Vyties apygarda.

"Trimito” būrio partizanai Naujamiesčio miške

ANTANAS ŠIMĖNAS

VILTIES
IR
GĖLOS ŪKANOSE

Ši knyga - tai mūsų tautos Istorijos dalis, mūsų tautos kovos už nepriklausomybę pokario metų metraštis, Aukštaitijos vyrų ir moterų aukų už Lietuvą paminklas, autentiškas ir jaudinantis.

O istorija - toks procesas: kuo jis labiau tolsta nuo mūsų, tuo jis brangesnis mums, tuo jis gyvesnis.

ĮŽANGA

Grįžtame į Tautos Namus: vėl Vilniaus Arkikatedroje skamba giesmės, iškilo Laisvės statula, šventose tautai vietose statomi kryžiai, vis plačiau mums atsiveria pati skaudžiausia pokarinės rezistencijos istorija.

Jau parašyta apie Dzūkijos ir Suvalkijos partizanus, apie tų kraštų žmonių vargus ir bėdas, apie patirtas kančias iš komunistinių budelių ir visokių mūsų tautos išdavikų. Parašyta ir apie žemaičių kančias bei vargus.

Vidurio Lietuva beveik pamiršta. O juk to krašto žmonės taip pat patyrė daug skausmų, daug krito jaunimo, ištisomis dinastijomis, net po tris keturis jaunus žmones iš šeimos. Daug sugėrė kraujo Panevėžio, Kupiškio ir Anykščių klonių ir miškų žemė.

Gal dar neatsikratome baimės jausmo, kuris tiek metų mus kaustė. Nesu rašytojas, esu menkai išsilavinęs, bet drąsos prabilti užteko, nes pirmoji jaunystė praėjo kovų sūkuriuos už brangią Tėvynę Lietuvą. Teko būti partizanų ryšininku, praėjau saugumo rūsių kančias. Ačiū Dievui, neišdaviau nė vieno. Nepabūgau ir dabar prabilti, ką žinojau ir ką papasakojo išlikę kovų dalyviai bei jų pagalbininkai, kurie ryžosi stoti į tą nelygią žūtbūtinę kovą. Šalin baimę, ir kalbėkime visu balsu apie tų dienų tiesą!

LIETUVA OKUPUOTA

Gražus buvo 1940-ųjų metų birželis, visur kvepėjo nupjautu ir džiūstančių šienu, oras pilnas bičių dūzgesio. Jos dirbo savo darbą - nešė medų.

Lietuva gyveno neramų laikotarpį, jautėsi karo grėsmė. Atrodo, taip nieko netrūksta!.. Jau grįžta atostogų mieste besimokantis kaimo jaunimas, prasideda gegužinių ir vakarėlių laikas, bendravimas. Lietuva dirba savo kasdieninį darbą, gyvena dar gražesne viltimi, džiaugiasi atgautu Vilniumi ir ne visi jaučia, kad artėja bolševizmo šmėkla. Ir štai kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Birželio 15-ąją visais Lietuvos keliais jau traukia sovietų kariuomenė, išvargusi, dulkėta. Kariai apsiavę kerziniais pusbačiais, blauzdos apvyniotos medžiaginiais bintais, palaidinės iki kelių, karininkams ant rankovių penkiakampės žvaigždės. Jie irgi ne geriau atrodo: apsiavę brezentiniais batais, politrukai mėlynomis kelnėmis, visi taip pat apdulkėję. O žygiuoja jų be galo, be krašto ir pėsčių, ir važiuotų. Pabūklai, pakelėmis rieda džergždami tankai. Visi traukia vakarų link, pro Subačių, į Panevėžį, į Šiaulius, į pajūrį.

- Norėjome Vilniaus. Dabar Vilnius mūsų, o mes rusų! Nieko gero nelaukim iš tų ubagų...

Kaip vorai iš visų pakampių išlindo tie, kurie tingėjo dirbti Nepriklausomoj Lietuvoj: girtuokliai ir girtuoklėliai, arkliavagiai ir arklių uodegų pjaustytojai, taip pat miestelių kai kurie žydeliai. Tai jie pradėjo kurti sovietinę Lietuvą, pradėjo dirbti savo juodą niekšišką darbą.

Po kaimus ir miestelius pradėjo važinėti visokio plauko agitatoriai, viens už kitą labiau girdami bolševikų “rojų”, kviesdami nešti Stalino saulę, nuo kurios visiems padoriems žmonėms pasidarė labai karšta, o labiausiai -kaimo darbštuoliams ūkininkams. Prasidėjo žemės reforma, per prievartą buvo brukama žemė mažažemiams, nors daugelis jų nenorėjo svetimos žemės imti. Žodžiu, pradėta sovietinti, "lyginti”.

Nurimo kaimuose dainos ir vakarėliai, nusiminė pasimetė žmonės, svarstė, kaip reiks toliau gyventi, ką daryti? Iš miestų į kaimus pradėjo grįžti karininkija ir inteligentija, tuoj pat savo juodo darbo ėmėsi enkavedistai, čekistai, emgebistai ir kitaip pasivadinę sadistai. Prasidėjo areštai, ypač inteligentų, jų naikinimas, žmonių persekiojimai. Prie rusų saugumiečių prisijungė mūsų tautos atplaišos, kai kurie žydai, kolaborantai.

Man buvo dešimt metų. Mokiausi tada Subačiaus valsčiaus Antalinos pradinės mokyklos antrame skyriuje. Dar nepasibaigus atostogoms, pradėjo atvažiuoti iš miestų visokiausi "komsomolcai” ir kviesti mus į mokyklą, į susirinkimus, o juo labiau tuos vaikus, kurie buvo iš neturtingų šeimų. Agitavo juos stoti į pionierius, žadėdami aukso kalnus. Kai kuriuos ir suviliojo.

Aš tuo laiku ganiau karves pas ūkininką Kazį Kadžių Pelyšų kaime. Tai buvo pažangi lietuviška šeima. Joje - trys sūnūs ir trys dukterys. Bronius vargonininkas Leno bažnyčioje. Alfonsas baigė kunigų seminariją ir ką tik buvo Įšventintas į kunigus. Kazys dirbo žemę ūkyje. Dvi vyresnės dukterys Zanė, Kazė ir jaunesnioji mokėsi gimnazijoje. Visi mėgo muziką. Namuose buvo didžiulė biblioteka, o aš labai mėgau skaityti knygas, tiesiog negalėdavau nuo jų atsitraukti. Zanė ir Kazė giedojo Subačiaus bažnytiniame chore. Visi vaikai aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Aš toje šeimoje augau aštuonerius metus, ten praėjo mano vaikystė. Keturiolikai metų sukakus, pradėjau dirbt visus ūkio darbus. Augau toje puikioje lietuviškoje šeimoje, kol ją visą išblaškė.

Ten bebūnant, prasidėjo karas, kurio kaimo žmonės laukė kaip saulės užtekant, nes tik kare matė išsigelbėjimą nuo bolševikinio teroro, kurį gerai prisimenu. Prisimenu, kaip vežė žmones į Sibirą, kaip buvo nukankinti Panevėžio gydytojai ir sušaudyti žmonės Panevėžyje, prie Cukraus fabriko. Gerai prisimenu iš pasakojimų ir iš spaudos apie nužudytus žmones kitose vietovėse. Teko pamatyti Panevėžyje ir raudonojo teroro parodą...

Prisimenu vokiečių okupacijos laikotarpį. Valsčiaus valdininkai ir seniūnai buvo savi lietuviai. Gyventojai vieni kitų neskundė, nors ūkininkai buvo apkrauti didelėmis pyliavomis ir duoklėmis, bet jas lengvai atiduodavo, nes dalis gyvulių buvo nesurašyti.

O kai atvažiuodavo iš Panevėžio komendantūros vokiečiai gyvulių tikrinti, tai gyventojai tuos neužrašytuosius slėpdavo miškeliuose ir niekas jų taip stropiai neieškodavo, kaip kad grįžus sovietams.

Prasidėjus karui ir užėjus vokiečiams, mūsų apylinkėse suėmė labai aktyviai veikusius bolševikus. Vieniems tik kailį išpėrė ir paleido, kitiems užteko pabarimo. Iš Subačiaus valsčiaus keturi buvo išvežti į Kupiškį kartu su žydais. Ten juos ir sušaudė. Labai keistai ėmė arklius. Paimdavo maždaug tik dešimtą arklį.

Prieš prasidedant karui, mūsų apylinkėse susikūrė vadinami baltaraiščiai, partizanai. Iš jų vienas kitas padėjo šaudyti komjaunuolius ir žydus, bet tokių buvo tik vienetai ir tai iš tų šeimų, kurios nukentėjo nuo pirmos bolševikų okupacijos.

Prieš vokiečiams pasitraukiant, ramybę sudrumstė raudonieji. Jie pradėjo tarp Subačiaus ir Kupiškio nuo bėgių versti traukinius, sprogdinti pienines, sušaudė keletą aktyvesnių partizanų. Todėl partizanai, paėmę ginklus, eidavo saugoti pieninių, kaimų ir geležinkelio.

1943 metais apsisaugojimui nuo raudonųjų buvo sukurta Plechavičiaus armija. Tačiau vokiečiai norėjo ją pasiųsti į frontą. Tada ginkluoti kariai iš jos pasitraukė ir grįžo į namus.

Kai traukėsi vokiečiai, mažai ką matėme: vieškeliu pravažiavo dvi mašinos su kariais, kurie Viešintose iš bažnyčios bokšto apšaudė rusų žvalgus ir pasitraukė. Virš mūsų įvyko trumpos lėktuvų kautynės. Tuo laiku sėdėjome žeminėje. Iš jos išlipę, pamatėme, kad vieškeliu vėl plūsta raudonosios armijos kariuomenė, o kariai, užėję pas ūkininkus, prašo duonos ir samagono.

Netoli mūsų, miškelyje, apsistojo rusų dalinys, ir buvo čia dvi savaites. Iš po nakties radome išdraskytas bites. Jas apipylė vandeniu ir išsėmė medų. Neapsiėjo ir be plėšikavimų. Daug ūkininkų arklių iškeitė į suvargusius ir ligotus. Nors žmonės stengėsi arklius paslėpti, bet nuo sovietų kareivių to neįmanoma buvo padaryti. Visur jie atrasdavo. Jie viską vogė, o pavogtus daiktus pardavinėjo ir girtuokliavo. Daug iš mūsų apylinkės vyrų pasitraukė į Vakarus, tarp jų ir šeimininkų jaunesnysis sūnus Kazys.

TRAGIŠKA MEILĖ

Subačiaus valsč. Skaistkalnio km. gyveno Davidenų šeima, tėvas buvo miręs, gyveno motina, sūnus ir duktė Danutė. Danutė buvo graži mergaitė, dalyvavo bažnyčios chore.

Nuo pat vaikystės ji draugavo iš Pajuodžiu km. Subačiaus valsč. su Alfonsu Pajuodžiu, kuris 1945 metais išėjo partizanauti, buvęs Lietuvos kariuomenės vyresnysis puskarininkas, jis ir partizanaudamas buvo Vytenio rinktinės vadas, vėliau būrio vadas. Jis su Danute slapta susitikinėjo, ji tapo ryšininke, ir jie mylėjo vienas kitą. Motina su broliu tai jautė ir nutarė per prievartą apvesdinti su to krašto Vasilium /vardo nepamenu/. Danutė griežtai atsisakė už jo tekėti, tada motina su broliu ją surišo ir vadelėmis labai smarkiai primušė, net iki sąmonės netekimo ir per prievartą apvesdino su Vasiliumi, pasakojo man viena moteris, kuri per Danutės vestuves buvo pamergė, sako, baisu į ją žiūrėti buvo, ašarų pas ją jau nebuvo, veidas tiesiog pilkas, iš tų vestuvių nebuvo jokios linksmybės, visos pamergės ir pajauniai sėdėjo, kaip žemę pardavę, nebuvo nei pirmos nakties ir atsisakė su jaunuoju gyventi bendrą gyvenimą.

Neužilgo ji kreipėsi pas vyskupą Paltaroką, viską jam pasipasakojo ir paprašė ištuokos, jis jai ištuoką davė. Ji su jaunikiu gyveno kaip tarnaitė.

Taip atėjo rudens kūlimas, pabaigus kulti kaimuose būna nuobaigos. Per nuobaigas atvažiuoja dvi pastotės ir su jomis penki ginkluoti vyrai. Vasilius, pamatęs ginkluotus vyrus, užlipo ant aukšto ir pasislėpė, o tie vyrai, įėję į vidų, svečiams pareiškė, kad dabar bus vestuvės, Danutei uždėjo ant galvos nuometą, pasisodino prie stalo, prasidėjo vestuvės. Jie atsivežė akordioną, grojo, šoko, po to davė komandą ruoštis ir uždainavo “Ruoškis, sesute, ruoškis, jaunoji”.

Susikrovė kiek buvo rūkytų lašinių, dešrų ir skilandžių ir įsisodinę Danutę išvažiavo. Tai įvyko 1947 metų rudenį. Ir nuo to laiko Danutė tapo partizane ir kartu su vyru išgyveno sunkią partizanų dalią. Netoli Traupio 1950 metais juos apsupo enkavedistai, įvyko kautynės, Danutė buvo sunkiai sužeista, jos vyras Alfonsas Pajuodis “Radvila” apie pusantro kilometro nešė ant rankų, taip ji ir mirė ant jo rankų, jis ją ir palaidojo nežinia kur prie Traupio. Jis pats žuvo 1952 m. Kupiškio rajone Atkočiškių miške. Taip baigėsi ši tragiška meilė.

PASIPRIEŠINIMAS PRASIDEDA

Daugelis pasitraukusių vyrų apie rugsėjo mėnesį sugrįžo, tik viešai pasirodyti vengė, nes, praėjus frontui, pradėjo vyrus prievarta gaudyti į tarybinę armiją, į kurią, žinoma, niekas nenorėjo eiti, nenorėjo tarnauti okupantams. Iš fronto ateidavo žinios, kad daug išėjusių žuvo arba sužeisti pateko į ligonines.

Jau 1944 metų rugsėjo mėnesį valsčiuose pradėjo kurtis “istrebiteliai” -liaudies vadinami skrebai. Jie, padedant okupantų vidaus kariuomenei, pradėjo gaudyti vyrus, įvesti savo okupacinę tvarką, dalinti žemę. Ūkininkams uždėjo didžiules pyliavas.

Gruodžio 23-25 dienomis visoje Lietuvoje buvo surengta bauginimo akcija. Kaimuose šaudė vyrus, degino sodybas. Ši akcija neaplenkė ir Vidurio Lietuvos. Tai paskatino vyrus imti į rankas ginklą ir priešintis.

Dauguma pasitraukusių su vokiečiais vyrų įvairiais būdais sugrįžo į savo gimtuosius namus ir aktyvesni pradėjo kurti partizanų būrius, o prie grįžusių prisidėjo ir tie, kurie nėjo į okupantų kariuomenę. Gi saugumiečiai pradėjo juos persekioti. Iš fronto ėjo žinios apie sunkias sąlygas, marinimą badu.

Susikūrė skrebų būrys ir Subačiaus valsčiuje. Juos suorganizavo Pavašakių kaimo stambaus ūkininko sūnus Juozas Ramonas, kurio Subačiaus valsčiaus jaunimas labai nemėgo už ateistines-bolševikines pažiūras. Į tą pasipriešinimo naikintojų kompaniją įstojo Juozo brolis Justinas Ramonas. Išdavęs partizanus, Alfonsas Stankevičius, Justinas Gobužas, Kurlianskas, Mickūnas, Kavoliūnas, Ivaševičiūtė-Liepienė, partorgo Liepos žmona, labai žiauri aktyvistė, Ramono Justino duktė Ramonaitė-lvanovienė, vėliau tapusi Subačiaus saugumo viršininko Ivanovo žmona. Ji aktyviai varė su automatu 1948 m. gegužės 22 d. į vagonus tremtinius. Dar buvo Drąsutis, Bartulis, kuris per tardymus mušdavo žmones. Vėliau tapo jis Kupiškio milicijos viršininku. Buvo partorgas Liepa, valsčiaus pirmininkas Povilas Šulca, Jonas Vasiliauskas, Alionka Makarovičius, Petras Navarslas, Striukys, Lašinis, Barauskas ir daug kitų, kurie padėjo nužudyti devynis Važdailų kaimo vyrus ir vieną moterį, sudegino 4 sodybas. Tai jie Milaikiškių kaime nušovė Ječių ir sudegino jo sodybą. Jie Surdegyje nušovė brolius Joną ir Vytautą Astravus ir jų pusbrolį Astravą, sušaudė Vytautą Seibutį, šešiolikametį Alfonsą Švilpą, senuką Povilą Valkavičių, kuris pjovė vyteles krepšiams pinti. Bartulis Motiejus siūdavo partizanams rūbus, vėliau tapo išdaviku, pas jį nušovė tris partizanus. Gaiiiūną, Surdegio siuvėją Juozą Belecką, du Pajuodžius, Žiūrą ir Valą, Papilių Ladauską. Visi čia išvardinti buvo beginkliai kaimiečiai. Juozas Ramonas savo ranka nušovė tikrą pusbrolį Bronių Ramoną. Koks žiaurumas!

Kaip jau minėjau, šeimininko jaunesnysis sūnus buvo pasitraukęs su vokiečiais. Vieną dieną grįžtu aręs lauką, žiūriu - Kazys sėdi už stalo. Aš pasimečiau, tačiau jis atsistojo, padavė man ranką ir prašneko:

Prie stalo sėdėjo jo tėvas ir sesuo Kazė, kuri dabar gyvena Kaune. Kazys toliau kalbėjo:

- Reikia, kad niekas nematytų ir nežinotų, kad aš esu Lietuvoje. Mes tave laikome savo šeimos nariu, tavimi pasitikim ir tikim, kad laikysi liežuvį už dantų.

Vakare atėjo dar du vyrai, ir mes keturiese per naktį iškasėme arklidėje bunkerį keturiems žmonėms. Rytmetį, auštant, jie padėkojo už talką ir išėjo. Vėliau, kai skrebai ir okupantai siausdavo, jie čia slėpdavosi.

Netoli nuo mūsų, gal už penkių kilometrų, buvo Tylučių dvaras, kuriame nuomojo žemę Juozas Masilionis. Jų šeima buvo didelė: trys dukterys ir trys sūnūs - Petras, Antanas ir Vytautas. Tėvas - pažangus žmogus, Nepriklausomybės metais buvo šauliu, o prieš vokiečiams užeinant - partizanas. Vokiečių okupacijos metu toliau su sūnumis ir dukterimis dirbo žemę. 1943 metų rudenį, jiems sėjant rugių lauką, atėjo iš miško keturi vyrai. Vienas jų buvo vietinis rusas nuo Viešintų - Ipatovas. Jis nušovė Juozą Masilionį, matant sūnui Petrui. Tą pačią vasarą už dviejų kilometrų buvo nušautas Šarkiškių kaimo gyventojas Kaulakys, kuris taip pat, prieš vokiečiams užeinant, partizanavo.

Masilionio sūnus Petras prieš karą tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir paleistas į atsargą turėjo puskarininkio laipsnį. Iš sielvarto, keršydamas už tėvą, jis Išėjo savanoriu į vokiečių kariuomenę ir kovėsi rytų fronte su bolševikais iki 1944 metų kovo mėnesio, kol buvo paleistas atostogų. Prieš atostogas jis gavo viršilos laipsnį ir į frontą nebegrįžo, o slapstėsi nuo vokiečių. Kartą policininkai jį buvo pagavę, bet liepė bėgti, pašaudė į orą ir jį paleidę išvažiavo.

Bolševikams sugrįžus, Petras Masilionis pats pirmas mūsų krašte suorganizavo partizanų būrį. Petro slapyvardė buvo Napoleonas. Apylinkėje jis pasižymėjo savo drąsa ir daug baimės įvarė Subačiaus ir Viešintų valsčių skrebams. Jis pasižadėjo nušauti Ipatovą, tuo atkeršydamas už tėvą. Tai jis ir padarė 1945 metų pavasarį.

Per ryšininkus sužinojo, kur tas gyvena. Ipatovas buvo Viešintų valsčiaus partorgu, gyveno su motina virš skrebų būstinės antrame aukšte. Tąsyk buvo grįžęs iš naktinio žygio ir miegojo.

Napoleonas nujojo į Viešintas, arklį paliko krūmuose prie žydų kapų, drąsiai užlipo pas Ipatovą ir miegantį jį durklu nudūrė. Nusikabino nuo sienos jo automatą ir laiptais bėgo žemyn. Čia susitiko Ipatovo motiną. Trinktelėjo jai automato buože, prie skrebų būstinės nukovė sargybinį ir, sėdęs ant arklio, pabėgo.

Minėtą bunkerį arklidėje padėjo kasti Napoleonas ir Edmundas Skardžius iš Subačiaus. Tai jie ir šeimininko sūnus Kazys Kadžius sudarė būrio branduolį. O kiti būrio vyrai buvo daugiausia vietiniai. Tai - Povilas Svirskis-Papartis, Albinas Vičinas-Alksnis, iš Marinavos kaimo, Vladas Čepe iš Skudų, Vladas Sankauskas, Juozas Pilkauskas, Dominykas Plėeta, Povilas Tomkus, Povilas Masys iš Trakininkų kaimo.

1946 metais, išėjęs iš pogrindžio, prisiregistravo Vincas Alasevičius. Jį paėmė Rudilių kaime, o Subačiaus saugume labai žiauriai nukankino. Nupjaustė jam ausis, nosį, lytinius organus, o jau negyvą numetė Subačiaus aikštėje. O Patkačimas Iš Zabelynos kaimo taip pat prisiregistravo ir prisiregistravęs išdavinėjo partizanus. Už tai Navykų miške partizanai jį sušaudė.

1945 metų gegužės mėnesį Navykų miške didelis partizanų būrys, dalyvaujant kunigui, davė priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę, nesigailint nei gyvybės. Tuo metu ir aš daviau priesaiką. Tų metų vasarą daug partizanų susirinkdavo į vieną vietą /kai kurie atjodavo raiti/ ir traukdavo vykdyti užduočių. Pats Napoleonas dažniausiai būdavo raitas. Tačiau per vienas kautynes netoli Subačiaus, skrebai surado paslėptą jo arklį, kurį pasiėmė ir ilgą laiką juo važinėjo.

1944 metų rudenį buvo krečiamas Navikų miškas. Nuo Navikų kaimo pusės pasaloje buvo palikti Subačiaus skrebai. Kadangi Napoleono būrys vengė Įsivelti į kautynes su kariuomene, tai nutarė pro Navikų kaimą trauktis Surdegio link ir pro Subatos kaimą pasukti į ten esantį mišką. Jie ėjo netoli griovyje gulinčių skrebų, bet tie pabūgo juos apšaudyti, praleido. Ir tik tada, kai partizanų vora nutolo apie puskilometri ir jau persikėlė per Viešintos upelį, pradėjo šaudyti. Atskubėję kareiviai ir pradėjo persekioti. Pasiekę mišką, partizanai pasitiko kareivius kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi, nukovė du kareivius ir į ranką sužeidė Subačiaus saugumo viršininką Ivanovą.

Napoleono būrys daug kartų kovėsi su Viešintų, Subačiaus ir Kupiškio skrebais ir granizonu. Partizanai sunaikino 17 Subačiaus skrebų ir nemažai kareivių, pasaloje nušovė Subačiaus saugumo viršininką Ivanovą.

Buvo 1946 metų pavasaris, sniego jau nebebuvo. Buvo balandžio 11 dienos rytas. Ramanauskas Juozas, tada žuvusio partizano Ramanausko Broniaus brolis /jis tuo laiku dar buvo jaunas/ Žukauskų km. pas Bartulį Antaną kapojo malkas, staiga pamatė, kad Imbrasienės Emilijos namelį supa ginkluoti kariškiai, tai buvo garnizonas iš Panevėžio.

Du kariškiai atėjo prie manęs, kur aš kapojau malkas, už malkų pasistatė kulkosvaidį ant kojelių ir paprašė manęs rūkyti, bet aš nerūkiau ir pasakiau neturiu. Kaip supratau, buvo pietiečiai, juodukai, uzbekai siaurom akim. Trys kariškiai su vilkiniu šunimi Įėjo į namą, staiga išgirdau šaudymą iš namo ir stiprų sprogimą, nuo kurio išbyrėjo langai. Tuo metu iš kiemo įeinanti buvo nušauta Juodelienė. Vienas kariškis priėjo nuo upelio Vašuokos pusės, padegė daržinę ir gyvenamą namą. Per dūmus ėmė bėgti iš namelio žmonės. Iš jų vienas, atbėgęs prie kelio, buvo nušautas iš to kulkosvaidžio, kuris stovėjo už malkų, tai susvyravęs griuvo negyvas Laureckas Bronius, antras buvo sužeistas arčiau namo, tai kariškiai paspardė jo galvą kojomis ir nušovė. Tai buvo Pajuodžiu kaimo Alfonsas Žiūra. Jis taip ir liko gulėti negyvas.

Kai viskas sudegė, tai tarp namelio durų buvo rastas Petras Masilionis “Napoleonas”, o antras kniūpščias gulėjo apdegęs kambaryje, tai buvo Juodelis ir dar vienas, Skardžius, slap. “Angelas”. Bronius Ramanauskas, prisidengdamas dūmais, pabėgo sveikas ir gyvas.

Kareiviai pakvietė mane prie namo ir liepė lįsti į bunkerį už krosnies, į kurį galima buvo patekti iš plytos pakūros išėmus rinkes. Aš nusileidau į tamsą labai bijodamas ir atsistojau į vandenį, kurio buvo daug pribėgę, gesinant gaisrą. Šiaip taip pamačiau bunkeryje ant sienos kabančius žiūronus, žmonių ten nebuvo nei vieno, daugiau nieko neradau.

Kariškiai pakrovė į vežimus vienuolika žuvusių kariškių lavonų ir tris sunkiai sužeistus, kurie Panevėžyje mirė. Viską nuvežė į Surdegio stotį ir išvažiavo į Panevėžį, išsivežė ir Antaną Bartulį, kurį visaip mušė geležinkelio saugumo poskyryje, vis sakydami, kodėl nepranešė saugumui, kad yra kaimynystėje bunkeris, jį mušė su šautuvų šampalais. Taip buvo kankintas A. Bartulis.

Iš tų kautynių pabėgo trys partizanai. Tai Pieta Domas, Pajuodis Alfonsas “Radžvila” ir Ramanauskas Bronius. Juodelis, Juodelienė ir Petras Masilionis “Napoleonas” palaidoti ant Žukauskų kapinaičių. Naliovo būrio partizanai įsiliejo į kitus būrius.

1951 metais birželio 16 d. Kupiškio raj., netoli Starkonių ežero Atkočiškių miško buvo labai didelis siautimas, buvo privažiavę daug kariuomenės.

Į tą apsiaustį pateko partizanai Alfonsas Pajuodis “Radvila”, Ramanauskaitė, kurios slapyvardė “Lindra”, vardas nežinomas ir du broliai Šimkūnai iš Bajoriškių km., Bronius Ramanauskas.

Tris dienas vyko šis siautimas, per kelis kartus buvo apsupti, bet jiems pavykdavo iš apsupties išslysti. Tose kautynėse dalyvavo ir partizanas Kregždė Kazys “Hitleris”, tai kažin kokiu būdu išliko gyvas tik jis vienas, matyt, taip reikėjo enkavedistams, nes apie jį sklido kalbos, kad jis užverbuotas saugumo, o kiti keturi žuvo, žinoma, nemažai žuvo ir kareivių, net buvo sunkiai sužeistų. Apie tai man papasakojo buvusi ryšininkė, kuri matė tai savo akimis.

Keturiasdešimt ketvirtaisiais rudenį mūsų krašte susiorganizavo ir taip vadinamas Žvirblioniečių būrys. Įsikūrė jis Šarkiškių miške, kur išsikasė labai gerą trijų patalpų bunkerį. Patalpas jungė požeminiai urvai su dviem landomis. Tačiau bunkeris buvo Alfonso Stankevičiaus išduotas. A. Stankevičius nuėjo iš Gaidžiupio miškelio, kur buvo bunkeris, su savimi išsinešė kulkosvaidį. Paskambino ir pasidavė Ramonui. Po to buvo skrebu, be to, išdavė dar du bunkerius.

1945 metais sausio mėnesį tame bunkeryje žuvo Saulius Stanykas iš Aukštaičių kaimo, Povilas Tulušis iš Valakų kaimo, Bronius Zuoza iš Žvirblionių /desantininkas/, Vladas Urbonas /desantininkas/, Povilas Lasevičius iš Girėnų. O Domui Pietai pavyko pabėgti, nes apsupimo metu jis buvo sargyboje. Jį persekiojo su šunimis apie 6 kilometrus. Ir tik tada, kai jis nušovė šunį, atsiplėšė nuo persekiotojų, kulka nukirto dešinės rankos nykštį. Žuvę partizanai perlaidoti į Strakšių kapines 1990 metų rugpjūčio 28 d.

KOVA TĘSIASI

Subačiaus apylinkėje susiorganizavo “Vilko” būrys, kurį sudarė apie 30 partizanų. Tai buvo kovingas būrys, vadovaujamas Antano Juškos - Vilko iš Bigailių kaimo, šis būrys 1946 m. prie Aukštuolių kaimo nukovė 14 skrebų, tik Juozui Ramonui pavyko pabėgti. Jis turėjo laimę. Nors daug kartų buvo pakliuvęs į pasalą, bet kiekvieną kartą vis pasprukdavo.

Keturiasdešimt septintųjų žiemą būrys kovėsi Bigailių miške su kareiviais. Turimomis žiniomis, tose kautynėse žuvo 10 partizanų, grįžtančių iš “Vyties” apygardoje įvykusio pasitarimo. Tai buvo Žaliosios rinktinės partizanai, tarp jų Albinas Vičinas - Alksnis. Jie buvo užkasti prie Panevėžio, Dembavos pušinėlyje, kur 1990 m. pastatė kryžių. Surasta minėto pasitarimo nuotrauka.

Į tas kautynes įsijungė ir "Vilko” būrys. Partizanų žuvo dešimt, o kareivių -apie du šimtai.

“Vilko” būryje buvo trys broliai Kapšial - Mykolas, Andrius ir Bronius iš Nibragalio kaimo, trys Stakės /du broliai ir pusbrolis/ iš Aukštuolių kaimo, Antanas Žibikas iš Nibragalio kaimo, Alfonsas Lukšys iš Miežiškių, Kazimieras Padieckas ir Juozas Lupeikis iš Liepų kaimo ir kiti partizanai. 1949 m. Bronius Zaremba iš llčiūnų kaimo. Tada Kanapeckas savo ranka nušovė paskutinį kovotoją ir vadą Juozą Zarembą ir apie tai pranešė Ramonui, šis liepė nupjauti jam galvą ir atnešti jam parodyti, ar tikrai tai Zaremba. Po to vakare, rytojaus dieną, išdavė ir Vilko bunkerį.

Juozas Kanapeckas iš Pakryžės kaimo - saugumo agentas, įfiltruotas į “Vilko” būrį. Jis kaltas dėl būrio sunaikinimo. Dėl jo kaltės 1949 metais netoli Startų kaimo žuvo 9 partizanai kartu su būrio vadu Antanu Juška. Jų palaikai buvo perlaidoti į kapines 1990 m. rugpjūčio 28 d.

Apie Gelažius ir Lukonis veikė “Juodojo Pono” būrys, šiam būriui priklausė Povilas Samuolis - Juodasis Ponas iš Bagdoniškių kaimo, Antanas Antanavičius iš Žiliškių kaimo, Alfonsas Laužikas iš Astravų, Povilas Laužikas, Juozas Vasiliauskas, Juozas Alekna, Jonas Alekna iš Terpeikių. Šilas /buvęs karininkas/ iš Lukonių, Mataušas Kunčys iš Kunčių. Jie visi žuvo Pakarklių kaimo bunkeryje 1950 ar 1951 metais. Jie veikė tarp Gelažių, Lukonių, Terpeikių, Palėvenės, Pakarklių. Tai neypatingai pasižymėjęs būrys. Stambesnes kautynes jis turėjo Terpeikių miške, kur nukovė nemažai rusų.

Apie Karsakiškį ir Velniakus kovojo Mato Birbilo būrys. Jis pats buvo iš Ažubalių kaimo. Jo būryje buvo Jonas ir Antanas Balčiūnai iš Velniakų kaimo, broliai Adolfas ir Kazys Kruzdžiai iš Žumbo kaimo, Petras Kopūstas iš Velniakų, Bronius Likerauskas iš Žumbo ir kiti. Būrys priklausė Žaliosios rinktinei, kuriai vadovavo Petrokas - “Juozaitis”, karininkas, desantininkas. Jis su savo dviem pagalbininkais broliais Žiburiais ir dar su dviem nežinomais partizanais žuvo 1947 metais netoli Spirakių bažnytkaimio. Jie buvo užkasti Dembavos pušynėlyje, kur 1990 m. yra pastatytas kryžius.

“Žaliosios girios” rinktinė buvo gerai organizuota, turėjo savo leidinį, labai gerų ryšininkų tinklą ir ilgai išsilaikė. Kiek žinoma, paskutiniai jos kovotojai žuvo 1954 metais. “Žaliosios girios” rinktinė priklausė “Vyčio” apygardai, kuri buvo viena iš labiausiai organizuotų ir ilgiausiai išsilaikiusių apygardų.

Apie Anykščius, Šimonių girioje ir Utenos rajone veikė "Vytauto” apygarda. “Algimanto” apygarda 1949 m. buvo likviduota, paliko tik tos apygardos rinktinė.

Noriu plačiau papasakoti apie "Vytenio” rinktinę, kuri veikė apie Surdegį ir Troškūnus, buvo kovinga ir gerai organizuota.

Juozas Valonis - Merkys - būrio vadas, vėliau tapo “Vytenio” rinktinės vadu. Jis kilęs iš Troškūnų rajono Jovarų kaimo. Šiai rinktinei priklausė ir Milčiuko - Tigro būrys. Pats Milčiukas kilęs iš Panevėžio.

“Vytenio” rinktinės vadas Alfonsas Pajuodis “Radvila”. Vladas Sankauskas iš Pelišių kaimo, Povilas Labakojis - Žaibas, Jurgis Labakojis -Rūkas, Bronius Labakojis - visi trys broliai iš Umėnų kaimo, kumečiai. Florijonas Kulikauskas iš Pelišėlių, Kazys Šimėnas iš Papilių, Jonas Šimėnas - Berželis, Povilas Kaminskas - Svyruoklis, iš Surdegio miestelio ir kiti. Pranas Petronis - Klevas kautynėse buvo sužeistas, kalėjo lageriuose, gyvena Baltarusijoje.

