Nepataisomasis

Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai

I dalis

versmė

VILNIUS|2014

UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08

ISBN 978-9955-589-91-4

Turinys

Mano šeima

Vaikystėje buvo kažkokia labai didelė meilė šeimai –
toks man išlikęs didžiausias įspūdis

Savo gimimo įvykio neatsimenu, bet man sakė, kad gimiau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrity, Vidiškių parapijoje. Pirmiausia gyvenau Pamernackų kaime. Kai dar buvau labai mažas ir dar nebuvo gimę mano brolis ir sesuo, tėvai persikėlė į Kadrėnus.

Kadrėnai – mano Tėtės tėviškė – priklausė Vidiškių parapijai, Deltuvos valsčiui. Ta parapija buvo nedidelis bažnytkaimis prie Kauno–Utenos kelio, aštuoni kilometrai nuo Ukmergės Utenos link. Miestelis buvo labai mažas, ir nieko ypatingo ten nebuvo. Anksčiau bažnyčia buvo medinė, net grindų nebuvo. Sako, vyskupas Valančius atvykęs net pastabą davė, kad Dievą laiko taip netinkamai. Tada Šventupio ir Vidiškių savininkas, Ukmergės apskrities maršalka Anupras Koska, pasitaręs su žmona, nutarė pastatyti naują bažnyčią. 1844 metais pradėjo, ir 1856 metais Vidiškiuose prie Ukmergės–Anykščių kelio buvo pastatyta mūrinė neoklasicistinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia. Joje buvau pakrikštytas. Prie jos mes visi ir augome.

Mano tėvai buvo religingi, geri žmonės, daug ir sunkiai dirbo. Religingi buvo ir mano seneliai. Senelis Pranas Svarinskas (Tėtės tėvas) buvo maršalka. Bažnyčioje buvo stalelis, ant jo pastatytas kryžius. Kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį prie šio stalelio per Sumą susėsdavo maršalkos ir čia melsdavosi. Parapija turėjo keletą maršalkų. Kadrėnų kaime senelis buvo vienintelis maršalka. Jis tarnavo kaip bažnytinio komiteto narys ir organizuodavo pamaldas.

Vaikams gimus tėveliai visą savo gyvenimą nugyveno Kadrėnų kaime, gražioje vietoje prie Mūšios upės. Jame buvo apie 28 šeimos. Kiekviena turėdavo iki kelių hektarų žemės. Laikui bėgant vaikai kurdavo savo šeimas, jos smulkindavo ūkius, likdavo po pusę ar trečdalį valako šeimai. Bažnytkaimyje, atrodo, buvo likęs tik vienas valakininkas. Bet kaimas augo. Jo gyventojai buvo neturtingi, bet duonos užteko, badaujančių nebuvo...

Mano Tėvų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko namai. Namas buvo padalintas į dvi dalis – gryčią ir stanciją. Namo gale, vadinamojoje stancijoje, buvo medinės grindys, ir ši patalpa buvo skirta tik svečiams. Čia buvo stalas, kur jie valgydavo. Kiekvienas namo galas turėjo po du kambarius. Buvo du kambariai, kuriuose miegodavom. Kambariuose asla buvo plūkta, ne medinės grindys. Juose buvo pečiai kūrenti malkomis. Iki Kalėdų stancijos nekūrendavo. Kad nebūtų šalta miegoti, atnešdavo šiltus patalus iš gryčios.

Kadrėnuose mūsų namuose dar senelis Pranas gyveno. Su visais – šeši žmonės. Prisimenu senelį Praną (jis mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų). Jis turėjo atskirą kambarį ir jame – vieną knygoms skirtą spintą. Turėjo savo biblioteką. Knygų čia buvo nemažai. Daugiausia – lenkų pasaulietinė, istorinė literatūra. Turėjo ir religinių knygų. Senelis bendravo su dvarininkais, tai iš jų ir gaudavo knygų. Paaugęs ir aš skaičiau tos bibliotekos knygas. Bet lenkiškai skaityti nemėgau. Nors buvau pramokęs lenkų kalbos, bet jos neišmokau. Kai pradėjau lankyti mokyklą, lenkų kalbą užmiršau. Gal čia tas patriotiškas nusiteikimas lėmė: žinojom apie padarytas skriaudas Vilniaus kraštui ir Lietuvai.

Senelis Pranas mokėjo tris kalbas – lietuvių, lenkų ir rusų. Jas išmoko namuose, bendraudamas su kitais. Tris kalbas mokėjo ir mano Tėtė. Senelis buvo kaimo šviesuolis. Buvo pagrindinis žmogus rengiant kaimo subuvimus – skuodus. Jį labai gerbė. Turėjo gražų balsą, dvaruose per šermenis giedodavo. Jei kas pas lenkų dvarininkus mirdavo, kviesdavo jį į dvarą giedoti. Jie su grupe giesmininkų giedodavo ir lenkiškai. Senelis buvo religingas ir linkęs į dvasinius dalykus. Per visą savo gyvenimą išlaikė kaimo šviesuolio stilių. Buvo aukštas, nesulinkęs. Plaukai kirpti ežiuku – pagal ponų pavyzdį. Jis pėsčiomis nueidavo pas dukterį Stefaniją Petronienę pagyventi – 9–10 kilometrų nuo namų. Pabūdavo ir vėl grįždavo pas mus. Stefanija gyveno Kavarsko parapijoje, Kabošų kaime, į ten buvo nutekėjusi.
Tėtė Vaclovas Svarinskas gimė 1893 metais. Mama Apolonija PetronytėSvarinskienė – 1900, jaunesnė. Mama kilusi iš Pamernackų kaimo, iš didelės šeimos (mūsų giminaitis yra Vilniuje besidarbuojantis kun. Gintaras Petronis – Mamos pusbrolio vaikas).

Tėtė Vaclovas Svarinskas su Mama Apolonija Svarinskiene.
1956 m. birželio 24 d.

Mamos tėvai buvo baudžiauninkai. Senelio vardas buvo Kazimieras (Petronis), jo neatsimenu, o močiutės vardas Elžbieta (Petronienė) – ją prisimenu. Seneliai mus labai mylėjo. Dalis jų vaikų atsidūrė kažkur Rusijoje, kiti gyveno Lietuvoje.

Kaime liko Mamos brolis Ignas Petronis, seserys Veronika Petronytė-Morkūnienė ir Liucija Petronytė-Morkūnienė. Liucija turėjo sūnų, kuris buvo Lietuvos kariuomenės karininkas – majoras Ignas Morkūnas. Jis buvo enkavedistų nuteistas septyneriems metams ir įkalintas Norilsko lageryje. Gyvas likęs karininkas, kalėjęs kartu su Morkūnu, pasakojo, kaip kartą lageryje radijo taškas smarkiai šaukė. Ignas neišlaikęs sušuko:

– Uždarykite tą gavarilką! – Ir už tai buvo nuteistas dar dešimčiai metų. Kalėti jis nebaigė, mirė lageryje.

Mama

Mama. Apie 1957 m.

Mano Mama niekur nedirbo, niekur netarnavo, mokėjo tik lietuviškai. Ji namuose dirbo visus ūkio darbus. Sunkiai dirbo: šeimininkavo, valgyt gamino, skalbė, lopė, mokė vaikus ir visus kitus darbus dirbo.

Mama buvo nemokyta. Mokėjo skaityti iš savo motinos visą gyvenimą išsaugotos maldaknygės „Dievo malonių šaltinis“. Tai buvo didelė senovinė maldaknygė. Lietuviška, parašyta senovine kalba. Mama ir mano senelė mokėjo skaityti tik iš tos maldaknygės, daugiau nemokėjo. Ir aš iš tos maldaknygės pradėjau skaityti. Mane senelė mokė. Labai jau saugojo ją. Tik su šiaudeliu galima būdavo parodyti tekste, neleisdavo nieko parodyti prikištu pirštu. Gink Dieve, kad tik maldaknygės nesutept.

Sekmadieniais visi eidavome į bažnyčią. Mama prieš ištekėdama dalyvaudavo bažnyčios procesijose. Sakydavusi, kad maža būdama Ukmergės parapijoje procesijose nešdavo kaspinus prie vėliavos, o paaugusi – ir vėliavas. Kai ištekėjo, procesijose nedalyvaudavo.

Prisimenu, kad Mama anksti ryte atsikeldavo ir pradėdavo darbus. O Tėtė atsikėlęs atsiklaupęs sukalbėdavo poterius ir tik po to dirbdavo. Mama kartais pasižodžiuodavo – juk darbai yra, o dar meldiesi. Tėtė visada taip – jam charakteringa buvo. Tėtė ir vakare po darbų atsiklaupdavo ir kalbėdavo poterius.

Šeima dirbo ūkinį darbą. Tėtė buvo geras ūkininkas. Nusipirko arkliais sukamą kūlimo mašiną. Eidavo su ja dirbti į kitų ūkius. Už dienos darbą gaudavo aštuonis litus. Jis eidavo dirbti pats kaip darbininkas – nenorėjo, kad kas sugadintų kuliamąją mašiną.

Vasaros metu tėvai dirbdavo visą dieną. Švintant keldavosi darbams. Apie 12–13 valandą sugrįždavo pogulio. Po to vėl dirbdavo iki tamsos. Pavyzdžiui, Tėtei reikėdavo dalgiu nukirsti pusantro hektaro rugių, o Mamai (kartais ji gaudavo pasamdyti pagalbai moterį) – juos surinkti, surišti, pėdas statyti, o paskui vakare sustatydavo gubas. Gubas padarydavo iš dešimties pėdų – devynias surištas suremdavo, dešimtą lauždavo perpus ir uždengdavo gubą apsaugai nuo lietaus. Taip tuos rugių pėdus ir džiovindavo.

Tėtė buvo labai nagingas. Labai gerai išpustydavo dalgį. Tai jo specialybė buvo. Geras buvo pjovėjas. Nebuvo turtingas, bet buvo darbštus. Dar arkliais veždavo prekes iš Ukmergės į Panevėžį, Rokiškį, Biržus ir kitur. Paprastai veždavo iki tonos prekių arkliais vežimu, žiemą – rogėmis. Arklys žingsniu eidavo, ir man reikdavo šalia eiti. Atsisėsti į vežimą leisdavo tik tada, kai važiuodavo pakalnėn. Lygiame kely ar arkliui į kalną vežimą traukiant neleisdavo į vežimą sėsti, kad arkliui būtų lengviau. Atsimenu, kai 1939 metais, gal kovo mėnesį, vežėme prekes, akys labai sušalo, blakstienos apšerkšnijo. Pasirodo, 40 laipsnių šalčio tada buvo: tą žiemą šalčiai buvo rekordiniai... Kai veždavome prekes, koklius ar vykdavome į malūną, pakeliui būdavo pastotė – vieši namai, kur galima buvo sustoti, pastatyti arklį, vežimą. Ta pastotė buvo pusė gyvenamojo namo, o kita pusė – tvartas. Savinin-

Tėtė su Mama važiuoja arkliu. Apie 1957 m.

kai buvo žydai. Ten mane pamigdydavo – gaudavau lovą, o Tėvukas budėdavo, kad nepavogtų prekių, kurios kainuodavo net iki dešimties tūkstančių litų. Tada nebuvo vagių, bet vis tiek Tėvukas nemiegodavo, prekes saugodavo. Nei ginklo, nieko neturėjo apsaugai, tik botagą. Taip ir keliaudavome. Žydai, žinodami, kad Tėtė religingas, prašydavo tik laiško, kuriame būtų nurodyta, kam veža. Jokio užstato neprašydavo, buvo pasitikėjimas. Mane rytą pakeldavo ir vėl toliau važiuodavome. Paprastai važiuodavome dvi tris paras. Grįžtant vežimu ar rogėmis parveždavo iš malūno po toną miltų.

Tėtė buvo žvejys mėgėjas. Turėjo valtį, tinklus ir eidavo kokį 20 kilometrų žuvauti. Vieną kartą pagavo net 16 kilogramų lydį, kurį ant pečių užsidėjo ir šis siekė žemę. Išeidavo žvejoti labai anksti. O po pietų pagautą žuvį veždavo dažniausiai žydams, ir jie labai gerai mokėjo, tarp kitko daugiau nei už lašinius (gal 2 litus už kilogramą). Norėdavo mane imti kartu, bet aš žuvauti nemėgau, sakydavau, kad man to nereikia. Brolis Vytautas mėgdavo ir buvo Tėtės pagalbininkas žvejoti.

Šeimoje augome trys vaikai: aš buvau vyriausias, brolis Vytautas, gimęs 1927 metais, ir sesuo Janina, jauniausia, gimusi 1934 metais. Dievas padarė kažkokią klaidą – brolis ir sesuo abu jau seniai mirę, o aš, seniausias, likau gyvas. Nesilaikyta eilės.

Su broliu ir seserimi nesipykdavome, muštynių nebuvo. Brolis Vytautas į mokslus nesigriebė. Mokėsi toje pat mokykloje; visi galvojo, kad bus ūkininkas. Kai atėjo bolševikai, gimę 1927 metais kliūva: blogai – gali paimti į kariuomenę. Va, gal čia ir buvo mano „specialybės“ pradžia – kodėl tapau ir politiku, nors niekad apie tai negalvojau.

Lietuviai neturėjo jokių dokumentų. Aš Lietuvos laikais paso neturėjau. Broliui gelbėti reikėjo metrikų. Juos išrašydavo Bažnyčia, ir bolševikai Lietuvoje tokius metrikus pripažino. Vidiškiuose buvo ką tik miręs klebonas Antanas Ivaška (gimęs 1883 metais; įšventintas į kunigus 1907 metais; Vidiškiuose kunigavo 1925–1941). Aš gerai išmokau parašyti jo parašą. Antspaudai buvo, blankų kiek nori. Tada ir padariau brolį 1928 metais gimusį.

Metrikus štai taip „darydavo“: juos parašius, blanką ant grindų ištrindavo, kad jis atrodytų susitepęs – senas, po to sulankstytą laikydavo kišenėje, kad būtų apsidėvėjęs, apdilusiais kraštais. Tai tokie būdavo padirbti metrikai.
Padariau metrikus ir kitiems. Ir prašydavau niekam nesakyti.

Mama ir Tėtė viduryje,
sesuo Janina ir brolis Vytautas. Kadrėnai, 1955 m. rugpjūčio 17 d.

Brolis Vytautas su savo šeima gyveno tėviškėje, gretimoje sodyboje, atskirai. Svarinskų giminė buvo suskilusi į keturias šeimas. Šalia mūsų sodybos dar buvo dėdės Jono Svarinsko sodyba. Dar gyva yra jo duktė Irena Svarinskaitė – mano pusseserė. Vieną kartą brolis atvyko į pasimatymą su manimi, kai buvau kalėjime.

Sesuo Janina buvo jauniausia. Mokėsi gerai, buvo gera mergaitė. Vieną pavasarį įkrito į kūdrą: įlūžo ledas, ir ji atsidūrė vandeny. Tada aš įšokau, pribridau ir ją ištraukiau. Padariau jai gerą darbą. O paskui ji man darė gerus darbus: siuntė, kiek galėjo, man siuntinius į kalėjimą. Ją mažiau pažinojau. Mane anksti suėmė, lageryje išbuvau 10 metų, grįžau ir vėl suėmė, – mažai teko bendrauti. Kai buvau kalėjime, ji mane rėmė, rašė laiškus. Laiškų daug negavau. Pirmuosius septynerius kalinimo metus negavau nė vieno.

Atsimenu, prieš pirmąjį areštą kažkas namiškiams pranešė, kad mane negyvą atvežė ir numetė turgaus aikštėje prie bažnyčios. Sesuo buvo drąsi. Išgirdusi nuėjo į turgų, prie nužudytų partizanų lavonų. Veidai sudraskyti, atpažinti negalima. Tada atsegė milinę ir žiūri, kad marškiniai ne tie, kitokie – ne mano. Grįžusi pasakė, kad ne, ten ne aš. Visi kaime žinojo, kad buvau išėjęs į mišką pas partizanus. Ir niekas nepasakė. Kiek ieškojo, kiek klausinėjo, niekas, nors visi kaime žinojo. Buvo net vienas, vėliau tapęs rajkomo sekretorium Ukmergėje – Vilius Bieris. Jį mokiau Pirmajai Komunijai. Ir tas žinojo, bet nepasakė. Vadinasi, visi buvo sąmoningi.

Kai grįžau iš lagerio, sesuo gyveno kaime, dirbo laiškininke. Ji buvo labai patriotiškai nusiteikusi, išlaikė tą nuotaiką.

Tėtė mums vaikams buvo griežtas, gaudavome ir diržo. Bet jis buvo protingai griežtas. Norėjo, kad vaikai būtų geri, jie tokie ir išėjo. Tėvą vadindavau Tėte. Iš jo išmokau buitinių darbų.

Tarp kitko, Tėtė labai gerai šokdavo. Per šventes, kai visi suvažiuodavo. Ir senelis šokdavo, nors jam aštuoniasdešimt metų buvo. Kartu šokdavo ir maži vaikai. Senelis sakydavo, kad mano brolio duktė Marytė Svarinskaitė labai gerai šoka (dabar ji gydytoja, gyvena Rokiškyje). Mano brolis irgi mėgo

Tėtė Vaclovas. Kadrėnai, 1955 m. rugpjūčio 17 d.

šokti. Aš šokti nemėgau, man labiau patiko dvasiniai dalykai.

Sekmadieniais kaime po savaitės darbų žmonės, grįžę iš bažnyčios, pirmiausia apžiūrėdavo gyvulius, o po to rinkdavosi kur į vieną vietą. Aš turėjau du pusbrolius – Vladą ir Alfonsą: buvo dvi Svarinskų šeimos (abi po pusę valako turėjo). Pusbroliai buvo geri muzikantai. Vladas gerai grojo armonika, Alfonsas – klarnetu. Mano pusbrolis Alfonsas Svarinskas neseniai mirė per šimtą metų turėdamas. Jis paskutinis to laikotarpio giminės atstovas. Dabar aš likau seniausias iš giminės.

Man tie du pusbroliai imponavo – norėjau būti į juos panašus, bet niekuo nemokėjau groti. Sekmadieniais jie sueidavo ir grodavo. Susirinkdavo žmonės iš viso kaimo – kas šoka, kas dainuoja, kas lazda pasiramsčiuodamas ateina pasėdėti, pasiklausyti. Visi pasišnekėdavo, pasidalindavo rūpesčiais, pabūdavo kartu. Nenuobodžiaudavo. Niekas ten apie pinigus negalvojo, tik kad kaime būtų linksmiau. Kaimas kažkokia prasme kultūrėjo. Girtuoklysčių nebuvo, keiksmų taip pat. Žmonės dirbo sunkiai, bet mokėjo ir ilsėtis.

Iš namų tradicijų gal labiausiai man įsiminė vaišingumas. Ypač Mamos. Mūsų giminės vaikai, jaunimas ją labai mėgo. Mama buvo labai vaišinga.

Tėvai nebuvo užsidarę. Pavyzdžiui, mūsų giminių buvo keturiose parapijose. Vieni – Vidiškiuose, kiti – trijose kaimyninėse parapijose: Žemaitkiemyje, Kavarsko parapijoj ir Taujėnuose. Per metus mažiausiai tris keturis kartus tėvai susikviesdavo visus gimines. Ir patys važiuodavo į tas parapijas, kuriose giminės gyveno. Kiekvienoje parapijoje kasmet buvo po tre-

Mama su giminėmis ir kaimynais. Kadrėnai, apie 1957 m.

jus atlaidus. Taigi beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Per keturias parapijas išeina dvylika atlaidų. Kartais atlaidai būdavo šiokiadieniais, pavyzdžiui, šv. Jono atlaidai Kavarske – šešiolika kilometrų nuo namų.

Suvažiuodavome visi. Iš ryto palaistydavome da ržuose pasodintus burokus ir dar suspėdavome Sumai į atlaidus. Vykdavome arkliais, kartais dviem (namuose turėjome du, kartais tris

Tėvai važiuoja su arkliu į šv. Baltramiejaus atlaidus. 1956 m.

arklius). Po atlaidų važiuodavom į svečius. Visi dainuodavo. Kaimas skambėdavo nuo dainų. Būdavo ir alaus.

Kitą dieną po atlaidų Mišias už ką nors užprašydavo, o grįžę vaikščiodavo po laukus, šnekučiuodavosi. Namo išvažiuodavo kokį pirmadienį apie ketvirtą valandą. Grįžę į namus vėl eidavo dirbti, ir dirbo sunkiai. Taigi mokėjo ir dirbti, ir ilsėtis. Žmonės ir šventes švęsdavo, ir visus darbus padarydavo. Ir tada, 1937 metais, kad ir kaip keista, Lietuva neturėjo skolų.

Kai aš dar parvažiuodavau iš seminarijos namo, pirmiausia eidavau pasižiūrėti į svirną ir į tvartą. Tada kaime buvo įprasta, kad pirma žmonės parodo, ką turi, o po to kviečia į gryčią valgyti. O kai grįžau iš lagerio 1956 metais, pamenu, guliu, jau šviesu, reikia keltis. Tėvai sako:

– Gulėk gi. Sakau:

– Juk jau šviesu.

– Gulėk, jau gi kolchozai...

Štai ką reiškia atimta nuosavybė.

Mūsų gryčios gale, kur buvo medinės grindys, daug metų vykdavo gegužinės pamaldos. Paskutinįkart, kiek atsimenu, buvo 1945 metais. Tada buvo labai įdomu. Vakare į pamaldas sueidavo partizanai. Kai kurie apaugę barzdom. Ir visą mėnesį jose dalyvaudavo. Matyt, jautė, kad greitai žus. Visi ir žuvo. Jų būdavo pilna gryčia ir priemenė (prieangis). Du kambariai pilni vyrų.

Kaimo vaikus pasodindavo ant tvoros ir aplinkui prie plento apie tris šimtus metrų atstumu nuo namų, kad sektų, ar kas neatvažiuoja. Jei kas – vaikai perspėdavo, kad rusai atvažiuoja. Kartą jie šaukdami atbėgo, kad „padvadas“ (arklių traukiami vežimai su kareiviais) atvažiuoja. Tada partizanai tyliai ramiai paliko namus, o mes ramiai tęsėme. Bet tada niekas neužėjo, kažin kur į šalį pasuko. Kitą vakarą vėl visi susirinko.

Aš stebėdavausi, kad kiekvieną vakarą, gal dešimtą valandą jie, jauni ir seni, susirenka gegužinėms pamaldoms. Giedodavo, skaitydavo. Tada klierikas buvau, ir aš skaitinius skaitydavau. Po to jie dar valandą kitą kieme dainuodavo. Apie pirmą nakties išsiskirstydavo. O trečią ketvirtą ryto tėvai, kaip ir visi kaimo žmonės, jau keldavosi darbams. Tada buvo mažai žodžių, bet daugiausia buvo maldos. Toks buvo mano pirmasis Dievo patyrimas.

Namuose pas mus ant sienos kabėjo Vytis. Kai pirmą kartą darė kratą, skrebai sakė:

– Kodėl čia kabo tas arklys? Tėtė atsakė:

– Argi tau kliudo?.. – ir daugiau nekalbėjo.

Abu mano tėveliai jau pas Viešpatį, palaidoti Vidiškiuose. Tėtė gyvenimą baigė liūdnai. Kai pirmą kartą grįžau iš lagerio
1956 metais, skundėsi, kad labai skauda padai. Tada medicina dar negalėjo padėti. Pasirodo, jo arterijos sulipo ir nemaitino kojų. Tada jam nupjovė vieną koją. Buvo labai liūdna. Grįžęs iš ligoninės jis namuose darydavo grėbliams dantis. Jam reikdavo atnešti medžiagos, ir jis darydavo tuos dantis visam kaimui dovanai. Po to jam gavom kažkokią radijėlę.

Jis važinėdavo namie padarytuose rateliuose. Vieną kartą iš jų išvirto ir vos neprigėrė. Važiavo palei upelį prie krūmų,

Tėtė Vaclovas. Apie 1957 m.

norėjo juos nupjauti, užsikabino ratai ir nuvirto. Kažkas jį ištraukė. Vėliau jam nupjovė ir antrą koją (irgi aukščiau kelių). Operavo profesorius Algimantas Marcinkevičius Vilniuje. Tėvukas jam juokaudamas sakė:

– Nesuprantu, kas pas jus per valdžia – darmai nupjovė koją, darmai žemę atėmė.

Marcinkevičius (tada dar jaunas chirurgas) ir kiti gydytojai mėgo mano Tėtę, nes jis turėjo gražų humorą. Po to dar kelis metus Tėvelis pasikankino. Kai numirė, į karstą vietoj kojų padėjome gėlių. Tėtė mirė 1973 metų gruodžio 23 dieną.

Mama likusi gyveno viena. Aš jau kunigavau. Sakėm – važiuok pas seserį į Kulautuvą gyventi. O ji:

– Ar aš ubagė? Nueisiu į krautuvę duonos nusipirkti.

Laimė, 1977 metais mano sesuo pakvietė Mamą pas save Kalėdoms. Ten netrukus – sausio 22 dieną – Mama mirė. Būtų likusi namuose ir ten mirusi, ją būtų radę gerokai vėliau. Juk gyveno viena savo troboje.

Mama savo sodyboje. Kadrėnai, apie 1956 m.

Vaikystės darbai

Prisimenu, kad pradėjau savo karjerą gal septynerių metų ganydamas žąsis. Ganyti eidavome anksti: saulė teka, mes jau einame. Kartais nusibosdavo ganyti, tada parbėgdavau namo ir imdavau fantazuoti, kad ten prie žąsų kažkas yra, gal lapė. Tėvai netikėdavo, bet eidavo pažiūrėti. Grįždavo nieko neradę. Nu, pabėgo, tai pabėgo... Ir vėl eidavau ganyti.

Paskui gal nuo aštuonerių metų man teko prie gyvulių padirbėti. Bandą gindavom vos saulei tekant. Būdavo vaikai eina ganyti dar neišsimiegoję, užsimerkę. Tik girdime Mamą šaukiant:

– Žiūrėk, nemiegok, karvė sumindys!

Nuo ankstaus ryto visas kaimas suvesdavo gyvulius – reikdavo jau vietoje jų laukti. Šeimos eidavo pakaitom ganyti. Didelis kaimas – apie dvidešimt šeimų. Ganydavom pagal gyvulių skaičių: kiek avių – tiek dienų, kiek karvių – tiek dienų. Pirmiausia eidavome ganyti už karves, paskui už avis. Paprastai aštuonias dienas iš eilės (tėvai turėjo tris karves ir penkias avis). Ganydavome kartu ir avis, ir karves vienoje bandoje. Ganyti eidavo trys piemenys, o kerdžių samdydavo. Gyvulius ganydavome pagal eilę arba, jei reikėdavo, ganydavome ir už kitą. Už svetimų gyvulių ganymą aš gaudavau vieną litą per dieną.

Buvo kelios ganyklos. Viena – prie Šventosios upės. Šventoji buvo gana plati, bet negili, iki kaklo. Tai karvės perbrisdavo į kitą krantą, o ten gerų pievų būta. Jos plaukdavo, o mes leisdavome joms plaukti ir patys perplaukdavom, kartais už karvių uodegų prisilaikydami. Taip jas varydavom ir atgal. Kita ganykla buvo prie upelio, o trečioje, kurią vadinome „Vilkyne“, ganyti buvo labai nuobodu.

Kaime buvo pritvirtinta plūgo geležis, į kurią vakare geležiniu kuolu daužydavo taip duodami ženklą, kad jau reikia parginti gyvulius namo.

Kita herojiška piemenystė buvo arklių ganymas. Visas kaimas vakare išjodavo arklius į ganyklas, kurios buvo miške. Man jų neteko ganyti. Arklius daugiau ganydavo vaikai, kurie nesimokė.

Mano mokslai

Kol dar nieko nebuvau padaręs

Keturi skyriai Vidiškiuose

Kai paaugome, pradėjome eiti į mokyklą. Pirmiausia, būdamas septynerių metų, pradėjau lankyti Vidiškių mokyklą (turbūt 1932 metais). Ji buvo trys kilometrai nuo mūsų kaimo. Ją jau nugriovė. Žiemą eidavom į ją prisirišę pačiūžas. Jos buvo medinės, pakaltos stora geležimi. Neatsimenu, kad tai būtų buvę sunku. Į mokyklą eidavome būriu. Tada kaime daug vaikų buvo, daug gražaus jaunimo. Kiekvienoje šeimoje mažiausiai du vaikai, o šiaip dažniausiai – būrelis iki šešių vaikų. Mokyklos patalpas kūreno krosnimis, žiemą būdavo šaltoka. Pamokos vykdavo dviem klasėm vienoje patalpoje.

Mokykloje paprastai buvo du mokytojai – vyras ir moteris. Mokytojas Edvardas Kukuoška buvo Vidiškių mokyklos direktorius. Jis manęs beveik nemokė, o mokė mokytojos, paprastai jaunos merginos. Pirmoji mokytoja buvo tokia ponia iš Ukmergės. Neatsimenu, kas ji buvo, bet buvo per daug gera. Jai niekas neužkliūdavo – ar rašysi vidury sąsiuvinio, pradžioje ar gale. Į Vidiškius ji kasdien atvažiuodavo motoriniu dviračiu, aštuonis kilometrus iš Ukmergės. Tada mums toks dviratis buvo naujiena. Antrais metais po Kalėdų ji mūsų jau nemokė. Atėjo nauja mokytoja – Danutė Danauskaitė. Jos brolis buvo kunigas Ukmergėje. Vėliau, kai mokiausi Ukmergėje, jis buvo mokyklos kapelionas.

Mokytoja D. Danauskaitė buvo nedidelė mergina, labai valdinga, blondinė. Ji peržiūrėjo mūsų sąsiuvinius, kuriuos buvo surinkusi pirmoji mokytoja, atnešė juos perplėštus per pusę ir išmetė. Ji reikalavo rašyti tvarkingai, iš eilės kiekviename puslapyje. Klasėje iš karto pasikeitė nuotaika. Mokytoja Danauskaitė nurodė, kaip rašyti, ir niekas nesugalvojo daryti kitaip. Štai ką reiškia vienas žodis ir reiklumas. Prie jos aš baigiau keturis mokyklos skyrius. Nežinau jos likimo. Negirdėjau, kad ji būtų buvusi suimta.

Neatsimenu, kodėl 1933 ar 1934 metais mokiniai mokykloje gyvai kalbėjo apie Hitlerio perversmą ir jo atėjimą į valdžią Vokietijoje. Vienas kitam pasakojo, kad Hitleris norėjo suvienyti visus vokiečius. Tada mokykloje buvo gyva tokia tema, ir vaikai ją aptarinėdavo. Svarbi informacija pasiekdavo mokyklą, o mokiniai buvo imlūs žinioms ir politikai.

Vidiškių mokykloje aš baigiau keturis skyrius. Joje ir tebuvo keturi skyriai. Mokiausi gerai.

Vidiškių mokyklos direktorius E. Kukuoška buvo labai veiklus žmogus. Tautininkas, sportininkas, vadovavo šaulių kuopai. Kartu su mokiniais sportuodavo. Buvo labai linksmas, kultūringas žmogus, kultūrininkas. Jis suorganizavo šaulių kuopos dūdų orkestrą ir jam dirigavo. Beje, sovietai jį areštavo ir išvežė į lagerį. Ten jis ir žuvo. Kur tai įvyko ir kaip, man nepavyko sužinoti. Niekas jo dabar neatsimena (galima būtų nors mokyklą jo vardu pavadinti).

Pirmąjį mėnesio sekmadienį Vidiškių bažnyčioje šaulių orkestras grodavo per šv. Mišias. Be to, jis grodavo per įvairias iškilmes: veselijose, čiuožykloje ant ledo, arklių lenktynėse ir įvairių švenčių progomis. Orkestre grojo net du žydai Glazai, laikrodininkai iš Ukmergės. Jie buvo džentelmenai: jei kas nors pasišaipydavo iš ko nors, jie padarydavo pastabą. Taip net bažnyčioje jie prisidėdavo prie tvarkos laikymosi. Nes bažnyčia yra bažnyčia, ir joje turi būti tvarka.

Kai Kukuoška kūrė orkestrą, Kavarske lankėsi garsus amerikonas Pranciškus Kalibatas, kilęs iš Žvirblėnų kaimo, kuris yra gal trys kilometrai nuo Kavarsko. Jis jaunas išvyko į Ameriką ir kartkartėmis grįždavo į Lietuvą. Tada automobiliu užsukdavo ir į Kavarską. Vidiškius greit pasiekdavo žinia, kad apsilankys Pranciškus Kalibatas. Ją vieni kitiems perduodavo. Sutikdavo jį su orkestru, ir atvykęs jis palikdavo orkestrui 500 litų. Tai buvo dideli pinigai – hektaras žemės tiek kainuodavo. Orkestras pagroja, ir prašau – 500 litų didelis pelnas. Man įsiminė jo apavas: būdavo apsiavęs batais labai ilgais aulais ir labai giliais kaliošais iki kulniukų. Su tais kaliošais važinėdavo net vasarą.

Kalibatas Kavarske nutiesė trijų kilometrų šaligatvį iki savo tėviškės (dabar jo jau nėra), pastatė mokyklą (šiuo metu tai senoji mokykla). Ji buvo pastatyta, kai žmonės buvo paraginti susivežti plytas. Jie jas suvežė, o Kalibatas sumokėjo už statybą ir medžiagas. Jis norėjo, kad visi dalyvautų šioje akcijoje. Žmonės, susidėję po 100 ar kiek plytų, veždavo net iš Ukmergės. Būdavo didžiausios vežimų eilės. Ir kaipmat suvežė plytas.

Dar Kalibatas pastatė vaistinę ir didelį namą prieglaudai. Svarbiausia – jis atstatė bažnyčią, kuri per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sudaužyta. Tada vokiečių kariuomenė bažnyčios bokštu naudojosi kovai su rusais. Bokštas tapo taikiniu ir buvo sugriautas, o bažnyčią uždegė ir apgriovė. Pranciškus Kalibatas su parapijiečiais 1915 metais Kavarsko bažnyčią atstatė. 1924 metais įrengė šoninius altorius. Bažnyčia buvo atstatyta be bokštų, bet 1927 metais atstatė ir bokštą (su trim varpais), o 1931-aisiais – didįjį altorių. 1936 metais prie vieškelio į Ukmergę buvo pastatytas 20 metrų gelžbetoninis kryžius. Kalibatas padarė labai daug. Vėliau, dirbdamas Kavarske, aš norėjau jo atminimui vieną gatvę pavadinti jo vardu, bet vietos valdžia tam nepritarė. Kalibato giminaičiai man davė jo nuotrauką.

Kas dar gera buvo Vidiškiuose? Mokytojai. Ypač geros buvo mokytojos. Jos organizuodavo įvairius kursus aplinkinių kaimų jaunimui – virimo, kepimo, stalo paruošimo. Į tuos kursus kasdien eidavo labai daug jaunimo. Visi norėjo ko nors išmokti. Ir knygų įvairių gaudavo paskaityti. Pavasarį jos darydavo vaišes. Pakviesdavo kleboną, apylinkių žmones ir pavaišindavo.

Mokytojos darė labai gerą įtaką kaimo jaunimui. Kaimas nustojo keiktis. Dar savo vaikystės laikais girdėdavau rusiškai keikiantis. Valdžia su tuo irgi kovojo. Išgirdus keikiantis reikėdavo mokėti vieno lito baudą. Tada vienas kilogramas cukraus buvo vienas litas. Bauda galėjo būti skiriama vieną kartą per dieną. Paskyrus baudą, antrą kartą tą dieną nusikeikus bauda nebuvo skiriama. Greit keikimasis išnyko. Vyrai mokytojai pamokydavo dainų ir šokių. Jaunimas mokytojus gerbė ir mylėjo.

Penktasis skyrius Ukmergėje

Baigęs pradinę mokyklą Vidiškiuose, būdamas 11 metų, Ukmergėje pradėjau lankyti penktąjį skyrių. Mokykla buvo Sodų gatvėje Nr. 3, mūrinė, trijų aukštų. Graži mokykla.

Iki jos nuo namų buvo šeši kilometrai. Kasdien eidavome, nes gyvenant kaime už mokslą reikėdavo mokėti pusę kainos. O mokėti reikėdavo taip: jei daugiau kaip šeši kilometrai iki mokyklos – 75 litai (tada tai buvo 90–100 kilogramų bekono ar jaunos, 6 mėnesius augintos kiaulės kaina), gyvenantiems mieste ir arčiau – 150 litų. Jeigu vaikai mokėsi labai gerai, tėvų komitetas nuo mokesčio už mokslą atleisdavo.

Į mokyklą eidavome pėsčia kiekvieną dieną. Ir grįždavome. Arba atvažiuodavo paimti tėvai – iš kaimo į mokyklą ėjo kelių šeimų vaikai, tai tėvai iš eilės atvažiuodavo pasiimti. Kai paaugome, rudenį, kai būdavo šalta, duodavo arklius, įdėdavo šieno. Nuvažiavę į mokyklą pašerdavome arklius ir eidavome į klases. Vežime važiuodavome trys– šeši mokiniai. Pradžioje važiuodavome trise – aš ir dvi mergaitės. Viena buvo iš mano klasės, kita – dviem klasėm vyresnė. Ta vyresnė – Felicija Barkauskaitė – vėliau studijavo mediciną. Žiemą duodavo roges. Kai paaugome, nupirko dviračius – tai važiuodavome dviračiais. Grįždavome namo išdykaudami. Linksma tada buvo, skambėjo juokas, dainų buvo. Dabar visi važiuoja kažkokie lyg mirę.

Ukmergės mokykloje suvažiuodavo mokytis vaikai iš įvairių parapijų, kurių dialektas skirdavosi. Keista buvo, kad mokykloje kalbėdavo įvairiom tarmėm, ir mes, vaikai, net ne viską suprasdavome. Ypač mes, vidiškiečiai, dažnai su lyduokėnais nesusikalbėdavom. Bet tai netrukdė mums žaisti įvairius žaidimus. Kažkokia graži dvasia mokykloje vyravo.

Tai buvo šešerių metų mokykla su labai šauniais mokytojais. Mokyklos vedėjas buvo mokytojas Stasys Baltrušis, Lietuvos savanoris (jo sūnus Kaune yra žinomas profeso -

Ukmergės pradžios mokykla Nr. 1.
Mokyklos vedėjas Stasys Baltrušis (stovi) savo klasėje

rius Romualdas Baltrušis). Gimnazijos kapelionu buvo kunigas Juozas Danauskas. Vėliau jis išvažiavo į Belgiją studijuoti. Užėjus karui, pasiliko svetur. Paskui jį sutikau Belgijoje, kai po lagerio važinėjau po Vakarus. Atpažinau jį tik pagal pavardę.

Ukmergės mokykloje mokiausi vienerius metus. Valsčius už mūsų mokslą nesumokėjo, todėl po metų turėjau palikti Ukmergės mokyklą ir toliau mokytis turėjau važiuoti į Deltuvą.

Šeštasis skyrius Deltuvoje

Deltuva yra šeši kilometrai už Ukmergės Kauno link. Tai į mokyklą nuo namų mums buvo dvylika kilometrų. Deltuvoje mokykla buvo sena, gal trys mediniai pastatai. Mokytojai tada nemokė atskirų dalykų, bet vedė visą klasę. Mane Deltuvoje mokė viena mokytoja – Marcelė Balčiūnaitė. Ji mokė visko, kas įėjo į klasės programą. Balčiūnaitė buvo labai šauni mokytoja, kilusi iš geros giminės. Jos brolis buvo žinomas prelatas, Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Vytautas Balčiūnas (gyvenimą baigęs JAV). Jis buvo labai aukštos dvasios ir religinės praktikos kunigas.

Pamenu, kai klasėje skaitėme Vinco Krėvės apsakymą „Silkės“, Marcelė Balčiūnaitė raudo, nes ten buvo kalbama apie heroję Marcelę, kuri vogė žydo Kušliaus silkes.

Prisimenu mokytoją Mykolą Serapiną. Buvo mokytojas Norkūnas – geras mokytojas, bet girtuoklis. Retkarčiais išgerdavo ir tada gal keletą dienų per savaitę mūsų nemokydavo.

Deltuva buvo patriotiškai nusiteikęs miestelis. Atsimenu, į jį atvažiuodavo Pupų Dėdė. Jis mūsų tėviškėje net yra stovyklavęs, nes tarnavo kariuomenėje. Jis buvo atsargos karininkas, gerai grojo armonika ir dainuodavo. Visi labai laukdavo atvažiuojant Pupų Dėdės. Atvažiavęs padainuodavo daugelį dainų, apdainavo Prezidentą A. Smetoną ir Prezidentienę. Jis mėgdavo pašiepti, nors nieko pikta nedainuodavo. Už Prezidento apdainavimą policija jam davė penkias, o už Prezidentienės – septynias paras arešto. Prezidentas tada neva aiškinęs: kad mane pašiepė, tai pašiepė, bet kad pašiepė mano žmoną – kas ją gins? Turiu aš ginti. Prezidentas leisdavo bausti parom. Tai gavo tada septynias paras.

Deltuvoje mokiausi metus ir baigiau šeštą mokyklos skyrių. Deltuva buvo gera, maldinga kaimo parapija.

A. Smetonos vardo gimnazijoje Ukmergėje

Baigęs mokslus Deltuvos mokykloje, įstojau į Antano Smetonos vardo gimnaziją Ukmergėje. Prasidėjus okupacijai, baigusiems šešias klases gimnazijoje padarė septintą klasę, taip turbūt 1940 metais pradėjau mokytis septintoje klasėje.

Nors mūsų kaimo vaikų, lankančių Ukmergės gimnaziją, skaičius kasmet didėjo, mano brolis ir sesuo mokėsi Vidiškiuose – ten jau veikė progimnazija (atėjus bolševikams, buvo padaryta dešimties klasių mokykla). Dabar Vidiškiuose tos mokyklos jau nėra – liūdna, bet ji parduota ir nugriauta.

Ukmergės gimnazija buvo viena geriausių Lietuvoje. Turėjo gražias aktų, sporto sales, dušus. Dviem mokiniams buvo viena rūbų spintelė. Atvykę į mokyklą kaimo vaikai persirengdavo mokyklos uniforma. Visi mokykloje avėjo šliurėmis, su batais niekas nevaikščiojo. Mokykloje buvo parketas. Pirmadienio rytą mokiniai jį rasdavo šviežiai išblizgintą. 1938 metais mokyklą aplankė Danijos švietimo reikalų ministras ir stebėjosi, kad Lietuvoje tokios geros gimnazijos. Apsilankęs Danijos švietimo ministras paliko dvi aukso taures, kad jos būtų paskirtos mokiniams, kurie geriausiai baigs abitūros egzaminus. Vienas medalis atiteko mokinei Lionei Pusdešrytei, kuri vėliau ištekėjo už daktaro Vlado Šimkūno.

Ukmergės gimnazija buvo bendra. Mergaitės mokėsi A klasėje, berniukai – B. C klasė buvo mišri – joje buvo padykę moksleiviai. Aš mokiausi B klasėje. Dar tokia smulkmena. Vaikai gimnazijoje nebuvo izoliuoti. Susitikdavome koridoriuose per pertraukas, koncertuose, po pamokų. Visi vienas kitą daugiau ar mažiau pažinojome. Viena klase žemiau su manimi mokėsi Zigmas Zinkevičius – dabar akademikas, taip pat komunistinis veikėjas Henrikas Zabulis. Iš tos klasės gal penki garsūs profesoriai išėję. Gimnazijoje mokėsi ir poetas Vladas Šlaitas.

Kai mokiausi vyresnėje klasėje, priklausiau šaulių organizacijai. Daugiau niekur negalėjau dalyvauti, nes po mokyklos skubėdavau namo – laukė darbai. Grįžęs iš mokyklos dirbdavau įvairius žemės ūkio darbus. Sunkūs tie darbai buvo. Dirbdavome nuo ankstaus ryto iki vakaro. Kaimo darbai

A. Smetonos gimnazija. 1940 m.

jaunam žmogui įsigrisdavo. Romantikos didelės nebuvo. Be to, reikėdavo ruošti pamokas. Miesto vaikams buvo daugiau romantikos. Mokslas mokykloje man buvo atgaiva. Labiausiai laukdavau rudens, kada prasidės mokslo metai.

Mokyklos direktorius buvo Jonas Švoba. Griežtas, bet geras pedagogas. Jis buvo tautininkas. Vokiečių laikais direktoriumi buvo Pranas Naujokaitis. Su juo susitikdavau, kai jau buvau klierikas. Jis gerai mokėjo anglų kalbą. Vėliau emigravo į Vakarus ir parašė penkis tomus lietuvių literatūros istorijos.

Mokyklos kapelionu buvo kunigas Pranciškus Mačys. A. Guzevičius „Kalvio Ignoto teisybėje“ parašė apie jį net septynis puslapius. Rašė, kad jis stengėsi savo ideologiją primesti kitiems. Gal dvidešimt metų jis buvo gimnazijos kapelionu. Visų labai mylimas. Net žydai jį sutikę sveikindavo. Kai atšildavo oras, jis eidavo be skrybėlės – būtų nespėjęs jos nusiiminėti visus besveikindamas. Jis buvo įrengęs bendrabutį gabiems mokiniams. Matydavome, kaip kapelionas prijuoste plauna jo laiptus. Buvo labai paprastas žmogus. Iš tų gabių jo globojamų jaunuolių tik

Kun. Pranciškus Mačys

vienas išėjo į kunigus. Antros bolševikų okupacijos metu išvytas iš gimnazijos jis gyveno Krakėse. Kartą, kai ėjo ryte į bažnyčią, sovietų kareiviai šaukė jam:

– Stoij!¹

¹ Rus. – Stok!

Jis jau prastai girdėjo, nesustojo. Jį peršovė. Po to jis gyveno gimtinėje artimųjų slaugomas. Grįžęs iš lagerio dar jį aplankiau.

Gimnazijoje mokytojų buvo daug. Inspektoriumi dirbo mokytojas Julius Botyrius. Jis dėstė prancūzų kalbą. Grigienė – matematiką. Lietuvių kalbą pradžioje dėstė mokytojas Bronius Strazdas, vėliau – Rapolas Stankūnas. Pijus Murauskas mokė lotynų kalbos, Anupras Kalniūnas dėstė chemiją, fiziką – Saliamonas Antanaitis (storas pagyvenęs džentelmenas). Kūno kultūros mokytojas – V. Vitkauskas. Paišybos mokytojas – Antanas Taranda. Okupacijos metais bolševikai jam liepė nupaišyti ant mokykloje kabojusio Smetonos portreto Staliną. Jis nupaišė. Išėjo labai balti ūsai. Visi juokėsi, kad Stalinas laižė smetoną ir ūsų nenusivalė.

A. Tarandai nutiko įdomi istorija. Kaibolševikai antrą kartą okupavo Lietuvą, jį areštavo ir nuteisė dešimčiai metų. Nes tokia pavarde buvo vienas partizanas nuo Utenos, ir bolševikai kaltino mokytoją, kad jis partizanas. Tačiau kai tikrasis partizanas Taranda žuvo, o jo kūnas buvo atvežtas į miestelio aikštę ir atpažintas, mokytoją paleido iš lagerio.

Kai mokiausi Ukmergės gimnazijoje, vasarą eidavau dirbti prie plento – pildavome į duobes žvyrą. Už dienos darbą gaudavau penkis litus. Vokiečių laikais, 1941–1942 metais, vasarą irgi dirbdavau po kelias dienas prie Ukmergės plento. Už gautus pinigus pirkdavau knygų. Kaimo jaunimas ateidavo pas mus jų paskaityti. Turėdavau jų nemažai. Kaime jaunimas skaitė labai daug – laikraščius, knygas.

Mes, trys kaimo paaugliai, – vyresnė gimnazistė Felicija Barkauskaitė ir du kaimynai, aš ir Valė Girnytė, eidavome per kaimo gyventojus, kad šie užsisakytų laikraščių. Mus visi labai maloniai priimdavo ir pavaišindavo. Moterys kalbėdavo, kad reikia parduoti kiaušinių ar dar ką, nes prieš Adventą ateis gimnazistai laikraščių užrašinėti. Pereidavome visus kaimo gyventojus, kiekvieną šeimą. Kaime laikraščius užsirašydavo apie 30 ūkininkų. Tada pranciškonų laikraštis „Liurdas“ išeidavo 60 000 egzempliorių tiražu. Įsivaizduojat?! Šeima ne po vieną, net du ar tris laikraščius užsisakydavo. Koks buvo troškimas žinių! Sekmadieniais pirmiausia skubėdavome į paštą pasiimti laikraščių.

Jaunimo kaime buvo daug, darbų nebuvo. Rudenį ir žiemą jie eidavo dirbti į Ukmergę devynis kilometrus, kur kitame jos gale vokietis Lemanas turėjo plytų ir koklių fabriką. Tie kokliai tuo metu Lietuvoje buvo gerai žinomi. Kas statėsi namus, pirkdavo koklinius komplektus net pagal spalvą. Dirbantys koklių ir plytų fabrike už keturių valandų darbą gaudavo tris litus. Ir paltus nusipirkdavo, ir dviratį. Fabrikanto Lemano duktė buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio mokytojo Študers, kuris buvo parašęs vokiečių kalbos vadovėlį. Mes visi iš to vadovėlio mokėmės. Jaunimas kaime apie 1938 metus net pradėjo nešioti skrybėles. Kai susirinkdavo į vakaruškas, gana kultūringai elgdavosi. Kai į jas atvykdavo jaunimas iš kitų kaimų, sakydavo:

– Ach, čia miesčionys.

Mūsų kaime jau niekas nesimušdavo. Už tai, kad išvažiuoji į miestelį mėšlinu arkliu, mokėdavai vieno lito baudą. Taip kaimas išsilaikė. Dar už rusiškus keiksmus – vienas litas.

Į mūsų kaimo vakaruškas-gegužines suvažiuodavo labai daug jaunimo. Man tekdavo padėti: turėdavau skelbimą dviem egzemplioriais nupaišyti. Vieną prie plento pakabindavome, kitą – Ukmergėje. Šokių aikštelė buvo aptveriama. Norint į ją patekti, reikdavo mokėti. Kas nenorėjo mokėti, susėsdavo aplinkui – buvo padaryti suolai. Labai graži dvasia būdavo. Susirinkdavo daug vyrų, jie ypatingai gražiai dainuodavo. Labai patriotiškai nusiteikę. Dauguma jų vėliau išėjo į partizanus ir žuvo.

Pirmoji okupacija

1940 metų birželio 15 dieną po 15 valandos Raudonoji armija įžengė į Lietuvos teritoriją. Prasidėjo bolševikų okupacija. Tą dieną buvo mokslo metų pabaiga. Ta proga mokytojas Botyrius labai rimtai kalbėjo ir paskelbė:

– Šiandien Lietuvos sienas peržengė Raudonoji armija. Lietuva okupuojama.

Neįsivaizduojate, kokia tai buvo bomba gimnazistams... Kitas nepamirštamas pavyzdys – kai tomis dienomis pamatėme skrendančius rusų dvisparnius su raudona žvaigžde. Einame savo kaimo keliu namo, o tokia moteris iš mūsų kaimo – Kazimiera Tušienė – pamačiusi lėktuvus ištarė:

– Lietuvos jau nebėra.

Kaimo žmonės labai šitą išgyveno...

15 dienos vakare jau visais keliais pradėjo važiuoti dideli sunkvežimiai. Paklausus, kur važiuoja, atsakydavo:
– Maniovry.²

² Rus. – Manevrai.

Kareiviai buvo labai išvargę, purvini, apdriskę, subintuoti, maitinosi kažkokia žuvimi. Na, žodžiu, labai liūdnai viskas atrodė. Baisu buvo. Rusų kariuomenė apsistojo Pirmojo pulko I-ojo ir IIojo bataliono kareivinėse. Miestelyje žydai ėmė organizuoti mitingus. Pasirodo, jie manė, kad tik su rusų pagalba galės išsigelbėti. Ukmergėje organizuodavo paradus ir eidavo šaukdami „Tegyvuoja Tarybų sąjunga!“ ir dainuodami rusiškas dainas. Šūkiai ir visa kita buvo tik rusiški, visur raudoni plakatai, raudonos vėliavos.

Atsimenu, praėjus tokiam paradui mokiniai uždainavo „Kur bėga Šešupė“. Už tai mus tada tardė, bet daugiau nieko nedarė. Okupantai norėjo sudaryti įspūdį, kad Lietuvos valstybė išliks, bet neliks fašistinės Smetonos valdžios, kuri buvo pavergusi lietuvių liaudį. Taigi jie – „Lietuvos išlaisvintojai“. Mus pasiekdavo žinios, kad vieną kitą areštavo. Vis sužinodavome, kad to nėra, ano nebėra. Per kelias dienas buvo areštuota apie 2000 Lietuvos inteligentų. Lietuvai tai labai daug. Mūsų kaime tuo metu nebuvo areštuotų. Atvykus rusams dalis žmonių slėpdavosi, kiti su atvykėliais susitikdavo. Žmonės nežinojo, ką daryti ir kaip elgtis. Šiandien būtų kitas dalykas.

Okupantai pradėjo organizuoti „liaudies seimo“ rinkimus. Į juos beveik niekas nėjo. Tada rinkimus pratęsė dar vienai dienai, ir per kaimą ėjo rusų kareiviai varydami balsuoti.

Mūsų mokyklos pavadinimą pakeitė. Prezidento Antano Smetonos gimnazija virto II vidurine mokykla. Vėliau ją pavadino Juliaus Janonio vardu. Mokinius pradėjo raginti stoti į ateistines organizacijas, komjaunimą. Tačiau tam buvo labai didelis pasipriešinimas.

Ukmergės gimnazija buvo labai patriotiška. Tai rodo ir tokie faktai. Atėjus sovietams kiekvienoje mokykloje buvo įkurtas „Raudonasis kampelis“, kuriame būdavo pakabintas Lenino portretas, raudona vėliava, sudėta kita bolševikinė atributika. Mūsų mokyklos mokiniai iš karto tam pasipriešino. Raudonojo kampelio langų nakčiai neuždarydavo. Mokiniai naktį atėjo ir viską sunaikino. Visi stebėjosi, kad mokiniai ėmė nešioti raudonus „triūsus“. Pasirodo, vakarais jie nupjaustydavo raudonas vėliavas ir iš jų siūdavosi sportines kelnaites ar kelnių kišenes.

Neretai per pamokas vaikai išsakydavo įvairias replikas. Pavyzdžiui, kartą istorijos mokytoja Jadvyga Staniulaitienė pasakė:

– Dabar pakalbėsime apie Marksą. Pasigirdo replika:

– Apie naujųjų laikų ubagą! Mokytojai verkdami sakydavo:

– Vaikai, prapulsite. Mes žinome, kas jūs ir ką jūs galvojate. Tik nelaidykite replikų.

Nieks tada mūsų neišdavė, bet mokytojai nerimavo, kad kas neišduotų.

Mokinys Teofilis Pilka (arkivyskupo Teofiliaus Matulionio giminaitis, dabar gyvena Kaune) per kūno kultūros pamoką peiliu supjaustė mokykloje kabojusį mokytojo Tarandos pieštą Stalino paveikslą – išpjovė Stalino pilvą. Reikėjo nueiti ir pasakyti direktoriui Romualdui Grikeniui, kad toks skandalas įvyko. Nuėjo vienas mokytojas.

Direktorius buvo ateistinių pažiūrų. Jis sukrito kėdėje:

– Chuliganizmas! – ir liepė tą paveikslą atnešti. Benešant direktoriui paveikslą vieni mokiniai klausė:

– Ką nešate?

Kiti šaukdami atsakė:

– Papjautą Staliną!

Teofiliui buvo tik 12 metų, tai jis išsisuko nuo lagerio. Mes vėliau jį vadindavome chirurgu. Jo brolis buvo kunigas kanauninkas Steponas Pilka.

Tarybiniais laikais gimnazijoje buvo motorinio skraidymo kursai, kuriuose ruošė lakūnus. Nemaža gimnazijos jaunuolių ir mergaičių lankė tuos kursus (tokių buvo apie 100 moksleivių). Kai priartėjo tų kursų pabaiga, visiems pasiūlė stoti į komjaunimą. Bet norinčių tapti komjaunuoliais neatsirado, ir kursai subiro.

Tai, žinoma, smulkmenos, bet šie atvejai yra labai charakteringi, parodantys, kaip jautėsi to laiko jaunimas. O tokių atvejų buvo labai daug.
Mūsų kaime 1948 metų rudenį buvo renkamas kolchozo pavadinimas. Vienoje gryčioje sovietai surinko kaimo gyventojus. Iš Vilniaus atvykę okupantų atstovai – rusai ir lietuviai – siūlė kolūkį pavadinti Lenino vardu. Tarp susirinkusiųjų buvo mielas aštuoniasdešimties metų senukas, mūsų kaimynas Andrius Valušis. Jis užklausė:

– O kas tas Leninas? Ar jis lietuvis?

– Ne, ne lietuvis, – gavo atsakymą.

– Tai nereikia tokio pavadinimo, – pasipriešino senukas. Tada pasiūlė kolūkį pavadinti Ždanovo vardu. Susirinkusieji atmetė. Tada klausia:

– Ko jūs pagaliau norite? Valušis atsistojo ir pareiškė:

– Norime pavadinti „Vasario 16osios“ vardu.

Kaip man pasakojo, atvykėliai, išgirdę Valušio žodžius, buvo tarsi numirę.

Dar siūlė pavadinti „Naująja vaga“. Žmonės replikavo:

– Nors ir kreiva, bet nauja. Tiek to.

Šitie dalykai, mano nuomone, yra labai svarbūs. Jie pasako apie to laiko kaimo žmonių požiūrį. Bolševikai nepaisė jų nuomonės – kolūkį pavadino Ždanovo „liaudies išrinktu ir patvirtintu vardu“.

Atėjo baisūs 1941-ieji. Birželio 14-ąją prasidėjo Lietuvos žmonių trėmimai į Sibirą. Lietuvos miestuose, bažnytkaimiuose pasirodė sunkvežimiai su enkavedistais ir vietiniais komunistais. Atsimenu, einame iš mokyklos ir matome sunkvežimius. Juose sėdi žmonės, o enkavedistai, apsirengę ilgais pilkais ploščiais ir mėlynomis kepurėmis, ginkluoti stovi prie bortų. Dar nežinojome, kad tai areštuoti ir išvežami žmonės. Atsimenu, einu, pralenkia mane tokia mašina, o iš jos man mojuoja Ukmergės veterinarijos gydytojas Ambrazevičius su sūnumi. Sūnus buvo devintoje, o aš septintoje klasėje (gydytojo anūkas Aleksandras Ambrazevičius buvo Atkuriamojo Seimo deputatu).

Tada buvo areštuota apie dešimt procentų mūsų gimnazijos mokinių. Tūkstančius žmonių iš įvairių Lietuvos vietovių okupantai ir išdavikai išvežė tais sunkvežimiais į Sibiro lagerius. Nuo to laiko jau nemiegodavome naktimis namuose. Niekas nebuvo garantuotas, kad kurią naktį neatvažiuos išvežti.

Bolševikai planavo išvežti 700 tūkstančių lietuvių. Tada Lietuvos būtų nelikę. Ačiū Dievui, nespėjo.

Nemažai Ukmergės gimnaziją baigusių merginų antrosios bolševikų okupacijos metu išėjo į mišką ir buvo partizanų ryšininkėmis. Jos suprato, kad eina į mirtį. Viena žymiausių partizanių buvo Aldona Paulavičiūtė, slapyvardžiu Laukinukė, žuvusi būdama 20 metų.³ Aš ją prisimenu. Manau, kai ją suėmė NKVD, ji sutiko būti agente tik dėl vienos priežasties – kad būtų išleista į laisvę ir vėl tęstų kovą. Po to ji sugrįžo pas partizanus ir savo gyvybę atidavė kovodama už Lietuvą.

³ KGBveikla.lt paskelbė apie ją „Agentų sąraše“ (http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas/agent/14) tokią informaciją: „Ji buvo suimta kaip partizanų ryšininkė 1945-07-29, tardoma Ukmergėje. Akistatoje partizanė M. Pečiulienė-Tulpė išdavė ją kaip Žaliojo Velnio ryšininkę Laukinukę, Indyrą. Užverbuota agente slap. „Nemezidė“ ir 1945-09 paleista. Pasitraukė pas partizanus, apie užverbavimą prisipažino partizanams (kitais duomenimis – Žalias Velnias pats sužinojo apie verbavimą, bet nebaudė). Dirbo štabe. Žalio Velnio nurodymu grįžo į Vilnių. Su štabo žinia, „Nemezidė“ teikė enkavedistams žinias apie Didžiosios Kovos apygardos struktūrą. Vėliau ryšius su NKVD nutraukė, grįžo į būrį, kovojo partizanų gretose. Žuvo 1946-03-24 Šilonių miške prie Dubių vnk. Petrušėnų k. kartu su A. Zapkumi-Piliakalniu, J. Junaičiu-Vanagu ir A . Kavaliausku-Paparčiu. Palaikai išni ekinti Kaišiadoryse. Slapta palaidoti senosiose Kaišiadorių kapinėse, bet vieta nežinoma. Partizanė Laukinukė, Indyra buvo viena iš žymiausių moterų kovotojų partizanų gretose.“ (Šaltiniai: S. Abromavičius, K. Kasparas, R. Trimonienė, Didžiosios kovos apygardos partizanai , Ka unas, 2007, p. 100, 636; N. Gaškaitė, Lietuvos partizanai 1944–1953 m ., p. 330). Partizanas Albinas Bagdonavičius iš Rusių Rago, Musninkų valsčiaus, taip aprašė mūšį, kuriame žuvo Laukinukė: „Sako, ten rusų kareiviai kirto mišką, krovė automašinas ir vežė rąstus į vagonus Kaišiadoryse. Jie, matyt, ir pastebėjo partizanus, pranešė į Kaišiadoris. Greitai keli NKVD kareivių iš Kaišiadorių ir Žaslių garnizonų būriai atkirto partizanus nuo Dubių miško ir Šilonių kaimo. Teko trauktis pražliugusiais keliais ir pievomis. Besitraukiant Piliakalnis buvo sužeistas. Gulėjo jis kiek aukščiau, ant kalnelio, kiti – lomelėje. Sužeistojo kojos smarkiai kraujavo. Judėti jis jau negalėjo. Tai pamačiusi ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Laukinukė puolė štabo viršininką gelbėti, o partizanas Motiejus Bulauka-Kolumbas užstojo kelią, sakydamas, kad tai labai pavojinga. Tačiau drąsi mergina, išvadinusi delsiančius bailiais, puolė jam padėti, bet kulkosvaidžio serijos buvo mirtinai pakirsta. Piliakalnis, matydamas, kad neišsigelbės, išsiėmė iš planšetės štabo dokumentus ir juos sudegino, paskui pistoletu nusišovė. Tada žuvo dar du partizanai, vienuolika buvo sužeisti“
( h t t p : / / w w w . l l k s . l t / V a r p o % 2 0 s t r a i p s n i a i / interviu%20su%20Abromaviciumi.html).

Vokiečių okupacija

1941 metų birželio 22 dieną Vokietija užpuolė Tarybų sąjungą, ir nekaltų žmonių trėmimas nutrūko. Atsimenu, tom dienom Ukmergės plentu, kuris buvo keli šimtai metrų nuo mūsų namų, nebuvo visiškai jokio judėjimo. O po pietų plente pasirodė vokiečių sunkvežimiai ir motociklai. Vokiečiai labai skyrėsi nuo rusų kareivių. Jie atrodė pailsėję, švarūs, geros nuotaikos – mums atrodė kaip kokie aktoriai. Žmonės iš tikrųjų džiaugėsi pamatę vokiečius, nes galvojo, kad jie išgelbėjo nuo trėmimo. Visi bėgo į plentą jų sutikti. Tikėjosi, kad Lietuva bus vėl laisva. Vokiečių mašinos važiuodavo tik plentais ir keliais (skirtingai nuo rusų kariuomenės). Greitai jos pasirodė ir Vidiškiuose. Rusai tuo metu pasitraukė į netoliese esantį Gelučių mišką. Atvažiavę vokiečiai pareikalavo pasiduoti. Taip neįvyko, ir vokiečiai ėmė šaudyti. Juos visus sunaikino vidury dienos.

Greit žmonės pamatė, kad atėję naciai pradėjo žiaurų žmonių gaudymą į kariuomenę ar prievartiniams darbams į Vokietiją, prasidėjo žydų šaudymas. Apie žydus reikia pasakyti, kad atėjus bolševikams dauguma jų rodė didelį prielankumą ir pagarbą okupantams. Lietuviai išgyvena, o jie džiaugiasi. Buvo ir mokytojų žydų. Mūsų mokykloje buvo mokytoja žydė. Ją vėliau matėme vaikščiojant prisisegus žvaigždę. Mano miestely Vidiškiuose buvo lietuvis Lapka. Jis vedė žydaitę ir ramiai gyveno. Per pirmąją bolševikų okupaciją jaunoji pasikrikštijo, jie priėmė šliūbą, ir taip ji į getą nepateko. Vidiškiuose buvo labai gerų mergaičių žydukių, bet, deja, mes nė vienos jų neišgelbėjome. Atsimenu, žydus išvežė iš miestelio ir suvarė į getą. Gaila, kad taip buvo. Tai buvo visos tautos tragedija.

