viršelis
 

ROBERTAS PATAMSIS

LIETUVIŲ

PASIPRIEŠINIMAS

Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą. Nors jis visąlaik būna novatoriškas, nestandartinis, lankstus, karo eigoje nenuspėjamai besikeičiančių, įvairialypių formų, tam pamatus reikia padėti jau taikos metu.

S. Jokužio leidykla-spaustuvė, Klaipėda

© Robertas Patamsis, 2019

ISBN 978-9986-31-524-7

Dauguma žmonių negali pakęsti tuštumos - tylos, atskyrimo nuo kitų. Tai žmogiška silpnybė, ir dėl šios baimės galima kurti galingas strategijas - neleiskite priešams pulti, nepastebimi grasinkite ir stebėkite, kaip jie vaikosi tuštumoje. Tai partizaninio karo esmė. Pulkite ne tiesiogiai, bet po truputį, vos įgeldami. Priešai, negalėdami apsisaugoti nuo jūsų slaptų puolimų, suirs ir pavargs. Tegu partizaninis karas tampa rimta politine priežastimi - žmonių karu - ir baigiasi nenugalima revoliucija.“

Partizaninį karą gali vykdyti specialiai suformuotos dalys ir padaliniai, esant vietinių gyventojų paramai. Mažoms, patyriančioms pralaimėjimą valstybėms, partizaninio karo metodas gali būti svarbesnis nei jų reguliariosios kariuomenės koviniai veiksmai.

„Įkanda ir bėga“ - taip dažnai vadinami partizanų kovos veiksmai. Iš tikrųjų, jie taip ir veikia: įkanda, pabėga, laukia, pasalauja, vėl įkanda ir vėl bėga, neduodami priešui ramybės. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši atsitraukimo, kovos vengimo tendencija yra neigiama. Iš tikrųjų tai yra partizaninio karo strategijos ypatumas, kurios galutinis tikslas - sunaikinti priešą, pasiekti pergalę.

Praktiškai nežinoma šalies, kurioje partizaninis judėjimas būtų nugalėtas karine jėga. Tuo pačiu yra daugybė pavyzdžių, kai galingos imperijos nesugebėjo įveikti mažų valstybių pasipriešinimo, kuriose partizaninis judėjimas buvo pasiekęs aukštą profesionalumo lygį.

Reguliarioji kariuomenė kontrpartizaninėje kovoje vaidina ne pirmaeilį, tačiau svarbų vaidmenį. Pirmoje vietoje yra efektyviai veikiančio agentūrinio (šnipų) tinklo sukūrimas.

Šaltiniai:

1. Robert Greene. Tuštumos strategija. - 33 karo strategijos. Vilnius: Algarvė, 2009, p. 411.

2. Боярский В. И. «Партизанство вчера, сегодня, завтра. Историко-документальный очерк». Издательский дом «Граница», 2003. Prieiga internete: http://www.libros.am/ book/read/id/358086/slug/partizanstvo-vchera-segodnya-zavtra. 2017.06.16. V. I. Bojarskij. «Partizanstvo včera, segodnia, zavtra». Moskva, Granica, 2003.

Žinoma, kad daugiau ar mažiau sėkmingą kovą su partizaniniu judėjimu gali vykdyti tik specialiosios paskirties pajėgos („komandosai“). Jų veiksmai visada remiasi agentūrine (šnipų) ir žvalgybine informacija.

Karas su tauta, liaudimi - visai ne tai, kam ruošiama bet kuri armija. <...> Reguliari kariuomenė sukurta tam, kad atremtų kitos šalies agresorės tokią pačią armiją. Tuo tarpu partizanų pagrindinis kovinių veiksmų būdas yra ne frontalinės atakos, ne generalinės kautynės ir ne pozicinis karas apkasuose, o netikėtas, staigus antpuolis iš užnugario ar flango (sparno) su po trumpalaikio mūšio sekančiu greitu atsitraukimu. Standartinė jų veiksmų schema yra tokia: antpuolis - staigus atsitraukimas, išvengiant persekiojimo - išsisklaidymas - jėgų sukaupimas (susijungimas) - naujas antpuolis. Pagrindinis partizaninio karo postulatas, suformuotas Ernesto Če Gevaros, teigia: niekada nestok į mūšį ten ir tada, kur ir kada to nori priešas.

Norint sėkmingai kovoti kovoti su partizananiniu judėjimu, visų pirma reikia suprasti, kad reguliarioji kariuomenė - su savo artilerija, šarvuota technika ir aviacija - mažai ką gali partizanams padaryti. Armijos veiksmai lėti, nepaslankūs, griozdiški, jinai veikia tik pagal aukščiau esančios vadovybės įsakymus, remdamasi kariniu statutu, yra labai priklausoma nuo savo sandėlių, štabų, komunikacijų, ryšių mazgų. Karinių dalinių vadams labai sunku susigaudyti, kas aplinkui draugas, o kas - priešas. Dėl to jie taip dažnai naudoja „išdegintos žemės“ taktiką.

Šaltiniai:

3. Малая война. Организация и тактика боевых действий малых подразделений. Хрестоматия. Сост. и ред. А. Е. Тарас. Минск: Харвест, 1998. ISBN 985-433-344-2 Mažasis karas. Mažų padalinių kovos veiksmų organizacija ir taktika. Chrestomatija. Sud. ir red. A. E. Taras. Minskas: Charvest, 1998. Recenzentai: doc. karo mokslų kandidatas, plk. A. J. Blagovestov, BR KGB pplk. S. M. Barkun. Serija „Kommandos“.

APIE „LIETUVIŲ PASIPRIEŠINIMĄ“

Knyga „Lietuvių Pasipriešinimas“ - tai laisvės kovų skerspjūvis, kertantis ištisus dešimtmečius, tartum lietuvių pasipriešinimo kovų rentgenoskopija. Tai laisvės kovų mozaika, žvelgiant į įvykius iš paukščio skrydžio, protarpiais nusileidžiant ant žemės -atidesniam įvykių apmąstymui. Ši knyga skirta ne akademinių tekstų mėgėjams, o eiliniams dabartinės Lietuvos skaitytojams, ypač moksleiviams, kuriems ligi šiol niekas deramai neatskleidė to baisaus gyvenimo, kurį teko patirti mūsų tėvynainiams okupantų priespaudoje, ir tos didžios kovos, kurią kovojo tūkstančiai lietuvių už Tėvynės laisvę.

Knyga daugeliui skaitytojų, ypač išsimokslinusių sovietiniais laikais, atskleis kitokį tautos pasipriešinimo kovos vaizdą. Tai dvisluoksnė knyga - labai neįprastas žanras: ji susideda iš atskirų vaizdelių ir atsiminimų, kurie vyksta konkrečiame istoriniame fone. Į konkrečius okupacinius reiškinius žvelgiama iš įvairių pusių: iš miestelio, kaimo, lagerio, tremties vietų ar atskirų šeimų gyvenimo.

Knygą įdomu skaityti, nes ji susideda iš tikrų gyvenimo pasakojimų su plačiais politiniais apibendrinimais. Atskirų žmonių pasakojimai apgaubti plačiu istoriniu „gaubtu“: politinių įvykių analize su skaičiais ir datomis. Laisvo pasakojimo vaizdą sustiprina chronologinis laisvumas - ne kartą grįžtama prie jau aptartų įvykių papildymo.

Tai, kad pagrindiniai įvykiai vyksta Rytų Aukštaitijoje, knygai suteikia apysakos vaizdą, nors iš tikrųjų panašūs įvykiai vyko visoje Lietuvoje. Knyga objektyviai atskleidžia panoraminį tautos pasipriešinimo vaizdą visokių spalvų pavergėjams, okupantams. Tuose vaizduose atsiskleidžia blogieji ir gerieji, bailiai ir drąsieji, išdavikai ir patriotai.

Tikėjimas knygos objektyvumu didėja žinant, kad jos autorius yra žinomas gydytojas, kurio profesijai yra būtinas objektyvumas - drąsus tiesos atskleidimas, be kurio neįmanomas paciento išgydymas. Autorius apie labai skaudžius įvykius bei reiškinius rašo su gydytojui būdingu atvirumu ir tiesumu - ne tik apie peiktinus kitataučius, bet lygiai ir apie lietuvius. Akcentuojant kitų tautų ydas ir savybes, norint būti objektyviam ir sąžiningam, svarbu pažymėti ir savos tautos ydas, kurios žudo pačios tautos gyvenimą. Kai kas, beskaitydamas atvirai pateikiamus skaičius ir mintis, gali būti nepatenkintas dėl tokio tiesumo. Tačiau tokie atviri teiginiai verčia daryti tikras išvadas: kodėl visa tai įvyko?

Daug aistrų sukelia žiniasklaidoje pasirodantys vienpusiški pasakojimai apie laisvės kovų eigą ir dalyvius. Lietuvoje tarp 1940 ir 1953 metų buvo didžiausio čia gyvenusių tautų pilietinio, patriotinio ir moralinio išbandymo laikotarpis. Sovietams okupuojant Lietuvą, sunkus išbandymas užklupo visas ginkluotas patriotines organizacijas, neturinčias fizinių jėgų frontiniam karui ir visiškai neparuoštas partizaniniam pasipriešinimui. Tad pradžioje beliko bejėgiškai stebėti, kaip okupantai naikina valstybės du dešimtmečius kurtas gynybines struktūras, ekonominius darinius, kultūrines bei religines organizacijas. Tiesa, ne visi gyventojai buvo pasyvūs. Didelį pagyvėjimą rodė kai kurių tautinių mažumų ir socialinių grupių nariai. „Dauguma rusų, nepriklausomai nuo to, kad dauguma jų buvo sentikiai, religingi žmonės, pasitiko bedieviškus bolševikus šiltai, su džiaugsmu, kaip ilgai lauktus „brolius slavus“. Pasak Kaune gyvenusio žydų istoriko Dovo Levino (Dov Levin), 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengus Raudonajai armijai, žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs, tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles. Po Raudonosios armijos įžengimo žydai užėmė svarbias pareigas revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose, jie buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD. Tokį elgesį lietuviai suprato kaip išdavystę, ypač kai tie milicijos pareigūnai areštavo ir deportavo žmones į Rusiją“. Todėl visai suprantama, kad naciai, po metų okupavę Lietuvą ir pradėję žydų tautinės mažumos naikinimą, į žudynes stengėsi įtraukti įpykusius vietinius gyventojus. Lietuviams tai buvo bjauri pagunda, nes juk ne visi žydai buvo kolaborantai: kai kurie iš jų komunizmo tiesiog nekentė, o vaikai išvis buvo niekuo dėti. Todėl visai pagrįstai knygos autorius teigia, kad „Didžiausia dalis žmonių prie žydų naikinimo prisidėjo grynai savanaudiškais, utilitariniais sumetimais, iš beribio prasčiokiško godumo, tamsumo, nepraleisdami galimybės bet kokiais būdais pralobti, praturtėti. <...> Kariškiai, prieš bejėgius civilius žmones panaudoję ginklą, sutepė Lietuvos kario vardą, visi jie tapo nusikaltėliais, užsitraukė amžiną gėdą“.

Įdomi kolaborantų charakteristika: panašiai kaip naciams atėjus į Lietuvą beveik kiekvienoje apylinkėje atsirado grupelės savanorių žydų šaudymui, taip antrą kartą atėjus sovietams, atsirado stribai savanoriai, pasižymintys gyventojų terorizavimu ir plėšikavimu. Kaip rašo Autorius, „antrosios rusų okupacijos metais į valdžią atėjo uoliausi okupantų talkininkai, aršiausi savo tautos priešai - komunistai, skrebai ir tarybiniai aktyvistai. Šie mažaraščiai buvo „akli ir buki“, tačiau ištikimi sovietinės valdžios nurodymų vykdytojai“. Į stribus stojo nemažai vietinių sentikių rusų. Skrebų moralinę būseną atskleisdavo represuojamų šeimų turto konfiskacija, kuomet supuolę kartu su savo „bobomis“, besiriedami tarpusavyje, išsivarydavo ne tik gyvulius, bet išgrobstydavo viską iki „paskutinio siūlelio“, palikdami tik plikas sienas. Jiems nerūpėjo, kaip šeimai reikės toliau gyventi, kuo maitinsis jų vaikai. Iš žmonių atimtais ar pavogtais rūbais viešai rengėsi skrebų žmonos ir dukros. Pasirodo, daugelis žmonių net neįtarė, kad jų kaimynystėje gyveno tikri plėšikai, kurių tikrasis veidas pasirodė tik atėjus „vagių valdžiai“.

Antrą kartą į Lietuvą sugrįžus Raudonajai armijai, iškart prasidėjo rekrūtų ėmimas į okupacinę kariuomenę ir siuntimas į frontą. Kartu pasirodė tiesiogiai Stalinui pavaldi armijos kontržvalgyba „Smerš“, kurios operatyviniai darbuotojai, vadovaudami NKVD bei pasienio užkardų kareiviams, stribų padedami gaudė ir šaudė nepaklusnius rekrūtus, dažnai ir niekuo dėtus jaunesnio amžiaus vyrus, neturinčius su savimi asmens dokumentų. Todėl daug vyrų, nenorėdami paklusti žiauriems okupantams, iškart pasirinko partizanų kelią. Jų pasirinkimą stiprino visiškas įsitikinimas, jog greitai ateis Vakarų pagalba. Žmonės besąlygiškai tikėjo sklindančiais gandais, kad netrukus ateis amerikonai, kurie žmonių neapvils. Ir iš tiesų amerikonai nieko neapvylė, nes nieko panašaus nežadėjo. Tariami „Amerikos balso“ pranešimai tebuvo dezinformacija ir žmonių didžiulis noras tikėti tuo, kuo labai norėjo tikėti. Juk „Amerikos balsas“ pradėjo transliacijas lietuvių kalba tiktai 1951 m. vasario 16 d., ir jis nežadėjo jokios pagalbos. Kita vertus, gandai apie Vakarų pagalbą teikė tik psichologinę paramą, bet nenulėmė bendro daugelio patriotų nusistatymo kovoti už laisvę bet kokiomis sąlygomis. Daugelis tęsė aktyvų pasipriešinimą ir tada, kai mitas apie ateisiančius amerikonus buvo jau seniai išblėsęs. Knygos autorius gana paprastai apibūdina pagrindines patriotinės kovos nuostatas: „Apie šventą pareigą Tėvynei niekas ir nekalbėjo - paprasčiausiai tai buvo natūraliai, organiškai kilęs pasipriešinimas atėjūnui, pasikėsinusiam į tikėjimo laisvę ir savą tvarką.“

Absurdiškas, o tikriau sakant, klaikus reiškinys buvo agentai-smogikai, specialiųjų operacijų metu paimti gyvi buvę partizanai. Neatsilaikę kankinimams ir psichologiniam poveikiui, jie išdavė bendražygius ir pasidarė MGB agentais-smogikais. Kai kurie iš jų buvo tvirtai apsisprendę nieko neišduoti, tačiau kankinimų tikrovė sulaužė jų valią. Po pirmojo išdavystės žingsnio jau nebematė prasmės priešintis, o tai rodė, kad jų moralinė būsena neturėjo giluminio pamato.

Knygoje pateikta partizaninių veiksmų paletė turėtų sudominti Lietuvos atsakingus pareigūnus bei politikus, paskatinti apsvarstyti geriausius galimus partizaninio karo variantus. Tai būtų žymiai efektyviau ir pigiau, negu ruoštis galimam frontiniam karui. Vietnamo ir Afganistano pavyzdžiai parodė, kad gerai apgalvotas ir atkaklus partizaninis karas gali būti pergalingas. Tačiau tokiems atvejams tauta turi būti morališkai pasirengusi. Labai svarbi jaunimo dvasinė būklė. Ilgalaikėje partizaninėje kovoje labai svarbu tai, kad kovotojai ir jų rėmėjai turėtų tvirtus įsitikinimus - pastovią optimistinę pasaulėžiūrą, kurios esmės neišrauna joks gyvenimo sąlygų pasikeitimas. Tauta, kurios jaunimas neturi noro nei jėgų kurti savo tėvynės gerovės ir bėga į visas pasaulio puses, negali būti savo šalies patriotai, atkaklūs kovotojai. Pokario partizanai, kaip kovotojai, buvo savamoksliai. Padriki partizanų būrių veiksmai rodė, kad tauta nebuvo paruošta tokiam karui. Ši knyga galėtų būti patriotinio ugdymo įvadas, todėl ją turėtų perskaityti kiekvienas moksleivis, juolab, kad knygos žanras yra originalus, pasakojimas įdomus ir informatyvus.

Jeigu tokia knyga būtų išleista anglų kalba, ji galėtų tapti bestseleriu.

Petras Plumpa

Antisovietinio pogrindžio dalyvis, politinis kalinys, disidentas, vienas iš pogrindinės spaudos - Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos - leidėjų, buvęs VSD direktorius, Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordino kavalierius.

Turinys

APIE „LIETUVIŲ PASIPRIEŠINIMĄ“. P. Plumpa / 4

Pirma dalis

I skyrius

Įžanga /14
Trumpa karo priešistorija / 16
Karo pradžia. Vokiečių okupacijos apžvalga / 22 
Birželio trėmimai (Kviklių šeimos istorija) / 62 
Antroji sovietinė okupacija / 67 
Partizaninio kelio pasirinkimas / 77
Žaibo būrio partizano Jono Juzėno-Jupiterio pasakojimai / 82
Partizanas Liudas Sudeikis-Klajūnas / 89 
Rusų dezertyrai / 94
Pirmoji užduotis. Beržo būrys. Sąskrydis / 95
Apie rusų štabą / 97 
Veršelių kautynės / 99
Surdaugiai 1944-45 m. „Pirmosios bangos“ partizanai / 102
Drausmės pamoka / 103
Aleksas Kadžionis / 104
Gribulių kautynės / 105
Nesvetingi giminės / 107
Drąsus brolių Sudeikių pabėgimas / 107
Juodgirio kautynės / 109
Partizanas Karolis Kadžionis-Vermachtas / 118
Alūkėnų kautynės / 120
Pasala prie Repšėnų miškelio / 121
Mickūniškiečiai. Būrio vadas Julius Miškinis / 122
„Pirmosios bangos“ partizano likimas / 125
Partizano Broniaus Kacevičiaus istorija / 128
L. Sudeikio-Klajūno prisiminimų nuotrupos / 128
„Stoj! Kto idiot?“ / 130
Parolių sistema / 130
Dabužių kautynės / 131
Kazio Jakeliūno žūtis / 132
1945 m. liepa. Rusų pasala Papartynėje / 132
Turto konfiskacija / 135
Slapstymasis / 136
Sunkus sprendimas / 137
Doro žmogaus tragedija / 139
Ryšininkės prisiminimai / 141
Jonas Gedžiūnas-Ereliukas / 156
Trisdešimt parų pragare / 157
Reguliarioji kariuomenė kovoje su partizanais / 161
Užnugario apsaugos NKVD kariuomenės daliniai ir pasienio pulkai / 163
Pavojingi svečiai / 166
Fatališka klaida / 167
Mediniai / 167
„Vis tiek jums greitai į mėsmalę!“ / 168
Pokario kasdienybės garsai / 169
Be namų / 169
Skrebai / 170
Sužeistas partizanas / 174
Partizanų kryžius / 175

II skyrius

Ukmergės karinio komisariato viršininkas kpt. H. Vilkončius / 177
Per plauką nuo mirtinos klaidos / 177
MGB: partizanų sekimo būdai ir „operatyvinės kombinacijos“ / 178
Partizanų „akys ir ausys“ / 180
Pirmą arba penkioliktą / 183
Partizanai ir legalizacija / 183
Kaimynų apklausa /185
Partizanų „paštininkas“ / 186
Stribų krata / 187
Apie „nevykėlį“ apylinkės pirmininką / 188
Partizanų ginkluotė ir amunicija / 188
Partizanų maistavimas: „kalėdojimas“ ir „žebravojimas“ / 195
Sutartiniai ženklai / 198
Kova su plėšikais / 199
Tikėjimas ir malda / 200
Partizanų ir gyventojų santykiai / 201
Sovietinė (okupacinė) propaganda / 205
Padirbtas pasas: A. Simanonio likimas / 211
Kautynės Pienios ir Susienos upelių kloniuose / 212
Rinkimai / 217
Cipruko batai / 218
Moterų lageris / 219
Lagerio „blatnieji“ / 227
Verbavimo technologija / 230
Spauda ir proklamacijos / 230
Jaunasis ryšininkas / 233
Utenos kalėjime / 234
Lukiškės / 243
Partizanų apranga ir ekipiruotė / 245
Šventos Onos naktį / 249
Kariniai apmokymai / 252
Petras Semėnas-Jaguaras: žūtis nuo savų / 253
Meilės trikampis / 254
Partizanų fotografijos / 254
Apie „Amerikos balsą“ ir jo pažadus / 256
Partizanų archyvai ir kam jie reikalingi / 257
Pokario dainos ir eilėraščiai / 260
Kavarsko „siaubas“ / 267
Okupantų talkininkai (kolaborantai) / 269
1944 m. vasara. Rytų frontui artėjant / 273
Partizanų slėptuvė / 274
Mūšis Lapinės miške / 276
Šoferio niekšybė / 276
Rusų kolonistai / 277
Bjaurus partorgas / 277
Išprovokuotas „tiesos momentas“ / 278
Skrebo žiaurumas / 279
Vyčio būryje (trumpi atsiminimai) / 279
Apie slaptas žudynes / 280
„Raudonosios gurguolės“ / 280
Pušaloto aikštėje / 281
Išbuožinimas / 281
Pasala prie Puodžiūnų kaimo / 283
Papiškių tiltas / 284
Skrebų suktybės / 285
Rusų „ubagai“ (elgetos) / 285
Šaltakraujiškas poelgis / 286
Išvežimas / 286
Skrebų viešpatijos galas / 288

III skyrius

Obligacijų vajus arba „su visuotiniu politiniu pakilimu“ / 290
Žaibiečių „akcija“ ant Degionių k. vieškelio / 291 
Žaibiečių trofėjai / 293 
Pasala prie Traupio kapinių / 293
Kavarsko MGB skyriaus viršininkas ltn. P. Daračiovas / 294
Rusiška uniforma (tragiškas atsitikimas) / 296
Jonas Kadžionis. Partizaninio kelio pradžia / 296
Pokalbis bunkeryje / 300
Stovyklos gyvenimo kasdienybė / 321
Ryšiai tarp būrių ir su partizanų vadovybe / 324
Apie „išėjimą pas partizanus“ / 325
Partizanų ryšininkai ir rėmėjai / 326
Išgąstis / 330
Išdavystė / 330
Ginklavimosi „vajus“ / 332
Macikų lageryje / 333
Tėviškėje siaučia kovos / 336
Gyvulio nuojauta / 337
Priesaika / 337
Pirmasis kovos krikštas / 338
„Audros“ būryje / 344
Operacija Galinių kaime / 346
Pranašystės iš delno / 347
Smūgio ir bendražygių žūtis / 348
„Audros“ būrio vado pareigose / 349
Susidūrimas su Užpalių „aktyvu“ / 351
Netikėtas radinys / 352
Registracija / 353
Brangi šovinių kaina / 354
Mirtininkų kameroje / 355
Nepavykęs „pasikasimas“ / 356
Lagerio atsiminimų fragmentai / 357
Bunkeriai ir slėptuvės / 358
Partizanų kova su šnipais ir išdavikais / 361
Liūdnas atsisveikinimas /363
Išdavikas J. Darela-Dieduška / 364
Būrio vado A. Jagielos-Ąžuolo ir jo bendražygių žūtis / 365
Malvina / 366
1949 m. rugpjūčio 17 d. Miško kautynės prie Rezgių kaimo / 373
Ištikimybės priesaika / 379
Susitikimas su H. Danilevičiumi-Vidmantu / 381
Gudraus šnipo pinklės / 382
Antano Blauzdžio-Konkurento žūtis / 383
Slapta MGB operacija / 385
Lietuvos žemės ūkis. Prievartinis kolūkių kūrimas / 386
Žmogaus metamorfozė / 395
Bunkeris Dabužių miške / 398
Alio, alio! Kalba Madridas! / 400
Gyvenimas bunkeryje. Bėdos prisiminimai / 401
Šnipo galas / 403
Šeštasis pojūtis. Partizanų nuojauta ir sapnai / 404
Tamsi naktis ir nieks nelaukia / 405 
KGB agentų-smogikų spąstuose / 407

IV skyrius

Indrašių istorija / 415
Teismas / 417
Petras Plumpa. Jaunieji pogrindininkai / 418
Omsko lageriuose / 424
Lietuvos čekistų vizitai lageryje / 430
Partizanų dainos lageryje / 432
Mirtis iš nevilties / 432
Pabėgimai iš lagerio / 433
Pabėgimas iš Mordovijos 10-o lagerio / 435
Taišeto lageriai. Antrasis pabėgimas / 443
Lageryje papasakota istorija / 450
Kalinių liūdesys ir viltis / 451
Drama, vos nesibaigusi tragedija / 452
KGB agentai-smogikai lageryje / 453
Apie du nuovadų viršininkus / 455
Neatsargus pokalbis / 456
Režimo viršininkas Fiodorov / 456
Gudri kalinio provokacija / 457
Petro Plumpos prisiminimai: pogrindžio spauda,
disidentinė veikla, LKB kronika / 457

Slaptas lagerio paštas / 462
Žydai lageryje / 462
Apie rusų misiją / 464
Subtili KGB provokacija / 465
Santykiai su lenkais / 465
Apie laisvą atsiskyrimą / 465
Apie naivumą / 466
Apie Kazimierą Skebėrą / 467
Apie lagerio pogrindį / 467
Naujosios kartos politiniai kaliniai / 468
Apie lagerio prisitaikėlius / 470
Nepavykęs eksperimentas / 471
Trumpi P. Plumpos lageriniai prisiminimai / 471
S. Kovaliovas Permės lageryje / 473
Kalėdų incidentas / 474
Pokalbis valgykloje / 475
Išmintingas patarimas / 475
Apie Simą Kudirką ir KGB kombinacijas / 475
Vienoje kameroje su kriminaliniais / 477
Paskutinės lagerio dienos / 479
Sugrįžus į okupuotą Lietuvą. Laisvėje - bet be laisvės / 481
Vietoj epilogo. Paskutinis žodis / 482

Antra dalis

Priedai / 485

I. Partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas. Lietuvos ir kitų Vidurio-Rytų Europos šalių partizaniniai judėjimai (partizanų skaičius, socialinė ir nacionalinė sudėtis, organizacinė struktūra, kovos taktika, mobilizacija, specifiniai ypatumai, palyginamosios charakteristikos, strateginiai tikslai).

1.    Apie partizaninį judėjimą kaip kariavimo būdą. Lietuvos partizaninis judėjimas, jo pagrindiniai bruožai, statistiniai duomenys.

2.    Sovietinių (stalininių) diversantų veikla Lietuvoje vokiečių okupacijos metais.

3.    Sovietinių partizaninių (žvalgybinių-diversinių) formuočių veikla Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje.

4.    Ukrainiečių nacionalinio išsivadavimo judėjimas - Ukrainos sukilėlių armija (OUN-UPA).

5.    Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi ir centrinės vadovybės Varšuvoje vadovaujama pogrindžio karinė organizacija Polska Armija Krajowa (Krašto armija) Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje, Vakarų Ukrainoje. Operacija „Audra“. Varšuvos sukilimas.

6.    Partizaniniai judėjimai Latvijoje ir Estijoje. Jų mastai, taktika, specifinės savybės. Lietuvių ir latvių partizanų bendradarbiavimas.Trumpas Baltijos tautų pasipriešinimo judėjimų apibendrinimas.

II.    Apie „pilietinio karo elementus“.

III.    Rusijos karo istorikų ir spec. tarnybų aukštųjų karininkų Lietuvos partizaninio judėjimo analizė ir įvertinimas praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Tarybinis kovos su partizanais ir sukilėliais patyrimas. Kova su lietuviais „miško broliais“ (V. N. Bogdanov ir kt.).

Iš: Малая война. Организация и тактика боевых действий малых подразделений (Mažasis karas. Mažų padalinių kovos veiksmų organizacija ir taktika). Хрестоматия. Сост. и ред. А. Е. Тарас. Минск: Харвест, 1998. (Vertimas į lietuvių kalbą R. P.).

Įžanga

Prisiminimų forma siekiama atskleisti nors dalį 1944-53 m. Lietuvos partizaninio judėjimo įvykių Vyčio, Algimanto, Didžiosios Kovos, jungtinėje Kęstučio ir Vytauto apygardose - Troškūnų, Taujėnų, Raguvos, Kavarsko, Giedraičių, Žemaitkiemio, Kražių, Utenos (Utenos apskr.), Užpalių, Pumpėnų valsčiuose. Juose, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko aktyvi partizaninė kova prieš sovietinius okupantus ir jų vietinius samdinius, kurioje, savo valia ir niekieno neverčiami, dalyvavo daugybė šio krašto laisvės kovotojų - vyrų ir moterų, jų ryšininkų, rėmėjų, talkininkų. Daug jų paguldė savo jaunas galvas nelygioje kovoje, kiti mirė Sibiro lageriuose nuo bado, sekinančio darbo ar žuvo NKVD žiauriai numalšintuose politinių kalinių sukilimuose. Treti, kuriems likimas buvo palankesnis, praėję partizaninio karo pavojus, atlaikę NKVD-NKGB tardytojų kankinimus, ilgus metus kalėję Rusijos lageriuose ir kalėjimuose, išliko gyvi, nepalaužti ir sugrįžo į Tėvynę. Remtasi ir gyvų, ir jau Anapilin iškeliavusių šių įvykių dalyvių pasakojimais. Knygos pagrindinio veiksmo dalis, jo „ašis“, išlieka Traupio, Troškūnų, Kavarsko, Raguvos parapijos, jose gyvenę žmonės - tai mano gimtasis kraštas, mano tėvų, giminių, kaimynų ir gerai pažįstamų žmonių gyva istorinė atmintis, jų likimai. Rašant knygą natūraliai, savaime, užsimezgė ryšiai ir su kitais šios kovos dalyviais, o aprašomi įvykiai išplito į kitas Aukštaitijos vietoves, pasiekdami net Kražių valsčių - Žemaitijos pakraštį. Praėjus daugybei metų - daugiau nei pusei amžiaus, savaime suprantama, dalis prisiminimų gali būti nebetikslūs, nebeišsamūs, su „paklaida“, tačiau tai yra šių žmonių išgyventa, pilna tragizmo ir pasiaukojimo, garbingos praeities istorija, jų didžiulės vertės gyvenimo patyrimas, tikras istorinis lobynas. Galima sakyti, kad tai paskutinė atsiminimų knyga, „paskutinė valksna“, paskutinių gyvų to laikmečio herojų, liudininkų ateičiai išsaugotos „gyvos istorijos“ vaizdai. Jie prikėlė iš užmaršties bei paliko istorijai gyvus ir kalbančius tuos, kurie kartu su jais gyveno, kovojo, kalėjo, kurie žuvo ir niekada to savo lūpomis jau nebegalėjo papasakoti. Visų jų atminimui ir garbei parašyta ši knyga.

Su didžiule pagarba esu dėkingas pagrindiniam šios knygos herojui Jonui Kadžioniui-Bėdai ir kitiems pasipriešinimo kovų dalyviams, kurie padėjo „gyvai“ sugrįžti į „karo po karo“ laikus, pajausti to laiko dvasią, kaip galima detaliau, tiksliau pavaizduoti sovietinio totalitarinio okupacinio režimo sąlygomis vykusį partizaninį karą, to meto „informacinėje erdvėje“ atskleisti žmonių pasaulėžiūrą, pasaulio ir vidaus įvykių supratimą, mąstymą, paaiškinantį jų pasirinktų sprendimų ir veiksmų logiką. Stengtasi per įvairius įvykius pavaizduoti tuometinės visuomenės dvasines-moralines vertybes, pilietiškumą, pasiaukojimą ir atsakingumą už Tėvynės likimą. Naudojantis įvairiausiais išlikusiais šaltiniais, atliekant jų „sintezę“, bandyta kuo tiksliau, detaliau rekonstruoti vykusias kautynes, susirėmimus, atgaminti praeities įvykius. Rašant buvo stengiamasi vartoti partizanišką leksiką ir posakius, pokarinį liaudies folklorą, turinčius išliekamąją vertę ateičiai.

Aprašomas laikotarpis pateikiamas plačiame istoriniame kontekste, kaip Europoje vykusių karinių-politinių procesų neatsiejama sudėtinė dalis, turinti glaudžius tiesioginius ar netiesioginius priežastinius ryšius su įvykiais Lietuvoje.

Dalį knygos sudaro antisovietinio pogrindžio dalyvių atsiminimai, naujosios kartos politinių kalinių - disidentų veikla, pogrindžio spaudos - Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos - leidyba.

Taip pat atvaizduojami ir Stalino-Chruščiovo-Brežnevo laikų kalėjimai ir lageriai, politinių kalinių tarpusavio santykiai, lagerio gyvenimo kasdienybė, dramatiški pabėgimai, draugystė ir pasiaukojimas, provokacijos ir apgaulė, klasta ir išdavystės.

Antrojoje dalyje, „Prieduose“, rašoma apie partizaninį judėjimą kaip kariavimo metodą, jame naudotą taktiką, apie daugeliui partizaninių išsivadavimo judėjimų būdingus bendrus pagrindinius bruožus. Nagrinėjama ir palyginama Lietuvos partizanų, sovietinių partizanų Lietuvoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, ukrainiečių sukilėlių armijos OUN-UPA, lenkų Armijos krajovos, latvių ir estų partizaninių judėjimų veikla, taktika, ypatumai, skirtumai, bendrybės. Taip pat pateikiama Rusijos karo istorikų ir sovietų spec. tarnybų aukštųjų karininkų trumpa istorinė kovos su lietuvių partizanais apžvalga, jų patyrimas, profesionali analizė, išvados.

Knygoje sąmoningai, kaip visiškos tapatybės, naudojami terminai: „rusų kariuomenė“, „Raudonoji armija“, „sovietinė armija“ ir „Rusija“, „Sovietų Rusija“, „Sovietų Sąjunga“, „Tarybų Sąjunga“. Nekreipiant dėmesio į to meto „oficialias išorines politines iškabas“, ir tarp Lietuvos žmonių, ir tarp Vakarų pasaulio politikų bei žiniasklaidos atstovų, labai dažnai buvo naudojama tokia pati terminologija, pabrėžianti jos rusišką kilmę. Viso to loginį teisingumą parodo Rusijos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, buvusios Sovietų Sąjungos teisių ir įsipareigojimų perėmimas. Istoriniai įvykiai ir juose dalyvavę asmenys vertinami remiantis paprastu loginiu principu - Lietuvos valstybingumo požiūriu. Dėl to yra labai aiški riba tarp tų, kurie partizaniniame kare už savo Valstybę ir Laisvę buvo tikrieji jos piliečiai, patriotai, didvyriškai stoję į nelygią kovą prieš okupantus, bei tų, kurie ją niekingai išdavė, tapo sovietų okupacinio režimo ištikimiausiais talkininkais (kolaborantais), smurtavo, žudė, trėmė, sodino į kalėjimus savo tautiečius, savinosi jų turtą.

Kovojanti už savo laisvę tauta visada teisi. Ji gali gintis visomis priemonėmis, visais įmanomais kovos būdais, tam ieškoti bet kokių sąjungininkų. Tai jos didžioji teisė, jos aukščiausia pareiga, jos kilniausias ir garbingiausias tikslas.

Robertas Patamsis

I skyrius

Trumpa karo priesistorija

Vokietiją ir stalininę Rusiją pagal 1922 m. pasirašytą Rapalo sutartį siejo ilgalaikis slaptas karinis, ekonominis ir politinis-diplomatinis bendradarbiavimas. Jų politika Baltijos valstybių atžvilgiu visada būdavo paremta slaptais tarpusavio diplomatiniais susitarimais. Bendradarbiavimo logiška seka - Molotovo-Ribentropo paktas, pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d., bendrai pradėtas II pasaulinis karas užpuolant ir pasidalijant Lenkiją (sovietai užėmė 51 % jos teritorijos), įtakos sferų Rytų ir Vidurio Europoje pasiskirstymas. Jau vykstant II pasauliniam karui, abipusiai sandėriai buvo tęsiami toliau, įgaudami naują kokybę ir kiekybę - 1939 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta dar viena Vokietijos-Sovietų Sąjungos Draugystės ir sienų sutartis, jau galutinai paversdama jas partnerėmis. Vis tik, nepaisant šios sutarties, abi imperijos - stalininė Rusija ir hitlerinė Vokietija, kaip ir būdinga totalitarinėms sistemoms, turėjo nesutaikomus ekspansinius geopolitinius interesus, nes abi siekė to paties -pasaulinio viešpatavimo.

Vokietija, pradėdama karą Vakarų Europoje, dėl Anglijos vykdomos jūrų blokados buvo visiškai priklausoma nuo Sovietų Sąjungos tiekiamų karinių strateginių žaliavų. Viena iš sovietų reikalaujamų Draugystės ir sienų sutarties pasirašymo sąlygų buvo suteikti jiems finansinį kreditą ir jo sąskaita tiekti aukščiausios technologijos pramonės gaminius: mašinas, įvairius pramonės įrenginius, metalo apdirbimo stakles, Marteno krosnis ir kt. 1940 m. vasarą Vokietija, atskleisdama karines paslaptis, sovietams parodė savo karines gamyklas bei naujausią karinės aviacijos bei tankų produkciją. Sovietai išsirinko ir nusipirko viską, ką norėjo: naikintuvus „Meseršmit Bf 109“ ir „Heinkel-100“, bombonešius „Junkers-88“ ir „Dornje-215“, tankus T-III. Sovietinės delegacijos karinių ekspertų nuomone, rusų tankai buvo geresni nei vokiečių, tad buvo pasirinktas tik šiokį tokį susidomėjimą sukėlęs tanko modelis. Vokietija savo atsilikimą šioje srityje išlygino tik 1943 m., pradėjusi gaminti naujus vidutinius ir sunkiuosius tankus - „Pantera“ (T-V), „Tigras“ (T-VI), savaeigius pabūklus „Ferdinandas“.

Dėl 1939 m. įvykusio geopolitinio sandėrio - Molotovo-Ribentropo pakto, žlugo visa Europos politinė sistema, po savo griuvėsiais palaidodama daugelio tautų, tarp jų ir Lietuvos, valstybingumą ir laisvę. Netrukus stalininė Rusija užpuolė Suomiją, o 1939-40 m., pažeisdama Pakto slaptuosius susitarimus, prisijungė Besarabiją, Šiaurės Bukoviną, Vakarų Baltarusiją, Vakarų Ukrainą, okupavo Lietuvą, Latviją, Estiją, plačiu frontu išeidama prie rytinių Vokietijos ir jos sąjungininkių sienų. Į okupuotas šalis buvo įvestos didžiulės Raudonosios armijos pajėgos: mechanizuoti korpusai, tankų, aviacijos, kavalerijos, pėstininkų divizijos, skubiai statomi kariniai aerodromai, šaudmenų, aviacijos bombų (amunicijos) sandėliai, tiesiamos naujos geležinkelio linijos. Toks rusų kariuomenės sukoncentravimas prie rytinių III Reicho sienų privertė vokiečių vadovybę labai sunerimti.

Tuo pat metu nacistinė Vokietija, nesutikdama rimtesnio karinio pasipriešinimo, vieną po kitos okupavo Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos valstybes - Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Jugoslaviją, Graikiją, Albaniją, Čekoslovakiją, Daniją, Norvegiją, išstumdama iš kontinentinės Europos dalies ir anglų ekspedicinio korpuso pajėgas. Nors ir atsitraukęs į salas, vis tik liko neįveiktas jos stipriausias ir atkakliausias priešas -Didžioji Britanija. Ji nesiruošė jokioms nuolaidoms, jokiai taikos sutarčiai ir rengėsi bekompromisiniam karui su Vokietija. Tuo metu nacius su kariniais laimėjimais sveikino bei liaupsino tik negausūs jų sąjungininkai, tarp jų - ir Sovietų Sąjungos vadovybė.

„Triašė“ sutartis tarp Vokietijos, Italijos ir Japonijos, „Didžiosios Rytų Azijos erdvės“ bei „Naujosios Europos“ kūrimas reikalavo daug pastangų ir laiko (nereikia pamiršti, kad Vakarų Europos šalys turėjo didžiules kolonijas, kurias reikėjo perimti ir įsisavinti), tai (galbūt) būtų užtrukę kelis dešimtmečius. Be to, reikėjo kuo skubiau išspręsti karo su Anglija problemą, nutraukti jos karinio jūrų laivyno vykdomą Europos kontinentinės dalies jūrų blokadą, visiškai paralyžiavusią bet kokią jūrinę prekybą bei karinių žaliavų ir naftos tiekimą Vokietijai. Už britų nugaros stovėjo jos rėmėja ir sąjungininkė JAV ir tebuvo tiktai laiko klausimas, kada ji oficialiai įstos į karą. Vokietija tuo metu tokio didelio masto ekspansinių žygių į Rytus neplanavo -paprasčiausiai buvo nepajėgi to daryti, tai būtų savižudybė. Siekdama apsisaugoti nuo Sovietų Rusijos agresijos ji bandė sukurti „sanitarinį kordoną“ iš Suomijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Turkijos valstybių, tačiau jis buvo per silpnas bei nepatikimas. 1940 m. lapkričio 12 d. į Berlyną su diplomatiniu vizitu atvyko Sovietų Sąjungos Liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir Užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas. Naudodamasis sunkia Vokietijos padėtimi - užsitęsusiu ir nesėkmingu karu su Anglija, jos premjero V. Čerčilio principine nuostata, „kad jis tam ir atėjo, kad sužlugtytų III Reichą“ (visi vokiečių diplomatiniai bandymai sudaryti su britais taiką, tarp jų ir paskutinis mėginimas - A. Hitlerio asmeninio sekretoriaus Rudolfo Heso 1941 m. gegužės 10 d. skrydis į Angliją su taikos memorandumu prieš žygį į Rytus - buvo nesėkmingi), jis grubiai, įžūliai, demonstruodamas „stipresniojo teisę“, diktavo imperialistine prasme neįtikėtinus teritorinius reikalavimus Berlynui dėl įtakos sferų perdalijimo, kitaip tariant, „išsukinėjo jai rankas“. Sovietų Sąjunga sau reikalavo:

1.    Iš Suomijos - Pečengos ir Porkkala Udd (pabrėžęs, kad Suomija priklauso sovietų įtakos sferai, pareikalavo iš jos išvesti vokiečių kariuomenės dalinius).

2.    Sovietinių karinių bazių įkūrimo Kategato ir Skagerako sąsiauriuose (Danija).

3.    Karinių bazių įkūrimo Jugoslavijoje, Adrijos jūros uostuose.

4.    Karinės bazės įkūrimo Graikijoje, Salonikų uoste.

5.    Iš Rumunijos atplėšti Pietų Bukoviną.

6.    Sudaryti su Bulgarija tarpusavio pagalbos sutartį ir įkurdinti joje savo karines bazes.

7.    Turkijoje, Dardanelų ir Bosforo sąsiauriuose, įkurti sovietų karines bazes.

8.    Įkurti karines bazes Persų įlankoje.

9.    Šalių, esančių į pietus nuo Baku-Batumio linijos, t. y. Rytų Turkijos, Šiaurės Irano ir Irako, perėjimo į sovietų įtakos zoną. <...>

Be kita ko, V. Molotovas priminė, kad vokiečių kariuomenės pergalės Vakarų Europoje būtų buvusios neįmanomos be Sovietų Sąjungos neutraliteto, garantavusio saugų Vokietijos užnugarį, ir jos karinių strateginių žaliavų tiekimo. Taip pat pabrėžė, kad jie suinteresuoti ir neabejingi Vengrijos ir Rumunijos likimui. Tokie gąsdinantys pareiškimai sukėlė didžiulį nerimą karinei ir politinei Vokietijos vadovybei - juk Rumunijos Ploešti verslovės, esančios tik 130-140 km nuo Sovietų Sąjungos sienos, buvo jai vienintelis (neskaitant tuo metu vykusio sovietų tiekimo) naftos šaltinis, pati pažeidžiamiausia III Reicho vieta, jo „Achilo kulnas“.13

Vokietijos kancleris A. Hitleris ir politinė vadovybė buvo tiesiog „pritrenkti“ tokių įžūlių reikalavimų, tokio „diplomatinio netakto“ ir jų reiškiamoms pretenzijoms atsakymo nedavė. A. Hitleris tik kartojo, jog jis „nenori karo Baltijos jūroje“. Šie reikalavimai buvo oficialiai patvirtinti 1940 m. lapkričio 25 d. sovietų vyriausybės kreipimesi, kuriame buvo pateikiamas pasaulio pasidalijimo planas tarp Sovietų Sąjungos, Vokietijos, Italijos ir Japonijos. Vokiečiai nieko neatsakė, tačiau suprato, kad dabar sovietų geopolitinis strateginis tikslas yra pati Vakarų Europa bei kad Stalinas šiam karui jau pasirengęs. Vokietijos politinė-karinė vadovybė gerai suprato, koks mirtinas pavojus iškilo III Reichui - jie buvo tiesiog „įstumti į kampą“, beliko tik viena išeitis - aplenkti sovietus, patiems perimti karinę iniciatyvą ir sutriuškinti prie jos rytinių sienų puolimui telkiamą rusų kariuomenę. Dar nebaigusi karo su Anglija ir atsisakiusi operacijos „Jūros liūtas“ - išsilaipinimo į Britanijos salas, Vokietija buvo priversta pakartoti I pasaulinio karo klaidą - kariauti dviem frontais. 1940 m. gruodžio 18 d. jos kancleris A. Hitleris patvirtino direktyvą Nr. 21 - Rusijos puolimo planą „Barbarosa“. Buvo pradėtas „forsuotas“ karinis pasiruošimas, tačiau per pusę metų karui su Rusija, turinčia neaprėpiamas teritorijas, didžiulius strateginių žaliavų išteklius, mobilizacinius rezervus, Vokietija, teturinti vos 80 mln. gyventojų, dėl anglų karo laivyno vykdomos jūrinės blokados praradusi visus karinių strateginių žaliavų tiekimo šaltinius, vien dėl objektyvių priežasčių to padaryti negalėjo. Pirmųjų karo metų žiemą vokiečių kareiviams Rytų fronte teko kariauti vasarinėmis uniformomis, todėl ir medalis „Už 1941-42 metų Rytų žiemos kampaniją“ buvo pramintas „Šaldyta mėsa“. Vokiečių kariuomenė niekada neturėjo kiekybinio pranašumo, visąlaik kovėsi „mažesniu skaičiumi, bet aukštesne kokybe”, t.y. pasižymėjo tik aukštu kariniu profesionalumu. Prieš pradedant karą jiems dar reikėjo išstumti iš kontinentinės Europos dalies anglų ekspedicines karines pajėgas, esančias Graikijoje, į kurią vedė kelias per Jugoslaviją, užimti Kretos salą - anglų karinę bazę Viduržemio jūroje. Vokietijos „karo mašina“ neturėjo atokvėpio. Tuo metu stalininė Rusija jau buvo pasiruošusi karui, sukūrusi visą tam reikalingą politinę-karinę-ekonominę bazę. Tiksliau sakant, ji ruošėsi karui visą laiką, nuo pat 1920 metų nepavykusio „išvaduojamojo žygio“ į Vakarų Europą. Tada ji neperžengė „Varšuvos slenksčio“, buvo sutriuškinta, tačiau už tai žiauriai atkeršijo lenkų karininkams 1940 m. Katynės žudynėse. Juk sovietai gerai suprato, kad, užkariavus Vakarų Europą, jau niekas nebepaklaus, kur dingo lenkų karininkai. Sovietų Sąjungos politinė-karinė vadovybė, pasinaudodama II pasauliniu karu, planavo antrą „išvaduojamąjį žygį“ į Vakarų Europą. Dirbtinai, su rusiškų tankų ir durtuvų pagalba, ruošėsi jos karinei okupacijai ir „pasaulinei revoliucijai“ - Vakarų civilizacijos naikinimui sukuriant Maskvai pavaldžius komunistinius režimus.14

Šitam strateginiam tikslui jau buvo pasiruošta. Totaliai militarizuotoje sovietinėje imperijoje vykdant „forsuotą“ industrializaciją sukurtas galingiausias pasaulyje karinis-pramoninis kompleksas, šiuolaikiškai apginkluota didžiausia pasaulyje armija (apie 303-310 divizijų), kurios karinės technikos galia daug kartų viršijo vokiečių ir net bendrai sudėjus visų pasaulio armijų karinius pajėgumus ir skaičiumi, ir kokybe.

Tarybinės visuomenės gerovei ir kultūrai kurti bolševikai lėšų nešvaistė - vietoj to buvo sukurta galingiausia sovietinio melo ir propagandos „mašina“, pati masiškiausia pasaulyje „smegenų plovykla“. Naudodami įvairias informacines technologijas (spaudą, radiją, plakatus, šūkius, lozungus, politinį-ideologinį auklėjimą mokyklose, įvairiose mokymo įstaigose, politinius užsiėmimus, susirinkimus darbo vietose), tam pasitelkę literatūrą, meną (ypač kiną), labai išradingai, įvairiomis rafinuotomis, psichologiškai įtaigiomis formomis skleidė ideologizuotą melą, iškraipytą, vienpusišką ir tendencingą informaciją. Tai giliai paveikė didelės dalies tarybinės visuomenės piliečių sąmonę - nuskurdę, užguiti, atsilikę, teroro bei represijų įbauginti žmonės pasijuto „pažangiausia ir demokratiškiausia pasaulio dalimi“, „vieninteliu pasaulyje taikos ramsčiu“, „atliekančiu garbingą viso pasaulio tautų išvadavimo nuo kapitalistų jungo misiją“. Propagandos sukurtos iliuzijos, mitai buvo tokie gajūs, kad melas atrodė kaip graži tikrovė, o realybė - kaip priešiškų jėgų sukurta apgaulė.

Labai apgalvotai, turint ilgalaikius strateginius tikslus, Maskvoje buvo įkurtas Stalinui visiškai pavaldus ir atstovavęs tik Sovietų Sąjungos imperiniams interesams Kominternas (III Komunistinis Internacionalas). Jį sudarė visų valstybių kompartijų sekcijos - kaip būsimų okupuotų valstybių marionetinės vyriausybės ir administracijos organai (pvz., 1939 m. sovietams užpuolus Suomiją, vos tik perėjus jos sieną, iš Kominterno suomių sekcijos kompartijos narių buvo suformuota marionetinė Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybė).

Stalinas, gerai žinodamas priešo ginkluotę bei kokia maža jų kariuomenė, Vokietijos paprasčiausiai nebijojo - matyt, tikėjosi, kad tai tik karinės jėgos demonstravimas, vėliau pereisiantis į diplomatinius ultimatyvius reikalavimus. Vokiečiai visas viltis dėjo į „trumpalaikį karą“, tikėdamiesi efektyviai panaudoti „žaibinio karo“ taktiką -sutriuškinti, neleidžiant pasitraukti į šalies gilumą ir užtęsti karo trukmės, prie jos rytinių sienų puolimui sutelktą rusų kariuomenę, didžiuliais puolimo tempais per kelis mėnesius užimti Maskvą bei išeiti iki Archangelsko-Astrachanės linijos. Ties ja, pagal vokiečių planus, prieš azijinę Uralo-Sibiro Rusiją turėjo būti sukurtas užtveriamasis barjeras, kurį saugotų 60-70 vokiečių divizijų. Vokietijos tikslas buvo sutriuškinti rusų armiją, nukelti kuo toliau į rytus sieną su Rusija, sunaikinti jos karinį-pramoninį kompleksą - bolševizmo (komunizmo) karinės ekspansijos į Vakarus bazę, sėkmingai užbaigti karą su Angliją ir, išsprendus „žydų klausimą“, kurti „Naująją Europą“. Abiems pusėms prie sienų telkiant puolimui karines pajėgas, Vokietijos „karinė mašina“ veikė greičiau ir efektyviau. Ji spėjo aplenkti rusus ir pradėti karo veiksmus anksčiau, šiems pačiu pažeidžiamiausiu - kariuomenės išsiskleidimo puolimui metu, o tai ir nulėmė sėkmingą karo pradžią. Tačiau jie buvo prastai išstudijavę ir neįvertinę Švedijos karaliaus Karolio XII Šiaurės karo metu 1708-09 m. ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto 1812 m. žygių į Rusiją pralaimėjimų istorijos priežasčių. Be to, vokiečius labai „spaudė“ laikas, jie jau buvo atsidūrę ceitnote - užbaigti karą Rusijoje reikėjo per vienerius, daugiausia - per 2 metus, kol jų neužgriuvo visa savo karine galybe, „viską gniuždančia moderniausios karinės technikos galia“ Vakarų valstybės -Anglija ir Amerika, o ypač pastaroji, sparčiais tempais kurianti patį galingiausią, su beribiais resursais karinį-pramoninį kompleksą pasaulyje.3 Dar viena Vokietijos III Reicho kracho priežasčių - visai nepriimtina okupuotoms šalims vokiečių nacizmo ideologija, jų visiškai neracionali, nelogiška, arogantiška ir brutali rasistinė politika Rytų Europos tautų atžvilgiu. Taip buvo neišnaudotas didžiulis antibolševikiškai nusiteikusių tautų, ypač pačios rusų liaudies, potencialas, galėjęs ir pats, tik vokiečiams padedant, sutriuškinti komunistinę totalitarinę sistemą.

P. S. Skyrių papildantis istorinės medžiagos priedas: Невежин В. А. Сталин о войне. Застольные речи 1933-1945 гг. Mонография, история СССР. Москва: Яуза, Эксмо. 2007, p. 139-150. Iš šios knygos pateikiami karo išvakarėse -1941 m. gegužės 5 d. Kremliuje karo akademijų absolventams (apie 1500 elitinių Raudonosios armijos aukštųjų karininkų) surengto banketo metu J. Stalino sakytų kalbų fragmentai:

„Draugai karininkai!.. Laikas suprasti, kad Tarybų valstybės taikios politikos lozungas jau nuėjo į praeitį. Tai - gynybinis lozungas, kurio dėka Tarybų Sąjungai pavyko tik truputį praplėsti savo sienas į šiaurę ir vakarus, užimti Pabaltijo valstybes <...>. Ir tai viskas. Su tuo laikas baigti. Su šiuo lozungu mes negausim nė pėdos žemės, kuri vis dar priklauso kapitalistinėms šalims. Šiandien šią žemę galima paimti tik ginklo jėga. <...> Mes buvome liudininkai, kai mūsų valstybės sienos lėtai pajudėjo į vakarus ir sustojo, laukdamos staigaus šuolio į priekį. Laikas suprasti, kad tiktai lemiamu puolimu, o ne gynyba galime pasiekti pergalę. <...> Aš keliu bokalą už naują vystymosi erą ir socializmo šalies padidėjimą. Tegyvuoja Tarybų valstybės puolamoji politika! <...> Taikios politikos era pasibaigė, prasidėjo nauja era - socialistinio fronto išplėtimas ginklo jėga. <...> Kai kurie karininkai labai giria vokiečių armiją, jos vadovus. Tokie Raudonosios armijos karininkai netoliaregiai, smarkiai klysta, apsigauna patys ir klaidina pavaldinius. Šie plepiai kiekviename žingsnyje kalba apie kažkokias vokiečių kariuomenės pergales. Jiems laikas suprasti, kad Vokietija iki šiol susidūrė tik su nepasiruošusiomis Europos šalių armijomis, kai nebuvo reikalinga strategija jas sunaikinti ir paimti į nelaisvę. Laikas baigti šį nereikalingą vokiečių armijos ir jos ginklo šlovinimą. <...> Mes kol kas vykdėme gynybinę politiką - kol neperginklavome savo armijos, neaprūpinome jos šiuolaikinėmis kovos priemonėmis. Dabar, kai mes armiją rekonstravom, aprūpinom ją kovine technika, reikalinga šiuolaikiniam mūšiui, kada mes tapome stiprūs - reikia pereiti nuo gynybos į puolimą. <...> Raudonoji armija yra šiuolaikinė armija, o šiuolaikinė armija - tai puolančioji armija. <...> Mūsų Tėvynę gali išgelbėti tik karas su fašistine Vokietija ir pergalė šiame kare. Aš siūlau išgerti už karą, už puolimą kare, už mūsų pergalę šiame kare...“

Šaltiniai:

1    Solonin, Mark. June, 1941. Final diagnosis. [1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė]. Moskva: Jauza-EKSMO, 2013.
2
   Suvorovas, V. Ledlaužis, arba kas sukėlė II pasaulinį karą. Vilnius: Mintis, 2008.
3
   Suvorov, V Diena M. Vilnius: Mintis, 2009.
Solonin, Mark. Pyro pergalė. Kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare. Vilnius: Briedis, 2018, p. 185-187.
4
   Мельтюхов Михаил Иванович. Упущенный шанс Сталина. Схватка за Европу: 1939-1941 гг. Moskva: Beče, 2000.
5
   Широкорад Александр Борисович. Россия и Германия. История военного сотрудничества. Сайт «Военнаялитература»:militera.lib.ru. Издание: Широкорад А. Б. Россия и Германия. История военного сотрудничества. — М.: Вече, 2007. Книга на сайте: http://militera.lib.ru/research/ shirokorad_ab25/index.html
6
   Горлов, Сергей. Совершенно секретно. Альянс Москва-Берлин 1920-1933 гг. Moskva: OLMA-PRESS, 2001. http://softovik.ucoz.net/load/raznoe_124_prochee/knigi/sergej_gorlov_sovershenno_ sekretno_aljans_moskva_berlin_1920_1933_gg_audiokniga/100-1-0-38838
7
   Hoffman, Joachim. Naikinamasis Stalino karas 1941-45. Planavimas, realizavimas ir dokumentai. Vilnius: Briedis, 2013.
8
   Solonin, Mark. Kare nieko gero. Vilnius: Briedis, 2012.
9
   Solonin, Mark. Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija. Vilnius: Briedis, 2011.
10
   Яковлев, Александр. Цель жизни. Политиздат, 1973, p. 212-248.
11
   Безыменский, Лев. Гитлер и Сталин Перед Схваткой, p. 345-370. Prieiga internete: bookstore/L/L-Bezymenskij/Gitler-I-Stalin-Pered-Shvatkoj/
12
   Solonin, Mark. Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija. Vilnius: Briedis, 2010.
13
   Суворов, Виктор. Истина дороже. Последняя республика. Святое дело. АСТ, 2008, p. 530-536.
14
   Широкорад, Александр. Великий антракт. АСТ, 2009, p. 405-434.

Karo pradžia. Vokiečių okupacijos apžvalga

1940 m. rudenį, vykstant nežabotam „raudonajam“ terorui, lietuvių visuomenės akys su viltimi nukrypo į vienintelę valstybę, iš kurios dar galėjo sulaukti pagalbos, -Vokietiją. Buvo primiršti prieškario metu Klaipėdos krašte vykę kruvini susidūrimai su vokiečių nacistais, jų agresyvi antilietuviška veikla, 1934 m. ruoštas sukilimas, pasibaigęs garsiuoju Zaso-Noimano ir jų bendrininkų teismu (buvo nuteisti 87 asmenys), vokiečių ekonominė blokada. Priešiškumas vokiečiams dar labiau sustiprėjo 1939 m. atplėšus Klaipėdos kraštą, tačiau 1941 m. tai buvo vienintelė jėga, galinti išgelbėti Lietuvą nuo Rytų barbaro vergijos. Gandai apie artėjančią karo pradžią Lietuvoje plito jau nuo pavasario. Jo lietuviai laukė kaip išvadavimo, kaip „išganymo“, nes tik jis galėjo nutraukti bolševikų vykdomą tautos naikinimą. Visi buvo išsigandę ir pasipiktinę jų vykdomais brutaliais naktiniais suėmimais, masinėmis represijomis, teroru, Lietuvos valstybės ir jos ūkio griovimu, žymiausių, įtakingiausių, labiausiai visuomenei nusipelniusių inteligentijos atstovų, politikų, Šaulių sąjungos ir politinių partijų narių, lietuvių karininkų suėmimais. Iš valstybės institucijų, pramonės ir ūkio valdymo struktūrų buvo masiškai šalinami lietuviai valdininkai, vietoj jų skiriant bolševikams ištikimus kolaborantus, labai dažnai - vietinius kitataučius, su mielu noru „puolusius į bolševikų glėbį“. Lietuviai patriotai, o ypač energinga ir aktyvi jaunoji karta, pasinaudodami kilusiu karu, ruošėsi atkurti Lietuvos valstybę. 1940 m. spalio 9 d. Kaune, o netrukus ir Vilniuje buvo įkurti antisovietinio pogrindžio centrai, o lapkričio 17 d. Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų fronto štabas (LAF), vadovaujamas gen. št. plk. K. Škirpos.2,6,7 Kaune LAF vadovybei susikurti padėjo slaptai veikusios studentų korporacijos, Vilniuje - buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, o Berlyne -Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa su bendraminčiais. Politiniais tikslais buvo užmegzti ryšiai su vokiečių vermachto ir karinės žvalgybos (Abwehr) vadovybe, tikintis jų pagalbos. Tačiau lietuvių nacionaliniai interesai vokiečių nedomino - jie buvo įspėti, kad sukilimo metu neskelbtų jokių politinių deklaracijų (dėl valstybės atstatymo), o prieš pat prasidedant karui K. Škirpai, kad negalėtų atvykti į Lietuvą (jis turėjo būti paskirtas atkurtos Lietuvos valstybės Vyriausybės ministru pirmininku) buvo „uždėtas“ namų areštas. Vokietijos nacistai buvo parengę savo įsiviešpatavimo Rytų Europoje planą „Ost“ - joje turėjo būti įkurdinti vokiečiai, dalis vietinių gyventojų ištremta, likusieji asimiliuoti (labai panašūs buvo ir sovietų planai, kuriuos įvykdyti sutrukdė vokiečių sėkmingas puolimas).

Karo išvakarėse Lietuvoje įvyko masinis, žiaurus, sukrėtęs visą tautą trėmimas į Sibirą. Šis laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai - Raudonajai armijai ruošiantis didelio masto puolamajai operacijai „Groza“ prieš Vokietiją, buvo atliekamas „artimojo užnugario valymas nuo priešiškų, pavojingų ir nepatikimų elementų“. Buvo tremiami, kaip didžiausi nusikaltėliai, visuomenei ir valstybei labiausiai nusipelnę žmonės - mokytojai, visuomenei žinomi inteligentai, politikai, valstybės tarnautojai su šeimomis. Aplinkiniai gyventojai naktimis iš vagonų girdėjo siaubingus, širdį draskančius klyksmus, dejavimus, pagalbos šauksmus, tačiau, jausdami savo bejėgiškumą, niekuo negalėjo jiems padėti. Iš nevilties, kaip vežami į mirtį, tremtiniai meldėsi, giedojo giesmes „Marija, Marija“, laidotuvių giesmę „Angelas Dievo“, o pajudėjus vagonams raudodami šaukė: „Sudiev, Lietuva! Sudiev, Lietuva!“

Marijos giesmė (Marija, Marija)

Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija,
Tu švieti aukštai ant Dangaus!
Palengvink vergiją,
Pagelbėk žmoniją,
Ją gelbėk nuo priešo baisaus!

Mes, klystantys žmonės,
Maldaujam malonės;
Marija, maldų neatmesk!
Tarp verkiančių marių
Šių žemiškų karių 
Nupuolančius stiprink ir vesk!

Ir kūno silpnybė,
Ir žemės puikybė,
Ir pragaro juoda dvasia
Į prapultį stumia 
Žmonijos daugumą 
Ir žudo galybe tamsia.

Kaip upės bėgimas
Taip mus įpratimas
Kas kartą vis traukia žemiaus;
Vargai kasdieniniai
Kaip pančiai geležiniai
Mus rišti kada bepaliaus?

Silpni, nusiminę
Tavęs paskutinę 
Tematome viltį tiktai;
Tu savo malone
Šiai žemės karionei 
Palengvinti galią žinai!

Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija,
Dangaus karaliene šviesi!
Užstok prieš Aukščiausį
Tu žmogų menkiausį!
Taip daugel pas Dievą gali!

Tai buvo NKVD-NKGB organizuota masinė, brutali deportacijos operacija, vykusi iki birželio 17 d., o pasislėpusiųjų nuo tremties ieškota iki pat karo pradžios. Žmonės bijojo išeiti į gatvę, bėgo slėptis į miškus, kaimus, miestai atrodė kaip „išardytas skruzdėlynas“. Sudarant sąrašus ir tremiant labai aktyviai dalyvavo „įvairaus plauko“ uolūs vietiniai okupantų talkininkai.1 Po trėmimų daug Lietuvos kaimo mokyklų ištuštėjo, naujais mokslo metais pritrūko mokytojų.

Vokiečių sausumos kariuomenė (Wehrmacht) 1941 m. birželio 22-osios naktį pradėjo karinius veiksmus - peržengė Sovietų Sąjungos ir Lietuvos sieną, o jos karinė aviacija (Luftwaffe) pradėjo bombarduoti rusų karinius objektus. Kaune sukilimas prasidėjo jau pirmąją karo dieną. Kitą rytą, matydamas palankią karo eigą, LAF štabas 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radijo stotį kreipėsi į tautiečius. Buvo paskelbtas atsišaukimas: „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuva entuziastingai prisideda prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“ Perspėjo, kad grobuonys bėgdami plėšia turtą, naikina įmones, žudo žmones. Kreipėsi į tautiečius, kviesdama saugoti nuo sunaikinimo visuomenės ir privatų turtą, organizuoti įmonių apsaugą. Valstybės tarnautojus kvietė saugoti įstaigas, neišduoti jų dokumentų ir turto. Policininkams liepė perimti viešąjį saugumą į savo rankas. Sugrojus Lietuvos himną, buvo atlikta lietuvių liaudies daina „Saulelė raudona“ - tai buvo sutartinis ženklas pradėti Lietuvoje visuotinį sukilimą. Šis kaip staigiai išplitęs gaisras apėmė visą kraštą - ir jauni, ir pagyvenę vyrai ėmėsi ginklo. Dalį jų buvo išsaugoję Šaulių sąjungos nariai, kiti turėjo ginklų pasislėpę, buvo nuginkluojami rusų kareiviai. Po metus trukusio košmaro - pažeminimo, skausmo ir netekčių, ką tik vykusių brutalių trėmimų, žmonės pakilo kovai už Lietuvos laisvę. Buvo visuotinis tautinis pakilimas, džiaugsmingas permainų laukimas, visi pajuto savo vienybę ir jėgą. Sukilėliai saugojo nuo sunaikinimo pastatus, įstaigas, nupjaudavo telegrafų stulpus, nupjautais medžiais užversdavo kelius, ardė tiltus, bėgius, suiminėjo tautai nusikaltusius asmenis, ištikimiausius okupantų talkininkus - sovietinius pareigūnus, komunistus, komjaunuolius ir kitus kolaborantus, dar taip neseniai triumfavusius, rodžiusius savo valdžios viešpatystę, skundusius lietuvių patriotus, sudarinėjusius jų sąrašus, vykdžiusius suėmimus, trėmimus. Reikia pabrėžti, kad sukilimo metu suėmimai vykdyti visiškai nepriklausomai nuo jų tautybės, o tik pagal jų įvykdytus nusikaltimus - buvo suimami ir lietuviai, ir rusai, ir žydai (jei žydų komunistų procentas santykinai būdavo didesnis, tai nebuvo sukilėlių kaltė). Sukilimas buvo lietuvių patriotų gerai suplanuota ir sėkmingai įvykdyta karinė-politinė operacija, kuri tęsėsi visą savaitę, kol iš Lietuvos paniškai, netvarkingai pasitraukė rusų kariuomenė.

Tai buvo tautos triumfo dienos - žmonės sveikino vienas kitą, matydami iškeltas tautines vėliavas glėbesčiavosi, verkė džiaugsmo ašaromis. Šio tautinio ir dvasinio pakilimo metu jie vėl pasijuto esantys vieninga tauta, atgavo pasitikėjimą savo jėgomis, kurios buvo taip reikalingos kovoje su vokiečių ir rusų okupantais. Dauguma sukilėlių buvo jauni žmonės, ištikimi savo šalies patriotai, gimę jau Nepriklausomybės laikais. Jame dalyvavo ir sukilę lietuviai kareiviai, išvadavę Vilnių ir Gedimino pilyje iškėlę trispalvę. Į Kauną ir Vilnių vokiečiai įžygiavo jau juos užėmus sukilėliams, tačiau iš jų rankų gauti laisvę ir nesitikėta. Kaune visur plevėsavo trispalvės, daug kur buvo iškabinti šūkiai: „Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva!“ Tuo metu naciai dar nebuvo parodę savo „tikrojo veido“, tačiau visi manė, kad vokiečiai negali būti Lietuvos šeimininkai.

Tačiau tai buvo tautinis, bet ne visuotinis, ne pilietinis ir, labai gaila, ne visų Lietuvoje gyvenančių tautų bei bendrapiliečių ruoštas bei įvykdytas sukilimas. Tik pati lietuvių tauta, savo valstybės kūrėja ir gynėja, sunkią Tėvynei valandą likusi vieniša, jausdama atsakomybę už Lietuvos likimą, visą okupacijos laiką bolševikų ir vietinių parsidavėlių persekiota, terorizuota, ujama, sodinta į kalėjimus, pajutusi nors ir mažą laisvės galimybę, stojo į kovą už savo Tėvynę, savo valstybę. Kodėl taip įvyko, ką 1940-41 m. sovietų okupacijos metu veikė tautinės mažumos - rusai, žydai, lenkai, turėjusios kultūrinę autonomiją, valstybės išlaikomas mokyklas, kai kurios nepriklausomoje Lietuvoje gyvenusios geriau nei lietuviai? Gaila, tačiau jos pasuko savais keliais, dauguma, su mažomis išimtimis, ieškojo tik sau naudingų išeičių. Lenkai, aišku, laikėsi egoistinės pasyvaus stebėtojo pozicijos - jiems buvo nepakeliui nei su vienais, nei su kitais. Dauguma rusų, nepriklausomai nuo to, kad dauguma jų buvo sentikiai, religingi žmonės, pasitiko bedievius bolševikus šiltai, su džiaugsmu, kaip ilgai lauktus „brolius slavus“. Liūdnas faktas, tačiau dalis žydų šio „raudonojo tvano“ metu irgi neišlaikė pilietiškumo egzamino ir, pamindami 1921 m. pasižadėjimą „visada būti siela ir kūnu ištikimais Lietuvai“, pasuko savanaudiškais keliais. Jie, tartum tarpusavyje lenktyniaudami, manydami, kad „rusai atėjo amžiams“, puolė į bolševikinių okupantų glėbį, aktyviai talkininkaudami jiems savo valstybės griovime. Žymus žydų istorikas, profesorius, rašytojas ir visuomenės veikėjas Dov Levin savo knygoje „The Lesser of Two Evils. Eastern European Jewry Under Soviet Rule, 1939-41“ (Philadelphia Jerasulem 5755/1995. The Jewish Publication Society)12 apie šį laikotarpį rašė: Iš tikrųjų žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs tose susirinkusių žiūrovų miniose, kurie tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles. <...> Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų leftistinių (kairiųjų) organizacijų nariai, kuriose žydų buvo santykinai daug. <...> (Nežydai) lietuviai minioje buvo pikti ir įniršę dėl sovietų invazijos, gedėjo dėl savo prarastos nepriklausomybės. <...> „Nežydai gyventojai žiūrėjo į sovietų valdžią kaip į priešą, o į Raudonąją armiją kaip įsibrovėlius, kurie atėjo sunaikinti Baltijos kraštų nepriklausomybės. Jų akyse sovietinė aneksija buvo ir politinė, ir visuomeninė pražūtis. Žydai, atvirkščiai, <...> neprijautė tokioms nuotaikoms.“

„Per keletą dienų (Lietuvoje) šimtai politinių kalinių, daugiausia žydų, buvo paleisti iš kalėjimų. Daug jų, kaip ir jų kolegos Latvijoje ir Estijoje, papildė svarbias <...> pareigas valdžios ir partijos biurokratinėje sistemoje.“

„Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo <...> žydai buvo labai aktyvūs steigiant valdiškas įstaigas. Žydai užėmė svarbias pareigas milicijoje, revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose ir t. t. Žydų dalyvavimas šiose organizacijose buvo ypač matomas miestuose ir miesteliuose.“

„Žydai buvo skiriami į aukštas Lietuvos komjaunimo pareigas. <...> 1941 m. sausio 1 d., kai naujasis režimas konsolidavosi (sustiprėjo), Lietuvos komjaunimo organizacijoje buvo 1755 žydų tautybės nariai (23,8 procento). Žydų komjaunuolių skaičiaus proporcijos buvo aukštesnės daugelyje miestų. Pvz., Vilniuje, 46 iš 65 komjaunimo komiteto narių balsavimui į Aukščiausiąją Tarybą buvo žydai.“

„Sovietų karinėje administracijoje buvo plačiai ir teisingai manoma, kad žydų mažuma tuo metu sudarė vieną patikimiausių elementų. <...> Žydai buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD. <...> Žydai Lietuvoje, skirtingai negu kitose prijungtose teritorijose, užėmė aukštas pareigas valdžios ir partijos biurokratiniame aparate.“

„Jaunų žydų skyrimą milicijos viršininkais nežydai (t. y. lietuviai) suprato kaip žydų nedėkingumą ir išdavystę, ypač kai tie milicijos viršininkai areštavo ir deportavo žmones, kurie buvo pasižymėję ir buvusios valdžios laikyti patriotais. <...> Taip pat nėra sunku atspėti, ką lietuviai ūkininkai jautė susitikę su žydų jaunuoliais ir merginomis, kurie lankydavosi kaimuose platindami kolchozų steigimo propagandą bei aiškino ūkininkams pagrindinius ūkio darbų principus.“12 Daugeliui lietuvių nepatiko, kai mitinguose buvo nešiojami plakatai: „Tegyvuoja Raudonoji Armija!“, „Tegyvuoja draugas Stalinas ir stalininė konstitucija!“, „Dėkojame draugui Stalinui už priėmimą į SSSR tautų šeimą!“, „Mes vykdysime jūsų įsakymus bet kokia kaina - krauju ir gyvybe!“, skanduojami padėkos Stalinui ir komunistų partijai šūkiai ir pan. Kitaip tariant, Lietuvos valstybė ir Nepriklausomybė daliai parsidavėlių lietuvių, kaip ir daliai tautinių mažumų atstovų, visiškai nebuvo vertybė. Tai, kad vietoj lietuviškos trispalvės suplevėsavo raudona vėliava, jie sutiko su dideliu entuziazmu ir džiaugsmu, save laikydami Sovietų Sąjungos dalimi, „naujos, neaprėpiamos tėvynės piliečiais“. Vyko savos valstybės griovimas - be jokio gailesčio, sentimentų, sąžinės griaužaties, tikra „puota maro metu“ 25,26.

Žydai visada buvo aktyvi, energinga, nerimstanti visuomenės dalis, imli naujovėms, permainoms. Staiga „atsivėrus platiems Sovietų Sąjungos horizontams“, dalis jų nebekreipdami dėmesio į nieką, žiūrėjo tik savų interesų, ieškojo naujų ateities perspektyvų, karjeros galimybių. O juk turėjo susilaikyti, nepasiduoti aklai pagundai, išlikti oriais, lojaliais lietuvių tautai piliečiais, nesugadinti priešiška veikla seniai abi tautas jungusių tarpusavio ryšių. Euforiškai susižavėję sovietų okupantais, žydai teisingai neįvertino, suklydo, nenumatė visai artimos ateities perspektyvų, o atėjus katastrofai šių buvo tiesiog palikti likimo valiai. Pirmasis sovietmetis ne tik kad neišgelbėjo jų nuo Vokietijos nacių genocido, bet vedė tiesiai į pražūtį, turėjo tautai tragiškas pasekmes. Tik apie 8,5-9 tūkstančiai žydų spėjo pasitraukti į Sovietų Rusiją, kurių nemaža dalis buvo „aukšto rango“ kolaborantai - partiniai, sovietiniai veikėjai ir represinių žinybų - NKVD bei NKGB, darbuotojai. Likusi tautos dalis buvo palikta nacių vykdomam totaliniam genocidui - visiškam beteisiškumui, kančiai, badui, mirčiai, žudynėms ištisomis šeimomis, pakliuvo į brutalų, nežemišką pragarą, buvo atiduota į visokių moralinių iškrypėlių, žudikų, sadistų rankas. Jame dėl įvairių priežaščių (iš keršto, o dažniausiai dėl turto, pasipelnymo, tamsaus godumo) dalyvavo ir dalis lietuvių, kas greta garbingo pasiaukojimo, beribio patriotizmo, ištikimybės laisvės idealams, kovos prieš abu - raudonąją ir rudąjį totalitarinius rėžimus, išliko kaip tragiškas ir skausmingas to meto istorijos puslapis. Jei Lietuva būtų išlikusi nepriklausoma, teisinė valstybė, jos teritorijoje niekada nebūtų įvykdyta tiek baisių masinių nusikaltimų.

Grįžtant prie „sausų“ istorinių faktų, reikia pažymėti, kad žydų pozicijos jau tarpukariu LKP, Lietuvos komjaunimo organizacijoje, MOPR-e buvo labai stiprios -1940 m. tai sukeldavo didelį iš Sovietų Rusijos „atkomandiruotų“ rusų „specialistų“ nepasitenkinimą. Sovietų Rusijoje jau buvo baigta nuožmi politinė kova tarp Stalino ir Trockio dėl valdžios, užbaigtas „žydų išstūmimo iš komunistų (bolševikų) partijos viršūnių“ procesas, kuris oficialiai buvo vadinamas „kova su trockizmu partijos viduje“. Didelė žydų komunistų dalis atsidūrė Sibiro lageriuose ar buvo sušaudyti, kiti tapo ištikimiausiais Stalino politikos vykdytojais, o 1940 m. Meksikoje nužudytas ir politiniu emigrantu tapęs pats L. Trockis.

Tuo metu Lietuvoje gyveno iki 2,9 mln. įvairių tautų gyventojų, iš jų žydai, pagal 1941 m. sausio 1 d. Statistikos valdybos duomenis, sudarė 208 tūkstančių tautinę bendruomenę.37 Tačiau, sudarydami vos 7 % Lietuvos gyventojų, jie sudarė neproporcingai didelį antivalstybinių prorusiškų (bolševikinių) pogrindinių organizacijų narių skaičių. Lietuvos komjaunimo organizacijoje buvo 165 žydai ir 61 lietuvis (1936-40 m. jai vadovavo sekretorė Mira Bordonaitė), Maskvos sukurtai slaptai pogrindinei struktūrai MOPR-ui (arba „Raudonajai pagalbai“), skirtai finansuoti antivalstybinių organizacijų ir asmenų veiklą, priklausė 141 žydas ir 81 lietuvis. Lietuvos komunistų partiją (LKP), kurioje, remiantis įvairiais duomenimis,

1939    m. buvo apie 1295-1507 nariai, pagal tautinę sudėtį apie 60 % sudarė lietuviai, 31 % - žydai ir 9 % - kitų tautybių atstovai. Tačiau esmė glūdi ne šiuose procentuose.

1940    m. rusams okupavus Lietuvą, Kaune, Laikinojoje sostinėje, pačiame valstybės politiniame-administraciniame centre, komunistų partijos organizaciją sudarė net 76 % žydų. Tai buvo Lietuvos komunistų partijos elitas, vadovavimo-administravimo centras, geriausi ir ištikimiausi partiniai kadrai, o ne vien dėl skaičiaus į partiją priimti provincijos mažaraščiai lietuviai. Žydų komunistai, LKP CK II sekretorius Icikas Šmuelis Meskupas (nuo 1938 m. iki 1940 m. vidurio ėjęs I sekretoriaus pareigas, t. y. vadovavęs LKP) bei LKP CK kadrų skyriaus vedėjas Chaimas Aizenas nuo 1940 m. vidurio tvarkė iš pradžių kompartijos, o vėliau - visos Lietuvos administracinių struktūrų reikalus. Jie koordinavo komunistų bei jų šalininkų iškėlimą ir įdarbinimą okupuotos Lietuvos įstaigose, organizavo socialinį ir politinį jų kadrų valymą. Chaimas Aizenas tiesiogiai kontroliavo, kaip iš įstaigų šalinama Lietuvos Respublikos valdininkija ir į jos vietą skiriami jų parinkti žmonės. Tai sudarė palankias sąlygas gausiems žydų sluoksniams įsitraukti į okupuotos Lietuvos, pavadintos LTSR, administracijos aparatą. Pvz., nacionalizavus daugumą Lietuvos įmonių, laikinaisiais komisarais ar administratoriais buvo paskirti net 1/3 žydų tautybės asmenų, Liaudies pramonės komisariato (ministerijos) beveik pusę (41 procentą) darbuotojų sudarė žydai, užėmę vadovaujančius postus. Marionetinėje vyriausybėje trys žydai tapo komisarais (ministrais): L. Koganas - sveikatos apsaugos, Ch. Alperavičius -pramonės, o E. Bilevičius - maisto pramonės liaudies komisaru.

Tas „valdžios, įmonių, įstaigų valdymo iš lietuvių perėmimas“, aišku, nevyko gražiai, mandagiai, sklandžiai. Lietuviai būdavo skundžiami, žeminami, pabrėžiama, kad „dabar yra mūsų valdžia, o ne jūsų“. Tas „lindimas“ į valdžią, kaip masinis ir tipiškas to meto visuomenės gyvenimo reiškinys, atsispindėjo lietuvių liaudies folklore, kuris, iš tikrųjų, yra labai objektyvus, išraiškingas to laikotarpio atspindys.

Be kompartijos, komunistinės spaudos (komunistų partijos dienraščio „Tiesa“, redaktorius Genrikas Zimanas, ELTA direktoriaus pavaduotojas Leiba Šausas), administracijos, įmonių ar įstaigų vadovų (Vietinės, Maisto, Mėsos, Pieno pramonės, Prekybos, Žemės ūkio, Miškų liaudies komisariatų, įmonių direktorių, techninių direktorių, įvairių padalinių viršininkų, pavaduotojų ir t. t.), žydai užėmė aukštas pareigas ir NKVD bei NKGB žinybose. NKGB sistemoje aukščiausius postus užėmė šie žydų tautybės asmenys: Specialiojo skyriaus viršininko - Danielius Todesas, Tardymo skyriaus viršininko - Eusiejus Rozauskas, Kontržvalgybos poskyrio -Aleksandras Slavinas, NKGB Vyriausiojo kontrolieriaus - Benjaminas Fogelevičius, NKVD Tardymo skyriaus viršininko - Eusiejus Jacovskis, neminint jau daug kitų žemesnio rango pareigūnų apskrityse ir valsčiuose. Šie kolaborantai prieš lietuvių tautą vykdė žiaurų terorą, represijas, aršiai, panaudodami žiauriausias priemones, kovojo prieš lietuvišką antisovietinį pogrindį - būsimus Birželio sukilėlius, tuo viešai parodydami, kad Lietuvos valstybė ir nepriklausomybė jiems nėra jokia vertybė. Juk jau 1940 m. liepos pradžioje Maskvos centrinės NKVD vadovybės įsakymu visų Lietuvos politinių partijų (išskyrus LKP) vadovų bei narių likvidavimo paruošiamuosius operatyvinius darbus - masinių suėmimų sąrašus ruošė penkios specialios grupės, kurioms vadovavo ir apie pusę jų narių skaičiaus sudarė, deja, žydų tautinės mažumos atstovai, buvę bendrapiliečiai.8, 9 10, 35, 36, 37, 38, 39 Tuoj po to prasidėjo masiniai suėmimai, represijos, tardymai, daug žymių Lietuvos politikos ir valstybės veikėjų atsidūrė Rusijos kalėjimuose. Vyko komunistinės sistemos, apimančios 1/6 pasaulio teritorijos, totalios globalizacijos procesas. Prievarta, teroru, masinėmis represijomis buvo kuriama centralizuotai valdoma, visiškai integruota politinė, partinė, karinė, ekonominė, ūkinė, socialinė, kultūrinė-ideologinė sistema, kurioje tautiškumui nebeliko vietos. Jis komunistams tapo didžiuliu blogiu, kurį reikėjo „negailestingai išrauti su šaknimis“, nes kliudė jų tikslams. Tam besipriešinanti tautinės visuomenės dalis buvo visokiais būdais naikinama - tremiama, siunčiama į Sibiro lagerius, sodinama į kalėjimus, žudoma. Iš daugelio tautų mišinio buvo kuriamas naujadaras - „tarybinė liaudis“, kalbanti rusų kalba, „socialistinė kultūra“, naujas „tarybinis žmogus“- geopolitinis Rytų Sąjungos, oficialiai vadintos Tarybų Sąjunga, rusiškas modelis. Dėl to iškart, nedelsiant, okupavus kraštą buvo naikinamas tautinis politinis, karinis, visuomeninis-kultūrinis elitas - tautos mąstančioji, labiausiai išsilavinusi dalis, jos organizacinė-intelektualinė struktūra, kaip pavojingiausias elementas globalinės politikos įgyvendinimui. Tai buvo sovietų priešas Nr. 1. Antroje vietoje atsidūrė jos ekonominės-ūkinės sistemos elito atstovai: verslininkai, pramonininkai, finansininkai, stambių įmonių savininkai, net stambieji ūkininkai. Vykstant socialinės-ekonominės globalizacijos sistemos suvienodinimui, prievartinei ekspropriacijai, privatinės nuosavybės panaikinimui, jie jau buvo praradę turėtą ekonominę-finansinę įtaką, tačiau buvo naikinami kaip pavojingi, svetimi komunistinei pertvarkai priešai. Jų neišvengiamai laukė trėmimai į Sibirą ir NKVD sukurtas ištisas Gulago lagerių „salynas“, kuriame nuo vergiško darbo, ligų, bado, išsekimo „plušant komunizmo statyboje“ didžioji dauguma ten patekusių Lietuvos piliečių žuvo.

Tačiau teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, sudarančius didžiąją Lietuvos gyventojų dalį. Tai labai skaudžiai palietė ir žydų bendruomenę. Tarp „raudonojo teroro girnų“ pateko žymūs sionistinių bei judaistinių pažiūrų žydų visuomenės veikėjai, tautinis elitas, tokie kaip laikraščio „Jidiše Štime“ redaktorius Reuvenas Rubinšteinas, Lietuvos žydų karių sąjungos valdybos pirmininkas Jakovas Goldbergas, vienas iš Lietuvos sionistų vadovų Leiba Garfunkelis, Lietuvos rabinų sąjungos generalinis sekretorius Dovydas Icikovičius ir daugybė kitų. Ypač daug nuostolių patyrė sukarinta sionistų organizacija „Beitar“. Represijų mastą parodo jau tai, kad didelę dalį - net apie 9 procentus (2300 asmenų) 1941 m. birželio tremtinių sudarė žydų tautinė mažuma: dešiniojo-judaistinio politinio, visuomeninio, ekonominio-ūkinio, kultūrinio, religinio elito atstovai.

Birželio sukilime aktyviai dalyvavo ir Traupio krašto žmonės. Kaimai ir miesteliai visada turėjo šviesių, dorų, patriotiškai nusiteikusių ir sugebančių organizuotis kovai už laisvę žmonių. Jų viltį žadino jau 1940 m. gale pradėtos transliuoti Vatikano radijo laidos į Lietuvą, o nuo 1941 m. kovo mėn. slaptai platinamos žinios apie prasidėsiantį karą. Karo pradžia jų neužklupo netikėtai - jo įtemptai buvo laukiama ir tam ruošiamasi. Žmones laisvės kovai jau nuo pavasario telkė Šaulių sąjungos narys, Traupio mokyklos mokytojas Antanas Gruzdys, ltn. Antanas Žižiūnas, Antanas Kazlauskas, Petras Kiaulys. Tačiau prieš pat karo pradžią prasidėję žiaurūs trėmimai į Sibirą praretino ir sukilėlių gretas. Dalis jų, laukdami karo pradžios, buvo priversti slėptis miškuose. Išsvajotos sukilimo dienos nesulaukė ir mokytojas Antanas Gruzdys - 1941 m. birželio 14 d. kartu su žmona buvo suimtas ir pateko į gyvulinius tremtinių vagonus. Kaip ir dauguma pirmojo trėmimo vyrų, žuvo lageryje. Vis tik Tėvynės labui nuveiktas jo darbas veltui nepražuvo.

Traupio mstl. sukilimą ruošę vyrai, gavę žinių, kad rytą prasidės karas, susirinko miške ir visą naktį aptarinėjo veiksmų planą. 1941 m. birželio 22 d. rytą skaitykloje pas Vaclovą Juospaitį rinkosi patriotiškai nusiteikę, apsisprendę ryžtingai veikti miestelio ir aplinkinių kaimų vyrai. Iškėlus trispalvę vėliavą ir sugiedojus Lietuvos himną, ltn. Antanas Žižiūnas pasveikino savanoriškai susirinkusius sukilėlius ir pradėjo mitingą. Jis sakė: „Išmušė valanda, kai mes turime veikti už laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Pirmas uždavinys - neleisti, kad besitraukiantys Raudonosios armijos daliniai ir komunistai plėšikautų, degintų mūsų miestus ir kaimus, žudytų žmones...“ Po mitingo buvo patikslintas sukilimo dalyvių, kurių susirinko 32 žmonės, sąrašas, sudarytos žmonių grupės tam tikroms užduotims vykdyti. Ltn. A. Žižiūnas buvo išrinktas sukilėlių būrio vadu, o Antanas Kazlauskas - jo pavaduotoju. Išgirdę Lietuvos himną ir pamatę iškeltą trispalvę, subėgo traupiečiai - vienas kitą sveikino, glėbesčiavosi, verkė džiaugsmo ašaromis. Atskubėjęs keturiolikmetis paauglys Stasys Gutauskas iškart sutiko būti būrio vado ltn. A. Žižiūno ryšininku, su pavedimais dviračiu nuvažiuoti į aplinkinius kaimus, perduoti nurodymus, įsakymus, pranešti žinias. Netrukus sukilėliai užėmė sargybos postus - pamainomis budėjo prie Traupio mokyklos, pašto, iš bažnyčios varpinės stebėjo apylinkę ir judėjimą keliuose (mat traukdamiesi okupantai ir komunistai padeginėjo pastatus, įmones, sprogdino fabrikus, žudė žmones). Sukilėliai užvertė nupjautais medžiais kelius, nupjovė telegrafo stulpus, išardė Traupio-Kavarsko vieškelyje medinį tiltą, palaikė ryšius su Kavarsko sukilėlių štabu, kuriam vadovavo broliai Leonas ir Jonas Misiūnai. Tik apie pusė vyrų buvo ginkluoti medžiokliniais ar kariškais šautuvais, revolveriais, likusieji buvo pagalbininkai. Pas Petrą Kiaulį, turėjusį radiją, susirinkę klausėsi Kauno sukilėlių (Lietuvių aktyvistų fronto štabo) radiofonu perduodamų Lietuvos sukilėliams nurodymų, pranešimų apie karo veiksmų eigą Lietuvoje.

Traupio parapijos sukilėlių (partizanų) būrį sudarė:

1.    Būrio vadas ltn. Antanas Žižiūnas, gyv. Daunoriškių k., Kavarsko valsčiuje.

2.    Būrio vado pavaduotojas Antanas Kazlauskas, buvęs traupietis, Raguvos pašto viršininkas.

3.    Petras Strolis, policininkas, gyv. Traupyje.

4.    Petras Kiaulys, gyv. Traupyje - vienas iš sukilimo organizatorių, įvairiapusiškai gabus vyras, turėjęs namuose paties pasigamintą radijo imtuvą. Tai ir buvo pagrindinis informacijos šaltinis apie skelbiamus LAF štabo nurodymus, veikimo instrukcijas, sukilimo eigą Kaune ir Lietuvoje, vokiečių kariuomenės sėkmingą puolimą.

5.    Stasys Gutauskas, gyv. Traupyje (nepilnametis, 14 m. amžiaus).

6.    Vaclovas Juospaitis, gyv. Traupyje.

7.    Marijonas Laurinavičius, gyv. Traupyje.

8.    Jonas Užubalis, gyv. Traupyje.

9.    Mykolas Abraškevičius, gyv. Traupyje.

10.    Pranas Blauzdys, gyv. Alūkėnų k.

11.    Bronius Blauzdys, gyv. Alūkėnų k.

12.    Vitas Blauzdys, gyv. Alūkėnų k.

13.    Antanas Jablonskas, gyv. Žiurlių k.

14.    Juozas Jablonskas, gyv. Žiurlių k.

15.    Anupras Kiela, gyv. Žiurlių k.

16.    Antanas Orvidas, gyv. Žiurlių k.

17.    Alfonsas Orvidas, gyv. Žiurlių k.

18.    Juozas Orvidas, gyv. Žiurlių k.

19.    Stasys Riauba, gyv. Klaibūnų k.

20.    Alfonsas Grincevičius, gyv. Klaibūnų k.

21.    Antanas Gritėnas, gyv. Klaibūnų k.

22.    Mečislovas Krivičius, gyv. Žiurlių k.

23.    Julijonas Misevičius, gyv. Žiurlių k.

24.    Stasys Žibutis, gyv. Vičiūnų k.

25.    Aleksas Kubilius, gyv. Vičiūnų k.

26.    Stasys Alkauskas, gyv. Alūkėnų k.

27.    Romas Kačinskas, gyv. Jusiškių k., Kavarsko valsčiuje.

28.    Stanislovas Olševskas, mokytojas, gyv. Jusiškių k., Kavarsko valsčiuje.

29.    Mečislovas Čiukšys, gyv. Žiurlių k.

30.    Aleksandras Augustinavičius, gyv. Klaibūnų k.

31.    Juozas Jakūnas, gyv. Alūkėnų k.

32.    Jonas Matulionis, gyv. Alūkėnų k.

33.    Klemensas Daukša, gyv. Jusiškių k., Kavarsko valsčiuje.29

Sukilėlius aktyviai rėmė Traupio bažnyčios kunigas Jurgis Šimonėlis, karštas Lietuvos patriotas, talkinęs savo patarimais, palaikęs jų patriotinę dvasią.

Iš sukilėlių jaunųjų pagalbininkų - ryšininkų žuvo vienas jaunuolis, traupietis, bažnyčios varpininkės sūnus (matyt, pasiųstas pasižvalgyti, komunistų buvo suimtas, nužudytas ir kažkur slapta užkastas).

Pro Traupį link Kavarsko kolonomis pravažiuodavo pilnos rusų kareivių „palutarkos“ (mašinos), tačiau skubėdavo - „pralėkdavo“ nesustodamos. Juozas Jeremičius pravažiuojantiems rusams pranešė, kad miestelyje yra „baltieji partizanai“, tačiau šie labai skubėdami nebekreipė dėmesio. O juk galėjo Traupio miestelis virsti kruvinų žudynių vieta. Tačiau kaime niekada nebūna paslapčių - apie jį greitai buvo pranešta partizanams, kurie jį suėmė ir „pasodino“ į rūsį. Atėjus vokiečiams, jis buvo išsiųstas į Panevėžio kalėjimą, iš kurio netrukus paleistas į namus.

1941 m. birželio 24 d., bandant suimti sovietinį aktyvistą, prekybos kooperatyvo pirmininką P. Misiukonį, šis bandė pabėgti, o lipant pro langą iš kišenės iškrito pistoletas. Kilus trumpam sąmyšiui, sargyboje stovėjęs jaun. psk. B. Blauzdys pamestą ginklą iš pradžių įsidėjo į kišenę, tačiau šiam pasileidus bėgti daržais, iš jo spontaniškai, nesitaikydamas, iššovė. Kulka, peršovusi kelnių diržą, pataikė jam tiesiai į juosmenį, mirtinai sužeisdama.

Buvo suimtas Mociūnų k. gyventojas K. Verikas, sovietų valdžios paskirtas seniūnu, taip pat Minkevičius, tačiau vėliau abu buvo paleisti.

Kavarsko sukilėliai, apie 60 vyrų būrys, buvo suėmę ir pasodinę į daboklę sovietinių okupantų talkininkus-komunistus, sovietinius aktyvistus, kurių daugumą sudarė vietiniai žydai bei keli lietuviai. Besitraukianti į rytus rusų kariuomenės mašinų kolona per miestelį prasiveržė šaudydama į visas puses, padegamosiomis kulkomis Paryžiaus gatvėje padegė kelis namus, nušovė vieną gyventoją. Susišaudant su rusais žuvo sukilėlis K. Peldžius.

Apie Raguvą veikė du sukilėlių būriai - Užunevėžio apyl., vadovaujamas ltn. Bikino, ir Kritižio apyl., vadovaujamas P. Skrebio. Birželio 25 d. sukilėliai užėmė visas Raguvos įstaigas, pakelės medžiuose ir pačiame miestelyje po metų pertraukos vėl plevėsavo žmonių slėptos trispalvės vėliavos. Vieškelis Ukmergė-Panevėžys keliose vietose buvo užverstas medžiais, ties Raguva išardytas tiltas per Nevėžį. Ten ir įstrigo nuo Šilų k. važiavusi 15 mašinų ir dviejų šarvuočių kolona. Rusų kareiviai, padedami vietinių komunistų ir dalies juos palaikančių žydų, pradėjo apšaudyti ir mėtyti granatas į jų nurodytus sukilėlių namus, suėmė kelis žmones. Vis tik lietuvių partizanai greitai juos išblaškė - palikę tris mašinas vieni išsibėgiojo, kiti pasitraukė, o ties Užunevėžio kaimu buvo pamuštas vienas šarvuotis.

Besitraukdami rusai Lietuvoje, taip pat ir šiame krašte, įvykdė daug žiaurių nusikaltimų. 1941 m. birželio 25-26 naktį Panevėžyje, Raudonosios armijos karinio dalinio štabo rūsyje, įskundus vietiniams kolaborantams, rusai nukankino tris chirurgus, medicinos (gailestingąją) seserį ir tris miesto gyventojus, o prie Cukraus fabriko sušaudė 19 suimtų lietuvių.

Miesteliuose sukilėliams iškėlus lietuviškas trispalves ir žmonėms džiūgaujant, uolūs okupantų talkininkai (įvairių tautybių) bėgdavo prašyti rusų kariuomenės ar milicijos pagalbos, nurodydavo jiems aukas, sukeldami nekaltų žmonių žudynes. Žmones žudė ne tik NKVD, NKGB represinių struktūrų darbuotojai, rusų kareiviai, bet savo iniciatyva ir vietiniai sovietiniai bei partiniai aktyvistai. Todėl pirmoji karo savaitė buvo ir brutalaus, žvėriško „raudonojo teroro“ savaitė. Iš viso Lietuvoje, pasinaudodami karo padėtimi, rusų kareiviai ir vietiniai komunistai įvykdė apie 40 grupinių žudynių.32

Vokiečių kariuomenė gyventojų buvo sutikta su gėlėmis ir džiaugsmo ašaromis, kaip išvaduotoja nuo bolševikinio barbaro jungo.

Atėjus vokiečiams, sukilėliai valė miškus nuo ten besislapstančių rusų kareivių ir komunistų, suiminėjo tautai labiausiai nusikaltusius okupantų talkininkus.2

Iš K. Patamsio prisiminimų, daug kas iš Papartynės k. gyventojų ėjo prie Troškūnų kelio pažiūrėti į žygiuojančią vokiečių kariuomenę. Daug vokiečių kareivių važiavo dviračiais, kiti susėdę dideliuose gurguolių vežimuose, kuriuos traukė stambūs, keistai atrodančiomis mažomis uodegytėmis, Ardėnų veislės arkliai. Kareiviai buvo geros nuotaikos, neišvargę, vieni, sėdėję vežime, pasiėmė akordeoną ir užtraukė linksmą vokišką dainą.

Po kelių dienų į Papartynę „bekiaušiniaudami“ užėjo du pasiklydę jaunučiai vokietukai. Linksmai „klegėjo“ vokiškai, ant pečių buvo nerūpestingai užsikabinę karabinus, o į kareiviškas pilotes „su kaupu“ prisirinkę kiaušinių. Kazys Patamsis šiek tiek suprato jų kalbą: „Kameraden, kom!“ - tarė jis ir palydėjo kareivėlius iki vieškelio. Ten parodė kelią link Parojaus kalno, kur buvo apsistojęs jų dalinys.

J. Kadžionio prisiminimais, daugybė gyventojų ėjo pasižiūrėti į žygiuojančią vieškeliu pro Pienionis vokiečių kariuomenę. Visus žavėjo vokiečių tvarka, technika, gražios kareivių uniformos. Vokiečiai žygiavo pėsti, važiavo kariškais dviračiais, sunkvežimiais, motociklais, gurguolių vežimais. Moterys ir merginos mėtė kareiviams gėles, mojavo jiems rankomis, ir vieni, ir kiti juokėsi, šypsojosi. Vienas gražus kareivėlis važiavo dviračiu laikydamasis už mašinos borto ir, begaudydamas gėlių puokštę, netyčia atsitrenkė į jį, susikruvindamas veidą. Visi labai jo gailėjo, tas vaizdas taip ir išliko atmintyje.

Apsistoję Troškūnų mstl. jie tuoj linksmai „erzeliuodami“ prausėsi, skutosi, kvėpinosi odekolonais, vaikus vaišino saldainiais, šokoladais. Jų uniformos buvo gražios, tvarkingos, batai išblizginti. Lyginant su rusais, kurie buvo apsmukę, nešvarūs, o patys dvokė kažkokiu prakaito, neplautų uniformų ir „sušutusių“ autkojų mišiniu, matėsi didžiulis, kaip praraja, skirtumas tarp atsilikusios, užguitos, žemos kultūros azijietiškos Rusijos ir išsivysčiusios Vakarų civilizacijos. Vokiečių kareiviai juokėsi: „Kur ta Nenugalimoji Raudonoji armija, mes jos niekur nerandam!?“

Tuo metu Vokietijoje antisemitizmas, „žydų klausimo“ sprendimas, kova prieš sovietų Rusijos vykdomą komunizmo (bolševizmo) ekspansiją į Vakarų Europą ir visą pasaulį buvo jos valstybinės politikos „ašis“. Dėl 1918 m. įvykusios Lapkričio revoliucijos, Vokietijos kapituliacijos ir gėdingos Versalio taikos sutarties naciai, kaip ir tuometinis Generalinio štabo viršininkas, feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas, kaltino kairiuosius (socialdemokratus), kurių nemažą, ypač vadovaujančią, dalį sudarė žydai (Ebertas, Šeidemanas ir kt.), laikydami tai „smūgiu peiliu į nugarą“ savo valstybei. 1917 m. bolševikų Rusijoje įvykdytą Spalio perversmą A. Hitleris ir jo bendražygiai irgi laikė „žydų sąmokslu“.

Tikrasis Spalio perversmo „režisierius-statytojas“, pseudonimu Aleksandr Parvus, buvo labai ryški, talentinga asmenybė, priklausiusi abiejų kariaujančių valstybių -Vokietijos ir Rusijos socialdemokratų partijoms, apie jo milžinišką vaidmenį pasaulio istorijoje iki šiol šnekama labai tyliai. Tikroji jo tapatybė - Israelis Gelfandas, Minsko gubernijoje gimęs žymus socialdemokratų partijos veikėjas, marksizmo teoretikas, revoliucionierius, gabus komersantas, publicistas, tarptautinio lygio avantiūristas ir, galų gale, vokiečių agentas. Jis savo iniciatyva, kaip puikus Rusijos ekspertas, pasiūlė Vokietijos Generaliniam štabui savo paslaugas - įvykdyti Rusijoje revoliuciją, t. y. sugriauti ją iš vidaus. Tai būtų daroma tam, kad atėję į valdžią bolševikai sudarytų su Vokietija separatinę taiką, kuri išgelbėtų ją nuo karo dviem frontais. Jis jau tada, prieš šimtą metų, labai gerai suprato, kad pagrindinis politikos instrumentas yra manipuliacija visuomenės sąmone (informacinis karas), o tai daryti jis tiesiog genialiai sugebėjo. Milijonų žmonių likimai jo visiškai nejaudino. Savo suplanuotai milžiniško masto politinei operacijai jis ėmė rinkti komandą iš užsienyje (daugiausia Šveicarijoje) gyvenusių bolševikų, jų lyderiu pasirinkdamas Leniną (V. Uljanov). Rusijoje pamirštas, jis jau dešimt metų gyveno Ciuriche ir tebuvo žinomas tik vietiniams politemigrantams. Tačiau Izraelis Gelfandas labai gerai žinojo jo asmenines savybes: garbės troškimą, politinį cinizmą, neprincipingumą, o dėl valdžios jis buvo pasiruošęs padaryti bet ką. Rusijoje (ir užsienyje) buvo steigiamos tipografinės spaustuvės, spausdinami įvairiais pavadinimais bolševikų partiją ir Leniną šlovinantys laikraščiai, dirbo daugybė nusamdytų agitatorių ir propagandistų. Iš Šveicarijos per Vokietiją užplombuotame vagone į Rusiją - Peterburgo Suomių geležinkelio stotį 1917 m. Leninas atvyko kartu su 32 savo bendražygiais (be šio, buvo ir du „eksteritoriniai“ vagonai, kuriais atvyko dar apie 140 politinių emigrantų). Už pinigus buvo surežisuotas grandiozinis sutikimas su orkestru, gėlėmis, žmonių miniomis, šarvuočiu, Baltijos karinio laivyno matrosais, sveikinimais, laikraščiai liaupsino „didijį revoliucijos vadą“. Apie šią sėkmingą vokiečių operaciją V. Čerčilis pasakė istorinę frazę: „Leninas parvežtas į Rusiją kaip maro bacila“. Iš Amerikos pajudėjo keleivinis laivas, tarp kurio keleivių iš bolševikų-revoliucionierių tarpo žymiausias buvo L. Trockis-Bronšteinas, tapęs, po Lenino, antru žmogumi valstybėje (vadovavo Revoliuciniam-kariniam komitetui, t. y. kariuomenei ir laivynui).

Rusijoje viskas vyko pagal planą - buvo keliamos riaušės, darbininkai streikuodavo, gaudami didesnius atlyginimus nei už darbą, labai gerai mokėdavo už dalyvavimą demonstracijose, sukeltą susišaudymą gatvėje ir t. t. Buvo sėkmingai vykdoma Rusijos vidaus politinės sistemos destrukcija. Spalio 25 d. įvykdytas valstybės perversmas buvo nebeišvengiamas - opozicinės politinės partijos dėl tuo metu Rusijos politiniame elite vyravusio liberališkumo, kuris pagimdė visišką bevališkumą ir abejingumą, nesugebėjo tam pasipriešinti.

Tačiau bolševikai turėjo daug didesnius, platesnius interesus, nei kas manė - jie planavo, apgaudami savo buvusius rėmėjus, ir revoliuciją pačioje Vokietijoje, o paskui - tolesnį jos išplitimą į Vakarų Europą ir kitas pasaulio šalis. Tikslas buvo grandiozinis, didžiulio masto, su plačiausiais užmojais, vedantis prie pasaulinės revoliucijos pergalės. Leninas tuo metu sakė: „Rusų liaudis - tai malkos pasaulio revoliucijos krosnyje.“

Ne be Rusijos bolševikų pagalbos 1919 m. sausį ir Vokietijoje bandyta įvykdyti, deja, nesėkmingai, komunistų „spartakiečių“ sukilimą, vadovaujamą K. Libknechto, R. Liuksemburg ir kt. Antras komunistų sukilimas, remiant (Maskvos) Kominternui, buvo bandytas įvykdyti 1923 m. Marksistinių-komunistinių idėjų „eksportas“ iš Maskvos per Komunistų Internacionalo (Kominterno) ir spec. tarnybų (ČK-GPU-OGPU-NKVD bei Karinės žvalgybos valdybos) struktūras, bolševikų teikiama visokeriopa politinė, organizacinė, materialinė, karinė, žvalgybinė, nesiskaitant su išlaidomis, parama Vokietijos komunistams, jų sukarintoms grupuotėms (Raudonojo fronto kovotojų sąjunga „Rot Front“, „Proletarinės šimtinės“, sąjunga „Spartakas“) vyko iki tol, kol naciai atėjo į valdžią (nuo 1921 m. kovai su komunistų smogikais jie buvo sukūrę SA - šturmo būrius). Galima sakyti, kad Vokietijos komunistai per Kominterną vykdė Stalino nurodymus. A. Hitleris šiuose politiniuose procesuose, nepaisant pačių vokiečių dalyvavimo, tematė tiktai žydus ir manė, jog būtent jie nori sąmokslo būdu parklupdyti Vokietiją ant kelių ir leisti įsigalėti komunizmui.44,45,28

Vokietijoje, tuometinėje Veimaro Respublikoje, gyvenę 600 tūkstančių žydų, sudarydami tik 0,9 % gyventojų, užėmė stiprias pozicijas prekyboje, ekonomikoje, bankininkystėje, biržų, vertybinių popierių, nekilnojamojo turto rinkoje, draudimo, masinės informacijos priemonėse, juridinėje sistemoje (teismai, advokatūra), medicinoje ir, žinoma, politinėje sistemoje. Atėję į valdžią nacistai siekė juos iš šių sričių išstumti, apriboti jų vaidmenį ir įtaką valstybėje - pradėjo žydų parduotuvių ir kitokių verslų boikotą, uždraudė jiems dirbti valstybės tarnyboje, teisėtvarkoje, nekompensuodavo gydymo paslaugų asmenims, kurie gydėsi pas žydų tautybės gydytojus, apribojo žydų vaikų priėmimą į mokyklas ir t. t. Norėdami, kad šie emigruotų, paliktų Vokietiją, naciai stengėsi visokiais būdais juos diskriminuoti, o 1935 m. išleido žydų teises apribojančius rasinius Niurnbergo įstatymus, atėmė iš jų pilietybę.

Tuo metu buvo dvi ryškios tarpusavyje priešingos srovės - žydai asimiliacionistai ir žydai sionistai. Jei pirmieji, susikūrę sau gerbūvį, praturtėję, turėję verslus, nekilnojamąjį turtą, nenorėjo to iškeisti į Palestinos dykynes, laikydamiesi principo asimiliuotis, prisitaikyti, tai antrųjų principinė ir kategoriška nuostata buvo žydų emigracija į Palestiną bei Izraelio valstybės sukūrimas. Šiuo atžvilgiu nacių ir sionistų tikslai sutapo. Jau 1933 m. įvyko SS karininko Leopoldo fon Mildenšteino vizitas kartu su Vokietijos sionistų asociacijos nariu K. Tuchleriu į „Pažadėtąją žemę“, trukęs net pusę metų. Vokietis buvo sužavėtas statomu Tel Avivu, įkurtomis žydų gyvenvietėmis ten, kur dar neseniai buvo tušti smėlynai. Grįžęs jis laikraštyje „Der Angriff“ parašė keletą sionistų judėjimą šlovinančių, palankių straipsnių, tikėdamasis, kad kaip tik emigracija į Palestiną padės Vokietijai išspręsti „žydų klausimą“. 1933 m. tarp nacių ir sionistų buvo pasirašytas susitarimas „Chavara“, sprendžiantis „perkėlimo“ reikalus, suteikiantis ten vykstantiems didžiules nuolaidas kapitalo išvežimui, leidžiantis Vokietijoje legaliai veikti sionistinėms organizacijoms, tarp jų ir jaunimo organizacijai „Beitar“. Ta kelionė į Palestiną sukėlė tokią nacių euforiją ir viltis, kad šia proga J. Gebelso rūpesčiu buvo išleistas atminimo medalis su svastika ir Dovydo žvaigžde, pavadintas „Ein Nazi fährt nach Palestina“ (www.bpb.de/.../die.../ die-artikelserie-ein-nazi-faehrt-nach-palaestina). SS saugumo tarnyba (SD) ir jos vadovybė (H. Heidrichas) buvo nusiteikę palankiai prosionistiškai, prie šios tarnybos buvo įkurtas Žydų skyrius, vadovaujamas L. fon Mildenšteino, o jo pavaduotoju tapo A. Eichmanas. 1937 m. įvyko jau A. Eichmano, kaip skyriaus vadovo, vizitas į Palestiną dėl tolimesnio bendradarbiavimo stiprinimo. Jis susitiko su sionistų karinės organizacijos „Chagana“ vadovu F. Polkesu. Palestinos sionistai jam pareiškė, kad „žydų nacionalistiniai sluoksniai labai patenkinti radikalia Vokietijos politika“. Iki 1939 m. į Palestiną išvyko 70 000 žydų, kurie išsivežė 100 mln. vokiškų markių kapitalą, tai per tuos metus sudarė 60 procentų visų investicijų į gyvenviečių ir ekonomikos kūrimą. Žydų gyventojų skaičius 1939 m. ten pasiekė 470 tūkstančių. Galima paminėti, kad tarpukario laikotarpiu ir iš Lietuvos į Palestiną išvyko gyventi apie devyni tūkstančiai žydų „litvakų“ (dėl sunkių gyvenimo sąlygų smėlynuose esančiose sukarintose gyvenvietėse, buvo ir sugrįžusių atgal, tačiau jų skaičius nežinomas).

1938 m. liepos mėn. Amerikos prezidento F. Ruzvelto iniciatyva Prancūzijoje įvyko Eviano konferencija, kurioje dalyvavo net 32 valstybių atstovai, stambiausių pasaulio žydų organizacijų vadovybės. Buvo sprendžiama, kaip palengvinti žydų emigracijos problemas, kokį rasti palankiausią visiems sprendimą. Nors iš Vokietijos jau buvo emigravę 150 tūkstančių žydų (ketvirtadalis), po Austrijos anšliuso Reicho teritorijoje jų vėl padaugėjo 185 tūkstančiais. Nors visų šalių politikai, kalbėdami apie pogromus, pareiškė žydams užuojautą, tačiau, teisindamiesi ekonominiais sunkumais, nesugebėjo priimti jokių imigracijai palankių sprendimų, t. y. atsisakė juos priimti (išskyrus Dominikos Respubliką). Anglija, turinti Tautų Lygos mandatą administruoti Palestiną, nepaisant žydams palankios 1917 m. Balfūro deklaracijos, buvo kategoriškai nusiteikusi prieš žydų emigraciją į šią šalį, karinių gyvenviečių kūrimą ir Izraelio valstybės atsiradimą (tarp ginkluotų žydų naujakurių ir britų karinių pajėgų bei policijos visą laiką vyko ginkluoti konfliktai). Ši tarptautinė konferencija savo abejingumu, interesų egoistiškumu bei visišku neatsakingumu (o, gal būt, ir užslėptu antižydiškumu) parodė, kad Europos žydų likimas atiduodamas į Vokietijos nacių rankas.

Iš esmės „žydų klausimo“ sprendimas pradėjo keistis 1939 m., prasidėjus II pasauliniam karui, nors paskutiniai emigrantai iš Vokietijos pasiekė Palestiną dar ir 1940 m. Tuo metu naciai dar svarstė ir kitus žydų iškeldinimo variantus - į Madagaskarą, į Lenkiją (sukurti Liublinlendą), tačiau visi tokie planai žlugo. 1941 m. vokiečių vadovybė, matydama iškilusį mirtiną pavojų iš Rytų - prie jos rytinių sienų koncentruojamas puolimui Raudonosios armijos smogiamąsias grupuotes, priėmė sunkų, fatališką sprendimą „peržengti Rubikoną“ - smogti pirmiesiems, pradėti karą. Taip prasidėjo III Reicho mirtinos, žūtbūtinės, bekompromisinės ir, galima sakyti, beviltiškos kovos už savo išlikimą etapas prieš susiformavusią supergalingą Antihitlerinę koaliciją, objektyviai jau iš anksto nulemtas pralaimėjimui. Visos vokiečių iškovotos karinės pergalės buvo prarastos, o pirmųjų mėnesių triumfas po 4 metus trukusio karo baigėsi visišku krachu - besąlygine kapituliacija. Stojus į mirtiną kovą už III Reicho likimą, kardinaliai keitėsi požiūris ir į žydų likimą. Jau nuo pat „žygio į Rytus“ karinių veiksmų pradžios „žydų klausimo“ sprendimas įgavo kraštutines, totalias masinio fizinio naikinimo formas ir tęsėsi iki pat galo - naciai ir pralaimėdami stengėsi po III Reicho griuvėsiais palaidoti Europos žydus.56, 57, 58

Vieną po kitos okupuodami kontinentinės Europos valstybes, vokiečiai tokią pat antisemitinę politiką vykdė ir užimtose teritorijose, tarp jų - ir Baltijos valstybėse. Vokietijos nacių vykdytas žydų tautos genocidas - tai jų represinių struktūrų sukurta totali, centralizuota, planingai, pagal direktyvas veikusi masinio žmonių naikinimo sistema visoje Europoje. Tai tas pats vientisas procesas, su tam tikrais vietiniais ypatumais vykęs nuo Vakarų Europos - Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, iki Balkanų -Jugoslavijos, Rumunijos, Bulgarijos bei nuo Viduržiemio jūros pakrantės - Italijos (nuo 1943 m.) ir Graikijos, rytuose pasiekęs Baltijos šalis, Baltarusiją, Ukrainą, vokiečių okupuotas Rusijos sritis. Visoje šioje didžiulėje teritorijoje vyko žydų persekiojimas ir naikinimas, kuriuose dalyvavo tų šalių marionetinės vyriausybės ar okupaciniai kolaboraciniai režimai, tų šalių policija, tų šalių gyventojai. Vengrai, lenkai, slovakai, rumunai, prancūzai, kaip ir kitų tautų atstovai, padėjo naciams persekioti žydus, grobdavo jų turtą, apsigyvendavo jų namuose, o savininkus išsiųsdavo į mirties stovyklas. Holokaustas Lietuvoje, kaip ir kitose nacių okupuotose Europos šalyse, buvo vokiečių okupacinio režimo vykdomos žydų tautos naikinimo politikos sudėtinė dalis (o ne kažkoks izoliuotas, atskiras, išskirtinis reiškinys, kaip dažnai mėgina pavaizduoti antilietuviško informacinio karo specialistai). Vis tik vokiečių užimtoje Sovietų Sąjungos teritorijos dalyje ir sovietų 1939-1940 m. okupuotuose kraštuose, kur jau buvo įvesti komunistiniai totalitariniai režimai, jis pradėtas vykdyti pačiomis brutaliausiomis, sadistiškiausiomis formomis vokiečiams vos tik jas užėmus.

Lietuvai naciai skyrė ypatingą strateginę reikšmę - kaip arčiausiai esanti ir besiribojanti šalis, ji turėjo būti kolonizuota, tapti sudėtine III Reicho dalimi ir apgyvendinta etniniais vokiečiais. Žydai, kaip „vokiečių tautai ir valstybei ypač pavojingas elementas“, turėjo būti visiškai išnaikinti, o lietuviai (arba didžioji jų dalis) po karo deportuoti į Rytus. Vokiečių karinei žvalgybai (Abwehr) buvo ne paslaptis apie dalies gausios Lietuvos žydų bendruomenės aktyvų kolaboravimą komunistiniam režimui - dalyvavimą sovietų okupacinės valdžios, kompartijos, komjaunimo, represinių žinybų struktūrose. Siekiant įvesti griežtą okupacinę tvarką bei apsaugoti savo kariuomenės užnugarį, žydų naikinimas prasidėjo jau pirmomis okupacijos dienomis.

Puolant vokiečių kariuomenei, jai iš paskos slinko žydų naikinimui sukurtos operatyvinės grupės, pavaldžios Vyriausiajai Reicho saugumo valdybai (RSHA). Armijų grupės „Šiaurė“, kuri užėmė Lietuvą ir toliau puolė Leningrado kryptimi, užnugaryje veikė A operatyvinė grupė, kurią sudarė 1-as ir 2-as operatyviniai būriai (Einsatzkommandos) ir 1a bei 2a ypatingieji būriai (Sonderkommandos). Lietuvoje žydų naikinimui buvo paskirtas A grupės 3-iasis operatyvinis būrys, kuris pirmasis ir pradėjo žydų naikinimo akcijas. Tuo tikslu buvo sukurtas SS oberšturmfiurerio J. Hamano vadovaujamas „skrajojantis“ būrys (vykdė naikinimo akcijas daugelyje Lietuvos provincijos vietovių), taip pat Vilniaus Ypatingasis būrys, pavaldus vokiečių saugumo policijai ir SD, vykdęs žydų egzekucijas Paneriuose. Naikinimo akcijoms buvo panaudoti ir TDA (Tautinio darbo apsaugos) bataliono 3-iosios kuopos, o kartais - ir 1-osios kuopos kariai. Dalis lietuvių karininkų ir kareivių, nenorėdami dalyvauti šaudymuose ir negalėdami kitaip pasipriešinti naciams, padavė atsistatydinimo raportus (1941 m. liepos 5-11 d. iš bataliono buvo paleista 117 karių, devyni dezertyravo, trys karininkai išėjo į atsargą, o 1-ojo būrio vadas kpt. B. Kirkila, psichologiškai neatlaikęs patirtų siaubingų išgyvenimų, nusišovė).

Vakarų ir Vidurio Europos valstybėse, nepatyrusiose Sovietų Sąjungos karinės invazijos bei komunistinio okupacinio režimo teroro bei represijų, „žydų klausimo“ sprendimas vyko palaipsniui: iš pradžių būdavo apribojamos jų pilietinės teisės, o vėliau jie perkeliami į getus. Tai vokiečių nurodymu vykdė okupuotų šalių kolaboracinė marionetinė valdžia ar okupacinė administracija, tam panaudodamos nacionalinę policiją ar kitas ginkluotas kolaboracines struktūras. Vėliau žydus jie suvarydavo į traukinių ešelonus ir išsiųsdavo į masinio naikinimo stovyklas kitose šalyse -Vokietijoje, okupuotos Lenkijos teritorijoje (Dachau, Buchenvaldą, Zaksenhauzeną, Ravensbriuką, Treblinką, Aušvicą, Maidaneką, Štuthofą ir kt.), dalis jų pasiekdavo net Kauno IX fortą. Daliai žydų Vakarų Europoje už pinigus pavykdavo pabėgti į užsienį - Prancūzijoje juos pervesdavo per sieną į Ispaniją, iš Danijos per sąsiaurius (tik nuo 1942 m.) nuplukdydavo į Švediją, o iš Šveicarijos bėglius grąžindavo atgal į Vokietiją. Lietuvoje galimybių pabėgti į užsienį nebuvo - žydus gelbėję lietuviai sunkiausiomis, pavojingiausiomis sąlygomis turėjo juos slapstyti iki pat 1944 m. liepos, kol į Lietuvą atsirito Rytų frontas. Per trejus nacių okupacijos metus išslapstant net vieną žydų tautybės asmenį dalyvaudavo daugybė - kelios dešimtys ar virš šimto žmonių, gausios lietuvių šeimos. Tam reikėjo daug drąsos, nes vokiečių bausmė už žydų slėpimą būdavo labai griežta - sušaudymas.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje, o taip pat kitose šalyse (Vokietijoje, okupuotose Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje) buvo sunaikinta apie 190 tūkstančių Lietuvos žydų, karo pabaigos sulaukė apie 8 tūkstančiai. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve yra 2300 šeimų, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus, vardinis sąrašas. Išgelbėtų žydų sąraše - 3000 asmenų pavardės.42 Procentinis žydų aukų palyginimas dvidešimt dviejose Europos šalyse, kuriose vyko holokaustas, veda tik prie politinių manipuliacijų ir painių interpretacijų. Lietuvos žydų bendruomenės aukos sudaro apie 90-95 procentus, Lenkijoje - 90 procentų, Vengrijoje - 69 procentus, Rumunijoje -47,1 procento, Liuksemburge - 55,7 procento ir t. t. Tačiau už šių procentų stovi baisūs, nesulyginami realūs skaičiai. Jei Lietuvos žydų holokausto aukų skaičius yra apie 190-195 tūkstančius, tai okupuotoje Lenkijoje - 3 milijonai, Vengrijoje - 569 tūkstančiai, Rumunijoje - 287 tūkstančiai, o Liuksemburge 1.950 (mažiau nei du tūkstančiai) ir t. t.43

Vokiečiai, pradėję planingą, negailestingą žydų tautinės mažumos Lietuvoje naikinimą, į žudynes stengėsi įtraukti ir vietinius gyventojus. Tai buvo daroma su specialiomis Berlyno instrukcijomis, pasinaudojant lietuvių, pergyvenusių žiaurų smurtą, neapykanta ir rusų okupacijos metu atsiradusia tarpusavio priešprieša. Didžiausia dalis žmonių prie žydų naikinimo prisidėjo grynai savanaudiškais, utilitariniais sumetimais, iš beribio prasčiokiško godumo, tamsumo, nepraleisdami galimybės bet kokiais būdais pralobti, praturtėti. Vokiečiai tai sumaniai skatino, leido nebaudžiamai, laisvai pasireikšti taikos metu visuomenėje įstatymiškai baudžiamoms, užslopintoms pačioms tamsiausioms atskirų individų moralinės degradacijos ir iškrypimo formoms - beribiam brutalumui, sadizmui, žudymui, grobimui. Žydšaudžiai grubiai apiplėšdavo aukas, atimdavo jų daiktus, rūbus, brangenybes, tačiau nė vienam jų svetimas turtas laimės neatnešė. Kiti prisidėjo vien todėl, kad galėtų nebaudžiami plėšti, mušti, tyčiotis, žudyti, jaustis jų „gyvybės ir mirties viešpačiais“. Savo moraline degradacija ir primityvia kriminaline psichologija vėliau į juos panašūs buvo jau lietuvių tautos naikintojai, ištikimi komunistinės totalitarinės sistemos teroro ir represijų vykdytojai - stribai.

Jau 1941 m. birželio 28 d. vokiečių įsakymu sukilėliai buvo nuginkluoti. Dalis jų perėjo tarnauti į Pagalbinę policiją, iš jų pasitaikė ir tokių, kurie pateko į šaudymus net nežinodami, kur juos vokiečiai veža. Pakliuvę į griežtai komanduojančių vokiečių kariškių rankas, kai kurie jų, būdami jauni, išsigando, neišdrįso atsisakyti, klusniai vykdė jų nurodymus. Vis tik, be jokios abejonės, buvo tai darančių sąmoningai, motyvuotai, skaitant, kad žydai 1940-41 m. okupacijos metais savo elgesiu ir darbais labai nusidėjo lietuvių tautai, tiesiog ją išdavė, kad jie pelnytai baudžia žydus (keršija) už jų padarytas nuodėmes. Juk tarp egzekucijas vykdančių buvo ir iš kalėjimų išlaisvintų kalinių, pergyvenusių NKVD ir NKGB tardydojų kankinimų baisumus, patyrusių, kaip tardymų metu mušama, žalojami lytiniai organai, laužomi kaulai, badomos panagės. Išvaduoti sukilėlių iš kalėjimų, kai kurie jų patyrė dar vieną tragediją -neberado savo šeimų, kurios buvo ištremtos į Sibirą. Nepaisant nieko, dalyvaudami masinėse žydų žudynėse, jie prarado savo žmogiškąją garbę, orumą, kariškiai, prieš bejėgius civilius žmones, mažus vaikus panaudoję ginklą, sutepė Lietuvos kario vardą, visi jie tapo nusikaltėliais, žudikais, užsitraukė amžiną gėdą be jokio pateisinimo.

Lietuvoje vokiečiai žydų egzekucijas ne tik vykdė, bet dažnai tik vadovavo ir, patys likdami nuošalyje, viską fotografavo bei filmavo.

Lietuviai, kaip katalikiškai išauklėta tauta, tyliai smerkė ir baisėjosi žydų žudymu, visi žinojo, kas iš pažįstamų jame dalyvavo, tarpusavyje kalbėdami juos vadino niekinančiai - „žydšaudžiais“. Tokie žmonės visuomenėje visam laikui jau buvo praradę bet kokią pagarbą, autoritetą, niekas nenorėdavo su jais sėdėti už vieno stalo, bendrauti. Sutikę tokį žmogų tėvai vaikams tyliai sakydavo: „Žiūrėkit, štai šitas šaudė žydus!” Taip trumpai, keliais žodžiais apie to žmogaus vertę būdavo pasakyta viskas (belieka pridurti, kad sovietiniais Chruščiovo-Brežnevo laikais tėvai analogiškai sakydavo vaikams: „Žiūrėkit, šitas buvo stribas!”).

Veronikos Simanonytės atsiminimais, ji su tėveliuku (tėvu) iš Mackeliškių k. pakinkyta „brička“ atvažiavo į Kavarsko bažnyčioje vykusias pamaldas. Grįžtant namo, leidžiantis nuo stataus kalno dardančiais ratais per akmenimis grįstą bruką, prie savo namo vartelių jų laukė pažįstamas žydas Girša, pasistatęs šalia savęs lagaminėlį. Tuo metu žydai buvo labai išsigandę, neramūs, nusiminę, jiems buvo draudžiama išeiti iš namų. Tėveliukas pakėlė kepurę sveikindamasis, tačiau šis mostelėjo ranka, duodamas ženklą sustoti. Abu, kaip seni pažįstami, pasisveikino, paspaudė rankas. Žydas ir sako: „Simanoni, tu esi geras žmogus. Paimk mano šeimos turtą - čia yra auksas, brangenybės. Jei mes liksim gyvi - grąžinsi, o jei ne - pasilik sau.“ - „Oi ne, Girša, ačiū, - atsakė tėveliukas, - man svetimo turto nereikia.“ Abu nuoširdžiai atsisveikino, tėveliukas palinkėjo jam „Dievo malonės“. Visų Kavarsko žydų likimas buvo tragiškas - ir vaikai, ir tėvai atgulė amžinam poilsiui prie Ukmergės esančiame Pivonijos šile. Lietuvos miestelių žydai daug savo turto, jausdami artėjančią nelaimę, išdalijo doriems lietuviams, kuriuos gerai pažinojo ir pasitikėjo, sakydami dažniausiai tą patį: „Jei liksim gyvi - atiduosit, jei žūsim - pasilikit sau!“ Galima dar pridurti, kad apie tai sužinoję žydšaudžiai atėję jį atimdavo. Žmonės tarpusavyje kalbėdavo: „Ateis laikas, kai iš jų taip pat kiti atiminės”, o tai po kelių metų ir įvyko.34

Kavarske buvę sukilėliai buvo pakviesti, nepranešus dėl kokios priežasties, susirinkti. Dalis jų ir atvyko. Vokiečiai, nieko nepaaiškinę, juos išvežė į Ukmergę. Tik atsidūrę prie iškastų Pivonijos šile duobių, šie suprato, kad atvežti žydų šaudymui. Ne visi išdrįso, būdami jauni, nepatyrę ir bijodami vokiečių, šio šėtoniško darbo atsisakyti. Vokiečiai ir čia tik vadovavo ir fotografavo, pasilikdami nuošalyje.

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir Vyriausybės sukūrimas vokiečiams buvo labai netikėta ir nemaloni staigmena - vietoj vokiečių sulaikyto K. Škirpos ministro pirmininko pareigas jau ėjo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Nors kova su bolševizmu atitiko Vokietijos ir Lietuvos interesus, bet tolesni slapti vokiečių planai buvo ne okupuotų tautų išlaisvinimas, o jų kolonizavimas su vėlesniu šio krašto suvokietinimu. Nuo Narvos iki Tilžės (Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Baltgudijoje) buvo planuojama sukurti vokiečių protektoratą su vėlesniu šio krašto suvokietinimu, kolonizavimu ir dalies vietinių gyventojų iškeldinimu. Baltijos jūra turėjo tapti Didžiosios Vokietijos „vidiniu ežeru“. Nacių politika vadovavosi hitlerinės Vokietijos himno žodžiais: „Vokietija aukščiau visko!“, kuriuo remiantis buvo kuriamas arijietiškas, vokiškas „Naujosios Europos“ modelis. Vyko integracijos procesai - juk kaip intensyviai Vokietijos labui dirbo Prancūzijos, Belgijos, Čekijos karinė pramonė, kiek Vakarų Europoje susikūrė giminingų nacionalsocialistų partijų, kiek buvo suformuota ir pasiųsta į Rytų frontą SS savanorių karinių formuočių. Juk iš 38 SS divizijų tik 12 buvo vokiškos, visos kitos - nacionalinės, sudarytos iš tų šalių savanorių belgų (kartu su valonais ir flamandais), prancūzų, olandų, danų, italų, norvegų, vengrų, serbų ir kt. tautų, o tai iš viso sudarė 340 tūkst. elitinių SS karių. Be šių, buvo suformuota ir daugybė kitų karinių dalinių, išvykusių į Rytų frontą „ginti Europą nuo bolševizmo“. Vokiečių pavyzdžiu buvo sprendžiamas ir „žydų klausimas“.40, 41 Juk šių šalių policija „nesitepdavo rankų“, o tiesiog suvarydavo savo bendrapiliečius žydus į traukinių ešelonus, kurie dundėdavo tiesiai į masinio naikinimo stovyklas Vidurio Europoje -Osvencimą, Buchenvaldą, Treblinką, pasiekdamos net Kauno IX fortą. Net neutrali Šveicarija talkininkavo III Reichui - naciai vagonais atveždavo prisiplėštą žydų auksą, ten jį konvertuodavo į užsienio valiutas, per jos bankus buvo atviri keliai į viso pasaulio bankininkystės sistemą, įskaitant Amerikos ir Anglijos bankus. Neutralumą deklaravusi Švedija, pasirodo, buvo slapta strateginių žaliavų Vokietijai tiekėja.

Aišku, Lietuvos valstybės atkūrimo faktas sujaukė vokiečių planus ir jie visokiais būdais, nors LLV nepripažindami ir neidami į viešą konfliktą, pradėjo trukdyti jos veiklai. Tam buvo pasitelkti ir provokiškai nusiteikę voldemarininkai, „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, bandę nuversti Vyriausybę. Į LLV posėdį su dviem vokiečių esesininkais atėjęs buvęs Lietuvos kariuomenės aviacijos mjr. J. Pyragius pareiškė: „Nėra jokios Lietuvos, todėl negali būti ir Vyriausybės!“ Jie sukūrė provokišką Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), perėmė į savo rankas Kauno karo komendantūrą, vadovavimą lietuvių savisaugos (policijos) batalionams ir jų štabui.

Buvo įvesta griežta karinė okupacinė valdžia (Militarverwaltung), o sukilėliai nuginkluoti (vis tik dalis jų savo ginklus paslėpė ir išsaugojo būsimoms laisvės kovoms).

Lietuvą sukrėtė pirmomis karo dienomis vokiečių kariuomenės įvykdyti žiaurūs nusikaltimai: paimti įkaitais ir sušaudyti niekuo nekalti žmonės Alytuje, Ablingoje, Verstaminos, Kamisaruvkos, Padusio, Cigoniškių kaimuose. Tai įvyko rusų kareiviams ar sovietiniams aktyvistams nušovus kelis vokiečių kareivius - už tai, pagal vokiečių vermachto nustatytą tvarką, buvo imamas įkaitais tam tikras artimiausių gyventojų skaičius ir baudžiamas mirties bausme.

Prasidėjo vokiečių inspiruotos, jų pačių arba lietuviams padedant vykdomos akcijos prieš žydus: gestapo bei saugumo tarnybos (SD) suorganizuotas susidorojimas su žydais „Lietūkio“ garaže (to meto šaltiniuose rašoma, kad tai buvo susidorojimas su NKVD tarnavusiais bei komunistų partijos nariais žydais) ir pogromas Vilijampolėje buvo vykdomi tos pačios A. Klimaičio grupės (jai priklausė daugelis ką tik iš kalėjimo išvaduotų, kankinimus ir tardymus patyrusių politinių kalinių, kurie troško keršto), kuri nepriklausė nei LAF, nei Laikinajai vyriausybei, buvo apginkluota vokiečių ir vykdė jų įsakymus. Pats A. Klimaitis savęs lietuviu nelaikė, sakydamas, kad jis „iš Klaipėdos krašto“.20, 21, 24

Nepaisant vokiečių trukdymų, LLV spėjo nuveikti daug darbų: paskelbti negaliojančiais sovietinius įstatymus ir grąžinti prieš okupaciją buvusių įstatymų galiojimą, atkurti buvusią Lietuvos teismų tvarką, po įvykdytos nacionalizacijos vėl atkurti privatinę nuosavybę, taip pat anksčiau buvusią švietimo sistemą. Labai reikšminga buvo tai, kad LLV pakviesti per sukilimą į darbą grįžo išsilavinę, patriotiškai nusiteikę lietuviškos administracijos tarnautojai - buvo galutinai sukurta lietuvių savivaldos administracija (greitai, sklandžiai atkurtos apskričių, miestų, valsčių valdybos ir kitos savivaldos įstaigos, buvo paskirti miestų burmistrai, apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai ir kaimų seniūnai). Vokiečiai neišdrįso savivaldos išardyti, o jos darbas, mažinant okupacinio režimo poveikį krašto ūkiui ir Lietuvos žmonėms, buvo didžiulis. Atkurtos policijos nuovados ir apskričių policijos vadovybė. Kaune ir Vilniuje iš sukilėlių ir sukilime dalyvavusių 29-ojo teritorinio šaulių korpuso karių su entuziazmu pradėti formuoti pirmieji policijos (savisaugos) batalionai, tikintis, kad tai bus Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžia.

