1953 metų pačioje pradžioje centriniame LLKS leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio” buvo išspausdintas Broniaus Krivicko nekrologas, rašytas greičiausiai redaktoriaus Jono Šibailos-Merainio, Dieduko.

    A†A
    Partizanas kapitonas Gintaras-Vilnius

    Garbės ženklai: Laisvės Kovos Kryžius 2-os rūšies [su ąžuolo lapais] II laipsnio.
   Išgirdęs šaukiant, ir prieš žiemą vyksta atiduoti pareigos ten, kur tuo metu jis reikalingas. Prie rusenančio laužo kaip broliai spaudžiame rankas, kaip broliai išsikalbame. Žygiavęs daug dešimčių kilometrų, nenusigąsta, jeigu žygio dar kita tiek būtų.
    Kadangi savosios kūrybos rankraščius buvo išdalinęs pakeliui, rudens saulutei glamonėjant sėdintį ant kelmo, po kelių darbo dienų ir vėl viskas į popierių perkelta.
    Kiek artimas LLKS lietuvio dvasiai, parodo ir tai: nutarus išleisti bent dalį Vilniaus vienišu praleistos žiemos eiliuoto žodžio, po trumpo LLKS statutų, instrukcijų bei turimų raštų nagrinėjimo, jis pats pareiškia:
    Ne viskas atitiks laiko dvasią.
    Visgi nutariam išleisti, kad būtų ryški ir vienišo lietuvio dalia šioje didingoje kovoje.
    Laimingai įsikūrus, darbo marios. Bet neišsenkančios energijos žmogui jis tik džiaugsmą teikia. Pasimainant tarška rašomoji mašinėlė, nes rytiečiai iš partizanų spaudos, tik spaudos reikalauja.

    Su atsidėjimu Vilnius nagrinėja nūdienos problemas. Jo svajonė - blaivus ir doras partizanas visuose savo žygiuose. Domina jį ir būsimas laisvos Lietuvos gyvenimas bei LLKS ateities uždaviniai.

    Laisvesnę minutę gavęs, kimba į rusų rašytojus, - studijuoja rusų tautos dvasią. Tai ateities didesniam darbui, kas privedė rusų tautą juoda dėme žmonijai likti.
    Laisvėje jo svajonė įsikurti Vilniuje ir atsidėti moksliniam literatūriniam darbui.
    Žodžio menininką varžo visuomeninis-organizacinis darbas. Juo jis nesiskųstų ir lengva širdimi atiduotų pareigą Tėvynei, bet, taip gausiai Dievulio apdovanotas meniškuoju žodžiu, jaučia pareigą tuo žodžiu įamžinti amžiams šią kovą. Atvykęs kaip karo žurnalistas, žinoma, ne laikraštiniam reportažui, kaip brolis susigyvena su broliais, menininko akimis stebi aplinką. Ausyse skamba rimai, sušvyti idėjos naujam eilėraščių rinkiniui. Šiame rinkinyje numatyta susumuoti šios dienos temas. Tai būtų kartu ir pamatas, ir stogas anksčiau parašytiems.
    Tuo pačiu laiku gimsta ir planas herojiniam epui. Laisvės kovos menininkui pateikia didingą medžiagą. Pats menininkas iki ašarų jaudinąs medžiagos didybe. Mintyse jau nuškicuota atskiros scenos, epizodai, veikėjų paveikslai. Tai džiugus reiškinys. Pirmasis lietuvių literatūroje epas iš amžiais nemarių kovų. Tik kasdieninis darbas neleidžia susikaupti ir perkelti į popierių.
    Kiek gausus, nors ir per trumpą laiką, Vilniaus indėlis LLKS spaudoje, tiek gausūs ir jį slepiantieji slaptavardžiai: K. Rivaišas, M. Būtvydis, Reikvytis, Meldas, R. Kovas, Ringailis, Karingis ir kt.
    Bet žmogaus dalia Visagalio valioje. Jo klausė ir Vilnius:
    Ar kada, praėję tamsą klaikią,
    Mes galėsim, prie tavęs suklaupę,
    Siųst Jam skaidrią maldą padėkos?

Putiliškių kapinės, 1995-ųjų ruduo (Vido Dulkės nuotr.)

    Ir toji tamsa, nepernešdama visko, kas tik siekia gėrio, grožio ir tobulumo, metusi per šimtą mašinų, nutraukė Vilniaus visus užsimojimus.
    Toji tamsa nedavė partizanui menininko lūpomis išdainuoti džiaugsmo, ginantis ir ginant savo tautą nuo tapimo žmonijai gėda. Toji pati tamsa neleido menininkui pilkųjų artojėlių apvilkti herojų rūbais.⁵¹

Daug plačiau ši tragiška dviejų partizanų žūtis atsiskleidžia Vlado Strigūno 1993.XI.6 papasakotuose atsiminimuose.

Tai buvo 1952 metų rudenį. Sekmadienį, anksti ryte aš buvau išėjęs į mišką grybaut. Grybaudamas išgirdau keistą ūžesį, kuris sklido nuo miško pakraščio. Buvau jau pilną krepšį prisirinkęs baravykų, matau atbėga švogerka Eigirdienė ir sako:
   -    Vladai! Visas miškas apsuptas ruskių... Nebevaikščiok. Bėk namo...
   Aš palengva, neskubėdamas einu, baigiu išeit prie savo gryčios palei Nevėžį, tik suriko ruskis:
   -    Stoji Stoji - Ir aš sustojau.
   Matau telefono laidai netoli nutiesti, o mano namai buvo kitapus Nevėžio. Parvarė tas kareivis mane į namus, čia žiūriu iš Kvetkų atvažiavus tetulė, visi į gryčią suvaryti, į lauką nieko neišleidžia ir taip per dieną.

⁵¹ Prie rymančio Rūpintojėlio, 1953, vasaris, Nr. 1 (23), p. 15-16.

    Vakare nuėmė telefonų laidus, išleido mus į lauką, aš nuėjau bulvių pasikast, kaip pradėjo šaudyt, tik granatos sproginėja ir visai netoli mūsų namų miške. Kitą dieną man pasakė, kad buvo padarytas naujas bunkeris, ruošėsi į tą bunkerį persikelt visi partizanai, bet naujajam tuo metu buvo tik du atėję: Blinkevičius ir „Gintaras”.
    Kitam bunkery, senesniam, buvo šeši partizanai, visur aplink rusai badė žemę metaliniais virbais, bet jų nerado, o šitie, kurie buvo persikėlę į naująjį bunkerį, pavakariop, manydami, kad rusai praėjo, išlindo iš bunkerio, bet užėjo dar kita rusų vora ir juos nušovė. Nušovę nuo bunkerio maždaug už 20 m užkasė. Suguldyti buvo taip, kad vieno galva, kito kojos, vienas aukštielninkas, kitas kniūbsčias ant pirmojo uždėtas. Ant viršaus dar užsodintos eglaitės, kad nebūtų jokios žymės. Kitą dieną ir kiek vėliau mes vaikščiojom ilgai, ieškojom keliese tų nušautųjų, bet neradom. Tik už metų, per patį bulviakasį tokiam Povilui Šulskiui iš Raguvos prisisapnavo sapnas: atėję pas jį tie du partizanai ir klausia jo, ko nieks jų neatkasa, nes visai netoli bunkerio jie esą pakavoti. Tada mes vėl keliese nueinam į tą pačią vietą ir randam iš po eglučių atkastą žvėrių žmogaus ranką.
    Pranešėm tėvui Blinkevičiui, jis ėmė mūsų prašyt, kad mes padėtume jam atkast ir perlaidot sūnų ir tą „Gintarą”. Atkasime dalyvavo tėvas Blinkevičius ir mes keturi vyrai: Antanas Morkūnas (gyvena Anykščiuose), Petras Teresevičius (tuo metu dirbo eiguliu, miręs), Vaclovas Bilys-Vizirka (vėliau tapęs partizanu, žuvęs), ir aš.
    Kai atkasėm, smarvė tiesiog baisu.
    Du vyrai iš vieno šono, du iš kito su basliais, kai paimam gyslos dar laikosi, o mėsos baltos drimba. Sukalta buvo didelė dėžė, ton dėžėn sudėjom ir vežėm ratais arkliu į kapines. Tėvas Blinkevičius dar atpažino sūnaus mėlynos spalvos megztini, kuriuo jis buvo apsirengęs. Važiavom per mūsų kiemą, dar ant kiemo sustojom, tėvas dar spirito bonkę davė, o kiemas ir per tą dėžę tiesiog visas dvokia. Ant kapų laukė daugiau žmonių. Turėjo karbolio, švęsto vandenio. Duobė buvo jau gatavai iškasta, nuvežėm ir palaidojom.
    Netoli kapų gyveno kapų sargas, kuris kitą dieną pakėlė triukšmą, kad be jo žinios atsirado naujas kapas.
    Duobė buvo iškasta visai šalia tvoros, įėjus per vartelius dešinėj pusėje. Dabar ten Vainauskų kapas.⁵²

⁵² Aukštaitijos partizanų prisiminimai, užrašė Romas Kaunietis, d. II, kn. t, Vilnius: Vaga, 1998, p. 433-434.

1995 metais imta tvarkyti partizanų palaidojimo vieta, o 1996-ųjų rugpjūti Putiliškių kapinėse buvo pastatytas paminklas.

Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu (1998.XI.18, Nr. 237) Broniaus Krivicko nuopelnus valstybei įvertino 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. Apdovanojimas buvo įteiktas 1999-ųjų vasario 16-ąją vienintelei likusiai gyvai seseriai Veronikai Mikelinskienei.

Broniaus Krivicko ir Mykolo Blinkevičiaus kapas Putiliškių kapinėse, 1995-ųjų ruduo (Vido Dulkės nuotr.)

Po metų (Vido Dulkės nuotr.)

1996. VIII.17 Putiliškių kapinėse pašventintas Vytauto Ulevičiaus sukurtas paminklas Broniui Krivickui. Kalba poetas Kazys Bradūnas (Vido Dulkės nuotr.)

❖  ❖  ❖

Praėjo dešimtmetis nuo tada, kai Broniaus Krivicko vardas vėl imtas viešai minėti Lietuvoje. Jo kūryba-jau mokyklinės literatūros programos dalykas, atminimas įamžintas paminklu, nuopelnai įvertinti ordinu.

Ką būtų galima pasakyti iš esmės apie Broniaus Krivicko kūrybą palydint susitikiman su ja pačia?

Brandžiausieji jos puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti (taigi: įamžinti) tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką - jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio, kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas, suvokusio, kad visada yra galimybė rinktis - laisvę, nors ir gyvybės kaina.

1989-1999

Virginijus Gasiliūnas

Feljetonai
Novelės 
Poetinė
proza 
Drama

Interview su numirėliais

Vestuvės buvo nepaprastai linksmos. Svečiai, apsėdę stalus, gėrė, dainavo, šnekėjo. Girdėjosi tik ūžimas ir klegesys.

Neatsiliko nuo kitų ir viešįs kaime poetas. Ir jis gėrė, šnekėjo, dainavo. Kai jau bent kiek įkaušo, pacituodavo kartais kokį posmą savo ar kitų poetų kūrybos. Sužiurdavo tada kaimiečiai. Nutildavo ir klausėsi nustebę, ką čia tas ponaitis iš miesto vienas kalba, rankom mojuoja, kraiposi. Jie nežinojo, ar jį labai gudriu laikyti, ar stačiai pamišėliu.

-    Jei jis dar kiek išgertų - laukais lėktų, - kitas pareiškė savo nuomonę.

Bet poetas, žinoma, to negirdėjo ir nekreipė į tai dėmesio.

-    Vot alus tai geras dalykas, - kalbėjo jis šalia sėdinčiam ūkininkui. - Išgeri, tuojau fantazija lakesnė pasidaro.

-    Aš jau apie tokią „lakstančią pantaziją” tai nieko nežinau, bet alus tai geras dalykas, ir aš pripažįstu.

-    Fantazija tai labai nepastovus dalykas, jeigu norite žinoti. Ji visur nukrypsta. Vot kad ir aš, pavyzdžiui, galvoju nueiti į kapus. Su numirėliais pasišnekėti man reikia. Interview padaryti, kitaip sakant, - dėstė poetas.

-    Ak, „pantazija” tai bus pasikalbėjimas su numirėliais. Tačiau jūs su šitokiomis „pantazijomis” verčiau neprasidėkit. Kam jau atsitinka kalbėtis su numirėliais, niekad geruoju nesibaigia, - ir senas ūkininkas pradėjo pasakoti, ką tik baisesnio žinodamas apie jaujose, kapuose ir kitose vietose gyvenančias dvasias.

-    Netiesa, senos pasakos, - griežtai paneigė poetas. - Jūs turbūt nežinote, kaip, pavyzdžiui, Mickevičius dvasias atvaizdavo. Jos švelnios, bejėgės žmogaus formos rūko masės.

-    Visokių gal yra, - taikiai prabilo ūkininkas, - bet aš jų bijau. Naktį į kapus neičiau. Geriau padarytumėte, jei ir jūs ten neitumėte.

-    O aš vis tiek manau eiti. Dar šią naktį. Jau porą savaičių, kaip ruošiausi, ir vis netenka. Matote, aš žadu parašyti kai ką. Turiu vilties, kad neblogai išeis.

Paskui kalba nukrypo į kitą temą. Tačiau poetas nemetė iš galvos savo sumanymo ir buvo nusistatęs jį vis tiek įvykdyti. Kai po vidurnakčio svečiai pradėjo skirstytis namo, poetas taip pat ilgai nelaukė. Tuoj pro duris ir drožia svyruodamas vieškeliu į kapus. Naktis nebuvo šviesi, ir jam grėsė rimtas pavojus paklysti. Tačiau gilūs grioviai neleido iškrypti iš kelio. Jo galvoj sukosi mintys apie numirėlius.

„Nueisiu nors kartą į kapus. Seniai jau ruošiausi. Įdomu gi bus pasikalbėti su numirėliais”, - mąstė sau.

Iš tikrųjų, jis buvo jau seniai pasiryžęs nueiti naktį į kapus įkvėpimo pasisemti, tačiau tada nedaug turėjo vilties, kad tektų kokį truputį pasišnekėti su numirėliu arba bent tokį išvysti. Dabar jį fantazija daug toliau nešė.

Žengė jis nelygiais ir netvirtais žingsniais į priekį. Pataikęs į griovį, pasukdavo į kitą pusę, kol vėl griovys pastodavo kelią. Žinoma, nieko labai nuostabaus, kad pasitaikydavo ir į griovį įriedėti, nes, kaip anksčiau minėjau, naktis buvo apytamsė. Tokiu būdu varėsi į priekį kapų link. Nors kapai buvo prie pat vieškelio, tačiau būtų buvę visai pateisinama, jei jis tokią tamsią naktį būtų pramovęs pro šalį ir paskui, iki ryto eidamas, jų vis tiek nebūtų priėjęs. Bet, pro šalį einant, kažkaip atsitiktinai jam pasitaikė nukrypti į kapų pusę. Atsimušęs tiesiai į vartus sumurmėjo:

- Ak tai šičia. Čia, vadinasi, kapai...

Atstūmęs vartelius, įgriuvo į vidų ir nusvyravo taku tolyn. Netrukus jis pataikė kažkur suklupti, ir dėl atsargumo nusprendė toliau nebeiti. Atsisėdo, išsitraukė bloknotėlį ir pieštuką manydamas, kad netrukus ateisiančios dvasios. Tačiau įsitikino, kad rašyti jam truputį per tamsu, ir įgrūdo bloknotėlį kišenėn, o pieštuką nubruko pro šalį žemėn.

Kapuose buvo tamsu ir tylu kaip vidunakty bažnyčioj. Poetas, jausdamas spengiančią tylą ausyse, prarado dalį savo drąsos ir girto pasitikėjimo. Jį apėmė mažas nejaukumas.

„Ateis ir stosis akyse, - galvojo. - Jos bus baltos, švelnios, bejėgės žmogaus formos rūko masės. O kad tik jos nebūtų kitoniškos. Pavyzdžiui, tokios žiaurios, kaip anas ūkininkas pasakojo. Jeigu žmonės pasakoja, gal ir žino. Bet ką jie ten žinos”, - kilo naujos mintys.

„Na bet kada gi jos ateis ir stosis akyse? Stačiai nebegalima sulaukti, - mąstė toliau nekantraudamas. - Ar tik šaukti nereikia? Ne, šauksmo gali išsigąsti."

Kuo toliau, tuo jis labiau nekantravo, ir drąsa pradėjo mažėti. Net tokios baisios mintys pagaliau ėmė suktis jo galvoj: „O jeigu atsikels koks savižudys! Piktas, kaip anas ūkininkas pasakojo, ir suleis baisius kaulinius pirštus į mano gerklę!"

Jo fantazija gal būtų ir daugiau baidyklių sukūrusi, bet tuo tarpu pelėda kažko susisvajojo berže betupėdama, ir jos šiurpus balsas baisiai nuskambėjo kapų tyloje. Poetui sustojo širdis. Greit jis pašoko ir atsistojo nežinodamas, ką daryti. Palėdai suklikus antrą kartą, jam kaip žaibas švystelėjo mintis: „Keliasi iš kapų! Galas!"

Instinktyviai pasileido bėgti. Kojos pasidarė greitos ir klusnios. Ne tokios, kaip einant į kapus. Bėgdamas staiga atsitrenkė į medį. Parkrito.

„Griebia jau! Baigta!” - lakstė mintys jo galvoj. Bet greit pašoko ir leidosi į priekį kaip briedis. Netrukus vėl kryžius sugriebė už peties, bet jis laimingai paspruko.

Tik staiga atsimušė į kažkokį tinklą.

„Pančiai! Žabangos! Galas!” - vėl praskrido jo sąmonėj mintys, kai jis per spygliuotų vielų tvorą aistringai veržėsi į priekį. Mirtinos baimės apimtas, nejuto jokių dyglių ir netrukus persirito per įtemptas vielas.

Paskui movė arimais nejausdamas nei pats savęs, nei žemės po kojų. Pagaliau, pataikęs į kažkokį griovį, parkrito ir nebesiryžo toliau bėgti. Kadangi griovy buvo dar vėsaus vandens, tai jis netrukus atsipeikėjo. Pirma mintis, atėjusi į jo pakrikusią sąmonę, buvo tas piktųjų dvasių tinklas. „Ir kaip aš ištrūkau iš jo? - mąstė baimės purtomas. - O gal tik mano dvasia, iš kūno išsinėrusi, paspruko? - svarstė toliau reikalą. - Ne, negalimas dalykas. Dvasia neturėtų širdies, -patvirtino tiesą pajutęs, kaip baisiai širdis trankosi krūtinėj. - O vis dėlto tos dvasios ne tokios padorios, kaip aš maniau ar kaip jas, pavyzdžiui, Mickevičius atvaizdavo. Visiškai tokios pat, kaip anas ūkininkas pasakojo. Gerai, kad nesuplėšė”, - ir jis išropojo ant griovio krašto pajutęs, kad vandeny truputį per šalta.

[1937]

Areštuotasis

Keletas draugų jį palydėjo dar už miesto ir labai nuoširdžiai palinkėjo laimingos kelionės. Tačiau jis buvo ir be to laimingas. Džiaugėsi, kad štai dabar pradeda vykdyti savo sumanytąją kelionę, apie kurią visus metus svajojo. Jis apkeliaus visą Lietuvą! Apžiūrės žymiuosius miestus, apvažiuos gražiąsias vietas, matys ir patirs tai, kas tik keliautojui teprieinama! O savimi ir savo nauju dviračiu jis visai pasitiki.

Iš profesijos jis - gimnazistas, tačiau kiekvienas, kuris jo arčiau nepažįsta, bent šiuo tarpu, būtų jį palaikęs jau seniai atsiskaičiusiu su pedagogais. Buvo apsivilkęs pilkais drabužiais, kurie nė kiek nepriminė gimnazistiškos uniformos. O iš stuomens ir veido, kaimiečių žodžiais tariant, jis atrodė lyg būtų jau po „prizavo”.

Vakare švelniai pritemo, o vėliau pakilo mėnuo ir pradėjo barstyti žvilgėjimą žemėn. Jis spaudė pedalus, norėdamas pasiekti didesnį miestelį ir ten pernakvoti. Tačiau pasirodė, kad mėnesienoj važinėti nėra jau taip malonu. Kartą, važiuodamas pagrioviu, atsitrenkė į akmenį ir su visu dviračiu nusifotografavo griovio purvyne. Kitą kartą kaimo šunes jį nuvertė nuo dviračio ir bandė kibti į kelnes. Be to, pradėjo jausti nuovargį ir nutarė pasiieškoti nakvynės arčiau. Ūkininkai, žinoma, jau miega - pas juos neįsilauši. Tačiau tai visai nesvarbu. Atras nakvynę miške, lauke.

Bet netrukus pasitaikė geresnė vieta, negu iš karto buvo manęs. Gerokai toli už kaimo, šalia kelio, privažiavo daržinę. Daržinė tik pernai statyta ir ne visos sienos dar lentomis užkaltos. Matyti, laukus išdalijus, ūkininkas ruošėsi keltis į vienkiemį. Dviratį jis įkėlė pro neužkaltą sieną į vidų. Pats išsitiesė pernykščiame šiene ir netrukus užmigo visai nemanydamas, kad kas nors galėtų jam pavydėti šios kuklios nakvynės.

Anksti rytą, vos tik saulei patekėjus, apysenė ūkininkė grįžo iš lauko nuvedusi karvę. Eidama pro daržinę jau iš tolo pastebėjo žibant dviratį, ir su kažkokiu keistu nujautimu nedrąsiai sėlino artyn. Išvydusi šalia dviračio gulint žmogų, stabtelėjo, net aukštyn pašoko. Norėjo šūktelti - išgąstis užgniaužė gerklę. Širdis trumpą valandėlę sustojo. Jos vaizduotėj staiga pasirodė žalsvas skelbimas, kurį pirmadienį buvo skaičiusi prie policijos durų. Žaibu švystelėjo mintis, kad čia bus tas pats, apie kurį ten rašo, už kurio sugavimą net tūkstantis litų siūloma.

Trumpai stabtelėjusi, pasileido bėgti, lyg ne vieno, o kelių plėšikų būtų vejama. Geroką galą nubėgusi krito dusdama žemėn ir ėmė akimis ieškoti „plėšiko”. Nežinojo, ar jis išdūmė, ar dar miega daržinėj. Todėl dabar labai gailėjosi, kad bėgdama pamiršo pasižiūrėti atgal. Pagaliau nusprendė, kad „plėšikas” bus tikrai jos nepastebėjęs, ir pamatė, kad bėgdama ne be reikalo vaizdavosi, jog jis jau siekia ją rankomis. Greitai pakilo ir vėl ristele pasileido į kaimą.

Žinia kaip žaibas aplėkė visą sodžių. Visi ginklavosi nuoširdžiai įsitikinę turį reikalo su tikru plėšiku, nes buvo pasklidę kalbos, kad šis žmogžudys dar vakar buvo pastebėtas netolimam kaime. Čiupo kas kirvį, kas vėzdą, o kiti iš skubotumo šluotą ar kačergą bespėjo nučiupti. Seniūnas suorganizavo įvairiais įnagiais ginkluotą būrį, kuris sustojo gale kaimo pakeliui į daržinę. Vieną drąsesnį vyrą, visoj parapijoj žinomą mušeiką, pasiuntė įsitikinti, ar tiktai tebėra ieškomasis. Bijodamas, kad plėšikas jo neįtartų, įrankio nepasiėmė jokio. Muštynėse, tiesa, jis pasižymėjo dideliu drąsumu, tačiau dabar kinkos gerokai drebėjo. Siena iš kaimo pusės buvo neužkalta, todėl prieiti nebuvo sunku. Netrukus seklys, su didžiausiu atsargumu prisėlinęs prie plyšio, pažvelgė į vidų ir sustabdė savo žvilgsnį ant miegančiojo.

„Miega, - pamąstė, ir iš karto ramiau pasidarė krūtinėj. - Miegok ramus, paukšteli, paimsim mes tave, - nusišypsojo, jau visai drąsą atgavęs. - Ot kad taip šautuvas, taip ir būtų tūkstantis litų rankoj”, - svajojo.

Staiga jam kilo mintis, kad tokį žygį galima atlikti ir be šautuvo. Kirstum mietu ir nusvaigintum. Tada jis griebė paranky gulintį miestą ir slinko prie neužkaltos sienos. Širdis prieš tokį pavojingą žygį pradėjo vėl nerimti ir pagreitino dūžius. Atslinkęs prie neužkaltos sienos, iš anksto užsimojo. Paskui pora šuolių! Smūgis! Tačiau iš susijaudinimo blogai nutaikytas. Keliautojas, gavęs į blauzdikaulius, pašoko kaip nuplikytas verdančiu vandeniu ir parodė aiškų norą bėgti. Bet gavo dar priedo į strėnas ir visai apstulbo. Išplėtęs akis, drebėdamas jis žiūrėjo į susijaudinusį klumpėtą ūkininką, kurs, iškėlęs mietą, garsiai sukomandavo:

-    Rankas aukštyn!

Matydamas aukštai iškeltą vėzdą, kuriuo buvo taikoma tiesiai į tarpuragį, staigiai pakėlė abi rankas. Jis nebesusigaudė, kas su juo dedasi, ir buvo linkęs tai palaikyti nepavojingu sapnu, bet geliąs skausmas strėnose galutinai įtikino, kad čia nebe juokai.

-    Ko jūs iš manęs norite? Kas čia yra? - paklausė jis beviltiškai, kai gavo įsakymą nejudinti rankų ir žygiuoti į kaimą.

-    Nejudink rankų! - vėl riktelėjo ūkininkas, iš susijaudinimo nenugirdęs klausimo. - Kad skelsiu į pakaušį, tai nebereiks terliotis čia! Gyvas ar negyvas -vis tie patys pinigai! Sakau, kad marš greičiau!

Keliautojas bailiai žengė jausdamas netoli viršugalvio mietą. Jo visas kūnas, o ypač iškeltos rankos smarkiai drebėjo. Padrikos mintys švaistėsi galvoj. Norėjo šaukti, plūstis, bėgti, bet tas mietas ties viršugalviu baugino. Pagaliau, truputį nurimęs, paklausė:

-    Kokią teisę jūs turite mane mušti ir varinėti?

-    Ot kad ne vietoj atsigulei. Nemokėjai saugot savo kailio - gausi dar ne tiek. Rankų tik nejudink! - atrėžė ūkininkas, budriai dabodamas suimtojo rankas.

-    Jeigu ten buvo jūsų daržinė, aš galiu užmokėti už nakvynę, - bailiai atsiliepė suimtasis.

-    Nereikia! Užmokės man ir taip, - plačiai nusišypsojo ūkininkas, ir jo vaizduotėj sumirgėjo 1000-čio skaitlinė.

Tuo tarpu seniūno būrys, pastebėjęs kažką nepaprasto, pasileido į daržinę. Jaunesnieji vyrai, bėgdami prieky, šūkavo ir mojavo įvairiais įnagiais. Suimtajam baimė kelis kartus padidėjo. Jis nebežinojo, kaip apie šį nuotykį begalvoti. Iš karto lyg ir kilo mintis, kad čia bus kas nors panašaus į Amerikos gangsterius, kurie vagia žmones.

„Uždarys dabar į kokį gurbą ir pareikalaus iš tėvo atpirkti”, - mąsto susigraudinęs.

Tačiau kai minia prisiartino, jis vos nešyptelėjo iš tokio palyginimo. Šitie petingi raudonskruosčiai vyrai savo ginklais labiau priminė kažkokius priešistorinius medžiotojus, o ne moderniškus Amerikos plėšikus. Jo ausis nuolat pasiekdavo žodžiai: „tūkstantis litų”, „razbainikas”, bet užvis garsiau aidėjo: „Bravo Taučius!” (Taip vadinosi drąsus suėmėjas.)

Pagaliau kai ties jo iškeltomis rankomis, kurios iš nuovargio beveik nutirpo, iškilo gerokas skaičius įvairių įnagių, išėjo prieš jį orios išvaizdos seniūnas ir pareikalavo dokumentų.

-    Neturiu! Aš gimnazistas! Ko jums iš manęs reikia? Gal iš proto kraustotės? - nepakęsdamas šitos kvailos komedijos, drebėdamas ėmė šaukti.

Seniūnas, tokio smarkumo nesitikėjęs, iš karto išblyško, išsigandęs ir įsižeidęs dėl tokio akiplėšiško tono.

-    Suriškit vyrai tą „galvariezą”! - davė įsakymą. Paskui dar pridėjo: - Aiškiai matos, kad tas pats. Toks jau bet kam galvą suktų nuo sprando.

Keliautojas, matydamas, kad kiekvienas pasipriešinimas bus apmokėtas basliais ir kumščiais, pasidavė geruoju. Netrukus jis, surištomis rankomis, išsidraikiusiais plaukais, išblyškęs ir mirtinai persigandęs, pulko kaimiečių apsuptas, žygiavo arimais kaimo link. Virvutės veržė rankas. Sudžiūvę grumstai dūrė basas kojas. Mat jis iš vakaro buvo nusiavęs ir, taip staigiai užkluptas, žinoma, nebespėjo apsiauti. Galvoje kaupėsi liūdnos mintys. Dabartis jam buvo neaiški, o ateinančios valandos dar klaikiau atrodė. Žmonės šūkavo, grasino. Iš jų kalbos sunku buvo ką nors suprasti. Tik netoli kaimo jis gavo aiškiai išgirsti, kaip seniūnas, eidamas šalia jo, garsiai tarėsi su Taučium. Iš pašnekesio jam paaiškėjo, kad netrukus teks stoti policijos akivaizdoj. Nuo to jo mintys žymiai giedresnės pasidarė. Turėjo prisipažinti, kad iš karto laukė per daug liūdno likimo manydamas, jog šie kaimiečiai suruoš jam baslių pirtį ir išdulkins „dūšią” iš kūno. Dabar jis nebeabejojo, kad gyvas vis dėlto išliks ir galbūt netrukus galės grįžti į namus.

Kaime neteko ilgai užtrukti. Ūkininkai, surišę jam kojas ir grubiai apkumščiavę pašones, įkėlė į ratus ir išvežė į miestelį atiduoti policijai. Jo dviratis, portfelis ir paltas, seniūno žodžiais tariant, kaltinamoji medžiaga, taip pat buvo pristatyti policijai.

Nors policija nebuvo linkusi jo laikyti dideliu plėšiku, tačiau nerado, kad jis būtų nors kiek panašus į gimnazistą. Todėl nutarė išaiškinti jo asmenybę. Taigi keliautojui teko trejetą dienų išsėdėti rūsyje (geresnio kalėjimo ten nebuvo) ir valgyti valdišką duoną. Kai pagaliau paaiškėjo jo asmenybė, rūsio durys atsidarė, ir jis pasijuto laisvas. Atgavo visus daiktus, išskyrus batus ir pinigus, kurių kaimiečiai turbūt nepalaikė kaltinamąja medžiaga ir todėl nematė reikalo pristatyti policijai. Pasiskundęs gavo pažadą, kad dalykas bus ne po ilgo išaiškintas. Tačiau jam buvo aišku, kad iš viso toks dalykas labai sunku išaiškinti. Todėl, nieko nelaukdamas, užsėdo dviratį ir dūmė į namų pusę.

Eik namo ir dirbkis grabą

Gydytojas Trumpeika mėgsta prisiminti savo praeitį. Gražu net pagalvoti: kiek čia seniai, rodos, buvo piemuo, vadovavo dideliam būriui įvairių keturkojų, paskui pasiekė pusbernio „laipsnį”, o vėliau ir berno; teko jam dalyvauti kare, tarnavo sanitarijos dalyse, įgijo šiek tiek praktikos, ir štai savo apsukrumo dėka jis dabar gydytojas. O kai prisimena, kad ir banke jo vardu guli dvidešimt tūkstančių litų, Trumpeikai krūtinėje šilčiau pasidaro. Jis net susigraudina ir geraširdiškai pagalvoja: „Ot kad aš mokslo būčiau ragavęs, šiandien gal kitoks žmogus būčiau, gal turėčiau tokią sumą, kuri pasidaro prie dvidešimt tūkstančių prirašius dar vieną nulį. Dabar gyvenk kaime, žmonės tamsūs - ne ką gali uždirbti.” Tačiau jis jaučiasi gana patenkintas savo dalia: kiti jo draugai dar ir dabar tebebernauja, o jis jau ponas su kapitalu. Mokslo, tiesa, gyvenimas jam nedavė, bet argi praktika ne svarbiau už teoriją, argi keleto metų teorijos „kalimas” gali atstoti jo penkiolikos metų praktiką?

Gydytojas Trumpeikis anksčiau nebuvo manęs tokio kapitalo sukrauti. Pradėdamas savo praktiką, jis manė tik sutaupyti apie dešimt tūkstančių litų, įsigyti ką nors „pastovaus” ir mesti gydęs žmones. Bet sukaupęs dešimt tūkstančių litų jis panoro sutaupyti penkiolika tūkstančių, o sutaupęs penkiolika tūkstančių sumanė taupyti iki dvidešimties tūkstančių. Čia, žinoma, visai natūralu. Juk sakoma: jei žmogus ranka pasiektų žvaigždes, jis trokštų dar aukščiau iškelti savo ranką. Taigi visai pateisinama, jei jis ir dvidešimt tūkstančių litų sukrovęs buvo nepatenkintas ir troško dar kokį tūkstantį sutaupyti. O taupyti jis moka ir imti moka. Jis žino, kaip išlaikyti autoritetą kaimo žmonių akyse, kaip parodyti savo vertę. Tiesa, tas jo autoritetas po kurio laiko smunka, bet iš karto jis kiekvienoj vietoje išsistato kaip garbinga ir neprieinama asmenybė. Kai tik pajunta, kad žmonės pradeda jį nieku laikyti, keliasi kur nors toli į kitą kaimą. Jau daugelyje vietų jis žmones „gydė”. Ir štai dabar atsikėlė į Pamiškių bažnytkaimį.

Žino gydytojas Trumpeika, kad čia žmonės išsiilgę gydytojo, kad tuojau pradės pas jį plaukti ir skųstis kūno negalavimais, o jis žiūrinės, gydys, jo saujon birs brangus ir taip mielai, puikiau už visokią muziką skambantis metalas.

Reikia tik tinkamai pasirodyti, platesnėje apylinkėje pagarsėti. Ir čia Trumpeika žino, ką daryti: rytoj, t. y. sekmadienį, jis laiko mokyklos salėje paskaitą „Sveikatingumo reikšmė tautai“. Be abejo, prigužės pilna salė kaimo žmonių. Jie stebėsis jo iškalba, bus sugraudinti, kad nesirūpina savo sveikata ir dideliais būriais eis į jo kabinetą.

Sekmadienį po pietų tikrai susirinko į mokyklą daug žmonių. Ne tiek įdomu jiems buvo paskaita, kiek visi norėjo pamatyti, kas per žmogus yra naujasis gydytojas, kaip jis atrodo. Įėjus gydytojui, stebėjosi žmonės jo mažu ūgiu, tamsiu veidu, kuriam lyg pykčio, lyg niūrumo išraišką davė kelios giliai įsikirtusios raukšlės.

Gana ilgai kalbėjo gydytojas Trumpeika. Ėmė daug pavyzdžių iš gyvenimo. Tas pačias mintis kartojo ir kartojo, niekaip negalėdamas savo kalbai rasti pabaigos. Publikai pradėjo nusibosti. Jaunesnieji ėmė ploti, bet senesni ūkininkai nuramino triukšmadarius. O gydytojas vis šaukė dusliu balsu.

-    Kad suprastumėte gydymosi svarbą, - kalbėjo jis, - aš jums papasakosiu vieną nuotykį iš savo praktikos. Gyvenau aš tada dideliame mieste. Žiūriu -ateina jaunas inteligentas ištinusia galva. Ištiriu žaizdą - pasirodo, gangrena. „Ko ateini, - sakau, - kai jau nebegalima išgydyti. Galvos tau nenupjausiu. Eik namo ir dirbkis grabą.” Neabejoju, kad jis ilgiau negyveno kaip pusę dienos. Sakykite, gerbiamieji, jeigu tas nevidonas būtų atėjęs pora valandų anksčiau, argi nebūtų jam galėjęs padėti medicinos mokslas, kuris stebuklus daro, argi jis būtų savo mirtimi padaręs nuostolį visam kraštui? Juk Vilnius, Klaipėda, visa mūsų tėvynė laukia jaunų darbo jėgų. Tą vyrą galima pavadinti tėvynės išdaviku. Juk galėjo jis savo jėgas aukoti ant didžiojo tėvynės aukuro, o, nieko gero tėvynei nepadaręs, įlipo į grabą...

Gydytojas Trumpeika dėjo visą savo išmintį, tokiais ir panašiais posakiais norėdamas paveikti auditoriją. Ragino dėl kiekvieno įdrėskimo kreiptis į gydytoją. Tarp ko kita, labai iškėlė ir išgarbino tuos gydytojus, kurie meta miesto gyvenimo patogumus ir eina gelbėti kaimo.

Kitą dieną, anksti rytą, prie gydytojo privažiavo ūkininko vežimas. Ūkininkas įėjo į vidų, papasakojo, kad sergąs jo vaikas, ir paklausė, kiek ponas gydytojas paimsiąs už kelionę.

-    Išeikite į priemenę. Ten yra parašyta, - oriai ištarė gydytojas, mostelėjęs į duris.

„Matai, koks pusgalvis”, - pagalvojo ūkininkas, eidamas į priemenę. Priemenėj buvo keletas kortelių, prirašytų bjauriai iškrypusių raidžių. Vienoje buvo parašyta: „Už 1 km dieną imu du litus, naktį - 4 Lt. Nepilnus kilometrus skaitau už pilnus."

Ūkininkas, įėjęs vidun, paklausė, kada ponas gydytojas galėsiąs važiuoti.

-    Palaukite, aš pavalgysiu, apsivilksiu, - atsakė gydytojas ir išėjo pro duris.

Po gerokos valandos išsiruošė gydytojas Trumpeika į kelionę. Nelabai jam patiko ūkininko ratai. Norėdamas parodyti savo vertę, išdidžiai pareiškė:

-    Aš važinėju tik gerais ratais.

-    O ko šiems ratams trūksta? - nepatenkintas atrėžė ūkininkas.

-    Aš paprastai važinėju tik brička. Šitokių ratų nemėgstu, - lipdamas į nepatogius ratus murmėjo gydytojas.

-    Kas nori važinėti brička, tas turi savo, - suskambėjo kietas atsakymas.

Gydytojas dėjosi negirdėjęs, o gal iš tikrųjų nenugirdo, nes jo klausa nuo

karo laiko buvo labai nusilpnėjusį.

Susėdo. Gydytojas patogiai išsiplėtė sėdynėje ir užsidegė papirosą. Ūkininkui nepasiūlė. „Tikras kiaulė”, - pagalvojo ūkininkas ir, demonstratyviai išsitraukęs pypkę, užsidegė.

-    Man labai nepatinka pypkės dūmai, - pareiškė gydytojas.

-    O man labai nepatinka papiroso dūmai, - atsikirto ūkininkas, pūsdamas gydytojui į veidą karčius pypkės dūmelius.

Paskui jie abu maža kalbėjo, patylomis niršo vienas ant kito, tačiau dėjosi esą šalti. Pagaliau po ilgos pauzės ūkininkas paklausė:

-    Tai koks tamsta gydytojas? Gal „valsčiavas”? Gal felčeris?

-    Aš toks pat, kaip jūsų apskrities gydytojas. Mes buvome su juo draugai.

-    Ak šitaip. Bet apskrities gydytojas gero vardo žmonėse neturi. Jį „riezni-ku” vadina. Tai gal ir tamsta „rieznikas”? - pašaipiai paklausė ūkininkas.

„Velnias, ne ūkininkas, - pagalvojo Trumpeika tylomis, - jei čia visi žmonės tokie, tai menkas bus biznis."

Kalba pasibaigė. Jie abu veik visą kelią važiavo tylėdami.

Atvažiavus į vietą, gydytojas parodė pirštu į savo daiktus ir tarė:

-    Nešk!

-    Nesulauktum! - pyktelėjo ūkininkas. - Tokius skarmalus Purvynan įmurdysiu geriau...

Trumpeika, metęs piktą žvilgsnį į ūkininką, šaltai pasiėmė savo seną paltą, portfelį ir įslinko į gryčią.

Parvežęs gydytoją, ūkininkas ilgai svarstė - pirkti vaistų ar ne.

„Taip supykęs jis jau gero nedarys”, - galvojo susirūpinęs ūkininkas ir pasižadėjo, nelaimei ištikus, kreiptis į miesto gydytojus.

Kitą dieną tas pats ūkininkas pieninėj susirinkusiems žmonėms papasakojo (žinoma, pagražindamas) savo nuotykius su naujuoju gydytoju.

-    Bravo! - šaukė jam žmonės. - Gerai padarei! Jie mano, kad kaimo žmogų gali mulkinti. Nebe tie laikai...

Gydytojas Trumpeika iš karto turėjo nemaža darbo. Kai kas jį laikė neblogu gydytoju. Tačiau jo šiurkštumas atbaidydavo žmones. Su kuo nors kalbėdamas jis visada liepdavo balsiai šaukti ir pats balsiai šaukdavo. Žmonėms net nejauku būdavo. Bet vėliau paaiškėjo, kad ponas gydytojas kurčias. Tačiau ir atidengus šią paslaptį Trumpeika nesiliovė pro mažą tūtelę klausytis skilvio, smegenų ir kitų svarbiausiųjų organų veikimo. Nuo to Trumpeikis autoritetas pradėjo baisiai smukti. Žmonėse net priežodis pasidarė: „Klauso, kaip Trumpeika pro tūtelę."

Gydytojas Trumpeika turėjo ir mažą vaistinėlę.

-    Imk pas mane vaistų, bus pigiau kaip vaistinėj, - patardavo jis savo pacientams.

Žmonės pirko. Ar kiek padėdavo, ar ne - Dievas žino. Bet ir čia žmonėms pavyko susekti gydytojo šunybę. Aplinkiniuose kaimuose pasklido pasakojimas, kad vienam ūkininkui jis pripylęs iš to paties butelio tris mažus buteliukus ir liepęs iš vieno gerti rytą tris lašus, iš kito per pietus šešis lašus, o iš trečio vakare dvylika lašų. Žmogus paklausęs, kodėl taip - juk jie iš vieno butelio esą pripilti.

-    Žinai, su kuo turi reikalo?! - įsižeidęs Trumpeika.

-    Žinau. Manęs neapmulkinsit, - atrėžęs ūkininkas, eidamas laukan.

-    Palauk, palauk, kvaily! Pasiimk vaistus! - rėkęs gydytojas Trumpeika, vydamasis iš paskos.

Ir daug kitokių pasakojimų sklido apie naująjį gydytoją. Pasakojo net, kad jis vienam pacientui nuo kojos skaudėjimo prirašęs tam tikrų vaistų lašinti į ausį. Nežinia, ar šie gandai buvo pagrįsti, ar ne. Tačiau žmonės vis rečiau lankėsi pas naująjį gydytoją.

Po dviejų mėnesių gydytojas Trumpeika pasidarė beveik visai bedarbis. Retai kada iš tolimesnio sodžiaus atvykdavo vienas kitas žmogus. Gydytojas smarkiai nuobodžiavo, neturėdamas ko veikti. Pereina per savo išsinuomotąjį kambarį, pasižvalgo į nuogas sienas, sutrukusį tinką ir sustoja prie savo knygų spintelės. Ten guli keletas plonų brošiūrėlių: „Kaip praturtėti”, „Kelias į turtus ir pasisekimą” ir panašių. Išsitraukia kurią vieną, pažiūri, ir vėl padeda. Kam beskaityti? Juk ir taip jau daug kartų skaitytos. Šalia brošiūrėlių guli kažkokia medicinos knyga ir vienas storas tomelis „Europos kultūros istorijos”. Trumpeiką dar ir dabar ima apmaudas pagalvojus, kam reikėjo šią knygą pirkti. Mat jam kažkodėl rodėsi, kad čia bus daug apie pinigus rašyta. Juk kas gi kitas sudaro kultūros ir gerovės pagrindą, jei ne pinigai? Bet nieko panašaus neradęs ir daugelio vietų nesupratęs, padėjo šį nenaudingą daiktą į lentyną, kad puoštų knygynėlį.

Vienintelis laikraštpalaikis taip pat jau daug kartų perskaitytas. Perskaitytas ir „Ūkininko patarėjas”, kurį pasiskolina iš savo šeimininkų. Šiek tiek nuramina Trumpeiką banko knygelės vartymas. Šita knygutė jam yra kaip amžinai žavinti nenusibostanti poema, kurią galima vartyti ir skaityti tūkstančius kartų vis su vienodu pasigėrėjimu. Pinigus Trumpeiką skaito kasdien. Virpančiais pirštais glosto šlamančius banknotus, džiaugsmingai žarsto sidabro ir vario monetas, pilsto jas iš vienos saujos į kitą.

„Ir taip nebeauga mano kapitalas šitame užkampyje, ir taip nebeauga”, -nuliūdęs mąsto.

Jis nieko taip netrokšta, kaip baigti Pamiškiuose surinkti tris šimtus litų. Tada jis važuotų vėl kur nors toli. Bet jo pajamos taip mažėja, taip mažėja, jog atrodo, kad tie trys šimtai yra nepasiekiama riba.

„Kažin ką dar prigyvensiu, - dažnai susimąsto Trumpeiką, - juk mano pajamos kasmet vis mažesnės darosi. Sako, kad kaimas kultūrėja, o tie kaimiečiai vis mažiau rūpinasi savo sveikata. O gal per daug jau gudrūs jie pasidarė..."

Vieną rytą gydytojas Trumpeiką pastebėjo ant savo lango užkartą didelį popieriaus gabalą.

-    Eik, atnešk man tą popiergalį, - parodė įėjusiam pusryčio kviesti šeimininkės sūnui.

Vaikas išbėgo ir įnešė stambiomis anglio raidėmis prirašytą popierių. Trum-peika perskaitė: „Didelis aptiekorius ir daktaras Trumpakojėlis. Gydau šventintu vandeniu ir druska."

-    Lauk su tuo popierių! Ką čia nešioji šlamštą?! - šūktelėjo vaikui.

Vaikas sumišo, prikando pirštą ir žiūrėjo nustebęs gydytojui į veidą savo didelėmis mėlynomis akimis.

-    Bėk, - pastūmė gydytojas Trumpeiką, ir vaikas išdulkėjo su popierių pro duris.

- Tai mūsų kaimo kultūra! Barbariškumas! Nieko daugiau! - garsiai keikėsi įnirtęs gydytojas.

Nuo tos dienos Trumpeiką kiekvieną rytą rasdavo ant savo sienos ką nors įtartino, dažniausiai ant siūlo užvertą bulvės medalį ir išgijusiojo paciento padėką.

„Baigia ėsti dar nuo karo ir visokių nelaimių išlikusią nervų atsargą”, - galvojo gydytojas ir rengėsi kuo greičiau išvažiuoti.

Dar labiau nepakenčiama pasidarė Trumpeikai, kai prie jo buto kaimo bernai pradėjo naktimis rengti koncertus.

Daktarėli Trumpakoji, oi,

Ko į Kauną nevažiuoji, oi... -

užtraukdavo kaimo bernai dainą pritariant armonikai. Pirmą naktį Trumpeika dar mėgino pagrasyti triukšmadariams. Drebėdamas pravėrė langą ir sušuko:

-    Och, biesai! Atsiminkite, kad yra teismai ir policija!

-    Atsimink, kad tavo langai stikliniai! - riktelėjo kažkas iš būrio.

Trumpeika pasiskubino uždaryti langą ir užlįsti už spintos. Lauke skambėjo dar garsesni rėkavimai.

Pagaliau vieną dieną išvažiavo Trumpeika tolimon kelionėn. Niekas nežinojo kur. Išvažiavo paniuręs, blogo ūpo, nes trijų šimtų litų taip ir nesutaupė.

O Pamiškių bažnytkaimis vėl paliko be gydytojo.

[1937]

Didysis ir mažasis

Jonas Varputis savo figūra priminė kubinę dėžę: koks aukštumo - toks platumo, koks platumo - toks storumo. Šiaip jau jam atrodė, kad jo laimei užtektų tik trijų dalykų. Norėjo jis būti tik šiek tiek didesnis, ne taip labai jautrus ir turėti daugiau pinigų. Bet labiausiai jis krimtosi, kad jo ūgis nė kiek nedidėja, kad klasės draugai jį jau visa galva praaugo. Ir tatai jam, nepaprastai jautriam žmogui, baigė gadinti nervus.

Jo buto draugas Jonas Lakštingala visai ne toks buvo. Ūgiu jis toli pralenkė savo draugą, be to, pinigų jam niekada netrūkdavo, o savo jautrumu akmeniui prilygo. Dėl to Varputis laikė Lakštingalą beveik idealiu žmogumi, jį gerbė ir džiaugėsi, kad turi garbės su juo gyventi viename bute.

Jie abu buvo Jonai, todėl draugai, juos išskirdami, Lakštingalą vadino Didžiuoju Jonu, o Varputį - Mažuoju Jonu, arba tiesiai - Didžiuoju ir Mažuoju.

Didysis Jonas su pinigais nė kiek nesiskaitydavo, švaistėsi kiek tinkamas. Bet vieną kartą pradėjo taupyti, pastebimai sumažino savo išlaidas.

-    Ką, Jonai? Ir tu pritrukai pinigų? - paklausė Mažasis.

-    Taigi ne taip veikiai mes pritrūksim. Pažiūrėk, vaike, - čia Didysis išsitraukęs pakišo jam po nosim popierinių pinigų pluoštą.

-    Siurprizėlį mes čia padarysim. Matysi. Manai, tau sakysiu, vaike? Kam? Kad išplepėtum? Ne, paskui pamatysi, - aiškino toliau Didysis Jonas.

Mažasis Jonas ilgai suko galvą ir gadino nervus spėdamas, koks tai siurprizas bus. Visaip kamantinėjo draugą, bet nepavyko sužinoti, ir gana. Tik netrukus visa klasė pradėjo kalbėti, kad Didysis Jonas darys siurprizą.

Mažasis Jonas būtų laikęs savo draugą beveik tobulybe, jei ne vienas mažutis jo trūkumas. Jam buvo juokinga, kad Didysis Jonas miegodamas kartais imdavo kalbėti, šūkauti ir tokiu būdu pasipasakodavo daug įdomių dalykų. Todėl Mažasis dabar budėjo naktimis ir vis laukė, ar jo draugas ko nors neprasitars. Ir neapsivylė. Vieną naktį Didysis Jonas ėmė visa gerkle šaukti:

-    Atsinešam! Užsukami Ryga - Berlynas - Londonas - Kaunas! Solo - orkestrai - čigonų muzika! Taigi, vaike, čia ne juokai...

Mažasis Jonas pusę nakties laužė galvą ir negalėjo suprasti, ką šie žodžiai reiškia. Paskelbė kitą dieną apie tai klasėje, ir buvo išaiškinta, kad Didžiojo Jono siurprizas bus radijas.

