viršelis
 

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA

KARININKŲ MEMORIALAS

NORILSKE

Kaunas, 1996

UDK 725: 355[474.5][091]
          Ka 425

Sudarė R.Svidinskas

Redaktorė D.Kuodytė 

Rinko V.Jakučiūnaitė 

Maketavo V.Vitkutė

Nuotraukos iš R.Svidinsko archyvo
    Archyvines nuotraukas retušavo
J.Slapšys

ISBN 9986-577-16-0

© Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996


Turinys

Pratarmė (V.Literskytė-Zabielskienė)  ...................... 5

Pirmoji ekspedicija 1989m. (R.Svidinskas)................ 8

Antroji ekspedicija 1990m. ........................................ 15

Trečioji ekspedicija 1991 m. (R.Svidinskas)............ 23

Atsiminimai

Lamos lageryje (A.Malijonis).................................... 32

Amžinojo įšalo slėnyje (St.Buzas)............................ 38

Sąrašai

1941-1951 m. Norilsko lageriuose kalėję ir grįžę į

Lietuvą kariškiai (Sudarė St.Buzas)...................... 60

1941-1951 m. Norilsko lageriuose mirę

Lietuvos kariuomenės kariškiai (Sudarė St.Buzas). 81

 

PRATARMĖ

Tu išėjai į tą baisųjį, lemtingąjį 1941-ųjų birželį. Pakėlei iš lovytės ant rankų mažą dukrą, pabučiavai ir išėjai. Staiga grįžai (pikti lemties ženklai!), dar kartą pabučiavai mane ir mamą ir išėjai, kad niekada negrįžtum. Paženklinai mus bučiniu ir meile. Išėjai. Kaip karštą, skaudžią žvaigždę tą bučinį nešuosi per pasaulį. Ir tik po 50 metų jį grąžinau Tau. Širdimi - Tau, lūpomis — Norilsko akmeniui. Kietam, šaltam, kurčiam. Dabar jis mano širdies dalis, mano vaikystė, jaunystė ir branda. Viltis, tikėjimas ir meilė. Ir pasiliko su Tavim.

Mes atvažiavom. Jūsų vaikai. Širdis ir nervai ramūs, jausmai gryni ir aštrūs, žodžiai tikri tikri arba visai jų nėra. Laikas spengia, sustoja ir grįžta prieš 50 metų_ Mes einam ne tėvų keliais, o einame jų kelią. Man atrodo, jaučiu aulinių batų svorį, alkstu, trokštu. Atrodo, kad aš - tai Jis, ir jaučiuosi lyg ant prarajos krašto. Begalinė neapykanta ir siaubas, meilė, ilgesys ir neviltis.

Lietuva! Dabar tai ne tik gražiai ir mielai skambantis žodis. Tai realus, apčiuopiamas, tiesiog materialus dalykas, kurį praradus, dūžta gyvenimas. Tavo, mano, mūsų.

Beprotiškas jausmas - saulė nenusileidžia. Iš pradžių keista, vargina, po to slogu, baisu, negera. Tai jų vasara, o ką jau besakyti apie žiemą, šiaurės naktį, kai saulė nesirodo, kai baisus šaltis, pūgos, kai esi be maisto, šilumos..

Norilskas. Čia žemė visai ne tokia, kaip mes žinome: molis, durpės, smėlis, Suvalkijos šlynas. Ne, tai fantastiškas kratinys iš akmenų, metalo, kažkokios akytos medžiagos draiskalų, mineralų, dar iš sniego lopų, ledo gabalų ar mažų balučių, kurių pakraščiais žydi švyliai. Argi tai žemė? Ir ji nepriglaudė Jūsų, neapglobė minkšta banga, neišaugino iš Jūsų kūnų nei gėlės, nei medžio. Čia neatskrenda paukščiai. Ši žemė sunaikino Jus nesugrąžinamai. Aplink niūrūs neaukšti, juodi kalnai jautiesi lyg uždarytas aklinoj duobėj. Kalnai — tarsi mirtis: be medžio, be žolės, tik ledo ar sniego lopai. Ir Šmidtas - toks niūrus, toks piktas kalnas. Jo papėdė - amžino poilsio vieta Jiems, neapraudotiems, nenumazgotiems mūsų Tėvams, mūsų mylimiems Tėvams, daug jaunesniems už mus, savo vaikus, pagaliau atvažiavusius pas Juos.

Ar jaučiat, ar žinot, ar matot iš savo aukštybių, kad mes čia? Ar matot mūsų mylinčias, kenčiančias širdis? Rūsčioje žemėje, pilkame akmeny mes ieškome švelnių Jūsų veidų bruožų. Ar nuprausė Jus Jūsų motinų ir mūsų ašaros? Ar skaisčiai dega Jūsų rankose mūsų širdžių žvakės? Užklojame Jus lietuviškų miškų ošimu, baltų gėlių švelniu šilku, šventa Nepriklausomos Lietuvos trispalve. Ar girdite mūsų širdžių plakime Baltijos gaudesį? Mūsų akyse - Tėvynės dangaus žydruma.

Įsivaizduojam, kokią taurę teko Jums išgerti. Didžiuojamės Jumis, nes žinom: nors permalti per baisią pažeminimo, pasityčiojimo ir nužmoginimo mašiną (o šitą darbą jie mokėjo tobulai), išlikote žmonėmis. Tarp Jūsų nebuvo niekšų, išdavikų. Jus nužudė, bet Jūsų nenugalėjo. Tikiu, kad Jūs, kaip kankiniai, esate Aukščiausiojo globoj. O žemėj būsit tol gyvi, kol gyvens bent vienas Jūsų kraujo lašelis. Mes visi jaučiame savo Tėvų kraują tekant mūsų gyslomis ir kaip švenčiausią estafetę iš savo širdžių ir kūnų perduodame savo vaikams ir būsimiems jų vaikams. Meilės, ištikimybės ir vilties estafetę kartoms.

Mes, paženklinti "banditų" vaikų vardu, niekada nė vieną sekundę nesuabejojome Jūsų dora, tiesa, garbe, neišsižadėjome ir neišdavėme Jūsų. Mes didžiavomės Jumis ir stengėmės gyventi taip, kad būtų nesutepta nei Jūsų, nei mūsų garbė. Esam didžiai dėkingi savo motinoms, be laiko pražilusioms, be laiko išėjusioms iš gyvenimo, kad sugebėjo išauklėti mus taip, lyg Jūs, mūsų mylimieji, gerieji, gražieji, dėl labai rimtos priežasties kurį laiką turite gyventi toli nuo mūsų. Bet Jūs tuoj pat grįšite. Todėl mes mylėjome gyvus savo tėvus, nors dauguma mūsų Jus pažino tik iš nuotraukų.

Dabar mes - suaugę žmonės, o nemažai mūsų jau seneliai Bet čia, Norilske, vis tiek esame tik vaikai, savo jaunų tėvų sūnūs ir dukros. Vaikštom po 7-ąjį lagerį. Tylim. Kažką renkam: gėlės žiedą, smilgą, rąsto lūženą, akmenuką; glaudžiam delne, glamonėjam ir šildom, ieškom Jūsų pirštų šilumos. Įmerkiame rankas į Medvežij Ručej upelį. Vanduo nuteka ir neįbrisi į tą patį vandenį antrąkart Bet kai laikas sugrįžta, kai įvyksta pirmoji vaikų ir tėvų pažintis, kas žino... Tas skaidrus vanduo — pro ašaras, rausvas nuo kančių ir skausmo. Ar buvo kam paduoti vandens lašelį Jums išeinant? O gal niekas net nepastebėjo Jūsų išėjimo, tiek daug beprasmiškų mirčių tada tykojo. Gal Angelas Sargas apverkė Jūsų išėjimą, kai palydėjo Jūsų sielas.

Atleiski, Tėve, atleiskite, Tėvo broliai, bet mano širdis pilna neapykantos, o aš sunkiai valdaus, kad nesišaukčiau keršto... Aš - tik žmogus, tik žemės moteris, aš sužeista iki širdies gelmių ir neturėjau teisės nei skundui, nei užuojautai Sukaupusi jėgas, galiu atleisti už suluošintą savo ir savo motinos gyvenimą, nepriteklius, skriaudas, patyčias, bet negaliu, nemoku, nenoriu atleisti už Tavo išniekintą jaunystę ir atimtą gyvybę. Suprask tai, o Viešpatie, nepasmerk.

Vis dėlto turiu pasakyti, kad mus, Jūsų vaikus, subūrė į šitą glaudų, gražų būrį ne pyktis, kerštas ar neapykanta, o meilė. Jūs - mūsų paukščiai pakirptais sparnais, politikų ir vadų išduoti ir parduoti suraizgyti priesaikų tinklais, įpratę klausyti protingo, tvirto žodžio (kur jis tada įstrigo?) ir... kryžkelėje pamesti likimo valiai. Kalti dėl savo nekaltumo. Kalti jau vien todėl, kad reikėjo kažką pasmerkti, apkaltinti ar nuteisti Lengviausia apkaltinti tuos, kurie negali nė vieno žodžio pasakyti savo pateisinimui O Dievas gailestingas. Jis leido grįžti Jūsų broliams, tą patį pragarą patyrusiems. Dabar tiesa jų lūpomis lyg gyvas žalias daigas kalasi po trupantį 50 metų melo asfaltą. Jūsų mirtis nėra beprasmė. Jūsų nežmoniška kančia, paaukota jaunystė skaisčia spalva trispalvėje sužydo. Nepriklausomos Lietuvos vėliavoje matau virpančias Lietuvos karių širdis.

Violeta Literskytė-Zabielskienė

PIRMOJI EKSPEDICIJA 1989m.

Romualdas Svidinskas

Devynis mėnesius per metus ten siautėja stiprūs vėjai, neretai termometras rodo 50 laipsnių šalčio; 67 paras trunka poliarinė naktis. Tokia šių vietų vizitinė kortelė.

Apie šimtą kilometrų į rytus nuo Norilsko, prie didžiulio Lamos ežero yra keliolika apleistų kapų. Tai vieni iš daugelio kauburėlių Jenisejaus pakrantėse. Iš kur jie atsirado negyvenamose platybėse? Buvo išlikęs kirviu nutašytas stulpelis su lietuviškomis, latviškomis ir estiškomis pavardėmis. 1974 metais visa tai atsitiktinai surado ir nufotografavo Kauno turistų grupė, vadovaujama V.Levandausko. Praėjo keturiolika metų, ir nežinia, ar dar liko kokie ženklai toje vietoje. Ta mintis ir kėlė nerimą, kai praėjusį rudenį buvome susirinkę pas 86-erių metų pulkininką A.Malijonį. Jis gerai prisimena ten praleistus metus. Likimas tada suvedė 42 aukštesnio rango Baltijos respublikų karininkus, be kaltės ir be teismo ištremtus į Šiaurę 1941-aisiais. Jausdami pareigą, mes, Kauno slidininkai, nutariame aplankyti ir pagerbti žuvusiuosius. Vežamės atminimo lentą žuvusiems lietuvių karininkams. Mūsų laukia sunkus daugiadienis slidžių žygis. Tikimės, kad po tamsios žiemos bundanti balandžio saulė retkarčiais nušvis mums sniego platybėse, o ši kelionė bent maža kibirkštėle sušildys tautiečių širdis.

Šios mintys buvo išspausdintos "Komjaunimo tiesoje" 1989 04 05, rengiantis pirmajai ekspedicijai Lamos tragedijos pėdsakais.

Antroji ekspedicija, įvykusi 1990-ųjų vasarą, įamžino Lamos tragediją. Per trečiąją, 1991-ųjų rugpjūčio mėn., Norilske buvo pastatytas didelis memorialinis kompleksas žuvusiems Baltijos valstybių politiniams kaliniams,

ekspedicijos metu

1989m. žiemos ekspedicijos metu

 

minint 50 metų sukakti nuo kalėjimo pradžios. Kasmet didėjo parama ir susidomėjimas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje

Šiandien daug kas klausia, kaip buvo organizuojamos ekspedicijos?

Kraupios istorijos, Sibiro tremtinių prisiminimai pradėti spausdinti 1988-aisiais. Vienas tokių buvo D.Grinkevičiūtės straipsnis "Lietuviai prie Laptevų jūros", išspausdintas aštuntame 1988-ųjų "Pergalės" numeryje. Publikacija anuo metu, manau, sukrėtė daugelį žmonių Lietuvoje. Man tai buvo asmeninio sąjūdžio pradžia. Nors apie daugelį skriaudų, padarytų mūsų tautai, teko girdėti iš tėvų, pačiam matyti pasvirusius kryžius taigoje, bet tokio masto genocido mes, jaunoji karta, neįsivaizdavome. Dirbant miškotvarkos darbus Sverdlovsko, Irkutsko srityse, daug kur matydavau apleistas kapines, rūdijančias spygliuotas tvoras, barakų likučius. Atostogaujant tekdavo lankytis viename ar kitame Sovietų Sąjungos krašte. Žygiavome per kalnus, dykumas, mynėme gilų sniegą žiemos metu. 1989-ųjų pavasarį išvykome į įprastą žygį, tik šį kartą turėdami aiškų tikslą - aplankyti ir pagerbti kapus Lietuvos aukštesniojo laipsnio karių, žuvusių rūsčiais 1941-

paminklinė lenta

Paminklinė lenta, kuri nugabenta prie Lamos 1989m. pavasarį

1944-aisiais. Norinčių atsirado daug. Bet po kruopštaus trijų mėnesių pasirengimo kanidatų sumažėjo, ir į kelionę išvyko tik aštuonių slidininkų grupė.

Kas gi tas aštuonetas, nepabūgęs sibirietiško šalčio, sniego ir aršių pūgų? Dalia Janušauskaitė - LŽŪA agronomijos fakulteto penktakursė, Lina Straigytė - Miškų ūkio fakulteto studentė, Audrius Peseckas - KTU diplomantas, Gintaras Zavadskis - KKI diplomantas, Arūnas Bartusevičius — VVU diplomantas, Zigmas Kukučionis — LŽŪA absolventas, Antanas Visockas — Kardiologinio instituto darbuotojas ir šių eilučių autorius.

Išvažiuojant iš Kauno geležinkelio stoties, atsisveikinti susirinko būrys draugų, artimųjų. Visus labai sujaudino, kad išlydėti atvyko ir vienintelis Lamos tragedijos liudytojas 86-erių metų plk. Antanas Malijonis, tremtyje iškentėjęs ketverias poliarines žiemas. Jo nuoširdūs pasakojimai ir vertingi patarimai buvo mums tarsi tėviška globa ekspedicijai

Nuskridę į Norilską, susitikome su kraštotyros muziejaus darbuotojais, svečiavomės ten gyvenančių tautiečių namuose, kalbėjomės su žurnalistais. Štai ką papasakojo norilskietis I.T.Sidorovas, 1941-aisiais, po Suomių karo, likimo nublokštas į Lamą.

Buvo rugpjūčio mėnuo. Keli staliai ir jiems talkinantys pagalbiniai darbininkai darbavosi prie baigiamų statyti poilsio namų. Jie buvo gavę įsakymą paruošti aikštelę palapinėms gal šimtas metrų nuo Lamos ežero kranto ir įrengti stebėjimo bokštelį. Netrukus atplukdė ir tuos žmones, kuriems visa tai buvo ruošiama Būdamas netoliese, Sidorovas gerai matė, kaip pakrantėje, apsirengę tvarkingomis kariškomis uniformomis, į vieną eilę išsirikiavo 41 suimtasis. Čia juos dar kartą kruopščiai patikrino, atėmė vertingesnius daiktus. Visa tai atliko stovyklos viršininkas Jerimejevas. Palyda su šunimis išplaukė atgal. Su tremtiniais liko tik sargybiniai šauliai

Atvykusieji pirmąją savaitę nedirbo, nes buvo išsekę. Po to ėmė ruoštis artėjančiai žiemai. Buvo numatyta atvežtuosius įdarbinti vitamino C fabriko statyboje. Norilske kaliniai, tremtiniai pradėjo masiškai mirti nuo skorbuto. Iki pavasario jie pastatė fabrikėlį ir baraką, kuriame vėliau apsigyveno. Vitaminą C gaudavo perdirbę maumedžių spyglius. Fabrikėlis iki šių dienų neišliko. Apie tuos žiaurius praėjusius metus šiandien byloja nuo laiko pajuodusi garo mašina, likusi fabrikėlio vietoje, ir puošni dviejų aukštų medinė turistinė bazė, į kurią vyksta poilsiauti norilskiečiai trumpą poliarinę vasarą. LT.Sidorovas pasakojo, kad po karo ilgą laiką gyvenęs Lamoje, dirbęs tu-

nešami kryžiai

1990m. vasarą nešami kryžiai į kapines


15 aukštųjų karininkų amžino poilsio vieta

Baltijos valstybių 15 aukštųjų karininkų amžino poilsio vieta

rištinės bazės sargu. Savo iniciatyva prižiūrėjęs netoliese esančias kapinaites, buvo sutikęs atvykusius estus, kalėjusiųjų gimines. Jis pasakojo ir geru žodžiu minėjo karininkus, sakė, kad visus juos neblogai prisimenąs. Kalbėjo, kokių puikių stalių, sumanių inžinierių tarp jų atsirado. Gaila, kad 1944-ųjų nesulaukė net 14 politinių kalinių.