1946 metų vasarą Povilas Labakojis - Žaibas raitas jojo į Petkūnų dvarą žvalgybon. Baigiant prijoti dvarą, pastebėjo, kad pasaloje yra kareivių. Apgręžęs arklį bandė pabėgti, bet jis ir arklys buvo kulkosvaidžių serijos pakirsti runkelių lauke, netoli Surdegio geležinkelio stoties.

Keturiasdešimt septintais Raguvėlės miške buvo apsupti “Merkio” rinktinės partizanai. Įvyko kautynės su Subačiaus skrebais ir garnizonu. Tose kautynėse žuvo Bronius Labakojis. Kitiems pavyko prasiveržti. Ten buvo nukauti 7 kareiviai.

Kitąmet rugpjūčio mėnesį iš Viešintų į Subačių važiavo pilna mašina enkavedistų. Skudų kaime ties Čepienės sodyba sustojo, ir du kareiviai, Iššokę iš mašinos, pasuko sodybos link. Staiga iš namo išbėgo du partizanai, kurie tuos kareivius nušovė ir pro klojimą pabėgo į nedidelį mišką, vadinamą Skudų girele. Kareiviai pradėjo juos persekioti. Per raciją išsišaukė daugiau kariuomenės, apsupo tą miškelį: pradėjo jį “šukuoti”. Tiedu partizanai norėjo prasiveržti į Dubliškio mišką, bet, pamatę, kad jau apsupti, miške nukovė dar du kareivius, o patys susisprogdino granata, abu apsikabinę.

Taip žuvo Jurgis Labakojis - Rūkas, paskutinis iš trijų brolių, ir Florijonas Kulikauskas. Labakojų tėvas jau buvo miręs, liko motina ir viena sesuo. Žuvusius enkavedistai nuvežė į Subačiaus valsčių ir numetė miestelio aikštėje prie akmeninio sandėlio. Į juos labai baisu buvo žiūrėti, abu buvo sudraskyti granatos. Ryšininkai pasekė, kur juos užkasė. Vėliau žmonės iškasė ir norėjo palaidoti Papilių kapinėse, bet aplinkui siautė kolaborantai, tai motina paprašė palaidoti jos sklypo gale. Geri žmonės padarė du karstus, miškelyje pašarvojo ir palaidojo netoli ąžuolo, kuris dar ir dabar stovi. Bandėme surasti jų palaikus ir perlaidoti, bet jų neradome. Šiais metais tęsime paieškas toliau. Dar vienas liudininkas yra gyvas, bet labai senas. Jis dalyvavo laidojant. Bet nesiorientuoja, kur palaidoti.

1947 metais pavasari netoli Petkūnų įvyko susišaudymas su skrebais ir garnizono kareiviais. Florijonas Kulikauskas buvo sužiestas į vidurius. Jį, netekusį sąmonės, paėmė gyvą, nuvežė į Kupiškį, kur operavo ir sugydę patalpino KPZ /daboklėje/, kuri buvo ant Kupos upelio kranto. Gulint ligoninėje per medicinos sesutes buvo sutarta, kad gimnazistai pogrindininkai padėtų pabėgti. Vieną naktį pagal sutartą ženklą buvo pranešta, kad paruoštas tunelis nuo upės kranto, iki išvietės duobės. Būdamas KPZ, Kulikauskas pradėjo šaukti sargybinį, kad jį nuvestų į tualetą. Sargybinis, paėmęs šautuvą, nusivarė jį į tualetą, įleido ir laukia, kada šis išeis. Pagaliau pradėjo šaukti:

Tačiau niekas neatsiliepė. Sargybinis atidarė duris, o jo ten nėra. Pakėlė aliarmą, bet nebepagavo. F. Kulikauskas tuneliu išlindo į upės vagą, kuri turėjo aukštus krantus ir buvo mažai vandeninga, pabrido upės vaga, kad šuo nesektų pėdomis, ir pabėgo. Sunku buvo bėgti, nes labai silpnas buvo. Nubėgo 11 kilometrų, net už Puponių, pas pažįstamą žmogų, kuris jį paslėpė ir pranešė ryšininkei. Ji parsivežė į namus ir bunkeryje pagydė. Po to jis dar daugiau kaip metus partizanavo, kol žuvo. Kada sužeidė Kulikauską, žuvo Juozas Maslionis “Sidabras”. Jo brolis buvo išdavikas, buvo apylinkės pirmininkas.

Kiek žygdarbių padarė mūsų Tėvynei ir partizaninei kovai atsidavę ryšininkai? Daugiausia tam reikalui aukojosi mūsų brangiosios lietuvaitės, paprastos kaimo mergelės. Jos slaugydavo sužeistus, nešdavo partizanams maistą ir teikdavo visokeriopą pagalbą. Jų didvyriškumo Lietuva nepamirš!

Viename Lietuvos ramiame kampelyje, Anykščių rajone, netoli Surdegio miestelio prisiglaudęs gražiai pavadintas vienkiemis Jovarai. Iš kur tas pavadinimas, taip ir nesužinojau, tik labai daug sužinojau apie aplinkinius to sodžiaus žmones. Mano dėmesį patraukė to vienkiemio tikrai lietuviškos šeimos tragiškas likimas. Antrojo pasaulinio karo ir pokario nelemtais metais, kada mūsų Tėvynėje siautėjo ir vieni, ir kiti okupantai bei mūsų tautos kolaborantai, atnešę mūsų žmonėms ašarų ir kančių. Tuose vienkiemiuose gyveno Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai. Jie gavo čia iš netoliese esančio Petkūnų dvaro žemės sklypus, kuriuos įgijo savo kraujo kaina. Už žemę jie kovėsi su Įvairiais Lietuvos priešais. Tie Petkūnų vienkiemių sklypininkai ir važdailiečiai, matyt, už tai, kad dauguma ūkininkų buvę savanoriai, labai buvo persekiojami skrebų ir saugumo dalinių, šaudomi, gaudomi ir net deginamos jų sodybos.

Gyveno Jovarų vienkiemyje buvusio Lietuvos savanorio Valonio Jono krikščioniška, darbšti šeima, gana gausi, iš aštuonių žmonių, ir ramiai dirbo savo ūkyje. Keturios seserys ir du broliai nuo mažų dienų buvo pratinami dirbti visus ūkio darbus. Nuo mažų dienų iš tėvų pusės buvo skiepijama meilė tėvynei.

Užėjus vokiečiams, kadangi buvo gausi šeima, o žemės turėjo nedaug, jų sūnui Juozui grėsė išvežimas darbams į Vokietiją. Jis klausė tėvo, ką daryti, važiuoti ar ne? Tėvas jam patarė nevažiuoti. Jam prisiėjo slapstytis, kol užėjo rusai.

Antrą kartą okupavus mūsų kraštą bolševikams, prasidėjo vyrų gaudynės į sovietų kariuomenę. Kurie nėjo, tuos gaudė, šaudė, degino sodybas, vyrai buvo priversti bėgti į mišką, imti ginklą į rankas ir kautis su okupantais.

Tėvas mokė: į kariuomenę neik, savanorio sūnus, kaip eisi, motina sakė: eik, vaikeli, tave nušaus. Atsisveikina su motina, tėvui pasako, ai, mama negirdi, - gėdos nepadarysiu. 1945 metais išlydi tėvai ir sesutės į kariuomenę, bet, vežant iš Panevėžio į Vilnių siauruku traukiniu pro Surdegį, iššoko iš traukinio ir nueina pas partizanus. Tai padarė todėl, kad žmonės nežinotų, jog jis išėjo į partizanus, kad sklįstų gandas - jis tarnauja kariuomenėje. O iš tikrųjų nuo pirmų dienų paėmė ginklą į rankas ir kovėsi partizanų gretose iki 1952 metų, kol žuvo, o apylinkėse sklido gandas, kad Juozas tarnauja kariuomenėje.

Truputį apie Juozo būdą. Nuo pat mažens buvo labai darbštus, jautrus, mylėjo sesutes, niekuomet mažesnių neskriausdavo, mylėjo gamtą, gyvūniją. Labai daug pridarė paukšteliams ir inkilų, prikalė į medžius. Motinai padėdavo net ruošos darbuose. Kada namuose būdavo skerdžiamas gyvulys, tai Juozas išbėgdavo net iš namų, kad nematytų, jam būdavo gaila.

Vaikystėje jį labai išgąsdino kurtas, kuris vijosi kiškį. Nuo to jis sirgo nuomaro liga. Įdomu, kad nuo pirmų kautynių jam nuomarą atėmė kaip ranka. Jam labai daug per tiek metų partizanavimo teko dalyvauti sudėtingose kautynėse ir jis visuomet rasdavo Išeitį iš sudėtingų situacijų.

Nuo 1946 metų pradžios jam buvo patikėta būrio vado pareigos, o nuo 1949-tų metų tapo rinktinės vadu. Kautynėse jis būdavo šaltakraujiškas, visuomet priimdavo gerus sprendimus. Toks tai buvo partizanas Juozas Valonis slapyvardžiu “Merkys”.

Petkūnų kaime buvo užėjęs “Merkys” pas savo jaunystės draugą S. Jį pasodino už stalo, davė valgyti. Besišnekėdami pamatė tą sodybą, apsuptą priešų. Namiškiai susirūpino, kas dabar bus, liepė greičiau bėgti. Jis šaltai užsirūkė, paprašė nusiraminti ir, pamatęs pro palangę praeinanti skrebą, nukovė iš automato. Pagriebęs taburetę, trenkė į lango rėmus, iššoko laukant per langą, puolė ant žemės, metė į priešus granatą ir prisidengdamas krūmais, atsišaudydamas pabėgo į netoli esanti mišką. Tas Įrodo, kad turėjo gerą orientaciją. Buvo atvejis, kai sulaužyta koja 1949 metais jį nuvežė ryšininkai į Panevėžio ligoninę ir paguldė gydyti, įforminę kaip liaudies gynėją, jau baigiant gydytis jį įtarė, bet spėjo kovos draugai, apsirengę rusų uniformomis “areštuoti”. Saugumas pavėlavo maždaug penkiolika minučių.

Surdegio miestelio pakrašty vieną vakarą buvo vienas užėjęs pas R. Pastebėjęs, kad yra supamas, šoko ant arklio ir pabėgo. Tuo laiku buvo peršauta ranka. Aplinkiniai žmonės gerbė jį ir jo vadovaujamą būrį, nes jie buvo drausmingi, niekuomet nieko nenuskrlausdavo, stengdavosi neužtraukti bėdos, stengdavosi žmonėms padėti. Todėl jis ilgai išsilaikė nežuvęs.

Vėliau, kada saugumas išaiškino, kad jis partizanauja, jo dvi seserys ir broliai buvo suimti. Po ilgų kankinimų išvežti į įvairius lagerius, kur jiems teko pakelti didžiules kančias. O likusieji šeimos nariai ištremti į Krasnojarsko kraštą, trobesiai sunaikinti, vyriausioji sesuo tremtyje ir mirė, iš kur sesers Emilijos ir Paulinos dėka palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti tėvų žemėje. *

Kiek tos lietuviškos šeimos neterlojo, bet moraliai okupantai negalėjo jų palaužti, liko Ištikimi savo tėvynei.

Nuo pat jaunystės draugavo su T. ...Partizanaudamas ją vedė ir jai buvo ištikimas iki mirties. O žuvo prie jos namų. Buvo 1952 metų kalėdos. Jis atėjo į jos tėvų sodybą, ginkluotas buvo tik pistoletu, ten buvo pakviesti žmonos pusseserės su vyru, kuris pradžioje buvo Raguvos skrebu, o vėliau Raguvos valsčiaus pirmininku. Būdamas pirmininku už kyšius ir degtinę padirbinėdavo vyrams dokumentus, per daug pasitikėta juo, žodžiu, tarnavo ir tiems, ir kitiems, buvo saugumo agentas. Už “Merkio” galvą buvo skirta 30 000 rublių, tai ir padarė Judo paslaugą. Saugumo agentas turėjo su savim pistoletą ir iš pasalų “Merkį” nušovė. Po to jį visi nuvilko prie geležinkelio, toliau nuo namų. Išdavikas iššovė kelius kartus iš pistoleto. Staiga prisistatė skrebai su mašina, matyt iš visko, buvo sutarta Iš anksto, Įmetė jo lavoną į mašiną, nuvežė į Surdegį. Surdegiečių klausinėjo, ar tai Juozas Valonis. Iš Surdegio nuėjo į Troškūnus, ten jo sušalusį kūną pastatė prie tvoros, užkabino ant kaklo automatą. Po to paguldytą paveikslavo. Palaikę kelias dienas aikštėje ir visaip pasityčioję iš jo kūno, užkasė prie Troškūnų kapinių, ten kur užkasdavo visus nušautus partizanus. Kažkodėl žmonos giminių saugumas nelietė...

Jo būryje buvo visi aplinkinių kaimų berneliai, daugiausia buvusių savanorių ir ardinarščikų vaikai, kurie tikrai niekam iš gyventojų nieko pikto nedarė, o tik kovojo su tėvynės pavergėjais ir garbingai visi žuvo už Lietuvos laisvę. Tai Juozas Valonis, Pajuodis, Kaminskas, Švilpa, trys broliai Slučkos, trys broliai Labakojai, Astravas, Kulikauskas ir daug kitų mūsų tėvynės sūnų, kurie atidavė savo brangią gyvybę už tėvynę Lietuvą. Daug žygdarbių galėčiau dar papasakoti, nes apie juos daug ką žinojau. Tebūna lengva jiems Tėvynės žemė.

Panevėžio buvusios apskrities Taruškų miškuose užsislėpęs nedidelis Aukštuolių kaimelis, nuo kurio prasidėjo ta baisi istorija.

1945 metais per liepos mėnesio žmonių vežimą, Kupiškio apskrities Subačiaus valsčiaus skrebai, vadovaujami vado Ramono Juozo, kilusio iš Pavašakių kaimo, kuris apsuptas tų pačių miškų, atsibastė į Aukštuolių kaimą, jų tikslas buvo ištremti dvi Stakių šeimas, už tai, kad vieno Stakės trys sūnai, o antro vienas sūnus buvo išėję partizanais. Partizanai, žinodami neprašytų svečių tiksią, suruošė jiems atitinkamas sutiktuves, pasalą, iš tų kautynių pabėgo tik vienas Ramonas Juozas, o kiti keturiolika skrebų buvo nukauti.

Už tai jie keršydami pasikvietė Panevėžio saugumą, suruošė iš aplinkinių kaimų gaudynes, buvo areštuota iš Kuzmiškių, Kulbių, Navagrudkos ir Taruškų geležinkelio stoties 30 žmonių, jų tarpe dar ir dabar gyvenantis Kulbių kaime Lukoševičius Stasys, kuris dirbo Kulbių miško eiguliu, Tarasevičienės-Masiliūnaitės brolį Masiliūną iš Kuzmiškio kaimo, ir dar to paties kaimo Bukavičiūtė Genė.

Kaip pasakoja Lukoševičius Stasys ir Tarasevičienė-Masiliūnaitė Janina, iš tų areštų apie 10-11 žmonių buvo geležinkelio darbininkai, /tuo laiku kas dirbo prie geležinkelio darbų, neėmė į armiją/, tai dauguma tie žmonės buvo nevietiniai. Tuos areštuotus laikė ir tardė Panevėžyje Vasario 16-osios gatvėje, dabartinio kraštotyros muziejaus patalpose, juos žiauriai kankino ir apie 12-13 žmonių dingo be žinios, kalbama, kad jie buvo nužudyti ir užkasti Kaizeringio miškelyje. Praeitą vasarą atkasinėjant partizanų palaikus, buvo rasta palaikai trylikos žmonių, kurie rasti su vielom surištom rankom sušaudyti. Spėjama, kad tai tie žmonės, jie palaidoti Katedros kapinėse.

Du žmonės iš areštuotų tarpo po ilgų kankinimų buvo paleisti, o penkiolikai žmonių buvo sudarytos bylos ir nuteisti, visi iš išvardintų kaimų.

Grįžkime atgal: 1945 metų po aprašytų areštų, rugpjūčio mėnesį Kuzmiškio kaime pas Bukavičių Juozą buvo užėję 3 partizanai, kurie jautėsi laisvai /nes kaimas buvo tarp miškų/, sustatė ginklus, sėdėjo už stalo ir valgė, netikėtai į trobą įėjo skrebai ir sušuko: rankas aukštyn! Jie pakėlė rankas, jiems liepė išeiti iš užstalės pakeltom rankom. Kai išėjo iš užstalės, vienu metu puolė skrebus rankomis, partrenkė ant žemės ir pagriebė ginklus, du iššoko per langą, o vienas per duris, su jais išbėgo šeimininkų dukra Bukavlčiūtė Genė.

Atsikvošėję skrebai pradėjo šaudyti, nušovė Bukavičiūtę Genę, o partizanams pavyko pabėgti. Bukavičių Juozą ir Bukavičienę Pauliną po to skrebai žiauriai mušė, apie tai pasakoja tuo laiku pas juos buvę kaimyno Veličkos vaikai dvynukai Velička Petras ir Veličkaitė Danutė, tuos vaikus prigąsdintus išvarė namo, iš išgąsčio tie vaikai ilgai sirgo, berniukas net ilgą laiką buvo psichiškai nesveikas, net ir dabar ne visai normalus. Bukavičių su žmona po to nušovė, jų sodybą, visus pastatus sudegino. Kur užkasė išvežę jų lavonus, ir po šiai dienai niekas iš giminių nesuranda.

1949 m. birželio 16 d. areštavo Kurmiškio kaimo Masiliūnaitę-Vazgienę Emiliją, kuri pateko į Karagandos Lengiro lagerj, kur pergyveno sukilimus, kuriame kalinius traiškė tankais. Ji gyvena Latvijoje, Siguldos mieste, Stoties g. Nr. 28, bt. 14. Taip pat anksčiau buvo areštuota ir jos vyresnė sesuo Masiliūnaitė-Tarasevičienė Janina, kuri buvo išvežta į Mordovijos lagerius. Kol kas negaliu skelbti pavardžių, nes žmonės gyvena pamiškėje.

Partizanai, kurių neturiu nuotraukų, Masilionis Juozas - “Sidabras” iš Ramanavos kaimo, buvo būrio vadas, žuvo Brasiukynės miške. Buvo paguldytas Subačiuje, Bernadišius Juzas iš Ramanavos kaimo žuvo Petkūnuose. Buvo paguldytas Subačiuje. Urbonas Bronius iš Pašilių kaimo. Žuvo Rekstino miške. Buvo paguldytas Subačiuje. Ramanauskas Bronius iš Žukauskų kaimo. Žuvo apie Anykščius. Pajuodis Pranas iš Margavonės kaimo. Žuvo savo kieme. Buvo paguldytas Subačiuje. Peslikas - “Griausmas” iš Rukutėnų kaimo. Kregždė pasikvietė susitikimui ir nebesugrįžo į namus. Žibikas Vladas iš Lapkalnio kaimo buvo Kregždės būryje, kur jį padėjo, taip ir nežinome. Kregždė pasiuntė ryšininką, kad nuvažiuotų į Šikšnalaukių kaimą pas Čekatauską Mykolą, kuris laikė partizaną, iškviesti tą partizaną susitikimui su Kregžde ir tas nebesugrįžo, jo pavardės ir vardo nežinau, sužinoti nepavyko, nes Čekatauskas jau 6 m. kaip miręs.

JŲ NEVALIA PAMIRŠTI

1946 metais buvo nutarta konfiskuoti iš Surdegio pieninės sviestą, nes visi mitybos sunkumai gulė ant mūsų kaimiečių pečių. Partizanus reikėjo pavalgydinti, aprengti, atiduoti didžiules prievoles okupantams. Tad buvo nutarta papildyti maisto atsargas, konfiskuojant iš valstybinių ūkių ir įmonlų gyvulius, grūdus ir kitokius produktus. Buvo sutartas laikas, kada sumuš sviestą ir supakuos, nes sumušus sviestą tuoj pat jį išveždavo į Kupiškį.

Vienuolikos vyrų būrys, laikydamiesi visų atsargumo priemonių, dienos metu priartėjo prie pieninės. Staiga pastebėjo po gyvatvorių krūmais pasislėpusius rusus. Matyti, buvo išdavystė. Rusai paleido šunis ir atidengė ugnį. Atsivėrė tikras pragaras, nes Subačiaus skrebai ir kareiviai buvo parengę stiprią pasalą. Vieną partizaną nukovė netoli pieninės, kitas žuvo prie klebonijos klojimo. Čia krito Antanas Užusienis, o Vladas Sankauskas, pabėgėjęs į vidurį lauko arčiau miško, pasistatė kulkosvaidį ir dengė kitų atsitraukimą. Po kurio laiko kulkosvaidis užspringo. Sankauskas skubėjo kliūtĮ pašalinti, bet tuo pasinaudoję kareiviai prišoko ir iš automato jį nukovė. Dar vienas partizanas buvo sužeistas į petį. Žuvo 4 rusai, o kiek buvo sužeistų, nepavyko sužinoti.

Keturiasdešimt septintųjų gegužės mėnesį Petkūnų miške Raguvos įgulos kareiviai apsupo neišskiriamus draugus Povilą Kaminską-Svyruoklį ir Povilą Švilpą-EimutĮ. Ten jie abu ir žuvo, nukovę 4 kareivius. P. Kaminskas turėjo kulkosvaidį. Juos nuvežė ir pametė Raguvos miestelio aikštėje prie saugumo pastato, iš kur ryšininkai lavonus pavogė, nuvežė į Jostinykų kaimą, sukalė karstus ir norėjo palaidoti Važdailių kapinėse. Bet prie aplinkinių kapinių visur buvo pasalos, todėl nutarė laidoti Močiutkalnlo miškelyje, netoli Rukiškio. Iki šiol jų palaikai nesurasti, nes tas eigulys, kuris žinojo laidojimo vietą, jau miręs, o jų šeimos tuo laiku buvo ištremtos. Todėl niekas ir nežino.

Kovoje su okupantais daug pasitarnavo ryšininkė Kuosa. Ji buvo suimta, bet pabėgo. Po to ji su ginklu rankose partizanavo. Per vienas kautynes ryšininkė buvo sužeista, norėjo nusišauti, kad nepatektų priešui gyva, deja, užsikirto pistoletas. Tokių žmonių neturime teisės pamiršti niekada. Niekada! Jie turi įeitl į mūsų tautos istoriją.

Daug kautynių teko patirti “Vytenio” rinktinės partizanams. Rinktinės vado Merkio šalto proto dėka partizanai rasdavo išeitį Iš sudėtingų situacijų. Visų jų kautynių ir neišvardinsl. Apie Merkį esu rašęs laikraščiuose “Tremtinys” ir “Panevėžio balsas”.

Į Kupiškio ir į Viešintų pusę velkė Viktoro Saballausko-Kirvio ir Teofilio Gudo-Eskimo būriai. Kirvio būrys iki 1948 metų smarkiai nukentėjo. Žuvo jo brolis Albinas Sabaliauskas, vokiečių laikais buvęs policininku Subačiuje. Jis žuvo Šimonių girioje 1946 metais. Taip pat žuvo broliai Jonas ir Alfonsas Petrilos. Žuvo Juozas Mekas-Meškinas, Antanas Burokas-Mokytojas. 1947 metais žuvo Povilas Gabrėnas, Petras Indriūnas-Vėbras, Mykolas Kairys ir kiti. 1948 metais Kirvio būrys pasipildė 8 žmonėmis, tarp jų buvo ir Petras Juodiškis, ir Kazys Kregždė-Hitlerls. Tačiau Jie apie 1949 ar 1950 metus buvo saugumo užverbuoti ir išdavė daug ryšininkų, partizanų ir šiaip žmonių.

Kregždė įdavė sužeistą KirvĮ, kurį išgydę nuteisė mirties bausme, du brolius iš Bajoriškių kaimo Šimkūnus, Merkio būrio partizaną Pesliką. Kirvio būryje buvo ir Vytautas Balna, Lionginas Kubilius, kuris pats nusišovė, Vytautas Žalnleriūnas, kuris dabar yra Lenkijoje. 1950 metais suėmė Vytautą Petrauską. JĮ įvedė pas tardytoją, o čia sėdi Petras Juodiškis ir kartu su tardytoju geria pusę litro degtinės. Juodiškis gi sako Petrauskui:

- Nekvailiok, o sakyk tardytojui visą teisybę! Juk aš pats mačiau, kaip tu vaikščiojai su šautuvu ir ką tu veikei...

Vytautas Petrauskas griebė taburetę ir trenkė ja Juodiškiui. Už tai jis buvo sumuštas taip, kad tik kameroje teatgavo sąmonę.

Labai Tėvynei atsidavęs buvo Teofilis Gudas-Eskimas, narsus ir išradingas partizanas. Jo būrys prisilaikė Viešintų ir Šimonių giriose. Vieną kartą apsuptas prie Starkonių, pusę dienos išbuvo pasislėpęs vandenyje.

Šimonių girioje veikė Antano Starkaus - “Montės” rinktinė. Jis pats buvo desantininkas, šaltakraujis, drąsus vadas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 dieną bunkeryje prie ežero. Kartu su juo žuvo: Jurgis Minkevičius, Vytautas Minkevičius, Vytautas Darius, Petras Bačiulis, Birutė Šiuolytė, Albinas Pajarskas “Bebras”, Juozas Lapienis, Stasė Vigelytė, Albina Vizbarienė. šiai rinktinei priklausė nemažai narsių partizanų. Šimonių girioje pagrindinai kovojusioje Antano Starkaus-Montės rinktinėje apie 1945 metus buvo daugiau kaip 300 kovotojų.

“Mus enkavedistai apsupo Šimonių girioje netoli Kinderių kaimo. Čia žuvo du partizanai, o aš buvau sužeistas į šoną. Tačiau laimingai prasimušėme iš apsupties. Mane beveik nešte išnešė. Už pusmečio mus apsupo prie Vaduvos, bunkeryje. Du bičiuliai nusišovė iš pistoletų, aš gi norėjau susisprogdinti su granata, bet granata nesprogo.

Staigiai iššokau, paleidau seriją iš automato ir bėgte per apsupties grandinę, šaudydamas trumpomis serijomis. Neliko šovinių. Greit keičiu ragelĮ, vėl leidžiu seriją ir bėgu. O šūviai traška iš visų pusių. Uždusau. Matyt, Dievo taip buvo skirta, kad mane aplenkė visos kulkos. Pabėgau net nesužeistas, tik labai pavargęs.

...Keturiasdešimt šeštaisiais Virburių kaime naktį užėjome ant pasalos. Čia buvau sunkiai sužeistas, sprogstama kulka išnešė gabalą krūtinės, netekau labai daug kraujo. Vos ne vos pabėgęs iš apsupties, nuėjau pas pažįstamą žmogų, paprašiau, kad nuvežtų pas Petrą Gižinską. Ten perrišo, sustabdė kraujavimą. Pas tą žmogų ilgai gydžiausi.

...Užėjome trise kartu su Monte į Kvederiškių kaimą. Tačiau mus apsupo garnizono kareiviai. Montė buvo su vokišku kulkosvaidžiu, ir mus abu dengė, paskui mes jį, kad atsitrauktų. Rusai puolė į ugnį. Už tai paklojome net 12 rusų, o patys nė kiek nenukentėjome. Montė buvo drąsus, šaltakraujis kovotojas ir niekad nepasimesdavo.

...Tris kartus buvo apsupta visa Šimonių giria, planingai ją krėtė, sunku buvo atsilaikyti. Tačiau giria didžiulė, išilgai tęsiasi net 16 kilometrų. Daug ežerėlių, prie jų kelios didelės pelkės, per girią prateka keli upeliai. Buvo kur pasislėpti. Kalneliai ir slėniai, daugiausia pušynai, yra ir lapuočių miško.

...1948 metais per siautimą iš visų kovotojų tik mane vieną sužeidė į vidurius, o rusų paguldėme netoli šimto.

Žuvo Stančikas ir Lapienis, o Špoką vėl sužeidė. Šiaip taip dviese iš apsupties pabėgome. Tada Špokas norėjo nusišauti iš pistoleto, bet pistoletas buvo visas apšerkšnijęs ir neiššovė, kažkokia jėga sulaikė nuo nusižudymo. Su draugu pasimetėme. Einu pagal keliuką, žiūriu - atvažiuoja dvi moterys, susisupusios į skaras, matyti, kad važiuoja į Šimonis. Paprašiau, kad mane vežtų. Tai mane Įsodino į roges, susuko į skarą, automatą pakišo po šiaudais, ir važiuojam. Tokiu būdu mane išvežė iš apsupties net per dvi pasalas. Laimingai nuvažiavome į Čiuronis pas Laužikienę, kur buvo bunkeris.

Pavakare grįžo su vaistais. Liepė man išgerti tabletę. Kai išgėriau, netekau sąmonės. Ją atgavau jau Kupiškio saugume. Pamačiau, kad esu surakintomis rankomis ir kojomis, pririštas prie kablio su virve. Dešinės rankos plaštaka subintuota, labai skauda. Pasirodo, buvo amputuoti dešinės rankos keturi pirštai. Kai mane vežė suimtą, tai mano ranka vilkosi per sniegą, o buvo didelis šaltis ir nušalo pirštai.

Kai mane pagydė, prasidėjo žiaurūs tardymai, bet, ačiū Dievui, neišdaviau nė vieno. Tardė visus metus. Gavau 25 metus. Buvau sužeistas 6 kartus, bet dėkoju Aukščiausiajam, kad likau gyvas... O Laužikienė, kaip teko girdėti, už mano dūšią gavo 20000 rublių...

1952 metais spalio mėnesį išduoti Čepukonio-Tigro Šimonių girioje žuvo šeši partizanai Namiejūnas Mykolas-Mokytojas, Janina Valevičiūtė-Astra (duktė Jurgio), Janina Čečiūnaitė, Vladas Jančys ir Teofilis Gudas “Eskimas” nežinomas. Dabar turime žinias, vieni sako, kad Čepukonis jau miręs, kiti, kad gyvas, gyvena Vilniuje. Šie partizanai perlaidoti Panevėžio kapinėse į partizanams skirtą plotą 1989 m. vasarą dėka bebaimės ryšininkės, buvusios “Tarzano” būrio kovotojos Nidos. Ačiū jai nuo visos tautos!

PASAKOJA LIKĘS GYVAS PARTIZANAS

“Gyvenome Šimonių valsčiuje Būtėnų kaime. Prie vokiečių 1943 m. žiemą mes, Būtėnų kaimo jaunimas, susirinkę pas Vilimą, lošėme kortomis.

Vilimas turėjo vėjinę dinamą ir čia buvo gera šviesa. Staiga durys atsidaro ir įeina į vidų ginkluoti vyrai. Suriko:

Mes atsikėlę iškėlėme rankas. Įėjusieji buvo raudonieji. Vienas iš jų sušuko:

- O gal iš jūsų yra stojančių į Plechavičiaus armiją? Nė nebandykit stoti, nes mes tokius sušaudysiml

Mūsų kaimo jaunimas visi buvo pavasarininkai. Už tai banditai mūsų kaimą persekiojo. Juozas tą vakarą ir namo nėjo, nes jo brolis tarnavo Plechavičiaus armijoje. Rytojaus dieną grĮžo Vilimas, ir mes jam apie tai papasakojome. Jis pasakė:

Vilimas buvo šaulių būrio vadas. Mums atvežė šiokių tokių ginklų, ir mes iš eilės pradėjome eiti sargybą. Mūsų štabas buvo pas Vytautą MatullonĮ.

Vieną vėlų vakarą išgirdome sargybinio šūvius. Užlipome ant saikų ir žiūrėjome pro langą. Du vyrai artinosi prie mūsų sodybos. Kai priėjo prie sienos, pradėjo šaudyti į vidų. Prasidariau langą ir mečiau granatą, o mano draugas paleido šūvius. Po dešimties minučių šaudymas nutilo, tie du žmonės dingo. Žiūrime, prie kluono guli žmogus. Norėjau prieiti arčiau, bet Vilimas sako:

Priėjome. Kraujo pėdsakas veda tolyn. Tarp kiečių radome negyvą žmogų. Pranešėme policijai ir sužinojome, kad buvo nušautas Gogelis, kuris buvo išmestas parašiutu į Šimonių girią vadovauti pogrindžiui.

...1944 metais rusams sugrįžus, mūsų kaimą labai pradėjo persekioti Šimonių skrebai ir saugumas, o mes 12 vyrų išėjome partizanauti.

RudenĮ išmetė iš lėktuvo desantininką Antaną Starkų-Montę. Tai jis mus visus subūrė ir kiek galėdamas apginklavo. Be to, turėjo radistą. Man paskyrė vokišką kulkosvaidį "Bruno”, su kuriuo nesiskyriau, kol partizanavau. Du kartus buvau sužeistas: vieną kartą į ranką, kitą kartą peršovė šlaunies minkštimą. Iš mūsų kaimo žuvo dešimt vyrų ir viena mergaitė -Matulionaitė.

Vaikščiodavome mes grupėmis ne daugiau kaip po dešimtį žmonių. Tik sutartu laiku susirinkdavome Šimonių miške. Kartais susirinkdavo net iki 300 vyrų. Lalkydavomės ne tik Šimonių girioje, bet nueidavome iki Palėvenytės, Puponių, net Rokiškio apylinkes aplankydavom, pasiekdavome Viešintas, Starkonių ežerą, nueidavome į Anykščių rajoną, iki Troškūnų ir toliau, lankėmės Subačiaus valsčiuje.

Vieną kartą susirinkome Šimonių girioje apie 70 vyrų, kūrenome laužą, ilsėjomės. Puponlų Dašukas buvo sargyboje. Staiga pasigirdo šūviai ir baisus riksmas. Pasirodo, nušovė mūsų sargybinį. Mes tuoj išsidėstėme gynybai. Pasistačiau kulkosvaidį. Stebiu. Matome, kad atslenka vora kareivių. Starkus sukomandavo:

ir atsivėrė pragaras. Tada paklojome daug rusų, tačiau reikėjo trauktis. Mus persekiojo visą dieną, gainiojo po visą Šimonių girią. Vakare pasitraukėme Juodpėmų ir Salų kryptimi, atsiplėšėme nuo jų išvargę, išalkę. Užėjome pas vieną ūkininką, mums davė kepalą duonos, lašinių ir beveik pilną bidoną pieno. Pavalgėme. Tą kartą iš mūsų žuvo tik vienas Dašukas. JĮ mūsiškiai išnešė iš apsupties, paslėpėm, o vėliau palaidojom Puponių kapinėse. Tos kautynės buvo 1945 m. rudenį.

...Kitos kautynės buvo Krugų miške. Važiavo Šimonių skrebai. Jie ir pastebėjo mus tame miškelyje. Paslšaudėm, bet niekas nei jų, nei mūsų nenukentėjo.