Pagaliau Didysis Jonas nusipirko brangiąją dėžutę. Išdidžiai, išpūtęs apatinę lūpą, įnešė ją į kambarį ir pastatė ant staliuko. Iš anksto perspėjo Mažąjį Joną, kad nečiupinėtų nešvariais pirštais ir, gink Dieve, nieko nesukinėtų. Greitai buvo pašauktas elektromonteris, ir radijas pradėjo šaukti visokiais balsais, kambarys skambėjo nuo visokios muzikos.

Jų bute netrukus pradėjo lankytis svečiai ir viešnios. Didysis Jonas išdidžiai sukinėjo ir keikė stotis, o Mažasis maloniai su priprastu jautrumu šnekino mergaites. Ypatingai jis malonus ir jautrus būdavo, kai radijo klausytis ateidavo Alė. Tada jis vaikščiodavo padaręs saldžią miną ir po kiekvieno sakinio kartodavo:

-    Matai, Ale, aš toks jautrus, toks trapus!

Atsidusęs dar pridėdavo:

-    Gyvenime sunku tokiam žmogui kaip aš.

Alė šypsojosi, matyt, nerasdama žodžių jam paguosti. Bet netrukus jį pradėjo kankinti pavydas. Jam atrodė, kad ir Didžiajam Jonui Alė krinta į akį.

-    Jonai, ar tau patinka Alė? - paklausė jis vieną kartą.

-    Taigi koks čia patikimas? Kiek visos, tiek ir ji. Nieko man nereiškia, -atšovė Didysis Jonas.

-    O kodėl tu jai vienai apelsinus duodi? Kodėl kitoms ne? - nepasidavė Mažasis.

-    Taigi, vaike, geriau užsičiauptum. Mano apelsinai - mano dalykas, - dar griežčiau kirtosi Didysis.

Mažasis Jonas skaudančia širdim nutilo. Nuo to laiko jis buvo dar jautresnis. Jį apniko įvairios svajonės. Jis dar labiau troško šiek tiek paaugti. Todėl pradėjo laužyti savo sąnarius ant turniko ir kiekvieną dieną matuoti savo ūgį. Jo mintyse nuolat buvo graikų padavimas apie Prokrustą, kuris žmones guldo į savo lovą, mažesniuosius ištempia, o dideliems kirviu pritrumpina kojas. Jis dažnai svajojo, kad štai kažkas jį guldo į tą mitologiškąją lovą ir tempia, baisiai tempia už kojų. Jis atsikelia aukštas ir lieknas. Bet svajonės liko svajonėmis. Vieną dieną jis su pasibaisėjimu pastebėjo, kad jo ne tik nebeaugama, bet dargi mažėjama.

-    Jonai, eik čia! Žiūrėk! - pasišaukė jis draugą ir susijaudinęs išaiškino reikalą.

-    Taigi, vaike, gal užmiršai, kad šiandien naujus batus pirkai? Kiek anų batų „karkos” turėjo aukščio? Penkis centimetrus? Ar ne, vaike? O šitų turi du, - paaiškino Didysis Jonas ir, išpūtęs apatinę lūpą, iš aukšto pažiūrėjo į Mažąjį.

Šis greitai nusiavė batus ir nunešė pas batsiuvį prikalti dar vienas gumas.

Mažąjį Joną labai erzino, kad Alė per daug rūpinasi jo buto draugu, klausinėja, kas pas jį daugiau ateina, apie ką jis kalba. Mažasis Jonas stengėsi nupasakoti, kad pas jo draugą dažnai atsilankanti šviesiaplaukė Viktorija, kad jis jai negailįs apelsinų ir taip toliau.

-    Bet kodėl tu, Ale, taip daug apie jį klausinėji? Žinai, aš toks jautrus, -sakydavo Mažasis Jonas.

-    Juk tu, Jonuk, geriausias mano draugas, o jis tavo draugas. Todėl man įdomu, - atsakydavo Alė.

Mažasis Jonas tam kartui šiek tiek apsiramindavo. Pagaliau jis įprato pas ją lankytis, ir jie pakankamai išsišnekėdavo apie Didįjį Joną. Kai viskas apie Didįjį Joną kartais ir apie kai kuriuos kitus draugus būdavo baigta, Alė jam duodavo švelniai suprasti, kad jau laikas namo. Jis, būdamas jautrus ir malonus jaunikaitis, tučtuojau išsirisdavo laukan. Ir vėl eidavo namo, kankinamas slapto nerimo ir pavydo.

„Kodėl jai tas Jonas, tas Lakštingala taip rūpi?” - neduodavo jam ta mintis ramumo.

Mažojo Jono pasakojimai apie Viktorijos lankymąsi jaudino Alę. Vieną dieną ji nutarė galutinai išsiaiškinti reikalą su Didžiuoju Jonu. Ir dar tą patį vakarą, kad pagaliau nors kartą galėtų ramiai miegoti. Parašė raštelį ir padavė savo buto draugei Felei nunešti Didžiajam Jonui. (Ji pati ruošėsi išeiti į vaidinimo repeticiją.) Felė nei Lakštingalos, nei Varpučio nerado namie. Tačiau jų buto durys buvo atsitiktinai neužrakintos, nors šiaip jau, nupirkus aparatą, jos buvo stropiausiai rakinėjamos. Ji paliko raščiuką ant stalo ir išėjo. Gatvėje susitiko Didįjį Joną ir pasakė, kad Alė jį tokią ir tokią valandą tokioje ir tokioje vietoje kviečianti pasivaikščioti.

-    Gerai, gerai. Taigi jei bus laiko, - atsakė Didysis Jonas.

Mažasis Jonas, grįžęs namo, rado ant stalo raščiuką: „Mielasis Jonai, šiandie 9-mis būk turgavietėje ties Abremkos krautuve. Turiu su tavim šį tą pasiaiškinti. Alė.” Mažasis Jonas neabejojo, kad tai jam.

„Jeigu būtų Lakštingalai, čia ant stalo nesimėtytų. Turbūt žinojo, kad aš greitai pareisiu, tai ir paliko”, - galvojo jis.

Nekantriai laukė devintos valandos ir vakaras jam labai prailgo. Pagaliau jis nuėjo į turgavietę ir, apniktas visokių svajonių, šlifavo tratuarą ties Abremkos krautuve. Bet netrukus atėjo ir Didysis Jonas. Jie porą kartų prasilenkė tylomis. Pagaliau Didysis Jonas nebeiškentė. Sustojo, išsitempė lyg pasiryžęs kapotis gaidys ir prabilo:

-    Na, ko čia triniesi, vaike? Namo eitum.

-    O ko tu triniesi? Lauki ko nors?

-    Tai mano dalykas! Supranti, vaike? Sakau, kad eitum namo! - riktelėjo Didysis Jonas ir vėl nuėjo tolyn.

Mažasis Jonas atsišliejo Abremkos durų staktos ir galvojo, kad čia gali būti ir apsirikimas; gal ir ne jam buvo tas raštelis. Tačiau nutarė palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau. Priėjo Didysis Jonas ir atsirėmė į antrąją staktą. Abu laukė ir tylėjo. Tik Didysis Jonas karts nuo karto pertraukdavo tylą:

-    Eik, eik, eik namo, vaike!

Greitai pasirodė ir Alė. Didysis Jonas prišoko iš vienos pusės, Mažasis - iš kitos. Atrodė, kad jie susikibs. Bet Alė pasiskubino išaiškinti reikalą:

-    Žinai, Jonuk, aš norėjau su juo vienu pasikalbėti. Tu būk toks geras, eik namo.

-    Ale, argi?! - sušuko Mažasis Jonas ir vėl norėjo priminti savo jautrumą, bet susivaldė, apsisuko ir, nė žodžio nesakęs, nuėjo.

„Dabar man aišku! Dabar man aišku!” - tvinkčiojo jo galvoje mintis.

Tą naktį jis neramiai miegojo. Sapnavosi jam, kad štai jie stovi abu su Didžiuoju Jonu prie Abremkos durų. Jis pats kad pradeda staiga temptis, kad pradeda augti: jau lig Abremkos stogo, jau lig šelmens! O Didysis Jonas jam vos iki bato auliuko. Tolumoj pasirodo Alė. Ji artinasi. Jis griebia Didįjį Joną, iškelia jį virš galvos. Jau taikosi numesti po Alės kojų... Ir staiga pašoka iš miego.

Į kambarį tik įėjęs ir užsižiebęs elektrą Didysis Jonas. Jis visame savo didingume: kailiniukai atsilapoję, ryžtingai išpūsta apatinė lūpa.

-    Taigi nemiegi, parše, - išdidžiai prabilo. - Mes čia su tavim susitvarkysim! Palauk, rytoj! Na, galiu ir šiandien... - ir priėjęs keletą kartų skaudžiai pabraukė nykščiu Mažajam Jonui per galvą.

Mažasis Jonas dabar pasijuto labai mažas.

-    Jonai, - verksmingai sušuko jis, susispurdino lovoj ir bandė dar teisintis.

-    Tylėt! Viskas mums žinoma. Čia juokais nesibaigs, vaike, - atkirto Didysis Jonas, rengdamasis gulti.

Netrukus jis užmigo ir pradėjo garsiai knarkti. O Mažasis Jonas ilgai nesudėjo akių ir galvojo, kad bloga tam, kuris mažas, jautrus ir neturi nei radijo, nei apelsinų.

[1938]

Žmogaus širdis

Netikėtai buvau ten pakliuvęs, ir iš visų jaunų žmonių, kurie ten buvo susirinkę linksmai praleisti sekmadienio popietę, man buvo pažįstamas tik pats namų šeimininkas. Aš dar nebuvau suspėjęs pritapti prie tų nepažįstamų žmonių ir laikiausi truputį nuošaliai.

Svečiai buvo išėję į kiemą. Jie čia dainavo ir klegėjo. Aš sėdėjau vienas ant prieklėčio ir buvau patenkintas, kad niekas iš tų įsigėrusių žmonių neprieina prie manęs ir netrukdo mano minčių. Man ir taip buvo gera sėdėti, klausytis dainos, stebėti anų žmonių veidus, judesius ir spėti, apie ką jie galvoja. Bet jie visi tokie jau linksmi, įkaitę nuo alaus. Juokiasi, tarška niekus. Tik anas mažas žmogutis kažko nepritampa prie visų. Gal todėl, kad jo išvaizda tokia menkutė: jis kresnas, truputį susimetęs į kuprą, jo veidas negražus, netaisyklingų bruožų, išsprogusiomis vandeningomis akimis. Jis eina nuo vieno prie kito, slankioja pakampėmis, ir niekas jo neužkalbina, ir niekas su juo nešneka - visi per daug užimti savo džiaugsmu. Iš jo judesių žymu, kad jis truputį įsigėręs. Eidamas jis kartais susvirdikuliuoja ir visą laiką žvalgosi į tą kertę, ten, prie darželio tvoros, kur sėdi smulkaus ir gražaus veido mergaitė. Aš matau, kad jis visą laiką stengiasi netoli jos būti. Matau taip pat iš jo veido, kad jis nelaimingas ir nusiminęs.

Man tai atrodo truputį juokinga. Kodėl jam reikia spoksoti į tą mergaitę? Kodėl jis šlitinėja aplink tuos linksmus žmones tokiu nusiminusiu veidu? Kodėl jis negali kur nors nuošalyje atsisėsti, pasiklausyti dainos, pažiūrėti į smagius ir patenkintus žmones? Aš seku jį ir šypsausi. Ne iš jo vieno, bet iš visų, nes man atrodo, kad aš juos permatau ir atspėju jų mintis. Šit anas jaunas vyrukas vis neramiai kilnoja ranką ties kėdės atrama. Aš spėju - jis nori ją padėti savo kaimynei ant pečių. Ir, pagaliau, jis išdrįsta... O kitas vyras visą laiką stovi prieš tą pačią mergaitę. Dainuodamas jis šaukia visu balsu ir juokingai tamposi, matyt, norėdamas atkreipti jos dėmesį. Bet jai nė vienas iš jų neįdomus. Ji vis žvalgosi aplink ir mėgina užkalbinti aukštą tamsiais plaukais vyrą. Aiškiai matau, kaip ji nervinasi, kai jis jai nieko neatsako ir neprieina artyn.

Bet labiausiai aš seku mažąjį žmogelį. Šit dabar jis slankioja visai netoli anos šviesiaplaukės mergaitės. Staiga kažkas netyčiomis jį pastumia, o šviesiaplaukė mergaitė rikteli ir susiima už kojos.

-    Gyvulys! - girdžiu, kaip iš jos burnos išsprūsta piktas žodis.

Mažasis žmogutis kažką sumurma lyg atsiprašydamas ir nueina tolyn. Dabar jis vaikščioja atokiau nuo visų, o jo veide žymu pyktis. Matyt, jį labai įžeidė tas žodis. Kai jis prieina netoli manęs, aš šypsausi ir siūlau jam šalia atsisėsti. Jis sėdasi. Aš kalbinu, klausinėju, ar daug jis čia turi pažįstamų, draugų.

-    Visi draugai, bet visi tokie. Nekenčiu... - kalbėjo jis. - Man atrodo, kad jūs geras žmogus. Ir jei lieptumėt, aš bet kuriam jų kirsčiau į ausį. Tiesiog į ausį! Tik sakykite, kuriam... Jie man draugai... - kerštingai jis kalbėjo.

-    Nereikia. Ką ten, - raminau jį, širdyje juokdamasis iš tokio įtūžimo.

-    Žinote, eime į vidų. Išgersime alaus, pašnekėsime, - pasiūlė jis.

Aš pritariau. Mes sėdėjom už stalo, o jis nuoširdžiai kalbėjo:

-    Aš taip noriu, kad kiekvienam žmogui gerai sektųsi, taip linkiu kitiems gero, o man, žinote, niekas, niekas... Aš laikau tamstą geru žmogumi. Išgerkime už tamsos ateitį.

-    Gerkime.

Jis kėlė stiklą ir gėrė. Aš neturėjau noro gerti. Man atrodė, kad jis gerdamas nepastebės. Greitai nukėliau savo pilną stiklinę tolyn, o prieš save pastačiau tuščią. Bet jis turbūt pastebėjo. Šito tikrai nežinau. Tik paskui, nė žodžio netaręs, jis išsitraukė nosinę. Mačiau, kad jis pravirko ir šluostėsi ašaras. Paskui staiga pakilo nuo stalo ir nuėjo. Aš buvau truputį nustebęs. Bet nebuvo mano širdy gailesčio. Aš tik stengiausi prisiminti, ar esu kada nors matęs suaugusį vyrą verkiant. Ne, to niekada nebuvau matęs. Ir šitas ašaras aš jam išspaudžiau. O taip lengva buvo nors truputį nuoširdumo parodyti, nors meluoto nuoširdumo, nors tą nuoširdžiai pasiūlytą stiklą išgerti. Taip, bet mes visi be širdies, visi, ir jie, ir aš. Ir aš neturiu širdies.

Mažasis žmogelis tuojau po to dingo. Jo daugiau nebemačiau. Paskui tą vakarą aš įsimaišiau į linksmą svetingųjų žmonių draugę, ir pats stengiausi būti linksmas, bet prieš akis vis stovėjo anas negražus veidas su didelėmis vandeningomis akimis, ir vis dar veltui stengiausi atsiminti, ar esu kada nors matęs verkiant suaugusį vyrą...

Tą naktį miegojau daržinėje. Vidunaktyje nubudau. Turbūt ne pats nubudau. Mane greičiausiai pažadino daina. Ji sklido laukais, dainuojama dviejų vyriškų balsų. Jos vienoda ir paprasta melodija skambėjo nežemiškais garsais kurčioje vasaros naktyje ir mano bundančioje iš miego sąmonėje. Bosas iš lėto pritarė skambiam tenorui, tik priegiesmyje jis stipriau atsiliepdavo. Čia abu balsai susiliedavo, švelniai suliūliuodavo ir sulinguodavo. Paskui vyrai stabtelėdavo atsikvėpti, ir iš kažkur atplaukdavo silpnas aidas. Bet toks švelnus, toks tylus. Rodėsi, lyg jis grįžtų, švelniai palytėjęs krištolinį dangaus skliautą. Toje dainoje buvo kažkas nežemiška, kažkas nepaprastai švelnaus ir graudaus. Aš jutau - tenai kalbėjo gyva žmogaus širdis, tenai bylojo karšti jausmai, nebetilpę jo sieloj ir išsiveržę į vasaros nakties tylą.

Neiškenčiau. Išėjau laukan. Daina vis skambėjo. Žiūrėjau į mėlyną dangaus skliautą ir begalinę daugybę žvaigždžių. Žvaigždės po vieną krito, puolė žemėn, sužavėtos dainos burtų, užliūliuotos jos priegiesmio aido. Galvojau: jei būčiau žvaigždė, ir aš norėčiau pulti iš aukštybių ir sunykti tos dainos skambesyje ir užgesti kartu su jos aidesiais.

Tačiau mano sąmonėje iš lėto išryškėjo ano žmogaus negražus veidas, didelės ir vandeningos akys, iš kurių riedėjo ašaros.

„Mes visi be širdies”, - atsiminiau savo mintį.

„Nejaugi? - kilo naujos mintys. - Tai iš kur ta daina? Tai kaip jos burtai privilioja dangaus žvaigždes?.."

Daina vis silpo. Pagaliau visai nutilo. Bet mano sieloj vis dar skambėjo jos liūliuojantis ir švelnus refrenas, aš vis dar žiūrėjau į mėlyną žvaigždžių prisėtą dangų ir kažkokioj nesuvokiam erdvėj, lyg mėlyname dangaus skliaute, lyg anapus žvaigždžių, lyg ir prieš pat savo akis, regėjau aną negražų veidą didelėmis vandeningomis akimis.

Krūtinę slėgė baisus sunkumas, kažkoks neišreiškiamas jausmas. Nebuvo tai nei ilgesys, nei liūdesys, nei graudumas, taip nepakeliama, jog aš galvojau, kad šitokią naktį gali verkti ir suaugęs vyras...

[1938]

Salkūnas

Baras girtas. Ūžesys, triukšmas, stiklų skambėjimas. Piliečiai įsismaginę ir linksmi. Jie kalba, gestikuliuoja, šūkteli po dainos posmą ir dažnai kilnoja prie lūpų žėrinčius nuo šviesos gausybės bokalus.

Kampe prie staliuko sėdi valdininkas Salkūnas. Išvaizda ori. Išsižvilginęs, tvarkingai apsirengęs. Veidas liesas, pailgas, taisyklingų bruožų. Tamsūs plaukai žilstelėję. Lyg būtų nubarstyti sidabrinėmis dulkėmis. Svetimas jam visas šis triukšmas. Jis atrodo šaltas ir flegmatiškas. Laiks nuo laiko pakelia prie lūpų bokalą. Padažo lūpas ir vėl pastato ant staliuko. Atsilošia kėdėje ir sėdi ramiai, nesižvalgydamas, šaltu ir nejudriu veidu. Pirštais žaidžia ant staliuko lentos. Pasakytum, jis labai susimąstęs. Tačiau iš tikrųjų jis apimtas kažkokios sustingimo būsenos. Jis apie nieką nenori galvoti ir niekur nekreipia savo minčių. Leidžia savo sąmonėj mintims ir vaizdams tekėti laisvai, padrikai.

Fantazija jį nukelia į vakarykštę dieną. Vakar jis taip pat gėrė šiame bare. Ten, prie ano kampinio staliuko. Kartu su juo buvo Smalskis ir Ada. Salkūno mintys ilgiau sustoja ties Smalskiu. Vaizduotėje iškyla Smalskio paveikslas. Mažas, judrus, tamsaus ir smulkaus veido, neproporcingai stambia knerpta nosimi. Veide visada klastinga ir prisimeilinanti šypsena. Žvilgsnis dirbtinai malonus ir pataikaujantis. Tikras pirklio tipas.

Salkūnas prisimena, kad Smalskis vakar buvo stipriai įsismaginęs. Jis gėrė ir be perstojo šūkavo seno šlagerio posmą: „Pakelkime taures linksmybės...“ Neapsiėjo, žinoma, ir be istorijos apie savo širdį. Salkūnui ši istorija jau seniai nusibodusi. Penkeri metai, kaip jie draugauja ir kartu geria, tačiau jis negali atsiminti nė vieno išgėrimo, kad Smolskis nebūtų pasakojęs savo nusibodusios istorijos.

- Jūs žinote, ponai, - paprastai prasidėdavo Smalskio istorija, - man gydytojas liepė labai saugotis. Gerti nė lašo negalima. Širdis, žinote... Širdis... Greitai gali ištikti smūgis, ir nebėra mano širdies, ir manęs nebėr... Bet šit aš geriu kaip latras... Man vis tiek... Tegu... Vis tiek vieną kartą ji sustos... Na, gerkim dar...

Ypač jis mėgdavo savo istoriją pasakoti moterims. Salkūnas prisimena, kad vakar jis net kelis kartus apie tai pasakojo Adai.

-    Žinote, panele Ada, - kalbėjo jis, pridėjęs ranką prie širdies, - mano širdis taip netvarkingai plaka, taip netvarkingai... Mane gali šioj vietoj ištikti smūgis, ir šit aš krisiu čia negyvas prie šios žėrinčios linksmybės taurės... Juk tai įspūdis, sensacija, efektas, panele Ada!.. Ar ne tiesa? Tuojau reporteriai... Visi laikraščiai... Straipsnis su stambia antrašte: JIS IŠGĖRĖ PASKUTINĘ SAVO TAURĘ... Šit kaip aš viską įsivaizduoju, panele Ada... Bet aš nesijaudinu, aš šaltas, aš geriu ir nieko nebijau... Na, į jūsų sveikatą, panele Ada!

O panelė Ada sėdėjo gale staliuko ir nepavargdama dalijo jiems savo plačius šypsnius. Salkūnas atsimena, kad ji buvo nepaprastai graži ir viliojanti. Jis slinko vis artyn ir artyn į ją. O Smalskis į ją artėjo iš priešingos pusės, kol pagaliau jie visi trys glaudžiai susispietė viename staliuko gale. Kalbėjo, juokavo. Smalskis dažnai dėliojo ranką ant kairiosios krūtinės pusės, ties širdim... Tarp abiejų vyrų buvo prasidėjusios lyg kažkokios tylios ir slaptos grumtynės. Jie vienas kitą pralenkdami sakė panelei Adai komplimentus. Kits kitam taikydavo mesti pakankamai mandagia forma pakankamai geliantį žodį. Tarpais pažvelgdavo vienas į kitą iš padilbų. Salkūnas keletą kartų sugavo slaptą Smalskio žvilgsnį. Šiame žvilgsnyje visai nebuvo to dirbtinio malonumo ir pataikavimo. Pilkos Smalskio akys žiūrėjo šaltu it plienas ir smingančiu kaip durklas spindėjimu. Šį žvilgsnį Salkūnas pirmiausia prisiminė, pabudęs šiandien rytą iš miego. Ir dabar kažkodėl jo vaizduotėj įkyriai vaidenasi tas nejaukus žvilgsnis. Bet jis žino, kad netrukus čia ateis Smalskis ir vėl jam žiūrės akysna maloniai ir pataikaujamai.

Juodu susitarė trijomis šiame bare susitikti. Tik kodėl jis taip ilgai neateina? Salkūnas pasižiūri į laikroduką. Jau visas pusvalandis po dviejų. Jis vėl pakelia bokalą prie lūpų. Stato atgal ir paskęsta į savo palaidas mintis ir atsiminimus. Praeina dar penkios minutės. Tada Salkūnas keliasi, eina laukan ir sustoja prie pirmojo telefono automato. Skambina. Atsiliepia šaltas ir storas nepažįstamo vyro balsas. Salkūnas pasiteirauja Smalskio.

-    Smalskio?! Prašom neišsigąsti - jis šįryt anksti mirė nuo širdies smūgio, -skamba atsakymas.

-    Kaip? Kas? Iš kur kalbate?!

Storasis balsas dar kartą viską patvirtino. Lyg norėdamas įtikinti, trumpais žodžiais papasakojo, kad Smalskis šįryt anksti pasijutęs labai blogai; nuvežę į ligoninę, ir jis ten staiga miręs; trijomis jo kūną atgabensią iš ligoninės į namus...

Salkūnas klausėsi trumpą laiką nieko nesuvokdamas iš nustebimo. Staiga jis viską suprato. Šovė į jo galvą nusibodusi Smalskio širdies istorija... „Vadinasi, baigėsi”, - žybtelėjo jam mintis. Staiga trenkė telefono ragelį ir pasileido gatve į Smalskio namus.

Jį buvo apėmusi keista nuotaika. Savo širdyje jis nejuto nei gailesčio, nei susijaudinimo. Tik jo sąmonėj blaškėsi išdrikę vakarykštės dienos vaizdai, prieš akis nuolat rodėsi Smalskio veidas ir įkyriai vaidenosi anas pavydus pilkų akių žvilgsnis, nukrečiąs lengvu ir vėsiu šiurpu. Jis vaizdavosi, kad štai įeis į Smalskio kambarį, o šis jį pasitiks klastingai šypsodamasis lūpų kraštais, kietai paspaus jo ranką. Ir jis bėgo, skubėjo, lyg norėdamas įsitikinti, nejaugi iš tikrųjų...

Nepamatė Salkūnas, kaip atsidūrė prie vienų dviejų aukštų namuko durų. Ties durimis buvo susirinkęs būrelis žmonių. Žmonės atrodė ramūs. Jiems tai buvo paprastas ir kasdieniškas įvykis. Salkūnas grūdosi pro juos artyn prie durų. Minioje buvo girdėti šnibždant: „Šit, šit jo draugas eina... Nebuvo už juos geresnių draugų...” Netoli durų stovėjo Smalskio artimieji. Tarp jų ir jo motina ir sesuo. Motina kartais sukūkčiodavo visa krūtine, lyg valdydama smaugiantį verksmą. Smalskio artimuosius Salkūnas pasveikino tyliu ir santūriu galvos linktelėjimu.

Dabar jam buvo aišku, kad draugo nebėr... Ir jis stebėjosi savo šaltumu... Juto, kad jo krūtinėj nesuvirpa nė viena skausmo stygelė. Tačiau buvo kupinas kažkokio nervingumo.

Įsižiūrėjo į minią. Jo dėmesį patraukė mažas žmogus. Stovėjo jis susitraukęs, it sulytas viščiukas, ant šlapio grindinio, o iš jo didžiulio portfelio kyšojo skėčio rankena. Ankstyvo pavasario dangus iš lėto snyguriavo. Tarpais tikšdavo iš debesų lėti ir sunkūs lašai. Žmogelis atrodė perlytas. Salkūnas žiūrėjo į jį, ir jo lūpos virpėjo, norėdamos išsikreipti į šypseną. Jam buvo labai keista ir juokinga, kad šis menkutis žmogelis lietui lyjant pakeldavo akis, apžvelgdavo niūrią gatvę. Vaizduotėj pralėkė daug padrikų scenų iš Smalskio gyvenimo. Tačiau į viską jis reagavo taip šaltai, taip šaltai... Net pats stebėjosi.

Staiga kažkas sušvilpė. Pasirodė juodas automobilis su pritvirtintu ant viršaus šviesiu karstu. Minia subruzdo. Pasigirdo širdį veriantis moteriškės klyksmas. Salkūnas pajuto, kad jam per nugarą perėjo šaltas šiurpas. Jis nežinojo, ar tai nuo klyksmo, ar nuo laukto ir baisaus reginio.

Keturi vyrai nukėlė karstą nuo automobilio viršaus, ir keturi karsto kampai atsirėmė į jų pečius. Minia persiskyrė, lyg kas būtų davęs ženklą tyliu rankos mostu, ir padarė taką iki durų.

Salkūnas žiūrėjo, kaip keturi vyrai palengva žengia su šviesiai dažyta ir sunkia našta, stebėjo, kokie lėti ir rimti nešikų judesiai. Savo sieloje juto tik kažkokį nejaukumą ir nervingą nerimą. Karsto lentos netrukdė jo vaizduotei regėti išbalusio savo draugo veido, sustingusiais bruožais ir užmerktomis akimis. Staiga jam ir vėl įkyriai pasivaideno anas pilkas ir žiaurus vakarykštis Smalskio žvilgsnis. Jis dabar visa savo valios jėga stengėsi vaizduotis Smalskio veidą kietai kietai užmerktomis akimis. Bet negalėjo, ir anas žvilgsnis dar skaudžiau smigo jo sielos gilumon.

Karstą įnešė į vidų. Salkūnas taip pat ten atsekė. Nuotaika graudi, pragariškai liūdna ir šiurpi. Verksmas. Skausmingas kūkčiojimas. Rankų laužymas... Salkūnas suprato, kad jis turi raminti Smalskio artimuosius, bet nerado žodžių. Jis juto, kad visa, ką jis sakys, bus dirbtina, nenuoširdu, įžeidžiama. Tačiau tos ašaros ir kūkčiojimai, ši visa skausminga scena jį vis labiau erzino. „Kaip beprotnamy... Čia iš proto galima išeiti...” - galvojo jis tylomis, norėdamas susiimti rankomis galvą ir bėgti iš šio kambario. Dar trumpą valandėlę pastovėjo prie karsto nuleista galva ir susimąsčiusiu veidu. Šaltu žvilgsniu tyrinėjo mirusiojo veido bruožus. Ir jam rodėsi, kad tame veide yra sustingęs kažkoks šiurpas, kad iš mirusio bruožų dvelkia klaikus ir gąsdinantis pražuvimo siaubas. Savo širdy jis juto kažką nenusakomo ir baisaus. Taip pasijunta kiekvienas žmogus, išvydęs kito žmogaus lavoną ir pajutęs slaptingą ir šaltą kaip kapas neišvengiamos mirties dvelkimą.

Parėjęs į savo butą, Salkūnas atsigulė aukštielninkas minkštasuoly ir užsirūkė. Pūtė aukštyn dūmus ir sekė jų mėlyną bei nykstantį žaidimą. Grįžęs iš miesto, jis veik visada guldavo į minkštasuolį, rūkydavo ir duodavo valią savo vaizduotei. Tada jį apsiausdavo ramumas ir apimdavo kažkokia saldi neveiklumo ir aptingimo palaima. Į jo fantaziją ateidavo daugybė svajonių, kurios jį taip toli nunešdavo nuo realaus pasaulio, kad kartais, jas atsiminęs, juokdavosi pats iš savęs. Ypač šviesios svajonės apsupdavo jį tada, kai grįždavo įsigėręs ir smagus. Tuomet jis užmigdavo rožinių svajonių apsuptas ir sapnuodavo laimingus sapnus...

Bet šįkart jis buvo neramus. Jam vėl pasivaideno pora pilkų akių. Kambaryje buvo prieblanda, ir jam rodėsi, lyg tos akys slypėtų tamsumoje, vertų jį aštriu smingančiu žvilgsniu ir prikaišiotų jo šaltumą ir nejautrumą. Jam darėsi taip nejauku, kad nenoromis pakilo ir užžiebė šviesą.

Jis galvojo, kad prie Smalskio duobės išpirks savo šaltumą. Juk, be abejo, leidžiantis karstui duobėn, jis susigraudins, pravirks... Galės tada visuomenė matyti, kokia brangi jam buvo ši laidojama draugystė.

Tačiau vis tiek visą tą vakarą Salkūnas negalėjo atsikratyti nemalonių ir kankinančių vaizdų. Vienu metu jis prisiminė turįs jau 40 metų ir daug žilų plaukų galvoje. Ir jį įkyriai ir kankinamai graužė mintis, kad nežinia kada ir jo karstą veš juodu automobiliu nežinia kokiais keliais ir gatvėmis. Jis kratėsi tos minties, bet ji atėjo ir lyg žiaurus teisėjas rodė jo gyvenimo tuštumą ir beprasmiškumą.

„Na, pagaliau, jei aš mirčiau... Kokia nyki būtų mano mirtis! Smalskis turėjo motiną ir seserį. Jos amžinai jį minės... O aš, Salkūnas, neturiu nei motinos, nei sesers, nei brolio, nei tėvo, nei žmonos... Niekas manęs neminėtų... Nebent tik koks nors dienraštis įsidėtų mano atvaizdą ir parašytų, kad X įstaigos Y skyriaus viršininkas, nusipelnęs, pasidarbavęs, pavyzdingai ėjęs pareigas ir t.t. išbrauktas iš gyvųjų skaičiaus. Kartu su tuo laikraščio numeriu nusimėtytų ir mano atminimas..."

Paskui jis prisiminė savo skyriaus valdininkus, žmones, su kuriais jis kartu dirba ir kasdien susitinka. Jo veide atsirado paniekos šypsnys. Jie visi tokie... Visada jo nuolankiai klauso, pataikauja. Žinoma, iš baimės. Jam malonus jų pataikavimas. Jis jaučiasi bent tikras viršininkas esąs. Tačiau jis kartu nekenčia jų dėl to veidmainiavimo ir bailumo. Jis jaučia, kad ir jie savo širdyse nešiojasi jam slaptą pagiežą. Žinoma, jie kada nors nudžiugs, sužinoję, kad iš jų viršininko liko tik jo didybės atminimas...

Paskui Salkūnas prisiminė dar porą žmonių, kuriuos jis savo pastangomis pašalino iš tarnybos.

Pirmasis buvo mažas, suvargusios išvaizdos žmogutis, didelės šeimos tėvas. Salkūnas atsimena jį kaip gyvą. Jis buvo be galo stropus, sąžiningas ir be galo bijojo savo viršininko. Būdavo, pašauks Salkūnas jį pas save. Jis įeina pasilenkęs, sustingęs, bijodamas padaryti kokį nors laisvesnį judesį, kad jo neįžeistų. Salkūno žodžius jis ryte rijo ir savo ausimis, ir visais kvailai iškreipto veido bruožais, ir visa priekin iš pagarbos palinkusia figūra. Rodės, jis stengės atspėti kiekvieno judesio, kiekvieno smulkiausio veido raumens virptelėjimo prasmę. Į kiekvieną Salkūno įsakymą jis teturėjo vieną atsakymą, lydimą žemu galvos ir visos figūros linkčiojimu: „Gerai. Klausau, klausau, pone viršininke..."

Salkūno skoniui netiko šio žmogučio vergiškas nuolankumas. Jis mėgo truputį meniškesnį, artistiškesnį pataikavimą. Kalbėdamas su juo, jis jusdavo gilų pasišlykštėjimą, ir jį imdavo noras ką nors paleisti į kvailai persikreipusį iš pagarbos mažojo žmogaus veidą. Tik dėl tos instinktyvios neapykantos jis ir pasistengė, kad mažasis raštininkas nebelįstų jam į akis...

Į jo vietą priėmė kitą. Tai buvęs, sako, rašytojas. Jo dailus aukštas liemuo, tiesus ir drąsus žvilgsnis darė Salkūnui gerą įspūdį, nors rašytojo vardas ir apsitrynę drabužiai kėlė tam tikrą nepasitikėjimą. Bet netrukus Salkūnui anas rašytojas pasidarė nepakenčiamas. Knygų gamintojas... Apsitrynusiu švarku, gal visą gyvenimą nematęs tiek pinigų, kiek jis gauna mėnesinės algos... O tačiau jis visada elgėsi su savo viršininku, lyg jie būtų lygaus rango seni draugai... Jokio nusižeminimo, jokio nusilenkimo... Iš tikrųjų naujasis raštininkas neparodė nė lašo to pataikavimo ir vergiškumo, kaip kiti jo skyriaus draugai. Salkūnas degė iš neapykantos, kad tas raštininkėlis drįsta laikyti save lygios su juo vertės žmogum. Jis kentė ir tik laukė patogios progos. Kartą jam pavyko sužinoti, kad naujasis jo skyriaus raštininkas skaito nepageidaujamos krypties spaudą. Buvo įspėtas. Kategoriškai atsisakė klausyti. Taigi netrukus jis ir išlėkė...

Salkūnas dabar kartais susitinka jį mieste. Jis praeina šaltai ir ramiai su savo nuzulintais drabužiais ir mandagiai nukelia seną skrybėlę. Jokio pykčio, jokios pagiežos... Salkūną erzina ir įžeidžia tas šaltumas. Jis instinktyviai bijo buvusio savo raštininko ir, jei iš tolo jį pamato, suka į kitą gatvę. Pats nežino, kodėl to knygų gamintojo (kaip jis su panieka jį vadina) akivaizdoj pasijunta pažemintas ir menkas.

Susitinka jis kartais ir aną mažąjį raštininką. Jis paprastai prabėga greitais skubiais žingsniais, nesidairydamas į šalis, lyg vejamas didelių rūpesčių, ir visai nepamato einančių pro šalį žmonių.

Mintyse Salkūnas prisistatė visus, kuriuos pažino. Ir nebuvo tarp jų nė vieno nuoširdesnio draugo. Salkūnas suprato kodėl. Juk jis niekada nesistengęs kam nors gera daryti. Niekada... Ir jam darėsi baisu. Tiek atgyventa... Nejau jis ir mirs nieko gero žmonėms nepadaręs, niekieno pagarbos nenusipelnęs?..

Patogiai begulint minkštasuoly, galvoje gimė daug svajonių ir pasiryžimų. Svajojimai kaip paprastai, taip ir šįkart nešė jį toli toli... - Jis pasidarys draugiškas savo pavaldiniams... Mažajam žmogučiui, buvusiam savo raštininkui, pasistengs suieškoti tarnybą, kad nebevargtų jo didelė šeima. O prie ano rašytojo jis prieis ir draugiškai jam pasakys: „Aš buvau tavo viršininkas. Mes kartais nesugyvendavom. Bet dabar viską užmirškim. Jeigu sunkiai vertiesi, aš suieškosiu tarnybą...” Ir jie išsiskirs kaip tikri draugai, šiltai paspaudę viens kitam rankas.

Taip, tokiu būdu jis nusipelnys žmonių pagarbą. Jie pamils jį. O jeigu tada jis mirs... Dieve Dieve, kiek bus skausmo ir ašarų!.. Ir jis, beveik svaigdamas svajonėse, regėjo, kaip prie jo kapo rauda jo skyriaus valdininkai ir linguodami galvas šnabžda: „Jis mums buvo kaip tėvas... Mes netekome geriausio savo tėvo..."

Tą vakarą Salkūnas užmigo laimingas, svajonėse regėdamas jaudinančią savo laidotuvių sceną. Užmigdamas jis matė prie savo duobės krašto senąjį sargą Andrių, kuris įstaigos koridoriais nešiojasi krūvą raktų. Į senio žilus ūsus įstrigusios blizgėjo kelios didelės ašaros...

Rytą nubudo Salkūnas. Tuojau atsiminė Smalskio mirtį. Ir jam rodėsi, lyg būtų sapnavęs klaikų ir nejaukų sapną.

Priėjęs prie lango pažvelgė į gatvę. Ant miesto buvo nusileidęs neperregimas rūkas. Bjaurus ir lynojantis. Ant žmonių drabužių jis iš smulkių lašelių suaudžia tankų sidabrinį audinį, padaro šlapius ir varvančius.

Salkūnui gėlė kelį. Tai chroniškas reumatizmas vėl jį pradeda kankinti. Visada ši liga jo sąnaryje atsiliepia kaip tikslus barometras, kai oras pasidaro drėgnas ir ūkanotas.

Pamažu Salkūno atminty iškilo visi laimingi ir rožiniai vakarykštės dienos svajojimai. Jo veide blykstelėjo piktas šypsnys, ir jis mostelėjo ranka, paniekinamai tardamas savo mintyse: „Niekai, svajonės!.."

Jį slėgė blogas ūpas ir kažkoks nejaukumas. Užsirūkė. Sėdėjo ramiai, rankomis susiėmęs geliantį kelį. Su apmaudu galvojo, kad tokią bjaurią dieną teks eiti į kapus, šalti... Reumatizmas, žinoma, paaštrės... Vėl teks bjaurotis su karštais kompresais... Ir jo veidas buvo nelaimingas, apniukęs, susirūpinęs... Iš visų jo ištižusių bruožų, rodos, buvo galima išskaityti vieną mintį: „Ar nebūtų galėjęs tas Smalskis mirti, kai buvo gražesnis oras..."

[1939]

Paslaptis

- Tu eik, maudykis. Aš pasėdėsiu ant kranto. Šiandien nesimaudysiu. Turbūt sergu. Kažko galva labai sunki, lyg švino pilna. Ir baisiai ima miegas. Toks, žinai, saldus. Rodos, užmigtum ir niekada nebepabustum, - šnekėjo Antanas.

Bandžiau jį prikalbinti, bet jis buvo apsiblausęs ir tingiai atsakinėjo.

-    Gerai, - pagaliau tariau, - palauk, pasėdėk čia. Aš maudysiuos, o paskui mes pasišnekėsim.

Su Antanu susitikdavom kasdien. Mūsų tėvų sodybas tik upė teskyrė. Kiekvieną popietį aš ateidavau prie upės ir garsiai sušvilpdavau. Iš antros pusės ateidavo Antanas ir persikeldavo valtim. Mes maudydavomės ir plepėdavom apie paprasčiausius menkniekius. Buvo atostogų metas. Draugų toj apylinkėj daugiau neturėjau, ir jei ne Antanas - laikas būtų nuobodžiau slinkęs.

Tą dieną mes ilgokai gulėjom aukštoj pievos žolėj ir šnekėjom apie daugelį smulkmenų.

-    Žinai ką? - po kurio laiko ištarė Antanas. - Aš turėčiau tau papasakoti vieną įdomų dalyką, labai įdomų... Bet ne... Geriau nepasakosiu. Tu gali išsiplepėti. Bus man nemalonu.

-    Tai ką čia pradedi ir nebaigi? Pasakok! Arba jau geriau reikėjo visai burnos neaušinti, - pradėjau aš karščiuotis. - Išsiplepėsi... Pasakė... Lyg mes ne draugai.

-    Na, gerai. Nesikarščiuok. Papasakosiu kada nors. Tik jau ne šiandien.

-    Na, na? Ir kodėl ne šiandien? Lyg tau ne vis tiek.

-    Ot todėl, kad tu greičiausiai šiandien sutiksi vieną žmogų, kurį tas dalykas liečia. O tau tik papasakok. įsikarščiuosi ir neiškęsi. Užsipulsi paskui. Triukšmo pridarysi. Žinau tave... - numojo ranka.

-    Tai ką, rezgi vis kažką? Šnekėk aiškiai. Dabar nei šį, nei tą... - ėmiau aš nejuokais pykt.

Bet Antano veidas buvo šaltas. Mačiau, kad jis su ironija žiūri į mano pasikarščiavimą. Žinojau jo atkaklumą ir nusprendžiau - pykčiu jo nepaveiksi. Susivaldžiau ir mėginau imtis naujos taktikos:

-    Na, papasakok, Antanei. Matai, aš visą dieną neturiu ramumo. Pradėjai, suintrigavai, - kalbėjau truputį santūriu ir prašančiu balsu.

Bet Antanas buvo nepajudinamas.

-    Gerinies... Nieko nepadės. Sužinosi vėliau. Ne taip jau ypatingas dalykas. Dėl to nemirsi, nebijok. Baisus tavo smalsumas... Bobiška taip...

Nei piktuoju, nei geruoju - tatai jau truputį siutino mane. Nutariau pabandyti aplinkiniu keliu:

-    Tai pasakyk, kiek ta tavo paslaptis liečia žmonių? Ar tik mane vieną?

-    Ne, du.

-    Kas tas antrasis: vyras ar mergaitė?

-...

-    Kur ji gyvena?

-    Na, per daug nori žinot. Pasakysiu - tuoj suprasi. Nė žodžio daugiau iš manęs neišgausi. Sakau, rytoj viską sužinosi. O dabar aš einu namo. Galva sunki, ir miegas baisiai ima. Atrodo, gerklėj kažkas keliasi...

Buvau labai suintriguotas ir įnirtęs. Vieną momentą tylėjau ir rinkau žodžius, kuriais galėčiau Antaną tinkamai išplūst. Tuo tarpu jis pakilo nuo žemės. Bet staiga pasverdėjo ir pridėjo ranką prie kaktos.

-    Oi, žemė svyra... Galva sukasi... Na, ir kas čia būtų? Sirgsiu... - kalbėjo keistai ramiu balsu.

Man jo pagailo. Sulaikiau iš burnos besiveržiančius smarkius žodžius.

-    Tu tikrai sergi? Galva sukasi... Nieko, ir man kartais taip užeina, - pradėjau ramint. - Rytoj susitiksim, ir jei dar man nepapasakosi - tai ir žinok...

-    Gerai, gerai... - kalbėjo Antanas, lipdamas į valtį.

Ėjau namo įnirtęs. Kažkoks nerimas graužė mane. Kas per paslaptis? Kodėl jos galima sakyt? Ką ji ten, be manęs, liečia? Bandžiau prisimint, ar nieko nesu ypatingesnio padaręs, ar su nieku nesusipykau. Viskas buvo veltui. Paslapties atspėt negalėjau. Kiek kartų nuspręsdavau, kad tai tik kokia nors nereikšminga smulkmena; ją sužinojęs greičiausiai nusijuoksiu. Ir nutardavau apie tai visai nebegalvot. Bet kuo labiau aš jos kračiaus, tuo ji buvo įkyresnė. Jei būčiau tą dieną turėjęs darbo, galbūt viską būčiau užmiršęs. Bet mano mintys sukosi tik apie vieną dalyką - buvo tai svarbiausias visos mano dienos įvykis.

Pavakary eidamas vieškeliu sutikau Stasę.

Ar tik nebus ji?

Juk Antanas pasakė - mergaitė, kurią aš šiandien turiu sutikt. Sustojau ir užšnekinau. Gaudžiau kiekvieną žodį ir stebėjau jos veidą. Ji buvo linksma ir atvira. Nepastebėjau jokio šešėlio jos veide. Neatrodė, kad ji turėtų kokią nors paslaptį, kurios nenorėtų sakyti.

Ir tatai dar labiau suintrigavo mane. Aš bariau save, kad esu nekantrus ir smalsus kaip mažas vaikas. Bet negalėjau atsikratyt įkyrios minties. Tylomis keikiau Antaną ir veltui bandžiau spėliot.

Kitą dieną atėjau prie upės visu pusvalandžiu anksčiau negu paprastai ir bandžiau prisišaukt Antaną. Laukiau, kada pamatysiu jį vienmarškinį ir vienplaukį ateinant lauko takeliu, kada jis lėkštu šlaitu nusileis prie vandens ir sės į valtį irtis. Aš turėjau pasiruošęs jam degantį klausimą - ta paslaptis jau per daug mane nervino.

Nesulaukiau.

„Serga”, - nusprendžiau ir pakilęs leidausi lieptų link.

Per lauką bolavo takas į Antano sodybą. Nespėjau prieit sodybos. Take sutikau jauniausiąją Antano seserį, mažą ir dailią septynerių metų mergytę.

-    Sveika, Ritut. Ar Antanas namie?

-    Ne, nėra, išvažiavo...

-    Tai kur jis važinėja? - pyktelėjęs pertraukiau.

-    Jis ne pats išvažiavo. Jį išvežė. Pradėjo kliedėt. Serga mūsų Antanas. Tėtė užkinkė arklį ir išvežė. O mama verkė...

Mergaitės veiduke ir akutėse buvo susimąstymas.

-    Ar tėtė grįžo?

-    Grįžo jau. Antano neatvežė. Sakė, ligoninėj paliko. Mama vėl verkė...

Norėjau eit tiesiog į Antano namus, bet susilaikiau ir pasukau atgal. Vis tiek aš ten jaukiai nesijausčiau. Jie, žinoma, visi nusiminę ir susirūpinę. Nėra man ko tenai maišytis.

Eidamas namo, galvojau apie Antaną ir smerkiau save. Man dabar pasirodė kvailas ir naivus visas mano rūpestis. Žmogus serga, gal mirštamai, o aš tuo tarpu kažkokiais menkniekiais rūpinuos, lyg tai būtų iš tikrųjų dėmesio verti dalykai.

Nutariau netrukus važiuot į miestą. Aplankysiu Antaną, pažiūrėsiu, kaip jo sveikata. O šnekos bus tiek dienų nesimačius. Pasisakysiu, kiek kvailo rūpesčio turėjau dėl tos jo paslapties. Jis, žinoma, viską, viską papasakos...

Už poros dienų išsirengiau važiuot į miestą. Tačiau tuo metu sužinojau, kad Antaną parvežė namo.

Man keista ir neįtikėtina atrodė viskas, ką kalba žmonės.

Skubėjau įsitikint. Ėjau paupiu.

Argi ne mes aname lygiame ir smėlėtame krante prieš keletą dienų sėdėjom ir pasakojomės daug nereikšmingų smulkmenų? Argi ne jis tada šituo baltu taku nuėjo, nepasakęs man kažkokios paslapties?

Argi gali būti tiesa, ką kalba žmonės?

Priėjau Antano namus. Visoj sodyboj buvo be galo ramu. Nei žingsnių kaukšėjimo, nei žmogaus balso, nei šuns balso, nei šuns lojimo. Pro langą pastebėjau plevenant žvakių liepsneles. Tai jis tenai.

Įėjau.

Nieks manęs nesutiko prieangy. Nepasibeldęs žengiau į tą kambarį, kur mačiau plevenant žvakių liepsnas.

Po dvi žvakes degė prie jo kojų ir galvos. Jis buvo visai toks pat. Tik pabalęs ir užmerktom akim. Žiūrėjau į jo lavoną, kuris buvo mano paslapties kapas, ir kaip žaibas blykstelėjo man viena mintis: „Viešpatie, kaip aš tada nenujaučiau ir kaip neatspėjau, kad yra tarp mūsų kita didelė ir baisi paslaptis..."

Stovėdamas prie karsto stengiaus prisimint, ar neregėjau tą dieną ant jo lūpų, ant jo kaktos kokios nors žymės, kuri būtų buvus tos paslapties žymė. O Viešpatie, kaip nieko, nieko tada aš nepastebėjau ir nenujaučiau...

Kitą dieną jį palaidojo. Nuo to laiko dabar praėjo jau keletas metų. Bet aš niekuomet nesužinojau, kokią paslaptį man norėjo pasakyti Antanas aną kaitrią vasaros dieną prie upės.

Kartais nueinu į kapus. Toje vietoje, kur Antanas palaidotas, pastatytas kryžius ir kas vasarą pražysta keletas gėlių. Kai sustoju prie kryžiaus, visada atsimenu paslaptį, kuri kažin kada vieną dieną buvo atėmusi man ramybę. Ją prisiminęs, dabar aš nesijaudinu, nesinervinu ir nesistengiu atspėt kaip anuomet. Mane tik apima mažas nejaukumas. Man rodos, aš prisiliečiu mirusio daikto. Juk ta mano paslaptis mirus, mirus ir palaidota.