1965m. kapinaitės baigė išnykti, apaugti krūmais. Kad būtų galima jas rasti, Sidorovas sumanė toje vietoje įkasti nedidelį kirviu nutašytą stulpą, o ant jo užrašė čia palaidotų karių pavardes. Kurių neprisiminė — paliko brūkšnius. Dabar šis stulpelis yra Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus eksponatas.

Mums paaiškino, kad nuvykę į Lamą žiemą sutiksime ten gyvenantį sargą. Jis turėtų žinoti mus dominančias kapinaites, galėtų parodyti barako bei fabrikėlio likučius.

...Balandžio saulė Užpoliarėje jau gerokai pakilusi virš horizonto, bet pavasario požymių dar nematyti Aplink kalnai sniego. Vykti į Lamą žiemą yra du būdai skristi sraigtasparniu arba 120 kilometrų šliuožti slidėmis ežero platybėmis. Kadangi dar Lietuvoje pasirengėme antrajam atvejui, tad segamės kuprines, tvirtinamės slidžių apkaustus, o toliau keliausime pėsčiomis.

Norilkos upė ties Valioko gyvenviete mus sutinka akį veriančiu baltumu. Iš čia 1941-ųjų vasarą į galutinę tremties vietą pajudėjo du kateriai, gabenantys karininkus. Atsigavę nuo pirmų įspūdžių, lengvai šliuožiame kietai supustytu sniegu. Oro temperatūra 25 laipsniai šalčio, pučia silpnas šiaurės vėjas, nė minutės neleidžiantis pamiršti veido, nors gobtuvai apsiūti kailiu ir tvirtai surišti. Kiekvienos dienos maisto davinys iš anksto iki smulkmenų surūšiuojamas ir pasveriamas. Vienam žmogui per parą teks apie 1 kg sausų produktų. Turime palapinę ir specialų inventorių nakvynei žiemą, o žemėlapis ir kompasas padės pasirinkti tiesiausią kelią ežerų ir kalnų labirinte...

Lamos turistinę bazę, anksčiau buvusią lagerio zoną, pasiekėme balandžio šeštosios vakarą. Dar iš toli pamatėme kelis apipustytus namus didžiulio kalno papėdėje, ant ežero kranto. Šioje vietoje Lamos ežeras susiaurėja, o iš trijų pusių supantys daugiau nei kilometro aukščio Putoranų kalnai sudaro užuovėją net žiemą. Pakrantėse stiebiasi maumedžiai, eglės, keroja beržai Sniegas purus ir gilus. Sunku net įsivaizduoti, kaip čia poliarinę žiemą turėjo dirbti, kęsdami badą, ištremti karininkai

Mus sutikęs sargas apie Lamos tragediją mažai ką težinojo, nes atvyko čia gyventi iš Baltarusijos vos prieš keletą metų. Jo dėka suradome apleistas kapinaites ežero pakrantėje. Storas sniego sluoksnis virš tų žemės kauburėlių tarsi simbolizavo, kiek daug paslapčių slepiama iki šiol. Paminklinis stulpelis atsidūręs giliai po sniegu, ir jo beveik nematyti Aplink auganti vešli giraitė gausiai pripustyta puraus sniego. Retai kada čia užklysdavo žmonės ne tik žiemą, bet ir vasarą. Iš Lietuvos parvežtą paminklinę ąžuolinę lentą pritvirtinome prie maumedžio, augančio prie pat kranto. Keturios uždegtos žvakutės tegul bus žuvusiems tas pagarbos ženklas ir šiluma žuvusiems iš gimtojo krašto.

Storą sniego sluoksnį netrukus ištirpdys prasidėjusios poliarinės dienos saulės spinduliai Stovėdami prie degančių žvakučių, galvojome apie praeitį ir apie tai, ar galėsime čia atvykti vasarą. Kelionės metu norėjome kuo smulkiau išsiaiškinti aplinkybes, geriau pasirengti vasaros darbams. Darbams, kurie nors šiek tiek sumažintų sielvartą dėl artimųjų, o tautiečius supažindintų su tragišku karių likimu. Vis nedavė ramybės mintis, kad, statant paminklą Lamoje, reikia pradėti bendradarbiauti su latviais ir estais. Tik bendros pastangos galėtų apsaugoti nuo užmaršties šią liūdną istoriją tolimoje Šiaurėje.

Su tokiomis mintimis grįžome į Lietuvą, tačiau pasirengti kitai ekspedicijai tų pačių metų vasarą nespėjome. Daug sunkumų iškilo derinant bendrus veiksmus su kaimyninių valstybių atstovais.

Rengdamiesi kelionei, sulaukėme geranoriškos Kauno jaunimo mokslinės-techninės kūrybos centro, paaukojusio 1600 rub., paramos. Dėkojame šios organizacijos vadovui K.Kažukauskui.

 

ANTROJI EKSPEDICIJA

1990m.

Romualdas Svidinskas

Lamoje kalėjusių lietuvių karininkų giminės vieni kitus gerai pažino, rinkdavosi įvairių švenčių progomis. Iš keturiolikos politinių kalinių grįžo tik septyni. Dabartinių susibūrimų organizatorius yra vienintelis likęs gyvas pulkininkas A.Malijonis. Jo energijos ir rūpesčių dėka sėkmingai rengėmės kelionėms į Lamą. Rinkome lėšas paminklo statybai, palaikėme ryšius su "lamiečių" giminėmis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Gal todėl atsirado tiek daug norinčių vykti į ekspediciją prie Lamos ežero. Jai vadovauti buvo patikėta šių eilučių autoriui Iš pradžių sunkiai sekėsi bendradarbiauti su latviais ir estais. Kreipėmės į įvairias organizacijas, bet vis nesisekdavo užmegzti ryšio su Lamoje kalėjusių karininkų giminėmis. Tik 1989m. vasarą susipažinome su estų kraštotyrininku Umaru Laherandu. Tais metais jis rengėsi vykti į Norilską, bet dėl pablogėjusios sveikatos kelionės atsisakė. Jis pritarė mūsų idėjai pastatyti Lamoje paminklą ir tuojau ėmė tai organizuoti. Su latviais susipažinome tik 1990-ųjų pavasarį. Pagaliau atsiliepė Latvijos Šaulių muziejaus darbuotojas Vilis Zvaigznė. Buvo parengti ir apsvarstyti keli paminklo variantai Sudomino tribriaunė piramidė. Tokios formos paminklas turėtų būti tvirtas ir ilgaamžis, o trys piramidės plokštumos liudytų bendrą baltiečių likimą. Paminklą su žuvusiųjų karininkų pavardėmis ir nacionaliniais herbais nutarėme statyti iš vietinių riedulių, o surenkamas dalis gaminti Lietuvoje. Darbai turėjo būti vykdomi amžino įšalo zonoje, todėl daug konsultavomės ir gavome vertingų patarimų iš Norilske gyvenančio latvio V.Traubergso.

Ties buvusio barako pamatais, kur 1941-1944m. kalėjo Baltijos valsty-

Stogastulpis

Stogastulpis buvusio barako kampe


Garo mašina.

Garo mašina. Kaliniai rinko spyglius, iš kurių gamino vitaminą "C", kurio reikėjo mirštantiems nuo skorbuto


bių karininkai, nutarėme pastatyti stogastulpį, o jo apatinėje dalyje įtvirtinti metalines plokštes su visų čia kalėjusių inicialais. Tam darbui pakvietėme tautodailininkus A.Sakalauską ir A.Antanavičių. Dvi žalvarines saulutes nukalė Kaune gyvenantis meistras A.Staškus. Vykti į Užpoliarę sutiko ir Kauno televizijos vyr. redaktorius R.Yla, 1989-ųjų vasarą dalyvavęs ekspedicijoje Igarkoje. Norinčių vykti į Lamą susirinko 23 žmonės. Sutartu laiku visų trijų respublikų delegacijos pajudėjo į kelionę, o jau kitą dieną pasiekėme tolimąją Šiaurę. (Kaip žįnia, 1941-ųjų birželį į Sibirą baltiečiai važiavo taip pat drauge. Tai buvo gerai organizuota operacija, kurios tikslas — vienu dalgio kirčiu likviduoti aukštuosius karininkus.)

Liepos 25-ąją susirinkome Norilske į vieną didelį 48 žmonių būrį. Aplankėme miestą, jo apylinkes ir tas vietas, kuriose kalėjo bei dirbo baltiečiai. Į mus dvelkė neįprasta amžinojo įšalo vėsa. Daug kur buvo galima pastebėti žiaurios praeities pėdsakų, o Šmidto kalno papėdėje — besimėtančių žmonių kaulų. Vėliau išplaukėme į Lamą, o keletas žmonių, pasilikę mieste, pradėjo domėtis Norillago istorija, rengtis ateinančių metų ekspedicijai Lamoje apsigyvenome palapinėse ant didžiulio ežero kranto, iš trijų pusių apsupto aukštų kalnų. Netoliese esančioje turistinėje bazėje poilsiavo norilskiečiai, linksminosi net nenujausdami, kad čia prieš pusšimtį metų kalėjo nekaltai pasmerkti Baltijos valstybių karininkai Yra išlikę jų rankomis statyto barako pamatai ir sienojai, garo mašina, prie kurios dirbo gamindami vitaminą C, sandėlis. O kiek atokiau - baigiančios išnykti, krūmais apaugusios kapinaitės. Įsikūrę ėmėmės darbo. Vieni taigoje kirto šimtamečius maumedžius ir ežeru plukdė pakrantėje įrengtų dirbtuvių link, kiti kasė duobes pamatams, treti nešiojo akmenis, maišė skiedinį. Bendromis pastangomis sutvarkėme Lamos lagerio kapinaites, kuriose palaidoti karininkai, pastatėme paminklą. Prie buvusio barako pamatų iškilo puošnus stogastulpis, primenantis praeiviams tuos baisius laikus. Trys įmontuotos skulptūrėlės stogastulpyje simbolizuoja lietuvę, latvę ir estę - liūdinčias motinas, nesulaukusias savo sūnų. Rugpjūčio 5d. įvyko iškilmingas paminklo atidengimas ir jo pašventinimas. Pirmą kartą čia susirinkę vaikai ir vaikaičiai pasakė daug šiltų žodžių savo tėvų vėlėms.

Iš bendro kapo paimtas smilteles (simbolinius palaikus) priglaudė gimtoji žemė... 1991m. birželio 22d., minint liūdną 50 metų sukaktį, Kryžių kalne parimo lagerio kankinių kryžius.

Ekspedicijoje dalyvavo:

Estija

1.    Gunnar Laev, ekspedicijos vadovas

2.    Demetrius Andrezen, tėvas žuvo Norilske

3.    Aleksander Haelme, tėvas žuvo Norilske

4.    Marie Liiv, plk. E.Toffer duktė

5.    Marika Vernik, senelis žuvo Norilske

6.    Tiin Ritsu, tėvas žuvo Norilske

7.    Toomas Habicht, istorikas

8.    Juri Sprengk

9.    Fred Neeme, tėvas žuvo Norilske

10.    Endel Kurgpold, televizijos operatorius

11.    Maria Ann Lecht, žurnalistė

12.    Madis Loo, tėvas žuvo Norilske

13.    Maive Jagomagi, tėvas žuvo Norilske

Latvija

1.    Ainars Bambals, ekspedicijos vadovas

2.    Raimonds Lein, tėvas žuvo Lytenės lageryje

3.    Valerija Kuzmina, plk. A.Karklinšo duktė

4.    Edite Kalninia, plk. A.Kalninšo duktė

5.    Ralfs Kalninš, plk. A.Kalninšo sūnus

6.    Egils Ramin

7.    Georgij Popov, 1941-1951m. kalėjo Norilske

8.    Atvars Benin, fotografas

9.    Ivars Lidaka, fotografas

10.    Andrėj Paže, televizijos operatorius

11.    Juris Bindars, televizijos operatorius

12.    Rita Grundulė, žurnalistė

Lietuva

1.    Romualdas Svidinskas, ekspedicijos vadovas

2.    Alvydas Antanavičius, tautodailininkas

3.    Jūratė Banevičiūtė, mokytoja

Iškilmingas stogastulpio atidengimas

Iškilmingas stogastulpio atidengimas Lamoje 1990m.

memorialinė lenta

Lamoje esanti memorialinė lenta


4.    Gediminas Dapkus, mjr. A.Dapkaus sūnus

5.    Linas Dapkus, mjr. A.Dapkaus anūkas

6.    Svajūnas Gervė

7.    Raimundas Yla, Kauno televizijos vyr. redaktorius

8.    Dalia Janušauskaitė

9.    Antanas Jasulaitis, plk. V.Jasulaičio sūnus

10.    Jonas Jasulaitis, plk. V.Jasulaičio anūkas

11.    Vygantas Jasutis, plk. L.Rupšio anūkas

12.    Živilė Jasutytė, plk. L.Rupšio anūkė

13.    Egidijus Liaugaudas

14.    František Lofaj, fotografas

15.    Bruno Margevičius, tautodailininkas

16.    Arius Norkus

17.    Algimantas Sakalauskas, tautodailininkas

18.    Lina Straigytė, fotografė

19.    Aldona Tamkevičiūtė

20.    Antanas Visockas

21.    Gediminas Žaliukas, plk.ltn. P.Daukšio žentas

22.    Violeta Zabielskienė, kpt L.Literskio dukra

23.    Rytis Zabielskas, kpt. L.Literskio anūkas

Ekspedicijai lėšų skyrė ištremtųjų karininkų giminės ir Kauno jaunimo mokslinės-techninės kūrybos centras.

Įamžindami Lamos tragediją, ekspedicijos dalyviai laisvalaikį ir triūsą paaukojo kilniam darbui

Tai didžiausias indėlis pagerbiant žuvusiųjų atminimą.

Kryžius paminklo viršūnėje Norilske

Kryžius paminklo viršūnėje Norilske

 

TREČIOJI EKSPEDICIJA

1991m.

Romualdas Svidinskas

Pradedant organizacinius darbus, buvo paskelbtas toks pareiškimas

Š.m. birželio mėn. 14d. sukanka 50 metų, kai prasidėjo masiniai Lietuvos žmonių, tarp jų ir karių, areštai ir trėmimai.

Lietuvos kariuomenės karių, 1941-1951 metais kalėjusių Norilske, iniciatyvinė grupė š.m. rugpjūčio mėn. numato pastatyti Norilske kalėjusiems ir ten žuvusiems kariams paminklą. Paminklą kartu statys latviai ir estai. Leidimas statybai jau gautas.

Iniciatyvinė grupė:    St.Buzas, A.Kneita,
R.Svidinskas, A.Žukas

Kaunas,

1991 05 21

Leidimas yra, tai jau pusė darbo. Be to, nemažai nuveikta praėjusią vasarą, išvien darbuojantis su latviais ir estais Užpoliarėje. Dar žiemą buvo parengtas paminklo projektas (autorius R.Svidinskas); jo projektas suderintas su kaimyninių valstybių atstovais. Taip pat buvo parašytas raštas, kuriuo kreipiamasi į Norilsko miesto valdžią prašant 1991-ųjų metų vasarą leisti statyti atminimo paminklą žuvusiems tremtyje baltiečiams. Tiems raštams pradėjome rinkti giminių bei artimųjų parašus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Panevėžyje parašus rinko J.Šidagis, Vilniuje — V.Navaitis, Kaune — StBuzas. Baigus šią akciją, dokumentai perduoti latvių ekspedicijos vadovui ABambalui. Jis su raštais ir paminklo projektu balandžio mėn. nuvyko į Norilską; ten ir buvo gautas leidimas bei parinkta vieta memorialo statybai.

Memorialo atidengimo metu Norilske

Memorialo atidengimo metu Norilske

Miesto valdžia, Norilsko vykdomojo komiteto pavaduotojai A.Vinickis ir I.Barbinas, šiam sumanymui neprieštaravo, netgi pažadėjo talkinti statybos darbams, ir savo pažadą ištesėjo. Architektas sutiko, kad memorialas būtų statomas netoli nulinio piketo, Šmidto kalno papėdėje.