...Trečios kautynės buvo Paštury, prie Puponių. Čia mus užpuolė ginkluoti dvarelio rusai. Tada peršovė Petrą Vilainiškį. JĮ mes paguldėm pas vieną žmogų klojime. Atvežė kunigą. Vakare jis mirė. Palaidojome Kairių kapinėse.

1945 metų gegužės mėnesį apsiautė Šimonių girios miškus. Tada žuvo du broliai Sakalai. Kas buvo užklupti Šimonių girioje, mažai kas išsigelbėjo. Net žvėris iššaudė, bėgančius per šventosios upę. Tuo laiku mūsų apie 20 žmonių buvome mažame beržynėlyje Jurgeliškyje šalia Kvietkausko. Mes visi išlikome, nes jie į tą mažą beržynėlį nėjo. Tada buvo sutraukta labai daug kariuomenės, ir daug partizanų žuvo. Beveik visi, kurie išvardyti žuvę 1945 metais pavasarį.

...Dar vienos kautynės buvo pas Vizbarą. Mus užklupo besiilsinčius klojime. Vieni spausdino proklamacijas, kiti žaidė kortomis. Staiga įbėgo į klojimą Vizbaras ir sušuko:

pro tą miškelį bėgo iš Puožo pieninės. JĮ ir nukirto. Taip žuvo mano brolis, visai kvailai. Mes atidengėme rusams stiprią ugnį iš kulkosvaidžio ir kitų ginklų. Jie mūsų ugnies neatlaikė, pasitraukė, nusiveždami mano brolį, kurį numetė Šimonyse ant bruko. Iš jų du buvo nukauti ir du sužeisti.

Keturiasdešimt septintaisiais pasidariau dokumentus Ir, perdavęs Montei ginklus, pasitraukiau į Kėdainių apskritį, bet už pusės metų mane susekė ir suėmė. Kalėjau Intoje. Likau gyvas. O mano draugų žuvo daug, tik išliko mūsų Trečiokas, kuris dabar gyvena Debeikiuose, ir buvęs radistas Puzelis, gyvenęs Noriūnuose prie Kupiškio.

Perskaičiau Kupiškio rajono laikraštyje Romo Krapavičiaus straipsnį “Tiesa yra viena” ir labai nustebau, kadangi ten radau vietoj tiesos daug melo. Pirmiausiai apie ką nors rašant, reikia apklausti liudininkus ir rašyti tik tiesą, nes galima turėti didelių nemalonumų. Už šmeižtą galima pritaikyti atatinkamą straipsnį ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kaip, pavyzdžiui, buvęs Kupiškio skrebas N. Kostinas. Tiesa lieka tiesa, kas buvo rašyta apie Skapiškio ir Kupiškio “didvyrius”, tai viskas yra pagrįsta liudininkų parodymais, kas buvo rašyta “Laisvame žodyje". Gal, gerb. Krapavičiau, bandysite paneigti? Tai jūsų valia. Aš gi jūsų medžiagą, pateiktą apie Starkų Antaną (slapyvardis “Montė”), dalinai paneigsiu, nes esu gana daug to krašto žmonių apklausęs ir žinau iš praeities apie Antaną. Paliksiu jo pagrindinį vieną “nuopelną” - tai įvykį Šimonių klube. Nors prieš tai partizanai buvo paskleidę raštiškų perspėjimų, jog taip bus padaryta, tokiu būdu baisių pasekmių galima buvo išvengti. Jūs rašote, kad jo tėvai valdė stambų ūkį, tai jau melas. Pataisydamas jus galiu pasakyti, kad jo tėvai teturėjo žemės vos 10 ha. Tėvui anksti mirus, ūkį prižiūrėjo ir visus darbus dirbo jis su broliu ir motina, taigi nebuvo baltarankis. Prie žydų šaudymo taip pat nedalyvavo.

Man pasakojo to krašto valstiečiai apie jo tėvus ir jį, jog tai buvo visų gerbiami, aukštos moralės žmonės. Gyvenime nėra girtuokliavęs, girtuoklių nekentė ir juos smerkė. Buvo jautrios širdies ir labai sunkiai pergyveno 1941 metų įvykius Juodupėje, Panevėžyje, Rainiuose, Praveniškėse ir kitus.

Truputį patikslinsiu apie “banditavimo” rangus. Jis buvo paprasčiausiai būrio vadas, vėliau rinktinės vadas. Buvo “Šarūno” apygarda, Šarūno štabą likvidavus, buvo apygardos vadas nuo 1949 X 12.

Gerb., Krapavičiau, jūs turite galimybę naudotis saugumo archyvais, todėl galėtumėte ir turėtumėte parašyti daugiau tiesos, negu mes, “Tremtinio” sąjungos Istorinės atminties grupės nariai. Mes remiamės tik parodymais paprastų kaimo valstiečių, žemės artojų sąžine.

Man įdomu, kodėl jūs neparašėte buvusio partizano Čepukonio slapyvardžiu “Tigras" “nuopelnų", kurio darbelius prikergiate Starkui Antanui. Būtų teisinga, kad išvardintumėte juodus darbelius taip vadinamų liaudies gynėjų, kurie tarnavo grynai mūsų tautos okupantams (tai jau pripažinta Aukščiausiosios Tarybos sesijos komisijos), ir tai nei melas, nei šmeižtas. Sutinku, kad daug buvo be reikalo nužudytų, bet kieno ta kaltė, kad jie buvo nužudyti, to jūs nežinote, ar paprasčiausiai nenorite žinoti?

Dar daug, labai daug nusikaltimų neatskleista, kai buvo fabrikuojami bjaurūs šantažai, kad apkaltinus nekaltus, kad žmogus žmogui taptų priešas. Nesiruošiu įtikinėti, nes, man atrodo, kad jūs geriau žinote negu aš, bet reikia nepamiršti, jog Tėvynė yra viena.

KOVOJAM BEVILTIŠKĄ KOVĄ

Daug mūsų sūnų ir dukterų žuvo nelygioje, tiesiog beviltiškoje kovoje. To pavyzdys yra Dapšių šeima, kovoję, kritę tėvas ir keturi sūnūs. Jie kilę iš Šimonių valsčiaus, Vederiškių kaimo. Tėvas žuvo 1945 m., Kazys ir Jurgis 1946 m., Juozas 1947 m. ir Jonelis 1948 m.

Teofilis Gudas, Eskimas, nepaprasto narsumo būrio vadas, po kovų laikotarpio, žuvo 1952 m. bunkeryje.

Povilas Švelnys iš Kupiškio valsčiaus Račiupėnų kaimo, per kautynes Šepetos pelkėse neteko kojos. 20 metų kalėjo, būdamas invalidas, dalį bausmės atliko Tobolsko kalėjime. Boleslovas Antanas Urbonavičius-Berželis per kautynes gavo į savo kūną net šešias kulkas. Jam buvo peršauti plaučiai.

Algirdas Treigofas-Margis buvo sužeistas, vėliau pasitraukė į Lenkiją, tačiau ten buvo suimtas. Nemaža kitų kovotojų už Lietuvos laisvę, kurie kovojo beviltišką kovą. Ir vis tik ta kova davė gražių vaisių. Didvyrių kraujas padėjo mūsų brangiai Tėvynei pakilti, o ir toliau padeda visiems atgimti, nusimesti baimę ir visas bolševikinių laikų nuosėdas.

Daug partizanų veikė apie Troškūnus, Viešintas ir Anykščius. Tai “Algimanto” apygarda, kuri buvo likviduota 1949 metų rudenį. Vėliau “Algimanto” apygardos štabas buvo Šimonių girioje.

“Algimanto” apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas gimė ir augo Troškūnų miestelyje. Jo tėvas ilgus metus buvo bažnyčios zakristijonu, motina kilusi iš turtingų ūkininkų šeimos. Antanas Slučka tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kurioje užsitarnavo viršilos laipsnį. Buvo baigęs gimnaziją ir Kauno medicinos instituto tris kursus. Vokiečių okupacijos metu dirbo geležinkelio Panevėžys-Švenčionėliai ruožo komendantu. Antrą kartą bolševikams okupavus Lietuvą, iš karto išėjo partizanauti. Suorganizavo partizanų būrius apie Troškūnus ir Anykščius, 1945 metais sukūrė rinktinę, kuriai ir vadovavo. 1946 metais sukūrė “Algimanto” apygardą. Apygardos štabo raštvedybą tvarkė aviacijos leitenantas Vacys /pavardė ir slapyvardė nežinoma/. Jam žuvus, štabo raštvedybą tvarkė jo žmona Janina Railaitė-Neringa. Šarūnų bunkeris buvo netoli Andrioniškio, Butiškio kaime pas Žukauską. Jis žuvo 1949 metais spalio mėnesį, išduotas provokatoriaus. 24

Jis su žmona, sudeginę dokumentus, susisprogdino. Kartu žuvo Juozas Jovaiša, šiuo metu bunkerio vietoje pastatytas paminklas.

Šarūno pavaduotojas Jurgis Urbonas-Lakštutis, buvęs Niūronių pradžios mokyklos mokytojas. Jis mėgo rašyti eilėraščius, parašė eilėraščių rinkinį “Neįveiksi, sūnau, šiaurės”. Jis žuvo 1947-ųjų metų pabaigoje. Kada buvo likviduotas “Algimanto” apygardos štabas, jo padaliniai veikė kaip rinktinė “Vytauto" apygardos sudėtyje. Dėl Šarūno bunkerio išdavystės yra didelis klaustukas, galima sakyti, kad yra 3 hipotezės.

Apie Troškūnus veikė Gražinos kuopa, kuriai vadovavo Jonas Stanevičius-Vaitkus. Jo bunkeris buvo Mažionių kaime. Paminėsiu kai kuriuos kuopos kovotojus. Tai - Stasys Slučka-Bistrūnas /Šarūno brolis/, Pranas Pakšys, mokytojas. Žuvo prie Šilų kaimo, Raguvos valsčiuje, Albinas Kubilius-Rūgštymas /partizanavo nuo 1944 metų, apie du metus buvo būrio vadas, vėliau “Algimanto” apygardos ryšių skyriaus vadas/. Jį paėmė gyvą 1949 metais spalio mėnesį. Saugumo užverbuotas Vytautas Kučys įdėjo į degtinę migdomųjų vaistų ir po žygio davė gerti. Nors Rūgštymas svaigalų negerdavo, bet buvo išvargęs ir jį prikalbino išgerti. Užmigo. O atsibudo jau Kauno saugume... Kalėjo Vorkutoje. Kučys įtariamas išdavęs ir Šarūno bunkerį.

Partizanas Kisielius-Sakalas žuvo 1947 m. prie Šventosios upės, netoli Andrioniškio, Augustas Paplovas -Ąžuolas, kilęs nuo Biržų, ir Malinauskas

- Margis iš Vidiškių žuvo Dangulių kaime pas Dominyką Morkūną. Julius Griška, Stasys Aviža ir Benediktas Pabarška - Audra žuvo Girelės miške netoli Troškūnų, apsupti susisprogdino granata. Didvyriškai žuvo daug narsių partizanų.

Prie Troškūnų kapinių palaidoti šie “Algimanto” apygardos kovotojai: Jurgis Mačiulis - Dudutis, Antanas Karvelis - Vachmistras, Steponas Jočys

- Barzdyla, Kazimieras Jočys, būrio vadas Juozas Jočys, būrio vadas Juozas Gailiušis.

POKARIO METUS PRISIMINUS

Yra tokia kategorija piliečių /žinoma, jų mažuma/, kurie stengiasi įrodyti pokario skrebų veiksmų teisingumą ir jų moralinę dorovę. Tie asmenys neteisūs, nes nesupranta arba nenori suprasti esmės.

Į liaudies gynėjų gretas stojo žemos moralės, degradavę žmonės. Retas kuris iš jų buvo idėjinis kovotojas. Dauguma jų buvo alkoholikai. Jiems nieko nebuvo šventa. Aš galiu įrodyti daug atvejų, kada, būdami girti, šaudė į kryžius, sušaudė koplytėlių altorius, naikino istorinės reikšmės paminklus.

Kalbėsiu akivaizdžiais faktais. Prie Antašavos pas vieną ūkininką girtuokliavo skrebai ir girtuokliaudami šaudė į taikinį - Dievo kančią. Dabartiniu metu ši Dievo kančia yra Antašavos kolūkio muziejuje Ogintų kaime. Ten taip sušaudytų kryželių yra net vienuolika, širdingai turime būti dėkingi tam žmogui, kuris visa tai surinko ir išsaugojo iki šių dienų.

Pateiksiu paprasčiausią klausimą, kodėl negerbia buvusių liaudies gynėjų? Nėra apie juos sukurta liaudies dainų, eilėraščių, išskyrus parašytą vieną kitą straipsnį ar knygiūkštę ir tai stalininiais - brežneviniais laikais, kada rašytojus vertė prievarta apie tai parašyti ir tai buvo reikalinga bolševikinei propagandai.

Kupiškio rajono laikraščio korespondento buvo parašyta knygutė “Kodėl Ramonas pakėlė ginklą”. Visas jos turinys persunktas didžiausiu melu. Ramonas Juozas, buvęs Subačiaus valsčiaus liaudies gynėjų būrio vadu, buvo labai blogas žmogus, žemos moralės. Jo nemėgo visi Subačiaus valsčiaus valstiečiai. Vien už tai, kad jo pusbrolio Ramono Petro šeima buvo religinga ir visų apylinkės gyventojų gerbiama, jis visokiausiais būdais juos persekiojo. Netgi pats nušovė savo pusbrolį Petrą. Pamatęs Petrą bėganti, bandė nušauti iš automato, kadangi buvo jau toli, supratęs, Jog automato kulka nepasieks, ištraukęs iš kareivio rankų šautuvą, priklaupęs ant kelio nušovė savo pusbrolį, o jų šeimą ištrėmė į Sibirą ir vien už tai, kad beginklis slapstėsi nuo kariuomenės, kitaip tariant, nenorėjo tarnauti okupantui.

Apie skrebus liaudies sukurta įvairiausių anekdotų ir šiurpių, negražių dalykų. Iš senovės liaudis nemėgo tų, kurie tarnavo tautos pavergėjams. Geras pavyzdys 1863 metų sukilimas, nors ir visais laikais tie, kurie tarnavo pavergėjams, buvo paniekoje, liaudis jų nekentė, o kad skrebai tarnavo okupantams, tas jau istoriškai įrodyta.

Aš gerai prisimenu pokario laikus, gana daug buvusių skrebų pažinojau asmeniškai ir nė apie vieną iš jų nieko negalėčiau papasakoti iš gerosios pusės. Jau vien liaudies sugalvotas ir prigijęs vardas viską pasako.

Dar noriu sugrįžti prie minėto J. Ramono. Baisu net prisiminti, kiek jis pridarė piktadarybių. Tai buvo despotas. Ėmė kyšius, buvo girtuoklis ir daug dar niekingų vardų galima ištarti šiai nužmogėjusiai asmenybei. Kada jis dirbo melioracijoje vėliau, tai nesvarbu, kad buvo mušamas, bet sutikdavo su viskuo, kad tik gautų puslitri degtinės ar samagono.

Rezistencinių kovų dalyvius liaudis gerbė. Daug apie juos sukurta eilėraščių ir dainų, kurios išliko iki šių dienų, nežiūrint, kad už tuos eilėraščius ir dainas žmonės saugumo buvo žiauriausiai persekiojami, sodinami į kalėjimus, kankinami, bet pagarbos neprarado iš daugumos žmonių.

Mes, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, labai pasipiktinę už buvusiems liaudies gynėjams teikiamas karo veterano paslaugas. Iš jų reikia atimti visas privilegijas, pasmerkti juos įstatymiškai, nes jie yra kalčiausi už visus pokario metų baisumus, kurių tiek pridarė, kad nebeįmanoma išnarplioti, o saugumas juos užtaria ir gina.

KOKIE BUVO OKUPANTŲ KĖSLAI

1940 metais birželio mėnesį 25 d. formaliai buvo legalizuota komunistų partija, kuri pradėjo įgyvendinti Lietuvoje okupacinį režimą. Tuo laiku komunistų partijos narių buvo tik 700. Todėl jie pasitelkė į pagalbą iš Tarybų Sąjungos komunistų narių, taip prasidėjo genocidas prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Liaudies Vyriausybė, NKVD priemonėm, komunistų partijos reikalavimu akcijas vykdė visose srityse: nuo 1940 m. birželio 24 d. ėmė gausiai atleidinėti vadovaujančius karininkus, apskričių viršininkus, burmistrus, policijos viršininkus, atleidinėjo teisėjus, mokyklų direktorius ir vedėjus.

Tada atėjo žmonių likvidavimo eilė, suėmimai ir deportacijos. 1940 m. liepos 7 d. Sniečkus pasirašė NKVD paruoštą įsakymą suimti visų visuomeninių organizacijų vadovus, kurį įvykdė liepos mėn. 11-12 d. naktį. Pirmoji deportacijų auka buvo A. Merkys, pasirašytas Peleckio ir Gedvilo. Per 20 dienų sugriovė viską, kas per 20 metų buvo padaryta.

Propagandoje buvo vengiama apie pagrindinį akcijos tikslą kalbėti -Lietuvos įjungimą į Sovietų sąjungą ir Lietuvos sovietizaciją, priešingai, kurie tai kalbėjo, Gedvilą vadino pikčiausiais priešais, kurie kėsinasi nuversti dabartinę darbininkų valdžią. Buvo organizuoti tie klastingi ir apgaulingi rinkimai liepos 14 d. Aš apie tai plačiau nekalbėsiu. 1940 m. liepos 26 d. paskelbta pramonės įmonių, prekybos, bankų, privačių namų virš 220 kv. m nacionalizacija. Nacionalizuojant daug buvo haoso, savivalės, daug išgrobstyta ir sunaikinta turto. 1941 m. rugpjūčio 25 d. buvo nacionalizuoti -taupomųjų kasų indėliai, suteikiant teisę atsiimti tik 1000 rublių, o kitus nusavino, iš viso buvo nusavinta 38 milijonai rub. Litus keitė santykiu 10:9, taigi perkamoji piliečių galia buvo sumažinta 3-5 kartus.

Tuo būdu prekyba su vakarais buvo sustabdyta ir pasukta į Leningradą, Maskvą, į sovietinius kraštus, o iš Sovietų į Lietuvą siuntė tik arbūzus, net ant vagonų stambiomis raidėmis buvo užrašyta “badaujančiai Lietuvai”.

Okupaciniai pareigūnai buvo privilegijuotoje padėtyje, dėl butų ir kitais atžvilgiais, už tai mūsų žmonės buvo iškeldinami iš butų.

Saugumo priekyje buvo Maskvos statytiniai, majoras Glavkov ir jo pavaduotojas Bykov. Jų diriguojami veikė mūsų kolaborantai A. Sniečkus ir A. Guzevičius. Deportacija iš Maskvos buvo suplanuota iš anksto 1939 m. spalio 10 d. Kremliuje. Pirma masinio suėmimo banga buvo organizuota 1940 m. liepos 11-12 d. naktį, buvo suimta 2000 Lietuvos veikėjų, pagal Sniečkaus nurodymą. Antras masinis žmonių trėmimas 1941 m. birželio 14-18 d. Išvežė 34 tūkst. įvairaus amžiaus žmonių. Buvusio komisaro Glu-šausko liudijimu, Maskva buvo pareikalavus išgabenti 700000 lietuvių, sutrukdė karas su vokiečiais. O kur masiškai išžudyti žmonės Kretingoje, Petrašiūnuose, Praveniškėse, Panevėžyje, Raseiniuose, Sargėnuose,

Rainiuose ir prie Červenės rasta nužudyta lietuvių 1114 žmonių. Visų tų akcijų patikrinti buvo atsiųstas Stalino sekretorius Malenkovas. Už tas akcijas jų vadovai Stalino buvo apdovanoti ordinais ir medaliais.

Dėl to gimė Lietuvos partizaninis pasipriešinimas, 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo seimo 28 žmonių buvo pavadintas Lietuvos aktyvistų frontu. Aktyvaus pasipriešinimo ėmėsi daugiausia jaunimas - gimnazistai, studentai, darbininkai, tarnautojai, buvę kariai ir kareiviukai, šauliai. Jie padėjo daugumai lietuvių pasitraukti į užsienį. Pirmasis, kuris daug padėjo, turėjo slapyvardi Kumpis 24, Jis, nugalėjęs spygliuotų vielų tvorą, sargybinio peršautas, slaugančiai sesutei perdavė žinią, kad ruošiasi pradėti karą vokiečiai prieš sovietus, jis pakėlė didžiulius saugumo kankinimus. Tai pirma partizaninio judėjimo auka. Visi puikiai žinote partizanų sukilimą Kaune, prasidėjus karui su vokiečiais, kur žuvo 2000 žmonių, bet kol vokiečiai atžygiavo į Kauną, jie išlaisvino, o kiek jų kovėsi su sovietų okupantais ir kolaborantais daugelyje Lietuvos vietovių.

Taip gimė Lietuvoje partizaninis judėjimas, kuris tęsėsi ir vokiečių okupacijos laikotarpiu pogrindyje, ir antrą kartą komunistams okupavus mūsų kraštą. O kaip aktyviai jaunimas stojo į Plechavičiaus armiją, pabėgę nuo vokiečių, stojo į partizanų gretas, po antros komunistų okupacijos.

Kyla klausimas, kas kaltas už tas beprasmiškas aukas karo ir pokario metais? Tai juk Maskvos okupantai, komunistai ir jų kolaborantai. Kas degino 1944-1945 metais po visą Lietuvą sodybas, gaudė, šaudė mūsų vyrus, sodino žmones į kalėjimus, trėmė senus ir mažus, ištisas šeimas? Juk patys okupantai privertė 40000 žmonių paimti ginklą į rankas ir stoti į žūtbūtinę kovą, kuri tęsėsi apie dešimt metų. Juk išliko gyvų tik apie dešimt tūkstančių, o kiti žuvo. Žuvusių kūnus visaip niekino, kišo į šulinius, pelkes, pagriovius į visokias pakrūmes. Ar ne komunistinė sistema už tai turi atsakyti? Kaip atsakė rudasis genocidas. O kur nukankinti ir išžudyti žmonės kalėjimuose ir lageriuose, numarinti iš bado Sibire, tremtyje, mano nuomone, už tai turi atsakyti tik komunistai, partija, saugumas, skrebai ir jų pakalikai. Mes nėjome į Tarybų Sąjungą ir nežudėme ten nieko.

1944 m. spalio viduryje Lietuva buvo galutinai okupuota. Sugrjžęs okupantas atgaivino komunistinio režimo aparatą NKVD - sistemingą terorą režimui įtvirtinti, sustiprino dar labiau karo meto mobilizaciją į okupacinę kariuomenę, rekvizicijos pastotes, darbus miško ruošoje, Chaosą didino individualus kareivių savivaliavimas, plėšikavimas. Gyvenimas tapo nesaugus mieste, nepakenčiamas kaime.

Savisauga nuo suėmimo, mobilizacijos, gyventojų apsauga nuo sovietinių ir administracijos pareigūnų bei teroro - visi tie motyvai skatino trauktis į miškus masiškai.

Noriu šiek tiek pateikti faktų iš kautynių su bolševikų okupantais. Pakruojy mobilizacijos dieną partizanai Tigras ir Šarūnas išvadavo iš

Ties Prienais partizanas Dešinysis su grupe sustabdė NKVD mašinas, enkavedistus sušaudė, kalinius paleido, mašinas sudegino.

1945 m. sausio viduryje Geležinio kuopos 50 vyrų Šilavoto valsčiuje likvidavo 18 enkavedistų bei skrebų, paėmė pyliavų išpylimo dokumentus.

Prienuose partizanai turgaus dieną susirado aktyviuosius komunistus ir juos sušaudė. Tarp Panevėžio - Ukmergės veikusi Vaitelio vadovaujama Vyties apygardos partizanų grupė, atvykusi mašina į Kauną, mėgino išvaduoti kalinamus draugus. Dar galėčiau išvardinti kautynių, kur daug buvo sunaikinta kariuomenės, su nedideliu kiekiu partizanų.

Aš daugiau kalbėsiu apie veikusius partizanus Panevėžio zonoje: tai Vyties apygarda, vadovaujama kap. Vaitelio “Briedžio”. Algimanto apygarda, vadovaujama Slučkos “Šarūno".

Apie Raguvą veikė gana kovingi būriai, tai Baltušniko “Vienuolis”, “šermukšnio”, “Larpeo”, “Čeponio”, “Žirnio”, “Žygimanto”, “Vėtros”, “Kariūno”, apie Krekenavą, Dotnuvą, Šeduvą Prisikėlimo apygarda ir kitų daug...

Pašventintas paminklas žuvusiems partizanams Raguvos valsčiaus apylinkėse, šis laukas priglaudė apie 107 jų kūnus.

Gerų žmonių dėka, žuvusiųjų artimųjų, kolūkio, Raguvos sąjūdiečių, Raguvos Carito dėka, išaugo gražus paminklas.

Mes, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, rezistencijos kovų dalyviai tariame jiems nuoširdžiausią ačiū.

Tegu šiems kovotojams už Lietuvos laisvę bus lengva ši Raguvos žemelė. Ilsėkitės ramiai, mieli partizanai, tegu jų sielas globoja šv. Marija ir visi šventieji.

PASAKOJA “RŪGŠTYMAS”

1945 metais prie Dusetų patekome miške į pasalą. Partizanų buvo 10 žmonių, o skrebų ir kariuomenės gana daug. Mūšis vyko apie porą valandų, kol mes nuo jų atsiplėšėme. Tada žuvo 5 kareiviai, o mūsų vienas. Tai -Šarūnų brolis Jonas Slučka.

Didžiausias mūšis Įvyko 1949 metų vasarą prie Traupio Serbentavo miške, kur mūsų buvo 15 žmonių. Buvome nužygiavę į susitikimą su “Žaibo” būriu. Apsinakvojome miške, palapinėse. Apie 8 valandą pranešė, kad artėja labai didelė kareivių grandinė. Tuoj nuėmėme palapines ir pasiruošėme mūšiui, nes jau buvo girdėti rusiškos komandos. Mums vadovavo Starkus - Montė. Jis davė komandą išsidėstyti. Turėjome keturis kulkosvaidžius: tris rusiškus degteriovus ir čekoslovakišką bruno. Išsidėstę prisileidome rusus visai arti ir pagal Montės komandą atidengėmę ugnį. Tai pirmas atvejis, kai rusai nespėjo nė iššauti. Tik ištisai maišėsi jų riksmai, keiksmai ir komandos. Po tos ugnies-pradėjome trauktis.

Traukiantis patekome į kitą pasalą. Čia žuvo partizanas Jogėla /vardas ir slapyvardis nežinomi/. Vėl įvyko aršus mūšis, ir antrą kartą atitrukome nuo persekiojimo. O pereinant kvartalinę liniją, netekome dar dviejų kovotojų. Žodžiu, maždaug per keturias kautynių valandas Išsiveržėme iš apsupties Dabužių link. Tą pačią dieną turėjo kautynes ir “Žaibo” būrys, kuris neteko dviejų kovotojų. O iš rusų kariuomenės per tas kautynes žuvo apie 80 žmonių.

Tikslios datos neprisimenu, bet tai buvo apie 1947 metų pavasarĮ. Ankstyvą rytą, dar buvo tamsu, bet jau brėško, mes, keturi vyrai, atėjome prie Šimonių girios į Sedeikių kaimą. Mūsų buvo Antanas Galuveinis - Skirmantas, Balys Žukauskas - Princas, Juozas Gaillušis ir aš, “Rūgštymas”. Patekome į pasalą. Kai pradėjo leisti raketas, viskas matėsi kaip dieną. Mus atkirto nuo miško ir pradėjo spausti prie Šventosios upės. Ten ir susikovėme. Gailiušis su Princu surizikavo plaukti per šventąją, nors vandens buvo daug ir buvo šaltas. Mudu su Skirmantu šiaip taip, prisidengdami tamsa, prasiveržėme į Šimonių girią. Kiek kareivių žuvo - nesužinojome.

...Du kartus buvome užėmę Troškūnus. 1945 metų pavasari pavakare mūsų visa šimtinė pražygiavo per miestelį. Visi skrebai išsislapstė ir nė nebandė užkabinti. Tais pačiais metais užėmėme Troškūnus ir antrą kartą, irgi pavakare. Tada žuvo vienas partizanas, bet skrebus suvijome į bažnyčios rūsį, ir, pastatę kulkosvaidį, neleidome iš ten išeiti. Kiti tuo tarpu sunaikino valsčiaus popierius, o prievolių sąrašus išsinešėme.

..."Vytauto” apygardos Dūmo būrys daugiausia veikė apie Andrioniškį, šiapus Anykščių. Jie ateidavo į “Algimanto” ribas, į Šimonių girią. Būrio vadas Antanas Bagočiūnas - Dūmas žuvo 1951 metais, balandžio mėnesį. Kartu su juo žuvo Justinas Puodžiūnas - Garsas. Būryje buvo Jonas Kemelis - Tauras, Petras Bočiulis - Medžiotojas, Alfonsas Jakštonis, Juozas Benys - Šūvis ir kt. Povilas Gumbinas - Ąžuolas žuvo 1949 m. rugsėjo mėn. Juozas Gražys - Viesulas žuvo 1947 m. balandžio mėn. Jonas Staškevičius - Aušra ir Jonas Povilonis - Gimnazistas - abu žuvo 1949 m. balandžio mėnesį Rubikių kaime.

...Apie Surdegį, Troškūnus ir Viešintas veikė Mičiuko - Tigro būrys. Pats Tigras mėgdavo vaikščioti dviese su Joneliu iš Umėnų kaimo, slapyvardė Tuzas. Nemėgdavo sėdėti bunkeryje, o žiemos metu lankydavosi sodybose.

Du kartus buvo paimtas gyvas. Vieną kartą pabėgo, o suimtas antrą kartą mirė lageryje. 1947 metų žiemą per rinkimus “Tigro” būrys apsistojo Deparencijos miške ir norėjo užpulti Papilių rinkiminę apylinkę, bet susidūrė su Vašakėnų rinkimine apsauga, kuri plavinėjo po kaimą. Kai užgirdo šaudymą, atskubėjo Papilių rinkiminės apygardos apsauga. Tigro vyrai maskuodamiesi pasitraukė į mišką, o skrebai susišaudė tarp savęs ir du žuvo, kol išsiaiškino, kad patys apsižioplino.

Dėl Troškūnų valsč. VK 1947 m. rugpjūčio 5 d. protokolo apie likviduojamą banditų šeimos Vaičiūno Adomo ūkio su gyvuliais ir inventoriumi ir perdavimo to ūkio Troškūnų MANP.

Mano tėtį, Stanislovą Žuką iš Bajoriškių kaimo, Nibragalio apylinkės 1945 m. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje suėmė enkavedistai. Tėtis nešė ryte pieną į Kuzmiškio pieninę. ArklĮ su pienu grąžino kažkoks vaikas maždaug 14 metų, atrodo, kad jis buvo iš Navogrudkos kaimo. Ir tas berniukas pasakė mamai, kad pristatytų į Panevėžį pasą. O dabar tėtė laikomas uždarytas kažkokioje daržinėje ir ten jis ne vienas, daug sulaikytų.

Panevėžyje tėtis buvo uždarytas sename mediniame pastate, kur viename gale buvo enkavedistų būstinė, o kitame gale pasų stalas. Rūsiuose buvo laikomi visi sulaikytieji. Šitas namas stovėjo Vasario 16-osios gatvėje, kur dabar yra rajono vykdomasis. Aš mačiau, kaip pro rūsio langelį žiūrėjo moteris su vaiku, ir moteris norėjo kažką man pasakyti, bet išėjo mama ir mane nusivedė. Mama buvo labai išsigandusi ir sakė, kad tėtis liepė greičiau važiuoti namo. Mamai ten pasakė, kad tėtės nepaleis, bus tardomas, todėl kad vežė “banditams” pieną.

Po to, mamai sakė, kad jis perkeltas į Panevėžio kalėjimą, bet ten niekas neduodavo mamai pasimatymo. Tik to kalėjimo sargas prisiėmė perduoti tėtei drabužius ir maistą. Tas sargas buvo iš Martiniškio kaimo, tėvams gerai pažįstamas rusas. Maistą ir drabužius liepė atnešti pas jį į namus, o ne į kalėjimą. Tas sargas gyveno netoli kalėjimo Domaševičiaus gatvėje, taip vežiodavome iki žiemos. Paskutinį kartą, kai mama atvežė maistą pas sargą, rado daug girtų vyrų ir moterų. Vienas iš jų pasakė: “Tavo vyras seniai nebevalgo”; mama paklausė, kodėl. Tada sargas pasakė, kad tėtis išvežtas į Lukiškio kalėjimą.

Lukiškio kalėjime mama jo nerado, ten jai pasakė, kad tėtę galėjo išvežti tiesiai į Vorkutą. Iš Vorkutos nebuvo jokių žinių. 1989 m. sausio 11d. rašiau užklausimą į Lietuvos vidaus reikalų ministeriją. Iš ten mano pareiškimas buvo persiųstas į Lietuvos prokuratūrą. Negavusi jokio atsakymo, 1989 09 25 parąšiau užklausimą į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, iš ten atsakymo taip pat negavau.

Pokario laikotarpiu, kada susikūrė kolūkiai, daug metų Anykščių rajone Žviliūnų kolūkio pirmininku buvo Algis Eiva /dabartiniu metu Žviliūnų kolūkis sujungtas su Surdegio/. Tai baisus žmogus, tikras kolaborantas. Pasakoja Marcelinas Užkurėlis, Jis, grjžęs iš tarybinės armijos, stojo dirbti melioracijoje, už tai jis /kadangi gyveno kolūkio ribose/ buvo visokeriopai persekiojamas. Vieną kartą jis susitarė su kolūkio agronomu ir su zootechniku, kai nieko nebuvo namuose, aš dirbau projekte, o žmona ravėjo kolūkio cukrinius runkelius, jie pavogė iš ganyklos mūsų karvę ir vedė į kolūkio fermą, bet buvo kelias žvyruotas, ir karvė nėjo. Jie tada karvę paliko pas kolūkletį Bronių Užusienj, liepė užrakinti ir neatiduoti.

Žmona, grįžusi iš darbo, neberado karvės ganykloje. O reikėjo pieno ką tik gimusiam sūneliui. Ji pasigedo ir ėmė jos ieškoti, klausinėti kaimynų. Kaimynai viską papasakojo, kur yra karvė. Žmona nuėjo pas Užusienį ir parsivedė karvę namo.