Netrukus buvo sukurtas okupacinis administracinis-teritorinis vienetas Ostlandas su centru (Reichskomisariatu) Rygoje, kurį sudarė keturios Generalinės sritys: Estija, Latvija, Lietuva ir Baltarusija. 1941 m. liepos 25 d. vokiečiai paskelbė apie civilinės okupacinės administracijos (Civilverwaltung) įvedimą, o Lietuvai valdyti buvo paskirtas reichskomisaras Adrianas fon Rentelnas. LLV kreipėsi į jį su memorandumu, tačiau priėmime fon Rentelnas trumpai iš rašto perskaitė, kad jis perima buvusios nepriklausomos Lietuvos civilinę valdžią, Lietuvos laikinoji vyriausybė paleidžiama, o galutinį šio krašto santykių sutvarkymą fiureris pasiliks karo pabaigai. Pabrėžė, kad vietoj sovietinės teisės nebus mechaniškai grąžinta nepriklausomos Lietuvos teisė, klausimas dėl įmonių ir žemės nuosavybės liks atviras, lietuviški teismai nenagrinės vokiečių ir žydų bylų, vokiečių kalba bus tarnybinė, lietuvių - leistina ir kt. Buvo įkurta generalinių tarėjų institucija, veikusi lygiagrečiai su civiline okupacine vokiečių administracija, į kurią nuėjo dirbti daugiausia buvę „voldemarininkai“ su gen. P. Kubiliūnu priešakyje (1934 m. bandę įvykdyti Lietuvoje provokišką perversmą). 1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė susirinko į paskutinį posėdį, kuriame pateikė savo 6 savaičių darbo apžvalgą. Joje konstatavo, kad LLV buvo sudaryta sukilėlių ir jai buvo patikėta ginti Lietuvos suverenumą, ką ji per visą savo gyvavimo laikotarpį ir darė. Buvo priimta apie 100 įstatymų, nutarimų ir potvarkių kraštui atstatyti. Veiklą LLV nutraukė prieš savo valią. Paskui visi Vyriausybės nariai su juos lydinčia minia nuvyko į Karo muziejaus sodelį ir padėjo gėlių ant Nežinomo kareivio kapo.

Tuo metu atsirado ir „karštomis galvomis“ lietuvių generolų, kuriems kilo idėja sukurti du lietuvių karių korpusus ir prisidėti prie bendros pergalės prieš bolševizmą. Laimei, tuo metu vokiečiai jų pagalbos išdidžiai atsisakė. Kaip parodė vėlesni įvykiai, tai būtų buvusi tik didžiulė politinė klaida.

1941 m. liepos 26 d. LAF-o vadas K. Škirpa iš Berlyno Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui rašė: „Jei <...> krašto valdymo organą vokiečiai tikrai užsispirtų sudaryti, nušalindami dabartinę mūsų Vyriausybę, tai tegu susiranda sau tinkamų žmonių šiaip iš mūsų visuomenės tarpo, bet tik ne Vyriausybės narių. Nesant kitos išeities, vokiečių pasiūlymų mūsų visuomenės veikėjai neturėtų sabotuoti. Geriau vis dėlto, kad krašto reikalų tvarkyme dalyvautų kas nors iš rimtesnių mūsų žmonių, negu kad jų tvarkymą paimtų vieni vokiečiai į savo rankas arba pasikviestų sau pagalbininkais mažai vertingą elementą, kuris kraštui ir tautai padarytų daug žalos. <...> Vokiečiams neleidžiant mūsų Vyriausybei pasilikti, man kyla klausimas, ar yra prasmės būtinai veržtis, kad jie leistų mums sudaryti savo kariuomenę. <...> Siūlymu pagelbėti jiems kariauti su bolševikais ir tam paaukoti mūsų geriausius vyrus vokiečių nenukreipsime nuo jų užsibrėžto prieš Lietuvą tikslo. <...> Vienintelis mūsų interesas tokiomis sąlygomis yra šis: stengtis laimėti laiko ir išsaugoti kiek galint daugiau mūsų tautos narių nuo išnaikinimo. Karas dar nežinia kaip ilgai gali užsitęsti ir kokių dar gali pasitaikyti mūsų tautai naujų sukrėtimų. Žiūrėkime daugiau pirmyn, ne vien to, kas vyksta šiandien.“30

Greta civilinės okupacinės administracijos veikė ir vokiečių SD (slaptoji tarnyba), gestapas (valstybės slaptoji policija), Arbeitsamt (Darbo birža) ir kitos įstaigos, užtikrinančios vokiečių interesus. Visi su žydais susiję reikalai išimtinai buvo nacių rankose, jie labai piktai reaguodavo į bet kokius bandymus palengvinti jų dalią. Tačiau Ostlando okupacinis režimas buvo santykinai švelnesnis nei toliau į rytus esančių okupuotų Rusijos sričių.

Vokiečių nurodymu įkuriami žydų getai - visiškai izoliuoti, griežtai saugomi žydams gyventi skirti miesto kvartalai. Žydai vokiečių planingai naikinami, pasitelkiant į pagalbą ir vietinius talkininkus. Vykstant tokiam smurtui prieš žydus, atsirado lietuvių, ištiesusių jiems pagalbos ranką. Tai buvo katalikiškoji visuomenės dalis, inteligentija, kunigai. Jie slėpė žydus, iš getų slaptai paimdavo jų vaikus, padarydavo jiems gimimo metrikus, pakrikštydavo. Vienas iš tokių žydų gelbėtojų buvo ilgametis Traupio parapijos klebonas Steponas Galvydis, karo metais kunigavęs Vabalninko bažnyčioje. Tai buvo didelė rizika, reikėjo turėti daug asmeninės drąsos, nes vokiečiai už žydų slėpimą taikė tik vieną bausmę - sušaudymą.

LAF (kartu su LLKS) dar veikė viešai ir 1941 m. rugsėjo 20 d. paskelbė memorandumą, kuriuo protestavo prieš Lietuvos Nepriklausomybės nepripažinimą. Vokiečių atsakomoji reakcija buvo labai greita ir negailestinga - jau kitą dieną vienas memorandumo kūrėjų Leonas Prapuolenis buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą, o 1941 m. rugsėjo 26 d. buvo uždrausta ir LAF veikla.

1941 m., po Laikinosios vyriausybės veiklos sustabdymo, prasidėjo antinacinio pogrindžio formavimosi periodas. Iš LAF susikūrė Lietuvių frontas (LF), o vėliau, 1942 m. pradžioje, prie jo sukurtas karinis Kęstučio padalinys, turėjęs tapti pagrindu Lietuvos kariuomenei atkurti (1944 m. gegužės mėn. turėjęs iki 10.000 narių).23 Lietuvių fronto politinė provakarietiška orientacija, tikslai ir veiksmai, įvertinus tarptautinę padėtį, buvo suformuluoti labai anksti ir aiškiai - remtis Antihitlerinės koalicijos narėmis Anglija ir Amerika bei Atlanto chartijos susitarimais, pasirašytais 1941 m. rugpjūčio 14 d. (prie Atlanto chartijos rugsėjo mėn. prisijungė Sovietų Sąjunga, Belgija, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija, Graikija, Čekoslovakija, Liuksemburgas, emigracinė generolo De Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė).

Atlanto chartija (vertimas)

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas ir ministras pirmininkas Mr. Čerčilis, atstovaujantis Jos Didenybės Vyriausybei Jungtinėje Karalystėje, susitiko kartu nustatyti tam tikrus bendrus nacionalinės politikos principus atitinkamose šalyse, kuriais remiantis tikisi (turi viltį) užtikrinti geresnę viso pasaulio ateitį.

1.    JAV ir Didžioji Britanija nesiekia įsigyti teritorijų ar ko kito.

2.    Jos nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams.

3.    Jos gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori; jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios.

4.    Deramai laikydamosi savo įsipareigojimų, jos sieks, kad visos šalys - didelės ar mažos, nugalėtojos ar nugalėtosios - lygiomis teisėmis galėtų prekiauti ir naudotis pasaulio žaliavų šaltiniais, kurių būtinai reikia, kad tos šalys klestėtų ekonomiškai.

5.    Jos nori pasiekti visų šalių visiško bendradarbiavimo ekonomikos srityje, kad galima būtų užtikrinti visoms aukštesnį gyvenimo lygį, ekonominį vystymąsi ir socialinį aprūpinimą.

6.    Jos tikisi, kad, galutinai panaikinus nacistinę tironiją, įsigalės taika ir visos šalys galės saugiai gyventi savo teritorijoje; jos taip pat tikisi užtikrinti tokias sąlygas, kurioms esant, visi žmonės visose šalyse galėtų gyventi visą savo gyvenimą, nežinodami nei baimės, nei skurdo.

7.    Tokia taika turi suteikti visiems galimybę laisvai, be jokių kliūčių plaukioti jūromis ir vandenynais.

8.    Jos laiko, kad visos pasaulio valstybės, remdamosi realistiniais ir dvasiniais samprotavimais, turi atsisakyti panaudoti jėgą, nes ateityje jokios taikos nebus galima išsaugoti, jeigu valstybės, kurios už savo ribų grasina ar gali grasinti agresija, ir toliau naudosis sausumos, jūrų ir oro ginkluote. Čerčilis ir Ruzveltas yra tos nuomonės, kad, kol bus sudaryta platesnė ir patikimesnė visuotinio saugumo sistema, tokios šalys turi būti nuginkluotos. Anglija ir JAV taip pat rems ir skatins visas kitas įvykdomas priemones, kurios padės taikingoms tautoms nusikratyti ginklavimosi naštos.

1941 m. rugpjūčio 14 d. Franklinas D. Ruzveltas Vinstonas S. Čerčilis

Ją pasirašiusios šalys įsipareigojo atstatyti visų iki karo egzistavusių valstybių suverenumą ir sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje.

Lietuvių antinacinis pogrindis stengėsi išeiti iš geopolitinės izoliacijos, užmegzti ryšius su Vakarų demokratiškuoju pasauliu (jie buvo užmegzti per Švediją). Lietuvių frontas buvo pati pirma antinacinio pogrindžio organizacija Lietuvoje, kurią sudarė Nepriklausomybės siekiams ištikimi LAF branduolio ir jo struktūroms atstovavę nariai, LLV aplinkos žmonės, katalikiškos ir skautų jaunimo organizacijos, ypač studentai ir gimnazistai. Jos tikslas buvo ir toliau vykdyti Laikinosios vyriausybės uždavinius vadovaujant antinaciniam pasipriešinimui, teisingai politiškai orientuojant visuomenę bei plėtojant valstybingumą. Buvo suformuotas vadovavimo centras, kuriam vadovavo VDU katedros vedėjas, Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas J. Ambrazevičius-Brazaitis. Apskrityse ir valsčiuose buvo kuriami šio centro padaliniai, 1942 m. pradėtas spausdinti savaitraštis „Lietuvių fronto biuletenis“, o nuo 1943 m. sausio - uždraustas laikraštis „Į laisvę“. Vieni iš svarbiausių spaudos uždavinių buvo tiesioginiai nurodymai, kaip elgtis okupuotai tautai (nesiregistruoti, neiti į vokiečių kariuomenę, nestoti į Reicho darbo tarnybą, policijos batalionus, sabotuoti pyliavas ir kt.), skelbiami oficialios valdžios nutylimi faktai apie vokiečių terorą Lietuvoje ir kitose šalyse, turto grobimą, pranešami užsienio politiniai ir kariniai įvykiai, tarptautinės padėties apžvalgos, įvertinimai, net slapčiausi A. Rentelno generalsekretoriato planai.

1940 m. gruodžio 26 d. buvo įkurta Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Jos steigėjai buvo patriotiškai nusiteikusi inteligentija, studentai. 1941 m. balandžio mėn. ji susijungė su LAF, sudarydama bendrą vadovybę, kurios pagrindinis tikslas buvo visuotinis ginkluotas sukilimas, Nepriklausomybės atstatymas ir krašto administracinės kontrolės perėmimas į savo rankas anksčiau, nei ateis vokiečiai. Tolimesni uždaviniai priklausė nuo karo eigoje susidariusių aplinkybių, turint pagrindinį tikslą - Lietuvos nepriklausomybės išlaikymą.

Lietuvą okupavę vokiečiai tuoj pat parodė savo tikrąjį veidą - visaip trukdė, o paskui uždraudė LLV veiklą, nepripažino paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės. Prasidėjo represijos, žydų žudynės. Tačiau sukilimas puikiausiai atskleidė, kad Lietuva neperėjo iš raudonojo totalitarinio režimo į rudąjį kaip nuolankus vergas, pasirodė kaip gerai organizuota visuomeninė-politinė bendruomenė, lemiamu istoriniu momentu sugebanti spręsti savo laisvės bei išsivadavimo klausimą. Vokiečiams buvo apsunkinta „išvadavimo nuo bolševizmo“ propaganda. LLKS, kurią sudarė liberalių pažiūrų tautininkai, 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. atsiskyrė nuo LAF ir perėjo į pogrindį, pradėdama savarankišką veiklą. Praktiniais ir taktiniais sumetimais kai kurie LLKS nariai prisidėjo prie vienintelės tuo metu legaliai veikiančios partijos -LNP („voldemarininkų“ sukurta Lietuvos nacionalistų partija). Jos priedangoje buvo stengiamasi išplėsti rezistencinę veiklą ir organizacijos tinklą. Šį uždavinį lengvino LNP turimos legalios susisiekimo priemonės, jos priedangoje buvo skubiai sudarinėjamos popieriaus, rotatorių ir kitų biuleteniams ar kitokiems leidiniams reikalingų spausdinimo priemonių atsargos. Per LNP buvo pasirūpinta visoje Lietuvoje įsteigti sporto klubus, kurie labai gerai pasitarnavo LLKS vadovavimo aparatui, spaudai platinti, taip pat kitiems rezistencinės kovos uždaviniams vykdyti. Apsirūpinę reikalingomis priemonėmis, iki 1941 m. lapkričio mėn. vidurio LLKS nariai iš LNP palaipsniui pasitraukė. Reikia pasakyti, kad vokiečiai nesugebėjo Lietuvoje sukurti nė vienos „kvislinginės“ organizacijos - iš pradžių tokius įtarimus kėlusi LNP likvidavosi 1941 m. gruodžio mėn. viduryje savo pačios vadovybės nutarimu. Dalis buvusių LAF narių 1942 m. rudenį įkūrė dar vieną pogrindinę organizaciją - Lietuvos Vienybės sąjūdį.

1942 m. Kaune buvo sudaryta LLKS vyriausioji vadovybė, įkurtos keturios apygardos (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio). Apskričių vadovybės steigė organizacijos branduolius kiekviename valsčiuje. LLKS pogrindinėse spaustuvėse leido keletą leidinių: „Laisvės kovotojas“, „Apžvalga“, „Frontas“, o nuo 1944 m. - laikraštį „Laisvas žodis“ (jis, rizikuojant, buvo spausdinamas viešose spaustuvėse). Senosios politinės partijos irgi dalyvavo rezistencijoje - spausdino laikraščius, proklamacijas. Spaudoje visada laikytasi pamatinės pozicijos: „Nė žingsnio nei į rytus, nei į vakarus!“, „Nė vieno lietuvio už Lietuvos sienų!“ Per visą okupaciją vyravo principinė nuostata, kad priešas Nr. 1 yra pats baisiausias ir žiauriausias Rytų tironas - stalininė sovietinė Rusija, o priešas Nr. 2 - hitlerinė nacistinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Pogrindžio spauda niekais paversdavo visas vokiečių administracijos pastangas dėl pyliavų vykdymo, dėl „įsijungimo į karo ūkį“, dėl savanorių stojimo į transporto tarnybą, raginimus ir įsakymus stoti į SS dalinius. Taip pat pradėti spausdinti įvairūs pažymėjimai - atleidimai nuo kariuomenės, Reicho darbo tarnybos, pasai, kuriuose įrašomos fiktyvios gimimo datos. Padirbtais pasais buvo aprūpinami ir iš policijos batalionų pabėgę kariai. Visos šios priemonės, taip pat lietuvių valdininkų vokiečių potvarkių „lankstus“ sabotažas, viešosios ir slaptosios lietuvių policijos bendradarbiavimas su pogrindžiu labai silpnino vokiečių okupacinį režimą. Galima pagrįstai teigti, kad lietuvių antinacinį pasipriešinimą palaikė ir rėmė visa lietuvių savivalda.

Okupuota Lietuva neturėjo emigracinės (egzilinės) vyriausybės, kuri būtų vadovavusi vieningai pogrindinio pasipriešinimo politinei ir karinei vadovybei. To nesant, konsolidacijos ir centralizacijos procesas užsitęsė. 1942 m. veikė du pogrindžio centrai - Tautos taryba ir Vyriausiasis lietuvių komitetas. Tautos taryba telkė katalikiškos pakraipos organizacijas: Lietuvių frontą, krikščionis demokratus, Darbo federaciją, Ūkininkų sąjungą, Vienybės sąjūdį. Vyriausiasis lietuvių komitetas jungė socialdemokratus, valstiečius liaudininkus, tautininkus, nacionalistus (buvusius LNP narius), LLKS. Savo programiniame dokumente jis pabrėžė, kad nei bolševikinė, nei nacistinė okupacija nekeičia Lietuvos, kaip suverenios valstybės ir Tautų Lygos narės, egzistavimo fakto.

Vokiečiai, skirtingai nei bolševikai, nesirengė griauti esamos tvarkos, o stengėsi ją racionaliai išnaudoti savo naudai. Jie nesikišo į lietuvių visuomenės narių religinio tikėjimo, mąstymo, ideologijos, įsitikinimų, asmens gyvenimo laisves, nenaikino nusistovėjusios lietuvių gyvenimo sanklodos. Būdami ciniškai atviri, jie neslėpė savo tikslų, todėl buvo lengviau nuspėjami ir prognozuojami, padėdavo lietuvių visuomenei greit susiorientuoti bei taikiomis, rafinuotomis formomis pasipriešinti.

Antinacinis pasipriešinimas nenaudojo brutalių, ginkluotų kovos formų, galinčių sukelti iš vokiečių pusės beatodairišką ir masinį lietuvių tautos naikinimą. Buvo stengiamasi įžvelgti nors ir miglotas bei tolimas, tačiau labiausiai tikėtinas geopolitinės ateities perspektyvas, „taupyti“ mažos tautos kraują lemiamam kovos už laisvę momentui.

1943    m. vasarą buvo bandyta atkurti Lietuvos šaulių sąjungą, tačiau vokiečiams buvo nepriimtinas jos patriotinis tikslas - Lietuvos nepriklausomybės gynimas. Po ilgai užtrukusių derybų su Lietuvos generaliniu komisaru T. A. Rentelnu ir derinimų su Berlynu, jie leido kurti lietuvių ginkluotą savisaugą kovai su „raudonaisiais banditais“, kuri turėjo „tankiu tinklu apdengti visą Lietuvos teritoriją“ - saugoti kaimo gyventojų turtą ir gyvybę, užtikrinti krašto rimtį. Taip prasidėjo kaimų savigynos būrių kūrimosi procesas, kuriuo naciai labai nepasitikėjo, bijodami jo transformacijos į lietuvių kariuomenę bei stambios organizuotos ginkluotos jėgos atsiradimo jų okupuotoje teritorijoje. Tačiau kitų išeičių jie ir neturėjo - vokiečių karinės pajėgos buvo nepajėgios užtikrinti savo užnugario saugumą.

1944    m. pradžioje pradėjo veikti pogrindinis „Laisvosios Lietuvos radijas Vilnius“, girdimas ir Švedijoje, teikiantis demokratiniam pasauliui informaciją apie įvykius Lietuvoje. Kaune pradėjo transliacijas pogrindinis radijas „Laisvoji Lietuva“. Jo vieta saugumo tikslais dažnai buvo keičiama, o saugodavo jį gerai ginkluotų vyrų grupė.

LLKS organizavo ir karinio pobūdžio dalinius, nuolat ir intensyviai buvo rūpinamasi jų apginklavimu, o 1943 m. pabaigoje atkūrė pogrindinę Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). 1944 m. pradžioje pradėtas leisti LŠS organas „Laisvės Trimitas“. 1944 m. LLKS vienijo apie 5000 narių.

1941 m. gruodžio 13 d. buvo įkurta pogrindinė karinė organizacija Lietuvos laisvės armija (LLA). Jos tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atstatymas ne tik politinėmis-diplomatinėmis, bet ir karinėmis priemonėmis, rengimasis partizaniniam karui. Tarp patriotų, ypač tarp jaunesniųjų karininkų ir puskarininkių, ji buvo labai populiari. LLA platino informacinį biuletenį „Karinės ir politinės žinios“, labai aktyviai verbavo naujus narius, visoje Lietuvoje kurdama savo struktūras, 1944 m. vasarą vienijusias iki 10 tūkst. narių.

1943 m. vasario mėn. vokiečiai paskelbė mobilizaciją į SS legioną. LF tuoj pat išleido atsišaukimą, raginantį boikotuoti vokiečių vykdomą mobilizaciją. Iš visų generalinių tarėjų tik trys pasirašė atsišaukimą į Lietuvos gyventojus. Lietuvos jaunimas pakluso pogrindinės spaudos raginimams ir į legioną nestojo. Papartynės k. gyventojas K. Patamsis prisimena, kaip jam atvykus į valsčiaus naujokų registracijos punktą Raguvoje, prie jaunuolių prieidavo inteligentiškos išvaizdos vyrai ir mandagiai patardavo nestoti į vokiečių kariuomenę, neguldyti savo jaunų galvų už svetimus grobikiškus interesus, o važiuoti atgal į namus ir slapstytis.

Vokiečių okupacinė valdžia į mobilizacijos boikotą atsakė represijomis: buvo uždarytos visos aukštosios mokyklos, daug kultūros institucijų, buvo suimti 46 įtakingiausi Lietuvos inteligentijos atstovai, visuomenės veikėjai ir keturi generaliniai tarėjai. Jie buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur dalis jų žuvo. Galų gale kaip nuolaida buvo kuriami tik statybos batalionai.

Dar pirmaisiais vokiečių okupacijos metais buvo atliktas visuotinis ūkių surašymas, kur hektarais skaičiuojamas dirbamosios žemės, pievų, kiemo ir pastatais užstatytos žemės plotas, gyvojo inventoriaus ir gyvulių skaičius, surašomi ūkininkų šeimos nariai bei samdiniai (lietuvių savivaldos pareigūnai, stengdamiesi žmonėms neužkrauti sunkios okupacijos naštos, vokiečiams pateikė gerokai mažesnius gyvulių ir dirbamosios žemės duomenis). Vokiečiai buvo parengę normatyvus, kuriais remiantis pagal žemės kokybę bei kiekį, gyvulių skaičių buvo skaičiuojami ir privalomi Reichui atiduoti grūdų, pieno, mėsos bei kitų produktų kiekiai. Kadangi prievolės nebūdavo vykdomos arba vykdomos tik iš dalies, vokiečiai kartais surengdavo patikrinimus. Visi lietuvių valdininkai buvo patriotiškai nusiteikę - tai sužinojusi apskrities valdžia pranešdavo valsčių viršaičiams, šie kaimų seniūnams, tie dešimtininkams (seniūno padėjėjai -jiems priklausė 10 vienkiemių). Šie jau tiesiogiai pranešdavo ūkininkams, kad reikia paslėpti nesurašytus gyvulius, grūdų perteklių, todėl vokiečių tikrinimai baigdavosi be rezultatų. Taip pat su lietuvių valdininkų pagalba ūkininkai galėdavo sabotuoti prievoles, gaudami fiktyvius kvitus apie tariamai įvykdytas prievoles.

J. Kadžionio prisiminimais, Kavarsko valsčiuje, Piktagalio k. gyvenanti didelė jų šeima teturėjo 6 ha žemės. Surašydamas gyvulius kaimo seniūnas jų skaičių sumažino. Kadangi jų ūkis prievolės neįvykdė, vokiečiai nutarė atvažiuoti patikrinti. Apie tai kaimo seniūno iš anksto buvo pranešta, o „neužpajamuoti“ gyvuliai paslėpti miške. Atvažiavęs vokietis, lydimas lietuvių policininkų, apžiūrėjo ūkį, suskaičiavo gyvulius, pasėlius, aruode buvusių grūdų kiekį. Viskas atitiko. Paskaičiavus, koks grūdų kiekis centneriais reikalingas didelei šeimai prasimaitinti ir pavasarinei sėjai, nebeliko jokio likučio prievolėms. Jų šeima prievolių niekada ir nemokėjo, o vokiečiai daugiau ir nebetikrino. Jie buvo suinteresuoti, kad laukai būtų apdirbti, nedirvonuotų, gyventojai nebadautų, iš jų paskutinio grūdo niekada neatimdavo. Net ir miestų gyventojai, nepaisant karo sunkumų, pagal maisto korteles visada gaudavo nustatytą produktų kiekį, tarp jų net degtinės ir cigarečių.

Papartynės k. gyventojo, tuo metu buvusio dešimtininku, K. Patamsio prisiminimais, valsčiai vokiečiams teikdavo melagingą informaciją - nesurašydavo visų gyvulių. Buvo tikrinamas ir jų ūkis, tačiau apie tai iš anksto buvo pranešta, gyvuliai išvesti į mišką, paslėpti, o vokiečiai liko patenkinti „tvarka“. Seniūnų, valsčių ir apskričių tarnautojų vokiečių potvarkių „lankstus“ sabotavimas, boikotas, tarnavimas tik savo krašto žmonėms labai palengvino vokiečių okupacijos sunkumus, nenuskurdino žmonių, nenualino jų ūkių. Lietuvių savivaldos veikla rėmėsi principu „kolaboruoti, kad sabotuotum“. Valsčiuose tarnautojais Lietuvos labui dirbo daug patriotiškai nusiteikusių būsimų partizanų vadų: Troškūnų valsčiuje Antanas Slučka, Raguvos valsčiuje A. Aliukas, Taujėnų valsčiuje Antanas Žilys, o Repšėnų k. seniūnu Antanas Jagiela. A. Žilys net nubaudė vieną ištikimai vokiečiams tarnavusį kolaborantą, „uždėjusį“ ūkininkams nepakeliamas pyliavas.

Vokiečių okupacinio režimo silpnumą lėmė tai, kad Lietuvoje jiems nepavyko sukurti sau ištikimos, efektyviai veikiančios kolaboravimo sistemos - okupacinės valdžios pamato, ramsčio, o miestų, apskričių, valsčių valdžios įstaigose, viešojoje ir saugumo policijoje, teismuose dirbo patriotiškai nusiteikę tautiečiai, niekada neišdavę savo Tėvynės, rėmę ar patys aktyviai dalyvavę antinaciniame pogrindyje.

Traupio mstl. ir keturių aplinkinių kaimų - Vičiūnų, Mickūniškių, Surdaugių ir Klaibūnų, seniūnu buvo paskirtas Jonas Ribokas. Jam 1941 m. rugsėjo mėn. atsisakius šių pareigų, vietoj jo buvo paskirtas Aleksandras Kubilius, seniūnu buvęs iki pat 1944 m. vasaros. Jis vykdė Raguvos valsčiaus užduotis - skirstydavo žmones miško darbams, kelių, tiltų taisymui, rinko mokesčius, maisto prievoles. Į reikalavimus surasti žmonių darbams Vokietijoje atsakydavo, kad vokiečių reikalavimams tinkamų ir laisvų kandidatų nėra. Jau be jo žinios, savo noru, į Vokietiją Reicho darbo tarnybai išvyko V. Ulevičius, M. Kazlauskas, K. Jeremičius, J. Keževičius, J. Kazlauskas.

Pasibaigus sukilimui, Raguvos valsčiaus policijos nuovados viršininko K. Čepo nurodymu kaimuose sukilimo dalyviai tapo policijos pagalbininkais. Jų pareiga buvo apginti gyventojus nuo plėšikų, raudonųjų banditų, kad niekas negrobtų žmonių ir valstybės turto, nekeltų kaimuose neramumų. Sužinojus ar pamačius nepažįstamus apylinkėje žmones buvo privaloma pranešti policijos nuovados viršininkui arba vietiniams policininkams.

Policijos pareigūnai gyventojams pranešdavo apie ruošiamas gaudynes, įspėdavo žmones apie gresiančius suėmimus. Saugumo policijoje dirbantys lietuviai niekaip „nesurasdavo“ pogrindžio spaustuvių ir pogrindinės spaudos platintojų, iš policijos batalionų pabėgusių kareivių. Juk daugelis jų - ir policijos, ir savivaldybių darbuotojai -patys priklausė antinacinėms pogrindinėms organizacijoms. Arbeitsamto pareigūnai aktyviai reikalavo žmonių Reicho darbo tarnybai, viliodami gerais uždarbiais, profesijos įgijimu ir galimybėmis pamatyti pasaulį, tačiau mažai kas tokiais pažadais susiviliojo.

Lietuvių visuomenę labai papiktino 1942 m. antroje pusėje į Lietuvą vežami vokiečiai, buvę 1940-41 m. repatriantai. Kolonistai buvo apgyvendinami lietuvių, rusų, lenkų ūkiuose, tikriesiems šeimininkams liepus išsikraustyti. 1942 m. lapkričio 9 d. laiške generaliniam komisarui Adrianui fon Rentelnui, kurį pasirašė dr. K. Grinius, kun. M. Krupavičius, prof. J. Aleksa, buvo rašoma, kad tai Lietuvos kolonizacijos pradžia, ir remiamasi Berlyno laikraščiuose atvirai deklaruojamais šių kraštų tolimesnės ateities planais. Juose buvo rašoma: „Mūsų uždavinys ne germanizuoti rytus senąja prasme, t. y. čia gyvenantiems žmonėms primesti vokiečių kalbą ir įstatymus, bet rūpintis, kad rytuose gyventų tik žmonės, kurie yra tikrai vokiško, germaniško kraujo. <...> tokios tautos tėra tik atskiri vandens lašai ant karšto akmens. Jos tėra tik išsivystymo daigai, bet ne vaisiai.“31

Antinacinio pasipriešinimo vadai, siekdami Vakarų demokratinių valstybių paramos išsilaisvinimo reikaluose, ieškojo ryšių Vakarų Europoje. 1943 m. liepą LLKS narys A. Vokietaitis per Baltijos jūrą atvyko į Švediją. Joje buvo įkurtas Lietuvių komitetas, kuris vietos spaudoje demaskavo nusikalstamą nacių politiką Lietuvoje, informavo apie antinacinio pogrindžio veiklą, propagavo Lietuvos nepriklausomybės idėją. Šveicarijoje aktyviai veikė Lietuvos diplomatai J. Šaulys, E. Turauskas, A. Gerutis, S. Garbačiauskas. Jie redagavo antinacinius ELTA biuletenius, siuntė juos į užsienį, palaikė ryšius su Lietuvos pasiuntinybėmis JAV ir Didž. Britanijoje bei Berlyne veikiančiu K. Škirpa. Lietuvių komitetas užmezgė ryšius su JAV atstovybe Švedijoje, kuri buvo nuolat informuojama apie įvykius Lietuvoje, o pogrindžio veiklą buvo bandoma derinti su Atlanto chartijos ir Vakarų valstybių, kaip būsimų sąjungininkių, politikos siekiais (vėliau, dideliam pogrindžio vadų nusivylimui, paaiškėjo, kad patikimiausiai atrodžiusi garantija apie Vakarų valstybių ištikimybę šios chartijos principams pasirodė esanti pati silpniausia. Anglosaksai, pirmieji ją pasirašę, patys pirmieji ją ir pamiršo).

Tuo metu vokiečių reikalai Rytų fronte aiškiai blogėjo: po pralaimėto Stalingrado mūšio (po kurio Vokietijoje tris dienas buvo paskelbtas gedulas), nepavyko ir suplanuota 1943 m. vasaros „ofenzyva“ („Citadelės“ puolamoji operacija prie Kursko). Dar besitęsiant mūšiams, buvo gauta žinia apie amerikiečių kariuomenės išsilaipinimą Sicilijoje, perversmą Italijoje, dučės Musolinio nuvertimą bei Italijos pasitraukimą iš karo. Vokiečiai, dar besitęsiant Kursko mūšiui, buvo priversti permesti dalį savo kariuomenės į Italiją.

Seko Vokietijos mobilizaciniai rezervai, trūko strateginių karinių žaliavų, Vokietiją alino masiniai sąjungininkų aviacijos antskrydžiai. Blogėjant padėčiai visuose frontuose ir trūkstant gyvosios jėgos rezervų, vokiečiai paskelbė mobilizaciją į Reicho darbo tarnybą (į ją planavo paimti apie 100 tūkst. lietuvių). Pogrindinė spauda į tai atsiliepė šūkiu: „Nė vieno darbininko neduoti Reichui!“

Silpstant vokiečių jėgoms, akivaizdžiai stiprėjo rusų kariuomenės pajėgumas, turintis neišsenkančius mobilizacinius rezervus ir gaunantis didžiulę pagalbą iš Amerikos pagal „Lendlizo“ sutartį.

1943 m. rudenį Lietuvoje išplito stalininių žvalgybinių-diversinių grupių veikla. Sovietai jau 1941-1942 m. į Lietuvą nuolat siųsdavo žvalgybines-diversines ir operatyvines grupes, tačiau, atvykusios į Lietuvą, jos „prasmegdavo kaip į vandenį“ - neturėdamos gyventojų palaikymo, būdavo greitai likviduojamos, o jų likučiai pereidavo į gilų pogrindį. Dėl šios priežasties vėliau jų bazės pradėtos steigti Baltarusijoje sovietinių partizanų kontroliuojamuose dideliuose miškų masyvuose netoli Lietuvos sienos, iš kurių, užmezgusios ryšius su sovietiniu pogrindžiu, skverbėsi gilyn į Lietuvą. Prie jų prisijungdavo besislapstantys buvę Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai, pabėgę iš nelaisvės karo belaisviai, buvę sovietiniai aktyvistai, iš getų pabėgę žydai, prosovietinių pažiūrų žmonės, Lietuvos rusai (rusų sentikių kaimai buvo aktyvūs jų rėmėjai). Šios grupės dažniausiai siaubė valstiečių ir valstybinius ūkius, dvarus, naikino sandėlius, lentpjūves, pienines ir pieno nugriebimo punktus, sprogdino elektrines, užtvankas. Labiausiai kentėjo valstiečiai, nes būdavo nuolat apiplėšinėjami, iš jų atimant pinigus, laikrodžius, brangenybes, maisto produktus, javus, galvijus (išveždavo nušovę kiaules, išsivarydavo ir paskutinę karvę), buities reikmenis, drabužius, batus, būdavo reikalaujama girtuokliavimui „samagono“. Bet kada iš jų pasiimdavo pakinkytus arklius ir grąžindavo kada panorėję nuvarytus, netinkamus darbui. Daug valstiečių, eigulių buvo sušaudyta, dažnai kartu su šeimomis.

Sovietiniai diversantai palaikydavo nuolatinį radijo ryšį su savo vadovybe užfrontėje -„Didžiojoje žemėje“ - ir visą paramą gaudavo per gerai organizuotą tiekimo sistemą. Sovietų užnugaryje, Didžiųjų Lukų (Velikije Luki) ir Senosios Toropos (Stara Toropa) apylinkėse buvo įkurti aerodromai, kariniai sandėliai ir Lietuvos partizaninio judėjimo štabo „speciali bazė“ su kilnojamąja radijo stotimi. Ginkluotė, šaudmenys, sprogmenys, net tabakas ir nauji laikraščiai Lietuvoje veikiantiems sovietiniams diversantams buvo siunčiami tūkstančiais tonų.27

1943 m. liepos-rugsėjo mėn. stalininių diversantų grupės įvykdė 15-20 daugiau ar mažiau sėkmingų geležinkelio diversijų, daugiausia jų - Rytų Lietuvoje. Buvo stengiamasi pažeisti svarbią frontą maitinančią arteriją - Vilniaus-Daugpilio geležinkelio ruožą, per kurį vyko armijų grupės „Šiaurė“ ir dalinai „Centras“ aprūpinimas. Taip pat įvykdytos diversijos Tauragės-Šiaulių-Daugpilio, Jonavos-Kėdainių, Radviliškio-Kėdainių geležinkelio ruožuose. Vokiečiai atsakė žiauriomis represijomis prieš vietinius gyventojus. Laikydamiesi nuostatos, kad diversijų ir teroro aktų negalima įvykdyti „bent be pasyvaus gyventojų dalyvavimo“, jie ėmė taikyti kolektyvinės atsakomybės principą. Buvo deginamos arčiausiai sprogdinimų vietos esančios sodybos, kaimai, gyventojai represuojami, išvežami darbams į Vokietiją. 1943 m. rudenį sudeginti Fermų, Lazdėnų, Družilių, Šarkiškių, Miliūnų, Šlapekių, Lauciūnų ir kt. kaimai. Vokiečiai ėmė stiprinti geležinkelio apsaugą, 100 m atstumu apie jį iškirto medžius ir krūmus, rugpjūčio gale-rugsėjo pradžioje Rytų Lietuvoje (Švenčionių ir Svyrių apskrityse) įvykdė baudžiamąją operaciją „Sommer“, o vėliau blokavo ir „šukavo“ Kazėnų miškus. 27

Į Rūdninkų girią stalininiai diversantai, vadovaujami Genriko Zimano-Jurgio, iš Baltarusijos persikėlė 1943 m. spalio 4 d., o 1944 m. pradžioje jų jau buvo jau virš tūkstančio. Atsirado būtinybė iš LKP(b) CK Lietuvos partizaninio judėjimo štabo operatyvinės grupės, 1943 m. pavasarį atsiųstos į Baltarusijos partizanų bazę Begomlio miškuose, sukurti du vadovavimo centrus - Šiaurės ir Pietų. Baltarusijos teritorijoje, Naručio apylinkėse, buvo įkurtas LKP(b) Šiaurės srities komitetas, vadovaujamas M. Šumausko-Kazimiero, o Rūdninkų girioje - G. Zimano-Jurgio vadovaujamas LKP(b) Pietų srities komitetas.

Kadangi M. Šumauskas-Kazimieras Aukštaitijos šiaurės-rytinėje dalyje veikusiems sovietiniams partizanams vadovavo „iš saugaus atstumo“ - Baltarusijos teritorijos, vyriausiuoju „sovietinių partizanų“ vadu Lietuvos teritorijoje tapo G. Zimanas-Jurgis, o jo veikimo zonoje buvo du patys svarbiausi strateginiai centrai - Vilnius ir Kaunas. Jam vadovaujant į Rūdninkų girią iš getų plūstelėjo žydų bėgliai, labai papildę stalininių diversantų gretas. Susikūrė būriai „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“, „Laisvoji Lietuva“, kuriuose daugumą sudarė žydų tautybės partizanai. Būriuose tarp jų ir rusų būdavo priešpriešos, antisemitinių nuotaikų, net kruvinų konfliktų. Lietuviai šiuose būriuose tesudarė mažumą - 1944 m. liepos mėn. duomenimis, Rūdninkų girioje iš 1157 raudonųjų diversantų jų tebuvo tik 76 asmenys (į šį skaičių neįeina GRU specialiosios paskirties grupės nariai).19 Rūdninkų girios stalininiai diversantai pasižymėjo išskirtinai žiauriu elgesiu su vietiniais gyventojais, plėšikavimu, civilių žudynėmis.

Ginklai ir amunicija šiems būriams irgi buvo tiekiama „oro keliu“ iš Lietuvos partizaninio judėjimo štabo sandėlių „Didžiojoje žemėje“ (užnugaryje), dalį jų įsigydavo užpuldami atsparos punktus, nuginkluodami kaimų savigyną - besipriešinančią jų terorui valstietiją. Provizija (maistu) ir drabužiais turėdavo apsirūpinti patys.

„Maskviniai“ diversantai organizuodavo vadinamąsias „maisto operacijas“, apiplėšdami gyventojus „iki paskutinio siūlo“ - vežimais išsiveždavo maisto produktus (miltus, bulves, mėsos produktus), nušautus gyvulius (kiaules, avis), išsivesdavo karves, arklius. Tuo pat metu begėdiškai plėšikaudavo: vogdavo drabužius, batus, brangius daiktus (laikrodžius, žiedus), pinigus, net vaikiškus drabužėlius. Apiplėšiamų šeimų moterys ir vaikai verkdavo, o vyrai iš bejėgiškumo keikdavosi.16 Kaimai pradėjo ginkluotis, susiformavo kaimų savigynos būriai, einantys „naktinę sargybą“. Tarp jų ir sovietinių diversantų prasidėjo tikras karas. Daug kaimų buvo sudeginta, daug jų gyventojų išžudyta (Daržininkų, Kaniūkų, Bakaloriškių, Musteikos, Taučiūnų ir kt.). Vien Kaniūkų kaime diversantų aukomis tapo 35 žmonės (11 moterų, 15 vaikų, 8 vyrai, apie 15 žmonių buvo sunkiai sužaloti). Dalis kaimų diversantų puolimus atrėmė (Grinkuvos, Derionių, Babraunikų, Šakaldonių ir kt.). Šie, patyrę nuostolius žuvusiais ir sužeistais, buvo priversti pasitraukti. Vis tik daug kaimų, naudojant agitaciją-propagandą, moralinį spaudimą ir grasinimus sudeginti trobesius, ūkinius pastatus, iššaudyti gyvulius, diversantams pavyko nuginkluoti. Pakliuvę į jų rankas kaimų savigynos nariai, policijos pareigūnai ar kariai būdavo žiauriai nukankinami. Pagal kaimų gyventojų prisiminimus, visą laiką gyvenimas buvo neramus, apylinkėse liepsnojo gaisrai: degė namai, kluonai, ūkiniai trobesiai. 27

Stalininiai diversantai, siekdami išprovokuoti masines vokiečių represijas prieš lietuvių tautą, naudodavo brutalius kovos būdus, tyčiodavosi iš nužudytųjų kūnų. Tai sukeldavo vokiečių įsiūtį ir keršto bangą prieš vietinius gyventojus. 1942 m. gegužės mėn. Švenčionių apylinkėse jie užpuolė automobiliu važiavusius vokiečių karininkus ir pareigūnus, o jų kūnus „azijietiškai“ išniekino. Vokiečiai žiauriai atkeršijo, paėmę įkaitais ir sušaudę iki 500 nekaltų gyventojų (dr. Rimanto Zizo duomenimis, buvo nužudyta apie 100 žmonių).33

Panašiai įvyko 1944 m. vasarą ties Pirčiupių kaimu - už nušautus kelis vokiečių kareivius SS dalinys kaimą su 119 jo gyventojų sudegino (diversantai, matyt, specialiai pažeidė abipusį nerašytą susitarimą - prie gyvenviečių kovinių operacijų nevykdyti). Stalininių diversantų bazė (stovykla) buvo vos už 4 km nuo Pirčiupių kaimo, žvalgai, be jokios abejonės, stebėjo šią žiaurią egzekuciją, tačiau į pagalbą nekaltai žūstantiems žmonėms net nesiruošė ateiti (nebuvo vadovybės įsakymo). Tokiu būdu vokiečių rankomis buvo keršijama nepaklusniems lietuviškiems kaimams.

1944 m. balandžio mėn. vokiečiai planavo Rūdninkų girios „valymą nuo raudonųjų banditų“, tačiau tokioms operacijoms jau nebeturėta karinių pajėgų.

Pietryčių Lietuvoje G. Zimano vadovaujami diversantai daugiausia sprogdino siauruosius geležinkelius, visiškai sutrikdydami lentpjūvių darbą ir vokiečių kariuomenės aprūpinimą mediena. Siekiant sutrikdyti ryšį, buvo masiškai pjaustomi telefono stulpai, taip pat puolami policijos ar vokiečių atsparos punktai, rengiamos pasalos, antpuoliai. 1944 m. vasario-kovo mėn. buvo įvykdytos kelios geležinkelio diversijos Vilniaus-Gardino ruože. 1944 m. balandžio mėn., gavus didelį ginklų, šaudmenų ir sprogmenų krovinį iš „Didžiosios žemės“, jos buvo atnaujintos ir plečiamos.

LKP(b) Šiaurės srities komiteto vadovas M. Šumauskas-Kazimieras visą partizanavimo laiką praleido Baltarusijos teritorijoje netoli Lietuvos sienos - Kazėnų ir Naručio miškų masyvuose. Jo vadovaujami, o taip pat ir baltarusių stalininiai diversantai aktyviausiai veikė Švenčionių apskrityje - sprogdino geležinkelio bėgius, traukinių sąstatus Vilniaus-Daugpilio ruože.

Be šių Lietuvos partizaninio judėjimo štabui priklausiusių būrių, veikė ir gerai parengti specialiosios paskirties būriai ir grupės, priklausę Raudonosios armijos Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU), NKVD ir NKGB žinyboms. Yra duomenų apie, berods, patį didžiausią Lietuvoje Rūdininkų girioje 1943-1944 m. veikusį tiesiogiai Maskvai pavaldų A. Aleksiuko (Aleko) spec. paskirties būrį Nr. 14, kuris vėliau susijungė su vyr. ltn. Markovenko desantine grupe (artėjant frontui, jie judėjo toliau į Vakarus ir persikėlė į Rytprūsius), ir Jono Vildžiūno-Ivano Ivanovičiaus (Bero) vadovaujamą NKGB spec. paskirties žvalgybinį „Bičiulių“ būrį. Kitos specialiosios paskirties grupės (priklausiusios karinei žvalgybai GRU, NKGB ar NKVD) veikdavo partizanų būriuose, pasinaudodamos jais kaip priedanga. Spec. grupių vadai dažniausiai eidavo būrių žvalgybos ar ypatingųjų (kontržvalgybos) skyrių viršininkų pareigas. A. Mickevičiaus būrio specialiosios grupės vadas A. Vaicekavičius-Ramys 1944 m. gegužės mėn. buvo permestas į Lekėčių miškus. Jo atsiminimais, paskutinėmis vokiečių okupacijos dienomis, pasinaudojant didžiuliu pabėgėlių srautu, Kaunas buvo tapęs pagrindiniu įvairiataučių sovietinių agentų permetimo į Rytprūsius ir toliau į Vakarų Europą kanalu. Jie, atvykę kartu su pabėgėliais, turėdami puikiai padirbtus dokumentus ir įtikinamai sukurtas „legendas“, „nusėsdavo“ Vakarų šalyse ir imdavo kurti agentūrinį tinklą.20

1943 m. pabaigoje buvo sukurtas NKGB IV valdybos „Mažasis centras“, vadovaujamas valstybės saugumo komisaro A. Guzevičiaus. Jam priklausė keturi specialiosios paskirties būriai: „Gvardija“, „Gvadalachara“, „Draugovė“ ir „Kometa“; dvi žvalgybos grupės iš spec. būrio „Kovinis“; „vokiečių grupė“ iš spec. būrio „Vietiniai“; kelios atskiros operatyvinės-kovinės grupės iš „Osnazo“ (Ypatingosios paskirties atskirojo būrio). Būriai buvo internacionaliniai - juos sudarė ispanai, vokiečiai, lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, kurie veikė plačioje teritorijoje - Baltarusijoje, Lietuvoje, Rytprūsiuose, Lenkijoje, nukeliaudavo net iki Varšuvos ir Krokuvos. Spec. būrių nariai vykdė aktyvią žvalgybą, vykdė žvalgybines-diversines operacijas, rinko informaciją apie lietuvių pogrindį, verbavo agentus tarp jo narių. Ispanai, apsimetę „Mėlynosios divizijos“ kariškiais, aktyviausiai veikė Vilniuje ir Kaune.28

Troškūnų girioje raudonieji diversantai atsirado 1943 m. vasarą. K. Patamsis papasakojo apie pirmą „neakivaizdinį“ susitikimą su jais. Kadangi jų vienkiemis buvo visai pamiškėje, einant per kiemą iš miško pusės pasigirdo paeiliui trys šūviai, o kulkos prašvilpė pro pat galvą. Manydamas, jog kažkas tyčia kvailioja, jis nėrė į klojimą. Susitikęs eigulį, paklausė, kas galėjo šaudyti. Šis palingavo galvą ir atsakė: „Visai netoliese, Pašilvy, „susisuko sau gūžtą“ raudonieji banditai. Jie tave taip perspėjo - „kad nieko nematytum ir nieko negirdėtum“. Netrukus sulaukė ir „nekviestų svečių“ - atėję elgėsi grubiai, neprašydami pasiėmė jiems tinkamus batus, drabužius, užlipę ant aukšto nusikabino lašinius, skilandžius. Išėjo trinktelėję durimis, net nepadėkoję. Susirado kaimynystėje pas Striogus ir jiems „prijaučiantį lizdą“. Nors raudonųjų gauja buvo nedidelė, apie 20-25 žmones, tačiau nebuvo ginkluotos jėgos, galinčios juos „sutvarkyti“ - vokiečių dalinių šiame krašte nebuvo, o valsčiuose „tarnybą ėjo“ tik po kelis policininkus. Raudonieji banditai nebaudžiamai savivaliavo, plėšė, terorizavo gyventojus, susprogdino Surdegio ir Raguvėlės pienines, penkis pieno priėmimo punktus, Troškūnų stotyje padegė suvežtus šiaudus ir šieną. Nuo jų plėšikavimų ir teroro kentėjo apylinkių gyventojai, buvo nušauti keli ūkininkai (Birželio sukilimo dalyviai), žiauriai sumušami pagalbinėje policijoje tarnaujančių vyrų šeimų nariai. Kaimai pradėjo ginkluotis, susikūrė savigynos būriai. Traupio miestelyje nuo raudonųjų banditizmo apsisaugoti irgi buvo susikūrusi ginkluota savigyna, kurios nariai naktimis ėjo sargybą. Tačiau ši gauja irgi „priėjo liepto galą“ - suįžūlėjusius raudonuosius banditus prieš pat ateinant rusams - 1944 m. birželio mėnesį - sutriuškino susiorganizavę buvę policijos batalionų ir Vietinės rinktinės kariai („plechavičiukai“) kartu su Kavarsko valsčiaus policininkais.

Antinacinio pogrindžio vadovai, gaudami ne tik radijo kanalais, bet ir viešai neskelbiamos informacijos apie politinę situaciją ir nusiteikimą Vakaruose, nutarė konsoliduoti visas tautos politines pajėgas bendrai tautos politinei vadovybei sukurti. Taip 1943 m. lapkričio 23 d. sukuriamas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), apimantis visas Lietuvos politines partijas.22 Prie jo sukurta Karo taryba, kurioje dirbo Lietuvos generolai, buvo rengiami mobilizaciniai planai. Ginklų ir amunicijos planuojamoms šešioms divizijoms apginkluoti buvo tikimasi gauti iš Boforso ginklų gamyklų Švedijoje, jų pirkimą finansuojant Amerikos lietuviams.

Vokiečių okupacinė valdžia nuolat susidurdavo su įvairaus lygio lietuvių administracijos lanksčiu subalansuotu pasipriešinimu, sabotažu, naudojant tik taikių kovos priemonių arsenalą. Vokiečiams bandant surinkti kuo daugiau darbo jėgos Vokietijos karo pramonei ir pagalbiniams kariuomenės daliniams (Hilfswillige), pogrindis ir lietuvių administracija, atvirkščiai, stengėsi kuo daugiau žmonių išsaugoti savo krašte ir suburti juos aktyviai pasipriešinimo kovai.

Lietuvių frontas (LF), matydamas neišvengiamai iš rytų besiritančią antrą bolševikinės invazijos bangą, pritarė siekiams sukurti ginkluotąsias pajėgas kaip Lietuvos būsimos kariuomenės branduolį. Kad sukeltų vokiečių pritarimą, jos turėjo būti kuriamos kovos su raudonaisiais banditais ir bolševizmu tikslu, vokiečiams aprūpinant mundiruote, ginklais ir amunicija. Lietuvos generolai vedė derybas su generaliniu tarėju P. Kubiliūnu, o šis su generaliniu komisaru A. Rentelnu dėl lietuviško karinio junginio suformavimo, tačiau laikantis principinės nuostatos, kad jam vadovautų tik Lietuvos karininkai, o veikimo ribos būtų Lietuvos teritorija. Po permainingų derybų vokiečiai su šiomis sąlygomis sutiko, taip pat ir su tarėjų pasiūlyta gen. ltn. P. Plechavičiaus kandidatūra, kuris turėjo vadovauti iš 20 batalionų suformuotai Vietinei rinktinei.

1944 m. vasario 16 d. gen. P. Plechavičius per radiją kreipėsi į tautiečius: „Bolševikų tikslas - banditizmo bangą pastūmėti vis toliau iš rytų į vakarus. Ją lydi nuolatiniai plėšimai, deginimai, ramių gyventojų bei pareigūnų žudymai. Greta paprastų kriminalinių gaivalų čia veikia įvairaus plauko Maskvos agentai. Jų tikslas - pakirsti gyvąsias lietuvių tautos jėgas, kad Lietuva daugiau nebegalėtų laisvai gyventi. <...> Prisimindamas lietuvių tautai bolševikų padarytą smurtą ir jausdamas lietuvių tautos tvirtą pasiryžimą kovoti dėl savo teisių atstatymo ir ginti savo tėvų žemę, o taip pat jos vieningą valią gyventi ir kurti laisvai ir savistoviai Europos tautų tarpe, aš prisiėmiau Lietuvos Vietinės rinktinės vado pareigas.

Pirmasis Rinktinės uždavinys - kova su banditizmu. Į Stalino pasikėsinimą mus išnaikinti - visi lietuviai buriasi į Vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo žemės lietuviai be kovų Maskvai neužleis, kad už kiekvieną Lietuvos žemės pėdą kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. <...>

Rinktinės veikimo plotas - Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos teritorijos joks dalinys negali būti paimtas kur nors nusiųsti. Rinktinei vadovaus lietuviai karininkai. Vyriausią Rinktinės vadovybę, Centrą, sudariau iš gerai Lietuvos visuomenei žinomų asmenų, o apskričių komendantais paskyriau prityrusius karininkus. Imdamasis šio darbo, aš aiškiai nusimanau, kad Lietuvos karys sprendžiamu mūsų Tėvynei metu negali atsisakyti prisiimti savo dalies atsakomybės už lietuvių tautos ateitį ir todėl laukiu, kad kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis, mano kviečiamas, savo pareigas atliks. <...> Lietuviai kariai! Kai Tėvynė pavojuj, imkite tvirtai ginklą į savo rankas, kad visi, susibūrę į Lietuvos rinktinę, išvalytume savo žemę nuo visų tų iš rytų beslenkančių banditų, kurie žudo mūsų brolius, niekina mūsų moteris, plėšia ir degina mūsų turtą. O tu, Lietuvos jaunime, kuris neturėjai ginklo rankose, seki savo vyresnių brolių pėdomis.

Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę. Visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę.

Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių ir partizanų kraujas ne veltui pralietas, tęskime jų pradėtą darbą ir neužmirškime mūsų Tautos Himno žodžių: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme!“

Tad, vyrai, - už ginklų!“

Per kelias dienas užsiregistravo savanorių daugiau, nei reikėjo pagal mobilizacinį planą. Netrukus buvo pradėti formuoti batalionai, įkurta Marijampolės karo mokykla. Po apmokymų batalionai išvyko į savo dislokacijos vietas ir pradėjo vykdyti savo tiesiogines pareigas - kovą su raudonųjų banditų gaujomis ir lenkų AK (Armijos krajovos) daliniais, Pietryčių Lietuvoje vykdžiusiais plėšikavimus, terorą, lietuviškosios administracijos, inteligentijos atstovų (dažniausiai mokytojų), policijos pareigūnų ir eilinių lietuvių, paprastų ūkininkų, žudynes (etniniu pagrindu buvo žudoma vien už tai, kad pase įrašyta lietuvio tautybė, meldžiamasi iš lietuviškos maldaknygės ar žmogus užsirašė lietuviu - tai iš tikrųjų buvo etninio valymo užuomazgos ir bauginimo politika vietinių lietuvių atžvilgiu).

Vis tik vokiečiai savo pažadų nesilaikė ir netrukus pradėjo reikalauti mobilizuoti į vokiečių kariuomenę karo pagalbininkais (Hilfswillige) dar 70 000 vyrų. Lietuvos generolai ir aukštieji karininkai jautė atsakomybę tautai ir nenorėjo savo jaunimo siųsti į Rytų fronto „nepasotinamą mėsmalę“ kovoti už svetimus interesus, visokiais pretekstais vilkino mobilizacijos pradžią. Jų tikslas buvo sukurti savarankišką visų ginklų rūšių Lietuvos kariuomenę, kuri, besiartinant frontui, būtų pagrindinė karinė jėga atstatant valstybės nepriklausomybę. Vokiečiai suprato šį „dvigubą“ lietuvių žaidimą ir baiminosi savo užnugaryje lietuvių sukilimo.23 Su vokiečiais brendo neišvengiamas konfliktas. Vokiečiams nutarus Vietinę rinktinę performuoti į SS legioną, gen. P. Plechavičius tai vykdyti atsisakė, motyvuodamas, kad SS ideologija nepriimtina lietuvių tautinei savimonei. 1944 m. gegužės 15 d. į Vietinės rinktinės štabo būstinę Kaune, Putvinskio gatvėje, įsiveržė vokiečių gestapininkai. Štabo vadovybė, numačiusi tokią įvykių eigą, jau buvo spėjusi duoti batalionams įsakymus išsiskirstyti su ginklais, šaudmenimis ir gurguolėmis, tad vokiečiai spėjo nuginkluoti tik keturis Pietryčių Lietuvoje dislokuotus batalionus. Siekdami įbauginti, 86 Vietinės rinktinės karius sušaudė Paneriuose, o apie 3500 išvežė į Vokietiją priešlėktuvinės gynybos tarnybai. Rinktinės štabo karininkai su gen. P. Plechavičiumi buvo suimti ir išvežti į Salaspilio (Latvija) konclagerį. Taip baigėsi antras bandymas sukurti Lietuvos kariuomenės branduolį, tačiau Vietinės rinktinės kariai išsiskirstė į namus nusiteikę kovingai, ginkluoti, laukdami „kol Tėvynė vėl pašauks“.

1944 m. gegužės mėn. pradžioje gestapas suėmė VLIK’o narius, todėl labai svarbiu, lemiamu momentu visame krašte pašlijo organizaciniai reikalai (taip pat žlugo ir bandymas įsigyti ginklų Švedijoje). Taip vokiečių rankomis buvo sužlugdytas bandymas sukurti Lietuvos kariuomenę, vokiečiams traukiantis įvykdyti šalyje sukilimą ir paskelbti apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą. Padėtis buvo įtempta, jau 1944 m. kovo mėn. buvo gauta informacijos, kad sąjungininkai leis sovietų kariuomenei okupuoti Lietuvą (tačiau tikėtasi neilgam - 3-4 mėnesiams). Netrukus susikūrė „mažasis“ VLIK’as, ėmęsis organizacinės veiklos, bet suirutės sąlygomis tam turėta per mažai pajėgų. Vis tik pogrindinės organizacijos, turėdamos savo vadus, veikė autonomiškai. Kęstučio organizacijos nariams buvo nurodyta pereiti į pogrindį, į karinius susirėmimus nesivelti, mobilizacijai nepaklusti, mobilizuojant prievarta, trauktis į miškus savigynai, kovoti su išdavikais juos įspėjant arba baudžiant (buvo tikimasi, kad tai truks neilgai, kol anglai ar amerikiečiai privers iš Lietuvos atitraukti sovietų kariuomenę). Daug antinacinio pogrindžio narių, patriotiškai nusiteikusio jaunimo, policininkų, tarnautojų, šaulių, susijungę į būrius, ginkluoti 1944 m. liepą pasitraukė į dar sovietų neokupuotą Žemaitiją. Ten pasipriešinimo konsolidavimo ėmėsi LLA vadovybė, sukurdama Lietuvos gynybos komitetą (LGK). Pati LLA, į kurią įsiliejo ir kitų pogrindžio organizacijų nariai, pradėjo ruoštis partizaniniam karui.

Jau 1944 m. liepos 28 d. į Žemaitiją susirinkę lietuvių karininkai iš ten pasitraukusių iš okupuotos Lietuvos dalies šaulių, policininkų, buvusių Vietinės rinktinės, vermachto, policijos batalionų karių, Birželio sukilėlių, gimnazistų, studentų, jaunųjų ūkininkų ir kitų patriotiškai nusiteikusių lietuvių grupių, būrių, dalinių nutarė organizuoti Savanorių diviziją, pavadintą Tautos apsaugos rinktine (TAR). Susitarus su vokiečių karine vadovybe dėl apginklavimo, uniformų ir pavaldumo, pradėti formuoti jos pulkai. Jau 1944 m. rugpjūčio 4 d. suformuotas I lietuvių savanorių pulkas, kuris netrukus sėkmingai dalyvavo gynybinėse kautynėse prie Ventos. Po jo greitai sukurtas II bei pradėtas formuoti III pulkai. Tai buvo paskutinis lietuvių patriotų bandymas sukurti Lietuvos kariuomenės branduolį, kuris turėjo, traukiantis vokiečiams, kontroliuoti dalį šalies teritorijos, skelbti apie Lietuvos valstybės atstatymą, pradėti derybas su Raudonosios armijos vadovybe.

1944 m. rugpjūčio mėn. gen. M. Pečiulionis, VLIK’o Karo tarybos narys (vienintelis iš pasilikusių Lietuvoje), tuo metu ir LLA Lietuvos gynybos komiteto (LGK) narys, nurodė tris galimas strategijas:

1.    Traukiantis vokiečiams išlaikyti dalį Lietuvos teritorijos, kurioje skelbti atstatytą nepriklausomą valstybę, neutralitetą ir deklaruoti gerus kaimyninius santykius. Taip bus pranešta pasauliui, kad kraštas nenori Sovietų Sąjungos.

2.    Turint Lietuvos teritorijos dalį, kontaktuoti su Raudonosios armijos vadais ir reikalauti gerbti Lietuvos neliečiamumą ir nepriklausomybės siekį (tokį vaidmenį turėjo atlikti paskubomis, kaip paskutinė galimybė, suformuota Savanorių divizija, pavadinta Tautos apsaugos rinktine (TAR), iširusi 1944 m. spalio 7 d. po nesėkmingų Sedos kautynių).

3.    Pereiti į gilų pogrindį ir ugdyti tautą nepriklausomybei.

Kaip parodė 1944 m. liepos-rugpjūčio-spalio įvykiai Lietuvoje ir už jos ribų (ypač Lenkijoje), pirmosios dvi strategijos neturėjo realaus pagrindo - sovietai į jokias politines derybas nesileido, viską sprendė karinėmis priemonėmis.

Lenkų Armija krajova, veikusi pagal tokį patį karinį-politinį planą - traukiantis vokiečiams užimti teritorijos dalį, sukurti karinę-civilinę valdžią bei deklaruoti prieškario valstybės tęstinumą, patyrė visišką pralaimėjimą, katastrofą, didžiules žmonių aukas, Varšuvos sugriovimą.

Po ilgalaikės partizaninės kovos savaime pereita prie trečios strategijos - pogrindinės pasipriešinimo formos.

 

1 1939-1941 m. į kalėjimus, Sibiro lagerius ir tremtį buvo išvežta daugiau nei 21 tūkst. Lietuvos gyventojų. Kaip didžiausius nusikaltėlius juos sugrūsdavo į gyvulinius vagonus, kuriuose nuo vasaros karščio buvo tvanku, žmonės duso, kentėjo nuo troškulio. Vyrai nuo šeimų buvo atskirti ir pateko į kalėjimus. Perėjus konclagerių pragarą, į Lietuvą buvo lemta sugrįžti tik dešimtadaliui (1 010) politinių kalinių ir pusei (6 153) likusių gyvų tremtinių. Tremtyje pirmosios aukos buvo nuo bado ir šalčio mirę maži vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Sovietų valdžios vykdyti trėmimai į Sibirą buvo carinės Rusijos nacionalinės politikos tęsinys (1831, 1863, 1905 m. trėmimai), tačiau vykdomi daug masiškiau ir žiauriau, tremiant į Sibiro atokiausias ir atšiauriausio klimato vietas (prie Laptevų jūros šaltis siekdavo iki -60 °C) (R. P.). Jau kelionės metu mirė 82 žmonės. Jie paprasčiausiai buvo išmetami stotelėse pro vagonų duris. Tremiamųjų sąrašus sudarydavo remdamiesi NKVD informatorių pranešimais, tačiau didžiausią vaidmenį suvaidino valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų pateikta informacija. Buvo tremiami kultūringiausi, labiausiai išsilavinę ir visuomenėje didžiausią autoritetą turintys žmonės. Tremiamųjų turtą išdalydavo kolaborantams - tarybiniams ir partiniams aktyvistams.
Tremiami buvo ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų atstovai - lenkai (apie 2500 asmenų), rusai, gudai, vokiečiai (apie 300 asmenų), o taip pat apie 2300 žydų - Vyčio kryžiaus ordino kavalierių, Nepriklausomybės kovų dalyvių (1919-20 m. kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės dalyvavo 500 žydų tautos atstovų), Lietuvos žydų karių sąjungos narių, dešiniųjų (sionistinių) organizacijų veikėjų, sukarintos pogrindinės organizacijos „Beitar“ narių, žymių verslininkų, finansininkų, stambių įmonių savininkų su šeimomis. Prasidėjus karui, 1941 m. rugpjūtį, lenkai ir žydai, buvę Lenkijos piliečiai, iš tremties buvo paleisti (Anušauskas, Arvydas. Teroras. 1940-58 m. Vilnius: Versus Aureus, 2012, p. 5657, 59-60, 82-83, 85-100).
2
   Jankauskas, J. 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje. Vilnius: LGRTC, 2010.
3
   1941 m. Birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sudarė V. Brandišauskas. Vilnius: LGRCT, 2010, p.132-135.
4
   Rezistencijos pradžia. 1941 m. birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Sudarė V. Landsbergis. 2012.
5
   Bubnys, A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-44). Vilnius: LGRCT, 1998.
6
   Bloznelis, M. Lietuvių frontas, I dalis. Kaunas, 2008.
7
   Bloznelis, M. Jaunimas 1941 m. Birželio sukilime.
Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 29 t. Vilnius, 2006, p. 112-115.
8
Maslauskienė, Nijolė. Lietuvos tautinių mažumų įtraukimas į LSSR administraciją ir sovietinės biurokratijos tautiniai santykiai 1940-41 m. Prieiga internete: http://genocid.lt/Leidyba/9/nijole.htm.
2016-05-26.
9
   Maslauskienė, Nijolė. Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais 1940 m. birželio-gruodžio mėn. Prieiga internete: http://genocid.lt/Leidyba/8/ nijole8.htm. 2016-06-07.
10
   Maslauskienė, Nijolė. Lietuvos komunistų sudėtis 1940 m. spalio-1941 m. birželio mėn. Prieiga internete: http://genocid.lt/Leidyba/6/nijole6.htm. 2016-06-07.
11
   Josadė, M. Laiškas dukrai į Izraelį. Lietuvos rytas, 1993 m. lapkričio 3 d.
12
   Levin, Dov. The Lesser ofTwo Evils. Eastern European Jewry Under Soviet Rule, 1939-41. Philadelphia-Jerasulem 5755/1995. The Jewish Publication Society.
13
   Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę Sudarė Vytautas Landsbergis. 2012.
14
   Laisvės kovų archyvas, 13 t. Kaunas, 1995, p. 231-259.
15
   Laisvės kovų archyvas, 14 t. Kaunas, 1995, p. 128-159.
16
   Januta, Donatas. Užmirštų dzūkų savanorių kovos (1943-44) ir „Pirčiupio motinos“ paslaptis. Prieiga internete: http://www.draugas.org/06-09-11januta.paslaptis.html. 2016-06-11.
17
   Zizas, Rimantas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-44 m.: represiniai (teroristiniai) aspektai. Genocidas ir rezistencija, 2010, 1 (27). Prieiga internete: etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/.../ content. 2016-06-12.
18
   Zizas, Rimantas. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m. Prieiga internete: http://genocid.lt/Leidyba/15/zizas.htm. 2016-06-12.
19
   Janavičienė, Audronė. Sovietiniai diversantai Lietuvoje (1941-1944). Prieiga internete: http://genocid. lt/Leidyba/1/audrone.htm. 2016-06-12.
20
   Dargis, Alvydas. Sovietinės lakštingalos generolo neužliūliavo. Lietuvos rytas, Nr. 36 (461) šeštadienio priedas „Rytai-Vakarai“, 2001 m. rugsėjo 8 d.
21
   Slavinas, Aleksandr. Gibelj Pompei [Pompėjos žuvimas]. Tel Aviv: IVRUS, 1997, p. 215-218, 350-420.
22
   VLIK’as susikūrė susijungus dviem centrams - Tautos tarybai, dar vadintai Lietuvos Ttaryba, kuri buvo katalikiškų organizacijų vadovaujantis centras, ir Vyriausiajam lietuvių komitetui (VLK), kurį sudarė liaudininkų, socialdemokratų, tautininkų ir nacionalistinių organizacijų atstovai. (Zizas, Rimantas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-44 m. Vilnius: LII leidykla, 2014, p. 327-328).
23
   Jankauskas, Juozas, dr. Okupantams siaučiant. XXI amžius, 2005 m. sausio 19 d. Nr. 5 (1306).
24
   Prieiga internete: http://www. 15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/bronius-nainys-naujam-okupantui-netarnavom-bet galių pasipriešinti neturėjom. 2016-12-23.
25
   Prieiga internete: http://www.llks.lt/pdf/kaip%20reiskesi%20bolseviku%20propaganda.pdf. 2017-01-31.
26
   Tatarūnas, L. Žydai Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940-1941 m.). Prieiga internete: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&id=177. 2017-02-01.
27    Zizas, Rimantas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje. Vilnius: LII leidykla, 2014, p. 254-282, 393-515, 543-550).
28
   Linder, I. B.; Čurkin, S. A.; Abin, N. N. Diversanty. Legenda Lubianki - Pavel Sudoplatov. Moskva: Ripol klassik, 2008, p. 165-166, 723-724.
29
   Traupio sukilėlių sąrašo tikslumu galima labai suabejoti. Klemensas Daukša buvo Jusiškių k. LAF būrio, kuris dalyvavo užimant Kavarską, vadas. KGB archyvai dažnai yra netikslūs, klaidinantys. Tiksliai į tai galėjo atsakyti tik buvę šio sukilimo dalyviai, kurie, deja, buvo neapklausti ir savo istorinę atmintį nusinešė Anapilin. (R. P.)
30
   LAF-o vado K. Škirpos laiškas Laikinosios Vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui (Berlynas, 1941 m. liepos 26 d.). Prieiga internete: http://istorijai.lt/lietuva-vokieciu-okupacijos-metais/. 2017-07-27.
31
   Gvildys, Stasys. Kruvini likimai. Kaunas: LNRS, 2001, p. 468.
32
   Prieiga internete: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201606_1941_zudynes.pdf.
2017-08-20.
33
   Prieiga internete: 12 REC V. Stravinskienė, p. 165-166 LIM, 2015-2 pdf - Adobe Reader. 2017-09-28.
34
   Remiantis Jono Lauryno, Marytės Jasiulienės atsiminimais. Šiluva, 2016-06-25.
35
   Prieiga internete: https://www.lzinios.lt/lzinios/istorija/1940-uju-liepa-teroro-pradzia/141448. 2018-0323.
36
   Anušauskas, Arvydas. Sovietinis genocidas ir jo padariniai. Prieiga internete: http://genocid.lt/GRTD/ Tremtis/arvydas1.htm. 2018-03-23. Maslauskienė, Nijolė. Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pabaigoje-1940 m. rugsėjo mėn. Prieiga internete: http://genocid.lt/Leidyba/5/nijole5.htm. 2018-03-24.
37
   Bubnys, Arūnas. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944). Vilnius, 1998, p. 206.
38
   Truska, Liudas. Tikros ir primestos kaltės. Žydai ir lietuviai pirmuoju sovietmečiu. Prieiga internete: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367170514996/DS.002.0.01. ARTIC. 2018-03-24.
39
   Tatarūnas, Linas. Žydai Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metais. Prieiga internete: http:// archyvas.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=177&Itemid=177. 2018- 03-24.
40
   Дробязко С. И., Романько О. В., Семенов К. К. Иностранные формирования Третьего рейха. АСТ, 2011, p.79-748.
41
   Семенов, Константин. Дивизии войск СС. История организации, структура, боевое применение. MOCKBA, 2007, p. 30-31.
42
   Bubnys, Arūnas. Holokaustas Lietuvoje. Vilnius: LGRCT, 2011, p. 5-121, 133-559.
43
   Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-23-20-klausimu-ir-atsakymu-apie-holokausta/. 2018-03-30.
44
   Prieiga internete: http://aidas.lt/lt/istorija/article/2986-01-06-galutinis-zydu-klausimo-sprendimas-1. 2018-04-01.
45
   Вибе, Фридрих Карл. Германия и Еврейская Проблема (1933 г.). Prieiga internete: https://public. wikireading.ru/94631. 2018-04-04.
46
   Кукловод революции. Александр Парвус и Ленин. Prieiga internete: https://nasledie77.wordpress. com/2014/12/21/https://nasledie77.wordpress.com/2014/12/21/. 2018-04-07.
47
Александр Парвус «купец революции». Prieiga internete: https://www.liveinternet.ru/users/ mila111111/post118281349. 2018-04-07.
48
   Prieiga internete: http://www.odigitria.by/2017/05/05/kak-unichtozhalas-rossijskaya-imperiya-aleksandr-parvus-i-lenin/. 2018-04-07.
49
   Пломбированный вагон. Prieiga internete: https://ru.wikipedia.org/wiki/Пломбированный вагон. 2018-04-07.
50
   Пассажиры пломбированных вагонов. Prieiga internete: https://traditio.wiki/ Пассажиры_пломбированных_вагонов. 2018-04-07.
51
   К 85-летию «пломбированного вагона». Prieiga internete: http://www.pseudology.org/bank/ PlombVagon85.htm. 2018-05.07.
52
   Еврейское правительство Ленина. Prieiga internete: http://holeclub.ru/news/evrejskoe_ pravitelstvo_lenina/2014-02-10-1634. 2018-04-07.
53
   Руководство Архипелага ГУЛАГ состояло из евреев или О чём нам не рассказал Солженицин. Prieiga internete: https://politikus.ru/artides/52931-rukovodstvo-arhipelaga-gulag-sostoyalo-iz-evreev-ili-o-chem-nam-ne-rasskazal-solzhenicyn.html. Politikus.ru. 2018-04-07.
54
   Alexander Parvus & Russian Revolution 1-2-3. Russian revolutionary (Menshevik) and a German Social Democrat. Prieiga internete: https://www.youtube.com/watch?v=bP8AWXuGYeY. 2018-04-06.
55
   Гельфанд Парвус. Тайны СССР 1917 г. Израиль. Prieiga internete: https://ok.ru/video/3901360299. 2018-04-06.
56
   Ошеров, Михаил Ефимович. Государство Израиль и Холокост. Prieiga internete: http://samlib. ru/o/osherow_m_e/gosudarstvo_izrail_i_kholokost.shtml. 2018-04-05.
57
   Бреннер, Л. Сионизм в век диктаторов. Prieiga internete: royallib.com>read/brenner_lenni/ sionizm_v_vek... 2018-04-15.
58
   Hennecke Kardel. Adolfas Hitleris - Izraelio įkūrėjas. Vilnius: Mintis, 2006.

Birželio trėmimas (Kviklių šeimos istorija)

Mokytojų Mečislovo ir Antaninos Kviklių šeimą su trimis vaikais ištrėmė į Sibirą 1941 m. birželio 13-14 d. naktį. Prieš tai jokių nelaimės gandų nebuvo - viskas įvyko staiga, „kaip perkūnas iš giedro dangaus“.

1918 m. atkūrus nepriklausomybę, visi po pasaulį, Rusiją išsibarstę lietuviai buvo pakviesti dirbti Lietuvai, jos labui. Daug jų į kvietimą atsiliepė ir darbavosi jos gerovei ne dėl atlygio, bet dėl idėjos, o Lietuva vis augo, kilo, gražėjo.

Mečislovas Kviklys buvo kilęs iš Aukštaitijos, Daugailių kaimo. Baigė Kauno mokytojų seminariją, o paskui - Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą. Mama Antanina irgi buvo pedagogė. Tėvelis buvo energingas, gabus, pažangus žmogus, labai darbštus ir pareigingas, visada punktualus, daug reikalavo ir iš savęs, ir iš kitų, priklausė Tautininkų sąjungai. Jį siųsdavo ten, kur reikėdavo kažką sukurti, organizuoti, padaryti tvarką. Kaune jis pradėjo Aklųjų instituto veiklą, mokė Brailio rašto, tapo jo direktoriumi. Kai viską sutvarkė, perdavė jo veiklą kitiems. Paskui buvo paskirtas Marijampolės mokyklų inspektoriumi, vėliau - Jurbarko gimnazijos direktoriumi. Ten pasikvietė Vydūną, kuris, pagal dukrelės Danguolės atsiminimus, buvo labai paprastas žmogus, draugiškas ir su mažais, ir su dideliais. Jis buvo vegetaras ir labai nustebino virėją, paprašęs išvirti tik kruopų su kiaušiniu. „Ar jis ne šventasis?“ -nustebusi paklausė ši. Jis net šoko valsą su mažamete Danguole.

Tapęs Rokiškio gimnazijos direktoriumi, tėvelis ten pradėjo aktyvią tautinio atgimimo veiklą, organizavo ir pats kartu su žmona vaidino dramos būrelyje, jo iniciatyva prie mokyklos buvo pastatytas paminklas J. Basanavičiui. Jaunąją kartą stengėsi išauginti kaip mąstančius, kūrybingus žmones Lietuvos ateičiai.

Visada vyresnei dukrai sakydavo: „Reikia išmokt mąstyt! Visada reikia suprast, dėl ko yra blogai, kodėl neišeina, kokios to priežastys, kaip tai išspręsti.“

Rokiškio rinkimų apygardoje jis buvo išrinktas į Seimą. Šeima vėl persikėlė į Kauną. M. Kviklys tapo Seimo Prezidiumo sekretoriumi ir Švietimo departamento direktoriumi, palaikė glaudžius ryšius su Amerikos lietuviais.

1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos tragedijos diena. Danguolės prisiminimais, tėvelio veidas per vieną dieną pasikeitė, pajuodo. Prezidentas A. Smetona ruošėsi trauktis į Vakarus ir norėjo pasiimti patikimų žmonių, aktyvių politikų (galimai planuota sukurti emigracinę vyriausybę), tačiau tėvelis atsakė: „Kas bus su Lietuva, tas bus ir su manim!“ Šeima išvažiavo gyventi į netoli Daugailių k. esančius Šavašus, tėvelio gimtinę, o priešais keliu jau žlegsėjo, keldami dulkių debesis, rusų tankai. Artėjant mokslo metų pradžiai, iš Švietimo komisariato jis gavo laišką - buvo paskirtas Kauno mergaičių gimnazijoje rusų kalbos mokytoju. Atvykus į Kauną, paaiškėjo, kad namas be šeimininko žinios „sekvestruotas“ - padalintas perpus. Kitame namo gale jau gyveno žydas, irgi mokytojas.

Tuo metu vyriausiajai dukrai Danguolei buvo 12, sūneliams Rimantui - 9 ir mažiausiajam Algimantui - 4 metai. Tėvelis aiškino: „Išmokit konspiracijos - su niekuo nekalbėkit, nieko nepasakokit, elkitės mandagiai, kad niekas neišprovokuotų. Ir reikia išmokti priešo kalbą!“ Danguolė, jausdama atsakomybę, „kaip tikra mokytoja“, mokė keturmetį brolį Algiuką rusiškai skaityt. Broliukai buvo maži, bet labai gabūs vaikai.

Žydai darė viską patyliukais, slapta, savo naudai - skundė, sekė, pranešinėjo. Tėvelis perspėjo: „Su žydais į kalbas nesileist, nesiginčyt, stengtis nebendraut!“ Kai kurie jų piktindami žmones elgėsi labai akiplėšiškai. Laisvės alėjoje trys-keturios žydaitės susikabindavo už parankių ir eidavo žydiškai dainuodamos „apie Spalio revoliuciją ir Stalino konstituciją“. Praeinantys žmonės turėdavo trauktis joms iš kelio, o jei ne, šios pagrasindavo: „Mes pasiskųsim rusams!“

1941 m. birželio 14, tuoj po vidurnakčio, į namų duris kažkas tyliai pabarbeno. Tėveliui priėjus, pasigirdo prislopintas balsas: „Šią naktį namuose nenakvokit!“ Pažiūrėjęs pro langą, dar spėjo pamatyt, kaip per tvorą peršoko du jaunuoliai.

Po trumpos pauzės pasigirdo baisus beldimas į duris. Jas atidarius, į vidų įėjo du rusų kariškiai ir žydas kaimynas. Tėvelį valgomajame jie tuoj prirėmė prie sienos, neleisdami nė pajudėt. Trumpai paaiškino: „Jūs turit lygiai pusę valandos laiko! Aprenkit vaikus, važiuosit gyventi į kitą vietą!“ Kitas dar perspėjo: „Žiūrėkit į laikrodį, lygiai už pusės valandos išvežam!“

Mama padėjo rengtis broliukams, o Danguolė į sakvojažą susidėjo savo gražiausias sukneles, batelius, į kišenę įsikišo mažą Šv. Marijos paveikslėlį, gintarinį kryželį ir Dainų šventės knygelę su Baltijos šalių himnais.

Atėjusi į valgomąjį, sakvojažą kaip padėjo, taip ir pamiršo. Tėvelis tebestovėjo priremtas prie sienos valgomajame. Jam neleido nieko pasiimt, komodos stalčiuje taip ir liko visi jo ordinai ir medaliai. Mama verkė, o tėvelis ramino: „Antosėle, nenusimink, svarbiausia, kad mes visi kartu!“

Geležinkelio stotyje viskas vyko „masiškai, konvejeriu“ - viena po kitos prie gyvulinių vagonų privažiuodavo rusiškos „palutarkos“ (bortinės mašinos) su nusiminusiomis, baisios nelaimės ištiktomis šeimomis. Išlipus sargyba įsakydavo: „Moterys ir vaikai, lipkit į šitą vagoną, o vyrai - į aną!“ Mama nešė tėvelio paltą. „Mečislovai, gaudyk!“ -sušuko, mesdama jį vyrui, o šis atmetė jai savo piniginę.

Gyvuliniame vagone buvo padaryti dviaukščiai mediniai gultai, grindyse - pridengta skylė gamtiniams reikalams atlikti. Nebuvo nei jokios patalynės, nei matracų, viskas pagal principą: „Tavo reikalas. Kaip pasiklosi - taip išsimiegosi!“ Mažąjį Algiuką mama užkėlė į gulto antrą aukštą, prie langelio. Greit vagonas jau buvo pilnas tremiamų žmonių, aplinkui girdėjosi aimanos, raudos, maldos, bandymai nuraminti verkiančius vaikus. Kiekvieno vagono mažoje aikštelėje buvo pastatyti sargybiniai -rusų kareiviai.

Pajudėjus vagonams, visi laukė stebuklo - kad pravažiavus Kauno tunelį partizanai juos išvaduos. Tačiau viltims išsipildyti nebuvo lemta - gyvulinių vagonų sąstatas jį pravažiavo ir, padidinęs greitį, nesustodamas dundėjo vis tolyn ir tolyn į rytus. Vagone pasidarė tylu - niekas nebešnekėjo, kiekvienas paskendo savo mintyse ir skausme, dauguma tyliai meldėsi. Traukinys sustojo jau Baltarusijoje, mažoje stotelėje. Sargybiniai pradarė duris ir leido žmonėms nueiti prisileisti į turimus indus karšto virinto vandens - „kipiatoko“. Antroje stotelėje sustojus keturmetis Algiukas pro langelį pamatė rusišką užrašą ir perskaitęs sušuko: „Kipiatok!“, tuo sukeldamas tik liūdnas aplinkinių šypsenas. Vežant tremtinių niekas nemaitino - kas spėjo įsidėti maisto atsargų, dalijosi ir su kitais, stotelėse moterys savo drabužius, daiktus su vietiniais gyventojais keitė į duoną, rusiškas „lepioškas“ (blynus).

Priekyje važiavusiame vagone mirė kūdikis. Rusų kareiviai jį išmetė pro vagono langelį.

Traukinys sustojo Molodečne, šalimais stovėjo kitas gyvulinių vagonų sąstatas. Žiūrėdama pro pravertas duris, ji pamatė kareivių ten varomus vyrus, o tarp jų -ir savo tėvelį. „Tėveli!“ - garsiai sušuko ji, o visos moterys puolė prie durų plyšio. Sargyba greit užtrenkė sunkias duris, kurios vos nesutraiškė Danguolei galvos. Tada ji paskutinį kartą matė savo mylimą, gerbiamą tėvą - Mečislovas Kviklys, kartu su kitais 79 žymiais lietuvių politikos, visuomenės, mokslo, kultūros veikėjais, ministrais, buvo sušaudytas Sverdlovsko kalėjime 1942 m. liepos mėnesį 12-ame kilometre už miesto.

Netrukus tremtiniai sužinojo, kad prasidėjo karas, tačiau tai nuotaikos nepakėlė -jie jau buvo Rusijoje, labai toli nuo namų.

Po trijų savaičių kelionės atvežė į Altajaus kraštą, Bojunovo stotelę. Pakinkytais jaučiais atvežė į Kosykino runkelių kolūkį, laikinai apgyvendino mokyklos salėje. Vietiniai gyventojai, užguiti, atsilikę, vargingai gyvenantys žmonės, neturintys net pasų, buvo tiesiog abstulbinti, priblokšti tokio „Vakarų civilizacijos antplūdžio“ į jų atsilikusį kraštą. Viskas juos stebino, o į juodais kostiumais, su skrybėlėmis, barzdotus ir apvalius akinius nešiojančius žydus žiūrėjo su tokia nuostaba, tartum šie būtų „ateiviai iš kito pasaulio“.

Tuoj pat suvažiavo „pirkliai“ - „kolchozų“, „sovchozų“ pirmininkai ir prasidėjo tikras „vergų turgus“. Viskas vyko kaip senais, prieš daugelį amžių buvusiais laikais, žinomais tik iš istorinių knygų. Jie apžiūrinėjo, atrinkinėjo šeimas, kuriose buvo sunkiam darbui tinkamų paauglių, jaunuolių, merginų, sudarinėjo grupes ir jas išveždavo į tolimiausius, atšiauriausius Sibiro užkampius vergiškam darbui už duonos „pajkę“ (duonos davinį dienai). „Pirkliai“ buvo grubūs, ciniški, nužmogėję padarai. Jie šaukdavo: „Kam mums tos šeimos su mažais vaikais ir seniais! Juk iš jų jokios naudos, vis tiek pirmą žiemą padvės („sdochnut“)!“ Galų gale kaime pasiliko tik 10 tremtinių šeimų - vien moterys su mažais vaikais. Juos apgyvendino barakuose ir žeminėse. Dirbančios motinos gaudavo 400 g duonos dienai, nedirbantys - 200 g. Vietiniams gyventojams tremtiniai buvo pristatyti kaip „nepribaigti fašistai“.

Prasidėjo drabužių, daiktų mainai su vietiniais į maistą. Jie nebuvo matę nei tokių suknelių, nei avalynės, viskuo stebėjosi, aikčiodami gyrė. Lietuviai juos išmokė kaip šaldyti, rauginti pieną, sumušti sviestą, pasidaryti varškę, sūrį. Vietiniai rusai manė, kad tai „daroma tik fabrikuose“. Jie sužinojo, kaip išrūkoma ir sūdoma mėsa, lašiniai. Lietuvės iš storų vielų pasidarė virbalus, iš gautos medžiagos pasiūdavo gražias sukneles, apmegzdavo jų apačią ir keisdavo į maistą. Vietiniams prastai apsirengusiems kolūkiečiams tai buvo didžiausios grožybės, jie tremtinius labai gerbė.

Vargas moteris išmokė daugybės dalykų. Skusdamos bulves, jos gražiai išpjaudavo akutes ir jas pavasarį pasėdavo - derlingoje žemėje išaugdavo didžiuliai bulvių kerai.

Visos motinos buvo inteligentės, daugiausia mokytojos, Lietuvoje ar užsienyje baigusios aukštuosius mokslus. Nors ir vaikščiodavo alkanos, skarmaluotos, vyžotos, dažnai su prišalusiu panosėje snargliu, visas jas vaikai vadindavo poniomis: ponia Spudienė, ponia Morkuvienė, ponia Kviklienė ir kt. Visi, kaip ir Lietuvoje, laikėsi išugdyto bendravimo etiketo. Jos savo vaikus skatino mąstyti, galvoti, auklėjo ir mokė tik kilnaus, tauraus - kultūringo elgesio taisyklių, gražių manierų, šokių, taisyklingos kalbos, ruošė juos Lietuvos ateičiai. Tas auklėjimas išugdė tokį stiprų jaunosios kartos imunitetą, kad prie jų neprilipo joks „svetimas purvas“.

Miškai buvo toli, o Sibire žiemos - šaltos, speiguotos, su didžiausiomis pūgomis („buranais“), į kurią patekęs ne vienas pasiklydo ir pražuvo. Prasidėjus šalčiams vietoj malkų kūrendavo sudžiūvusį jaučių ir karvių mėšlą, šiaudus, mažieji vaikai iš laukų prinešdavo sudžiūvusių pelynų stiebų. Šie labai greitai, be kaitros, sudegdavo, o šilumos būdavo mažai. Kad nesušaltų, motinos vaikams liepdavo šokti, bet ne bet kaip, o gražiai, kaip baliuje - berniukas turėdavo priėjęs nusilenkti, ištiesti ranką, o mergaitė atlikti reveransą.

Mama visada kartodavo: „Vaikai, darykit taip, kad išliktumėt ir grįžtumėt į Lietuvą. Atminkit - jūs reikalingi Lietuvai!“

Į kaimą atvežė naują tremtinių grupę - 200 kalmukų. Iš jų nė vienas neišgyveno -tiesiog nesugebėjo, neprisitaikė prie jiems neįprastų, sunkių gyvenimo sąlygų, net neparodė jokių valios pastangų išlikti - maitinosi tik badmirišku duonos daviniu ir vienas po kito mirė. O iš lietuvių šiame kaime išgyveno visi.

Pirmas dešimtmečio brolio Rimanto darbas buvo pakinkytais jaučiais už kaimo išvežti mirusius iš bado kalmukus. Jie jau būdavo sukrauti į vežimą, tereikėdavo jaučius paraginti, o jų valdymas buvo paprasčiausias - tereikėdavo žinoti tik du žodžius -„cob“ ir „cobe“ (į kairę arba į dešinę). Už kaimo jau laukdavo vietiniai gyventojai su kastuvais, kurie lavonus iškraudavo ir užkasdavo. Visiška, tiesiog laukinė nepagarba mirusiųjų kūnams, grubumas, nužmogėjimas visam laikui įsirėžė į vaiko atmintį, ilgą laiką matyti vaizdai vaidendavosi, sapnuodavo košmarus.

Dvylikamečiai vaikai jau buvo pagrindiniai milžiniškų, be galo ir be krašto, burokų laukų ravėtojai, išeidavę ryte ir grįždavę tik vėlai vakare.

Danguolei ir kitiems vienmečiams ryžto, jėgų nugalėti sunkumus padėdavo ir skautiška dvasia, niekada neužmirštas skautų šūkis: „Dievui, Tėvynei ir Artimui“. Visi vaikai, net ir mažiausi, buvo skautai - „paukštytės ir vilkiukai“. Skautų draugovės pirmininku tapo Gediminas Akstinas (vėliau garsus alpinistas), o nariais Julija Spudaitė, Danguolė Kviklytė, Laima Akstinaitė, Vytautas Morkūnas, Rimgaudas Morkus, Aldutė, Laima ir Teresėlė Riautaitės, Eugenijus Gorinas, Rimantas ir Algimantas Kvikliai bei kiti vaikai. Vasarą jie, mušdami kuo nors į taktą, žygiuodavo į laukiniais serbentais apaugusias daubas, rengdavo stovyklas, susirinkimus, mokėsi skautiško gyvenimo taisyklių, dainuodavo. Visiems, net ir mažiausiems, buvo diegiama, kad skautas be aimanų turi viską daryti, viską mokėti, viską ištverti.

Kartą žiemą Danguolė nuėjo į Bojunovo stotelę parnešti druskos. Vietiniai jai sako: „Niekur neik, matai, kad nurimo vėjas, tuoj prasidės „buranas“. Nepaklausiusi patarimo, ji išėjo, manė, kad dar suspės. Netrukus prasidėjo baisi pūga, galėjai matyti tik 0,5 m į priekį. Kelią jausdavo tik pagal suvažinėto kelio dangą - iškrypusi į pakelę iškart įklimpdavo į gilų sniegą. Baisiai pavargo, tačiau žinojo „geležinę sibirietišką taisyklę“: „Jei atsisėsi, tave suras tik pavasarį.“ Ėjo tol, kol atsitrenkė į sieną - ačiū Dievui, tai buvo tremtinių barakas.

Visur belandžiojantys maži vaikai atrado sušalusių burokėlių krūvą - motinos jiems davė maišelius ir jie parnešdavo po kelis burokus namo. Suaugusieji to daryti negalėjo - būtų apkaltinti vagyste, patektų į kalėjimą, juk viską sekė „budri komendanto akis“.

Danguolė pastebėjo, kad mama pradėjo storėti - ji pradėjo iš bado tinti, juk viską stengdavosi atiduoti savo vaikams.

Kartą Danguolę iškvietė pas komendantą. „Sėsk!“ - tarė jis ir pasiėmęs žirkles nukirpo jos ilgas kasas. „Viskas!?“ - atsistojusi, žiūrėdama jam tiesiai į akis, paklausė ji. „Viskas!“ - atsakė įžūliai šypsodamasis komendantas. Atsistojusi ji išdidžiai išėjo pro duris, o eidama namo visą kelią verkė.

Sunkus gyvenimas lietuvių tremtinių nesugniuždė, nepalaužė, jie niekada neprarado vilties. Pasibaigus karui, jie mažomis grupelėmis pradėjo bėgti į namus. Pirmoji į Lietuvą traukiniu laimingai parvažiavo Julija Spudaitė, tačiau netrukus buvo suimta. Už pabėgimą nuteista 3 m. kalėti, o po to vėl gražinta į tremtį. Vėliau tokia pat lemtis lydėjo ir daug kitų pabėgėlių. Kviklienė ir Morkuvienė su šeimomis 1947 m. be dokumentų pabėgo iš tremties vietos ir per Barnaulą, Maskvą traukiniu atvyko į Kauną. Visa šeima negalėjo būti kartu - teko gyventi atskirai, slapstytis, patirti daug pavojų, tačiau vis tik pavyko išlikti nesugautiems, nesuimtiems. Vėliau, po Stalino mirties, atėjus „politinio atšilimo“ laikotarpiui, visi trys vaikai - Rimantas, Algimantas ir Danguolė, sugebėjo baigti aukštuosius mokslus, tapo puikiausiais specialistais ir visą gyvenimą laikėsi tėvelio priesako - dirbti Tėvynės labui.

Pagal Danguolės Kviklytės-Karkalienės atsiminimus 2017-08-25.

Antroji sovietinė okupacija

1944 m. pradžioje jau akivaizdžiai matėsi vokiečių karinės galios išsekimas -vermachtas, kaip rašė laikraščiai, „lygindamas ir trumpindamas Rytų fronto liniją“, atsitraukinėjo į vakarus. Apie „ofenzyvą“ (puolimą) jau nebuvo kalbama, o propaganda vokiečių viltis skatino „slapto ginklo“ galybe. 1944 m. birželio 6 d. Prancūzijoje, Normandijoje, sėkmingai išsilaipino sąjungininkų kariuomenė, atidarydama antrąjį frontą, kuris realiai jau seniai egzistavo (jūrų mūšiai Atlante, oro mūšiai virš Anglijos, masiniai Vokietijos bombardavimai, karo veiksmai Šiaurės Afrikoje ir Italijoje), tačiau dar nebuvo taip pavojingai priartėjęs prie Vokietijos sienų.

Tačiau ir Rytų fronte vokiečių laukė tik blogos permainos. Vermachto vadovybė tikėjosi rusų kariuomenės puolimo pietų kryptimi, todėl, pridengdama Rumuniją, vienintelę naftos tiekėją, sutelkė ten stiprią armijų grupę „Pietūs“. Armijų grupė „Centras“ buvo susilpninta, nes nesitikėta, jog pelkėtose Baltarusijos vietovėse, kur, atrodytų, neįmanoma panaudoti stambių tankų korpusų, rusai sukoncentruos stiprią smogiamąją grupuotę. Kada vokiečiai pajuto gresiantį puolimą, pakeisti jėgų santykį jau nebebuvo laiko. 1944 m. birželio 22 d. rusai pradėjo puolimą, vadinamą „Bagrationo“ operacija. Rusų tankai tiesiog „traiškė“ vokiečių gynybą, nesustabdomai veržėsi į priekį, palikdami užnugaryje apsuptas stambias vokiečių grupuotes ir „išeidami į plačią operatyvinę erdvę“. Liepos 3 d. jau buvo užimtas Minskas. Sėkmingai vystydami puolimą rusai nesustodami peržengė Lietuvos sieną ir liepos 13 d. užėmė Vilnių. Įvykiai Lietuvoje vystėsi pašėlusiu tempu. Liepos 27 d. buvo užimti Šiauliai, rugpjūčio 1 d. - Kaunas, netrukus rusai pasiekė Rytprūsių sieną. Vokiečiams žūtbūt reikėjo „užkimšti“ fronte atsiradusią didžiulę „Baltijos skylę“. Parėmus sutriuškintą armijų grupę „Centras“ rezervais ir kontratakuojant, ties Šiauliais pavyko fronto liniją laikinai stabilizuoti. Rusai persigrupuodami telkė jėgas ir ruošėsi paskutiniam šuoliui iki Baltijos jūros, siekdami atkirsti nuo Rytprūsių ir apsupti vokiečių armijų grupę „Šiaurė“. Didžioji Lietuvos dalis buvo užimta rusų III Baltarusijos ir I Pabaltijo frontų kariuomenės, neokupuota liko tik Žemaitija.

Artėjant Rytų frontui, lietuviai su baime laukė grįžtančių rusų. Nors vokiečių okupacija irgi buvo nelengva, tačiau niekam neišblėso pirmosios, 1940-41 m. rusų okupacijos žiaurumai: masiniai suėmimai, trėmimai, žudynės, žemės konfiskacijos, didžiulės prievolės, ūkininkų teismai, ūkio suirutė, privedusi prie maisto stygiaus, kolūkių kūrimo baimė. Tačiau žmonės dar nenusiminė - ir pjovė, ir arė laukus, neprarasdami vilties, kad baigsis karas ir Lietuva atgaus laisvę.

Vokiečių okupacinis režimas buvo švelnesnis: išliko lietuvių savivalda, viešoji ir saugumo policija, nesuardytas žemės ūkis, mokslo ir švietimo sistema, niekas nepersekiojo katalikų bažnyčios ir tikinčiųjų. Civilinė okupacinė valdžia kontroliavo generalinius tarėjus, kurie administravo įvairias ūkinio-visuomeninio gyvenimo sritis: vidaus reikalus, mokslą ir švietimą, finansus, susisiekimo sistemą, žemės ūkį ir kt.

Dauguma jų, būdami ištikimi Lietuvai, laviravo tarp Lietuvos ir Vokietijos interesų, stengėsi, kad lietuvių tauta šio geopolitinio sukrėtimo metu kuo mažiau nukentėtų. Vokiečių gestapo (valstybės slaptoji policija) skyriai buvo tik stambiuose miestuose, todėl nebuvo sukurtas totalitarinio sekimo, represijų ir teroro tinklas. Lietuvoje sėkmingai veikė stiprios pogrindinės antinacinio pasipriešinimo organizacijos, Kaune ir Vilniuje pogrindinėse spaustuvėse buvo spausdinama pogrindžio spauda: laikraščiai, atsišaukimai, biuleteniai.

Į Lietuvą įsiveržus Raudonajai armijai, dalis lietuvių, atsimindami 1940-41 m. rusų okupacijos baisumus, skubotai, stichiškai ir neorganizuotai traukėsi į Vokietiją. Kelius užpildė arklinių vežimų kolonos - lietuviai traukėsi į Vokietiją ištisomis šeimomis, su mažais vaikais, kelionei pasiėmę maisto ir būtiniausius daiktus. Daug kas važiavo dviračiais, kiti ėjo pėsčiomis. Per tris mėnesius, kol buvo okupuota Lietuva, iš jos į Vakarus pasitraukė daugybė žmonių - apie 70 tūkstančių lietuvių, beveik visas tarpukario elitas. Tai buvo „tautos žiedas“ - išsilavinę žmonės, inteligentai, užėmę Lietuvoje aukštus postus, žymūs kultūros, mokslo ir švietimo veikėjai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų profesoriai, docentai, valstybės valdininkai, tarnautojai, rašytojai (jų pasitraukė net 70 %), poetai, menininkai, inžinieriai, teisininkai, gydytojai, kunigai (pasitraukė 25 %), studentai, gimnazistai, kariškiai, policininkai, šauliai, ūkininkai ir kt. Visi jie galvojo, kad Tėvynę palieka neilgam, keliems mėnesiams, ilgiausiai -pusmečiui. Po karo įvykus Taikos konferencijai ir išvedus iš Lietuvos rusų okupacinę kariuomenę, visi tikėjosi sugrįžti į namus ir toliau darbuotis savo šalies labui. Tiktai nusileidus „geležinei uždangai“, supratę, kad kelias atgal į Tėvynę atkirstas, nuo 1948 m. pradėjo skirstytis po pasaulį - emigravo į JAV, Kanadą, Australiją, Airiją, Angliją ir kt. Pasitraukdami dauguma jų išgelbėjo savo gyvybes - 1940-41 m. prasidėjęs tautos naikinimas, „raudonasis teroras“, tokiomis pat priemonėmis buvo tęsiamas ir antrosios okupacijos metais.7

Pro Traupio apylinkės kaimus frontas praėjo greitai, be didelių užsitęsusių mūšių. Ties Surdaugių k. vokiečiai buvo išsikasę apkasus, už Nevėžio, ant kalnelio šalia kelio į Mickūniškių k., stovėjo jų pabūklai. Susišaudymas tęsėsi trumpai, kokį pusvalandį. Vokiečiai, nesiveldami į ilgas kautynes, atsitraukė. Vermachtas ištisinės fronto linijos sudaryti jau nebegalėjo, trūko jėgų, gindavo tik svarbesnius strateginius objektus, o rusų veržimuisi pristabdyti naudojo „judrių kovinių grupių“ taktiką. Jos sumaniai rengdavo pasalas, į kurias pakliuvusios keliais žygiuojančios rusų kolonos turėdavo didelių nuostolių. Mackeliškių k. ūkininkui A. Simanoniui vokiečių kareiviai parodė, kuriose vietose užkastos minos, atsitraukdami paleido iš tvarto gyvulius, kad, apšaudant rusų artilerijai ir kilus gaisrui, šie nežūtų liepsnose. Patys, sužinoję, kad ties Surdaugiais atkirstas atsitraukimo kelias, per Pienios užpelkėjusius durpynus klojo šieną ir traukėsi Taujėnų link. Mackeliškių k. rusai į nelaisvę tik paėmė aštuoniolikmetį vokietuką, kurį sušaudė. „Nesnaudė“ ir vietiniai raudonieji diversantai - prie „greitesnės pergalės“ jie prisidėjo nors kelių ir kaimo keliukų kryžkelėse įsmeigdami rusiškas kaimų nuorodas su rodyklėmis.

Priartėjus frontui, vieni gyventojai slėpėsi iškastose slėptuvėse, tačiau dauguma - miškuose, tikėdamiesi, kad per mišką fronto linija neis. Kaip parodė laikas, jų pasirinkimas buvo teisingiausias - jie išsaugojo arklius, kurių neatėmė kareiviai. Dauguma Papartynės k. gyventojų slėpėsi miškuose. Pro juos mišku, stumdami rankomis pabūklus, link Surdaugių k., kur apkasuose pozicijas buvo užėmę vokiečiai, pratraškėjo, praslinko rusų kariuomenės daliniai. Rusų kareivėliai buvo labai išvargę, prastai aprengti, o karininkai juos ragino komandomis: „Pirmyn, pirmyn!“

K. Maneikos prisiminimu, paklausęs, kur išsidėstę vokiečiai, rusų karininkas pasakė: „Rytoj jų ten nebebus!“

Kadžionių šeima, nors ir turėjo išsikasę slėptuvę, nutarė pasitraukti toliau nuo fronto. Pavažiavę kelis kilometrus, prikalbinti ūkininko P. Vitkausko, pasiliko Miškinių k. netoli jo sodybos įrengtoje slėptuvėje. Vokiečiai traukėsi tvarkingai, be panikos, tačiau matėsi, kad jie rusų nesustabdys. Paauglys J. Kadžionis švarkelio kišenėje nešiojosi ne tik gimimo metrikus, bet ir tarp jų įdėtas brolių Alekso ir Karolio su vokiškomis uniformomis nuotraukas. Tikėjosi, kad jas parodžius vokiečiams ir paaiškinus, kad jo vyresnieji broliai irgi kovoja fronte, šie nerekvizuos arklio. Tačiau tai nepagelbėjo. Vienas lenkiškai kalbantis vokiečių kareivis jam paaiškino, kad arklį vis tiek paimtų rusai, todėl jau geriau paims jie, nes jų pusėje kovoja ir broliai.

Vokiečiai apkasų kasimui sugaudė ir išsivarė daug jaunų vyrų, tačiau vėliau beveik visi pabėgo ir grįžo į namus.

Sodyba, kurioje jie apsistojo, atsidūrė „niekieno žemėje“ - vienoj pusėje buvo rusai, kitoje - vokiečiai. Iš po nakties prie tvarto pastebėjo pririštą pabalnotą arklį, o netrukus pro jo duris išlindo užsimiegojęs rusų kareivis. Jis paprašė valgyti. Pasodintas prie stalo valgė godžiai, beveik nekramtydamas - matėsi, kad išbadėjęs. Atsisveikindamas tarė: „Ja vam dam bolšoj podarok“ („Aš jums duosiu didelę dovaną“) - ir išsitraukęs iš kišenės šeimininkui įteikė iš laikraščio iškirptą apglamžytą Stalino portretą. Šeimininkas, tartum ieškodamas „garbingiausios vietos“, portretą pridėdavo prie sienos tai vienoj, tai kitoj vietoj. Vos tik ruskelis išėjo pro duris, jis tą „didelę dovaną“ iškart įmetė į degantį „pečių“.

Dar iš vakaro Piktagalio k. pusėje matėsi gaisrų pašvaistės, tačiau per miškelį nieko nebuvo matyti. Visi susirūpino, ar nesudeginti namai. Rytą svainis (sesers vyras)

J. Jakeliūnas, jo sūnus Levukas ir J. Kadžionis patraukė per fronto liniją į namus. Perėjus Piliakalnio miškelį, prie Mackevičiaus sodybos rusų kareivių buvo sulaikyti. Pakviesti karininkai iš J. Jakeliūno griežtai pareikalavo dokumentų. Netoliese, nugara atsirėmęs į tvarto sieną, sėdėjo paimtas į nelaisvę jaunutis vokiečių kareivis - nuautais batais, be diržo, vilkintis švaria, gražia uniforma. Jis atrodė vienintelis tvarkingas, civilizuotas žmogus tarp jį apstojusių apsmukusių, numintais pusbačiais ir purvinais autais apvyniotomis blauzdomis rusų. J. Kadžionis nejuokais išsigando - švarkelio kišenėje tarp metrikų buvo įdėtos ir pamirštos brolių vokiškomis uniformomis nuotraukos. Laimei, rusai tikrino tik svainio dokumentus, iš jo, kaip paauglio, nereikalavo. Visi trys pasuko tiesiai per vasarojų, per laukus. Ir rusai, ir vokiečiai pradėjo iš pabūklų šaudyti, ore kaukdami švilpė sviediniai, priekyje ir už nugarų griaudėjo sprogimai. Sesers vyras, besikeičiant vienai po kitos Lietuvos okupacijoms, kariuomenėj nebuvo tarnavęs, o tai karo metu yra labai blogai - neturėjo jokio patyrimo, jokio supratimo. J. Kadžionis pievoje rado pamestą „lėkštinį“ kulkosvaidžio diską ir pasikišo jį po pažastimi. Beeidami, jau netoli namų, užkliuvo už nutiestos vielos. Svainis sako: „Žiūrėk, gera viela, tiks avelėms pririšti!“ Patraukė, tačiau ši pasirodė labai ilga, todėl sukibo visi trys ir truktelėjo kartu. Viela nutrūko, tačiau tik tada svainiui toptelėjo mintis, kad tai gali būti „svarbūs kariniai dalykai“. Visi trys negaišdami laiko skubiai patraukė namų link. Ir pačiu laiku - netrukus, jau būdami kieme, pamatė bėgantį rusų kareivį su kuprine, kuris ieškojo telefono linijos gedimo. Nedaug betrūko, kad būtų sugauti kaip vokiečių diversantai, viduryje „baltos dienos“ nutraukę fronto linijos ryšį.

Namų durys ir langai buvo atidaryti, viskas išplėšta, išnešta. Tvartas visiškai tuščias, be gyvulių. Rusai, pasirodo, jau spėjo pasidarbuoti.

Dar esant vokiečiams į Serbentavos k. pas tėvus svetimu baltu arkliu atvažiavo dukra Elena Šeštokienė su šeima. Pasirodo, jos vyrą Antaną ir svainį Praną Vilkončių vokiečiai išsivarė kasti apkasus, jų arklį rekvizavo, vietoj jo palikdami savo - nuvarytą, nutrintais pečiais, nuo sužeidimų randuotą. Šis karo suluošintas naminis gyvulys nebemokėjo elgtis normaliai - su pakinkytu vežimu važiuodavo tiesiai per griovius, krūmus, lipdavo per tvoras.

Vičiūnų k. įvyko nelaimingas atsitikimas - žuvo jauna graži mergina Dailidėnaitė. Vienas išgėręs vokietukas pradėjo prie jos „kabinėtis“, o ši įbėgo į kambarį ir užsirakino. Mergaitiško smalsumo vedama pritūpė pažiūrėti pro rakto skylutę, tačiau vokietis kaip tik tuo metu iššovė į durų spyną, pataikydamas jai tiesiai į galvą.

Rusų bombonešiai bombardavo Traupio mstl. - manė, jog po bažnyčios šventoriaus medžiais paslėpti vokiečių sunkvežimiai. Viena sprogusi bomba skeveldromis apgadino bažnyčios sieną, prie altoriaus esantį vitražinį langą, nuskėlė klebono šulinio rentinio dalį. Kita sprogo netoli pašto, suaižydama medinio namo sieną ir mirtinai sužeisdama keliu ėjusią moterį.

Atėjus rusams Mackeliškių k. pas ūkininką A. Simanonį apsistojo ryšininkų padalinys. Jaunutis rusų leitenantas, valgydamas su šeimyna prie vieno stalo, kalbėjo: „Jūs laimingi, gražiai gyvenate. Tik mes nežinome, kas yra sviestas, sūris, pyragas. Tačiau pamatysit, tuoj ir pas jus bus sukurti kolūkiai, ateis badas ir nepritekliai.“

Prasidėjo rusų kareivių nebaudžiami plėšikavimai: atiminėjo laikrodžius, aulinius batus, reikalavo „samagono“, neprašydami nusikabindavo lašinių paltis, dešras, o bičių avilius tiesiog laikė savo nuosavybe. Patys atvirai pasakojo, kad sočiai prisivalgė tik įžengę į Pabaltijį. Begrįžtančią iš tėvų į Traupį trijų mažamečių vaikų motiną J. K. išprievartavo šeši rusų kareiviai, važiavę vieškeliu su „palutarka“.1

Sugrįžus antrai sovietinei okupacijai, stalininis totalitarinis represinis režimas iškart tiesiog „užgriuvo, prislėgė visu svoriu kaip pilko gelžbetonio masė“: prasidėjo masinės represijos, teroras, suėmimai, visuotinis sekimas ir kontrolė. NKVD ir NKGB organų skyriai buvo ne tik miestuose, bet ir kiekviename valsčiuje. Pogrindžio organizacijos greit patyrė didžiulių nuostolių, o pogrindinės spaudos spausdinimas dėl neįmanomų konspiracijos sąlygų buvo priverstas persikelti iš miestų į miškų bunkerius.

Tą lietuvių tautai svetimų okupacijų pasikeitimą, pasitraukus vokiečiams ir atėjus rusams, kaimo žmonių sveikas protas ir gyvenimo patyrimas vertino labai blaiviai, be jokių iliuzijų ar simpatijų. Papartynės kaime gyvenanti senoji Julijona Patamsienė, išmintinga moteris, pergyvenusi jau du pasaulinius karus, susirinkusiai gausiai šeimynai, „liečiamų“ metų žentams tai apibūdino labai paprastai: „Atminkit, vaikai, -ne dėdė išėjo, ne tetulė parėjo!“

Kaimuose ir valsčiuose valdžią iš karto paėmė kariniai komendantai, o rusų kontržvalgyba „Smerš“ pradėjo gyventojų tardymus, apklausas. Pagal surinktą informaciją suiminėjo Birželio sukilėlius, policininkus, šaulius, lietuviškos administracijos tarnautojus, antinacinio pogrindžio narius, patriotiškai nusiteikusius asmenis - buvo planingai vykdomas Lietuvos valstybės administracinėje, ūkinėje, politinėje, teisėsaugos, saugumo, viešosios tvarkos sistemoje dirbusių žmonių, katalikiškų, visuomeninių ar politinių organizacijų narių, sukarintos patriotinės Šaulių sąjungos narių, žymių meno, švietimo, mokslo atstovų suiminėjimai, tardymai, teismai, išsiunčiant ilgus metus kalėti į Sibiro lagerius (tai dažniausiai prilygo mirties nuosprendžiui). Trumpai tariant, prasidėjo Lietuvos valstybės „žmogiškojo pamato“ -išsilavinusios, aktyviausios, patriotiškai nusiteikusios visuomenės dalies naikinimas.

1944    m. vasarą Traupio mstl. L. Misiukonienės namuose apsistojo komendantas -NKVD karininkas su „žaliakepuriais“ pasieniečiais, turinčiais ir savo transportą -rusišką „palutarką“ (mašiną). Iš tikrųjų taip užmaskuotai veikė rusų kariuomenės kontržvalgyba „Smerš“, vykdanti užnugario teritorijos „valymą“ nuo sovietinei valdžiai priešiškų ir nepatikimų vietinių gyventojų. Juk ne veltui jie apsistojo buvusio sovietų kolaboranto, žuvusio nuo Birželio sukilėlių kulkos bandant pabėgti, namuose. Atsirado ir vietinių išdavikų, skundikų, uoliai talkininkavusių sugrįžusiems okupantams. „Žaliakepurių“ „palutarka“, suiminėdama žmones, išvažinėjo visus apylinkės kaimų keliukus, o suimtuosius sodindavo į šalia komendanto būstinės esantį Misiukonių rūsį. Sargyboje stovėdavo jau ne rusų kareiviai, o ginkluoti vietiniai parsidavėliai, savo krašto žmonių išdavikai „skrebai“. Jie vaikščiodavo grupele, traupiečiai juos tarpusavyje vadino „tie, bet ne anie“. Daug buvusių sukilėlių spėjo pasislėpti, o kiti jau buvo tapę partizanais.

1945    m. vasario mėn. Vilniuje karo tribunolas, vadovaudamasis Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsniu, nuteisė kalėti (su turto konfiskacija) šiuos „kontrrevoliucinės grupės“ narius, Birželio sukilimo dalyvius, siekusius atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę:

1.    Petrą Strolį iš Traupio mstl. - 15 metų kalėti (mirė lageryje).

2.    Petrą Kiaulį iš Traupio mstl. - 20 metų kalėti (nepraėjus nė metams po suėmimo, 1945 m. birželio 15 d., jis mirė nuo bado, nepakeliamo darbo ir išsekimo

Vorkutos lageryje).

3.    Aleksandrą Augustinavičių iš Vičiūnų k. - 10 metų kalėti (mirė lageryje).

4.    Stasį Žibutį iš Vičiūnų k. - 17 metų kalėti (1955 m. išleistas į laisvę).

5.    Julijoną Misevičių iš Žiurlių k. - 17 metų kalėti (mirė lageryje).

6.    Antaną Jablonską iš Žiurlių k. - 15 metų kalėti (mirė lageryje).

7.    Vladą Jurevičių iš Pakalniškių k. - 15 metų kalėti (mirė lageryje).

8.    Aleksandrą Kubilių iš Vičiūnų k. (kaip kaimo seniūną) - 20 metų kalėti (1955 m. išleistas į laisvę).8

1944    m. liepos 27 d. prasidėjo prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją. Lietuvos marionetinė komunistų valdžia užtikrino Staliną, kad frontą papildys 250 tūkstančių lietuvių kareivių, tačiau šie nesiruošė tarnauti okupantams ir būti „patrankų mėsa“ sovietams užkariaujant Europą - paprasti kaimo artojai ėmėsi ginklo, rinkosi į miškus ir pradėjo partizaninę kovą. Didelė dalis vyrų slapstėsi, o miestuose ir valsčiuose kūrėsi antisovietinės pogrindinės organizacijos. Visus juos vienijo nemari laisvės idėja, okupacijai priešinosi absoliuti dauguma Lietuvos žmonių. Tautos pasipriešinimo potencialas lemiamos kovos momentui vokiečių okupacijos metais buvo išsaugotas -tai buvo antinacinio pasipriešinimo organizacijų vykdomos propagandos, agitacijos, nurodymų, kaip lietuviams elgtis „vokietmečiu“, nuopelnas, prie to prisidėjo ir patriotiškai nusiteikusi lietuvių administracija, sabotavusi vokiečių potvarkius ir reikalavimus, sugebėjimas boikotuoti, sužlugdyti mobilizaciją į vokiečių kariuomenę.

1945    m. vasarą, artėjant „Tarybų Lietuvos“ jubiliejui - penkeriems metams, kai 1940 m. liepos 21 d. Lietuvoje sovietinių okupantų ir jų vietinių talkininkų buvo oficialiai paskelbta Tarybų valdžia, marionetinis LKP(b) CK biuras birželio 22 d. nusprendė tai pataikūniškai pažymėti, pasiųsdamas lietuvių tautos vardu J. Stalinui padėkos laišką. Tai būtų buvęs ir kaip neoficialus plebiscitas, parodantis lietuvių tautos pritarimą sovietinei valdžiai ir Nepriklausomybės idėjos atsisakymą. Maskvos valdžia buvo labai suinteresuota tokia akcija, nes 1945 m. liepos 17 d. prasidėjo Potsdamo konferencija, kurioje ji galėjo Vakarų valstybėms parodyti „dokumentus“, įrodančius lietuvių tautos ištikimybę sovietinei valdžiai ir jų vykdomai politikai. Lietuvių tauta tam ryžtingai pasipriešino. Pvz., Rokiškio valsčiuje buvo platinamas vienas iš daugelio tuo metu spausdintų tokio pobūdžio atsišaukimų:

„Lietuviai! Neatiduokite savo parašų rusams, nes po to reiks amžinai būti vergijoje. Dabar Pabaltijo klausimas sprendžiamas tarptautiniame teisme ir šie parašai nuspręs mūsų likimą - arba mes verti laisvės, arba amžinai būsime vergijoje. Nepraraskite drąsos ir nepasirašinėkite, tiktai tada iš tikrųjų greitai būsime laisvi.“10

Tauta parodė savo drąsą, valią, tautinę savigarbą bei orumą, o okupantų ir jiems ištikimų kolaborantų laukė visiška nesėkmė - iš karto prasidėjo šios politinės kampanijos boikotas, peraugęs į masinį pilietinį nepaklusnumą. Žmonės parašų rinkimą visiškai ignoravo, demonstratyviai išeidavo iš susirinkimo salės, atsisakydavo pasirašyti. Tam nepadėjo nei sovietinės valdžios vykdomas teroras, nei psichologinis spaudimas, nei gąsdinimai, nei suėmimai.2

Sovietinė valdžia - komunistų partija (LKP), NKVD ir NKGB struktūros - pradėjo žiaurias represijas prieš partizanus ir jų šeimas. Prasidėjo trėmimai, suėmimai, teroras, liepsnojo sodybos, kurių ugnyje žūdavo ir šeimos su mažais vaikais. 1945 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje nuo mobilizacijos slapstėsi 58 620 vyrų, o karinių-baudžiamų-jų operacijų metu 1944-45 m. buvo nužudyta 5 tūkstančiai beginklių žmonių. Jeigu vokiečių okupacijos metais jaunuoliams bėgant nuo gaudynių į kariuomenę vokiečiai šaudė į orą, tai rusai ir skrebai - į nugaras. 1945 m. pagal LTSR vidaus reikalų liaudies komisaro gen. J. Bartašiūno paskelbtą amnestiją prasidėjo besislapstančių ir partizanų eilėse kovojusių vyrų legalizacija, kuria daugelis pasinaudojo, išlikdami kaip partizanų rezervas ateičiai. Tauta laukė išvadavimo, esant palankiai įvykių eigai ruošėsi sukilti. Tam partizanų apygardų vadai rengė mobilizacinius planus, kaupė ginklų atsargas.

Vyko didžiuliai tarptautiniai pokyčiai, iš esmės pakito Vidurio-Rytų Europos politinis žemėlapis. Jame vėl atsirado Austrija, Lenkija ir Jugoslavija, kurios hitlerinės okupacijos metais kaip valstybės buvo nustojusios egzistuoti. Šiame kare daugiausia teritorinių laimėjimų turėjo Sovietų Sąjunga - ji iš naujo okupavo Lietuvą, Latviją, Estiją, užėmė dalį Rytų Prūsijos, iš Suomijos atėmė Petsamo sritį ir dalį Karelijos sąsmaukos, iš Čekoslovakijos - Užkarpatę, iš Rumunijos - Besarabiją ir dalį Bukovinos. Pagal 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktą, susitarusi su Vokietija, Sovietinė Rusija buvo okupavusi Rytų Lenkiją. 1944 m. šią teritoriją susigrąžino, Lenkijai atlygindama vokiškomis Pomeranijos (Pamario) žemėmis iki pat Oderio ir Neisės upių. Vokietija ir Austrija buvo padalintos į okupacines zonas. Rusai kontroliavo rytines sritis: Saksoniją, Tiuringiją, Brandenburgą ir Meklenburgą. Britai perėmė dalį Reino žemių, Rurą, Žemutinę Saksoniją ir Šiaurės Vokietiją. Amerikiečių ir prancūzų okupacinės zonos buvo Vokietijos pietinėse žemėse. Berlynas irgi buvo padalytas į keturias okupacines zonas. Po Antrojo pasaulinio karo į nacijų interesus, tautų laisvo apsisprendimo teisę nebuvo atsižvelgta - svarbiausias faktorius buvo Rytų-Vakarų politinė-karinė pusiausvyra. Paaiškėjo, kad, nuolaidžiaujant Vakarų valstybėms (ypač JAV prezidentui F. Ruzveltui), Sovietų Sąjunga įgijo lemiamą įtaką visai Rytų Europai. Karas visiškai suardė tradicinę Europos jėgų pusiausvyrą: Didž. Britanija, Prancūzija, Vokietija ir kitos šalys buvo taip karo nualintos ir nusilpusios, kad tapo visiškai priklausomos nuo JAV paramos. Vakarų Europos ir viso pasaulio likimą lėmė susidariusi nauja pusiausvyra tarp dviejų polių, dviejų supervalstybių -Sovietų Sąjungos ir JAV.3 1946 m. kovo 5 d. JAV, Fultone, V. Čerčilis, jau nebebūdamas Didž. Britanijos premjeru, pasakė pranašišką kalbą: „Šešėlis krito ant laukų, kurie dar visai neseniai buvo apšviesti sąjungininkų pergalės. Niekas nežino, ką Sovietų Sąjunga ir jos tarptautinė komunistinė organizacija ketina daryti artimiausiu laiku. Kokios ribos, jei tokios yra, numatytos tolesnei ekspansijai. <...> Nuo Štetino prie Baltijos jūros iki Triesto prie Adrijos ant žemyno nusileido geležinė uždanga. Už šios linijos atsidūrė visi senosios Centrinės Europos lobiai. Varšuva, Berlynas, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas, Sofija - visi šie garsūs miestai ir teritorijos aplink juos yra sovietų veikiami ir vis griežčiau Maskvos kontroliuojami. <...> Daugelyje pasaulio valstybių, esančių toli nuo Rusijos sienų, sukurtos komunistinės „penktosios kolonos“, kurios visiškai paklūsta komunistiniam centrui ir veikia pagal jo nurodymus. <...> Mes negalime pasitikėti nedidele jėgų pusiausvyra, sudarydami prielaidas jėgų išbandymui.“ 4

Ši kalba atskleidė, kokia bedugnė (kuri ir buvo prognozuota) atsivėrė tarp buvusių Antihitlerinės koalicijos narių, kokie baisūs komunistinės imperijos planai, metę iššūkį ir grėsmę visam Vakarų pasauliui. V. Čerčilis numatė „šaltojo karo“ pradžią, Maskvai pavaldžių totalitarinių režimų susikūrimą Rytų ir Centrinėje Europoje (Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Albanijoje, Jugoslavijoje (vėliau ji vykdė savarankišką neprisijungimo politiką). 1946 m. vasarą ir rudenį įvyko Paryžiaus Taikos konferencija, o 1947 m. vasario mėn. buvo pasirašytos taikos sutartys, tačiau Baltijos šalių okupacijos klausimai nebuvo svarstomi.

Komunistiniai laikraščiai ir Lietuvoje rašė, kad V. Čerčilis „vėl žvangina ginklais“, „kursto karą“, o J. Stalinas jį palygino net su A. Hitleriu. Tokia žinia pakėlė lietuvių tautos dvasią, sustiprino laisvės viltį. Ypač džiaugsmingai ją sutiko Lietuvos partizanai. 1947 m. kovo 12 d. buvo paskelbta JAV prezidento H. Trumeno doktrina (sovietų sulaikymo strategija), kuri, politiškai šviečiant tautą, buvo išplatinta ir partizaninėje spaudoje. JAV užsienio politiką nukreipė sovietų imperialistinės ekspansijos sulaikymo kryptimi, įsipareigojo padėti kovojančioms su komunistais demokratinių šalių vyriausybėms, užtikrinti pasaulio stabilumą ir taiką, visoms tautoms grąžinti turėtą suverenitetą. Pirmiausia imtasi karinių-ekonominių priemonių siekiant apsaugoti Turkiją ir Graikiją nuo patekimo į sovietų priklausomybę (įtakos sferą), išsaugoti Vakarų pasaulio valstybes, padėti jų demokratinėms vyriausybėms kovoti su iš Maskvos vadovaujamais vietiniais komunistais. Partizanai spaudoje, tarptautinių įvykių apžvalgose, svarstė: „Bus karas ar ne?“, „Kur jis galėtų prasidėti?“ Atrodė, kad karas prasidės daugelyje frontų, kaip antai: Persijoje, Kinijoje, Turkijoje, Balkanuose ir drauge visuose bolševikų okupuotuose kraštuose.5

1947 m. JAV valstybės sekretorius D. Maršalas pasiūlė ekonominės pagalbos planą Europai atkurti ir sustiprinti. Finansinė ir ekonominė pagalba buvo suteikta 16 valstybių, tai leido atkurti nuniokotą Vakarų Europos valstybių ūkį, sumažinti nedarbą, skurdą, o kartu ir populistinę komunistų įtaką (ypač Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje ir kt.). Daug dėmesio JAV skyrė ir Vakarų Europos valstybių gynybinei galiai sustiprinti. Blogėjant tarptautinei padėčiai ir didėjant naujo karo grėsmei, 1949 m. buvo sukurtas JAV ir Vakarų valstybių NATO karinis blokas. Jo tikslas -bendrai gintis nuo galimo Sovietų Sąjungos puolimo.6

Paskutinė viltinga žinia buvo 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas, kuriame kaip priešininkės dalyvavo JAV ir (netiesiogiai) Sovietų Sąjunga, tačiau tai jau buvo partizaninės kovos „saulėlydžio“ laikotarpis.

Sovietinė totalitarinė diktatūra, nepalyginamai su vokiškąja nacistine, smelkėsi ir stengėsi kontroliuoti visas visuomenės gyvenimo sritis - kultūrą, mokslą, švietimą, dvasinį gyvenimą, persekiojo bažnyčią ir tikinčiuosius. Stengdamasi įvesti visuotinį visuomenės paklusnumą ir kontrolę, ji, visai nesiskaitydama su prievartos mastais, naudojo žiauriausius teroro ir represijų metodus. Mokymo įstaigose atsirado Stalino portretai, komsorgai sekė ir skundė mokytojus ir mokinius, komunistinė-marksistinė ideologija ir pasaulėžiūra tapo oficialia ir privaloma. Mokykla tapo ne tik mokymo įstaiga, bet ir prievartinės komunistinės-ateistinės ideologijos skleidėja jaunajai kartai - savo mokiniams. Lietuviai turėjo prievarta švęsti sovietų revoliucines šventes, dalyvauti komunistus šlovinančiose demonstracijose, garbinti jiems svetimus sovietinius „stabus“, dalyvauti rinkimuose, kuriuose būdavo balsuojama tik už vieną kandidatą. Baisiausia, kad „priviso“ agentų, informatorių, skundikų. 1948-49 m. tarp žmonių jau buvo atsiradęs toks nepasitikėjimas, kad, prie dviejų besišnekančių priėjus trečiajam, tie išsiskirstydavo. Vien už prieš valdžią pasakytą žodį grėsė 10 metų lagerio (kaip antisovietinė propaganda ir agitacija pagal RTFSR BK 58 str. 10 punktą). Buvo nustatytos didžiulės pyliavos, ypač padidintos stambiems ūkininkams („buožėms“). Viskas buvo kitaip nei vokiečių laikais - dabar aruodus išsemdavo iki paskutinio grūdo, nepalikdami net sėjai, nieko nuslėpti buvo nebeįmanoma. Jeigu vokiečių okupacijos metais valsčių administracija, kaimų seniūnai buvo Lietuvos patriotai ir tarnavo savo tautiečiams sabotuodami vokiečių potvarkius, tai antrosios rusų okupacijos metais į valdžią atėjo uoliausi okupantų talkininkai, aršiausi savo tautos priešai - komunistai, skrebai ir tarybiniai aktyvistai. Šie mažaraščiai buvo „akli ir buki“, tačiau ištikimi sovietinės valdžios nurodymų vykdytojai. Žiauriai smurtaudami ir terorizuodami žmones, uždėtas didžiules pyliavas priversdavo atiduoti jėga - kaip šeima turės prasimaitinti, „liaudies valdžios“ tai visiškai nejaudino. Jei nustatytu laiku nesumokėdavo mokesčių ar neatiduodavo valstybei pyliavų, ūkininkus, kaip „sabotažnikus“ (sabotuotojus), be gailesčio sodindavo į kalėjimą, konfiskuodavo turtą, išbuožindavo (atimdavo žemę ir visą turtą, palikdami tik „plikas sienas“).

Tarpukario ir vokiečių okupacijos metais kaime per darbymetį, ypač per šienapjūtę, javapjūtę, visi laukai aidėdavo nuo dainų. Savaitgalio vakarais sklisdavo armonikos garsai, jaunimas linksmindavosi, šokdavo, dainuodavo. Per „vakaruškas“ į trobas susirinkdavo tiek vaikinų ir merginų, kad net suolai lūždavo, o nuo besisukančių šokėjų palubėse geso lempos. Atėjus rusams, kaimas dar buvo nepraradęs vilties, dar dainavo kaip seniau. Žmonės kaip „baubo“ bijojo „kolchozų“, tačiau dar tikėjosi, kad Lietuvoje taip neįvyks, rusai iš Lietuvos pasitrauks. Valdžia visaip išsisukinėjo, melavo, slėpė savo tikruosius tikslus. Tiktai nuo 1947 m., pradėjus ūkininkus „varyti į kolchozus“, atėmus žemę, gyvulius, ūkinį inventorių, nutilo ir dainos. Prievartinis „kolchozo lažas“, visiškas beteisiškumas, jį lydėjęs vargas sukeldavo žmonėms tik liūdesį, varė į neviltį. Buvę ūkininkai širdies skausmą ėmė slopinti „namine arielka“ (degtine), kaimas, kaip niekada anksčiau, pradėjo masiškai gerti.

Prievartinis kolūkių kūrimas buvo vykdomas teroru, represijomis ir masiniais trėmimais. 1949 m. jau buvo kolektyvizuota 62 % ūkių, o 1953 m. kolektyvizacija baigta - žmonės prievarta tapo „sovietiniais baudžiauninkais“ - tikrais skurdžiais, nešiojančiais rusiškas „vatinkas“. Kolūkiečių gyvenimas palengvėjo tik apie 196465 metus, kai žemės ūkis pasiekė 1939 m. Lietuvos prieškarinės produkcijos lygį.

Gyventojų trėmimai - tai totalitarinio komunistinio režimo vykdytos nusikalstamos masinės „etninio valymo“ akcijos, kuriomis buvo siekiama pakeisti okupuoto krašto nacionalinę sudėtį, vietoj ištremtųjų atkeliant kolonistus. Tokiu būdu buvo stengiamasi palaužti tautos pasipriešinimą sovietinei okupacinei valdžiai, palengvinti sovietizavimą, kolektyvizuoti žemės ūkį, vykdyti kolonizavimo, rusinimo ir asimiliacijos politiką. 1940-53 m. sovietų valdžia etniniu pagrindu ištrėmė į Sibirą ir kitas atšiaurias vietoves iki 6 mln. Sovietų Sąjungos gyventojų (estų, latvių, lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, Krymo totorių, Pavolgio vokiečių, čečėnų), iš kurių 1-1,5 mln. kelyje ar tremtyje žuvo.9

Šeštame-septintame dešimtmetyje iš kalėjimų ir tremties sugrįžę lietuviai būdavo nemaloniai nustebinti kai kurių anksčiau patriotiškai nusiteikusių ir patikimų tautiečių pažiūrų pasikeitimo - pasirodo, visuomenėje vyko prisitaikymo prie komunistinio režimo procesas. Totalitarinė diktatūra, kaip jokia kita politinė sistema, iš visuomenės reikalauja besąlygiško paklusnumo, iš pradžių tam pasiekti naudodama prievartą, brutalią jėgą, masinį terorą, represijas. Vėliau į visas visuomenės gyvenimo sritis įsiskverbdavo specialiosios tarnybos - KGB su tankiu agentų ir informatorių tinklu, vykdančios jo kontrolę, apdorodamos visuomenę ideologiškai ir suformuodamos jos nuomonę. Daliai visuomenės atrodė, kad režimas visagalis, nenugalimas, o pasipriešinimas jam - beviltiškas, todėl atsirado jau sąmoningas paklusnumas, prisitaikėliškumas.

Tačiau tai palietė toli gražu ne visus, o tik dalį visuomenės narių. Didžioji tautos dalis išliko ištikima seniems, tarpukario Lietuvoje įskiepytiems idealams, tam idėjinius-dvasinius pamatus klojo ir bažnyčia. Tarybinė ateistinė mokykla stengėsi sunaikinti šeimose per bažnyčią įdiegtą gyvenimo sampratą, krikščioniškas vertybes, vaikus mokė suklastotos Lietuvos istorijos, o pokario laisvės kovas visokiais būdais stengėsi apjuodinti, sumenkinti, iškraipyti jų esmę, kilnius siekius. Blogiausia buvo tai, kad esant visuotinio sekimo ir skundimo visuomenėje atmosferai tėvai savo istorinės atminties neperdavė (dažniausiai bijodami, kad vaikai mokykloje neprasitartų) jaunajai kartai - savo vaikams. Nemaža jų dalis taip ir nesužinojo apie tėvų išgyventas kančias, pažeminimus, apie pokario partizanų kovas, nemirtingą jų pasiaukojimą dėl idėjos, o kai kurie ir visiškai prarado istorinę sąmonę bei tapatybę.

Nors šios kovos be Vakarų demokratinių valstybių pagalbos ir nebuvo galima laimėti, tačiau išliko garbinga jos istorija ir vertingas kovos patyrimas ateičiai. Pradėta kova, įgavusi jau kitokias, taikaus, rafinuoto pasipriešinimo formas, 1990 m. ir atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę.

1 Dėl Raudonosios armijos karių plėšikavimo tarp LSSR vadovybės ir SSRS represinių struktūrų, kariuomenės vadų ir partinių funkcionierių atsirado trintis ir kilo pirmieji nesutarimai. <...> Drg. Sniečkus pasakė, kad jeigu tokie siautėjimai ir plėšikavimai tęsis ir Kaune, tai mūsų simpatijos Raudonajai armijai išnyks <...>. 1945 m. birželio-liepos mėn. iš Rytų Prūsijos į Lietuvą atvykę Pabaltijo karinės apygardos daliniai buvo dislokuoti miestuose ir miesteliuose. Beveik visur daugelis karininkų, seržantų ir eilinių nuolat girtauja, plėšia ir žudo piliečius, apvaginėja ūkius ir butus, siautėja ir masiškai pažeidinėja revoliucinius įstatymus. <...> 1944 m. gruodžio 18 d. LSSR NKVD liaudies komisaras A. Guzevičius, pasibaisėjęs sovietų karių elgesiu, Šilutės komendantūroje <...> pareiškė: „Nemanykite, kad jūs esate Vokietijoje, jūs plėšiate Lietuvą, kiekviename name rodote savo nekultūringumą, sadistai, marodieriai, grobikai! Plėšikus reikia šaudyti arba statyti prie gėdos stulpo.“ (Tininis, Vytautas. Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją. Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 30-31, 11, 183-195).
2
   Tininis, Vytautas. Komunistinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje ir jo nusikaltimai. Vilnius: Margi raštai, 2009, p. 31-32.
3
   Prieiga internete: http://antraspasaulkaras.weebly.com/ii-pasaulinio-karo-pasekm279s.html. 2016-10-17.
4
   Prieiga internete: https://smp2014is.ugdome.lt/mo/10kl/IS_DE_5/3.2.html. 2016-10-17.
5
   Partizanai apie pasaulį, politiką ir save. 1944-56 m. partizanų spaudos publikacijos. Sudarė N. Gaškaitė-Žemaitienė. Vilnius: LGGRTC, 1998, p. 54-55.
6
   Prieiga internete: istorijai.lt/saltojo-karo-pradzia-rytu-ir-vakaru-santykiu-astrejimas/. 2016-10-18.
7
   Prieiga internete: vlbe.org/vlb/istorija/1944-1951/. 2017-01-22.
8
   Remtasi Vito Danio surinkta dokumentine medžiaga.
9
   Prieiga internete: https://lt.wikipedia.org/wiki/Tremtis. 2017-03-04.
10
   Prieiga internete: http://genocid.lt/Leidyba/3/is_archyvu.htm. 2017-11-26.