1943 metais vokiečiai suėmė daug Lietuvos inteligentų ir išvežė į koncentracijos stovyklas. Štuthofe atsidūrė kun. Alfonsas Lipniūnas, prof. Vladas Jurgutis, rašytojas Balys Sruoga, kun. Stasys Yla ir daug kitų (iš viso – 47 inteligentai).

Kai 1944 metų pavasarį bolševikai rytuose pralaužė vokiečių frontą, jie ėmė artėti prie Lietuvos, o liepos mėnesį
jau prasidėjo rusų kariuomenės antskrydžiai virš mūsų žemės. Artėjant Raudonajai armijai vokiečiai leido kurti Lietuvos vietinę rinktinę. Jos vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. Jis tikėjo, kad ši kariuomenė bus branduoliu, kovojančiu už Lietuvos valstybės atkūrimą.

Lietuvoje buvo labai daug patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, kurie nedvejodami ėjo į generolo Plechavičiaus kariuomenę. Per pirmąją savaitę užsirašė daugiau negu 20 000 jaunuolių. Beveik visi vyresnių klasių mokiniai. Kai buvo išvaikyta Lietuvos kariuomenė, dalis karininkų įstojo į Plechavičiaus rinktinę. Ukmergėje buvo sudaryti net du batalionai: vienas – iš kaimo jaunimo, kitą daugiausia sudarė gimnazistai. 1944 metų vasarį per radiją generolas Plechavičius kalbėjo:

– Pirmas uždavinys – kova su banditizmu ir Stalino pasikėsinimu mus išnaikinti, tam lietuviai buriasi į Lietuvos vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai be kovos neužleis. Rinktinės veikimo plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kovos metu. Rinktinei vadovaus lietuviai karininkai.⁴

⁴ Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998). Vilnius, 1999. P. 99.

Ukmergės gimnazijoje dominavo patriotinė nuotaika. Vyresniųjų klasių mokiniai beveik šimtu procentų išėjo į Plechavičiaus kariuomenę. Išėjo net du ukmergiškiai Kunigų seminarijos klierikai Antanas Paškevičius (iš Kavarsko) ir Kazys Simanonis (iš Kurklių). Antanas Paškevičius vėliau emigravo, studijavo užsieny, parašė daug knygų (sutrumpinta pavarde Paškus). Tą vasarą iš Kunigų seminarijos nuvykau į gimnaziją. Klasėje buvo daug tuščių suolų.

Vokiečiai sumanė generolo Plechavičiaus rinktinę panaudoti Rytų fronto kovoje prieš Raudonąją armiją. Plechavičius atsisakė paklusti tokiems planams. Jį vokiečiai areštavo ir įkalino koncentracijos stovykloje Latvijoje. Rinktinė buvo nuginkluota, daug karių buvo sušaudyta Paneriuose, apie 3000 prievarta išvežta į Vokietiją.

Prieš porą metų Ukmergėje buvome susirinkę į A . Smetonos gimnazijos įkūrimo jubiliejaus paminėjimą. Iš tų laikų aš buvau vienintelis, visi buvo jaunesni. Vyriausieji davėm mintį pasodinti Ukmergėje prie mokyklos parką (ąžuolyną ar sidabrinių eglių) žuvusiems už Lietuvos laisvę Ukmergės gimnazijos mokytojams atminti. Būtų galima ir lentelę su pavardėmis padaryti – nurodyti, kur kuris buvo nužudytas.

Didžiosios kovos apygardos partizanų parke, prie Ukmergės, septyniolikai žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminti aš pasodinau septyniolika sidabrinių eglaičių.

Ukmergės mokytojų seminarijoje

Ukmergės gimnazijoje mokiausi iki 1941 metų. Nuo 1942-ųjų mokiausi Ukmergės mokytojų seminarijoje. Neatsimenu gerai, kodėl nuvykau ten mokytis. Atrodo, mane kažkas pakvietė. Tačiau metus ten pasimokęs nutariau stoti į Kauno kunigų seminariją.
Dauguma į mokytojų seminariją įstojusių studentų buvo baigę Ukmergės amatų mokyklą, kuri tuo laiku buvo labai moderni. Joje buvo gal keturi skyriai (technikos, šoferių ir dar kažkokie). Mokiniai baigdavo keturis skyrius ir po to stodavo į mokytojų seminariją, kurią baigę važiuodavo dirbti į pradines mokyklas turėdami ir mokytojo specialybę, ir amatą.

Mokytojų seminarijoje buvo daug gerų dėstytojų. Daugumą jų bolševikai areštavo. Dėstytojas K. Barkauskas mirė Vorkutoje.

Antrąkart bolševikams okupavus Lietuvą prasidėjo tikinčių mokinių areštai. Pavyzdžiui, Ukmergėje 1945 metais per Tris Karalius tėvas Viktoras Šauklys vienuolyne vedė mokytojų seminarijos studentų rekolekcijas (dalyvavo apie dešimt studentų). Rekolekcijų metu visus studentus sulaikė. Kurie suimami ginčijosi, priešinosi, tuos areštavo, kurie tylėjo – tuos paleido. Tarp suimtųjų buvo ir mano klasės draugė Elena Borisovaitė. Ji buvo graži mergaitė, rusaitė. Katalikė, bet ir komjaunuolė. Jos tėvas buvo 1-ojo kariuomenės pulko orkestro dirigentas. Ją nuteisė aštuoneriems metams ir išvežė į Uralo lagerį. Ji ten dirbo geležinkelio darbus – iš vagonų kasdavo atvežtą žvyrą. Prie tų darbų ir žuvo: ją užkabino pravažiuojantis traukinio vagonas ir tempė kelis šimtus metrų...

Jau besimokydamas kunigų seminarijoje grįžęs į Ukmergę užeidavau aplankyti gimnazijos ar mokytojų seminarijos mokinių ir mokytojų.

Kunigų seminarijoje

Nežinau, kada pradėjau galvoti apie kunigystę. Iš mano religinio nusiteikimo visi įtardavo, kad studijuosiu Kunigų seminarijoje. Šeimoje buvo gyva religinė nuotaika – matyt, ji ir vedė tuo keliu.

Nors kai buvau gimnazistas, mane traukė kariuomenė. Be to, mūsų giminėje buvo kariškis – majoras Ignas Morkūnas – karo policijos vadovas, dėstęs karo mokykloje.

Lietuvoje vyko karo veiksmai. Kartą einu tėviškėje lauku ir matau – guli negyvas jaunas tarybinis kareivis, apsirengęs šineliu. Veidas visas kruvinas, per jį musės laipioja. Tada ištariau:

– Ne. Viskas!

Savo apsisprendimą pasakiau klebonui kun. Mykolui Buožiui. Jis apsidžiaugė. Parašė, kad esu geras, doras ir pamaldus. Mano šeimoje visi buvo religingi: Mišioms patarnaudavo senelis, tėvas, brolis.

Mano apsisprendimą tėvai priėmė su džiaugsmu. Išvažiuojant padarė vaišes, išleisti atvyko artimiausi giminės. Na, ir
1942 metais išvažiavau mokytis į Kauno kunigų seminariją. Man tada buvo septyniolika metų.

Tais metais mokslo metus pradėjome ne rugsėjo 1-ąją, bet 1-ąją rugpjūčio dieną, nes seminarijos vadovybė bijojo, kad vokiečių kariuomenė neužimtų seminarijos rūmų. Tais metais mokslus pradėjo apie 180 klierikų. O per Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę buvo įvilktuvės. Kalėdoms namo parvažiavau jau su sutana.

O iš pradžių į seminariją atvykau gimnazisto kostiumu. Priėjo Rektorius – kunigas salezietis Pranciškus Petraitis SDB ir sako:

– Kodėl nešioji gimnazisto uniformą? Kodėl be koloradkės?

Atsakiau:

– Kad neturiu. Ką turiu, tą ir nešioju. Tada jis:

Kauno kunigų seminarija. 1943 m. vasara

– Nueik prie katedros pas siuvėją Puikį. Pasakyk, kad siunčiu aš, ir tau kostiumą pasiūs.

Pasiuvo man geros medžiagos juodą kostiumą, marškinius su koloradke. Toks buvo Rektorius. Ne mane vieną sušelpė. Jis visur užmesdavo akį. Rektorių visi mėgo. Jeigu atėjęs į valgyklą jis šypsodavosi, visi linksmi, ploja. Kai susirūpinęs dėl kokio dvasinio skausmo – visi tyli...

Kartą vasarą atvažiavau į seminariją. Rektorius pamatęs klausia:

– Ko vasaros metu vaikštai po seminariją?

– Noriu aplankyti teatrą, išeiti į miestą, pamatyti, kas ten darosi.

– Gerai, gyvenk seminarijoje, – sako. – Dienomis padėsi raštinėje, o vakare eik, kur nori.

Tada susiradau seminarijos bendrabuty kambarį, patalynę ir apsistojau. Raštinėje padėdavau atėjusiems klierikams pakeisti ar išduodant naujus klieriko pažymėjimus. Jie buvo išduodami vokiečių-lietuvių kalbomis. Pažymėjimų ateidavo ir jaunuoliai, kurie nebuvo klierikai. Galvoju, kaip čia yra? Nuėjau pas Rektorių ir sakau, kad pažymėjimų ateina ne tik klierikai. Rektorius sako:

– Kas ateina naujo pažymėjimo ir turi seną, tiems jį išduok. Prieš išduodamas atnešk man pasirašyti.

Pasakė, kad dėl klierikų skaičiaus sutarta su vokiečiais (koks tas sutartas skaičius, jau neatsimenu). Berods, tada studentams jaunuoliams, kurie nebuvo klierikai, buvo išduota apie 200 pažymėjimų – kad vokiečiai jų nepaimtų į kariuomenę.

Tais pirmaisiais metais buvo labai karšta vasara ir ruduo. Seminarijoje gal sunkiausia buvo laikyti maistą. Sviestą užpildavome šaltu vandeniu, kad nesugestų. Tada buvo kortelės maistui. Bet maisto mums suaukodavo, surinkdavo kaimo parapijos, jo atsiveždavome ir iš namų. Seminarijoje duodavo košės, sriubos. Karo metais ką iš maisto produktų atsiveždavome, tą ir turėjome. Maisto netrūko – bado nebuvo. Rektorius visaip stengėsi mus aprūpinti.

Turėjome tikrai puikų Rektorių. Jis mirė Vokietijoje, ten ir palaidotas. Apie jį rašė pulkininkas Jonas Petraitis savo

Iš kairės į dešinę – prelatas S. Jokūbauskis, seminarijos rektorius P. Petraitis SDB, prefektas kun. V. Mankeliūnas, dvasios tėvas kun. V. Balčiūnas Kauno kunigų seminarijos įvilktuvių šventė. 1943 m. gruodžio 8 d.

Kun. prof. Stasys Gruodis SJ

Kun. prof. Pranas Kuraitis

Kun. prof. Juozas Grigaitis MIC

knygoje „Kaip jie mus sušaudė“. Kai būdavo oro pavojai ir mes slėpdavomės seminarijos rūsiuose, Rektorius mums tada daug ką pasakodavo.

Dvasios tėvas buvo kun. dr. Vytautas Balčiūnas, dėstytojai profesoriai – Stanislovas Gruodis SJ, prelatas dr. Pranciškus Kuraitis, kun. Juozas Grigaitis MIC, kun. Stasys Yla ir daugelis kitų.

Seminarijos dėstytojai buvo reiklūs, griežti. Labai rimti dėstytojai. Dalis jų buvo kunigai (kaip S. Gruodis, J. Grigaitis, vokietis V. Fuht SJ, Stasys Rimkevičius SJ ir kt.), kita dalis – pasauliečiai. Paskaitos vyko šešias dienas per savaitę – nuo ryto iki pietų. Po pietų – poros valandų pertrauka, o po to iki vakaro savarankiškai mokydavomės.

Šie garbingi mokytojai ir tėvai mums davė ne tik mokslo bei profesinių žinių, bet ir išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau negu savo jaunystę ir gyvybę. Supratome, kad politika yra iššūkis įgyvendinant Dekalogo artimo meilės įsakymą. Tai suprato ir mūsų seminarijos vadovai.

Seminarijoje subrendome ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, pasirengėme ateities išbandymams. Ir atėjus didžių negandų metui atlaikėme. Už seminarijos dienas ir už visą savo gyvenimo kelią dėkoju Dievui ir to meto seminarijos profesoriams, kurie mylėjo Dievą ir Tėvynę ir sąžiningai atliko savo misiją. Esu dėkingas jiems, kad išmokė mane eiti tiesiu keliu ir nedaryti kompromisų. Meldžiu Jiems ir visiems
mano auklėtojams Dangaus karalystės!

Vokiečių okupacijos metais Kauno kunigų seminarija buvo ne tik miesto, bet ir visos Lietuvos religinio ir politinio gyvenimo centras. Į ją atvykdavo ir kariškiai, ir civiliai inteligentai. Skaitė paskaitas, svarstė pagrindines tautos gyvenimo problemas. Tai buvo žiauraus karo metas, kada grūmėsi dvi baisios sistemos – gy-

Kun. prof. Stasys Yla

venti ar mirti. Jei ne Lietuvos seminarijų parengti kunigai, jų nuoširdi pagalba partizanams, partizaninė kova nebūtų tiek ilgai ištvėrusi. Be kunigų pagalbos partizanai vargu ar būtų dešimt metų išsilaikę baisioje ir nykioje kovoje. Todėl Kauno kunigų seminarijos indėlis į kovą už Lietuvos laisvę yra labai didelis. Juk okupacijos metais ji tik viena buvo likusi kaip šios kovos bastionas.
Kunigų vaidmuo lietuvių tautoje yra svarbus ir lemiamas. Prasidėjus okupacijai Bažnyčiai vėl teko

Seminarijos bažnyčia.
Apie 1943 m.

vadovauti atgimimo kovai. 1948 metų liepos 9 dieną LKP CK nutarime Lietuvos katalikų Bažnyčia ne šiaip sau buvo įvardyta kaip opozicija stalininiam režimui. Dėl to nuo 1944 metų iki Stalino mirties sovietiniai teismai į Sibiro lagerius išsiuntė 364 kunigus (1948–1950 metais – 173). Dvasininkams paprastai buvo formuluojamas vienas iš dviejų kaltinimų – ryšiai su ginkluotu pogrindžiu arba antitarybinė propaganda.

Šiandien Bažnyčiai vėl atėjo metas įsitraukti į Lietuvos atgimimą. Daugelį metų ji buvo izoliuota nuo tautos gyvenimo, todėl ir rezultatai gana liūdni, net tragiški.

Seminarijoje buvo nustatyta regula – kiekvieną šeštadienį susitvarkyti kambarius, persirengti švariais baltiniais, o 18 valandą – kas norėjo – galėjo nueiti išpažinties. Po to būdavo paskaita. Paskaitas skaitydavo ir kunigai, ir žinomi pasauliečiai, pavyzdžiui, filosofas Antanas Maceina, pulkininkas leitenantas Antanas Špokevičius, generolas Stasys Raštikis. Paskaitininkai kalbėdavo atvirai, bet niekad nebūdavo išdavysčių, nors Lietuva buvo vokiečių okupuota. Visi buvo įsitikinę, kad vokiečiai pralaimės. Visi tada kalbėdavo apie Lietuvos Respublikos kūrimą, jos atstatymą. Kunigų seminarija iš tiesų buvo religinio ir tautinio gyvenimo centras Kaune.
1943 metais Kauno kunigų seminarijoje įgaliotas popiežiaus Pijaus

Arkivyskupas
Teofilius Matulionis

Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai: Jonas Čeponis – paskutinėje eilėje pirmas iš dešinės.
Česlovas Kavaliauskas – sėdi ketvirtas iš kairės, Kazys Kundrotas – antroje eilėje pirmas iš kairės. 1943 m.

XII vyskupas Teofilius Matulionis suorganizavo klierikų orientalistų būrelį. Jis tada buvo Benediktinių bažnyčios rektorius. Būrelis siekė parengti seminaristus misijoms – jeigu būtų galimybė po šventimų vykti dirbti į Rusiją. Klierikai mokėsi rusų kalbos, ir jiems buvo aiškinama, kas jų laukia tokiose misijose. Būreliui priklausiau ir aš. Bet jis buvo paleistas suuodus gestapui. Kiek atsimenu, dauguma to būrelio narių vėliau pateko į bolševikų lagerius. Taigi į misijas jie pateko, tik kitu būdu. Kai mane areštavo, KGB vadovas D. Todesas klausė:

– Kas seminarijoje buvo tavo dvasios vadovas? Atsakiau, kad vyskupas Teofilius Matulionis.

– Aha. Suprantama, – atsakė Todesas.

Trečiadieniais po du klierikus galėdavome išeiti į miestą. Tačiau išeidavome retai. Į miestą aš eidavau kartą per 3–4 mėnesius. Kas neidavo, dažniausiai seminarijos kieme žais-

Seminaristai prie Maironio paminklo.
Seminaristai prie Maironio paminklo.
Aš – antroje eilėje nuo viršaus, pirmas iš dešinės. 1943 m.

davo tinklinį ar dirbdavo įvairius tvarkymo darbus. Tinklinio žaisti ateidavo dvasios tėvas kun. Vytautas Balčiūnas, kiti dėstytojai. Eidavome pjauti, skaldyti, krauti malkų, nes jų daug priveždavo, daug ir reikėdavo. Ruošėme malkas žiemai. Iki rudens visos malkos būdavo sutvarkytos.

Seminarijoje mano geru draugu buvo Jonas Čeponis iš to paties kurso. Kurį laiką kartu gyvenome. Atėjus antrajai bolševikų okupacijai, grįždami namo iš Kauno parveždavom į kaimą pogrindžio laikraščių, partizanams – vaistų. Čeponis veždavo į Biržus, Pasvalį, o aš – į Ukmergę. Mūsų laukdavo.

Anuomet seminarijoje mokėsi daug labai gabių klierikų. Visų mū-

Kun. prof. Vytautas Balčiūnas

sų dėmesį atkreipė vyresnio kurso klierikas Česlovas Kavaliauskas. Jis buvo tylus, ramus, visada vaikščiodavo su knygomis rankose. Seminarijoje tobulai išmoko graikų ir lotynų kalbas – egzaminų metu profesoriai jo net neegzaminuodavo, o prašydavo padėti egzaminuoti kitus klierikus. Jis buvo tikras mokslo žmogus. Kai seminarijoje vykdavo kokie nors šventiniai renginiai, akademiniai svarstymai, paskaitos, jis visada į juos ateidavo su motina. Buvo muzikalus, gerai grojo vargonais. Kai buvo areštuotas ir kalėjo Norilsko lageriuose, Kavaliauskas parašė politinių kalinių himną.

Seminarijoje buvome labai drausmingi. Į katedrą klierikų eilėje eidavau kartu su klieriku Kazimieru Simanoniu, kuris seminarijos nebaigė – išėjo į partizanus. Jis buvo vienas iš Ukmergės gimnazijos kapeliono P. Mačio globojamų mokinių.

Mano kurso draugas seminarijoje buvo ir mano kaimynas ukmergiškis Petras Našlėnas. Buvo atsargos karininkas. Tikroji jo pavardė buvo Kerbelis, bet pasikeitęs pasą tapo Našlėnu. Geriausiai iš mūsų mokėjo vokiečių kalbą. O tai vo-

Kauno kunigų seminarija. 1944 m.

kiečių okupacijos metais buvo svarbu. Seminarijoje, kambaryje po lova mes slėpėme radijo aparatą. Išklausęs žinias atpasakodavo ir mums. Net kiti pastebėjo, kad mes daugiau žinių turime.

Klierikams pamaldumo netrūko. Rytinius mąstymus vokiečių okupacijos metais vesdavo kun. Vytautas Balčiūnas, užėjus bolševikams – jaunas kunigas Vincentas Sladkevičius, kuris tapo prefektu – antruoju inspektoriumi. Per šiuos rytinius apmąstymus irgi sužinodavome, kas vyksta. Kai jis ateidavo linksmas, žinodavome, kad politikoje kažkas gero nutiko, kai nusiminęs – kažkas blogo.

Gerai prisimenu kan. Pranciškaus Ramanausko konsekraciją vyskupu Kauno katedroje 1944 metų kovo 6 dieną. Buvo nuostabi ir nepakartojama šventė. Iškilmėse dalyvavo visi Lietuvos vyskupai. Bent trumpam užmiršome visus karo baisumus ir vokiečių okupaciją. Ir visai nepagalvojau, kad netrukus teks drauge su vyskupu Ramanausku kentėti ir dalytis viltimi dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės, ilgėtis prarastos laisvės ir savųjų.

1945 metais seminarijoje boikotavome bolševikų organizuotus rinkimus – niekas iš klierikų nėjo balsuoti.

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas

Prie seminarijos. Aš – trečias iš dešinės viršutinėje eilėje. 1944 m.

Tądien per pietus į seminariją atvažiavo saugumiečiai ir išsivežė rektorių kun. Stanislovą Gruodį SJ. Saugume jam pasakė:

– Jei per porą valandų nebalsuosite, visus areštuosime ir išvešime.

Grįžęs Rektorius susijaudinęs kalbėjo:

– Broliai, jūs pareiškėte, ką galvojate, o dabar, kad neuždarytų seminarijos, įsakau eiti ir balsuoti.

Aš balsuoti nėjau. Nuėjo gal koks trečdalis klierikų. Bet nieko blogo tada nedarė.

Atėjus antrajai bolševikų okupacijai, prasidėjo jaunuolių mobilizacija į tarybinę armiją. Duodavo dešimt dienų prisistatyti. Jei neprisistatai, imdavo gaudyti. Dešimt dienų kaipmat prabėgdavo.

Aš irgi buvau įkliuvęs. Seminarijoje pranešė, kad kol kas nėra susitarimo mus atleisti nuo kariuomenės. Laukėme namuose ir slapstėmės. Po kiek laiko gavome pranešimą, kad reikia atvykti į Kauną ir gausime pažymėjimus. Tada su klieriku Jonu Vareikiu išvykau iš namų. Bet Ukmergėje mus sulaikė. Nuvedė į komisariatą. Paprašiau, kad man leistų pasikalbėti su komisaru. Ateina komisaras Kučinskis. Jis buvo lietuvis nuo Utenos. Gerai mokėjo kalbėti utenietiškai. Kokias tris valandas kalbėjomės. Jis pasiūlė stoti į karo mokyklą, pažadėjo, kad per šešis mėnesius gausime leitenanto laipsnį, o per metus – tris žvaigždutes. Mes paaiškinome, kad negalime ten stoti neturėdami idėjos. Jis juokdamasis atsakė:

– Jūs manote, kad pas mus į karo mokyklą kas nors eina su idėja?

Tada pasakė, kad mus paleis, bet perspėjo persigalvoti, nes mes jau artimoj ateity jokios religinės laisvės neturėsią.

Išeinant buvo labai įdomi situacija. Prie durų stovėjo mongolas. Komisaras paėmė jį už peties, atitraukė nuo durų ir pats išeidamas laukan ant laiptų mus palydėjo ir išleido sakydamas:

– Jeigu jus kas sulaikys ir nenorėsite eiti į karo mokyklą, negalėsiu jums padėti.

Padavėme vieni kitiems rankas. O prie durų kagiebistas mus stebėjo. Kiek paėję išgirstame:

– Stoij!⁵ Ką parašė komisaras?

⁵ Rus. – Stok!

Atsakėme, kad nieko nereikia rašyti, bet turime važiuoti į kariuomenę, į Kauną. Tada paleido. Ukmergėje klebonijoje sulaukėme nakties ir tada į Kauną išvažiavome arkliuku. O Kaune gavome pažymėjimus.

Visi jaunuoliai slapstėsi. Visi tikėjosi, kad Vakaruose prasidės karas. Pradžioje slapstėsi ir buvo neginkluoti. Atėjus okupantams 1944 metų rudenį ėmė siausti bolševikų teroras. Jaunuolius pradėta gaudyti. Tada jie apsiginklavo. Prasidėjo pasipriešinimo veiksmai. Išėję besislapstantys jaunuoliai atsišaudydavo.

Dalis Lietuvos patriotų buvo ištremta, dalis pasitraukė į Vakarus (daugiau valdininkai, jų šeimos iš miestų, kaimuose mažai kas pasitraukė), dalis buvo nužudyta, tūkstančiai idealistų patraukė kovoti prieš okupantus išeidami į mišką partizanais. Mano pusbrolis buvo Lietuvos saugumo pareigūnas. Jis siūlė išrašyti dokumentus ir kvietė važiuoti. Tėvai tada sakė:

– Nieko nepadarei, tai nebus ir pavojaus nuo bolševikų. Kodėl reiktų trauktis?

Iš tikrųjų, iki to laiko aš nieko nebuvau padaręs.

1945 metais per Užgavėnes pradingo mūsų kurso klierikas Kazys Kundrotas. Jis negrįžo porą dienų. Mes su Jonu Čeponiu nutarėme eiti jo ieškoti manydami, gal jis suimtas. Abu nuėjome į miliciją prie Įgulos bažnyčios. Pasakėme, kad dingo mūsų draugas. Milicininkai atsakė, kad nieko nežino, kad eitume namo, o jis atsiras.

Po kelių dienų Kundrotas sugrįžo. Sakėsi, kad buvo suimtas, bet nieko jam neinkriminavo ir paleido. Po to jis pasitraukė iš seminarijos ir nuvažiavo netoli Kaišiadorių pas partizanų vadą Žalią Velnią. Mat pats buvo kilęs nuo Kaišiado-

Kauno kunigų seminarija

rių. 1945 metais jau vyko partizaninis judėjimas, jaunuoliai slapstėsi miškuose. Partizanai prie Kaišiadorių minėdavo, kad pas juos atsiradęs klierikas Kundrotas. Jis neva sakęs, kad ištrūko iš KGB ir nuėjo pas partizanus. Vėliau pasirodė, kad jis KGB buvo užverbuotas. Kai mane areštavo, tardymo metu klausinėjo apie Kauno kunigų seminarijoje besimokiusį klieriką Kazį Kundrotą.⁶ Mes jau seminarijoje įtarėme, kad jis užverbuotas, ir, manau, tai įvyko Kaune 1945 metais, per Užgavėnių atostogas.

⁶ Tinklalapyje KGBveikla.lt skelbiama, kad Kazys Kundrotas buvo LSSR agentas „Saulėtekis, kuris palaikė ryšius su partizanais“, kad jis kaip agentas užsirekomendavo teigiamai, o „jo pateiktų duomenų pagrindu sunaikinta didelė lietuvių buržuazinių nacionalistų gauja“. Nurodyta, kad K. Kundrotas buvo užverbuotas MGB Biržų apskrities skyriuje ir kad pagal jo pateiktus duomenis buvo likviduotas Antanaičio partizanų būrys, nužudyta ir suimta 20 žmonių. Kai paaiškėjo, kad agentui kyla grėsmė, jis buvo perkeltas į Klaipėdą ir įdarbintas Klaipėdos miesto švietimo skyriuje. Tinklalapis informuoja: „1947 m. lapkritį dalyvavo nužudant sovietinį aktyvistą – Klaipėdos m. inspektorių Jonauską, už ką buvo nuteistas 25 metų laisvės atėmimo bausme“. KGBveikla.lt neteisingai nurodo, kad jis buvo nevedęs, nes palikęs seminariją vėliau vedė. (http:// www.kgbveikla.lt/lt/agentusarasas/agent/28)

1946 metų pavasarį, kai buvau kažkur išvažiavęs, KGB ieškojo manęs seminarijoje ir tėviškėje. Tai mums buvo signalas, kad grįžti į seminariją jau pavojinga.

1946 metų gruodžio 9 dieną visiems klierikams buvo įteiktas toks seminarijos rektoriaus kun. Pranciškaus Venckaus laiškas:

„Brangieji,

Pradedant šiuos mokslo metus sakiau Jums: Sveikinu Viešpatyje sveikus sugrįžusius, laimingai susirinkusius ir, po trijų maldos dienų, su Dievu mokslo metus pradėjusius.

Už visa ačiū Gerajam ir Didžiajam Dievui.

Ačiū ir kitiems, o taip pat ir toms valdinėms įstaigoms, kurių daugiau ar mažiau priklausome, už tai, kad veikiame. Tikime, kad visas šis būrelis – meilės, maldos ir aukos dvasioje – galės dirbti iki mokslo metų pabaigos. Taip pat tikime, kad susidarys sąlygos ir kitiems, dar čia neatvykusiems, kada bus pakviesti atvykti į šio būrelio tarpą.

Tačiau, deja, ne visos mūsų viltys išsipildė. Paskutiniu metu virė tam tikri procesai, kurie iš mūsų Almos reikalavo didelių pastangų. Kiek tik galėjome, stengėmės dalykus pakreipti reikiama linkme. Ir Vyskupai ir mes darėme viską, kad Seminarija liktų tokia, kokia ji yra. Bet ne dėl Vyskupų ir ne dėl mūsų kaltės Seminarija turi apsiriboti skaičiumi 150.

Tiesa, prieš keletą dienų Lietuvos Episkopatas yra davęs į Maskvą šiuo reikalu dvi telegramas, tad dar gali būti kiek vilties, kad dalykai pakitės geryn. Tačiau kol nėra jokio atsakymo, mums tenka tvarkytis pagal dabar terminuotus Valdžios parėdymus.

Dalis mūsų liks Almoje, kita dalis – už Almos. Visi Jūs mūsų įstaigai esate lygiai brangūs: ir pasilieką čia ir gyveną įvairiose vietose.
Žmonėms kartais tenka atsidurti labai sunkioje situacijoje, tačiau Galybių Viešpats ir tokią valandą gali padėti. Šiuo metu mūsų pasitikėjimas tik Dievuje.

Tie, kurie liekate mūsų globoje, suglauskite savo eiles ir pajauskite tą atsakingumą, kokio iš Jūsų reikalauja ir laukia Bažnyčia. Kurie mūsų Almą apleidžiate – ir toliau gyvenkite Almos tradicijomis. Gyvenkite klieriko gyvenimą su ta mintimi, kad visi pasimatysime, kai tik Almoje atsiras laisvų vietų.

In Te, Domine, speravi, non confundar in aeternum“

Kovos už laisvę

keliai ir kalinimai

Pas partizanus

Minėjau, kad neturėjome pasų ir kad tada bolševikai kaip asmens dokumentą pripažino bažnytinius metrikus (Lietuvos Respublikoje pasus pradėjo išduoti gal nuo 1920-ųjų). Užteko ir įvairių įstaigų pažymėjimų. Aš irgi neturėjau lietuviško paso. Pirmus metrikus padirbau broliui, kad nepaimtų į tarybinę armiją. Po to juos padariau giminėms ir kitiems žmonėms. Nežinau, kiek jų padariau, bet nemažai. Atvažiuodavo metrikų iš įvairių apylinkių. Tas padirbinėjimas vyko ilgą laiką. Jo tikslas – kad jaunuolių nepaimtų į tarybinę kariuomenę. Sakydavau:

– Dėl Dievo, niekam nesakykite.

Matyt, vis dėlto kažkas pasakė. 1946 metų gegužės mėnesio pradžioje, dar nesibaigus mokslo metams, į tėvų namus atvyko KGB – gauja civiliai apsirengusių ir klausė:

– Kur sūnus Alfonsas? Tėvai:

– Nėra. Jis Kaune.

– Nėra seminarijoje, – sakė atvykėliai.

Manęs namuose nerado. Neatsimenu, kur tada buvau. Supratau, kad baigta. Prirašė tada man politiką. Ir tada, ir dabar ją prirašo.

Po to dar dalyvavau slaptose rekolekcijose Kaune pas jėzuitus. Po jų išėjau į mišką – pas partizanus. Rekolekcijų klausiau pasislėpęs už vargonų. Buvo proga mąstyti: „Išeinu į naują gyvenimą“. Tas gyvenimas pilnas pavojų, ir niekas negalvojo, kad ilgai ištvers. Tokios buvo mano paskutinės neoficialios rekolekcijos.

Tuo metu nebebuvo jokios romantikos. Tik matematika:
jei bėgti, tai bėgti. Jau turėta pamokų: KGB seminarijoje areštavo devynis klierikus – atvažiavo ir išsivežė. Tais metais apie
20 klierikų buvo ištremta į Rusiją, dauguma atsidūrė prie Baikalo ežero. Būtų įdomu sužinoti, kiek tada areštavo seminaristų. Pavyzdžiui, diakonas Antanas Mitrikas dešimt metų išbuvo Sibire ir tik grįžęs buvo įšventintas kunigu.

Mano seminarijos draugai Jonas Čeponis ir Petras Našlėnas seminarijoje išbuvo ilgiau. Vėliau ir juos areštavo. Čeponis buvo labai drąsus. Jis baigė keturis seminarijos kursus ir gavo 25 metus konclagerių. Sibire dirbo šachtose. Gal po 10 metų jį paleido. Tada jis nuvyko aplankyti ištremtą brolį Sibire ir sutiko jo žmonos seserį, kuri vėliau tapo jo žmona. Po savo arešto nei Čeponio, nei Našlėno daugiau nesutikau, ir kagiebistai manęs su jais nesuvedė.

Pasitraukus pas partizanus viskas buvo nauja, nors daugumą vyrų pažinojau ir tarp jų buvau savas. Kaip klierikui, teko vadovauti maldoms, kartu melstis.

Mano tėviškės apylinkės partizanai buvo iš Didžiosios kovos apygardos. Jai priklausė penki batalionai, kuriems vadovavo Žalias Velnias⁷.

Jonas Misiūnas-Žalias Velnias

⁷ Jonas Misiūnas -Žalias Velnias gimė 1910 m. Pušaloto valsčiaus Padliesės vienkiemyje netoli Joniškėlio. 1944 m. savanoriu įstojo į Vietinę rinktinę, 1944 m. vasarą išėjo partizanauti. Trakų apskrityje suorganizavo Didžiosios k ovos rinktinę ir nuo 1944 m. rugsėjo jai vadovavo. Vėliau ši rinktinė tapo apygarda. Buvo sumanus vadas, geras organizatorius, rūpinosi žvalgyba, sukūrė mobilius kovotojų būrius, kėlusius siaubą okupacinės valdžios pareigūnams. 1946 m. rugpjūtį, patikėjęs MGB paskelbta žinia apie kuriamą pogrindinį centrą, buvo iškviestas į Vilnių dalyvauti „pasitarime“ ir rugpjūčio 14 d. suimtas. Jo vardu MGB siuntė į apygardą direktyvas ir nurodymus, „parūpino“ naują vadą – MGB provokatorių. J. Misiūno -Žalio Velnio likimas nežinomas. Manoma, kad 1947 m. jis mirė kalėjime. 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu J. Misiūnas -Žalias Velnias apdovanotas Vyčio kryžiaus 2ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Pirmas kairėj – būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas

Aš buvau penktajame. Jo vadovas buvo Stiklas – Bronius Jakubonis iš Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaimo. Neseniai jį apdovanojo Vyčio Kryžiumi. Jam reiktų pakelti laipsnį, nes bataliono vadai turėjo gauti majoro laipsnį.

Stiklas buvo drąsus vyras. Kartą jį sužeidė – jam lūžo koja. Po to ji suaugo kreivai. Stiklas negalėjo vaikščioti. Tačiau kaip buvęs kariuomenės kavaleristas susirado arklį ir naktimis jodinėjo raitas. Kartą jį užpuolė, arklį nušovė, jis pats

Kryžius, pastatytas Didžiosios kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono vado Broniaus Jakubonio-Stiklo, jo brolio, to paties bataliono būrio partizano Stasio Jakubonio ir Skabeikių k. gyventojo Petro Valeikos (Valaikos), suimto
1949 m. spalio 10 d., kai jo namuose žuvo Bronius Jakubonis-Stiklas, atminimui

buvo sužeistas. Nukritęs sugebėjo nušliaužti ir pasislėpti. Apsistojo pas ūkininką Valeiką. Stiklo paprašytas šis atvedė skrebus. Sodyboj įvyko susišaudymas. Stiklas nukovė vieną NKVD leitenantą, o po to pats nusišovė. Per visą penktojo bataliono gyvavimo laiką – iki 1949 metų spalio mėnesio, berods, 10 dienos – jis buvo vienintelis jo vadas. Toje vietoje, kur jis žuvo, netoli Skabeikių kaimo (prie Ukmergės–Panevėžio plento – jo tėviškėje), pastačiau jam ir jo broliui, taip pat partizanui, atminti kryžių.

Partizanų buvo visokių. Vieni slapstėsi privačiai ir ateidavo tik tam tikrų uždavinių įvykdyti, kiti buvo būry. Tuo metu būry buvo apie dešimt partizanų.

Kartą prasidėjo stribų siautimas. Mano vadas Stiklas turėjo slėptuvę klojime. Į ją įlįsdavo per klojimo pamatą, ištraukus akmenį. Slėptuvė buvo įrengta kluone po šiaudais, prie pat sienos. Atvykę skrebai paprastai ieškodavo slėptuvės badydami šiaudus. Kai neįtardavo, pabadydavo, pabadydavo ir nueidavo. Dažniausiai tokie susitikimai baigdavosi pabadymais. Jei įtartų – viską išverstų. Slėptuvių sienos buvo plonos, viskas girdėdavosi. Pradžioje dar buvo geriau, nes rusai nežinojo bunkerių įtaisymų. Bet kai rado keletą partizanų bunkerių, suprato, kur partizanai gali slėptis.

Kartą mes buvome užsimaskavę toje Stiklo slėptuvėje. Atsimenu, mane pradėjo imti miegas. Draugas pakumštydavo, kad nemiegočiau. Taip bebūnant atėjo rusai. Vienas atsiskyręs prie pat slėptuvės pradėjo atlikinėti savo gamtinius reikalus. Paskui nuėjo su visa gauja. Tokiais atvejais pajusdavai, kaip arti mirtis.

Didžiosios kovos apygardos penktasis batalionas. 1947 m.

Kitą kartą vėl buvo siautimas. Parą buvau nemiegojęs, nieko negėręs. Užėjau į sodybą, kur gyveno pažįstami žmonės, ir sakau:

– Labai noriu gerti. Duokite ką nors išgerti. Sako:

– Rasalo gersi?

– Gersiu.

Kai baigiau gerti, pajutau, kad degtinė. Pasirodo, jie pripylė samagono, o ant viršaus užpylė rasalo. Buvau taip ištroškęs, kad tik pabaigoje pajutau degtinės skonį. Tada nieko neįvyko...

Kai būdavo labai sunku, atvažiuodavau į Kauną ir apsistodavau Marcelės Mačiulytės (Maironio sesers) bute. Ji mane labai mielai priimdavo. Visada iškūrendavo vonią. Pabūdavau dieną dvi, pailsėdavau ir grįždavau pas partizanus.

Žiemos metu dalis partizanų persikeldavo į Ukmergę. Čia gyvendavo užsimaskavę ir taip pralaukdavo žiemą.

1946 metais buvo labai šlapias ruduo. Kagiebistai negalėdavo privažiuoti mašinomis į mišką. Žmonės tada kartais, papjovę kiaulę, iškepdavo vėdarų, alaus ir vakarais pakviesdavo partizanus pavalgyti.

Kun. Mykolas Buožius.
1944 m.

Tuo laikotarpiu Vidiškių parapijoje klebonavo kun. Mykolas Buožius⁸. Jis vienintelis kaime turėjo radijo aparatą.
Buožius gerai mokėjo vokiečių kalbą. Klausydamas radijo jis gaudavo naujausių žinių, o aš jas nunešdavau partizanams, kad žinotų, kas vyksta pasaulyje.

⁸ Kun. Mykolas Buožius (1911 – 1991) 1937 m. įšventintas į kunigus.1940 – 1946 m. buvo Vidiškių parapijos klebonu. 1948 m. suimtas ir Ypatingojo pasitarimo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų lageryje.

Kai mes, partizanai, išėję iš miško užsukdavome pas žmones vandens atsigerti, gaudavome ir pavalgyti. Žmonės kviesdavo miško brolius, juos mielai priimdavo. Susirinkę vyrai dainuodavo. Tada daug dainuodavo. O prieš dvyliktą partizanai išeidavo iš sodybų į naktinę poilsio vietą.

Atsimenu vieną mažą mergaitę. Partizanams dainuojant ji pradėjo verkti. Klausėme, kodėl verkia.

– Kad jūsų dainos labai liūdnos.

Vėliau ją sutikau Kavarske. Tada jai buvo per penkiasdešimt.

Partizanai prašydavo gyventojų, kad iki vidurnakčio laikytų šunis uždarytus, nes jie nevienodai lodavo ir galėjo atkreipti dėmesį: vienaip aplodavo skrebus, kitaip – partizanus, dar kitaip – gyventojus. Tą pastebėjo visi, ne tik partizanai. Iš šunų lojimo buvo galima nustatyti, kas kaime yra. Šunų lojimas galėjo padaryti daug blogo, nes tada būdavo aišku, kad yra kažkoks judėjimas. Atėjus partizanams užtrukdavo, kol šeimininkas šunis nutildydavo.

Man prisimena, kaip 1940 metais šunys mėnesienoje staugdavo. Tada sakydavo, kad jie nujaučia nelaimę. Ir tais metais Lietuvą okupavo.

Ukmergėje nužudytų partizanų lavonus stribai mėtė dviejose vietose. Viena buvo Vytauto gatvėje, netoli gimnazijos važiuojant į Utenos pusę, kur buvo Ligonių kasos, o vėliau – rajono partkomas. Kita – buvusio gyvulių turgaus aikštėje. Ten vėliau partizanams buvo pastatytas paminklas iš akmens su kryžiumi, bet kryžių chuliganai nulaužė. To kryžiaus istorija įdomi. Kun. Juozas Zdebskis, tuo metu kunigavęs Prienuose, sovietmečiu senose kapinėse surinko nugriautus kryžius ir juos suslėpė šventoriaus žemėje prie varpinės. Vieną iš tų kryžių buvo davęs šiam paminklui. Jau nepriklausomybės metais savivaldybė norėjo šalia turgavietės padaryti mašinų stovėjimo aikštelę ir paminklą patraukti į šalį. Nesutikau. Juk tai buvo vieta, kur gulėjo sumesti kruvini partizanų kūnai. Turgų ar mašinų sustojimo vietą gali daryti ir kitoje vietoje.

Vyčio apygardos vadas kapitonas Juozas Krikštaponis žuvo bunkeryje prie Lėno – už Taujėnų. Kartu su juo tame bunkeryje žuvo apie šešiolika žmonių. Atrodo, juos išdavė vienas iš palikusių bunkerį. Nežinia, kur jie palaidoti. Jų kūnus išvežė. Bunkerio vietoje pastatėme paminklą. Pradžioje jis buvo tik iš akmens. Vėliau Klaipėdos kalviai padarė gražų kaltinį kryžių, kuriuo papuošėm paminklą.

Kita mūsų surasta masinio palaidojimo vieta – Varžų kaime. Ir jokio atminimo nebuvo. Mano laikais ten buvo didelis kaimas. Šiandien kaimo nebėra. Tik dvi menkutės gryčiukės. Viena – prie palaidojimo vietos. Šeimininkas sakė:

– Paminklui partizanams pastatyti imk žemės kiek nori. Paėmėm vieno aro plotą. Pastačiau gražų ąžuolinį kryžių, apsodinome tujomis. Tie geradariai pasodino gėlių, prižiūri atminimo vietą.

Dar vieną kryžių pastačiau Deltuvoje, prie bažnyčios. Jį pastatyti paprašė ses. Monikutė Gavėnaitė, Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbė. Ten žuvo gal devyni man pažįstami partizanai.

Kitą kryžių pastačiau Pamūšės kaime, už Taujėnų. Ten žuvo trys partizanai, o šeimininkai, kurių sodyboje jie slėpėsi, buvo išvežti. Prie jų sodybos ir pastatėme kryžių. Bet niekas iš to kaimo žmonių kryžiaus ir aplinkos priežiūra nepasirūpina.

Pirmasis areštas

1946 metų gruodžio pabaigoje partizanai išsiuntė mane į Kauną – kažkas žadėjo šovinių. Turėjau laišką su nurodymu susitikti sutartame bute netoli Vytauto Didžiojo bažnyčios. Anksčiau Kaune gyvenau pas pranciškonus ir joje lankydavausi.

1946 metų gruodžio 31 dieną nuėjau į tą butą. Ten sutikau žmogų, kuris man pasiūlė kelis į nosinę suvyniotus šovinius.

– Man nereikia šitų šovinių, – pasakiau. Iš karto supratau, kad esu apgautas. Nosinės su šoviniais neėmiau ir išėjau.

Matyt, mane sekė, ir kai ėjau netoli Vytauto bažnyčios, ties įėjimu į pranciškonų ligoninę, ant laiptų, mane suėmė. Vedė per visą miestą – iki KGB, Stalino prospekto (dabar Laisvės alėja) 6-ojo numerio. Buvo Naujųjų metų išvakarės, šešta valanda vakaro.

Atvedę padarė asmens kratą. Ją atliko operatyviniai KGB įgaliotiniai – A.G. Gurio ir vyresnieji leitenantai Masloboev ir Meijer. Išpjovė visas metalines sagas, kabliukus iš kelnių. Paėmė pirštų antspaudus. Paskui nurengė ir pradėjo tardyti. Pirmasis tardymas prasidėjo apie 20 valandą ir truko apie 4 valandas.

Konkrečios informacijos apie mane kagiebistai turėjo labai menkai. Sutik-
tasis paliudijo, jog prašiau šovinių. Aš išsigyniau, kad man nereikėjo jokių šovinių, ir aš jų neėmiau.

Kai vėlai vakare lauke ėmė šaudyti naujametiniai saliutai, jie nuvedė mane į 15-ąją kamerą, o patys išėjo sutikti Naujųjų – 1947-ųjų – metų.

NKVD būstinė Kaune. 1940–1941 m.

Areštavimo pagrindas ir areštas: duomenys iš bylos

Byla man buvo užvesta dar 1946 metų rugpjūčio mėnesį pagal iš KGB agento gautus duomenis apie mano ryšius su partizanais – esą aš parūpinu jiems ginklų ir šovinių, taip pat remiantis informacija apie mano antitarybinę veiklą.

Pažymoje, datuojamoje 1947 metų sausio 4 dieną (sudarytoje pagal operatyvinės bylos Nr. 1546 duomenis), pateikiamas KGB agento Višniakovo (tai buvo batsiuvys Petras Medišauskas) pranešimas, kad 1946 metų liepos 23 dieną jo bute apsilankė Alfonsas Svarinskas ir prašė sužinoti, ar areštuotasis kunigas Eduardas Simaška yra laikomas Kauno kalėjime, ar ne, ir jam pranešti. Kai Višniakovas paklausė, kur jis galėtų surasti Svarinską, šis atsakęs, kad Kaune jį rasti sunku, nes jis apsistoja daugelyje butų, todėl jei pavyktų ką nors sužinoti apie kunigą Simašką, Višniakovas apie tai turėtų pranešti Vytautui. Pažymoje rašoma, kad Vytautas yra Kauno kunigų seminarijos klierikas Plioplys (tai netiesa, nes jis tada buvo tik gimnazistas).

Pažyma informuoja, kad vykdydamas KGB užduotį agentas aplankė Vytautą 1946 metų rugpjūčio 3 dieną ir jo klausė, kaip galima rasti Svarinską. Šis atsakęs:

– Mes pasitarėme su tėvu Aloyzu ir nutarėme jums daugiau nesiųsti Alfonso Svarinsko, nes pagalvojome, kad vargu ar jūs galite mums padėti.

Pažymoje teigiama, kad vienuoliui pranciškonui kun. Aloyzui Janušaičiui užvestas bylos formuliaras.

Toliau rašoma, kad siekiant pagerinti Svarinsko ir KGB agento santykius nuspręsta per Višniakovą perduoti į kalėjimą siuntinį areštuotajam kunigui J. Gustui. Taip pat kad spalio 10 dieną Svarinskas apsilankė agento bute ir prašė gauti šovinių, ginklų, brezento apsiaustams bei susitarė visa tai perduoti kunigui E. Simaškai. Agentas sutarė su Svarinsku susitikti lapkričio 15 dieną, bet Svarinskas neatvyko.

Pasak agento, kunigas Simaška davė priesaiką prieš Die-

Mano baudžiamosios bylos viršelis

vą, kad niekada neišduos savo bendražygių, ir todėl jis mano, kad ir kaip Simaška bus tardomas, nieko neišduos.⁹

⁹ Mons. Eduardas Simaška (1909–2010) 1936 m. įšventintas kunigu.
1941 – 1944 m. jis buvo Ukmergės gimnazijos kapelionu. 1946 m. nuteistas už antitarybinę veiklą dešimčiai metų lagerio.

Kiti pažymoje nurodomi informacijos šaltiniai – Ukmergės apskrityje areštuota partizanų ryšininkė mokytoja Ona Bliukytė ir „antitarybinis veikėjas“ A. Antanaitis. Pasak jo, klierikas Kondrotas atvežė Antanaičiui antitarybinių lapelių ir sakė, kad juos gauna iš J. Čeponio, kuris juos leidžia kartu su Kauno kunigų seminarijos klierikais A. Svarinsku, Jonu Vareikiu, Jonu Poviliūnu ir Jonu Zubrumi.

Kun. Eduardas Simaška.
1936 m.

Kauno KGB skyriuje buvo užvesta baudžiamoji byla (Nr. 1998, archyvo Nr. 17697/3). Iš jos matyti, kad nutarimas mane areštuoti buvo gautas 1947 metų sausio 1 dieną prokuroro sankcija. Jį patvirtino LTSR KGB liaudies komisaras pulkininkas Rudiko sausio 2 dieną. Nutarime rašoma, kad vyresnysis KGB leitenantas Masloboev, susipažinęs su turima LTSR KGB medžiaga apie mano, Alfonso Svarinsko, nusikalstamą veiklą, nusprendė, kad dalyvavau pogrindinėje nusikalstamoje Lietuvos laisvės armijos (LLA¹⁰) veikloje ir kartu su Kauno kunigų seminarijos klieriku, Kauno LLA štabo nariu J. Čeponiu dalyvauju gaminant bei platinant antitarybinę literatūrą, taip pat Ukmergės partizanams tiekiau šovinius bei ginklus ir, remiantis Onos Bliukytės parodymais, aprūpinau ją antitarybiniais lapeliais, skirtais partizanui, slapyvardžiu Kardas.

¹⁰ LLA – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluota kova. Ji įkurta 1941 metų gruodžio mėnesį Vilniuje. Jos steigėjas – Kazys Veverskis. Atgavus nepriklausomybę po mirties jam buvo suteiktas generolo laipsnis ir jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Organizacijos pareiškime teigiama: „LLA neturi nei mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe, Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis“. Nuo 1944 metų vasaros LLA ėmė organizuoti pasipriešinimo pajėgas ir joms vadovauti. 1944 metų liepos 1 dieną LLA paskelbė karo padėtį ir nurodė, kad visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, burtųsi į miškuose esančias rinktines. 1944 metų gruodžio 28 dieną žuvo vyriausiasis LLA vadas K. Veverskis. 1945 metais buvo sunaikinta daug LLA štabų ir vadų. Gruodžio mėn. likviduotas vyriausiosios vadovybės štabas, vadovaujamas gen. M. Pečiulionio. 1946 metais LLA dar buvo likę daug žemesniųjų vadų, struktūrų ir nemažai narių. LLA drauge su LAF ir VLIK aktyvistais, šauliais, Lietuvos kariuomenės kariais, represuotųjų bei ištremtųjų giminėmis buvo partizaninės kovos Lietuvoje pagrindas.

Šie kaltinimai buvo surašyti dar iki tardymų. O tardymais tiesiog buvo siekiama išgauti informaciją apie byloje minimus asmenis.

1947 metų sausio 3 dieną Rudiko ir KGB trečiojo skyriaus viršininkas pasirašė orderį, kuriame vyresniajam leitenantui Masloboev pavedama mane areštuoti. Tą pačią dieną KGB kapitonas Fomin ir Masloboev priėmė sprendimą uždaryti mane į kalėjimą. Į bylą įsegta pažyma, kad gyvenamosios vietos neturiu ir kad apie mane pagal gyvenamąją vietą užklausta Ukmergės MGB skyriuje.

1947 metų sausio 4 diena datuojama pažyma su grifu „Visiškai slaptai“, pasirašyta vyresniojo operatyvininko, Kauno MGB „A“ skyriaus įgaliotinio leitenanto Masloboev, kurioje rašoma, kad Alfonsas Svarinskas sekamas pagal užvestą operatyvinę bylą „Varnos“ („Voronje“; operatyvinės bylos Nr. 1546), ir nurodoma, kad esant demaskuojančiai operatyvinei medžiagai tardymo metu jis atkakliai neduoda jokių parodymų apie savo antitarybinę veiklą.

Byloje yra sausio 6 dieną D. Todeso pasirašytos „Zapiska po „VČ““ kopija. Šia „zapiska“ kreipiamasi į Ukmergės MVD viršininką bei Ukmergės KGB viršininką ir prašoma pateikti visą turimą medžiagą apie Svarinską ir kun. Mykolą Buožių bei pateikti pažymą apie Svarinsko socialinę-materialinę padėtį.

Baudžiamojoje byloje nurodyta, kad 1947 metų sausio 13 dieną mano tardymą perėmė MGB vyresnysis tardytojas vyresnysis leitenantas Čurin. Tardymo medžiaga užregistruota Kauno MGB „A“ skyriuje pagal Rusijos federacijos BK 58-1a ir 58-11 straipsnius (už antitarybinę veiklą).

Tardymai: pradžia

Pirmąją dieną mane tardė Masloboev. Kartu dalyvavo vertėjas Antonovas, nes pasakiau, kad nemoku rusų kalbos. Nuo pirmos tardymų dienos mane mušė ir kankino norėdami išgauti informaciją apie KGB dominančius žmones.

Pamenu klausė:

– Kur gyveni?

– Kaune gyvenu.

Klausė, kokiu tikslu esu Kaune. Pasakiau, kad atvykau į Kunigų seminariją laikyti egzaminų ir apsistojau seminarijos bendrabutyje, nes turiu seminarijos auklėtinio dokumentus ir visada galiu ten apsistoti.

Bet jie jau žinojo, kad nuo gegužės mėnesio seminarijoje manęs nėra. Vėl klausė, kur gyvenu. Tada sakiau, kad buto neturiu ir nakvodavau, kur pakliūva: autobusų stoty ar kur kitur. Taip ir gyvenau, o dieną vaikščiodavau po miestą. Suėmę mano kišenėje jie rado apie pusę kilogramo lašinių – nerūkytų, nesūdytų, ką tik papjauto gyvulio. Sakiau, kad kažkas man davė tos mėsos, tokią ją ir valgydavau.

Klausė, iš kur gavau du Vidiškių klebono Mykolo Buožiaus raštelius, kuriuos jie rado pas mane kratos metu, ir kam jie skirti. Taip pat – kokia antitarybine veikla buvau susijęs su klebonu M. Buožiumi ir O. Taraškevičiene. Vidiškių bažnyčios choristė Ona Taraškevičienė buvo suimta už antitarybinių lapelių platinimą 1946 metų vasarą. Nuo tada bažnyčios klebonas M. Buožius taip pat slapstėsi. Jau tada ir aš buvau perspėtas, kad ir mane gali suimti.

Atsakiau, kad lapelius gavau iš nepažįstamo seminarijoje sutikto klieriko ir kad su kun. Buožiumi ir Taraškevičiene jokios antitarybinės veiklos nevykdžiau, o kun. Buožių pažįstu nuo 1941 metų, nes jis buvo mano gimtosios Vidiškių parapijos klebonas.

Klausė apie asmenis, kurių nuotraukėles rado mano kišenėje (jų duomenimis, tai buvo Sakalausko ir Edvardo Meilaus nuotraukos). Kiek atsimenu, nuotraukose esančių žmonių tikrai nebuvau sutikęs ir todėl nieko apie juos nežinojau.

Tardymų metu turėjome taip laikytis, kad nepateiktume jokios informacijos apie kitus asmenis. Stengdavaisi kažkaip sumėtyti pėdas, nurodyti klaidingas vietas, vardus, kad tik neišduočiau gyvų žmonių.
Tardytojai už-

Tardymų kamera Kauno NKVD rūsyje

rašė, kad mano slapyvardis yra Laisvūnas. Jie jį pamatė užrašytą ant lapelio ir kišeninio kalendoriaus, kuriuos rado per kratą.

Tuo metu jau buvo areštuota ir partizanų ryšininkė mokytoja Ona Bliukytė iš Kopūstėlių kaimo. Byloje esančiame tardymo protokole rašoma, kad tardoma ji sakiusi, jog pažįstu partizanus Šarūną, Buteikį ir Žvirblį, ir kad esu jai davęs antitarybinių lapelių. Bet iki tol šių partizanų nebuvau sutikęs. Su Šarūnu asmeniškai niekada nebuvau susitikęs. Apie jį daugiau išgirdau per tardymus. Jis priklausė „Vyčio apygardai“ ir, kiek žinau, tuo metu buvo pas apygardos vadą Danielių Vaitelį-Briedį ir žuvo 1947 metų rugsėjo 30 dieną.

Plentas Ukmergė–Taujėnai–Kavarskas buvo riba, skyrusi „Vyčio apygardą“ nuo „Didžiosios kovos apygardos“. Šių apygardų kovotojai kartais susitikdavo. Jei partizanai planuodavo kokius nors operatyvinius veiksmus, pranešdavo kitiems, kad pasitrauktų. Jei ką dariau su partizanais, tai tik vykdydamas savo – „Didžiosios kovos“ 5-ojo bataliono – vado Stiklo nurodymus. Bet apie Stiklą mano byloje nėra nė žodžio.

Byloje nurodoma, kad į Kauną atvykau pirkti ginklų Šarūno pavedimu. Tai netiesa. Tokio pavedimo nebuvo. Byloje užrašyti „mano parodymai“ yra jų pačių sukurtos pasakos. Matyt, sukurptos pagal jų turimą operatyvinę medžiagą siekiant parodyti mano ryšius su partizanais ir taip apkaltinti.

Bet jie nesugebėjo nustatyti, kad aš pats buvau partizanas. Kaltino, kad buvau partizanų ryšininkas. Bijojau, kad kas iš mano kaimo žmonių nepasakytų, kaip iš tiesų yra. Mano gimtinės žmonės mane matė ir ginkluotą, ir vaikščiojantį su partizanais, bet niekas neišdavė. Niekas nieko nepasakė per visus 20 mėnesių, kai buvau tardomas. O aš nuolat bijojau: va, suras kokį tipą ir vėl iš naujo tardys. Labai bijojau, kad galiu neišlaikyti kankinimų. Bet per tokį ilgą laiką neatsirado iš mano gimtinės tokių, kurie išduotų. Mano kaimo žmonės buvo labai sąmoningi. KGB nieko nesužinojo ir todėl „padarė“ mane ryšininku. Jei būtų sužinoję, tardymas būtų buvęs daug sunkesnis.

Kiek žinau, į KGB rankas buvo papuolusi ne tik Bliukytė, bet ir Antanaičio ryšininkas. Alfonso Antanaičio nepažinojau, nebuvau sutikęs. Jis veikė prie Biržų, buvo partizanų grupės vadas. Kai jis atvyko į Ukmergę, buvo suimtas. Jo likimo nežinau.

Tardytojai manęs klausė, kokios tikros partizanų pavardės, kokie jų slapyvardžiai. Klausinėjo apie Žalią Velnią, kitus partizanų vadus. Bet Žalio Velnio nebuvau niekada sutikęs. Tai ką galėjau jiems papasakoti?

Jie siekė išsiaiškinti, kokiai antitarybinei organizacijai priklausau. Sakiau, kad jokiai tokio pobūdžio organizacijai nepriklausau.

Klausė, kokia antitarybinė veikla mane sieja su kunigais Eduardu Simaška, Aloyzu Janušaičiu ir Gustavu Gudanavičiumi (su kuriuo vėliau dirbau Kulautuvoje). Bet su kunigais Simaška ir Janušaičiu nieko antitarybiško nedariau. Be to, tuo metu kun. Gudanavičiaus nebuvau sutikęs.

Byloje nurodyta, kad dalyvavau Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikloje ir priklausiau Kauno kunigų seminarijoje įkurtam LLA skyriui. Tai netiesa. Ir mano byloje įrašytas teiginys, kad Antanaitis yra LLA organizacijos vadovas, taip pat neatitinka tiesos.

Tardymuose klausdavo, kokias pareigas klierikų LLA skyriuje ėjo klierikas Jonas Zubrus. Sakiau, jog nežinau, nes iki tol aš nebuvau jo sutikęs.

Žodžiu, aš gyniausi, o jie pasakojo ir klausinėjo. Na, ir mušė bananais.

Kiek tada per tardymus supratau, KGB turėjo informacijos, kad antitarybinius lapelius aš gavau iš Jono Čeponio. Vienas partizanas nuo Biržų teigė, kad Čeponis veždavo laikraštėlius į Biržus, ir pasakė mano pavardę, kad aš juos veždavau į Vidiškius ir ten lapelius gaudavo iš manęs.

Mokydamiesi seminarijoje mes su Jonu Čeponiu gyvenome pas pranciškonus. Čeponis, Petras Našlėnas ir aš tuos lapelius spausdindavome Kaune. Per tardymą išgirsti klausimus apie lapelius man buvo smūgis. Galvoju – kaip išsiginti? Buvo rūpestis nukreipti dėmesį nuo pranciškonų, nuo Vytauto bažnyčios. Nemaža pranciškonų buvo pasitraukę į Vakarus, bažnyčioje buvo jų palikto turto, knygų, albumų, spausdinimo mašinėlių. Ten gyveno Janušaičio giminaitis gimnazistas Vytautas Plioplys, su kuriuo bendradarbiavom. Galvojau: neduok, Dieve, ten atliks kratas ir įpainios Vytautą.

Nurodžiau klaidinančią informaciją. Kai klausė, iš ko gavau lapelius, sakiau, kad atnešė trys ginkluoti vyrai, partizanai, aš juos paėmiau ir perdaviau į Vidiškius. Klausė:

– Kokiais ginklais ginkluoti? Atsakiau:

– Nežinau.

– Kaip atrodė jų ginklai?

Atsakiau, kad pusė padaryta iš medžio, kita – iš geležies ir apačioje diskas. Tada jie:

– Navierno eto avtomat.¹¹

¹¹ Rus. – Tikriausiai tai automatas.

– Ar teko šaudyti?

Sakiau, kad niekad gyvenime neteko.

Tardytojas D. Todesas vieno tardymo pabaigoje man pasakė:

– Ale tu, Alfonsai, nuo pradžios iki galo mums melavai. Aš tada išraudau, bet jis nieko nesakė. Matyt, nutarė, kad dešimt metų man užteks.

Taigi, jie nieko nenustatė...

Kauno KGB kalėjimo kameroje

Po pirmojo tardymo, kai tardytojai išėjo švęsti Naujųjų – 1947 – metų, mane nuvedė į kalėjimo kamerą. Ji buvo pilna – daugiau nei dešimt žmonių. Suimtieji sėdėjo abiejose kameros pusėse – nugara į sieną, kojomis į vidų.

Tą Naujųjų metų vakarą kameroje aš pasiūliau pasimelsti. Paklausiau kalinių, ar niekas neprieštarauja. Visi sakė:

– Gerai, reikia melstis.

Į akis krito vienas senukas balta barzda. Tai buvo Kaune gyvenantis advokatas Zigmas Toliušis. Atsimenu – jis pirmas persižegnojo. Mačiau, kaip jis melsdavosi kiekvieną rytą ir vakarą. Toliušis buvo didelis patriotas. Jis buvo parašęs novelę apie trėmimus. Už ją ir buvo suimtas. Gavo penkerius metus. Vėliau jis aplankydavo kanauninką Petrą Raudą Svėdasuose. Ten man jį teko sutikti, kai aplankydavau kanauninką grįžęs po antrojo arešto.

Kameros kampe gulėjo suvargęs karininkas – leitenantas Vitkauskas. Jis buvo iš kariuomenės technikos dalinio, jo apranga – su raudonais „kantais“. Jis sirgo vėžiu. Kai papasakojau apie save, kad mane ką tik suėmė, kad gerai apkūlė, leitenantas paklausė, ar neturiu rūkyti.

Atsakiau, kad turiu, ir išėmęs iš kišenės padaviau pakelį. Kaliniai rūkalus išgraibė, su kažkokia aistra prie jų puolė neklausdami, rūkau aš ar ne.

Advokatas Toliušis pasivedė mane į šalį ir kalbėjo:
– Išklausęs tavo pasakojimo manau, kad tau reikės daug kentėti. Jei iškentėsi – būsi vyras.

Man šie žodžiai tada labai įkrito atmintin. Supratau, kad

Advokatas Zigmas Toliušis.
1940 m. Nuotrauka iš bylos

reikės kentėti ir kad viskas prieš akis. Dieve, man padėk!