Gavę leidimą, pradėjome organizacinius darbus. Pagrindinis koordinatorius buvo mjr. St.Buzas. Jo dėka buvo sudaryti ir patikslinti Morilske kalėjusių karių sąrašai, renkamos lėšos. Vėliau jis kreipėsi per televiziją į savo likimo draugus bei žuvusių artimuosius ir pakvietė susirinkti Kaune birželio 14-ąją Karo muziejuje paminėti liūdną 50 metų sukaktį. Tą dieną prieš 50 metų Varėnos ir Pabradės poligonuose buvo suimti 256 Lietuvos karininkai Tai sudarė apie trečdalį vadovaujančio kariuomenės personalo.

Į minėjimą iš visos Lietuvos rinkosi likę gyvi žilagalviai buvusios kariuomenės kariai, golgotos kelius nuėję Norillago kasyklose, taip pat žuvusiųjų giminės. Daugeliui tai buvo pirmas susitikimas, grįžus iš tremties.

Minėjimui pasibaigus, buvo aptartas ekspedicijos organizavimas. Skristi į Norilską nutarta dviem gupėmis. Pirmoji grupė vyksta anksčiau ir kartu su latviais ir estais dalyvauja memorialinio komplekso statyboje, o į antrą

Baltijos valstybių karininkų memorialas Norilske

Baltijos valstybių karininkų memorialas Norilske

grupę pakviesti visi norintys aplankyti savo ar savo artimųjų tremties vietas ir dalyvauti atidengiant paminklą. Aktyviausi antros grupės organizatoriai -V.V.Zabielskai iš Vilniaus.

Patikslinus ištremtųjų karininkų sąrašus, V.Zabielsko rūpesčiu pagaminamos memorialinės lentos su visų Norilske kalėjusių ir žuvusių kariškių inicialais, renkamos lėšos. Kaune aktyviai rinko lėšas T.Šimonis, žalvarinį kryžių ir vario saulutę nukalė A.Staškus. Rengiantis ekspedicijai, daug talkino Palaikų perkėlimo komiteto vadovas A.Petrokas, tarpininkavęs sprendžiant įvairius klausimus.

Birželio 22-ąją Kaune įvyko paskutinis pasitarimas dėl ekspedicijos. Jame taip pat dalyvavo estų grupės vadovas M.Pachapil latvių - A.Bambals. Buvo parengtas darbų planas ir jų vykdymo grafikas. Nutarta, kad ne vėliau kaip liepos 25-ąją visi, pasiskirstę darbus bei užduotis, turime susirinkti Norilske. Sutarėme, kad nuvykus į Norilską, jungtinės ekspedicijos veiksmus koordinuos ir santykius su miesto valdžia palaikys A.Bambals. Todėl latvių grupė, nuvykusi į Užpoliarę šiek tiek anksčiau, pradėjo ruošti pamatus memorialiniam kompleksui Sunkiasvorės mašinos vežė ir vežė šimtus tonų grunto ant amžinojo įšalo, kur iki šiol mėtėsi žmonių kaulai Supylus pylimą ir išlyginus paviršių, susidarė nemaža kvadratinė aikštelė paminklo ir trijų kryžių statybai Sutartu laiku atvyko estų, lietuvių pirmoji, o netrukus ir antroji delegacija. Įsikūrėme miesto centre esančiame viešbutyje. Nuo jo iki Šmidto kalno papėdės — 5 km. Dirbome dviem pamainomis. Kadangi driekiasi tundra ir auga tik menkaverčiai medžiai, rąstus kryžiams bei įvairiems sutvirtinimams teko gabenti iš toliau. Kelias dešimtis kubinių metrų medienos jau buvo parūpinę anksčiau atvykę latviai, tačiau dar reikėjo rąstų kryžiams. Teko samdyti vilkiką ir plaukti į Lamą, kur, kalnų užuovėjoje, auga šimtamečiai maumedžiai Iš ten per tris paras ir buvo atgabenta tinkama statybinė medžiaga. Dvi savaites Šmidto kalno papėdėje virė darbas. Dirbo ne samdyti darbininkai, o visi ekspedicijos dalyviai, be jokių nurodinėjimų ar prašymų. Šimto žmonių delegacija, atvykusi iš Baltijos valstybių, plušo nepaprastai aktyviai su didžiausiu kruopštumu. Kiekvienam dalyviui rūpėjo savo rankomis ir širdimi prisidėti prie bendro tikslo — įamžinti kankinių — savo tėvų, senelių ir tautiečių atminimą. Daugeliui šis dūmais apgaubtas amžinojo įšalo slėnis priminė tolimą, bet labai skaudžią nelaimę, tūkstančius aukų ir suluošintų žmonių likimus. Remiantis tyrinėtojo Žako Rossi duomenimis, vien 1950-aisiais metais Norillage vergavo apie 100 tūkstančių kalinių, kurių dauguma buvo nekalti žmonės, stalinizmo aukos.

Statybos aikštelėje darbavosi ir savo išgyvenimus, patirtus prieš 50 metų, pasakojo keli žilagalviai latviai ir penki estai Jų, kaip ir daugelio kitų, Golgotos kelias truko čia apie dešimt metų.

Už pusės kilometro, Šmidto kalno šlaite, matyti apleistos šachtos, kuriose dirbo tremtiniai. Išsekusių žmonių vergiškas rankų darbas negalėjo būti efektyvus, todėl šeštojo dešimtmečio pradžioje šachtos, kaip ir laidojimo vietos, buvo apleistos. Mažai pakitusios, tik su gerokai aprūdijusiomis geležinėmis konstrukcijomis šachtos išliko iki šių dienų. Išliko ir siaurojo geležinkelio bėgiai vingiuojantys kalno šlaitu su iškrypusiais pabėgiais. Šalia besidriekianti spygliuotos vielos tvora baigia visai surūdyti. Keista, kad tiek metų neveikiančios šachtos neišmontuotos, o tiesiog paliktos likimo valiai

Rugpjūčio 10d., minint liūdną penkiasdešimt metų sukaktį, įvyko memorialo komplekso atidengimas. Gedulo eitynės vyko centrinėmis Norilsko gatvėmis, o po to pasuko plentu Šmidto kalno link. Eitynių priekyje buvo nešamos Baltijos valstybių vėliavos, žygiavo trijų konfesijų dvasininkai, šalių delegacijos. Paminklą, koplytstulpį ir du kryžius pašventino delegacijų dvasininkai

Ateityje numatoma tęsti pradėtus darbus. Savo tautiečiams memorialus žada statyti ukrainiečiai baltarusiai, moldavai žydai Beje, paskutinėmis dienomis, prieš atidengiant paminklą, prie jo atvažiuodavo norilskiečiai ir dėdavo gėlių. Miestas, kuriame nebuvo jokios šventos vietos, ją įsigijo. Reikia tikėtis, kad ši Golgotos vieta ilgai bus ir atminimas, ir prisiminimas.

Į Lietuvą parvežti pulkininkų A.Sidabro, LRajecko, pulkininko leitenanto J.Lavinsko, majoro P.Jakučio, kapitonų S.Gromnicko, J.Masanduko, J.Tėvelio, L.Literskio, leitenantų A.Gelažiaus, J.Mankonio, J.Miliuko, P.Čiaučionio, S.Čiaučionio, puskarininkio A.Vaitkaus, atsargos karininko A.Škėmos simboliniai palaikai (žemė). Urnos palaidotos šeimų kapuose. Taip buvo įvykdyta paskutinė jų valia ilsėtis gimtojoje žemėje ir prašymas, kad būtų pastatytas juodas kryžius Šmidto kalne.

Ekspedicijoje dalyvavo:

Latvija

1.    A.Bambals, istorikas, ekspedicijos vadovas

2.    A.Aboltinš, inžinierius

3.    A.Apsitis, tėvas žuvo Norilske

4.    M.Bevalds, senelis kalėjo Norilske

5.    U.Bite, darbininkas

6.    M.Bušmane, tėvas žuvo Norilske

7.    A.Čakstinš, tėvas kalėjo Norilske

8.    S.Čakstina, vyras kalėjo Norilske

9.    G.Dišlers, dvasininkas

10.    A.Dzelme, tėvas kalėjo Lamoje

11.    A.Gibietis, inžinierius

12.    AJugans, ekonomistas

13.    E.Kalnina, tėvas kalėjo Lamoje

14.    V.Kalnina, tėvas kalėjo Lamoje

15.    R.Keiša, studentė

16.    Ž.Kleinšmits, kalėjo Taisėte

17.    A.Krasnina, tėvas žuvo Norilske

18.    J.Kolitis, mechanikas

19.    V.Kuzmina, mokytoja, tėvas žuvo Lamoje

20.    E.Laucis, gydytojas

21.    J.Lamanis, tautodailininkas

22.    I.Lepeško, televizijos redaktorius

23.    P.Lace, Nepriklausomybės judėjimo dalyvė

24.    ALibe, inžinierius

25.    L.Liepa, žurnalistė

26.    V.Laizans, inžinierius

27.    A.Liepa, rašytoja, tėvas žuvo Taišete

28.    A.Neiders, inžinierius, memorialo statybos darbų vykdytojas

29.    A.Paže, televizijos operatorius

30.    A.Perkons, istorikas

31.    GPopovs, kalėjo Norilske

32.    D.Pelece, senelis žuvo Norilske

33.    E.Reneslace, medikė

34.    V.Skuja, senelis žuvo Norilske

35.    M.Spilva, tėvas kalėjo Norilske

36.    I.Slaidina, istorikė

37.    M.Spilva, vyras kalėjo Norilske

38.    A.Šmulders, fotografas

39.    V.Šččerbinskis, istorikas

40.    V.Veldre, kalėjo Norilske

41.    M.Veldre, vyras kalėjo Norilske

42.    D.Titolina, inžinierė

43.    I.Vilane, mokytoja

44.    S.Zarane, studentė

45.    D.Zandersone, tėvas žuvo Norilske

46.    I.Zeila, studentė

47.    A.Zeila, skulptorius

48.    G.Zedinš, fotografas

49.    G.Zveinieks, statybininkas

Estija

1.    M.Pachapill, ekonomistas, ekspedicijos vadovas, tėvas žuvo Norilske

2.    E.Aas, gydytoja

3.    AAlakiula, studentė

4.    K.Aaun, studentė

5.    K.Einmann, inžinierius, tėvas žuvo Norilske

6.    M.Ioost, bibliografė, senelis žuvo Norilske

7.    P.Yunpuu, pensininkas, 1945-1955m. kalėjo Norilske

8.    V.Kallas, inžinierius, 1945-1946m. kalėjo Norilske

9.    M.Karu, inžinierius, senelis žuvo Norilske

10.    A.Kasesalu, studentas

11.    V.Kerkel, agronome, tėvas kalėjo Norilske

12.    J.Keskkiula, dvasininkas

13.    E.Kochler, pensininkas, 1945-1949m. kalėjo Norilske

14.    A.O!ev, medicinos sesuo, tėvas žuvo Norilske

15.    M.Pachapill, mokytoja, senelis žuvo Norilske

16.    E.Palmiste, grafikas

17.    I.Polo, pensininkas, 1949-1955m. kalėjo Norilske

18.    A.Pjam, pensininkas

19.    J.Raidma, pensininkas, 1951-1953m. kalėjo Norilske

20.    Ch.Raig, pensininkas

21.    R.Raugvere, žurnalistas

22.    R.Rebane, inžinierius, tėvas žuvo Norilske

23.    I.Saar, kariškis, tėvas žuvo Norilske

24.    Z.Saar, ekonomistė

Lietuva

1.    R.Svidinskas, inžinierius, ekspedicijos vadovas

2.    V.Zabielskas, Vilniaus grupės vadovas

3.    V.Zabielskienė, kpt. LLiterskio dukra

4.    V.Baravykienė, kpt. J.Masanduko dukra

5.    V.Baravykas, kpt. J.Masanduko sūnus

6.    J.Banevičiūtė, mokytoja

7.    M.Būga, tautodailininkas

8.    S.Čėpla, televizijos korespondentas

9.    D.Galvanauskienė, puskar. A.Vaitkaus dukra

10.    N.Geležauskaitė, ltn. A.Geležiaus dukra

11.    St Gromnickis, kpt. K.Gromnickio sūnus

12.    R.Yla, televizijos vyr. redaktorius

13.    R.Jakutis, kpt. P.Jakučio sūnus

14.    R.Jakutienė

15.    G.Jakutytė, kpt P.Jakučio anūkė

16.    A.Jasulaitis, plk. V.Jasulaičio sūnus

17.    L.Jasulaitytė, plk. V.Jasulaičio anūkė

18.    L.Juškevičienė, kpt. S.Kriaučiūno dukra

19.    Z.Jociūtė, mokytoja

20.    J.Kaminskaitė, mokytoja

21.    E.Kryženovskis, televizijos operatorius

22.    V.Krūvelis, politkalinys

23.    D.Laugalienė, ltn. J.Rastausko dukra

24.    D.Leipus, tautodailininkas

25.    A.Margevičiūtė

26.    B.Margevičius, tautodailininkas

27.    A.Mašanauskaitė, plk.ltn. K.Mašanausko anūkė

28.    R.Maksimovienė, plk. A.Sidabro dukra

29.    A.Martinaitytė, medikė

30.    I.Adomavičiūtė, tautodailininkė

31.    N..Marozaitė, ekonomistė

32.    A.Miliukas, ltn. J.Miliuko sūnus

33.    D.Miliukaitė, ltn. J.Miliuko anūkė

34.    V.Navickienė, ats.karininko A.Škėmos dukra

35.    A.Sakalius, mjr. P.Sakaliaus sūnus

36.    L.Činčikienė, mjr. P.Sakaliaus dukra

37.    A.Sidabras, plk. A.Sidabro sūnus

38.    D.Sidabras, plk. A.Sidabro anūkas

39.    LSidabraitė, plk. A.Sidabro anūkė

40.    M.Sutnikas, politinis kalinys

41.    A.Svarinskas, dvasininkas

42.    A.Sniečkus, kraštotyrininkas

43.    V.Stonys, studentas

44.    R.ŠIiažas, televizijos operatorius

45.    V.Švagždys, politinis kalinys

46.    D.Švagždienė, politinė kalinė

47.    V.Švagždys, tėvai kalėjo Norilske

48.    A.Vaištaras, tautodalininkas

49.    V.Vodzinskas, politinis kalinys

50.    V.Žilys, gen. VŽilio sūnus

Organizuojant savanorių ekspedicją, reikėjo nemažai lėšų surinkti duomenims, paruošti projektams, kelionės išlaidoms, memorialo statybai, parengti knygą "Karininkų memorialas Norilske" ir tt.

Kreipėmės paramos į įvairias organizacijas, tėvynainius. Nuoširdi pagalba palengvino rūpesčių naštą, padėjo įamžinti Lietuvos karių, kalėjusių ir žuvusių Norilsko lageriuose, atminimą.

Ekspedicijos rėmėjai:

Palaikų perkėlimo komitetas (vadovas A.Petrokas)

- 10 000 rub.

Politinių kalinių ir tremtinių bendrija

- 5000 rub.

(vadovas S.Žukauskas)

Klaipėdos skyrius

- 5000 rub.

Vilniaus skyrius

- 3000 rub.

Kauno skyrius

- 2000 rub.

Lietuvos kultūros fondas

- 3000 rub.

Valstybinė tekstilės įmonė "Šilkas"

- 3000 rub.

Buvę ištremti karininkai, jų giminės

- 4170 rub.

Petras Jaudegis, išeivijos lietuvis

200 dol.

Ekspedicijos dalyviai, žuvusių karininkų giminės bei artimieji nuoširdžiai dėkoja visiems, materialiai parėmusiems ir kitaip padėjusiems įamžinti Norilsko tragediją.

Atsiminimai

LAMOS LAGERYJE

Antanas Malijonis

1940 m. raudonajai armijai okupavus Lietuvą, dar tų pačių metų liepos mėnesį įvyko "laisvieji" rinkimai į Lietuvos "Seimą". Specialiai išrinkti ir įpareigoti jo atstovai, nuvykę į Maskvą, "paprašė" Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos priimti Lietuvą į SSRS sudėtį. Nuo tada Lietuva tapo Sovietų Socialistine Respublika.

