoriai davė parodymus. Žmonės sakėsi bijąsi, kad ateityje Rusija vėl gali Latviją okupuoti, o tada jie bus suimti ir ištremti į Sibirą. Kita priežastis - buvusių raudonųjų partizanų ir jų užtarėjų Latvijoje grasinimai.
Kai V. Kononovas buvo suimtas, apkaltintas ir uždarytas į areštinę, rusakalbiai gyventojai - buvę komunistai, Rusijos kariškiai pensininkai ir vadinamojo Rusijos nacionalinio bolševikų judėjimo atstovai - pradėjo rengti Rygoje protesto demonstracijas. Jie rašė šūkius ant sienų ir reikalavo paleisti Kononovą, nes šis esą buvęs antinacistinės koalicijos kareivis. Jie rengė piketus prie JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos ambasadų Rygoje ir siuntė joms peticijas, prašydami padėti paleisti „nekaltąjį" Kononovą - Antrojo pasaulinio karo didvyrį. Jie rinkosi prie Rygos apygardos teismo rūmų su plakatais rankose, sėdėdavo teismo salėje nagrinėjant bylą ir protarpiais garsiai choru reikšdavo savo nuomonę, esą Kononovo teismas rodo, kad Latvijoje atgimsta fašizmas. Visos raudonųjų partizanų nukankintos aukos buvusios fašistai ir išdavikai, todėl jos ir nusipelniusios mirties.
Tie, kurie paskutiniu metu sekė Latvijos televizijos naujienas ir šio proceso eigą bei naujas Kononovo rėmėjų akcijas, galėjo įsitikinti mūsų valstybės valdžios ir teisingumo bejėgiškumu, nesugebėjimu šių įžūlių veiksmų sustabdyti.
Tuo pat metu Rusijoje buvo rengiamos prieš Latviją nukreiptos akcijos, kurių metu triukšmingos minios su antilatviškais plakatais rinkosi prie Latvijos ambasados Maskvoje, Latvijos konsulatų Sankt Peterburge ir Pskove, tepliojo dažais ambasados ir konsulatų sienas, daužė ambasados langus. 2000 m. gegužės 19 d. Maskvoje, Latvijos ambasados kieme, buvo sudegintas Latvijos diplomatams priklausantis automobilis. Rusijos policija, kurios pareiga - saugoti užsienio šalių atstovybes Rusijoje, taip pat atrodė bejėgė sustabdyti tokius įžūlius veiksmus. Rusijos spauda surengė priešišką Latvijai kampaniją, reikalaudama Kononovą paleisti. Rusijos Dūmos deputatai ir Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė keletą pareiškimų, raginančių išlaisvinti Kononovą.
Kononovas buvo Latvijos pilietis, tad Rusijos pareigūnai nusprendė jam suteikti ir Rusijos pilietybę. Pilietybės suteikimo klausimas dar nebuvo išspręstas, kai Rusijos ambasadorius Latvijos Respublikoje Udalcovas pareikalavo leisti susitikti su kalinčiu Kononovu.
2000 m. balandžio 20 d. Latvijos ambasadorius Rusijoje buvo iškviestas į Rusijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti, kodėl Latvijos valdžia neleidžianti Rusijos diplomatams susitikti su įkalintuoju Kononovu ir įteikti jam Rusijos Respublikos piliečio paso.
Rusijos prezidentas V. Putinas taip pat paskelbė Kononovą užtariantį pareiškimą, kuriame pažymėjo, jog Kononovo išlaisvinimas pagerintų Rusijos ir Latvijos tarpusavio santykius.
2000 m. sausio 21 d. Rygos apygardos teismas pripažino Vasilijų Kononovą kaltu ir nuteisė jį 6 metams kalėjimo. Kononovas ir jo advokatas nuosprendį apskundė. Buvo reikalaujama Kononovą išteisinti ir paleisti iš kalėjimo. Atsakydamas į šį skundą, valstybės prokuroras pareiškė, kad nuosprendis už Kononovo padarytus nusikaltimus yra pernelyg švelnus.
2000 m. balandžio 13 d. Rusijos valdžia suteikė Kononovui Rusijos pilietybę.
2000 m. balandžio 25 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino Rygos apygardos teismo nuosprendį. Baudžiamoji byla buvo perduota papildomai nagrinėti, o Kononovas - paleistas iš kalėjimo. Tada jis Rusijos ambasadoriaus automobiliu buvo parvežtas namo, į savo butą K. Valdemaro gatvėje.
Visi, kurie stebėjo Latvijos televizijos naujienas, galėjo matyti, kaip Rusijos ambasadorius Udalcovas ir Kononovas šią pergalę aplaisto degtine.
Valstybės prokuroras šį Latvijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą apskundė Aukščiausiojo Teismo Senatui. Senato sesijos data dar nežinoma.
Mirties nuosprendžiai ir jų vykdymas 1941-1944 m. : teisinis politinis aspektas
Teresė Birutė
Burauskaitė,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Po šimto dvidešimties nelaisvės Rusijos imperijoje metų 1918 m. vasario 16-ąją lietuvių tautos valia buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Karių savanorių apginta nuo įsibrovėlių - Baltosios armijos likučių, vadovaujamų plk. Bermonto Avalovo, Raudonosios armijos bei Lenkų kariuomenės, - patyrusi nemenkų teritorinių nuostolių (Lenkija okupavo sostinę Vilnių ir jo sritį), Lietuvos valstybė sunkiai, bet atkakliai klojo demokratinės visuomenės pamatus, siekdama apleistą Rusijos imperijos užkampį paversti europietiška valstybe. Deja, istorija tam nebuvo skyrusi daug laiko. Bolševikų valdoma Sovietų Rusija iš rytų ir nacionalsocialistinė Vokietija iš vakarų rezgė ekspansionistinįus planus, kuriuose daugelio Rytų ir Vidurio Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, tautoms buvo skirta beteisių vergų dalia.
Kaimyninėje Rusijoje socialdemokratų grupė, pasivadinusi bolševikų vardu, vadovaujama Vladimiro Lenino, 1917 m. lapkričio 7 d. (senuoju stačiatikių kalendoriumi - spalio 26 d.) įvykdė valstybės perversmą ir įvedė proletariato diktatūrą, kuri visuotinai priimtas valstybės valdymo bei teisines normas pakeitė prievartos ir teroro įrankiu. Tuojau pat, t. y. 1917 m. gruodžio 7 d., įsteigiama VČK (Vserossijskaja črezvyčajnaja komisija po borbe s kontrrevoliucijei, spekuliacijei i sabotažu - Ypatingoji visos Rusijos komisija kovai su kontrrevoliucija, spekuliacija ir sabotažu) - represinė struktūra revoliucijos priešams likviduoti, vėliau įvairiais laikotarpiais vadinta GPU, NKVD, NKGB, MGB, KGB. Šios komisijos galios atlikti teismų ir jų nuosprendžių vykdytojos funkcijas buvo tolydžio stiprinamos. Jau per pirmuosius keturis bolševikų valdžios Rusijoje mėnesius VČK nuteisė mirti ir sušaudė daugiau „liaudies priešų", negu caro valdžia per 100 paskutinių valdymo metų1. Prisidengus kova su buržuazija, kontrrevoliucija, spekuliacija, sabotažu ir kitais bolševikinei santvarkai įsigalėti trukdančiais reiškiniais bei visuomenės grupėmis, 1918 m. rugsėjį paskelbiamas raudonasis teroras ir įkuriami pirmieji koncentracijos lageriai, kurie įteisinami 1919 m. balandžio 15 d. vidaus reikalų komisaro dekretu.
1922 m. birželio 1 d. priimamas naujas Baudžiamasis kodeksas (toliau tekste - BK), įgyvendinantis Lenino principą: „Teismas turi ne pašalinti terorą - tai žadėti būtų savęs apgaudinėjimas arba apgavystė, - o pagrįsti ir įteisinti ją iš principo..."2 BK Sovietų Rusijoje įsiteisėjo 1927 m. sausio 1 d.
Šiame BK buvo ignoruojami visuotinai pripažinti baudžiamosios teisės principai - atsisakyta visame civilizuotame pasaulyje įprastos teisinės bausmės sąvokos, pakeičiant ją „socialinės gynos priemone", kuri buvo taikoma „ex post facto", t. y nusikaltimams, kurie padaryti dar šiam kodeksui negaliojant. Visos nusikalstamos veikos buvo suskirstytos į kontrrevoliucines (antivalstybines) ir visas kitas, t. y. pabrėžiama bolševikų valdžios ir santvarkos, o ne individo interesų viršenybė. Kontrrevoliuciniu (antivalstybiniu) buvo laikomas „kiekvienas veiksmas, kuriuo kėsinamasi nuversti, pakirsti ar susilpninti Darbininkų ir valstiečių <...> valdžią arba pakirsti ar susilpninti išorinį Sovietų Sąjungos saugumą ir pagrindinius ūkinius, politinius bei nacionalinius proletarinės revoliucijos laimėjimus"3. Už šiuos nusikaltimus 58 BK straipsnis skyrė pačias griežčiausias „socialinės gynos priemones" - sušaudymą, laisvės atėmimą iki 25 metų, pašalinimą iš tam tikros vietovės (ištrėmimą) ir kt. Be to, buvo nustatyta tik mažiausia leidžiama bausmės riba už šios kategorijos nusikaltimus (kitais atvejais - aukščiausia). Minėtasis BK straipsnis įteisino potencialaus nusikaltimo doktriną ir baudė „tėvynės išdaviko" šeimos narius bei kartu su juo gyvenusius asmenis tremtimi į tolimuosius Sibiro rajonus, pasmerkdamas tūkstančius vaikų, moterų, senelių mirti nuo bado ir išsekimo tik dėl socialinės kilmės ar šeimos ryšių.
Svarbi komunistinio teroro politikos vykdymo grandis buvo 1934 m. lapkričio 5 d. įsteigta neteisminė struktūra - NKVD Ypatingasis pasitarimas (veikęs iki 1953 m. rugsėjo 1 d.), kurį sudarė trys NKVD pareigūnai - SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras arba jo pavaduotojas ir du NKVD komisarai, kurių vienas - respublikos, kurioje sudaryta byla, atstovas. Šie NKVD pareigūnai, posėdžiuose peržiūrėję atsiųstą tardymo medžiagą, skirdavo bausmes asmenims, kurių nebuvo nei matę, nei apklausę ir kurie neturėjo jokių galimybių pasiaiškinti ar apsiginti.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Komunistinė prievartos ir teroro sistema bei jos įrankis NKVD savo kruvinojoje sąskaitoje jau turėjo milijonus aukų: tarp jų šimtai tūkstančių 1918-1922 m. nužudytų įkaitų ir sukilusių darbininkų bei valstiečių, du milijonai 1930-1932 m. ištremtų „buožių" ir jų šeimos narių, 690 000 per 1936-1938 m. „didįjį valymą" sušaudytų „liaudies priešų", daugiau kaip dešimt milijonų 1921-1922 m. Vidurio Rusijoje ir 1932-1933 m. Ukrainoje dirbtinai sukelto bado aukų4.
Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. pasirašytoje Taikos sutartyje, taip pat Lietuvos ir SSRS 1939 m. spalio 10 d. pasirašytoje Savitarpio pagalbos sutartyje buvo garantuojamos Lietuvos suverenios teisės valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių srityje bei abipusiškai įsipareigojama nesikišti į šalių vidaus reikalus. Tačiau šių valstybinių sutarčių įsipareigojimai SSRS politinei vadovybei nebuvo kliūtis traktuoti nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip laikinai 1918-1919 m. prarastą teritoriją. Tai patvirtina 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijos „Nepuolimo" bei rugsėjo 28 d. „Draugystės ir sienų" (vadinamojo Molotovo-Ribbentropo pakto) sutarčių slaptieji papildomi protokolai5, taip pat tardymo metu NKVD pateikti kaltinimai pirmosios sovietinės okupacijos metu (1940 m. birželio 15-1941 m. birželio 18 d.) suimtiems Lietuvos piliečiams6 .
Pirmosios NKVD aukos SSRS okupuotoje Lietuvoje buvo Vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Reikalavimą suimti šiuos valstybės pareigūnus Sovietų Sąjunga pareiškė 1941 m. birželio 14 d. ultimatume Lietuvai7. Jie buvo suimti, po mėnesio išvežti į Maskvą ir ten Karo kolegijos nuosprendžiu 1941 m. liepos 30 d. sušaudyti8.
Nors iki 1940 m. liepos 1 d. dar tebedirbo Lietuvos Seimas ir formaliai galiojo Lietuvos Konstitucija, okupantų statytiniai, remiami okupacinės kariuomenės, jau per pirmąsias dvi prarastos nepriklausomybės savaites suėmė 87 piliečius (žr. 1 lent.), apkaltinę juos kontrrevoliucine veikla pagal dar oficialiai Lietuvoje negaliojusio RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį (okupantų BK Lietuvoje įsigaliojo 1940 m. lapkričio 30 d.9).
1 Courtois S. ir kt. Juodoji komunizmo knyga. Vilnius, 2000. P. 26.
2 Leninas V. I. Pilnas raštų rinkinys. T. 33. Vilnius, 1958. P. 318.
3 Ugolovnyj kodeks RSFSR. Moskva, 1950.
4 Courtois S. ir kt. Juodoji... P. 20-21.
5 TSRS-Vokietija 1939. TSRS ir Vokietijos santykių dokumentinė medžiaga 1939 m. balandžio-spalio mėn. T.l. / Sud. J. Felštinskis. Vilnius. 1989. P. 62, 109-110.
6 Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. Vilnius. 1996. P. 40-41.
7 Talalas J. Lietuvos pavergimo dokumentai. Vilnius, 1994. P. 319.
8 Lietuvos gyventojų genocidas. 1939-1941. T. 1. Vilnius. 1999. P. 660, 748.
9 RTFSR Baudžiamasis kodeksas, veikiąs Lietuvos TSR teritorijoje. Vilnius, 1952. P. 3.
1 lentelė. Suėmimų dinamika Lietuvoje 1939-1941 m. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
a - išvežta į Baltarusijos kalėjimus iki 1939 m. spalio 28 d.; b — į šį skaičių patenka suimtieji 1940 m. birželį-1941 m. birželį, kurių išvežimo į SSRS lagerius ir kalėjimus data nežinoma. |
Pastaba. Lentelėje pateikti duomenys apie Lietuvoje iki 1941 m. birželio 6 d. suimtus asmenis, neįskaitant 3915 asmenų, suimtų per masinius 1941 m. birželio 13-18 d. trėmimus.
Liepos 10-12 d., prieš rinkimus į naująjį Liaudies Seimą, kuris pagal Maskvos scenarijų turėjo paskelbti Lietuvoje sovietų valdžią ir pareikšti lietuvių tautos valią tapti viena iš SSRS respublikų, prasidėjo masiniai suėmimai. Jie vyko pagal A. Sniečkaus 1940 m. liepos 7 d. patvirtintą „liaudies priešų" operatyvinio likvidavimo planą10. Iki 1941 m. birželio kiekvieną mėnesį buvo suimama ne mažiau kaip po 230 asmenų. Daugiausia suimta 1940 m. liepą - 769, 1940 m. rugpjūtį ir spalį -daugiau nei po 450 asmenų. 1941 m. vasarį ir kovą vėl suimta kas mėnesį daugiau kaip po 400 asmenų (žr. 1 lent.). Iš viso iki Vokietijos-SSRS karo pradžios Lietuvoje buvo suimti ir kalinami 6606 asmenys, iš jų 3434 buvo išvežti į SSRS kalėjimus ir lagerius. Bylos baigtos ir nuosprendžiai skirti tik 2152 asmenims11, t. y. daugiau kaip trečdalio išvežtųjų laukė tardymai įkalinimo vietose.
Per masinį 1941 m. birželio 14-18 d. trėmimą buvo suimta ir po kelių dienų išvežta į lagerius 3915 asmenų (žr. 2 lent.). Daugiausia tai buvo nuo tremiamų šeimų atskirti vyrai. Didžioji jų dalis (2425 asmenys) pateko į Krasnojarsko krašto lagerius: 1990 - į Rešotus ir 435 - į No-rilską (žr. 3 lent.).
10 Anušauskas A., Vosyliūtė V. Genocidas: dokumentų apžvalga. Represijų mechanizmas 1940-1941 metais
/ Lietuvos gyventojų genocidas. T. 1. Vilnius. 1992. P. XIX.11 Anušauskas A. Lietuvių tautos... P. 74-75.
2 lentelė. Bendrieji duomenys apie 1939 m. ir 1940 m. birže-lį-1941 m. birželį įkalintus Lietuvos gyventojus |
||||||||||||||||||||||||||||||
|
2 lentelės tęsinys | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
3 lentelės tęsinys | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Daugiausia kalinių mirė lageriuose ir kalėjimuose 1941-1943 m. (žr. 4 lent.). Išsekę nuo bado ir sunkaus darbo kaliniai buvo žiauriai tardomi siekiant apkaltinti juos nusikaltus Sovietų Sąjungai. Jie buvo verčiami prisipažinti dalyvavę kontrrevoliucinėje organizacijoje, aktyviai kovoję prieš revoliucinį darbininkų judėjimą, išdavę tėvynę, teikę pagalbą tarptautinei buržuazijai veikti prieš SSRS, nepranešę apie kieno nors rengiamą kontrrevoliuciją ar kitą valstybinį nusikaltimą ir t. t. Visi šie kaltinimai grėsė įkalinimu iki 25 metų arba mirties bausme.
4 lentelė. Kalinių mirtingumas SSRS lageriuose 1941-1956 m.
Mirties data Mirė lageriuose ir kalėjimuose skaičius proc. |
||
1941 | 419 | 13,3 |
1942 | 1009 | 32,1 |
1943 | 579 | 18,4 |
1944 | 188 | 6,0 |
1945 | 62 | 2,0 |
1946 | 24 | 0,8 |
1947 |
28 |
0,9 |
1948 |
15 |
0,5 |
1949 |
19 |
0,6 |
1950 |
8 |
0,3 |
1951 |
12 |
0,4 |
1952 |
7 |
0,2 |
1953 |
3 |
0,1 |
Data nežinoma |
770 |
24,5 |
Iš viso |
3143 |
100 |
Tikrasis kaltinimų pagrindas buvo Lietuvos piliečių tarnybinė, ūkinė ar visuomeninė bei politinė veikla nepriklausomoje Lietuvoje. Apie ją kalbėti tardomiesiems neatrodė pavojinga. Iš kur tuo metu šie nelaimingieji galėjo žinoti, kad SSRS teisėtumo samprata neturi nieko bendra su civilizuotuose kraštuose priimtomis teisės normomis. Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 30 d. įsako „Dėl laikino RSFSR įstatymų taikymo LSSR teritorijoje" 3 punktas skelbė, kad „traukimas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, padarytus Lietuvos teritorijoje iki tarybinės valdžios įvedimo joje <...>, turi būti vykdomas pagal RSFSR kodeksus"12. Priklausymas Lietuvoje veikusioms partijoms, visuomeninėms organizacijoms buvo įvardijamas kaip dalyvavimas kontrrevoliucinėje veikloje net ir tais atvejais, kai organizacijos buvo anuometinei valdžiai opozicinės. Įvairių lygių valstybinėse įstaigose dirbę tarnautojai buvo kaltinami kova su pasauliniu revoliuciniu judėjimu, eiliniai ūkininkai - buržuazinės Lietuvos valstybės stiprinimu. Kurios socialinės ir profesinės Lietuvos visuomenės grupės per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų labiausiai „nusikalto" kaimyninės šalies Sovietų Sąjungos valstybingumui, matyti 5 lentelėje. Didžiausią suimtųjų dalį sudarė valstybės tarnautojai (15,7 proc. visų suimtųjų), kariškiai ir policijos pareigūnai (14,8 proc.). Mokytojai, studentai, moksleiviai, kūrybinė inteligentija (10,7 proc.), inžinieriai, įvairūs kiti specialistai (6,3 proc.), net paprasti ūkininkai (12,0 proc.), darbininkai bei amatininkai (15,9 proc.) atrodė bolševikams pavojingi, nes dauguma jų priklausė įvairioms visuomeninėms ir politinėms organizacijoms, t. y., NKVD tardytojų supratimu, kontrrevoliucinėms organizacijoms.
12 RTFSR Baudžiamasis kodeksas, veikiąs Lietuvos TSR teritorijoje. Vilnius, 1952. P. 5.
5 lentelė. Asmenų, suimtų ir įkalintų 1939 m. ir 1940 m. birželį-1941 m. birželį, socialinė padėtis |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Siekiant priversti, kad tardomieji prisipažintų padarę BK 58 straipsnyje išvardytus kontrrevoliucinius nusikaltimus sovietų valdžiai, buvo taikomos inkvizicinės priemonės. Jos sunkių kalinimo sąlygų išvargintus kalinius turėjo palaužti fiziškai ir dvasiškai.
NKVD tardytojai stengėsi nepalikti baudžiamosiose bylose savo kruvinų darbų pėdsakų. Bet, atidžiai tiriant sovietiniuose lageriuose sudarytas 1941-1943 m. nuteistųjų mirti baudžiamąsias bylas (jų ištirta daugiau kaip 600 vnt.), galima rasti netiesioginių fizinio kankinimo požymių: a) pakitęs tardomųjų parašų po tardymo protokolais braižas arba, dažniausiai po ilgų naktinių tardymų, protokolai iš viso nepasirašyti; b) teisme kaltinamieji atsisakė savo parodymų, aiškindami, kad jie išgauti smurtu; c) lagerio gydytojų pažymos apie tardomųjų sveikatą.
Kai kuriose bylose kankinimų tardant požymiai gana ryškūs. Pavyzdžiui, Sverdlovsko kalėjime sudaryta baudžiamoji byla penkiolikai lietuvių, tarp kurių buvo žymių Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų: Valdemaras Čarneckis, diplomatas, 1926-1939 m. Lietuvos pasiuntinys Italijoje, Ignas Kalnėnas, „Trimito" žurnalo redaktorius, Jurgis Kubilius, Klaipėdos apskrities viršininkas, Valstybės tarybos narys, Tadas Alekna-Aleknavičius, ilgametis Vidaus reikalų ministerijos referentas, prezidento Antano Smetonos brolis Adomas Smetona ir kiti. Keturiolika iš jų po ilgų kankinimų tardant 1942 m. spalio 17 d. Ypatingasis pasitarimas už akių nuteisė mirti. Sausio 10 d. Sverdlovsko kalėjime jie buvo sušaudyti13. Siekdami išplėšti prisipažinimus, kad kaliniai lageryje subūrę kontrrevoliucinę organizaciją, rengę ginkluotą sukilimą, laukę, jog priartėjęs frontas juos išvaduos, tardytojai nesiskaitė su priemonėmis. Ant šiuos kalinius šnipinėjusio NKVD informatoriaus „Jalako" agentūrinio pranešimo yra užrašytas nurodymas tardytojui: „Kai Kalnėnas atgaus sąmonę, reikia manyti, galėsime iš jo gauti aiškumą ir parodymus"; kitoje lapo pusėje tardytojo pastaba: „Parodymų kol kas nedavė"14 . Kas vyko tardymo kameroje tarp šių dviejų įrašų, niekada nesužinosime.
Mirties bausmė skirta beveik 12 proc. išvežtų į sovietinius lagerius ir ten nuteistų kalinių (žr. 6 lent.). Iš viso lageriuose ir kalėjimuose įvairiomis bausmėmis nuteista 5415 asmenų. Ypatingasis pasitarimas bausmes skyrė 2958 asmenims, iš jų 305 - mirties bausmę; Karo tribunolai - 815 asmenų, iš jų 116 - mirties bausmę. 1642 asmenis teisė lagerio teismai, SSRS sričių Karo tribunolai. Dalies nuteistųjų teismo pavadinimas nenustatytas.
13 LYA. F.
К-l. Ap. 58. B. P-12 006. T. 1-5.
14 LYA. F. К-l.
Ap. 58. B. P-12 006. T. 5. L. 27.
6 lentelė. Asmenų, 1939-1941 m. suimtų ir kalintų SSRS lageriuose bei kalėjimuose, nuosprendžiai
|
Pastabos | |||||||||||||||||||||
6 lentelės tęsinys | ||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||
a - kartu su 1941 m. birželio 14-18 d. išvežtais į lagerius asmenimis. |
Mirties nuosprendis dažniausiai buvo vykdomas tuose pačiuose kalėjimuose, kur nuteistieji buvo tardomi arba kalinami. Pavyzdžiui, Re-šotų lagerio kaliniai buvo tardomi Kansko kalėjime (Krasnojarsko kr.), dauguma jų ten ir sušaudyti. Dalis Sol Ilecko (Orenburgo sr.) kalinių buvo sušaudyti Orenburge, dalis - pačiame Sol Ilecko kalėjime. Kalintieji Sevurallage (Sverdlovsko sr.) buvo tardomi ir sušaudyti Sverdlovsko miesto kalėjime.
Nors „liaudies priešų" naikinimo sumanytojai ir vykdytojai tardymo procedūrų įforminimu stengėsi sudaryti tam tikro teisėtumo regimybę, tačiau viešai pripažinti neteismine tvarka skirtus mirties nuosprendžius ir jų įvykdymą vengė. Tvarką, kaip šiuos faktus klastoti, direktyviniais dokumentais nustatė represinių struktūrų vadovai - KGB prie SSRS Ministrų tarybos pirmininkai pagal SSKP CK Prezidiumo nutarimus.
Šie direktyviniai dokumentai buvo paskelbti Maskvos „Memorialo" leidinyje „Memorial-Aspekt" (1993 m. Nr. 1 ir 1994 m. Nr.10).
„1956 04 05 Nr. 885-c Visiškai slaptai
KGB prie SSRS MT pirmininko Ivano Serovo 1956 04 05 d. laiškas SSRS Ministrų tarybos pirmininkui N. Bulganinui.
SSRS Ministrų Tarybos Pirmininko sekretoriato laiškų sk. vedėjas Andrejevas jums pateiktu 1956 02 10 raštu pranešė, kad MT gauna daugybę piliečių skundų, jog KGB organai delsia suteikti žinių apie jų artimųjų, suimtų 1936-1938 m., likimą arba pateikia prieštaringą informaciją.
Pranešu, kad asmenims, klausiantiems apie likimą savo giminaičių, kurie buvusių OGPU, NKVD-UNKVD trejetų, NKVD-MVD Ypatingojo pasitarimo ir SSRS Aukščiausiojo teismo karo kolegijos nuteisti mirti, iki 1955 metų buvo duodamas atsakymas, jog šie asmenys „nuteisti 10 metų kalėjimo be teisės susirašinėti, jų buvimo vieta nežinoma".
Tokie atsakymai piliečių, aišku, netenkindavo, buvo siunčiami pakartotiniai skundai ir pareiškimai. Todėl mes 1954 m. birželio 19 d. ir 1955 m. rugpjūčio 13 d. kėlėme klausimą SSKP CK pakeisti minėtų pareiškimų tyrimo tvarką ir duoti žmonėms konkretesnius atsakymus.
1955 m. rugpjūčio 13 d. SSKP CK Prezidiumas priėmė nutarimą, kad KGB prie SSRS Ministrų Tarybos, suderinęs su Prokuratūra, duotų šiuo klausimu reikiamus nurodymus.
Šio nutarimo pagrindu KGB prie SSRS MT 1955 m. rugpjūčio 24 d. išleido įsaką, pagal kurį nuteistųjų mirti giminėms į jų paklausimus vietiniai KGB organai praneša, kad „šie asmenys buvo nuteisti 10 metų laisvės atėmimo ir mirė kalinimo vietose". Prireikus nuteistojo mirtis registruojama CMĮB (Civilinės metrikacijos įrašų biure) ir giminėms išduodamas nustatytos formos nuteistojo mirties liudijimas.
KGB prie SSRS MT Pirmininkas generolas majoras I. Serovas
1955 08 24 Nr. 108 cc, Maskva Visiškai slaptai
KGB prie sąjunginių ir autonominių respublikų MT Pirmininkams KGB prie SSRS MT kraštų ir sričių valdybų pirmininkams
Nustatoma tokia piliečių pareiškimų dėl asmenų, kurių bylas nagrinėjo KGB organai ir buv. OGPU kolegijos, OGPU PP, NKVD-UNKVD trejetai, NKVD-MVD Ypatingasis pasitarimas bei SSRS Aukščiausiojo teismo Karo kolegija ir kurie buvo nuteisti mirti, likimo nagrinėjimo tvarka:
1. Asmenų, kuriuos už kontrrevoliucinę veiklą nuteisė mirti buv. OGPU kolegija, OGPU PP, NKVD-UNKVD trejetai, NKVD-MVD Ypatingasis pasitarimas, giminėms KGB organai praneša žodžiu, kad „šie asmenys buvo nuteisti 10 metų laisvės atėmimo ir mirė kalinimo vietose". Tokie atsakymai paprastai pateikiami tik nuteistojo šeimos nariams - tėvams, žmonai (vyrui), broliams, seserims, vaikams. Piliečiams, gyvenantiems ne sričių, kraštų ir respublikų centruose, žodinius atsakymus duoda rajonų KGB skyriai, kur tokių nėra, - milicijos skyriai, kiekvienu atveju pranešdami apie tai raštu atitinkamam KGB organui.
2. Neišvengiamais atvejais nuteistųjų giminėms sprendžiant turtinius ar teisinius klausimus (paveldėjimo įforminimas, turto dalybos, pensijos ar pašalpos skyrimas, sutuoktuvių registravimas ir kt.) ir reikalaujant atitinkamo dokumento apie nuteistojo mirtį, jo mirties faktas registruojamas CMĮB tos vietovės, kurioje nuteistasis gyveno iki suėmimo, ir giminėms išduodamas nustatytos formos mirties liudijimas.
Tokia pačia tvarka registruojamas mirties faktas tų nuteistųjų mirti, kurie vėliau buvo reabilituoti.
3. Sprendimus registruoti mirties faktą tų nuteistųjų, kurių bylas nagrinėjo KGB organai, priima KGB prie sąjunginių ir autonominių respublikų MT, kraštų, sričių KGB valdybų pirmininkai.
4. Nurodymus CMĮB įregistruoti nuteistojo mirtį duoda KGB organai per milicijos valdybas. Juose nurodoma: pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai ir mirties data (nustatoma dešimties metų laikotarpiu nuo suėmimo dienos), mirties priežastis, gyvenamoji vieta iki suimant.
5. SSRS Aukščiausiojo teismo Karo kolegijos nuteistųjų mirtis registruojama pagal AT Karo kolegijos nurodymus.
6. Archyviniai KGB-UKGB įskaitos skyriai apie pareiškėjams duotus atsakymus dėl nuteistųjų mirties raštu praneša bylos nagrinėjimo teritorijų MVD-UMVD 1-iesiems spec, skyriams, kad šie operatyvinėje kartotekoje pažymėtų giminėms nurodytą mirties datą ir priežastį. Jeigu mirties faktas užregistruotas CMĮB, kortelėje įrašoma: „Mirtis užregistruota CMĮB". Tuo pačiu metu KGB-UKGB archyviniai įskaitos skyriai nusiunčia atitinkamus pranešimus į SSRS MVD 1-ąjį spec, skyrių, kad toks pat įrašas būtų padarytas Centrinėje operatyvinėje kartotekoje.
7. Jei nuteistieji, bylą išnagrinėjus iš naujo, yra reabilituoti ir iš operatyvinės įskaitos išbraukti, įrašai apie giminėms duotus atsakymus daromi nutrauktų bylų kartotekos įskaitos kortelėse.
8. Susirašinėjimo su piliečiais apie nuteistųjų mirti likimą dokumentai pridedami prie šių asmenų archyvinių bylų.
KGB prie SSRS MT Pirmininkas generolas majoras I. Serovas"
Šios tvarkos slepiant informaciją, jog kaliniai buvo nuteisti ir sušaudyti, uoliai laikėsi KGB Lietuvos skyrius, Vidaus reikalų ministerija, prokuratūra bei Civilinės metrikacijos įrašų biurai. Kaip minėta anksčiau, daugumai suimtųjų 1940-1941 m. (2958 asmenims), bausmes neteismine tvarka skyrė Ypatingasis pasitarimas. Taigi jų artimieji pagal I. Serovo direktyvą tiesos apie savo artimųjų likimą sužinoti negalėjo. Turime surinkę informaciją apie daugiau kaip 100 atvejų, kai sušaudytųjų artimiesiems buvo ne tik pateikta klaidinga informacija, bet ir klastojami civiliniai aktai.
KGB nurodymu Civilinės metrikacijos įrašų biuruose įrašai buvo atliekami nurodant suklastotą mirties datą, priežastį ir vietą, jų pagrindu giminėms būdavo išrašomi netikslūs mirties liudijimai. Datos buvo parenkamos be jokio logiško ryšio su tikrąja mirties data. Kai kurių kalinių kaip mirties data buvo nurodyta Ypatingojo pasitarimo posėdžio, kuriame nutarta sušaudyti, data. Štai 1989 m. išduotoje Kazio Cirtauto, 1942 m. gruodžio 2 d. sušaudyto Sverdlovsko kalėjime, reabilitacijos pažymoje mirties data nurodyta 1942 m. spalio 17-oji1; 1989 m. išduotoje Kazio Čiulkos, 1942 m. gruodžio 2 d. sušaudyto Kansko kalėjime, reabilitacijos pažymoje mirties data nurodyta 1942 m. rugsėjo
12 d.2 ir t. t.
Kitų mirties data nurodoma daugiau ar mažiau vėlesnė nei tikroji, pavyzdžiui, Jono Sutkaus, 1942 m. gruodžio 10 d. sušaudyto Sverdlovsko kalėjime, broliui KGB oper. įgaliotinio Petro Raslano 1957 m. birželio 5 d. nurodymu3 žodžiu pranešta, kad Jonas Sutkus buvo nuteistas 10 metų ir mirė 1944 m. gruodžio 12 d. nuo širdies nepakankamumo.
Dar kitų mirties data nurodoma tiksli, bet priežastis klastojama. Pavyzdžiui, Adolfo Daunoro, 1942 m. liepos 17 d. sušaudyto Sverdlovsko kalėjime, broliui Vladui žodžiu pranešama, kad Adolfas Daunoras, nuteistas 10 metų lagerio, 1942 m. liepos 17 d. mirė nuo širdies ligos.
Tik nuo 1963 m., vadovaujantis toliau pateikiamu dokumentu, pradėta artimiesiems skelbti tikrąją sušaudytųjų mirties datą, tačiau vis dar buvo slepiamos mirties priežastys, t. y. kad jie buvo sušaudyti vykdant neteisminių struktūrų skirtą mirties nuosprendį.
1 LYA. F. K-l. Ap. 58. B. P-14 320.
2 LYA. F. K-l. Ap. 58. B. P-14 299.
3 LYA. F. K-l. Ap. 58. B. P-12 006. T. 5. L. 150.
„1963 02 21 Nr. 20cc, Maskva. Visiškai slaptai
KGB prie sąjunginių ir autonominių respublikų MT Pirmininkams
KGB prie SSRS MT kraštų ir sričių valdybų pirmininkams
Dėl piliečių, prašančių žinių apie sušaudytuosius pagal neteisminių organų sprendimus, pareiškimų nagrinėjimo tvarkos
Siekiant sutvarkyti nagrinėjimą piliečių pareiškimų dėl jų giminių, sušaudytų pagal neteisminių organų sprendimus, likimo nagrinėjimą
SIŪLOMA:
3. Tenkinant piliečių pareiškimus dėl asmenų, kurių bylas nagrinėjo KGB organai ir kurie buvo sušaudyti pagal buv. OGPU kolegijos, OGPU PP, NKVD-UNKVD trejetų, NKVD-MVD Ypatingojo pasitarimo, NKVD Komisijos, SSRS Prokuroro sprendimus, nuteistojo mirties faktą registruoti CMĮB tos vietovės, kurioje jis gyveno iki suėmimo, nurodant sušaudymo datą, bet nenurodant mirties priežasties; pareiškėjams pranešti, kokiame CMĮB jie gali gauti mirties liudijimą. Tokius sprendimus priimti tik artimų giminių (senelių, tėvų, žmonos, vyro, brolių, seserų, vaikų, įvaikių, vaikaičių) prašymu.
4. Asmenų, kurie buvo sušaudyti pagal neteisminių organų sprendimus, giminėms, norintiems sužinoti apie jų likimą, žodžiu pranešti tikrąsias mirties aplinkybes; pareiškėjams, gyvenantiems vietovėse, kur KGB skyrių nėra, žodžiu pranešti apie mirties priežastis per rajoninius milicijos skyrius, davus jiems atitinkamus nurodymus.
5. Socialinės rūpybos skyriams į klausimus dėl asmenų, sušaudytų pagal neteisminių organų sprendimus ir vėliau reabilituotų, mirties priežasties pranešti jų sušaudymo faktą. Tokius atsakymus su grifu „slaptai" išsiųsti:
darbininkams ir tarnautojams - į sąjunginių ir autonominių respublikų socialinės rūpybos ministerijas, sričių bei kraštų socialinės rūpybos skyrius;
kariškiams - į SSRS Gynybos ministerijos, KGB, sąjunginių respublikų pensijų skyrius.
6. Jeigu asmenų, kurie buvo sušaudyti pagal neteisminių organų sprendimus, giminėms anksčiau buvo pranešta, kad nuteistasis mirė įkalinimo vietoje, sprendimo nekeisti, o socialinės rūpybos skyriams duoti tokį patį atsakymą kaip giminėms (t. y. kad mirė nuo ligos. - Aut. past.).
7. Nekeisti nuteistų sušaudyti asmenų mirties datų pranešimo į užsienį tvarkos, nustatytos KGB prie SSRS MT ir RSFSR VRM 1961 m. įsakyme Nr. 0019/003 paskelbtoje instrukcijoje „Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų sąjungos vykdomojo komiteto prašymų dėl sovietinių ir užsienio piliečių, taip pat asmenų be pilietybės paieškos SSRS teritorijoje vykdymo tvarka".
8. KGB prie SSRS MT 1955 08 24 nurodymai Nr. 108 cc ir 1957 01 11 Nr. 6 cc (pakeitimai, vert., taip pat Nurodymai 1962 03 03 Nr. 19 cc) netenka galios.
9. Su šiuo nutarimu supažindinti respublikų, kraštų, sričių prokurorus, taip pat karo prokurorus, karinių apygardų ir laivynų karo tribunolų pirmininkus.
Susipažinti pridedamas RSFSR justicijos ministerijos 1958 02 04 nutarimas dėl asmenų, mirusių įkalinimo vietose, taip pat sušaudytų pagal teismų nuosprendžius mirties fakto registravimo tvarkos.
KGB prie SSRS MT pirmininkas V. Semičastnyj"
Uolūs Maskvos nurodymų vykdytojai Lietuvoje - prokurorai, VRM archyvo darbuotojai - persistengė ir KGB-NKVD instrukcijų laikėsi net 1991 m. Štai Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko 1991 m. vasario 20 d. pasirašytame pažymėjime rašoma, kad Vladas Budrys, nuo 1941 m. birželio 8 d. iki 1945 m. spalio 18 d. buvo laisvės atėmimo vietose. Jokio paaiškinimo, ar jis ten mirė, ar sveikas grįžo, nes esą „nėra duomenų"4. Tačiau byloje yra KGB archyvų įskaitos skyriaus viršininko Mylnikovo 1956 m. gruodžio 28 d. raštas Kauno m. oper. įgaliotiniui Petrui Raslanui, kuriame jis prašomas pranešti V. Budrio seseriai, kad Vladas Budrys buvo nuteistas 10 metų ir mirė 1945 m. spalio 18 d. nuo plaučių uždegimo5. Taigi bent šią datą prokurorai byloje matė. Tačiau čia pat byloje yra ir pažyma iš Krasnojarsko UMVD, kurioje nurodyta tikroji sušaudymo data ir vieta - 1942 m. spalio 18 d., Kanskas6. Šį dokumentą nepriklausomos Lietuvos prokurorai ignoravo. Tokia pačia SSRS KGB nustatyta tvarka išrašyti pažymėjimai Kaziui Čepui (1990 m. rugsėjo 6 d.). Mečiui Balčiūnui (1992 m. gegužės 5 d.) ir t. t., nors baudžiamosiose bylose taip pat yra dokumentai, kur nurodytos tikrosios mirties bausmės įvykdymo datos.
4 LYA. F. K-l. Ap. 58. B. P-ll 907. Priedas 68-1.
5 Ten pat. L. 32.
6 Ten pat. L. 53.
Išvados
1. Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. pasirašytoje Taikos sutartyje garantuojamų suverenių Lietuvos teisių valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių srityje ir įsipareigojimo abipusiškai nesikišti į šalių vidaus reikalus SSRS politiniai vadovai nelaikė kliūtimi traktuoti nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip laikinai 1918-1919 m. prarastą teritoriją, o valstybės tarnautojus ir net eilinius piliečius - kaip potencialiai nusikaltusiais kaimyninės valstybės santvarkai.
2. 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavus Lietuvą, šalies gyventojams atgaline tvarka („ex post facto") buvo taikomi SSRS įstatymai, tarp jų Baudžiamasis kodeksas, kurio nuostatos neturėjo nieko bendra su civilizuotame pasaulyje galiojančiomis teisės normomis.
3. Lietuvos piliečiai buvo baudžiami už veiklą, kuri jokios kitos šalies teisinių normų požiūriu nebūtų buvusi laikoma nusikaltimu. Tai buvo ne teisingumo vykdymas, o politinės represijos siekiant aktyviausią visuomenės dalį sunaikinti, o kitus paversti beteisiais vergais.
4. Ypač įslaptintas neteismine tvarka priimtų mirties nuosprendžių skyrimas ir įvykdymas bei mirties faktų klastotė civiliniuose aktuose rodo, kad jų neteisėtumą partiniai ir administraciniai SSRS vadovai suvokė, bet jo nepripažino.
5. Komunistų valdžia, siekdama paslėpti savo neteisėtą veiklą, klastojo netgi civilinių aktų registracijos knygas, kurios visuotinai pripažįstamos kaip autentiški ir patikimi dokumentai.
6. Visi čia išdėstyti faktai rodo viena - kad 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavusi valstybė naudojo savo galias nusikalstamai politikai, kurios realizavimą galima laikyti nusikaltimu žmonijai.
„Šustino sąrašas": masinių mirties bausmių kontekstas ir turinys
Mathew Kottas,
Latvijos okupacijos muziejaus parodų kuratorius
Hannah Arendt rašė: „Man atrodo, jog nacių nusikaltimai peržengia įstatymo ribas ir būtent dėl to jie yra tokie siaubingi"7. Toks įstatymo ribų peržengimas totalitarinėje nacių visuomenėje sudarė teisinį nihilizmą, kai asmens savivalė pakeičia įstatymo viršenybės principu grindžiamą valdžią. Nors buvo vykdoma nuolatinė ideologinė kontrolė, būdinga totalitarinei sistemai, tiek nacių lyderiai, tiek ir jų įsakymų vykdytojai naudojosi neribota asmenine valdžia, taikydami taisykles konkrečiais atvejais8. Savivalė ir sadistinis piktnaudžiavimas asmenine galia būdingi ne tik valdantiesiems nacių visuomenės sluoksniams, bet ir stalininio aparato darbuotojams9. 1918 m. lapkričio 1 d. Martino Lacio, vieno iš Čeką kūrėjų, priimtas nurodymas valdiniams sukrečiamai atskleidžia tiek tai, kad sovietai visiškai nepaisė Vakarų teisėtumo tradicijų, tiek ir neribotą atskiro valdininko galią spręsti apie kito žmogaus gyvenimą ar mirtį: „Mes naikiname buržuaziją kaip klasę. Tirdami neieškokite dokumentų ar įrodymų, liudijančių, ką kaltinamasis veiksmu ar žodžiu padarė prieš sovietų valdžią. Pirmiausia turite jo paklausti, kokiai klasei priklauso, kokios jo šaknys, koks buvo auklėjimas, išsimokslinimas ir ką jis dirba"10.