Papasakosiu apie porą kameroje sutiktų kalinių. Vienas jų – patizanas Juozas Armonaitis (jis neseniai mirė). Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Nesulaužyti priesaikos“. Armonaitis buvo sužeistas miške ir nuvežtas gydytis į Kauną, į Panemunės sanatoriją. Ten jį išdavė kažkokia seselė, ir jis buvo suimtas. Jis buvo ligonis, gulėjo neštuvuose, nepaėjo. Kameroje jam ėmė pūliuoti koja. Viską po savim darė. Mes, kaliniai, stebimi prižiūrėtojo, jį neštuvais nunešdavome į pirtį ir nuprausdavome. Aš jį prižiūrėjau. Pakeisdavau jam rūbus. Senus išskalbdavau ir kameroje džiovindavau. Jis man norėjo pasakyti savo pavardę, nes buvo ją pakeitęs – turėjo kažkokius komjaunuolio Misingevičiaus dokumentus. Sakiau:

– Nesakyk, geriau nežinoti. Nes jei kas išduos, sakysi, kad aš. Tik vėliau, kai susitikome laisvėje, sužinojau jo tikrą pavardę. Atkūrus nepriklausomybę jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Į penkioliktą kamerą neštuvuose atnešė stambaus sudėjimo vyrą. Pasirodo – partizaną Liūtą (nuo Šėtos). Su juo buvo tokia istorija. Jis atvyko į Kauną partizanų reikalu, ir gatvėje jį areštavo. Tardymo metu Liūtas pašoko nuo taburetės, įsibėgėjęs trenkėsi į langą ir išmušęs abu stiklus iškrito Vytauto prospekte. Kokia turėjo būti jo dvasios jėga, kad taip mėgintų pabėgti! Sakė, metro pritrūko ir būtų pataikęs ant gatve važiavusio šiaudų vežimo. Nukrito ant šaligatvio, bet neužsimušė. Kagiebistai jį suėmė, vėl tardė, mušė, kankino ir po to atnešė neštuvuose į kamerą. Įdomu, kad rudenį jis jau vaikščiojo su ramentais. Kameroje aš ir jį prižiūrėjau. Kiek vėliau, man būnant Kauno kalėjime, turėdamas progą jis priėjo prie mano kameros durų ir klausė, ar yra toks Svarinskas. Ir prisistatė:

– Aš – Liūtas.

Tikroji jo pavardė – Kazys Riauba. Jis paliko gražų prisiminimą: daug kentėjo, nieko neišdavė. Jo duktė gyvena Kaune, Aleksote. Esu ją aplankęs.

Gana greitai iš penkioliktos kameros mane perkėlė į tryliktąją: prižiūrėtojai pastebėjo, kad Zigmas Toliušis su manim pasikalba. Jiems atrodė, kad jis mane moko, sufleruoja, kaip elgtis.

Kauno kalėjimo realijos

Kauno saugume buvo labai bjaurus sunkiųjų darbų kalėjimas, pastatytas dar caro laikais. Koridoriai buvo pertverti šarvuotom kabinom, kuriose sėdėdavo sargybinis. Prižiūrėtojui atėjus sargybinis atitraukdavo šarvą, tada atidarydavo duris, ir galima buvo eiti toliau.

Kalėjimas buvo nešvarus. Tai vienas bjauriausių kalėjimų, kuriuose teko būti. Vilniaus kalėjimas švaresnis – visai kita kalėjimo įranga. Kaune gyvenimo sąlygos buvo blogos. Kameroje visada trūko oro. Neišleisdavo į lauką, jokių pasivaikščiojimų nebūdavo. Valgyti duodavo apipuvusių bulvių, virtų purviname vandenyje, toje „sriuboje“ plaukiojo ir šiaudų gabaliukai. Kameros buvo perpildytos. Viena vieta skirta miegoti dviem kaliniams. Kai vienas ilsėdavosi, kitas vaikščiodavo ar stovėdavo kameroje. Būdavo, pamiega, tada keičiasi, ir taip visą nakties laiką. Kad nereikėtų stovėti, naktį kaliniai lįsdavo pagulėti po narais. Narai buvo labai žemai, todėl stambesni kaliniai negalėdavo palįsti, pavyzdžiui, kartu su mumis buvęs kun. J. Gustas. Palindęs po narais jau negalėdavai pakeisti pozos, nes nebuvo vietos apsiversti – gulėdavome aukštielninki. Guldavai ant vieno palto skverno, o kitu užsiklodavai.

Aš turėjau vieną vietą su Lietuvos kariuomenės kapitonu Andriukaičiu. Jis, matyt, buvo stiprus vyras, tai mane, jaunuolį, pamigdydavo ilgiau.

KGB kamerose kartu su mumis būdavo ir užverbuotų, šnipų, kurie mus kalbindavo. Jiems duodavo siuntinius, kad galėtų maistu pasidalyti su kameros kaliniais ir įgytų jų pasitikėjimą. Bet mes tai jau žinojome, buvome atsargūs. Jei duodavo ką, tai suvalgydavome. Pamatę, kad niekas neišeina, nustodavo vaišinti.

Kai išvesdavo kalinį tardyti, likusieji už jį kalbėdavome rožinį. Mūsų kameroje sėdėjo inžinierius Rožanskas. Kitoje kameroje buvo jo brolis. Kartą, kai inžinierių išvedė tardyti, jį pravedė pro koridoriuje ant žemės be sąmonės gulintį brolį.

Tardytojai

Pradžioje gal mėnesį mane tardė KGB operatyvinio skyriaus darbuotojai. Tardymas buvo tik mušimas – išsivesdavo, apdaužydavo ir grąžindavo į kamerą. Tardymų metu daugiausia mušė bananais ir kumščiais.

Atsimenu operatyvininkų pavardes: rusas majoras Kuznecov (su plieniniais dantimis, bjaurus!) ir vyresnysis leitenantas Lietuvos burliokėlis pavarde Zacharov. Matyt, dėl mušimų šios pavardės išliko mano atminty.

Kitų tardytojų pavardžių neišliko. Gal jie jų nesakydavo? Dabar jau neatsimenu. Byloje nurodyta, kad mane tardė operatyvinis įgaliotinis leitenantas Masloboev (dalyvaujant vertėjui Antonovui), KGB „0“ skyriaus vedėjas kapitonas Šustariov (dalyvaujant vertėjui leitenantui Masloboev), o tardymo skyriuje – KGB leitenantas Čurin (dalyvaujant vertėjui Pranevičiui). Čurin atsimenu. Kai jis norėdavo mane mušti, nuvesdavo į operatyvinį skyrių. Pats niekada nemušė, bet nuvesdavo į skyrių ir ten mane kuldavo.

Kauno saugume buvo daug žydų tardytojų. Sutikau jų gal septynis. Korpusiniai buvo žydai. Nuo jų daug teko kentėti. Vieną žydą ypač gerai prisimenu – tardytoją KGB majorą D. Todesą. Vėliau jis dirbo Glavlite. Manyčiau, jis buvo pats gudriausias tardytojas. Jo aš labiausiai bijojau.

Todesas mane tardė du kartus po keturias valandas. Jis gerai kalbėjo lietuviškai. Ant jo rašomojo stalo gulėjo kancinalas, Šventasis Raštas, bažnytinis kalendorius – matyt, turėjo reikalų su kunigais. Tardymo metu jis sudarydavo draugišką nuotaiką. Klausinėjo, kokioj seminarijoj mokiausi, kas buvo rektorius, kas buvo mano dvasios vadovas.

– Na, suprantama! – sakydavo išgirdęs atsakymą.

Pats sėdėdavo prie stalo, o mane pasisodindavo priešais, į fotelį. Tardytojas kapitonas, kuris mane atvesdavo, stovėdavo prie durų. Šis neva norėdavo užsirūkyti, tada Todesas jį sudrausdavo, esą nevalia rūkyti kabinete, o tuo pat metu man pasiūlydavo rūkyti. Jis kalbėdavo nesikarščiuodamas, klausimus užduodavo labai taiklius. Buvo plačiai apsiskaitęs. Jam galima būdavo nieko neatsakyti, bet aš bijojau, kad kai ims kankinti, galiu neišlaikyti, todėl bandžiau kaip nors gudrumu išsisukti.

Baigęs pirmąjį tardymą, jis man ir pasakė, kad melavau. Ir tada aš ėmiau rausti. Dabar nerausčiau, o tada greit išrausdavau – buvau nesugadintas. Jis pamatė, kad išraudau, bet, matyt, suprato, kad nieko iš manęs neišmuš. Dešimt metų pakanka, – taip jis man ir davė tada ramybę.

Tardymai: kankinimas

KGB saugume kančios buvo daug. Byloje esančiuose tardymo protokoluose apie kankinimus neradau nė žodžio... Neradau ir prokuroro sankcijų mušti.

Per tardymus mane mušė daugiausia operatyvininkas Zacharov. O kai nuvesdavo pas patį KGB viršininką pulkininką Rudiko, šis mane mušdavo sėdėdamas fotelyje. Mat buvo labai storas, ir jam buvo sunku pasilenkti.

Jeigu prokuroro sankcija buvo įkirsti šimtą kirčių, po dvidešimties–trisdešimties skausmo jau pradedi nebejausti: tiesiog pasidarydavo kažkaip silpna ir jausdavai, kaip pila šiluma. Kai matydavo, kad netenki sąmonės ar baigiesi, iš peties įkirtę penkiasdešimt smūgių toliau tik atskaičiuodavo kirčius – vienas, du, trys, ... – tardami skaičių tik pridėdavo guminę lazdą prie kūno. Taip suskaičiuodavo šimtą „lazdų“ – kiek paskirta prokuroro. Būdavo geriau, kai tik mušdavo. Blogiau, kai per naktį tardydavo ir mušdavo neduodami miegoti (gal kokias penkias–septynias valandas), o paryčiais atvesdavo į kamerą.

Kitas kankinimo metodas: paguldydavo kniūbsčią ant uslano (suolo), galvą padėdavo taip, kad Adomo obuolys kakle būtų ant uslano krašto. Galvą prispausdavo. Kitas atsisėsdavo ant kojų. Negalėdavai iš skausmo pajudėti. Tada imdavo mušti.

Ypatingas kankinimo metodas buvo laikyti be miego. Dieną kameroje negalima miegoti. Būdavo, tik prisėdi, pradedi snausti, išgirsti šaukiant – liepia atsistoti. O tardydavo tik naktimis.

Naktimis ištisai girdėdavome tardomų ir kankinamų kalinių šauksmus:

– A! Jėzau!.. A!.. Jėzau!..

Kad jų nesigirdėtų, kabinete už sienos grodavo armonika, o kalėjimo kieme visą naktį burgzdavo įjungti sunkvežimių varikliai.

Vienu metu mane tardė iš eilės apie septyniolika parų. Naktimis neleido miegoti. Kai ateidavau į tardymą, nebegalėjau suformuluoti sąmoningos frazės ar sakinio. Bijodavau tik to, kad kai sumuš, nepasakyčiau kokios nors pavardės. Visa kita –
juokai. Jei išduočiau pavardę, tą žmogų tuoj pat čia pasodintų. Bijodavau prarasti savikontrolę, kad kažko neprišnekėčiau.

Kai po bemiegės dienos, būdavo, veda koridoriumi į tardymą ar po jo atgal į kamerą, girdi tik komandas:

– Šag na lievo! Na pravo!¹² – sakydavo, kur reikia pasukti. Viską darydavai automatiškai.

Buvau tardymo metu sutikęs tokį sadistą papulkininkį Leonardą Martavičių (tada jis buvo KGB viceministras). Jis anksčiau gyveno Kauno Brazilkoje. Labai žiaurus. Visada buvo civiliškai apsirengęs. Kartą, kai mane nuvedė tardyti, jis atėjo ir liepė tardytojui atraitoti jam rankoves. Po to pradėjo kumščiais mušti per galvą, akis, į veidą. Laimei, spėjau rankomis jį prisidengti. Būtų akis atmušęs. Vis tiek apsipyliau krauju. Stengiausi priartėti kruvinas prie sėdinčių tardytojų, kad kraujas ant jų lašėtų, ir taip išvengti mušimo. Bet tie atstatydami kojas atstumdavo, kad arčiau neprieičiau. Susitikimas buvo trumpas – netrukus Martavičių iškvietė, – matyt, laukė kita auka. Išeidamas pasakė:

– Budieš raskazyvat ili net?¹³ Aš sugrįšiu!

Bet negrįžo. Po mušimo tardytojai davė man nosinę nusišluostyti kraują, o kruviną mano nosinę išmetė į šiukšlių dėžę. Veidas labai ištino.

Dar su Martavičium buvau susitikęs 1947 metų rugpjūtį Kauno KGB. Buvo naktis, apie pirma valanda. Už kameros durų pasigirdo triukšmas. Įvirto Martavičius. Buvo gal kiek išgėręs. Šviesa buvo labai menka. Priėjo prie manęs. Atpažino. Paklausė:

– Kalbėsi ar nekalbėsi? Po to rusiškai:

– Budem bit!¹⁴

Dar praeidamas paegzaminavo kunigą Vincentą Senkų. Po to išėjo. Laukiau, kas bus. Bet neiškvietė.

Vincas Senkus buvo kunigas iš Žemaitijos. Jis pabėgo iš savo parapijos slapstydamasis nuo KGB ir apsistojo Kaune.

¹² Rus. – Žingsnis kairėn! Dešinėn!
¹³ Rus. – Pasakosi ar ne?
¹⁴ Rus. – Mušime.

Darbavosi Šv. Antano bažnyčioje, kur ir buvo suimtas. Jis buvo labai stiprus. Kameroje atsistodavo ant rankų ir taip vaikščiodavo. Net kalėjimo prižiūrėtojai stebėdavosi.

Kauno KGB mane kankino ir kitaip. Tardymo metu mušė, o po to įmetė į karcerį. Karcerio patalpa buvo apie 3 x 4 metrų, apie 2 metrus 20 centimetrų aukščio. Sienos ir grindys koklinės. Viršuje lubose didelis ventiliatorius. Nebuvo kur atsisėsti. Tik prie sienos vienoje pusėje prikalta gal trijų centimetrų išsikišanti medinė juosta. Atsirėmęs į sieną ant jos „atsisėsdavau“. Vakare neišlaikęs atsiguli ant grindų, tada iš koridoriaus prižiūrėtojas tuoj pila kibirą šalto vandens per plyšį tarp koklinių grindų ir durų. Nespėji pašokti, – ir būni visas šlapias. Įjungtas ventiliatorius triukšmingai sukasi. Būdavo labai šalta.

Septynias paras išsėdėjau šitam izoliatoriuje -karceryje. Čia netardė, bet tokiu būdu kankino. Dieną naktį. Tada man ėmė neduoti ramybės mintis – gal pasikarti? Neįmanoma buvo atlaikyti. Švarko kišenėje turėjau odines pirštines. Nutariau jas atiduoti prižiūrėtojui – tokiam Ivanui, Šančių burliokėliui. Po to jis išjungdavo tą ventiliatorių. Tik kai išgirsdavo ką nors ateinant žemyn į rūsį, kur buvo kalinių kameros, ir rakinant rūsio duris (jos buvo užrakintos), vėl įjungdavo. Kai lankytojai išeidavo, jis užrakindavo duris, ir viskas nurimdavo, jis vėl išjungdavo ventiliatorių. Taip jis man daug gero padarė, nes duodavo pailsėti. Nutariau, kad nereikia prieš save rankos kelti – vis tiek jie mane užmuš. Nereikia pačiam pražudyti savo sielos. Daug meldžiausi ir taip ištvėriau tuos kankinimus. Bet jų mano tardymo protokoluose lyg nebuvę.

1947 metais vieno partizano žmona atnešė savo areštuotam vyrui siuntinį. Ji buvo nėščia. Kagiebistai ją suėmė ir kankino. Aprengė kankinimo marškiniais („usmeritelnaja rubaška“¹⁵) ir tuos marškinius taip veržė, kad išlenktų atgal jos stuburą taip sukeldami nežmonišką skausmą. Moterį tuose marškiniuose taip suspaudė, kad ji pagimdė negyvą kūdikį. Ji paskui išprotėjo.

¹⁵ Rus. – Tramdomieji marškiniai.

Troikos teismas

1947 metų vasario 27 dieną ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir byla perduota teismui. Tų pačių metų kovo 12 dieną Kaune mane teisė karinis tribunolas: pirmininkas – justicijos majoras Grišin, vyresnysis leitenantas Kotlerov ir eilinis Glukovcov, dalyvaujant vertėjui leitenantui Leskauskui. Teismo būstinė buvo netoli Soboro.

Teismas prasidėjo rytą. Sekretorius pranešė, kad teisme mane lydi konvojus iš Kauno kalėjimo Nr.3 ir kad liudininkai nekviesti. Jie skubėjo. Visas procesas užtruko gal trisdešimt minučių.

Mane kaltino tuo, kad platinau antitarybinius lapelius (iš tikrųjų ten buvo laikraštėliai), dalyvavau gaminant tris fiktyvius pasus, kad kaip ryšininkas buvau susijęs su partizanu Šarūnu ir kad į Kauną buvau atvykęs pirkti partizanams radijo aparato, šovinių ir brezento.

Teisėjas tada pasakė:

– Chvatit s chodilom chodit – budeš rabotat.¹⁶

¹⁶ Rus. – Gana su smilkalais vaikščioti, eisi dirbti.

Kai leido pasakyti paskutinį prašymą, paprašiau sušvelninti bausmę. Po to mane išprašė į koridorių palaukti, kol jie pasitars (o byloje parašė, kad teismas išėjo pasitarti). Po kelių minučių pakvietė ir perskaitė nuosprendį: esu nuteistas pagal baudžiamojo kodekso 58-1 ir 58-11 straipsnius – 10 metų atlikti bausmę pataisos darbų kalėjime (ITL) be turto konfiskavimo – ir pagal BK 31 straipsnį – 5 metus apribojant laisvę. Laisvės atėmimas skaičiuojamas nuo 1946 metų gruodžio 31 dienos.

Tą pačią dieną, be manęs, teisė gal dar septynis kalinius. Jų aš vėliau nesutikau. Tarp teisiamųjų buvo moteris, slapyvardžiu Saulutė. Jos vyras sėdėjo kitoje kameroje, buvau jį susitikęs. Jų šeimos sodyboje buvo rastas partizanų bunkeris ir jame pasislėpę partizanai. Juos išžudė. Po teismo ji džiaugėsi, kad tiek nedaug davė – tik 10 metų. Galvojo, kad nuteis sušaudyti. O vieną eigulį, kuris padėjo partizanams, tą dieną nuteisė mirties bausme. Jį ypatingai saugojo ir prižiūrėjo. Po teismo kameroje jam neleisdavo vaikščioti, net stovėti. Visą laiką turėjo sėdėti.

Apskundus nuosprendį

Į teismą mane vedė iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Po teismo ten kurį laiką sėdėjau. Kamera buvo didelė. Joje radau kanauninką Petrą Raudą ir kun. prof. Juozapą Gustą, misijose buvusį net Indijoj. Kartu kameroje sėdėjo jaunas gydytojas Antanas Garmus (dabar profesorius) – linksmo būdo, gerai nusiteikęs. Kameroje buvo Nepriklausomos Lietuvos Kauno apylinkės teisėjas Povilaitis. Kaliniai patarė, kad jis man parašytų apeliacinį skundą į Maskvą, TSRS vyriausiajam teismui.

Povilaitis skundą surašė ir nurodė jo motyvus: mane kankino ir taip išgavo parodymus dėl nusikaltimų, kurių nepadariau, be to, aš nemoku rusų kalbos ir negalėjau suprasti tardymo protokolų. Skundas buvo parašytas jau kovo 13 dieną.

Kovo 19 dieną, per kun. J. Gusto vardadienį, mane išvežė į Vilnių. Išvažiuojant jis atlaužė pusę savo duonos davinio ir atidavė man.

Vilniaus Lukiškių kalėjimo 428 kameroje buvo gal 80– 90 kalinių. Čia sutikau LLA vadovą generolą leitenantą Motiejų Pečiulionį, kunigus Eduardą Simašką, Zigmą Neciunską, tėvą Antaną Bieliūną SJ. Kasdien kameroje buvo laikomos šv. Mišios. Bet įdomu, kad lenkai iš Vandžiogalos jose nedalyvaudavo. Mūsų prižiūrėtojai buvo tarybinės Lietuviškos 16osios divizijos kariai. Jie buvo nusiteikę gana patriotiškai. Čia atšventėme Velykas. Kai kunigas Petras Valatka vienoje kameroje giedojo „Ave Marija“, prižiūrėtojas atidarė kamerų duris, kad kiti girdėtų. Jam baigus giedoti duris uždarė.

Lukiškėse maitindavo dilgėlėmis, jas patiekdavo sukapotas. Sakydavo, kad jas labai sveika valgyti. Jei kas kameroje gaudavo siuntinį, jį padalydavo visiems, kurie siuntinių negaudavo.

1947 metų gegužės 21 dieną mano kasacinį skundą peržiūrėjo Vilniaus miesto pasienio MVD kariuomenės karinis tribunolas (pirmininkas – pulkininkas Tolskij, nariai – majorai Durniov ir Razubaev) ir nutarė, kad nuosprendžio negalima vykdyti, nes bausmė paskirta tik pagal kaltinamojo parodymus tardytojams taikant fizines priemones, o byloje nėra jokių aktyvių juos patvirtinančių įrodymų. Nutartyje pabrėžiama, kad kaltinimus aš neigiu, be to, nėra jokių liudytojų parodymų. Dėl to nuosprendis turi būti panaikintas, o byla grąžinta peržiūrėti iš naujo paliekant areštą ir paskiriant kitus teisėjus.

Kai vėliau, rugpjūčio 1 dieną, mane tardė MGB leitenantas Čurin, jis klausė, kas man parašė kasacinį skundą. Sakiau, kad lietuviškai parašiau pats, o išvertė vienas tos pačios kameros kalinys, mokėjęs rusų kalbą, ir kad jo pavardės nežinau. Dar klausė, kodėl aš neigiu visus kaltinimus.

– Nes visi jie yra netiesa.

Taigi mano byla buvo vėl grąžinta į Kauno MGB. Tolesniam tyrimui ją perėmė tas pats Čurin.

Birželio 14 dieną pulkininkas Rudiko pasirašė nutarimą pratęsti areštą mėnesiui ir atlikti reikalingus ikiteisminio tyrimo ir tardymo veiksmus.
Po to arešto laikotarpis buvo pratęstas dar porą kartų – iki rugsėjo 14 dienos.
Liepą iš Vilniaus vėl buvau grąžintas į Kauno kalėjimą, o rugpjūčio mėnesį perkeltas į KGB – tardyti.

Iš Vilniaus mane vežė traukiniu. Pasirodo, tuo pačiu traukiniu vežė ir prelatą Juozą Laukaitį. Susitikome Kaune, išlipę iš traukinio, ir kalėjimo kameroje sėdėjome kartu. Čia buvo dviejų aukštų geležinės lovos. Aš gulėjau virš jo, antrame aukšte.

Kun. Juozas Laukaitis

Laukaitis buvo labai įdomus žmogus. Daug keliavo. Peterburge dirbo Lietuvos labdaros akcijoje. Buvo pažįstamas su caraite Tatjana. Jis labai brangino lietuvių kalbą – jei kalinys kameroje pasakydavo kokį barbarizmą, jis visada pataisydavo. Sakydavo, kad tie, kas baigę gimnaziją, turi kalbėti taisyklinga lietuvių kalba. Kameroje jis visiems liepdavo daryti gimnastiką, kuriai pats vadovavo. Visi kartu ratu bėgdavome ristele. Po mirties Laukaitis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.¹⁷

GB mane tardė Čurin. Šįkart tardymuose buvo kiek lengviau. Naktimis nebetardė, tik dieną. Tardytojai tik pašokdavo ir šaukdavo:

– Vrioš, vrioš i vrioš!¹⁸

¹⁷ Kun. Juozas Laukaitis (1873–1952) buvo Seinų kunigų seminarijos profesorius, Lietuvai atgavus spaudą jis organizavo lietuviškų knygų ir žurnalų leidybą – buvo vienas iš „ Šaltinio“ spaustuvės kūrėjų, žurnalų „Šaltinis“ ir „Vadovas“ redaktorius. Laukaitis – žymus lietuvių bažnytinės kalbos normintojas. Taip pat politikas. Buvo Suvalkų gubernijos atstovu Rusijos IV Dūmoje. Įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją jis buvo paskirtas Vilkaviškio vyskupijos oficiolu ir Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi. 1936 m. Laukaitis buvo išrinktas į Lietuvos Seimą. 1947 m. jis buvo suimtas ir Ypatingojo pasitarimo nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Rusijoje, Vladimiro kalėjime, mirė.
¹⁸ Rus . – Meluoji, meluoji ir meluoji!

Tada manęs jau nemušė. Tik kartą teisėjas neištvėrė ir spjovė man į veidą.

Iš bylos matyti, kad sugrąžinę naujam tardymui jie ėmė ieškoti liudininkų. Bylos dokumentai ir tardymo protokolai rodo, kad liepos 12 dieną Kadrėnuose Čurin tardė mano Tėtę, o tėvų namuose buvo atlikta krata ir ieškota mano asmeninių daiktų. Jų nerado. Tėtė sakė, kad jokie partizanai jo namuose niekada nesilankė.

Liepos 21 dieną Ukmergės MGB skyriuje buvo tardomas areštuotas Edvardas Survila – Šarūno būrio partizanas Lakštingala (Šarūno – Juozo Survilos – pusbrolis). Jį tardė tas pats MGB Kauno skyriaus leitenantas Čurin. E. Survila paliudijo, kad Šarūną MGB pajėgos nužudė 1947 metų kovo mėnesį. Tardymo protokole įrašyta, kad Survila buvo klausinėjamas, ar jis kada nors buvo Kadrėnuose ir ar jam žinomas slapyvardis Laisvūnas, taip pat ar jis girdėjęs pavardę Svarinskas. Survila atsakęs, kad tokį slapyvardį girdi pirmą kartą, kad partizano tokiu slapyvardžiu Šarūno batalione niekada nebuvę ir kad Svarinsko pavardės jis niekada negirdėjęs. Jį klausinėjo, ar jų būryje buvo partizanas Kazys Tušas-Nemunas ir Alfonsas Tušas-Papuošalas ir ar jis žino ryšininkę Oną Bliukytę. Survila atsakęs, kad šias pavardes girdi pirmą kartą.

Jo parodymai atitinka tikrovę, nes aš Lakštingalos nebuvau sutikęs, o partizanai Nemunas ir Papuošalas kartu su manimi buvo Stiklo batalione, Didžiosios kovos, o ne Vaitelio apygardoje.

Byloje esančios pažymos rodo, kad KGB ieškojo liudininkų – Onos Bliukytės, Stasės Dudaitės, Onos Taraškevičienės, Jono Čeponio ir Onos Tušaitės. Bet konstatuojama, kad jų gyvenamoji vieta neaiški ir kad jie ieškomi.

Byloje rašoma, kad papildomas ikiteisminis mano bylos tyrimas 1947 metų spalio 7 dieną buvo baigtas. Kauno KGB skyriaus viršininkas Rudiko pasirašė kaltinamąją išvadą, pagal kurią aš buvau kaltinamas pagal RTFSR BK 17 str. 58-1, kad buvau įtrauktas į antitarybinę veiklą kaip Šarūno partizanų ryšininkas, o 1946 metų gegužės–birželio mėnesiais pakartotinai platinau antitarybinius lapelius. Mano kaltę esą patvirtina Onos Bliukytės ir Alfonso Antanaičio tardymo parodymai.

Galiausiai mano bylą tik perrašė. Praktiškai jos nė nebuvo, nes ką jie nustatė?

1948 metų sausio 10 dieną KGB ministro pavaduotojas Leonov pasirašė man kaltinamąjį nutarimą pagal RTFSR BK 17 str. 58-1 ir 58-11 bylą persiunčiant Ypatingajam pasitarimui prie TSRS MGB. Nurodoma, kad LTSR MGB siūlo mane nuteisti 10 metų pataisos darbų, kad daiktinių įrodymų nėra, o liudininkų O. Bliukytės ir A. Antanaičio negalima iškviesti, nes jie kalinami lageriuose.

1948 metų vasario mėnesį parašiau skundą TSRS valstybės saugumo ministrui Maskvoje:

Tūkstantis devyni šimtai keturios dešimtys šeštais /1946/ m. gruodžio trisdešimt pirmą dieną Kauno MGB organų buvau sulaikytas. Tie patys organai vedė tardymą nuo suėmimo dienos iki tūkstantis devyni šimtai keturios dešimtys septintų metų vasario 26 dienos. Fizinės priemonės pasekmėje buvo sudaryta byla. Ir tų pačių metų kovo 12 d. Kauno karo Tribunolas nubaudė mane 10 metų darbams pataisos lagery. Mano liudininkė turėjo ant manęs pyktį, todėl davė neteisingus parodymus. Paduotame kasacijos skunde išdėsčiau savo nusikaltimą ir bylos eigą. To pasekoje kasacijos skundą grąžino pertardymui. Kasacijos skundas grįžo tų pačių metų liepos vienuoliktą dieną.

Rugpjūčio 2 dieną buvau nuvežtas į MGB Kauno skyrių ir buvau išlaikytas iki spalio dvidešimt pirmosios. Ir čia tardymo organai taikė represijas: neleido priduoti siuntinių – maisto. Čia, kaip ir pradiniame tardyme, akistatos su savo liudininke negavau. Tardytojas protokolus formulavo savaip, ko pasekoje vieno protokolo negalėjau pasirašyti. Dabar nežinau, ar tas protokolas yra mano byloje. Man pareiškus savo pastabas dėl bylos eigos, buvo paaiškinta, kad galutinai galėsiu išsiaiškinti Karo Tribunole. Prokuroras pareiškė, kad prieš karo tribunolo nuosprendį neprotestuosiąs. Tuomet aš sutikau bylos baigimą pasirašyti.

Tūkstantis devyni šimtai keturios dešimtys aštuntais metais vasario 16 dieną pranešu, kad mano byla perduota į „Ypatingąjį Teismą“ (Osoboje Soveščanije MGB SSSR).

Prašau pil. TSRS Valstybės Saugumo Ministrą tarpininkauti įnešant mano skundą į „Ypatingąjį Teismą“ ir mano bylą pavesti nagrinėti Karo tribunolui man dalyvaujant.

1948. II. 20. Alf. Svarinskas (parašas)

1948 metų balandžio 9 dieną buvo parengtas TSRS MGB ministerijos raštas su grifu „Visiškai slaptai“, kad
1948 metų kovo 27 dieną Ypatingojo pasitarimo prie TSRS MGB sprendimu esu paskirtas atlikti bausmę TSRS MVD GULAGe No.9/CO – 2347 (10 metų pataisos darbų) išsiunčiant į INTLAG-ą ir visus asmeninius daiktus konfiskuojant.

Pirmasis įkalinimas

Kelionė iš Vilniaus į Šiaurę

Po to greitai išvežė į Rusiją.

Prieš išveždami formavo etapą – apie du tūkstančius kalinių, todėl tris paras stovėjome Vilniuje, geležinkelio stoty, susodinti prekiniuose vagonuose. Vagone sutalpindavo apie šešiasdešimt kalinių. Kas porą valandų kalinius tikrindavo: eidavome per vagoną po vieną, o tikrintojai stovėdavo iš abiejų pusių ir su mediniu ant ilgo koto pritvirtintu plaktuku duodavo per galvą. Taip per patikrinimą gauni po du kirčius. Tada buvo pavasaris, bet aš turėjau žieminę kepurę. Po ja pakišdavau rankšluostį, tai kai kirsdavo, ne taip skaudėjo. Tos dienos buvo katorga.

Kelionė iš Vilniaus truko gal kokias tris savaites. Vagonų būdavo daug. Kiek jų buvo mūsų traukiny – tiksliai jau neatsimenu. Vagonų langelius užkaldavo, bet pro grotų plyšius galėdavai šį tą matyti. Pakeliui dalį vagonų iš galo atkabindavo. Mūsų vagonas buvo arčiau garvežio. Kai traukinys darydavo posūkį, skaičiuodavome, kiek vagonų liko. Pradžioje daug suskaičiuodavome. Intą pasiekė turbūt tik du.

Kelionė buvo labai liūdna. Nebuvo tiek liūdna, kad žūsime ar mirsime svetur, bet dėl to, kad nematysime Tėvynės. Galvojom, kad paskutinį kartą ją matom. Visi buvome vienodų nuotaikų, visi jauni. Daugiausia lietuviai, bet buvo ir latvių, estų, ukrainiečių. Kelionėje mūsų vagone niekas nenumirė.

Mano vagone buvo Kęstutis Jakubynas, kuris vėliau kalbėdavo iš Vokietijos per „Laisvosios Europos“ radiją, ir partizanas Vaitoška. Vaitošką sutikau Vilniuje grįžęs po trečio arešto. Jis buvo nevedęs, gyveno mažame kambarėlyje Vilniuje, giminių neturėjo. Mirė ligoninėje 1991 metais. Man pranešė, kad vienos ligoninės morge yra neatpažintas žmogus, galbūt Vaitoška, ir jo kūną norima perduoti Medicinos fakulteto studentams mokyti. Nuėjęs į morgą jį atpažinau. Pasakiau, kad tai mano draugas ir kad aš neleisiu jo kūno atiduoti studentams mokytis anatomijos, kad pats jį imuosi palaidoti. Nupirkau rūbus, karstą. Nutarėme šarvoti buvusių KGB rūmų vestibiulyje. Taip ir padarėme. Niekas mums netrukdė, neišvarė mūsų, nors leidimo neprašėme.

Išrūpinau leidimą laidoti Antakalnio kapinėse (gavau tris reikalingus parašus). Žmonės tą popietę lankė velionį. O rytojaus dieną eisena Vilniaus centrinėmis gatvėmis pėsčiomis ėjome į kapines. Mums nenorėjo leisti eiti centrinėmis gatvėmis, siūlė Neries krantinę. Nepaklusome. Eisenos priekyje nešėme kryžių, vėliavas, o už jų – iš spygliuotų vielų nupintą vainiką. Lydėjo didelis būrys žmonių. Gražiai palaidojome politinį kalinį-kovotoją. Jo kapas supiltas šalia generolo Vėtros simbolinio kapo.

O tada į Rusiją traukiniais veždavo dieną naktį. Kartais sustodavo valandą kitą, kad traukiniai galėtų prasilenkti. Miegodavome ant vagono grindų pasikloję ką turėjom su savimi. Batus pasidėdavome po galva. Aš guldavau ant palto. Mano paltą pavogė Vilniaus kalėjime, o man davė ploną paltelį. Su juo ir važiavau.

Dienai duodavo 600 g šlapios juodos duonos ir 30 g sūrios silkės (kurios negalima buvo valgyti), ir viskas. Vandens gaudavome, kai traukinys sustodavo prie kokios upės, ežero ar vandens griovio pakelėje. Šiaip vandens negaudavome – laukdavome, kol traukinys sustos. Kai sustodavo, tada jo mums pasemdavo. Iš vagonų neišleisdavo. Atnešdavo čia kelis kibirus vandens. Tada galėdavome ir nusiprausti, ir atsigerti. Vagono kampe grindyse buvo skylė gamtiniams reikalams.

Daugelis konvojų buvo iš Rusijos – Vologdos miesto. Buvo sakoma: „Vologodskij konvoj šutit ne liubit“.¹⁹ Šitie konvojai buvo labai žiaurūs – mušdavo kalinius. Girdėjome, kad juos vėliau išformavo. Mat valdžia, norėdama juos patikrinti, aprengė kaliniais savo „činovnikus“, ir jie etapu važiavo iki lagerių. Tie gavo nuo konvojaus į kailį. Už tai juos paskui teisė.

¹⁹ Rus. – Vologdos konvojus nemėgsta juokauti.

Pirmąsyk Intoje

Į Intą atvažiavome dieną. Atvykęs turėjau kelis šiltesnius rūbus. Tik pasidėjau juos, aplink keli kaliniai susistumdė, ir žiūriu – tų mano rūbų nebėra.

Kai atvykome į lagerį, kelis kalinius vesdavo parnešti duonos kalinių-darbininkų brigadai. Bet juos užpuldavo kriminalistai: suduodavo per padėklus su duona, ji išbyrėdavo, ir tada ją atimdavo. O duona – pagrindinis maistas. Tada pasimokėme – nešančius duoną lydėdavo keli stiprūs vyrai kaliniai. Brigadoje maistą išdalydavo ramygalietis Petras Rankela: buvo stiprus vyras, turėjo stiprų balsą, palaikydavo tvarką.

Intoje išbuvau apie metus. Dirbau įvairius statybos darbus. Mes iškraudavome plytas, statėme barakus. Dirbau ir prie mūrijimo darbų. Tvėrėme tvorą aplink lagerį. Dauguma kalinių buvo įdarbinti tą tvorą statyti. Juos suskirstė į grupeles po kelis ir kiekvienai grupelei liepdavo iškasti pusantro metro gylio duobę. Į ją įstatydavome apie 4 m aukščio stulpus. Suleidus į duobę stulpo aukštis turėjo būti 2,5 m. Dienos norma vienam kaliniui – pastatyti vieną stulpą. O juk to-

Intos lageris

je žemėje amžinas įšalas. Sunkiausia buvo iškasti gilią duobę. Kažkas pamokė, kad nupjautume stulpo galą, – tada nereiks giliai kasti. Apstodavo keli kaliniai pradėtą kasti duobę, nupjaudavome kokį metrą stulpo ir įleisdavom į duobę. Taip nesunkiai tą dienos normą ir įvykdydavome.

Lietuvių čia buvo labai daug. Apskritai Intoje daugumą sudarė rusai (karo belaisviai), ukrainiečiai ir lietuviai. Lietuviai skaičiumi buvo treti.

Kitų tautybių kalinių buvo mažiau. Kai ateidavo etapas – kalinių persiuntimas į kitą punktą, visi eidavo pažiūrėti, kas atkeliami – gal tautiečiai?

Intos lageriuose buvo daug lietuvių kunigų, nuteistų pagal Rusijos federacijos baudžiamojo kodekso 58-1a ir 58-11 straipsnius – „už antitarybinę veiklą“: vyskupas Pranciškus Ramanauskas, kun. Kazimieras Vasiliauskas, tėvas kun. Stanislovas Dobrovolskis, kun. Gerardas Dunda (vėliau Viduklės klebonas), kun. Petras Jasas, kun. Petras Rauda, jėzuitas kun. Aleksandras Markaitis-Markevičius, kun. Vincentas Senkus, Kaišiadorių vyskupijos kancleris kun. Stanislovas Kiškis, kun. Jonas Voveris, kun. Algirdas Mocius, kun. Stanislovas Pupelaikis, jėzuitas brolis Anastazas Janulis. Tada ar vėliau ten sutikau pagal tą patį straipsnį nuteistus pasauliečius: Joną Karčiauskį, Joną Borutą (rašytojo Kazio Borutos brolį), Vincą Karsoką, Petrą Paulaitį, Juozą Mickaitį (su juo kartu sėdėjome kalėjime Lietuvoje), Vincą Bazilevičių, Vincą Selioką, Kazį Paltanavičių, Leonardą Matuzevičių, Algirdą Gasiūną, Kazimierą Vytautą Kryževičių, Algirdą Mačiūną, vidaus reikalų ministrą (Mirono ministrų kabinete) pulkininką Silvestrą Leoną, Kazimierą Šmigelską ir kitus.

Buvome sugalvoję, kaip palengvinti sau gyvenimą. Intos lageryje felčeriai turėdavo vaistų nuo skausmo, pavadinimu „Tinctura Opii Simplex“. Savo tautiečiams jie duodavo šio vaisto buteliuką, kad prieš pat sveikatos patikrinimą komisijoje jo išgertų. Mat nuo jo tuoj imdavo stipriai plakti širdis, ištikdavo silpnumas. Taip nemažai mūsiškių gavo trečią kategoriją, o tokius jau išsiųsdavo etapu į Abezę.
Kai mane pripažino invalidu (davė trečią kategoriją) ir išvežė į Abezę, kartu su manimi išsiuntė kun. Vincentą Vėlavičių ir kun. Adomą Alminą (buvusį Rietavo kleboną, kalėjusį Dachau konclageryje). Alminas buvo stipruolis – ranka į lentą įkaldavo vinį. Ir visuomet buvo labai linksmai nusiteikęs.

Kai atvykome į Abezę, į pirmąjį lagpunktą, lagerio viršininkas majoras Ivanov išrikiavo apie 500 kalinių ir klausė jų specialybių:

– Staliera jiest?²⁰

Alminas stipriu balsu atsakė:

– Ja!²¹

Majoras klausia:

– Ką, tėve, moki daryti? – nes Alminas buvo vyresnio amžiaus.

Tas atsakė:

– Groby mogu delat²², – visi juokėsi. Majoras suriko:

– Pašol ty von!²³

²⁰ Rus. – Stalių yra?
²¹ Rus. – Aš.
²² Rus. – Karstus moku gaminti.
²³ Rus. – Eik šalin!

Vėliau Alminas juokaudavo, kad kai klausė apie specialybes, jis padaręs klaidą, susipainiojęs, nes iš tikro esąs geras virėjas.
Per 1944–1957 metus iš Intos į Abezę, kaip netinkami darbui ligoniai, etapu buvo persiųsti šie mano sutikti lietuviai politiniai kaliniai: vyskupas Pranciškus Ramanauskas, jau minėtas kun. Vincentas Vėlavičius, kunigai Aleksandras Masaitis, Jonas Žvinys, Liudvikas Puzonas, Tadas Budraitis, Ignas Šiaučiūnas ir Leonas Šapoka (kankintas ir nužudytas Luokės klebonijoje sovietmečiu, 1980 metų spalio 8 dienos naktį), marijonai kunigai Pranciškus Račiūnas ir Pranciškus Adomaitis, taip pat Adomas Alminas, kapitonas Petras Paltarokas, gydytojas Vladas Šimkūnas ir medicinos studentas Povilas Butkevičius, Vilniaus universiteto profesoriai Levas Karsavinas ir fizikas profesorius Antanas Žvironas, generolai Jonas Juodišius ir Vincas Žilys, Mikoliūnas (1941 metų birželio sukilimo dalyvis, dirbo radiofone), Povilas Šilas.

Gyvenimas Abezės lageryje

Intos lagerių sistemoje (prie Usos upės, kurios plotis – kokie trys Nemunai) OLP’ai (otdelnij lagernij punkt²⁴) buvo skaičiuojami nuo pirmojo iki dešimtojo. Kiekvienas OLP’as turėjo savo lagpunktus. Abezėje buvo dešimtas OLP’as, kuriam priklausė šeši lagpunktai.

²⁴ Rus . – Atskiras lagerio punktas.

Abezė – Rusijos gyvenvietė Komijos šiaurėje, Pečioros intako Usos dešiniajame krante, Intos rajone. Įkurta 1942 metais. Nuo 1939 metų tose vietose veikė koncentracijos stovyklos, įkurtos geležinkeliui Kotlasas–Vorkuta tiesti. Nutiesus geležinkelį Abezėje buvo laikomi sunkiam fiziniam darbui netinkami kaliniai. Šešiuose jos lagpunktuose vienu metu buvo kalinama keletas tūkstančių įvairių tautybių kalinių (iš jų keli šimtai lietuvių). Tarp jų – daug mokslininkų, įvairių sričių specialistų.

Abezėje beveik ištisus metus žiema. Daug sninga. Rytais buvo sunku išeiti iš barako, nes viskas būdavo užsnigta. Kas rytą turėdavome atsikasti sniegą. Temperatūra tris mėnesius buvo apie 40o C žemiau nulio. Kartais pasiekdavo 55o C. Kai įkvėpdavai oro – jausdavai plaučius. Gerai, kad tas oras sausas, – žiemą nesunku būdavo ištverti.

Saulė pasirodydavo tik gegužės antroje pusėje. Sniegas nutirpdavo tik birželį. Tada labai greitai – per tris savaites – užaugdavo žolė. Labai trumpa ten ta vasara. Rudenį būdavo šlapdriba, kuri užsitęsdavo gal mėnesį. Pavasaris–vasara–ruduo trukdavo tik porą mėnesių. Šiuo laikotarpiu ir naktys būdavo šviesios. Buvo juokaujama: „Abezėje žiema trunka 12 mėnesių, likusį laiką – vasara“.

Gamta čia labai skurdi. Medžiai auga retai, daugiausia žemi berželiai, pušaitės.

Pradžioje mes buvome kalinami su kriminaliniais kaliniais. Po to politinius kalinius atskyrė ir sukūrė spec. lagerį. Taip nutiko dėl įvykių, apie kuriuos girdėjome būdami lageryje. 1948 metų vasarą viename Uralo lagerių įvyko kalinių sukilimas. Jam vadovavo rusų generolas (jis buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, paskui grįžo į Rusiją, jį areštavo ir įkalino lageryje). Sukilėliai nuginklavo bei išlaisvino du lagerius ir ėmė žygiuoti Maskvos link. Po poros dienų KGB išmetė desantą, ir jie visi buvo sunaikinti. Tada buvo sukurtos devynios lagerių sistemos, viena iš jų – Intos sistema. Nuo to laiko, 1948 metų rudens, lageriuose ir kalėjimuose politinius kalinius atskirdavo nuo kriminalinių į spec. lagerius. Taigi sukilėliai pasitarnavo politiniams kaliniams.

Mane nuo kriminalinių atskyrė gal spalį. Buvo naktis. Iš mūsų lagerio išvežė daug kriminalinių. Lageris labai ištuštėjo. Po kiek laiko į jį pradėjo vežti politinius kalinius.

Gal po pusmečio mus pirmą kartą nuvedė į pirtį. Pirty kiekvienam duodavo po 8–10 litrų vandens. Išėjus iš pirties visų nuostabai davė naujus baltinius, kurių jau daug mėnesių nebuvom matę, o mūsų senus rūbus surinko ir sudegino. Spec. lageryje buvo geriau – mažiau keiksmų, publika buvo gera.

Vieno kalinio nupieštas
mano portretas. 1948 m. gruodis

Abezėje pradžioje buvau pirmajame lageryje, vėliau perkėlė į penktąjį. Pirmajame dirbau aptarnavimo kuopoje: kai atveždavo anglis, kalkes, statybines medžiagas, iškraudavome, vieni tinkuodavo, kiti maišydavo tinką. Nors daugiausia dirbom prie statybų bei
įvairius ūkio darbus. Kurį laiką buvau naktiniu sargu krautuvėlėje, skirtoje laisviesiems lagerio zonoje. Įsigudrinau joje nupirkti maisto vienam kitam kaliniui, kai jie duodavo pinigų. Krautuvės vedėja buvo rusė, buvusi tremtinė. Ji man leido pirkti duonos.

Lagerio viršininkas buvo rusas pulkininkas Novikovas – ramus, geras žmogus.

Kai atvykome į Abezę, pirmajame lageryje visą laiką buvau kartu su kun. Vincentu Vėlavičiumi. Jis labai puikus vyras. Vėliau, grįžę į Lietuvą, abu dirbome Žemaitijoje, abu buvome Lietuvos katalikų teisėms ginti komiteto nariais. Vėliau jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Kun. Vincentas Vėlavičius

Abezėje jis dirbo elektriku. Su juo kartu elektriku dirbo toks Mikoliūnas. Kai okupantai bėgo iš Lietuvos, jis dalyvavo užimant Vilniaus radijo stotį.

Lageryje per dieną būdavo du patikrinimai. Mus išstatydavo lauke rikiuotėje ir suskaičiuodavo. Skaičiuodavo ryte prieš darbus ir vakare – grįžus po darbų. Kai ko nors trūkdavo, tikrindavo pagal kartoteką – tada ilgiau užtrukdavo. Gal 1949 metais lageryje visi kaliniai gavo numerius. Tikrindami šaukdavo numerį. Mano numeris buvo Š-455. Po Stalino mirties numerius buvo įsakyta nusiimti ir sudeginti. Tada kalinius pradėjo šaukti pavardėmis. Tada buvo leista dažniau rašyti ir gauti laiškus. Ir barakų nakčiai nebeužrakindavo.

Atvykę į lagerį po tardymų, kankinimų, bado ir šalčio buvome labai nusilpę. Mus šiek tiek gelbėjo iš Tėvynės gaunami siuntiniai. Du kartus per metus galėjome gauti iki 5 kg svorio siuntinius (juose būdavo lydyti taukai, svogūnai, „sukoriai“ ir kt.).

Ant siuntinio užrašydavo siuntėjo vardą, pavardę ir adresą. Kai ateidavo siuntinys, reikėdavo pagal adresą pasakyti siuntėjo vardą ir pavardę. Jei nepasakai, siuntinio neduodavo.

Ir man atsiuntė siuntinį. Pašaukė mane – nuo motinos. Reikia pasakyti jos vardą, o aš negaliu jo prisiminti. Ir siuntinio nedavė. Keletą mėnesių niekaip negalėjau prisiminti. Paskui kažkaip savaime prisiminiau, kaip Tėtė Mamą vadino. Tada gavau siuntinį. Kas atsiųsta, suvalgydavome per porą dienų. Buvo tokia tradicija – dalį siuntinio atiduoti lagerio lietuviams ligoniams.

Ko labiausiai trūko lageryje?

Duonos, vitaminų. Bet labiausiai – žinių. Buvo tokia mada: jei pas lietuvius lageryje atsiranda dvi tokios pat knygos ar du tokie pat žurnalai, kai kas nors važiuoja etapu, įduodavome, kad perduotų kitiems. Tam lagerio administracija netrukdė. Būdavo, per etapą kiti atsiveža knygų. Kalėjime netgi buvo nedidelė lietuvių biblioteka. Ant knygų netgi uždėdavo lietuvišką bibliotekos antspaudą. Jis buvo rankų darbo.

Lagerio režimas leido per metus parašyti du laiškus – sausio ir liepos mėnesį. Buvo draudžiama rašyti apie gyvenimą lagery, skųstis juo. Lietuvių kalinių laiškai keliaudavo per Vilniaus KGB. Daug jų buvo konfiskuojama.

Abezės pirmojo lagerio ligoninės lietuviai buvo sugalvoję pagalbos savo tautiečiams sistemą. Pagrindinis jos organizatorius buvo iš Klaipėdos kilęs Valerijonas Rapalavičius. Jis turėjo baltą švarų maišelį, į kurį rytais perėjęs per visus ligonių barakus surinkdavo visą lietuvių nesuvalgytą duoną. Dažniausiai dienai skiriamos duonos nepajėgdavo suvalgyti sergantys. Parsinešęs priimdavo užsakymus – kiek kuris kalinys norėtų jos gauti. Tada tą duoną išdalydavo – išnešiodavo.

Viršutinėje eilėje antras iš kairės – Vytautas Grybas. Antroje nuo viršaus eilėje iš kairės – kun. Jonas Žvinys, Stankevičius, Povilionis, Kazys Šmigelskas, Staišiūnas, Valerijonas Rapalavičius, Povilas Butkevičius.
Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės – Stasys Gudaitis, penktas – kun. Tadas
Budraitis. Apačioje iš kairės – Pranas Valiūnas, kun. Kazimieras Pivoriūnas, Alekna.
Abezė, 1952 m.

Dar turėjome neblogą vatinį čiužinį ir vieną pagalvę. Šiaip visų mūsų čiužiniai būdavo iš medžio drožliųskiedrų. Bet kai kuris nors lietuvis sunkiau susirgdavo, jam kuriam laikui atnešdavo tą čiužinį ir pagalvę. Gal kokią savaitę ir man teko jais naudotis. Tada ir duonos daugiau gaudavau. Taip lietuviai kiek galėdami rūpinosi vienas kitu.

Lageryje buvo brigada, vadovaujama brigadininko latvio Dulbinskij. Zonoje ji darė gultus, taisė barakus, griovė nereikalingus senus pastatus. Toje brigadoje dirbo ir brigadininko dėdė latvių vyskupas Dulbinskij – jaunas, aukštas, gražus, apie 50 metų dvasininkas, kuris labai gerai sutarė su lietuviais. Kai vėliau sąlygos lageryje palengvėjo, valdžia kaliniams leisdavo sekmadieniais apsirengti savus, ne lagerininkų rūbus. Kai kurie kaliniai tokių rūbų turėjo. Vyskupas Dulbinskij į lagerį buvo atvežtas vilkintis vyskupo rūbais. Jam išpjaustė geležines sagas, bet rūbus atidavė.

Kartą sekmadienį vyskupas apsivilkto savo rūbais – sutana su raudonais apvadais, apsijuosė raudona juosta ir pasipuošęs kitais vyskupo ženklais vaikščiojo po zoną. Šalia ėjo ir vyskupas Ramanauskas, bet suplyšusiais lagerininko rūbais. Tai labai pagyvino lagerio gyvenimą. Vyskupu Dulbinskij susidomėjo visi kaliniai. Gal dar porą sekmadienių jis išeidavo taip apsirengęs, bet greitai jam tai uždraudė.

1955–1956 metais ligoninėje ir pirmajame punkte veikė lietuvių kalinių ansamblis, kuriam vadovavo profesorius kun. Tadas Budraitis. Iniciatyvą sukurti chorą parodė Stasys Gudaitis, kuris gražiai griežė smuiku, turėjo gražų balsą. Lageryje chorus jau buvo subūrę rusai, ukrainiečiai. Po visokių sovietinių mitingų, į kuriuos suvarydavo prievarta, leisdavo pasirodyti ansambliamschorams. Gudaitis ėmė ieškoti choristų. Greitai lietuviai susibūrė į chorelį-ansamblį ir pasirodydavo su lietuviškomis patriotinėmis dainomis. Chore dainavo Pranas Valiūnas, kunigai Kazimieras Pivoriūnas, Liudas Puzonas, Jonas Žvinys, Tadas Budraitis ir kt. – gal apie dvidešimt vyrų. Repertuaras buvo labai lietuviškas, patriotinės dainos – „Lietuva brangi“, „Jau slavai sukilo“, „Paleisk, tėveli“, „Kur bėga Šešupė“, „Užtrauksim naują giesmę“ ir kitos gražios lietuviškos dainos.

Be to, lietuviai lageryje labai mėgdavo žaisti tinklinį.

Abezėje buvo įsteigta centrinė ligoninė. Joje dirbo daug jaunų lietuvių. Po naktinio sargo pareigų ir ūkio darbų, kuriuos dirbau keletą mėnesių, buvau paskirtas dirbti į ligoninę. Mane parekomendavo pažįstami kaliniai. Ligoninėje dirbo gydytojas latvis Vaivada (anksčiau jis buvo klierikas ir mokėsi Rygos kunigų seminarijoje, bet tarybinių organų buvo iš jos pašalintas), felčeriais dirbo kunigai K. Pivoriūnas ir L. Puzonas, kiek vėliau – kun. J. Žvinys. Dirbo čia felčeriu ir Vytautas Grybas – skulptoriaus Vinco Grybo sūnėnas.

Po kurio laiko iš kalinių pradėjo rinkti parašus už taiką pasaulyje. Ragindami pasirašyti kunigus jiems net rodydavo žurnalą „Ogoniok“, kuriame buvo Kauno arkivyskupijos valdytojo kanauninko Juozo Stankevičiaus nuotrauka – kunigiškai apsirengęs jis pasirašo už taiką. Abejojantiems pagrasindavo, kad jei nepasirašys, praras darbą ligoninėje. Kaliniai tą kreipimąsi pasirašė. Aš atsisakiau sakydamas, kad čia tik politinė propaganda ir man nėra ko joje dalyvauti. Griežtai atsisakiau pasirašyti.

Tada mane išmetė iš ligoninės ir perkėlė į penktąjį lagpunktą. Į jį mane vedė latvių sargybiniai. Ėjom gal kilometrą. Jie net daiktus man padėjo nunešti. Kai priėjome prie lagerio, sargybiniai atidavė mano lagaminą. Bet gal po metų vėl buvau sugrąžintas dirbti į ligoninę pas vyr. gydytoją Stuško. Ji rūpindavosi ne tik ligoniais, bet ir mumis. Duodavo mums daugiau laisvės. Buvo gera vyr. gydytoja.

Ligoninė

Ligoninėje dirbau felčeriu. Abezės centrinė ligoninė aptarnaudavo visą Šiaurę, visus lagerius: Pečioros, Intos, Vorkutos ir kt. Joje buvo 800 vietų. Ją sudarė dešimt korpusų, iš kurių tik du buvo panašūs į ligoninę – pirmasis ir trečiasis. Visi kiti korpusai buvo barakai su narais. Barakas buvo padalytas į dvi sekcijas. Paprastai narai būdavo keturių vietų. Kai vietų trūkdavo, papildomai pridėdavo lentų ir narus praplėsdavo. Į ligoninę veždavo vadinamuosius „aktiruotus“ lagerininkus, t. y. kalinius, pripažintus netinkamais darbui.

Pirmajame korpuse pusė vietų buvo skirta vidaus ligomis sergantiems ligoniams, pusė – chirurgijai. Čia buvo geros grindys, žodžiu, geros patalpos. Antrasis korpusas buvo skirtas psichiatrijai (išprotėjusiems kaliniams), kita jo dalis – moterims. Dažniausiai į šį moterų skyrių perkeldavo iš chirurginio. Trečiasis korpusas buvo skirtas infekcinėmis ligomis sergantiems, bet lageryje infekcijų protrūkių nebuvo. Ketvirtajame korpuse buvo sergantys hipertonine liga, penktajame – vidaus ligomis. Likę 6–10 korpusai buvo skirti sergantiems tuberkulioze. Devintasis korpusas buvo ypatingas – skirtas patiems sunkiausiems tuberkulioze sergantiems ligoniams: kas į jį patekdavo, gyvas neišeidavo. Lietuviai dažniausiai sirgdavo džiova, estai – hipertonija.

Kai dirbau devintajame korpuse, ateidavo, paklausdavo, kiek yra žmonių, o į vidų nė neidavo. Ten bejėgiai ligoniai. Žinojo, kad nepabėgs. Šį baraką palikdavo tik numirę. Į išprotėjusiųjų baraką tikrinti irgi neidavo.

Su estu gydytoju.
Abezė, 1956 m. gegužės 3 d.

Ligoninėje ir barakuose per dieną mirdavo nuo vieno iki šešių kalinių. Mirus kaliniui prižiūrėtojams iškart nepranešdavo, kad jo dienos duonos norma atitektų kitiems. Jo davinį kaliniai pasidalydavo. Pradžioje kalinius net laidodavo be karstų. Vėliau, gal nuo 1948 metų, pradėjo daryti dėžes, panašias į karstus.

1949 metais dirbau felčeriu-sanitarijos inspektoriumi. Prižiūrėjau tvarką pirtyje, kur priimdavome kalinius, atvykusius nauju etapu. Kartą atvyko senukas su barzda. Atkreipiau į jį dėmesį. Paklausiau, kas jis. Pasakė, kad yra čekas, katalikų kunigas – Vendelin Javorka. Jis buvo aukšto rango jėzuitas. Dirbo Rusikumo (rusų katalikų seminarijos) rektoriumi Romoje, po to buvo slapta įšventintas vyskupu. Buvo labai mokytas, simpatiškas, gerai mokėjo rusų kalbą. Paguldytas į ligoninę jis mums dėstė Bažnyčios istoriją.

Šeštajame korpuse dirbo gydytojas Vladas Šimkūnas, o penktajame – žydas gydytojas Leonid Davidovič Krimskij, iki suėmimo dirbęs Maskvos mokslų akademijoje. Šimkūnas ir Krimskij abu dar papildomai dirbo patologais – skrodė mirusius ligoninėje. Į skrodimus sueidavo beveik visi gydytojai, o to lagerio ligoninėje jų buvo apie dvidešimt. Neretai gyvam ligoniui nenustatydavo tikros diagnozės. Ji paaiškėdavo tik atlikus patologoanatominį tyrimą. Kartais ir aš dalyvaudavau tuose skrodimuose kaip felčeris.

Vladas Šimkūnas kilęs iš Ignalinos krašto. Dar medicinos studentą 1945 metais jį suėmė saugumas įskundus išdavikui Juozui Markuliui-Ereliui.

Iš V. Šimkūno prisiminimų: „Areštais, sušaudymais ir išvežimais į lagerius ir trėmimą buvo apimta Lietuva. Išėjęs iš Saugumo gydytojas Juozas Markulis /dabar VVU profesorius/ perspėjo mane, kad jis gelbėdamas savo šeimą ir save, įskundė mane, motyvuodamas tuo, kad aš esu vienas ir man kentėti būsią lengviau. Pasakė, kad mane areštuos penktadienį, t. y. 1945 m. liepos mėnesį 7 dieną 13:00 valandą. Prašė, kad aš nesislapstyčiau, nebėgčiau ir nesiimčiau jokių apsaugos priemonių. Markulis pažadėjo: „Žinoma, aš tau padėsiu ir maistu, ir pinigais. Ilgai sėdėti nereikės, – kaltės neras ir tave paleis.“

Vladas Šimkūnas.
Apie 1940 m.

Tikėjau ir netikėjau tokiais savo draugo ir bendradarbio žodžiais. Markulis mane paprašė jį palydėti. Mūsų katedra tada bazavosi šv. Jokūbo /dabar I tarybinės/ ligoninės patalpose. Jį palydėjau. Jis kelis kartus, paėmęs mane už parankės, pravedė mane šaligatviu pro Saugumo rūmus. Sustojome. Atsisveikindamas mane pabučiavo. / Kaip Judas Kristų išduodamas. Viskas kartojasi, – net ir išdavimo metodai/... Kai išsiskyrėme, aplankiau kelis savo draugus. Kai kuriems pasisakiau, kad laukiu arešto. Iš ko apie tai sužinojau – nepasakiau. Šį kartą pasiruošiau. Sudeginau galinčius mane apkaltinti dokumentus, laiškus, nuotraukas. [...]

1945 m. liepos 6-toji buvo graži, saulėta diena. [...]

Apie 13:00 valandą pietavau Literatų kavinėje. Jau ten pastebėjau įtartinus žmones, kurie vaikščiojo prie kavinės durų. Bevalgant pasakiau savo draugui J.B., kad mane seka ir gali rytoj suimti. Išėjęs iš kavinės nieko įtartino nepastebėjau. Ėjau Gedimino gatvės dešiniuoju šaligatviu. Žmonių buvo nedaug. Švietė saulė. Prie dabartinės plokštelių parduotuvės sutikau einančią Eugeniją Šimkūnaitę /dabar biologijos mokslų daktarė/. Sustojau. Pasikalbėjome. Berods ir jai pasisakiau, kas man gresia. Pasukęs į dabartinę Liepos 21 dienos gatvę, ėjau ligoninės link. Netoli šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčios šventoriaus kairėje gatvės pusėje pastebėjau po liepaite bestovintį įtartiną žydą. Intuityviai pajutau, kad tai ir bus tas velnias, kuris tykoja mano dūšios. Tai buvo žydas Finkelšteinas. Pasukau į jo pusę, nes man reikėjo pereiti gatvę, kad pasukčiau į ligoninę. Kai ėjau pro jį, buvau sulaikytas ir paklaustas, kur yra ligoninė. Pasakiau, kad einu į tą pusę ir galiu parodyti. Tada žydas paklausė: „O gal jūs draugas Šimkūnas?” Man atsakius, kad taip, jis pasakė: „Man reikia su jumis pasikalbėti“. Pasiūliau, kad užeitų pas mane, tada jis atsakė, kad būtų patogiau kur kitur. Aš parodžiau į Saugumo rūmus ir paklausiau: „Gal jums patogiau ten?“ Jis atsakė: „Jūs jau supratote“. Ir po kelių minučių ilgam užsidarė sunkios Saugumo rūmų durys, atskirdamos mane nuo laisvės, darbo, universiteto, draugų ir viso pasaulio. Ir Lionė tada nesulaukė manęs. Su ja susitikau tik po devynių metų Šiaurės lageryje, Abezėje.“²⁵

Lageryje Vladas Šimkūnas daug mokėsi, studijavo medicininę literatūrą. Jis vadovavo ligoninės tuberkulioziniam skyriui ir dirbo patologoanatomu.

Leonid Krimskij tėvą Stalinas sušaudė – jis buvo Juodosios jūros laivyno politinio skyriaus vadovas. Krimskij buvo baigęs mediciną, apsigynęs disertaciją, po to areštuotas ir taip atsidūrė lagery.

Šimkūnas ir Krimskij buvo sutarę, kad pas Šimkūną gulės žydai, o pas Krimskij – kunigai. Kartą Krimskij išsikvietė lagerio operatyvininkas – lagerio NKVD leitenantas. Išsikvietęs priekaištavo, kodėl pas jį guli popai ir į juos panašūs. Krimskij atrėžė:

– Što? Ja komsomoliec! Ja moskvič! Kakaja moja sviaz s popami?²⁶

²⁵ Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus Šimkūnų fondas F151-20 .
²⁶ Rus . – Ką? Aš komjaunuolis! Aš maskvietis! Koks mano ryšys su kunigais?

– Nu smotri. My budem nabliudat.²⁷

Jo korpuse gulėjo vyskupas Vendelin Javorka. Grįžęs gydytojas Krimskij pabučiavo vyskupui ranką ir sako:

– Otec, poka ja budu zdies, ty tože budieš u menia ležat.²⁸

²⁷ Rus. – Na, žiūrėk. Mes stebėsime.
²⁸ Rus . – Tėve, kol čia būsiu, tu pas mane gulėsi.