Gavau Iš Eivos pareiškimą skubiai nueiti į kontorą, kai nuėjau pas jį, jis man šėrė kumščiu į nosį, man iš nosies pasipylė kraujas. Suriko: kas leido pasiimti karvę? Ji turėjo ten nugaišti! Aš ramiai paaiškinau, kad mažas vaikas, reikia pieno, tai aš ir laikau karvę. Jis atsakė: tegu šimtas tavo vaikų dvesia, o karvės tu neturi teisės laikyti, jei nedirbi kolūkyje!

Aš kreipiausi į rajoną. Tai ten pasakė, kad jis sustatęs aktą, kad karvę rado javuose pririštą, teko sumokėti didelę baudą. Ir rajone pagrasino. Jeigu nesumokėsi baudos, tai išvažiuosi į Vorkutą.

Daug kaimynų buvo ištremtų į Sibirą, tai S. Žiūkas, P. Astrovas, B. Lukša, D. Juzulėnas, dvi šeimos Šimonių, V. Breivienė ir daug kitų. Kada tos šeimos grįžo iš tremties, nei vieno neleido apsigyventi savo sodybose, visus priglaudė svetimi žmonės, kaimynai. Bet jie blogiau jautėsi Algio Eivos vadovaujamam kolūkyje, negu tremtyje. Kiekvienu momentu tas tremtinių šeimas vadino banditais ir grasino su pistoletu, kad sušaudys. Ir štai vieną kartą peršovė vieną merginą, tai iš jo tą pistoletą atėmė, tada žmonėms net akys nušvito.

Pasimirė Lukšos tėvelis, kreipėsi sūnus į pirmininką Eivą, kad duotų mašiną tėveliui palaidoti, bet pirmininkas mašinos nedavė ir dar pridūrė: aš tremtinių nelaidosiu! Lukša kreipėsi į Subačiaus kolūkio pirmininką, nors ir svetimo kolūkio žmogus, bet iš ten davė mašiną.

Tokiu būdu, visi grįžę iš tremties Žviliūnų kolūkio žmonės buvo priversti palikti savo gimtąją žemę ir išsikelti kas į Panevėžį, kiti į kitas gyvenvietes. Man tenka su tais žmonėmis susitikti, visi prakeikia tą buvusį Žviliūnų kolūkio pirmininką Algį Eivą.

Marcelinas Užkurėlis, dirbdamas melioracijoje, matė, kaip Zalieckas sodybą stumdė į duobę, kartu įstūmė ir kryžių. Sužinojęs kryžių norėjo paimti Vilkatupės km. A. Bajoriūnienė ir mes jai nuvežėme ir pastatėme prie sodybos, bet kai sužinojo Eiva, liepė jį nugriauti per tris dienas, bet ji nepakluso. Bajoriūnienei prakiuro namo stogas, ji kreipėsi į Eivą, kad duotų nusipirkti šiferio /tuo laiku dalino per kolūkius/, tai Eiva pasakė: kol nenugriausi kryžiaus, šiferio neduosiu. Bajoriūnienė paprašė vyrų, kad tą kryžių iškastų ir paslėpė klėtyje ir pasakė pirmininkui, kad kryžių Įmetusi į kūdrą. Tada jis davė šiferio nusipirkti, o kai stogą apsidengė, tai ir vėl kryžių pasistatė.

1948 m. prieš gegužės mėnesio tą baisią tremtį, mano kaimynas S. Žiūkas susipažino su Subačiaus skrebu Antanu Baniu, skrebas Jam pasiūlė: kai aš sužinosiu, kad tave ruošia ištrėmimui, aš tave užstosiu ir tau pranešiu, kad galėtum nuo vežimo pasislėpti. Žiūkas tuo patikėjo ir jam nuvežė dešrų ir lašinių, bet kai trėmė, tai nieko jis nepadėjo ir 1951 metais ištrėmė.

O tas skrebas Žiūko visą turtą susivežė sau ir žmonėms Juokėsi iš Žiūko, sakydamas - ką aš durnas, kad jam praneščiau. Šiuo metu Antanas Banys, buvęs Subačiaus valsčiaus skrebas, gyvena Klaipėdoje.

KAPITONO IZIDORIAUS PUCEVIČIAUS PASLAPTINGA ŽŪTIS

Kapitonas Izidorius Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Naujasodžio k., Šeduvos valsč. Panevėžio aps. Tėvai turėjo 40 ha žemės ir pasiturinčiai gyveno, šeimoje buvo trys sūnūs ir dvi dukterys. Izidorius baigė progimnaziją Šeduvoje 1922 m. Mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje 1923-24 m., bet, pasirinkęs kitą profesiją, tais pačiais metais Įstojo į Kauno mokyklą. Čia su juo ir susipažinau. Baigęs mokyklos IX laidą 1927 m. tarnavo karo aviacijoje, šarvuočių rinktinėje ir 3-me dragūnų pulke, šarvuočių r-je vėl susitikome. Jis tarnavo šarvuotoje autokuopoje, aš -tankų. 1941 m. veikėme Lietuvių aktyvistų Fronte, iki vokiečių uždarymo. Izidorius LAF štabe Kaune ėjo ūkio viršininko pareigas.

Paskutinį kartą susitikome Palangoje 1944 m. vasarą, kai vokiečių kariuomenės jėgos buvo palaužtos. Tarėmės, ar likti bolševikų okupuotoje Lietuvoje, ar trauktis į Vokietiją. Pucevičiaus nuomone, Vokietijai pralaimėjus karą, didžiosios valstybės po karo neleis Sovietų sąjungai Įsigalėti Europoje, reikalaus pasitraukti iš okupuotų kraštų. Jis nutarė likti Lietuvoje. Man likti pavojinga: jau buvau enkavedistų areštuotas, kalintas, pasmerktas žūti Červenėje. Kito pasirinkimo nebuvo, tik trauktis į Vakarus.

1944 m. vasarą, prieš bolševikų okupaciją, Šeduvoje Įvyko paskutinis "Tėvynės gelbėjimo komiteto” posėdis, kuriame kpt. Pucevičiui buvo pavesta organizuoti ir vadovauti partizanams. Jis telkė partizanus Žaliojoje girioje, todėl ir pavadino Žaliąja rinktine. Veikė pakeitęs savo pavardę į “Radvilą”.

Jam vadovaujant, Įvyko du didesni susirėmimai. Pirmasis - Liaudiškių girioje. Jis buvo sėkmingas. Priešas turėjo didelių nuostolių. Partizanai - nė vieno žuvusio.

Antroji operacija surengta prieš Rozalimo miestelio raudonuosius šeimininkus. Tikslas: paimti arba sunaikinti saugumo ir vykdomojo komiteto dokumentus. Operacija ne visai pavyko: “Mato” vadovaujamas skyrius laiku nenukirpo telefono laidų, jungiančių Rozalimą su Panevėžiu, ir apie tai nepranešė rinktinės vadui. Skubiai iš Panevėžio ir kitų vietovių atvykę saugumo daliniai privertė Žaliosios rinktinės dalinį pasitraukti iš miestelio. Žuvo keletas partizanų.

Po šių kautynių vadas nusprendė, kad partizanų junginiams reikia sudaryti geresnius tarpusavio ryšius ir suderinti veiklą. Šiuo reikalu buvo susitarta su šiaurės rytų didele grupe, Junginiu. Nutarta Inspektuoti visas Panevėžio apskrityje esančias partizanų grupes. Nutarė Inspektavimą pradėti rugpjūčio 26 d. Prieš išvykstant, vietiniai partizanai buvo išleisti pas savo gimines. Tačiau nustatytu laiku vienas negrjžo, todėl vadas pagrindinį Žaliosios r-nės junginį, kuris buvo numatytas perkelti į Pušaloto mišką, išsiuntė naujon vieton viena diena anksčiau. Dėl asmeninių reikalų negalėjo kartu išvykti. Kitos dienos naktį “Radvila” kartu su Vytautu Vaitiekūnu išvyko į susitikimo vietą. Abu jojo ant nepabalnotų arklių. Kiek pajojus V. Vaitiekūnui, kaip jis pats pasipasakojo, pradėjo skaudėti šlaunis. Arklį paleido, o pats ėjo pėsčias greta vado. Raitas buvo žymiai aukščiau už einantį. Iš anksto atvykusi pasala jų laukė. Šūvis, paleistas į raitelį, pėsčio nekliudė. Išlikęs gyvas V. V. nėjo į sutartą vietą, tuo sulaužė priesaiką, dezertyruodamas. Tai Įvyko auštant, mėnuliui šviečiant. Be to, jo paties teigimu, jis pasitraukė atsišaudydamas. Ar galėjo nuo pasalos šūvių išlikti gyvas, slapstytis, mokytojauti ir likti enkavedistų nepastebėtas?

Bet buvo vienas partizanas, kuris laiku negrįžo. Kuris iš jų išdavikas? Pokalbis su V. Vaitiekūnu yra įrekorduotas net du kartus. Yra ir prieštaravimų. Tačiau, neišaiškinus iki galo visų aplinkybių, negalima būti teisėju. Užrašyti į magnetofovo juostą pasikalbėjimai duoti patyrinėti kpt. Pucevičių pažinojusiems partizanams ir istorikei Kodytei, tegul jie nusprendžia, kur V. Vaitiekūnas sako tiesą, kur meluoja. Jeigu V. V. išdavė kapitoną Izidorių Pucevičių, tai, neduok Dieve, niekam tokio baisaus gyvenimo, o jei ne - tai kaip apsiginti žmogui nuo tokio baisaus įtarimo?!

Kpt. Iz. Pucevičius buvo vedęs Stasę Gilytę, studentę, kuri Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji mirė 1984 m. gruodžio 18 d. Pucevičių šeimoje buvo dvi dukros: Gražina ir Aldona. Abi baigė aukštąjį mokslą. Gražina yra medikė, o Aldona baigė miškininkystę.

Paminklas Radviliškio naujose kapinėse žuvusių partizanų atminimui: stilizuotas kalavijas. Partizanų pavardės iškaltos dvejose marmuro lentose. Paminklas iškilmingai atidengtas 1991 m. rugsėjo 29 d.

Susirašinėju su Aldona Pucevičiūte-Gudaitiene. Čia pateikiu ištraukas iš jos rašytų laiškų:

“Jau seniai nešioju širdyje Jūsų pavardę - ji man siejasi su tėvu Izidorių Pucevičlu, apie kurĮ Jūs parašėte enciklopedijoje. Tai vienintelis man žinomas spausdintas šaltinis apie jo gyvenimą... 1945 metais mes dar buvom mažos. Tiktai mamos ypatingos nuojautos dėka, gerų žmonių gelbėjimais išvengėm pavojų, pražūties, o ji būdavo šalia... t945 metų rugpjūčio 26 d. rytą, šviečiant mėnulio pilnačiai, 5 vai. ryto, mus ir laukiančius jo būrio vyrus Išgąsdino šūvis. Tas šūvis nutraukė Tėvelio gyvybę. Tą patį sekmadienio rytą jį atgabeno į turgaus aikštę. Žmonės, eidami į bažnyčią, matė, kaip jį negyvą “stribai” spardė ir tyčiojosi. Mes jo laukėme, o išgirdome kraupią žinią. Tėtį užkasė Rozalimo miške. Per Vėlines ten visad buvo uždegamos žvakės. Saugumiečiai stebėdavo, kas jas uždega.

Po daugelio metų mama sumanė iš Rozalimo palaikus perkelti į kapines. Tai ji padarė slapčia su gerų žmonių patarimu: susidėjus kaulus į maišą ir pėsčia parnešė į Radviliškį. Kaulai buvo palaidoti vieno pažįstamo kape... Ne kartą, pūgai siaučiant, tėvelio giminės uždarė mamai duris. Tiktai gerų svetimų žmonių dėka mes likome gyvos. Todėl ir Jūs, tik iš laiško pažįstamas žmogus, man esate artimesnis už visus gimines. Gal rengiatės atvažiuoti į Lietuvą? Labai norėtume su Jumis susitikti, pasikalbėti, nes per laiškus daug ko pasakyti negalima”.

Susirašinėjau su Leonu Gudaičiu, Aldonos vyru, mėnraščio “Nemunas” redaktoriaus pavaduotoju. Paminėsiu laiško ištrauką.

“Kaunas, 1991 m. rugsėjo 29 d. Radviliškio naujosiose kapinėse buvo iškilmingai perlaidoti trylikos atrastų partizanų palaikai. Tarp jų - tik prieš kelias dienas atkasti trys poetai, kurių gyvenimą ir kūrybą aš trumpai aptariau savo parengtoje knygoje “Kovos keliu žengiant” - Vytenis / Vytautas Šniuolis/, Alkupėnas /Petras Bartkus/ ir Ėglis /Bronius Liesis/. Dalyvavo koks tūkstantis gyventojų, nemažai svečių. Žmonės buvo sukrėsti baisaus enkavedistų žiaurumo. Trijų poetų ir keturių neišaiškintų miško brolių palaikus atrado, remdamasis liudininkų atsiminimais, geras mūsų šeimos prietelius Vytenio brolis Viktoras Šniuolis - gyvulių girdykloje apmestus lentgaliais, žabais, akmenimis...

Kapinėse buvo atidengtas didelis paminklas - stilizuotas kalavijas - už suaukotus pinigus su iškaltomis žuvusiųjų partizanų pavardėmis. Žymiausias tarp jų savo laipsniu Prisikėlimo apygardos kapitonas Izidorius Pucevičius, gulintis netoliese, svetimame kape, be savo antkapio. Pasakiau kapinėse ilgą kalbą apie Lietuvos partizanus ir jų poeziją, padeklamuodamas po vieną visų trijų poetų eilėraštį, o dėkodamas įspūdingo paminklo statytojams, prisiminiau savo uošvį. Apie jį jautriai pakalbėjo žmonos sesuo gydytoja Gražina.

Taigi I. Pucevičiaus pavardei, iškaltai granite, jau nebaisūs laiko vėjai. O jūs pirmasis jį įrašėte į mūsų tautos istorijos analus”.

Žiburys Jonas, Felikso “Šviesa”, gimęs 1925 metais kovo 25 d. Eimuliškio vienk. Pušaloto valsč. Panevėžio apskr. Religingoj, didelėj šeimoj. Tėvai ūkininkai turėjo apie 30 ha žemės.

1944 metais rudenį Jaunuoliai, nepaklusę raudonosios armijos prievartai, neėję mirti frontan už komunizmo pergalę pasaulyje, nuo nuolatinių gaudynių slapstėsi miškuose.

Pirmasis ginkluotas būrys, pasivadinęs “Laimėjimų” būriu, susiorganizavo 1944 metų pabaigoj. Į šį būrį Įstojo trys broliai Žiburiai, Jonas, Motiejus ir Feliksas.

Šiek tiek vėliau, tuose pat miškuose, greta “Laimėjimų" būrio apsistojo permestas iš Vokietijos desantininkų apie 30 vyrų dalinys, vadovaujamas leitenanto Juozoko “Petraičio", pasivadinę “Margio” būriu. Bent 8-10 km. atstumu miško dalyje greitai augo “Vytauto” būrys, jau turėjęs per 300 kovotojų, tik nė vieno karininko. Jau 1945 metų viduržiemyje, ne tik miškai kelių tūkstančių hektarų, esantys tarp Smilgių, Spirakių, Skaistgirio, Pušaloto, Klovainių ir Rozalimo, bet ir minėtų valsčių bei seniūnijų teritorijos buvo kontroliuojamos partizanų.

Tačiau sunkios 1945 metų kovo 27 d. kautynės su dideliu raudonosios armijos daliniu, kuriose, ypač Vytauto būrio, daug partizanų žuvo. Jonas Žiburys “šviesa” visai susiaurintam apsupimo žiede, viena sužeista ranka, todėl beturėjęs tik revolveri, bet kovos maišatyje, kada vieni kitiems kimba į krūtines, revolveris jo rankoj buvęs pats veiksmingiausias. Išsiveržę iš apsupties visą dieną iki sutemų dar turėję keletą susidūrimų su priešu, tačiau nepakrikę. Po skaudžios pamokos partizanai persiorganizavo į nedideles grupes, “Šviesos” ir jo abu broliai - tęsė kovą. Ryžtingą, drąsų kovoj Joną “Šviesą” “Petraitis” paskyrė savo adjutantu. Bet abu 1946 metų vasario 13 d. užpulti iš pasalų žuvo. Kiek vėliau žuvo ir jo abu broliai.

Jonas Žiburys buvo ramus, tvarkingas, didžiai religingas jaunuolis, Panevėžio vyrų gimnazijos mokinys.

Visa Žiburių šeima gyveno pamiškėje, net šiek tiek Jų ūkis buvo įsiterpęs į miškus, jų pastogė buvo nuolatinė partizanams prieglauda. Jauniausias brolis Petras dar piemenėlis, ganydamas laukuose, sekdavo apylinkę, o motina su dukra ruošė maistą, skalbė sužiestųjų drabužius. Ilgam visą šeimą ištrėmė Sibiran.

KAUTYNĖS PO KAUTYNIŲ

Nuo amžių Lietuva kovojo su pavergėjais. Skaitydami istoriją, matome, kad Lietuva buvo užtvara tarp Vakarų ir Rytų. Niekada Lietuva tiek nenukentėjo, kiek per Antrąjį pasaulinį karą. Ją trypė ir mindė svetimos kariuomenės, gaudė ir šaudė žmones, trėmė, sodino į kalėjimus ir lagerius. Vakarų Europos ir Amerikos šalys atidavė Lietuvą bolševikiniam slibinui, paliko ją vieną žūtbūtinei kovai su raudonuoju teroru. O kiek mūsų jaunų vyrų ir lietuvaičių paguldė galvas belaukiant pagalbos iš Amerikos ar iš Vakarų valstybių, bet niekas neištiesė pagalbos rankos.

Bolševikinė propaganda šaukė, kad kovoja vokiečių talkininkų ir buožių likučiai. Tai grynas melasl Kovojo daugiausia mažažemių valstiečių vaikai, daugelis visai iš neturtingųjų, iš “biedniokų”. Ir žuvo iš šeimos du, trys, keturi broliai kartu su tėvu, o ir sesės kovojo ir žuvo kartu su savo broliais, su mylimaisiais, su sužadėtiniais, žuvo žmonos su vyrais. Daugybė tokių pavyzdžių! Dalis partizanauti išėjo, keršydami už savo nužudytą tėvą, motiną, brolį, sesutę, už sudegintas sodybas. Jie ėjo ne dėl turto ar garbės, o ėjo ginti savo sodybų, savo tėvynės.

Pagalvokime tik, klek reikėjo ryžto mūsų kaimiečiams, jaunimui, moksleiviams, tiems, kurie gynė sužeistus, plovė ir taisė jų rūbus, apavą, rėmė juos ir maitino rizikuodami net savo gyvybe. Ir tai, kad bus ištremti, pateks į lagerius, į čekistų nagus, puikiai žinojo ir suprato kiekvienas. Partizanai, palyginti su jų rėmėjais, turėjo tam tikrą pranašumą. Jie turėjo ginklus, morališkai buvo drąsesni ir turėjo viltį, kad galbūt dar pavyks prasimušti Iš apsupties. O tie, kurie juos rėmė, tokios vilties neturėjo.

Aš rašau ne trokšdamas garbės, bet pergyvendamas, kad mes numirsime ir nusinešime visą tų milžiniškų kovų, to nepaprasto įtempimo, to pasibaisėtino bolševikinio genocido istoriją į nežinią, į amžinybę, ir mūsų jaunosios kartos apie tai nieko nežinos. Į tą kovos sūkurį aš teįdėjau tik labai kuklų indėlį. Tik keturis metus tebuvau kukliu partizanų ryšininku, rėmėju, o vėliau šeši su pusę metų - kalėjimas, lageris Vorkutoje. Bet nesigailiu, o didžiuojuos, kad nors tiek prisidėjau prie mūsų laisvės kovos. Gal kai ką patelkiu ir klaidingai, atsiprašau už tai, nes praėjo jau daugelis metų, sunku tiksliai viską prisiminti, ne viską prisimena ir tie liudininkai, kurie papasakojo. Stengiuosi nieko nešmeižti, nekelti kerštingų minčių, o rašyti kaip galima objektyviau.

Apie Suvalkiją ir Dzūkiją jau gana daug parašyta, o apie mano gimtinę dar niekas nedrįsta padaryti pradžios, pralaužti ledus, išskyrus kokį trumpą straipsnelį periodikoje. Žinau, kad yra tų kovų dalyvių gyvų, bet vieni tebeprisibijo Stalino šmėklos, kiti nedrįsta, treti nesugeba atsiminimų užfiksuoti, tyli ir leidžia, kad viskas nueitų į užmarštį. Daug turiu sukaupęs partizanų nuotraukų, tai stengsiuosi savo prisiminimuose jas pateikti. Apie kai kuriuos asmenis neturiu žinių, nei kas jie, nei kur kovojo, gal artimieji atpažins ir duos išsamesnių žinių. Jeigu pavyktų išleisti nors kuklią knygutę, gal tuo paskatinsiu ir kitus parašyti apie mūsų kovas prieš okupantus plačiau ir išsamiau.

Partizanų “Vyčio” apygarda apėmė Panevėžio apskriti ir dalį Ukmergės apskrities. Tai buvo kovinga apygarda. Be to, Ji pasižymėjo labai griežta drausme, net buvo atvejų, kai už girtavimą partizaną bausdavo mirties bausme. "Vyties” apygardai vadovavo Lietuvos kariuomenės pėstininkų kapitonas Danielius Vaitelis “Briedis”, kovotojų gerbiamas ir mylimas, bet griežtas vadas. Jam (1947 metais) žuvus, vadovavo buvęs jo pavaduotojas Smetona Alfonsas “Žygaudas”.

“Vyties” apygardai priklausė “Žaliosios girios” rinktinė ir keli būriai. “Žaibo” būrys, vadovaujamas Žilio, taip pat pasižymėjo drausme ir kovingumu. ŠĮ būrĮ žmonės gerbė, o vadą partizanai mylėjo. Jie stengdavosi padėti žmonėms kuo galėdami: šienauti, nuimti derlių ir kt. Stiprus buvo Baltušniko - Vienuolio būrys, taip pat Vaičekonio -Šermukšnio, Aliuko -Kuprio, Tumšio, Čeponio būriai. “Žaibo” veikimo zona buvo Taujėnai, Levaniškiai. Kiti kovojo apie Raguvą.

Apie Ėriškius, Vadoklius ir Ramygalą veikė Rupūžėno rinktinė, “Vėtros” būrys, kuriam vadovavo Kazys Vaznonis. Jam žuvus, po to Vladas Drąsutis (žuvo 1950 m.).

“Žaliosios” rinktinei vadovavo Petrokas - Juozaitis, karininkas, buvęs desantininkas (žuvo 1946 11 13). Su juo žuvo Jonas Žiburys, Feliksas -Žiburys - Šviesa, Sašas Lūšys, Damba. Jie žuvo netoli Spirakių.

Apie Uliūnus ir Upytę veikė Petro Januškevičiaus - Tėvo būrys. Januškevičius buvo majoras. Jie bazavosi Papojaus miške. 1945 metų rugsėjo 17 d. žuvo 10 vyrų, dalis buvo sužeistų. Jų palaikus iškasėme Panevėžyje, Tulpių kvartale, ir perlaidojome į partizanų kapines 1989 m.

Apie Krekenavą - Naujamiestį veikė “Trimito” būrys, vadovaujamas Ipolito Lukoševičiaus - Baublio. Taip pat kovojo “Karžygio” būrys. Apie Krekenavą veikė ir “Varnakalnio” būrys, kurio kovotojams prie Krekenavos pastatytas paminklas.

1945 m. kovo 27 d. Eimuliškių - Ažagų miškuose (į šiaurės vakarus nuo Spirakių) Įvyko didelės kautynės, kuriose žuvo apie 72 partizanus, o rusų buvo paklota apie 400. Tose kautynėse žuvę beveik visi palaidoti Panevėžio rajono Dragonių kaimo kapinaitėse, išskyrus tik tuos, kuriuos artimieji pasivogė ir palaidojo prie savo artimųjų. Tose kautynėse žuvo ką tik Įšventintas kunigas Povilas Blynas. Tai buvo vienos stambiausių kautynių Panevėžio rajone.

Tuo laiku apie Pušalotą, Žaliąją girią ir kitus Pasvalio rajono miškus siautė generolo Vietrovo divizija. Partizanai, išvengdami didesnių susidūrimų, traukėsi Jakubavo, Eimuliškio ir Ažagų miškų link. Ypač daug partizanų susikoncentravo Eimuliškio miške. Čia jų buvo apie 350. Persekiotojų išvarginti ir nuo jų atsiplėšę, jie organizavo Eimuliškio miške tris stovyklas, ir kovo 27 d. ramiausiai ilsėjosi. Matyt, neapsieita be išdavystės. Penktą valandą ryto juos apsupo ir, pašalinus sargybas, netikėtai užpuolė jų stovyklas, ramiai jose miegančius partizanus. Gerai, kad kažkas iš jų pastebėjo, kad aplinkui jau rusai ir suriko:

Rusai atidengė kryžminę ugnį, kuri ir pakirto daugelį partizanų. Pirmąjį puolimą, turint didelių nuostolių, pavyko atremti. Pasinaudojus kovos pertrauka, partizanai organizavo aplinkinę gynybą, net išsikasė apkasus. Visą dieną rusai puolė ir aršios kautynės tęsėsi iki nakties. Pasinaudodami vakaro sutema, partizanai prasiveržė Jakubavos mišku Pakruojo link. Povilas Blynas su vyrų daliniu jau buvo prasiveržę iš apsupties, bet pagauti kautynių įkarščio, puolė padėti dar likusiems apsuptyje ir garbingai žuvo.

Marytė Tutinaitė-Pundienė iš Dargonių kaimo (partizanų ryšininkė) rytojaus dieną po kautynių išėjo į mišką ieškoti savo brolio Povilo. Surado jį su kitais 18 vyrų, numestus ant miško kvartalinės linijos. Pasinaudodama proga, kad tuo tarpu arti nebuvo skrebų ir rusų kareivių, nes kariuomenė persekiojo tuos partizanus, kurie išsiveržė iš apsupimo, nutempė savo brolį ir pakišo po šakomis. Vėliau, pasiėmusi arklį, brolį parsivežė į klojimą, pašarvojo ir palaidojo Spirakių kapinėse, savo šeimos kape. Ir tik po Atgimimo Sąjūdžio ant paminklo įamžino pavardę. Tai tokia buvo partizanų ryšininkė “Laimutė" iš “Petraičio” rinktinės, vėliau suimta ir kalėjusi Vorkutoje 2-oje plytinėje. Atliko ji šį žygdarbį neturėdama 18 metų.

Šiose kautynėse žuvo Kazimieras Misiūnas, Antanas Šliogeris, Ignas Krivickas, Stasys Baranauskas (16 metų), Leonas Janeliūnas, kunigas Povilas Blynas, Juozas Kazlauskas ir kiti. Iš viso 76 žmonės. Jie visi ilsisi užkasti be karstų Bragonių kapinaitėse, kurias 1990 metais rugpjūčio 28 dieną labai iškilmingai pašventinome, dalyvaujant trims kunigams. Iškilmėse dalyvavo Panevėžio Politinių kalinių ir tremtinių choras.

VYRAI IŠ “VYTIES” APYGARDOS

1945 m. rugsėjo 17-oji diena buvo labai graži. Jau ruduo, bet saulutė, kaip sakoma, žerpe ridinėja. Pažeme draikėsi voratinkliai, pilni laukai žmonių. Vieni bulves kasė, pavėlavusieji ėmė derlių, vežė į klojimus javus, kiti arė laukus. Netoli Upytės virš Papojaus miško staiga pasirodė lėktuvas, žmonių vadinamas “kukurūzininku". Pasisukiojo, pasisukiojo ir nuskrido. O pasirodo, kad iš lėktuvo pastebėjo miško aikštelėje stovinčias dvi palapines. Vos lėktuvas nusileido į aerodromą, miško link patraukė vora mašinų, pilnų ginkluotų enkavedistų. Kariuomenė apsupo iš visų pusių tą mišką, kuriame stovėjo palapinės.

Tose palapinėse ramiai ilsėjosi “Vyties” apygardos majoro Petro Januškevičiaus - Tėvo būrio partizanai. Vieni miegojo, kiti rašė, treti taisė suplyšusius rūbus, ilsėjosi, o į lėktuvą niekas neatkreipė dėmesio. Ir štai vienu metu prapliumpa iš įvairių ginklų šūviai, krenta nukauti ir sužeisti vyrai, prasideda nelygus mūšis, kurį, žinoma, laimi kareiviai, nors ir jų žūsta daug. Mūšis vyko apie valandą. Dalis partizanų pabėgo, bet dešimt iš aštuoniolikos nudažė savo krauju miško uogienojus ir samanas. Kareiviai dar Ilgai medžiojo pavienius partizanus, įniršę juos vijosi, bet pasprukusių iš apsupties nebeprivijo. Iš pykčio nušovė niekuo nekaltą, einantį per lauką Uliūnų kaimo gyventoją Antaną Bebinską, kaimo batsiuvį, kuris ir partizanams sutaisydavo batus.

Tose kautynėse žuvo majoras Petras Januškevičius, būrio vadas, kilęs iš Utenos, jo sūnus studentas Eugenijus Januškevičius, Antanas Tarutis, Kazys Balčiūnas, kiti narsūs vyrai.

Bolševikiniai žmogžudžiai nušovė vienuolika niekuo nekaltų vyrų, kuriuos nuvežė į PanevėžĮ ir numetė prie saugumo, o po kelių dienų užkasė lauke už miesto, kur vėliau išaugo Panevėžio miesto Tulpių kvartalas. Žuvusių partizanų artimųjų ir gerų žmonių dėka Sąjūdis, Politinių kalinių ir tremtinių Panevėžio skyrius 1989 m. vasarą iškasė partizanų palaikus ir iškilmingai su bažnytinėmis apeigomis palaidojo į partizanams skirtą plotą Katedros kapinėse. Čia, pašventintoje žemėje, jie ilsėsis iki pasaulio pabaigos, kol Viešpaties trimitas juos prikels iš mirties miego...

"Vyties” apygardos vadas Danielius Vaitelis - Briedis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Vadoklių valsčiaus Gelažių kaime. Jo tėvai nusipirko Pagiriuose Aniliavo dvarelyje 4 ha žemės. Danielius baigė Šėtos vidurinę mokyklą, Įstojo į Kėdainių kultūrtechnikos mokyklą, bet jam ten nepatiko. Už metų ją metė ir Įstojo į karo mokyklą, kurią baigė 1938 metais ir Įsigijo artilerijos karininko specialybę. Tai buvo 19-oji karininkų laida ir priešpaskutinė Nepriklausomoje Lietuvoje. Bolševikams okupavus kraštą, 1940 metais jis, kaip nepageidautinas elementas, buvo paleistas į atsargą, turėdamas kapitono laipsnį. Kai išleido, kareiviai jĮ iki vartų nešė ant rankų. Iš to matyti, kad karininkas buvo pavaldinių mylimas. Paleidus D. Vaitelį pradėjo persekioti enkavedistai. Draugams padedant jis perėjo valstybinę sieną į Vokietiją ir aktyviai veikė Lietuvos labui. Prasidėjus karui su bolševikais, Danielius grįžo specialiu daliniu saugoti tiltų ir gamyklų, kad traukdamiesi bolševikai neišsprogdintų. Vėliau Įstojo į Plechavičiaus armiją. Kai vokiečiai norėjo pasiųsti į frontą, jiems pasipriešino ir pasitraukė iš armijos. Vokiečiams traukiantis, gavo ginklų, juos kaupė partizaninei kovai su bolševikais, slėpė Pagirių miškuose. Dirbo kartu su žmonos dviem broliais.

Vos užėjus rusams, organizavo partizaninį pasipriešinimą. Besimokydamas karo mokykloje ir dirbdamas finansų patarėju, susipažino su Markuliu, kuris vėliau, kaip mes žinome, buvo užverbuotas saugumo ir jam buvo duota užduotis sunaikinti partizaninio judėjimo vadovybę. Tai jam dalinai ir pavyko. Nejaugi Vaitelis nesuprato, kai jam šis siūlė padaryti dokumentus ir legalizuotis? Net buvo atėję jo perspėti, bet jis nepatikėjo. O kad Markulis - Erelis išdavikas, vėliau ir jis Įsitikino. Reikia dėkoti Juozui Lukšai - Skirmantui, kad išaiškino Išdaviką. Tik gaila, kad nepavyko jo likviduoti. Gudrus buvo.

Markulio dėka Vaitelio žmonai ir vaikams teko patirti didžiules kančias. Areštuojant jo žmoną, dalyvavo skrebas Janavičius, kuris visaip tyčiojosi iš Vaitelio žmonos, mušė ją ir apspjaudė. Janavičius ir dabar gyvena Panevėžyje, o būtų pats laikas teisti tokius, kaip kad jie mus teisė.

Vaitelis buvo vienas iš drausmingiausių vadų. Tačiau nežiūrint jo griežtumo, partizanai jį mylėjo ir gerbė. Jis nesitaikstė su girtuokliais ir drausmės pažeidėjais, bausdavo net mirties bausme, o ypač tuos, kurie, prisidengę partizanų vardu, plėšikavo. Vaitelio vyrai sunaikino Eglinsko šutvę, kuri plėšikavo apie Siesikus. Vaitelio žmona, iškentėjus! skrebų patyčias ir didžiules Sibiro kančias, pasiligojusi tebėra gyva ir gyvena Panevėžyje.

Apie Naujamlestį ir Krekenavą veikė “Trimito” būrys. Tai buvo gerai ginkluotas ir kovingas būrys, kuris didelį dėmesį skyrė partizaninei spaudai. Jų būryje buvo poetas, kuris rašydavo gerus eilėraščius. Būrio vadas Ipolitas Lukoševičius - Baublys žuvo 1948 m. Pavaduotoju buvo Vincas Grinkus - Kariūnas. Yra žinių ir apie kitus būrio kovotojus.

Stasys Kulikauskas - Putinas žuvo 1948 m., Jurgis Kulikauskas -1945 m. vasario 17 d., Leonas Kulikauskas žuvo 1945 m. rugpjūčio mėnesĮ, Aleksas Sirdikauskas žuvo 1945 m., Kazys Sirdikauskas - Daktaras -1946 m.

Šis būrys turėjo daug didelių kautynių. Skilvonių miške kovėsi žiemą sunkiomis sąlygomis. Buvo daug sniego, palikdavo pėdsakai... Čia žuvo du partizanai, o rusų - penki. Viktorišklų miške 1948 metų gegužės mėnesi, kai gamta jau buvo sužaliavusi, Įvyko didelės kautynės, kuriose žuvo 4 partizanai ir 30 priešų.

Apie Krekenavą veikusio “Varnakalnio” būrio partizanai pasiekdavo Upytę ir Ėriškius.