Nacių okupuotoje Latvijoje rastas vadinamasis „Šustino sąrašas" -tai dokumentas, vaizdžiai parodantis komunistinį požiūrį į nusikaltimą ir bausmę. Šis vienuolikos puslapių sąrašas, susidedantis iš septyniasdešimt aštuonių įrašų, paskubomis sudarytas 1941 m. birželio 26 d. Rygoje, tapo 62 kalinių masinės egzekucijos pagrindu11. Toliau trumpu aplinkybių, kuriomis „Šustino sąrašas" buvo sukurtas ir paverstas privalomu vykdyti apgaulingai teisiniu dokumentu, nagrinėjimu noriu išaiškinti vieną iš daugybės nusikaltimų, atskleidžiančių būdingą nusikalstamą ir nežmonišką sovietinio okupacinio režimo Latvijoje 1940-1941 m. prigimtį.
7 Citata iš H. Kellnerio ,/Never Again' Is Now" (Jenkins K. (ed.) The Postmodern History Reader. London: Routledge, 1997), p. 397.
8 Žr., pavyzdžiui, Johno Hideno Republican and Fascist Germany: Themes and Variations in the History of Weimar and the Third Reich 1918-1945 (London: Longman, 1996) komentarus dėl nacių vadovų (p. 205-206) ir Einsatzgruppen narių (p. 202) veiksmų individualizmo holokausto tragedijos raidoje.
9 Bullock A. Hitler and Stalin: Parallel Lives. London: Harper Collins, 1991; New York: Random House, Vintage, 1993, p. 970-1. Plg. Conquest R. The Great Terror: A Reassessment. New York: Oxford University Press, 1990, p. 446-447.
10 Courtois S. The Black Book of Communism: Crimes, Terror, Repression. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1999, p. 8.
11 Vienas iš „Šustino sąrašo" originalų su parašais, nutarimais ir kitomis pastabomis paraštėse yra Latvijos okupacijos muziejaus (toliau - LOM) kolekcijoje, „Nacionālā sardze" byloje, OMF 600/588; toliau tekste nurodomas šio dokumento puslapis.
Istorinis kontekstas
Latvija jau metus kentė nuo neteisėtos sovietų priespaudos, kai 1941 m. birželio 22 d. pradėtas įgyvendinti Barbarosos planas. Kai nacistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos sparčiai veržėsi į sovietų teritorijos gilumą, SSRS vadovybė atsakė į puolimus priimdama keletą įsakų. Pirmąją nacių ir sovietų karo dieną SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas Michailas Kalininas pasirašė įsaką, skelbiantį karo padėtį vakariniuose SSRS regionuose, įskaitant ir Latvijos Sovietų Socialistinės Respublikos teritoriją12. Antrasis įsakas, apibūdinantis įvedamą karo padėtį, skelbė, kad užimtose teritorijose bylų, susijusių su tėvynės išdavyste ar kariniais nusižengimais, nagrinėjimas nuo šiol perduodamas karo tribunolo kompetencijai. Šio įsako 9 straipsnis grėsmingai įspėjo, kad teisė apskųsti Tribunolo sprendimus yra griežtai ribojama13. Trečiasis Kalinino įsakas karo tribunolo teismus reglamentuojantiems nuostatams karo padėties teritorijoje suteikė privalomą vykdomąją galią14. Po keleto dienų laikraštis skaitytojus informavo, kad karo tribunolas turi teisę nagrinėti bylą per dvidešimt keturias valandas nuo oficialaus kaltinimo gavimo9.
Karinė vadovybė nedelsdama pradėjo leisti įsakymus, skirtus teritorijoms, kuriose buvo paskelbta karo padėtis. 1941 m. birželio 22 d. Baltijos specialiosios karinės apygardos vadas generolas pulkininkas F. I. Kuznecovas išleido įsakymą kaip Šiaurės vakarų fronto armijos vadas, kuriame skelbiama, kad kiekvienas asmuo, padėsiantis priešui bet kokiu būdu, bus baudžiamas karo teismo sąlygomis10. 1941 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 3 Baltijos specialiosios karinės apygardos vadas Kuznecovas davė smulkesnių nurodymų. Įsakymo 5 straipsnis skelbė, kad visi įtartini asmenys turi būti tuojau pat perduoti NKVD, o 6 straipsnis perspėjo, kad „asmenys, kalti dėl įsakymo nuostatų nepaisymo, melagingų gandų skleidimo ar kitų nusikaltimų arba veiksmų prieš gynybos reikalus, yra skelbiami liaudies priešais ir baudžiami pagal karo padėties įstatymus"11.
Tuo metu Vasilijus Černyševas, SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas, jau birželio 23 d. išplatino Be-rijos įsakymą evakuoti kalinius iš kalėjimų, esančių karo pavojaus zonoje12. Tuo vadovaudamasis Latvijos SSR vidaus reikalų komisaras Alfonsas Novikas suorganizavo, kad du traukiniai evakuotų iš Latvijos kalėjimų 3722 kalinius. Vienas jų išvyko 1941 m. birželio 23 d., kitas -birželio 24 d.13
Bet tai nereiškė, kad Latvijos kalėjimuose nebeliko kalinių. Atvirkščiai, NKVD suiminėjo žmones iki birželio 27 d.14, t. y. dvi dienos iki sovietiniams valdžios organams paliekant Rygą. Remdamiesi karo padė-
12 „PSRS Augstākās Padomes Prezidija dekrēts par kara stāvokļa izsludināšanu atsevišķos PSRS apvidos" / / Cīņa (Ryga), Nr. 150, 1941 m. birželio 23 d., p. 1.
13 „PSRS Augstākās Padomes Prezidija dekrēts par kara stāvokli" // Cīna, Nr. 150, 1941 m. birželio 23 d., p. 1. Plg. dar: Bolšaja sovetskaja enciklopedija, 2 leid., str. ,,Vo-ennyi tribunal".
14 „PSRS Augstākās Padomes Prezidija dekrēts par Nolikumu par kara tribunālu apstiprināšanu apvidos, kuros izsludināts kara stāvoklis un kara darbību rajonos" / / Cīņa, Nr. 150, 1941 m. birželio 23 d., p. 2.
9 TASS. „Kara tribunālu organizēšana" // Cīņa, Nr. 152, 1941 birželio 25 d., p. 1.
10 „Ziemeļu-Rietumu frontes karaspēku komandētāja pavēlē 1941. gada 22. jūnijā" // Cīņa, Nr. 151, 1941 m. birželio 24 d., p. 1.
11 „Pavēle Baltijas atsevišķajam kara apgabalam Nr. 3" / / Cīņa, Nr. 152, 1941 m. birželio 25 d., p. 1.
12 Kokurins A. Ieslodzīto evakuācija no Latvijas PSR Iekšlietu Tautas komisariāta cietumiem 1941. gadā // Latvijas Okupācijas Muzeja Gadagrāmata, 1999, p. 160. Plg. filmuotą interviu su H. Veissu (LOM, OMF 2300/16).
13 Kokurins A. Ieslodzīto evakuācija..., p. 161.
14 Kalme A. Total Terror: An Expose of Genocide in the Baltics, red. Walteris Armas (Niujorkas: Appleton-Century-Crofts, 1951), p. 54; „Kā apcietinātie izlauzās no Rīgas centrālcietuma", Tēvija (Ryga), Nr. 2, 1941 liepos 2 d., p. 3; „No sarkano cietumiem izbēgušie", Tēvija, Nr. 3, 1941 m. liepos 3 d., p. 4; žr. taip pat NKVD suėmimo orderio, išduoto 1941 m. birželio 25 d., faksimilę, išspausdintą Baigais gads: Attēlu un dokumentu krājums par boļševiku laiku Latvijā no 17. IV 1940 līdz 1. VII1941, red. Paulas Kovaļevskis, Oskaras Norītis ir Miķelis Gopperas (Ryga: Zelta Ābele, 1942), p. 89.
timi, karo tribunolai, apkaltinę suimtuosius tėvynės išdavimu, skubiai nuteisdavo juos mirties bausme15. Likę gyvi Rygos centrinio kalėjimo (Latvijos SSR NKVD kalėjimas Nr. 1) liudytojai papasakojo, kaip buvo vykdomos mirties bausmės ir kalėjimo kieme laidojami kūnai16. Tą faktą vėliau savo 1941 m. rugsėjo 10 d. pranešimu patvirtino Latvijos SSR NKVD kalėjimų administracijos vadovas Karlis Grinbergas17. Masinės egzekucijos vykdytos birželio 27 (nužudyti 62 asmenys18), 28 ir 29 d. Liudijimai rodo, kad kaliniai iš pradžių turėjo išsikasti duobę, kuri tapo bendra jų kapaviete, o paskui buvo nušauti į pakaušį iš arti19. Sovietinės valdžios organai per garsiakalbius ir radiją Rygos gyventojams paskelbė, kad antisovietinė veikla nebus toleruojama ir kad daug žmonių pastarosiomis dienomis buvo suimta bei nuteista kaip tėvynės išdavikai20.
1941 m. birželio 29 ir 30 d., kai vokiečių vermachto kariai priartėjo prie Rygos ir ją apsupo, sovietų valdžios organai miestą paliko. Pamatę, kad jų kalėjimo prižiūrėtojai dingo, likę gyvi kaliniai bandė iš kalėjimo kamerų pabėgti. Keletui pavyko išsiveržti ir išvengti susidūrimo su Raudonosios armijos kareiviais, kurie vis dar gynė miestą21.
1941 m. liepos 1 d. vokiečių armija pergalingai įžengė į Rygą. Manydami, kad jų šalis išvaduota, daugelis patriotiškai nusiteikusių latvių bandė atkurti buvusias nepriklausomos Latvijos vykdomosios val
15 „Kā apcietinātie izlauzās", p. 2; karinio tribunolo nuosprendžio dokumento faksimilė, pateikta „Kā strādā GPU: Viens no neskaitāmiem nāves spriedumu protokoliem, žīdu parakstīts", Tēvija, Nr. 2, 1941 m. liepos 2 d., p. 4; ta pati faksimilė pateikta Baigais gads, p. 89.
16 Filmuotas interviu su Helēna Lācis (mergautinė pavardė Lasmane), LOM, OMF 2300/235; filmuotas interviu su Velta Bojāre, LOM, OMF 2300/120; K. Lācio parodymai, LOM, Nacionālā sardze byla, OMF 600/50; H. Lasmanės parodymai, LOM, Nacionālā sardze byla, OMF 600/24; „Kā apcietinātie izlauzās", p. 2; Kalme, Total Terror, p. 61.
17 Kokurins, „Ieslodzīto evakuācija", p. 161.
18 „Šustino sąrašas", kita 11 puslapio pusė (žr. 5 pastabą); „Visai pasaulei vēstīs par čekistu šausmu darbiem Latvijā: Centrālcietumā atrakti 98 upuri", Tēvija, Nr. 5, 1941 m. liepos 5 d., p. 2.
19 „Visai pasaulei vēstīs", p. 2; Kaime, Total Terror, p. 62.
20 „Par nošauto izsludinātais izglābies no nāves", Tēvija, Nr. 5, 1941 m. liepos 5 d., p. 4; lapelio, pranešančio apie masinę egzekuciją 1941 m. birželio 27 d. faksimilė, pateikta Baigais gads, p. 90.
21 Interviu su Helēna Lācis, LOM, OMF 2300/235; Kaime, Total Terror, p. 61; „Izglābušies", Tēvija, Nr. 2, 1941 m. liepos 2 d., p. 1; „Kā apcietinātie izlauzās", p. 2; „No sarkano cietumiem izbēgušie", p. 4; „No čekas pagrabiem un centrālcietuma kamerām brīvībā", Tēvija, Nr. 3, 1941 m. liepos 3 d., p. 3; „Cietušie stāsta", Tēvija, Nr. 3, 1941 m. liepos 3 d., p. 3.
džios institucijas. Tarp tokių būta ir teisingumo sistemos darbuotojų22, kurie, išgirdę apie egzekucijas centriniame Rygos kalėjime, sudarė laikinąjį tyrimų komitetą. 1941 m. liepos 3 d. tyrimo grupė dviejose bendrose centrinio kalėjimo kiemo kapavietėse pradėjo ekshumaciją. Vienoje duobėje rasti 62, kitoje - 36 ar 37 kūnai23.
Kai kurie kūnai identifikuoti remiantis NKVD dokumentais ir asmeniniais daiktais, kiti - pagal dokumentus ir asmeninius daiktus, rastus pas nužudytuosius, dar kiti - pagal dokumentus, rastus kalėjimo administracijoje, įskaitant sąrašą, kurį pasirašė Latvijos SSR valstybės saugumo liaudies komisaras Semionas Šustinas. Ekshumacija ir identifikavimas truko keletą dienų24.
Kai vokiečių valdžia suprato, kaip propagandiškai vertinga tai, ką daro grupelė savanorių entuziastų25, atvyko nacių kontroliuojamos spaudos žurnalistai, kurių tikslas buvo panaudoti šią tragediją kaip an-tisovietinę propagandą26. Šios propagandos dalis buvo rastas ir paskelbtas spaudoje minėtasis masinės mirties bausmės nuosprendis, kurį pasirašė Latvijos SSR NKGB komisaras Šustinas, tarybinis žydas27. Netgi centrinio kalėjimo aukų palaikų perlaidojimą vokiečių valdžios organai pavertė propagandiniu renginiu28.
22 A. Grantskalnio parodymai JAV specialiajam komitetui tirti Baltijos valstybių inkorporavimą į SSRS, Hearings before the Select Committee to Investigate the Incorporation of the Baltic States into the USSR of the Committee on Rules and Administration, 83d Kongresas, 1-oji sesija. (Vašingtonas: GPO, 1954), p. 101-102; Nikolajaus Šilinio parodymo stenograma, LOM, OMF 4103, p. 3.
23 Grantskalnio parodymai, p. 102-103; Šilinio parodymai, p. 3-4; interviu su Bojāre, LOM, OMF 2300/120; Kaime, Total Terror, p. 61; „Noslepkavoto atrakšana pie Rīgas centrālcietuma". Tēvija, Nr. 4, 1941 m. liepos 4 d., p. 4, nurodo liepos 4-osios datą („Šiandien, šeštą ryto...").
24 Grantskalnio parodymai, p. 103-104; Šilinio parodymai, p. 4-5.
25 Kalme, Total Terror, p. 61-62; Šilinio parodymai, p. 4-5. Liudydamas Kersteno komisijai, Grantskalnis teigė: „Mes neturėjome nieko bendra su vokiečių okupacine armija. Tai buvo Latvijos komisija, sudaryta Latvijos teismų sistemos pagrindu" (Grantskalnio parodymai, p. 112).
26 Nacių cenzūruojama spauda („Noslepkavoto atrakšana"straipsnyįe< p. 4) vietinius žurnalistus mini kaip tyrimo komisijos narius. Kitą dieną Tēvija laikraštis pranešė, kad vokiečių korespondentai nusiuntė į Berlyną Vokietijos spaudai nuotraukas, kuriose užfiksuoti ekshumuoti kūnai („Visai pasaulei vēstīs", p. 2).
27 „Noslepkavoto atrakšana", p. 4. Šiame straipsnyje S. Šustino pavardė buvo klaidingai transkribuota į latviškiau skambančią „J. Šustinš". Vėliau nacių kontroliuojama spauda ypač pabrėžė jo žydišką kilmę, išspausdindama retušuotą jo nuotrauką su antrašte „Žīds Ābrams Šustins" (Tēvija, Nr 14, 1941 m. liepos 16 d., p. 8).
28 Žr. nuotraukas, p. 3, ir straipsnį „Sarkanie nezvēri neizbēgs Dieva un cilvēku tiesai", p. 2, Tēvija, Nr. 6, 1941 m. liepos 7 d.
Tačiau tuo nacių režimo propagandinės spekuliacijos apie Rygos centrinio kalėjimo aukas bei dokumentą, kuris tapo žinomas „Šustino sąrašo" vardu, nesibaigė. Nuotraukos ir dokumentai, rasti per ekshumaciją Rygos centriniame kalėjime bei kitose masinių egzekucijų vietose, sudarė didžiąją 1942 m. išleistos knygos „Baigais gads" (Siaubo metai) medžiagos dalį. Šis gausiai iliustruotas leidinys buvo skirtas etniniams latviams priminti, koks baisus buvo gyvenimas valdant komunistams, iš kurių patys žiauriausi neva buvo žydai29. Psichologinis šokas, kurį sukėlė šie įvykiai, taip pat niekinga nacių propaganda, skirta etniniams latviams, lėmė, kad Rygos centrinio kalėjimo aukos ir „Šustino sąrašas" giliai įsišaknijo istorinėje daugumos latvių sąmonėje.
29 Žr. 14 pastabą.
„Šustino sąrašo" analizė
Papasakojau apie istorinį minėtojo dokumento atsiradimo kontekstą ir apie tai, kada buvo žinomi tragiški jo padariniai. O dabar pakalbėkime apie patį „Šustino sąrašą".
Kaip jau minėjau, tai dokumentas, susidedantis iš vienuolikoje beveik peršviečiamų lapų išspausdintų septyniasdešimt aštuonių įrašų rusų kalba. Likusi kopija, kuri dabar saugoma Latvijos okupacijos muziejuje Rygoje, greičiausiai yra viena iš keleto dublikatų, sukurtų NKGB archyvams. Prielaidą patvirtina ir ranka kairiajame viršutiniame pirmojo lapo kampe užrašytas žodis „kopija".
Dokumento pavadinimas toks: „Latvijos SSR NKGB suimtų asmenų, kaltinamų kontrrevoliucine veikla, sąrašas" (p. 1). Vienuoliktame puslapyje dokumentą pasirašė trys pareigūnai: Latvijos SSR valstybės saugumo liaudies komisaras, valstybės saugumo kapitonas Šustinas, Latvijos SSR NKVD dalinių karo tribunolo pirmininkas, antrosios kategorijos karo teisės specialistas Soldatnikovas bei Baltijos specialiosios karinės apygardos specialiųjų bylų karinio prokuroro pavaduotojas, antrosios kategorijos karo teisės specialistas Solncevas (p. 11).
Sąrašas neabejotinai buvo sudarytas paskubomis, tuo pačiu metu spausdinant bent dviem mašinėlėmis, nes puslapių šriftas skiriasi. Tai paaiškina faktą, kad dešimt sąrašo įrašų kartojasi, kai kuriuose besikartojančiuose įrašuose kaltinamųjų pavardžių rašyba šiek tiek skiriasi.
Kiekvieno sąrašo įrašo struktūra paprasta - įrašo numeris, kaltinamojo vardas, pavardė ir tėvavardis, kaip būdinga rusams, bei trumpa tariamo nusikaltimo formuluotė ir RSFSR baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį asmuo buvo teisiamas.
Štai vienas šio sąrašo įrašų:
„6. Somovičius, Viktoras Konstantinovičius. 1941 m. birželio 24 d. dainavo gatvėje fašistines dainas, o kai buvo sulaikytas, tyčiojosi iš sovietinės santvarkos. Kaltas pagal Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 10 dalies 2 punktą" (p. 1).
Kitas pavyzdys:
„55. Čuibe, Arnoldas Janovičius. Buvęs fašistinės Latvijos mokyklų departamento direktoriaus pavaduotojas. Per vokiečių bombonešių reidus davė signalus šnipinėjimo tikslais. Teistas ir laikomas kaltas pagal Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio la dalį bei 58 straipsnio 4 dalį" (p. 8).
Tai tipiški sąrašo įrašų pavyzdžiai, tačiau lakoniškame kaltinimų turinyje slypi įvykdyto teisingumo klaidų esmė. Kalbant apie Somovičių, vadinamosios fašistinės dainos buvo daugiausia latvių liaudies dainos, nes naktį iš birželio 23 į 24-ąją Latvijoje švenčiama tradicinė vidurvasario šventė Joninės ir dainuojama daug liaudies dainų. Kadangi dainų kilmė nebuvo komunistinė, čekistai, aišku, jas palaikė fašistinėmis ir todėl turėjo „svarią" priežastį Somovičių sulaikyti. Tardomas sulaikytasis suklydo išreikšdamas savo nepasitenkinimą sovietų valdžia Latvijoje, todėl buvo teisiamas pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 10 dalį, kuri numato bausmę už antisovietinių jausmų reiškimą. „Normaliomis" stalininės SSRS sąlygomis panašūs kaltinimai užtraukdavo mažiausiai pusės metų bausmę Gulage. Tačiau esant karo padėčiai, baudžiamasis kodeksas leido ir mirties bausmę. Štai kodėl tokia bausmė buvo paskirta Somovičiui ir daugeliui kitų „Šustino sąrašo" asmenų - 58 straipsnio 10 dalis pritaikyta daugiau nei ketvirtadaliui nuteistųjų. Atrodo, kad Baudžiamojo kodekso formuluotė labai įvairią veiklą leido laikyti antisovietine agitacija ir propaganda ir bausti mirtimi.
„Šustino sąrašo" sudarytojai labai rėmėsi ir 58 straipsnio la dalimi -susijusia su tėvynės išdavimu, ypač akcentuojančia šnipinėjimą. Štai kodėl Čuibės kaltinime minimas šnipinėjimas. Paaiškėjo, kad jis ir kartu su juo nuteistas sūnus birželio 27 d. rūkydami stebėjo pro langą gatvės įvykius30. Jų degančias cigaretes čekistai palaikė signalais vokiečių bombonešiams. Todėl suimtieji buvo teisiami kaip tėvynės išdavikai, skiriant jiems mirties bausmę.
30 Adolfas Šildė, Pasaulės revolūcijas vārdā (Niujorkas: Grāmatu Draugs, 1983; Ryga: Elpa, 1993), p. 170.
Kalbėdamas apie sovietinių organų nusikaltimų tyrimo ir kaltės įrodymo metodus, pacituosiu informaciją iš Čuibės kaltinimo apie jo veiklą nepriklausomoje Latvijoje. Kadangi Čuibė buvo aukštas Karlio Ulmanio autoritarinio prezidentavimo metų Švietimo ministerijos tarnautojas, jis buvo įvardytas kaip fašistinės Latvijos atstovas, o todėl - klasinis sovietinio režimo priešas. Tokie kaltinimai rodo, kad Martino Lacio 1918 m. instrukcijų dvasia vis dar buvo sovietinių tyrimo metodų pagrindas. Nors RSFSR baudžiamasis kodeksas Latvijos SSR įsigaliojo tik 1940 m. lapkričio 26 d., NKVD ir NKGB buvo suteikti įgaliojimai „liaudies priešus" už nusikaltimus, neva padarytus prieš sovietinę okupaciją, teisti atgaline data31. Todėl Čuibę buvo galima teisti pagal 58 straipsnio 4 dalį, nes kaip nepriklausomos Latvijos valstybės pareigūnas jis buvo kaltas dėl pagalbos tarptautinei buržuazijai, kadangi vykdė antisovietinę politiką.
Kiti sąraše nurodyti asmenys taip pat buvo teisiami atgaline data. Nikolajus Dannenbergas nuteistas už dalyvavimą 1921 m. Kronštato sukilime (p. 1). Tomas Dzirago nuteistas už tai, kad, 1919-1920 m. tarnaudamas Lenkijos armijoje, kovojo su sovietais (p. 2). Miervaldis Lukinas 1919 m. kovojo su Raudonąja armija, o vėliau buvo Latvijos Prezidento Ulmanio adjutantas (p. 2). Daktaras Nikolajus Reinicas, be kita ko, buvo nuteistas už 1919 m. kovas Baltijos vokiečių landvero gretose (p. 2). Nors Eduardas Krūzė dalyvavo Rusijos pilietiniame kare ir kovėsi Raudonojoje armijoje, didžiausias jo nusikaltimas buvo tardytojo darbas tiriant nelegalios Komunistų partijos aktyvistų baudžiamąsias bylas nepriklausomos Latvijos metais (p. 4-5). Karlis Valdmanis buvo policijos viršininkas ir „Aizsargi" šaulių organizacijos narys (p. 9).
Kai kurie kaltinimai buvo sufabrikuoti, kiti paremti nepatikimais demaskavimais. Pavyzdžiui, Helena Lasmanė (p. 5) niekada nepriklausė nelegaliam pasipriešinimo judėjimui „Tēvijas sargs"32, o giminės tvirtina, kad Heinrichas Vistinis (p. 8) nebuvo „Aizsargi" šaulių organizacijos narys33. Lasmanė per stebuklą išliko gyva, o Vistiniui kartu su kitais Rygos centrinio kalėjimo kieme buvo įvykdytas mirties nuosprendis.
Kai kurie sufabrikuoti kaltinimai tiesiog absurdiški. Matvejus Kuznecovas, 1924 m. nelegaliai pabėgęs iš SSRS, ketvirtajame dešimtmetyje lankėsi Vokietijoje, Čekoslovakijoje ir Suomijoje. Latvija tuo metu bu-
31 Jānis Riekstiņš, „Staļinisko represiju aizsākums Latvijā", Latvijas Vēsture, 1991, Nr.1:22.
32 Interviu su Lāciu, LOM, OMF 2300/235.
33 Interviu su Bojāre, LOM, OMF 2300/120.
vo nepriklausoma valstybė, o Kuznecovas - jos pilietis, todėl tokios kelionės į kitas valstybes negalėjo būti tėvynės išdavimas, bet jos buvo traktuojamos būtent taip (p. 3). Kazimiras Burneiko apkaltintas svastikos laikymu, o Minna Elerbuša buvo kaltinama kaip jam tą svastiką perdavusi (p. 8). Keturi žydai buvo nuteisti už pagalbą vokiečiams Vokietijos kariuomenei skverbiantis į šalį (p. 4, 8, 9). Buhalteris Videvudas Roga34 buvo tiesiog klasifikuotas kaip „Aizsargi" šaulių organizacijos narys ir todėl „aiškiai antisovietinis elementas" (p. 9).
Rogos ir kitų dešimties sąraše minimų asmenų įrašuose netgi nenurodytas joks RSFSR baudžiamojo kodekso straipsnis, bet vis tiek jiems, išskyrus minėtąją Heleną Lasmanę, buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Tai įvyko dėl to, kad, ranka prirašius paraštėse keletą pastabų, pakito „Šustino sąrašo" pobūdis: iš paprastos ataskaitos jis virto privalomu tariamai teisiniu dokumentu. Pirmiausia buvo pakeistas sąrašo pavadinimas: „Bylų sąrašas, susijęs su asmenimis, Latvijos SSR NKGB suimtais už kontrrevoliucinę veiklą remiantis SSRS aukščiausiosios tarybos Prezidiumo Karo padėties įsaku" (p. 1). Remdamiesi Kalinino 1941 m. birželio 22 d. įsaku, šio sąrašo autoriai implikavo, kad tai yra karo tribunolo sesijos priimtas dokumentas. Kaip ir Stalino didžiojo teroro metų „troikos"35, sovietinis karo tribunolas taip pat buvo iš trijų asmenų36. Numatyta, kad trijų sąrašą pasirašiusių asmenų pakaks patenkinti karo tribunolui sudaryti keliamus reikalavimus, o chaosas, kurį sukėlė greitas vokiečių armijos veržimasis į šalies gilumą, leis pateisinti visišką tokių teisinių formalumų kaip teismo proceso tvarka nepaisymą, nors Aukščiausiosios tarybos įsakas to ir reikalavo. Čia dera pacituoti bulgarų komunistą, kurį ketvirtajame dešimtmetyje nuteisė panašūs sovietinio karinio teisingumo organai: „Jokio prokuroro. Jokių liudytojų. Jokių kaltinamųjų. Jokio gynėjo"37. Šiuo atveju galima pridurti, kad taip pat ir jokių ginamųjų.
Viena ranka priprašyta pataisa pavertė šį dokumentą iš sąrašo verdiktu. Kita pastaba nustatė bausmę. Birželio 26 d. Latvijos SSR NKGB
34 Papildomas sąrašas, išspausdintas These Names Accuse: Nominal List of Latvians Deported to Soviet Russia in 1940-41, 2 leid. (Stokholmas: Latvijos nacionalinis fondas, be datos), p. 617.
35 Conquestas Great Terror, p. 286.
36 1980-1990 m. žinynas sovietiniams karininkams apibūdina juos kaip instituciją, susidedančią iš trijų asmenų, kurie priima nuosprendžius kolegialiai (Kh. M. Achmet-šinas ir kt. Voennoe zakonodatelstvo i pravovoe vospitanie voinov (Maskva: Voennoe iz-datelstvo, 1983), p. 185).
37 Citata iš Conquesto Great Terror, p. 284.
vadovas Šustinas 11 puslapio gale prirašė nutarimą Nr. 412: „Dėl keliamo socialinio pavojaus visi nuteistieji turi būti sušaudyti" ir pasirašė jį. Valstybės saugumo liaudies komisaro sprendimas yra galutinis, nes SSRS aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įsakas iš esmės panaikino bet kokią galimybę nuosprendį apskųsti, netgi jeigu kaliniai būtų žinoję apie jiems skirtas bausmes.
Paskutinė pastaba, parašyta susiliejusiu rašalu kitoje 11 puslapio pusėje, patvirtina šio masinės egzekucijos nusikaltimo įgyvendinimo faktą: „62 asmenims nuosprendis įvykdytas". Parašas neįskaitomas, bet data matyti aiškiai - 1941 m. birželio 27 d. Po savaitės buvo atkasti šešiasdešimt du kūnai, gulėję vienoje iš kalėjimo kiemo duobių.
„Šustino sąrašo" istorija - vienas iš daugelio nusikaltimų
žmonijai, kuriuos sovietiniai valdžios organai įvykdė pirmosiomis
Vokietijos-SSRS karo dienomis38. Jau pats faktas, kad toks
nerūpestingai sudarytas sąrašas galėjo virsti juridinę galią turinčiu dokumentu,
pasmerkiančiu žmogų mirti, yra vienas iš atvejų, „peržengiančių įstatymo ribas".
Ypač pilietinės visuomenės nariams, kurie teisinę santvarką laiko savaime
suprantamu dalyku. Rygos centrinio kalėjimo kieme įvykdytos egzekucijos aukos
atstovavo visoms Latvijos visuomenės socialinėms klasėms ir tautybėms. „Šustino
sąrašas" visiems laikams latviams liks tragišku komunizmo nusikalstamumo
liudijimu.
38 Conquestas
Great Terror, p. 456-457; žr. taip pat atitinkamus
komentarus, išspausdintus Nicolas Wertho
Black Book of Communism,
p. 214-218.
Apie Estijos represuotų žmonių registracijos knygas
Leo Oispuu,
Estijos represuotų asmenų vardynų skyriaus vadovas
Kaip žinoma, piliečių represijos sudarė pagrindinę okupacinės sovietų valdžios vykdytos represinės politikos dalį. Vienas iš atminimo įamžinimo būdų yra sąrašų, pateikiant glaustus duomenis apie vienaip ar kitaip represuotus asmenis, sudarymas. Būtent Estijos represuotųjų biurui, kuris nuo 1989 m. veikia prie Estijos neteisėtai represuotųjų sąjungos „Memento", ir buvo iškeltas uždavinys sudaryti vardinius aukų ir visų represuotųjų sąrašus, kad būtų nustatyta Estijos komunistų partijos vadovaujamos okupacinės sovietų valdžios genocido politikos esmė bei apimtis. Vardiniai sąrašai, arba registrai, turėjo patikslinti anksčiau pirminiais bendraisiais metodais nustatytą Estijos žmonių netektį 1940-1988 m.
Estijos represuotųjų registro grupės bendradarbiams normaliai dirbant, asmens duomenų įrašų skaičius registre padidėja iki 15 tūkst. naujų įrašų per metus. Numatoma, kad represuotųjų asmenų duomenų įrašų skaičius registre pasieks 274-300 tūkst., t. y. sudarys ketvirtį Estijos gyventojų skaičiaus.
2000 m. birželio 8 d. registre buvo 133 910 kompleksinių asmens duomenų įrašų. Registre esantys įrašai yra skirti vienam žmogui, vienam represijos aktui (uždarymas į kalėjimą arba tremtis, arba...), gaunant pradinius duomenis iš vieno ar kelių šaltinių. Įrašą sudaro iki 20 parametrų (pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo data, gimimo vieta, išsilavinimas, profesija, gyvenamoji vieta, suėmimo vieta ir t. t.), skirtų asmenims identifikuoti ir represijos procesų analizei. Registre esantys parametrai ir įrašai išdėstyti tam tikra tvarka ir paprastai pateikiami sutrumpintai. Šio elektroninio represuotųjų registro apimtis siekia daugiau nei 35 MgB.
Estijos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios tarybos komisija, vadovaujama akademiko Juhano Kahko, bendrai įvertino 1940 m. sovietų įvykdytos Estijos aneksijos ekonomines, politines ir socialines išdavas. J. Kahko komisija veikė 1989-1990 m. ir pratęsė anksčiau dirbusios komisijos (jai vadovavo akademikas A. Kernas ir kiti), kuri tyrė 1940 m. Estijos įvykius istoriniu ir teisiniu aspektais, darbą. Akademiko A. Kerno komisijos ataskaitoje pateikiama bendra žmonių praradimo Estijoje charakteristika (1). Pabaigoje komisija pažymi: 1940 m. įvedus stalininį teroristinį režimą, Estijoje buvo sunaikinta daugiau gyventojų nei per visą Antrąjį pasaulinį karą. Estija prarado daugiau nei penktadalį visų savo gyventojų (teroro aukų buvo 49 500, 24 100 žmonių žuvo kare, plius 139 400 žmonių, kurie, gelbėdamiesi nuo realaus represijų pavojaus, emigravo į užsienį arba liko gyventi toliau į rytus nuo Pečioros ir Narvos, Estijai nepriklausančioje teritorijoje. Šios teritorijos buvo neteisėtai įtrauktos į Rusijos sudėtį).
Arvo Kuddo sudarė knygos anglų kalba (1) skyrių „Žmonių netektys". Leo Talve 1991 m. (2, 3) ir Ene Tiijt 1993 m. (4) jo darbą tęsė. Remiantis duomenimis (2, 3, 4), okupacinių valdžių 1940-1991 m. vykdytus aktus gyventojų atžvilgiu galima suskirstyti į 12 represinių kategorijų, kurių bendrą skaičių („vienas represijos aktas vieno žmogaus atžvilgiu") sudarė 274 tūkst. (2) įrašų represuotųjų registre. Prie šio skaičiaus - 274 tūkst. - būtina pridėti asmenis, esančius „Represuotųjų konfiskuojant turtą" duomenų bazėje, ir bendras represuotųjų skaičius pasiekia 300 tūkst., arba 30% visų estų.
Elektroninio registro duomenų bazėse esančius asmeninius duomenis galima papildyti ir ištaisyti. Bendroji represuotųjų duomenų bazė naudojama informacijai pateikti, represinių procesų esmės analizei ir registracijos knygoms estų bei anglų kalbomis komplektuoti. Buvo išspausdintos šios knygos:
1) Politiniai suėmimai Estijoje 1940-1988 m. (§ 58). I knyga / Sudarė L. Blispuu. Talinas, 1996, 878 p. (iliustr.). Registre pateikti 20 164 suimtųjų duomenys;
2) Politiniai suėmimai Estijoje sovietų okupacijos laikais. II knyga / Sudarė L. Blispuu. Talinas, 1998, 872 p. (iliustr.). Registre pateikti 15 001 suimtojo duomenys, bendrai apžvelgiant I bei II knygas, t. y. 34 710 politinių kalinių duomenis;
3) Trėmimai iš Estijos į Rusiją. Masiniai trėmimai 1949 metų kovo mėnesį. D. II. V kn. / Sudarė L. Blispuu. Talinas, 1999, 736 p. (iliustr.). Bendras įrašų skaičius registre - 29 598 abėcėlės tvarka pagal šeimos galvų vardus pateikiami asmenys.
Baigiama rengti IV registro knyga (Trėmimai iš Estijos į Rusiją. Masiniai trėmimai 1949 metų kovo mėnesį. D. I. IV kn. / Sudarė L. Blispuu. Talinas, 1999. 550 p., iliustr.). Šią knygą sudaro pratarmė, įvadas, „Memento" vadovų sąrašas, sutrumpinimai, dokumentai, fotografijos, statistiniai duomenys, tremtinių pavardžių abėcėlės tvarka pagal gyvenamąją vietą Estijoje bei tremties vietą Sibire registrai.
Spaudai rengiamos III ir VI knygos (padaryta apie 60% viso darbo). Tai:
1) Politiniai suėmimai Estijoje sovietų okupacijos laikais. III kn. / Sudarė L. Blispuu. Talinas, 850 p. (su iliustr.). Numatoma išleisti 2000-
2001 m. Knygoje bus pateikta bendra I-III knygų statistika bei duomenys apie 15 tūkst. politinių kalinių ir nužudytųjų;
2) Trėmimai iš Estijos į Rusiją. 1941 metų birželio 14 dienos masiniai trėmimai ir visi anksčiau nespausdinti duomenys apie tremtinius. VI knyga. Duomenys apie maždaug 11-12 tūkst. tremtinių.
Numatoma dar išleisti VII-XII registracijos knygas. VII knyga bus skirta laisvės kovotojams, t. y. daugiausia bus rašoma apie mobilizuotuosius į vokiečių armiją (59 tūkst. žmonių) ir miško brolius (16 tūkst. žmonių).
VIII knyga bus skirta mobilizuotiesiems į Sovietų (Raudonąją) armiją, kurie buvo nukankinti darbo batalionuose (apie 35 tūkst. žmonių).
IX knyga bus skirta 70 tūkst. asmenų, kurie, gelbėdamiesi nuo realaus represijų pavojaus, pabėgo iš Estijos į Švediją,Vokietiją ir kitas valstybes.
X knyga bus skirta sovietiniams politiniams kaliniams, sušaudytiems ir mirusiems Sibire, kurių archyvinės bylos guli Rusijos archyvuose ir iki šiol mums nėra prieinamos (apie 10-15 tūkst. žmonių).
XI knyga bus skirta Estijos gyventojams, kurie buvo represuoti konfiskuojant turėtą nuosavybę. Mes turime atitinkamus elektroninius registrus, kurie iki šiol dar nesutvarkyti.
XII knyga bus skirta represuotiems estams, kurie nuo 1917 m. gyveno Rusijoje. Šie duomenys yra Rusijos archyvuose. Mes turime duomenų apie daugiau nei 800 represuotųjų, kurių dauguma buvo sušaudyti. Taip pat turime „Leningrado kankinių knygą. 1937-1938 m." (T. 1-3, kuriuose pateikti kalinių sąrašai). 7,8% jų sudarė estai, o Leningrade 1937-1938 m. iš viso buvo sušaudyti 40 485 žmonės, pateikus jiems politinius kaltinimus. Daugeliu atvejų žmonės buvo suimami ir kalinami pagal tautybę (remiantis anketų duomenimis) (5,6).
Papildomai pateikiama keletas iliustracijų, nurodant registracijos knygose ir bendrajame elektroniniame registre esančių suimtųjų bei tremtinių asmeninių parametrų tyrimo duomenis.
Literatūra
1. World War II and Soviet Occupation in Estonia. A Damages Report. Compiled and edited by Juhan Kahk. Periodic Publishers. Tallinn, 1991. 91 p.
2.
Talve L. Repressioonide all kannatas pool Eesti elanikkonnast. Rahva Hääl,
19.-23. oktoober 1991 a.
Талве Л. От репрессий пострадала половина населения Эстонии. Рахва Хяяль, 19-23
октября 1991 года.
3.
Talve L. Elanike ja maa-alade kaotused Eestis 1939-1958. Rahva Hääl,
13.06.1992 а.
Талве JI. Потери населения на территории Эстонии в 1939-1958 годах. Рахва Хяяль
13.06.1992 г.
4.
Tiit Е. Eesti rahvastik ja selle probleemid I, II ja III. Akadeemia. 1993. а
8-10.
Тийт Э. Проблемы населения Эстонии I, II и III. Академия. 1993. а 8-10.
5. Левашовское мемориальное кладбище. Администрация С.-Петербурга. Комиссия по восстановлению прав реабилитированных жертв политических репрессий. С.-Петербург, 1999. 16 с., илл.
6. Ленинградский мартиролог 1937-1938. Том 3. Ноябрь 1937 г. С.-Петербург, 1998. 638 с.
PULSUOJANTIS GENOCIDAS. Čečėnų žudymas tęsiasi. Garbės ir sąžinės pareiga
Algirdas
Endriukaitis,
Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius
Mūsų forumas nėra sausas statistikos ar buhalterijos duomenų konstatavimas ir balanso sudarymas. Tai gali padaryti ir vargingi politikos ar istorijos amatininkai. Mes esame žmonės, kurie savo gyvenimą praleido su komunizmo antrankiais, širdimi suvokė ne tik savo, bet ir visų nepažįstamų komunizmo vergų likimus, atskirų žmonių ir tautų likimus.
Tuo požiūriu mes dar nebaigę darbo, nesvarbu, ar esame pavargę, ar nusilpę. Ir tam mes čia. Tokie buvome, tokie ir likome. Ir suvokiame, kad dirbame darbą, kurį turėtų dirbti mūsų šalių vyriausybės, visa ilga jų virtinė. Na, to darbo jos neatlieka, o mes jas išlaikome ir dar jų darbą dirbame. Gal tai ir panašu į lipimą kopėčiomis į dangų. Bet mes lipame ten, nes jis yra...
Praeities bei dabarties vertinimas ir senatis
Šiandienos pasaulio neteisybių ir kraujo liejimosi peripetijos remiasi tuo, kad didžiųjų valstybių politikai ir vyriausybės, ypač Rusijos ir Kinijos, nedrįsta morališkai, politiškai ir teisiškai įvertinti praeities ir dabarties ir veidmainiškai žongliruoja tarptautinės teisės principais bei normomis, imituoja jiems privalomus teisingumo darbus. Lengvatikės masės susidaro klaidingą įspūdį ir įvaizdį, kad viskas nagrinėjama ir sprendžiama remiantis teisės pagrindu.
Kokio teisingumo pasaulyje galima tikėtis iš Jungtinių Tautų Organizacijos, jeigu jos sprendimus veto teise lemia komunistinė Kinija ir ant politinių bei moralinių komunizmo griuvėsių gyvuojanti Rusija? Tai jos morališkai ir politiškai reketuoja mažąsias valstybes ir tarptautines organizacijas.
Nobelio premijos laureatas Elijas Kanetis pasakė: „Kaip jie vertina istoriją: šlovina ją ar gėdijasi - štai pagal ką derėtų spręsti apie žmones". Šiemet sukako 85-eri metai nuo Osmanų imperijos vykdyto armėnų genocido. Apie tai Turkijoje nedrįstama atvirai kalbėti. Patys armėnai yra kreipęsi į viso pasaulio politikus, vyriausybes ir parlamentus įvardyti ir pasmerkti armėnų tautos žudymą. Tai padarė tik devynios šalys, pradedant Argentina 1965 m. ir baigiant Prancūzija 1995 m. Kitos to padaryti nedrįsta. Na o jei kalbėsime apie komunizmą, tai bendrų valstybių veiksmų, civilizacijos gėdai, nėra.
Praeitis - tai aktyvi šiandiena
Požiūris į savo praeitį - tai ne tik retrospektyvios istorinės atsakomybės imperatyvus prisiėmimas, bet ir tęstinumo bei šiandieninio požiūrio į dabarties gyvenimo aktualijas atskleidimas, susitapatinimas su gerais ar blogais darbais. O kadangi Rusijos užsienio reikalų ministerija, reaguodama į Lietuvos reikalavimus atlyginti okupacijos padarytą žalą, šiomis dienomis pareiškė, kad 1940 m. Sovietų kariuomenė į Lietuvą buvo įvesta pagal susitarimą, tai reiškia, kad Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, savo okupacija didžiuojasi. Nutylėta, kad Lietuvai buvo pateiktas vienos nakties ultimatumas. Ir tuojau Lietuvoje prasidėjo masinės represijos - suėmimai, trėmimai, žudymai. Viskas paremta melu, klasta ir smurtu. Dėl to vyko Niurnbergo procesas ir dėl to vyksta šis Kongresas Vilniuje. Ir vėl tai kartojasi Čečėnijoje.
Vakarų šalys apsigynė ir apsirūpino - fašizmas jau nebepakils. Įvykdyta denacifikacija. Formaliai komunizmas Rusijoje žlugęs. Pakitusiame pasaulyje Rusija formaliai šiek tiek dekoravosi ir reformavosi. Vis dėlto visa buvusi partinė nomenklatūra, KGB struktūra ir žmonės, dvasia, tradicijos bei požiūris į gyvenimą išliko. Liko nedemokratinė, prievartinė, savanaudiška ir imperialistinė nuostata.