[1939]

Aš turiu garantuot savo areitį

- Žinotumėt, ponas Jasy, koks puikus ūkis! Gražus ūkelis! Žemė labai gera. Ant upės kranto. O lankos kokios! Kviečiai kaip auksas. Suvirtę, susisukę iš trąšumo, - taip šnekėjo vienos užsienio mašinų firmos agentas Balsius jaunam teisininkui Jasiui, kai jie abu sėdėjo už stalo, apkrauto šaltais užkandžiais ir svaigaus gėrimo buteliais.

Jasys atostogavo viename apskrities miestelyje pas savo tėvus. Jo tėvai palaikė artimus santykius su Balsiu. Ta aplinkybe pasinaudodamas Balsius prašėsi, kad Jasys sutiktų kartu su juo nuvažiuoti į kaimą, kuriame jis ketino pirkti ūkį, ir surašytų laikiną pirkimo sutartį. Dabar, prieš išvažiuojant į aną ūkį, Balsius suruošė kuklias vaišes.

-    Ponas Jasy, tamsta būk drąsus. Nesivaržyk! Valgyk! O dabar išgerkime. Ot taip! Tamsta atleisk - baisiai kuklus mano stalas. Ką darysi - taip sakant, viskas viengungiška, - teisinosi Balsius, pertraukdamas savo begalines šnekas apie naujojo ūkio puikumą.

-    Žinoma, kai turėsite ūkį, teks turbūt baigti savo viengungiškas dienas, - pagaliau įterpė tyliu ir švelniu balsu Jasys tik todėl, kad ir jis ką nors pasakytų. Jasys buvo šviesiaplaukis, švelnių veido bruožų, žemo ūgio, menkutės figūros, be to, iš prigimties labai tylaus būdo. Bet šnekėti jam dabar ir nebuvo reikalo. Balsius džiaugėsi radęs tylų ir kantrų klausytoją, ir atkalbėjo už save ir jį.

-    O taip. Teisingai tamsta šneki. Prisipažinsiu - ir aš taip pat galvojau. Anksčiau ką gi... Juk reikia turėti pagrindą. Žmona vėliau... Pirmiausia aš turiu garantuot savo ateitį. Tada... - atpyškino vienu atsikvėpimu Balsius. - Matai tamsta, čia tik mano gyvenimo pradžia. O aš manau, cha cha, dar daug pasiekti! Dar pažiūrėsim, kaip čia viskas klosis. Matysim... - ir jis juokėsi plačiai išsišiepęs, rodydamas dvi eiles savo baltų sveikų dantų, o jo pilkos ir mažos akys žybčiojo tamsiame saulės įdegtame veide.

Jie sėdėjo vienas vienoj stalo pusėj, kitas - kitoj. Tačiau Balsius, šnekos antplūdžio pagautas, lenkėsi per stalą artyn į Jasį. Rodės, kad savo priekin palinkusia figūra, įtemptais nuo gyvo šnekėjimo veido bruožais ir nenuilstamai mosikuojamom rankom jis buvo pasiryžęs pritraukt mažą Jasio figūrą artyn į save ir azartiškai rėkt, rėkt jam viską tiesiog į veidą. Jasys instinktyviai lenkėsi atgal ir stebėjo savo šeimininką. Galinga, atletiška Balsiaus figūra, aštrūs veido bruožai, griežti ir staigūs judesiai, stipriai kirčiuojami ir smarkiai pabrėžiami žodžiai - visa tatai buvo kupina trykštančios energijos ir kalbėjo apie didžiulius neišeikvotos jėgos išteklius. „Iš tikrųjų, toks žmogus gali labai daug pasiekti”, -patylom galvojo sau Jasys.

Vienu metu Balsius nutilo ir truputį susimąstė. Paskui vėl prašneko ir iš karto kalbėjo tyliau ir lėčiau:

-    Tamsta nemanyk, ponas Jasy, kad visa tai, ką aš dabar turiu, lengvai pasiekiau. Ne... Tiek vargo... Bet aš niekada nenusiminiau. Galėčiau tamstai daug ką papasakoti. Gal vėliau kada nors. Dabar ir laiko nebėr...

-    Bet praeitis nesvarbu, - vis gyviau kalbėjo Balsius, - svarbu, kas yra ir kas bus. Svarbu tai, kad aš šiandien turiu sumą pinigų ir tuojau turėsiu savo ūkį. Išsiėmiau veik visas savo santaupas iš banko. Nauji banknotai. Šlama kaip šilkas. Tik šimtinės ir tūkstantinės, - jis ištraukė staigiu mostu iš kišenės piniginę ir laikė ją ant delno lyg sverdamas. - Matai tamsta, kokioj mažoj piniginėj telpa visas didelis gražus ūkis. Penkiasdešimt tūkstančių. Popiergaliai. O laikai dabar neramūs. Ką gali žinot - užeitų karas, ir nebėra. O čia juk viskas, ką aš per savo gyvenimą uždirbau. Taigi nesnaudžiu: skubinuos juos išmainyt į ką nors pastovaus. Matai tamsta, o žemė tai amžinas dalykas. Pinigas gali prapult, namus - karas gali sugriaut, sudegint, o žemės niekas nesunaikins - ji amžina. Šiais laikais turi ūkį - tavo ateitis garantuota.

Už lango saulė pradėjo linkt vakarop. Jos spinduliai įtryško pro stiklą ir plykstelėjo rausvom šviesom ir žaidžiančiais atspindžiais nepabaigtuose gerti buteliuose. Abu vyrai nutarė, kad nebegalima ilgiau gaišt ir reikia skubintis važiuot.

-    Tai tamsta, Jasy, ketini važiuot savo dviračiu, - kalbėjo Balsius. - Gaila, mano motociklas vienavietis. Tai važiuotumėm abu. Dabar prisieis pavargt tamstai.

-    Ale nieko, - gynėsi antrasis, - kiek čia to kelio. Būsim ten bežiūrint.

Jie išėjo laukan. Jasio dviratis stovėjo atremtas į namo sieną. Balsius išvežė iš pašiūrės savo motociklą. Tada jie išsistūmė iš kiemo į gatvę, kurios bjaurus ir duobėtas grindinys už kokio šimto metrų baigėsi, virsdamas lygiu ir plačiu laukų vieškeliu.

Balsius paleido savo mašiną. Motociklas tankiai šaudydamas, pasišokėdamas nėrė į priekį. Jį lydėjo nykstantis, išsisklaidantis dulkių kaspinas. Jasys spaudė dviračio pedalus, bet turėjo atsilikt. Motociklas tolo. Tačiau dar aiškiai matėsi, kaip tamsiai dažytos jo dalys atplieskia saulės spindulius, kaip žvilga Balsiaus juodas šalmas ir odinis švarkas ir kaip sukelto vėjo plėšiami plevėsuoja ir plakasi jo skvernai. Atrodė, kad žmogus ir mašina susilieję į vieną galingą sparnuotą būtybę, pasiryžusią siaubingu greičiu aplėkti visą pasaulį.

Jasiui truputį svaigo galva. Buvo per daug išgerta. Jis juto, kad jo judesiai yra pasidarę gerokai netikslūs. Prisisaugodamas važiavo viduriu kelio. Spaudė pedalus. Švilpė pro ausis vėsus gaivinantis vėjas, o po gumomis gurgždėjo ir dejavo kelio žvirgždas.

Kelias Jasiui buvo pažįstamas. Žinojo jis ir ūkį, kurį Balsius ketina pirkti. Jau iš tolo pamatė šviečiant jo raudonus stogus. Jis prisiminė, kad reikia dar apie kilometrą pavažiuoti iki staigaus vieškelio pasisukimo. O tenai jau turėjo prasidėt ano ūkio laukai. Jis vaizdavosi, kad nuvažiavęs ras Balsių tenai. Vaišingi ūkininkai bus apkrovę stalą užkandžiais ir pastatę didžiulį pilvotą ąsotį alaus.

Tačiau prie ano staigaus vieškelio pasisukimo jis jau iš tolo pastebėjo kažką įtartino. Privažiavęs artyn, aiškiai pamatė antrame griovio krašte gulint motociklą. Buvo numuštas vairas ir priekinis ratas atlaužtas į šalį. O griovyje kniūbsčias gulėjo žmogus odiniu švarku ir juodu šalmu.

„Susižeidęs”, - pagalvojo Jasys, skubiai stabdydamas dviratį.

Įlipęs į griovį paėmė gulintį už pažastų ir vilko aukštyn, norėdamas paguldyt ant kelio krašto. Balsiaus galva bejėgiškai atlūžo atgal, visas kūnas buvo sudribęs ir sunkus, be gyvybės ženklų. Griovyje riogsojo išmėtytos smailios granito atbrailos, nes čia ruošėsi tiesti plentą ir šalia kelio buvo skaldyti akmenys. Jasys paėmė ranką patikrint pulsą. Ranka buvo šąlanti. Tada jis nutraukė odinį Balsiaus šalmą, kuris buvo perplėštas ir iš viršaus kruvinas. Šalmo vidus pilnas kraujo, ir juodi plaukai suteršti. Jasys atsistojo ir stovėjo minutėlę nesusivokdamas, kas daryti. Buvo didi pavakario rimtis. Kažkur begalinės lygumos pakrašty ant mėlynų miško viršūnių ilsėjosi pasirėmus saulė. O čia ant kelio gulėjo nurimęs, pusiau primerktomis akimis žmogus. Atletiškas, galingas liemuo buvo išsitempęs ir ramus, o atgal atmesta galva rodėsi grakšti ir daili. Tamsiai rudame veide žaidė saulės spindulių atspindžiai. O veidas buvo toks ramus ramus. Kaip atlietas iš tamsaus ir negyvo žalvario.

Jasiui atėjo viena mintis. Nejau niekas anksčiau nepastebėjo čia gulinčio žmogaus? Galėjo kas nors keliaut pro šalį, apiplėšt mirusį žmogų ir nueit tolyn. Jis matė, į kurią kišenę Balsius buvo įdėjęs savo piniginę. Įkišo ranką patikrinti. Ištraukė piniginę laukan. Ji buvo išsipūtusi nuo popierinių banknotų. Jasys laikė ją rankoj ir tuo metu netyčia prisiminė Balsiaus žodžius: „Juk čia yra viskas, ką aš per savo gyvenimą uždirbau."

[1939]

Nubudimas

Į barą įėjo du vyriškiai, kurie savo išvaizda ir apsirengimu atrodė panašūs į vidutinius miesčionis. Baras buvo sklidinas dūmų ir girto ūžesio. Visi staliukai jau apsėsti. Vyriškiai susižvalgė ir jau norėjo eiti laukan, bet netoliese jie pastebėjo didelį staliuką, už kurio sėdėjo tik vienas žmogus. Jie priėjo artyn, atsiprašė ir, gavę sutikimą, susėdo. Atsisėdę su nusistebėjimu apžiūrinėjo savo naująjį kaimyną, kuris jiems pasirodė gana ypatingas ir keistas. Pasižiūrėjus buvo galima spėti, kad tas žmogus arba labai nuskurdęs, arba labai apsileidęs. Jo tamsūs ir purūs plaukai buvo netvarkingai sušiaušti ir, matyt, seniai beregėję kirpėjo žirkles. Ant sprando jie žėlė it karčiai ir siekė apykaklę. Švarkas, seniau buvęs ruožuotas, dabar visas iš vieno blizgėjo. Pakaklėj, toli atšokęs nuo apykaklės, karojo senas kaklaryšis. Ant nosies buvo užkarti akiniai pajuodusio ir apmusijusio metalo rėmais. Šis keistas vyras būtų atrodęs pasibaisėtinas ir įtartinas, jeigu jo veide nebūtų buvę kažkokio gero išmintingumo, kuris spindėjo švelniuose bruožuose ir tamsiose akyse.

Abu miesčionys šį žmogų ėmė tėmyti per daug nesivaržydami ir pasikeisdami pašaipiais žvilgsniais bei mirktelėjimais. Šiam, matyt, tai sudarė nesmagumą. Jis keletą kartų neramiai sujudėjo ir pasižiūrėjo į abu vyriškius tvirtu provokuojančiu žvilgsniu, tarsi kviesdamas pradėti kalbą. Kai miesčionys tylėjo, jis ištarė:

-    Ponai, jūs stebitės?

-    O ne... Atleiskite, mes niekada... Mes čia savo reikalais užimti. Leiskite paklausti, pone, kodėl būtent atrodo, kad mes stebimės, - atsakė vienas jų nė kiek nesutrikęs, nes prieky sėdinčio žmogaus išvaizda kalbėjo, kad iš jo galima laukti dar keistesnių klausimų.

-    Aš matau iš jūsų akių ir nė kiek nesistebiu. Žinau, kad galiu jus stebinti... Jūs kreipiate dėmesį į mano išvaizdą. Aš juk nesistengiu apsirengt pagal paskutinę madą ir nesidomiu, kada baigiasi vasarinis ir kada prasideda rudeninis sezonas. Jūs, aš matau, tai atitaikote nuostabiai tiksliai...

Kai keistasis pilietis nutilo, vienas jo kaimynas numojo ranka lyg norėdamas baigti visas kalbas, tačiau antrasis atrodė susidomėjęs ir prabilo:

-    Matote, aš mėgstu originalumą ir sąmojų. Ir, žinote, jūsų kompanija todėl man gali būti įdomi. Jūs kalbate labai atvirai, tik jūsų kalbos tonas truputėlį lyg ir per drąsus. Įdomu būtų išgirst, iš ko, vadinasi, apie viską sprendžiate...

-    Iš ko sprendžiu? Sprendžiu iš žmogaus, iš to, kaip jis atrodo. Man rodosi, kad aš kartais permatau žmogų, ir rodosi, kad neklystu. Sakysim, aš žiūriu į jus, - kreipėsi jis į anksčiau kalbėjusį savo kaimyną, - ir galvoju, kad tamsta esi vidutinis valdininkas ir tipiškas miesčionis. Tamstos bruožai apvalūs ir neryškūs, ir tamsta linkęs į nutukimą. Tokie žmonės paprastai mėgsta patogumus, esti silpnavaliai ir turi gerą širdį, jei jos nenužudo gobšumas ir prisirišimas prie pinigo. Bet tamstos veide aš lyg sugaunu suktumo ir atsargumo bruoželį. Man rodosi, tamsta jau ruošies senatvei ir, galimas daiktas, jau turi apvalią sumelę pinigų arba namuką.

Vyras, kuriam šie žodžiai buvo taikomi, jautėsi truputį nesmagiai. Lyg viešumoje apnuogintas.

-Jeigu tamsta būtum panašus į padorų žmogų, mes galėtumėm dėl to pasiginčyti, - atkirto jis. - Dabar... Kalbėk tamsta kiek nori...

Tačiau antrasis vyras nerimo ir beveik šokinėjo kėdėje. Jis džiaugėsi, tarytum radęs burtininką, kuris veltui buria ir pasako ateitį.

-    Na, na, - nerimavo jie, - o ką apie mane galėtumėt pasakyti? Jūs sakot daug tiesos...

-    Apie tamstą? Tamstos bruožai aštresni, veidas kampuotas, platūs pečiai... Judesiai tikslūs ir galingi... Tamsta esi sportininkas arba gali juo būti. Be to, tamstos veidas atviras ir naivus... - bandė dar pasakoti žmogus, bet vyras, apie kurį buvo kalbama, staiga jį nutraukė ir ėmė šaukt užsidegusiu veidu:

-    Tamsta nuostabiai spėji! Tiksliai! Tamsta mane, be abejo, matei ringe. Tikra tiesa - aš boksininkas. Šit ir mano ranka čia buvo sulaužyta... Na, už tamstos spėjimą - aukštyn! - ir jis pakėlė bokalą prie lūpų.

Visi trys vyrai gėrė. Kai bokalai buvo tušti, jie pajuto, kad jų kalba yra nutrūkusi. Norėdami suardyti nejaukią tylą, jie ištuštino dar po vieną bokalą. Tada į savo kaimyną prabilo tas žmogus, kuris buvo pavadintas valdininku:

-    Tamsta apytiksliai atspėjai mūsų profesijas. Tai įdomu, labai įdomu... Ir galbūt leisi paklausti, kuo tamsta užsiimi?

-    Aš filosofijos studentas. Neturtingas studentas, - ramiai ir tiesiai atsakė vyras.

-    Tamsta studentas! - riktelėjo nustebęs boksininkas. - O norėjau galvą dėti, kad tamsta esi toks, kuris spėja ateitį iš žmogaus rankos.

Ilgainiui tarp jų ėmė megztis nuoširdesnė kalba. Valdininkas dar bandė žiūrėti į filosofijos studentą su ironija, kaip į nepribrendusį ar šiaip originalą vaidinantį žmogų. Boksininkas į studentą žiūrėjo naiviom ir truputį kvailom akim. Žiūrėjo kaip vaikas, pirmąsyk išvydęs neregėtą ir įdomų daiktą. Matydamas geru išmintingumu spindintį studento veidą, jis galvojo, kad naujas pažįstamasis turi būti nuoširdus žmogus, kuriam galima daug ką papasakoti apie savo žygdarbius ringe. Beeinant pašnekesiui, jis vis susižavėjęs bandė pasakot apie savo nuotykius ir kovas ir, atsmaukęs rankovę, keletą kartų rodė vietą, kur buvo perlaužta jo ranka.

Naujieji studento draugai gėrė daug. Begerdami jie darėsi vis kalbesni ir atviresni. Tačiau studentas, išgėręs vieną kitą bokalą, pradėjo atsisakinėt.

-    Tamsta gerk, - ragino jį valdininkas, - tam čia mes juk ir atėjom.

-    Aš ne visai tam, - atsakė studentas.

-    Ir aš čia atėjau ne tam, kad gerčiau, bet tam, kad gerdamas smagiai praleisčiau laiką.

-    O aš čia ateinu pažiūrėt, kaip kiti smagiai leidžia laiką, - kalbėjo užsidegdamas studentas. - Aš ateinu čia pažiūrėt, kaip žmonės ieško apsisvaiginimo ir užsimiršimo. Jie nori čia pabėgt nuo gyvenimo. Jie geria. O jų mintis siaurėja ir mąžta jų akiratis, kol pagaliau apsiriboja stalo briauna. Jie gali tada nieko nebematyt ir nebegalvot, ir tada jie laimingi. Jie trokšta užsimiršimo, kuris yra panašus į miegą. Jie trokšta tikro miego... juk ar ne tiesa, ponai, jūs norite, kad visas jūsų laikas būtų užimtas kokiais nors mažmožiais. Jūs norite, kad jis praslinktų kaip sapne. Jūs norite miegoti ilgai. Aš manau, rytą nubudę gailitės, kad žmogus tiek maža tegali išmiegoti. Bet jūs miegate ir tada, kai esate nubudę...

-    Labai keistus dalykus tamsta čia dėstai, - prabilo valdininkas, - nors, tiesą sakant, ir aš, kai jaunesnis buvau, tai, žinote, visokių tų minčių... Vieną dalyką dar ir dabar vis prisimenu. Nereikšmingas, žinote, dalykas, bet ot kažkaip vis negaliu užmiršti. Bus jau keletas metų. Žinote, aš miegu vieną naktį. Miegu ir nubundu. O pasirodo - mano užmiršta uždengti langą. Pasižiūriu - ogi daugybė žvaigždžių, vadinasi, už lango. Ir tokios aiškios... Nepaprastai... Na, žinot, aš ir pradėjau galvot: žvaigždės tai žvaigždės, bet kas yra anapus žvaigždžių? O paskui aš kažkaip pradėjau mąstyt, o kas gi yra anapus gyvenimo? Ir kai užsigalvojau, paskui kad tau užmigčiau. Niekaip negaliu... Lenda mintys - taip ir išsiblaškiau iki ryto. Dabar tai jau niekada nebeužmirštu užsidengt langą, -baigė pasakot valdininkas.

Studentas pažiūrėjo į jį rimtu žvilgsniu ir tarė:

-    Taip. Tamsta buvai tikrai nubudęs.

-    Nubudau, žinote, ir nebegalėjau užmigti.

-    O kad tamsta niekada nebūtum užmigęs!

-    Ponai, jūs čia ginčijatės apie miegą, - prabilo boksininkas. - Aš jums patarsiu, kaip galima gerai miegot. Visokių kvailų minčių nereikia imt į galvą. Svarbu perdien nuvargt. Fiziškai nuvargt. Vakare išgeri alaus - miegi kaip užmuštas. Rytą nubundi - energijos daugybė. Ir gali puikiausiai kirst iš kairės ir iš dešinės.

Boksininkas kuo daugiau gėrė, tuo labiau karščiavosi ir vaizdingiau piešė savo žygdarbius. Trankydamas stalą ir mojuodamas studentui kumštimis apie galvą rodė, kaip vienam savo priešui sulyginęs nosį su bendru veido paviršium. Ir paskui kvatojo savo dideliu nuoširdžiu juoku.

Valdininkas begerdamas neteko dirbtinai mandagaus tono ir darėsi nuoširdesnis.

-    Dabar tamsta išgėrei ir daraisi atviresnis, - kalbėjo jam studentas. - Iš tamstos veido ir akių ima šviest gerumas. Aš neapsirikau, kai pasakiau, kad tokie žmonės kaip tamsta turi gerą širdį... Jau tamsta nebežiūri į mane su ironija, kaip žmonės mėgsta žiūrėt į tuos, kurie į juos nepanašūs. Iš tikrųjų, mes galime dabar kalbėt iš širdies ir nesislapstyti po jokiomis oficialaus mandagumo kaukėmis...

Boksininkas žaidė bokalo ąsele ir, matyt, nenorėjo kištis į savo draugų šneką. Jis iš viso nemėgo neaiškių dalykų. Valdininkas sėdėjo nuleidęs galvą ir kietai sučiaupęs lūpas. Buvo sunku spėt, kokios jo mintys, bet jis pakėlė galvą ir prabilo:

-    Tamsta esi keistas, labai keistas žmogus. Tikras originalas. Iš tikrųjų, tamsta taip kalbi... Ir tamstos akyse yra, vadinasi, kažkas...

-    Kvailybės, - numojo ranka boksininkas. - Geriau aš jums papasakosiu apie savo įdomiausią kovą užsienyje.

Tačiau valdininkas jį pertraukė ir tęsė toliau:

-    Nežinau kodėl, kai aš žiūriu į jus, man ot dabar prisimena tas mėlynas dangaus gabalas, užkryžiuotas lango rėmais... Ir tos žvaigždės... Man rodos, tamsta turėtum nuvokt, kas gi yra anapus tų žvaigždžių ir kas anapus gyvenimo. Juk tamsta galvoji apie tokius dalykus. Ar ne tiesa? Aš negaliu dabar atsikratyt anos minties. O, žinote, vargina žmogų didelės mintys. Ir nuo realybės atitraukia. Nepakeliamos jos... Aš saugaus tokių dalykų... Bet ot ateina kokia kvailybė, ir negali atsikratyt. Tai sakyk pagaliau tamsta, jei esi protingas: kas yra anapus žvaigždžių ir anapus gyvenimo? Esi filosofas - išaiškink, ar yra prasmė gyventi. Man rodos, geriausia apie tai iš viso negalvoti...

Ilgainiui begeriant valdininko filosofija darėsi vis neaiškesnė ir pradėjo nesustabdomai suktis apie tuos pačius dalykus. Jo visą būtybę buvo užliejęs šiltas girtumo svaigulys ir jis juto savyje kažkokį dvasios pakilimą. „Kas yra anapus gyvenimo ir kas yra anapus žvaigždžių”, - kartojo jis dabar po kiekvieno savo posakio, ir jo apvalus blizgantis veidas tada būdavo pilnas komiško tragizmo.

-    Žinai ką tamsta? Užeik kada nors pas mane. Juk labai įdomu su tamsta, vadinasi, vieną kitą valandėlę... Aš labai nuoširdžiai to prašau. Mano adresas: Kalno 27. Įsidėmėk tamsta, Kalno 27, - kvietė valdininkas.

-    Iš tamstos veido ir akių matyt, kad tamsta nuoširdžiai kvieti. Aš užeisiu. Bet nežinau, kaip tamsta rytoj į tai pažiūrėsi...

Buvo jau vėlyva naktis, kai jie išėjo iš baro. Gatvėje atsisveikino. Boksininkas tvirtai suspaudė studento ranką ir kalbėjo:

-    Mesk tamsta tą savo filosofiją iš galvos. Tamstos laukia didelė ateitis. Reikia tik tinkamai išsireklamuot. O gabumų tamstai pakaks. Vienas mano pažįstamas irgi spėja iš veido, iš rankos bruožų ir žeria pinigus saujom. Aš būčiau pirmas tamstos klientas. Mane ypatingai sužavėjo, kad tamsta iš pirmo įspūdžio tiesą pasakai, - boksininko balse buvo nuoširdumas ir nė lašo ironijos.

Valdininkas atsisveikindamas pasakė:

-    Man vis neišsimuša iš galvos tos mintys... Būk tamsta malonus užeiti. Kalno 27. Nepamiršk...

-    Dėkoju. Aš neatsisakau, nes tamstos akyse yra geras nuoširdumas. Manau, tai retai pasitaiko. Ir aš tuo džiaugiuosi...

Jie visi trys išsiskyrė. Studentas matė, kaip valdininkas, darydamas zigzagus, tolo tuščia gatve. Beeidamas jis pataikė į telefono stulpą. Apsikabino medį abiem rankom ir pusbalsiu murmėjo:

-    Kas yra, vadinasi, anapus žvaigždžių ir kas anapus gyvenimo? Na ir kas gi pagaliau?.. Sakykit?.. A...

Kitą rytą filosofijos studentas paskambino prie valdininko Kinslio durų. Duris atidarė jis pats.

-    Aš atėjau, - pasakė studentas.

-    O ko tamsta nori? - kietas ir oficialus klausimas.

Minutėlę jie žiūrėjo vienas kitam į veidą.

Studentas prabilo tyliu ir gąsmingu balsu:

-    Vakar tamsta buvai pradėjęs bust. Aš ir maniau, kad tai tik momentui. Taip. Tamsta vėl miegi. Tai miegok. Miegok, - ir jis žengė durų link. Tačiau duryse stabtelėjo, pažvelgė į valdininko veidą ir ištarė: - Tamsta miegok. Ir niekada neužmiršk užsidangstyti savo langų, kad nematytum nė vienos žvaigždės. Bet žinok: vieną sykį dar teks tamstai nubusti, nes amžinasis miegas kiekvieną nubudina.

Jis buvo jau beužveriąs duris, kai valdininkas iš antros pusės jas visa jėga stumtelėjo, ir girdėjosi jo šnypščiantis iš piktumo balsas:

-    Visokie valkatos! Bepročiai...

[1940]

Seno draugo namuose

Buvo atodrėkis. Miesto gatvėmis lakstė padūkusiai smagūs ir drungni vėjai. Padangėje džiaugsmingai šaukdamas mušėsi prieš vėtrą varnų būrys.

Džiaugsmingai nusiteikiau beeidamas gatvėmis, kurios man buvo taip gerai pažįstamos. Tai buvo mano gimtasis miestas, kuriame praleidau didesnę dalį savo vaikystės ir jaunystės. Dabar po dvejų metų nebuvimo grįžau čia vėl praleisti keletą dienų.

Siauroje mažytėje gatvelėje jį sutikau. Ten, kur buvo pats skurdžiausias miestelio kvartalas. Jis stabtelėjo ir griebė mano ranką. Nepažinau iš karto, bet tai tęsėsi tik trumputį momentą.

-    O! Kazimieras! - šūktelėjau, ir mano balsas turėjo būti džiugus.

-    Tai kaip? Kokiais reikalais čia? Nebesitikėjau kada nors bepamatyti.

-    Atvažiavau pas gimines. Keletą dienų manau praleist, - atsakiau.

Dabar tarp mūsų buvo tyla. Dažnai taip būna, kai susitinki seniai matytą ir artimą žmogų: yra daug klausimų, bet trūksta žodžių.

-    Na, tai užeinam pas mane. Neįsivaizdink. Aš čia visai netoli gyvenu, -prakalbo Kazimieras. Pajutau, kad iš jo burnos dvelkia stiprus degtinės kvapas.

Sutikau. Ėjom persimesdami vienu kitu nereikšmingu žodžiu. Trūko kalbos, ir nė vienam nepavyko pasakyti ką nors reikšmingesnio. Tuo laiku, kol jis mane vedė į savo butą, aš paskendau mintyse. Net keista - per tas kelias minutes mano galvoj prabėgo šimtai praeities vaizdų. Prisiminiau dar tuos laikus, kai lankiau gimnaziją ir gyvenau su Kazimiero tėvais vienam name. Kazimieras buvo gabus ir geras berniukas. Labai mėgo muziką ir knygas. Jis buvo perskaitęs visą mano knygynėlį ir iš mano vadovėlių mokėsi prancūzų kalbos. Aš tada gailėdavausi, kad jo tėvai yra vargšai darbininkai ir negali jo leisti mokytis. Paskui keletą metų tame pat mieste valdininkavau. Kazimieras tada buvo vedęs ir pradėjęs savarankišką gyvenimą. Jo žmona buvo jauna ir graži moteris, o jo sūnus Kaziukas nepaprastai gyvas ir smagus vaikas, smulkučio sudėjimo, kaip degančiom angliukėm akim. Kai aš ateidavau pas Kazimierą, jis paprastai triukšmaudavo po kambarį ir vis taikydavo užsikarti man ant kelių. Tą vaiką aš labai mylėjau už jo gyvumą.

-    Tai sakyk, Kazimier, kaip tavo Elė? Kaip Kaziukas?

Jis nė kiek nenudžiugo, tik numojo ranka:

-    Nieko gero. Nueisi - pamatysi...

-    Tai šit, suk čia, Juozai, aš čia gyvenu, - pratarė, kai mes buvom priėję skurdžios išvaizdos susmegusį į žemę namuką.

Pasilenkęs įlindau pro duris ir pasijutau besąs apytamsiame ir žemučiame kambarėlyje. Mano galva beveik rėmė lubas. Oras buvo labai tvankus.

-    Tai ką? Nieko nėra namuose? - paklausiau.

-    Yra, - atsakė, - gali užeiti.

Atidarė dureles į kitą kambarį. Lovoj gulėjo moteriškė: Elė, Kazimiero žmona. Šalia lovos stovėjo kėdė, apkrauta vaistų bonkutėmis. Pasisveikinau. Vargšė Elė! Ji jau seniau buvo tokia išbalusi, ir jos akys tokios didelės ir mėlynos. O dabar jos veidas buvo dar labiau sunykęs ir visiškai baltas. Akys nuo sunykimo pasidariusios dar didesnės ir gražesnės. Išbalusiame veide jos švietė kaip dvi vaiskios ir mėlynos žvaigždės. Aš krūptelėjau prisiminęs pasakojimą, kad džiovininkų akys visada pasidaro didelės ir gražios; ir kuo labiau ligonis menkėjąs, tuo labiau gražėjančios jo akys...

Elė buvo nedrąsi, ir mums visada sunkiai rišdavosi kalba. Prisiminiau - kai aš anksčiau ateidavau pas Kazimierą, ji nedalyvaudavo mūsų pašnekesiuose: visada užsidarydavo savo kambary, ką nors siuvinėdavo ir tyliai niūniuodavo. Pagal seną papratimą persimečiau su ja keliais žodžiais, paklausinėjau apie jos sveikatą. Kazimieras greitai įsitempė mane atgal į savo kambarį ir uždarė duris.

-    Tai sakyk, kas Elei atsitiko, - paklausiau patylom.

-    Didelė istorija... - pamojo jis ranka ir valandėlę tylėjo, lyg norėdamas susikaupt prieš pasakojimą.

Bet tuo tarpu trinktelėjo durys ir vidun įsiveržė vaikyštis.

-    Kaziuk, - prabilo tėvas, - ar nematai? Eik pasisveikink su dėde Juozu.

Berniukas priėjo ir nedrąsiai pratiesė man rankutę. Stebėjausi, kad jo judesiuose visai nebebuvo to vaikiško gyvumo, o veidelis atrodė melsvai pabalęs. Tik akys, akys kaip ir jo motinos buvo tapusios dar didesnės, tačiau nebuvo jose vaikiško džiaugsmingumo kaip anksčiau, bet melancholija, kurią galima įžiūrėti tik sergančių vaikų akyse.

-    Na, Kaziuk, - prabilau, - nusirenk. Eik čia, sėskis ant mano kelių. Pasišnekėsim... Kur tavo automobilis, kurį buvau tau nupirkęs?

Vaikyštis nusirengė ir nedrąsiai artinosi prie manęs. Tik dabar aš pastebėjau, kad jo krūtinė giliai įdubusi, o nugara sulinkusi kaip seno ir suvargusio žmogaus. Jutau, kad mane kažkas vis labiau slegia: ir tas sunkus oras, ir tos ankštos sienos, ir tos nelaimės, kurios mane pasitiko, žengus pirmą žingsnį į šį namą.

-    Kazimier, ateik, - suskambėjo iš ano kambario Elės balsas.

Kazimieras pakilo į įėjo. Per plonutę lentų sieną puikiai girdėjau jų pašnekesį.

-    Tai vėl įsigėręs grįžai? Kaip tau negėda, - šnabždėjo tylus ir verksmingas Elės balsas.

-    Mano pinigai - mano reikalas! Užteks ašarų, - atsiliepė Kazimieras, iš susijaudinimo pamiršęs prislopint balsą.

Grįždamas atgal, jis smarkiai trinktelėjo dureles ir, pagriebęs Kaziuką už rankos, įtempė į žmonos kambarį.

Bet tarp mūsų abiejų'vėl buvo tyla. Aš pastebėjau ant staliuko gulinčią prancūzišką knygą.

-    Tai dar neužmiršai, Kazimier? - paklausiau, rodydamas pirštu į knygą.

-    Viską baigiu pamiršt. Nėra kada...

-    O klausyk, Kazimierai, tu pradedi po truputį gert? - paklausiau labai atsargiai. - Juk seniau tu niekados negerdavai.

-    Gertum ir tu mano vietoj, - jo balse suskambėjo priekaišto ir susierzinimo gaida.

-    Geriu, mielas Juozai, - po valandėlės vėl prabilo, tik jo balsas jau buvo minkštas ir virpantis iš nuoširdumo, - geriu ir jau nebe pirmą kartą. Ir dar blogiau būna. Užeina kartais toks ūpas, kad nebežinai kur dėtis... Grįžau anądien įsigėręs... Iš nusiminimo... Įeinu pro duris - pasipainiojo po kojų Kaziukas. Paėmiau už rankų pasūpuoti, o jis, pajutęs degtinės kvapą, kad stums mane rankutėm, kad pradės pūsti dūdą. „Nutilk”, - sakau, o jis vis šnirpščioja. Užėjo žinotum toks pasiutimas: aš jam duoną uždirbu, o jis mane... Kad griebiau, tai mušiau, mušiau... O jis toks tylus ir geras vaikutis... Ir nesveikas... Įlindęs kamputyje raudojo kokią pusę dienos. Bet nieko negali padaryt... Pasiutęs gyvenimas...

Kazimieras nutilo. Tik dabar įsižiūrėjau, kad jis jau gerokai pasenęs per tuos dvejus metus, kol jo nemačiau: pražilę paausiai, aukštoj kaktoj ir kaulėtam veide įsirėžusios gilios raukšlės, o jo judesiai pasidarę sunkūs ir panašūs į seno arba labai prislėgto žmogaus judesius.

-    Taip kaip, Kazimier? Sakyk, iš kur visa tai...

Valandėlę mes vėl tylėjom, abu paskendę savo mintyse. Aš rinkau žodžius ir norėjau pasakyt ką nors paguodžiančio ir padrąsinančio, bet nesiryžau pravert burnos. Bijojau, kad mano žodžiai bus maži ir juokingi palyginti su to žmogaus skausmu. Bet tuo tarpu Kazimieras nusijuokė, lyg pabudęs iš savo sunkių minčių, ir prabilo:

-Tai pasakok, Juozai, kaip tau sekasi. Geriau, žinoma, negu man. Na, nebekalbėkim apie tai...

Dabar mes šnekėjomės. Aš pasakojau apie savo gyvenimą. Jis šį tą įterpdavo. Tačiau nė vienu žodžiu nebeužsiminėm apie tų namų nelaimes, nors kalbėdami jutom, kad visas tas skausmas yra aplink mus susitvenkęs ir mūsų mintys sukasi visiškai ne apie tuos dalykus, apie kuriuos mes kalbame.

Atsisveikindamas prižadėjau užeit. Kai jis išlydėjo mane pro duris, aš jam pasakiau:

-    Niekada nereikia nusimint, Kazimierai... Reikia drąsiai žiūrėt gyvenimui į akis. Nereikia ieškot kažkokio užsimiršimo... Gert... Juk paskui dar blogiau būna.

-    Galbūt tu tiesą sakai, Juozai, - atsiliepė jis, bet jo balsas buvo panašus į balsą žmogaus, kuris yra netekęs vilties.

Gatvėje vėl mane pasitiko smarkus ir džiaugsmingas vėjas ir aš girdėjau virš galvos linksmai šūkaujant varnas. Tačiau tatai neišblaškė mano sunkios nuotaikos. Aš ėjau ir galvojau apie prancūzišką knygą, kurią mačiau ant stalo, apie sergančią moteriškę ir ligotą kūdikį ir apie vyrą, kuris atrodė netekęs vilties.

[1940]

Nakties svečias

„B-b-b-bum! b-bum! b-bum-bum-b-b-b-bum!” - skambėjo trankomos durys. Pašokau iš miego prikeltas šito keisto trenksmo ir nežinojau, ką daryt... Bet durys dundėjo kaip būgnas ir koridoriuj pasigirdo maldaujantis duslus riksmas: „Leiskit! Leiskit! Gelbėkit!"

Žibtelėjau lempą ir užsimečiau drabužį. Priėjęs atsargiai pravėriau duris. Pro jas su baisia jėga įsiveržė mano kaimynas, gyvenantis gretimame kambaryje. Mane išpylė prakaitas. Iš baimės sustingau. O jis įsikibo į mano ranką ir šaukė dusliu nepaprastai išsigandusio žmogaus balsu:

-    Gelbėkit!.. Mane puola! Aš negaliu užmigt... Jis ateina pas mane! Nevarykit manęs! Jis! Jis liko ten, tamsoje!

-    Kas? Kas jis? Dėl Dievo, nesijaudinkit, - vos išstūmiau iš burnos žodžius jausdamas, kad balsas kliūva man gerklėje.

-    Kas? Kas jis? Nejau jūs nepažįstat? Tai jis - juodasis demonas!.. Jis tiesia į mane rankas ir nori suplėšyt mano sielą... O kaip aš išsigandau! Jūs pažiūrėkite, kaip virpa mano rankos! Tik pažiūrėkit! - jis ištiesė pamėlusią ranką, kuri visa virpėjo. - Jau mažiau virpa. Matot, aš tik tam kartui... - ėmė jis kalbėt ramesniu balsu. - Aš taip išsigandau! Aš prikėliau jus vidurnakty... Atleiskite. Bet mane vijosi... Kai aš trankiaus prie jūsų durų, jis stovėjo patamsyje... Aš jutau užpakaly degant jo akis!.. Jūs neišvarykite manęs! Leiskite man truputį pabūt!.. Jis laukia manęs patamsyje prie durų!..

Aš tebestovėjau sustingęs ir žodžio negalėjau pratart.

-    Jūs pervargsit! Miegokit! Tik nevarykit manęs iš čia, - jis maldaujamai kibo man į ranką. - Aš čia galiu pasėdėt, o jūs miegokit... Arba aš galiu jums papasakoti įdomių dalykų... Niekas kitas pasaulyje negali papasakot, tik aš vienas... Tikėkit man...

Nesąmoningai priėjau ir atsisėdau ant savo lovos krašto.

-    Būtų labai įdomu, - pasakiau kažkaip automatiškai.

-    Taip, jums gal įdomu. Bet jūs to nesuprasit... aš sakau, nesuprasit! Ne! -staiga be priežasties pakilo jo įsiutimas, ir jis virpėdamas rėžė kumščiu į stalą. -Niekados nesuprasit! Niekas jūsų to suprasti negali! Jūs nepažįstat savo sielos! Jūs nebuvot jos prisilytėję! Ji įaugusi į jūsų kūną kaip medžio šaknys į žemę... Ji aptraukta voratinkliais! Ji užpilta šiukšlėm! Jūs nesuprasit manęs! Manęs, kuris savo sielą yra lytėjęs savosiom rankom! Jūs tikėkit, ji patamsyje stovi šalia manęs kaip baltas šešėlis. Aš pakeliu rankas - ji aplink mano rankas šiušena kaip lengvas vėjelis... Jūs negalit suprasti, ne, kaip aš kentėjau, kol ją atkasiau iš savo gyvybės patamsių, kad galėčiau ją iškelti ir paliesti savo rankomis, kad ji visa man būtų permatoma ir aiški! Bet... ją puola! Ją puola juodas demonas! Jis nori suplėšyt ją, kad aš likčiau amžinoje tamsoje! Jis stovi ten! Jis laukia už durų! Jūs nevarykit manęs tenai! - jis vėl kabinosi į mano ranką.

Kiekvienas jo prisilietimas per mano kūną ėjo kaip šalta ir stingdanti srovė. Jo akys buvo tikrai paklaikusios, o plaukai ištaršyti ir uždribę ant kaktos. Aš mačiau, jis visas virpėjo ir degė. Jo judesiai buvo staigūs ir pakrikę, kaip žmogaus, kuris per miegą mostaguoja rankomis, sapnuodamas baisingą sapną. Retkarčiais jis užsišaukdavo nežmonišku balsu užspringdamas. Tada pamėlynuodavo jo veidas ir visos gyslos taip išsprogdavo, kad, rodės, plyš, ir išsiveržęs kraujas užlies jo akis ir skruostus.

Kai praėjo pirmasis klaikumos įspūdis, aš truputį nurimau ir paprašiau sėstis.

- Sėstis, taip, sėstis! Gerai! Dėkoju. Bet aš negaliu čia sėdėt! Negaliu! Tai jūs, kurių sielos tamsios ir įaugusios į kūną, tai jūs galit būti ramūs! Aš iškėliau savo sielą ant savo rankų, aš ją išlaisvinau, o ji išsigando šito pasaulio! Ir dabar aš negaliu! Aš negaliu nurimt! Aš niekados nenurimsiu! Aš pasijutau amžinoje naktyje, apsuptas tamsių paslapčių. Aš pasijutau tamsiame urve tarp jūsų, jūs ramūs ir plėšrūs žvėrys. Man klaiku! Klai-ku! - jis vėl užsišaukė springstančiu riksmu, ir jo veidas baisingai pamėlynavo. - Taip, jeigu jūs galėtumėt išlaisvinti savo sielą ir viską paregėt. Jūs išeitumėt iš proto. Bet aš! Aš esu mažytė liepsnelė tarp jūsų visų tamsių! Aš turiu eit! Eit! Bet jis ten laukia už durų manęs! Aš negaliu, negaliu! O turiu eit... Tuojau, tuojau... Ir aš seniau galėjau būti ramus! Galėjau tylėt ir kęst... Bet aš tada buvau beprotis, kaip ir jūs visi... O dabar aš laikau savąją sielą savo rankose, ir ji kužda viską man... Aš tuoj, tuoj einu parodyt visiems, visiems akliesiems, kokiame pragare jie gyvena. Cha cha! Jie atmerks akis.. Išvys, kokia sutema ir pelkės aplink juos. Jų sielos nubus ir ims blaškytis iš baimės kaip siaubo apimti paukščiai. Taip, aš einu! Aš nieko nebijau! Tik jo, tik to juodo demono! Bet žiūrėkite, ten žvaigždės ir mėnuo... Bet jūs nieko, nieko apie tai neišmanot... Jūs esat apgailėtini kvailiai. O aš esu protingiausias žmogus pasaulyje. Štai mano siela... Ji tupi ant mano rankos kaip baltas paukštis. Aš ją paleisiu skrist į aukštybes, ir ji atneš man visą dangaus paslaptį. O jūs išeisit iš proto, besistengdami ją atspėti, arba mirsite savo kasdienybėj! Šit aš paleidžiu savo sielą kaip baltą paukštį... Bet ją tyko! Ją tyko juodas vanagas... Jo akys dega... Jis nori suplėšyt ją... Gelbė-kit mane!

Valandėlę jis tylėjo susiėmęs rankomis galvą.

-    Bet juodasis paukštis bijo šviesos... O lauke mėnesiena. Jūs palydėkite mane per tą tamsų koridorių, kad jis neužpultų manęs... O aš turiu eit ir šaukt visam juodam pasauliui! Visam! Ir jūs visi šauktumėt kaip bepročiai, jeigu regėtumėt, ką aš regiu... Bet jūs esat akli ir kvaili...

Jis sugriebė mane už rankos ir dusliai šnabždėjo, tempdamas durų link:

-    Jūs palydėkit, palydėkit mane... Jūs pamatysit, kaip dega jo akys... O aš turiu eit ir šaukt...

Ėjau kartu. Atidariau duris. Jis šoko į koridorių. Kažką siaubingo riktelėjęs, paleido mano ranką ir išbildėjo laukan.

Užsirakinau duris ir nutariau nieko nebeleist, nors ir kažkaip belstus. Vėl atsiguliau, bet įspūdis buvo toks stiprus, kad negalėjau užmigt.

Taip, tai buvo jis, mano kaimynas. Aš jau ir anksčiau spėjau, kad su juo atsitiks tai, kas turėjo atsitikti... Iš jo nepaprasto akių degimo ir be galo nervingų judesių aš tai spėjau. Ir visada vengdavau jo, nes jis susitikęs tuojau imdavo kažką filosofuot ir aiškint, bet tokiu baisiu vidujiniu įsivirpinimu ir iškrikusiais judesiais, kad mane imdavo siaubas... O dabar atsitiko...

Šitą įvykį po kelių metų buvau visai užmiršęs. Ir nebūčiau čia papasakojęs, jei vienas mažas nuotykis nebūtų jo vėl priminęs.

Man teko dirbti vieno laikraščio redakcijoj reporteriu. Stengiaus savo skaitytojams prirankiot keisčiausių ir sensacingų dalykų. Tarp kitko kartą man užėjo mintis aplankyt psichiatrinę ligoninę ir pagamint įdomų reportažą.

Į ligoninę įsibrauti pavyko. Gavau palydovą, kuris mane vedžiojo po įvairius skyrius.

-    Čia yra vienas nuostabiausių mūsų ligonių, - kalbėjo vadovas, parodydamas į vieną ligonį. - Jis išsėdi ištisas dienas be judesio. Pamanytum, kad jis negyvas. Bet žiūrėkit, kaip spindi jo akys... Iš pradžių tai buvo neramiausias ligonis, tačiau pamažėli jis tapo ramus kaip sfinksas.

Labai sunkiai teatpažinau tą žmogų. Sėdėjo jis be jokio judesio. Ir jo veidas atrodė toks atbukęs, toks apsiblausęs. Buvo panašus į daiktą, kuriame nėra jokios sąmonės ir gyvybės kibirkšties. Ir aš būčiau išsigandęs, jei tas žmogus būtų padaręs nors vieną judesį. Būčiau be galo nustebęs. Lygiai taip pat, jeigu dykumoje, stovėdamas prie sfinkso, pamatyčiau jį purtant savo akmeninę galvą.

Tik vienas dalykas išdavė to žmogaus gyvybę. Tai buvo akys. Jos žibėjo, klaikios ir beprasmiškos. Taip, galvojau aš, tai ano demono, juodojo demono akys žiūri iš šito žmogaus veido, bet kas, kas yra dabar su jo siela, kurią jis kaip baltą paukštį galėjo laikyti savo rankoje?..

[1940]

Vienos vasaros nuotykis

Jis atvažiavo praleisti vasaros atostogų pas tolimus gimines.

Vos tik įžengė į namus, jį iš visų pusių apstojo triukšmingas žmonių būrys. Jie čia buvo susirinkę truputį įsigerti, nes rytojaus dieną mažoje jų parapijos bažnyčioje turėjo būti atlaidai. Todėl buvo padarytas šviežias alus ir pagal seną paprotį reikėjo jo iš vakaro paragauti.

Jis turėjo išgerti kartu su visais ir papasakoti apie savo kelionę. Suprantama, jis pasidarė visų dėmesio centras, ir praėjo gal pora valandų, kol jis gavo nuo jų pasprukti į laukus.

Tose vietose jis viešėjo jau vieną kartą. Bet tai buvo labai seniai ir jis nieko iš to laiko nebeprisiminė. Todėl dabar įdėmiai žvelgė į apylinkę ir jam labai patiko jos peizažas: ramiai ir vienodai besidriekianti lyguma, kurią iš visų pusių supo mėlyna miškų grandinė, nepertraukiama ir apvali kaip žiedas.

„Kaip gera, kad aš čia galėjau atvykti, - pagalvojo jis. - Pro šitą mėlyną ir nepertraukiamą girių žiedą pas mane neateis tolimo pasaulio triukšmas, nuo kurio aš pabėgau. Man bus ramu šitoj lygumoj, kuri, perkirsta baltos kelio linijos, atrodo kaip apvalus ir žalias skydas, perjuostas baltu kaspinu. Kokie jaukūs čia namai ir maža bažnyčia, ir stambiu medžių kupstu rytiniam horizonto pakrašty prasikišusios kapinės. Kaip visa tai gražiai išdėliota šioj lygumoj. Lyg maži žaislai ant didelio skydo..."

Buvo pavakarys, ir saulė, nuėjusi ilgą dienos kelią, prisilietė mėlynųjų horizonto miškų. Ji ruošės nusileisti kažkur toli toli, šalia šiaurinio dangaus pakraščio.

Jis tebejuto kelionės nuovargį. Ausyse tebeskambėjo jį vežusių traukinių stuksenimas. Ir visuose nervuose tebevirpėjo aidas tolimo ir didelio dienų dienas gyvento triukšmo ir nerimo.

Turbūt todėl šita saulėlydžio rimtis apsupo jį kaip didelė ir labai išsiilgta palaima. Jo dėmesys, kuriuo jis tarp keturių tuščių kambario sienų ir ankštose, namų suspaustose gatvėse buvo įpratęs visą laiką save stebėti, dabar staiga pasiklydo nurimusiuose laukuose ir klajojo be tikslo. Sąnariuose glūdėjo tingus neveiklumas, ir jam rodės, kad jis tiesiog fiziškai jaučia, kaip iš visos saulėlydžio tylumos saldžiais lašais liejasi ramybė į jo sielą.

Pirmą kartą po daugelio dienų tas ramybės atėjimas buvo toks vaiskus. Ir jis troško, kad ji ilgai glūdėtų jo širdy ir nedingtų nė vienai valandai, kol jis gyvens šitoj lygumoj.

Kitą dieną nuo atlaidų klegesio skambėjo laukai ligi pat mėlynosios girių juostos.

Pievoje, po medžiais, ant paaukštinimo, padaryto iš paprastų lentų, susėdo muzikantai ir, atsivertę natas, grojo šokių melodijas. Aplink buvo pilna žmonių. Jie norėjo visą dieną ir visą naktį linksmintis ir šokti, nes tai buvo didžiausi jų bažnytkaimio atlaidai. Kita tokia pat didelė šventė bus tik lygiai po metų... Todėl klegėjo, sukosi aplink aikštę ratu. Galva svaigo bežiūrint į jų sukimąsi.