Toks heroizmas net tarp savų tautiečių retas.

Lageryje buvo ir Liudas Puzonas – labai pasišventęs kunigas ir labai malonus žmogus. Aš Puzoną esu išgelbėjęs nuo mirties. Jis sirgo džiova. Gydytojas Šimkūnas jam darė pneumotoraksą. Kai yla pradūrė krūtinės ląstą, jis prarado sąmonę. Ant to chirurginio stalo išgulėjo tris dienas. Šimkūnas darė, kas įmanoma, ir pamažu sąmonę jis atgavo. Kai prabudo, pirmiausia paprašė išrišimo. Aš jį labai prižiūrėjau, maitinau.

L. Puzonas dirbo puikaus kulautuviškio Mačiulio brigadoje. Toje brigadoje dar dirbo kun. Jonas Žvinys, prelatas Povilas Pukys (pastatęs tris bažnyčias, tarp jų – ir Plungės), leite-

Kun. L. Puzonas tremtyje Sibire. 1956 m.

nantas Gudaitis – buvęs Žalio Velnio partizanas nuo Čiobiškio, Pranas Valiūnas – partizanų vadas nuo Rumšiškių, gydytojas Macijauskas (iš Kauno, Aleksoto).

Po Stalino mirties ligoninėje dirbusiems lietuviams kilo mintis įkurti ligonių globos draugiją. Šią idėją palaimino ir palaikė vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Jos tikslas buvo paremti ir pasirūpinti tautiečiais, kurie neturi artimųjų ir negauna siuntinių. Lietuviai, kurie jau uždirbdavo, paaukodavo po 5–10 rublių į bendrą fondą. Surinkus kažkiek pinigų, jau buvo galima pasirūpinti silpnaisiais, išsekusiais, kurie būdavo perkelti į ligoninę ir iš kitų OLP‘ų. Aš gaudavau iš Lietuvos jau ir vaistų. Gydytojas V. Šimkūnas susisiekė su Intoje dirbančiais lietuviais, kurie dirbo anglių kasykloje ir jau uždirbdavo. Jie taip pat paremdavo ligonių globos draugiją pinigais. Man teko vadovauti šiam darbui pirmojo lagerio centrinėje ligoninėje.

Generolas Jonas Juodišius

1949 metų gal spalio mėnesį, naktį, atėjo naujas etapas. Tarp atvykusiųjų pamatėme nedidelį, tarybine kariška miline vilkintį lietuvį senuką. Paduodu jam ranką, o jis:

– Juodišius.

– Jūs generolas? – sakau. Iki tol nebuvau jo matęs. Jis šypsodamasis:

– Buvęs generolas. Taip ir susipažinom.

Generolo Jono Juodišiaus kelias į Abezę buvo toks. 1941 metų birželio 10 dienos 29ojo teritorinio šaulių korpuso ypatingojo (saugumo) skyriaus viršininko Juozo Bartašiūno sprendimu keturiolika Lietuvos aukšto rango artilerijos karininkų iš šaulių korpuso buvo išsiųsti į tobulinimosi kursus Maskvoje, F. Dzeržinskio artilerijos akademijoje. Tarp jų buvo ir generolas Juodišius – 179osios šaulių divizijos artilerijos viršininkas. Iš Maskvos jie buvo nuvežti į Akademijos vasaros stovyklą kartu su tokio pat aukšto rango karininkais iš Latvijos ir Estijos.

Tačiau ši karininkų stažuotė sutapo su Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžia, ir 1941 metų birželio 28 dieną visi karininkai buvo suimti ir tų pačių metų liepą Sibiro geležinkeliu atvežti pirma į Krasnojarsko geležinkelio stotį, paskui – į Jenisejaus upės prieplauką, susodinti į baržą ir nuplukdyti į šiaurinį upės uostą – Dudinką. Pagaliau visi karininkai pasiekė galutinį paskyrimo tašką – Norilsko Lamos konclagerį. Pirmoji žiema lageryje jiems buvo tragiška. Dauguma mirė ir buvo palaidoti amžino įšalo žemėje.

Visi Lietuvos, Latvijos ir Estijos karininkai buvo atvežti į Lamą be jokių kaltinimų: nebuvo užvestos kaltinamosios bylos, jie nebuvo tardomi, nepaskelbti jokie teismo nuosprendžiai. Todėl antraisiais jų kalinimo metais į Lamos lagerį atvyko grupė tardytojų. Jie ketino sudaryti kaltinimo bylas gyviems išlikusiems Baltijos šalių karininkams. Visiems jiems buvo parengti tokie kaltinimai: buržuazinio valdymo laikais persekiojo kitaip mąstančius darbininkus ir inteligentus, tarp jų – ir karininkus, juos gaudė, tardė ir atidavė teismui, vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją. Su šiais kaltinimais beveik visi Baltijos šalių karininkai sutiko. Suprato, kad priešintis beprasmiška. Tik estų generolai Brede ir Kauler pasielgė kitaip. Tardymo metu jie atsisakė pasirašyti pateiktus kaltinimus. Po to jie abu iš lagerio dingo, ir jų likimo niekas nežino.

Generolas Juodišius Lamoje dirbo prie miško darbų, vėliau buvo paskirtas elektros stotelės kūriku. 1944 metų vasarą

Generolas majoras Jonas Juodišius

lietuvių karininkai traukiniu buvo atvežti į Dudinkos uostą Jenisejaus žiotyse, o iš čia paskirstyti į Novosibirsko, Omsko, Čeliabinsko ir Kuibyševo kalėjimus. Iš Kuibyševo po pusantro mėnesio kelionės traukinys su kaliniais pasiekė Potmos geležinkelio stotį Mordovijoje. Likusius gyvus aštuonis (iš 42-jų) artilerijos karininkus Mordovijoje laikė iki 1946 metų. Čia generolas Juodišius buvo paskirtas visos lagerio zonos ūkvedžiu. Pablogėjus sveikatai jis buvo etapu atkeltas į Abezę²⁹.

²⁹ Plg.: Alfonsas Zubreckas. Prieškario karininkai – sovietinio režimo aukos // XXI amžius , 2004, Nr. 88.

Su Jonu Juodišiumi Abezės lageryje kartu buvome apie metus. Visi lietuviai jį labai mėgo. Jis buvo principingas, doras bei religingas žmogus, ištikimas patriotas. Pamenu , pasakojo, kad kai mokėsi Belgijoje, jam labai didelį įspūdį paliko, kad per iškilmes miesto Katedroje ministrai ar kariuomenės generolai neša baldakimą.

Lageryje generolas draugavo su buvusiu Latvijos pasiuntiniu Paryžiuje. Jis buvo protestan-

Vladas Nasevičius. Abezė, 1955 m.

tas. Abu vaikščiodami melsdavosi. Lagerio jaunimas sakydavo, kad jei kuris iš Lietuvos generolų pateks į dangų, tai pirmasis iš jų bus Juodišius.

Vladas Nasevičius, buvęs Lietuvos paskutinės vyriausybės narys, tuo metu dirbo lagerio buhalterijoje ir pasirūpino, kad Juodišius (o vėliau ir kun. Stanislovas Pupelaikis) būtų įdarbintas buhalterijoje – braižyti raštvedybos blankus. Tada gaudavo popieriaus ir buhalterijai juos braižydavo.

Vidurvasarį Juodišių išsikvietė KGB:

– Generole majore, noriu su tamsta pasikalbėti.

– Vyresnysis leitenante, klausau jūsų.

Ir ėmė klausinėti, ar negalėtų padėti – informuoti, ką galvoja, ką kalba lietuviai lageryje. Generolas atsistojo:

– Vyresnysis leitenante, niekada išdaviku nebuvau ir nebūsiu!

Netrukus jo sveikatos būklė labai pablogėjo – jis sirgo hipertonija. Generolą paguldė į pirmąjį korpusą. Iš ten jis nebeišėjo.

Aš jį lankydavau. Šiaip nebuvo leidžiama lankyti kalinių iš kito korpuso. Bet aš turėjau baltą chalatą, todėl ir daugiau laisvės – su chalatu neišvarydavo. Paskutinę dieną prieš jo mirtį ilgai šnekėjomės. Jis kalbėdavo apie okupaciją: sakė nieko nežinojęs apie tai, kad Lietuva okupuojama.

Netrukus man pranešė, kad skubėčiau į baraką, nes Juodišius miršta. Nubėgęs radau jį jau mirusį. Jis mirė 1950 metų gruodžio 18 dieną vakare, apie 23 valandą – likus tik penkiems mėnesiams iki jo paleidimo į laisvę.

V. Šimkūnas prie generolo J. Juodišiaus kapo (D 40). Abezė, 1956 m.

Po mirties buvo atliktas jo kūno skrodimas. Paaiškėjo, kad jis mirė nuo krūtinės aortos plyšimo.

Į tuščią eterio buteliuką įdėjau prancūzų kalba užrašytą mirusiojo vardą, pavardę, karinį laipsnį. Susitariau su morge dirbusiais gydytojais Vladu Šimkūnu ir Leonid Krimskij ir, kai darė skrodimą, šį flakonėlį įdėjome į mirusiojo krūtinės ląstą, kad kada nors generolo kūną būtų galima atpažinti.

Kun. Liudas Puzonas prozektoriume atlaikė šv. Mišias. Mirusiam aprengti gavome naują lagerinę uniformą. Ukrainiečiai padarė gražesnį karstą. Stengėmės kiek galima gražiau jį palaidoti. Draugo karstą su palaikais iš ligoninės vachtos link nešė šeši kaliniai. Net prižiūrėtojai buvo priversti nukelti kepures.

Atmintyje išsaugojau generolui Jonui Juodišiui lageryje suteiktą kalinio numerį – O-26.

Profesorius Levas Karsavinas

Tada aš dirbau devintajame korpuse. Jame buvo patys sunkiausi tuberkulioze sergantys kaliniai. Niekas iš laisvųjų nenorėjo pas juos eiti dirbti. Ligoninės viršininkė gydytoja manęs klausė:

– Tu ką: esi tikintis ir nenori jiems padėti?

Po tokio priekaišto sutikau ten dirbti. Ten užsikrėčiau džiova.

1950 metais buvo etapas. Atkėlė tris kalinius ligonius. Vienas jų buvo lietuvis. Kitas sakėsi esąs profesorius Levas Karsavinas. Trečiasis buvo rusas grafas Daškevič Gorbatskij, Berlyne patekęs į bolševikų nelaisvę.

Prof. Levas Karsavinas prieš areštą

Profesorius Levas Karsavinas, bolševikams sugrįžus į Lietuvą, buvo išmestas iš Vilniaus universiteto, 1949 metų liepą suimtas Vilniuje, apkaltintas siekiu nuversti tarybų valdžią bei atkurti kapitalistinę santvarką ir įkalintas. 1950 metų pavasarį Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB jį nuteisė 10 metų kalėti pataisos darbų lageryje. Kaip ligonis jis buvo perkeltas į Abezę. Pas mus jį atkėlė etapu berods iš ketvirtojo lagerio punkto.

Karsavinas pateko į devintąjį korpusą – jo plaučiuose buvo trys kavernos. Jis sėdėdavo susisukęs į „odejalą“ ir visą laiką drebėdavo. Karščiuodavo. Temperatūra pakildavo iki 38 laipsnių. Aš jį ėmiau globoti. Globojau, kiek galėjau. Suleisdavau vitaminų – askorbo rūgšties. Jis kiek atsigavo.

Karsaviną lageryje lietuviai vadindavo „mūsų profesorius“. Beje, jis turėjo išsaugojęs akademiko kepuraitę. Buvo dar toks žydas Jofė, baigęs fizikos mokslus Šveicarijoje. Žmona jam iš Leningrado atsiųsdavo siuntinukų ir įdėdavo arbatžolių. Gavęs siuntinį jis skubėdavo pas profesorių:

– Gavau arbatos! Bėgu pas mūsų profesorių, jam nunešiu. Karsavinas sakydavo:

– Esu rusas, bet antroji mano tėvynė – Lietuva. Ką gi, mano tautiečiai – dar kiaulės, bet jie taps žmonėmis. Jie eina ta kryptimi ir bus žmonėmis, – gal taip kalbėdavo dėl to, kad jam išsivirus arbatos kalėjimo blatniakai slapčia jam priberdavo druskos, nes profesorius arbata su jais nesidalindavo.

Lageryje buvo toks gydytojas Sologubov. Jis pasišaukdavo Karsaviną ir imdavo dėstyti savo filosofiją. Profesorius jo klausydavosi ir nė žodžiu neįsiterpdavo. Po tų paskaitų man sakydavo:

– Rusų tragedija ta, kad kiekvienas bernas imasi ne savo darbo.

Kalėjime ir lageryje Karsavinas rašė filosofinius darbus, poeziją. Daug rašė. Pieštuku. Mes jam parūpindavome popieriaus, pieštukų. Savo raštus jis duodavo slėpti, nors prižiūrėtojai į šitą korpusą neužeidavo: paklausdavo felčerio, kiek ligonių, ir tiek. Žinojo, kad iš čia ligoniai niekur nevaikšto ir nepabėgs.

Prieš mirtį Karsavinas visus savo raštus atidavė man. Sakė:

– Daugiau negaliu rašyti. Ką parašiau – viską atiduodu. Tai geriausia, ką esu parašęs.

Aš paėmiau ir palikau saugoti Šimkūnui, nes jis tuo metu jau gyveno už zonos ribų (kaip „baigiantis bausmę“). Jis Karsavino raštus parsinešė namo. Kai išėjau iš lagerio, juos visus man pavyko parvežti į Lietuvą. Jų neatėmė. Jie dabar perduoti Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekai.

Lageryje buvo ir studentas medikas Povilas Butkevičius. Jis sirgo džiova. Atvyko kiek vėliau negu mes – kai jau įsikūrė visi korpusai. Mudu su Povilu buvome kaip broliai – jauni, bendraminčiai, jau „apsitašę“. Grįžęs į Lietuvą jis baigė medicinos mokslus. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

Butkevičius buvo mąstytojas, mėgdavo diskutuoti. Mėgdavo kalbėti su Karsavinu. Dažnai jis būdavo vienintelis Karsavino klausytojas, ir jie abu daug kalbėdavo.

Povilas Butkevičius, medicinos studentas

Profesorius mėgdavo mokyti. Jei susirinkdavo vienas ar du klausytojai, pradėdavo paskaitą. Kalbėdavo ištisas valandas. Sklandžiai, nurodydamas tikslias datas. Turėjo puikią atmintį. Būdamas apie 30 metų jis jau buvo Peterburgo universiteto profesorius. Jo sesuo Londone buvo garsi balerina – Tamara Pavlovna Karsavina.

Kartą, jau nedaug belikus iki mirties, jis atėjo pas mane ir paprašė:

– Pakviesk man tėvą Piotrą, pravoslavų kunigą – norėčiau išpažinties.

Devintajame barake sanitaru dirbo lietuvis Jonas Paukšta, pats sirgęs džiova. Vėliau, grįžęs iš lagerio, jis gyveno Kelmėje. Aš jam ten dar šliūbą daviau.

O tada lageryje aš jam sakiau:

– Jonai, nueik, pakviesk Karsavinui tėvą Piotrą. Jis nori, kad ateitų pravoslavų kunigas.

Tėvas Piotr buvo rusų stačiatikių kunigas, baigęs Kijevo dvasinę akademiją, labai simpatiškas senukas su nedidele balta barzda. Jis dirbo sanitaru kartu su lietuviais „kaptiorkoj“ (daiktų sandėlyje). „Kaptiorkos“ vedėjas buvo lietuvis – pulkininkas-leitenantas Mykolas Jašinskas.

Paukšta grįžo ir pasakė, kad tėvas Piotr neateis. Karsavinas paklausė:

– Kodėl? Paukšta:

– Matyt, bijo, – gal saugodamas gerą, šiltą vietą Piotr pabijojo ateiti?

Tada profesorius gal trim dienom užsidarė savy ir su niekuo nekalbėjo. Po to sakė:

– Visą gyvenimą atidaviau pravoslavijai, o prieš mirtį tėvas Piotr nenori ateiti ir išklausyti mano išpažinties, – ir paprašė pakviesti katalikų kunigą.

Levas Karsavinas. Po mirties. Kalinio Č. Šukštos piešinys. 1952 m.

Aš pakviečiau lenką kunigą Adolf Feliksovicz Kukuruzinskij. Jis buvo prelatas, labai linksmas žmogus. Lageryje dirbo felčeriu. Prelatas sakė, kad profesorius atliko išpažintį gražia lotynų kalba, po to sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą.

Prieš mirtį Karsavinas visą laiką meldėsi. Mes stengėmės jam netrukdyti. Jis gražiai numirė 1952 metų liepos 20 dieną. Mirė nuo tuberkuliozės ir išsekimo.

Profesoriaus kūno skrodimą darė gydytojas L. Krimskij, dalyvavo V. Šimkūnas ir aš. Paėmiau nuo eterio buteliuką ir, cheminiu pieštuku surašęs prancūzų kalba trumpą Karsavino istoriją, įdėjau į jį. Buteliuką užliejome smala ir įdėjome į mirusiojo pilvo ertmę. Jis buvo palaidotas su tuo buteliuku. Lavoninėje – skrodimo kameroje – Karsavinas buvo perrengtas naujais kalinių rūbais. Man buvo likęs generolo Juodišiaus metalinis kryželis. Lagerio kaliniai austrai iš varinės vielos padarė retežėlį. Tą kryželį jam užkabinome ant kaklo. Uždėjome akademiko kepuraitę. Kun. L. Puzonas morge laikė šv. Mišias. Po to mirusįjį išnešėme į vachtą (sargybos būstinę). Nešė kaliniai. Vachtoje sargybiniai jau išskrostą lavoną dar per kaklą perduria durtuvu (jei neva dar gyvas). Palaidojo jį lagerio kapinėse.

Abezėje beveik amžinas įšalas. Duobes laidojimui kaip tranšėjas iškasa vasarą. Viena tranšėja skirta 50-iai mirusiųjų. Laidojant ant dešinės mirusiojo kojos didžiojo piršto pririšdavo lentelę su vardu, pavarde ir su bausmės straipsniu. Ir ant karsto uždėdavo didesnę lentelę. Ant kapo pastatydavo kuolelį ir prikabindavo lentelę su kapo numeriu. Ten giliau žemėje beveik amžinas įšalas, ir lavonai bei lentelės su užrašais gerai išsilaiko. Kur palaidotas profesorius Levas Kar-

Prof. L. Karsavino kapas

savinas, yra žinoma. Reikėtų, kad jo ir generolo J. Juodišiaus kūnai būtų parvežti į Lietuvą.

Rusas iš Peterburgo fizikas Anatolij Vanejev, kurį laiką su mumis kalėjęs lageryje, vėliau tapo labai uoliu profesoriaus mokiniu. Abezėje Karsavinas jam padarė didelę įtaką. Vanejev buvo vienas tų rusų, kurie suprato ir gerbė profesorių. Jis dažnai ateidavo pasiklausyti jo paskaitų. Vėliau rašydamas apie lagerį savo knygoje Vanejev mini lietuvį kalinį Šventonį, kuris esą buvo jaunas ir mokėsi Kunigų seminarijoje. Matyt, jis turi minty mane, nes kito klieriko ten tada nebuvo.

Beje, knygoje Vanejev rašo, kad mes privertėme Karsaviną baigti gyvenimą ne kaip pravoslavui, tarsi būtume privertę jį pereiti į katalikybę. Bet, gink Dieve, specialiai to nedarėme. Kaip Vilniaus profesoriui, viską stengėmės atlikti su didžiausia pagarba.

Kunigas Kazimieras Vaičionis

Intoje susitikdavome su lietuviais kaliniais iš kitų OL P-ų. Aplankydavome juos pralindę pro medinę tvorą. Taip aš aplankiau kunigą Kazimierą Vaičionį.

Kun. Kazimieras gimė 1921 metais, baigė Vilniaus kunigų seminariją, 1945 metais gavo kunigystės šventimus iš arkivyskupo Mečislovo Reinio.

Kunigai Kazimieras Vaičionis, Pranas Račiūnas,
Kazimieras Vasiliauskas. Inta

Vaičionį sutikau dar būdamas klieriku seminarijoje. Kitas susitikimas įvyko jau lageryje Intoje – apie 1955 metus. Berods ir jis buvo atėjęs pas mus. Jis buvo aštuntajame OLPe (anglių kasykloje), aš – penktajame.

Kun. Kazimierą KGB suėmė 1949 metais. Kaip pasakojo kun. K. Vasiliauskas, ieškodami kuo apkaltinti Vaičionį tardytojai jo klausė, kuo jis nusikaltęs tarybų valdžiai. Kun. Kazimieras atsakęs:

– Tuo, kad per mažai kovojau prieš bolševikus. Buvo drąsus.

Gavo tada be teismo 10 metų lagerio. Buvo išvežtas į Sibirą, o po metų vėl parvežtas į Vilnių, nes KGB atskleidė religinės-tautinės jaunimo „Aušros Vartų kolegijos“ veiklą, kurioje kun. Vaičionis aktyviai dalyvavo. Tardomas jokių parodymų nedavė, nekalbėjo. Jį nuteisė už antitarybinę agitaciją 25 metams lagerio. Intoje kartu su juo kalėjo ir tos organizacijos nariai kun. Kazimieras Vasiliauskas ir Algirdas Kavaliauskas.

Kalėjime kun. Kazimieras buvo labai narsus ir drąsus. Jis mokėjo muštis ir visada stodavo skriaudžiamųjų pusėn, nors buvo nedidelio ūgio. Visada stengėsi padėti lagerio draugams. Buvo labai karingos, bet kartu ir labai meniškos, lyriškos prigimties. Gabus literatūrai, muzikai, rašė poeziją.³⁰ Lageryje išmoko japonų kalbą.

Iš kun. Kazimiero laiško³¹:

³⁰ Lageryje kun. Kazimieras parašė „Lietuvos Jeremiadą – Tėvynės raudojimą“, maldą „Salve Regina“, kitus religinius, filosofinius ir patriotinius eiliuotus kūrinius. Vertė tekstus iš rusų ir lotynų kalbų: iš lotynų kalbos išvertė psalmes, „Giesmių giesmę“, iš rusų kalbos – A . Tolstojaus „Joną Damaskietį“.
³¹ Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės (Iš kalinio laiško) //
Rūpintojėlis . Kaunas: Judex, 2000. P. 624–626.

„Pusantrų metų išrinkinėjau akmenis iš anglių. Tai buvo vienodi metai, kaip Rožančiaus malda. Kilnodamas lengvesnius ir sunkesnius akmenis, lyg maldos karolėlius, išgyvenau visas Rožančiaus paslaptis – nuo Apreiškimo, kai įsižiūrėjęs į Mariją, lyg ekstazėje laukiau Mesijo ir Jo karalystės atėjimo; kai Jis pagaliau atėjo su kryžiumi, labai kentėdamas ir pasaulio parblokštas, sustojo mano brolių sielose; kai jos ramino Jį ir troško Jo žaizdas pasiimti sau.

Apie Jo karalystės pergalę kalbėjau per šiuos pusantrų metų bendro vargo broliams – lietuviškai, rusiškai ir net japoniškai. Dabar kelintas mėnuo guliu žemės nasruose. Iš viršaus ir iš apačios verkiantys žemės gelmių upeliai trykšta aplinkui, lyg katakombų žvakės mirksi dirbančių brolių žiburiai. Kiek čia daug nežinomų kapų, kiek kraujo, prakaito čia pralieta! Ir, deja, čia niekas nesimeldžia, kaip melsdavosi Romos požemiuose Išganytojo išvaduotieji vergai. Čia prakeikimo karalystė, žiaurumo triumfas, pasmerktųjų amžina naktis... Čia aš tyliu, kaip nusigandęs vaikas, glaudžiuosi prie savo Vado, einančio ramiai su kryžiumi.

Dabartinė mano darbovietė kaip veidrodis, atspindintis žmogų visame jo nuogume. Dieve, koks skurdus yra žmogus ir visos jo pastangos, kai jis nusigręžia nuo Tavęs!

[...]
Klausiate, ar aš galiu aukoti šv. Mišias, gal čia visada Didysis penktadienis? – Taip, galiu. Ir tai yra didžiausias mano džiaugsmas. Be šv. Mišių nepakelčiau savo pančių ir nukunigėčiau, kaip čia yra nužmoginta ir visa aplinka, visa ta dvasiškai apleista minia. Todėl, ieškodamas gyvybės Davėjo, statau altorių naktimis ir rytais, kai užmiega didysis vargas. Mano gerieji broliai ruošia altorėlį. Kartą iki ašarų sujaudino, kai per Žolinę du geri jaunuoliai išlakstė visą purviną stovyklą, ieškodami gėlių. Jie rado keletą mažyčių ramunėlių ir mėlynų rugiagėlių, kurios mums priminė Lietuvą. Kupini džiaugsmo jie padėjo jas ant altoriaus. Visi obelų ir vyšnių žiedai, neužmirštuolės ir našlaitėlės, rečiau dobiliukai, iš Tėvynės atsiųsti tėvams, broliams, sužadėtiniams, puošė mano altorėlį. Nedrąsu klauptis prie jo kalinio -vergo skarmaluose. O kas papuoš, kas aprengs mane, katorgininkąelgetą, į Avinėlio puotą pakviestą?! Tada, prisiminęs jus, apsisiaučiu jūsų pasišventimo rožančiumi, jūsų nekaltumu ir jūsų, nuteistieji mano broliai, ilgos kantrybės juosta susijuosiu, klaupiu, iškeliu rankas ir nebe savo, bet visų čia kankinamų žmonių mišias, visą šitą testamentinį skausmą prie Kryžiaus nešu.

[...]
O senasis Rašto aiškintojų ir fariziejų netikėjime, kuris buvai aklas Mesijui ir Jį nukryžiavai, kuris ieškojai Mesijo pastogės sau ir savo netikėjimui! Žiūrėk ir matyk: štai atmestasis, išjuoktasis ir kankinamas Kristus gyvena nekaltųjų brolių sielose. Jis gyvena savo mylimuosiuose, gyvas Sibire ir Lietuvoje...

[...]
Tikrasis žmogus yra žmogus, kuris meldžiasi.
Drįskime norėti pergalės, ir ji ateis. Drįskime jos norėti, ir ji bus reali.“

Kadangi buvo principingas ir ištikimas tiesai, kun. Kazimieras buvo vis perkeliamas į kitus lagerius, iš Intos išvežtas į Vladimiro kalėjimą.

1959 metais jį išleido iš lagerio be teisės gyventi Lietuvoje. Jis prisiregistravo pirma Pskovo srityje, o po pusmečio – Latvijoje. Dirbti kunigu neleido. Jis dirbo kūriku, cukraus, plytų fabrikuose, statybose, vežiojo gėles ūkyje, buvo vargonininku Rezeknės ir Jekabpilio bažnyčiose.³² Slapta aukodavo šv. Mišias, į kurias ateidavo patys patikimiausi pažįstami. 1970 metais Vaičioniui buvo leista grįžti į Lietuvą ir dirbti kunigu. Jis darbavosi labai uoliai. Bet buvo nematomas kaimo kunigas. Komunistai mokėjo talentingus kunigus padaryti nematomus.

Kai kun. Kazimieras grįžo į Lietuvą, buvome susitikę. Jis padovanojo man tris savo pamokslų sąsiuvinius, rašytus ranka ir kopijuotus dauginimo aparatu. Ir šiandien juos saugau.

Kun. Kazimieras mirė 2002 metų lapkričio 9 dieną besimelsdamas koplyčioje. Jis palaidotas Ceikinių bažnyčios šventoriuje. Ten palaidotas ir kitas kunigas karys – tėvas Karolis Garuckas SJ.

³² Tremtyje Latvijoje išmoko latviškai ir išvertė J. Rainio poezijos, į latvių kalbą vertė lietuviškas giesmes; jos ten buvo giedamos bažnyčiose.

Kunigystės šventimai

Iki Stalino mirties iš lagerio nieko neišleisdavo. Kai kaliniui baigdavosi bausmės laikas, jį nuvesdavo į vachtą, sargybos būstinę, ir perskaitydavo naują terminą. Mat „Osoboje soveščanije“ (Ypatingasis pasitarimas prie NKVD) buvo ne teisminis, o represinis organas. Stalinui mirus pamažu imta iš lagerio kalinius išleisti. Kadangi man buvo likę maždaug metai, vyliausi, kad ir mane išleis.

Sužinojome, kad visus siunčia į Altajų. Na, tai gal kiek geriau nei Šiaurė, bet irgi gana atšiaurus klimatas. Tada svarsčiau: jei nuvažiuosiu ten klieriku, niekuo žmonėms negalėsiu padėti. Tiesa, baltos duonos valgysiu, nes lageryje baigiau elektriko kursus, kažkiek dirbau elektriku – išmokau šį darbą.

Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu.

Bet tada vyskupas buvo kitame lageryje, maždaug už dviejų kilometrų. Kaip su juo susisiekti? Sutarėme jį „nupirkti“. Buvo sugalvota šitaip. Mes, keli lietuviai, dirbome felčeriais. Savaitei mums duodavo 100 ml spirito. Buvome surinkę 1 litrą spirito ir turėjome jį atsargoje. Pažinojome sanitarinės dalies viršininką – lagerio, kuriame buvo vyskupas, felčerį. Davėme jam šitą kyšį ir paprašėme, kad jis atsiųstų į ligoninę Ramanauską. Nesakėme, kam mums to reikia ir kad jis vyskupas. Sakėme tik, kad jis mūsų pažįstamas, labai jo pasiilgome ir t.t.

Tada centrinėje ligoninėje gydytojų buvo apie dvidešimt. Šiokiadieniais ligonių judėjimą tvarkė ligoninės viršininkė, vyriausiojo mūsų Intos lagerių sistemos kagiebisto žmona – gydytoja Stuško. Gera buvo moteris, kaliniams nekenkė, stengėsi gera daryti. Bet šiokiadieniais „penkiaminutėje“ (gydytojų pasitarime) kiekvienas gydytojas pristatydavo, kokius ligonius gavo, ir pranešdavo apie kiekvieną. Nutarėme, kad vyskupą reikia atsiųsti šeštadienį, – nes kai ligonį atveždavo šeštadienį, pirmadienio „penkiaminutėje“ apie jį nepranešdavo.

Felčeris, kuriam davėme kyšį, pamokė vyskupą suvaidinti apendicitą. Ir kai jis pradėjo „skųstis“ skausmais, jį neštuvais išgabeno į ligoninę. Per laisvą teritoriją tarp lagerių jį lydėjo du automatais ginkluoti prižiūrėtojai su dviem šunimis.

Centrinėje ligoninėje buvo laboratorija. Čia dirbo latviai. Kai vyskupą atnešė, jie paėmė jo kraują tyrimui. Jei leukocitų būdavo mažiau negu 10 000, skubios operacijos

Vysk. Pranciškus Ramanauskas, Abezė

nedarydavo. Viskas buvo sutarta. Kraujo tyrime leukocitų buvo mažiau, nei reikia skubiai operacijai, tad chirurgo nekvietė.

Budintis gydytojas (atrodo, tuo metu budėjo ukrainietis) vyskupą tik paguldė į ligoninę. Savaitgaliais budintis gydytojas yra padėties šeimininkas, ir jis vienas nusprendžia, į kurį korpusą ligonį siųsti.

Ligoninėje vyskupas gulėjo keletą savaičių. Taigi turėjau laiko pasiruošti šventimams. Nutarėme juos daryti 1954 metų spalio 3 dieną, sekmadienį, kai ligoninėje mažiau personalo, pas daktarą Vladą Šimkūną. Jis tada buvo šeštojo barako tuberkuliozinio skyriaus vedėjas. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo.

Sekmadienį (šv. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Anksti rytą prasidėjo šventimai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Buvau tik su kojinėm, kad kuo mažiau triukšmo būtų. Kadangi vyskupas gulėjo šeštajame – džiovininkų – korpuse, jis buvo apsirengęs vatiniais rūbais: bušlatas ir kelnės, be sagų, tik surišti nosine ar virvutėmis.

Viskas vyko sklandžiai. Patalpos sienos buvo tik lentų, viskas gerai girdėti. Išgirdome, kad ateina prižiūrėtojai. Manėme, kad viskas baigsis kalėjimu.

Prižiūrėtojai žinojo, kad gydytojas Šimkūnas turi gero iš Vilniaus gauto tabako „Zolotoe runo“.

– Doktor, my prišli pokurit.33

Girdime:

– Chorošo. Ja vam dam!³⁴

³³ Rus. – Daktare, atėjome parūkyti.
³⁴ Rus. – Gerai. Duosiu.

Davė prižiūrėtojams tabako. Jie džiaugsmingai, triukšmingai padėkojo ir išėjo. Tuo metu tylėjome lyg mirę. Jiems išėjus vyskupas baigė šventimų apeigas ir šv. Mišias.

Tada gydytojas Šimkūnas ir visi kiti mane pasveikino. Po šventimų išsiskirstėme. Vyskupas kai kuriems lietuviams pasakė, kad esu pašventintas kunigu. O kitą dieną jis mums surengė pietus – turėjo kažkokių produktų. Vaišės vyko virtuvėlėje, vadinamoje „kitaika“. Tai buvo pašiūrė su pečium, kūrenamu malkomis, – joje buvo galima ką nors išsivirti.

Kitą dieną po šventimų jau laikiau šv. Mišias. Jas aukojau už vyskupą Ramanauską. Tą savaitę jau visi (kam reikia) žinojo, kad esu kunigas.

Kun. A. Svarinskas. 1956 m. sausio 7 d.

Iš Vlado Šimkūno laiško sužadėtinei Leontinai:

„1954. X. 3. [...] Naktis buvo nerami. Sapne klaidžiojau kažkur po tėviškės miškus. Keturiomis ryte jau vėl sėdėjau savo kabinete. Mačiau kaip sklaidosi nakties rūkai. Mačiau, kaip bunda kalnai, kaip švelnios ryto varsos užlieja horizontą. Ir kaip gimsta nauja ir vėl ta pati pilka ir vargo pilna diena. Ši diena skiriasi nuo kitų pirmiausiai tuo, kad ji yra Marijos Rožančiaus diena. Ši šventė Lietuvoje buvo visur švenčiama. Antra, ši diena yra šv. Teresėlės diena. O Jinai yra Rusijos globėja. Ir trečia, nuo šios dienos Tu Alfonsą turi skaityti kaip kunigu. Rytoj Jo pirmosios Mišios. Apie tai pranešk Jo Mamai į Kadrėnus. O Tu parašyk Alfonsui laišką ir pasveikink Jį su išsipildymu Jo troškimų. Daugiau nieko neminėk. Jis puikus žmogus ir šio aukšto vardo tikrai yra vertas. Aš labai džiaugiuosi už Jo pasisekimą. Jis pasiekė tai, kas atrodo nepasiekiama“.³⁵

³⁵ V. Šimkūno fondas. F151-19, 137 laiškas. Vilniaus universitetas, Rankraščių skyrius.

Gal po savaitės kunigo šventimus vyskupas P. Ramanauskas davė ir latvių gydytojui Vaivadai. Jis buvo klierikas, mokslus ėjęs Latvijoje, vėliau įstojęs į Medicinos fakultetą. Jo šventimuose dalyvavo kun. Jonas Žvinys. Kitame OLP‘e buvo Rygos vyskupas Dulbinskij, bet latvių gydytojas su juo nesusitiko. Tačiau grįžus iš lagerio latvių Kurija Vaivados kunigu nepripažino. Kunigas Jonas Žvinys su juo bendravo ir grįžęs iš lagerio. Aš negalėjau palaikyti ryšio, nes netrukus vėl buvau areštuotas.

Kai vėliau, antrojo arešto metu, KGB tardytojai manęs klausė, kas mane įšventino kunigu, sakiau, kad vyskupas Georgij Lakota. Jis mirė lageryje, ketvirtajame korpuse, 1948 metų rudenį. Jis buvo ukrainiečių Peremišlio vyskupas pagalbininkas. Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, jį paskelbė palaimintuoju.

Tada kagiebistai man sakė:

– Netiesa, Georgij Lakota yra Rytų apeigų vyskupas, – buvo matyti, kad kai kurie iš jų buvo „pasikaustę“.

Sakiau:

– Matyt, jus apgavo. Jis buvo dviejų apeigų vyskupas. Kadangi lageryje reikėjo Vakarų apeigų, jis buvo Vakarų apeigų vyskupas. Pagal reikalą.

Manęs klausė:

– Kaip manai, kiek kunigų jis pašventino lageryje?

– Girdėjau, gal dešimt, – padaugindavau. Bet jie netikėjo. Suprato, kad juokauju.

Kunigystė Abezėje

Į lagerį leisdavo atsiųsti cukraus. Prašydavau, kad su cukrumi atsiųstų ir plotkelių. Jas siųsdavo supjaustytas kvadratinio centimetro dydžio gabaliukais. Lagerio administracija nesuprasdavo, kam tai skirta. Razinkų (džiovintų vynuogių, iš kurių darydavau vyną) kalėjime būdavo galima gauti iš pietiečių: jie jas mielai mainydavo į lašinius ar ką kita.

Šv. Mišias laikydavau kasdien ligoninėje, užsidaręs procedūriniame, kartais barake. Per Kalėdas ir Velykas išklausydavome beveik visų kalinių išpažinčių. Kūčias švęsdavome kartu. Buvo graži publika.

Svarbiausia, kad Abezėje tarp lietuvių nebuvo šnipų, nepasitaikė išdavikų. Niekas niekada nieko neišdavė. Lietuviškai buvo galima šnekėti ką tik nori. Ir manimi tėvynainiai tikėjo, pasitikėjo.

Gegužės mėnesį Abezėje prasidėdavo baltosios naktys. Saulė leidžiasi, o priartėjusi prie horizonto – atrodo, per du

Kūčių vakarienė

metrus nuo žemės – staiga pašoka aukštyn ir iš naujo lanko tarybinius vargo, bado ir kančios lagerius. Kol saulė šviesdavo, tol šilta.
Gegužės ir birželio mėnesiais Abezės lageryje rengdavome gegužines ir birželines pamaldas. Susėsdavome lauke prie barako. Aš skaitydavau skaitinius, kitus tekstus. Vyskupas Ramanauskas sakydavo pamokslą.

Kartą prižiūrėtojai pastebėjo vyskupą kalbant. Aš bandžiau užsistoti, ir abu atsidūrėme vachtoje (sargybos būstinėje). Prižiūrėtojai man priekaištavo:

– Kaip tu, mokytas žmogus (mat dirbau felčeriu), tiki į Dievą? Kad tu, seni, – kreipėsi į vyskupą, – esi tikintis, tai suprantama.

Pasibaigus šiai „išmintingai kalbai“ sarkastiškai paklausiau:

– Ar mūsų nesušaudys?

– Ne, – atsakė prižiūrėtojas, – mirties bausmė atšaukta. Surašė drausmės pažeidimo protokolą. Paskui kreipėsi į vyskupą:

– Seni, ar rašyti moki?

– Ne, – atsakė vyskupas.

– Tai parašyk tris kryželius.

Taip mes lengvai išsisukome nuo bausmės. Bet ir po to pamaldų visą gegužę ir birželį nenutraukėme. Eidavome prie sporto aikštelės, į pavėsinę („altanką“) ir toliau melsdavomės su kepurėmis, rankose laikydami paruoštus papirosus. Kai ateidavo sargybiniai, visi pradėdavo rūkyti. Tada prižiūrėtojai mus girdavo, kad stebime sportuojančius.

Baigdamas paskutinius lagerio metus, vaikščioju palei baraką su vyskupu Ramanausku ir sakau:

– Ekscelencija, greitai važiuosime į Lietuvą. Reikia surimtėti.

– Šito nedaryk. Seną savybę prarasi, o naujos neįgysi, – pasakė vyskupas. Šito ir laikiausi prisimindamas vyskupą.

KGB viceministras budelis Martavičius, kilęs iš Kauno „Brazilkos“, darė viską, kad vyskupas Ramanauskas negrįžtų į Lietuvą. Siūlė, kad bausmei pasibaigus jis būtų nukreiptas į NKVD globos namus. Tačiau 1956 metais iš Maskvos

Stovi iš kairės – prof. kun. T. Budraitis, Kražių viršaitis Ališauskas ir kun. T. Jokūbauskas, sėdi vysk. P. Ramanauskas. 1955 m.

atvykusi komisija tų pačių metų liepos 19 dieną jį išleido į Lietuvą.

Lageryje lietuviai vyskupą Ramanauską laikė vienu didžiausių autoritetų. Nors buvo visas apdriskęs, visi lietuviai jį vadino Ekscelencija.

Rusai nesuprato, ką tai reiškia. Mes tarpusavyje kalbėdavom lietuvių kalba, ir kiti mūsų nesuprasdavo. Ukrainiečiams šiuo požiūriu buvo sunkiau.

1955 metų vasario 27 dieną parašiau pareiškimą TSRS generaliniam prokurorui, kuriame prašiau mane reabilituoti. Rašiau, kad kaltinimai Tėvynės išdavimu man yra labai skaudūs, nes to niekada nepadariau. Mano prašymas buvo atmestas.

TSRS GENERALINIAM PROKURORUI

Kalinio Svarinsko Alfonso, Vaclovo s., gimusio 1925 m. Kadrėnuose, Ukmergės apskrityje, LTSR; Ypatingojo pasi-
tarimo prie TSRS MGB nuteisto pagal str. 17 58-1 ir 58-11 10-čiai metų PDL ir 5-iems metams atimant teises.

Adresas: Komijos ATSR, Intos rajonas, Abezė, Pašto dėžutė 388/16

PAREIŠKIMAS

Prašau peržiūrėti mano bylą, pagal kurią Ypatingasis pasitarimas prie TSRS MGB nuteisė mane 10-čiai metų PDL, kuriame aš šiuo metu esu. Esu apkaltintas pačiais didžiausiais nusikaltimais – Tėvynės išdavimu ir nacionalistine antisovietine veikla, o tai jokiu būdu neatitinka tiesos. Visą mano bylos tyrimą dirbtinai išprovokavo nesąžiningi Kauno miesto MGB skyriaus darbuotojai, kurie būdami Berijos statytiniais norėjo parodyti, kad visi lietuviai yra priešiškai nusistatę prieš Sovietų valstybę, o iš tikrųjų neabejotinai taip nėra.

Mano byla prasidėjo tuo, kad 1946 m. gruodžio 31 dieną MGB darbuotojai mane areštavo Kauno m. gatvėje. Tą patį vakarą MGB darbuotojai – leitenantas Zacharov ir kapitonas Kuznecov – iškvietė mane tardymui ir beveik pažodžiui man pasakė taip: „Štai papkė, kurioje surašyti visi tavo antitarybiniai veiksmai, pradedant nuo 1943 m. Bet [mūsų tarnyboje] yra tvarka, kad kiekvienas areštuotasis pats turi prisipažinti savo padarytus nusikaltimus. Jeigu neprisipažinsi, mes turime priemonių, kurios tau padės prisipažinti. Nepamiršk, kad patekai į ČK, ir todėl pasakok apie savo priešišką veiklą“.

Kadangi jokios antitarybinės veiklos aš nevykdžiau, tai ir pasakiau tardytojams. Tada jie penkias dienas iš eilės išsikvietę mane tardymui mušė reikalaudami parodymų apie mano priešišką veiklą, kurios aš nevykdžiau. Aš prašiau nurodyti man mano antitarybinės veiklos faktus, nes buvau tikras, kad nieko kompromituojančio mane negali būti, bet Zacharov ir Kuznecov į tai atsakydavo naujais mušimais.

Matydamas, kad aš neduodu jokių parodymų, leitenantas Zacharov kreipėsi į mane su tokiu pasiūlymu: „Mums žinoma, kad tu esi idėjinis nacionalistas ir prisiekei nacio-
nalistiniam pogrindžiui neišduoti paslapties. Todėl pasirašyk šitą raštelį, ir mes paliksime tave ramybėje, o bylą atiduosime teismui“. Tame raštelyje buvo parašyta: „Aš, Svarinskas Alfonsas, Vaclovo, atsisakau tarybiniams tardymo organams duoti bet kokius parodymus apie nacionalistinį pogrindį“. Nesuvokdamas net to, ko reikalaujama, ir savo įsitikinimais bei pažiūromis būdamas tarybinis pilietis, aš kategoriškai atsisakiau pasirašyti.

1947 m. sausio 5 aš buvau iškviestas tardymui pas Kauno miesto MGB skyriaus viršininką pulkininką Rudyko [Rudiko], kur taip pat dalyvavo aukščiau nurodyti tardytojai Kuznecov ir Zacharov. Rudyko reikalavo, kad aš papasakočiau apie savo „priešišką veiklą“ ir nenurodė konkrečių faktų. Bet nebuvo ką pasakoti. Tada Rudyko pats ėmė mane mušti, o kai pailso, perdavė bananą kapitonui Kuznecov. Tą vakarą aš buvau mirtinai sumuštas ir įmestas į šaltą ir drėgną karcerį.

Kasdieninis mušimas, karceris, badas, buvimas be miego ir poilsio privedė mane prie tokios būklės, kad negalėjau vaikščioti ir pradėjau prarasti sąmonę. Tapau viskam abejingas – kad tik visa tai baigtųsi, sutikau pasirašyti viską, ko iš manęs reikalavo tardytojai. Bet jie primygtinai reikalavo, kad aš pats pripažinčiau savo „nusikaltimus“. Jų išsigalvoti aš negalėjau.

1947.01.17 leitenantas Šurin [Čurin] iškvietė mane tardymui, kuriame dalyvavo keli karininkai, tarp jų LTSR saugumo ministro pavaduotojas Martavičius, kuris netaręs nė žodžio ėmė mane mušti, o paskui jį ėmė mušti ir kiti, kol kruvinas netekęs sąmonės aš nenugriuvau.

Tolesnių tardymų metu tardytojas leitenantas Šurin ėmė mane konkrečiai kaltinti, kad anksčiau areštuota Bliukytė Ona parodė, jog 1946 m. balandžio ir birželio mėnesiais aš nuo nacionalistinio pogrindžio perdaviau jai po vieną antitarybinių laikraščių „Žalias Velnias“ paketą. Aš tai neigiau, nes iš tikro jokių laikraščių iš nieko ir nesu gavęs ir nesu perdavęs, todėl prašiau akistatos su Bliukyte. Atsakas į tai buvo mušimas.

Neturėjau išeities, mačiau, kad netenku jėgų ir sąmonės, todėl, kai kartą buvau iškviestas tardymui ir vėl iš manęs buvo reikalaujama prisipažinti, aš apšmeižiau save, nurodydamas neegzistuojančius faktus ir veiksmus, kurie ir tapo mano kaltinimo medžiaga. <...>.

1947.03.12 Kauno mieste mane teisė Karinis Tribunolas. Teismo posėdyje aš ėmiau įrodinėti nepagrįstumą, dirbtinumą ir falsifikaciją visų kaltinimo faktų, kurie buvo išgauti per pasityčiojimus ir ilgalaikius mušimus. Bet bijodamas vėl patekti į tų pačių tardytojų rankas pertardymui, aš vėl save apšmeižiau, kad tris kartus perdaviau Bliukytei po vieną paketą su man nežinomu turiniu. Reikia pasakyti, kad ir tardytojai, ir Karinis Tribunolas pasistengė nepastebėti neatitikimo tarp Bliukytės parodymų, kuri teigė, kad aš jai perdaviau du paketus, ir mano, kai sakiau, kad tris. Karinis Tribunolas nuteisė mane 10 metų PDL.

Kai po teismo man buvo leista parašyti kasacinį skundą, aš vėl nusprendžiau nuslėpti paketų perdavimo Bliukytei faktą, bijodamas vėl patekti į tų pačių tardytojų rankas, nes buvau nepaprastai išsekęs ir supratau, kad nepajėgsiu iškęsti visų pasityčiojimų, jei jie prasidėtų nuo pradžių.

1947 m. birželį mano byla buvo perduota peržiūrėti tam pačiam Kauno MGB skyriui, kuriame tuo pačiu – bado ir pasityčiojimo – būdu buvau priverstas patvirtinti faktą, kad perdaviau Bliukytei tris paketus su antitarybine literatūra.

1948 m. balandžio 28 d. man buvo paskelbtas Ypatingojo pasitarimo prie TSRS MGB nutarimas nuteisti mane 10 metų PDL ir atimti teises 5 metams.

1947 m. gegužę aš turėjau galimybę pasikalbėti centriniame Vilniaus kalėjime su Bliukyte, kuri man pasakė, kad apšmeižė mane tik todėl, kad tai padaryti ją privertė naudodami jėgą.

Jokių nusikaltimų prieš sovietinę valstybę aš nepadariau. Visus parodymus išgalvojo ir pavartodami prievartą prispyrė mane patvirtinti Berijos bendrininkai.

Prašau mano bylą peržiūrėti ir reabilituoti mane kaip niekuo nekaltą tarybinį pilietį. Gėdinga Tėvynės išdaviko
pravardė – tai sunkus ir nepelnytas kaltinimas, nes aš niekada nepadariau jokio nusikaltimo prieš savo valstybę.

1955 metų vasario 27 d.

Parašas
Alfonsas Svarinskas

Tų pačių metų balandžio 17 dieną parašiau pareiškimą Chruščiovui. Jame prašiau po bausmės, atliktos Abezės lageryje, perkelti mane į Altajų. Buvau įšventintas kunigu ir norėjau padėti lietuviams tremtyje. Tada girdėjome, kad po lagerių lietuvius daugiausia išveža į Altajaus kraštą. Norėdamas būti jiems naudingas prašiau, kad ten perkeltų. Nenorėjau, kad išvežtų, kur nėra lietuvių.

Vėl Inta

1955 metų gal vasarą buvau paleistas iš lagerio ir perkeltas į Intą. Ten gyvenau Tauro apygardos partizano Jono Matukevičiaus šeimos nuomojamame name. Jie man davė vieną kambarį. Ten irgi buvau paskirtas felčeriu. Tiesa, kai paleido iš zonos, mus išvežė į šienapjūtės darbus.

Intoje už zonos ribų jau gyveno daug lietuvių kalinių, vyrų ir moterų. Pasistatėme iš šieno žaiginį-palapinę, ir ten laikydavau šv. Mišias. Susirinkdavo nemažas būrelis lietuvių. Atsinešdavo pasivaišinti kas ką turėjo. Mus prižiūrėję sargybiniai nieko mums nesakė.

Paskui Lietuvos laisvės armijos (LLA) partizanas Leonas Vilutis su kitu lietuviu pasistatė neblogą namą. Jame buvo didelis kambarys, kuriame sekmadieniais laikydavau šv. Mišias. Susirinkdavo pilnas kambarys lietuvių.

Su Jonu Matukevičium ir jo žmona Maryte Morkvėnaite.
Prieš išvykstant į Lietuvą. Inta, 1956 m. kovo 22 d.

Intos lagerio ligoninėje gydytoju dirbo kalinių labai gerbiamas lietuvis Stasys Molis. OL Pe jis buvo vienintelis okulistas. Todėl jį kviesdavo ir į laisvųjų ligoninę – už zonos ribų. Jis eidavo į kitus lagpunktus lydimas dviejų šunų ir sargybinių. Nuvykdavo ir į moterų lagerius. Kadangi gydė ir laisvuosius, juo pasitikėjo ir nekrėsdavo. Visada vykdamas į kitus lagerius paimdavo ir perduodavo kalinių laiškus pažįstamiems.

Žiburėlis tundroje
Parnešdavo laiškus iš kitų lagpunktų. Jis perduodavo ir lageriuose pradėtą leisti, ranka perrašomą sąsiuvinio formos lagerio laikraštį „Žiburėlis tundroj“. Šis leidinys vėliau

Gydytojo Stasio Molio laidotuvės

Antroje eilėje iš kairės – kunigai Liudas Simaška, Kazimieras Vasiliauskas, Alfonsas Svarinskas,
sėdi – kunigai Antanas Mieldažys, Eduardas Simaška, Albinas Krūvelis. Inta, 1956 m.

gavo kitą pavadinimą – „Tautos taku“. Daktaras S. Molis buvo lyg Sibiro lagerių knygnešys.

Stasys Molis mirė 1955 metų rugpjūčio 15 dieną tremtyje Intoje. Laidotuvėse dalyvavo labai daug lietuvių tremtinių.

Intoje lietuviai buvo pastatę ligoninę. Pastatas buvo lietuviško stiliaus. Kai daktaras mirė, jį pašarvojo toje ligoninėje. Į laidotuves atvyko žmona su dukra iš tremties Krasnojarske. Laidojo keturi kunigai – tarp jų Edvardas Simaška ir Albinas Krūvelis.

Daktaras Stasys Molis palaidotas pietinėse Intos lagerių kapinėse. 2007 metais į Intą iš Lietuvos nuvykusi ekspedicija dar rado gydytojo Molio kapą.

Intoje sužinojau, kad pas gydytoją Vladą Šimkūną į Abezę atvyko jo sužadėtinė Leontina. Po devynerių metų ji atvyko
į pasimatymą ir atvežė Vinco Mykolaičio Putino eilėraštį „Vivos plango. Mortuos voco“.³⁶ Šis eilėraštis plito iš vieno lagerio į kitą, buvo perrašinėjamas. Kaliniai jį mokėjo atmintinai kaip maldą. Jis atitiko to meto dvasią ir beviltišką kalinių dalią.

³⁶ Lot . – Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu.

Per bedugnes ir kalnus
Jūs žengiat kaip gigantai!
Išnardote marias
Ir kylat į padanges,
Ir spjaudotės ugnim,
Ir vemiate siera,–
Ir Dievo žemėj jums nėra,
Gyvieji!

Vieni kaip viešpačiai,
Kiti vergai.
Visi rūstaus likimo sūnūs:
Kerštu patvinusi dvasia
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia –
Kentėt apgaulėj ir mele
Ir žūti keikiant žydrą dangų.
Vivos plango!

Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,
Nepalaimos herojai!
Visais keliais, visom kryptim
Su prievartos juoda mirtim
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti,
Likimo bausmei pasmerkti.
Kur krenta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaidrios gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo

Vaiduokliai keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs dygstat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais žiedais,
Ir nokstat dvokiančiais nuodais
Tvaike to melo ir žabangų.
Vivos plango!

Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įsatymų sugriuvo
Ir nuodėmės ir doros.
Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,
Kai mirti motiną pasmerkia.
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinta kančia.
Ir vakarop pasvirus saulė –
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo, –
Ir dalgis sutemoj sužvango. –
Vivos plango!

Žioruoja plačios aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai.
Suplūdo pilkos minios
Jums garbę atiduoti, Valdovai!
Jau aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę
Ir, gatvių dulkėse sukniubę,
Jums maldą vapa skubią,
Ir vergiškoj ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų padą.
Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja.
O žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje.
Ir švenčia pjūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango. –
Vivos plango!

Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai!
Ar didmiesty, ar kaime
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergovėj užguiti,
Maištingam lūkesy kiti

Sukniubę!
O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
per naktį juodą, nykią
Pablūdęs kažkas klykia,
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango. –
Vivos plango!

* * *

Dabar einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią,
Kur į calūno juodą minkštą drobę
Naktis visų mūs sielvartus suglobia.
Einu į laisvę, didelę ir plačią,
Kuri priims mane kaip lauktą svečią.
Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas brolius ir draugus.
Bet tolyje varpai dar bokštuos gaudžia
Ir dega vakarų žara,–
Ir vėl krūtinėj gėla maudžia,
Širdy pagieža ir aitra.
Ne viskas sutemose žuvo.
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko:
Mortuos voco!

Šaukiu aš jus visus iš kapinynų
Iš pakelės duobių ir griovių,
Iš molio, dumblo ir smėlynų
Ir iš visų mirties vietovių.
Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai,
Garbingi pulkai ir legionai, –
Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado
Pūgų simfonijose mirtį rado,
Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį
Dūlėja nukankinti.
Pakilkite išniekinti,
Subjauroti, apluošinti,
Su aimanomis ir klyksmais,
Su maldomis ir su keiksmais,
Su budelių girta gauja,
Kuri žibintų žaroje
Ant jūsų kapo spardėsi ir šoko.
Mortuos voco!

Bet tyli kapinynų tamsios kalvos,
Nekyla niekas iš drėgnos duobės.
Ramybėj miega griaučių plikos galvos,–
Jų sapno niekas niekad neįspės,
Kaip niekas neįspės kančios
Prasmės, nei galo, nei pradžios,
Ir viską saugos paslaptis
Kaip ta šiurpi, tyli naktis.
Ir eis gyvieji per tą būtį klaikią
Su gėla amžina, gilia.
Visiem, visiem keliu tuo eiti reikia,
O grįžti niekam nevalia.
Negrįšiu jau nė aš į saulės dieną
Iš tos juodos nakties.
Tik pakelėj pro varpučio velėną
Gal ranką kas išties
Ir tars: eiva drauge į gilumą,
Į didžią, šventą tylumą,
Kur ašarų nebėr nė veide juoko…
Mortuos voco!

Ir aš einu į tylumą,
Į tylumą palaimintą ir didžią.
Einu per aukštą siaurą tiltą
Į naktį kvepiančią ir šiltą,
Kur juda žvaigždžių milijonai,
Pulkų pulkai ir legionai.
Ir mano kelio staigų vingį
Nužymi ruožai spindulingi.
Naktis gera, naktis kaip motina,
Jautri, įspėjanti, dosni,–
Paguodžia ir pasotina,
Kai jos viešnagėn pareini.
Ir aš nuvargęs parėjau
Ir klaidžiot nebenoriu jau
Aštriais įdegintais keliais –
Liepsnotais saulės spinduliais.
Ir sako ji: lik čia, sūnau,
Aš tavo sielvartą žinau.
Ir aš lieku. Kantriai vilkta
Sunki gyvenimo našta
Kaip varpa svyrinti prinoko.
Mortuos voco!

Šimkūnų šeima

Jau nuo 1954 metų gydytojas Vladas Šimkūnas gyveno už zonos ribų, bet buvo paliktas dirbti gydytoju lagerio ligoninėje.

Jo sužadėtinė Leontina Pusdešrytė buvo kilusi iš prie Ukmergės esančio Antakalnio dvarelio. Ji mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Jos tėvas buvo advokatas. Abu jos tėvai buvo ištremti į Sibirą.

Dar prieš Šimkūno areštą, 1943 metais, Vladas ir Leontina susižadėjo – vasario 16-ą dieną. Areštas juos išsky-

Leontina Pusdešrytė. Apie 1955 m.

rė. Tik 1954-ųjų metų vasarą Leontina pirmą kartą atvyko į pasimatymą su Vladu.

Ilgus devynerius metus jie bendravo tik laiškais. Gavęs sužadėtinės laiškus gydytojas po keletą kartų juos skaitydavo artimiausiems lietuviams kaliniams, – tekstai buvo labai gražūs. Jie rodė, kokia kilni ir kokios gražios sielos buvo jo išrinktoji. Nors niekada jos nebuvo matę, kaliniai Leontiną labai gerbė. Kai gydytojas gaudavo jos laišką, jie prašydavo būtinai perskaityti ir jiems.

Kai Leontina išvykdama atgal į Lietuvą ėjo keliu pro lagerį į stotį, kaliniai sumanė padaryti jai staigmeną ir pasveikinti.

Kelias ėjo netoli lagerio tvoros. Kaliniai sužinojo, kada ji eis pro šalį. Visi lagerio lietuviai choristai susirinko į vieną baraką, atidarė langus į kelio pusę ir jai einant kiek galima garsiau dainavo lietuviškas patriotines dainas. Taip išlydėjo kilnią lietuvaitę į Tėvynę.

Dešimt metų Vladas ir Leontina laukė, kol galės susituokti. Norėjo gauti šliūbą vasario 16 dieną. Prašė, kad aš juos sutuokčiau.

Reikėjo dviejų liudininkų. Šimkūnas nuėjo pas vyskupą P. Ramanauską paklausti, ar galiu duoti šliūbą be liudininkų.

– Tegul duoda – aš liudininkas, – sakė vyskupas. Juos sutuokiau vasario 16 dieną.

Gydytojas Vladas Šimkūnas lagerio ligoninėje dirbo iki 1956 metų vasaros. Su Leontina gyveno tremtyje. Tuo metu ji neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus universitete bibliotekininkystę. Sesijoms parvykdavo į Lietuvą.

V. Šimkūnas. Abezė, 1955 m.

Kai jie abu grįžo į Lietuvą, Šimkūnas baigė medicinos mokslus (1964 metais) ir dirbo Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje. Jis mirė 1979 metų vasario 16 dieną.

Leontina mirė taip pat vasario 16 dieną, 1988 metais. Žinau, kad mirdama trumpam atgavusi sąmonę dar paklausė:

– Kada bus Vasario 16-oji?

Tai buvo mano paskutinis apsilankymas Abezėje. Po apeigų išėjau į stotį važiuoti į Intą.

Prie stoties prisistatė kagiebistas. Sako:

– Gal eisime pasišnekėti?

– Ačiū, čia prasėdėjau daug metų. Prisišnekėjome. Dabar neturiu laiko ir noro, – ir nuėjau.

Mane paliko ramybėj! Galvojau, mėgins prievarta nusivesti, bet paliko... Tada grįžau į Intą.

Laiškas Jonui Čeponiui:

+ L. J. Ch.

Mielasis Jonai,

Prieš porą dienų gavau Tavo ilgą laišką. Nuoširdžiausiai ačiū už linkėjimus man, mano draugams ir broliškus jausmus. Tavo laiškai man tikras malonumas. Aš džiaugiuosi, kad Tu likai nežiūrint į bjaurią aplinką tuo pačiu idealistu. Nebijok, kad „laužo“ ragus. Tai visai paprasta. Laužyti galima tik tuomet, kuomet jie auga. Duok, Dieve, kad idealizmo ragų mes nepamestumėm iki galo. Nes antraip gyvenimas būtų gana bjaurus.

Prieš mėnesį gavau laišką ir nuo Petro. Apie jį Tau nerašysiu. Lai jis pats rašo. Jis tik prašė manęs melsti už greitesnį trejukės prisikėlimą. Jo prašymas atitinka ir mano širdies troškimus. Todėl nuo balandžio mėn. kiekvieną dieną šv. Mišiose aš meldžiuosi už Jus, prašydamas Gerojo Dievulio sveikatos, apsaugos ir šv. kunigystės malonės. Mūsų maldų Viešpats išklauso tikrai, ir mes visi drauge pasieksime Altorių.

Jonai, iš gausių laiškų mes žinome, kad mūsų Tėvynė nebepanaši į tą, už kurią mes aukojomės ir apie kokią svajojome. Dabar mes, tiesa, nieko negalime daryti. Belieka būti
tik nebyliais tragedijos stebėtojais. Bet nuleisti galvą ir rankas mums nevalia.

Aišku, kad Alma iš šiandieninės gimnazijos daug tikėtis negali. Be to, ir laikas reikalauja savo aukų. Kiek daug tėvelių jau ilsisi ramybėje. Štai kad ir Kauno diecezijoje. Pas Dievulį Šaulys, Jokūbauskis, Januševičius, Sabaliauskas, Dogelis, Penkauskas, Vaitkus, Čėsnys ir daugybė kitų. O kiek nebegrįš iš Rytų į mūsų Tėvynę. Todėl, mielasis, abejonėms ne vieta. Ne mums bet kokia asmeninė laimė. Ir prie didžiausių pastangų mums jos neturėti. Prieš mūsų akis tik pareiga ir pareiga. Todėl jau šiandien, Jonai, turėdamas laisvo laiko, svajok, dirbk ir ruoškis. Anksčiau ar vėliau mes pasieksime mieląją Tėvynę, ir tuomet mūsų kelias į Almą. Dievo keliai nežinomi. Jei Dievas davė man daug malonių, tai kodėl Jis gali šykštėti Tau ar Petrui. Jei greitai praeis aktiruotė³⁷, tai kur galvoji važiuoti? Man atrodo, kad važiuok į Tėvynę, ten „apsivesk“, o paskui grįžk pas savo brolį ir sesulę. Man atrodo, kad Lietuvoje dėl Tavęs netinkamas klimatas. Jei suaktiruos, tai tučtuojau parašyk savo planus. Jei jie sutiks su mano nuomone, tai aš Tau parašysiu daug smulkiau. Prieš važiuodamas galėtum aplankyti prie Maskvos gyvenantį +Teofilių Kaišiadoriškį. Jis su malonumu Tave sutiks.

Būti servus Domini, tiesa, yra ne tik garbingas dalykas, bet ir labai atsakingas. Kaip skauda, kad kartais mūsų broliai, atsisakydami daug ir didelių dalykų, užmiršta savo pažadus, aukštų [idealų] ir pradeda rinkti nuo gyvenimo stalo trupinius. Juk jie nuo jų sotūs nebus. Tik visai be reikalo save erzina ir atsitraukia iš tiesaus kelio. Savo netinkamu elgesiu žemina tą idėją, kuriai jis atstovauja. Žiūrėdami į praeitį, mes matome daug šviesių pavyzdžių, prieš kuriuos lenkiame galvą. Deja, yra ir netinkamų. Žiūrėdami į pavyzdingus savo pirmtakus, mes ryžtamės drauge su jais keliaut sunkiu gyvenimo keliu, neatsiliekant nuo jų nei per žingsnį. Matydami neigiamus gyvenimo faktus, mes iš jų mokomės gyventi ir panašių klaidų nekartoti.