Ryškiausiai tai matyti Čečėnijoje. Čečėnų tautos naikinimas ir žudymas - ciniškiausias atvejis šiandienos Europoje. Tai ketvirtasis šios tautos genocidas. Tai dešimtys tūkstančių nužudytųjų, 300 tūkstančių pabėgėlių, daugybė suluošintų, sergančių, kankinamų filtracijos lageriuose žmonių, turto ir gamtos naikinimas. Pažeidžiamos visos taikius gyventojus saugančios ir karą reguliuojančios tarptautinės konvencijos, naudojami uždrausti ginklai.
Melas ir klasta
Rusija, pripažinusi, jog turi problemų su Čečėnija, galėjo, kaip yra įprasta, spręsti jas ilgalaikėmis derybomis. Galima buvo pasikviesti ir Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Tarybos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos arba netgi kaimynių šalių tarpininkavimo ar sutaikymo misijas. Teisiškai Čečėnija iki šiol nėra pasirašiusi savanoriškos stojimo į Rusijos Federaciją sutarties ir nėra savanoriškas Rusijos Federacijos subjektas. Tai nurodyta Rusijos Konstitucijoje. Prezidento V. Putino siekis - kraštą okupavus, bandyti formaliai kolaborantų rankomis priversti Čečėniją krauju pasirašyti šią sutartį.
1994 m. Rusijos karas Čečėnijoje nebuvo netgi išprovokuotas. Paprasčiausiai Rusija paskelbė, kad gruodžio 12 d. pradedamos derybos, o gruodžio 11 d. pradėjo karo veiksmus, kurie truko 22 mėnesius. Beje, 1999 m. gegužės mėnesį Rusijos Valstybės Dūmoje buvo norėta Prezidentui B. Jelcinui pareikšti nepasitikėjimą. Vienas iš nepasitikėjimo klausimų - neteisėtas karas Čečėnijoje, kuriame žuvo 10 tūkst. Rusijos kariškių. Šiuo klausimu pareikšti B. Jelcinui nepasitikėjimą pritrūko tik poros dešimčių balsų.
Sąmoningas rengimasis karui
1999 m. gegužės mėnesį Dagestano ir Čečėnijos pasienyje Rusija pradėjo nuolat provokaciniais tikslais apšaudyti Čečėnijos teritoriją. Prieš antrąjį karą ir jam prasidėjus, Rusijos kariškiai patvirtino, kad jau gegužės mėnesį buvo pasirengę karui. Spaudoje buvo skelbti pasirengimo žemėlapiai. Karas artėjo. Kai kurių neatsakingų Čečėnijos politikų (tai nesietina su A. Maschadovu) ir kariškių sprendimu bei Rusijos specialiosioms tarnyboms išprovokavus, Dagestane prasidėjo karo veiksmai. Įtartini Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmai siekiant sukelti Rusijoje karinę psichozę buvo namų sprogdinimai ir žmonių žūtys miestuose.
Patikrinti imperiniai būdai
Dabartinės Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Anatolijus Kulikovas, buvęs Rusijos vidaus reikalų ministras pirmajame kare su Čečėnija, pareiškė, kad dabartiniame kare Rusija turi imtis MGB ir NKVD taktikos,
1944-1951 m. taikytos Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Pabaltijyje, kraštuose, kur vyko nacionalinio pasipriešinimo stalininei imperijai ir išsivadavimo karas.
Rusijos taktika šiame kare buvo platus agentūrinis darbas, infiltracija, papirkinėjimai, negailestingas pasipriešinimo dalyvių naikinimas, žmonių trėmimai, persekiojimai, marionetinės valdžios kūrimas, tautos skaldymas, kolonizavimas.
Čečėnijoje šiame darbe aktyviai dalyvauja Rusijos FSB. Pirmajame kare dalyvavo per 600 tokių darbuotojų. Žinoma, kad dabar į Čečėniją dirbti diversinių ir ardomųjų darbų atsiųsta per 800 GRU darbuotojų, kurie naikinimo operacijose nedalyvauja, o tik jas organizuoja.
Šių specialiųjų institucijų kadrai neatsakė už savo nusikaltimus SSRS laikotarpiu, ir niekas iki šiol nepakito. Rašytojas Vladimovas rašė: „Netikėk KGB nei saulei šviečiant, nei lietui lyjant, netikėk nei esant giedram dangui, nei blogam orui, netikėk netgi tuomet, kai jis sako tiesą".
Jau nuo 1999 m. spalio mėnesio planuojama Čečėnijoje įkurdinti kazokus iš kitų rajonų, įskaitant Semirečės rajoną Kazachstane. Šiolkovskajos, Naursko ir Nadterečno rajonų administracija ir MVD sudaryta iš asmenų, atkeltų iš Stavropolio, Krasnodaro ir Rostovo krašto. 1999 m. lapkričio mėnesį A. Čubaisas pareiškė: „Čečėnijoje atgimsta Rusijos armija, įtvirtinamas tikėjimas ja, ir politikas, kuris taip nemano, negali būti Rusijos politiku". Stalinui artimi žodžiai.
Čečėnų teisių niekas negina ir negins
Tarp čečėnų, kaip ir kitose tautose, yra ir nusikaltėlių, tačiau Rusijos valdžios propaganda aiškina, kad visos Rusijos nelaimės glūdi išimtinai nusikalstamoje čečėnų tautos prigimtyje. Čečėnai Rusijoje persekiojami ir suimami rasiniu pagrindu. Taip buvo suimtas Čečėnijos Respublikos atstovas Maskvoje Mairbekas Vačagajevas, apkaltintas ginklo turėjimu. Viena čečėne studentė Maskvoje irgi už ginklo turėjimą nubausta 3,5 m. Čečėnai teisiami neva už vieną gramą narkotikų, miestuose naikinami jų registracijos leidimai, jie prievartaujami duoti kyšius, kad gautų leidimą gyventi.
Rusija, taikydamasi prie Vakarų kritikos, kuria institucijas, kurios turėtų garantuoti ir čečėnų teises, tačiau šios institucijos yra vyriausybinės ir vykdo jos politiką. Šiandien galima tvirtinti, kad Čečėnijoje negarantuota teisė gyventi, todėl apie kitas teises kalbėti neverta. Žmogaus teisių įgaliotinis Rusijoje Olegas Mironovas aiškina, kad neturi jokių materialinių ir techninių galimybių nagrinėti čečėnų teisių pažeidimų, nes iš visos šalies yra gavęs per 22 tūkst. skundų. Savo metinėje ataskaitoje čečėnų problemų jis iš esmės nemini.
Vladimiras Kalamanovas, kuris nuo šių metų vasario mėnesio yra specialusis Rusijos Prezidento žmogaus teisių atstovas Čečėnijoje, balandžio mėnesį pareiškė: „Aš įsitikinęs mūsų teisumu", t. y. V. Putino vykdoma naikinamąja politika Čečėnijoje. Nepriklausoma teisės ir žmogaus teisių pažeidimų Siaurės Kaukaze komisija, kuriai vadovauja Valstybės Dūmos deputatas Pavlas Krašennikovas, yra visuomeninė ir įtakos Čečėnijoje neturi.
Kalbėti apie teisės bendruoju požiūriu laikymąsi Čečėnijoje neverta, nes Rusija vienašališkai ir neteisiškai atmetė su Čečėnija pasirašytus 1996 m. Chasavjurto susitarimą ir 1997 m. gegužės 12 d. taikos sutartį, be teisinio pagrindo nesilaiko 1997 m. sausio mėnesį teisėtai išrinktų, pačios Rusijos ir ESBO pripažintų Čečėnijos prezidento ir parlamento rinkimų rezultatų.
Naikinimo planai
Rasinis čečėnų tautos persekiojimas, varginimas, naikinimas ir sekinimas išdėstytas 1999 m. rugsėjo 17 d. Rusijos vidaus reikalų ministro V. Rušailo įsakyme, Rusijos globalizacijos instituto direktoriaus M. Deliagino 1999 m. rugsėjo 15 d. analitiniame pranešime apie Čečėnijos problemas, Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos sekretoriaus
S. Ivanovo 1999 m. gruodžio 15 d. laiške Valstybės Dūmos pirmininkui G. Selezniovui ir kituose dokumentuose bei valdžios atstovų pareiškimuose.
Makabriškas sprendimas
Pasak Rusijos prezidento aiškinimo, Čečėnijos problemą numatyta spręsti teisiškai: sunaikinti teisėtai išrinktą prezidentą, teisėtai išrinktus parlamentarus, sunaikinti Rusijos prievartai besipriešinančius kovotojus, pasodinti kuo daugiau čečėnų į kalėjimus, išvaryti didesnę pusę čečėnų iš tėvynės, sunaikinti žmonių būstus, sugriauti infrastruktūrą ir pramonę, suniokoti žemės ūkio naudmenas ir miškus, užminuoti visą teritoriją, pasiekti, kad daugiau žmonių sirgtų, 17 tūkst. km2 Čečėnijos teritorijoje dislokuoti ne mažiau kaip 50 tūkst. kariuomenės, įvedus tiesioginį valdymą, tęsti žiaurų karinį ir policinį režimą. Po šito eis politinis problemos reguliavimas: vyks suklastoti imitaciniai rinkimai ir bus sudaryta marionetinė valdžia.
Išvados
1. Čečėnijoje vyksta žiaurus komunistinės santvarkos lemtas kolonijinis karas.
2. Šis karas yra ketvirtasis Rusijos vykdomas šios tautos genocidas.
3. Rusija Čečėnijoje ciniškai pažeidžia savo tarptautinius įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms ir nesilaiko prisiimtų tarptautinių konvencijų bei paktų.
4. Po tokių kruvinų veiksmų Čečėnijai būti Rusijos sudėtyje neįmanoma, nes tai grėstų čečėnų, kaip nacijos, išlikimui.
5. Būtina paremti 1991 m. pareikštą čečėnų tautos apsisprendimo teisę.
6. Žudynes Čečėnijoje reikia vertinti kaip nusikalstamą nenubausto komunizmo ideologų ir vykdytojų veiklą.
Pasiūlymai
1. Sudaryti nuolat veikiantį Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimams įvertinti" komitetą, kuris vienytų įvairiose šalyse veikiančių organizacijų darbą, teiktų informaciją ir rengtų svarstymus.
2. Prie šio komiteto sudaryti komisiją, kuri rinktų ir pateiktų tarptautiniam baudžiamajam teismui Rusijos Čečėnijoje vykdomų karinių nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui medžiagą.
Pasipriešinimo dalyvių ir kitaminčių persekiojimas Lietuvoje 1944-1990 m.
Nijolė
Gaškaitė-Žemaitienė ,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Simboliška, kad šis Kongresas vyksta birželio 15-osios išvakarėse. Šią dieną minime tragišką jubiliejų: prieš 60 metų Lietuvos Respublika buvo aneksuota ir okupuota.
1940 m. valstybė pabrėžtinai laikėsi neutralumo politikos, ir sovietinės įgulos įžengė į kraštą nesutikusios jokio pasipriešinimo. Tačiau tai gyventojų nuo represijų neapsaugojo. Todėl 1944 m., prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, visame krašte kilo rezistencinis sąjūdis.
Rezistencija Lietuvoje vyko iki pat 1990 m. visomis galimomis formomis ir buvo stipresnė nei daugelyje Sovietų Sąjungos okupuotų kraštų. Tai ir dešimtmetį trukęs partizaninis karas, ir pogrindinis judėjimas, ir plataus masto pilietinis nepaklusnumas. Vertinant komunizmo nusikaltimus, prie tokių reikėtų priskirti visus neteisėtus Sovietų Sąjungos veiksmus ir visokią (įskaitant ir moralinę) okupacinės valdžios prievartą, net jei tokia veika šiuo metu galiojančiuose tarptautinės teisės aktuose nėra apibrėžta kaip nusikaltimai žmoniškumui, genocidas ar karo nusikaltimai. Juk genocido sąvoka buvo suformuluota atsižvelgiant į konkrečius istorinius įvykius, neįvertinus ilgalaikio totalitarinės sistemos poveikio visuomenei.
1998 m. Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse genocido sąvoka buvo išplėsta ir dabar ji apima veiką, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių ne tik etninei, rasinei, nacionalinei, religinei, bet ir socialinei bei politinei grupėms. Taigi Lietuvos valstybingumo siekiantys pasipriešinimo dalyviai, okupacinės valdžios pavadinti „buržuaziniais nacionalistais" ir žmogaus teises ginantys disidentai įgavo genocido sąvoka apibrėžtus sunaikinti siekiamos grupės požymius. Šių požymių įgavo ir asmenys, nukentėję kaip „socialiai pavojingi elementai" ar kaip „klasiniai priešai - buožės".
Nagrinėjant sovietines pasipriešinimo dalyvių represijas, išskirtini du laikotarpiai: 1) partizaninis karas (1944-1953 m.) ir 2) kitaminčių persekiojimas (1954-1990 m.). Pirmuoju laikotarpiu Lietuvoje aukščiausioji teisėta valdžia, skelbusi politines deklaracijas bei įsakymus gyventojams, buvo centralizuota partizanų vadovybė. Todėl neatsitiktinai žiauriausių represijų sulaukė būtent laisvės kovotojai ir jų šeimų nariai.
Okupacinė valdžia vykdė baudžiamąsias karines operacijas, kurių metu žuvo 20,2 tūkst. partizanų ir 5,0 tūkst. civilių asmenų. Politiniais motyvais buvo suimta 186 tūkst. asmenų, iš jų 142,6 tūkst. išvežti į Gulago koncentracijos stovyklas. Apie 30 tūkst. suimtųjų priskirti prie ginkluotų „buržuazinių nacionalistų", nors trečdalis jų jokio ginklo neturėjo. 2,8 tūkst. suimtųjų sušaudyti arba nužudyti kalėjimuose, 118 tūkst. civilių gyventojų ištremta į šiaurinius Sovietų Sąjungos rajonus, iš jų apie 31,7 tūkst. paimti kaip įkaitai vietoj partizanaujančių ar besislapstančių šeimos narių. Visus šiuos skaičius galima pailiustruoti konkrečiais pavyzdžiais.
Okupacinė valdžia ne tik vykdė Lietuvos laisvės gynėjų ir jiems prijaučiančių asmenų genocidą, bet ir karo nusikaltimus. 1944 m. paskelbta priverstinė okupuoto krašto vyrų mobilizacija į Raudonąją armiją. Buvo mobilizuota 108 tūkst. asmenų, iš jų apie 25 tūkst. žuvo fronte, į kurį jie buvo išsiųsti be mokymo ir atitinkamos priedangos. Mobilizacijos boikotas buvo viena iš stipriausių pilietinio nepaklusnumo akcijų. Pusė mobilizuotų vyrų buvo sugaudyti prievarta per baudžiamąsias NKVD kariuomenės operacijas. Šių operacijų metu nukentėdavo ne tik besislapstantieji nuo mobilizacijos, bet ir aplinkiniai gyventojai ar šeimų nariai. Kaip pavyzdį galima pateikti atvejį, pagal kurį Lietuvoje buvo iškelta pirmoji genocido byla. Įvykis buvo pradėtas tirti 1992 m. balandžio mėnesį, o teismą byla pasiekė tik 1997 m. sausio mėnesį. Tai rodo, kaip sunku komunizmo nusikaltimus įvertinti juridiškai.
1945 m. gegužės 17 d. NKVD naikintojų dalinys Antazavės valsčiaus Salinių kaime apsupo besislapstančio nuo mobilizacijos Leopoldo Gaidžio sodybą. Namas buvo uždegtas, bandantys iš jo bėgti žmonės - šaudomi. L. Gaidys užtroško dūmuose. Naikintojai žvėriškai nužudė jo šeimos narius: devintą mėnesį nėščią žmoną, penkiasdešimt šešerių metų motiną ir šešerių metų mergytę.
Panašiai per baudžiamąsias karines operacijas 1944 m. gruodžio mėnesį Lietuvoje sudegintos 144 sodybos, nušauti ar sudeginti gyvi 265 civiliai žmonės. 1944-1945 m. NKVD vidaus kariuomenės daliniai nužudė 12,2 tūkst. gyventojų, pusė kurių buvo beginkliai. Represijos nesiliovė ir vėliau. Pavyzdžiui, 1948 m. rugpjūtį 120 MVD vidaus kariuomenės kareivių apsupo Lazdijų valsčiaus ūkininkės Gutauskienės sodybą. Įtarę, kad joje gali būti partizanų, kareiviai pradėjo šaudyti ir uždegė trobesius. Žuvo 74 metų sodybos šeimininkė, sužeisti šeši jos šeimos nariai. Partizanų sodyboje nebuvo.
1945 m. vasarą SSRS NKVD įsakymu įkaitais buvo pradėtos suimti ir tremti „banditų ir buržuazinių nacionalistinių dalyvių, nepasidavusių NKVD įstaigoms", šeimos. Tačiau ir pasiduoti buvo neįmanoma. Kaip tai vyko, galima pailiustruoti Trakų apskrities Onuškio valsčiaus partizano Martyno Vičkačkos pavyzdžiu. Kad išgelbėtų šeimą, partizanas pasisiūlė čekistams nusižudysiąs. Tačiau čekistai reikalavo jo gyvo. Tada Vičkačka pranešė datą (1945 m. rugpjūčio 27 d.), kada ateis pasiduoti. Čekistai tą dieną netoli Onuškio miestelio surengė pasalą ir partizaną suėmė. Paskui surengė parodomąjį jo teismą ir sušaudė. Šeima buvo ištremta dar prieš teismą.
Naikindama partizanus, okupacinė valdžia su priemonėmis nesiskaitė. Partizanai buvo persekiojami 10-15 kartų gausesnių, pranašiau ginkluotų karinių pajėgų. Buvo pasitelkiami provokatoriai ir MGB agentai, žinios išgaunamos kankinimais ir klasta.
Vertindama okupacinės sovietinės kariuomenės veiksmus prieš Lietuvos partizanus, Lietuvos Respublikos prokuratūra įžvelgia tam tikrą teisinį kazusą. 1997 m. Lietuvoje buvo priimtas Įstatymas dėl pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijai dalyvių teisinio statuso, kuriuo konstatuota, kad 1944-1953 m. vyko partizaninis karas prieš okupacinę Sovietų kariuomenę. Kadangi Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse karo nusikaltimus reglamentuojantys straipsniai taikomi tik civiliams asmenims, karo belaisviams ir sužeistiesiems, tai visuotinai priimtų kariavimo normų pažeidimai, įvykdyti šiame kare, motyvuojant tuo, kad ginkluoti partizanai galėjo kitai kariaujančiai pusei pasipriešinti, karo nusikaltimais nelaikomi. Tačiau žinoma daug atvejų, kada partizanai buvo žudomi tokiomis aplinkybėmis, kai lygiavertiškai pasipriešinti negalėjo.
Pavyzdys - karinė MGB operacija Troškūnų miške 1952 m. rugsėjo 21 d., kai prieš Bronių Krivicką ir Mykolą Blinkevičių, du partizanų spaudos leidėjus, buvo sutelktas 1161 kareivis!
Su partizanais kariavo specialūs partizanais perrengti MGB provokatorių ir smogikų daliniai, kurie žudydavo partizanus iš pasalų, dažniausiai - miegančius. Tokiu atveju partizanai pasipriešinti negalėjo, o dažnai nukentėdavo ir civiliai gyventojai, kuriuos, nenorėdami turėti liudytojų ir atskleisti provokacijos, MGB smogikai sušaudydavo. Šiuo metu žinomos kelios MGB smogikų išžudytos šeimos: Trakų valsčiuje - Blažonių, Pažaislio valsčiuje - Griškelio, Utenos valsčiuje - Čibirų ir kitos. Vargu ar galima pripažinti normalia kariavimo taktika partizanais apsimetusių MGB smogikų veiksmus. Štai, pavyzdžiui, 1949 m. lapkričio 14 d. Rokiškio apskrities Plunksnočių miške MGB smogikas Alfonsas Lūža susprogdino bunkeryje miegančius šešis partizanus. Tarp jų buvo ir neginkluota poetė Diana Glemžaitė. Kitas atvejis: 1953 m. balandžio 18 d. MGB smogikas Bronius Kalytis iškvietė partizanus į susitikimą Panevėžio apskrities Rodų miške. Šiems nuėjus pailsėti, keturis miegančius partizanus nušovė.
Gausu atvejų, kai čekistai, norėdami kovotojus suimti gyvus ir ištardyti, pasitelkę MGB agentus, apnuodydavo juos įvairiais specialiaisiais preparatais. Kai kurie partizanai nuo per didelės migdomųjų dozės mirdavo. Žuvusieji atpažinimo dingstimi savaitėmis būdavo niekinami miestelių aikštėse. Paprastai jie būdavo išrengiami, guldomi įvairiomis niekinamomis pozomis. Ši savotiška marodieriavimo forma nėra įvertinta Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse. Partizanų palaikai būdavo sumetami į šulinius, išvietes, užkasami šiukšlynuose, vėliau tose vietose tiesiamos gatvės ar statomi pastatai.
Suimtiems partizanams nebuvo taikomas karo belaisvio statutas. Jie visi būdavo teisiami pagal kitos valstybės - Rusijos FSSR - Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už „kontrrevoliucinius nusikaltimus" - tėvynės išdavimą ir terorizmą. Bausmes skirdavo Karinis tribunolas arba Ypatingasis pasitarimas, kuris sprendimą priimdavo teisiamajam nedalyvaujant. Abiem atvejais nuosprendis būdavo skelbiamas nesant nepriklausomo teismo ir gynybos garantijų. Nusikalstamai veiklai įrodyti pakakdavo suimtojo prisipažinimo, kuris būdavo išgaunamas sadistiškiausiais kankinimais. Kai kuriuos tardomuosius nukankindavo mirtinai. Pavyzdžiui, 1946 m. gruodžio mėnesį Alytaus areštinėje čekistai tardydami mirtinai nukankino su partizanais palaikiusį ryšius mokytoją Konstantiną Bajerečių. 1956 m. spalio mėnesį, jau po Stalino mirties, suimtam partizanų vadui Adolfui Ramanauskui tardant buvo išdurta akis, išplėšti lyties organai, padaryta daugybė kitų kūno sužalojimų.
Bausmės dydis nebuvo adekvatus net tokiais žiauriais tardymais išgavus „nusikalstamos veiklos" įrodymus. Iki 1947 m. gegužės 26 d. ir vėliau, po 1950 m. sausio 12 d., aukščiausia bausmė už „kontrrevoliucinius nusikaltimus" buvo mirties bausmė. Vien 1945 m. mirties bausme nubausti 468 teisiamieji. Kitiems dažniausiai būdavo skiriama „standartinė" bausmė - 25 metai laisvės atėmimo. Nuteistųjų bylos buvo peržiūrėtos tik 1945 m. ryšium su nepilnamečių amnestija ir 1956 m. SSRS aukščiausios tarybos prezidiumo komisijos sprendimu. Paleistiems Gulago koncentracijos stovyklų pasipriešinimo dalyviams buvo taikomi gyvenamosios vietos, profesijos, išsilavinimo apribojimai. 1956 m. LSSR KGB pirmininko nurodymu iš aukštųjų mokyklų turėjo būti pašalinti ne tik asmenys, „grįžę iš kalėjimo, lagerių ir spectremties, bet ir teistųjų už „kontrrevoliucinius nusikaltimus" vaikai". LSSR komunistinė valdžia, bijodama patriotiškai nusiteikusių asmenų antplūdžio, kreipėsi į SSRS ministrų tarybą prašydama uždrausti pasipriešinimo dalyviams grįžti į Lietuvą. 1957 m. sausio 21 d. LSSR aukščiausiosios tarybos Prezidiumas priėmė įsaką, draudžiantį aktyviems pasipriešinimo dalyviams gyventi Lietuvoje, o neteisėtai grįžusius ištremti penkeriems metams.
Nors 1960 m. Sovietų Sąjungoje buvo priimtas naujas Baudžiamasis kodeksas, kuriame didžiausia bausmė tebuvo 15 metų laisvės atėmimo, anksčiau nuteistų partizaninio karo dalyvių bylos peržiūrėtos nebuvo, ir jie kalėjo visus paskirtus 25 metus. Iš viso Lietuvoje žinomi 45 asmenys, kalėję 25 ir daugiau metų. Kai kurie buvę partizanai, 1956 m. paleisti iš Gulago koncentracijos stovyklų, buvo įkalinti pakartotinai. Iš tokių pažymėtinas partizanų spaudos leidėjas mokytojas Petras Paulaitis, kuris 1957 m. suimtas pakartotinai, vėl iš naujo pridedant ankstesnę bausmę - 25 metus. Taigi iš viso jis iškalėjo beveik 35 metus. Kadangi lageryje užsiėmė švietėjiška lietuvių kalinių veikla, buvo nuo jų atskirtas ir be jokio teismo sprendimo 13 metų išlaikytas kalėjimo tipo specialaus režimo lageryje. Balys Gajauskas, iškalėjęs 25 metus, už Solženycino knygos „Gulago archipelagas" vertimą buvo įkalintas 10 metų ir iš viso lageryje praleido 35 metus bei dar 2 metus išbuvo tremtyje.
Pasibaigus partizaniniam karui, sovietinė represinė KGB institucija persekiojo pogrindinių organizacijų, siekiančių palaikyti Lietuvos laisvės siekį, narius, savišvietos būrelių dalyvius, pogrindžio spaudos leidėjus, žmogaus teisių gynėjus, tikinčiuosius ir kitaminčius. 1954-1990 m. už šią veiklą į lagerius pateko apie 200 asmenų. Kai kurie iš jų buvo įkalinti specialiose psichiatrijos ligoninėse ar žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Taip MGB verbuojamas ir nesutikęs būti agentu 1950 m. sausio mėnesį buvo sumuštas ir sušalęs mirė poetas Kazys Jakubėnas. Panašiomis neaiškiomis aplinkybėmis 1970 m. spalio 8 d. žuvo profesorius Jonas Kazlauskas (rastas nuskendęs Neryje). Pensilvanijos universitetui pakvietus J. Kazlauską skaityti paskaitų, operatyvinis KGB darbuotojas Jevtejevas profesoriui pareiškė, kad išleisiąs į užsienį, jeigu šis rašys KGB savo pokalbių su bendradarbiais ataskaitas. Apsigalvoti buvo skirta savaitė. Po savaitės profesorius J. Kazlauskas dingo be žinios.
Poetas, mokslininkas Mindaugas Tomonis buvo prievarta gydomas psichiatrijos ligoninėje už atsisakymą dalyvauti restauruojant Kryžkalnio monumentą Raudonajai armijai. 1975 m. lapkričio 5 d. neaiškiomis aplinkybėmis jis žuvo po traukinio ratais. 1981 m. lapkričio 24 d. Vilniuje po sunkvežimio ratais buvo pastumtas Helsinkio grupės narys kunigas Bronius Laurinavičius. 1986 m. vasario 5 d. autoavarijoje žuvo Tikinčiųjų teisių gynėjas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas kun. Juozas Zdebskis. Prieš tai kompromitacijos tikslu KGB J. Zdebskiui taikė „specialiąją priemonę" - jis buvo apdegintas radioaktyviaisiais ar cheminiais preparatais. J. Andropovui tapus SSRS KGB pirmininku, oficialiai įteisintas psichotropinių priemonių taikymas kitaminčiams. 1980 m. Černiachovsko (Įsruties), vėliau - Taškento specialiojoje psichiatrijos ligoninėje buvo priverstinai įkalintas Helsinkio grupės narys Algirdas Statkevičius. Priverstinis „gydymas" psichotropiniais preparatais specialiose psichiatrijos ligoninėse buvo taikytas disidentams Henrikui Klimašauskui, Petrui Cidzikui, Algirdui Žiprei, Angelei Paškauskaitei, Vytautui Žutautui, Valdemarui Karaliūnui, Algirdui Petrošiui ir kitiems.
Kai kurie disidentai ar pogrindinių organizacijų nariai, sufabrikavus kriminalines bylas, buvo įkalinti. Iš tokių pažymėtini Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, pogrindinės spaudos leidėjas Antanas Terleckas, disidentas Vladas Šakalys ir kiti.
Greta fizinės prievartos komunistų valdžia naudojosi galingu propagandos aparatu ir psichologine prievarta. 1954-1972 m. daugiau nei 6 tūkst. asmenų už antisovietinę veiklą buvo profilaktuota, t. y. KGB jiems taikė įvairias psichologinio spaudimo formas ir draudimus. Vėliau kasmet būdavo profilaktuojama apie 500 asmenų. Jie buvo šantažuojami, verčiami šnipinėti pažįstamus, atgailauti ir pasmerkti savo praeitį bei įsitikinimus spaudoje, „auklėjami" kolektyvuose, viešai svarstomi, jiems būdavo sudaroma nepakantumo atmosfera. Pavyzdžiui, 1966 m. Kalvarijoje vasario 16 d. proga devintos klasės moksleiviai išplatino atsišaukimas. Už šį poelgį jie buvo pasmerkti mokyklos susirinkime, jų tėvus auklėjo tėvų susirinkimas ir net pensininkų kolektyvas. Viešai pasmerkti antisovietiškai nusiteikusį asmenį KGB dažnai versdavo jo artimiausius giminaičius. „Profilaktuojamieji" būdavo šalinami iš mokyklų, atleidžiami iš darbo.
Šias dvasinio genocido apraiškas, kaip ir istorinės atminties sunaikinimą, prievartinį komunistinės ideologijos brukimą, Bažnyčios persekiojimą ir kt., sunku įvertinti juridiškai. Skaičiuojant komunistinės sistemos aukas, visuomet derėtų prisiminti Prancūzijos generalinio prokuroro Francois de Mantono žodžius, pasakytus prieš 55 metus Niurnberge: „Ketinu Jums pasakyti, kad visi masiniai ir organizuoti nusikaltimai išplaukia iš to, ką leisiu sau pavadinti Nusikaltimu dvasiai (...). Kalbu ne apie epizodinius ar aplinkybių išprovokuotus nusikaltimus, kurių pateisinti negalima, bet kuriuos galima paaiškinti, kalbu apie sistemos nusikalstamumą, neišvengiamai kilusį iš šiurpios doktrinos". Todėl manau, kad nors mes šiame Kongrese nepajėgsime suformuluoti naujų Baudžiamojo kodekso straipsnių, įgalinančių įvertinti komunizmo nusikaltimus, tačiau pagal savo jėgas prisidėsime prie to, kad būtų atskleista šios doktrinos esmė.
„DIDYSIS BROLIS" STEBI DIDĮ ŽMOGŲ (KGB ataskaitos apie A. Sacharovą)
Tatiana
Yankelevich,
JAV Brandeis universiteto A. Sacharovo archyvų ir žmogaus teisių centras
1994 m. gegužės 21 d. Federalinės saugumo tarnybos, KGB paveldėtojos, tuometinis viršininkas Stepašinas Maskvoje įteikė Elenai Bonner gerą šūsnį popierių. Tai buvo KGB pranešimai Politbiurui (arba, kaip aš bandysiu įrodyti, dezinformacija) apie žmogų, kurį didesnę gyvenimo dalį ir net po jo mirties išsijuosęs sekė visas KGB skyrius. Tas žmogus buvo Andrejus Sacharovas, ir jam tą dieną būtų sukakę septyniasdešimt penkeri, tačiau buvo praėję jau šešeri metai nuo jo mirties.
Visi šie dokumentai apibūdina visuomeninę A. Sacharovo veiklą. KGB juos kaupė daugiau negu dvidešimt metų. Ponas Stepašinas nepabijojo prisipažinti, kad nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios A. Sacharovas buvo svarbiausias KGB taikinys. Prasidėjo tai praėjus trejiems ketveriems metams po 1968-ųjų, kai buvo parengtas pirmasis dokumentas, ir truko visą A. Sacharovo tremtį bei laikotarpį grįžus iš jos ir netgi po jo mirties. Ponas Stepašinas išsamiai paaiškino Elenai Bonner, kad tie dokumentai priklauso jai ir kad ji galinti elgtis su jais kaip tinkama.
Iš šių dokumentų A. Sacharovo portreto nesusikursi. Užtat juose regime portretą organizacijos, kuri Sovietų Sąjungoje naikino laisvąją mintį ir kurios svarbiausias taikinys, kaip sakiau anksčiau, buvo A. Sacharovas.
Po šio neįprasto įvykio Andrejaus Sacharovo archyvas, esantis Jungtinių Valstijų Brandeis universitete, Elenos Bonner pageidavimu parengė tuos dokumentus knygai, išverstai į anglų kalbą. Metams bėgant, iš įvairių Rusijos šaltinių gauta dar daugiau dokumentų, kurie buvo paskelbti. Tai suteikė šiek tiek laisvės ir galimybę susipažinti su valstybiniais Rusijos Federacijos archyvais. Rinkinys, kurį sudaro iš viso daugiau nei du šimtai dokumentų, jau parengtas spaudai ir laukia leidėjo.
Visi tie vienos ar kitos formos dokumentai yra KGB pranešimai Sovietų Sąjungos komunistų partijai, pasirašyti atitinkamo laikotarpio KGB vadovo, pradedant Jurijumi Andropovu, vėliau tapusiu Sovietų Sąjungos generaliniu sekretoriumi, ir baigiant Vladimiru Kriučkovu, paskutiniu KGB šefu, rengusiu nepavykusį 1991 m. rugpjūčio mėnesio valstybės perversmą. Šis dokumentas nėra istorijos metraštis, tačiau jame pateikta medžiaga svarbi tiek kovos už žmogaus teises istorijai, tiek komunistų supervalstybės istorijai, ypač jos politikai, varžiusiai ir grubiai pažeidinėjusiai asmens laisvę. Šiame pranešime daugiausia bus stengiamasi parodyti, kad panašaus pobūdžio dokumentai istoriniu požiūriu yra nepatikimi. Dėl to jais praktiškai negalima naudotis norint išsamiau analizuoti komunizmo nusikaltimus.
Pirmasis dokumentas buvo paskelbtas 1967 m., o paskutinis - 1990 m., Sacharovui 1989 m. mirus. Trumpai tariant, iš tos medžiagos ryškėja persekiojimo istorija nuo tada, kai Sacharovas įsitraukė į judėjimą už žmogaus teises, iki to momento, kai jis tapo neginčijamu Rusijos demokratinių lūkesčių simboliu bei nacionalinio masto veikėju.
Akivaizdu, kad pradžioje KGB nežinojo, kaip su Sacharovu elgtis, ką su juo daryti, tačiau per dvejetą trejetą metų KGB sukūrė Sacharovo šabloną, įvaizdį, kuris vėliau buvo toliau papildomas ir taisomas. Vienas iš sėkmingesnių bandymų buvo sukurtas ir plačiai paskleistas mitas apie Sacharovą - atseit veiklą už žmogaus teises lėmė jo kaltės jausmas už termobranduolinės bombos kūrimą. 1971 m. sausio 18 d. dokumente, kuris įdomus tuo, jog tai Andropovo laiškas Brežnevui, o ne ataskaita Centro komitetui, Sacharovas apibūdinamas taip: „Daug prisidėjęs kuriant termobranduolinę bombą, Sacharovas pajuto kaltę žmonijai ir dėl to užsibrėžė tikslą kovoti už taiką ir prieš termobranduolinį karą". Savo KGB dokumentų rinkinio komentaruose E. Boner pabrėžė, kad šis dokumentas neabejotinai pirmasis, paleidęs į pasaulį vėliau tokią populiarią mintį, jog Sacharovas esą pradėjęs kovą už žmogaus teises dėl kaltės jausmo, kurį jam diagnozavo KGB. Nors buvo daug Sacharovo paneigimų, ši kaltės versija paplito net Vakaruose, kur ja patikėjo daugelis jo šalininkų - liberalių kairiųjų pažiūrų inteligentų.
1971 m. spalio 22 d. dokumentas yra akivaizdus KGB dezinformacijos pavyzdys. Sunku nustatyti informacijos šaltinį ar priežastį, kodėl Švedijos Karališkoji Mokslų Akademija priėmė absurdišką sprendimą: KGB dokumente teigiama, esą „Švedijos Karališkoji Mokslų Akademija oficialiai informavo akademiką Andrejų Sacharovą apie tai, kad jis nominuotas gauti 1972 m. Nobelio premiją už darbus chemijos mokslų srityje". Šis dokumentas puikiai rodo KGB neišmanymą, koks buvo Sacharovo ir Vakarų mokslo institucijų veiklos pobūdis. Fiziko Sacharovo kandidatūra niekad nebuvo iškelta gauti Nobelio premiją už darbus chemijos mokslų srityje; be to, Akademija niekada nesikreipia į galimą kandidatą ir nesiteirauja apie jo tinkamumą premijai gauti. Galima tik spėlioti, ar šis dokumentas buvo parengtas siekiant tyčia pakleisti melagingą informaciją, ar dėl neišmanymo arba kompetencijos stokos. Jeigu tai padaryta dėl pirmosios priežasties, galima spėlioti, kad KGB siekė parodyti, kokia ji paranki, netgi rizikuodamas sukurpti prasimanymą, kuris reiškia plačiai sovietų leksikone žinomą dalyką „tufta".
Kitas KGB mitas, gana sėkmingai išplatintas netgi už Sovietų Sąjungos ribų, pirmąkart pagarsintas 1971 m. gruodžio 20 d. dokumente. Jame tiesmukai pareiškiama, kad „pastaraisiais metais Sacharovas visiškai apleido savo mokslinę veiklą Sovietų Sąjungos mokslų akademijos Fizikos institute". Sis mitas vėliau buvo minimas daugelyje sovietmečio spaudinių, ypač Mokslų akademijos narių išleistuose žinynuose, kuriuose Sacharovas be paliovos vaizduojamas kaip mokslininkas, pasitraukęs iš aktyvios veiklos.
1973 m. kovo 13 d. dokumentas yra sąmoningas melas. Matyt, KGB buvo sunku patikėti, jog nepasisekė suprasti pokalbio, vykusio Sacharovų bute, esmės. (Savaime suprantama, kad tokio pobūdžio informacija galėjo būti gauta tiktai pasitelkus slaptus klausymosi prietaisus ir klausantis to, kas vyko bute.) Anot šio dokumento, „Bonner bandė įteigti Sacharovui, kad prieš jos giminaičius gali būti griebtasi represinių priemonių, todėl norėjo įtikinti jį emigruoti". Tai klasikinis KGB melo bei tiesos mišinio pavyzdys. Bonner ir Sacharovas iš tiesų buvo susirūpinę dėl savo vaikų ir giminaičių, tam jie turėjo pagrindo, tai rodo ir priemonės, kurių KGB griebėsi prieš juos, tačiau ji niekada nebandė įteigti Sacharovui išvykti iš šalies.
Šis melas vėliau taps panašaus turinio pramanu, esą Bonner, viešėdama užsienyje, ketino pabėgti. Tai buvo svarbiausias prieš ją nukreiptos šmeižto kampanijos momentas bei sudėtinė dalis kito mito - kad Sacharovas nuolankiai pataikaująs Bonner įnoriams ir valiai. Įdomu pažymėti, kad kitas po ką tik cituoto sakinio einantis paragrafas ne toks kategoriškas - jame kalbama, jog „Sacharovas dvejojąs dėl emigracijos", jis abejojąs, ar jam ir žmonos vaikams įmanoma išvykti. Reikia pažymėti, jog plačiai žinoma, kad Sacharovas iki devintojo dešimtmečio pradžios, kai kartu su Bonner buvo ištremtas į Gorkį, niekad negalvojo apie emigraciją.
Kitas šmeižto kampanijos, nukreiptos prieš Bonner, momentas buvo pastangos vaizduoti ją kaip isterišką moterį, pernelyg sureikšminančią savo sveikatos problemas, kad galėtų manipuliuoti Sacharovu. Tam tikslui kai kurie jos biografijos faktai buvo nuslėpti arba pakeisti, o vietoj jų turėjo atsirasti nauja informacija. 1974 m. gruodžio 10 d. dokumente teigiama, kad Bonner serga katarakta, tačiau neminima, kad jos akys silpnos, be to, padėtį dar blogina paūmėjusi glaukoma, atsiradusi dėl sužeidimo karo metu, ir kad jai gresia visiškas apakimas. Šitai reikėjo nuslėpti, nes Bonner buvo Antrojo pasaulinio karo veteranė invalidė, apdovanota medaliais, o tai buvo neparanku KGB, kūrusiam savąjį Bonner įvaizdį. Būtent todėl KGB diagnozę pakoregavo.
Paprastai KGB nejautė jokių skrupulų, kai jam reikėdavo pakeisti Politiniam biurui teikiamą informaciją. Štai 1975 m. liepos 9 d. dokumente pripažįstama, kad „Bonner iš tiesų nustatyta kairės akies katarakta, o dešinės - glaukoma". Čia visi faktai irgi pateikti taip, kad atitiktų norimą įvaizdį.
1980 m. sausio 24 d. dokumente, praėjus dviem dienoms po to, kai Sacharovas buvo prievarta ištremtas į Gorkį, Andropovas praneša Centro komitetui apie Vakarų reakciją į tai. Šiame dokumente gausu sąmoningos dezinformacijos, nes visi faktai pateisina tas priemones, kurių prieš Sacharovą buvo numatęs imtis Andropovas. Net nekalbant apie išdėstytų faktų „tikslumą", akivaizdu, kad tai tendencingas ir save teisinantis pranešimas. Štai „meninės KGB kūrybos" pavyzdys. Pacituosiu ištrauką iš žinutės, kurią neva parašęs „The Times" korespondentas: „Sovietų valdžia pasirinko tinkamą laiką, kad padarytų tvarką savo šalyje, juolab kad JAV sustabdė įtampos mažinimo procesą. Seniai tai reikėjo padaryti". Įdomiausia, kad tariamų Vakarų žurnalistų pavardės Andrejaus Sacharovo archyvui perduotų pranešimų kopijose buvo ištrintos.
1980 m. rugpjūčio 26 d. dokumentas atlieka iškart dvi funkcijas: jis toliau kuria E. Bonner, kaip pagrindinės Sacharovu manipuliavusios jėgos, įvaizdį bei melagingai apkaltina ją neteisėtais veiksmais ir tuo pat metu persistengia vaizduodamas Sacharovą vis labiau psichiškai nesveiku asmeniu, nesugebančiu atsakyti už savo veiksmus. Tai daroma atsargiai, bet dėl to kraupus įspūdis neką menkesnis. Šis dokumentas labai tiesmukas, be jokių užuolankų; jame pripažįstama, kad Sacharovas ir Bonner yra nuolat sekami ir šis sekimas yra pagrindinis KGB Centro komitetui teikiamos informacijos šaltinis, nors čia pat duomenys groteskiškai iškreipiami.
KGB psichologai ir psichiatrai savo „pastabose" bei „išvadose" nesivaržydami teigė, kad Sacharovo „psichika labai pakitusi ir kad jį galima laikyti patologiška asmenybe, o tai būdinga šeimoms, kuriose šizofrenija paveldima"; „jį apsėdusi didybės manija, o jo elgesį vis sunkiau vertinti remiantis logika ir objektyviais kriterijais". Pagrindinis dalykas, ypač pabrėžiamas tame pranešime, yra tai, kad „Sacharovas labai lengvai pasiduoda jį supančių žmonių, pirmiausia savo žmonos, įtakai". Tai akivaizdus melas, iškalbingai bylojąs KGB cinizmą. KGB, nesibodėdamas sadistinių priemonių, du dešimtmečius nėrėsi iš kailio ir stengėsi priversti tą žmogų pasiduoti žmonos įtakai. Laimei, tos pastangos žlugo, tačiau jos padarė nepataisomą žalą pačiam Sacharovui ir jo žmonai.
1981 m. kovo 11 d. dokumente, kaip sakoma jo santraukoje, „pateikiami darbo siekiant apriboti antivisuomeninę Sacharovo veiklą rezultatai (...) bei parodomas provokacinis Bonner vaidmuo skatinant imtis jo gynybos Vakaruose". Dokumente Andropovas nesivaržydamas išvardija keletą „priemonių", kurių KGB griebėsi, kad priverstų Sacharovą pasiduoti. Tai atskyrimas nuo draugų, šmeižto kampanija spaudoje, specialiai suorganizuoti "darbininkų kolektyvų" susirinkimai, neapykantos kupinos korespondencijos siuntimas, susidūrimai su grubiais ir užgauliais „nepažįstamaisiais". Andropovas meluoja girdamasis, kad šių priemonių imtasi norint apriboti Sacharovo veiklą, tačiau pripažįsta, kad Sacharovas, kuris, pasak KGB, iš mokslo pasaulio pasitraukė, išspausdino tris straipsnius fizikos klausimais. Dokumente toliau šmeižiama Bonner. Ji nuolat kaltinama spaudimu Sacharovui užsiimti „antivisuomenine veikla".