Šie pakitimai lėmė ir Lietuvos kariuomenės perorganizavimą į raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, nors apie tai nebuvo tartasi nei su Lietuvos kariuomenės karininkais, nei su pačia kariuomene. Lietuviškajam 29-ajam šaulių teritoriniam korpusui "sustiprinti" buvo atsiųsti raudonosios armijos komisarai, politiniai vadovai, saugumiečiai Lietuviškojo korpuso kariškiams, net nepasidomėjus jų nuomone, buvo suteikti kariniai raudonosios armijos laipsniai

1941m. birželio 10d. keturiolika šio korpuso karininkų buvo išsiųsti į F.Dzeržinskio karo akademijos "pasitobulinimo" kursus Maskvoje. Kursuose, kurie vyko karo akademijos Gorochovetsko poligone, dalyvavo šie Lietuvos karininkai

1.    Gen. Jonas Juodišius

2.    Gen. Vincas Žilys

3.    Plk. Kazys Abaras

4.    Plk. Vincas Jasulaitis

5.    Plk. Leonas Rupšys

6.    Plk. Vladas Sidzikauskas

7.    Plk. Alfonsas Sklėrius

8.    Pplk. Petras Daukšys

9.    Pplk. Adomas Jonavičius

10.    Pplk. Antanas Malijonis

11.    Pplk. Pranas Matulis

12.    Pplk. Edvardas Tallat-Kelpša

13.    Mjr. Antanas Dapkus

14.    Mjr. Balys Steikūnas

Į kursus atvyko ir kitų Baltijos respublikų karininkai artileristai

Užklupus karui, iki birželio 28d. kursus Baltijos karininkams dar tęsė profesoriai. Birželio 28-osios naktį visus 42 karininkus iškvietė į poligone esantį akademijos štabą ir suėmė, kaltindami antitarybine agitacija ir blogu pavaldinių auklėjimu.

Po to buvo įsakyta grįžti į gyvenamąsias patalpas, sukrauti savo daiktus į vieną sunkvežimį, patiems - sėstis į kitą. Sunkvežimyje sutupdyti, su griežta apsauga, karininkai buvo nugabenti į Gorkio kalėjimą. Iš ten tą pačią dieną juos nuvežė į geležinkelio stotį, suvarė į vadinamąjį "Stolypino" vagoną (keleivinis vagonas su geležinėmis grotomis ant langų ir durų) atskirai nuo kitų tame pačiame ešelone vežamų kalinių. Atgabeno į Krasnojarsko persiuntimo punktą. Čia kariškius sugrūdo į punkto pirtelę, vėl atskirai nuo kitų kalinių. Kaip vėliau paaiškėjo, šiame punkte buvo laikomi ir kiti to paties likimo Baltijos respublikų karininkai Tarp jų buvo kariškių ir iš 29-ojo teritorinio korpuso.

Po kelių dienų visi baltiečiai buvo suvaryti į vieną baržą ir gabenami Jenisejumi iki Dudinkos uosto, o iš ten - siauruoju geležinkeliu į Norilsko lagerį. Čia karininkai iš akademijos vėl buvo atskirti nuo visų kitų baltiečių, kurie liko Norilske. Akademijos auklėtinius, pavadinus "osobaja grupa", išvežė toliau į Šiaurės rytus, į Norilsko lagerio padalinį Lamą. Beje, į Lamą atvyko tik 41 karininkas, nes latvis pplk. A.Rozitis, kelionėje susižeidęs, buvo paliktas Dudinkoje.

Štai tokiais skirtingais keliais Užpoliarėje atsidūrė buvę Baltijos respublikų kariškiai.

Norėčiau šiek tiek papasakoti apie gyvenimą ir likimą tų karininkų artileristų, kuriems teko patirti kankinių kančias Lamoje iki 1944m. birželio mėn. Lamoje mes turėjome įsirengti sau lagerį, nes iki mūsų atvažiavimo čia buvo statoma poilsio vila Norilsko lagerio administracijai.

Mes ten radome gerokai anksčiau pastatytą didžiulę aviacinę palapinę su 42 gultais. Joje ir buvome apgyvendinti.

Sargybos vadas pranešė, kad 10 dienų į darbus nebūsime varomi. Tada gavome lagerininkų rūbus, o savo daiktus ir karininkų uniformas atidavėme į sandėlį.

Vieną dieną į palapinę užėjo Lamos lagerio viršininkas Jeremejevas su darbų vykdytoju inžinieriumi Ostachovu. Šis pasiteiravo, ar yra tarp mūsų mokančių dažytojo amatą. Aš ėmiau ir pasakiau, jog čia ne toks jau didelis mokslas — dažyti, tokį darbą dirbti gali kiekvienas. Jis paklausė, ar aš pats galėčiau. Atsakiau, kodėl gi ne. Nors jis suprato, kad aš joks dažytojas, tačiau pasiūlė man padėti atlikti vieno buto remontą dabar, dar poilsio metu. Jo nuomone, man bus pravartu susipažinti su būsimo lagerinio gyvenimo aplinka. Pradėjęs dirbti, aš iš tiesų galėjau susidaryti lagerinio gyvenimo vaizdą ir grįžęs papasakoti savo draugams. Tai mums visiems buvo ir įdomu, ir naudinga.

Man bedirbant dažytoju, poilsiui skirtas laikas baigėsi Buvo skirstomi darbai, be kitų, ir mūsų "ypatingajai" grupei Dalis mūsiškių gavo dirbti miško darbus, ruošti statybinę medžiagą. Dar kiti pateko į statybininkų brigadą, kurios darbas lageryje buvo šiek tiek geresnis. Brigadininku paskyrė labai gerą žmogų - estą majorą Tuul. Jis kiek galėdamas stengėsi išrūpinti mums geresnį maisto davinį. Visi buvome juo labai patenkinti.

Likusieji buvo išskirstyti į ūkinius darbus lagerio zonoje.

Gen. V.Žilys, kaip stiprus vyras, buvo paskirtas dirbti miške. Ten darbas buvo išties sunkus, lagerinio maisto davinio nepakako, tad generolas greitai nusilpo. Neaišku, kaip ten buvo - gal viršininkui pagailo generolo, tačiau iš miško darbų jį atšaukė ir davė darbą raštinėje. Po to V.Žilys pamažu sustiprėjo.

Naujasis viršininkas Antonovas atšaukė iš miško darbų ir gen. J.Juodišių. Jis buvo paskirtas elektros stotelės "viršininku"- kūriku. Užpoliarėje, kur žiemos šalčiai siekdavo iki 50 ir daugiau laipsnių šalčio, tai daug ką reiškė.

Silpniausias iš mūsų buvo plk. V.Jasulaitis. Laimei, jį irgi atšaukė iš miško darbų ir paskyrė lagerio raštinės valytojų.

Vienas stipriausių buvo plk. P.Matulis. Iš pradžių jis dirbo statybininkų brigadoje. Vėliau buvo paskirtas vadovauti "žuvininkų" grandžiai kuri žiemą gaudydavo žuvis po ledu, o vasarą plaukdavo žvejoti valtimis. Šis darbas jį gelbėjo, badauti nereikėjo.

Pplk. E.Tallat-Kelpšai visą buvimo Lamoje laiką teko dirbti virėju. Tai ne tik jam, bet ir mums visiems padėjo gelbėtis nuo bado.

Pplk. AJonavičius ir plk. K.Abaras, dirbdami miško brigadoje, nuo sunkaus darbo ir bado greitai nusilpo ir susirgo. Jie buvo išvežti į Norilsko ligoninę ir atgal į Lamą jau nebegrįžo. Mjr. B.Steikūnas visą buvimo Lamoje laiką ištvėrė dirbdamas sunkius darbus brigadose.

Plk. V.Sidzikauskas iš pradžių dirbo statybininkų brigadoje, vėliau, kai labai nusilpo, buvo paskirtas įrankių, vėliau ir maisto sandėlio prižiūrėtoju.

Tuo metu, kai mūsų "ypatingajai grupei" skirstė darbus, aš baigiau savo darbą - vieno buto remontą. Darbų vykdytojas Ostachovas paklausė viršininką, kokį darbą skirti man, kartu siūlydamas mane vežėjo pareigoms. Tuo metu Lamos lageryje buvo 4 arkliai, o lagerio vežėjo — arklių prižiūrėtojo bausmės laikas baigėsi, ir jis buvo paleistas iš lagerio. Viršininkas paklausė, ar aš sugebėsiu prižiūrėti čia taip branginamus arklius, ir gavęs atsakymą, kad darbas prie arklių man ne naujiena, sutiko su tokiu paskyrimu. Taigi tapau "etatiniu" vežėju. Antruoju vežėju buvo paskirtas mjr. A.Dapkus. Mano pareiga buvo ne tik tvarkyti arklidę, bet ir iš ankstyvo ryto paruošti arklius dienos darbui bei perduoti juos kitam. Darbams zonoje turėjau teisę pasilikti vieną arklį. Susitvarkęs arklidėse ir perdavęs arklius, galėdavau ilsėtis iki 12 val. Vėliau jau dirbdavau lagerio zonoje su savo arkliu. Vežėjui tekdavo dirbti ne tik popietinėmis valandomis, bet kartais ir naktimis, pavyzdžiui, atskridus lėktuvui ar vežant į kapines mirusį.

Tokius pačius darbus ir tokiomis pačiomis sąlygomis dirbo lageryje visi kiti baltiečiai artileristai.

1941m. žiemą dėl didelių šalčių ir bado dauguma mūsų nusilpo ir susirgo, bet dar visi gyvenome. O baigiantis žiemai, nuo nepakeliamų sąlygų kariškiai pradėjo mirti vienas po kito.

Antraisiais kalinimo metais pirmasis mirė plk. A.Sklėrius, o neilgai trukus - ir plk. L.Rupšys. Jiedu, gelbėdamiesi nuo nepakeliamo bado, pasitarė ir sutiko gaminti labai reikalingas statybos darbams lentas. Lagerio vadovybė už šį darbą be įprasto davinio kas mėnesį išduodavo po vieną kilogramą sviesto ir du kilogramus cukraus. Deja, tokio sunkaus darbo šis priedas nekompensavo, ir L.Rupšys su A.Sklėriumi po trijų mėnesių mirė.

1942-1943m žiemą pplk. R.Daukšys, nors ir labai silpnas, vis dėlto buvo pasiųstas į kitą Lamos ežero pusę, kurioje dirbo brigada, renkanti žaliavą vitamino C fabrikėliui. Aš, kaip vežėjas, kasdien turėdavau nuvežti tai brigadai maisto davinį: įvykdžiusiems normą -1 kg duonos, o neįvykdžiusiems - 300 g. Visiškai nusilpęs pplk. P.Daukšys normos negalėjo įvykdyti, jam skirdavo 300 g duonos, o sargyba į darbą, nors ir klumpantį, vis tiek varydavo. Vieną dieną, nuvežęs darbininkams maisto davinį, jį radau jau mirusį. Skubiai grįžau į lagerio zoną, kad nuvežčiau felčerį Chaskelį (žydų kilmės vilnietį) mirties priežasčiai nustatyti. Tik po to mirusįjį galėjo pargabenti į zoną.

Ta proga turiu paminėti, kad Lamos lageryje buvo nustatyta tam tikra laidojimo tvarka. Mirusius su baltiniais guldydavo į lovį, primenantį karstą, o vidurnaktį aš vienas veždavau karstą į ežero pakrantėje esančias kapinaites ir ten palikdavau. Kitą dieną sargybos vadas, surašęs laidojimo aktą, nuvykdavo su liudininkais ir darbininkais į kapinaites ir karstą užkasdavo.

Vienos tragiškiausių laidotuvių, kurias man teko matyti, buvo pplk. P.Daukšio. Poliarinė naktis, 50 laipsnių šalčio, apie metrą sniego. Vežant ežeru, didelių sunkumų nebuvo, bet išvažiavus į krantą, įklimpome į pusnis. Arklys besikapstydamas apvertė roges, karstas krisdamas atsivožė, lavonas iškrito. Arklys klimpsta pusnyse, aš iki juosmens sniege. Šiaip taip nužarstęs aplinkui sniegą, atverčiau karstą, įritau į jį velionį ir vargais negalais užstūmiau karstą ant rogių. Nutempiau iki kapinaičių ir palikau, o pats grįžau į lagerį. Kitą dieną pagal nustatytą tvarką P.Daukšį palaidojo sargyba.

Mjr. A.Dapkus, miręs trečiaisiais kalinimo Lamoje metais, buvo ketvirtasis lietuvis, kuris mirė iš dalies netekęs sveikatos, iš dalies — badu. Dėl neva netinkamo elgesio su arkliu viršininkas Antonovas jį iš vežėjo pareigų pašalino ir pasiuntė dirbti į mišką: žinoma, vežėju dirbti lengviau, negu žiemą miške. Be to, už malkų atvežimą viršininkui ar laisviesiems gyventojams dažnai būdavome atlyginami maisto likučiais. Toks staigus sąlygų pasikeitimas į blogą pusę A.Dapkaus sveikatai labai pakenkė, ir jis mirė, padirbęs naujoje darbo vietoje tik keturis mėnesius. Aplankęs jį paskutinę jo gyvenimo dieną, radau jau visiškai nusilpusį. Gulėjo jis guolyje bendrame barake, kurio sienos ir lubos siaubingai raudonavo nuo blakių knibždėlyno. Aš paskutinis mačiau jį gyvą, o jau kitą naktį vežiau į kapinaites. Beje, jos sutvarkytos 1990 metais. Ekspedicijos vadovo Romualdo Svidinsko ir jo bičiulių pastangomis iškilo paminklas iš granitinių riedulių visiems čia palaidotiems baltiečiams karininkams, o lagerio barako vietoje pastatytas koplytstulpis su metaline lenta, kurioje įrašytos 42 artileristų pavardės ir laipsniai

Panašus likimas ištiko ir kitus Baltijos respublikų karininkus artileristus.

Iškankinti bado ir sunkaus darbo mirė latvių pulkininkai: Birkenštein, Jomerts, Kalninš, Štraus; papulkininkiai Kaspersons ir Makarov; estų pulkininkai: Toffer, Martma ir Tamm. O estų generolai Brede ir Kaulev po tardymo dingo be žinios, ir mums jų likimas nežinomas.

Mūsų, politinių kalinių, gyvenimas žymiai pasunkėjo, kai į Lamą įvairiems darbams pradėjo siųsti kriminalinius nusikaltėlius, kurie pradėjo mūsiškius terorizuoti. Tarp jų taip pat buvo išbadėjusių ir nusilpusių, kurie įvairiausiais būdais stengėsi išgyventi. Pavyzdžiu galėtų būti toks įvykis.

Iš mano prižiūrimų keturių arklių vienas nugaišo. Tai buvo Sartoji. Jos odą pakabinau tvarto palėpėje. Vieną dieną pastebėjau, kad oda apipjaustyta. Kaip tik tuo metu būrys kalinių krovė iš lėktuvo kviečius, kurių prisipildavo į veltinius ar kišenes ir valgydavo žalius. Taip kviečiai atsidurdavo išvietėje. Paaiškėjo, kad badmiriai iš ten kviečius įsigudrino išgraibyti, perplauti ir išsivirti iš jų sriubą, dėl skonio pridėdami ir nupjaustytos arklio odos gabalus.

Tarp naujai atvežtų kriminalinių nusikaltėlių buvo ir tokių, kuriuos vadindavo "vor", "ūrk", "sučka". "Vor" buvo kriminalinių vyriausias, tarsi jų generolas. Visi turėjo beatodariškai jo klausyti, nepaklusnieji būdavo žiauriai baudžiami Su kaliniais, ypač politiniais, jis elgdavosi diktatoriškai, iš jų išreikalaudavo arba atimdavo įvairius daiktus ir duoną. Net lagerio administracija bei sargybiniai jų privengė.

Tituluotieji "vorai" ir "ūrkos" kategoriškai atsisakydavo eiti į darbą. Sargyba imdavosi įvairiausių priemonių, bandydavo juos prievarta išvesti dirbti. Prievarta atvesti į darbų paskirstymo vietą, jie staiga išsirengdavo nuogai, nors tuo metu svilindavo 40 laipsnių šaltis. Sargyba, vengdama atsakomybės dėl aiškiai nenormalios jų mirties, vėl prievarta nutempdavo juos į gyvenamąsias patalpas. Taip jie likdavo šeimininkauti lageryje, nors ir buvo patys stipriausi mūsų padalinyje. Tuo tarpu išbadėję, nusilpę, vos ant kojų bepastovintys kariškiai buvo verčiami dirbti pačius sunkiausius darbus.

1944-ųjų vasarą, paskelbę, kad būsime išleidžiami laisvėn, devynis dar gyvus lietuvius (plk. KAbaras dar buvo gydomas Norilsko ligoninėje) sulaipino į Lamon atsiųstą katerį ir nuplukdė į Norilską. Iš ten per Dudinkos uostą Jenisejaus upe atgabeno į SSRS europinėje dalyje esantį Mordovijos Temnekų lagerį, kuriame mes devyni kalėjome toliau.