³⁷ Aktiruotė – kalinio paleidimas dėl sveikatos.

Mano gyvenimo praktika sako, kad mūsų brolio svarbiausia našaus darbo paslaptis glūdi jo laisvoje nuo materijos dvasioje, blaivume ir skaistybėje. Neturtas, blaivybė ir skaistybė – trys pagrindinės ir sunkiausiai įgyjamos dorybės. Galima apie jas daug kalbėti, rašyti, bet be sunkių pastangų, valios jėgų, niekad jų neįgyti. Kiekvieną dieną reikia save taip auklėti, kad šios dorybės įeitų į mūsų kraują. Aš šia tema daug galvojau ir padariau pasiryžimų. Dievui padedant, ruošiuosi ištesėti. Išmokau šioje akademijoje įvertinti duonos kąsnį, išmokau su neturinčiu jos ja dalintis pusiau. Reik manyti, kad ši svarbioji gyvenimo mokykla nenueis veltui.

Man atrodo, kad susirinkę mes į mielą Tėvynę turėsime visi buvę kurso draugai susitikti Almoje ar kur kitur šiuo reikalu pasidalinti savo gyvenimo praktika, padaryti galutinį pasiryžimą ir eiti naujuoju Lietuvos keliu su liaudimi drauge, su liūdinčiais liūdint, su juokiančiais juokiantis ir t. t.

Mūsų Tėvynė pergyveno baisius sukrėtimus, kurie skaudžiai atsiliepė į jos fizinį ir dvasinį gyvenimą. Mes, kaip tautos avangardas, negalime būti abejingi svarbioms atgimimo problemoms. Mes turime padaryti, kad Ecclesia taptų tautos mokykla, jos gyvenimo centru. Visas mūsų tautos gyvenimas turi būti persunktas Kristaus Evangelijos dvasia: krikščioniškasis turinys ir tautinė forma.

O šitai pasiekti be darbo nepasiseks. Galbūt ir mes galutinio rezultato nepasieksime. Bet mes privalome ir būsime atgimimo novatoriais.

Iš vakarų pas mus atėjo daug amoralių dalykų: įvairūs decolte, trumpi sijonai, šlageriai, ištvirkimas ir neištikimybė.

Kovojant su visais amoralumais visų pirma mes turime būti nuo jų laisvi. Kaip galima kovoti su girtavimu pačiam geriant, kalbėti apie skaistybę, pačiam būnant neskaisčiam. Kiekvienas reformatorius pradeda nuo savęs.

Vietoje užsieninių madų mes turime propaguot tautinius drabužius, šokius, gaivinti liaudies ir krikščioniškąsias tradicijas. Šitaip mes dirbdami laimėtumėm vienu šūviu du kiškius: propaguosime lietuvių liaudies meną, ugdysime tautinę sąmonę ir dorovę. Mat mūsų tautiniai rūbai ir šokiai yra aukštai moralūs. Daug galima apie tai kalbėti, bet šiandien neapsimoka. Aš šiais klausimais galvoju, diskutuoju su kitais, galvok ir Tu. Susitikę pasidalinsime savo mintimis.

Mūsų tauta labai nukentėjo. Įvairios nelaimės pareikalavo daug aukų. Be to, ir „zvei kinder“ sistema inteligentų tarpe nedavė reikiamo prieauglio. Todėl reikia gerokai pasukti galvą, kaip padidinti mūsų lietuviškas šeimas. Čia irgi Ecclesia turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį. O mes jau šiandien turime kurti planus ateities darbui. Drauge, turėdamas laiko, svajok, kalbėkis su žmonėmis.

Mes žinom, kokį vaidmenį vaidina ir vaidins spauda. Prisiminęs praeitį sakyk, ar pakankamas darbas buvo Kazimiero draugijos. 19 šimt. pagarbūs žmonės miegojo ant laurų, ir darbas merdėjo. Ar daug mūsų kaimas tuomet skaitė? O jei ir skaitė, tai ką skaitė? Ateity mes nebūsime abejingi

Intos ligoninės kaliniai lietuviai prie karcerio tvoros.
Aš – antroje eilėje viduryje. Apie 1955 m.

šiam darbui. Todėl šio darbo barai platūs. Pareikalaus daug jėgų. Neužteks vien sac-tes, bet reiks ir daug geros valios žmonių, kuriems brangi mūsų tautos ateitis. Šiuo klausimu aš daug kalbėjau su įvairios rūšies specialistais. Jei Dievulis leis, tai mano jėgos bus tik lietuviškos kultūros reikalui. Čia mes drauge vėl eisime sostinės gatvėmis, Lietuvos kaimu. Čia mums pravers ir šios dienos akademiniai draugai, kurie mus greičiausiai supras.

Na, užteks apie tai. Aš Tau užminiau kai kuriuos dalykus tik prabėgomis. Manau, kad mūsų jaunos galvos galės surasti naujus ir tinkamus kelius.

Neseniai gavau iš Antano 1 laišką. Jis sakėsi, kad jau turįs Tavo adresą ir Tau parašysiąs.

Neseniai atsakiau ir Emilijai. Aš ją už jos lietuvišką dvasią pamilau kaip savo tikrą sesę. Duos Dievas greitu laiku susitiksime.

Rašydamas perduok linkėjimus Joanai. Aš sykį su Poviliūnu ją palydėjau į Kauno gelež. stotį. Sveikink ir broliuką Petrą. Ten, kur jie gyvena, ar yra lietuvių? Kaip jie gyvena?

Apie kitus draugus dar nežinau. Išsiunčiau laiškus Pipirui ir Šukiui. Vos sužinojęs ir Tau parašysiu.

[kun. Bronius] Sakalauskas dar Krakėse altarista. Jau seniai gavau laišką.

[kan. Stasys] Ūsorius mirė Jonišky kovo 20 d. Nuo jo pažįstamos gaunu laiškus ir foto. Žada prisiųsti brevijorių ir mišioliuką. Jo biblioteką, pildydama paskutinę mirusiojo valią, atidavė seminarijai.

Seminarijos rektorius kan. Žitkus bijodamas į mano laiškus neatsakė. Tiesa, gavau vieną laišką ir nuo Ragausko. Susirašinėjimus nutraukiau, nes jis kalba gazetinėmis frazėmis.

Seminarijoje auklėtinių nedaug. Daugumą paėmė į kariuomenę. Naujų be kulto įgaliotinio priimti negali. Nepriėmė ir Petro. Manau, kad Petras gali pasekti mano keliu. Apie tai aš jam parašiau. Dabar laukiu nuo jo atsakymo.

Greitu laiku rašysiu [Jonui] Poviliūnui ir K. Vosyliui. Pastarasis Gulbinėnuose.

Iš namų gaunu laiškus. Visi gyvena ne per blogiausiai. Tik Mama serga hipertonijos liga. Vargšės mamos, kiek jos dėl mūsų pergyveno! Nejaugi joms netektų pasidžiaugti mūsų našiu, kūrybingu darbu?

Mano sveikata nebloga. Nuo balandžio 26 d. nieko nedirbu ir gyvenu naujoje vietoje už 1 km. Kol neduos darbo su užskaitais, tai visai nieko nebedirbsiu. Atsiradau naujoje vietoje norėdamas būti ištikimas saviesiems principams. Bandymus išlaikiau. Manau, kad gyvenime turėsiu jų ne vieną.

Neseniai gavau pranešimą, kad mano skundas dėl reabilitacijos adresuotas Gen. Prokuroro vardu, balandžio 12 d. perduotas Vyr. Kauno Prokuratūrai ir byla svarstoma. Manau, kad rudeniop bus vienoks ar kitoks atsakymas. Aš turiu būti paleistas, nes esu iki kaulų smegenų tarybiniai nusiteikęs. Tik Bliukytė tardytojo priversta pasakė, kad aš jai perdavęs du pokietėlius su spauda. Bet tai netiesa! Anksčiau ar vėliau teisybė triumfuos.

Balandžio mėnesį padaviau pareiškimą Chruščiovui, kad pritaikę 2/3 perkeltų į Altajaus naujas žemes. Mat ten dabar daug mūsų tautiečių. Todėl ir aš ten turiu būti. Birželio mėnesį turi būti vienoks ar kitoks atsakymas.

Bendrai, aš baigiu sekančius metus rugpjūčio 7 d. Turiu apie 150 dienų užskaitų. Jei papuls, tai stengsiuos grįžti į Intą. Ten galėsiu gauti užskaitų. Vienokiu ar kitokiu būdu šiemet turiu baigt. Nusibodo. O po to, jei nereabilituos, važiuosiu į Igarką (ten gyvena apie 6000 lietuvių) ar į Irkutską. Atrodo, kad dabar pas gimines leidžia.

Kostas ir Marytė gyvena už 90 km. Pasistengsiu juos surasti. Tuomet ir nuo Tavęs perduosiu linkėjimus.

Semaška Liūdas gyvena už 180 km. Tikslaus adreso nežinau. Gal sužinosiu?

Pas mus yra 2 vyrų ir 1 moterų kaimas. Neseniai iš moterų lankėsi saviveikla. Koncertas buvo vienos spalvos ir neįdomus. Tik pabaigoje už sienos pasigirdo lietuvių daina: Močiutė mane barė, linelių raut išvarė. Daina artėjo ir pagaliau scenoje pasirodė 14 mergaičių tautiniuose rūbuose ir karpiniuose. Koks efektas! Jų repertuare keletas lietuvių liaudies dainų, šustas, raktinis ir vienas eilėraštis rusų kalba apie Lietuvą. Mergaitė deklamuodama taip jausmingai perdavė mintį, kad net svetimieji pajuto. Turiu jų ansamblio ir foto. Su savo programa jos lankėsi pas lensonorius ir kareiviukus. Mūsiškių čia irgi gausu. Kareiviukai tiesiog kaukė iš džiaugsmo.

Veikia ir lietuviškas vyrų choras. Kaip puikiai skamba Maironio ir Orgrini, aukštai pakils balsai... Vadovauja [kun.] T. Budraitis (Telšių diecezijos).

Šiaip mūsiškių daug, nesnaudžia. Yra labai puikių vyrukų, kurie sudaro gerą branduolį.

Vaičiūnas Balys gyvena neblogai. Tiesa, jis ligonis, laukia aktiruotei. Galbūt ir jis sugebės grįžti. Jo brolis Povilas jau miręs.

Mokytojas Tomas guli irgi ligoninėje. Jis truputį suvaikėjęs. Kartais nusibosdavo jį klausyti. Dabar su jais aš galiu susitikti tik laiškuos. Na, šiandien pakaks. Daug linkėjimų visiems tavo draugams ir K. Kudirkai.

Baigdamas bučiuoju Tave karštai, karštai!

Tavo Alfonsas

1955.V.30. [Abezė]

Šis pirmasis kalinimo laikotarpis man, jaunam žmogui, buvo gyvenimo mokykla.

Pirma, žinojau savo idealą ir jį labai mylėjau. Taigi žinojau, už ką sėdžiu. Antra, sutikau labai daug kilnių, mielų žmonių, kurie mane toliau formavo ir davė jėgų viską iškęsti.

Grįžtant kažkodėl kilo mintis: „Kai grįšime į Lietuvą, reikia atkurti Mūrinę Lietuvą“. Kodėl „mūrinę“ – nežinau.
Iš Intos išvažiavau traukiniu. Į Lietuvą sugrįžau 1956 metų kovo 29 dieną.

Grižus į Lietuvą

Sugrįžau į Kauną traukiniu. Pirmas įspūdis buvo nekoks. Kaune per dešimt metų daug kas pasikeitė. Mėginau įlipti į troleibusą. Sumaišiau duris, nes per vienas buvo įlipama, per kitas – išlipama.

Kontrolierė mane apšaukė, kad nesilaikau tvarkos. Sakau jai:

– Lietuvoje nebuvau dešimt metų. Aš gi ilgą laiką čia negyvenęs kalinys. Nejau jūs mane barsite?

Po to ji manęs nebebarė.
Turėjau seminarijos draugo Petro Našlėno adresą. Bet pirmiausia nuvažiavau pas profesorę Kotryną Paliulytę, dirbusią Žemės ūkio akademijoje Namų ruošos katedros vedėja. Ji buvo vienuolė. Prisistačiau.

Sugrįžus iš lagerio –
su Mama ir Tėte. 1956 m. birželio 24 d.

Profesorė mane pažinojo. Kaip lagerininką, maloniai priėmė – pirmiausia pavalgydino. Vakare pakvietė atvykti pietų, sakė, kad bus susirinkimas ir dalyvaus klierikas Petras.

Atėjau. Pasirodo, tą dieną buvo Kotrynos vardinės (Kotryna Sienietė minima kovo 29 dieną). Radau nemažai svečių. Buvo kun. Albinas Krūvelis, kurį buvau sutikęs lageryje, kun. Romualdas Kriščiūnas, vėliau tapęs vyskupu.

Atsimenu, pasakiau, kad kunigai miega. Tada mudu su kun. Kriščiūnu susiginčijome dėl apsileidimų gyvenime ir pastoracijoje. Svečių dauguma buvo mano pusėje.

Grįžęs apsigyvenau Kaune ir bandžiau apsižiūrėti. Po kiek laiko nutariau nueiti į Kuriją. Prisistačiau, kad esu kunigas. Pateikiau vyskupo Pranciškaus Ramanausko rašytą raštelį:

„Mano žiniomis kunigas Alfonsas Svarinskas nėra nubaustas jokiomis bažnytinėmis bausmėmis“. Taip vyskupas patvirtino, kad esu kunigas.

Tuo laiku Religinių kultų įgaliotiniu buvo aršus kagiebistas B. Pušinis³⁸. Nors jau buvo jaučiamas tam tikras atlydys – net jo žodžiuose galėdavai išgirsti lietuvybės gaideles. Beje, Pušinio sesuo buvo labai pamaldi moteris. Ji gyveno Kaune ir buvo Prisikėlimo bažnyčios parapijietė.

Po mano vizito į Kuriją valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius Pušiniui pristatė mane kaip naują kunigą. Šis klausimas, matyt, buvo paliktas valdytojo žiniai.

³⁸ Apie jį kan. J. Stankevičius savo atsiminimuose rašė: „Tai buvo komunistas, kuris davatkišku fanatizmu buvo numatęs Lietuvoje sunaikinti religiją. Pušinis buvo apskaičiavęs, kad 1950 metais Lietuvoje tikinčiųjų žmonių jau beveik nebus. Ir kiek tai nuo Pušinio priklausė, jis Maskvos įgaliojimus vykdė 200 procentų [...]. Kad Lietuvoje yra kelios dešimtys uždarytų bažnyčių – nuopelnas Pušinio; kad Kunigų seminarija ir Kurija neturi patalpų, – nuopelnas Pušinio; kad Lietuvoje neveikia nei vienas vienuolynas ir kad vienuolynų turtas konfiskuotas, – nuopelnas Pušinio; kad Vilniuje susprogdinti trys kryžiai – nuopelnas Pušinio; [...]. Dar daug kas Pušiniui nepavyko įgyvendinti; nepavyko suorganizuoti tautinę bažnyčią su kun. [V.] Simaška priešaky, nepavyko suorganizuoti lagerio kunigams prie Šilutės, kur nuolatos turėjo būti kalinama 200 veikliausių Lietuvos kunigų, nepavyko uždaryti dar apie 100 bažnyčių; nepavyko visai sunaikinti Kunigų seminarijos“ (kan. dr. Juozas Stankevičius. Mano gyvenimo kryžkelės. Atsiminimai. 2002. P. 456–457).

Su klebonu kun. Antanu Slavinsku ir kun. Mykolu Buožiu. Vidiškiai,
šv. Baltramiejaus atlaidai, 1956 m. rugpjūčio 24 d.

Per Sekmines daug mūsų – grįžusių politinių kalinių, tarp jų nemažai kunigų – ėjome procesijoje Vilniaus Kalvarijose. Garsiai giedojome. Giedodami suėjome į Kalvarijų bažnyčią. Ji buvo pilnutėlė ir beveik visi „iš vienos partijos“ – buvę lagerininkai. Buvo ir jaunimo.

Klebonas norėjo nutraukti giesmes ir užgiedojo „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą“. Mes atitarėme, bet po to vėl tęsėme savo giesmes. Paskui prie bažnyčios ilgokai dainavome įvairias dainas.

Rytojaus dieną apsilankiau Vilniaus kurijoje. Čia sekretoriumi dirbo mano draugas kan. Bronius Antanaitis. Mane pristatė vyskupui Julijonui Steponavičiui. Jis šypsodamasis sako:

– Girdėjau, vakar studentai triukšmingai ėjo Kalvarijas.

Pasakiau, kad ir aš girdėjau. Nusijuokė.

Tada pirmą kartą sutikau vyskupą ir susipažinau su juo.

Jo vaidmuo buvo labai svarbus tolesnėse mūsų kovose. Jis buvo Panevėžio vyskupo pagalbininkas ir Vilniaus vyskupas. 1955 metais popiežius Pijus XII jį paskyrė vyskupo Kazimiero Paltaroko augziliaru. Po konsekracijos vysk. Julijonas Steponavičius persikėlė į Vilnių. 1957 metais Apaštalų Sostas jam suteikė apaštališkojo administratoriaus galias su rezidencinio vyskupo teisėmis. Šias pareigas jis pradėjo eiti po vyskupo Paltaroko mirties 1958 metų sausio 3 dieną.

Vyskupas Julijonas Steponavičius atsisakė paklusti tarybų valdžios reikalavimams uždrausti jaunimui dalyvauti bažnytinėje veikloje. Todėl
1961 metais jis buvo ištremtas į Žagarę.

Grįžęs po antrojo kalinimo vyskupą tremtinį aplankydavau.

O tada, 1956 metais, po kiek laiko vėl apsilankiau Kauno kurijoje. Kanauninkas Stankevičius paragino:

– Susirask kleboną, kuris tave priimtų dirbti.

Po kelių dienų buvau pakviestas į

Sėdi vyskupai Kazimieras Paltarokas ir
Julijonas Steponavičius. Stovi kancleriai kanauninkai Bronius Antanaitis ir Česlovas Krivaitis,
Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos kurija. Vilnius, 1956 m.

Petrines Kulautuvoje pas seselę Petrutę Mockevičiūtę. Tarp svečių buvo Kulautuvos klebonas kun. Gustavas Gudanavičius, neseniai čia atkeltas, nes sirgo atvira plaučių tuberkulioze. Per tas vaišes mano klausimas išsisprendė. Pasakiau jam, kad gavau nurodymą susirasti kleboną, kuris mane priimtų. O jis:

– Važiuok pas mane. Nieko nežadu. Surasim kambarį, ir galėsi gyventi, darbuotis.

Su brolio dukra Maryte ir krikšto dukra Zita Vaidonavičiūte.
1956 m. birželio 24 d.

Pirmoji parapija: Kulautuva

Kulautuvoje pradėjau darbuotis 1956 metų rugpjūčio pabaigoje. Tai buvo mažytis miestelis. Parapijoje gal 500 žmonių.

Kulautuvos klebonas kun. Gustavas Gudanavičius buvo labai šaunus žmogus. 1958 metais, netrukus po to, kai mane areštavo Betygaloje, jis buvo perkeltas į Žagarę. Kai buvau areštuotas trečią kartą, 1983 metais, jį tardė. Kardinolas Vincentas Sladkevičius jį perkėlė į Karmelitų bažnyčią Kaune. Kun. Gudanavičius mirė 1991 metais. Palaidotas Kulautuvoje, bažnyčios šventoriuje.

Tuo metu, kai atvykau, bažnyčią lankė labai mažai žmonių – ateidavo kelios senutės. Ir pajamos buvo labai menkos: šv. Mišių stipendija – trys rubliai. Per mėnesį gaudavau 90 rublių, – pragyventi buvo sunkoka. Na, bet duonos, sviesto, pieno, sūrio užteko. Galima buvo gyventi.

Vasarą vaikščiojau basas. Stebėdamiesi manęs klausė:

– Kodėl tu basas?

– Neuždirbu, todėl ir basas, – juokaudavau.

V ietos valdžia man pasiūlė darbą. Sakiau, kad pasilaikytų darbo vietą saviems.

Kulautuvoje savo kambaryje

Susiradau kambarį pas seseles vienuoles. Kambariukas buvo į gatvės pusę.

Šeimininkės turėjo arklį. Su juo išardavau joms bulves. Daug kas neturėjo, kaip išarti bulvių, tai ėmė prašyti manęs. Niekad neatsisakiau ir eidavau kaip prityręs specialistas bulvių arinėt. Paskui prašydavo nukastų bulvių maišus sukelti į vežimą. Tada buvau 33 metų, energijos pakankamai, jau atsigavęs nuo bado Rusijoje. O vakarais vaikai ateidavo kviesti bulvinių blynų valgyti. Eidavau. Taip pavyko neblogai susipažinti su parapija. Susipažinau ir su mokytojais.

Kulautuvą supa gražus pušynas ant Nemuno kranto. Grįžęs iš Šiaurės, kur visą laiką buvo šalta ir nebuvo jokios gražios gamtos, čia jutau didelį skirtumą.

Gamta – puiku. Bet man rūpėjo kiti dalykai – apginti Lietuvą. Rūpėjo, ką galėčiau padaryti.

Virš bažnyčios durų abu su Vytautu Kaunecku pritvirtinome kryžių su Nukryžiuotuoju ir įtaisėme apšvietimą. Jis buvo įjungtas visą naktį.

Bolševikai nesikišo.

Vis galvojau, ko imtis, kaip pradėti pastoraciją. Svajojau daug, ir dabar atsirado galimybė pradėti gyvą veiklą.

Petras Našlėnas. 1961 m.

Sugalvojau pasikviesti zakristijonu savo seminarijos kurso draugą Petrą Našlėną.³⁹ Grįžęs iš lagerio jis neturėjo darbo. Klebonas pritarė, ir Petras įsitaisė Kulautuvoje zakristijonu. Apsigyveno gretimame bute. Jis turėjo gerą balsą – buvo bosas.

³⁹ Petras Našlėnas aštuonerius metus kalėjo lageriuose. Grįžęs, 1961 rugpjūčio 2 d., jis slapta gavo kunigystės šventimus ir 25 metus veikė kaip kunigas pogrindininkas. Vėliau kun. Petras buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Vakarais mes dainuodavome. Susirinkdavo ir kulautuviečiai. Mūsų kompanija kaskart didėjo. Kur einame – ten dainuojame. Buvo tokių, kas sakydavo:

– Turbūt ne prieš gera jie dainuoja.

O dainos skambėjo kas vakarą. Dar atsimenu kai kurių dainininkų pavardes: Ona Šiaučiūnienė (jos vyras, dirbęs mokyklų inspektoriumi, žuvo lageryje), Račkauskienė, Onutė ir Jonas Gasparėnai, vienuolė Petrutė Mickevičiūtė ir kt. Ir kulautuviečių vaikai prisidėdavo prie dainų.

Kita mano veikla buvo darbas su mokiniais. Su jais susipažinau vaikščiodamas po gryčias. Paskui jie ėmė mane lankyti. Sutarėm, kad gimnazistai turėtų kuo nors padėti bažnyčiai. Abiturientės penktadieniais ją plaudavo. Miestelyje buvo išlikę šeši kryžiai. Mergaitės apsiėmė vasarą juos kas savaitę papuošti gėlėmis. Tai darydavo po dvi – po tris. Mokiniams padedant apsodinau liepomis visą šventorių. Iš paštininkių gavau arklį, vežimu iš miško parsivežėme liepų „sodinukų“ ir susodinome. Šiandien visi medžiai šventoriuje dideli, stori – sunku patikėti, kad mūsų sodinti. Medelius sodinome ir kitur – kur galėjome. Vaikai labai gražiai įsitraukė į talkas.

Sugalvojome rengti mokinių pamaldas. Jos vykdavo sekmadieniais 11 valandą. Prašydavome, kad mokiniai ateitų uniformuoti. Jie giedodavo šv. Mišiose ir patarnaudavo.

Bolševikai Kulautuvoje varžė bažnyčios gyvenimą. Albina Raškevičiūtė, dirbusi sekretore Kulautuvos sanatorijoje, prisimena, kad 1955 metais į sanatoriją atėjo dirbti jauna vyr. gydytoja Rūta Čaikauskaitė-Damarackienė, arši komunistė. Jai nepatiko, kad miestelio žmonės lanko bažnyčią. Kartą vyr. gydytoja davė Albinai perspausdinti raštą, skirtą Religijos reikalų įgaliotiniui prie LTSR Ministrų tarybos. Jame buvo prašoma uždaryti Kulautuvos bažnyčią. Čaikauskaitė-Damarackienė rašė, kad varpo skambėjimas kenkia besigydančiųjų sanatorijoje sveikatai ir kad bažnyčia trukdo žmonėms atsikratyti religinių prietarų.

Raškevičiūtė apie tai pasakė sanatorijoje dirbusiam Vladui Veličkai. Tada jis, pasitaręs su klebonu, parengė raštą-prašymą tam pačiam įgaliotiniui, kad bažnyčia nebūtų uždaryta. Jį atspausdino Albina. Velička ir Mykolaitis, kuris patarnavo bažnyčioje ir dirbo sanatorijoje, surinko daug kulautuviečių parašų. Raštas buvo nuvežtas į Vilnių. Po dviejų savaičių pas vyr. gydytoją atvyko pareigūnai. Bažnyčios neuždarė.

Tačiau vėliau vyr. gydytoja davė Raškevičiūtei atspausdinti kitą raštą, kuriame buvo skundžiamas Mykolaitis. Čaikauskaitė-Damarackienė rašė, kad jo sūnus studijuoja Kaune mediciną, o šeima neatsikračiusi religinių prietarų ir antitarybiškai nusiteikusi.
Pasak jos, tokių medicinos studentų neturėtų būti. Po šio rašto Mykolaičio sūnus buvo pašalintas iš Kauno medicinos instituto.

Su Ramunėle Pinkevičiūte. Šiauliai, 1956 m. rugsėjo 3 d.

1956 metų rudenį prasidėjo Vengrijos įvykiai. Spalio 23-ą Budapešte įvyko demonstracija, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių vengrų, daugiausia studentai. Jie solidarizavosi su lenkų darbininkais, sukilusiais Poznanėje. Demonstrantai nuvertė Stalino paminklą. Netrukus demonstracija peraugo į liaudies sukilimą. Maištas išplito po visą šalį. Po kelių dienų Imrė Nadis suformavo naują vyriausybę. Į Budapeštą buvo įvesta sovietų armija, mieste prasidėjo gatvių mūšiai. Žuvo apie tris tūkstančius vengrų. Lapkričio 4 dieną sovietų armija užėmė Vengrijos sostinę ir valdžion pasodino sovietinę J. Kadaro vyriausybę. Sukilimas buvo nuslopintas lapkričio 10 dieną, kai sovietų kariuomenė užėmė visą Vengriją. Kardinolas József Mindszenty pasislėpė JAV pasiuntinybėje. Vėliau jam buvo leista išvykti į Austriją. Ten jis ir mirė (1975 m.).

Per radiją sekėme Vengrijos įvykius. Lietuviai prijautė vengrams, sveikino jų revoliuciją.

Tarp plento ir Kulautuvos stovėjo paminkliukas – akmeninis kryžius. Tomis dienomis bolševikai jį nuvertė. Klebonas kun. Gudanavičius per pamokslą pranešė apie išniekintą paminklą ir paragino žmones dėl to atgailauti – pasninkauti, nesilinksminti. Jis kvietė artimiausią sekmadienį rinktis į bažnyčią maldai. Žmonės paklausė. Sekmadienį bažnytėlė buvo beveik pilna. Daug vaikų. Sekmadienis tapo atgailos diena.

Jautėsi vengrų revoliucijos nuotaikos. Per Vėlines organizavome eiseną į kapines. Žmonių susirinko daug. Apie pora šimtų. Esu tikras, kad jie meldėsi ne tik už savo mirusiuosius, bet ir už Vengrijoje sovietų tankais traiškomus vyrus, moteris, vaikus. Eisena buvo graži. Jos priešaky – klebonas kun. Gustavas Gudanavičius ir aš. Visi darniai giedojome Visų šventųjų litaniją. Skambėjo Kulautuvos šilas, džiaugėsi širdys. Gražiai pavyko atgailos diena ir Vėlinių procesija. Niekas mums netrukdė. Ir niekas vėliau manęs už tą eiseną nekaltino.

Ir į Kauno kapines tada per Vėlines atėjo labai daug žmonių. Kai kuriuos milicininkai areštavo. Vienus primušė ir paleido, o tuos, kurie buvo anksčiau teisti, teisė. Grįžusius iš lagerių teisė antrą kartą.

Po šių įvykių Kulautuvos žmonės ėmė rodyti didesnį susidomėjimą religiniu gyvenimu. Į bažnyčią ateidavo net dvi mokytojos. Vėliau ir rusų kalbos mokytoja, rusė. Ateidavo rusės ligonės iš sanatorijos, kurios net padėdavo tvarkyti šventorių.

Mane aplankė viena mokytoja, dėsčiusi lietuvių kalbą ir literatūrą, rašytoja Stasė Jasiūnaitė. Pasisakė, kad yra našlaitė, likusi be tėvų. Kartą ji man atnešė šimtą rublių ir paprašė, kad išdalyčiau vargstantiems mokiniams:

– Matau, kad jūs arčiau mokinių negu mes, mokytojai. Pinigus išdalijau našlaičiams ir vargstantiems vaikams. Kulautuvoje prasidėjo mokinių persekiojimas. Vienos dešimtokės Mildos Sideravičiūtės prieš Kalėdas klausė:

– Kodėl eini į bažnyčią?

Ji atsakė būsianti vienuole. Tada kilo skandalas. Ją pašalino iš mokyklos kaltindami mokytojų įžeidimu. Sekmadienį po šio įvykio bažnyčia buvo pilna mokinių. Dauguma ėjo Komunijos. Pirmoji – Milda. Ką reiškia, kai vieną nuskriaudė! Mums buvo labai mielas toks mokinių supratingumas. Vaikus pagyriau ir padrąsinau sakydamas, kad toks jų poelgis yra gražus kovos už tikėjimą pavyzdys.

Pirmoji komunija.
Gydytojų Gurauskų šeimoje.
1957 m. balandžio 21 d.

Gimnazistės Mildos tėvo pusbrolis dirbo Švietimo komisariate. Jis ėmė rūpintis mergaitės reikalu, ir po Kalėdų į mokyklą atvyko komisija. Nė vienas mokytojas nepripažino, kad mergaitė būtų jį įžeidusi. Milda buvo vėl grąžinta į mokyklą.

Vienas berniukas ministrantas buvo kalbinamas įsirašyti į pionierius. Jis pasakė, kad ketina būti Vilkijos klebonu, todėl nestosiąs. Tai buvo dar vienas skandalingas įvykis mokykloje. O mes juo džiaugėmės. Tą berniuką ir vadinome Vilkijos klebonu.

Mokytoja Stasė Jasiūnaitė

1956–1957 mokslo metų žiemą Kulautuvos vidurinės mokyklos partijos sekretorė mokytoja L. Gangavševa pamatė ant mokytojos Stasės Jasiūnaitės kaklo kryželį ir įskundė ją rajkomui. Gangavševa buvo lietuvė, ištekėjusi už gruzino, kuris tuo metu buvo vykdomojo komiteto pirmininku. Dėl šio „nusikaltimo“ mokytoją tardė iš Kauno atvykusi partijos instruktorė Filomenova. Jasiūnaitei buvo pasakyta: arba nusiimi kryželį, arba palieki mokyklą. Mokytoja atsakė, kad tą kryželį nešioja nuo šešerių metų, kad jis yra motinos dovana, jos užkabintas ant kaklo, ir kryželio ji nenusiims.

– Esu tikinti, o kryželis nėra žaislas. Branginu jį kaip tikėjimo ženklą.

Švietimo ministras komunistas M. Gedvilas atleido ją iš mokyklos.

Mokytoja Stasė Jasiūnaitė per pamokas, nesibaimindama sovietų valdžios represijų, mokiniams dažnai kalbėdavo, ką oficialiai buvo uždrausta sakyti. Ji su užuojauta kalbėjo apie Vengrijos sukilimą. Kartu su mokiniais ruošdavo ir siųsdavo siuntinius į Sibirą ištremtiems mokytojams ir mokiniams.

Likusi be darbo ji neišvyko iš Kulautuvos, bet bandė čia įsidarbinti. Nepavyko to padaryti trejus metus. Kai tik gaudavo darbą, būdavo atleidžiama iš pareigų kaip tikinti. Viešai praktikuojančiai katalikų tikėjimą ir KGB persekiojamai inteligentei buvo užvertos durys į bet kokį geresnį darbą. Tik 1959 metais, kai Jasiūnaitė kreipėsi į patį N. Chruščiovą, buvo gautas įsakymas ją įdarbinti. Žinoma, ne mokytoja. Ji gavo galimybę dirbti puse etato sanitare ir valytoja Kulautuvos vaikų sanatorijoje. Čia dirbo iki pat senatvės. Kai pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Jasiūnaitė Kulautuvoje ją platindavo.

Mokytoja Stasė Jasiūnaitė buvo literatė, prozininkė. Pirmuosius savo apsakymus ji paskelbė „Ateityje“. Ji yra trijų knygų autorė. Deja, nė vienos publikuotos savo knygos jai neteko pamatyti. Pirmoji autobiografinė jos knyga „Gyvenimo apysaka“ buvo išspausdinta 1986 metais. 1990 metais „Vagos“ leidykla išleido jos knygą „Mano brolis Aleksas“, pasakojimą apie komunizmo idėjomis susižavėjusį jauną žmogų, jo kelius ir klystkelius bei karčius nusivylimus. Trečioji jos knyga – „Dviejų mergaičių laiškai“. Apie 1967 metus perspausdinta rašomąja mašinėle ji keliavo iš rankų į rankas. Ji pasiekė įvairius Lietuvos kampelius, buvo labai mėgstama ne tik jaunimo, bet ir vyresniųjų. Perskaitę duodavo kitiems. Niekas neįtarė, kad šios populiarios knygos autorė yra Stasė Jasiūnaitė. Ši knyga padėjo formuotis ne vienam jaunuoliui: pasirinkti paklusti sąžinei, būti atspariam išorinei prievartai.

Stasės Jasiūnaitės rankraščius tarybiniais metais mėginta siųsti į Ameriką, bet nesėkmingai. Tada ji pakliuvo į KGB nagus. Tai buvo po 1958 metų, kai jau buvau išvažiavęs iš Kulautuvos. 1993 metais „Dviejų mergaičių laiškai“ buvo surasti KGB archyve (siunčiant į Ameriką jie buvo konfiskuoti). 1995 metais šią knygą išleido Vilkaviškio vyskupijos leidykla „Ardor“.

Mokytoja ir rašytoja Stasė Jasiūnaitė mirė 1986 metais. Palaidota Kulautuvoje. Jos kapą puošia ąžuolinis liaudies meistro Ipolito Užkurnio išdrožtas koplytstulpis. Jame pavaizduotas kenčiantis Kristus. Atgavus nepriklausomybę ant namo, kuriame gyveno Jasiūnaitė, atidengta atminimo lenta, o gatvė, kurioje gyveno, pavadinta jos vardu. Sąžinės, katalikų tikėjimo kankinės Jasiūnaitės pasiaukojimas ir dvasinė stiprybė turi būti labiau žinomi ir įvertinti. Siūliau, kad būtų gražu šią šaunią lietuvę katalikę pagerbti ir Kulautuvos vidurinę mokyklą pavadinant jos vardu. Deja.

Šv. Velykos Kulautuvoje. Petras Našlėnas – pirmas iš dešinės

Kai dirbau Kulautuvoje, bažnyčios gyvenimas atgijo. Parapijiečiai ėmė gausiai ją lankyti (per tuos metus bažnyčioje išdalijome apie 18 000 Komunijų). Vietos komunistams kilo mintis iškelti bažnyčią toliau nuo miestelio centro. Tiesa, ši idėja buvo kilusi dar Prezidento Antano Smetonos laikais. Bažnyčią norėta iškelti į Jučionis, kurie už kapų susisiekia su Kulautuva. Bolševikai pamėgino idėją atgaivinti. Bet klebonas Gudanavičius paprašė leisti ant šventoriaus statyti kleboniją. Gavo leidimą statyti prie šventoriaus. Kai prasidėjo statybos, jis pakvietė į talką parapijiečius. Kiekvieną prašė prisidėti ir padirbėti nors tris dienas. Padėti ėjo ne tik suaugusieji, bet ir mokiniai: kraudavo plytas, žvyrą, atlikdavo kitus statybos darbus. Ir aš eidavau su jais į talką. Valdžia nesitikėjo, kad klebonija bus taip greitai pastatyta. Kai pastatė, mintis iškelti bažnyčią savaime atkrito.

Prie bažnyčios buvo aikštelė lauko tenisui. Sanatorijos vadovė sugalvojo joje per mikrofoną leisti muziką. Kaip tik šv. Mišių metu. Gal norėjo išprovokuoti kokią nors mūsų reakciją, dėl kurios būtų galima bažnyčią iškelti? Nutarėme nereaguoti. Po kiek laiko nustojo taip elgtis.

1957 metais Kulautuvoje kelias dienas vyko moksleivių dainų šventė. Gražiausiai dainavo Vandžiogalos mokiniai. Jie kartu su mokytoja aplankė bažnyčią. Mokytoja jiems paaiškino, kad lanko meno paminklą (žinojo, kad ten joks meno paminklas). Atvykę visi – mokytojai ir mokiniai – suklaupė.

Ruošiantis šventei ir jos metu mokinukų būrelis kasdien užbėgdavo į bažnyčią. Jie man darė didelį įspūdį. Ir aš ėjau į šventę – Kulautuvos vaikams plodavau. Bolševikams nepatiko, kad lankausi, kur nereikia. O parapijiečiai mane palaikė plodami.

Tada jau dažnai parapijiečiai mane kvietė į krikštynas ar šiaip kokiomis progomis. Kulautuvoje žmonės gyveno vargingai. Uždarbis buvo nedidelis. Vaišindavo grybais – jų raugintų būdavo iki Užgavėnių, kopūstais, dar būdavo kisieliaus. Taigi vaišės kaip reikiant!

Kartą po krikštynų vakarienės vienas parapijietis mane parlydėjo iki namų. Po to vietiniai komunistai ėmė leisti gandus, kad kunigėlį girtą
mokytojas parlydėjo. Visi parapijiečiai žinojo mano kovą už blaivybę ir kad niekad nesu išgėręs stiklelio. Tai tie gandai nesuveikė.

Kulautuvoje, 1957 m. lapkritis

Kartą daviau šliūbą, kuriame svotu buvo sanatorijos ūkio vedėjas. Kai bažnyčioje visi priklaupė, atsiklaupė ir jis. Po to jį pradė-
jo pulti. Jis atkirto, kad ne darbo metu nėra draudžiama dalyvauti, kur jis nori – bažnyčioje ar restorane.

Kartą į Kulautuvą pakviečiau Kauno Įgulos bažnyčios vargonininką Antaną Olšauską, bažnyčios chorą ir solistę Antano Preikšos žmoną Bronę Preikšienę surengti mūsų parapijiečiams koncertą. Jie giedojo bažnyčioje, o po to koncertavo netoli jos, miško aikštelėje. Tai buvo lietuviškų dainų koncertas. Po jo visus: svečius, vaikus ir parapijiečius – vaišinome gira ir sumuštiniais. Mokiniai kalbėjo:

– Ale kokios gražios lietuviškos dainos!

Tai buvo didelis įvykis. Mums pavyko.

Kulautuvos vaikams parūpinau magnetofoną ir šokių muzikos. Jie jį pasiimdavo ir aikštelėje netoli bažnyčios rengdavo vakaruškas, dainuodavo. Taip pavyko atitraukti vaikus nuo vakaruškų sanatorijoje.

Kulautuvoje gydydavosi daug žmonių iš Rusijos. Jie ateidavo į bažnyčią. Sakydavo, kad norėtų suprasti, kas kalbama. Sutikau, kad per pamaldas galima būtų kalbėti ir rusiškai, bet jiems reikėtų nuvažiuoti į Kauną pas valdytoją kanauninką Juozą Stankevičių ir gauti leidimą, kad galėčiau jiems patarnauti. Jie taip ir padarė. Netrukus valdytojas man pranešė, kad jį aplankė rusai ir siūlė per pamaldas Kulautuvoje Šv. Raštą skaityti ir jų kalba. Bažnyčioje paskelbiau, kad valdytojui leidus visada po lietuviškų skaitinių Evangeliją skaitysiu ir rusiškai. Taip ir dariau.

Kulautuvoje, ties Jučionių kaimo riba, slapstydamosi apsigyveno KGB nukankinto Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus seserys. Jauniausioji Marija iki mirties čia prižiūrėjo ir nukaršino vieną po kitos vyresnes savo seseris – Elžbietą ir Magdutę. Jos palaidotos Kulautuvoje. Gydytojų D. ir K. Gurauskų iniciatyva jų kapo priežiūra ir paminklo pastatymu pasirūpino parapijiečiai. Marija mirė Kaltinėnų globos namuose Šilalės rajone.

Kartą pas mane į Kulautuvą užsuko vyskupas P. Ramanauskas kartu su kunigu Pranciškumi Šniukšta.

Į Lietuvą jis sugrįžo 1957 metų rugpjūtį. Apsistojo Kuršėnuose. Tada vieną sekmadienį jį aplankiau. Jis laikė Votyvą.

Vysk. P. Ramanauskas, grįžęs iš tremties, 1958 m.

Buvo be mitros, bet su pijuse. Per Sumą jis visada sėdėdavo presbiterijoje, didžiojo altoriaus šone.

Vyskupas Ramanauskas buvo labai socialus. Visur važiuodavo ir ragindavo kunigus laikytis drąsiai, nenuleisti rankų. Jis lankydavo dekanus. Važiuodavo motociklu sėdėdamas už vairuotojo. Savaitei apsistodavo pas kokį dekaną ir prašydavo kasdien pakviesti po vieną du kunigus pietų. Su jais aptardavo reikalus. Padrąsindavo, sakydavo, kad reikia neišduoti Bažnyčios. Vyskupas visada buvo geros nuotaikos, kalbėjo su humoru. Toks buvo ir lageryje. Taip jis aplankė visus dekanatus.

Bet jam neleido eiti savo pareigų ir ištrėmė į Švėkšną. Švietimo ministras Gedvilas nurodė, kad vilkus (taip vadino vyskupus T. Matulionį ir P. Ramanauską) reikia kuo greičiau areštuoti ir kuo anksčiau tai bus padaryta, tuo geriau Tarybų Lietuvai.

Kai vyskupas atvažiavo pas mane į Kulautuvą, sakiau jam:

– Ekscelencija, neturiu kuo Jus pavaišinti. Turiu tik duonos, pieno, sūrio ir arbatos.

– Duok ir kirsime! – lagerininko kalba pasakė: „Kirsime“. Kun. P. Šniukšta (tuo metu jis buvo Kauno šv. Antano bažnyčios klebonas) atsisakė, nevalgė. O mes užkirtome.

Vėliau vyskupas Ramanauskas buvo paskirtas altarista. Kai jis nuvykdavo į Vilnių, nakvynei apsistodavo ne Kurijoje, bet pas pažįstamus lagerininkus. Dar ir pinigų jiems nuveždavo. Apsistodavo ir generolo Jono Juodišiaus šeimos bute.

Kulautuvoje mane aplankė ir profesorius kun. Pranas Kuraitis, buvęs mano filosofijos dėstytojas seminarijoje. Mes su klieriku J. Čeponiu jam patarnaudavome šv. Mišiose Kaune, Vytauto bažnyčioje. Kai jį suėmė, o po to – ir mane, išgyvenau, kad tik jo nebūtų mano byloje. Paaiškėjo, kad nėra. Kalėdamas nuo 1953 metų penkerius metus lageryje jis rūpinosi kalinių savišalpa.

Tada Kuraitis jau buvo grįžęs iš lagerio. Profesorius buvo „sausas“, šv. Mišias laikydavo trumpai. Jis buvo labai protingas, turėjo daug žinių. Jį pavaišinau pienu, sviestu ir sūriu. Tada jis mane išsikvietė pasivaikščioti, nes kambary gali būti
„ausys“. Kai išėjome, mokė, kaip reikėtų organizuoti pogrindžio veiklą, ragino nenuleisti rankų, kelti Bažnyčią, kovoti. Nustebau, kad jis toks organizatorius. Buvau susidaręs „sauso“ žmogaus įspūdį. Jis man tada labai patiko. Be to, nuo studijų laikų jis mums visiems buvo labai didelis autoritetas. Tokie žmonės palaikė mūsų ryžtą.

Prof. kun. Pranas Kuraitis

Jau pasakojau apie Kulautuvos sanatorijoje sekretore dirbusią Albiną Raškevičiūtę. Jos brolis buvo partizanas. Jis žuvo. Aš jos paprašiau spausdinimo mašinėle perrašyti keletą A. Maceinos knygų. Ji perrašė. Dar knygas man perrašydavo negalią turinti Irena Stankūnienė. Ją buvo palikęs vyras, ir ji gyveno nekūrenamame vasarnamy. Aprūpinau ją malkomis, o ji man padėjo. Tas perrašytas knygas pradėjome skleisti.

Įdomu štai kas – kai ji susirgo džiova, vyras ją paliko. Po kelerių metų ir jis susirgo. Tada sugrįžo pas žmoną. Irena jį slaugė, sutaikė su Dievu ir palaidojo. Apie ją rašoma A. Brazaičio knygoje „Vienų vieni“.

Kun. A. Svarinskas

Vietiniai komunistai manęs nelietė. Bet kaip matyti iš mano bylos, vykdomojo komiteto pirmininkas gruzinas Gangavševas ėmė mane skųsti. Į bažnyčią siuntė seklius. Vienas jų – komjaunuolis iš Zapyškio Vytautas Petraitis, kita – komjaunuolė Veronika Maleckaitė nuo Vilkijos, aštuntos klasės mokinė. Jų asmeniškai nė vieno nebuvau sutikęs.

1957 metais prieš Kalėdas klebonas man pavedė parengti bažnyčią šventei. Kuklias dekoracijas nupiešė dailininkė iš Kauno. Iki pavakarės jas pastatėme. Kūčių vakarą prieš šv. Mišias nuėjau į krautuvę nusipirkti batams tepalo. Parduotuvėje prie manęs pribėgo vaikai:

– Į jūsų namus atėjo KGB. Juos atvedė Gangavševas, –
vaikai viską iš karto suprato.

Savo namų durų nerakindavau. Jokio turto neturėjau. Rūbus nešiojau ant kūno. Antrąją jų porą laikiau lentynoje. Nutariau negrįžti į namus ir išėjau į kaimą pas pažįstamus žmones. Pasakiau, kad manęs ieško KGB ir kad Kūčias valgysiu pas juos. Tada svarsčiau, eiti į bažnyčią ar ne. Nusiunčiau patikimus žmones apsidairyti, ar prie bažnyčios nėra nepažįstamų. Nebuvo. Tai po Kūčių vakarienės nuėjau į bažnyčią. Ją radau pilną žmonių. Visi jau žinojo, kad pas mane lankėsi KGB. Tą vakarą atlaikiau trejas šv. Mišias. Galvojau, kad paskutinį kartą. Po to parėjau namo ir atsiguliau. Miegojau gerai, net pramiegojau kitos dienos rytines šv. Mišias. Jas laikė klebonas. Tąryt visi galvojo, kad naktį mane areštavo. Nuėjau į Sumą ir prisipažinau klebonui, kad pramiegojau.

– Na ir nervai! – pasakė.

Po Kalėdų pastebėjau, kad pro priešais mano namą esančios sanatorijos langus mane visuomet stebi sargyba – žiūri, kas pas mane ateina, kas išeina. O gruodžio 27 dieną jie įsiveržė į mano kambarį. Tada dirbau kažkokius bažnytinius darbus. Pradėjo kratą. Įdomu, kad nejutau jokio jų entuziazmo. Paėmė knygų. Tarp jų – Šapokos „Lietuvos istoriją“ (turėjau tris tokias knygas, vieną iš jų paėmė darydami kratą pas kanauninką S. Kiškį, jis ją buvo pasiskolinęs iš manęs, kai buvo atvykęs ilsėtis į Kulautuvą), senų žurnalų, laikraščių iškarpų.

Kai jie išėjo, supratau, kad nieko gero čia nebus ir kad turiu išsikelti iš Kulautuvos. Juk po tokių įvykių nuotaika jau visai kita – kitoks bendravimas su žmonėmis. Užsidaryti nesinori, eiti pas žmones irgi nesinori, nes gali jiems pakenkti. Nutariau važiuoti į Kuriją ir prašyti valdytojo Juozapo Stankevičiaus, kad mane iškeltų. Prieš tai pasitariau su vyskupu P. Ramanausku. Pasakiau, kad turiu pasiūlymą keltis į Baisogalą, netoli Radviliškio, pas kunigą Petrą Lažinską. Bet vyskupas patarė:

– Važiuok į Betygalą. Ten mano parapija. Ji gerokai apleista. Ten galėsi kai ką nuveikti.

Nuvykau į Kuriją ir pasiprašiau perkeliamas į Betygalą. Sutikimą gavau.

1958 metų sausio 15 dieną išvažiavau į Betygalą. Kada išvažiuoju, žmonėms nesakiau. Nei datos, nei valandos. Palydėjo mane keli parapijiečiai. Paprašiau sanatorijos šoferį, ir jis sunkvežimiu mane perkėlė į Betygalą. Pinigų neėmė. Drabužius, baltinius susirišau į vieną paklodę, knygas sudėjau ant sunkvežimio, įsikėliau etažerką⁴⁰. Tai ir viskas, ką turėjau. Nuosavos lovos neužgyvenau. Taip išvažiavau į antrąją savo darbo vietą Lietuvoje. Gaila, nespėjau Kulautuvoje daug padaryti. Reikėtų daug parašyti apie Kulautuvos mokinius, jų gerumą ir pagalbą bažnyčiai. Apie daugelį kulautuviečių reikėtų parašyti daugiau. Deja, užmiršau jų pavardes, nors praeities vaizdai liko gyvi mano širdyje.

⁴⁰ Knygų lentyną.

Laiškas Jonui Čeponiui:

+ Garbė Jėzui Kristui

Mielas Drauge,

Tavo laiškas, kurį gavau vakar, ir foto nuotrauka tikrai buvo gana didelė staigmena. Po ilgos pertraukos bent truputį kuklių žinių apie Tavo gyvenimą.

Pažiūrėjęs į Tavo „abrozdą“ tikrai džiaugiuosi: fiziniai atrodai gana puikiai. Kas gali pasakyti, kad praleidai tokią sanatoriją, o svarbiausia man patiko akių žvilgsnis, rodantis ryžtą ir užsispyrimą. Tai, mano supratimu, svarbiausia. Ne vienas mūsų vargo brolių, tiesa, plaukia į gyvenimo krantą, bet, deja, jį pasiekę jaučiasi pavargę ne tik kūnu, bet ir siela. Puiku, kad esi socialus: su verkiančiais verki, o su džiaugiančiaisiais – džiaugiesi. Taip, šiandien jei mes norime gyvenimui daryti kad ir mažiausios įtakos, neprivalome nuo jo atitrūkti. Mūsų keliai – liaudies keliai.

Iš kai kurių žodžių esu linkęs manyti, kad į Alumną grįžti nebesirengi. Man atrodo, kad nesvarbu, kuriuo keliu eisi, svarbu, kad tik gerai eisi. Be to, šiemet, o ir artimiausioje ateityje į Alumną tokiems, kaip mes nepatekti. Net grįžusius iš kariuomenės ne visus priėmė. Pasirodo, kad drauge su jais grįžo kažkokios ir jų „uodegos“. Pernai ir šiemet bandė ir Zajančkauskas patekti į Alumną. Deja... Jis dabar dirba elektriku kažkur prie Zapyškio. Nutaręs laukti dar kokius metus. O paskui pasirinks vieną iš paskutiniųjų Sakramentų.

Pirmais metais Petrui grįžus, į Alumną nepriėmė. Pernai užbaigė 1 teol., o šiemet, vos mėnesį pasimokius, išprašė kaip „raupsuotąjį“ iš Kauno. Taigi jis dabar pas mus zakristijonu ir leido privatiškai mokytis. Taigi vargsta Petras. Be to, jo charakteris tokiame varge gana blogas. Dievas žino: kokia jo ateitis. O būtų gera, kad jis bent po keletos metų vargo prieitų prie Altoriaus. Taigi, štai koks kelias „negrų“!..

Užsiminei, Jonai, apie vedybas. Mano broliškas patarimas ir prašymas: nesivesk tenai. Atvažiuok į Tėvynę, o tuomet bus matyti. Gyvenimas Sibire vienoks, o čia kitoks. Atmink, kad šitą žingsnį padaręs, kelio atgal neberasi. Taip vieną sykį visam laikui. Taigi paklausyk ir dar palauk. Atvažiuok pas mane: čia Tu, Jonai, rasi sau gyvenimui drau-

Petrą Našlėną (dešinėje) Kulautuvoje aplanko Jonas Čeponis
(po mano antro arešto). 1959 m.

gę. Pas mane užeina viena dzūkaitė, dirbanti mokytoja ir studijuojanti užakiniame skyriuje. Mergaitė dar 24 m., rimta, religinga, lietuviška, turinti visus išviršinio grožio šauens. Jai rodžiau Tavo ankstyvesnę foto nuotrauką. Dabar ji tankiai klausinėja apie Tavo grįžimą. Žinoma, čia nerimtos mano mintys. Juk tokius dalykus sprendžia patys suinteresuoti, o ne pašaliniai žmonės. Bet mano supratimu, tikrai iš jūsų būtų šauni pora. Kaip ten bebus, vis tiek šliūbą aš Tau duosiu. Gerai?

Prie pirmos progos pas Joaną Kaune užeisiu. Aš ją sykį mačiau. Su Povil[ioniu] net lydėjome į stotį prieš daugelį metų.

Kur Tavo sesiukė Emilija? Kelis sykius švenčių proga rašiau. Deja, atsakymo negavau. Galbūt ji rašė, bet „vaikai“ mano laiškus sunaikino.

Buvau sykį susitikęs su Jonu P. Deja, jis buvo perdaug užsiėmęs savo cechu. Po 10 metų vietoj pokalbio jis man pasiūlė susipažinti su dirbtuvėmis. Nusispjoviau ir išvažiavau. Lagery jis buvo sutikęs vieną puikią lietuvaitę Laimą. Ta mergaitė Jonui padarė daug teigiamos įtakos. Deja, ji nesutiko už jo tekėti. Mano supratimu, o aš ją šiek tiek pažįstu, ji niekada netekės. Kristaus sužadėtinės vardas jai bus daugiau prie širdies.

Dėdė Mykolas [kun. M. Buožius] dar Krakių altarista. Karjeros nesugeba padaryt. Dabar jaunųjų gadynė. Jaunieji geriau tinka būti „turiferarijais“. Dauguma mūsų draugų rimti, autoritetingi klebonai. Dieve, jiems padėk!

Su Maryte buvau susitikęs vasarą. Jonuko nemačiau. Tai jis buvo išvažiavęs, tai aš. Galiu pasakyti, kad Marytė gali būti tikrai laiminga, nes turi puikų draugą. Žinai, šiaurėje ir Sibire daug daugiau gerų vyrų negu Tėvynėje. Čia daugeliui samagonas suėdė smegenis ir sąžinę.

Na, šiandien pakaks. Sekančiame laiške pasakosiu toliau. Tuomet paliesiu ir savo „Odisėją“. Galimas daiktas, kad pradėsiu 1946 metų kelionę iš naujo. Kūmas manimi nepatenkintas. Na tiek tos! Dirbti ir kurti reikia!

Šiandien Tau, Drauge, pasiunčiau knygos „Sukilėliai“ I t. Antras dar neišėjo iš spaudos. Skaityk ir duok kitiems.

Greitai šv. Kalėdos – Kristaus Gimimo šventė. Bučiuoju Tave, mielas Drauge, ir Tavo asmeny visus geros valios mūsų tautos vaikus. Sveikatos ir nepalaužiamo tikėjimo!

Su Dievu. Tavo Alfonsas (parašas)

Mano adresas: Alfredas Smilgevičius Kul… iki pareikalavimo

P. S. Savo „abrozdo“ dar neturiu. Vėliau padarysiu… Petras ir [Vytautas] Kauneck[as], kuris gyv. už sienos, siunčia Tau nuoširdžiausius linkėjimus. Bazilev. Garliavoj. Alf.

Petras Našlėnas, Vytautas Kauneckas, Jonas Čeponis ir Vytauto Kaunecko duktė. Kulautuva, 1959 m. vasara

Antroji parapija: Betygala

Kai tik nuvykau į Betygalą, įspūdis buvo nekoks. Kitaip nei Kulautuvoje, bažnyčia čia mūrinė, didelė, o sekmadienio šv. Mišiose gal tik 30 žmonių.

Man atvykus, pirmąjį sekmadienį Betygalos mokyklos vadovybė suorganizavo mokinių slidinėjimo varžybas. Vidurdienį visi susirinko prie bažnyčios su slidėmis ir ruošėsi pasiekti Ariogalą (iki jos – 11 kilometrų). Taip tą žiemą ir kartojosi: kai tik sekmadienio pamaldos, mokiniai susirenka prie bažnyčios ir prasideda varžybos – krosas.

Ėmiau galvoti, kaip žmones patraukti į bažnyčią. Klebonas Rapolas Pukys, ukmergiškis, lyduokietis, man buvo labai palankus.

Betygalos bažnyčia. Apie 1958 m.

– Ką nori, tą daryk, – sakė.

Po šv. Mišių jis išeidavo priiminėt parapijiečių, o mane palikdavo. Paskelbiau, kad žadu kreiptis į valdžią, jog sekmadienį prie bažnyčios pardavinėtų žibalą. Tada žmonėms nereikėtų eiti jo pirkti ketvirtadieniais, jie galėtų jo įsigyti sekmadienį ir tuo pačiu sudalyvautų pamaldose. Tai buvo mano išsigalvojimas, tiesiog norėjau atkreipti žmonių dėmesį. Jie suprato, kad čia juokai.

Tada buvo kalėdojimo metas. Ėmiau lankyti parapijiečius – penkias dienas per savaitę. Nutariau aplankyti kiekvieną šeimą. Apėjau visą parapiją, susipažinau su visais žmonėmis. Vienoje šeimoje radau tokias dvi šaunias mergaites ir vaikinuką. Klausiu:

– Kodėl sekmadieniais nelankote bažnyčios? Šeimininkas, vardu Laurynas (pavardės neatsimenu), aiškinasi, kad rytais sunku atsikelti. Neturi laikrodžio, todėl pramiega. Nupirkau laikrodį-žadintuvą ir nunešiau. Žiūriu – kitą sekmadienį jie jau bažnyčioje.

Kalėdojimas buvo labai geras būdas suartėti su žmonėmis. Betygaloje žmonės labai geri, nuoširdūs. Tik kad visi stengėsi kuo daugiau vaišinti. Man buvo per sunku trejos vaišės per dieną. Klebonas kartais savaitgalio vakarais važiuodavo į parapiją vakarienės, – tada kalėdodavome kartu. Šiokiadieniais kalėdodavau vienas.

Lankydamas žmones sužinojau, kad dauguma jų prisidėjo prie bažnyčios atstatymo. Senukai pasakojo, kaip bažnyčios statybą parapijiečiai rėmė pinigais, kad kiekvienas jos metras jų apmokėtas. Daug buvo tokių, kurie gerai prisiminė ir dar buvo sutikę prelatą Maironį. Jis gimė Pasandravio dvarelyje, 8 km nuo Betygalos.

Kalėdodamas kalbėjau, kad parapijiečiai neina į bažnyčią ir man dėl to labai liūdna. Šiokiadieniais į šv. Mišias ateidavo tik dvi senukės. Na, tuščia bažnyčia. Bet greit ir šiokiadieniais į pamaldas ateidavo vis daugiau žmonių. Daugiau ateidavo ir mokinukų.

Buvo toks atvejis. Betygaloje gyveno nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministro V. Nasevičiaus žmonos sesuo Elenutė – vidurinės mokyklos mokinė. Ji turėjo užrašų sąsiuvinį su partizanų dainomis. Kažkas iš jos mokykloje tą sąsiuvinį paėmė ir atidavė mokytojai. Mergaitė verkė. Sužinojęs pasikinkiau arklį ir gal 8 km važiavau pas jos motiną. Prašiau, kad nieko nelaukdama ji važiuotų pas tą mokytoją ir prašytų, kad niekas nesužinotų, kad ji niekam nepasakytų. Ji taip ir padarė. Atvežiau ją į miestelį, sutarėm, ką sakyti, jei kas klaustų. Konfliktas buvo likviduotas. Tai buvo gera mokytoja.

Tą pavasarį buvo rinkimai. Į juos nuėjau su sutana. Visa publika:

Vyskupas Vincentas Sladkevičius.
1957 m.

– Garbė Jėzui Kristui!

Komisijai nepatiko, tai replikavo:

– Demonstruoja!

Pastoracijai išnaudojau kiekvieną galimybę: kur tik buvo kokia skylutė, kur tik galėjau, visur mėginau pralįsti.

Betygaloje gyveno ir mokytoja Aleksandra (Miškinienė) – poeto Antano Miškinio žmona. Jis parašė keturiolika eilėraščiųstacijų, kuriose lietuvių tautos kančia vaizduojama ir siejama su Kristaus kančia.

Per savo žmoną Miškinis man perdavė prašymą, kad norėtų su manim susitikti. Sakė – turėsime daug šnekos. Bet, – sakė, – dabar netinkamas metas, nes labai atvirai viskas matoma. Reikėtų palaukti pavasario, kai sužaliuos Dubysos krantai, tada bus saugu. Deja, Betygaloje nesulaukiau nei pavasario, nei to susitikimo.

1957 metų gruodžio 2 dieną popiežius Pijus XII kunigą Vincentą Sladkevičių paskyrė vyskupu. Gruodžio 25 dieną, per Kalėdas, Birštono klebonijoje vyskupas Teofilius Matulionis slapta jį konsekravo. Komunistai jam neleido eiti vyskupo pareigų. Tik išgirdome, kad Kaišiadorių vyskupijoje yra slaptas vyskupas. Buvo įtariama, kad tai kunigas Vincentas. Visai prieš pat antrąjį mano suėmimą abu su kunigu Zigmu Neciunsku nutarėme nuvažiuoti ir jį pasveikinti. Kai atvykome, jis gynėsi, kad nieko nežino, ir šypsojosi. Mes vis tiek:

– Sveikiname naują Kaišiadorių vyskupą! – ir pabučiavome jam rankas. Aš vieną, Neciunskas – kitą.

Netrukus mane suėmė. Bet dar spėjau pasveikinti naująjį vyskupą. 1959 metais religijos reikalų įgaliotinis, o tiksliau KGB, jį ištrėmė į Biržų rajoną, į Nemunėlio Radviliškį.

Betygaloje pastebėjau keliuku dažnai pravažiuojančias kagiebistų skurlines, dengtas mašinas. Įtariau, kad ieško agentų.

Atėjo Gavėnios metas. Bažnyčioje paskelbiau, kad kiekvieną dieną, vakarais, prieš šv. Mišias eisime Kryžiaus kelią. Klebonas irgi dalyvaudavo. Jo balsas buvo stiprus. Einant stacijas jis giedodavo su žmonėmis, o aš skaitydavau skaitinius. Taip abu pravesdavome Kryžiaus kelius. Prie mūsų ėmė jungtis vaikai. Jie eidavo Kryžiaus kelius ir giedodavo kartu. Dvi mokinukės – kolūkio pirmininko dukterys – eidavo šalia kryžiaus. Jį nešdavo irgi mokinys. Keli vaikai ateidavo su raudonais pionierių kaklaraiščiais. Buvo užuominų: gal reikėtų, kad juos nusirištų. Patariau nesikišti, tegul eina, kaip atėję.

Mokytojai ėmė budėti prie bažnyčios vartų ir neleisti vaikų. Tada jie apeidavo iš kitos pusės perlipę tvorą. Man buvo labai gera matyti tokį vaikų ryžtą. Kažkurį sekmadienį jų suskaičiavome jau apie šimtą trisdešimt. Sutikę mane miestelyje vaikai jau sveikindavosi. Pasišnekėdavome. Būdavo smagu.

Mano džiaugsmui, per Verbas buvo pilna bažnyčia. Didžiąją savaitę mokyklos direktorius draudė vaikams vakarais vaikščioti po miestelį. Pats eidavo pažiūrėti, ar nesutiks mokinių. O bažnyčioje aš paskelbiau, kad Didįjį šeštadienį darysime budynes, melsimės ir budėsime per visą naktį prie Švč. Sakramento. Kviečiau visus – didelius ir mažus – budėti ir melstis. Tą naktį bažnyčioje buvo daug žmonių, bet svarbiausia – daug vaikų. Mergaitės po aštuonias ir keturi berniukai pasikeisdami adoravo visą naktį. Savo kambarius užleidau mažiems vaikams, kad jie pakaitomis galėtų pamiegoti. Patiesiau čiužinius. Kiti perspėjo – prileis blusų. Sakiau:

– Nebijokite, tam yra dustas.