Toliau - dar gražiau. 1981 m. lapkričio 5 d. pranešime Bonner kaltinama ne tik kaip kursčiusi Sacharovą pradėti bado streiką, bet ir kad provokavo „tragišką tokio elgesio baigtį" bei „tokios baigties siekė". Dokumente yra aiški užuomina, jog Bonner neketina prisidėti prie Sacharovo bado streiko, kad jos marti galėtų gauti vizą išvykti. Tačiau vėlesniuose pranešimuose visiškai nutylima, kad Bonner prie bado streiko prisidėjo.
KGB pripažino vis labiau pažeidžiąs Sacharovo teisę į privatų gyvenimą ir grubiai į jį kišąsis. 1981 m. gruodžio 9 d. pranešimas prasideda tokiais žodžiais: „SSRS KGB, vykdydamas aukštesniųjų partijos organų nurodymus, daug metų atidžiai domėjosi akademiku A. Sacharovu. (...) Maskvoje ir ( ...) Gorkyje prieš Sacharovą buvo imtasi atitinkamų priemonių. (...) Susidarė tokios aplinkybės, kad šalies saugumo institucijos, be operatyvinių užduočių, buvo priverstos spręsti kasdienius praktinius ir kitus klausimus, susijusius su Sacharovo buvimu Gorkyje". Neketinu čia smulkiai aiškinti, kas slypi už šio aptakaus biurokratinio žargono: „atidžiai domėjosi", „atitinkamos priemonės", „operatyvinės užduotys", „praktiniai ir kiti klausimai" ir t. t.
Tame trumpame, bet turiningame dokumente sakoma, kad „Sacharovo nuotaikai bei elgsenai būtinas nuolatinis išorės poveikis, ir ne vien tik SSRS KGB". Šitaip teigdamas, Andropovas apsimeta, kad šią priedermę KGB ketina perduoti Mokslų akademijai, kuri, kaip tikimasi, „parodys tokį susidomėjimą Sacharovo byla, kokio reikia šalies saugumui užtikrinti". Ranka rašyta Michailo Zimianino ataskaita Černenkai patvirtina, kad Mokslų akademijai bei jos prezidentui buvo perduoti atitinkami nurodymai (Prezidento archyvas, rinkinys Nr. 3, inventorinis Nr. 108, B. 6.9.4.1/1, p. 94).
Kai KGB pradeda suvokti, kad Sacharovas toliau priešinsis jo „priemonėms", vis daugiau pranešimų skiriama Bonner bei jos vaidmeniui Sacharovo gyvenime. Nagrinėjant tuos pranešimus, darosi aišku, kad KGB pamažu didino spaudimą Sacharovo žmonai, prieš teismo procesą rengdamas ją šmeižiančius dokumentus.
1982 m. kovo 28 d. pranešime Bonner kaltinama privertusi Sacharovą vartoti vaistus, pakenkusius jo sveikatai. Tuo pat metu KGB tvirtina, kad saugumo organų pripažintas gydytojas neranda priežasties, kodėl Sacharovas negalėtų tų vaistų vartoti toliau. Tiesą sakant, Bonner susirūpino vaisto poveikiu Sacharovui ir siūlė jo atsisakyti. KGB dar kartą parodo kišąsis visur, netgi į tokius konfidencialius dalykus kaip gydymas.
1982 m. rugsėjo 12 d. ataskaitoje Bonner kaltinama tuo, kad privertė Sacharovą juridiškai įforminti testamentą, kuriuo Bonner skiriama vienintele testamento vykdytoja. Tuo metu galioję sovietiniai įstatymai ir taip tokias pat teises teikė gyvam likusiam sutuoktiniui, tačiau šiuo atveju KGB testamente įžvelgė blogus Bonner ketinimus ir pasinaudojo tuo kurdama neigiamą jos įvaizdį. Nueita netgi taip toli, kad sukurpta papildoma ištrauka, kurią Sacharovas neva bandęs įtraukti į testamentą, kad suteiktų Bonner dar daugiau teisių.
1982 m. lapkričio 1 d. pranešimas liudija visišką KGB nebaudžiamumą bandant apriboti Sacharovo teisę laisvai rašyti. Šiame dokumente rašoma, kad, įvykdžius operacijas, buvo slaptai įsigyti Sacharovo raštai. Sacharovas apie tų operacijų metu prieš jį panaudotą smurtą nepranešęs. Su visomis smulkmenomis aprašyta, kaip, apsvaiginus kažkokia medžiaga, buvo įsilaužta į jo automobilį išdaužiant langą, kaip pavogtas ir pagrobtas jo portfelis su autobiografijos rankraščiu bei kitais dokumentais.
Tame pranešime nuosekliai formuojamas neigiamas Bonner įvaizdis: ji vėl kaltinama kursčiusi ir skatinusi Sacharovą imtis visuomeninės veiklos. Bonner buvo nuolat spaudžiama ir persekiojama. Netrukus, 1982 m. gruodžio 4 d., buvo parengtas kitas pranešimas, raginantis pas Bonner atlikti kratą, kad būtų galima konfiskuoti atkurtas Sacharovo autobiografijos prarasto rankraščio dalis („prarastas" čia reiškia „slaptai įgytas"). Fedorčiukas atvirai paaiškina, kad kratos orderis gautas „bendradarbiaujant" su Sovietų Sąjungos generaline prokuratūra. Apie Bonner bylos kaltinamąją išvadą pirmą kartą užsimenama 1982 m. gruodžio 4 d. pranešime. Vėliau apie ją nuolat kalbama visose 1983-1984 m. parengtose KGB ataskaitose, kol galiausiai, kaip aiškėja iš 1984 m. balandžio 26 d. pranešimo, nurodo Bonner Gorkio mieste suimti ir pateikti jai baudžiamąjį kaltinimą.
KGB rengė vis daugiau išsamių pranešimų, siekdamas įtikinti Centro komitetą, jog „situaciją valdo". Kai saugumiečiai nėra tikri dėl pateikiamų faktų, ypač Sacharovo bado streikų metu, tada jie griebiasi būdų dezinformuoti Sovietų Sąjungos bei Vakarų visuomenę. Vakarams net pardavinėjamos slapčia nufilmuotos klastotės apie Sacharovą bei Bonner, kad būtų nutildyti tie, kuriems rūpi jųdviejų likimas. Pranešimuose nesivaržoma aprašyti priemonių, kurių KGB ėmėsi prieš Sacharovą ir Bonner. Tai nepaliaujamas šmeižtas, neapykantos kupini laiškai, tiesioginis psichologinis spaudimas ir galop - prievartinis jų išskyrimas. Vienintelis dalykas, kurį šie dokumentai sušvelnina arba droviai nutyli, yra tas, kad Sacharovas buvo jėga maitinamas ligoninėje, kurioje buvo laikomas prieš savo valią.
Keletą metų, kai 1984 m. Bonner buvo nuteista, o Sacharovas skelbė bado streikus siekdamas, kad jai būtų skirtas būtinas gydymas, KGB savo dokumentuose iškreiptai vaizdavo jų abiejų persekiojimą ir šiurkščius kiekvienos jų teisės pažeidimus.
Šis dokumentų rinkinys, nors ir save demaskuojantis, deja, negali būti tikslus bei patikimas istorinis dokumentas dėl jame pateikiamų klausimų bei problemų suvulgarinimo, dėl besiliejančio melo ir dalinės tiesos. Vis dėlto šio rinkinio analizė leidžia suvokti, kaip veikė sistema, visiškai nepaisiusi žmogaus teisių.
Pabaigoje įdomu pažvelgti į dokumentus, kuriuos KGB parengė Sacharovui grįžus iš tremties. Nors šių dokumentų tonas santūresnis ir mandagesnis, tačiau pagrindinis tikslas tas pats - iškreiptas Sacharovo padėties vaizdavimas bei Bonner juodinimas, sumišęs su tokia pat kaip ir anksčiau neapykanta. Ypatingas dėmesys skiriamas Sacharovo veiklai, kuria jis siekė padaryti galą Komunistų partijos valdžios monopoliui, bei jo raginimui pradėti visuotinį streiką. KGB ir toliau aktyviai rinko informaciją apie Sacharovą ir jo šeimą netgi po jo mirties; buvo skelbiami pranešimai, kuriuose Sacharovas ir Bonner puolami kaip ir ankščiau parengtuose KGB rašiniuose.
Pranešimai apie Sacharovo laidotuves buvo tyčia netikslūs. Pateikiamas išgalvotas laidotuvėse dalyvavusių žmonių skaičius, skleidžiami prasimanymai apie laidotuvių dalyvių bei. Sacharovo artimųjų ketinimus ir elgesį. Net ir šie dokumentai parašyti taip gerai pažįstamu ankstesnių laikų KGB stiliumi: „Tam tikrų visuomenės sluoksnių ketinimai panaudoti Sacharovo mirtį savo politinėms ambicijoms patenkinti nepavyko" (1989 m. gruodžio 20 d. pranešimas), „...našlė pasinaudojo Sacharovo mirtimi, kad sureikšmintų politines savo vyro ambicijas bei išaukštintų jį" (1989 m. gruodžio 23 d. pranešimas).
Viename iš pranešimų minimi žodžiai: „Netgi miręs juos gąsdini". Tai būtų tarsi viena iš išvadų, kurią galima padaryti perskaičius tą dokumentų rinkinį.
Tragiška Ukrainos matematikų lemtis
Nina Virčenko,
Ukrainos politinių kalinių ir represuotųjų draugija
Iš tikrųjų būtent Lietuva buvo pirmoji iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, kuri parodė kelią į nepriklausomybę. Po Lietuvos buvo ir kitos respublikos, ir Ukraina. Tegyvuoja Lietuva! Šiandien labai simboliška, kad Lietuvoje vyksta toks Kongresas, kuris turi ir turės didelę tarptautinę reikšmę. Tai labai simboliška. Mes esame dėkingi.
Aš kalbu Ukrainos vardu. Esu dėkinga šio Kongreso organizatoriams už suteiktą galimybę kalbėti, nors ir trumpai. Atsiprašau, kad negaliu kalbėti lietuviškai, ukrainietiškai irgi ne visi supras, tuomet kalbėsiu buvusia visiems suprantama kalba - rusiškai. Anksčiau daug buvo šnekėta, buvo pasakyta daug įvairių faktų, svarbių istorijai, totalitarinio režimo istorijai, komunistinio genocido istorijai. Norėčiau labai trumpai (deja, trumpai) papasakoti apie Ukrainos inteligentų likimą. Kalbėsiu apie matematikus. Aš pati esu buvusi politinė kalinė, matematikė. Žinome, kad dabar daugelio rašytojų, menininkų, dvasininkų vardai grįžta į istoriją, o apie gamtos mokslų atstovus kalbama labai mažai.
Ukrainos istorijoje buvo daug tragiškų momentų. Kodėl? Kadangi mūsų sekcija yra tiriamojo pobūdžio, gal mūsų kaimynams buvo arti didžioji Rusija, būtent komunistinis režimas.
Norėčiau išvardyti daug pavyzdžių. Pavyzdžiui, 1931, 1933, 1947 m. dirbtinai sukeltas badas ar tokie baisūs pavyzdžiai kaip kryptingas Ukrainos inteligentų naikinimas. 1930, 1933, 1937 m. švenčiamos Spalio revoliucijos metinės, o Solovkų salose tą pačią dieną apie 300 žmonių -Ukrainos šviesuolių - buvo išmesta į jūrą. Juos sušaudė salvės, skirtos revoliucijos jubiliejui. Viskas atlikta per keletą minučių. Tai patvirtinti faktai. Kas negirdėjo, turi žinoti ir prisiminti. Ir dar. Buvo suimti 239 rašytojai. Jie turėjo būti sušaudyti. Per naktį jų nebeliko. Iš jų atsitiktinai gyvi išliko devyni. Tai buvo Ukrainos inteligentijos šviesuliai, pažibos. Turi būti pasmerktas tas kryptingas žmonių - ir karininkų, ir menininkų, ir mokslininkų - naikinimas.
Kiekviena tauta, taip pat ir ukrainiečių, yra talentinga. Atsiranda naujų jėgų, nauja karta, kuri vėl naikinama. Prieš mane moteris daug kalbėjo apie mokslininką fiziką. O aš noriu papasakoti apie Ukrainos mokslininką, ne tik viso pasaulio matematikos pažibą, o ir pasaulinio garso mokslininką, akademiką M. Kravčiuką. Kalbėsiu ir rodysiu, ką šiam mokslininkui padarė bolševikai. Štai portretas prieš represijas ir po jų. Palyginkite, koks jis buvo ir koks tapo, kas jam buvo padaryta. Tai tik vienas pavyzdys. Tai normali nuotrauka, jūs matote paskutinę nuotrauką, kai ir be žodžių viskas aišku. Tai išdidus žmogus, žymus mokslininkas. 1914 m. jis baigė Kijevo universitetą, apgynė disertaciją, išlaikė egzaminus, o 1917 m. metė darbą. Jis dalyvavo visuose mokslo plėtros judėjimuose. M. Kravčiukas visur dalyvavo, buvo kuriami nauji universitetai, pirmosios mokyklos ne tik mieste, bet ir kaime. Ir jis visur prisidėjo. Naktimis dirbo kūrybinį darbą, daug rašė. Jis buvo didis matematikas, apgynė daktaro disertaciją. 1929 m. tapo Ukrainos mokslų akademijos nariu. Buvo išsilavinęs žmogus, eruditas. Jo istorija rodo, kaip buvo naikinami talentai.
1928 m. Italijoje vyko Pasaulio matematikų kongresas. Reikėjo nusiųsti kokį nors mokslininką iš Sovietų Sąjungos. Labiausiai tiko akademikas M. Kravčiukas, kuris mokėjo anglų, prancūzų, lenkų ir kitas kalbas. Ir svarbiausia - mokėjo itališkai, nes tai buvo Italijos kongreso kalba. Kaip apie jį buvo rašoma, jo darbo rezultatai - visa sovietinė matematika, jis buvo momentų teorijos kūrėjas, ryškus jo indėlis į integralinių krypčių teoriją, į matematikos statistikos teoriją. Taigi darbo rezultatai suteikia jam galimybę nuvažiuoti į tą kongresą, ten jis susipažįsta su daugeliu pasaulio matematikų, su Gilbertu... Jūs žinote, kad 2000-ieji yra paskelbti Pasaulio matematikos metais. Mes, matematikai, sveikiname vieni kitus - tai mūsų metai. Kodėl? Todėl, kad Gilbertas prieš 100 metų padarė pranešimą ir nubrėžė per 20 mokslo problemų, kurios sprendžiamos iki šiol. Tai buvo didžiausios problemos, lėmusios viso matematikos mokslo plėtrą, ir ne tik matematikos, bet ir fizikos mokslo, ištisiems šimtmečiams. Akademikas M. Kravčiukas ten susipažįsta su Gilbertu, su kitais mokslininkais, jo straipsniai publikuojami užsienyje. Jūs įsivaizduojate, ką tai reiškia tuo metu būti publikuojamam užsienyje! Galime išvardyti daugiau kaip šimtą užsienio šaltinių, kuriuose minima M. Kravčiuko pavardė, bet tik ne sovietinėje Ukrainoje. Čia niekas jo nežino.
Prasideda procesas. Dirbtinai buvo sukurta SVO byla. Tai Ukrainos išlaisvinimo sąjunga. Ši organizacija buvo dirbtinai sukurta KGB, kad būtų surinkti visų sričių mokslininkai ir būtų lengviau juos suimti. 1930 m. procesas buvo labai platus. Buvo simboliška, kad tai įvyko kovo 9 d. Ta diena - T. Ševčenkos gimtadienis, ir tądien teisia mokslininkus, Ukrainos inteligentijos žiedą. M. Kravčiuko tuo metu nekliudė, nors jau daug skundų apie jį buvo parašyta. Jį laikė buržuaziniu nacionalistu, nes jis susirašinėjo su užsienio matematikais, ir dar užsienio kalbomis. Jo credo: tas, kuris negerbia, nemyli savo tautos, negerbia ir kitų. Be to, turėjo labai didelį autoritetą tarp jaunimo. Jo paskaitose stovėdavo tūkstančiai, ir filologų ateidavo, ir kitų specialybių studentų, nors tai buvo matematikos paskaitos. Šio didžiulio talento, didžiulio autoriteto negalėjo nepastebėti KGB. Jis negalėjo nepakliūti į NKVD akiratį. Atėjo ir jo eilė. 1938 m. jis buvo suimtas. Bet ir prieš tai jis parodė didelę dvasios stiprybę. Ukrainoje tuo metu komunistai buvo sukūrę tokią sistemą, jog prieš areštą paprastai buvo surengiamas visuotinis susirinkimas. Institute, kur jis vadovavo skyriui, universitete, kur jis skaitė paskaitas, buvo organizuoti viešieji teismai. Mokslininką, pelniusį pasaulinę šlovę, jo buvę mokiniai, studentai, aspirantai, jo kolegos teisė kaip liaudies priešą. Visi jį vienu balsu smerkė, ir tik keletas išdrįso užtarti.
Šis mokslininkas yra padaręs daug atradimų. Jo dėka S. Koroliovas galėjo įstoti į Politechnikos institutą, nes jo, atvykusio iš Odesos, ten nepriėmė, nes neturėjo reikiamų dokumentų. M. Kravčiukas kaip tik tuo metu dalyvavo komisijoje, pasikalbėjo su S. Koroliovu ir iš karto pastebėjo jaunuolio talentą. S. Koroliovas įstojo į institutą ir galėjo klausytis M. Kravčiuko paskaitų.
A. Liulką, kuris už savo išradimus ne kartą buvo gavęs didžiausius apdovanojimus, kalintį Kolymoje, ne kartą kviesdavosi Stalinas ir juokais klausdavo: „Ko jūs norėtumėte?" A. Liulka atsakydavo, kad norėtų tik vieno - išlaisvinti savo mokytoją M. Kravčiuką.
1938 m. M. Kravčiukas, kuris dar nebuvo suimtas, bet jau buvo įvykęs visuotinis jo pasmerkimas, neišlaikė ir nuvažiavo į Maskvą. Apie tai dabar labai daug rašoma, visi žino Luzino bylą, ir M. Kravčiukas papasakojo Luzinui, kaip elgiamasi su Ukrainos inteligentais. Jis sakė, kad pats ištvėrė iki 1938 m., o visi kiti buvo suimti anksčiau, ir jų dvasia buvo palaužta. Iš 300 žmonių likdavo 10, ir taip kasdien, nes niekas negalėjo nieko padaryti. Profesorius Smugarševskis ir kiti užstojo M. Kravčiuką. Smugarševskis prisimena: „Pasiruošiau krepšį su džiūvėsiais ir kiekvieną naktį laukiau, kad ir manęs turi ateiti". Ir ne tik jis vienas laukė. Pagal tuometinę Stalino konstituciją kiekvieną naktį kas nors laukė. Daug žmonių buvo pasirengę tam, kad štai pasibels ir išves, ir tavęs nebebus.
Daug tokių pavyzdžių, kaip žmonės buvo naikinami 1938 m. ir vėliau. Tikrąją sunaikinimo datą pranešdavo tik po amnestijos ar kitu metu. 1938 m. M. Kravčiukas buvo suimtas. Brolis, kuris jį mylėjo, negalėjo to ištverti ir tais pačiais 1938 m. mirė neišgyvenęs tokios neteisybės ir amžinų tardymų, nes visi tuo metu buvo tardomi.
Tuo metu turėjome rašytoją, kuris rašė taip, kaip tardytojas jam sakė: „Man labai nesunku išgaudyti visus nacionalistus, jų nereikia sekti, pakanka tik paimti žurnalą „Literaturnaja Ukraina" ir kitus žurnalus ir pagal prenumeratos sąrašą visus suimti, nes jie yra Ukrainos nacionalistai. Mes galime juos sekti ir labai greitai suimti". Štai jums Ukrainos kultūros naikinimo pavyzdys.
Vieną žinomą matematiką 1937 m. suėmė, o kitą rytą jis jau buvo sušaudytas. Arba profesorius Čaikovskis, kuris patikėjo sovietų valdžia ir persikėlė iš Vakarų Ukrainos, iš Lvovo, į Odesą, padirbėjo keletą mėnesių, paskui buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir t. t. Tokių pavyzdžių galiu pateikti labai daug. Suiminėjo matematikus, fizikus ir t. t. Kaip galėjo jaunasis M. Kravčiukas, kuris neturėjo dar nė 48 metų, gyventi Kolymoje? Įsivaizduokite Nagajevo buchtą Kolymoje. Tai baisūs prieškario keliai, chuliganai tyčiojasi iš akademiko, kuris guli triume ir kurio nesveika širdis. Tai beveik 200 matematikos darbų, kurių dauguma turi pasaulinę reikšmę, autorius. Tie darbai buvo analizuojami užsienyje ir, kaip rašo vienas australų mokslininkas, jie žinojo M. Kravčiuko daugianarius, bet niekas nežinojo, kad jis kilęs iš Ukrainos. Jie žinojo tik M. Kravčiuko formules. Ir tik dabar, kai jis reabilituotas ir kai 1992 m. suėjo 100 metų nuo jo gimimo, kai UNESCO jo vardą įrašė į tarptautinį reikšmingų datų kalendorių, mes pirmą kartą jau laisvoje Ukrainoje, kuri dar yra varginga, bet formaliai laisva, surengėme tarptautinę konferenciją, skirtą nuostabaus matematiko M. Kravčiuko, žuvusio Kolymos rūdynuose, atminimui. Buvo žmonių, kurie matė, kaip rytą atėję prižiūrėtojai jį žadino su geležine lazda, o jis jau gulėjo negyvas. Prižiūrėtojai keikėsi, o M. Kravčiukas jau buvo miręs.
Niekada niekas jam nepadėkojo, bet šįmet mes surengėme jau aštuntąją tarptautinę konferenciją. Tai tik vienas komunistinio teroro pavyzdys, jų yra be galo daug. Tegul tai niekada nepasikartoja.
Atminkime ir amžinai minėkime mūsų nuostabius mokslininkus, tūkstančius žinomų ir nežinomų žmonių, žuvusių Sibire, Kolymoje, So-lovkose. Amžina jiems šlovė. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
Priespauda Rumunijoje šeštajame dešimtmetyje
Marius Oprea,
„Laisvosios Europos" radijo žurnalistas,
Rumunijos Prezidento patarėjas
„Šuo turi dvėsti kaip šuo" - skelbė stalininis šūkis, iliustruojantis teroro politiką, kurią vykdė komunistų valdžios organai ir kuri buvo nukreipta prieš šiai sistemai besipriešinančius. Komunizmas, įtvirtintas Rumunijoje žiauriomis represijomis, per ilgą laiką išugdė prisitaikymo refleksą. Dauguma gyventojų, kuriuos savo visur buvimu ir smurtu terorizavo politinė policija, išmoko, kaip išgyventi esant okupaciniam režimui. Bet, kitaip nei per praeities okupacijas, sovietinės komunistinės okupacijos pradėtos represijos - ir ne tik Rumunijoje, bet ir kitose šalyse, įkalintose už geležinės uždangos, - buvo daug žiauresnės, o teroras - daug „veiksmingiau" taikomas. „Laisvė yra vergija, karas yra taika, neišprusimas yra jėga", - tokie buvo pasaulio valdymo principai, išdėstyti Orvelo knygoje „1984"; aprašytasis pasaulis buvo stulbinamai panašus į tąjį, kuriame rumunai gyveno tais pat metais, tapusiais britų rašytojo romano pavadinimu. Abu pasauliai turėjo Tiesos ministeriją, kuriai Rumunijoje atstovavo milžiniškas komunistinio režimo sukurtas represijų ir propagandos aparatas. Keletas kitų elementų išryškina nepaprastą šių pasaulių panašumą: negailestingas karas, kurį komunistai pradėjo prieš savo tautiečius, remdamiesi sovietų siūloma materialine ir strategine pagalba, bei esminis vaidmuo šioje nesibaigiančioje „klasių kovoje" tenkantis Securitate, pagrindiniam represijų įrankiui, nukreiptam prieš bet kokį bandymą pasipriešinti režimui. Kita vertus, vergiškas paklusnumas, nemokšiškumas ir sąžinės stoka buvo pagrindiniai kriterijai verbuojant į armiją tuos, kurie troško kovoti su savo tėvynainiais prisidengę komunizmo vardu. Šio karo tikslas buvo paversti rumunus vergų tauta, visiškai priklausoma nuo nedidelės aktyvistų grupuotės ir, be abejo, nuo jų aukščiausiojo lyderio.
Kaip tai galėjo įvykti? Tai retorinis klausimas, kuriame glūdi nemažai veidmainystės ir kuris dažnai buvo keliamas žlungant komunistų režimui. Į šį klausimą atsakė buvęs Rytų Vokietijos disidentas, garsus biomatematikos profesorius Jensas Reichas, kalbėdamas apie „sąžinės praradimą STASI (buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos politinės policijos) šešėlyje". Jo veikalas „Saugumas ir bailumas" paaiškina, kad režimo stiprybę lėmė STASI vykdoma baime paremta kontrolė. Mat „baimė gimdo bailumą valdžios akivaizdoje, normalaus elgesio suvaržymą, stengimąsi neišsišokti ir gerai ištreniruotą užsidarymą savyje - klusnumo ir reflekso apsimeti, lyg tavęs iš viso nebūtų, junginį". J. Reichas pastebėjo, kad polinkis įtikti viršininkams jame glūdėjo nuo pat vaikystės, kadangi griežtas totalitarinis režimas pavertė šią tendenciją socialine elgsena. Todėl šis žmogaus refleksas, „sumišęs su mano baime STASI, daro mane vergu, paverčia mane pavyzdiniu Vokietijos Demokratinės Respublikos piliečiu, gyvenančiu savo narvelyje ir stingdomu paralyžiuojamos baimės. Tai, apie ką čia šneku, nėra vien mano paties neurozės. Baimės iliuzijų ir apraiškų esama kiekviename iš mūsų. Jos veikia mūsų socialinį elgesį. Kiekvienas stengiasi kuo sklandžiau iš socialinio gyvenimo nuslysti į savo privatųjį. Tam reikalui STASI teikia pačias efektingiausias paslaugas - ne veiksmais, bet tiesiog savo buvimu. STASI sukūrė puikų savikontrolės mechanizmą, gerai suplanuotą, veikiantį kaip refleksų sistema ir užgniaužiantį visus vos tik prasiveržusius protrūkius, trukdantį pasireikšti bet kokius konfliktus su sistema. Mes greitai pastebime kitų žmonių išsisukinėjimo apraiškas, bet retai - savo pačių"1.
Baimė „įstringa" pasąmonėje. Komunistinis represinis aparatas beveik moksliškai tiksliai naudojasi baimės įdiegimo mechanizmu, kad apsaugotų režimą nuo bet kokių bandymų jam pasipriešinti. Dažniausiai baimė neturi kontūrų. Ją taikyti buvo labai veiksminga, kadangi ji sukūrė suvokimą, jog Securitate turi pragaištingą, kone antgamtinę galią. Šios įvairialypės politinės policijos komunistų valdžios naudai skleidžiamos baimės rezultatai buvo tokie pat sėkmingi kaip ir gautieji absoliutinės monarchijos laikotarpiu Prancūzijoje, kai baimė sklido kartu su grynu siaubu, kurį inspiravo jau vien pats Bastilijos - „nuolatinės, visiškos ir visagalės kontrolės įrankio, darančio viską matomą pačiam liekant šešėlyje"2, - buvimas. Todėl dauguma Rumunijos gyventojų labai bijojo politinės policijos, nors tokių, kurie aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje tiesiogiai su ja susidūrė, buvo nedaug. Šis refleksas buvo nuosekliai diegiamas du pirmuosius komunistinio režimo dešimtmečius, kai Securitate žiaurumai buvo vykdomi siekiant totalitarinio režimo būtinumo idėją paskleisti už kalėjimų sienų ir tardymo izoliatorių. Dėl šių žiaurumų baimė išsiveržė iš Securitate buveinės, iš kalėjimų ir darbo stovyklų, pripildė gatves, įsiveržė į žmonių namus ir iškreipė jų sąmonę.
Šią procedūrą sėkmingai taikė KGB. „Šiandien su kitu žmogumi be baimės gali kalbėtis tik naktį, pakišęs galvą po paklode", - stalininio teroro metu sakė Isaakas Babelis, o Uja Erenburgas šio teroro padarinius įvertino taip: „Niekas daugiau nedrįso skeptiškai pasisakyti apie oficialiąją tiesą. Paprastam piliečiui melas tapo tiesa. Kiekvienas tapo maža atskira salele"3. Taip Sovietų Sąjungoje ir kitose sovietų bloko šalyse buvo pasiektas tikslas „izoliuoti darbininką gamykloje, valstietį -jo žemėje ir kalinį - koncentracijos stovykloje"4. Ir visa tai vykdyta remiantis tiksliai organizuota, baimės kontroliuojama ir valdoma sistema. Politinės policijos aparatas šią baimę pirmiausia skleidė savo veiksmais, be to, pakako jau vien to, kad jis egzistuoja. Vadovaudamasi tuo pačiu modeliu, Securitate tapo tam tikru beveidžiu demonu, ištikimu, tvirtu ir žiauriu režimo tarnu. „Būti bejėgiam prieš ginkluotą blogį - turbūt pats baisiausias žmogaus pažeminimas", - sakė Adamas Michnikas5. Securitate it „ginkluota partijos ranka", „kardo kirtis" klasių kovoje žemino rumunų tautą beveik penkis dešimtmečius. Baimė, kurią jis kėlė, ir buvo pagrindinis įrankis, naudojamas komunistų režimui įtvirtinti ir išsaugoti. Ir dabar ji tebėra svarbi palikimo dalis.
Baimę kėlė represinio aparato žvėriškumai. Nežmoniški veiksmai kalėjimuose bei koncentracijos stovyklose, ypač buvę populiarūs šeštajame dešimtmetyje, virto valstybinio masto smurtu. Suėmimai vidurnaktį, neleidžiant susisiekti su kaliniu metų metais, nekaltų žmonių įkalinimas vertė piliečius vis labiau ir labiau jaustis netikrais savo pačių likimu. Netikrumą skatino gandai apie baisius kankinimus, kuriuos kenčia suimtieji ir koncentracijos stovyklų kaliniai. Po 1960 m., kai pradėjo grįžti namo kai kurie iš dingusiųjų prieš dešimtmetį, šiuos gandus patvirtino siaubą keliančios istorijos. Nebeliko būtinybės vartoti jėgą ir kankinimus, kad būtų išlaikyta sovietinė komunistų okupacija: dabar valdžios organams tereikėjo priminti apie tuos žiaurumus, kai ką iš kankintojų veidmainiškai politiniais sumetimais nuteisiant, bet be baudžiamųjų padarinių. Todėl vadinamasis stalininių nusikaltimų demaskavimas gyventojus dar labiau įbaugino.
Fizinis ir psichologinis kankinimas vaidino svarbų vaidmenį tiek socialinėje srityje, kurioje buvo taikomas kaip baimę kelianti priemonė, tiek tam, kad slaptoji policija gautų naudingos informacijos. Rumunijos komunistų partijos Centro komiteto archyvuose buvo saugomas 1967 m. lapkričio 1 d. dokumentas6 su grifu „visiškai slaptai", kuriame apžvelgiami vadinamieji taikytini metodai, Securitate darbuotojų naudoti iki 1964 m. Metodai buvo suskirstyti į keturias kategorijas:
1) mušimas, ilgas laikymas pusbadžiu, kankinimas siekiant gauti išsižadėjimo pareiškimus;
2) moralinis spaudimas priversti kalinius pareikšti tai, ką jiems buvo liepta pasakyti;
3) kvočiamųjų pasisakymų falsifikavimas ir suklastoti laiškai siekiant išgauti tam tikrų faktų pripažinimą;
4) pareiškimų rašymas kvočiamajam nedalyvaujant arba užrašymas neteisingų atsakymų, kuriuos kvočiamieji būdavo priverčiami pasakyti. Dešimtys tūkstančių parodymų liudija, kad buvo taikomi pirmosios
kategorijos - fizinių kankinimų - metodai. Tačiau dėl parodymų gausos šios kategorijos išsamiai apžvelgti neįmanoma. Pakalbėsime tik apie tuos kankinimo būdus, kuriuos taikę neneigė patys Securitate pareigūnai. Kankinimams pritarė aukšto lygio Securitate pareigūnai, kurie kartais patys prižiūrėdavo tardymus. Kankinimai nebuvo vien perdėto stropumo išraiška. Juos naudojo visi Securitate pareigūnai - nuo aukščiausio rango iki žemiausio. 1967 m. Rumunijos politinės policijos majoras parašė ataskaitą apie įvykį, kuriame, kaip jis nepamiršo paminėti, pats tiesiogiai nedalyvavo: „Kaliniui buvo liepta nusirengti nuogai. Tada jis, grasinant nušauti, jeigu neprisipažins vykdęs nusikalstamą veiklą, buvo nuvestas į kalėjimo virtuvės rūsį. Ten jį mušė iki kraujo, nes taip liepė tardymui vadovavęs asmuo. Aš pamačiau kalinį po dviejų valandų, kai jį, beveik nepaeinantį, parvedė atgal. Jo kūnas buvo baisiai sužalotas. Jis šaukė, kiek jėgos leido. Vyriausiasis tardytojas sakė, kad tardomas ir mušamas nuogas kalinys buvo labai paveiktas psichologiškai". Kitas metodas, pasak to paties pareigūno, - kai tardytojas rauna kaliniui plaukus, apsukdamas juos aplink pirštą: „Mačiau, kaip pareigūnas, pradėdamas nuo užausio, tik per vieną apklausą išrovė trečdalį žilų kvočiamojo plaukų". Labiausiai paplitęs kankinimo metodas, pasak buvusių Securitate pareigūnų, buvo mušimas per delnus ir padus. Kaliniui surišdavo rankas ir kojas, o per mazgus būdavo perveriamas geležinis strypas. Pakabintą ant strypo kalinį mušdavo tol, kol šis prarasdavo sąmonę.
Kartais kankintojų „išradingumas" būdavo beribis, ir kankinamasis neištverdavo. Apie vieno nukankinto kalinio kankinimo būdus papasakojo jo kameros draugas. „Kai jie pirmą kartą jį atvedė, aš tik bandžiau atsigauti po tardymo, kurio metu man plėšė kairės rankos nagus ir spardė sėklides. Jis man papasakojo viską apie save ir buvo įsitikinęs, jog įvyko klaida ir greitai jį paleis į laisvę. Netrukus jį išsivedė tardyti. Kai parvedė atgal, buvo visas kruvinas, o viena akis beveik nematė. Jis buvo be sąmonės. Jie apliejo jį vandeniu ir įmetė į kamerą. Aš stengiausi jam padėti, kuo galėjau. Jis man sakė esąs suimtas per klaidą, nes jį palaikė kitu asmeniu ir žiauriai mušė. Kiek vėliau jį vėl išsivedė. Bet jis tiems, kurie tardė, nieko nesakė, tik šaukė iš skausmo.
Toks jo elgesys pareigūnus siutino, ir vargšas žmogus greitai tapo mėgstamiausiu kankinimo objektu. Jie kankino jį kaip įmanydami. Nuplėšė jam nagus, spardė sėklides ir degino cigaretėmis. Vieną kartą įdūrė jam šlaunis peiliu ir užbėrė ant žaizdų druskos. Kankindavo kasdien. Surakinę antrankiais rankas ir surišę kojas bei perkišę per mazgus strypą, pakabino jį tarp dviejų komodų. Taip pakabintą mušė, kol nualpo. Buvo aišku, kad ilgai jis neišlaikys. Po kokios savaitės jo kūnas tapo viena žaizda. Kartą naktį jie vėl jį išsivedė, paskutinį kartą. Sužinojau, kad vienas girtas Securitate pareigūnas perpjovė jam peiliu sėklidę ir užbėrė ant žaizdos druskos. Paskui mušė, kol žmogus mirė. Apie tai, kaip jis mirė ir kokias kančias patyrė, sužinojau iš sargybinio, kuris baisiai išsigando pamatęs, kaip žiauriai gali elgtis Securitate budeliai".
Tokie beribio žiaurumo aktai vykdavo ne tik tardant, bet ir kalėjimuose bei darbo stovyklose. Kankinimus darbo stovyklose patvirtina netgi Securitate dokumentai. Pasak jų, vien 1953 m. sausį darbo kolonijose kasant Dunojaus-Juodosios jūros kanalą mirė 134 žmonės. Securitate archyvuose saugomi karinių prokurorų, tyrusių šiuos prievartos aktus, pareiškimai. Tačiau ir pripažinti kaltais, pareigūnai ir sargybiniai teisiami nebuvo, nors jų nusikaltimai buvo nepateisinami ir labai žiaurūs. Darbo stovyklose buvo labai paplitęs mušimas, ilgas laikymas karceryje ir ligotų žmonių vertimas sunkiai dirbti. Dėl maisto trūkumo žmonės mirė iš bado ir išsekimo. Nors toks nežmogiškas elgesys, kaip su kaliniais Rumunijos stovyklose, buvo būdingas visam komunistiniam pasauliui, konkrečiais momentais čia galima įžvelgti tikrą sadizmą. Štai 1952 m. kas mėnesį mirdavo 30 kalinių, kasusių Dunojaus-Juodosios jūros kanalą. Kai kurie iš jų patyrė tokias kančias, kokias net sunku įsivaizduoti. Vienas kalinys buvo atgabentas į stovyklos ligoninę 15 dienų iškalėjęs karceryje. Abi jo kojos gangrenavo, nes visą tą laiką jis išbuvo mūvėdamas guminiais batais, ant kurių buvo surakintos grandinės. Numovę batus, gydytojai išvydo bepradedančias pūti kojas. Vos 23 metų vyras mirė baisiose kančiose, nes ligoninė neturėjo reikiamų vaistų. Kai kurie stovyklų vadovai sadistiškai smagindavosi versdami epileptikus ar distrofiškus kalinius dirbti pačius sunkiausius darbus ar dideliame šaltyje be batų arba vilkint plonus marškinėlius. Jeigu kalinys neįvykdydavo nustatytos normos, jį versdavo dirbti be pertraukos visą parą neduodami maisto. Kai kurie kaliniai nuolat mušami tapdavo invalidais. Securitate archyve yra toks pareiškimas: „1952 m. gruodžio mėnesį dėl ligos gydytojai leido man nedirbti ir išsiuntė į mūsų gyvenvietę. Bet tą dieną budėjęs kapralas puolė mane spardyti ir daužyti kumščiais, kol pasipylė kraujas, o paskui nuvedė pas viršininką. Šis mušė mane tol, kol nualpau. Kai atsigavau, jis atėmė iš manęs žieminius drabužius ir liepė dirbti 36 valandas be maisto ir poilsio. Pasakiau kapralui, kad dirbti negaliu. Jis liepė trims kaliniams įmesti mane į Dunojų. Paskui buvau sumuštas, surakintas ir nuvestas pas viršininką. Tas liepė mane uždaryti trims mėnesiams į karcerį. Po 42 dienų buvau nuvestas į stovyklos ligoninę. Pamatęs mane tenai, viršininkas pasakė: „Dabar eisi atgal į kamerą ir būsi ten tol, kol numirsi". Bandžiau nusižudyti persipjaudamas geležte venas. Dėl to viršininkas liepė kaliniui spardyti man veidą ir sėklides taip, kad sužalojo mane visam laikui"7. Kalinys vėl buvo įmestas į karcerį, iš kur jį išgelbėjo vyriausieji pareigūnai, atvykę inspektuoti stovyklos ir radę kamerose šešis mirusius kalinius. Viršininkas buvo nuteistas, bet po metų paleistas į laivę ir toliau tarnavo penitencinėje sistemoje.
Be abejo, kai kas gali bandyti tokius žiaurumus pateisinti sakydamas, kad baudėjai taip darė manydami, jog elgiasi teisingai, nes taip jiems liepė totalitarinė komunistinė valstybė - vienintelė galėjusi nuspręsti, kas teisinga, o kas - ne. Buvę blogio vykdytojai iki šiol neprisiima atsakomybės slapstydamiesi už šitokių pasiteisinimų. Net jeigu retais atvejais jie ir būdavo teisiami arba viešai nagrinėjamos jų bylos, juos vis tiek išteisindavo, ir nė vienas jų nesigailėdavo dėl to, ką padaręs. Kol kankintojai, dangstydamiesi demokratinės valstybės didžiadvasiškumu, apsimetinės esą gerbiami piliečiai, komunizmas gyvuos, ir jo vykdytojai žvelgs į mus paniekos pilnomis akimis.
Literatūra
1 Reich J. Sicherheit und Feigheit - der Käfer im Brennglas, in Staatspartei und Staatssicherheit. Berlin: Links Verlag, 1997. P. 25-38.
2 Foucault M. A supraveghea ri a pedepsi. Narterea Inchisorii. Bucu-rerti: Humanitas, 1997. P. 300-301.
3 Glucksman A. Bucčtčreasa ri Mäncctorul de oameni. Eseu despre ra-porturile dintre stat, marxism ri lagčrele de concentrare. Bucurerti: Humanitas, 1991. P. 137.
4 Glucksman A. Op. cit.
5 Michnick A. Scrisori din Inchisoare ri alte eseuri. Iari: Polirom, 1997. P. 13.
6 Rumunijos komunistų partijos Centro komiteto Vykdomojo komiteto archyvas. Dos. 264/20/balandis 1968. P. 343-355.
7 Rumunijos informacinės tarnybos archyvas, dokumentų fondas, Černavodos darbo kolonijos byla.
5000 Albanijos moterų komunistiniame kalėjime ir Musine Kokalari
Agimas Mušta, Albanija
Didžiai gerbiamasis pone Prezidente! Didžiai gerbiami kančių bendražygiai ir visi komunistų nusikaltimų įvertinimo Kongreso svečiai! Albanija - maža pietvakarių Balkanų šalis, užimanti 28 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Apie 2 mln. jos gyventojų buvo valdomi paties žiauriausio Rytų Europoje komunistinio režimo.
1945-1991 m. diktatūros laikotarpiu Albanijoje mirė 5037 vyrai ir 450 moterų. 26 788 vyrai ir 7367 moterys už politinę veiklą buvo nuteisti griežtomis bausmėmis. Uždaruose kalėjimuose ir koncentracijos sunkiųjų darbų stovyklose mirė 1018 nuteistųjų. Albanijos kalėjimuose buvo neteisėtai įkalinta 1215 užsieniečių, 38 iš kurių ten ir mirė (tarp jų buvo ir moterų inteligenčių).
40 tūkst. šeimų, t. y. 200 tūkst. asmenų, buvo deportuota į koncentracijos stovyklas, kur dėl bado ir blogų gyvenimo sąlygų 10 tūkst. žmonių žuvo. Daugiau nei 100 tūkst. asmenų buvo ištremta iš pagrindinių šalies miestų. Nuo žiaurių kankinimų 2740 asmenų prarado savo intelektualinius sugebėjimus, nebuvo pagailėta ir psichinių ligonių - 45 iš jų nužudyti.
Kentėjo visi albanų visuomenės sluoksniai, pradedant darbininkais ir paprastais valstiečiais, baigiant žymiais valdančiosios partijos atstovais.
Albanija buvo viena iš pasaulio šalių, kur valstybės sienos buvo apjuostos spygliuota viela ir užminuotos, kad albanai negalėtų išsilaisvinti.
Komunistinė Albanija buvo paversta dideliu kalėjimu, kurio viduje buvo 100 kalėjimų ir sunkiųjų darbų koncentracijos stovyklų, - taip pažymėta teminiame žemėlapyje, kurį pristatau Kongresui. Šį žemėlapį sudariau aš - Agimas Mušta, istorijos profesorius, buvęs nuteistas kalėti 13 metų komunistų valdomuose kalėjimuose.