Partizaninio kelio pasirinkimas

Partizaninei kovai tauta buvo subrendusi, joje dalyvavo arba įvairiais būdais ją rėmė absoliuti dauguma Lietuvos žmonių. Tai lėmė pati lietuvių visuomenės raida, tarpukario laikotarpiu išugdyta tautinė ir valstybinė sąmonė, tvirtas charakteris, įgytas politinis dviejų okupacijų patyrimas ir nenumaldomas troškimas gyventi savo nepriklausomoje valstybėje.

Tarpukario laikotarpis paklojo tvirtus laisvės pamatus, ant kurių buvo statomas valstybės rūmas. Nors okupantai jį ir sugriovė, tačiau laisvės pamato suardyti nepajėgė -jis buvo neapčiuopiamas, idėjinis, dvasinis, pačių žmonių viduje. Nepriklausomybės metai išugdė tautos patriotizmą, bendrumo, vienybės jausmą, subrandino ją laisvei, išmokė vieningai organizuotis, išauklėjo jaunąją kartą siekti laisvės ir teisingumo, suformavo jų pasaulėžiūrą, tvirtas moralines ir dvasines nuostatas, prieš kurias abiejų okupantų vykdoma propaganda buvo bejėgė. Nepriklausoma valstybė žmonėms buvo didžiulė vertybė, jie patys buvo jos kūrėjai ir gynėjai.

Tarpukario metais Lietuvoje buvo daug jaunimo organizacijų - Jaunieji ūkininkai, Ateitininkai, Pavasarininkai, „Jaunoji Lietuva“, Skautų sąjunga, sporto organizacijos ir klubai, daugybė studentų korporacijų. Visos jos, kartu su mokykla ir bažnyčia, ugdė ir mokė ne tik kultūros, švietimo, bet ir bendražmogiškų vertybių - tikėjimo, doros, tiesos, patriotizmo ir ištikimybės savo Tėvynei idealais. Nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo spausdinama daugiau nei 2000 periodinių leidinių,1 kurių populiariausi buvo „Karys“, „Trimitas“, „Žvaigždė“, „Naujoji Romuva“, „Jaunoji karta“, „Ateitis“, „Žvaigždutė“, „Kregždutė“, „Kariūnas“, „Policija“, „Jaunasis ūkininkas“ ir daugelis kitų, skirtų ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui bei vaikams. Ir „grūdas krito į išpurentą dirvą“ - išaugo jaunoji piliečių karta, atsakinga už savo Tėvynės likimą, pasiruošusi be jokio atlygio darbuotis jos labui, išauklėta pasipriešinimo bet kokiai vergijai dvasia. Nors seni tėvai okupacijos metais kartais sakydavo: „Ką jūs, vaikai, prieš vėją nepapūsit!“ - tačiau jaunimas „pūtė ir prieš vėją“, nes kova už laisvę, už Tėvynę buvo laikoma pačia kilniausia ir švenčiausia pareiga. Skaitydami istoriją, klausydamiesi pasakojimų apie drąsius Lietuvos vyrus, jie labai imliai perėmė 1918-20 m. savanorių, šaulių, partizanų, sėkmingai kovojusių Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais bei lenkais 1921-23 m. pasienio neutralioje zonoje, patirtį, tradicijas, pasišventimą. 1941 m. Birželio sukilimo metu, vidinio pareigos jausmo vedami, jie vieningai pakilo į laisvės kovą, patys pajuto tautos vienybės jėgą, saldžią, svaiginančią dvasios galybę. 1944 m. žiemą daug jaunuolių, Tėvynės pašaukti, tapo Vietinės rinktinės kariais, o jau tų pačių metų rudenį daugelis jų be jokių svyravimų ar svarstymų, tiesiog būriais patraukė į miškus, ėmėsi ginklo, tapo partizanais ir pradėjo kovą su iš rytų užplūdusiais okupantais bei jų vietiniais samdiniais. Tai buvo daroma be jokios prievartos, vilionių, pažadų, be jokio atlygio - jie darė tai, ką liepė širdis, diktavo protas, sąžinė, nes ir negalėjo pasielgti kitaip. Juk jie buvo savo valstybės piliečiai, teisėti jos kariai, gynėjai, laisvės kovotojai.

1940 m. Lietuvos valdžia ir kariuomenė, norėdamos apsaugoti žmones nuo aukų, pasidavė „be šūvio“, be jokio pasipriešinimo, tačiau tai lietuvių tautos nuo represijų neišgelbėjo. Sovietiniai okupantai, padedami vietinių kolaborantų (talkininkų), įvykdė daugybę kruvinų nusikaltimų, buvo fiziškai naikinami ištisi visuomenės sluoksniai, suimta, ištremta, nužudyta daug žymių politikų, buvusių ministrų, aukštųjų karininkų, įvairių partijų, organizacijų veikėjų, pramonininkų, verslininkų, tarnautojų, o taip pat paprastų, eilinių, patriotiškai nusiteikusių žmonių. Tai tautos atmintyje išliko kaip „baisus maras“, košmariškas „triumfuojančio blogio“ laikotarpis, todėl brutaliai, tautą naikinančiai sovietinio totalitarinio režimo jėgai ryžosi taikiai nepasiduoti - priešintis visomis išgalėmis, visokiais būdais, mirti, bet priešui nevergauti.

Lietuvą užėmę okupantai uždraudė visas politines, ūkines, katalikiškas ir visuomenines organizacijas bei partijas, prasidėjo kruvinasis „raudonasis teroras“. Sovietiniam totalitarizmui buvo būdinga tiksli, apgalvota, planingai vykdoma represijų sistema - aktyviausios, labiausiai išsilavinusios ir didžiausio pasipriešinimo tikimybę turinčios tautos dalies, kurią vienija valstybės idėja, sunaikinimas. Tam naudojami žiauriausi metodai: brutalūs kankinimai, žudymai, sušaudymai, įkalinimai Sibiro lageriuose ir tremtys, kur žmonių laukdavo badas, šaltis, nepakeliamai sunkus darbas ir mirtis. Į Lietuvą niekas iš jų nebeturėjo sugrįžti. Sunaikinus aktyviausią, energingiausią, labiausiai išsilavinusią, elitinę jos dalį, t.y. visuomenės intelektualinę-organizacinę struktūrą, likusią visuomenės dalį turėjo asimiliuoti, „sumaišyti ir suminkyti kaip molį“, paversti „tarybine liaudimi, pilka žmonių mase“, bejėgiškai pasiduodančia totalitarinio režimo valdymui. Visuomenėje neturėjo likti nė vieno, galinčio drąsiai pareikšti savo nuomonę, nepasiduodančio melo propagandai, prieštaraujančio ar besipriešinančio. Visi tie, kurie galėjo priešintis ir nesiduoti apgaudinėjami, kaip „pavojingas antisovietinis elementas“ turėjo būti sunaikinti, žūti bado mirtimi Sibiro lageriuose ar amžinai likti tremtyje.

Bolševikai su niekuo nesiskaitė - jiems negaliojo jokie žmogiškumo principai, jokios prigimtinės žmogaus teisės, jokios tikėjimo ir moralės normos. Su neapsakomu žiaurumu ir neapykanta jie ardė visą žmonių gyvenimo sanklodą, naikino pagrindinius žmonijos istorijoje susiformavusius visuomenės būties principus, viską be gailesčio, brutaliai, su pasitenkinimu griovė. Kad patrauktų į savo pusę labiausiai atsilikusią, beraštę visuomenės dalį, panaudotų juos savo nusikaltimuose naikinant valstybės struktūras, valdininkus, tarnautojus, politinius veikėjus, inteligentiją, verslininkus, patriotinių organizacijų narius, buvo pasitelktas demagogiškas šūkis: „Kas buvo nieks, tas bus viskuo!“ Taip sargai ar batsiuviai tapo direktoriais, šulniakasiai - apylinkių pirmininkais, tinginiai, veltėdžiai - milicijos viršininkais ir pan. Tokiems buvo suteikta beribė valdžia, besąlyginė viršenybė prieš kitus, kėlusi jiems didžiulį moralinį pasitenkinimą, atsiradusi galimybė nebaudžiamiems vogti, žudyti, kankinti, sovietų okupantams už tai tik pagiriant ir pritariant. Buvo laikoma, kad yra tik „bolševikinė revoliucinė moralė“ ir jokios kitos (t. y. atsisakyta bet kokių krikščionybės suformuotų moralės principų). Buvo totali prievarta, totali viešojo gyvenimo kontrolė, viešas „blogio triumfas“. Žmogus tapo visiškai beteisis, moraliai ir dvasiškai „laužomas“, gniuždomas, tačiau viešai turėjo rodyti naujajai valdžiai pritarimą ir pasitenkinimą -antraip grėsė suėmimai, kankinimų kančios, kalėjimas. Per komunistinę spaudą ir iš tribūnų sklido tik melaginga propaganda, klastinga agitacija ir demagogiški pažadai. Buvo paniekintos visos tautai brangiausios ir švenčiausios vertybės, iš jų tyčiojamasi, žeminama lietuvybė, kalba, kultūra. Uždraustas Himnas, Trispalvė, reikalaujama prievarta garbinti bolševikus, jų vadus, šlovinti komunistinę santvarką „kaip pačią pažangiausią ir demokratiškiausią pasaulyje“.

Jaunimas nesiruošė nuolankiai paklusti Lietuvą užplūdusiems „Rytų barbarams“, juos niekino ir ruošėsi pogrindinei kovai. 1941 m. birželį, prieš pat karo pradžią, įvyko visam civilizuotam Vakarų pasauliui nesuprantami dalykai - prasidėjo masinis, žiauriausiomis priemonėmis ir sąlygomis, su vietinių okupantų talkininkų pagalba vykdomas labiausiai savo kraštui nusipelniusių ir pasišventusių lietuvių su šeimomis trėmimas į Sibirą, patį atokiausią, atšiauriausią ir labiausiai atsilikusį Rusijos kolonizuotą kraštą. Didelę tremtinių dalį sudarė jaunimo gerbiami, turintys didžiulį moralinį autoritetą mokytojai, kultūros, šviesuomenės atstovai, darbu tautos labui pasižymėję politikai, tarnautojai. Trėmė šeimas su mažais vaikais, pasmerkdami juos bado ir šalčio kančioms, mirčiai. Vyrus atskirdavo nuo šeimų ir išsiųsdavo į kalėjimus, kur dauguma žuvo. Tai buvo taip žiauru, brutalu, nežmoniška, kad Lietuvos visuomenę tiesiog sukrėtė. Jei ne veržlus vokiečių kariuomenės puolimas, bolševikų nusikaltimų lietuvių tautai mastai būtų buvę neišmatuojamai didesni.

1941 m. Birželio sukilimo aktyviausi dalyviai irgi buvo jaunimas. Vieni su ginklu kovėsi prieš rusų okupantus, kiti, beginkliai, buvo pagalbininkai - pjovė ir vertė ant kelių medžius, ardė tiltus, geležinkelio bėgius. Tautos vieningumas buvo toks didelis, kad sunku buvo atskirti, kas nepriklausė sukilėliams. Tautą vėl sukrėtė bėgančių iš Lietuvos komunistinių okupantų įvykdyti brutalūs nusikaltimai: Rainių miškelio kankiniai, Pravieniškių kalinių sušaudymas, žiauriai nukankinti Panevėžio gydytojai ir sušaudyti suimtieji, kraupios skerdynės Juodupėje, sadistiškai nukankinti kunigai, lietuvių kalinių masinės žudynės kelyje į Červenę. Išvijus rusus, sukilėlio statusas ir baigėsi - didžiausia jų dalis, įvykdžiusi savo patriotinę pareigą, grįžo prie savo kasdienių darbų, dalis įstojo į pagalbinę policiją, kiti - į lietuvių policijos batalionus, tvirtai tikėdami, kad prasidėjo Lietuvos kariuomenės atkūrimas. Į vokiečių kariuomenę (vermachtą) išėjo tarnauti tik savanoriai, ir tai tik vienu tikslu - kovoti su bolševikais už jų padarytas piktadarybes ir skriaudas Lietuvai, o ne tarnauti Didžiajai Vokietijai.

1944 m., atėjus antrajai rusų okupacijai, buvo paskelbta mobilizacija į Raudonąją armiją ir pradėti nešioti vyrams šaukimai. Niekas „iš meilės“ į rusų3 kariuomenę nėjo -dalis pakluso tik aukodamiesi dėl savo šeimų, gelbėdami jas nuo okupantų represijų, teroro. Visi jautė, kad po 3 metų vokiečių okupacijos atėjo lemiamas kovos už laisvę momentas, todėl dauguma vyrų pasirinko kitą kelią - tapo partizanais, laisvės kovotojais, išėjo į miškus, organizavosi į būrius. Dar kiti pasirinko pasyvaus pasipriešinimo kelią -slapstėsi bunkeriuose, slėptuvėse. Tauta tikėjo, kad Vakarų valstybės, „vakarietiškos kultūros pasaulis“, Lietuvos neužmirš, pateiks rusams ultimatumą „atsitraukti, grįžti prie senų „rubežių“, o jei šie nevykdys Atlanto chartijos įsipareigojimų, „ateis išvaduoti“. Į partizanus patraukė jauni kaimų vyrai, „laukų artojai“ - visi vienas kitą gerai pažinoję, kartu augę, lankę mokyklas, ėję į „gegužines“, tarp jų ir giminaičiai, pusbroliai, broliai. Apie šventą pareigą Tėvynei niekas ir nekalbėjo - paprasčiausiai tai buvo natūraliai, organiškai kilęs pasipriešinimas atėjūnui, pasikėsinusiam į tikėjimą, laisvę ir savą tvarką. Visi jie buvo su savo dorybėmis ir savo silpnybėmis, visi jie buvo paprasti ir tuo pat nepaprasti žmonės. Tai nulėmė jų apsisprendimas - sunkiu Tėvynei laikmečiu gyvenimo kryžkelėje pasukti teisingu, tačiau kraštutinai pavojingu keliu, nepaklusti blogiui, brutalumui, o imti į rankas ginklą ir tapti mirtinais okupacinio sovietinio režimo priešais. Šis apsisprendimas tautos akyse juos padarė didingais, nepaprastais, išdrįsusiais stoti į kovą su galingu ir žiauriu priešu, prieš didžiulę jėgą -valstybę, ką tik nugalėjusią nacistinę Vokietiją. Pakilę į kovą prieš viską niokojančią „bolševikinę pragaro imperijos mašiną“, jie protu savyje sąmoningai nuslopino įgimtą savisaugos instinktą, racionalią išlikimo, išgyvenimo logiką, likdami ištikimi aukščiausiems civilizuotos vakarietiškos visuomenės sukurtiems moraliniams idealams - tiesai, laisvei, dorybei, krikščioniškoms vertybėms.

Kaimo žmonės juos gerbė ir mylėjo, dažnai kaimynai pasigirdami klausdavo: „Ar pas jus neužėjo? O pas mus jau buvo!“ Žmonės save laikė tik laikinai okupuotos Lietuvos piliečiais ir, kelis metus laukę dviejų - rudojo ir raudonojo okupantų kovos atomazgos, pačiu palankiausiu momentu pakilo į laisvės kovą. Į ją aktyviai įsijungė ir kovose užsigrūdinę, turintys didelį kovinį patyrimą buvę lietuvių policijos batalionų kariai, Rytų fronte vermachto daliniuose kovoję savanoriai, Birželio sukilimo dalyviai, šauliai, Lietuvos kariuomenės bei Vietinės rinktinės karininkai, puskarininkiai ir kareiviai, apskričių ir valsčių tarnautojai, mokytojai, studentai, gimnazistai, tačiau absoliučią daugumą sudarė jauni kaimo vyrai, ūkininkai - visi dori, patriotiškai nusiteikę, neabejingi savo Tėvynės likimui žmonės. Tuo metu kaimo bendruomenė sudarė 4/5 Lietuvos gyventojų, o partizaninio kelio pasirinkimui visiškai neturėjo reikšmės jų turtinė padėtis - didžiausią jų dalį kaip tik ir sudarė vidutiniai, mažažemiai, bežemiai ir tik mažiausią dalį - stambesnių ūkininkų sūnūs bei dukterys.2

Tais sunkiais laikais kaimuose jaunimas dainuodavo tik partizaniškas dainas -gražios, melodingos lietuviškos dainos buvo primirštos. J. Kadžionis prisimena, kai per kūlimą į talką susirinkę kaimynai truputį išgėrė ir pradėjo per adventą dainuoti. Vyresnio amžiaus žmonės sako: „Vyrai, kaip gi čia dabar!? Dainuojat per adventą!“ Įsikišo šeimininkė: „Ne ne! Partizaniškos dainos yra šventos, jas galima dainuoti ir per adventą, ir per gavėnią!“ Toks tuo metu buvo žmonių nusistatymas. Kaimas tapo prasidėjusio partizaninio karo tvirtove ir tikėjimo šventove, nedejuodamas nešė sunkiausią pasipriešinimo kovos naštą, meldė Dievo kad „atitolintų Lietuvai neprietelius“ ir buvo ištikimas Tautos laisvės idėjai.

Kada į partizanų gretas stoja vyrai, tai visiškai suprantamas dalykas - juos traukia kariški dalykai - ginklai, uniformos, susišaudymai, kautynės. Ginti Tėvynę yra jų pareiga. Tačiau į partizanų gretas savanoriškai stojo ir merginos, atsižadėdamos savo gyvenimo, savo jaunystės, eidavo per pavojus, per „pačią mirtį“. Tuo metu žodis „partizanas“ turėjo magišką galią, ištraukdavo mylimąjį iš mylimosios glėbio, buvo didžiulis pasišventimas kovoti už laisvę. To niekada nesupras žmogus, šioje kovoje nedalyvavęs ir dėl jos nieko nepaaukojęs. Partizanai nešė didžiulę auką, nes statė į mirtiną pavojų ne tik save, bet ir visos savo šeimos likimą. Kiek daug Lietuvoje yra šeimų, kur žuvusių brolių kaulai ilsisi Lietuvos žemėje, tėvų - Sibire, o į Tėvynę sugrįžusios tik dukros.

Didžiulė varomoji jėga šioje kovoje buvo tikėjimas - kiekvienas partizanas turėjo ar kryželį, ar „rožančių“, ar „medalikėlį“. Visi išėjo iš namų palaiminti, prisaikdinti motinos žodžių: „Vaikeliai, tik nepakelkit rankos prieš nekaltą, nepadarykit savo giminei „sarmatos“ (gėdos)!“ Tuo metu tikėjimas ir malda buvo pagrindinis ginklas prieš iš rytų užplūdusią bedievišką neteisybę, triumfuojantį blogį, žiauriausią okupaciją, teriojančią viską, kas šventa. Buvo visuotinis pasipriešinimas, nuo vaikų iki senelių, vyravo bendrumo, vienybės, pasiaukojimo dvasia. Norint tai įsivaizduoti, tereikia prisiminti 1989-91 m. žmonių dvasinį pakilimą, jų vienybę, drąsą ir susitelkimą Vilniuje prie Parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto. Iš tikro tai buvo tos pačios kovos tęsinys, ta pati dvasia.

Visi gerbė ir rėmė partizanus, ar saugu, ar pavojus visada įspėdavo sutartiniais ženklais. Aldutė Petrikaitė, mergina iš Budrių k., sakė: „Man nesvarbu, ar partizanas gražus, ar jaunas, ar senas. Aš gerbiu jį už idėją!“ M. Aleksiūnas iš Papartynės k. sakydavo: „Kai žinom, kad ateis Ąžuolo vyrai, pabarstom smėliu takelius, ant stalo pamerkiam gėlių puokštę, laukiam kaip didelių svečių!“ M. Levandavičiūtė-Gilvydienė apie A. Jagielos-Ąžuolo būrio partizanus ne kartą sakė: „Geri buvo mūsų vyrai - ramūs, mandagūs!..“

Remtasi J. Kadžionio prisiminimais.

1    Periodinės spaudos raida Lietuvoje. XVI-XX a. pirmoji pusė. Parengta pagal to paties pavadinimo Jono Bulotos straipsnį, išspausdintą knygoje „Žurnalisto žinynas“ (Kaunas: Vilius, 1992, p. 23-38). Prieiga internete: www.Spaudos.lt/Spauda /Periodines_spaudos raida.htm. 2016-09-05.
2
   Bojarskij, Viačeslav. Partizanstvo včera, segodnia, zavtra. Moskva: Granica, 2003, V sk.
3
   Sovietų Sąjungos ir Rusijos, Raudonosios armijos ir rusų kariuomenės pavadinimai naudojami kaip tapatybės, kaip ekvivalentai, pabrėžiant, kad Sovietų Sąjunga tebuvo Rusijos imperijos sovietinis variantas, tik su kitokia politine-propagandine „iškaba“, t. y. vienas ir tas pats. Pokario metu lietuvių tautoje buvo kalbama: rusai, rusų kariuomenė, Rusija, neminint jokio Sovietų Sąjungos vardo (R. P.).

Žaibo būrio partizano Jono Juzėno-Jupiterio pasakojimai

J. Juzėnas gimė Taujėnuose, kunigaikščio Radvilos dvare, kuriame 22 metus kumečiais dirbo jo tėvai. Nuo mažens tarnavo Užulėnyje, Lietuvos prezidento A. Smetonos gimtinėje, todėl sakydavo, kad ne vieną A. Smetonos dovanotą „baronką“ (riestainį) yra vaikystėje suvalgęs. Kadangi buvo bežemiai, anksti išėjo tarnauti pas ūkininkus, o labiausiai įsiminė tarnavimas kunigaikščio Radvilos dvare Taujėnų miestelyje.

1944 m. rudenį, rusams paskelbus mobilizaciją, vyrai pradėjo ginkluotis ir mažomis grupelėmis slapstytis - niekas nesiruošė guldyti savo galvas už stalininės Rusijos interesus. Netrukus įstojo į aviacijos ltn. A. Žilio-Žaibo būrį (Briedžio rinktinė, Vyčio apygarda). Buvo paskirtas skyriaus, kuriam priklausė trylika vyrų, vadu (skyrininku). Išliko daug jo trumpų pasakojimų.

Pirmąją (1944-45 m.) žiemą jų šešių partizanų grupė buvo įsirengusi bunkerį svirne pas vieną ūkininką: bunkerio išorinė siena ribojosi su pastato siena, kur buvo padaryta ventiliacinė anga. Kad svirną padegus galėtų išsigelbėti, žemės ties ventiliacine anga atkasimui turėjo pasiruošę aštriai išgaląstą kastuvėlį. Žiemą sulaukė ir pirmojo apylinkėse vykdyto rusų „siautimo“ - buvo „krečiamos“ ūkininkų sodybos. Apie vidurdienį į vienkiemį sugarmėjo rusų kareiviai, apieškojo visus trobesius, išstukseno grindis, sienas, ilgais geležiniais strypais išbadė tvarto mėšlą, daržinėje - šieno prėslą, šiaudus, ir galiausiai išsinešdino. Nespėjus lengviau atsikvėpti, pamatė nuo kelio į jų vienkiemį įsukantį dar vieną rusų kareivių būrį. Visi vienbalsiai nusprendė antrą kartą savo laimės nebandyti ir, prisidengdami trobesiais, pasileido bėgte užpustytu lauku miško link. Rusai ėmė vytis. Partizanų laimei, keliuku pro šalį rogėmis važiavo pažįstama moteris, netoliese gyvenančio ūkininko žmona. „Tetulyte, lipk iš važio, paskui grąžinsim!“ - sušuko Jonas, ir, palikę ją nustebusią ir nesusigaudančią, kas čia vyksta, paraginę arklį „zovada”(šuoliais) nurūko tolyn. Rusai dar bandė šaudyti, tačiau iš tokio atstumo galėjo pataikyti tik atsitiktinai. Jau sutemus partizanai užvažiavo į A. Gritėno sodybą. Šis pakvietė visus prie stalo, davė ne tik pavalgyti, bet ir pavaišino „naminuke“. Pas jį pabuvę, pailsėję, papasakoję ką tik patirtus nuotykius, partizanai nutarė važiuoti dar toliau, kur atrodė saugiausia - į Papartynę, Troškūnų girios pakraštį. Jonas kelionės metu nuo išgertos „arielkos“ ir patirtos įtampos atsipalaidavęs važyje užmigo ir pametė kepurę. Užvažiavus į Patamsių vienkiemį, pas tėvus po vyro suėmimo su mažais vaikais atsikrausčiusi Julija Kiaulienė padovanojo jam žieminę „gelžkeliečio triausę“.

Kartą būrys „dienavojo“ vadinamojoje Bieliaučynėje - Balelių miško aikštėje esančiame eigulio vienkiemyje. Visi, kaip „silkės statinėje“, buvo sugulę ant grindų. Pasirodo, kažkokiam rusų majorui į galvą šovė mintis „посмотреть, как бандит выглядит!“ („pažiūrėti, kaip banditai atrodo“). Pasiėmęs dvylika kareivių, jis užėjo į vienkiemį. Kareiviai pasiliko laukti kieme, o tas pasuko į trobos vidų. Susidūrimas abiems pusėms buvo labai netikėtas: majorui betraukiant iš dėklo savo „Žvaigždę“ (pistoletą TT ), jam už rankų čiupo Žaibas. Rusas jau buvo pradėjęs lenkti vadą prie žemės, kai prišokęs B. Sauliūnas-Bruno iš parabelio „terkštelėjo“ tam tiesiai į smilkinį -šis iškart išsitiesė ant grindų. Žaibas sukomandavo: „Gult!“ Partizanai iš visų ginklų „kirto“ į kieme stovinčius rusus, tie tuoj puolė slėptis už priedangų ir atsakė stipria ugnimi. Partizanai iššoko per galinius langus ir, prisidengdami bulvių kapčiumi, ėmė trauktis į mišką. Bėgant per atvirą lauką buvo sužeistas ltn. Antanas Danyla-Kirna -jis ėmė svirduliuoti. Du vyrai čiupo jį už pažastų ir pustekine nusitempė į mišką, kur jis netrukus ir mirė. Pamiškėje, prisidengdami pirtimi, žaibiečiai vėl „kirto“ į rusus kulkosvaidžių ugnimi. Žuvo majoras ir šeši rusų kareiviai. Namo sienos, durys nuo kulkosvaidžių ugnies buvo su skylėmis, o staktos tiesiog „nukirstos“. Trobos viduje spintos buvo „skylėtos kaip rėtis“, pro kopūstų kubilo skyles ištekėjo visa „sunka“, sušaudyta kūdikio vygė. Laimei, namiškiai nenukentėjo, nes pasliki gulėjo ant grindų.

Vaikštant naktimis tarp būrių savų atpažinimui buvo naudojama „parolių“ (slaptažodžių) sistema. Kadangi „paroliai“ kasdien buvo keičiami, svarbiausia buvo jų nepamiršti ir greitai atsakyti. Vieną naktį būriui žygiuojant vora vienas paskui kitą, pamiškėje pasigirdo griežtas šūksnis: „Parolė!“ Priekyje ėjusiam Juozui Kirkui-Plienui truputį uždelsus, trenkė šūvis ir kulkos peršauta jo kepurė nuskriejo kaip vėjo nupūsta.

Kartą sugulę miško pakraštyje stebėjo keliuką. Visų nustebimui, pamatė juo ateinančius septynis sovietinius aktyvistus, visą Taujėnų partinį ir sovietinį „aktyvą“. Nebuvo net visada juos lydinčių stribų. Situacija buvo tokia palanki, kad, atrodė, imk juos kad ir plikomis rankomis, tačiau būrio vadas Žaibas vyrus nuramino: „Tegul eina sau sveiki, paskui prasidės prieš gyventojus represijos.“

Pirmais partizanavimo metais būrio vadas J. Baltušnikas-Vienuolis pasikvietė juos į „talką“ - reikėjo pamokyti skrebus, kad nesivalkiotų po kaimus ir neplėšikautų. Gyventojai pranešė, kuriuo keliu tie važiuos. Užėmė patogias pozicijas pasalai ir šiems su „pastotėmis“ privažiavus visai arti, „davė ugnies“. Skrebus tartum vėjas nupūtė nuo vežimų - nepaleidę nė šūvio, apimti baimės, išsilakstė į visas puses, sukrito į raistą, šliaužiojo po balas. Partizanai norėjo juos tik pagąsdinti, todėl šaudė virš galvų.

Pirmais metais Juodgirio-Balelių miškuose veikė apie dvylika partizanų būrių. Būriai tarpusavyje palaikydavo ryšius, aplankydavo vieni kitus, vyko labai aktyvus partizanų grupių judėjimas net ir dienos metu.

Traupio miestelyje, nors jis ir nedidelis, buvo užverbuoti keturi NKVD agentai: trys vyrai ir moteriškė. Vienam už „judošišką“ veiklą buvo prigrasinta, net peršauta koja. Moteriškei perspėdami granata padaužė į smakrą, tačiau iš jų nė vienas nebuvo sunaikintas. Partizanai, juos žinodami, stengdavosi tas vietas aplenkti. Juk ne taip lengva nušauti žmogų, o pavojingiausi yra tie šnipai, kurie dar neatskleisti.

Kartą Žaibo būrys iš miško apšaudė rusų dalinį. Šis atsakė minosvaidžių ugnimi. Vėliau niekada tokio šlykštaus krintančių minų švilpimo, kurios, atsimušusios į medžių kamienus, sproginėjo, skleisdamos į visas puses daugybę skeveldrų, patirti nebeteko. Tačiau visi laimingai, net neįdrėksti, iš apšaudomos zonos išbėgo.

Miškų „šukavimo“ metu rusai kvartalinėse linijose išdėstydavo kulkosvaidžius, todėl ją pereiti būdavo labai pavojinga. Vienas partizanas užsimaskavęs - apsikaišęs kepurę, drabužius žaliomis šakelėmis, užsikišęs jas už perpetinės, atsargiai iškišdavo galvą apsižvalgyti. Pastebėję už kulkosvaidžio sugulusius rusus, partizanai išsirikiuodavo į vieną eilę ir, vadui davus ženklą - mostelėjus ranka, visi kaip vienas keliais šuoliais kvartalinę liniją peršokdavo. Dažniausiai rusai nespėdavo net iššauti ar pradėdavo šaudyti pavėluotai.

Būrio vadas, aviacijos ltn. A. Žilys-Žaibas mūšiuose buvo drąsus, greitos orientacijos, šaltų nervų vadas ir labai taiklus šaulys. Laisvalaikio metu jis su visais elgėsi draugiškai, nuoširdžiai, todėl visi partizanai ir gyventojai labai jį gerbė ir mėgo. Tais laikais jaunimo tarpe buvo paplitusi mada turėti atminimo sąsiuvinius, kuriuose draugai vieni kitiems įrašydavo savo linkėjimus, mintis. Būrio vaikinai 1945 m. vasarą, Antaninių proga, ir A. Žiliui-Žaibui padovanojo tokį atminimo sąsiuvinį, kurio gražiai išpieštame tituliniame lape buvo užrašyta: „Prisiminimui vardo dienoje“. Į jį visi būrio partizanai įrašė savo sveikinimus, palinkėjimus, o Jonas Juzėnas-Jupiteris ta proga sukūrė eiliuotą sveikinimą, pavadindamas jį „D. G. V“ - tai užšifruotai reiškė „Didžiai Gerbiamam Vadui“.

D. G. V.

Atminimui

Praeitį prisiminus gal širdžiai graudu
Kad šį vardadienį švenčiat tarp žalių miškų 
Linkiu stiprybės vargus iškentėt 
Telaimina Dievas Tėvynėj budėt 
Laisvėj gyvenant prisiminti visus 
Kada mus teriojo priešas baisus

1945-VI-12
Jupiteris

1945 m. liepos mėn., rusams atitraukiant dalį kariuomenės iš Vokietijos, Lietuvoje buvo vykdomi masiniai miškų „valymai“. Taujėnų miške susirinko ir susijungė keli partizanų būriai. Rusams „šukuojant“ mišką, buvo ruošiamasi priešą pasitikti sutelkta visų ginklų ugnimi ir, kad neapsuptų, staigiai veržtis į priekį. Rusams besirikiuojant „valymui“, Žaibas pasiėmė su savimi du savanorius kulkosvaidininkus ir nuėjo į miško pakraštį. Jis buvo ginkluotas lietuvišku karišku šautuvu - Nepriklausomybės laikais jie buvo gaminami Linkaičių ginklų ir šaudmenų fabrike. Pastebėjęs operacijai vadovaujantį aukšto rango karininką, gerai prisitaikė ir „taukštelėjo”. Tai labai retas atvejis, tačiau taikliu šūviu jis nukovė ne tik jų vadą, bet kiaurai perėjusi kulka mirtinai sužeidė ir šalia jo stovėjusį kitą karininką, jo pavaldinį (tai matė rusus stebintys partizanų žvalgai). Grįžęs į būrį Žaibas pabučiavo „lietuvišką šautuvėlį“ ir pasakė, kad šis juos išgelbėjo - šiandien rusai pakrikę, miško tikrai „nebešukuos“, bet naktį visi turi išsikelti į kitus miškus. Kaip vėliau ir pasitvirtino, Žaibas iš tikrųjų viena kulka nušovė du - miško „valymui“ sutelktos karinės grupuotės vadą ir jo karininką. Rusai pasimetė ir nuo miško visai atsitraukė.

Iškilus pavojui palikdami stovyklą partizanai paslėpdavo atsarginius ginklus, šaudmenis, maisto atsargas, įvairius karinius reikmenis ir daiktus pasiskirstę „trejetukais“. Trys vyrai eidavo paslėpti sunkųjį kulkosvaidį „Maksim“, kiti trys -šovinių dėžę, kiti trejetai - granatas, atsarginius ginklus, dokumentus, maisto atsargas, kasdienės buities reikmenis ir t. t.

Du Pučinskų sūnūs tarnavo Raguvoje stribais, o motina sekė ir skundė žmones (buvo kalbama, kad tai dėl jos kaltės žuvo Mariukas ir Saulėgrąža), visaip skatino savo vaikų žiaurumą. Pati, pasikėlusi sijoną, šlapindavosi ant žuvusiųjų partizanų kūnų Raguvos miestelio aikštėje. Tokio begėdiško tyčiojimosi partizanai atleisti negalėjo. Važiuojančią pakinkytu vežimu ją patykojo ir nušovė. Arklys su vežime gulinčia nušauta Pučinskiene klaidžiodamas užsukdavo į vienkiemius, tačiau ūkininkai vežimą apgręždavo ir arklį suraginę vydavo kuo toliau nuo namų.

Užsukę pas ūkininkus nakvynės, siekdami nuvyti baimę ir juos pralinksminti, partizanai sudainuodavo dainelę:

Ko taip baisiai nusiminę žiūrite į mus,
Gal dar pirmą kartą matot tokius svečius?
Nebūkit nusiminę, jei aplanko jus miškiniai, -
Jie gerbia Jus.

Šeimininke, čiupki lazdą, tildyki šunis,
Vesk į daržinę ar tvartą ir ten pririšk.
Kad niekas nežinotų ir šunys kad nelotų,
Tada tvarka.

Šeimininke, kelki greitai, langus uždenk,
Nors kaimynai ir neblogi - reikia jų vengt.
O šviesą kai uždegsi, pažinus net nustebsi,
Ir bus ramu.

Gal atrasite kaimynų, gal giminių,
O jei ne - galėsit spręsti iš mūs veidų.
Mes nesame plėšikai, o žmonės katalikai, -
Tokie kaip Jūs.

Ko atėjom, ką sakysim - galit nujaust,
Jei kas prašosi nakvynės - reikia priglaust.
Kur gulti patys rasim, nereikia mums matracų -
Tiktai šiaudų.

Pilnai tikim šeimininkės dosnumu,
Ji papratusi vaišinti svetelius.
Paltelės plaštakinės, dešrelės pusmetrinės -
Mums ir gana.

Juk netankiai atsilanko tokie svečiai,
Tie, kurie atneš jums laisvę savo pečiais.
Tad, mieli šeimininkai, priimkite, kaip tinka, -
Prašome Jus.

1945 m. vasarą Žaibo būrio partizanas Juozas Špokas-Plienas sustabdė keliu važiavusį sunkvežimį ir įsėdo į kabiną. Taujėnų stribų būstinė buvo visai arti kelio esančiame name, skyrė tik šaligatvis. Špokas liepė vairuotojui ties „stribynu“ trumpam stabtelėti. Kaip tyčia prie atviro lango savo automatą valė skrebas, pavarde Karvelis. Pokštelėjo taiklus Špoko pistoleto šūvis ir stribokas negyvas nugriuvo ant grindų. Sunkvežimis „šoktelėjo“ iš vietos ir didindamas greitį nurūko. Miestelio gyventojai, nekęsdami stribų, tuoj sukūrė juos pajuokiančią dainelę:

Skrido Špokas per miestelį
Ir nusinešė Karvelį...

1945 m. vasarą, po abitūros egzaminų, mokytojas Albertas Pukas (vėliau slapyvardžiu Alba) pas partizanus atėjo kartu atsivesdamas visą gimnazistų klasę - apie 30 mokinių. Tačiau Žaibas atsisakė juos priimti - kai kurie dar buvo nepilnamečiai, partizanais tapo tik keli, tarp jų ir K. Timinskas-Maras (Mariukas). Kiti grįžo į namus ar slapstėsi.

Balelių miško pakraštyje augo labai aukšta eglė. Išeinant iš miško, vienas partizanas įlipdavo beveik iki pat jos viršūnės ir su žiūronais išžvalgydavo apylinkes, ar nėra rusų ir stribų.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio vadas Žaibas ir Vytauto apygardos (nuo 1947 m. Algimanto apygardos) Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos vadas Ąžuolas, kurių būrių veikimo teritorijos ribojosi, kas dvi savaitės susitikdavo pasitarti ir pasikeisti jiems žinoma informacija.

Naktimis užėję į ūkininkų vienkiemius, prašydami įleisti vidun, partizanai tyliai piršto krumpliu pabarbendavo į sutartą langą. Su ryšininkais, rėmėjais buvo suderinti ir tik jiems žinomi barbenimo į langą variantai. Pvz., „tris kartus po tris“, „vienas, du, vienas“, „du, vienas, du“ ir pan. Tačiau nakties tyloje stuksenant į stiklą, garsas sklisdavo labai toli ir, neduok Dieve, galėdavo pasiekti kur nors netoliese pasalaujančių rusų kareivių ar skrebų ausis. Todėl partizanai, sutarę su šeimininkais, naudodavo dar vieną garsinį signalą: paseilinę pirštą, juo braukdavo per stiklą, sukeldami į „ūbavimą“ panašų, daug tylesnį, garsą.

Žaibo būrio partizanas K. Timinskas-Mariukas ties Baleliais bandė stabdyti pravažiuojančią mašiną. Šiai pradėjus lėtinti greitį, kabinoje sėdėjęs sovietinis aktyvistas įrėmė pistoletą vairuotojui į pašonę, o tas žegnodamasis nuspaudė „gazą“. Tai matė kėbule stovintys keleiviai, tarp jų buvo ir partizanų ryšininkų. Mariukas į tolstantį sunkvežimį pagąsdindamas paleido tik trumpą „tankiuko“ seriją (rusiškas Degtiariovo tanko kulkosvaidis, „DT“). Kartais, stabdydami sunkvežimius, partizanai persirengdavo rusiškomis uniformomis.

Žaibo būrio partizanas V. Juospaitis-Guga pasižymėjo jam būdingais „šposais“. Kartais jis ateidavo į Traupio miestelio paštą, paskambindavo Raguvos stribams, paklausdavo, „kaip sekasi šuniška tarnyba“, pasijuokdavo iš jų. Kol tie atvažiuodavo į miestelį, Gugos ir pėdos jau būdavo ataušusios. Pasibeldęs naktį į ūkininko duris ir paklaustas, kas ten, atsakydavo: „Atidaryk, laisvė už durų!“

Būrio vadas Žaibas labai puikiai ir išradingai, tiesiog virtuoziškai naudojo partizaninės kovos taktiką. Rusams persekiojant, juos nuvilioti visai į kitą pusę paskirdavo kelių partizanų grupelę, o pats su būriu atsitraukdavo į kitą pusę. Rusams „šukuojant“ mišką, kartais kareiviai miške bijodami sueidavo į grupeles. Pro atsiradusį tarp jų tarpą Žaibas būrį išvesdavo į užnugarį ir tyliai slinkdavo jiems iš paskos. Tačiau vieną kartą nuo rusų „atsipalaiduoti“ niekaip nesisekė, nors vedliu buvo pasiėmę ir eigulį. Jau netoli pamiškės pasirinko patogią poziciją ir išsidėstė mūšiui. Turbūt juos išgelbėjo užėjusi stipri audra - smarkus lietus su perkūnija, nes rusai ant jų ginklų vamzdžių „neužlipo“.

Siaučiant NKVD kariuomenei, partizanai parsivarė laisvai miške bevaikštinėjantį Imbrasą (MGB agentas - vyresnio amžiaus, storas, dramblotas žmogėnas, kilęs kažkur nuo Kavarsko pusės). Būrio vadas A. Juzukėnas-Liūtas, atsisėdęs ant kelmo ir išsitraukęs bloknotą, pradėjo jo tardymą. Šis pademonstravo tokį gudrumą ir apsukrumą, kad iš jo nieko nesužinojo - į planšetę teko įsidėti tuščią bloknotą.

1945 m. vasarą Juodgiryje kartą virš partizanų stovyklos žemai praskrido rusų „kukurūzininkas“ - biplanas PO-2. Keli partizanai miško aikštelėje deginosi saulėje ir net nepasikėlė, sakydami: „Jam gali rodyti nors ir nuogą užpakalį, vis tiek nepamatys!“ Tačiau pasigirdus iš lėktuvo garsiai komandai: „Давай кругом!“ ir lėktuvui pradėjus sukti ratą, visi puolė slėptis po medžiais. Laimei, rusų biplanas neturėjo kulkosvaidžio ir nemėtė mažų bombų, o buvo naudojamas tik žvalgybai.

Žiemą miške, besėdint užpustytame bunkeryje, pradėjo trūkti oro, užgeso žibalinė lempa. Išlindę iš bunkerio ėjo svyruodami, kaip girti, vienas kitą prilaikydami.

Po pusantrų metų partizanavimo J. Juzėnas-Jupiteris legalizavosi („stojo“). MGB nedavė ramybės, tiesiog morališkai terorizavo stengdamiesi palaužti - nuolat gaudavo šaukimus prisistatyti į skyrių. Kiekvieną kartą eidavo pasiruošęs suėmimui, įsidėjęs maisto. Pralaukus visą dieną stačiomis sausakimšame, pilname žmonių, koridoriuje, vakare iš kabineto išėjęs MGB leitenantas sakydavo: „Šiandien laisvas, atvyksi rytoj rytą!“ Galų gale nebeišlaikė nervai ir pasakė: „Kiek aš galiu čia vaikščiot? Arba suimkit, arba paleiskit!“ Nuo to laiko paliko ramybėj.

Netrukus pradėjo dirbti Žiurlių malūne, o apsigyveno Traupyje, mažame namelyje ties kryžkele į Klaibūnus.

Tais laikais kokiai nors „trankiai“ šventei reikėdavo partizanų leidimo. Traupio mokykloje buvo sugalvota kažkokia šventė, tačiau mokytojai laikėsi partizanų įstatymų, nesavivaliavo, bijojo - paprašė J. Juzėno susisiekti su Žaibo būrio partizanais ir gauti jų sutikimą. Leidimas netrukus ir buvo gautas.

Kartą jį aplankė P. Sinkevičius-Ąžuolas su keturiais vyrais. Jonas juos pasodino už stalo, pavaišino „arielka“. Naktį juos išlydėjo. Priekyje keliu ėjo Ąžuolas, iškėlęs kaip kryžių Degteriovo kulkosvaidį, kiti - iš paskos. O kaimynystėje gyveno du NKVD agentai - vienas šalia namo, antras - kitapus kelio. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai!

Iš pradžių net neieškojo žmonos, nes bet kurią dieną galėjo būti suimtas. Tik po Stalino mirties ir 1956 m. prasidėjusio politinio „atšilimo“ patikėjo, kad baisiausio teroro metai jau pergyventi.

Tokie tada buvo neramūs ir nenuspėjami laikai!

Pagal Jono Juzėno-Jupiterio atsiminimus

Partizanas Liudas Sudeikis-Klajūnas

Mackeliškietis Liudas Sudeikis augo mažažemių šeimoje - tėvai teturėjo tik 0,5 ha žemės.1 Abu su broliu Broniumi anksti pradėjo tarnauti pas ūkininkus, išaugdami šaunūs, dori, apylinkėje gerbiami vyrai, kuriais pasiligoję tėvai galėjo didžiuotis. Tačiau broliai buvo tarsi „iš atskirų lentynų“ - Liudas visada guvus, linksmas, energingas, o vyresnysis Bronius rimtas, ramus, gerai viską apgalvojantis, tapęs geru dailide ir statydavęs namus. Abu, dar būdami paaugliai, tapo Šaulių sąjungos nariais. Liudas buvo gražiai nuaugęs, aukštas, stiprus vaikinas. Pasižymėjo šviesia, logiška mąstysena, nieko neįžeidžiančiais juokais, pagarba vyresniam žmogui, todėl buvo mėgiamas ne tik jaunimo, bet ir suaugusių vyrų ar tetulių. 1940 m. anksčiau laiko išėjo savanoriu tarnauti į kariuomenę, o netrukus Lietuvą okupavo rusai. Iš pradžių, vien politinės propagandos tikslais, ji dar buvo pavadinta Liaudies kariuomene, tačiau netrukus performuota į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, įeinantį į Raudonosios armijos Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos sudėtį. Su vidiniu pasibjaurėjimu ir pykčiu Liudas matė, kaip lietuviai savo krašte tampa beteisiais žmonėmis, kaip naikinamas jų pasididžiavimas - Lietuvos kariuomenė. Buvo suiminėjami lietuviai karininkai ir kareiviai, šalinami iš pareigų gerbiami vadai, o vietoje jų skiriami rusai - nekultūringi, grubūs, karinėje srityje nemokšos, nesugebantys net topografiniuose žemėlapiuose susigaudyti. Tuo metu liežuvį turėjai „laikyti už dantų“ - už ištartą tiesos žodį galėjai būti suimtas, patekti į kalėjimą ar Sibiro lagerius. Korpuse jau buvo įvedinėjama rusų kalba, raportuoti privalėjai rusiškai. Tarp kareivių irgi atsirado pavienių skundikų ar komjaunuolių, net vienas kitas parsidavęs karininkas, tačiau labiausiai visi nekentė „politrukų“, tarp kurių buvo daug vietinių žydelių. Šie labai uoliai skųsdavo kareivius, lietuvių karininkus, neklausydavo jų įsakymų. Tarnaujant Vilniuje, prasidėjo karas. Slapta klausydamiesi radijo iš Kauno radiofono sužinojo apie sukilimą ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, girdėjo dažnai kartojamą kreipimąsi į lietuvius: „Broliai lietuviai, padėkite vokiečių kariams!“ Lietuviai kareiviai sukilo, susišaudė su rusais, suėmė „politrukus“, o birželio 24 d. į Vilnių jau įžengė vokiečių kariuomenė. Liudas, kaip ir daug kitų karių bei karininkų, savanoriu įstojo į formuojamą lietuvių policijos batalioną, kuris buvo išsiųstas, jų nuostabai ir nepasitenkinimui, į Baltarusiją -kovoti su raudonaisiais diversantais. Dalyvavo daugelyje kautynių, buvo įgijęs didelį antipartizaninės kovos patyrimą. 1943 m., išleistas atostogų į namus, pasitaręs su vietiniais vyrais, tvirtai apsisprendė mesti karinę tarnybą. Į batalioną sugrįžo tik dėl kovos draugų - mat, kol negrįždavo iš atostogų vieni, tol neišleisdavo aplankyti namiškius kitų karių. Pritaikęs progą, kai buvo pasiųsti į komandiruotę Vilniuje, pabėgo kartu su keliais tarnybos draugais ir grįžo į tėviškę, nusprendęs kovoti tik už Lietuvos laisvę. Gen. P. Plechavičiui pakvietus Lietuvos vyrus „imtis už ginklų“, 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę, kurioje susitiko daug savo buvusių bendražygių, kaip ir jis, pabėgusių iš vermachto dalinių ar policijos batalionų. Kaip rinktinės karys vėl dalyvavo susirėmimuose su stalininiais diversantais. Vadovybei pranešus, kad vokiečiai pradėjo rinktinės likvidavimą ir nuginklavimą, trys kovos draugai, užsimetę ant pečių prancūziškus kulkosvaidžius, pėsti grįžo iki Kavarsko, o iš ten - kiekvienas į savo tėviškę. Iš viso karinėje tarnyboje - Lietuvos kariuomenėje, lietuvių policijos batalione ir Vietinėje rinktinėje - Liudas ištarnavo 4 metus, buvo senas, patyręs kareivis, tikras profesionalas. 1943 m. Troškūnų girioje „įsiveisė“ parašiutais išmesti stalininiai diversantai, prie jų prisiplakė vietiniai komunistėliai. Jie, naudodamiesi, kad nei valsčiuose, nei apskrityse nebuvo jokių karinių pajėgų, pradėjo įžūliai terorizuoti ir apiplėšinėti vietinius gyventojus, o ypač buvusius sukilėlius, patriotiškai nusiteikusius gyventojus, kai kuriuos sumušė, sušaudė. Kaimai pradėjo ginkluotis, naktimis eidavo sargybą. 1944 m. birželio 10 d. raudonieji banditai būriu patraukė Mackeliškių k. link. Juos pastebėjęs, Balys Šiaučiūnas užšoko ant arklio ir atskubėjo pranešti mackeliškiečiams. Šie tuojau čiupo už ginklų ir jų būrys užėmė pozicijas tarp Mackeliškių ir Veršelių kaimų. Nesulaukdami pasirodant, patys nuėjo jų ieškoti. Prie mackeliškiečių prisijungė dar pora Kavarsko policininkų, susidarė jau vienuolikos vyrų būrys, o policijos leitenantas Savukynas ėmėsi vadovauti žygiui. Netrukus surado ir banditų pėdsakus - einant buvo nukrėsta žolės rasa. Ankstų rytmetį pasiekė Papartynę, o pėdsakai nuvedė į Striogų vienkiemį. Jame rado padengtus apšnerkštus stalus su maisto likučiais ir „samagono“ buteliais - dar neseniai vykusio „baliaus“ ženklais. Namuose buvo ir dvi mergos - atvykusi raudonųjų ryšininkė bei su banditais susidėjusi Striogų duktė Felicija. Jas vyrai pasiėmė kaip vedles, tačiau takas per nukrėstą rasą į raudonųjų banditų stovyklą aiškiai vedė Pašilvio link. Kaip vėliau paaiškėjo, artėjant frontui jie buvo labai išdrąsėję ir į stovyklą grįžo dainuodami: „Mūsų taiklūs šautuvėliai kelią jiems parodys!“ Vyrai pirmieji pastebėjo sargyboje stovinčius du raudonuosius diversantus - būrio komisarą K. Štarą ir kulkosvaidininką J. Kepalinską. Tačiau iš jų sargybiniai buvo prasti - dairėsi, bet nieko nematė. Mackeliškiečiai nieko nelaukdami „davė ugnies“ - supoškėjo karabinai, sukaleno Liudo kulkosvaidis ir du raudonieji banditai kaip maišai susmuko ant žemės. Puldami stovyklą dar sužeidė į pilvą diversantą V. Tamašauską (buvusį „Jaunosios Lietuvos“ organizacijos narį, Lietuvos savanorio sūnų). Raudonieji, apimti panikos, išsilakstė po mišką „kaip žydo bitės“. Stovykloje buvo rasta daug iš gyventojų prisiplėštų daiktų, drabužių, batų, kuriuos po mūšio išdalijo savininkams.

Galima pridurti, kad sužeistas V. Tamašauskas vėliau slapstėsi ir gydėsi tų pačių Striogų sodyboje Papartynės k.

Priartėjus frontui, Mackeliškių, Repšėnų, Piktagalio ir kitų kaimų virš dvidešimties ginkluotų vyrų būrys bandė trauktis į Žemaitiją, tačiau keliai jau buvo atkirsti -„projiezda niet!“ 1944 m. birželio 22 d. Troškūnuose jau buvo rusai.

1944    m. rugsėjį namuose pasidarė neįmanoma gyventi nei dieną, nei naktį: „siautė“ rusų kareiviai, juos lydėjo plėšikaudami ir vogdami skrebai. Visi vyrai, nei kviesti, nei šaukti, ėmėsi ginklų ir pasitraukė į miškus. Iš Mackeliškių k. partizanauti išėjo visi kaip vienas 31 vyras - nė vienas nenorėjo tarnauti okupantams. Prie jų prisijungė su Mackeliškių k. besiribojančių mažų kaimelių vyrai - aštuoni iš Veršelių k. ir šeši Maželių kaimo vaikinai. Susikūrusio būrio vadu išrinko Bronių Sudeikį-Čigoną, jo pavaduotoju ir pirmojo skyriaus vadu Liudą Sudeikį-Klajūną, o antrojo skyriaus vadu -Karolį Žemaitį. Broliai ir pusbroliai Simanoniai sudarė atskirą 12 vyrų būrį, kurį vietiniai juokaudami vadindavo „simanonynu“. Kai kurie vyrai konspiracijos tikslais partizanavo toliau nuo namų - Žaibo, Jaguaro, Ąžuolo, Liūto, Patašono būriuose. Netrukus prie Veršelių k. įvyko pirmosios kautynės su rusų pasieniečiais.

Žiemai miške išsikasė 6 x 4 m bunkerį, tačiau jis pasirodė mažokas. Pašilvio miške išsikasė jau 13 x 5 m bunkerį, bet ir tas pasirodė per mažas, nes susirinkdavo šimtas ir daugiau vyrų. Kadangi nuo daugybės ateinančių ir išeinančių partizanų išsimynė takai, tapo nebesaugu, tad visi nutarė skirstytis ir slapstytis mažomis grupelėmis, tarpusavyje palaikydami ryšius.

1945    m. sausio 30 d. Liudas su broliu Broniumi buvo skrebų suimti, tačiau laimingai pabėgo. Pavasarį buvo labai neramu, labai dažnai siautė, padedami vietinių skrebų, rusai. Vieną dieną vijosi net keturis kartus, tekdavo atsišaudant skubiai trauktis, tačiau apsieita be aukų.

1945 m. vasarą dviem savaitėms pateko į rusų kariuomenės apsupimą, iš miško visai negalėjo iškelti kojos. Visuose pamiškių vienkiemiuose buvo matyti sutartiniai perspėjantys apie pavojų ženklai. Nuo bado išgelbėjo piemenukas - paprašytas duonos, jis tėvų į maišą įdėtus duonos kepalus, prisirišęs virvute, kad nepamatytų rusai, per pievą atitempė iki miško.

Vasarą kelis kartus dalyvavo kautynėse su skrebais.

1945    m. gruodžio 31 d. dalyvavo Gribulių miško kautynėse.

1946    m. pavasarį abu broliai nutarė legalizuotis - jiems padėti labai siūlėsi ir padirbtus pasus „sukombinavo“ Vilniuje gyvenantis Broniaus svainis Gaidelis. Liudas aukojosi dėl brolio, nes matė, kad jis visiškai išsekęs, pairusiais nervais ir partizaninio gyvenimo sukrėtimų nebeatlaikys. Paėmus į rankas padirbtus dokumentus nukratė šiurpas, norėjosi mesti juos šalin. Vis tik pagailo brolio - išgirdęs šūvį jis imdavo drebėti, jei taip būtų toliau - išprotėtų. Iš nevilties Liudas pravirko. Sugrįžo į mišką atsisveikinti su draugais, o naktį išėjo į Anykščius. Mieste vaikščiojo stribai, tačiau nė vienas neprisikabino. Traukinys buvo perpildytas, moterys sulipo į vagonus, o vyrai - ant stogų. Sėdėdami ant vagono stogo ir „kiaurai“ peršalę, atvažiavo į Naująją Vilnią. Tačiau Vilniuje giminaičio Gaidelio buvo išduoti, NKVD suimti ir pateko į kalėjimą. Kadangi Lukiškių kalėjimas buvo perpildytas, Liudas pateko į Rasų kalėjimą. Prasidėjo naktiniai tardymai, kankinimai, į kamerą buvo „įmetę“ šnipelį, tačiau nieko svarbaus iš Liudo „neišpešė“. Į jų kamerą buvo pakliuvęs ir vienas augalotas, ilgais, šviesiais plaukais vaikinas - partizanas, buvęs kulkosvaidininkas. Į jo kulkosvaidžio buožę buvo prikalta vokiškų batų vinučių - tiek, kiek buvo nukovęs priešų. Rusai už tai jį labai žiauriai kankino. Buvo akistata ir paskutinis pasimatymas su broliu - vėliau Bronius buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Liudas su kameros draugais ruošėsi pabėgimui - po ilgalaikio naktinio triūso išėmė ir vėl įdėjo grotas, o „šriubų“ (varžtų) skyles laikinai užlipdė duona. Juos, nustebindamas savo jėga, tiesiog „nuogomis rankomis“ atsuko gimnazistas Kazys Šmigelskas, Anykščių gimnazijos pogrindinės organizacijos narys.2 Visi aštuoni kaliniai pabėgo Sekminių naktį, lyjant lietui ir griaudžiant perkūnijai. Liudas net šešias paras keliavo iki savo krašto, naktimis miegodavo miške po galva pasidėjęs batų aulus ir užsiklojęs švarku. Buvo taip nusilpęs, kad neišdrįso, nebeturėjo jėgų perbristi sraunios Šventosios. Į gimtąjį Mackeliškių kaimą nebegrįžo - pradėjo partizanauti Peslių k. apylinkėse, kur turėjo daug giminių, pažįstamų ir patikimų žmonių. Buvo paskirtas Lokio būrio vadu, susidraugavo ir vaikščiojo kartu su Alfonsu Juodžiu-Rickumi.

Kartą 1947 m. vasarą Semėnų troboje susėdus už stalo pietauti šeimininkė tarė: „Kažkoks ubagas ateina tiesiai pas mus.“ Įėjęs žmogus pasiteiravo kažkokios merginos. Liudas tik iš balso atpažino, kad tai Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas. Nustebęs paklausė: „Kas tave taip puikiai aprengė?“ Veidas aprištas skuduru, švarkas - kažkokios šalies buvusi uniforma, kelnės - lopas ant lopo, viena koja su kaliošu, kita - su nagine. Šarūnui nusirengus praustis, Liudas apstulbo - visas jo kūnas buvo žaizdotas, veidas stiklu perpjautas. Nusiprausęs ir pavalgęs, šis papasakojo, į kokią istoriją buvo pakliuvęs.

Pasirodo, Aukštaitijos partizanų apygardų vadai užmezgė ryšius su Vyriausiuoju partizanų štabu Vilniuje. Jo ir Vytauto apygardos vado V. Kaulinio-Miškinio pasiimti automobiliu atvyko štabo ryšių karininkas. Vilniuje papietavo restorane, pavežiojo po miestą, paskui poilsiui prieš svarbų kitos dienos „vyriausybinį posėdį“ atvežė nakvynei į butą. Abu nusirengė, Šarūnas pasidėjo pistoletą ant kėdės, o Miškinis - po pagalve. Užsnūdo „zuikio miegu“. Vidurnaktį atsidarė durys ir į kambarį tyliai įslinkę MGB saugumiečiai puolė ir užgulė, norėdami paimti gyvus. Šarūnas išsisuko ir su visais stiklais iššoko iš antro aukšto pro langą. Miškinis, tvirto sudėjimo vyras, spėjo išsitraukti pistoletą, iš apačios į užgulusius „įvarė“ iš pistoleto po kulką, iššoko pro langą ir pabėgo.

Liudas paklausė: „Kaip jūs nepažinot čekistų? Juk viską buvo galima suprasti iš jų elgesio!“

Šarūnas pasiuntė į apygardos štabą ryšininką perspėti dėl išdavystės ir ryšių nutraukimo, pagyveno pas juos kelias dienas, sustiprėjo ir iškeliavo į savo kraštą. Išvykstant Liudas jam padovanojo pistoletą.3

1948 m. sausio mėn. Liudas Sudeikis-Klajūnas trečią kartą pakliuvo į MGB rankas. Buvo nuteistas 25 m. kalėti ir 5 metus tremties. Iš kalėjimo buvo paleistas 1958 m., sukūrė lietuvišką šeimą, gimė vaikai, tačiau į Lietuvą galėjo sugrįžti tik 1991 metais.

1    Pasinaudota: Laisvės kovų archyvas, LPKTS, 30 t., 2001; Už Lietuvą atidavė viską. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų, p. 168-217 ir Garmutė, Antanina. Motinėle auginai, 1993, Kaunas, p. 216219. Taip pat remtasi J. Kadžionio, J. Barisos, K. Patamsio, V. Simanonytės-Patamsienės prisiminimų fragmentais.
2
   Pasipriešinimo judėjime labai aktyviai dalyvavo ir moksleiviai. 1945 m. gegužės mėn. Anykščių gimnazijoje susikūrė pogrindinė organizacija, palaikiusi ryšius su partizanų būrio vadu Antanu Bagočiūnu-Dūmu, buvusiu šios mokyklos auklėtiniu. Jai vadovavo mokytojas Jonas Rasinskas, o jos nariai buvo gimnazistai Mykolas Sprindys, Kazys Šmigelskas, Apolinaras Kaminskas, Stasys Dundulis, Vytautas Azarinskas, Kazys Giedrys. Buvo spausdinamas ir platinamas mieste bei gimnazijoje laikraštėlis „Partizanų Varpas“, raginantis tautiečius nenusiminti, bet stoti į kovą su okupantais. 1946 m. kovo mėn. organizacijos nariai buvo suimti, tačiau pasipriešinimas gimnazijoje liko nesunaikintas. Dalis mokinių ir toliau palaikė ryšius su partizaniniu judėjimu, o 1949 m. įkurtas slaptas „Vienybės“ būrelis, rengdavęs ir platinęs spaudą. Aktyviausi jo nariai buvo Algimantas Bučys, Rožė Pavidytė, Povilas Gražys, Prima Bučytė, Vlada Valevičiūtė, Janina Repečkaitė, Kęstutis Banionis, buvęs gimnazistas Kazimieras Karvelis. 1950 m. vasario 16-osios išvakarėse mokyklos pogrindininkai trispalvėmis papuošė miesto gatvėse medžius, išplatino atsišaukimus. Po dviejų dienų jaunieji pogrindininkai buvo suimti. (Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj... Sudarytoja Daiva Gadliauskaitė. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, UAB „Petro ofsetas“, 2006, p. 82).
3
   Lietuvos partizaninis judėjimas, sudarytas iš atskirų apygardų,visada siekė sukurti vieningą partizanų vadovybę. MGB, tai žinodama, pati per užverbuotus agentus ėmėsi šios užduoties vykdymo - Centrinės vadovybės kūrimo. Buvo sukurtos visiškai jos kontroliuojamos Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo struktūros Vilniuje. Per šią pseudovadovybę MGB stengėsi sunaikinti lietuvių pasipriešinimo judėjimą „iš viršaus į apačią“ principu. Pagrindinį vaidmenį šiame didelio masto operatyviniame žaidime vaidino MGB agentas J. Markulis-Erelis, jam talkino užverbuoti buvę Lietuvos kariuomenės karininkai A. Kamarauskas-Vytis, L. Šimonėlis-Šilaitis, V. Pečiūra-Griežtas ir kt. MGB agentai įsiskverbdavo į apygardas, rinktines, perimdavo ryšių sistemą, nužudydavo ar slaptai suimdavo ir stengdavosi užverbuoti partizanų vadus, panaudoti juos agentų-smogikų operatyvinėje veikloje. Dėl šios veiklos žuvo daug žymių partizaninio judėjimo vadų, buvo sunaikinta daug apygardų ir rinktinių štabų. Vieni iš labiausiai nukentėjusių šiame MGB „operatyviniame žaidime“ buvo Aukštaitijos partizanai. Kaip parodė partizaninio karo istorija, vis tik autonomiškumas buvo stiprioji partizaninio judėjimo savybė, jo gyvybiškumas ir išlikimo pagrindas. (R. P.)


Rusų dezertyrai

1944 m. liepos mėn. Raudonajai armijai iš Anykščių krašto „išstūmus“ vokiečius, pas pamiškės gyventojus nelauktais, bet labai dažnais „svečiais“ tapo rusų dezertyrai. Jų srautas net frontui pasiekus Nemuną nesumažėjo. Traukė atgal į Rusiją pavieniui ir grupelėmis, dažniausiai ginkluoti, kartais net kartu su karininkais. Kiti eidavo išmėtę ginklus ar iškeitę juos į „samagoną“ ar lašinius. Jie sakydavo: „А за что нам воевать? За колхоз? - Никогда! Вот увидите - наши возьмут Берлин, по приказу Жукова повернут свое оружие обратно и свергнyт большевитскую власть!” („O už ką mums kariauti? Už kolūkius? - Niekada! Pamatysit, mūsiškiai paims Berlyną, Žukovo vadovaujami pasuks savo ginklus atgal ir nuvers bolševikų valdžią!“).

Tokie svečiai dažni buvo ir nuošalioje, miškingoje Papartynėje. Kartą K. Patamsis iš partizanų būrio parėjo į namus ir netikėtai pakliuvo į jų „balių“. Už stalo sėdėjo šeši girti rusų kareiviai - dezertyrai, valgė lašinius, kiaušinienę, gėrė „samagoną“. Vienas jų, pasiėmęs Kazio armoniką, bandė groti rusišką melodiją, kiti, pritardami, vienas per kitą šaukdami, dainavo. Keli iš jų buvo lengvai sužeisti, apsibintavę, savo ginklus netvarkingai sustatę kampuose. Kazys nepastebimai išėjo iš kambario ir nuėjo pranešti partizanams. Pas Ąžuolo vyrus buvo atvykę keli mickūniškiečiai su savo vadu Juliumi Miškiniu - karšto charakterio, ryžtingu, augalotu vyru. Jis pirmas, be kalbų nustūmęs nuo durų senąjį šeimininką Joną Patamsį, įsiveržė į namo vidų, o iš paskos sulėkė likusieji partizanai. Rusai nespėjo net suprasti, kas vyksta, kai buvo nuginkluoti. Moterys iškart susirūpino, ką su jais darys, ar nesušaudys. Partizanai atsakė, kad juos ištardys - jei jie tikrai dezertyrai, paleis, nes tokie jiems nepavojingi. Kareivius partizanai išsivarė į mišką, ištardė, bet vėliau grąžino ginklus ir paleido. Su frontininkais partizanų santykiai buvo visai kitokie - juos laikė bolševikų vykdomo karo „patrankų mėsa“, „pilkomis apkasų žiurkėmis“, kurios be jokio gailesčio buvo siunčiamos į „fronto mėsmalę“. Tai suprato abi pusės ir stengėsi visokiais būdais išvengti tarpusavio kautynių ar susišaudymo.

Remtasi K. Patamsio ir Vito Danio prisiminimais.

P. S. Gandai tarp kareivių apie tai, kad rusų kariuomenė, paėmusi Berlyną, maršalui Žukovui vadovaujant „atsuks savo ginklus“ prieš Stalino režimą, buvo specialiai sukurti ir platinami armijos kontržvalgybos „Smerš“ agentų. Tuo norėta pirmiausia sėkmingai užbaigti karą, o vėliau frontininkus taip „prispausti“, kad jiems tai ir į galvą nebeateitų (R. P.).

Pirmoji užduotis. Beržo būrys. Sąskrydis

Buvo pats 1944 m. vidurvasaris - karštos dienos, trumpos, tvankios naktys, kvepėjo žydinčios alyvos, liepos, soduose noko vaisiai, o keliais tvarkingai, gražiai traukėsi paskutiniai vokiečių daliniai. Netoli, vos už 7 km nuo Utenos, esančiame Trečialaukio kaime susirinko daug jaunų vyrų. Tarp jų buvo Pranas Daunoravičius, Balys Jucius, broliai Pranas, Aleksas ir Domas Jakštoniai, Balys, Vladas ir Mindaugas Barisos. Kai kurie iš jų jau buvo „seni kareiviai“ - tarnavę vermachte, kariavę Rytų fronte, kovoję savisaugos ar Vietinės rinktinės batalionuose, bet dauguma - išvis neragavę kareiviškos duonos, be jokio karinio apmokymo. Kaip ir kaimynystėje gyvenę ūkininkai, visi vakarais susirinkdavo pas seną, patyrusį karį, Lietuvos kariuomenės ats. leitenantą Mykolą Barisą pasiklausyti radijo žinių, išgirsti jo autoritetingą nuomonę. Visi jautė, kad iš rytų atslenka neapsakomai baisi neganda, kiekvienas išgyveno nerimastingą laukimą, visus domino tik viena - ką rusai darys, kas dabar bus?

Vieną rytą keliais ir laukų keliukais „kaip amaras“ pasipylė rusų gurguolės. Vokiečių aviacija pradėjo bombarduot: buvo matyti, kaip liepsnose bei dūmuose paskendo Utena, taip pat Kuktiškių, Tauragnų ir kiti miesteliai. Didesnis mūšis įvyko tik prie Antalieptės. Tuo metu vokiečiams tragiškai stigo karinių pajėgų - atsitraukimą dengti dažnai palikdavo tik mažas, judrias kovines grupes. Vietinių gyventojų pasakojimais, ten irgi kovėsi motociklais atvažiavęs viso labo tik 20-ties vokiečių kareivių būrys. Pirmiausia jie ant kalno ties pienine „faustpatronais“ pamušė rusų sunkųjį tanką „JS“ („Josif Stalin“), kulkosvaidžių ir automatų ugnimi „išguldė“ jam iš paskos puolančius rusų pėstininkus, o paskui dar ir į puolimą pasiųstą automatininkų kuopą. Po mūšio vokiečiai sėdo ant motociklų ir nuvažiavo į Dusetų pusę, kautynių lauke nepalikdami nė vieno sužeisto ar žuvusio kareivio.

Iš Antalieptės dviračiu atvažiavęs pusbrolis Antanas Jakavonis susirinkusių vyrų būriui papasakojo, kad jų rugių lauke guli daugybė nukautų rusų kareivių, o visas laukas ir pakrūmės pilnos išmėtytų ginklų, granatų, šovinių. Pasigyrė, kad jis pats į namus jau parsinešė visą „ginklų arsenalą“. Vyrus ši žinia labai sudomino ir pradžiugino, visi pradėjo kurt planus, kaip visa tai parsigabent. Tėvas, senas kareivis, tuoj surado išeitį - patarė vežime įrengti dvigubą dugną. Šie tuoj su entuziazmu kibo į darbą ir vakare viskas jau buvo padaryta. Pasitarę su tėvu, visi nusprendė, kad saugiausia bus važiuoti abiems paaugliams - penkiolikmečiui Juozui Barisai ir metais vyresniam Antanui Jakavoniui. Visi Juozu pasitikėjo dar ir todėl, kad žinojo, jog jis, kaip ir kiti Utenos gimnazistai, 1942-43 m. fizinį lavinimą dėsčiusio Lietuvos kariuomenės atsargos karininko Smailio buvo išmokytas, kaip elgtis su įvairių sistemų ginklais, granatomis, minomis. Ankstų rytą vyrai pakinkė nesibaidantį rambų arklį, į vežimą dėl maskuotės įdėjo kelis maišus avižų, o ant viršaus užkėlė Antano dviratį. Tingaus arklio negąsdino nei šūksmai, nei raginimai, nei botagas - visą kelią vienodai tingiai klapsėjo kanopomis, kad, atrodė, vežimas beveik stovi vietoje. Nesibaidė jis nei tankų, nei mašinų, nei vilkikais tempiamų pabūklų, nes, matyt, ir tingėjo baidytis. Iki Antalieptės buvo virš 30 km, tad popiet jų vežimas galų gale įriedėjo į Jakavonių vienkiemį.

Teta Teklė papasakojo, kad netoli esančiuose laukuose beveik savaitę gulėjo virš šimto nušautų rusų kareivių, priverstų kaip „rugių kūlių“. Kaitinant saulei nuo jų irstančių kūnų sklido baisiausia smarvė. Rusų suvarytos ūkininkų pastotės dvi dienas rinko ir vežė į Antalieptės miestelį žuvusius kareivius laidoti. Dalį ginklų susirinko patys rusai, tačiau daugybė jų dar liko išmėtyta palaukėse ir krūmuose. Abu paaugliai negaišdami laiko išėjo ieškoti trofėjų. Laukuose dar tebetvyrojo salstelėjęs gendančių lavonų kvapas. Apėję laukus, palaukes, išlandžioję krūmus, rado daug rusiškų karabinų, diskinių automatų PPŠ, rusiškų „rupūžinių“ ir „cilindrinių“ granatų, penkias vokiškas prieštankines minas, tris šovinių dėžes. Tarp krūmų užtiko ir irstantį, baisiai dvokiantį rusų kareivio lavoną, šalia jo gulėjo automatas PPŠ, kurį jie pasiėmė. Abu paaugliai buvo įlipę net į pamuštą tanką, tikėdamiesi išmontuoti kulkosvaidį, tačiau šis nuo ugnies buvo apanglėjęs, šaudymui visai nebetinkamas. Vakare, viską susirinkę ir susinešę, pradėjo krauti į vežimo dugną. Ginklams vietos užteko, tačiau netilpo prieštankinės minos - kliudė jų sprogdikliai. Teko juos išsukti, suvynioti ir sudėti atskirai. Nebetilpo ir šovinių dėžės. Po ilgų svarstymų nusprendė vežant nerizikuoti: šovinius supylė į maišus, sumaišė su avižomis ir į vežimą sukrovė taip, kad neliktų vietos jokiam pašaliniam keleiviui.

Kitą rytą pavalgęs pusryčius, visos šeimos palydėtas ir tetos peržegnotas, Juozas leidosi į pavojų kupiną kelionę namo. Iki Daugailių k. kelias buvo beveik tuščias, bet įvažiavus į Zarasų-Utenos plentą, vaizdas iškart pasikeitė - keliu vyko intensyvus kariuomenės judėjimas. Garsiai burzgė tempdami pabūklus vilkikai, žlegsėjo tankai, lėkė pro šalį keldami dulkes „tirštai“ rusų kareivių prisėdę amerikietiški sunkvežimiai „Studebaker“, rusiškos „pusantratonės“, pakele lėtai slinko arklinių vežimų gurguolės. Kai kurios mašinos sustodavo pakelėse, apie jas vaikščiodavo dulkėtom uniformom rusų kareiviai. Pro juos Juozas stengėsi pravažiuoti kaip galima greičiau, net rambus arklys, artėjant namų link, darėsi vis „bistresnis ir bistresnis“. Galų gale „jaunasis kurmanas“ taip išdrąsėjo, kad pasuko ne aplinkkeliu, kaip buvo prisakyta, bet tiesiai per Utenos centrą. Važiuojant per miestą jau buvo šiek tiek neramu, nes aplink visur zujo, šmirinėjo rusų kareiviai, bet, ačiū Dievui, niekas nesustabdė ir nieko neklausinėjo. Visai nurimo tik pasukęs į Kuktiškių kelią, o pamatęs gimtuosius namus, jautėsi kaip didvyris, sėkmingai įvykdęs savo pirmąją užduotį. Namuose laukę vyrai jau buvo sunerimę, bet visi labai džiaugėsi atgabentu „kariniu kroviniu“, gyrė paauglių išradingumą. Pabarė Juozą tik už tai, kad be reikalo rizikavo važiuodamas per miestą.

Atvežtų ginklų pakako apsiginkluoti visiems besikuriančio partizanų būrio vyrams, kurio vadu tapo Juozo vyresnysis brolis Balys Barisa-Beržas. Būrys tapo pavaldus LLA vadovybei, o pagal to meto tradicijas buvo vadinamas vado slapyvardžiu -Beržo būriu. Atvykus rinktinės vadui J. Kauliniui-Miškiniui, vyrai davė priesaiką ir tapo tikrais partizanais, o jų seserys - ryšininkėmis. Jos platindavo partizanų spaudą, atsišaukimus, palaikydavo ryšius tarp apylinkėse veikiančių būrių ir su rinktinės vadovybe.

1945 m. pavasarį, jau žaliuojant laukams, jų sodyboje Trečialaukio kaime įvyko partizanų sąskrydis. Į jį susirinko besiribojančiose teritorijose veikiantys skirtingų organizacinių struktūrų - LLA ir LPS (Lietuvos partizanų sąjunga, susikūrusi iš Lietuvių fronto karinės Kęstučio organizacijos - vadinamųjų „Kęstutėnų“) partizanai. Vieni atžygiavo pėsti, kiti atvyko vežimais, dar kiti atjojo raiti - dauboje prie upelio ganėsi didelis pulkas arklių. Susirinko apie 100 gerai ginkluotų partizanų, dauguma apsirengę gražiomis lietuviškomis uniformomis. Didžioji atvykusiųjų dalis apsistojo klojime, nes troboje jau nebetilpo. Aplinkinių vienkiemių merginos surinko ir prinešė maisto, virė pusryčius, pietus, vakarienę. Eiliniai partizanai ėjo sargybą, buvo išstatyti kulkosvaidžiai, o LLA ir LPS vadai posėdžiavo dvi dienas ir vieną naktį. Tarėsi, svarstė, ginčijosi, kas šiame krašte turi vadovauti partizaniniam judėjimui, kieno slaptažodžiais („parolėm“) vadovautis, kieno vadovybei turi priklausyti partizanų būriai. Tuo metu bendros vadovybės klausimas taip ir liko neišspręstas - tik 1946 m. LPS partizanų Gedimino rinktinė prisijungė prie LLA.

Po sąskrydžio Beržo būrio būstinė persikėlė į ant Viešės upelio šlaito stovinčią pirtį, kurią dengė aplink augantys krūmai. Po pirtimi buvo įrengtas didelis bunkeris su atsarginiu apie 15 m ilgio požeminiu išėjimu į pašlaitę. Bunkerio viduje buvo patalpinta radijo aparatūra, rašomoji mašinėlė ir kt. daiktai, spausdinama pogrindžio spauda. Pirties pastogėje įrengtas stebėjimo punktas (sekykla) ir miegamasis. Giliau pašlaitėje padaryta užmaskuota virtuvė, stalas, suolai, slėptuvė indams ir maisto produktams. Čia nuolat laikydavosi apie 20-30 partizanų, ginkluotų automatais, šautuvais, granatomis, turėjo du lengvuosius kulkosvaidžius. Apylinkėse dažnai siautė rusai su savo talkininkais skrebais, krėsdami vienkiemius, terorizuodami partizanų šeimas, tačiau apie pavojų visada pranešdavo ryšininkai arba partizanų sargybiniai.

Barisa, Juozas. Gyvenome vien tik viltimi. Kaunas: LPKTS, 1998, p. 22-25. Papildyta gyvais Juozo Barisos-Vytenio prisiminimais 2017-04-15-16.

Apie rusų štabą

Iš pradžių rusų kareiviai, kurių dauguma buvo frontininkai, elgėsi padoriai -patys paprašydavo duonos, pieno, lašinių. Vėliau jų apetitas nepaliaujamai augo -viename kaime daiktą pavogdavo, kitame parduodavo, už butelį „samagono“ galėjai nusipirkti ir arklį, ir trofėjinį vokišką automatą. Rusų kareivis gėrė „viską, kas dega“, net denatūruotą spiritą, ir ne iš „čerkučių“ (taurelių), o stiklinėmis. Tai lietuviams sukeldavo didžiulę nuostabą, nes tarpukario Lietuvoje „pijokystė“ buvo didelėje nepagarboje. Tais laikais trys „subrendę, po kariuomenės“ kaimo vyrai per vakarą bešnekėdami išgerdavo mažą, 0,25 litro, degtinės buteliuką, vadinamą „žulikiuku“, ir jau užtekdavo, būdavo linksmi. Todėl daugelis sakydavo: „Tfu, kokią čia kultūrą jie mums atnešė?“

Atėjus rusams, po kelių dienų jų namo antrajame gale (seklyčioje, dar kitaip „stancijoje“) apsistojo karinis štabas - generolas su karininkais. Jie labai domėjosi Lietuvos žmonių gyvenimu, vis klausinėjo, kodėl lietuviai tokie priešiški rusams. Tėvai įrodinėjo, kad lietuviai priešiški ir vokiečiams - juk nėjo tarnauti į jų kariuomenę. Mama jiems papasakojo apie 1941 m. birželio trėmimus, paklausė, kodėl vežė mažus vaikus, senelius, kodėl šaudė lietuvius Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse. Juozui liepė atnešti ir parodyti 1942 m. išleistą „Lietuvos archyvą“ su žudynių fotografijomis. Jauni karininkai susidomėję klausė, vartė knygą, o generolas žiūrėjo žiūrėjo ir tarė: „Tai - provokacija! Ne už tai lietuviai 41-ais metais šaudė į rusus!“

Kitą naktį štabas tyliai dingo - net šuo nesulojo. Atsikėlę rado apiplėštą sodybą -dingo paukščiai, trys avys ir, kas svarbiausia, visi penki arkliai - keturi darbiniai ir gražus, iš Vokietijos parvežtas veislinis eržilas, brolio Mindaugo numylėtinis. Jis buvo pririštas prieklėtyje, prie jo ne kiekvienas ir prieiti galėdavo, bet broliai, miegoję klėtyje, nieko net negirdėjo. Mindaugas sėdęs ant dviračio bandė ieškoti, vytis, bet, turbūt, gerai kad ir nerado - rusai būtų jį tikrai nušovę.

Visi aviliai buvo užpilti vandeniu ir išplėšti, įpykintos bitės gėlė visiems, neleido net išeiti į kiemą.

Blogiausia, kad ūkis liko be arklių - jau visai čia pat buvo javapjūtė, o po jos -žiemkenčių sėja. Tėvas specialiai raugė ir varė „samagoną“, kad įsigytų juos iš kareivių. Netrukus įvyko ir mainai - už kelis butelius „naminės“ rusai atvedė du nuvarytus, kruvinai nutrintais pečiais arklius.

Tokie apiplėšimai, vagystės palietė ne vien tik jų šeimą - kitur rusai sugalvodavo visokiausių gudrybių, apgavysčių, buvo tikri „vagys-specialistai“. Pvz., šeimynai, vaidindami „geradarius“, išduodavo „didžiulę karinę paslaptį, kad netrukus prasidės didelis mūšis, artilerijos apšaudymas, artėja vokiečių tankai“, tad šiems geriau laikinai pasitraukti toliau nuo namų į saugią vietą, „pralaukti“ pavojų. Šeimininkams sugrįžus, namai jau būdavo išplėšti, „išdraskyti“, išvogti. Negelbėdavo net ir tai, jei maisto atsargos ar turtas būdavo užkasti į žemę. Tokias slėptuves surasdavo ilgais virbais badydami žemę - mat šviežiai sukastas gruntas būdavo daug minkštesnis.

Taip prasidėjo gyvenimas sugrįžus rusų okupacijai. Tačiau tai buvo tik pradžia, „žali lapeliai“, o karčios uogelės dar laukė ateityje.

Barisa, Juozas. Gyvenome vien tik viltimi. Kaunas: LPKTS, 1998, p. 21. Papildyta gyvais Juozo Barisos-Vytenio prisiminimais 2017-04-25.

Veršelių kautynės

Manoma, kad Veršelių kautynės turėjo tam tikrą priešistoriją. B. Sudeikio-Čigono būrio vyrams trūko ginkluotės - kai kurie turėjo tik trumpuosius ginklus, kiti išvis buvo beginkliai. Kažkuris iš vietinių gyventojų turėjo nuvykti į Kavarską pranešti stribams, kad prie Veršelių kaimo, pamiškėje, žmogus varo „samagoną“. Skrebai, turėdami puikią galimybę už dyką „praplauti išdžiūvusias gerkles“, tuoj pat būtų atlėkę jo „konfiskuoti“. Jie nebuvo laikomi rimtais priešininkais, tikėtasi juos sutriuškinti, o paimtais trofėjais apginkluoti būrio vyrus. 1944 m. rugsėjo 14 d. partizanų būrys (virš dvidešimt vyrų) susirinko krūmokšniais ir jaunais juodalksniais apaugusioje laukymėje, esančioje tarp Dabužių miško ir Veršelių kaimo. Joje stovėjo trys vienkiemiai, tarp krūmų buvo ir ariamos žemės plotai, ir gyvulių ganymui bei šienavimui naudojamos pievos. Maždaug už puskilometrio nuo miško, pakrūmėj, buvo didžiulė, aukštesnė už žmogaus ūgį, ilgų rąstų rietuvė - žiemą nupjauti, išvilkti į lauką ir sukrauti į didžiulę krūvą sienojai, skirti namo statybai. Partizanai, susėdę už medžių rietuvės, su žiūronais žvalgė Veršelių ir Mackeliškių kaimų apylinkes, už kokių 80 metrų praeinantį vieškelį, laukdami pasirodant priešo. Tačiau viskas įvyko ne pagal planą.

Po pietų netikėtai iš miško pusės išėjo pasieniečių, vadinamų „žaliakepuriais“, būrys ir, dengiamas krūmų, iš kitos pusės nepastebimai priėjo iki pat sukrautų rąstų krūvos. Toks artimas susidūrimas ir vieniems, ir kitiems buvo labai netikėtas. Abi pusės iškart atidengė ugnį, kaip priedanga pasinaudodamos sukrautų sienojų rietuve. Dalis partizanų, tarp jų ir beginkliai, padarę didelį lanką per krūmus spėjo pasitraukti į mišką, nors kelis vyrus, tarp jų ir būrio vadą B. Sudeikį-Čigoną, rusai lengvai sužeidė. Prie sienojų krūvos ir netoli jos užėmę bent kiek patogesnes pozicijas liko tie, kurie pirmieji atidengė ugnį ir kuriuos „prispaudė“ prie žemės priešo ugnis. Pasigirdo rusiškos komandos: „Padjom, ura!“ Virš partizanų galvų pradėjo „lyti kulkomis“, tačiau šiems atsakius ugnimi, rusai pritilo. Praėjus kiek laiko vėl ėmė pulti. Tokie dažni susišaudymai rusams bandant pereiti į puolimą su trumpomis pertraukomis tęsėsi ilgą laiką, užkaito Liudo kulkosvaidis. Jis su savo „prancūziuku“ atsigulė tarp rietuvės rąstų laibgalių, o keli rusai buvo pasislėpę už drūtgalių. Staiga Liudas pastebėjo pro sienojus iškištą „žaliakepurio“ galvą - trumpai sukaleno jo „prancūziukas“ ir rusas sukniubo. Pasieniečiai pradėjo mėtyti granatas: viena nukrito pusantro metro prieš Liudą, nukirsdama alksniuką, kita sprogo šone, apdrabstydama žemėmis ir skeveldromis sužeisdama koją. Labai drąsiai kovėsi Petras Tratulis, rusus apmėtydamas granatomis ir šaudydamas iš vokiško karabino. Vieną rusų mestą granatą partizanai pačiupę suspėjo nusviesti atgal - ji sprogo ant rąstų, pažerdama skeveldras. Už kelių metrų gulintis Juozas Šileika perdavė Liudui „rupūžinę“ granatą -šis, ištraukęs žiedą, metė ją per rąstų rietuvę, „nutildydamas“ rusų kulkosvaidininką. Pasigirdo rusiška komanda: „Vperiod!“, tačiau jau pirmas išlindęs „žaliakepuris“ krito „pavaišintas“ „kulipka“ (kulka). Dešiniau Liudo gulintis Donatas Simanonis sušuko: „Liudai, užpakalyje rusai!“ Virš galvų švilpė kulkos, pasikelt negalima - iškart „nuskins“. Liudas nesikeldamas vertėsi ant nugaros, apsukdamas ir kulkosvaidį. Už 50 metrų pamatė du sugulusius rusų kareivius, šaudančius į šliaužiančio partizano kojas, o „žaliakepuris“ leitenantas jiems šaukia: „Živoj bratj, živoj!“ Liudas „purptelėjo“ „prancūziuko“ seriją, leitenanto galvos kiaušas kartu su kepure nuriedėjo į šalį, o ištiesta su pistoletu ranka nusviro ant žemės. Kitus du bandžiusius apsupti „žaliakepurius“ irgi „nuskynė“ keliom taikliom serijom. Rusams apeiti iš užnugario nepavyko. Juozas Šileika perspėjo: „Liudai, tik nekelk galvos!“ Įtemptos artimos kautynės tęsėsi jau daugiau nei tris valandas, tačiau rusai jokios persvaros nepasiekė - partizanai sėkmingai gynėsi, neleisdami savęs apsupti, o tuos, kurie bandė pulti, nukaudami. Nuo miško pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas, tačiau apšaudoma buvo „aklai“, per krūmus. Partizanai pagalvojo, kad iš Kavarsko rusams atėjo pastiprinimas, kuris jiems nieko gero, išskyrus mirtį, nežadėjo. Draugai - Petras Brigackas-Atila, Juozas Šileika, Donatas Simanonis - pradėjo karščiuotis, šaukė, kad reikia trauktis, nes čia juos išmuš. Liudas atsakė: „Reikia laukti vakaro, saulė jau visai žemai. Aš sužeistas, kulkosvaidžio nepanešiu!“ Vos saulei nusileidus, Donatas Simanonis paėmė jo kulkosvaidį, Liudui atidavė savo šautuvą. Pagal komandą vyrai su perbėgimais ėmė trauktis - bėgo lygiu lauku krisdami, keldamiesi, šokinėdami į šonus. Vieškelis tebuvo vos už 80 m, o jo pakraščiu ėjo išganingasis pakelės griovys, kuriame galėjo rasti priedangą bei saugiai nušliaužti iki miško. Tačiau buvo paskubėta, reikėjo sulaukti tamsos. Nors pagrindinės pasieniečių pajėgos jau buvo atsitraukusios, tačiau likę netoli rietuvės esančiuose krūmuose rusai pradėjo šaudyti lauku besitraukiantiems partizanams į nugaras. Kulkos švilpė apie galvas, Liudui peršovė kepurę. Bebėgant išgirdo Donatą Simanonį sakant: „Mane sužeidė į vidurius!“ Pasiekęs vieškelį, Liudas krito į griovį, o Juozas Šileika nebespėjo - krito ant kelio, iš burnos pliūptelėjo kraujas. P. Brigackas-Atila bėgo tiesiai, be perbėgimų, ir buvo nukautas. Traukiantis žuvo ir Vladas Vildžius. Kiti partizanai pasitraukė laimingai, tik į kojas buvo sužeistas Mykolas Simaška. Iš pradžių vyrai šliaužė grioviu pagal keliuką, paskui iki miško bėgo prisidengę krūmais. Nors uždusę, šlapi, tačiau pasiekė jį jau be nuostolių. Pasirodė, kad baimintasi buvo visai be reikalo - iš miško kulkosvaidžiais šaudė saviškiai, broliai Albinas ir Bronius Pivorai. Visiems buvo labai apmaudu, kad vyrai žuvo ne ilgų kautynių metu, bet visai beprasmiškai - nesulaukę tamsos skubotai traukdamiesi. Žuvo šeši rusų pasieniečiai, tarp jų - ir jiems vadovavęs pasienio užkardos vadas leitenantas Choroševič. Po mūšio S. Ginietis pagal likusias šovinių atsargas suskaičiavo, kad į rusus iš prancūziško šautuvo paleido 62 šūvius.

Netoliese gyvenusios Genutės Tamuliūnaitės prisiminimais, partizanai pas juos buvo palikę kailinius - juos pasiklodavo miške nakvynei. Po mūšio pas juos su draugais atėjęs Liudas Sudeikis buvo išvargęs, tiesiog „į žmogų nepanašus“, krėtė nervinis drebulys.

Donatas Simanonis dėl sužeidimo į pilvą, kentėdamas didelius skausmus, mirė vidurnaktį. P. Brigackas-Atila buvo pašarvotas namuose, tačiau įsiveržę rusų kareiviai kūną išvertė iš karsto. Buvo palaidotas prie namo, darželyje, kur ilsisi iki šiol, nes visi artimieji jau išmirę. Vladas Vildžius buvo palaidotas savo namuose, „šaltajame“ trobos gale, vadinamojoje „stancijoje“. Išmirus artimiesiems, jis ilsisi tarp buvusios trobos pamato akmenų.

Po kautynių partizanai pasitraukė į tolimus raistus - gyveno samanų guoliuose šešias dienas, kol nepraėjo rusų „siautimai“. Liudas granatos skeveldras iš kojos išsikrapštė peiliu, broliui Broniui šautinė žaizda šlaunyje gijo blogai, pūliavo.

1944 m. rugsėjo 14 d. kautynėse prie Veršelių k. „žaliakepuriai“ gavo „į kailį“ -žuvo šeši pasienio užkardos pasieniečiai su jiems vadovavusiu karininku. Kad taip nukentėtų elitinis, specialiai ir profesionaliai apmokytas pasienio kariuomenės padalinys, Vilniuje sėdintiems iš Maskvos komandiruotiems NKVD ir NKGB generolams buvo labai nemaloni staigmena. Apžiūrėti mūšio vietos buvo atvykęs net LSSR vidaus reikalų komisaro pavaduotojas generolas majoras P. Kapralovas. Iš pradžių buvo manyta, kad tai užsilikusios nuo fronto vokiečių kareivių grupės darbas, tačiau užverbuota agentūra tuoj suteikė informaciją, kad šiose kautynėse dalyvavo vietiniai partizanai. Buvo išaiškintas ir kautynių dalyvių sąrašas, o legalizuojantis buvo suimti, nuteisti mirties bausme ir Vilniaus KGB kalėjime sušaudyti kautynėse dalyvavę partizanai Petras Tratulis, Mykolas Simaška, giminaičiai Stasys ir Alfonsas Šablevičiai iš Maželių kaimo.

Pasinaudota: Laivės kovų archyvas, LPKTS, Kaunas 2001. Už Lietuvą atidavė viską. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų, p. 168-217; Garmutė, Antanina. Motinėle, auginai. Kaunas, 1993, p. 216-219 ir J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

1 Antipartizaninei kovai Lietuvoje nuo 1944 m. buvo dislokuota gen. P Vetrovo NKVD divizija (kurios asmeninė sudėtis vėliau buvo padidinta iki 12 pulkų), taip pat atskirais laikotarpiais Lietuvoje veikė 57-oji ir 63-ioji NKVD divizijos, atskiri šaulių pulkai, pasienio kariuomenės pulkai, jiems į pagalbą galėdavo ateiti 10 Lietuvoje dislokuotų reguliariosios kariuomenės divizijų (su aviacija, artilerija, tanketėmis), laikinai buvo atkeliamos į Lietuvą NKVD divizijos iš Latvijos ir Baltarusijos (5-oji, 6-oji, 7-oji ir 10-oji šaulių divizijos), dirbo daugybė NKVD ir NKGB operatyvinių darbuotojų ir jų užverbuoti agentai, iš kitų respublikų buvo laikinai komandiruojami į Lietuvą NKVD ir NKGB karininkai ir kursantai, taip pat pagalbinį vaidmenį atliekantys milicija, „stribai“ ir ginkluotas „tarybinis ir partinis aktyvas“. Prieš partizanus įvairiu metu veikė nuo 50 000 iki 150 000 priešininkų. (Starkauskas, J. Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-53 m. Vilnius: LGGRTC, 1998, p. 386-388; Anušauskas, A. NKVD kariuomenės dokumentai Rusijos karo archyve. Prieiga internete: http://genocid.lt/Leidyba /1/arvydas.htm, žiūrėta 2014-10-17).

Surdaugiai 1944-45 m. „Pirmosios bangos“ partizanai

Papartynės, Surdaugių, Zerkiškių k. jaunimas irgi nesiruošė aklai paklusti rusų okupantams. Kaip niekas neišėjo į vokiečių kariuomenę kovoti už „Didžiąją Vokietiją“, taip niekas nesiruošė „guldyti galvas“ ir už „Didžiosios Rusijos“ imperialistinius interesus. Visi tikėjo, kad išvadavimas nebetoli, „pirmą arba penkioliktą ateis amerikonai“, tereikėjo jų sulaukti. Vieni vyrai slapstėsi, palaikydami su partizanais ryšį ir būdami kaip partizanų rezervas kilus karui (Jonas Stankevičius, Antanas Levandavičius, Kazys Patamsis ir kt.), kiti, nieko nelaukdami, ginklavosi ir telkėsi į laisvės kovotojų būrius. Į juos stojo net ir „neliečiamų“ metų vyrai, nes sutikti išvadavimą kovojant buvo „garbės dalykas“. Kaip ir visoje Lietuvoje, atsirado tradicija nesikirpti plaukų ir nesiskusti barzdų, kol neiškovos Tėvynei laisvės.

Šiame krašte partizaninis judėjimas buvo stichinis ir masinis, kilęs iš „apačios“, iš pačios liaudies, niekam neraginant ir nepadedant. Tai buvo „pirmosios pasipriešinimo bangos“, stichinės ir masinės, kilusios 1944-45 metais, partizanai, dalyvavę kautynėse su kariuomene ir skrebais, tačiau daugelio jų pavardžių Anykščių krašto partizanų sąrašuose nėra. Jeigu repšėniečių būriui vadovavo A. Jagiela-Ąžuolas, tai Surdaugių ir aplinkinių kaimų vyrams vadovavo net keturių vyrų „vadovybė“ - broliai Alfonsas Grimža-Gluosnis, Kazimieras Grimža-Kulka, broliai Stasys Stalionis-Žalvaris ir Bronius Stalionis-Arimantas. Jie buvo seni, ištikimi draugai ir bendraminčiai. Susidarydavo net iki 30 vyrų būrys. Jokios priesaikos nebuvo duodamos, tam niekas neteikė jokios reikšmės - reikėjo kiekvienam savo veiksmais, darbais įrodyti, ko esi vertas. Daugelis neturėjo ir slapyvardžių, nes tai buvo tik partizaninio organizavimosi pradžia. Būriui priklausė broliai Stasys Kilda-Savanoris ir Alfonsas Kilda, Kazys Maneika, Juozas Šileika-Švedrys, broliai Alfonsas ir Petras Diliūnai, Feliksas (Faliukas) Diliūnas, Jonas Diliūnas, Dominykas Diliūnas ir daug kitų vyrų. Kadangi dauguma jų buvo iš Surdaugių k., tai ir būrys buvo vadinamas surdaugiečiais arba Surdaugių būriu. Netrukus tarp vietinių gyventojų atsirado ir išdavikų. Partizanai nušovė Juozą Balčiūną ( Juzulioką) ir jo motiną, nes šie pradėjo šnipinėti. Reikėdavo pasisaugoti ir Degsnių k. gyvenančio Vinco Kepalinsko - jis buvo aršus skundikas, stribams ištikimas šnipelis, už tai vėliau užsitarnavo valdiškas pareigas.

Vyrai buvo ginkluoti rusiškais, vokiškais ar prancūziškais ginklais. Rusiškus karabinus ar pusiau automatinius šautuvus SVT-40, vadinamus „dešimtukus“, kai kurie jau buvo įsigiję 1941 m. vasarą rusų panikiško traukimosi iš Lietuvos metu, kiti ginklus susirinko 1944 m. vasarą buvusių kautynių vietose. Tarnavę Vietinėje rinktinėje buvo parsinešę prancūziškus šautuvus, keli vyrai turėjo rankinius Degteriovo kulkosvaidžius. Ginklus keisdavo, mainydavo, pirkdavo iš gyventojų.

1944 m. rudenį per Papartynę keliuku pro M. Dobrovolskio, B. Petkevičiaus sodybas į Surdaugių k. nuvažiavo Troškūnų skrebai - „krėsti“ Balčiūno (Juodmaišio) vienkiemį. Partizanai nutarė jiems „suduoti“ - kad nesivalkiotų ir negąsdintų žmonių.

Bandė juos mišku apsupti ir atkirsti nuo kaimo pusės, tačiau per anksti išlindo iš miško ir buvo skrebų pastebėti. Po trumpo susišaudymo šie neatsigręždami „dėjo į kojas“ - perbėgo Zerkiškių miškelį ir kaimą, pasiekdami Traupio-Troškūnų vieškelį. Buvo labai gaila, kad zerkiškiečiai su vadu Antanu Pasmokiu-Muzikantu nesuspėjo užkirsti jiems kelio - buvo pakviesti pas vieną ūkininką į svečius „ant alaus“. Būrio vadovybė nutarė grįžtantiems į Troškūnus skrebams atkirsti kelią - surengti ant vieškelio, apsupto iš abiejų pusių mišku, pasalą. Visi tekini pasileido laukais ir miško keliuku link Troškūnų, išsidėstę pasaloje laukė iki nakties. Tačiau skrebų baimė buvo tokia didelė, kad jie, „negailėdami kojų“, apėjo didžiulį lanką pro Raguvą ir grįžo į Troškūnus visai iš kitos, Juostininkų k., pusės. Skrebai laikėsi „geležinės taisyklės“ -kad nepakliūtų į pasalą, niekada tuo pačiu keliu negrįžti atgal.

Kitą kartą skrebai su rusais „siautė“ apie M. Dobrovolskio, B. Petkevičiaus vienkiemius. Partizanai jiems surengė pasalą ties Kildų vienkiemiu, tačiau šie prie miško nesiartino - grįžo į Troškūnus kitais keliais.

Būrio vyrai 1945 m. vasario 9 d. dalyvavo Juodgirio kautynėse, kuriose žuvo visa būrio vadovybė.

Dalis būrio savanorių 1945 m. birželio 13 d. dalyvavo Dabužių kautynėse.

Paskelbus legalizaciją, dauguma vyrų registravosi. Du broliai Stalioniai - Alfonsas ir Vytautas - atvykę legalizuotis iškart buvo suimti ir gavo po 25 metus lagerio. Jų svainis A. Kilda legalizavosi, tačiau tikrinant dokumentus buvo užmuštas Raguvėlės skrebų. Kildų šeima buvo išvežta į Sibirą, graži sodyba išdraskyta, išvogta, troboje ant sienų liko kabėti tik šventųjų paveikslai. Nukentėjo ir kitos partizanų šeimos - buvo įvykdytos turto konfiskacijos, daugelis jų ištremtos į Sibirą.

Būrys iširo, o likę vyrai perėjo į kitus būrius ir tęsė kovą.

Remtasi partizano Kazio Maneikos prisiminimais.

Drausmės pamoka

1945 m. vasaros pradžioje Butleriškių miške esančioje Ąžuolo būrio stovykloje buvo sujudimas, kurio liudininku buvo ir K. Patamsis. Į būrį partizanai parsivedė du jaunus partizanus. Apie jų „žygdarbius“ būrio vadovybė jau žinojo - jie „švaistėsi“ ginklais, „šokdino“ niekuo nenusikaltusius ūkininkus ir net garbaus amžiaus žmones, teršdami partizano vardą. Ginklas turi magišką galią - vienam užkrauna milžinišką atsakomybės naštą, o kitam - ją visiškai panaikina. Šis pradeda juo naudotis kaip beribės valdžios įrankiu.

Šie vaikinai buvo nuginkluoti, o būrio vadas Ąžuolas prie visų vyrų, kad tai būtų ir kitiems pamoka, paaiškino: „Kaip jūs drįstat skriausti žmones, kurie mums padeda ir aukojasi? Mes kovojam už juos, o jie padeda mums. Kaip mes išgyventumėm be jų paramos? Su ginklais savo drąsą prieš rusus rodykit, o ne prieš paprastus žmones. Kad tai būtų paskutinis kartas. Jeigu dar kartą išgirsim apie tokius jūsų darbus, kalba bus trumpa - teisim ir sušaudysim!“ Po to būrio vadas Ąžuolas su savo pavaduotoju A. Velaniu-Tigru pasivedėjo juos už stovyklos, priminė visus jų „žygius“, prigrasino ir dar „pridėjo“ antausių.

Reikia pasakyti, kad šiems jauniems vaikinams tokia pamoka buvo labai reikalinga ir auklėjanti. Toliau jie ilgai partizanavo ir užbaigė savo kovų kelią garbingai žūdami.

Remtasi K. Patamsio prisiminimais.

Aleksas Kadžionis

Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje Aleksas gavo tarnybą Kaune. Jis buvo rimtas, pareigingas, drąsus vyras. Kartu su broliu Karoliu dalyvavo Birželio sukilime, dar rusams nepasitraukus buvo užėmę Kavarską, susodinę į daboklę vietinius komunistus ir kolaborantus. Sužinojęs, kad Vilniuje kuriama Lietuvos kariuomenė - lietuviški policijos batalionai, nuvažiavo ir įstojo tarnauti savanoriu. Tačiau netrukus nusivylė -batalioną pasiuntė kariauti su raudonaisiais diversantais į Baltarusiją. Tačiau kariai guodė save: „Kad ir ne savame krašte, svarbiausia, kad kovojame prieš bolševikus!“ Dalyvavo daugelyje mūšių, buvo įgijęs didelį kovinį patyrimą. Raudonųjų diversantų apiplėšinėjami baltarusių valstiečiai naktį atbėgdavo prašyti pagalbos. Batalionas grįžtančioms su prisiplėštu grobiu raudonųjų partizanų gurguolėms pamiškėse surengdavo pasalas - su kulkosvaidžiais juos visus „išguldydavo“, galima sakyti, kad tai būdavo „tikros skerdynės“. Aleksas buvo gabus ir literatūrai, rašydavo reportažus į laikraštį „Rytų savanoris“, pasirašinėdamas slapyvardžiu „Kadžius“. Savo nusipirktu fotoaparatėliu ir fotografuodavo, daug nuotraukų atsiųsdamas į laikraščio redakciją kaip priedą prie reportažų. Policijos batalionų kareivius, priešingai nei tarnaujančius vermachte, atostogų paleisdavo su visa kario ginkluote. Aleksas į namus sugrįždavo ginkluotas rusišku karabinu, pistoletu TT ir granatomis. Puikiausiai šaudė - viena ranka laikydamas šautuvą pataikydavo į medyje tupintį žvirbliuką ar už 30 m pastatytą degtukų dėžutę, medžio kamiene iššaudydavo taisyklingą trikampį. Pistoletu TT net nesitaikydamas, „šūvis po šūvio”, iš 25 m „suvarpydavo“ šulinio rentinio stulpelį. Buvo drąsus ir profesionalus karys, tikras snaiperis. Jauniausias brolis Jonas juo žavėjosi, suprasdamas, kad mūšio lauke Aleksas yra labai pavojingas priešininkas. 1943 m. vasarą į Troškūnų girią atsibastė raudonieji diversantai, prie jų prisijungė ir keletas vietinių kolaborantų. Aleksas, grįžęs į namus, kur buvo susirinkę daug žmonių, tarp jų ir prijaučiančių raudoniesiems, ant kiekvienos palangės padėjo po vokišką ilgakotę granatą, sakydamas: „O čia vaišės vietiniams raudoniesiems banditams!“ Svečiams išėjus, mama sunerimusi papriekaištavo: „Sūneli sūneli, kam gi prie visų taip garsiai pasakei, juk tarp jų yra ir raudonųjų giminės!“ Aleksas atsakė: „Mamut, nesijaudink! Jeigu naktį jie belstųsi, pirmiausia pažadinkit mane, o tik paskui eikit atidaryti duris. Aš, apsigaubęs balta paklode, juos pasitiksiu su pistoletu!..“ 1944 m., frontui sparčiai ritantis į vakarus, batalionas, patyręs didelių nuostolių, traukėsi per Lietuvą. Tauragėje kareiviai buvo nuvesti į pirtį, o po jos paaiškėjo, kad vokiečiai batalioną nuginklavo. Ginklai buvo grąžinti tik perėjus Vokietijos sieną. Vokiečiai žinojo, kad Lietuvoje organizuojasi partizaninis judėjimas, ir ėmėsi priemonių, kad bataliono kariai nepabėgtų pas partizanus. Iš Vokietijos 1944 m. rudenį 15-as lietuvių policijos batalionas buvo pasiųstas į Italiją ir perduotas vokiečių 4-osios desantinės divizijos žinion. Iš pradžių pateko į Veroną, paskui - į Boloniją, o iš ten buvo pasiųstas statyti karinius įtvirtinimus Apeninų kalnuose, kur pateko į įnirtingus fronto mūšius. Tačiau lietuviai kautis prieš Vakarų sąjungininkus nesiruošė. Tuo metu tame fronto ruože buvo tokia sunki padėtis, tvyrojo toks chaosas, kad eidami grupėmis pasiduoti anglams lietuviai kariai galėjo pakliūti į vokiečių rankas ir būti sušaudyti kaip dezertyrai. Perėję į Vakarų sąjungininkų pusę jie kovėsi savanoriais anglų kariuomenės Anderso armijos II lenkų korpuso sudėtyje. Lietuviai buvo profesionalūs kariai, turintys didžiulį kovinį patyrimą, todėl 85 vyrai pateko į II komandosų batalioną - elitinį specialiųjų pajėgų dalinį. Pasižymėjo mūšiuose prie Gajanos upės, kur dalis lietuvių karių žuvo ir buvo palaidoti. Kai kurie už drąsą ir kovinius nuopelnus buvo apdovanoti lenkų kariniu kryžiumi „Už narsumą“. Dalis lietuvių karių pateko į kitus lenkų dalinius.

Aleksas su grupe lietuvių buvo pasiųstas į tankistų kursus. Pasibaigus karui, jis dar penkerius metus tarnavo anglų kariuomenėje Italijoje, o vėliau emigravo į Airiją.

1    Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais, pasakotais Alekso Kadžionio.
2
   Rutkievičius, Janas, prof. 1945 metų lietuviai sąjungininkai. Vertė Jonas Vaičenonis. Prieiga internete: vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.../DS.002.0.01.ARTIC. 2016-11-16.
3
   Bubnys, Arūnas. Lietuvių policijos 15-asis batalionas (1941-44 m.). Prieiga internete: etalpykla. lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.../datastreams/.../conten. 2017-06-04.

Gribulių kautynės

1945 m. gruodžio pabaigoje Šarūno rinktinės vadas A. Slučka-Šarūnas atvyko su savo vyrais ir prie jų prisijungusiu Stepono Jočio-Barzdos būriu kviesti į žygį. Prie jo prisijungė A. Jagielos-Ąžuolo (repšėniečiai), B. Sudeikio-Čigono (mackeliškiečiai) ir P. Semėno-Jaguaro (dabužiečiai) būriai. Susidarė daugiau nei šimtą vyrų turintis gerai ginkluotas jungtinis būrys. Neilgai trukus partizanai išžygiavo Andrioniškio link, poilsiui apsistodavo vienkiemiuose, o trečią parą, sutemus, nutarė traukti Troškūnų pusėn. Visi žygiavo vora vienas paskui kitą, kas 10 metrų. Kas iš toli matė, vėliau sakė, kad atrodė didelė jėga, gal kokie 700-800 partizanų pražygiavo. Priėjus miško pakraštį, penki partizanai niekam nesakę sėdo į roges ir nuvažiavo urėdijon. Grįžę juokdamiesi pasakojo, kad paskambino Troškūnų skrebams, sakydami: „Gal norit pakariauti?“ - ir padėjo ragelį. Visi jautėsi drąsiai, žinojo, kad skrebai į mišką „nosies nekiš“. Juk tais metais net du kartus buvo užėmę Troškūnus, sunaikinę valsčiaus dokumentus, prievolių sąrašus, o stribai išsibėgiojo, pasislėpė bažnyčios rūsyje. Liudas Sudeikis-Klajūnas dėl to susibarė su rinktinės vado Šarūno broliu Stasiu Slučka-Bistrūnu ir kitais, kartojančiais tą pačią „litaniją“, kad „skrebai rusų neprisišauks“.Liudas jiems atrėžė, kad „rusų bus tiek, kiek reikės“. Visi patraukė į miško viduryje, didelėje laukymėje, esantį Gribulių kaimą, kuriame stovėjo Petriko, Navašinsko ir kitų ūkininkų vienkiemiai. Būriai pasiskirstė į sodybas, nusiavė, pasidžiovė batus ir sugulė pailsėti. Tuo metu Troškūnų skrebai iš Panevėžio išsikvietė rusų kariuomenę, kuri traukiniu atsigabeno ir tris tanketes. 1945 m. gruodžio 31 d. rytą jų vienkiemio šeimininkų duktė buvo nuvykusi į Troškūnus ir grįžusi pasakojo, kad ten „didelis skrebų sujudimas“. Netrukus iš lauko parėjęs „gaspadorius“ pranešė: „Nuo miško pusės ateina rusai!“ B. Sudeikis-Čigonas sukomandavo: „Vyrai, už ginklų!“ Visi puolė rengtis, čiupo ginklus ir puolė kas pro duris, kas pro langus į lauką. Rusai atidengė ugnį, partizanai iš vienkiemių „kirto“ jiems atgal. Partizanui Juliui Vėbrai iš Pumpučių k. peršovė kojas, jis šūktelėjo: „Traukitės, aš jus pridengsiu!“ - ir, atsigulęs prie trobos durų, su kulkosvaidžiu „šienavo“ rusus tol, kol turėjo šovinių. Vienas troškūnietis, ginkluotas vokišku karabinu, buvo į žygį pasiėmęs „šompolinių“ granatų. Kai tik „zvimbdamos“ jos ėmė kristi iš oro ir sproginėti tarp rusų kareivių, šie iškart sugulė į sniegą. Partizanai skubiai, kol „neatkirto“ rusai, traukėsi į mišką. Bėgdamas Albinas Pivoras-Briedis dar spėjo ištarti: „Aš jau gavau!..“ - ir sukniubo. Partizanai spėjo per gilų sniegą pasitraukti į mišką, rusų kariuomenei jų apsupti nepavyko. Mūšio metu žuvo 14 rusų kareivių ir trys partizanai, kurių kūnai liko kovos lauke ir buvo suguldyti Troškūnuose ant grindinio. Jungtinis būrys išsiskirstė, mažais būreliais patraukė į savo partizanavimo vietas. Liudas Sudeikis-Klajūnas su keturiais jaunais vyrukais patraukė tiesiai per lygumas, raistus Mackeliškių link. Buvo tiek daug sniego, kad priekyje einantis greit „išsimušdavo iš jėgų“, reikėdavo dažnai pasikeisti. Galų gale pasiekė senąją stovyklą su apsnigta palapine, kur susitiko ir brolį Bronių.

Pasinaudota: Laisvės kovų archyvas, 30 t., 2001; Už Lietuvą atidavė viską. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų, p. 168-217 ir J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Kai kuriuose šaltiniuose Gribulių kautynės įvardijamos kaip kautynės prie Mašinkų k. (arba Mašinkų kautynės). (R. P.)

1 Ne sovietiniai valdininkai ir partiniai viršininkai, o partizanai buvo faktinė valdžia 1945 m. vasarą daugelyje apskričių. Partizanų grėsmės akivaizdoje sovietų valdžia vietose iškėlė baltas vėliavas <...>. Vienintelis dalykas, į kurį vietiniai viršininkai žiūrėjo kaip į paskutinę viltį ir išsigelbėjimą, - reguliarioji kariuomenė. Prašė atsiųsti <...>. Naikintojų batalionai (stribai) jau nebebuvo vertinami kaip išsigelbėjimo ar bent laikinos apsaugos priemonė.“ (Zubkova, Jelena. Pabaltijys ir Kremlius. 1944-1953, p. 276-277). Dėl šių priežasčių 1946 m. kovo 26 d. vidaus reikalų ministras J. Bartašiūnas pasirašė įsakymą Nr. 0026, kuriuo nurodė Lietuvos apskričių ir valsčių centruose įkurti nuolatines įgulas: 163 vidaus kariuomenės ir 37 pasieniečių (Starkauskas, J. Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-45 metais. Vilnius: LGGRTC, 1998, p. 251).

Nesvetingi giminės

Troškūniečiai iškeliavo į savo kraštą, o broliai Sudeikiai, labai išsekę ir fiziškai, ir nerviškai, nutarė keliauti pas Broniaus žmonos giminaitį J. Garliauską, gyvenantį Vetygaloje, Žibos ūkyje. Atėję neprašė net valgyti, o pasakė, kad eis į klojimą pailsėti. Sulindę į dobilų prėslą greit užmigo. Miegojo kietai, „kaip užmušti“, grįžęs iš Troškūnų šeimininkas jų neprikėlė, pabudo tik kitą dieną. Susėdus prie stalo giminaitis papasakojo iš žmonių girdėtas mūšio detales ir kad Troškūnų aikštėje ant grindinio guli sumesti trijų partizanų kūnai. Pagyvenę savaitę, suprato, kad juos nori išvaryt. Šeimininkė padėjo puskepalį duonos ant stalo ir pasakė: „Daugiau nėra nei keptos, nei maltos!“, o dukra pridūrė: „Per juos mes pražūsim!“ Liudas su broliu susižvalgė ir tarė: „Sutemus išeisim!“ Vakare, paskutinį kartą pavalgę, padėkojo ir atsisveikino: „Ačiū už svetingumą, mes naktį išeinam!“ Šeimininkė paklausė: „Kurgi dabar eisit?“ Bronius atsakė: „Kur akys ves, kur kojos neš!“ Grįžo į Repšėnų miškelį, įlipo į senąjį bunkerį, o jame vandens - iki kelių. Kur eiti? Prie Trijų seserų! Ten, trijų aukštų pušų paunksmėje pastatytoje palapinėje, kad būtų šilčiau spiginant žiemos šalčiams, pasikloję šiaudų, gyveno du partizanai. Pas juos ir apsistojo.

Pasinaudota: Laivės kovų archyvas, LPKTS, 30t, Kaunas 2001; Už Lietuvą atidavė viską. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų, p.168-217.

Drąsus brolių Sudeikių pabėgimas

1945 m. sausio 29 d. pavakare, jau sutemus, penkių partizanų grupė, vedama Karolio Kadžionio-Vermachto, atėjo į jo gimtąjį vienkiemį Piktagalio k. Šie vyrai buvo seni draugai - gerai vienas kitą pažinojo, pasitikėjo ir kartu vaikščiojo. Bronius Blauzdys ir Jonas Bernatonis-Melagis buvo iš Alūkėnų, o Liudas Sudeikis-Klajūnas ir jo vyresnysis brolis Bronius Sudeikis-Čigonas iš Mackeliškių kaimo. Jauniausias Kadžionių sūnus, septyniolikmetis Jonas, jau buvo iškūrenęs pirtį. Vakare, svečiams nusimaudžius, pavakarieniavus ir linksmai besišnekant, Kadžionienė, kad esant daug žmonių nereikėtų į kambarį nešti nakvynei šiaudų, pasiūlė Liudui ir Broniui Sudeikiams nueiti pernakvoti pas kaimyną J. Jakeliūną. Šiems toks pasiūlymas, turbūt, nelabai patiko, nes pasitarę jie nusprendė eiti į Mackeliškių k. - aplankyti namiškius ir pasikeisti baltinius.

Gimtuose namuose jie nepasiliko, o, kad būtų saugiau, nuėjo nakvoti pas pamiškės vienkiemyje gyvenančią Bronę Gasparskaitę. Jos mama buvo išvykusi aplankyti kitos dukters, o jinai brolius nuramino, sakydama: „Gyvename nuošaliai, ramiai, pas mus niekada niekas neužeina“. Šie pasidžiovė ant „pečiaus“ sudrėkusius kailinius ir, pavargę po pirties ir kelionės, kietai sumigo. 1945 m. sausio 30 d. rytą, pakūrusi „pečių“ (krosnį), Bronė užrakino duris ir ruošėsi eiti į Mackeliškių kaimą („ulyčią“). Išėjusi pro vartelius, netikėtai pamatė ateinančius rusus su skrebais ir bėgte puolė atgal atrakinti durų. Šie pasileido iš paskos, o į trobos vidų subėgo visi kartu, broliai nespėjo net pasičiupti prie sienos pastatytų ginklų. Skrebai šovė į lubas, ėmė šaukti: „Rankas aukštyn!“, pradėjo Liudą ir Bronių mušti šautuvų buožėmis, surišo rankas. „Pasikolioję“ (pasikeikę), kruvinai sumušę ir pasidžiaugę lengva sėkme, vėl atrišo broliams rankas ir liepė apsirengti. Liudas mintyse kartojo: „Šv. Mergele Marija, padėk mums!“ Rengdamasis jis užsimovė storas pirštines, o išdžiūvusių kailinių rankoves patempė į apačią, kad per jas surištų rankas. Išvarė į lauką, privažiavo Antano Mikoliūno arkliu pakinkytos rogės. Abu brolius suklupdė rogių priekyje, Bronei liepė vadelėti arklį, o du stribai atsisėdo rogių gale. Vienas jų, amžiumi vyresnis, J. Maldžius iš Maželių k., buvo pravarde Žvairys, o kitas, kavarskietis A. Sudeikis, dar visai pienburnis, visų vadintas Lašinvagio sūnumi. Skrebas J. Maldžius buvo dailidė, su Broniumi daug metų kartu statę namus, tačiau apsimetė jo nepažįstantis, elgėsi valdingai, žiauriai. Privažiavę Pienionių dvarą, sutiko iš Budrių k. atvažiuojantį Sudeikį, tolimą giminaitį, kuris važiavo į Mackeliškes parsivežti siuvėjos, Broniaus žmonos. Kadangi penkiems rogėse buvo per ankšta, Žvairys įsakė žmogui sustoti, liepė apgręžti arklį ir kartu su Broniumi persėdo į jo roges. Liudas jau ruošėsi įgyvendinti savo planą, todėl, norėdamas kuo toliau palikti antrąsias roges, paprašė: „Bronyt, važiuok greičiau, visai baigiu rankas nušalt!“ Stribukas pasirodė įtarus: „O kodėl man nešąla, juk aš visai be pirštinių!?“ Pravažiavo Narbutų vienkiemį, gražią pakelės eglę, į kurią praeidamas visada gėrėdamasis pasižiūrėdavo, upelį Lašišą. Antros rogės jau atsiliko beveik puskilometrį, o jie užvažiavo ant kalnelio, nuo kurio atsivėrė visas Kavarsko miestelio vaizdas. Dabar jau buvo pats laikas vykdyti savo sumanymą. Liudas patempė kailinių rankoves ir rankos lengvai iš virvių išsinėrė. Tai pamačiusios Bronytės veidas išbalo kaip drobė. Numetęs pirštines, jis kaire ranka čiupo už stribuko automato vamzdžio, tas iš baimės „subliovė kaip veršis“. Abu išsirito iš rogių ant kelio, skrebas dar bandė priešintis, tačiau nuo Liudo smūgių krito kniūbsčias ir užsidengė rankomis veidą. Liudas, laikydamas jį už apykaklės, kelis kartus įspyrė ir paklausė: „Ką dar turi?!“ -„Čia granata!“ - parodė į kišenę. Antrose rogėse sėdintis stribas Žvairys, pamatęs Liudo rankose automatą, palikęs Bronių leidosi bėgti per gilų sniegą lauku, tik vieną kartą atsigręžęs nesitaikydamas iššovė „Dievui į langus“. Liudas norėjo į nubėgantį stribą „purptelėti“ automato seriją, tačiau šis nebeveikė - pasirodė, grumtynių metu buvo sulenkta apkaba. Bronius atbėgo pas Liudą, šis atrišo broliui rankas, abu dar apkūlė Lašinvagio sūnų. Bronytė nuėjo į Narbutų vienkiemį, kur ją stribai vėliau ir suėmė, o abu broliai per užšalusį Pienios upelį patraukė į vienkiemį pas pažįstamą ūkininką. Šeimininkas ištrūkusiems „iš velnio nagų“ vyrams davė išgerti po stikliuką „arielkos“ ir, pakinkęs arklį, nuvežė į Budrių k. pas patikimus žmones. Tenai nusirengė, apžiūrėjo ir aprišo žaizdas, o šeimininkė išskalbė abiejų kruvinus marškinius. Stribas J. Maldžius-Žvairys šautuvo vamzdžiu durdamas buvo Broniui sužeidęs krūtinę.

Pavalgę ir pailsėję, sutemus nuėjo pas kaimynus, kurių trys sūnūs slapstėsi bunkeryje. Vienas jų, turintis „auksines rankas“, tuoj pat sutaisė Liudo automato apkabą. Pas šiuos draugus išbuvę parą, patraukė pas savuosius, pakeliui aplankydami ir Ąžuolo būrio bunkerį. Kiek visiems buvo juoko, kalbų, turėjo kelis kartus vyrams papasakoti viską smulkiai, su detalėmis, o šie net susiėmę už pilvų kvatojosi. Kitą dieną grįžo į savo būrį, kuris buvo apsistojęs eiguvoje. Žaizdos gijo blogai, nes Anykščių vaistinėje negavo vaistų - teko jas skalauti tik ramunėlių nuoviru. Apie jų drąsų ir laimingą pabėgimą iš stribų nagų garsas greitai pasklido po apylinkes, sukeldamas žmonėms daug kalbų ir gardaus juoko, pagerindamas jų ūpą. Kadangi telefonu į Kavarską buvo pranešta, kad atveš suimtus baisius nusikaltėlius Sudeikius, jų „kutavoti“ (mušti, spardyti, tyčiotis, spjaudyti į veidus, tampyti už plaukų, draskytis) susirinko „stribų bobos“. Koks buvo jų nustebimas, kai atvežė Sudeikį, bet ne tą, o sumuštą, sukruvintą Lašinvagio sūnų. Net mano bobutė, prabėgus beveik trisdešimčiai metų, rodydama tą kelio vietą, kur pabėgo Liudas, pasakodama linksmai juokėsi, o jį minėjo su didžiule meile ir pagarba, kaip žymų šio krašto žmonėms herojų.

Pasinaudota: Laisvės kovų archyvas, 30 t., LPKTS, 2001; Už Lietuvą atidavė viską. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų, p. 168-217; Kazimieros Simanonienės ir J. Kadžionio-Bėdos tų laikų prisiminimais.

Juodgirio kautynės

Susisiekiantys Repšėnų, Tumėjos, Butleriškių, Vėžio, Janušavos, Dabužių, Troškūnų miškai partizanams buvo saugūs ir patogūs slėptis, juos supo daugybė kaimų ir vienkiemių, kurių dalis buvo ir labai nuošaliose vietose - miške esančiose laukymėse. Pamiškių gyventojai buvo labai geri, nuoširdūs žmonės - patys ištikimiausi rėmėjai ir talkininkai.

1945 m. vasario pradžioje pasklido rimti gandai, kad rusai telkia pajėgas ir ruošiasi Troškūnų girios „valymo“ operacijai. Partizanai laikinai kėlėsi į kitus miškus. Ąžuolo būrys, kuriame buvo ir Kazys Patamsis, jau sutemus paliko Butleriškių mišką. Tumėjoj partizanai pernakvojo pas eigulį Stasį Kaunietį. Ankstų rytą, dar neprašvitus, būrys ties Pusbačkiais perėjo Kavarsko-Traupio vieškelį, paskui užšalusį Nevėžį ir tiesiai per gausiai apsnigtus laukus pasuko į Mickūniškių kaimo miškus.

Mickūniškių miškai buvo nedideli, juos galima pavadinti tik tarpusavyje besijungiančiais miškeliais. Juose susirinko daugybė partizanų iš įvairių būrių, vyko nuolatinis judėjimas - vienos grupės ateidavo, kitos išeidavo, visi laukai partizanų buvo skersai ir išilgai išvaikščioti sniege paliekant brydes, pėdsakus. Miškeliuose buvo įkurtos trys atskiros stovyklos, partizanai eidavo vieni pas kitus į svečius. Stovyklaujant degė laužai, tarp daugybės jaunų vyrų net ir pavojaus akivaizdoje virė kalbos, pasakojimai ir juokai, čia susitiko daug draugų, pažįstamų, bendraklasių. Susirinkusių partizanų būryje išsiskyrė mackeliškietis Liudas Sudeikis-Klajūnas, aukštas, gražus, pilnas energijos ir humoro vyras. Jis ant peties užsimetęs nešiojosi prancūzišką kulkosvaidį, parsineštą iš Vietinės rinktinės. Vienas partizanas rūkydavo pypkę. Liudas, visada kompanijoje krečiantis linksmas išdaigas, prisitaikė konkorėžiu ir taikliu metimu -taukšt! - ją išmušė iš dantų. Visi leipo juokais, o pypkės savininkas, ir pats juokdamasis, tik nepiktai pagrasino. Negi pyksi, reikia tik pavydėt tokio rankos taiklumo. Išradingais „šposais“ visus prajuokindavo Karolis Kadžionis-Vermachtas - aukštas, tvirtas, šviesiaplaukis vaikinas iš Piktagalio k., kariavęs Rytų fronte, buvęs sužeistas. Jis vilkėjo vermachto kareivio uniformą, vietoj vokiškos milinės buvo apsirengęs šiltus kailinukus, apsiginklavęs rusišku diskiniu automatu PPŠ, rusišku pistoletu TT, apsikarstęs vokiškomis „kotinėmis“ granatomis. Abu, Liudas ir Karolis, buvo seni ir neišskiriami draugai, vaikščiojo toje pačioje partizanų grupėje.

Į Mickūniškių mišką susirinkę partizanai buvo apsiginklavę įvairiausių markių ginklais - kas ką turėjo, kas ką gavo, rado, nusipirko ir t. t. Daugiausia buvo ginkluotų rusiškais „Mosino“ ir vokiškais „Mauser 98K“ karabinais, dalis iš Vietinės rinktinės parsineštais prancūziškais šautuvais, maža dalis - labai vertinamais rusiškais pusiau automatiniais šautuvais SVT-40, vadinamais „dešimtukais“. Kai kurie nešiojosi ant pečių pasikabinę rusiškus automatus PPŠ, PPD, vokiškus MP-40 („pistolkes“). Apie penkiolika vyrų buvo ginkluoti rankiniais Degteriovo kulkosvaidžiais, kurie dažniausiai būdavo nešiojami užsimetus ant peties. Kai kurie buvę „plechavičiukai“ nešiojosi daug patogesnius prancūziškus kulkosvaidžius, švelniai vadintus „prancūziukais“. Tačiau tarp jų buvo ir beginklių bei daug ginkluotų tik trumpaisiais ginklais partizanų, daugelis buvo netarnavę kariuomenėje ir dar „neuostę parako“.1

Partizaninio judėjimo pradžia buvo tokia stichinė ir masinė, kad jį suvaldyti buvo sunku: vieni partizanai ateidavo, kiti išeidavo, vienos grupės iširdavo, kitos susidarydavo. Buvo pati organizavimosi pradžia, dar nebuvo sukurta stiprių vadovybės struktūrų, nebuvo griežtos disciplinos ir tvarkos, tačiau jau kūrėsi ir pastovios sudėties būriai, turintys savo vadus, kaip A. Juzukėno-Liūto, aviacijos ltn. A. Žilio-Žaibo, psk. A. Jagielos-Ąžuolo, B. Sudeikio-Čigono, P. Semėno-Jaguaro ir kt.

Dienos metu Mickūniškių kaime pasirodė su „pastotėmis“ atvažiavę skrebai -„valkiojosi“ po vienkiemius, darė kratas. Vyrai jau buvo pasiruošę ginklus, tačiau nenorėjo „išsišifruoti“ - skrebai galėjo būti rusų pasiųsti jiems kaip „masalas“, kad nustatytų partizanų dislokacijos vietą.

Surdaugių k. partizanų būrys buvo įsirengęs atskirą stovyklą. Antros dienos vakarą jie nusprendė keltis į saugesnę vietą - Juodgirio mišką. Prie jų prisijungė iš Mickūniškių, Repšėnų, Pusbačkių, Zerkiškių, Girelės, Laukagalių, Alūkėnų, Nevėžnikų kaimų ir net Troškūnų mstl. kilę vyrai. Susidarė jungtinis apie 70 vyrų būrys, kuriam vadovavo keturi neperskiriami draugai ir bendraminčiai - broliai Kazimieras Grimža-Kulka, Alfonsas Grimža-Gluosnis iš Zerkiškių k. bei du broliai Stalioniai: Bronius-Arimantas ir Stasys-Žalvaris iš Papartynės k.

Būrys buvo ginkluotas dešimčia rankinių Degteriovo kulkosvaidžių, kai kurie -vokiškais ar rusiškais automatais, pusiau automatiniais šautuvais „dešimtukais“, tačiau didžioji partizanų dalis turėjo rusiškus arba vokiškus karabinus.

Sužinoję, kad gandais pagrįstas Troškūnų miško „valymas“ neįvyko, vasario 8-osios vakare Kazys Patamsis su Antanu Levandavičiumi nutarė grįžti atgal į Butleriškių mišką, kurį manė esant saugiausią. Kaip šiandien prisimena paskutinius atsisveikinimo žodžius su Stasiu Šakėnu-Arūnu: „Lik sveikas, Kazy!“ - „Lik sveikas, Stasy!“ Stasys buvo ginkluotas rankiniu Degteriovo kulkosvaidžiu ir prisijungė prie į Juodgirį vykstančio būrio.

Tarp besiruošiančių žygiui į Juodgirį buvo ir mickūniškietis, geras Kazio draugas, Romualdas Aleksiūnas.

Būriui be triukšmo persikelti į Juodgirio mišką nepavyko - nakties metu viena jų grupė ties Klaibūnų k. susišaudė su kita nežinoma ginkluota grupe.

Būrys nužygiavo į visai nedidelį, maždaug 3x4 km pločio, Juodgirio mišką, kurį kirto ir nuo didelio, vientiso Balelių miško masyvo skyrė Ukmergės-Panevėžio vieškelis. Tais laikais juo vyko palyginti neintensyvus transporto judėjimas, nors tai buvo magistralinis kelias, jungiantis Taliną, Rygą ir Vilnių. Būrys apsistojo visai netoli, maždaug už 200 metrų nuo kelio didelėje miško aikštėje esančiame ūkininko Krivičiaus vienkiemyje. Visi trobesiai buvo pilni partizanų - „kaip silkių statinėje“. Jų dukra Genutė būrio vyrams iš atsineštų miltų visą naktį virė skrylius ir virtinius.

Būrio vadovybė nutarė „likviduoti“ Taujėnų mstl. pusėje gyvenusį aršų skrebą, kurio žiaurumu skundėsi vietiniai gyventojai. Jie ir pranešė, kad „istribitelis“ parvyko į namus. Būrio vadai - Kulka, Gluosnis, Arimantas ir Žalvaris, pasiėmę į pagalbą dar kelis partizanus, pasikinkė šeimininko Krivičiaus arklį ir išvažiavo rogėmis pamiškės keliukais į žygį. Vienkiemis pasitiko visiška tyla, viduje pro langus nesimatė jokios šviesos. Ilgai besibeldžiant į duris, pro slenksčio apačią iš trobos vidaus po partizanų kojomis buvo išmesta granata. Sprogdama ji skeveldromis sužalojo Alfonso Grimžos-Gluosnio dešinę koją, perplėšė pilvą, sužeidė vidurius. Nenorėdami kelti triukšmo -šaudyti ar pro langus sumesti į vidų granatas (netoli buvo Taujėnų mstl.), partizanai nuo vienkiemio pasitraukė. Skrebas (spėjama, kad viduje buvo ir daugiau skrebų bei rusų) tuo pasinaudojo ir nuskubėjo į Taujėnus pranešti rusų garnizonui (įgulai). Sužeistąjį, aprištą rankšluosčiais ir kenčiantį didžiausius skausmus, paryčiui rogėmis atsivežė į stovyklą. Apie medicininę pagalbą miške, šaltyje, žiemą, esant neaiškiai padėčiai apylinkėse, niekas negalėjo net ir pagalvoti. Grįžus vadovybei netrukus prasidėjo ir kautynės.