Ryte darėme iškilmingą procesiją. Vaikų procesijai neturėjome jokių specialių rūbų. Nupirkome marlės ir iš jos padarėme mergaitėms tiulius. Šiandien atrodytų juokingai, bet tada buvo gražu. Procesija buvo didelė, daugybė vaikų. Daug berniukų patarnavo prie altoriaus.

Gražiai praėjo Velykos. Bet jutau, kad kažkas blogo gali nutikti.

Antrasis areštas

Antrą Velykų dieną nuvažiavau į Ogionis. O kai grįžau, trečią dieną po Velykų, į mano butą atėjo trys civiliškai apsirengę KGB karininkai.

– Ruoškis, reiks važiuoti į Vilnių. Norime pasikalbėti.

Likau virtuvėje su vienu iš jų, rusiškai kalbančiu. Kitas karininkas vaikščiojo po butą, trečias liko lauke. Tuo metu virtuvėje kūrenosi krosnis. Priėjau, išsiėmiau viską iš kišenių ir sumečiau į ugnį. Kagiebistas netarė nė pusės žodžio, nudavė, kad nemato... Blogas žmogus būtų neiškentėjęs, šokęs, neleidęs deginti. O jis nieko nedarė, nieko nesakė. Matyt, buvo neblogas žmogus. Taigi iškračiau visas kišenes ir viską sumečiau į ugnį. Jau žinojau, kad bet kokie rašteliai gali tapti įkalčiais.

Taigi trečią dieną po Velykų mane išvežė iš antrosios mano parapijos. Betygaloje išbuvau tik tris mėnesius. Buvo vėlyvas pavasaris.

Į Ariogalą vežė rogėmis. Su vienu kagiebistu sėdėjau sėdynėje, kitas priekyje valdė arklius, trečias iš nugaros stovėjo ant pavažų. Išvažiuojant susirinko ir parapijiečių. Atsisveikindamas pasakiau, kad sugrįšiu.

Už Betygalos prie Ariogalos buvo kioskas. Paprašiau sustoti – norėjau nusipirkti gerti. Sustojo, leido nueiti į kioską. Nupirkau jiems tris butelius alaus, sau citro. Pasakiau, kad jie mano svečiai ir aš juos vaišinu. Kagiebistai paėmė alų, išgėrė.

Kai pasiekėme Ariogalą, pasakiau, kad noriu pietų. Jie replikavo, kad, matyt, nesuprantu, kas darosi, jei rūpinuosi valgiu. Paskui privažiavo mašina, mane į ją įsodino ir išvežė į Vilnių.

Ariogalą vėl aplankiau tik grįžęs po lagerių – po šešerių metų. Ėjau pro aikštelę, kur vaikai žaidė tinklinį. Žiūriu – su jais du mano pažįstami mokytojai broliai Juškos. Jie mane atpažino, maloniai pasveikino. Antanas Juška po karo pradėjo mokytojauti Betygaloje, dėstė braižybą, muziką, astronomiją ir fizinę kultūrą, vadovavo vaikų chorui. Juškos buvo puikūs žmonės, patriotai.

Kelionėje į Vilnių buvau ramus. Bet važiuojant buvo atėjusi mintis griebti už vairo, pasukti automobilį į šoną ir nugarmėti nuo šlaito – tada viskas baigtųsi. Tačiau saugojo kita, stipresnė mintis, kad taip pražudyčiau sielas.

Kai priartėjome prie Vilniaus, kagiebistai sakė:

– Vešime ne į Lukiškes. Į saugumą, ten sąlygos geresnės. Vėliau, kai vėl buvau lageryje, vyskupas Ramanauskas man atsiuntė laišką. Jo laiškai buvo labai gražūs. Gaila, juos per kratą atėmė. Jis rašė: „Po tavo arešto buvau nuvažiavęs į Betygalą ir tris dienas ten gyvenau. Su daug kuo šnekėjau. Visa, ką darei, buvo gera. Dabar prašyk. Padėsiu kuo galiu“.

Už ką suėmė antrą kartą?

Apie tai kalba dokumentai mano baudžiamojoje byloje.
1957 metų gruodžio 24 dieną Kauno KGB operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Lučinskas pasirašė nutarimą atlikti kratą mano namuose Kulautuvoje. Jį patvirtino VSK prie LTSR MT įgaliotinis Savostinas. Kratą nutarta atlikti ištyrus gautą medžiagą ir įtariant, kad aš savo bute galiu laikyti antitarybinę literatūrą bei kitus panašius dokumentus.

Kalėdų išvakarėse, kai manęs nebuvo namie, kagiebistai įsiveržė į mano butą. Žinojo, kad nerakinu durų, todėl jiems tai nebuvo sunku. Tik vėliau, gruodžio 27 dieną, man liepė pasirašyti, kad su jų nutarimu susipažinau ir kratą leidžiu atlikti.

1958 metų balandžio 9 dieną VSK prie LTSR MT pirmininko pavaduotojas KGB pulkininkas Leonardas Martavičius patvirtino nutarimą iškelti man baudžiamąją bylą. Nutarime rašoma:

„Aš VSK prie LTSR MT 4-tos Valdybos operįgaliotinis vyr. leitenentas Lučinskas, susipažinęs su medžiaga, susidedančia iš liudytojų pareiškimų ir daiktinių įrodymų apie kunigo Svarinsko Alfonso, Vaclovo sūnaus, nusikalstamą antitarybinę veiklą, turint omenyje, kad medžiagoje yra pakankamai duomenų, kad Svarinskas savo namuose saugojo antitarybinę nacionalistinio turinio literatūrą, pravedinėjo antitarybinę agitaciją, –

NUTARIAU:

Pagal išdėstytas aplinkybes iškelti baudžiamąją bylą apie Svarinsko Alfonso, Valcovo sūnaus, nusikalstamą antitarybinę veiklą, pagal nusikaltimo žymes nustatyto RTFSR BK 58-10 I d. priimti ją savo procesui ir pradėti tardymą“.
Pasirašė: VSK prie LTSR MT 4-tos Valdybos operįgalioti-
nis vyr. leitenentas Lučinskas (parašas)

Mano antrosios bylos viršelis

VSK prie LTSR MT 4-tos Valdybos 3-io skyriaus viršininko pavaduotojas kapitonas Vaigauskas (parašas)
VSK prie LTSR MT 4-tos Valdybos viršininkas pulkininkas Obukauskas (parašas)

1958 metų balandžio 10 dieną buvo priimtas nutarimas mane areštuoti. Jį patvirtino VSK prie LTSR MT pirmininko pavaduotojas generolas-majoras Martavičius. Balandžio 11 dieną areštą sankcionavo LTSR prokuroro II klasės valstybinės justicijos patarėjas V. Galinaitis. Šiame nutarime kagiebistas Lučinskas rašo:

„Iki kratos 1957 m. gruodžio 27 d. Svarinskas savo bute Kauno rajono Kulautuvos gyvenvietėje saugojo antitarybinę literatūrą: iškarpos iš fašistinio laikraščio „Ateitis“, kuriuose šmeižiama tarybinė santvarka ir kviečiama kovoti prieš Tarybų valdžią, knygą „Už visus, visiems“, kurioje raginama kovoti prieš komunizmą, knygą „Pamokslai“ ir „Vakarų paslaptis Atlantida Europa“, kurioje yra antitarybinių išsireiškimų. Be to 1956 metais paskolino kunigui Kiškiui Stanislovui autoriaus Šapokos antitarybinio turinio knygą „Lietuvos istorija“, kuri pas Kiškį paimta kratos metu.

Būdamas kunigu, Svarinskas išstodavo bažnyčioje su antitarybinio turinio pamokslais.

Aukščiau nurodyti Svarinsko nusikaltimai įrodyti piliečių Petraičio, Maleckaitės V. A., Pocienės A. V., pareiškimais ir daiktiniais įrodymais.“

Vilniaus KGB rūmuose

Kai mane atvežė į Vilnių, pradžioje apgyvendino viename saugumo kabinete. Gal tris paras ten gyvenau. Tuo metu kagiebistai formino mano areštą. Miegojau ant sofos. Davė švarią patalynę. Ateidavo mergužėlė su prijuoste, atnešdavo valgyti. Maistą padėdavo ant rašomojo stalo. Kartu su manim buvo sargybinis – KGB karininkas. Jis gyveno ir miegojo tame pačiame kabinete. Su juo šnekėdavome visokius niekus – šalta, nešalta, dar ką kita. Jis mane nuvesdavo į tualetą. Visur iš paskos eidavo. Atrodo, kitų užduočių jam nebuvo paskirta.

Po trijų dienų – 1958 metų balandžio 12-tą – man atnešė pasirašyti nutarimą, kad esu areštuotas. Prokuroras nurodė KGB vyr. tardytojui Vytautui Liniauskui atlikti parengtinį tardymą. Buvo gautas KGB poskyrio viršininko pavaduotojo kapitono A. Sūnelaičio sutikimas mane suimti ir padaryti kratą (nutarimą pasirašė Lučinskas, R. Vaigauskas, J. Obukauskas ir KGB Tardymo skyriaus viršininkas E. Kisminas). Mane supažindino su kagiebistų Lučinsko, Vaigausko ir Obukausko 1958 metų balandžio 9 dieną pasirašytu nutarimu mane areštuoti (jį patvirtino VSK prie MT pirmininkas K. Liaudis). Paėmė abiejų rankų pirštų atspaudus, nufotografavo. Pasirašiau ir buvau nuvestas į kamerą.

Nuotaika buvo prasta. Slėgė nežinomybė – kas toliau? Laukti visada sunkiau, kai nežinai finalo.

Po to prasidėjo tardymai.

Nuotrauka iš bylos. 1958 m.

Tardymai

Balandžio mėnesį mane nuvedė pas Vilniaus KGB vyresnįjį tardytoją vyr. leitenantą V. Liniauską. Jis ir tardė mane visą laiką. Buvo ramaus būdo, nesikeikdavo. Kartais, kai vis dėlto susinervindavo, greit susivaldydavo – niekada man nėra pasakęs jokio blogo žodžio. Prastai mokėjo lietuvių kalbą. Neretai klausdavo, kaip kurį žodį rašyti – su nosine ar be. Visad sakydavau, kad klaustų, kad jam patarnausiu, padėsiu teisingai parašyti protokolus.

Dirbti KGB Liniauskas pradėjo kaip aktyvus komjaunuolis, baigęs čekistų mokymus. Kai jau vėliau mane teisė už „Kronikas“, jis buvo pasiekęs KGB papulkininkio laipsnį, bet tada man jau neteko su juo susidurti.

Tardydamas jis visaip bandė įrodyti mano „nusikaltimą“. Jis klausdavo, o aš mielai atsakydavau. Taip ir rašėm tardymo protokolus.

Dažniausiai klausinėjo apie gruodžio 27 dieną kratos metu iš mano buto paimtą literatūrą ir 127 lapus iškarpų. Sakiau jam, kad visa tai įsigijau ir perskaičiau įvairiu laiku, dalį – dar būdamas klieriku. Dalis knygų anksčiau buvo tėviškėje. Grįžęs iš lagerio jas susirinkau ir atsivežiau į Kulautuvą. Kitas radau namuose, į kuriuos atsikėliau gyventi, ir saugojau jas kaip man priklausančias nematydamas nieko blogo.

Balandžio 8 dieną Liniauskas klausė, ar pažįstu kun. Stanislovą Kiškį. Atsakiau, kad gerai jį pažįstu, kad susipažinau lageryje. Mudu susipažinome Komijos ATSR, lageryje Intoje. Už ką jis baustas, neatsimenu, nors turbūt tikrai man bus pasakojęs. Lietuvoje mudu vėl susitikom 1957 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais Kulautuvoje, kai jis buvo atvykęs gydytis su savo broliu.

Mano byloje yra kun. Stanislovo tardymo protokolas. Jis vyko 1958 metų balandžio 5 dieną. Tardė taip pat Liniauskas. Protokole nurodyta, kad 1958 metų kovo 4 dieną jo namuose buvo atlikta krata, per kurią rasta Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“. Tardomas kun. Kiškis paaiškino, kad knygą pasiskolino iš manęs, kad ji jam buvo reikalinga rašant Kavarsko istoriją. Jis teigė, kad paėmė šią knygą kaip vie-

Kun. Stanislovas Kiškis. Tasajevas, 1956 m.

nintelį jam žinomą šaltinį, reikalingą sudaryti istorinių įvykių rėmus. O vertinti šį veikalą iš dabartinių pozicijų jis nesiimąs, nes pagrindinis istorijos dėsnis yra žiūrėti į įvykius ir juos vertinti to laiko dvasia.

1958 metų balandžio 29 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas nuteisė kun. Stanislovą ketveriems metams darbo pataisos stovykloj.

Teismo posėdis buvo uždaras. Teisme kun. Kiškis pareiškė:

– „Lietuvos istorija“ yra mokslo veikalas ir, manau, buvo reikalinga rašant Kavarsko istorijos dokumentus.

O kai mane tardė dėl tos knygos balandžio 8 dieną, aš sakiau, kad Kulautuvoje Kiškis galėjo ateiti į mano namus ir pasiimti ją, nes žinojo, kad neprieštarausiu. Mano butas buvo visada atrakintas.

Balandžio 12 dieną mane tardė ir klausinėjo apie mano antitarybinę veiklą bei antitarybinę agitaciją. Sakiau, kad nei vienu, nei kitu neužsiiminėjau ir todėl nieko apie tai papasakoti negaliu.

Balandžio 16 dieną klausė apie keturias iš mano buto paimtas knygas: Dr. Tihamer Toth „Atmerk akis!“, Gabriel Palau „Veiklioji katalikė“, Benedikto Andriuškos „Eucharistijos liepsnos“ ir Vytauto Lapšio „Už visus visiems“. Sakiau, kad knygas skaičiau, kad jos priklauso man, o įsigijau jas vokiečių okupacijos metais, kur – neatsimenu. Jos visos buvo įrištos juodais viršeliais. Sakiau, kad neatsimenu, kas jas įrišo. Šias knygas grįžęs iš lagerio paėmiau iš tėvų namų ir atsivežiau į Kulautuvą. Teiravosi, kam daviau jas skaityti. Sakiau, kad niekam.

Balandžio 22 dieną mane tardė dėl kitos kratos metu paimtos knygos – Juozo Dauliaus (kun. S. Yla) „Laisvamanybė Lietuvoje“. Sakiau, kad esu ją skaitęs, įsigijau prieš 1940 metus, kad ji kartu su kitomis knygomis buvo tėviškėje ir grįžęs iš lagerio ją atsivežiau. Pripažinau, kad autorius iš idealistinių pozicijų kritikuoja marksistinę-materialistinę pasaulėžiūrą, bet pridūriau, kad idėjiniu požiūriu ji nėra žalinga.

Tą pačią balandžio 22-ąją KGB Tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis E. Kisminas⁴¹ patvirtino nutarimą pateikti man kaltinimą pagal RTFSR BK 58-10 I dalį, kuriame nurodoma, kad KGB tardytojas Liniauskas, ištyręs tardymo bylos Nr. 19809 medžiagą, teigia esą pakanka įrodymų, jog aš savo bute saugojau buržuaziniais metais įsigytą antitarybinio turinio literatūrą ir „Ateities“ žurnalo iškarpas, kad kunigui Stanislovui Kiškiui daviau A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, be to, Kulautuvos ir Betygalos bažnyčiose per pamokslus šmeižiau tarybinę tikrovę.

⁴¹ Eduardas Kisminas gimė Latvijoje. Nepriklausomoje Lietuvoje
1939–1940 metų liepą tarnavo Lietuvos kariuomenėje Plungėje. 1941 metais baigė aukštąjį čekistinį pasirengimą (NKVD mokykloje), 1955 metais įgijo vidurinį civilinį išsilavinimą.

Liniauskas ir prokuroras Tokariovas supažindino mane su kaltinimu. Sakiau, kad suprantu, kuo esu kaltinamas, pripažįstu, kad turėjau nurodytą literatūrą, bet nežinojau, kad anksčiau įsigytų knygų negalima laikyti ir kad jos yra draudžiamos. Taip pat pareiškiau, kad Kulautuvos ir Betygalos bažnyčiose pamokslų, šmeižiančių tarybinę tikrovę, niekuomet nesakiau ir dėl to kaltu savęs nepripažįstu.
Gegužės 7 dieną Liniauskas mane klausinėjo apie Mykolo Römerio knygą „Trečiasis Tarptautinis sociologijos kongresas Romoje“. Sakiau, kad tai mano knyga, kada ją įsigijau – nepamenu, kad kartu su kitomis knygomis laikiau ją tėvų namuose, o grįžęs iš lagerio pasiėmiau.

Mama, sesuo Janina ir Tėtė.
Apie 1956 m.

1958 metų gegužės 6 dieną Liniauskas buvo nuvykęs į Kadrėnų kaimą, ten tardė mano Tėtę Vaclovą ir Mamą Apoloniją ir atliko kratą jų namuose. Mano byloje yra šio tardymo dokumentai. Liniauskas klausė tėvų apie mano knygas, už kurias buvau suimtas, ir tas, kurias rado ir paėmė jų namuose.

Tėtė sakė, kad ta literatūra buvo namuose dar prieš pirmąjį areštą, kad tada, 1946 metais, taip pat buvo daryta krata, bet jos tada nie-
kas nepaėmė ir ji išbuvo iki šiol. Taip pat sakė, kad grįžęs iš lagerio, nors kelis kartus lankiausi namuose, bet jos nepasiėmiau. Jis pats tų knygų neskaitęs, nes blogai mato, ir visą literatūrą saugojo savo namuose kaip mano daiktus. Tą patį sakė ir mano Mama.

Paskui per gegužės 7 ir 22 dienos tardymą Liniauskas manęs apie tai klausinėjo. Patvirtinau, kad tos knygos buvo tėvų namuose prieš pirmąją kratą ir po jos. Ir sakiau, kad tėvai gal nė nepastebėjo, kada jas pasiėmiau. Aš ir pats tiksliai nebeprisiminiau, kada tai įvyko.

1958 metų gegužės 6 dieną mano tėvų namuos kagiebistai atliko kratą ir paėmė šią literatūrą:

1. Liudo Dovydėno „Užrašai“, išleista Kaune, 1945 metais, 205 puslapiuose.

2. Laikraščiai „Ateitis“ Nr. 73 iš 1944 metų kovo 27 dienos, Nr. 74 iš 1944 metų kovo 28 ir laikraščio „Ateitis“ Nr. 60 iš 1944 metų kovo 11 dienos, 3–4 puslapiai.

3. Padarytos iš laikraščio „Ateitis“ iškarpos su Viljo Surajos straipsniu „Išpirktasis kraštas“, 20 lapų.

Visa tai kaip daiktinius įrodymus jie prijungė prie to, ką paėmė per kratą iš mano buto 1957 metų gruodžio 27 dieną. Taigi mano byloje buvo toks knygų sąrašas:

1. Žurnalo „Židinys“, 1933 metų Nr. 12, 1937 metų Nr. 1 ir 1940 metų Nr. 5–6.
2. M. Romerio brošiūra „Trečiasis tarptautinis sociologijos kongresas Romoje“, 13 puslapių, išleista Kaune, 1925 metais.
3. J. Dauliaus „Laisvamanybė Lietuvoje“, išleista Kaune, 1936 metais, 56 puslapiai.
4. Kunigo Povilo Jako „Socialinė Krikščionybė“, išleista
Kaune, 1939 metais, 247 puslapiai.
5. Vyskupo Petro Būčio knyga „Pamokslai“, išleista Kaune, 1936 metais, 393 puslapiai.
6. D. Merežkovskio „Iisus Neizvestnij“, Tomas antras, Pirma dalis, išleista Belgrade, 324 puslapiai.
7. D. Merežkovskio „Taina zapada. Atlantida Europa“, išleista Belgrade, 1931 metais, 552 puslapiuose.
8. Dr. Tihamer Toth „Atmerk akis!“, išleista Kaune, 1935 metais, 219 puslapių.
9. Profesoriaus K. Paltaroko „Socialinis klausimas“, antroji padidinta laida, išleista Kaune, 1921 metais, 306 puslapiai.
10. Vytauto Lapšio „Už visus, visiems“, „Šaltinio“ priedas misijų dienai, išleista Marijampolėje, 1935 metais, 32 puslapiai.
11. Padarytos iš laikraščio „Ateitis“ iškarpos su straipsniu, pavadintu „Kaip susiriejo dvi katiušos ir kas toliau buvo...“, keturi lapai.
12. Padarytos iš laikraščio „Ateitis“ iškarpos su profeso-
riaus F. Kemežio straipsniu „Kaip rusų ūkininkas neteko žemės“, 6 lapai.
13. Autoriaus A. Šapokos „Lietuvos istorija“, išleista 1936 metais Kaune.

Greta šio sąrašo, birželio 6 dieną Liniausko parengtame nutarime (jį patvirtino KGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas E. Kisminas) nurodyta:

„Be to 1958 metų balandžio 24 dieną liudytoja Maleckaitė V. A. perdavė savo užrašų knygutės lapą, prasidedantį žodžiais: „Dolgo dolgo“, kuriame užrašytos ištraukos iš pamokslo kaltinamojo Svarinsko Alfonso, Vaclovo sūnaus.
Imdamas domėn, jog aukščiau minėta literatūra, spauda ir užrašų knygutės lapelis yra daiktiniai įrodymai byloje, vadovaudamasis
RTFSR BKP 67 str.“

Gegužės 10 dieną KGB priėmė nutarimą
„literatūrinei ekspertizei atlikti“ ir ištirti visus daiktinius įrodymus. Jį patvirtino Kisminas.

„Nutarta: 1) atlikti literatūrinę ekspertizę; 2) ekspertizės pravedimą pavesti Glavlito vy r. cenzoriui Vailioniui Algimantui. J.; 3) ekspertui spręsti pateikti sekančius klausimus: a) Duoti aukščiau minėtos literatūros ir spaudos politinį įvertinimą. b) Ar leistina minėtoji literatūra ir spauda naudotis.“

Liudytojos Maleckaitės užrašai

Byloje nurodyta, kad cenzorius yra 25 metų amžiaus Glavlite dirbantis komjaunuolis.

Literatūrinės ekspertizės akte Vailionis rašo: „Žurnalas „Židinys“ įeina į cenzūros dokumentus ir naudojimui draudžiamas“. „Roemerio M. „Trečiasis tarptautinis sociologijos kongresas Romoje“ – „Brošiūra su politiniais defektais, įeinanti į uždraustų naudojimui leidinių sąrašus“. „Kun. Jakas Pov. Socialinė krikščionybė – „Knygoje skleidžiama reakcinga religinė propaganda, skiepijama krikščioniškojo gyvenimo bei krikščioniškosios moralės normos, pasisakoma prieš komunizmą. Knyga politiškai žalinga, cenzūros organų uždrausta naudojimuisi“. „Vysk. Būčys Petras. Pamokslai. – „Knyga religinio turinio. Joje skleidžiama reakcinga idealistinė-religinė programa, pasisakoma prieš materializmą. Yra aštrių antikomunistinių ir antitarybinių pasisakymų. Knyga įeina į cenzūros dokumentus, naudojimui uždrausta“. „Dr. Tihamer Toth. Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas) – „Knygoje propaguojama religinė moralė ir religiniai auklėjimo metodai. Knyga įeina į cenzūros dokumentus, naudojimuisi uždrausta“.

Dar balandžio 10 dieną A. Šapokos knygą „Lietuvos istorija“ Liniauskas nutarė išskirti iš bylos, nes ji esanti „kaltinamojo Kiškio Stanislovo tardymo bylos Nr. 19798 medžiaga, paimta kratos metu jo bute (1958-02-10 vakare 20–22.30 val.) ir yra daiktinis įrodymas“. Liniauskas paskyrė A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ „literatūrinę ekspertizę“ atlikti Glavlito ekspertui Zakarijui Grigoraičiui, kurį pavadino „literatūros kritiku“. Grigoraičio išvadoje nurodyta: „Knyga parašyta iš buržuazinių-nacionalistinių, „vieningosios srovės“ pozicijų, antitarybinė, šmeižikiška. Knyga įtraukta į draustinos literatūros sąrašą“.

Gegužės 30 dieną tardytojai kartu su dviem kviestiniais surašė paimtų daiktinių įrodymų apžiūros protokolą, kuriame apibūdintos paimtos knygos bei iškarpos. Pavyzdžiui, nurodoma, kad Liudo Dovydėno „Užrašai“ yra „Knyga aštraus antitarybinio, šmeižikiško turinio. 29 puslapyje rašoma: „Gal būt dar daug sukrėtimų ir kraujo pareikalaus paskutinės žmonijos kovos, išsivaduojant iš visokeriopo bolševizmo, bet jokia auka nebus per didelė už tą pamoką, kurią įgis žmonija, likviduodama civilizacijos ir kultūros gėdas“. Apie A . Šapokos „Lietuvos istoriją“ rašoma: „Autoriui būdinga buržuazinė nacionalistinė tendencija traktuojant istorinius faktus“. Taip, 665 puslapyje rašoma: „Apskritai tautiška SSSR lietuvių būklė gana liūdna: sparčiai eina jų nutautinimas, nes jie atskirti nuo savo tautos kamieno ir auklėjami tautiškumui priešingoje – komunistiškoje dvasioje. Ten varoma lietuviška kultūrinė veikla tėra tiktai priemonė komunizmui sklisti ir agituoti prieš tautišką, nepriklausomą Lietuvą“.

Gegužės 24 dieną man buvo surengta akistata su Tėte ir Mama. Pirma su vienu, paskui su kitu. Man tai buvo labai netikėta.

Atvedė mane pas tardytoją Liniauską. Žiūriu – kabinete sėdi Tėtė ir gal dar penki tardytojai, nors protokole nurodyta, kad dalyvavo tik KGB tardytojas Liniauskas, Tėtė ir aš.

Liniauskas paklausė:

– Tėvuk, kaip gyveni?

Jis pusiau tarmiškai atsakė:

– Na, Vilniuje tai kiek geriau.

– Tai kodėl Vilniuje geriau?

– Čia ir baltos duonos, ir cigarečių yra. Liniauskas:

– O ką Ukmergėje nėra baltos duonos?

– Na, jei pro patumsį nueisi į parduotuvę, tai gal ir nutversi.

Aš į tai žvelgiau kaip Napoleonas į okupantą. Su pasididžiavimu. Visi tylėjo – neturėjo ką sakyti.

Tėtė pasakė, kad knygų aš iš namų neėmiau. Tada vėl teko kartoti, kad knygas paėmiau, bet tėvai apie tai galėjo nieko nežinoti, nes nieko jiems apie tai nesakiau. Tėtė paantrino, kad nematė manęs imant knygas ir apie tai nieko nežino, kad dabar namuose taip pat yra knygų.

Daugiau jo neklausinėjo ir išvedė. Leido man atsisveikinti. Pasibučiavom...

Po to atvedė Mamą. Ji įėjo gerai nusiteikusi, džiaugėsi mane pamačiusi. Pasakė:

– Žinai, buvo atvažiavęs ponas Pranas Mockevičius – Ukmergės saugumo įgaliotinis. Ale jis mandagus. Nusiėmė skrybėlę ir man ranką pabučiavo.

– Mama, jie tau ranką pabučiavo, o man gyvam odą lupa.

Šie žodžiai buvo kaip bomba. Po jų Mama nutilo, ir daugiau kalbų nebuvo. O jie nė žodžio neištarė, kad tai esąs šmeižtas ar pan. Matėsi, kad ir jiems tas pasakymas padarė įspūdį.

Mama Apolonija. Apie 1956 m.

Tada buvau įpykęs. Kad iš manęs tyčiojasi – tegul tyčiojasi, bet iš tėvų negali tyčiotis. Juk senus, suvargusius žmones iškvietė į Vilnių. Tėtė tada jau buvo 68 metų, Mama – 60 metų. Jie turėjo važiuoti 70 kilometrų. Ne taip lengva buvo atvažiuoti.

Paklausta apie knygas, Mama sakė tą patį, ką ir Tėtė. O aš vėl kartojau, kad imdamas knygas Mamai apie tai nieko nesakiau, todėl ji galėjo šito nematyti ir apie tai nežinoti.

Man patiko Mamos laikysena. Po akistatos atsisveikinau su ja. Pasibučiavom. Palinkėjau Dievo palaimos.

Mamą, matyt, tas susitikimas labai sukrėtė. Parvažiavusi namo ji tris savaites sirgo.

Mano byloje yra VSK prie LTSR MT pirmininko generolo majoro K. Liaudies birželio 23 dieną patvirtintas nutarimas, kuriame nurodoma, kad ištyręs mano bylą Liniauskas išaiškino, kad dalį literatūros ir spaudos 1946–1956 metų laikotarpiu aš saugojau savo Tėtės bute. „Imdamas domėn, kad Svarinskas Vaclovas yra mažamokslis, minėtos literatūros ir spaudos neskaitė ir neplatino, n u ta r i a u :
Svarinskui Vaclovui, Prano sūnui baudžiamosios bylos nekelti“.

O mano tardymai vyko savo vaga. Gegužės 23 dieną Liniauskas klausinėjo apie mano įšventinimą į kunigus. Aš jį klaidinau. Sakiau, kad mane įšventino Vakarų Ukrainos vyskupas Lakota. Jo vardo sakiau nežinąs. Į visus klausimus apie jį atsakiau neigiamai arba sakiau nežinąs. Nors žinojau, kad jis mirė Abezėje po poros mėnesių, kai buvo atkeltas į mūsų lagerį.

Gegužės 31 dieną tardyme manęs klausinėjo apie kelias betygalietes – liudininkes mano byloje. Pirmiausia apie Joaną Šimaitienę. Pasak jos, 1958 metų vasario 9 dieną Betygalos bažnyčioje per pamokslą aš šmeižiau tarybinę santvarką ir, jos žodžiais, sakiau: „Gerai išdirbtoje dirvoje piktžolės neauga, o blogai išdirbtoje dirvoje auga piktžolės, kurias reikia išrauti, nes jose yra velnio šaknys“. O 1957 metais kalėdodamas raginau žmones sekmadieniais eiti į bažnyčią.

Atsakiau, kad tos moters nepažįstu, o sakydamas jos cituojamus žodžius galėjau turėti omeny tik dvasinę dirvą ir jų netaikiau tarybinei santvarkai apibūdinti. Be to, Betygaloje esu nuo 1958 metų, todėl 1957-aisiais ten tikrai nekalėdojau.

Klausinėjo apie betygalietę Pauliną Morozienę, kuri tvirtinusi, kad Betygaloje per pamokslą sakiau: „Kas su Dievu, tas nežuvo, o kas be Dievo, tas žuvo“. Atsakiau, kad Morozienės asmeniškai taip pat nepažįstu, o jos parodymai neteisingi, nes Betygaloje per pamokslą taip niekada nekalbėjau.

Tardytojas klausė ir apie trečią liudytoją mano byloje – kolūkietę Antaniną Pocienę. Per tardymą Liniauskui ji sakė, kad kviesdavau žmones lankyti bažnyčią, o per pamokslus reikšdavau nepasitenkinimą, kad jie sekmadienį leisdavo smuklėse, gerdavo ir neidavo į pamaldas. Pasak jos, per pamokslą sakiau: „Anksčiau sekmadieniais turgaus nebuvo, bet žmonės žemę vis tiek apdirbdavo, derlius būdavo geresnis ir laukuose nesupūdavo“. Ir kitą kartą: „Kristų kuomet kankino buvo budeliai ir žinokite, kad ir dabar yra budelių“. Atsakiau, kad ir šios moters nepažįstu, o per pamokslus minėjau turgus ir raginau žmones, kad į juos eidami nepamirštų atlikti ir tai, kas privalu – sekmadieniais išklausyti šv. Mišias. Taip pat sakiau, kad apie žemės apdirbimą pamokslų metu nekalbėjau ir kad liudytojos parodymai neteisingi.

Birželio 3 dieną per tardymą vėl klausinėjo tų pačių dalykų apie kun. S. Kiškį ir A.Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tardytojas sakė, kad atlikus knygos ekspertizę nustatyta, jog jos turinys yra šmeižikiškas ir antitarybinis. Atsakiau, kad šią knygą laikiau vadovėliu ir ja naudojausi gimnazijoje, todėl nežinojau, kad ji draudžiama.

Po poros dienų, birželio 5 dieną, tardymo metu man buvo surengta akistata su dar viena liudytoja – Veronika Maleckaite iš Kulautuvos. Pasak jos, Kulautuvoje per pamokslą aš kviečiau jaunimą nepasiduoti komunistų partijos įtakai ir kovoti prieš ją. Tardytojas man parodė jos ir Vytauto Petraičio pasirašytą raštą, kuriame jie abu mane kaltino panašiais dalykais.

Pasakiau, kad prieš mane sėdi man nepažįstama pilietė. Kelis sykius pareiškiau, kad to, ką ji sako, nebuvo, nes tokių dalykų Kulautuvos bažnyčioje per pamokslą niekuomet nekalbėjau.

Po akistatos tardytojas manęs klausė apie Dalią Burokaitę. Jis teigė, kad jiems žinoma, jog aš jai padovanojau ideologiškai žalingą Tihamer Toth knygą „Jaunuolio kovos“, ir parodė man tą knygą.

Dalia buvo Kulautuvos vidurinės mokyklos mokinė, šešiolikmetė aštuntokė, ir gyveno Kulautuvos gyvenvietėje. Ji turėjo labai gražų balsą ir giedojo bažnyčios chore. Burokų šeima buvo labai graži. Tėvas, rodos, dirbo sanatorijoje. Turėjo keturias dukteris. Jauniausia buvo vardu Angelė. Kai eidavau per miestelį, ji pribėgdavo, ir aš ją nešdavau per visą miestelį pasisodinęs ant peties. Viena jo dukterų dirbo felčere Žiežmariuose. Ji jau mirusi. O Dalia dar gyva, ji gyvena Kaune.

Tardytojui atsakiau, kad knyga iš tiesų mano ir kad ją padovanojau Burokaitei vardadienio proga, pirmame puslapyje įrašydamas „Vardo dienos proga Kulautuvos bažnyčios lakštingalai Daliai Burokaitei. 1957. V. 7.“ ir pasirašiau.

Gegužės 27 dieną Dalia buvo tardoma kartu su kitomis keturiomis Kulautuvos mokyklos mokinėmis. Mano byloje yra šio tardymo protokolas. Tardoma Dalia sakė, kad mane pažįsta nuo 1956 metų, kad matydavo bažnyčioje laikantį Mišias, ir patvirtino, kad per gimtadienį dovanų iš manęs gavo knygą „Jaunuolio kovos“. Prisipažino, kad paskaityti ją buvo davusi savo draugei, 8 klasės mokinei Kristinai Šiulžinskaitei. Dalia teigė, kad šiuo metu knygos neranda, nes ji, matyt, žuvo per potvynį. Ji nežinojo, kad knyga kažkokiu būdu jau buvo kagiebistų rankose.

Kitos keturios mokinės Liniauskui pateikė tokius parodymus. Keturiolikos metų septintokė Rita Abromavičiūtė:
„Kodėl 1957 metais pradėjau lankyti bažnyčią paaiškinti negaliu“. 17-kos metų aštuntokė Jadvyga Olbutaitė: kunigo nepažįstu. 18-kos metų vienuoliktokė Birutė Povilaitytė: kunigo nepažįstu. Klausiama atsakė, kad pažįsta mokinę Burokaitę, bet iš jos knygų negavo. 18-kos metų vienuoliktokė Teresė Žitinevičiūtė nurodė esanti komjaunuolė ir kunigą Svarinską pažįstanti nuo 1957 metų, sakė, kad kartais su juo susitikdavo ir pakalbėdavo įvairiomis temomis, kad iš jo ėmusi paskaityti V. Lacio knygą „Žvejo sūnus“ ir Markso „Kapitalą“, nes jis turėjęs nemažą biblioteką. Dalią Burokaitę pažįsta, bet iš jos knygų neėmė.

Tą pačią birželio 5 dieną per tardymą Liniauskas manęs klausė apie Valentą Blotnį, kuris teigęs, kad Betygaloje aš „vykdžiau jaunimui ideologiškai žalingą darbą“, kviesdamas vaikus lankyti šv. Mišias. Atsakiau, kad tokio piliečio nepažįstu, ir pareiškiau, jog kviesti parapijiečius išklausyti šv. Mišias yra mano pareiga ir nelaikau to ideologiškai žalingu darbu.

Tada tardytojas pateikė man du vokus, ant kurių buvo Liudmilos Pauluškinos ir Aleksandr Melech adresai, ir ėmė klausinėti apie šiuos žmones. Atsakiau, kad Pauluškina buvo atvykusi į Kulautuvą iš Rusijos, o grįžusi man parašė laišką. Kad galėčiau jai atsakyti, ant voko užsirašiau jos adresą. O gydytoją Melechą, lenką iš Bygdoščios miesto, pažįstu iš lagerio laikų. Su juo kartu buvau Abezėje 1954 metais.

Dar klausinėjo, su kokiais užsieniečiais susirašinėju. Pasakiau apie italą kunigą Pietro Leoni, gyvenusį ir dirbusį Romoje. Jį taip pat sutikau Abezėje 1954 ar 1955 metais. Vėliau gavau iš jo laiškų ir jam atsakiau.
Tėvas Leoni buvo jėzuitas. Tarnavo kapelionu italų

Kun. Pietro Leoni. 1957 m. gruodžio 22 d.

kariuomenėje ir karo metu atsidūrė Odesoje. Rusijoje jis liko kaip popiežiaus atstovas. Buvo suimtas ir įkalintas, nes pasisakė prieš popiežiaus puolimus. Lageryje dar kartą buvo nuteistas už religinę veiklą lageryje, tačiau neišbuvęs teismo paskirtų 25 metų, buvo išleistas į Italiją. Vėliau, gal 1990 metais, jį buvau sutikęs Kanadoje. Ten jis vadovavo parapijai. Dabar jis jau miręs.

Kun. Kazimieras Vaičionis laiške apie apie tėvą Leoni rašė: „Jis iš Romos senųjų katakombų čia atnešė kunigystės džiaugsmą ir sėja nieko nežinančiai ir nieko nemačiusiai vergų miniai. Už savo apaštališką uolumą jis ne kartą buvo muštas, laikė jo rankas surakintas grandinėmis. Buvo alkinamas, kankinamas nemiga, varginamas sunkiausiu darbu su didžiausiais piktadariais. Jo ilgametė kantrybė, josvis augantis pasišventimas ir drąsa yra pavyzdys kiekvienam kunigui bei tikinčiajam ir pamokymas klystančiam. Jis toks liesas ir didelėmis akimis, tarsi neregintis pasaulio. Jis meldžiasi ir už mūsų Tėvynę“.42

⁴² Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės (Iš kalinio laiško) //
Rūpintojėlis . Kaunas: Judex, 2000. P. 625.

Birželio 10 dieną per tardymą Liniauskas vėl klausinėjo apie tėvų namuose buvusią literatūrą: iš kur ji atsirado Kadrėnuose, kas ja naudojosi ir kas apie ją žinojo. Vėl kartojau tą patį. Sakiau, kad būdamas klieriku knygas parsiveždavau iš seminarijos ir palikdavau namuose, kad apie jas žinojo gal tik mano tėvai. Dar klausė apie kratos metu Kadrėnuose paimtose knygose esančius pabraukimus ir įrašus paraštėse, kas juos darė. Atsakiau, kad nežinau, kad gal įsigijau jas tokias, bet ir pats skaitydamas pasibraukdavau.

Birželio 13 dieną Vilniaus KGB patalpose buvo tardoma mano sesuo Janina. Jos taip pat klausinėjo apie knygas. Ji į visus klausimus atsakė neigiamai: knygų ji neskaičiusi ir niekam nedavusi, taip pat nežinanti, ar knygas iš namų išsivežiau, ar ne.

Birželio 19 dieną tardytojas Liniauskas vėl manęs klausinėjo apie mano vykdomą „šmeižikišką antitarybinę veiklą“ Betygaloje, kartojo, kad „liudytojos“ A. Pocienė ir P. Morozienė girdėjusios mane Betygalos bažnyčioje per pamokslą šmeižiant tarybinę tikrovę. Sakiau, kad jos turbūt nesuprato, ką sakiau, nes per pamokslus to niekada nedariau, tik ragindavau sekmadieniais lankyti bažnyčią ir pasisakiau prieš girtuokliavimą.

Tada manęs klausė apie Vytautą Petraitį. Esą jis mane atpažino iš nuotraukos, nes matė Kulautuvos bažnyčioje, o birželio
2 dieną jis girdėjęs, kad raginau jaunimą nepasiduoti komunistų partijos įtakai. Man davė perskaityti rusiškai surašytus jo parodymus ir parodė Maleckaitės užrašų knygelės lapą, kuriame Petraitis užrašęs mano pamokslą. Sakiau, kad Petraičio nepažįstu ir tokių pareiškimų bažnyčioje niekad nesu daręs.

Tą pačią dieną KGB vyresnysis tardytojas vyr. leitenentas Liniauskas parengė nutarimą, patikslinantį mano kaltinimą. Jį patvirtino KGB tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Kisminas. Nutarime sakoma, esą pakanka medžiagos, įrodančios, kad aš laikiau savo bute antitarybinio turinio literatūrą, kad mano tėvo Vaclovo Svarinsko namuose rasta man priklausančios antitarybinės literatūros ir kad „1957 metais spalio 27 dieną Svarinskas Kulautuvos bažnyčioje išstodamas su pamokslu šmeižė tarybinę tikrovę ir kvietė jaunuomenę nepasiduoti Komunistų partijos įtakai, kovoti prieš ją“. Tai, kad „Svarinskas Betygalos bažnyčioje iš sakyklos išstodavo su pamokslais, šmeižiančiais tarybinę tikrovę, pakankamai nepasitvirtino“. Po nutarimu „Sutinku“ parašė KGB Tardymo poskyrio viršininkas kapitonas A. Sūnelaitis⁴³.

⁴³ Antanas Sūnelaitis kilęs iš Marijampolės apskrities, Girininkų kaimo. 1946 metais baigė specialųjį čekistinį pasirengimą, 1948 metais – MGB mokyklą Vilniuje. Dalyvavo 1947–1948 metais kovinėse operacijose naikinant Lietuvos partizanus.

Kitą dieną Liniauskas ir LTSR prokuroro pavaduotojas Kolesnikov supažindino mane su šiuo nutarimu. Kaltu prisipažinau iš dalies. Sakiau, kad laikiau savo namuose nurodytas knygas bei iškarpas iš žurnalų ir laikraščių, kad knygas įsigijau dar prieš karą ir kad visą literatūrą saugojau kaip savo daiktus, nežinodamas, kad ji draudžiama. Sakiau, kad tarnaudamas bažnyčioje kunigu-altarista per pamokslus tarybinės tikrovės nešmeižiau ir su šiuo kaltinimu nesutinku bei kaltas neprisipažįstu, o liudytojai Maleckaitė ir Petraitis apie mane kalbėjo neteisingai.

Antrą kartą suėmę kagiebistai manęs jau nemušė, nenaudojo prievartos. Ką dar reikia pasakyti? Sąlygos, palyginti su pirmuoju areštu, buvo geresnės. Kas savaitę vesdavo į pirtį. Nebekankino parazitai. Duodavo valgyti. Vienas sunkumas buvo, kad į išvietę leisdavo tik du kartus – ryte ir vakare. Jei reikėdavo į tualetą, turėjai naudotis statinaite, kuri buvo kameroje.

Žiemą kamerose temperatūra būdavo iki 27 laipsnių. Labai trūkdavo oro. Tvankuma labai vargino. Kai išvesdavo tardyti į saugumą – atsigaudavai. Kamerose kartu pasodindavo ir kokį šnipą. Jausdavai, kad jis supažindintas su byla, nes mėgindavo kalbėti apie bendrus pažįstamus. Bet tokius dalykus jau žinojau ir apie nieką nešnekėjau.

KGB „liudytojai“. Keletas dokumentų iš bylos

Mano baudžiamojoje byloje yra KGB pasiųstų komjaunuolių „paaiškinimas“ apie tai, ką jie matė ir girdėjo apsilankę Kulautuvos bažnyčioje:

Kauno raj. VLKJS Komjaunimo komiteto pasiųstų narių į Kulautuvos Bažnyčią patikrinti faktą kurie yra iškilę komjaunimo komitete

Komjaunimo nariai Petraitis ir Maleckaitė

PAAIŠKINIMAS

Mes komjaunuoliai Petraitis ir Maleckaitė nuvykome į Kulautuvos Bažnyčią 10 val. ryte 1957 m. spalio 27 d.

Nuvykę tenai radome kunigą jauną šviesiais plaukais, jis tuo laiku pravedinėjo mišias. Po mišių apie 1 val. jis pradėjo skaityti sekančiai: (kalbos ištrauką)

Jeigu ne kristus, tai europoje nebūtų nei institutų, nei mokyklų ir jaunimas neturėtų kur mokytis, be to jis paminėjo, kad jaunimas, kuris dirba įstaigose, įmonėse pabrėždamas ministerijas, būtų atkaklus nepasiduotų įtakai, komunistams ir kovotų prieš juos, išgirdęs ką nors praneštų jam arb klebonui. Dar jis paminėjo, kad jaunimas, kuris yra baigęs aukštąsias mokyklas vaikštinėja be darbo, kad būtų Kristaus karalystė tai to nebūtų. Kunigas pasakė, blogai daroma, kad atkuriamas taip greitai pasaulis, jei bus taip greitai atkuriamas pasaulis, tai gali būti greitu laiku pasaulio pabaiga ir neliks nei vieno žmogaus (mūsų nuomonė dėl žemės palydovo ir dėl Hes statybų). Dar paminėjo, kad moterys kurios netiki dievu nei jų vaikai, už tai vyksta nesugyvenimai, vyrai girtuokliauja, moterys kaip kurios gatvėmis valkatauja.

Be to mes abu komjaunuoliai Maleckaitė ir Petraitis, stebėjome, kad labai daug jaunimo atsilanko į Bažnyčią, labai pamaldžiai meldžiasi, ir net prie kunigo yra mokyklinio amžiaus vaikai ir vienas suaugęs 17–18 metų amžiaus. Be to apie 10 jaunų mokyklinio amžiaus mergino chore gieda. Taipot ir vyruko apie 6–7 žmonės.

Ir šeip labai daug jaunimo. Beto tėvai veda jaunus vaikus. Ir šeip jaunimo nuo 17–24 metų amžiaus, labai daug lanko Bažnyčią, vaikai kaip kurie eina ir be tėvų.

Vėliau įstojo senyvas kunigas klebonas, kiek supratome.

Jis savo kalboje taippot paminėjo kad prie jo bažnyčios yra 200 šeimų, ir visos jos turi būti pamaldžios, tikinčios, dievu. Beto jis pasakė, kad tėvai kurie turi mažamečius vaikus, kuris turintis juos palaiminti. Klebonas daugko neminėjo, jis daugiausia minėjo, apie Kristų ir gyvenimą, bei veiklą, kelią ir kančias.

1957.X.28 d.

1. Petraitis (parašas)
2. Maleckaitė (parašas)

Mano byloje yra ir daugiau įdomių dokumentų. Pavyzdžiui, Maleckaitės apklausos protokolas, datuojamas 1958 metų balandžio 11 diena. Apklausą atliko tardymo skyriaus viršininkas jaunesnysis justicijos patarėjas K. Motieka.

Informacija apie liudytoją: „Maleckaitė Veronika, Antano, gimusi 1937 m. Vilkijos rajone, Varėkonių kaime, lietuvė, kilusi iš darbininkų šeimos, baigusi septynias klases, VLKJS narė nuo 1953 metų, dirbusi Kauno rajono liaudies teisme juridinės sekretorės pareigose, nuo 1956 m. gyvenanti Kaune V. Kuzmos gatvėje 47-8.“

Motieka užrašė tokius Maleckaitės parodymus:

„Aš esu Kauno rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirminės komjaunimo organizacijos sekretorė. 1957 metais, dar prieš Spalio šventes, komjaunuolių tarpe atsirado kalbų, jog Kauno rajono Kulautuvos gyvenvietės bažnyčioje kunigas agituoja jaunimą nestoti į VLKJS eiles, o eiti į bažnyčią. Apie tai man taip pat pasakė Kauno rajono komjaunimo komiteto sekretorius Jonika. Esant tokiems signalams 1957 m. spalio mėn. 27 d., sek-
madienį aš su komjaunuoliu Petraičiu Vytautu, kuris tuomet dirbo Runų plytinėje, Kauno raj., nuėjome rytą apie 10 val. į Kulautuvos gyvenvietės bažnyčią. Tuo metu bažnyčioje vyko pamaldos ir buvo daug žmonių – bažnyčia buvo pilna, galėjo būti ne mažiau šimto penkiasdešimt žmonių. Mums atėjus pamaldos netrukus baigėsi ir kunigas, stovėdamas prie altoriaus pasakė pamokslą, kurį aš ir Petraitis visą girdėjome. Sakė pamokslą tas pat kunigas, kuris laikė pamaldas. Kunigas aukšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo, tačiau ne pilvotas, šviesiais plaukais (šviesesniais kaip mano). Kalbėjo jis lietuviškai, aiškiai, garsiai. Kokių nors kalbos defektų arba charakteringų priežodžių jo kalboje nepastebėjau. Kunigo pavardės, vardo bei adreso aš nežinojau tuomet, tiktai žinojau, kad jis gyvena Kulautuvos gyvenvietėje. Kiek jam metų – tiksliai pasakyti negaliu, tačiau jis ne senas, vidutinio amžiaus. To kunigo pamokslą aš gerai girdėjau. Kadangi aš ir Petraitis stovėjome kartu netoli altoriaus, dešinėje patalpų pusėje, prie durų vedančių į viršų, kur yra vargonai. Kurioje vietoje stovėjo kunigas, kuomet jis sakė pamokslą, dabar to neprisimenu, bet jis stovėjo netoli mūsų. Pamokslą kunigas sakė maždaug apie pusvalandį laiko. <...> Man šiuo metu yra sunku atsiminti visas smulkmenas, apie ką kalbėjo minėtas kunigas pamokslo metu, tačiau tuomet, išėję iš bažnyčios, po pamokslo, mes nutarėme atsižymėti į užrašų knygutę ką kunigas sakė pamokslo metu. Aš turėjau su savimi užrašų knygutę rudais viršeliais, – komjaunimo konferencijos delegato 1956 m. užrašų knygelę. Toji knygelė yra mano, tačiau tuomet į ją kunigo kalbos ištraukas įrašė Petraitis Vytautas. Toji knygelė ir šiuo metu pas mane namuose yra, su minėtais užrašais. Tuos įrašus Petraitis mano knygelėje darė tuoj išėjus iš bažnyčios, sanatorijos miškelyje.

Sekančią dieną, aš kartu su Petraičiu Kauno rajono komjaunimo komitete parašėme pareiškimą komjaunimo komiteto sekretoriaus vardu apie tai, ką mes girdėjome sekmadienį bažnyčioje kunigui sakant pamokslą. Pareiškimą rašydami naudojomės aukščiau minėtais užrašais, kuriuos įrašė Petraitis į mano užrašų knygelę. Todėl tame pareiškime nurodyti kunigo pasisakymai pamokslo metu yra tikslūs. Po to, 1957 m. gruodžio mėnesį buvo komjaunimo rajono konferencija, kurioje kai kurie komjaunuoliaidelegatai savo išstojimuose kalbėjo apie tą patį kunigą, apie jo varomą agitaciją prieš komunistų partijos politiką.

Petraičio Vytauto, su kuriuo aš buvau tuomet bažnyčioje, šiuo metu Kaune nėra, jis 1957 m. gruodžio mėnesį išvyko į plėšinines žemes, į Kazachstaną.

Klausimas. Ar žinote jūsų minėto kunigo pavardę ir ar galėtumėte jį atpažinti?

Atsakymas. Kunigo pavardės aš nežinau, tačiau jį atpažinti aš galėčiau, nors tvirtai to tvirtinti negaliu, kadangi praėjo daug laiko nuo to, kaip aš jį mačiau. Be to aš tą kunigą mačiau tik tą vieną kartą.

Protokolas užrašytas teisingai. (Maleckaitės parašas)

ASMENS ATPAŽINIMO PROTOKOLAS

Vilnius, 1958 m. balandžio mėn. 11 d.

Lietuvos TSR Prokuratūros tardymo skyriaus viršininkas jaun. justicijos patarėjas Kazimieras Motieka, LTSR VSK prie LTSR Ministrų tarybos patalpose, dalyvaujant kviestiniams:
1. Karčiauskaitei A.J., gyv.Vilnius, Tilto g-vė 34-2
2. Ševachaitei Ch. J. gyv. Vilniuje, P.Cvirkos 27 bt. 27
Pateikiau liud. Maleckaitei V.A. atpažinti sekančius asmenis:
1. Špoką P.I. gyv. Vilniuje, Sierakausko g-vė 3-1
2. Žalyną V.S gyv. Vilniuje, Černiachovskio a. 11 b-26
3. Svarinską Alfonsą, Vaclovo.

Atpažinimas pradedamas sekančiu būdu. Į kabinetą No 144 yra iškviečiami kviestiniai ir išaiškinamos jų teisės ir pareigos. Po to į kabinetą yra pristatomi asmenys, kurie bus pateikiami atpažinimui liud. Maleckaitei V.A. Minėtiems trim asmenim išaiškinama kuriam tikslui jie yra iškviesti ir pa-

Atpažinimo protokolo fragmentas

siūloma pasirinkti kabinete atsisėsti ar atsistoti į bet kurią vietą. Taip pat išaiškinta, jog jie turi teisę parsinešti viršutinius drabužius. Tačiau Svarinskui A.V., o taip pat ir kitiem dviem asmenim, tarp kurių Svarinskas A.V. yra pateikiamas Maleckaitei V.A. atpažinti, nepareiškus pageidavimo persirengti. Pastarieji susėdo, einant į kabinetą pro duris, prie kairės sienos sekančia tvarka: pirmas nuo durų pusės sėdi Špokas, Žalymas – antras ir Svarinskas – trečias. Po to, niekam iš dalyvaujančių neišeinant iš kabineto, telefonu iš kito kabineto buvo pakviesta liud. Maleckaitė V.A., kuri perspėjama, jog už melagingų parodymų davimą ji bus traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal RTFSR BK 95 str. Liud. Maleckaitei užduodamas klausimas ar atpažįsta ji iš prie sienos sėdinčių trijų vyriškių tarpo tą asmenį, kuris 1957 m. spalio mėn. 27 d. rytą, apie 10:00 val. Kulautuvos gyvenvietėje, bažnyčioje sakė pamokslą? Maleckaitė apžiūrėjusi sėdinčius vyriškius ranka nurodė į sėdintį nuo durų trečią vyriškį ir pasakė, jog šis asmuo yra tas pats kunigas, kuris 1957 spalio mėn. 27 d. rytą jai būnant Kulautuvos gyvenvietės bažnyčioje sakė pamokslą. Po to atpažintajam asmeniui buvo pasiūlyta pasakyti savo vardą, tėvo vardą ir pavardę, o taip pat kur jis dirbo 1957 m. spalio mėn. 27 d. Į šį klausimą atpažintasis atsakė, jog jis esąs Svarinskas Alfonsas Vaclovo, ir 1957 m. spalio mėn. 27 d. dirbo Kulautuvos gyvenvietėje, bažnyčioje kunigu. Po to, jokių klausimų daugiau užduodama nebuvo. Protokolas garsiai perskaitytas. Protokolas užrašytas teisingai.
(Visų parašai)

Birželio 2 dieną Liniauskas apklausė liudytoją Veroniką Maleckaitę. Ji vėl patvirtino, kad 1957 metų spalio 27 dieną kunigas Svarinskas „pamokslo metu pareiškė, kad jaunimas, kuris ministerijose, nepasiduotų komunistų įtakai“, „kad jaunimas kovotų prieš komunistų partijos įtaką“. Toliau buvo klausiama apie Maleckaitės užrašų knygutės puslapį. Kaip teigia ji pati, „jis buvo išplėštas ir perduotas valstybės saugumo organam iš mano užrašų knygutės. Jame komjaunuolis Petraitis 1957 metų spalio mėnesyje užrašė ištraukas iš kunigo Svarinsko pamokslo, kurio mes buvome nuėję pasiklausyti į Kulautuvos bažnyčią. Žinoma, minėtame užrašų knygutės lapelyje užrašytas ne visas jo pamokslas, o tik kai kurios ištraukos“.

Mano byloje yra ir Vyto Petraičio apklausos protokolas. Jis gimęs 1939 metais, VLKJS narys, baigęs 5 klases, vaikų namų auklėtinis. Svarinsko jis sako nepažinojęs. Į Kulautuvą klausyti pamokslo jį nusiuntęs Kauno komjaunimo sekretorius Jonika. Kada tiksliai, – jis neatsimena. Pasak Petraičio, kunigas raginęs jaunimą nesekti komunistų nurodytu keliu ir negirtuokliauti. Daugiau jis neatsimenąs, nes tai buvę senokai. Veronikos Maleckaitės užrašų knygėje jis užrašęs, ką girdėjo per pamokslą, ir knygutė likusi pas Maleckaitę.

Teismas

1958 metų liepos 7 dieną buvau teisiamas.

Teisė LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų Teisminė Kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio G. Zimano ir narių – Kulvinsko ir Juknos. Sekretoriavo Gonestaitė, dalyvavo LTSR prokuroro padėjėjas V. Galinaitis. Buvau kaltinamas nusikaltimu, numatytu BK 58-10 straipsnio I dalyje.

Visi tie tarybiniai teismai yra vienodi.

Teismo sekretorė pranešė, kad salėje sargyba saugo teisiamąjį Svarinską, kad jį gina paskirtas advokatas Dovydovas. Teismo narys Jukna prašė posėdį vesti be liudininko Petraičio, nes jis išvykęs į Kazachstaną. Teismas tam pritarė. Teisme prieš mane liudijo komjaunuolė Maleckaitė.

Pasakiau, kad kaltinimą supratau.

Kai žodis buvo suteiktas prokurorui Galinaičiui, jis savo kalbą pradėjo tokiu pareiškimu:

– Čia prieš jus stovi ne Strazdelio tipo kunigas, bet banditas. Teisiamojo nusikaltimas yra įrodytas pilnai. Kvalifikacija teisinga. Prašau skirti bausmę – 7 metus laisvės atėmimo. – Ir daugiau jis teisme nesėdėjo – išėjo iš salės.

Jam išeinant sureagavau:

– Prokurore, kas jums davė teisę mane šmeižti? Aš manau, kad teismas mane paleis, nes byloje nėra nusikaltimų įrodymų.

Advokatas gavęs žodį sakė:

– Epizodas dėl pamokslo neįrodytas, todėl prašau dėl šio epizodo išteisinti. Prašau paskirti minimalią bausmę.

Po to davė žodį man. Prašiau teismo objektyvumo ir humaniškumo... Apskritai tuose bolševikiniuose teismuose teisiamojo kalbos neturėjo jokios reikšmės.

Teisėjai pasitarę pranešė, kad esu nubaustas 6 metams pataisos darbų ir kad nuosprendis neapskundžiamas.

Slaptai
Baudž. Byl. Nr.31s 1958 m.
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS VARDU
1958 m. liepos mėn. 26 d.
Vilniaus mieste
LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ TEISMINĖ KOLEGIJA iš
Pirmininkaujančio Juknos,
Liaudies tarėjų: Vaškelio ir Galvyčio
Dalyv. Prokurorui Galinaičiui,
Advokatui Davydovui,
Sekretoriaujant Gonestaitei

Uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą
Svarinsko Alfonso, Vaclovo <…>

Išžiūrėjus bylą, apklausus teisamąjį ir liudytoją bei išklausius šalių nuomonių, Baudžiamųjų Bylų Teisminė Kolegija
n u s t a t ė:

Kad Svarinskas po bausmės atlikimo gyvendamas Betygalos miestelyje, kur tarnavo bažnyčios klebonu, laikė pas save bute buržuazinės santvarkos Lietuvoje ir vokiečių okupacijos laikotarpiu išleistas įvairias antitarybinio turinio knygas, žurnalus, laikraščius bei aiškaus antitarybinio turinio iškarpas iš laikraščių. Autoriaus Šapokos redaguotą „Lietuvos Istorija“, kurioje yra eilė antitarybinio turinio straipsnių, leido naudotis kunigui Kiškiui, kuri pas pastarąjį ir buvo surasta.

Liudytoja Maleckaitė parodė, kad ji sykiu su Petraičiu būdama Kulautuvos bažnyčioje 1957 m. spalio mėn. 27 d. girdėjo Svarinsko sakomą pamokslą, kurio metu teisiamasis šmeižė tarybinę tikrovę ir kvietė jaunuomenę nepasiduoti komunistų partijos įtakai.

Teisiamasis Svarinskas šioje dalyje savo kaltę neigia nurodydamas, kad sakydamas pamokslą antitarybinių išsišokimų nedaleidęs, tačiau teismas skaito tokį teisamojo aiš-
kinimąsi nepagrįstu, nes netikėti Maleckaitės parodymais, kuri su Svarinsku buvo iš viso nepažįstama ir nėra jokių duomenų dėl ko ji galėtų būti neobjektyvi Svarinsko atžvilgiu, nėra jokio pagrindo. Be to, Svarinsko nusistatymą tarybinės santvarkos atžvilgiu, nusako surasta pas jį laikoma antitarybinio turinio literatūra ir įvairios su antitarybinio turinio straipsniais iškarpos iš laikraščių ko neneigia ir patsai teisiamasis.

Visais byloje esamais įrodymais teismas Svarinsko kaltę pagal BK 58 10 str. 1 d. laiko įrodyta pilnai.

Remdamasis pasakytu ir vadovaudamasi RTFSR BPK 319, 320 str., Teisminė Kolegija n u s p r e n d ė:

Svarinską Alfonsą, Vaclovą, gim. 1925 m. pripažinti kaltu pagal BK 58 10 str. 1 d. ir nubausti (6) šešiais metais laisvės atėmimo, be teisių atėmimo.

Kardomąją priemonę palikti tą pačią – laikymą suėmime. Bausmės pradžią Svarinskui skaityti nuo 1958 m. balandžio mėn. 9 d.

Daiktinius įrodymus – antitarybinę literatūrą VSK prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos žiniai.

Nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas.

Pirmininkaujantis /pas./ Jukna
L. tarėjai: /pas./ Vaškelis ir Galvydis
58.VIII.31.d
6 egz. r.t.

Taip baigėsi tardymai ir teismas.

Antrasis kalinimas

Antroji kelionė į lagerį

Žinojau, kad teks vykti į Rusijos lagerius. Nenorėjau pakliūti į Vorkutą. Ji dar šiauriau negu Abezė. Intoje – gal 100 km į pietus nuo Abezės – jau auga medžiai, o Vorkutoje beveik jokios augalijos. Tardytojui pasakiau, kad sergu džiova, kurią gavau kalėdamas Abezėje, ir prašiau, jog mane išvežtų į Vorkutą. Jis susidomėjęs klausė, kodėl ten.

– Vorkutoje mano draugai, – atsakiau. – Jie man padės. Tai, matyt, nulėmė tolesnę mano įkalinimo vietą. Kagiebistai pasistengė, kad „nesusitikčiau su draugais“.

Pradžioje traukiniu kalėjimo Stolypino vagone mane nuvežė į Maskvą. Traukinys sustojo „Belarusskij vokzal“⁴⁴ stotyje. Mus, kalinius, mašinomis su užrašais ant šono „Chleb“⁴⁵ nuvežė į „Krasnaja priesnia“ kalėjimą ir susodino į kameras. Po poros dienų visus išvedė į koridorių ir suskirstė, kas kur toliau važiuos. Tame koridoriuje sutikau kunigą Praną Račiūną MIC.

Vienus šaukia į Irkutską, kitus – į Vorkutą, o mane – į Mordoviją. Taip ir apgavau kagiebistus.

Į Mordoviją važiavau traukiniu. Gal parą. Išlaipino Potmoje. Iš ten kitą dieną išvežė į kalėjimą. Iš Potmos važinėjo tik kalėjimo traukiniai. Gal tik vieną vagoną laisviesiems prikabindavo. Lagerio atšaka prasidėjo nuo Potmos geležinkelio stoties, ėjo gilyn į miškus ir baigėsi lageriu Nr. 19. Tai buvo septintasis lageris, apie 30 kilometrų nutolęs nuo Potmos. Lagerio zona būdavo apšaudoma iš stebėjimo bokštelių.

⁴⁴ Rus . – Baltarusijos stotis.
⁴⁵ Rus. – Duona.

Mordovija: mano lagerio draugai lietuviai

Kai atvažiavau į lagerį 385/7-1 ir man atidarė vartus, žiūriu – prie jų kanauninkas Petras Rauda. Čia jis kalėjo jau antrą kartą.

Ką dar iš pažįstamų radau Mordovijoje?