Vergiškai dirbdami, politiniai kaliniai Albanijoje atliko daug žemės bei pramonės darbų: pastatė du pagrindinius šalies oro uostus - Rino ir Berato, tūkstančius gyvenamųjų būstų, skirtų diktatūros parankiniams.
45 metus 50 proc. komunistinės Albanijos biudžeto sudarė chromo rūdos ir varis, kurių gavyboje dirbo keletas tūkstančių politinių kalinių.
Komunistinė diktatūra Albanijoje išžudė 2300 inteligentų, kurie buvo įgiję diplomus geriausiuose Europos universitetuose. Pakanka paminėti, kad albanų kalėjimuose mirė trys liaudies švietimo ministrai: Mirash Ivanaj, Xhevat Korea, Gjergj Kokoshi.
Galima paminėti baisiausius Albanijos kalėjimus ir sunkiųjų darbų koncentracijos stovyklas: Maliq, Ulqiza, Spačas ir Qafe Bari. Albanijoje kalėjimais buvo paverstos ne tik mokyklos ir bendrabučiai, bet ir katalikų bažnyčios Škoderio mieste.
Albanijos kalėjimuose buvo taikomi žiauriausi kankinimo būdai. Remiantis mano tyrimais, jų buvo daugiau nei 60, iš kurių keletą galima paminėti: odos deginimas, geležinės spintos su uždarytais kaliniais panardinimas į išmatų duobę, įvairių cheminių medžiagų naudojimas siekiant pažeisti aukos smegenis ir kt.
Albanijoje buvo nužudyta ir užsieniečių mokslininkų: italas chirurgas, profesorius Loci, lenkų geologas Zuberis ir kt.
Antikomunistas Sami Dangellia pasiekė įkalinimo rekordą - 43 metai. Rekordas būtų buvęs dar įspūdingesnis, jei ne kalinio mirtis.
Žinomas rašytojas Musine'as Kokalari, Romos universiteto „Sapienza" diplomantas, kalėjime ir deportacijoje praleido 38 metus, kol 1983 m. mirė nuo vėžio.
Kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose buvo įkalinta daugiau kaip 5000 moterų. Tarp jų buvo italių, rusių, lenkių.
Nepaisydami žiaurių represijų, albanų politiniai kaliniai sukilo. Didžiausio atgarsio sulaukė 1973 m. gegužės 21 d. Spačo šachtose įvykęs sukilimas. Po politinių kalinių susirėmimų su prižiūrėtojais ir policininkais buvo iškelta nacionalinė Albanijos vėliava, tik be komunistinės žvaigždės. Tačiau sukilimas buvo numalšintas padedant iš sostinės atsiųstoms represinėms jėgoms. Keturi kaliniai buvo sušaudyti, o 70 - iš naujo nuteisti (kartu sudėjus, bausmė - 1200 metų).
Pliuralizmo laikotarpiu niekas iš atsakingų asmenų už šį nusikaltimą nebuvo nubaustas. Šiandien buvusius represijų vykdytojus vienija cinizmas ir pasakiški turtai, sukaupti senųjų aukų darbu. Senieji komunistai, keletas pseudoistorikų bei pseudopublicistų metė iššūkį, savo rašiniais ir kalbomis nerdamiesi iš kailio, kad ramiai praleistų šį jiems pražūtingą laikotarpį ir užmaskuotų ateitį.
Brangūs kančių bendražygiai! Nė minutės neturime pamiršti Vizentalio žodžių: „Tie, kurie užmiršta praeities žiaurumus, yra tų žiaurumų vykdymo bendrininkai". Nepamirškime skausmingos praeities ir kovokime už tai, kad komunizmas būtų pasmerktas naujajame Niurnberge. Dėkoju Jums už dėmesį.
Lietuvos mokslo netektys sovietinio genocido metais
Ona Voverienė,
Vilniaus universiteto profesorė
1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nepaisant ūkio suirutės, vokiečių ir rusų bolševikų karinių išpuolių, Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos, prasidėjo spartus Lietuvos ūkio, kultūros, mokslo ir švietimo įstaigų kūrimas. Lietuvos mokslo istorijai šis laikotarpis ypač svarbus. Po ilgos pertraukos, kai 1842 m. buvo uždarytas paskutinis Vilniaus universiteto fakultetas, o po 1863 m. - uždrausta lietuviška spauda ir inteligentija išblaškyta po Rusijos platybes, Lietuvoje pradėjo kurtis aukštosios mokyklos: 1922 m. - Kauno (nuo 1932 m. - Vytauto Didžiojo) universitetas, 1931 m. - Aukštoji karo mokykla Panemunėje, 1933 m. - Žemės ūkio akademija Dotnuvoje, 1934 m. - Kauno konservatorija, tais pačiais 1934 m. - Prekybos institutas Klaipėdoje, 1935 m. - Klaipėdos pedagoginis institutas, 1936 m. - Veterinarijos akademija Kaune (į jos sudėtį įėjo 1924 m. įkurtas Veterinarijos ir bakteriologijos institutas), 1939 m. - Kauno meno mokykla, 4 Žemės ūkio akademijos bandymų stotys.
Lietuvos aukštosiose mokyklose 1938-1939 m. m. mokėsi per 4500 studentų (vien Vytauto Didžiojo universitete 1932 m. buvo 4553 studentai, vėliau jų skaičių pradėta mažinti iki 3 tūkst.). Iki 1938 m. Vytauto Didžiojo universitetą baigė ir aukštojo mokslo diplomą gavo 4680 absolventų.
Lietuvos aukštosiose mokyklose nagrinėjamu laikotarpiu dirbo 445 mokslininkai, iš jų 329 užsienyje ar Lietuvoje buvo apgynę daktaro disertacijas ir įgiję daktaro laipsnį, 281 buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Nemažai Lietuvos vaikinų ir merginų studijavo užsienio - Berlyno, Paryžiaus, Romos, Prahos ir kituose - universitetuose. Dauguma dėstytojų savo disertacijas rengė ir gynė geriausiuose žymiausių Europos mokslininkų laboratorijose.
Taigi nepriklausoma Lietuva per labai trumpą 22 metų laikotarpį tapo klestinčia aukštos kultūros šalimi. Joje buvo gerai išplėtota aukštojo mokslo įstaigų sistema, kuri veiksmingai dirbo krašto gerovei.
1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija mūsų valstybę užgriuvo kaip didžiausia visų laikų tragedija. Jau 1940 m., naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją, buvo suimta ir uždaryta į kalėjimus per 2000 Lietuvos kunigų, klierikų, mokytojų, mokslininkų, rašytojų, teisininkų, menininkų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų.
Į antrąją suėmimų bangą 1941 m. birželį, naktį iš 14-osios į 15-ąją, pakliuvo ir buvo pasmerkti tremčiai, kalėjimams ir mirčiai daugelis Vytauto Didžiojo universiteto ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų. Tarp jų buvo prof. Domas Cesevičius, prof. Antanas Tamošaitis, vyr. dėstytojas A. Gustaitis, prof. Pranas Dovydaitis, Žemės ūkio akademijos rektorius, buvęs švietimo ministras J. Tonkūnas, pasaulio mokslininkų pripažinimą pelnęs prof. Vincas Vilkaitis, doc. J. Stanišauskas, lektorius M. Žemaitis ir dešimtys kitų, kurių likimo mūsų kartos mokslininkai dar nežino. Be kaltės kalti... Kalti vien tuo, kad buvo žymiausi Lietuvos šviesuoliai. Sovietiniai saugumo organai, vadovaujami Antano Sniečkaus ir kitų komunistų pakalikų, 1940-1941 m. suėmė ir represavo 3700 Lietuvos inteligentų vien dėl to, kad jie tarnavo valdžios įstaigose, dirbo aukštosiose mokyklose, buvo įgiję aukštojo mokslo diplomus. Jie buvo išvežti į atšiauriausius Sibiro regionus - prie Laptevų jūros, į Vorkutą, Kolymą ir kitur - ir pasmerkti šalčio bei bado mirčiai.
Dalis šviesiausių Lietuvos žmonių buvo išžudyta Lietuvoje. Budavonės miške (Vilkaviškio raj.) šiurpiai nužudytas prof. J. Dabrila (prikaltam prie kryžiaus jam dar gyvam perpjautas pilvas), Molėtuose žiauriai nužudytas prof. M. Lajauskas. Visą Lietuvą sukrėtė Panevėžio daktarų tragedija, kai buvo žiauriai nužudytas medicinos daktaras S. Mačiulis. Paskui buvo Rainiai, Kretingos kalėjimas, Sargėnai, Červenė, Tuskulėnai. Čia buvo žiauriai nužudyta 1114 Lietuvos mokytojų, gydytojų, studentų, dėstytojų, moksleivių. Irgi be kaltės kalti...
Pokarinė genocido banga kartu su tūkstančiais kitų nekaltų Lietuvos žmonių į Sibiro gulagus nunešė Kauno ir Vilniaus universiteto profesorius filosofus Levą Karsaviną ir Vosylių Sezemaną, agrarinės sociologijos pradininką Lietuvoje prof. F. Kemešį, Lietuvos mokslų akademijos garbės daktarą J. Aleksą, prof. A. Žvironą, dr. J. Urmoną ir daugelį kitų. Vilniaus saugume buvo nužudytas prof. dr. Vincentas Borisevičius, kurio palaikai užkasti Tuskulėnuose. Už A. Šapokos „Lietuvos istorijos" laikymą kunigas Alfonsas Svarinskas buvo nuteistas 6 metus kalėti. Kai norima sunaikinti tautos dvasią, iš jos atimama praeitis ir ateitis.
Sibiro gulaguose ir kalėjimuose nukankinti ir nužudyti 38 Lietuvos profesoriai ir mokslų daktarai. Tik nedaugelis ištremtųjų grįžo į Lietuvą, o ir grįžę, būdami palaužtos sveikatos, paliegę ir iškankinti bado ir ligų, neilgai tegyveno: kas vienerius, kas trejus metus, labai nedaugelis ilgiau.
Taip sovietai sunaikino geriausią Lietuvos šviesuomenės dalį. Antroji jos dalis, grįžtant į Lietuvą frontui, 1944 m. emigravo į Vakarus. Tokių buvo 184. Nors ir patirdami daug vargo, jie sugebėjo išlaikyti tautos vertybes ir kultūrą. Iš dėstytojų ir mokslininkų Lietuvoje buvo likę 134. Jie prisitaikė. Kai kurie atvirai kolaboravo su okupantais. Jie išliko ir ugdė homo sovieticus kartas. Štai kodėl šiandien taip sunku Lietuvoje. Lietuva tik dabar, kaip ir 1918 m., vėl pradėjo kurti savo dabartį ir ateitį. Homo sovieticus ir likusios aktyviai Lietuvoje veikiančios Rusijos penktosios kolonos pasipriešinimas - didžiulis. Įveiksime. Kaip įveikėme svetimšalių ideologiją ir pasipriešinimą 1918 m., įveiksime ir dabar. Lietuva bunda, jaunimas pradeda mąstyti ir kurti ateitį.
Baltarusijos mokslų akademijos mokslininkų represijos
R. Hareckis,
Baltarusijos kultūros universitetas
Baltarusijos mokslų akademijos ištakos siekia 1921 mv kai buvo įkurta Mokslinė terminų komisija, kuri kitais metais buvo perorganizuota į Baltarusių kultūros institutą (Inbelkult). Šis iš esmės pradėjo veikti kaip Mokslų akademija ir todėl dar 1924 m. instituto vadovai kreipėsi į Sovietų Baltarusijos vyriausybę, prašydami leisti perorganizuoti šį institutą į Baltarusijos mokslų akademiją. Tačiau tam reikėjo Maskvos leidimo, ir jis gautas tik po ketverių metų. 1928 m. spalio 13 d. Sovietų Baltarusijos Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą Baltarusių kultūros institutą pertvarkyti į Baltarusijos mokslų akademiją. Tų pačių metų gruodžio 26 d. Sovietų Baltarusijos Liaudies komisarų taryba patvirtino specialiai sudarytos visuomeninės komisijos išrinktų akademikų sąrašą, kuriame buvo 31 žmogus, o 1929 m. sausio 1 d. Sovietų Baltarusijos įkūrimo 10-mečio proga įvyko iškilmingas Baltarusijos mokslų akademijos atidarymas. Žymus istorikas V. Ignatovskis buvo išrinktas Baltarusijos mokslų akademijos prezidentu.
Šalia pirmųjų Baltarusijos mokslų akademijos akademikų įkūrėjų buvo ir tokie žymūs rašytojai kaip Janka Kupala ir Jakubas Kolasas, garsūs kalbininkai N. Durnovo, S. Nekrasevičius, J. Liosikas, istorikai V. Lastovskis, V. Piceta, A. Jasinskis ir kiti. Pats jauniausias (28 metų) buvo Baltarusijos žemės ir miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto direktorius, ekonomistas G. Goreckis. Baltarusijos mokslų akademijos personalo sudėtis ir veiklos kryptis buvo gana nacionalinė. Jau tada „politinis rėtis" nepraleido žymiausių baltarusių mokslininkų, tokių kaip E. Karskis, A. Seržputovskis, M. Dovnaras-Zapolskis, A. Smoličius, I. Dyla, žymus rašytojas M. Goreckis, kuris vėliau buvo pripažintas baltarusių literatūros klasiku.
Dar 1927 m. pabaigoje Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partijos XV suvažiavimas numatė žemės ūkio kolektyvizaciją ir „socializmo puolimą visu frontu". Kitais metais sustiprėjo kova su visokiomis „antikomunistinės ideologijos ir nemarksistinių pakraipų" bei „buržuazinio nacionalinio demokratizmo" apraiškomis ir t. t. 1929-ieji tapo „didžiojo persilaužimo" metais, kai buvo įvykdyta visiška kolektyvizacija, prisidengiant kovos su trockininkais, dešiniaisiais oportunistais, buržuaziniais nacionalistais ir t. t. skraiste, atlikti nauji partijos valymai. Tai buvo metai, kai įsivyravo patys gryniausi totalitariniai valstybės valdymo metodai, kai, Stalino žodžiais tariant, „represijos kuriant socializmą - būtinas puolimo elementas". Sovietų Sąjunga pamažėle darėsi panaši į gulagų archipelagą.
Naujoji Baltarusijos mokslų akademija, būdama pernelyg nacionalinė, kėlė nepasitenkinimą. Straipsnių, išspausdintų „Komsomolskaja pravda", serija iš Maskvos nuskambėjo kaip prieš „nacionalinius demokratus" nukreiptas signalas. Straipsnių pavadinimai buvo išraiškingi: „Praeities šešėliai", „Stolypino šmėkla Žemės ūkio komisariate", „Silpnoji nacionalinių demokratų vieta", „Su akmeniu užantyje", „Prisidengiant nacionaliniais ypatumais", „Buožių politika po sovietų vėliava", „Paslaptis atskleista", „Naujas nacionalinių demokratų išpuolis" ir t. t. Šiuose straipsniuose buvo kritikuojama naujųjų akademikų - Z. Žilunovičiaus, J. Liosiko, S. Nekrasevičiaus, V. Picetos, A. Balickio, G. Goreckio, buvusio baltagvardiečio V. Lastovskio, buvusio Denikino armijos kareivio I. Zimotino, taip pat M. Goreckio, I. Cvikevičiaus ir kitų - veikla.
Jau 1929 m. pabaigoje švietimo reikalų liaudies komisaras A. Balickis buvo atleistas iš darbo ir pašalintas iš partijos, S. Nekrasevičius atleistas iš Baltarusijos mokslų akademijos viceprezidento, o V. Lastovskis - iš Baltarusijos mokslų akademijos nuolatinio sekretoriaus pareigų. 1929 m. rugsėjo mėnesį iš Baltarusijos mokslų akademijos pašalintas akademikas N. Durnovo, o 1930 m. pradžioje - akademikas M. Javorskis (Ukraina), kuris buvo suimtas Ukrainos išlaisvinimo sąjungos teismo proceso metu ir apšauktas avantiūristu bei nemarksistiškai mąstančiu istoriku.
1930 m. OGPU inspiruotų Baltarusijos išlaisvinimo sąjungos bei Valstiečių ir darbininkų partijos (Baltarusijos filialo) teismo procesų metu buvo nuteistos didelės baltarusių inteligentų grupės: pirmojoje byloje - 86 žmonės, o antrojoje - 59. Po metų Baltarusijos išlaisvinimo sąjungos byloje 4 žmonės be teismo nuteisti 10 metų kalėti, kiti - 5 metams tremties į konclagerius, Valstiečių ir darbininkų partijos byloje 6 žmonės buvo nuteisti sušaudyti (4 iš jų bausmė buvo pakeista 10 metų tremtimi į konclagerius), 13 žmonių buvo paskirta ta pati bausmė, o kiti nuteisti įvairų laiką kalėti konclageriuose arba ištremti.
Šiose bylose buvo nuteista 30 mokslininkų, priklausiusių Baltarusijos mokslų akademijai. Tai trečdalis visų jos narių (įkūrus Akademiją, joje buvo apie 100 mokslinių bendradarbių). Tada Sovietų Baltarusijos Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, jog, „išaiškinus Baltarusijos mokslų akademijos akademikų grupės kenkėjišką veiklą, nukreiptą prieš proletariato diktatūrą, kuria buvo siekiama sugriauti sėkmingą socializmo kūrimą, Sovietų Baltarusijos Liaudies komisarų taryba nusprendžia iš Baltarusijos mokslų akademijos pašalinti akademikus V. Lastovskį, V. Picetą, J. Liosiką, S. Nekrasevičių, A. Dubachą, atimant iš jų, kaip iš proleteriato diktatūros priešų, akademikų vardus". Dokumentą pasirašė Sovietų Baltarusijos Liaudies komisarų tarybos pirmininkas N. Golodedas. Šis nutarimas priimtas gerokai prieš neteisminiam OGPU organui paskelbiant nuosprendį, ir todėl buvo dar labiau neteisėtas.
Tarp nuteistųjų buvo ne tik mano tėvas akademikas G. Goreckis, bet ir jo brolis M. Goreckis - rašytojas ir literatūros tyrėjas. Tėvas buvo apkaltintas pagal straipsnį Nr. 58-6 (šnipinėjimas), 58-7 (valstybinės pramonės, transporto, prekybos, piniginių operacijų, kooperacijos žlugdymas) ir 58-11 (organizuota antisovietinė veikla arba dalyvavimas antisovietinės organizacijos veikloje) ir buvo nuteistas sušaudyti. Vėliau nuosprendis pakeistas 10 metų konclagerio. Jis buvo išsiųstas į Solovkas, o vėliau pakliuvo į Baltosios-Baltijos jūrų kanalo (Karelijoje) statybą. M. Goreckis buvo nuteistas 5 metams tremties į Viatkos (Kirovo) miestą.
Baltarusijos mokslų akademijos prezidentas istorikas V. Ignatovskis buvo apkaltintas kovojęs prieš nacionalinę partijos politiką, buvęs „nacionalinių demokratinių elementų veiklos priedanga", Baltarusijos mokslų akademiją pavertęs „nacionalinių demokratų organizacijos kontrrevoliucinės veiklos placdarmu" ir pašalintas iš partijos. Neištvėręs šių persekiojimų ir nematydamas išeities iš susidariusios padėties, 1931 m. vasario 4 d. V. Ignatovskis baigė gyvenimą savižudybe.
Jau 1933 m. buvo sudaryta nauja neegzistuojančios „kontrrevoliucinės, ruošiančios sukilimą ir užsiimančios šnipinėjimu bei diversijomis" Baltarusijos nacionalinio centro organizacijos byla. Nuteisti 97 žmonės (pirmiausia tie, kurie daugiausiai nusipelnė baltarusių nacionaliniam atsinaujinimui Vakarų Baltarusijoje - tuometinėje Lenkijoje), iš jų 26 sušaudyti (16-ai sušaudymas buvo pakeistas 10 metų tremtimi lageriuose). Buvo suimta ir ištremta 16 Baltarusijos mokslų akademijos mokslinių darbuotojų.
1937-1938 m. Baltarusijos mokslų akademijos moksliniams kadrams suduotas stipriausias smūgis. Tuo metu suimta daug žymių mokslininkų, net 13 akademikų ir 6 nariai korespondentai, tarp kurių buvo rašytojas ir visuomenės veikėjas, pirmasis sovietinės Baltarusijos 1919 m. Laikinosios revoliucinės vyriausybės vadovas D. Žilunovičius (Ciška Gartnyj), Baltarusijos mokslų akademijos prezidentai P. Gorinas (Koleda) ir I. Surta, Baltarusijos socialdemokratų partijos pirmininkas, baltarusų frakcijos Lenkijos Seime vadovas, pirmosios baltarusių gramatikos mokykloms autorius B. Taraškevičius.
OGPU-NKVD-MGB sufabrikavo visus kaltinimus ir bylas, prisipažinimai būdavo išgauti paveikiant moraliai ir fiziškai (karceriai, dar vadinami „pirtimis", įsivaizduojami sušaudymai, mušimai, kankinimai). To meto atmosfera - baimė, melas, įtarinėjimai ir nepasitikėjimas - lėmė tiesioginius ir netiesioginius skundimus, kaltinimus.
Tuo metu Baltarusijos mokslų akademija tapo tokia skurdi mokslinių kadrų, kad buvo priversta uždaryti Filosofijos ir socializmo kūrimo bei Fizikos ir technikos institutus, o Ekonomikos institutas pasidarė pavaldus Sovietų Baltarusijos generalinio plano komisijai.
1930 m. buvo suimti 33 Baltarusijos mokslų akademijos darbuotojai, 1933 m. - 16, 1936 m. - 15, 1937 m. - 45, 1938 m. - 27 - iš viso apie 140 įvairių tautybių žmonių, kurių didžiumą sudarė baltarusiai (96%). Reikia turėti omenyje, kad 1937 m. Baltarusijos mokslų akademijoje iš viso tedirbo 380 žmonių.
Remiantis oficialiais Sovietų Baltarusijos KGB duomenimis, nustatyta, kad 42 suimtieji buvo sušaudyti Minske ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Beveik visi jie buvo Baltarusijos mokslų akademijos akademikai ir nariai korespondentai. Šiandien jie visiškai reabilituoti. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų represuotų Baltarusijos mokslų akademijos mokslininkų.
Remiantis brolių Goreckių - mano tėvo ir dėdės - pavyzdžiu, galima smulkiau ištirti tolesnį mokslininkų likimą.
Už spartuolišką darbą tėvui G. Goreckiui įkalinimo laikas buvo sutrumpintas, ir jis 1934 m. išėjo į laisvę. Tačiau jam buvo griežtai rekomenduota likti prie kanalo, jungusio Baltąją ir Baltijos jūras, statybos, kur jis Medvežje Gore (Karelija), atsivežęs ten iš Maskvos savo šeimą, ir dirbo inžinieriumi geologu. M. Goreckiui tremties laikas baigėsi 1935 m., ir jis kartu su šeima apsigyveno Smolensko apskrities Piosočnojės mieste, kurio vidurinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą. 1935 m. Malaja Bagatkovkos kaime (Baltarusija) mirė brolių motina, tačiau jiems, nors jau paleistiems į laisvę, į laidotuves vykti neleido.
1937 m., naktį iš lapkričio 3-iosios į 4-ąją, M. Goreckis vėl buvo suimtas. Iš pradžių buvo laikomas Viazmos miesto kalėjime, o 1938 m. sausio 5 d. „troikos" sprendimu buvo nuteistas sušaudyti.
Ryšium su tuo 1994 m. Rusijos Federacijos Federalinės kontržvalgybos valdybos Smolensko apskrities Ryšių su visuomene centro viršininkas N. Ilkevičius išspausdino du dokumentus. Pirmasis jų buvo parengtas likus 2 savaitėms iki M. Goreckio sušaudymo. Tai 1938 m. sausio 5 d. protokolas Nr. 85, turintis žymą „visiškai slaptai". Jis skelbia:
„Ypatingosios operatyvinės grupės vadui,
UNKVD s / o vyresniajam milicijos leitenantui
draugui Zavjalovui (asmeniškai)
Siunčiu išrašą iš „troikos" posėdžio, įvykusio 1938 metų sausio 5 dieną, protokolo Nr. 85, ir įsakau įvykdyti „troikos" paskelbtą nuosprendį nuteistiesiems - sušaudyti (toliau eina 43 žmonių sąrašas, kuriame 30-uoju numeriu pažymėtas Maksimas Goreckis).
Sušaudymo aktą ir protokolo išrašą perduokite Smolensko srities UNKVD UGB aštuntajam skyriui.
Priedas. 43 išrašai.
Smolensko srities NKVD valdybos pirmininko pavaduotojas Valstybės saugumo kapitonas (Viktorovas)".
N. Ilkevičius, siekdamas nustatyti valdžios prieš savo tautą vykdyto teroro ir represijų apimtį, išanalizavo šį protokolą. Jį sudaro 45 mašinraščio lapai. Iš viso buvo peržiūrėtos 84 baudžiamosios bylos, iškeltos 450 žmonių, iš kurių 220 buvo nuteisti sušaudyti. Tą dieną, t. y. sausio 5-ąją, buvo surašyti 4 „troikos" posėdžio protokolai. Buvo išnagrinėtos 406 baudžiamosios bylos, iškeltos 930 žmonių, kurių 587 (63%) nuteisti sušaudyti. Vėliau bausmė jiems buvo įvykdyta. Šiuo metu visi jie reabilituoti.
Antrasis dokumentas:
„Visiškai slaptai.
AKTAS
1938 metų vasario 10 diena. Mes, toliau pasirašiusieji: Sovietų Sąjungos Smolensko apskrities NKVD valdybos specialiosios operatyvinės grupės viršininkas, vyresnysis milicijos leitenantas Zavjalovas, Sovietų Sąjungos Smolensko apskrities NKVD valdybos komendanto pareigas laikinai einantis Valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Vlasovas ir Smolensko apskrities NKVD valdybos komendanto pavaduotojas Gribovas, remdamiesi Sovietų Sąjungos Smolensko apskrities NKVD valdybos viršininko pavaduotojo, Valstybės saugumo kapitono draugo Viktorovo 1938 metų sausio 28 dienos nurodymu Nr. 60253/8, įvykdėme Smolensko apskrities UNKVD Troikos posėdyje, įvykusiame 1938 metų sausio 5 dieną, priimtą sprendimą (protokolas Nr. 85) nuteistuosius sušaudyti (toliau eina 40 žmonių sąrašas, kuriame 30-uoju numeriu pažymėtas M. Goreckis).
1938 metų vasario 10 dieną 14 valandą 45 minutės išvardyti nuteistieji, saugomi sargybos, buvo išvesti iš įkalinimo vietos ir tos pačios dienos 15 valandą, remiantis Troikos posėdžio metu priimtu sprendimu, sušaudyti.
Lavonai užkasti nustatytame gylyje, surašant apie tai aktą, 1 egzempliorių.
Specialiosios operatyvinės grupės viršininkas, vyresnysis milicijos leitenantas Zavjalovas,
Laikinai einantis pareigas Sovietų Sąjungos NKVD valdybos komendanto pavaduotojas
Gribovas"
Akte minima 40 žmonių. Šie budeliai 3 žmones sušaudė vėliau. Iki 45 metų M. Goreckiui pritrūko 8 dienų.
1937 m. spalio pabaigoje, Medvežje Gore buvo suimtas ir G. Goreckis, nes buvo manoma, jog nuteistieji pagal straipsnį Nr. 58-6 (šnipinėjimas) „nesudėjo ginklų" ir apskritai telkė aplink save dar nepribaigtus „liaudies priešus". Jį, kaip „patį piktybiškiausią", išsiuntė apklausti į Maskvą, kur gruodžio mėnesį buvo paleistas. O tuo metu - nuo spalio 27 iki lapkričio 4 (vos per 1 savaitę) - prie Medvežje Gore, Sandomorcho paribyje, buvo sušaudyta apie 9 tūkst. kalinių, kalėjusių įvairiuose Belbaltlago kalėjimuose. Kaip pranešė „Narodnaja Volia" (1997 m. gruodžio 19 d. E. Kobecko-Filimonovos publikacija), vien Solovkų kalėjime sušaudyta 1111 kalinių, tarp kurių buvo 102 baltarusiai (taip pat ir Baltarusijos mokslų akademijos akademikai M. Javorskis ir N. Durnovo).
Tas pat pasikartojo ir kitais metais: nuo 1938 m. gegužės 8 iki 1939 m. birželio 22 d. G. Goreckis praleido Stalino kazematuose, kur pažino alkį, mušimą, karcerius ir patyčias. Išgyveno tokią būseną, kad norėjo nusižudyti persipjaudamas venas. Vėl buvo išsiųstas į maskviškę Butyrką, o tuo metu grupę suimtųjų, kuriai priklausė ir jis, sušaudė prie Medvežje Gore.
1958 m. G. Goreckis buvo visiškai reabilituotas, tačiau akademiko vardą jam grąžino tik 1965 m., o į Minską grįžti leido tik 1969 m. Mokslininkas tremtyje išbuvo 40 metų.
Jis yra naujos mokslo šakos - paleopotomologijos (mokslo apie geologinės praeities upes) - pradininkas, Baltarusijoje sukūrė visame pasaulyje žinomą antropogeno tyrėjų grupę, vadovavo Sovietų Sąjungos mokslų akademijos komisijai, tyrusiai kvarterą, tarptautinės kvartero tyrimų asociacijos sovietinei sekcijai, išspausdino daug monografijų, už kurias jam buvo įteikta Sovietų Sąjungos Valstybinė premija, o vėliau kartu su mokiniais - Sovietų Baltarusijos Valstybinė premija ir t. t.
M. Goreckio vardu pavadintos Minsko, Mstislavlio, Gorkų gatvės, tėvynėje veikia memorialinis muziejus, Minske ir Viazmoje jam pastatyti paminklai, kabo daug memorialinių lentų.
Remdamiesi vien Baltarusijos archyvine medžiaga, aprėpiančia trečiąjį-šeštąjį dešimtmečius, V. Adamuškis (1994 m.) ir kiti mūsų istorikai nustatė, kad politiniais tikslais teisminės ir neteisminės Respublikos institucijos nuteisė daugiau nei 250 tūkst. piliečių. Iš jų „už kontrrevoliucinę veiklą" daugiau nei 35 tūkst. žmonių nuteisti sušaudyti. Tai vyko kasmet nuo 1919 iki 1953 m. (tik 1923 m. politiniais tikslais nebuvo represuota nė vieno žmogaus), o daugiausia buvo nuteisiama 1929-1933 ir 1937-1938 m. Daugiau nei 350 tūkst. žmonių buvo ištremta administraciniu būdu. Taigi vien oficialiais, dokumentais patvirtintais, duomenimis, represuota daugiau nei 600 tūkst. žmonių. Tai minimalus skaičius. Iš tikrųjų represuotųjų yra kur kas daugiau, ypač turint omenyje tai, kad atitinkami organai nuolat naikindavo dokumentus, be to, represuotųjų giminės ir artimieji „savanoriškai" persikeldavo su pačiais represuotaisiais, Baltarusijos gyventojai būdavo nuteisiami už Respublikos ribų, kaltinimai būdavo pateikiami pakartotinai ir t. t. Istoriko I. Kuznecovo, nagrinėjančio šią temą, nuomone, represuotų Baltarusijos gyventojų skaičius artėja prie pusantro milijono.
Šitaip buvo. Tačiau tai niekad neturi pasikartoti!
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas"
(vykusio birželio 12-14 d. Vilniuje)
I sekcija: Konferencijų salė
KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI ATSKIROSE VALSTYBĖSE IR JŲ PASEKMĖS
Pirmininkai: dr. ALGIS MARKŪNAS,
dr. VANDA BRIEDIENĖ
Sekretoriai: DAIVA RUPULEVIČIŪTĖ,
LAURYNAS
LITVINAS
Pranešimai
„Mentaliteto pokyčiai ir komunistams valdant prarastas humaniškumas", prof. Sachiko Hatanaka, Chubu universiteto Tarptautinių studijų fakultetas, Akademinės tarybos, Antropologų draugijos narė, Japonija
„Komunizmas - ekonominio vystymosi stabdys: teorija ir įrodymai", dr. Valdas Samonis, Rytų-Vakarų verslo ir kylančių rinkų tinklo interneto profesorius, Kanada
„Tautos naikinimas dėl ideologijos", Elmutas Laane, medicinos profesorius, buvęs politinis kalinys, Tartu valstybinis universitetas, Estija
„Komunizmo nusikaltimų padariniai žmonijai. Psichologiniai atradimai Estijoje", dr. Heino Nooras, daktaras, Buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų sąjunga (pranešimą perskaitė p. Martas Nikius), Estija
„Komunizmas kaip Rusijos imperializmo forma", p. Zenonas Pazniakas, masinių žudynių Kurapatuose tyrėjas, Baltarusija
„Informacinis pranešimas", p. Jiri Blatny, Čekija
„Pokomunistinių filmų kūrimas", p. Emilia Boldišova, Slovakijos televizijos žurnalistė, Slovakija
„Ką žinome apie komunizmo nusikaltimus ir ką turėtume daryti", dr. Arielis Cohenas, tyrėjas, Paveldo fondo Rusijos ir Eurazijos tyrimų mokslinis bendradarbis, JAV
„Komunistinis genocidas Rumunijoje", senatorius Constantinas Ticu Dumitrescu, Buvusių politinių kalinių asociacijos prezidentas, Rumunija
„Komunizmo padariniai Švedijoje ir Vakarų Europoje", p. Peeteris Luksepas, Informacijos apie komunizmo nusikaltimus žmonijai fondo pirmininkas, Švedija (luksep@algonet.se)
„Kad užtikrintų laisvę ateities kartoms, amerikiečiai privalo atminti ir suvokti komunizmo nusikaltimus", p. Larry Hartas, Komunizmo aukų atminime fondo Ryšių su visuomene skyriaus direktorius, JAV
„Paskutinės komunizmo aukos Rumunijoje", p. Armandas Gosu, BBC pasaulinės tarnybos Rumunijoje žurnalistas, Rumunija
Klausimai ir diskusijos
„Informaciniai mizokomunizmo nusikaltimai", p. A. Kancleris, Socioinformacinės analizės centras, Lietuva
P. Viktoras Ligaitis iš Kanados perskaitė savo eilėraštį apie okupaciją bei pasmerkė komunizmą, ragino jį teisti ir nustatyti kaltuosius.
Atstovas iš Vokietijos teiravosi Peeterio Luksepo iš Švedijos apie Raulio Valenbergo likimą, taip pat sakėsi norįs pasiteirauti p. Kiuilio, turėdamas omenyje plačius nacionalsocializmo tyrimus, ir siūlė, kad gal tie patys žmonės galėtų padėti tiriant komunizmo nusikaltimus.
P. Stanislovas Buchaveckas Kongreso dalyviams priminė keblią padėtį, į kurią Europa, pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą, pateko 1944 m., taip pat kalbėjo apie Raudonosios armijos įvykdytus nusikaltimus keičiantis situacijai ir paklausė S. Kovaliovo, ką mano Vakarų ekspertai, mokslininkai bei Rusijos atstovai apie kolonizacijos padarinius Baltijos šalyse.
P. V. Gabrėnas (Lietuva), siūlė į Kongreso rezoliuciją įtraukti punktą dėl Rusijos užsienio reikalų ministro pareiškimo apie teisėtą Baltijos šalių aneksiją, jį įvertinti ir paklausti Solženycino, ką šis manąs apie Kongresą.
P. S. Marčiukaitį (Lietuva) domino tokių konferencijų rezultatai - ar žinos UNESCO, JTO, universitetai ir mokyklos, ar žinos ateities kartos apie šį Kongresą.
Pietų pertrauka
Pranešimai
„Būtina surengti bolševizmo teismą", p. Semionas Šareckis, Baltarusijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, akademikas, istorinės medžiagos tyrėjas
„Komunistinė ideologija ir žmogaus teisių koncepcija", p. Ali Spahia, Albanijos demokratų partijos pirmininkas, Parlamento užsienio reikalų sekretorius, Albanijos delegacijos Europos Taryboje pirmininkas (pranešimą perskaitė Koci Moisiu, Antikomunistų demokratų sąjungos vicepirmininkas), Albanija
„Tragiškas komunizmo palikimas Vakarų pusrutulyje", p. Danielis W. Fis-kas, Paveldo fondo direktoriaus pavaduotojas, Kubos ir Lotynų Amerikos komunizmo specialistas, JAV
„Tolesnės komunizmo įtakos susivienijusiai Vokietijai priežastys", p. H. Strunzas, Stalininio persekiojimo aukų asociacijos pirmininkas, Vokietija
„Juridiniai ir politiniai komunizmo nusikaltimų tyrimo ir vertinimo aspektai. Genocido sąvokos išplėtimas", p. R. Valentukevičius, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras, Lietuva
„Valstybingumo ir žmogaus teisių problemos komunistinėse valstybėse“, p. Aleksandras Gribanovas, A. Sacharovo archyvų ir žmogaus teisių centras, Brandeis universitetas, JAV
Klausimai ir diskusijos
P. F. Krasavinas (Izraelis) reziumavo pranešimus apie sovietų nusikaltimus ir kalbėjo apie komunizmo bei fašizmo paraleles.
P. A. Endriukaitis (Lietuva) komentavo 1988 m. A. Andreikos bylą ir nusikalstamą p. Bernoto veiką.
P. Evgenas Pronjukas (Ukraina) pateikė kalbos Tribunole santrauką.
P. H. Strunzas (Vokietija) kritikavo A. Hitlerį kaip socialistą, kovojusį su Bažnyčia, nubrėžė aiškias ribas tarp fašistų, komunistų socialistų ir nacionalsocialistų.
P. Leonas Kaladė (Lietuva) kalbėjo apie R. Kalantos susideginimą.
Pirmininkai ALGIS MARKŪNAS
VANDA BRIEDIENĖ
Sekretoriai DAIVA RUPULEVIČIUTĖ
LAURYNAS LITVINAS
Mentaliteto pokyčiai ir komunistams valdant prarastas humaniškumas
Sachiko
Hatanaka,
Japonijos Chubu universiteto Tarptautinių studijų fakultetas
Suprantu, kad Kongreso dalyviai gali paklausti, ar japonas iš tolimos šalies gali įvertinti komunizmo nusikaltimus. Aš nekalbėsiu nei apie komunistinę ideologiją, nei apie tiesiogiai matomus nusikaltimus, įvykdytus komunistų režimo. Atvykau į Lietuvą 1992 m., nes mano tikslas buvo Europos periferijos kaimo tyrimai. Nors gyvenau pas ūkininką, niekas man negalėjo papasakoti apie kaimo gyvenimą. Buvau priversta pakeisti savo tyrimų kryptį. Atsisakiau antropologinio tyrimo ir nutariau studijuoti etninius klausimus, kilusius šalyje pereinamuoju laikotarpiu. 1992-1998 m. aš kasmet atvykdavau į Lietuvą dviem mėnesiams. Man pasisekė, kad sutikau ponią Auksuolę Čepaitis, gabią vertėją, kuri labai padėjo tiriamuosiuose darbuose, vykusiuose visoje Lietuvoje. Kai 1992 m. apsistojau mažame kaimelyje, atsitiktinai radau paminklą partizanams. Žinojau, kad negalėsiu gauti jokios informacijos apie rezistenciją kaime, nes Lietuvoje vis dar buvo dislokuoti kariniai SSRS daliniai. Todėl kreipiausi į buvusio KGB būstinę Vilniuje, kurioje buvo daug dokumentų apie Lietuvos rezistenciją. Ten sutikau ponią Nijolę Gaškaitę, kuri suteikė daug informacijos apie partizanų judėjimą Lietuvoje. Tiriamųjų darbų metu aš susipažinau su 15 buvusių partizanų, kurie papasakojo savo neįtikėtinas gyvenimo istorijas. Taip pat susipažinau su išlikusiais rezistencinio judėjimo dalyviais - partizanų ryšininku, mokytojais, studentais ir kunigu. Vienas iš karininkų man papasakojo apie paniką, kilusią Lietuvos Respublikoje, kai SSRS paskelbė ultimatumą. Taip pat sužinojau, kad dauguma Kabineto narių buvo suimti prieš įvykdant aneksiją. Juos nužudė arba ištrėmė į Sibirą. Pamaniau, kad kas nors iš jų šeimos narių galbūt grįžo iš Sibiro. Pradėjau ieškoti tų žmonių norėdama išgirsti gyvų prisiminimų. Paieškos truko ilgai, nes grįžusieji iš Sibiro niekam nerūpėjo. Per septynerius metus susitikau su buvusių ministrų žmonomis ir vaikais, artimais giminaičiais ir diplomatais. Dabar jie visi jau mirę. Susipažinusi su istorike, pasakiau, kad gyvi prisiminimai yra nepaprastai vertingi Lietuvos istorijai. Bet jai tai neatrodė įdomu. Ji sakė, kad visada dirbo tik su rašytiniais dokumentais. Bet juk negalima pasitikėti sovietinės vyriausybės ir KGB paliktais dokumentais. Prieš atvykdama į Lietuvą, sutikau daug lietuvių, gyvenančių išeivijoje. Visi jie buvo perkeltieji asmenys, emigravę į JAV ir Australiją po Antrojo pasaulinio karo. Lietuviai, kuriuos vėliau sutikau jų gimtinėje, gerokai skyrėsi nuo išeivijos lietuvių. Sunku buvo suvokti, kad jų etninės šaknys vienodos, nors jie ir buvo istoriškai bei geografiškai atskirti. Jų skirtumas buvo nevienodų vertybių skalių, vyravusių liberalioje ir totalitarinėje visuomenėse, padarinys. Turėjau paklausti savęs - kodėl? Kai 1992 m. Vilniuje lankiausi pirmą kartą, praeiviai kėlė man keistą įspūdį. Nepaisydami atkurtos nepriklausomybės didingumo, jie buvo niūrūs. Dauguma žmonių nemokėjo šypsotis. Jauni studentai, kuriems neleisdavo užduoti klausimų, išaugo nepažinę pasaulio. Pardavėjai parduotuvėse negerbė pirkėjų. Sunku buvo patikėti, kad tie patys žmonės nutiesė gyvą 600 kilometrų pusantro milijono žmonių protesto grandinę per tris Baltijos valstybes. Dar prisiminiau, kad čia gimė dainuojanti revoliucija, kai žmonės protestuodami dainavo liaudies dainas. Tokį protestą lėmė po nenusakomos priespaudos išlikusios tautos išmintis. Pastebėjau, kad ūkininkas labai mažai bendravo su savo kaimynais. Mano lietuvių šeima neleido susipažinti su kaimynais. Ūkininkai buvo labai įtarūs ir nepasitikėjo vieni kitais kintančioje visuomenėje. 1992 m. kariniai Rusijos daliniai tebebuvo dislokuoti jūsų šalyje, todėl kaimiečius tebeslėgė komunistinio režimo, ypač KGB, baimė. Turime atsižvelgti į komunistinio režimo poveikį per penkiasdešimt metų. Pakito lietuvių mentalitetas, o komunistų režimas sunaikino humaniškumą. Netgi žodis „humanizmas" dingo iš visuomenės žodyno. Sunku net patikėti, kad taip buvo. Netrukus sužinojau apie baisius nusikaltimus žmonijai, kuriuos komunistinis režimas įvykdė sovietinės okupacijos metais. Į Lietuvą kaip SSKP agentas buvo atsiųstas Michailas Suslovas. Jis garsiai pareiškė: „Greitai Lietuvoje lietuviams vietos nebeliks". Buvo pradėtas gyventojų genocidas, žmonės žudomi, tremiami, griaunama ekonomikos sistema, uždrausta religija, įtvirtinama komunistų ideologija, vykdoma kolonizacija bei susidorojama su tam tikrais visuomenės sluoksniais. Greta begalės žuvusiųjų daugybė žmonių buvo traumuoti ir nukentėjo nuo mąstymo kontrolės. Lietuva buvo turtinga agrarinė šalis, kurioje, kaip ir Japonijoje prieš karą, gyveno daug sąžiningų ūkininkų. Bet tiek ūkininkai, tiek ir darbininkai komunistų režimo metais prarado norą dirbti, nes, ar dirbtų daug, ar mažai, vis tiek gaudavo tą patį užmokestį. Kita vertus, jeigu jie dirbo pagal savo viršininkų instrukcijas, jų gyvenimas buvo ganėtinai saugus. Tai bruožas, bendras visoms komunistinėms valstybėms. Nenoras dirbti atkuriant valstybę tapo trukdžiu. Tačiau privatizacija skatino ūkininkus ir padėjo susigrąžinti norą dirbti. Komunistų režimas pakeitė žmonių mentalitetą. Tiek miestiečiai, tiek kaimiečiai tapo savanaudžiai ir įtarūs. Taip yra dėl vykusių anoniminių skundimų, išdavysčių ir kankinimų. Sovietinės okupacijos laikotarpiu žmogus buvo įstumtas į tamsą. Komunistų partijos nariai skatino lietuvius tokiems nusikaltimams. Kai kas iš buvusiųjų visuomenės šešėlyje neatsispyrė pagundai nusikalsti, nes taip keršijo už socialinį susiskirstymą. Todėl nenuostabu, kad lietuviai buvo traumuoti. Kad išgytų jų mentalitetas ir humaniškumas, turi praeiti daug laiko stabilioje visuomenėje. Pasak lietuvių emigrantų, prireiks penkiasdešimties metų arba bent jau vienos kartos, kol lietuviai vėl taps tokie, kokie buvo. Manau, kad tai priklauso nuo ekonominės šalies plėtros. 1992 m. Lietuvoje vyko pirmieji paskelbus nepriklausomybę laisvi rinkimai. Sąjūdžio grupė, vadovavusi Lietuvos nepriklausomybės judėjimui 1988-1991 m., smarkiai pralaimėjo buvusiai Komunistų partijai. Tokio pralaimėjimo priežastis labai paprasta. Tai lėmė smukęs pragyvenimo lygis. Žmonės nesuvokė laisvės vertės. Atkūrus nepriklausomybę, trumpai trukusiu Sąjūdžio vyriausybės valdymo metu dėl sovietinių sankcijų žiemos pradžioje mieste nustotas tiekti karštas vanduo. Tuo pat metu iš parduotuvių ir prekyviečių dingo daug prekių. Greičiausiai visos tos problemos kilo dėl rinkimų rezultatų. Mane nustebino lietuvių nekantrumas ir kaip greitai jie pamiršo praeitį. Dauguma lietuvių nesuvokė, kokia daugybė jų tėvynainių paaukojo gyvybę siekdami laisvės. Galiausiai norėčiau pakalbėti apie traumavimą ir mąstymo kontrolę. Tai patys baisiausi nusikaltimai žmogui, įvykdyti komunistų režimo. Pavyzdžiui, žudynes ir kankinimus KGB kartais vykdė matant šeimos nariams ar draugams. Kai kuriuos žmones KGB privertė išduoti paslaptis ar melagingai liudyti prieš savo viršininkus, gimines, draugus arba kaimynus. Kad išgelbėtų savo gyvybę, jie buvo priversti paklusti įsakymams. Bet po tokių traumų žmonės negali atsigauti visą likusį savo gyvenimą. Tokiais atvejais tiek baudėjai, tiek ir nukentėjusieji tapo komunistinio režimo aukomis. Kita vertus, mąstymo kontrolė ypač buvo taikoma Brežnevo valdymo laikotarpiu. Asmenys, kurie priešinosi komunistų režimui arba jį kritikavo, buvo be gailesčio uždaromi į psichiatrijos ligonines ir ten gydomi kaip psichiškai nesveiki. Jų nekankindavo, bet dažnai skirdavo stiprius proto veiklą kontroliuojančius vaistus. Po tokio gydymo atsigauti buvo nebeįmanoma, ir žmogus prarasdavo savo orumą. Toks traumavimas ir mąstymo kontrolė yra baisiausi komunistinio režimo nusikaltimai. Kadangi tokių nusikaltimų aukos gyveno visuomenės nuošalyje, žmonės linkę pamiršti ir pačius nusikaltimus. Visą šimtmetį per pasaulį ritosi revoliucijų banga. Liko tik keletas jos nepaliestų valstybių. Esant nestabilioms ekonominėms sąlygoms, kai kurie žmonės jaučia nostalgiją komunistų režimui, mat Komunistų partijos nariai ir kolūkių pirmininkai naudojosi specialiomis režimo teiktomis privilegijomis. Tačiau aš noriu sušukti: žmonės, nepamirškite nukentėjusiųjų nuo komunistinio režimo! Nė vienas komunizmo nusikaltimas neturi pasikartoti!