Jis nenorėjo įsijungti į šokančiųjų ratą. Per didelis triukšmas kankino ir erzino jį. Jis atvyko čia poilsio, nes buvo išvargęs ir ligūstai jautrus.

Jam buvo geriausia sėdėti atokiai minios ir stebėti šventės vaizdus. Jo dėmesį nesulaikomai patraukdavo visa, kas buvo toj minioj dailaus ir gražaus. Jis tuojau įsistebėdavo taisyklingus veidus, grakščius liemenis ir ryškius moterų drabužius. Bet matė tenai ir charakteringai netaisyklingų veidų ir stuomenų, kurių savotiškas grožis dingdavo nerūpestingame drabužių susmukime. Jam pačiam buvo keista, kad tokie vaizdai jį tiesiog vertė kentėti.

Kai jis įsižiūrėjo į vaikščiojančias pievoje ar šokančias mergaites, jos jam pasirodė panašios į gėles. Stebėdamas kiekvieną jų galvojo, kokios gėlės vardas jai pritiktų. Kurių veidai buvo apvalūs ir skaistūs ir drąsiai besijuokią, tos jam priminė rožes. Kitos buvo lieknos, tyliai besišypsančios, truputį palenkusios žemyn savo baltus ir švelnius veidus. Tos atrodė panašios į lelijas. Trečios buvo paprastos ir kuklios kaip pirmos pavasario žibutės. O kai kurios priminė tulpes, nes turėjo laibus ir tiesius liemenius, su drąsiai aukštyn pakeltais veidais. Ir dar buvo mergaičių, panašių į pinavijas, į ramunes ir pienes ir daugelį kitų gėlių.

Minios maišaty mirgėjo daugybė vaikų savo spalvotais drabužėliais. Jie atrodė kaip margaspalvės peteliškės. Juos vedė už rankų moterys. Daugelis jų turėjo peržydėjusius veidus. Kaip vystančios gėlės. Buvo jau ir visai sulinkusių liemenų ir aptemusių veidų. Tie atrodė lyg šalnos nužudyti žiedai, pajuodę ir sugniužę. Net skaudus gailesys ėmė į juos bežiūrint.

Jis stebėjo visus ir šitos margaspalvės minios vidury pamatė vieną mergaitę, aukštą ir trapią su šviesiu veidu. Nors ji buvo graži, bet jis nežinojo, kokios gėlės vardu ją pavadinti. Ji buvo nepanaši į jokią gėlę. Jis žiūrėjo į ją ilgai ir atidžiai, kol ji pajuto jo žvilgsnį ant savo veido, ir vis galvojo: „Ak, į kokią gėlę ji panaši?"

Ir kai jis pastebėjo saulės spindulius, įsipynusius ir mirgančius jos plaukuose, jam staiga atėjo viena mintis: „Ji panaši į saulės spindulį... Šitoj minioj ji yra kaip žaidžiantis saulės spindulys tarp gėlių..."

Ir visą dieną jis nepaleido jos iš akių tik todėl, kad ji jam pasirodė kaip žaidžiantis saulės spindulys.

Kai atėjo vakaras ir virš muzikos pripildytos lygumos išryškėjo žvaigždės, o rytiniam skliauto pakrašty tolimuose ūkuose gimė jaunas mėnuo, jo šviesoje ji pasirodė dar aukštesnė ir trapesnė. Ir jisai žiūrėdamas į ją galvojo: „Ji dabar panaši į sidabrinį mėnulio spindulį. Ji yra kaip mirgantis mėnulio spindulys tarp gėlių."

Kai jam atėjo mintis pasiklausti, koks jos vardas ir kur jos namai, tada jis įėjo į lentiniais suolais apstatytą plotmę ir šoko su ja.

Išbuvo jis ten neilgai. Jį visada slėgdavo nepažįstamų žmonių artumas. Greit jis iškalbėjo visus galvon atėjusius žodžius. Ir kai ėmė trūkti jų pašnekesys, paliko ją bijodamas, kad tarp jų neatsirastų nejauki tyla, ir pasileido namo.

Bet dabar jis žinojo, koks jos vardas ir kur jos namai.

Virš galvos šviesiame vasaros danguje pasibėrusios žvaigždžių grupės jo fantazijai pasirodydavo panašios į kurį nors daiktą ir jis duodavo joms to daikto vardą. Taip vieną žvaigždyną jis pavadino Milžino Svaidykle, kitą -Aukso Sagtim, trečią - Lanku, ketvirtą - Vėduokle, penktą - Medžiotojo Ragu...

„Aš esu žvaigždžių krikštytojas”, - pagalvojo jis sau ir tylomis nusijuokė iš tos minties.

Kažkur iš tolumos vis liejosi muzika. Pasisiūbuodama ir liūliuodama.

... Ten šoka ir ji, kaip mirgantis mėnulio spindulys...

Kai tarpais muzikos garsai nutildavo, jis pajusdavo savo ausyse spengiant gilią tylumą. Jam rodėsi, kad šitos lygumos, nutirpusios savo tylėjime, laukia naujos melodijos.

Ir vienu metu, kai jis ėjo per atvėsusią, permatomais ūkais ir gilia tyla susisupusią žemę, jis pagalvojo, kad visi paukščiai miega gūdžiame nakties patamsyje. Ant jų gula erdvių vėsuma ir jie savo šiltais gūžiais spaudžiasi į žemę. Jie miegos pernakt. Ant jų atvėsusių plunksnų užkris nakties rasa. Rytą jie pasistos savo šiltuose lizduose ir pasipurtys. Nuo jų plunksnų nuriedės stambūs rasos lašai kaip sunkūs sidabro karoliai ir jie, ištiesę kaklus, klykdami pasileis į saulę, atnešančią naują dieną.

Tada šventė bus baigta.

Nuo atlaidų dienos jo širdy liko prisiminimas. Ir ilgesys jį atvedė į jos namus.

Pirmojo apsilankymo metu jam buvo sunku. Jis pamatė, kaip vis dėlto jie tolimi ir svetimi vienas kitam. Ir vėl ieškojo žodžių, kaip anąsyk šventėje, nes bijojo, kad neateitų tylos minutė ir nereikėtų suvokti, kokia gili bedugnė tarp jųdviejų.

Ir jis kalbėjo žodžius. Jie abu kalbėjo. Paprasti ir nereikšmingi buvo tie žodžiai. Galėjo jie likti ir nepasakyti. Tik jam rodėsi, kad jų sielos lyg švelnūs žmogaus pavidalo šešėliai stovi už jų žodžių. Iš savo žodžių jos pinasi tinklą ir slepiasi už jo. Ir pasislėpusios atsargiai ir tyliai stebi viena kitą, nes jos trokšta pasižinti, bet iš drovumo nedrįsta pakelti savo veidų uždangos ir pasirodyti visame nuogume.

„Kas yra už jos žodžių tinklo? - galvojo jis. - Greičiausiai ten slepiasi siela, užsidariusi ir tyli. Kaip baikštus paukštis, kurį reikia glostyti atsargiu ir švelniu mostu, kad įgytum jo pasitikėjimą."

Tik jis juto, kad tą mostą surasti jam nesiseka. Ir kentėjo. Jo vienuma niekados nebuvo tokia gili kaip tada, kai jinai buvo taip arti jo ir vis dėlto atitolusi per visą bedugnę.

Pro jos langus buvo matyti visa plati ir rami lyguma, su balto kelio kaspinu, su sodybom ir kapais.

Kalbėdamas kažką tik tam, kad netylėtų, jis galvojo vienas sau: „Tai ta pati lyguma. Ji apvali ir gera, kaip lopšys. Tik dabar aš praradęs savo ramybę. Ji nebeateis pas mane į šiuos laukus kaip ano saulėlydžio metu, nes štai kokia sunki tampa man mano vienuma."

Jis gailėjosi atėjęs. Su sunkumu širdy ryžosi atsisveikinti. Ir visam laikui.

Bet kai atsisveikindama ji ištiesė jam ranką, iš jos žvilgsnio ir mosto jis pajuto, kad josios širdyje staiga krustelėjo kažkas draugiško ir nuoširdaus.

Jam tada pasirodė, kad jų sielos, ilgai ir įtemptai stebėjusios viena kitą besidangstydamos už žodžių tinklo, staiga atidengė savo veidus ir kažkokiu išvidiniu akių ir šypsenos suspindėjimu pasiuntė viena kitai draugišką pasveikinimą.

Eidamas namo jis juto, kaip tas vienas mostas atėmė iš jo sielos vienumos skausmą ir liūdesį.

Praėjo kiek laiko. Ir jie, būdami vieni du, jau nebebijojo tylos. Žodžiai ateidavo savaime, o jei neateidavo - buvo gera ir nekalbant.

Ta sutartinė tyla buvo tikros draugystės prisipažinimas. Jų sieloms jau nebereikėjo žodžių tinklo, už kurio jos pirma slapstėsi savo drovume. Dabar jos viena kitą buvo pažinusios ir, netoliese stovėdamos, juto, kaip iš jų, lyg iš dviejų šviesos šaltinių, plūsta draugiškumo spinduliai ir pripildo visą juos supančią erdvę. Tik tarp jų buvo lengvas ilgesys, - jos troško būti visiškai arti viena kitos.

Ir vieną kartą jos pasidavė savo ilgesio traukimui...

Kai jų liemens pasviro viens į kitą, tuo pačiu metu jis juto, kad jų sielos ir švelniai besišypsą siluetai pasilenkė ir žiūrėjo viena kitai į veidą lyg stengdamosios atpažinti, ar jau iš tikrųjų surasta tai, ko buvo ilgai ieškota. Ir savo atpažinime jos prisiglaudė viena prie kitos ir paskendo užsimiršiman ir visiškon ramybėn.

Kažkokia lengva atmosfera juos buvo apsupusi. Jam rodėsi: nei jie patys, nei daiktai neturi svorio. Jis užmiršo laiko bėgimą, o mintys nutrūko ir neateidavo. Jei ir ateidavo - jos būdavo svetimos ir nereikalingos viešnios, atklydusios iš kitos sferos į jų mažą tikros draugystės ratu apsiribojusį pasaulį.

Galbūt jis vienu tarpu buvo ir užmigęs. To jis negalėjo prisiminti. Mažame jųdviejų pasaulyje viešpatavo tokia didelė ramybė, kad budėjimas buvo panašus į miegą ir miegas į budėjimą.

Tik kai jis išėjo iš josios namų, pamatė, kad laiko buvo jau iš tikrųjų daug praslinkę ir saulė pasvirusi vakarop.

Jis tebejuto tą patį lengvumą. Kai traukė vėsų pavakario rasa kvepiantį orą, jam rodėsi, kad jis savo krūtinėn įkvepia visą plačią ir ramią erdvę. Ir rodėsi, jo kūnas yra toks lengvas ir tyras, lyg krištolinis kambarys su atdarais langais. Jame sutelpa jo įkvėptoji erdvė ir vaikšto rasota vėsuma gaivinančiais žingsniais, o per atvirus langus ir krištolines sienas įpuolę į vidų dega vėsios pavakario saulės šviesos pluoštai.

Paskui visos dienos buvo žalios ir žydinčios. Ir kasdieną tokios pat. Jam rodėsi: laikas atėjo į šitą lygumą ir pripildė ją sklidiną, kaip apvalų ir didelį indą, ir sustojo, nes negalėjo išsilieti pro jo aukštus kraštus, pro tą mėlyną ir nepertraukiamą miškų žiedą.

Ir jis troško vieno, kad jo mintys neberastų kelio pro tą girių grandinę. Savo poilsiui ir ramybei jis norėjo, kad visi jo troškimai pradėtų tilpti mėlynajam miško rate ir niekur neišeitų iš šitos lygumos.

„Kaip giliai giliai aš pagrimzdau į užsimiršimo bedugnę, - galvojo jis pats sau. - Aš kaip vandens lašas, kurs keliavo po žemę, plaukė upėmis ir nusileido poilsiui į jūros dugną, kad paskęstų jos gelmių ramybėje."

Kai jos artumas apsupdavo jį užmarštim, jam tada rodės, kad pati ramybės dvasia jį apsiaučia savo tyliai plazdančiu sparnu.

„Tai jinai yra šitų laukų ramybės deivė, - sakė jis pats sau ir svajojo: - Aš noriu, kad nuolatos ties manim plazdėtų jos raminantieji sparnai. Todėl aš pasiliksiu šitoj lygumoj, kuri panaši į apvalų ir žalią skydą. Aš niekur neiškeliausiu, nes iš čia išeiti kelių nėra. Tas vienintelis kelias taip toli nusitiesia į vakarus, kad, beeidamas į tolumą, visiškai susiaurėja ir užsibaigia ilgu, labai aštriu smaigaliu, atsirėmusiu į patį vakarinių girių kraštą. Jis yra kaip labai ilgas ir labai iš lėto susiaurėjąs durklas. O rytuose tas pats kelias užsisuka ir, rodos, baigiasi ties aukštu medžių kupstu, kur yra kapinės. Aš niekur toliau neisiu. Aš praleisiu savo dienas šitoj lygumoj..."

Ir jis vaizdavosi, kaip slinks čia jo dienos, kaip iš lėto, lyg kažkokiame ramybės sapne, prakeliaus vasara. Ir kai vėlyvo rudens gilios ūkanos susups jų namus, jie bus vienintelė jauki sala visuose pasruvusiuose vandeniu ir skęstančiuose purvu laukuose. O kai žiema su savo šalčiais guls jų namus, ten, viduj, degs maloni ugnis, ir gera bus stebėt jos liepsną ir žiežirbų žaidimą.

Besvajodamas jis prisiminė vieną momentą iš tų laikų, kai jo senosios mintys nebuvo užsnūdę poilsiui, kaip snaudžia dabar.

Tai atsitiko vieną naktį, kai erdvė buvo tokia bekraštė ir šviesi. Jos skaidrumas ir begalybė viliojo jo mintis. Ir jos pakilo, kaip pakyla stiprūs paukščiai iš savo lizdo, ir troško nulėkti ligi pat žvaigždžių. Jos lėkė ir lėkė, bet žvaigždės buvo tolimos ir dangaus gelmė begalinė. Ir jos matė paslaptį toj gelmėj, gilią ir didelę, neaprėpiamą pasaulio erdvę. Jos lėkė ir lėkė ir pavargo. Ir pamatė, kad jų sparnai buvo per silpni jų troškimams. Jos tapo piktos ir kerštingos savo nusivylime ir vėl įnirtusiai mojosi sparnais. Bet iš nuovargio stingdavo ir užlūždavo jų sparnai, ir jos, nepasiekę žvaigždžių paslapties, - kaip piktų paukščių būrys savo kumpais snapais ir nagais, krito atgal į jo smegenis ir plėšėsi, norėdamos pasotinti savo kerštą. Ir jis leido joms sotintis savo krauju ir kančia, nes norėjo, kad jos būtų lakios ir išdidžios kaip plėšrūs medžioklės sakalai. Bet kartais jos taip siausdavo ir plėšydavos visą naktį, kad jis savo kančioj blaškydamasis laukdavo aušros, kad jos šviesa išvaikytų jas lyg piktų demonų būrį.

Ir tai nebuvo vienintelė naktis iš jo visų naktų.

Tačiau dabar šitos mintys miegojo. Ir jam buvo gera, kad jos miega. Jis mąstė: „Aš jas užliūliuosiu ir užmigdysiu mirtinai. Aš jas parduosiu už ramybę”.

Bet tuo pačiu metu žinojo, kad jo sielos dugne parašyta niekados.

Tik dabar jis turėjo laiko svajoti. Dar nebuvo atėjus diena apsispręsti. Tai kodėl gi jam buvo nepapuošti savo dienų dar viena svajone apie amžiną pasilikimą ramybės lygumoj? Ir kodėl jis negalėjo ta svajone bent laikinai įtikėti, kad ji atrodytų dar gražesnė?

Tai todėl jis svajojo ir tikėjo. Ir neskaitė savo sielos dugne parašyto niekados.

Vasara brendo taip iš lėto, kad sunku buvo pastebėti jos brendimą. Dienos ėjo po dienų, kol žalias ir gležnas javo šiaudas pabalo ir nulinko po sunkia varpa.

Vieną kartą jis apsižvalgė ir pamatė: laukuose javas bąla! Patrynė akis tartum prabudęs iš miego, nes jis iš tikrųjų miegojo laiko bėgimui. Ir kiek dienų nepastebimai pralėkė pro jį! O gal ne pro jį dienos lėkė - gal jis pro dienas? O gal ir dienas, ir jį nešė ta pati laiko srovė, kuri per visus amžius buvo pasiliejusi ir tekėjo pirmyn kaip monotoniška muzika savo vienodu dienų ir naktų ritmu.

Jo kūnu perlėkė šiurpas pagalvojus, kokia trumpa akimirka yra jo dienos toje laiko srovėje. Ir ji ėjo trumpyn ir trumpyn, nes kažkas vogė iš jo kasdien po vieną dieną... Negrąžinamai. Gal jis galės kada nors grįžti į tuos pačius laukus, bet į tas pačias dienas - niekados...

Pirmą kartą po ilgo laiko jį apėmė gili melancholija. Susimąstęs ir užmerkęs akis sėdėjo, ir jam rodėsi, kad jis regi pro pat savo kojas plaukiančią laiko srovę. Ji plaukia taip tyliai ir vienodai, - nebūtų galima pastebėti jos plaukimo. Bet štai tolumoj jis mato sidabrinę valtį atliūliuojant srovėje. Ji didėja, ir pagaliau ant sidabrinio jos šono jis perskaito: kelionė. Taip, ta valtis greit atplauks ir sustos prie jo kojų. Jis turės sėstis į ją. Ne po ilgo. Po keleto dienų. Jo laikas čia viešėti baigės.

Tą pačią dieną jis buvo jos namuose ir pasakė:

-    Aš greit išvažiuosiu.

Ji susimąstė ir pratarė tylomis, tarytum pati sau:

-    Kad ir aš galėčiau važiuoti kartu...

Jis neturėjo jai ko atsakyti. Todėl tylėjo lyg nenugirdęs ir galvojo vienas sau: „Ne. Tai negalima. Aš ją mylėjau, nes ji buvo man kaip ramybės dvasia šioje lygumoje. Turbūt aš ir nebemylėčiau jos kur nors kitur, nes niekur ji nebūtų tokia graži kaip čia. Bet aš buvau čionai svečias. Ir toji lyguma netrukus liks man tik atminimas. Ir dienos čia praleistos taip pat... Tik ją aš nešiosiu gražią savo atminime, nes jos paveikslas žalios lygumos fone ir apvaliuose mėlynų girių rėmuose yra toks nuostabus."

Jam rodės, kad sidabrinė valtis atplaukė ir sustojo prie jo kojų.

Jis turėjo atsisveikinti. Matė, kaip ji savo slaptame nujautime baugiai žvelgia į jo sielą ir spėja jo nepasakytus žodžius ir nežinomus sprendimus. Gal jam būti atviram ir pasakyti, jog jis išvažiuoja iš čia visam laikui, kad jis negali čia pasilikti ir jaučia, jog laiko bėgimas ir nauji būsimų dienų įspūdžiai visa paskandins užmarštin ir liks tik atminimas? Bet jam buvo sunku apie tai kalbėti. Ir todėl nei sau, nei jai jis neleido užsiminti apie ateitį, nors žinojo, kad jie abu tik apie tai tegalvoja.

Jis jautė: juo greičiau atsisveikins, juo bus geriau. Bet jį buvo apėmusi tokia rezignacija, kad jis tiesiog nebeturėjo jėgų pakilti ir ištiesti jai ranką atsisveikinti. Ir bijojo, kad savo bejėgiškume jis sėdės tol jos kambary, kol praeis jo iškeliavimo valanda.

Tačiau jis žinojo, kad turi iškeliauti, ir žinojo, kad niekas negalėtų jo sulaikyti nuo kelionės.

Bet iš kur imti jėgų nusviesti tą sunkumą, kuris gulėjo ant širdies?

Pagaliau jis ryžosi. Pakilo ir prisiartino prie jos atsisveikinti. Ir tuo metu pajuto, kad įveikė save ir kad visas skausmas staiga atitrūko nuo jo širdies ir leidžiasi kažkur gilyn.

Ji su beviltiškumu metėsi prie jo. Jis suprato, ką jai reiškia ta akimirka. Bet buvo jau įveikęs save, ir savo sielvarto sutramdymas jį padarė šaltą.

Kai jis atsargiai išsivadavo iš jos rankų ir pasiruošė eiti, pajuto, kad pirmykščio sunkumo nėra nė lašo širdyje. Jis stebėjosi ir galvojo sau: „Ką tai reiškia? Juk ar ne šiuo momentu aš palaidojau tai, kas man buvo taip brangu?"

Kartą gyveno medžiotojas, kuriam brangiausias dalykas pasaulyje buvo jo šuo. Ir vieną dieną, neprisiminė kodėl, tas medžiotojas turėjo nužudyti savo šunį. Kai pakėlęs iš valties ruošėsi jį paleisti į ežero gelmę, jisai buvo toks nuliūdęs, kad pats troško būti akmeniu, parištu po savo šuns kaklu. Bet jis buvo medžiotojas ir žinojo, kad jo širdis turi būti tvirta. Kada ištikimasis šuo, jo rankų išmestas, skendo į vandenis, jam pasirodė, kad jis ir savo skausmą tuo pačiu tvirtu mostu paleido į gelmes. Ir tapo išdidus dėl savo mosto tvirtumo ir, kai stebėjo virpuliuojantį vandenį, kurs prarijo tai, kas jam buvo brangiausia, jis jau juto plazdantį džiaugsmą.

Nežinojo, ar jis tai buvo kažkur skaitęs, ar šiaip sau jam atėjo tai į galvą. Tik jausdamas, kad jo skausmas kažkur staiga pradingo, jis galvojo: gal ir jo mostas buvo toks pat tvirtas, kad visą savo sielvartą lyg sunkų akmenį vienu smūgiu pasiuntė į gelmes? O gal ne? Gal jo siela šalta ir žiauri, gal jis visai jos nemylėjo?

Peržengęs namų slenkstį, jis norėjo šūktelėti: „Štai! Dabar aš iškeliauju!"

Jo širdyje suvirpėjo keistas džiugesys, kaip paprastai esti pradedant kelionę, kol dar nespėjama ja nusivilti ir tikima, kad ji neša nežinomo džiaugsmo viltis. Savo nudžiugime jis nejučiomis paspartino žingsnius ir ėmė skubėti, lyg kažkur toli kažkas nežinomas jo ilgėtųsi ir lauktų.

Ėjo tiesiai vakarų link. O saulė, artėdama savo laidon, pasislėpė debesyse. Jo šviesa siauru brūkšniu nuauksino vingiuotą vieno debesio kraštą. Jam pasirodė, lyg tas šviesos vingis būtų žaibas, kurs pasiliejo ir sustingo debesyse.

„Iš tikrųjų, tai negęstantis žaibas stovi tiesiai ties šituo keliu. Kaip pasveikinimo ženklas mano kelionei, - pagalvojo jis. - Be reikalo aš, iš tolo žiūrėdamas, seniau galvojau, kad tas kelias, kaip siauro durklo smaigalys, užsibaigia prie mėlynosios miškų sienos. Aš eisiu tolyn - jis laisvas ir platus ir išves mane per šitas girias į tolimąjį pasaulį."

Bet pamažu jo žingsniai ėmė lėtėti. Jis susimąstė ir pažvelgė atgal: ten jos namai. Kažin ar jam dar teks kada nors peržengti jų slenkstį? O dar toliau, kitame horizonto pakrašty, matyti didelių medžių kupstas: kapinės.

„Aš einu tolyn nuo jų, bet vis tiek jas prieisiu iš kitos pusės, - kažkodėl pagalvojo jis. - Aš mielai eičiau tokiu keliu, kurs nenuveda į tą tašką..."

Bet jis žinojo, kad tokio kelio nėra. Todėl šaltai ir abejingai leidosi pirmyn.

Vėl žiūrėjo į žaibo vingį, sustingusį debesyse, ir dabar jam rodėsi, kad tas žaibas stovi ties jo kelio linija kaip piktas grasinimo ženklas.

Taip atsitiko, kaip jis buvo galvojęs. Negrįžo jis daugiau niekados į tą lygumą ir laiško neparašė. Viskas liko tik atminimu.

Vieną giedrą rudens vakarą jis buvo miesto parke ir beklajodamas įsižiūrėjo į erdvę. Negalėjo atitraukti akių: toks tamsiai mėlynas buvo dangus ir tokios aiškios žvaigždės.

Ir, bestebėdamas erdvę, jis atpažino tuos pačius žvaigždynus, kuriuos vieną vasaros naktį buvo pakrikštijęs. Štai ten plačiai išsidriekusi karojo Milžino Svaidyklė. Degė Lankas, o per jį buvo permesta žaižaruojanti Strėlė. Žėrinčiais brangakmeniais spindėjo Medžiotojo Ragas, bet aiškiausios ir brangiausios žvaigždės buvo Aukso Sagtyje.

Jis prisiminė, kaip vieną vasaros naktį ties tolima ir apvalia lyguma visi tie žvaigždynai švietė mažo bažnytkaimio šventei. Jo mintis pakilo ir, pasileidus atminimų keliu, sūpavosi ir skraidžiojo ties seniai buvusia švente ir iš naujo stebėjo jos vaizdus.

Štai užsimerkę ir nerūpestingi šokėjai lekia ir sukasi, sukasi ir lekia dideliu ratu. Ir bežiūrint į tą apkvaitusį sukimąsi atrodo, kad bešokančiųjų masė su savo degančiais veidais ir skriejančiais drabužiais yra susiliejusi į vieną didelį žiedo pavidalo kūną, kurs keistame pasiutime trokšta kažką pavyti, bet, negalėdamas ištiesti savo stuburo spiralės, lekia ir lekia ta pačia vieta pats aplink save.

Bet staiga jo apsvaigusiai minčiai pasirodė, kad lekiantis aplink save kūnas ima tiestis ir žaidžiančiųjų ratas sukas vis didesniu ir didesniu spinduliu. Pradeda lėkti vis tolimesnėn lygumon. Ir lekia, ir lekia... Ir štai: jis jau sukas ir skrieja, skrieja ir sukas aplink visą apvalią žemę. Į tą ratą įsisuka ir lekia visi, visi... Ir lekia iš dienos naktin, iš nakties dienon.

Nustebus jo mintis plazdena aukštai erdvėje ir žvelgia į didįjį žaidimą.

„Gyvenimo šventė, - galvoja jis. - Štai visi į ją susirinko. Visi šūkauja ir lekia, nešami laiko srovės. Ir vienų galvos papuoštos šviesiais vainikais. Vieni neša brangias dovanas savo rankose, skaisčias ir trapias kaip iliuzijos: jaunystę ir jėgą, meilę ir draugystę, išmintį ir garbę... Tie lekia džiūgaudami ir užsimiršę, kad jie čionai susirinko tik vienkartiniam įėjimui. Bet daugelis čia yra jau tuščiom rankom ir nebeturi vainikų ant galvų. Tie susimąsto, belėkdami galingam laiko nešime, ir žvelgia atgal, ieškodami savo žuvusių dovanų. Ir tada jie mato, koks skirtingas buvo kiekvieno jų kelias. Kaip daug yra keliaujančių ir kaip daug kelių! Ir eina tie keliai priartėdami ir nutoldami, kol laikas užfiksuoja paskutinį bekeliaujančių žingsnį. Ir nėra dviejų kelių, kurie eitų viena ir ta pačia linija. Kaip žvaigždės, šviečiančios didžiajai gyvenimo šventei, artėdamos ir toldamos lekia kiekviena savo orbita, taip ir mes skriejam kiekvienas savo keliu."

Jo mintis buvo toli nuo jo. Kaip didelis paukštis savo plačiais sparnais vis suposi aukštai erdvėje ties apvaliu žemės rutuliu, kad galėtų apregėti visą didelę gyvenimo šventę.

Ir tada jisai pamojo savo minčiai skristi ir pažiūrėti to kelio, kurį jis pats buvo pralėkęs negailestingai nešančiu laiko ritmu. Ir jo mintis skrido, ir beskrisdama nulėkė į aną apvalią atminimų lygumą, ir sustojo vienam momentui surinkti prisiminimų: čia jis savo svajonėse buvo kažkada išsijungęs iš laiko bėgimo, čia jis pamatė ją, einančią savo keliu, ir norėjo, kad jų keliai eitų kartu...

... Jo mintis vėl pakilo į erdvę ir išvydo ten savo orbitomis beplaukiančias dvi vienišas žvaigždes. Štai jos artėja viena į kitą tūkstančiais metų ir pagaliau ateina į tą tašką, kur jų keliai arčiausia susisiekia. Kai jų ugniniai veidai savo liepsnomis paliečia vienas kitą, jos iš džiaugsmo sudreba savo orbitomis. Bet jų keliai eina apvalia linija, ir jos neatšaukiamai ima tolti viena nuo kitos... Tik savo ilgesy jos tiesia viena į kitą daugybę ugninių rankų juoda erdve. Beviltiškai tiesia: jų keliai neša jas tolyn. Ir nežino jos, ar dar kada nors susitiks savo begalinėj kelionėj.

Vilnius, 1942.X.27

Giesmės žaismui, grožiui,

laisvei ir nakčiai

Žaismui

Didžiajame pasaulio žaisme aš drebėjau kaip mažas rasos lašelis didelėje lankoje, kaip rasos lašelis, kurį įvirpina rytmetinė paukščio giesmė.

Ritmingame vasarų ir žiemų pasikartojime, nuolatiniame dienų ir naktų ritme aš drebėjau kaip mažas rasos lašelis didelėje lankoje.

Didžiųjų pasaulių ritmingame žaisme (aš savo svajonėse mačiau, kaip gigantiški degą ir užgesę rutuliai ritmingai švaistėsi erdvėje, ir mačiau, kaip kažkokio milžino didelės ir švelnios akys glūdėjo anapus erdvės ir stebėjo didįjį žaismą, kaip stebi vaiko akys lakstančių ties jo galva sviedinių žaidimą) - ir šitame didžiųjų pasaulių ritmingame žaisme aš drebėjau mažas, mažesnis už mažą rasos lašelį begalinėje lankoje.

Ir, sekdamas ir stebėdamas didįjį pasaulio žaismą, aš įpratau drebėti į jo ritmą ir ieškau žaismo, ir ieškau nuolatinio žaismo.

Aš ieškau žaismo auksinių rudens lapų marguliavime ir kruvinų saulėlydžių liepsnose.

Aš ieškau žaismo mažos peteliškės sparnų plevenime ir didelio audrų debesies triukšme.

Aš ieškau žaismo didžiųjų medžių šakose, kai jas lanksto audra, ir ieškau žaismo trapiame mylimosios rankos pamojavime.

Aš ieškau žaismo, aš visur, visur ieškau žaismo, ir mano siela džiaugsmingai dreba į jo ritmą.

Ir aš bijau užkeiktų šalių, kur gyvena nepažįstą žaismo vergai. Nes tolimos erdvės dreba ir ūžauja nuo didžiųjų žvaigždynų žaidimo, ir maži paukščiai žaisdami krauna sau lizdus, ir silpna žolė augdama virpa vėjo žaisme. Bet yra tamsių šalių pasaulyje - jos žaismą pardavė už duoną ir laisvę už auksą.

Ir aš bijau šitų užkeiktų šalių ir ieškau prieglobsčio ten, kur laisvos sielos džiūgauja aukštuose ir skaisčiuose viršukalniuose ir drąsios ir išdidžios šoka ties atvirom bedugnėm.

Aš ieškau prieglobsčio jų šešėlyje ir mano siela supas ir liūliuoja jų žaisme kaip mažas smilčių akmenėlis, ošiamas ir siūbuojamas didžiųjų okeanų.

Ir mano siela supas ir liūliuoja, nes aš myliu žaismą.

Aš myliu žaismą, nes žaismas yra sutapimas su Visatos ritmu.

Aš myliu žaismą, nes žaismas yra laisvė.

Aš myliu žaismą, nes žaismas yra grožis.

Ir myliu žaidžiantįjį, kurio mostuose jėga.

Ir myliu žaidžiantįjį, kurio akyse laisvė.

Ir myliu žaidžiantįjį, kurs, grodamas savo likimo dainą, išdidžiu nerūpestingumu siūbuoja jos taktan ir žaidžia savo viltimis ir mintimis, ir savo žodžiais ir pažadais.

Bet visų labiausiai aš myliu tąjį žaidžiantįjį, kurs drąsiomis akimis išmatuoja bedugnę ir laisva širdimi šoka ant jos kranto, o aštrios uolos tyko bedugnės prieblandose kaip plėšrūs dantys milžino slibino nasruose ir ilgisi šokančiojo kūno, ir ilgisi šokančiojo kūno...

Grožiui

Man kažkas sakė: dabar ruduo, ir šitas vieškelis yra bjaurus kaip skysto purvo upė.

Man kažkas sakė, kad negali būti grožio rudenio purve.

Bet iš dangaus švietė blyškioji rudens saulė ir skystu purvu aplietas kelias man blizgėjo kaip sidabro upė.

Aš nebuvau matęs gražesnės upės pasaulyje.

Man kažkas sakė: naikinimo pirštas paliečia mirusįjį, ir jo veidas pasidaro bjaurus.

Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nebėra grožio.

Bet aš mačiau mirusią mergaitę, kurios veide nebuvo nė lašo kraujo. Jis atrodė baltas kaip platus ir nesuterštas žiemos peizažas, o juodieji plaukai ant jos kaktos buvo kaip tamsi ir artimi giria, stovinti baltojo žiemos peizažo pakrašty ir metanti į jį švelnų šešėlį.

Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.

Ir rudenio purve, ir lavono veide yra grožis, nes ieškantysis jį visur randa.

Jis lekia kaip saulės spindulys. Jis plaukia kaip vėjo dvelkimas. Jis yra visose spalvose ir visuose garsuose. Jis yra dienoje ir naktyje. Jis ateina iš rytų kaip aušra. Jis ateina iš vakarų kaip sutema. Jis ateina iš šiaurės kaip žiema. Ir ateina iš pietų kaip pavasaris.

Ir ateina ir užburia...

Ir užburtasis, užmiršęs viską, pasikelia ir eina per žemę.

Ir, eidamas per žemę, jis sustoja ties mažais ir dideliais daiktais, nes jis ieško juose grožio ir pasakos, ir svajonės...

Jis eina per žiemos apsnigtą girią. Randa paukštį nušautą. Ir sniege tris kraujo lašus. Jis sustoja, nes ant nušauto paukščio krūtinės kaip tūkstantis mažų vaivorykščių žaidžia saulė visomis spalvomis, nes trys kraujo lašai yra kaip trys maži ir raudoni žiedeliai baltame sniege.

Jis eina per baltus miestus sidabrinių mėnesienų naktimis, kur lengvos katedros, pasirėmusios skambančių ir galingų kolonų, rymo kaip šviesūs sapnai. Kaip sapnai, nes pirmiausia jos buvo didžiųjų sapnuotojų sapnai... Bet kažkas įsakė tūkstančiams vergų išmūryti eiles kolonų, kad ant jų, lyg ant šimto baltų ir grakščių kojų, galėtų pasiremti ir stovėti žemėje amžinieji sapnai.

Tai užburtasis sėdasi akmeninių sapnų pavėsyje ir sapnuoja savuosius sapnus.

Jis sapnuoja apie mažus ir didelius, apie švelnius ir žiaurius dalykus. Jo sapnų daug. Jų užtektų jam tūkstančiui metų.

Bet labiausiai jis mėgsta sapnuoti apie svaigias varinių orkestrų melodijas, kurios grojamos ant sužeistų ir mirštančių laivų, iš lėto ir didingai benyrančių į jūros vandenis savo pražuvimui.

Ir mėgsta jis sapnuoti žiemos mūšio laukus, kuriuose krito dešimt tūkstančių karių. Jis nemyli sumaitotų lavonų, nes jie guli nedarniomis ir bjauriomis pozomis. Ir jis šaukia vilkus, kad jie išeitų iš miškų, ir plėšriuosius paukščius, kad jie atskristų iš kalnų ir sunaikintų nedarniomis pozomis gulinčius lavonus. Ir paliktų sniege tik dešimt tūkstančių kraujo dėmių. Jis stovėtų ant kalnų ir stebėtų balčiausius sniego laukus, kuriuose žydi dešimt tūkstančių raudonų dėmių kaip dešimt tūkstančių raudonų orchidėjų žiedų, kaip dešimt tūkstančių purpurinių ir didelių peteliškių, kaip dešimt tūkstančių netaisyklingos formos ir kruvinų žvaigždžių.

Jis sapnuoja... Didįjį ir baisųjį grožį jis tik sapnuoti tegali, nes kažkas davė jam per siauras ir per silpnas akis: dieną jį apakina žemės saulė ir jis negali regėti milijonų erdvės žvaigždžių; naktį erdvės ugnys į jo siauras akis atsimuša tik kaip mažyčiai žiburėliai.

Bet iš žvaigždžių ir iš anapus žvaigždžių į jį krinta didžiojo grožio spinduliai ir nukritę sužėri jo sapnuose. Ir sužėri gražia ir baisia liepsna, o jis dreba iš baimės ir iš nusižeminimo nepakelia akių, nes jis jaučia, kad didysis grožis turi būti Dievas!

Laisvei

Tie paukščiai, kurie nardo padangėse, jie nėra laisvi, nes ateina ruduo, ir jie turi skristi į pietus, o atėjus pavasariui, turi traukti atgal į šiaurę.

Tik tas paukštis buvo laisvas, kurs, turėdamas sveikus sparnus, nepaklausė savo kraujo balso: atsiskyrė nuo būrio, lekiančio pietų link, ir, nutūpęs medžio šakon, žvilgsniu palydėjo išlekiančius.

Tie medžiai, kurie auga girioje, jie nėra laisvi. Jų šaknys neatskiriamai susipynė tarpusavy ir lyg tūkstančiai šakotų nagų Įsikibo į seną dirvožemį. Tie medžiai amžinai čia stovės savo šaknimis įsirakinę į žemę.

Bet vieną medį iš visos didžiosios girios staiga pagauna audra, apkabina ir išplėšia iš šaknų. Tas medis tampa laisvas ir sukasi baisiu ir beprotišku sūkuriu, kaip žvėris, sutraukęs grandines, ir lekia vėtros glėbyje per žemę, ir lėks tol, kol jį neš audra.

Laisvasis yra tas, kurs yra kaip paukštis, neišskridęs į pietus, kurs yra kaip medis, išplėštas audros ir lekiąs per žemę.

Laisvasis yra tas, kurs nutraukė senąsias grandines, ir jo šaknys yra išsivadavusios iš seno dirvožemio.

Jam nėra praeities. Jo nevaržo tai, kas buvo. Jis niekam nepriklauso. Jis niekam neskolingas. Jis niekam nedėkoja ir niekam nesimeldžia.

Laisvas ir lengvas jis lekia per žemę audros ir žaismo taktu ir savo ausimis ir akimis renka grožio mirksnius iš jos daiktų ir garsų.

Jis turi lėkti toli. Jis negali sustoti, nes nėra žemėje nė vieno daikto, kurs jam priklausytų. Po juo yra tik tuštuma. Jis yra kaip paukštelis, kurs nenusileidęs turi perlėkti marias.

Bet jis lekia lengvai, nes nieko savo rankose neturi, o nešas tik savo baugią ir sunkią laisvės naštą.

Nuvargęs paukštis trokšta nutūpti. Siautusi audra trokšta nurimti. Perdien kovojęs karys trokšta ramiai miegoti naktį ir kalba savo vakaro maldas.

Bet laisvasis turi lėkti kaip paukštis nenutūpdamas, turi skristi kaip audra nenurimdamas, turi kautis kaip karys už savo laisvę dieną ir naktį.

Nes jį amžinai puola silpnumas ir nuovargis ir baimė, jo akių šviesą aptemdo paveldėtojo kraujo tamsa, jį įspėdamas mirkčioja žvaigždės, nes kažkieno nematomas pirštas grūmoja iš aukštumų.

Ir laisvasis dieną naktį kaunasi ir pralieja savo kraujo marias, ir eina nugalėdamas ir perblokšdamas, ir myli savo laisvę, ir lekia jos sūkury, amžinai kovodamas ir svajodamas.

Ir didžiausia jo svajonė yra svajonė apie didįjį siluetą, kurs kovos pozoj stovi ant apvalaus žemės rutulio, savo dešinę koją sulenktu keliu pastatęs ant aukščiausio jos apvalumos taško ir savo ranką iššaukiančiu mostu pakėlęs į aukštybes!

Nakčiai

Būkit sveikos, nakties sutemos! Jus sveikina žaidžiantysis ir laisvasis, keliaująs per pasaulį atvirom akim.

Jis labiau myli dienos spindėjimą, bet žino, kad saulė ne amžinai žydi danguje. Dabar ji nusileidus, ir prieš jo akis yra juodoji sutema.

Kažkas išsigando nakties tamsos. Kažkas susigūžė ir pasislėpė. Kažkas pakabino mėlynos spalvos uždangą ir prisegė jos vidury paauksuotą sagą. Ir įtikino save, kad mėlyna uždanga - tai dienos dangus, o paauksuota saga - nenusileidžianti saulė.

Tie, kurie susigūžė už mėlynosios uždangos, jie nedrįsta pažvelgti pro jos viršų ir kraštus ir garbina savo paauksuotąją sagą.

Bet laisvasis nesilenkia jų saulei. Jam geriau naktis.

Jis eina savo keliu ir palieka anuos, ir linki jiems tik vieno: mirti anksčiau, negu nusitrins jų sagos paauksavimas, nes kaip jie paskui išdrįstų numirti, jei pamatytų, kad jų saulė - paauksuota saga!

Nueinančiojo žingsniai skamba tuščioje naktyje. Jis eina ir eina, įsiklausęs jų skambėjimo.

Jis eina, kur nori, ir jis nežino, kur eina: prieš jį ir už jo yra viena tamsuma ir viena tuštuma.

Naktis tamsi, gūdi naktis, naktis be vienos žvaigždės!

Gal niekados nebebus dienos? Gal tai žemė pasviro iš savo orbitos ir ėmė kristi?.. Gal ji jau pralėkė žvaigždžių sritis ir dabar krinta ir krinta didžiosios tuštumos ir tamsumos sferomis ir kris amžinai...

Gal žemė pasviro iš savo orbitos ir ėmė kristi... Bet kaimai, pro kuriuos praeina keleivis, miega, ir ten nėra žiburių nei šuns lojimo. O paauksuotos sagos garbintojai savo stabui kažkur yra uždegę dvi naujas žvakes.

Gilioj gūdumoj pasikelia siaubas ir baimė: lyg šmėklos tiesia į keleivį piktas rankas. Jis pasmaugia jas. Ir eina tolyn. Ir myli nakties tamsumą ir tuštumą: jo nevaržo nei takai, nei keliai - jis keliauja laisvai ir drąsiai žvelgia į juodą nakties veidą.

[1942]

Maža žiemos pasaka

Aplietas besileidžiančios saulės šviesos, aš trankausi po baltus laukus, o po pašliūžom krykščia sniegas.

Šiandien žemę kažkas užtiesė dideliu ir baltu karališkųjų šermuonėlių kailiu, kurio vilnose mirga brangakmeniai kaip tūkstančiai šviesių žvaigždžių.

Šiandien dangui kažkas suteikė švelnų ir mėlyną žibėjimą: jo skliautas kaip lengvo šilko audinys dengia nuo žemės tamsių ir tolimų erdvių klaikumą.

Šiandien ant medžių, ant miškų ir skurdžių krūmokšnių puolė iš dangaus trapi ir balta šarma.

Šiandien vėjui kažkas įsakė į šią šalį nepaleisti anei vieno atodūsio, kad didelėje sniego laukų platybėje viešpatautų nuostabi rimtis.

Aš sustoju sniego laukuose kaip baltos ir trapios pasakos vidury. Aš sustoju ir drebu, nes bijau, kad neateitų mažytis vėjelis ir nesudaužytų mano baltųjų miškų taip, kaip mažiausias netikėjimo dvelkimas sudaužo pasakos burtus.

Aš sustoju ir drebu ir žiūriu į saulę, kuri stovi apačioj ant dangaus ir žemės linijos ir spindi kaip auksinė sagtis, seganti baltuosius šermuonėlių kailius prie mėlyno šilko audinio. Jos ilgi auksiniai spinduliai kaip rudens voratinklių siūlai duzgendami nutiesia ilgą taką per baltus laukus iki mano kojų. Ir jos spindulių dūzgenime kaip švelnių stygų skambesy aš girdžiu kartojant:

- Aš nesu sagtis, aš nesu sagtis, seganti baltuosius šermuonėlių kailius prie mėlyno šilko audinio. Aš esu auksinė tavo pažadų taurė... Aš tau nutiesiau taką į save...

Ir aš bėgu, aš bėgu taku, kurį saulė nutiesė po mano kojų, o sniegas krykščia ir klykia ir verkia po pašliūžom. O sniegas krykščia ir klykia ir verkia, kad auksinė mano pažadų taurė skęsta į tolimas gilumas, ir aš jos niekados nepasieksiu.

[1942]

Mes esame kalnai

Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji kalnai. Mūsų viršūnės kaip aštrūs bokštai baltuoja virš debesų, kurie laižo mūsų šlaitus ir glausdamiesi prie uolų šliaužia mūsų papėdėmis.

Mes esame kalnai. Mes esame nykieji kalnai. Keleivių žingsniai mūsų nepasiekia. Vasarų džiaugsmas iki mūsų neatplaukia. Žalieji miškai mirė mūsų snieguose. Sravūs upeliai sustingo į ledą, ir jų sidabrinis skambėjimas virto tyla.

Mes esame kalnai. Mes esame vienišieji kalnai. Mes negalim susisiekti savo viršūnėmis, nes mus skiria tamsios bedugnės ir šalta vienuma.

Mes esame kalnai. Dieną ties mūsų viršūnėmis kaip ugninė aureolė spindi saulė, kurios niekada netemdo debesys. Naktį žėri didelės žvaigždės kaip sunkūs brangakmeniai mūsų karūnose.

Mes esame kalnai. Mes esame tvirtieji kalnai. Mus plėšo pačios didžiausios žemės vėtros. Mūsų krūtinės stovi nuogos prieš jas ir nėra pasaulyje daiktų, kurie pasiektų mus nuo jų uždengti.

Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji kalnai.

[1943]

Kalifornija

Negera, kai sienos, skiriančios kambarius, esti per daug plonos. Tada nori nenori esi priverstas girdėti, kas darosi pas tavo kaimynus.

Man kartą kaip tik pasitaikė apsigyventi tokiam kambary. Ir todėl turėjau išklausyti dalį vieno žmogaus gyvenimo istorijos.

Laimė, mano kaimynystėj gyvenanti būtybė buvo gana savotiška. Todėl visa, kas dėjosi jos kambary ir ką aš noromis ar nenoromis turėjau išklausyti, mane ne tik erzino, bet ir truputį domino.

Buvo tai jauna mergaitė. Tik, matyt, ne tos pačios pirmosios ir naiviosios jaunystės. Man rodės, ji yra daug išgyvenusi ir spėjusi kai kuo nusivilti.

Ją vadino panele Katryte. Bet kai aš pirmą kartą pamačiau jos aukštą stuomenį, ilgus ir puikius plaukus, o svarbiausia - akis, kuriose spindėjo nuolatinis ir liguistas ilgesys - man pasirodė, kad tas vardas jai per daug paprastas.

Tačiau visi mūsų aukšto gyventojai ir visi jos svečiai vadino ją panele Katryte. Todėl ilgainiui ir aš prie to vardo pripratau.

Svečių pas ją būdavo dažnai. Tik aš nebuvau girdėjęs, kad pas ją užeitų moterys. Matyt, dėl savo keistumo draugių ji neturėjo. Kartais pas ją ateidavo visa vyriškių kompanija. Smagi ir ciniška. O vakarais iki nakties dažnai girdėdavosi pas ją kurio nors vieno svečio balsas. Paprastai kiekvieną kartą ne tas pats. Kiek pastebėjau, tie svečiai kai kada išeidavo tik ryto metą.

Nuo žmonių nepasislėpsi. Gavau įsitikinti, kad visi mūsų aukšto gyventojai panelės Katrytės nemėgsta ir atsiliepia apie ją su panieka, nepraleisdami progos pabrėžti savo dorovinį pranašumą. Bet ne tai buvo svarbiausias dalykas, dėl kurio jos nemėgo kaimynai. Juos labiausiai erzino panelės Katrytės patefonas, kurs paprastai niekada netylėdavo, kol ji būdavo savo kambary.

Man turbūt daugiausia teko prisiklausyti jos muzikos. Įsidėmėjau, kad mėgstamiausioj jos plokštelėj buvo dainuojamas šlageris apie Kaliforniją:

O Kalifornija, o tolima,

Tu amžinai žaliuojanti šalie.

Kartais ji ištisom dienom tegrodavo tik tą vieną dalyką. Galbūt iš tikrųjų tai buvo įkyru. Vienas pilietis, kurs gyveno antroj pusėj jos kambario, skundėsi man, kad nuo tos muzikos baigią pakrikti jos nervai.

Bet aš kažkaip apsipratau. Ir net pamėgau tą nuolatinę dainą. Man patiko ilgesys, kuris buvo toj plokštelėj. Kai kuriose gaidose jis suskambėdavo labai stipriai ir tikrai, bet kartu pasigirsdavo banalus ir pigus motyvas. Man rodėsi, kad kalba siela, kuri ilgisi tolimų ir saulėtų kraštų, bet iš savo ilgesio staiga pabunda, pajutusi, kad jos svajonės sudužo į keturias tuščias ir nuobodžias sienas. Man buvo artima ta nuotaika. Ir aš pajutau simpatijos būtybei, kuri gyveno už mano sienos ir, matyt, turėjo savo širdy tokią pat nostalgiją.

-    Ar jums neįgrįsta mano muzika? - paklausė kartą manęs panelė Katrytė. -Visi dėl jos pyksta. Tik jūs nieko nesakot.

-    Ne, - atsakiau, - man net patinka. Ypač daina apie Kaliforniją.

-    Tai keista, - sako ji. - Ta daina visus erzina. Net mano svečiai iš jos juokiasi. Todėl aš niekada negroju tos melodijos, kol jie neišeina. Aš groju ją tik sau. Ir grosiu, kol...

Ji nebaigia sakyt ir nori eiti. Tačiau aš ją sustabdau:

-    Bet, panele Katryte, man įdomu, kodėl jūs įsimylėjote tą dainą?

-    Matot, aš greit važiuosiu į Kaliforniją. Man turi atsiųsti laivakortę. Ten gyvena mano giminės. O čia man taip nusibodo... kad nieko daugiau nebereikia, tik laukiu diena iš dienos ir galvoju apie Kaliforniją. Mano ir dokumentai sutvarkyti... Kai tik sulauksiu laivakortės, išvažiuoju pirmu traukiniu... Ilgiau pasilikti čia negaliu... O žinot, ten tolimas ir gražus kraštas. Ten jūra ir kalnai.:. Ir viskas amžinai žaliuoja... Gaila, aš negaliu jums visko apsakyti. Bet aš daug skaičiau knygose ir man rašė apie tai...