Kunigus Stanislovą Kiškį (jis buvo vyriausias iš kunigų), Antaną Jurgaitį, Antaną Bunkų, Algirdą Mocių, Aleksandrą Markaitį-Markevičių SJ (jis kalėjo jau trečią kartą), Pranciškų Adomaitį MIC, Praną Račiūną MIC, J. Balčiūną.

Kunigą Pranciškų Adomaitį į lagerį įkišo kaip „osobo opasnyj recidivist“⁴⁶. Iš lietuvių kunigų tik mes dviese buvome gavę tokį titulą. Jį suteikdavo teistiems ne mažiau kaip du kartus. Kun. Adomaitis buvo vienuolis, marijonas iš Marijampolės. Jis dirbo Suvalkijoje, buvo jaunimo auklėto jas. Labai principingas. Kai lageryje kaliniams skaitydavo politinio švietimo paskaitas ir kalbėdavo apie Lietuvos banditus, jis pašokdavo:
– Lietuvoje banditų nebuvo! Buvo tik partizanai, – ir atsisėsdavo.

⁴⁶ Rus. – Ypatingai pavojingas recidyvistas.

Su kanauninku Petru Rauda

Už tokius išsišokimus jį ir įkišo į kalėjimą.

Kunigas Antanas Bunkus pateko į kalėjimą už tai, kad klebonijoje laikė du šunis, kurių vienam davė vardą Partietis, o kitam – Komjaunuolis. Tie šunys žinojo savo vardus. Pašaukti atbėgdavo. Už tai kunigas buvo apskųstas ir areštuotas. Nuteistas aštuoneriems metams atsidūrė Mordovijoje.

Kunigas J. Balčiūnas buvo mano kurso draugas Kauno seminarijoje. Mordovijoje jis atsidūrė už pamokslus Panevėžio katedroje. Tai buvo šiltas žmogus, mąstytojas. Domėjosi gamtos mokslais.

Kartu su manimi Mordovijoje kalėjo pasauliečiai Petras Plumpa, Liudvikas Simutis, Algirdas Endriukaitis, Balys Gajauskas. Tai buvo graži ir miela draugija.

Kai kalėjau antrą kartą, sutikau gal porą šimtų lietuvių. Jų buvo jau kur kas mažiau nei per pirmąjį kalinimą. Dauguma čia užsilikusių buvo gavę dideles bausmes.

Lietuviai politiniai kaliniai. Mordovija, 11-as lageris, 1958 m.

Kunigas Pranas Račiūnas MIC

Kun. Pranas Račiūnas, marijonų provinciolas, buvo apkaltintas ir įkalintas už tai, kad į Romą 1941 metais pasitraukęs vyskupas P. Būčys 1945 metais esą jam pavedė (paprašius vyskupui Montini – vėliau kardinolui ir popiežiui Pauliui VI) „rinkti šnipinėjimo žinias apie Raudonąją armiją“. 1947 metais kun. Račiūnas buvo suimtas ir „už akių“ 1949 metais nuteistas 25 metams kalėjimo. Račiūnas net nematė teisėjo (jį tardė KGB pulk. leitenantas Čistiakov). Nebuvo jokio teismo sprendimo.

Kun. Pranas Račiūnas lageryje

O iš tikrųjų vyskupas K. Paltarokas pavedė Račiūnui nuvykti į Maskvą pas JAV pasiuntinybės kapelioną kun. Laberžė prašyti išrūpinti leidimą konsekruoti Lietuvai naujus vyskupus. Suėmimo pagrindu buvo raštas valdžiai leisti apsistoti Maskvoje pas kun. Laberžė.

Lageryje kun. Račiūnas dirbo anglių kasykloje vieną kilometrą po žeme. Prižiūrėtojai nedrįso į tas gelmes leistis. Todėl jis galėjo apaštalauti kaliniams. Račiūnas jiems laikydavo šv. Mišias ir mokė tikėjimo tiesų.

Račiūnui dar kalint, 1960 metų balandžio 23 dieną įsigaliojo įsakas visiems kaliniams sumažinti bausmę nuo 25 iki 15 metų ir į laisvę paleisti tuos, kurie atliko du trečdalius penkiolikos metų bausmės.

Kalėdamas Račiūnas susipažino su vienu kaliniu, žydu iš Peterburgo, su kuriuo sutarė, kad kai jį paleis, tas žydas „pajudins jo klausimą“.

Taip ir buvo. Šis žydas parašė raštą prokuratūrai, ir po 16 kalinimo metų Račiūnui buvo pradėtas teismas. 1965 metais jo bylą peržiūrėjo Maskvos karinės apygardos karinis tribunolas ir nuteisė 15 metų kalėti. Kadangi jis jau buvo atsėdėjęs 16 metų, jį iškart paleido.

Grįžęs į Lietuvą, kun. Račiūnas vėl aktyviai įsijungė į Lietuvos laisvės kovą. Jis buvo pogrindžio spaudos iniciatorius ir aktyvus darbuotojas. Inicijavo pogrindinį kultūrinį leidinį „Aušra“, pateikdavo straipsnius kitiems pogrindžio leidiniams, tarp jų – „Rūpintojėliui“.
Račiūnas buvo aktyvus pamokslininkas: važinėjo su pamokslais po Lietuvą. Jis buvo vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos kūrėjų.

Užrašas ant nuotraukos:
„Kristui ir Bažnyčiai per Mariją
„...skausmuos jėgos suaugs atgimimo sulauks“
„...baltam popiery kovoja dangus su pragaru!“ Prisiminti dienoms kartu praleistoms nelaisvėj skiria brangiam kolegai Kun. Alfonsui Sv.
Kun. A. Račiūnas MIC Mordovija 1961.X.1 “

Kanauninkas Stanislovas Kiškis

Kai atvykau į Mordoviją, kanauninkas S. Kiškis kalėjo jau antrą kartą.

1939–1945 metais jis buvo vyskupų J. Kuktos ir T. Matulionio kancleris. 1945 metų birželio 24 dieną NKVD jį areštavo Kaišiadoryse ir išvežė į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Ten jis sutiko taip pat areštuotą kun. Eduardą Simašką. Tardė ir mušė kan. Kiškį kagiebistai Kisminas ir Martavičius. Kanauninkas suskaičiavo, kad po pirmojo arešto iki teismo buvo tardomas 64 kartus – dienom ir naktim. Nerado kitos kaltės, tik tą, kurią pats prisipažino – kad per pamokslus tėvams draudė vaikus įrašyti į pionierių ir komjaunimo organizacijas, nes tai nesuderinama su tikėjimu ir morale.

1945 metų lapkričio paskutinėmis dienomis kartu su maždaug 3 000 kalinių kanauninkas buvo išvežtas į lagerius Archangelsko srityje. Bet gal po metų jį vėl parvežė į Lietuvą. Bandė užverbuoti. Nepavyko. Tada teisė. Teisme Stanislovas

Kunigai kaliniai: stovi A. Bunkus ir A. Jurgaitis, sėdi K. Dulksnys, S. Kiškis ir J. Jonys.
Mordovijos lageris, 1958 m.

Kiškis pareiškė, kad yra Lietuvos pilietis ir nepripažįsta Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį, o teismui – kompetencijos jį teisti. Jį nuteisė dešimčiai metų ir vėl išvežė atgal į gulagą. Čia jis kalėjo iki 1954 metų vidurio. Po to – tremtis. Po dvylikos metų kanauninkas grįžo į Lietuvą, tačiau neilgam. Nusprendė važiuoti į misijas pas Lietuvos tremtinius į Sibirą ir lankė juos iki pat Magadano.

Po misijų jis aplankė mane Kulautuvoje. Tuo metu čia gydėsi jo brolis Henrikas, sirgęs tuberkulioze. Kan. Kiškis norėjo pailsėti, atsigauti. Kulautuvoje jis apsistojo pas tą pačią šeimininkę, pas kurią gyvenau aš – Pušyno gatvėj Nr. 10. Tuo metu kan. Kiškis rinko medžiagą Kavarsko istorijos studijai. Iš manęs tam reikalui pasiskolino A. Šapokos „Lietuvos istoriją“.

Paskui jis nuvyko į Semeliškes (Trakų r.) pas kun. P. Vaišnorą. Ten pagyveno savaitę, ir 1958 metų kovo 4 dieną KGB padarė jo daiktų kratą ir rado šias knygas: A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, J. Židanavičiaus „Tikėjimo skydą“, P. Kirvelaičio „Šviesą ir gyvenimą“, Marcinkaus „Bažnyčios istoriją“, Vokietaičio „Trumpą bažnyčios istoriją“, taip pat kunigo A. Markaičio-Markevičiaus knygą „Jaunam kunigui į talką“, 33 lapus Leono Špakevičiaus „Kavarsko bažnyčios istorijos“ ir K. Paltaroko brošiūrą „Socialinis klausimas“. To pakako. Po kratos knygos ir pats kan. Kiškis buvo išvežti į Vilniaus KGB kalėjimą.

Šįkart jį tardė tas pats KGB kapitonas Liniauskas, kuris tardė ir mane. 1958 metų balandžio 29 dieną Kiškis buvo teisiamas. Kaip ir visi, uždarame posėdyje prokuroro Galinaičio. Buvo kaltinamas ir už misijas Sibire – mat KGB gavo Krasnojarsko priemiestyje gyvenusio lietuvio (Lietuvoje jis dirbo vargonininku) skundą. Pas tą lietuvį kanauninkas misijų metu buvo trumpam apsistojęs. Vargonininkas rašė, kad pažiūrėjęs į žemėlapį Kiškis jam pasakęs, jog „nuo Krasnojarsko iki Aliaskos yra visai nedidelis atstumas“. Kan. Kiškis kaltu neprisipažino. Jį nuteisė 4 metams pagal BK 58 straipsnio 10 dalį. A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ iš jo baudžiamosios bylos (Nr. 44491/3) kaip daiktinį įrodymą prijungė prie mano bylos.

Artimiesiems iš kalėjimo jis rašė: „Antras mano suėmimas ir bausmė yra iš anksto išprašyta auka už Henriką“ (brolį, kuris buvo ką tik miręs). Henrikas buvo žinomas muzikos mokytojas, J. Naujalio ir J. Gruodžio mokinys. Henriko sūnus – Saulius Kiškis – žymus smuikininkas, M. K. Čiurlionio styginių kvarteto artistas.

Kanauninkas Kiškis taip pat buvo muzikalus. Lageryje jis turėjo smuiką. Pagrieždavo. Kai pas mus perkėlė Račiūną, o šis turėjo akordeoną, abu kartu grodavo iš natų ar iš klausos, koncertuodavo lagerininkams. Klausytojų netrūko.

Lageryje kanauninkas Kiškis puoselėjo svajonę grįžęs į laisvę baigti rašyti „Kavarsko istoriją“. Ta jo svajonė išsipildė.

Iš kairės – kunigai Antanas Bunkus, Aleksandras Markaitis-Markevičius,
Petras Rauda, Alfonsas Svarinskas, Stanislovas Kiškis, Antanas Jurgaitis. Mordovija, 1960 m. balandžio 17 d.

Kunigas Algirdas Mocius

Su Algirdu Mociumi susipažinau 1942 metų liepos mėnesį – pirmomis dienomis, kai nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją ruoštis kunigystei. Jis buvo jaunas, aukšto ūgio diakonas. Jo sutana nuo senumo ir saulės buvo gerokai parudusi. Man jis buvo pristatytas kaip sporto direktorius: jo žinioje buvo tinklinio žaidimo tinklas ir kamuolys. Po pietų klierikai žaisdavo tinklinį. Mes kartu su Mocium priklausėme seminarijos Orientalistų būreliui.

Kun. Algirdas Mocius.
Viduklė, 1943 m.

Algirdas kilęs nuo Meškuičių. Jis baigė seminariją ir gavo šventimus 1942 metais ir buvo paskirtas vikaru į Viduklę. Jo primicijos buvo per Kalėdas. 1944 metais, prasidėjus partizaniniam pasipriešinimui, jis visomis jėgomis įsijungė į kovą už Tėvynės laisvę. Lankė partizanus, aukojo šv. Mišias, organizuodavo pinigų, maisto, drabužių jiems rinkimą ir pats juos perduodavo. Viduklėje, Soročkos namuose, jis suorganizavo pogrindinę spaustuvę. Ne kartą buvo iškviestas į KGB, o 1945 metais – areštuotas ir kalinamas Kauno KGB kalėjime. 1946 metais jį išvežė į Komiją. Abezės lageryje karinis tribunolas jį nuteisė 10 metų.

Kun. A. Mocius. Pečiora, 1954 m.

Viduklėje prieš trečiąjį areštą man teko dirbti šešerius su puse metų. Radau gyvą kun. Mociaus atminimą, jo dvasios ir darbų pėdsakus. Daugiau kaip po trisdešimties metų prisiklausiau daug gyvų ano meto liudininkų pasakojimų. Kai jis dirbo parapijoje, kiekvieną naktį pagal suderintą iš anksto grafiką į bažnyčią budėti rinkdavosi parapijiečiai vis iš kitų kaimų. Ir seni, ir jauni. Per visą naktį melsdavosi, atlikdavo išpažintį ir rytą iš bažnyčios eidavo tiesiog į darbą. Pavyzdžiui, per 1944 metus Viduklėje buvo išdalinta 200 000
Šv. Komunijų! Tada parapijoje buvo didžiulis dvasinis pakilimas. Kas dabar galėtų panašiai pakelti tikinčiuosius?

Kun. Algirdas visą save atidavė kitiems. Gyveno labai kukliai, buvo didelis asketas. Prieš antrąją bolševikų okupaciją daug viduk-
liškių traukėsi į Vakarus. Kun. Algirdas apsivilkdavo sutaną, kamžą, užsidėdavo stulą, pasiimdavo komuninę su Švenčiausiuoju ir eidavo į kaimą. Vakare grįždavo namo tuščiomis. Ir taip kasdien! Vieną dieną besiruošiant į kaimą su Švenčiausiuoju, vokiečių karininkas jį sustabdė ir per žiūronus parodė nuo Raseinių į ataką bekylančius tarybinius karius. Toliau jam taip lankyti parapijiečių neleido.

1945 metais bolševikai suorganizavo „liaudį“ reikalauti kun. Algirdą pakarti. KGB viceministro Martavičiaus įsakymu jis buvo išvežtas į Vilniaus KGB. Ten pradėjo savo golgotos kelią.

Tardytojui kun. Algirdas rėždavo be baimės:

– Privalai, pone tardytojau, nesikeikti nei lietuviškai, nei rusiškai, nenaudoti prievartos, neklausinėti apie trečią asmenį – kitaip nekalbėsiu, galite mane sušaudyti. Aš, kaip savo Tėvynės patriotas, nekenčiu tarybų valdžios. Tą sakau atvirai, galite užrašyti į tardymo protokolą. Aš esu kunigas ir sakau tiesą.

Mocius buvo nuteistas pagal to paties RTFSR BK 58 straipsnio 10 ir 11 dalis.

Grįžę į Lietuvą po pirmojo įkalinimo 1956 metais mudu susitikome. Jį mėtė po parapijas, bet jis visur dirbo iš visos širdies. Tarybų valdžios nebijojo. Kai 1958 metais atsidūriau Betygaloje, tuo laikotarpiu Milašaičiuose kunigas Mocius buvo areštuotas antrą kartą. Milašaičiai buvo Betygalos filija.

Kagiebistai padarė kratą Milašaičių klebonijoje ir bažnyčioje. Rado keletą antitarybinių knygų – Liudo Dovydėno „Užrašus“, Kazimiero Paltaroko „Socialinį klausimą“, poezijos – ir kun. Mocių areštavo. 1957 metų gegužės 4 dieną nuteisė. LTSR prokurorui Mackevičiui pareikalavus, gavo 10 metų, konfiskuojant visą turtą ir sunaikinant kaltę įrodančius daiktus, nes, pasak prokuroro, po bausmės nepasitaisė ir vėl teisiamas už panašius nusikaltimus. Algirdas kaltės nepripažino. Tardytojui sakė, kad kaltas tik dėl silpnybės rūkyti, kurios niekaip negali atsikratyti.

Mordovijoje mudu kalėjome už panašią „veiklą“ – abu jau antrą kartą – jau turėdami dešimt metų lagerininko stažo.

Su Mociumi dirbome ir ceche – šveitėme futliarus radioloms. Jis normą visada padarydavo ir net viršydavo. Man nesisekė. Susitariau su kun. Algirdu, kad dalį savo viršytos normos užrašys mano vardu, o pinigus grąžinsiu mėnesio pabaigoje. Jis pasakojo girdėjęs, jog vyskupas Teofilis Matulionis lageryje dirbo labai sąžiningai, tuo norėdamas išpildyti Dievo valią, kuri šiuo atveju reiškėsi sunkiu darbu. Ir pats sekė vyskupo pavyzdžiu. Nesimuliavo, nesirinkdavo lengvesnio darbo. Kai reikėdavo kelti rastą, jis imdavo už sunkesnio galo.

Kun. Algirdas dažnai gaudavo siuntinius, bet pats mažai jais pasinaudodavo. Gavęs siuntinį atnešdavo man, padėdavo ant taburetės ir prašydavo, kad aš išdalinčiau, o pats pasišalindavo. Ne kartą esu jam sakęs:

– Pats gavai, pats ir dalink.

Bet kai kan. Rauda ar aš pakviesdavome, ateidavo ir valgydavo kartu.

Žiemą ir vasarą jis vilkėdavo mažą vatinuką, vadinamą „telogreika“. Galvą skusdavosi plikai, kepurės nenešiojo. Kai būdavo labai šalta, uždengdavo galvą nosine. Kepurę užsidėdavo tik į darbą varomas, nes to reikalavo lagerio tvarka. Buvo visiškas asketas. Jį labai mėgo rusai ir visi rytiečiai, nors mes lageryje atstovavom Vakarams.

Lageryje kun. Mocius labai daug meldėsi – ir darbe, ir grįžęs po darbų. Vilniaus KGB kameroje prie savo lovos gulėdavo kryžiumi. Saugumiečiai galvojo, kad jis išprotėjo. Lageryje kaliniai kun. Algirdą vadino Pater ir labai gerbė už vidinę kultūrą ir pamaldumą.

Abezės lageryje kun. Algirdas pradėjo rūkyti. Taip nusprendė įrodyti kitiems, kad rūkyti galima mesti. Vėliau sakydavo:

– Kol kas dar parūkysiu ir mesiu.

Po kurio laiko kartu su kitais davė priesaiką, kad mes rūkyti, bet rūkymo jau nepajėgė atsikratyti. Dėl to nepaprastai krimtosi. Bet mes jį supratome ir nesipiktinome ta jo silpnybe.

Kun. Algirdas Mocius neša Permaldavimo kryžių į Kryžių kalną.
1979 m. liepos 22 d.

Išlydint kun. Algirdą Mocių. Viduklės bažnyčia. Centre – arkiv. Sigitas Tamkevičius, šalia jo kairėje –
kun. T. Karklys, dešinėje – Šiluvos klebonas kun. V. Lenktaitis

Juokaudamas aš kun. Algirdą norėjau „paveikti“ ir per bažnytinę liniją. Milašaičiai, iš kur jis pateko į lagerį, buvo Betygalos filija, o aš buvau areštuotas Betygaloje, kur dirbau vikaru. Juokaudamas sakiau, kad jis turi manęs klausyti. Deja, ne visuomet klausė. Norėdamas save sudrausminti, buvo nusprendęs per dieną surūkyti ne daugiau kaip vieną pakelį cigarečių. Cigaretes laikydavo pas mane, mano lagamine. Vakarui atėjus vėl prašydavo, kad duočiau dar vieną pakelį. Jei neduodavau, neatsitraukdavo ir prašydavo net pykdamas. Po kurio laiko nutariau nepriimti jo cigarečių saugoti.

Vėliau, jau dirbdamas Lietuvoje, kai KGB jo gimtojoje apylinkėje griovė Kryžių kalno kryžius, jis su Eucharistijos bičiuliais tris kartus pats basas nešė kryžių į šį kalną. Taip išreiškė atgailą ir protestą bei norėjo atkreipti pasaulio dėmesį į tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje. Nešė kryžių ir vienas. Basas, batus persimetęs per petį.

1979 metų rugpjūčio 23 dieną kartu su kitais jis pasirašė Kreipimąsi į TSRS, VFR, VDR, taip pat visų šalių, pasirašiusių Atlanto Chartiją, vyriausybes bei JT (tuo metu SNO) generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą.

1982 metais kun. Algirdas buvo perkeltas į Siesikus. Kai 1983-iaisiais mane suėmė trečią kartą, jis pasirašydavo įvairius kreipimusis dėl mano arešto ir nuo tada kiekvienais metais bažnyčioje nesislapstydamas minėdavo Vasario 16-ąją. O po šv. Mišių visi giedodavo Lietuvos himną. Kagiebistų perspėjimų nepaisė.

Atgavus nepriklausomybę, mes dažnai susitikdavome. Jis kaip altarista buvo paskirtas į Viduklę – grįžo į pirmąją savo parapiją. Bet jau neturėjo sveikatos, buvo labai suvargęs. Čia ir mirė 1999 metais, per Kūčias. Laidotuvės buvo kuklios – pagal jo dvasinį testamentą: pašarvotas neobliuotų lentų, nedažytame karste, be katafalko, ant grindų, be gėlių ir vainikų. Per laidotuves savo senam ir ištikimam kovos draugui pasakiau pamokslą.

Kun. Algirdas Mocius apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Kunigas Aleksandras Markaitis -Markevičius SJ

Mano byloje rašoma, kad po kan. Kiškio suėmimo KGB paskelbė iš jo paimtos knygos „Jaunam kunigui į talką“ autoriaus kun. Aleksandro Markaičio -Markevičiaus paiešką ir nustatė, kad jis jau areštuotas ir nuteistas.

1956 metais grįžęs iš įkalinimo kun. Aleksandras per pusantrų metų parašė net tris religinio turinio knygas:
„Prisikėlimo varpai“, „Jaunam kunigui į talką“ ir pamokslų rinkinį „Išėjo sėjėjas“. Pamokslus daugino S. Ryliškytė. Jos bute kagiebistai rado 14 egzempliorių jau pradėto spausdinti teksto. Už tai kun. Markaitis-Markevičius buvo trečią kartą nuteistas 7 metams ir vėl atsidūrė Mordovijoje.

Išvažiuodamas iš kalėjimo į Lietuvą, Markaitį dar palikau lageryje. Kai jį paleido, važiavau į Mordoviją jo parsivežti, nes daugiau nebuvo kam. Lageryje tada dar liko Balčiūnas ir Mocius. Jiems palikau siuntinį. Iš lagerio iki stoties mus vežė arkliu pakinkytu vežimu. Kaliniai nuo vartų mojo mums rankomis. Markaitis atsisėdo nugara į arklį ir

Antras – kun. A. Markaitis. Iš šonų – ukrainiečių kunigai S. Javorskij ir A. Potočniak

niekuo nesidomėjo – tiek buvo nukankintas. Važiuodami davėm Markaičiui apelsiną. Jis jį paėmė ir sako:

– Čia yra gyvybė! – atseit yra vitaminų.

Traukiniu kartu su mumis važiavo dar du politiniai kaliniai. Vienas – ukrainietis. Potmos stotyje nutariau pavaišinti kalinius, nes dar turėjau maisto. Prieš valgį visi persižegnojome. Prie manęs priėjo vienas susigraudinęs rusas:

– Penkiasdešimt metų po revoliucijos nemačiau tokio vaizdo, kad prieš valgį viešai žegnotųsi.

Grįžęs iš kalėjimo, nors buvo labai silpnos sveikatos, kun. Aleksandras intensyviai rašė stiprius teologinius tekstus pogrindžio spaudai. Jis buvo vienas pagrindinių „Rūpintojėlio“ bendradarbių.

Markaitis buvo baigęs užsienyje tris fakultetus. Mokėjo kelias užsienio kalbas. Lageryje net mums paskaitas vesdavo tik lotynų kalba. Buvo tikras aristokratas. Įdomu, kad jo brolis buvo žinomas komunistų partijos veikėjas. Kai atėjo vokiečiai, jis brolį išgelbėjo nuo gestapo. O kai jį patį suėmė kagiebistai, brolis nieko jam nepadėjo.

* * *

Religinę literatūrą rašė ir kiti Mordovijoje atsidūrę kunigai. Antanas Jurgaitis tikintiesiems parašė katekizmą, kan. Petras Rauda – atsiminimus.

Mordovijos lageris buvo gera „akademija“, kurioje užsigrūdino daug laisvės kovų bendražygių. Grįžę į Lietuvą jie vėl įsijungė į kovą ir kaip pogrindžio spaudos bendradarbiai.

Liudvikas Simutis

Liudvikas Simutis buvo gal jauniausias įkalintas lietuvis. Kai atvykau į lagerį, jis buvo ligoninėje ir sirgo tuberkulioziniu spondilitu. Jau porą metų gulėjo ligoninėje iš gipso padarytoje lovelėje. Man teko jam daryti naują gipsinę lovelę.

L. Simutis. Mordovijos lageris,
1959–1960 m.

Liudvikas buvo labai pamaldus jaunuolis. Beveik kasdien priimdavo šv. Komuniją. Po kiek laiko jis atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Dirbo elektriku. Po to jis pateko į kalėjimą „Kamennyj mešok“⁴⁷. Ten mes buvome kartu.

⁴⁷ Rus. – „Akmeninis maišas“.

L. Simutis, grįžęs iš lagerio. 1977 m.

Grįžęs iš lagerių jis aplankė mane Viduklėje. Suorganizavau jo sutiktuves. Vėliau, Nepriklausomybės metais, Simutis tapo Kovo 11osios Akto signataru. Už laisvės kovas jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Petras Plumpa

Petras Plumpa. Klaipėda, 1956 m.

Petras Plumpa į Mordovijos lagerį buvo atvežtas 1958-aisiais. Lietuvoje jis kartu su draugais studentais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, leido rankraštinius leidinius, platino antitarybinius lapelius.

1958 metų vasario 16 dieną Kaune, Petrašiūnuose, ant elektrinės kamino, jis iškėlė Lietuvos trispalvę (80 metrų aukštyje). Ją pasiuvo studentės Nijolė Gaškaitė ir Birutė Putrimaitė, kurios vėliau irgi buvo nuteistos.

Tų pačių metų pavasarį vos devyniolikos metų Petras buvo suimtas, nuteistas už antitarybinę veiklą septyneriems metams ir ištremtas į Mordovijos lagerį.

Lageryje jis buvo vagonų kroviku, statybininku, dažytoju, dirbo kitus darbus.

Grįžęs į Lietuvą Plumpa vėl visą save atidavė laisvės kovoms. Nuo pirmojo numerio bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje. Dėl to jam vėl teko pabuvoti „lagerių kurortuose“ – 1973 metais buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams griežtojo režimo kalėjimo.

Nepriklausomoje Lietuvoje Petras Plumpa 1999 m. Vasario 16osios proga Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3o laipsnio ordinu – už veiklą siekiant Lietuvos Nepriklausomybės, ginant žmogaus teises ir laisves.

Algirdas Endriukaitis

Algirdas Endriukaitis 1957 metais buvo suimtas už sovietų valdžiai priešišką veiklą: už priklausymą antitarybinei grupei, antitarybinių lapelių platinimą dar tada, kai mokėsi Pilviškių vidurinėje mokykloje, ir už dalyvavimą Vėlinių įvykiuose po 1956 metų Vengrijos revoliucijos. Endriukaitis – dvidešimtmetis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas – buvo nuteistas šešeriems metams ir iki 1963 metų kalėjo Mordovijos lageriuose. Čia aš dirbau su juo vienoje brigadoje.

Algirdas Endriukaitis
Mordovijos lageryje. 1962 m.

„Gabijos“ komanda: Algis Baltrušis, Algirdas Endriukaitis, Stasys
Naglis, Stasys Stungurys, Filipavičius, Jonas Pakuckas. Mordovija

Jis buvo labai gabus, veiklus, malonaus būdo jaunuolis. Mordovijos lageryje buvo kelios lietuvių krepšinio komandos – „Vyties“, „Dariaus ir Girėno“, „Gedimino stulpų“, „Gabijos“, „Pilėnų“ ir „Lithuanica“. Endriukaitis žaidė vienoje iš jų. Uniformoms marškinėlius iš Vilniaus atsiuntė Algio Baltrušio mama Marija Baltrušienė, o užrašus padarė lagerininkas šiaulietis Vytautas Sčeponavičius.

Kai krepšinio komandų nuotraukos pasiekė Vilniaus KGB, komandos buvo likviduotos.

Atgavus nepriklausomybę, Algirdas tapo Atkuriamojo Seimo nariu ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru.

,,Gabijos“ ir ,,Pilėnų“ krepšinio komandos. Pirmoje eilėje: Algis Baltrušis, Stasys Žvirgždas, Jonas Pakuckas, Stasys Stungurys.
Antroje – Algirdas Endriukaitis, Vytautas Varkala, Donatas Bičiūnas, X [tapatybė nenustatyta], Romas Ragaišis, Vytas Vosylius.
Mordovija, 1963 m.

Balys Gajauskas

Balys Gajauskas į kalėjimą pateko 22 metų, 1948 metais. Kaip jis pats rašo savo prisiminimuose, iškalėjo 25 metus – „nuo skambučio iki skambučio“. 1973 metais išėjo į laisvę, o po ketverių metų, 1977-aisiais, vėl buvo nuteistas dešimčiai metų ypatingojo režimo lagerio ir penkeriems metams tremties. Namo grįžo tik 1989 metais. Jis buvo suimtas per apklausą rusų disidento Aleksandro Ginzburgo byloje. Balys Gajauskas ir Petras Paulaitis yra ilgiausiai tarybiniuose kalėjimuose kalėję lietuviai.

Balys Gajauskas

1978 metais Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas kreipėsi į pasaulio visuomenę: „Aš kviečiu dorus žmones visame pasaulyje, visus susirūpinusius žmogaus teisių išlaikymu, organizacijas, atsakingas už kontaktus su Tarybų sąjunga, vyriausybinius Vakarų veikėjus, visus užsienio lietuvius – ginti kilnų ir drąsų tragiško likimo žmogų Balį Gajauską“.

Ir lageryje Gajauskas nesiliovė kovoti: 1979 metų liepos 3 dieną buvo paskelbtas Sosnovkos lagerio sąžinės kalinių kreipimasis į pasaulio krikščionis dėl tyčiojimosi iš tikėjimo, kai imta kaliniams visuotinai nuplėšinėti nešiojamus ant kaklo kryželius. Po šiuo kreipimusi pasirašė 9 kaliniai. Tarp jų – ir Balys Gajauskas.

O 1982 metais iš ypatingojo režimo kalėjimo slapta Gajauskas išsiuntė kreipimąsi į Europos šalių bendradarbiavimo konferenciją Madride. Jame buvo išsakyta viltis, kad žmogaus teisės bus ginamos ir tikinčiųjų diskriminacija Tarybų sąjungoje bus panaikinta. Gajauskas sugebėjo iš kalėjimo perduoti tekstus bei laiškus Kęstučiui Jakubynui, su kuriuo mudu kartu vežė traukiniu į Intą, kai buvau nuteistas pirmą kartą. O tuo metu Kęstutis jau dirbo Laisvosios Europos radijo stotyje. Kaip jis liudija, įvairių šalių atstovai ieškojo būdų išlaisvinti Gajauską.

Nepriklausomoje Lietuvoje už laisvės kovas Gajauskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Lageryje Mordovijoje

Mordovijos lagerių kodas buvo 385. Bendras visų Mordovijos lagerių pavadinimas – Dubrovlag („Ąžuolų lageris“). Matyt, kadaise ten augo daug ąžuolų.

Visi Mordovijos lageriai buvo išsidėstę šalia mažos geležinkelio linijos – 19-asis buvo paskutinis lageris. Traukiniai juo važiuodavo labai lėtai, nes po pabėgiais buvo ne žvyras, o smėlis.

Politiniai lageriai buvo sukurti Lenino įsaku. Juose žuvo daug baltagvardiečių (caro karininkų) ir stačiatikių dvasininkija.

Tose vietose, kur palaidotos bolševikų aukos, auga žali, vešlūs pušynai. Jų žaluma išsiskiria iš viso miško masyvo.

Darbas lageryje

Lagerio buities sąlygos ir režimas buvo pakenčiami. Klimatas – taip pat. Pradžioje apskritai buvo neblogai, nes prie darbų labai nespaudė. Galima buvo nepersistengti.

Pradžioje dirbau pečių kūrikų ceche. Pečius kūrenti eidavau perėjęs per „vachtą“. O ten buvo nesaugoma teritorija. Grįžęs iš darbo būdavau laisvas.

Tačiau greitai mane pristatė prie pastovių darbų. Dirbau ceche, švitriniu popieriumi šveisdavau medines dėžutes. Tai buvo griaučiai (futlia-
rai) radioloms ir sieniniams laikrodžiams, kuriuos, matyt, toliau vežė į radiolų fabriką. Kaliniai savo darbu išlaikydavo ir gausią parazituojančią lagerio administraciją.

Dirbtuvės buvo tuoj pat už zonos. Dienos norma buvo keturiolika dėžių. Padarydavau gal tris, o jei prižiūrėtojai ant manęs rėkdavo – tai tik dvi ar išvis nieko neišeidavo.

Prisimenu tokį pokalbį su prižiūrėtoju, būrio viršininku kapitonu Kasatkin:

– Kodėl nedirbi ir nepadarai normos?

– Duokite darbą pagal specialybę – tada padarysiu.

Mordovija, Potmos lageris.
1960 m. kovo 13 d.

– O kokia tavo specialybė?

– Tankistas.

– Mums tokių nereikia. Pas mus tokios specialybės nėra.

– Jei nėra, aš palauksiu. Gal kada prireiks.

Pirmojo kalinimo metu, dar Stalino laikais, už nuolatinį darbo normos nevykdymą atiduodavo teismui. O per antrąjį kalinimą tardomų kalinių net nemušdavo.

Vasarą dirbdavome ūkio darbus. Lageris turėjo savo ūkį. Sodindavom ir kasdavom bulves, raudavom runkelius. Kartais varydavo anglių iškrauti. Dirbau visokiose brigadose.

Ūkio darbams vesdavo toli – gal kokius aštuonis kilometrus. Lagerininkai buvo labai išsekę. Kiek paėję pavargdavo. Prižiūrėtojai sustodavo ir leisdavo jiems pailsėti. Sakydavo:

– Mužiki, sadites⁴⁸. – Visi tuoj suguldavo ant žemės.

⁴⁸ Rus. – Vyrai, sėskitės.

Vienu metu brigadomis kasdavome miško kirtimuose nupjautų beržų kelmus. Dienos norma būdavo vienas kelmas. Sunkus tai darbas, jei esi nepavalgęs. Lagerio viršininkas žydas kapitonas Jaravoj leisdavo padaryti mėnesio planą ir po to likusias dienas neiti į darbą. Sutaupydavome 3–4 dienas per mėnesį.

Lageryje buvau paskirtas ir į bulvių skutimo brigadą. Net brigadininku mane padarė. Mano brigadoje buvo nemažai teologijos ar mokslo daktarų. Bulves skusdavau kasdien. Virtų bulvių padalindavo kaliniams po dvi tris, kartais ir daugiau.

Vėliau lageryje mane norėjo paskirti ūkvedžiu. Matyt, norėjo sukompromituoti. Nesutikau:

– Ne pagal specialybę, – pasakiau. Toks pasiūlymas buvo prieš mano principus.

Vasarą lietuviai lagerio teritorijoje net žemės plotelius buvo įdirbę. Sodindavo daržoves, salotas, rodos, net agurkų.

Visi lagerio kunigai baigėme elektrotechnikos kursus. Juos vedė lageryje kalėjęs sekmininkas, inžinierius. Jis buvo labai aukštos moralės, išsilavinęs, simpatiškas žmogus, labai pagarbiai žiūrėjęs į mūsų kunigus. Taip įgijome naują specialybę – tapome ketvirtos kategorijos elektrikais. Ši specialybė buvo naudinga dirbant jau parapijose Lietuvoje.

Gyvenimas lageryje

Jaunesni žmonės barake gaudavo narus antrajame aukšte. Mūsų naras buvo viršuje. Aš ir Endriukaitis miegodavome ant tų pačių narų. Viršuje narą greta mūsų turėjo ir Petras Plumpa.

Po kiek laiko sutarėme sekmadieniais neiti į kalinių valgyklą, o susirinkę pasidalinti ir pasivaišinti tuo, ką buvome gavę iš siuntinių ir ką nusipirkdavome. Leisdavo krautuvėje įsigyti cukraus ar dar ką. Jau turėdavome šiek tiek pinigų ir už penkis rublius galėjome šį tą nusipirkti. Taip pakeisdavome kalėjimo rutiną, kad nebūtų tiek tos lagerinės nuotaikos. Susirinkdavome ir pabūdavome. Dar lietuviai buvo įvedę tradiciją susirinkti ir pabūti kartu trečiadieniais.

Pradžioje kalėdamas lageryje dažnai gaudavau siuntinius. Vėliau nustatė, kad būtų ne daugiau kaip du siuntiniai per mėnesį. O kai pasodino į kalėjimą, siuntinių visai negaudavau.

Kiekvienais metais į lagerį atvažiuodavo kagiebistai iš Vilniaus. Jie siekė mus auklėti. Tarp jų neva būdavo ir lageryje kalėjusių, kurie grįžę įsijungė į „naudingą darbą“. Mes tokius besiglaudžiančius
prie kagiebistų laikėme savanaudžiais išdavikais ir jokių diskusijų su jais nebūdavo.

Vasarą lageryje žaisdavome stalo tenisą. Buvome jauni. Algirdas Endriukaitis buvo labai geras žaidėjas. Jis žaisdavo krepšinį, tinklinį. Mes žiūrėdavom, kaip jis gerai žaidžia.

A. Endriukaitis – Lietuvos,
Latvijos ir Estijos futbolo komandos
„Balticum“ žaidėjas. Mordovija

Religinis gyvenimas

Tada jau nebeslėpiau, kad esu kunigas.

Susipažinau su įvairių tautybių kunigais – lietuviais, lenkais, ukrainiečiais. Dauguma jų buvo mokslų daktarai. Su tais šviesuoliais bulves kartu skusdavom. Dirbdami virtuvėje papolitikuodavome, vienas kitam papasakodavome gautas žinias iš savų kraštų ir visi svajojome apie laisvę. Bendravimas su jais man buvo proga dvasiškai augti. Mokiausi italų, ispanų ir lenkų kalbų.

Tarp mūsų kartais įdarbindavo ir užverbuotų šnipelių. Bet tokius jau mokėdavome atskirti ir su jais bendravimo nebuvo.

Lageris buvo mano parapija. Kaliniai mane vadindavo „Otec Alfons“⁴⁹, o gruzinai buvo išmokę „Kunigas Alfonsas“.

⁴⁹ Rus . – Tėvas Alfonsas.

Su kun. Algirdu Mociumi

Mes lageryje iš pradžių buvome susiskirstę į tris maldos grupes: aš – vienoje, kunigas Algirdas Mocius – kitoje, o kanauninkas
Petras Rauda – trečioje. Sekmadieniais susirinkdavome pasimelsti.

Kai Tarybų sąjungai vadovavo N. Chruščiovas, invalidams ir pensininkams lageriuose dirbti nereikėjo. Buvo galima laisviau vaikščioti ir net knygas skaityti. Kan. Rauda buvo pripažintas invalidu. Jo į darbą nevarydavo, tai jis daug skaitė, rašė, net porą knygų iš lenkų kalbos išvertė (nors jau buvo praradęs regėjimą viena akimi).

Kanauninkas gaudavo nemažai siuntinių. Tai kitus pavaišindavo, paremdavo. Kartą jam į lagerį atsiuntė bažnytinio vyno. Jį išsikvietė operatyvininkas NKVD leitenantas ir pasiūlė tą vyną išgerti per pusę. Kanauninkas atsisakė, tai vyno neatgavo.

Jis visada buvo geros nuotaikos. Inteligentiškas kunigas. Jo maldos grupėje buvo vyresni kaliniai.

Turėjau maldos grupę ir aš. Joje buvo jaunesni kaliniai. Mocius su savo grupe vėliau prisijungė prie manęs. Taigi dalindavomės į dvi grupes ir švęsdavom šv. Mišias: vyresnieji – su kan. P etru Rauda, o kun. Algirdas ir aš – su jaunimu.

Su kun. Petru Rauda ir Michail Stepaniak
(Ukrainos ministru). Mordovija, 1959 m. gegužės 28 d.

Dvejas Mišias aš mokėjau mintinai nuo pradžios iki galo – Marijos ir Gedulingąsias. Tas kalėjime labai pravertė. Vasarą melsdavomės lauke, o žiemą – barake.

Buvo laikas, kai mus persekiojo. Tada melsdavomės lauke sugulę ant pievos. Turėjome pasidėję šachmatus. Kai iš bokštelio virš lagerio tvoros sargybiniai skambindavo prižiūrėtojams pranešti, kad kaliniai meldžiasi, šie atbėgę ir pamatę, kad žaidžiame šachmatais, neturėjo pagrindo mūsų barti.

O Chruščiovo „atlydžio“ metais religinio gyvenimo prižiūrėtojai paprastai netrikdė. Melsdavomės barake ir aš kasdien aukodavau šv. Mišias. Kai pradėdavome jas švęsti, pusę valandos niekas neateidavo – netrukdydavo. Kartą atėjęs prižiūrėtojas rado mus besimeldžiančius ir klausia:

– Kas jūs tokie?

– Katalikai, – atsakėm.

Ir išėjo. Daugiau netrukdė.

Tada su mumis pamaldose dalyvaudavo daug įvairių tautybių žmonių: gudai, lenkai, latviai, kiti.

Dažnai po šv. Mišių vienas kitas lietuvis duodavo maždaug tokio turinio priesaiką: „Aš, NN, būdamas lageryje pasižadu negerti alkoholio ir nerūkyti“ arba „Aš, NN, pasižadu lageryje ir grįžęs į Lietuvą nevartoti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti vienerius metus“. Tokios priesaikos visus gerokai tvardė.

Iš zonos gaudavome komunikantų ir razinų. Gulage visi žinojo, kad kunigams razinos reikalingos vynui pasidaryti. Komunikantus atsiųsdavo siuntiniuose supjaustytus mažais kvadratėliais ir sudėtus į cukrų.

Sykį Kalėdų laiku Popiežius Jonas XXIII mums, lietuviams, lagerio kaliniams, atsiuntė palaimintą kalėdaitį. Kiek žinau, tuo pasirūpino kunigo Prano Račiūno mama per Romos lietuvius, konkrečiai – per vyskupą Vincentą Brizgį. Kalėdaitis mus slapta pasiekė per lenkų kalinius. Jiems buvo pasakyta, kad jį reikia perduoti lietuviams kunigams. Kalėdaitį pasidalinome ir pasimeldėme už Popiežių.

Kalėdami Mordovijos lageriuose gaudavome lenkų savaitraštį „Slovo powszechne“. Lageryje buvo keli senosios lenkų kariuomenės karininkai. Iš Varšuvos jie gaudavo du to laikraščio egzempliorius su nurodymu vieną atiduoti lietuviams kunigams. Taigi turėjome progą pažinti literatūrinį ir religinį Lenkijos gyvenimą. Tuomet matėme, kad ir religiniame, ir politiniame visuomeniniame Lenkijos gyvenime la-

kunigai
Pirmoje eilėje iš kairės – ukrainiečių kun. Nikola Revt, lenkų prelatas Bronislav Džepetskij, kun. P. Račiūnas MIC.
Pirmas iš dešinės antroje eilėje – kun. Aleksandras MarkaitisMarkevičius SJ. Mordovija

bai išsiskyrė kardinolas Stefanas Višinskis. Kardinolas K.Vojtyla laikėsi tarsi šešėlyje. Bolševikams nepavyko suskaldyti Lenkijos Bažnyčios vadovų. Jei jie neleisdavo važiuoti į Romą kardinolui S.Višinskiui, nevažiuodavo ir kardinolas K. Vojtyla. Šie ganytojai mums buvo kaip kokie švyturiai.

Kagiebistai pastebėjo, kad kunigai lageryje daro įtaką kitiems kaliniams. Gal todėl apie 1960 metus kunigus, kitų tikybų dvasininkus, taip pat jehovistus, sekmininkus

Su kunigais P. Vasilik, S. Javorskij, S. Kiškiu.
Mordovija, Šv. Velykos,
1960 m. balandžio 17 d.

pradėjo koncentruoti viename lageryje. Matyt, siekė juos tarpusavyje supjudyti. Bet suklydo. Įvairių tikybų kaliniai gražiai sugyveno. Lageryje pagerėjo nuotaika, pranyko keiksmai.

Iš latvių kunigų buvo kunigas Štagars, iš ukrainiečių – Rytų apeigų Lvovo arkivyskupas Josyp Slipyj, kunigai – Jaroslav Sireckij, Step Ursta, Evgenij Meloš, Baberskij, Denis Lukaševič, Zeno Banderovič, Nikola Revt, Stepan Javors-
kij, Vladimir Tarnapolskij, Ilja Blavackij, Denis Drebitko, Pavlo Vasilek, jų klierikas Michail Margitič. Buvo keli lenkų kunigai, visi – seminarijos profesoriai. Profesorius Džepeckij buvo dogminės teologijos dėstytojas. Jis mums ją dėstė lageryje.

Mordovijos kalėjime „Akmeninis maišas“

Mordovijos lageryje išbuvau apie 3,5 metų. Po to 29 mėnesiams mane uždarė į specialų baudžiamąjį kalėjimą prie dešimtojo lagerio. Jame išsėdėjau iki bausmės pabaigos.

Kaip pakliuvau į kalėjimą?

1961 metais LTSR Aukščiausiasis teismas Vilniuje „už akių“ mane vėl teisė – už kunigišką veiklą lageryje. Ir pripažino ypač pavojingu recidyvistu. Buvau nubaustas perkėlimu į ypatingojo režimo kalėjimą, kuris vadinosi „Akmeninis maišas“. Prieš tai lageryje operatyvininkai manęs klausinėjo apie ukrainiečių arkivyskupą J. Slipyj. Aš jiems nieko nepasakojau. Gal ir tai prisidėjo. Bet apskritai buvau nuteistas už religinę veiklą lageryje: juk susirinkdavome maldai. To bausmei pakako.

Gyvenimas kalėjime

„Akmeniniame maiše“ (dešimtajame lagpunkto kalėjime) buvo sunku. Buvo blogai. Ten kalėjo apie du šimtus žmonių – pusė kriminalistų, pusė politinių kalinių. Kalėjime buvo barakas: viena jo dalis skirta politiniams, kita – kriminaliniams kaliniams. Žiemą kameras šildydavo tik kas antrą dieną. Dienai duodavo pusę litro vandens. Jei nevaro į darbą – tai dar gali tverti, bet jei į darbus varo – labai troškindavo. Dar duodavo vandens nusiprausti prausykloje. Labai blogai buvo su maistu – jo maža ir labai prastas. Buvom labai nusilpę. Pablogėjo regėjimas – negalėjome skaityti laikraščių, spausdinamų mažu šriftu.

Ant narų gulėdavo daug žmonių. Per tą daugumą negalėdavai pasiversti. Kaliniai versdavosi pagal komandą. Gultai buvo labai trumpi –
kojos išlysdavo nuo vidurio blauzdų. Dėl to jas labai skaudėjo. Turėdavai miegoti sulenktomis kojomis. Tai labai vargino.
Barake langai buvo palubėje. Viduje tamsoka. Stovėdamas ant žemės pro langą negalėdavai pažiūrėti. Ant naro užlipti ir pažiūrėti – neleisdavo. Į tualetą išvesdavo tik kartą per dieną. Tai buvo didžiausias nenusakomas kentėjimas – laukti, kada išves į tualetą. Tie dalykai buvo sunkūs.

Kun. Pavlo Vasilek

Užrašas ant nuotraukos:
„Iš visų pakampių šv. Kūčioms susirinkom visi, bet dar vieno mūsų tarpe trūksta“. Kadrėnai, 1962 m. gruodžio 24 d.

Ypač sekmadieniais, kai visi kaliniai būdavo kamerose (į tualetą išvesdavo iki 11 valandos ryto).

Kiekvienoje kameroje būdavo apie dešimt kalinių. Po kiek laiko į mūsų kamerą atvedė ukrainiečių kunigą Pavlo Vasilek, kurį vėliau kardinolas Slipyj įšventino vyskupu. Taigi buvome vyskupas, du kunigai ir dar du sektantai – tikrai gera publika.

Kai vėliau buvau klebonu Viduklėje, Pavlo Vasilek, jau vyskupas, aplankė mane ir aukojo šv. Mišias.

Per visą kalinimo Mordovijoje laiką tik vieną kartą gavau pasimatyti su artimaisiais. Tuo pačiu laiku kaip ir kun. Adomaitis. Jis tada buvo zonoje prie dešimto lagpunkto, o aš – kalėjime. Tąkart susitarę mus aplankyti iš Lietuvos atvyko mano ir jo seserys. Mums abiem kunigams ir mūsų seserims parai davė vieną kambarį.

Kartais saugumiečiai manęs klausdavo, ar aš ant jų pykstu. Turėjau pagrindo pykti – jie atėmė iš manęs jaunystę, Tėvynę, laisvę.

– Jūs man padarėte vieną gerą paslaugą, – sakiau jiems. – Aš maniau, kad marksizmas yra idėja, su kuria reikės labai rimtai kovoti. Bet dabar matau: jeigu marksistai neapsieina be KGB, tokia idėja nė grašio neverta, – kad nors vienas kuris ką į tai būtų atsakęs.

Arba jie man:

– Tu – nusikaltėlis.

– Ne, – sakau. – Dievas mane atsiuntė jus auklėti. Ir aš savo pareigą atliksiu.

Saugumiečiai žinojo, kad esu kunigas, ir rodė tam tikrą pagarbą. Kitiems bjauriai rusiškai rytą ar vakare šūkaudavo:

– Padjom! Odboj!⁵⁰

⁵⁰ Rus . – Kelkitės! Gulkitės!

O man gražiai:

– Labas rytas. Geros nakties. Kiti kaliniai klausia:

– Kodėl jie su tavim taip gražiai elgiasi?

– Jūs, – sakau juokaudamas, – tarybiniai piliečiai, su jumis gali ką nori daryti, o aš priklausau Vatikanui.

Kiekvieną rytą kalinius vesdavo į darbą. Visus išvesdavo per pusvalandį. Likdavo tik keletas invalidų. Specialių darbų nebuvo. Tik ūkio darbai. Reikėdavo iškrauti vagonus. Žiemą kasdavome sniegą.

Mano sesuo Janina.
Apie 1956 m.

Kalėjime po kurio laiko įsitaisiau felčeriu. Tą darbą mokėjau – buvau dirbęs Abezėje. Bet gal likus dviem mėnesiams iki kalinimo pabaigos felčerio darbo atsisakiau, nes mane pradėjo spausti kriminaliniai kaliniai, kad duočiau jiems narkotinių medžiagų – aptiekoje (vaistinėje) turėdavome tinktūros Opii simplex. Dėl to atsisakiau. Tada mane pervedė į darbų brigadą.

Turėjau susitikimą su Rusijos federacijos viešosios tvarkos ministru (ministr obščestvennogo poriadka⁵¹). Jis atvyko aplankyti kalėjimo. Tada dar buvau felčeriu. Atvyko su svita: divizijos vadas, generolas, Mordovijos obkomo partijos sekretorius. Kad jis ministras, sužinojau, kai lagerio viršininkas į jį kreipėsi „Tovarišč ministr“⁵². Visi susėdo mano kabinete felčerinėje, kiti stovi koridoriuje, nes netilpo. Ministras manęs klausia:

– Ar seniai sėdi?

Sakau, kad jau penkti metai.

– Kiek dar liko?

– Daugiau negu vieneri metai.

– Už ką sėdi?

– Nežinau, man nepasakė, – juokauju. Tada ministras:

– Kokia tavo tautybė?

– Lietuvis.

Tada jie visi tarp savęs:

– Ai, suprantama.

Visi sėdi ant kušetės, o aš stoviu. Tada jis vėl klausia:

– O kodėl jo neperkeliate į lengvesnį režimą?

Lagerio viršininkas – Ukrainos žydas Danilčenko – sako:

– Tovarišč ministr, skažu vam pozže.⁵³

Tada sakau:

– Va matote, jums pasakys, o man nesako.

Jie pakilo ir išėjo.

⁵¹ Rus. – Viešosios tvarkos ministras
⁵² Rus . – Drauge ministre.
⁵³ Rus. – Drauge ministre, atsakysiu jums vėliau.

Felčeris Mordovijoje

Kalėjimo viršininkas Likin

Kalėjime „Akmeninis maišas“ viršininku buvo majoras Likin. Labai simpatiškas žmogus, studijavęs istoriją Saranske (Mordovijos sostinėje). Jis dažnai ateidavo ir klausinėdavo apie Lietuvą. Mat buvo baigęs ir NKVD mokyklą Vilniuje. Klausinėjo apie Sniečkų, kitus. Kartą išsikvietė:

– Negaliu patikėti radęs knygoje parašyta, kad buržuazinėje Lietuvoje į Angliją kelis šimtus tūkstančių tonų bekonų ir lašininių kiaulių išveždavo. Ar gali tokia maža Lietuva tiek išvežt?

Atsakiau:

– Viršininke, jei net tarybinė literatūra taip rašo, tai gal reikia tikėti?

Kitą kartą jis klausia:

– Ar yra Lietuvoje religijos laisvė?

– Yra, – atsakiau. – Ir kadangi ji yra, būdamas kunigu sėdžiu kalėjime. Nebūtų laisvės – būčiau Lietuvoje ir dirbčiau kunigu.

Jis juokėsi – mėgo humorą.

– Ne tik aš sėdžiu, bet septintajame lageryje yra 27 kunigai, iš jų – 11 lietuvių, 12 ukrainiečių, trys lenkai ir vienas latvis, – taigi visiška religijos laisvė.

O sykį jam papasakojau, kad lageryje yra Ukrainos bažnyčios arkivyskupas, primas.

Kartą Likin pasiguodė, kad jo žmona serga, kad jai skauda galvą, ir klausė, ar nėra Lietuvoje gero gydytojo. Pasakiau apie „Aušros Vartus“ Vilniuje.

– Ar padės? – klausė.

Kitą kartą susitikęs prašo:

– Pasimelsk už mane.

– Viršininke, – sakau. – Iki šiol aš meldžiausi už jus kaip už priešą, o nuo šiandien melsiuos kaip už draugą.

Po to karto praeidamas pro mane jis visuomet nusišypsodavo. Niekada nepraeidavo nenusišypsojęs. Kiti kaliniai klausdavo:

– Kodėl jis tau šypsosi?

– Nežinau. Patys jo paklauskite, – sakydavau.

Dar apie jį. Kai dirbau felčeriu, šv. Mišias kasdien laikydavau procedūriniame – stalo stalčiuje. Prižiūrėtojai man netrukdydavo, nors matydavo, kad atsiklaupęs meldžiuosi.

Sykį majoras Likin, atėjęs pas mane, ilgokai kalbėjo, o po to klausia:

– Gal turi kokių prašymų?

– Poryt Velykos, – sakau. – O kiaušinių nėra.

– Ar būtinai per Velykas reikia kiaušinių?

– Nebūtinai. Jūs, stačiatikiai, kepate per Velykas paschą. Nesu stačiatikis, bet mielai suvalgyčiau paschos gabalą.

Vakare viršininkas atneša mums su Petru Paulaičiu 10 kiaušinių:

– Jums poryt Pascha, tai su Svarinsku abu ir suvalgykit. Per dvi dienas mes su Paulaičiu tuos kiaušinius ir suvalgėm. Jei kas būtų sužinojęs, majorui antpečius iškart būtų nuplėšę. Vis dėlto žmogus turėjo sąžinės ir meilės kaliniams.

Mano kalėjimo draugai

Petras Paulaitis

Kalėjime sutikau retą idealistą, nuostabų žmogų Petrą Paulaitį. Jis buvo idealistas iki kaulų smegenų. 35 metus išsėdėjo lageriuose. Rusai jį vadindavo Piotr Kazimirovič – kreipdamiesi pridėdavo tėvavardį. Taip rodydavo didelę pagarbą. Kalėjime jį visi labai gerbė.

Visas jo gyvenimas buvo auka Tėvynei, kova už laisvę ir tikėjimą. Manau, visi turėtume stengtis surinkti nors po kruopelę žinių ir liudijimų, kad tokie kariai kaip jis būtų paskelbti mūsų tautos šventaisiais.

Petras Paulaitis

Kilęs nuo Jurbarko valsčiaus, gimęs pasiturinčio ūkininko šeimoje 1922 metais aštuoniolikmetis Petras išvyko į Italiją. Saleziečių vienuolyne baigė gimnaziją. Milane studijavo filosofiją ir pedagogiką. Dirbo pedagogu Portugalijoje, Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje, vėliau Austrijoje dėstė lotynų ir italų kalbas. Turine studijavo teologiją, po to – politinę ekonomiką, lotynų kalbą. Po studijų Romoje 1939 metais grįžo į Lietuvą. Mokėjo lotynų, vokiečių, ispanų, italų ir portugalų kalbas. Dėstė lotynų kalbą Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje.

1940 metų birželį Paulaitis buvo suimtas, bet tą kartą jam pavyko pabėgti. Jis pasitraukė į Vokietiją ir ten įstojo į „Lietuvos aktyvistų frontą“ (LAF). Vokietijoje baigė žvalgybos mokyklą. Eidavo į Lietuvą žvalgybos tikslais. Taip vykdė LAF užduotis. Bendradarbiavo LAF leidinyje „Į Laisvę“.

Kai Lietuva atsidūrė vokiečių valdžioje, Paulaitis grįžo į Tėvynę ir dirbo Raseinių apskrities policijos viršininku. Vokiečiams išvaikius Ambrazevičiaus vyriausybę, dirbo mokytoju – Jurbarko gimnazijoje dėstė lotynų, vokiečių kalbas ir filosofijos pradmenis. Išsinuomojo didelį butą mūriniame name, kuriame dabar veikia V. Grybo muziejus, nupirko biliardą, šaškes, šachmatus ir įsteigė tarsi kokį neoficialų klubą. Mokiniai čia gaudavo gerą patriotinį religinį auklėjimą.

1942 metų pavasarį Paulaitis įkūrė pogrindinę jaunimo Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS) ir ėmė leisti „Lietuvos atgarsių“ laikraštėlį, kuris ragino vengti Reicho darbų ir nedalyvauti žydų represijose. LLGS okupacijų sąlygomis siekė išsaugoti Nepriklausomai Lietuvai kiek galima daugiau sąmoningų lietuvių. LLGS veikė Jurbarko, Raseinių, Tauragės, Šakių, Kauno apskrityje ir Kaune. 1944 metų vasarą jai priklausė 4374 nariai – daugiausia jaunimas iki 30 metų. Vėliau iš LLGS narių gimnazistų Paulaitis subūrė „Aido“ partizanų būrį.

1943 metų rudenį Jurbarke gestapas areštavo Paulaitį už antivokišką veiklą. Bet jam pavyko pabėgti. Nuo to laiko jis slapstėsi ir toliau vadovavo LLGS.

Kai 1944 metais tarybų armija vėl okupavo Lietuvą, Paulaitis nepasitraukė iš pogrindžio. Įsitraukė į rezistentinį judėjimą. Vadovavo Jurbarko partizanų grupei. Vietoj „Lietuviškų atgarsių“ ėmė leisti „Laisvės varpą“, vėliau tapusį ir Kęstučio apygardos laikraščiu. 1945 metų rudenį jis tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariu. 1946 metų rudenį kartu su kitais partizanų vadais įkūrė Jungtinę Kęstučio apygardą ir tapo Trijų lelijų rinktinės vadu, apygardos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku ir „Laisvės varpo“ redaktoriumi.

Paulaitis buvo labai drąsus. Raseinių apskrities NKVD pulkininkas Sinicinas buvo paskyręs 10 000 rublių premiją už Petro Paulaičio-Aido galvą. 1946 metų gruodį pas partizanus iš Vilniaus atvyko Juozas Markulis-Erelis. Paulaitį saugojęs partizanas V. Ivanauskas-Vytenis nujautė, kad juo pasitikėti negalima, įtarė jį dirbant NKVD. Apie tai pasakė Paulaičiui. Tačiau nebuvo svarių įrodymų, ir Paulaitis jo likviduoti neleido. Jis tiesiog netikėjo, kad Erelis gali dirbti KGB. Juk buvęs klierikas.

1947 metų pirmąją Velykų dieną Batakių miške „Kęstučio apygardos“ štabo bunkerį apsupo ginkluoti enkavedistai. Vyrai besigindami atsišaudė, o baigę šovinius susisprogdino granatomis. Kitą dieną ir Paulaitis pateko į pasalą. Jį išdavė Juozas Markulis-Erelis.

Paulaitį suėmė 1947 metų balandžio 12 dieną. Nuvedė į saugumo garažus. Ten gulėjo nužudyti jo mokinių kūnai. Kagiebistai norėjo, kad jis juos atpažintų. Paulaitis pasakojo norėjęs pulti prie išniekintų savo mokinių ir juos išbučiuoti. Bet su ašaromis akyse tepasakė, kad nė vieno nepažįsta.

Pradžioje Tauragėje, KGB rūsiuose, jį tardė ir kankino septynis mėnesius. Kovos draugų jis neišdavė. Vidaus reikalų ministras Rotomskis siūlė jam pasirašyti atsišaukimą į vi-

Antroje eilėje penktas iš kairės – Petras Paulaitis.
Čiurna, Sibiras, 1956 m. vasario 16 d.

sos Lietuvos partizanus, kad šie sudėtų ginklus. Už tai žadėjo tik tremtį į Rusiją. Visus tokius pasiūlymus Paulaitis atmetė. Ypatingasis pasitarimas 1947 metų lapkritį jį nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio. Taip prasidėjo jo golgotos kelias Sibire.

Pirmoji Paulaičio kalinimo vieta – „Statyba Nr. 501“ Tiumenės srityje, Oziorlage (Irkutsko sr.). Čia jis tiesė Sibiro geležinkelį. 1956 metais Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija peržiūrėjo Paulaičio bylą, sumažino jo bausmės laiką penkiolika metų ir leido grįžti į Lietuvą. Amnestijos pagrindas – aktyvus priešinimasis vokiečių okupacijai.

Paulaitis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, vėliau – Šiauliuose. Tačiau netrukus, Vilniaus MGB rekomendavus, Maskva anuliavo Paulaičio paleidimo dokumentą ir paskelbė jo paiešką.

Jį vėl suėmė 1957 metų spalį ir įkalino Šiauliuose. 1958 metų balandį jis buvo nuteistas už tai, kad su septyniais studentais neva mėgino atkurti LLGS vadovybę. Pagal Tarybų sąjungos baudžiamąjį kodeksą jam nebuvo galima skirti daugiau nei 10 metų bausmės. Tada prokuroras Mackevičius pareikalavo pridėti „neiškalėtus“ 15 metų, ir Aukščiausiasis teismas paskyrė 25 metų bausmę.

1957 metų lapkritį jį išvežė į Ozioralagą – Javasą (Dubrovlagą), vėliau – į Zubova Polianos rajoną, į Mordoviją.

Mordovijos kalėjime Paulaitis dirbo virtuvės darbininku. Jis neidavo į brigadinį darbą – kalėjime buvo pripažintas invalidu. Savo duonos davinį Paulaitis išdalindavo kitiems kaliniams, o pats sotindavosi maisto likučiais ant katilo kraštų, kuriuos nugramdydavo plaudamas. Taip ir maitinosi.

Paulaitis buvo tiesos ir meilės įsikūnijimas. Net saugumiečiai jį vadino moralinio tyrumo etalonu. Sacharovo vardo tribunole Kopenhagoje Paulaitis buvo charakterizuojamas kaip moralinio tyrumo pavyzdys.

1982 metų spalio 18 dieną, neleidę atsisveikinti su bendražygiais ir likimo draugais, Petrą išvežė iš Mordovijos lagerio. Nugabeno į oro uostą, saugodamiesi žmonių akių uždėjo antrankius, įsodino į lėktuvą, antrankius pridengė laikraščiu. Katalikų Bažnyčios Kronika rašė: „Taip buvo pasielgta su 79 m. amžiaus žmogumi, po 35 m. grįžtančiu į „laisvę“ arba, kalinių žodžiais tariant, „didžiąją zoną“.“

Paulaičio sutikimui Lietuvoje čekistai taip pat atitinkamai pasirengė. Tauragės saugumietis Vitkevičius išsikvietė jo bendražygį partizaną Leoną Laurinską ir įspėjo, kad bet koks susibūrimas pas Paulaitį ar su juo bus traktuojamas kaip nusikaltimas, už kurį bus traukiama baudžiamojon atsakomybėn.

Paulaitį į Vilnių lydėjo trys saugumiečiai. Pirmiausia nuvežė į Vilniaus KGB rūsius. Ten kurį laiką kalino ir prašyte prašė nors dalinai pripažinti savo kaltę. Paulaitis atsakė:

– Esu kaltas tik tiek, kad esu mažos tautos sūnus, tautos, kuri nepajėgė apsiginti nuo okupacinės rusų kariuomenės.