Šio būrio kovotojas Antanas Astrauskas iš Iciūnų kaimo žuvo 1948 m. Jakubonių kaime. Buvo būrio vadas. Kazys Astrauskas iš Iciūnų kaimo žuvo 1947 m. prie Ėriškių. Augustas Astrauskas žuvo 1947 m., Jeronimas Nekrošius žuvo 1946 m. prie Ėriškių kaimo. Garbingoje kovoje krito daug kitų drąsių kovotojų.

Tose apylinkėse veikė ir “Karžygio” būrys. Jo gretose buvo Jokūbas Petraitis - Gegužis, Mykolas Kriščiūnas - Valstietis, Vladas Kriščiūnas - Balandis... Būryje buvo ir Leonas Kriščiūnas, užverbuotas saugumo. Turime žinių, kad jis palaikė ryšį su Panevėžio saugumu. Kiti sako, kad jis palikdavęs saugumui laiškučius sutartoje vietoje, ir kad jis pražudęs daug vyrų.

Dauguma “Varnakalnio” būrio partizanų palaidoti Krekenavoje prie kapelių. Ten 1989 metų vasarą jiems buvo pastatytas paminklas. Tai vieno mokytojo nuopelnas.

Skllvonių miško bunkeryje žuvo 22 partizanai. 1990 metais toje vietoje, kur buvo bunkeris, pastatytas kryžius. Krekenavos valsčiuje buvo daug skrebų ir kareivių. Saugumo viršininku buvo Tichomirovas, kuris gyvena Utenoje. Jo pavaduotoju buvo Volkov, vietinis rusas iš Pempių kaimo. Tardydami jie labai kankindavo žmones. Ant galvos uždėdavo metalinį lanką ir verždavo, pirštus traiškydavo tarp durų, žmones tiesiog užmušdavo.

Povilas Peleckas gimė 1924 m. sausio 24 d. Panevėžio valsč. Šilagalio kaime, ūkininko šeimoje. Baigė Šilagalio pradžios mokyklą. Vėliau padėjo tėvams ūkininkauti. 1944 m., kai sovietinė armija antrą kartą okupavo Lietuvą, buvo šaukiamas tarnauti toje armijoje. Tarnauti sovietinėje armijoje Povilas atsisakė. Susikūrus partizanų būriui, kuriam vadovavo majoras Januškevičius, Povilas įstojo į tą būrį, dalyvavo jo veikloje. 1945 metų rugsėjo mėnesį žuvo daugelis būrio kovotojų. Tų pačių metų gruodžio pradžioje žuvo dar trys partizanai. Likę gyvi nutarė jungtis prie didesnio būrio. Tik tai Įgyvendinti jiems nebuvo lemta.

1945 m. gruodžio 22 d. Povilas anksti rytą parėjo į namus persirengti, pasiimti šiltesnių rūbų ir bent vieną dieną pabūti namuose. Tą dieną pasiimti Panevėžyje besimokančius dukrą ir sūnų Kalėdų šventėms tėvas išvažiavo į miestą. Povilas liko su motina namuose. Ryte jie šėrė gyvulius. Grįždamas iš tvarto, Povilas uždainavo: “Jaunystėj mirti yra sunku, bet už Tėvynę - tai smagu, už gimtą žemę Lietuvos negaila gyvybės man jaunos”. Motina subarė: “Žinai, advento metas, o tu dainuoji”. Jau troboje išgirdo lojant šunį. Pro langą buvo matyti, kaip nuo miško pusės namus supa kareiviai. Kareiviai buvo dar toli, todėl užteko laiko Povilui pasislėpti bunkeryje, o motinai tą bunkerį užmaskuoti. Atrodė, kad bunkeris patikimas, nes ne kartą ir ne vienas partizanas čia išsigelbėjo.

Kareivius motina sutiko kieme. Jie pirma paklausė, ar sūnus buvo namie ir kas yra kartu. Suėję į trobą, jie iš karto pradėjo kratą. Pirmiausia šaudė į grindis. Paskui išplėšė kambario grindis. Po grindimis nieko nerado. Virtuvėj kareiviai atitraukė spintą, išpylė bulves. Jie suvokė, kad čia gali būti bunkeris, nors įėjimo į jį nerado. Kareiviai pradėjo kasti grindis. Čia pat laikė motiną. Jeigu kas nors priešintųsi, jie ją būtų nušovę. Kada atkasė, paleido automato seriją. Tada motina išvarė į lauką, o kiek vėliau atvilko Povilo lavoną. Kareiviai klausė motinos, ar tai jos sūnus. Ji atsakė, kad taip. Viskas truko penkias valandas.

Nuo kelio iki Peleckų namų yra beveik penki šimtai metrų. Į sodybą tada atvažiuoti mašina nebuvo galima. Kareiviai surado grandines, surišo jomis Povilo kūną ir vilko jį iki kelio. Iš paskos varė motiną. Paskui lavoną įmetė į mašiną, motiną pasodino šalia. Vežė į Panevėžio saugumą. Atvežę Povilą paliko kieme, o motiną pasodino saugumo rūsiuose. Povilo lavonas taip išgulėjo beveik dvi savaites. Kasdieną pro šalį vesdavo motiną tardyti. Motiną paleido po dviejų savaičių. GrĮžusi ji ir papasakojo, kaip viskas atsitiko.

Šeima sužinojo, kad Povilo ir jo draugų lavonai numesti Kalzerlingio miškelyje. Tėvai, padedant geriems žmonėms, surado sūnaus kūną, nakčia parsivežė ir palaidojo Šilagalio kaimo kapinėse.

KUR NARSUOLIŲ KAPAI?

Panevėžio apskrityje, apie Ėriškius, Raguvą, Radikonių ir Rodų miškuose, apie Vadoklius ir Uliūnus veikė Rupūžėno rinktinė, kurios vadu buvo Kazimieras Bleka. Toje rinktinėje garsus buvo Vėtros būrys, kuriam iki 1947 m. sausio 6 d. vadovavo Kazys Vaznonis. Jis buvo sužeistas ir paimtas gyvas. 1948 m. nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Vėliau būriui vadovavo Drąsutis, žuvęs 1950 m. Po jo būriui vadovavo Bronius Juospaitis “Direktorius”. Kovoje jį sunkiai sužeidė ir, galvodami kad jau negyvas, kartu su kitais žuvusiais numetė jį Ramygalos aikštėje, tačiau pastebėję, kad jis dar kvėpuoja, išvežė į ligoninę ir išgydė. Po to buvo nuteistas sušaudyti, bet išliko gyvas. Kazys Vaznonis žuvo per kautynes Radikonių miške ir savųjų buvo palaidotas Ėriškių kapinėse. Vladas Drąsutis žuvo Naujasodės lauke. O kur jis buvo užkastas - neaišku. Antanas Žygas, desantininkas, buvo sužeistas Radikonių miške. Kur užkastas - neaišku. Kazys Drąsutis žuvo 1948 m. Baukštonių kaime. Kur užkastas - neaišku.

Antanas Drąsutis žuvo 1948 m. Rimaisų kaime. Kur užkastas - neaišku. Anicetas Vaznonis žuvo 1947 m. sausio 6 d. Radikonių miške, palaidotas Ėriškių kapinėse. Rapolas Vaznonis, žuvęs 1950 m. Žudžių kaime, palaidotas Ramygalos kapinėse.

Viktoras Mažeika žuvo 1952 m. Šilagalio kaime. Kur užkastas - neaišku. Antanas Mažeika žuvo 1947 m. Kur užkastas - nežinia. Nežinomi dar ne vieno narsaus kovotojo kapai.

Gasparą Piliponį paėmė sužeistą 1948 m. liepos 25 d. Pririšo jį netoli kelio prie medžio ir nukankino. Vytautas Grinkus žuvo 1947 m. Girelės miške. Kur užkastas - neaišku. Jadvyga Žardinskaitė iš Barklainių kaimo, IV kurso medicinos studentė paimta gyva. 1949 m. ji buvo ryšininkė, o vėliau partizanė. Jos slapyvardė “Daktarė”. Mykolas Krikščiūnas ir jos brolis iš Žvirbliukų kaimo nukankinti ir ten palaidoti.

Panevėžio rajone, Ramygalos apylinkėje, Uliūnų kaime 1990 m. vasarą pastatytas paminklas-ansamblls “Vėtros” ir “Tėvo” būrių partizanams. Jame - pavardės čia kovojusių partizanų.

“Vėtros" būrys didžiausias kautynes turėjo Ramygalos-Lančiūnavos miškuose 1952 m. Keturiolika partizanų apsupo rusų kareiviai su tanketėmis. Mūšis vyko visą dieną. Krito visi 14 vyrų, tačiau rusų tose kautynėse žuvo apie 200 žmonių. Tokia kaina atiduodavo savo gyvybę, kovodami už Tėvynės laisvę mūsų partizanai.

Garbė jiems per amžius! Yra išlikę keli vyrai iš "Vėtros” būrio, bet aš jų neminėsiu. Gal vėliau kiti paminės, o Tėvynė tų vyrų ir moterų neužmirš niekados!

Drąsūs buvo nuo Krekenavos kilę broliai Nemeikšiai. Ipolitas ir Jonas žuvo kartu, o Vincas Nemeikšis buvo peršautas ir suimtas. Išvežtas į Norilsko lagerius, dirbo kasyklose. Mirė grįžęs į Tėvynę 1981 m.

Nemažai partizanų veikė apie Upytę, Uliūnus, Barkiainius, Ramygalą ir Velykius. Paminėtini Antano Nemeikšio, s. Juozo ir Mykolo Nemeikšio, s. Juozo - Stumbro būriai.

Juozas Kučys žuvo 1952 m. Papojaus miške. Vyras pasižymėjo narsumu, du kartus buvo pabėgęs iš Panevėžio ligoninės, kur jį gydė nuo sužeidimų. Petras Barauskas žuvo 1948 m. ligoninėje gelbėdamas Juozą Kučį. Joną Andriūną 1946 m. enkavedistai užmušė namuose, kur jis slapstėsi be ginklo. Taip pat atsitiko ir su Vincu Smalinsku, Antanu Nevuliu ir kai kuriais kitais partizanais. Mykolą Daniūną Pabalio baloje kareiviai subadė durtuvais. Antanas Sutkevičlus Rajūnėliuose buvo paimtas gyvas. JĮ pririšo prie mašinos ir vilko iki plento, kol mirė. Paliutė Želnytė 1947 m. gruodžio 29 d. nušauta namuose, gelbėdama bėgantį partizaną Kazį Drąsutį. 1945 m. žuvo Povilas Peleckas. Šilagalyje jį kareiviai nušovė bunkeryje namuose, iki mašinos tempė ir nuvežė į Panevėžio kalėjimą, kartu vežė ir motiną, neleido motinai jo palaidoti, o patys užkasė nežinia kur. Kankino motiną ir tik vėliau ją paleido.

Partizanas Paulius Smilga, pabėgęs iš ligoninės, žuvo miške. Jo brolis taip pat žuvo. O tėvas, eigulys, už sūnus buvo suimtas ir Krekenavoje tardant užmuštas. Jo žmonai kieme peršovė kojas. Duktė bėgo ir jai Krekenavos skrebai peršovė krūtinę, po to Smilgaitę patys nuvežė į Panevėžio ligoninę ir čia sugydė, šiuo metu Smilgaitė-Kareivienė gyvena Barklainiuose. Jos motiną peršautomis kojomis areštavo, sugydę kojas teisė ir išsiuntė į lagerius Vorkutoje. Smilgienė prieš 4 metus mirė.

Raguvos partizanai priklausė Antano Aliuko-Kuprio, Jono Baltušniko-Vienuolio ir Antano Vaičekausko-Šermukšnio būriams. Vaičekauskas-Šermukšnis veikė apie Miežiškius ir Raguvėlę, Baltušnikas-Vienuolis veikė apie Šilus ir Raguvą. Čia kovojo ir Aliuko-Kuprio būrys. Tai buvo labai kovingi būriai, pavaldūs “Vyties” apygardai. Juose narsiai kovojo Ignas Abraškevičius, Petras Alkauskas, Stasys Alkauskas, Antanas Aliukas-Kuprys, Bronius Blauzdys, Stasys Blauzdys, Antanas Blauzdys-Konkurentas, Kazimieras Baltušnikas, Jonas Baltušnikas-Vienuolis, Kazimieras Bernatonis-Melagis ir daugelis kitų.

“Žaibo” būrys velkė apie Traupį, Taujėnus, Šilus, Levaniškį, turėjo dldelį autoritetą tarp vietinių gyventojų. Partizanai mylėjo savo būrio vadą Žylį.

Būryje kovėsi Juozas Mlncė-Liepa, Kazys Riauba-Kazokas, Antanas Rimkevičlus-Griausmas, Stasys Bareika-Krienas, Kleopas Timinskas-Maras, Antanas Vanagas ir kiti.

Žylys-Žaibas mūšiuose buvo drąsus ir blaivaus proto. 1944 metų vasarą Biržytės miške jo būrys buvo apsuptas, o priešo sunkusis kulkosvaidis “Maksimas” neleido jiems net galvų pakelti, nes buvo pastatytas labai geroje pozicijoje - keturių miško linijų sankryžoje. Žaibas prišliaužė ir metė granatą. Nukovė kulkosvaidžio komandą, o pats atsigulė už kulkosvaidžio ir dengė vyrų atsitraukimą. Pasišaukęs pagalbon kitus, Žaibas kulkosvaidį išvilko iš apsupties ir su juo ilgą laiką naikino priešus. Žaibas nemėgo būti bunkeriuose, nors jų Įsirengė nemažai. Net du bunkeriai buvo Įrengti šuliniuose. Bunkeriuose paprastai laikydavo tik sužeistuosius.

1945 m. vasarą Žaibo būrys buvo paėmęs Siesikų miestelĮ. Tų pačių metų vasarą didelės kautynės vyko Varlėnų miške, kuriame partizanai buvo apsupti kariuomenės, iš apsupties jie laimingai prasiveržė. Žuvo tik du, o rusų išklojo daug. Didelės kautynės buvo Juodglrdyje. Tačiau nuo 1948 metų prasidėjo nesėkmės, nes į būrį buvo įfiltruotas Išdavikas, kuris bunkeryje nušovė patį vadą ŽylĮ-Žaibą. Savo vadą palaidojo patys partizanai. Žylio žmona “Klajūnė” buvo aktyvi ryšininkė, tikra savo vyro kovų ir gyvenimo draugė. Vėliau ji buvo nuteista.

Prie Lėno susikūręs Juozo Krikštaponio, Lietuvos kariuomenės kapitono, būrys greit žuvo. Tai buvo apie 1944 metų Kalėdas. Iš dvylikos vyrų nepasidavė nė vienas. Lėno miške buvo išduotas jų bunkeris. Okupantų toje kovoje krito apie 150.

Apie Siesikus, prisidengę partizanų vardu, žmones apiplėšinėjo Eglinsko šutvė. Tą patį darė Klajūnų ir Džiuvenlų komanda. Jie plėšikavo ir žudė žmones.

Juos sunaikino D. Vaitelio vyrai. Dar buvo atsiradusi Šluotos kompanija, kurią sunaikino Žaibo būrys.

Apie Žaliąją veikė “Briedžio” būrys, vadovaujamas Stasio Kulio. Su juo kartu veikė Petras Dunkevičius-Juokdarys, Antanas Žygas-Aptlekorius, Juozas Šomka-Čerčills, nenuilstamos jų ryšininkės Apolonija Černaitė, Anelė Černaitė ir Genovaitė Valkūnaitė-Žvalgždė. Jie daugiau veikė apie PaĮstrĮ ir Piniavą.

Nors tarybiniai istorikai ir stengėsi sumenkinti Lietuvoje vykusių rezistencijos kovų pokario metais reikšmę, bet to padaryti jiems nepavyko, nes turimos žinios parodo kitą vaizdą. Nelygioje kovoje žuvo apie 34-40 tūkstančių partizanų, o į tą kovą stojo apie 70 tūkstančių mūsų sūnų ir dukterų.

Lietuvių tautos pasipriešinimas bolševikinei okupacijai pokario laikotarpiu buvo pati sunkiausia ir pati tragiškiausia kova mūsų tautos Istorijoje.

Į tą kovą įsijungti mus privertė represijos, kurios prasidėjo 1944 metų žiemą, apie Kalėdas, kurios vyko visoje Lietuvoje, kai buvo deginamos sodybos, šaudomi beginkliai žmonės, plėšikaujama, o po to prasidėjo areštai ir trėmimai.

Jau 1945 metų balandžio mėnesį kovojo 34 tūkstančiai partizanų, o jų gretos didėjo iki 1948 metų. Po to pradėjo mažėti, nes į partizanų junginius buvo prisiųsta daug provokatorių ir išdavikų, vyrai pradėjo netekti vilties, sumažėjo drausmė.

Man būnant Vorkutos lageriuose, etapais pradėjo atvežti buvusių partizanų, kurių daug patekdavo į saugumo rankas dėl išdavikų. Tai buvo pastebima visuose lageriuose, apie tai pasakojo buvę politiniai kaliniai. Partizanai stengdavosi save susinaikinti, kad nepatektų gyvi okupantams į nagus. Specialiai susižalodavo veidus, kad priešai jų neatpažintų ir kad neužtrauktų persekiojimo savo artimiesiems. Ir nepasiduodavo pigiai priešui į rankas.

Partizanų gretose kovėsi nemažai ir moterų. Buvo atvejų, kai moterys vadovaudavo būriui. Apie Kupiškį veikė būrys, vadovaujamas moters, kurios slapyvardė “Liepsna”. Jos pavardės neprisimenu. Ji ir jos būrys ne kartą Kupiškio skrebams įkrėtė į kailį. Važiuojant keliu į Alizavą, nukovė 4 Kupiškio skrebus, tik vienas Petrulis išliko gyvas.

PROVOKACIJOS PO PROVOKACIJŲ

Keturiasdešimt penktųjų pavasarį iš Skapiškio miškų Žaliosios link patraukė gerai ginkluotų vokiečių kuopa. Praeidami jie vis klausinėjo žmonių, kaip susitikti su partizanais, prašė nakvynės, sakė, kad prasiveržę ir nori eiti partizanauti. Vėliau išaiškėjo, kad tai specialiai Plungėje suorganizuotas saugumiečių dalinys, išsiųstas sunaikinti partizanus.

Albino Tindžiulio-Dėdės būrys veikė apie Salamiestį. Jo būryje buvo Alfonsas Valentėlis-Bankininkas, Jonas Baltušis-Trimitas, Steponas Giedrikas-Girietis, Romas Styra-Rėksnys, Aleksiukas ir kiti partizanai.

“Dėdės” būrio ryšininkai apytikriai nustatė, kas čia per “vokiečiai” ir ėmėsi priemonių nutverti iš tų “vokiečių" bent vieną. Tai jiems pavyko. Apie Salamiestį po sodybas slankiojo keturi tokie “vokiečiai”. Partizanai patykojo ir visus keturis sugavo gyvus. Juos ištardė ir sunaikino, sužinoję, kas jie per “vokiečiai”.

“Vokiečių” komanda patraukė į Žaliosios girią, kur jiems Žaliosios rinktinė nutarė užkurti gerą pirtį. Kautynėse “vokiečių” sumažėjo. Taip buvo suduotas smūgis provokatoriams. Žinoma, dėl jų buvo areštuota ir nemažai nekaltų žmonių. Po tos “pirties” likusieji patraukė pro Radviliškį Į

Į Panevėžio apskrities Gelažių kaimo gyventoją Povilą Navaslauską kreipėsi partizanai. P. Navaslauskas buvęs Lietuvos karininkas, todėl partizanai kalbino įį, kad imtų vadovauti jiems. Žmogus pasakė:

Spėjama, kad tarp tų partizanų buvo provokatorius, nes už kelių dienų P. Navaslauską areštavo. Kartu su Navaslausku buvo suimtas Birbilas ir jo sesuo. Jie dingo be žinios.

"Dėdės” būryje buvo ir Išdavikų. Dėl jų būrys pateko į pasalą ir smarkiai nukentėjo. Po mūšio Tadas Kalinda kartu su žmona, “Bijūnėliu" ir “Užu” persikėlė už Subačiaus į Šarkiškių kaimą ir netoli Gurklio sodybos pasidarė bunkerį. Pats Gurklys buvo pasitraukęs gyventi į Subačių, nes per savo ilgą liežuvį partizanų buvo priluptas. Tame krašte gyveno Kalindienės brolis ir sesuo. Bunkeryje jie praleido apie metus, kol 1952 metais jis buvo sunaikintas, o visi 4 partizanai žuvo. Spėjama, kad jie žuvo Gurklio išduoti, nes jis buvo pastebėtas slankiojant apie tą sodybą.

Į partizanų būrius buvo siunčiami provokatoriai. Saugumas daug iš jų tikėjosi. Ir tuo būdu jiems pavyko daug partizanų sunaikinti. Tačiau partizanai buvo atsargūs.

Apie Skapiški siautė plėšikų gauja, kuri turėjo užduotį diskriminuoti partizanus. Gaujai vadovavo “Meška", kurio pavardė nežinoma. Gaujai priklausė ir du broliai Šlapeliai, o taip pat Kylius. Juos 1945 metų pabaigoje partizanai išaiškino ir sunaikino.

Troškūnų valsčiuje, apie Raguvėlę, taip pat ištisus metus siautėjo banditų gauja, apiplėšinėjo gyventojus, gąsdino juos ir terorizavo. Tai gaujai priklausė Antanas Mačėnas, Julius Urbonas, Kazimieras Zdanevičius, Kazys Skeiverys, Stasys Janelionis. To krašto žmogus Juknevičius pavakare grįžo iš malūno. Staiga iš Rukiškio žvyrduobių ties kapinėmis iššoko keturi ginkluoti vyrai, du griebė arklį už apynasrio, o du puolė prie vežimo ir liepė važiuoti jiems reikiama kryptimi. Arklys buvo jaunas, o ir Juknevičius nepėsčias. Jis šėrė arkliui botagu, tas šoko ir partrenkė jį laikiusius, o ratais partrenkė ir tuos, kurie buvo prie vežimo. Jį bėgantį apšaudė ir sužeidė į ranką, bet jam pavyko pabėgti. Juos visus penkis sušaudė “Merkio” rinktinės partizanai.

Apie Subačių į partizanų gretas irgi buvo Įjungti saugumo agentai - Išdavikai. Vienas jų, Alfonsas Stankevičius, išdavė Šarkiškių miške bunkerį. Alfonsas Stankevičius vėliau buvo skrebu, tačiau už girtuokliavimą ir iš skrebų būrio buvo pašalintas.

Daugiausia pasižymėjo Juozas Kanapeckas iš Pakryžės kaimo. Dėl jo išdavystės buvo sunaikintas “Vilko” būrys.

Raguvėlės miške slapstėsi Juozo Masilionio-”Sldabro” būrys.”Sidabras" žuvo netoli Petkūnų, su Juo buvo sužeistas ir paimtas Flarljonas Kulikauskas. Jurgis Bartulis išdavė net savo brolį. Juozas Šomka irgi išdavikas. “Čerčilio” būrio partizanas Juozas Šateika išdavė du brolius Balčiūnus ir Blaževičių. Juozą Gallauską, Antaną Kulį irgi Išdavė, bet neminėsiu kas. Tegul tai pasilieka ant Jo sąžinės. Išdavęs tuos du partizanus, Jis vaikšto tarp mūsų.

Tokie buvo laikai. Viskas buvo persipynę, net brolis brolĮ išduodavo, kaimynas kaimyną. Saugumas irgi nesnaudė, veikė visiškai nesivaržydamas, bet kokiomis priemonėmis. Saugumo kabinetuose sėdėjo engebistal, kurie turėjo pateisinti Jiems mokamas dideles algas. Tai Jie kūrė įvairiausius projektus, kaip sunaikinti Tėvynės kovotojus, kaip užgniaužti rezistenciją.

ŽALČIO UŽKEIKIMO MĮSLĖ

1945-ųjų pavasarį viskas buvo kaip ir kiekvieną pavasarĮ: vienas kitą perrėkdami savo paprastutes giesmes vinguriavo paukščiai, sužaliavo miškai, tik Lietuvos žmonėms nebuvo linksma: okupacija. Tuo vieninteliu žodžiu, tylutėliai ištartu, viskas pasakyta.

Tą pavasari Antanas Skunčikas, atsisveikinęs su namiškiais, išėjo į mišką. Tik gerą kelio galą nuėjęs pamatė, kad eina ne vienas: iš paskos tylutėliai pėdino namų sargas - šuo.

- Eik namo, - pasakė šuniui Antanas. - Ten, kur aš einu, nebus linksma, drauguži.

Šuo pastatė ausis, sukluso, pasisuko į namų pusę. Suprato šeimininko žodžius.

- Namo, namo! - paragino šunį Antanas. Nesubarė, niekada Jo nebardavo. - Eik namo, - pakartojo ir nuėjo neatsigręždamas.

Šuo pasisukinėjo vietoje, apibėgo ratą ir ėmė pėdinti namų pusėn, bet staiga apsisuko ir tekinas šuoliais pasivijo šeimininką. “Ką aš su tavimi darysiu?” - klausė Antanas. Paglostė šunį: gauruotas draugužis buvo vienintelis gyvas ryšys su namais, gerų dienų prisiminimas...

Šuo pakraipė galvą, atsisėdo, pažiūrėjo į akis. Viską suprato. Šunys visada viską supranta. Antanas glostydamas sakė:

Antanas dideliais žingsniais ėjo į sutartą su partizanais susitikimo vietą.

Šuo sekė iš paskos, jau neatsigręždamas namų pusėn. Nuo tos dienos jis niekur ir niekada nepaliko savo šeimininko nė per žingsni- Visko išmoko, savo šuniška uosle pirmas pajusdavo pavojų. Ir tuojau pat pranešdavo: ne

lojimu, o tyliu Inkštimu, cyptelėjlmu, ausų kryptelėjimu, išmoko kiekvieną šeimininko gestą suprasti. Tik nekalbėjo. Kam šuniui kalba, jeigu net žmonės štai jau Ištisi šimtmečiai žmoniškos kalbos atsisakę - ginklais šnekasi. Galėtų kai ko žmogus ir Iš šuns pasimokyti, o labiausiai - Ištikimybės ir meilės.

1947 m. lapkričio 15 d. Antanas žuvo. JĮ drauge su kitais nukautais partizanais apibėrė žemėmis netoli Ginučlų kapų ir saugojo. Stribai. Sekė Iš pasalų, ar kas nors neateis kūnų pavogti. Netoliese perlytas rudens darganų staugė šuo. Žmonės neišdrįso prie žuvusiųjų prisiartinti, tylomis kentė savo skausmą. Nesusekę ir nesulaukę artimųjų, saugumiečiai Įsakė atkapstyti žuvusiuosius, liepė nuvalyti jų veidus Ir, sumetę į mašiną, nuvežė Saldutiškin. Paguldė prie šventoriaus.. Žmonės praeidavo pro šalį nedrįsdami Ilgėliau stabtelėti ar ašarą nubraukti. Tik šuo tupėjo šalia šeimininko ir laižė jo kruviną žemėtą veidą. Laižė ir staugė. Staugė taip, lyg pranašautų žudikams baisų galą. Staugė naktimis nenutildamas. O dieną vėl tupėjo šalia nukautojo šeimininko ir niekam neleido prisiartinti. Kažkas iš praeivių numetė jam duonos. Neėdė. Tada vienas stribų pabandė šunį nuvyti šautuvo buože. Kai šuo puolė stribą, įkibo į ranką iltimis, buvo nušautas. Čia pat, šalia šeimininko. Šito kraupaus vaizdo, šuniškos meilės žmogui, matyt, neišlaikė ir stribų nervai: po kelių dienų nužudytuosius išvežė ir vėl užkasė už Saldutiškio kapinaičių, šiukšlyne. Dabar šioje vietoje - kapinės. Apie partizano ir jo šuns bičiulystę Iki pat mirties gyvieji pasakoja gražią ir taurią, bet kraupią legendą. Apie išprotėjusi stribą, pradėjusį šaudyti visų kaimų šunis, ir apie dvi mirtis: žmogaus, išėjusio ginti savo namų, savo Tėvynės laisvės ir... šuns, sekusio jam Iš paskos. Kiek kartų šunelis perspėjo partizanus apie pavojų, iš toliausiai stribus užuosdavo, kiek kartų mirtis aplenkė Antano Skunčiko vyrus, šiandien jau niekas nepasakys, bet taip buvo. Buvo... Kaip buvo ir anas saulėtas pavasaris, išeinant iš namų.

Prisiminkime partizano dienas jo sesers Emilijos Skunčikaitės-Uždavinlenės žodžiais. Sesę ir žuvusiojo partizano dukrą Aliną Skunčikaitę-Bagdonlenę sutikau Salake, kur akmeninėje bažnyčioje buvo laikomos Iškilmingos gedulo mišios partizanų atminimui, kur minia žmonių su bažnytinėm vėliavom patraukė į pušynėli, metalinio aukšto kryžiaus link. Manoma, jog čia užkasta apie 200 žuvusių mūsų vyrų.

- Gyvenom kaip daugelis - ne turtuoliai ir ne vargšai. Augau tarp trijų brolių, todėl visos Bajorų kaimo moterys man labai gražią ir laimingą ateitį žadėjo. Gal ji ir būtų buvusi laiminga, kaip jauniausiai pasakų sesei, jeigu ne okupacija. Antanas, baigęs gimnaziją, Įstojo į Kauno karininkų mokyklą. Pranas buvo mūsų šeimos linksmuolis, jo visi laukdavo vakarėliuose. Net sekmadienis be Prano nebūtų buvęs sekmadienis. Jis mėgo ūkininkauti, mokėjo dirbti žemę ir sakėsi niekada niekur iš savo namų neisiąs. Ką dirbo - vis dainuodamas, kam žodį tarė - vis linksmą. Trečiasis brolis Alfonsas tik truputėlĮ vyresnis už mane, svajojo mokytis. O dainų dainų kiek mokėjo! Per visus sekmadienius neišdainuosi. Tėvynės dainos ir laisva Lietuva -buvo jo idealas. Okupacija nutraukė mūsų sekmadienių dainas, sujaukė likimus, atėmė laisvę, išvarė iš gimtųjų namų...

Ar vienaip, ar kitaip pradėk pasakoti apie mūsų vyrus, išėjusius į miškus gintis, vis tiek visko pradžia ir tautos kančių priežastis - okupacija. Okupantai išdraskė dvejus Skunčikų šeimos namus: tėvų ir Antano žmonos. Negalėjo Lietuvos karininkų mokyklos auklėtinis tarnauti okupacinėje armijoje, sąžinė neleido. Slapstėsi pas pažĮstamus ūkininkus Stanevičius Makniūlaukėje. Stribai su kareiviais buvo apsupę namą, ieškojo brolio, tačiau tuo metu jo ten nebuvo. Tada užpuolė tėvų namus: ir čia nieko neradę, sudegino žmonos namus Garbšiuose. Žmoną suėmė, įkalino, Antano dukrą Aliną spėjo paslėpti seneliai, kurie, nepakėlę okupacijos žiaurumų, mirė. Mažąją Aliną užaugino giminės. Kai sudegino namus, broliai pasakė: verčiau žūsim kovodami, bet okupantų armijoje netarnausim. Abu Skunčikal - Pranas ir Antanas - kartu išėjo partizanauti.

- Ką prisimenu? Ko neišbraukti iš atminties? - klausia Emilija Skunčlkaitė. - Juk viskas viskas liko toje moteriškoje atmintyje. Ką pasakoti?

- Ar buvote susitikusi su broliais, kai jie jau partizanavo? Jeigu teko pasikalbėti, tai kada ir kokiomis aplinkybėmis? - klausiu, jau ne pirmą kartą mintyse stebėdamas iš kur žmonėse, begalybes skausmo iškentusius, dar liko marios šilumos ir nuoširdumo, jėgų nepravirkti kalbant apie pačius baisiausius dalykus?

- Daug būta susitikimų ir prisiminimų, o štai vienas - ypatingas. Buvo 1945-ųjų birželis. Pro Kazitiškio Bajorų kaimą pražygiavo labai didelis partizanų būrys. Visi gerai ginkluoti, labai skubėjo. Dar mano tėveliai nebuvo išvežti. Į langą pasibeldė brolis Pranas, tačiau į vidų neužėjo, pasakė: “Labai skubam, mama, valgyt noriu, duok ką nors...” Mama atidarė langą ir padavė puodynę pieno, duonos sugriebusi.

Jie ėjo drąsiai, nieko nesisaugodaml ir nebijodami. Paliko didelę plačią brydę per lauką miško link. Rytą juos brydės pėdsaku jau vijosi stribai. Su kariuomene, mašinomis ir dar Išsivarė kaimo ūkininkus iš paskos su vežimais, prikrautais ginklų. Atsimenu, važiuoja pro mūsų namus ūkininkas Zablackas. Jo sūnus Vladas Zablackas taip pat išėjo į partizanus. Taigi važiuoja žmogus su pilnais vežimais, pakrautu kariuomenės ginklais ir sako: “Gal sūnui mirtĮ vežu? Mat kaip, kaimyne..." O ant jo jau šaukia stribas: “Varyk arklus, tėvai! Jokių kalbųl” Pažiūrėjo kaimynas į motiną, o ji jam -linktelėjo.

Suprato, kas reikėjo suprasti. Mama žinojo, kad partizanai poilsiui sustos pas Vilemus. Ten jiems šeimininkė jau virė valgyti, ruošė visą, ko reikia jų nelinksmam žygiui į kovą su pačia mirtimi. Tada mums kiekvieno stribo ir kareivio pasirodymas kaime reiškė mirtj. Mama susirūpino: jeigu ji ar tėvas eis į mišką - stribai supras, ko eina, gali sulaikyti. “Bėk tu, Emilija, pas Vilemus ir pasakyk, kad Bajorai apsupti kareivių, vyrai išvaryti ginklų vežti...’’ - skubino mama ir jau išbėgančią sustabdė: “Atsargiai per rugius slink...’’