Komunizmas - ekonomikos stabdys. Teorija ir įrodymai
Valdas Samonis,
Elektroninio tinklo profesorius Rytų-Vakarų verslo ir besikuriančių naujų rinkų
klausimais
Net jeigu komunistinė Sovietų Sąjungos sistema ir lėmė itin specifinį ekonomikos augimą (panašų į vėžio vystymąsi), ji nubloškė Lietuvos ir kitų okupuotų valstybių santykinį ūkio išsivystymą bent dvidešimt metų atgal. Šiame straipsnyje pirmiausia norima įvertinti tiesioginį ir sunkiai apskaičiuojamą stabdomąjį komunizmo (sovietizacijos) poveikį ekonomikos plėtrai, kurį būtų galima pavadinti komunizmo stabdomojo poveikio rodikliu. Čia neatsižvelgiama į įvairiopą neigiamą netiesioginį poveikį. Straipsnyje realiai vertinami pereinamųjų procesų, vykstančių buvusiose komunistinėse valstybėse, laukiamos socialinės gerovės nepagrįsti lūkesčiai. Akivaizdu, jog Lietuvai ir kitoms pokomunistinėms valstybėms prireiks daug laiko, kol jos atsigaus nuo komunistinės sistemos teiktų „gėrybių".
1. Įvadas
Po prievartinio įtraukimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą 1940 m. Lietuvoje prievarta imtas diegti sovietinės raidos modelis, kuris, Sovietų Sąjungos komunistų partijos supratimu, rėmėsi marksizmo-leninizmo teorija. Sovietinis ekonominių procesų ir raidos uždavinių interpretavimas buvo privalomas ir teorijoje, ir praktikoje. Buvo įdiegti nauji ekonomikos valdymo (centralizuoto planavimo) metodai, kurie visiškai pakeitė sprendimų priėmimo tvarką. Iš esmės buvo pakeistas šalies ūkio valdymas. Sovietinė okupacija Lietuvoje truko beveik pusę amžiaus.
Pasibaigus herojiškam ginkluotam 1945-1953 m. pasipriešinimui, lietuviai pradėjo kovoti už savo laisvę ne tokiais dramatiškais metodais: pasipriešinimas pasidarė įslaptintas. Prasidėjus Gorbačiovo pertvarkai, lietuvių kova už nepriklausomybę suaktyvėjo, o nuo 1988 m. tapo atvira. Šie veiksmai Maskvą labai suerzino. Tarp daugelio kritiškų atsiliepimų pasigirdo ir kaltinimų tariamu ekonominių ambicijų nepagrįstumu. Sovietų pareigūnai tvirtino, kad Lietuva daug išlošė „įstojusi" į SSRS: 1940 m. ji buvo atsilikusia žemės ūkio šalis, o 1990 m. tapo išsivysčiusia, industrine sovietine respublika. Šiame straipsnyje pabandysime suabejoti tokių teiginių pagrįstumu.
Po prievartinio įtraukimo į Sovietų Sąjungos sudėtį anksčiau egzistavusios rinkos ekonomikos bei ekonomikos plėtojimosi kriterijus ir rodiklius pakeitė nauji, kurie visiškai sujaukė bet kokią galimybę palyginti laike ir erdvėje. Padėtį dar labiau apsunkino sovietinės statistikos slaptumas. Trūkstant patikimų duomenų, neįmanoma pateikti tikslių skaičiavimų. Vis dėlto pabandyti galima. Pirmiausia, remdamiesi turimais duomenimis bei jų kokybe, patyrinėkime ką tik pateiktus teiginius. Pabandykime atskirai aptarti ekonomikos sritis.
2. Gavybos pramonė
1940 m. Lietuva buvo žemės ūkio kraštas: trys ketvirtadaliai visų dirbančių žmonių dirbo žemės ūkyje. Po pusės amžiaus agrarinis kompleksas Lietuvos ekonomikoje vis dar buvo svarbus, nes teikė vieną ketvirtadalį visų darbo vietų bei sudarė daugiau nei pusę visų nacionalinių pajamų (How will... 1990).
1938-1940 m. Lietuva pagal grūdų bei primelžiamo pieno kiekį buvo labiau atsilikusi nei kaimyninės Vakarų valstybės ( žr. 1 lent.).
1 lentelė. Kelių šalių žemės ūkio produkcijos palyginimas. Grūdinės kultūros (cnt iš ha), pieno primilžis (iš karvės) (žr.: Lithuania's... 1990) Rugiai Kviečiai Miežiai Pienas |
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Dar svarbiau tai, kad savo žemės ūkio gamybos efektyvumo rodikliais Lietuva buvo gerokai atsilikusi nuo Vakarų valstybių. 1981-1987 m. darbo efektyvumas žemės ūkyje tesiekė ketvirtadalį Amerikos darbo efektyvumo žemės ūkyje (Lithuania's... 1990). Apskritai žemės ūkio gamybos savikaina buvo du tris kartus didesnė nei Vakaruose (How will...). Sovietų Sąjungos valstybinio plano komiteto pirmininkas Jurijus Masliukovas teigė, kad Lietuvos žemės ūkis skolingas sąjunginiam biudžetui 172 mln. rublių (A Discussion... 1990, 37). Kaip tai atsitiko?
Nepriklausomybės metais nekomunistinė Lietuva rengė ir maitino savo piliečius negaudama jokios užsienio paramos. Palygti su Sovietų Sąjunga, jos žemės ūkio produkcijos apimtis buvo didesnė: 1940 m. nepriklausomoje Lietuvoje vienam gyventojui mėsos produktų buvo pagaminama 1,9, jautienos - 1,9, pieno - 2,8 ir kiaulienos - 2,7 karto daugiau. Po 50 metų stulbinamos ūkio pažangos Sovietų Lietuva pasidarė priklausoma nuo Maskvos subsidijų (Terleckas 1990). Jeigu šis teiginys teisingas, tai kas dėl to kaltas, jeigu ne nevykusi prievarta primesta centralizuoto planavimo sistema su visais savo iškraipymais?
Daugelį dešimtmečių sovietinė ekonominė literatūra centralizuoto planavimo sistemą stengėsi pavaizduoti kaip gal ir ne nuostabią, bet užtat pirmąkart žmonijos istorijoje mokslu paremtą sistemą. Dauguma autorių tvirtino, kad dėl savo planinio pobūdžio - t. y. įdiegtos į ekonomikos valdymą mokslinės tiesos - sistema sugeba pritaikyti visiškai objektyvius mokslo dėsnius praktikoje tam, kad plačiosios masės gautų naudos; taip išvengiama iškraipymų bei išlaidų, kylančių dėl chaotiško rinkos jėgų šėlsmo kapitalizmo sąlygomis.
Deja, realybėje viskas buvo priešingai. Štai vienas pavyzdys. Sovietinis technikos pažangos rodiklis yra mašinų galingumas, jų dydis ir skaičius: kuo daugiau, tuo geriau („čem bolše, tem luče"). Pasakojama, kad, norėdami įrodyti savo technikos pranašumą, sovietai ketino sukurti didžiausią pasaulyje mikrokompiuterį!
Komunistų polinkis į gigantomaniją sudarė sąlygas pernelyg daug gaminti ir plačiai naudoti labai sunkius įrenginius, tokius kaip traktoriai „Kirovec K-700". Tokie traktoriai pridaro žalos ne tik aplinkai, bet ir suplūkia dirvą, suardo jos struktūrą ir drenažo sistemas; visa tai net 30-50 proc. sumažina kviečių derlingumą. Buvo įrodyta, kad beatodairiškai naudojami tokie traktoriai bei kiti iškraipymai pridarė daug žalos tiek Lietuvos, tiek apskritai visos Sovietų Sąjungos žemės ūkiui (Aganbegyan 1988, 33-36; VVolfson 1988; Dūda 1990). Apskaičiuota, kad vien tik 1961-1988 m. Lietuvos žemės ūkis dėl sisteminio neefektyvumo patyrė daugiau nei 900 mln. rublių nuostolį (Lithuania's... 1990).
Bandymams paskutinį dešimtmetį įvykdyti Lietuvoje radikalią reformą dar žalingesnis už minėtus nuostolius buvo sovietizuotos ekonomikos sandaros bei darbo žemės ūkyje etikos poveikis. Prievartinė kolektyvizacija ir suvarymas į tarybinius ūkius reiškė nusikalstamą valstiečių ūkių ir apskritai šeimos ūkio griovimą. Privatizacija, atkurta nuosavybės teisė yra būtina sąlyga rinkos veiksniams sukurti (Hinds 1990; Baležentis 1990). Padaryti tai buvo sunku dėl mažiausiai dviejų priežasčių. Pirma, nors kolūkių žemes galima išdalyti atskiroms šeimoms, tačiau nėra nei pastatų, nei technikos žemei dirbti. Antra, visam gyvenimo būdui (šeimos ūkiui) buvo paskelbtas „50 metų moratoriumas" (Kazėnas 1990). Ūkininko, protingo ir išdidaus žemės savininko, būdo savybės nyksta. Išliko neiniciatyvūs arba mažai iniciatyvūs žemės ūkio darbininkai bei apgailėtina darbo kultūra. Šių pokyčių mastas prilygsta baudžiauninkų tapimui valstiečiais. Per dvejus metus nusikalstamai sunaikintam šeimos ūkiui atkurti prireiks dešimtmečių (Laird 1990).
Perdirbamoji pramonė
Šiame sektoriuje Lietuvoje vyrauja pramonė, nes kasybos nėra dėl gamtinių išteklių stygiaus. Pasak sovietų šaltinių, 1940-1990 m. pramonės gamybos apimtis Lietuvoje padidėjo net 84 kartus, o tokios pramonės šakos kaip įrankių gamyba, laivų statyba, elektrotechnika buvo sukurtos visiškai (On the „Lithuanian..." 1990). Pasirodžius naujausiai informacijai apie Sovietų Sąjungos ekonomikos augimą bei santykinį mastą, vargu ar galima tuo patikėti. Štai du „glasnost" laikotarpio autoriai - Vasilijus Seliuninas ir Grigorijus Chaninas (1987) - pakankamai įtikinamai įrodė, kad 1928-1985 m. Sovietų Sąjungos nacionalinės pajamos padidėjo tik 6-7, o ne 90 kartų, kaip tvirtino oficialūs šaltiniai. Paslaptis niekad nebus visiškai atskleista. Norint atskirti infliaciją nuo realaus ūkio augimo, būtina įvertinti kokybinius pokyčius, nes nėra patvirtinančių rinkos duomenų, kaip tai buvo sovietinės sistemos sąlygomis. Galima bent jau daryti išvadą, kad, vertindami kokybinę pažangą pagal tokias „objektyvias" charakteristikas kaip pajėgumas, dydis bei svoris, galime paaiškinti tą oficialiosios sovietinės statistikos polinkį kalbėti apie aiškią augimo tendenciją (Kushnirsky 1989, 294-301).
Yra ir keletas specifinių problemų, susijusių su kalbomis apie Lietuvos gamybos augimo tempą. Pirma, šis tvirtinimas paaiškina ankstesnįjį: toks smarkus augimo tempas buvo fiksuojamas dėl to, kad metinė bazinė gamybos apimtis buvo labai nedidelė ar netgi prilygo nuliui. Yra gerai žinomas statistikos efektas - kai bazinė gamybos apimtis lygi nuliui, „nesunku" sukurti įsivaizduojamą įspūdingą augimo tempą.
Antra, šis augimas yra grynai sovietinio augimo atmaina. Dėl sisteminių priežasčių Sovietų Sąjunga, kitaip nei Vakarai, sunaudodavo gerokai daugiau žaliavų, skirtų konkrečiam produkcijos kiekiui gauti. Pavyzdžiui, kitaip nei Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje, plieno, naftos bei dujų naudojimo efektyvumas Sovietų Sąjungoje buvo net 3 kartus mažesnis (If Gorbachev... 1985; Aslund 1989, 16-17). Panašiai ir Lietuva, palyginti su Švedija ar Suomija, vienam gamybos vienetui sunaudodavo 1,5-2,0 kartus daugiau energijos, medienos ar metalų. Suomijoje 1 kvadratiniam metrui gyvenamojo ploto apšildyti reikėjo 20 kg, tuo tarpu Sovietų Lietuvoje - 60 kg kuro (How will... 1990). Viso to esmė - augimas dėl augimo: daugiau anglių iškasama tam, kad būtų išlydyta daugiau metalo, šis sunaudojamas įrengti dar daugiau kasyklų, kuriose bus gaunama dar daugiau anglių; taip šis aplinką niokojantis „vystymosi" ciklas sukosi ratu. Pasitelkę medicinoje vartojamą metaforą, šį augimą galime vadinti vėžiniu. Nors šalies gyventojai buvo priversti aukotis dėl „vystymosi" (mat 20-40 proc. ar net daugiau visų pagaminamų prekių bei paslaugų buvo skiriama investicijoms - tai liudija eksploatacijos mastą), atrodė, kad centralizuota ekonomika niekada nesubręs: ji darėsi vis panašesnė į šalių, kurios pasmerktos likti amžinai besivystančiomis (Winiecki 1999).
Trečia, primestas sovietinis pramonės augimas nusmukdė Lietuvos ekonomikos bei darbo jėgos šaltinių struktūrą, padarė šalį priklausomą nuo Sovietų Sąjungos įdėjimų, ypač nuo žaliavų. Visų pirma sparčiai augo nuo Sovietų Sąjungos įdėjimų priklausomos Lietuvos pramonės šakos, kurios suvartodavo apie 60-80 proc. importuojamų žaliavų, o iš Lietuvos buvo eksportuojamas didžiulis kiekis pagamintos produkcijos (net 50-60 proc.) (Lithuania's... 1990). Toks darbo jėgos pasiskirstymas puikiai atitiko Maskvos militaristinius bei kitus imperinius, o ne Lietuvos gyventojų interesus. Socialinis vystymosi efektyvumas, rodantis kylančią gerovę (įtaka gyvenimo lygiui bei kokybei) Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje buvo labai žemas (Vasiliauskas 1999). Vienas sovietinis ekonomistas apskaičiavo, kad pagal vienam gyventojui tenkančių prekių ir paslaugų kiekį Sovietų Sąjunga užėmė 50-60 vietą pasaulyje (Jones ir Moskoff 1989). Net jeigu iš pradžių sovietinis pramonės augimas ir turėjo teigiamą įtaką gyventojų gerovei, labai greitai tą nusvėrė neigiamos apraiškos. Remiantis šituo, galima daryti išvadą, kad tai, kas vyko Lietuvoje ir visose komunistinio bloko valstybėse, vadintina sovietiniu viską naikinančiu augimu (Bhagwati, Brechter ir Hatta 1984). Toks augimas nuskurdino valstybę bei jos gyventojus, panašiai kaip vėžys suniokoja gyvą organizmą. Kaip šiuolaikinėje vėžio terapijoje stengiamasi sustabdyti pagrindinių maisto medžiagų srautą į vėžio apimtą audinį, kad šis badautų ir sunyktų, taip ir komunistinė ekonomika sustojo augusi, o visa sistema galutinai žlugo dešimtojo dešimtmečio pradžioje nutrūkus „lengvam" aprūpinimui gamtiniais ištekliais (nafta, anglimis ir pan.) bei darbo ištekliais (žmonių kantrybe, pakantumu komunistinei baudžiavai ir išnaudojimui). Apskritai 1988 m. Lietuvos pramonės darbo našumas buvo daugiau nei perpus mažesnis už Amerikos. Nustatyta, kad 1960-1989 m. Lietuvos pramonė dėl sisteminio neefektyvumo patyrė apie 88 mlrd. rublių nuostolių (Lithuania's... 1990). 1990 m. prasidėjusioms ir jau dešimtmetį vykstančioms reformoms, taip pat ir ateičiai už tuos begalinius nuostolius, patirtus sovietiniais metais, galbūt svarbiau yra komunizmo palikimas (sovietizacija) pramonės struktūroje, ekonomikoje bei visuomenėje. Lietuvos pramonėje pagrindinę vietą užėmė milžiniškos, technologiškai, bet neekonomiškai specializuotos įmonės, kurios naudojosi monopolistine ar oligopolistine padėtimi. Kadangi abiejų gamybos lygties pusių savikaina išreiškiama pasaulinėmis kainomis, tai tokios didelės komunistinės įmonės nebuvo naudingos plečiant gamybos apimtį, nes daugeliu atvejų produkcijos vertė buvo mažesnė nei žaliavų, darbo jėgos ir kitų įdėjimų vertė. Šį paradoksą, vadinamą „vertės atėmimu", apskaičiavo žinomas Harvardo universiteto ekonomistas Janošas Kornai. Nagrinėjant Vidurio Europos valstybių (ir Lietuvos) patirtį vykdant reformas, atrodo, kad jos visomis priemonėmis stabdo ir net sabotuoja demonopolizavimą ir apskritai rinkos reformas. Lenkijoje viena sunkiausiai sprendžiamų problemų yra ta, kad tebeegzistuoja „atimančių vertę" valstybės valdomų monopolijų branduolys (Samonis 1990a). Visose pokomunistinėse valstybėse tos monopolijos pasirodė esančios puiki terpė vešėti pokomunistinei nomenklatūrai („raudoniesiems direktoriams"), o ši, be jokios abejonės, pasirodė gebanti stabdyti ir žlugdyti visas būtinas rinkos reformas, ypač mikroekonomikos lygmens (Samonis 1995). Pasaulinėje gamyboje vyksta revoliucija. Masinės produkcijos modelį (gamybos masto augimu paremtą ekonomiką) keičia lanksčios daug įvairių produktų gaminančios firmos, daugiausia dėmesio skiriančios kokybei bei greitam reagavimui į rinkos sąlygas, naudojančios technologiškai naujovišką įrangą ir naujas darbo organizavimo formas, atsiradusias skaitmeninės revoliucijos metu, t. y. gamybos įvairove paremtos ekonomikos modelis (Milgrom ir Roberts 1990; How to... 1990; Winiecki 1987, 22-23; Samonis 2000). Lietuvoje pažangą gali stabdyti didžiosios monopolistinės įmonės ir tai, kad nėra mažų bei vidutinių įmonių, greitai prisitaikančių ir pasižyminčių novatoriškumu, kurio reikia šiandieninei globalinei skaitmeninei ekonomikai (Samonis 2000).
Paslaugų sektorius
Vienas iš ryškiausių šiuolaikinės ekonomikos bruožų - spartus paslaugų sektoriaus augimas. Vakaruose šiame sektoriuje dirba apie 60-80 proc. darbo jėgos. Skirtumas paslaugų teikimo srityje būtent ir liudija santykinį atsilikimą ar nepakankamą išsivystymą (Schroeder 1987; Aslund 1989, 19). Lietuvos paslaugų teikimo sritį nuo Vakarų labai atitolino Maskvos primestas augimas (ypač industrinė hipertrofija). Remiantis komunistinės ideologijos motyvais, dauguma teikiamų paslaugų (vadinamosios neproduktyvios paslaugos) buvo laikomos antrarūšėmis. Dėl to išteklių paslaugų sektoriui buvo skiriama remiantis principu „tai, kas atlieka". Apie 1980 m. 37 proc. Lietuvos darbo žmonių dirbo paslaugų srityje - toks buvo visos Sovietų Sąjungos vidurkis. Dauguma Vakarų valstybių šį lygį pasiekė apie 1950 m. (Schroeder 1987; Parkola 1980). Dėl šios priežasties tiek Lietuvos, tiek ir Sovietų Sąjungos ekonomika nuo Vakarų atsiliko beveik 30, o gal ir daugiau metų. Jas netgi aplenkė dauguma trečiojo pasaulio valstybių (Aslund 1987, 19). Tokia apgailėtina Sovietų Lietuvos teikiamų paslaugų padėtis buvo akivaizdi netgi probėgšmais pažvelgus į sveikatos apsaugą, aprūpinimą gyvenamuoju plotu, komunalines paslaugas ir transportą, o ypač susisiekimo bei finansines paslaugas, labai aktualias šiuolaikinei ekonomikai. Pastarosios paslaugos daugumoje vietų buvo teikiamos pasitelkus skaitytuvus (Uosis, Terleckas, Baldišis 1989, 16). Didžiausia ateities problema bus atsilikimas teikiant susisiekimo ir finansines paslaugas, nes manoma, kad atotrūkis tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų šioje srityje didėja (Schroeder 1987). Perėjimas prie rinkos ekonomikos daugiausia priklauso nuo pakankamos pažangos plėtojant finansų sektorių, kuris pakeis šalies biurokratijos vykdomas skirstymo funkcijas.
5. Ekonominiai ryšiai su užsieniu
Mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva (3,8 mln. gyventojų), tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas yra itin svarbus. Vyko karštos diskusijos tiek dėl Sovietų Sąjungos ir Lietuvos dvišalių ryšių pobūdžio bei naudingumo, tiek dėl apskritai Sovietų Sąjungos ir Baltijos valstybių ekonominių ryšių.
5.1. Kas ką ir kieno sistemą subsidijavo?
Vos tik įsisiūbavo Baltijos valstybių kova už nepriklausomybę, tuoj pat sovietų propagandos mašina paleido pliūpsnį pastabų bei tvirtinimų, kuriais buvo bandoma parodyti politinį bei ekonominį nepriklausomybės judėjimų iracionalumą. Buvo nepagrįstai tvirtinama, esą Baltijos valstybės, palyginti su kitomis SSRS dalimis, nesugeba subalansuoti savo einamosios sąskaitos, todėl joms reikia „suteikti nesavanaudišką pagalbą", t. y. joms turi būti teikiamos subsidijos kitų respublikų sąskaita. Kad ir kaip buvo suformuluoti tokio pobūdžio tvirtinimai, jais siekta parodyti, kad, norėdami įgyvendinti savo siekį - įgyti politinę galią, - Baltijos valstybių vadovai ne tik kirto per juos maitinančią ir „brolišką pagalbą" teikiančią Maskvos ranką, bet ir aklai stūmė savo tautas į ekonominę katastrofą (Borisov ir Mikhailov 1990; Hammer 1990; Smulders 1990; On the „Lithuanian..." 1990; Maniušis 1976).
Šis klausimas yra tiek sisteminis, tiek ir kiekybinis (plėtros kiekybė). Pirmasis susijęs su komunizmo poveikiu (sovietizacija) ekonomikos plėtrai (jos kokybei) Baltijos valstybėse pokario okupacijos metais. Jis jau aptartas ankščiau (taip pat žr.: Samonis 1991a). Dabar patyrinėkime kiekybinę plėtros pusę.
Propagandinė Maskvos mašina nuolat kartojo, jog Lietuvos nepriklausomybės pradžioje Sovietų Sąjunga (Rusija) jai tiekė pigias žaliavas (gamtines dujas - po 28 rublius už 1000 m3, palyginti su 97 doleriais pasaulio rinkose; naftą - po 30 rublių už toną, palyginti su 110 dolerių pasaulio rinkose) (How will... 1990). Tuo pat metu buvo tvirtinama, kad Lietuvos į Sovietų Sąjungą eksportuojami pagrindiniai maisto produktai bei plataus vartojimo prekės yra pernelyg brangios. Buvo sakoma, kad tokios pat kokybės prekių kur kas pigiau galima nupirkti Vakaruose. Šios santykinės kainos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos prekyboje laikomos „nesavanaudiška ir kilnia rusų tautos pagalba" (subsidijomis) (Maniušis 1976, 102; Hammer 1990).
Sunku šiuos teiginius įrodyti ar paneigti. Čia ir slypi abejotinas centralizuotai planuojamos ekonomikos grožis, nes niekas nežino tikrosios vidinio prekių ir paslaugų judėjimo vertės. Padėtį dar labiau apsunkina dirbtinės, biurokratiškai nustatomos kainos bei priimami sprendimai. Tačiau vien dėl trijų priežasčių sunku suprasti, kodėl subsidijų aiškinimas paremtas ne kuo kitu, bet grynu prasimanymu.
Pirma, pravartu prisiminti paprastą klasikinės ekonomikos tiesą, jog jei besiintegruojančių šalių (pavyzdžiui, Lietuvos ir SSRS) gamybos rėmimas skiriasi nuo kitų šalių, santykinės kainos tokioje „sąjungoje" skirsis nuo pasaulinės rinkos kainų (Brada 1985). Akivaizdu, kad Sovietų Sąjunga, turtingiausia išteklių šalis pasaulyje, savo žaliavas parduoda santykinai mažesnėmis kainomis negu kiekviena kita valstybė. Aukščiausią technikos lygį pasiekusios šalys, tokios kaip Japonija ar JAV, lygiai taip daro su moderniais pramonės gaminiais. Esant ribojančiai, autoritarinei, iškraipančiai ir žlugdančiai prekybą Lietuvos ir SSRS „sąjungai", Lietuvoje pagaminti panašios kokybės televizoriai bus, be abejo, brangesni nei japoniški būtent dėl nevienodo išsivystymo lygio, kuris lemia gamybos skirtumus. Santykinės Lietuvos ir Sovietų Sąjungos prekybos kainos atskleidžia ne ką kita, o vien tik kitokias Sąjungoje vyravusias sąlygas (Holzman 1987, 187-201; Desai 1985).
Antra, greta vystymosi veiksnių visumos ta pačia linkme veikia ankščiau aprašytos sistemos ydos. Komunizmo sąlygomis su tokių aukštos technologijos prekių kaip televizoriai gamyba susijusios gausesnės ir didesnės sistemos ydos nei su gamtos išteklių naudojimu. Drauge su įprastine sovietine kainodaros formule, paremta kainos su priemoka principu, visa tai kainas dar labiau iškreipia.
Trečia, Lietuvoje darbo našumas visą laiką viršijo Sovietų Sąjungos vidurkį apie 7 proc., o augimo tempai - 8,6 proc. Per visą pokario laikotarpį, palyginti su Sovietų Sąjunga, Lietuva taip ir nepanaudojo savo papildomo turto. Didesnė pridėtinės vertės dalis, sukurta dėl geresnio ekonomikos valdymo, niekada neatsispindėjo nei vartojime, nei santaupose (Terleckas 1990; Aleškaitis 1990).
Trys ką tik aptartos priežastys neatitinka sovietinės subsidijų interpretacijos. Kalbant apie trečiąją priežastį yra netgi priešingai. Kas atsitiko tam tikrai Lietuvoje sukurtai pridėtinės vertės daliai? Pabandykime į šį klausimą atsakyti.
Valstybinio plano komiteto pirmininkas Jurijus Masliukovas tvirtino, kad 1966-1989 m. investicijos į Lietuvos ūkį sudarė apie 50 mlrd. rublių (A Discussion... 1990). Sovietų šaltiniai dažnai nurodo šį ir kitus skaičius kaip Maskvos pagalbos Lietuvai pavyzdį. Tačiau, pasak Lietuvos valstybinio statistikos komiteto, 19 proc. tos sumos teko kolūkiams bei Lietuvos gyventojams. Iš 14,8 mlrd., kurie buvo skirti žemės ūkiui, centriniai valstybės fondai sudarė tik 60 proc. (Lithuania's... 1990).
Lietuvos ūkio ministerijos duomenimis, per paskutinius 25 metus iki nepriklausomybės sąjunginio pavaldumo įmonės ir organizacijos į Sąjungos biudžetą pervedė 8,9 mlrd. rublių, arba 2,3 karto daugiau nei gavo centralizuotų kapitalinių įdėjimų. Be to, į centrinį Sąjungos fondą pervesta daugiau nei 1 mlrd. valiutinių rublių bei 99 mlrd. rublių apyvartos mokesčio. Be šių visiems žinomų pervedimų, buvo ir paslėpto išteklių išsiurbimo iš Lietuvos. Vienas tokių - kredito išteklių paėmimas SSRS Ministrų tarybos nuožiūra. Vien tik 1988 m. iš Lietuvos buvo paimta 854 mln. kreditų, o 1980-1988 m. ši suma, reguliuojama SSRS Ministrų tarybos nuožiūra, padidėjo nuo 2 iki 4,1 mlrd. rublių. Nustatyta, kad 1980-1988 m. Lietuvos ekonomika prarado 728 mln. rublių įplaukų, arba 1,6 mlrd. rublių, perskaičiavus kaip palūkanų palūkanas (Lithuania's... 1990). 1989 m. liepos 1 d. Lietuvoje sukurti kredito ištekliai pasiekė 10,5 mlrd. rublių, iš kurių 6 mlrd. disponavo Maskva. Nors Lietuvos gyventojai sudarė tik 1,3 proc. visų Sovietų Sąjungos gyventojų, jos kredito ištekliai padengė 9,5 proc. biudžeto deficito, atsiradusio dėl 1989 m. gautų paskolų. Tuo pat metu Lietuvos gyventojai, gaudami tik 86 mln. rublių, kentėjo dėl kredito išteklių stygiaus, nors jų santaupos viršijo daugiau nei 6 mlrd. rublių. Sovietinė kreditų teikimo sistema tapo pačia svarbiausia arterija, kuria iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą buvo išpumpuojamos įplaukos (Uosis, Terleckas, Baldišis 1989, 13-15).
Norėdami tai pailiustruoti mikroekonomikos duomenimis, panagrinėkime kapitalinių įdėjimų srautus į Vilniaus „Elfos" gamybinį susivienijimą ir iš jo. Šis susivienijimas, kaip teigė Valstybinio plano komiteto pirmininkas Masliukovas, 77 proc. savo penkerių metų investicijų gavo iš Maskvos (Lithuanian... 1990, 56). Per ketvirtį amžiaus, pasibaigusį 1988 m., „Elfą" kapitaliniams įdėjimams iš centro gavo 34 mln. rublių bei 3 mln. valiutinių rublių, o į Sąjungos biudžetą pervedė 86 mln. rublių pelno bei papildomai 74 mln. rublių skyrė Sąjungos pramonės ministerijai. „Elfoje" sukurtas pelnas, pervestas į Maskvą, buvo 3,3 karto didesnis už lėšas, skirtas iš centrinių fondų. Pagal klasikinį „dvigubo standarto" mąstymą lėšos, pervedamos į centrą, yra privalomos, tuo tarpu asignavimai iš centro vadinami „pagalba" arba „parama" (Lithuania's... 1990).
Iš šios priešpriešos aiškėja, kad Lietuva, gavusi investicijų iš Maskvos, jai dosniai atsidėkodavo. Daugeliu atvejų Lietuvos, kitaip nei labiau atsilikusių respublikų, grąžinama skola buvo gerokai didesnė. Taigi įprastinį investavimą siekiant gauti pelno vadinti „nesavanaudiška ir kilnia rusų tautos pagalba" yra arba akivaizdus nesusipratimas, arba tyčinė melaginga propaganda.
Šalutinis prievartinės orientacijos į SSRS rezultatas buvo visiškai nutrūkę ekonominiai Lietuvos ryšiai su Vakarais - su Jungtine Karalyste, Vokietija ir Belgija, - taip nelengvai užmegzti tarpukario laikotarpiu. To meto Lietuvos užsienio prekybos apimtis, tenkanti vienam gyventojui, nuolat didėjo ir buvo net 3 kartus didesnė nei Sovietų Sąjungoje. Lietuvos eksportas tarpukario metais padidėjo 2 kartus, o jos nacionalinė valiuta pagal stiprumą tuo metu buvo antroje trečioje vietoje pasaulyje (Terleckas 1990; Ten Years... 1938, 72-78; Vaišnoras 1990). Dėl okupacijos Lietuva prarado daug įvairios naudos, turėtos iš užsienio prekybos bei iš bendradarbiavimo su ekonomiškai išsivysčiusiomis rinkos ekonomikos valstybėmis. Atgavusios nepriklausomybę Lietuvos prekyba su Vakarais tesudarė 2 proc. visos prekybos.
Čia dar reikia pažymėti, kad sovietų bei kai kurių Vakarų šalių literatūroje pernelyg sureikšminamas vidaus rinkos dydis (pagal valstybės plotą) kaip pagrindinis ekonomikos plėtros pranašumas. Todėl Lietuvos nepriklausomybės gynėjai dažnai kaltinami, jog bandė kurti valstybę, kurios plotas pernelyg mažas, kad ji galėtų sėkmingai ekonomiškai plėtotis. Tai pasenęs, XIX šimtmečio, mąstymas. Remiantis naujausiais Pensilvanijos universiteto ekonomikos profesoriaus Roberto Summerso tyrimų duomenimis, pajamų, skiriamų vienam gyventojui, vidutinis metinis prieaugis 50 proc. pasaulio šalių, esančių „dugne", įvertintas pagal tų valstybių gyventojų skaičių, 1960-1985 m. didėjo daug smarkiau nei pajamų vienam gyventojui prieaugis didžiosiose valstybėse. Vienam gyventojui tenkančios pajamos mažose valstybėse taip pat būna didesnės. Būti „plačiosios tėvynės" (nekalbama apie jos specifinį pobūdį) dalimi greičiau buvo trūkumas, o ne privalumas. Kodėl? O todėl, kad mažesnės šalys aktyviau prekiauja pasaulio rinkoje, kuri nekinta, ar gyventumėte didžiulėje Sovietų Sąjungoje, ar mažoje Lietuvoje. Mažos valstybės gamina vis daugiau tokių produktų, kuriems didelė vietos rinka nebūtina: nedidelė, vienalytė ekonomika mažiau kenčia nuo neefektyvumo, atsirandančio nelanksčiai vyriausybei kišantis į regioninius ir atskirų sričių konfliktus (Becker 1990).
Iškreipta Sovietų Sąjungos komunistinės centralizuotos, į šalies vidų orientuotos raidos strategijos struktūra bei atsiradusios dvi atskiros rinkos (nereikli Sovietų Sąjungos vidaus ir Ekonominės Savitarpio Pagalbos Šalių bei reikli pasaulinė), veikdamos tarpusavyje, sukūrė dvigubą komunistinės ekonomikos eksporto struktūrą, o tai neigiamai paveikė sėkmingą eksporto perorientavimą į reiklią pasaulio rinką (Winiecki 1999).
5.1.1. Žvelgiant į kreivąjį Valstybinės statistikos valdybos
veidrodį: beprasmės pastangos
Europos Ekonominė Bendrija bandė išnagrinėti statišką Baltijos valstybių ir Sovietų Sąjungos ekonominių ryšių pobūdį (Stabilizacija... 1990). Europos Sąjungos, tuometinės Europos Ekonominės Bendrijos (EEB), pranešime, paremtame Sovietų Sąjungos valstybinės statistikos valdybos duomenimis apie prekybą 1988 m., kalbama apie visiškai neigiamą Baltijos valstybių ir likusios Sovietų Sąjungos dalies prekybos balansą. Reikia labai tikėti Valstybinės statistikos valdybos duomenų patikimumu bei išsamumu, kad būtų galima atlikti šią analizę ir rimtai įvertinti jos rezultatus. Trejus dešimtmečius atlieku lyginamąją sovietinio tipo ekonomikos analizę, bet turiu prisipažinti, kad man tokio tikėjimo stinga. Kodėl?
Pirmiausia dėl to, kad prekyba pagamintais produktais sudaro tik dalį einamosios sąskaitos. Maskva nesumokėjo Baltijos šalims už tranzitą per jų teritorijas. Ištisus šimtmečius Baltijos jūros uostai buvo Rusijos langas į pasaulį. Apskritai visos pajamos, gautos iš paslaugų sektoriaus, taip pat ir iš turizmo, nutekėdavo Maskvon, aplenkdamos Baltijos valstybių sąskaitas. Antra, viskas, kuo buvo aprūpinama Baltijos valstybių teritorijoje dislokuota 400 tūkst. ar daugiau kareivių sovietų armija, buvo laikoma importu. Be to, Maskva neatlygino žalos, kurią sovietų kariuomenė padarė Baltijos valstybių aplinkai. Visiškai nėra žinių apie keletą labai svarbių Baltijos valstybių ir Sovietų Sąjungos tarpusavio santykių aspektų, kaip antai apie Komunistų partijos ir KGB bei kitų valdžios struktūrų, svetimų Baltijos valstybėms ir padariusių daug žalą jų interesams, finansavimą bei aprūpinimą.
Be to, Europos Ekonominės Bendrijos atlikta atskirų sovietinių respublikų prekybos analizė neatspindi viso Sovietų Sąjungos egzistavimo laikotarpio. Tą galima pasakyti ir apie Baltijos valstybes. Kai kurios iš jų devintojo dešimtmečio pabaigoje patyrė prekybos su Sovietų Sąjunga deficitą. Taip atsitiko visų pirma dėl to, kad sovietų ekonomika patyrė visišką fiasko, ypač blogėjant užsienio prekybos balansui. Tai turėjo skirtingą poveikį Baltijos valstybių prekybos srautams į Sovietų Sąjungą ir iš jos. Tačiau jei panagrinėsime visą Sovietų Sąjungos egzistavimo laikotarpį, pamatysime visai kitokį vaizdą. Remdamiesi kitais duomenimis, kurie plačiau nušviečia pasienio prekybą, pamatysime, kad 1961-1988 m. bendrasis prekybos saldo Latvijoje padidėjo 9 proc., o į einamąją sąskaitą įtraukus ir paslaugas, saldo išauga iki 23 proc. (Smulders 1990, III lent.).
Su tam tikromis išlygomis Europos Ekonominės Bendrijos atliktoje analizėje (77 p.) teigiama: turint duomenis apie prekybos vidaus ir užsienio (pasaulinėje) rinkoje kainas, galima apskaičiuoti, kiek pagal iškreiptą sovietinę kainų struktūrą kai kurioms respublikoms tenka pelno. Tačiau faktiškai dirbtines kainas verčiant į pasaulinės rinkos kainas didžiuliai statistiniai netikslumai tokius bandymus daro beprasmius. Šitai nurodo ne tik Vakarų valstybių autoriai (pavyzdžiui, Schroeder 1992), bet ir supranta pats Valstybinės statistikos valdybos pirmininkas savo straipsnyje „Sugrąžinkime pasitikėjimą statistika" (Kiričenko 1990).
Kadangi respublikos savo einamųjų sąskaitų neturėjo, sovietinio tipo kapitalo sąskaitos turėjo didelę įtaką Baltijos valstybių ir Sovietų Sąjungos einamosioms sąskaitoms. Baltijos valstybių turima medžiaga rodo, kad dėl nelygių finansinių santykių su SSRS atsiranda dar daugiau iškraipymų. Dėl Sovietų Sąjungos įpročio subsidijuoti ne vartojimą, o gamybą mažėja eksportuotinų prekių vertė. Dėl didelio subsidijų procento mažmeninėse kainose žemės ūkio produktus eksportuojančių valstybių (Lietuvos, Estijos) eksporto apimtis linkusi mažėti. Lietuvoje šios subsidijos sudarė net 30-40 proc. produkto vertės (Karlsson ir van Arkadie 1991, 213; Hanson 1991b).
Apskritai iškraipymų atsirado dėl bendros Sovietų Sąjungos bankų sistemos. Centriniai bankai nuolat perskirstydavo einamąsias sąskaitas ir kreditinius išteklius tarp respublikų ir centro. Per 44 pokario metus Latvija perdavė Maskvai du kartus daugiau grynųjų pinigų ir kredito išteklių nei gavo pati; taigi Sovietų Sąjungai buvo suteikta apie 34 mlrd. rublių subsidijų. Panašiai ir Lietuvoje buvusios sąjunginio pavaldumo gamyklos pervedė į Maskvą du kartus daugiau lėšų, nei gavo iš jos kapitalo investicijų. Sovietų bankų sistema buvo viena pagrindinių arterijų, kuria viena kryptimi vyko kapitalinių išteklių išpumpavimas iš Baltijos valstybių į Sovietų Sąjungą. Būtent pelno, gauto iš eksporto, paskirstymas, ir taip jau blogindamas liūdnai pagarsėjusią „stygiaus" ekonomiką, sumažino Sovietų Sąjungos pelną, gautą iš prekybos. Jei Baltijos valstybės būtų turėjusios normalius ir teisingus finansinius santykius su Sovietų Sąjunga, jos būtų galėjusios gauti papildomų lėšų importuoti naftą bei kitus gamtinius išteklius (Smulders 1990; Samonis 1991a). Šis pastebėjimas vertinant šių dienų apskaitos kategorijomis yra gal ir nereikšmingas, tačiau parodo, kas, ką ir kieno sistemą subsidijavo.