Kaip mūsų likimai klostėsi toliau, parašysiu vėliau.

AMŽINOJO ĮŠALO SLĖNYJE

Stasys Buzas

Okupacija

Vykdydama Molotovo-Ribentropo 1939m. rugpjūčio 23d. sutartį-paktą, jo slaptuosius protokolus ir sulaužiusi 1939m. spalio 10d. Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį, sovietų vyriausybė 1940m. birželio 14d. įteikė mūsų vyriausybei įžūlų ultimatumą su ypač ciniškais reikalavimais. Tas ultimatumas Lietuvos visuomenei buvo kaip perkūnas giedroje.

1940m. birželio 14-15 dienomis paskutiniame Lietuvos Respublikos vyriausybės posėdyje, kuris įvyko prezidento rūmuose, buvo sprendžiama, ar mūsų kariuomenė turėtų priešintis okupantams, ar ne. Prezidentas A.Smetoną Krašto apsaugos ministras K.Musteikis, Švietimo ministras K.Jokantas ir valstybės kontrolierius K.Šakenis siūlė priešintis, tačiau ministrų daugumos nuomone ultimatumas buvo priimtas. Kad ir labai keista, patenkinti sovietų reikalavimus ir nesipriešinti patarė abu buvę mūsų kariuomenės vadai - generolas S.Raštikis, vadovavęs kariuomenei nuo 1935 iki 1940 metų sausio mėn., ir generolas V.Vitkauskas, tas pareigas ėjęs iki 1940m. liepos 12d.

Per dvi dienas (1940m. birželio 15-16) sovietai, nukreipę į Lietuvą apie 12 divizijų su sunkiąja artilerija, kavalerija, tankais ir daugybe lėktuvų, užėmė svarbiausius strateginius mūsų krašto centrus, okupavo Lietuvą ir nedelsdami pradėjo naikinti mūsų Nepriklausomybę. Tam vadovavo iš Maskvos atsiųstas komisaras V.Dekanozovas. Buvo sudaryta J.Paleckio vadovaujama marionetinė vyriausybė, pakrikštyta "liaudies vyriausybės" vardu.

Prisidengę liaudies vardu, okupantai ir jų pakalikai, įvairaus plauko kolaborantai per trumpą laiką panaikino visas Nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijas, nutraukė politinių kalinių, visuomeninių ir net sporto organizacijų veiklą. Okupantai ypač skubėjo nuginkluoti ir panaikinti Lietuvos Šaulių sąjungą; tai jie per kelias dienas ir padarė. Prasidėjo ir Lietuvos kariuomenės perorganizavimas ir laipsniškas jos naikinimas. 1940m liepos 3d. tuometinės vyriausybės priimtu įstatymu mūsų kariuomenė gavo "liaudies kariuomenės" vardą. Kariams pirmiausia buvo nuimti antpečiai, uždrausta turėti asmeninį ginklą, juos pradėjo "auklėti" savi politiniai vadovai -komunistai. Kariuomenės dalių kapelionai dešimtys aukštųjų karininkų, beveik visų pulkų vadai, kariuomenės štabo skyrių vadovai apskričių komendantai ir "reakcingai nusiteikę karininkai" buvo išleisti į atsargą, o kai kurie ir suimti — b.gen. K.Skučas, gen.št.plk. K.Dulksnys ir kiti.

1940m. rugpjūčio 3d. "priėmus" Lietuvą į Sovietų Sąjungą, to paties mėnesio pabaigoje mūsų "liaudies kariuomenė" buvo performuota į raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą (apie 25 tūkst. karių). Korpuso vadu buvo paskirtas gen.ltn. Vincas Vitkauskas, divizijų vadais - gen.mjr. V.Karvelis ir gen.mjr. A.Čepas. Jų pavaduotojais buvo paskirti sovietiniai "komandyriai." Kremliaus valdžia mūsų, taip pat latvių ir estų korpusams paskyrė bandomąjį - vienerių metų laikotarpį, per kurį visa sudėtis (karininkai ir puskarininkiai) turėjo išmokti rusų kalbą, sovietinį statutą, o turėtą kvalifikaciją pakeisti sovietine.

Sovietiniai okupantai mūsų karius auklėjo ir "kultūrino" beveik 10 mėnesių - nuo 1940m. rugsėjo mėn. pradžios iki 1941m. birželio 22d., kai prasidėjo sovietų — vokiečių karas. Matydama, kad su mūsų kariais bendros kalbos nebus, sovietų karinė vadovybė 1940 metų rudenį 29-ąjį "lietuviškąjį" korpusą dislokavo taip, kad jis nebūtų pavojingas sovietams. 179-ąją ir 184-ąją pėstininkų divizijas perkėlė į Vilnių ir į Vilniaus rajoną ( Trakus, Lentvarį, Švenčionėlius, Nemenčinę, Pabradę), be to, išsiuntė į Rokiški Obelius, Kupiškį. Kaune buvo paliktas 26-asis kavalerijos pulkas (buvęs husarų pulkas), bet ir jis 1941m. balandžio mėn. buvo išformuotas. Ukmergėje buvo dislokuota korpuso aviacijos eskadrilė. Žodžiu, mūsų kariai buvo nustumti kuo toliau nuo Vokietijos sienos, nes sovietai, nors ir "draugavo" su vokiečiais, žinojo posakį, kad atsarga gėdos nedaro.

Mes, Lietuvos kariai, iki paskutinio momento buvome drauge, jautėme vienas kito petį, nešiojome savo uniformą, mūsų kepurių kokardose ir toliau švytėjo Vytis. Laukėme progos, kada susipjaus du galiūnai — rudieji ir raudonieji fašistai Bet nepasikartojo Pirmojo pasaulinio karo variantas, kai nusilpus Vokietijai (pralaimėjus karą) ir Rusijai (prasidėjus Spalio revoliucijai), mažosios Europos valstybės - Lietuva, Latvija, Estija, Čekoslovakija ir Lenkija - atgavo nepriklausomybę.

Toliau įvykiai klostėsi taip 1941-ųjų metų gegužės mėn. pabaigoje mūsų kariai iš savo dislokacijos vietų išžygiavo į vasaros stovyklas: 179-oji divizija į Pabradės, o 184-oji ir korpuso štabas — į Varėnos poligonus. Mūsų kaimynystėje išsidėstė sovietų karinės dalys. Ir tai buvo padaryta, kaip vėliau įsitikinome, sąmoningai Bandomasis laikotarpis artėjo prie pabaigos, lietuviai sovietų lūkesčių nepateisino, todėl okupantai pradėjo veikti. Pirmas ir pagrindinis jų uždavinys buvo įvairių "pasitobulinimo" kursų ir karinių taktinių "pratimų" priedanga atskirti nuo eilinių lietuvių karių kuo daugiau vadų karininkų, kitaip tariant, palikti mūsų karius be aukštosios vadovybės, na, o paskui susitvarkyti ir su visais nepaklusniaisiais.

1941 m birželio mėn. pradžioje pulkų ir kitų didesnių dalių vadus lietuvius okupantai pakeitė sovietiniais, o 14 mūsų artilerijos karininkų išsiuntė į "pasitobulinimo" kursus Gorochovetske, ten juos ir suėmė; patį korpuso vadą gen.ltn. V.Vitkauską, divizijų vadus gen.mjr. A.Čepą ir gen.rnjr. V.Karvelį ir dar kelis aukštus karininkus išsiuntė "pasitobulinti" į Maskvą. Šie trys generolai savo karjerą sovietų kariuomenės gretose pratęsė iki karo pabaigos.

Suėmimai Pabradėje ir Varėnoje

Lietuviai kariai liko be aukštosios karinės vadovybės, o tų pačių metų birželio 14-16 dienomis okupantai smogė mūsų karininkijai, ir ne tik jai, lemiamą smūgį. Pabradėje ir Varėnoje prasidėjo dideli suėmimai, kurių scenarijus buvo panašus — "taktiniai pratimai". Nepatikimi karininkai viršilos ir puskarininkiai lietuviai buvo kviečiami į tariamus bendrus taktinius pratimus, o atvykę į pratimų vietas, buvo suimami ir nuginkluojami. Pavieniui ir grupėmis.

Visi suimtieji Pabradėje buvo suvaryti į 179-osios divizijos ypatingojo skyriaus nedidelę susirinkimų salę. Čia prie ilgo stalo jau sėdėjo suėmimams vadovavęs skyriaus viršininkas Vladas Krestjanovas ir apie 15 mė-

 memorialinė paminklinė lenta

Lietuvių karininkų, žuvusių Norilske, memorialinė paminklinė lenta

Lietuviai

Lietuviai memorialo atidengimo metu Norilske 1991 m.


 A. Svarinskas

Monsinjoras A. Svarinskas memorialo atidengimo metu

lynkepurių saugumiečių.

Prie stalo, kur tikrino asmens dokumentus, asmeninius daiktus, taip pat nuplėšė nuo milinės ir munduro sovietinius karinius ženklus (tai leidau padaryti su didžiausiu malonumu), pirmiausia persimetėme žvilgsniais su Krestjanovu. Kadaise su juo vienerius metus mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje — vienoje klasėje. Skaudu, žinoma, buvo skirtis su Vytimi kepurės kokardoje, kurią su didžiausiu įniršiu okupantai buvo išplėšę suimdami

V.Krestjanovo vadovaujamai saugumiečių komandai atlikus suėmimo formalumus, buvome nuvaryti į čia pat pušyne stovintį prekinį vagoną, kuris vidurnaktį pajudėjo Naujosios Vilnios link.

Nuo N.Vilnios iki Babinino

1941m. birželio 14-16 dienomis Vilniuje, Pabradėje, Varėnoje ir kitose vietose suimtus mūsų karius okupantai laikė vagonuose, kurie iki birželio 16d. 23 val. stovėjo N.Vilnios geležinkelio stotyje.

Mūsų vagone buvo apie 40 likimo draugų, daugiausia 179-osios divizijos 259-ojo pulko karininkų: kapitonai — Stasys Danilevičius-Daniliūnas, daug metų tarnavęs mūsų kariuomenės 3-ajame pėstininkų pulke ir sėkmingai jame propagavęs sportą, ypač futbolą ir slidinėjimą, Leonas Lenkauskas, Jonas Masandukas, Jurgis Novoslauskas, Stasys Navickas, Liudas Urniežius. Tarp jų buvo ir 234-ojo pulko kapitonai — Petras Jaruševičius, didelis sporto entuziastas, buvęs Karo mokyklos fizinio lavinimo instruktorius ir tos pačios mokyklos viršininko adjutantas, ir Petras Jakutis.

Daugiausia mūsų vagone buvo pėstininkų leitenantų: 259-ojo pulko iždininkas Juozas Mundrys, broliai Stasys ir Petras Čiaučioniai, Karo mokyklos 18-osios laidos absolventai-Martynas Krukis, visad linksmas ir neieškantis žodžio Julius Ilgūnas, Martynas Grigonis ir vienintelis 215-ojo pulko leitenantas Antanas Bartušis. Matyt, jo pulko vadas, plk. Antanas Šurkus rado bendrą kalbą su pulko komisaru rusu ir sugebėjo taip susitvarkyti, kad tame pulke būtų kuo mažiau suimta.

Buvo mūsų vagone ir septynetas 179-osios divizijos artileristų. Vyriausias jų — Nepriklausomybės kovų savanoris, buvusio carinio generolo sūnus, gimęs Marijampolėje, mjr. Anatolijus Okulič-Kozarinas. daug metų tarnavęs mūsų kariuomenės 3-ajame artilerijos pulke. Įsitaisęs ant gultų

pavardės

Lietuvių karininkų, kalėjusių Norilske, pavardės


prie vagono langelio, mjr. Kozarinas buvo ne tik vyriausias pagal laipsnį ir amžių karininkas, bet ir pats korektiškiausias, susikaupęs, nepraradęs geros nuotaikos ir nepamainomas mūsų žvalgas "pro langelį." Jis puikiai kalbėjo rusiškai, gerai žinojo Rusijos geografiją, todėl mums buvo itin reikalingas informacijos šaltinis. Su šiuo aukštos kultūros žmogumi teko ne vienerius metus būti lageryje toje pačioje brigadoje ir dirbti katorginius darbus, o po tremties bendrauti Kaune.

Drauge su mumis vagone buvo artileristai kapitonai-Benediktas Narvydas, Petras Mykolaitis, Jonas Mažylis, Antanas Tervydis, jaunesnieji leitenantai — Vincas Pečkaitis ir Petras Krasnickas. Prisimenu vagone buvusius viršilas - Mykolą Nekrošių ir Tomą Stašį. Pirmąjį pažinojau nuo paauglystės dienų, kai jis tarnavo autobūryje prie Krašto apsaugos ministerijos, o su Tomu Stašiu susipažinau Vilniuje, pradėjęs tarnauti 259-ajame pulke. Tai buvo labai pareigingas ir puikus karys, vėliau vienas pirmųjų miręs Norilske.

Kokia galėjo būti mūsų nuotaika tomis pirmomis nelaisvės valandomis? Mes buvome sovietinės klastos ir lietuviško patiklumo aukos. "Sulaužėte priesaiką ir nepasipriešinote okupantams", - taip dabar gana dažnai pasako mums mėgstantys įgelti žmonės. Ką gi, tokiems "narsuoliams" taip pat tiesiai atsakome - ėjome mums patikėtas pareigas sunkiausią ir juodžiausią mums ir mūsų tautai valandą, nebėgome į krūmus ar į Vokietiją, kaip tai padarė ne vienas mūsiškių, net ir aukšto rango karininkų. Iki paskutinio momento buvome kartu su eiliniais mūsų kariais, savo pavaldiniais, matėme, kaip šauniai jie elgėsi mums visiems gresiančio pavojaus akivaizdoje. Juk puikiai žinome, kad 120, o gal ir daugiau mūsų karių, karui prasidėjus, vaduodamiesi iš raudonųjų okupantų, garbingai žuvo. Jie nenorėjo palikti savo protėvių žemės. O dauguma mūsų, ar būtume pasielgę kitaip? Taigi, gerbiamieji, nepriminkite mums priesaikos! Mes jos nesulaužėme, o ir sovietinės nebuvome priėmę.

Birželio 16d., apie 23 val., mūsų vagonų sąstatas iš N.Vilnios pajudėjo Molodečno, Minsko, Oršos, Smolensko ir Maskvos link.

Birželio 19d., apie 5 vaL ryto, buvome išlaipinti Babinino stotyje (netoli Maskvos). Čia mes, pabradiškiai, ir pasimatėme su varėniškiais kolegomis. Pamačiau klasės draugus karininkus - Česlovą Teišerskį-Teišeriūną ir Bronių Ramūną, su kuriuo ne vienerius metus sėdėjau gimnazijos suole, husarų leitenantą Antaną Santarą, karo mokyklos dienų bičiulius — Antaną Geležauską-Gelažių, Vladą Bražinską-Bražį, Antaną Viršilą ir daugelį kitų. Nemaloni tai buvo akimirka, bet įvyko tai, kas įvyko.

Tą pačią dieną, lydimi sargybinių ir šunų, nužygiavome į Juchnovo lagerį, apie 20-25 km nuo Babinino. Prisimenu, nutaikęs progą, trumpo poilsio metu įsmukau į pakelėje stovinčią valstiečio trobelę ir, radęs joje senyvo amžiaus ir labai nuvargusią moterį, paprašiau gerti. Moteris, pamačiusi nesovietinės kariuomenės miline vilkintį vyriškį, lyg ir sutriko, bet netrukus atsikvošėjo, mediniu kaušu pasėmė iš kibiro vandens ir padavė man, kaip tai būtų padariusi sava motina. Atsigėriau, padėkojau gerajai moteriai ir greitai grįžau pas savuosius.

Yra išlikęs Pavliščevo šile surašytas aktas, kuriame nurodoma, kad vyr. politrukas Nizovas (mūsų ešelono konvojaus viršininkas) perdavė, o Juchnovo lagerio viršininkas valstybės saugumo leitenantas Kijus priėmė 256 areštuotus žmones - buvusius Lietuvos armijos karininkus. Į Juchnovo lagerį taip pat buvo atvežta apie 500 latvių ir apie 200 estų karininkų ir kitų laipsnių karių. Buvome tos pačios klastos aukos.