Nubridau paruge, niekas nematė, o mišku Jau tekina į Akrienų kaimą. Vilemų sodyba buvo pamiškėje. Įbėgau uždususi ir išsakiau viską, kaip mamos liepta. Vilemienė kepė blynus. Nespėjo jų paslėpti, pamatė toli kelyje kariuomenę traukiant. Suvertė didžiuli dubenį blynų kiaulėms, kad niekas radęs neprikibtų: “Partizanus šeri?” Liepė savo dukrai ir man čiupti virvę ir vesti veršelį miško link. Jei kas - sakyti, kad ganyt vedam. Partizanai pušyne, giliau miške sustojo... Vedam, veršis neina, spyriojasi, virvė nutrūko. Vos ne vos nutempėm į mišką, prirlšom prie medžio ir... savųjų ieškoti. Mane pirmasis pastebėjo Antanas. Pasakiau kad Bajorai apsupti, kariuomenės labai daug ir dar... ūkininkai ginklų vežti išvaryti. Vos spėjom sugrįžti su veršiu, žiūrim - stribai jau į Vilemų sodybą suka. Vilemienė mus greit pasodino prie knygų, liepė rašyti. Stribai įvirto nepasibeldę, apėjo visus kampus, pažiūrėję į mūsų vadovėlius, nieko nesakė. Manęs tikriausiai nepažino. Vakare jau miškas ūžė: per naktį girdėjosi šūviai, granatų trenksmas. Sužinojom, kad partizanų tada žuvo nedaug - du ar trys. Jie suspėjo pasitraukti ir pasiruošti kautynėms. Kai po kautynių pro mus grįžo armija, matėm vežant daug žuvusių kareivių, tačiau niekas vėliau aukų skaičiaus neskelbė: okupantų armija buvo nemirtinga ir nenugalima. Okupantui žūti nevalia.

Po šitų kautynių labai greit mus pradėjo terorizuoti stribai su kareiviais. 1945-ųjų gegužės 8 dieną Kazitiškyje vyko Stanislovo atlaidai. Tėvai, jauniausias brolis Alfonsas ir aš nuėjome į bažnyčią, kurią netrukus apsupo kareiviai. Šūkaliojo, juokėsi iš žmonių: “Kur jūsų Dievas, kad neapgina? Ką norim, tą - darom! Kur tie stebuklai ir Dievo bausmė?” Vargonininkas pirmasis suprato, jog bažnyčia ne šiaip sau apsupta: pakvietė mano brolį ir dar kelis jaunesnius vyrukus pas save į viršų ir paslėpė. Iš tikrųjų, kareiviai greit iš minios atsirinko jaunus vyrus. Tačiau niekad kaime nematyta nepažįstama moteris, tikriausiai stribų šnipė, priėjo prie kareivių ir pasakė: “Ne visus surinkot. Kiti varpinėje slepiasi, ieškokit ir pas vargonininką!”

Mano tėvą ir brolį surado pasislėpusius varpinėje. Spardė, daužė visų akivaizdoje prie bažnyčios išsivarę. Baksnodami šautuvų durtuvais nusivarė į Ignaliną. Vakare tėvą paleido: sumuštą, kruviną. Brolį uždarė rūsyje. Kitą dieną, tai buvo šlovinga rusų pergalės diena, ir mama, tikėdamasi, kad okupantų šventės dieną kaip nors pavyks su jais susikalbėti, - perduoti sūnui valgyti, nuvažiavo į Ignaliną. Stribai tikrai šventė: gėrė ir mušė suimtuosius. Mama pamatė sūnų kruviną, suluošintą. Jis net kalbėti negalėjo. Mama nualpo. Tada stribai ir ją ėmė spardyti, daužyti rėkdami: “Čia bus bolševikų valdžia! Niekur nedingsit! ir kolchozai bus! Ir Jūsų vaikai į armiją eis, tarnaus mums! Pamatysit!” Mama grjžo į namus pailsėdama, padedama gerų žmonių. Brolį išvežė nežinia kur... Apsiraminęs ir tėvas ryžosi nueiti pas viršininką. Priėjęs prie paties aukščiausio, paklausė: “Už ką suėmėt mano sūnų? Ką jis jums padarė?” Atsakė: “Gimimo metus meluoja, toks tvirtas bernas, armijoje privalo būti!”. Tada tėvas, nieko nepasakęs viršininkui, grįžo į namus ir nuvežė jam brolio metrikus. Brolį išleido: “Mažas nesusipratimas...” Neatsiprašė. Mušti žmogų tarybiniam okupantui buvo įprastas dalykas, kasdienybė. Tomis dienomis buvo ir mane suėmę, palaikė per naktį rūsyje, bet rytą paleido.

Po kruvinų muštynių prie bažnyčios apsupo visą Bajorų kaimą. Mama, bijodama naujų kančių, nakvodavo pas vienus kaimynus, aš - pas kitus. Mes jau slapstėmės. Mama skubiai ruošėsi išeiti iš kaimo: išsivedė karves, bandė nusivaryti miško link, bet ją stribai sulaikė, neleido išeiti. Netrukus pamatėm ir kareivius. Suėmė mamą ir kitus žmones ir, atstatę šautuvus, varėsi į mūsų namus. Mačiau pro kaimynės namų langą, labai norėjau išbėgti pas mamą, bet kaimynė neleido. Netrukus pamatėm, kad stribai sulaikytuosius jau varosi iš kaimo. Vežime vežė nusilpusią, gal ir sumuštą mamą. Moterys verkė, kaimynė glaudė mane prie savęs ir neleido žiūrėti, kas vyko už lango: “Dar prisižiūrėsi, visko dar prisižiūrėsi, dukra... Nusiramink”, - guodė, ramino mane, o pati vos laikėsi neraudojusi. Kai stribai su kareiviais išvažiavo, parėjau į namus: viskas Išversta, geresni daiktai išnešti. Pasiėmiau savo seną megztinį ir išėjau. Basa - batukų jau neradau. Spėjo “liaudies gynėjai” susirinkti. Išėjau pas tetą. Pamiškėje sutikau tėvą. Jis buvo pasislėpęs rugiuose. Bet neilgam... Surado, sumušė. Išvežė, neleidę nei drabužio, nei duonos riekės pasiimti. Kai ešaloną suimtųjų vežė pro Luobinų stotelę, tėvui, pragręžus vagono grindyse skylutę, pavyko Išmesti laiškelį. Žmonės jį suradę perdavė man. Tėvas rašė mamą suradęs vagone sumuštą kaip mėlyną uogą, pranešė, kad veža juos į Permės sritį. Aš ir brolis Alfonsas slapstėmės. Ilgai mane slėpė geri žmonės Stanevičiai, bet ir juos kažkas ėmė skųsti, dažnai pradėjo lankytis stribai. Ilgiau pas juos būti negalėjau. Paskui kiti man nepažįstami žmonės padėjo išvažiuoti į Vilnių, kur slėpiausi pas pusseserę. Brolio draugas Petras Aldukas surado man darbą. Dirbau Dubingėlių parduotuvėje ir mokiausi vakarinėje mokykloje. Vieną vakarą nepažįstamas žmogus atnešė man žinutę nuo brolio Prano. Pamačiau - tikrai rašysena brolio: tai buvo trumpas laiškelis - atsisveikinimas. Rašytas paskubomis, prieš pat mirtį: “O Dieve, žūstu už Tėvynę. Sudie, vyrai, paimkit mano ginklą”.

“O Dieve, - pagalvojo tada sesė, skaitydama brolio ranka rašytas priešmirtines eilutes, - o Dieve, padaryk taip, kad daugiau niekada nė vienai seseriai nebetektų skaityti tokių brolio laiškų. O Dieve, kada ateis ramybė ir laisvė į mūsų gimtuosius namus?!” Gal ir buvo išgirsta sesės malda, tik... ginkluotos stribų rankos niekas nesulaikė.

Pranas Skunčikas, partizaniška slapyvarde Žaltys, žuvo 1946 m. sausio 13 d. 13 val. Želmeniškių kaime kartu su kitais 22 partizanais. Juos atvežė ir numetė Salake. Kelias dienas palaikę, išdarkytus kūnus išgabeno pušynan ir sumetė į Iškastas duobes: nuginkluotus, nuautus, nurengtus.

Dabar čia stovi paminklas partizanams. Aš manau, aš tikiu, kad trumpame laiškelyje Pranas Skunčikas užrašė Žalčio užkeikimą: “Sudie, vyrai, paimkit mano ginklą”, ir pasiliko Lietuvos vyrų širdyse Žalčio užkeikimas -galingiausias ginklas, laisvės siekis. Liko, oi liko Žalčio užkeikimas ir sesės svajose: nieko ničnieko ji netroško būdama tremtyje - tik sugrįžti į gimtuosius namus, į Lietuvą. Ir sugrįžo. Mėgiamą brolio dainą išgirdo: “Aš vienas, pats vienas ant žemės šitos...” Ir brolių kapeliams nusilenkė: visų sesių visiems broliams, nes niekas negali tiksliai pasakyti, kur amžinam miegui atgulė jos broliai. Kur degsi žvakelę Vėlinių vakarą - ten jų žemė. Kur nupūs vėjas liepsną, ten Žalčio užkeikimą išgirsi: "Paimkit, vyrai, mano ginklą”.

Garavo išvirusios bulvės, spirgučiais pagardintos, teta Veronika Stanevičienė tempė į stalą viską, ką tik skanesnio turėjo. Niekas tada nemanė, jog tai paskutinė trijų brolių ir sesės vakarienė drauge. Tik teta Veronika pasakė: “Tokia graži šeimynėlė išdraskyta...” Ir apsiverkė ištarus nelemtus žodžius. Tik sesė pagalvojo tą akimirką: kur brolio Antano balti žirgai? Ar atvažiuoja jis savo baltais arkliais kada nors į tėviškę? Antanas mylėjo arklius ypatinga meile, visame kaime vieninteliai jo buvo balti balti, žvilgančiais ilgais karčiais. Pamatei dulkėtame kaimo kelyje iš toli baltuojančius arklius, žinojai: brolelis atvažiuoja. Kur dabar toji jo svajonė ir didžioji meilė - balti žirgai?..

Neleido nusiminti linksmuolis Petras, guodė tetą ir seserį: “Nebijokit. Ilgai šitaip nebus. Sugrįšim, padėsim vieni kitiems gyventi. Ir Antano baltais obuolmušiais dar paskraidysim! Pamatysi, sese, viskas pasikeis, mes būsim laisvi, mes laimėsim”. Nežinojo broliai, kad jie jau niekuo vienas kitam padėti nebegalės. Tai buvo paskutinis Emilijos Skunčikaitės pasimatymas su broliu Antanu, tada jau turėjusiu partizanišką slapyvardę “Kurmis”, vėliau “Kaltas” Paskutinis pasimatymas su broliu, kurio tolesnį vargą ir kančią matė tik jo ištikimas draugužis šunelis.

- Neįprasta tai buvo vakarienė, - prisimena Emilija. - Tyli ir svajinga, sakralinė, tarytum jausmų paminklas mūsų šeimynai, išdraskytai, iškankintai, pasmerktai. Vakarienė su žvakele, paskutinė vakarienė tarytum tyli priesaika: kas beištiktų mus visus - gyventi vieninteliu laisvės troškimu. Šį vakarą ir visada! Tuo metu ir jauniausias brolis Alfonsas partizanavo. Antanas jau buvo būrio vadas, vėliau Lokio rinktinės vado Erškėčio pavaduotojas, o po Mingailos žuvimo kurį laiką pats vadovavo visai rinktinei.

Gyvenau Vilniuje, mane per brolio draugus pasiekdavo viena kita žinutė apie brolius. Pravirkdavau iš džiaugsmo, sužinojusi, kad dar gyvi! Kiekvieną kartą laukdavau tų žodžių - GYVI!

Gyvenome keturios merginos kambarėlyje. Matyt, draugės apie mane kai ką žinojo arba nujautė, o gal... buvau pikto žmogaus jau sekama? Vis vadino draugės mane kartu su jomis į Bajorus važiuoti savo daiktų pasiimti. Tiesą sakant, kai kas man būtų labai pravertę, kai išėjau iš namų. Tad ir nusprendžiau: važiuosiu. Nuvažiavusios sustojom Ligūnų kaime, netoli Dūkšto, iš ten naktį ėjom į Bajorus. Atrodė visur tylu, ramu, bet staiga prieš mus išbėgo ir užtvėrė kelią būrys ginkluotų vyrų. Sulaikė. Aš turėjau pasą. Parodžiau. Tikriausiai mane jau sekė, nes vos pasakiau pavardę - suėmė. Drauges paleido.

Norėjo teisti kaip partizanų ryšininkę. Vidurnaktį iškvietė tardyti. Tardė Abekimovas. Gruzinas. Žiaurus iki beprotybės, pakvaišimo. Nutraukė kailinukus, kepurę, šnypštė, keikė, spjaudėsi, pagaliau susisuko cigaretę ir užsirūkęs pradėjo tardyti. Kai tik į jo klausimą atsakiau "Ne” - muša per galvą. Tyliu - ir vėl muša. Kankinimų minutėmis gyvenau viena viltimi, greičiau, kad tik greičiau nieko nejausčiau. Būna akimirkų, kuomet mirties lauki lyg palaimos. Išgelbėjo nuo tos “palaimos” kapitonas Bogdanovas: atėjo kažką skubaus tardytojui pasakyti ir, mane pamatęs, liepė tučtuojau išeiti. Gai moterų malda padėjo? Kameroje už mane meldėsi kelios moterys, kurios, aišku, žinojo, kas manęs laukia. Išaušo rytas. Mirtis aplenkė.

Rytą vėl šaukia: “Eik į mišką brolių ieškoti! Nerasi - sušaudyslm”. Kaip tik tuo metu partizanaudamas, plaučių uždegimu susirgo brolis Alfonsas. Išėjusį iš miško, jį slapta gydė teta. Brolio būklė buvo labai sunki. Nespėjau su juo pasimatyti, be to, bijojau, nes žinojau, kad esu sekama, kai mane vėl iškvietė tardymui. Brolis, kiek apsigydęs, legalizavosi Ignalinoje. Tada ir mane išleido, pažadėję, jog dar susitiksim... pasikalbėti.

Netrukus mums pranešė atėjęs žmogus: žuvo Antanas. 1947-ųjų lapkričio 15 d. Partizanai buvo pasiruošę žiemoti netoli Puziniškiu prie ežero. Vieni liudininkai kalbėjo, kad partizanai padėjo ūkininkui iškulti javus, ir ten juos apsupę, kiti sakė, jog būrio vadą Kazimierą Kaladinską ir mano broli Antaną po kūlimo pasikvietę pas save pavalgyti kiti žmonės, ne tie, pas kuriuos partizanai dirbo. Gal kaimynai norėjo broliui ką nors perduoti, pasakyti - nežinia, bet... Jų ten jau laukė. Sako, kad Išdavęs Lukoševičius. Antanui pavyko ištrūkti. Jis dar apie kilometrą bėgo atsišaudydamas, vienas partizanas susisprogdino granata, kiti buvo nušauti. Kartu su broliu žuvo Kazimieras Bubulis, Kazimieras Milašius, Kazimieras Kaladinskas...

Mane vis stebina, kaip ramiai tiek daug iškentėję žmonės taria išdavikų vardus. Gal todėl, kad ašaros seniai išdžiūvusios, gal todėl, kad sunku tiksliai pasakyti, kas išdavė? Arba bent jau ne visada galima kategoriškai teigti, jog išdavė tikrai tas, kuriam prilipo išdaviko žymė? išdavystė visad slepiasi po melo skraiste. Tyli lietuvių panieka lydi išdavikus. Net nekeikia, tik panieka palydi jų atminimą. Tiek daug išgirdusi apie išdavystes, vis vien negaliu įsivaizduoti išdaviko veido: kodėl tie žmonės šitaip elgėsi? Iš baimės? Ar turto troškulys skatino parduoti sąžinę, o gal dosnaus atlyginimo iš okupantų tikėjosi? Kas juos vertė išduoti savus? Juk ne kiekvieno laukė kankinimai... Daugiau būta tokių, kurie išdavė ne kankinami, ne gąsdinami. Kuo jie gyveno, kas jų sielose? Kokia baisia likimo žyme turi būti paženklintas išdavikas! Juk juo galų gale atsikratoma arba... paprasčiausiai sunaikinamas. Taip visada buvo ir, matyt, šitaip bus, kol okupantų ir išdavikų pati žemė neatsikratys.

Mane ištrėmė 1949-ųjų kovo 25 dieną. Kartu su dar nepasveikusiu broliu Alfonsu. Prieš pat Velykas atvežė į Buriat-Mongoliją. Tenykščiai, atėję darbo jėgos parsivežti, ir sako mums: “Žiūrėkit, kalbėjo, kad atveš baisiausius banditus, o atvežė... žmones!” Iš pradžių su mumis labai nepagarbiai, žiauriai elgėsi, paskui liovėsi niekinti, gal susimąstė - kas gi mes tokie? Gaji komunistinė pcopaganda: ką partija pasakė - tas ir tiesa. Ir niekaip kitaip!

GrĮžome kartu su broliu ištremties 1960 metais. Tėvų namų neberadom: išardyti, rąstai išvežti, matyt, kas nors iš stribų sau gūžtą pasistatė. Tik tėvelio gimtinėje tetai pavyko namelius išsaugoti. Ten mus ir priglaudė... benamius.

Vargu ar lengva skaitytojui įsivaizduoti, ką Išgyveno trijų partizanų sesė, suradusi po tremties pamatus vietoje namelių?

Vargu, ar okupantui, iki dantų ginkluotam kareiviui, dar ir dabar vis gąsdinančiam mus, grasinančiam iš Lietuvos neišeiti, nors Lietuvos Nepriklausomybę pripažino visas pasaulis, vargu, ar vis dar atstačiusiai šautuvą į žmones uniformuotai marionetei užteks proto suvokti, koks didelis skirtumas tarp tų, kurie Ima ginklą gintis, ir tų, kurie jį atstato žudymui ir prievartai. Tikrai daugiau proto turėjo gauruotas partizano draugužis šuo, gynęs savo šeimininką ir jo namus. Mąstau, ieškau atsakymo, kas skiria mus, gynusius savo mažutę gimtinę ir laisvę, nuo tų, kurie karo mašinos valdomi okupuoja ir pavergia? Kas trukdo mums susikalbėti? Ir ar mes kada nors būsime suprasti? Turbūt niekada? Niekada, kol okupantui jo namai bus ten, kur tik įžengė koja, kol jis neturės to mažučio žemės lopinėlio, kurį iki mirties norėtų saugoti ir ginti, kuriame siela atgimsta. Bijau, kad okupantas, turintis neaprėpiamus žemės plotus, niekada neturės stebuklingo mažyčio žemės lopinėlio, kur sielai šventė, į kurį veržtųsi iš visų tremčių, kuriam nusilenktų po kankinamų klajonių ir Išdrįstų visų akivaizdoje pabučiuoti gimtų namų slenkstį... Niekada okupantui neturėti tokio žemės kampelio, nors jis užkariautų ir visą pasaulį. Štai kodėl lietuvis, per svetimų valstybių karus ir negandas netekęs visko, vis tiek liko turtingesnis už tuos, kurie valdo pasaulį. Ir bus turtingesnis, nes duoną uždirba ir namus pasistato savomis rankomis.

Pavergti lietuviai, ir ne tik lietuviai, kasė okupantui auksą Kolymos platybėse - neprikasė iki soties, “kūrė” kolūkius Sibire - nepraturtėjo okupantas, nesukūrė sau tos rusų pasakos staltiesės, pasidengiančios skanėstais ir kiekvieną tinginį pamaitinančios. Liūto dalį pasigrobė okupantas iš pavergtų tautų sukauptų gėrybių, o pats sukaupė tik ginklų, kuriais, pražudydamas pasaulį, pražus ir pats...

Žemė savo gerumą rodo ir turtus atiduoda ne tiems, kurie ją bombomis drasko, niekada okupantui neskraidyti baltais Antano Skunčiko žirgais.

Gili prasmė slypėjo Žalčio užkeikime: "Paimkit, vyrai, mano ginklą...” Tik ne visiems užkeikimo žodžius įminti, didelė jėga slypėjo trijų brolių dainoje: “Vienas vienužis ant žemės šitos...”, tik ne kiekvienam tą stiprybę turėti.

RAUDONŲJŲ ŽIAURUMAS

Dar neseniai buvo pavasaris. Dulkėjo sausi keliai, o laukai žaliavo kaip ir visuomet tokiu laiku. Peslių kaimas Įsikūręs prie vieškelio. Pamiškėje slankiojo kažkoks rusų belaisvis, matyt, pabėgęs iš silpnai saugomos belaisvių kolonos. Žmonės pastebėjo, kad jis lankosi Pagirio valsčiuje, Peslių kaime, pas Pakelčiu. Jų trobelėje gyveno moteris su nuskurusia mergaite, kuri plaudavo raudoniesiems baltinius. Kitos dienos pavakare to kaimo gyventojas Pranas Eiva, pasiėmęs medžioklini šautuvą, suėmė minėtą valkatą ir nuvarė į Pagirio policiją.

Policijoje jį Ištardė, bet tardymas rimtesnių rezultatų nedavė, nes suimtasis tylėjo. Tada jį perdavė gestapui. Kitą pavakarį, vos saulei nusileidus, Peslių kaime Eivos sodybą apsupo iš miško atėję raudonieji, apieškojo namus ir, nieko neradę, keikdamiesi pasišalino.

Po kelių dienų ir vėl pačiame vidurdienyje, kuomet Danielius dirbinėjo šį bei tą namuose, girti banditai vėl apsupo namą, bet Danieliui ir šį kartą pavyko. Sugebėjo pabėgti. Tada atėjūnai išvarė visus žmones iš namų, gyvenamąjį namą uždegė, nepagailėjo ir tvarto su visais gyvuliais. Kai atvažiavo policija, jau visi trobesiai buvo sudegę, o raudonieji pasitraukė į mišką.

Daug žalos pridarė tie gaivalai mūsų Tėvynei, Išžudė daugybę nekaltų žmonių, sudegino daugelį sodybų. Sugrįžus sovietams, tie banditėliai buvo patys aktyviausi mūsų kankintojai.

Noriu pateikti keletą įvykių iš “Trimito” būrio partizanų gyvenimo, kuriuos radau buvusio partizano "Poeto” užrašuose.

“Pradėjo pūsti šaltas rudens vėjas, kaskart vis labiau draskydamas nuo medžių paskutinius pageltusius lapus, juos sėdamas po laukus, šiurendamas sausomis ir trumpomis rugienomis, plikais krūmais, kurie styrojo dvaro lauke nuogi ir pavėjui lenkėsi savo plonomis ir lanksčiomis šakomis. Per dienų dienas vis storiau klostėsi dangus tirštais ir juodais, lietaus pritvinkusiais debesimis ir neišlaikydamas pradėdavo purkšti ir smarkiau lyti. Keliai pabjurdavo ir vietomis likdavo neišbrendami, o visi laukų grioviai ir upeliai patvlndavo.

Likusi vieniša traktorlninko-mechaniko Žeromskio žmonelė klausydavosi dejuojančio rudens vėjo ir liūdėdavo. Suskausdavo jai širdis ir tik ramindavosi, pažvelgusi į savo mažą sūnelį. O kartais ją aplankydavo jauni, pilni energijos partizanai, kurie ją nuramindavo, paguosdami netolimos laisvės viltimi. Ir tada jos veidas praskaidrėdavo, nuslinkdavo nuo jo tamsus liūdesio rūkas, o kartais ir šypsena veide atsirasdavo.

- Aš gyvenu ant aukštoko kalniuko. Jeigu norit, pasidarykit čia bunkerį, galėsite per žiemą šilčiau pagyventi. Juk nebetoli žiema su savo šalčiais ir sniego pūgomis.

- Juk reikia jums padėti. Čia pas mane niekas neužeina, tik su maistu blogiau. Aš neturtinga dvaro darbininkė.

- Gerai, - pasakė Baublys. - Ačiū jums už gerą širdį. Pasidarysime tokį bunkerį, kurio niekas negalės nei surasti, nei suuosti.

Nutarė bunkerį įsirengti tvarte. Darbas buvo nelengvas. Pirma reikėjo pašalinti mėšlą, kurio buvo daug, o po juo srutų liūnas. Vyrai dirbo sunkiai ir įtemptai. Vėjas šiūreno pro išdaužtus kiaurus langus. Po didelio vargo džiaugėsi iškasę žemes. Tada sudėjo storus balkius, klojo lubas, ant jų uždėjo truputį šiaudų, po to nestorą bet neperšaunamą žemių sluoksnį, o paskui sudėjo ir buvusį mėšlą, kuris nenustojo dvokęs. Žinoma, paliko ir angą. Viskas pavyko gerai.

Laikas bėgo, oras kaskart ėjo šaltyn, upeliai pasidengė plonu, traškančiu ledu, o vėliau ant tvenkinių ir upelių ledas sustorėjo, žemė pasidengė puriu baltu sniegu. Partizanai apsigyveno savo bunkeryje, o nenorėdami palikti pėdsakų, nevaikščiojo tol, kol kiti žmonės nepramins takų ir nepripėduos. Tas bunkeris buvo tikra kalno tvirtovė.

Kalėdos, Naujieji metai, vėliau Trys Karaliai. Visas šventes atšventėm gana triukšmingai ir laimingai, lauždami prie stalo baltą plotkelę, palaimintą kunigo ir Šv. Bažnyčios. Bėgo labai šaltas ir varginantis sausis. Naktimis pokšėdavo tvoros ir mediniai stogai. O rytai išaušdavo balti ir pasipuošę šarmomis, ir tik pakilęs vėjas nuberdavo šerkšną nuo medžių.

Prisnigo daug sniego, ir rogių kelias tapo geresnis. Partizanams reikėdavo eiti keliais, o ne laukais, kad nepaliktų pėdsakų. Jau kuris laikas jie negalėjo aplankyti savųjų, o labiausiai savo mylimųjų mergaičių, bet ką padarysi...

Girdisi smarkus šunų lojimas priekyje, o nuo vieškelio girgžda einančiųjų žingsniai. Žiūronus prisidėję prie akių pamatėm, kad vieškelio viduriu eina ginkluoti ir baltai apsirengę rusai, kurie, pastebėję partizanus, sušoko į griovius ir rėkė: “Svaji!" Nubėgome pro storus miegančius medžius saviems pranešti, kad pavojus.

- Vyrai, rusai! Mes juos pamatėme ant kelio, visai netoli. Ir jie mus pastebėjo, o gal matė, kur nuėjom... Bėkim iš čia!

Reikėjo skubėti, nes čia pat buvo pavojus. Visi išbėgo, kur kas žinojo, kad nepakliūtų rusams. Tą kartą rusai nieko nelaimėjo.

Ir vėl išaušo rytas, bet jau su dideliais nemalonumais. Po laukus vaikščiojo rusai su skrebais, ieškodami partizanų pėdsakų ir krėsdami iš eilės kiekvieną ūkininką, kiekvieną kiemą, kiekvieną tvartą ir daržinę, versdami šiaudus, šieną, malkas, daužydami ir kasiodami trobose ir jų pasieniuose žemes, plėšdami ir gręždami grindis, tvartuose su šakėmis net mėšlą kilnodami iš vienos vietos į kitą. Maigydavo ir šaudydavo į pasienius, medžiojo mus kaip išalkę ir sužvėrėję vilkai, žiemos šaltyje tykodami grobio, nepamiršdami paieškoti “banditų” ir stalčiuose bei dėžutėse, o radę laikrodėlį ar žiedą, kišosi į kišenes džiaugdamiesi. Nepeikdavo ir geresnių batų bei rūbų, kuriuos išsitempdavo su savim.

Aušo vėl sunkus priespaudos pavasaris. Aušo jis visur, bet nevienodai. Saulė jau aukštai pakildavo, pasruvo upeliai, ištežo laukai.

Išaušus rytui, atsikėlusi šeimininkė pastebėjo aplink savo namelį slankiojančius juodus šešėlius ir pajutusi, kad gręsia pavojus partizanams, įbėgo pro duris į tvartelį ir užmetusi šiek tiek mėšlo ant bunkerio durelių, kad užmaskuotų, atsigręžė eiti ir pamatė, kad rusas žiūri pro langelį į ją. Bunkeryje tuo laiku buvo tik du partizanai. įbėgusi per koridorių pas vyrą, griebė paltą ir šoko ant aukšto, šaukdama:

O vyras nežinojo, kad ją pamatė rusas, maskuojant bunkerį. Visai išaušo. Skrebai puolė ieškoti, šaukdami:

Greit su durtuvu sudavė į dureles, o pajutęs medį, skrebas atšoko prie sienos. Bunkeryje buvęs “Kariūnas” su “Kepuriuku” pabudo iš miego. Greit juosėsi diržus, stvėrė ginklus į rankas ir laukė, ką toliau daryti. O skrebai šaukė:

Tvarte avelės šokinėjo po užtvertą gardelį ir liūdnai bliovė. Karvė neramiai karpė ausimis, lyg nujausdama nelaimę tiems žmonėms ir namams. Pasigirdo komandos:

Ir pradėjo pliekti į bunkerio dureles. Dūmai ir dulkės su mėšlu rūko ir tiško aukštyn, tačiau į vidų kulkos neįlėkė, nes jie šaudė Iš toliau. Kulkos tik šokinėjo ir rekošetavo.

Kiek aprimus šūviams ir vos tik pajudinus dureles, tuoj vėl prapliupdavo švino lietus be atvangos į dureles. “Kepuriukas” persižegnojo:

Atsuko granatos dangtelį, puolė prie durelių, sukdamas vokiškos granatos medinį kaušelį ir ruošdamasis ją greit Išmesti. Pradarė bunkerio dureles ir paleido šūvius iš “Bruno” kulkosvaidžio. Tačiau šis užsikimšo ir veikė tik po vieną ar du šūvius, nes spyna buvo pribyrėjusi žemių.

Po antro Ilgesnio šaudymo dureles pridarė, atrėmė į jas galvą ir, sukandęs dantis, truktelėjo granatos virvutę. Prie pat veido iš jos koto purkštelėjo jam į akis dūmai su maža liepsna. Staigiai pakėlė dureles ir sviedė jau šniokščiančią granatą, kuri krito ir sprogo su didžiausiu trenksmu, kad net visas bunkeris sudrebėjo. Sunkiai sužeidė tuo laiku einantį taip pat su granata skrebą, kuris norėjo ją įmesti į bunkerį ir juos ten pribaigti. Tačiau jam nepavyko, turėjo trauktis iš tvartelio. "Kariūnas” Iškišo ranką su parabeliu, gaiduką spausdamas pasukiojo į visas puses, bet jau pasipriešinimo negirdėjo. Buvo tyku, tik išgirdo duslų "Kupriuko” balsą:

“Kupriukas” laikė rankose kulkosvaidį. Abu šoko pro dureles į lauką, apkurtinti, bet pasiruošę dar labiau kautis ir mirti, bet nepasiduoti. Tvartelis buvo pilnas mėlynų dūmų ir parako kvapo, o dūmai per langus veržėsi lauk.

Skrebai, pabūgę granatos sprogimo, pasitraukė, vieni guldami į esamas netoliese iškastas duobes, kiti glausdamiesi už medinio namo kampo, o dar kiti bėgo skambinti telefonu, kad pribūtų daugiau į kautynes. Be to, jie nežinojo, kiek čia yra partizanų ir bijojo pulti, nes jau ne kartą buvo pažinę šių vyrų karžygišką ryžtingumą kautynėse už Lietuvos laisvę.

Svaigdamas dūmuose, tačiau nepametęs drąsos, “Kariūnas”, tvirtai laikydamas rankose automatą, priėjo prie lauko durų, jas pastūmė ir priešais išvydo stovintį rusą, kuris buvo nusisukęs į vieškelį. Pasigirdo trumpa serija, ir rusas sukniubo vietoje. Duris privėrė, bet tuoj ir vėl pradarė. Užmatė dar du nepasislėpusius rusus, kuriuos pasveikino savo "mašinkos” serija, juos nukaudamas vietoje. Tuo laiku “Kepuriukas” kelis kartus iššovė ir buvo pasiruošęs bet ką sutikti.

"Kariūnas” pradarė kitas duris ir išėjo į lauką, kur tuo laiku nieko nesimatė. Tačiau už kampo išvydo prieš save rusų pulkelį, kurio kovotojai buvo apsisiautę palapinsiaustėmis ir tyliai tarp savęs kalbėjosi. Staiga jie Išvydo partizaną, kuris jų akims pasirodė baisus lyg velnias: be kepurės, sutaršytais plaukais, ryžtu degančiomis akimis, be frenčiaus, palaidinę apsijuosęs diržu su parabelium ir atsarginiais šovinių ragais. Tuojau vieni iškėlė rankas ir traukėsi atgal, o vienas klaupėsi ant kelių ir iš “mašinkos” leido šūvius pro mūro kampą. Tačiau “Kariūnas” spėjo pirmiau atidengti ugnį į priešą ir smukti už kampo.

Tokia jau buvo Dievo valia: “Kepuriuką” kliudė trys kulkos į kelnes. Kojos nekliudė, o tik šiltai nudegino. Ištraukęs ragelį iš “mašinkos”, sviedė jį į kiemą ir, įsidėjęs ripką, vėl grįžo į vidų, vėl žvilgterėjo pro pravertas duris į lauką ir pastebėjo vieną skrebą, kuris, pasirėmęs į duobės kraštą šalia pušynėlio, žiūrėjo į tvartelį. Prieš jį stovėjo lėkštinis kulkosvaidis.

"Kariūnas” žvilgterėjo pro mūrinio tvarto langą, gerai nusitaikė ir paleido iš “mašinkos” seriją į priešą. Šis, virsdamas šonu atgal, išmetęs aukštyn rankas riktelėjo žvėrišku balsu ir visai nugriuvo į seną, šlapią, apgriuvusią bulvių duobę. Tuo momentu prie kulkosvaidžio nieko nebuvo. “Kariūnas” jau norėjo bėgti pasiimti kulkosvaidį, tačiau, iššokęs į lauką, vėl pamatė du rusus. Spustelėjo “mašinką”. Ši nesuveikė, užsikirto, o Žeromskis, stovėdamas prieš duris, riktelėjo:

Abu išbėgo į lauką, o iš paskos bėgo Žeromskis. Skrebai, pamatę, kad partizanai bėga į lauką pagal du medžius, norėjo užbėgti jiems už akių per platų dvaro sodą, palei tekantį upelį. Bet partizanai laiku pastebėjo ir metėsi kairėn keliuku per klampų lauką į ūkininko kiemą. Iš paskos vijosi keli skrebai, o kiti bėgo toliau dideliu lauku, norėdami užbėgti už akių. Tai matydami, partizanai Įbėgo į kiemą ir prie durų sutiko savininką, kuris juos pamatęs, suprato, kas yra, išsigando ir stovėjo vietoje kaip stulpas, nė žodžio netardamas.

- Duok greičiau arklius! Arklius duok! Ko žiopsai? Greičiau, greičiau! -rėkdami trypė kojomis abu paraudusiais veidais nuo bėgimo, rankose spaudė ginklus, juos atsukę į šeimininką. Šis tekinas, nė žodžio netaręs, smuko į vidų...