Man kai kas paaiškėjo. Vadinasi, ji trokšta išvažiuoti. Ir turbūt išvažiuos.

Kai už mano sienos ilgą laiką būdavo tyla, aš pagalvodavau sau: „O gal jau išvažiavo?"

Bet mano spėjimas visada pasirodydavo netikras, nes paprastai ilgai netrukus iš jos kambario vėl pasiliedavo daina:

O Kalifornija, o tolima,

Tu amžinai žaliuojanti šalie...

Sutikęs panelę Katrytę, kartais užklausdavau:

-    O kaip jūsų laivakortė? Dar nėra?

-    Nesulaukiau...

-    O gal jūsų giminės savo pažado neištesės?

-Tai negali būti. Anksčiau ar vėliau jie ištesės... Aš rašysiu jiems vėl ir sakysiu, kad mirsiu iš nuobodumo ir ilgesio...

Pasirodo, visas aukštas žinojo, kad panelė Katrytė laukia laivakortės. Tik niekas tuo netikėjo.

-    Nei ji turi ten giminių, nei kas jai atsiųs tą laivakortę. Taip yra - ir tai didžiausiai mūsų nelaimei, - tikino mane kartą jos kaimynas, kuriam nuo muzikos buvo ėmę krikti nervai. - Ar jūs nematote, kad ji pamišusi? Iš sukvailėjimo įsikalė tą prakeiktą Kaliforniją...

Man neatrodė, kad ji būtų pamišusi. Tiesa, tas jos ilgesys buvo nenormaliai didelis. Ir kai aš girdėjau jos pokalbius su svečiais - man rodėsi, ji kiek isteriška.

Kas gali žinoti? Iš tikrųjų, gal ir gali kiek susimaišyti protas nuo nostalgijos. Arba gal kartais galima iš pamišimo įsikalbėti sau tokią didelę nostalgiją. Nežinau. Aš ne psichiatras.

Ne po ilgo kažkas pasikeitė panelės Katrytės gyvenime.

Pastebėjau, kad pas ją vis mažiau lankosi svečių ir vis dažniau ir ilgiau prasėdi jos kambary vienas vyriškis, kuris pas ją anksčiau neateidavo.

Kai jie vieną vakarą patylomis šnabždėjosi, aš išgirdau, kad jinai tą vyriškį vadina Iramido vardu.

-    Nežinau, ar gražus tavo vardas, Iramidai, - kalbėjo ji, - bet tokį vardą aš pirmąkart girdžiu. Jis skamba nepaprastai ir keistai, ir todėl patinka man. Ar tu žinai: aš kenčiu dėl to, kad mano vardas per daug banalus. Aš nemėgstu jo, kaip šitos vietos, kurioj dabar gyvenu. Kai nuvažiuosiu Kalifornijon, ten pasivadinsiu kitu vardu, kad niekas man neprimintų čia gyventų dienų. Aš pasivadinsiu ten Atalija. Man patiktų, jei tu jau dabar pradėtum mane taip vadinti. Ir mes būtume du keisti ir negirdėti vardai: Iramidas ir Atalija.

-    Taip, - skambiu balsu nutęsė vyriškis, - aš dabar tave vadinsiu Atalija. Tik sakyk, ar tu tikrai manai važiuoti į Kaliforniją?

-    Taip, Iramidai... Manau... Bet dar nežinau... Aš pasakysiu kada nors vėliau...

Aš ir buvau spėjęs, kad ji baigia pamiršti apie Kaliforniją, nes savo pamėgtąją dainą ėmė grot labai retai.

O nuo to vakaro pastebėjau, kad panelė Atalija (man patiko tuo vardu ją vadinti) visiškai nebegroja.

-    Sakykit, - paklausiau kartą, - kodėl jūs nebegrojate dainos apie Kaliforniją? Aš jos pasiilgau.

-    Tos dainos aš nebegrosiu, - atsakė jinai paslaptingai šypsodama. - Man ji nebereikalinga dabar.

-    Suprantu, - atsakiau, - bet aš truputį pažįstu jus ir man rodos, tai neilgam...

Tą kartą su gailesčiu pastebėjau, kad jos akyse nebebuvo ano nostalgiško ilgesio, kurs taip patiko man, kai pirmą kartą pamačiau. Dabar ji atrodė tokia pat paprastutė, kaip visos įsimylėjusios mergaitės.

Vieną vakarą girdėjau jų pašnekesį.

-    Aš nutariau, Iramidai, - kalbėjo panelė Atalija, - nebevažiuoti į Kaliforniją. Gerai, kad man niekas neatsiuntė laivakortės. Kam reikalinga dabar toji kelionė, jeigu mano Kalifornija atplaukė pas mane? Ar tu žinai, Iramidai, kas yra ta atplaukusioji Kalifornija? Bet pirmiausia sakyk: tu matei Kaliforniją žemėlapyje?

-    Taip, - skambiai nutęsė Iramidas, - mačiau. Tai yra pusiasalis prie Amerikos žemyno. Per jį išilgai eina kalnų grandinė.

-    Tai žinok, Iramidai, kai tu esi arti manęs, aš galvoju, kad mano svajotasis pusiasalis atitrūko nuo žemyno, perlauždamas kalnų grandinę, ir atplaukė pas mane.

-    Tu keistai kalbi šiandien, mano miela Atalija.

-    Taip, nes šiandien aš galutinai laidoju savo senąją svajonę todėl, kad yra gimusi nauja. Aš su džiaugsmu ją laidoju, bet man gaila jos. Leisk man, Iramidai, šiandien paskutinį kartą sugroti dainą apie savo senąją svajonę. Daugiau aš nebegrosiu ir mylėsiu tik tave.

-    Taip. Grok, - abejingai atsakė Iramidas.

Ji paleido patefoną. Man rodėsi, aš girdžiu, kaip ji nupučia dulkes nuo užmirštos plokštelės. Ir netrukus pasiliejo seniai negirdėta daina apie Kaliforniją.

Kai daina baigėsi, jie tylėjo. Pirmasis prašneko Iramidas:

-    Kokia tu keista šiandieną. Iš kur šitas ūpas? Kodėl tu sėdi dabar rankomis užsidengusi veidą?

-    Aš imu pastebėt, Iramidai, kad ir tu tiek pat tesupranti apie tai kaip visi.

-    Taip, Atalija, bet kodėl aš turėčiau daugiau suprasti negu visi?

-    Tada be reikalo aš išmainiau tave į Kaliforniją, - jos balse išgirdau skambant priekaišto ir susierzinimo gaidą. Niekados prieš tai jų tyliuose pašnekesiuose to nebūdavo.

Nuo to vakaro atsirado kažkas naujo jų santykiuose. Atalijos balse aš girdėjau vis dažniau skambant susierzinimą ir neapykantą. Jis karts nuo karto vėl pradėjo groti savo dainą apie Kaliforniją ir grojo vis dažniau. Kai kada jos kambary ėmė girdėtis balsai tos kompanijos vyriškių, kurie anksčiau ją lankydavo. Ir pas ją būdavo vėl taip pat triukšminga kaip seniau.

Iš pašnekesių, kurie ateidavo pas mane pro sieną, aš supratau, kad Iramidas yra labai nusiminęs.

-    Tu manai, man lengva, Atalija, - kalbėjo jis kartą kažkokiu ypatingu graudžiu balsu. - Tu manęs nebemyli. Pas tave ateina kiti vyrai. Ir tu vėl ėmei grot savo dainą apie Kaliforniją. Kiek aš turiu dėl tavęs kentėti, Atalija!

-    Kokį liūdną veidą tu padarei, mano mielas Iramidai. Gaila, kad tu toks nelaimingas ir toks kvailas. Nusibodo man klausytis, kaip aš kankinu tave. Iš tikrųjų, koks didelis budelis iš manęs! - ji juokėsi isterišku juoku. - Tada tu padaryk, mano mielas Iramidai, taip, kad aš nebekankinčiau.

-    Tai aš turiu pas tave nebevaikščioti? Taip? - nutęsė jis liūdnu skambumu.

-    Gal ir taip. Nors užeiti aš nedraudžiu. Žinau, tu neiškęsi neatėjęs pas mane. Tik stenkis kaip galima rečiau. Man nepatinka, kad tu kiekvieną dieną sėdi mano kambaryje. Nusibodo! Ir aš baisiai nemėgstu, kai tu amžinai skundiese savo nelaimėmis ir į viską man atsakai savo dainuojančiu „taip”. Be to, mane erzina, kad tu savo kaire ranka amžinai skambini į stalą, mano karalaiti iš sapnų šalies.

-    Atalija! - patylomis sušuko jis. Jo balse buvo maža išgąsčio gaida.

-    Neišsigąsk per anksti - aš dar nebaigiau. Sakyk, kodėl tave pakrikštijo Iramido vardu? Man patiko tas vardas: jis buvo negirdėtas ir nepaprastas. Bet dabar aš stebiuos, kodėl tavęs nepakrikštijo Jonu ar Petru. Tais vardais vadinas tūkstančiai žmonių. Tu niekuo nuo jų nesiskirt. O dar žinai, ko aš labiausiai nemėgstu tavyje, mano mielas Iramidai? Tai tavo bruožo, kuris yra pagal tavo tobulai gražias lūpas. Gal aš tik taip įsikalbėjau, bet esu įsitikinus, kad tai yra tavo kvailumo bruožas. Nes man tu esi pakankamas kvailys!

Aš bijojau, kad ji visiškai nepultų isterikon.

Iramidas nieko neatsakė. Tik girdėjau: jis pasikėlė ir ėjo durų link. Išeidamas pratarė:

-    Aš daugiau pas tave nebeateisiu.

O ji juokėsi pasilikusi viena. Paskui užsuko patefoną ir grojo, ir grojo nenustodama savo dainą apie Kaliforniją.

Turbūt Iramidui buvo sunku iškęsti jos nemačius, nes po dviejų dienų vėl atėjo pas ją. Jų pašnekesys buvo panašus kaip paskutinį kartą. Ir jis vėl išėjo pasižadėjęs jos nebelankyti. Bet ateidinėdavo ir vėliau.

Vieną kartą jie lyg susitaikė. Iramidas išeidamas pasakė:

-    Gal iš tikrųjų aš esu labai žemas, Atalija. Kad ir kaip tu mane išvarytum, matau, kad vis tiek turėsiu vėl ateiti pas tave. Ir ateisiu. Žinau, greit bus tavo gimimo diena. Aš norėsiu pasveikinti tave. Lauk manęs.

-    Tu gali pas mane geriau ateiti kitą kartą. Aš nešvęsiu savo gimimo, nes visos dienos man čia yra paprastos ir pilkos. Man niekados nebus švenčių, kol iš čia neišvažiuosiu. Bet šiandien, aš pasakysiu tau tiesą, gavau laišką iš Kalifornijos. Už kelių dienų jau turi ateit laivakortė. Tada, Iramidai!.. Tada visas mano gyvenimas bus kaip šventė...

Savo gimimo dienos išvakarėse įbėgo Atalija mano kambarin.

-    Sulaukiau! Laivakortė! - šaukė ji man kaip drugio krečiama ir rodė savo laivakortę. - Pažiūrėkit! Pažiūrėkit! Ar neatsiuntė? Niekas netikėjo! Ir jūs taip pat!.. Bet štai - jau mano rankose!

-    Tai reiškia, greit išvažiuosit?

-    Taip, taip! Tuojau! Per naktį susitvarkysiu bagažą. Rytiniu traukiniu!

Rytą aš buvau vos pakilęs, kai ji užėjo pas mane.

-    Aš atėjau atsisveikinti.

-    Kodėl taip anksti, panele Atalija? Traukinys dar negreit išeis.

-    Žinau. Bet aš turiu skubėti. Šiandien mano gimimo diena. Čia kiekvienu momentu gali užeiti vienas vyriškis pasveikinti manęs. Tarp kitko, aš spėju: jis atneš man raudonų rožių, kaip paprastai. Bijau, kad manęs nesutrukdytų. Todėl skubu, - ištiesė ranką atsisveikinti, bet tuo pačiu momentu kažką prisiminė ir pasakė: - Tiesa, ten mano kambary paliko patefonas su plokštelėmis. Aš dovanoju tai jums, nes kartą pasakojot man, kad mėgstat šitą muziką.

-    Bet kuo jūs grosite Kalifornijoj, panele Atalija, jei paliksite man savo patefoną - jūs imkitės jį kartu. Aš esu tikras, jums ir tenai užeis noras groti. Tada parašykite man ir aš pasiųsiu jūsų patefoną.

Bet ji atsisveikino ir turbūt mano žodžius palaikė juoku.

Po keleto valandų pas mane įėjo vienas vyriškis. Aš pažinau: tai buvo Iramidas. Rankose jis iš tikrųjų turėjo puokštę raudonų rožių.

-    Gal jūs galėtumėt pasakyti, kur dingo panelė Atalija. Kas yra, kad jos kambarys visiškai tuščias?

-    Ji išvažiavo.

-Kur?

-    Į Kaliforniją.

-    Į Kaliforniją... - ir gėlės pabiro iš jo rankų. - Ar seniai?! Gal dar pavyčiau?

-    Būtų nereikalingas vargas, pone. Traukinys, kuriuo ji turėjo išvažiuoti, yra išėjęs prieš dvi valandas. Greitieji traukiniai niekada nesivėlina.

-    Bet aš bėgsiu!.. Gal kartais... - ir jis išbėgo, palikęs mano kambary pabertas gėles.

Mačiau pro langą, kaip jis lėkė gatve, pasikėlęs palto skvernus. Tai nelabai tiko prie jo lėtos ir išdidžios elegancijos.

Bet ko gi jis bėga? Gal tiki, kad šitą vienintelį kartą iš daugelio šimtų kartų gali įvykti stebuklas: atsitikti kur nors katastrofa ir dėl tos priežasties pavėluoti traukinys? Pagaliau gal tai kartais ir atsitinka, bet tik ne tada, kai mes norim.

Iš viso: keisti tie žmonės ir keistos jų viltys.

Įeinu panelės Atalijos kambarin. Ant jos stalo guli patefonas. Viena plokštelė uždėta. Paleidžiu groti ir visas kambarys suskamba nuo dainos:

O Kalifornija, o tolima,

Tu amžinai žaliuojanti šalie.

Ar esu tikras, kad tas patefonas bus pas mane tik laikinai. Kai panelė Atalija pasieks savo išsvajotąją šalį, ji iš tikrųjų vėl norės groti. Bet šį kartą nebe apie Kaliforniją. Turbūt ji tada man parašys, kad nusiųsčiau jos patefoną. Ir aš pasiųsiu. Tik šitas plokšteles paliksiu čia. Jai paieškosiu naujų.

Stengiuosi prisimint visus gražiausius ir įdomiausius kraštus, apie kuriuos tik kada nors esu skaitęs, kad žinočiau, kokių plokštelių nupirkti panelei Atalijai.

Iš tikrųjų, gal man pavyks rasti plokštelių apie tą Afrikos kraštą, kur yra dainuojančio smėlio kalnai.

O gal apie tolimas Havajų salas, gulinčias Ramiojo vandenyno vidury, kur amžinai skamba gailus ir melodingas savotiškų gitarų vaitojimas.

Bet geriausiai aš ieškosiu plokštelių apie tas pasakiškas ir stebuklingas šalis, kurių pasaulyje nėra. Jos niekada neapvilia, nes yra nepasiekiamos.

[1943]

Mergaitė ir aklasis

Panelė Irutė buvo viena tų būtybių, kurios paprastai eina savo gyvenimo keliu beveik nepastebimos kitų žmonių. Galėjai pamanyti, kad ji neturi jokių reikalų į kitus, nei kiti į ją. Rytais ji tyliai įeidavo įstaigon, tyliai pasisveikindavo ir tyliai prasėdėdavo savo darbo valandas. Retas kas ją užkalbindavo. Turbūt ne dėl to, kad jos vengtų, bet dėl to, kad paprasčiausiai jos nepastebėdavo. Neryškaus ir išbalusio veidelio, tarytum visą laiką besitraukianti ir besislepianti nuo kitų, ji neatkreipdavo niekieno dėmesio. Daugelis tos pačios įstaigos tarnautojų nežinojo nei jos vardo, nei pavardės. Jiems ir neateidavo į galvą to pasiteirauti.

Galėjai būti su ja ilgą laiką viename kambaryje, galėjai matyti ją daug kartų praeinančią pro tave, ir niekada nepajusdavai reikalo ją užkalbinti. Ji niekada nesistengė išprovokuoti pašnekesio. Atrodė, kad jos visiškai nedomina išorinis pasaulis ir kad ji paprastai nieko nemato, kas dedasi aplink ją. - Taip labai ji būdavo įsigilinus į savo darbą arba pati į save.

Kai ji grįždavo iš įstaigos, niekas jos nepalydėdavo. Ir jos kambarin niekada neužeidavo svetimi žmonės. Ji kartais žiūrėdavo į tris kėdes, kurios stovėjo aplink jos mažą stalą, ir galvodavo: „Kodėl man reikalingos trys kėdės? Aš galėčiau dvi kam nors dovanoti. Man užtenka vienos."

Tačiau jai buvo savotiškai gera savo vienumoj ir ramybėj. Tada ją tyliai užplūsdavo jos mintys ir svajonės. Tokios kuklios ir trapios. Ji buvo įpratusi slėpti jas tarp svetimų žmonių, nes svetimos akys ir svetima šypsena nubaidydavo jas kaip baikščius paukščius.

Apie ką ji svajojo? O! Jos svajonių buvo daug, nes ji priklausė prie tų, kurie gimsta svajoti, ir buvo dar tokia jauna. Pirmiausia iš visų svajonių į jos kambarį ateidavo jaunas Princas. Iš tikro jis niekada nebuvo atėjęs į jos kambarį. Net ir prakalbėjęs niekada nebuvo į ją, nors įstaigos koridoriuose jie susitikdavo kasdien po kelis kartus. Kiekvienąkart, kai jis eidavo pro šalį, ji nuleisdavo akis, kad iš akių jis neįspėtų jos sapno. Bet jis niekad nepastebėdavo nei jos akių, nei sapno jos akyse. Tik praeidavo pro šalį ir nepažvelgdavo į ją. Ir turbūt tik todėl jis atrodė toks tolimas ir gražus.

Jos svajonėse jisai vadinosi Princo vardu.

Jai rodėsi, kad tai būtų buvę nuostabu ir nepaprasta, jei Princas būtų kada nors užkalbinęs ją. Ir kai jis praeidavo pro šalį, ji nutirpdavo iš laukimo, ir širdis jai sustodavo iš baimės.

„Kaip gera, kad jis nesustojo ir nieko nepasakė man”, - pagalvojo ji, kai jie būdavo jau prasilenkę, nes jai rodėsi, jei Princas sustotų ir užkalbintų, jos veidas užkaistų ir išduotų ją. Ir Princas tada įspėtų jos didžiausiąją ir niekam nežinomą svajonę.

Ji niekad negalėdavo net pagalvoti, kad Princas kada nors ateitų į jos kambarį ir atsisėstų už mažo stalo. Bet jos svajonėse jis būdavo čia visados.

Ir kai ji tylomis sėdėdavo arba vaikščiodavo savo kambaryje iš lėto niūniuodama, jos galvon dažnai ateidavo mintis: „Argi ne jam turėtų priklausyti mano širdis ir mano svajonės, ir maži daiktai, kurie yra mano kambaryje? Jis galėtų ateiti čia, kur aš gyvenu, ir būti viešpats, nes čia yra jo karalystės dalis. Bet ar jis žino, kad vienoj šaly jis yra laukiamas kaip princas?"

Jai buvo aišku, kad jis nieko apie tai nežino, ir jai rodėsi, kad ir žinoti jis to nenorėtų.

Su tokiomis mintimis ji prieidavo prie savo knygų spintelės, kur buvo keletas svajingos ir liūdnos poezijos tomelių. Pro jos akis bėgdavo žodžiai kaip liūdnų upelių srovės, ir jos imdavo nešti ją kaip mažą luotą, linguodamos ir supdamos iki užsimiršimo.

Ji dar turėjo gėlių. Gėlės buvo gyvos. Jos augo mažuose vazonuose ir žydėjo mėlynai. Ant jų lapų tupėjo margaspalvės peteliškės, kurių sparnai buvo padaryti iš perregimo ir žibančio šilko juostelių.

Ji mėgo savo knygas, savo gėles ir peteliškes. Be savo svajonių, ji nieko taip gražaus, kaip šitie daiktai, neturėjo.

Tiesa, dar buvo muzika. Ji ateidavo iš kito kambario kaip paslaptinga viešnia. Ateidavo tyliai pro uždarytas duris ir, prisilietusi širdies, ją skaudžiai sužeisdavo. Ir širdis imdavo verkti kartu su smuiku (ten už sienos juo grodavo kažkokia jauna mergaitė). Jai rodėsi, lyg ta melodija, atspėjusi jos vienumą ir liūdesį, ateina paguosti, o beguosdama ją dar labiau pravirkdo. Ir ji juto, kad smuikas kalba apie jos pačios skausmą, kurio ji iki tol nežinojo. Ir tas skausmas būdavo toks didelis, kad jai darėsi kaskart sunkiau jį pakelti. Tada ji galvodavo: „Mano Princas neateis čia. Ir mano liūdesys - nepražus. Ir todėl gera būtų, jei ateitų čia kas nors ir atsisėstų šitoj kėdėj, kurioj niekas neatsisėda be manęs. Gal mano vienuma būtų mažesnė, ir liūdesys, išvydęs kitus svečius, varžytus taip dažnai ateiti pas mane..."

Vieną sykį pas ją užėjo svetimas vyriškis. Jis gyveno tame pačiame name ir prieš tai keletą kartų buvo ją užkalbinęs. Vėliau sužinojo, kad jo vardas Antanas. Jis buvo pusėtinai jaunas. Jo veidas iš pirmo įspūdžio atrodė atviras ir linksmas. Jis daug kalbėjo ir jo visiškai nestebino, kad panelė Irutė tokia tyli ir jo, kaip nepažįstamo žmogaus, visą laiką varžosi. Negalėjai žinoti, ar jis to visiškai nepastebi, ar nenori pastebėti.

Panelei Irutei buvo gera, kad jis nekreipia dėmesio į jos sumišimą ir, neversdamas jos šnekėti, pats kalba už save ir už ją.

Per pirmąjį apsilankymą ponas Antanas spėjo daug papasakoti apie save. Teisingiau pasakius, jis pasakojo ne apie save, bet apie tą įstaigą, kurią jis administravo. Panelė Irutė sužinojo apie remontus, kurie yra numatomi padaryti jo įstaigos namuose, apie jo įstaigos darbą ir apie tarnautojus: dalis jų tinginiai, kita dalis girtuokliai, o trečia ir labai maža dalis, anot pono Antano, visiškai sąžiningi žmonės.

Užėjo jis pas ją antrą kartą ir trečią, ir ketvirtą, o vėliau pradėjo užeidinėti kasdien. Ir visą laiką tekalbėjo apie tuos pačius dalykus. Ilgainiui Irutė pasijuto nepaprastai gerai pažįstanti pono Antano įstaigą, daug geriau negu tą, kurioj ji pati dirbo. Žinojo ji smulkiausius tos įstaigos nuotykėlius ir barnius. Pusėtinai gerai pradėjo pažinti jos tarnautojus, nors niekada jų savo akimis nebuvo mačius.

Irutė paprastai klausėsi Antano kalbų nieko neatsakydama ir lyg tylomis pritardama. Iš tikrųjų tos kalbos jos visiškai nedomino. Bet kartais juk būna labai gera, kad kas nors ką nors kalba, nors mums visiškai nesvarbu apie ką.

Kai ponas Antanas taip kalbėdavo, Irutė žiūrėdavo į jį ir galvodavo: „Jo sieloje, matyt, niekas daugiau netelpa, kaip visa įstaiga su jos tarnautojams, su jos baldais ir reikalais. Jo siela panaši į pilką ir nuobodų namą, kuriame yra uždaryta pilka ir nuobodi įstaiga.” Tačiau jis neatrodė jai per daug įkyrus. Ji įprato, kad jis kasdieną užeitų ir kalbėtų apie savo įstaigą, nes jis būdavo vienintelis, kuris ateidavo į jos vienumą. Nors šiaip ji juto, kad ponas Antanas jai tebėra toks pat svetimas kaip ir tada, kai jie pirmą kartą pasimatė.

Ji kaip ir seniau tebemylėjo savo tolimą ir gražų Princą, savo gėles mažuose vazonėliuose ir žėrinčiais sparnais peteliškes, savo knygas ir liūdną muziką, kuri ateidavo iš kito kambario pro užrakintas duris. Tik apie šituos dalykus ji niekad nebandė pasakoti ponui Antanui, nes juto, kad tai būtų toks pat tuščias darbas, kaip aklam kalbėti apie septynias vaivorykštės spalvas.

Vieną dieną ponas Antanas prisipažino ją mylįs. Jis kalbėjo apie tai su tokiu paprastumu, kaip jis buvo įpratęs kalbėti apie savo įstaigos reikalus. Irutė sumišo ir nieko neatsakė, bet kai ponas Antanas išėjo, ji galvojo sau: „Ne, aš niekados jo nemylėsiu. Jis nieko nežino apie mano knygas, nei apie mano muziką, nei apie mano gėles, nei peteliškes. Tai argi aš galiu mylėti jį, jei jis negali mylėti to, kas man brangu?"

Bet ji niekados nepasakė ponui Antanui jo nemylinti. Ir kai jis klausdavo šito, ji pagalvodavo: „Aš geriau nepasakysiu tiesos. Jis gali įsižeisti ir niekad nebeateis pas mane..."

Ir į jo klausimą ji atsakydavo: „Nežinau.” Ponui Antanui tai nekeldavo jokio nusiminimo. Tokiu atsakymu jis atrodydavo visai patenkintas. Gal jis manė, kad tai sakoma iš nedrąsos? Ir ilgainiui ponas Antanas pradėjo kalbėti, kad jis atnešiąs žiedus ir vieną dovanosiąs jai ir kad po to netrukus turėsiančios įvykti jų vestuvės.

Panelei Irutei iš karto tai atrodė labai keista, bet ilgainiui ji ėmė apsiprasti su ta mintimi. Ji žinojo, kad jos Princas niekados čia neateis, ir todėl jai viskas rodėsi tik tiek. Ir į pono Antano pasiūlymus ji neatsakė nei „taip”, nei „ne”.

-    Rytoj aš būtinai atnešiu žiedus, - pasakė vieną vakarą išeidamas Antanas.

-    Nežinau, - atsakė Irutė kaip paprastai, nes jai buvo viskas vis viena...

-    Na, nieko, nieko... Vis viena aš atnešiu. Žinau tavo kuklumą... Tiesa, o sužieduotuves mes atšvęsime kiek vėliau, ir aš į jas pasikviesiu visą savo įstaigą.

Jis išėjo. Irutė buvo tikra, kad žiedus jis vis viena atneš. Ir ji žinojo, kad negalės atsakyti jam „ne”, bijodama netekti to vienintelio žmogaus draugystės.

„Turbūt aš pasakysiu jam „taip”, - galvojo ji. - Juk mano Princas niekada neatras tos šalies, kuri jam norėtų priklausyti. Todėl tegu ji priklauso tam, kuris ją pirmas atrado, nors nieko nesuprasdamas, kokį grožį ir turtą slepia jo atrastoji šalis."

Tą vakarą vėl jos kambary viešėjo sapnas apie Princą, ji vėl žiūrėjo į savo knygas, į savo gėles ir peteliškes. O muzika vėl atplaukė pas ją kaip mėlyna ir virpanti migla, ir savo virpėjimais skaudžiai užgavo jos širdį.

Ji juto visa tai tebemylinti panašiai kaip ir pirma. Tik daug stipriau. Ir jai buvo be galo liūdna.

Tą naktį Irutė sapnavo. Eina ji drėgnu ir siauru urvu, nušviestu neryškios peleninio atspalvio šviesos. Eina ji vieniša. Atskirta nuo viso pasaulio. Ir nešasi rankose mažą vazonėlį gėlių, ką tik pražydusių mėlynais žiedais. Ant žiedų nutūpusios margos šilkinės peteliškės. O muzika plaukia kartu su ja ir, virpėdama kaip mėlyna migla, glaustosi aplink jos veidą ir krūtinę. Ir dar vieną dalyką ji nešas. Tik ne rankose, o širdyje. Tai yra sapnas apie Princą, pats trapiausias ir slapčiausias iš visų sapnų. Tas sapnas per daug šviesus, ir ji žvelgia į savo rūbus ties širdimi, nes bijo, kad pro juos neatsispindėtų jos sapno žėrėjimas... Tačiau ji be reikalo bijo, nes kas galėtų tai pastebėti, jei ji eina visai vieniša ir nieko nesutinka savo kelyje.

Bet netikėtai ji išvysta tamsią vyriškio figūrą stovint urvo gilumoje. Jai rodos, lyg tas vyriškis ten lauktų. Ir kai ji prieina artyn, jis išskečia rankas ir apkabina ją. Ji iš karto tik nustemba, bet paskui užsigąsta, nes pastebi, kad to vyriškio akys yra aklos. Ji nori ištrūkti iš jo glėbio ir kalba jam:

-    Ach, paleisk mane... Tavo akys yra aklos, o rankos ir aklos, ir šaltos. Tu juk nematai, kad aš nešu gėles, žydinčias mėlynai, ir peteliškes, padarytas iš žibančio šilko. Tu sugniauši mano gėles ir mano peteliškes nubaidysi. Mano melsvą muziką tu išgąsdinai, ir ji virpėdama ima bėgti nuo manęs. Ir mano šviesus sapnas, mano nuostabiausias sapnas apie tolimą ir gražų Princą mirs, - štai jis ima gesti bijodamas savo aklo ir tamsaus apkabinimo. Ach, leisk mane, svetimasis!..

Bet veltui ji stengėsi ištrūkti. Svetimasis vyriškis nepaleido jos iš savo glėbio. Ir kai ji nubudo, jos širdis drebėjo ir prakaitas buvo išpylęs kaktą.

Tą dieną ponas Antanas atėjo ir atsinešė žiedus.

Kai jis priėjęs apkabino Irutę, ji visa suvirpėjo iš baimės. Jai pasirodė, kad per jos kūną perėjo visai toks pat šiurpas, kokį ji juto, kai sapne ją laikė apkabinęs svetimasis vyriškis. Ji išslydo iš Antano glėbio ir atrodė tokia išsigandusi.

-    Kas tau? Ko taip išsigandai?

-    Aš šiąnakt sapnavau, kad mane buvo apkabinęs svetimas vyriškis, kurio akys yra aklos, o rankos ir aklos, ir šaltos.

-    Kokie niekai, - atsako jis ir niekinamai numoja ranka. - Sapnas... Tie sapnai tikra kvailystė.

Irutė stovi. Ji tebėra tokia pat išsigandusi.

„Argi aš nepriimsiu jo žiedo? - ima galvoti ji. - Kaip bus tada su mano vienuma? Juk mano Princas yra tik sapnas. Iš tikrųjų jis niekada neateis pas mane..."

Jos svarstymas yra kankinantis, nes ji žino, kad dabar paskutinės sekundės pasakyti „taip” arba „ne”. Bet ji vis negali apsispręsti ir tai ją kankina.

Bet ponas Antanas prieina prie jos ir, nieko nesakydamas, užmauna žiedą jai ant piršto. Ji nesipriešina ir galvoja su palengvėjimu širdyje: „Pagaliau nuspręsta."

[1944]

Manęs laukia už durų

Anksčiau Valerija man paskambindavo kas dieną. Tai buvo tol, kol mes iš tikrųjų mylėjomės ir nepasitaikydavo jokių stambesnių nesusipratimų. Bet dabar... Tiesą sakant, aš ją tebemyliu taip pat, kaip ir pirma. Ir galbūt dar labiau... Taip bent man atrodo, nes paskutinėmis dienomis aš dėl jos smarkiai kankinuosi. Gerai nujaučiu: ji manęs nebemyli... Žinau: pas ją ateina kitas vyriškis. Jis greitai ten visiškai užims mano vietą... Kartais kalbu sau:

-    Tegu jie mylis! Kas man? Ko aš turiu jaudintis?

Bet kai prisimenu visas drauge praleistas dienas ir ją, anuomet tokią gerą ir švelnią, jaučiu širdyje žudantį skausmą - ir man rodos: aš to nepakelsiu.

Būtų gera pas ją užeiti. Bet aš negaliu. Paskutinį kartą buvau pas ją prieš tris dienas. Tas mūsų pasimatymas toli gražu nebuvo malonus. Aš visą laiką buvau niūrus ir susikrimtęs.

-    Nebe tokia tu, kaip pirma buvai, - kalbėjau įnirtęs. - Žinau, kas čia kaltas. Ir tu žinai... Abu žinom! Nesiginčysim...

-    Tai ir puiku, kad abu žinom, - atsakinėjo ji man visiškai šaltai.

Mačiau, kad jai dėl mano karščiavimosi nei šilta, nei šalta. Lyg tai jos visiškai neliestų. Iš to man darėsi aišku, kad esu pralaimėjusiojo padėtyje. Ir tai mane kaip tik labiausiai nervino.

-    Kada aš galėsiu užsukti pas tave? - paklausiau išeidamas ir jutau, kad mano klausimas nedrąsus. Bijojau, kad ji, įžeista mano pasikarščiavimų, atsakys: „Gali ir visiškai nebeužeiti."

Bet vis dėlto jos sprendimas nebuvo toks žiaurus. Ji atsakė:

-    Aš tau paskambinsiu telefonu.

Ir štai dabar laukiu keturias ilgas dienas. Telefonas jau daug kartų skambėjo. Ir su kiekvienu skambučiu aš galvojau: „Tai ji."

Jeigu būdavo moteriškas balsas, jo tembras pradžioj pašnekesio visada pasirodydavo tas pats - laukiamasis, ir aš vos nesušukdavau: „Tai tu, Valerija?"

Bet kiekvieną kartą nusivildavau, nes reikėdavo konstatuoti savo apsirikimą. Žinoma, tai buvo smulkmenos, bet jos išnervino ir iškankino mane taip, kad kiekvieną kartą, imdamas telefono ragelį, jusdavau drebant savo ranką.

Laukdamas jos paskambinimo, specialiai vengiau išeiti iš namų. Ir tai mane dar labiau kankino: sėdėdamas savo kambaryje ir niekur neišsiblaškydamas, aš visą laiką galvojau ir galvojau apie vieną ir tą patį dalyką. Mano fantazijoj lyg šimtą kartų iš naujo sukamame filme bėgo paskutiniųjų mūsų susitikimų vaizdai. Ir, darydamas iš jų išvadas, turėjau pripažinti, kad Valerijos jau esu netekęs. Nuo šitos minties man buvo taip sunku, kad pats nejusdamas keletą kartų kruvinai susikramčiau sau rankas.

„Koks žiaurumas iš jos pusės, - galvojau visą laiką. - Argi ji nenujaučia, ką aš išgyvenau? Iš pasigailėjimo, iš žmoniškumo galėtų man nors keletą žodžių pasakyti..."

Kai susitiksiu, žinoma, aš jai vaizdingai nupasakosiu savo išgyvenimus. Apgalvojau ir žodžius, kokius jai pasakysiu. Man rodos, tai turės ją sugraudinti. Taip, galės įsitikinti, kokia ji žiauri ir nežmoniška... Ir galės tai apgailėti.

Buvo mane apsėdusi net visiškai absurdiška mintis. Man vis rodėsi: imu aš ir nusižudau. Tik dėl to, kad ji pamatytų, kaip baisiai aš ją mylėjau ir kaip dėl jos kankinaus. O! Tada ji tikrai susigraudintų. Ir verktų manęs. Žinoma, paskui niekados per visą savo amžių negalėtų sau atleisti to, kad buvo man tokia negailestinga...

Skambutis. Krūpteliu. Bet tai ne telefono. Durų.

Pas mane į kambarį įeina mergaitė. Aneta. Mano gera pažįstama. Seniau kartais pas ją užeidavau, kol dar nemylėjau Valerijos. Ji labai įdomi. Be galo nervinga. Jos judesiuose visą laiką yra kažkas pertempto ir nenatūralaus. Ir veido bruožuose žymu tas pats įtempimas. Kai aš žiūriu į ją, man rodos, - vienas neatsargus mostas - štai jos veidas staiga sudrebės ir ją ištiks isterikos priepuolis.

Man rodos, yra žmonių, kurie su tam tikru skausmingumu turi justi kiekvieną dulkę, kuri užkrinta ant rankos. Jie yra taip jautrūs įvairiems įspūdžiams, tarsi neturėtų odos, ir kiekvienas prisilietimas, grubus ar švelnus, juos skaudintų. Tokių žmonių gyvenimas yra nuolatinė ir nesibaigianti kančia.

Panelė Aneta, man rodos, kaip tik tokia ir yra. Taip bent aš apie ją galvoju.

Tarp kitko, žmonės pasakojo, kad ji simpatizuojanti man. Nežinau. Galbūt... Niekada šito dalyko nebandžiau išsiaiškint. Man tai nebuvo įdomu.

Štai dabar ji stovi prieš mane ir stengiasi atrodyti rami, bet aš matau, kad nedaug trūksta - ir ims virpėti jos veidas.

-    Nesutrukdysiu? - klausia.

-    Ne. Sėsk.

-    Aš užėjau pas tave vienos knygos.

-    Kokios tau reikia?

-    Bet kokios... Aš noriu paskaityti. Neturiu šį vakarą ką veikti.

-    Na, gerai. Paieškosim. O dabar sėsk.

Ji lyg nenorom atsisėda ir sako:

-    Sėst... Tik labai trumpam. Žinai, manęs laukia už durų.

-    Ko neužėjo čia?

-    Palauks, - numoja ji ranka ir keistai nusijuokia.

-    Tai kaip sekas?

-    Puikiai. Man visada kuo puikiausiai sekas... - ji taip mostaguoja rankomis ir taip juokiasi, kad galėtų būti baugu. Bet aš ją seniai pažįstu.

-    O žinai, kaip kartais būna? - staiga ji užklausia.

-    Kaip?

-    O taip, kad viena mintis žmogų vadina ir vadina kur nors. Ir rodos, ji paima už rankos ir veda. Ir atveda pagaliau...

-    Kur atveda? Kokia mintis?

Ji nieko neatsako. Tik žiūri į mane tokiu žvilgsniu, tarytum aš pats turėčiau įspėti, kokia yra ta mintis ir kur ji atveda. Bet mane nervina tokia jos laikysena ir aš piktai sakau:

-    Kalbėk aiškiai, kad suprasčiau! Nenoriu sukt sau galvos svetimom mįslėm. Aš ir be to turiu rūpesčių.

-    Aš aiškiau nekalbėsiu. Ir taip aiškiai pasakiau. Aiškių aiškiausiai... - ji juokiasi.

-    Tik, tiesa, - sako vėl staiga, - tu nemanyk, kad aš be reikalo pas tave užėjau. Man iš tikrųjų reikia kokios nors knygos. Duok, ir aš eisiu. Manęs juk laukia už durų...

Man atrodė, kad jai bus vis tiek, kokią knygą paduosiu. Išėmiau iš spintelės pirmą pasitaikiusią ir padėjau ant stalo.

-    Galėsi pasiimt šitą. Bet dar palauk. Pašnekėsim.

Ji tylėdama pasikelia. Pastovi. Susijuokia savo keistu juoku ir vėl atsisėda.

Mes sėdime sofoj visiškai arti vienas kito. Ji žiūri į mane stipriu ir giliu žvilgsniu. Man rodos, tame žvilgsnyje yra kažkas pamišėliškai degančio. Bet aš jaučiu, kad jos akys ir veidas yra labai traukiantys, tarytum ten būtų susikoncentravusi didelė jėga. Pajutau savo kūnu plūstant šildantį jausmą. Rodės, tas jausmas apsemia ir skandina aitrią ir šaltą mano širdies kančią ir neša sąmonei lengvą svaigulį bei užsimiršimą. Buvo gera just šitą išsivadavimą iš kančios, ir aš tam svaiguliui pasidaviau. Apkabinau ją ir ėmiau bučiuoti. Ji pasidavė be jokio priešinimosi. Tarytum būtų to laukusi.

Kai ją paleidau, ji sėdėjo sofoje išsitiesusi, pusiau gulėdama ir atrodė tokia leina. Jos veide tarytum ištirpo pirmykštis įtempimas ir bruožuose atsirado kažkas švelnaus ir šilto.

-    Aš dabar galėčiau užmigt, - sako ji, - man dabar baisiai ramu. Bet už durų laukia manęs...

Manyje tebėra tas pats svaigus šilimos jausmas. Aš nieko neatsakau.

Tik staiga pašoku: kitame kambary suskamba telefonas.

Kai paimu ragelį atsiliepti, man dreba ranka.

„Ji?” - tokia yra mano mintis.

Bet girdžiu vyrišką balsą. Apsirikta! Vienas pažįstamas užsimanęs su manim paplepėti. Kalbam keletą minučių. Pačius didžiausius niekus. Aš norėčiau, kad jis greičiau baigtų, nes mano sąmonėj tvinksi ta viena mintis: „Tai ne ji, tai ne ji!"

Grįžtu pas Anetą. Jinai sėdi ta pačia veido išraiška kaip ir pirma.

-    Sakyk, - klausia, - ar tau neatrodo keista, kad aš pas tave atėjau? Ir kad čia taip sėdžiu? Juk dabar jau vėlu.

-    Tokios smulkmenos manęs niekada nestebina.

-    Ar tu žinai, kas yra laukimas? - vėl sako ji. - Ar tau teko laukt ateinant to, kuris... niekad neateina? Girdėt svetimus žingsnius prie durų ir visada galvot, kad tai tie žingsniai, kurių laukei? Ir girdėt žingsnius prie savo durų, kada ten nėra jokių žingsnių, ir galvot, kad tai tie žingsniai, kurių laukei?

Mano širdin yra grįžus pirmykštė kančia ir dar didesnis apmaudas. Svaigulio jausmas visai išnyko. Sėdžiu ir tylėdamas sau galvoju: „Ar ne kvailystė buvo ją bučiuoti? Ji dar kažką pamanys."

-    O kodėl tu niekados nebeužeini pas mane? Aš tavęs laukiu... - sako ji po pauzės.

Į šituos jos žodžius aš visiškai neatsakau. Tik tariu:

-    Tu ką tik klausei, ar aš žinau, kas yra laukimas. Galiu tau pasakyt, kad puikiausiai pažįstu šitą jausmą. Štai dabar keturios dienos, kai sėdžiu namuose ir laukiu, kad man paskambintų. Ir niekas neskambina... Ir vis laukiu... Tu supranti, kada žmogus gali taip laukti?

Aš tai kalbu visai ne todėl, kad norėčiau išsipasakoti, bet dėl to, kad jinai nepagalvotų, jog anas mano pasielgimas buvo padarytas iš kokios nors ypatingos simpatijos jai.

Ji pasižiūri į mane ir klausia:

-    Turbūt tu su kiekviena mergaite būtum taip pasielgęs kaip su manim?

-    Labai galimas dalykas, - atsakau.

Ji užsiima rankomis veidą ir tyli. Ir kai nuleidžia rankas, jos veidas labai pasikeitęs.

-    Niekur negalima sustot, - ima ji kalbėti greitai ir nervingai, - reikia bėgt ir bėgt... Rodos, po kojų ugnis ir ugnis... Nebėra nedegančios vietos pasaulyje... Aš einu! - staiga pašoka ji. - Manęs juk laukia už durų.

-    Jeigu laukė tiek, palauks ir dar, - atsakau.

Ji eina durų link, bet vėl sustoja ir klausia manęs:

-    Ar aš neatrodau tau keista?

-    Aš įpratęs prie tavo keistumo.

-    Bet patikėk: dabar man dažnai ima rodytis, kad su manim kažkas atsitiks... Man kartais taip gera, taip linksma, aš einu gatve dainuodama... O paskui lyg nubundu... Ir man baisu...

Ji stovi bejėgiškai atsišliejusi į sieną. Ir staiga sako:

-    Man vis dėlto gera pas tave. Aš dar pabūsiu čia ir padainuosiu tau vieną dainą.

Grįžta prie sofos, atsisėda ir ima dainuoti keistą dainelę. Paskui ima juoktis. Tarpais dainuoja ir tarpais juokiasi. Paskui kalba. Jos sakiniai keisti. Lyg poetiški. Ir panašūs į mįsles.

-    Sakyk, Aneta, tu vaidini? Būk gera ir nustok, - imu aš jai kalbėti, nes man iš tikrųjų truputį nejauku.

Netikiu, kad su ja būtų kas nors labai blogo. Ji visada panašiai elgdavosi. Tik anksčiau būdavo kiek santūresnė.

Iš tikrųjų, ji daug geriau padarytų, jei valdytųsi. O dabar ji pati nežino, kaip atrodo jos elgesys. Jos juokas darosi visai nepakenčiamas, nes besijuokiant ima kažkaip liguistai trūkčioti jos veidas. Tai darko bruožus ir daro labai atstumiantį įspūdį. Ir mane kankina savotiškas jausmas, panašus į koktumą ir į pasišlykštėjimą, nes visą laiką turiu prisiminti, kad šitą žiauriai darkomą veidą ką tik bučiavau.

Ji pakankamai ilgą laiką kankinasi pas mane, kol pagaliau aš netenku kantrybės ir sakau:

-    Žinai, Aneta, eik tu pagaliau namo, nes paskui pasidarys labai vėlu.

-    Tiesa, - susigriebia ji, - iš tikrųjų laikas. Sudievu... - ir ištiesia man ranką.

-    Tai palauk, - sakau, - kurgi tu viena? Palydėsiu.

-    Ne, ne! Nereikia... Argi aš nesakiau, kad manęs laukia...

Pasižiūriu į laikrodį ir sakau:

-    Netikiu, kad kas nors tavęs belauktų. Tu čia išbuvai apie porą valandų.

-    Aš neabejoju, kad laukia. Dar tik porą valandų. O manęs laukia po tris ir po keturias valandas... Ir labai ilgai laukia.

Imu savo paltą, bet jinai jau eina pro duris. Galėčiau nebent jėga sulaikyti. Bet leidžiu - tegul eina. Ką aš žinau, gal iš tikrųjų yra pasaulyje tokių kvailių, kurie laukia už durų po dvi valandas. Nors šį kartą aš tuo visiškai netikiu.

Girdžiu, kad ji, kopdama laiptais žemyn, ima juoktis. Tas juokas be pertraukos ir vis stipresnis. Labai nenatūralus juokas. Man pasirodo, lyg tame juoke būtų kažkas panašaus į lojimą.

Atidarau duris, kurias ji buvo už savęs užtrenkusi, ir imu šaukt ją vardu. Bet ji vis juokiasi ir neatsiliepia.

-    Tu čia? - išgirdau iš apačios laiptų jos žodžius. - Kokia tu gerutė! Tu visados lauki manęs...

Ir girdėjos: ji atidarė duris ir išėjo į gatvę.

Stovėjau nežinodamas, ką daryti. Gal iš tikrųjų kas nors jos ten laukė. Bet greit supratau: tai galėjo būti tik kliedėjimas. Pasiėmiau paltą ir pasileidau laiptais žemyn. Dabar aš buvau įsitikinęs, kad su ja yra kažkas rimto. Vijausi greit. Ne todėl, kad būčiau susijaudinęs, bet tik dėl to, kad jutau kažkokią pareigą.

Lauke buvo visiškai tamsu. Nežinojau, kurion pusėn ji galėjo eiti. Pasukau tom gatvėm, kurios artimiausiu keliu vedė į jos namus. Nieko nepavijau. Jos kambarin užeiti nenorėjau. Gal visiškai nieko - tada mano žygis pasirodytų labai keistas. Pagaliau jei iš tikrųjų... - tame bute yra daugiau žmonių. Pasirūpins.

Grįžau. Pirmykštis įspūdis ėmė praeiti. Ir man pasirodė, gal visai be reikalo aš čia lakstau gatvėmis. Tačiau širdyje tūnojo kažkoks nujautimas. Nusprendžiau ryt iš ryto pas ją užeiti.

Parėjęs į savo kambarį, negalėjau užmiršt Anetos apsilankymo. Tiesą sakant, jos kančia manęs nė kiek nesukrėtė. Ir man buvo gėda tai prisipažinti. Norėjau visai negalvoti apie šį nuotykį. Bet įspūdis buvo per daug ryškus. Jutau, kad kažkur mano sielos gilumoj yra slapta mintis: „Štai, nors Valerija ir nustojo mylėti mane, bet yra kita moteris, kuri kankinasi dėl manęs iki beprotybės."

Turėjau prisipažint, kad ta mintis man teikia savotiško džiaugsmo ir už tai nekenčiau pats savęs. Bet to, mane erzino tai, kad iš mano sąmonės nenyko Anetos veidas, konvulsiškai tampomas išvidinės kančios. Aš visą laiką turėjau prisiminti, kad tą veidą bučiavau...

Ryto metą užėjęs pas Anetą, radau ją namie. Kambary buvo dar keletas jos pažįstamų. Kai įėjau vidun, Aneta sėdėjo nuleidusi galvą ir primerkusi akis. Taip atrodo žmonės, kurie yra mirtinai išsikankinę. Mano įėjimo ji, matyt, visiškai nepastebėjo.

Iš karto supratau, kad čia yra atsitikę kažkas nepaprasto. Buvo sunku pratarti pirmąjį žodį. Aš turėjau iškęsti trumpą ir sunkią tylą.

Bet Aneta staiga pakėlė galvą. Jos žvilgsnis sustojo ant mano veido. Ji pašoko, pribėgo prie manęs ir, įsikibusi man pečių, pradėjo tankiai šnekėti:

-    Ak, tu?.. Pagaliau atėjai. Bet sakyk - turbūt nežinai, kas vakar laukė manęs už durų? Nežinai?.. Gal manai, kad niekas nelaukė?.. O vis dėlto laukė. Spėk kas! Spėk!.. - ji kvatojosi man tiesiog į veidą.

-    Iš kurgi aš galiu įspėti? Geriau pati pasakyk, - atsakiau. Turėjau valdytis, kad nevirpėtų mano balsas.

Anetos veide ir akyse ėmė ryškėti vaikiškas švelnumas. Ir ji pradėjo kalbėt tyliai, lyg sakydama kažkokią paslaptį:

-    Žinai, manęs laukė už durų viena mergytė. Maža mergytė... Silpna... Ji man kaip sesuo. Daugiau negu sesuo... Mes esam panašios viena į kitą kaip du vandens lašai. O kai mes esam vienos, mes esam abi viena ir ta pati. Bet kai aš užeinu kur nors, ji niekados nedrįsta užeiti kartu su manim. Ji palieka už durų ir kantriai laukia manęs. Ji bijo žmonių... Žinai kodėl - jai priklauso trapiausia ir švelniausia mano sielos dalis. O žmonės žiaurūs! Aš tau sakau, jie labai žiaurūs. Vakar ji ir pas tave bijojo užeiti - pasiliko už durų ir laukė manęs. Ji gerai padarė, kad neužėjo... Nes žmonės žiaurūs. Ar ne tiesa? - ji klausiamai žiūri į mane.