Sargybos postuose, kaip prisimena Kazys Maneika, partizanai keisdavosi kas dvi valandas. Naktį netoli kelio esančiame poste budėjo ir jis, keliu retkarčiais pravažiuodavo rusų mašinos. Sargybos buvo sustiprintos. Paryčiui vieno posto sargybinis pranešė pastebėjęs pakelėje stovinčius rusų sunkvežimius. 1945 m. vasario 9-ąją, apie 8 val., vos švintant, miško pakraštyje išstatytų postų sargybiniai pastebėjo nuo kelio pusės tankia grandine atslenkančius rusų kareivius ir atbėgo į vienkiemį pranešti. Partizanai atsitraukė apie 200 metrų giliau į mišką, išsidėstė grandine kas penki metrai ir pasiruošė mūšiui. Vos spėjus užimti gynybos pozicijas, pasirodė skrebai. Partizanai iš visų turimų ginklų „kirto“ jiems be pasigailėjimo, „užgrajino“ visi dešimt kulkosvaidžių, o mišku nuaidėjo pragariškas triukšmas. Skrebai, „gavę į kailį“, „kaip padūkę movė atgal“. Partizanai perėjo į puolimą ir ėmė juos persekioti. Tačiau, pasirodo, jie buvo ne vieni - iš paskos ėjo rusų kareiviai. Jie taip garsiai „subliovė“: „Ura!!!“ - kad net miškas sudrebėjo. Skrebai, susimaišę su rusais, vėl atgavo drąsą ir visi kartu perėjo į puolimą. Partizanai atsitraukė atgal į savo pozicijas ir pasiruošė mūšiui. Netrukus „užvirė tikra pekla“, mišku nuaidėjo baisus triukšmas: kaleno kulkosvaidžiai, tratėjo automatai, poškėjo karabinų šūviai, trenkdavo kaip perkūnija, toli atsimušdami aidu, granatų sprogimai. Rusai puolė tiesiai, išsidėstę „frontu“, keikdamiesi ir rėkdami „Ura!“ Mūšio vietoje buvo tikras „pragaras“. Pasak Kazio Maneikos, kai kuriems partizanams šaudant padegamaisiais šoviniais net „surūkdavo“ rusiškos milinės. Ugnis buvo tokia tanki, kad kulkosvaidžių ir automatų ugnies nukirstos eglučių viršūnės krisdamos vėl įsibesdavo į sniegą. Tačiau partizanai vienoje vietoje ilgai kautis negalėjo - rusai apeitų iš šonų, apsuptų ir jie atsidurtų „maiše“. Reikėjo trauktis, manevruoti, prisileidus rusus arti, vėl jiems „kirsti“. Ruošiantis trauktis, K. Grimža-Kulka vyrams pasakė: „Aš savo brolio nepaliksiu!“ Mūšio vietoje, šalia rogėse gulinčio sužeisto A. Grimžos-Gluosnio, pasiliko ir visa būrio vadovybė, ištikimi draugai - K. Grimža-Kulka, B. Stalionis-Arimantas, S. Stalionis-Žalvaris ir jų svainis Stasys Kilda-Savanoris. Jie kovėsi iki galo, kol turėjo šovinių, sulaikydami rusų puolimą, o paskui, kad nepakliūtų gyvi į jų rankas, susisprogdino granatomis. Tuo metu partizanai spėjo pasitraukti ir „atsipalaiduoti“ nuo priešo. Miške partizanai užimdavo patogias pozicijas ir, arti prisileidę, puolantiems kareiviams „duodavo ugnies“. Miške kautynės tęsėsi jau kelias valandas ir daugiausia nuostolių turėjo priešas. Besitraukdamas būrys išsiskirstė - vieni traukėsi grupėmis po 10-15 partizanų, tačiau dažniausiai manevringomis, mažomis, greitai judančiomis grupelėmis po 5-6 vyrus. Kai kurie artimų susirėmimų su rusais maišatyje ir triukšme dėl blogo matomumo tankiame miške nuo draugų atitrūkdavo, pasilikdami po kelis ar net pavieniui. Norint pasiekti arčiausiai esantį Mickūniškių mišką, pirmiausia reikėjo prasiveržti per 1,5 km pločio abu miškus skiriančius Klaibūnų k. laukus ir jais einantį keliuką.

Rusai, kaip vėliau paaiškėjo, puolė plačiu frontu nuo Panevėžio-Ukmergės vieškelio pusės, palikdami visiškai atvirus flangus - pietinį (Balelių-Šarkėnų) ir šiaurinį (Žiurlių), kuriuos supo laukai, atviros vietovės ir negalėjai pasislėpti. Žinodami, kad partizanai stengsis prasiveržti į arčiausiai esančius Mickūniškių ar Punių miškus, dideles pajėgas sutelkė Klaibūnų kaime ir judriomis grupėmis kontroliavo Klaibūnų-Vičiūnų-Jusiškio-Jurgėnų kelio ruožą ir apylinkes.

A. Jagielos-Ažuolo, Juliaus Miškinio, Petro Semėno-Jaguaro vyrai ir prie jų prisijungę kitų grupių partizanai (apie 80 vyrų) iš Mickūniškių kaimo pusės atskubėjo į pagalbą, apie 10 val. ryto pasiekdami Klaibūnų kelią. Kaime jau buvo rusai. Partizanų vadai sudarė kulkosvaidininkų grandis, kurios paleido į rusų kareivius ugnį, o vyrai, turintys tik trumpuosius ginklus, buvo grąžinti atgal į mišką. Rusai iššovė raudonas raketas, pranešdami apie pavojų ir kad jiems reikalingas pastiprinimas. Jie persigrupavo, pagrindines savo pajėgas sutelkdami į Klaibūnų k. ruožą ir atsakė jau daug stipresne kulkosvaidžių ugnimi. Po valandos susišaudymo rusai perėjo į puolimą, o Ąžuolo vadovaujami vyrai, prisidengdami vienkiemiais ir išsinešdami sužeistuosius, ėmė trauktis.

Nuo Klaibūnų k. atgal į Mickūniškių miškus traukėsi ir Karolis Kadžionis su grupe vyrų. Jie jau buvo pasitraukę iš pavojingiausios vietos, tačiau „ant kulnų lipo“ rusai. Norėdamas juos sulaikyti, jis draugams tarė: „Jūs traukitės, o aš dar paleisiu seriją!“ Priklaupęs ant kelio prisitaikyti, pats gavo penkių kulkų automato seriją į kairįjį petį, o stojantis į pilvą pataikė sprogstamoji kulka. Besiartinant prie jo rusų kareiviams, Karolis susisprogdino granata, kuri nuplėšė jam pusę veido.

Rusai, matydami pro vienkiemius bėgančius partizanus, padegamosiomis kulkomis padegė apie 12 trobesių. Sužeistą repšėniškį Anicetą Paurazą partizanai įnešė į ūkininko trobą. Rusų kareiviai, tai pamatę, trobą padegė, o Anicetą, bandžiusį išeiti iš degančio namo, ant slenksčio nušovė.

Partizanai, pasiekę Juodgirio palaukę, iš pamiškės ūkininkų ėmė arklius, kinkė į roges ir bandė prasiveržti per laukus. Kiti veržėsi per sniegą pėsčiomis, tarp partizanų atsirado žuvusių ir sužeistų. Rusai Klaibūnų-Vičiūnų-Jusiškio-Jurgėnų kelią ir apylinkes kontroliavo judriomis kovinėmis grupėmis, kurios „siuvo“ pirmyn ir atgal iš ūkininkų paimtomis „padvadomis“, kitos ėjo laukais, stengėsi užbėgti už akių besitraukiantiems partizanams, juos persekiojo, „lipo ant kulnų“. Jų tikslas buvo užkirsti besiveržiantiems partizanams kelią į Mickūniškių bei Punių miškus, sutrukdyti pereiti Pienios upelį ir pasiekti Troškūnų girią. Persekiodami rusai pasiekdavo net Jurgėnų ir Šovenių apylinkes. Dauguma partizanų prasiveržė per atvirus, nepridengtus flangus: didžioji dalis pasitraukė šiauriniu flangu per Žiurlių k. ir Nevėžį Alūkėnų kryptimi, kiti - pietiniu flangu tarp Balelių ir Šarkėnų k. Romą Aleksiūną rusai vijosi pasikinkę roges, tačiau jis paleido porą automato serijų, sužeisdamas arklį, ir šie atsiliko. Jis užėjo pas pažįstamą ūkininką, kuris jį paslėpė bunkeryje.

Su Kaziu Maneika vienoje grupėje traukėsi jo pusbrolis Albinas Valeika-Utenis (iš Troškūnų mstl.), jaunesnieji broliai Vytautas ir Alfonsas Stalioniai, jų giminaitis Alfonsas Kilda (iš Papartynės k.) ir Antanas Dailidėnas (iš Girelės k.), ginkluotas rankiniu Degteriovo kulkosvaidžiu. Miške buvo chaosas, viskas susimaišę - ir rusai, ir partizanai kovėsi mažomis grupėmis, nebegalėjai žinoti, kurioje pusėje savi, kurioje svetimi, kas ir iš kur šaudo. Besitraukiant iš mūšio vietos į šoną buvo sužeistas A. Valeika-Utenis, tačiau dar galėjo paeiti. Jis paprašė: „Kaziuk, nepalik manęs!“, tačiau netikėtai iš už eglaičių iššokęs „įkypomis akimis“ mongolas suriko: „Stoj!“ ir prisidėjo prie peties šautuvą. Kazys Maneika, kuriam ką tik buvo sukakę aštuoniolika metų, mūšyje nejautė jokios baimės, veikė tiksliai, greitai ir šaltakraujiškai, kaip automatas: kilstelėjo prie peties rusišką karabiną, prisitaikė ir „terkštelėjo“. Abu iššovė beveik kartu. NKVD kareivio paleista kulka mirtinai nukovė pusbrolį Albiną Valeiką, o Kazio taiklus šūvis „paklojo vietoje“ ir patį mongolą - šis kaip maišas susmuko sniege, paleisdamas iš rankų karabiną. Gaišti ir apraudoti pusbrolio mirtį nebuvo laiko - bet kurį akimirksnį iš už apsnigtų medžių galėjo vėl pasirodyti rusai. Negaišdami laiko, atsargiai, pasiruošę bet kada „atidengti ugnį“, ėmė trauktis Klaibūnų k. kryptimi. Jų grupė buvo viena iš pirmųjų, pasiekusių miško pakraštį. Penkiese atsargiai išėjo į Klaibūnų k. palaukę ir, nieko įtartino nepastebėję, negaišdami pasuko į K. Maneikos dėdės (tėvo brolio Jono Maneikos) vienkiemį. Kieme kaip tik stovėjo pakinkytos rogės su prikrautomis vištų, ančių, žąsų dėžėmis - šeimininkai ruošėsi važiuoti į turgų, bet, prasidėjus šaudymui, subėgo į trobą. Vyrai išmetė iš rogių dėžes ir kaip vėjas „išrūko“ iš kiemo, net šeimininkas nepastebėjo. Buvo nusprendę važiuoti per Klaibūnus, tačiau pamatė nuo Mickūniškių miško pusės, pro Savicko vienkiemį, išsiskleidusius plačia grandine ir su perbėgimais Klaibūnų k. puolančius ginkluotus vyrus. Pamanę, kad tai rusai, pasuko pamiškės keliukais link Balelių. Kaip vėliau paaiškėjo, Klaibūnuose jau buvo rusai - būtų patekę tiesiai jiems į nagus, o puolantieji buvo jų vyrams į pagalbą atėję A. Jagielos-Ąžuolo, Juliaus Miškinio, P. Semėno-Jaguaro ir kitų būrių vyrai. Kazio Maneikos grupė pamiškės „šunkeliais“ ir laukais, neprivažiavę Balelių, pasuko užpustytais laukais į rytus. Iš tolo apvažiavo Vičiūnų kaimą, palikdami jį Traupio pusėje ir pasuko Punių miško link. Vyrų planas buvo paprastas - apsukus platų ratą nakčia pereiti Pienios upelio klonius ir pasiekti gimtuosius miškus - arčiausiai esantį Repšėnų miškelį, o iš jo ir Troškūnų girią. Bevažiuojant laukais, per pusnis, nulūžo iena. Surišę ją vadelėmis apsuko roges ir paragino arklį - jis, kaip vėliau paaiškėjo, pats surado kelią į savo kiemą. Toliau žygiavo Jusiškio k. link. Apylinkėse, išsiskirstę grupėmis, „siautė“ rusai, keliais pirmyn ir atgal „siuvo“ kareivių prisėdusios „padvados“. Reikėjo atidžiai stebėti jų judėjimą, vienoje vietoje ilgiau slėptis negalėjai, nes vis tiek anksčiau ar vėliau būtų „užlipę“. Šiems praėjus, grupė eidavo jų pramintu keliu. Tačiau rusai vis tik pastebėjo penkių partizanų grupelę ir ėmė juos persekioti. Vyrai tai atsiplėšdavo nuo jų, tai vėl šie imdavo „lipti ant kulnų“. Galų gale nuo jų „atsipalaidavo“. Atsargiai priėjo Eidrigonių kaimą. Palikęs už klojimo laukiančius draugus, Kazys užbėgo pas tetą (tėvo seserį Kuliavienę) pasiklausti, ar nematė rusų. Ši atsakė, kad ką tik keliuku pravažiavo dvi „padvados“ su rusų kareiviais. Netoli buvo didelis karklynas, o už jo prasidėjo Pienios upelio slėniai. Stengdamiesi užmaskuoti einančių žmonių skaičių, žengė statydami pėda į pėdą, o paskutinis, kad suklaidintų, kuria kryptimi nueita, žengė atbulas. Pasislėpė Pienios upelio slėnio meldynuose ir krūmokšniuose, nutarę laukti vakaro. Netoliese buvo lieptas į Degionių k. pusę. Nusileidus saulei, jau temstant, nusprendė eiti. Tik pakilus iš slėnio ant kalno, iš toli buvo pastebėti ir apšaudyti rusų. Tačiau kulkos švilpė aukštai virš galvų, tad nekreipdami dėmesio į šaudymą nužygiavo link Repšėnų miškelio. Ties Degionių k., perėjus Traupio-Kavarsko vieškelį, juos vėl pastebėjo ir pradėjo vytis rusų kareiviai. Bėgte pasiekę mišką, jie sustojo už medžių, pasiruošė ginklus ir laukė pasirodant rusų - būtų juos „pavaišinę“ keliomis salvėmis. Tačiau šie prie miško artintis pabijojo, nebesivijo.

Juliaus Miškinio būrys puolant rusams nuo Klaibūnų dviem pilnomis prisėdusių vyrų rogėmis traukėsi link Mickūniškių k. Iš paskos su „padvadomis“ vijosi rusai. Vienas būrio vaikinas, sužeistas į pilvą ir plūstantis krauju2, būrio vado Juliaus Miškinio paprašė: „Duokit man kulkosvaidį, aš jus pridengsiu. Iš manęs vis tiek jau nieko nebebus!..“ Atsigulęs prie kelio esančioje nedidelėje aukštumėlėje, jis taiklia ugnimi laikė „prispaudęs prie žemės“ rusus, kol turėjo šovinių. Nenorėdamas pakliūti jiems į rankas gyvas, susisprogdino granata. Juliaus Miškinio vyrai privažiavo Mickūniškių k. kelią ir pasuko Jusiškių k. pusėn. Vėlų vakarą, visiškoje tamsoje, laimingai persikėlė per Pienią ir pasiekė Repšėnų miškelį.

J. Kadžionio kaimynas A. Šiaučiūnas iš Miškinių k. naktį matė, kaip vėlų vakarą pro jų namus pravažiavo dvejos rogės, prisėdusios partizanų.

Kostas Butėnas sužeistas, persekiojamas rusų, susisprogdino granata Mickūniškių k., prie pat S. Radzevičiaus sodybos. Aldona Radzevičiūtė-Ordienė matė, kaip toje vietoje pakilo sniego debesis, nuo sprogimo sudrebėjo namo sienos ir langų stiklai.

Keturi Mickūniškių kaimo vaikinai: Adolfas Radzevičius, Ipolitas Kizys ir du broliai - Ciprijonas ir Napalys Semėnai, peršlapę, pavargę (buvo polaidis, balos) naktį atbėgo į Mickūniškių k. gale esantį Tauginų vienkiemį, kuriame turėjo bunkerį. Rytą tėvai išsiuntė A. Radzevičiūtę pasiklausti, ar pas juos yra sūnus Adolfas. Pakelyje susitiko Tauginienę, kuri jau ėjo pranešti pasislėpusių partizanų tėvams gerą žinią -kad jų vaikai gyvi ir sveiki.

Kulkosvaidininkas Stasys Šakėnas-Arūnas žuvo traukdamasis iš Juodgirio miško Vičiūnų k. laukuose - atsitraukimo kelią Eidrigonių k. kryptimi jiems užkirto sulėkę su „padvadomis“ rusų kareiviai.

Antanas Mackevičius žuvo prie pat Klaibūnų-Vičiūnų kelio, Šiaučiūno (dabar Seniukaičio) sodybos kieme. Jis bandė tiesiai, artimiausiu keliu, pasiekti visai netoli esantį Mickūniškių mišką. Tačiau pereiti rusų kontroliuojamą Klaibūnų-Vičiūnų lauko ruožą, kuriame buvo sutrauktos jų pagrindinės pajėgos, pasirodė neįmanoma - šiuose laukuose neprasiveržė nė vienas partizanas, visi žuvo. Sunkiai sužeistą jį pribaigė atbėgę skrebai.

Vakare į Papartynę pas Patamsius atvažiavo ūkininko Bujoko arkliu kinkytomis rogėmis šešių prasiveržusių partizanų grupė, tarp kurių buvo ir netolimas kaimynas Feliksas Diliūnas (Faliukas). Dauguma jų buvo jau subrendę vyrai, tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Veidai nuo parako dūmų aprūkę, pajuodę, tačiau visi nusiteikę karingai, nenusiminę, sakė: „Ot davėm ruskiams į skudurus“3. Jie prasiveržė pasukę į šoną, pietiniu flangu, netoli Balelių kaimo.

Mūšyje žuvo 18 rusų kareivių ir 17 partizanų. Iš Mickūniškių miško atbėgę Juodgiryje besikaunantiems draugams į pagalbą žuvo penki partizanai:

Karolis Kadžionis-Vermachtas,

Kostas Būtėnas,

Anicetas Paurazas,

Edvardas Augulis,

Napalys Žemaitis.

Jie žuvo Klaibūnų ir Mickūniškių k. arba jų apylinkėse.

Dvylika partizanų žuvo kautynėse Juodgirio miške arba išsiveržę iš jo, traukdamiesi laukais ar keliukais. Tai:

Kazimieras Grimža-Kulka,

Alfonsas Grimža-Gluosnis,

Bronius Stalionis-Arimantas,

Stasys Stalionis-Žalvaris (šie keturi partizanai buvo žygio vadai - vadovavo visam būriui);

Stasys Jurkevičius,

Stasys Kilda-Savanoris,

Antanas Mackevičius,

Albinas Rutkauskas-Perkūnas,

Augustinas Šablevičius-Jovaras,

Povilas Šakėnas-Bijūnas,

Stasys Šakėnas-Arūnas,

Albinas Valeika-Utenis.

Žuvę partizanai buvo suguldyti Klaibūnuose prie kelio, kiti Žiurlių k. prie Orvidų sodybos. Tarp žuvusiųjų buvo ir sunkiai sužeistų, kurie prašė gerti, tačiau niekas jiems jokios pagalbos nesuteikė. Tuo metu dar nebuvo įsakymo žuvusius partizanus guldyti ant grindinio valsčių centruose ir jie buvo palikti vykusių kautynių vietose.

Naktį giminės žuvusiųjų partizanų kūnus susirado ir slaptai išsivežiojo, tačiau negalėjo jų palaidoti kapinėse. Alfonsas Grimža-Gluosnis ir Kazys Grimža-Kulka buvo palaidoti Zerkiškių k. gimtosios sodybos darželyje, Bronius Stalionis-Arimantas ir Stasys Stalionis-Žalvaris Papartynės k. esančio vienkiemio klojime, Stasys Kilda-Savanoris netoli savo gimtųjų namų pamiškėje, Karolis Kadžionis Piktagalio kaime esančios tėvų sodybos darželyje prie kryžiaus, Albinas Valeika-Utenis Surdaugių k. pamiškėje, netoli Maneikų sodybos, Stasys Šakėnas-Arūnas Juodgirio, o Antanas Mackevičius ir Napalys Žemaitis Mickūniškių miške (vietinių vadinamame Pauliukonio mišku). Broliai Alfonsas ir Kazys Grimžos atkūrus Nepriklausomybę buvo iškilmingai perlaidoti į Traupio kapines, Karolis Kadžionis garbingai atgulė Kavarsko, o A. Valeika-Utenis Troškūnų kapinėse. Broliai Stasys ir Bronius Stalioniai buvo slaptai perlaidoti jau anksčiau, pokariniais metais. Niekada jau nebus surasti partizanų, palaidotų miškuose, palaikai. Stasys Kilda-Savanoris ilsisi Butleriškių, Stasys Sakėnas-Arūnas Juodgirio, o Antanas Mackevičius ir Napalys Žemaitis -Mickūniškių miške.

Juodgirio kautynės parodė, kad partizaniniame kare pėstininkų kovos taktika netinka ir yra tiesiog pražūtinga. Partizanai niekada neturės tiek gyvosios jėgos rezervų, ginkluotės ir amunicijos atsargų, kiek turi reguliarioji kariuomenė. Partizaninis karas - tai mažų, judrių, manevringų kovinių grupių karas, naudojantis pasalų, staigių išpuolių, diversinių operacijų taktiką su po jų einančiu staigiu atsitraukimu ir išsisklaidymu. Jie niekada nestoja į atvirą mūšį su reguliariąja kariuomene, kuri, naudojant tokią taktiką, yra bejėgė.

Skaitant archyvinę medžiagą - šios karinės-čekistinės operacijos raportą aukštesniajai vadovybei, apie patirtus nuostolius - žuvusius NKVD kareivius -išvis neužsimenama. Atrodytų, tartum jų ir nebūta. Tačiau žuvusius rusų kareivius suskaičiavo ūkininkai, išvaryti „su pastotėmis“ surinkti ir suvežti prie kelio jų lavonus: jie buvo sukrauti į sunkvežimius, uždengti brezentu ir išvežti. Rusai savo nuostolius labai slėpė ne tik nuo Lietuvos gyventojų, bet ir nuo Maskvos centrinės valdžios, visaip juos klastojo, mažino, todėl archyvinę medžiagą reikia vertinti labai kritiškai.

Juodgirio kautynės aprašytos remiantis fragmentiniais R. Aleksiūno, A. Veriko, K. Patamsio, A. Radzevičiūtės-Ordienės, Juliaus Miškinio (sūnaus) prisiminimais apie tėvą, papasakotais jo motinos, tėvo bendražygių ir kaimynų. J. Kadžionio prisiminimai apie brolio Karolio žūtį papasakoti jo kovos draugų. Vis tik tiksliausiai ir detaliausiai apie būrio sudėtį, ginkluotę, vadus, jų stovyklą, mūšio eigą, jame dalyvavusius partizanus papasakojo paskutinis gyvas šių kautynių dalyvis Kazys Maneika, gyv. Traupio mstl.

1  1945 m. pavasarį Lietuvos partizanų gretose kovojo apie 30 tūkstančių aktyvių partizanų. Iš viso partizanų gretose 1944-53 m. kovojo apie 50 tūkstančių partizanų (Lietuvos kovų ir kančių istorija. Laisvės kovos 1944-53 metais. Sudarė Dalia Kuodytė, Algis Kašėta. Kaunas: LPKTS, 1996, p. 14).
2
   Tai galėjo būti Napalys Žemaitis (didesnė tikimybė) arba Edvardas Augulis (R. P.).
3
   Po sėkmingų kautynių, susirėmimų partizanai sakydavo: „Ot davėm ruskiams „prikuritj!“, „gerai gavo „prikurkos!“, „sočiai davėm lietuviškos ugnies!“ Tokie posakiai atsirado dėl rusams būdingo elgesio: susisukęs suktinę (liaudiškai „bankrutką“), jis rūkančiojo paprašydavo: „Dai prikuritj!“ („duok prisidegti!“). Partizanai ir duodavo ugnies, negailėdami.
4
   Klaibūnų k., Juodgirio kautynėse žuvusių partizanų atminimo įamžinimo vietoje, pastatyti kryžiai. Ant vieno jų yra užrašyta Antano Bagočiūno, kilusio iš šalia esančio Vičiūnų k., pavardė. Jis nebuvo šių kautynių dalyvis, o žuvo tą pačią dieną rusų kareiviams krečiant vienkiemus - šiems šaudant į šieno prėslą, kuriame jis slėpėsi, buvo sunkiai sužeistas ir mirė nuo žaizdų savo namuose (R. P.).

 

Partizanas Karolis Kadžionis-Vermachtas

Trečiasis Kadžionių sūnus Karolis - aukštas, gražus šviesiaplaukis ir žydraakis vaikinas - nuo pat vaikystės pasižymėjo savitu humoru ir juokais. Buvo labai aktyvus, žingeidus, energingas, linksmo charakterio, jau nuo šešiolikos metų įstojo į Šaulių sąjungos Kavarsko kuopą. Nepaisant metų skirtumo su Liudu Sudeikiu buvo geriausi draugai, abu šauliai, pramuštgalviai juokdariai, kartais matydavai juos važiuojančius ant vieno dviračio. 1941 m. birželio mėn., prasidėjus karui, kartu su broliu Aleksu aktyviai dalyvavo sukilime nuverčiant sovietų okupacinę valdžią Kavarsko miestelyje, o jam pasibaigus darbavosi tėvų ūkyje. 1943 m. išėjo vokiečių okupacinės valdžios potvarkis, kad visa dirvonuojanti žemė turi būti apdirbama. Dėl to gausių, tačiau mažažemių šeimų suaugę sūnūs buvo skiriami dirbti pas daug žemės turinčius ūkininkus, nebeišgalinčius visos jos laiku apdirbti ir paliekančius dirvonuoti. Seniūnas paskyrė jį tarnauti pas ūkininką Bužicką iš Šovenių k. Abu broliai, Aleksas ir Karolis, jau prieškario laikais buvo ragavę samdinio duonos. Karolis, jaunas vaikinas, nusprendė: „Negu tarnauti, tai jau geriau kariauti!“ Kartu su kitu savanoriu, Gabriu iš Bebriūnų k., nuvyko į Panevėžį ir stojo į vokiečių kariuomenę. Praėję medicininę komisiją buvo aprengti vermachto uniformomis ir pasiųsti į apmokymus. Abiejų sūnų motinos buvo iškviestos į Panevėžį pasiimti savo sūnų drabužius. Kovojo Rytų fronte prie Charkovo. Vokiečių okupacijos metu gyvenę žmonės gerai prisimena, kad vokiečiai viešai, nesivaržydami ir nesigėdydami aplinkui esančių žmonių, garsiai gadindavo orą „smirdančiomis žarnų dujomis“. Taip buvo ir fronte. Karoliui bevalgant, priėjęs vienas vokietis tyčia garsiai „pirstelėjo“, tuo patvirtindamas lietuvišką posakį, kad „popiet vokietis durnas“. Karolis, nebūtų jis Kadžionis, šiam bevalgant irgi priėjo ir garsiai „iššovė susitvenkusias dujas“. Įsižeidęs vokietis šoko muštis, Karolis trenkė jam atgal, subėgę dalinyje tarnaujantys latviai stojo Karolio pusėn. Tačiau vokiečių vadovybė palaikė Karolį, nubausdama „saviškį vokietuką“.

Rytų fronte, rusų aviacijos bombardavimo metu, maža skeveldra sužeidė Karoliui akį - buvo gydomas Karaliaučiaus karo ligoninėje, pašalintas akies obuolys ir įdėta dirbtinė akis. Iš karo ligoninės buvo paleistas į namus atostogų. Karolis ir vyresnysis brolis Aleksas, tarnaujantis lietuvių policijos batalione Baltarusijoje, susirašinėjo laiškais. Aleksas paprašė bataliono vado išleisti atostogų į namus, kad abu broliai galėtų pasimatyti. Taip jie ir susitiko tėviškėje, tėvų namuose, sukeldami namiškiams daug džiaugsmo. Karolis broliui sakė, kad į vokiečių kariuomenę tarnauti nebegrįš, įkalbinėjo ir Aleksą pasilikti. Tačiau šis atsakė: „Man bataliono vadas pasakė: „Kadžioni, duok garbės žodį, kad po atostogų sugrįši į batalioną.“ Aš daviau garbės žodį ir turiu jį įvykdyti, negaliu išduoti saviškių!“ Pasibaigus atostogoms jis išvyko į savo tarnybos vietą, o Karolis nuvažiavo dviračiu į Kavarską pasakyti lietuvių policininkams, kad jis į vokiečių kariuomenę nebegrįšiąs. Šie visiškai nenustebo, o tik pasakė: „Gerai, ramiai gyvenk namuose. Jei vokiečiai ieškos, vis tiek mes pirmi sužinosim ir tau pranešim!“ Tačiau vokiečiai Karolio nebeieškojo.

Rusai jau buvo užėmę Anykščius, išgrobstę vyno fabriką - prisigėrę kareiviai nieko neklausė, darė ką norėjo, nušovė net du savo karininkus. Apie 20 apylinkės vyrų, tarp jų ir Karolis, pasikinkę „pastotes“ bandė pasitraukti į Vakarus. Netoli Troškūnų ant kelio stovintis rusų kulkosvaidininkas pasakė: „Проезда нет!“ (Pravažiavimo nėra!“). Liudas Sudeikis jau norėjo „patraukti“ seriją iš prancūziško kulkosvaidžio, tačiau vyrai neleido, sakydami: „Ką tu, užjudinsim kariuomenę, sulėks čia jų „gyvas velnias“, paskui „neatsimušim!“ Dar pabandė važiuoti pro Ramygalą, tačiau veltui. Ten, pasirodo, jau irgi rusai, „проезда нет“, tad visi sugrįžo į namus.

Šeimą rusai ir stribai pradėjo terorizuoti, nes vyriausias brolis Kazimieras ir Karolis slapstėsi. Mama sakė: „Berniokai, gal vienas iš šeimos eikit į rusų kariuomenę, pasiaukokit!“ Karolis jai atsakė: „Mamut, jeigu vienas išeis į kariuomenę, o kitas į mišką, tai šeimos neišgelbės. O aš kariauti ir žūti po raudona vėliava neisiu!“ Klojime, šieno prėsle, buvo įrengta slėptuvė, kurioje Karolis, dažnai kartu su Kazimieru, slėpdavosi. Kazimieras dienos metu, persirengęs moterimi, dirbdavo ir ūkio darbus. Kadangi šeimoje buvo daug seserų, niekas ir dėmesio neatkreipdavo. 1944 m. rudenį, po Veršelių kautynių, Karolis išėjo į B. Sudeikio-Čigono būrį. Pas juos dažnai ateidavo alūkėniečiai partizanai Bronius Blauzdys, Jonas Bernatonis-Melagis ir kiti. Karolis susidraugavo ir dažnai vaikščiodavo kartu su Melagiu - linksmu, išradingu „šposininku“. Šis buvo kresnas, žemo ūgio, tamsiaplaukis vaikinas, ginkluotas rusišku Degteriovo kulkosvaidžiu. Užėjus pas ūkininkus, Karolis juokaudavo: „Nuo mūsų nieko nepaslėpsit, aš matau, kas padėta ant lentynų, o jis - kas po lovomis.“ Kartą į Budrių k. užėjus visam būriui jaunų, gražių, linksmų vyrų, Aldutė Petrikaitė pasakė: „Jeigu bent vienas jų žūtų, neįsivaizduoju, kaip reikėtų tai pergyventi!“ Žmonės džiaugdavosi partizanais, juos vaišindavo, valgydindavo, įdėdavo į kelionę maisto, smulkiai supjaustyto naminio tabako, numegzdavo jiems pirštines, šalikus, dažnai papuoštus Gedimino stulpais ar Vytauto kryžiais.

Kartą Karolis su J. Bernatoniu-Melagiu užėjo pas šlubą batsiuvį Šiaučiūną ir paprašė sutaisyti batus. Šis pradėjo išsisukinėti, sakydamas, kad bijo - mat, rusai, sužinoję taisius partizanams batus, jį nubaus. Karolis tuoj sugalvojo gudrybę: „O mes ne partizanai, mes plėšikėliai, pažiūrėk į mano kelnes - viršutinės nunešiotos, o apatinės - naujos!“ Tas patikėjo. „Ir aš, - sako, - esu plėšikėlis, tik „smulkesnio kalibro“ - ką kaimynai padžiauna, aš nudžiaunu. Galėsiu jums parodyti, kur gyvena turtingesni ūkininkai, ir juos „apšvarinsim!“ Už dyką sutaisė batus ir naktį visi trys patraukė pas kaimynus Sadauskus, paskui Pačinskus. Šlubis, kad neatpažintų, likdavo lauke. Įėję į vidų Karolis su Jonu sakydavo: „Kaimynas atvedė jus apiplėšt!“ - o šie negali patikėt. Pas Sadauskus tyčia jam išnešė padėvėtas kelnes, tačiau šis neima, sakydamas, kad „šie netoli gyvena, paskui jas atpažins“. Pas Pačinskus užėję liepė patiems išeiti ir pažiūrėti į „kaimyną plėšikėlį“. Tas, laikydamas rankoje baslį, artėjant kaimynams, traukėsi aplink namą. Galų gale abiems draugams nusibodo šis „žaidimas“. Čiupo batsiuvį už pakarpos ir „įkrėtė beržinės košės“. Po to liepė greičiausiai nešdintis, palydėdami automato serijomis apie kojas. Šlubis, tankiai „raitydamas kulnus“, nurūko sniegu greičiau už motorines roges.

1945 m. vasario 9 d. apie 80 vyrų, vadovaujami A. Jagielos-Ąžuolo, J. Miškinio, P. Semėno-Jaguaro, iš Mickūniškių miško bėgo į pagalbą Juodgirio miške besikaunantiems partizanams. Kautynėse prie Klaibūnų kaimo rusams sutraukus dideles pajėgas, po daugiau nei 1 val. trukusio mūšio partizanai ėmė trauktis atgal į Mickūniškių mišką.

J. Kadžionio prisiminimais, Traupio pusėje prasidėjus šaudymui, ataidint granatų sprogimams, motina suklupdė visus vaikus ant grindų ir liepė melstis už Karolį. Pati meldėsi iš maldaknygės, bet paskui jau savais žodžiais, tik girdėjosi kartojant Dievo vardą ir prašant gelbėti Karolį. Sutemus pas juos užėjo P. Semėnas-Jaguaras, kuris, pamatęs Jakeliūnų namo languose šviesą, pasiklausė, ar ten nėra rusų. Jis pranešė, kad Karolis iš pavojingiausios vietos pasitraukė laimingai.

Kaip vėliau paaiškėjo, jų grupė jau buvo pasitraukusi iš pavojingiausios, labiausiai apšaudomos zonos, tačiau rusai bandė juos persekioti. Karolis besitraukiantiems vyrams tarė: „Jūs traukitės, o aš paleisiu dar vieną seriją!“ Priklaupęs ant kelio prisitaikyti, jis pats gavo penkių kulkų seriją į kairįjį petį, o stojantis į pilvą pataikė sprogstamoji kulka. Bebėgant prie jo rusams, Karolis Kadžionis-Vermachtas susisprogdino granata, kuri nuplėšė pusę veido. Naktį jo kūną slapta rogėmis parvežė į namus. Visiems buvo didžiausias skausmas, tikra tragedija, ypač mamai. Buvo palaidotas savo gimtuosiuose namuose, darželyje, o prie kapo pastatytas kryžius. Iškilmingai perlaidotas į Kavarsko kapines jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Alūkėnų kautynės

Alūkėnų būrio vado Antano Aliuko-Kuprio partizanų veikimo teritorija buvo Alūkėnų ir aplinkui esančių Kirmėlių, Skauradų, Petriškių, Laukagalių kaimų apylinkės. Įdomi Antano Aliuko slapyvardžio istorija - kadangi trumpasis jo ginklas buvo vokiškas „Parabellum“ pistoletas, partizanų pravardžiuojamas Kupriu, taip bendražygių buvo pramintas ir pats vadas. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo Raguvos valsčiaus tarnautoju - žmonės juokdavosi, kad vokiečiai dar iš Panevėžio miesto nespėdavo išvažiuoti, o A. Aliukas per seniūnus ir dešimtininkus žinią, kad šie tikrins ūkininkų prievoles, jau būdavo išplatinęs. Žmonės tikrinimui spėdavo tinkamai pasiruošti- miške paslėpdavo neužpajamuotus gyvulius, į slėptuves supildavo grūdus.

Iškart po karo būryje kartais susirinkdavo iki 50 partizanų, tačiau būrio sudėtis keisdavosi - dalis vyrų laikinai iškeliaudavo į kitas apylinkes ir vaikščiodavo su kitų būrių partizanais, paskui vėl sugrįždavo. J. Bernatonis-Melagis kurį laiką partizanavo net netoli Kavarsko, B. Sudeikio-Čigono būryje, kiti A. Jagielos-Ąžuolo, A. Vaičekonio-Šermukšnio, A. Baltušniko-Vienuolio ir kituose būriuose. Būryje buvo daug Laukagalių, Šikšnalaukio, Skauradų, Kirmėlių kaimų vyrų.

1945 m. pavasarį, per Velykas, netoli Alūkėnų, prie žvyrduobių, Kuprio būrio partizanai surengė pasalą Raguvos ir Troškūnų stribams. Partizanams gerai „davus ugnies“, stribai „supanikavo“ - vieni krito nukauti, kiti, „pridėję į kelnes“, šliaužiojo raiste, kai kurie, mat, buvo civiliai apsirengę, šaukė: „Mes savi, savi!“ Taip vieną stribą, apsimetusį vežėju, partizanai paleido. Kitas, pasimetęs, manydamas, kad „savi“, „pasikėlęs skvernus atplasnojo“ į partizanų rankas pats. Likę gyvi skrebai padarę didžiulį lanką, suprakaitavę ir uždusę, bėgo atgal į Troškūnus. Žuvo vienuolika stribų kartu su jiems vadovavusiu NKVD leitenantu L. Žilinsku. Kautynėse dalyvavo ir į svečius atvykę būrio vadas A. Jagiela-Ąžuolas ir J. Šileika-Svedrys.

1948 m. A. Aliukui-Kupriui žuvus, būriui vadovavo J. Dagelis-Gintaras.

Remtasi: Kaunietis, Romas. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, Vyčio apygarda, II dalis, 1 knyga. Vilnius: Vaga, 1998, p. 235-237, 304-309 ir J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Pasala prie Repšėnų miškelio

Gyventojai pranešė, kad kitos dienos rytą, 1945 m. balandžio 8 d., Kavarsko skrebai vykdys Repšėnų miškelio pakraščio „valymą“ - „krės“ vienkiemius. Būrio vadas A. Jagiela-Ąžuolas ir sako: „Alūkėnuose gerai pasisekė, „įkrėtėm“ skrebams, „suduosim“ ir čia.“

Naktį partizanai užėjo į Troškūnų girioje, maždaug už 3 km nuo Repšėnų miškelio esančią eiguvą. Tarpukario laikotarpiu pamiškėse, miškų laukymėse buvo pristatyta vykdantiems miškų priežiūrą eiguliams daug naujų eiguvų su gyvenamaisiais namais („gryčiomis“) ir ūkiniais pastatais. Įėję į trobos vidų, iš pradžių nustebę, partizanai pradėjo juoktis - iš „pečiaus“, išgirdęs, kad atėjo saviškiai, nustūmęs malkas1 ropojo nuo rusų besislapstantis eigulys A. Sukevičius. „Ką tu čia darai!? - tarė juokdamiesi vyrai. - Tuoj ateis išvadavimas, o tu jį sutiksi tupėdamas „pečiuje!“ Jau geriau einam su mumis!“

Repšėnų miškelyje partizanai susikūrė laužą, šildydamiesi ir laukdami aušros aptarė veikimo planą: kurioje vietoje surengs pasalą, kaip išsidėstys, kur išstatys kulkosvaidžius, kada ir iš kokio atstumo pagal duotą A. Jagielos-Ąžuolo komandą pradės šaudyti. Išeidami nusirengė sunkesnius, nepatogius drabužius, palikdami juos prie laužo saugoti keliems blogiau ginkluotiems vyrams, ir patraukė į miško pakraštį.

Pasalai išsidėstė pamiškėje, už kokio puskilometrio nuo partizano J. Butkaus-Karklo sodybos - sugulė negilioje lomoje už kelmų, medžių, užimdami šaudymui patogias pozicijas. Skrebai artinosi pamiške nieko neįtardami. Juos prisileidę arčiau, partizanai „atidengė ugnį“. Tačiau, nors „kirto“ pirmi, turėdami laiko prisitaikyti, „ugnis“ buvo netaikli. Pagal partizano Jono Keraičio-Liepsnos prisiminimus, „nupylė“ tik du skrebus. Po trumpos panikos šie sugulė ir „dėjo“ atgal. Susišaudymo metu, partizanavęs tik kelias valandas, žuvo A. Šukevičius. Nors ir gulėjo už kelmų, lomoje, žemoje vietoje, matyt, rikošetu atšokusi kulka pataikė jam į galvą. Toks trumpas ir tragiškas, pasirodo, buvo jo partizaniškas kelias.

Netrukus atbėgo prie laužo pasilikę partizanai su pas juos atėjusiais besislapstančiais vyrais. Jie pranešė, kad iš miško gilumos, šaukdami: „Вперед, неотставать!“ („Pirmyn, neatsilikti!“), „atitreška“ rusai. Jie garsiai šaukdavo norėdami išvengti susidūrimo su partizanais, kad šie spėtų pasitraukti jiems iš kelio. Ąžuolo vyrai negaišdami laiko, pasičiupę draugų atneštus drabužius, spėjo šonu, per siaurą proskyną, apeiti rusus, ir pasitraukti į Vėžio mišką, o paskui į Troškūnų girią.

Rusai ir skrebai „krėtė“ J. Butkaus-Karklo sodybą, ieškodami partizanų sudegino klojimą. Partizano A. Šukevičiaus kūnas buvo nuvežtas į Raguvos miestelį ir paguldytas aikštėje šalia „stribynės“.

Belieka pridurti, kad rusai, siekdami nukreipti partizanų dėmesį, kaip „masalą“ dažnai naudojo skrebus: šie „krėsdavo“ pamiškės vienkiemius, vykdydami turto konfiskacijas slankiodavo pamiškėmis. Žinodami, kad partizanai neatsispirs pagundai jiems „įkrėsti“ ir susirinks miško pakraštyje, rusų kareiviai „šukuodavo“ mišką iš kitos pusės, kad partizanai atsidurtų „tarp dviejų ugnių“. Taip ir nutiko Juliaus Miškinio vadovaujamam būriui Mickūniškių miške.

Remtasi: Kaunietis, Romas. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, Vyčio apygarda, II dalis, 1 knyga. Vilnius: Vaga, 1998, p. 304-309 ir J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

1 Greitam pasislėpimui buvo naudojamas ir nuo pelenų išvalytas „pečius“. Besislapstantis įlįsdavo į jo vidų, o priekyje, pakuroje, sukraudavo kūrenimui sudėtas malkas. Nei rusams, nei skrebams ir į galvą neateidavo, kad tokioje ankštoje vietoje gali tilpti žmogus. Tačiau „baimės akys didelės“ - esant pavojui žmogus susirangydavo ir mažesniame plote.

Mickūniškiečiai. Būrio vadas Julius Miškinis

Mickūniškių k. vyrai irgi nesiruošė guldyti galvų už svetimos valstybės interesus. Vieni slapstėsi, kiti stojo į partizanų būrį, vadovaujamą ats. ltn. Juliaus Miškinio. Tai buvo „pirmosios bangos“- stichinės, pačios masiškiausios - partizanai. Tuo metu būriai tradiciškai buvo vadinami vadų vardais. Mickūniškių k. partizanai irgi buvo vadinami pagal vado pavardę - Miškinio būrys. Kaip prisimena žmonės, būrio vyrai žiemą važinėjo dviem „padvadom“ (rogėm).

Julius Miškinis 1944 m. rudenį buvo paimtas į rusų kariuomenę, tačiau pamatęs ten tvyrojančią betvarkę, savivalę, neapykantą lietuviams, iš Pagėgių kareivinių pabėgo, sakydamas, kad rusams niekada netarnausiąs.

Jis ėmė burti Mickūniškių k. ir jo apylinkių vyrus į partizanų būrį, kurį sudarė: Julius Miškinis - būrio vadas, žuvo 1945-03-21 Mickūniškių k.

Romualdas Aleksiūnas - 1940-41 m. LAF narys, Birželio sukilimo dalyvis, dalyvavo užimant Kavarsko mstl., nuo 1942 m. LLA narys, po Vietinės rinktinės išformavimo ltn. Antanas Žižiūnas į jų sodybą atvežė paslėpti prancūziškus šautuvus, šaudmenis, kuriuos vėliau perdavė kpt. J. Krikštaponio būriui. Po būrio vado J. Miškinio žūties perėjo į A. Juzukėno-Liūto būrį, vėliau legalizavosi, dirbo, mokėsi, buvo suimtas, teistas, kalėjo Sibiro lageriuose.

Jonas Aleksiūnas - žuvo 1945-03-21 Mickūniškių k.

Vladas Žemaitis-Audra (Ladziukas) - po vado žūties perėjo į Žaibo būrį, žuvo 195001-12 Vičiūnų k.

Vaclovas Urbonas.

Vincas Orda - būryje būdavo ne nuolat, „pripuolamai“.

Petras Statkevičius.

Antanas Žemaitis.

Ipolitas Kizys.

Napalys Žemaitis - žuvo 1945-02-09 Juodgirio kautynėse.

Adolfas Radzevičius - būryje buvo ne nuolat.

Ciprijonas Semėnas ir Napalys Semėnas (broliai).

Kiti buvo ryšininkai, rėmėjai arba slapstėsi:

Pranas Aleksiūnas - buvo beginklis, slapstėsi.

Stasys Janulis - nepilnametis, partizanų ryšininkas ir rėmėjas, nužudytas skrebų. Bronius Semėnas, jauniausias iš trijų brolių Semėnų, partizanų rėmėjas, šešiolikmetis, nužudytas skrebų.

Dažniausiai būryje būdavo 10-12 vyrų.

Mickūniškių k. ir jo apylinkėse slapstymuisi buvo iškasta aibė bunkerių. Kasdavo naktimis, padedami giminaičių ar kaimynų. Esant įtarimui, kad bunkeris nebesaugus arba gali būti „iššifruotas“, jį negailėdami palikdavo - pereidavo slėptis į kitą arba greit, per naktį, išsikasdavo naują.

Julius Miškinis buvo aukštas, atletiškas, labai stiprus vyras. Laisvai pakeldavo arklį, o Žiurlių malūne du grūdų maišus, pasikišęs po pažastimis, nešdavo taip lengvai, tartum pūkinius. Buvo labai ryžtingo, karšto charakterio. Jo būrys jau buvo surengęs keletą pasalų skrebams, dalyvavęs kautynėse prie Klaibūnų - buvo atbėgę padėti Juodgiryje besikaunantiems partizanams.

Ginkluotas buvo labai retu, galingu ginklu - „Mauser C96“, kurio medinį dėklą galėdavai prie pistoleto pritvirtinti kaip buožę. Taip pat nešiojosi rusišką diskinį automatą PPŠ, prie diržo turėjo pasikabinęs granatas.

1945 m. kovo 21 d. šalia Mickūniškių kaimo esančiame Semėnų vienkiemyje -vadinamojoje Semėnynėje - apsistojo 12 skrebų su rusų kareiviais būrys (kai kurių žmonių prisiminimais, vykdė turto konfiskaciją). Gyventojai atbėgo jiems pranešti. Julius, būdamas karšto charakterio, nusprendė „įkrėsti driskiams“. Kadangi sodyba buvo vos 200 m nuo pamiškės, pulti nutarė nuo miško pusės. Būrys susirinko miške, o Julius išėjo su žiūronais į miško pakraštį pasižvalgyti. Tą dieną jo pėdomis, matyt, neatsilikdama sekė tragiška lemtis. Išžvalgęs vienkiemį, nepastebėjo jame į eglę įlipusio rusų kareivio - slapuko. Šis tuojau „sukėlė visus ant kojų“.

Tačiau netrukus visi suprato, kad didžiausias pavojus atslenka visai iš kitos pusės - jau aiškiai girdėjosi, kaip iš miško gilumos „atitreška“ grandine išsidėstę rusų kareiviai. Būrys skubiai traukėsi. Bėgdamas mišku per brūzgynus, tankius krūmus, Julius pametė savo pistoletą „Mauser C96“ - jo nebuvo prisirišęs „šikšnele“. Bandant į persekiojančius rusus paleisti automato seriją, šis užsikirto. Belipant per netoli miško pakraščio esančią tvorą, skirtą gyvuliams atitverti, kad nepatektų į mišką, jam sprogstamoji kulka pataikė tiesiai į kailinukų velkės sagą, išplėšdama vidurius. Julius parkritęs metė į rusus granatą, tačiau ši nesprogo. Kita granata norėjo susisprogdinti, pridėdamas ją prie veido, bet ši sprogo anksčiau, nutraukdama jam ranką. Pribėgus skrebams ir rusams, iš skausmo šaukė, kad greičiau jį pribaigtų. Šie užmušė jį šautuvų buožėmis, ištaškydami smegenis.

Šioje „scenoje“ dalyvavo ir traupietis Marijonas Kazlauskas, tarnavęs Raguvoje skrebu. Vėliau visiems pasakojo ir gyrėsi, kad tai jis „pričiupo“ Julių Miškinį. Tačiau jam buvo atkeršyta - Žaibo būrio partizanai A. Mincė-Lietus ir V. Žemaitis-Audra jį „pričiupo“ ant vieškelio prie Traupio kapinių vartų, begrįžtantį su automatu ant peties į Raguvos „stribyną“.

Rusai būrio vyrus išstūmė į laukus. Netoliese, už kelių šimtų metrų, prie V. Ordos klojimo, į rusus atsigulęs šaudė Jonas Aleksiūnas. Rusų kareiviai apibėgę lanku nukovė jį iš užpakalio. Kiti vyrai laimingai išbėgo, pasislėpė. Vincas Orda buvo apsiavęs mediniais, labai nepatogiu apavu - bėgant lauku kulka pataikė į medpadžio kulną. Pasiekęs mišką, jis pasielgė labai gudriai - perbėgo nenutirpusio sniego plotą, palikdamas aiškias pėdas, o pats metėsi į šoną ir pasislėpė už tankių eglaičių. Iš paskos atsiviję rusai, pamatę sniege paliktus pėdsakus, nulėkė jo ieškoti gilyn į mišką.

Žuvęs J. Aleksiūnas gulėjo aukštielninkas ankstyvo pavasarinio polaidžio baloje. Atėjusi žmona atsiklaupė šalia vyro į ledinį vandenį ir meldėsi.

Sužinojusi, kad žuvo Julius, uošvienė nėščios žmonos Emilijos eiti prie žuvusio vyro neleido, tramdydama ašaras išėjo pati. Miško pakraštyje rado gulintį sūnų šautuvų buožėmis suskaldyta galva, su į išorę išvirtusiomis smegenimis, sprogusios granatos nutraukta ranka. Susitvardžiusi smegenis sukišo atgal ir, nusiėmusi skarelę, aprišo jam galvą. Vėliau kaimynė pasakojo, kad užbėgę pas ją skrebai mazgojosi kruvinas rankas ir keikėsi: „Ot banditas, dar šaukėsi Jėzaus!..“

Kitą dieną į Miškinių sodybą atvažiavo Raguvos skrebai, atsivarė ūkininkus su „padvadomis“ (vežimais) ir viską, kas tik buvo namuose, išsivežė: indus, vilnas, siūlus, miltus, lašinius, grūdus, kiaules, net vaikų rūbelius iš lovelių ištraukė. Išsivarė abi karves, arklius, pasiėmė jų pakinktus. Be pieno, maisto atsargų buvo palikta visa šeima - Juliaus motina, nėščia žmona ir trys mažamečiai vaikai.

Abu žuvusius vyrus laidoti kapinėse buvo uždrausta. Kaimynai sukalė karstus, aprengė juos kostiumais ir palaidojo tame pačiame Mickūniškių kaime, šalia kelio. Kryžiaus pastatyti valdžia neleido. Ant kapų pasodintas gėles okupantų pakalikai naktimis išraudavo, žemės kauburėlius išspardydavo. Juliaus žmona, kad išliktų tiksli palaidojimo vieta, giliai į žemę buvo įkalusi ąžuolinį kuolą.

1949 m. vykusių masinių trėmimų metu J. Miškinio žmona Emilija su keturiais mažamečiais vaikais buvo išvežti į Sibirą.

1969 m., šeimai sugrįžus iš Sibiro, abu partizanai buvo iškasti ir perlaidoti į Traupio kapines.

Šios tragiškos kautynės - tai rusų ir skrebų naudojamos taktikos prieš partizanus pavyzdys. Skrebai dažnai buvo siunčiami į pamiškės vienkiemius kaip „masalas“, NKVD karininkams labai motyvuotai galvojant, kad partizanai, norėdami šiems „įkrėsti“, susirinks miško pakraštyje. Tuo pačiu metu rusų kareiviai iš miško pusės „šukuodavo“ mišką, stengdamiesi partizanus išstumti į laukus ir sutriuškinti.

1945 m. daugelis būrio partizanų ar besislapstančių vyrų legalizavosi, o Vladas Žemaitis-Audra (Ladziukas) perėjo į Žaibo būrį. Mickūniškių k. žmonės labai nukentėjo nuo sovietinio teroro ir represijų, į Sibirą buvo ištremtos net 9 šeimos: Vingilų, Ribokų, Semėnų, Kizių, Laurinavičių, Indriūnų, Miškinių, Banilevičių ir kt. Kai kurie tremtiniai Lietuvos jau nebeišvydo - mirė nuo nepakeliamo darbo, bado ir šalčio.

Remtasi Juliaus Miškinio (sūnaus), Aldonos Radzevičiūtės-Ordienės, išlikusiais fragmentiniais Vinco Ordos atsiminimais. Tremtinės Emilijos Miškinienės (1918-2003) atsiminimai užrašyti 1999 m. Prieiga internete: http://traupis.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=99&Itemid=1, 2017-12-11.

„Pirmosios bangos“ partizano likimas

Jau būdamas aštuoniolikmetis Surdaugių k. gyvenantis Kazys Maneika su draugais ruošėsi ginkluotai kovai. To laikmečio jaunimas buvo vieningas, patriotiškas, visi ilgėjosi lietuviškos tvarkos ir laisvės dienų. Gegužinėse, vakaruškose susitikę vaikinai tardavosi, kaip pasipriešinti „atslenkantiems“ rusams, iš kur gauti ginklų. 1944 m. vasarą, po rusų-vokiečių kautynių prie Surdaugių k., Kazys pakrūmėje rado du vokiečių paliktus karabinus „Mauser 98K“. Vieno karabino vamzdžio galas buvo sulenktas - jį padovanojo draugui Vytukui Stalioniui. Nupjovus dalį vamzdžio, gavosi trumpavamzdis šautuvas - šaunant būdavo didžiausias trenksmas, o atatranka tokia didelė, kad tiesiog „versdavo iš kojų“. Kazys savo vokišką šautuvą išmainė į rusišką kavaleristo karabiną - trumpesnį ir lengvesnį.

Stichiškai, niekam neraginant, susiorganizavo ir partizanų būrys, kurį sudarė Papartynės, Zerkiškių, o daugiausia - Surdaugių k. jaunimas. Tarp jų buvo daug brolių, pusbrolių, giminaičių, kaimynų, klasiokų, nuo vaikystės pažįstamų ištikimų draugų. Jiems vadovauti ėmėsi didžiausią autoritetą turintys keturi vyrai: du broliai zerkiškiečiai - Kazimieras Grimža-Kulka ir Alfonsas Grimža-Gluosnis - bei du papartyniečiai broliai Stalionis Stasys-Žalvaris ir Stalionis Bronius-Arimantas. Jie bendrai spręsdavo visus reikalus, o būrys buvo vadinamas Surdaugių būriu.

Jau 1944 m. rudenį būrys du kartus buvo suorganizavęs pasalas skrebams ir rusams, vieną kartą su jais susišaudė, tačiau šie būdavo labai atsargūs, stengdavosi „spąstų“ išvengt. Abiejose pasalose dalyvavo ir vienas iš jauniausių būrio partizanų Kazys Maneika, pavojingose situacijose pasižymėdavęs drąsa, šaltakraujiškumu ir sumanumu.

1945 m. vasario 9 d. Kazys dalyvavo Juodgirio kautynėse. Jose kovėsi drąsiai, kaip senas kareivis, nukaudamas NKVD kareivį, nušovusį jo pusbrolį A.Valeiką. Po to Kazio Maneikos sumaniai vedama partizanų grupė viena iš pirmųjų pasiekė miško pakraštį ir be nuostolių pasitraukė į gimtąjį Butleriškių mišką.

Juodgirio kautynėse žuvus visai būrio vadovybei, būrys išsisklaidė į grupeles, slapstėsi bunkeriuose, tarpusavyje palaikydamas ryšį. Kazys išsikasė bunkerį miškelyje netoli Striogų vienkiemio.

1945 m. birželio 13 d. dalyvavo Dabužių kautynėse. Į jas buvo kviečiami vyrai iš įvairių apylinkių, todėl jų 30 vyrų būryje buvo ir daug jam nepažįstamų partizanų. Sutartoje susitikimo vietoje jų laukęs būrio vadas ltn. Bronius Žižiūnas-Giraitis pajuokavo: „Renkas vyrai, žygis bus!“ Iš jų būrio savanoriais į Dabužių kautynes išėjo Kazys Maneika, broliai Alfonsas ir Petras Diliūnai ir dar keli, iš viso penki vyrai.

Jų būrys Dabužiuose besikaunantiems partizanams atskubėjo į pagalbą, tačiau suspėjo tik „ant liekanų“ - šie be panikos, tvarkingai atsišaudydami, traukėsi. P. Diliūnas, augalotas, dviejų metrų ūgio vaikinas, buvo lengvai sužeistas - atsitiktinė kulka „perdrėskė“ sėdynę. Dėl tokios „intymios“ vietos sužeidimo vyrams buvo proga „pašposyti“: „Petrai, - juokdavosi, - kitą kartą šaudamas nekelk užpakalio.“ O šiam tokie juokai nelabai patikdavo, truputį pykdavo.

Petro Diliūno šeima jau buvo ištremta į Sibirą, kur nuo bado mirė du jo mažamečiai vaikai.

1945 m. labai daug vyrų legalizavosi, būrys iširo. 1946 m. žiemą buvo paskelbta 1927 m. gimimo vyrų mobilizacija į statybos batalionus. Padedamas Degionių k. seniūno B. Puodžiūno, pasijauninęs vienais metais (pertaisęs gimimo metus iš 1926 m. sausio 27 į 1927 m. sausio 27 d.), Kazys Maneika, nuslėpdamas savo partizaninę veiklą, užsiregistravo pas Kavarsko Vykdomojo komiteto pirmininką savanoriu į formuojamus statybos batalionus - jie turėjo atstatyti susprogdintus tiltus per Nemuną Rytprūsiuose. Netrukus atsidūrė Gelvonų mstl. kareivinėse, mokomojoje kuopoje.

Visi kareiviai buvo lietuviai, tarp jų - daugybė „legalizuotų“. Jie labai nekentė Gelvonų skrebų, susitikę juos „iškoliodavo“, o šie jų kitaip kaip „banditais“ ir nevadino. Vieną naktį keletas jų kuopos vyrų beveik mirtinai „priplūkė“ (sumušė) keturis vietinius Gelvonų skrebus, sudaužė jų šautuvus, suskaldė buožes. Rusų garnizono kareiviai atėję keršydami iššaudė visus kareivinių langus. Jų kuopai vadovavo rusų tautybės kapitonas, buvęs frontininkas, labai geras vyras. Jis gražiuoju liepė dalyvavusiems muštynėse išeiti iš rikiuotės, o po to juos paslėpė sandėliuose. Rusų garnizono NKVD karininkai kartu su apibintuotomis galvomis, išsuktomis rankomis, šlubuojančiais, vos bepasivelkančiais skrebais kelis kartus apėjo kuopos rikiuotę, tačiau dalyvavusių muštynėse taip ir neatpažino. Tarp savųjų, kuopoje, išdavikų irgi neatsirado, už tai kapitonas juos ir pagyrė, sakydamas: „Su tokiais galima ir į frontą eit!..“ Apmokymai truko vieną mėnesį, lietuviais nepasitikėjo, kareiviams buvo išduoti mediniai šautuvai. Tik šaudykloje į taikinius šaudė jau tikrais karabinais, tačiau apsupti ginkluotų rusų kareivių.

Po apmokymų išvežė į Rytprūsius, į Tilžę. Vėliau dalį kareivių išsiuntė į maždaug už 40 km esančio miestelio lentpjūvę. Vieni kirto miške medžius, kiti gateriais pjovė iš sienojų lentas tilto statybai. Labai nustebino ištuštėjusios, po rusų okupacijos likusios be gyventojų, Rytų Prūsijos vaizdas. Iš išorės gražūs mūriniai raudonų plytų namai viduje buvo paversti tiesiog „išvietėmis“, viduje viskas, kas tik įmanoma, išdaužyta, sulaužyta: ant grindų mėtėsi brangiausių porcelianinių indų, sietynų, veidrodžių šukės, langai išmušti, baldai sudaužyti „į šipulius“ šautuvų buožėmis. Rusų kareiviai vokiečių namuose užsilipę pridergdavo savo išmatomis ant stalo - tai jau būdavo kaip „standartas“. Kiti rodydavo savo „išradingumą ir šaunumą“ pridergdami ant palangių, laiptų, krosnies - atrodytų, pačiose nepatogiausiose, netikėčiausiose vietose. Taip pasireiškė dviejų kultūrų, rytietiškos ir vakarų, susidūrimas realybėje. Perėjus Vokietijos sieną, Rytprūsiuose rusų kareiviams buvo duota laisvė prievartauti, žudyti, plėšikauti. Buvo prievartaujamos moterys, net ir mergaitės, dažnai tėvų ar vyrų akivaizdoje, o paskui užmušamos, nušaunamos. Smurtas buvo beribis. Dažnai nespėjusių pasitraukti vokiečių šeimų nariai, tėvai ir vaikai, kad išvengtų smurto, patys pasikardavo.

Prasidėjo tilto statybos darbai, tačiau maitinimas buvo toks prastas, kad visi badavo. Dienai gaudavo 500 g duonos, kurios gabalą suspaudus rankoje varvėdavo vanduo, o sriuba tebuvo virintas vanduo, kuriame plaukiodavo kelios kruopos. Po trijų mėnesių, važiuojant su „palutarka“ parsivežti duonos, girtas vairuotojas ties posūkiu nesuvaldė mašinos, kuri kelis kartus apsivertė. Kaziui lūžo šlaunikaulis. Karo ligoninėje gydė keturis mėnesius, tačiau sugipsuota koja vis tiek ištindavo kaip „kaladė“. Medicininės komisijos, kaip nebetinkamas karo tarnybai, buvo „komisuotas“ ir, ištarnavęs rusų kariuomenėje 7 mėn., paleistas į namus. Kartu iš ligoninės paleido ir jo draugą Juozą Jovaišą iš Šilų k. Šis badaudamas pradėjo virti visokias maisto atliekas ir apsinuodijo. Grįžęs į namus, po 2 savaičių Juozas mirė.

Namuose koja po kiek laiko pagijo. Vėl su draugais eidavo į šokius, gegužines, susitikdavo su partizanais. Nors ir žiaurūs, sunkūs buvo laikai, tačiau tai buvo jaunystės dienos, linksmos, su nuotykiais, kurias ir šiandien prisimena su šypsena.

Pagal K. Maneikos prisiminimus.

Partizano Broniaus Kacevičiaus istorija

Veršelių k. gyvenančio Broniaus Kacevičiaus mobilizacija į rusų kariuomenę nebelietė - buvo jau vyresnio amžiaus. Jis dirbo eiguliu, o šis apie mišką žino viską. Rusai pasikvietė jį į Kavarsko NKGB skyrių, kelias dienas palaikė daboklėje, pamušė, kad „ateitų į protą“ ir prievarta užverbavo. Bronius grįžęs namo labai sielojosi, sąžinė neleido dirbti tokio „judošiško“ darbo - šnipinėti ir skųsti kaimynus, savo krašto žmones, pranešinėti, pas ką užeina miškiniai. Atėjo pas partizanus, prisipažino esąs užverbuotas, tačiau sakė jiems dirbti nesiruošiąs, geriau jau nusišaus. Partizanai tuoj sugalvojo jam išeitį: „Kam tau nusišauti, jau geriau eik partizanauti!“ Taip jis įstojo į B. Sudeikio-Čigono būrį. Netrukus keršydami rusai ištrėmė į Sibirą jo šeimą su penkiais vaikais. Tačiau jo partizaninis kelias buvo labai trumpas. 1945 m. pavasarį, prieš pat Velykas, Bronius Kacevičius su Stasiu Žemaičiu užėjo į svečius pas Joną Maldžių. Buvo mėnesiena ir juos pastebėjo pasalaujantys rusai. Tyliai prislinkę jie pravėrė langinę ir pamatė už stalo sėdinčius du ginkluotus partizanus. Šovė tiesiai per langą. Bronių nukovė mirtinai iškart, o jo draugą Stasį sužeidė į plaučius. B. Kacevičių atvežė į Kavarską ir paguldė ant grindinio prie šventoriaus vartelių. Parapijiečiai, kaimynai, giminės ir pažįstami iš Veršelių ir Mackeliškių kaimų Velykų išvakarėse ėjo į bažnyčią, o rusų kareiviai linksminosi. Su rusiška mašina - „palutarka“ - priekiniu ratu užvažiavus ant negyvo žmogaus pilvo, kūnas susilenkdavo, tartum keldavosi, o rusai juokdamiesi šaukdavo: „Смотрите, бандит ещё живой!“ („Žiūrėkit, banditas dar gyvas!“).

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos, V. Simanonytės-Patamsienės prisiminimais.

L. Sudeikio-Klajūno prisiminimų nuotrupos

Pavasarį pasirodė pirmosios žibutės ir... gyvatės. Raiste jų būdavo tiek daug, kad gulinčiam šliauždavo per milinę.

Rytais eidavo į žvalgybą - pamiškių vienkiemių gyventojų sutartiniai ženklai perspėdavo apie pavojų.

Partizanavimo pradžioje, kol dar nebuvo išsirinkę vadų, buvo „palaida bala“. Vyrai nutarė pulti Mackeliškių k. esančius rusus, o vienas iš brolių Šablevičių, stambus, tvirtas vyras, sako: „Aš rusą ant pečių parsinešiu!“ Liudas atsakė: „Negalvok, kad rusai supuvusiom bulvėm mėtosi!“ Bet juk neperkalbėsi.

Sugulė miško pakraštyje, pasistatė kulkosvaidį. Netoliese ant keliuko sustoję penki rusų kareiviai, o jų viduryje Tamuliūnas skeryčiojasi, kažką aiškina. Pozicija labai patogi, galėjo kaipmat visus „išguldyti“, tačiau pagailėjo kaimyno. O šis jų nepagailėjo, išdavė.

Liudas su broliu Broniumi nakvojo prie pat miško esančiame kluone. Rytą Broniaus žmona, atvedusi karvę, pranešė: „Veršeliuose rusai!“ Su ginklais išbėgo į mišką, o ant šieno prėslo liko antklodė ir kailiniai. Žmona nuėjo į „gryčią“ (trobą) ir sau skuta bulves. Įpuolę rusų kareiviai šaukia: „Kas kluone miegojo!? Banditai!?“ Šeimininkė ramiai sako: „Kluone vaikai dieną miega.“ Taip ir išsisuko.

Po Veršelių kautynių praėjo kelios dienos. Albinas Pivoras-Briedis išėjo parnešti vandens, o tuo metu netoli stovyklos kažkas pradėjo šaudyti. Vyrai saugumo dėlei persikėlė į kitą vietą. Albinas grįžęs į stovyklą draugų neberado. Vadas B. Sudeikis-Čigonas nuėjo jo ieškot. Rado nuliūdusį sėdintį po egle. Apsidžiaugė abu - ir Bronius, ir Albinas.

Į Sibirą pradėjo tremti partizanų šeimas, nebebuvo iš kur parsinešti maisto. Keturiese išėjo pas žmones „kalėdoti“. Gyventojai pranešė: „Sodeliškėse skrebai.“ Vienas įlipo į medį, pasižvalgė per žiūronus - „akurat“, visur laksto ginkluoti stribai, jei atkirs nuo miško, bus blogai. Nutarė trauktis link Diliavietės per Mackeliškes Dabužių miško link. Perėję Nevėžio pelkes priešais pamatė jiems ginklais mojančius stribus. Metėsi atgal ir plačiai išsisklaidę bėgo šuoliais, tai į kairę, tai į dešinę. Stribai pradėjo šaudyti. Bronius atsigulė ir iš kulkosvaidžio paleido į juos porą serijų. Perbėgo mažą miškelį, išbėgo į Repšėnų lauką. Bronius visai „išsimušė iš jėgų“, pavargo -Liudas paėmė jo kulkosvaidį, o šiam atidavė savo automatą. Brolis vis atsigręždamas trumpomis serijomis iš jo „pliekė“ į skrebus, kurie buvo už kelių šimtų metrų. Liudas pasikeitė ginklais su A. Velaniu-Tigru - pasiėmė jo rusišką „dešimtuką“. Gerai prisitaikęs, „trinktelėjo“, pataikydamas į vieną striboką. Kiti stribai, nustebinti tokio tolimo taiklaus šūvio, sustojo ir noras vytis jiems iškart „išgaravo“. Pribėgo pamiškę šalia Kauniečių vienkiemio ir susėdo pailsėti. Mato - iš tvarto išeina visi trys broliai - Alfonsas, Petras ir Stasys Kauniečiai. Bronius nuėjo su jais pasikalbėti, o netrukus atskubėjo Stasys ir parsivedė juos į namus.

Po savaitės gyventojai pranešė, kad skrebai nuvažiavo į Vaidevučius išgabenti vieno okupantų pakaliko šeimą į Kavarską, mat partizanai jį buvo įspėję ir pagąsdinę. Greitai susiruošė dvylika vyrų ir išžygiavo surengti jiems pasalą. Prie alksnyno pasiskirstė pusiau: vieni pasiliko miškelyje, o kiti perėjo į kitą kelio pusę, kur buvo gilus griovys, atstojęs puikų apkasą. Belaukdami mato - atvažiuoja baldų, daiktų pakrauti vežimai, o viename jų - „katukas“ (iš lentų sukaltas medinis narvas) su kiaule. Trys skrebai atsiskyrė ir nuėjo Diliavietės link. Prasidėjus susišaudymui, jie norėjo pabėgti į Sodeliškes ir staiga netikėtai atsidūrė partizanams už nugarų. Liudas nusitaikė ir paspaudė gaiduką. Vieną stribą „nukirto“, kiti nubėgo už kalniuko. Kautynės nurimo. Vienam reikia eit pas nušautąjį, paimt jo ginklą. Jaunam partizanui Liudas tarė: „Gerai, eik. Pirštą laikyk ant gaiduko, kad galėtum staiga iššauti. Eik 300 metrų, bus bala, viksvos, kuriose jis gulės. Jam sujudėjus - šauk!“ Sūvis. Ištiško purvai. Vaikinas užsikabino šautuvą ant nugaros, antrą pasiėmė. Grįžo atgal. Mokė kaip vaiką, nes dar jaunas, kariuomenėj netarnavęs.

Vadas B. Sudeikis-Čigonas pasiuntė Edvardą Miškinį Mackeliškių k. pamiškėn į žvalgybą. Netrukus išgirdo keletą automato serijų ir vėl ramu. Anksčiau grįžęs žvalgas pranešė, jog pas pamiškės gyventojus yra sutartiniai pavojaus ženklai. Grįžęs E. Miškinis papasakojo, kad pas Petrą Simanonį yra kažkokie partizanai. „Jie man mojavo, šaukė, kad eičiau pas juos, šaudė į viršų.“ Liudas jam atsakė: „Tai ne toks kiemas, kad dienos metu ateitų partizanai.“

Pasinaudota: Laisvės kovų archyvas, LPKTS 30 t., 2001; Už Lietuvą atidavė viską. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų, p. 168-217.

„Stoj! Kto idiot?“

Mickūniškietis R. Aleksiūnas, aplankęs namiškius ir įsidėjęs maisto, sutemus išėjo į Juodgiryje esančią būrio stovyklą. Einant naktį rusiškas automatas visada būdavo „užvestas“, nes bet kada galėjai „užlipti ant vamzdžių“ (pasalos). Priėjo nupjautą rugių lauką ir pro sustatytas gubas pasuko tiesiai link miško. Buvo tamsu, „nors į akį durk“. Iki pamiškės belikus kokiems 30 m, iš vienos gubos pasigirdo prislopinta rusiška komanda: „Стой! Кто идиот?“ („Stok! Kas eina?“) - „Свои, не узнаёшь?“ („Savi, ar nepažįsti?“) - tyliai, ramiai, „kaip savas“, atsakė nelėtindamas žingsnio. Rusai truputį „susimėtė“, uždelsė, o kada pasigirdo garsi komanda: „Стой!“, jis keliais šuoliais spėjo pasiekti mišką. Užpakalyje pokštelėjo į viršų paleista šviečiamoji raketa, sutrinksėjo šūviai, tačiau jie buvo nebepavojingi - jį jau dengė miškas.

Romualdo Aleksiūno atsiminimų fragmentas.

Parolių sistema

Partizaninio karo pradžioje buvo labai daug partizanų būrių, vyko intensyvus judėjimas nakties metu. Kad tamsoje vieni kitus atpažintų ir neįvyktų skaudžių nelaimių - tarpusavio susišaudymų, buvo įvesta parolių (slaptažodžių) sistema. Slaptažodžių sąrašai, sudaryti kiekvienai mėnesio dienai ir patvirtinti partizanų vadovybės, tarnybiniais laiškais ryšininkų būdavo išnešiojami būrių vadams. Jei slaptažodžius sužinodavo priešas, juos greitai pakeisdavo - tada ryšininkai dumdavo kuo greičiau juos pristatyti į būrius. Parolis būdavo iš dviejų žodžių - klausimo ir atsakymo. Kad būtų lengviau atsiminti, dažniausiai žodžiai prasidėdavo iš tokios pat raidės, pvz., „Berlynas - Beržas“, „Ąžuolas - Anykščiai“, „Marytė - Monika“ ir pan. Kitur buvo skaičių sistema, pvz., „penketuko“, rečiau „septintuko“. Tada klausiančiojo ir atsakančiojo skaičių suma turėjo būti penki arba septyni. Pvz., sušukus „du“, atsakymas turėjo būti „trys“, antru atveju sušukus „keturi“ - atsakymas „trys“ ir kitokie variantai. Vėliau, sumažėjus būrių skaičiui, parolių sistema buvo taikoma jau rečiau.

Pagal J. Barisos-Vytenio ir J. Kadžionio-Bėdos prisiminimus.

Dabužių kautynės

Buvo sužinota, kad 1945 m. birželio 13 d., per Antanines, Dabužių mokykloje įvyks šventinis mitingas, į kurį atvyks daug partinių veikėjų su stribų apsauga. Buvo nutarta jiems „užkurti pirtį“. Visą operaciją planavo Šarūno rinktinės štabas, vadovaujamas A. Slučkos-Šarūno. Per ryšininkus buvo sukviesti aplinkiniai būriai - A. Jagielos-Ažuolo, P. Semėno-Jaguaro, prie jų prisijungė savanoriai. Su Šarūnu atėjo S. Jočio-Barzdylos, P. Mameniškio-Girėno, Gaidelio vadovaujami vyrai. Susidarė virš šimto vyrų jungtinis būrys, ginkluotas net 20 kulkosvaidžių. Partizanai pozicijas užėmė naktį - išsidėstė prie mokyklos, ties kryžkele, vienas su kulkosvaidžiu įsitaisė antrame mokyklos aukšte prie lango, o Gaidelio būrys sugulė griovyje prie Kavarsko vieškelio ir turėjo „pribaigti“ bėgančius skrebus. Tačiau mitingas turėjo įvykti tik po pietų, o kautynėms išsidėsčiusius partizanus pastebėjo daug žmonių, taip pat ir pravažiuojančių Dabužių keliu Kavarsko link. Tai sužinojo Kavarsko stribai, kurie į pagalbą pasikvietė NKVD kariuomenę. Viskas prasidėjo ne taip, kaip buvo suplanuota: skrebai atvažiavo nuo Naujokų kaimo, o rusų kareiviai - nuo Kavarsko (Dečionių) pusės vieškeliu ir prie Margių kaimo pasistatė sunkųjį kulkosvaidį. Partizanai turėjo skubiai persigrupuoti ir užimti kitas pozicijas. Užvirė mūšis, sukeldamas didžiulį triukšmą: kaleno abiejų pusių kulkosvaidžiai, tratėjo automatai, aidėjo „dešimtukų“ ir karabinų šūviai. Jo pradžioje, vos „atidengus ugnį“, visiems labai netikėtai žuvo Jonas Slučka-Žalgiris, rinktinės vado Šarūno brolis. Kitas jo brolis, Stasys Slučka-Bistrūnas, pergudravo ir „nuskynė“ į juos šaudžiusį rusų snaiperį. Po trumpo mūšio partizanai, klausydami vadovybės komandų ir nesiveldami į ilgas kautynes, atsitraukė. Žuvo trys vyrai -J. Slučka, J. Bajorūnas ir Jonas Binkis. Buvo sužeisti keli partizanai, o rusų žuvo dešimt, dar tris ūkininkai rado lauke pjaudami rugius.

Mūšyje dalyvavo ir Papartynės bei Surdaugių kaimų vaikinai: Kazys Maneika, broliai Petras ir Alfonsas Diliūnai, iš viso penki savanoriai. Jų trisdešimties vyrų būrys, tarp kurių buvo daug nepažįstamų, „kviestinių“ tolimesnių apylinkių partizanų, atbėgo besikaunantiems draugams į pagalbą. Tačiau mūšis jau ėjo į pabaigą, vyrai suspėjo tik „ant liekanų“. Partizanai tvarkingai, be panikos, retkarčiais atsišaudydami, traukėsi.

Broliai Sudeikiai su savo būriu atsisakė dalyvauti šioje operacijoje, iš jų grupės išėjo tik keturi savanoriai. Pasitarimo metu rinktinės vadas Šarūnas kalbėjo: „Skrebai rusų neprisišaukia, reikia suduot jiems per kelnes!“ - o Liudas jam atsakė: „Kol Vilniuje sėdės nors vienas rusas, jų bus pilna - tiek, kiek tik reikės!“ Kaip parodė įvykęs mūšis, jis buvo visiškai teisus.

Jų būrys pamiškėje išsidėstęs sekė mūšį - gal kartais reikės draugams pagalbos. Deja, nereikėjo.

Pasinaudota: Laisvės kovų archyvas, LPKTS 30 t., 2001; Už Lietuvą atidavė viską. Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų, p. 168-217.

Kaunietis, Romas. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, Vyčio apygarda, II dalis, 1 knyga. Iš partizanų archyvų. Pasakoja Jonas Keraitis, p. 304-309.

Kazio Maneikos prisiminimai (Traupio mstl.).

J.Kadžionio-Bėdos prisiminimai.

Kazio Jakeliūno žūtis

Partizanas Kazys Jakeliūnas, kilęs iš Veršelių k., vieną 1945 m. birželio dieną, šviesiu paros metu, užėjo į Papartynės k. pamiškėje esantį Stalionių vienkiemį. Linksmai pasisveikino, kulkosvaidį pastatė už durų ir, šeimininkės pakviestas, atsisėdo už stalo - buvo ruošiami pietūs. Su šeimyna juokavo, kalbino jauniausią dukrą Galiną. Staiga atsilapojo durys ir į vidų įėjo rusų leitenantas. Pamatęs už stalo sėdintį jauną vyrą, įsakmiai tarė: „Документы!“ („Dokumentus!“). Priėjęs pastebėjo ant jo rankos karišką kompasą, išsitraukęs atstatė pistoletą TT ir liepė jį nusiimti. Kazys jį atsisegė ir, tiesdamas NKVD leitenantui, staiga kietu kumščiu trinktelėjo šiam į galvą -tas išsitiesė paslikas ant grindų, iškritusi iš rankos „Zviazda“ nuskriejo grindimis, atsimušdama į sieną. Kazys su visais lango rėmais iššoko į darželį, liuoktelėjo per tvorą, tačiau prie pat keliuko jį pakirto kieme stovėjusių rusų kareivių kulkos. Stalionių duktė Galina dar spėjo paslėpti kulkosvaidį po lova, tačiau rusai, darydami kratą, jį atrado.

Remtasi K. Patamsio, G. Stalionytės, J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

1945 m liepa. Rusų pasala Papartynėje

1945 m. liepos mėn. pabaigoje trys Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanai - skyrių vadai Jonas Juzėnas-Jupiteris ir Stasys Riauba-Vėjelis bei eilinis kovotojas Vaclovas Juospaitis-Gugu - nuo Tumėjos k. pusės atžygiavo į Papartynę. Vaclovui buvo „prilipęs“ labai keistas, neįprastas slapyvardis, nes, girdamas savo ginklą, yra sakęs: „Mano kulkosvaidis kaip „užgrajina: gu-gu-gu!..“ Vis tik dažniausiai, kad būtų patogiau ištarti, jį vadindavo Guga. Praėję piltiniu keliuku Aleksiūno, Striogų, Stankevičių vienkiemius, už puskilometrio vyrai pasuko lauko keliuku į dešinę, į pamiškėje esantį Serbentavos kaimą.

Tai buvo po Pirmojo pasaulinio karo, kuris prieškariu dar buvo vadinamas Didžiuoju, iškirstas, paliekant tik šimtamečius ąžuolus, miško plotas, mažesne kaina parduotas ūkininkams. Žemę nusipirko Stalioniai, arčiau miško Jonas Patamsis ir Matas Levandavičius, kurie ir giminiavosi - Matas buvo vedęs vyriausiąją Patamsių dukterį Onutę. Miško žemę paversti tinkama žemdirbystei buvo labai sunku: reikėjo išrauti nupjautų medžių kelmus, iškapoti šaknis, tačiau ir tai padarius dėl rūgštaus, jaurinio dirvožemio žemė buvo nederlinga. Kadangi dalis miško net ir vasarą buvo apsemta vandeniu, pavasarinio polaidžio metu patvindavo ir dalis ūkininkų žemių.

Tuo metu tai buvo viena iš ramesnių, atokesnių ir partizanams mažiau pavojingų vietovių. Žaibiečiai iš Juodgirio miške esančios stovyklos išėjo vidurnaktį - žygio tikslas buvo susitikti su Didžiosios Kovos apygardos vado Žalio Velnio atstovais prie Šventosios upės. Prieš tai turėjo užsukti į Butleriškių miške prie Papartynės k. esančią repšėniečių būrio stovyklą ir su būrio vadu Ąžuolu aptarti kai kuriuos tarnybinius reikalus bei perduoti būrio vado Žaibo žodinį pranešimą. Iki partizanų stovyklos, esančios netoli Levandavičių vienkiemio, bebuvo likę nužygiuoti vos pusantro kilometro.

Kepino karšta liepos vidurdienio saulė. Partizanai, apsirengę švarkais, perjuostais kariškais diržais su perpetėmis, apsikarstę ginklais ir atsarginėmis šovinių dėtuvėmis, buvo permirkę prakaitu. Visi trys nutarė užsukti į pakelyje esančią Stalionių sodybą nusiprausti. Iš keturių partizanavusių Stalionių sūnų du vyresnieji, Stasys ir Bronius, o taip pat žentas Stasys Kilda, jau buvo žuvę žiemą vykusiose Juodgirio kautynėse. Du jauniausieji sūnūs, Alfonsas ir Vytautas, irgi Juodgirio mūšio dalyviai, buvo ginkluoti ir slapstėsi „apie namus“, tačiau dažnai ateidavo ir į repšėniečių būrį, vadovaujamą A. Jagielos-Ąžuolo. Atsitiktinai abu broliai buvo klojime, krovė į prėslą javų kūlius, iš pradžių net bandė slėptis. Pamatę, kad tai saviškiai, partizanai, juokdamiesi iš savo atsargumo nučiuožė nuo prėslo žemyn. Pasisveikinę ir paspaudę vieni kitiems rankas, kaip jauni vyrai, truputį „pašposiję“, žaibiečiai paklausė, ar Papartynėje ramu. Broliai atsakė, kad paskutiniu metu apylinkėse labai pavojinga, įtempta padėtis, dažnai pasalauja ir „siaučia“ skrebai su rusais. Prieš mėnesį rusams pasalaujant jų vienkiemyje žuvo partizanas Kazys Jakeliūnas - jie parodė ir tą vietą, kur jis buvo rusų kareivių nukautas. Šiandien kol kas ramu, dar nieko įtartino nepastebėjo. Sesers Galinos vyrai paprašė atnešti į klojimą vandens, visi trys nusimetė prakaituotus švarkus, atsiraitojo marškinių rankoves ir jau ruošėsi „bliūde“ praustis, kai įbėgęs pro praviras duris piemenukas sušuko: „Rusai! Klojimą supa!“ Delsti nebuvo galima nė akimirkos. Pirmieji pro praviras duris iššoko broliai Stalioniai - jie spėjo įbėgti į pamiškės krūmus, o iš jų neapšaudyti pasiekė ir mišką. J. Juzėnas-Jupiteris ir S. Riauba-Vėjelis, pasičiupę automatus ir švarkus, išbėgo iš paskos. Vėjelis dar spėjo sušukti: „Jonai, kur tu?“ - ir pasuko pašale į krūmus, tačiau rusų kareivis iš už klojimo kampo „terkštelėjo“ iš karabino tiesiai jam į galvą - sprogstamoji kulka tiesiog „nunešė“ su smegenimis visą kiaušą - viršutinę galvos dalį, ir jis krito po Jupiterio kojomis. Šis įsibėgėjęs peršoko per draugo kūną ir suprato, kad vienintelis išsigelbėjimas - bėgti į priešingą pusę - per keliuką į platų rugių lauką bei pasiekti kitoje pusėje stūksančio miško iškyšulį.

Rugiai jau buvo aukšti, sunokę, kliuvo už kojų, rankų, ginklų, trukdė bėgti. Nuo įtampos ir nuovargio visai „išsimušė iš jėgų“ - nebegalėjo pakelti nei vienoje rankoje laikyto rusiško diskinio automato PPŠ, nei kitoje, kaip vėliau paaiškėjo, kulkomis suvarpyto švarko. Bėgdamas nepastebėjo net kada pametė atsarginį automato diską. Iš paskos bėgo uždusęs, sunkiai kvėpuodamas V. Juospaitis-Gugu. Rusai visą laiką šaudė, apie ausis švilpė kulkos. Iš netoliese esančios Patamsių sodybos ką tik legalizavęsis jauniausias sūnus Kazys matė, kaip dalis rusų kareivių bandė apibėgti rugių lauką ir atkirsti juos nuo miško. Tačiau Jupiteris buvo greitesnis - tik įbėgęs į mišką jis atsigulė už pirmos eglės ir, turbūt, iš susijaudinimo, „dėjo“ ilgomis automato serijomis į rusus. Šie sukrito ant žemės nepakeldami galvų. Antrasis partizanas mišką pasiekė jau eidamas lėtai, žingsniu, prilaikydamas sužeistą ranką.

Jupiteris patraukė gilyn į mišką. Netrukus priekyje pastebėjo besiskleidžiančius į kovinę grandinę ginkluotus vyrus. Pro medžius buvo sunku atskirti, kas jie tokie, tačiau vienas buvo užsidėjęs kepurę, panašią į rusų karišką „furažką“. Atsargumo sumetimais Jupiteris juos apėjo plačiu lanku. Kaip vėliau paaiškėjo, tai skleidėsi į grandinę Ąžuolo būrio vyrai, o Juozas Šileika-Švedrys nešiojo savo tėvo, eigulio, kepurę, panašią į rusų karininkų dėvimas uniformines.

Išėjęs į Pusbačkių k. palaukę, Jupiteris užsuko į Šeštokų vienkiemį. Pasiprašė poilsio, norėjo nors truputį pamiegoti. Automatą pasidėjo ant stalo, o pats nenusirengęs prigulė ant lovos. Vos sumerkus akis prasidėdavo traukuliai, nuo įtampos negalėjo užmigti. Gulėdamas išgirdo tyliai prieinant prie stalo šeimininkę, kurį paėmė jo automatą ir išmetė pro langą į darželį. Supratęs, kad žmonės labai įbaiminti rusų, pasiėmė ginklą ir atsisveikinęs patraukė savo keliais. Pamiškėje karves ganė M. Būtėno, kurio brolis Kostas buvo žuvęs Juodgirio kautynėse, piemenukas. Jupiteris pasiteiravo, ar šis nepastebėjo apylinkėje rusų. Žvalus vaikinukas atsakė, kad rusų nėra, tačiau ką tik atbėgęs sužeistas, kraujuotais rūbais ginkluotas vyras guli netoliese miškelyje. Jis nuvedė Jupiterį į tą vietą, tačiau atrado tik kruvinus lapus. Pradėję ieškoti surado jį gulintį tankiuose krūmuose. Tai buvo jo bendražygis V. Juospaitis-Gugu, sužeistas į kairę ranką - sprogstamoji kulka išplėšė žasto raumenį. Abudu kaip broliai apsikabino, pasibučiavo. Suplėšęs marškinius, Jupiteris aprišo jo žaizdą. Gugu buvo stipriai nukraujavęs - išbalęs, silpnas. Pasodino jį, atremdamas į medžio kamieną, braukdami rankove ašaras, apšnekėjo tokią netikėtą ir tragišką Stasiuko mirtį. Nuo nervinės įtampos abu negalėjo užmigti - vos sumerkus akis pradėdavo tąsyti traukuliai, jautė didžiulį nuovargį, išsekimą. Antrą pavakarį pasiimti V. Juospaičio-Gugu pakinkytu vežimu atvažiavo jo brolis. Likęs vienas Jupiteris pasuko link Sudeikių k., į A. Juzukėno-Liūto būrio veikimo teritoriją. Užėjo, žinodamas, kad partizanai ten būna „dažni svečiai“, pas pamiškės gyventoją Zupkienę. Ta, pamačiusi varganą Jupiterio išvaizdą, iškart suprato, kuo reikia jį gydyt. Tuoj pastatė ant stalo butelį „šventų lašų“ ir, neklausydama jokių kalbų, beveik per prievartą, „suvertė“ jam dvi stiklines „arielkos“. „Vaistai“ suveikė iškart, tiesiog stebuklingai. Visą nuovargį bei įtampą „kaip ranka nuėmė“, atsirado apetitas. Vėlų vakarą atėjo ir Liūtas su savo vyrais. Netrukus kartu su jais išžygiavo į Juodgirio mišką. O ten netrukus ėmė „siausti“ rusai, ant kvartalinių linijų buvo išstatyti jų kulkosvaidžiai, vėl prasidėjo nauji pavojingi nuotykiai.

Ąžuolo būrio vyrai užėjo į Patamsių sodybą, prašydami nueiti į žvalgybą prie Stalionių vienkiemio. Jie norėjo paimti žuvusio partizano kūną, tačiau reikėjo įsitikinti, ar rusai nepaliko pasalos. Tokiai užduočiai, kaip mažiausiai įtarimų kelianti, labiausiai tiko moteris. Nueiti apsižvalgyti sutiko Patamsių duktė Julija, kuri su trimis mažamečiais vaikais glaudėsi pas tėvus, o jos vyras, Petras Kiaulys, kalėjo Vorkutos lageryje.

Pasidarę neštuvus, Ąžuoliuko vyrai Vėjelio kūną nusinešė į mišką ir pagal katalikiškas tradicijas palaidojo. Vėliau stribai, tai sužinoję, keikėsi, kad nesusiprato palikti pasalos, tada būtų buvę, pasak jų, „dar pora lavonų“. Pasirodo, rusų kareiviai su stribais pasalavo pamiškėje, stebėdami pro žiūronus apylinkes, ir matė pas Stalionus užeinančius partizanus. Jie klojimą sudegino, o Stalionių šeima buvo ištremta į Sibirą.

Praėjus daugeliui metų po S. Riaubos-Vėjelio žūties, jo artimieji ėmė J. Juzėno prašyti padėti surasti jo kapą ir perlaidoti palaikus. Buvo tarybiniai laikai, viską reikėjo daryti slaptai. Sunkiausia buvo nustatyti palaidojimo vietą, nes miškas buvo labai pasikeitęs. Iškasti palaikai naktį karste buvo slapta atvežti į Traupio mstl. kapines ir palaidoti.

Remtasi J. Juzėno-Jupiterio ir K. Patamsio prisiminimais.

Turto konfiskacija

1944 m. liepos 26 d. rusų okupuotoje Lietuvos dalyje buvo paskelbta mobilizacija į Raudonąją armiją. Didžioji dauguma lietuvių boikotavo prievartinę mobilizaciją, slapstėsi arba stojo į partizanų būrius, nenorėdami būti „patrankų mėsa“ kare už svetimos valstybės interesus. Jų šeimoms teko patirti smurtą, terorą, represijas ir trėmimus, kuriuos vykdė ištikimiausi okupantų talkininkai skrebai.

Jauniausias sūnus Kazys Patamsis irgi, kaip ir visi Papartynės vyrai, nepakluso sovietų paskelbtai prievartinei mobilizacijai. Po grasinimų, pasalų, seno tėvo mušimų, buvo atlikta ir visos Patamsių šeimos turto konfiskacija. Vieną ankstų rytą sugarmėjo į sodybą Troškūnų skrebai, o jiems padėti atvažiavo net šešios „skrebų bobos“. Išsivarė iš tvarto visus gyvulius, abu arklius, susikrovė grūdus, bulves, šieną, susirinko visus namų apyvokos daiktus. „Skrebų bobos“, tarpusavyje besiriedamos ir nepasidalydamos, išgrobstė viską „iki paskutinio siūlelio“, palikdamos tik plikas sienas. Išsivežė audimus, užtiesalus, rankšluosčius, patalus, pagalves, drabužius, avalynę, veidrodį, išsidalijo visus puodus, šaukštus, peilius, šakutes ir lėkštes, nusikabino net šulinio kibirą. Jų visiškai nejaudino, kaip šeimai reikės toliau gyventi, kuo maitinsis, iš ko valgys, kad „bado šmėkla“ žiūrės šiems žmonėms ir jų vaikams į akis. Seneliai blaškydamiesi stengėsi išsaugoti nors dalį turto, maisto, juk pas tėvus po vyro suėmimo buvo atsikrausčiusi duktė Julija su trimis mažamečiais vaikais. Tačiau „konfiskatoriai“ be gėdos ir sąžinės išsinešė visas maisto atsargas, nepalikdami nė saujos miltų ar kruopų. Visi liko kaip stovi - tik su tuo, ką turėjo ant kūno. Dar ant sienų liko kaboti šventųjų paveikslai -visa kita grubiai, su rusiškais keiksmažodžiais, buvo išgrobstyta ir išvežta, tapo stribų šeimų grobiu.

Remtasi K. Patamsio ir V. Danio prisiminimais.

Slapstymasis

Jauni vaikinai Kazys Patamsis ir Antanas Levandavičius buvo ne tik artimiausi kaimynai, bet ir artimiausi giminės. Antanas buvo vos dvejais metais jaunesnis vyriausiosios K. Patamsio sesers Onutės sūnus. Abu buvo sovietų okupacinės valdžios paskelbtos karinės mobilizacijos „liečiamų metų“, tačiau į rusų kariuomenę nėjo, o nusprendė slapstytis „apie namus“. Iš pradžių tvarte, po avių gardu, įsirengė mažą bunkeriuką, tačiau jame oras buvo tvankus, dvokiantis, o mėšlo kvapas įsigerdavo į drabužius, plaukus, odą. Ilgiau jame išbuvus, tiesiog dvokdavo visas kūnas, buvo bjauru, tiesiog nepakenčiama. Nutarę slapstytis miške, už puskilometrio nuo pamiškės išsikasė bunkeriuką dviems žmonėms. Po Juodgirio kautynių į jį priėmė ir trečią gyventoją - sužeistą kaimyną A. Kildą. Bunkerėlyje tada jau gulėjo susispaudę „kaip sardinės konservų dėžutėje“. Kazys, pasišviesdamas žvake, dvi savaites rivanoliu plovė ir perrišinėjo jam šautinę žaizdą šlaunyje, kol ši sugijo, „užsitraukė“.

Dieną dažniausiai praleisdavo miške. Miškas nuo Levandavičių sodybos pusės buvo pelkėtas, visada apsemtas, ten niekas nevaikščiodavo. Tarp apsemtų plotų buvo sausas kalnelis, nuo jo gilyn į mišką augo tankios eglaitės, o tai buvo labai patogi vieta saugiam pasitraukimui. Vieną dieną bekūrenant lauželį, pas juos užėjo A. Jagielos-Ąžuolo partizanai. Vieta jiems irgi labai patiko ir būrio vadas Ąžuolas nusprendė joje įsirengti stovyklą. Kartą, sėdėdami bunkerėlyje, išgirdo garsų treškėjimą, kuris artėjo prie bunkerio, persirito per jo viršų ir vėl nutolo. Pradėjus temti, Kazys ir Antanas išlipo iš bunkerio ir užuodė dūmus - pasirodo, ant kalnelio jau degė partizaniškas laužas, vyrai įrenginėjo stovyklą. Rakandus per mišką atsivežė arkliniu vežimu, pervažiuodami ir per jų bunkerį. Šioje stovykloje partizanai su pertraukomis laimingai išsilaikė iki pat tragiškųjų 1948 m. lapkričio įvykių.

Iš Papartynės k. ir jį supančių apylinkių partizanavo arba slapstėsi devyniolika jaunų vyrų - į rusų kariuomenę išėjo tik trys, kurie save laikė lenkais. Jiems su lietuviais, matyt, buvo nepakeliui.

Kartais Ąžuolo būrys išsikeldavo į kitą vietą, bet po mėnesio-kito visada sugrįždavo į savo senąją stovyklą. Tada Kazys ir Antanas būdavo kartu su Ąžuolo būrio vyrais. Ilgais vakarais sėdėdavo prie laužo kalbėdami, aptarinėdami „Amerikos balso“ naujienas, įvairius gandus, tikėdami tiesos ir moralės idealais pagrįsta Atlanto chartijos deklaracija, laukė Taikos konferencijos sušaukimo, po kurios „visos valstybės turėjo grįžti prie senų rubežių“. Visi tikėjosi Amerikos, kaip stipriausios Vakarų demokratinės valstybės, įsikišimo, griežto reikalavimo rusams „apleist“ okupuotus kraštus, o jei šie nesitrauks, tai ir karo. Tuomet daugelis kalbėdavo: „Ateis amerikonai ir vėl Lietuvoj bus tvarka!“

Antanas nuo sunkių gyvenimo sąlygų bunkeryje, drėgmės, oro trūkumo susirgo tuberkulioze, dusdavo, todėl nebeiškentęs sakydavo: „Lipu į viršų, geriau jau tegul rusai nušauna, daugiau nebegaliu!“ Kazys eidavo į namus nusiavęs batus, basas, kad statydamas ant žemės pėdą nesulaužytų sausos šakelės, ji išdavikiškai nesutreškėtų, kad pasalaujantys rusai ir skrebai neišgirstų. Klausa, uoslė ir regėjimas buvo labai išlavėję. Kartais beeidamas užuosdavo tabako dūmų kvapą - tai rodydavo netoliese esant pasalą, nes rūkant tankiame miške dūmai kyla ne į viršų, o sklaidosi į šonus. Prieš išeidamas iš miško tėvų namus ir visą apylinkę ilgai stebėdavo - dėl neatsargumo ar žioplumo išėjus į atvirą vietą grėsė mirtis. Kartą netoli Stalionių sodybos už eglaitės pastebėjo stovinčio žmogaus kojas. Laukė kokias penkliolika minučių, kol jos sujudėjo. Pasirodo, ten stovėjo Stalionių sūnus Alfonsas ir taip pat stebėjo savo namus, ar juose nėra pasalos. O juk atstumas iki Stalionių sodybos siekė gerą puskilometrį. Per metus skrebų ir rusų buvo apšaudyti penkis kartus, bet visada laimingai išbėgdavo. Tokia laimė negalėjo tęstis amžinai, bet kuri diena galėjo baigtis tragiškai. Tėvai, terorizuojami skrebų, tematė tik vieną išeitį - registruotis, „stoti“.1

Remiantis K. Patamsio prisiminimais.

1 „Stoti“ - taip šiame krašte liaudiškai buvo vadinama legalizacija arba registracija.

Sunkus sprendimas

Troškūnų stribai Patamsių namuose buvo dažni „svečiai“, mušdavo tėvą ir prigrasino, kad jei sūnus nesiregistruos, paleis pelenais visus namus, o šeimą išveš į Sibirą.1 Prieš tai jie jau buvo atlikę turto konfiskaciją. Beliko tik viena išeitis - „stoti“. Tėvas pažinojo vieną iš stribų, L. Paškauską, su kuriuo anksčiau, gyvenant prie Troškūnų geležinkelio stoties, buvo kaimynai. Tas pažadėjo padėti, tačiau davė suprasti, kad ne už dyką. Apie tai, kad jis su Antanu rengiasi registruotis, atvirai papasakojo būrio vadui Ąžuolui (ir partizanai, ir žmonės iš pagarbos ir dėl švelnaus būdo jį vadindavo Ąžuoliuku). Vadas atsakė: „Gerai, vyrai, legalizuokitės, jei tik turit tokią galimybę. Juk jūs prie kokių svarbių dalykų ir nesat prisidėję. Tačiau atminkit viena: liežuvis turi būti už dantų, nieko per tardymus neišplepėkit! O mūsų šeimos ištremtos į Sibirą, mes pasirinkom savo kelią ir kovosim su „raudonuoju teroru“ iki galo.“ Kazys atidavė Ažuoliukui visus turėtus rusiško nagano šovinius, patį ginklą pasilikdamas sau kaip gerbiamo svainio Petro Kiaulio atminimą. Trumpa birželio naktis prieš registraciją buvo labai ilga ir bemiegė - nuo įtampos abiem įskaudo galvos, pradėjo pykinti, prisirinkę žemuogių bandė jas nuryti, tačiau tuoj pat išvėmė. Atrodė, kad daro gyvenime pačią didžiausią klaidą, niekšybę, išduoda patį save, draugus, viską, kas iki šiol buvo šventa ir brangu. Jautė didžiulę gėdą, pažeminimą, kad, pasidavęs brutalaus, barbariško priešo malonei pavirs beteisiu, nuolankiu, praradusiu žmogiškąją ir tautinę savigarbą žmogumi, turės nuolankiai, tartum būtų kam nusikaltęs, klausytis nesuprantama rusų kalba jam skirtų kaltinimų, grasinimų, šlykščių keiksmažodžių.

Kaip visada, kiekvieną rytą-vakarą Ąžuolui skaitant maldaknygę, būrio vyrai tyliai sukalbėjo rytinę maldą, prašydami Viešpatį Dievą pagalbos kovoje ir laisvės Tėvynei. Atsisveikindamas Ąžuolas paspaudė jiems rankas. Šįkart Kazys ėjo į namus taip sunkiai, kaip kopdamas į aukščiausią kalną. Tėvas pakinkė arklį ir trise, kartu su Antanu Levandavičiumi, nuvažiavo į Troškūnų NKVD skyrių. Skrebai2 juos pamatę bjauriai rusiškai keikėsi, prieš nosis mojavo kumščiais, sakydami, kad „dėl tokių banditų jiems batai supuvo begulint pasalose“. NKVD jaun. leitenantas Rotkin griežė dantimis, su didžiausia neapykanta juos apšaukdamas „banditais“, nusipelniusiais tik kulkos. Tačiau ne jis buvo jų likimo sprendėjas. „Užtarus“ pažįstamam stribų vyresniajam, NKVD skyriaus viršininkas kpt. Čugunov patardė ir, liepęs „pristatyti“ ginklus, išrašė laikinus registracijos pažymėjimus. Kas 10 dienų abu su Antanu privalėjo atvykti į Troškūnų NKVD skyrių registracijai, kur kiekvienąkart vis reikalaudavo atnešti paslėptus ginklus, grasindavo, išvadindavo banditais. Dažnai skrebai išsivarydavo į Troškūnus tardymui, niekada negalėjai žinoti, ar sugrįši atgal.

Po metų pertraukos nuėjo į Traupio bažnyčią ir nustebo - joje nebuvo nė vieno jauno vyro, tik moterys ir seniai.

Remtasi K. Patamsio prisiminimais.

1    1945 m. vasario 9d., o pakartotinai birželio 3 d. sovietinė valdžia paskelbė amnestiją (liaudyje vadinamą Bartašiūno amnestija), kviesdama legalizuotis besislapstančius vyrus ir partizanus. 1944-45 m. atvyko legalizuotis (registravosi sovietinėse represinėse įstaigose - NKVD arba NKGB) 43 802 žmonės -besislapstantys nuo mobilizacijos, partizanai, pabėgę iš rusų kariuomenės vyrai. Iš jų išsiųsti į filtravimo lagerius 6533 žmonės, registracijos dokumentus gavo 36 144 žmonės. Tačiau ir po registracijos jų atžvilgiu buvo vykdomos represijos: suėmimai, tardymai, mušimai, bandymai užverbuoti agentais (šnipais). 1944-45 m. buvo suimti 54 167 žmonės, iš jų išsiųsta į Sibiro lagerius 32 661 žmogus. Lietuvoje kalėjimuose nukankinta 490 žmonių. Mirties bausme nuteistas 721 žmogus. Nužudyta arba žuvo partizaninėje kovoje 12 266 žmonės. Mobilizuoti į Raudonąją armiją 108 378 vyrai, iš jų žuvo fronte 25 000 (Anušauskas, Arvydas. Teroras. 1944-58 m. Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 160).
2
   1944 m. sovietinės valdžios sukurta kaip pagalbinė (pavaldi NKVD (MVD), o vėliau NKGB (MGB) sukarinta represinė struktūra iš vietinių kolaborantų - vadinamieji naikintojų batalionų (истребительные батальоны) nariai, liaudyje paniekinamai vadinami stribais, skrebais, istrebiteliais. Sovietinė valdžia vėliau juos pervadino „liaudies gynėjais“. Šie samdiniai buvo okupantų vykdyto teroro ir represijų prieš savo tautiečius įrankis, pasižymėjo ypatingu žiaurumu, žema morale, cinizmu, plėšikavimu, buku uolumu. Vykdydavo trėmimus, turto konfiskacijas, pasisavindavo žmonių turtą, kratų metu visoje Lietuvoje ypač išgarsėjo vagystėmis. Kaip pagalbininkai ir vedliai dalyvaudavo antipartizaninėse čekistinėse karinėse operacijose. Su sadistiniu malonumu kankindavo suimtuosius, nurenginėdavo ir tyčiodavosi iš nužudytųjų kūnų, o norėdami paskutinį kartą juos pažeminti, slapta užkasdavo žmonių laidojimui visai netinkančiose vietose: durpynuose, pelkėse, žvyrduobėse, lauko išvietėse, bulvių duobėse, sumesdavo į šulinius (R. P.).

Doro žmogaus tragedija

Levandavičių šeima rėmė partizanus, o šie jų namuose buvo dažni svečiai, nes stovykla buvo ne daugiau kaip 400 metrų nuo vienkiemio. Šeimoje augo keturi sūnūs ir trys dukterys, kurių mažiausiajai, Marytei, buvo tik septyni metukai. Levandavičiai kepdavo partizanams duoną, kur yra stovykla žinojo visi šeimos nariai, išskyrus pačius mažiausius. Jauniausias iš sūnų, paauglys Julius, dažnai nueidavo pas partizanus, nunešdavo pjūklą, padėdavo prisipjauti malkų ar kaladžių atsisėsti. Pjaudavo ir kūrendavo beržus, kurie gerai degdavo ir žali, o aplink laužą nupjautų medžių kamienai buvo sukrauti trikampiu - ant jų partizanai susėsdavo pasišildyti. Dažnai Julius nueidavo į stovyklą su partizanais palošti kortomis, pabendrauti, pasiklausyti jų pasakojimų. Mažosios Levandavičiūtės laukdavo ateinant partizanų, o ypač mėgstančių su jomis bendrauti Ąžuolo, Gintaro ir Švedrio, kurį vadindavo Juzuku. Prieškario laikais A. Jagiela-Ąžuolas vadovavo Traupio parapijos Angelaičių kuopai, mylėjo vaikus ir mokėjo juos gražiai auklėti. Jis išmokė mažiausias sesutes - Marytę, Emiliją ir Onutę - Angelaičių himno:

Mylėkim Dievą ir Tėvynę,
Mylėkim savo tėvelius,
Kalbėkim maldą kasdieninę,
Geri darbai telydi mus.
Globoki, Angele, mažuosius
Po savo mylimu sparnu,
Mūs jaunos širdys tegul puošias
Doros žiedais ir blaivumu.1

Ąžuolo buvo gražūs, ilgi, garbanoti plaukai. Atsisėdus prie „pečiaus“, vaikai juos šukuodavo, pindavo kasas. Švedrys, nors ir jaunas vaikinas, su sesutėmis pažaisdavo, pakilnodavo, pamėtydavo iki lubų, pavaišindavo saldainiais. Gintaras, vyresnis amžiumi partizanas, ir pats turėjo namuose paliktus vaikus, todėl bendraudamas su mažaisiais nors kiek nuslopindavo namų ilgesį. Tik A. Mincė-Lietus su vaikais nežaisdavo, o tik pasėdėdavo ant suolo tarp kelių pasistatęs rusišką pusiau automatinį šautuvą.

Kartą naktį į jų namus įsiveržė stribai. Trumpai patardę ir sumušę, jie išsivarė šeimos tėvą į Troškūnų NKVD tardymui. Grįžo į namus Matas Levandavičius po savaitės baisiai iškankintas, sumuštas, ištinusiu veidu, nugaroje nuo mušimo prie žaizdų ir sukrešėjusio kraujo buvo prilipę marškiniai. Stribai jį laikė rūsyje, kuriame iki kelių buvo pripilta šalto vandens. Nors ir grįžo į šeimą, tačiau buvo labai prislėgtas, liūdnas, nusiminęs, nebedžiugino nei darbas, nei lakstantys ir klegantys vaikai: susimąstęs sėdėjo už stalo ir žiūrėjo, atrodė, nieko nematančiomis akimis. Po kelių dienų nuėjo į partizanų stovyklą, kur jį apspito vyrai: kiekvienas stengėsi paspausti ranką, ištarti vyriškai trumpą užuojautos žodį. Kai kurie sakė: „Ot niekšai, sudaužė žmogų kaip obuolį, kad juos kur velnias į pragarą nujotų!“ Su Ąžuolu apsikabino, pasibučiavo ir tarė: „Antanai, einam į raistelį pasišnekėti.“ Pokalbis vyko dalyvaujant vyriausiajam sūnui Antanui ir svainiui Kaziui. Matas tarė: „Antanai, mane užverbavo NKVD viršininkas. Vienas stribas palydėjo iki Juostos upelio tilto, prie kurio yra akmenų krūva, ir parodė: štai po šiuo akmeniu kas savaitę turėsi padėti pranešimą.“ - Ąžuolas atsakė: „Tai ką dabar darysi, Matai? Juk žinai, kad už tokius darbus mes griežtai baudžiam.“ - „Žinau, - atsakė braukdamas ašaras Matas, - aš ir negalvoju jiems tarnauti, niekada Judu nebūsiu, Dievo ir Tėvynės neišduosiu. Aš tik grįžau į namus pasimatyti ir atsisveikinti su šeima.“ Išsiskirdami abu vyrai apsikabino, Ąžuolas paspaudė jam ranką, palinkėdamas ištvermės ir drąsos.

Praėjus trims savaitėms, pavakare į Levandavičių trobos duris pasibeldė nepažįstamas žmogelis. Sakė besislapstantis nuo rusų, prašė valgyti. Buvo pakviestas prie stalo, žmona Onutė ant stalo padėjo maisto, šis prieš valgydamas katalikiškai persižegnojo. Jam išėjus netrukus į namus „sugarmėjo“ stribai. „Banditus maitini, kas toks pas tave buvo užėjęs!?“ - ėmė šaukti. - „Niekas nebuvo užėjęs“, - atsakė Matas. „Cha cha cha, - nusijuokė stribai, - o šitas „banditas“ ar nebuvo užėjęs?“ - tarė, rodydami į vieną iš stribų. Tokia buvo paprasta ir labai efektyvi provokacija, suvaidinta vieno stribuko, kilusio iš tolimesnių apylinkių. Matą Levandavičių stribai išsivedė. Iš pradžių tardė Troškūnuose, vėliau pervežė į Panevėžio kalėjimą. Žmona Onutė su mažaisiais vaikais nuveždavo maisto, prašė leisti pasimatyti, tačiau jau niekada savo vyro nebeišvydo. Vargu ar nuvežtas maistas pasiekdavo Matą, greičiausiai jį išsidalindavo patys stribai. Po kiek laiko gavo pranešimą, kad Matas Levandavičius kalėjime mirė. Palaidojimo vieta liko nežinoma. Žmonos Onutės sesers Emilijos Patamsytės-Pivorienės nuomone, Matas Troškūnų nepasiekė - buvo nukankintas, užmuštas pakeliui, o po kuriuo medžiu yra jo kapas, jau niekas nebesužinos. Kad ji buvo visiškai teisi, patvirtina tai, kad KGB archyve Mato Levandavičiaus baudžiamosios bylos nėra. Taip žuvo tik 44 metus sulaukęs sveikas, tvirtas vyras, kuris dar visai neseniai ant skersinio jaunuoliams rodydavo, kaip gimnastikuojama Lietuvos kariuomenėje. Matas pasirinko mirtį švaria sąžine, nes gyvenimas su juoda sąžine jam būtų buvęs per sunkus.

Belieka pridurti, kad partizanai taip pasitikėjo Matu Levandavičiumi, kad po jo suėmimo nepakeitė net stovyklavimo vietos ir joje su pertraukomis laikėsi iki pat tragiškų 1948 m. lapkričio įvykių.

Remtasi K. Patamsio ir M. Levandavičiūtės-Gilvydienės prisiminimais.

1 1921 m. įsteigta Angelo Sargo sąjunga (Angelaičiai) - katalikiška vaikų organizacija, veikusi iki 1940 m. Jos tikslas buvo 7-15 m. vaikų auklėjimas, dvasinis ir kultūrinis ugdymas, įdiegiant tvirtą tikėjimą, Tėvynės meilę, dorą ir sąžiningumą, blaivybės jausmą. Jai priklausė iki 60 000 narių, sąjunga leido žurnalą „Žvaigždutė“ (R. P.).

Ryšininkės prisiminimai

Kotryna Bradulskaitė-Birutė buvo pirmoji Didžiosios Kovos apygardos (DKA) B rinktinės vado Alfonso Morkūno-Plieno ryšininkė ir prisimena visą partizaninio judėjimo organizavimosi tame krašte pradžią.

Jau nuo 1944 m. rudens vyko partizaninis karas, mūšiai su skrebais, NKVD ir pasienio kariuomene. Buvo rengiamos pasalos, susijungę partizanų būriai užimdavo valsčių centrus, išvaikydavo skrebus, sunaikindavo ūkininkų prievolių dokumentus, bausdavo labiausiai nusikaltusius išdavikus, kolaborantus. 1945 m. sausio mėn. prasidėjo aktyvus organizacinis DKA B rinktinės, veikusios pietrytinėje Ukmergės apskr. dalyje, kūrimosi procesas. Visuose šiuose įvykiuose gyvybiškai svarbų vaidmenį tarp partizanų rėmėjų, vadovybės, batalionų, kuopų ir būrių atliko daugybė ryšininkų, tarp kurių buvo ir mergaitė iš netoli Lyduokių mstl. esančio Juodžiūnų k. Jos biografija iki pat suėmimo - rizikos ir kasdienių pavojų kupinas gyvenimas.

Lyduokių mstl. yra 11 km į rytus nuo Ukmergės, netoli Šešuolos ir Siesarties upelių, šalia Felinkos miškelio. Lyduokiuose baltuoja graži neobarokinio stiliaus Šv. Archangelo Mykolo bažnyčia, stovėjo I pasaulinio karo metu apgriauti ir pradėti atstatyti dvaro rūmai su gražiu prancūzišku parku, kumetynu, raudonų plytų arklidėmis ir kitais mūriniais ūkiniais pastatais. Dvaro palivarke veikė Smetonos laikais įkurtas avių veislininkystės ūkis, miestelyje buvo progimnazija. Vieškeliu į rytus už 11 km yra Balninkų mstl., tokiu pat atstumu įpiečiau - Želva, už 6 km į šiaurę - Žemaitkiemio mstl., o 6 km į vakarus, už Šventosios upės, Vidiškiai Pietų pusėje už kelių km tęsiasi Medinių miškas. Apie miestelį yra daug kaimų, daugelis jų išlikę iki šiol: Slabada, Juknonys, Juodžiūnai, Šeimyniškiai, Virkščiai, Griežionys, Pempės, Vyliaudžiai, Lentvorai, Antatilčiai, Valai, Traupis ir kiti. 1944-45 metais tai buvo besiformuojančios Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės veikimo teritorija, kurios veiklos ribos pagal Šventosios upę pasiekdavo Kavarsko, Žemaitkiemio, Trakinių, Kurklių mstl. ir net Anykščių prieigas.

Kotrynos tėvas Jonas Bradulskas, gabus, auksarankis žmogus, 8 metus dirbo Amerikoje. Užsidirbęs pinigų, grįžo į Lietuvą, Juodžionių k. nusipirko 14 ha žemės, pasistatė trobesius. Buvo geras mechanikas, šaltkalvis, stalius, pats pasidarė puikiausius ąžuolinius baldus, įvairiausių žemės apdirbimo padargų, ūkio ir buities įrankių. Per 1941 m. birželio trėmimus vos išvengė nelaimės - perspėti, kad yra tremiamų sąrašuose, su šeima dvi naktis slėpėsi miškuose.

Kaime beveik visi kaimynai buvo draugiški, vieningi, patriotiškai nusiteikę. Tarp jų išsiskyrė Alfonsas Morkūnas, Kaune tarnavęs liktiniu vyr. psk. I inžinerijos pulke. Jis buvo aukštas, gražus, sportiškai nuaugęs vyras, puikus raitelis, jau pasižymėjęs kaip gabus organizatorius ir vadas. 1942 m. jis tapo LLA nariu, o 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Jai išsiskirsčius, vyrai su ginklais grįžo į namus. 1944 m. vasarą jis kartu su broliais Kaziu, Vladu ir Ambraziejum Ališauskais suorganizavo vietinės savisaugos būrį kovai su plėšikaujančiais sovietiniais diversantais. Artėjant frontui, vyrai, LLA nariai, organizavosi ir ruošėsi partizaninei kovai - kaimuose ir miškuose buvo kasami bunkeriai, kaupiamos ginklų ir amunicijos atsargos, kurias slėpdavo gerai užmaskuotose slėptuvėse. Dar esant vokiečiams, Juodžiūnų kaime, pas kaimynus, partizanams slėptis buvo iškasti trys bunkeriai. Kotrynos atsiminimais, iš Kaune esančio karinio sandėlio sunkvežimiu buvo atvežta daug kariškų batų. Kėbule ant jų buvo sukrautas šienas, iš viršaus prispaustas pririšta kartimi. Sunkvežimį atbulą įvarė į klojimą, aulinius batus iškrovė ir paslėpė jame esančiame bunkeryje. Jų užteko ne tik A. Morkūno būrio vyrams, bet ir vėliau į būrį priimtiems naujokams.

Frontas per jų kraštą praėjo su žiauriomis kautynėmis, gyventojai slėpėsi miškuose ar slėptuvėse. Saugoti namų pasiliko tik viena Kotryna. Jų sodyba atsidūrė „niekieno žemėje“, tarp fronto linijų. Šaudant vokiečių ir rusų artilerijos pabūklams, virš namų kaukdami skriejo sviediniai - vienas jų sprogo kieme, kitas prie upelio, užmušdamas jauną kumelaitę. Aplink laukuose vyko kautynės: tratėjo kulkosvaidžiai, automatai, pokšėjo šautuvai, sproginėjo minos. Aprimus šaudymui, Kotryna ganykloje pamelžė keturias karves ir benešdama pieną pamatė netoli krūmuose sugulusius rusų kareivius. Pasiūlė jiems atsigerti. Vieni gėrė su malonumu, padėkodami, tačiau buvo ir tokių, kurie, primokyti „politrukų“, reikalaudavo pirma paragauti jai pačiai, atseit, pienas gali būti užnuodytas. Rusų kareivėliai pasitaikė geri - neplėšikavo, buvo mandagūs, prieš prasidedant šaudymui Kotrynai, kaip nemokančiai rusiškai, sakydavo „paf paf“ ir ranka modavo į rūsio pusę, kad pasislėptų.

Vokiečiai atsitraukdami susprogdino, kad rusų žvalgai neįrengtų sekyklos, Lyduokių bažnyčios bokštus. Nuo sprogimo bangos išlūžo durys, išbyrėjo langai. Parapijiečiai, užgriuvus baisiai negandai, liko visai be šventos vietos maldai. Tėvelis už dyką, kaip auką, padarė duris, įstiklino naujus langus.

Praėjus frontui, lydimas kareivių pas juos užėjo vienas rusų karininkas. Abu tėvai, gerai mokantys rusiškai, pasodino jį už stalo, pavaišino. Besišnekant jis pabėdavojo, kad jo tėvus vokiečiai išvežę į Lietuvą. Motina jam ir sako: „Mūsų namelyje irgi gyvena du vokiečių atvežti rusai senukai. Reikia juos pakviesti.“ Visų nuostabai, tai ir buvo šio karininko tėvai. Tai buvo graudinanti, iki skausmo širdį draskanti susitikimo scena. Toks jau yra karas. Jame gali netikėtai išsiskirt, atrodo, visam laikui prarast artimuosius, o esant palankiam likimui, kaip Dieviškai lemčiai, vėl susitikt. Karininkas atsidėkodamas vėliau jų šeimai kiek galėdamas padėjo.

Vokiečių okupacijos metais Reicho darbams buvo pagautas ir išvežtas vyresnysis brolis Juozas. Jo likimas taip ir liko neaiškus - turbūt žuvo Vokietijoje per bombardavimus, nors ir sklido nepatvirtinti gandai, kad jis partizanavo Žemaitijoje.

Vykstant mūšiams, Bradulskų rugių laukuose buvo nukauta daug vokiečių kareivių, kurie, kepinant vidurvasario saulei, skleidė salstelėjusį gendančių kūnų kvapą. A. Morkūno nurodymu jaunimas ir paaugliai surinko nukautųjų ginklus, granatas, amuniciją, neliesdami kareivių asmeninių daiktų: žiedų, laikrodžių, portsigarų, lūpinių armonikėlių, laiškų, nuotraukų ar papuošalų. Ginklai naktį slapčia buvo laikinai sunešti į prie upelio stovėjusią pirtį. Juos patikrindavo, o sugedusius suremontuodavo pats sodybos šeimininkas - medžiotojas ir ginklų meistras J. Bradulskas. Šalia jų sodybos, Šešuolos upelio pakriaušyje, buvo iškastas bunkeris - į jį buvo pernešti pirtyje sukrauti ginklai. Iš pradžių slaptas įėjimas buvo įrengtas iš upelio pusės, brendant per vandenį, o vėliau dėl patogumo viršuje padarytas užmaskuotas dangtis. Ginklų pasiimti ateidavo A. Morkūnas-Plienas su savo vyrais.

Vėliau klojime ginklams slėpti buvo iškastas kitas bunkeris - tai buvo ginklų slėptuvė-sandėlis. Jame buvo laikomi šoviniai, granatos, apranga, avalynė. Įlindimas į jį buvo labai siauras, tačiau partizanai, jauni ir liekni vyrai, pralįsdavo. Netoli bunkerio buvo pririštas sargus vilkinis šuo. Jį, dar mažą šuniuką, su savimi atsivežė vokiečių atkelta rusų šeima. Pagal jo lojimą galėdavai suprasti, kas ateina - ar partizanai, ar rusai su skrebais. Kartą skrebai įnirtingai lojantį ir svetimų neprisileidžiantį šunį norėjo už grandinės ištraukti iš būdos, bet šis nepasidavė, priešinosi, todėl įpykę jį nušovė.

Dar esant vokiečiams A. Morkūnas paprašė Kotrynos išnešioti jauniems aplinkinių kaimų vyrams lapelius, kuriuose buvo rašoma būti pasiruošus eiti gint Tėvynės, susirinkti jo nurodytu laiku. Jau užėjus rusams, jis vėl paprašė Kotrynos apeiti aplinkinius kaimus ir sušaukti besislapstančius vyrus. Atėjusi pas pažįstamus vaikinus, ji sakydavo: „Alfonsas Morkūnas kviečia!“ - o šie šią žinią išplatindavo savo draugams. Sutartą pavakarę į jų sodybos kiemą pradėjo rinktis jauni vyrai, kai kurie jų ir anksčiau dažnai užeidavę į svečius. Mat per šokius jaunuoliai sakydavo: „Einam pas Bradulskus parūkyti!“ Tėvelis buvo svetingas, augino gerą tabaką ir turėjo pats pasigaminęs specialią mašinėlę tabako lapams smulkiai pjaustyti. Jo suktinės būdavo puikios, kvapnios, dūmas su aromatu.

Prasidėjo pasitarimas: buvo skirstomasi darbais, pareigomis, dalis vyrų atėjo su ginklais, kiti buvo apginkluoti. Kai kurių atsineštus padėvėtus ginklus tėvelis patikrindavo, o jei reikėdavo, ir pataisydavo. Per kelias dienas susirinko 90 vyrų būrys - vien iš Juodžiūnų k. 13, iš Nuotekų k. - 18, iš Valų k. - 8, iš Paškonių k. - 5, iš Ramoniškių k. - 6, iš Valtūnų k. - 5, iš Butkiškių - 5, taip pat vaikinai iš Slabadų, Šešuolių, Medinų, Jokvilų, Antatilčių, Šaukuvos, Kunigiškių, Griežonių, Paželvos, Šeimyniškių, Butkūnų kaimų. Tarp susirinkusių buvo daug brolių, pusbrolių, giminių: Alfonsas (Plienas), Stasys ir Karolis Morkūnai bei jų pusbroliai, trys broliai Rapolas, Juozas ir Kostas Morkūnai, Kazys, Vladas ir Ambraziejus Ališauskai, Adolfas, Mykolas ir Jonas Šereliai, Alfonsas, Bronius ir Jonas Valušiai, Ignas, Vincas ir Viktoras Meilai, Juozas ir Povilas Smočikai, Liudvikas ir Juozas Jurai, Antanas ir Edvardas Vingriai, Albinas ir Bronius Medelskai, Stasys ir Valerijus Butkai, Kazys ir Petras Uosiai, Juozas ir Jonas Lizūnai, Vincas ir Antanas Vaičiūnai, Nikodemas Bradulskas (Kotrynos brolis) ir kiti. Vėliau būrys dar labiau išaugo, jungė virš šimto laisvės kovotojų. Jį papildė ne tik vietiniai, bet ir tolimesnių kaimų ar net gretimų valsčių jauni vyrai.

Visame krašte greitai ir sklandžiai kūrėsi partizanų būriai, netrukus susijungę į Balninkų Laisvės rinktinę, vadovaujamą mokytojo J. Šibailos-Merainio (Dieduko). Jo pavaduotoju buvo išrinktas A. Morkūnas-Plienas, vadovavęs kuopai. Buvo gautas DKA apygardos vado Žalio Velnio įsakymas visiems atvykti į pasitarimą. Balninkų miške susirinko apie 500 vyrų - buvo duota priesaika, suteikti slapyvardžiai, aptarti koviniai veiksmai, partizanų drausmė, kaip elgtis su kolaborantais, šnipais ir išdavikais.

Netrukus ir Kotryna kartu su trim naujokais Plieno būryje davė priesaiką ir tapo ryšininke Birute. Pasveikinęs ją, A. Morkūnas-Plienas tarė: „Dabar, Birute, yra tik vienas kelias - pirmyn, ir niekada nesidairyk atgal!“

1945 m. pavasarį Balninkų Laisvės rinktinę sudarė Plieno, Aro, Beržo, Patašono (kavarskiečiai), Žalgirio, Švyturio, Voldemaro, Girininko, Karoso, Lizdeikos ir kiti būriai. Didžiosios Kovos rinktinės vado Jono Misiūno-Žalio Velnio vadovaujamoje didžiulėje teritorijoje partizaninė veikla buvo vykdoma planingai, apgalvotai, taikant „kariuomenės“ tipo taktiką. Jos pasirinkimą lėmė netolima būsimo karo perspektyva: buvo ruošiami mobilizacijos planai, sandėliuose kaupiamos ginklų ir šovinių atsargos. Jau 1944 m. vyko aktyvūs organizaciniai jungimosi darbai, ryšininkai užmezginėjo ryšius su Ukmergės, Kaišiadorių, Trakų srityse veikiančiais partizanų būriais. Štabe ir būrių vadų pasitarimuose buvo sudaromi operatyviniai planai, rengiamos puolamosios operacijos, kaunamasi su NKVD, pasienio ir reguliariosios kariuomenės daliniais. Susijungę būriai siekdavo 200-500 ir daugiau kovotojų, jautė savo jėgą: buvo vykdomi reidai, užimami valsčių centrai, miesteliai. Reidiniai žygiai buvo viena iš pagrindinių Žalio Velnio naudojamos taktikos savybių. Buvo užpultas Nemenčinės karinis poligonas, o 1945 m. balandžio 23 d. J. Misiūnas-Žalias Velnas raštiškai įspėjo okupacinę valdžią, kad jei antipartizaninėse operacijose bus naudojama reguliarioji kariuomenė, partizanai neleis jai laisvai judėti magistraliniais keliais, ypač Kauno-Vilniaus ruože.

Edvardo Urbono atsiminimais, 1944 m. rudenį netoli Riklikų k. esančioje Epušoto gyv., kurioje stovėjo Šidlauskų, Šešlauskų ir Urbonų vienkiemiai, „dienavojo“ Didžiosios Kovos rinktinės partizanų būrys - virš šimto vyrų. Dienos metu pro sodybas ėję civiliai žmonės saugumo sumetimais buvo laikinai sulaikomi - jų prisirinko beveik pilna Urbonų „gryčia“. Kartu su partizanais ėjęs kunigas vakare juos palaimino ir visi buvo paleisti. Temstant partizanai išsirikiavo į koloną, niekieno nekliudomi pražygiavo per Kavarsko centrą - pro stribyną, NKVD ir NKGB skyrius. Nusileidę pro bažnyčią keliu į pakalnę, pasuko link Šventosios „paromo“ (perkėlos). Persikėlę per upę, nužygiavo Kurklių link.

1944 m. rugpjūčio 29 d. Alfonso Bagdono-Aro „skrajojantis“ naikinamasis būrys užpuolė Kurklių mstl. esantį rusų garnizoną ir skrebus (apie 50 NKVD kareivių ir 50 skrebų). Gerai suplanuotas staigus puolimas pavyko puikiai - nors jėgos buvo lygios, partizanai priešą visiškai sutriuškino, neturėdami iš savo pusės aukų. Buvo išlaisvinta apie 100 kalinių, apie trisdešimt jų, daugiausiai iš Trakinių kaimo, skrebų buvo atrinkti sušaudyti. Aro būrys buvo „skrajojantis“, žygyje būdavo nuolat, ilgai vienoje vietoje niekada neapsistodavo, priekyje visada eidavo žvalgybos skyriaus partizanai. Susijungę partizanų būriai buvo užėmę Žemaitkiemį, Želvą, Balninkus, Alantą. Šnipui, pamiškės gyventojui J. Žąsinui, susekus Aro būrio stovyklos vietą, rusai sutraukė didžiules pajėgas - pamiškės buvo tiesiog „nugultos“ rusų kareivių, o iškastuose apkasuose išdėstyti sunkieji kulkosvaidžiai. Dalis partizanų, bandę prasiveržti lygioje vietovėje, pateko į užmaskuotų kulkosvaidžių ugnį. Žuvo pats būrio vadas Aras su abiem broliais ir dalis jo būrio partizanų. Likusieji prasiveržė jau kitoje vietoje, per kelią, granatomis susprogdinę kelis rusų šarvuočius. Likę vyrai prisijungė prie N. Liškausko-Beržo būrio - jis tapo „skrajojančio“ būrio vadu, perimdamas ir Aro tradicijas.3

Plienas konspiracijos tikslais draudė Bradulskų vienkiemyje lankytis partizanų būriams. Buvo sutarta, kad atėję vieni pasislėpę lauks, o pas ją kreipsis tik vienas iš jų. Buvo sutartas slaptažodis: „Vilkas ieško lapės!“ Kotryna atsakydavo: „O kur vilkas?“ - „Aš vilkas!“ - baksnodamas į krūtinę atsakydavo partizanas. „O kur vilkiukai?“ - klausdavo Kotryna. „Slepiasi už klojimo!“ - atsakydavo šis. Tada jau būdavo aišku, kad tai savi, partizanai. Pasikeisdavo turimomis žiniomis, svečiams nunešdavo maisto, jei prašydavo - iš turimų atsargų aprūpindavo šoviniais.

Mama partizanams kepdavo duoną, seserys Bronė ir Adelė išplaudavo drabužius, tėvelis, jei reikėdavo, pataisydavo sugedusį ginklą. Jaunenysis brolis Jonas taip pat buvo ryšininkas - kartais eidavo kartu su Kotryna, tačiau dažniausiai - vienas. Jis buvo labai apsukrus, drąsus, tvirtai sudėtas, nors ir nepilnametis, paauglys. Kartais ryšio reikalais nueidavo ir Bronė, tačiau daug rečiau, todėl ir paslapčių žinojo daug mažiau.

Dar vienas ryšių punktas buvo Lyduokių pašte - ryšininkai laiškus palikdavo pas pašto vedėja dirbusią kunigo seserį Moniką Pauliukaitę, sutrumpintai vadintą Mania. Iš jos laiškelius paimti dažnai pasiųsdavo jauniausią seserį Adelę - ji su mielu noru „nulėkdavo“ iki miestelio, nes už tai gaudavo saldainių. Parneštus laiškus Kotryna perduodavo Plienui. Kartą atėjusi į paštą Kotryna perdavė Maniai Plieno laišką.

Abiems merginoms linksmai besišnekant, netikėtai pro langą nuo bažnyčios pusės pamatė ateinančius skrebus. Mania išbalo: „Pas mane kambaryje po lova stovi pilna pintinė šovinių. Greit juos paslėpk!“ Kotryna puolė su pintine pro duris į kiemą, kuriame buvo „sodželka“ (kūdra) ir, užbėgusi ant lieptelio, nuleido ją į vandenį. Pati atsisėdo ant lentos ir nusiėmusi batelius ramiai teškeno kojas vandenyje. Skrebai užėjo, pašniukštinėjo, paspoksojo ir, nieko nesakę, „nurioglino“ toliau. Vakare bažnyčios vargonininkas, prie pagalio prikalęs vinį, šiaip taip pintinę iš dugno ištraukė. „Nieko tiems šoviniams neatsitiko, - tarė Kotryna, - parsinešiu juos namo ir išdžiovinsiu!“ Mama, išskleidusi ant „sklepo“ (rūsio) viršaus paklodę, iškratė šovinius, kuriuos saulė greit ir išdžiovino. Naktį atėjęs brolis Nikodemas su draugu juos išsinešė į būrį.

Kartą į Bradulskų kiemą dviračiu „atlėkė“ jaunuolis, partizanų rėmėjas. Jis pranešė, kad prie Lintvorų k. esančiame miške apsistojo Plieno būrys, tačiau jam labai trūksta šovinių - daug jų išnaudojo per vykusias kautynes. Tuo metu apylinkėse dar vyko rusų kariuomenės „siautimas“, vienkiemių „krėtimai“. Trumpai pasitarę, nusprendė, ką daryt - tėvelis sudės šovinius į grūdų maišus ir važiuos krūmais apaugusiu pamiškės keliuku į malūną, o partizanai veiks pagal aplinkybes. Rėmėjas vėl sėdo ant dviračio ir, „stipriai spausdamas dviračio pedalus“, nuskubėjo su žinia atgal. Tėvelis kartu su sūnumi Jonu šovinius supylė į tam reikalui pasiūtus siauresnius maišus, juos įdėjo į didelius, o aplink pripylė grūdų. Tokiu būdu jis jau ne vieną kartą gabeno partizanams šaudmenis ir granatas. Važiuojant pamiškės keliuku, iš miško iššoko partizanai, įvertė į griovį vežimą, išpylė maišus su grūdais, pasiėmė šovinius ir nubėgo. Tuoj atskubėjo ir netoliese pasalavę rusai su skrebais, pradėjo klausinėti, kaip čia viskas vyko, kaip šie atrodė - ar buvo su uniformomis, ginkluoti, ilgais plaukais? Tėvelis jiems ir sako: „Staiga iš miško išbėgo nepažįstami vyrai, ištempė mane iš vežimo ir pargriovė ant žemės. Aš taip išsigandau, kad gulėjau nesidairydamas. Jie įvertė vežimą į griovį, išpylė iš maišų grūdus ir dingo!“ Rusai nusikeikė, tačiau šios gudrybės taip ir nesuprato. Paskubom supilstęs grūdus atgal į maišus, tėvelis nuvažiavo į malūną, tačiau tą dieną jau nebemalė.

Didžiausi partizanų rėmėjai buvo ūkininkai ir kunigai. Be jų pasiaukojimo ir paramos partizanai nebūtų galėję tiek metų išsilaikyti. Labai geras, niekada neatsisakantis padėti buvo Lyduokių bažnyčios klebonas Jonas Burneika. Jis atvažiuodavo į mišką aukoti Šv. Mišias, išklausyti partizanų išpažinties, teikdavo Šv. Sakramentą, palaiminimą. Po mišių pasikalbėdavo su vyrais, aiškindavo jiems kovos už Lietuvos laisvę ir tikėjimą prasmę. Kotrynai būnant būryje, vienam mirtinai sužeistam partizanui jis atliko paskutinį patepimą, du kartus būryje suteikė Šv. Sakramentą. Jis parūpindavo maisto, drabužių, vaistų, kartais - ir šovinių. Juos Kotryna parsinešdavo susidėjusi į „tašę“ ir paslėpdavo po svirnu - mat šis, pastatytas ant akmenų, stovėjo nuožulnioje vietoje, įkalnėje. Pro aukščiau žemės esantį jo galą Kotryna arba jaunesnysis brolis Jonas palįsdavo po svirno apačia. Ten būdavo pripilta pelų, kapstėsi vištos. Šovinius paslėpdavo iškastoje duobėje ir užberdavo pelais. Per kleboną J. Burneiką buvo užmegzti ryšiai su Ukmergės, Molėtų, Šešuolių, Pabaisko, Želvos, Vidiškių, Kavarsko, Ukmergės, Deltuvos, Čiobiškio, Žemaitkiemio ir kitų parapijų kunigais. Šie per ryšininkes palaikydavo ryšius su dar toliau esančių parapijų klebonais. Daug partizanams padėdavo ir Lyduokių bažnyčios klierikai, bendravardžiai - Rapolas Pukys ir Rapolas Liuka.