Šis po kelių sekundžių išniro iš trobos, laikydamas rankose apynasrius. Nubėgę į tvartą movė arkliams apynasrius ant galvų, abu sėdo ant jų ir batų kulnimis ragino arklius, daužydami jiems per sulysusius grobus. Arkliai iš pradžių bėgo gerai, bet greit pailso ir visai nebeklausė.

- Klausyki Meskim arklius! Gali mus greit pavyti. Pėsti greičiau palėksime! - šūktelėjo “Kariūnas".

- Tai bėkim pėsti, miškas jau nebetoli! - pritarė jojęs iš paskos “Kepu-riukas”.

Nušoko vyrai nuo arklių ir bėgo uždusę, jau pailsę, purvini, apsitaškę, per veidus sruvo juodas prakaitas. Nuo kalnelio pliumptelėjo į srauniai bėganti upelį, kuris šniokštė, pakilęs virš vagos.

Šlapi išbrido iš upelio ir traukė toliau, vos atsikvėpdami tiesiai į Garšvių mišką. O ir pievos buvo patvinusios, per jas reikėjo bristi. Bristi per jas iki kelių, prisilaikant krūmų, kur ne taip gitu. Išbridę iš pievų, toj vietoj, kurioje prasidėjo miškas, pamatė kelyje netoli Baibokų kapinių du rusus, kurie jau buvo atbėgę pastoti partizanams kelio. Pastebėję partizanus, susigūžę slinko pagrioviais taip pat visi purvini, apsitaškę, norėdami kelią pastoti. Partizanai persimetė kaimo link Ir, prisidengdami trobesiais, laimingai pabėgo.

Saulė jau smego į vakarus, bet dar savo meiliais spinduliais glostė tą dieną visai suvargusius partizanus, kurie buvo miške prie ugniakuro ir tarpusavyje kalbėjosi:

- Aš maniau, kad jau mes buvome bebaigią savo gyvenimo dienas, bet gerasis Viešpats parodė mums, kad reikia tikėti ir melstis. Tada niekuomet nežūsi, nors ir šimtai priešų pultų...

Prieš dvi dienas partizanai paprašė Vadaktėlių klebono Jono Gritėno aukoti Šv. Mišias. Tuo laiku, kai už Nevėžio upės pamiškėje vyko mūšis, tratėjo šūviai ir sprogo granatos, Vadaktėlių klebonas laikė Šv. Mišias už partizanus. Tuo laiku partizanai laimingai pabėgo iš apsupties. Tik nepavyko pabėgti savininkui, kurio sodyboje buvo bunkeris, Antanui Žeromskiui, kurį skrebai ir kareiviai Iš pykčio, kad pabėgo partizanai, žiauriai nukankino, įmetė stačia galva į bulvių duobę ir užkasė taip, kad jo kojos kyšojo iš po žemės. Jo žmonai per kautynes pavyko pabėgti. Žinoma, gyvulius visus nušovė per kautynes.

1945 metų vasario mėnesĮ, vieną ankstyvą rytą kariuomenės dalinys apsupo dar ramiai miegančius savo žieminėje partizanus Skilvonių miške. Nenustatyta, kas juos išdavė. Čia buvo 21 jaunas vyras ir viena mergaitė. Juos visus kareiviai išsprogdino granatomis ir sušaudė.

1990 metų rudenį jų žeminės vietoje buvo pastatytas kryžius, kuris primins visiems lietuviams apie taip anksti nutrauktas jaunas gyvybes.

Adolis Adolfas Kisieiis, Jono Lukiškėse kalinamas gavo kojų reumatą, nes kamerose buvo prikišta labai daug kalinių, nebuvo galima atsigulus išsitiesti, be to, buvo plikas grindinys, laikydavo ir vienutėje. Reikalavo, kad jis pasirašytų ruošiamose kažkokiose bylose Lietuvos karininkams. Adolis Kisieiis, Jono buvo teisingas, didelis Lietuvos patriotas, labai gerai atsiliepdavo apie Lietuvos kariuomenę, kurioje jam teko tarnauti. Jis suprato, kad fabrikuojami kažkokie dokumentai prieš nekaltus žmones, todėl nesirašė, pasiryžęs geriau mirti kankiniu. Jis buvo žiauriai mušamas, kankinamas.

Metus iškalėjęs, pasibaigus karui, 1945 m. buvo paleistas kaip nekaltas. Neturėdamas nei pinigų, nei maisto, jis pėsčias ilgai ėjo, kol iš šiaurės parėjo į savo namus, išbadėjęs, išpurtęs, ligotas.

Po dešimt metų vedė. Išaugino du vaikus. Duktė ligota, sūnus vedęs. 1989 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Vilniaus prokuratūrą, dėl Kislelio Adolio, Jono, nekaltai kalinamo kalėjimuose ir lageryje reabilitacijos pažymos. Bet pažymos neatsiunčia.

Kada Kisieliui Adoliui, Jono suėjo pensinis amžius, jis atėjo pas kolūkio pirmininką prašyti, kad būtų sutvarkyti popieriai. Šis nemėgo Adolio Kisieliaus ir, žinoma, dėl jo praeities. Kažką sumurmėjo ir liepė eiti. Pirmininkas, žinoma, sulaikė popierių tvarkymą pensijos gavimui, todėl Adolis Kisieiis turėjo laukti keletą metų ir gyventi be pensijos.

Tokia buvo raudonųjų tvarka - negailestinga kitiems, net ir seniems, net ir ligotiems.

Adolis Kisieiis, Jono prieš mirtį porą metų sunkiai sirgo, gulėjo patale ir 1989 m. gegužės 30 d. mirė, nusinešdamas į kapą kančią ir skriaudas.

Antanas Marozas, Kazimiero, gimė 1903 m. Panevėžio apsk., Ramygalos valsč. Aukštadvario km. Tėvelis buvo išvykęs į JAV. Užsidirbęs pinigų, grįžo į Lietuvą ir apie 1907 m. nusipirko žemės apie 28 ha Panevėžio apsk. Naujamiesčio valsč. Vilbelių km. Šeimoje augo 3 broliai ir 3 sesės. 1919 m. mirė tėvelis. Mamytė liko su mažamečiais vaikais. 1920 m. mirė jaunesnysis brolis, o 1928 m. vidurinis brolis, grįžęs iš kariuomenės, išvažiavo į Kanadą, kur sukūrė šeimą ir gyvena iki šių dienų. 1935 m. liepos

14 d. mirė mamytė. Liko pats vyriausias brolis Antanas ir 4 sesės. Mamytė pasakojo: Antanas iš mažumos pasižymėjo ypatingais gabumais, bet leisti mokytis sąlygų nebuvo. Pats laisvai išmoko rusų kalbą žodžiu ir raštu. Mėgo daug skaityti /valgyti nesėsdavo prie stalo be knygos ar laikraščio/. Skaitė Lietuvos ir senosios Rusijos įžymių rašytojų knygas. Mėgiamiausias jo laikraštis buvo “Trimitas” ir “Ūkininko patarėjas”. Ir pats buvo šių laikraščių korespondentu. Kariuomenėj tarnavo Marijampolėje, husarų pulke. Buvo sužeistas per užsiėmimus: lūžo ranka iš petikaullo. Antano akiratis buvo platus, o raštas gražus ir taisyklingas. Jo meilė Lietuvai gili ir ištikima. Grįžęs Iš kariuomenės, Įstojo į Upytės Šaulių būrį. Upytės 23-loJo šaulių būrio vadu buvo iki rusų okupacijos laiko, t. y. 1940 metų birželio-liepos mėn. Upytės šaulių būrys buvo labai veiklus. 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti Upytėje buvo pastatytas paminklas. Čičinsko piliakalnyje vasaros metu buvo ruošiamos gegužinės, velkė “Klojimo teatras”, organizavo paskaitas. Okupavus Lietuvą, brolio nuotaika labai pasikeitė. Ramindamas mus sakydavo: nieko blogą nepadariau, argi bus kas už tai, kad mylime savo Tėvynę Lietuvą. Buvo galima pastebėti, kad brolis nujautė kažką balsaus. 1940 m. rugpjūčio 15 d. Žolinės šventės vakare davė man knygutę “Tikrasis bolševizmo veidas” paskaityti. Autoriaus nebeprisimenu. Ten parašyta, koks kraupus ir pilnas sadizmo bolševizmas.

Rugpjūčio mėn. 24 d., apie 12 vai. atvažiavo “svečias”. Brolis tuo metu dirbo lauke. Ruošė žemę žiemkenčių sėjai. Vadovavo areštui Panevėžio saugumo viršininkas /buvo apsirengęs civiliais rūbais/. Iš Naujamiesčio valsč. komunistų aktyvistas ir policijos pareigūnas, kuris laikėsi labai neutraliai. Kratos metu buvo paimtos nuotraukos. Daugiau nieko nerado. Panevėžio kalėjime buvo tik apie savaitę. Po to išvežtas į Kauno kalėjimą. Teiraujantis apie brolio Antano likimą, buvo atsakoma, siaubo pilnais bolševizmo žodžiais.

1941 m. apie gegužės mėn. pradžioje buvo leistas pasimatymas. Pasimatyme dalyvavome mes dvi seserys ir dėdė Antanas Cinikas, buvęs tremtinys, gyv. Panevėžyje, J. Žemgulio g. Nr. 42. Brolio Antano išvaizda buvo siaubinga, gyvas lavonas.

Prie Jo buvęs prižiūrėtojas atsakyti į klausimus neleido, todėl nieko neteko sužinoti, koks nuspręstas likimas. Vokiečių okupacijos metu sužinojome, kad 1941 m. rudenį nukankintas Sibire, buvo pareikšta mums užuojauta ir pasakyta: “Garbė Motinai, užauginusiai tokį taurų Lietuvos sūnų”. Tai buvo vieno kauniečio laiškutis. Vėl rusų okupacinei kariuomenei grįžtant, bijodamos to siaubo, trenkėmės iš tėviškės. Tos sumaišties laikotarpiu laiškutį pamėtėme.

KREKENAVOS SIAUBAS

kaip kokį siaubą, visi bijo pasakoti apie jo juodus darbelius, kai pokario metais jis dirbo Krekenavoje saugumo Įgaliotiniu. Daug, oi daug žnonelių nukentėjo nuo to tautos kolaboranto.

Remsimės liudininkų parodymais, 1945 metais mane suėmė Volkovo vadovaujami Krekenavos skrebai. Iki suėmimo gyvenau Panevėžio rajono Krekenavos apylinkėje, Valmoniškių kaime. Mano pavardė Jakaitienė Marijona, Jono d. Krekenavoje mane tardė Tichomirovas ir Volkov. Vieną kartą tardydami pirštus kišo tarp durų ir juos durimis spaudė. Ir šiandien deformuoti mano pirštai. Suėmė mane už tai, kad broliai pasitraukė iš gyvenamosios vietos. Po to mane nuvežė į Panevėžį, iš ten už aklų nuteisė 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metus tremties.

Kada mane suėmė, namuose liko 6 mažamečiai vaikai. Mano vyras Juozas Jakaitis, norėdamas mane išlaisvinti, pasiūlė atlikti bausmę vietoj manęs, tai iš jo pasityčiojo ir jį taip pat suėmė, nuteisė 10-čiai metų. Visi, kuriuos Krekenavoje suėmė ir tardė, tvirtina, kad Tichomirov ir Volkov tardydami naudojo viduramžių būdus: uždėdavo lanką ant galvos ir su varžtu verždavo. Tai tokiais siaubingais metodais jie kankindavo žmones. Tichomirov dar gyvena Utenoje, o Volkov - Panevėžyje ir dirba rajkoop-sąjungoje civilinės gynybos viršininku. Pasakoja kita nukentėjusi nuo tų pačių budelių moteris. Ramygalos apylinkės, Barklainių km. gyventoja K. Kazimiera, nužudytojo Jono Smilgos duktė. Joną Smilgą s. Povilo, gimusį 1898 metais, buvusį Krekenavos miško eigulį, 1945 metais liepos mėnesį areštavo už tai, kad jo eiguvoje buvęs partizanų bunkeris.

Krekenavos skrebai, vadovaujami Karaliaus ir Volkovo, jį suėmė, iš namų išvarė basą ir visą kelią mušė, Joną Smilgą tardė Volkov ir Tichomirov, jiems mušti padėdavo skrebas Karalius. Pasakoja 14 metų Smilgos duktė. Už poros dienų man leido vienai minutei pamatyti tėvuką. Jis sėdėjo vos gyvas, visas kruvinas. Už dviejų dienų gavome žinią, kad tėvuką užmušė negyvai. Nedavė net palaidoti, užkasė, kur visus partizanus užkasdavo. Kitą dieną pamačiau atvažiuojant skrebus. Aš iš išgąsčio pradėjau bėgti, tai peršovė man krūtinę. Mamai, kuri stovėjo kieme, peršovė koją. Skrebai mane peršautą Įkėlė į vežimą ir liepė vežti į Panevėžio ligoninę. Trejus metus žaizda pūliavo, nuo to gavau pleuritą.

1948 metais areštavo ir mano mamą, kurią nuteisė ir išvežė į Vorkutą. Likau viena našlaitė, be savųjų, be namų ir be sveikatos. Taip ir ėjau per svetimus žmones, o šonas dar ilgai pūliavo ir skaudėjo. Po kiek laiko mane priglaudė tėtės brolis. Ten ir išbuvau, kol grįžo mano mama iš lagerio. Prieš dvejus metus mama mirė.

1974 metais, kada jis iš Panevėžio saugumo išėjo į pensiją, jis atėjo dirbti pas mus, kur aš dirbau kadrų viršininku. Tai bjaurus ir įkyrus žmogus, tikras stalinistas. Panevėžio saugume jis dirbo Įgaliotiniu rajonų reikalams. Jis labai mėgo, kad jam pataikautų. Visus vertė stoti į partiją, nes jis buvo ir partinės organizacijos sekretorius.

PASAKOJA “MĖLYNOS RUPŪŽĖS” RINKTINĖS PARTIZANAS

1945 metų ankstyvą pavasarį, prieš Verbų sekmadienj, Jedikonių kaime, už Ramygalos, Liaušės eglynėlyje susirinko “Mėlynos Rupūžės” rinktinės vyrai. Tai daugiausiai Raguvos apylinkių kovotojai, kuriems vadovavo Stasys Armanavičius.

Tai rinktinei priklausė “Vėtros”, "Paukštelio” ir taip vadinamo “Niemčiaus” būriai. Pasiskirstę pirmieji du būriai išžygiavo. Liaušės eglynėlyje pasiliko rinktinės vadas su NIemčiaus 11 žmonių grupe. Apsinakvojo to eglynėlio žeminėje.

Kadangi eglynėlis buvo nedidelis, tai stengdavosi išvirti valgį anksti rytą, kol tebėra rūkas. Laužui naudojo sausas malkas, kad būtų mažiau dūmų. Virėju dirbo labai stropus pagyvenęs Nepriklausomybės kovų dalyvis Narsutis. Du jo sūnūs slapstėsi, nėjo sovietinėn armijon, bet ir partizanauti nėjo, tik kartais ateidavo pas tėvą ir pas savo draugus Rimaičius -Joną ir Antaną.

Anksti atsikėlė partizanas “Direktorius”. Jis mėgdavo anksčiau už kitus atsikelti. Nuėjo pažiūrėti, kaip sekasi Narsučiui virti pusryčius. Virėjas tarė:

“Direktorius”, pasiėmęs katiliuką ir šaukštą, nuėjo pasiimti pusryčių sau. Virėjas paklausė:

Apsidairė aplink ir staiga pamatė du rusus, atsukusius į jį automatus. Rusai riktelėjo:

Pasigirdo automato serija. Narsutis sukrito ant katilo. “Direktorius” išsitraukė turėtą prie savęs pistoletą ir visus aštuonis šūvius paleido į rusus. Jie parkrito ant žemės, nustojo šaudę. Jis, tuo pasinaudodamas, puolė į žeminę ir suriko:

Visi griebė ginklus. Antanas Rimaitis iškišo pro duris kulkosvaidį, pats atsigulė prie jo. Tačiau nespėjo iššauti, buvo nukautas į galvą. Tada jo

brolis Jonas jį atitraukė, pats atsigulė ir pradėjo šaudyti į rusus. Tuo pasinaudodami, mes visi iššokome iš žeminės, o rusai jau arti. Stasys Armanavičius davė komandą:

Rusai spėjo sviesti mums irgi vieną granatą, vadinamą “blėšine”, kuri nesprogo į skeveldras, bet atplėšė vieną galą ir paskleidė daug dūmų. Tai buvo mūsų laimė. Mes atsišaudydami per pelkę traukėmės miško link, į kurį traukdamiesi turėjome perbėgti su retomis pušaitėmis. Už tos pelkės - jau didelis miškas. Pelkės plotis apie 150 metrų. Iš paskos puolė rusai. Mes, vieni kitus dengdami, pasitraukėme. Tada žuvo Narsutis, Pociukas, mūsų virėjas, Antanas Rimavičius-Valentinas ir Vladas Žonys-Cigas. Rusų žuvo dvylika. Vėliau sužinojome, kad mus išdavė Narsučio sūnūs: Zenonas ir Vladas Narsučiai. Jiems leido tėvą palaidoti, o paskui šie stojo į Ramygalos skrebus. Tai toks buvo mūsų kovos krikštas, kuris gana pamokantis.

“Vėtros” būrio pirmasis vadas Kazys Vaznonis žuvo 1947 m. sausio 6 d. Radikonių miške, netoli Ėriškių. Palaidotas Ėriškių kapinėse. Antrasis būrio vadas Kazys Drąsutis žuvo 1947 m. vėlai rudenį Nausodės lauke, už Ramygalos. Jis ėjo šviesią mėnesienos naktį per lauką. Rusai per žiūroną jį pamatė ir nušovė. Būrio vadu liko Vladas Drąsutis, kuris žuvo 1950 metais. Tada vadovavo “Direktorius”.

1948 metais rugsėjo mėnuo buvo labai gražus. Tikra bobų vasara. Naujarūdžių miške stovyklavo “Vėtros” būrio partizanai. Atėjo vakaras. Kai kurie išėjo aplankyti savo namiškių, kiti nukeliavo pas savo mylimąsias ir sužadėtines. Prieš rytą visi grįžo į stovyklą ir sugulė ilsėtis. Anksti rytą atbėgo sargyba ir pranešė būrio vadui, kad miško pievose apie daržinę vaikšto rusai. Staiga buvo pakelta visa stovykla. Vytenis paliepė apleisti stovyklą, nes ji galėjo būti išduota. Jau žengdami per kvartalinę liniją, buvome apšaudyti ir turėjome trauktis gilyn į mišką. Besiveržiant per pylimą, žuvo trys partizanai, kurių pavardžių neprisimenu. Iš rusų tada žuvo 15 karių, o klek sužeista - neaišku.

1949 m. rugsėjo 8 dieną Kazys Drąsutis (7), Jonas Juospaitis, Julius Surba ir du broliai Vincas ir Juozas Garuckai stovyklavo sename tvartelyje prie miškelio tarp Jodikonių ir Gudeliukų. Jie buvo apsupti ir visi penki nukauti.

1947 metų liepos mėnesį Pašilių girioje buvo didelės kautynės. Rusai laikė apsupę girią tris dienas, ją krėtė, žvalgymui panaudojo malūnsparnius ir “kukurūzininkus”.

Anksti rytą Rupūžėno būrio sargyba pranešė, kad nuo Gudeliukų kaimo traukia didelė vilkstinė rusų vidaus reikalų kariuomenės. Kadangi stovykla buvo siaurame miško ruože tarp girios ir miškelio, buvo Įsakyta pirmam ir antram skyriui užimti gynimosi poziciją prie kvartalinės linijos. Jau eidami per kvartalinę, pastebėjome krūmų prižėluslu grioviu artėjant rusus. Kadangi anksti einant per rasotą žolę buvo likę mūsų pėdsakai, rusai juos pastebėjo ir artėjo prie mūsų. Palypėję ant griovio krašto, jie ėmė dairytis, o mes pagal komandą iš šešių kulkosvaidžių atidengėme ugnį. Tokia uraganinė ugnis juos pūste nupūtė.

Viena mūsų būrio dalis buvo perėjusi per kvartalinę liniją, o kiti liko stovykloje. Į perėjusius liniją rusai atidengė stiprią šoninę ugnį, persekiojo ir juos apsupo. Besitraukiant buvo sužeistas “Viesuliukas”, kuris, negalėdamas pasitraukti, gynėsi iš paskutiniųjų, paklodamas 13 kareivių. Įniršę rusai jo lavoną pririšo prie mašinos ir vilko žeme iki Ramygalos. Dalis būrio per mišką pasitraukė į Rodų pušyną ir išvengė mūšio. Kiti buvo persekiojami tris dienas, bet daugiau nežuvo nė vienas partizanas.

NaktĮ bandėme prasiveržti iš apsupimo. Pirmą liniją pralaužėme, o antros neįveikėme, nes ji buvo apšviečiama raketomis. Antrą ir trečią dieną žuvo dar trys partizanai - Sušinskas, Vladimiras ir Viršila. Trečios dienos vakare rusai pasitraukė, palikdami pasalas, bet jos mums nepakenkė. Rusų tose kautynėse žuvo apie du šimtus.

Dar vienas mūšis buvo Pašilių girioje 1946 metų rudenį, iškritus pirmam sniegui. Tose kautynėse dalyvavo Rupūžėno, Užkuraičio ir Antano Žuko būriai. Juose mes mažai patyrėme nuostolių, o rusai gavo stipriai į kailį.

Tuo aš ir baigiu pokario metų savo istorinę apybraižą apie mūsų tautos partizaninę nelygią kovą su stipriu priešu, kuris nesilaikė jokių teisinių ir moralinių Įstatymų, pasižymėjo savo brutalumu ir žiaurumu. Labiausiai gaila, kad prie tautos naikinimo prisidėjo ir mūsų tautiečiai, vadinami kolaborantais. Šimtai tūkstančių mūsų jaunimo, kaimo ir miesto žmonių davė priesaiką negailestingai kovoti prieš mūsų tautos genocidą.

Toliau pateikiu priesaikas, kurios buvo priimamos partizanų apygardose ir rinktinėse bei būriuose, o taip pat ir pogrindininkų.

PARTIZANO PRIESAIKA

Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statusus ir savo viršininkų Įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu. Saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip pridera doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

IŠKILMINGAS PASIŽADĖJIMAS

Iškilmingai pasižadu, kad Ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statusus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu ir saugosiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarslu, Jokių žinių Jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie Juos sužinosiu, tuojau pranešiu savo viršininkams, saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties Išdavimą man gresia mirties bausmė.

MALDA PRIEŠ KAUTYNES

Gyvybės ir mirties Viešpatie! Tu suskaitei mano dienas pirm, negu aš ėmiau gyventi. Tu esi mano Gaivintojas ir Gynėjas nuo pat mano Jaunų dienų. Nepridera man šiandien bijoti, kada neištlrlamojo galia veda mane, Ištikimą Tėvynės sūnų, į kruvinas kautynes. Jeigu norėsi Tu mane Iš mirties pavojų Išgelbėti, mano gyvybę ir sveikatą apsaugoti, tai šlovinsiu aš Tavo garbę.

Jeigu Tu kitaip nusprendei - teįvyksta Tavo šventoji valia. Tau atsiduodu aš, priimk mane į savo amžinąją ramybę.

Leisk man, Viešpatie, kaip garbės vyrui, kaip geram krikščioniui, kaip narsybės paveldėtojui, narsiai kovoti su kovojančiu, žmoniškai elgtis su nugalėtoju.

Laimink mūsų vadų akylumą ir patyrimą. Apdovanok pasisekimu jųjų sumanymus bei žygius. Suteik man ir mano broliams drąsos, narsumo ir Ištikimybės dvasios, o mūsų partizanams - garbingąjį laimėjimą! Amen.

MALDA UŽ ŽUVUSIUS PARTIZANUS

Gyvųjų ir mirusiųjų Dieve! Daugelis Iš mūsų paaukojo už Tėvynę savo kraują ir gyvybę kautynių lauke. Savo šlrdlngiausląja meile bei dėkingumu mes apgailestaujame Jų žuvimą, tačiau mes pasitikime, kad Tu, geriausiasis Dieve, atlyginsi už tai, ką Jie dėl mūsų ir Tėvynės užsitarnavo.

Būk Jiems maloningas ir priimk Jų gyvybes kaip auką, atlyginimą už nusikaltimus.

Amžinąjį atilsį duok mirusioms partizanams, Viešpatie, ir amžinoji šviesa Jiems tešviečia (3 kart.)

PARTIZANŲ DAINA

ŠVIESIAM IR AMŽINAM ATMINIMUI

Kovotoją už Lietuvos laisvę sąrašas, karį sudarė mūsą spausdintas apybraižas autorius

Spausdiname šį sąrašą Lietuvos patriotų, didvyriškai kovojusių prieš raudonąjį terorą, prieš okupantus, Tėvynę išdavusius raudonąją enkavedistą pakalikus, siautėjusius pakario metais mūsą rąjone, mieste, Aukštaitijoje.

Daugumas šių ąžuolais už Lietuvą stojusią žmonią likimas buvo tragiškas, tačiau bejėgis iš tautos ir visų dorų žmonių atminties ištrinti ją - Lietuvos sūnų ir dukterų - nemarius žygdarbius, atminimą.

Nulenkime galvas jiems, pamąstykime prie šio nepilno sąrašo su daugeliu klaustuką, prisimininkime ir papildykime jį vardais, pavardėmis čia nepaminėtų tautos didvyrių. Tegul tai bus kiekvieno mūsų kuklus indėlis šviesiam ir amžinam į Lietuvos sodžius negrįžusių atminimui.

Nesistebėk, skaitytojau, šiame sąraše matydamas pavardes tą, kurie išdavė šventą reikalą. Apie juos irgi reikia žinoti.

Vladas Urbonas, žuvo 1945 m. Domas Plėta. Bronius Zuoza, žuvo 1945 m. Saulius Stonikas, žuvo 1945 m. Povilas Tulušis, žuvo 1945 m. Stankevičius Alfonsas, išdavė bunkerį, buvo skrebas.

Petras Maslionis “Napoleonas”, žuvo 1946 m. Edikas Skardžius, žuvo 1946 m.“Anglas”. Pajuodis, žuvo 1946m. Juodelis, žuvo 1946 m. Juodelienė, žuvo 1946 m. Kadžius Kazys, Kazio ^MKarukas” žuvo 1948 m. Svirskis Povilas “Papartis”. Vičinas Albinas “Alksnis” žuvo 1947 m. Čepė Vladas, žuvo 1945 m. Sankauskas Vladas, žuvo 1945 m. Tonkus Povilas, žuvo 1944 m. Masys Povilas. Patkačimas Gintas, išdavinėjo, sušaudytas. Pilkauskas Juozas, mirė.

P. S. Tie, kurie nežuvo su “Napoleonu”, perėjo į “Vytenio” rinktinę pas vadą Valonį Juozą “Merkio”, kurie veikė apie Surdegį.

Juška Antanas, žuvo 1949 m. Zaremba Juozas, žuvo 1950 m. Zaremba Bronius, žuvo 1951 m. Zvonka Petras, žuvo 1949 m. Kapšys Andrius, žuvo 1949 m. Kapšys Mykolas, žuvo 1949 m. Kapšys Bronius, žuvo 1949 m. Žibikas Bronius, žuvo 1949 m. Lukšys Alfonsas, žuvo 1949 m. Padleckas Kazimieras, žuvo 1949 m. Laureckas Bronius, žuvo 1946 m. Lascvičius Povilas, žuvo 1946 m. Stasys Zimnickas, žuvo 1945 m. Kalvaitis Antanas, žuvo 1945 m. Čeponis Antanas, žuvo 1945 m. Ramonas Petras, žuvo 1945 m. Kanapeckas Juozas, mirė, saugumo agentas. Juozas Galiauskas, Aleksandro “Petras Kurmelis”, žuvo 1953 m. Vladas Kapšys, žuvo 1945 m. Liuda Kapšytė, užmušta.

P. S. Vilko būrys buvo gana kovingas, apie 30 vyrą. Kitos pavardės neišaiškintos. Kanapeckas tą būrį išdavė keletą kartą. Šis būrys bazavosi Bigailių miške.

Šilo būrys veikė apie Žaliąją, Gelažius, Lakonias ir Palėvenę, Subačiaus valsč. teritorijoje

Šilas, žuvo apie 1950 m. Samuolis Povilas. Antanas Antanavičius. Alfonsas Laužikas. Povilas Laužikas Juozas Vaisikauskas. Juozas Alekna. Jonas Alekna. Mataušas Kunčys. Bronius Navarskas, gyvas. Antanas Šulslcys “Šulas”. Žilnys “Hitleris”. Lionginas Šukys.

A. Birbilas “Baltušis”. Jonas Balčiūnas, žuvo 1944 12 24. Antanas Balčiūnas, žuvo nežinia kur. Dzvonka Petras, žuvo bunkeryje. Bruzdys Adolfas, kur žuvo, nežinoma. Gruzdys Kazys, žuvo 1945 m. Kopūstas Petras, žuvo. Likerauskas Bronius, žuvo nežinia kur. Lupeikis Juozas, žuvo bunkeryje. Mundrys Kazys, žuvo nežinia kur. Navarauskas Juozas, įkalintas, mirė. Birbilas Matas. Ramanauskas Vytautas, savųjų sušaudytas. Bagdonas. Blaževičius Jurgis, žuvo 1944 m. Kazlaučiūnas.

Maselis. Petrulis Antanas, Antano. Rodys, žuvo 1945 m. Sakalauskas. V. Navickas “Dobilas”, žuvo 1945 m. A. Sarapas. K. Sarapas. A. Skūpas, žuvo 1945 m. B. Skūpas, žuvo 1945 m. P. Stakė. A. Švilpa. J. Šakys. V. Žilys. J. Zankaaskas. V. Žekas. Dabravelskas Kazys. Juozokas Vladas “Petraitis”, žavo 1946 m. Baudžius Kazys “Pakarklis”, žuvo 1945 m. Aidulis Alfonsas “Banadas”, žuvo 1945 m. Žiburys Jonas, žuvo 1946 11 13. Žiburys Feliksas, žuvo 1947 IX 05. Žiburys Motiejus, žuvo 1946 11 13. Svirpliūtė Emilija. Zambauskas Juozas. Gaižiūnas Bronius. Juška Petras. Pranevičius. Juškaitė Genė “Čigonėlė”. A. Alenčikas “Kelmelis”. J. Alenčikas. Jonas Visockas, Jono ‘'Timošenko”. Birbilas Bronius, Juozapo. Birbilas Povilas.

Palaidoti Drageni* kapinėse, žuvę Eimuliškių-Ažagų miške. Laimėjime - Vytauto būrių, Žaliosios rinktinės žuvo 86 žmonės.

Misiūnas Kazimieras, žuvo 1945 III 27. Šliogeris Antanas, žuvo 1945 III 27. Krivickas Ignacas, žuvo 1945 III 27. Baranauskas Stasys, žuvo 1945 III 27. Janeliūnas Leonas, žuvo 1945 III 27. Blynas Povilas, žuvo 1945 III 27. Kazlauskas Juozas, žuvo. Mikelionis Juozas, žuvo 1945 III 27. Mikulevičius, žuvo 1945 III 27. Dilinskaitis Antanas, žuvo 1945 III 27. Janulevičius Jonas, žuvo 1945 III 27.Tamošauskas, žuvo 1945 III 27. Paliūnas Liudas, žuvo 1945 III 27. Girdžiū nas, žuvo 1945 III 27. Šliažas Vladas, žuvo 1945 III 27. Valatka Povilas, žuvo 1945 III 27. Klevečka, žuvo 1945 III 27. Pšitulskis Jaroslavas, žuvo 1945 III 27. Petrauskas Antanas, žuvo 1945 III 27. Petrauskas Juozas, žuvo 1945 III 27. Vasiliūnas Juozas, žuvo 1945 III 27. Vičiūtė Benedikta, žuvo 1945 III 27.

Juozas Valonis “Merkys”, žuvo 1952 m. Albinas Milčiukas “Tigras”, mirė lageryje. Alfonsas Pąjuodis “Radvila”. Sankauskas Vladas, žuvo 1946 m. Povilas Labakojis “Žaibas”, žuvo 1946 m. Bronius Labakojis “Žaibas”, žuvo 1947 m. Jurgis Labakojis “Rūkas”, žuvo 1948 m. Flarijonas Kulikauskas, žuvo 1948 m. Kazys Šimėnas, žuvo 1945 m. Jonas Šimėnas “Berželis”, žuvo 1949 m. Povilas Kaminskas “Svyruoklis”, žuvo 1947 m. Povilas Švilpa “Eimutis”, žuvo 1947 m. Povilas Slučka. Jonas Slučka. Bronius Slučka, žuvo 1946 m. Vladas Ivaškevičius. Povilas Jonelis “Tuzas”, žuvo. Jonelis “Vilkas”, žuvo 1950 m. Pranas Petronis “Klevas”, Baltarusijoje gyvena. Juozas Pilkauskas, mirė. Danutė Davidėnaitė, žuvo 1950 m. Peslikas, žuvo 1953 m. Petras Garbauskas. Antanas Kujalavičius. Liuda Kaminskaitė, gyva. Jonas Užusenis, žuvo 1946 m. Antanas Užusenis. Jonas Vasylius, žuvo. Kazimieras Astravas. Stasys Astravas. Vytautas Balna, žuvo 1949 m. Petras Garbauskas, žuvo 1951 m. Povilas Užusienis, žuvo bunkeryje. Dominykas Marcinkevičius. Silvestras Masclis. Jurgis Kulvaitys. Česlovas Domaševičius, (visi žuvo bunkeryje, išduoti Kanapecko). Vladas Žibikas, nušautas miške išdaviko Kazio Kregždės.

Viktoras Sabaliauskas, mirties bausmė. Albinas Sabaliauskas, žuvo 1946 m. Teofilis Gudas, gyvas. Jonas Petrila, Antano, žuvo 1946 m. Alfonsas Petrila, Antano, žuvo 1946 m. Juozas Mekas “Meškinas”, žuvo 1946 m. Antanas Burokas “Mokytojas”, žuvo 1947 m. Povilas Gabrėnas, žuvo 1947 m. Petras Indriūnas, žuvo 1946 m. Mykolas Kairys, žuvo 1946 m. Petras Juodiškis. Kazys Kregždė “Hitleris”, gyvas, išdavikas. Vytautas Žalneriūnas, gyvas. Lionginas Kubilius, pats nusišovė. Vytautas Plėta, pats susisprogdino. Šimkūnas Bronius, žuvo 1950 m. Šimkūnas Vytautas, žuvo 1950 m. Marcinkevičius, žuvo 1950 m. Alavičius Povilas, žiauriai nukankintas KGB.