-    Taip. Tai tiesa. O kur dabar ta mergytė? - klausiu tik todėl, kad ką nors kalbėčiau.

-    Dabar? Ji čia pat. Stovi už manęs. Slepias už mano nugaros. Kai aš susitinku žmones, ji visada slepias už manęs. Aš ją užstoju, nes esu stipri, labai stipri... Aš nebijau žmonių... Aš moku juoktis ir dainuoti ir kalbėti daug niekų... O ji visai silpnutė. Ji tik slepias už manęs.

Paskui jos kalba ima vis labiau painiotis. Ji vaikščioja po kambarį, sukas ratu ir dainuoja, klykauja. Pagaliau ima daužytis taip, lyg paukštis, ką tik įleistas į narvą.

Viena jos draugių prieina prie manęs ir sako:

-    Mes iššaukėm gydytoją. Jis turbūt greit ateis.

-    Ar ji visą laiką tokia nerami? - klausiu.

-    Ne. Prieš jūsų atėjimą ji buvo visai aprimusi. Jūsų buvimas ją, matyt, erzinančiai veikia.

-    Aha, - susigriebiau, - tai gal geriau aš išeisiu. Užsuksiu pažiūrėt vėliau.

Tyliai nešdinuos pro duris. Aneta pastebi mane išeinant ir ima šaukt:

-    Tu išeini? Tik atėjai... Ir vėl išeini? O aš laukiau - laukiau tavęs...

Uždarau už savęs duris. Girdžiu, ji šaukia mane vardu. Kambary triukšmas. Atrodo, lyg ji veržtųs pro duris, o ją laikytų. Lipu laiptais žemyn ir vis girdžiu: ji šaukia mane vardu.

Einu gatve. Norėčiau būt susigraudinęs. Bet esu šaltas. Toks pat, koks buvau vakar vakare. Ir tas šaltis slegia mano sąžinę. Gal galėčiau sau įsikalbėt gailestį. Bet nenoriu įsikalbėti to, ko neturiu. Ji stovi mano akyse. Apgailėtina. Išdrikusiais plaukais. Vėl tartum girdžiu, kaip jin mane, išeinantį pro duris, šaukia vardu. Bet tas manęs visiškai negraudina. Stebiu visus savo sielos krustelėjimus ir pagaliau sugaunu save begalvojant: tai vis dėlto poetiška, kai pamišusi mergaitė taip šaukia jūsų vardą. Ir turiu nenoromis prisipažint, kad kažkur, pačioje sielos gilumoj, pačiuose jos patamsiuose aš džiaugiuosi šita mintim. Norėčiau savęs nekęst už tai. Bet jaučiu: sukelti savyje tokį jausmą man nesiseka.

Pareinu namo. Ant stalo stovintis telefonas man primena, kaip aš paskutinėm dienom kankinaus dėl Valerijos. Ir net nusižudyti norėjau. Vien todėl, kad ją sugraudinčiau ir kad ji dėl manęs kankintus visą amžių... Kokia kvailystė!

„Ir vis dėlto, - galvoju sau, - kokie šalti mes esam svetimam skausmui. Tai kokią teisę turim reikalauti pasigailėjimo iš kitų?"

Pasiryžtu būt nejautrus savam skausmui, koks esu svetimam. Ir dėl savo meilės aš daugiau nebesikankinsiu. Geriausia būtų, jei Valerija man visiškai nebepaskambintų ir aš jos visiškai nebesusitikčiau.

Tačiau man taip besvarstant, suskamba telefonas. Šįkart iš tikrųjų tas balsas, kurio visą laiką buvau taip laukęs. Kviečia šiandien užeiti.

-    Ne, - atsakau, - šiandien aš užsiėmęs.

-    O kada užeisi?

-    Tai... kada nors... Progai pasitaikius...

Vilnius, 1944.III. 12

Pasaka apie karalaitę

Scenovaizdis

Ūkininko trobos galas su dviem kambariais. Per vidurį scenos plona siena, skirianti abu kambarius. Sienoje durys. Pirmajam kambary vaikų lovelės. Antrajam - karstas, kuriame guli mirusi piemenaitė. Prie karsto degančios žvakės ir žolynai. Vasaros pavakarys

1 scena

Ūkininkė pasilenkusi ties lenta, ant kurios guli piemenaitės kūnas, taiso išsiskėtusias laukinių gėlių puokštes. Jos lūpos juda. ji patylom meldžiasi. Antrajam kambary vaikai. Danutė patraukia lipantį lovutėn savo jaunesnįjį brolį Jonukų. Pasigirsta verksmas

ŪKININKĖ (pertraukusi savo maldų). Vaikai?!

Jonukas bėga pas motinų. Danutė vejasi jį iš paskos

JONUKAS (dar iš kito kambario šaukia). Mane mušė... (Verkdamas pribėga prie motinos ir įsikabina jos sijono)

DANUTĖ (atsiliepia iš kito kambario). Jis pats kaltas. (Bėga pas motinų ir staiga sužiūra į piemenaitės kūnų, gulintį ant lentos. Matyt, ji buvo laikinai tai pamiršus. Staiga nutyla ir žiūri prieš save didelėm nustebusiom akim)

ŪKININKĖ (patylom pagraso Danutei pirštu ir, glostydama Jonuko galvų, jį ramina. Paskui, matyt, baigus maldų, persižegnoja). Tss, vaikai... Netinka prie mirusio triukšmauti...

Danutė vis stovi ir žiūri tylėdama. Paskui atsargiais žingsniais prisiartina prie motinos

JONUKAS (paleidžia motinos sijonų ir, priėjęs prie lentos, pradeda glostyti mirusios rankų ir tempti už rankovės). Kelkis, Levut. Nebemiegok... Kelkis.

ŪKININKĖ. Neliesk, Jonuk.

JONUKAS. O ko ji nesikelia, mama?

ŪKININKĖ. Ji nebesikels, Jonuk. Nebėra mūsų Levutės, vaikai.

JONUKAS. Yra. Va, aš matau Levutę. (Rodo pirštu)

DANUTĖ. Nežinai, Jonuk. Mes ją palaidosim po žemėmis ir nebebus. Aš mačiau, kaip pavasarį kapuose laidojo mažą berniuką... (Susimąsto) Geriau nelaidokim Levutės. Jai bus baisu po žemėm...

ŪKININKĖ. Nebus baisu, vaikai... Ji seniai pas Dievą... Džiaugiasi su angelėliais, palikus šią ašarų pakalnę.

DANUTĖ. Kad ji čia, mama.

ŪKININKĖ. Jos tik kūnas čia. O siela kaip paukštelis išskrido ir nulėkė pas Dievą.

DANUTĖ. Siela? Ar jai ten gera pas Dievą?

ŪKININKĖ. Gera, vaikeli... Tūkstantį kartų gražiau negu šičia. Ji su angelėliais žaidžia ir gieda giesmeles Dievui. Ir pati ji dabar kaip angelėlis.

DANUTĖ. Ar ten tokie pat angelėliai kaip bažnyčioj?

ŪKININKĖ. Tokie pat. Tik dar gražesni.

DANUTĖ. Ar Levutė mato mus iš dangaus?

ŪKININKĖ. Mato, Danut. Gal ji ir dabar žiūri čia. Pasimelskim, vaikai, kad ji už mus prašytų Dievą. (Žegnojasi)

DANUTĖ. Aš, Tėve mūsų... (Žegnojasi)

Ūkininkė su dukterimi meldžiasi patylom

JONUKAS (slankinėjęs pakampiais, prieina prie mirusios ir, įsikabinęs rankomis lentos, siūbuojasi). A-a-a, Levute, a-a-a, Levute...

2 scena

Įeina studentė Stasė, atsistoja prie lango ir tyli. Baigusi maldą, ūkininkė žegnojasi. Jos akyse pasirodo ašaros

DANUTĖ. Mama, tau gaila Levutės? Tu verki...

ŪKININKĖ. Gaila, vaikeli...

DANUTĖ (bežiūrint į motiną, ir jai iš akių ima veržtis ašaros). Kodėl tu verki, mama? Levutei dabar taip gera pas Dievą...

ŪKININKĖ. Gal ir gera. O vis tiek gaila...

DANUTĖ. Jeigu aš mirčiau, tu verktum, mama?

ŪKININKĖ. Ašarų man neužtektų...

DANUTĖ. Bet man ten gera būtų... Aš žiūrėčiau į tave iš dangaus ir melsčiaus už tave. Vis tiek, mama, aš eisiu. Mes abu su Jonuku eisim pas Levutę.

ŪKININKĖ. Eisit, vaikai, eisit... Tik niekas nežino, kada Dievas pašauks... (Jos akyse vėl pasirodo ašaros).

DANUTĖ (apsikabina Jonuką). Eisim, Jonuk, pas Levutę? Eisim? (Pastebėjusi motinos ašaras) Tu nenori, mama, kad mes eitumėm? Tu sakei, ten tūkstantį kartų gražiau. Eikime visi, mama... Negi tu neleisi mūsų?

ŪKININKĖ. Jeigu būtų mano valia, aš niekad jūsų neišleisčiau, vaikai...

DANUTĖ. Tai kodėl, mama?

Motina tyli

JONUKAS. Aš neisiu. Aš geriau pas mamą...

ŪKININKĖ. Taip geriausia, Jonuk. (Glosto jam galvą)

DANUTĖ (kažką mąsto). Žinai, mama, ir aš neisiu... Gal ten labai toli. Aš bijau. O jeigu mes išeisim, paklysim ir nesurasim to dangaus, kur dabar Levutė.

STUDENTĖ. Taip, Danut. O jeigu mes išeisim ir nesurasim to dangaus...

Ūkininkė ir vaikai staiga pakelia akis į studentę ir vieną momentą žiūri į ją tylėdami. Nežinia, ar juos nustebina jos žodžiai, ar tai, kad ji, visą laiką tylėjusi, staiga prabyla

3    scena

Įeina ūkininkas

ŪKININKAS. Tai reikės dirbti grabelį. Kuo čia pamatavus? Nužiūrėsiu gal ir iš akies. (Matuoja akimi) Didelio ir nereiks. Plonutė ir trumputė. Nereikėjo mums jos imti. Rūpestis tik dabar. Aš iš pat pavasario sakiau, kai tik pasamdei: ne į gyventoją panaši.

ŪKININKĖ. Reikėjo priglausti. Kurgi būtų pasidėjusi silpna našlaitė.

ŪKININKAS. Priglaudei, ir kas iš to. Rūpestis tik. Kur gaut dabar, vidurvasarį, kas gano? Geriau jau iš karto apsižiūrėti. Na, eisiu dirbt. Greit ir laidosim. Nei tėvų, nei giminių. Mokėk dabar. E... kur mūsų neprapuola. (Mosteli ranka ir eina. Ties durim stabteli ir atsigrįžta) Ale geso, geso pamažėl, ir nebėr... Ir nebėr... Hmm... Keistas tas žmogaus gyvenimas... (Kreipiasi į studentę) Sakyk, Stase, kodėl tie mokslo žmonės nesugalvoja, kaip apsisaugot nuo mirties. Visokių gudrybių išgalvoja, o čia ne...

STUDENTĖ. O čia ne...

ŪKININKAS. Taip jau Dievo surėdyta. (Išeina)

4    scena

Valandėlė tylos. Ūkininkė atsistoja šalia studentės, ir jos abi žiūri pro langą

ŪKININKĖ. Ko taip žiūri, Stase?

STUDENTĖ (tylomis, lyg pati sau). Tik dabar saulė leidos. Tylus vakaras... Ar ne gražu?..

ŪKININKĖ. Gražu būtų, jei taip amžinai...

Pauzė

5 scena

ŪKININKĖ. Stase, pasaugok vaikus. Jiems laikas gult. Vesk į loveles. Aš eisiu ruoštis. Čia greit moterys žadėjo ateit giedoti. (Išeina)

STUDENTĖ. Gerai. Vaikai, čia! Jonuk, Danut, duokit rankutes - eisim miegelio.

Veda vaikus. Vaikai atsigręžia ir žiūri, atsukę galvutes, į piemenaitės kūną, kol juos studentė įtempia į kitą kambarį ir uždaro duris

STUDENTĖ. Lipkit į lovutes, vaikai, ir miegučio. A-a-a... (Įkelia Jonuką į lovutę)

DANUTĖ (nuėjusi atsistoja pas langą). Aš dar neisiu miegučio.

STUDENTĖ. Eik, Danut. Eik... Jau saulutė nusileido - laikams vaikams miegoti.

DANUTĖ. Aš laukiu žvaigždelės, kol nukris...

STUDENTĖ. Kokios žvaigždelės?

DANUTĖ. Levutės žvaigždelės... Mama sakė, šiąnakt nukris.

STUDENTĖ. Netiesa, Danut... Dėl to nekrinta nė viena žvaigždė.

DANUTĖ (abejodama). O gal mama nežino... (Prieina prie studentės ir padeda galvą ant kelių) Aš nenoriu miego...

JONUKAS. Aš noriu pasakos.

DANUTĖ. Pasaką, mums pasaką pasekit...

STUDENTĖ. Lipk ir tu, Danut, į lovutę. Gal ir paseksiu. Apie ką jūs norit pasakos?

DANUTĖ. Apie septynias žvaigždes, apie karalaitę, apie našlaitę Onutę... Kokias tik mokat... Kaip mama mums pasakų pripasakoja...

STUDENTĖ. Gerai, vaikai, aš paseksiu jums pasaką apie karalaitę. Tik mano pasakos jūs gal nesuprasit.

DANUTĖ. Mes visas pasakas suprantam. Suprasim.

JONUKAS (pritardamas). Suprasim. Pasaką...

STUDENTĖ. Gerai, vaikai. Dabar aš jums seku pasaką. Gyveno kartą karalius. Jam gimė duktė. Karalius norėjo sužinoti jos likimą. O toje karalystėje buvo didelis raganius, kuris galėjo įspėti kiekvieno žmogaus ateitį. Tat karalius įsakė pašaukti raganių ir liepė jam burti. Raganius metė savo burtus prie karalaitės lopšio. Ilgai žiūrėjo į juos ir pasakė karaliui: „Ji dailiai augs. Bus gera ir labai graži. Bet kai sulauks dvidešimtosios vasaros, piktoji laumė Mirtis, kuri siaučia tavo karalystėje, pabučiuos ją, ir ji užmigs amžinu miegu."

Karalaitė dailiai augo. Ir buvo gera ir labai graži. Bet šalies karalius neturėjo ramybės: kuo didesnė augo jo vienintelė duktė, tuo labiau slėgė jo širdį senojo raganiaus pranašystė.

Kai duktė sulaukė dešimties metų, karalius liepė pastatyti didžiulį laivą ir išausti milžiniškas bures. Tada jis sušaukė geriausius savo šalies jūreivius ir, atidavęs karalaitę jų globai, liepė jiems plaukti ir plaukti per marias iki paties pasaulio krašto. Jis manė, kad jūreiviai galės priplaukti tokią tolimą vietą, kur niekad neužklysta piktoji laumė Mirtis.

Jūreiviai paklausė karaliaus ir išplaukė. Plaukė metus, ir antrus, ir trečius... Ir kai atėjo dvidešimtoji karalaitės gimimo vasara, jie pasiekė tas marias, kurios yra pačiame pasaulio pakrašty. Tos marios buvo visiškai tuščios ir tylios. Į jas nei žuvys neatplaukdavo, nei paukščiai neatskrisdavo, nei vėjai neatlėkdavo. Jūreiviai pagalvojo, kad jų čia niekas nesuras. Pirmą kartą po savo ilgos kelionės jie sustojo, įmetė inkarą ir pradėjo švęsti karalaitės gimimo sukaktuves. Jų laivas stovėjo nurimęs ant juodų ir tylių vandenų, o jie ūžė ir gėrė, ir dainavo.

Bet pačiame puotos viduryje jūreiviai pastebėjo lengvą šešėlį, lekiantį tyliomis ir tuščiomis mariomis. Jie šoko nuo stalų, pakėlė inkarą ir bures, nes pažino, kad juos vejasi laumė Mirtis. Bet jūroje nebuvo jokio vėjo, ir burės kabojo subliuškusios. Tada jūreiviai išsigandę griebėsi irklų, ir laivas kaip paukštis pradėjo skristi vandenimis. Bet lekiąs šešėlis vis artėjo, o jūreivių rankos ilso. Savo irklais jie įsiutusiai kapojo vandenį ir, regėdami artėjančią šmėklą, kalbėjo: „Mes nepabėgsime, nes ta, kuri mus vejasi, yra Mirtis. Joks paukštis taip greit neskrenda. Jokia vėtra taip greit nelekia. Mūsų karalaitė yra pražuvusi.” Ir dar stipriau jie gulė ant irklų, ir dar labiau ilso jų rankos. Bet kai atėjo valanda, laumė Mirtis pasivijo laivą ir pabučiavo karaliaus dukterį. Ji užmigo amžinu miegu ir miegojo graži ir išbalus savo karališkame apdare. (Nutyla. Pauzė) Baigiau pasaką. Miegat, vaikai? Jonukas jau miega. O tu, Danut?

DANUTĖ. Nemiegu. Aš galvoju.

6 scena

Pro duris įeina senelis. Jis visas žilas ir sulinkęs. Rankoje lazda

STUDENTĖ. Parėjai, seneli?

SENELIS (padeda lazdą į šalį ir tuoj sėdasi). Parėjau, vaikei. Bet taip nuvargau, taip nuvargau... Einu ir galvoju: tai jau paskutinį kartą lankau savo artimuosius. Tie keli kilometrai seniau būdavo tik švilpt - pačios kojos nuneša. O dabar einu ir sėduos, einu ir sėduos... Pusę dienos keliavau, ir kojas pakirto...

DANUTĖ. Tu nežinai, senel: Levutė mirė.

SENELIS. Levutė?

Studentė tuo tarpu prieina ir atidaro užvertas duris į tą kambarį, kuriame pašarvota Levutė

SENELIS (stovi valandėlę lyg sustingęs. Tyliai, lyg pats su savim kalbėdamas). Jau ant lentos... (Smulkiais ir bailiais žingsniais įeina kitan kambarin. Žegnojasi ir patylom meldžiasi)

Studentė keliasi ir eina paskui senelį. Danutė irgi nori pasikelti iš lovutės

STUDENTĖ. Miegok, Danut, nesikelk. (Pagraso jai pirštu)

Danutė gulasi atgal. Studentė įeina ir tyliai stovi už besimeldžiančio senelio

SENELIS. Silpnutė jau buvo, kai išėjau. Bet nė galvot nepagalvojau, kad rasiu, kaip dabar... (Klausiamai pasižiūri į studentę) Kada?..

STUDENTĖ. Šiandien rytą.

SENELIS. Rytą... (Žiūri lyg akimis matuodamas mirusiosios kūną) Kiek čia tebuvo tos mergytės... O mirė... Vaikystės nespėjus praleisti... Man reikėjo jos vietoj... Vis tiek už dienos kitos... Dabar tik smilkstu, smilkstu, kaip gęstanti ugnelė... Užpūs vieną dieną vėjas. Eisiu ir aš pas Levutę. Aha... Greitai, greitai, greitai... (Pasiremia rankomis ir tyli susimąstęs)

STUDENTĖ (norėdama pertraukti tylą). Ką mąstai, senei?

SENELIS. Mąstau, kas bus tenai... Kur mes tada būsim?.. Tu mokyta, vaikei, tai sakyk, ką mokslo žmonės sako.

Studentė tyli palenkus galvą, lyg negirdėjusi klausimo

7 scena

Iš lovelės pasikelia ir pas juos atbėga Danutė

STUDENTĖ. Danut, ko nemiegi?

DANUTĖ. Aš negaliu užmigt.

STUDENTĖ. Kodėl?

DANUTĖ. Jūs nebaigėt pasakos, teta Stase... Kodėl jūs nepasakėt, kur dabar yra mieganti karalaitė? Ar ji dar nubus?

STUDENTĖ. Pasaką baigiau, Danut... Aš tik tiek tebuvau girdėjus... Daugiau nieko nežinau...

DANUTĖ. Tai kas žino? Gal tu, senel, žinai?

STUDENTĖ (parodo į Levutę). Gal tiktai ji gali ką nors žinoti.

DANUTĖ (nustebusiai ir klausiamai žvelgia į senelį ir studentę). Ji?

Uždanga

[1944]

Straipsniai
 
Recenzijos 

Teatro kritika

Keletas

Antano Vaičiulaičio

stiliaus bruožų

Kiekviena meno sritis turi savo medžiagą, kurioje menininkas įkūnija, suvokiamomis formomis išreiškia mintį. Skulptorius apipavidalina granito gabalą, suteikia jam prasmingą formą, ir iš šalto akmens ištrykšta gyvybė, judesys, vaizdas. Rašytojo medžiaga yra žodis. Tačiau ne visi rašytojai vienodai tą medžiagą - žodį - vartoja. Kiekvienas jų savotišku būdu duoda išvysti kuriamą pasaulį, pajusti jo žmonių mintis ir jausmus. Tas savotiškas būdas kurti savo pasaulį (ar savo mintis reikšti) raštu ir yra rašytojo stilius.

Jeigu skulptorius nesugeba savo kūriniui duoti tinkamos formos, jo kūrinys esti be gyvybės, sustingęs, nedaro įspūdžio ir netraukia žiūrovo. Tas pats ir su literatūra. Jei rašytojas nemoka tinkamai pavartoti žodžio, suteikti jam gyvybės, veikalas neturi meninės vertės, netraukia skaitytojo ir neužkrečia jo savo skelbiamomis idėjomis. Todėl teisingi yra šitie Chateaubriand'o žodžiai: „Geriausio turinio veikalas, pilnas išmintingiausių samprotavimų, yra negyvas gimęs, jei jam trūksta stiliaus."

Kai kurios literatūros srovės, ypač realizmas ir natūralizmas, mažiau dėmesio kreipia į stilių. Tačiau stiliaus svarbos niekas neužginčija. Iš naujųjų literatūros srovių estetai ypač rūpinasi stilium.

Mūsų (lietuvių) naujoji literatūra šiandien jau rodo subrendimo žymių ir užima vyraujančią vietą. Ji skaitoma jau ne vien dėl tautiško idealizmo, bet ir dėl savo meniškos vertės, kuri gali lygintis net su užsienio literatūros veikalais. Toje literatūroje yra vardų, kurie niekad nebebus išbraukti iš mūsų literatūros istorijos. Vienas tokių yra ir Antanas Vaičiulaitis. Jis jau anksčiau mūsų literatūroj pasižymėjo kaip geras stilistas. Tačiau du paskutinieji veikalai parodė visą jo stiliaus galią, atskleidė visą jo kūrybinį pajėgumą. Jei palyginsim pirmuosius jo beletristikos veikalus („Vakaras sargo namely” ir „Vidudienis kaimo smuklėj”) su paskutiniaisiais („Mūsų mažoji sesuo” ir „Valentina”), matysime, kad tie veikalai labai artimi savo stiliumi: toks pat sakinio sudarymas, toks pat platus žodynas, išdailintų vaizdų gausumas, panašus gamtos ir žmonių vaizdavimas. Kartu galėsime sekti, kaip brendo ir stiprėjo šio rašytojo išraiškos galia, kol pasiekė dabartinį savo meistriškumą.

Daikto vardą, jo ypatybę, veiksmą pasakome žodžiais. Kuo rašytojo kalba žodingesnė, tuo tiksliau, vaizdingiau ir naujau jis gali išsireikšti. Kalbos žodingumu Vaičiulaičiui mūsų literatūroje vargu prilygs bent vienas rašytojas. Vienam veiksmui ar daikto ypatybei pažymėti jis suranda kartais net keletą naujų žodžių. Jo kalbai gyvumo teikia veiksmažodžių gausumas. Šunytis, pavyzdžiui, bėgdamas per kiemą, ir sliūkina, ir čėpoja, ir bindzina, ir kuduliuoja.

Kad skaitytojas galėtų tiesiog pajusti ir suvokti, ne tik suprasti, rašytojo mintis ir jausmus, kad jo sąmonėje daiktai stotųsi visapusiškai ryškūs ir pilni gyvybės, rašytojas į jo sielą prabyla vaizdais. Tačiau vaizdas nelygu vaizdui. Yra „rašytojų”, kurių vaizdai paprastai turi tik neryškius ir tamsius kontūrus, jiems trūksta gyvybės. Visai kitoks Vaičiulaičio vaizdas. Vaičiulaitis kartais jį brėžia labai smulkmeniškai. Šitas smulkmeniškumas gali pasirodyti nereikalingas, tačiau jis vaizdui teikia gyvumo, spalvingumo ir šviesos. Rodos, tikrovėj visa pats regi. Vaičiulaitis moka pastebėti svarbiąsias daiktų linijas, todėl jo vaizdai esti reljefingi ir ryškiais kontūrais. Be to, visi jo vaizdai nepaprastai išdailinti, išryškinti ligi pačių smulkmenų:

Smulkūs lašeliai gulė ant drabužių, glaudėsi į tankų sidabrinį audinį, kuris paskui neišturėdavo, plyšdavo, ir stambi rasa riedėjo žemyn, palikdama juodą pėdsaką. (VKS*, p. 39)

Tačiau Vaičiulaitis moka ir trumpu sakiniu, ir keliais žodžiais atidengti didingą ir platų vaizdą:

Iš tos vietos puolė žemyn didelė gelmė, ir apačioje buvo matyti kloniai su miestais (VKS, p. 201)

Visi Vaičiulaičio vaizdai pasižymi šviežumu. Jam vyksta surasti naujų ryšių tarp daiktų, sudaryti naujus žodžių junginius, gyvai ir ryškiai atskleidžiančius vaizdą. Rodos, labai banalus žodis yra „juoktis”. Tačiau kai rašytojas pasako: „Aušra juokėsi kalnų keterose” (VKS, p. 198), toji „aušra” mus žavi, su ja mes patys norim juoktis. „Varvėti” yra paprastas, nedaug sakantis žodis. Tačiau kai Vaičiulaitis pasako: „Sode jos spinduliai varvėjo pro šakas lyg medaus čiurkšlės iš korio” (MMS**, p. 93), mes susižavime šito posakio vaizdingumu ir naujumu.

* Sutrumpintai - Vidudienis kaimo smuklėje, Kaunas, 1933.
** Sutrumpintai - Mūsų mažoji sesuo, 2 leidimas, Kaunas, 1937.

Vaičiulaitis labai daug vietos skiria gamtai vaizduoti. Ypač puikių gamtos vaizdų yra „Valentinoje”. Čia ir medžių kamienai prakaituoja aitriais sakais, ir gėlės leipsta nuo kaitros, ir žolė skamba nuo susislėpusių žiogų. Gamta aprašinėjama ligi mikroskopiškų detalių. Neužmirštamas nei žiogas, nei peteliškė dėmėtais sparnais, nei menkas vabalas. Vaičiulaičio gamta paprastai rami, kažkokiu apsnūdimu dvelkianti, susikaupusi ir įsiklausiusi į savo bežadės gyvybės plazdėjimą. Tačiau gamtos nuotaika dažniausiai tokia pat kaip žmogaus. „Valentinoje”, kol žmonių gyvenimas idiliškas, be sukrėtimų, tol ir gamta rami. Kai žmogaus širdyje prabyla gilus skausmas, ir gamta apsiniaukia, kyla vėtra, danguje kryžiuojasi stačiais kampais sulūždami žaibai.

Gal dėl to ramios gamtos aprašymuose daugiausia vyrauja optiniai vaizdai. Akustinių ir motorinių mažiau. Tačiau visos vaizdų rūšys Vaičiulaičiui vienodai puikiai vyksta. Štai kaip įspūdingai aprašoma kun. Motiejaus muzika:

Nuo viškų vargonai drebėdami šaukė vienišo žmogaus skausmą. Rodėsi, kad didžiam tyrlauky stovėtų vyras ir vis garsiau pasakotų savo sopulį aplinkiniams smiltynams, kuriuos vėjas ardo ties juo, išdegusiems krūmokšniams ir akmenų uoloms. Garsai vis augo, plaukė į vieną maištingą srovę, kuri vis tvino didyn, nenumaldomai daužėsi ir griovė. (V^***, p. 216)

Žmogaus išorės, kaip daro realistai, Vaičiulaitis nesistengia plačiai vaizduoti. „Išėjo vyras - drūtas, su tirštais ūsais ir vanago nosim” (V, p. 83). Tiek jis tepasako apie savo veikėjo išvaizdą. Tačiau žmogaus sielai, jo išgyvenimams vaizduoti skirta daug vietos. Čia, ypač „Valentinoje”, pagaunami subtiliausi sielos išgyvenimų virpėjimai, nusileidžiama net į pasąmonės sritį. Daugelis rašytojų (ir psichologų) kalba paprastais ir sausais sąvokų žodžiais, neįstengia vaizdingai išreikšti žmogaus išgyvenimų. Vaičiulaičiui jo veikėjo siela aiškiau regima kaip bet kuris regimo pasaulio objektas. Gamtos aprašymuose jis byloja vaizdais ir žmogaus išgyvenimus taip pat išreiškia vaizdais.

*** Sutrumpintai - Valentina, Kaunas, 1936.

Šitoj tamsybėj niūksojo skausmas - jo skausmas. Jis neturėjo aiškių bruožų, nepriminė jokio daikto, jokio žvėries nė žmogaus. Tačiau galėjai nuspėti, kad jis vis šiek tiek ten slypi prieblandose, kad jis nakčia išrėplios iš savo tinklų, išties šlykščias kojas ir čiulps tave, kankins ir marins ir vėl gyvą paleis, kada ims aušti rytas. O, rytas, didžioji aušra jau dingo, jau nuėjo - negrįš ji, negrįš... (V, p. 199)

Įdomi savo stilium Vaičiulaičio apysaka „Mūsų mažoji sesuo”. Ten autorius moka pažiūrėti į pasaulį mažos ir neprityrusios būtybės akimis. Visi įspūdžiai, visa gamta ten vaizduojama taip, kaip atrodo vyriausiajai apysakos veikėjai Marytei, kuri visus pasaulio reiškinius aiškinasi pasaka ir savo vaikiškai lakia vaizduote. Puikus stilius padaro tuos įspūdžius tokius gyvus, ryškius ir nuoširdžius, kad verčia jais žavėtis ir jauną ir seną, ir didelį ir mažą skaitytoją:

Štai! Per marias brido trys vyrai. Gal jie ir buvo milžinai, kad neskendo. Mergaitė net kvapą sulaikė laukdama, kada jie ims grimzti. Ne, jie turbūt labai ilgi, sulig stogais aukšti. Greičiausia jie bus iš būrio tų milžinų, kurie gaudo laivus ir žaidžia jais, prisirišę už siūlo. (MMS, p. 33)

Siekdamas kuo didesnio vaizdingumo ir įspūdingumo, Vaičiulaitis pavartoja visas galimas poetines priemones. Turtingas ir įdomus jo poetinis žodynas. Randame čia ir puikiausių palyginimų, ir epitetų, ir įvairių tropų ligi ryškiausių hiperbolių. „Ir vienplaukė jos galva buvo šviesi kaip ta nokstanti žiemkenčių jūra (V, p. 81). „... ar nepradės šaukti lyg patrakę, net žvaigždės krūpčiojo aukštame danguje” (MMS, p. 142).

Kad vaizdas nenustotų savo gyvumo, kad būtų galima jį lengvai įsivaizduoti, tarsi savo pojūčiais pajusti, Vaičiulaitis vartoja tik konkrečius žodžius ir vengia suabstraktinti vaizdą.

Vaičiulaičio stiliaus meistriškumą rodo ne tik mokėjimas pasinaudoti poetinėmis priemonėmis, naujų ir įspūdingų vaizdų kūrimas, bet net ir sakinių technika.

Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovėsi derlius. Rugiai linko nuo grūdo, miežių lysėse, kaip dūmas, kilo balzgani tiesūs akuotai. Žvangučių buoželės buvo pilnos sėklų. Jau gegės nešaukė viena kitai iš liepyno į liepyną, iš šilo į šilą. (V, p. 175)

Čia kas sakinys - vaizdas. Perskaitom vieną sakinį. Mūsų akyse stoja reginys. Padarom pauzę. Skaitom kitą. Vėl naujas reginys. Tokiu būdu vaizdai rikiuojasi į vieną grandinę, liejasi į vieną peizažą, bet neužstelbdami vienas kito. Ilgumo atžvilgiu Vaičiulaičio sakiniai nevienodi. Sakinys pritaikomas prie vaizdo ir minties.

O vilnys mušėsi aukštos, apsiputoję - bėgo jos rykaudamos per visą ežerą, plačiai dūsaudamos ir šniokšdamos, griuvo į krantus, šoko į pakriaušes, paskui gi lūžo, kniubo atgalios ir eižėdamos nyko gelmėse. (V, p. 213)

Šio periodo ritmas, bangavimas atitinka ežero vilnijimą. Skaitai ir, rodos, regi bėgančias vienodai aukštas vilnis ir vienodu ritmu sudūžtančias į krantą -labai tatai primena trumpi, vienas kitą veją sakinėliai ir vienodu atstumu stovinčios pauzės.

Ryškiausios Vaičiulaičio stiliaus savybės yra nepaprastas vaizdingumas ir išdailinimas. Svarbu surasti kuo daugiausia gerų vaizdų. Puikūs, vaizdai -tai deimantai, puošią veikalo puslapius. Bet ir deimantai randami ne tokie puikūs, kaip jie atrodo juvelyrų vitrinose. Jie tik nušlifuoti sužėri visu puikumu ir svaido ugnis. Vaičiulaitis visus sakinius, visus posakius dailina taip rūpestingai ir atsargiai, kaip tas prityręs deimantų šlifuotojas. Todėl jo stilius spindi, iš jo trykšta tyra jėga, kuri verčia stebėtis tuo darnumu ir visišku kūrinio išbaigtumu.

P.S. Čia vengiau daug cituoti, kad rašinys labai neišsiplėstų. Be to, paliečiau tik keletą mano pastebėtų Vaičiulaičio stiliaus bruožų. Taip pat reikia atminti, kad viena yra nagrinėti kokį vyresnės kartos rašytoją, kurs įeina ir į mokyklų programą, kurio raštai literatūros teoretikų jau yra nagrinėti visoj eilėj straipsnių ar net atskirose studijose, o kita - jauną rašytoją, apie kurio kūrybos nagrinėjimą dar nėra jokios medžiagos, išskyrus keletą (tegu ir keliolika) recenzijų. Tarp Vaičiulaičio beletristikos veikalus teigiamai vertinusių randame ir Adomo Jakšto, Juozo Ambrazevičiaus, ir kitų vardus, jo pavyzdžių randame jau ir skaitymų chrestomatijose, tat, manau, bus daug naudos, jei jaunieji literatai moksleiviai pasistengs ir labiau į šio rašytojo kūrybą įsigilinti ir plačiau ją pažinti.

[1937]

Maironio

„Pavasario balsai” ir

Antano Miškinio 

„Varnos prie plento”

Maironis, be abejo, žymiausias ir ryškiausias lietuvių senesniosios poezijos atstovas. Jo „Pavasario balsai” - didžiausias mūsų prieškarinės lyrikos reiškinys. Nors „Pavasario balsuose” tilpusi kūryba yra daugiausia poeto jaunystės darbo vaisius, tačiau šis rinkinys rodo visišką Maironio talento subrendimą. Tame rinkinyje Maironis pasiekia didžiausią savo formos aukštumą ir išreiškia kilniausias ano meto lietuvio šviesuolio idėjas. Tenai mes matome žmogų kovotoją, su milžiniška jėga, su didžiu patvarumu ir pasiaukojimu einantį idėjos link, didvyriškai atsisakantį visų vilionių, pastojančių kelią į tikslą, šventai tikintį savo idėjomis. Tačiau matome tenai ir Maironio tragedijos bei nusivylimo užuomazgą.

Miškinį tenka skirti prie pačių naujųjų mūsų lyrikų, kurie dabar ir užima vyraujančią poziciją lietuvių poezijoj. Jo „Varnos prie plento” yra vienas didžiausių mūsų naujosios lyrikos reiškinių. Ten telpa autoriaus jaunystės metų ir kartu jo aukšto poetinio subrendimo kūryba. „Varnose prie plento” mes jau matom dabartinio laikotarpio žmogų, jo idėjas ir jo tragediją. Iš šio rinkinio mes galime šį tą spręsti apie naujosios lietuvių poezijos kryptį ir jos pasiektus laimėjimus.

Apskritai motyvais abu poetai būtų panašūs: ir vienas, ir kitas dainuoja apie tėvynę, apie jos gamtą ir žmones, apie jos vargus, dainuoja taip pat ir apie savo asmeninius išgyvenimus. Tačiau vis dėlto bendras jų kūrybos pobūdis labai skirtingas. Tas skirtingumas gimsta dėl gyvenamųjų laikotarpių nevienodumo ir dėl skirtingų poetų charakterių. Jeigu mes Maironį charakterizavom kaip nepalaužiamą asmenybę, kaip didį kovotoją, tai Miškinį galėtumėm charakterizuoti kaip žmogų, atvira širdimi keliaujantį Lietuvos laukais, kaimais ir miestais, viską stebintį ir į viską reaguojantį savo gyvu ir dideliu jausmu. Poetų gyvenamuosius laikotarpius puikiai charakterizuoja patys veikalų vardai. „Pavasario balsai” simbolizuoja Lietuvos budimą, šimtmečiais slėgusių mūsų kraštą ledų susprogdinimą ir nesulaikomą tautinio judėjimo srovės išsiveržimą. „Varnos prie plento” rodo mūsų kraštą jau pažengusį pirmyn, jau plentais pasipuošusį. Tačiau „varna” Miškiniui yra rudens ir nykumos simbolis. Juk mes varnas ir jų klaikų kranksėjimą pastebime tik tada, kai gamtoje išnyksta žaluma ir džiaugsmas, kai žemę apgaubia rudens ar žiemos nykuma. Taigi „Varnos prie plento” simbolizuoja laisvosios Lietuvos gyvenimo nykumą, susidariusią dėl įvairių priežasčių.

Ir Maironis, ir Miškinis yra kaimo vaikai. Pirmąją tėvynės meilę jiems turėjo sužadinti savo krašto miškai, laukai, pievos, upės ir visas jo gamtos grožis. Tą meilę savajam kraštui jie taip pat pajuto mylėdami savo tėvus, brolius, seseris ir kitus pažįstamus savo kaimo žmones. Betgi ši meilė buvo nesąmoninga, nors ji vėlesniam abiejų poetų gyvenimui ir kūrybai turėjo daug reikšmės. Kai poetams teko išeiti į platesnį gyvenimą, jie, be abejo, pamatė, kad Lietuva yra daug platesnė už jų kūdikystėje regėtą apylinkę, kad joje daug daugiau girių ir upių, negu jie savo akimis buvo matę. Jie turėjo įsitikinti, kad, be keleto tikrųjų brolių ir seserų, jie turi dar milijonus brolių - lietuvių, kurie veržiasi į laisvę ir į šviesesnį gyvenimą. Poetai negalėjo neišgirsti jų šauksmo.

Maironis jau „Aušros” laikais pasirodė susipratęs lietuvis. Jis uoliai bendradarbiavo „Aušroj” ir buvo užsidegęs jos tautinio romantizmo idėjomis, kurios pirmiausia reiškėsi savo tautos praeities garbinimu, jos didybės iškėlimu. Savo dainose Maironis dainuoja apie didžią ir gražią Lietuvos praeitį, mini didžiuosius jos kunigaikščius, jų žygius ir kovas. Bet praeitis nesugrąžinama, jos didybė praėjus kaip sapnas. Tačiau ta praeitis neturi kėsintis į tą kraštą, kuris yra lietuvių krauju aplaistytas ir jų didžių žygių išgarsintas:

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,
Ties Žalgiriu mušė kryžiokus piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus. (PB*, p. 21)

* Sutrumpintai - Maironis, Pavasario balsai, Kaunas, 1920.

Aušrininkai buvo taikingo nusistatymo. Jie dar nedrįso stoti į atvirą kovą ir griežtai reikalauti savo kraštui laisvės. Tačiau Maironis nuėjo daug toliau. Tiesa, „Aušros” laikais jis dar tik nedrąsiai pranašauja:

Atsibus tėvynės sūnūs,
Didžią praeitį atminę;
Pagimdys vargai galiūnus,
Ugnimi uždegs krūtinę. (PB, p. 11)

Tačiau ilgainiui jis pasireiškia kaip didelis kovotojas, stoja net viso tautinio sąjūdžio priešaky, savo poezija įkvepia naujus kovotojus ir rodo jiems veikimo kelius. Jis gieda apie „naujos gadynės aušros užtekėjimą”, pranašauja, kad „sušvis ir saulės spinduliai”. Reikia tik traukyti nelaisvės pančius, reikia kovoti prieš geležinę spaudėjų ranką. Jis pats visu audringumu metasi į kovą ir aukoja visą savo asmeninę laimę idėjos siekimui. Nors

Daug puikių ir gražių žemės dukterų
Jo širdį pasavint norėjo... (PB, p. 3)

tačiau jo niekas nesuvilioja: nei moters meilė, nei jaunystės laisvė. Tik tėvynės meilė atveria jam naują pasaulį ir neša įkvėpimą:

Nes jam užtekėjai tu veidu aušros,
Ir naują pasaulį jis mato. (PB, p. 4)
Nes švieti tu jam lyg iš aukšto žvaigždė,
Ir šventą neši įkvėpimą. (PB, p. 4)

Liepsnodamas tėvynės meile, jis šaukia jaunimą prie naujos giesmės ir naujų darbų:

Dvasia uždekim krūtinę!
Į kovą stokim milžinais! (PB, p. 13)

Taip, reikia milžinu stoti į kovą, nes ji tokia nepaprastai ilga ir sunki, kad ją gali pakelti tik dvasios milžinai. Ta kova sunkesnė už pačią mirtį, o viltis šviečia tik kaip tolima ir nepasiekiama žvaigždė, o rytojus tamsus ir nežinomas! Poetas kartais net suabejoja, ar Dievas nebus visai užmiršęs kenčiančios tautos, ir skundžiasi:

Tarp vargų, sopulių, be rasos ir žvaigždės
Mūsų mėlynos akys apteko kraujais. (PB, p. 40)

Bet tikras kovotojas niekada nenusimena. Jis užmiršta savo skausmą, jis tildo savo sukruvintos širdies raudą, be atodairos eina pirmyn ir laimi arba žūna:

Nei vaitoti, nei verkti nepratę visai,
Vien atstatom krūtinę, apkaltą ledu! (PB, p. 41)

Maironio ir jo bendraminčių kova buvo sėkminga. Jau „Pavasario balsuose” poetas galėjo su džiaugsmu pranašauti:

Nebeužtvenksi upės bėgimo... (PB, p. 57)

Tai pradžia laimėjimo, tai ilgos kovos ir pasišventimo vaisius. Bet kažin ar poetas būtų šią didelę kovą ištesėjęs vien savo jėgomis, ar nebūtų pritrūkę vilties ir pasitikėjimo? Atrodo, kad Maironiui šią kovą lengvino gilus įtikėjimas į Dievo globą ir teisingumą:

Juk Dievas teisingai ir valdo, ir duoda
Laikus iš malonės šventos. (PB, p. 8)

Keista, nors Maironis manė galįs pranašauti, kad jau nebesulaikomas naujas kilimas, kad jau švinta saulės spinduliai, tačiau tuo laiku jis pradėjo po truputį nusivilti. Mat kylanti tautinio judėjimo srovė negalėjo nušluoti visų savanaudžių parazitų ir savo tautos išgamų. Jie virsta Maironio pasipiktinimo objektu ir nusivylimo priežastimi. Tatai Maironio patriotinę lyriką paverčia piktomis satyromis, kuriomis jis plaka išgamas:

Žinau, dabar jums daug nereikia:
Pavalgius atilsio saldaus!
Ir nieko pikta lyg neveikę,
Po smerčio laukiate dangaus. (PB, p. 53)

Kai Miškinis su savo lyrika išėjo į gyvenimo viešumą, laisvės saulė jau buvo švietusi keliolika metų. Tačiau per tą laiką ji nepajėgė išnaikinti visų tautos parazitų, kurie nuo jos spindulių susislapstė po patriotizmo ir aukštų idėjų skraistėmis. Miškinis, prisiminęs Maironio laikus, gėrisi:

Vai linksma buvo ir smagu, kol ėjome
Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo... (VPP**, p. 39)

** Sutrumpintai - Antanas Miškinis, Varnos prie plento, Kaunas, 1935.

Tačiau, palyginęs anuos laikus su dabartiniais, nusivilia:

Dabar - mes pūstame dienų kalėjime;
Dabar - užmiršome, kad ašaros ir kraujas... (VPP, p. 39)

Tiesiog pasibaisėjimas apima poetą, pažvelgus į dabartinį mūsų gyvenimą, į šviesuomenės ir miesčionijos susmulkėjimą, nutolimą nuo savo tautos reikalų ir nuo nuskurdusios liaudies:

O Dieve, Dieve mano! Kur mūsų upės liejas?
Kur, mieli broliai, einat užsimerkę? (VPP, p. 39)

Viena svarbiausių Miškinio skausmo priežasčių ir yra susirūpinimas savo krašto vargu, pajutimas bedugnės tarp miesto ir kaimo. Miškiniui Lietuva nebėra išsvajotos laisvės kraštas, kaip Maironiui, bet pilka ir paprasta mūsų tėvynė:

Stumiesi, Lietuva Tėvyne,
Tau kelias purvinas arba per grubų gruodą. (VPP, p. 39)

Pats Miškinis nebėra aktyvus kovotojas, kaip Maironis, jis yra tik savo krašto likimo išdainuotojas. Norėtų jis gražiai dainuoti apie mielą Lietuvą, tačiau tėvynė anaiptol ne tokia, kokią jis norėtų matyti. Todėl jį apima susikrimtimas:

Aš paskandinsiu lyrą Nemuno bangavime,
Nes negaliu dainuot gražiai Tėvynės vargo. (VPP, p. 40)

Kartais jis ir gana piktą ir kartų žodį teškia. Sakysime, žiauriai atidengia dalies mūsų šviesuomenės tėvynės meilės priežastį:

Be jos, išvargusios, dabar
Visi išeitų ubagais. (VPP, p. 49)

Tačiau paprastai apie savo krašto vargą jis kalba su tylia rezignacija ir švelnia ironija. Dainuoja, kaip kaimo duktė, atėjusi į miestą, pamėgsta sotų gyvenimą, užmiršta jaunystės svajones, o puikus rudeninis paltas su sabalų kailiukais ir turtas, nupirktas už meilę, priverčia ją užmiršti „savo seną močią, kuri lyjant basa bulves kasė”. O karminuotomis lūpomis taip pat galima juoktis ir nežinoti, kad artojas kur nors po žagre klumpa:

Įklausiau aš, kaip artojas po žagre suklupo -
Pasijuokt valia valužė karminuotom lūpom! (VPP, p. 43)

„Tautiškoj dainoj”, skirtoj broliams poetams, Miškinis su švelnia ironija prisipažįsta savo kraštui:

Mes paliekam, mes užmirštam Tave pakelėje
Ir vis norim dar įtikint, kad įsimylėję... (VVP, p. 44)

Miškinio tėvynės meilė tarp kitko reiškiasi didele gimtojo kaimo meile. Maironis taip pat dainuoja apie savo gimtinę:

Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas 
Ir pamėgau, pamylėjau 
Vargdienio dūmas. (PB, p. 15)

Tačiau tokių eilėraščių, kurie būtų skirti specialiai kaimui, Maironio kūryboj labai maža. Jis dainuoja ne apie kaimą, bet apie visą plačią savo tėvynę su Nemunu, Nerimi, Šešupe, Dubysa. Ta tėvynė jam visada graži, visada maloni. Graži ji savo gamta, savo rūtų darželiais, maloni savo garsia praeitimi. Maironiui gimtinė visa plati Lietuva, ir savo gimtinėj jis neskiria tokių dviejų skirtingų pasaulių, kaip miestas ir kaimas.

Kitaip daro Miškinis. Patekęs į miestą, miestu nusivylęs, bent savo mintimis bėga į kaimą, nes jis tik kaime galįs jaustis tikru poetu ir žmogum:

Paukščių šauniam repertuare
Jauties poetas ir žmogus. (VVP, p. 22)

Jo mintyse atgimsta ne tik gimtojo kaimo gražumas, kaip Maironio poezijoj, ne tik išklajoti vasaromis laukai, bet visas gyvas kaimas su savo vargu ir grožiu. Kaimo grožis ir poezija išreiškiama nuostabaus puikumo ir giedrumo posmais:

Tik neviliok manęs šiąvasar,
Neišviliok dar iš namų -
Aš sudūmojau margą raštą
Iš saulės krintančių dimų. (VVP, p. 115)

Tačiau šalia tokių giedrių posmų randame ir kitokių išsireiškimų, kurie kalba apie sunkią kaimo dalią ir didį jo vargą:

Yra tokis dalies paskyrimas:
Kenčia šaltį, ligas, kenčia alkį -
Tau palangėj pavasaris rymo,
O čia reikia kabintis po balkiu... (VVP, p. 11)

Tas kaimo vargas būtų nepakenčiamas, jeigu neatgaivintų žmogaus gamta, miškų ošimas, vėjo švokštimas, gelsvo vasarojaus laukai, pavasario žaluma. Gamta ramina žmogaus skausmą, verčia užmiršti vargą, tildo jo liūdesį:

Plačių laukų žaliasai šilkas
Pridengs tau liūdesį žaliai. (VVP, p. 116)

Taigi Miškinio patriotinė poezija daugiau remiasi į du punktu: į miestą ir į kaimą. Šalia patriotinio motyvo Miškinio poezijoj eina kariškasis motyvas. Kariškų motyvų eilėraščiuose byloja poeto jaunas kraujas ir didelė tėvynės meilė. Tenai daugiausia kalbama apie žygį į pavergtą kraštą, apie žalių bromų miestą ir būsimas kovas Paneriuose:

Iškeliausim ginklus pasiėmę.
Iš ten šiandien upės tik ateina.
Parašysim šautuvais poemą
Ir sudėsim iš granatų dainą. (VVP, p. 105)

Pažymėtina, kad Maironio poezijoj kariško motyvo beveik nėra. Maironis kalba ne apie fizinę savo tautos kovą, bet apie dvasinę, kur turi nulemti didžiosios dvasios vertybės, o ne kumščio jėga.