Kartą Ukmergėje gyvenanti Maskvoje sušaudyto Lietuvos kariuomenės karininko žmona Ona Augustinienė Kotrynai pripylė pilną „tašę“ šovinių. Tuo metu per Šventąją veikė tik perkėla („paromas“), nes tiltas buvo susprogdintas. Įlipusi pamatė ateinant 15-20 NKVD kareivių būrį. Per visą kūną pagaugais nuėjo šiurpas. Pasistatė ant perkėlos krašto sunkią „tašę“, atsisėdo ant jos ir žiūrėdama į upės vandenį ėmė melstis. Kareiviams nekilo jokių įtarimų - persikėlė per upę, išlipo ir nuėjo savais keliais. Išgyvenusi didžiulį pavojų, ji laimingai šovinius parnešė į namus. Vėliau O. Augustinienė per Kotryną partizanams perdavė savo vyro ginklą, karišką uniformą, aulinius batus, Plienui, kaip dovaną, sidabru papuoštą kardą. Jį nešė prisikabinusi ant nugaros, po drabužiais, ant pečių užsigobusi plačią skarą. Ištikima rėmėja buvo ir Ukmergėje, Vaižganto g. 18, gyvenusi Ona Žukauskaitė-Kavaliauskienė. Ji siūdavo uniformas, rankovių trispalvius antsiuvus, perduodavo vaistus, tvarsliavą. Labai didelis patriotas buvo Pabaisko pradinės mokyklos mokytojas Juozas Kudelis - jis kartu su bažnyčios klebonu V. Strazdu rėmė maistu, medikamentais, tvarsliava. Dažnai dvikinkiu vežimu Juozas pas juos atveždavo tai ūkininkų partizanams paskerstą bekoną, tai veršį, tai iš gyventojų gautų kariškų ar šaulių uniformų, šovinių, ginklų, granatų. Viskas tuoj pat būdavo slepiama klojime esančiame bunkeryje. Sodyboje prie Šešuolos upelio, netoli Morkūnų, gyvenanti Antanina Gaižutienė iš atvežtos mėsos pagamindavo partizanams valgyti, mėsą pasūdydavo, išrūkydavo. Jos sūnus Kostas irgi buvo partizanas. Iš Musninkų k. pas juos ateidavo jaunas ryšininkas, slapyvardžiu Kregždutė.

Vieną 1945 m. gegužės dieną Kotryna, keliavusi basa, iš Želvos kunigo parnešė paketą. Partizanai, apie 30 vyrų, buvo apsistoję Griežinių kaime pas vieną pamiškės ūkininką. Plienas paprašė šeimininkės duoti jai pavalgyti, bet įbėgęs sargybinis pranešė, kad keliu ateina skrebai su rusais. A. Morkūnas-Plienas tuoj sugalvojo sprendimą: „Birute, - sako jis, - tu nukreipk dėmesį - bėk laukais prie pelkės stovinčios sodybos link, o mes tuo laiku pasitrauksim į mišką!“ Ji pasileido basa lauku, skrebai su rusais šaudydami puolė iš paskos vytis, peršovė jai blauzdą. Įbridusi į pelkę ji sustojo, atsitūpė. Pribėgę skrebai ją „apkoliojo“, apstumdė, įspyrė ir nubėgo link sodybos -pamanė, kad ji ten bėgo perspėti partizanus. Per tą laiką Plieno vyrai nepastebėti pasiekė Pašilės mišką - nenukentėjo nei jie, nei sodybos šeimininkas. Lyduokiuose Kotryna užėjo pas pašte dirbusią Manią Pauliukaitę. Ši išplovė, aprišo žaizdą, kad nesimatytų ant blauzdos apvynioto marlinio binto, paskolino jai ilgą suknelę.

Skačiūnų dvare buvo skrebų įgula. Juos Plieno partizanai dažnai apšaudydavo, o tie į pagalbą pasikviesdavo kariuomenę. Vienąsyk partizanai nutarė „baigt su jais juokaut“ - apsupo iš kelių pusių ir puolė dvarą. Mūšio metu žuvo septyni skrebai, kiti išsilakstė. Puolant buvo sužeistas Antanas Vaičiūnas-Skirmantas. Raitas ryšininkas „atlėkė“ pranešti, kad sužeistąjį reikia nuvežti į slėptuvę. Kotryna pasikinkė arklį ir aplinkiniais keliais, aplenkdama, kad nesutiktų skrebų, Lyduokių miestelį, atvažiavo į Skačiūnų dvarą. Skirmantas keliose vietose buvo kulkų sužeistas, nukraujavęs, drabužiai sudraskyti, kruvini ir purvini. Žaizdas partizanai jau buvo sutvarstę. Draugai jį paguldė į vežimą ant šieno, o Kotryna nuo galvos iki kojų uždengė paklode. Nuvežė pas patikimą ūkininką, kuris klojimo prėsle turėjo įrengtą slėptuvę. Kitą dieną Skirmantą į namus parsivežė jaunėlis brolis Mykolas ir paslėpė bunkeryje. Antanas greit pagijo ir grįžo į būrį.

Kitapus Šešuolos upelio, šalia kelio į Želvą, stovėjo ūkininkų Kosto ir Janinos Jurų vienkiemis. Du jų sūneliai, 8 m. Simas ir 10 m. Kostukas, upelyje meškeriodavo, vėžiaudavo. Kadangi sodyba buvo ant kalno, aukštoje vietoje, iš jos toli matydavosi kelias ir kaimo apylinkės. Pamatę atvažiuojant skrebus, vaikai perbrisdavo upelį ir atbėgdavo pranešti. Vienąkart su pavojaus žinia atbėgo visas šlapias, uždusęs Kostukas. „Kodėl tu toks šlapias?“ - paklausė Kotryna. „Per upelį bridau!“ - atsakė vaikas.

Kartą dviračiu atvažiavęs partizanų rėmėjas pranešė, kad du sužeistus partizanus reikia su „pastote“ nugabenti į slėptuvę pas pamiškės ūkininką. Pasikinkiusi arklius, aplinkiniais keliais per Paškonių, Viliaudžių, Lauzdynų kaimus atvažiavo į nurodytą vietą - netoli Minikių k. esantį mišką. Partizanai jos laukė - į vežimą ant šiaudų atsargiai paguldė du sužeistus vyrus. Ką tik vykusiose kautynėse buvo nukauti šeši skrebai. Plienas ją nuramino, sakydamas, kad apylinkes jie išžvalgė, rusai ir skrebai pasitraukę, pavojaus nebėra. Negaišdama laiko lauko keliukais, kad nepastebėtų kieno nors „negera akis“, ji atvežė sužeistus vyrus pas pamiškėje gyvenantį patikimą ūkininką. Partizanai buvo paslėpti bunkeryje, tačiau jų žaizdos smarkiai kraujavo, reikėjo skubios gydytojo pagalbos. Negaišdama laiko, nuvažiavo tiesiai į Ukmergę, pas garsų žydų tautybės daktarą Aleksandrą Dumbrį. Jis buvo doras, garbingas žmogus ir niekada neatsisakydavo lietuvių partizanams padėti. Kotrynai pasakius, kas atsitiko, tik paklausė: „Vaikeli, ar tu turi sermėgą?“ Jis ja apsisiautė, užsitraukė ant galvos, kad niekas neatpažintų, kapišoną ir po kelių valandų kelionės jie jau buvo pamiškės vienkiemyje. Daktaras apžiūrėjo sužeistųjų žaizdas - jos, nors ir kraujavo, buvo nepavojingos. Jis uždėjo tvarsčius, aprišo, paaiškino, kas kiek laiko reikia daryti perrišimus, paliko tvarsliavos. Toliau vėl kelionė atgal į Ukmergę, o iš jos jau namo, į Juodžiūnus. Abu partizanai, kaip vėliau sužinojo, per kelias savaites laimingai pasveiko.

Partizanai, siekdami išvengti aukų, partiniams ir sovietiniams aktyvistams siųsdavo perspėjimus, aktyviausius bausdavo fizinėmis bausmėmis ar maisto, drabužių konfiskacijomis, tačiau nepraliedami kraujo. Mirties bausme nuteisdavo tik pačius aršiausius skrebus, NKVD šnipus ir išdavikus, dėl kurių judošiškos veiklos žūdavo partizanai, patekdavo į kalėjimus ryšininkai, rėmėjai, o dažnai ir niekuo dėti žmonės, dori lietuviai. Aišku, šnipai ir išdavikai buvo civiliai asmenys, niekada uniformų nenešiojo, nors ir slaptai tarnavo NKVD ir NKGD represinėse struktūrose, gaudami už išdavystes (agentūrinę-operatyvinę informaciją) dideles pinigines premijas. Jų kenkėjiška, išdavikiška veikla atnešė tautai ir jos pasipriešinimo kovai didžiulių nuostolių ir aukų.

Kotryna palaikė ryšius su aštuonių parapijų kunigais: Čiobiškio bažnyčios klebonu Liudviku Puzonu, Kavarsko bažnyčios klebonu Anicetu Barakausku, Vidiškių bažnyčios kunigu Mykolu Buožiumi, Taujėnų bažnyčios kunigu Julium Peleckiu, Bernotiškių koplyčios kunigu Eduardu Simaška-Šiaudeliu, Lyduokių bažnyčios kunigu Jonu Burneika, Ukmergės bažnyčios klebonu Juozapu Dagiliu, Šešuolių bažnyčios kunigu Jonu Mikučioniu, Želvos bažnyčios kunigu Stasiu Žvėgžda, Deltuvos bažnyčios kunigu Jonu Oželiu.2 Jie perduodavo iš žmonių surinktas žinias, kiek galėdami remdavo partizanus pinigais, rūbais, maistu, padėdavo patarimais, parūpindavo spausdinimo popieriaus, patys per patikimus parapijiečius platino partizanišką spaudą. Kun. J. Oželis, labai pamaldus ir, atrodytų, bailus žmogus, visada perduodavo pogrindžio leidinių. Klebonijose būdavo ryšių punktai - juose iš įvairių būrių, Žalio Velnio štabo, Vyčio ir Vytauto apygardų, miestų pogrindinių organizacijų atvykę ryšininkai palikdavo savo ir pasiimdavo jiems skirtus paketus (įsakymus, instrukcijas, žvalgybinę informaciją, pranešimus, raportus, tarnybinius laiškus, spaudą ir kitokią korespondenciją). Kunigai buvo dori, labai patriotiški, nepaisydami pavojų rizikuodavo savo likimu, išeinančią ryšininkę visada palaimindavo. Kartais, esant pas kunigą, „užgriūdavo“ skrebai - vieną kartą Kotrynai teko ilgai gulėti palindus po lova, kitą kartą mažame kambarėlyje pas kunigą Eduardą Simašką, bijodama, kad nesukosėtų, valandą susirietus tupėjo spintoje. Tuo metu jis kunigavo pakelyje tarp Vidiškių ir Ukmergės, netoli Bernotiškių kaimelio, esančioje Šalkavos koplyčioje. Buvo nuoširdus, visų gerbiamas kunigas, tauraus būdo, tačiau tuo pat metu ir labai drąsus žmogus, vardan idėjos pasiruošęs atsisakyti ir savęs. Kaip buvęs Ukmergės A. Smetonos vardo gimnazijos kapelionas, tarp buvusių savo auklėtinių turėjo didžiulę pagarbą ir surasdavo daug rėmėjų - jie spausdindavo bei platindavo proklamacijas, merginos partizanams siuvinėdavo trispalvius partizaniškus antsiuvus ant rankovių. Naktimis partizanų būriai į nuošaliai esančią koplyčią ateidavo atlikti išpažinties ir priimti Šv. Komunijos, dažnai savo mažą kambarėlį kun. E. Simaška užleisdavo pernakvoti iš toli atvykusioms ryšininkėms.

Kartą Vidiškių bažnyčios kunigas M. Buožius Šv. Velykų proga Kotrynai perdavė pilną pintinę - 62 išmargintus kiaušinius. Besikeliant per Šventąją, pakilo stiprus vėjas, vos neapvertė valties, kurią nunešė toli, už gero puskilometrio. Į krantą išlipo per brūzgynus, apsibraižiusi kojas. A. Morkūno-Plieno būrys buvo didelis, daugeliui partizanų kiaušinius teko dalytis perpus.

Partizanus paremti maistu ūkininkus paprašydavo ir kunigai, todėl į sodybą ūkininkų nakčia atvežtų maisto produktų atsargas laikinai paslėpdavo bunkeryje.

Šešuolių mstl. bažnyčioje, slaptavietėje, buvo „pašto dėžutė“, kur Kotryna ir J. Misiūno-Žalio Velnio štabo ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indira pasikeisdavo tarnybine korespondencija. Į bažnyčią ateidavo, kai nebūdavo žmonių - iš pradžių ilgai melsdavosi, paskui aplink altorių eidavo keliais, o priėjusi slėptuvę - „pašto dėžutę“, vikriai, niekam nematant, palikdavo savo ir pasiimdavo jai paliktą laišką. Ryšininkė Indira buvo graži juodaplaukė mergina, 1946 m. žuvusi nuo skrebų rankos.

Ukmergėje dviejose vietose siuvėjai iš rusiškų ar vokiškų uniformų persiūdavo pagal „išmierą“ į partizaniškas. Jas pergabendavo ryšininkės.

Važiuojant dviračiu per Lyduokius, kartą ją sustabdė iš kažkur išlindęs skrebas V. Čepas, tikras banditas. Jis atėmė jos dviratį, nuo rankos nuplėšė tėvelio dovaną -moterišką auksinį laikroduką. Apie tai Kotryna pranešė būrio vadui A. Morkūnui-Plienui. Šis nutilo, susimąstė ir pagalvojęs tarė: „Birute, mes galim nueit ir jį „likviduot“, bet tada tu būsi „iššifruota“, taip pat nukentės daug gerų mums padedančių žmonių. Jau geriau mes surinksim pinigų ir nupirksim tau naują dviratį!“ Partizanų būriai „laikėsi“ gimtosiose vietose, arčiau namų, kur gerai pažinojo vietinius gyventojus ir apylinkes, kuriose gyveno daug savų, patikimų žmonių, pasiruošusių bet kada ateiti į pagalbą, paremti maistu, nueiti „ryšio reikalais“ ar į žvalgybą. Nenorėdami užtraukti jiems nelaimės, partizanai stengdavosi arti gimtųjų vietų nevykdyti kovinių veiksmų, nebausti vietinių išdavikų. Į mūšį stodavo tik susidarius ypatingoms aplinkybėms, nebegalėdami jo išvengti.

Kartą Ukmergės bažnyčios klebonas jai perdavė rašomąją mašinėlę. Įsidėjo ją į „tašę“, tačiau tokį ilgą kelią nešti pėsčiai buvo sunku. Iš gretimo kaimo sutiko pažįstamus ūkininkus, vyrą su žmona, kurie sutiko pavėžėti. Šeimininkai susėdo ant lineikos sėdynės, o ji vežimo gale, ant šieno. Po bemiegės nakties, pasirodo, jos buvo užmigta, o ūkininkai slapta pažiūrėjo, ką ji „tašėje“ gabena. Vėliau tėvelį perspėjo: „Žinok, tavo dukra rašomąją mašinėlę gabeno - kam daugiau, jei ne „miškiniams“. Jie nebuvo pasiaukojantys patriotai, neišdavė vien todėl, kad draugavo su tėveliu, buvo medžiotojai.

1944 m. vėlų rudenį A. Morkūnas-Plienas perspėjo, kad jai gresia suėmimas, ir pasiūlė pereiti į būrį. Virš jų šeimos jau „kaupėsi juodi negandos debesys“ - skrebai du kartus į Žemaitkiemio stribyną buvo nusivarę tėvelį - tardydami žiauriai kankindavo, mušdavo, bet, nieko neišgavę, paleisdavo. Mama labai nusiminė, kad merginai teks gyventi bunkeryje tarp vyrų, tačiau Plienas nuramino: „Nesibaiminkit, juk būryje yra brolis, šalia jo ir miegos!“ Bunkeryje, pastatytame iš eglinių rąstelių, gyveno virš 60 vyrų - visi savi, pažįstami nuo vaikystės, kartu lankę mokyklą ar sutikti kaimo vakaronėse, gegužinėse. Jie visada buvo linksmi, geros nuotaikos, niekada nenutrūkdavo linksmos kalbos ar „šposai“. Būryje vykdavo ir apmokymai, granatų metimo varžybos, todėl visi žinojo, kuris yra geriausias granatų metikas ar taikliausias šaulys. Kotryna buvo apginkluota vokišku automatu MP-40 („pistole“), lengvu ir patogiu žygyje ginklu. Ją šaudyti išmokė Plieno broliai - Stasys-Tarzanas ir Karolis-Klevas. Visi naujokai buvo apmokomi vyresnių, jau kariuomenėje tarnavusių partizanų. Einant mišku, apsiginklavus, su granatomis, nežinojai, ką sutiksi, - už bet kurio krūmo galėjo laukti pasala, trinktelti netikėti šūviai. Tačiau ji visada sakydavo: „Arba duobė, arba Trispalvė!“

Dažnai į būrį ateidavo Balninkų Laisvės rinktinės vadas, buvęs šio miestelio mokyklos mokytojas Juozas Šibaila-Merainis (Diedukas). Jis visada būdavo linksmas, gražiai grojo armonika, gera nuotaika užkrėsdavo ir kitus. Papasakojo, kad jo šeimą jau 1941 m. birželį ištrėmė į Sibirą - vietiniai žydai, sužinoję, kad jis žvejoja prie ežero, būriu atėjo ieškoti ir jo, tačiau jis suspėjo laiku nuo jų pasislėpti.

Kartą įsidrąsinusi Kotryna paklausė, kodėl jis nešioja barzdą. Merainis nusijuokė: „Todėl, kad esu lietuvis!“ Iš Balninkų mokyklos į partizanų gretas išėjo 29 mokiniai ir mokytojai.

Be šio, buvo dar šeši atsarginiai bunkeriai miškuose ar pas gyventojus, kuriuos žinojo ir Kotryna.

Rytas visada prasidėdavo bendra būrio malda - ją kalbėdavo pats būrio vadas Plienas, o jei jo nebūdavo, koks nors kitas partizanas, mintinai mokantis katekizmą. Po maldos būdavo pusryčiai. Juos netoliese gyvenantys rėmėjai į mišką atgabendavo dar šiltus ir perduodavo sargybiniams, o šie atnešdavo į bunkerį. Vakarais bendros maldos jau nebūdavo, nes daug partizanų tamsiu paros metu išeidavo į žygius, o likę bunkeryje melsdavosi jau kiekvienas atskirai. Net ir būdama būryje Kotryna toliau atlikinėjo ryšininkės pareigas. Kartą, norėdamas parodyti jos darbo svarbumą, A. Morkūnas-Plienas pajuokavo: „Kai ateis laisvė, aš tave užkelsiu ant kopėčių ir visiems žmonėms rodysiu, kokia tu drąsi mergaitė!“ Teko kartu su vyrais dalyvauti keliose kautynėse ir susišaudymuose. 1944 m. gruodžio mėn. įvyko kautynės Medėnų miške (jose dalyvavo ir Kazio Ališausko-Spartako būrys), o 1945 m. kovo mėn. - Šešuolių miške. Per jas Kotryna vos nežuvo - vienas skrebas jau buvo į ją nusitaikęs, bet jį pirmas automato serija „nukirto“ brolis Nikodemas. Susidūrimai su rusais įvyko balandžio mėn. Kertušo pamiškėje, gegužės mėn. prie Valų miško, po jų - mūšiai su NKVD kariuomene ir jiems talkinančiais skrebais prie Šešuolių, Žemaitkiemio. Po kautynių, prasiveržimų iš apsupties vyrų kariškos milinės būdavo šlapios, purvinos, su kulkų skylėmis. Mūšyje prie Šešuolių žuvo jaunas vaikinas, būrio vadas, vienturtis sūnus. Visi jo labai gailėjo, bet kažkam reikėjo pranešt baisią žinią tėvams. Žinodami, koks jis mylimas sūnus, kad motina neištvers, tiesiog išeis iš proto, jo draugai atsisakinėjo, kratėsi tokios nemalonios pareigos. Galų gale Plienas nutarė: „Birute, nueik pas jo tėvus, tačiau neminėk, kad jis žuvo. Sakyk, kad jis sunkiai sužeistas!“ Tačiau motina net tuo nepatikėjo, net nesiklausė - šaukdama, kad Kotryna pati viską išsigalvojusi, tiesiog išvijo ją iš namų.

Drausmė būryje buvo labai griežta - nebūdavo jokių savivaliavimų, „pijokysčių“, be vado leidimo negalėjai išeiti aplankyti namiškius ar į kaimą. Vėliau, grįžus iš lagerio, Kotryna sužinojo, kad keičiant partizaninės kovos taktiką - iš kariuomenės tipo didelių būrių pereinant į mažus kovinius būrius, sušlubavo ir drausmė, partizanai pradėjo išgėrinėti. Buvę partizanai ir ryšininkai pasakojo, kad A. Morkūnas-Plienas liepė išsiskirstyti, kad lengviau būtų slapstytis, į mažus būrelius, po 2-4 žmones, palaikant tarpusavyje ryšius. To reikalavo susidariusios naujos partizaninio karo aplinkybės - tankiai išdėstyti mobilūs, naudojantys autotransportą, rusų garnizonai, aktyvi priešo agentūros veikla. Vietiniam gyventojui, NKVD šnipui „Vieter“ susekus vadavietę, 1949 m. gruodžio 30 d. rusų kareiviai apsupo jo bunkerį. Plienas su štabo vyrais kovėsi iki galo - atsišaudė, sudegino štabo rinktinės dokumentus ir susisprogdino granatomis. Šnipas už „Judo darbą“ gavo didžiulę piniginę premiją.

Kotrynos prisiminimais, jai esant būryje karo lauko tribunolo nuosprendžiu keliems naujai priimtiems partizanams, nusivedus toliau nuo stovyklos, buvo įvykdyta mirties bausmė. Surinkus apie juos duomenis ir atlikus tardymą, paaiškėjo, kad jie yra NKVD agentai, specialiai pasiųsti į partizanų būrį. A. Morkūnas-Plienas buvo atsargus, su štabo vyrais per patikimus žmones visada išsiaiškindavo tikrąją naujokų praeitį.

1945 m. birželio 20 d. A. Morkūno-Plieno būrys stovyklavo Šešuolių miške. Iš ryšininkų buvo gautas pranešimas, kad rusai su skrebais pradėjo supti mišką. Buvo aišku, kad traukiamos didelės kariuomenės pajėgos miško „valymui“ - vyks „ablava“. Kol rusai neatkirto visų kelių, nutarė negaišti laiko - išsiskirstyti grupėmis ir trauktis. Aplinkui nebuvo didelių miškų masyvų, tik maži miškeliai ir krūmynai. Plieno grupė, apie 30 partizanų, traukėsi pagal tankiai alksniais apaugusį Šešuolos upelį. Perėję lieptą, atėjo į Bradulskų vienkiemį ir apsistojo klojime. Kotryna, brolis Nikodemas-Alksnis ir visa šeima džiaugėsi, galėdami vėl pabūti drauge. Buvo laiminga ir vyresnioji sesuo Bronė, kuri draugavo su Plienu, buvo jo sužadėtinė. A. Morkūnas-Plienas su žiūronais išžvalgė apylinkes - atrodė viskas ramu, aplinkui nė gyvos dvasios. „Birute, -tarė jis, - palik ginklą ir naktį nueik pas Ukmergės bažnyčios kleboną, perduok jam pranešimą. Iš jo parneši mums paliktus dokumentus.“ Savo ginklą palikusi broliui Jonui, trumpą vidurvasario naktį išėjo anksti, apie antrą valandą, dar sutemus. Motina, kaip visada, išlydėdama ją peržegnojo. Kartu pasisiūlė eiti jauniausioji sesuo Adelė.

Atėjus į Ukmergę, seserį paliko sėdėti ir laukti prie Nepriklausomybės paminklo, o pati, kol dar neprasidėjo rytinės mišios, nuėjo pas kleboną J. Dagilį. Dokumentams nešioti mama buvo pasiuvusi korsetą, už kurio, kaip į kišenes, sudėdavo laiškus, dokumentus. Klebonas, kaip visada, pasitiko ją maloniai. Ji paliko savo pranešimus, už korseto susikišo gautus dokumentus. Klebonas ją palaimino, pabučiavo į kaktą ir pasakė: „Tegul Dievas tave saugo. Dokumentai labai svarbūs, perduok juos asmeniškai Plienui. Jei tu pakliūtum, pakliūtume ir mes, o kartu nukentėtų daug nekaltų žmonių.“ Netoli Lyduokių užsuko pas pažįstamus ūkininkus. Iš jų sužinojo, kad Juodžiūnų k. pusėje girdėjosi šaudymas, po to kilo gaisras, ilgą laiką rūko dūmai. Kotryną kaip peiliu į širdį persmelkė mintis - juk ten kovėsi Plieno būrys, o sudegė jos gimtieji namai. Pasuko keliu namų link, o netoli Lyduokių, ties Slabada, pamatė priekyje atvažiuojančią ilgiausią „padvadų“ virtinę, apie 30 vežimų. Netrukus atpažino priekinių vežimų arklius - tai buvo jų tėvelio ir visos šeimos numylėti bėriai su baltomis „žvaigždėmis“ kaktose. Bėgti ar slėptis nebuvo kur - aplinkui plyni laukai, o pakelėse augo tik kelios liepos. Privažiavo priekinis vežimas - jame surištomis už nugaros rankomis gulėjo tėvelis, šalia jo sėdėjo vyresnioji sesuo Bronė, o juos saugojo keturi ginkluoti skrebai. Jie tuoj Kotryną atpažino - vienas jų, V. Šalčiūnas iš Jakonių k., tuoj iššoko iš vežimo, čiupo ją už rankos ir liepė sėstis į vežimą. Susiradę virvagalį, surišo rankas. Apsidairiusi ji pamatė, kad iš paskos važiuojančiose „kurmankose“ skrebai vežasi susikrovę visą jų turtą: baldus, buitinius daiktus, drabužius, avalynę, žemės ūkio padargus, tėvelio varstotą. Gale riedančiuose vežimuose gulėjo surištomis kojomis avys, iš paskos, pririštos prie „drobinų“, sekė keturios karvės, telyčios. Atvežė į valsčių, į Žemaitkiemio miestelį. Kieme prie NKVD būstinės jau stovėjo būrelis suimtų aplinkinių kaimų ūkininkų, kuriuos saugojo skrebai. Kotryna iškart atpažino vieną jų - tai iš jo sodybos ji apšaudoma bėgo nuo skrebų. Žmogus buvo supratingas, apsimetė jos nepažįstantis. Iš vieno vežimo skrebai išvertė žuvusį partizaną Karolį Gaižutį-Briedį ir paguldė prie NKVD pastato. Rusų karininkas ir skrebai, atvedę prie žuvusiojo, paklausė, ar Kotryna jo nepažįsta. Vienas jų karišku kaustytu batu atsistojo jam ant krūtinės, iš burnos Briedžiui pliūptelėjo kraujas. Kotryna susivaldė ir tarė: „Taip, pažįstu, kartu eidavom į šokius!“ Žuvusio K. Gaižučio-Briedžio kūną skrebai užmetė ant akmenų krūvos ties kryžkele į Valus ir pralaikė keturias paras.

Ją visą laiką kankino mintis - kur dėti korsete paslėptus dokumentus. Buvo net nusprendusi šokti į kieme esantį šulinį, tačiau skrebai iš jo greit būtų ištraukę, o dokumentai, nors ir sušlapę, nesunaikinti, įskaitomi. Net ir esant tokiai didelei nervinei įtampai, prajuokino skrebų bobos, susirinkusios melžti atsivarytų karvių. Šios, pripratusios prie savų šeimininkų, išspardė joms kibirus, išliejo pieną, negailestingai talžė jas uodegomis. Kotryną su Brone uždarė į kalėjimu paverstą namo galą - jo „pečiuje“ kaip tik buvo deginamos šiukšlės. Atrodė, kad tai Dievas ištiesė jai pagalbos ranką - greitai ištraukusi dokumentus, sukišo juos į ugnį. Netrukus daryti kratos atėjo NKVD dirbanti moteris - iškračiusi drabužius, jau nieko juose neberado. Prasidėjo tardymai. Tardytojas rusas elgėsi mandagiai, nesimušė ir nesikeikė, užtat jo vertėjas, Lietuvos žydelis, uoliai stengėsi, tiesiog „nėrėsi iš kailio“. Jis, o ne tardytojas, atliko budelio rolę: mušė, spardė, vadino šlykščiausiais žodžiais, šaukė: „Ui, dabar mes jums po gyslą ištampysim. Tai jūsų galvom brukas turėjo būt grįstas!..“ Kai mušimai ir spardymai nepadėjo, jis pastatė prie sienos taburetę ir liepė Kotrynai ant jos stotis ir nusisukti į sieną. Joje jau buvo matyti kulkų šaudymo skylės. Išsitraukęs pistoletą, jis pradėjo šaudyti jai apie galvą į sieną, tačiau Kotryna vis tiek nieko nepasakė. Įsiutęs jis iš virvės surišo kilpą, užnėrė ją ant kaklo, o kitą galą permetė per balkį. Kai ji neatsakydavo į klausimą, jis, traukdamas per balkį virvės galą, verždavo jai kaklą, kol ji pradėdavo gargaliuoti. Tai tęsėsi tol, kol ji prismaugta be sąmonės nukrito ant grindų. Skrebai, užpylę ant jos kibirą vandens, leisgyvę nutempė ją į kamerą.

Vėliau Kotryna sužinojo, kad rytą jų vienkiemį pradėjo supti skrebai su rusais. Partizanai stojo į kautynes ir, nukovę 7 skrebus, prasiveržė. Su jais kartu pasitraukė jos vokišku automatu ginkluotas brolis Jonas, kuris, nors dar nepilnametis, buvo labai drąsus ir sumanus. Prasiveržiant ant upelio liepto žuvo partizanas Karolis Gaižutis-Briedis. Skrebai keršydami ėmė plėšti namus, išsivežė viską, ką tik galėjo: baldus, drabužius, avalynę, maisto atsargas, išsivarė visus gyvulius, o namus padegė. Motiną rusai įstūmė į rūsį ir iš paskos įmetė granatą. Mama buvo drąsi moteris - pagavusi granatą, ją išmetė pro duris atgal. Sprogdama ši sužeidė rusų kareivį, o ji nuo artimo sprogimo apkurto. Vėliau, 1948 m., mama su jauniausiąja dukra Adele buvo ištremtos į Igarką. Grįžo į Lietuvą tik 1961-aisiais, po dvylikos vargo metų. Tremtyje moterys ir vyrai dirbo sunkiausius darbus miško pramonėje - rankiniais pjūklais pjovė medžius, juos genėjo, krovė į krūvas.

A. Morkūnas-Plienas žinojo, kad tolimesniam tardymui suimtuosius veš į Ukmergės NKVD kalėjimą. Jo vadovaujami kelių būrių partizanai, apie 200 vyrų, ties Siesarčio malūnu buvo suruošę pakelyje pasalą, tačiau skrebai kalinius vežė ne artimiausiu keliu - per Medinos, Nuotekų kaimus, bet aplinkiniais keliais, didžiuliu lanku - pro Balninkus, Želvą, Liaušius. Ukmergės NKVD skyriaus tardymo kalėjimas buvo įrengtas tame pat pastate esančiuose rūsiuose. Mažoje kameroje buvo prigrūsta daugybė kalinių, trūko oro, vietos, miegodavo atsitūpusios. Gamtiniams reikalams atlikti buvo tik geležinis kubilas („paraša“), tačiau kokia nors senutė gėdydamasi ar nesuprasdama, kam jis skirtas, savo „reikalą“ atlikdavo ant grindų, todėl kameroje buvo ne tik karšta, tvanku, bet ir tvyrojo tiesiog nepakeliamas šlapimo bei išmatų kvapas. Netrukus jas pradėjo varyti darbui į skalbyklą - plauti kalinių rūbus. Tai buvo didžiulis džiaugsmas, kad gali nors kuriam laikui išeiti iš kameros. Naktimis vykdavo tardymai, tačiau ji laikėsi geležinės taisyklės: „Nieko nežinau, nemačiau, negirdėjau.“ Suprato, kad ką nors pasakius, jie toliau kankindami stengsis „ištraukti“ dar daugiau. Gerai prisiminė tėvelio pasakytus žodžius: „Vaikeliai, tik nieko neišduokit!“ Kartą skalbykloje rado kažkam slaptai paliktą rūkalų pakelį. Galvoje sukirbėjo išganinga mintis: „Reikia nusinuodyti!“ Rūkė cigaretę po cigaretės, kol apsvaigo galva, pradėjo vemti. Atbėgę skrebai keikdamiesi užpylė ant jos kibirą šalto vandens ir nutempė į kamerą.

Vyrų kameros irgi buvo pilnutėlės, kai kurie, turėję geresnius rūbus, skrebų buvo išrengti net iki apatinių marškinių. Naktimis mirtinai nukankintus kalinius išveždavo ir slapta užkasdavo.

Viena iš kalinių, Jūratė Jurgaitytė, aukšta, graži mergina, kartą sako: „Žinot, aš sugalvojau vieną dalyką suvaidint, tik jūs nesijuokit ir manęs neišduokit!“ Ji pradėjo vaizduot išprotėjusią: paimdavo suimtųjų batus, juos seilėmis nuvalydavo, išrikiuodavo ant grindų sakydama, kad tai jos kareivių batalionas, garsiai komanduodavo. Ant „parašos“ iš batų sudėliodavo pilį. Aišku, prižiūrėtojai pro akutę viską stebėdavo ir pranešinėdavo viršininkui. Kaip vėliau sužinojo, rusai visgi patikėjo jos vaidyba ir Jūratę iš kalėjimo paleido.

Kalėti kameroje kartu su likimo draugėmis buvo geriau - viena kitą visada paguosdavo, padrąsindavo, sustiprindavo valią ir dvasią. Po mėnesio iš Ukmergės buvo pervežta į Lukiškių kalėjimą. Vėl prasidėjo tardymai. Buvo įmesta į vienutę - kad pajustų savo bejėgiškumą, vieniša morališkai palūžtų, prarastų viltį, neatlaikytų, pasiduotų, cinišku tardytojų žargonu kalbant - „prisirptų ir skiltų“. Nuo nevilties ir išprotėjimo gelbėjo tik malda. Pasitvirtino tėvelio sakyti žodžiai: „Vaikai, kuo mažiau matykit, kuo mažiau girdėkit, kuo mažiau žinokit - taip bus geriau!“ Apie savo ryšininkės veiklą ji niekam nepasakojo, net tėvams. Niekas nežinojo, su kokia užduotimi, kur ir pas ką ji eina. Tardymų metu net nebuvo užsiminta apie kunigus, ryšių punktus klebonijose. Buvo kaltinama tiktai partizanų šelpimu - mat, kartą partizanai ateidami atsivarė ir pakelyje sutiktą skrebo V. Čepo dukterį. Ta vėliau pranešė NKVD, kad Bradulskai maitina ir šelpia miškinius“. Kotryna gynėsi, sakydama, kad partizanams valgyti davė tik „per prievartą, grasinant ginklu“. Buvo įmesta parai į kamerą, kurios kampe buvo gilus betoninis šulinys, iki kelių pripiltas vandens. Paėmę už rankų prižiūrėtojai ją nuleido į tą tamsią betoninę „skylę“. Joje be miego, stovėdama ir drebėdama nuo šalčio, išbuvo tris paras. Pasilenkusi rieškučiomis gėrė purviną dvokiantį vandenį. Atėję jos ištraukti prižiūrėtojai juokėsi: „Mes, - sako, - tave buvom ir pamiršę!“ Kalėdama Lukiškėse buvo išmokusi susišnekėti per grotas „pirštų kalba“ - rankų ženklais, už tai net buvo patekusi penkioms paroms į karcerį.

Galų gale, nesudarius baudžiamosios bylos, buvo išsiųsta etapu į Vorkutos lagerius. Atkalėjusi be teismo nuosprendžio trejus metus, buvo iškviesta į Ypatingąjį pasitarimą (vadinamąją „troiką“, nes sudarė trys nariai), kuris turėjo didelius įgaliojimus ir spręsdavo tolesnį kalinio likimą. Keli žmonės, kaip kalintys nekaltai, buvo išteisinti ir paleisti, o Kotryna ir Bronė nuteistos penkeriems metams lagerio ir 1 metams tremties. Tėvelis pateko į Intos lagerius, kur 1946 m. nuo bado ir sunkaus darbo mirė. Kotryna dirbo anglies šachtose, vėliau lagerio ligoninėje sanitare. Į laisvę paleista 1950 m. Abu broliai žuvo. Nikodemas Bradulskas-Alksnis sužeistas susisprogdino prie Šešuolių kaimo, o Jonas Bradulskas-Jokeris, buvęs A. Vaičiūno-Skirmanto būryje, žuvo 1949 m. Sesuo Bronė lageryje ir išėjusi iš jo rašė eilėraščius apie Tėvynę, partizanus, kurių vienas vadinosi „Plieno pulkas“. Šie jauni žmonės, kuriems buvo lemta išgyventi tautos vieningumo, bendrumo, pasiaukojančios kovos už laisvę laikmetį bei išlikti gyviems, labai gerai suprato, kad jų ir žuvusiųjų už Tėvynę bendražygių auka visada išliks šventa, nemirtinga ir neįkainojama vertybė, gyvuos mūsų pasąmonėje, niekada nepraras savo tęstinumo ir, esant istorinei būtinybei, vėl prasiverš nesustabdomai kaip patvinusi upė.

Remiantis Kotrynos Bradulskaitės-Kilienės prisiminimais (2017-02-15-30).

1    Prieiga internete: www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=589, 2016-11-26.
2
   Lyduokių klebonas Jonas Burneika buvo suimtas 1949 m., mirė lageryje 1956 m.
Kun. Eduardas Simaška buvo suimtas 1946 m., kalėjo Intos lageriuose iki 1956 m. (dirbo anglies šachtose). Mirė Šiluvoje 2010 m.
Čiobiškio bažnyčios klebonas Liudvikas Puzonas suimtas 1946 m., nuteistas 10 m. kalėti. Paleistas į laisvę 1955 m.
Vidiškių bažnyčios kunigas Mykolas Buožius suimtas 1947 m. Nuteistas ir ištremtas į Sibirą. (R. P.)
3
   Laisvės kovos ir netekčių metai. Laisvės kovotojų prisiminimų rinktinė, 1 dalis. Sudarė Romas Kaunietis. Vilnius: Margi raštai, p. 789-802.

Jonas Gedžiūnas-Ereliukas

Toli gražu ne visi vyrai partizanavo savo krašte. Dalis jų, nenorėdami užtraukti savo šeimoms nelaimių - represijų ir tremties, pasirinkdavo tolimesnėse apylinkėse ar gretimuose valsčiuose veikiančius būrius. Namus aplankydavo slapta ir labai retai. Taip buvo siekiama išvengti žmonių kalbų, kurios pasiekdavo šnipų ausis, o tėvai skrebams ir NKVD galėdavo sakyti, kad jų sūnus išėjo į kariuomenę ar dingo.

1945    m. pavasarį į Balninkų, Želvos, Lyduokių apylinkėse veikiantį Didžiosios Kovos apygardos Balninkų Laisvės rinktinės A. Morkūno-Plieno būrį dėl tokių priežasčių įstojo Taujėnų valsčiaus Garbėnų k. devyniolikmetis jaunuolis Jonas Gedžiūnas-Ereliukas. Jis su keliais draugais buvo „apsiforminę“ miško darbininkais ir turėjo laikiną 8 mėnesių atleidimą nuo kariuomenės. Jo nepratęsus, tarnauti okupantų kariuomenėje nesiruošė - juk, atrodė, tuoj tuoj „į duris pasibels laisvė“. Beliko tik vienas kelias - pas partizanus. Garbėnai buvo Vyčio apygardos teritorija, jų apylinkėse veikė vietiniai Liūto ir Žaibo būriai, tačiau tėvas bijojo, kad nepasklistų kalbos. Susitikęs su A. Morkūnu-Plienu viską aptarė ir buvo nuspręsta sūnų išleisti į jo būrį. Patyrusio vado patartas, pats nuėjo į Taujėnų NKVD ir pranešė, kad užėję miškiniai sūnų išsivedė, pasakę: „Gana tarnauti bolševikams! Pasiimk atsargai švarius marškinius ir eime!“ Tie tokiomis „pasakomis“, aišku, nepatikėjo, ir dažnai prie namų rengdavo pasalas. Kartą į jas pakliuvo užėję vietiniai partizanai, įvyko susišaudymas, o tėvas Juozas Gedžiūnas su vyriausia dukra Janina buvo suimti ir išvežti tardymui į Lukiškes. Ereliukas su būreliu partizanų, gavęs vado leidimą, namuose buvo apsilankęs tris kartus. 1945 m. liepos 18 d. aplankius tėvus, Garbėnų miške juos pastebėjo NKVD šnipas. Šiam pranešus, buvo sutrauktos didelės kariuomenės pajėgos, kurios mažą Garbėnų miškelį „košė“ du kartus. Pirmą kartą Ereliukas su draugais sugebėjo pro kareivių gretas prasmukti. Kadangi tiksliai žinota, kad miške yra partizanų, „košimas“ buvo pakartotas. Jo metu įvyko kautynės, kuriose žuvo septyni jo draugai. Besitraukdamas Ereliukas su draugais „atsiplėšė“ nuo rusų kareivių ir pasislėpė rugių lauke.

1946    m. žiemą, tuoj po Naujų Metų, į Garbėnų k. atžygiavo visas A. Morkūno-Plieno būrys - virš šimto vyrų. Apsistojo pas Gedžiūnus ir trijuose aplinkiniuose vienkiemiuose. Ereliukas, gražus, švelnių veido bruožų jaunuolis, užsiauginęs ilgus garbanotus plaukus, būryje juokaujant buvo vadinamas Maryte. Mamai ir seserims tai buvo trumpas skausmo ir nerimo kupinas pasimatymas - juk Jonas kartu su draugais vakare turėjo išeiti į žygį, o partizaninė lemtis nenuspėjama, kiekvienas pasimatymas galėjo būti paskutinis. Atsisveikindamas vadas A. Morkūnas-Plienas pasakė: „Neraudok, motin! Vienąkart palaiminai, raudodama išlydėjai, daugiau verkt nebereikia!“

J. Gedžiūnas-Ereliukas žuvo netrukus, 1946 m. sausio 22 d., kautynėse Gurščių k, netoli Želvos miestelio.

Remiantis J. Kadžionio-Bėdos ir M. Gedžiunaitės-Sesutės prisiminimais.

Trisdešimt parų pragare

1945 m. birželio 24 d. Trečialaukio kaimo apylinkėse vyko NKVD kariuomenės „siautimas“, atnešęs vietiniams gyventojams ir partizanams daug nelaimių. Ir tai nebuvo atsitiktinumas. Pasirodo, anksčiau niekada blogais darbais neįtartas vienas ūkininkas padarė didžiulį nusikaltimą: išdavė savo kaimynus, jų partizanais tapusius vaikus, nurodė bunkerį, pranešė viską, ką žinojo apie rėmėjus, ryšininkus. Į NKVD nagus pakliuvo ne tik Juozas Barisa-Vytenis, jo brolis Beržas, bet ir kiti jų būrio partizanai bei jiems padedantys ar prijaučiantys patriotiškų pažiūrų lietuviai. Stengiantis kaip galima greičiau „ištraukti“ šviežią informaciją, įbauginti, prigąsdinti, suimti žmonės iškart vietoje buvo tardomi, mušami, tačiau nė vienas „nepraskydo“, nieko rusai iš jų nesužinojo. Tardydamas šešiolikmetį J. Barisą-Vytenį įsiutęs NKVD majoras Tarakanov pistoleto TT rankena daužė sukruvintą galvą, tačiau tegirdėjo atsakymus: „Nemačiau, nežinau, negirdėjau, nepažįstu.“

Per pačią Joninių naktį, merkiant stipriam lietui, tolimesniam tardymui „areštantai“ traukiniu buvo atvežti į Panevėžį. Juos nuvarė į šalia geležinkelio stoties esantį mūrinį NKVD pastatą, aptvertą aukšta stačių lentų tvora. Rūsio koridoriuje balzganai degė kelios elektros lemputės, buvo drėgna ir vėsu. Visus išrengė nuogai, iškratė ir išskirstė po kameras. Šešiolikmetis gimnazistas Juozas Barisa pakliuvo į pačią mažiausią, esančią koridoriaus gale. Kartu pateko Utenos gimnazijoje kartu besimokęs sužeistas partizanas Vilius Paškauskas bei senas, virš 70 m. amžiaus, buvęs karo felčeris Rimonis. Į ankštą, vos 2 x3 m dydžio kamerą, prižiūrėtojai jėga sausakimšai sugrūdo net trylika kalinių. Prie sienos buvo du atverčiami, panašūs į lentynas, gultai - tai rodė, kad ji tebuvo skirta tik dviems kaliniams. Ant jų tilpdavo tik po vieną žmogų, o ant apatinio gulto krašto galėdavo prisėsti dar keturi. Visi kiti buvo pasmerkti visą laiką stovėti, nes grindys buvo apsemtos purvinu, dvokiančiu vandeniu. Kameros gale buvo mažas grotomis išpintas langelis. Išorėje jis buvo žemiau žemės paviršiaus - iš plytų išmūrytoje duobėje, primėtytoje plytgalių ir akmenų.

Partizanas Vilius buvo žiauriai sumuštas, žaizdos naujai kraujavo. Jį vyrai užkėlė į pačioje palubėje esantį viršutinį gultą, o ant apatinio atsigulti užleido seniausią kameroje žmogų - felčerį Rimonį. Keli vyrai susispaudę prisėdo ant jo gulto krašto, o likusieji liko stovėti vandenyje. Juozui į galvą atėjo išganinga mintis - per lango grotas iškišus ranką išklibinti ir įsitraukti į kameros vidų keletą duobėje įmūrytų plytų. Tai, įdėjus nemažai pastangų, ir pavyko. Kiti vyrai irgi darė tą patį - klibino ir traukė į vidų po vieną-dvi plytas. Jau vien dėl to, kad po patirtų per dieną baisių išgyvenimų, tardymų, mušimų ir varginančios kelionės pavyko atsisėsti ant plytų ir priglausti skaudančią galvą prie šaltos mūro sienos, jautėsi laimingas. Nuo nervinės įtampos nesinorėjo nei miego, nei valgyti. Dėl rusų majoro smūgių pistoleto rankena į galvą atsirado dideli guzai, o plaukai nuo sukrešėjusio kraujo sulipo. Tai buvo ilgiausia naktis jo gyvenime, kai ateitis atrodė be prošvaistės, glūdėjo visiškoje tamsoje ir nežinomybėje. Girdėjosi, kaip netoliese žvanga durų užraktai, kaip iš kitų kamerų išvedami tardymams ir parvedami atgal suimtieji, o iš viršutinio aukšto pasiekdavo klaikūs žmonių šauksmai, aimanos, rusiški keiksmai.

Kitą dieną suimtiesiems nedavė nei vandens, nei duonos. Kameroje nebuvo ir kubilo, vadinamosios „parašos“. Gamtinius reikalus atlikti ryte ir vakare išvesdavo į koridorių, kur stovėjo bendras kubilas, o kitu paros metu prižiūrėtojai tyčiodamiesi sakydavo: „Kentėk, tavo reikalas!“ Dėl to kameroje buvo žodžiais nenusakomas šlapimo, išmatų, dvokiančių drabužių, neplautų kūnų smarvės mišinys, toks slogus ir dusinantis, kad visada trūko oro.

Kadangi daug suimtųjų per langelį į vidų pasiėmė plytų, pirmąjį rytą pro grotas juos pasveikino ankstyvi saulės spinduliai, net oras, atrodė, pasidarė gaivesnis, galėjai giliau įkvėpti. Tačiau toks „komfortas“ truko neilgai. Čekistai greit viską pastebėjo ir langelį užvertė stambiais akmenimis, kurių nei pajudinti, nei patraukti per grotas suimtieji jau nebegalėjo. Kameroje pasidarė visiškai tamsu, tik ankstų rytmetį pro mažą tarpelį pralįsdavo, primindamas laisvą pasaulį, mažas saulės zuikutis, bet ir jis greit pranykdavo. Kameroje vėl įsiviešpataudavo tamsa iki kito ryto, nebent duris praverdavo prižiūrėtojai, įleisdami ir balzganos blogai apšviesto koridoriaus šviesos.

Iš kameros nieko tardyti dar nevedė, atrodė, tartum „pamiršo“. Viliaus žaizdos pradėjo pūliuoti, sukeldamos didžiulius skausmus. Būtinai reikėjo jas perrišti, išplauti, bet tebuvo tik pūliais permirkę seni, dvokiantys tvarsčiai ir jokių vaistų, netgi vandens. Felčeris Rimonis tamsoje apžiūrėjęs pasakė: „Bus blogai!“ Jau ne kartą apie tai buvo sakyta prižiūrėtojams, tačiau šie apsimesdavo negirdintys, nesupratę.

Trečios dienos rytą atnešė karšto vandens, liepė duoti indus. Pasirodo, kad kameroje tebuvo du moliniai 1 litro talpos indeliai, vienas dar ir nuskilusiu kraštu. Tiek vandens ir gavo visai kamerai - trylikai žmonių, priedo - po riekelę duonos. Vandenį tarpusavyje dalijosi gurkšneliais. Per pietus davė sriubos - tik tiek, kiek tilpo į du indelius, nes, mat, „nebuvo į ką įpilti“. Prižiūrėtojai tyčiojosi: „Oooch, banditai! Dar sotūs, ėst nenori!“ Tiek pat vandens įpylė ir vakare.

Rytmetį vienam iš suimtųjų į galvą atėjo išganinga mintis, kad, nesant indų, visa tai galima pilti į batus. Prižiūrėtojai juokdamiesi sutiko: samčiu išpilstydavo į prakaitu dvokiančius aulinius batus, pusbačius ar batelius ir sriubą, ir vandenį, o suimtieji, pakliuvę į tokį baisų pragarą, tiesiog nebekreipė dėmesio į skonį, gėrė, nuo to niekas net nesusirgo. Matyt, žmogui, esančiam sunkioje, nuolatinės nervinės įtampos būsenoje, organizmas tampa labai atsparus, prie visko prisitaiko.

Trečios dienos naktį išsivedė senąjį felčerį Rimonį - jis į kamerą nebegrįžo, po tardymo buvo paleistas. Kitą naktį išvedė Vilių Paškauską. Visi apsidžiaugė, tikėdamiesi, kad gal jam neleis mirti, suteiks medicininę pagalbą. Ant viršutinio gulto dabar jau gulėdavo keisdamiesi kas 1-2 valandas. Didžiulė laimė buvo po penkių parų išsitiesti, trumpam užmigti, nors per tą laiką buvo išmokę nusnūsti ir atsisėdę ant plytos, atsirėmę į sieną ar į kampą.

Visą laiką tarpusavyje vyrai šnekėdavo, nenorėdami, kad kameroje įsiviešpatautų tyla ir ji prisipildytų iš viršaus sklindančių klaikių garsų: riksmų, šauksmų, aimanų, dejonių, rusiškų keiksmų. Visi žinojo, kad iš ten sklinda likimo brolių kančios. Penktą naktį iš viršaus sklido neįprastai garsus ir baisus kauksmas, baubimas. Visi pradėjo spėlioti, kad gal taip baisiai kankina Vilių. Lėtai slinko valandos, apie miegą jau niekas nebegalvojo. Pagaliau koridoriuje pasigirdo keistas šurmulys - kažką grindimis tempė. Netrukus sužvangėjo atidaromos kameros durys. Už jų gulėjo žmogus, panašus į keistą maišą. Du prižiūrėtojai jį įmetė į vidų, o duris garsiai užtrenkė. Žmogus buvo be jokių gyvybės ženklų, tik kai vyrai jį pakėlė ir atsargiai paguldė ant gultų, tyliai suvaitojo. Tik tada visi atsiduso - vadinasi, gyvas. Per tardymus mirtinai nukankintus žmones paprasčiausiai numesdavo po laiptais į rūsį, o vėliau kažkur išveždavo.

Rytmetį, gavę vandens, vyrai pradėjo vilgyti jo sukepusias lūpas, apiplovė skudurėliu akis. Žmogus nebebuvo panašus į žmogų, o priminė keistą statulą. Tai buvo didžiulis kruvinos mėsos gabalas su didžiule galva, kur nebuvo galima atskirti nei kaklo, nei nosies, nei ausų. Niekas nebesitikėjo, kad jis išgyvens. Tik po kurio laiko vyrai išgirdo jį kažką tyliai sakant, visi suprato, kad nori gerti. Kažkuris bandė jį pagirdyti, tačiau vanduo liejosi pro šalį. Tik po trijų dienų, atslūgus tinimams, Juozas atpažino, kad tai Jonas Šimonėlis, artimas jų kaimynas. Jis buvo nuteistas 15 m. lagerio, sugebėjo išgyventi ir sugrįžti į namus.

Naktį, kai koridoriuje pasigirsdavo prižiūrėtojų žingsniai ir rakinamų durų žvangesys, visi apmirdavo. Kiekvienas laukdavo, ką dabar iškvies. Ir taip būdavo kasnakt.

Po poros savaičių atėjo ir Juozo Barisos eilė. Nuvedė jį pro duris į antrą aukštą ir įstūmė į tardytojo kabinetą. Iš tamsios kameros patekus į stipria elektros lempa apšviestą kambarį, akys merkėsi, bijojo šviesos. Netoli lango stovėjo stalas, už kurio sėdėjo karininkas. Galustalėje stovėjo rūškano, nemalonaus veido vyriškis kariška uniforma be antpečių - lietuvis vertėjas. Liepė sėstis ant kambario viduryje stovėjusios prie grindų pritvirtintos kėdės. Pradėjo klausinėti pavardės, vardo, gimimo metų ir t. t. Ėmė klausinėti apie brolius, labai norėjo sužinoti, ar lankydavosi partizanų būryje, ar nešdavo valgyti, ar pranešdavo jiems apie pasirodžiusią kariuomenę ir t. t. Juozas viską neigė. Vertėjas įsiuto ir pradėjo grasinti, tačiau tuo metu į kabinetą įėjo NKVD majoras Tarakanovas - tas pats, kuris jį suėmė, tampė po mišką, mušė pistoleto rankena per galvą, reikalaudamas išduoti partizanų bunkerius. Jis tepasakė: „Šis savo porciją jau atsiėmė!“ Niekas jo nebemušė ir netrukus grąžino į kamerą.

Dienos kameroje buvo be gailesčio ilgos. Be to, prie visų blogybių prisidėjo ir dar viena - kameros gyventojus siaubingai užpuolė vietiniai gyviai: blakės ir utėlės. Blakės „atakuodavo“ tik nakties metu, o utėlės - nuolat, be pertraukos, nebuvo jokių galimybių jų atsikratyti, baltiniai pasidarė tarsi odiniai. Nuo nuolatinio kasymosi ir draskymo ant krūtinės ir nugaros atsirado daugybė negyjančių žaizdų, visi jautėsi kaip apsėsti niežų. Nusivilkę baltinius bandė tuos gyvius iškratyti ant grindų į vandenį, tačiau ta priemonė mažai tepadėjo.

Kartą už langelio pasigirdo atsargūs žingsniai, kažkas sušnarėjo ir Juozas atpažino mamos balsą: „Juozuk, ar tu čia?“ Jam atsiliepus, mama vos spėjo pasakyti, kad jį paleis, - tuoj atbėgo rusiškai keikdamasis sargybinis ir ją nusivarė pas kalėjimo viršininką.

Prasidėjo ketvirta savaitė. Vieną vakarą Juozas prie kameros durų išgirdo vyresniojo brolio Balio, per išdavystę suimto partizanų būrio vado Beržo, balsą. Jis tyliai šaukė Juozą ne vardu, bet Vytenio slapyvardžiu. Juozas prigludo prie durų ir tyliai atsakė, kad tokio jo vardo čia niekas nežino, tad juo ir nešaukt. Pro durų plyšį Balys įkišo ant papirosų pakelio parašytą laiškelį, kurį perskaičius liepė sunaikinti. Aišku, jis nežinojo, kad jų kameroje visada tamsu. Dar pranešė labai gerą žinią - kad jį, kaip nepilnametį ir trūkstant įrodymų, greitai iš kalėjimo paleis. Juozas stebėjosi, kaip brolis sugebėjo „ėjimą į tualetą“ taip gerai išnaudoti. Negalėdamas tamsoje laiškelio perskaityti, per iširusį pamušalo galą įsikišo jį į švarko rankogalį.

Prasidėjus penktai savaitei, 1945 m. liepos 24 d. naktį, prižiūrėtojas pravėrė kameros duris ir rusiškai suriko: „Pavardė raide B, išeiti su daiktais!“ Jokių daiktų Juozas neturėjo, išskyrus paltą, kuris buvo patiestas ant gultų ir visiems atstojo čiužinį. Jau norėjo jį palikti draugams, tačiau šie paprieštaravo. Pasiėmus paltą, vienas iš draugų spėjo į jo kišenę įkišti laiškelį, prašydamas jį perduoti Trumbatiškio geležinkelio stoties budėtojui. Tai pastebėjo prižiūrėtojas, tardytojo kabinete ištraukęs jį iš kišenės ir padavęs tardytojui. Laimė, jame nieko reikšmingo nebuvo parašyta, tik tiek, kad žmogus prašė pranešti šeimai, kad jis esąs Panevėžio saugumo kalėjime. Pasikeikę, jie liepė Juozui nusirengti. Tyčia nusirengė ne tik viršutinius, bet ir apatinius drabužius, likdamas vienomis glaudėmis. Jis buvo sulysęs, trisdešimt parų nesiprausęs, utėlėtas, žaizdotu kūnu, vešlūs galvos plaukai per mėnesį buvo virtę utėlių knibždėlynu, tikru kaltūnu. Vienas čekistas dviem pirštais suėmęs pakėlė jo pilnus utėlių marškinius, tačiau pasibjaurėjęs numetė, liepdamas Juozui kuo greičiau rengtis ir nešdintis lauk. Šis ramiai apsirengė, stengdamasis kuo daugiau utėlių iškratyti jiems kabinete atminčiai.

Prižiūrėtojas palydėjo pro vartus ir, parodęs toliau degantį ryškų žiburį - Panevėžio geležinkelio stotį, liepė ten eiti. Saulei tekant jis jau važiavo prekiniu traukiniu kažkur apie Troškūnus. Akys vis dar dar negalėjo priprasti prie ryškios dienos šviesos, o dar labiau dirgino jos mirgėjimas pro medžių šakas. Sunku net pasakyt, kaip jis tada atrodė aplinkiniams žmonėms. Buvo net nejauku, kai pastebėjo, kad daugybė žmonių vagone žiūri tik į jį. Viena pagyvenusi moteris ištiesė jam sumuštinį, jis ištiesė ranką ir susigėdo - ji buvo neplauta visą mėnesį. Dienos šviesoje pirmą kartą pamatė, kaip per jo drabužius žengia tūkstantinės balzganų utėlių kolonos.

Iš traukinuko jis iššoko šiam puškuojant į kalnelį prie Ąžuolijos eiguvos. Perėjęs per Viešės lieptelį, atsidūrė jau savo lankose. Jos buvo nešienautos, nes nebebuvo kam. Mama kūreno krosnį - ji net neleido jam įeiti į vidų, darželyje padavė persirengti švarius drabužius, o utėlėtus iškart sudegino krosnyje. Paskui iškūreno pirtį. Plaukų kaltūno mašinėle nukirpti jau buvo neįmanoma - iš pradžių tėvas kirpo žirklėmis, o paskui žaizdotą ir randuotą galvą nuskuto skustuvu. Mama prašė, kad sūnus po ilgo badavimo iškart daug nevalgytų. Juozas iš pradžių taip ir darė, tačiau per mėnesį priaugo 16 kg, lygiai tiek, kiek buvo netekęs kalėjime.

Su partizanais jis susitiko jau kitos dienos popietę. Atėjusi kaimynė pranešė, kad jie apsistoję Kimėnų miškelyje. Su seserimi Laimute pasiėmę krepšius išėjo „uogauti“. Brolis Balys-Beržas laiškelyje nurodė, kad juos išdavė kaimynas Voicikas, o kulkosvaidis, kuris buvo pas žuvusius partizanus, čekistų nepaimtas. Jį partizanams vėliau pavyko rasti. Nurodė jis ir slėptuves, kuriose paslėpti ginklai.

Partizanai už viską padėkojo, tačiau papriekaištavo, kodėl jis laiškelį vežė, jį reikėjo perskaičius iškart sunaikint. Juozas nusijuokė: „Laiškelį kameroje perskaityti galėjau nebent paprašęs, kad čekistai „su batareika“ pašviestų!“

Barisa, J. Gyvenome vien tik viltimi. Kaunas: LPKTS, 1998, p. 28-33. Papildyta gyvais J. Barisos-Vytenio prisiminimais 2017-04-18-20.

Reguliarioji kariuomenė kovoje su partizanais

Su reguliariosios kariuomenės kareiviais, frontininkais, partizanų santykiai buvo visai kitokie - ir vieni, ir kiti stengėsi vieni kitų „neužkabinti“, kartais miškų „valymo“ metu jie demonstratyviai nusisukdavo, apsimesdavo nepastebintys, leisdavo partizanams pro jų sargybas pasitraukti. Būdavo, kad ant šautuvo vamzdžio pakabindavo kepurę ar pilotę, tuo duodami signalą, kad iš jų pusės niekas ugnies neatidengs. „Košdami“ mišką garsiai šaukdavo: „Ура, вперёд, не отставать!“ („Ura, pirmyn, neatsilikti!“), taip perspėdami partizanus nuo galimo susidūrimo, kad šie spėtų pasitraukti į šoną. Dažnai netikėtai susidūrus viena ar kita pusė šaukdavo: „Дай закурить!“ („Duok užrūkyti!“). Tai reiškė, kad iš jų pusės nebus šaudoma, reikia išsiskirti taikiai. Iš partizano A. Simanonio-Bagočiaus prisiminimų, jų šešiolikos partizanų grupė traukėsi pelkėmis, šokinėdami nuo kupsto ant kupsto, o „ant kulnų lipo“ NKVD kareiviai. Žūt būt reikėjo pereiti „gelžkelio“ liniją, kur patruliavo rusų kareiviai, ir pasitraukti į didesnius miškus. Nebeliko kitos išeities - pasiruošę ginklus ir išsiskleidę grandine partizanai iš miško išėjo į atvirą lauką. Ant „gelžkelio” sankasos sargyboje stovėję rusų kareiviai juos pamatę mostelėjo ranka „kad kelias laisvas“ ir nusisuko. Jų grupė greit peršoko bėgius ir įbėgo į kitą mišką. Tačiau partizanų kova su NKVD kariuomenės kareiviais buvo iš abiejų pusių bekompromisinė ir be pasigailėjimo.

1945 m. gegužę, vos pasibaigus karui, įvyko pirmasis Troškūnų girios „valymas“. Papartynėje miško „šukavimui“ kareiviai buvo sustatyti taip tankiai (kareivis prie kareivio), kad daugelis tėvų net aiktelėjo: „Pražuvo mūsų vaikai!“ Tačiau suėję į mišką kareiviai ėjo didelėmis grupėmis, garsiai treškėdami, triukšmaudami, šūkaudami. Partizanai nuostolių visai nepatyrė, tik keliose vietose, netyčia susidūrus akis į akį, tarpusavyje susišaudė. Ąžuolo trisdešimties vyrų grupė slėpėsi mažame Surdaugių miškelyje, netoli Diliūno Juzo vienkiemio. Šio miškelio, manydami, kad partizanai gali slėptis tik dideliuose miškuose, rusai net „nešukavo“.

1945 m. liepos mėn. antrą kartą sutraukti reguliariosios kariuomenės daliniai dviems savaitėms apsupo Troškūnų girią, tačiau jos „nešukavo“ - buvo vykdoma miško blokada, siekiant nutraukti ryšį tarp miško ir kaimo, sutrikdyti aprūpinimą maistu. Bet koks partizanų judėjimas buvo paralyžiuotas, į mišką niekas negalėjo nei įeiti, nei išeiti. Vandens nepritekliaus apsuptyje atsidūrę vyrai nepajuto, nes miške turėjo išsikasę šulinėlius, tačiau pritrūko maisto. Rėmėjai pas žmones rinko partizanams maisto produktus ir perduodavo juos arti miškų gyvenantiems žmonėms, o šie, gerai žinodami vietoves, prasmukdavo ir į mišką. Reguliarioji kariuomenė dažnai buvo naudojama miškų blokadai, o NKVD daliniai, pasienio užkardos, skrebai vykdydavo „siautimus“ - „krėsdavo“ kaimus, vienkiemius, pasinaudodami šnipų suteikta agentūrine-operatyvine informacija vykdydavo suėmimus.

Papartynėje, netoli K. Patamsio vienkiemio, maždaug 200 m nuo miško, pagal krūmais apaugusį griovį ir keliuką buvo sugulusi rusų kareivių ir stribų pasala. Sodyboje ant tvoros, sutartoje vietoje, buvo padžiautas skuduras, įspėjantis partizanus apie pavojų. Kaziui nuėjus į pamiškę perkelti besiganančius gyvulius, iš miško pasigirdo švilpimas - su partizanais sutartas ženklas. Prisidengęs trobesiais, jis įėjo į mišką. Pačiame jo pakraštyje buvo susirinkęs visas Ąžuolo būrys. „Sveikas, Kazy! Mes jau dvi dienas nieko burnoj neturėjom, visą laiką „ant kulnų lipa“ rusai. Atnešk vyrams ką nors užvalgyti!“ - pasisveikinęs tarė Ąžuolas. Pasakius, kad visai netoli yra rusų pasala, jis tik numojo ranka: „Et, bala jų nematė!“ Į pintinę įsidėjęs kepalą duonos ir lašinių, tartum eidamas grybauti, nunešė vyrams maisto. Ąžuolas viena koja priklaupė ir, paėmęs abiem rankom kepalą, trinktelėjo jį į kelį, sutrupindamas į gabalėlius, kuriuos greitai išsidalijo vyrai. Lašinių niekas ir nepalietė.

Pagal partizanų rėmėjo, buvusio Surdaugių k. gyventojo Petro Paškevičiaus prisiminimus, 1945 m. vidurvasarį, grįžus iš Traupio bažnyčios, prie pat miško esančio jų vienkiemio trobesius rado pilnus partizanų. Vykstant miško „valymui“, partizanai iš miško buvo išstumti ir priversti slėptis jų vienkiemyje. Apie du šimtai ginkluotų ir pasiruošusių kautynėms vyrų buvo susirinkę klojime, ant tvarto, troboje prie langų pristūmę stalus ir ant jų pasistatę kulkosvaidžius. Netoliese, vos už 300-350 metrų, rusai „krėtė“ kaimyninius Verikų, Balčiūnų vienkiemius, tačiau į jų kiemą neužsuko nė vienas rusų kareivis. Labai abejotina, kad rusai nežinojo apie čia esančius partizanus, paprasčiausiai vengė susidūrimo, juk niekas nenorėjo mirti po karo.

Remtasi K. Patamsio, J. Kadžionio-Bėdos, P. Paškevičiaus, A. Simanonio-Bagočiaus prisiminimais.

Užnugario apsaugos NKVD kariuomenės daliniai ir pasienio pulkai

Šie gerai atrinkti ir apmokyti daliniai suiminėjo, gaudė, naikino, „filtravo“, šaudė iš fronto pabėgusius kareivius (dezertyrus), nuo mobilizacijos besislapstančius vyrus, su vokiečių okupacine valdžia bendradarbiavusius asmenis, vokiečių karinės žvalgybos (Abwehr) agentus ir diversantus, užnugaryje likusias vokiečių kareivių grupeles, buvusius antinacinio pogrindžio ir antisovietinių pogrindinių organizacijų narius, partizanus, jų rėmėjus, vykdė žiaurų terorą ir represijas prieš gyventojus. Jau 1944 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. Lietuvoje šie daliniai nužudė 2489 Lietuvos gyventojus, iš kurių, kovodami su ginklu, kaip partizanai, žuvo tik kas dešimtas iš šių aukų skaičiaus. Visi kiti besislapstantys beginkliai jauni vyrai buvo nužudyti, nukankinti, sudeginti.1

Kovai prieš partizanus dažniausiai standartiškai buvo naudojami du paraleliniai metodai: operatyvinės-agentūrinės priemonės ir karinių dalinių panaudojimas. Kariuomenės vykdoma antipartizaninė operacija prasidėdavo tik surinkus tikslius operatyvinius-agentūrinius duomenis (šnipų pranešimus).

1944-45 m. šie daliniai taikė tuo metu labai paplitusias užtvaras - pamiškėje ar apaugusioje krūmais pakelėje būdavo išdėstomos kareivių grandinės, į kurias, kaip į tinklą, pakliūdavo daug į mišką einančių žmonių. Užtvaros būdavo naudojamos ir apsupant kariuomenei miškus, kad iš jų negalėtų pasitraukti partizanai. Žvalgybos-paieškos grupės, kurias sudarydavo apie 10-15 kareivių, vadovaujamų karininko, per dieną nueidavo iki 10-20 km, žvalgydamos vietovę ir ieškodamos partizanų buvimo ženklų. Sekretas - nejudrios kovos būdas, kai labiausiai tikėtinose partizanų lankymosi vietose būdavo puslankiu išdėstoma pasala, į kurią patekę partizanai iššaudomi. Pasala būdavo organizuojama patyrusių čekistų grupelės, dažnai tam buvo naudojami specialiai paruošti kontržvalgybos „Smerš“ karininkai - „valytojai“, įgiję didelį profesionalumą ir patyrimą imdami į nelaisvę gyvus vokiečių karinės žvalgybos Abwehr agentus. Tokiais atvejais būdavo naudojamasi užverbuotų šnipų suteikta tikslia informacija apie partizanų atvykimą į tam tikrą vietą (dažniausiai sodybą) ir stengiamasi juos paimti gyvus.

1944-45 m. įvyko dideli miškų „šukavimai“ ir kaimo vietovių, vienkiemių „krėtimai“, pasitelkus į pagalbą ir reguliariąją kariuomenę. Po miško „šukavimo“ operacijos NKVD kariuomenė būdavo išvežama sunkvežimiais, tačiau kartais būdavo naudojama klasta - dalį kareivių miške palikdavo pasalai. Iš gyventojų sužinoję, kad rusai pasitraukė, partizanai grįždavo į gimtuosius miškus ir netikėtai susidurdavo su rusais. Kartais kariuomenė mišką „šukuodavo“ ne viena eile, bet iš paskos einančiomis keliomis „bangomis“. Tai būdavo jau labai tankus „sietas“, pro jį prasiveržti buvo neįmanoma - partizanai, jei neturėjo bunkerių, lipdavo į medžius, slėpdavosi pelkėse.

NKVD ir pasienio kariuomenėje tarnaujantys kareiviai buvo rinktiniai, gerai fiziškai, taktiškai ir morališkai-politiškai paruošti. Tarnaudami penkerius metus, jie tapdavo kariais profesionalais. Karinė drausmė buvo labai griežta - jei būdavo įsakymas: „Pirmyn!“, tai ir eidavo į priekį bet kokia kaina, nesidairydami atgal, nes karo tribunolo bijojo labiau nei mirties.

1945 m. liepos mėn. reguliariosios kariuomenės daliniams apsupus Troškūnų girią ir su ja susisiekiantį Repšėnų miškelį, NKVD kariuomenės daliniai vykdė labai nuoseklų apylinkių, kaimų ir vienkiemių „valymą“, nes jau turėjo surinkę informaciją apie išėjusių pas partizanus ar besislapstančiųjų šeimas, žinojo, kur jos gyvena. Šios karinės-čekistinės operacijos metu aktyviai dalyvavo ir saugumo operatyviniai darbuotojai, vietinių apylinkių užverbuotų agentų tinklas, kuris ir suteikdavo visą informaciją apie savo kaimynus, partizanus, jų rėmėjus ar besislapstančius vyrus. NKVD kareiviai išvaikščiojo rugių laukus, išmindė vasarojų, o kur buvo įtariama esant besislapstančių - degino namus. Veršelių k. jie sudegino Pivorų namus, kurių du sūnūs - Bronius ir Albinas - buvo B. Sudeikio-Čigono būryje. Taip pat sudegino miško aikštelėje esančios eiguvos trobesius, kad juose nesilankytų partizanai. Dabužėlių k., savo namuose, sušaudė eigulį Bronių Mackevičių. Netoli Narbutų k. esančiame Tumų vienkiemyje padegė klojimą. Iš degančio klojimo iššokusį besislapstantį giminaitį Viktorą Tumą jie subadė šakėmis ir vėl įmetė į ugnį, o kieme nušovė sodybos šeimininkę Oną Tumaitę. Iš Piktagalio k. kilę keturi vyrai - Jonas ir Aleksas Giniečiai, Alfonsas Riška ir Juozas Dziena - buvo pabėgę iš Raudonosios armijos ir slapstėsi. Jų šeimoms buvo paskelbtas ultimatumas - jeigu jie neprisistatys į Kavarsko NKVD skyrių, jų sodybas sudegins. Visi keturi, stengdamiesi išgelbėti savo šeimas, nuvyko „prisiduoti“ į Kavarską.

Netoli Traupio-Kavarsko kelio, Malgažatavoje, trijuose Kalibatų vienkiemiuose buvo įsikūręs apylinkių „valymui“ vadovaujantis NKVD štabas su kareiviais. Štabo karininkai girtuokliaudavo, juos vogtu maistu, „samagonu“ aprūpindavo kareiviai ir seržantai. Vieną ankstų liepos mėn. rytą, tiesiai laukais, brisdami per vasarojų, nuo Malgažatavos pusės pro Beržytės miškelį tiesiai į Kadžionių sodybą atžygiavo seržanto vadovaujamas kareivių būrys. Vyriausias brolis Kazimieras slėpėsi tvarte esančiame bunkeryje, jam dar niekas ir pusryčių nebuvo spėjęs nunešti. Jauniausias brolis Jonas paprašė sesers atnešti jam dalgį, prisidengdamas trobesiais nusileido takeliu dauba žemyn, perbrido Pienios upelį ir maždaug už 300 m nuo namų pradėjo pjauti šieną. Netrukus išgirdo švilpiant, tačiau apsimetė, kad negirdi. Švilpimui pasikartojus, atsigręžė ir pamatė rusų kareivį, mojantį prieiti. Kiti kareiviai buvo sugulę ir pasiruošę ginklus. Priėjus sutarškėjo užtaisomi ginklai, greičiausiai būtų ir nušovę „kaip būsimą banditą“, tačiau sutrukdė kaimynė, praeinanti keliuku - ji pradėjo klykti. Tada kareiviai jį atsivarė į kiemą. Visa šeima: mama, seserys Bronė, Palmirutė, Kaziūnė ir Petrutė, buvo susodintos kieme prie namo pamato, jas saugojo ginkluotas automatu kareivis. Rusiškai klausė, kur yra broliai Karolis ir Kazys. Visa šeima kartojo, kad jie kariauja Raudonojoje armijoje, net laišką yra gavę. „Jeigu pasakysit, kur jie yra, nieko nedarysim, o jeigu juos rasim, visus sušaudysim, o namus padegsim“, - pasakė seržantas. Juos saugojęs kareivis priklaupė ir prisidėjęs automatą ėmė į juos taikytis. Vienos seserys žegnojosi, kitos rankomis užsidengė akis, o Petrutė išsigandusi puolė bėgti į kviečius, tačiau namai buvo apsupti ir ją netrukus atsivarė atgal. Visuose trobesiuose darė kratą, apie namus virbais išbadė žemę, tvarte mėšlą, klojime šieną, šiaudinį stogą, tačiau nieko nerado. Pasišaukė lenkiškai mokančią kaimynę Jakeliūnienę ir jai liepė pasakyti, kad rytoj 9 val. ryto abu broliai su ginklais turi prisistatyti į Malgažatavą. Jei neatvyks, paleis pelenais namus. Jiems išėjus, mama atsiklaupusi meldėsi ir pabučiavo žemę, kad visi liko gyvi. Kitą dieną brolis Kazys nuvažiavo į Kavarsko NKVD skyrių registruotis, pasijaunindamas savo amžių ir sakydamas, kad šaukimas į kariuomenę jo neliečia (Kavarsko bažnyčios kunigai specialiai buvo sunaikinę gimimo metrikus, kad jais mobilizacijos tikslu nepasinaudotų rusai). Jį iškart išsiuntė į Gelvonų miestelyje esantį karinį mokomąjį dalinį. Po kelių dienų į Kadžionių namus vėl prisistatė nekviesti „svečiai“, kartu atsivarė ir kaimynę vertėją. Kadangi nė vienas iš brolių neatvyko į Malgažatavą, visus varė iš gryčios, o seržantas davė komandą: „Visus sušaudyti, o namus padegti!“ Kaimynė puolė bučiuoti kareiviams rankas, maldaudama pasigailėti vaikų, o tie atsakė: „Ką, tu banditų gaili!?“ - ir parbloškė ją ant žemės. Tada ji susijaudinusi sušuko: „Jonuk, pasakyk, kur yra broliai!“ Šis pažadėjo pasakyti, kaimynė rusams išvertė. Seržantas iškart atsisėdo už stalo, pasidėjo planšetę, o vienas kareivis jauniausiąjį brolį pristūmė prie sienos ir į veidą įrėmė šautuvo durtuvą. Jonas pasakė, kad brolis Karolis žuvo Klaibūnuose, o Kazys registravosi ir išsiųstas į Gelvonų karinio apmokymo stovyklą. Tada jį rusai išsivarė į kiemą, liepė bėgti į Kavarską ir atnešti apie brolį Kazį NKVD pažymą. Jei būtų bėgęs, būtų nušovę „kaip bandantį pabėgti“, tačiau Jonui vidinis balsas kuždėjo, kad reikia eiti lėtai, neskubėti. Tiktai kada pasuko už rugių lauko, nėrė tolyn kaip kulka. Atėjus į Kavarsko NKVD skyrių, šie tyčiojosi, sakydami, kad nieko nežino. Tada Jonas pėsčiomis išėjo į Gelvonus prašyti rusų karinės vadovybės pažymėjimo apie ten tarnaujantį brolį.

Šie aprašyti įvykiai per dvi 1945 m. liepos mėn. savaites atsitiko tik labai mažoje apylinkėje, apimančioje Piktagalio, Veršelių ir Dabužėlių kaimus.1 Tuo metu NKVD „siautimai“ vyko plačiu perimetru apie Troškūnų girią, tačiau Kavarsko valsčiaus apylinkių partizanai jos metu aukų nepatyrė.2

Dalyje skyriaus remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

1    Anušauskas, A. Teroras, 1940-58 m. Vilnius: Versus Aureus, 2013, p. 125.
2
   Per pusantrų (1944-45 m.) sovietinės okupacijos metų buvo nužudyti 12 266 žmonės, iš jų apie 5 tūkstančiai ginkluotame pasipriešinime nedalyvavusių, beginklių žmonių, sudeginta šimtai sodybų, o jų ugnyje žuvo keli šimtai žmonių (Anušauskas, A. Teroras, 1940-58 m. Vilnius: Versus Aureus, 2013, p. 159-161).
3
   Sovietinių okupantų vykdyto genocido ir teroro aukomis tapo ne mažiau kaip 456 000 žmonių (t. y. kas antras vyras, kas aštunta moteris, kas penkioliktas vaikas). Net 332 000 žmonių buvo įkalinti, pateko į konclagerius ar į Sibiro tremtį kur ne mažiau kaip 60 tūkstančių jų žuvo. Dar 26,5 tūkstančio žmonių buvo nužudyti Lietuvoje (be mažiau kaip 10 tūkst. žuvusių okupantų kolaborantų). Bendri gyventojų nuostoliai (įskaitant repatriantus ir pasitraukusius į Vakarus) sudaro 1,058 mln. žmonių (Anušauskas, A. Teroras, 1940-58 m. Vilnius: Versus Aureus, 2013, p. 280). Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,1 mln. (1939 m.) iki 2,7 mln. (1959 m.). (Naujas požiūris į Lietuvos istoriją. Sudarė ist. m. kand. doc. A. Eidintas ir ist. m. kand. G. Rudis, p. 208). „Šviesa“ Kaunas, 1989.

Pavojingi svečiai

Kartą į Papartynėje gyvenančių Patamsių sodybą „prisistatė“ netikėti svečiai -pusseserė Kalčytė su drauge. Ji dirbo Panevėžio NKVD skyriuje, berods, med. sesele ar sanitare. Abi atvyko pas giminaičius „pagrybauti ir pauogauti“, o dokumentus sakėsi palikusios Troškūnų milicijos skyriuje. Kazys Patamsis iškart suprato, kokie yra šių „viešnių“ tikrieji kėslai. Jis rimtai perspėjo, kad partizanų žodiniais ir rašytiniais įspėjimais uždrausta „slankioti“ po miškus, už tai gali turėti didžiulių nemalonumų, tačiau, pasirodo, joms tai buvo nė motais. Motinos brolis Matas Kalčys buvo „užkietėjęs“ komunistas, karo metu pasitraukęs į Rusiją. Lietuvoje likusi šeima buvo aktyvi „raudonųjų diversantų“ rėmėja, dukros net buvo pasisiuvusios iš parašiutų šilko sukneles. Pusbrolis Vladas, sugrįžus rusams, išėjo tarnauti į miliciją. Kadangi visa Kalčių šeima buvo aktyvūs rusų okupacinės valdžios talkininkai, santykiai su jais buvo labai atšalę.

Abi „grybautojos“ miške išbuvo visą dieną, vakare grįžusios pasakojo radusios apleistą partizanų stovyklą.

Kitos dienos rytą į sodybą prisistatė Troškūnų skrebai su rusų kareiviais. Pasirodo, kad „viešnios“ su jais gerai pažįstamos, o NKVD leitenantui kažką tyliai papasakojo. Išeidami tardymui į Troškūnus išsivedė ir Kazį, tačiau pusseserė tėvus nuramino: „Nieko Kaziui nebus, paleis!“ Kad nepakliūtų į pasalą, rusai ir stribai naudojo jų praktikoje pasitvirtinusią taktinę gudrybę - ėjo ne viename būryje, o ilga, ištęsta iki vieno ar pusantro kilometro ilgio vora, kad atstumai tarp po vieną-du einančius būtų 40-50 metrų. Troškūnuose patardę Kazį paleido.

Po kiek laiko pusseserė dingo kaip į vandenį, be pėdsakų, matyt, vykdydama panašią užduotį. Reikia pasakyti, kad tapdami agentais, dirbdami šlykštų išdaviko darbą, dėl kurio žūdavo, pakliūdavo į kalėjimus ir būdavo žiauriausiais būdais kankinami tautiečiai, agentai patys sau pasirašydavo mirties nuosprendį. Partizanai jį tik įvykdydavo.

Remtasi K. Patamsio prisiminimais.

Fatališka klaida

1945 m. liepos 9 d. Traupio, Mickūniškių, Levaniškių, Šapių, Balelių apylinkėse vyko NKVD kariuomenės „siautimas“, kuriam talkino ir vietiniai samdiniai - skrebai.

Ūkininkas Andrius Abraškevičius prieš karą buvo išvažiavęs užsidirbti pinigų į Ameriką, tad, pamatęs ateinant skrebus, suprato, kad bus „krėtimas“ (namų krata). Gerai žinodamas, kad tai didžiausi plėšikai ir girtuokliai, vagiantys viską, kas po ranka papuola, apsirengė geru kostiumu, užsidėjo auksinį laikrodį, žiedą. Tiesiog pati žmogiška logika sakė, kad viešai nenurenginės, neapvogs, neišdrįs.

Tačiau tai buvo didelis apsirikimas, kainavęs jam gyvybę. Skrebai namuose tikrai jo nelietė - paprasčiausiai išsivarė tardymui į Raguvą ir priėję miškelį išrengę nušovė, apiplėšė. Buvo atvežtas ir kartu su keturiais Traupio parapijiečiais, turėjusiais „tikrus dokumentus“, - Bronium Semėnu (gim. 1928 m.), Stasiu Dailidėnu (gim. 1923 m.), Kazimieru Stankeliu (gim. 1890 m.), Antanu Vaičiuliu (gim. 1918 m.) - numestas Raguvos mstl. ant grindinio. Vėliau visi buvo užkasti buvusios klebonijos kieme, prieš pat langus. Ten dabar ir pastatytas paminklas.

Pagal K. Patamsio ir J. Kadžionio prisiminimus.

Mediniai

Partizanauti išėjo daug kaimo bernų, bežemių ar mažažemių, dirbusių samdiniais. Daugeliui jų ir namuose duonos užteko, tačiau jauni vyrai tarnauti ėjo, kad užsidirbtų pinigų - norėjo nusipirkt naują dviratį, pasisiūt gražų kostiumą. Jie mokėjo skirt melą nuo tiesos, turėjo gerus tėvus, nuo mažens matydavo, kaip jie meldžiasi, stengiasi sąžiningai ir dorai gyventi. Tas dvasinis kraitis išliko jų širdyse visam gyvenimui. Šeimos būdavo didelės, o okupacijos metais trūkdavo visko - ir avalynės, ir drabužių. Kaime, ypač rudenį, prie ūkio ruošos darbų kai kurie ūkininkai apsiaudavo „medinius“ - aulinius batus mediniais padais. Jie būdavo šilti, pėda nesušlapdavo, o odą, kad nepraleistų vandens, ištepdavo varveliu. Partizanai rengdavosi ir apsiaudavo tuo, ką šeimoje turėjo, tad kai kurie nešiodavo ir medinius. Jie būdavo labai nepatogūs ilgame žygyje, o ypač bėgant: padas nesilankstydavo, prie jo prilipdavo sniegas. Ne kartą nešioję tokį apavą vyrai buvo pakliuvę į tokią pavojingą situaciją, kad turėdavo nusiauti ir bėgti per sniegą basi.

1945 m. žiemą Troškūnų girioje vyko „valymas“. Rusų kareivių būrys pagal sniege paliktus pėdsakus atslinko, užpuolė partizanus ir ėmė juos „vyt“ - veja ir šaudo, neleisdami atsiplėšt. Partizanai skubiai traukėsi, o paskutiniai nuo būrio atsilikę bėgo Povilas Morkūnas ir sunkų kulkosvaidį nešęs Karolis Žemaitis iš Maželių k. Šis svėrė 16 kg, o kiek dar svėrė atsarginiai diskai? Tai jau buvo didžiulis svoris bėgančiam per sniegą žmogui. Vienas rusas, bėgdamas jų pėdomis, visiškai priartėjo, kaskart „purpteldamas“ iš paskos trumpą automato seriją. Karolis, vyresnis, jau vedęs ir turintis šeimą vyras, visiškai užduso, „išsimušė iš jėgų“. Kad paskui draugai nekaltintų, sušuko: „Nebegaliu, metu kulkosvaidį!“ Visi žinojo, kad išmetęs, jo jau nebesugrąžinsi. Užpakaly jo klupinėdamas bėgo apsiavęs sniegu aplipusiais, besiklaipančiais mediniais Povilas Morkūnas, visai jaunutis vaikinas. Jis mikčiodamas užprotestavo: „Ne-e-e-e, n-n-neme-e-esk!“ Priklaupė už eglutės, prisitaikė iš rusiško karabino: „trinkt!“ - rusas į sniegą plumpt! Atsigrežęs į Karolį sako: „J-juk s-sakiau, k-k-kad n-n-nemesk!“ Būryje buvo du broliai Žemaičiai iš Maželių k. - Stasys ir Karolis. Stasys liko gyvas, o Karolis žuvo 1947 m. birželio 12 d., per Antanines. Trys broliai Morkūnai iš Vaidevučių kaimo - Petras, Povilas ir Stasys - buvo mažažemiai, o pamiškės žemė dar ir nederlinga, tad gyveno neturtingai. Stasys žuvo 1946 m. sausio 17 d. kautynėse prie Pienios klonių, o kiti du broliai liko gyvi.

Pagal J. Kadžionio atsiminimus

„Vis tiek jums greitai į mėsmalę!“

Vytautas Balzarevičius, sovietų okupacinei valdžiai paskelbus mobilizaciją, pasitarė su tėvais ir nutarė eiti į rusų kariuomenę. Kartu su savo draugu Stasiu pateko į tą pačią kuopą. Mokomajame pulke kareiviai taip prastai buvo maitinami, kad tiesiog badavo, visi išseko, sulyso, užpuolė utėlės. Karininkai su jais visiškai nesiskaitė, keikėsi, gainiojo, elgėsi kaip su gyvuliais. Niekas neišdrįsdavo pasiskųsti, paprieštarauti -iškart galėjai pakliūti į karo tribunolą, o ten nuosprendis, siekiant palaikyti drausmę, įbauginti, būdavo tik vienas - sušaudymas. Jauni kareiviai tarpusavy šnekėdavo: „Mat juos galai, jau greičiau tegul siunčia į frontą. Ten jei ir žūsi, tai gal nors pavalgęs, nealkanas!“

Po trumpo apmokymo karinis ešelonas su naujokais „bildėjo“ į vakarus, į frontą. Vagonuose kareivių niekas nemaitino, visi badavo. Stengdamiesi kaip nors išgyventi, ardė šautuvų diržus - jų siūlus vyniojo į kamuoliukus ir stotyse su civiliais gyventojais mainydavo į duoną. Austrijoje vienoje geležinkelio stoties karo komendantūroje pasiskundus, kad kareiviai visiškai neaprūpinami maistu, rusų karininkai atėjo prie ešelono išsiaiškinti. Sužinoję, kad vagonuose lietuviai, numojo ranka ir piktai nusikvatojo: „Ааа, литовские бандиты! Всё равно вам скоро на мясорубку!“ („Aaa, lietuvių banditai! Vis tiek jums greitai į mėsmalę!“).

Fronte prieš mūšį išdalijo šovinius. Dalį susikišo į kišenes, kitus, išmetę dujokaukes, susipylė į brezentinius maišelius. Puolimo metu bėgant, krentant ant žemės, šliaužiojant, vartantis, tie šoviniai išbyrėdavo. Tokia buvo rusiška ekipiruotė.

Fronto „mėsmalėje“, priekinėse linijose, nieko nedomino nei brangenybės, nei auksas, nei brangūs papuošalai. Paprasčiausiai niekas nesitikėjo išgyventi. Vertybės buvo tik maistas ir „šnapsas“.

Rusų kareivis troško trijų trofėjų: kariškos planšetės, vokiško pistoleto „Parabellum“ ir laikrodžio. Paimti į nelaisvę vokiečių kareiviai laikrodžius stengdavosi visaip paslėpti, užsisegdavo ant kojos. Pasibaigus karui, gautas įsakymas: „Trofeinoje sdatj!“ („Trofėjus atiduoti!“).

Vokiečių namuose rusai pūkines pagalves perrėždavo durtuvais, o pūkus pro langą iškratydavo į gatvę. Miestai ir vasarą atrodė kaip apsnigti, sustiprėjus vėjui pakildavo baltų pūkų pūga.

Tai II pasaulinio karo veterano Vytauto Balzarevičiaus fragmentiški prisiminimai, papasakoti Surdaugių k. vykdant šio krašto melioracijos darbus (jis buvo darbų vykdytojas). Prisiminimai buvo vieši, papasakoti jo vadovaujamiems vyrams, tarp kurių buvo broliai Aleksas ir Marijonas Verikai, taip pat šių eilučių autorius (R. P.).

Pokario kasdienybės garsai

Pirmaisiais pokario metais nebūdavo dienos, kad apylinkėse neaidėtų tolimi šautuvų šūviai, nesigirdėtų automatų serijos, nesukalentų kulkosvaidžiai. Partizanų buvo labai daug, vyko didelis jų judėjimas net ir dienos metu - nueidavo į Taujėnų, Siesikų, Andrioniškio apylinkes, Šimonių girią, aplankydavo draugus. Kartą į Papartynę atėjo šešiolikos partizanų būrys - visi ginkluoti kulkosvaidžiais. Juokdamiesi kalbėjo: „Skrebų mes nebijom, jie išsilaksto kaip zuikiai, „vat“ rusų garnizonai - tai rimta jėga!“ Partizanai dažnai skrebams ir rusams suruošdavo pasalas, tačiau kartais ir patys ant jų „užeidavo“. Tolimi šūviai buvo kasdieniniai garsai, į juos niekas nebekreipdavo didesnio dėmesio. Tačiau kartais prasidėdavo mūšis: „užgrodavo“ visų ginklų „orkestras“: pavieniai šautuvų šūviai susiliedavo su automatų ir kulkosvaidžių serijomis, šūvių garsai tai susilpnėdavo, nutildavo, tai vėl atsinaujindavo ir sustiprėdavo. Žmonės mesdavo darbus, tarpusavyje spėliodavo, kurie iš vyrų pakliuvo į „bėdą“. Kiti nustodavo arę ar pjovę šieną - atsisėsdavo ant vagos ar pasiremdavo į dalgį, klausydamiesi tolimo mūšio garsų. Kada pradėdavo sproginėti granatos, sakydavo: „Blogai, vyrai sprogdinasi!“ Daugelis ir persižegnodavo. Juk visi žinojo, kad partizanai gyvi nepasiduoda - arba susisprogdina, arba nusišauna.

K. Patamsio prisiminimai.

Be namų

Už pavėluotai sumokėtus, berods, penkis kartus padidintus (kaip turinčiam 20 ha žemės) mokesčius Mackeliškių k. ūkininkas A. Simanonis buvo nuteistas „už sabotažą“ trejus metus kalėti, atlikta turto konfiskacija. Skrebai „konfiskuodami“ viską vogė sau, išsinešdami, kas tik buvo panešama ar pakeliama, - pasiėmė ne tik baldus, lovas, drabužius, bet ir moteriškas sukneles, batelius, menkiausias buities smulkmenas, nepalikdami net albumų su nuotraukomis. Dukros Veronikos išsiuvinėtomis pagalvėmis Kavarsko miestelyje buvo užkišti skrebų namų išdaužyti langai, jos suknelėmis apsirengusios vaikštinėjo skrebų dukterys. Mackeliškių k. merginos, jas sutikusios, piktai išbardavo: „Ei jūs, besarmatės, kaip jums ne gėda vaikščioti apsivilkus vogtais drabužiais!“ Tačiau toliau buvo dar blogiau - jos ėmė ieškoti NKVD, mat vienas iš ryšininkų per tardymą prasitarė, kad Veronika Simanonytė iš Kauno partizanams parvežė kariškų diržų, pistoletų. Prasidėjo slapstymosi dienos. Vieną kartą, eidama į namus aplankyti sergančios motinos, vos nesusidūrė su iš trobos išeinančiais šešiais NKVD kareiviais - laimė, spėjo pasislėpti rugiuose. Žmonės rusų teroro jau buvo įbauginti. Matėsi, kad kaimynai, pažįstami ar giminės, pas juos ilgiau pabuvus, baiminasi, dažnai žvalgosi per langus. Buvo ir jai nepatogu, kad galėjo jiems užtraukti nelaimę, todėl, apsilankiusi pas vienus, tuoj keliaudavo pas kitus. Kartą, išėjus pro siuvėjos Kamiliutės vartelius, pamatė ateinančius Kavarsko stribus. Iškart pasuko į priešingą pusę. Stribai pasiuntė jauniausiąjį iš jų, aštuoniolikmetį stribuką, pasivyti ir, jei tai bus Simanonytė, atsivaryti atgal. Pasivijęs stribukas susigėdęs pratarė: „Man liepė jus pasivyti ir atvesti, bet aš pasakysiu, kad tai ne jūs, o kita mergina.“ Eidama keliu pasiimdavo kibirą - tartum eitų melžti karvės. Pamačiusi ateinančius stribus ar rusus, sukdavo iš kelio į ganyklas ir melždavo kažkieno besiganančią karvę. Tokia buvo besislapstančio žmogaus kasdienybė su visiškai nenuspėjama rytdiena.

V. Simanonytės-Patamsienės prisiminimai.

Skrebai

Mūsų krašte jie dažniausiai buvo vadinami skrebais, kitose Lietuvos vietovėse stribais, istrebiteliais, o buvęs partizanas J. Juzėnas-Jupiteris, turėjęs puikų humoro jausmą, kartais juokaudamas pravardžiuodavo juos lenkišku žargonu - „ratavotais“ (gelbėtojais). Pavadinimas kilo iš 1944 m. liepos mėn. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nutarimu kuriamų naikintojų batalionų (истребительные батальоны) pavadinimo ir pasiliko visam laikui - vėliau okupacinei valdžiai šiuos tautos naikintojus pavadinus „liaudies gynėjais“, naujas pavadinimas neprigijo, nes visiškai prieštaravo jo esmei. Skrebų būriai buvo sukurti kaip pagalbinė sukarinta struktūra prie represinių žinybų - iš pradžių NKVD, o vėliau jos vadovavimą perėmė NKGB (MGB). Jų paskirtis buvo represijų ir teroro vykdymas prieš savo tautą įtvirtinant sovietų okupacinį režimą. Šie okupantų samdiniai kartu su NKVD kareiviais turėjo kovoti prieš partizanus, pogrindininkus, būti jiems vedliais, teikti informaciją apie kaimo žmones, vykdyti trėmimus į Sibirą, ūkininkų turto konfiskacijas, suiminėti įtariamus pasipriešinimu okupantams tautiečius, besislapstančius vyrus (dažnai juos ir nušaunant, kad gautų premijas), dalyvauti tardymuose kankinant suimtuosius, saugoti juos valsčių kalėjimuose ar rūsiuose. Jų „darbai“ buvo ir žuvusių partizanų kūnų atvežimas bei suguldymas miestelių aikštėse, drabužių nurenginėjimas, batų pasisavinimas, tyčiojimasis iš partizanų kūnų ir slaptas jų užkasimas pagal žmogiškus ir krikščioniškus papročius tam visai netinkančiose vietose: žvyrduobėse, durpynuose, pelkėse, bulvių duobėse, laukų tualetuose, sumetant į nenaudojamus šulinius. Jie ir jų šeimų nariai stebėdavo, saugodavo, kad niekas iš artimųjų žuvusių partizanų palaikų nesurastų ir neiškastų. Kratų metu visoje Lietuvoje išgarsėjo kaip vagys, „ieškantys banditų stalčiuose, spintose ir kraičių skryniose“. Jų palapinsiaustės būdavo riebaluotos nuo po jomis slepiamų pavogtų lašinių. Bet koks bandymas skųstis ar teisybės ieškojimas nuskriaustiesiems baigdavosi labai liūdnai - buvo apšaukiami „tarybų valdžios ir liaudies priešais“, žiauriai sumušami, sužalojami, patekdavo „perauklėjimui“ į daboklę ar Sibiro lagerius, o kartais būdavo ir nužudomi. Ūkininkų nuosavybės konfiskacijų ir trėmimų metu jie buvo aktyviausi žmonių turto pasisavintojai -suvažiuodavo net su žmonomis, besidalydami susipykdavo, susimušdavo, o vėliau daiktus, gyvulius pusvelčiui pardavinėdavo, keldami „girtų orgijas“. Skrebai buvo akla brutalaus žiaurumo ir viduramžių tamsumo jėga, ištikimiausi okupacinės prievartos prieš savo tautiečius vykdytojai. Sužinoję apie partizanus, šie vagys ir bailiai kviesdavosi į pagalbą rusų kariuomenę. Be jų pagalbos vien iš nežinojimo sovietų okupantai nebūtų įvykdę daugelio nusikaltimų prieš lietuvių tautą.

Kadangi dori, kultūringi, savo kraštą mylintys žmonės į tokią tarnybą jokiu būdu nestojo, atsiradusį valdžios „vakuumą“ greit užpildė visuomenės „dugno“ atstovai: vagys, tinginiai, girtuokliai, miestelių mušeikos, visokie sadistai, tamsūs, beraščiai žmogėnai, kuriems garbės, gėdos ar sąžinės jausmas buvo visai nesuprantami dalykai. Kadangi stojantys į stribus išvengdavo mobilizacijos į rusų kariuomenę ir pasiuntimo į frontą, iš pradžių tarp jų pasitaikydavo ir dorų žmonių. Mat iš pradžių buvo žadama, kad jiems teks tik miesteliuose tvarką palaikyti. Kai kurie vyrai manė, kad kaip vokiečių okupacijos metais valsčių policininkai pranešinėdavo tautiečiams apie vokiečių ruošiamas gaudynes, prievolių tikrinimus, taip ir jie pranešinės. Tačiau jų laukė skaudus nusivylimas - ten susirinko aršiausi savo tautos priešai, ištikimiausi okupantų talkininkai, moraliniai degradai, tad, nori nenori, turėdavai būti panašus į juos, kad neįtartų, jog „nesi savas“. Tokie vyrai 1944-45 m. per savo gimines perspėdavo partizanus ir patikimus gyventojus apie rusų planuojamus miškų „valymus“, „siautimus“, ruošiamas kratas, suėmimus, o pasibaigus karui gėdingos skrebo tarnybos pasistengė kuo greičiau atsikratyti. Tačiau greitai skrebų gretas papildė iš kaimų atbėgę su šeimomis kolaborantai ir šnipai, kuriems už nusikaltimus partizanai buvo „iškaršę kailį“, kai kuriuos šeimos narius nubaudę mirties bausme -sušaudę. Tokie jau buvo patys aršiausi, žiauriausi, ištroškę keršto ir kraujo. Prie jų su malonumu prisidėjo vietiniai rusai - sentikiai (Kavarsko valsčiuje - iš Girelės kaimo).

Visi šie mažaraščiai, tamsūs okupantų talkininkai, radę pas gyventojus tarpukario laikotarpiu išleistas knygas, istorijos ar literatūros vadovėlius, juos su pasimėgavimu degindavo - draskydavo ir kišdavo į „pečių“. Skrebai buvo žiauresni už rusus, nes stengėsi įsiteikti ir juos pralenkti kankindami, žudydami, tyčiodamiesi iš savo tautiečių. Žmonės jų labai bijodavo, nes jie tarybinės valdžios vardu „darė viską, ką norėjo“, buvo tikri sadistai, už nieką neatsakydavo, o čekistai jiems nieko nedraudė. Visi aliai vieno jie buvo žiauriausi trėmimų vykdytojai.

Po 1949 m. rugpjūčio 17 d. kautynių sužeistą A. Simanonį-Sigitą keliant į mašinos kėbulą, vienas Kavarsko skrebas rusų leitenantui siūlėsi: „Leiskite, aš jį pribaigsiu!“ Tas atsakė: „Negalima!“ Sunkiai sužeistas J. Butkus-Karklas prašė vandens. Kitas skrebas „pasisiūlė“: „Aš jam primyšiu į burną!“ Rusų karininkas atsisegė nuo diržo „baklagę“ (gertuvę) ir davė jam gerti. Apie tai J. Kadžioniui ir jo draugams papasakojo Povilas Šaučiūnas iš Rezgių k., išvarytas su „padvada“ nuvežti iki laukiančios kariškos bortinės mašinos vieno nukauto ir dviejų sužeistų partizanų.

Iš Kavarsko miestelio metęs stribystę pas Žaibo būrio partizanus išėjo Petras Šimkus-Trenksmas, garbingai žuvęs 1949 m. Iš viso Lietuvoje pas partizanus, pasibaisėję baisiu stribo amatu, perėjo apie du šimtus vyrų. Maža dalis skrebų, kurie buvo raštingi, paskui išėjo tarnauti į miliciją, atsinešdami tenai ir stribiškas tradicijas. Apie stribus liaudis nesukūrė jokių gražių dainų, o tik pašiepiančias, išjuokiančias, kurios ir išliko jų „veidrodžiu“, kaip, pavyzdžiui:

Kai stribai į kaimą eina padaryti kratą,
Spintoj ieško jie banditų, stalčiuj automatų.
Už brezentinius batus, kelnes, milinę Šitie išgamos pardavė Tėvynę.

Stribas - tai paniekinantis žodis, kuris niekados nebus „išbaltintas“ tautos istorijoje.

Kavarskiečiai apie valsčiaus valdžią, su intencija - ką su ja darys, kai sugrįš laisvės dienos, dainuodavo:

Šakaliukas karvių eis ganyti,
Stribukai patvory dilgėlių valyti,
Stančikas su žmona pjaus malkas per dieną,
O partorgas skaldys ir šluos valsčiaus kiemą.

Šakalys ir Stančikas (buvęs šulniakasys) buvo komunistai, Kavarsko valsčiaus valdžia.

Kavarsko stribai buvo labai žiaurūs. Pokario metais po suėmimų Kavarske be pėdsakų pradingo apie dvylika žmonių, jiems net nebuvo sudarytos baudžiamosios bylos. Visi jie tardymų metu buvo žiauriausiai nukankinti, užmušti ir slapta užkasti Šventosios upės pakrantėje - žvyrduobėse ar bulvių duobėse.

Joną Rutavičių iš Jurgėnų kaimo, kurio sūnus Antanas partizanaudamas buvo žuvęs kautynėse prie Andrioniškio, suėmę pririšo prie vežimo ienos ir plakdami arklį botagu „zovada“ (šuoliais) lėkė šešis kilometrus iki Kavarsko miestelio. Sumuštą, vos bepaeinantį žmogų užmušė betardydami. Taip pat mirtinai nukankino Joną Granicką. Karolį Žemaitį, kurio sūnūs išėjo pas partizanus, nukankino vien už tai, kad išlydėdamas juos pasakė: „Eikit, vaikeliai, ir duokit bolševikams!“

Kavarsko skrebai iš nukautų partizanų kūnų visaip tyčiodavosi, darė ką tik norėjo, jų moralinis nuopuolis neturėjo ribų. Rusai ir vietinė valdžia jų iškrypėlišką sadizmą tiktai skatino. Skrebai partizanų geresnius drabužius nurengdavo, batus nuaudavo, po to pardavinėdavo turguose. Kartais tuos drabužius nešiodavo ir jų šeimos nariai. Skrebai ir jų „bobos“ pildavo ant žuvusiųjų kūnų pamazgas, spardydavo, spjaudydavo, įkišdavo į burną pagalius, „pažabodavo“ „rožančiais“, išbadydavo akis. Tai būdinga visiems valsčiams, kai apstoję suguldytus kūnus skrebai kvatodami šlapindavosi ant jų galvų, stengdamiesi pataikyti į burną. Kartais sustingusius kūnus sustatydavo gatvėje atrėmę į sieną, į burnas įkišdavo papirosus, kelnes nusmaukdavo, kad matytųsi lyties organai. Praeinantys žmonės kartais išdrįsdavo, nematant skrebams, tuos rūbus pataisyti, pridengti. Žuvusios partizanės Anelės Semėnaitės kūnas buvo tyčia apnuogintas, bet viena kavarskietė, dora moteris, nekreipdama dėmesio į skrebus, priėjusi pataisė jos drabužius ir pridengė „moterišką gėdą“. Suguldytus ir išdarkytus partizanų kūnus miestelių aikštėse laikydavo kartais savaitę ar ilgiau. Apie pagarbą žuvusiems, nors kokį moralinį padorumą negalėjo būti ir kalbos. Ant brankto prikabinę kartį, o prie jos viela už kaklo ar kojų pririšę partizanų kūnus, juos su arkliu nutempdavo į Šventosios upės pakraštį, kur slaptai sumesdavo į iškastas negilias duobes vieną ant kito, nepagarbiomis pozomis, veidu į žemę, užlaužtomis, sulenktomis rankomis ir kojomis, ant viršaus užberdami truputį žemių. Skrebai, jų žmonos ir vaikai sekdavo, ar niekas ten nevaikšto, neieško, nebando jų kūnų slapta išsikasti.

Troškūnuose stribai žuvusius partizanus užkasdavo šalia kapinių tvoros. Žiemą, esant įšalui, duobių nebekasdavo, o kūnus gausiai apliedavo vandeniu, kad šie pavirstų prie žemės prišalusiu ledo luitu ir jų negalėtų pasiimti artimieji. Kituose valsčiuose skrebai partizanus užkasdavo senuose apkasuose ar duobėse, pelkėse, durpynuose, žvyrduobėse, lauko tualetuose, bulviaduobėse, sumesdavo į nenaudojamus šulinius ir pan.

Kartais aikštėse tarp suguldytų partizanų būdavo ir vienas gyvas, tačiau sunkiai sužeistas. Jam niekas medicininės pagalbos nesuteikdavo, tik apspardydavo. Kartą Troškūnuose, žiemą, tarp eilėje suguldytų partizanų buvo vienas sunkiai sužeistas, trūkčiojamai kvėpuojantis ir konvulsiškai sujudantis jaunas vaikinas. Jo tėvas, draskomas širdies skausmo, negalėjo nuo sūnaus atsitraukti - vis praeidavo ir sugrįždavo. Skrebai, supratę, koks reikalas, išbėgo iš „stribynės“ ir daužydami šautuvo buože į nugarą nusivarė jį tardymui. Motinos, bijodamos suėmimo, verkdamos ateidavo pažiūrėti į žuvusį sūnų tik iš tolo, prašydavo pažįstamų papasakoti, kaip jis atrodo.

Vidiškių miestelyje 1946 m. vasarą prie gatvės gulėjo penkių partizanų kūnai, iš jų vienas dar buvo gyvas. Paauglė mergaitė nupynė iš gėlių vainiką ir atnešusi padėjo jam ant krūtinės.

Bunkeriuose apsupti partizanai gyvi nepasiduodavo - nusišaudavo ar susisprogdindavo. Pro bunkerio angą juos išvilkdavo stribai, ant žuvusiųjų kaklų užnėrę savo diržus. Kartą, suradus namuose esantį bunkerį, jame buvęs partizanas nepasidavė ir nusišovė. Jo motina buvo priversta įlipti į bunkerio vidų ir ant sūnaus kaklo užrišti virvę, už kurios stribai jį ištraukė pro angą.

Skrebai buvo nedrausmingi girtuokliai - pasiųsti į valsčiaus apylinkes su užduotimis, prisigėrę jų neįvykdydavo. K. Patamsio prisiminimu, atėjus jam eilinei registracijai į Troškūnus, NKVD leitenantas rusas išrikiavęs skrebus juos rusiškais „triaukščiais“ keiksmažodžiais keikė ir grasino, kad šie prisigėrė ir neįvykdė užduoties. Šie stovėjo nuleidę galvas ir kreivai šypsojosi - žinojo, kad jie reikalingi ir nepakeičiami.

Taujėnų miestelyje skrebais buvo ir keletas buvusių Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių. Šie „dukart“ savanoriai buvo labai žiaurūs ir karingi, nes turėjo karinę patirtį. Reikia atvirai pasakyti, kad kai kurie buvę Lietuvos savanoriai tapo parsidavėliais, nuėjo tarnauti priešui, todėl nuo partizanų pelnytai gaudavo ir „beržinės košės“.

Stojimas į skrebus neturėjo ideologinių motyvų, nes tokio „plauko“ žmogystoms idėjos išvis neegzistavo. Jų išskaičiavimas buvo elementariai paprastas, su kriminaline logika - vergiškai ištikimai tarnauti stipriam ir žiauriam okupantui - didelei rusų tautai, jos didžiarusiškajam šovinizmui - ir niekinti bei nekęsti mažesnės, silpnesnės, iš paskutinių jėgų besipriešinančios savo tautos. Tie pokarinių kolaborantų ir skrebų likučiai ir toliau išliko ištikimi savo senajam šeimininkui - Rusijai, nors jos ideologija nuo „fasadinės“ komunistinės tapo jau atvirai profašistine.

Tačiau Rusija savo tarnų neužmiršo. Nors jie niekada prieš nacistinę Vokietiją nekariavo, o buvo naudojami tik kaip pagalbinis okupantų represinių struktūrų įrankis kovoje su Lietuvos nacionalinio išsivadavimo (partizaniniu) judėjimu iki pat 1954 m., kada buvę sąjungininkai jau seniai buvo tapę priešais, jie gavo Antihitlerinės koalicijos karo veterano statusą, o rusai iki šiol jiems moka pensijas.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Sužeistas partizanas

1945 metų vasarą į Kadžionių sodybą užėjo sužeistas partizanas Bronius Pivoras-Briedis. Su savimi teturėjo tik granatą - kautynių metu rikošetavusios kulkos sugadino jo „lėkštinio“ kulkosvaidžio spyną, todėl nebeveikiantį ginklą, virtusį metalo gabalu, įmetė į „sodželką“ (kūdrą). Įėjęs trobos vidun, pasisveikino ir klausia: „Tetulyte, ar neturit bunkerio pasislėpt?“ Mama atsakė: „Vaikeli vaikeli, ir turim, ir galim! Betgi tu atėjai vidury baltos dienos, visi tave matė. Kas nors ims ir praneš. Tu geriau dabar išeik, kur nors pasislėpk, o kai sutems - sugrįžk!“ Briedis šlubuodamas nuėjo keliuku Piliakalnio link, o netrukus pro sodybą ta pačia kryptimi nubėgo ir garnizono kareiviai. Pasirodo, kažkas jau spėjo jiems pranešti. J. Kadžionis buvo pasižadėjęs vakare ateiti į sutartą vietą, tačiau tą dieną jau niekur iš namų išeiti nebegalėjo - sodybas „krėtė“ ir apylinkėse pasalavo rusų kareiviai. Kitą dieną nuėjo jo ieškoti. B. Pivorą-Briedį rado kitapus Pienios upelio, netoli Budrių ežero esančiame Pšitulskų vienkiemyje, ant tvarto. Koja, sužeista virš kelio, buvo sutinusi „kaip kaladė“, veržė kelnes, aulinis batas pribėgęs kraujo, pats paeiti jau nebegalėjo. Netrukus pro išpeštą šiaudiniame stoge skylę pamatė ateinantį ginkluotų vyrų būrį. Bronius jau pasiruošė vienintelę turėtą granatą, tačiau šiems priėjus arčiau, atpažino savo draugus, partizanus. Susitikę vyrai sveikinosi pasibučiuodami, o apžiūrėję žaizdą džiaugėsi, kad sužeidimas „į minkštimą“, kaulas sveikas, nepaliestas. Sutemus pasikinkę arklį atvežė Bronių iki Pienios upelio, paskui brisdami pernešė jį į kitą krantą, o kol atėjo iki Kadžionių sodybos, pradėjo ir aušti. B. Pivorą-Briedį, aukštą, stambų vyrą, apgyvendino tvarte, po avių gardeliu esančiame bunkeryje. J. Kadžionis tapo sanitaru - kasdien žaizdą išplaudavo rivanoliu ir švariai perrišdavo. Abu susidraugavo. Bronius, turėdamas daug laisvo laiko, papasakodavo apie partizaninį gyvenimą, naktinius žygius ir įvairius nutikimus. J. Kadžionis turėjo brolio Karolio dovanotą „valteriuką“, tačiau trūko septinto kalibro šovinių. Bronius pasveikęs pažadėjo jų atnešti, mat buvo jų paslėpęs namuose, trobos šiaudiniame stoge. Per dvi savaites jis laimingai pasveiko. Padėkojęs už rūpestį, išėjo į būrį. Šovinių J. Kadžionis taip ir negavo - Broniui besigydant bunkeryje, rusai sudegino jo namus.

Pagal J. Kadžionio prisiminimus.

Partizanų kryžius

Repšėnų ir aplinkinių kaimų partizanai ir besislapstantys vaikinai, patarti ir vyresnio amžiaus žmonių, matydami, kokia brutali, laukinė, viską naikinanti „raudonoji pabaisa“ užplūdo Lietuvą, nutarė pastatyti didelį ąžuolinį kryžių - kaip Lietuvos ir jos vaikų išsigelbėjimo bei vilties simbolį. Tačiau, manyčiau, pagrindinis šios idėjos sumanytojas ir vykdytojas buvo doras, giliai tikintis Dievu ir ištikimas Tėvynei repšėniečių būrio vadas A. Jagiela-Ąžuolas. 1944 m. rudenį Pašilvio miške poškėjo kirviai, džireno pjūklai - darant kryžių darbavosi daugybė jaunų vyrų, kiekvienas norėjo įnešti nors mažą indėlį į tokį šventą reikalą. Didelis, sunkus kryžius dviem pakinkytais arkliais buvo atvežtas į Repšėnus prie Traupio-Kavarsko kelio. Nors ir buvo pašalę, tačiau jaunų vyrų prie sunkaus darbo įpratusios rankos greitai darbavosi iškasdamos duobę, sunkiai su virvėmis pakeldamos ir pastatydamos kryžių. Ant jo buvo iškaltas užrašas: „Dieve, gelbėk mūsų Tėvynę Lietuvą!“, prikalta Jėzaus Kristaus kančia. Pastatę kryžių, partizanai atsiklaupę sukalbėjo maldą. Tačiau šis darbas patiko ne visiems. Degionių k. gyveno toks K. Danyla, sovietinės valdžios paskirtas seniūnu, kuris tuo labai džiaugėsi ir didžiavosi. Jis buvo tikras rusų padlaižys, savų žmonių skundikas, nuo jo nukentėjo daug partizaniškų šeimų. Sužinojęs, kad partizanai pastatė kryžių, jis tuoj nuskubėjo pranešti į Kavarską. Tą pačią dieną atlėkė stribai su rusų kareiviais, kryžių nupjovė ir dalimis supjaustė. Tokia bjauri šventvagystė visus sukrėtė. Partizanai tokių darbų atleist negalėjo, tačiau dar nutarė jį patikrinti. Keli tolimesnių apylinkių partizanai, kai kurie švariai kalbantys rusiškai, persirengę rusų uniformomis ir vaizduodami Raguvos stribus, sutemus pasibeldė į jo sodybą. Likusieji partizanai laukė kieme. Jie pradėjo seniūno klausinėti, kur gyvena „banditų“ šeimos, kas išėjęs į mišką, kas padeda partizanams. K. Danyla su didžiausiu uolumu pradėjo vardinti partizanų šeimų, savo kaimynų, pavardes, puolė rengtis kailinius, žadėdamas parodyti, kur jie gyvena. Vos pradarius duris jis pateko į aukšto, tvirto, vilkinčio vermachto uniformą K. Kadžionio rankas. Jis čiupo K. Danylą už „kalnieriaus“ ir stumtelėjo jį į kiemą, kur stovėjo vyrai, kurių šeimas jis ką tik išdavinėjo. Jokie maldavimai nebepadėjo - gavo tiek „beržinės košės“, kad, pusę metų pragulėjęs patale, pasimirė. Tačiau prieš mirtį vis tiek prašė parvežti kunigą.

Remtasi K. Patamsio, J. Kadžionio-Bėdos, M.Danylos prisiminimais.

II skyrius

Ukmergės karinio komisariato viršininkas kpt. H. Vilkončius

Ukmergėje karinio komisariato viršininku dirbo kpt. H. Vilkončius, J. Kadžionio-Bėdos manymu, turėjęs giminių Šovenių kaime. Jis buvo 1940-41 m. komjaunuolis, prasidėjus karui pasitraukė į Rusiją, ten baigė karo mokyklą, 16-osios lietuviškosios divizijos sudėtyje kariavo fronte. Už kovinius nuopelnus buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, suteiktas kapitono laipsnis. Nors ir laikė save lenku, tačiau buvo Lietuvos patriotas, parūpindavo partizanams ginklų, šaudmenų. 1945-46 m. žiemą Antanas Šaučiūnas iš Miškinių k. (buvęs partizanas, ryšininkas), labai rizikuodamas iš Ukmergės parvežė pilnas roges amunicijos - keturias dėžes šovinių ir dvi dėžes granatų. 1949 m. kpt. H. Vilkončius Butageidžio kuopos vyrams perdavė vokišką parabelį, atitekusį Bėdai, ir septinto kalibro pistoletą „Walther PPK“ („septintuką“), kurį pasiėmė Tigras. Juos, prisibintavusi prie šlaunų, važiuodama vienoje mašinoje su skrebais, tiesiog „degdama kaip ugnyje“, parvežė drąsi ryšininkė Marytė Šiaučiūnaitė-Gulbė. Repšėnų kaime pas siuvėją K. Tolušį, kuris siūdavo partizanams uniformas, buvo sutartas su H. Vilkončiumi susitikimas. Į jį nuėjo vadas Ąžuolas ir Švedrys. Kambaryje, iš kišenės betraukiant nosinę, iššovė užtaisytas Švedrio parabelis. Visi pašoko ant kojų, tačiau neatsargumas baigėsi laimingai, niekas nebuvo sužeistas. Jis, kiek įmanoma nesukeliant įtarimo, aprūpindavo partizanus ir dokumentais, „baltais“ kariniais bilietais, atleidžiančiais nuo karinės tarnybos. Nors dalis su juo bendravusių partizanų buvo suimti, tačiau niekas savo rėmėjo per tardymus neišdavė.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais ir A. Šaučiūno užrašais iš: Kiselienė, Stasė. Kaip nepamiršti. Kaunas: Caritas, 2002, p. 113-117.

Per plauką nuo mirtinos klaidos

1944-45 m. partizaninis judėjimas daug kur prasidėjo labai stichiškai ir masiškai -miškai buvo pilni partizanaujančių vyrų. Nors NKVD garnizonai puldavo tiktai gavę pranešimus, tačiau partizanų būdavo kiekviename miške. Kadangi trūko vadų, būriuose didelės drausmės ar kontrolės dar nebuvo - iš stovyklos vyrų grupės išeidavo kada panorėjusios, nužygiuodavo pasisvečiuoti į kitus būrius, aplankydavo draugus ir gimines. Visi buvo jauni, linksmi, nenustygstantys vietoje vyrai, todėl tiesiog ieškojo nuotykių. Tačiau kartais jie savavališkai darydavo sprendimus, nuo kurių priklausė ir žmonių gyvybės.

Apie šnipus, komunistus, rusams pranešinėjančius vietinius skundikus partizanai sužinodavo iš vietinių gyventojų - jie buvo jų „akys ir ausys“. Jeigu suklysdavo gyventojai, jais patikėję kartais suklysdavo ir partizanai - įvykdavo tragiškos nebeatitaisomos klaidos. Retkarčiais pasitaikydavo, kad kai kurie gyventojai savo kaimynus apkaltindavo visai be kaltės, turėdami piktavališkų kėslų. Partizanų pareiga būdavo viską išsiaiškinti, nepriimant skubotų ir klaidingų sprendimų.

J. Kadžionio atsiminimais, 1945 m. vasarą vos nenukentėjo jo uošvio šeima.

Partizanų grupė užėjo pas miške gyvenantį ūkininką Šlapoką. Tai buvo „mergų kiemas“ - šeimoje buvo daug dukterų. Pavaišinę prikalbėjo, kad reikia sunaikinti komunistų šeimą - netoliese gyvenančius Gedžiūnus. Partizanai jais ir patikėjo -žmonės geri, vaišingi, taip nuoširdžiai viską papasakojo. Komunistai buvo laikomi didžiausiu priešu, Rytų barbaru, juos naikindavo be pasigailėjimo. Sutemus priėjo prie vienkiemio, atsidarė namo langines ir ruošėsi į vidų mesti granatas, tačiau jiems įtarimą sukėlė viduje pamatytas vaizdas: viena sesuo prie stalo skaitė knygą, kita rašė, tėvas siuvo pakinktus. Atrodė graži lietuviška šeima. Nutarė nueiti pasiklausti pas kaimynus. Tie sako: „Vyrai, taigi jų sūnus partizanas, kaip ir jūs!“ Tie vėl grįžta pas Gedžiūnus, pasiprašo įleidžiami į vidų ir viską jiems papasakoja - kas skundė, ką jie ruošėsi padaryt. Patys prisipažino, kad norėjo į vidų mest granatas, atsiprašė. Visa laimė, kad partizanai elgėsi ne aklai, o sugalvojo viską patikrinti. Taip buvo išvengta žiaurios nelaimės. Iškart kyla klausimas, dėl ko miške gyvenantys kaimynai taip pasielgė. Priežastis, pasirodo, buvo labai paprasta. Visos keturios seserys Gedžiūnaitės buvo gražios ir šaunios merginos. Miške gyvenantis „mergų kiemas“ buvo sugalvojęs jomis atsikratyti, kad apylinkės kavalieriai lankytųsi tik pas jas.

Pagal J. Kadžionio prisiminimus.

MGB: partizanų sekimo metodai ir „operatyvinės kombinacijos“

Dažnai rusai į miškus pasiųsdavo šnipus, apsimetusius grybautojais, uogautojais, „žolininkais“, miško darbininkais, medžių žymėtojais. Jie veikdavo tik jiems nurodytų kvartalų ribose ir kas antrą dieną, nepriklausomai nuo to, ar ką nors pastebėjo, turėjo prisistatyti į sutartą vietą. Tokiam šnipui pradingus, rusai jau apytikriai žinodavo jo dingimo vietą ir šiuos kvartalus labai smulkiai „iškošdavo“. Dažnai po kaimus keliaudavo iš miesto atvykusios spekuliantės, kurios siūlydavo ne tik medžiagų, drabužių, avalynės, bet ir medikamentų, tvarsliavos, pagrindinių vaistų nuo sužeidimų - rivanolio ir streptocido. Tuos, kas „užkibdavo“ ant jų kabliuko ir su dėkingumu partizanų reikmėms pirkdavo šiuos medikamentus, laukdavo suėmimai ir tardymo kameros. Kiti vaikščiodavo pas pamiškių ūkininkus apsimesdami gyvulių pirkėjais -ieškodavo „pirkti pieningos karvės, telyčios“ ar pan. Kartais užverbuodavo ir paauglius vaikus, miestelių gyventojus čigoniukus, kurie keliaudavo po kaimus ir pas pamiškės gyventojus siūlydamiesi padirbėti - suskaldyti malkas, sukapoti žabus, juos sukrauti į malkines ir pan. Dažnai po apylinkes slankiodavo išmaldos prašantys „ubagai“, pas pamiškėse gyvenančius gimines atvažiuodavo pasisvečiuoti užverbuoti giminaičiai. Norėdami sužinoti, kur partizanai slepiasi, paskleisdavo gandus, kad partizanai žuvę ir guli, pvz., Taujėnuose ant grindinio. Kaimuose susirinkę žmonės juos apgailėdavo, apkalbėdavo, o MGB agentai sekdavo, kuris pasakys, kad tai netiesa, kad partizanai gyvi. Tai reiškė, jog šis žmogus su partizanais turi ryšį ir žino, kur jie slepiasi. Taip pat per savo agentus paskleisdavo žinią apie miško „valymą“ - žinodami, kad partizanai kelsis į kitus miškus, užplūsdavo ir „valydavo“ ne mišką, o apylinkes. MGB agentai aktyviai sekdavo ir pranešdavo apie partizanų judėjimą, jų „dienavojimą“ pas ūkininkus, platindavo gandus apie įvyksiantį trėmimą. Po pirmą ir antrą kartą paskleisto gando žmonės slapstėsi, su šeimomis nakvodavo miškuose, tačiau po trečio jau nebekreipdavo dėmesio, nebesislėpdavo, galvodami, kad tai eilinė melaginga žinia. Štai tada ir būdavo vykdomas trėmimas. Kartais įkalbėdavo Sibiro tremtyje esantį brolį ar seserį, kad jis grįžtų į Lietuvą ir prikalbintų savo brolį „legalizuotis“, prižadėdami, jog abiems jokios bausmės nebebus. Tankus agentų tinklas atvykusiojo į savo kraštą giminaičio nepaleisdavo iš akių nei dieną, nei naktį. Susitikimo metu partizaną stengdavosi paimti gyvą ar nušaudavo, o po „operatyvinės kombinacijos“ giminaitį vėl išsiųsdavo į tremtį - niekada savo žodžio neištesėdavo. Tačiau reikia pasakyti, kad partizanų rėmėjai ir ryšininkai partizanų buvo labai gerai instruktuoti, įspėti ir ant tokių MGB „kombinacijų“ kabliuko neužkibdavo - dažniausiai apsimesdavo kvailesniais, nieko nesuprantančiais ir nežinančiais.

Trys partizanų rėmėjai, pas kuriuos užeidavo J. Kadžionis-Bėda, buvo gavę butelius degtinės su migdomaisiais ir privalėjo, šiam apsilankius, jį pavaišinti, o užmigus -pranešti į MGB. Jie klausdavo, ką sakyti rusams. Bėda atsakydavo: „Geriausia jiems sakyti, kad nuo to laiko pas jus nebeužeinu.“ Ryšininkams buvo paaiškinta, kad netikėtų jokiais svetimais, nesvarbu, civiliai ar kariškus drabužius dėvinčiais, partizanais, net atėjusiais sužeistais ir prašančiais pagalbos. Jau siautė MGB agentų-smogikų būriai, jie inscenizuodavo kautynes, o kad įgytų pasitikėjimą, galėdavo nušauti ir kokį nors komunistą. Vieną sykį pas ryšininką Joną Keraitį atėjo jo senas pažįstamas - irgi buvęs partizanas, pagal Bartašiūno amnestiją legalizavęsis Silvestras Ginietis. Bėda ir jo įspėti ryšininkai jau žinojo, kad jis užverbuotas MGB. Šis ėmė pasakoti: „Pas mane buvo atėjusi ryšininkė, tačiau toliau eiti jai buvo nesaugu ir ji paliko laišką, kurį tu turi perduoti Bėdai.“ „Palauk, palauk! - tarė Keraitis, - aš jokio Bėdos nepažįstu ir tu atstok nuo manęs su tuo laišku!“ Kadangi šis laiško nepaėmė, S. Ginietis išėjo, tačiau ankstų rytą sugrįžo ir sako, jau duodamas kitą laišką: „Vakar neėmei ano laiško, tai šiandien atnešiau pačios ryšininkės nuo savęs tau parašytą laiškelį.“ J. Keraitis jį iškoliojo: „Silvestrai, - sako, - ar tu durnas (kvailas), ko prie manęs pristojai!? Juk aš sakiau, kad nieko nežinau, nejaugi mes nesusišnekam!?“ Tas vėl nieko nepešęs išėjo. Jau atstačius nepriklausomybę pats J. Kadžionis KGB archyvuose rado prieš jį regztų pinklių planą, rado ir tą laišką. Jame kuopos vado V. Pauliukonio-Girėno vardu buvo prašoma susitikti pas tą patį S. Ginietį ir priimti stovyklavimui porą vyrų. Pas J. Keraitį buvo suplanuota ateiti partizanais apsirengusiems agentams-smogikams ir už atsisakymą perduoti laišką pagrasinti karo lauko teismu, net iki sušaudymo. Tačiau šio plano Vilniaus nurodymu buvo atsisakyta, siekiant išsaugoti paslaptyje S. Ginietį -vertingą MGB agentą Kostą.

1953 m. sausio mėn. pas ryšininką K. Šakalį irgi jau žinomo MGB agento buvo atlydėti du partizanais apsimetę agentai-smogikai - jauni, ilgais plaukais, apsirengę lietuviškom uniformom vyrai. Jie visą dieną išbuvo pas ryšininką - juokavo, šnekino jauniausiąją dukrą, padainavo partizaniškų dainų, pavalgę paprašė „samagono“, tačiau apie Bėdą nieko neklausinėjo. Tai buvo labai gerai psichologiškai apgalvota -pirmiausia siekiama įgyti pasitikėjimą, o paskui žmogus jau pats, savo noru, niekieno neverčiamas, atskleis paslaptį. K. Šakalys, jau anksčiau Bėdos instruktuotas, iš karto suprato, su kuo yra susidūręs. Šiems išėjus, jis nuvažiavo į Kavarską ir pranešė MGB, gaudamas dar ir 100 rublių premiją. Rusai į pranešimą visai nesureagavo, nebuvo net pasiuntę kareivių. Kai K. Šakalys visa tai papasakojo J. Kadžioniui-Bėdai, šis paplojo per petį ir pasakė: „Labai gerai padarei!“

Tuo metu NKVD kariuomenės daliniai miškuose rengdavo labai slaptas ilgalaikes, iki 2 savaičių trukmės, pasalas, tarpusavyje palaikydami ryšį ir stengdamiesi nepatekti gyventojams ir miško darbininkams į akis. Jeigu per tą laiką nepastebėdavo jokio partizanų judėjimo ir niekas iš jų nepakliūdavo į pasalas, persikeldavo į kitas vietas. Žygiuojant grupėje kokiems septyniems partizanams, galėjai nuo priešo ne tik „gauti“, bet ir jam „suduoti“. Einant vienam, tokios galimybės jau nebebuvo. Miške J. Kadžionis-Bėda vaikščiodavo visada pasiruošęs kovai - šautuvas ant peties, atsegtas parabelio dėklas ir ant jo padėta ranka. Staiga užpuolus pasalaujantiems, reikėjo suspėti ne tik į juos iššauti, bet, svarbiausia, kad nepakliūtum į nelaisvę gyvas, pačiam nusišauti.

Tai tik dalis MGB naudotų partizanų sekimo būdų ir „kombinacijų“, jų arsenalas buvo labai platus ir išradingas.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Partizanų „akys ir ausys“

Partizanų vadai labai gerai suprato, kad sėkmingos kovos pagrindas yra nuolatinė, profesionaliai vykdoma žvalgyba ir kontržvalgyba (kova su priešo žvalgyba). Apygardų ir rinktinių štabuose buvo sukurti žvalgybos skyriai, o būriuose šias funkcijas vykdė būrių vadai ir pavaduotojai. Šis darbas apėmė ne tik žinių rinkimą iš gyventojų, kuris buvo vykdomas nuolat, bet ir įsiskverbimą į priešo gretas - jo represines struktūras (NKVD ir NKGB), okupacinės valdžios sovietinį-partinį aparatą, taip sukuriant kuo platesnį agentūrinės žvalgybos tinklą. Buvo stengiamasi valsčių valdybose, pašto įstaigose, bankuose, mokymo įstaigose, ligoninėse, milicijoje, „stribynėse“, NKVD struktūrose turėti informatorius, agentus, kurie „iššifruotų“ NKVD šnipus, sektų ir žinotų sovietinių įstaigų tarnautojų pažiūras, nuotaikas, jų elgesį su gyventojais.

Pati pirmoji ir masiškiausia partizanų žvalgybos grandis, jos „akys ir ausys“, buvo patys gyventojai. Jie partizanus saugodavo, perspėdavo apie pavojų, padėdavo išaiškinti šnipus ir išdavikus. Iš pradžių partizanų stovyklas žinojo daugelis, o vėliau, atsiradus tankiam agentų tinklui, jau tik jų rėmėjai ir ryšininkai. Sužinoję apie pasirodžiusius rusus žmonės žinią labai greitai išplatindavo „gyvuoju telegrafu“, sakydami: „Gal tu žinai, kam pasakyti?“ Tokia žinia greitai pasiekdavo ir reikiamus žmones, kurie žinodavo partizanų stovyklas ir juos informuodavo. Žygyje partizanai užsukdavo pas vietinius gyventojus išsiaiškinti, ar apylinkėse yra rusų, žmonės juos perspėdavo ir sutartiniais pavojaus ženklais. Jie niekada neatsisakydavo nuvažiuoti pasižvalgyti, ar nėra pasalaujančių rusų kareivių, ar į miestelį neprivažiavę kariškų mašinų. Tai buvo įprasta partizaninio gyvenimo kasdienybė, jo praktika. Šios masiškiausios žvalgybos grandies efektyvumą rodo jau pati ilgametė partizaninio judėjimo trukmė.

Vykdavo į žvalgybą ir patys partizanai. J. Šileika-Švedrys civiliai apsirengęs sėsdavo ant dviračio ir nuvažiuodavo apsižvalgyti po kaimus, kur jausdavosi kaip žuvis vandenyje - turėjo pas gyventojus daug slėptuvių ir, esant reikalui, galėdavo pasislėpti. Jis ir sakydavo: „Aš kaime nežūsiu, žūsiu miške!“ A. Milčiukas-Tigras, patyręs, drąsus, šaltų nervų kovotojas, mokantis rusų kalbą, vykdydamas užduotis persirengdavo civiliai ar rusiška uniforma, su padirbtais dokumentais nuvykdavo į Anykščius, Panevėžį, Uteną ir kitur.