Karininkų memorialas Norilske

Karininkų memorialas Norilske

Juchnove sužinojome, kad čia, lageriuose, kalėjo tūkstančiai lenkų karių belaisvių, jie pastatė barakus. Juos apie birželio vidurį išgabeno nežinoma kryptimi Gal į Katynę? Kas šiandien galėtų pasakyti? Kas dar įsiminė iš Juchnove praleistų dienų? Pirmiausia — netoli lagerio stovintys gražūs, šviesūs, su kolonomis, atrodo, įžymiojo rusų rašytojo L.Tolstojaus dvaro rūmai. Juchnove išmokome išsiskalbti viršutinius marškinius, o kai kurie kolegos, iš paprastos vinies pasidarę gana aštrius peiliukus, nusiskųsdavo barzdą. Dainos mėgėjai latviai ir lietuviai vieną lietingą popietę net suorganizavo koncertą. Mūsiškiams dainininkams vadovavo kapitonas Antanas Saunoris, žinomų sportininkų - Vytauto ir Algimanto tėvas, kadaise pats buvęs neblogas futbolininkas, žaidęs Klaipėdos sporto sąjungos komandoje. Žodžiu, jautėmės lyg būtume ne suimti o laikinai internuoti kaip 1939 metų rudenį, prasidėjus vokiečių ir lenkų karui, pas mus buvo internuoti lenkų kariai. Deja...

Birželio 28d. paryčiui mes, baltiečial staiga buvome išrikiuoti ir vėl lydimi stiprios sargybos ir šunų, išžygiavome į Babinino stotį. Jau žinojome, kad prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas, o Babinino miestelyje ir stotyje pamatėme popieriaus juostomis apklijuotus langus. Aišku, saugantis bombardavimų.

Birželio 29d, apie pietus, dar nespėję pasveikinti visų Petrų ir Povilų, vėl buvome sugrūsti į prekinius vagonus, ir gana ilgas sąstatas pajudėjo į rytus. Kelionė buvo ilga ir sunki, mus aplenkdavo ir pasitikdavo įvairūs ešelonai - vieni pilni civilių, daugiausia tremtinių, kiti kariniai - į vakarus paskubomis buvo gabenama karinė teclmika ir žmonės. Apie tai mus, gulinčius ant grindų arba įsitaisiusius ant šiokių tokių gultų, informavo, kaip jau minėjau, prie langelio visą laiką budėjęs kolega Kozarinas. Iš šios, maždaug dvi savaites trukusios kelionės mums ypač įsiminė kiekvieną rytą ešelono sargybinių didelių medinių plaktukų stuksenimas į vagonus. Taip buvo tikrinama, ar kas nebandė pabėgti Tą stuksenimą vadinome biliardu. Šiaip ar taip žinojome, kad esame vežami Sibiro link. Kaip ta kelionė susiklostys toliau, galėjome tik spėlioti

Kasnojarske

Liepos 15d., apie 6 val. ryto, pervažiavęs Uralą, mūsų ešelonas sustojo Krasnojarske. Mus apgyvendino miesto pakraštyje, prie Jenisejaus, tranzitiniame lageryje, standartiniuose vieno aukšto barakuose. Beje, ant gultų buvo tik tiek vietos, kad galėtume miegoti tik ant vieno šono.

Porą dienų dykinėjome. Lagerio vadovybė pasirūpino, kad būtume apkirpti ir nusiskustume barzdas. Beveik visi tai padarėme. Tačiau buvo ir tokių, kurie nutarė želdinti barzdas iki laisvės dienos. Ypač didelis barzdos auginimo propaguotojas buvo energingas kapitonas Balys Mitalauskas-Mitalas, nuo pat pirmųjų dienų labai nemėgęs lagerių prižiūrėtojų.

Antrąją ir trečiąją dieną už spygliuotų vielų tvoros, gal 50-70 metrų atstumu nuo mūsų, kitoje zonoje pastebėjome mūsų artilerijos karininkų uniforma vilkinčius vyriškius. Vieną jų pažinome tuoj pat Tai buvo sidabragalvis brigados generolas Jonas Juodišius, Lietuvos karo mokyklos viršininkas. Be jo, retkarčiais pasirodydavo ir kiti kariškiai. Netruko užsimegzti ryšys. Į laiškutį buvo įvyniotas akmenukas ir gražiai permestas likimo draugams. Taip pranešėme mūsų artilerijos aukštiesiems karininkams apie save. Neabejojome, kad puikiai vieni kitus supratome.

Praėjo mėnuo nuo suėmimo. Atsidūrėme Sibire, kuriame kadaise kalėjo nemažai 1861 ir 1863 metų mūsų sukilėlių, vėliau knygnešių. Apie jų likimą buvome skaitę knygose. Taip susiklostė ir mūsų likimas - patys tapome Sibiro kaliniai. Tarpusavio pokalbiuose dažnai svarstėme, kuria kryptimi keliaus toliau baltiečių ešelonas - į rytus, į pietus ar į šiaurę. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo.

Vieną ankstų rytą buvome išrikiuoti ir, lydimi mums jau įprastos palydos, atžygiavome į Krasnojarsko uostą prie Jenisejaus, vienos ilgiausių, plačiausių ir galingiausių Sibiro upių. Be abejo, čia mus atvarė ne su Krasnojarsko miesto revoliucinėmis vietomis susipažinti, o krauti į baržas statybines medžiagas: cementą, plytas, metalą, maisto produktus ir kitus krovinius.

Visą savaitę dirbome vergų darbą. Vieni, sukandę dantis ir įniršę, kiti tylūs ir pakantūs lieptu į baržą vilko ant pečių maišus cemento, rideno karučius plytų. Kapitonas Stasys Danilevičius-Daniliūnas, buvęs puikus sportininkas, su jam būdinga energija, lyg ir stengėsi parodyti, kad jam nebaisus tas vergiškas darbas; o tai lyg ir skatino likimo draugus parodyti okupantams, kad mes ne lepšiai Deja, deja... Mielas ir nepamirštamas Stasys vienas pirmųjų paliko mūsų gretas.

Dirbdami uoste, matėme, kad Jenisejus teka į šiaurę. Taigi mums jau buvo aišku, kad ir mes plauksime pasroviui. Kai kurie kolegos iš uoste dirbusių laisvųjų darbininkų girdėjo, kad tuos "fašistus", atseit pabaltiečius, nuplukdys į kažkokią Dudinką - į uostą prie Šiaurės jūros...

Į šiaurę

1941m. liepos 28d., apie 22 vaL, daugiau kaip tūkstantis baltiečių buvome suvaryti į baržos triumą. Prasidėjo mūsų kelionė į Šiaurę. Tada mes nematėme uolėtų Jenisejaus slenksčių, nė praslenkančių kaimų ir miestelių. Nežinojome, kad mūsų barža, traukiama motorlaivio, perkirto poliarinį ratą ir praplaukė aukštame Jenisejaus krante įsikūrusį uostą - Igarką. Čia 1929 metais atplaukė pirmieji statybininkai, vadinamieji laisvieji - komunistai ir komjaunuoliai Po Antrojo pasaulinio karo (ir anksčiau) čia buvo vežami tūkstančiai kalinių ir tremtinių, tarp kurių buvo ir šimtai mūsų tautiečių.

Kad kelionėje nebūtų nuobodu ir greičiau bėgtų laikas, ltn. Juozas Lėvanas pasakojo ištraukas iš savo 1940 metų pradžioje išleistos knygos "Autovežimis" (automobilis). Arba štai mūsų Karo mokyklos paskutiniosios laidos (vadinome ją "paleckine") absolventas jaun.ltn. Kazys Danielius, vienas iš "laimingųjų", išleistas ant denio ūkiškiems darbams, kažkur aptiko pašarinių miltų, prisipylė jų į kišenes, į užantį. Grįžęs į triumą, Danielius iš tų miltų sulipdė daug kukuliukų ir pavaišino savo likimo draugus. Tų kukulių ne visiems užteko, bet mudu su Danieliumi, grįžę į Lietuvą, ne kartą juos prisimindavome.

1941m. rugpjūčio 9d., priešpiet, buvome išlaipinti Dudinkoje - nedideliame uoste. Tada dar nežinojome, kad esame Taimyro pusiasalyje, kurio žemės gelmėse yra didžiuliai gamtos turtai. Dudinka - Taimyro geologinės ir nacionalinės srities centras. 1987 metais Dudinkoje tebuvo penki namai ir nedidelė cerkvė. Sovietinės diktatūros metais, kai čia pradėjo dirbti kaliniai ir tremtiniai, Dudinka tapo šiuolaikiniu uostu.

Nežinojome, kad per dvylika dienų nuo Krasnojarsko iki Dudinkos nuplaukėme 2030 kilometrų. Ten prasideda Jenisejaus įlanka, dar toliau -Karos jūra. Nežinojome, kad už 96 kilometrų į rytus nuo Dudinkos yra gyvenvietė, vadinama Norilsku, kuris mums, baltiečiams, po ilgos ir sunkios kelionės taps galutine mūsų tremties ir kalinimo vieta — katorga.

1941m. rugpjūčio 10d. iš Dudinkos siauruoju geležinkeliu, ant atvirų platformų, per negyvenamą ir pelkynų išraižytą tundrą buvome nuvežti į darbininkų gyvenvietę - Norilską, kuris miesto vardą gavo tik 1953 metais. Dar neprivažiavę gyvenvietės, pastebėjome kalnų virtinę. XIXa. pabaigoje Norilsko kalnuose buvo rasta akmens anglies. 1919m. sovietų vyriausybė atsiuntė čia geologų būrį, kur tyrinėtojo Fiodoro Šmidto vardu pavadinto kalno papėdėje pastatė pirmą medinį namelį. Prie Norilkos upės krantų, amžinojo įšalo slėnyje ir aplinkiniuose kalnuose geologai aptiko didžiulius vario, nikelio, platinos, akmens anglies, fosforitų, smiltainių kalkių, grafito telkinius. 1935m sovietų vyriausybė nutarė statyti kalnų metalurgijos įmones, o tų pačių metų liepos mėn. į šią gyvenvietę atvyko pirmieji statybininkai Tundra juos pasitiko atšiauriai, nes čia jau rugsėjo mėn. prasideda labai gilios žiemos, kurios baigiasi tik gegužės mėn.; vyrauja 40-50 laipsnių šalčio, siaučia pūgos. Vasarą saulė nenusileidžia ištisus du mėnesius, o poliarinė naktis trunka 47 paras.

Pirmieji būsimo Norilsko statytojai buvo vadinamieji "laisvieji" sovietiniai žmonės, o nuo 1937 metų sovietų valdžia Norilsko gamtos turtų gavybai ir statyboms pradėjo naudoti tremtinių, kalinių darbo jėgą. Tokia vergiško darbo jėga tapome ir mes - baltiečiai kariai

Atvežę į Norilską, gulagų šeimininkai pirmiausia mus išmaudė pirtelėje, kai kuriuos apkirpo, kai kuriems davė valdiškus baltinius. Taip "kultūringai" buvo aptarnauta baltiečių aukštų artilerijos karininkų grupė, kuri po visų šių paslaugų nukeliavo tada mums dar nežinomo Valioko (apie 12 km į rytus nuo Norilsko) kryptimi, o paskui Norilkos upe nuplukdyta prie Lamos ežero. Ten artileristai kalėjo iki 1944 metų vasaros, paskui likę gyvi kaliniai buvo išskirstyti į kitus Sibiro lagerius.

Daugiausia baltiečių karių liko Norilske ir buvo apgyvendinta 7-ajame spec. lageryje. Tai buvo Norilsko kalnų virtinės viduryje stūksančio kalno šlaite įrengtas lageris. Vienaaukščių medinių barakų teritorija buvo aptverta dvieile spygliuotos vielos tvora, o keturiuose lagerio kampuose grėsmingai styrojo kelių metrų aukščio sargybos bokšteliai Pietiniame lagerio pakraštyje tekėjo Medvežij (Meškos) upelis. (Kadaise toje vietoje vienas pirmųjų Norilsko gyventojų - kalnų inžinierius Nikolajus Grvancevas pastebėjo

Paminklas Norilske

Paminklas Norilske, pastatytas 1991m.

 

mešką.)

Lagerio vadovybė, sargybiniai, kiti pareigūnai ir jų šeimos gyveno gretimuose barakuose. Kalinius nuo laisvųjų skyrė kelias, kuris vingiavo žemyn į kalno papėdę, kur prasidėjo gyvenvietė, ir į jos centrą - didžiulės pramoninės statybos zoną. Toliau kelias ėjo aukštyn į įrengtas rūdos kasyklas. Maždaug tokia buvo 7-ojo lagerio teritorijos schema.

7-ojo lagerio kontingentą sudarė ne tik baltiečiai. Čia kalėjo nemažai lenkų, suimtų ir atvežtų į Norilską po raudonosios armijos invazijos į Lenkiją 1939m. rugsėjo mėn. Lenkų generolo Sikorskio ir Stalino 1941m. liepos 30d. susitarimu Lenkijos piliečiai (ir žydų tautybės žmonės) iš lagerių buvo paleidžiami Tų pačių metų pabaigoje tuo susitarimu pasinaudojo ir su mumis kalėję lenkai, kurių dauguma išvyko į SSRS teritorijoje atkuriamą lenkų kariuomenę.

Kalėjo 7-ajame lageryje ir apie 200 ispanų respublikonų, kovojusių Ispanijos pilietiniame kare. Po gen. Franko pergalės jie pasiprašė prieglobsčio Tarybų Sąjungoje ir, nors dauguma buvo komunistai visdėlto atsidūrė Norilske drauge su graikų, jugoslavų, bulgarų, rumunų ir vengrų komunistais. Tokia buvo Stalino diktatūros gulagų realybė.

Iš viso 7-ajame lageryje kalėjo apie 2000 įvairių tautybių kalinių. Iš pradžių visi buvome lyg ir politiniai kaliniai, bet ilgainiui mūsų gretas papildė įvairūs kriminaliniai nusikaltėliai iš Sovietų Sąjungos.

Lagerio vadovybė be darbo mūsų nelaikė. Tuoj pat pradėjo organizuoti darbo brigadas. Mūsų, latvių ir estų vyresnieji karininkai ėmėsi iniciatyvos, ir brigados buvo sudarytos (nenorėta iniciatyvos atiduoti šeimininkams). Į brigadas stengėsi burtis viename pulke tarnavę kolegos. Buvo sudarytos brigados - gen.št.plk. M.Stankaičio (vėliau iš jo brigadą perėmė plk.ltn. V.Baršauskas), plk.ltn. J.Šečkaus (perėmė ltn. B.Ponelis), mjr. J.Saukos (perėmė kpt A.Saunoris), mjr. V.Mikalausko (perėmė ltn. V.Dulkė), kpt. A.Aleksiejūno, ltn. A.Kneitos, vrš. A.Neubacherio ir civ. tarnautojo P.Medalinsko.

Spalio mėn. pradžioje, kai į Norilską buvo atvežta nauja grupė mūsų karių, suimtų jau prasidėjus karui Rusijoje, buvo sudarytos dar 2 brigados — ltn. K.Kvėdaro (buvo sušaudytas) ir vrš. T.Korolkovo.

Kartu su mumis kalėjo ir civilių žmonių grupė, kuri susibūrė į L.Burbulio vadovaujamą brigadą. Ją sudarė karo išvakarėse įvairiuose Lietuvos kampeliuose suimti mokytojai, ūkininkai, girininkai, kitų specialybių žmonės. Tai buvo ypač tragiško likimo brigada. Pats brigadininkas, urėdas A.Čepas, gimnazijos direktorius J.Kutra, mūsų sporto pradininkas, mokytojas ir atsargos majoras A.Škėma buvo sušaudyti, daugelis mirė.

Sukomplektavus brigadas, joms buvo paskirti "šefai" — prižiūrėtojai, daugiausia rusai kaliniai, pasižymintys žiaurumu ir solidžiu lagerinių keiksmažodžių žodynu. Po to buvo įsakyta atiduoti į sandėlį karinę uniformą, kurią vis dar vilkėjome, ir apsirengti lagerio drabužiais - kerziniais batais ir "šimtasiūle".

Retas kuris įvykdė pirmąjį lagerio valdžios įsakymą. Jau buvome girdėję, kad Norilske žiema ankstyva ir atšiauri, todėl buvo pats laikas pagalvoti, kaip ginsimės nuo šalčių ir pūgų. Nelaukdami patarimų, iš ilgų milinių (kas dar turėjo) pasidarėme striukes arba liemenes, o likusią medžiagą atidavėme likimo draugams, kurie buvo suimti tik su vasarine uniforma. Man pasisekė. Tą klastingą birželio 14-osios pavakarę, išeidamas į bendrus "naktinius pratimus", apsivilkau ne tik mundurą, bet ir kareivišką milinę, kurioje mama buvo įsiuvusi šiltesnį pamušalą..