Minėti Baltijos valstybių ir Sovietų Sąjungos ekonominių ryšių iškraipymai yra tik bendrosios problemos dalis, tačiau manau, jog šito pakanka norint suvokti jos mastą. Dėl šios priežasties sunku pagrįsti teiginį, esą Sovietų Sąjunga subsidijavo Baltijos šalis. Jei Maskvos investicijos į Baltijos šalis buvo autonominio pobūdžio ir labiau siekė pelno, o ne stengėsi ką nors kompensuoti, tai toks teiginys yra neteisingas, net jei ir nebūtų iškraipymų (Hanson 1991b). Aš visiškai sutinku su Švedijos vyriausybės iniciatyva parengta Baltijos valstybių ekonominės padėties apžvalga. Joje pateikti skaičiavimai panašūs į nurodytuosius EEB pranešime. Daroma išvada, kad tokio pobūdžio bandymų vertė abejotina (Karlsson ir van Arkadie 1991, 193). Jais negalima remtis norint apskaičiuoti, kokios turėtų būti Baltijos valstybių einamosios sąskaitos nepriklausomybės de facto sąlygomis.
Remiantis 1989 m. ir vėlesniais duomenimis, galima daryti prielaidą, kad Latvija galėjo turėti subalansuotą einamąją sąskaitą netgi esant realioms Rusijos energetinių išteklių kainoms. Kitų dviejų Baltijos valstybių vyriausybės tvirtino, kad joms netoli iki subalansuotos einamosios sąskaitos (Buchan 1991; Hanson 1991a ir b; Department of... 1991).
6. Lyginamieji vystymosi lygmenys: kaip išmatuoti sovietinį stabdomąjį poveikį
Vienam žmogui tenkantis bendrasis nacionalinis produktas yra pats aiškiausias būdas įvertinti ekonomikos išsivystymo laipsnį. Tarpukario nepriklausomybės metais Lietuva buvo silpniau išsivysčiusi Europos valstybė. Tačiau į šį reiškinį reikia pažvelgti istoriniu požiūriu. Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo (t. y. 120 metų) Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis ir patyrė žiaurias represijas už daugelį bandymų išsilaisvinti. Pirmojo pasaulinio karo metu ji buvo okupuota vokiečių, kurie išgrobstė Lietuvos pramonės įmones ir su pedantišku tikslumu viską sunaikino. Vieno vertintojo nuomone, Lietuva vokiečių okupacijos bei kovos už nepriklausomybę metais patyrė nuostolių už maždaug 5 mlrd. litų (tuo metu 10 litų buvo verti 1 Amerikos dolerio), ir ši suma buvo 3,5 karto didesnė už Lietuvos nacionalines pajamas 1924 m. Tauta tuo metu beveik nebuvo susitelkusi. Buvo manoma, kad Lietuva negalės išlikti kaip ekonominis vienetas (Terleckas 1990; Simutis 1942, 19).
Vis dėlto buvo dedamos milžiniškos pastangos atkurti kraštą. Lietuvos ekonomika per metus vidutiniškai išaugdavo 10 proc. - tai stebėtinas tempas (Terleckas 1990; Ten Years... 1938, 4). Be to, kitaip nei sovietų laikais, socialinis vystymosi efektyvumas buvo gan didelis. Pakanka pasakyti, kad vidutinio pramonėje dirbančio žmogaus atlyginimo pakako 4 asmenų šeimai išlaikyti (Mačiuika 1955). Nieko panašaus nebuvo įmanoma po pusę amžiaus trukusios sovietinės „pažangos". Galima ginčytis, ar 1940 m. Lietuva buvo atsilikusi nuo išsivysčiusių Vakarų valstybių bent dešimtmečiu. Oficialūs Sovietų šaltiniai teigia, kad 1928-1985 m. Sovietų Sąjungos nacionalinės pajamos padidėjo net 90 kartų. Turbūt pats sensacingiausias „glasnost" laikotarpio reiškinys yra kitas įvertinimas, kurio autoriai Seliuninas ir Chaninas paskelbė duomenis, įrodančius, jog nacionalinės pajamos padidėjo tik 6-7 kartus. Vakarų analitikai iki šiol negalėjo paskelbti nieko įtikinamesnio. Vakarų valstybių pastangos įvertinti Sovietų Sąjungos bendrojo nacionalinio produkto vertę doleriais buvo gerokai pagražintos (Marer 1985; World Bank Atlas 1980-1983; įvairūs CŽV vertinimai ir pan.). Buvo nustatyta, kad 1990 m. Sovietų Sąjungos bendrasis nacionalinis produktas, tenkantis vienam žmogui, siekė apie 2000 JAV dolerių (Grossly... 1990). Tikriausiai tai gerokai daugiau nei buvo iš tikrųjų, jeigu, Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, Lenkijos bendrasis nacionalinis produktas vienam žmogui 1990 m. sudarė tik 1100 JAV dolerių (Lipton ir Sachs 1990). Nėra pagrindo tikėti, kad Lietuvos bendrasis nacionalinis produktas žmogui labai skirtųsi nuo kaimyninės šalies tokio pat rodiklio. Tiesą sakant, sovietų šaltiniai teigė, kad 1988 m. Lietuvos bendrasis nacionalinis produktas buvo 2427 rubliai - 10 proc. didesnis nei sąjunginis tų metų bendrojo nacionalinio produkto vidurkis (On the „Lithuanian..." 1990, 7). 1990 m. Lietuvos bendrasis nacionalinis produktas tikriausiai buvo apie 1000-2000 JAV dolerių, t. y. gerokai mažesnis nei Vakarų valstybių, ypač kaimyninių. Lietuvos valstybinis statistikos komitetas apskaičiavo, kad 1960-1989 m. Lietuvos nacionalinės pajamos buvo 128,6 mlrd. rublių mažesnės nei Suomijos bei 155,8 mlrd. rublių mažesnės nei Švedijos, ir šis atotrūkis vis labiau didėjo. Šiuo laikotarpiu Lietuvos nacionalinės pajamos siekė apie 154 mlrd. rublių (Lithuania's... 1990). Dauguma Vakarų valstybių pasiekė bei pralenkė posovietinį Lietuvos išsivystymo lygį (1990 metų) iškart po Antrojo pasaulinio karo. Taigi Lietuvą nuo Vakarų valstybių 1990 m. skyrė mažiausiai 3 dešimtmečiai (World Tables 1971).
Tam, kad galėčiau pateiktus nepagrįstus tvirtinimus įvertinti kiekybiškai, siūlau komunizmo stabdomojo poveikio rodiklį (KSR) - matmenį, kuris apibendrina stabdomąjį komunizmo poveikį ekonomikos raidai:
KSR = TVA - PVA
(KSR - komunizmo stabdomojo poveikio rodiklis;
TVA - totalinis vystymosi atotrūkis nuo pirmaujančių Vakarų valstybių;
PVA - pradinis vystymosi atotrūkis prieš įsigalint komunizmui).
Lietuvoje šis matmuo apskaičiuojamas taip:
KSI = 30 metų - 10 metų = 20 metų.
Turint galvoje santykinį tarpukario Lietuvos atsilikimą nuo kitų valstybių (PVA) per dešimtmetį, pusę amžiaus trukusi okupacija (sovietizacija) nubloškė Lietuvos raidą ne mažiau kaip 20 metų atgal (40 proc.). Pasirinkę KSI (40 proc.) išeities tašku, galime apskaičiuoti doleriais, kiek Lietuva, būdama okupuota Sovietų Sąjungos, prarado turto, palyginti su kuria nors Vakarų valstybe (pavyzdžiui, su Danija). Tačiau tai nėra šios apžvalgos tikslas. Reikia pripažinti, kad čia pateiktas gan paprastas ir optimistinis vertinimo būdas. Kiti skaičiavimai, pavyzdžiui, atlikti Prancūzijos Vyriausybės, nėra tokie optimistiniai. Manoma, kad toliau pažengusios Vidurio Europos valstybės (pavyzdžiui, Bulgarija, Rumunija, Lenkija) savo vystymusi atsiliko maždaug 25-30 metų (viena karta) (Mocilnikar 1999). Dėl šios priežasties KSI yra apie 50-60 proc.
7. Išvados
Net jeigu Sovietų Sąjungos primesta komunistinė sistema pasižymėjo labai savotišku ekonomikos augimu (kuris primena plintantį vėžį), Lietuvos ir kitų anksčiau okupuotų valstybių lyginamoji ekonomikos raida buvo nublokšta 20 metų atgal. Šioje apžvalgoje pirmąkart tiesiogiai ir labai apytiksliai įvertinamas stabdomasis komunizmo (sovietizacijos) poveikis ekonomikos raidai Jis išreikštas komunizmo stabdomojo poveikio rodikliu (KSR), į kurį neįeina įvairaus pobūdžio netiesioginis neigiamas poveikis.
Nuo 1990 m. Lietuva bando įgyvendinti radikalias politines ir ekonomines reformas, kurios leistų atkurti valstybingumą bei rinkos ekonomiką (Samonis 2000b). Tačiau lengvai ir greitai komunistinės sistemos palikimo atsikratyti nepavyks. Šis straipsnis realistiškai vertina dideles viltis sukurti gerovę pokomunistinėse valstybėse pereinamuoju laikotarpiu. Akivaizdu, kad reikės dar daug laiko, kol šalis atsigaus nuo komunistinės sovietų sistemos Lietuvai bei kitoms buvusioms komunistinėms valstybėms teiktų „gėrybių". Kaip sakė garsus Lenkijos disidentas ekonomistas Winieckis, „seniai mirusios sovietinės sistemos prakeiksmas bus dar jaučiamas daugelį dešimtmečių buvusiose centralizuotos planinės ekonomikos šalyse. Jas amžiams suluošino specifiniai tos sistemos iškraipymai, o ir atsikūrimo procesas - netgi pasikeitus santvarkai ir strategijai - bus beviltiškai ilgas" (Winiecki 1999).
Literatūra
1. A Discussion on the Decisions Adopted by the Supreme Soviet of the Lithuanian Soviet Socialist Republic on March 10-12, 1990 / Materials of the Special Third Congress of People's Deputies of the USSR. Moscow, 1990.
2. Aganbegyan, A. The Economic Challenqe of Perestroika. Bloomington: Indiana University Press, 1988.
3. Aleškaitis, V. Išlaikytinė, duodanti naudą / Atgimimas. 1990. Nr. 12.
4. Aslund, A. Gorbachev's Struggle for Economic Reform. London: Pinter Publishers, 1989.
5. Baležentis, A. Įspėkime ateitį / Žemės ūkio specialistas. 1990. Nr. 21.
6. Becker, G. S. Actually, Small-Fry Nations Can Do Just Fine / Business Week. 1990. October 1.
7. Bhagzvati, J. Brechter, R. and Hatta, T. The Paradoxes of Immiserizing Growth and Donor-Enriching 'Recipient-Immiserizing' Transfers: A Tale of Two Literatures / Weltwirtschaftliches Archiv. 1984. No. 4.
8. Borisov, B. and Mikhailov, L. Litva - na puti k propasti? / Ekonomika i žizn. 1990. No. 14.
9. Brada, J. Soviet Subsidization of Eastern Europe: The Primacy of Economics over Politics? / Journal of Comparative Economics. 1985. March.
10. Buchan, D. EC Seeks Gradual Links with the Baltic / Financial Times. 1991. September 10.
11. Department of Foreign Economic Relations / Latvia: An Economic Profile for the Foreign Investor. Riga: The Government of Latvia. 1991.
12. Desai, P. Is the Soviet Union Subsidizing Eastern Europe? / European Economic Review. 1985. No 29.
13. Dūda, V. Nuo optimalaus sprendimo, į optimalią gamybą. Kaunas: Lithuanian Research Institute for the Mechanization of Agriculture, 1990.
14. Grossly Deceptive Product / The Economist. 1990. March 10.
15. Hammer, D. P. Why Do the Russians Complain? Paper Presented to the Conference on „The 'National Question' in the Soviet Union", Wa-terloo-Laurier Centre for Soviet Studies, University of Waterloo, Canada, May 2-5, 1990.
16. Hanson, P. Presentation on Baltic Foreign Economic Relations at the Convention of the American Association for the Advancement of Slavic Studies. Miami, Florida, November 24. 1991 a.
17. Hanson, P. External Economic Relations of the Baltic States / Economic Bulletin for Europe. Vol. 43. New York: United Nations. 1991 b.
18. Hinds, M. Issues in the Introduction of Market Forces in Eastem_Eu-ropean Socialist Economies. Washington, DC: The World Bank, 1990.
19. Hammer, D. P. 1990. Why Do the Russians Complain? Paper Presented to the Conference on „The 'National Question' in the Soviet Union", Waterloo-Laurier Centre for Soviet Studies, University of Waterloo, Canada, May 2-5, 1990.
20. Holzman, F. The Economics of Soviet Bloc Trade and Finance. Boulder, Colorado: Westview Press, 1987.
21. How will an Independent Lithuania's Economy Function? / The Lithuanian Review. 1990. March 2.
22. How to Compete / Harvard Business Review. 1990. No. 4.
23. If Gorbachev Dares / The Economist. 1985. July 6.
24. Jones, A. and Moskoff, W. / Perestroika and the Economy: New Thinking in Soviet Economics. Armonk, NY: M. E. Sharpe, 1989.
25. Karlsson, M. and Van Arkadie, B. (eds.) Economic Survey of the Baltic States. Stockholm: Swedish Ministry of Foreign Affairs, 1991.
26. Kiričenko, V. N. Vernut doverie statistike / Kommunist. 1990. No. 3.
27. Komai, J. The Road to a Free Economy. New York: W.W. Norton and Company, 1990.
28. Kushnirsky, F. Growth and Inflation in the Soviet Economy. Boulder: Westview Press, 1989.
29. Laird, R. The USSR's Food Crisis / The Christian Science Monitor. 1990. July 27.
30. Lipton, D. and Sachs, J. Creating a Market Economy in Eastern Europe: The Case of Poland / Brookings Papers on Economic Activity. 1990. No. 1.
31. Lithuania's 'Indebtedness' to USSR Refuted / FBIS-SOV-90-084. 1990. May 1.
32. Mačiuika, B. Lithuania in the Last Thirty Years. New Haven: Human Relations Area Files. 1955. No. 18.
33. Maniušis, J. Soviet Lithuania: Achievements and Prospects. Vilnius: Mintis, 1976.
34. Marer, P. Dollar GNPs of the U.S.S.R. and Eastern Europe. Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1985.
35. Milgrom, P. and Roberts, J. The Economics of Modern Manufacturing: Technology, Strategy, and Organization / The American Economic Review. 1990. No. 3.
36. Mocilnikar, A. T. The Eastward Enlargement of the European Union: A New Economy For a United Europe / Paper Presented at the 5th Franco-German Forum, CEPII-ZEI. Paris. 1999. July 5-6.
37. On the „Lithuanian Problem" (White Book). Moscow: Novosti Press Agency, 1990.
38. Parkola, A. Changes in the Sectoral Employment Structure of the CMEA Countries in the Period 1950-1975. In Comparison with Developed Capitalist Countries / Jahrbuch der Wirtschaft Osteuropas. 1980. Band 9/1 Halbband.
39. Samonis, V. From Plan to Market in Eastern Europe: Some Lessons from Polish Big Bang. Toronto, Canada: University of Toronto, 1990a.
40. Samonis, V. Economic Reform Initiatives in Lithuania: From Moscow to Vilnius and From Plan to Market. Toronto, Canada: University of Toronto, 1990b.
41. Samonis, V. One Step Forward and Two Steps Back: The Impact of Sovietization on the Lithuanian Economy. Toronto: University of Toronto, 1991a.
42. Samonis, V. From Dependence to Interdependence: Transforming Baltic Foreign Economic Relations. Indianapolis: The Hudson Institute, 1991b.
43. Samonis, V. State, Market and the Post-Communist Economic Transformation: A Macroanalytical Framework. Brussels: International Institute of Administrative Sciences, 1992.
44. Samonis, V. Transforming the Lithuanian Economy: From Moscow to Vilnius and From Plan to Market. Warsaw: The Center for Social and Economic Research (CASE), 1995.
45. Samonis, V. Lithuania's Economic Transformation / Osteuropa-Wirt-schaft. Munich: Suedost-Institut, 1996. No. 2.
46. Samonis, V. Lithuania's Economic System and Foreign Relations on the Eve of the XXI Century. Paper Presented at the Conference „Between Europe and Eurasia: Lithuania on the Eve of the XXI Century", Jurbarkas, Lithuania, June 26-29, 1997a.
47. Samonis, V. Lithuania's Road to Europe: A Comparative Assessment / Lithuanian Papers. Hobart: University of Tasmania, Australia. 1997. No 11. 1997b.
48. Samonis, V. The Blueprint for Lithuania's Future: Main Premises. Toronto: University of Toronto and Samonis Emerging Markets Institute, 1999 (1997c).
49. Samonis, V. (ed.) Enterprise Restructuring and Foreign Investment in the Transforming East: The Impact of Privatization. New York: The Haworth Press Inc., 1998.
50. Samonis, V. Road Maps to Markets: Issues in the Theory of the Post-Communist Transformation / P. G. Hare (ed.) Systemic Change in Post-Communist Economies. Houndmills: Macmillan Press Ltd, 1999.
51. Samonis, V. Transforming Business Models in the Global Digital Economy: The Impact of the Internet. Bonn and Toronto: The Center for European Integration Studies and SEMI Online, 2000a.
52. Samonis, V. Lietuvos reformų dešimtmetis: keliai, klystkeliai, problemos, perspektyvos. Vilnius University: Ekonomika. Nr. 50. 2000b.
53. Samonis, V. (ed.). Exit for Entry: Microrestructuring in Transition Economies. Amsterdam: Kluwer Academic Publishers.
54. Schroeder, G. U.S.S.R.: Toward the Service Economy at a Snail's Pace / Gorbachev's Economic Plans: Study Papers Submitted to the Joint Economic Committee, Congress of the United States. Volume 2. 1987.
55. Schroeder, G. On the Economic Viability of New Nation States / Journal of International Affairs. 1992. February.
56. Seliunin, V. and Khanin, G. Lukavaja cifra. Novyj Mir. 1987. No. 2.
57. Simutis, A. The Economic Reconstruction of Lithuania After 1918. New York: Columbia University Press, 1942.
58. Smulders, M. Who Owes Whom? Mutual Economic Accounts Between Latvia and the USSR 1940-1990. Riga: The Government of Latvia, 1990.
59. Stabilization, Liberalization and Devolution: Assessment of the Economic Situation and Reform Process in the Soviet Union / European Economy. 1990. December.
60. Ten Years of Lithuanian Economy. Report of the Chamber of Commerce, Industry and Crafts. Kaunas: 1938.
61. Terleckas, V. Lithuanian Economic Dependence: Fact or Fiction? / The Lithuanian Review. 1990. February 15.
62. Uosis, S., Terleckas, V., Baldišis, V. Lietuvos pinigų ir kredito sistemos koncepcija. Vilnius: Žinija, 1989.
63. Vaišnoras, J. Lietuvos aukso likimas / Varpas. 1990.
64. Vasiliauskas, A. Lietuvos ekonominio savarankiškumo plėtojimo problemos / Varpas. 1990.
65. Winiecki, J. Historical Output and Trade Distortions as Determinants of Export Performance in Post-communist Transition. Torino: International Centre for Economic Research, Working Paper no. 25/99. 1999.
Tautos naikinimas dėl ideologijos
Elmutas Laane,
Tartu valstybinio universiteto profesorius, buvęs politinis kalinys
Leiskite man pradėti nuo 1913 m. J. Stalino pasiūlyto tautos apibrėžimo: „Tautos susiformavimą ir egzistavimą lemia keturi požymiai -bendra kalba, teritorija, ekonomika ir kultūra". Jei nors vieno iš šių keturių požymių trūksta, tauta yra mirusi. Komunistinio teroro režimo tikslas - numarinti Baltijos tautas. Buvo kėsinamasi į visus keturis tautos egzistavimo požymius. Trumpiausias kelias šiam tikslui pasiekti -staigus fizinis žmonių, ypač elito, sunaikinimas. Procesas buvo pradėtas dar prieš 1940 m. birželio perversmą, kurį inscenizavo okupacinės karinės pajėgos, o atliko aktoriai, estiškai mokantys vos kelis žodžius. Estijos komunistų partijai 1940 m. birželio 13 d. perversmo išvakarėse priklausė mažiau nei 150 narių. Aišku, kad tokia maža žmonių grupė buvo nepajėgi įvykdyti perversmo paimant Estiją Sovietų Sąjungos užantin ar organizuojant 41 tūkstančio Estijos piliečių (beveik 4 proc. gyventojų) sunaikinimą 1940-1941 m.
Baltijos šalys buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos siekiant sukurti placdarmą invazijai į Europą (karinis planas „GROZA"). Politinė padėtis buvo palanki sovietinei agresijai: vyko Antrasis pasaulinis karas, pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas, nulėmęs tai, kad Baltijos šalys bei Moldavija buvo priskirtos prie Sovietų Sąjungos įtakos sferos, o Lenkija padalyta Sovietų Sąjungai ir Vokietijai.
Siekiant išugdyti kosmopolitišką homo sovieticus, vietiniai Baltijos šalių žmonės, pasitelkus teroro veiksmus, turėjo būti deportuoti ar tapti savo pačių tėvynėje nepageidaujami. Instrukciją „Dėl antisovietinių elementų deportavimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos" (1939 m. spalio 11 d. Įsakymas Nr. 001223) dar 1939 m. pasirašė Ivanas Serovas, Sovietų Sąjungos Valstybinio saugumo komiteto pirmininkas.
1941 m. gegužės 14 d. Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partijos Centro komitetas ir SSRS Liaudies komisarų taryba išleido kitą instrukciją dėl deportavimo, kuri vadinosi „Konfidencialūs bendrieji nuostatai Nr. 1299-526". Vadovaujantis šia instrukcija, 1941 m. birželio mėnesį iš Estijos buvo deportuoti 9728 žmonės, iš jų 4005 vaikai. Vyrai buvo atskirti nuo šeimų, didelė jų dalis - suimti. 95 proc. kalinių buvo įvykdyta mirties bausmė lageriuose arba jie mirė nuo nežmoniško režimo; 59 proc. deportuotųjų mirė iš bado ir dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Kai kuriems šio pirmojo vežimų etapo deportuotiesiems pavyko grįžti į Estiją. Jie pateko tarp tų 5 tūkstančių, kurie antrajame (1949 m.) masinės deportacijos etape buvo išvežti į Omsko regioną, esantį šalia Semipalatinsko atominių bombų bandymo zonos. 1949-1956 m. Semipalatinske buvo bandoma maždaug 260 atominių ir vandenilinių bombų. Nuo radiacijos susirgusioms aukoms buvo atsakyta medicinos pagalba. Išsekusiems žmonėms bei negyvų ar išsigimusių kūdikių tėvams buvo teigiama, kad viso to priežastis - bruceliozė.
Dauguma estų vienaip ar kitaip atsispyrė sovietiniam teroro režimui. Nustatyta, jog maždaug 30 tūkst. estų pasislėpė miškuose ir kovojo su esamu režimu. Apie 50 proc. miško brolių arba žuvo, arba buvo nuteisti mirti. 1953-1954 m. miško brolių judėjimas nuslūgo; paskutinį partizaną KGB sugavo 1978 m. Estijoje buvo apie šimtas jaunųjų kovotojų už laisvę grupių. KGB užregistravo daugiau nei 10 tūkst. aktyvių laisvės kovotojų. 1945-1954 m. aštuoniasdešimt dviem jaunuolių grupėms buvo pateikti politiniai kaltinimai, jie buvo teisiami už „valstybės išdavimą". 1944-1954 m. buvo suimti 708 jaunimo politinių rezistentų grupių nariai, iš jų 382 buvo moksleiviai (145 vidurinių mokyklų mokiniai, 89 techninių vidurinių mokyklų moksleiviai, 64 universitetų studentai, 37 profesinių mokyklų moksleiviai ir 46 kitų mokyklų mokiniai). Buvo suimta penkiolika vidurinių mokyklų mokytojų - jaunimo grupių narių. Apie 18 proc. suimtųjų sudarė merginos. 49 jaunuoliai buvo teisiami pagal karo teismo įstatymą. Šeši buvo nuteisti mirti (trims mirties bausmė įvykdyta), 200 žmonių nuteisti kalėti 25 metus, 16 - nuo 15 iki 20 metų kalėjimo, 289 - 10 metų, kiti nuteisti kalėti mažiau nei 10 metų. Šešiolika moksleivių buvo išteisinta. Apie 40 proc. visų nuteistų kalėti jaunuolių neturėjo nė 18 metų. Baigiantis kalėjimo terminui, kai kuriems iš nuteistųjų buvo suteikta malonė (daugiausia dėl to, kad jų tėvai tarnavo okupantams ar jų pakalikams).
Paprastai šie jaunuoliai buvo nuteisti už tai, kad rašė ir platino atsišaukimus, idealizuojančius buržuazinę valstybės tvarką ir buržuazinį nacionalizmą, kviečiančius nuversti sovietų valdžią ir raginančius maistu, pagalba bei pastoge remti miško brolius. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, daugelis buvusių studentų paėmė ginklą ir tapo partizanais, kad apgintų estų laisvę ir garbę. Dabar jų vardus galima perskaityti memorialinėse lentose, kabančiose ant mokyklų, kuriose jie mokėsi, sienų.
Šių jaunuolių negalima laikyti ideologijos, atvedusios prie fašizmo ir holokausto žiaurumų, rėmėjais. Jie buvo nuteisti už savo minties laisvę, už tai kad gimė estų šeimose, už ryžtą ginti savo šalį, kurią Nepriklausomybės kare nuo raudonojo teroro gynė jų tėvai. Tapę kaliniais, buvę studentai buvo išvežti į lagerius, kur sąlygos buvo ypač žiaurios: į tundrą tolimojoje šiaurėje bei į pietus - į smėlio dykumas. Mūsų grupės „Blue-black-white Union" bylą tyręs prokuroras prieš prasidedant teismo farsui ciniškai pareiškė: „Dabar mes jūsų nenužudysime. Jūs dirbsite mūsų naudai, o paskui mirsite kaip šunys".
Sovietų Sąjungos komunistų partijos veikla yra nusikalstama. Reikia nepamiršti, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijai Estijoje atstovavo jos padalinys - Estijos komunistų partija. Pasipriešinimą Estijoje numalšino dvylika naikinimo batalionų, kuriuose tarnavo daugiau nei 6700 vyrų. Juos kontroliavo vietinės komunistų partijos komitetai, pavaldūs Estijos komunistų partijos Centro komitetui. Šias pajėgas dar labiau sustiprino du NKVD pulkai, keletas pasienio apsaugos padalinių, 10-asis gvardijos pulkas, 8-asis Estijos šaulių korpusas, Baltijos jūrų laivynas, NKVD ir NFGB 10-osios armijos specialiosios paskirties ir kontržvalgybos padalinys. Kai kuriais atvejais šios pajėgos buvo ginkluotos net tankais. Tokios pastangos davė vaisių - raudonojo teroro režimas laikėsi, o estų tautybės gyventojų per 50 sovietinės okupacijos metų sumažėjo 117 tūkstančių. Jei atsižvelgtume į tai, kiek dėl minėtų priežasčių kūdikių negimė, skaičiai liudytų dar didesnes netektis. Estijoje gyvenančių estų yra trečdaliu mažiau nei prieš karą. Nuo 93 proc. Estijos gyventojų estų skaičius 1989 m. nukrito iki 61,5 proc. Turėdamas visa tai galvoje, aš klausiu jūsų: argi SSKP nusikaltimai, įvykdyti raudonojo teroro režimo metu, nėra nusikaltimai žmonijai?
Komunizmo nusikaltimų padariniai žmonijai. Psichologiniai atradimai Estijoje
Heino Nooras,
Estijos buvusių politinių kalinių ir komunizmo aukų sąjunga
Ponios ir ponai, daktaras Heino Nooras iš mano šalies dėl sveikatos negalėjo atvykti į šį Kongresą, todėl aš pasistengsiu bent iš dalies jį pakeisti ir perduoti jo mintis. Taigi jis yra parengęs pranešimą, kuris vadinasi „Komunizmo nusikaltimų padariniai žmonijai. Psichologiniai atradimai Estijoje". Daktaras Heino Nooras dirba Kankintų aukų reabilitacijos centre Estijoje.
Iš esmės visas pasaulis, kuris egzistavo aplink Sovietų imperiją ir praeityje, ir dabartyje, dar turi susidoroti su istorine, fizine ir psichine genocido padaryta trauma, kuri yra institucijų vykdyto teroro padarinys. Nepaprastai daug žmonių aukų, tarp kurių yra ir dar negimę vaikai, baisus komunistų smurtas vyko geopolitiškai neigiamai paveiktose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, 1940-1987 m. iš Estijos į Rusiją buvo deportuota beveik 125 tūkst. asmenų, o tai yra vienas dešimtadalis gyventojų. Iš jų apie 50 tūkst. arba buvo sušaudyti, arba mirė kita mirtimi. Komunistinio režimo vykdytojai šimtus tūkstančių žmonių laikė kriminaliniais nusikaltėliais ir atitinkamai su jais elgėsi. Plataus masto represijomis ir propaganda komunistai siekė gyventojus visiškai pavergti ir sužlugdyti bet kokį galimą pasipriešinimą kuriant naują asmenį, kuris vadinasi homo sovieticus.
Dabar matome, kad ši trauma, kurią patyrė daugybė žmonių, turi ilgalaikį poveikį. Daugelis žmonių kenčia nuo labai sunkių psichikos sutrikimų, įskaitant potrauminį streso sindromą ir įkaito sindromą. Baimę, besikartojančius nakties košmarus, susidvejinusios asmenybės gėdą, atskirtį, atminties ir dėmesio sutelkimo sutrikimus, išsekimą, netgi seksualinio gyvenimo problemas - visa tai patiria traumuoti žmonės. Norint susidoroti su komunizmo nusikaltimų padariniais, reikia įsteigti ne tik tam tikras specifines institucijas, bet ir padėti tokiems asmenims adaptuojantis psichologine prasme.
Represuoti asmenys buvo paveikti psichiškai - jiems buvo įteigtas kalinio, arba įkaito, elgesio stereotipas. Jie susikūrė tam tikras psichologinės gynybos priemones. Daugelis tų, kurie sugebėjo išgyventi, labai sunkiai prisiderina prie naujos sistemos. Kai kurios represinės priemonės, taikytos praeityje, turi labai ilgalaikį poveikį ir galų gale skatina nesveiką visuomenę.
Yra tam tikrų skirtumų tarp tų, kurie išgyveno fašistinį nacių terorą ir kurie patyrė sovietinio režimo terorą, nes nacių terorą arba holokaustą išgyvenę asmenys buvo moraliai, politiškai ir materialiai palaikomi, gydomi, jiems buvo kompensuojama už baisią praeities patirtį. Nuo 1945 m. jiems buvo skiriama labai daug dėmesio. Dabar jie pasižymi kai kuriomis ekstraversinėmis savybėmis. Jie gavo geresnį medicininį bei psichologinį gydymą ir beveik reabilitavosi. Šios kalbos autorius yra įsitikinęs, jog, norint išgydyti komunizmo traumuotą visuomenę, būtina išplėsti genocido koncepciją, pasmerkti komunistinę ideologiją, įvertinti komunizmo nusikaltimus ir priversti nusikaltėlius gailėtis dėl padarytų nusikaltimų. Tik viešai smerkiant galima pasiekti, kad visuomenė išgytų.
Dabar norėčiau keletą žodžių pasakyti apie šio pranešimo autorių. Heino Nooras yra medicinos mokslų daktaras, konsultantas ir gydytojas, dirba Estijos kankintų aukų reabilitacijos centre. Jis yra buvęs politinis kalinys, kalintas sovietų Gulage ir sugebėjęs išgyventi. Jo motiną čekistai sušaudė per jo gimtadienį. Pastaruosius 30 metų jis dirbo ligoninėje ir gydė daugiau kaip 4 tūkstančius nusižudyti bandžiusių žmonių. Šių žmonių mirtingumas sudarė maždaug 9%. Taigi tiek apie daktarą Heino Noorą ir ačiū jums už dėmesį. (Plojimai)
Komunizmas kaip Rusijos imperializmo forma
Zenonas
Pazniakas,
masinių žudynių Kurapatuose tyrėjas
Kalbėdamas apie komunizmą, turiu omenyje valdžios sistemą, jos politiką bei ideologiją, 1917-1991 m. egzistavusias Sovietų Sąjungoje -buvusioje Rusijos imperijoje.
Istoriniu aspektu šią imperiją įkūrė ir jos politiką bei ideologiją suformavo mongolai, vadovaudamiesi šūkiu „žygiuoti iki paskutinės jūros". Bėgant šimtmečiams, keitėsi sostinės ir dinastijos, valdžiusios Čingischano įkurtą imperiją, tačiau nekito jos dydis, apimantis Europą ir Aziją, bei pagrindinė politikos gairė - karas, kurio ideologija - „žygiuoti iki paskutinės jūros" (kad laimėtų rusų armija, kad nugalėtų komunizmas).
Imperija niekad nežlugo, keitėsi tik jos forma. Vykstant permainoms, tam tikram laikui ji prarasdavo savo pakraščiuose esančias teritorijas, kad vėliau, įgavusi rusiškos, bizantiškos ar vokiškos patirties ir vadovaudamasi mokymu apie tarptautinį komunizmą, viską grąžintų atgal ir nieko nesukurdama veržtųsi pirmyn: spaustų, plėšikautų, žudytų, atimtų, griautų ir apgaudinėtų.
Melas yra Rusijos imperijos politikos, gyvenimo būdo ir egzistencijos pagrindas. Melas, užkeltas ant pjedestalo, yra komunistinių santykių pagrindas.
Rusijos imperijos permainų ir stiprėjimo istorijoje komunizmas - tai visiškai nauja senos kolonijinės valstybės valdžios ir valdymo forma. Dinastinis Rusijos carizmo perimamumas buvo sugriautas ir pakeistas imperine ideologija. Vietoj dinastijos atsirado politinė grupė (partija), vietoj caro - autoritarinis diktatorius, vietoj stačiatikybės - marksizmas-leninizmas. Nepakito tik imperializmas, rusinimas, asmenybės pavergimas, baudžiava, agresija ir militarizmas.
Rusijos caras Nikolajus Pirmasis teigė: „Rusija - tai karinė valstybė". XVIII amžiuje Rusija, užgrobdama Baltarusiją bei Baltijos valstybes, padalijo Žečpospolitą, panaikino jėgų pusiausvyrą Europoje ir tapo begalės karų pasaulyje sukėlėja. Būtent Rusija pradėjo Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus ir, jei tai nebus išimtis, išprovokuos ir Trečiąjį, kad pratęstų savo viešpatavimą.
Valdžios ir ideologijos formų kaita, naujo autoritarinio valdymo įsigalėjimas bei baudžiavinių santykių grąžinimas į kaimą ir ekonomiką reikalavo, kad visos opozicinės bei besipriešinančios jėgos būtų pasmaugtos. Kad naujoji valdžia įgytų absoliučią galią, kad imperija atsinaujintų ir pasirengtų karui, buvo būtinos masinės represijos, sušaudymai ir Gulago lagerių sistema. Tai šokiravo Europos valstybes, bet nestebino Rusijos gyventojų, pasižyminčių euraziniu (t. y. nei europietišku, nei azijietišku) mentalitetu bei egalitarine psichologija.
Komunizmas nebuvo esminis Rusijos bruožas, o tik imperinės valdžios totalitarizmo forma. Vadinamieji komunizmo statytojai nesudėjo jokių aukų, nieko nesugriovė, bet nieko ir nepastatė. Viskas buvo daroma atsitiktinai, stiprinant ir ginant naują totalitarinę valdžią ir rusų supervalstybę, kuri ėmė kelti grėsmę visam pasauliui.
Rusų kalba Sovietų Sąjungoje tapo komunistinės kalbų susiliejimo „teorijos" (rusinimo) ideologiniu atributu. Buvo paskelbta, kad rusų kalba - tai būsimos komunistinės visuomenės, vadinamosios tarybinės liaudies, naujos imperijoje gyvenančių žmonių visumos, tarpusavio bendravimo kalba. Tą kalbą įtvirtinti rūpinosi komunistai. Sovietų Sąjungos komunistų partija vykdė ir kontroliavo šioje valstybėje rusinimą.
Nacionalinės kultūros, griežtai apibrėžtai bendradarbiaudamos su režimu, galėjo išlikti tik iš dalies. Septintajame dešimtmetyje Sovietų Baltarusijoje netgi baltarusių liaudies pasakos (išleistos Vilniuje 1939 m.) ir mokykliniai trigonometrijos vadovėliai baltarusių kalba gulėjo griežtai saugomuose vadinamuosiuose bibliotekų spec, fonduose. Baltarusiškai buvo leidžiami tik Lenino veikalai bei komunizmą ir rusus („vyresnįjį brolį") aukštinanti sovietinė literatūra. Baltarusijos miestuose esančios baltarusiškos mokyklos buvo uždarytos ir performuotos į rusiškas. Baltarusijos istorija buvo grubiai falsifikuota, o Rusijos istorija tapo Sovietų Sąjungos istorija. Baltarusių jaunimas, mokomas „bendražmogiškąja" kalba, buvo nuodijamas ir apgaudinėjamas. „Komunizmo statytojas" neturėjo kalbėti baltarusiškai.
Kaip ir anksčiau, taip ir Sovietų Sąjungos laikais Baltarusija buvo ypatingas Rusijos politikos objektas ir rusinimo eksperimentų poligonas. Nikita Chruščiovas, aplankęs Minską septintajame dešimtmetyje, su pasitenkinimu pareiškė, kad baltarusiai pirmieji (savaime suprantama, pirmieji po rusų) sukurs komunizmą, nes atsisakė savosios ir perėjo prie rusų kalbos. Tai buvo mirties pašlovinimas.
Pagrindiniai rusų imperialistinio komunizmo bruožai - mirtis ir prievarta, rusinimas ir etnocidas, ištisų tautų kultūros naikinimas bei nusikaltimai žmonijai.
Po Antrojo pasaulinio karo Baltarusijoje gyveno ne daugiau kaip 3 mln. gyventojų, o prieškario laikais komunistinis NKVD nužudė apie 2 mln. baltarusių. Baltarusijoje buvo sunaikinta apie 70 proc. visų baltarusių rašytojų, mokslininkų ir menininkų (visa Trečiojo valstybinio Baltarusijos Vladislavo Golubkos teatro trupė buvo suimta ir beveik visi artistai sušaudyti).
Žudė tautiniu pagrindu. Žudymams pateisinti buvo netgi sugalvotas slaptažodis „nacdemas" (tai reiškė „nacionaldemokratas", nors tokia partija iš viso neegzistavo). „Nacdemais" buvo laikomi baltarusiai, kuriuos stalinistai buvo pasmerkę mirti. NKVD būstinėje buvo sugalvota neegzistuojanti antikomunistinė BIF organizacija (Baltarusijos išlaisvinimo frontas). Prisidengę šiuo fantomu, saugumiečiai rengdavo įsivaizduojamus tyrimus, suiminėjo, tardydavo, kankindavo, teisdavo ir nekaltus žmones išsiųsdavo į Sibirą.
Lenkija ir Rusija pasidalijo Baltarusiją 1921 m. Rygos susitarimu žudyti visus baltarusius, gyvenančius išilgai tos linijos. Rusai okupantai siekė išnaikinti visus šioje zonoje gyvenančius žmones, o prie to prisidėjo pasienio kariuomenė. Patikimiems žmonėms išduodavo šautuvus ir kastuvus. Toks karys pasienietis, atkampioje vietoje sutikęs vyrą, moterį ar vaiką baltarusį, tokį žmogų nušaudavo ir tuoj pat iškasęs duobę savo auką palaidodavo. Taip daryti buvo nurodyta instrukcijoje. Kaimiečiai mažiau bijojo kario su šautuvu negu žmogaus su kastuvu. (Šie faktai aprašyti baltarusių spaudoje devintajame dešimtmetyje.)
Ketvirtajame dešimtmetyje buvo sunaikinta (sušaudyta ir ištremta) apie 95-99 proc. (t. y. absoliuti dauguma) Baltarusijos komunistų partijos ir sovietinės administracijos atstovų. Naikindavo taip pat direktorius ir žemės ūkio bendrovių vadovus. Vietoj nužudytų baltarusių administratorių ir Komunistų partijos viršininkų iš Rusijos būdavo atsiunčiami rusai. Šie vadinamieji statytiniai atvykdavo į Baltarusiją, užimdavo laisvus postus, gaudavo atlyginimus, įgydavo turto, gyvenamąjį plotą. Ir pirmas dalykas, ką jie veikdavo, tai uždarinėjo baltarusių mokyklas, perdarydami jas į rusiškas, kad jose galėtų mokytis jų pačių vaikai, neapkraudami savęs, jų žodžiais tariant, „niekam nereikalinga" baltarusių kalba. Taip okupantai kūrė Baltarusijoje rusakalbių gyventojų sluoksnį. Bolševikai vienu metu vykdė etnocidą, lingvicidą, mnemocidą ir genocidą.
Rusų NKVD naikino baltarusius ir vokiečių okupacijos metais. Pirmosiomis karo dienomis, 1941 metų birželį, komunistai sušaudė tūkstančius kalinių, esančių kalėjimuose ar pakeliui į juos. Tiktai Bresto tvirtovėje, kur buvo įsikūręs siaubą keliantis NKVD kalėjimas, nespėjo sunaikinti visų suimtųjų, o daliai jų net pavyko ištrūkti į laisvę. Tuo metu vokiečiai Bresto tvirtovėje laikė apsiautę didelę kalėjimo prižiūrėtojų ir NKVD funkcionierių grupę, kuri čia išsilaikė apie mėnesį - kol visi išmirė. Dvidešimt metų po karo komunistai sugalvojo legendą apie didvyrišką Bresto tvirtovės gynimą.
Atkreiptinas dėmesys į faktą, kad didžiulis sovietinis partizaninis judėjimas buvo suorganizuotas tik Baltarusijoje ir iš dalies Rusijoje esančiose baltarusių gyvenamose teritorijose (Smolensko ir Briansko sritys). Partizaninis judėjimas pačioje okupuotoje Rusijoje nevyko. Kodėl? Todėl, kad tebeegzistavo baltarusių tautos išnaikinimo planas. Maskva, panaudodama saugumo organus, daug civilių baltarusių įtraukė į kovą su vokiečiais, taip baltarusius palikdama su jais akis į akį. Saugumiečiai specialiai šalia baltarusių kaimo užmušdavo vokietį ar sugalvodavo kitą provokaciją, kad hitlerininkai surengtų baudžiamąją operaciją, kurios metu sudegindavo visą kaimą (dažnai su gyventojais). Beje, sovietiniams partizanams surengus specialią provokaciją, taip buvo sudeginta žinomoji Chatynė, kurią komunistai aštuntajame dešimtmetyje pristatydavo visam pasauliui kaip tipišką fašistinio žvėriškumo auką.
Taip „bendradarbiaujant" komunistams ir fašistams, Baltarusijoje buvo sudeginta per 9 tūkst. kaimų.
1943 m. Baltarusijos miškuose jau veikė 300-400 tūkst. partizanų. Maskva baltarusiais nepasitikėjo, todėl karo pabaigoje, saugumui surengus specialią operaciją, didžioji dalis baltarusių partizanų vadų buvo pasiųsti į mirtį, nušalinti nuo vadovavimo, nužudyti ar represuoti. Jų vietą užėmė iš Maskvos atsiųsti rusai ir patikimi saugumiečiai.
1944 m. vasarą, Raudonajai armijai užėmus Baltarusiją, rusai įvykdė baltarusių mobilizaciją. Dešimtys tūkstančių jaunų baltarusių vyrų be jokio parengimo buvo siunčiami į priešakines fronto linijas. Rusai vadai juos, apšaudomus vokiečių kulkosvaidžių, vesdavo į nenaudingas atakas neduodami jokių ginklų arba duodami šautuvus be šovinių. Baltarusiai žūdavo tūkstančiais, kaip pėdai. O tie, kurie bėgdavo atgal, pakliūdavo į užnugaryje esančių saugumiečių būrių atidengtą ugnį. Trumpai sakant, užnugaryje esantys būriai atidengdavo ugnį į nugarą.