Antroji žvalgybos grandis - stribai. 1944-45 m. tarp jų tarnavo ir nemažai rimtų, dorų vyrų, kurie ten pateko tik dėl vienos priežasties - tapdami stribais jie išvengdavo fronto, nebuvo siunčiami į besibaigiančio karo „mėsmalę“. Vengdami susidūrimų su partizanais jie stengdavosi per gimines perspėti partizanus apie ruošiamus „valymus“, karines operacijas, kratas, suėmimus, pranešdavo apie šnipus, skundikus. Kai kurie padėdavo partizanams ir šoviniais. Pasibaigus karui jie stengėsi įvairiomis dingstimis palikti šią šlykščią tarnybą. Tuo pat metu partizanai stengdavosi į stribus pasiųsti savo žmogų, dažniausiai kilusį iš neturtingos šeimos, mažažemį, kuris jiems teikdavo žinias. Dažnai per gimines bandydavo išsikviesti į susitikimą padoresnį stribą ir tardavosi dėl bendradarbiavimo (užverbavimo). Iki 1947 m. pradžios pas partizanus, supratę, į kokią nusikaltėlių šutvę jie pateko, perėjo iki 200 stribų. Iš jų vien iš Ukmergės apskr. 41, o iš Pagirių mstl. pas Vyčio apygardos partizanus vienu metu perėjo net 23 stribai. 1945 m. armijos kontržvalgyba „Smerš“ už ryšius su partizanais areštavo 13 Ukmergės apskrities stribų. Galima sakyti, kad miesteliuose ir daugelyje įgulų partizanai turėjo „savų“ žmonių. Iš viso už ryšius su partizanais buvo nuteisti 180 stribų, už išdavystę - 110, vien 1946 m. spalio 1 - 1947 m. kovo 1 d., per pusmetį, iš stribų, kaip politiškai nepatikimi, buvo atleisti 225 vyrai, o per visą pokarinį laikotarpį, kaip susikompromitavę, praradę pasitikėjimą, pašalinti apie 2,5 tūkstančio stribų. Balninkuose DKA partizanams „dirbo“ du stribai - Juozas Juodenis ir Bronius Gylys, Kurkliuose - Povilas Minskas ir Šapola. Troškūnų mstl. Algimanto apygardos vadovybės buvo užverbuotas stribas K. Valiauga, o Kavarske stribu tarnavęs Petras Šimkus išėjo į Vyčio apygardos Žaibo būrį, tapdamas partizanu, slapyvardžiu Trenksmas. 1951 m. iš Taujėnų „stribynės“ pas partizanus išėjo iš Šalnų k. kilęs Mockėla-Rūkas. Matyt, jis buvo pasiųstas partizanų, nes stribu tebuvo tik kelias dienas, o išeidamas pasiėmė 12 rusiškų automatų bei granatų.

1951 m., jau silpstant partizaniniam judėjimui, už ryšius su partizanais buvo nuteisti 7 stribai, o 233 atleisti kaip „politiškai nepatikimi“.

Partizanai stengėsi užverbuoti ir NKVD-NKGB struktūrose bei milicijoje dirbusius lietuvius. Algimanto apygardos vadovybė buvo užverbavusi Troškūnų valsčiaus MVD jaunesn. leitenantą Leoną Giniotį-Finišą (jis partizanams perdavė užverbuotų MGB agentų sąrašą), Kauno pasų stale dirbusį MVD leitenantą P. Pupeikį, MVD darbuotojus A. Gailiušį ir J. Martinkėną. K. Patamsio atsiminimais, į Papartynę pas kaimyną J. Stankevičių atvažiuodavo jų giminaitis, dirbęs Kaune pasų stalo darbuotoju. Jis aprūpindavo partizanus dokumentais, tačiau, rusams susekus, nepasidavė ir atsišaudydamas žuvo. Patekęs į Mordovijos lagerį J. Kadžionis sutiko ten kalintį L. Giniotį - jis išliko garbingas, doras žmogus, „kūmo“ (operatyvinio įgaliotinio) bandymai jį užverbuoti būdavo bergždžias dalykas.

Ukmergės NKVD dalinyje tarnavo Aukštuolis ir Sarulis. Jie partizanams pranešdavo apie rusų užverbuotus agentus, šnipus.

Ukmergės kalėjime prižiūrėtoju dirbo Kazimieras Kaunietis - jis buvo ryšininkas tarp partizanų ir kalėjime sėdinčių politinių „areštantų“.

Ukmergės karinio komisariato viršininku buvo kpt. H. Vilkončius. Jis teikė ne tik žvalgybinę informaciją, bet ir parūpindavo partizanams ginklų, šaudmenų, granatų, padėdavo gauti reikiamus dokumentus.

Taip pat partizanai užverbavo ir dalį sovietinių partinių darbuotojų: apylinkių tarybos pirmininkų, seniūnų, kolūkių pirmininkų, net pavienių partorgų.

Žvalgyba ir kontržvalgyba padėdavo laiku atskleisti ir išvengti priešo rezgamų pinklių, išsigelbėti nuo suėmimo, sužinoti NKVD-NKGB dirbančius agentus ir nutraukti jų nusikalstamą veiklą baudžiant pagal nuopelnus.

Remtasi: Terleckas, Vladas. Partizanai nebuvo akli. Lietuvos žinios, 2013-10-25; Starkauskas, Juozas. Stribai. Vilnius: LGGRTC, 2001, p. 409, 431, 432; Terleckas, Vladas. Fragmentiškai apie partizanams padėjusius stribus ir kitus. Prieiga internete: http:/www.voruta.lt/fragmentiškai-apie-partizanams-padejusius-stribus-ir-kitus/, 2017-06-02; taip pat Jono Kadžionio-Bėdos ir Kazimiero Kauniečio prisiminimais.

Pirmą arba penkioliktą

1945    m. lapkričio gale Mackeliškių k. ūkininkas Antanas Simanonis kartu su dukra Veronika, įsidėjęs sūnui persirengti drabužius, atvažiavo į partizanų stovyklą Repšėnų miškelyje. Tėvas norėjo prikalbinti savo sūnų partizaną Antaną Simanonį-Bagočių registruotis. Šis jau buvo paėmęs persirengti drabužius, kai priėjęs jo draugas ir kaimynas Albinas Pivoras-Briedis tarė: „Antanai Antanai, ką tu darai!? Sausio pirmą arba penkioliktą ateis amerikonai, kaip paskui tu mums į akis pažiūrėsi!?“

Antanas padėjo atgal į vežimą drabužius ir, taręs: „Niekur aš nevažiuosiu!“, neatsigręždamas nuėjo į stovyklą.

1946    m. sausio 1 dieną Gribulių kautynėse žuvęs Albinas Pivoras-Briedis su dviem bendražygiais jau gulėjo prie „stribyno“ Troškūnų miestelio aikštėje ant grindinio.

Antanas Simanonis-Bagočius registravosi po pusantrų metų partizanavimo.

Tuo metu „Amerikos balsas“ netransliavo laidų lietuvių kalba į Lietuvą ir nežadėjo jokios pagalbos. Tai būdavo gandai, perduodami iš lūpų į lūpas, kuriuos platino dažniausiai iš miestų atvažiuojantys asmenys. Bendra tarp jų būdavo tai, kad jie, lyg susitarę, skelbdavo tas pačias mėnesio dienas - pirmą arba penkioliktą. Žiūrint retrospektyviai, tokiu gandų platinimu galima įtarti NKGB struktūras, kurios siekė iššaukti į kovą ir sunaikinti aktyviausią visuomenės dalį.

Remtasi V. Simanonytės-Patamsienės atsiminimais.

Partizanai ir legalizacija

1945 m. vasario 9 d. buvo paskelbtas marionetinės LSSR vyriausybės kreipimasis į lietuvių tautą, visuomenėje vadintas „Bartašiūno amnestija“. Jame buvo raginama besislapstančius nuo mobilizacijos į rusų kariuomenę vyrus legalizuotis. 1945 m. birželio 3 d. kreipimasis buvo pakartotas, o 1945 m. liepos 7 d. paskelbta amnestija dezertyrams iš rusų kariuomenės. 1946 m. vasario 15 d. raginimas legalizuotis pakartotas, grasinant imti įkaitais šeimos narius. 1945 m. liepos 17 d. įvykdytas pirmas didelis partizanų šeimų trėmimas (ištremta 1200 šeimų), o 1946 m. vasario 18-21 dienomis - antras.

1945 m. gegužės 9 d. įvykusi besąlyginė Vokietijos kapituliacija parodė, kad separatinės taikos su Vakarų valstybėmis prognozės nepasitvirtino ir frontas į Lietuvą nebegriš. Beliko tik prognozuoti Vakarų sąjungininkų veiksmus, nežinant, kiek laiko užtruks rusų okupacija. Atsiliepė psichologinė bei fizinė įtampa, nuolatinis pavojus gyvybei, ne visi stoję į partizanų gretas galėjo atlaikyti miško gyvenimo sunkumus, nepriteklius, nugalėti baimę, pergyventi bendražygių žūtį.

1944-45 m. legalizavosi 43 802 vyrai, tarp jų ir didelė dalis partizanų, nuslėpusių savo veiklą pasipriešinimo judėjime.1

Tai buvo pačios didžiausios, stichinės ir masinės „pirmosios bangos“ partizanai, daugelis jų dalyvavę mūšiuose su reguliariąja kariuomene, NKVD daliniais ir skrebais. Dalis jų buvo suimti, represuoti, pateko į kalėjimus, dalis paimti į karinius apmokymus ar kariuomenę. Tačiau istorine prasme labai keista ir neteisinga, kad daugelio jų pavardžių partizanų sąrašuose nėra.

„Antrosios bangos“ partizanai, 1946-49 m. papildę partizaninio judėjimo gretas, buvo patriotiškai nusiteikęs jaunimas, MGB organų persekiojami pogrindininkai, partizanų rėmėjai, ryšininkai, nuo tremties pabėgę jaunuoliai. Taip pat jų gretas dėl nepakeliamų tarnybos sąlygų, bado, tyčiojimosi papildė pabėgę iš rusų kariuomenės lietuviai. 1946-49 m., mažinant rusų armiją, buvo vykdoma tik dalinė mobilizacija. Lietuviai, kaip politiškai nepatikimi, buvo siunčiami į statybos batalionus - prasčiausiai aprūpinamą kariuomenės rūšį, kaip „drausmės batalionų“ atmainą. Kiti šaukiamojo amžiaus jaunuoliai karinių dalykų buvo apmokomi atsargos mokomuosiuose daliniuose Lietuvoje.

1946 m. Lietuvoje legalizavosi 1055, 1947 m. - 708, 1948 m. - 186, o 1949 metais -51 partizanas.

Paaštrėjus tarptautinei padėčiai ir 1950 m. prasidėjus Korėjos krizei, sovietinė armija vėl buvo didinama, perginkluojama ir modernizuojama.

1950 m. Sovietų Sąjungoje bei okupuotoje Lietuvoje buvo paskelbta visuotinė karinė prievolė, sukėlusi pačią mažiausiąją, „trečiąją bangą“. Po jos partizanų gretas papildė virš 200 jaunuolių, kurie jau vien dėl tautinės savigarbos, žmogiškojo orumo nesutiko tarnauti okupantų kariuomenėje ir nešioti jiems svetimą uniformą. „Trečioji banga“ - tai 1950 m. ir vėliau į partizanų gretas įstoję asmenys, po 1930 metų gimę jaunuoliai, jauniausioji partizanų karta. Nors partizanai matė, kad tai partizaninės kovos saulėlydis ir nenorėjo jų priimti, gąsdindami neišvengiama mirtimi, tačiau šie dažniausiai atsakydavo: „Jeigu jūs žūsit, tai ir mes žūsim kartu!“ Ir nevilty dar ruseno viltis.

1950 m. legalizavosi 18 partizanų.

Iš viso 1944-53 m. legalizavosi ne mažiau kaip 25 tūkstančiai partizanų.2

Mūsų krašte partizanams vadovybė legalizuotis nedraudė, tačiau prieš legalizaciją turėdavo pranešti vadui, gauti jo leidimą, atiduoti ginklą, o per tardymus nieko neišduoti. Būdavo sutarta tardant laikytis vienodos taktikos - viską suversti žuvusiems bendražygiams. Tie, kas legalizuodavosi nepranešę partizanų vadovybei, pastatydavo savo draugus į rimtą pavojų: tekdavo skubiai keisti stovyklavietes, palikti registranto žinotus bunkerius. Niekada nebūdavo šimtaprocentinės garantijos, kad jis tardomas neišsikalbės, neišsiduos, neatskleis partizaniškų paslapčių, kad saugumiečiai jo nesuims ir kankinimais neišgaus jiems naudingų žinių. Būdavo atvejų, kai už savavališką legalizaciją ir priešui padarytas išdavystes registrantai Partizanų karo lauko teismo nuosprendžiu buvo nuteisti mirties bausme sušaudant.

Kavarsko, Troškūnų, Raguvos, Taujėnų valsčiuose legalizavosi labai daug vyrų, daugelis jų nuslėpdami savo buvimą partizanų būriuose. Daugiausia tai buvo pirmos -didžiosios, stichinės ir masinės pasipriešinimo bangos partizanai. Traupio parapijoje legalizavosi Jonas Juzėnas-Jupiteris, Kazys Maneika (Juodgirio ir Dabužių kautynių dalyvis, registravosi ir išėjo tarnauti į statybos batalioną), Edvardas Mulevičius, Juozas Bražiūnas, Kazys Patamsis, Petras Diliūnas (Dabužių kautynių dalyvis), Alfonsas Diliūnas (Dabužių kautynių dalyvis), Aleksas Verikas ( Juodgirio kautynių dalyvis), Jonas Stankevičius, Juozas Mitašiūnas, Vincas Orda, Kazys Januška, Edvardas Pivoras ir daugelis kitų. Broliai Alfonsas ir Vytautas Stalioniai „stojant“ buvo suimti ir nuteisti po 25 metus kalėti, jų giminaitis A. Kilda, grįžtant iš Panevėžio patikrinus dokumentus, buvo užmuštas Raguvėlės mstl. skrebų, J. Mitašiūnas ir J. Bražiūnas vėliau buvo suimti ir pateko į Sibiro lagerius. Veršelių kautynių dalyviai P. Tratulis, M. Simaška, A. Šablevičius, S. Šablevičius „stojant“ buvo suimti, nuteisti ir sušaudyti Vilniaus KGB kalėjime. Traupio bažnyčios klebonas pamokslo metu yra pasakęs: „Liūdna, kai partizanai registruojasi ir nuneša priešui savo ginklus!“ Visi „registrantai“ buvo NKVD ir NKGB organų bei stribų terorizuojami, tikrinant dokumentus skrebų dažnai žiauriai sumušami. Pagal K. Patamsio prisiminimus, į vienkiemį atėjus rusų kareiviams, juos lydintis skrebas NKVD leitenantui, šiam net neklausus, iškart atraportuodavo: „Он легализованный!“ („Jis legalizavosi!“). Dažnai išsivarydavo į Troškūnų MGB poskyrį tardymui. Panevėžyje, patikrinus dokumentus, jį ir J. Stankevičių skrebai nusivedė atokiau į tarpuvartę ir žiauriai sumušė. Vienintelė išeitis išvengti teroro buvo išvykimas gyventi į miestą, tačiau „liaudies valdžia“ draudė atvykėlius iš kaimo priimti į darbą. Dalis „registrantų“ buvo bandoma užverbuoti kaip NKVD agentus, tačiau palyginti retai kuris šiam šantažui pasidavė.

Partizanų gretos praretėjo, tačiau Lietuvoje 1944-45 m. jų ir taip buvo per daug -pilni miškai. Buvo sunku ir prasimaitinti, ir išsilaikyti palyginti mažuose miškuose.

Legalizuotis atsisakę A. Jagielos-Ąžuolo būrio vyrai pakartotinai davė priesaiką ir pabučiavo ginklus, nusprendę kovoti iki galo.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos, K. Maneikos, K. Patamsio prisiminimais.

1    Anušauskas, A. Teroras. 1940-58 m., p. 160.
2
   Kašėta, Algis. Antisovietinio pasipriešinimo mastai Lietuvoje 1944-53 metais. Laisvės kovų archyvas, 14 t., 1995, p. 65-78.

Kaimynų apklausa

1945 m. rudenį Papartynėje K. Patamsis po nuimto derliaus arė ražieną. Iš miško išėjo trys civiliai apsirengę, švarkus persijuosę kariškais diržais su perpetėmis ir gerai apsiginklavę vyrai. Vienas jų, stambus, augalotas, iš Jusiškių k. kilęs būrio vadas A. Juzukėnas-Liūtas, pasisveikinęs tarė: „Mes turim žinių, kad jūsų kaimynė F. Striogaitė šnipinėja, dirba rusų saugumui. Juk ir anksčiau buvo susidėjusi su raudonaisiais banditais. Mes ruošiamės ją teist ir sušaudyt. Kokia jūsų, kaimynų, nuomonė, ar nieko įtarimą keliančio nepastebėjot?“ Kazys iš pradžių nustebo, o paskui ėmė įrodinėti, kad nieko įtartino niekada nepastebėjęs, kad ji gera, nuoširdi kaimynė, kuria visada galima pasitikėti. Aišku, buvo apklausti ir kiti kaimynystėje gyvenantys ūkininkai, o F. Striogaitės niekas ir nelietė - ji toliau ramiai gyveno, vėliau ištekėdama už buvusio partizano Juozo Bražiūno. Ar partizanų įtarimai buvo be pagrindo? Anaiptol. Tačiau tai galėtų atsakyti tik KGB archyvai (ir tai toli gražu ne visada).

Remtasi K. Patamsio prisiminimais.

Partizanų „paštininkas“

Ukmergės kalėjime prižiūrėtoju dirbo J. Kadžionio vaikystės draugas Kazimieras Kaunietis - abu kartu ėjo į pradinę mokyklą, sėdėjo viename suole, Jonas padėdavo jam spręsti aritmetikos uždavinius. Išėjęs į rusų kariuomenę, K.Kaunietis pateko į 16-ąją lietuviškąją diviziją, kovojusią pelkėtame fronto ruože Kurliandijos (Kuršo) katile prieš apsuptą vokiečių armijų grupę „Šiaurė“. Ten divizija dėl blogo, bukagalviško rusų kariuomenės armijų ir frontų vadų vadovavimo patyrė didelių nuostolių, kareiviai gyveno pusbadžiu, iki kelių braidžiojo po pelkes, apkasai buvo apsemti, daugelis net nusikirpo milinių galus. Vokiečių pusėje kovėsi ir keli1 lietuvių policijos batalionai, vakarais iki jų atsklisdavo garsiai šaukiami lietuviški vardai, komandos, dainos. Kuršo katilas kapituliavo paskutinis - tik 1945 m. gegužės 8 d., tačiau kai kuriuose fronto ruožuose kautynės tebevyko net iki gegužės 12 dienos. Pasidavus vokiečių bei kitų tautybių nacionaliniams daliniams į rusų nelaisvę, dalis kareivių iš 16-osios lietuviškosios divizijos buvo pasiųsti į geležinkelio apsaugą Šiauliuose, dalis - NKVD kalėjimų prižiūrėtojais. K. Kaunietis kartu su 14 lietuvių buvo atsiųstas saugoti Ukmergės kalėjimą. Dažniausiai ėjo sargybą bokštelyje, kartais - vidaus korpusuose. Visą tą laiką, iki pat 1948 m. demobilizacijos, jis kaip „paštininkas“ perdavinėjo tarp partizanų ir kalinių laiškelius, o darant kalinių kratas - „nieko nerasdavo“. Tiesiog neįtikėtina, tačiau „slaptas paštas“ į Ukmergės kalėjimą ir iš jo be trikdžių ėjo per K. Kauniečio rankas net trejus metus. Laiškelius nunešdavo į sutartą konspiracinį butą, apsimesdamas, kad draugauja su šeimininkų dukra. Tai buvo labai rizikinga ir pavojinga, bet kurią dieną galėjai įkliūti. Kartą vos „nesudegė“ - tuo metu vienoje kameroje kalėjo 13 suimtų gimnazisčių. Jos pradėjo moti pro langą rankomis sargybos bokštelyje stovinčiam Kaziui, kviesdamos prieiti. Palikęs šautuvą, jis nulipo žemyn ir paėmė iškištą pro grotas laiškelį. Gimnazistės, matyt, žinodamos, kad kameroje yra šnipė, buvo taip apstojusios langą, kad niekas iš kameros vidaus jo nepamatytų. Kitą dieną buvo pakeltas didžiausias triukšmas - NKVD ieškojo, kas iš sargybinių paėmė raštelį. Tačiau šnipė jo nematė, gimnazistės neišdavė, o jis pats neprisipažino.

Kalėjime buvo ir tardymo kabinetas - iš NKVD pastato ateidavo žydų tautybės tardytojas mjr. Lenskis su vertėju, kviesdavo iš kamerų kalinius.

Po demobilizijos pas jį du kartus apsilankė Vyčio apygardos Briedžio rinktinės būrio vadas V. Pauliukonis-Girėnas su savo vyrais, padėkojo Kaziui už pagalbą. Antrą kartą jiems apsilankius, gyventojai pranešė, kad į kaimą atėjo du skrebai. Girėnas jam sako: „Kazimierai, būk geras, nuvažiuok dviračiu pažiūrėti, kuo jie apsiginklavę!“ Sužinojęs, kad šie ginkluoti „šautuvėliais“, numojo ranka: „Tokie ginklai mums nereikalingi, tegul pėdina savo keliais!“

Tokia buvo rizikinga, tačiau su laiminga pabaiga K. Kauniečio, kalėjimo „paštininko“, karjera.

1    Parašyta pagal Kazimiero Kauniečio atsiminimus.
2
   Kuršo katile kovojo 13-asis, 256-asis ir 5-asis lietuvių policijos batalionai. 5-asis batalionas, užėmęs Baltijos pakrantės gynybos ruožą ir leidęs latvių pabėgėliams jūros keliu - atplaukiančiais švedų kateriais -pasitraukti į Gotlando salą, sužinojus apie tai karo lauko žandarmerijai buvo vokiečių nuginkluotas. Po karo lauko teismo septyni lietuvių kariai buvo sušaudyti, o vienuolika pasiųsti į drausmės lagerį. „Nuplovus gėdą“, batalionas buvo išformuotas, o jo kuopos pasiųstos į priešakines fronto linijas, papildydamos 13-ąjį ir 256-ąjį batalionus. (Laucė, Jonas. Penktasis savisaugos batalionas. Vilnius: Kardas, 1998, p. 56-62).

Stribų krata

Iš Giedraičių vls. Žalvarių kaimo daug jaunų vyrų tapo P. Švelniko-Voldemaro būrio partizanais, o jų seserys - ryšininkėmis. Dažnai partizanai apsilankydavo ir Narušių sodyboje - naktį tris kartus pabarbendavo į langą nuo rūsio pusės, sakydami: „Savi, savi.“ Tėvai juos pavalgydindavo, įdėdavo maisto kelionei. Jei užsibūdavo ilgiau, ir dieną, vaikus siųsdavo į sargybą - šie važinėdavo rogutėmis nuo kalno, stebėdami apylinkes. Kas naktį atėjo, pažindavo jau iš šuns lojimo - ant stribų jis kaukdavo, ant partizanų - skalydavo.

Kartą užėjo iš jų kaimo kilęs partizanas Leonas Guobys-Putinas (Arklas). Buvo labai sušalęs ir atsigulė ant „pečiaus“ pasišildyti.Nuo šilumos atsipalaidavęs išsitiesė visu ūgiu, „kaip dešra“, ir užmigo. Ankstų rytą tėvas su motina išvažiavo į mišką „malkauti“, o namų duris užrakino. Apie pietus vaikai pamatė palei langus lakstant skrebus su šautuvais - namai jau buvo apsupti, matyt, kažkoks šnipas buvo pranešęs. Šautuvo buože numušę durų spyną, jie įsiveržė į trobos vidų. Vaikai nepasimetė -partizaną užklojo plačiu „pečiaus“ matracu, ant kurio tilpdavo net keturi žmonės, o mergaitės susėdo ant viršaus ir, kaip niekur nieko, žaidė su skudurinėmis lėlėmis. Viską išvertę ir neradę „gryčioje“ partizanų, stribai pradėjo daryti kratas spintoje, skrynioje, pavogė tėvelio paltą, šaliką, chrominius batus. Stalčiuje rado dėžutę su trim auksiniais žiedais ir susikišo į kišenes. Netrukus malkų prikrautomis rogėmis į kiemą įvažiavo ir tėvai. Tėvelis, pamatęs jų vagystes, sako: „Tai kur jūs ieškot banditų?

Žiedų dėžutėse? O gal jie slepiasi palto kišenėse!?“ Stribai baisiausiai supyko, vienas jų, šlykščiai rusiškai keikdamasis, pastūmė jį prie sienos ir, atsitraukęs kelis žingsnius, šovė jam į veidą. Tik atsitiktinai šūvis nebuvo mirtinas - kulka, pataikiusi į kaktą virš antakio, išlindo prie ausies. Mama, baisiai išsigandusi, šaukdamasi pagalbos, išbėgo į kiemą per sniegą basa. Skrebai, ją pasiviję, trenkė šautuvo buože į galvą.

Laimei, visi išliko gyvi. Po šito įvykio L. Guobys-Putinas kalbėjo: „Aš tai aš, mano tokia dalia. Tačiau labiausiai buvo gaila vaikų, kad jie nenukentėtų!“

Jis žuvo 1947 m. kovo mėn. prie Kazokų miško - stribų apsuptas atsišaudė, o paskutine kulka nusišovė.

Pagal Genovaitės Narušytės-Lazarevičienės prisiminimus, 2017-06-08.

Apie „nevykėlį“ apylinkės pirmininką

Giedraičių vls. Žalvarių kaimo ūkininkų Narušių šeima buvo „vidutiniokai“ -turėjo 19 ha žemės, tačiau dalis jos buvo pelkėta, apaugusi krūmokšniais, nedirbama. Kai pasklisdavo gandai apie ruošiamus trėmimus, šeima slėpdavosi pas gimines, gyvenančius už 7-8 kilometrų. Tėvelis naktį slapčia pareidavo tik pašerti gyvulių. Pasibaigus vežimui, tėvai su vaikais vėl grįždavo į namus.

Apylinkės pirmininku buvo paskirtas Dudonis - žemo ūgio, „nupiepęs“, visada apšepęs ir snarglėta panose žmogelis, visiškas beraštis. Užėjęs į jų trobą, atsisėsdavo už stalo ir, „čiulpdamas“ apseilėtą suktinę bei spjaudydamas ant grindų, sakydavo: „Kche kche, nu tai va, Narušien, kai įdėsi „sūralių, sviestalių“, tai ir „patvarkysim tą reikalą, kad neištremtų!“ Kartą mamai įgriso šito pašlemėko kalbos ir trenkė jam atžagaria ranka per galvą, kad tas net išsitiesė - mat mama buvo augalota, tvirta moteris, visa galva už jį aukštesnė. „Štai tau, niekše, - sako, - sūraliai ir sviestaliai!“

Savo tarnystę bolševikams jis baigė liūdnai - papuolęs į partizanų rankas, gavo tiek „beržinės košės“, kad liko invalidas visam gyvenimui.

Pagal Genovaitės Narušytės-Lazarevičienės prisiminimus, 2017-06-08.

Partizanų ginkluotė ir amunicija

1944-45 m., partizaninio karo pradžioje, lietuvių partizanų ginkluotės įvairovė buvo didžiulė. Ją sudarė rusiški, vokiški, čekiški, belgiški, prancūziški, suomiški įvairių markių ir sistemų ginklai. Vėliau, išsekus šovinių atsargoms, daugelio jų teko atsisakyti, ėmė vyrauti rusiška ginkluotė. Ginklai buvo skirstomi į trumpuosius ir ilguosius, o trumpieji, pagal kalibrą, į septintukus ir devintukus.

Iš trumpųjų ginklų pats dažniausias ir populiariausias buvo rusiškas naganas - belgų konstruktoriaus Nagano sukurtas septynių šūvių revolveris „Nagant M1895“, partizanų pravardžiuojamas „kirviu“. Jis „kirsdavo“ galingai, be užsikirtimų. Tuo pat metu tai buvo ir prasčiausias, ir geriausias ginklas. Prasčiausias todėl, kad buvo grubus, nepatogus, o geriausias todėl, kad buvo ne tik galingas, bet ir patikimiausias. Galėdavai šauti ir neatlaužęs gaiduko, o neiššovus pirmam ar net antram šoviniui, be jokių ginklo pertaisymų iššaudavo kitas. Jo konstrukcija ir priežiūra buvo labai paprasta.

Lietuvos kariuomenės pusiau automatiniai 9 mm kalibro belgiški pistoletai FN buvo labai vertinami ne tik dėl jų taiklumo, galingumo, patikimumo, bet ir todėl, kad dėtuvėje tilpdavo net 13 šovinių. Ginklas buvo palyginti sunkus, jame buvo įspausti Gedimino stulpai. Partizanai jį vadindavo „Afenu“.

Populiarūs buvo vokiški „Walther PP 38“ devinto kalibro pistoletai - patikimi, galingi, veikdavo be kliūčių, apkaboje tilpdavo 8 šoviniai. Juo buvo ginkluotas A. Jagiela-Ąžuolas. Pasitaikydavo ir septinto kalibro šios konstrukcijos pistoletų.

„Walther PPK“, 7,65 mm kalibro „septintukas“, buvo mažesnis, silpnesnis, daugiau „paradinis“ ginklas, „rimtiems dalykams“ nenaudojamas, tinkamas labiau savigynai. Vadintas malonybiniu vardu - „valteriuku“.

Vokiškas 9 mm kalibro pistoletas „Parabellum“ buvo labai vertinamas kaip galingas, taiklus, tačiau turintis „jautrų“ nuleistuką ginklas. Kadangi judant spynai susidarydavo savotiška kupra, partizanų buvo pramintas „kupriu“. Juo buvo ginkluotas alūkėniškių būrio vadas A. Aliukas-Kuprys, J. Kadžionis-Bėda, L.Šileika-Švedrys ir kt. Kitose Lietuvos vietovėse dar buvo vadintas „patranka“, tačiau dažniausiai vis tik sulietuvintu pavadinimu - parabelis. Pagal vamzdžio ilgį jie buvo trumpavamzdžiai, vidut. ilgumo ir ilgavamzdžiai. Ilgavamzdžiu parabeliu per Rezgių kautynes buvo ginkluotas A. Kubilius-Rūgštymas - nešiojosi jį užsikišęs už diržo, prisirišęs už rankenos šikšnele. Jie turėdavo prie dėklo tvirtinamą specialiai tolimam šaudymui naudojamą medinę buožę.

Rusiškas pistoletas TT turėjo galingą šovinį su didele pramušamąja jėga - buvo geras, galingas, aukštai vertinamas ginklas, nors ir septinto kalibro. Partizanai jį vadino „Žvaigžde“, „Žvaigždute“ arba „Zviazda“.

A. Blauzdys-Konkurentas turėjo labai retą ir galingą ginklą - „Mauser C96“, kurio šaudymo nuotolis buvo labai didelis, tačiau trūko medinio dėklo, kurį galėjai prisitvirtinti kaip buožę. Juokaudamas sakydavo: „Mano pistoletas kartu ir šaudo, ir fotografuoja!“ Jį vadindavo paprastai - mauzeriu. Tokį pat ginklą, tik jau su mediniu dėklu, turėjo Julius Miškinis, mickūniškiečių būrio vadas. Daugelis partizanų pistoletus ir revolverius nešiodavo prisirišę apie 75-80 cm ilgio odiniu dirželiu -„šikšnele“ arba „lenciūgėliu“, kad kautynių metu sužeidus, iškritus iš rankų, bėgant ar šliaužiant jų nepamestų. To praktinę reikšmę parodo ir konkretus įvykis, kai būrio vadas Julius Miškinis bėgdamas mišku per brūzgynus pametė savo mauzerį.

Partizanų ilgųjų ginklų įvairovė buvo daug didesnė.

Populiariausias, dažniausiai naudojamas ir partizanų labiausiai mėgiamas buvo rusiškas pusiau automatinis šautuvas SVT-38/40. Kartais pasitaikydavo ir automatinių rusiškų šautuvų AVT-40. Dažnai tai buvo trofėjai, įsigyti jau 1941 m. rusų paniško traukimosi iš Lietuvos metu (iki 1941 m. birželio rusai jų buvo pagaminę apie 1 mln. vienetų, net vokiečiai trofėjiniais SVT-40 oficialiai apginkluodavo savo fronto dalinius).1 Šaudydavo jie ir serijomis, ir pavieniais šūviais, turėjo didelį šaudymo nuotolį su stipria pramušamąja galia. Partizanai juos švelniai vadindavo „dešimtukais“, rečiau - „dešimtšūviais“. Šovinių dėtuvės buvo po 10 šovinių, joms batsiuviai su mielu noru pasiūdavo prie diržų prisegamus šovinynus - tereikėdavo tik duot odos. Jais buvo ginkluoti K. Grimža-Kulka, A. Grimža-Gluosnis, J. Šileika-Švedrys, A. Velanis-Tigras, A. Blauzdys-Konkurentas ir kiti vyrai.

Retkarčiais pasitaikydavo suomių gamybos pusiau automatinių šautuvų su 15 šovinių dėtuvėmis ir 9 mm kalibro automatų „Suomi KP-31“, labai panašių į rusiškus PPŠ. Suomiškas automatas buvo labai efektyvus ir patikimas ginklas artimose, iki 200 m nuotolio, kautynėse, daug geresnis už PPŠ-41, niekada neužstrigdavo. Diske tilpdavo 69 šoviniai, šaudydavo ir serijomis, ir pavieniais šūviais. Juo buvo ginkluoti Jurgis Dailidėnas, Jonas Abukauskas-Siaubas ir kiti partizanai.

Dažnai sutinkamas buvo vokiškas karabinas „Mauser 98K“ - pagrindinis ir masiškiausias vokiečių kariuomenės pėstininkų šaunamasis ginklas. Patyrusio šaulio rankose jis buvo patikimas, tikslus ir taiklus. Juo buvo ginkluotas J. Kadžionis-Bėda.

Labai retas ginklas buvo vokiškas automatas MP-28. Jo šovinių dėtuvė buvo šone, įsidėdavo horizontaliai, tad visada kliūdavo, miško sąlygomis buvo nepatogus.

Rusiškas „Mosino“ 1938 m. pavyzdžio kavaleristų karabinas - lengvesnis už vokišką, kaip ir dauguma rusiškų ginklų, paprastas, patikimas ir taiklus.

Rusiškas „Mosino“ pėstininkų šautuvas buvo labai ilgu vamzdžiu, o uždėjus durklą su juo jau nebeįeidavai į trobą. Nors ir buvo taiklus, tačiau labai nepopuliarus, vadintas „rusiška kačerga“ ir naudotas tik „iš didelės bėdos“.

Iš Vietinės rinktinės „plechavičiukai“ buvo parsinešę 7,5 mm kalibro prancūziškų šautuvų MAS-36. Juos naudojo tol, kol turėjo šovinių.

Rusiškas 7,62 mm kalibro automatas PPŠ (Špagino pistoletas-kulkosvaidis) buvo masiškiausias rusų kariuomenės automatinis ginklas, jų buvo pagaminta net 6,1 mln. vienetų.4 Tarp partizanų buvo dažnas, tačiau ne ypač vertinamas ginklas. Ilgiau šaudant, įkaitus vamzdžiui, kulkų sklaida buvo didelė, o pramušamoji galia sumažėdavo tiek, kad iš toliau nebeperšaudavo ir kailinių. Partizanai juokdamiesi sakydavo, kad tada jų kulkas galima atmušinėti ir kepure. Juos laikė labiausiai tinkamais artimoje kovoje - kieme, kambaryje, miško kautynėse. Šovinių dėtuvės buvo apvalūs diskai - jame tilpdavo net 71 šovinys - arba rageliai. Tačiau, kaip ginklas, buvo nepatikimas. Dėtuvių spyruoklės, matyt, buvo per silpnos - kartais šovinys diske „užsiskersuodavo“, užstrigdavo ir į vamzdžio lizdą nebūdavo įstumiamas. Kautynėse tai buvo labai pavojinga, tolygu mirčiai. Juo visą laiką buvo ginkluotas A. Jagiela-Ąžuolas, iš pradžių ir A. Velanis-Tigras, J. Šileika-Švedrys, vėliau iškeitę juos į „dešimtukus“. Pasitaikydavo ir labai panašių rusiškų automatų PPD-40 (Degteriovo pistoletas-kulkosvaidis), kuriais buvo ginkluoti pasienio užkardų „žaliakepuriai“. Jie irgi buvo nepatikimi, dažnai užstrigdavo. Visi rusiški automatai šaudydavo tik serijomis. Kaimo moterys dėl apvalaus disko dažniausiai juos vadindavo „automatu su ripka“. Partizanai kartais juos perdirbdavo - padarydavo medinę rankeną, kartais nupjaudami ir buožę.

Vokiškas 9 mm kalibro automatas MP-38/40 - tai vokiečių kompanijos „ERMA“ konstruktorių B. Geipelio ir H. Volmerio sukurtas ginklas. Vokiečiai jų buvo pagaminę apie 1,1 mln. vienetų.3 Partizanų buvo vertinamas kaip patogus, lengvas, patikimas, nors ir šaudantis tik serijomis, automatas. Jį vadindavo „pistolke“, „mašinke“, „pistolmašinke“, o metalinę atlenkiamą buožę - „peteliu“. Naudotas tol, kol turėta jam šovinių. Galima dar paminėti, kad sovietiniuose šaltiniuose jis klaidingai vadintas „šmaiseriu“, priskiriant šio populiaraus automatinio ginklo sukūrimo nuopelnus konstruktoriui H. Šmaiseriui, kuris nebuvo šio ginklo kūrėjas. (R. P.)

Iš retesnių vokiškų ginklų buvo 1943-44 m. pradėtas gaminti šturmo šautuvas su sutrumpintais 7,92 mm šoviniais - MP-44 (arba StG-44), sukurtas jau vokiečių konstruktoriaus H. Šmaiserio. Rusų kariuomenei fronte įgijus pėstininkų automatinių ginklų ugnies pranašumą, nuo 1944 m. jų spėta pagaminti apie 400-450 tūkstančių vienetų. Šaudė serijomis ir pavieniais šūviais. Tai buvo labai vertingas, tačiau Aukštaitijoje retai pasitaikantis ginklas, vadintas „šturmgeverka“, „šturmoviku“ ar „šturmine“.

Rusiškas automatas PPS-43 buvo patogus, kompaktiškas, su atlenkiama metaline buože ginklas, partizanų vadintas „desantiniu“. Juo buvo ginkluotas būrio vadas, aviacijos ltn. A. Žilys-Žaibas. Yra buvę atvejų, kai partizanai jam padarydavo medinę buožę.

Retas ginklas buvo „vokiškas dešimtšūvis“ - pusiau automatinis šautuvas „Walther Gewerhr-43“, pradėtas gaminti 1943 m. Tai nelabai sėkmingas vokiečių bandymas nukopijuoti rusišką pusiau automatinį šautuvą SVT-40. Juo buvo ginkluotas Žaibo būrio partizanas Vladas Žemaitis-Audra (Ladziukas). Tai buvo taiklus, tačiau labai kaprizingas, reikalaujantis ypatingos priežiūros ginklas - užbyrėjus žemių ar dulkių, jis užsikirsdavo, nebeveikdavo, o susidūrus su priešu akis į akį, tai galėdavo kainuoti gyvybę. Dėl to ir buvo nemėgstamas, naudojamas tik „iš bėdos“.

Rusiškas pėstininkų Degtiariovo kulkosvaidis (DP-27) buvo populiarus, patikimas ir geras ginklas, turėjęs bjaurią savybę - einant krestelėjus diske labai barškėdavo šoviniai (metalas į metalą). Jokie bandymai jį „pataisyti“ negelbėjo. Mūsų krašte buvo vadinamas paprastai: lengvuoju, rankiniu arba „lėkštiniu“ kulkosvaidžiu, nes turėjo didelį plokščią diską. Kai kur dar buvo pravardžiuojamas „degteriovka“, „rusišku bliūdu“, o kaimo moterys ar vaikai vadino „kulkosvaidžiu su petelne“.

Čekoslovakiški kulkosvaidžiai „Brno“ (ZB-26 arba ZB-30) buvo populiarūs ir patikimi ginklai. Jų taikiklis buvo šone, turėjo 20 ir 30 šovinių dėtuves. Kai kurių partizanų jie buvo vadinami „Broniukais“. Tai buvo mėgstamiausias Algimanto apygardos vado, taiklaus šaulio, A. Starkaus-Montės ginklas.

Iš Vietinės rinktinės vyrai buvo parsinešę 7,5 mm kalibro prancūziškų kulkosvaidžių MAC M1924/29, vadinamų „prancūziukais“. Jų niekas nepeikdavo ir naudojo tol, kol turėjo šovinių.

Žaibo būryje partizanai turėjo du nuo pamuštų rusų tankų nuimtus kulkosvaidžius. Tai buvo tankiniai Degtiariovo kulkosvaidžiai (DT-29). Jie turėjo reguliuojamą sustumiamą metalinę buožę, trijų eilių 63 šovinių apvalų storą diską. Buvo patogus, patikimas, kompaktiškas ginklas su tankesne ugnimi nei „lėkštinis“ DP. Partizanų jie buvo vadinami „tankiukais“ arba „štuceriais“. Juo buvo ginkluotas Žaibo būrio partizanas M. Timinskas-Maras (Mariukas), Bronius Dailidėnas ir kiti.

Vokiškas kulkosvaidis MG-34 buvo geras, patikimas ginklas, tačiau turėjo sunkų vamzdį - laikant rankose, jis svirdavo į priekį.

Daug geresnis, lengvesnis ir kompaktiškesnis buvo vokiškas kulkosvaidis MG-42. Dėl savo tankios, galingos ugnies buvo vadinamas „vokišku pjūklu“, „pragaru“, kai kur net „elektriniu“ kulkosvaidžiu. J. Abukausko-Siaubo prisiminimais, Dusetų krašto partizanai jį vadindavo „bistriuku“. Jais buvo ginkluoti Audros būrio vadas F. Stasiškis-Smūgis, Žaibo būrio partizanai Jonas Gečiauskas-Garvežys, Juozas Kirkus-Plienas ir kt. Žygyje jį nešdavosi kaip kuolą ar baslį užsimetę ant peties, ranka prilaikydami už rankenos. Tereikėdavo tik vieno staigaus judesio, kad jis persiverstų per petį, būtų sugriebtas kairiąja ranka ir iškart „atidengtų ugnį“. Partizaninis gyvenimas buvo įpratinęs pataikyti ne tik į matomą taikinį, bet nakties metu ir į garso vietą.

Vyčio apygardos Vėtros būrio partizanų vadas B. Juospaitis-Direktorius buvo ginkluotas labai patogiu, kompaktišku lenkišku rankiniu kulkosvaidžiu RKM wz.28 („Colt R75“ versija), o Vyčio apygardos vardas M. Šemežys-Aras vokišku kulkosvaidžiu MG-15, naudotu bombonešių ginkluotėje (atsisakius aviacijoje 7,92 mm kalibro ginklų, jie buvo perdirbti - pritaikyta buožė, kojelės, diržas, gilzių kreiptuvas - ir perduoti antžemyniniams „liuftvafės“ daliniams).

Žaibo būrys iš rusų buvo „atmušęs“ ir sunkųjį kulkosvaidį „Максим 1910“, tačiau jo su savim nesitampydavo, laikydavo paslėpę.

Didelė problema buvo šaudmenų įsigijimas. Prie Troškūnų rusai 1940-41 m. buvo pastatę, ruošdamiesi 1941 m. liepą Vokietijos puolimui, lauko aerodromą. Į šalia statomus sandėlius siauruoju geležinkeliu buvo privežę daugybę aviacinių bombų, įvairaus kalibro šovinių atsargų. Skubiai traukiantis sandėliai buvo susprogdinti. Bandyta rinkti ir panaudoti likusius šovinius, tačiau šie jau nebetiko - galingo sprogimo bangos buvo deformuoti.

Šaudmenys, kaip ir ginklai, buvo randami buvusių mūšių vietose. Jų daug prisirinkę turėjo gyventojai. Tačiau tokie šoviniai buvo nepatikimi, be garantijos - nežinoma, kokiomis sąlygomis jie buvo laikomi, galėjo atidrėkti parakas ir reikiamu momentu „nesuveikti“. Dažnai tokie šoviniai dėl oksiduotos, pažaliavusiu paviršiumi tūtelės šaudant įkaitus vamzdžiui „prisvildavo“, įstrigdavo vamzdžio lizde - jį tekdavo išmušti tik didele jėga, bato kulnu trenkiant į ginklo spyną. Mūšio metu tai priversdavo trauktis, o kartais baigdavosi ir tragiškai, mirtimi, kaip J. Šileikai-Švedriui. Vokiški šoviniai, palyginti su rusiškais, išsilaikydavo geriau.

Partizanai klausinėdavo žmonių, kas iš gyventojų turi pasislėpę ginklų ar šovinių. Paskui kreipdavosi su prašymu į ginklo savininką, kartais ginklą išmainydavo į paklausią prekę ar daiktą, kartais pirkdavo. Pvz., partizanas A. Simanonis-Bagočius automatą PPŠ ir tris granatas pirko mainais už odą batams siūti. Šovinių ir ginklų partizanai kartais paimdavo ir kautynėse, kartais jų įsigydavo iš rusų kareivių -pirkdavo, keisdavo į lašinius ar „samagoną“. Ginklai ir šoviniai buvo atimami iš kolaborantų, partinių ir sovietinių aktyvistų, milicininkų. 1944 m. vasarą, per Lietuvą slenkant frontui, už „naminę“ iš rusų kareivių frontininkų buvo galima įsigyti vokiškų trofėjinių ginklų.

Rusai, žinodami apie šaudmenų stygių, kartais partizanams specialiai „pamesdavo“ šovinius, vietoj parako prikimštus sprogmenų (tolo). Šaunant jie sprogdavo, išplėšdami ginklo spyną, galėdavo smarkiai sužaloti ar net užmušti šaulį. Dėl to partizanai visada turėdavo būti budrūs ir atsargūs.

Seni, oksiduotomis gilzėmis, įtartini šoviniai buvo patikrinami - išimdavo kulką, išpildavo paraką ir žiūrėdavo, kaip atrodo kapsulė. Ji turėdavo blizgėti. Jei kapsulė būdavo patamsėjusi, ji jau nebeįskeldavo parako. Tokie šoviniai būdavo „remontuojami“ - išimdavo seną ir vietoj jos įdėdavo medžioklinio šovinio kapsulę, o nebirų, supuolusį paraką pakeisdavo nauju, biriu.

„Kišeninė artilerija“ - rankinės granatos, turinčios didelę smogiamąją galią artimoje kovoje, suartėjus su priešu, buvo skirstomos į ginamąsias ir puolamąsias. Daug vokiškų ir rusiškų granatų prisirinkta praslenkant Rytų frontui. Iš pradžių turėta daug ilgakočių puolamųjų (ofenzyvinių) vokiškų granatų - jas partizanai vadino „kotinėmis“. Ant jų užmovus specialų vamzdžio formos metalinį žiedą su įpjovomis, jos virsdavo gynybinėmis.Ilgas medinis kotas suteikdavo stabilizuojantį privalumą -granatos nenuriedėdavo, o tik pasisukdavo pagal savo išilginę ašį ir sprogdavo ten, kur ir būdavo numetamos. Vokiškos puolamosios „kiaušininės“ granatos buvo lengvos, plono metalo, veikė daugiau sprogimo jėga, o ne skeveldromis. Rusiškos „špižinės“ ginamosios (defenzyvinės) granatos (F-1) buvo briaunotos, su grioveliais, todėl partizanų vadintos „rupūžinėmis“. Griovelių paskirtis buvo ne tik ta, kad ji suskiltų į smulkias skeveldras, bet ir kad būtų patogu ją pririšti ir panaudoti kaip miną. Puolamosios RG-42 granatos dėl joms būdingos formos vadintos „cilindrinėmis“. Dar viena rankinių granatų rūšis - sunkiosios, prieštankinės granatos. Dažniausiai jomis užpuolimo metu sprogdindavo mūrines stribų būstines, gynybai naudojamus rūsius. Tačiau kartais granatos „nesuveikdavo, pavesdavo“. Pvz., sykį į Troškūnų stribų būstinę pro langą susirinkimo metu įmetus prieštankinę granatą, ji, dideliam partizanų nusivylimui, nesprogo. Visada vieną granatą partizanas nešiodavosi kaip „asmeninę“, kad, patekęs į beviltišką padėtį, galėtų susisprogdinti.

Be šių, buvo dar viena, retesnė, granatų rūšis - tai vokiškos šautuvinės granatos, partizanų vadintos „šompolinėmis“. Jos turėjo cilindro formos metalinį korpusą, kurio viduje buvo sprogmenų (amonalo) užtaisas. Priekyje įtaisytas sprogdiklis, gale - sijonėlio formos stabilizatorius ir šompolas, įkišamas į vokiško karabino „Mauser 98K“ vamzdį. Šovinys buvo tik su parako užtaisu, o šūvio metu šautuvo vamzdyje susidarančios dujos didžiule jėga išstumdavo į vamzdį įkištą šompolą su granata, kuri nuskriedavo 150 metrų į priekį. Sprogimo metu skeveldrų veikimo radiusas buvo apie 35-45 m. Jos buvo naudojamos puolant ir ginantis, taikant į tolimesnius priešo objektus - pastatų langus, kulkosvaidžių lizdus, priešo pozicijas grioviuose, duobėse, žvyrduobėse ar apkasuose. Jos efektyviai naudotos 1944-45 m., t. y. tol, kol jų turėta. Esant reikalui, jas būdavo galima panaudoti ir kaip paprastas granatas - tereikėdavo atsukti jos galą, patraukti virvutę ir mesti.

Praslinkus frontui, partizanai kartu su ginklais prisirinko vokiškų ir rusiškų pėstininkų bei prieštankinių minų. Jas kartais panaudodavo minuodami kelius -mašinų su NKVD kareiviais ir skrebais sprogdinimui, taip pat bunkerių užminavimui. Ryšininko J. Barisos-Vytenio prisiminimais, Liūto rinktinės vadas J. Kaulinis-Miškinis planavo susprogdinti važiuojantį traukinio sąstatą su tremtiniais, tačiau to sumanymo atsisakė - būtų buvę ir tremtinių aukų, o išlaisvintus žmones rusų kariuomenė „šukuodama“ apylinkes vis tiek būtų sugaudžiusi, o dalį ir sušaudžiusi. Vieną kartą jis minas panaudojo susprogdindamas mašiną su NKVD kareiviais Vyžuonų apylinkėse.

Kai kurie būriai turėjo vokiškų pancerfaustų - prieštankinių granatsvaidžių (vok. „šarvuotas kumštis“). Juos panaudodavo puolant stribų būstines, rusų įgulas -pramušdavo mūrinių būstinių sienas, duris, „nutildydavo“ kulkosvaidžius. Pancerfaustais naudotis reikėjo patyrimo - dėl šūvio metu išmetamų nuodingų dujų ir liepsnos arti šaulio, o ypač užpakaly jo, neturėjo būti žmonių.

Lietuvos partizanai jokios paramos iš užsienio negaudavo, todėl negalėdavo atnaujinti ir savo ginkluotės - ji metai po metų seno ir prastėjo. Dėl šovinių trūkumo teko atsisakyti prancūziškų šautuvų ir kulkosvaidžių, vokiškų automatų, ėmė vyrauti rusiški ginklai. Tai buvo būdinga tik partizaniniams judėjimamas - lietuvių, latvių, estų ir ukrainiečių, atsidūrusiems už „geležinės uždangos“. J. Kadžionio-Bėdos atsiminimais, šovinius vokiškam parabeliui teko gaminti pačiam - tam tiko rusiško automato PPŠ šoviniai, tereikėdavo nupjaunant sutrumpinti tūtelę ir pagal formą iš švino išlieti kulką.

Rusai kovoje su partizanais niekada nenaudojo naujos kartos ginklų, rusiškų automatų AK-47, laikydami juos „didelėje paslaptyje“ ir bijodami, kad jie nepakliūtų į laisvės kovotojų rankas. Net 1965 m., vykdant KGB operatyvinę operaciją prieš A. Kraujelį-Siaubūną, buvo naudojami seni ginklai - automatai PPŠ-41.

Pasaulinėje partizaninio judėjimo istorijoje partizanai visada buvo remiami ginklais, amunicija, finansais bei politiškai tuo suinteresuotų ir padedančių šiai kovai užsienio valstybių. „Šaltojo karo“ laikotarpiu tai buvo ypač būdinga Tarybų Sąjungos vykdomai slaptai, agresyviai ir ekspansyviai užsienio politikai. Ji inspiravo ir visomis priemonėmis rėmė ginkluotos opozicijos (partizaninius) judėjimus užsienio,

O    ypač trečiojo pasaulio, šalyse. XX a. antroje pusėje Tarybų Sąjunga dalyvavo net 123 užsienio valstybėse vykusiuose kariniuose konfliktuose, karuose, nacionalinio išsivadavimo (partizaniniuose) judėjimuose, perversmuose. Tarybinės armijos Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU) ir Tarptautinio karinio bendradarbiavimo vyriausioji valdyba prie Gynybos ministerijos buvo pasiuntusi apie 60 tūkstančių specialiosios paskirties kariškių - partizaninio karo specialistų į daugybę šalių: Alžyrą, Angolą, Bangladešą, Afganistaną, Vietnamą, Egiptą, Jemeną, Kambodžą, Kiniją, Korėją, Laosą, Libaną, Mozambiką, Nikaragvą ir daugybę kitų.Savo teritorijoje ir socialistinėse Rytų bei Vidurio Europos valstybėse Tarybų Sąjungos slaptosios tarnybos (KGB ir GRU) buvo įkūrusios daugybę apmokymo bazių įvairiausių tautybių partizaninio karo specialistų ruošimui ir panaudojimui užsienio šalyse.

Daugiausia remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

1    Solonin, Mark. 1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė. Vilnius: Briedis, 2017, p. 31.
2
   Bojarskij, Viačeslav. Partizanstvo včera, segodnia, zavtra. Moskva: Granica, 2003, VI sk.
3
   Prieiga internete: https://ru.wikipedia.org/wiki/MP_38/40. 2018-03-03.
4
   Prieiga internete: https://lt.wikipedia.org/wiki/Georgijus_Špaginas. 2018-03-03.

Partizanų maistavimas: „kalėdojimas“ ir „žebravojimas“

Troškūnų, Kavarsko, Taujėnų apylinkėse apsirūpinimą maistu partizanai vadino „kalėdojimu“ arba, lenkišku žargonu, „žebravojimu“. 1944-45 m. partizanus dažniausiai maitindavo jų šeimos - jie arba patys ateidavo pasiimti maisto atsargų, arba į mišką atnešdavo šeimos nariai. Kartą V. Simanonytei iš Mackeliškių k. benešant broliui Antanui maistą, pradėjo šaudydami vytis rusai. Brolis išbėgęs į pamiškę jai davė ženklą - mojo ranka žemyn, liepdamas: „Gult!“, tačiau sesuo atbėgo į mišką, laimei, net nesužeista. Tuo metu būdavo dideli partizanų būriai, susirinkdavo ir daugiau nei šimtas vyrų. Būdavo paskirtas virėjas, kuris katile išvirdavo sriubos.

Vėliau, ištrėmus partizanų šeimas, partizanai rudenį, po gyvulių skerstuvių, būdavo priversti „kalėdoti“ - naktį eidavo būreliais pas numatytus tą naktį aplankyti ūkininkus ir prašydavo paaukoti maisto atsargų žiemai. Aukodavo, kiek kas galėdavo, vieni daugiau, kiti mažiau: kas duodavo visą lašinių paltį, kas atpjaudavo lašinių bryzą, vienas nukabindavo kumpį, kitas - dešrų. Partizanai maisto produktus dėdavo į maišus ir nešdavosi ant peties. Buvo renkami tik rūkyti, negendantys maisto produktai. Surinktas atsargas palikdavo saugoti pas patikimus gyventojus, o prireikus ateidavo pasiimti arba atveždavo ryšininkas ar rėmėjas. Kadangi susidarydavo daug įvairaus dydžio ir skirtingo rūkymo lašinių bryzelių, tai galėdavo sukelti įtarimą kratas darantiems skrebams. Dėl to buvo stengiamasi, neužtraukiant žmogui bėdos, pas vieną gyventoją didelių maisto atsargų nelaikyti. Labiausiai ir nuoširdžiausiai aukodavo vidutiniai ir vargingiau gyvenantys ūkininkai. Aukojamas maistas dažniausiai būdavo lašiniai, kumpiai ir dešros, labai retai, kaip delikatesas, skilandžiai („kindziukai“). Svogūnai buvo kaip priedas prie maisto. Apie turtingiausius ūkininkus buvo net posakis: „Jeigu stogas skardinis, tai ten net neik!“ Atėjus prašyti paremti laisvės kovotojus maistu, tas taip imdavo skųstis ir aimanuoti, kad atrodydavo, jog jis tikras vargšas, tai jam reikia paaukoti. Kartą Švedrys su keliais būrio vyrais „žebravodamas“ užėjo pas turtingą ūkininką, o tas puolė dejuoti: „Ojojoj, taigi kad mes nieko neturim, vos galą su galu suduriam!“ Juzukas supyko ant tokio „nieko neturinčio“ ir tarė: „Nelabai norisi tikėt, kad nieko neturit, mes tuoj patikrinsim!“ Užlipo ant aukšto pasižiūrėti, o ten, pasirodo, gėrybių tiek, kad net kartys „lūžta“ - sukabintos lašinių paltys, kumpiai, dešros, skilandžiai, didžiausios maisto atsargos, „nors vežimu vežk“. Ir ne tik šįmetinio, bet dar ir pernykščio bei užpernykščio skerdimo. Partizanai prisidėjo maišą „gėrybių“, o Švedrys išeidamas tarė: „Kadangi jūs nieko neturit, tai mes nieko nepaėmėm!“ Tačiau tai nebuvo absoliuti taisyklė, kai kurie turtingi ūkininkai irgi kiek galėdami padėdavo maistu. Repšėnų k. turtingų ūkininkų Vėžių šeima - Teklė Vėžienė, dukra Anelė - partizanus visada nuoširdžiai remdavo, nieko negailėdavo ir neskaičiuodavo.

Ryšininkai ir ryšininkės iš patikimų ūkininkų irgi rinkdavo maistą, kaupdavo atsargas, o žiemą užeidavo jų pasiimti partizanai.

Kartais ateidavo į svečius kiti partizanai, susidarydavo didelis būrys žmonių, kuriuos reikėdavo pamaitinti. Tada būrio vadas Ąžuolas nurodydavo, iš kurio ūkininko paimti bekoną ar telyčią. Aišku, tas žmogus, iš kurio buvo paimamas gyvulys, „laimingas nesijautė“, todėl buvo stengiamasi gyvulį konfiskuoti iš okupantams ištikimų palaižūnų, komunistų ar iš valstybinio ūkio.

Partizanai dažnai pas ūkininkus užeidavo pavalgyti, paprašydavo, kad šilto maisto atneštų į mišką. Jie niekada nesinešiodavo, kaip rusai, katiliukų, tik kai kurie turėdavo gertuves („baklages“). J. Kadžionio-Bėdos partizanavimo metu A. Jagielos-Ąžuolo būryje būdavo tik sausas maistas, nebuvo nei virėjo, nei virtuvės. Lašinius su svogūnais patys pasikepdavo ant keptuvės, šalto, neskanaus miško vandens atsigerdavo iš stovykloje iškasto negilaus šulinėlio, kai būdavo šalta - užkaisdavo aviečių arbatos. Tik išskirtiniais atvejais, gavus šviežios mėsos, J. Šileika-Švedrys (Juzukas) išvirdavo sriubos. Papartynėje esančioje partizanų stovykloje ant eglės šakos visada kabėdavo lašinių paltis - kiekvienas galėdavo atsipjauti, kiek jam reikėdavo.

Kartais dėl netinkamo elgesio kildavo ir konfliktų. 1945 m. gegužę į Papartynės k. esantį Patamsių vienkiemį užėjo P. Semėnas-Jaguaras su draugu, jaunu vaikinu iš Mackeliškių k., berods, A. Simanoniu-Bagočium. Semėnas pradėjo reikalauti maisto, o senasis šeimininkas Jonas Patamsis, jau turintis beveik 80 metų, kažkada buvęs stiprus vyras, atsakė: „Mes partizanus ką tik parėmėm, o vakar užėję skrebai dar mus ir apvogė. Maisto visai nebeliko, vos galus suduriam! Juk pas mane glaudžiasi dukra su trim mažais vaikais, o jų tėvas suimtas, kali Vorkutoj. Kaip man juos visus išmaitint!?“ Tačiau Jaguarui tai buvo nė motais - jis pabandė praeiti tarp „pečiaus“ ir sienos esantį tarpą bei užlipti kopėčiomis ant aukšto. Šeimininkas stojo jam skersai kelio, tas pradėjo ant jo šaukt, trenkė į veidą, sukruvindamas lūpas. Jonas Patamsis dėl tokio grubaus elgesio labai įsižeidė, supyko, net negalvojo nusileisti, „stojo piestu“ - irgi pradėjo garsiai ant jo šaukt. Semėnas pagrasino padegti namus. Tada ant jo šaukdama ir gėdydama puolė duktė Julija. Nieko nepešęs P. Semėnas-Jaguaras išėjo, palikdamas atlapotas duris.

Kartais partizanai iš pieninių (Dabužių mstl. ar bevežant iš Taujėnų pieninės) pasiimdavo sviestą, tačiau tai buvo greitai gendantis maisto produktas, juo pasidalydavo ir su gyventojais.

Konfiskacijas partizanai vykdydavo iš valstybinių ūkių, sovietinių įstaigų, okupacinės valdžios pareigūnų ar šnipų. Susikūrus kolūkiams, ūkininkai taip nuskurdo, kad patys vos prasimaitino. Partizanai kolūkiams uždėdavo prievolę. Esant aršiam, komunistuojančiam kolūkio pirmininkui, partizanai atlikdavo kolūkinio turto rekvizicijas - išsiveždavo nušovę kiaulę, avių, pasiimdavo grūdų, palikdami raštinį „pakvitavimą“, kad atsakingi asmenys nebūtų baudžiami. Tačiau dažniausiai veikdavo ne jėga, bet susitarimu - susitardavo su kolūkio pirmininku ar sandėlininku, tie sumaldavo ir atveždavo į sutartą vietą maišą miltų, papjautą bekoną ir kt. Kartais „prievolė“ būdavo ir pinigais.

Buvo nustatyta tvarka, kad partizanai per metus kaip prievolę galėdavo paimti sovietinio tarnautojo vieno mėnesio algą.

Pasitaikydavo atvejų, kai partizanai atlikdavo maisto produktų rekvizavimą iš prasižengusių gyventojų (plepių, įvairių „palaidų liežuvių“, dėl kurių neatsakingų veiksmų partizanai ar jų ryšininkai buvo pastatyti į rimtą pavojų, komunistų ar sovietinių aktyvistų šeimų, skundikų, sovietinei valdžiai pataikaujančių ūkininkų). Tais visuotinio nepritekliaus metais „maisto klausimas“ buvo opus ir ūkininkui (ypač tapusiam kolūkiečiu), ir partizanui. Kartais ir „žaliukai“, išvarginti pavojų ir sunkių gyvenimo sąlygų, grubokai reikalaudavo maisto. Tai buvo partizaninio gyvenimo būtinybė, jų išgyvenamumo klausimas. Kai kuriems žmonėms tai paliko nuoskaudų iki šių dienų, nors paremti partizanus, kovojančius už laisvę, buvo kiekvieno tautiečio pareiga. Juk nereikia pamiršti, kad partizanų auka buvo neišmatuojamai didesnė - jie paaukojo ir atidavė viską, ką turėjo - ne tik savo namus, turtą, bet ir artimuosius, šeimas, o galiausiai ir savo gyvybes. Todėl niekada negalima pateisinti žmonių, į išsivadavimo kovą ir jos prasmę žiūrinčių labai primityviai, tik per buitinę prizmę -kad partizanai iš jų paėmė duonos kepalą, lašinių paltį ar pan. Kai kurie jų dejuoja ir negali to pamiršti iki šių dienų - tai tik parodo jų tautinį ir pilietinį nebrandumą.

Aišku, tokie žmonės ir nestovėjo Baltijos kelyje, jiems tai buvo nereikalinga - jų poreikiai buvo be jokios dvasinės idėjos, tik paprasti „medžiaginiai“, materialūs.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Sutartiniai ženklai

Partizanai su pamiškių gyventojais buvo sukūrę sutartinę signalinę sistemą, kuri apie apylinkėse esamą padėtį pranešdavo pagal tris variantus - ramu, padėtis neaiški, pavojus, arba, nesant galimybių, pagal du variantus - saugu / nesaugu. Tam būdavo naudojami gerai matomose vietose išdėstyti ir iš saugaus atstumo, neišeinant iš miško, gerai matomi plika akimi arba pro žiūronus sutartiniai ženklai. Tuo metu vienkiemiuose tvartų ar klojimų galuose, pastogėse, būdavo pristatyta lentų, karčių, vežimo „drobinų“. Susitardavo su ūkininkais, kad pavojaus atveju kartis bus iškišta virš stogo, pasvirusi, pro stogo kraštą kyšos kelios kartys, į sieną bus atremta lenta ar kitokios kombinacijos. Pastogėje vienoje arba kitoje vietoje galėdavo būti pakabintas dalgis, į sieną atremtas šluotražis ar pakabintas grėblys. Šulinio svirtis galėjo būti pakelta arba nuleista, su kibiru ar be jo. Ant tvoros būdavo padžiauti skalbiniai ar skudurai, tarp kurių turėdavo būti sutartas, kažkuo išsiskiriantis. Tokiais ženklais būdavo ant tvoros ar „žėglių“, „stulpų“ ar „kemėrų“ pamauti stiklainiai, puodynės ar ąsočiai, keičiant jų išdėstymą, skaičių, užmaunant puodą ant jo viršūnės ir pan. Net iš kilometro atstumo per žiūronus gerai matydavosi namo skliauto langelis - jis galėjo būti uždarytas, pravertas, uždengtas skuduru ar pan. Ženklams labai tiko namų langų užuolaidos - pagal susitarimą užtrauktos, pusiau užtrauktos, visai užtrauktos, taip pat vazonėliai ar kiti daiktai ant palangės juos padedant sutartoje vietoje ar nuimant, keičiant jų išdėstymą, skaičių.

Kartais, jeigu leisdavo galimybės, būdavo dviguba sutartinių ženklų sistema. Tokiu atveju greitam įspėjimui buvo naudojami patys patogiausi, arčiausiai, „po ranka“ esantys daiktai - langų užuolaidos, vazonėliai ar įvairūs kiti daiktai ant palangės. Juk staiga užgriuvus rusams ir skrebams, kurie irgi nujautė apie sutartinius ženklus, ūkininkas jau nebegalėdavo eiti į lauką pakelti karties ar pan.

Būdavo ir sutartiniai garso signalai - kieme vaikai, pamiškėse piemenukai garsiai dainuodavo sutartas pavojaus atvejui dainas. Kadangi vienkiemiuose ūkininkai turėdavo priekalą - perspėdami apie pavojų garsiai kaldavo, lygindami kokį nors gelžgalį ar plakdami dalgį. Valerijos Čekanauskaitės prisiminimais (Papartynės k.), esant „zapūdui“ ji su seserimis užsirišdavo baltas skareles ir eidavo ravėti daržų. Vasarą ant kamaros langelio palangės esant pavojui padėdavo kopūsto galvą, žiemą langelį uždengdavo baltu skuduru.

Tačiau skrebai kartais panaudodavo gudrybę, kurios vos pavyko išvengti J. Kadžioniui-Bėdai. Išėję iš ūkininko lauko keliuku, jie prisidengdami mišku sugrįžo netikėtai atgal į vienkiemį. Tai buvo eilinė atsargumo pamoka Bėdai, kuris vos nepapuolė į jų spąstus. Taip dažnai elgdavosi ir karinės-čekistinės grupės - išėję iš ūkininko namų, apsukę ratą slapta sugrįždavo ir surengdavo pasalą.

Gyventojai labai atsakingai ir pareigingai naudojo sutartus signalinius ženklus, nes nuo to priklausė ne tik partizanų, bet ir jų pačių saugumas.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos ir Valerijos Čekanauskaitės-Maslauskienės prisiminimais.

Kova su plėšikais

Partizanams teko kovoti ne tik su rusų kariuomene, NKVD daliniais, pasieniečiais, skrebais, ginkluotu partiniu ir sovietiniu aktyvu, „visokio plauko“ kolaborantais, bet ir su partizanais apsimetusiais plėšikais.

Šitų „šaikų“ (plėšikų gaujų) buvo po kelias kiekviename valsčiuje, o kai kurie „veikė“ po kelis ar pavieniui. Partizanų kova su tokiais plėšikais buvo bekompromisinė, be pasigailėjimo. 1947 m. pavasarį su Naujokų k. gyventojo Peldžiaus pagalba buvo išaiškinta Dabužių apylinkėse partizanų vardu plėšikaujanti gauja, nebaudžiamai veikusi kelis metus. Peldžių su žmona naktį atvažiavę plėšikai ne tik apvogė - pasiėmė patalynę, pagalves, drabužius, batus, maistą, tačiau ir žiauriai sumušė. Tačiau šis iš balso atpažino vieną vagį, netoliese gyvenantį kaimyną Ušacką, ir pranešė partizanams. A. Jagielos-Ąžuolo būrio vyrai pradėjo jį sekti. Susirinkus „gaujos“ nariams eiliniam plėšikavimui, jie partizanų buvo nuginkluoti ir sušaudyti (dalis plėšikų neatėjo, atsitiktinai išvengdami ir bausmės). Dabužių kapinėse komunistinė valsčiaus valdžia ir skrebai juos palaidojo „raudonuose“ karstuose, kaip „nekaltas aukas“.

Taujėnų apylinkėse irgi veikė plėšikų būrys. Vieną naktį jie užsuko pas partizanų ryšininką ir liepė pripilti ir sukrauti į roges kelis maišus grūdų. Ryšininkas iš karto suprato, kad tai ne tikri partizanai, o paprasti plėšikai. Jis peiliu prapjovė maišuose skyles ir nubėgo pranešti Taujėnų garnizonui. Šie, sekdami pribyrėjusių grūdų pėdsakais, atsekė iki sodybos, kurioje šie slėpėsi. Visi pasidavė „be šūvio“ ir buvo nuteisti kalėti.

Taip pat Taujėnų apylinkėse 1951-52 m. plėšikavo du jaunuoliai - Gintas Puodžiūnas-Šluota ir Lilija Dvilaitytė. Nors ir nešiojo pusiau kariškus drabužius su Trispalvės antsiuvais, plėšė iš gyventojų laikrodžius, auksinius žiedus, pinigus, drabužius. Patys sakydavo: „Mes „šluotelas“, viską šluojami“ Nei milicija, nei skrebai jų negaudė, todėl buvo manoma, kad jie yra ir MGB užverbuoti agentai. Jų kelio galas irgi tragiškas - buvo nuginkluoti ir miške įvykdyta mirties bausmė.

Taip pat už plėšikavimus sušaudyti Traupio ir Kavarsko parapijose ir už jų ribų „darbavęsi“ Alkauskas, Gailiušis, Janulis ir kt.

Broliai Levandavičiai už plėšikavimą išvengė partizanų bausmės - juos spėjo anksčiau suimti milicija, buvo nuteisti, kalėjo lageryje.

Partizanų vardu, siekdami sukompromituoti partizanų sąjūdį, naktimis plėšikavo ir persirengę skrebai.

Tačiau tai toli gražu ne visas partizanų vardu prisidengusių plėšikų sąrašas. Didelė jų dalis sugebėjo išvengti bausmės ir liko nežinomi.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Tikėjimas ir malda

Tais laikais žmogus, eidamas pro kryžių, visada pagerbdavo Kristaus kančią nusiimdamas kepurę. Kas to nedarydavo, net ir kitatikis žydas laikydavo prastu, blogu žmogumi. Praeinant pro dirbantį žmogų, visada buvo palinkima: „Padėk, Dieve!“ Prie stalo sėsdavo ir keldavosi tik persižegnoję, dieną visada pradėdavo bei užbaigdavo malda, sekmadienį mišių metu niekas nedirbdavo. Tokios buvo kasdienio gyvenimo taisyklės, visuotinai priimtos tradicijos. Tačiau jeigu pasitaikydavo 2-3 švenčių dienos, tai iš nieko neveikimo prie darbo įpratę darbštūs ūkininkai neberasdavo sau vietos, tiesiog „lipdavo ant sienų“, atrodė, kad išeis iš proto, „numirs“.

Partizanai, visi kilę iš katalikiškų šeimų, ir į būrius atsinešė tas pačias tradicijas.

K. Patamsio atsiminimais, 1944-45 m. A. Jagielos-Ąžuolo būryje būdavo bendros rytinės ir vakarinės maldos. Jų metu vadas balsu skaitydavo maldaknygę, o būrio vyrai pritardavo maldai. Iš šalies tai atrodė kaip „dūzgiantis bičių avilys“. 1948 m., sumažėjus partizanų skaičiui, J. Kadžionio-Bėdos atsiminimais, rytais ir vakarais partizanai melsdavosi kiekvienas atskirai. Danutė Davidonytė-Laumė, A. Simanonis-Sigitas melstis eidavo giliau į mišką. Sekmadieniais, bažnytinių mišių metu, būdavo bendros pamaldos, kurias skaitydavo iš maldaknygės būrio vadas A. Jagiela-Ąžuolas. Jas visada baigdavo savo žodžiais:

Kristaus Kryžiau, padėk mums visuose mūsų gyvenimo įvykiuose,

Kristaus Kryžiau, būk laimėtojas mūsų visuose gyvenimo reikaluose,

Kristaus Kryžiau, būk su mumis,

Kristaus Kryžiau, būk mūsų apsaugotojas prieš mūsų priešus,

O Dieve Visagali, saugok mus nuo ligų ir visų kitų nelaimių,

Nes Tu esi mūsų Sutvėrėjas ir Atpirkėjas visose mūsų gyvenimo dienose.

Amen.

Reikia pažymėti, kad A. Jagielos-Ąžuolo iš maldaknygės skaitoma bendra būrio malda kaip nelaimės nuojauta buvo jo ir dviejų bendražygių žūties išvakarėse.

Visi partizanai turėjo ant krūtinės „medalikėlius“ ar kryželius, visi išeidami iš namų buvo motinų palaiminti, peržegnoti, daugelis turėjo „rožančius“, maldaknyges. Prieš Velykas ir Kalėdas, jeigu leisdavo aplinkybės, partizanai eidavo išpažinties. 1945 m. prieš Kalėdas pas Papartynės k. gyvenantį ūkininką Antaną Čekanauską atėjo, kaip ir buvo sutarta, 30 partizanų. Traupio bažnyčios kunigą Antaną Vaškevičių atvežė Aleksas Verikas. Šeimyna susirinko seklyčioje, o kitame, šiltajame gale, vyrai pas kunigą ėjo išpažinties. Du partizanai visą laiką pasikeisdami stovėjo sargyboje. Ryšininkei Genei Šeštokaitei-Birbilienei iš Repšėnų k. A. Jagiela-Ąžuolas duodavo pinigų ir paprašydavo Kavarsko bažnyčioje užsakyti mišias už partizanų sveikatą, už Tėvynę, už žuvusius brolius. Gyvenant bunkeriuose maldos, „rožančiaus“ kalbėjimas, poteriai buvo kasdieninis partizano palydovas. Sunki, kupina pavojų, nerimo, trapi ir nenuspėjama partizano gyvenimo kasdienybė tik sustiprindavo tikėjimą. Tai buvo pagrindinė jėga, tvirtinanti, kad mūsų pusėje yra Dievas ir Tiesa. Tuo metu niekas negalėjo ir įsivaizduoti, kad laisvasis Vakarų demokratinis pasaulis, išpažįstantis tokias pačias krikščioniškas vertybes, galėtų palikti mūsų šalį Rytų barbarui žudyt, plėšt, tremt į Sibirą, sodint į kalėjimus. Kaimas kiek galėdamas priešinosi okupantams, gerbė partizanus už jų pasiryžimą kovoti, už laisvės idėją, vardan kurios jie buvo pasiruošę paaukoti savo gyvybes, šeimas.

Visuose būriuose - Žaibo, Vienuolio, Kuprio, Liūto ir kituose - buvo panašios kaip ir visoje Lietuvoje maldos tradicijos. Juk laisvės kovą rėmė ir bažnyčia, kunigai, kurių kas trečias buvo nuteistas kalėti Sibiro lageriuose.1 Jų pastangomis buvo sukurtos partizanų maldos, jiems padedant buvo išleidžiamos maldaknygės. Visa katalikiškoji tautos dalis buvo vieningai nusiteikusi kovoti už tai, kas jai ir priklausė, - Laisvę, Nepriklausomybę, Tikėjimą.

Remtasi K. Patamsio, J. Kadžionio-Bėdos, V. Čekanauskaitės-Maslauskienės prisiminimais.

1 Sibiro lageriuose kalėjo 362 (kas trečias) kunigai ir visi vyskupai, išskyrus vysk. K. Paltaroką (R. P.).

Partizanų ir gyventojų santykiai

1944-45 m. buvo didžiulis tautinis pakilimas, žmonės nebijojo rusų okupantų, juokėsi iš jų žemos kultūros, apsileidimo, girtuoklystės. Skrebai, kol dar nebuvo valsčiuose išdėstytos rusų įgulos, artėjant vakarui iš kaimų „maudavo“ kuo greičiau į miestelius, naktį niekur „neiškišdami nosies“. Vykstant karui rusai dar nebuvo sutelkę Lietuvoje didelių kariuomenės pajėgų, todėl puldavo ar „šukuodavo“ mišką tik pagal šnipų pranešimus, nors partizanų būdavo kiekviename miškelyje. Partizanai susirinkdavo į stovyklas po 100-180 vyrų, jautė savo jėgą, skrebų nebijojo, o rusų kariuomenė buvo sutelkta tik stambesniuose miestuose, su ja susidurdavo retai.

Vienas iš Lietuvos partizaninio judėjimo bruožų buvo tai, kad partizanai buvo vietiniai, partizanavo savo krašte, tarp žinomų ir pažįstamų žmonių, giminių, draugų, todėl ir santykiai su gyventojais buvo draugiški, su tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu.Tie jauni, drąsūs vyrai visada būdavo nenusimenantys, linksmi, „užkrėsdami“ gera nuotaika bei tikėjimu „laisvės rytdiena“ ir gyventojus. Juk jie visi tikėjo ir laukė išvadavimo - ateinant „amerikonų“ „pirmą arba penkioliktą“, tikėjo laisvės ir tiesos pergale prieš juos užgriuvusią baisią neteisybę. Jie niekada nesiskųsdavo ir nesakydavo, kad yra blogai, o visada kalbėdavo, kad bus gerai, tereikia tik turėti kantrybės, nenustoti vilties. Motinos net sakydavo, kad jų dukros tekės tik už partizanų, nes kiti niekam tikę. Mūsų krašte partizanai dažniausiai buvo vadinami „miškiniais“, rečiau - „žaliukais“.

Žaibo būrys buvo kaip „skrajojantis“ - niekada vienoje vietoje ilgiau neužsibūdavo, gyvendavo tiktai laikinose stovyklose. Buvo patyręs daugybę susidūrimų, „siautimų“, miškų „valymų“. Bunkerių labai nemėgo, juos buvo išsikasę tik sužeistiesiems paslėpti. Sakydavo: „Kam gyvam lįsti į žemę - tai kapai, juose jau nepasipriešinsi, o ant žemės gali kariauti!“ Kaimų žmonės, jaunimas labai norėdavo pabendrauti su partizanais -padarę alaus, juos kviesdavosi į svečius. Šie niekada neatsisakydavo. Iš Mociūnų kaimo galėdavo greitai atsirasti Vičiūnuose, iš ten Mickūniškėse ar kitur. A. Radzevičiūtės-Ordienės prisiminimais, dažnai Žaibo būrio vaikinai susirinkdavo už Mickūniškių, link Pienios, esančiame A. Mikeškos vienkiemyje. Tai buvo „mergų kiemas“, nes šeimoje buvo net keturios seserys Mikeškaitės - Pranutė, Stasė, Kaziūnė, Alenutė - ir brolis Algis. Armonika grodavo Adolfas Radzevičius, jaunimas dainuodavo, šokdavo, o jų tėvai lauke „dabodavo“ (saugodavo), ar keliu nepasirodys rusai su skrebais. Žaibo būryje buvo labai gerų dainininkų, juos dukterų motinos vadino žentais. B. Keraitytės atsiminimais, Skauradų k. dažni svečiai būdavo A. Aliuko-Kuprio vyrai. Irgi vykdavo šokiai, skambėdavo dainos, grodavo muzikantas ar patefonas. Iš jų būrio pats linksmiausias būdavo J. Bernatonis-Melagis. Nors nepasižymėjo grožiu, juokaudamas sakydavo: „Kuo aš negražus, svarbu, kad nosis vidury veido!“ Valerijos Čekanauskaitės atsiminimais (Papartynės k.), būdavo „vakaruškos“ su Repšėnų ir Surdaugių k. partizanais. Papartyniečiai broliai Alfonsas, Nikodemas, Bronius, Vytautas ir Stasys Stalioniai buvo labai geri muzikantai, turintys gražius balsus vyrai.

Mociūnų k. po vykusios gegužinės vietinis okupantų pakalikas K. Verikas viską „atraportavo“ rusams - kas su kokiais partizanais šoko, ką kalbėjo, kas ką lydėjo į namus. Prasidėjo tardymai, grasinimai, mušimai. Žaibiečiai jam nedovanojo - atėjo ir „nupūtė“. J. Kadžionio prisiminimais, Žaibo būriui „dienavojant“ Jusiškių kaime, apie tai žinodavo visi aplinkiniai kaimai ir vienkiemiai - jei tik pastebėdavo rusus su skrebais, tuoj bėgdavo pranešti.

Kai kurie gyventojai, užėjus partizanams, labai bijodavo. Jiems „vaidendavosi“ atslenkantys rusai, susišaudymas, neišvengiamas kalėjimas ar Sibiro tremtis. Jie tiesiog drebėdavo, bėgiodavo nuo vieno lango prie kito, naktimis nemiegodavo. Kai kuriems iš baimės „atsidarydavo visi vožtuvai“ - pasigirsdavo nebesuvaldomas „pur pur pur“. Partizanai tokiais atvejais, iš pagarbos šeimininkams, stengdavosi paslėpt šypsenas, jų neįžeist, apsimest, tartum nieko nepastebėjo. Iš partizanų pokalbių prie laužo J. Kadžionis-Bėda prisimena vieną papasakotą istoriją. Kartą Žaibo būrio partizanai užėjo „dienavoti“ pas vieną ūkininką. Tas ir sako: „Vyrai, bet aš labai bijau!“ - „Na ir gerai, - sako partizanai, - jei bijai, tai pabūsim!“ Kitą dieną klausia: „Ar dar bijai?“ Tas atsakė: „Dar truputį bijau.“ Šie atsako: „Gerai, tada dar pabūsim!“ Trečią dieną ūkininkas sako: „Jau nebebijau, pripratau!“ - „Puiku, - atsako partizanai, - tai dar pabūsim!“ Mackeliškių k. gyvenanti viena šeimyna irgi labai bijodavo, kad užeis partizanai. Jie ir kalbėdavo: „Duok Dieve, kad tik pas mus neužeitų!“ Tai sužinoję partizanai pas juos ir apsistojo - valė ir tepė ginklus, tvarkėsi drabužius, avalynę, skutosi barzdas. Praėjo viena diena, antra. Kaip tik tuo laiku į namus pasiimti maisto parėjo A. Simanonis-Bagočius. Iš sesers sužinojus, kad pas kaimynus apsistoję partizanai, jam pagailo šių drebančių iš baimės žmonių. Užėjęs pas juos pasisveikino ir tarė: „Vyrai, užteks čia sėdėt, eime į mišką!“ Ta šeima visą gyvenimą buvo dėkinga Antanui Simanoniui už „išgelbėjimą“. Tačiau dažniausiai partizanai, pamatę, kad šeimininkai labai bijo, dreba, tiesiog „lipa ant sienų“, stengdavosi pas juos nebesilankyti. Kartais, užėjus pas ūkininkus, jau kieme iš jų persimainiusių veidų matydavosi, kad atėjus daryti kratą rusams jie taip išsigąs, pasimes, nesugebės suvaldyti, nuslėpti baimės, jog iškart sukels įtarimą, išsiduos. Tokias sodybas paprastai apeidavo lanku, nes pavojaus atveju pražūtų visi - ir jie patys, ir šeimininkai.

Nereikia manyti, kad partizanai nebijojo. Jie irgi buvo tokie patys žmonės, tačiau sugebėdavo nugalėti baimės jausmą, kitaip už kiekvieno kelio posūkio ar krūmo vaidensis pasala.

Naktį užėję pas ūkininkus partizanai pabarbendavo į langą, šeimininkui pasakydavo savo pavardę ar slapyvardį. A. Jagiela-Ąžuolas buvo labai drąsus - belsdavo priėjęs tiesiai prie lango. Jam partizanai ir sakydavo: „Antanai, būk atsargus, pasitrauk nors kiek į šoną, juk „gryčioje“ gali būti rusai!“ Taip buvo atsitikę Albinui Milčiukui-Tigrui, kai viduje buvę rusų kareiviai iššovė jam tiesiai į veidą. Tačiau jį lydėjo sėkmė -sprogstamoji kulka sprogo iškart palietusi stiklą, smulkiomis šukėmis sužeisdama tik veidą bei akis.

Tuo metu jaunimas į vyresnį amžiumi žmogų vardu niekada nesikreipdavo - taip sakyti paprasčiausiai „neapsiversdavo liežuvis“, laikė tai didžiule nepagarba, o pats taip elgdamasis užsitraukdavo didelę gėdą. Kreipdamiesi į juos vadindavo dėde, teta ar tamsta.

Jauni partizanai irgi elgėsi taip pat - užėję pas pažįstamą ūkininką jį vadindavo dėde, jei turėdavo dukterų - uošviu, o jei jis buvo nepažįstamas, iš tolimesnių apylinkių - šeimininku arba gaspadorium. Jo žmoną, priklausomai nuo amžiaus, vadindavo šeimininke, teta ar tetulyte, o jei šeimoje būdavo ir dukterų - uošviene. Tik vyresnio amžiaus partizanai ar vadai pažįstamus šeimininkus vadindavo vardais ar pavardėmis. Kartais vyresnės moterys, iš gailesčio linguodamos galvą, jauniems

vyrams sakydavo: „Vaikai vaikai, ir kada gi baigsis jūsų vargeliai?“ Už stalo valgyti sėsdavo kaip viena šeima, visada, kaip tuo laiku buvo priimta, prieš ir po valgio persižegnodami. Partizanai niekada nebūdavo išrankūs maistui, buvo dėkingi už tai, kuo pavaišino. Tačiau žmonės buvo nuoširdūs, vaišindavo, „nuvogdami“ geresnį kąsnį nuo savęs ir vaikų. Šeimininkas ištraukdavo ir butelį „arielkos“, pavaišindavo tabaku ar papirosais. Išeinantiems visada įdėdavo „lauknešėlį“, palinkėdavo „laimingų partizaniškų takelių“.

Kartais partizanai pasislėpdavo klojime ant prėslo be šeimininkų žinios, manydami, kad taip yra saugiausia. Šeimininkai, atėjus rusams ar skrebams, jausdavosi ramūs, jų veidai iš baimės „nepersimainydavo“, o kadangi klojimai būdavo nerakinami - galėdavo išsiginti nieko nežinoję. Vieną sykį taip viename klojime pasislėpė A. Jagiela-Ąžuolas, Švedrys, Tigras ir kiti - iš viso penki vyrai. Dieną kulti atėjo vyras su žmona ir susibarė. Žmona supykusi, priekaištaudama vyrui, sako: „Tai jau visiškai „sumišenija svieta!“ (pasaulio pamišimas). Vakare vyrai suėjo į trobą, nusiprausė. Susėdus vakarienės, bekalbant, Ąžuolas ir ištarė tą „sumišenija svieta“. Šeimininkė paraudo, supratusi, kad vyrai girdėjo jos barnį.

Po 1948-49 m. įvykdytų trėmimų prasidėjus masiniam varymui į kolchozus, esant visuotiniam sekimui, represijoms ir terorui, žmonės buvo jau labai įbauginti, jų entuziazmas išblėsęs, niekas nebesitikėjo „amerikonų“ pagalbos. Kai kurie anksčiau partizanų apsilankymu džiaugdavęsi, savi ir geri žmonės, dabar jausdavosi labai laimingi, jeigu jų namus partizanai aplenkdavo. Tačiau kiti aukojosi iki galo, nebodami pavojų. Buvęs partizanas Jonas Keraitis pas jį užėjusiems partizanams visada sakydavo, kad pas jį saugu, galima jaustis „kaip namie“. Kartą J. Kadžioniui-Bėdai paklausus, iš kur tokia didelė garantija, šis atsakė: „O jei aš sakysiu, kad pas mane pavojinga, bet kada gali užeiti skrebai, tai kur tada partizanams besidėt!?“

1945-46 m., kada ant grindinio miesteliuose buvo suguldomi žuvusiųjų kūnai, partizanai kaip gedulą buvo uždraudę trankias, triukšmingas vakarones su šokiais. Dalis jaunimo tokių linksmybių ir atsisakė. Už draudimo nevykdymą besilinksminantys būdavo baudžiami. Mūsų krašte tai įvyko Sodeliškių ir Mackeliškių kaimuose -šokėjai vyrai prarado viršutines kelnes, liko tik su baltomis apatinėmis. Mackeliškių kaimo sankryžoje iki šiol stovinčiame name šią „operaciją“ įvykdė Liūtas su savo vyrais. Vėliau tokių dalykų buvo atsisakyta - juk jaunimas norėjo džiaugtis gyvenimu net ir tokiais sunkiais, žiauriais laikais. Kaip prisimena J. Kadžionis, 1948 m. užėjus jų būriui į vakaronę, šoko ir pats vadas A. Jagiela-Ąžuolas.

Vietiniai gyventojai, pripratę prie savo apylinkės partizanų, juos gerai pažinoję ir artimai bendravę, kartais nelabai mėgdavo iš toliau atkeliavusius kitų būrių partizanus. Pvz., Papartynės ūkininkas M. Aleksiūnas nemėgo „žaibokų“ - Žaibo būrio partizanų. Tarp jų buvo ir karštakošių, smarkių, sunkiai suvaldomų vyrų, kuriuos būrio vadui Žaibui dažnai tekdavo tramdyt. Vietiniai partizanai, Ąžuolo vyrai, buvo ramūs, mandagūs, kultūringi, gerbdavo vyresnį žmogų.

Suvarius žmones į kolūkius, šie labai nuskurdo, už visų metų darbą tegaudami pusmaišį grūdų su pelais, o dažnai ir visai nieko. Duona tapo aukso vertės. Kartą užėjus pas vieną kolūkiečiu tapusį ūkininką ir paprašius duonos, šis atsakė jos nebeturintis. Kaip tik tuo metu į trobą įėjo kaimynas, o Bėda saugumo sumetimais perėjo į kitą kambarį. Jame pamatė ant suolo sudėtus ir audeklu pridengtus šviežiai keptos duonos kepalus. Tačiau Bėda nesupyko, apsimetė nepastebėjęs, juk šeima buvo didelė, vaikų „kaip pupų“, o šeimos tėvas žūt būt privalėjo juos išmaitinti.

Po Rezgių kautynių netoli gyvenanti Mikaliūnienė rado Malvinos-Sesutės bėgant numestus batus ir juos pasiėmė. Tai sužinojęs J. Kadžionis-Bėda nuėjo jų atsiimti. Tačiau ši, jo nepažinodama, atsakė: „Buvo atėjęs Kadžionis ir pasiėmė!“ Bėda nieko nesakė - vyras už ryšius su partizanais sėdėjo kalėjime, troba pilna mažų vaikų, šeimos vargas tiesiog „badė akis“. Atsisveikino ir išėjo.

Tačiau net ir 1948-49 m., kada laisvės viltis blėso, dalies gyventojų pasiaukojimo dvasia išliko gyva. Nors jau nieko nebegalėjo tikėtis, tačiau šie žmonės drąsiai aukojosi, rizikavo savo šeimomis, leisdami savo namuose įsirengti bunkerius, maitino partizanus, saugojo nuo pavojaus. Mūsų krašte, vien Kavarsko valsčiaus pietinėje dalyje, 1948-49 m. partizanų bunkeriai buvo pas Antaną Kaunietį Tumėjos vienkiemyje, Petrą Radvilą Pusbačkių k., Joną Vilkončių Jurgėnų k., Joną Minską Sibirkos vienkiemyje, Anelę Vėžytę Repšėnų k., Genę Tamoliūnaitę Maželių k., Petrą Simką Raščiagalio k., Zigmą Rutavičių Jurgėnų k. ir kt.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos, B. Keraitytės-Chmieliauskienės, A. Radzevičiūtės-Ordienės, V. Čekanauskaitės-Maslauskienės prisiminimais.

Sovietinė (okupacinė) propaganda

Sovietinė propaganda, kaip ir dabartinės Rusijos „neostalinistinės“ politikos tęsėjų vykdomas informacinis karas, visada buvo aukščiausio profesionalumo, pasaulyje niekada neturėjo sau lygių. Jos mastai milžiniški - „apdorojami“ ne tik savo šalies, bet ir svetimų valstybių visuomenės nariai, skverbiamasi į kaimyninių bei Vakarų pasaulio šalių masinės informacijos sistemas. Tam naudojami išradingiausi metodai nesiskaitant nei su priemonėmis, nei su lėšomis. Logika paprasta: pergalė informaciniame kare, valstybės teritorijos informacinė okupacija, nulemia ir pergalę konvenciniame kare, t. y. „prisirpinta uoga pati įkris tau į delną“.

Paprastai tariant, propaganda - tai karas su tiesa. Efektyviausia kontrpropaganda yra tiesos sakymas, kurio „propagandistai profesionalai“ bijo „kaip velnias kryžiaus“.

Propaganda - tai sisteminis, daugialypis, nuoseklus iškraipytos (panašios į tiesą) informacijos skleidimas įvairiausiais būdais, per įvairiausias informacijos sistemas, žodžiu ir vaizdu, siekiant suformuoti tam tikrą jiems palankų mąstymą, abejones, psichologinę būseną, jausmus, ideologinius įsitikinimus, elgesio formas, etines, dvasines, moralines savybes, skatinti atlikti tam tikrus veiksmus. Tokiu būdu manipuliuojant visuomenės sąmone siekiama sukelti jos palankumą, o dalies - nors neutralumą, pasyvumą. Priešo propaganda - tai tik tarpinio laikotarpio metodas, etapas, profesionaliai vykdant atnešantis priešui milžiniškus rezultatus siekiant galutinio strateginio tikslo - šalies okupacijos.

Nuo 1944 m. reokupavus Lietuvą, sovietai prieš lietuvių tautą panaudojo vieną iš pačių šlykščiausių ir negarbingiausių propagandos formų - juodąją propagandą. Ji rėmėsi sąmoninga įvykių bei faktų falsifikacija bei melu. Lietuvių tautą kaip iš dangaus užgriuvo profesionalių totalitarinio sovietinio režimo propagandistų „melo kruša“ - buvo tyčiojamasi iš jos istorijos, tarpukario pasiekimų, kultūros, iškraipomi istoriniai faktai, stengiamasi diskredituoti žymius istorinius veikėjus, iškraipyti pačią laisvės kovos idėją. Partizaninė nacionalinio išsivadavimo kova prieš sovietinį okupacinį režimą, už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę sovietų buvo vadinama „klasių kova tarp turtingųjų ir biednųjų“, t. y. kaip tarpusavio, kaip vidinis pilietinis karas. Laisvės kovotojai vadinti „klasiniais priešais“, „buržuaziniais nacionalistais“, „vokiškųjų fašistų talkininkais“, o vėliau jau ir „Amerikos imperializmo agentais“. Siekiant pažeminti partizanus tautos akyse, oficialiai valdžios jie buvo vadinami „banditais“, t. y. kriminaliniais nusikaltėliais, plėšikais. Bet tas purvas prie sveiko tautos kūno neprilipo - tokius okupantų „padiktuotus“ žodžius naudojo tik skrebai, sovietiniai ir partiniai aktyvistai bei jiems artimos visuomenės „padugnės“, beraščiai prisiplakėliai. Sovietinė propagandos mašina skelbdavo, kad „Tarybų Sąjunga - demokratiškiausia pasaulyje šalis“, „Tarybinė liaudis - pažangiausia pasaulyje, o komunistų partija -jos priešakinis būrys“, „Tarybinė armija - pasaulio išvaduotoja ir taikos ramstis“, tik sau priskirdama pergalės, išgelbėjusios pasaulį nuo fašizmo, nuopelnus. Visos besipriešinančios sovietiniam okupaciniam režimui tautos buvo vadinamos fašistais, nors akivaizdžiai buvo matyti, kad sovietinės imperijos pagrindinė varomoji jėga ir buvo rusiškasis šovinizmas, propagandos „aprengtas“ proletarinio internacionalizmo ir tarybinio patriotizmo „skylėta sermėga“. Komunizmas sovietų geopolitinėje praktikoje buvo naudojamas kaip metodas kitų tautų užkariavimui, jų okupacijai bei demagogiškai vadintas „išvadavimu, išlaisvinimu“ nuo „vietinių išnaudotojų“. Buvo liaupsinami socialistinės sistemos privalumai, „įrodę savo pranašumą kare prieš Vokietiją“, kolektyvizacijos laimėjimai. Tai labai neramino Lietuvos ūkininkus, kurių dalis jau buvo paskelbti „buožėmis“, įkalinti ar ištremti. Vis tik komunistai teroru, represijomis, masiniais trėmimais, prievarta pasiekė savo - kolūkiai buvo sukurti, ūkinis inventorius, gyvuliai - „suvisuomeninti“, ūkininkai prarado visą sunkiu darbu įgytą turtą. Sovietiniams okupantams uždraudus naudotis radijo imtuvais, o komunistiniams laikraščiams skleidžiant tik melą ir propagandą, vieninteliu informacijos šaltiniu tapo partizaniška spauda, vykdanti ir antipropagandinę funkciją (iš viso buvo spausdinami 72 pavadinimų leidiniai). Ilgainiui jai teko imtis ne tik visuomenės informavimo funkcijos, bet ir vykdyti kitus svarbius uždavinius: priešintis nutautinančios, nudvasintos sovietinės literatūros ir žiniasklaidos srautui, puoselėti tautinę kultūrą, būti lietuviško mentaliteto ir tradicijų saugotojai.1

Pokario metais viena iš sovietinės propagandos „irštvų“ miesteliuose buvo okupacinės valdžios sukurti klubai-skaityklos. Jiems vadovavo vedėjai - partijai ir NKVD organams ištikimiausi ir aktyviausi komjaunuoliai, vedę aktyvią agitaciją-propagandą už „Lenino-Stalino reikalą“, kolektyvizaciją, sovietizaciją, vykdę jaunosios kartos komunistinimą. Jiems buvo mokami geri atlyginimai (apie 400 rublių),3 o šie, siekdami pateisinti „tarybinės valdžios pasitikėjimą“, tiesiog „nėrėsi iš kailio“. Dauguma jų buvo NKVD-NKGB informatoriai, agentai, skundikai, dirbę jiems „tiesiog iš pašaukimo“, be jokio papildomo atlygio. Partizanai buvo priversti imtis kontrpriemonių - juos griežtai įspėdavo, ne vienam buvo „gerai išdirbtas kailis“, o kai kurie šnipinėję, išdavinėję, trėmę savo tautiečius gavo ir galą - buvo nubausti mirties bausme.

Partizaninis judėjimas buvo nuslopintas brutalia NKVD/MVD - NKGB/KGB okupacinių represinių struktūrų jėga: užverbuota agentūra, NKVD kariuomenės pajėgomis, specialiosios paskirties formuotėmis (KGB agentais-smogikais), jiems talkininkavusiais kolaborantais ir stribais. Toliau tautinio dvasinio pasipriešinimo vėliavneše ir tvirtove tapo bažnyčia. Ji ėmėsi rizikingos ir pavojingos kontrpropagandinės kovos -tiesos sakymo. Sovietinių valdžios struktūrų kova prieš religiją ir bažnyčią visada buvo vienas iš pagrindinių komunizmo bruožų. Stalino valdymo metais prieš ją ne tik buvo vykdoma šmeižikiška propaganda, tačiau ir moralinis bei fizinis teroras, kunigai ir tikintieji buvo persekiojami, tremiami, kalinami, bažnyčios uždaromos. Aktyvi ateistinė-antireliginė propaganda be pertraukos buvo vykdoma per visą sovietmetį. Ne vienas kunigas už savo dorai atliktą pareigą bažnyčiai ir Tėvynei pakliuvo į kalėjimus, kiti buvo KGB organų nužudyti inscenizuojant avarijas, nelaimingus atsitikimus.

Komunistai stengėsi perimti vaikų idėjinį - ateistinį auklėjimą į savo rankas, priešpastatyti jį auklėjimui šeimose, jose diegiamoms vertybėms. Aktyvi komunistinė propaganda buvo vykdoma visose mokymo įstaigose - pradinėse, vidurinėse bei proftechninėse mokyklose ir technikumuose, aukštosiose mokyklose, darbo įstaigose ir įmonėse. Buvo sukurtos masinės spaliukų, pionierių ir komjaunimo organizacijos, kurios aktyviai ėmėsi jaunosios kartos tarybinio - ateistinio auklėjimo, „tarybinio piliečio“ ugdymo. Ateizmo propagandistai kaimuose auditorijos niekada neturėdavo - paprasčiausiai niekas neateidavo, todėl ateistinė propaganda buvo skleidžiama per radiją, televiziją, spaudą ir mokyklas. Direktorių „spausdavo“ saugumas (KGB), tas, savo ruožtu, jam pavaldžius mokytojus. Dalis pedagogų sutikdavo dirbti šį „juodą darbą“ - vaikams į galvas „kaldavo“, kad tikintys yra „tamsybininkai“, atsilikę, apmulkinti, liepdavo neklausyti jų, neiti į bažnyčią. Aišku, tai „prilipo“ toli gražu ne visiems, bet kai kurie taip ir išliko „pakibę tarp dviejų pasaulių“. Kompartija priėmė sprendimą padidinti literatūros ir meno vaidmenį ateistinėje propagandoje. Septintajame dešimtmetyje pasirodė ryškų antibažnytinį-antireliginį atspalvį turėję kūriniai: L. Vaitukaičio romanas „Be paliaubų“ (1963 m.), A. Guzevičiaus „Sąmokslas“ (1964 m.), V. Radaičio „Mano Galilėjus“ (1965 m.) ir kiti. 1965 m. pradžioje pradėtas per radiją transliuoti laidų ciklas „Rašytojai apie religiją“. 1963 m. pasirodė pirmieji ateistiniai E. Katiliaus, V. Kaminsko ir kitų dailininkų antireliginiai plakatai, L. Rymeikio antireliginių karikatūrų knygelė ir kt. 1964 m. LKP CK plenumas su A. Sniečkumi priešakyje patvirtino nutarimą „Ateistinis dirbančiųjų auklėjimas - visos partijos ideologinė užduotis“. Įvairiomis formomis ateistinę propagandą partiečiai aktyviai skleidė, persekiojo kunigus, tikinčiuosius iki pat Sąjūdžio laikų.2

Šeštajame-septintajame dešimtmetyje į atsargą išėję KGB darbuotojai, jau 194041 m. susitepę rankas lietuvių tautos represijomis ir trėmimais, - Boleslovas Baranauskas (1940-41 m. LTSR NKGB liaudies komisaro pavaduotojas), Eusiejus Rozauskas (1940-41 m. NKGB Tardymo skyriaus viršininkas) - su talkininkais Jakovu Vicu (buvęs NKVD Šiaulių apskr. viršininkas, Trėmimų komisijos narys, ats. plk.) bei Genovaite Erslovaite išleido tendencingai parinktų dokumentų rinkinių seriją „Faktai kaltina“. Buvo išleistos brošiūros ir knygos: „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“, „Hitlerininkų penktoji kolona“, „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“, „Geležinis vilkas“, „SS tarnyboje“, „Hitleriniai žudikai Kretingoje“, „Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis“, „Ir sušaudytieji prabyla“, „Archyviniai dokumentai apie buržuazinių nacionalistų veiklą“, „Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje“ ir kitos.3

Stengdamiesi sumenkinti pokario laisvės kovą, iškraipyti jos tikslus, falsifikuoti istoriją, komunistai propagandai naudojo spaudą, radiją, televiziją, literatūrą, poeziją ir, galiausiai, „masinį propagandinį ginklą“ - lietuvišką tarybinį kiną.

1965 m. režisierius V. Žalakevičius Lietuvos kino studijoje (LKS) sukūrė lietuvišką vaidybinį filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Tai talentingai, panaudojant tautinius motyvus, sukurtas filmas apie pokarį, tačiau Rusijos naudojamas informaciniame kare prieš Lietuvą iki šiol. Kodėl? Todėl, kad tai yra istorinis falsifikatas, visiškai atitinkantis komunistų naudotą „klasių kovos“ teoriją, kad tai buvo tik lietuvių tarpusavio kova, vidinis, „turtingų prieš biednuosius“, pilietinis karas. Jame neišgirsi nė vieno rusiško žodžio ar kariškos komandos, nepamatysi nė vieno sovietų okupacinės kariuomenės kareivio. Kažkas iš istorikų net paskleidė klaidingą versiją, kad partijos sekretorius į pagalbą broliams Lokiams amerikietišku „studebekeriu“ atvežė pagalbą - kelis NKVD kareivius. Anaiptol, tai buvo skrebai, kalbėję lietuviškai. Pokario metais dauguma jų nešiojo rusiškas kariškas uniformas, kai kurie turėjo seržantų laipsnius. Viena iš pagrindinių jų pareigų ir buvo sovietinių-partinių aktyvistų palyda ir apsauga. NKVD kariuomenė veikė savarankiškai, turėjo savo transportą ir buvo vadovaujama savų karininkų (o ne lietuvių partsekretorių). Ir dar: istorine prasme didžiulė apgaulė yra tai, tartum lietuvių partizanai puolė kaimą, o jo gyventojai ginklu priešinosi, gynėsi. Taip niekur nebuvo. Partizanai puldavo tik skrebų ir rusų įgulas, o vietiniai gyventojai džiaugdavosi, kad šie „duos gerai į kaulus“ tiems įgrisusiems vagims ir girtuokliams. Filme vykstantys įvykiai visiškai atitinka vokiečių okupacijos metais Lietuvoje susikūrusios kaimų ginkluotos savigynos kovą su juos puolančiais sovietiniais diversantais. Tada kaimai, nepakeldami „raudonųjų banditų“ beribio plėšikavimo, teroro, žudynių, pradėjo ginkluotis ir gintis. Tokios kovos vyko visoje Lietuvoje - valstietis tada tikrai „ėjo paskui plūgą užsidėjęs ant peties šautuvą“. Tereikia prisiminti Pietryčių Lietuvoje vykusias kaimo valstiečių kovas su stalininiais diversantais. Vos tik Rūdninkų girioje įsirengę bazę, jie jau 1943 m. lapkričio 3 d. užpuolė Daržininkų kaimą - valstiečiai apsigynė, nors buvo sudeginta 20 sodybų. 1944 m. sausio 29 d. „raudonieji banditai“ užpuolė ir sudegino Kaniūkų kaimą, sušaudė ir nukankino 36 jo gyventojus (vyrus, moteris, vaikus), daug jų sužeidė. 1944 m. per Velykas užpultas Bakaloriškių kaimas buvo sudegintas, nužudyti du jo gyventojai. Panašūs įvykiai klostėsi Dargužių, Musteikių, Derionių, Babrauninkų ir daugelyje kitų kaimų. Visa tai vyko visoje Lietuvoje, nukentėjo daugybė kaimų - vienur valstiečiai apsigindavo, kitur pasiduodavo, nusiginkluodavo. Tokie buvo stalininių diversantų „koviniai žygdarbiai“, iki šiol vadinami „dalyvavimu garbingoje kovoje prieš fašizmą“. Tačiau filme viskas meistriškai sukeista vietom, suklastota, siekiant „apmuilinti akis“ ateities kartoms. Joms skirtas ir kitas melas - perspėjimas valstiečiui, kad „jei dar arsi sovietams žemę, nupilsim kaip šunį!“ Pokaryje visi valstiečiai arė žemę sovietams - reikėjo įvykdyti uždėtas didžiules prievoles, už kurių nevykdymą grėsė kalėjimas, uždirbti šeimai duoną, paremti „miško brolius“. Partizanai, kurių dauguma patys buvo artojai, gerbė žemdirbio darbą, žinojo jo vertę. Jiems net į galvą neateidavo tokių minčių - drausti ir trukdyti žmogui dirbti žemę. Dar vienas šiame filme į akis krintantis dalykas - tarp miškų esančiame kaime, užkampyje, atsiradusi komjaunuolė su Lenino ženkliuku ant „iškilios krūtinės vietos“. Tais laikais kaimuose komjaunuolių nebūdavo (žmonės juos būtų „pirštais užbadę“), net valsčiuose tebūdavo komsorgai -komjaunimo organizatoriai, nes nebūdavo komjaunimo pirminės organizacijos, kuriai surinkti tereikėjo trijų narių. Partizanų nušautas apylinkės pirmininkas Lokys (tėvas) irgi nėra teigiamas herojus - tai kolaborantas, valstiečių prievolių „išmušinėtojas“, NKVD informatorius, nuo jų prasidėdavo tremtin išvežamų ūkininkų sąrašų sudarymas ir vykdymas. Galima tvirtai sakyti, kad jis buvo „okupantų valdžios šuva“. Dar viena „juoda filmo scena“ - partizano bandymas išprievartauti moterį. Jeigu jie taip būtų darę, būtų atstūmę nuo savęs kaimo žmones, likę pasmerkti, vieniši ir tikrai dešimt metų neįstengę priešintis okupantams.

Visiems, besidomintiems partizaninio karo istorija, žinoma, kad Lietuvoje partizanauti išėjo tik savanoriai, be jokios prievartos ar mobilizacijos. Režisieriaus R. Vabalo filme „Laiptai į dangų“ visa istorija sukasi apie vieną asmenį - ūkininko sūnų Jurgį, kurio gyvo taip ir neišvystame. Pasirodo, tėvas savo sūnų nuo prievartinio paėmimo į partizanus slepia miško bunkeryje, neša jam valgyti, o nuo atėjusių išsivesti sūnaus partizanų stipriai gauna „į kaulus“. Tai vėl gudri istorinė falsifikacija pokario istorijos nežinančioms ateinančioms kartoms. Į partizanus eiti niekas nevertė, buvo visiškas savanoriškumo principas, ne kiekvieną į savo eiles ir priimdavo - turėdavai būti to vertas ir idėjine-dvasine, ir fizine, ir psichologine prasme. Juk prie nepatikimo „šiaudadūšio“ sargybos nepastatysi. To laikotarpio žmonės labai gerai žinojo, kad bunkeriuose žmonės slepiasi tik nuo skrebų ir rusų, o išdavikai nuo partizanų bėga slėptis į valsčių miestelius, arčiau skrebų būstinių ir rusų garnizonų. Menas (kad ir kino) niekada negali prasilenkti su tiesa, nes jis - tai bekompromisinė tiesos paieška, jos esmė, išraiška, jos ieškojimas per skausmą ir kančias. Nė vienas lietuvių režisierius nepasakė: „Atleiskit, aš melavau!“ Belieka tik pridurti, kad kino režisieriaus V. Žalakevičiaus tėvas - Lietuvos kariuomenės karininkas. Režisieriaus R. Vabalo tėvas - Vytautas Vabalas-Gediminas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, Prancūzijos Sorbonos universiteto doktorantas, dirbęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos telegramų agentūros ELTA įgaliotu atstovu Prancūzijoje, buvo Tauro apygardos štabo politinio skyriaus viršininkas, Vytauto rinktinės štabo viršininkas, apsupus rusams su kovos draugais susisprogdinęs štabo bunkeryje 1947 m.

Dėl šių priežasčių drąsiai galima teigti, kad visi šie istorijos iškraipymai yra užprogramuota juodoji „deza“ (dezinformacija), turinti toli siekiančius tikslus ateičiai. Iš to natūraliai kyla išvada - niekada nesimokykite istorijos iš meninių filmų - tai tik „ideologiniai užsakymai“, „nešvari konjunktūra“, iškreiptos fantazijos vaisius, su istorine tiesa prasilenkianti kūryba. Matyt, ir R. Vabalas, ir V. Žalakevičius, talentingi režisieriai, tokį sprendimą pasirinko prievarta, verčiami, galbūt tikėdamiesi „indulgencijos“ tolimesnei kūrybinei laisvei, kurios taip ir negavo.

Visuose filmuose apie pokarį ateičiai palikta „užkoduota“, meistriškai įterpta dezinformacija apie šį laikotarpį. Daliai visuomenės narių, nepriklausomai nuo profesinio išsilavinimo, kuriems sovietinė propaganda sunaikino istorinę sąmonę ir tautinę tapatybę, tokie propagandiniai štampai ir mitai tapo jų istorinio pažinimo pagrindu, o patys jie išliko tautine bei pilietine prasme nesubrendę, infantiliški. Lietuvoje gyvena ir daugybė buvusių kolaborantų - represijų, teroro, trėmimų vykdytojų-vaikų ir anūkų. Ar jie sugebės teisingai įvertinti tėvų ir senelių padarytus nusikaltimus, o gal tik ieškos jų pateisinimo? Juk jų nusikaltimų niekas nepasmerkė, už juos niekas nenubaudė. Dar ir dabar, praėjus nuo iškovotos laisvės ketvirčiui amžiaus, atsiranda „sovietinės propagandos aukų“, vartojančių pokarinį skrebų ir kitų sovietinių kolaborantų leksikoną, nesugebančių įvertinti tai, už ką buvo garbingai aukotasi, kentėta, už kokius idealus jaunoji pokarinė karta guldė savo galvas. O juk iš tikrųjų guldė jas už mūsų laisvę, už šių dienų Nepriklausomybę. Partizanai, laisvė, Lietuvos nepriklausomybė, valstybingumas, kariuomenė - šios sąvokos taip stipriai supintos į vieną mazgą, kad jų negalima išskirti. Tad požiūris į partizanus netiesiogiai atskleidžia požiūrį į kariuomenę, savo valstybę, nepriklausomybę, jos istoriją.

Vis tik, nepaisant masinės sovietų propagandos, prievartos, tautos stuburas niekada nebuvo sulaužytas, dvasia nesugniuždyta - didžioji pokarinių kartų dalis išsaugojo savo senelių tarpukario gyvenimo vertybinių pagrindų tęstinumą, perėmė juos ir perdavė savo vaikams. Jie visada išliks neabejingi Tėvynės likimui ir elgsis pagal partizanų devizą: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

1    Partizanai apie pasaulį, politiką ir save. 1944-56 m. partizanų spaudos publikacijos. Sudarė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Vilnius: LGGRTC, 1998, p. 7-11.
2
   Prieiga internete: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB 0001: J.04~2004~1367154595861/DS.002.0.01.ARTIC. 2016-12-26.
3
   Jono Vyšniausko atsiminimai.

Padirbtas pasas: A. Simanonio likimas

Mackeliškių k. ūkininkas Antanas Simanonis (gim. 1897 m.) kaime buvo laikomas turtingiausiu - turėjo 20 ha žemės. Buvo doras, teisingas, visoje apylinkėje gerbiamas žmogus. Sūnus Antanas 1944 m. rudenį išėjo pas partizanus - vaikščiojo vienoje grupėje su senais draugais - broliais Albinu, Juliumi ir Jonu Griškais, kartais - dviese su Petru Semėnu-Jaguaru. Rusai išsivežę tėveliuką (toks kreipinys iki šiol būdingas šiame krašte) į areštinę Kavarske tardydavo, mušdavo, o Ukmergės NKVD laikydavo rūsyje su vandeniu. Kaip ir visiems „buožiniams elementams“, taip ir jiems buvo žymiai padidintos pyliavos ir mokesčiai. Jis suprato, kad žemę vis tiek anksčiau ar vėliau atims. Kartą prie stalo sėdėdamas su šeimyna tarė: „O gal žemės reikia atsisakyt?!“ - tačiau jo žmona Kazytė užginčijo: „Kaip čia dabar? Atiduosi, o paskui jau nebeatgausi!“ Taip ir liko viskas po senovei. Nors pavėlavęs prievoles ir įvykdė, tačiau vis tiek buvo apkaltintas sabotažu ir nuteistas 3 metus kalėti. Teismo metu į salę verkdamas atėjo „užkietėjęs“ Kavarsko skrebas Ragauskas, buvęs jų samdinys, sakydamas: „Kodėl jūs tokį gerą žmogų teisiat?“ Kalėjo Šiaurėje, Vorkutos lageriuose, per patį pokarinį badmetį, kai mirdavo iki 60 procentų kalinių. Tapo visišku invalidu, „dochodiaga“, nebetinkamu jokiam fiziniam darbui. Paleisti iš lagerio A. Simanonis ir kiti trys vyresnio amžiaus lietuviai, gavę laikinus pažymėjimus, privalėjo „prisistatyti“ į Ukrainą, tačiau visi parbėgo į Lietuvą. Parūpinti tėveliukui dokumentus ėmėsi vyriausioji dukra Veronika. Tuo laiku buvo nusistovėjusi tvarka - partizanams duodi du pasus, o po dviejų savaičių gauni vieną sau su visais antspaudais ir registracija, o antrąjį jie panaudodavo jau savo reikmėms. Veronika vieną pasą nupirko, kitą davė senutė kaimynė, tolima giminaitė. Pasikinkiusi arklį, nuvažiavo į Griškų vienkiemį Gribulių k. Motina iš bunkerio pakvietė sūnų Joną (kiti du sūnūs - Albinas, buvęs labai taiklus šaulys, ir Julius - jau buvo žuvę). Jonas pasisveikino, pajuokavo, paklausinėjo apie jos brolį Antaną, buvusį partizaną, kuris registravosi ir išvyko gyventi į Kauną. Dokumentus pažadėjo sutvarkyti. Po dviejų savaičių, kaip ir buvo sutarta, gavo pasą „su visais štampais ir parašais“. Tėveliuką apgyvendino Ukmergėje, išnuomotame bute. Tačiau ramybės nebuvo - netrukus apsilankė milicininkas, mat jam kažkas pasirodė įtartina.2 Nuo besiartinančio pavojaus sergantį tėvą Veronika išvežė į Alytaus tuberkuliozės sanatoriją, o iš ten - į Kauną. Taip, gimtojoje šalyje tapęs nelegalu, 1949 m. vasarą Kaune, sulaukęs vos 52 metų, Antanas Simanonis mirė.

1    Remtasi V. Simanonytės-Patamsienės prisiminimais.
2
   Milicija buvo sudėtinė totalitarinės sovietinės sistemos represinio aparato dalis. Nuo 1944 m. priklausė NKVD (MVD), nuo 1949 m. iki 1953 m. MGB. Be jai priskirtų kriminalinės paieškos, kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu, operatyvinio ir kontržvalgybinio darbo, pasų režimo, tarnybos-karinio pasirengimo bei kitų funkcijų, ji dalyvavo kovojant prieš lietuvių tautos pasipriešinimo judėjimą ir pogrindį, vykdė prieš savo tautą terorą ir represijas. Milicijos darbuotojai vadovavo iš sovietinių aktyvistų (okupantų talkininkų) suformuotoms ginkluotoms paramos grupėms, dalyvavo ginkluotuose susirėmimuose su partizanais, trėmimuose, neregistravo Lietuvoje ir persekiojo iš Sibiro grįžusius tremtinius ir politinius kalinius. Prieiga internete: http://genocid.lt/Leidyba/1/Inga1.htm; http:// genocid.lt/Leidyba/3/is_archyvu.htm. 2017-11-26.

Kautynės Pienios ir Susienos upelių kloniuose

Šis mūšis irgi turėjo savo priešistoriją. Kad partizanai paliktų Troškūnų girią, MGB per savo agentūrą išplatino gandus apie ruošiamą didelį miško „valymą“, o apie partizanų judėjimą, vietas, kur jie apsistos „dienavoti“, turėjo pranešti kaimuose ir apylinkėse užverbuoti agentai. Išviliojus iš miško partizanus, kad „košiant“ apylinkes jie neprasiveržtų atgal, miškai buvo blokuojami rusų kariuomenės dalinių.

Vietiniai partizanai, virš trisdešimt vyrų, iš Repšėnų miškelio kėlėsi į kitas apylinkes. Būrys buvo jungtinis, sudarytas iš A. Jagielos-Ąžuolo, P. Semėno-Jaguaro ir prie jų prisijungusių buvusio B. Sudeikio-Čigono būrio partizanų. 1946 m. sausio 15 d. jie atvyko į Šovenių k. ir apsistojo keliuose vienkiemiuose. Apie kaime esančius partizanus žinia „gyvuoju telegrafu“ greitai išplito. Tuo metu (kaip ir Sąjūdžio laikais) buvo didžiulis tautinis pakilimas, partizanai, nežiūrint jų dorybių ar silpnybių, buvo gerbiami už jų pasiryžimą kovoti už nemarią laisvės idėją, vyravo dvasinis vieningumas. Juk jie buvo visiems pažįstami žmonės - vaikystės draugai, kaimynai, giminės, kartu lankę tas pačias mokyklas, kartu ėję prie pirmos Komunijos, dainavę ir šokę tose pačiose vakaronėse ar gegužinėse. Pas partizanus ateidavo į svečius mergaitės, atnešdamos vaišių, dovanodamos numegztų šiltų tautinių šalikėlių, vilnonių pirštinių, kojinių. Žmonės eidavo į svečius nešdami ką tik turėjo - ar maisto, ar „arielkos“ butelį, ar naujausių žinių. Susėdę už stalo su partizanais išgerdavo „čerkutę“, „pabėdavodavo“, keikdami „ruskių valdžią“ ir jų palaižūnus. Partizanai buvo jauni, linksmi, niekada nenusimenantys vyrai, kurie pakeldavo žmonėms nuotaiką, teikė viltį. Jie visi tikėjo, kad pasaulis nepamirš kovojančios Lietuvos, kad vėl ateis laisvės dienos. Kadžionių kaimynas Antanas Šaučiūnas iš Miškinių k. partizanus spėjo aplankyti net kelis kartus.

1946 m. sausio 17 d. naktį keliu nuo Traupio link Kavarsko važiavo ir važiavo viena po kitos mašinos su įjungtomis žibintų šviesomis - matyt, tai buvo Panevėžio garnizonas. Jonas Kadžionis, kuriam iš namų gerai matėsi kelias, net pajuokavo: „Turbūt rusai traukiasi iš Lietuvos“. Pasiekusios Kavarską, dalis mašinų pasuko už 6 km esančio Šovenių kaimo link. Didžiulės kariuomenės pajėgos buvo sutrauktos į Kavarsko ir Taujėnų valsčių apylinkes, buvo vykdoma plati „valymo“ operacija. Ankstyvą rytmetį partizanai pastebėjo link kaimo važiuojančių mašinų šviesas. Tuoj pasigirdo komanda: „Vyrai, už ginklų!“ Lenkuojantis šeimininkas (Šovenių k. gyveno daug lenkų), nesupratęs padėties rimtumo, dar siūlė papusryčiauti, tačiau partizanai, apsirengę ir paruošę ginklus, jau bėgo į lauką. Palikęs sunkvežimius ant vieškelio, rusų kareivių padalinys patraukė į Šovenių kaimą. Buvo dar labai tamsu. Rusai matė užpustytu lauku besitraukiantį Pienios upelio link ginkluotų vyrų būrį ir ėjo paruošę ginklus, tačiau „neatidengdami“ ugnies - kadangi daug kariuomenės „siautė“ plačiose apylinkėse, jie dar nesusigaudė, ar tai savi, ar partizanai.

A. Jagiela-Ąžuolas su dalimi būrio vyrų buvo apsistojęs tolimesniame vienkiemyje -jie buvo atkirsti nuo Pienios upelio ir krūmais traukėsi link Taujėnų. Būrelyje buvo J. Šileika-Švedrys, J. Butkus-Karklas, Povilas Vanagas ir kiti - iš viso aštuoni ar devyni vyrai. Jie pateko į nepavydėtiną padėtį - krūmokšniais ir eglaitėmis apaugusią vietovę, aplink kurią buvo tušti laukai ir... rusai. A. Jagiela-Ąžuolas, šaltakraujiškas ir drąsus, nepasimetė ir nutarė iš to miškelio niekur nesitraukti - kovoti iki galo. Vyrai, sugulę už krūmų ir jaunų eglaičių, prisileisdavo rusus visai arti ir „kirsdavo“ taikliai, žudančiai. Paskui pakeisdavo pozicijas - truputį atsitraukdavo, vėl pasislėpdavo už tankių eglučių ir, rusų kareiviams priartėjus, be gailesčio juos „supliekdavo“. Taip tęsėsi kelis kartus. Buvo sunkiai sužeistas Povilas Vanagas - jis draugų paprašė paimti jo automatą, o pats nusišovė pistoletu. Rusai nesitikėjo tokios įnirtingos artimos kovos ir dėl patirtų nuostolių jų kovingumas „išgaravo“. Jų vadams komanduojant: „Вперёд!“ („Pirmyn!“), jie tyčia išmėtė šovinius į sniegą ir pradėjo šaukti: „Всё, патроны кончились!“ („Viskas, šoviniai baigėsi!“).Taip Ąžuolo vyrai, pasirinkę teisingą taktiką ir drąsiai, šaltakraujiškai kaudamiesi, praradę tik vieną bendražygį, išliko gyvi.

Pagrindinis būrys nusileido į Pienios slėnį ir vingiuoto užšalusio upelio vaga, apaugusia krūmais ir meldais, traukėsi mažo miškelio link. Rusai, laikydamiesi vienodo atstumo, ėjo iš paskos. Partizanas Marijonas Čiukšys, atsiskyręs nuo būrio, metėsi bėgti miškelio link, tačiau NKVD kareiviai iškart keliomis kulkosvaidžio serijomis jį nukovė. A. Velanis-Tigras, gimęs ir augęs Rusijoje, kaip tikras rusas jiems sušuko: „Что вы делаете, на своих стреляете!?“ („Ką jūs darote, į savus šaudote!?“). Tie iškart nustojo šaudyti. Netrukus atsiskyręs nuo būrio šoko bėgti į mišką antras brolis, Stasys Čiukšys. Rusai tuoj pat ir jį nukovė, tačiau į grupę nešaudė, „atidengdavo ugnį“ tik į bėgančius. Priėjus Piliakalnio miškelį, jau penki partizanai staiga šuoliais metėsi į mišką ir, sugulę už medžių, „kirto“ į rusus. Šie sugulė ir atsakė ugnimi, o netrukus su trumpais perbėgimais pradėjo juos supti, stengdamiesi „paimti į reples“. Po įnirtingo susišaudymo penkių partizanų grupelė ėmė skubiai trauktis į netoliese pamiškėje esantį stambų Mackevičių vienkiemį. Rusai tamsoje pastebėjo tarp vienkiemio pastatų šmėžuojančius partizanus ir atsivijo iš paskos. A. Velanis-Tigras pasislėpė rūsyje už durų. Rusas, pradaręs duris, pamatė, kad nieko nėra, tačiau į vidų eiti pabijojo. Taip pat pasisekė Antanui Simanoniui - prisidengdamas tamsa ir krūmokšniais, jis sėkmingai perbėgo į netoliese esantį Beržytės miškelį, o iš jo pasiekė ir Mackeliškes. Apie trobesius susišaudant su rusais žuvo Stasys Morkūnas, Bronius Pivoras-Briedis ir Edvardas Miškinis. Rusai „iškrėtė“ visą sodybą, po klėtimi mėtė granatas, tačiau daugiau partizanų neberado.

Pagrindinė grupė, šešiolika partizanų, prasidėjus susišaudymui prisidengdami tamsa, tyliai, be triukšmo, „atsipalaidavo“ nuo rusų ir skubiai traukėsi Pienios upelio slėniu Kavarsko link. Rusai lauko racijomis tarpusavyje palaikė radijo ryšį, pranešdami ir apie šios grupės judėjimo kryptį. Paėję du kilometrus, dar tamsoje, partizanai iš slėnio pasuko laukais į šiaurę, link Veršelių kaimo, kurio pakraštyje stūksanti Troškūnų giria, vienintelis jų išsigelbėjimas ir viltis, atrodė, buvo „ranka pasiekiama“, vos už trijų kilometrų. Žygio metu žvalgybos tikslais buvo skubiai apklausiami vietiniai gyventojai apie rusų kariuomenės judėjimą ir išsidėstymą apylinkėse. Sužinota, kad kelias į Troškūnų girią rusų kariuomenės atkirstas ir prasimušti į mišką nepavyks. Partizanai pateko į keblią padėtį be išeities. Būrio vadas P. Semėnas-Jaguaras buvo priverstas priimti labai sunkų, rizikingą, partizaninei taktikai visiškai prieštaraujantį sprendimą - žygiuoti dienos metu užpustytais laukais, be jokios miško ar krūmų priedangos link Papiškių, Ramonų, Pasusienio kaimų. Kirtus Kavarsko-Anykščių kelią, ties Peslių kaimo malūnu pereiti per užtvanką į kitą Šventosios upės pusę, o kad rusai nesivytų, nuardyti virš užtvankos paklotas lentas. Už upės buvo miškingos Peslių kaimo apylinkės, kuriose buvo galima saugiai pasislėpti. Būrio vyrai negaišdami laiko tiesiai laukais žygiavo per gilų, šlapią sniegą (buvo atlydys) vora vienas paskui kitą, „pėda į pėdą“. Jie, stengdamiesi kuo greičiau pereiti atviras vietoves, buvo pavargę, šlapi nuo prakaito. Apsnigtuose laukuose jų grupelė jau iš tolimiausio atstumo matėsi kaip grandinėlė judančių juodų taškelių. Partizanai jau buvo įveikę daugiau nei 10 km kelio, netoliese matėsi Kavarsko-Anykščių vieškelis, iki užtvankos bebuvo likę vos du kilometrai. Niekas nesitikėjo, kad jie yra sekami, nustatyta jų judėjimo kryptis, kad amerikietiškais „studebekeriais“ (mašinomis) privežta daug rusų kariuomenės, o Ramonų kaimo laukuose, Susienos upelio kloniuose jų jau laukia išsidėstę rusų kareiviai. Netrukus užvirė kautynės, kuriose jėgų persvara ir patogios pozicijos buvo priešo pusėje. Rusai gausiomis pajėgomis apsupo partizanus, tačiau šie šaudydami metėsi į Susienos upelio slėnį, tarp kalvų. Kovėsi iki galo, žūdami, bet nepasiduodami į nelaisvę - sužeistieji nusišaudavo arba susisprogdindavo granatomis. Pasusienio kaime į kunigo Eduardo Simaškos tėvų trobą įbėgo du partizanai - aukštas, gražus vaikinas Juozas Pulokas-Jūraitis su bendražygiu. Abu atsišaudė pro langus. Pasibaigus šoviniams, sukalbėjo „Tėve mūsų“, atsisveikindami pasibučiavo, apsikabino ir susisprogdino granata. Iš partizanų grupės gyvi liko tik trys partizanai: vienas pasislėpė Ramonų kaimo klojime, kitas - Pasusienio kaime Simaškų tvarte po „žlabais“ (ėdžiomis), o būrio vadas P. Semėnas-Jaguaras išsigelbėjo parodydamas akiplėšišką drąsą ir tik jam būdingą azartą. Vienmarškinis, ilgais, palaidais plaukais, užšokęs ant arklio jis metėsi šaudydamas iš automato į patį kareivių būrį. Tie sumaištyje išsibėgiojo į visas puses, nešaudydami, kad nepataikytų vienas į kitą. Sėkmingai nušuoliavęs iki nuošaly esančio vienkiemio, jis ūkininko paprašė sermėgos. Ją apsivilkęs, užsidėjo kaimišką žieminę kepurę, užsimaukšlino ant galvos kapišoną, po pažastimi pasikišo nemintų linų kūlį ir, vesdamas už apynasrio arklį, kaip koks sukriošęs senis praėjo pro vieškeliu žygiuojančius rusų kareivius. Kada šie susigaudė ir ėmė jo ieškoti, beliko tik „gaudyti vėją laukuose“ - P. Semėnas-Jaguaras, palikęs arklį, jau buvo pasislėpęs giminaičių Puodžiūnų sodyboje esančiame bunkeryje.

Vykstant rusų kariuomenės „siautimui“, tragiški įvykiai sukrėtė ir Žibučių kaimą, esantį 5 km nuo Taujėnų miestelio. Kuojų sodyboje buvo apsistoję du partizanai -Armukšna ir Ąžuoliukas. Ankstų rytmetį, dar sutemus, šeimininkas išėjo į lauką atidaryti langų langines ir pamatė, kad kiemas pilnas rusų kareivių. Atgal eiti jau buvo per vėlu. NKVD karininkas paklausė, ar namuose yra „banditų“, tačiau gavęs neigiamą atsakymą, pasuko į trobą. Bedarant duris viduje buvę partizanai „davė ugnies“ - suvarpytas kulkų jis išsitiesė tarpdury. Armukšna ir Ąžuoliukas, vienomis kojinėmis, net nespėję apsiauti batų, iššoko pro langus ir atsišaudydami pabėgo. Įsiutę rusai įsiveržė į namus ir abu Kuojų sūnus sesers akivaizdoje užmušė šautuvų buožėmis. Vienam sūnų nuo smūgio į pakaušį iš akiduobių iššoko akių obuoliai. Šeima buvo suimta ir pakliuvo į Sibiro lagerius. Partizanas Armukšna (Jonas Žižys) buvo vietinis, kaime gyveno jo motina ir sesuo. Tą pat rytą atėję skrebai abi jas, seserį dar begulinčią lovoje, nušovė.

„Šukuodami“ Garbėnų mišką rusai surado sniege žmonių brydes ir jomis atsekė iki bunkerio. Du jame buvę partizanai nepasidavė, atsišaudė pro ventiliacines angas, bunkerio dangtį, o paskui susisprogdino.

Abiejų brolių Kuojų, partizano Povilo Vanago ir dviejų bunkeryje žuvusių partizanų kūnus rusai nuvežė į Taujėnus ir suguldė aikštėje prie „stribynės“.

Jonas Kadžionis, prasidėjus visai netoli nuo namų, už Pienios upelio, susišaudymui, išbėgo į Kavarsko miestelį - žinojo, kad NKVD kareiviai „krės“ ir jų sodybą, tyčiosis, muš, tardys ir vėl statys jį prie sienos, grasindami sušaudyti. Į Kavarską suspėjo pačiu laiku - vėliau kareivių sargybos niekam nebeleido iš miestelio nei išeiti, nei įeiti. Jonas matė, kaip skrebai trejomis rogėmis atvežė penkių jam gerai pažįstamų partizanų kūnus ir išvertė miestelio aikštėje. Jau temstant sunkvežimiu atvežė ir iš kėbulo išmetė ant grindinio dar trylikos žuvusių partizanų kūnus. Jie irgi buvo gerai pažįstami vyrai, ne kartą svečiavęsi ir jų šeimoje. Visi aštuoniolika žuvusių partizanų buvo suguldyti ant grindinio vienoje eilėje. Pavakare į Ukmergės pusę nuvažiavo trys brezentu dengtos mašinos - jos vežė kautynėse žuvusių rusų kareivių kūnus.

Išvakarėse iš būrio aplankyti gimines buvo išėję keturi partizanai: Paulius Kirša-Vilkas, broliai Povilas, Stasys ir Karolis Žemaičiai. Jiems pasisekė labiausiai - rusų kariuomenės „siautimą“ praleido Dvarelių k., Vlado Simaškos tvarte įrengtame bunkeryje.

Taip baigėsi čekistinė-karinė operacija, atnešusi partizanams didelių nuostolių, o žuvusiųjų šeimoms daug skausmo. Kaip ir visos operacijos, ji rėmėsi „agentūriniais-operatyviniais duomenimis“, t. y. šnipų pranešimais. Kaip paaiškėjo iš archyvų, apie partizanus informaciją teikė net septyni MGB slaptieji agentai1 - civiliai vietiniai gyventojai, tiksliai pranešę partizanų skaičių, iš kokių būrių jie yra, kaip apsiginklavę, tiksliai nurodę jų pavardes, slapyvardžius, gyvenamąsias vietas, duomenis apie šeimas. Iš jų MGB žinojo, pas ką partizanai apsistoję ir kada ruošiasi iškeliauti. Tarp jų buvo ir tame pačiame Šovenių k. gyvenantis šnipas, kiti - aplinkiniuose kaimuose gyvenantys slaptieji agentai. Remiantis archyviniais duomenimis yra nustatyta jų tapatybė. Tai agentas Glaz iš Šovenių k., agentas Jurgis iš Jurgėnų k. (netoli Šovenių), agentas Zacharov iš Sirvydų k. (netoli Dabužių), agentas Žilvitis iš Šovenių k. apylinkių (dėl jo išdavystės jau buvo žuvę trys partizanai) ir dar trys kiti agentai.

Pasusienio kautynėse didvyriškai žuvo trylika partizanų, jų pavardės ir vardai žinomi. Tai:

Antanas Budreika,

Antanas Didžpetris,

Juozas Kalumba,

Jonas Misiūnas,

Antanas Navašinskas,

Juozas Pulokas-Jūraitis,

Juozas Šapkauskas,

Alfonsas Šatkauskas-Politrukas,

Jonas Šileika,

Edmundas Urbonas,

Vincas Vėbra,

Pranas Vilčiauskas,

Povilas Žvironas-Atėjūnas (iš Utenos).

Praėjus kuriam laikui, tarp gyventojų išplito Pasusienio didvyriams skirtas eilėraštis. Kas jį sukūrė, taip ir išliko paslaptis.

Pasusienio didvyriams

Sudiev, vargdieni ginklo broli,
Sudiev, Tėvyne mylima,
Keliu į laisvę vykdant šuolį
Pakirto kulka zvimbdama.