Pirmoji darbavietė

Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas, iš pradžių vokiečiams gana sėkmingas, vyko toliau. Kremliaus vadovai priminė Norilsko kalnų metalurgijos kombinato vadovams, kad Sovietų šaliai reikia nikelio, vario, kitų metalų, taip pat akmens anglies. Visų tų gėrybių Norilske, kaip jau minėjau, buvo pakankamai. Antroji užduotis buvo - vietoj senos nedidelės gyvenvietės, Ilgojo ežero šiauriniame krante pradėti naujo Norilsko miesto statybą ir jau 1942 vidurvasarį atiduoti pirmąjį daugiabutį namą.

Mūsų brigadai vadovavo mjr. Juozas Sauka. Pirmoji mūsų darbavietė ir buvo naujo miesto statyboje, prie kelio tiesimo darbų. Po kasdienės brigadų išleidimo pro lagerio vartus ceremonijos vieną rugpjūčio rytą atvarė mus prie pietinio Ilgojo ežero kranto.

Pirmoji darbo užduotis buvo paprasta — išlyginti ant ežero kranto esančius kauburėlius ir griovius, o gruntą karučiais vežti į kelio trasą. Kiti turėjo su karučiais važiuoti į žvyro karjerą ir gruntą taip pat vežti į trasą.

Mūsų brigadoje buvo 3 majorai — J.Sauka, P.Juodvalkis ir A.Okulič-Kozarinas, 9 kapitonai - A.Saunoris, J.Frankas, N.Guzikas, P.Jaruševičius, P.Mykolaitis, B.Narvydas, V.Grinius, L.Literskis ir J.Tėvelis, 9 leitenantai -J.Mundrys, V.Butkus, broliai Stasys ir Petras Čiaučionai, V.Narijauskas, V.Senulis, A.Šarupičius, J.llgūnas ir M.Krukis, 8 jaunesnieji leitenantai - J. Šimoliūnas, K.Danielius, J.Narijauskas, A.Jazbutis, S.Matišiūnas, P.Krasnickas, K.Stasiulionis ir aš, šio rašinio autorius, 2 viršilos —K.Dambrauskas ir I.Kiesylius.

Taip susibūrėme. Visi draugiškai bendravome, buvome vieningi. Vyriausio amžiaus buvo Juodvalkio, Franko ir Saunorio grandis, visi seni pažįstami, daug metų atitarnavę mūsų kariuomenei. Gražiai bendravo kapitonų Literskio, Tėvelio ir Guziko grandis. Jaunesnieji leitenantai Danielius ir Šimoliūnas buvo ne tik kuklūs jaunuoliai, bet ir visada pasiruošę padėti vyresniesiems. O korektiškiausias ir niekada nedejuojantis dėl savo likimo buvo visų mūsų gerbiamas artilerijos majoras Kozarinas - pavyzdys jauniems karininkams. Mokėmės iš jo, kaip reikia ginti karininko garbę ir orumą, kartelis net sukandus dantis, kai tave išdrįsta įžeisti koks nors lagerio keikūnas ir pašlemėkas.

Prie Ilgojo ežero, kuris, kaip vėliau pastebėjome, niekada neužšaldavo, dirbome iki spalio mėnesio. Nuo 1942na pavasario, ištrėmus mjr. Sauką į Dudinką, mūsų brigadai pradėjo vadovauti kapitonas A.Saunoris. Kaip ir visos baltiečių brigados, mūsų brigada nuėjo ilgą žiaurios katorgos kelią. Po 10-12 vaL dirbome įvairiuose metalurgijos ir chemijos pramonės objektuose - gamyklų, įmonių, atskirų cechų statyboje - kasėme tranšėjas, betonavome, krovėme statybines medžiagas.

Žemė Norilsko slėnyje buvo ypatinga. Ji čia įšaldavo taip, jog per trumpą vasarą nespėdavo įšilti Taip Norilske atsirado amžinas įšalas, siekęs 200-250 m gylį, o atšilusios žemės sluoksnis retai būdavo storesnis kaip 1-1,5 m. Kastuvas ir laužtuvas amžinojo įšalo neįveikdavo, kapliai greitai atšipdavo. Taigi kokią ten darbo normą pajėgdavo įveikti katorgininkai?

Ilgainiui įšalui įveikti buvo pradėti naudoti ne tik galingi ekskavatoriai (matėme Norilsko laukuose ir amerikietiškus), bet ir elektros srovė, kūrenami laužai, sprogdinama žemė.

Darbas buvo katorginis. O maistas? Maisto talonuose buvo parašyta; pusryčiai, pietūs, vakarienė, o valgydavome tik du kartus - rytą ir vakare kaušas srėbalo ("balandos"), 150-200 gramų košelės, dažniausiai, kaip minėjau, sorų kruopų. Duonos davinys ("paikė") — 500-600 g ir tik 150-200 g, jeigu neįvykdėme normos. Mūsų brigada gaudavo ir 900 g duonos, bet už tai turėjome duoti kyšį darbų vykdytojui arba meistrui - visą "paiką". Tokį kyšį kasdien aukodavo du brigados nariai, pasilikdami sau tik pusę davinio. Kartais už įvykdytą normą gaudavome ir tabako, kuris taip pat beveik visas tekdavo "vziatkovičiams".

Tokia tad buvo Norilsko - amžinojo įšalo slėnio realybė. Prasidėjo ligos - skorbutas (cinga), dizenterija, visiškas organizmo išsekimas. Todėl ir krito kaip lapai mūsų likimo broliai!

Tardymas

Nežinojome, kiek ta mūsų katorga tęsis. Nebuvome nei tardomi, nei teisiami. Atvežė - ir iš karto prie sunkiausių darbų. Priverstinio darbo vergai turi dirbti, o ar jie kalti, ar ne, tai visiškai nesvarbu. Jie - liaudies (kokios "liaudies"?) priešai!

Nepaisydami jokių tarptautinės teisės įstatymų, Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariato, kurio žinioje buvo Vyriausioji lagerių valdyba (Gulagas), darbuotojai - sovietiniai budeliai 1941m. rugsėjo pabaigoje pradėjo baltiečių karių tardymą. Tai vyko čia pat, už 7-ojo lagerio zonos esančio barako kabinetuose.

Atsimenu, rugsėjo 29d. mane pas tardytoją palydėjo pagyvenęs rusas sargybinis, nešinas caro laikų šautuvu. Kabinete už rašomojo stalo sėdėjo geltonsnapis saugumietis, neprisimenu, koks buvo jo karinis laipsnis. Ant stalo šalia kalendoriaus, rašalinės ir kelių segtuvų gulėjo pistoletas, turbūt pagąsdinti, jeigu reikės. Pasiūlęs sėstis ir cigaretę, mano būsimasis tardytojas paaiškino, kodėl esu pakviestas, ir paklausė, ar aš suprantu rusiškai Nors rusiškai kalbėjau neblogai, atsakiau "neponimaju". Tada tardytojas trumpam išėjo iš kabineto ir grįžo su vertėju. Tai buvo kapitonas Petras Jakutis, su kuriuo važiavau viename vagone. Ką gi neblogai, bus liudytojas, kuris girdės, ką aš pasakosiu.

Paaiškinęs tardymo taisykles ir tardomojo teises, tardytojas pradėjo nuo paprasčiausių klausimų - karinis laipsnis, pavardė, vardas, tėvavardis, kur tarnavęs ir kokiose pareigose. Toliau — šeimos (tėvų) socialinė padėtis ir t.t. Tardymo pradžia buvo rami, be įtampos. Tardytojas tik rašė, rašė...

Paskui prasidėjo "rimtesni" klausimai, o kai paklausė, kaip sutikau Raudonąją armiją 1940 metų birželio mėn., atsakiau; kaip kariuomenės vadas gen. V.Vitkauskas įsakė, taip ir sutikau (1940m. birželio mėn. 15d. įsakymas Nr26). Mano pagalbininkas vertėjas kpt Jakutis tik šypt šypt Kaip pasakiau, taip ir išvertė. Tardytojas susiraukė, atrodo, norėjo supykti, bet susivaldė. Juk jis to įsakymo nebuvo skaitąs. O jam betrūko tik pridurti, kad mes, lietuviai, padėkotume ir išbučiuotume mus okupavusią armiją...

Paskutinis berods ketvirtas tardytojo klausimas buvo, ar turiu giminių užsienyje. Atsakymas buvo trumpas - ne! O kai tardytojas pradėjo skaityti tardymo protokolą, kpt Jakutis linkčiojo galvą, patvirtindamas, kad protokole suktybių nėra. Pasirašiau ir tuojau pat abu su Jakučiu buvome nuvesti į zoną.

Po tardymų visada su likimo draugais aptardavome jų eigą, pasakodavomės, kaip tardydavo, kokie buvo klausimai Iš tarpusavio pokalbių sužinodavome, kad kai kurie tardytojai su tardomaisiais elgdavosi grubiai Būta atvejų, jog tardomajam smogdavo pistoletu į galvą, kai kuriuos nurengdavo ir beveik plikus išvarydavo laukan, o čia spigindavo 30-40 laipsnių šaltis.

Beveik visus tardė po du kartus. Jokio teismo nebuvo, ir tik 1942m gruodžio mėn. pabaigoje bei 1943m pavasarį buvo paskelbti Ypatingojo pasitarimo nuosprendžiai. Įkalinimo laikas buvo nuo 5-erių iki 10 metų griežtojo režimo lagerio. Niekas nebuvo nuteistas 9-eriems metams.

Aukštieji karininkai, ypač Nepriklausomybės kovų dalyviai, kovoję prieš bolševikus ir gavę Vyčio kryžius, buvo nuteisti už priešiškumą sovietų valdžiai ir gavo 10 metų. Pagalvodavome, iš kur tardytojai turėdavo informacijos apie Vyčio kryžiaus kavalierius ir jų kovą su bolševikais. Buvo šnekama, jog tokias žinias tardytojams suteikdavo kai kurie mūsų likimo broliai Buvo tokių, pasirodo, ne tik tarp mūsiškių, bet ir tarp latvių bei estų. Saugumiečiai sugebėdavo rasti šiaudadūšių.

1956m., prasidėjus vadinamajam atšilimui, kai Kremliuje sėdėjo Nikita Chruščiovas, kreipėmės į Sovietų Sąjungos karinį prokurorą, kad mus reabilituotų. Mano bylą nusiuntė į Vilnių. Kai apsilankiau pas anuometį respublikos prokuroro pavaduotoją (pavardės neprisimenu), tai jis, pavartęs mano bylą, ištarė: 'Tai už ką čia jie jus nuteisė?" Atsakiau: "Taigi ir aš nežinau, už ką jie mane nuteisė. Lietuvai atrodo, nenusikaltau..." Prokuroro pavaduotojas tik pasimuistė, ir mūsų pokalbis baigėsi. Netrukus iš Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo gavau pažymų, kurioje buvo parašyta, kad teismo 1956 metų birželio mėn. l d. sprendimu, nesant kaltės įrodymų, Ypatingojo pasitarimo prie Valstybės saugumo komiteto 1942m. rugsėjo mėn. 5d. nutarimas panaikintas, mano byla nutraukta. Vadinasi aš reabilituotas. Tokias pažymas gavo ir mano likimo draugai, kurių bylas nagrinėjo Pabaltijo karinės apygardos prokuratūra. Tačiau, nepaisant "gerų" sovietų teisėtumo organų ketinimų, ir toliau buvome "liaudies" priešai

Padavę pareiškimus reabilituoti, malonės neprašėme, kaip kai kas bando mums papriekaištauti, bet tos pažymos padėjo buvusių nuteistųjų vaikams įstoti į aukštąsias mokyklas. Na, ir aš buvau priimtas studentu į Vilniaus universitetą.

Antrasis ešelonas

Kaip jau minėjau, 1941m. spalio mėn. pradžioje į Norilską buvo atvežta grupė mūsų karių, kurie, prasidėjus Vokietijos - Sovietų Sąjungos karui, drauge su raudonarmiečiais iš Pabradės poligono traukėsi Baltarusijos kryptimi. Apie tą traukimąsi gana išsamiai rašoma 1941m. gruodžio mėn. Vilniuje atgaivintame "Karyje". Žinome, jog traukiantis daug mūsų karių žuvo, nemažai buvo suimta prie Velikije Luki, o treti tęsė tarnybą 16-oje lietuviškoje divizijoje.

Antrajame ešelone tarp kareivių, puskarininkių ir karininkų buvo ir pulko kolegos — kpt. Stasys Gromnickis, ltn. Kęstutis Kvedaras ir jaunJtn. Vladas Pukelevičius-Pukys. Sutikau ir seną bičiulį — ltn. Kazį Juodį, kuris, lankydamas Kauno "Aušros" gimnaziją, gyveno pas mano tėvus. Dieve mano, kokie jie buvo išvargę: karo pradžia, pasitraukimas, nesėkmingos pastangos išsivaduoti iš okupantų, vėliau suėmimas padarė savo.

Naujieji apie 60 žmonių susibūrė į K.Kvedaro ir T.Korolkovo vadovaujamas brigadas. Gyvenome tame pačiame septintajame, dirbome tuos pačius katorginius darbus, valgėme tokį pat menką maistą, tik mūsų trėmimo stažas buvo didesnis. Nepaisant to, mūsų visų dar laukė likimo skirti fizinių ir dvasinių jėgų išbandymų metai.

Pirmieji katorgos metai (1941-1942) vieniems baigėsi ypač tragiškai -jie buvo sušaudyti, kitų organizmas išseko nuo sunkių darbų ir labai menko maisto. Nesibaigiančios kratos (šmonai) naktimis, tik grįžus iš darbų -gainiojimas į kitus staigius darbus, nuolatinis tyčiojimasis ir žeminimas darė savo. Prasidėjo mirtys. Mirusius žiemą kraudavo į roges, nuveždavo prie sargybinės ir išversdavo. Lavonus patikrindavo — persmeigdavo durtuvais, kad koks vargšas katorgininkas nesugalvotų pabėgti Jokių kapų nebuvo. Buvo bendra duobė, į kurią vieną ant kito kraudavo, o paskui užversdavo sušalusios žemės grumstais. Taip laidodavo busimojo 25-ojo fabriko laukuose, o vėliau Šmidto kalno papėdėje, prie nulinio piketo. Taip buvo tyčiojamasi!

Šiandien Norilskas vadinamas šiauriausiu pasaulio miestu, Taimyro pusiasalio perlu. Tačiau pamirštama, kad Norilskas - miestas, pastatytas ant kalinių kaulų!

Toliau pateikiami Norilske mirusių ir į Lietuvą grįžusių mūsų karių sąrašai Jie nėra visiškai tikslūs ir negali tokie būti, nes po 50 metų sunku tokius sudaryti. Tegul atleidžia mums mirusiųjų artimieji ir giminės - padarėme, ką galėjome.

Baigdamas norėčiau pateikti keletą duomenų:

1943 metų vasarą beveik visi 7-ajame lageryje kalėję baltiečiai buvo perkelti į 6-ąjį - eksploatacinį lagerį, kuriame tilpo apie 600 kalinių (lageris buvo į rytus nuo septintojo). Dauguma šio lagerio kalinių (tarp jų ir lietuviai) dirbo įvairiose gamyklose ir įmonėse buhalteriais, laborantais, įvairių sandėlių vedėjais ir kitose pareigose.

1943m. liepos 1d. iš Norilsko į Krasnojarską išvyko įvairių tautybių "klipatų" ešelonas, kuriame buvo ir 36 lietuviai: tarp jų b.gen. Z.Gerulaitis (vėliau miręs Taišeto lageryje), plk.ltn. K.Mašanauskas (1946m grįžęs į Kauną), kpt. P.Ramančionis (grįžęs į Lietuvą). Pakeliui mirė leitenantai Č.Rickevičius ir J.Levanas. Kur jie mirė, duomenų neturime. Taip pat nėra duomenų apie Dudinkoje likusį kpt. J.Mažylį.

Iki šiol nepavyko išsiaiškinti visų čia paminėtų 36 lietuvių pavardžių. Galbūt kai kurie jų jau yra įrašyti Norilske pastatyto paminklo lentoje. Nežinome.

Pasibaigus karui daug mūsiškių dirbo įvairiose gamyklose. Šių eilučių autorius, dar būdamas kalinys, buvo įdarbintas chemijos laboratorijoje, tapo "chemiku". Kartu su juo laboratorijoje dirbo keturi kaliniai latviai, du kaliniai rusai, vienas baltarusis. Na, o visos laborantės merginos buvo laisvosios.

Nesipešėm, gražiai sugyvenom, ir tai laboratorijos vedėjos (laisvosios) inžinierės Raisos Semionovnos Jachontovos, žydų tautybės moters dėka. Bet apie tai kituose rašiniuose.