Savo kariškuose eilėraščiuose Miškinis kupinas entuziazmo. To entuziazmo ir giedrumo galima rasti ir tuose patriotiniuose eilėraščiuose, kur jis kalba apie praeitį. Tačiau Miškinio apdainuojamoji Lietuvos praeitis yra kitokia negu Maironio. Maironis dainuoja apie žilą Lietuvos senovę, apie didžiuosius kunigaikščius, o Miškinis kalba tik apie tą Lietuvos praeities laikotarpį, kai tauta veržėsi į laisvę, kai knygnešiai nešė mūsų liaudžiai šviesą, kai žagres laukuose palikę ėjo į laisvės kovą vyrai.

Kaip anksčiau minėta, Maironio poezijoj šalia patriotinio motyvo eina religinis motyvas. Šie abu motyvai jo kūryboj labai glaudžiai jungiasi. Maironis tiki, kad Lietuvą išgelbėsiąs Dievas, kad, amžiais ją baudęs, pasigailėsiąs ir ištiesiąs paguodos ranką:

O Tėvas Aukščiausis, kurs amžiais mus plakė,
Paguostančią ranką išties. (PB, p. 9)

Todėl Dievu reikia pasitikėti, reikia dirbti ir laukti jo pagalbos. Dievas tvarko visos žmonijos ir tautų likimą, tačiau jis neužmiršta ir kiekvieno žmogaus. Todėl Maironis ne tik maldauja jo Lietuvai gerovės, bet kreipiasi į jį su savo skausmu. Jis sakosi, kad jo siela esanti tokia nerami ir tokie platūs jos troškimai, jog ją tik vienas Dievas galįs suprasti:

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,
Ją vienas suprasti gali. (PB, p. 40)

Maironio religinėj lyrikoj yra nemaža protinio, galvojamojo elemento, tačiau daug kur prabyla labai gilus ir stiprus religinis jausmas („Kad skausmas tau širdį kaip replėm suspaus” ir kiti eilėraščiai). Savo religinėj lyrikoj Maironis garbina ir Mariją („Marijos giesmė”).

Maironis atstovauja prieškarinei religingosios inteligentijos srovei, o Miškinis, sprendžiant iš jo kūrybos, religingumu nepasižymi. Kalba jis vietomis apie Dievą, tačiau Dievas nėra jam galybių Viešpats, kaip Maironiui, o tik kuklus pakelės Rūpintojėlis, kuris vakarais nusileidžia nuo kryžiaus, klaidžioja laukais ir liūdi regėdamas žemėje tiek nuodėmių.

Būdamas kaimo vaikas, Miškinis, be abejo, iš mažens turėjo įskiepytą religinį jausmą, bet jo neišsaugojo gyvenime:

Išėjo Dievas kažikur.
Ir nemačiau, kada išėjo iš namų. (VVP, p. 51)

Taigi Miškinis sakosi nepastebėjęs, kada jo religinis jausmas (greičiausiai vaikiškas, naivus) nublukęs. Ir tik tada, kai „Dievas išėjęs iš namų”, jis pajutęs didelį nejaukumą:

Vėliau tik pajutau, ko baisiai nejauku -
Vis vien kuriom elegijom dainuot imu? (VVP, p. 51)

Tas nejaukumas Miškiniui ypač sustiprėja tada, kai jis pajunta ir pagalvoja, kad čia viskas praeina, kad nesulaikomai artėja amžinybė:

Kur einame, ko siekiame, kur plakamės,
Ašai senai gerai žinau jau... (VVP, p. 20)

Tas amžinybės motyvas Miškinio lyrikoj dažnai kartojasi ir visur reiškiamas gilaus susikaupimo ir labai meniškais posmais. Maironis taip pat jaučia amžinybės artėjimą:

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo... (VVP, p. 33)

Tačiau gilus tikėjimas į Dievą teikia jam amžinojo gyvenimo viltį. O Miškinis jaučia, kad jis artėja į nežinią, į didžią ir baisią paslaptį, kurios jis neįstengia atspėti. Todėl jis sakosi - norėtų būti kaip žiedas, kaip bijūnas, lengvai suvysti ir nesirūpinti, kas yra anapus mirties:

Negi žiedas esu, ne bijūnas,
Tai suvysčiau lengvai gale daržo... (VVP, p. 12)

Egoistinis motyvas Maironiui necharakteringas. Maironio laikai buvo kovos laikai, nebuvo kada dūsauti ir skųstis, reikėjo žengti idealų keliais, reikėjo ir kitus tais keliais vesti. Maironis ir šaukia:

Šalin, nusivylę dūsavimai skaudūs:
Jie silpnina dvasią tiktai. (PB, p. 8)

Vis dėlto vietomis prasiveržia ir iš jo širdies nusiskundimas. Jis užsimena apie didelį skausmą, tačiau nepasakoja nei dėl ko tas skausmas kilęs, nei kaip jis pasireiškia. Maironis tiesiog vengia atverti savo širdį ir ją visą parodyti. Jam atrodo, kad žmonės jo nesupras:

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano kančios!
Ir nužengsiu į kapą su tuo skausmu giliu,
Kurs be vardo paliks visados!.. (PB, p. 23)

Galbūt to skausmo priežastys labiau aiškėja iš jo lyrinės poemos „Jaunoji Lietuva”? Tačiau Maironis dėl savo skausmo nepuola į nusivylimą. Jam atrodo, kad tai tokia jau Dievo valia:

Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė
Man, nuklydusiam skausmo keliais,
Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė,
Ausį lepintų žodžiais giliais. (PB, p. 23)

Maironis jaučia, kad tas skausmas jį verčia užmiršti save ir skatina į kūrybą ir kovą. Tik kova, tik audra arba kita didelė gamtos stichija šiek tiek suramina jo neramią dvasią („Įsisupus plačiai vakarų vilnimis”). Kovotojiškumas ir kūrybingumas - tai dvi svarbiausios Maironio asmenybės žymės. Be kovos ir kūrybos jis turėtų nusivilti ir pasijusti lyg žuvis, ištraukta iš vandens į krantą. Todėl jis bijo nykumos ir dvasios sumenkėjimo:

Tik atilsio vieno kaip smerčio bijau,
Tik norai užmigti negali! (PB, p. 53)

Kaip matome, Maironis visas jėgas aukoja kovai dėl idėjos, dėl aukštesnių dvasios polėkių. Todėl didelis buvo jo džiaugsmas, kai jis matė galįs pranašauti savo idėjų išsipildymą. Tačiau, iš kitos pusės, buvo ne mažesnis nusivylimas, kai daugelis lietuvių šviesuolių pasirodė esą tikri išgamos. Čia jau ir galima konstatuoti Maironio tragedijos užuomazgą, kuri galutinai išsiplėtė jau vėlesniu laiku, kai jo svajonės realizavosi, bet ne taip, kaip jis svajojo. Reikia betgi pasakyti, kad Maironio gyvenimo tragedija nebuvo tokia gili. Jam neleido nusivilti gilus religingumas ir žinojimas, kad žmogaus dvasia neranda nusiraminimo tarp žemės melų:

Tarp žemės melų ji ko kioto ieškojo,
Ko čia neatras niekados. (PB, p. 39)

Miškinio kūryba taip pat kalba apie savotišką jo asmens tragediją. Jis sakosi išėjęs į gyvenimą su atvira ir jautria širdimi:

Nuo mažens visą svietą mylėjau,
Jaučiau užu žmogų ir žvėrį. (VVP, p. 16)

Ir jam atrodė, kad gyvenimas gražus kaip vaikystėje tėvo sekta pasaka. Tačiau vėliau jis pamato žemėje tiek vargo, neteisybės, skriaudų ir veidmainiavimo. Nusivilia miestu. Kaimas toli, nepasiekiamas, bet ir tenai daugiau vargo ir skausmo negu džiaugsmo. Tą žmonių vargą jis giliai atjaučia ir iš karto dar gyvena svajonėmis, tikisi būti pasaulio neteisybių taisytoju, bet pasirodo, kad jis nėra kovotojas. Begyvendamas įsitikina, kad ir laimės gyvenime nėra, o yra tik „tokia daina apie laimę”.

Čia ir prasideda jo nusivylimas:
Svajojome net pataisyt pasaulį
Ir laimę susikurt nemarią, didelę.
Taip manėme ir nežinojome,
Kad liksim kaip tikri paklydėliai. (VVP, p. 20)

Ir klaidžioja be tikslo poetas asfaltuotais keliais, vaikščioja parugėmis, ramina širdies gėlą laukų žaluma ir svaigaus gėrimo stiklu.

Verta paminėti Miškinio erotinį motyvą („Pavasario balsuose” jo nėra). Miškinis galvoja apie didžią ir kilnią meilę. Norėtų jis su savo mylimąja atitrūkti nuo niekingo pasaulio, keliauti ten kažkur į šviesias sritis, kur nėra rudens rūkų:

Aš tave norėjau išnešti iš rudenio.
Ir iš svieto ryžaus išnešti ant rankų. (VVP, p. 61)

Bet ji apsvaigusi menkais žemės džiaugsmais, ištroškusi „jaunai” pagyventi. Todėl ši meilė „laimingai baigiasi”, „kaip smilgų žydėjimas praeina”. O poeto sieloj lieka didelės ir tyros meilės troškimas.

Savo skausmą ir nerimą Miškinis daug kur slepia po ironija ir juoku. Tiesa, gana dažnai padvelkia jo sieloj jaunas gyvybingumas, pasiryžimas dideliems žygiams:

Ant pečių nešim žemę ir dangų,
Pakol ant svieto aš tebesu;
Iš vaivorykščių nersim žabangas
Ir pasisupsim ligi debesų! (VVP, p. 119)

Tačiau čia neįvykdomi dalykai, čia tik gražios svajonės. Jos kaip trapus stiklas turi sudužti į realybę. O paskui, kad ir kaip slėptum savo liūdesį po juoko skraiste, vis tiek jis prabyla į širdį, vis tiek atsiveria baisi gyvenimo nykuma ir neapsakomas tuštumas:

Kur tas džiaugsmas pakalnių plačių?
Anei žodžio neliko, nei juoko smagaus.
Tiktai liūdesį didį jaučiu -
Nuo pat žemės juodos ligi balto dangaus! (VVP, p. 26)

Miškinio nepatenkina nei sotus bei apsnūdęs gyvenimas, „jo širdies nesotina duona ir akių niekad nedžiugina valgis”. Ir jo širdyje palieka tik didelis veržimasis į kilnesnį ir pastovesnį džiaugsmą. Tačiau į ten kelių jis neranda. Neatneša jam to džiaugsmo nei tėvynės meilė, nes jis neranda konkrečios formos tai meilei pareikšti, Dievas „išėjęs iš namų”, o išganymo kūryboj, kaip tai daro Kossu-Aleksandravičius, jis taip pat neieško. Nenuostabu, kad apsvarstęs gyvenimą Miškinis pasisako:

Jeigu taip mirtimi viskas baigtųs,
Tada - kas gyventi pamonijo? (VVP, p. 12)

Vadinasi, gyvenimas nieko gero negali duoti, ir jeigu viskas mirtim baigiasi - nėra jokios prasmės gyventi. Tačiau Miškinis, kaip anksčiau matėm, negali išrišti nei amžinybės klausimo. Taigi atrodo, kad jam begali likti tik galutinis nusivylimas, tik sunki gyvenimo tragedija. Tačiau Miškinį gelbsti jo prigimtas aukštaitiškas linksmumas ir dvasios gaivalingumas.

Be to, reikia atsiminti, kad tas žmogus, kurio gyvenimo troškimų neapribojo duona ir kuris jaučia tokį didelį aukštesnio gyvenimo troškimą, dar nėra žuvęs, dar gali atrasti kelią į tikresnę ir pastovesnę laimę.

Maironio forma „Pavasario balsuose” pasiekia didžiausią savo aukštumą. Apskritai jo forma yra klasiška ir griežta. Visur griežtai laikomasi ritmo ir to paties eilučių skaičiaus. Jo lyrika klasiška ir savo formos paprastumu bei minties aiškumu. Be to, jo eilėraščiai pasižymi gera kompozicija. Maironis nesirenka labai rūpestingai poetinių priemonių. Tačiau jis ir paprastais žodžiais moka išlieti didžiulį jausmo antplūdį. Apskritai jam charakteringas jausmo stiprumas ir audringumas. Jo geriausieji eilėraščiai („Įsisupus plačiai vakarų vilnimis”, „Kad skausmas tau širdį kaip replėm suspaus” ir kt.) pasižymi jausmo ir jo išreiškimo galingumu.

Be kitko, Maironio forma pasižymi skambumu ir lengvumu. Todėl daugelis jo eilių tapo dainomis ir pasklido po visą kraštą. Pasklido turbūt ne vien tik dėl išviršinės formos lengvumo, bet ir dėl savo artimumo liaudžiai. Jo dainose randame daugelį žodžių, kurie charakteringi liaudies kūrybai: rūta, raiboji gegutė, senoji močiutė, juodbėrėlis žirgas ir kt. Galėjo liaudį patraukti ir ta gili meilė, kuri reiškiasi jo kūryboj kalbant apie Lietuvos laukus, pievas, upes, apie darbymetes tėviškėj, apie tėvynės vargą ir t.t. Tokio pobūdžio yra visiems gerai žinomos jo dainos: „Kur bėga Šešupė”, „Už Raseinių ant Dubysos” ir kt.

Taigi Maironio lyrikoj yra daug nuoširdžių, stipraus jausmo ir puikios formos eilėraščių, tačiau randame ten gana ir tokių dalykų, kurie yra ne kas kita, kaip suritmuota ir surimuota sausoka proza. Reikia pasakyti, kad Maironio satyros taip pat nėra nusisekusios. Nerandame jose to humoro, kuris verstų juoktis pro ašaras, yra tik atviras pyktis. Daugiau humoro yra „Vinte”.

Miškinis savo lyrikos forma daug liaudiškesnis už Maironį. Jo lyrika turi labai daug liaudies formos savybių, tačiau jos yra savotiškai persidirbę ir puikiai derinasi su įprastu Miškinio formos lengvumu ir įmantrumu. Kai kur ištisas eilėraštis visai primena liaudies dainos nuotaiką, jos paprastumą ir nuoširdumą:

- Kelkis, motinėle, su variniais raktais!
Užrakinsim rankom dalią gedulingą.
Paviešėsi dieną ir vos vieną naktį,
Pasupsi man vargą ant žilvičio lingės... (VVP, p. 45)

Apie Miškinio formos liaudiškumą šit ką sako Antanas Vaičiulaitis: „Šis pritaikymas [liaudies formos savybių, - B. K.] yra ištirpdytas poeto individualybėje, ir dėl to A. Miškinio kai kurios liaudiškosios stiliaus priemonės nėra išviršinis pasinaudojimas ar sekimas, ne nusižiūrėjimas į atskiras frazes, bet artėjimas prie liaudies kūrybos esmės.”¹

¹ Židinys, 1936, Nr. 5-6.

Miškiniui, kaip ir Maironiui, sukelti įspūdį ir išreikšti bei paryškinti nuotaiką dažnai patarnauja gamta, nors kartais ta gamta jam yra tiesioginio gilaus susižavėjimo priežastis. Dar daugiau, Miškiniui gamta yra tiesiog įaugusi į širdį ir neatskiriamai lydi jo visus jausmus.

Miškinis, matyt, daug dėmesio kreipia į vaizdą, į poetines priemones, į eilėraščio muzikalumą. Dėl to jo lyrikoj randame tokių skambių, gausių aliteracijomis ir asonansais posmų:

Abu tą džiaugsmą žingsniais
Lygiom dalim dalijom -
Žaibai žiedais žėrėjo,
Lietus lelijom lijo! (VVP, p. 65)

Bendra Miškinio poezijos nuostata yra gilaus lyriškumo, daug kur dvelkianti aštresne ar švelnesne ironija, paryškinta sąmoju. Miškinis nėra pasiekęs tokio nepaprasto formos subtilumo kaip Kossu-Aleksandravičius, tačiau jo forma turi daugelį kitų puikių savybių ir savo pasiektu aukštumu visai tinka reprezentuoti mūsų naujajai lyrikai.

Maironis ir Miškinis yra charakteringi savo laikotarpių žmonės. Maironis -tvirtų principų ir aukštų idealų žmogus, didis kovotojas ir laisvės pranašas. Jis jungia savyje visas gerąsias prieškarinio lietuvio inteligento žymes. Miškinis charakteringas mūsų laikų žmogus. Tačiau jis ne iš tų žmonių, kurių „širdį pasotintų duona”. Jo širdis didelė ir kilni, ji veržiasi į aukštesnį gyvenimą ir šviesesnį džiaugsmą. Tačiau Miškinis į aukštesnį gyvenimą veržiasi tik širdimi. Pastovaus veržimosi tiesos ir prasmės link, veržimosi, kuris apimtų ir širdį, ir protą, o, svarbiausia, valią, čia nežymu. Todėl jis blaškosi, iš vieno nusivylimo krinta į kitą. Tiesa, jis moka į viską numoti ranka, susitaikyti su likimu, slapstytis po juoko ir ironijos skraiste. Tačiau vis dėlto į jo sielą nuolat prabyla neužmigdytas vidujinis nerimas, kuris skatina ieškoti kažko didesnio, veržtis į aukštumas jei ne veiksmais, tai bent svajonėmis.

[1937]

[Esperanto kalbos vadovėlis]

Lietuvių kalba jau anksčiau turėjom keletą vadovėlių pramokti esperanto kalbai. Tačiau šis vadovėlis* yra už anuos visus platėlesnis. Jis nuodugniai ir visiems prieinamai išaiškina esperanto gramatikos taisykles, po kiekvieno skyrelio duoda šiek tiek esperanto kalbos teksto ir reikalingą žodynėlį. Be to, pažymėtina, kad šiame vadovėlyje, be gramatikos taisyklių, nurodomos ir svarbesnės sintaksės taisyklės. Vadovėlio gale yra chrestomatija, kur duodama skaitymui keletas vertingų ir įdomių prozos ir poezijos dalykų. Vadovėlių blogoji pusė - tai korektūros klaidos, kurių yra apstoka.

Moksleiviai šiuo vadovėliu turėtų susidomėti. Jį įsigyti nesunku, o įsigijus per trumpą laiką galima pramokti tiek esperanto kalbos, kad galėtum su didesnio žodyno pagalba skaityti bet kokį esperantišką veikalą.

[1938]

* Juozas Audronis, Tarptautinė esperanto kalba, Marijampolė: Marijonai, 1938, 93 [3] p.

[Lietuvių poezija esperantiškai

Iš lietuvių literatūros ir tautosakos jau seniai šis tas buvo verčiama į esperanto kalbą. Čia ypač pasidarbavo a. a. Adomas Jakštas-Dambrauskas, išvertęs nemaža liaudies dainelių ir mūsų poetų kūrybos.

O dabar esperanto kalba turime jau puikią lietuvių poezijos antologiją*. Antologijos įžangoje Antanas Vaičiulaitis skaitytoją supažindina su visa lietuvių poezija, pradedant liaudies dainomis ir baigiant pačia naująja mūsų poetų kūryba. Čia ryškiai ir objektingai apibūdinami visi mūsų poezijos periodai ir trumpai bei aiškiai nušviečiama svarbesniųjų jų atstovų kūryba.

Antologijoj, be Lapienės vertimų, yra dar keletas a. a. Dambrausko ir kt. vertimų. Tiek redagavimo darbas, tiek vertimo yra puikiai nusisekęs. Vertėjui pavyko perduoti mūsų poezijos turtą svetima kalba maža nusikalstant tiek formai, tiek turiniui. Net tokie skambūs ir nepaprastai lanksčios formos eilėraščiai, pvz., Tysliavos „Mano deimantas” ar Binkio trioletai, ne blogiau skamba kaip lietuvių kalba. Vertėjas, matyt, yra stipriai įsigyvenęs į kiekvieną verčiamą dalyką, įžvelgęs net labai subtilius nuotaikos, minties ir formos niuansus. Todėl vertimuose liko nesužalotas mūsų poetų stiliaus individualumas. Skaitai, sakysim, Putiną, Brazdžionį, Aleksandravičių, ir atrodo, lyg originalą skaitytum - ta pati nuotaika, visai tie patys vaizdai, daug kur jaučiamas net tas pat vidujinis ritmas, tos pačios pauzės ir tų pačių žodžių pabrėžimas.

Džiugu, kad Lietuvos esperantininkai imasi žygių parodyti kitoms tautoms mūsų literatūros laimėjimus. Greitu laiku laukiama daugiau lietuvių poezijos šia kalba. Be to, yra nutarta išleisti lietuvių prozos antologiją esperantiškai.

[1938]

* EI litova poezio, redagavo ir vertė P. Lapienė, Kaunas: „Sakalas”, 1938,198 p.

[Jurgio Jankaus „Egzaminai”]

Gali kilti klausimas, kodėl autorius pasirinko vaizduoti moksleivių gyvenimą. Juk jis toks vienodas ir paprastas. O autorius jį tokį ir vaizduoja: moksleivių kovos dėl pažymio, santykiai su draugais ir mokytojais, egzaminų vargai ir nelaimės ir kt. Atrodo, kad tai gali būti nereikšminga ir neverta dėmesio. Taip, bet ir rasos lašelis savaime yra menkas ir nevertas dėmesio. Tačiau kai jį perveria saulės spindulys, jis nušvinta nuostabiomis spalvomis ir sužėri deimantu. Taip pat ir šio veikalo* pasaulis, sukurtas iš paprasto gyvenimo didesnių ar mažesnių smulkmenų ir nušviestas kilnios bei jautrios autoriaus sielos spindulių, trykšta savotišku ir tokiu patraukliu grožiu.

* Jurgis Jankus, Egzaminai: Romanas, „Mokytojo palikimo” d. I, Kaunas: „Sakalas”, 1938, 206 [1] p.

Čia kiekviena smulkmena pasakojama su nepaprastu atvirumu ir nuoširdumu. Su giliu lyrizmu ir pasiilgimu kalbama apie kadaise buvusią kilnią meilę, apie negrįžtamai praėjusias jaunatvės dienas, kuriose tačiau nemaža skausmo iškęsta, daug kentėta dėl mokyklos gyvenimo rutinos ir susmulkėjimo, o už kilnumą ir meilę iš mokytojų ir draugų patirta tiek paniekos ir neapykantos.

„Egzaminai”, be to, iškelia svarbią problemą, parodo tikrą ir liūdną dabartinės mokyklos veidą, kuris ypač ryškėja egzaminų metu. Pasirodo, kad čia žmogaus ateitį nulemia smulkmenos ir atsitiktinumas, kad moksleivis auklėjamas ne pilnutiniu žmogumi, o automatu ir smulkmenų vergu. Ryškiausiai to auklėjimo rezultatai pasirodo egoisto Žento asmenyje. Šią skaudžią problemą dar labiau paryškina Valentino gyvenimo ir mirties tragedija.

„Egzaminai” - atsiminimų romanas. Tai ir autorius pasisako veikalo pradžioje. Viso romano centre stovi vyriausiasis veikėjas Jeronimas Ramūnas (jo asmenyje aiškiai įžiūrimas pats autorius). Vaizdavimas subjektyvus. Autorius tinkamai nušviečia aplinkumą, vykusiai perduoda įvairių momentų nuotaiką, tačiau į kitų veikėjų sielas nesigilina. Sakysime, ir Valentino tragedija vaizduojama ne taip, kaip ją išgyveno Valentinas, bet taip, kaip ją išgyveno Ramūnas. Tačiau veik kiekvienas svarbesnis veikėjas turi savo vietą ir charakteringus būdo bruožus.

Veikale atrinkti tik būdingi ir verti dėmesio autoriaus ir mokyklos gyvenimo epizodai. Fabula neparemta įvykių priežastingumu. Veiksmą stumia pirmyn kasdieniškas ir paprastas įvairių įvykių pasikeitimas.

Apskritai šis veikalas ypač vertintinas dėl savo nuoširdumo ir lyrizmo, dėl originalaus, patraukiančio ir kartu paprasto vaizdavimo būdo, dėl skaudžios tikrovės atidengimo ir dėl iškeltų svarbių problemų.

Nors autorius šiuo romanu tik debiutuoja, tačiau jis iš karto atsistoja j pačių pirmųjų beletristų eilę. Šis jo romanas - didelis mūsų prozos šuolis į priekį.

„Egzaminais” yra pavadinta pirmoji dalis didesnės apimties romano „Mokytojo palikimas”. Reikia tikėtis, kad antroji šio romano dalis („Be krantų”) bus dar meniškesnė ir įdomesnė. Taip pat reikia tikėtis, kad vyriausiasis veikėjas Jeronimas, kurio neįstengė palaužti mokyklos rutina, bus susiradęs sau prasmingesnį gyvenimo kelią.

[1938]

[Jurgio Jankaus „Be krantų”]

Šioje „Mokytojo palikimo” dalyje* matome vyriausiąjį veikėją Jeronimą Ramūną jau bemokytojaujantj. Nors jis mokytojauja jau dešimtį metų, tačiau dar nėra susigyvenęs su savo darbu ir visa mokyklos gyvenimo aplinka., Jis blaškosi, nerimsta ieškodamas tikrojo savo gyvenimo kelio, kurį, kiek iš veikalo pabaigos matyti, pagaliau susiranda. „Buvau kaip krantų nerandanti upė...” (p. 270), - taip sako Jeronimas apie veikale vaizduojamąjį savo gyvenimo laikotarpį.

Jeronimas ateina į mokyklą su meile. Jis stengiasi suprasti vaiko sielą, duoti jai kuo daugiau džiaugsmo, skiepyti joje žmoniškumą. „Aš noriu, kad mokyklos gyvenimas būtų vienas džiaugsmas ir susižavėjimas” (p. 108).

Jam rūpi ir apylinkės žmonių gyvenimas. Jis padeda jiems varge, juos šviečia, organizuoja jaunimą. Savo apylinkės žmonėms jis ir teisėjas, ir gydytojas. Nuolatinis darbas ir sielojimasis svetimų žmonių reikalais baigia iščiulpti jo jėgas. Tas darbas ypač sunkus todėl, kad negalima matyti jo vaisių. Be to, darbą baisiai sunkina ir numuša visą entuziazmą draugų mokytojų, ypač jo padėjėjo Stasiaus, pavydas. „Kas tau! Tegu jie [kaimo žmonės, - B. K.] mušasi, pjaunasi, tegu kariasi...” (p. 78), - taip moko savo jaunesnįjį kolegą Stasius, kuris mokyklos gyvenimo jau visai iščiulptas ir išmokęs į viską numoti ranka. Jis ne tik „moko”, bet sąmoningai trukdo Jeronimo darbą, visur kur stengiasi jam pakišti koją.

Jeronimas jaučia, kad norint tokiomis sunkiomis sąlygomis dirbti mokytojo darbą taip, kaip sąžinė liepia, reikia išsižadėti savęs, reikia visą save atiduoti kitiems.

Betgi jo širdyje stiprus ir asmeninės laimės troškimas. Jis myli gretimo kaimo mokytoją Petrūnėlę, norėtų su ja bendrai gyventi, dalytis vargu ir džiaugsmu. Tačiau Stasius iš pavydo (jis taip pat myli Petrūnėlę) paleidžia apie Jeronimą pramanytas kalbas. Tai įžeidžia Petrūnėlę, kuri pradeda dėtis Jeronimui abejinga. Dabar jie šalinasi vienas kito. Jeronimą visą žiemą kankina meilės ilgesys ir sunki vienuma.

⁴ Jurgis Jankus, Be krantų: Romanas. „Mokytojo palikimo” d. II, Kaunas: „Sakalas”, 1939, 270 p.

Tačiau pavasarį Petrūnėlės liga vėl suartina ją su Jeronimu. Dabar jų meilė pražysta visu savo galingumu, tyrumu ir skaidrumu, bet... tik trumpam akimirksniui. Petrūnėlė netrukus miršta, nusinešdama visą Jeronimo džiaugsmą ir jo laimės viltis. Ta Petrūnėlės mirtis - tai lyg simbolis žmogaus laimės trapumo ir nepastovumo. Iš to mums paaiškėja ir knygos motto: „Suduš laimė, kaip seklyčios langas, / Kaip akordas seno, liūdno madrigalo” (Bernardas Brazdžionis).

Jeronimas nepaprastai pritrenktas. Jis išvažiuoja toli iš tos vietos. Bando studijuoti, bet pagaliau meta studijas ir gyvena vien anų metų atsiminimais. Dažnai jis prisimena šimtus džiaugsmu degančių vaikų akių, ir jį pagaliau apima nenumaldomas noras grįžti į mokyklą. Veikalas maždaug tuo ir baigiasi.

Šiame veikale jau visai kitokia gyvenimo aplinkuma negu „Egzaminuose”, taip pat ir visai kiti veikėjai (išskyrus vyriausiąjį veikėją Jeronimą Ramūną). Nebėra čia to jaukaus mokyklos gyvenimo draugiškumo. Mokytojai dažnai vienas kitam svetimi ir nedraugiški. Tačiau apskritai visi vaizduojamieji asmenys yra simpatiški. Autorius supranta žmones ir juos pateisina. Net toks Stasius, kuris iš karto atrodo neturįs jokio žmoniškumo, vis dėlto turi žmonišką sielą ir kilnių jausmų, kurie gyvenimo sunkumo ir šiurkštumo yra apmarinti.

Įdomiai vaizduojami kaimo žmonės, kurie iš pirmo pažvelgimo atrodo „taip įsižiūrėję į šiurkščią kasdienybę ir daugiau nieko nemato ir nejaučia” (p. 107). Tačiau iš tikrųjų kaimo žmonės pasižymi sielos gilumu. Tatai įrodo Jeronimo tarnaitė senutė Ona, kuri visą savo gyvenimą lieka ištikima savo mirusiam mylimajam. Gedėdama jo, ji atsisako tekėti už kito ir kiekvienais metais vyksta į tolimą parapiją aplankyti savo mylimojo Sotero kapo. Taip pat šiurkščioje kasdienybėje pražydusi Sabienės meilė Jeronimui kalba, kad kaimo žmogus giliai jaučia ir turi didelę sielą. Anot Jankaus, „joms [sieloms, - B. K.] nereikia mokslo išgyventi džiaugsmui arba skausmui”.

[domiausias veikėjas yra pats Jeronimas. Jis vienas čia tėra visapusiškai atvaizduotas. Visas veikalas savo forma - tai lyg jo dienoraštis. Jis čia pasakoja apie save, apie kitus žmones ir apie gamtą. Ir kiekviename epizode spindi jo didi ir kilni siela, pilna meilės, žmoniškumo ir taurumo, ieškanti tiesos ir tikrojo gyvenimo kelio.

Veikalas neturi vieningos fabulos, jis sudėstytas iš atskirų epizodų, kurių įvykiai dažnai nedaug teturi tarpusavy ryšio. Tačiau tie epizodai yra organiškai įjungti į patį veikalą, jie būdingi jo turiniui ir paryškina jo idėjas.

Autorius su didele meile vaizduoja gamtą. Vyriausiasis veikėjas Jeronimas nepaprastai susigyvenęs su gamta. Jis pats jaučiasi tos galingosios gamtos smulkutė dalelė, įsiliejusi į didžiąją jos visumą. Jis junta ne tik išviršinį gamtos grožį, bet visą jos gaivalingumą ir slaptą gyvybės plazdėjimą. „Stoviu ir juntu, kaip miškas kvėpuoja ir kaip tvaksi jo širdis” (p. 69). Nenuostabu, kad jis gamtą net Dievu palaiko. Bet vėliau, beieškodamas kelio į Dievą, jis suranda Jį kitur.

Jankus turi originalų stilių. Jo stilius nepasižymi puošnumu ir ypatingu nušlifavimu, bet jis labai vaizdingas. Todėl autoriui puikiai sekasi vaizduoti gamtą ir įspūdingai, su galingu jausmu išreikšti net labai subtilų žmogaus sielos išgyvenimą. Autorius paprastai nedaugeliu žodžių daug pasako. Pavyzdžiui: „Pro debesis teka priešpilnis mėnuo kaip gaisras” (p. 120-121). Tas vienas palyginimas be jokių smulkmeniškesnių aprašinėjimų paveikia skaitytojo vaizduotę, ir jis iš karto išvysta raudonumu nupliekstą padangę ir rausvai nušvitusius debesis.

Apskritai Jankus puikiai valdo žodį. Todėl jam visai laisvai sekasi atskleisti gilų ir originalų savo veikalo turinį ir viską apgaubti kažkokia savotiška nuotaika, kuri smelkiasi į skaitytojo širdį, jaudina jį ir verčia visa išgyventi su nepaprastu nuoširdumu ir susižavėjimu.

[1938]

[K. Vinvos

„Musele, greičiau...”]

Knyga vaizduoja mūsų miesčioniją. Veiksmas veik ištisai eina miesto plotmėje. Svarbiausieji veikėjai - mūsų „inteligentai”. Jiems atstovauja turtingas valdininkas Keltys, jo žmona, dabita Žvirblis ir kt. Be to, vienas svarbiausių veikėjų yra Amerikos lietuvis advokatas Jonaitis.

Turinys paprastas ir aiškus. Valdininkas Keltys turi keturių aukštų namuką, du vaikus ir žmoną, kuri įsimyli Jonaitį ir pabėga paskui jį į Ameriką.

Knyga mūsų miesčionijos veidą neblogai atidengia. Kraštutinis materialistas, jokios dvasinės kultūros, jokio žmoniškumo neturįs Keltys yra gana vykęs atvaizdas tam tikros mūsų inteligentijos grupės. Jo žmona turi vieną kitą šviesesnį bruožą, bet vis dėlto ir ji visa savo „asmenybe” puikiai iliustruoja miesčioniškos moters dvasios tuštumą. Referentas Žvirblis, kuris gyvena vien anekdotams pasakoti, viceministeris ir kiti taip pat atidengia ne vieną charakteringą mūsų „inteligentijos” bruožą.

Autorius bando spręsti šeimos problemą, tačiau, reikia pasakyti, jam tatai visai nevyksta. Ir štai kodėl.

Į mūsų miesčioniją veikale pažvelgta daugiau iš komiškosios pusės. Toks Keltys, Žvirblis ir kiti išjuokiami be pasigailėjimo. Autorius iki soties šaiposi iš jų menkystės. Tačiau Keltienei ir Jonaičiui jis kažkodėl rodo nemaža simpatijos ir nori būtinai įtikinti skaitytoją, kad tai tokios aukštos asmenybės, kurių „didžiadvasiškumui” tikrai galima patikėti šeimos problemos sprendimą. Skaitytojas, žinoma, nieko prieš, jei autorius su simpatija pažvelgia į savo herojus. Juk ir į menkiausią žmogų galima pažiūrėti su simpatija ir jam atskleisti jo silpnumą. Tačiau bloga tai, kad autorius nori skaitytoją įtikinti, kad tie menkos dvasios žmogeliai yra tikros asmenybės, tad į jų lūpas deda taip puikiai skambančias frazes. Skaitytojui vis dėlto truputį juokingas ir neaukštos moralės žmogus atrodo tas utopiškas Jonaitis, svajojęs įsteigti „koporeišen” su šimtu milijonų dolerių pagrindinio kapitalo auklėti viso pasaulio lietuvių vaikams, skleidžiąs kažkokius neaiškius naujojo šeimos gyvenimo principus ir bandąs juos pionieriškai vykdyti gyvenime viliodamas moterį, turinčią savo šeimą ir vaikus. O ^*

* K. Vinva [Vincas Kviesta], Musele, greičiau...: Romanas, Kaunas: Spaudos fondas, 1938, 272 p.

Keltienė ne geresnė už savo drauges. Per dienas trankosi po kavines, nesirūpina vaikais, jokio rimtesnio darbo nenusitveria. Išteka ji ne už vyro, bet už jo turto. Tačiau vėliau pasijunta vyro išnaudojama ir moraliai skriaudžiama. O skaitytojas, sekdamas tos istorijos išsivystymą, logiškai galvoja, kad turtas niekada nėra veltui įgyjamas; jis nejunta dėl to Keltienei jokios simpatijos, jo logika diktuoja: ko Keltienė norėjo, tai ir gavo. Tat nenuostabu, kad, Jonaičiui žavintis Keltienės „asmenybe”, skaitytojas priverstas iš to viso šypsotis.

Taip pat nustebina ir istorijos pabaiga. Keltys kažkaip netyčia sužino vieną savo žmonos „meilės” nuotykį ir ją išgena iš namų. O ji pabėga pas savo mylimąjį. Tai toks šios rimtos problemos sprendimo epilogas...

Tiesa, autorius bando Keltienę teisinti. Jis stengiasi pavaizduoti jos vidujinius konfliktus, jos troškimus ir nelaimes. Skaitytojui dėl to gali kilti užuojautos jausmas, gailestis dėl jos silpnumo, tačiau vis dėlto tai jo neįtikina, kad Keltienė yra tokia asmenybė, kuri reikalinga autoriaus iškeltai problemai išspręsti.

Veikale, kaip jau minėta, nemaža komizmo, kuris vietomis visai vykęs. Tačiau pasitaiko ir nevykusių „numerių”. Pavyzdžiui: „Keltys ėmė skaityti: Direktorius Lapė, viršininkas Meška, advokatas Arklys... Perskaitęs žvėris, įvairius gyvulius, priėjo prie paukščių ir užbaigė vabzdžiais” (p. 44). Tokie juokai, aišku, gali tikti tik kokiam feljetoniukui. Atrodo, kad veikalas būtų daugiau laimėjęs, jei jam būtų duotas grynai komiškas pobūdis, jei visi veikėjai autoriaus būtų traktuojami kaip komiški asmenys arba šiaip menki žmogeliai (kokie jie iš tikrųjų ir yra).

Apskritai veikalas savo turiniu plokščias.

Veikėjai turi kiekvienas sau charakteringus bruožus, tačiau charakteriai ne visur kaip reikiant išryškinti ir įtikiną. Šiaip jau į žmogaus dvasią autorius neįstengia giliau pažvelgti. Psichologiškumo pasigendame tiek vaizduojant žmonių vidaus gyvenimą, tiek atskiras situacijas. Net tokie Keltienės išgyvenimai ir vidaus kovos atvaizduota schematiškai ir šaltai. Susidaro įspūdis, kad ji visa taip išgyvena tik todėl, kad autorius būtinai nori, kad ji tai ir tai galvotų, tokias ir tokias išvadas padarytų.

Randame šioje knygoje daug tokių dalykų, kurie literatūros veikale visai nereikalingi ir nepateisinami. Pavyzdžiui, p. 108 skirtas filosofiškam ar publicistiškam vaikų auklėjimo taisyklių nagrinėjimui, o p. 106-107 visu mokslišku rimtumu nagrinėjama senmergių psichologija.

Veikalo stilius pasakojamasis, pasižymįs blyškumu ir nevaizdingumu.

Apskritai veikalas silpnokas. Tačiau jis yra įdomus dokumentas ne tik mūsų miesčionijos smukimo, bet kartu ir rašytojo, kuris, pasirodo, kartais jau nebepajėgia iškilti aukščiau mūsų susmulkėjusios miesčionijos idealų.

Jei autorius, kaip kai kur buvo skelbta, yra žinomas mūsų rašytojas, tai jis, pasirinkdamas slapyvardį, parodė nemaža autokritikos, nes, matyt, nujautė, kad šiuo veikalu laurų pelnyti negalės. Jei jis tik debiutantas, tai debiutą galima laikyti maždaug vidutiniu - pasitaiko mūsų literatūroj ir kur kas silpnesnių debiutų.

[1939]

Premijuotoji literatūra

Jau kelinti metai, kaip mūsų rašytojams skiriamos premijos. Jos skatina pačius rašytojus tobuliau atlikti savo darbą, teikia jiems moralinę ir šiokią tokią materialinę paramą, taip pat kelia ir didesnį visuomenės susidomėjimą literatūra.

Praėjusių metų valstybinė literatūros premija (5000 Lt) buvo paskirta Salomėjai Nėriai-Bačinskaitei už eilių rinkinį „DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU”. Pažymėtina, kad jau antri metai iš eilės kaip lyrika nusipelno valstybinę premiją. Be to, Nėris yra antroji moteris valstybinės premijos laureatė.

Salomėja Nėris yra, be abejo, pati stipriausia visų Lietuvos moterų lyrikių. Visi keturi iki šiol pasirodę jos eilėraščių rinkiniai yra didelis mūsų lyrikos turtas. Ypač vertingas ir įdomus yra paskutinysis rinkinys. Šiame rinkiny jau veik neužtinkamas jaunystės nerūpestingumas, lengvas žaismingumas ir meilės motyvas, nors pirmieji jos rinkiniai („Anksti rytą” ir „Pėdos smėly”) tuo ypač pasižymi. „Diemedžiu žydėsiu” savo pobūdžiu yra artimesnis trečiajam jos rinkiniui „Per lūžtantį ledą”, tačiau šiame, premijuotame, rinkinyje daugiau ramumo ir giedros, įvairesnė eilėraščių tematika ir meniškesnė forma.

Paskutiniame savo rinkinyje autorė švelniai melancholinga ir susimąsčiusi, kai ji kalba apie gyvenimo praeinamumą ir apie mirtį. Čia pasireiškia aistringa ir didi gyvenimo meilė, prisirišimas prie žemės ir jos daiktų. Gamtos gyvenimas Nėries lyrikoj labai ramus ir giedras. Be to, Nėris ypač giedra ten, kur ji dainuoja apie „motiną su kūdikiu ant rankų”, „apie saulės kūdikėlį, drugeliu plasnojantį”. Gilia užuojauta skamba jos daina apie vargšus ir benamius klajūnus, apie mažytę gėlių pardavėją, mirštančią badu, apie menininkės vargo ir skurdo tragediją (dedikuota a. a. dail. Katiliūtei) ir panašius dalykus. Autorė drąsiai protestuoja prieš pasaulio neteisybes, prieš silpnųjų skriaudas, prieš blogą socialinę santvarką. Tokiose vietose Nėries daina kartais virsta audringa kovos giesme („Prakeikimas”). Tačiau tiek savo giedriuose ir idiliškuose, tiek audringuose, kovos gaida skambančiuose eilėraščiuose Nėris išlieka nuoširdi, meniška, originali ir simpatiška.

Nėries forma paprastutė, poetinės priemonės negausios ir nesudėtingos. Tačiau autorė ir labai paprastomis priemonėmis moka meniškai reikšti savo mintį ir jausmą. Galbūt todėl jos lyrika tokia aiški ir kiekvienam lengvai suprantama. Nėris kalba suglaustais, sintetiškais vaizdais. Sakysime, trumpučiame vienos strofos eilėraštyje „Alyvos” ji keliais suglaustais vaizdais sugeba nupiešti visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Eilėraščių ritmika įvairi, pritaikyta atitinkamai nuotaikai reikšti. Autorė vykusiai panaudoja muzikines žodžio ypatybes, todėl jos eilėraščiai tokie skambūs.

Apskritai šis rinkinys įdomus savo turiniu ir forma, simpatiškas savo nuoširdumu, paprastumu ir aiškumu.

Akcinės bendrovės „Spindulys” premija (2000 Lt) buvo paskirta Antanui Miškiniui už jo poemas „KETURI MIESTAI”.

Jau paskutiniame Miškinio lyrikos rinkinyje „Varnos prie plento” buvo labai ryškus patriotinis-visuomeninis motyvas, o formoj žymėjo aiškus pasinešimas į liaudies kūrybą. „Keturiuose miestuose” šios ypatybės dar labiau išryškėja.

Miškinio poemos, palyginti jas su Nėries lyrika, daro, pasakytumėm, kažkokį masyvumo ir didingumo įspūdį. Veikalas labai svarus idėjų atžvilgiu. Tai ryškus veidrodis nūdienės Lietuvos tikrovės su praeities kovų atošvaista ir perspektyva į ateitį. Miškinis su pamėgimu dainuoja apie netolimą mūsų tautos praeitį, apie laisvės kovų laikotarpį. Paskui grįžta į pilką dabartį. Meta žvilgsnį į miestą ir kaimą. Su skausmu išdainuoja kaimo vargą, savanorių ūkių varžytynes ir su ironija stebi Lietuvos „inteligentą”, kuris „laiku pamilęs tėvynę”, įsigijo dvarą, tą patį dvarą, kur išvaržytų savanorių tėvai ne taip seniai vilko vergijos grandines... Miestas Miškinio poemose tamsus: melas, nedorybės, dvasinis smukimas. Miškinis pažvelgia ir giliau į sumiesčionėjusio žmogaus dvasią. „Dirbtinėse gėlėse” jis atidengia miesčioniškumo purvo apneštos, netekusios kilnumo ir tauriųjų žmoniškumo jausmų sielos tragediją. Dainuoja Miškinis apie mūsų keturis miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir busimąjį ateities miestą Naujapilį. Su dideliu skausmu konstatuoja lietuvio šviesuolio dvasinį sumenkėjimą, bet į ateitį žvelgia optimistiškai. Tiki, kad Lietuva dar prisikels, nors ir „krauju reiktų nusiprausti”, ir žengs į gražesnę ateitį kurti šviesaus miesto Naujapilio, kur neviešpataus dabartinio gyvenimo smukimas, kur nebus vietos niekšams ir mūsų tautos parazitams.

Miškinio poemose vyrauja lyrinis elementas, nudažęs jas giliu jausmu, teikiąs nuotaikos ir šilumos. Kaip minėta, jo forma linksta į liaudiškumą. Ypač tai žymu poemoj „Lietuva”, kuri visa alsuoja liaudies kūrybos dvasia, vietomis dvelkia tokiu lyrizmu, koks tik gražiausiose liaudies dainose tesutinkamas. Be minėtos poemos, ne mažiau svarios idėjiniu atžvilgiu ir formos meniškumu yra „Dirbtinės gėlės”, „Keturi miestai”, „Ant Ligajo ežero kranto”.

„Sakalo” knygų leidyklos premiją (2000 Lt) gavo Petras Cvirka už savo noveles „KASDIENĖS ISTORIJOS”.

Petras Cvirka, be to, musų literatūrai yra davęs vieną eilių, vieną novelių rinkinį ir tris romanus.

Pas mus anksčiau nebuvo išvelėjęs novelės žanras. Ankstesnėje prozoje vyravo apysaka, o pastaruoju laiku rašytojų buvo labiausiai mėgstamas romanas. Tačiau dabar mūsų rašytojai kreipia daugiau dėmesio ir į novelę. Jau pernai Juozas Grušas savo „Sunkioj rankoj” davė keletą visai puikių novelių. Cvirkos „Kasdienės istorijos” taip pat kalba apie mūsų novelės kilimą.

Cvirka daugiausia vaizduoja mūsų liaudį, nors yra keletas novelių ir iš valdininkijos gyvenimo. Tiek vienu, tiek kitu atveju novelėse piešiamas gyvenimas yra tamsus. Cvirka mėgsta mums rodyti nekultūringą kaimo žmogų, kuriame godumo aistra yra visai nuslopinusi žmoniškumą, mėgsta pavaizduoti ir mūsų „inteligentų” išsigimimą ir kraštutinį susmulkėjimą. Cvirkos personažų psichika nesudėtinga ir aiški; jo veikėjai eina tiesiai, be jokių vingių, ten, kur juos veda beribis egoizmas. Simpatingų veikėjų retai pasitaiko. Autorius jų randa nebent tik tarp nuskriaustųjų žmonių (elgeta novelėje „Šventasis”, atleistas dėl savo gerumo iš tarnybos eilugys novelėje „Simanas”). Apskritai knygos nuotaika nejauki ir baugi, nors yra ir viena kita truputį kitokio pobūdžio novelė.

Atrodo, kad Cvirka daug dėmesio kreipia į formalią novelių pusę. Jis sugeba iš gyvenimo pasiimti įdomų epizodą, kuris nėra per didelis novelės siužetui ir neapsunkina jos kompozicijos. To epizodo jis neišplečia, o viską pasakoja suglaustai, be nukrypimų į šalis, kaip to reikalauja klasiška novelės kompozicija. Be to, Cvirka puikiai valdo stilių.

Tačiau ne visos Cvirkos novelės vienodo stiprumo. Cvirka vietomis per daug nučiuožia paviršium ir pasidaro psichologiškai ne visai įtikinamas. Kai kurioms jo novelėms trūksta išbaigtumo ir gilesnio įsigyvenimo. Silpnokas dalykas yra „Siena”, keistokos ir per daug neišbaigtos anekdotiškosios „Vedybų istorijos”, nesimpatiški savo nešvankiais juokais „Mirusiųjų reikalai”.

Tačiau tokie dalykai kaip „Simanas”, „Tėvas”, „Šventasis”, „Broliai” ir kiti atestuoja Cvirką kaip puikų novelistą.

Katalikų veikimo centro romano premiją (2000 Lt) gavo Jonas Marcinkevičius už dviejų tomų romaną „KRAŽIŲ SKERDYNĖS”.

Marcinkevičius jau anksčiau yra gilinęsis į mūsų tautos praeities įvykius ir, juos vaizduodamas, parašęs trijų tomų romaną „Mes ateinam”. „Kražių skerdynės” taip pat vaizduoja vieną nelabai senos mūsų praeities įvykį, kuris turbūt visiems yra girdėtas ir žinomas. Rusai nori uždaryti Kražių bažnyčią. Dvasinė vyriausybė jiems nusileidžia. Bajorai neišdrįsta atvirai kovoti. Todėl savo teisių ginti stoja vieni pilksermėgiai žemaičiai. Jie atkakliai pasipriešina prieš brutalią jėgą, bet caro pakalikai juos žiauriausiu būdu numalšina.

Autorius sugeba mūsų praeitį prikelti gyvą ir ryškią prieš skaitytojo akis. Gerai atvaizduoja anuometinį kaimo žmonių gyvenimą, vykusiai pagauna jų psichologiją. Jo veikėjai yra gyvi ir ryškūs žmonės.

Pirmasis romano tomas yra vykusiai sukomponuotas. Ten matome, kaip pamažu kyla įtampa, kaip vis labiau užverda žemaičių maištingumas. Antrasis tomas kompozicijos atžvilgiu silpnas. Marcinkevičiui nepavyko romano taip gerai užbaigti, kaip buvo pradėjęs. Ypač per giliai jis nuklimpo, veik protokolišku tikslumu aprašinėdamas kražiečių teismo bylą. Būtų užtekę tik pačius ryškiuosius bylos epizodus aprašyti. Tada ir visas veikalas būtų trumpesnis.

Marcinkevičiaus stilius paprastas, be jokių ypatingų puošmenų ir pagražinimų. Stiliaus nelygumų vis dėlto pasitaiko. Kai kur autorius prabyla grynai istoriko ar publicisto tonu. Tatai, žinoma, rašytojui netinka.

Parodyti praeitį gyvą, realią, atkurti ryškų ir tikrą jos vaizdą yra didelis ir sunkus uždavinys. Tačiau, reikia pasakyti, Marcinkevičius šį savo pasirinktąjį uždavinį atliko gerai.

Spaudos fondas premijavo (2000 Lt) Vinco Krėvės „SKIRGAILĄ”.

Apie Krėvę nėra reikalo plačiau kalbėti. Jį mes ir taip pažįstame iš mokyklos literatūros kurso. Jis yra turbūt didžiausias mūsų senesniosios kartos rašytojas, o „Skirgaila” yra vienas pačių geriausių jo kūrinių.