Gal buvo lemta jų likimui
Šiandieną žūti čia kovoj,
Akis užmerkti prie beržyno
Ramonų lauko lygumoj.

Lavonus mūsų tuoj surinkę
Užkas tamsoje arimuos,
Motulės, sesės pasilenkę
Prie mūsų kapo nerymos.

Jūs mūsų kaulus tik surinkit,
Pakaskit kaime ant kapų,
Kad jie iš kapo ten girdėtų
Graudingą skambesį varpų.

Belieka pasakyti, kad jų troškimas išsipildė - atstačius Lietuvos nepriklausomybę, žuvę partizanai buvo garbingai perlaidoti Kavarsko kapinių kalnelyje, iš kur geriausiai girdimas bažnyčios varpo skambesys.

Remtasi partizanų J. Kadžionio-Bėdos ir P. Kiršos-Vilko prisiminimais.

Rinkimai

Sovietiniai „demokratiniai“ rinkimai buvo pati didžiausia, kaip galima įsivaizduoti, falsifikacija. Balsavimas būdavo tik už vieną partinį kandidatą - be jokio pasirinkimo, o rinkėjo dalyvavimas tame procese net ir nebūtinas. Tačiau vis tiek būdavo steigiamos skrebų ir rusų saugomos rinkimų apylinkės, vedama priešrinkiminė agitacija, po vienkiemius su balsadėžėmis važinėjo skrebų lydimi tarybiniai aktyvistai, o į Kavarską putotais arkliais skrebai lėkdavo pranešti, koks procentas rinkėjų jau nubalsavo. Tačiau visais laikais balsavusių rinkėjų skaičius būdavo stabilus - siekdavo 95-99 procentus.

Partizanai irgi ruošdavosi rinkimams - jų rėmėjai išklijuodavo rinkimus išjuokiančius atsišaukimus, kviesdami gyventojus tame „spektaklyje“ nedalyvauti, kartais rinkimų apylinkės būdavo apšaudomos, kad žmonės, neatvykę balsuoti, turėtų pasiteisinimą -bijojo ateiti, nes šaudo. Jaunimas, moksleiviai dažnai sovietinius rinkiminius plakatus ištepliodavo, nuplėšydavo, prieš žodį „balsuoti“ įrašydavo žodelytį „ne“ - išeidavo „nebalsuoti“.

Išplatintuose priešrinkiminiuose partizanų atsišaukimuose parašyti gąsdinimai dalyvaujantiems balsavime turėjo visiškai kitokią prasmę. Partizanai niekada nebaudė rinkėjų, tačiau nebalsavę žmonės tokiu būdu turėdavo labai rimtą, argumentuotą pasiteisinimą - „neatėjau balsuoti, nes išsigandau grasinimų”.

1946 m. žiemą, rinkimų dieną, jau apie pietus, J. Kadžionio mama sako: „Jonuk, nueik į Pienionis pabalsuoti, nes paskui atlėks su balsadėže „išbadėję“ skrebai ir reikės juos sodinti už stalo.“ J. Kadžionis atėjo į Pienionių rinkiminę apylinkę balsuoti už visą šeimą - to niekas nedrausdavo. Rinkimų komisija - Kavarsko „komunistėliai“, sukišę nosis, pavartė, pavartė rinkėjų sąrašus ir sako: „Aaa, taigi kad už jus jau pabalsuota!“ Toks buvo sovietinių rinkimų „farsas“, „rinkimai be pasirinkimo“, niūri, pilka, triumfuojanti prievarta, dvasiškai gniuždanti ir varanti į neviltį gyvenimo realybė „demokratiškiausioje pasaulio šalyje“.

Pagal J. Kadžionio atsiminimus.

Cipruko batai

1946 m. rudenį J. Kadžionis į Ukmergę arkliniu vežimu nuvežė grūdus - „pyliavas“ valstybei. Arklys buvo rambus, „su naravu“, nepriversdavai jo bėgti nei botagu, nei vadelėmis - vienodai lėtai „klapsėdavo“ ir į kalną, ir pakalnėn. Tuo metu pagrindinė transporto priemonė buvo arkliniai vežimai. Sunkvežimiai važiuodavo retai, jų tekdavo kantriai, ilgai laukti, o kartais, dideliam keleivių nusivylimui, ir išvis nepasirodydavo. Ukmergėje jis sutiko pažįstamą merginą - Veroniką Kalibataitę. Ją parvežti labai siūlėsi Ciprijonas Ginietis, vadinamas Cipruku. Jis buvo žemo ūgio, neišvaizdus, tačiau jam labai patiko Veronika. Šiai atvirkščiai - jo kalbos ir pataikavimas sukeldavo tik juoką. Jie dar pasiliko mieste, o J. Kadžionis nutarė važiuoti namo - Cipruko arklys buvo „šmaikštus, greitas“, žadėjo kelyje pasivyti. Ukmergės pakraštyje jį sustabdė trys vyrai -gerai apsirengę, su portfeliais, ir paprašė pavėžėti iki Kavarsko. J. Kadžionis paaiškino, kad jo arklys labai lėtapėdis, tačiau jeigu tinka, tegul sėda į vežimą, bus linksmiau. Per Šventąją yra Radiškių tiltas, kurį tuo metu saugodavo rusų kareiviai - ar bijojo, kad susprogdins, ar paprasčiausiai saugojo, kad partizanai juo nevaikščiotų. Naktimis jie dažnokai plėšikaudavo. Nuo tilto iki pat Svirnų II kapinaičių, esančių pakelėje, tęsėsi krūmais ir medžiais apaugusi nelygi vietovė. Privažiavę mato - prie kapinių vartų stovi „išvaduotojas“ - šautuvu ginkluotas rusų kareivis - ir įsakmiu rankos mostu juos stabdo: „Stoj!“ Paklausė, kur važiuoja. „Į Kavarską!“ - atsakė vyrai. „Ruskelis“ apžiūrėjo tuščią vežimą, mato, kad vyrai rimti, su portfeliais, turbūt viršininkai. Paprašo užrūkyti ir leidžia važiuoti toliau. Iš paskos jau girdėt, kaip „šauniai atlekia“ Ciprukas, tamsoje aidi Veronikos juokas. Kareivis sustabdė ir juos. Sužinojęs, kur važiuoja, sako: „Reikia maišelį į Kavarską nuvežt.“ - „Gerai, - sutiko Ciprukas, - dėk į vežimą!“ - „Ne, - sako kareivis, - jis paliktas kapinėse, ateik, padėsi įkelti.“ Įėjęs pro kapinių vartus, dairosi, kur tas maišelis, tačiau greit gavo šautuvo buože smūgį į nugarą. „Nu kaip, patinka!? - paklausė kareivis. - Ar dar nori?! O dabar greit nusiauk batus!“ Palikęs Cipruką basą, „išvaduotojas“ klausia: „Ar gerai, kad paėmiau?“ Šis, nenorėdamas dar kartą „paragauti“ šautuvo buožės, neprieštaravo: „Gerai.“ Arklys, nenustygdamas vietoje, pradėjo eiti, o iš paskos pasigirdo garsus basų kojų šlepsėjimas per purvą - tekšt tekšt tekšt! Pasivijęs Ciprukas persėdo į J. Kadžionio vežimą - norėjo pasiskųsti „valdžios vyrams“, kad rusų kareivis prievarta nuavė jam batus. J. Kadžionis persėdo į jo vežimą, šalia Veronikos. Ši kvatojo nesusilaikydama, iki ašarų, net susiėmusi už pilvo. Juoktis žmogui „tiesiai į akis“ tais laikais buvo nepriimta, nemandagu. Vis tik garsus basų kojų „teškėjimas“ per purvą buvo toks komiškas, kad J. Kadžionis irgi nesusilaikė, abu juokėsi iš „baso kavalieriaus“. Juk ir pats važiavo naujais auliniais batais - jei ne kartu važiavę valdžios vyrai, tikrai būtų rusas nuavęs. Bevažiuodami sutiko skrebų būrį. Ciprukas tuoj jiems skųstis: „Banditas batus nuavė!“ Tie klausia: „Kur, kada, kaip apsirengęs, kuo ginkluotas!?“ Sužinoję, kad „banditas“ su rusiška uniforma ir šneka rusiškai, viską supratę nusijuokė ir numojo ranka. Nuvažiavus į Kavarską, tas nubėgo pasiskųsti NKVD karininkams. Tie irgi, sužinoję kad prie Radiškių tilto rusų kareivis atėmė jam batus, tik nusijuokė. Taip Ciprukas batų ir neatgavo. Iš tikro jis buvo netikęs žmogus, 1941 m. šaudęs žydus. Rusų buvo užverbuotas ir jiems ištikimai tarnavo. Jo šeima buvo ištremta, o Cipruką paliko - užėję kaimynai užtiko jį su NKVD viršininku begeriantį „arielkos“ butelį. Kartą partizanai už šnipinėjimą jo vos nenušovė, išgelbėjo tik šeimininkų maldavimai. „Sėdo“ į kalėjimą apie 1962 metus, jau gerokai saugumui padirbėjęs ir tapęs nereikalingu.

Kam rusų kareiviui buvo reikalingi svetimi batai? Ogi pragerti. Jie juos išmainydavo į lašinius, „samagoną“, o paskui girtuokliaudavo.

Pagal J. Kadžionio prisiminimus.

Moterų lageris

Kotryna Bradulskaitė su vyresne seserimi Brone be jokio teismo 1947 m. spalio pradžioje iš Vilniaus geležinkelio stoties etapu buvo išvežtos į Sibiro lagerius. Etapą sudarė aštuoni vagonai - trys moterų ir penki vyrų. Vagonai buvo prikimšti sausakimšai - kiekviename virš penkiasdešimt žmonių, o jokių gultų nebuvo -jaunos moterys tupėjo, o vyresnėms leido atsigulti. Nebuvo nei kuo pasikloti, nei kuo užsikloti. Maitino dukart dienoje, ryte ir vakare, tik džiūvėsiais ir šaltu vandeniu. Kaip vėliau paaiškėjo, džiovinta duona buvo skalsesnė, sotesnė, jos buvo daugiau, nei 400 g lagerinė „vandeninga pajkė“. „Gamtiniams reikalams“ atlikti vagono grindyse buvo skylė, o jei kas mirdavo, praardę grindis sargybiniai juos išmesdavo važiuojant traukiniui. Dukart per dieną perskaičiuodavo kalinius - iš vieno vagono galo jie turėdavo perbėgti į kitą, o kad tai vyktų greičiau, „paskubindavo“ ilgakočių medinių plaktukų smūgiais į nugarą. Sustojus NKVD kareiviai vis tikrindavo, ypač vyrų vagonų, grindis, stogą, ar kas nors nebando praardyti ir pabėgti. Kelionė tęsėsi labai ilgai, su ilgais stovėjimais Uchtoje, Pečioroje. Vyrų vagonus atkabino jau Intoje, o moterys, kaip darbo jėga, buvo „nepaklausi prekė“ - jų vagonus vis stumdė ir stumdė, nes niekas nenorėdavo jų priimti.

Galų gale, 1947 m. lapkričio 7 d., jas atvežė į Vorkutos 3-iąjį OLP-ą (atskirą lagerio punktą). Jį sudarė dvi atskiros zonos: vyrų (iki 5 tūkstančių kalinių) ir moterų (iki 3 tūkstančių). Įėjus pro lagerio vartus, tuoj prisistatė „blatnieji“ ir pradėjo kalinių „rūšiavimą“ - su geresniais drabužiais buvo išrikiuoti į kairę, prasčiau apsirengę -į dešinę. Mušdami ir keikdamiesi kriminaliniai atiminėjo drabužius, kai kuriuos išrengė net iki apatinių, o vietoj atimtų numetė nudėvėtus, nuplyšusius skarmalus. Iš Kotrynos grasindami peiliu atėmė kailinukus, po kojom numesdami suplyšusį „vatniką“. Jau pirmą kartą nuėjus į valgyklą, iš kišenių „meistriškai“, net nepajutus, vagys ištraukė pirštines.

„Blatnieji“ buvo labai žiaurūs, be jokios sąžinės, visiškai morališkai degradavę asmenys. Užmušti žmogų jiems buvo tas pats, kaip pritrėkšti musę. Daugumą jų sudarė rusai, bet buvo ir čečėnų, kazachų. Grasindami peiliu nurenginėjo politinius kalinius ir einant iš valgyklos, pasivedėję už kampo. Valgant prie stalo tyčia užkalbindavo -vos tik pasukus galvą į šalį, „iš pat panosės“ akimirksniu dingdavo „bliūdelis“ su sriuba ar koše. Per barako langelį, ilgos lazdos gale įkalę vinį, užkabinę ištraukdavo geresnius rūbus. Nuo šitų nužmogėjusių parazitų niekada nebuvo ramybės, teko iškentėti daugybę kančių, o kiek žmonių jie „nugalabijo“, sunku net apsakyt. Iš tikrųjų lageryje jie buvo politinių kalinių gyvybės ir mirties viešpačiai, teisėjai, karaliai.

Barake, į kurį atvedė, abipus stovėjo dviaukščiai gultai, o per vidurį buvo koridorius, kuriame stovėjo metalinė krosnis. Atskirą kambarėlį turėjo „nariadčikas“, kuris gyveno kartu su viena ukrainiete, savo sugulove. Barake būdavo iki 100 kalinių, o daugumą jo gyventojų sudarė „ruskės“, kriminalinės kalinės, sužvėrėjusios ir degradavusios „vagilkos“, kurioms jau nebuvo nieko švento. Tik viena vyresnio amžiaus rusė, laisvėje dirbusi buhaltere, buvo puiki, padori moteris. Kaip politinė kalinė nuteista vien už tai, kad, jų darbo kambaryje pakabinus Stalino portretą, pasakė: „O kam čia šitą portretą pakabinot?“ Už tai gavo „детский срок“ („vaikišką bausmę“) - dešimt metų lagerio. Bjaurios ir ištvirkusios buvo ir lenkės bei kazachės. Su kriminalinėmis, kol atskyrė, teko išgyventi dvejus metus.

Iš pradžių Kotryna pateko prie geležinkelio tiesimo darbų. Dirbo kartu su vyrais, tarp kurių buvo daug lietuvių, lenkų, ukrainiečių, latvių, estų, keli kazachai. Moterims teko nešioti pabėgius - nešdavo ir dviese, ir trise, kiek kurios turėdavo jėgų. Tarp jų buvę „blatnieji“ nieko nedirbo, tik sėdėdavo ir šildydavosi prie laužo piršto nepajudindami, net malkų įmesti pašaukdavo politinius kalinius - mat „vagių kodeksas“ draudė bet kokį darbą. Ten pirmą kartą ji paragavo ir šunienos. Vienas viršininkas, vaikščiodamas ir tikrindamas jų darbą, vedėsi ir vilkšunį. Kai tik jo šeimininkas nutolo, šunį kaliniai apspito glaudžiu ratu. Šis iš baimės net nesipriešino, net nesulojo: iškart buvo užmuštas, oda nudirta ir sudeginta, o mėsa ant pagalių iškepta. Kotrynai irgi teko gabalėlis salstelėjusios mėsos. Vėliau viršininkai būdavo atsargūs, vengdavo vedžiotis šunis, kur dirba kaliniai. Taip buvo ne tik šiame, bet ir visuose Sibiro lageriuose -daugelis lietuvių politinių kalinių grįžę pasakojo labai panašias istorijas, kaip jie pirmą kartą valgė šunieną.

Po dviejų savaičių Kotryną perkėlė dirbti į 4-ąją anglies kasimo šachtą.

Keldavo 6 val. ryto. Apsiprausus ir apsitvarkius, 7 val. būdavo pusryčiai. Paskui išrikiuodavo ir kolonoje varydavo 4 km į darbą - aštuntą valandą jų pamaina jau leisdavosi į šachtą. Pamaina trukdavo 8 val., brigadoje buvo beveik visi lietuviai. Jokių respiratorių neduodavo - tik akinius ir šalmą su lempute. Darbas buvo sunkus, labai nepatogus, visada susilenkus ir tarp dulkių. Valgyti duodavo visad tą patį - sušalusių kopūstų arba ropių sriubos „bliūdelį“ ir avižinės košės kaušelį. Pietų nebūdavo, vakarienę valgydavo tik 20 val. vakare, parvaryti atgal į lagerį, o „meniu“ nesikeisdavo. Vienintelis stalo įrankis tebuvo grubiai išdrožtas medinis šaukštas. Duonos norma („pajkė“) svėrė 400 g, tačiau iš tikrųjų kalinys tiek niekada negaudavo - dalį jos svorio sudarydavo vanduo. „Forminė“ duona buvo šlapia, vandeninga, suspaudus iš jos tekėdavo skystis, o žiemą ji sušaldavo kaip ledas, nebeįkąsdavai. Ypač nuo bado kentėdavo vyrai - jie ir dirbdavo sunkiausius darbus, o toks maisto davinys neatstatydavo jėgų. Jie palaipsniui išsekdavo, tapdavo kaip skeletai ir mirdavo. Iš pažįstamų lietuvių taip lageryje pražuvo Stasys Kašubka, Petras Zykas ir daug kitų. Kiekvieną dieną pro lagerio vartus išveždavo jaučiais kinkytomis rogėmis 4-5 lavonus nuvilktais drabužiais. Kai kurie vyrai buvo praradę viltį išgyventi, nebematė ateities, juos be galo skausmingai slėgė namų ilgesys ir dvasiniai išgyvenimai dėl prarastų artimųjų, išdraskytų šeimų, sugriautų gyvenimų. Norėdami nuslopinti širdies skausmą ir bado alkį, kai kurie rūkydavo - mainydavo duonos „pajkę“ į prasčiausios rūšies tabaką, vadinamą „machorka“. Iš jų niekas neišgyveno, visus „nušienavo“ savo plačiu dalgiu lagerio giltinė.

Grįžusios iš darbo, viršutinius rūbus padžiaudavo ant virvučių apie krosnį, tačiau ryte juos rasdavo numestus ant grindų, šlapius, neišdžiūvusius, o vietoj jų kabėdavo „ruskių“ drabužiai. Kartą per savaitę į baraką atnešdavo du 25 litrų talpos bidonėlius karšto vandens - „kipiatoko“. Jį visą išsipilstydavo kriminalinės, sakydamos: „Eikite jūs velniop!“ Lietuvės rinko tuščias konservų dėžutes, įverdavo vielą ir tokiuose „puodeliuose“ tirpdydavo sniegą. Atėję sargybiniai juos atimdavo, išmėtydavo, sutrypdavo kariškais batais. Didžiulė svajonė buvo sočiai prisivalgyti duonos - ją džiovindavo, taupydavo, kartais kriaukšlelį paslėpdamos matrace. Tačiau „vagilkos“, neidamos į darbą, viską iššniukštinėdavo ir surasdavo.

Kas dvi savaites būdavo pirtis, o iš tikrųjų - tik apsiprausimas. Kiekviena gaudavo artipilnį metalinį dubenėlį vandens, vadinamą „taziku“, ir šlakelį skysto muilo. Nusiprausus reikėdavo išsiplauti ir liemenėlę, kelnaites, kurios jau išdžiūdavo ant kūno.

Barakuose „siautė“ didelės, riebios žiurkės. Nuo jų naktį reikėdavo užsidengti galvą, jos apgrauždavo nusilpusius, išsekusius kalinius.

Patekusi į lagerį „už visišką nieką“, iškart pakliuvo penkioms paroms į drausmės izoliatorių - lagerio viršininkas pastebėjo ją prie valgyklos kalbant su lietuviais vyrais.

Visas lagerio gyvenimas buvo siaubingas košmaras, pragaras, kasdien tekdavo stebėti ir beviltiškai susitaikyti su neteisybe, melu, apgaule, prievarta, matyti visą „visuomenės dugno“ gyvenimą, tikrą „ašarų pakalnę“ - tiesiog neįsivaizduojamą vargą, neviltį, žmonių moralinį nuopuolį, degradaciją, visišką sugyvulėjimą. „Ruskės“ rūkydavo, šlykščiausiai keikdavosi, tarpusavyje mušdavosi, tampydavosi už plaukų, vaikščiodavo su mėlynėmis paakiuose ir nagais sudraskytais veidais. Vakare sugulusios ant gultų viena kitą perrėkdamos ir kvatodamos, šlykščiai, vulgariai pasakodavo savo nuotykius vyrų zonoje. Dauguma jų buvo užsikrėtusios venerinėmis ligomis, apsileidusios, netvarkingos, nuo jų dvokdavo per atstumą. Pas jas barake lankydavosi ir „blatnieji“, nors tai ir buvo griežtai uždrausta. Lageryje Kotryna pasibaisėjusi išgirdo, kas yra „матовая речь“ (keiksmažodžių kalba), kai kiekvieną normalų žodį palydėdavo 5-7 keiksmažodžių serija. Labai bjaurios, nešvarios, tačiau visada pasidažiusios buvo lenkės. Tarp jų išsiskyrė tik viena tvarkinga, kultūringa moteris - gydytoja, medicinos profesorė. Ji sakydavo: „Mergaitės, nebijokit, sifiliu neužsikrėsit. Tai perduodama tik lytiniu keliu arba bučiuojantis, kai pažeistos gleivinės!“ Mat lietuvės, bijodamos užsikrėsti venerinėmis ligomis, durų rankenas liesdavo tik apsukusios skudurėliu.

Kadangi vyrams, o ypač politiniams kaliniams, buvo griežčiausiai uždrausta lankytis moterų barake, vakare, slapta nuo administracijos, prie valgyklos su lietuvėmis susitikti ir morališkai paremti ateidavo pagyvenę lietuviai inteligentai, dideli savo krašto patriotai: inžinierius Pupeika, rašytojas ir žurnalistas Toliušis, kapitonas Dapkūnas, policijos viršininkas Vincas Lopata. Jie vis sakydavo: „Mergaitės, tik neprasidėkite su rusais, išsaugokit save atgimstančiai Lietuvai!“ Šie kultūringi, išsilavinę žmonės joms buvo moralinis pavyzdys ir dvasinis ramstis.

Žiemą barako duris užpustydavo, o jauniausias moteris rytais siųsdavo atkasti sniegą. Nuo barako iki pat valgyklos buvo nutiestas storas lynas - per pūgą nieko nesimatydavo, todėl jo laikydamiesi eidavo valgyti ir grįždavo atgal. Vis tik nusilpę kaliniai kartais pargriūdavo, nebeatsikeldavo, jų kūnus surasdavo tik pavasarį, tirpstant sniegui. Iki šachtos per didžiausias, iki pat pat krūtinės, pusnis tekdavo eiti susikabinus už parankių kolonoje 4 km - tai labai išsekindavo, atimdavo paskutines jėgas. Jas lydėdavo sargybiniai su vilkšuniais - keikdamiesi, mušdami, grasindami nušauti, nes kiekvienas žingsnis už kolonos ribų buvo laikomas bandymu pabėgti, o pusnyse eilės pakrikdavo, įgriūdavo į užpustytą pakelės griovį.

Kotryna siuntinių iš niekur negaudavo, nes visa jų šeima buvo išblaškyta: broliai Nikodemas ir Jonas partizanavo DKA B rinktinėje, tėvelis kalėjo Intos lageryje, mama su seserimi Adele buvo likusios be namų, o vėliau ir ištremtos. Vis tik lageryje galiojo „blatnųjų“ nustatyta tvarka - pusė siuntinio priklausė jiems, likusi dalis - savininkui. Kas gavo siuntinius, jie sužinodavo iš prie administracinio pastato iškabinto sąrašo. Atėję iškart sakydavo: „А ну-ка, давай!“ („Nagi, duok šen!“). Jei kalinys neatiduodavo jų dalies, tai atimdavo viską ir dar primušdavo.

Kadangi lageryje buvo atskiros moterų ir vyrų zonos, klestėjo paleistuvystė, kur pačios aktyviausios būdavo moteriškos giminės atstovės. „Blatnosios“, praardžiusios tvorą, kasdien lįsdavo į vyrų zoną. Jokie skylių lopymai negelbėdavo - užtaisius vieną skylę, kitose vietose atsirasdavo dar kelios. Daug tokių moterų sirgo venerinėmis ligomis -sifiliu, gonorėja, daug jų ir numirdavo. Vien dėl vyrų, kad etapu neišsiųstų į kitą lagerį, jos save luošindavo: sudaužiusios butelį, stiklo šukes smulkiai sutrindavo ir įberdavo į akis. Prasidėdavo akių uždegimas, etapą atšaukdavo, o jos ilgą laiką jas plaudavo vandeniu. Tokiu būdu ir pagydavo, nors regėjimas visiškai ir nebeatsistatydavo.

Pačios su virbalu pasidarydavo abortus - nė viena nuo to nesusirgo ir nenumirė. Paleistuvystės keliu pasuko ir dvi lietuvaitės. Viena jų, nuo Utenos krašto, užsikrėtė venerine liga ir numirė. Prie valgyklos kampo dažnai stovėdavo „blatnieji“ su duonos kepaliuku po pažastimi, sakydami: „Mergaite, einam su manim... !“ Ta „meilė“ būdavo vieša, ant gultų, moteriai jos metu valgant duoną. Ko ši nespėdavo suvalgyti, „blatnasis“ atimdavo. Kartais jie specialiai vandeningą duoną sušaldydavo, kad daugiau jos liktų. Toks buvo morališkai iškrypęs ir degradavęs lagerio padugnių gyvenimas, kuriame visąlaik ujami, niekinami, keikiami buvo priversti gyventi dori, sąžiningi, išsilavinę, vakarietiškoje kultūroje išauklėti lietuvių, latvių, estų ir ukrainiečių politiniai kaliniai. Tačiau ir visaip terorizuojami, žeminami jie stengdavosi palaikyti, užjausti vienas kitą.

Kartą į lagerį atvežė dvi Kauno „poniutes“ - motiną su dukterimi. Abi gražiai apsirengusios, „su šilkais“. Per kelias dienas jos parsidavė lagerio viršininkams ir tapo jų sugulovėmis.

Vienąkart Kotryna grįžo iš darbo ir nustebo - ant apatinio gulto sėdinti jos kaimynė moldavė, graži, jauna moteris, valgė didžiausius skanėstus. Buvo matyti, kad kažkam „atsidavė“. Naktį išgirdo garsius kerzinių batų žingsnius - prie gulto priėjo aukšta, stambi, vyriškai apsirengusi „blatnioji“. Ji iš už bato aulo išsitraukė trumpu kotu kirvuką ir kirto juo moldavei į galvą. Stipri kraujo čiurkšlė aptaškė net Kotrynos gultą, drabužius. „Blatnioji“ ramiai apsisuko, priėjo prie budinčiojo ir liepė jam pranešti į spec. dalį apie „мокруха“ (kalėjimo žargonu - „šlapią reikalą“, žmogžudystę). Tuo metu didžiausia bausmė buvo 25 m. lagerio, o tai kriminalinių, kuriems lageris ir buvo tikrieji namai, nė kiek nebaugino. Eilinė žmogžudystė tik vėl pailgindavo jų bausmės laiką iki 25 metų.

Kotryna mokėjo gražiai siūti. Lageryje ji pradėjo atsiuvinėti, siaurinti ar patrumpinti sukneles. Medžiagą atpjaudavo stiklo šuke, toliau viską siūdavo rankomis. Taip buvo užsidirbusi šimtą rublių, kuriuos įsisiuvo už liemenėlės ir norėjo pasiųsti mamai. Turbūt pirtyje tai pastebėjo kriminalinės. Vieną rytą ji atsikėlė nustebusi - buvo supjaustyta liemenėlė ir pavogti pinigai. Vėliau gultų draugės papasakojo, kad naktį buvo atėję du „blatnieji“ - vienas laikė „finką“ prikišęs jai prie kaklo, o kitas, perpjovęs liemenėlę, ištraukė „červoncus“. Laimei, Kotryna pavargusi kietai miegojo - jeigu tik būtų atsibudusi, sujudėjusi, būtų iškart papjovę.

Kartą „nariadčikas“ jai liepė nueiti į administracinį pastatą išplauti kabinetą. Vos įėjus, buhalteris, storas žydas, tarė: „Nusirenk!“ - ir kabliuku norėjo užkabinti duris. Kotryna, trenkusi jam per ranką, puolė pro duris, tas - vytis iš paskos. Ji bėgo link šachtos, kur dirbo pažįstami lietuviai, nes tik jie galėjo išgelbėti. Prisivijęs buhalteris trenkė jai kumščiu, ji parkrito, tas pargriuvo ant jos. Vikriai išsisukusi Kotryna pirma pribėgo prie šachtos, o pagyvenęs lietuvis ją iškart „gelda“ nuleido žemyn. Įsiutęs buhalteris tą žmogų sumušė, suspardė.

Lietuvės tarpusavyje didelių paslapčių neturėjo, atvirai pasipasakodavo savo likimą. Viena iš lietuvaičių buvo „kūmo“ užverbuota ir pradėjo išdavinėti. Tai viena, tai kita lietuvė buvo perteista ir pridėti dar 2-3 metai kalėti. Išdavikei buvo surengtas teismas. Susitarus su budinčiuoju, kad „nieko nematys ir negirdės“, jai ant galvos buvo užmesta ir kietai užveržta paklodė. Mušė šešios lietuvės rankomis ir kojomis „iki kraujų“, o viena laikė už galvos. Paskui ją palikusios išėjo iš barako. Kas mušė, „kūmas“ taip ir neišaiškino, o demaskuotą agentę, kaip visada tokiais atvejais, iškart etapu išsiuntė į kitą lagerį. Tačiau žinios apie išdavikus „bevieliu telegrafu“ visada toli išplisdavo, tarp savųjų ji jau buvo svetima.

Lagerio ligoninėje med. seserimi dirbo puiki lietuvaitė - Onutė Banytė iš Šiaulių. Ji labai padėdavo lietuviams - esant reikalui paguldydavo į ligoninę, gaudavo atleidimo nuo darbo pažymas.

Lietuvės iš duonos ir lininio siūlo buvo pasidariusios „rožančius“ su kryželiu (tam panaudojo išardytą lininį audeklą, rastą iškraunant vagonus su iš Vokietijos atvežtais daiktais). Juos valgykloje perduodavo lietuviams - vyrų zonoje kalėjo kunigai, kurie juos pašventindavo, o vėliau grąžindavo atgal. Vėliau vyrų prašymu dar daug jų padarė ir perdavė į zoną, gaudamos nežinomų lietuvių gražius padėkos žodžius.

Lageryje kartu kalėjo iš Utenos kilusi amžiumi vyresnė moteris - mokytoja Natalija Pupelienė. Po vakarienės, apie pusę devynių, ji visas sukviesdavo tyliai pasimelsti, sakydama: „Mergaitės, poteriai!“ Iš pradžių žodžiu kalbėdavo ir Lietuvos Himną, tačiau kartą įbėgę sargybiniai apvertė stalą ir jas išvaikė. Kaip priedas buvo kalbama „Kalinio malda“, kurios žodžiai amžinai išliko atmintyje.

Kalinio malda

Nuo bekraščių tundrų ir taigų,
Iš šachtų gilumos,
Pro užtvaras ir grotas
Į Tave, o Viešpatie,
Tiesiu išvargusias skausme rankas.
Gelbėk mane, o mano Dieve!
Jei Tu nugręši savo veidą nuo manęs -
Aš žūsiu šitoje vergijoje kaip išrautas medis,
Žūsiu tarp poliarinių vėjų ir pūgų.
Pažvelk, o Viešpatie, kaip verkia mano širdis,
Kaip kraujo mariose braido manoji Lietuva,
Kaip pančiuose vaitoja milijonai žmonių.

Gana, o Viešpatie, pasigailėk,
Nebausk manęs dėl mano ir mano tautos nuodėmių.
Prieš Tavo Teismą kas yra teisus?
Jei Tu mane apleisi, kur dingsiu aš?

Viešpatie, tik Tavyje yra pasigailėjimas,
Tik Tavyje yra mano viltis,
Tik Tavimi tikiu.
Juk Tu esi mano gyvybės Viešpats,
Ir aš nedrebėsiu dėl savo likimo.

Tu esi mano akių šviesa,
Aš eisiu visur, kur ves Tavo šventoji valia,
Priimsiu viską, ką siųs Tavo šventoji ranka,
Nes myliu Tave ir tuos kelius,
Kuriais vesi mano sielą į amžinybės laimę.
Per tundras ir taigas,
Per užtvaras, sargybas apginkluotas
Ateik nuo Baltijos krantų, o Kristau!
Nuo tėvų sodybų ateik keliu kryžiaus
Ir ištiesk man savo galingą ranką.

Aš vieniša ir bejėgė grūmiausi su kančia,
Aš vieniša tarp svetimų,
Toli nuo savo tėviškės saulės.
Apšviesk savo malone, o Viešpatie, mano sielos tamsybes,
Savo kryžiumi mokink mane kentėti ir aukotis,
Išblaškyk neviltį ir nerimą,
Padėk man išlikti dora ir skaisčia,
O taip pat ištikima Tavo įsakymams ir lietuvio garbei.

O Viešpatie, tik nevėluok,
Nes silpsta mano jėgos.
Ateik ir gelbėk mane.
Tu mano sielos Dievas!
Tu mano viskas!
Tau pavedu save. Amen.

Vorkuta, 1948 m. (ši malda dar vadinama „Vorkutos malda“)

1948    m., iškalėjus jau trejus metus, ją teisė iš Maskvos atvažiavęs Karo tribunolas. Vienas iš atvykusiųjų, jaunas karininkas, pasivedėjęs į šalį, jai patarė: „Mergaite, sakyk taip, kaip ir anksčiau sakei. Tavo byloje nieko reikšmingo nėra, išteisins!“ Vis tik tribunolas, nors byloje tebuvo kaltinimas, kad „pavalgydino užėjusius buržuazinius nacionalistus“, nuteisė pagal RTFSR BK 58-11 straipsnį „už dalyvavimą antisovietinėse organizacijose“ 5 m. kalėti lageryje ir vienerius metus tremties. Kai iškvietė pasirašyti teismo nuosprendį, Kotryna kategoriškai atsisakė: „Na jau ne, niekada!“ - ir apsisuko išeiti, gaudama kumščiu smūgį į nugarą.

Vasarą išvežė prie Pečioros šienauti pievas. Sibire žolė labai vešli ir aukšta - kaip miškas, iki pat pečių. Darbas buvo labai sunkus, „vyriškas“, šienavo dalgiais, kuriuos ne visos mokėjo ir išgaląsti. Kotrynai tai nebuvo jokia naujiena, juk Lietuvoje tekdavo dirbti įvairius ūkinius darbus. Lietuvės džiaugėsi patekusios į gamtą, juk laukuose augo daugybė laukinių serbentų, o ypač skanios ir maistingos buvo erškėtrožių uogos. Gyveno pačių iškastose ir eglišakiais uždengtose žeminėse, tačiau labiausiai kentėjo nuo Sibiro „maškaros“ - smulkių muselių. Viena jų sukandžiota vyresnio amžiaus lietuvė neištvėrė ir mirė.

1949    m. komunistinės propagandos tikslais į lagerį atvežė kino filmą „Marytė Melnikaitė“, tačiau visi lietuviai - ir vyrai, ir moterys - jį žiūrėti atsisakė.

Trumpam buvo patekusi dirbti į virtuvę, prie maisto dalijimo. Atsirado galimybė paremti siuntinių negaunančius lietuvius.

Kartą į baraką atėjo lagerio ligoninėje dirbęs žydų tautybės gydytojas, puikus žmogus, jau atkalėjęs jam skirtą laiką. Jis ieškojo lietuvaičių, lageryje vertinamų dėl darbštumo ir sąžiningumo, norinčių dirbti sanitarėmis. Kotryna iškart sutiko. Tekdavo plauti ir grindis, ir slaugyti bei maitinti sunkius ligonius. Ligoninėje gulėjo daug lietuvių (iš jų atmintyje išliko tik Petro Garbuškos pavardė), labai silpnų ligonių, kurie neimdavo, atsisakydavo maisto iš grubaus personalo rankų, pasirinkdami mirtį. Kotryna juos paguosdavo, pamaitindavo su šaukštu, pagirdydavo per vamzdelį. Tada ji ir suprato, kad tas gydytojas, geros širdies, protingas žmogus, dėl šios priežasties ir ieškojo jų tautietės, lietuvaitės. Už gerą darbą visi ją gerbė ir mylėjo. Vienąsyk du gydytojai pasiūlė kartu nuvykti į vieną kelionę, pasakę: „Tau bus įdomu tai pamatyti!“ Buvo žiema, didelis šaltis, važiavo apsigobę „bušlatais“ atvirame mašinos kėbule. Sustojo prie iš lentų su dideliais plyšiais sukalto didžiulio barako. Įėjus į vidų Kotryna krūptelėjo - jame „štabeliais“, vienas ant kito, buvo sukrauti nuogai išrengti, pro sienos plyšius apipustyti lavonai. Pagal ant kojos pririštus numerėlius gydytojai ieškojo kažkokio kalinio, o radę pjūkleliu prapjovė kaukolę - atliko medicininę ekspertizę. Paklausus, kur tuos lavonus dės, šie atsakė: „Atėjus pavasariui, iškas didelę duobę, sumes lavonus, apipils chlorkalkėmis ir užvers žemėmis!“

1950    metais Kotryna išėjo iš lagerio į laisvę, už darbą tegavusi vos 18 rublių -likusieji buvo atskaityti už maistą, drabužius, avalynę, patalpas, šildymą, sargybą ir pan. Į Lietuvą grįžo tik po metų, po tremties.

Stalino valdymo laikais lageriuose buvo pats sunkiausias režimas, tiesiog nepakeliamos gyvenimo sąlygos, pats didžiausias mirtingumas. Galima sakyti, kad tuo metu vieneri įkalinimo metai prilygo penkeriems postalininio periodo, po 1956 m. pertvarkos, metams.

Lietuvos marionetinė valdžia grįžtančių iš lagerio tautiečių nelaukė - sutiko priešiškai, nesvetingai. Buvo labai sunku prisiregistruoti, gauti darbą. Vis tik gyvenime padėjo sunkumų užgrūdinta valia, kantrybė ir užsispyrimas. Niekada gyvenime Kotryna nepamiršo maldos ir buvusių kovos bendražygių, lagerininkų, su kuriais teko pergyventi sunkiausius, dramatiškiausius savo gyvenimo metus. Tik jos rūpesčiu ant brolių partizanų Nikodemo ir Jono Bradulskių kapų buvo pastatyti kryžiai.

Kotrynos likimas - tai gražaus, garbingo ir prasmingo gyvenimo, be jokių dvejonių pasiaukojusio tautos laisvės kovai piliečio pavyzdys.

Pagal Kotrynos Bradulskaitės-Kilienės atsiminimus 2017-06-12.

Lagerio „blatnieji“

Sibire, Gulago konclageriuose, kalėjo ir žuvo milijonai politinių kalinių. Nors jie visada sudarė kalinių daugumą, tačiau tikraisiais lagerio šeimininkais save laikė administracijos palaikomi „blatnieji“.

Jau nuo carinės Rusijos laikų buvo suformuotos ir perduodamos iš kartos į kartą „teisėtų vagių“ tradicijos ir įstatymai, jų visada buvo griežtai laikomasi. Bolševikmečiu, prasidėjus masiniam nusikaltėlių antplūdžiui, tradicijos ir įstatymai neišvengiamai kito.

Kriminalinių nusikaltėlių skaičius nesustabdomai didėjo pilietinio karo metu vykusioje suirutėje, siaučiant nežabotam raudonajam terorui. Toliau jis vis augo vykdant NEP-o politiką, prievartinę kolektyvizaciją bei skubiais, forsuotais tempais industrializaciją. Buvo fiziškai naikinami ištisi visuomenės sluoksniai, socialinės klasės, atsirado daugybė „beglobių“ vaikų, paauglių, masiškai papildžiusių vagių eiles, kurie, pagal tuomet galiojusius įstatymus, jau nuo 12 metų amžiaus būdavo teisiami ir atsidurdavo lageriuose. Kriminaliniai nusikaltėliai sukūrė visiškai uždarą nuo visuomenės gyvenimo būdą, valdomą tik „vagių kodekso“. Jie nesilaikė jokių valdžios įstatymų, o gyveno tik pagal savuosius: niekada nedirbo jokio valdiško darbo (tai buvo didžiausias nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė), netarnavo kariuomenėje, neturėjo šeimos. Buvo sukurta griežta hierarchinė sistema su savais „karaliais“, teisėjais, nuosprendžių vykdytojais, sava kalba („fenia“), žiauriomis tradicijomis, tik jiems būdingomis griežtomis kortų žaidimo taisyklėmis (vienas prieš vieną, lošimas iš žmogaus gyvybės), savotišku garbės supratimu, savita subkultūra („blatnųjų“ dainomis, eilėraščiais). Save jie vadino „blatnaisiais“, „urkomis“, „urkaganais“, „žmonėmis“ ir t. t.

Jų viršūnę sudarė „teisėti vagys“ - „atamanai“ bei „karaliai“, kurie nuo pat vaikystės vogė, žudė ir kitokio gyvenimo būdo net nepažinojo. Jų kūnai būdavo išmarginti tatuiruotėmis, o burnos pilnos „fiksų“ - ant sveikų dantų užmautų bronzinių karūnėlių, kurios turėdavo parodyti „dantų savininko“ vietą vagių hierarchijoje. Kaip „teisėto vagies“ papuošalas smiliaus nagas būdavo ilgas, išpuoselėtas ir gražiai nupoliruotas.

Visi kiti vagys, anksčiau buvę darbininkai, valstiečiai, dirbę bet kokį valdišką darbą, niekada tokių aukštumų nepasiekdavo, o tebūdavo tik jų nurodymų vykdytojai. Pati žemiausia vagių kategorija buvo „šestiorkos“, dažniausiai iš nuteistų paauglių tarpo. Jie vykdydavo „teisėtų vagių“ įvairiausius patarnavimus: atnešdavo maistą, skalbdavo drabužius, valydavo batus, pakasydavo padus, nugarą, būdavo lytiškai išnaudojami ir t. t. Dėl dešimtmečiais trunkančio uždaro gyvenimo lageryje tarp vagių buvo išplitusios įvairiausios lytinio iškrypimo formos, iš kurių dažniausiai pasitaikydavo pederastija. Kartais politiniai kaliniai būdavo zoofilijos protrūkio liudininkai - į lagerį kokiems nors darbams patekus kumelei, kriminaliniai vargšą gyvulį apipuldavo kaip „juodi varnai“ ir prievartaudavo. To, kas dėjosi lageryje, negalima nei apsakyt, nei aprašyt - tai buvo žmogiškosios moralinės ir dvasinės degradacijos liūnas, bedugnė, tikra „Sodoma ir Gomora“, kokios joks normalus žmogus net baisiausiame sapne negalėtų nei susapnuot, nei lakiausia fantazija įsivaizduot.

Žmonės, nepriklausantys nusikaltėlių pasauliui, „blatniesiems“, buvo „frajeriai“ -naivūs, kvaili ir silpni laisvėje gyvenantys žmogeliai. Taip pat juos vadino „mužikais“, „elniais“, „velniais“ ir t. t.

Pagal „blatnųjų“ filosofiją, „frajeris“ tik tam ir skirtas, kad jį apgautum, apvogtum, nurengtum, atimtum siuntinį. „Apdumti „frajeriui“ akis“, primušti ar net užmušti buvo „blatnojo“ šaunumo ir garbės reikalas. „Teisėtų vagių“ nurodymu tai atlikdavo vykdytojai, o šie tik padalindavo grobį.

Didžiąją gyvenimo dalį „blatnieji“ praleisdavo lageriuose, kur gyvendavo tik pagal savo įstatymus: niekada nėjo į darbą, apiplėšinėjo politinius kalinius atimdami geresnius drabužius, siuntinius, maistą. Jų teroras politinių kalinių atžvilgiu kalėjimo administracijos buvo skatinamas ir palaikomas - „politiniams“ jie sukūrė tiesiog neįsivaizduojamai sunkias, pragariškas gyvenimo sąlygas. Visi jie buvo ginkluoti peiliais („finkomis“), o papjauti žmogų jiems buvo tas pats, kaip užmušti musę. Tarp jų nepasitaikydavo nė vieno, kurio rankos nebūtų suteptos krauju, kiekvienas savo sąskaitoje turėdavo daug „nugalabytų dūšių“, kas „urkai“ būdavo „garbės dalykas“. Tuo metu esanti aukščiausia 25 metų kalėjimo bausmė kriminalinių recidyvistų nė kiek nebaugino - už eilinę žmogžudystę jiems tik vėl pailgindavo kalėjimo bausmę iki 25, o lageris ir taip buvo jų tikrieji namai. Jie vaikščiodavo apsirengę ne lageriniais, bet vogtais civiliais drabužiais, pabrėžiant savo „blatnumą“ užsileidę ant kelnių palaidus marškinius, miegodavo ant matracų, apsikloję vatiniais apklotais. „Atamanams“ virėjai atnešdavo pavogtų konservų, įvairių skanėstų, rūkydavo jie ne „machorką“, o papirosus. Tuo tarpu nusilpę iš bado politiniai kaliniai turėdavo įvykdyti jų darbo normas, „nematyti“ jų vykdomų nusikaltimų, antraip grėsė mirtis. Su brigada išėję į darbą vagys niekada nedirbdavo - tik sėdėdavo, šildydavosi prie laužo, kurį privalėdavo uždegti ir kurstyti politiniai kaliniai. Patys net malkų į laužą neįmesdavo - tai, pagal jų kodeksą, jiems buvo per žema, tokius darbus turėdavo dirbti „frajeriai“.

Kriminaliniai nusikaltėliai sovietiniam režimui buvo socialiai artimi, galima sakyti, buvo jo sudėtinė dalis (juk ir pati valstybė buvo kriminalizuota nuo viršaus iki apačios). Tik politiniai kaliniai - išsilavinę, protingi, logiškai (kitaip) mąstantys žmonės, sovietiniam režimui buvo pavojingiausi priešai.

Vis tik kartais ir politiniai kaliniai, neseniai atvežti, dar nenusilpę iš bado, stodavo į mirtinas grumtynes su įžūliais vagimis: mušdavosi iki mirties išardytų gultų lentgaliais, pagaliais, plytomis, kai kuriuos vagis užmušdavo, sunkiai sužeisdavo. J. Barisos-Vytenio atsiminimais, jau pirmą dieną į jų baraką „daryti kratos“ atėjo peiliais ginkluoti „blatnieji“. Daiktus liepė palikti, o jiems pasitraukti į kitą barako galą. Lietuvių etapu buvo atvežta labai daug, apie 800 vyrų. Jie šiuos vagis tuoj apsupo ratu. Juozas prisimena, kaip vienas iš Kauno Šančių kilęs „kietas vyrukas“, buvęs partizanas Litvaitis-Aras, stumtelėjo jį į šoną, pasidarydamas sau vietos. Kai tik vienas vagis nusisuko, jis taip trenkė šiam į sprandą, kad tas išsitiesė ant grindų, iš rankų paleisdamas ir savo „finkas“. Kaip pagal sutartą signalą lietuviai puolė juos mušti be jokio pasigailėjimo. Du vagys spėjo iššokti pro langus „su visais rėmais“, o užmuštus išnešė laukan ir numetė į sniegą. Paleido tik vieną, kuris atsiklaupęs ant kelių maldavo pasigailėjimo. Tada jau politiniai kaliniai vaikščiodavo grupėmis po dešimt ar daugiau, budėdavo, neįsileisdami jų į savo zoną. „Blatnieji“ buvo kerštingi, grasino juos „išpjauti po vieną“. Vis tik jų nepaliko ramybėje - išėjus politiniams kaliniams į darbą, pasilikę lageryje jie išdauždavo jų barako langelį, ilgu pagaliu su įkalta vinimi ištraukdavo tai „nužiūrėtą“ maisto maišelį, tai geresnius drabužius, daiktus.

Bet ir tarp „blatnųjų“ įvyko skilimas. Lagerių administracijos gavo nurodymą smulkiais viršininkais - brigadininkais, „nariadčikais“, darbų skirstytojais ir kt. -skirti kriminalinius kalinius. Dalis jų tokiomis pareigomis susigundė, o pagal „vagių kodeksą“ tai buvo didžiausia išdavystė, vadinama tapti „kale“ („сука“) ir baudžiama mirtimi. Tarp „blatnųjų“ ir „kalių“ prasidėjo mirtinos pjautynės. Kai kuriuose lageriuose visos „kalės“ buvo išpjautos, kitur labiau nukentėjo „blatnieji“, dar kituose lageriuose „blatnieji“ buvo atskirti ir etapu išsiųsti kalėti į kitas vietas.

Persilaužimas įvyko tik politinius kalinius atskyrus nuo vagių - tada jų gyvenimas tapo jau daug ramesnis.1

1 Šalamov, Variam. Kolymos apsakymai. Vilnius: Briedis, 2015. Taip pat remtasi įvairiais kitais šaltiniais, prisiminimais.

Verbavimo technologija

Dažniausiai žmones užverbuodavo turėdami kokios nors kompromituojančios medžiagos. Tokiais atvejais taikydavo „fizinio poveikio priemones“, t. y. mušdavo žmogų „kaip gyvulį“. Areštuodavo pritaikę momentą, slaptai, kad niekas nežinotų ir nematytų. Tada jam pasakydavo, ką apie jį žino: kas jis toks, ką jis daro, kokius turi ryšius. Jei žmogus bandydavo viską neigti, „duodavo į kailį“ be jokio pasigailėjimo, kol „išmušdavo“ prisipažinimą. Kai žmogus galų gale viską pasakydavo, iškeldavo sąlygas: „Arba kalėjimas, arba dirbi mums!“ Žmogus, nenorėdamas pakliūti į kalėjimą, dažniausiai sutikdavo jiems dirbti. Tačiau tas sutikimas „dirbti“ dažniausiai būdavo nenuoširdus, žmogus manydavo dar kaip nors „išsisukti“, svarbu būdavo tik kaip nors „iš šitos bėdos išeit“. Šiais laikais pagal archyvinę medžiagą tikrai nustatyta, kad 2/3 užverbuotų agentų stengdavosi MGB organams nedirbti arba dirbo abiems pusėms (buvo „dviveidžiai“), tačiau 1/3 dirbo uoliai. MGB labiausiai stengdavosi užverbuoti agentais tuos žmones, kurie nuo jų buvo labiausiai nukentėję - žuvusių partizanų broliai, seserys, likę nuo tremties šeimos nariai ir kt. J. Kadžionis atsimena, kad MGB agentu buvo užverbuotas Urbonas (slapyvardžiu Kalnas), žuvusio partizano brolis, tačiau tikrai jiems nedirbo ir buvo ištremtas į Sibirą. Butageidžio kuopoje infiltruotų agentų nebuvo, nors tokių bandymų ir pasitaikė. Iki šių dienų taip ir liko mįslė, paslaptis būrio vado A. Žilio-Žaibo mirtis.

Remiantis J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Spauda ir proklamacijos

Algimanto apygardoje buvo leidžiamas laikraštis „Partizanų kova“. Jį leido ir redagavo apygardos štabo visuomeninės dalies viršininkas, poetas, mokytojas J. Urbonas-Lakštutis. Jis sukūrė daug puikių patriotinių eilėraščių, dainų, parašė politinių-apžvalginių straipsnių, išleido neperiodinius leidinius „Pavergtos Šventosios kloniais“, „Neįveiksi, sūnau, Šiaurės...“. Rusų okupacijos sąlygomis, kitaip nei „vokietmečiu“, esant totaliai kontrolei ir visuotiniam sekimui, spauda jau buvo spausdinama ne miestuose, bet ypač sunkiomis sąlygomis - mažuose, tvankiuose miškų bunkeriuose. Spausdinimo priemonės dažniausiai būdavo primityvios, labai sunkiai gaunamos, net savadarbės, kartais tekstą daug kartų tekdavo perrašyti spausdinimo mašinėle. Todėl pokario spauda buvo „kraujo vertės“.

Vienas iš žinomiausių J. Urbono-Lakštučio eilėraščių vadinasi „Fariziejams“:

Prabėga žmonės vieškeliais
Linksmi, viską užmiršę 
Ir šaukia mums: „O, Viešpatie,
Jie be idėjų miršta...“

Ne mums vosilkos mėlynos,
Ne mums gėlės pražysta,
Kai rytas brėkšti vėlinas
Bevogdamas jaunystę...

Ne mums saulėtos vasaros,
Ne mums vakarai rausta,
Pakeičia juoką ašaros,
O tamsios naktys - aušrą.

Tiesos vis rast negalim,
Nors akys jon tik klysta,
Ir lekia dienos bedalėj,
Nežydinčioj jaunystėj...

Bet ne!.. Skaidrus pavasaris
Atjos per kalnus greitai 
Ir mūsų broliams, seserims 
Nebereiks lažo eiti.

Ir tie, prabėgę vieškeliais,
Nulenks galvas didvyriams,
Sakys saldžiai: „O, Viešpatie,
Jie už idėjas mirė...“

„Garbė jiems! - šauks tribūnose, -
Šventi jų idealai!“
Kai pakelėse kūnai mūs
Seniai jau bus sušalę...

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,
Dainuos vėl himnus laisvei...
Tik saugok juose, Viešpatie,
Tą, ką krauju mes laistėm!

Jis leido ir satyrinį poezijos ir prozos žurnalą „Istrebiteliada“, kuriame išjuokė aktyviausius ir žiauriausius okupantų talkininkus skrebus („istrebitelius“), partinius ir sovietinius aktyvistus, komjaunuolius ir kitus kolaborantus. Ši spauda buvo skaitoma mūsų apylinkių partizanų ir laisvės kovą remiančių mūsų tėvų ir senelių, platinama, slepiama, perduodama iš rankų į rankas patikimiems draugams, kaimynams. Partizanų spaudoje buvo aprašoma padėtis Lietuvoje, trėmimai, represijos, partizanų kovos tikslai, nurodymai tautiečiams, kaip elgtis okupacijos sąlygomis, tarptautinės padėties apžvalgos, partizanų grožinė kūryba. Spauda palaikė tautiečių moralę, teikė viltį, skatino patriotiškumą.

Apylinkėse buvo platinamos Algimanto apygardos štabo ir Šarūno rinktinės spausdintos proklamacijos. Proklamacijų būdavo daug ir įvairių, dažniausiai proginių, pažyminčių tautines ir religines šventes, taip pat partizanų įsakymai ir nurodymai gyventojams, kreipimaisi į jaunimą, mokytojus, stribus, paaiškinimai, už ką šnipui ar aktyviam kolaborantui įvykdytas mirties nuosprendis. Ypač daug buvo priešrinkiminių proklamacijų. Jas platino partizanai, tačiau dažniausiai išdalindavo jaunimui, moksleiviams - šie rizikuodami jas priklijuodavo visai arti balsavimo būstinių, gerai matomose viešose vietose - ant stulpų, medžių. 1946 m. žiemą, per rinkimus, broliai Kazys ir Jonas Kadžioniai jas priklijavo prie pat Pienionių rinkiminės būstinės. Traupio miestelyje, kuriame nebuvo skrebų, proklamacijų būdavo visada - jas priklijuodavo praeidami ar pravažiuodami partizanai, patriotiškai nusiteikę gyventojai, moksleiviai. Kol skrebai sužinodavo ir atvažiavę nuplėšdavo, proklamacijas perskaitydavo daugybė žmonių. Balsavimo dieną rinkimines būstines, kurias visada saugodavo skrebai, partizanai apšaudydavo. Gyventojams tai buvo pateisinama priežastis neatvykti į balsavimą.

Vaidevučių k. gyventojas Mironščikas ryte rado ant klojimo durų priklijuotą proklamaciją su užrašu: „Kas balsuos, tas nealsuos, kas nuplėš - tam mirtis!“ Balsuoti jis ir nesirengė, tačiau bijojo ir nuplėšti. Žinodamas, kad su balsadėžėmis atvažiuos skrebai ir atras duris, nukabinėtas proklamacijomis, jis atėjo pas kaimyną Joną Keraitį, buvusį partizaną, ryšininką, pasitarti, ką daryt. Šis (kurio namuose tuo metu kaip tik ir buvo partizanų bunkeris, o proklamaciją priklijavo J. Šileika-Švedrys) nuramino kaimyną, sakydamas, kad gali nuplėšt.

Kolaborantams buvo siunčiami įspėjimai, apeliuojant į jų tautinę sąžinę raginama nutraukti kenkėjišką veiklą, perspėjama, kad toliau tarnaudami okupantams bus griežtai nubausti (įskaitant ir mirties bausmę).

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Jaunasis ryšininkas

Kai tik atsirado partizanai, atsirado ir jų ryšininkai. Labai dažnai jais tapdavo partizanų broliai ir seserys, patikimi draugai, giminaičiai. Ryšininkų niekada netrūko ir buvo tol, kol vyko ir partizaninis judėjimas.

1946 m. pradžioje Juozui Barisai suėjo 17 metų. Po 1945 m. „mėnesio pragaro“ Panevėžio NKVD kalėjime jis labai paaugo, sustambėjo ir suvyriškėjo. Kartą atėjo brolis M. Barisa-Rimtautas, Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Aleksas Jakštonis-Šamas ir dar keli partizanai. Rinktinės vadas Miškinis Juozą pagyrė, pasakė, kad jis „jau tikras vyras“, žino daug partizanų paslapčių, ir paklausė, ar jau davė priesaiką. Brolis Mindaugas atsakė, kad dar ne. Penkių partizanų akivaizdoje, kartodamas vado žodžius, Juozas davė priesaiką, gaudamas Vytenio slapyvardį. Ta proga Miškinis jam padovanojo ir mažą, telpantį viršutinėje švarko kišenėje, šešto kalibro pistoletą „Damski“. Jis pasakė slapyvardžius ir adresus žmonių, su kuriais turės palaikyti ryšį. Įspėjo, kad kitiems, kad ir kuo beprisistatytų, niekada esant ryšininku neprisipažinti. Pagrindinė užduotis buvo įvairių tarnybinių paketų ir laiškų perdavimas. Iš pradžių buvo daroma didelė konspiracinė klaida - ant paketų būdavo užrašyta, kam jis skirtas ir per kokius ryšininkus jį siųsti. Pavyzdžiui: Miškiniui per Audrą, Ramunę, Vytenį, Švitrą. Iš tokio užrašo jau būdavo aišku, kad Miškinio tiesioginė ryšininkė yra Švitra. Jei toks paketas pakliūdavo į NKVD rankas, jie, „nutvėrę siūlo galą, išvyniodavo ir visą kamuolį“. Priversti žmogų prabilti jie turėjo neišsemiamą kankinimo priemonių arsenalą ir didžiulę patirtį. Dėl šios priežasties netrukus ant paketo liko tik gavėjo adresas, pvz., Miškiniui, Dėdei, Siaubui, Laisvūnui, o visa kita ryšininkai perduodavo žodžiu.

Partizanų štabas būriams visam mėnesiui išsiuntinėdavo kiekvienos dienos parolių (slaptažodžių) sąrašą - paklausimą ir atsakymą, pvz., Utena - Ukmergė, Beržas -Berlynas ir pan. Paroliai, kad lengviau būtų įsiminti, būdavo iš tos pačios raidės. Jei toks sąrašas papuldavo į NKVD rankas, jį nedelsiant keisdavo. Tuomet ant paketo būdavo užrašyta „Labai skubiai“ ir galiojo „geležinė taisyklė“, kad jis turi būti pristatytas nurodytu adresu tuoj pat, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių: lyja ar šąla, naktis ar pūga, sergi ar dirbi.

Pačkonių pieninėje buvo ryšių punktas - ten visada būdavo daug žmonių ir ryšininkai susitikę lengvai apsikeisdavo paketais ir laiškais. Kartais jų pasiimti ateidavo ir patys partizanai. Laukiant, kol jie kažkurią naktį užeis, reikėdavo namuose įsirengti patikimą slėptuvę. Vytenis, kad belsdami į langą partizanai nepažadintų tėvų, ją buvo įtaisęs klėtyje, kurioje ir miegodavo. Buvo sutartas ir beldimosi į duris ženklas. Kartais su kitu ryšininku susitikdavo pakelyje, eidamas į gimnaziją.

Ryšininkės Adelė Šimonėlytė, Julytė Veteikytė, Elena Žulytė-Daina, Jadvyga Keziūtė-Švitra ir kitos partizanams kaimuose rinkdavo maisto produktus, parūpindavo medikamentų.

1946 m. vasarą į jų vienkiemį užeidavę partizanų vadai - Vytauto apygardos vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, Liūto rinktinės vadas Vincas Kaulinis-Miškinis - susėdę su tėvu už stalo kalbėdavo, kad iki 1948 m. pasaulyje nieko neįvyks, reikia būriams skirstytis į mažas grupes, iš miškų žiemoti persikelti į mažas, prastos išvaizdos pirkeles, kuriose gyvena patikimi ir dori žmonės, nekeliantys čekistams įtarimų. Būtina ruošti maisto atsargas, įsirenginėti bunkerius, kuo mažiau judėti, vengti susidūrimų su skrebais ir rusais. Buvo tikimasi, kad jau 1948 m. Čekoslovakijoje ir Lenkijoje kils neramumai, revoliucijos, o iki to laiko reikėjo išsaugoti partizanų jėgą, reikalingą atgimstančiai Lietuvai. Vadai ėmė siūlyti vyrams, kas turi galimybę, slapta gauti dokumentus, išvykti gyventi į kitas vietoves. Dokumentus buvo galima gauti ir pačioje Utenoje, tačiau tik po pirmųjų suėmimų paaiškėjo, kad jie būdavo išduodami su NKVD žinia, stengiantis partizanus išvilioti iš miško, o paskui suimti. Tai, žiūrint retrospektyviai, buvo MGB agento J. Markulio-Erelio „įsiskverbimo“ į Aukštaitijos Vytauto apygardą makiaveliškos veiklos pasekmė, partizanų vadovybei pakliuvus į sumaniai paspęstus pasyvios kovos taktikos ir NKVD kontroliuojamos registracijos spąstus.1

1946-47 m. jų Saulės gimnazijos VI klasėje atsirado trys komjaunuoliai. Tuo metu visi juos laikė išgamomis, išdavikais, žiūrėjo su panieka ir pašaipa, o pats jų vardas buvo kaip keiksmažodis. Dėl šmaikščių replikų jų adresu šie pasiskundė sekretoriui, o    tas - NKVD. Kartą vieną mokinį per pamoką išsivedė ir jis jau nebegrįžo. Kitą kartą trys civiliai čekistai klasėje darė kratą - kai kurių knygos buvo išpiltos ant stalų, nuimti jų aplankalai. Juozas kelnių kišenėje turėjo raštelį - partizanams reikalingų medikamentų sąrašą, kurį turėjo perduoti Utenos vaistinėje dirbančiai Kuprionytei. Iš baimės net „blusos apmirė“, bet, laimei, saugumiečiai kišenių nekratė. Tai buvo gera pamoka ateičiai, kad ir rašteliai turi būti gerai paslėpti.

Vis tik jo pėdsakais jau „sėlino“ NKVD - 1946 m. gruodžio 9 d. Juozas Barisa-Vytenis buvo suimtas. Prasidėjo kančių ir sunkiausių gyvenimo išbandymų laikotarpis.

Barisa, J. Gyvenome vien tik viltimi. Kaunas: LPKTS, 1998, p. 37-40. Papildyta gyvais J. Barisos-Vytenio prisiminimais 2017-04-29.

1    Anušauskas, Arvydas. Išdavystė. Markulio dienoraščiai. Vilnius: Versus Aureus, 2017, p. 61-81.

Utenos kalėjime

1947 m. sausio mėn. iš NKVD tardymo rūsių grupelę suimtųjų, kai kuriuos užpakalyje surištomis rankomis, išrikiavo į koloną ir lydėdami su vilkšuniais nuvarė į Utenos kalėjimą. Gatvėje sustoję pažiūrėti žmonės buvo genami į šalį, pjudomi šunimis. Lauke šalo, einant po kojomis girgždėjo ir įvairiausiais balsais vaitojo sniegas. Nuo NKVD būstinės iki kalėjimo, kuriame dabar įsikūrusi Utenos psichiatrinė ligoninė, buvo tik 1 km kelio. Netrukus geležiniai kalėjimo vartai žvangėdami atsivėrė ir vėl

užsivėrė, o suimtieji atsidūrė aukšta tvora aptvertame kalėjimo kieme.

Kalėjimas, dviaukštis mūrinis pastatas, kiekviename aukšte turėjo po dvi dideles kameras ir po aštuonias „vienutes“. Greta stovinčiame pagalbiniame pastate buvo pirtis, virtuvė, sandėliukai ir kt. Abu pastatus supo aukšta mūrinė tvora su spygliuotų vielų paaukštinimu, o kampuose stovėjo sargybinių bokšteliai. Dabar net sunku patikėti, kad šiame pastate 1947 m. galėjo tilpti net 600-700 suimtųjų.

Pirmiausia nuvedė į pirtį, kurioje suimtieji nusiprausė - kai kurie joje nebuvo jau 2-3 mėnesius. Davė chlorkalkėmis kvepiančius apatinius baltinius, o viršutinius drabužius, sukabinę ant kablių, įstūmė į krosnies kamerą - aukštoje temperatūroje buvo naikinami iš saugumo rūsių atsinešti gyviai - utėlės ir blakės. Paskui išskirstė į kameras. Gimnazistas Juozas Barisa pateko į 9-ąją, didžiąją, esančią dešinėje laiptinės pusėje. Įėjęs į vidų, pamatė minią žmonių, atrodė, lyg būtų patekęs į turgų. Vieni sėdėjo pasieniais ant grindų, kiti ant stalo, bet daugiausia buvo stovinčių. Iš kameros padvelkė toks kvapas, kurio nepalyginsi su maloniu tvarto kvapu net ir per mėšlavežį. Atrodė, kad tokioje smarvėje neįmanoma išbūti net kelių valandų, o teko išgyventi net 8 mėnesius.

Užtrenkus už nugaros duris, kaliniai pradėjo klausinėti: „Ar seniai iš laisvės? Kas ten girdėt?..“ Netrukus priėjo draugai iš gimnazijos ir pakvietė į savo būrį, tad gulėti prie „parašos“, kaip priklauso naujokui, taip ir neteko. Kameroje žmonės buvo įvairiausi, galima sakyt, surinkti visi visuomenės sluoksniai: daugiausia ūkininkai, taip pat mokytojai, daktarai, gimnazistai, kunigai ir kt. Tarp jų buvo ir tikrų partizanų, kovingų, nenusimenančių vyrų, dalyvavusių kautynėse su NKVD kariuomene, įvairiausiomis aplinkybėmis pakliuvusių į nelaisvę. Kameros vyresniuoju (seniūnu) buvo Leonas Tursa, vienas iš vietinių partizanų vadų,1 buvęs boksininkas, kilęs nuo Užpalių.

Kameroje buvo skardinis bakelis vandeniui, puodukas ir kelios dešimtys aliumininių dubenėlių - šį „inventorių“ visi privalėjo dalintis „komunistinės komunos“ principais. Gultų nebuvo - viską atstojo grindys. Aukštai palubėje matėsi du metaliniais strypais išpinti langai, ant jų, kad kaliniai nematytų, kas dedasi už kalėjimo sienų, buvo užkabintos specialiai sukaltos medinės dėžės. Tik pro jų viršų į kamerą pralįsdavo dienos šviesos lopinėlis, o per siaurą tarpelį būdavo matyti dangumi plaukiantys debesėliai. Nors languose stiklų nebuvo, bet jų ir nereikėjo - kameroje netgi šaltą žiemą buvo šilta nuo daugiau nei šimto žmonių kūnų skleidžiamos šilumos. Patikrinimai būdavo du kartus per dieną, o jei prižiūrėtojai suklysdavo - ir dažniau. Pasigirdus rusiškai komandai: „Отбой!“ (gult), kaliniai guldavosi ant cementinių grindų keturiomis eilėmis ant šono, susispaudę, kad tilptų, kaip sardinės konservų dėžutėje, o kojos iki kelių jau liesdavosi su kitoje eilėje gulinčiais, todėl būdavo sulenktos. Jei bent vienas, iki skausmo nuspaudęs šonus, panorėdavo apsiversti, nepatenkinta ir niurnėdama versdavosi ir visa eilė. Laimingiausi buvo tie, kurie gulėdavo ant stalo arba ant suolų - jie galėjo vartytis kada panorėję.Tai atrodė baisi nelygybė ir Juozas nuoširdžiai jiems pavydėjo. Jeigu kam nors naktį reikėdavo pasinaudoti „paraša“, tekdavo eiti per eilėse gulinčių žmonių kūnus, lipti per galvas. Na, o jeigu išbadėjusiam gavus siuntinį paleisdavo vidurius, kokių tik žodžių ir palinkėjimų jisai neišgirsdavo - geriau jau tris dienas nieko nevalgyt arba sėdėt karceryje.

Komanda „gult“ pasigirsdavo 22 val.,o „kelt“ - 6 val. ryto. Už gulėjimą dienos metu grėsė karceris, nors vasarą, esant dideliam karščiui, kai kuriems tai buvo prieglobstis nuo kaitros. Kameros palubėje, paslėpta po gaubtu, blausiai švietė maža elektros lemputė. Labiausiai miego norėdavo jaunimas - tad jie, esant blogam apšvietimui, suguldavo už stalo prie sienos ir draudžiamu laiku. Jei ateidavo prižiūrėtojai, tai kol prasibraudavo pro minią, miegantys jau būdavo pašokę ant kojų. Tekdavo miegoti ir sėdint, o užmigusius naujokus kaliniai „krikštydavo“ - į viršutinę kišenę šliukšteldavo iš puodelio vandens.

Kiekvieną dieną nuo anksčiausio ryto, ir per vasaros karščius, ir per žiemos šalčius, prie kalėjimo vartų nusidriekdavo ilga stovinčiųjų su maisto ryšulėliais eilė. Tai buvo mylinčios motinos, gerosios seserys ir ištikimos žmonos. Jos laukdamos kantriai stovėdavo dienas ir pusdienius eilėje, kol paimdavo jų siuntinėlius arba pranešdavo, kad „čia tokio nėra“, išvežtas į kitą kalėjimą. Kai kurie siuntinėlius gaudavo dažnai, net nevalgė valdiško maisto, o jį atiduodavo iš namų nesulaukusiems jokios paramos. Šiems buvo brangus kiekvienas duonos trupinėlis, tuo labiau lašinių gabalėlis, kuriais pasidalydavo siuntinius gaunantieji, tik, deja, ne visi...

Sunkus gyvenimas žmogų išmoko visko. Rūkoriai greit išmoko įsižiebt ugnį be degtuko, barzdoti - nusiskust be skustuvo. Namiškiai išmoko paduoti laiškelius kartu su maisto siuntiniu: ploname popieriuje parašytą laiškelį įkišdavo į stambesnę paukščio plunksną, o šią - į džiūvėsį. Tokiu būdu kaliniai gaudavo ir pieštuko šerdelę, ir adatą ir dar daug ką, kas kaliniui būdavo labai reikalinga. Kiek prižiūrėtojai besistengdavo per kratas surasti ir atimti, tokių daiktų kameroje visada būdavo. Juos prieš pat krėtimą daugelis paprasčiausiai sumesdavo į smirdančią „parašą“, kurios šie niekada netikrindavo, mat, pagal kalėjimo nerašytus įstatymus, būdavo didžiulė „negarbė“ prie jos liestis. Darydami „šmoną“ (kratą) kalinius išrengdavo iki nuogumo, liepdavo du-tris kartus pritūpti, išsižioti, apžiūrėdavo burną ir užpakalį, iškratydavo drabužius. Jei pas ką nors rasdavo adatą, gabalėlį pieštuko, tas keliaudavo 3-7 paroms į karcerį.

„Parašą“ iš kameros leisdavo išnešti ryte ir vakare, taip pat 10 žmonių galėdavo patekti į koridoriaus gale esantį tualetą, kur buvo ir praustuvas - galėdavai nusiprausti veidą, rankas.

Pusryčiams duodavo 300 g duonos ir dubenėlį drumzlino vandens, vadinamo „kava“, arba tiesiog karšto vandens. Po rytinio patikrinimo kalinius po 15-20 žmonių išleisdavo 10-15 min. pasivaikščioti į aptvertą gardą, iš kurio tebuvo matyti dangumi plaukiantys debesėliai.

Gyvenimas kameroje pralinksmėjo ir tapo įdomesnis, kai į ją pateko Bronius Dranga. Tai buvo vidutinio amžiaus, nepaprastos atminties ir iškalbos žmogus, išsilavinęs, perskaitęs daugybę knygų. Jis atsisėsdavo ant sukrautų rūbų kertėje kaip soste ir pradėdavo pasakoti. Pasakodavo taip įdomiai ir nuosekliai, tartum tik vakar būtų skaitęs. Jaunimas klausydavosi tyliai, iš įdomumo tiesiog sulaikęs kvapą. Jis kameroje prasėdėjo tris mėnesius, ir niekada jo „biblioteka“ neišseko. Kai jį išvedė į teismą ir atgal į kamerą nebegrąžino, jaunuoliai jautėsi kaip praradę kažką labai brangaus.

Negrįžus B. Drangai, jaunimas prisigalvojo kitų užsiėmimų. Ant stalo buvo išbraižytos šachmatų lentos, kažkas iš duonos nulipdė šachmatus ir šaškes. Keli lošė, o kiti stebėjo. Pralošęs turėdavo suvalgyti česnako skiltelę.

Labiausiai baugindavo naktiniai iškvietimai į tardymą, tačiau tokių baisybių, kokių Juozas prisižiūrėjo Panevėžio NKVD tardymo rūsiuose, čia nebuvo. Kaliniai gaudavo antausių, „parsinešdavo“ mėlynių, grįždavo sutinusiom nosim, bet kad į kamerą atitemptų leisgyvius „pelų maišus“, to jau nebeteko matyti. Visi jau buvo praėję tardymus saugumo rūsiuose, mušti, kankinti, o čia patekdavo jau „atsiriekę savo dalį“. Dažniausiai iškviesdavo tik akistatai arba bylų užbaigimui pasirašyti. Po to jau tekdavo laukti Karo tribunolo, kuris atvažiuodavo reguliariai kiekvieną mėnesį ir per keletą dienų „nuteisdavo“ šimtus. Kai kurie gaudavo pasirašyti tik pranešimą, kad jų bylą peržiūrėjo „Ypatingas pasitarimas“ ir už akių nuteisė 10 arba 25 m. kalėti. Beveik visi kameros suimtieji buvo kaltinami 58-uoju straipniu „už Tėvynės išdavimą“, tačiau nė vienas nesuprato, kokią tėvynę jie išdavė.

Žiema jau ėjo į pabaigą, už grotų padvelkė pavasariu, o anksti ryte, dar nesant gatvės triukšmo, pasigirsdavo net vyturėlio čirenimas, kuris, esant nelaisvėje, atrodydavo labai liūdnas ir kupinas sielvarto.

Kartu su pavasariu Juozą užpuolė nelemtoji angina, kuria sirgdavo kasmet. Nebegalėjo nuryti net vandens, temperatūra buvo tokia aukšta, kad kliedėjo, blaškėsi, nuo prakaito buvo visas šlapias. Gulint ant grindų susispaudus, peršlapo ir kaimynų drabužiai, šie ėmė skųstis kameros seniūnui. Per patikrinimą jis jau nebesikėlė nuo grindų, o atėjęs NKVD leitenantas ilgai ir įtariai žiūrėjo, tačiau karceriu negrasino. Deja, ligoninės kalėjime nebuvo. Dieną, kad kas neužliptų, gulėjo kampe, apklotas kas kuo turėjo, o nakčiai seniūnas jį paguldė ant stalo. Tai jau buvo labai didelė prabanga. Kitą dieną atėjo senutė baltu chalatu, pamatavo temperatūrą, pasižiūrėjo į skaudančią gerklę ir nustebusi pakraipė galvą. Netrukus ją ištepė jodu ir davė vaistų, kuriuos jis nebegalėdamas nuryti sučiulpė. Kitą dieną iškart palengvėjo - jis jau pats nuėjo į kalėjimo ambulatoriją - mažą raudonu kryželiu pažymėtą kambarėlį, kuriame triūsė „senutė gydytoja“. Pasirodo, ši rusė kalinė nebuvo tokia sena, tik išmuštais priekiniais dantimis. Jos kambarėlis tapo „pašto dėžute“ - į pravertą stalčių kaliniai įmesdavo laiškelius, o ji juos išnešiodavo „kaip vaistus“ po kameras.

Po šio gydymo Juozas jau niekada gyvenime angina nebesirgo - matyt, sunkus gyvenimas užgrūdino. Sibiro lageriuose šlapiais, permirkusiais pusbačiais braidydavo po pažliugusį sniegą nuo šalčio nebejausdamas kojų - atšildydavo jas tik su visu batu prikišęs prie laužo ugnies.

Kartą kameros seniūnas L. Tursa paprašė Juozo perduoti laiškelį vienam prižiūrėtojui, atrodė, doram, nepraradusiam sąžinės žmogui. Jis ant kalinių šaukdavo, grasindavo rusiškai, tačiau šypsodamasis, nepiktai, ir į karcerį niekada nesodino. Juozas tuoj sugalvojo, kaip jį perduoti. Kai vakare dešimt kalinių nuvarė į tualetą, jis pasistengė sugrįžti paskutinis. Numetęs laiškelį į kampą, parodė jį prižiūrėtojui pirštu. Kuriam laikui kameros durys užsidarė ir tik po pertraukos išleido kitą žmonių grupę. Kai baigėsi vakarinė ruoša, prižiūrėtojas atidarė kameros duris ir rusiškai suriko: „Kas paskutinis ėjo iš tualeto!?“ Visi tylėjo, o Juozui „apmirė blusos“. Jis vėl pakartojo klausimą, jau žiūrėdamas tik į Juozą. Šis priėjo prie durų ir prisistatė. Prižiūrėtojas liepė jam eiti į koridorių ir nusivedė į tualetą. Dabar jau kalbėjo lietuviškai, o jei koks pašalinis užeitų, liepė iškart pulti plauti grindis. Pasakė, kad jam ne viskas suprantama, ko iš jo norima. Juozas paaiškino, kad su juo norėtų pakalbėti žmogus, tačiau tiesiogiai to padaryti negali - kiltų įtarimas. Pageidauja gauti pieštuką ir popieriaus - viską, ko nori, jis pats parašys. Pokalbis užtruko tik porą minučių, grįžęs į kamerą Juozas draugams pasakė, kad buvo liepta išplauti išvietę...

Po dviejų dienų tas pats prižiūrėtojas budėjimo metu, po signalo „gulti“, jį vėl iškvietė į koridorių - šįkart oficialiai, su pavarde. Nusivedė į tualetą, padavė pieštuką ir kelis popieriaus lapelius. Ateičiai sutarė, kad daugiau jo iš kameros nebekvies, popierius, pieštukas ir kiti reikalingi daiktai, prieš vedant jų kameros kalinius į tualetą, bus padėti po chlorkalkių dėže. Grįžęs į kamerą Juozas paaiškino, kad buvo iškviestas pas tardytoją pasirašyti dėl bylos užbaigimo. Jo iškvietimo tikslą kameroje žinojo tik pora žmonių. Taip buvo užmegztas ryšys su laisve.

Užmegzti ryšiai kasdien stiprėjo. Po chlorkalkių dėže jie rasdavo ne tik įdomesnę laikraščio skiautelę, bet ir švaraus popieriaus, pieštuko galą ir, kas svarbiausia, laiškelių iš laisvės nuo pačių artimiausių, brangiausių žmonių, kurie gyveno tais pačiais vargais ir skausmais. Kad laiškeliai adresatą pasiekia, buvo tikri, nes gaudavo iš jų atsakymus, tačiau ar jų neskaito NKVD, dar ilgai buvo didelis klaustukas.

Kartą kilo mintis, kad laiškelį galima perduoti tiesiog į rankas sargybos keitimosi ir patikrinimo metu. Jo metu kaliniai būdavo išrikiuojami eilėmis po 6-8 žmones, o Juozas atsistodavo gale, pats paskutinis. Iš priekio eidavo karininkas, o už nugaros, skaičiuodamas kalinius, koridoriaus prižiūrėtojas. Kai jis priėjo prie Juozo, šis atgniaužė už nugaros laikytas rankas su laiškeliu. Prižiūrėtojas toliau ramiai skaičiuodamas laiškelį pasiėmė, o po kelių dienų tokiu pat būdu jam į saują įspraudė atsakymą. Nuo to laiko senojoje slaptavietėje jie rasdavo tik laikraščių iškarpas ir visa kita, kas nebetilpdavo į saują.

Ryšys su laisve jau buvo nenutrūkstamas, veikė be jokių trikdžių. Ką rašydavo Leonas Tursa, Juozas nežinojo - jo pareiga buvo tik gauti ir perduoti laiškelius. Apie ryšius su laisve žinojo jau grupė žmonių, tačiau visi suprato, kad kiekvienoje kameroje yra NKVD užverbuotų agentų, todėl reikėjo būti labai atsargiems. Juk daugiausia rizikavo ir aukojosi jiems padedantis lietuvis prižiūrėtojas, jaunas, drąsus, ištikimas Tėvynei patriotas. Galų gale Leonas priėmė lemtingą sprendimą - parašė laiškelį ir perdavė jam adresą, kuris buvo didelė konspiracinė pogrindžio paslaptis.

Praslinko kelios neramios dienos ir atėjo atsakymas - jis buvo labai brangus, nes sužibo maža vilties kibirkštėlė.

Tuo metu už kalėjimo sienų buvo karštas, tvankus birželis. Mūro sienos taip įkaito, kad ir prisiglaudęs nuogu kūnu nebeatvėsdavai. Ant kameros grotuotų langų, kad kaliniai nematytų išorinio pasaulio, kaip žinia, buvo uždėtos dėžės, pro kurias į kamerą patekdavo labai mažai oro. Visi kaliniai nuo karščio ir tvankumo buvo šlapi, prakaitas žliaugė, tiesiog bėgo upeliais, drabužiai buvo šlapi nors gręžk. Nakčia, gulėdami ant grindų susiglaudę „kaip silkės statinėje“, dar vienas kitą ir šildydavo. Buvo 1945 m. birželio 29 d. - Petro vardynos (Petrinės). Visi sveikino Petrus ir Povilus, kurių didelėje kameroje niekada netrūko. Lauke nebuvo nė debesėlio, nė mažiausio vėjelio. Apie pietus kameroje ėmė stigti oro, žmonės pradėjo alpti. Beldimai į duris ir jokie prašymai nepadėjo - niekas nekreipė dėmesio. Tada dešimt stipriausių vyrų pakėlė sunkų suolą ir įsiūbavę smogė į durų langelį, pro kurį būdavo paduodamas maistas. Per koridorių nuaidėjo didžiulis garsas. Po antro smūgio langelis su triukšmu atsidarė. Pasigirdo bildesiai, stiprūs smūgiai į duris ir kitose kamerose. Tuoj sujudo kalėjimo valdžia, sulėkė su paruoštais automatais sargybiniai. Jie šaukė, rėkė, grasino, keikėsi rusiškais „triaukščiais“ keiksmažodžiais, išvadindami kalinius fašistais ir banditais. Į jų kamerą įlėkė NKVD leitenantas, bjaurus, žiaurus „padaras“, kurį visi pravardžiavo „Poniatna“ (rus. „Aišku“), nes tuo žodžiu visada užbaigdavo savo grasinimus. Jis suriko: „Встать!“ („Stot!“), tačiau daugelis jo komandos neįvykdė - gulėjo ant grindų žiopčiodami kaip žuvys, išmestos į krantą. Kai kurie kaliniai šaukė: „Jūs patys fašistai! Net jie taip nesielgė, kaip jūs elgiatės! Šaudykit, jeigu trokštat mūsų kraujo!“ Netrukus tarpduryje pasirodė kalėjimo viršininkas, o atlapojus duris, pasidarė nedidelis skersvėjis, į kamerą plūstelėjo gaivesnio oro, žmonės ėmė atsigauti. Leonas Tursa, kaip kameros vyresnysis, žmoniškai viską paaiškino, pašnekėjo, o viršininkas, kelias minutes pabuvęs kameroje, atsisagstė palaidinę ir šluostėsi srūvantį prakaitą. Jis leido atsinešti šalto vandens, visi gavo ne tik atsigerti, bet ir apsišlakstyti. Buvo sutarta, kad maisto langelis liks atviras, nuo langų bus nuimtos dėžės, o jei ne, kaliniai pažadėjo išlaužti duris. Pirmą kartą buvo patenkinti kalinių reikalavimai, tačiau čekistai patys suprato, kad šie kitokio pasirinkimo ir nebeturėjo - arba uždusti, arba išlaužti duris.

Vakare, po komandos „Отбой!“, Juozas prieš atsiguldamas atsistojo ant stalo pažiūrėti pro langą - atsivėrė nuo žiemos nematytas gamtos grožis, žali kaip rūta Klovinių kaimo laukai. Už tas brangias akimirkas buvo pasirengęs sumokėti net karceriu.

Maždaug kartą per savaitę mama arba sesuo perduodavo ką nors iš namų - ne tik maisto, bet ir naujienų, pranešdavo, kad namuose viskas gerai. Kartą siuntinių išnešiotoja Marusia jam atnešė didelį paketą (100 vnt.) papirosų. Juozas buvo nustebintas - juk jis nerūkė. Siuntinį išdalijo kameros draugams ir jau buvo bepamirštąs, kai vienas iš pavaišintųjų padavė jam papirose rastą laiškelį. Jame buvo trys sakiniai: „Liepos 17 d. iškvies į teismą. Prisistatys žmogus. Elkis taip, kaip jis lieps...“ Kas tai parašė, Juozas taip ir nesužinojo. Rytą buvo išvestas iš kameros ir atsidūrė kalėjimo kieme išrikiuotų kalinių grupėje. Kai prasivėrė geležiniai vartai, juos pasitiko NKVD kareiviai su šunimis. Kalinius perskaičiavo ir perspėjo: „Rankos už nugaros! Žingsnis į kairę, dešinę, šuolis į viršų laikomi bandymu pabėgti ir šaunama be perspėjimo!“

Prieš akis, atrodė, atsivėrė ne vasara, bet tiesiog pasaka, svajonė. Nors sargybiniai šaukė: „Nesidairyti į šalis!“ ir ginė sustojusius praeivius šalin pjudydami šunimis, vedant gatvėmis akys vis ieškojo pažįstamų veidų. Gatvės gale pamatė jauniausią ir vienintelę seserį Laimutę - tai ji iš namų atnešdavo neįkainojamų kalėjime vaišių, nes tikrąją duonos vertę žino tik bado kankinamas žmogus.

Beveik prie kiekvieno namo vartelių stovėjo moterys su vaikais, pro langus slapta žiūrėjo vyriški veidai. Darželiuose žydėjo prižiūrimos gėlės, kurios rodė, kad Lietuvoje dar tebegyva laisvės viltis.

Vos spėję įkvėpti gryno oro, pateko į tuos pačius priplėkusius saugumo rūsius, iš kur prieš pusmetį Juozas buvo išvestas. Išskirstė po kameras, pilnas jau naujų gyventojų. Atvykusieji pradėjo klausinėti, kas naujo laisvėje, kas gyvas, kas žuvo, kas pateko į lagerius. Netrukus atsivėrė kameros durys ir Juozą iškvietė jaunas vyras, apsirengęs kariška, bet be antpečių, uniforma. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo vertėjas Juozas Pilakauskas. Kalbėjo rusiškai, liepė eiti į antrą aukštą, o siaurame koridoriuje atrakino kabineto duris ir įvedė į vidų. Tada prakalbo lietuviškai: greitai, trumpai, aiškiai išdėstė Juozui, ką ir kaip kalbėti teismo metu. Tas netikėtas instruktažas užtruko ne ilgiau kaip minutę. Po to vėl vedė koridoriumi tolyn, rusiškai šaukdamas komandas bei pridėdamas, kaip ir priklauso tokioj įstaigoj, dar ir „matuškų“ (rusiškų keiksmažodžių).

Teismo salė buvo pakankamai erdvi - tiesiai prie sienos stovėjo kraujo raudonumo staltiese padengtas ilgas stalas, o už jo - trys kariškiai blizgančiais antpečiais - iš Rygos atvykęs Karo tribunolas. Kaip vėliau paaiškėjo, visi trys buvo ukrainiečiai: Tribunolo pirmininkas, vyr. kpt. Svirina, ltn. Obuchova ir ltn. Grevičko. Gale stalo sėdėjo prokuroras, o prie atskiro stalelio - sekretorė ir advokatas, kurio teisiamieji ir nereikalavo. Prie šoninės sienos buvo suolai, skirti teisiamiesiems. Ant jų jau sėdėjo Antanas Žulys (jo sodyboje 1946 m. buvo įsikūręs LLA Vytauto apygardos štabas) su dukra Elenute ir abiem sūnumis - Vladu ir penkiolikmečiu Vytautu, vienu iš gabiausių Utenos gimnazijos mokinių. Vėliau atvedė Birutę Trainytę, Emiliją ir Petrą Veteikius bei Slavinskaitę. Iš viso buvo devyni bendrabyliai, visi artimi kaimynai.

Kaltinimo išvadą perskaitė rusiškai, o vertėjas persakė lietuviškai ir paklausė, ar prisipažįsta kalti. Kaltės neprisipažino nė vienas. Teisėjas klausinėjo kiekvieno atskirai. Juozas tiksliai laikėsi vertėjo nurodymų, neprisipažino nieko, tik negalėjo paneigti to, ką buvo sakęs pirmąją arešto dieną - kad brolis su kitais partizanais buvo užėję į jų namus.

Tą dieną nuosprendžio dar neskelbė, o grąžino į saugumo rūsius. Juozas su Vladu Žuliu pateko į kamerą, kurioje tebuvo jie dviese. Dėže neuždengtas langas buvo į kiemo pusę, matėsi upelis, gluosniais apaugęs šlaitas, žydinčios pievos. Už tai reikėjo dėkoti tik geradariui lietuviui vertėjui.

Abu su Vladu stovėjo parimę prie lango, negalėdami atsigrožėti gamtos grožybe. Vakare saulės spinduliai pirmiausia užgeso vandenyje, įkopė į šlaitą, tartum atsisveikindami iki ryto aušros glamonėjo lauko gėles, sužibo rasos lašeliai. Šešėliai ilgėjo, virš upelio nusidriekė lengvutis rūkas, lyg patalą klodamas nakties ramybei ir poilsiui. Namų languose vienas po kito užsidegė šviesos žiburėliai. Tada dar negalvojo, netikėjo, kad jų gyvenimo kelias nuves į Sibirą, už Uralo - „žemės galo“, kur iškeliavo ir paguldė galvas Lietuvos patriotai - knygnešiai ir sukilėliai.

Nors valgyti nedavė, abu buvo sotūs ir laimingi matytu reginiu. Pasidėję po galva batus, abu sugulė ant gulto, vieną švarką pasitiesdami, kitu užsiklodami.

Rytojaus dieną prokuroras teisiamiesiems siūlė 10 ir 25 metų bausmes, tačiau teisėjai ir lietuvis vertėjas buvo dori žmonės. Buvo išteisinti penkiolikmetis Vytautas Žulys ir Elena Žulytė-Daina, Vladas ir Juozas gavo po 5 metus. Kiti gavo po 10 m. bausmes, tarp jų ir Vlado tėtis Antanas Žulys, taip ir pražuvęs Vorkutos lageriuose.

Po teismo lietuvis vertėjas išdalijo popieriaus lapus ir liepė nuteistiesiems rašyti kasacinius skundus, kad nesutinka su paskirtąja bausme. Vėliau visi buvo grąžinti į kalėjimą, į tas pačias kameras.

Ryšiai su pogrindžiu per prižiūrėtoją, tapusį ryšininku, buvo pastovūs, o netrukus jie buvo užmegzti ir su partizanais. Buvo ruošiamas didžiulis kalinių pabėgimas, viską planavo ir viskam vadovavo Leonas Tursa. Viskas buvo išžvalgyta, „iššniukštinėta“, sužinota. Kameroje buvo sudarytos veikimo grupės ir pasiskirstyta pareigomis. Numatytą dieną pagal planą keturi stipriausi vyrai turėjo būti pasodinti į rūsyje esantį karcerį. Ten kiekvieną vakarą 23 val. prižiūrėtojas paduodavo kiekvienam po lentą atsigulti, nes betoninės grindys buvo apsemtos vandeniu. Kaliniai turėjo jį tyliai nuginkluoti, atimti I - ojo aukšto raktus, vienas iš vyrų persirengti šio uniforma, o paskui , surišus ir užkimšus jam burną, palikti užrakintą tame pačiame karceryje. Ten pat būtų buvęs uždarytas ir suimtas 2-ojo aukšto prižiūrėtojas. Tai įvykdžius, į kalėjimo vidų su įrengta specialia garso signalizacija turėjo būti iškviestas budintis karininkas. Jis būdavo už kalėjimo vartų esančioje sargybos būstinėje, vadintoje „dežurka“, o eiliniai NKVD kareiviai stovėdavo sargybos bokšteliuose. Signalizacijos pultas buvo laiptinėje, tarp 1-ojo ir 2-ojo aukštų, o sutartas signalas - kiek kartų paspausti pulto mygtuką - buvo sužinotas iš jiems talkinusio prižiūrėtojo. KPP (kontrolės-praleidimo poste) budinčiam kareiviui atidarius duris, karininkas turėjo ateiti per blogai apšviestą kiemą į kalėjimo korpusą. Vyrai turėjo jį irgi tyliai nuginkluoti, o vienas persirengti jo uniforma. Tuo pat metu kaliniai iš jo būtų atėmę raktus nuo sargybos būstinėje esančios metalinės spintos su ginklais, kuriais būtų apsiginklavę. Juozo pareiga buvo atrakinti Il-ojo aukšto kamerų duris. Viskas buvo pergalvota šimtą kartų, Leonas Tursa net 90 % buvo įsitikinęs sėkme. Gerai žinota, kad už vartų stovintis sargybinis, esant blogam apšvietimui, be jokio įtarimo atidarydavo duris iš korpuso grįžtančiam karininkui. Persirengęs kariška uniforma, fiziškai stiprus ir tam specialiai parengtas kalinys turėjo tą sargybinį tyliai, be triukšmo nuginkluoti. Jam padėti iš kalėjimo pastato būtų atskubėjusi ginkluotų kalinių grupė. Pasigirdus pirmam šūviui, kalėjimą apsupę partizanai turėjo iššaudyti bokšteliuose esančius sargybinius. Kalėjimą nuo miesto skyrė futbolo stadionas - tai buvo labai patogi gynybinė pozicija. Partizanai kulkosvaidžių ugnimi būtų „ištaškę“ lygiu lauku puolančius garnizono kareivius ir pridengę kalinių pasitraukimą į Rašės mišką. Atrodė, viskas buvo tiksliai apgalvota, beliko tik veikti. Su savuoju prižiūrėtoju buvo sutarta, kad tai neįvyks jo budėjimo metu.

Atėjo numatyta diena. Po pietų, jau netaupydami, pasistiprino iš turimų maisto atsargų ir garsiai užtraukė dainą. Kaip įprasta, tokiais atvejais iškart prisistatydavo kalėjimo viršininkas ir už tai sodindavo į karcerį. Paklausus, kurie dainavo, turėjo prisipažinti keturi numatyti vyrukai. Deja, taip neįvyko. Iš kameros sklido daina po dainos, koridoriaus sargybinis net „susiriesdamas“ keikėsi, grasino susidoroti, tačiau į karcerį kažkodėl nesodino. Matyt, per karščius jis buvo sausakimšai užpildytas kitais kaliniais. Pabėgimo planas iširo, kalėjimą naktį apsupę partizanai taip ir nesulaukė sutarto signalo - pirmojo šūvio. Vėl buvo reikalinga tartis ir derinti viską iš naujo.

Matyt, taip buvo lemta likimo. Jeigu būtų pavykę pabėgti, antrą kartą patekti į tą patį pragarą jau nė vienas nebūtų sutikęs - pasirinktų mirtį ir jau seniai ramiai ilsėtųsi Lietuvos kalneliuose.

Po savaitės buvo organizuotas etapas iš Utenos kalėjimo į Lukiškes. Kalinius pavardėmis šaukė iš kamerų, varė ir kieme rikiavo grupėmis. Tarp kitų prižiūrėtojų buvo ir rusišku PPŠ automatu ginkluotas jų ryšininkas - kad nesukeltų įtarimo, jis stengėsi nežiūrėti jiems į akis. Surikiavę į koloną, nusivarė juos per visą miestą į geležinkelio stotį. Į gyvulinius vagonus sugrūdo sausakimšai, kiek tilpo - du kareiviai sodindavo kalinius eilėmis ant grindų tarp išskėstų kojų, kaip vaikų žaidime „rauti ropę“. Taip susodinus, atsistoti jau buvo nebeįmanoma. Turbūt bijojo, kad stovintys kaliniai gali įsiūbuoti ir nuversti vagoną. Švenčionėliuose juos persodino į Stolypino vagonus, o vidurnaktį jie jau buvo Vilniuje.

Ten prasidėjo naujas kalėjimo gyvenimo etapas.

1 Leonas Tursa-Patrimpas, VDU Ekonomikos fakulteto absolventas, 1945 m. buvo LPS (Lietuvos partizanų sąjungos), susiformavusios iš LF karinės „Kęstučio“ organizacijos vietinių struktūrų („Kęstutėnų“), Gedimino rinktinės štabo viršininkas. Ši rinktinė veikė Utenos apskr. Užpalių ir Rokiškio apskr. Svėdasų, Kamajų ir Jūžintų valsčiuose. Dėl nesutarimų su LLA dėl kovos taktikos susipyko, nutraukė su ja bendradarbiavimą, o redakcinė kolegija, spausdinusi partizanų laikraštuką, persikėlė į Biliakiemio kaimą. 1946 m. LPS Gedimino rinktinė vis tik prisijungė prie LLA. 1946 m. pabaigoje L. Tursa nusipirko padirbtus dokumentus ir išvyko į Kauną, įstojo mokytis į buhalterijos kursus. Buvo suimtas 1947 m. kovo mėnesį.
Remtasi: Kaunietis, R. Laisvės kovų ir netekčių metai. Laisvės kovotojų prisiminimų rinktinė, II dalis.
Vilnius: Margi raštai, 2016, p. 335; Dejavo žemė ir žmonės. Utenos apylinkių partizanų ir rėmėjų atsiminimai. Parengė B. Juodzevičius. Utenos spaustuvė, 2004. Papildyta gyvais B. Juodzevičiaus prisiminimais.
Barisa, J. Gyvenome vien tik viltimi. Kaunas, LPKTS, 1998, p. 63-74. Papildyta gyvais J. Barisos-Vytenio prisiminimais 2017-05-16.

P. S. Utenos kalėjimo prižiūrėtojo, tapusio ryšininku tarp politinių kalinių ir partizanų, pavardė taip ir liko nežinoma. J. Barisa-Vytenis buvo tik tarpininkas tarp jo ir pabėgimo organizatoriaus L. Tursos. Šią paslaptį į kapus nusinešė jau mirę a. a. L. Tursa ir keli kiti ją žinoję politiniai kaliniai. Ruošiamo pabėgimo KGB taip ir neišaiškino, todėl jų archyvuose duomenų apie tai ir nėra, o jį ruošę kaliniai sovietmečiu tai slėpė. Dabartiniams istorikams, besinaudojantiems tik vienpusišku KGB šaltiniu, šio ruošto pabėgimo tarytum ir nebuvo. Tai tik įrodo nuo 1991 m. vyravusio istoriografinio tyrimo metodo vienpusiškumą, klaidingumą ir didžiulius, jau nebesugrąžinamus, pasipriešinimo istorijos praradimus (R. P.).

Lukiškės

Pagal kalėjimo senbuvių pasakojimus, Lukiškių kalėjime buvo 1000 kamerų. Tūkstantuoju numeriu paženklinta kamera, esanti rūsyje po pirmuoju korpusu, buvo skirta mirtininkams - iš čia juos išvęsdavo į mirties bausmės vykdymo vietą.

Visą naktį „juodi varnai“ („voronokai“ - uždaros mašinos kaliniams vežti) lakstė pirmyn - atgal tarp Vilniaus geležinkelio stoties ir Lukiškių kalėjimo, veždami iš Utenos etapu Stolypino vagonais atgabentus kalinius. Išlaipinę visus nuvedė į didžiulį pastatą - buvusią bažnyčią, paverstą sandėliu. Prasidėjo skirstymas - šaukė pavardėmis, rikiavo ir grupėmis vedė į pirtį. Ji buvo specialiai įrengta taip, kad pro vienas duris įeidavai, pro kitas - išeidavai. Visus drabužius reikėjo sukabinti ant kablių vagonėlyje, kurį įstumdavo į krosnį - ten, 100 laipsnių karštyje, turėjo iškepti Utenos kalėjime „užgyventas turtas“ - utėlės ir blakės. Savo nešulėlius privalėjo palikti - po pirties juos rado jau kitame kambaryje, kruopščiai patikrintus ir apvogtus. Buvo telikę tik trupiniai, vienas kitas džiūvėsis, o lašiniai ir kiti vertingesni produktai tiesiog „išgaravo“.

Juozas su kitais trim atvykėliais pateko į 4-o korpuso 424-ąją kamerą. Šis korpusas buvo vadinamas „darbo korpusu“ ir kalinių laikomas pačiu geriausiu. Griežtos drausmės čia nebuvo, galėjai ir dieną gulėti ant gultų. Korpuso kaliniai buvo nuteisti kalėti ne daugiau kaip 10 m., t. y. „vaikiška bausme“. Jie išnešiodavo maistą po visas kalėjimo kameras, atlikdavo įvairius kitus darbus. Čia buvo ir pirtis, stalių dirbtuvės.

Kameroje stovėjo ištisiniai dviejų aukštų mediniai gultai su paaukštinimu galvai, atstojusiu pagalvę, dar likdavo ir šiek tiek laisvos vietos pasivaikščioti. Vietos atsigulti ir laisvai išsitiesti užteko, o tai jau buvo didelė laimė. Jiems, atvykusiems iš „provincijos kalėjimo“, kur kalinių būdavo „kaip silkių statinėje“, tai atrodė kaip didelė prabanga, nes kameroje tebūdavo apie 40 kalinių.

Jau kitą dieną, norėdami susipažinti su aplinka, jie savanoriais išėjo nešioti duoną.

Ją pjaustė kitame korpuse, o išnešiotojai, skaičiuodami porcijas („pajkes“), sukraudavo jas į dėžes-neštuvus. Lydimi prižiūrėtojų su sąrašais, jie prie kiekvienos kameros sustodavo ir, atskaičiavę duonos gabalus, paduodavo per durų langelį.

Susipažinę su duonos raikytojais, sužinojo, kad Lukiškių kalėjime kali apie 15 000 kalinių. Didelėse kamerose prigrūsta po daugiau nei 100, o vienutėse - net po 1015 nuteistųjų. Kaliniai čia ilgai neužsibūdavo - nutarimai, kad byla peržiūrėta ir nuosprendis patvirtintas, ateidavo labai greit. Kas mėnesį kaliniai būdavo siunčiami į Naujojoje Vilnioje esantį persiuntimo punktą („peresilką“), primenantį „klojimus“ su gultais, o iš ten etapu Stolypino vagonais kaip nemokamą darbo jėgą siųsdavo į Sibiro lagerius „komunizmo statybai“. Šioje kameroje teko būti neilgai, nes greit visus išskirstė.

Vienam kaliniui perduodant iš namų siuntinėlį, prižiūrėtojas aptiko laiškelį. Kilo didelis triukšmas, suėmė siuntinio perdavėją, „tampė“ į tardymus ir gavėją, jų kameros draugą. Galiausiai paskelbė, kad visai kamerai dviem mėnesiams uždraudžiami siuntiniai. Žmonės pakėlė triukšmą ir buvo nutarta skelbti bado streiką. Gulėjo visi tylėdami. Juozui buvo keista, kad valgyti norisi tik antrą parą, o trečią jau rūpi tik gulėti ir nesijudinti.

Po kurio laiko į kamerą atėjo komisija, tačiau nė vienas kalinys neatsistojo (nors tai buvo privaloma). Abipusiai ginčai nieko neišsprendė. Po vakarinio patikrinimo atėjo keli kariškiai ir ėmė šaukti pavardėmis - visi buvo išskirstyti į kitas kameras. Taip streikas ir baigėsi.

Juozą Barisą prižiūrėtojai nuvedė į 428 kamerą, esančią tame pačiame koridoriuje. Ji buvo didelė, stovėjo net trys gultų eilės. Ant langų nebuvo užkabintos dėžės, tad, užsilipus ant gultų, matėsi Vilniaus gatvelės, Neries krantinė, laisvėje vaikštantys praeiviai. Tai matyti buvo labai keista, nes atrodė, kad į kalėjimus patekę jau visi Lietuvos žmonės.

Kameroje būdavo 100-120 kalinių, tarp jų daugybė išsilavinusių, įdomių žmonių: kunigų, vienuolių, daktarų, profesorių, mokslininkų, muzikantų, kariškių, studentų, o tarp jų ir jaunučių gimnazistų. Susirinkus tokiai „publikai“, niekada nuobodu nebuvo. Įdomiausias ir ypač mėgstantis bendrauti su jaunais žmonėmis buvo gen. Motiejus Pečiulionis. Į Vakarus jis nepasitraukė, nes, kaip pats sakė, „norėjo numirti tėvų žemėje“. Senas generolas surinko visą būrį „studentų“ ir jiems dėstė stenografiją, psichologiją, prancūzų kalbą. Labai patiko psichologija - Juozas sužinojo, kaip iš rašysenos, batų, kepurės nešiojimo ir kitų smulkmenų sužinoti žmogaus charakterį.

1947 m. spalio mėn. į kamerą įėjęs karininkas perskaitė pranešimą, kad J. Barisos byla grąžinama perteisimui, o Utenoje juos teisę Rygos karo tribunolo teisėjai demaskuoti kaip „liaudies priešai“ ir suimti. Kartu su jais buvo areštuotas ir šaltakraujiškos drąsos bei „plieninių nervų“ lietuvis vertėjas Juozas Pilakauskas, sugebėjęs „įsiskverbti“ į NKVD sistemos vidų, tarp mirtinų priešų radęs net bendraminčių ukrainiečių, padėjusių lietuvių laisvės kovai.

1947    m. gruodžio 26 d. J. Barisą atvežė į KGB rūmus. Kabinete sėdėjo tik trys kariškiai - nebuvo nei prokuroro, nei teisėjo, nei advokato ar vertėjo. Neskaitė ir jokios kaltinamosios išvados. Uždavę kelis klausimus, čia pat pasitarę, perskaitė nuosprendį: „TSRS vardu, pagal baudžiamojo kodekso straipsnį 17-58-1a, už dalyvavimą kontrrevoliucinėje veikloje nubausti 10 metų lagerio, 5 metams be teisių, su turto konfiskacija...“ Vadinamasis teismas užtruko tik 10-15 min. Tokiu pat būdu buvo nuteisti ir kiti aštuoni jų bylos suimtieji: Elena Žulytė, Antanas Žulys, Vladas Žulys, Vytautas Žulys, Emilija Veteikytė, Petras Veteikis, Birutė Trainytė ir Slavinskaitė.

Pasitinkant Naujuosius 1948 metus nuotaikos buvo prastos: nuolat pasiekdavo žinios apie naujas žuvusiųjų už laisvę aukas, retėjo partizanų gretos, į kalėjimus ir Sibiro lagerius nenumaldomu srautu vis plaukė ir plaukė tūkstančiai Lietuvos žmonių. Per Šv. Kalėdas į kamerą budintis prižiūrėtojas (jais buvo daug mobilizuotų į 16-ąją lietuviškąją diviziją kareivių, dauguma jų - geri vyrai) pusvalandžiui į jų kamerą atvedė Arkivyskupą Mečislovą Rainį, mamos pusbrolį. Jis palaimino visus,  o paskui kiekvieną atskirai. Su jo palaima teko praeiti lietuvių sukilėlių ir knygnešių pramintais Sibiro keliais, patirti visas sovietinių lagerių kančias.

1948    m. kovo mėn. Juozas Barisa jau buvo už Uralo - Sverdlovsko srityje, Turinsko OLP-e Nr. 299-1.1

Barisa J. Gyvenome vien tik viltimi. Kaunas: LPKTS, 1998, p. 75-83. Papildyta gyvais J. Barisos-Vytenio prisiminimais 2017-05-02.

1    OLP - „otdelnyj lagernyj punkt“ (atskiras lagerio punktas).

Partizanų apranga ir ekipiruotė

Anykščių, Utenos, Panevėžio krašte dauguma partizanų kariškų uniformų nenešiojo - taip darė pagrindinai dėl saugumo ir maskuotės sumetimų. Net būrių vadai Ąžuolas, Žaibas, Liūtas, Kuprys, Čigonas, Jaguaras vaikščiojo apsirengę civiliai. Taip buvo daug saugiau ir patogiau - apsiginklavę tik trumpuoju ginklu, atrodydavo paprasti civiliai gyventojai. Partizanai - tai ne reguliariosios kariuomenės, o „nematomo fronto“ kariai, jiems visada reikėjo veikti priešo ir jo užverbuotų agentų apsuptyje. Po pasalos, išpuolio ar įvykdytos diversinės operacijos partizanai staigiai atsitraukia, išsisklaido, pasislepia, esant reikalui - „susilieja“ su vietiniais gyventojais. Tokia yra pasaulinio partizaninio judėjimo praktika. Atvirkščiai, uniformuotas partizanas matomas jau iš toli, dėl to visai be reikalo žuvo daug drąsių vyrų. Tokios nuomonės, kaip ir jų žuvę vadai, iki šiol laikosi buvę partizanai J. Kadžionis-Bėda, J. Abukauskas-Siaubas. Partizaniniame kare priešui turi būti sunkiausia identifikuoti, nustatyti užsimaskavusį, niekuo nesiskiriantį nuo civilių gyventojų, priešininką, o tik paskui bandyti paimti jį į nelaisvę ar sunaikinti. Dėl šios priežasties partizanai, dėvintys lietuviškas kariškas uniformas, patys save atskleidžia, išsiduoda, t. y. identifikavimo problemą priešui patys palengvina išspręsti. Partizaniniame kare partizanai maskuodavosi - nešiodavo civilius drabužius, persirengdavo kariškomis priešo uniformomis. Tai padėdavo apgauti, suklaidinti priešą, netikėtai jį užpulti ir saugiai pasitraukti, o esant reikalui, įsimaišyti tarp vietinių gyventojų - juk civiliai apsirengęs partizanas, slėpdamas ginklą, niekuo nuo jų neišsiskyrė. Partizaninio karo pradžioje ant rankovių siūdavosi trikampius lietuviškos Trispalvės antsiuvus, tačiau vėliau ir jų buvo atsisakyta - ryškios spalvos matėsi iš toli. J. Šileika-Švedrys susikišdavo savo ilgus garbanotus plaukus į kepurę, sėsdavo ant dviračio ir, paslėpęs už diržo parabelį, apvažiuodavo rinkdamas žinias aplinkinius kaimus, prasmukdamas net pro skrebus. J. Abukauskas-Siaubas savo sutrumpintą suomišką automatą pasikabindavo po švarku ant peties, vamzdį įsikišdavo į kišenę ir keliaudavo dienos metu ryšių ir žinių rinkimo reikalais niekam nesukeldamas įtarimo.

Civiliais drabužiais rengdavosi visų šalių pasipriešinimo judėjimų kovotojai, veikę mažomis kovinėmis grupėmis. Uniformos dažniausiai būdavo dėvimos tada, kai partizaninis judėjimas būdavo kariuomenės tipo (kaip Lietuvoje 1944-45 m.) arba peraugdavo į sukilėlių armiją ir visuotinį sukilimą.

Tuo sunkmečiu drabužiai buvo labai didelis deficitas - kadangi nebuvo medžiagų, neturėjo ir iš ko pasisiūt. Diagonalinės kelnės ar uniforma buvo labai didelė prabanga, retas kuris iš partizanų jas nešiodavo. Dažniausiai turguje nusipirkdavo pigesnes rusiškas kareiviškas kelnes ar palaidines („gimnastiorkas“). Tačiau partizanai palaidines, jų vadintas „rusiškomis rubaškomis“, dėvėjo kitaip nei rusai - susikišdavo už kelnių, o ant viršaus dažniausiai nešiodavo švarką. Tuo metu turguje pigiai parduodavo ir panešiotų išskalbtų vokiškų uniformų, kartais net su užsiūtomis kulkų skylutėmis. Kai kurie galife kelnes siūdavosi iš rusiškų ar lietuviškų milinių, o kelių ir sėdynės sritis, kad priklaupus ar atsisėdus ant žemės nesušlaptų, apsiūdavo oda ar brezentu.

Pokario metu ir civiliai žmonės, ir partizanai iš stipresnės medžiagos, o vėliau iš velveto, vadinto aksomu, siūdavosi tuo metu labai madingas palaidines. Tai buvo labai dažnas, Aukštaitijoje ypač paplitęs partizaniškos uniformos variantas. Jos būdavo patogios, lengvos, su įmantriomis, pagal siuvėjo fantaziją, įsiūtomis kišenėmis ant krūtinės ir šonuose, priekyje susegamos sagomis ar su užtrauktuku. Kariškas diržas dėl patogumo būdavo nešiojamas atskirai virš galife kelnių diržo. Aukštaitijoje, J. Kadžionio, J. Abukausko, K. Patamsio atsiminimais, jas vadindavo „treningais“. Tokį rudos, šokoladinės spalvos „treningą“ nešiojo A. Jagiela-Ąžuolas. Eidamas į šokius, jo pasiskolinti į būrį ateidavo Dominykas Morkūnas.

Iš diagonalinės ar pusvilnonės medžiagos partizanai pagal lietuviško kariško munduro fasoną siūdavosi vadinamuosius „frenčius“. Jie būdavo su stačiomis arba atlenkiamomis apykaklėmis, keturiomis prisiūtomis kišenėmis, prigludę, liemenuoti, dažnai be kariškų sagų, kurios tuo metu jau būdavo didelis deficitas. Tai buvo madingas drabužis, šiltas ir patogus, paplitęs ir tarp civilių gyventojų.

Toli gražu ne kiekvienas partizanas į kepurę buvo įsisegęs lietuvišką karišką ar Šaulių sąjungos kokardą, o ant krūtinės - Šaulių sąjungos ženklą.

Dar viena priežastis, kodėl partizanai nenešiojo kariškų uniformų, buvo moralinė - jie buvo paprasti, kuklūs kaimo vaikinai, todėl nenorėjo prieš žmones puikuotis diagonalinėmis uniformomis, išsiskirti iš jų. Jie rengėsi vienodai prastai, kaip ir visi to laikmečio žmonės. Juk pikti liežuviai būtų kalbėję: „Gyveno vos galą su galu sudurdami, o išėjęs į mišką nešioja „diagonalus“. O iš kur tie „diagonalai“?“ Tik Žaibo būryje kai kurie vyrai nešiodavo diagonalines kelnes ar uniformas.

A. Morkūno-Plieno būryje, vėliau ir DKA B rinktinėje didžioji dauguma partizanų nešiojo kariškas ar pusiau kariškas uniformas. Taip buvo pradiniame partizaninio karo laikotarpyje, kai veikdavo dideli partizanų būriai. Tada kariškos uniformos būdavo partizano drąsos ir šaunumo ženklas. Vėliau, perėjus prie mažų būrių taktikos, dėvėta pusiau kariška, kariška ar civilinė apranga.

J. Barisos-Vytenio atsiminimais, žalios kariškos spalvos diagonalinė uniforma kiekvienam partizanui visada buvo trokštamas dalykas. Ant kairės rankovės, pagal Vietinės rinktinės pavyzdį, prisiūdavo Trispalvės skydelį. Medžiagą, sužinoję, kad jos atvežė (tuo metu tai buvo didelis deficitas), nupirkdavo Juozas ir kiti ryšininkai rajkoopsąjungos „krautuvėse“, tačiau, atsargumo sumetimais, pirkdavo tik tiek, kiek reikalinga vienai uniformai. Davus pinigų, jos nupirkdavo ir draugai bei kiti patikimi žmonės. Kartą partizanai sustabdė kooperatyvo mašiną su prekėmis ir visą diagonalinės medžiagos „ruloną“ (rietimą) „eksproprijavo“.

Partizanų drabužiai buvo be jokios prabangos, dažnai alkūnės ar kelnės būdavo apiplyšusios nuo atšiauraus gyvenimo miško sąlygomis. Medžiaginiai rūbai ir batai greit nusinešiodavo, nes dažnai peršlapdavo, o jų išsidžiovinti nebūdavo kur -išdžiūdavo benešiojant, ant partizano kūno. Retai kas nešiojo chrominius aulinius -dažniausiai tik paprastus, darbinius „juchto“ ar rusiškus brezentinius batus. Jų odą, kad neperšlaptų, ištrindavo lašinių riebalais arba varveliu, o kad nešaltų kojos, iš nuluptos storos beržo tošies išsipjaudavo ir įdėdavo vidpadžius. Šiltas kojines nešiojo retai, nes nebūdavo kur jų pasidžiauti. Dažniausiai nešiojo tik autkojus - paprašius mergaitės perpus perplėšdavo rankšluostį ir išeidavo pora puikių autų. Peršlapus juos pervyniodavo kitu galu - nuo blauzdos ant pėdos, o po aulu esanti autkojo dalis išdžiūdavo. Tais nepritekliaus laikais, viena po kitos keičiantis rusų ir vokiečių okupacijoms, gausios šeimos, slegiamos mokesčių ir prievolių, gyveno sunkiai. Nieko nestebino, jei partizanas nešiojo „medinius“ - mediniais padais - aulinius batus. Su jais buvo šilta ir žiemą, koja „tiesiog degdavo“, tačiau būdavo nepatogūs vaikščioti, nes padas nesilankstydavo. Žiemą, ypač esant polaidžiui, prie padų prilipdavo sniegas, bėgti tapdavo neįmanoma. Buvo ne vienas atsitikimas, kai partizanas, numetęs medinius, esant „zapūdui“ per sniegą bėgdavo basas. 1950 m. pavasarį tokius batus nešiojo ir J. Kadžionis-Bėda. Niekada partizanai nenešiojo veltinių. Nors ir šilti, su kaliošais, jie būdavo ne tik nepatogūs bėgti per sniegą, bet ir sudrėkdavo. Žmonės juos išsidžiovindavo ant „pečiaus“, o partizanai miško sąlygomis tokių galimybių neturėjo.

Šiltas pirštines numegzdavo, dažnai papuošdamos Gedimino stulpais ar Vytauto kryžiais, kaimų merginos. Dažniausiai buvo mezgamos pirštuotos, rečiau dvipirštės, kad galėtų nuspausti ginklo nuleistuką. Megzti šalikėliai dažnai irgi buvo su tautiniais ženklais. Nešiodami šiltas vilnones kojines, partizanai ant jų užsivyniodavo dar ir autkojus.

Partizanams buvo draudžiama iš gyventojų imti ar reikalauti prabangos dalykų -laikrodžių, kostiumų, chrominių batų ir kt. Buvo imama tik tai, kas buvo gyvybiškai reikalinga išgyvenimui ir partizaninei kovai, niekada neatimant paskutinių batų ar drabužių, paskutinio duonos kąsnio. Tačiau šnipams, skundikams, tarybiniams aktyvistams ar kitiems kolaborantams būdavo vykdomos ir prievartinės konfiskacijos -jau neprašydami paimdavo maisto produktus, drabužius, avalynę.

Po kautynių prie Rezgių k. J. Kadžionis-Bėda su Konkurentu užėjo pas Alfonsą Jurkėną, gyvenantį Vaivadiškių k. Jis buvo vos ne per stebuklą išlikęs gyvas - skrebai juos penkis besislapstančius rado sėdinčius kambaryje ir visus sušaudė - po draugų kūnais, visas kruvinas, gyvas liko tik Alfonsas. Bėda, būdamas basas, paklausė, ar šis neturįs atliekamų batų. A. Jurkėnas atnešė gražius chrominius batus. „Paskutiniai ir išeiginiai?“ - paklausė. Šis linktelėjo galvą. „Alfonsai Alfonsai, tai kuo apsiavęs į bažnyčią eisi!?“ - nusijuokė Bėda ir atsisveikinęs išėjo basas.

Kepures partizanai dažniausiai dėvėjo paprastas, kaimietiškas, tik A. Blauzdys-Konkurentas ir A. Dagelis-Gintaras nešiojo beretes. Iš pradžių buvo tradicija nešioti ilgus plaukus ir nesiskusti barzdų tol, kol Lietuvai neiškovos laisvės, tačiau jos laikėsi ne visi - gyvenant miško stovyklose bei bunkeriuose tai buvo nepatogu, nehigieniška. Vis tik šios tradicijos kai kurie partizanai laikėsi iki pat partizaninio karo pabaigos.

Karininko diržas su perpetine buvo labai trokštamas daiktas - rusiškus pirkdavo turguose, o iš gyventojų gaudavo šaulių ar Lietuvos kariuomenės karininkų diržų. Kai kurie partizanai nešiodavo ir vokiškus diržus, o ypač džiaugdavosi, jei pavykdavo įsigyti visą komplektą - kartu su patogiais perpetiniais diržais.

Vadai turėdavo rusiškas planšetes. Į jas susidėdavo dokumentus, proklamacijas, popierių užrašams, cheminius pieštukus. Eiliniai partizanai jų nemėgo - atsigulus ar šliaužiant jos labai trukdydavo - iškart atsidurdavo po pilvu. Jas nešiojo būrio vadas A. Jagiela-Ąžuolas, jo pavaduotojas A. Velanis-Tigras.

Gertuvės („baklagės“) irgi nebuvo populiarios, partizanai apsieidavo ir be jų. Butageidžio kuopoje ją turėjo tik vadas A. Jagiela-Ąžuolas. Kartais vandens į laikinas stovyklas atsinešdavo 20 l talpos „feldgrau“ spalvos vokiškais bakeliais (vadinamaisias „vermachto bakeliais“).

Šovinynai būdavo odiniai, trieiliai, po penkis šovinius. Brezentinių nepasitaikydavo. Rusiškiems „dešimtukams“, automatų „rageliams“ ar kulkosvaidžių apkaboms šovinynai būdavo siuvami iš odos, patogiai pakabinami ant diržo. Jas su mielu noru pasiūdavo batsiuviai, tereikėdavo tik duoti odos. Šovinių su savimi nešiodavosi tiek, kiek reikėdavo vienoms kautynėms.

Kuprinių partizanai nenešiojo arba tik retas kuris.

Šaltu metų laiku nešiodavo milines, dažniausiai rusiškas, rečiau lietuviškas, arba kailinukus. Dalis partizanų žiemos metu nešiodavo iš baltų lininių staltiesių pasiūtus maskuojamuosius chalatus.

Retas kuris partizanas nešiojo rusiškas „palapinsiaustes“ - patogų ir labai vertingą miško gyvenime dalyką. Jos maskavo, apsaugodavo nuo vėjo, lietaus, ją pasitiesus ant žemės galėjai atsisėsti, valgant tai buvo geras „žygio stalas“, tačiau jų buvo sunku gauti.

Kartais partizanai kelnes ar net visą uniformą pasisiūdavo iš rusiško „šinieliaus“ (milinės). Tokią uniformą nešiojo Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė. Ji labai gerai maskavo, ypač atsigulus ant žemės - atrodė, kad susiliedavo su ja.

Vis tik visų drabužiai buvo peršlampantys, perlyjami, sudrėkdavo. K. Patamsio prisiminimais, vieną žiemos dieną buvo atlydys, lijundra, o vakare pradėjo šalti. Naktį į jų trobą „sulėkė“ visi Ąžuolo būrio vyrai - peršlapę drabužiai nuo šalčio sušalo „į ragą“, pasidarė kaip lediniai. Visi taip „tirštai“ sugulė ant grindų, kad nebuvo vietos ir kur kojos pastatyti. O tą pačią naktį Stalionių sodyboje, vos už puskilometrio, nakvojo rusai.

Niekada partizanai nenešiojo rusiškų vatinukų („vatinkų“, „vatnikų“, arba, lietuviškai, „šimtasiūlių“), laikydami, kad „rusiška „vatinka“ tiktai stribui tinka“.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Šventos Onos naktį

Buvo 1947 m. liepos pabaiga. Žaibo būrio partizanai Kleopas Timinskas-Maras (vadintas Mariuku) ir jo draugas Albinas Sauliūnas-Saulėgrąža, nepaklausę vado draudimo, atėjo į Traupio miestelyje vykusius Šv. Onos atlaidus (kermošių). Tuo metu tai buvo didžiulė šventė, į kurią gražiomis bričkomis, „kalamaškomis“, „lineikomis“, o panos ir kavalieriai - dviračiais, suvažiuodavo daugybė žmonių - ne tik parapijiečiai, bet ir aplinkinių miestelių ar miestų gyventojai. Apsistodavo svečiai pas pažįstamus miestelio gyventojus, gimines, draugus. Per pamaldas bažnyčia būdavo sausakimša, o joms pasibaigus pagrindine gatve plūsteldavo masė žmonių. Visame miestelyje sklisdavo klegesys, juokas, kalbos, šventoriuje būdavo pardavinėjama „kermošava“ -įvairiausių formų saldainiai, ledinukai. Per miestelį eidami žmonės susitikdavo daug pažįstamų, draugų, tolimiau gyvenančių giminaičių. Tuo metu žmonių santykiai buvo šiltesni, nuoširdesni, atviresni, jie mokėjo vienas kitu džiaugtis, tokius susitikimus labai vertino: pasipasakodavo naujienas apie šeimas, vaikus, prašydavo perduoti linkėjimus bendriems pažįstamiems, išsiskirdami atsibučiuodavo, spausdavo rankas, apsikabindavo. Traupiečiai svečius vaišindavo tuo metu tradiciniu gėrimu - naminiu alumi iš ąžuolinės bačkutės.

Papartyniečiai Kazys Patamsis su draugu Jonu Stankevičiumi irgi buvo atvažiavę į atlaidus. Beeidami pagrindine miestelio gatve žmonių minioje pamatė praeinančius du civiliai apsirengusius, ilgais plaukais, įdegusiais saulėje veidais partizanus. Abu buvo matyti jauni vaikinai, kažkada užsukę į Papartynę. Iškart pervėrė mintis: „Bus blogai!“ Partizanai ne tik visą dieną išbuvo miestelyje, bet su draugais nakčia užėjo į netoli kapinaičių esančią Pučinskų sodybą - pasėdėti, pakalbėti, pasivaišinti alumi, pakalbinti merginas. Ir name, ir daržinėje ant šieno nakvojo daug žmonių, daugiausia jaunimo. Naktį pasigirdo triukšmas - sodybą, bėgdami per daržus, pasodintų burokų eiles, supo palapinsiaustes užsidėję Raguvos stribai ir rusų kareiviai. Senoji Pučinskienė gonkelyje sargavo. Išsigandusi ji įbėgo į trobą ir sušuko: „Vaikai, žiūrėkit, čia kažkas su ilgom uodegom vaikšto apie namus!“ Vienas iš partizanų nusijuokęs tarė: „Tai gal ir su ragais!“ Su jais kartu atėję trys jauni vaikinai išėjo į lauką pažiūrėti, kas ten vyksta, ir kieme susidūrė su rusais. Juos iškart suėmė, o visiems esantiems troboje įsakė išeiti. Kleopas Timinskas-Mariukas bandė prasiveržti, metė į rusus granatą, vieną jų sužeisdamas, tačiau šiems „atidengus ugnį“, kulkų suvarpytas parkrito kieme. Rusai iššovė šviečiamąsias raketas, buvo šviesu kaip dieną. Prišokę prie sužeisto partizano, rusai ir stribai jį pribaigė daužydami šautuvų buožėmis ir spardydami. Albinas suprato, kad nebeprasiverš, ir paprašė visus išeiti iš kambario. Paskui išsiėmė iš kišenės granatą, prisidėjo ją prie krūtinės ir ištraukė žiedą. Po kurtinančio sprogimo ant kambario grindų, sienose, lubose liko įstrigusios kraujuotos granatų skeveldros, lovos, kambario sienos, besisvečiuojančių merginų ant grindų prie sienos sudėti bateliai buvo aptaškyti Albino krauju ir sudraskyto kūno gabalėliais.

Abu partizanus rusai nuvežė į Raguvą ir paguldė aikštėje ant grindinio - taip buvo siekiama pasityčioti iš laisvės kovotojų ir įbauginti žmones. Pučinskų šeima buvo ištremta į Sibirą.

Apie jų žūtį netrukus buvo sukurta daina, nes abu partizanai buvo pasižymėję kaip drąsūs kovotojai.

Šventos Onos naktį

Šventos Onos naktį į Traupio miestelį
Slapta atkeliavo žiaurioji mirtis,
Taip ramioj vietelėj, netoli kapinių
Du mūsų broliukai užmerkė akis.

Kada kulkas svaidė šautuvai plieniniai,
Garso aidas siekė tolimus miškus.
O kas gi tikėjo, kad taip nelaimingai
Narsūs partizanai šioj naktelėj žus.

Dar nakties šešėliai dengė juodą žemę,
Pilki debesėliai plaukė danguje.
Iš kišenių traukė granatas plienines,
Kurios pasitiko draugus mirtyje.

Mirdamas Mariukas tyliai sudejavo,
Granatų sprogimas pritarė dar jam,
O aušrelei auštant rusai prakeiktieji
Kruvinus lavonus dėjo vežiman.

Saulėgrąža tyliai ir sunkiai alsavo,
Angelas rymojo ištiesęs sparnus.
Keliausim su manim, Tėvynės gynėjai,
Jūsų pasiilgo mėlynas dangus.

Iš dangaus aukštybės du tavieji broliai
Matė, kad už laisvę koveis mirtinai.
Jūs nebegirdėsit granatų sprogimų,
Jus visuomet linksmins dangaus angelai.

Dar nakties šešėliai laižė melsvą dangų,
Rytuose saulutė šypsojos skaisti,
O baltoj bažnyčioj bokšto varpai gaudžia,
Praneša, kad žuvo broliai nekalti.

Jau laukuose alpo vasara auksinė,
Skanų kvapą skleidė margi žolynai,
Sesutės vainiką iš maldų nupynė,
Siuntė į padangę taip aukštai aukštai.

Ką dabar galvoja sena motinėlė,
Kada žuvo josios trečiasis sūnus?
Jos raukšlėtą veidą ašaros vagoja,
O širdelę spaudžia skausmas toks gilus.1

Remtasi: Kaunietis, Romas. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, Vyčio apygarda, II dalis, 1 knyga. Vilnius: Vaga, 1998, p. 271-273.

1 Ši daina skirta Traupio miestelyje 1947 m. liepos 26 d. žuvusiems Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanams - Kleopui Timinskui-Marui (Mariukui), gim. 1928 m. Balelių k., buvusiam gimnazistui, ir Albinui Sauliūnui-Saulėgrąžai, gim. 1926 m. Pienių k., vienam iš penkių kovoje žuvusių brolių (Albinas buvo trečiasis žuvęs sūnus).

Kariniai apmokymai

1946-49 m., po karo mažinant sovietinę armiją, visuotiniai šaukimai į kariuomenę nebevyko. Tarptautinės teisės požiūriu lietuvių mobilizacija į sovietinę kariuomenę ir toliau išliko neteisėta bei prievartinė. Lietuviai, kaip politiškai nepatikimi, buvo siunčiami tarnauti į karinius statybos batalionus, ties Tilže ir Kaunu atstatančius sugriautus tiltus, taip pat į Narvą (Estija). Šie šaukimai į kariuomenę oficialiai buvo vadinami daline mobilizacija. Į kariuomenę kasmet buvo paimama apie 3 tūkstančių vyrų, t. y., apie 10-20 procentų viso šaukiamųjų skaičiaus. Statybos batalionuose buvo visiška betvarkė, vagystės: lietuviai kentėjo ne tik nuo karininkų ir seržantų teroro, bet ir nuo bado, sekinančio darbo, visi vaikščiojo nuplyšusiais drabužiais, bandė valgyti maisto atliekas, kai kurie net susirgo ir mirė. Dėl šių priežasčių lietuviai iš batalionų dezertyruodavo, pėsti sugrįždavo į Lietuvą net iš Estijoje - pasienyje su Rusija, esančios Narvos. 1946 m. iš 11-o bataliono pabėgo 45, iš 19-o - 48, iš 4-o - 55 lietuviai. 1947 m. rudenį iš 19-o bataliono pabėgo 12, iš 4-o 110, iš darbų vykdytojo bataliono - 52 lietuviai.

Lietuvoje šaukiamojo amžiaus jaunuoliams būdavo organizuojami kariniai apmokymai valsčiuose arba apskrityse. 1950 m., prasidėjus Korėjos karui, didindama kariuomenę sovietinė valdžia vėl įvedė privalomą visuotinę karinę prievolę. Lietuviai, kad nepabėgtų, buvo siunčiami tarnauti į tolimiausius Sovietų Sąjungos regionus -Tolimuosius Rytus, Sibirą, Kazachstaną ir kitur.

1946-47 m. J. Kadžionis, kaip ir kiti šaukiamojo amžiaus vaikinai, buvo iškviestas į karinius apmokymus. Kavarske buvo apgyvendinti name su dviaukščiais mediniais narais. Visas mokymas susidėjo iš rikiuotės, žygiavimo, politinių pamokų, rusiško Mosino pėstininkų šautuvo, pravardžiuojamo „kačerga“, išardymo ir sudėjimo. J. Kadžionis kartą atsinešė tikrų kovinių šovinių (jų nesunku buvo gauti) ir pradėjo šaudyti į taikinį - medinį stulpelį. Išbėgo išsigandęs rusų karininkas, atėmė šautuvą ir toliau jau mokymai vyko su šautuvais, kurių vamzdžiuose buvo išgręžta skylė. Antrą kartą apmokymai vyko Ukmergėje mėnesį laiko, tačiau ten jau pačiam reikėjo susirasti butą. Viskas vyko taip pat - rikiuotė, žygiavimas, raportai, „pagarbos atidavimas“, „politpamokos“, šautuvo ardymas, sudėjimas ir valymas. Savaitgaliui parvažiuodavo namo. Tuo metu keleivinio transporto nebuvo - daugybė žmonių pakelėje laukdavo pravažiuojančių sunkvežimių, kurie veždavo krovinius - juos aplipdavo kaip „skruzdėlynas“, svarbu, kad tik veža. Kiekvienas keleivis už kelionę susimokėdavo. Kartą Ukmergėje kartu su kitais keleiviais į sunkvežimio kėbulą įlipo ir žydas. Kai visi susimokėjo, tas sako: „Ui, o aš pinigų neturiu!“ Visi pasipiktino, kai kurie keleiviai pradėjo jį gėdinti, o tas sako: „Ui, ką norit kalbėkit, tačiau rankom liesti negalima!“ Taip ir nuvažiavo už dyką.

Šaukimą į kariuomenę J. Kadžionis gavo, kai jau buvo partizanų būryje - jį parodyti atnešė sesuo Monika.

Pagal J. Kadžionio prisiminimus.

Petras Semėnas-Jaguaras: žūtis nuo savų

Partizanų būrio vadas P. Semėnas-Jaguaras, kilęs iš Vaivadiškių k., iš pažiūros buvo gražus, aukštas, tvirto sudėjimo šviesiaplaukis vaikinas, tačiau ūmaus, nesuvaldomo būdo - jam nebuvo jokių autoritetų, su niekuo nesiskaitė. Vaikščiodavo ginkluotas „lėkštiniu“ rusišku kulkosvaidžiu, dažnai ant nugaros užsimetęs dar ir automatą. Mūšiuose buvo drąsus ir ryžtingas. 1946 m. sausio 17 d. mūšyje ties Pasusienio kaimu žuvo beveik visas jo būrys. Iš apsupties prasiveržė jis vienintelis, parodęs šaltakraujišką drąsą, suradęs, atrodytų, visiškai beviltiškoje situacijoje vienintelį teisingą, labai rizikingą sprendimą. Nuo jo rankos žuvo daug rusų kareivių, stribų, šnipų, skundikų. Pats jis sakydavo: „Kol nuo mano rankos nekris šimtas priešų, tol ir aš nežūsiu!“ Pagal buvusio jo būrio partizano Pauliaus Kiršos-Vilko prisiminimus, panašiai taip ir buvo.

Kartą, apsimetęs girtu, užėjo pas įtariamą šnipinėjimu ūkininką Zabielą iš Sirvydų k., prašydamas paslėpti jį klojime. Šis apkasė Jaguarą šiaudais, uždarė klojimo duris, užkišdamas kaištį, ir „nukurnėjo“ į Kavarską pranešti rusams. Truputį palaukęs, P. Semėnas išlindo pro klojimo apačią ir ramiausiai nužingsniavo į mišką. Atskubėję rusai „iškrėtė“ visą klojimą, perkrovė šiaudų prėslą, tačiau Jaguaro neberado. Provokacija pasitvirtino, netrukus šnipas susilaukė bausmės - partizanai atėjo ir, nepaisant maldavimų, jį „likvidavo“.

Tačiau Jaguaro ranka buvo „sunki“. Buvo ūmus, už nepatikusį žodį galėdavo žmogų sumušti, trenkti jam ginklo buože į nugarą, pasiimti neprašęs maistą, jam tinkamus drabužius, o kartais - net partizanų reikmėms visai nereikalingus prabangos dalykus. Kuo nors neįtikus, greit galėdavo suklupdyti visą šeimyną ant kelių, pagrasinti padegti namus. Toks chuliganiškas elgesys diskreditavo patį partizaninį judėjimą, žemino partizano vardą. Vietinių partizanų būrių vadai buvo nepatenkinti tokiu Jaguaro elgesiu, nors ir gerbė jį už drąsą. Būrio vadas P. Mameniškis-Girėnas kartą jį susitiko Peslių k. ir, griežtai įspėjęs apie netinkamą elgesį, paklausė, kodėl jis iš gyventojų ima prabangos daiktus. Šis iškart griebėsi ginklo. Girėnas, žinodamas jo charakterį, buvo jau tam pasiruošęs, greitesnis. Trenkė mirtinas šūvis ir Jaguaro partizaninis kelias baigėsi - krito nukautas saviškio, bendražygio.