Algimanto apygardos Šimoniu girios rinktinės Kęstučio, Jauniaus, Tarzano būriai

Antanas Starkus “Monte”, žuvo 1949 m. Aleksas Matelis, žuvo 1949 XI01 d. Albinas Pajarskas “Bebras”, žuvo 1949 XI 01 d. Aloyzas Žilys “Žirnis” 1949 XI01 d. Pranas Galvydis. Juozas Lapienis “Jokeris”, žuvo 1949 XI 01 d. Stasė Vigclytė, žuvo 1949 XI 01 d. Vlada Vizbarienė. Leonas Pikūnas, Kazio, žuvo 1945 VII 18 d. Povilas Balaišis, Butėnų km., žuvo 1945 VII 18 d. Pranas Šablevičius, nežinia kur žuvo 1945 m. Rapolas Sakalas, žuvo 1945 m. Juozas Sakalas, žuvo 1945 m. Petras Apšega “Vilkas”, žuvo 1948 m. Vytautas Apšega “Štrausas”, žuvo 1946 m. Jonas Petryla, Antano, žuvo 1946 m. Alfonsas Petryla. Leonas Tūbelis, žuvo 1950 m. Vytautas Jankauskas “Pilsuckis”, žuvo 1950 m. Vacys Jankauskas “Musolinis”, žuvo 1950 m. Vytautas Greičiūnas “Daktaras”, žuvo 1945 I 19 d. Algis Greičiūnas “Daktaras”, žuvo 1946 m. Julius Daugėla, žuvo 1945 m. Vladas Urbonas, žuvo 1945 m. Petras Urbonas, žuvo 1945 m. Pranas Zlatkus, žuvo 1948 m. Antanas Musteika “Varlė”, žuvo

1948 m. Povilas Vilnonis, Nociūnų km., žuvo 1948 m. Vladas Kaladė, žuvo 1948 m. Vladas Magyla “Grafas”, žuvo 1948 m. Vaclovas Stančikas, žuvo 1949 m. Jurgis Minkevičius, Petro, sirgo, mirė 1949 m. Vytautas Minkevičius, Petro, žuvo 1948 m. Povilas Vaičiulis, žuvo 1946 m. Stasys Čepukonis “Tigras”, provokatorius. Petras Pajėda, žuvo 1946 m. Tamošiūnas, žuvo 1945 m. Albertas Žilys “Kęstutis”, žuvo 1949 XI 2 d. Pakštas, žuvo 1949 XI2 d. Alfonsas Niaura, žuvo 1949 XI 2d. Birka, žuvo

1949 XI 2d. Antanas Lapienis, žuvo 1947 m. Gasparas Lapienis, žuvo 1946m. Petras Lapienis, žuvo 1945 m. Pranas Galvydis, žuvo 1949 XI l d. Stepas Šukys, žuvo 1949 XI 2 d. Gečiūnaitė Marytė, žuvo 1947 m. Aldona Repšytė, žuvo 1947 m. Stasys Repšys, žuvo 1946 m. Repšys, tėvas, žuvo 1946 m. Juozas Matulis, žuvo 1946 m. Saladžius, žuvo 1946 m. Budreika, žuvo 1946 m. Baronas, žuvo 1948 m. Janina Valenčiūtė, Jurgio “Astra”, žuvo 1956 m. Janina Gečiūnaitė, žuvo 1952 m. Vladas Jančys, žuvo 1952 m. Antanas Vizbaras, žuvo 1946 m. Čekelis, žuvo 1946 m. Jonas Drasiukas, žuvo 1946 m. Kazys Dapšys, žuvo 1946 m. Juozas Dapšys, žuvo 1947 m. Jurgis Dapšys, žuvo 1946 m. Jonas Dapšys, žuvo 1948 m. Tėvas Dapšys, žuvo 1945 m. Teofilis Gūdas “Eskimas”. Petras Bočiulis “Viršila”, žuvo 1949 m. Aleksas Bočiulis. Petras Černius “Špokas” 1949 m. paimtas gyvas. Juozas Černius, paimtas gyvas. Petras Trečiokas, paimtas gyvas. Puzelis, išlikęs gyvas. Algirdas Greigofas “Margis”, gyvas. Vytautas Pivoriūnas “Griausmas”, išlikęs gyvas. Povilas Švelnys, sužeistas, gyvas.

Šimonių girioje buvo apie 350 partizanų “Montes” rinktinė priklausė Algimanto apygardai Algimanto apygardos partizanai, kurie veikė apie Andrioniškj, Troškūnus

Antanas Slučka “Šarūnas”, žuvo 1949 m. Jurgis Urbonas “Lakštutė”, žuvo 1948 m. Vacys “Lakūnas”, žuvo 1947 m. Janina Railaitė “Neringa”, žuvo 1949 m. Juozas Jovaiša “Briedis”, žuvo 1949 m.

Jonas Stankevičius “Vaitkus”, žuvo 1947 m. Stasys Slučka “Bistrūnas”. Pranas Pakšys, Prano “Mokytojas”. Albinas Kubilius “Rūgštymas”, gyvas. Vytautas Kučys, užverbuotas saugumo. Antanas Kisielius “Sakalas”, žuvo 1947 m. Augustas Paplovas “Ąžuolas”, žuvo 1947 m. Malinauskas “Margis”, žuvo 1947 m. Julius Griška, žuvo 1947 m. Stasys Aviža, žuvo 1947 m. Benediktas Pabarška, pats susisprogdino 1947 m. Albertas Stanevičius, žuvo 1947 m. Albinas Poškus, žuvo 1947 m. Juozas Marsiunkevlčius “Siaubas”, žuvo 1947 m. Pranas Levandavičius “Vyturys”, žuvo 1947 m. Jonas Peslekas, žuvo. Povilas Peslekas, žuvo. Povilas Tomkevičius “Kastantas”, žuvo 1948 m. Bronius Strolė “Naktis”, žuvo 1948 m. Alfonsas Palavenis

“Barzda”, žovo 1948 m. Antanas Slučka “Šarūnas”, sužeistas 1948 m. Slučka Bronius “Jurginas”, žuvo. Jurgis Mačiulis “Dudutis”. Antanas Karvelis “Valrmistras”. Steponas Jočys “Barzdila”. Kazimieras Jočys /vadas/. Juozas Jočys. Juozas Gailiušis /būrio vadas/. Antanas Bagočiūnas “Dūmas”, žuvo 1951 m. Justinas Puodžiūnas “Garsas”, žuvo 1951 m. Alfonsas Augutis “Šeškas”, žuvo 1950 m. Janas Kemeklis Tauras”, žuvo 1947 m. Petras Bačiulis “Medžiotojas”, žuvo 1949 m. Alfonsas Jakštonis, žuva 1949 m. Juozas Banys “Šūvis”, žuvo 1949 m. Povilas Gumbinas “Ąžuolas”, žuvo 1949 m. Juozas Gražys “Viesulas”, žuvo 1947 m. Janas Staškevičius “Aušra”, žuvo 1949 m. Janas Pavilonis “Gimnazistas”, žuvo 1949 m.

Panevėžio apskrities ir dalį Ukmergės užėmė “Vyčio” apygarda, Vyčio apygardos partizanai

Danielius Vaitelis, žuvo 1948 m. Alfonsas Smetona “Žygaudas”, žuvo 1951 m. Antanas Žilys “Žaibas”, būrio vadas, žuvo 1949 m.

Janas Baltušnikas “Vienuolis”, žuvo 1949 m. Antanas Aliukas “Kuprys”, žava 1948 m. Antanas Vaičikonis “Šermukšnis”, būrio vadas.

Abraškevičius Ignas. Alkauskas Petras. AlkauskasStasys. Abrasevičius Andrius. Adomonis Kostas. Aleliūnas Antanas “Medelis”. Aliukas Antanas “Kupris”. Aliukas Janas. Ažusienis Antanas “Smauglys”. Blauzdys Antanas “Konkurentas”. Blauzdys Bronius. Blauzdys Stasys. Baltušnikas Kazys “Jupiteris”. Baltušnikas Jonas “Vienuolis”. Baltušnikas Liudas “Leika”. Bartaševičius Jonas “Kiaunė”. Bartaševičius Aleksas “Tigras”. Blieka Alfonsas “Parimpa”. Binkevičius Mykolas “Nemunas”. Blinkevičius Juozas “Jaunutis”. Bernatonis Jonas “Melagis”. Bielinis Bronius “Aušra”. Bučinskas Petras “Žilvitis”. Banaitis Mykolas “Leopardas”. Bikinas Vytas “Pipiras”. Bieliūnas Jonas. Bieliūnas Antanas. Čeponis Janas “Kapitonas”. Dobravolskis Mykolas “Čeponis”. Dobravolskis Juozas “Štuka”. Dailėdėnas Jurgis. Dailidėnas Simonas “Vėtyklė”. Dailidėnas Antanas. Dailidėnas Stasys. Dailidėnas Bronius “Miesčionis”. Dagelis Jonas “Gintaras”. Deveikis Jonas “Žemaitukas”. Deveikis Juozas. Eimantas Vladas “Špokas”. Ginotas Antanas “Erelis”. Ginotas Feliksas. Gaidukas Antanas “Aras”. Giedraitis Mečys “Kaštanas”. Gasiūnas Juozas. Grigaliūnas Antanas. Gailiušis Juozas. Ivanauskas Juozas. Ivanauskas Vytas “Berniukas”. Juzėnas Vytas “Vaikas”. Juospaitis Vladas. Jakimavičius Stasys “Biežancas”. Jakimavičius Antanas “Baravykas”. Jakaitis Jurgis “Pjieras”. Jočys Kazys. Juozcvičius Jonas “Stirna”. Janonis Kazys “Derešius”. Janulis Mykolas “Tautvydas”. Jakaitis Jurgis “Pacas”. Kirsnys Juozas “Raudonikis”. Kirsnys Jonas “Piršlys”. Kuncė Jonas “Žirnis”. Kuncė Antanas “Žalgiris”. Kuncė Albertas “Pušis”. Kiela Juozas “Starkus”. Keraitis Stasys “Varna”. Lazdauskas Bronius “Šeškas”. Miliūnas Antanas. Meištas Antanas “Robinzonas”. Mačiulis Povilas “Kudirka”. Morkūnas Pranas “Kėkštas”. Maro zas Juozas “Šernas”. Mickūnas Stasys “Katinas”. Mickūnas Antanas “Liepa”. Mačiulis Adolfas “Cybas”. Mačiulis Juozas “Dudutis”. Mincė Juozas “Lapelis”. Minkevičius Antanas “Vilkas”. Nainys Stasys “Šarūnas”. Pakalnis Bronius “Klajūnas”. Pukas Algirdas “Janonis”. Paulauskas Antanas. Rimkevičius Antanas “Griausmas”. Rimkevičius Kazys “Berželis”. Ramoška Juozas “Briedis”. Ruzas Alfonsas “Uosis”. Rimavičius Jonas “Strazdas”. Riška Jonas. Satkevičius Alfonsas “Ąžuolas”. Satkevičius Henrikas “Vaitieka”. Spurgis Povilas “Šaltis”. Spurgis Vladas “Širšė”. Stasiukaitis Jonas “Ežys”. Survila Vytas “Žaibas”. Savickas Petras “Lakūnas”. Savickas Pranas. Sirdikevičus Jonas “Pempė”. Šimėnas Bronius. Stankelis Kazys.Šimkūnas Kazys “Ožys”. Šakėnas Petras. Švarlys Aleksas.Sauliūnas Albinas. Šidlauskas Stasys “Šarūnas”. Šimoliūnas Antanas “Tarzanas”.Tamošiūnas Petras “Fazanas”.Tvaska Kostas “Rugelis”. Tvaska Marijonas “Papartis”. Timinskas Kleopas. Urbonas Povilas “Jaunutis”. Urbonas Jonas “Žaibutis”. Urbonas Bronius “Viesulas”. Urbonas Motiejus “Seržantas”. Vaičiulis Alfonsas. Vėžytė Juzė. Vaičiulis Petras. Vaičiulis Antanas. Vidugiris Alfonsas “Raitelis”. Vaičikonis Antanas “Šermukšnis”. Vaičikonis Juozas “Meška”. Vaičikonis Jonas “Dobilas”. Navagas Bronius “Gandrelis”. Vienažindis Danielius “Lokys”. Vareika Bronius “Kūmas. Vareika Jonas. Zalagėnas Vytas “Susiedas”. Zilnys Antanas “Jokeris”. Žostautas Antanas “Dagilis”. Žalga Juozas “Karklas”.

Petras Januškevičius, žuvo 1945 m. Eugenijus Januškevičius, Petro, žuvo 1945 m. Tarutis Antanas, Justo, žuvo 1945 m. Balčiūnas Kazys, Motiejaus, žuvo 1945 m. Šipelis Kazys, Jurgio, žuvo 1945 m. Gelažius Antanas, Antane, žuvo 1945 m. Laukagalis Rapolas, žuvo 1945 m.Tvarkūnas Alfonsas, žuvo 1945 m. Vaitkevičius Petras, žuvo 1945 m. Viršulas Jonas, žuvo

1945 m. Balinskas Antanas, žuvo 1945 m. Lukošiūnas Mykolas, žuvo 1946 m. Grigaliūnas Jonas, žuvo 1947 m. Dabravolskis Jonas, žuvo 1946 m. Kučys Juozas, žuvo 1952 m. Barauskas Petras, žuvo 1948 m. Kazakevičus, žuvo 1947 m. Barnius Dominykas, žuvo 1946 m. Andriūnas Jonas, užmuštas NKVD 1940 m. Smalinskas Vincas, žuvo 1946 m. Berulis Antanas, žuvo 1946 m. Rapševičius Petras, žuvo 1946 m. Malinauskas Bronius, žuvo 1947 m. Juzėnas Juozas, nužudytas namuose 1946 m. Baltuška Pranas, žuvo 1946 m. Dulianskas Adolfas, žuvo 1946 m. Želnys Bronius, žuvo 1949 m. Želnys Gracionas, žuvo 1950 m. Želnys Valdas, žuvo 1952 m. Garuckas Napalionas, žuvo 1948 m. Garuckas Petras, gyvas. Masiliūnas Zigmas, žuvo 1949 m. Masiliūnas Robertas, žuvo 1949 m. Želnys Antanas, 13 metų, žuvo 1947 m. Janonis Stasys, žuvo 1946 m. Janionis (tėvas), nužudytas pačių partizanų 1946 m. Juospaitis Jonas, žuvo 1948 m. Čiplys Antanas, žuvo 1945 m. Čiplys Vladas, žuvo 1948 m. Kiela Simonas, žuvo 1945 m. Daniūnas Mykolas, žuvo 1945 m. Želnys Valdas, žuvo 1946 m. Želnytė Paliūtė, žuvo 1947 m. Sutkevičius Antanas. Rečiūnas Steponas, žuvo 1945 m. Lukošiūnas Kazys, žuvo 1946 m. Skruzdys Jonas, žuvo lageryje 1946 m. Peleckas Povilas, žuvo 1946 m. Karbočius Bronius, žuvo 1953 m. Mažeika Viktoras, žuvo 1953 m. Urbonas Bronius “Viesulas”, žuvo 1946 m. Isiūnas Marijonas, žuvo 1948 m. Kisielius Albertas, žuvo 1948 m. Zulumskas Julius “Čerčilis”, žuvo 1947m. Strikulis Stasys, žuvo. Čepaitė Birutė, žuvo 1947 m. Ramoška Klemensas, žuvo 1945 m. Vaitlevičius Adolfas, žuvo 1945 m. Rajunčius Henrikas, žuvo 1945 m.Tvarkūnas Povilas, žuvo 1945 m. Pamanauskas Kazys, žuvo 1945 m. Andriūnas Jonas, žuvo 1945 m. Žabas Vytautas “Vanagėlis”, žuvo 1947 m. Žabas Vladas, žuvo 1945 m. Nemeikšis Mykolas, žuvo 1950 m. “Stumbras”. Nemeikšis Petras, “Ąžuolas”, žuvo 1950 m. Nemeikšis Povilas nukankintas 1946 m. Nemeikšis Antanas, žuvo lageryje 1952 m. Karbočius Bronius, žuvo 1953 m. Salagubas Česlovas, žuvo 1953 m. Smilga Paulius, žuvo miške. Smilga / brolis/, žuvo. Smilga /tėvas/, užmušus Volkovo per tardymų. Blieka Petras, žuvęs Ramygalos valsč.

Panevėžio apsk. Krekenavos valsč. pokario metų partizanų būrio “Varnakalnis” narių sąrašas

Astrauskas Antanas, žuvo 1948 m. Astrauskas Kazys, žuvo 1946 m. Astrauskas Augustas, žuvo 1947 m. Nekrošius Jeronimas, žuvo 1946 m. Vaičiūnas Bronius, žuvo 1945 m. Krikščiūnas Adolfas, žuvo 1946 m. Krikščiūnas Romas, žuvo 1945 m. Grinius Danielius, žuvo 1946m. Krikščiūnas Vladas, žuvo 1949 m. Krikščiūnas Mykolas, žuvo 1951 m. Paulauskas Matas, 1951 m. paimtas gyvas. Mažeika Povilas, mirė lageryje. Vepštas, žuvo 1950m. Kadžys Ipolitas, žuvo 1945 m. Biliūnas Antanas, žuvo 1945 m. Plėštis Edvardas, žuvo 1945 m. Antanaitis Stasys, žuvo 1945 m. Smilga Petras, žuvo 1947 m. Smilga /Petro tėvas/ , žuvo 1945 m. Grinkus Vytautas, žuvo 1946 m. Grinka s Karolis, žuvo 1946 m. Grinkas Jurgis, žuvo 1946 m. Pakulevičius Albinas, žuvo 1947 m. Misevičius Vincas, žuvo 1946 m. Vaičiūnas Alfonsas, suimtas 1948 m., gyvas.

Panevėžio rajono, Ėriškią apyl. “Vėtros" būrio partizanę sąrašas /Radikonių ir Rodų miškai, vadai - Vaznonis Kazimieras, Jam žuvus - Drąsutis Vladas - Žygas Antanas/ /Papiškių liekanos/, Juospaitis Bronius

Vaznonis Kazys, Kazio, žuvo 1947 m. Žygas Antanas, žuvo 1948 m. Drąsutis Vladas, žuvo 1950 m. Drąsutis Kazys, žuvo 1948 m. Drąsutis Antanas, žuvo 1948 m. Vaznonis Anicetas, Kazio, žuvo 1947 m. Vaznonis Rapolas, Kazio, žuvo 1950 m. Mažeika Viktoras, žuvo 1952 m. Mažeika Antanas, žuvo 1947 m. Valonis Povilas, žuvo 1946 m. Valonis Mykolas, žuvo 1949 m. Burkauskas Juozas, žuvo 1946 m. Barkauskas Antanas, žuvo 1949 m. Nefas Juozas, žuvo 1946 m. Mažeika Alfonsas, Petro, žuvo 1949 m. Mažeika Antanas, Petro, žuvo 1948 m. Daniūnas Petras, Mykolo, žuvo 1947 m. Kriščiūnas Algirdas, žuvo 1947 m. Rankelė Rokas, žuvo 1947m. Kriščiūnas Danielius, žuvo 1949 m. Piliponis Gasparas, žuvo 1948 m. Grinkas Vytautas, žuvo 1947 m. Černiauskas Antanas, žuvo 1940 m. Černiauskas Edvardas, žuvo. Maželiui Antanas, žuvo 1946 m. Banaitis Rapolas, žuvo 1946 m. Astrauskas Antanas, žuvo 1948 m. Astrauskas Augustas, žuvo 1948 m. Astrauskas Kazimieras, žuvo 1946-47 m. Nakrošis Jeronimas, žuvo 1946-47 m. Plaštys Aleksandras, žuvo 1948 m. Kalvaitis Jonas, žuvo 1946 m. Kalvaitis Kazimieras, žuvo 1947m. Marozas Jonas, žuvo 1947 m. Marozas Kazys,sūnėnas, gyvas. Žardinskaitė Jadvyga, gyva. Kriščiūnas Mykolas, nukankintas. Kriščiūnas Adolfas, nukankintas. Kriščiūnas Leonas, išdavikas, skrebas. Bredelis Jurgis, žuvo 1947 m.

Panevėžio apskr. Krekenavos valsč. pokario metų partizaną būrio ‘Trimitas” narią sąrašas

Lukoševičius Ipolitas /būrio vadas/, žuvo 1948 m. Kulikauskas Jurgis, žuvo 1945 m. Kulikauskas Leonas, žuvo 1945 m. Kulikauskas Stasys, žuvo 1948m. Sirdikauskas Aleksas, žuvo 1945 m. Sirdikauskas Kazys, žuvo 1946 m. Sirdikauskas Juozas, sužeistas. Nemeikšis Ipolitas, žuvo 1946 m. Nemeikšis Jonas, žuvo 1946 m. Nemeikšis Vincas, sužeistas. Tatoris Feliksas, žuvo 1947 m. Klionis Apolinaras, žuvo 1949 m. Petraitis Benediktas, mirė 1946 m. Petraitis Ipolitas, žuvo 1946 m. Petraitis Jokūbas, žuvo 1950 m. Petraitis Adomas, mirė lageryje. Masiliūnas Alfonsas, 1946 m. sužeistas, nesurastas. Širmulis Jonas, 1944m. sušaudytas. Lukoševičius Kazys, žuvo 1948m. Gritėnas Jokūbas, žuvo 1948m. Deveikis Petras, žuvo 1948 m. Deveikis, sužeistas, gyvas. Deveikis Jonas, žuvo 1947 m. Deveikis "Burokas", žuvo 1948 m. Mužas Adolfas, žuvo 1945 m. Mužas Juozas, žuvo 1947 m. Kudokas Jonas, žuvo 1945 m. Kudokas Kostas, žuvo 1951 m. Gauranskis Kazys, 1946 m. mirė nuo žaizdų. Gauranskis Juozas, žuvo 1948 m.Zdanauskas Petras, žuvo 1945 m. Kudokas Juozas, Petro, žuvo 1945 m. Grinkus Vincas, 1947 m. sužeistas, gyvas.

Jonas Kraujalis “Sūnelis", žuvo 1951 m. Kazimieras Kraujelis "Šnekutis". Bronius Juozpaitis “Direktorius", gyvas. Masiokas Jonas “Ąžuolas", žuvo 1951 m. Paukštelis “Rupūžėnas", žuvo 1951 m. Štarolis “Aras". Marytė Štarolytė, gyva. Stanislovas Giedraitis “Stasiukas", žuvo 1951 m. Zalumskis “Lušiūkas". Danielius Krikščiūnas “Liupka", žuvo 1951 m. Viktoras Mažeika “Viktoras". Zalaguba “Taifaras”. Štarolis “Plienas”. Jadvyga Žardinskaitė “Dolytis", gyva. Alfonsas Kavaliūnas, gyvas. Kleopas Timinskas, Jono, žuvo 1947 m. Albinas Sauliūnas, žuvo 1947 m. Alfonsas Gritėnas, Simono “Vladas". Stasys Dzinkus, Stasio, žuvo 1945 m. Kazimieras Kavoliūnas, Anupro, žuvo 1947 m. Povilas Samuolis “Gimnazistas", žuvo 1947 m. Jonas Visockas “Tamošenko" s. Jono. Kučas Juozas, Antano “Finka". Kazys Damanauskas, Alekso, žuvo 1946 m. Vytautas Survila, Kazimiero, žuvo 1953 m. Nemeikšis Mykolas, Juozo “Ąžuolas", žuvo 1952 m. Nemeikšis Petras, Juozo “Stumbras", žuvo 1952 m. Kazys Bandžius “Pakarklis", žuvo 1945 m. Alfonsas Aidulis “Banadas", žuvo 1945 m. Juozokas Vladas “Petraitis", žuvo 1946 m. Jonas Žiburys “Šviesa", žuvo 1946 m. Motiejus Žiburys “Lušys", žuvo 1946 m. “Šašas", žuvo 1946 m. “Dauba", žuvo 1946 m. Feliksas Žiburys “Aras", žuvo 1947 m. Stasys Kučas, žuvo 1947 m. Alfonsas Kučas, žuvo 1947 m. Albinas Sviderskis, Juozo, žuvo 1946 m. Jonas Navickas, Jono, “Kerštas" žuvo 1946 m. Pranas Dragūnas, žuvo 1946 m. Stanislovas Kulys, žuvo 1953 m. Kazys Visockas, Augusto, žuvo 1947 m. Kirdeikis, žuvo 1947 m. Liberis, žuvo 1947 m. Žižiūnas, žuvo 1947 m.

Meškauskas Albertas “Špikelis", žuvo 1945 m. Jaukšta, Žuvo 1945 m. Janulis Kostas “Putinas", žuvo 1946 m. Daškiaučius Vytautas “Sukčius", žuvo 1946 m. Kairiukas Stasys “Jokeris", žuvo 1946 m. Bačianskas Jonas “Rapolas", žuvo 1946 m. Vasiliauskas, žuvo 1946 m. Valotknikas Povilas “Nykštukas", 1946 m. sužeistas. Antanas “Strazdelis". Rečiūnas. Antanas “Šlepėkas". “Petraitis". Tubis “Apuokas", sužeistas. Urbas Antanas. Dobrovolskis Kazimieras, Prano, žuvo 1948 m. Kalenskienė Felė “Tadienė", žuvo 1951 m. Vincentas Povilas “Bijūnas", žuvo 1951 m. Kiaulėnas Antanas “Šarūnas", žuvo 1951 m. Druseika Steponas, Juozo, žuvo 1947 m. Balčikonis Jonas, žuvo 1947 m. Januška Juozas, žuvo 1947 m. Piliponis Kasparas, žuvo 1948 m.

Albinas Kubilius “Rūgštymas”. Kazimieras Kavoliūnas “Drąsutis”, mirė. Elena Valenčiūtė-Uoksienė “Nida”, gyva. Stasė Kontrimavičiūtė “Žibutė". Antanas Mikulskis “Kupčius". Vytautas Paškevičius “Sukčius". Aloyzas Janulis “Čigonas" /per klaidą savų sušaudytas/. Kostas Janulis “Putinas". Balys Dobravolskis, Prano “Gandras", žuvo. Alfonsas Masiliūnas, Juozo “Cibas".

Kraujelis Kazys, žuvo. Kraujelis Jonas, žuvo. Kraujelis Bronius, žuvo. Lokušiūnas Mykolas, žuvo. Lukošiūnas Kazys, žuvo. Blėka, vadas, žuvo. Blėka, žuvo. Vaitelis Antanas, broliai, žuvo. Vaitelis Petras, žuvo. Juška Vytautas, žuvo. Žižiūnas Juozas, žuvo. Streikulis Stasys, broliai, žuvo. Streikulis Kazys, žuvo. Varnas Zigmas, žuvo. Samsonas Valentinas, žuvo 1945 m. Samsonas Aleksas, mirė 1991 m. Nuobara Rapolas, žuvo. Linkonas Povilas, žuvo. Kazlauskas Juozas, broliai, žuvo, Kazlauskas Bronius, žuvo. Masiokas “Auksaburnis", žuvo. Nemanis Bronius, žuvo. Stakėnas, žuvo. Žižiūnas Julius, žuvo. Juospaitis, žuvo. Banėnas, žuvo. Baltrūnas Bronius, žuvo.

Balys Vitalis, broliai, žuvo. Balys Alfonsas, broliai, žuvo. Šegamogas Karolis, žuvo. Čiplys Vladas, Prano, žuvo. Garuckas Petras, Juozo, broliai, žuvo 1944 m. Garuckas Juozas, Juozo, broliai, žuvo 1948 m. Garuckas Vincas, Juozo, žuvo 1948 m. Garuckas Rapolas, Juozo, žuvo 1950 m. Drąsutis Vladas, broliai, žuvo. Drąsutis Kazys, žuvo 1948 m. Juospaitis Jonas, žuvo

1948 m. Siurba Julius, žūvo 1948 m. Rimavičias Antanas, žūvo 1945 m. Rimavičius Jonas, žuva 1945 m. Čiplys Vladas, Andriaus, žuvo. Čiplys Antanas, Andriaus, žuvo. Kalvaitis Jonas, žuvo. Kalvaitis Kazys, žuvo. Valikanis “Viesuliukas” žuvo. Geniotas, žuvo. Banaitis Rapolas, žuvo. Narsutis, žuvo, sūnų Zenono ir Vlado išduoti, kurie vėliau buvo skrebais, pravarde “Pocikai".

Algimanto apygarda. Petro Maslionio “Napoleono” būrio partizanai (kairėje) Juozas Pilkauskas, Kazys Kadžius - “Karukas”

Kazys Kadžius (dešinėje) su draugu Vorkutos tundroje 1958 m.

Vyties apygarda. Antano Juškos “Vilko” būrio partizanai (iš kairės) S. Daniūnas “Jokeris”, A. Juška “Vilkas”

A. Juškos “Vilko” būrio partizanai (iš dešinės) stovi A. Juška “Vilkas”

A. Juškos “Vilko” būrio partizanai. Broliai Kapšiai

Bronius Zaremba Alfonsas Zaremba

Algimanto apygarda. “Vytenio” rinktinės vadas Juozas Valonis “Merkys” (kairėje). Jo pavaduotojas Alfonsas Pajuodis “Radvila”

Vyties apygarda. “Lėno” būrio partizanų vadas kap. Krikštaponis

A. Juškos “Vilko” būrio partizanas Gabris

Algimanto apygarda. “Vytenio” rinktinė. A. Tvaska, Juozas Valonis “Merkys”

Algimanto apygarda. “Vytenio” rinktinės partizanai Povilas Švilpa “Eimutis”, Povilas Kaminskas “Svyruoklis”

Algimanto apygarda. “Vytenio” rinktinės partizano Bernadišiaus išniekintas kūnas

Vytenio rinktinės “Tigro” būrio partizanai. Guli J. Valonis “Merkys” (iš dešinės)

Alfonsas Pajuodis “Radvila”

“Vytenio” rinktinės būrio vadas (iš kairės) A. Milčiukas “Tigras”, partizanas Jurgis Labakojis “Rūkas”

Algimanto apygarda. Būrio vadas Viktoras Sabaliauskas “Kirvis”

Algimanto apygarda. “Kirvio” būrio partizanai Vytautas Šimkūnas ir A. Šimkūnas

“Kirvio” būrio partizanai prieš žygĮ. Kazys Kregždė “Hitleris” (iš dešinės)

“Kirvio” būrio partizanai žygyje. Albinas Vogulis, Vytautas Balna, Vytautas Šimkūnas, Deveika, Juozas Blinkevičius, “Kirvis” (iš kairės)

“Kirvio” būrio partizanai šaudymo pratybose

“Kirvis” (dešinėje), ryšininkas Vytautas Šimkūnas (kairėje)

Vyties apygarda. Žaliosios rinktinės štabo viršininkas maj. Bandžius

Vyties apygarda. Žaliosios rinktinės vadas Vladas Juozokas "Petraitis”

Algimanto apygardos vado pavaduotojas ryšių reikalams Albinas Kubilius “Rūgštymas”

***

Vytauto apygardos vadas S. Kaulinis “Miškinis” (iš kairės) Rytų Lietuvos Kalnų srities vadas maj. Kimštas “Žalgiris”, Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka “Šarūnas”

Vyties vadas Danielius Vaitelis “Briedis” (iš kairės) sveikinasi su būrio vadu Antanu Žiliu “Žaibu”

Vyties apygarda. “Žaibo” būrio partizanai

Algimanto apygarda. Šimonių girios rinktinės vadas Antanas Starkus “Montė”

Vyties apygarda. Būrio vadas Antanas Žilys “Žaibas”

“Žaibo” būrio partizanai

Vyties apygarda. “Trimito” būrio vadas (iš dešinės) Ipolitas Lukoševičius “Baublys”, Stasys Kulikauskas “Putinas”

“Trimito” būrio partizanai. Vincas Grinkus “Kariūnas” (iš kairės)

“Trimito” būrio partizanai

Vyties apygarda. Jonas Vepštas “Paukštelis” -būrio vadas

E. Daučiūnas “Jokeris”, A. Ambrazas “Ponas” -“Paukštelio” būrio partizanai

Stasys Strikulis “Fricas” -“Paukštelio” būrio partizanas

Stasys Ramanauskas “Komaras”, Juozas Kalvaitis “Pažįstamas” -“Paukštelio” būrio partizanai

“Vienuolio” būrys žygyje

Vyties apygarda. Jono Baltušniko “Vienuolio” būrys (prie kulkosvaidžio “Vienuolis”)

Vyties apygarda. A. Vaičekonls -“Šermukšnio” būrys (antras Iš kairės -vadas)

Vytautas Vepštas “Berniukas” -"Paukštelio” brolis

Su pistoletu “Vienuolio” sesuo ir “Vienuolio” būrio partizanai

A. Vaičekonio “Šermukšnio” būrys

Vyties apygarda. J. Aliuko “Kuprio” būrys pas ryšininkę “Raganėlę” svečiuose

Vyties apygarda. Vado pavaduotojas A. Smetona (viduryje su barzda) ir jo būrys

Algimanto apygardos partizanai Šimonių girioje apie 1948 m.

Vytauto apygarda. “Aro” ir “Dūmo” būriai

A. Žilio “Žaibo” būrio partizanai (viduryje stovi A. Žilio žmona)

Algimanto apygarda. A. Starkaus “Montės” rinktinės partizanai Šimonių girioje

Vyties apygardos vadų sąskrydis 1947 m. Šilų miške. Sėdi (antras) kapitonas D. Vaitelis

Duota rinkti 1993 02 02. Pasirašyta spaudai 1993 0315. Formatas 60x841/16, laikraštinis, garnitūra ‘‘Literatūrinė", 9 pnk. Ofsetinė spauda, 5 aut. Ink. Tiražas 3100 egz. UAB “Tėvynė”, Savanorių a. 12, 5319 Panevėžys, SL 626.

Spausdino akcinė bendrovė “Panevėžio spaustuvė", Beržų 52, 5319 Panevėžys. Užs. Nr. 416

Algimanto apygarda. Vytenio rinktinė 1947 m. žiemą. Iš kairės į dešinę: Bronius Labakojis - žuvo 1946 m., Jonas Šimėnas “Berželis” - žuvo 1950 m., Povilas Kaminskas “Svyruoklis” - žuvo 1947 m., Jurgis Labakojis “Rūkas” - žuvo 1948 m., Povilas Švilpa “Eimutis” -žuvo 1947 m., Alfonsas Pajuodis “Radvila”, Povilas Labakojis “Žaibas” - žuvo 1947 m., Petras Petronis - suimtas gyvas, Vladas Sankauskas - žuvo 1946 m., pritūpęs Juozas Valonis “Merkys” -žuvo 1952 m., taikosi su automatu Liuda Kaminskaitė “Kuosa” /gyva/, klūpi Danutė Davidėnaitė - žuvo 1950 metais