Vienas aukšto rango KGB pareigūnas Paulaičio klausė, ar jam negaila 35erių taip beprasmiškai praleistų metų. Jis atsakė, kad gailisi tik to, jog nesugebėjo apginti mažos lietuvių tautos, kovojančios už savo laisvę.

Matydamas, kad derybos nepavyks, čekistas papulkininkis Staškevičius pareiškė:

– Mes daugiau tavęs neteisime. Jei mėginsi rašyti kokius memuarus ar praeities atsiminimus, dingsi ir apie tave niekas nežinos.

– Žinau, kad pas jus žmonės dingsta. Galite ir dabar manęs neišleisti.

Kagiebistai palydėjo jį į autobusų stotį, įsodino į autobusą ir išleido į Šakių rajoną pas giminaičius. Taip po 35 metų Petras Paulaitis buvo paleistas į laisvę.

Draugams buvo neramu, kad jis neatsidurtų senelių namuose ar psichiatrinėje ligoninėje, – taip tada buvo elgiamasi su lageryje kalėjusiais inteligentais. Pranciškono Broniaus Poškaus rūpesčiu jo nuosavybe buvo pripažintas butas Kretingoje, Vytauto gatvėje. Čia jis ir apsigyveno. Gyveno kukliai. Kiekvieną sekmadienį dalyvaudavo šv. Mišiose.

Bet saugumiečiai nepaliko Paulaičio ramybėje. Persekiojo kiekvieną jo žingsnį. Kretingos rajono KGB jam uždėjo vadinamąją administracinę priežiūrą, pagal kurią vienerius metus jis negalėjo išeiti iš savo namų nuo 21 val. vakaro iki 9

Petras Paulaitis. 1985 m.

val. ryto, išvykti už rajono ribų ir kiekvieną sekmadienį privalėjo pasižymėti milicijoje. Paulaitis buvo nuolat kontroliuojamas ir šmeižiamas.

Kartą jis prasitarė:

– Sibiro gulage gyventi buvo lengviau negu čia, laisvėje. Tačiau žmogiškojo Petro Paulaičio kilnumo jiems nepavyko palaužti.

Petrui Paulaičiui šeimininkauti padėjo kaimynystėje gyvenusi Petronėlė Kuprelienė.

Paskutinius gyvenimo mėnesius ligų kamuojamas Paulaitis praleido kretingiškių Zitos ir Jono Kubilių namuose ir buvo apgaubtas jų rūpesčiu. Prieš mirtį jį slaugė seselė Monika Gavėnaitė ir gydytoja Irena Bartusevičienė.

Petras Paulaitis mirė 1986 metų vasario 19 dieną. Palaidotas Kretingos kapinėse, Padvarių kaime.

Bet ir po Paulaičio mirties saugumiečiai nenurimo. Jie grasino kunigams ir vietos žmonėms, kurie ketino dalyvauti laidotuvėse. Laidotuvių dieną aplinkinių mokyklų mokinių neišleido iš mokyklų.

Vis dėlto didelė žmonių minia gėlėse skendintį karstą atlydėjo į Kretingos bažnyčią. Į laidotuves susirinko ne tik kretingiškiai, bet ir didelis būrys Paulaičio bendražygių iš visos Lietuvos. Laidotuvių ceremonija buvo patikėta kunigui Liudvikui Šarkauskui.

Po laidotuvių kai kurie dvasininkai buvo iškviesti pasiaiškinti, o Telšių vyskupas Antanas Vaičius saugumiečiams turėjo rašyti pasižadėjimą, kad tokie „nusikaltimai“ nepasikartos.

Apie Petro Paulaičio kilnumą kalba daugybė faktų. Kartu su juo lageryje kalėjo jaunas politinis kalinys iš Ukrainos Zenion Popodiuk. Iš meilės ir pagarbos Paulaičiui jis išmoko lietuvių kalbą. Ne tik gerai kalbėjo, bet net laiškus rašė lietuviškai.

Ukrainiečių poetas Mikola Rudenko, Paulaitį pažįstantis iš gulago laikų, iš tremties Altajaus lageryje rašė: „...Sužinojęs apie pono Petro mirtį kažkodėl net nepatyriau didelio skausmo, – jis užmigo. Po iškentėtų kančių jis vertas poilsio. Dieve, ar turi didesnių už jį kankinių? Jis užsitarnavo būti gerbiamas kaip šventasis!“

1997 metų gruodžio 22 dieną Petrui Paulaičiui pripažintas kario savanorio statusas. 1998 metų gegužės 13 dieną Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 metų vasario 1 dienos dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius) (po mirties).

Arkivyskupas Josyp Slipyj

Su ukrainiečių arkivyskupu Josyp Slipyj (1892–1984) susitikau 1959 metais Mordovijos lageryje. Atvežė naują kalinių etapą. Sužinojome, kad atvyko Ukrainos arkivyskupas. Norėjome gražiai jį sutikti. Buvau anksčiau apie jį girdėjęs, bet nepažinojau. Pažintis su juo man buvo ypatinga – ji padėjo man dvasiškai bręsti.

Arkivyskupas Slipyj buvo ypatingas žmogus, ypatingas dvasininkas – Galicijos unitų metropolitas (1944 m.). Labai išsilavinęs. Baigė kelis institutus ir universitetus,

Arkiv. Josyp Slipyj lageryje

bažnytinę diplomatinę akademiją. Parašė du daktaro darbus – istorijos ir teologijos. Jo istorijos diplomą pripažino ir Tarybų sąjungoje. Mokėjo nemažai kalbų, gerai mokėjo graikų kalbą.

Atvykusį į lagerį arkivyskupą kunigai Pranas Račiūnas, Stanislovas Kiškis, kanauninkas Rauda, būrelis lietuvių ir aš sutikome savo barake ir pasveikinome sugiedoję Lietuvos himną. Smuiku ir akordeonu grojo lietuviai kunigai. Jis suprato, nusiėmė skrybėlę ir stovėjo, kol baigėm. O paskui sveikinosi. Mokėjo nemažai žodžių lietuviškai ir su lietuvių kunigais pasisveikino jų gimtąja kalba.

Slipyj buvo paskirta lova šalia kan. Raudos. Iš pradžių jis gyveno mūsų barake.

1946 metais bolševikai sunaikino Ukrainos graikų katalikų Bažnyčią ir ją prijungė prie Stačiatikių Bažnyčios. Rusijos siekiai paversti Ukrainos graikų apeigų katalikų dvasinius vadovus pavaldžiais Maskvai nebuvo sėkmingi, nors ir carų, ir tarybų valdžios uždarydavo graikų katalikų bažnyčias arba jose leisdavo tik stačiatikių pamaldas bažnytine slavų kalba. Religinė ukrainiečių tradicija visuomet buvo siejama su šios tautos siekiais atgauti nepriklausomybę.

Tarybiniais metais Ukrainos graikų katalikų dvasininkai dirbo pogrindyje. Ateistinė valdžia juos ypač puolė ir kėsinosi sunaikinti. Jų ganytojiška veikla buvo vertinama kaip antitarybinė.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ukrainiečių tauta atsidūrė tarp dviejų ugnių – tarybų valdžios ir hitlerinių okupantų. J. Slipyj palaikė tautiečių dvasią, rašė laiškus savo Bažnyčios kunigams, oficialiai pasisakė prieš abiejų okupantų veiksmus.

Pokaris Ukrainai buvo sunkus, vyko partizaninis karas. Pasipriešinime dalyvavo ir kunigai. Kunigus, kurie su bolševikų reikalavimais nesutiko, suėmė ir išvežė į lagerį. Dvylika Ukrainos vyskupų atsidūrė kalėjimuose, Sibiro gulage. Iš lagerių sugrįžo tik du šios Bažnyčios hierarchai. Arkivyskupas Slipyj iš lagerio buvo išsiųstas į Romą, kitas vyskupas grįžo į Lvovą. Visi kiti žuvo lageriuose.

Pas mus arkivyskupas J. Slipyj pateko jau daug metų iškalėjęs tarybiniuose lageriuose. Jis neslėpė savo požiūrio į ateistinę valdžią, todėl 1945 metais buvo suimtas ir įkalintas. Tuo metu jam buvo 53 metai.

Aštuonerius metus jis praleido tremtyje Krasnojarsko srities Machlakovo prieglaudoje. Čia parašė šešis Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios istorijos tomus.

Po Stalino mirties iš lagerio arkivyskupą J. Slipyj nuvežė į Maskvą ir apgyvendino viešbutyje. Jis susitiko su Berija ir
buvo kalbinamas pritarti bolševikų politikai. Pasak Berijos, kuriant tarybų valdžią turi dalyvauti ne tik atsiųsti rusai, bet ir tautiniai kadrai. Arkivyskupas bendradarbiauti nesutiko.

Jį nuvežė į Kijevo KGB kalėjimą. Čia laikė vienutėje. Vertė pasirašyti laišką Vokietijos kancleriui K. Adenaueriui – kaip kataliko kreipimąsi į kataliką – kuriame buvo prašoma, kad vokiečiai nevarytų aršios propagandos prieš tarybų valdžią, nes tai esą pakenks ukrainiečių katalikams. J. Slipyj atsisakė. Pusmetį jį pralaikė Kijeve ir vėl gražino į Mordoviją.

Dalį J. Slipyj rankraščių atėmė, bet jis juos vėl atkūrė. Greitai jo parašyta „Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios istorija“ pasirodė užsienyje. Kadangi jis rašė iš atminties, leidžiant rankraštį datas ir daug įvairių dalykų Vatikano archyvuose sutikrino lietuvis kunigas dr. Paulius Jatulis. Už tai pats Slipyj vėliau jį paskelbė Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios prelatu. Tai sužinojau iš paties prel. Pauliaus Jatulio gyvendamas Vokietijoje pas vyskupą A. Deksnį, kai Gorbačiovo laikais buvau ištremtas į Vakarus.

Kartu su arkivyskupu J. Slipyj lageryje ir kalėjime Mordovijoje praleidau daugiau nei trejus metus. Kalėjime vienoje kameroje buvome kartu daugiau nei tris mėnesius. Kai ukrainiečių hierarchą KGB kviesdavo tardyti, apie tardymą jis pasakodavo tik vienam ukrainiečiui ir vienam lietuviui. Tas lietuvis buvau aš.

Lageryje arkivyskupas mėgo rengti susibūrimus, pokalbius. Labai dažnai kalbėdavosi su lietuviais, su kuriais puikiai sutarė.

Lietuvių kunigai jį klausė:

– Kaip jus vadinti – Ekscelencija ar Eminencija?

– Kaip norit.

Labai dažnai išprovokuodavom arkivyskupą:

– Eminencija, jūs labai norite pakalbėti mums, lietuviams. Jis nusijuokdavo ir ateidavo pasikalbėti. Kalbėti nors ir mažai auditorijai mėgo. Ir turėjo ką pasakyti. Buvo daug matęs. Dirbo diplomatinėje tarnyboje. Pasakodavo su Lietuva susijusios Ukrainos istorijos atkarpas, labai gerai išmanė Vatikano reikalus.

Jis man pasakė vieną labai įdomų dalyką. Pasirodo, Nepriklausomybės laikais Lietuvos užsienio reikalų ministerija rėmė ukrainiečių studentus Vilniaus universitete ir perduodavo jiems lėšų. Jas į Lvovo kuriją siųsdavo per Belgiją.

Slipyj labai mėgo lietuviškas dainas. Kun. Račiūnas akordeonu, o kan. Kiškis smuiku gana dažnai pagrodavo.

Lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai lageriuose ir kalėjime sugyvenome labai gražiai. Kalėdami įsitikinome, kad iš visų kalinių geriausi lietuvių draugai buvo ukrainiečiai. Ten tarėmės, kad ir būdami laisvėje turėsime palaikyti kuo stipresnius draugiškus ryšius ir bendradarbiauti su ukrainiečių tauta. Gaila, šiandien mūsų valdžia ir Bažnyčios hierarchija nesupranta, kaip svarbu Lietuvos tikintiesiems palaikyti artimus draugiškus ryšius su Ukrainos tikinčiaisiais ir laisvės kovotojais.

J. Slipyj bendravo ir su teologijos daktarais lenkais. Tuo metu lageryje kalėjo geras popiežiaus Jono Pauliaus II pažįstamas prel. Vladislavas Bukovinskis, kilęs iš Krokuvos ir dirbęs Žytomiro vyskupijoje Ukrainoje. Jis turėjo fenomenalią atmintį: paimdavo laikraštį, perskaitydavo ir tuoj pat viską pažodžiui atkartodavo.

Mordovijos lageryje kartu kalėjo 25 katalikų kunigai: dvylika lietuvių, aštuoni ukrainiečiai, trys lenkai ir vienas latvis.

Lagerio kunigai aukodavo šv. Mišias. Aš tarsi pasidariau arkivyskupo adjutantu. Žinau, kad lageryje jis įšventino du ukrainiečių kunigus. O gal ir daugiau.

Arkivyskupas J. Slipyj labai daug rašė. Dažniausiai – laiškus Ukrainos kunigams. Bet ne vieną lapą, o visą sąsiuvinį. Rašė Ukrainos Bažnyčios ir tautos istoriją, nes ją labai gerai išmanė. Kartais prašydavo rasti jam kokią eilutę iš Naujojo Testamento. Mes turėjome rusišką Šventąjį Raštą, tai paieškodavau jam eilutės arba paragrafo. Parašęs prašydavo:

– Otec Alfons, spriač.⁵³

O kur lageryje paslėpsi? Bet sekėsi, nė karto nebuvom įkliuvę.

⁵³ Rus. – Tėve Alfonsai, paslėpk.

Kartais būdavo ir linksmesnių istorijų. Kanauninkas P. Rauda gaudavo siuntinių. Juose būdavo ir geros kavos. Lageryje kavą išvirti nėra taip lengva. Aš turėdavau ją virti. Virdavau „kitaikoje“ – lauko virtuvėlėje. Tam reikėdavo prisirinkti skiedrų. Jų patvoriuose pririnkdavo lietuviai. Vieną puodelį kavos visuomet nunešdavau arkivyskupui, kuris pamėgo kavą gyvendamas užsienyje.

Kan. P. Rauda

Kartą kavos buvo nedaug, tai kan. Rauda patarė virti skystesnę. Kai jis nunešė arkivyskupui tos kavos, tas prašė:

– Otec kanonik, a nielzia li pomienše vody?⁵⁴

⁵⁴ Rus. – Tėve kanauninke, ar galima būtų mažiau vandens?

Bet žiemą kaliniams buvo blogai, nes tualeto būdelė buvo 50 metrų nuo barako, be to, užtverta tik iš šonų, o apačia – atvira. Seni žmonės mažai vaikšto, prastai valgo, jiems užkietėja viduriai. Žiemą arkivyskupas J. Slipyj sušalo ir susirgo plaučių uždegimu. Lagery ligoniu laikydavo tik tada, kai temperatūra buvo daugiau negu 37,4 laipsnio. O arkivyskupui ji visada buvo 36,5 laipsnio, nors būklė buvo sunki. Kai iškviesta lagerio daktarė, kagiebisto žmona, dantų gydytoja, pranešė apie arkivyskupo ligą, vadovybė liepė jai nekišti nosies ne į savo reikalus. Matyt, jie buvo nutarę jį nužudyti.

Arkivyskupas gyveno paprastame barake. Man čia teko jį gydyti. Apie aštuonerius metus lageryje buvau dirbęs ligoninėje. Buvau šioks toks medikas, sanitarinės dalies felčeris. Kunigui P. Račiūnui mama buvo atsiuntusi didelių penicilino tablečių. Jomis slapta J. Slipyj ir gydžiau. Po trijų dienų būklė

Arkivyskupas J. Slipyj prieš palikdamas Tarybų sąjungą

ėmė gerėti, arkivyskupas atsigavo, ėmė valgyti. KGB įtarė, kad jį gydžiau: šnipai pastebėjo, kad kažko jam duodavau. Pakvietė į „sančastį“⁵⁵ ir sako:

– Imk špricus⁵⁶ ir eik gydyt savo Slipyj, – matyt, suprato, kad jų planas nepavyks.

Tada pradėjau jam leisti peniciliną. Jis palengva išgijo. O mane išsiuntė į kalėjimą, vadinamą „Akmeniniu maišu“.

⁵⁵ Rus . – Sanitarinis padalinys.
⁵⁶ Rus. – Švirkštus.

Kalėjime išgirdau, kad ir arkivyskupą J. Slipyj žada čia atkelti. Gerai sutariau su viršininku mordvinu majoru Likin, tai kai atvežė arkivyskupą, jis liepė man jį pasiimti į savo kamerą.

Žiūriu – ateina žmogus su ūsais, balta barzda ir juoda skrybėle. Aukštas, daugiau negu metro aštuoniasdešimties centimetrų vyras.

Viršininkas sako:

– Beri k sebe svojevo archierėja.⁵⁷

Pasitikęs matau, kad arkivyskupas susirūpinęs. Sakau:

– Eminencija, jūs esate areštuotas. Klausyti mano komandos. Imu jūsų daiktus ir eikite paskui mane.

Atvedžiau į kamerą:

– Jūs gyvensite čia. Tai bus jūsų vieta.

– Kas čia įvyko? – klausia arkivyskupas.

Paaiškinau, kad seniai čia gyvenu ir turiu šiokių tokių pažinčių.

Mūsų kameroje sėdėjo dar du kaliniai iš kažkokios sektos, ukrainietis kunigas, vėliau vyskupas Pavlo Vasilek, arkivyskupas J. Slipyj ir aš. Slipyj mums labai daug pasakodavo apie savo keliones po Europą ir darbą Romoje.

Kalėjime arkivyskupas daug kentėjo. Jam trūkdavo vandens. Pusė litro parai žmogui maža. Na, dar duodavo pora šimtų gramų kokios nors sriubos. Jis prašydavo parnešti jam vandens. Aš, kaip buvęs felčeris, vaikštinėjau laisviau. Turėjau pusės litro baklagą (gertuvę), ir kasdien jam parnešdavau vandens. To indo su vandeniu prižiūrėtojai iš manęs neatimdavo.

Kitas labai varginęs dalykas – per parą gamtinius reikalus atlikti vesdavo tik vieną kartą. Kameroje buvo kubilas – daryk kada nori, o į lauką neišleisdavo. Arkivyskupas labai vargo dėl užkietėjusių vidurių.

Kasdien mudu aukodavome šv. Mišias. J. Slipyj sėdėdamas ant narų man patarnaudavo. Turėdavome razinų ir neraugintos duonos. Atlikdavome visas apeigas. Jis man lotyniškai atsakinėdavo. Prižiūrėtojai, pastebėję, kad šv. Mišių metu per „Dominus vobiscum“⁵⁸ iškeldavau rankas, klausė:

⁵⁷ Rus. – Pasiimk pas save savo archiėrėją.
⁵⁸ Lot. – Viešpats su jumis.

– Što ty tam dielajieš rukami?⁵⁹

⁵⁹ Rus. – Ką tu ten darai rankomis?

Atsakiau, kad tai „proizvodstvennaja gimnastika“, t. y. gamybinė mankšta. Laikiau šv. Mišias kiekvieną dieną, ir niekas niekada netrukdė.

Su arkivyskupu vienoje kameroje gyvenau gal tris mėnesius. Po to mus išskyrė – kad nebūtume kartu. Mane pervedė į kitą kamerą.

Tada susitikdavome, kai atvesdavo į kiną. Jį rodydavo koridoriuje. Dažniausiai filmus apie Leniną. Į kiną vesdavo po kelias kameras iš karto. Lietuviai ir ukrainiečiai eidavo į kiną, bet nežiūrėdavo, o šnekėdavo apie savo reikalus. Prižiūrėtojai būdavo patenkinti, kad „žiūrim“. Mudu su arkivyskupu susitarėme, kad atėję į kiną sėdėsime kartu.

Kita mūsų susitikimo vieta buvo pirtis. Sueidavome visi politiniai kaliniai, nusirengdavom. Tada galėdavome atlikti išpažintį: sustodavom kampe nuogi ir vienas pas kitą atlikdavome išpažintį. Pirty arkivyskupo klausiau:

– Eminencija, ar išpažintis bus gera, kai mes abu nuogi?

– Manau, kad bus gera! – juokėsi.

J. Slipyj atlikdavo išpažintį pas mane – buvau būsimo kardinolo in pectore konfesarijus. Būti arkivyskupo nuodėmklausiu buvo mano „karjeros viršūnė“! Daugiau gyvenime nesu pasiekęs.

Aš J. Slipyj patarnaudavau pirty, kuo galėjau: nuplaudavau, nutrindavau nugarą. Bet svarbiausia – atlikdavome išpažintį.

Gulago lageriuose Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios hierarchas J. Slipyj iškalėjo 18 metų. Kai 1963 metais jį išleido iš kalėjimo, Visos Rusijos stačiatikių patriarchas atsiuntė jam telegramą, kuria sveikino atgavus laisvę. Tai buvo pirmas atvejis, kai iš tokio kalėjimo ką nors išleido. Lagerio prižiūrėtojai tuo labai stebėjosi. Niekam nebuvo aišku, kas nutiko.

Jam grąžino civilinius rūbus: jis turėjo „koloradkę“, juodą kostiumą ir juodą skrybėlę. Arkivyskupas J. Slipyj norėjo vykti į Lvovą, bet negavo leidimo. Jį tiesiog per Maskvą deportavo į Romą.

Po to ir į mane prižiūrėtojai ėmė kitaip – pagarbiau – žiūrėti. Klausdavo, kada aš važiuosiu pas Slipyj į Romą.

– Laukiu, kada italai atsiųs lėktuvą, – juokaudavau. Išleistas iš kalėjimo J. Slipyj paskelbė Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios patriarchatą ir tapo jos patriarchu. Šios institucijos nepripažino Maskvos patriarchatas, todėl Romos katalikų Bažnyčios vadovai vengė aiškiai remti Ukrainos graikų katalikų Bažnyčią, nes Maskvos stačiatikių hierarchai dėl to galėjo nutraukti santykius su Roma.

1965 metais J. Slipyj buvo pakeltas kardinolu. Pirmasis dekretas, kurį jis paskelbė, buvo skirtas Ukrainos katalikų universiteto įkūrimui.

Bet tik po jo mirties tokio universiteto idėja buvo pradėta įgyvendinti. Ir tik 2002 metais jis pradėjo veikti.

Prieš tai Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovu buvo arkivyskupas metropolitas grafas Andrejus Šeptickis (greta jo palaikų Šv. Juro sobore ilsisi ir kard. J. Slipyj palaikai). Jo įpėdiniu 1975 metais buvo išrinktas J. Slipyj.

1983 metais, gyvendamas Vatikane, Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios patriarchas kardinolas J. Slipyj bandė ginti mane, įkalintą jau trečią kartą.

Arkivyskupas J. Slipyj II Vatikano susirinkime.
1964 m. spalis

BROLIAMS LIETUVIAMS

Brangūs broliai Kristuje!

Mane pasiekė skaudi žinia, kad ir vėl suimtas A. Svarinskas – Jūsų sąbrolis-kunigas. Suėmimo aplinkybės ir priežastys man nežinomos, bet viena aišku: šis uolus ir atsidavęs Kristaus Bažnyčiai ir evangelijai kunigas nepadarė jokios piktadarystės nei valstybei, nei jos įstatymams. Jo vienatinė kaltė, tamsių žmonių akimis,
– uolumas dėl jų sielų, gėrio artimui ir Kristaus troškimo, kad evangelija būtų skelbiama visoje žemėje.
Kuo remdamasis tai liudiju? Pažįstu A.Svarinską iš susitikimų prieš dvidešimt met ų , iš gyvenimo kartu nelaisvės metais, kalinimo ir katorgos. Mudu nešėme bendrą kančių, nusižeminimo ir nerimasties kryžių. Nelaisvėje jis man buvo ištikimas kaip Titas Pauliui, iš jo patyriau gausiai paguodos, palaikymo ir pagalbos. Jis yra lietuvių katalikų Bažnyčios ir Tautos garbė.
Žinia apie jo areštą, po kurio tikriausiai seks teismas, yra skaudi. Tačiau juk kai apaštalus įkalino ir nuplakdino, jie išėjo iš sinedriono „džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5,41). Mes išgyvename dėl A. Svarinsko įkalinimo ir užjaučiame jį ir lietuvių tautą, iš kurios atimtas ganytojas, bet tuo pat metu šloviname Dievą, kad jam teko didžiulė dovana grandinėmis liudyti mūsų Išganytoją. Jų balsas stiprus, nes liudija tikrą valią ir teisingumą Jėzuje Kristuje. Su tokiomis mintimis kenčia A. Svarinskas ir visi, kurie su juo perėjo kalėjimus ir katorgas. Tegul gailestingasis Viešpats bus su tėvu Svarinsku jo liudijimo valandą, o mūsų maldos tebus jo stiprybė ir paguoda.

Viešpaties Malonė su Jumis!

Patriarchas ir Kardinolas
JOSYP SLIPYJ

Romos priemiestyje už suaukotus pinigus patriarchas pastatė graikų apeigų katalikų Šv. Sofijos bažnyčią. Ten kriptoje kurį laiką buvo saugomi balzamuoti jo palaikai. Kai 1989aisiais trečią kartą išėjau iš kalėjimo (mane paleisti pareikalavo į Maskvą 1988 metais atvykęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas), nuvykau į Romą. Ten apsilankiau patriarcho J. Slipyj pastatytoje bažnyčioje ir pasimeldžiau kriptoje prie savo kalinimo laikų bendražygio palaikų.

Paskutinius gyvenimo metus jis praleido Romoje bei Vatikane ir iškeliavo amžinybėn 1984 metų rugsėjo 7 dieną. Prieš mirtį jis prašė:
„Kai mūsų Šventoji Bažnyčia ir mūsų ukrainiečių Tauta bus laisva, nugabenkite karstą, kuriame ilsėsiuos, į gimtąją Ukrainos Žemę ir paguldykite Šventojo Juro Bažnyčioje Lvove, greta Dievo tarno Andrejaus karsto“.

Kardinolas J. Slipyj

1992 metų rugsėjo 27–30 dienomis jo palaikai buvo pargabenti į Lvovą. Aš buvau įtrauktas į perlaidojimo komitetą, ir man teko dalyvauti perlaidojant jo palaik us . Dvylikos kilometrų kelią nuo oro uosto, kur atskrido lėktuvas iš Romos su patriarcho palaikais, iki Šv. Juro soboro puošė vienuolika garbės vartų. Pakeliui stovėjo minios, kurios meldėsi ir sveikino garbingą tautietį, grįžtantį į gimtinę, apie kurią svajojo ir dėl kurios kovojo. Visą kelią nuo oro uosto jo karstas buvo nešamas ant pečių. Prie kiekvienų gėlėmis ir žolynais apipintų vartų eisena sustodavo. Prie Kalinių vartų įvyko mitingas, nors tuo metu tarybų valdžia Ukrainoje dar buvo stipri. Po iškilmių stiklinis karstas su balzamuotu kūnu tris dienas buvo paliktas, ir apie pusė milijono iš visos Ukrainos susirinkusių žmonių ėjo atsisveikinti su savo patriarchu.
2012 metai Ukrainoje buvo paskelbti kardinolo J. Slipyj atminimo metais.

Mane sužavėjo, kaip ukrainiečių tauta sugeba pagerbti savo kankinius. Per popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Ukrainoje, net neturėdami tinkamų sąlygų, ukrainiečiai jau kanonizavo 28 kankinius ir palaimintuosius. Peremyšlio vyskupas Georgijus Lakota, su kuriuo aš kalėjau viename lageryje Abezėje, taip pat pakeltas į Altorių garbę. Jaučiuosi kažkiek ramus, nes žinau, jog Danguje ukrainiečiai mane apgins.

* * *

Mordoviją palikau paleistas iš kalėjimo 1964 metų balandžio 9 dieną. Nebuvo galimybės atsisveikinti su lagerio ar kitose kamerose kalinčiais kalėjimo draugais, todėl atsisveikinau per paskutinį kalinimo mėnesį sutikęs ką per kino demonstracijas ar pirtyje. Taip atsisveikinau su Paulaičiu, Simučiu, kitais draugais.

Dieną prieš paleidžiant į laisvę mane nuvedė į vagoną pavalgyti. Tai buvo prižiūrėtojų valgykla – ant kaladžių pastatytas vagonas be ratų. Atidavė paltą, drabužius. Pavalgęs persirengiau civiliais drabužiais, ir mane išvežė į stotį. Paskui – į Potmos miliciją. Potmoje išbuvau gal parą. Išdavė pasą. Po to traukiniu važiavau į Maskvą, o iš ten – į Lietuvą.

Vėl Lietuvoje

Vilniuje: neregistruotas ir be parapijos

1964 metų balandžio mėnesį traukiniu pasiekiau Lietuvą. Apsistojau Vilniuje. Mane priėmė kun. Česlovas Krivaitis. Pas jį pirmą naktį ir pernakvojau.

Kitą dieną mane priėmė Jono Vailokaičio, Nepriklausomos Lietuvos Vilkaviškio banko direktoriaus, giminaičiai, gyvenę Odminių gatvėje, name, kuriame ir šiandien gyvenu. Bute, kuriame apsigyvenau, savo laiku gyveno prelatas Mykolas Krupavičius, kan. Tumas-Vaižgantas, rašytoja Lazdynų Pelėda: čia gyvendami jie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką. Kad galėčiau čia įsikurti, man tarpininkavo Natalija Bucevičiūtė (kardiochirurgo A. Marcinkevičiaus sekretorė). Ji globojo dvi seseris, šio namo šeimininkes.

Grįžęs iš lagerio dvidešimt mėnesių gyvenau Vilniuje neregistruotas. Apsilankantiems nesakiau, kad esu kunigas – prisistatydavau elektriku. Namuose laikiau š v. Mišias dalyvaujant saviems žmonėms. Neturėdamas pastovios darbo vietos kaip kunigas, daug važinėjau po visą Lietuvą. Sekmadieniais būdavau įvairiose parapijose. Lankydavau lagerių draugus – kunigus Vincentą Vėlavičių, Adomą Alminą, Albiną Krūvelį, Juozą Paulauską, kitus. Jie man leisdavo pasakyti pamokslus.

Netrukus nuvažiavau aplankyti Betygalą. Čia, gatvėje, sutikau žaidžiančius buvusius mokinius. Jie mane atpažino, nors buvo praėję beveik septyneri metai. Sutikau ir du brolius mokytojus Juškas – dorus lietuviškos dvasios vyrus.

Apsilankiau Kauno Kurijoje pas valdytoją kan. Juozapą Stankevičių. Pamatęs mane, jis paklausė:

– Ar jau razumnesnis grįžai?

Tai buvo pirmi jo žodžiai, pasakyti man grįžus iš lagerio. Tada mane jie užgavo. Vos susilaikiau neatrėžęs. Paklausiau apie galimybę eiti kunigo pareigas ir išvykau nieko žadančio neišgirdęs.

Buvau iškviestas į LTSR Vidaus reikalų ministeriją, kur mane egzaminavo visas būrys darbuotojų. Jie liepė išvažiuoti iš Lietuvos.

– Kur aš važiuosiu?

– Mūsų tėvynė plati.

– Jūsų gal ir plati, o mano – nuo Palangos iki Zarasų. Čia – vidurys. Manau, jeigu A. Sniečkus ir J. Paleckis neišvažiuoja iš Lietuvos, matyt, čia gyventi galima.

Kitą kartą per valdytoją kan. J. Stankevičių buvau iškviestas susitikti su religijos reikalų įgaliotiniu J. Rugieniu, buvusiu Kėdainių KGB viršininku. Prieš susitikimą valdytojas perspėjo pamokydamas:
– Kartais jis barasi. Bet patylėk. Nusileisk, nesiginčyk, – mat kagiebistai buvo pratę rėkti.

– Ant manęs jis nesibars, – sakau. – Aš jam nieko nepadariau.

Tuo laiku Rugienis buvo išsikvietęs ir kun. Juozą Zdebskį. Kai ėmė ant jo šaukti, kunigas Juozas ramiu balsu jį nuginklavo:

– Ministre, jums su nervais netvarkoj? Gal aš eisiu į gatvę, pasivaikščiosiu, kol jūs nusiraminsite? – įgaliotinis iš karto ėmė kita kalba šnekėti.

Kai aš pas jį nuvykau, jis man tarp kitko pareiškė:

– Iki tarybų valdžios galo kunigu nedirbsi. Eik dirbti į fabriką.

– Gerai. Aš jaunas, – atsakiau. – Palauksiu tarybų val-

Grįžus iš Mordovijos.
1964 m.

džios galo. Į fabriką dirbti neisiu. Kaip ir jūs neinate.

– Ne, ne. Tarybų valdžia bus visą laiką, – pasitaisė. – Ko jūs, ekstremistai, norite?

Tada pirmą kartą išgirdau man vėliau prilipintą etiketę „ekstremistas“. Greitai tas terminas paplito ir buvo lipdomas ir kitiems aktyviems kunigams.

Prieš išeidamas jam pasakiau:

– Mes norime tik tiek religijos laisvės, kiek jūs jos eksportuojate į užsienį, – ir nurodžiau spaudą, kur buvo rašoma apie religijos „laisvę“ Lietuvoje. – Mums reikia ir televizijos. Bet jos dar palauksime, mat dar neturime specialistų.

Būdamas Kaune vis užeidavau į Kauno arkivyskupijos, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų kuriją ir klausdavau valdytojo kan. J. Stankevičiaus ar kanclerio:

– Kas girdėti? Kas naujo mūsų fronte?

Išgirsdavau tą patį – kad nieko naujo ir kad turbūt Rugienis manęs neregistruos.

– Na, ir nereikia. Ačiū. Sudiev, – ir išeidavau.

Iš tokios padėties mane išgelbėjo kardinolas J. Slipyj. 1963 metais su delegacija nuo Lietuvos į Romą buvo nusiųstas valdytojas kan. J. Stankevičius. SSRS ambasadoje vyko Spalio revoliucijos metinių minėjimas. Kardinolas J. Slipyj iš mandagumo ten nuėjo. Lageryje aš jam buvau pasakojęs apie valdytoją. Jie susitiko, maloniai vienas kitą pasveikino. Kardinolas teiravosi apie mane. Vėliau, man grįžus iš lagerio, jis per kitus asmenis klausė Stankevičiaus:

– Kodėl kunigui Svarinskui, grįžusiam iš lagerio, neleidžiama eiti kunigo pareigų?

Netrukus Kauno kurijos kancleris kan. Steponas Telksnys (sėdėjęs lageryje, areštuotas Šiauliuose) man į Vilnių atvežė ir įteikė kunigo registracijos pažymėjimą su religijos reikalų įgaliotinio Rugienio parašu. Jame buvo nurodyta, kad esu skiriamas į Miroslavą altarista (kunigus, grįžusius iš lagerio, visada skirdavo tik altaristo teisėmis).

Taigi kan. Stankevičius dar spėjo sutvarkyti man leidimą dirbti, nes greitai buvo atleistas iš valdytojo posto, kuriame išbuvo labai ilgai – 18 metų.

Ten buvo tokia istorija. Į II Vatikano Susirinkimo I ir II sesijas kan. J. Stankevičius buvo išsiųstas kartu su KGB patikėtiniais – kan. P. Bakšiu ir kan. Č. Krivaičiu bei dviem lydinčiais „katalikais“ – gydytoju Povilu Kalvaičiu ir „inžinieriumi“ Vytautu Lučinsku.⁶⁰

⁶⁰ Vatikanas kvietė vyskupus T. Matulionį, J. Steponavičių, P. Maželį ir V. Sladkevičių. Bet KGB sutiko išleisti tik P. Maželį. Vyskupas T. Matulionis 1962 metų rugpjūčio mėn. mirė, o P. Maželis atsisakė vykti dėl ligos. Stankevičius pranešė Vatikanui, kad iš Lietuvos atvyks trise – jis su kan. P. Bakšiu ir kan. Č. Krivaičiu. Tačiau iš Romos telegrama buvo pranešta, kad laukiamas tik Stankevičius. Vis dėlto Maskva davė nurodymą, kad P. Bakšys ir Č. Krivaitis vyktų į I sesiją. Bet atvykę jie buvo palikti už durų, o vėliau į II sesiją buvo įleisti tik kaip stebėtojai, be teisių.

„Katalikas“ Lučinskas yra tas pats KGB 4-tos valdybos operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Lučinskas, nurodęs mano namuose Kulautuvoje atlikti kratą ir pasirašęs mano arešto Betygaloje nutar-

Kan. J. Stankevičius

tį: „Pagal išdėstytas aplinkybes iškelti baudžiamąją bylą apie Svarinsko Alfonso, Valcovo sūnaus, nusikalstamą antitarybinę veiklą, pagal nusikaltimo žymes nustatyto RTFSR BK 58- 10 I d. priimti ją savo procesui ir pradėti tardymą“.

Romoje kan. Stankevičius patyrė KGB spaudimą išsireikalauti, kad valdytojai Bakšys ir Krivaitis būtų įleisti į Susirinkimo posėdžius. Vyskupas V. Brizgys pasakė Stankevičiui apie slaptą ir dažną – kelis kartus per savaitę – P. Bakšio lankymąsi Rusijos ambasadoje. Ir pats Stankevičius patyrė „priežiūrą“: tuo metu, kai dalyvaudavo Susirinkimo posėdžiuose, buvo tikrinami jo lagaminai, kambarys, kišenės. KGB užsakytame viešbutyje likę vyskupijų valdytojai girtuokliavo ir pan.

Maskvos kagiebistai jį atleido iš pareigų po to, kai grįžęs iš Romos raporte nenurodė apie susitikimus su vyskupu V. Brizgi u ir 1964 metais jis atsisakė vykti į Romą dalyvauti II Vatikano Susirinkimo III sesijoje. Už tai buvo pašalintas iš valdytojo posto. Jam buvo neleista laikyti šv. Mišių. Jis buvo išmestas iš buto. Sekmadieniais ir šventadieniais Žaliakalnio Prisikėlimo bažnyčioje jis melsdavosi kartu su kitais tikinčiaisiais. Tada draugams prisipažino:

– Dabar pats pajutau, kad Bažnyčia persekiojama.

Savo atsiminimuose kan. J. Stankevičius rašė: „1965 m. vasario mėn. 2 d. [...] (Romoje) [...] aš nesutikau būti tik nesąmoningu, aklu įrankiu. Aš pasidariau kaltas, kad pamačiau tai, ko neprivalėjau matyti; aš išgirdau tai, jiems esant girtiems ir įsikarščiavusiems, ko neprivalėjau išgirsti; aš supratau tai, ko neprivalėjau suprasti; aš prasitariau tai, apie ką turėjau tik tylėti. Ir kaip toks, aš pasidariau netinkamas, nenaudingas, dargi žalingas.“⁶¹

1965 metų rugpjūčio mėnesį, kaip ir visi KGB netinkami kunigai, kan. J. Stankevičius buvo paskirtas altarista – Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.

Kan. Č. Krivaitis jo klausė:

– Pasakyk man, kanauninke, aš tik niekšas ir daugiau nieko?

Stankevičius atsakęs: „Aš manau, kad P. Bakšys yra didesnis niekšas, nes jis toks yra iš apsigimimo. O tamstą niekšu padarė tik aplinkybės. Kan. P. Bakšys jau nežino kelio atgal. Tamsta iš viso to dar galėtum išbristi...“⁶²

Deja, kan. Stankevičius irgi turėjo kelis KGB slapyvardžius... Buvo „artistas“...

Štai tokiai Lietuvos katalikų Bažnyčios vyskupijų valdytojų situacijai esant išvykau dirbti į Miroslovą. Mes jau tada gerai supratome, kad reikia klausyti tik Dievo. Mums neliko nieko kito – tik savo kunigišką ir visuomeninę veiklą derinti tariantis su tremtyje esančiais vyskupais Julijonu Steponavičiumi ir Vincentu Sladkevičiumi.

Kaip vėliau sužinojau iš savo bylos, pirmieji įkalčiai trečiajam mano suėmimui buvo pradėti rinkti Miroslave.

⁶¹ Kan. dr. Juozas Stankevičius. Mano gyvenimo kryžkelės. Atsiminimai , Vilnius, 2002. P. 704.

⁶² Ten pat. P. 723.

Redaktorių žodis

Ši knyga yra pirmoji monsinjoro Alfonso Svarinsko prisiminimų dalis, apimanti jo gyvenimą iki 1965 metų. Ją seks antroji dalis, aprašanti tolesnį laikotarpį.

Monsinjoro Alfonso Svarinsko prisiminimus įrašė ir įrašų transkripcijas padarė Mykolo Romerio universiteto prof. habil. dr. Donatas Stakišaitis.

Tekstą redagavo ir maketavo Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno technologijos universiteto docentė dr. Lina Šulcienė, padedama vyro Artūro Šulco.

Rengiant tokią knygą labai svarbu kiek įmanoma gausiau iliustruoti aprašomus įvykius. Tai nebuvo paprasta. KGB kratų metu paėmė ir negrąžino beveik visų monsinjoro nuotraukų. D. Stakišaičiui teko jų ieškoti įvairiais keliais.

Nuotraukas paskolino monsinjoro brolio sūnus Jonas Svarinskas, sesers sūnus Vytautas Pupkus, gydytoja dr. Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė, monsinjoro seminarijos bendrakursis Bronius Nemeikšis. Jis maloniai sutiko ne tik duoti nuotraukas, bet ir išsaugotą seminarijos rektoriaus kun. P. Venckaus laišką. Duodamas tarė:

– Paimkite. Man jų nebereikia. Aš jau išeinu. Ir po savaitės išėjo pas Viešpatį...

Partizanas Jonas Čeponis paskolino ir išsaugotas nuotraukas, ir monsinjoro jam į lagerį rašytus laiškus, taip pat lageryje leistą slaptą laikraštį „Šviesos spindulėlis”. Keletą nuotraukų gavome iš Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus Vlado Šimkūno ir kun. Prano Račiūno fondų⁶³. Jų paskolino kito monsinjoro seminarijos bendrakursio kun. Jono Kazlausko sesers duktė gydytoja Regina Mačiulienė (būdama studentė ji užrašinėjo kun. Markaičio tekstus, rengiamus pogrindžio spaudai), Kauno arkivyskupijos muziejaus vedėja Irena Petraitienė, Jėzuitų vienuolyno vadovybė.

⁶³ Rengiant knygą Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus sutikimu buvo panaudotos nuotraukos, saugojamos F151 ir F-187 fonduose (šios nuotraukos – knygos puslapiuose 114, 120, 123, 127, 153, 225, 226, 227).

Visiems jiems nuoširdžiai dėkojame. Taip pat – uoliai padėjusiems ieškoti nuotraukų broliams kunigams Vytautui ir Gintui Sakavičiams.

Dėkojame Juozui Valiušaičiui už kardinolo J. Slipyj laiško vertimą ir vertingas pastabas dėl ukrainiečių pavardžių rašybos.

Teksto redaktorės – Ramutė Bingelienė, Auksė Gasperavičienė.

Viršelio autorius – Domantas Vildžiūnas.

Vardų rodyklė

Abromavičius S. 44
Abromavičiūtė Rita 208
Adenaueris K. 271
Adomaitis Pranciškus 104, 223, 257
Ališauskas 140
Alekna 109
Alminas Adomas 104, 282
Ambrazevičius 43
Ambrazevičius Aleksandras 43
Ambrazevičius-Brazaitis Juozas 263
Andriukaitis 87
Antanaitis Alfonsas 62, 78, 83, 98
Antanaitis Bronius 164
Antanaitis Saliamonas 38
Antonovas 81, 88
Armonaitis Juozas 86

Baberskij 253
Bagdonavičius Albinas 44
Bakšys P. 285, 286
Balčiūnaitė Marcelė 35
Balčiūnas J. 224, 237
Balčiūnas Vytautas 35, 51, 52, 55–57
Baltrušienė Marija 242
Baltrušis Algis 241, 242
Baltrušis Romualdas 33
Baltrušis Stasys 33, 34
Barkauskaitė Felicija 33, 39
Barkauskas K. 48
Bartašiūnas Juozas 118
Bartusevičienė Irena 268
Bazilevičius Vincas 103
Berija 141, 143
Bičiūnas Donatas 242
Bieliūnas Antanas 95
Bieris Vilius 18
Bingelienė Ramutė 288
Blavadskij Ilja 254
Bliukytė Ona 78, 79, 82, 98, 142, 143, 160
Blotnis Valentas 208
Bonderovič Zeno 253
Borisevičius Vincentas 177
Borisevičiūtė Elžbieta 177
Borisevičiūtė Magdutė 177
Borisevičiūtė Marija 177
Borisovaitė Elena 48
Boruta Jonas 103
Boruta Kazys 103
Botyrius Julius 38, 40
Brede 119
Brizgys Vincentas 251, 285
Bucevičiūtė Natalija 282
Budraitis Tadas 104, 109, 110, 140, 161
Bukovinskij Vladislov 272
Bulauka Motiejus-Kolumbas 44
Bunkus Antanas 223, 224, 228, 230
Buožius Mykolas 72, 80, 81, 164, 184
Burokaitė Angelė 207
Burokaitė Dalia 207, 208
Buteikis 82
Butkevičius Povilas 104, 109, 125
ButkevičiūtėJurkuvienė Ramunė
287
Būčys Pranas 225

Chruščiovas N. 144, 160, 174

Čaikauskaitė-Damarackienė Rūta 169, 170
Čeponis Jonas 55, 56, 61, 68,
78, 79, 84, 98, 155, 179, 183,
185, 287
Čėsnys 156
Čistiakov 225
Čurin 80, 88, 96, 97, 142

Danauskaitė Danutė 29, 30
Danauskas Juozas 30, 33
Danilčenko 259
Deksnys A. 271
Dobrovolskis Stanislovas 103
Dogelis 156
Dovydovas 219, 220
Drebitko Denis 254
Dudaitė Stasė 98
Dulbinskij 109
Dulbinskij, vysk. 109, 110, 137
Dulksnys K. 228
Dunda Gerardas 103
Durniov 95
Džepeckij 252, 254

Endriukaitis Algirdas 6, 224,
241, 242, 248

Filipavičius 241
Filomenova 173
Finkelšteinas 115
Fomin 79
Fuht V. 52

Gajauskas Balys 6, 224, 243, 244
Galinaitis V. 195, 219, 220, 229
Galvytis 220
Gangavševa L. 173
Gangavševas 180
Garbatskij Daškevič 123
Garmus Antanas 95
Garuckas Karolis 132
Gasiūnas Algirdas 103
Gaškaitė Nijolė 44, 240
Gasparėnas Jonas 169
Gasparėnienė Onutė 169
Gasperavičienė Auksė 288
Gavėnaitė Monika 74, 268
Gedvilas M. 173, 178
Ginsburgas Aleksandras 243
Girnytė Valė 39
Glazai 30
Glukovcov 93
Gonestaitė 219, 220
Gorbačiovas M. 271
Grigaitis Juozas 52
Grigienė 38
Grigoraitis Zakarijas 203
Grikenis Romualdas 42
Grišin 93
Grybas Vincas 110
Grybas Vytautas 109, 110
Gruodis Stanislovas 52, 59
Gudaitis 117
Gudaitis Stasys 109, 110
Gudanavičius Gustavas 83, 166, 167, 171
Gurauskai D. ir K. 172, 177
Gurio A. G. 75
Gustas Juozapas 76, 87, 95

Hitleris 30

Ivanauskas -Vytenis 264
Ivanov 104
Ivaška Antanas 17

Yla Stasys 45, 52, 53, 199

Jakubonis Bronius-Stiklas 69,
70, 71, 82, 98
Jakubynas Kęstutis 100, 244
Jakubonis Stasys 70
Janulis Anastazas 103
Janušaitis Aloyzas 76, 83, 84
Januševičius 156
Jaravoj 247
Jasas Petras 103
Jasiūnaitė Stasė 172, 173, 174
Jašinskas Mykolas 125
Jatulis Paulius 271
Javorka Vendelin 113, 116
Javorskij Stepan 237, 254
Jofė 124
Jokūbauskas T. 140
Jokūbauskis S. 51, 156
Jonas XXIII 251
Jonas Paulius II 137, 272, 281
Jonauskas 62
Jonika 213
Jonys J. 228
Jukna 219, 220, 221
Junaitis J.-Vanagas 44
Jurgaitis Antanas 223, 228, 230, 238
Juodišius Jonas 5, 104, 118– 122, 127, 179
Jurgutis Vladas 45
Juška Antanas 191, 282
Kadaras J. 171
Kalibatas Pranciškus 31
Kalniūnas Anupras 38
Kalvaitis Povilas 285
Karčiauskaitė A .J. 215
Karčiauskis Jonas 103
Karklys T. 235
Karsavina Tamara Pavlovna 125
Karsavinas Levas 5, 104,123– 128
Karsokas Vincas 103
Kasatkin 246
Kasparas K. 44
Kauler 119
Kauneckas Vytautas 168, 185,
Kavaliauskas A .-Papartis 44
Kavaliauskas Algirdas 129
Kavaliauskas Česlovas 55, 57
Kazlauskas Jonas 287
Kisminas E. 196, 199, 202, 210, 228
Kiškis Henrikas 229, 230
Kiškis Saulius 230
Kiškis Stanislovas 6, 103, 195,
197–199, 203, 207, 222, 223,
228–230, 237, 253, 269, 272
Kolesnikov 211
Koska Anupras 11
Kotlerov 93
Krikštaponis Juozas 74
Krimskij Leonid 113, 115, 116, 122, 126
Kriščiūnas Romualdas 163
Krivaitis Česlovas 165, 282, 285, 286
Kryževičius Kazimieras Vytautas 103
Krupavičius Mykolas 282
Krūvelis Albinas 147, 163, 282
Kubilienė Zita 268
Kubilius Jonas 268
Kučinskis 60
Kudirka K. 161
Kukta J. 228
Kukuoška Edvardas 29, 30, 31
Kukuruzinskij Adolf Feliksovicz
126
Kulvinskis 219
Kundrotas Kazys 55, 61, 62
Kuprelienė Petronėlė 267
Kuraitis Pranas 52, 179
Kuznecov 88, 141, 142

Laberže 225
Lakota Georgij 137, 206, 281
Lapka 45
Laukaitis Juozas 96, 97
Laurinskas Leonas 266
Lazdynų Pelėda 282
Lažinskas Petras 181
Lemanas 39
Leninas 42
Lenktaitis V. 235
Leonas Silvestras 103
Leoni Pietro 209
Leskauskas 93
Liaudis K. 196, 205
Likin 6, 260, 261
Liniauskas Vytautas 196, 197,
199, 200, 203, 204, 206,
208–211, 229
Lipniūnas Alfonsas 45
Lučinskas 193, 195, 196, 285
Lukaševič Denis 253

Maceina Antanas 54
Macijauskas 117
Mačiulis 116
Mačiulis Maironis 72
Mačiulienė Regina 287
Mačiulytė Marcelė 72
Mačiūnas Algirdas 103
Mackevičius 233
Mackevičius 265
Mačys Pranciškus 37, 38, 57
Maleckaitė Veronika 180, 195,
207, 210–215, 217–220
Mankeliūnas V. 51
Marcinkevičius Algimantas 23, 282
Markaitis-Markevičius Aleksandras 6, 103, 223, 230, 237, 238,
252, 287
Markulis Juozas-Erelis 113, 264
Martavičius Leonardas 91, 139,
142, 193, 195, 228, 232
Masaitis Aleksandras 104
Masloboev 75, 78, 79, 81, 88
Margitič Michail 254
Matukevičius Jonas 145
Matulionis Teofilius 41, 54, 55,
189, 228, 233, 285
Matuzevičius Leonardas 103
Maželis P. 285
Medišauskas Petras 76
Meijer 75
Meilus Edvardas 81
Melech Aleksandr 208, 209
Meloš Evgenij 253
Mickaitis Juozas 103
Mickevičiūtė Petrutė 169
Mieldažys Antanas 147
Mikoliūnas 104, 107
Mindszenty József 171
Misiūnas Jonas -Žalias Velnias 43, 44, 61, 68, 69, 83
Miškinienė Aleksandra 188
Miškinis Antanas 188
Mitrikas Antanas 68
Mykolaitis 170, 171
Mykolaitis Vincas-Putinas 148
Mocius Algirdas 6, 103, 213,
223, 231–237, 249, 250
Mockevičius Pranas 204
Mockevičiūtė Petrutė 166
Molis Stasys 145, 146
Morkūnas Ignas 13, 49
Morkvėnaitė Marytė 145
Morozienė Paulina 206, 210
Motieka Kazimieras 213, 214
Murauskas Pijus 38

Nadis Imrė 171
Naglis Stasys 241
Nasevičius Vladas 120, 135, 187
Našlėnas -Kerbelis Petras 57, 68,
84, 168, 169, 175, 183
Naujalis Juozas 230
Naujokaitis Pranas 37
Neciunskas Zigmas 95, 189
Nemeikšis Bronius 287
Norkūnas 35
Novikovas 107

Obukauskas J. 195, 196
Olbutaitė Jadvyga 208
Olšauskas Antanas 177

Pakuckas Jonas 241, 242
Paleckis J. 283
Paliulytė Kotryna 162
Paltanavičius Kazys 103, 165
Paltarokas Kazimieras 165, 225
Paltarokas Petras 104
Paškevičius -Paškus Antanas 46
Paukšta Jonas 125
P aulaitis Petras 6, 103, 243,
261–268, 281
Paulauskas Juozas 282
Paulavičiūtė Aldona-Laukinukė 43, 44
Paulius VI 225
Pauluškina Liudmila 208
Pečiulienė M. -Tulpė 43
Pečiulionis Motiejus 79, 95
Penkauskas 156
Petraitienė Irena 287
Petraitis Jonas 51
Petraitis Pranciškus 49, 51
Petraitis Vytautas 180, 195, 207,
210-215, 218, 219
Petronienė Elžbieta 13
Petronienė Stefanija 13
Petronis Gintaras 13
Petronis Ignas 13
Petronis Kazimieras 13
Petronytė-Morkūnienė Liucija 13
Petronytė-Morkūnienė Veronika 13
Pijus XII 165, 180
Pilka Steponas 42
Pilka Teofilis 41
Pinkevičiūtė Ramunėlė 170
Pipiras 159
Pivoriūnas Kazimieras 109, 110
Plechavičius Povilas 46
Plioplys Vytautas 76, 84
Plumpa Petras 6, 224, 240, 248
Pocienė Antanina 195, 206, 210
Popodiuk Zenion 268
Poškus Bronius 266
Potočniak A . 237
Povilaitis 95
Povilaitytė Birutė 208
Povilionis 109, 184
Poviliūnas Jonas 159, 160
Pranevičius 88
Preikša Antanas 177
Preikšienė Bronė 177
Puikis 50
Pukys Povilas 116
Pukys Rapolas 186
Pupelaikis Stanislovas 103, 120
Pupkus Vytautas 287
Pupų Dėdė 35
Pusdešrytė-Šimkūnienė Lionė 36, 153, 154
Pušinis B. 163
Putrimaitė Birutė 240
Puzonas Liudvikas 104, 110, 116, 127, 135

Ragaišis Romas 243
Ragauskas Jonas 159
Račiūnas Pranciškus 6, 104,
129, 222, 225–227, 230, 251,
252, 269, 272, 273, 287
Račkauskienė 169
Ramanauskas Pranciškus 58,
104, 110, 117, 133–135, 137,
139, 140, 163, 177, 178, 180,
192
Rankela Petras 102
Rapalavičius Valerijonas 108, 109
Raškevičiūtė Albina 169, 170, 179
Raštikis Stasys 54
Rauda Petras 85, 103, 223,
230, 234, 238, 249, 250, 269,
270, 273
Razubaev 95
Reiganas Ronaldas 280
Reinys Mečislovas 129
Revt Nikola 252, 253
Riauba Kazys-Liūtas 86
Riaubaitė 86
Rimkevičius Stasys 52
Ryliškytė S. 237
Rotomskis 264
Rožanskis 87
Rudenko Mikola 268
Rudiko 79, 90, 96, 98, 142
Rugienis J. 283, 284

Sabaliauskas 156
Sacharovas Andriejus 243
Sakalauskas 81
Sakalauskas Bronius 159
Sakavičius Gintas 288
Sakavičius Vytautas 288
Saulutė 93
Savostinas 193
Sčeponavičius Vytautas 242
Seliokas Vincas 103
Senkus Vincentas 91, 103
Serapinas Mykolas 35
Sideravičiūtė Milda 172
Simanonis Kazys 46, 57
Simaška Edvardas 76, 78, 83, 95, 147, 228
Simaška Liudas 147
Simaška V. 163
Simutis Liudvikas 6, 160, 224, 239, 281
Sinicinas 249
Sireckij Jaroslav 253
Sladkevičius Vincentas 58, 188, 189, 286
Slavinskas Antanas 164
Slipyj Josep 6, 253, 255, 257, 269–281, 284, 288
Smetona Antanas 35
Smilgevičius Alfredas 185
Sniečkus A. 260, 283
Sologubov 124
Sruoga Balys 45
Stakišaitis Donatas 287
Staniulaitienė Jadvyga 41
Stankevičius 109
Stankevičius Juozas 111, 163, 165, 177, 181, 282, 283–286
Stankūnas Rapolas 38
Stankūnienė Irena 179
Staškevičius 266
Stepaniuk Michail 250
Steponavičius Julijonas 164, 165, 286
Strazdas Bronius 38
Stungurys Stasys 241, 242
Survila Edvardas-Lakštingala 97, 98
Survila Juozas-Šarūnas 82, 93, 97, 98
Suško 111, 133
Sūnelaitis A. 196, 211
Svarinskaitė Irena 18
Svarinskaitė Janina 17, 18, 210, 258
Svarinskaitė Marytė 18, 166
Svarinskas Alfonsas 19, 136, 180, 287
Svarinskas Jonas 18, 287
Svarinskas Pranas 11, 12
Svarinskas Vaclovas 13, 18, 19, 23, 200, 204, 205
Svarinskas Vytautas 13, 16, 17, 18
Svarinskas Vladas 19
Svarinskienė Apolonija 13, 200, 204, 205

Šapoka Adolfas 197
Šapoka Leonas 104
Šarkauskas Liudvikas 268
Šauklys Viktoras 47
Šaulys 156
Šeptickis Andrejus 277
Ševachaitei Ch. J. 215
Šiaučiūnas Ignas 104
Šiaučiūnienė Ona 169
Šilas Povilas 104
Šimaitienė Joana 206
Šimkūnas Vladas 36, 104, 113–
117, 119, 121, 122, 124, 126,
135, 136, 147, 153, 154, 287
Šimkūnaitė Eugenija 114
Šiulžinskaitė Kristina 208
Šlaitas Vladas 36
Šmigelskas Kazimieras 103, 109
Šniukšta Pranciškus 177, 178
Špokas P. I. 215, 217
Špokevičius Antanas 54
Štagars 253
Študersas 39
Šukšta Č. 126
Šukys 159
Šulcas Artūras 287
Šulcienė Lina 287
Šustariov 88
Švoba Jonas 37

Tamkevičius Sigitas 235
Taranda Antanas 38, 41
Taraškevičienė Ona 81, 98
Tarnapolskij Vladimir 254
Telksnys Steponas 284
Todesas D. 54, 79, 84, 88
Tokariovas 199
Toliušis Zigmas 85, 86
Tolskij 95
Trimonienė R. 44
Tušaitė Ona 98
Tušas Alfonsas -Papuošalas 98
Tušas Kazys -Nemunas 98
Tušienė Kazimiera 40

Ursta Step 253
Užkurnys Ipolitas 174

Ūsorius Stasys 159

Vaičionis Kazimieras 5, 129– 132, 209
Vaičius Antanas 268
Vaidonavičiūtė Zita 166
Vaigauskas R. 195, 196
Vaičiūnas Balys 161
Vaičiūnas Povilas 161
Vailionis Algimantas 20, 203
Vailokaitis Jonas 282
Vaišnora P. 229
Vaitelis Danielius –Briedis 82, 98
Vaitkus 156
Vaitoška 100
Vaivada 110, 137
Vaižgantas Tumas 282
Valančius Motiejus 11
Valatka Petras 95
Valdhaimas Kurtas 235
Valeika 70
Valiušaitis Juozas 288
Valiūnas Pranas 110, 117
Valušis Andrius 42
Vanejev Anatolij 128
Vareikis Jonas 58, 78
Varkala Vytautas 242
Vasiliauskas Kazimieras 103,
129, 147
Vasilek Pavlo 254, 256, 257, 275
Vaškelis 220, 221
Vėlavičius Vincentas 103, 104,
107, 282
Velička Vladas 170
Venckus Pranciškus 62, 287
Vėtra 101
Veverskis Kazys 78, 79
Vildžiūnas Domantas 288
Vilutis Leonas 145
Višinskis Stefanas 253
Vitkauskas 85
Vitkauskas V. 38
Vitkevičius 266
Vojtyla Karolis 253
Vosylius K. 160
Vosylius Vytas 242
Voveris Jonas 103

Zabulis Henrikas 36
Zacharov 88, 90, 141, 142
Zajančkauskas 182
Zapkus A.-Piliakalnis 44
Zdebskis Juozas 73, 283
Zimanas G. 219
Zinkevičius Zigmas 36
Zubreckas Alfonsas 119
Zubrus Jonas 78, 83

Žalynas V. S. 215, 216
Židanavičius J. 229
Žilys Vincas 104
Žitinevičiūtė Teresė 208
Žitkus 159
Žvinys Jonas 104, 109, 110, 116, 137
Žvirblis 82
Žvirgždas Stasys 242
Žvironas Antanas 104

UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08

Svarinskas, Alfonsas
Sv-08 Nepataisomasis : atsiminimai / Alfonsas Svarinskas. – Vilnius : „Versmės“ leidykla, 2014. – ISBN 978-9955-589-90-7
D. 1. – 2014. – 296 p. : iliustr. – Asmenvardžių r-klė:
p. 289 295. – ISBN 978-9955-589-91-4

Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo
40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos.

UDK 23/28(474.5)(092)+23/28(474.5)(093.3)+
821.172-94

Alfonsas Svarinskas
NEPATAISOMASIS
Atsiminimai
I dalis

Redaktoriai Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė,
Kalbos redaktorės Ramutė Bingelienė, Auksė Gasperavičienė
Maketavo Artūras Šulcas, Lina Šulcienė
Viršelio dailininkas Domantas Vildžiūnas

Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Tiražas 1000 egz.
viršelis2

Nepataisomasis

Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai

I dalis

Turinys

Mano šeima

Vaikystės darbai

Mano mokslai

Keturi skyriai Vidiškiuose

Penktasis skyrius Ukmergėje

Šeštasis skyrius Deltuvoje

A. Smetonos vardo gimnazijoje Ukmergėje

Pirmoji okupacija

Vokiečių okupacija

Ukmergės mokytojų seminarijoje

Kunigų seminarijoje

Kovos už laisvękeliai ir kalinimai

Pas partizanus

Pirmasis areštas

Areštavimo pagrindas ir areštas: duomenys iš bylos

Tardymai: pradžia

Kauno KGB kalėjimo kameroje

Kauno kalėjimo realijos

Tardytojai

Tardymai: kankinimas

Troikos teismas

Apskundus nuosprendį

Pirmasis įkalinimasKelionė iš Vilniaus į Šiaurę

Pirmąsyk Intoje

Gyvenimas Abezės lageryje

Ligoninė

Generolas Jonas Juodišius

Profesorius Levas Karsavinas

Kunigas Kazimieras Vaičionis

Kunigystės šventimai

Kunigystė Abezėje

Vėl Inta

Šimkūnų šeima

Grižus į Lietuvą

Pirmoji parapija: Kulautuva

Antroji parapija: Betygala

Antrasis areštas

Už ką suėmė antrą kartą?

Vilniaus KGB rūmuose

Tardymai

KGB „liudytojai“. Keletas dokumentų iš bylos

Teismas

Antrasis kalinimasAntroji kelionė į lagerį

Mordovija: mano lagerio draugai lietuviai

Kunigas Pranas Račiūnas MIC

Kanauninkas Stanislovas Kiškis

Kunigas Algirdas Mocius

Kunigas Aleksandras Markaitis -Markevičius SJ

Liudvikas Simutis

Petras Plumpa

Algirdas Endriukaitis

Balys Gajauskas

Lageryje Mordovijoje

Darbas lageryje

Gyvenimas lageryje

Religinis gyvenimas

Mordovijos kalėjime „Akmeninis maišas“

Gyvenimas kalėjime

Kalėjimo viršininkas Likin

Mano kalėjimo draugaiPetras Paulaitis

Arkivyskupas Josyp Slipyj

Vėl Lietuvoje Vilniuje: neregistruotas ir be parapijos

Redaktorių žodis

Vardų rodyklė

Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai

Kovos už laisvę

keliai ir kalinimai

Pirmasis įkalinimas

Kelionė iš Vilniaus į Šiaurę

Antrasis kalinimas

Antroji kelionė į lagerį

Mano kalėjimo draugai

Petras Paulaitis

Vėl Lietuvoje

Vilniuje: neregistruotas ir be parapijos