Partizanas P. Kirša-Vilkas niekada savo buvusio vado nepeikė, o gerbė jį už tiesiog beprotišką, azartišką drąsą, jėgą, didžiulę ištvermę, patvarumą. Savo būrio vyrams jis buvo autoritetas - visada eidavo pirmutinis, niekada kritiškais momentais nepasimesdavo.

Jaguaro šeima buvo ištremta į Sibirą, o nuo trėmimo pabėgusi partizanavo ir sesuo Anelė Semėnaitė, labai drąsi mergina. Ji žuvo 1946 m. netoli Dabužių, Sirvydų k. -susidūrusi su rusais mėgino pasiekti mišką, tačiau pasitraukimo kelią šie spėjo atkirsti. Apsupta ilgai atsišaudė, o paskutinę kulką paleido sau į širdį. Buvo atvežta ir numesta Kavarsko mstl. ant grindinio.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos ir P. Kiršos-Vilko prisiminimais.

Meilės trikampis

1947 m. vieną vasaros dieną į Mackeliškių kaime esančią Antano Simanonio sodybą atėjo giminaitis - aukštas, barzdotas, rusišku automatu ginkluotas partizanas Anicetas Simanonis-Sigitas. Pasisveikinę trumpai apšnekėjo Mackeliškių „ulyčios“ naujienas, apie savų šeimų vargus, o paskui paprašė dukters Veronikos, savo pusseserės, išeiti į lauką pasikalbėti. Atsisėdęs gonkelyje, papasakojo, kad jis su grupe partizanų buvo išvykęs į tolimą žygį ir tik vakar sugrįžo. Labai nustebo būryje išgirdęs partizanų kalbas, kad Veronika Simanonytė užverbuota rusų saugumo, ją reikia teist ir sušaudyt. Jis visiems pareiškė, kad tai yra visiška nesąmonė, kažkieno gudriai suregztos pinklės. Netrukus išaiškėjo ir visa šių „pinklių“ istorija. Verutė Šakalytė buvo partizanų ryšininkė, o jai seniai patiko Papartynėje gyvenantis jaunas vaikinas Kazys Patamsis - jis ją per „vakaruškas“ pašokdindavo, kartais palydėdavo į namus. Šiam pradėjus draugauti su Veronika Simanonyte, Verutė tai labai giliai širdyje išgyveno. Tikrai ne iš blogos valios, o tik dėl širdies skausmo sugalvojo tokį moterišką keršto planą, kuris labai greitai ir išaiškėjo. Ir partizanai, ir ryšininkės buvo jauni žmonės, visi norėjo mylėti ir būti mylimi net ir tokiomis žiauriomis gyvenimo sąlygomis, todėl kovojo ir aukojosi už savo meilę. Ši istorija baigėsi laimingai, tačiau tais laikais pasitaikydavo ir tragedijų.

Remtasi V. Simanonytės-Patamsienės prisiminimais.

Partizanų fotografijos

1944-45 m. „pirmosios bangos“ partizanai fotografuotis vengė, be to, draudė ir vadai - buvo manoma, kad tai pažeidžia konspiraciją. Vis tik dalis vyrų fotografuodavosi, tačiau be ginklų, civiliais drabužiais. Kai kurie vyrai savo atsisakymą motyvuodavo tuo, kad ateitis neaiški, gali tekti ieškoti „kitų išeičių“, o nuotrauka - jau neabejotinas tavo buvimo partizanų gretose įrodymas. Fotografuotis partizanai pradėjo, kai jų eilės „išsigrynino“ - vieni registravosi, o kiti toliau tęsė kovą. Tada jau niekas „paveiksluotis“ nebedraudė, nes visi suprato, kad nuotraukos turi išlikti ateičiai, istorijai. A. Milčiukas-Tigras turėjo įsigijęs patogų mažagabaritį fotoaparatą. Keliaudamas po partizanų būrius, jis padarė daugybę nuotraukų, kartu su draugais įsiamžindamas ir pats. A. Žilio-Žaibo būrio fotografas buvo Balelių gyventojas Vytautas Bujokas, taip pat Taujėnų gimnazijos mokytojas Algirdas Čeponis-Aitvaras. Fotografuodavosi ir partizanų vadovybė, ir eiliniai partizanai, ir visi kartu, be ginklų ir su ginklais, ypač sąskrydžių, susitikimų metu. „Paveiksluotis“ nevengė ir ryšininkai, ryšininkės, sužadėtinės, partizanų broliai, seserys, draugai. Tačiau net ir vėlesniais metais atsirasdavo vyrų, kurie fotografuotis vengdavo. J. Kadžionis-Bėda atsimena, kai 1948 m. Troškūnų girioje susirinko Ažuolo būrio vyrai ir atvykę troškūniečiai.

Vienas iš jų, būrio vadas1 Juozas Jočys-Uosis, „paveiksluotis“ principingai ir kategoriškai atsisakė. „Vyrai, - sako, - aš „nesipaveiksluosiu“! Dar neaišku, kaip čia viskas baigsis. Gali tekt ir kitaip gyvent!“ Vyrai šyptelėjo, bet nieko nesakė, laikydami tai jo asmeniniu reikalu.

Fotografuotis kartu su partizanais ryšininkams, draugams, giminaičiams buvo labai pavojinga. Daugelis nuotraukų vėliau pateko į KGB rankas, tapdamos nepaneigiamu ryšio su partizanais įrodymu, daugybė žmonių pateko į Sibiro lagerius, per tardymus iškentėjo nežmoniškas kančias, kartais privedusias ir iki išdavysčių.

Remiantis J. Kadžionio-Bėdos atsiminimais.

1 Buvo būrių vadų, neturinčių būrių. Tokie Ąžuolo būryje buvo J. Šileika-Švedrys ir J. Butkus-Karklas. Jie turėjo būti būsimų būrių, kurie būtų buvę suformuoti sukilimo ar karo atveju, vadai.

Apie „Amerikos balsą“ ir jo pažadus

Šiais laikais visiems gerai žinoma, kad „Amerikos balso“ transliuojamos radijo laidos lietuvių kalba prasidėjo tiktai 1951 m. vasario 16 d.1 Vis tik daugelis lietuvių atsimena jau 1945 m. per radiją lietuvių kalba „amerikonų“ siunčiamus pažadus ateiti išvaduoti brolius lietuvius iki Kalėdų, paskui po Naujųjų metų, „pirmą arba penkioliktą“, iki Velykų, prašoma „dar pakentėti iki pavasario“, nes „netoli ta diena, kai vergovės pančiai bus sutraukyti, Lietuva vėl bus laisva, o ši kova yra šventa auka Tėvynei“. Tai labai gerai atsimena ir DKA B rinktinės vado A. Morkūno-Plieno ryšininkė K. Bradulskaitė-Birutė, ir Vytauto apygardos Liūto rinktinės ryšininkas Juozas Barisa-Vytenis, ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda. Žmonės nuoširdžiai tikėjo patriotiškai, su didžiule meile Tėvynei sakomais pažadais, nes iš tikrųjų ir norėjo tuo tikėti. Tai skatino jų viltį, ragino nepasiduoti priespaudai ir kovoti, juk laisvė, atrodė, jau čia pat, atlėks kaip šiltas pavasario vėjas. K. Bradulskaitės-Birutės žodžiais, namuose tėvelis slapta klausydavo „Amerikos balso“ žinių, todėl, atėjus į partizanų būrį, pirmas klausimas visada būdavo: „Kada?! Kada ateis amerikonai?!“ Niekam ir abejonių nekildavo, kad neateis, visi tiesiog šventai tikėjo, kad išvaduos - „Oooo, juk tai Amerika, pasaulio galybė! Jeigu jinai pasakė, tai savo žodį būtinai ištesės!“

Suimtas aštuoniolikmetis Vytauto apygardos Liūto rinktinės ryšininkas J. Barisa-Vytenis 1947 m. pateko į Lukiškių kalėjimą, 428 kamerą, kurioje buvo sugrūsta daugiau nei šimtas kalinių. Daugumą sudarė politiniai kaliniai, tarp kurių buvo ir profesorių, ir mokslininkų, ir studentų, taip pat šeši, kaip ir Juozas, gimnazistai. Tarp jų buvo „primaišyta“ ir „bytovikų“ - iš Rusijos atsibasčiusių vagių, kurie, kreivai šypsodamiesi, sakydavo, kad negalintys užmigti, jei tą dieną nieko nepavogė. Kameros vyresniuoju buvo amžiumi vyriausias Motiejus Pečiulionis, Lietuvos kariuomenės generolas, VLIK-o Karo tarybos narys, vienas iš LLA vadų. Tai buvo doras, teisingas, šviesaus proto žmogus. Jį gerbė visi, net ir kriminaliniai. Įvykus kameroje vagystei (dažniausiai vogdavo maistą), jis liepdavo visiems kaliniams išsirikiuoti ir praeidavo, kiekvienam įdėmiai pažvelgdamas į akis. Liepęs išsiskirstyti, iš akių atspėjęs vagį, prieidavo ir liepdavo jam grąžinti pavogtą daiktą. Niekas iš „bytovikų“ nesiginčydavo, iškart viską atiduodavo.

Į kamerą patekus naujokams, visi puldavo klausinėti: „Kas girdėt laisvėje? Ką šneka „Amerikos balsas“? Kada žada Lietuvą išvaduot?“ Kartą, klausydamasis jų kalbų, senas generolas palingavo galvą ir sako: „Vyrai vyrai, neklausykit jūs tų nesąmonių - jokio „Amerikos balso“ nėra. Tai gudrus čekistų darbas. Jie tyčia kiršina, kad išaiškintų kuo daugiau „liaudies priešų“ ir juos sunaikintų. Galbūt jų radijo stotis transliacijas vykdo ir iš Lukiškių izoliatoriaus.“ Visi nutilo kaip elektros srove supurtyti. Atrodė, kad tai neįmanoma, tiesiog širdis neleido tuo patikėti. Tačiau, logiškai viską apgalvoję, dabar ir patys suprato, kad tai baisi, žiauri, tiesiog akis badanti tiesa. Tie toliaregiški ir išmintingi seno generolo M. Pečiulionio žodžiai išliko atmintyje visą gyvenimą.

Iš tikrųjų tai buvo sovietų spec. tarnybų (NKGB / MGB / KGB) labai gerai psichologiškai, rafinuotai apgalvotų slaptojo karo „juodųjų“ informacinių technologijų panaudojimas prieš lietuvių tautą, atnešęs jai daug nelaimių, netekčių ir skausmo, todėl vertintinas kaip karo nusikaltimas. Tai baisiausia „juodosios propagandos“ forma, kai nurodoma, kad informacija sklinda iš turinčios teigiamą įvaizdį šalies ar organizacijos, o iš tikrųjų - iš absoliučiai priešiškos. Ja buvo siekiama dvejopų tikslų - iššaukti į atvirą kovą aktyviausią, patriotiškiausią, brandžiausią lietuvių visuomenės dalį ir ją sunaikinti ir, antra, sukelti pyktį, neapykantą, nusivylimą JAV, tartum pažadėjusiems ir neįvykdžiusiems savo duotų pažadų. Tuo metu jau buvo žinoma, kad Amerika oficialiai nepripažįsta Baltijos valstybių okupacijos, o tai sovietams politiškai buvo labai neparanku ir sukeldavo pyktį.

Dezinformacinės, klaidinančios priešingą kariaujančią pusę radijo laidos buvo naudojamos ir I bei II pasaulinio karo metais vokiečių, ypač sėkmingai anglų, taip pat sovietų. Šiuo metu jos pasiekė jau neišmatuojamas aukštumas, todėl visuomenė, palikta savo valstybės atsakingų institucijų likimo valiai, nešviečiama, nemokoma, nelavinama, kaip atpažinti dezinformaciją, tik daro priešui paslaugą, atiduodama savo piliečių protų, emocijų, veiksmų valdymą į jo rankas.

Remtasi Juozo Barisos-Vytenio, Kotrynos Bradulskaitės-Birutės, J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

1    Prieiga internete: https://lt.wikipedia.org/wiki/Amerikos_balsas. 2017-02-16.

Partizanų archyvai ir kam jie reikalingi

Partizanų vadovybė puikiai suprato, kad jų laisvės kovą „pro mikroskopą“ vertins ateities kartų istorikai, todėl visą laiką, nuo pat 1945 m., didžiulį dėmesį skyrė sričių, apygardų, rinktinių ir kuopų archyvų išsaugojimui. Tai buvo reglamentuota vadų įsakymais bei instrukcijų priedais, o vykdoma labai atsakingai ir apgalvotai. Štabuose buvo sukaupta daug tarnybinių dokumentų: partizanų statutai, baudžiamieji statutai, vadovybės įsakymai, instrukcijos, vadų suvažiavimų, pasitarimų ir sąskrydžių protokolai ir nutarimai, kovos veiksmų ataskaitos ir raportai, pranešimai, tarnybiniai laiškai, ataskaitos apie einamąją padėtį, padėkos, apdovanojimai, pareigų ėjimo lapai, KGB agentų sąrašai, jų tardymo protokolai, karo lauko teismų tardymų protokolai ir nuosprendžiai, pogrindžio spauda, partizanų literatūros ir poezijos leidiniai, vidaus ir tarptautinės politinės padėties apžvalgos, atsišaukimai, nuotraukos ir kt. Dokumentai buvo spausdinami rašomosiomis mašinėlėmis sunkiausiomis sąlygomis - ankštuose, drėgnuose, blogai ventiliuojamuose bunkeriuose, dažnai prie žvakės šviesos, esant nuolatiniam pavojui ir įtampai. Buvo atliktas milžiniškas darbas, skirtas paliudyti ateities kartoms apie vykusios išsivadavimo kovos tikslus, planus, uždavinius, parodyti sąlygas ir aplinkybes, nulėmusias vienokių ar kitokių priimtų sprendimų logiką, pasirinktą taktiką, atskleidžia partizanų kontržvalgybos veiklą demaskuojant priešo agentus, pateikia jų tardymo protokolų medžiagą, KLT priimtus nuosprendžius. Archyvai buvo slepiami sandariuose bidonuose, stiklainiuose, buteliuose, užkasami slaptose vietose į žemę, paliekant juos patikimų rėmėjų ar ryšininkų žiniai, kad, „atėjus laisvės dienoms“, šie perduotų juos Nepriklausomos Lietuvos valdžiai. Aišku, didelė jų dalis pateko į KGB rankas, dalis buvo negrįžtamai sunaikinta, o dalis rasta ir dar randama iki šiol. Todėl galime teigti, kad partizanų pastangos nenuėjo veltui -nemaža dalis jų archyvų tikrai pasiekė atgavusios laisvę tautos istorikus.

Praėjus 27 Nepriklausomybės metams, galime įvertinti šioje srityje dirbusių istorikų-tyrėjų veiklos rezultatus. Užbėgant už akių, galima pasakyti, kad šioje srityje nuveikta daugybė darbų, betgi išsamios, gilios, analitinės Lietuvos partizaninio judėjimo istorijos dar neturime ir, nebelikus gyvų liudininkų, kovos dalyvių, vargu ar ji bus parašyta. Pirmiausia (ar iš blogos valios, ar dėl nesupratimo ir nesusigaudymo) iš pat pradžių pasirinktas visiškai klaidingas istorinio tyrimo metodas. Prieš ketvirtį amžiaus dar buvo daugybė gyvų, aktyvių, turinčių gerą atmintį partizaninės kovos dalyvių - tai buvo partizaninio karo „gyvoji istorija“, „ištisa enciklopedija“, informacijos buvo tiek, kad „nors vežimu vežk“. Tereikėjo sukurti istorinių duomenų rinkimo sistemą, juos profesionaliai apklausti, įrašyti jų prisiminimus. Tuo tikslu turėjo darbuotis ne tik partizaninį karą tyrinėjantys istorikai, bet ir kraštotyros muziejų darbuotojai, mokyklų istorijos mokytojai. Galima pasakyti, kad tokios medžiagos surinkta santykinai labai mažai, paviršutiniškai, o didžiausią atsiminimų dalį užrašė visiškai ne istorikai, o tam reikalui pasišventę asmenys. Taip mes negrįžtamai praradom didelę partizaninės istorijos dalį, tikrą, išgyventą istoriją, turėjom galimybę sudaryti išsamius ir tikslius laisvės kovotojų vardinius sąrašus, išsiaiškinti visas dominančias to laikotarpio aplinkybes. Surinktą „gyvą medžiagą“ ir partizanų archyvus buvo galima paraleliai lyginti su KGB archyvuose esančiais dokumentais, bylomis - toks trijų informacijos šaltinių sugretinimas, jų sintezė būtų buvęs tiksliausias objektyvios istorinės tiesos išaiškinimas.

Ar istorikai rėmėsi partizanų specialiai jiems paliktais archyvais? Galima pasakyti drąsiai - ne! Jie, vertindami savo tautos laisvės kovos istoriją, rėmėsi visai kitais -specialiai parašytais ir paliktais mirtino, klastingo ir brutalaus priešo - KGB - archyvais, laikydami juos patikimiausiu informacijos šaltiniu. Remiantis jais buvo suteikiami (arba nesuteikiami) karių savanorių statusai, reabilitacijos, rašoma pasipriešinimo istorija. Be profesionalaus kritinio mąstymo vertinant ir naudojant šiuos dokumentus buvo patekta į savotiškas pinkles, kai kur net perimtas priešo požiūris, patikėta falsifikacijomis. Pagal tyrimo metodiką ir išvadas šį pasipriešinimo judėjimo tyrimo periodą galima vertinti tik kaip postsovietinį, dar neišsilaisvinusį iš sovietinės istoriografijos sukurtų mitų ir štampų gniaužtų. Jeigu Vilniaus KGB rūmų čekistai prisikeltų iš numirusiųjų, jie labai nustebtų, kad turi tokius gerus mokinius, rašančius Lietuvos pasipriešinimo istoriją iš jų smurtu, melu, brutaliais kankinimais sukurptų bylų. Matyt, nereikia turėti „vaikiškų iliuzijų“, kad šiame procese neįsimaišė ir nedarė įtakos Rusijos spec. tarnybos - juk šis istorinis laikotarpis yra jų informacinio karo sudėtinė dalis. Be jokios abejonės, objektyviu istoriniu tyrimu buvo nesuinteresuotos ir „metamorfozės“ būdu iš kompartijos susiformavusios ir valdžią turinčios politinės jėgos.

Kodėl taip įvyko? Juk per Nepriklausomybės metus, daugiau kaip ketvirtį amžiaus, kai kurių istorikų požiūris į laisvės kovas išliko keistai dviprasmiškas arba priešiškas iki šiol. Jei priešo pusei, buvusiems okupantams, lietuvių partizaninis judėjimas sukelia neigiamą reakciją, tai visiškai suprantamas dalykas. Juk jie nenorėtų jo pasikartojimo, todėl visokiais būdais stengiasi tai diskredituoti, vesdami aktyvų informacinį karą, panaudodami pačias „juodžiausias“ ir negarbingiausias technologijas, istorines manipuliacijas. Tačiau kaip vertinti tokią pat poziciją užimančius kai kuriuos vietinius istorikus, politikos, kultūros, visuomenės veikėjus, žurnalistus, žiniasklaidos išgarbintus intelektualus? Juk jie užima tokią pat poziciją. Tada kyla klausimas -kas jie tokie? Kam tarnauja? Laisvės kovos, sukilimai už tautos laisvę - tai niekieno nekvestionuojami dalykai, aukščiausia ir garbingiausia tautos istorijos dalis. Ar tai sovietinės istorikų mokyklos palikimas, istorinės sąmonės praradimas, politinė konjunktūra, komunistinės ideologijos transformacijos į neoliberalizmą suformuoti štampai ar dar blogiau - kolaboravimas su priešu, dalyvavimas informaciniame kare prieš savo tautą?

Tuo pat metu yra daugybė puikių, profesionalių šios srities istorikų darbų, detaliai ir giliai išnagrinėjusių tam tikras sritis, išleidusių daug istorinių knygų, monografijų, turinčių didžiulę istorinę mokslinę-pažintinę vertę.

Istorijos mokslas nestovi vietoje ir neabejotinai pereis į lietuviškos istoriografijos periodą, laisvą, nesuvaržytą bet kokios konjunktūros, sovietinių štampų, kada nauja istorikų karta tyrinės ir analizuos partizaninį karą Lietuvoje remdamasi ir partizanų specialiai jiems paliktais archyvais. Vis tik jie jau niekada nebeturės tokių prarastų informacijos šaltinių, kokie buvo prieš ketvirtį amžiaus. Kaip rašė Maironis:

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų!

Labai gaila, tačiau jaunoji istorikų karta, tyrinėjanti šį laikotarpį, tokios galimybės irgi nebeturės.

Pokario dainos ir eileraščiai

Pokario metais apie partizanus buvo sukurta daugybė dainų ir eilėraščių, tačiau daugumos jų autoriai liko nežinomi. Anuomet pasiskelbti, kad kuri dainas, buvo garantuotas kelialapis į Sibirą. Dažniausiai tai buvo kaimo mokytojų ir gimnazistų kūryba, tačiau konkrečiai sužinoti autorių neįmanoma.

Vienas iš labiausiai pokarinėje Lietuvoje paplitusių yra nežinomo autoriaus eilėraštis „Tu neverk , motule“:

Tu neverk, motule, kad prie Kūčių stalo
Šiemet viena vieta pasiliks laisva 
Ir nelauš iš rankų Tau baltos plotkelės 
Tas, kur laužė pernai, kai dar buvo čia.

Tuščioj mano vietoj dėki eglės šaką
Iš to pat eglyno, kuriame žuvau,
Ir uždek žvakutę, Kūčių stalo žvakę,
Tik neverk, motule, žuvusio sūnaus.

Aš žinau, Tu klaupsies, poterius kalbėsi
Prie padengto stalo su visa šeima.
Mane prisiminus, gailiai suvaitosi,
Ašaras nubrauksi balta skarele.

Tu neverk, motule, šiandien ne aš vienas
Netekau Tėvynės ir gimtų namų.
Daugelis nevalgys šitos vakarienės
Brolių išblaškytų, žemėn užkastų.

Tai vienas iš šios dainos variantų. Pirminis variantas buvo sukurtas vokiečių okupacijos metais ir skirtas Rytų fronte kovojantiems lietuvių policijos batalionų kariams. Pokario metais tekstas pakito, buvo pritaikytas Lietuvos partizanams.

Kitas jau mūsų krašto nežinomo autoriaus eilėraštis apie pokarinį Taujėnų miestelį:2

Tas Taujėnų siauras gatves
Kraujas plauna nuolatos,
Nes čia mėto partizanus,
Brangius sūnus Lietuvos.

<...>

Vaikšto jauna sesutėlė
Ten prie brolių kruvinų,
Akys ašarom pasruvę,
Širdis plyšta iš skausmų.

Nes ji mato savo brolius
Taip išniekintus baisiai.
Spardo kojomis priėję
Tie prakeikti žmogžudžiai...

Partizanų poetai dažniausiai buvo žinomi.

Anykščių krašte žymiausias partizanų poetas buvo Jurgis Urbonas-Lakštutis, Niūronių k. mokyklos mokytojas, Algimanto apygardos štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas, partizanų spaudos leidėjas, redaktorius, rašytojas, Perkūno būrio vadas. Žuvo 1948 m. vasario 2 d. Jo kūryba pasiekdavo ir mūsų kraštą per partizanų spaudą. Vienas iš žinomiausių jo eilėraščių vadinasi „Fariziejams“.

Kitas gabus literatas, poetas, rašytojas, literatūros kritikas ir vertėjas B. Krivickas-Vilnius, LLKJS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities Visuomeninės dalies viršininkas, partizanų laikraščio „Aukštaičių kova“ redaktorius, atvykęs iš Biržų girios, mūsų krašte partizanavo vos metus laiko. Žuvo išduotas 1952 m. rugsėjo 21 d. Troškūnų miške, palaidotas Putiliškių k. kapinėse.1 Vienas jo eilėraščių vadinasi „Niekad, niekados“:

Žuvusiam broliui

Buvo saulė netoli laidos,
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos 
Ir toks liūdnas balsas nuojautos: 
Niekad, niekados 
Jis daugiau tau rankos nepaduos. 
Išsipildė mano mintys tos...
Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos 
Girioj prie laužų liepsnos aukštos 
Man visur vaidenas visados:

Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...
Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos 
Ir kasdien skaudžias maldas kartos, 
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad ištryško kraujas ant kaktos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos 
Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.
Niekad, niekados...
Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos 
Amžinai mes esam išsiskyrę.
1947 m.

Iš jo kūrybos galime paminėti ir satyrinius eilėraštukus:

Tarybinis herbas

Žiba pjautuvas ir kūjis
Tėvo Stalino Ženkle,
Bet ten tiktų iš tikrųjų
Tik lazda su terbele.

Kultūros pažiba

Ta kolchoznikų valstybė -
Tai kultūros pažiba.
Plūsta ubagų daugybė, 
Rankoj kiekvienam terba.

Rusų ūkinė galybė

Rusų ūkinė galybė
Vien tik šituo paremta,
Kad prie bado nuolatinio
Čia pripratinta tauta.

Viena žymiausių partizanų poetų buvo Diana Glemžaitė, Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanė, buvusi VDU filologijos studentė. Jos eilėraščiai buvo paplitę tarp žmonių, spausdinami partizanų spaudoje. Vienas jų vadinasi:

„Mes mokėsim numirt“

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine. 
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot - dar visi neišmokome, ne!..

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy,
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies - aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės! 
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils, tarsi pjautuvas dyla delčios,
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys -
Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia. 
1949 m. rugpjūtis

Musų krašto poetas partizanas J. Kadžionis-Bėda tuo laikmečiu irgi parašė daug eilėraščių - patriotinių, apie draugų žūtį, meilę ir ištikimybę.3

Jie švies kaip žvaigždės amžinai

Iš kur, iš kurgi tiek drąsos,
Laisva valia į mirties puotą
Sūnūs ir dukros Lietuvos 
Ryžos už šalį okupuotą?

Viską, o viską paaukoję,
Ne tik save, bet ir šeimas.
O kiek tokių mūs Lietuvoje,
Kas suskaičiuos ir kas supras?

Kas išmatuos Aukos didybę,
Sudėtą Laisvei Lietuvos?
Gal tik pasiekę Amžinybę
Suprasim vertę šios kovos.

Tai didvyriai, tai dvasios milžinai,
Pakilę virš šios žemės,
Jie švies kaip žvaigždės amžinai,
Nors kūnai jų pavargę miega.
1948 m.

Protėvių šventovėje

J. Kadžionio-Bėdos eilėraštis, skirtas mylimajai Malvinai Gedžiūnaitei

Užgeso žvaigždės, tamsu padangėj,
Kodėl taip liūdna, nesuprantu.
Tu pasakei man tada palangėj,
Jei tu išeini - eikim kartu.

Tokia silpnutė, kaip pūkelis,
Nejaugi nebijai nakties,
Per daug vargingas šis takelis,
Ar jis netemdo tau vilties?

Anei tėvelio, nei motinėlės,
Audrų verpetuos viena esu,
Širdy man žydi skausmo gėlės,
Ir joks jau vargas nebebaisu.

Plaukia, vingiuoja sraunus upelis,
Reiks jį pereiti nakties metu.
O išardytas per jį lieptelis,
Ar nebijai tu jo gelmių?

Kiekvieną žingsnį lydi pavojus,
Nerimo skausmą tu pats žinai. 
Kad ir kažin koks būtų rytojus, 
Tave lydėsiu aš amžinai.

Meile liepsnoja tavo krūtinė,
Tu žemės angelas esi,
Žvaigždė svajonių vakarinė
Ir šioj naktelėj man šviesi.

Mus pasitiko kaip motinėlė
Skausmų prisotinta giria.
O kiek ji sielvartų pakėlė
Krūtine savo nemaria.

Tartum senovėj vidury girios,
Kūrenas vėl ugnis šventa,
Kokie jausmai ir mintys gilios,
Ir meilė skaisti, nekalta.

Kokia graži naktį prie laužo
Tu vaidilutė dabarties,
Kad ir baisiausios audros daužo,
Nesibijai tu net mirties.

Čia, šioje protėvių šventovėj,
Man savo meilę prispažinai,
Šnarėjo medžiai miško tvirtovėj, 
Buvom laimingi mes amžinai.

Miške pavasaris, kaip miela,
Tarp žiedužėlių nekaltų
Nuo tyro jausmo svaigsta siela,
Brangiausias žiedas žemėj - Tu.

Taip palaimingai mūsų dienas
Išpuošė meilė ir malda,
Nors vilgė ašaros blakstienas
Ir ėdė kruvina žaizda.
1949 m. pavasaris

Vyčio apygardos Briedžio rinktinėje kovojo partizanas, buvęs Ukmergės A. Smetonos gimnazijos auklėtinis Albinas Bilinkevičius-Balčius.4 Išliko ne tik jo rašytas dienoraštis, bet ir eilėraščiai. Vienas iš jų vadinasi „Neverk, mano mergele“:

Neverk, mano mergele,
Eidama pas uosį,
Kad guli partizanai
Lietuvos laukuose.

Neverk, kad krito vienas,
Neverk, kad krito kitas,
Visas mūsų kraštas
Kryžiais nukaišytas.

Neverk rūtų daržely
Skindama jurginą,
Kad jauni broleliai
Gimtą šalį gina.
1945-12-20

Dainas kurdavo ir kaimo jaunimas, moksleiviai. Vieną tokių satyrinių dainų apie Raguvos mstl. skrebus sukūrė Skauradų k. moksleivės Bronė Keraitytė ir Zuzana Chmieliauskaitė.

Tu Raguva, tu plačioji

Tu Raguva, tu plačioji,
Ar iš tono iškrypai?
Priperėjai daug stribokų, 
Partizanus išžudei.

Nebežydi daugiau gėlės,
Neskambės jau ir daina.
Vietoj gėlių silkių galvos
Ir dainuoja „ruselka“.

Jie nudraskė mūs Trispalvę
Nuo lietuviškų stogų,
Užkabino penkiakampę
Ir terbelę utėlių.

Dainos ir eilėraščiai apie partizanus buvo plačiai išplitę tarp žmonių, jaunimo, platinami persirašinėjant į sąsiuvinius, dainuojami vakaronėse. Tai buvo vilties ir skausmo, tikėjimo laisvės rytdiena dainos.

1    Broniaus Krivicko raštai. Parengė V. Gasiliūnas. Vilnius, 1999.
2
   Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos. Prieiga internete:
www.partizanai.org/index.php/aukstaitijos-partizanu-eiles-ir-dainos. 2016-06-23.
3
   Iš J. Kadžionio asmeninių atsiminimų.
4
   „...pergyventų jausmų atogarsis“: partizano Balčio dienoraštis, laiškai, eilėraščiai. Parengė V. Slivinskas. Vilnius: LGRTC, 2014.

Kavarsko „siaubas“

Pokario metais komjaunuolių buvo labai mažai, žmonės jų nekentė ir bijojo. Įstoti į komjaunimą1 buvo didelė negarbė, šeimos nelaimė, todėl moksleiviai ir studentai tos narystės stengėsi atsikratyti. Tai buvo NKVD organų, partijos ir sovietinės valdžios ištikimi „jaunieji“ pagalbininkai, būsimieji partinės nomenklatūros nariai, dalis jų tarnavo stribais ir įvykdė daug nusikaltimų prieš savo tautą. Komjaunuoliai su jaunatvišku užsidegimu, pralenkdami net vyresniuosius partijos „draugus“, aktyviai darbavosi vesdami sovietinį agitacinį-propagandinį darbą sovietinant ir komunistinant jaunąją kartą gimnazijose, mokyklose, būdami „propagandos irštvos“ - skaityklų-klubų vedėjai, kartu su „aktyvu“ rinkdami mokesčius, versdami ūkininkus pasirašyti obligacijas, stoti į kolūkius, dalyvaudami trėmimuose, buvo patys didžiausi skundikai, informatoriai ir NKVD pagalbininkai. Mokytojams jie aiškindavo, kaip reikia dirbti pedagoginį darbą, nuo jų rašytų charakteristikų priklausė mokinių likimai. Dauguma jų buvo ginkluoti, vaikščiojo kartu su skrebais po kaimus, terorizuodami tautiečius.

Kavarsko valsčiaus komsorgu2 buvo Albertas Šiaučiūnas. Nors tėvai buvo padorūs žmonės, užaugęs sūnus savo elgesiu ir „šėtoniškais“ darbais kėlė aplinkinių žmonių siaubą. Net ir jo išvaizda buvo nenormali, išsigimėliška - žemo ūgio, tamsaus gymio, deformuotu, asimetrišku veidu. Ginkluotas rusišku naganu vakarais tyliai šlaistėsi apie gyventojų namų langus, sekdamas, ką šie veikia, ar nėra pas juos atėjusių svetimų ar įtartinų žmonių. Per gegužės 1-osios šventes buvo tikras moterų „baubas“ - jas terorizuodavo, grasindamas ir gąsdindamas, kaip didžiausiu nusikaltimu, kad šią dieną privalo nieko nedirbti, o švęsti. Įbaugintos jos bijojo ir megzti, ir austi, ir verpti.

Kartą į bažnyčią per Didįjį šeštadienį atnešė su kastuvu žmogaus išmatų ir išpylė jas ant grindų.

Kitą sykį atėjęs su pistoletu rankoje, tiesiai iš klausyklos suėmė ir išsivedė kleboną A. Barakauską.

Šis ištikimiausias okupantų talkininkas ir Stalino garbintojas buvo žiaurus, kerštingas, be jokios sąžinės niekšas, tikras sadistas. Be jokios kaltės jis nušovė du kavarskiečius - penkiolikmetį moksleivį, savo pusbrolį Algirdą Žemaitį ir artimą bičiulį, Ukmergės mokytojų seminarijos trečiakursį Juozą Kajetoną. Girdavosi: „Geras mano šautuvėlis - ketvirtą banditą paguldė!“ Juo šlykštėjosi net „bendražygiai“, tačiau už tokius nusikaltimus sovietinė valdžia savo talkininkų nebausdavo, o tik pagirdavo.

Kaip gyvenimas, taip ir jo pabaiga buvo šlykšti. Nebežinodamas savo nuopuoliui ribų, jis pradėjo atvirai plėšikauti ir papuolė į lagerį. Kalinių „gyvasis telegrafas“ nunešė apie jį žinią greičiau, nei jis pats ten atvyko. Jų nuosprendis irgi buvo žiaurus, nepermaldaujamas ir be skrupulų įvykdytas - buvęs komsorgas paskandintas išmatų duobėje.

Remtasi: J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais; Kiselienė, Stasė. Kaip nepamiršti... Kaunas: Lietuvos Caritas leidykla, 2002. 7 6

1   Lietuvos Lenino komunistinė jaunimo sąjunga (LLKJS) buvo Visasąjunginės LKJS sudedamoji dalis, komunistų partijos pagalbininkė ir jos rezervas. 1944-53 m. jos pagrindiniai tikslai buvo sovietinti-rusinti Lietuvos jaunimą, kovoti su tautiniu pogrindžiu bei parengti būsimų komunistų rezervą. Pokario metais buvo labai negausi ir nepopuliari, pusiau rusiška organizacij a - 1946 m. lietuviai sudarė 51 procentą jos narių, o dokumentacija ir susirinkimai buvo vedami rusų kalba. Lietuviai ją smerkė už dalyvavimą represijose, trėmimuose, tautinių vertybių niekinimą, kitaip mąstančių persekiojimą ir skundimą. Pagal 1947 m. gruodžio 12 d. LKP(b) CK biuro nutarimą, komjaunuoliai turėjo „teikti maksimalią pagalbą MGB organams“, visi galintys nešioti ginklą komjaunuoliai privalėjo dalyvauti ginkluotose grupėse, turėjo „ryžtingai demaskuoti kai kurių studentų, moksleivių ir mokytojų antisovietinę veiklą“. Šimtą komjaunuolių buvo nutarta pasiųsti į MGB valsčių skyrius ir 150 į respublikinę MGB mokyklą. Komjaunuoliai aktyviai dalyvavo visose komunistų partijos organizuotose prievartinėse ūkinėse ir politinėse kampanijose: valstiečių skolų valstybei „išmušinėjimo“, privalomųjų valstybės paskolų (obligacijų) įsigijimo, kolūkių steigimo. Kartu su stribais ir kitais sovietiniais ir partiniais aktyvistais jie reidų į kaimą metu grasindami reikalaudavo iš gyventojų vykdyti visus sovietų valdžios nurodymus.
2
   Komsorgas, jaunimo pravardžiuotas „kiemsargiu“, - Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos (VLKJS) organizatorius, skiriamas ten, kur dar nebūdavo sukurtos vietinės komjaunimo organizacijos. 1945 m. valsčiuose jų buvo apie 235. Nors pirminę komjaunimo organizaciją įkurti užtekdavo trijų narių, iš kurių vienas būdavo išrenkamas sekretoriumi, tačiau tuo metu sovietų valdžiai tai buvo sunkiai įvykdomi uždaviniai.
Tininis, Vytautas. Sovietų Sąjungos politinės struktūros Lietuvoje ir jų nusikalstama veikla. Vilnius: Margi raštai, 2008, p. 48-52.

 

Okupantų talkininkai (kolaborantai)

Šalį okupavus priešiškos valstybės kariuomenei, jos valdymui sukuriamos okupacinės valdžios struktūros, valdomos okupantų - svetimos šalies piliečių. Okupacinė valdžia remiasi ir okupantų represinių organų struktūromis (NKVD ir NKGB), vidaus kariuomene (NKVD), jiems į pagalbą, esant reikalui, pasitelkiama reguliarioji kariuomenė. Tačiau net esant tokiai padėčiai, okupacinė valdžia yra silpna.

Okupacinės valdžios stiprumas, jos galia, priverčianti paklusti didžiąją visuomenės dalį, priklauso nuo svarbios sąlygos - okupuotos šalies piliečių kolaboravimo su ja laipsnio.

Okupantai nemoka nacionalinės kalbos, nežino tos šalies kultūros, religinių ir tautinių tradicijų, tautos charakterio bruožų, mąstysenos, jos vertybių sistemos, buvusios politinės-ekonominės sistemos ypatumų. Jiems reikalinga visapusiška informacija apie politines partijas, įvairias visuomenines organizacijas, jų vadovus, eilinius narius, nusipelniusius, visuomenėje gerbiamus ir turinčius autoritetą ir įtaką kultūros, švietimo, ūkio, verslo ir politinius veikėjus, valstybės tarnautojus, kariškius, šaulius, inteligentijos atstovus. Juos labai domina ir eilinių piliečių pažiūros, jų nusiteikimas okupantų atžvilgiu.

Kitaip sakant, okupantai jaučia didžiulį „informacinį badą“, jie veikia kaip „užrištomis akimis“ ir, iš nežinojimo, labai neefektyviai.

Visas šias problemas padeda išspręsti vietiniai kolaborantai - uoliausi okupacinio režimo talkininkai, aktyvūs savo valstybės griovėjai ir tautos naikintojai, visokie palaižūnai, skundikai iš prigimties, šnipai, agentai - okupantų „akys ir ausys“. Jais tampa buvę „beverčiai“, laisvoje visuomenėje dėl riboto mąstymo, menkų sugebėjimų, tinginystės, apsileidimo ir beraštystės nieko nepasiekę žemiausio kultūrinio-moralinio lygio žmonės, kurių daugumą sudaro „apatinio“ visuomenės sluoksnio atstovai. Kita dalis pereina į šią „tarnystę“ grynai dėl utilitarinio išskaičiavimo, siekdami lengvai, be anksčiau buvusios konkurencijos, padaryti karjerą. Tam jiems būdavo sudarytos visos sąlygos, belikdavo tik ištikimai tarnauti okupaciniam režimui. Bolševikai veikė labai profesionaliai, subtiliai, rafinuotai, skaldydami ir supriešindami visuomenę, tam panaudodami begėdišką melą, dalydami neįvykdomus demagoginius pažadus, manipuliuodami ištisais visuomenės sluoksniais - beverčius nepagrįstai išaukštindami, o turinčius vertę pažemindami, pasmerkdami, ištremdami, išsiųsdami į Sibiro lagerius. Skatindami labiausiai atsilikusios, neišsilavinusios visuomenės dalies pačius žemiausius gyvuliškus instinktus, suteikdami jiems besąlyginę viršenybę prieš kitus bei visišką nebaudžiamumą, komunistai sugebėjo sukurti sau ištikimą, brutalią kolaboracinę sistemą - prievartinės okupacinės valdžios pagrindą.

Lietuvoje jie aktyviai dalyvavo savo valstybės institucijų ir ūkinės sistemos griovime, represijose prieš jos piliečius, suimdami ir sodindami į kalėjimus buvusius valstybės tarnautojus, pareigūnus, politinius veikėjus, buvusių patriotinių ir sukarintų organizacijų (šauliai) narius, kariškius, policininkus, žymius kultūros, švietimo ir mokslo veikėjus, nusipelniusius inteligentijos (šviesuomenės) atstovus, vykdė prievartinę mobilizaciją į rusų kariuomenę. Nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnybose dirbę piliečiai - politikai, valdininkai, kariškiai, policininkai - tampa žmonėmis „už įstatymo ribų“ ir teisiami pagal svetimos valstybės (Rusijos) baudžiamąjį kodeksą „už valstybės išdavimą“. Kolaborantai (kaip ir Vokietijoje naciai) surinko ir sudegino šimtus tūkstančių knygų, išleistų Nepriklausomybės laikotarpiu ir vokiečių okupacijos metais, atnešdami visuomenei didžiulius mokslinius, kultūrinius ir švietimo srities praradimus. Jiems padedant buvo perrašoma tautos istorija, vykdoma primityvi ir melaginga sovietinė politinė propaganda (informacinis karas), vykdoma rusinimo politika, dvasinė prievarta, griaunama tarpukario laikotarpiu sukurta ūkinė sistema.

Kolaborantai - tai žmonės, kurie padeda (talkina) okupantui užimti šalį, įtvirtinti ir išlaikyti joje savo valdžią. Kolaborantais laikomi buvusios nepriklausomos valstybės piliečiai, dėl politinių-ideologinių įsitikinimų, karjeros ar savanaudiškų interesų išdavę savo Tėvynę, jos nepriklausomybę ir ėmę savanoriškai bendradarbiauti su okupantais. Tad kolaborantas yra okupantų talkininkas, Tėvynės išdavikas, okupacinės ar marionetinės valdžios (administracijos) pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis jos nurodymus (politiką) ir verčiantis savo piliečius (tėvynainius) paklusti okupantų valiai. Masiškiausias kolaborantų „susivienijimas“ buvo Lietuvos komunistų partija (LKP). Ji atstovavo tiktai sovietinės Rusijos interesams, ištikimai tarnavo didžiarusiškajam šovinizmui ir imperializmui, matydama Lietuvą tik Sovietų Sąjungos (sovietų Rusijos) sudėtyje. Jos viršūnė tapo ištikimiausiais iš Maskvos siunčiamų direktyvų vykdytojais, represijų prieš savo tautą ir trėmimų organizatoriais, uoliai vykdžiusiais ir rusinimo politiką. Jiems savo uolumu nenusileido ir žemesnės grandies partiniai ir sovietiniai aktyvistai, apskričių ir valsčių partinių organizacijų sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai. Jau 1944 m. rudenį jie kreipėsi į LKP CK, prašydami ištremti partizanų šeimas, o jų turtą konfiskuoti. Šie kolaborantai labai gerai žinojo konkrečių žmonių gyvenimą, jų nuotaikas ir pažiūras. Dauguma jų rengė tremtinių sąrašus, aktyviai padėjo okupantų represinėms struktūroms kovoti su pasipriešinimo judėjimu, vykdė dvasinį, moralinį ir ekonominį terorą, fizinį tautos naikinimą. Prie kolaborantų priskiriami skrebai (uoliausi, žiauriausi, pačios žemiausios kategorijos sovietinio režimo „juodadarbiai“), ginkluoti partiniai ir sovietiniai aktyvistai, represinių struktūrų (NKVD ir NKGB) darbuotojai, slaptieji agentai ir informatoriai, komjaunuoliai, ginkluotos paramos grupės. Jie visi prisidėjo prie komunistų partijos vykdomų nusikaltimų tautai ir žmoniškumui.1 Apie komjaunuolių vaidmenį kovojant su partizaniniu judėjimu galima suprasti iš liaudies dainos:

Ateina komjaunuolis per tėviškės laukus
Ir klausia: „Motin, motin, kur yr tavo sūnus?“
O motina atsakė: „Aš sūnaus nežinau...
O Dieve mano brangus, štai jau ir pražuvau...“

Lietuvos partizaninis judėjimas, kaip ir kiti Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos šalių pasipriešinimo judėjimai, tarp jų ir centralizuotai vadovaujamos sovietinės partizaninės-diversinės formuotės, logiškai ir motyvuotai pirmuoju savo kovos taikiniu pasirinkdavo kolaborantus - okupacinės valdžios „pamatą“.

Partizaninio nacionalinio išsivadavimo judėjimo kovotojai ir priešo sukurtos okupacinės valdžios vietiniai talkininkai (kolaborantai) - tai visiškos tarpusavio priešingybės, visiški antipodai su tiesiog diametraliai priešingais tikslais, tarp kurių vyksta nepaliaujamas konfliktas. Jo esmė ta, kad partizanai strateginės pergalės tiesiog negali pasiekti be sėkmingos kovos prieš kolaborantus, kuria užtikrinamas pasipriešinimo judėjimo konspiratyvumas, jo sukurtų slaptų pogrindžio struktūrų, žvalgybos, ryšių, aprūpinimo sistemų saugumas ir kovinių veiksmų efektyvumas. Paprasčiausiai laisvės kovotojai tiesiog priversti pašalinti ar sugriauti kliūtį - okupacinio kolaboravimo sistemą, trukdančią nacionalinio išsivadavimo (partizaniniame) kare pasiekti aukščiausią strateginį tikslą - valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Galima teigti, kad bekompromisinė, įvairialypė kova su okupantų talkininkais yra kiekvieno pasipriešinimo judėjimo objektyvi būtinybė ir realybė, tai patvirtina ir XX a. nacionalinio išsivadavimo karų istorija.

Lietuvos partizanai negailestingai bausdavo kolaborantus už jų įvykdytus nusikaltimus tautai ir bendradarbiavimą su priešu, sukeldami okupacinės valdžios destrukciją bei paniką. Tai buvo pats efektyviausias būdas susilpninti okupacinį režimą, neleisti jam sustiprėti, įsigalėti, suardyti krašto valdymą ir kontrolę, sutrukdyti okupantams pasinaudoti gyvybiniais ir materialiniais tautos resursais. Tačiau tik maža dalis kolaborantų būdavo baudžiami mirties bausme - didelei daliai okupantų talkininkų, kad nutrauktų savo išdavikišką, kenkėjišką veiklą, pakakdavo įspėjimų, pagąsdinimų, fizinių bausmių.

Tokia partizaninio karo logika ir taktika nepaseno, ji būtų taikoma ir dabarties bei ateities laisvės kovose. Kolaborantai niekada negali tikėtis pasigailėjimo už savo „juodus darbus“, o partizaninių bausmių arsenalas yra labai siauras. Tegalima priminti, kad 1944 m. sąjungininkams išvadavus Prancūziją, jos visuomenė pati, spontaniškai, pradėjo vykdyti kolaborantų „Linčo teismus“ - mirties bausmė įvykdyta apie 10 000 buvusių nacių talkininkų. Vėliau teismas oficialiai pripažino, kad šie nuosprendžiai „nekvestionuojami“.

Netoli Kavarsko, Dauginčių k., buvo nušautas (berods P. Semėno-Jaguaro ar A. Juodžio-Rickaus) Kavarsko valsčiaus partorgas P. Čiukšys. Jo brolis L. Čiukšys, Kurklių k. partorgas, irgi buvo nubaustas mirties bausme. Abu broliai buvo seni komunistai, ištikimi okupantų talkininkai. Mirties bausme buvo nuteistas Dabučių sviesto gamyklos direktorius, komunistas G. Ševeliovas, nušautas Anykščių gimnazijos komjaunimo organizacijos sekretorius A. Ubagevičius. „Renkant“ obligacijas ant kelio ties Degionių k. nukautas partorgas A. Budrevičius. Tai tik dalis žuvusių kolaborantų, atvirų okupantų talkininkų.

Kalėdamas lageryje, žymus lietuvių tautos poetas Antanas Miškinis parašė apie juos eilėraštį, atskleisdamas visą kolaboravimo esmę.

Kolaborantai

Kas jūs? Iš kur? Vergai jūs ar žudikai?
Ar gal tik apgailėtini bailiai.
Krauju jūs apsigėrėt ir išdykot,
Tai susimaišė žingsniai ir keliai.

Patenkinti valdovai neteisėti,
Kad jūs taip šuniškai ištikimi -
Kad neapykantą padėjot sėti...
Bet greit ir jiems paliksit svetimi.

Jūs patys juk sukėlėt kovą aršią;
O atėjūnui kas, kuo viskas pasibaigs.
Su jais kartu ant sakramentų teršėt,
Dalinotės ir grobiu, ir darbais.

Jums liepė kurstyt ir pjudyti liaudį,
O tai sunku, koktu ir apmaudu.
Ir kankiniams jūs ant vainikų spjaudėt,
Ir purvą drėbėt ant gyvų žaizdų.

Rūsius kankynių įrengėt po rūmu,
O rūmuos kėlėt orgijas, vaišes.
Pragėrę sąžinę, žmogaus orumą
Ant pjedestalų kėlėte kekšes...

Kartojote apduję - liaudis, masės,
O tos vien skundas girdisi kimus.
Ne paskutinis aš ir ne pirmasis
Siunčiu jums paniekos prakeikimus.

Bet aš norėčiau klysti... Iš tikrųjų
Ir jūs gal kaip daugumas kankiniai.
Ne jūsų išrastos žudikų rujos
Bei raudantys tremtinių traukiniai.

Gal jūs, kai prablaivėjat ir suprantat,
Tik nebeturit valios ir galios.
Nebėr jau tiltų, ir toli nuo kranto,
Tai ir neliko kelio atgalios.

Gal jūs ir liūdit, skundžiatės iš tyko,
Iš skausmo gal net grąžote rankas, 
Tik bijot, kad sukurstyti žudikai 
Jus ir pačius į žvyrduobes užkas...

Žmogau, ar tik ne Tau ten varpas gieda,
Širdis gal užkietėjus sudrebės.
Ar tik ne Tau ir ašara nurieda
Iš džiaugsmo, kad kelies kaip iš duobės.2

Dalinai remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

1    Tininis, Vytautas. Sovietų Sąjungos politinės struktūros Lietuvoje ir jų nusikalstama veikla. Antroji Sovietinė okupacija. Vilnius: Margi raštai, 2008, p. 42-44.
2
   Miškinis, Antanas. Sulaužyti kryžiai. Vilnius: Vaga, 1989, p. 45-46.

1944 m. vasara. Rytų frontui artėjant

Pumpėnų vls. Smilgelių k. ūkininkas Kazimieras Dūda buvo darbštus, protingas žmogus, viskuo rūpinosi, šeima gyveno gražiai, nejausdama jokių nepriteklių. Kaip ir keturi jo broliai - Matas (ūkininkavęs kaimynystėje), Mykolas (inžinierius, dirbęs Kaune, netoliese turėjęs ūkį ir malūną), Jonas (gydytojas, dirbęs Pumpėnuose) ir Petras, tuo metu gyvenęs Amerikoje, - jis buvo didelis Lietuvos patriotas, pasiruošęs bet kokiai aukai. Brolis Mykolas anksčiau gyveno ir dirbo inžinieriumi Amerikoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis grįžo į Tėvynę parveždamas Amerikos lietuvių dovaną - išlietą varpą. Kauno valdžios už tai buvo apdovanotas auksiniu žiedu su varpo atvaizdu.

Artėjant frontui, kaimo ūkininkus apėmė nerimas. Jie puikiai atsiminė dar visai nesenus laikus, kai atėję rusai atiminėjo, dalijo, skirstė žemę, sukeldami visišką chaosą, o geriausi ūkininkai buvo suiminėjami, teisiami, sodinami į kalėjimus, tremiami į Sibirą. 1944 m. vasara buvo labai graži, šilta - jau baigėsi šienapjūtė, klojimuose sukrauti prėslai kvepėjo šviežiu šienu, dobilais, o laukuose noko, laukdami javapjūtės bei žadėdami gausų derlių, rugiai ir kviečiai. Tačiau tai ūkininkų nebedžiugino - visų jų širdyse buvo artėjančios nelaimės nuojauta, graužė vidinis nerimas, joks darbas nebeteikė malonumo, tiesiog sviro rankos. Dirbo tik todėl, kad reikėjo, kad taip buvo įpratę ir kitaip savo gyvenimo neįsivaizdavo. Vakare jų „gryčioje“ (namuose) susirinkdavo rimti, subrendę vyrai, susėsdavo už stalo, pasistatydavo alaus „uzboną“ (ąsotį) ir visą naktį šnekėdavo, svarstydavo „kaip dabar bus“. Tada vokiečių propaganda skelbė apie naujo slapto ginklo, pakeisiančio visą karo eigą, galybę, o per Vakarų valstybių radijo stotis buvo kalbama apie Vokietijos ir Vakarų valstybių (Amerikos ir Anglijos) separatinės taikos sudarymo tikimybę. Tai, aišku, būtų visiškai pakeitę pasaulio politinę-karinę situaciją. Galimi jos vystymosi variantai galėjo būti tokie: 1) Vokietijos perėjimas į puolimą rytuose ir prarastų teritorijų susigrąžinimas panaudojus slaptą ginklą (fronto sugrįžimas); 2) Vokietijos perėjimas į puolimą rytuose ir prarastų teritorijų susigrąžinimas sudarius separatinę taiką su Vakarų valstybėmis; 3) bendras vokiečių ir Vakarų sąjungininkų kariuomenių įžengimas į rusų okupuotas šalis sudarius separatinę taiką; 4) rusų kariuomenės atsitraukimas iš jos okupuotų šalių pagal Atlanto chartijos įsipareigojimus ir Taikos konferencijos sprendimą; 5) kilęs karas tarp sovietų Rusijos ir Vakarų valstybių. Tada dar niekas nežinojo, kaip pasisuks pasaulio istorijos ratas, visi tikėjosi geriausios, lengviausios, laimingiausios išeities, tačiau širdimi, visu kūnu jautė, kad virš Lietuvos kaupiasi juodi nelaimės debesys ir artinasi baisūs laikai.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Partizanų slėptuvė

1945 m. pavasarį Dūda Kazys su sūnumi Petru iškasė bunkerį prie namų, dirbamos žemės lauke. Paskui išarė vagas ir pasėjo cukrinius runkelius. Kai burokai užaugo, žemė sukietėjo, tarpvagiu buvo galima atsargiai vaikščiot nepaliekant pėdų. Mažam bunkerėlyje brolis slapstėsi dviese, su pusbroliu Vytautu Dūda. Kažkas, matyt, pastebėjo per lauką einantį ginkluotą žmogų ir pranešė NKVD. Atėję Pumpėnų ir Pušaloto skrebai, rusų kareiviai išbadė ilgais metaliniais virbais visą žemę, Lėvens pakrantę, kelis kartus perėjo net per bunkerį, tačiau toje vietoje neieškojo, neįtarė. Suprasdamas, kad bunkerį šioje vietoje vis tiek anksčiau ar vėliau suras, tėvelis sugalvojo puikų slėptuvės projektą tvarte.

Statant drėbtinį molinį tvartą, išėjo taip, kad lubos arklidėje ir karvidėje buvo vienodame aukštyje, o gale tvarto esančioje kiaulidėje - 1,2 m aukštesnės. Tvartas buvo didelis, su dvejomis durimis - per mėšlavežį vežimas per vienas įvažiuodavo, per kitas išvažiuodavo. Tėvelis nutarė lubų aukštį kiaulidėje suvienodint, padaryti tokį patį, kaip ir kitose patalpose. Buvo padaryti skersiniai balkiai, ant jų paklotos storų lentų lubos - gavosi didelė, erdvi slėptuvė, kurioje buvo galima laisvai klūpėt. Įlipimas į ją buvo per gardo sienelę. Slėptuvės durelės buvo tų pačių lubų dalis, perpjautos, kad iš apačios nesimatytų, virš balkiais - jos lengvai pasikeldavo į viršų. Tvarto galinėje sienoje buvo įstatytas langas, kurio rėmas buvo iš trijų dalių, tad dienos šviesa patekdavo ir į jos vidų - partizanai puikiausiai galėdavo skaityti laikraščius, tarpukaryje išleistas knygas, žurnalus. Į ją brolis iš miško netrukus atsivedė draugų: Antaną Stankevičių-Bijūną (būrio vadą), Jurgį Stankevičių-Kotą, Stasį Kulį-Briedį, brolius Stepą Žičkų-Lokį ir Joną Žičkų-Pilypą, pusbrolį Vytautą Dūdą-Meškiuką. Čia buvo saugiau, nes mažuose miškuose dažnai vyko „šukavimai“, pasalos. Slėptuvėje „laikydavosi“ nuo šešių iki vienuolikos vyrų, o po Puodžiūnų kautynių buvo susirinkę net šešiolika. Apie partizanų būrio vadą Bijūną ir jo brolį Kostą žmonės buvo sudėję eilėraštuką:

Pumpėnų stribukų
Penkiasdešimt štukų,
Bet negal pagauti
Dviejų Stankiaučiukų...

Valgį sudėdavo ir nešdavo kibiruose - iš šalies atrodė, tartum eitų šerti kiaulių. Išvirdavo ir nunešdavo sriubos, tačiau labai dažnas valgis būdavo bulvienė - tėvelis nenorėjo, kad partizanai vaikščiotų po apylinkes rinkdami maistą ir „išsišifruotų“.

Kratos sodyboje būdavo labai dažnai, kartais net dukart per savaitę. Neretai skrebai su rusais slapčia prislinkdavo pagal krūmais apaugusį Lėvens upelį ir įsiverždavo staiga, netikėtai. Kratydami viską išversdavo: vieni lipdavo ant aukšto, kiti „krėtė“ troboje, dar kiti kamaroje. Iškratydavo, išbadydavo tvarto mėšlą, klojimo prėslą, šaudydavo į pastoges, bičių avilius. Kartais atsivesdavo ir pėdsekį šunį - tas palakstydavo, palakstydavo, tačiau nieko neužuosdavo. Visada po kratų kažko trūkdavo - skrebai vogdavo ne tik lašinius, dešras, kumpius, skilandžius, viską slėpdami po plačiomis, riebaluotomis palapinsiaustėmis, bet ir išversdavo spintas, skrynias, ieškodami savo „ponioms“ kojinių, batelių, suknelių. Stalčiuose kiekvienąsyk pritrūkdavo šaukštų, peilių, šakučių, o ypač uoliai jie ieškodavo dėžučių su žiedais.

Po „krėtimų“ visi namiškiai nuo įtampos jausdavosi „kaip iš medžio iškritę“, tik per kelias dienas atsigaudavo. Tačiau žmogus prisitaiko prie visko, susigyvena net su baime, ne veltui tais laikais buvo dažnas posakis - „šuo ir kariamas pripranta“.

Tai buvo „laiminga slėptuvė“ - jos niekada niekas nesurado, joje niekas nežuvo.

1946 m., rudeniop, „kai jau buvo prisirpusios bruknės“, pas juos į slėptuvę atėjo Antanas Žygas-Aptiekorius. Jis buvo vyresnio amžiaus, jau 32 metų, buvęs desantininkas ir labai geras žmogus. Šeimoje jo kitaip kaip Antaniuku niekas ir nevadino. Jis ir tapo naujuoju būrio vadu, pakeitęs Bijūną, kuris liko jo pavaduotoju. A. Žygas buvo aukštas, gražus, atletiškas vyras, labai taktiškas, kilnus, be jokio pasididžiavimo. Partizanai dar jį vadindavo „Desantu“, „Parašiutniku“. Visi gerai suprato jo pasiaukojimą - juk jis galėjo pasilikti Vakaruose, tačiau savo valia, niekieno neverčiamas, pasirinko grįžimą į Lietuvą ir laisvės kovą. Naktį iššokti iš lėktuvo su parašiutu į tamsą, į visišką nežinią, į pavojų, reikėjo daug pasiryžimo ir drąsos. Kartu su bendražygiais partizanams jis atgabeno ir ginklų konteinerį bei radijo siųstuvą. Patyrusio vado išmintingų patarimų klausdavo ir ūkininkai, ir rėmėjai, ir ryšininkai, apie jį išliko tik patys gražiausi, šviesiausi prisiminimai.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Mūšis Lapinės miške

1945 m. Lapinės miške įvyko aršios kautynės - partizanai juos užpulti mėginusiems Pumpėnų, Pušaloto, Joniškėlio skrebams ir NKVD įgulų kareiviams gerai „iškaršė kailį“, tie net kvietėsi pastiprinimą. Partizanų nuostoliai buvo maži, jiems pavyko prasiveržti prie ant kelio paliktų rusų mašinų. Trumpose kautynėse nukovę prie jų buvusius kareivius, persirengė rusiškomis uniformomis. Būryje buvo vyrų, „švariai“ šnekančių rusiškai ir mokančių vairuoti. Pumpėnų valsčius, kaip ir visa Šiaurės Lietuva, yra lygumų kraštas - laukai lygūs „kaip stalas“, tik kur ne kur kyšo maži krūmeliai, auga pavieniai reti miškeliai. Žūtbūt reikėjo prasiveržti į didelius miškus. Susėdę į sunkvežimį, tartum rusų kareiviai ir skrebai, partizanai nuvažiavo Pumpėnų link, o iš ten, pro Puodžiūnų kaimą, tikėjosi pasiekti didžiulį miškų masyvą - Žaliąją girią. Miestelyje buvo ne tik stribų įgula, bet ir rusų garnizonas. Prie „šlagbaumo“ mašina buvo sustabdyta - sargyboje stovėję rusų kareiviai vairuotojo kažko klausinėjo. Tuo metu keli vyrai iššokę iš kėbulo vaikščiojo apie mašiną, kiti, „kaip niekur nieko“, ramiausiai valgė. Nieko neįtarę, sargybiniai tarė: „Поезжай!“ („Važiuok!“). Laimingai pasiekę Žaliąją girią, partizanai paliko mašiną ir nužygiavo savo keliais. Tarp jų buvo ir Greitutės brolis Petras Dūda-Voveriukas, kuris jai ir papasakojo visą šitą istoriją.

Joniškėlio, Pušaloto kapinėse iki šiol stovi obeliskai šiame mūšyje žuvusiems NKVD kareiviams, o skrebai palaidoti bendrose kapinėse.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Šoferio niekšybė

1944 m. Lietuvą antrą kartą okupavus Raudonajai armijai, prasidėjo plėšikavimai. Ką rusai viename kaime pavogdavo, kitame parduodavo. Naktimis, gindamiesi nuo plėšikaujančių rusų kareivių, žmonės skelbdami pavojų daužydavo į pakabintą gelžgalį, „sukeldami ant kojų“ ir kviesdami į pagalbą visus kaimynus. Vis tik šių vagių išradingumo arsenalas buvo neišsemiamas, o lietuviai privalėjo sugebėti atspėti jų klastą, būti būdrūs, atsargūs, nes iš valdžios jokios pagalbos sulaukti negalėjo.

Miestuose žmonės, atėjus rusams, gyveno labai blogai. Jei prie vokiečių būdavo maisto kortelės, o produktų visada gaudavo tiek, kiek ir priklauso, tai prie sovietų buvo visiška betvarkė, jokio aprūpinimo. Vienintelis išsigelbėjimas būdavo kaimas: važiuodavo parsivežti duonos, lašinių, dešrų ir kitų produktų. Didžiausia problema būdavo transportas - stabdydavo bet kokią mašiną, sunkvežimį, su didžiuliu džiaugsmu sulipdavo ant vežamų lentų, maišų, dėžių ir kt. krovinių, nereikalaudami sau jokio komforto.

Kartą sunkvežimis su kėbule susėdusiais miesčionimis, apsikrovusiais lagaminais, ryšuliais ir dėžėmis, pakeliui į Kauną įkalnėje sustojo. Rusų kareivis šoferis paaiškino, kad mašina nebepaveža, reikia ją pastumt. Kai visi išlipo, palikę savo gėrybes kėbule, jis tik spustelėjo „gazą“, paleisdamas tirštų dūmų kamuolius, ir nurūko tolyn.

Lietuvoje žmonės buvo nepratę prie tokių vagysčių ir apgavysčių, iš pradžių tai sukeldavo jiems didžiulę nuostabą, pasibjaurėjimą tokių „tipų“ moraline degradacija, nuoširdų pyktį. Tačiau tai buvo neatskiriama sovietinio mentaliteto dalis, nori nenori teko su tuo apsiprast, sugebėt atspėt apgaulę, visada būti atsargiam. Taip į Lietuvą buvo atnešta „rytietiškos kultūros gyvenimo mokykla“, palikusi gilius savo pėdsakus iki šių dienų.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Rusų kolonistai

Kartu su frontu į Lietuvą plūstelėjo ir rusų kolonistai. Paprastai jie apsigyvendavo dvaruose, pabėgėlių paliktose tuščiose sodybose. Į aplinkinius Birželių, Lavėnų, Padleskių dvarus irgi atsikėlė nauji šeimininkai. Pumpėnų valsčiaus valdžia pareiškė, kad čia atvyko „išvaduotojų tauta“ ir įsakė ūkininkams aprūpinti juos pienu. Toks reikalavimas ir buvo vykdomas, o rusai tuo labai džiaugėsi - gyveno poniškomis sąlygomis, maitinimas - už dyką. Tai buvo ne tik rusinimo, bet ir kaimo sovietizavimo, „kolchozinimo“, NKVD ištikimų tarnų ir šnipų „atsparos lizdai“. Tačiau greitai viskas „apsivertė aukštyn kojom“. Partizanai atėjo į Padleskių dvarą ir rusus „išrūkė“. Iš kitų dvarų kolonistai išsibėgiojo, ieškodami saugesnio prieglobsčio miestuose, ar grįžo į Rusiją.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Bjaurus partorgas

Kartą į Kazimiero Dūdos vienkiemį Smilgelių kaime iš Pumpėnų valsčiaus atvažiavo su „brička“ partorgas su penkiais skrebais. Buvo „kaip didžiausias ponas“

apsiavęs žvilgančiais chrominiais batais, su madingai pasiūtomis galifė kelnėmis. Visi skrebai kreipdavosi į jį tik pagarbiai: „Draugas partorge, draugas partorge!..“ Šeima jau buvo atidavusi visas prievoles, sumokėjusi mokesčius. Tėvelis, protingas žmogus, dalį likusių pragyvenimui grūdų buvo supylęs į slėptuvę, o aruode palikęs tik kokius tris maišus prastų grūdų, nes žinojo bolševikų taisyklę - nepalikti jokio likučio. Apėję, išlandžioję visą ūkį, surado pustuštį aruodą. „Susemkit!“ - sukomandavo partorgas. „Ponas „pocorge“, ponas „pocorge“, palikit mums nors vieną maišelį duonai!“ -paprašė tėvelis. „Tylėk, seni, galėsi dirsynę malt ir ėst!“ - atšovė partorgas.

Kartais ateidavo skrebai su „merga“ (komjaunuole) - ta tikrindavo prievolių kvitus, kabinėdavosi, ragindavo kuo greičiau atiduot „tarybinei tėvynei“ prievoles, sumokėt mokesčius, nors javapjūtė būdavo tik prasidėjusi. Skrebai tuo metu landžiodavo po sodybą, visur „kaišiodavo nosį“.

Kiekvienas sovietinis aktyvistas prieš ūkininką vaizdavo didelį „načialniką“, „veikėją“, „galiūną“, vis gąsdindavo, grasindavo, reikalaudavo, skubindavo, stengdamasis kuo „mandriau“ rusiškai nusikeikt, parodyt savo „aukštą kultūrą“.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Išprovokuotas „tiesos momentas“

Pumpėnų valsčiaus Birželių k. gyveno vienas „biednas“ ūkininkas. Jis buvo labai „slidus“, gudrus žmogelis - kalbėdavo vienaip, darydavo kitaip, buvo labai smalsus, visur landžiodavo, „kaišiodavo“ savo ilgą nosį. Partizanams kilo įtarimas, ar tik jis nešnipinėja NKVD, ir nusprendė tai patikrint. Valerijos brolis Petras Dūda-Voveriukas gerai mokėjo rusų kalbą - ją buvo išmokęs bendraudamas su rusų šeimų vaikais, vokiečių evakuotais iš Leningrado srities. Jis vaidino viršininką, o kitas draugas -vertėją. Abu apsirengė iš rusų kariuomenėje tarnavusių draugų gautomis kariškomis uniformomis. Kiti partizanai vaidino stribus - vilkėjo pusiau kariškai arba civiliai. Žmogelis labai apsidžiaugė netikėtais svečiais. „Kaip tau sekasi gyvent, ar neskriaudžia banditai?“ - rusiškai paklausė brolis, o vertėjas jam išvertė. Šis nuoširdžiai patikėjo, kad tai NKVD darbuotojai, ir paprašytas ėmė pasakot apie kaimynus: „Tas yra toks, tas anoks, tie banditai, anie banditų rėmėjai, tie - jų ryšininkai, šitą „svoločių“ (niekšą) reikia suareštuot, tą šeimą išvežt, anuos pasodint.“ Taip šnipas ir išsidavė.

Žmogeliai, pasukę slidžiu išdavystės keliu, dažniausiai iš anksto pasirašydavo sau ir mirties nuosprendį. Klausimas būdavo tik vienas - kada jis bus įvykdytas.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Skrebo žiaurumas

Rusams ir skrebams užpuolus partizanų stovyklą, žuvo du Žaliosios rinktinės Vyčio būrio partizanai. Jų kūnai buvo nuvežti ir suguldyti prie Pumpėnų stribyno. Traukdamiesi partizanai išsisklaidė, perėjo į kitus miškus. Nesulaukęs iš sūnaus Petro Dūdos-Voveriuko jokios žinios, tėvas nusprendė su dukterimi Valerija vykti pažiūrėti į Pumpėnus - neduok Dieve, gal ten guli nušautas jo sūnus.

Pasikinkę arklį, atvažiavo į miestelį. Tėvelis bijojo skrebams rodytis - laukė už kampo. Valerija priėjo prie žuvusiųjų - ten nuvilktais drabužiais gulėjo du puikiai pažįstami partizanai - gerai lietuviškai kalbėjęs jaunas vokietukas, vardu Hansas, ir Stepas Žičkus-Lokys. Hansui sprogstamoji kulka buvo pataikiusi į krūtinę, o Lokiui - į galvą, jo veidas ir plaukai buvo kruvini. Prie jų kūnų tyliai stovėjo ir pašnibždomis kalbėjo dvi pagyvenusios moterys.

Tuoj iš stribyno atlėkė bjaurus, pasiutęs skrebas Marščionka. Jis spyrė Lokiui į galvą, paskui užlipo ant jo veido, pasiūbavo ir sušvokštė: „Uch, prakeiktas šuva!“ Valerija nebegalėjo žiūrėti, puolė atgal. Už namo kampo drebančia širdimi laukusiam tėvui pasakė raminančią žinią: „Čia brolio nėra!“ Kaip vėliau paaiškėjo, brolis buvo gyvas ir net nesužeistas - kartu su draugais, persekiojami rusų, jie buvo pasitraukę į tolimus miškus.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Vyčio būryje (trumpi prisiminimai)

Žaliosios rinktinės Vyčio būryje visi vyrai buvo kultūringi, mandagūs, jokių „blevyzgų“ nebūdavo. Prie laužo susėdę šnekėdavo, keisdavosi patirtimi - kas ką moka, žino, supranta.

Kartą būrio vadas, buvęs desantininkas Antanas Žygas-Aptiekorius papasakojo labai paprastą būdą, kaip iš dokumento pašalinti antspaudą. Tereikėdavo kietai išvirto kiaušinio baltymą prispausti prie jo ir palaikyti - ant baltymo atsirasdavo gražus antspaudo atvaizdas, o popierius toj vietoj likdavo švarus. Paaiškindavo, kaip padirbti dokumento parašą. Ant lango stiklo prispausdavo tikro dokumento lapą, o ant jo labai tiksliai - padirbtą. Tikras parašas dienos šviesoje per stiklą labai gerai matėsi, tereikėdavo tik tiksliai, lengvai jį atkartoti. Dokumente rašalu padarytus įrašus pašalindavo peroksidu.

Greitutė prisimena jo pamokymus: „Stenkitės, jei mes priėmėm ką į būrį, apie jį kuo mažiau žinot. Kai suims, kankins, kad neišduotumėt!“ Visi jo pamokymai vėliau gyvenime labai pravertė.

Būryje niekas kariškų uniformų nenešiojo - tik civiliai. Iš pradžių vyrai būdavo ginkluoti šautuvais, vėliau dauguma - automatais. Dažniausiai vaikščiodavo mažomis grupelėmis, po 3-4 vyrus, tačiau visada vorele, 4-5 m atstumu vienas nuo kito.

Į partizanus išėjo rimti, dori vyrai, iš gerų šeimų, visi nusiteikę patriotiškai, bendraudami su gyventojais buvo teisingi, kultūringi. Žmonės juos gerbė ir mylėjo, kviesdavosi į svečius, vaišindavo.

Būryje melsdavosi kiekvienas atskirai, daugelis turėdavo „rožančius“, maldaknyges.

Vasaros stovyklos būdavo miškuose, o ryšiams palaikyti buvo naudojamos „pašto dėžutės“ - pranešimus, laiškus palikdavo sutartose vietose - medžių drevėse.

Iš Dragonių kaimo skrebai vežė areštuotą ūkininką Jušką. Jiems reikėjo važiuoti per mišką, o partizanai surengė pasalą. Pasigirdus pirmiesiems šūviams - „pykšt, pykšt“, skrebus kaip vėjas nuo vežimo nupūtė - išsilakstė kaip lauko pelės į visas puses. Iš savo mažo „valteriuko“ šaudė ir Greitutė. Su išlaisvintu žmogum visi išsibučiavo -kokia buvo laimė, juk visi buvo pažįstami, vietiniai žmonės.

Jų krašte bunkerius partizanai dažniausiai darydavo ūkininkų vienkiemiuose - taip buvo patogiau ir rėmėjui, ir patiems partizanams. Sodybose buvo geresnės gyvenimo sąlygos, lengviau išsispręsdavo maitinimosi klausimas, partizanai būdavo greičiau informuojami apie padėtį apylinkėse.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Apie slaptas žudynes

Kai kurie ūkininkai gyveno niekur nesikišdami, neutraliai, nebūdami „nei su vienais, nei su kitais“. Jie norėjo pragyventi baisius laikus ramiai, buvo dori žmonės, niekam nekenkė.

Tačiau kartais jų likimas būdavo labai tragiškas - naktį ateidavo skrebai ir jų šeimas iššaudydavo, nepalikdami nė vieno gyvo - nei mažo, nei seno. Aišku, komunistai apkaltindavo partizanus, kad „išžudė nekaltą šeimą“. Tuo jie siekė dviejų tikslų -sukelti gyventojų nepasitikėjimą, priešiškumą, pyktį partizanams ir, antra, tai buvo pretekstas pradėti represijas, terorą, trėmimus, partizanų rėmimu įtariamų šeimų suėmimus. Partizanai tokią sovietų taktiką labai gerai žinojo, apie ją prie laužo pasakodavo seni, patyrę vadai.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

„Raudonosios gurguolės“

Grūdų prievoles reikėdavo arkliais vežti į Pasvalį, iki kurio buvo 18 km kelio. Vežant ūkininkams atskirai, pavieniui, tekdavo labai ilgai laukti eilėje prie elevatoriaus

arba būdavo priversti maišus sunešioti laiptais į viršų patys, mat pirmenybės teisę turėjo atvažiavę organizuotai, gurguolėmis, su bolševikiniais plakatais. Vien dėl šios priežasties ūkininkai veždavo grūdų pyliavas kartu, bendrai, o valdžia visa tai panaudodavo komunistinei propagandai.

Smilgelių k. seniūnas pasakydavo dieną, kada visiems ūkininkams reikės suvažiuoti, -susidarydavo ilgiausia vežimų, prikrautų maišų su grūdais, gurguolė. Priekiniame visada iškeldavo raudoną vėliavą, kituose - Lenino, Stalino portretus, raudonus plakatus su rusiškais lozungais „Pirmas ir geriausias grūdas - tarybinei valstybei!“ ir panašiai. Pirmame vežime dar pasodindavo ir muzikantą su armonika - tas visą kelią grodavo, „kaip mokėdavo“. Žmonės patys iš to „cirko“ juokdavosi ir spjaudydamiesi vadindavo „durnių kompanija“.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Pušaloto aikštėje

Kartą Greitutė ryšio reikalais nuvyko į Pušaloto miestelį. Eidama pro stribyną, sustojo sukrėsta baisaus vaizdo. Prie jo ant grindinio gulėjo du nušauti jauni partizanai - nurengti, nuautais batais, apatinės kelnės buvo nusmauktos žemyn, o lytiniai organai paremti pagaliukais. Taip elgtis galėjo tik visiški sadistai, išsigimėliai. Skrebai, patenkinti savo išradingumu, stovėjo už lango ir juokėsi - jiems buvo malonu stebėti jaunos merginos sutrikimą, drovumą, matant gulinčius numautomis kelnėmis vyrus. Prie žuvusiųjų kūnų pasiremdama stora lazda priėjo sulinkusi senutė. Pamačiusi tokį bedievišką išsityčiojimą iš mirusiųjų, ji pradėjo dairytis į šalis, susirado sudraskytų rūbų skiaučių ir jomis pridengė begėdiškai apnuogintas vietas. Paskui pakėlė lazdą ir pagrasino skrebams - šie spruko nuo lango tolyn, kad ji neišdaužytų stiklo.

Senutė buvo drąsi, nieko nebijojo. Ji atvirai stojo prieš blogį, prieš „šėtono tarnus“ -degradavusius skrebus. Šie iš jos nieko negalėjo atimti, nebent tik gyvybę, kurios senas žmogus ir nebebrangino.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Išbuožinimas

Pumpėnų valsčiaus Smilgelių k., netoli Lėvens upelio stovinčiame vienkiemyje gyvenantis Kazimieras Dūda skaitėsi stambiu ūkininku - turėjo 50 ha žemės, o tai, pagal tarybinės valdžios standartus, buvo labai blogai - pateko į buožių kategoriją, kurią, kaip socialinę-ekonominę klasę, reikėjo be gailesčio sunaikint. Stambiesiems

ūkininkams buvo nustatyti patys didžiausi mokesčiai ir prievolės, o žemės plotas sumažintas iki 30 ha. Tie 20 ha, kurie viršijo šią ribą, buvo išdalinti trims „biedniems“ ūkininkams kartu su pasėliais. Tačiau tai tebuvo tik „maža įžanga“, didžiausios baisybės ir žiaurumai dar laukė ateityje. Aišku, prie to prisidėjo dar ir tai, kad jo sūnus Petras Dūda-Voveriukas buvo partizanas.

1946 m. vasario mėn. į sodybą „sugarmėjo“ girti skrebai, pranešdami, kad jų ūkis „išbuožinamas“. Pas juos iš Pumpėnų buvo atėjusi jauna mergina - Genutė Maciulevičiūtė, kuriai ant stalo stovėjo pripiltas pieno ąsotis. „Tau čia ko reikia pas tuos buožes?! Mauk greičiau iš čia!“ - suriko vienas skrebas, šautuvo buože trenkdamas į asotį, kurio šukės ir išlaistytas pienas pasklido ant stalo ir grindų. Ši persigandusi, kaip „šunų užpjudyta“, puolė pro duris laukan. Mama, mušama šautuvų buožėmis ir spardoma, jau raičiojosi ant grindų. Tėvelį, keikdamiesi ir mušdami, išstūmė pro duris, kad parodytų ūkinį inventorių, kurį reiks „rekvizuot“. Varydamiesi per kiemą į klojimą, būdami visi girti, apkvaitę, sužvėrėję, viens kitą perrėkdami ir šlykščiai rusiškai keikdamiesi, be perstojo jį spardė ir mušė šautuvų buožėmis. Šešiolikmetė duktė Valerija, kad tėvo visai neužmuštų, puolė į tarpą tarp jo ir skrebų. Skrebas Jankauskas čiupo ją, pargriovė ant sniego ir laikė nepaleisdamas. Įstūmę tėvelį į klojimą, jie užsidarė duris ir toliau mušė šautuvų buožėmis, spardė kaustytais kareiviškais batais, girdėjosi tik jo tylios aimanos: „Oi, oi, oi!“ Stengdamasi išsilaisvinti, Valerija nagais įdrėskė skrebui. Tas įsiutęs pradėjo ją mušti, spardyti, daužyti šautuvo buože. Lūžo šonkauliai, nosies kaulas, veidas nuo sumušimų ir mėlynių baisiausiai ištino.

Netrukus suvažiavo atvaryti aplinkiniai ūkininkai - kaimynai, visi dori, gerai pažįstami žmonės, kurie turėjo išvežti dalį šieno. Dirbdami jie matė girtų skrebų šėliojimą, bet patys buvo bejėgiai kuo nors padėt, nedrįso į jų pusę net pažiūrėt, žodžio ištart. Mat gerai žinojo, kad privalėjo „nieko nematyt ir negirdėt“, kitaip būtų ir patys gavę šautuvo buože į nugarą.

Staiga kažkuris iš skrebų riktelėjo: „Бандит!“ - mat toliau keliuku pamatė einantį besislapstantį vaikiną iš jų kaimo. Keikdamiesi, šaudydami, šaukdami: „Стой!“, jie ėmė jį vytis, bet nei pavijo, nei pašovė, nes visi buvo girti.

Pamatę keliu iš Pušaloto geležinkelio stoties einančius žmones, vėl šaukdami: „Стой!“, nubėgo ir atsivarė juos į sodybą. Susėdę „kaip tikri načialninkai“ (viršininkai) už stalo, vaizduodami prieš kaimiečius savo „mokytumą ir aukštą kultūrą“, šnekėjo pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai, „kabinėjosi“ prie visokiausių smulkmenų, ilgai vartė ir „nustatinėjo“ dokumentų „tikrumą“.

Skrebai išsivedė du arklius, tris karves, „savo reikmėms“ nusišovė ir įsivertė į roges dvi kiaules, išsivežė dalį inventoriaus.

Jiems su triukšmu „išgarmėjus“, Valerija įbėgo į klojimą - tėvelis gulėjo leisgyvis, baisiai sumuštas, kruvinas, sulaužytais šonkauliais, vos pakvėpuodamas, savo jėgomis jau nebepaėjo.

Mama gulėjo lovoje ir garsiai knarkė. Valerija net pyktelėjo - šeimoje tokios nelaimės, o ji ramiausiai miega. Pabandė ją pažadinti, šaukė, judino, bet mama neatsibudo. Jos smilkinyje buvo matyti nubrozdinimas, matyt, nuo šautuvo buožės smūgio.

Įbėgusi į tvartą, ji pasilipo ant gardo ir šaukdama ėmė daužyti į slėptuvės dangtį. Tuoj pro angą iššoko brolis Petras ir kiti partizanai. Jie atsargiai įnešė tėvelį į trobą ir paguldė ant lovos. Būrio vadas Antanas Stankevičius-Bijūnas priėjęs prie mamos tarė: „Ji nemiega, ji miršta!“ Taip ir neatgavusi sąmonės mama netrukus mirė.

Bažnyčios klebonas, bijodamas valdžios, be mirties pažymos mamą laidot atsisakė. Pasų stale dirbo tik skrebų šeimos nariai arba jų giminės, todėl negalėjai pasakyt, kad ją užmušė stribai. Šie būtų lengvai išsigynę, valdžia jais patikėtų, o paprastą žmogų apkaltintų „tarybų valdžios šmeižimu“, pritaikytų baudžiamąjį straipsnį ir šis atsidurtų kalėjime. Apibintuota galva, rankšluosčiais apvyniota krūtine rogėse gulintį ir nepasikeliantį tėvelį giminės nuvežė į Pumpėnus paliudyti mirties priežastį. Jis pasų viršininkei ir sako: „Nežinau kodėl - mirė ir viskas!“ Taip mirties pažymoje ties grafa „mirties priežastis“ buvo padėtas brūkšnelis.

Per Mortos Dūdienės „pagrabą“ (šermenis) susirinko daug giedotojų, kaimynų, giminių. Brolis paprašė nakčiai užuolaidą atitraukti, nes jis paskutinį kartą nori pamatyti mamą.

Valerijos veidas buvo ištinęs, su didžiulėmis mėlynėmis, randai veide liko visam gyvenimui. Tai buvo tik sovietų valdžios vykdyto teroro pradžia. Vėliau šeima prarado viską, ką turėjo, buvo priversta palikti namus ir slapstytis.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Pasala prie Puodžiūnų kaimo

1946 m. birželio 9 d., per pačias Sekmines, į Puodžiūnų kaimo pradinės mokyklos salę vietinė valdžia suvarė ūkininkus - buvo organizuojamas susirinkimas, į kurį turėjo atvykti partiniai aktyvistai ir „visokio plauko“ agitatoriai, žadantys žmonėms „šviesų komunizmo rytojų“. Važiuojant keliu nuo Pumpėnų prieš Puodžiūnų kaimą yra krūmais ir viksvomis apaugęs slėnis. Žaliosios rinktinės Vyčio būrio partizanai šioje pasalai labai tinkamoje vietoje ir „suruošė jiems svetingą sutikimą“. Nusileidus „pastotėms“ su skrebais į slėnį, „kirto“ jiems „kryžmine ugnimi“ iš abiejų kelio pusių. Šie panikoje kartu su vežėjais sukrito į pakelės „ravus“ (griovius). Pasibaidę arkliai žvengdami stojosi piestu, laužydami ir išsinerdami iš ienų, niekieno nebevaldomi, metėsi į laukus, tolyn nuo šaudymo.Tada partizanai „kirto“ iš automatų ir kulkosvaidžių išilgai griovio. Skrebai iš baimės net nepasipriešino, turbūt, nepaleido nė vieno šūvio. Žuvo penkiolika skrebų ir aktyvistų, laimei, nenukentėjo vežėjai. Gyvi paspruko tik paskutiniame, atsilikusiame vežime važiavę „stribukai“, išsisuko nuo bausmės ir kartu važiavusi komjaunuolė - apsimetė „išvaryta su pastote“ vežėja.

Partizanai, susirinkę nukautųjų ginklus, susėdo į A. Pulmicko vežimą ir dainuodami nuvažiavo Žaliosios girios link. Praėjus kelioms dienoms, šeimininkas po nakties arklį su „ratais“ (vežimu) rado kieme - partizanai jį grąžino.

Ūkininkai, sužinoję, kad skrebams buvo „gerai iškarštas kailis“, labai apsidžiaugė, o pusseserės Valerija ir Pranutė Dūdaitės, kurių broliai buvo partizanai, iš džiaugsmo net pasibučiavo. Žmonės ta proga sukūrė net dainą, kurios išliko tik vienas posmas:

Per didžiąsias Sekmines
Pro Puodžiūnų eglines 
Surengė stribukams pietus,
Pavaišino kulkų lietus...

Liūdėjo tik du rusų kaimai - Gegabrasta ir Toliūnai - iš jų tarpo daug kas buvo išėję į skrebus arba tapę sovietiniais „načialnikais“ (viršininkais), tad bijojo, kad dabar jų niekas neapgins.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Papiškių tiltas

Papiškių k. per Lėvens upę stovėjo medinis tiltas. Tai buvo pusiaukelė tarp Pumpėnų ir Pušaloto - į abi puses po tris kilometrus kelio. Žmonės, Pušaloto geležinkelio stotyje išlipę iš traukinio, grįždami namo eidavo per šį tiltą į Pumpėnų miestelį ir aplinkinius kaimus. Pumpėnų skrebai, ypač rudenį, kada anksti temsta, ant tilto jau laukdavo pargrįžtančių keleivių: juos apmušdavo, atimdavo pinigus, drabužius, maisto produktus, nuaudavo batus. Žmonės skųsdavosi skrebams, kad „banditai apiplėšė“, tačiau šie tik juokdavosi. Skrebų būrio viršininkas buvo rusas, NKVD leitenantas. Nesiliaujant skundams, kad ant Papiškių tilto „rabavoja“ (plėšia) žmones, jis pasiėmė į pagalbą patikimų skrebų ir nutarė tai patikrint. Sutemus atvažiavo su mašina, sustojo už namo kampo, pasislėpė ir laukia, kada pasigirs pagalbos šūksniai. Koks buvo jo nustebimas, kai „plėšikaujantys banditai“ pasirodė esą trys jų būrio „liaudies gynėjai“. Vienas iš jų buvo Jonas J., kitų pavardžių Greitutė jau nebeatsimena. Vis tik skrebai už plėšikavimus gavo nors simbolinę bausmę - buvo nuteisti po trejus metus kalėti.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Skrebų suktybės

Skrebai buvo morališkai degradavę „elementai“, tarybų valdžia už jų „tarnystę“ temokėdavo 70 rublių, todėl vogti ir apiplėšinėti ūkininkus jiems nedrausdavo. Tarp žmonių sklido įvairiausios kalbos apie jų „žulikystes“.

Skrebai už nušautą partizaną, nužudytą besislapstantį beginklį ar visai niekuo dėtą žmogų, kurį atveždavo ir paguldydavo „kaip banditą“ miestelio aikštėje, gaudavo premiją - 25 „červoncus“. Tuo metu tai būdavo dideli pinigai, kuriuos paprasti žmonės uždirbdavo labai sunkiai. Negana to, kad skrebai nuaudavo partizanams batus, geresnes kelnes, kuriuos patys ir nešiodavo, jie buvo sugalvoję ir kitokių pasipelnymo būdų.

Visi aplinkinių valsčių skrebai buvo „to paties lizdo paukščiai“ - vagys, girtuokliai ir sadistai. Kad „susikombinuotų“ pinigų „pijokystėms“ (išgertuvėms), kelių valsčių skrebai buvo sugalvoję paprastą, bet sovietinei valdžiai labai būdingą suktybę -„prirašymą“, t. y. pinigų gavimą už neatliktą darbą. Vasarą to padaryti nebuvo galima, bet žiemos metu, kada sušalęs negyvo žmogaus kūnas negenda, jie elgdavosi pagal seną, laiko išbandytą schemą. Atvežęs į miestelio aikštę žuvusį partizaną, jį nušovęs skrebas gaudavo, kaip ir priklauso, premiją. Kelias paras palaikę žuvusįjį ant grindinio, naktį sušalusį kūną nuveždavo ne užkasti, o slapta perduodavo kito valsčiaus skrebams. Šie vėl tartum per „susišaudymą“ nukauto partizano kūną paguldydavo miestelio aikštėje. Dabar jau vienas iš vietinių „stribukų“ pasiimdavo premiją. Juk dažniausiai partizanų kūnai likdavo neatpažinti, o NKVD karininkai skrebus tokiais atvejais „už kovingumą“ tik pagirdavo: „Nušovei, tai ir gerai, „молодец!“ (šaunuolis).

Pasigėrę skrebai, norėdami pasigirti savo „išradingumu“, tokią paslaptį žmonėms patys ir atskleidė. Juk jiems gėdos, moralės principai negaliojo - tai buvo barbariško blogio, „šėtono samdiniai“.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Rusų „ubagai“ (elgetos)

1944 m. vasarą praūžus Rytų frontui, į Lietuvą plūstelėjo rusų ubagai. Jie iš Rusijos į Panevėžio geležinkelio stotį atvažiuodavo traukiniais, kai kurie net susėdę ant vagonų stogų, o iš ten plačiai išplisdavo po apylinkes, pasiekdami net tolimiausius užkampius. Jie prašydavo duonos, mėsos, drabužių, imdavo, ką tik duodavo.

Tuo metu Kazimieras Dūda ir jo dukra Valerija (Greitutė) namuose jau nebegyveno, slapstėsi, tačiau šeimininkas naktimis kartais apsilankydavo sodyboje. Jis visada nešiodavosi ginklą, septinto kalibro „valteriuką“. Kartą sutemus pro namų langą pastebėjo švieselę. Atsargiai pravėrė namų duris ir nustebo - nuolankiai sukryžiavusi ant

krūtinės rankas priešais ant kelių klūpojo rusė ubagė ir maldavo: „Хозяин, прости!“ („Šeimininke, atleisk!“). Ant grindų, pasikloję šiaudų, miegojo trys jos mažamečiai vaikai, kambaryje blausiai degė savadarbė spingsulė - į išskaptuoto buroko vidų buvo pripilta lajaus, įdėtas ir uždegtas vilnonis siūlas. Tėvelis jai ir sako: „Nebijokit, gyvenkit sau ramiai, juk namai ir taip tušti.“ Ji pavaišino tėvelį šviežių, tik vandenyje virtų, kopūstų sriuba.

Tėvelis labai ilgėjosi savo namų, nepaisydamas pavojų vis juose apsilankydavo. Kartą, jau sutemus, Palėveny susitiko iš kariuomenės grįžusį Kostą Stankūną. Pasisveikino ir nuėjo. Naktį sodybą „užgriuvo“ skrebai. Tėvelis vos spėjo pasislėpti po laiptais, o tie, pasišviesdami tik degtukais, darydami kratą jo nepastebėjo. Visą tą laiką rusė jiems kartojo: „Нету хозяина, нету, не ищите!“ („Neieškokit, šeimininko nėra!“).

Kitą kartą eidamas į namus vėl sutiko tą patį K. Stankūną. Išsitraukė savo „valteriuką“ ir sukomandavo: „Stok! Nė iš vietos! Sausiu!“ Tas sako: „Dėde, pasigailėk, nešauk!“ -„Ko čia vaikštai!? Ko ieškai!? Eik ir neatsigręžk, kad daugiau čia tavęs nebematyčiau! Sutiksiu dar kartą - nušausiu!“ - pagąsdino šnipą tėvelis.

Iš tiesų ir tėvelis, ir rusė ubagė buvo to paties brutalaus režimo aukos, todėl labai gerai vienas kitą suprato. Ji su savo vaikais Dūdų namuose pragyveno apie metus laiko, paskui, matyt, grįžo į Rusiją.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Šaltakraujiškas poelgis

Kazimieras Dūda slapstėsi, tačiau kartą dienos metu surizikavo aplankyti savo namus. Išlindęs iš Palėvenės krūmų, per lauką pasuko link sodybos. Tačiau, pasirodo, būta pasalos - prie jo, šaukdami: „Стой!“, jau bėgo atstatę šautuvus trys skrebai. Tėvelis buvo ne iš bailiųjų, niekada „nepamesdavo galvos“. Jis susikišo pirštus į burną, šaižiai sušvilpė ir, atsigręžęs į krūmus, mostelėjo ranka, tartum kviesdamas sau pagalbą. Skrebai, pamanę, kad tuoj iš krūmų iššoks partizanai, kaip zuikiai puolė į skirtingas puses.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Išvežimas

Apie tai, kad „veš“, bus „vežimas į Sibirą“, pirmiausia gandus tarp gyventojų paskleisdavo NKVD agentai. Žmonės pradėdavo slėptis - važiuodavo šeimomis, su vaikais, nakvoti į miškus, pas atokiau gyvenančius „biednesnius“ ūkininkus, tolimus gimines. Gandai vis kartodavosi, o trėmimai neįvykdavo. Galų gale netikrų gandų

išvarginti žmonės nutardavo nebesislėpti ir, „kas bus, tas bus“, rizikuodavo pasilikti namuose. Štai tada naktį ir „užgriūdavo“ trėmėjai.

1948 m. gegužės mėn. pas Kazimierą Dūdą slėptis nuo trėmimo nakčiai ateidavo netoliese gyvenęs brolis Mataušas (Matas) su vaikais: Pranute, Terese, Benediktu ir Gracijonu, bei pas jį apsistojusiu broliu Mykolu. Kiti trys vaikai - sūnus Vytautas, dukros Emilija ir Elena - jau buvo suimti, nuteisti ir kalėjo lageriuose. Toje pačioje tvarte įrengtoje slėptuvėje kartu slėpdavosi ir tėvelis. Naktį permiegoję, ryte apsidairydavo, ar nėra pavojaus, ir eidavo į namus dirbt. Miegoti slėptuvėje, aišku, būdavo nepatogu, tad kartą dėdė Mataušas ir sako: „Pavargau, nusibodo, šiandien nebeateisiu, reik savo namuose išsimiegot!“

Tą naktį Mataušo sodybą ir apsupo - pradėjo daužyt į duris, o įėję pasakė: „Jūs išvežami!“ Brolio Jono Dūdos, daktaro, dirbusio Pumpėnuose, žmona naktį atbėgo pranešti apie prasidėjusį trėmimą, tačiau pavėlavo - buvo sulaikyta, turėjo sėdėti ir laukti, kol šeimą išveš.

Mataušo žmona labai sunkiai sirgo, karščiavo. Skrebai tarpusavyje ir šneka: „Kam ją vežt - vis tiek numirs, tik kad labai geroje lovoje guli!“

Rusų kareiviai buvo daug geresni už skrebus. Mataušas pradėjo jų prašyti, kad paliktų prie motinos nors mažiausią dukrelę, septynmetę Teresėlę - bus kas motinai ir duonos, ir vandens paduoda. Jam padėjo įkalbėti ir atėjusi brolio Jono žmona, gerai mokėjusi rusiškai. Kareivėliai, kaip vėliau paaiškėjo, mergaitės ir neįrašė į tremiamų sąrašą, bet tuo metu jos paleisti negalėjo - bijojo, kad neįskųstų skrebai. Jie net stebėjosi - už ką tokią gražią, tvarkingą šeimą tremia.

Buvo leista pasiimti tik tiek daiktų, kiek kiekvienas paneša (iš tikrųjų trėmimo instrukcijos šeimai leisdavo pasiimti iki 1000-1500 kg sveriantį krovinį - daiktų, drabužių, maisto atsargų - tačiau skrebai to neleisdavo, išsidalydavo patys). Kubile buvo užraugta tešla, dėdė Mataušas paprašė, kad leistų išsikepti duoną, tačiau skrebai neleido atsinešti malkų - teko laužyti taburetes, iš jų kurti ugnį. Vis tik iki auštant duona jau buvo apkepusi.

Į Pumpėnus atvežė arkliniais vežimais - „pastotėmis“. Visus tremiamuosius suvarė į miestelio aikštę, apsupo, su niekuo bendrauti nebeleido. Pranutės draugės - seserys Julija, Kastytė ir Angelė Petkevičiūtės, paskynė pavasarinių gėlių ir metė jai atsisveikint.

Paskui šeimas nuvežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Tikrinant tremiamųjų sąrašus, šeimos džiaugsmui, paaiškėjo, kad rusų kareivėliai į sąrašus neįtraukė mažosios Teresėlės. Ji buvo paleista ir pėsčia naktį parėjo 24 km iki namų.

Skrebai visą namuose likusį turtą išvogė, išplėšė, išdraskė, sergančią Mataušo žmoną išmetė ant grindų ir išsivežė jiems patikusią lovą. Atėjusios geradarės kaimynės nepaliko jos bėdoj - kasdien atnešdavo išvirusios sriubos, duonos, ką nors iškepdavo. Motina pasveiko, liko gyva.

Šeima buvo ištremta į Buriat Mongoliją. Jau pirmais tremties metais mirė abu broliai - Mataušas ir Mykolas. Nepilnamečiai sūnūs, Benediktas ir Gracijonas, greit pradėjo savarankiškai užsidirbti sau duoną - tapo traktorininkais miškų ūkyje.

Lyg tyčia, tą pačią naktį ir Kazimieras Dūda nutarė neiti į slėptuvę - išsimiegoti namuose. Naktį pasigirdo beldimas į duris ir komanda: „Atidaryk duris, milicija!“ Tuoj į vidų sugarmėjo trėmėjų „komanda“ ir liepė ruoštis į tolimą kelionę. Tačiau tėvelis nieko į kelionę pasiimti ir negalėjo, nes namuose jokių daiktų neturėjo, tik kailinukus, kuriais buvo apsirengęs. Du iš trėmėjų, darbininkai iš Panevėžio cukraus fabriko (savanoriai už tai gaudavo, berods, 10 rublių), žiūrėdami į jį net pravirko iš gailesčio. „Eik, - sako, - ir ieškok, gal dar ką nors rasi!“ Tėvelis nuėjo į iš akmenų sumūrytą rūsį. Jo gale buvo mažas langelis. Jį pradaręs, pirma iškišo pro angą kailinukus, o paskui pralindo ir pats. Atbėgęs iki patvinusio Lėvens, nusirengė nuogas ir, viena ranka laikydamas rūbus, net jų nesušlapinęs (mat buvo geras plaukikas), perplaukė per upelį į kitą pusę. Apsirengęs, greit nudūmė į Virbinių mišką. Kol trėmėjai patriko, ėmė jo ieškot, nors ir rado per šalną žolėje paliktas pėdas, bet jos jau buvo „ataušusios“. Taip tėvelis išvengė tremties, o besislapstydamas pas žmones sulaukė ir Stalino mirties, po kurios prasidėjo „politinis atšilimas“, nors ir laikinas.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

Skrebų viešpatijos galas

1953-54 m., po Stalino mirties, skrebų skaičius valsčiuose ėmė staigiai mažėti - jie Tarybų valdžiai tapo nebereikalingi, atėjo jų viešpatijai galas. Tai daugeliui skrebų virto tikra tragedija. Anksčiau jie buvo tikri „galiūnai“, „načialninkai“ (viršininkai), su niekuo nesiskaitė - galėjo bet ką primušt, užmušt, apiplėšt, apvogt, niekas jų nedrausmino. Jeigu rasdavo besislapstantį, jį, „savo malonumui“, ne nušaudavo, o užmušdavo, patys buvo ir teisėjai, ir nuosprendžių vykdytojai. Vogdami ir plėšikaudami jie, jų šeimos ir net giminės puikiausiai gyveno - turto turėjo „per akis“, konfiskacijų, rekvizicijų, kratų, vežimų į Sibirą, suėmimų metu jie buvo viešpačiai, viską grobė, vežė į namus, dalinosi tarpusavyje. Apie juos buvo sukurta daug pajuokiančių eilėraščių:

Kaiman nuvažiavę,
Ardo, plėšia skrynias, 
Užantin jie kiša 
Kojines šilkines. 
Ramta drylia oilia 
Ramta drylialia, 
Kaipgi jie nevogs, 
Dabar jų valia.

Tiksi laikrodukas
Tiku, tiku, tiku,
Jis labai patiko
Vagiui bolševikui. 
Ramta drylia oilia 
Ramta drylialia, 
Kaipgi jie nevogs, 
Dabar jų valia.

Eina komunistas.
Brezentiniais batais, 
Degtukų dėžutėj 
Ieško automato. 
Ramta drylia oilia 
Ramta drylialia, 
Kaipgi jie nevogs, 
Dabar jų valia...

Kai baigėsi skrebų laikai, daugelis jų buvo priversti eit dirbti su tais, kuriuos dar neseniai jie terorizavo, apvaginėjo, mušė. Tai buvo jiems didžiulis pažeminimas, keli Pumpėnų skrebai net pasikorė, kiti pasidarė kitokį galą, dar kiti bėgo, lėkė iš savo krašto kuo toliau, kur niekas nepažįsta - į Klaipėdą, Šilutę, Priekulę ir kt. Likę tapo tuo, kuo ir buvo anksčiau - tinginiais, girtuokliais, vagimis, paprastais juodadarbiais. Buvęs žiaurus skrebas P. Balčiūnas, kažkada vaidinęs „načialniką“ (viršininką), tapo kolūkio piemeniu, ganė karves. Kitas skrebas, pravardžiuotas „Cvieku“ (Vinimi), nes buvo ilgas, plonas, „kaip kuolą prarijęs“, irgi nebesurado gyvenime vietos - abu jie pasikorė. Žmonės iš jų juokėsi, tyčiojosi, visai nebesiskaitė.

Kazimieras Dūda buvo drąsus, turintis puikų humoro jausmą žmogus. Vienam buvusiam skrebui jis pasakė kažką įžeidžiančio. Tas išdidžiai atsakė: „Cha, aš tavęs nebijau!“ Tėvelis jam atsakė: „Pabučiuok senam velniui į uodegą, trejus metus ne tik manęs, bet ir vilko nebijosi!“

Pati tarybų valdžia juos išmetė į šiukšlyną, nes nebebuvo kur jų dėt, jie jau buvo atlikę savo „juodą darbą“ - juk didžioji dauguma jų buvo mažaraščiai, žemo intelekto, morališkai degradavę, nieko nesugebantys. Net ir tie, kurie buvo paskirti „mažais viršininkėliais“, ilgai neišsilaikė - paprasčiausiai nieko nemokėjo, nesugebėjo, gėdingai, kaip buvo įpratę, apsivogdavo. Jie buvo tinkami tik okupacijos įtvirtinimo metu kaip uolūs žiauriausių nurodymų vykdytojai, ištikimiausi okupantų talkininkai, laikinai užpildę „valdžios vakuumą“. Tik pavieniai, šiek tiek gudresni skrebai perėjo dirbti į miliciją, atsinešdami ten ir stribiškas tradicijas, retas kuris padarė aukštesnę karjerą.

Pagal ryšininkės Valerijos Konstancijos Dūdaitės-Greitutės (Užkuraitienės) atsiminimus.

III skyrius

Obligacijų vajus arba - „su visuotiniu politiniu pakilimu“

1947 m. Sovietų Sąjungoje, o ir okupuotoje Lietuvoje, buvo įvykdyta pinigų reforma. Sovietinė valdžia, siekdama liaudies sąskaita pataisyti finansinę-ūkinę padėtį, iš apyvartos išėmė „červoncus“, o vietoj senųjų rublių buvo įvesti naujo pavyzdžio to paties pavadinimo pinigai, visiškai anuliuojant ankstesnes jų laidas. „Červoncų“ keičiamas kiekis buvo labai ribotas, o ir keitimas vyko santykiu 10:1. Tiktai bankų taupomosiose kasose, kuriose Lietuvoje pinigų niekas ir nelaikė, keitimas iki 3000 červoncų vyko santykiu 1:1. Tokiu pat santykiu pasikeitė kainos ir atlyginimai. Tai daugelį žmonių, turinčių nors kokių santaupų, dar labiau nuskurdino.

Antrąkart rusams okupavus Lietuvą, su „visuotiniu politiniu pakilimu“, kaip rašė sovietiniai laikraščiai, buvo vykdoma prievartinė kampanija - „savanoriškai“ privalomas valstybinių paskolos obligacijų pirkimas 20 metų terminui „liaudies ūkiui atstatyti“. Valstybinės obligacijos - tai vertybiniai popieriai, liudijantys kredito suteikimą (pinigų paskolinimą) valstybei. Jos išleidžiamos tik nustatytam terminui, o pasibaigus galiojimo laikotarpiui valstybė privalo jas išpirkti iš skolintojų, sumokėdama jų nominalią vertę ir palūkanas.

Lietuvoje kilo tikras „obligacijų vajus“. Ūkininkus ėmė terorizuoti ginkluoti partiniai ir sovietiniai aktyvistai - skrebų lydimi obligacijų platintojai. Jiems sovietų valdžios būdavo „uždėti dideli planai“, todėl „nerdavosi net iš kailio“ visokiais įmanomais būdais stengdamiesi juos įvykdyti. Jei žmogus nesutikdavo atiduoti paskutinio šeimos rublio, atsisakinėdavo „išpirkti“ reikalaujamą obligacijų sumą, stengdavosi kaip nors nusiderėti, tada imdavo reikalauti grubiai - šaukdavo, keikdavosi, kumščiu daužydavo į stalą grasindami teismais, kalėjimais, „galimybe pamatyti baltąsias meškas“, išvadindami tarybų valdžios priešu, buože ar banditų rėmėju, t. y., taikydami moralinį terorą. Asmuo, atsisakęs „paremti tarybų valdžią“, jau tapdavo „liaudies priešu“, galėjo kaip „antitarybinis elementas“ būti ištremtas į Sibirą, todėl prievarta verčiamas sutikdavo su jų sąlygomis. Tuo metu ūkininkai gyveno vis blogiau ir blogiau - juos terorizavo ne tik skrebai, bet ir mokesčių inspektoriai, paruošų įgaliotiniai (valsčiuose buvo įsteigtos paruošų kontoros), reikalaudami pristatyti uždėtą duoklę kiaušinių, sviesto, pieno, vilnų, bulvių, šieno, įvykdyti vis didėjančias grūdų „pyliavas“, sumokėti vis kylančius mokesčius. Dažniausiai specialiai derliaus nuėmimo metu buvo skiriami prievartiniai darbai: medienos ruošimas ir išvežimas, kelių remontas, sugriautų pastatų ir tiltų atstatymas ar taisymas ir kt.

Degionių k. atsitiko tragikomiškas įvykis, tikras kuriozas - ūkininką Viktorą Vildžiūną „sovietinis aktyvas“ su skrebais ėmė visokiais būdais „remti prie sienos“, versdami pasirašyti paskolą. Žmogus ir taip sunkiai gyveno, „prispaustas“ sovietinių duoklių pinigais ir natūra, tad kaip išmanydamas gynėsi, kad nieko neturi, todėl ir pasirašyt negali. Besiginant jam netyčia išsprūdo: „Prie visų bėdų dar šitos man betrūksta!“ Tie iškart prikibo: „Aaa, žinom žinom, kokie „bėdos“ pas tave lankosi!“ (turėdami mintyje J. Kadžionio-Bėdos slapyvardį). Žmogus suprato, kad bus blogai, išveš į Sibirą, ir išsigandęs pasirašė reikalautą paskolą. Tačiau iš ko ją sumokėt? „Aktyvui“ ir skrebams išėjus, pasiėmė virvę ir iš nevilties nuėjo pasikart. Tik dėl laimingo atsitiktinumo kažkas iš namiškių pastebėjęs spėjo virvę nupjauti. Tomis dienomis rajono laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, kad su „dideliu politiniu pakilimu“ liaudies ūkio atstatymui šis sąmoningas sovietinis pilietis pasirašė didelę paskolą ir turi būti pavyzdžiu visiems, bandantiems išsisukinėti nuo „garbingos pareigos tarybinei tėvynei, liaudžiai, bolševikų partijai ir drg. Stalinui“. Tačiau nedaug trūko, kad „su dideliu politiniu pakilimu“ tas pats žmogus būtų palikęs šį pasaulį.

Tiesa sakant, kuo gi šis „vajus“ baigėsi? Ogi niekuo! Jau valdant N. Chruščiovui, 1961 m. buvo įvykdyta eilinė sovietinė pinigų reforma - ir taip faktiškai nuvertėję rubliai buvo keičiami į naujus santykiu 10:1. Paskolų obligacijos tapo visiškai beverčiu popieriumi, apie jas ateityje sovietų valdžia net neužsimindavo.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos, V. Šakalio-Kirčio, K. Maneikos prisiminimais.

Žaibiečių „akcija“ ant Degionių k. vieškelio

Būrio vadas A. Žilys-Žaibas dažniausiai vaikščiodavo grupėje su penkiais savo būrio vyrais. 1947 m. gegužės 8 d. gyventojai pranešė, kad Raguvos skrebai nuėjo Traupio mstl. link. Jis nutarė grįžtantiems „stribukams“ surengti pasalą - reikėjo atnaujinti ginkluotę, papildyti šovinių atsargas. Tačiau skrebai, ne kartą gavę į kailį, griežtai laikėsi „geležinės taisyklės“ - niekada tuo pačiu keliu negrįžti atgal. Nesulaukę „stribukų“, būrio vadas A. Žilys-Žaibas su savo vyrais ties Levaniškių k. susistabdė sunkvežimį. Vienas iš jų įsėdo prie vairuotojo į kabiną ir liepė važiuoti link Kavarsko. Mašinos kėbule sėdėjo keturi keleiviai. Patikrinus jų dokumentus, paaiškėjo, kad visi keturi yra komunistai „su stažu“, „nusipelnę lietuvių tautos duobkasiai“. Tuo metu raudonas partinis bilietas buvo tas pats, kaip „siuntimas be eilės į dangų pas Abraomą“.1

Privažiavus Degionių k., vyrai pamatė nuo vieškelio link pamiškės vienkiemio einančius obligacijų (paskolų) rinkėjus - vieną civilį, Kavarsko valsčiaus partorgą, ir jį lydintį šautuvu ginkluotą stribą, vietinį ruselį, tikrų tikriausius žmonių prievartautojus ir skriaudėjus. Žaibas jiems sušuko: „Ei jūs, ko čia valkiojatės!? Ar nežinot, kad čia „banditų kraštas“!?“ - ir iššoko iš mašinos. Šie, palaikę juos Raguvos stribais, puolė aiškinti, kad jie atlieka svarbų darbą - renka valstybei paskolas. Žaibas čiupo skrebui už šautuvo, jį atėmė ir dar aprėkė: „Ar tu žinai, kad šautuvo atiduoti negalima!?“ Partorgas, pajutęs pavojų, iš kišenės jau traukė pistoletą, tačiau jam už rankų čiupo arčiausiai stovėjęs partizanas. Kitas žaibietis prišokęs „be jokių ceremonijų“ iš pistoleto „pylė“ jam į kaktą, o išsigandusį skrebą be pasigailėjimo „sutratino“ vietoje. Iš baimės praradusius nuovoką keturis komunistus, išlaipinę iš kėbulo, „likvidavo“ vieškelio griovyje, sunkvežimį apgręžė ir „nurūko“.

Privažiavę Juodgirio mišką, mašiną sudegino, o patys nužygiavo savais keliais. Netrukus nuo Traupio pusės atvažiavo penki sunkvežimiai su NKVD kareiviais, išsirikiavę voromis „košė“ apylinkes, tardė vietinius gyventojus, darė kratas, tačiau „šaukštai buvo popiet“, beliko gaudyti tiktai „vėją laukuose“.

Remiantis: Aukštaitijos partizanų prisiminimai, Vyčio apygarda, II dalis, 1 knyga. Vilnius: Vaga, 1998, p. 332333; taip pat V.Šakalio-Kirčio, J. Kadžionio prisiminimais (girdėtais iš partizanų, tos akcijos dalyvių).

1    Lietuvos komunistų partija - teritorinis VKP(b), Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų padalinys, jos sudedamoji dalis, buvo ištikima marionetė, atlikusi svarbiausias okupacinės administracinės valdžios funkcijas įtvirtinant totalitarinį komunistinį režimą Lietuvoje. 1947 m. joje buvo 18 procentų lietuvių, apie 40 procentų komunistų 1945 m. dirbo represinėse struktūrose. Didžioji jų dalis buvo menkai išsilavinę, pasižymėjo žiaurumu ir amoraliu elgesiu, be jokių sąžinės skrupulų dalyvavo stalininiuose nusikaltimuose prieš savo tautą. LKP buvo pagrindinis sovietų okupacinės valdžios įrankis, lietuvių tautos sovietinimo, rusinimo, fizinio ir dvasinio genocido, represijų, teroro, kovos su nacionaliniu pasipriešinimu, Lietuvos ūkio griovimo, prievartinės kolektyvizacijos, trėmimų organizatorė ir vykdytoja. Maskvos sprendimai ir direktyvos buvo privalomi ir besąlygiškai vykdomi. Tačiau šie uolūs Maskvos talkininkai kartais ir patys parodydavo iniciatyvą - prašydavo leidimo ištremti į Sibirą partizanų šeimas, sugriežtinti represijas prieš lietuvių tautą, dėjo visas pastangas paversti Lietuvą sovietine respublika. Lietuvai valdyti 1944 m. lapkričio 11  d. Maskva sudarė VKP(b) CK Lietuvos biurą - aukščiausią okupacinės sovietinės administracijos instituciją, vykdančią tik jos nurodymus. 1944-46 m. jos pirmininku buvo M. Suslovas, pareiškęs, kad „Lietuva bus, tačiau be lietuvių“. Dėl šių priežasčių komunistai buvo laikomi žiauriausiais lietuvių tautos priešais ir naikintojais, o pakliuvę į partizanų rankas be jokio pasigailėjimo „likviduojami“.
„Valsčiaus partorgas - tai partijos akis kaime.“ (M. Suslovas). Jie paliko slogius prisiminimus, nes buvo vietinių represijų iniciatoriai ir organizatoriai, pasižymėję brutaliu elgesiu, žiaurumu, amoraliu gyvenimo būdu.
1944-53 m. VKP(b) ir jos teritorinis padalinys - Lietuvos komunistų partija faktiškai buvo politinių nusikaltėlių organizacija, slapta nuo visuomenės planavusi ir vykdžiusi nusikaltimus žmogiškumui, lietuvių tautai, valstybingumui. Komunistų partija (LKP) niekada viešai neįvertino savo praeities ir nepripažino savo įvykdytų nusikaltimų.
Tininis, Vytautas. Sovietų Sąjungos politinės struktūros ir jų nusikalstama veikla. Antroji sovietinė okupacija. IV tomas. Vilnius: Margi raštai, 2008, p. 25-42; V tomas. Vilnius: Margi raštai, 2009, p. 51.

Žaibiečių trofėjai

A. Jagielos-Ąžuolo būrio kovos taktika buvo pasyvi - taip stengtasi išsaugoti nuo represijų šeimas. Tačiau vis tiek daugumos partizanų šeimų likimas buvo vienodas -tremtis į Sibirą su turto konfiskacija.

A. Žilio-Žaibo būrio kovos taktika buvo aktyvi. Jie dažnai surengdavo rusams ir skrebams pasalas, todėl įsigydavo trofėjinių ginklų, kurių turėjo didelę įvairovę: rusiški „dešimtukai“, „lėkštiniai“ Degteriovo kulkosvaidžiai, du „tankiukai“ (tankų kulkosvaidžiai DT-29), „vokiškas pjūklas“ - rankinis kulkosvaidis MG-42, čekiški kulkosvaidžiai „Broniukai“, desantinis automatas PPS-43, rusiški automatai PPŠ-41, vokiškas pusiau automatinis šautuvas G-43, vokiški automatai MP-40, vokiški karabinai ir kt.

Kartą Žaibo būrio vyrų grupė su kulkosvaidininkais P. Sinkevičiumi-Ąžuolu ir E. Vingriu-Justinu netoli Siesikų k. surengė pasalą - žinojo, kad važiuos rusų karininkai. Kovinė operacija pavyko puikiai - „davus iš kulkosvaidžių ugnies“, mašina iškart užgeso ir sustojo kelio viduryje. Kulkų suvarpytoje kabinoje buvo nukauti šoferis ir šalia jo sėdėjęs karininkas, o kėbulo bortai nuo kulkosvaidžių ir automatų ugnies pasidarė skylėti „kaip rėtis“. Daug karininkų žuvo iškart, likę gyvi spėjo sušokti į vieškelio griovį ir bandė atsišaudyti. P. Sinkevičius-Ąžuolas keliais šuoliais perbėgo per kelią ir iš kulkosvaidžio „patraukė“ kelias serijas į sugulusius rusus išilgai griovio, visus juos „nukirsdamas“. Šie spėjo tik lengvai sužeisti jį į šlaunį - peršovė galife kelnes ir įdrėskė odą. Vyrai grįžo į būrį parsinešdami daug ginklų, tačiau juokaudami sakydavo: „Vyrai! Nereikia šaudyt rusų karininkų! Jie tinginiai, ginklų nevalo, visų jų vamzdžiai „išpuvę!“

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos atsiminimais.

Pasala prie Traupio kapinių

Traupyje gyvenantys Raguvos skrebai M. Kazlauskas ir keli jo draugeliai, gerai pažinodami savo krašto žmones, labai juos terorizuodavo. Ypač kentėjo partizanų šeimos: naktį pasalaudavo, vykdydavo kratas, tardydavo, mušdavo, koliodavo, visaip grasindavo. Dažnai pėsti, gerai apsiginklavę, iš Raguvos pareidavo į miestelį, kur gyveno jų šeimos. M. Kazlauskas, norėdamas save padrąsinti, o vietinius gyventojus pagąsdinti, kartais dienos metu pašaudydavo iš rusiško automato. Žmonės, neapsikęsdami jų siautėjimo, ėmė skųstis partizanams, o šie pažadėjo „imtis priemonių“. Išėjo taip, kad du Žaibo būrio partizanai - A. Mincė-Lietus ir V. Žemaitis-Audra (Ladziukas) - galų gale nutarė „užkurti jiems pirtį“.

Kaip buvo sutarta, vietiniai gyventojai pranešė, kad „du paukšteliai parskrido“.

Partizanai naktį atėjo į miestelį ir prie kapinių vartų surengė jiems pasalą. Lietus buvo ginkluotas rusišku „dešimtuku“, o Ladziukas - vokišku „dešimtšūviu“. Tačiau ne viskas įvyko taip, kaip tikėjosi, - kitą rytą, palikęs savo „tarnybos draugą“ namuose, keliu, vedančiu link Raguvos, artėjo, užsimetęs ant peties automatą, tik vienas

M. Kazlauskas. Jam praėjus kokius penkis metrus pro vartus, Ladziukas trumpai švilptelėjo, tas nustebęs stabtelėjo, o Lietus jam dukart „trinktelėjo“ iš „dešimtuko“. Partizanai išėjo ant vieškelio, apvertė nebegyvą skrebą, pasiėmė jo ginklus - rusišką automatą PPŠ ir naganą. Išgirdęs šūvius, į juos iš savo namų pradėjo šaudyti antras „stribukas“, gyvenęs už kokių 150 m. Partizanai nutarė „nesivelti“ su juo į susišaudymą, nes iki Raguvos buvo visai netoli - važiuojant mašina tik 10-15 min. kelio. Pasitarę nusprendė nebeiti „plynu“ Žiurlių kaimo lauku link Juodgirio, nes taptų tik geru taikiniu už pastatų besislepiančiam stribui. Negaišdami laiko abu perėjo kapines, peršoko per tvorą ir pasuko Mociūnų k. link, o iš ten - į Alūkėnus.

Remtasi P. Vilkončiaus, V. Danio, J. Kadžionio, M. Mincės prisiminimais.

Kavarsko MGB skyriaus viršininkas ltn. P. Daračiovas

Kavarsko MGB skyriaus viršininkas ltn. P. Daračiovas buvo apie 30 metų amžiaus, vidutinio ūgio, apvalaus veido rusas. Nors ir užėmė tokias „baisias“ pareigas, jo elgesys kartais atrodė tiesiog prolietuviškas. Turbūt jo nuopelnas, kad legalizavęsi partizanai nebuvo suiminėjami, išliko nenuverstas Kavarsko miestelio pakraštyje pastatytas didžiulis, tuo metu aukščiausias Lietuvoje, kryžius. Jo papėdėje įmūryto granito plokštėje buvo iškalti žodžiai:

Į darbą broliai, už Tėvynę,
Už brangią žemę Lietuvos.
Garbė tėvams, kurie ją gynė,
Ir kas už ateitį kovos.

Palaimink, Viešpatie galingas,
Lietuvių pastangas teisingas.

Granito plokštė buvo palikta, tik liepta uždažyti šį užrašą. Kitoje Kavarsko pusėje, link Anykščių, prie Šventosios upės buvo pastatyti trys geležiniai kryžiai Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti. Jie irgi išliko nepaliesti.

Bažnyčioje, prie altoriaus, nuo tarpukario laikų iki šių dienų išliko Vytis.

Pats jis, atsismaukęs ant pakaušio karišką kepurę ir užsimetęs ant peties desantinį automatą, lydimas šuns, keliaudavo laisvai po valsčiaus apylinkes ir kaimus vienut vienas, niekieno neliečiamas. Užėjęs pas gyventojus sakydavo, kad nori susitikti su partizanų vadais - Liūtu, Ąžuolu, Jaguaru, Žaibu ir kitais.

1948 m. žiemą jis užėjo pas Devenių k. gyvenantį Balį Meldaikį ir jo paprašė suvesti su partizanais. Mat neseniai į jo sodybą raiti atjoję du partizanai pateko į pasalą (iš jų vienas žuvo), tad ltn. P. Daračiovas manė, kad ūkininkas turi su jais ryšį. Šiam išsigynus ir atsisakius padėti, užėjęs Dabužių miestelyje pas kleboną kalbėjo, kad ieško partizanų, prašė jo pasimelsti, kad susitikimas būtų laimingas. Buvo užsidėjęs ilgus kailinius (putrą), ant peties pasikabinęs desantinį automatą. Tuo metu pas pamiškės gyventoją Vaclovą Tučinską, gyvenantį Dabužėlių k., buvo apsistoję Žaibo būrio partizanai. Jie paprašė šeimininko nuvažiuoti nupirkti jiems rūkalų į netoliese, už 1,5 km, esančią Dabužių miestelio parduotuvę. Joje V. Tučinskas ir sutiko MGB viršininką P. Daračiovą. Tas iškart jam pasakė: „Labai gerai, važiuosim kartu, susitiksim su partizanais!“

Įvažiavus į sodybos kiemą, šeimininkas pasiliko pririšti arklį, o ltn. P. Daračiovas nieko nelaukdamas, matydamas šviesą languose, patraukė tiesiai į trobą. Sargyboje tuo metu stovėjo pats būrio vadas Žaibas. Priėjęs arčiau ir pastebėjęs gonkelyje stovintį žmogų, ltn. P. Daračiovas paklausė: „Кто такой?“ („Kas tu toks?“). Išgirdęs rusišką kalbą ir pamatęs jam ant peties kabantį automatą, Žaibas, kaip visada, sureagavo „žaibiškai“ - iškart „kirto“ į jį dviem mirtinais parabelio šūviais. Subėgus partizanams ir atvertus parkritusį kūną, buvo atpažintas jau nebegyvas MGB viršininkas P. Daračiovas. Visi buvo labai nustebę ir gailėjosi, kad viskas įvyko taip netikėtai, tragiškai, per klaidą. Partizanai nebūtų jo sušaudę - MGB viršininko mirtis tebuvo nelaimingo atsitiktinumo pasekmė.

Žaibiečiai žuvusio Daračiovo kūną nuvežė į mišką ir paslėpė po žabais. Tačiau MGB vadovybė labai jo ieškojo, net buvo įtarta, kad jis išėjo pas partizanus. Vykdant tyrimą, buvo nustatyti asmenys, pas kuriuos jis buvo užėjęs, o V. Tučinsko sodyboje sniege ir rogėse aptikti kraujo pėdsakai. Netrukus surastas ir ltn. P. Daračiovo lavonas. V. Tučinskas, jo brolis Stasys, žmona Kotryna ir jos brolis Aleksas Šeibokas buvo suimti ir nuteisti po 25 m. kalėti.

Taip žuvo Kavarsko MGB skyriaus viršininkas, VKP(b) narys, ltn. P. Daračiovas -mįslinga ir neeilinė asmenybė, su mirtimi nusinešusi savo tikslų ir sumanymų paslaptį. Partizanų, kurie jam dirbant legalizavosi, atmintyje jis išliko kaip supratingas, žmogiškas ir norintis jiems padėti rusas. Registruojantis partizanui Antanui Simanoniui-Bagočiui, jis garsiai šaukė, kad girdėjosi net koridoriuje: „Где твой автомат и гранаты!?“ („Kur tavo automatas ir granatos!?“) - o tyliai sakydavo: „Не бойся, Симанонис, всё будет хорошо“ („Nebijok, Simanoni, viskas bus gerai”). Šioje žiaurioje represinėje struktūroje sutikti dorą, nepraradusį sąžinės žmogų buvo ypač reta išimtis. Tebūnie jam garbė, net jei jo kapas yra „po raudona žvaigžde“.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Rusiška uniforma (tragiškas atsitikimas)

1948 m. gegužės mėn., per pačius žmonių trėmimus į Sibirą, A. Jagielos-Ąžuolo būrys apsistojo Repšėnų miškelyje. Būryje buvo naujokas - iš rusų kariuomenės pabėgęs Antanas Lukoševičius-Pavasaris, kilęs iš Surdaugių k., kuris tebenešiojo rusišką karišką uniformą. Apylinkėse buvo neramu, visur „šmirinėjo“ rusai. Partizanai buvo išėję į žygį, stovyklos saugoti pasiliko tik keli vyrai. Netikėtai pas juos į svečius atėjo subatėnai - Subačiaus apylinkių Kęstučio būrio partizanai. Vyrai susėdę prie laužo šnekučiavosi, o jų vadas Juozas Valonis-Merkys, laukdamas grįžtančių Ąžuolo vyrų, ėjo sargybą. Niekam ir į galvą neatėjo perspėti svečius, kad jų būryje yra rusiška uniforma vilkintis partizanas. Merkys, pamatęs tiesiai į stovyklą einantį „rusą“, šūktelėjo: „Стой!“, tas griebėsi ginklo. Merkys „trinktelėjo“ iš „dešimtuko“, jį sužeisdamas, o antru šūviu mirtinai nukaudamas. Taip tragiškai baigėsi dviejų nepažįstamų partizanų, kurių vienas vilkėjo rusišką uniformą, susitikimas. Partizanai bendražygį palaidojo miške, kapo vietos nepažymėdami, tačiau tikėdamiesi, atėjus laisvės dienoms, perlaidoti į kapines. Išliko kelios nuotraukos - vienoje jų būrio vyrai sustoję apie kapą „trikampiu“, o centre priklaupęs A. Milčiukas-Tigras. Tačiau visi vyrai žuvo, o kapo vieta liko nežinoma.

Remtasi J. Kadžionio-Bėdos prisiminimais.

Jonas Kadžionis. Partizaninio kelio pradžia

Atėjo lemtingoji 1948 m. gegužės 22-oji. Vidury nakties į tėvų namus „sugarmėjo“ stribai. Padarę kratą, nieko neaiškindami liepė ruoštis. Pasiimti daiktus leido tik motinai, visi kiti turėjo stovėti prie sienos prieš šautuvų vamzdžius nejudėdami. Taip ir buvo ištremti į Sibirą basi, vos spėję kokį drabužėlį užsimesti motina, brolis Kazys, seserys Bronė, Palmira, Petrutė ir Kazimiera su pusantrų metų sūneliu. Neišvežta liko tik sesuo Monika, gyvenanti Piktagalio kaime, kurios vyras buvo paimtas į rusų kariuomenę ir žuvęs fronte.

Jauniausiojo sūnaus Jono nebuvo namuose - jis su meistrais statė namą netoli Mickūniškių kaimo esančiame Palepeikių vienkiemyje, pas ūkininką Žemaitį, kurio sūnus Napalys buvo žuvęs Juodgirio kautynėse. Jų jaunesnysis sūnus Vilius vėliau buvo suimtas, pabėgo iš areštinės ir išėjo pas partizanus, tačiau greitai, tais pačiais 1948 m., prieš pat Kalėdas, žuvo.

Pro šalį ėjusi iš jų kaimo kilusi moteris pranešė, kad Kadžionių šeima praeitą naktį ištremta. Sužinojęs tokią baisią žinią, kurios giliai širdyje su nerimu laukė, jis įkirto kirvį į tašomą rąstą ir atsisėdęs apsiverkė kaip vaikas. Prisiminė savo sakytus žodžius: „Mama, nesistenkit, vis tiek ištrems, viską turėsit palikt!“ Suprato, kad liko vienas, be šeimos, o toliau laukia lemtingas gyvenimo posūkis - kelias pas partizanus. Žemaičiai sumokėjo už atliktą darbą ir jis iškeliavo Tumėjon pas eigulį Stasį Kaunietį, kurį žinojo palaikant ryšius su partizanais. „Pasibėdavojęs“ apie ištremtą šeimą, paprašė Kauniečio suvesti jį su Ąžuolo būrio vyrais. Stasys Kaunietis buvo nuoširdus, giliai tikintis žmogus, Jono savijautą labai gerai suprato, stengėsi nuraminti. Paslėpė jį klojime, aukštai, pačioje pastogėje padarytoje slėptuvėje, kurioje slėpdavosi ir partizanai. Stogo sutvirtinimui viršuje tarp gegnių būdavo prikalami mediniai skersiniai. Dažnai ūkininkai ant jų uždėdavo kartis ir sukraudavo linus. Ant jų būdavo labai sunku užlipti, tačiau nė vienam stribui į galvą neatėjo mintis automato serija „patikrinti“, ar ten nieko nėra.

Trečią dieną, gegužės 25-ąją, kartu su Stasiu išvarė į mišką ganyti karves. Tais laikais taip buvo įprasta - miškuose buvo karvių išminti takeliai, o jas ganantys žinojo partizanų stovyklą, pranešdavo jiems naujausias žinias. Beganant tyliai, lyg iš po žemės, išdygo du pusiau kariškai apsirengę, rusiškais „dešimtukais“ ginkluoti partizanai - vienas aukštas, stambus, su barzda, kitas jaunas, gražus, ilgais garbanotais plaukais. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo vado pavaduotojas A. Velanis-Tigras ir J. Šileika-Švedrys. Jie pasiteiravo apie trėmimą ir iškart paklausė: „Koks toliau tavo planas?“ - „Tik pas partizanus!“ - atsakė Jonas. Tuo metu žmonės Sibiro labai bijojo, iš jo dar niekas nebuvo grįžęs, o partizanaujant buvo nors šiokia tokia viltis išgyventi, dar tikėtasi kažkokių tarptautinių permainų po 1946 m. Čerčilio kalbos Fultone, kada sovietiniai laikraščiai rašė: „Čerčilis vėl žvangina ginklais!“

„Tada žygiuokim!“ - tarė jie ir visi trys nuėjo į Repšėnų miškelį. Stovyklą priėjo labai netikėtai. Ji buvo tarp retų medžių, mažoje aikštelėje, Jonas niekada net nebūtų pamanęs, kad tokioje vietoje partizanai gali stovyklauti. Buvo ištemptas brezentinis stogas, po kuriuo pasilenkęs galėjai palįsti, apsaugantis tik nuo lietaus, iš eglišakių įrengti guoliai. Netoli buvo laužavietė su ant skersinio pakabintu katilu. Būrys vadinosi Butageidžio kuopa, priklausė Algimanto apygardos Šarūno rinktinei, turėjo ir savo oficialų antspaudą, kuriuo patvirtindavo kuopos dokumentus. Stovykloje buvo būrio vadas A. Jagiela-Ąžuolas, A. Blauzdys-Konkurentas, P. Šakėnas-Šauksmas, S. Dailidėnas-Miesčionis, A. Simanonis-Sigitas, J. Dagelis-Gintaras, J. Butkus-Karklas ir du jį atlydėję partizanai. Susipažinę jie pasiūlė pasirinkti slapyvardį, siūlydami Jaunučio, Drąsučio vardus. Jonas atsakė, kad atėjo su bėda - sergąs niežais ir bijo juos užkrėsti, todėl ir renkasi slapyvardį Bėda. Visi pradėjo juoktis, tačiau slapyvardis taip prigijo, kad visą partizanavimo laiką vardu niekas ir nebesikreipė. O juk kitiems slapyvardžiai „neprilipo“ - Švedrį ir toliau visi vadino Juzuku, o Miesčionį - Simonu. Būrio vadas A. Jagiela-Ąžuolas pažadėjo po 2-3 dienų jį apginkluoti, tačiau Jonas atsakė, kad jam miške be ginklo nejauku. Nusijuokęs Konkurentas padovanojo jam rusišką „rupūžinę“ granatą. Po trijų dienų gavo trumpą rusišką karabiną su atlenkiamu durtuvu, o vėliau prancūzišką šautuvą. Padovanojo net labai seną, nežinomos markės, su mažu atlenkiamu „durtuvėliu“ revolverį, „septintuką“, kurio vamzdis nuo šaudymo buvo taip išdilęs, kad kulka nuo medinės namo sienos tiesiog atšokdavo. Juokaudamas sakydavo, kad yra geriausiai ginkluotas - net abu jo ginklai su durtuvais. Nuo niežų jį greitai išgydė Butkaus-Karklo žmona, tepimui davusi beržų tošies deguto. Partizanai buvo ginkluoti vokiškais karabinais „Mauser 98K“, rusiškais pusiau automatiniais šautuvais „dešimtukais“, automatais PPŠ, o Sigitas nešiojosi Degteriovo „lėkštinį“ kulkosvaidį. Rusiškas kulkosvaidis buvo geras, patikimas ginklas, tačiau turėjo vieną neigiamą savybę - nešant krestelėjus labai garsiai tarškėdavo diske šoviniai. Naktį toks specifinis tarškėjimas galėdavo prišaukti pasalą ar kitokią nelaimę. Atidarę diską vyrai bandė po šoviniais dėti siūlus, tačiau nieko padaryti nepavyko - tokia jau buvo ginklo konstrukcija.

Būrį sudarė mandagūs, draugiški, niekada nenusimenantys, mėgstantys išmoningai „pašposyti“ jauni vyrai, dauguma iš jų - mažažemių ir vidutinių ūkininkų sūnūs. Tik vienintelis būrio vadas A. Jagiela-Ąžuolas iš Vaidevučių km., augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje, o jo pavaduotojas A.Velanis-Tigras iš Repšėnų km buvo visai bežemis, stalius, kartu su B.Sudeikiu-Čigonu statęs namus. Ąžuolas buvo paprastas, be jokio pasipūtimo žmogus, bet visi jautė jo vertę. Kartą, pažiūrėjęs į nunešiotus J. Kadžionio-Bėdos aulinius, jis tarė: „Bėda, ar nem