Taip vokiečiai ir rusai tuo pačiu metu naikino baltarusius. Kaip sakydavo komunistai, „kovoje už tarybinę tėvynę".
Penktajame dešimtmetyje rusai ištrėmė į Sibirą ir ten nukankino visus Vakarų Baltarusijos girininkus ir vadinamuosius buožes. Vežė vagonais, atskiromis grupėmis. 1949-1950 m. įvykdyta kolektyvizacija. Iš valstiečių buvo atimta žemė - pagrindinis turtas ir gamybos priemonė.
Nacionalinė kultūrinė baltarusių naikinimo politika vykdyta ir valdant N. Chruščiovui. Šeštojo dešimtmečio pradžioje uždarame Sovietų Sąjungos komunistų partijos plenume buvo parengtas planas, pagal kurį 0,6 mln. gyventojų turintis Minskas turėjo būti paverstas daugiamilijoniu pramoniniu megalopoliu. Maskva nusprendė Baltarusijoje pastatyti chemijos pramonės gamyklų, kurios tenkintų imperijos poreikius. Ką 10 mln. gyventojų turinčiai šaliai, kurioje buvo vykdomas rusinimas, būtų reiškusi daug milijonų gyventojų turinti sostinė be baltarusiškų mokyklų ar universitetų? Viskas aišku. Tokie planai buvo vykdomi (ir iš dalies įvykdyti) siekiant ne ekonominių, bet politinių, rusinimo atspalvį turinčių tikslų.
Tuo pat metu, 1964 m., komunistai patvirtino grandiozinį baltarusių kaimų naikinimo planą. Kaimus suskirstė į „perspektyvius" ir „neperspektyvius". Iš „neperspektyvių" kaimų pamažu buvo iškeldinami gyventojai, išjungiama elektra, radijas, nustojama tiekti energija, uždaromos parduotuvės, naikinami transporto maršrutai, nutraukiamas finansavimas, iškeliamos kolūkių įstaigos. Gyventojai privalėjo išvykti į nurodytą vietą. Taip kaimas būdavo sunaikintas.
Iš 34 tūkst. baltarusių kaimų buvo numatyta palikti 9 tūkst., o 25 tūkst. sunaikinti kaip „neperspektyvius". (Priminsime, kad per karą vokiečiai kartu su rusais sunaikino 9 tūkst. baltarusių kaimų.)
Tai buvo nacionalinė ir kultūrinė Baltarusijos katastrofa. Juk kultūra ir kultūrinės tradicijos susijusios su istorine gyvenamąja žmonių vieta, jos egzistuoja ir puoselėjamos tik tam tikroje pastovioje gyvenamojoje vietoje. Staigi, intensyvi ir radikali vidinė migracija sugriauna tradicinę kultūrą. (Černobylis - tai ekologinė ir socialinė bei kultūrinė katastrofa.)
73 proc. Baltarusijos kaimų likvidavimo planas pradėtas įgyvendinti šeštojo dešimtmečio pabaigoje. (Pažymėsiu, kad tuo pat metu buvo griaunami istoriniai Baltarusijos miestų centrai.) Planas buvo apraizgytas pseudomoksline demagogija, nuostolingas ekonominiu požiūriu ir vykdomas siekiant politinių tikslų - norint įgyvendinti baltarusių etnocidą, apie kurį garsiai niekas nekalbėjo.
Komunistams pavyko tik iš dalies sunaikinti baltarusių kaimus. Įvykdyti tokio masto sumanymą pirmiausia sutrukdė išteklių ir jėgų stygius. Antra, žlugo komunizmas. Tačiau smūgis baltarusiams suduotas milžiniškas.
Kitas smūgis suduotas Černobylio katastrofos metu. Kaip žinoma, 70 proc. radioaktyviųjų atliekų iškrito Baltarusijoje. Maskvos įsakymu „draugai" rusai, pasitelkę aviaciją, Mogiliovo srityje radioaktyviuosius debesis išsklaidė tiesiai ant baltarusių galvų. Jie „gelbėjo Rusiją" virš mūsų valstybės teritorijos, pasinaudodami tuo, kad Baltarusija okupuota ir nėra suvereni.
Aš mačiau mirusius radioaktyviuosius Mogiliovo srities kaimus su ištuštėjusiais namais bei gatvėmis, užžėlusiomis 3 metrų aukščio dilgėlėmis. Mačiau, kaip juos laidojo, kaip užkasė namus - ištisų kartų palikimą. O tūkstančiai mirusiųjų, tūkstančiai sergančių vaikų, tūkstančiai žmonių, praradusių gimtąją pastogę ir gimtąją žemę, tėvų palikimą. Bėgliai savo šalyje...
Apie Kurapatus. Kurapatai - tai nenuginčijamas daiktinis Baltarusijoje komunistų vykdyto genocido įrodymas. Būtent pasitelkus archeologinius tyrimo metodus čia vykdyti ekshumaciniai kasinėjimai. Tai leido palaidojimus ištirti moksliniu aspektu. Gauti duomenys parodė, kad nuo 1937 m. iki 1941 m. birželio 23 d. Kurapatuose sušaudyta daugiau nei 200 tūkst. žmonių. Tai buvo KGB mirties konvejeris.
Be Kurapatų, man pasisekė nustatyti dar penkias tokias vietoves, išsidėsčiusias aplink Minską, o apie vieną jų (Loščicę) - surinkti duomenis. Baltarusijoje yra apie 10 vietų, kuriose komunistai šaudydavo ir užkasdavo žmones. Kelios tokios yra apie Mogiliovą, antrą po Minsko centrą, kuriame saugumiečiai vykdė represijas.
Sovietų Sąjungos ir Komunistų partijos žlugimas prasidėjo 1988 m., kai susiformavo Estijos, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos liaudies frontai bei suformuluotos politinės kovos už nepriklausomybę ir demokratiją idėjos.
Komunistų partija nustojo egzistavusi 1991 m., Sovietų Sąjunga iširo, rusų tautinė nomenklatūra paėmė valdžią Rusijoje. Jai užteko trejų metų, kad atsitokėtų ir grįžtų prie savo patikrintos imperialistinės politikos: kišimosi, grobimo, agresijos ir naikinimo. Čečėnijos užpuolimas ir pirmasis kolonijinis karas su čečėnais 1994-1996 m. parodė, kaip pasikeitė pokomunistinė valdžia Rusijos imperijoje. Permainos baigėsi. Pradėta susigrąžinti tai, kas prarasta.
Kitu kišimosi objektu tapo Baltarusija. 1996 m. Rusija tiesiogiai palaikė savo statytinį Lukašenką ir aukštu valstybiniu diplomatiniu lygiu dalyvavo vykdant Baltarusijoje valstybės perversmą. Baltarusijoje atėjo į valdžią sovietinis saugumas. Įsitvirtino promaskvietiška diktatūra.
Po ketverių metų KGB Rusijoje visiškai įsitvirtino valdžioje. Nors komunizmo nebėra, dabar ten yra koncentracijos (filtracijos) stovyklų. Pasitelkus armiją ir šiuolaikinius griaunamuosius ginklus, Čečėnija naikinama, vykdomas gyventojų genocidas. Kontroliuojama spauda, įvesta karinė cenzūra. Rusų kareiviams duota žodinė instrukcija, įpareigojanti žudyti 10-60 metų amžiaus čečėnus. Žmonės grūdami į koncentracijos stovyklas, kankinami, iš jų tyčiojamasi, jie sekinami ir žudomi. Rusų armijos vadovybė planuoja išžudyti du trečdalius čečėnų bei visiškai sunaikinti ir padaryti negyvenamas kalnuotąsias šalies vietoves.
Čečėnija virsta griuvėsiais. Tai vyksta viso pasaulio akivaizdoje. Tad ar yra prasmė kalbėti apie komunistų, penktajame dešimtmetyje žudžiusių ir trėmusių į Sibirą tuos pačius čečėnus, ingušus bei totorius, nusikaltimus? O jeigu prasmė egzistuoja, tai kada jos buvo daugiau: kai egzistavo valstybinis rusų komunizmas ir banditizmas ar dabar, kai rusų komunizmo nebėra, o rusų banditizmas išlikęs? Kas gi pasikeitė?
Sovietų Sąjungoje komunizmas buvo Rusijos kolonializmo forma, rusų imperialistinės politikos ideologinė koncepcija.
Kai devintajame dešimtmetyje ši forma susikompromitavo, komunistų ortodoksai buvo nušalinti nuo valdžios. Tuo pat metu valdžios gelmėse pradingo, ištirpo vadinamieji rusų demokratai (tie patys imperialistai). Pamažu KGB tampa vienintele realia politine Rusijos jėga.
1993-1995 m. vyko greitas imperialistinio šovinizmo kaip valstybinės ideologijos įsitvirtinimas. Vladimiras Žirinovskis, glaudžiai susijęs su specialiosiomis tarnybomis, vaidino šiame procese juokdario vaidmenį. Vyriausybės vyrai, padoriu tonu žodis žodin kartojantys Žirinovskį, jau vertinti rimtai. Dėl visko kaltas buvo „teisininko sūnus".
Šitai, taip pat namų su žmonėmis susprogdinimai Maskvoje ir Volgodonske ir yra KGB būdas paimti valdžią. Esmė ta, kad dabar KGB-FSB (buvęs NKVD) absoliučiai įsitvirtino Rusijos valdžioje, o greitai taps totalitarinės valdžios galva.
Šios valdžios esmė ta, kad kariaujamas purvinas karas, žudomi žmonės, vykdomi kariniai nusikaltimai, pažeidžiamos žmogaus teisės, o visi rusų politikai ir visa rusų visuomenė tokį elgesį laimina ir palaiko, taigi prisiima už žudymus ir genocidą kolektyvinę atsakomybę.
Viso to esmė ta, kad Rusijos valdžia rengiasi prievarta prisijungti Baltarusiją, palaiko neteisėtą antidemokratinį Lukašenkos režimą, o Rusijos bendruomenė teigiamai vertina šią grobikišką politiką.
Esmė ta, kad rusai palaiko Putino-KGB-NKVD valdžią taip, kaip su įkvėpimu palaikė Muravjovą Koriką, carus, Leniną bei Staliną. Tai visuomenė, kuri teigiamai vertina bet kokį barbariškumą, padedantį Rusijos imperijos interesams. Ši visuomenė neturi nei inteligencijos, nei laisvės idealų.
Rusų imperialistams, nepriklausomai nuo to, kaip jie save vadina (demokratais ar nedemokratais), komunizmas yra pasislėpti tinkama priedanga. Jis tapo atpirkimo ožiu, kuriam galima priskirti visas antihumaniškas ankstesnes ir dabartines nuodėmes. Tai baubas dezorientuotai visuomenei ir lengvatikei tarptautinei bendruomenei įbauginti.
Komunizmas nėra abstrakti kategorija, pati kurianti blogį. Tai tinka tik vertinant ir apibrėžiant. Tačiau kai imame nagrinėti tai, ką komunizmas padarė, randame ne tik ideologiją, bet ir konkrečius nusikaltimus vykdžiusius asmenis, politinę organizaciją ir valstybinę sistemą, atitinkamai organizuotą tautą bei bendruomenę. Kiekvienas yra kaltas. Kiekvienas yra už tai atsakingas. Tačiau Rusijoje apie atgailą niekas negalvoja.
Atsakyti už masinius nusikaltimus žmonijai turi ne tik atskiri žmonės; ši atsakomybė ne tik individuali, bet ir kolektyvinė, tačiau skiriant bausmę į tai neatsižvelgiama.
Tarptautinis teismas turi įvertinti konkretų komunizmą. Turiu omenyje rusų komunizmą, nes kito Europoje nebuvo. Niurnbergo tribunolas teisė ne abstraktų, bet vokiečių fašizmą ir konkrečius nusikaltėlius. Buvo priimtas sprendimas imtis priemonių, kad vokiečių militarizmas neatgimtų. Vokiečių tauta (ne fašistai, bet tauta, kuria fašistai pasinaudojo) sumokėjo kontribucijas už sunaikintas kitų tautų kultūrines vertybes, už holokaustą bei dujų kameras, už nemokamos darbo jėgos panaudojimą (moka ir iki šių dienų).
Kas baltarusiams sumokės už 2 milijonus žemdirbių, kuriuos rusų komunizmas nukankino ir pasmerkė mirti? Kas sumokės už nemokamą baltarusių darbą Rusijos kirtavietėse amžinajame šaltyje? Kas sumokės už išgrobstytas Baltarusijos kultūros vertybes, atsidūrusias Rusijos muziejuose ir įvairiuose Maskvos rūmuose? Kas mums sumokės už Černobylį?
Nugalėję komunizmą taikiu būdu, Vakarai laimėjo šaltąjį karą. Ir štai vėl pradėtas gaivinti rusų monstras naiviai manant, kad taip padedama demokratijai ir kad daugiau blogio nebėra. Tokiomis sąlygomis kova su rusų komunizmu darosi panaši į kovą su popieriniais tigrais. Tokia kova tik stiprina savo išvaizdą pakeitusį imperializmą.
Prieš septynerius metus man ir mano draugams iš Baltarusijos Liaudies Fronto teko ne kartą Aukščiausiojoje Taryboje kalbėti, rašyti ir perspėti apie diktatūros Baltarusijoje įsigalėjimo, apie Rusijos agresijos, apie nepriklausomybės praradimo tikimybę. Dabar, žvelgiant į tai, kas vyksta, liūdna prisiminti tą baltarusių politikos elito lengvabūdiškumą vertinant akivaizdžią tikrovę.
Dabar Maskvai ir jos Vakarų padėjėjams teliko bet kokiais rinkimais (nesvarbu, kad jie bus nedemokratiniai) įteisinti Lukašenkos režimą, o tada trijų šimtų tūkstančių rusų armija bus pasirengusi įžengti į Baltarusiją. Kalbėdami apie „integraciją", ruošia okupaciją. Paskui gali prireikti įprastinio „koridoriaus" į Kaliningrado sritį, ir bus okupuota Lietuva. Mes jau matėme šitą generolų politiką. Deja, istorija pasižymi tuo, kad žmonės praktikoje jos netaiko. Bent jau Rytų Europoje.
Jei blogis neteisiamas, jis tampa norma. Todėl būtina rusų komunizmui surengti teismą. Tai turi būti „blogio imperijos" teismas. Milijonai nekaltų aukų turi sulaukti teisingumo. Nužudytųjų kraujas negali nutekėti kaip vanduo.
Rusijos komunizmas - nusikalstama agresijos ir karo imperija - turi stoti prieš laisvųjų Europos valstybių gyventojų teismą.
Jiri Blatny,
Čekijos Respublikos politinių kalinių konfederacija
Didžiai gerbiamos ponios ir ponai, mieli draugai, leiskite man nuoširdžiai pasveikinti jus Čekijos Respublikos politinių kalinių konfederacijos vardu. Kartu norėčiau padėkoti šio Kongreso organizatoriams už kvietimą ir parodytą svetingumą. Šis susitikimas yra ne tik naudingas, bet ir labai malonus mums, nes jis įvyko jūsų gražiajame krašte. Mes manome, kad labai svarbu šiame susitikime pasidalyti patirtimi, kurią sukaupėme kovodami su bolševizmo liekanomis ir siekdami atlyginimo už padarytas neteisybes.
Pradžioje norėčiau suteikti pagrindinę informaciją tiems dalyviams, kurie dar negirdėjo apie mūsų organizaciją. Konfederacijoje yra apie 8 tūkst. narių, likusių gyvų po metų, praleistų komunistų koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Mūsų organizacija buvo įkurta kaip sekėja Komunizmo politinių kalinių sąjungos „K 231", kuri buvo įsteigta 1968 metais ir tais pačiais metais, rusams okupavus mūsų kraštą, uždrausta. Tolesnė sąjungos veikla buvo nelegali ir truko iki 1989 m. lapkričio 17 d. Mūsų organizacija sieja buvusius komunistinio režimo kalinius, nuteistus už politinį pasipriešinimą. Teismas turi kiekvieną narį reabilituoti už nusikaltimus, padarytus kovojant su komunizmu. Joks mūsų organizacijos narys negali būti priklausęs Komunistų partijai. Todėl į mūsų organizaciją nepriimami kaliniai komunizmo reformuotojai, kurie pateko į kalėjimą tik po 1969 m. Deja, daugelis mūsų narių jau pagyvenę žmonės, nes didžioji jų dalis buvo suimti ir įkalinti iškart po komunistinio perversmo 1948 m.
Šiame pranešime norėčiau trumpai apžvelgti mūsų veiklą, laimėjimus bei kylančius sunkumus. Be viso kito, mūsų veikla daugiausia susijusi su socialine ir politine sritimis. Čia mes jau pasiekėme šiokių tokių rezultatų, nors nesame jais visiškai patenkinti. Kaip laimėjimą galėčiau paminėti kai kuriuos musų Parlamento priimtus dokumentus, kurių svarbiausi - Reabilitacijos ir Liustracijos įstatymai.
Reabilitacijos įstatymas paskelbė, kad politinė veikla prieš komunizmą nebuvo nusikalstama ir kartu išsprendė žalos atlyginimo kaliniams klausimą.
Liustracijos įstatymas iš principo draudžia komunistinės santvarkos funkcionieriams, valstybės saugumo agentams, kovos grupių nariams ir t. t. dirbti valstybės tarnyboje. Penkerius metus jie negali užimti aukščiausių postų valstybės valdymo institucijose ir valstybinėse įmonėse. Šie žmonės, 40 metų dirbę siekdami minėtąsias sritis deformuoti, turi išnykti, kad daugiau nestabdytų demokratinės šalies raidos. Mes sieksime pailginti šio įstatymo nustatytą terminą.
Didžiausias mūsų laimėjimas yra tas, kad Čekijos parlamentas priėmė Įstatymą dėl komunistinio režimo neteisėtumo ir pasipriešinimo šiam režimui. Įstatymas įtvirtina teisinę atsakomybę už komunistų įvykdytus nusikaltimus. Jame taip pat deklaruojama, kad pasipriešinimas komunistiniam režimui buvo teisėtas. Įstatymo tikslas nėra kerštas. Svarbu tik kiekvieną nusikaltimą įvardyti ir pasmerkti.
Mūsų organizacijos nariai ne tik pasiekė, kad Parlamentas minėtus įstatymus priimtų, - jie kartu buvo ir tų įstatymų autoriai. Iš jų norėčiau paminėti dabartinį Konstitucinio Teismo pirmininką dr. Zdeneką Keslerį bei mūsų organizacijos pirmininką, kandidatą į Čekijos ombudsmenus dr. Drobny, kuris taip pat dalyvauja šiame Kongrese. Mūsų organizacijos nariai stengėsi, kad minėtus įstatymų projektus patvirtintų įvairios institucijos, tarp jų ir prie policijos įsteigta Komunizmo nusikaltimų dokumentacijos ir tyrimų tarnyba. Ši tarnyba parengė daug dokumentų ir pateikė nemažai skundų. Deja, jos veiklos rezultatai labai menki. Gėda, bet iki šiol buvo patraukti atsakomybėn tik keli eiliniai policininkai, o nė vienas komunistų funkcionierius nebuvo paduotas į teismą ir nuteistas. Todėl, mūsų nuomone, Vilniaus tribunolas tikrai labai naudingas. Nors komunizmas kaip ideologija mirė, senieji komunistai tebėra gyvi ir dabar, praėjus 10 metų po persilaužimo, darosi vis įžūlesni. Mūsų šalyje iki šiol egzistuoja Komunistų partija, kuri jauną mūsų demokratiją vadina kontrrevoliucija.
Čekijos Respublikos užsienio politikos siekis yra visiškai aiškus - kuo greičiau tapti Europos Sąjungose nare. Mūsų nuomone, labai svarbu, kad ir kitos šito siekiančios pokomunistinės valstybės taptų NATO narėmis. Tai turėjo įvykti dar 1990 m., kai rusai buvo labai užsiėmę savo pačių reikalais. Dabar, vėl aukštai iškėlę galvas, jie siekia diktuoti pasaulinę politiką ir mano turintys teisę vadovauti buvusių sateličių užsienio politikai. Nors mes norime tikėti, kad ir Rusijoje nugalės demokratinės jėgos, vis dėlto nederėtų užmiršti politinių įvykių Europoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Jie mus išmokė, kad, neatsižvelgus į tautų norą, komunizmas plinta prievarta.
Emilia
Boldišova,
Slovakijos televizijos žurnalistė
Gerbiamosios ponios ir ponai, gerbiamieji draugai! Savo pranešime aš kalbėsiu apie tai, kad praeities negalima pamiršti ir negalima dėl jos kerštauti.
Atrodo, jog mūsų Tribunolo metu galima tik verkti ir prašyti Dievo, kad visos tos aukos nebūtų beprasmės. Atleiskite, kad toliau kalbėsiu vokiškai, nes daug rusiškų žodžių jau pamiršau. Deja, savo „Slovakų-rusų kalbų žodyne", kai vakar vakare norėjau savo kalbą išversti, neradau reikiamų žodžių. Tas žodynas išleistas komunizmo metais, ir jame nėra tokių žodžių kaip, pavyzdžiui, „malda" ir kitų. Tokia buvo komunizmo praktika, kai ne tik žmonės, bet ir žodžiai turėjo dingti iš mūsų gyvenimo.
Labai svarbu, ypač ateinančioms kartoms, žinoti apie komunistinio režimo tikrovę. Taip pat labai svarbu išryškinti komunizmo propagandos esmę ir išnagrinėti jos sąsajas. Ieškoti informacijos turime ne tik archyvuose, bet ir žmonių likimuose, todėl būtina išryškinti priežastis, kodėl šiandien visuomenė nėra įvertinusi komunizmo nusikaltimų. Taigi kyla klausimas, ar ši tyla nerodo, kad velniški darbai komunistams vis dėlto pavyko ir kad žmonės buvo žalojami kuriant laimingos socialistinės visuomenės įvaizdį. Man atrodo, šiandien neteisinga manyti, jog komunizmo aukos, ieškodamos teisybės, yra neteisios. Šiandien kuriame ne socializmą, o kapitalizmą. Nebekalbame apie humanišką socializmą, iš buvusių „tovarišči" (draugų) dabar tampame demokratais. Manau, kad šis procesas vyksta ne tik Slovakijoje. Ministrai iš savo aukštybių moko mus demokratijos, tačiau tai tie patys asmenys, kurių sąžinę slegia daug žmonių aukų. Žinoma, kaip krikščionys mes turime jiems atleisti, tačiau nusikaltėlis, žudikas, vagis turi pirmiausia prisipažinti ir tik paskui prašyti aukos bei Dievo atleidimo. Prašyti atleisti ir melstis. Tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas.
Kaip žmogus, publicistiškai tiriantis šias problemas, turėčiau aiškinti, kodėl komunizmo nusikaltimų negalima nuslėpti, negalima išmesti iš atminties. Jau G. Orvelas apie Stalino laikus rašė savo žinomoje knygoje „1984". Jis teigė, kad nežinojimas yra didelė jėga, didelė griaunamoji jėga. Tačiau destrukcijos istorijoje buvo labai daug. Nežinojimas, nežinomybė ar nenoras žinoti žmones palaužia. Jeigu nenorime pamiršti, kokius žiaurumus vykdė komunistai, mums būtina, nepaisant visuomenės tapsmo komerciškesne, sukurti arba išsaugoti atmintį, nes negalima sau leisti nežinios ir nežinojimo. Taigi ir mūsų valstybėje yra susidaręs tam tikras dvasinis vakuumas, nes jaunoji karta vis dažniau teigia, kad mums praeitis jau neberūpi, mus domina tik ateitis. Bijau, kad tai reiškia dvasinį ateities žlugimą, mūsų pačių pabaigą.
Būtina tirti žmonių likimus. Aš dirbu vienoje organizacijoje, kuri kuria dokumentinę medžiagą radijui ir televizijai. Žiniasklaidos priemonėmis mes stengiamės nušviesti tamsiąsias savo praeities puses ir dar kartą atkreipti dėmesį į paprastų žmonių likimus, nes būtina įvertinti ir apdoroti šią labai jautrią medžiagą. Ypač gerai tai galėtų daryti žiniasklaidos priemonės. Žinoma, žiniasklaida negali atlikti Dievo arba visagalio teisėjo funkcijos, tačiau gali parodyti, kad žmonės, kurie buvo sužaloti, ištremti į gulagus, taip pat gyveno, prarado savo jaunystę, savo geriausius metus, kurių negalima sugrąžinti. Todėl būtina tiems asmenims parodyti atidą ir meilę, kad mūsų jaunuomenė susipažintų ne tik su popmuzikos žvaigždėmis, bet ir pratęstų tą istorinę sampratą, įvertindama visas komunizmo puses, taip pat išreikštų solidarumą su žmonėmis, ištremtais į gulagus.
Prašom nesuprasti mano kalbos kaip nekuklaus žmogaus pranešimo, nes mano tėvas, kai gimiau, dirbo urano kasyklose. Tose pačiose urano kasyklose dirbo ir mirė daug žmonių, atsiųstų komunistinio režimo laikais. Tai buvo Jechimovo mieste. Aš turiu užtektinai įrodymų, kad tai, ką G. Orvelas aprašė, iš tikrųjų egzistavo komunistinėje tikrovėje. Tiriamąjį darbą aš dirbu dėl to, kad komunistai negalėtų pasakyti, jog jiems pavyko atimti iš žmogaus savigarbą, kad visi žmonės galėtų gyventi normaliai ir oriai. Už tai esame atsakingi visi. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)
Ką žinome apie komunizmo nusikaltimus ir ką turėtume daryti?
Arielis
Cohenas,
JAV paveldo fondo Rusijos ir Eurazijos tyrimų mokslinis bendradarbis
Ir Rusija, ir JAV apsimeta nekaltais avinėliais, kai kalba pakrypsta apie parlamentą. Rusai laimingi prezidentu išsirinkę ČK auklėtinį. Prezidentas Klintonas laimingas bendraudamas su juo, tarsi šis būtų teisėtas politikas iš verslo, teisės, akademinių sluoksnių ar profsąjungų pasaulio.
Šiandien, 2000 m., auka, kuri Gulage atsidūrė 1950 m., kai buvo dvidešimtmetė, o paleista 1956 m., dabar jau yra 70 metų amžiaus. Tokių žmonių vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje šiuo metu yra tik 59 metai. Taigi aukos miršta. Miršta ir jų budeliai. Mes prarandame brangų laiką: budeliai miršta savo lovose, o jų aukos miršta skurde. Blogiausia, kad aukos miršta mums nesužinojus jų gyvenimo istorijų, prarandant tai, ką jos žino.
Be to, istorikai revizionistai su džiaugsmu skleidžia melą apie represijas ir naikinimą, tvirtindami, kad tai buvo stichinis vyksmas ir kad buvo prarasta „tik" 500 tūkst. ar 1 mln. gyvybių; tuo tarpu realesnis skaičius yra 25 mln. žuvusiųjų SSRS ir 60 mln. - kitose pasaulio vietose.
Žinant tokius skaičius, kol kas nedaug nuveikta mokslo ir švietimo baruose. Komunizmas nusinešė tiek pat, o gal ir daugiau gyvybių negu Antrasis pasaulinis karas, tuo tarpu studijų apie tuos dalykus yra gerokai mažiau. Jos tiesiog nemadingos. Akademiniame pasaulyje, kur, kaip JAV, vyrauja kairieji, sumanęs tirti Gulago istoriją, pasirašai sau mirties nuosprendį - nepadarysi mokslinės karjeros, nebūsi paaukštintas, o dar ir savo vietos mokslo institucijoje neteksi. Ši tema laikoma politiškai nekorektiška.
Šiandien labai nedaug kas padaryta šiose srityse.
Nesukaupta informacijos apie masinį socialinių grupių naikinimą, kurį vykdė kraštutinių komunistinių pažiūrų vyriausybės. Kai pradedi šiuo klausimu domėtis, apstulbsti pamatęs, kaip nedaug apie tai yra parašyta. Palyginti su kitais svarbiausiais mūsų amžiaus įvykiais, ši tema beveik netirta.
Norint normalizuoti santykius tiek su dabartinėmis, tiek su būsimomis pokomunistinėmis šalimis (Kinija, Siaurės Korėja ir kt.), būtina atverti archyvus. Šito reikia pareikalauti iš Rusijos ir buvusių sovietinių valstybių; tai turi būti daroma tiek tų šalių viduje, tiek per nevyriausybines organizacijas, tiek ir iš užsienio šalių pusės. Tai turėtų tapti viena iš narystės Europos Sąjungoje, Europos Taryboje ir kitur sąlygų.
Darbas su nukentėjusiaisiais ir jų šeimomis (visuomenės švietimas)
Būtina sudaryti išlikusių gyvųjų ir jų šeimų katalogus. Tai būtų puikus informacijos, lėšų ir ryšių palaikymo šaltinis.
Informacijos laikymas lengvai prieinama forma (kompaktiniuose diskeliuose ir pasauliniame tinkle)
Kad būtų lengvai prieinama, informaciją būtina kaupti skaitmenine forma; tada mokyklos ir universitetai galėtų ja keistis; ji taptų pasiekiama profesūrai ir studentams visame pasaulyje. Tai galbūt aktualu ne tiek Europai ir JAV, o trečiojo pasaulio šalims, nes būtent ten gali prasidėti socialinis ir rasinis genocidas.
Moksliniai tyrimai ir politinių rekomendacijų rengimas
Mokslinių tyrimų apimtis vis dar labai nedidelė. Ją reikia plėsti. Profesūra turėtų skatinti studentus ir doktorantus tirti šią temą savo mokslo darbuose. Įvairūs fondai turi skirti daugiau stipendijų darbams, kurie nagrinėja įvairius komunizmo vykdyto genocido ypatumus.
Svarbiausias komunistinio genocido bruožas yra totalitarinis jį vykdžiusios valdžios, visuomenės bei politinių partijų požiūris. Tarptautinės organizacijos turėtų būti budrios, kad nepasireikštų totalitarinės ideologijos, pasiryžusios atimti gyvybę vien dėl idėjos. Tarptautinis bendradarbiavimas tiriant šią problemą, plačiau ją nušviečiant ir rengiant politines rekomendacijas yra apsisaugojimas, o gal net ir garantija, kad ateityje tai daugiau nepasikartos.
Tarpusavio bendradarbiavimo fondų tinklo kūrimas
Tai būtina padaryta šalyse, kurios tai patyrė, taip pat Vakaruose, siekiant skleisti informaciją gimtąja kalba, plėtoti lobistinę ir švietėjišką veiklą. Mes vienas iš kito galėsime pasimokyti, jei žinosime, ką daro kiekviena nacionalinė organizacija ar fondas. Reikia dalytis patirtimi, tuo, ką pasisekė nuveikti, prašyti pagalbos, keistis informacija apie turimus ryšius, pavyzdžiui, dokumentinių filmų kūrėjus, žurnalistus ir t. t. Kviesti garsius oratorius. Štai, pavyzdžiui, Solženycinas dabar linkęs kalbėti apie viską, išskyrus apie Gulagą ir grėsmę demokratijai. Kas nors turėtų jį pasikviesti, kad pakalbėtų apie tai, ką jis žino geriausiai.
Surinktos informacijos panaudojimas vidurinių mokyklų ir koledžų programose
Programas rengti derėtų tiek iš apačios į viršų, tiek ir atvirkščiai; iniciatyvą turėtų rodyti atskiri mokslo žmonės, o programų tvirtinimu turėtų rūpintis valdžios institucijos, tokios kaip švietimo ministerijos ar tarybos, koledžų tarybos ir kt. ypač labiau centralizuotose valstybėse, pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybėse narėse, Rusijoje, buvusios Sovietų Sąjungos įtakos sferos valstybėse bei JAV. Rengiant mokymo programas, galima pagalvoti apie atskirus kursus ar kursų modulius, kuriuos visai nesunku įtraukti į šiuolaikinės istorijos ar socialinių studijų mokymo planus.
Reikėtų pradėti abejoti šalies kaltininkės geru vardu ir garbe
Klausimas, ar Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, nėra lengvas. Rusija nori, kad būtų ir taip, ir ne. Ji nori būti SSRS įpėdine, kai kalbama apie Antibalistinių raketų uždraudimo sutartį, ji nori turėti didžiosios pasaulio valstybės statusą, būti JTO nare, turėti nuosavybės užsienyje; tačiau Maskva nenori prisiimti istorinės atsakomybės už nusikaltimus tiek savo valstybėje, tiek ir pasaulyje. Vakarų Vokietija turėjo netgi svaresnių argumentų tvirtinti, kad ji nėra nacistinės Vokietijos teisių perėmėja (jai priklausė kitokia teritorija, sostinė buvo kita), tačiau į šį klausimą Vokietija atsakė su didesne moraline atsakomybe. Kalbant apie Kiniją, Vietnamą, Kambodžą, Šiaurės Korėją, Kubą ir kitas panašias šalis, svarbu išsiaiškinti, kaip valstybė sprendžia kaltės ir kaltumo klausimus (Baltijos valstybių atvejis: vietos valdžios „prašymai", kad Stalinas įsiveržtų į jų šalis, buvo pasiekti prievarta). Ar tai nėra panašu į provokaciją, kuri leido Hitleriui įsiveržti į Lenkiją? Baltijos valstybių kapituliacija, vietos valdžios bendradarbiavimas su Sovietais ir tos praeities pamiršimas kliudo žvelgti į ateitį. Tai bandymas perkelti atsakomybę ant kitų pečių.
Šiam klausimui nesuteikta politinio skambesio
Reikia plačiai bendradarbiauti visoms demokratinėms jėgoms - pradedant socialdemokratais ir baigiant demokratais nacionalistais bei dešiniaisiais.
1948 m. Jungtinių Tautų Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudžiamosios atsakomybės už jį turėtų būti papildyta ir pataisyta
Joje turėtų atsispindėti „socialinis" genocidas, ypač tame jo apibrėžime, kuris pateikiamas Konvencijos 2 straipsnyje.
Surengti teismo procesą ir nuteisti genocido vykdytojus bei įkvėpėjus. Laikas nelaukia, ypač Europoje; nors ne mažiau jis svarbus Azijoje ir Kuboje.
Būtina kelti teismo ieškinius dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems
Reikia atgaivinti Pavergtųjų tautų koaliciją, kažkada veikusią Amerikoje. Kitur irgi reikėtų sudaryti panašias koalicijas: tai nebūtinai turi būti antirusiškos koalicijos, tačiau reikia vesti derybas dėl kompensacijos - juk tai dalis Rusijai tenkančios istorinės atsakomybės.
Kokiais pavyzdžiais remtis?
Tai galėtų būti Niurnbergo tribunolas bei Konferencija dėl ieškinių Vokietijai atlyginti materialinę žalą (pradėta 1946-1947 m. ir dar tebeveikianti).
Kas finansuos?
Vyriausybės, nevyriausybinės organizacijos, specialus fondas bei verslo visuomenė.
Komunistinis genocidas Rumunijoje
Constantinas
Ticu Dumitrescu,
Rumunijos buvusių politinių kalinių asociacijos prezidentas
Ponios ir ponai, pirmiausia leiskite man, Rumunijos Parlamento senatoriui bei politikui, nuoširdžiai pasveikinti didvyrišką Lietuvos liaudį bei jos Parlamentą. Kaip Rumunijos buvusių politinių kalinių asociacijos pirmininkas, norėčiau išreikšti meilę ir pagarbą savo kančios broliams, tiems, kurie išliko gyvi po komunistų vykdyto jūsų šalyje genocido.
Lietuvos, taip pat Estijos, Latvijos, Rumunijos bei Lenkijos, esančių sovietų monstro pašonėje, likimas buvo panašus. Šėtoniškasis Molotovo-Ribbentropo paktas dar labiau suartino mūsų dalią.
Deja, Rumunijoje, kitaip nei jūsų šalyje ir minėtose valstybėse, viskas kur kas sudėtingiau, nes komunistės struktūros tebėra stiprios.
Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl komunistų genocido žvėriškumai nėra gerai žinomi pačioje Rumunijoje, o dar mažiau apie juos žinoma užsienyje. Netgi dokumentuose, kuriuos pristatė šio Kongreso organizatoriai, neužsimenama apie tai, ką Rumunijai reiškė komunizmas.
Štai kodėl laikau savo pareiga su tais faktais jus supažindinti. Pirmasis Rumunijai suduotas smūgis buvo dviejų jos provincijų - Besarabijos ir Bukovinos - atplėšimas 1940 m. Būtent ten vyko pats baisiausias gyventojų genocidas: šimtai tūkstančių Besarabijos ir Bukovinos gyventojų buvo ištremti į Sibirą, į Uralo kalnus ir prie speigračio.
1948-1949 m. daugiau kaip 2 mln. gyventojų atsidūrė komunistiniuose kalėjimuose bei koncentracijos stovyklose, o daugiau kaip pusė milijono buvo ištremti arba perkeldinti.
Rumunija tapo masinių kapaviečių kraštu. Komunistų režimo arba Sovietų Sąjungos priešai studentai ir valstiečiai buvo šaudomi ir metami į duobes arba tiesiog nušaunami pamiškėse.
Mūsų asociacijos archyvo medžiaga, kurią patvirtina kai kurie dokumentai, rodo, kad daugiau nei 300 tūkst. Rumunijos piliečių (kai kurie iš jų - vengrų ar vokiečių kilmės) buvo nužudyti kalėjimuose, Sibiro tolybėse ar masinio naikinimo stovyklose.
Rumunija buvo viena iš keleto su komunizmu kovojusių šalių, kurios kalnuose iki 1959 m. slėpėsi ginkluotos organizuotų kovotojų grupės.
Vilniaus kongrese dalyvauju ne kaip senatorius ar Tarptautinės asociacijos tarybos narys. Čia dalyvauju kaip:
a) komunistų padarytų žvėriškumų auka bei liudytojas, nes dar vidurinės mokyklos moksleivis, o paskui studentas buvau persekiojamas ir septynis kartus suimtas. Už antikomunistinę veiklą buvau dukart nuteistas, paskutinį kartą - dvidešimt trejiems metams sunkiųjų darbų. Kalėjau pačiuose baisiausiuose komunistinės Rumunijos kalėjimuose. Vienuolika metų praleidau masinio naikinimo stovyklose, trejus iš jų patyriau Securitate kankinimus bei kryžminę apklausą. Pasibaigus įkalinimui, man nebuvo leista išvykti iš gyvenamosios vietos. Buvau pašalintas iš universiteto, man buvo uždrausta tęsti studijas;
b) komunizmo kaltintojas, pradėjęs ir tebedirbąs sunkų darbą, kad komunizmas Rumunijoje stotų prieš teismą. Dvejus metus - 1991— 1992 m. - kovojau, kad tas teismo procesas bent prasidėtų. Siekiau, kad būtų priimtas įstatymas, demaskuojantis Securitate. Tam skyriau aštuonerius metus. Įstatymas paskelbtas, ir jame yra mano pavardė.
Kaip Tarptautinės buvusių politinių kalinių asociacijos prezidentas, noriu jus informuoti, jog nuolatinį mūsų asociacijos atstovą poną Ganea Arges pasiunčiau į tarptautinį komitetą „Niurnbergas II", kurį 1993 m. Fribūre įkūrė lenkų profesorius Jozefas M. Bochenskis, siekdamas, kad būtų surengtas komunizmo nusikaltimų teismas.
Komitetas organizavo kongresą Varšuvoje, kuris įvyko Jono Pauliaus II konferencijų salėje 1994 m. birželio 24-26 d. Į jį susirinko 253 atstovai iš Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Ukrainos, Vietnamo, Šveicarijos, JAV bei Kanados. Buvo priimta nepaprastai svarbių sprendimų, tačiau juos įvykdyti buvo nerealu.
Remdamasis dvejų metų (1991-1992) darbo savo šalyje bei Tarptautiniame „Niurnbergo II" komitete patirtimi galiu padaryti keletą išvadų.
Pradžioje priminsiu jums visiems žinomą faktą: nei fašizmas, nei komunizmas nebuvo nugalėti fronto apkasuose. Fašizmas buvo sutriuškintas Niurnberge. Visas pasaulis Niurnbergo tribunolo metu atidžiai sekė teismo eigą ir iš ten ateinančią informaciją, primenančią bombos sprogimą. Siaubingi vaizdai, šiurpūs liudytojų parodymai, dokumentai, garso ir vaizdo įrašai, pasakojantys apie nacių vykdytą holokaustą, sukrėtė žmonijos sąžinę visuose pasaulio kampeliuose. Nuo to momento niekas negalėjo užstoti nacių ir sakyti: „Nežinau!" Niekas neišdrįso atsiprašinėti ar teisintis.
Susipažinusi su visu tuo, žmonija susivienijo bei nusprendė, kad tokie baisumai daugiau neturi pasikartoti. Nacių nusikaltimams nėra senaties termino. Už juos teisiama ir šiandien. Atleidimo už juos nėra, nes negalima suteikti malonę ar atleisti už ką nors be teismo.
Niurnbergo proceso medžiagos transliavimas buvo unikalus reiškinys. Be to, po visą pasaulį pasklido tūkstančiai filmų ir knygų. Taigi viskas būtų buvę puiku, jei komunistų tironija, dar labiau išplitusi laike ir erdvėje ir dešimt kartų labiau nei nacizmas susitepusi rankas krauju bei pasiglemžusi daugiau nei šimtą milijonų gyvybių, būtų buvusi įvertinta tokiu pat būdu. Štai kodėl mes manome, jog šiandien mūsų šalyje komunizmas pasidavė tik iš dalies. Jis tebeegzistuoja su nostalgija jį prisimenančių žmonių prisiminimuose bei pažiūrose tųjų, kurie nematė tikrojo jo veido. Komunizmas kelia didelį pavojų, nes žmonės, išauklėti jo dvasia bei persiėmę jo ideologijos, tebėra valdžioje.
Štai kodėl jis kelia pavojų trapiai Rytų Europos valstybių, ypač Rumunijos, demokratijos sistemai, nes griaunamos viltys, išlieka totalitarizmo grėsmė, stringa reformos ir didėja skurdas.
Dėl viso to, o ypač kad Vakarai nereikalauja surengti Niurnbergo-2 tribunolo, nors visa atsakomybė tenka Maskvai, tarptautinės organizacijos, demokratinių valstybių bei daugumos Rytų Europos pokomunistinių valstybių vyriausybės nepalaiko pilietinės visuomenės bei pokomunistinių šalių buvusių politinių kalinių asociacijų pastangų surengti komunizmo teismą.
Aš manau, kad Vakarai savaip atleido komunizmui! Tai baisi istorinė klaida, tokia pat kaip Jaltos derybos. Ir visa atsakomybė už tai teks ateities kartoms.
Nesuvokiama, kodėl šiandien, kai nacių vykdytas holokaustas tebėra dėmesio centre, - ir gerai, kad taip yra, - komunistinio holokausto vis dar tebėra parengtinio tyrimo stadija; jį tiria istorikai, politologai, jo tema yra ekspozicija Vašingtono muziejuje. Tarp mūsų tebėra dar daug komunistinių nusikaltėlių, budelių, jų parankinių ir komunistinės nomenklatūros atstovų.
Sąmoningos pastangos visus „sumaišyti" ar net budelius pakeisti jų aukomis, sukūrė terpę, palankią įvairiausių agentų, apsišaukėlių, istorijos, biografijos bei likimo klastotojų veiklai, kuri ydinga moraliniu ir politiniu požiūriu.
Kai kuriose pokomunistinėse valstybėse, o ypač Rumunijoje, „Komunistų partijos vėzdas", t. y. buvusi politinė policija, savo veiklą pradėjo politiniais suėmimais ir susidorojimais, o tada ėmėsi moralinio ir psichologinio spaudimo, kurį įgyvendino panaudodama „šaltuosius ginklus": tiesos slėpimą, dokumentų naikinimą ir klastojimą, šmeižtą, grasinimus, išdavystes, likusių gyvų liudytojų diskreditavimą, agentų infiltravimą į politines partijas bei įsitvirtinimą ekonomikos ir finansų pasaulyje.
Visose šalyse, kurios priklausė Maskvos įtakai, ir ypač Rumunijoje, girdėti tokie šūkiai: „Mes visi kalti" (kolektyvinės kaltės suvokimas), „Praeitis nieko nereiškia", „Tiesa reikalauja aukų&