Kas pokario metais dar buvome likę gyvi, turėjome daugiau galimybių grįžti į Lietuvą. Žinoma, atkalėję nustatytą terminą, ne visi grįžome namo. Vieni tik dėl jiems žinomų priežasčių, kiti dėl gero uždarbio liko šiaurėje. Aš grįžau į Tėvynę 1949 metais, kai Lietuvoje jau buvo prasidėjusi kolektyvizacija, o mūsų miškuose kovojo laisvės kovotojai Gyvenimas buvo nelengvas, ir vis dėlto sulaukiau Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir pripažinimo!

Sąrašai

1941-1951 METAIS NORILSKO LAGERIUOSE KALĖJĘ IR
GRĮŽĘ Į LIETUVĄ KARIŠKIAI

Sudarė Stasys Buzas

Pulkininkai

1.    Aleksandravičius-Aleksis Bronius

2.    Meškauskas Povilas

Pulkininkai leitenantai

1.    Baršauskas Vladas

2.    Dovydaitis Pijus

3.    Kukta Tomas

4.    Mašanauskas Ksaveras

5.    Mikučionis Ignas

Majorai

1.    Gavelis Leonas

2.    Juodvalkis Pranas

3.    Karevičius Bronius

4.    Kazlauskas Alfonsas

5.    Krištapavičius Povilas

6.    Mikalauskas Vytautas

7.    Okulič-Kozarinas Anatolijus

8.    Patašius Juozas

9.    Požėla Eduardas

10.    Stanelis Ildefonsas

Kapitonai

1.    Adomonis Karolis

2.    Balčiūnas Stasys

3.    Botyrius Jonas

4.    Grinius Vladas

5.    Guzikas Nikodemas

6.    Jaruševičius Petras

7.    Juozapaitis Leonas

8.    Matusonis Jonas

9.    Mykolaitis Petras

10.    Mitalauskas-Mitalas Balys

11.    Narvydas Benediktas

12.    Petraitis Jonas

13.    Porutis Domas

14.    Povilanskis Antanas

15.    Ramančionis Pranas

16.    Saunoris Antanas

17.    Tuminas Stasys

18.    Zeleniakas Antanas

19.    Zienius Juozas

Leitenantai

1.    Bačiulis Alfonsas

2.    Bumickas Jonas

3.    Butkus Vincas

4.    Čaplikas Petras

5.    Černius Mykolas

6.    Degutis Vincas

7.    Dirda Antanas

8.    Dulkė Vladas

9.    Gaidamavičius Juozas

10.    Gelumbauskas Feliksas

11.    Germanavičius Martynas

12.    Gustas Antanas

13.    Inčiūra Adolfas

14.    Jakšukas Stasys

15.    Jankus Aleksas

16.    Kalibatas Alfonsas

17.    Kalpokas Pranas

18.    Kneita Antanas

19.    Krukis Martynas

20.    Lapinskas Vincas

21.    Mažonas Kazys

22.    Narijauskas Vacys

23.    Navaitis Antanas

24.    Orbakas Mykolas

25.    Paliulis Petras

26.    Paškevičius Vilius

27.    Ponelis Bronius

28.    Rakaitis Juozas, gyv. Taišete

29.    Ramūnas Bronius

30.    Senulis Vincas

31.    Sprindys Vaclovas

32.    Stankevičius Kazys

33.    Stundža Romualdas

34.    Santaras Antanas

35.    Sarupičius Andrius

36.    Tiškus Feliksas

37.    Urbietis Petras

38.    Vaitiekūnas Bronius

39.    Varkalys Kazys

40.    Varnas Jonas

41.    Vitas Jonas

42.    Žlioba Antanas

43.    Žukas Antanas

Jaunesnieji leitenantai

1.    Aleksandravičius Vladas

2.    Buzas Stasys

3.    Danielius Kazys

4.    Daugirdas Tadas

5.    Frankas Kostas

6.    Jankauskas-Jankaitis Juozas

7.    Janušauskas Ipolitas

8.    Jazbutis Aleksandras

9.    Kiršlys Povilas

10.    Krasnickas Petras

11.    Lelėnas Eugenijus

12.    Martinėnas Stasys

13.    Narijauskas Justinas

14.    Navakas Jonas

15.    Palukaitis Juozas

16.    Pečkaitis Vincas

17.    Rimkus Juozas

18.    Sakalavičius Simas

19.    Stankevičius Marijonas

20.    Stasiulionis Kazys

21.    Stasytis Jonas

22.    Šidagis Julius

23.    Šimoliūnas Juozas

24.    Šimonis Teofilis

25.    Tijūnaitis Algirdas

26.    Trakinskas Povilas

27.    Turūta Antanas

28.    Urbelis Jonas

29.    Urbonavičius Liudas

30.    Virkutis Pranas

31.    Viršila Antanas

32.    Vojevodskis-Vaivydis Mykolas, gyv. Norilske

33.    Žvinklys Alfonsas

Viršilos ir puskarininkiai

1.    Augustinaitis Jonas

2.    Bružas Kazys

3.    Jasonas Pranas

4.    Česnulis Kostas

5.    Korolkovas Tichonas

6.    Kriščiūnas Motiejus

7.    Mackus Kazys

8.    Micuta Juozas

9.    Paškevičius Kazys

10.    Petronis Albinas

11.    Sabaliauskas Antanas

12.    Vaitkevičius Juozas

13.    Žvikas Vladas

Kareiviai ir civiliai tarnautojai

1.    Alekna Juozas

2.    Karvelis Jonas

3.    Krasauskas Ignas

4.    Medalinskas Petras

5.    Ramanauskas Jonas

6.    Ramonis Petras

7.    Razgaitis Jonas

8.    Slivinskas Antanas

9.    Stankevičius Antanas

10.    Šmitas Jurgis

11.    Trečiokas Vytautas

12.    Vaitkevičius Jonas

13.    Varnas Justas

14.    Zubrickas Stasys

Gen. Juozas Barzda-Bradauskas

Gen. Juozas Barzda-Bradauskas

Gen. Itn. Zenonas Gerulaitis

Gen. Itn. Zenonas Gerulaitis


Plk. Alfonsas Sklėrius

Plk. Alfonsas Sklėrius (žuvo Lamoje)


Plk. Leonas Rupšys

Plk. Leonas Rupšys (žuvo Lamoje)


Plk. Itn. Petras Daukšys

Plk. Itn. Petras Daukšys (žuvo Lamoje)


Plk. Itn. K.Abaravičius

Plk. Itn. K.Abaravičius


Plk. Itn. Antanas Sidabras

Plk. Itn. Antanas Sidabras


Plk. ltn. Laurynas Statkevičius

Plk. ltn. Laurynas Statkevičius


Plk. Itn. Juozas Šlepetys

Plk. Itn. Juozas Šlepetys


Plk. Vaclovas Žadeika

Plk. Vaclovas Žadeika


Plk. Mečys Stankaitis

Plk. Mečys Stankaitis


Plk. Leonas Rajeckas

Plk. Leonas Rajeckas


Plk. Iln. Romanas Butkevičius

Plk. Iln. Romanas Butkevičius


Plk. Itn. Juozas Lavinskas

Plk. Itn. Juozas Lavinskas




Plk. Itn. Pranas Bilevičius

Plk. Itn. Pranas Bilevičius


Plk. Itn. Albertas Gaidys

Plk. Itn. Albertas Gaidys


1941-1951 METAIS NORILSKO LAGERIUOSE MIRĘ AR KALĖJĘ
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARIŠKIAI

Sudarė Stasys Buzas

Brigados generolai

1.    Barzda-Bradauskas Juozas, miręs Čiunoje, Irkutsko sritis

2.    Gerulaitis Zenonas, miręs Taišete, Irkutsko sritis

Pulkininkai

1.    Banys Jackus

2.    Rajeckas Leonas

3.    Sidabras Antanas

4.    Stankaitis Mečys

5.    Statkevičius Laurynas

6.    Žadeika Vaclovas

Pulkininkai leitenantai

1.    Bilevičius-Bilėnas Pranas

2.    Bukevičius Romanas

3.    Gaidys Albertas

4.    Jančys Alfonsas

5.    Kizlauskas Domininkas

6.    Lavinskas Juozas

7.    Raibikis Kostas

8.    Sečkus Jurgis

9.    Šlepetys Juozas

10.    Vileniškis Alfonsas

Majorai

1.    Aleksiejūnas Alfonsas, miręs Petrozavodske

2.    Baleišis Feliksas

3.    Baltrūnas Petras

4.    Sakalauskas Juozas

5.    Sakalauskas-Sakalius Petras

6.    Sauka Juozas, miręs Dudinkoje

7.    Šakėnas Juozas

8.    Škėma Algirdas

9.    Šniras Vladas

10.    Vaičius Vladas

11.    Zavadskis Benediktas

Kapitonai

1.    Adomaitis Pranas

2.    Balandis Juozas

3.    Čiplys Adolfas

4.    Danilevičius-Daniliūnas Stasys

5.    Draugelis Andrius

6.    Frankas Jonas

7.    Grabažis Antanas

8.    Grigaliūnas Petras

9.    Gromnickas Stasys

10.    Jakutis Petras

11.    Jaloveckas Alfonsas

12.    Jocius Jonas

13.    Jonaitis Juozas

14.    Kauneckas Bronius

15.    Kilius Juozas

16.    Kondrotas Jonas

17.    Kontrimas Leonardas

18.    Kriaučiūnas Stasys

19.    Kušlikis Stasys

20.    Lastauskas Adomas

21.    Lenkauskas Leonas

Majoras Juozas Sakalauskas

Majoras Juozas Sakalauskas


 
Majoras Petras Sakalius

Majoras Petras Sakalius


Majoras Balys Steikūnas

Majoras Balys Steikūnas (kalėjo Lamoje)


Majoras Algirdas Škėma

Majoras Algirdas Škėma


Majoras K.Raibikis

Majoras K.Raibikis


Majoras Dapkus

Majoras Dapkus (žuvo Lamoje)


Kapitonas Leonas Lenkauskas

Kapitonas Leonas Lenkauskas


Kapitonas Jonas Masandukas

Kapitonas Jonas Masandukas


Kapitonas Stasys Gromnickis

Kapitonas Stasys Gromnickis


Kapitonas Stasys Daniliūnas-Danilevičius

Kapitonas Stasys Daniliūnas-Danilevičius


Kapitonas Bronius Salikas

Kapitonas Bronius Salikas


Kapitonas Liudas Vaičius

Kapitonas Liudas Vaičius


Kapitonas Juozas Tėvelis

Kapitonas Juozas Tėvelis


Kapitonas Leonardas Kontrimavičius-Kontrimas

Kapitonas Leonardas Kontrimavičius-Kontrimas


Kapitonas Petras Jakutis

Kapitonas Petras Jakutis


Kapitonas Liudvikas Literskis

Kapitonas Liudvikas Literskis


Kapitonas Antanas Tervydis

Kapitonas Antanas Tervydis


Kapitonas Stasys Kriaučiūnas

Kapitonas Stasys Kriaučiūnas


Kapitonas Vladas Sabeckis

Kapitonas Vladas Sabeckis


Kapitonas Ignas Matutis

Kapitonas Ignas Matutis


22.    Limba Jeronimas

23.    Literskis Liudvikas

24.    Masandukas Jonas, miręs Dudinkoje

25.    Matutis Ignas

26.    Mažylis Jonas, miręs Dudinkoje

27.    Morkūnas Ignas

28.    Nacickas Stasys

29.    Novoslauskas Jurgis

30.    Petraitis Juozas

31.    Plukas Vladas

32.    Sabaliauskas-Sabaliūnas Petras

33.    Sabeckis Vladas

34.    Salikas Bronius

35.    Soročkinas Anatolijus

36.    Stankevičius Jonas

37.    Staranavičius-Staronis Antanas

38.    Tervydis Antanas

39.    Tėvelis Juozas

40.    Urniežius Liudas

41.    Vaičius Liudas

42.    Zablockis-člžbalis Petras

43.    Zablockis-Užbalis Stasys

Leitenantai

1.    Aleksiejūnas Kazys

2.    Bakšys Stasys

3.    Bortkevičius-Bartkus Jonas

4.    Brundza Stasys

5.    Bukšaitis Justinas

6.    Bulovas Vladas

7.    Čiaučionis Stasys

8.    Čiaučionis Petras

9.    Dedonis Stepas

10.    Dūda Vladas

11.    Gavėnas Vincas


Ltn. Martynas Grigonis

Ltn. Martynas Grigonis


Ltn. Julius Ilgūnas

Ltn. Julius Ilgūnas


Ltn. Stasys Čiaučionis

Ltn. Stasys Čiaučionis


Ltn. Petras Čiaučionis

Ltn. Petras Čiaučionis


Ltn. Česlovas Rickevičius

Ltn. Česlovas Rickevičius


Ltn. Petras Vadopalas

Ltn. Petras Vadopalas


Ltn. Vincas Gavėnas

Ltn. Vincas Gavėnas


Ltn. J.Rastauskas


J.ltn. Vladas Pukys-Pukelevičius

J.ltn. Vladas Pukys-Pukelevičius


J.ltn. Valerijonas Bukšnys

J.ltn. Valerijonas Bukšnys


Ltn. Jonas Katelė

Ltn. Jonas Katelė


Ltn. Juozas Miliukas

Ltn. Juozas Miliukas


Ltn. Jonas Mankonis

Ltn. Jonas Mankonis


J. Itn. Antanas Geležauskas-Geležius

J. Itn. Antanas Geležauskas-Geležius


Ltn. Antanas Petkūnas

Ltn. Antanas Petkūnas


Ltn. Kęstutis Kvedaras

Ltn. Kęstutis Kvedaras


Psk. Antanas Vaitkus

Psk. Antanas Vaitkus


12.    Giedrikas Aloyzas

13.    Grigonis Martynas

14.    Gudeliauskas Vladas

15.    Guobys Jonas

16.    Ilgūnas Julius

17.    Juodis Kazys

18.    Janulevičius-Janulis Antanas, miręs Ačinske

19.    Katelė Jonas

20.    Kaunas Kęstutis-Leonas, miręs Maskvoje

21.    Kronkaitis Vaclovas

22.    Kvedaras Kęstutis

23.    Laučys Petras

24.    Levanas Juozas, miręs 1943m. etape į Krasnojarską

25.    Levinas Jonas

26.    Lukšas Ignas

27.    Mankonis Jonas

28.    Mergiūnas Romualdas

29.    Mikelionis Kazys

30.    Miliukas Juozas

31.    Mundrys Juozas

32.    Petkūnas Antanas

33.    Remišauskas Vsevolodas

34.    Rickevičius Česlovas, miręs 1943m. etape į Krasnojarską

35.    Simokaitis Antanas

36.    Skrinska Jurgis

37.    Šperbelis Albinas

38.    Urbutis Vincas

39.    Vadopalas Petras

40.    Vykintas Jonas

41.    Žiauka Balys

42.    Žikorius Romas

Jaunesnieji leitenantai

1.    Ankudavičius Antanas

2.    Bartašis Antanas

3.    Bronišas Danielius

4.    Bražinskas-Bražys Vladas

5.    Bukšnys Valerijonas

6.    Deveikis Antanas

7.    Geležauskas-Geležius Antanas

8.    Jarašiūnas Antanas

9.    Jurgelionis Petras

10.    Lelešius Jonas

11.    Martišiūnas Stasys

12.    Martusas Juozas

13.    Pukelevičius-Pukys Vladas

14.    Rastauskas Jurgis

15.    Teišerskis-Teišeriūnas Česlovas

16.    Vengrys Algirdas

17.    Venclauskas Balys

18.    Zemeliauskas Jonas

Viršilos ir puskarininkiai

1.    Dambrauskas Kazys

2.    Jaraminas Vincas

3.    Kiesylius Izidorius

4.    Nekrošius Mykolas

5.    Stašys Tomas

6.    Vaitkus Antanas

7.    Zonys Juozas

8.    Žilys Petras

Kareiviai ir civiliai tarnautojai

1.    Bartkevičius Kazys

2.    Gadonas Jonas

3.    Gaubas Antanas

4.    Jaciunskas Zigmas

5.    Mikalavičius Stasys

6.    Žilys Stasys

KARININKŲ MEMORIALAS NORILSKE
Žurnalo Laisvės Kovų Archyvas priedas

SL 176. 1996 04 30. 7,75 sp.l. Užsk. Nr. 593.
Leido Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. 
Laisvės al. 39, 3000 Kaunas.
Spausdino spec. paskirties AB „Aušra“,
Vytauto pr. 23, 3000 Kaunas.

Sutartinė kaina.