„Skirgaila” - drama, vaizduojanti mūsų tautos persilaužimą iš pagoniškosios kultūros į krikščioniškąją. Tai aukšto meniškumo ir vertingo turinio veikalas, kur sprendžiamos gilios filosofinės ir psichologinės problemos. Apskritai „Skirgaila” pasižymi puikia kompozicija, giliu dramatiškumu ir ryškiais charakteriais.

„Skirgaila” parašytas jau gana seniai. Šįmet Spaudos fondas išleido antrąjį šio veikalo leidimą ir jį premijavo. Truputį keistoka, kad pradedama premijuoti senų klasikų veikalų nauji leidimai...

Raudonojo Kryžiaus premija (1000 Lt) teko Pranui Mašiotui už knygelę „IR AŠ MAŽAS BUVAU”; atsižvelgiant į jo bendrus nuopelnus jaunimo ir vaikų literatūrai.

Pranas Mašiotas pernai šventė savo 75 metų sukaktį. Per savo ilgoką amžių jis daug pasidarbavo mūsų jaunimo literatūrai: yra išvertęs apie 100 geresniųjų užsienio autorių veikaliukų ir pats yra parašęs apie 25 knygutes.

Tiesą sakant, jaunieji vaikų ir jaunimo literatūros autoriai Mašiotą yra gerokai pralenkę savo veikaliukų meniškumu, tačiau atsimintina, kad Mašiotas yra buvęs šioj srity pirmųjų takų mynėjas ir anksčiau beveik tik jis vienas parūpindavo vaikams tinkančių pasiskaitymų.

Kazio Borutos romanui „MEDINIAI STEBUKLAI” buvo paskirta Ukmergės miesto visuomenės premija (500 Lt).

Apie Borutos „Medinius stebuklus” šit ką rašo Vincas Mykolaitis-Putinas „Lietuvos aido” 1939 m. Nr. 79: „Užvožiame rūpintojėliu papuoštą knygą ir nustebę klausiame: tai puikiųjų kūrinių, graudžiųjų sopulingųjų, liūdnųjų smūtkelių didžiojo meisterio gyvenimas”? Ne, turbūt pasijuokė Boruta iš savo Dovinės ir skaitytojo! Juoktis gal ir nesijuokė, bet jei norėjo tokio dievdirbio pavyzdy parodyti menininko sielos tragizmą, tai jam tas nepavyko. Boruta nesuprato savo Dovinės, o jo kūrinius, nors vadina gražiais vardais, knygos pabaigoje išniekino ir padarė kažkokio antireliginio farso priemone."

Katalikų veikimo centro dramos premija (1000 Lt), neatsiradus tinkamo veikalo, liko nepaskirta.

Be šių premijuotųjų veikalų, yra šiais metais pasirodę ir daugiau vertintų dailiosios literatūros knygų. Iš poezijos veikalų minėtinas mūsų išeivio Venancijaus Ališo, gyvenančio Pietų Amerikoj, eilėraščių rinkinys „SAO BENTO VARPAI”, Fausto Kiršos „PELENŲ” II dalis, Kazio Inčiūros „BALTIEJI RAITELIAI” ir Kazio Borutos „EILĖS IR POEMOS” (meniniu atžvilgiu šis veikalas daug svaresnis už to paties autoriaus „Medinius stebuklus”). Iš prozaikų minėtinas tik praėjusiais metais mūsų skaitančiajai visuomenei pasirodęs Jurgis Jankus. Jo „EGZAMINAI” ir „BE KRANTŲ” rodo autorių esant visai subrendusį ir talentingą rašytoją. Be to, minėtinas Kazio Jankausko romanas „VIEŠKELY PLYTŲ VEŽIMAI” ir Ievos Simonaitytės romanas „PAVASARIŲ AUDROJ”.

Mūsų literatūra kasmet kyla, auga ir ieško jaunų kelių. Pažymėtina, kad dabartinė lietuvių literatūra vis labiau artėja prie visuomenės gyvenimo. Tatai ypač ryšku poezijoj. Beveik visi mūsų poetai pirmiausia dainuoja patriotiniu-visuomeniniu motyvu, kritikuoja dabartinį Lietuvos gyvenimą ir viliasi geresnės ateities. Beletristai beveik neiškelia naujesnių temų, bet ir čia galima įžiūrėti platesnių užsimojimų. Sakysime, Marcinkevičius parodė nemenką užsimojimą, ryždamasis atkurti mūsų tautos praeities gyvenimo vaizdą, Jankus pasiekė geresnių laimėjimų vaizduodamas lietuvių mokyklą ir mokytojo gyvenimą negu kiti mūsų rašytojai, anksčiau bandę šią sritį vaizduoti. Cvirka mėgino pakelti mūsų novelės lygį kreipdamas dėmesį į jos formalią pusę, kompoziciją, stilių. Ir jam tatai neblogai pavyko. Žodžiu, mūsų literatūra, kaip ir kiekvienais metais, taip ir šįmet yra pasiekusi naujų laimėjimų. Mūsų rašytojai, kad ir sunkiomis sąlygomis dirbdami, kasmet praturtina mūsų literatūros lobyną naujais vertingais veikalais ir tuo nusipelno visos tautos padėką. Deja, mūsų visuomenė dar per mažai domisi savąja literatūra ir nemoka kaip reikiant įvertinti savo rašytojų kūrybinių pastangų.

[1939]

[Naujosios suomių
prozos antologija]

Suomių literatūrą anksčiau mes pažinome tik iš kun. Adolfo Sabaliausko išversto jų tautos epo „Kalevalos” ir kelių A. Žagrakalienės verstų Maila Talvio romanų. To, aišku, negalėjo pakakti, norint susidaryti nors šiek tiek ryškesnį vaizdą apie Suomijos literatūrą, kuri iš tikrųjų yra pasiekusi gražių laimėjimų. Svarbiausia kliūtis, trukdanti mums geriau pažinti suomių literatūros turtus, be abejo, yra tai, kad mes neturime veikėjų, gerai mokančių abi kalbas. Šioj antologijoj^* telpą kūriniai yra versti ne iš suomių, bet iš vokiečių kalbos. Tai jau vertimo vertimas. Aišku, kad tokiu būdu perduoti į lietuvių kalbą kūriniai smarkiai nukentėjo. Tačiau susipažinę su šia antologija mes vis tiek galime įsitikinti, kad suomių jaunųjų rašytojų eilėse yra didelio talento kūrėjo.

* Šeši suomiai: Naujosios suomių prozos antologija, vertė ir redagavo J. Šimkus, Kaunas: Spaudos fondas, 1938, 270 [1] p.

Suomių naujajai literatūrai šioje antologijoje atstovauja šeši rašytojai. Henry Parland pasirodo su savo novele „Aš ir mano tėvo akinių stiklai”. Novelė įdomi vykusiu žmonių psichologijos pagavimu, tačiau joje jausti dar tam tikro nesubrendimo - vietomis per daug dirbtinumo ir futuristų mėgto manieriškumo. Pažymėtina, kad Henry Parlandas mirė labai jaunas (vos 22 metų), nespėjęs išvystyti savo gabumų. Į antologiją jis pateko tik todėl, kad buvo geras Lietuvos bičiulis, porą metų išgyvenęs Kaune ir palaikęs glaudų ryšį su mūsų jaunaisiais rašytojais.

Iš Pentti Haanpää kūrybos antologijoj telpa dvi trumputės novelės („Senoji ūkininkė” ir „Jėga”). Abiejose novelėse parodomas skurdus likimas pasenusių žmonių, kurių vietą stengiasi užimti jaunoji karta. Novelės pasižymi puikia klasiška kompozicija. Pentti Haanpaa prasimušė į gyvenimą vien savo darbštumu ir gabumais. Jis yra buvęs paprastas bernas ir sielių plukdytojas, todėl gerai pažįsta liaudies gyvenimą.

Kitas toks pat savamokslis, iš paprastų darbininkų kilęs, yra Tolvo Pekkanen. Jo apysaka „Žmonių pavasaris” pasakoja apie dviejų jaunų fabriko darbininkų gyvenimą. Realistiniu tikslumu ir giliu psichologiškumu atkuriamas paprasto žmonių gyvenimo vaizdas su kasdieniškais jų rūpesčiais, nepritekliais, aistromis, džiaugsmais ir kentėjimais.

Iš rašytojo Heikki Toppila kūrybos antologijoj telpa šiurpi novelė „Testamentas”. Čia vaizduojama žmogaus mirties agonija. Skaitytoją baime nukrečia paskutinių mirštančio žmogaus kentėjimų vaizdas.

Visai kitokia nuotaika dvelkia Mika Valtari novelė. Joje atsispindi didelė žemės meilė ir gailestis dėl mūsų gyvenimo trumpumo. Novelę gaubia gili lyrinė nuotaika ir jaudinantis graudumas.

Labai įdomi, pilna paslaptingumo ir baugumo Unto Seppänen novelė „Dievas vaikšto”. Ten vaizduojamas aklos senutės gyvenimas ir jos mirtis. Novelė pasižymi puikiu stilium. Ypač gražiai perduodami įvairūs girdimieji vaizdai, kurie aklajai senutei kalba apie paslaptingą ir gražų žemės gyvenimą.

Šios rūšies antologija nebe pirmoji mūsų literatūroj. Turime, be to, latvių ir čekų literatūros antologijas. Tačiau panašių leidimų būtų lauktina ir daugiau, nes jie gali neblogai patarnauti mažųjų tautų literatūros pažinimui.

[1939]

[Jono Marcinkevičiaus „Kražių skerdynės”]

Mes buvom linkę įsivaizduoti, kad Kražių didvyriai turėjo būti nepaprasti maištininkai, idealistai arba, mažiausia, - sąmoningi ir tautiškai susipratę lietuviai.

Jonas Marcinkevičius savo romane „Kražių skerdynės”^* išrikiuoja prieš mūsų akis anuos įsivaizduotus didvyrius. Nustembam. Visi šie didvyriai - paprasti žemaičiai: ūkininkai, dvaro bernai, kampininkai, žmonės, nuo amžių pripratę arti savo arba dvaro laukus ir kantriai kęsti sunkią priespaudą, menkai apsišvietę ir žemo tautinio susipratimo laipsnio. Mes suabejojam ir klausiam: kažin ar pavyks Marcinkevičiui įtikinti skaitytoją, kad šie pilki žmoneliai galėtų suvaidinti tokį didelį vaidmenį toje kruvinoje ir baisioje dramoje.

* Jonas Marcinkevičius, Kražių skerdynės: Istorinis romanas, 2 t., Kaunas-Marijampolė: „Dirva”, 1938, 322 [2] + 319 [1] p.

Tačiau skaitant nyksta ši abejonė. Mes įsitikinam, kad Marcinkevičius yra įsigilinęs į savo romano medžiagą, kad yra supratęs anų laikų žmogų, jo psichologiją, jo pasaulį ir siekimus.

Anų laikų ūkininkas buvo menko apsišvietimo ir neturėjo tautinio sąmoningumo, dar nemokėjo kaip reikiant pajusti savo žmogiškosios vertės, bet jo religinis jausmas buvo labai stiprus. Anų laikų ūkininkui vienintelė paguoda buvo malda, vienintelė iškilmių salė ir džiaugsmo namai buvo bažnyčia, vienintelis giedros spindulys jo niūriame gyvenime - tikėjimas. Todėl jeigu pilkas anų laikų žmogelis galėjo ką nors didesnio padaryti, tai tik religinio jausmo vedamas. Marcinkevičius pagavo šią būdingą anuometinės liaudies psichologijos ypatybę.

Prieš rodydamas, kaip šitas natūralus religingumas pastūmėjo kražiečius į pasipriešinimą, jis rodo, kaip Monika ir Polikarpas sunkiomis savo gyvenimo valandomis atsiduria ne kur kitur, kaip prie bažnyčios. Šitokiu būdu autorius prirengia skaitytoją tikėti, kad kražiečiai instinktyviai sukilo savo šventovės ginti. Bažnyčios gynimas, gynėjų kankinimas, paskui teismas ir sudaro viso romano griaučius. Juos autorius užpildė būdingomis ano meto gyvenimo scenomis, kuriose veikia gyvi realūs žmonės.

Savo veikėjus Marcinkevičius sugeba atvaizduoti gyvai, natūraliai. Todėl atskiros veikalo scenos psichologiškos ir įtikinamos. Dialogai gyvi. Žemaičiai ūkininkai (Andriejauskas, Rimkus ir kt.) kuriami daugiau pagal vieną šabloną. Jie ramūs, maldingi ir taurūs žmonės, žinoma, su mažesnėmis ar didesnėmis ūkininkų ydomis. Beje, Andriejauskas yra pažangesnis, pranešąs kitus savo išsilavinimu ir apsišvietimu. Tačiau įdomiausias visų žemaičių ūkininkų yra Laurynas Karnius. Jis jau kitoks negu anie kražiečiai. Jis iš prigimties drąsus, maištingas, kupinas gaivališkų jaunystės jėgų. Šis jaunas ūkininkaitis išdrįsta pasipriešinti tėvams ir sulaužyti tradiciją vesdamas dvaro tarnaitę. Prieš rusus jis kovoja ne todėl, kad jam ypatingai rūpėtų bažnyčia. Laurynas nesąmoningai junta savo žmogiškąjį vertingumą ir nenori prieš nieką lenkti savo galvos. Pagaliau į kovą jį skatina jo nerami ir maištinga prigimtis ir jaunystės jėgų pilnuma. Laurynas-tai nelyginant atgimęs senųjų laikų atkaklusis ir drąsusis žemaitis, dar neįpratęs savo galvos lenkti po vergijos jungu. Po pralaimėjimo jis nesugniūžta kaip kiti, bet išdidžiai ir atkakliai pakelia visas kančias. Kalėjime Laurynui bažnyčios autoritetas griūva kartu su kunigo autoritetu. Ir grįžęs iš kalėjimo, kur jis buvo prisiklausęs socialistinių idėjų, namo, jis išgyvena gilią tragediją: kiti jo kaimynai linksmi traukia į atkovotą bažnyčią, tik Laurynas ne. Jis nebeturi paguodos savo gyvenime. Jis junta, kad be tikslo buvo jo kova ir kančios. Kad jis kovoja ir už kitą idėją - tatai jam, kaip ir visiems kitiems, dar neaišku.

Vykusiai Marcinkevičiui pavyko sukurti elgetą Polikarpą, kuris dažnai keliauja į Rymą, vaikščioja auksu grįstomis miesto gatvėmis, bučiuoja Šventajam Tėvui kojas ir perka iš jo pašvęstus „agnosėlius”, kuriuos vėliau pardavinėja kaimo bobelėms. Prisiminęs netrukus ateisiančią mirtį, Polikarpas išsigąsta ir pasižada nebeapgaudinėti žmonių, bet vos kas jam pasimaišo po kojų, ir vėl neiškenčia nepasigyręs, kad buvęs Ryme, vaikščiojęs auksu grįstomis gatvėmis, pirkęs iš Šv. Tėvo „agnosėlių” ir t.t. Truputį plačiau autoriaus vaizduojama Lauryno žmona Viktutė. Tai tauri, gera ir švelni mergaitė. Žodžiu, šiame Marcinkevičiaus romane veikėjų yra labai daug, tik ne visi lygiomis išryškėja.

Pirmo tomo veiksmas vystomas nuosekliai. Scenos rodo pamažu, bet labai augantį žemaičių maištingumą ir kylančią įtampą. Pirmojo tomo gale įtampa pasiekia beveik kulminacinį punktą. Antrasis tomas savo pirmoj dalyj vaizduoja staigų įtampos kritimą. Toliau eina atomazga: egzekucijos, bausmės, kalėjimas, byla. Jeigu jau anksčiau pasitaikė epizodų, organiškai neįderintų į viso veikalo struktūrą, tai šitoj vietoj Marcinkevičius dar daugiau suardo kompoziciją, aprašinėdamas bylą beveik protokoliškai, pamiršdamas savo herojus. Toks aprašymas beveik įgrįsta skaitytojui, kuris po įvykusios dramos kuo greičiau laukia atomazgos.

Marcinkevičiaus stilius natūralus, be jokių ypatingų puošmenų ar pagražinimų. Vietomis pasitaiko neišlygintas, ypač vartojant poetines priemones. „Kražių bažnyčios byla kaip audros ištiktas laivas buvo blaškoma iš vieno kranto į kitą” (t. I, p. 159). Kita Marcinkevičiaus yda - tai protarpiais nusileidimas į publicistinį toną. „Istorija tautai duoda sielą. Šitoji siela apgaubia visų žmonių luomus. Ji sklinda kaip kvapas. Ji jaudina kaip kažkas neapčiuopiama. Ji stumia žmogų į kovą kaip badas” (t. II, p. 164).

Prikelti praeitį gyvą, sukurti ryškų jos paveikslą yra sunkus uždavinys. Nekreipiant dėmesio į nedidelius istorinius liapsusus, reikia pasakyti, kad Marcinkevičiui šis dalykas pavyko gerai. Skaitydami veikalą mes juntam, kad autoriui nebūtų trūkę sugebėjimų savo romaną parašyti net labai gerai.

[1939]

[Igno Šeiniaus
„Tėviškės padangėje”]

Žinomas mūsų rašytojas Šeinius grįžta į savo vaikystės dienas, į tėviškės padangę, į gimtinės laukus. Dvidešimtyje trumpučių vaizdelių, kurie rinkinyje^* visi pavadinti bendru vardu „Jaunos dienos - giedrios dienos“, autorius pasakoja svarbiausius savo vaikystės nuotykius. Vieni šių nuotykių linksmi, kiti liūdni, treti baisoki, bet jie visi parašyti labai nuotaikingai, nuoširdžiai ir gyvai. Autorius net ketverių metų berniuko išgyvenimais ir įspūdžiais sugeba sudominti ir patraukti suaugusį skaitytoją ir sužadinti jo emocijas.

* Ignas šeinius, Tėviškės padangėje, Kaunas: „Sakalas”, 1938, 263 [2] p.

Be šių vaikystės prisiminimų, knygoje įdėta dar trejetas dalykų: „Juzulis Ėglis”, „Badas” ir „Tėvas”.

„Juzulis Ėglis” - ilgoka apysaka (apie 100 p.), vaizduojanti vieno kaimo berniuko herojiškus žygius nepriklausomybės kovų metu. Šis dalykas meniniu atžvilgiu silpnokas. Per daug netikrumo, perdėjimo, išidealizavimo. Autorius nesugeba skaitytojo įtikinti, kad paprastas aštuoniolikametis kaimo berniukas galėtų suorganizuoti didžiulį sukilimą, puikiausiai orientuotis karo dalykuose ir tapti tokiu baubu, kad visas bolševikų būrys (kaip tai vienoje scenoje vaizduojama), nepabūgęs armotų ugnies, pabėgtų išgirdęs Juzulio Ėglio vardą. Taip pat didelis nenatūralumas jaučiamas ir dialoguose. Šiaip jau ir šioje apysakoje daugelis atskirų scenų yra nuotaikingos ir gražiai atvaizduotos. „Juzulis Ėglis” nebent tiktų paauguoliams kaip lengvas ir įdomus pasiskaitymas, dargi turįs nemaža auklėjamosios reikšmės. Jie pasiduotų autoriaus sugestijai ir netikrumo čia taip pat neįžiūrėtų, kaip neįžiūri sensacinguose nuotykių romanuose.

Trumpa noveliukė „Badas” puikiai ir jaudinančiai atvaizduoja badu mirštančio žmogaus įspūdžius.

„Tėve” parodoma tėvo meilė. Šios novelės veiksmas vyksta Norvegijoj. Jeigu jau knyga pavadinta „Tėviškės padangėje”, tai galėjo tas nuotykis ir Lietuvoj vykti - nuo to novelė būtų nepasikeitusi. Bet čia, žinoma, menkutė smulkmena.

Savo novelėse Šeinius paprastai visą dėmesį koncentruoja į kokį nors įdomesnį įvykį, kurį jis pasakoja sultingu ir žaviu stilium, ir tokiu būdu sudomina ir patraukia skaitytoją. Autorius nemėgsta raustis savo veikėjų sielos gilumoje. Jis paprastai pasakoja tik paviršutiniškus savo herojų įspūdžius, dažnai net neparodydamas, kaip tie įspūdžiai veikia jų psichiką. Charakteringas šiuo atžvilgiu yra „Badas”. Autorius ten nesiima vaizduoti badu mirštančio žmogaus kentėjimų. Jis tik ramiai pasakoja, kokius įspūdžius teikia išorinis pasaulis žmogui, dėl ilgo badavimo traukiamam miego. Pasidavus šiam miegui - nepabundama, mirštama. „Bado” pabaiga gali puikiai pailiustruoti, kaip autorius trumpai, mesdamas tik kelis ryškesnius savo veikėjo įspūdžius, gali sujaudinti ir nuteikti skaitytoją:

Dangus vis raudonas, saulė daros dar raudonesnė. Ore jau, rodos, skraido juodi paukščiai.
Šiandien nusileis saulė, ir rytoj kažin ar patekės.- - -
Negaliu ilgiau atsispirt... Neneša kojos, nepakeliu rankos.
Eisiu kiek primigt.- - - (p. 253-254)

Paprastai impresionistai, pagauti nuotaikos ir nešami jausmų antplūdžio, pradeda per daug blaškytis į šalis, netenka nuoseklumo, daro nereikalingas digresijas. Tačiau Šeinius visur lieka santūrus ir ramus. Jis puikiai sugeba tikrovę stilizuot, paimt iš jos tik pačius būdingiausius ir nuotaikinguosius vaizdus.

Šeiniaus sakinys ne visur griežtai paiso sintaksės taisyklių. Siekdamas didesnio įspūdingumo, autorius mėgsta savo sakinį kapoti. Palyginimai vietomis skiriami taškais nuo palyginamojo žodžio. Sakinys daug kur nėra taip jau griežtai logiškas, kaip įprasta kasdieninėj kalboj. Pavyzdžiui: „Aukštai, kiek akim sumatyt, sklando du balti taškai. Gandrai. Suka ore, suka” (p. 148-149). Kasdieninėj kalboj pasakytumėm „gandrai, kaip du balti taškai, suka ore”. Žinoma, tokiu atveju sakinys netektų savo įspūdingumo ir emocingumo.

Žodynas gana turtingas. Randame čia ir tokių retų žodžių, kaip „sėjate”, „knastrėti” ir kt. Ieškodamas didesnio skambumo, autorius visai su pagrindu vietoj priešdėlio ir prielinksnio „į” vartoja „in”.

„Tėviškės padangėje” žavi skaitytoją savo nuotaikingumu ir stiliaus sultingumu, ko buvom pradėję pasigesti truputį anksčiau pasirodžiusiose Šeiniaus novelėse.

[1939]

[Kazio Jankausko „Dulkini batai”]

Kazys Jankauskas savo novelėse^* vaizduoja dvejopus žmones. Viena grupė yra materialistai, biurokratai, niekšai. Tokie yra Jankausko novelėse inžinieriai, valdininkai, darbų prižiūrėtojai ir kiti pareigūnai. Tai paprastai labai komiški žmogiūkščiai, baisiai sušaržuoti, net ligi neįtikinamumo. Antroji Jankausko žmonių grupė yra svajotojai, kurie neturi gyvenime jokio pastovaus tikslo. Jie daužosi prie geležinkelių, klajoja po girių ir laukų platumas. Jie amžinai kažko pasiilgę ir neramūs, džiaugiasi dėl menkų smulkmenų ir dėl jų kenčia, kupini gaivališkų jaunystės jėgų ir nevaldomo aistringumo. Jie verkia girioj kertamo medžio, o pykčio siautulyje užmuša savo draugą. Jie negali prisiversti prie jokio naudingesnio darbo, o amžinai klajoja, gaudo nykstančius įspūdžius, gilinasi į savo jausmus ir mintis. Jie atviri ir tokie plepūs, kad skaitytojui vietomis ne juokais įgrįsta jų begalinis filosofavimas. Antrasis žmonių tipas iš viso yra labai charakteringas impresionistiniams rašytojams. Pažymėtina, kad ir visuose kituose Jankausko veikaluose vyrauja tik šie du žmonių tipai: sušaržuotas materialistas ir neramus poetiškos sielos klajoklis.

* Kazys Jankauskas, Dulkini batai: Apysakos ir novelės, Kaunas: šv. Kazimiero d-ja, 1938, 292 [1] p.

Galbūt todėl Jankausko kūriniuose lygiomis eina komiškumas ir lyriškumas. Komiškumas ypač pasireiškia situacijose ir dialoguose. Lyriškos ir nuotaikingos, melancholišku ilgesiu dvelkiančios yra tos vietos, kur autorius vaizduoja gamtą ir savo veikėjų išgyvenimus.

Jankausko stilius dinamiškas ir gyvas. Čia netapomi kruopščiai išbaigti vaizdai, bet, lyg skubant, metamas tik vienas kitas ryškesnis bruožas. Didžiausia Jankausko stiliaus yda - tai jo manieringumas. Pavyzdžiui: „Dabar kalbėti apie vakarą, apie vakarą toli gražu nejuodos spalvos ir pasikabinusį sau ant krūtinės mėnulį” (p. 128). Pasakyta mandriai, tačiau tas mandrumas ir dirbtinumas nesukelia emocijų ir nuotaikos, nes skaitytojas priverstas stebėtis ne tuo gamtos vaizdu, o autoriaus stiliaus mandrumu. Vadinasi, stilius virsta tikslu, tačiau jis turi būti tik priemonė.

Rinkinyje esama apysakų ir novelių. Apysakos kaip paprastai, taip ir čia pasižymi palaidesne kompozicija. Tuo tarpu kai kurios Jankausko novelės pasižymi visai neblogai novelės reikalavimus atitinkančiu sukomponavimu.

Jankauskas patraukia skaitytoją savo nuotaikingumu ir gyvu stilium. Tačiau skaitytojas čia pasigenda naujumo. Juk tiek Jankausko romanuose, tiek novelėse visur figūruoja tie patys veikėjai, visur žymu tokia pat neaiški gyvenimo filosofija. Žinoma, reikia atsiminti, kad Jankauskas yra impresionistinis rašytojas. O impresionistai nesistengia kurti charakterių. Jiems daugiau rūpi fiksuoti nykstančius įspūdžius ir sekti net pačius smulkiausius žmogaus sielos virptelėjimus.

[1939]

[Pearl S. Buck
„Rytų vėjas -
Vakarų vėjas”]

Praėjusių metų Nobelio premijos laureatė Pearl S. Buck, veik visą savo gyvenimą praleidusi Kinų žemėje, puikiai pažino šią tautą ir, vaizduodama jos buitį, sukūrė nemirštamų veikalų.

Šis jos romanas^* vaizduoja dabarties Kiniją, kurioje kovoja modernioji Vakarų kultūra (anot autorės, „Vakarų vėjas”) ir senoji Rytų kultūra („Rytų vėjas”).

* Pearl S. Buck, Rytų vėjas Vakarų vėjas: Romanas, vertė K. Jakubėnas ir J. Lukoševičius, Kaunas: Spaudos fondas, 1938, 240 p.

Kine Kuei-Lana, išauklėta senovės tradicijomis, išteka už jauno kinų gydytojo. Iš meilės jam ji stengiasi kratytis senųjų savo papročių ir tapti vakarietiška. Jos brolis, besimokydamas Amerikoj, veda amerikietę ir todėl sutinka baisų savo šeimos pasipriešinimą. Jis priverstas su savo tėvais nutraukti ryšius, užsitraukia jų prakeikimą ir netenka paveldėjimo teisių. Tačiau viską kantriai ir išdidžiai pakelia.

Kuei-Lanos vyras, jos brolis ir amerikietė yra vakarietiškos kultūros atstovai, pasiryžę gelbėti kinų tautą iš tamsumo ir baisių prietarų, išnaikinti supuvusias senovės tradicijas, trukdančias Kinijos pažangą. Jaunųjų kinų tėvai yra ryškūs senosios Kinijos ir senųjų jos tradicijų atstovai.

Veikale puikiai ir labai įdomiai atvaizduota aukštojo kinų luomo gyvenimas, senųjų kinų šeima, jų papročiai ir jų psichologija. Vykusiai pagauta jaunosios idealistinės Kinijos kartos nuotaika.

Apskritai veikalas kupinas humaniškumo, parašytas nuotaikingu ir gražiu stilium.

[1939]

[Gustave'o Flaubert'o
„Salambo”

Gustave'as Flaubert'as yra žinomas prancūzų realistas, didelis stiliaus meisteris, gyvenęs praėjusiame šimtmetyje.

Šiame romane^* jis vaizduoja antikinį pasaulį. Rodomos Kartaginos kovos su savo samdytaisiais kareiviais ir aplinkinėmis barbarų tautelėmis. Tarp kovų ir sąmyšių vaizdų įpinta barbarų vado Mato ir kartaginiečių vado Hamilkaro dukters Salambo meilė. Romano veiksmą palaiko ši meilės intriga ir nuolatinės abiejų pusių kovos. Atomazgoj - genialusis Hamilkaras nugali barbarus, Mato, paimtas į nelaisvę, nukankinamas, o Salambo, ištekėjusi už kartaginiečių talkininko Narr-Havaso, miršta.

Veikale puikiai išstudijuotas istorinis fonas. Realistiniu tikslumu ir dideliu kruopštumu parašytas romanas mus nukelia į pagoniškąjį pasaulį, parodo jo papročių žiaurumą, prietaringus įsitikinimus ir visą anuometinio priekrikščioniško gyvenimo šiurpumą ir skurdumą.

Romanas pasižymi pavyzdinga kompozicija ir didelio kruopštumo stiliumi. Visos romano dalys puikiai suderintos, organiškai ir neatskiriamai įjungtos į patį veikalą. Gyvai sukurti charakteriai.

Vertime vietomis pasitaiko kalbos netikslumų.

[1939]

* Gustave Flaubert, Salambo: Romanas, vertė J. D., Kaunas: Spaudos fondas, 1939, 428 [1] p.

[Kazio Inčiūros
„Baltieji raiteliai”]

Gyvenamasis laikotarpis visada veikia rašytoją. Aplinka vienokiu ar kitokiu aidu atsiliepia jo kūryboje. Praėjusių metų lietuvių lyrikoj vyravo patriotinis ir visuomeninis motyvas. Ir šių motyvų eilėraščiuose buvo sukaupta daug nusivylimo, skausmo, net pagiežos. Inčiūros eilėraščiuose seniau rasdavom daug giedrumo, optimizmo. Tačiau šiame rinkinyje* jau yra apsčiai tamsokų šešėlių...

Inčiūros lyrika tol giedri, kol jis susižavėjęs dainuoja apie mūsų nepriklausomybės kovas ir apie lietuviškojo gimtojo kaimo grožį. Betgi atsigrįžus į miestą, į mūsų valdininkijos gyvenimą, jo giesmė suskamba niūria ir skausminga gaida. Bjaurios mūsų šviesuomenės ydos, karjerizmas, egoizmas, užmiršimas tautos reikalų ir kita pakerta poeto entuziazmą, ir jo poezijoj daug kur aptinkame šitokių ironijos kupinų posmų:

Nesvarbu, ar gabumų nūn turima -
su pečiais, su pečiais ruošti kelią sau.
Kam tau sakalu skrist, jei geriau žemažiūriam
pelkėj braidžiojant kelti vis alasą. (p. 43)

Šitokie žemažiūriai, egoistai, anot Inčiūros, „krankliai, susisukę šiltą gūžtą palangėj tėviškės namų”, graso pražudyt ir nusmukdyt visą tautą. Ir todėl poetas su viltim šaukia taurųjį tautos elementą:

Grįžkit išvaikyt kranklių iš sodų,
išvalyti tėviškės šalies. - (p. 60)

Ir jam vaidenasi legendiški baltieji raiteliai, kurie

... vargo sumažinti
tėvų žemėn atjos! (p. 62)

Yra filosofinės minties eilėraščių. Žymu susigalvojimas dėl to, kad „visi nueis savais keliais”, susirūpinimas dėl pasaulyje siautėjančios jėgos triumfo ir kt.

* Kazys Inčiūra, Bailieji raiteliai: Eilėraščiai, Kaunas: Šv. Kazimiero d-ja, 1938, 157 p.

Erotiniuose Inčiuros eilėraščiuose paprastai žymu didelis giedrumas ir tyrumas:

Norėčiau būti aš dangaus skliautu žvaigždėtu
ir glūdumoj naktų vis į tave žiūrėti, (p. 99)

Paskutiniame skyriuje „Pilkų kryžių krašte” telpa keletas įdomių gražia forma parašytų ilgesnių dalykų - poemėlių.

Savo idėjiniu veidu Inčiūra nėra itin savotiškas. Jis pasinešęs ta linkme, kaip ir dauguma mūsų poetų. Tačiau jis turi savotišką išsireiškimo būdą. Bendrai jo forma stipri ir originali - žymu nuoširdumas ir gilus išgyvenimas. Daugelis jo eilėraščių pasiekia tikrai aukštą meniškumo laipsnį („Balandis audroje”, „Krankliai našlaitės sodyboj” ir kt.).

Jeigu mūsų praėjusių metų lyrikoj, taip pat ir Inčiūros eilėraščiuose, buvo daug nusivylimo ir sielvarto, - žinoma, kaltas pats gyvenimas... Dabar, kada mūsų tauta yra pasiryžusi žengti naujais keliais, kada ji rodo daug kūrybinio užsidegimo ir aiškų norą atitaisyti nelemtas ją žudžiusias nesenos praeities klaidas - tikėkime, kad visa tatai atsilieps mūsų lyrikoj džiaugsmingu ir skambiu aidu.

[1939]

[Leonardo Žitkevičiaus

„Su tėvelio kepure”]

Vaikų literatūros kūrėjas, viena vertus, turi suvokti vaikui artimą pasaulį, o kita vertus, savo kūriniams duoti vaiko dvasią atitinkančią formą.

Perskaitę Žitkevičiaus eilių rinkinį^* įsitikinam, kad autorius šiuos savo uždavinius gerai supranta ir visai nesunkiai įvykdo.

* Leonardas Žitkevičius, Su tėvelio kepure: Eilėraščiai vaikams, Kaunas: „Sakalas”, [1939Į, 64 p.

Eilėraščių temos pasirenkamos iš vaikui artimo pasaulio: gamta, žaidimai, šventės, mokykla, įvairūs vaikiški nuotykiai ir kt. Daugelis jo eilėraščių turi originalius ir įdomius siužetus, kurie vaiką sužavės savo naujumu ir nepaprastumu („Kelionė į mėnulį“, „Nepavykęs skridimas”, „Kova su uodu” ir kt.). Autorius gerai pažįsta naivią vaiko galvoseną. Tatai gali pailiustruoti daugelis gražių epizodų. Šit Vytautėlis mato, kaip angelas, skrisdamas dangum, gesina žvaigždeles; susapnuotas baisus sapnas vaikui atrodo tikrovė, o kai mamytė nori įtikinti, kad tai buvo sapnas, jis atsikerta: „Netiesa, brangi mamyte, / Juk ir tu tenai buvai” (p. 35); kitur vėl vaikas džiaugiasi gavęs užsidėti tėvelio kepurę, nes „Tėtis turi gudrią galvą, / Buvo Vilniuj ir kare...” (p. 8). Vaikas dėl savo lakios vaizduotės mėgsta gamtą suasmeninti, sugyvinti, daiktus ir gyvulius jis priverčia protingai veikti, galvoti, šnekėti ir atjausti jo nuotaiką. Žitkevičius yra pagavęs šį būdingą psichologijos bruožą. Jo eilėraščiuose matai „atklumpsint sodo taku žiemą”, kalbant gėles, bešnairuojant iš už kalniuko mėnulį ir kt. Apskritai savo siužetais Žitkevičiaus eilėraščiai bus daug artimesni kaimo vaikui.

Autorius savo siužetus sugeba atitaikyti vaiko dvasiai, nė kiek ne blogiau jam sekasi ir su forma. Vaikas savo prigimtimi yra judrus, gyvas, dinamiškas. Žinoma, jis ir iš skaitomų dalykų reikalauja gyvumo ir dinamiškumo, stiprios ritmikos, įdomių vaizdų, aiškumo, kad visa tatai iš karto patrauktų jo pasyvų dėmesį, užlietų susidomėjimu ir susižavėjimu visą jo būtybę. Ir čia Žitkevičius puikiai pataiko. Savo dinamiškumu kai kurie jo eilėraščiai tiesiog puikūs („Čiampar vampar”, „Baibokėlis”, „Su tėvelio kepure” ir kt.). Dinamikos ir gyvumo eilėraščiais suteikia stipri ritmika ir dinamiškieji veiksmažodžiai:

Šokinėjau, trypinėjau
Ir jaučiausi kaip dvare,
Kai iš gryčios išpyškėjau
Su tėvelio kepure, (p. 7)

Be to, Žitkevičius sugeba pats nusikalti neprasmingų žodžių, kurie pasikartodami visą eilėraštį daro nepaprastai gyvą ir nuotaikingą:

Ėch, ir bėga man šunytis -
Nei pralenkti jo, nei vytis:
Vingir sprikt, vingir strikt -
Vingir teks man atsilikt... (p. 36)

Autorius formą valdo labai lengvai. Tatai gali įrodyti keletas trioleto forma labai vykusiai sukurtų eilėraštukų („Nebemažas”, „Mano plunksna” ir „Nelaimė ant ledo”). Rimai autoriui nesudaro jokių sunkumų. Vietomis visame eilėraštyje lengvai ir laisvai išlaikomas tas pats rimas. Kai kur vykusiai pavartotos aliteracijos suteikia posmams skambumo ir muzikalumo:

Lekia laumė laukais
Žalio šilko plaukais,
Lekia lekia linksma
Vaikučius šaukdama... (p. 5)

Vykusi forma eilėraščius daro kupinus nuotaikingumo. Paprastai Žitkevičiaus eilėraščių nuotaika pasižymi linksmumu, gyvumu. Nemaža vykusio komizmo ir sąmojo. Betgi vietomis, ypač gamtos motyvų eilėse, suskamba švelnaus ilgesio gaida („Su rudenėliu” ir kt.).

Didaktiškų eilėraščių idėjos (mokslo meilė, tėvynės meilė, gamtos meilė ir kt.) visur apipavidalintos meniška forma. Nėra nenuoširdumo ir sausumo, atbaidančio skaitytoją.

Rinkinį puošia Telesforo Valiaus dviejų spalvų iliustracijos. Daugelis iliustracijų yra vykusios, tik vietomis, vaizduojant judesius, neišgaunamas reikiamas plastiškumas, per daug žymus kažkoks sustingimas.

Šis rinkinys Leonardą Žitkevičių atestuoja kaip vieną gabiausių mūsų jaunimo autorių.

[1939]

[Jono Graičiūno
„Ižas Nemune”]

Pirmiausia skaitytojui darosi neaišku, kodėl autorius savo knygą* perskyrė į dvi dalis, kurių vieną pavadino oficialaus optimizmo, o kitą - privataus pesimizmo lyrika. Juk tiek vienoj, tiek kitoj daly sudėti tokio pat pobūdžio ir tokių pat motyvų eilėraščiai, ir tos dalys niekuo esmingesnių tarpusavy nesiskiria. Kas kita, jeigu autorius, sakysime, į vieną dalį būtų sudėjęs patriotinius-visuomeninius eilėraščius, o į kitą - egoistinius.

* Jonas Graičiūnas, Ižas Nemune: Oficialaus optimizmo ir privataus pesimizmo lyrika, Kaunas: Spaudos fondas, 1939, 92 [2] p.

Mūsų poezijoj dabar labai ryškus visuomeninis-patriotinis motyvas. Dainuoja šiuo motyvu stipresnieji mūsų poetai, bet dar daugiau juo operuoja menkučiai talentai. Anot paties Graičiūno,

Visi tave dainuoja, mini
ir nukala eilių sieksninių... (p. 20)

Žinoma, puikus dalykas, kai poetai apie tėvynę ir panašius dalykus sugeba nuoširdžiai ir meniškai dainuoti, bet blogiau, kai jie, tėvynės meilės pagauti, pradeda eilėraščius kalte kalti. Deja, Graičiūno patriotinėj-visuomeninėj lyrikoj to „eilių kalimo”, meninio nenuoširdumo yra gana daug. Be to, kai kur jo eilėraščiuose pakvimpa kitų mūsų poetų lyrikos aromatas. Sakysime, Miškinis „Varnose prie plento” rašė:

Parašysim šautuvais poemą... (p. 105)

O Graičiūnas savo „Iže” rašo:

Kai legendą broliai šautuvais parašė... (p. 24)

Be patriotinio ir visuomeninio motyvo, yra Graičiūno rinkiny ir filosofinės minties, taip pat ir egoistinių eilėraščių. Atrodo, kad tos rūšies eilėraščiai jam geriau sekasi. Yra juose kiek daugiau meniškumo, nuoširdumo ir originalumo.

Iš kitų motyvų galima dar pažymėti religinį Graičiūno motyvą. Šiaip nieko baisiai ypatingo. Tačiau labiau atkreipia dėmesį jo ilgokos eilės „Tryliktas apaštalas“. Rūpintojėlių Kristus mūsų poezijoj labai dažnai sutinkamas. Taigi, kas be ko, ir Graičiūno lyrikoj jis yra. Kažkada mūsų poetai tyliai kalbėdavosi su pakelių Kristum, leisdavo jam nukopti nuo kryžiaus ir pavaikščioti parugėmis, o Graičiūnas padaro jam naują „išradimą”: jis, pasivadinęs tryliktuoju apaštalu, nulaipdina Kristų nuo kryžiaus ir nusiveda į kabarė išgerti alaus...

Taigi motyvų atžvilgiu Graičiūno lyrikoj sunko ką nors naujesnio rasti. Aišku, mes ir neturime teisės reikalauti, kad lyrikas savo idėjiniu pasaulėvaizdžiu griežtai skirtųsi nuo kitų to paties laikotarpio poetų. Tam tikras panašumas beveik visada yra randamas. Ir, žinoma, poetams tatai visai netrukdo, išreiškiant savo kūriniuose panašias idėjas, sukurti visai skirtingų dalykų.

Štai kodėl čia ypatingą dėmesį tenka atkreipti į sugebėjimą ir mokėjimą savo mintį bei idėją poetiškai išreikšti. Be šito dalyko poezijos nebuvo ir nebus, nors rašąs eilėraščius turėtų ir aukščiausių idėjų bei gražiausių minčių.

Skaitytojas, galimas dalykas, pajus simpatiją šio rinkinio autoriui todėl, kad jis pirmiausia bando reikšti aukštesnės vertės idėjas, bet tų idėjų išraiška skaitytoją apvils, ypač tada, kai jam bus pažįstama naujoji mūsų lyrika, kur patriotinės ir visuomeninės idėjos kai kurių poetų yra išreikštos puikia ir meniška forma. Tiesa, atskiros strofos Graičiūnui kartais visai sklandžiai pasirašo:

Verkei basa prie pono dvaro,
nuo vargo tau pečiai palinko.
Dabar stebies, kas laisvėj daros, -
dairais liūdnu žvilgsniu aplinkui, (p. 19)

Tačiau suskaityti tokiems šio rinkinio eilėraščiams, kurie ištisai pasižymėtų sklandumu ir meniškesne forma, nereikėtų nė vienos rankos pirštų. Iš viso Graičiūnui su forma, matyt, sunkoka. Todėl dažnai jam nepavyksta nei nuotaikos išlaikyti, nei minties sklandžiai ir suprantamai išreikšti, o daug kur neatsargiai pavartoti posakiai gadina visą estetinį įspūdį ir vietomis net visai komiškai nuskamba. Šiam dalykui pailiustruoti išrašykime iš eilėraščio „Rudenėjant” tris posmus (iš eilės).

Mano mielas broli,
kur arimuos trūsi, 
ar medaliais puošies 
prieš pasaulio mūšį, -

akluoju Homeru
turi kurt, matyti, 
kurčiu Bethovenu 
jaust kūrybos sritį...

Argi tik su lapais
būtų tau paskirta, 
savo dalią nešant, -
didint kaulų stirtą? (p. 53-54)

Ką pirmuoju posmu autorius norėjo pasakyti, mes suprantame, bet tas „puošimasis medaliais” skamba komiškai ir gremėzdiškai. Antrajam posmui stinga padoresnės meninės išraiškos. Trečiame posme, lygiai kaip ir pirmajam, mintis sunkiai reiškiama, ir ta taip komiškai skambanti „kaulų stirta”, žinoma, yra atsiradusi tik todėl, kad buvo reikalingas rimas... Tenka apgailestauti, kad panašių dalykų tik retam eilėrašty nepasitaiko. Be to, Graičiūnas rašo per daug „žaliais” sakiniais, anaiptol negalinčiais sužadinti jokios estetinės emocijos. Pavyzdžiui:

Iš proto varo jau žvėrienos tos,
kurios šilkuos kavinėj meilužiauja... (p. 44)

Apskritai Graičiūnas šiuo rinkiniu mūsų lyrikai mažai ką duoda vertingo.

[1939]

[Petronėlės Orintaitės
„Dirvonų dukterims”]

Senesniais laikais buvo nemenkas daiktas eilėraštį sklandžiai parašyti. Dabar dėl didelio formos technikos patobulėjimo sklandus eilėraščio sueiliavimas nebėra didelis nuopelnas. Eilėraščio vertė dabar matuojama tuo, kiek jame yra tikrojo kūrybiškumo, rodančio, kad autorius turėjo vertų pasakyti dalykų ir mokėjo juos originalia ir meniška forma išreikšti.

Orintaitės eilėraščių* dauguma sklandžiai parašyti, bet tikro kūrybiškumo čia pasigendama. Autorė savo poezijoj labiau gilinasi į dvi sritis: į lietuvės moters, ypač sodietės, buitį ir į dabartinį Lietuvos gyvenimą su jo žaizdomis. Geriau sekasi pirmosios rūšies eilės. Čia daugiau kūrybiškumo, moteriško nuoširdumo, paprastumo. Prie šių kaip tik ir priklauso geriausieji rinkinio eilėraščiai („Nors neliko nieko žalio”, „Audimo vingiai” ir kt.).

* Petronėlė Orintaitė, Dirvonų dukterims: Lyrika, Marijampolė: „Liepsnos”, 1939, 63 p.

Tačiau kur autorė bando gilintis į realųjį dabarties gyvenimą bei aiškiai patriotines temas, nebelieka nei nuoširdumo, nei poezijos - daugeliu atveju gryna proza („Paklydusiam broliui”, „Atlanto žygis”, „Garbingiems broliams” ir kt.).

Formaliu atžvilgiu Orintaitė neieško ko nors naujo. Vietomis bandoma imituoti liaudies dainų formą („Mergvakario daina” ir kt.). Daugelyje eilėraščių, ypač aktualiomis temomis rašytų, yra tokių posakių, kurie neturi jokio vaizdingumo. Pavyzdžiui:

O jei nupuikęs gatvių dykaduonis,
Kur mano rankų vargą valgo, geria,
Lig šiol dar gėdisi sėdėt ant vieno suolo -
Aš netikiu daugiau jo pasakom - to geradario! (p. 24)

Pasitaiko ne tik šitokių nuogai proziškų posmų, bet ir taip neatsargiai pavartotų posakių, kurie net ir prozai tikti negali.

Sudrėko tėviškės arimai,
Kai brolis už tą juodą žemę
Giedraičiuose palindo po velėna... (p. 53)

Autorė ne visuose eilėraščiuose vienodai rūpinasi muzikalumu. Vietomis rimas visai nevartojamas. Savo muzikalumu išsiskiria eilėraštis „Ievos”, kur eilučių viduje pavartotas garsų sąskambis suteikia skambumo ir nuotaikingumo. Pavyzdžiui:

Tau, žiedeli, širdį gelia
Lygiai kaip mergelei -
Glamonėjo vakar vėjas -
Ir tolyn nuėjo... (p. 43)

Reikia pasakyti, kad daugumos eilėraščių vertė nedidelė. Tačiau iš daugelio pasitaiko vienas kitas žymiai nuotaikingesnis ir meniškesnis dalykas. O sakoma, kad rinkinys pateisina savo pasirodymą jau ir tuo atveju, jei jame yra bent vienas žmoniškas eilėraštis.

[1939]

[Henry Bordeux

„Atsiveria akys”]

Kultūros ir civilizacijos laimėjimai leidžia žmogui pakilt į aukštesnį žmoniškumo laipsnį, tobulėt, gyventi intensyvesnį dvasios gyvenimą. Tačiau ne visi žmonių sluoksniai, kuriems šis kultūrinis gyvenimas prieinamas, moka panaudot anuos laimėjimus savo dvasiniam tobulėjimui. Priešingai - susižavėję civilizuotojo gyvenimo prabanga ir malonumais, jie pasiekia juokingiausio ir kvailiausio susmulkėjimo. Iš čia gimsta du priešingi žmogaus tipai, kurie sutinkami kiekvienoje kultūros ir civilizacijos paliestoje visuomenėje. Pirmasis tipas yra idealistinis, per kultūros ir civilizacijos laimėjimus siekiąs didesnio žmogiškojo tobulumo, o antrasis - materialistinis-biologinis, ieškąs naudos ir malonumų.

Henry Bordeaux šiame savo romane^*, vaizduodamas prancūzų miesčioniją, taip pat susiduria su šiais dviem tipais. Antrojo tipo žmonės veikale pasireiškia daugiausia tik kaip statistai. Iš tokių žmonių šeimos yra kilusi Elzbieta Derizienė, viena centrinių veikalo figūrų. Ji, tiesa, dar nėra paliesta ano buržuaziško dvasios supuvimo. Šiaip ji padori, sąžininga moteris ir ištikima žmona. Tačiau dėl buržuaziško auklėjimo jos dvasios galios neišsivysčiusios, ji niekuo didesniu nemoka susidomėti, neturi valios ir iniciatyvos. Ji ištekėjusi už Alberto Derizo, kuris yra ryškus pirmosios rūšies kultūros žmogaus tipas, žinomas mokslininkas ir rašytojas, visa širdimi atsidavęs savo darbui ir žmonijos mokslo bei meno laimėjimams. Žmonos jis neįstengia sudominti savo darbu ir nepajėgia jos įtraukti į savo minčių orbitą. Todėl jie vienas nuo kito tolsta, kol Albertas pasijunta savo šeimoj visai vienišas. Jis ieško žmogaus, kuris įstengtų jį suprasti. Tokį žmogų randa. Tai Ona de Sezery, aukštos dvasios kultūros moteris, aistringai besidominti visu tuo, kam Albertas savo gyvenimą aukoja. Juos ima siet intymesni ryšiai negu draugiškumas, ir Albertas ilgainiui galutinai išsiskiria su savo žmona.

* Henry Bordeaux, Atsiveria akys: Romanas, vertė P. Kupčiūnas, Kaunas: „Žaibas”, [1939], 446 p.

Dabar autorius išsikelia šeimos išsiskyrimo problemą ir bando ją spręst. Tolesnėj veiksmo eigoj jis ir rodo, kaip išsiskyrusieji neturi laimės suardę savo šeimą ir ilgainiui vėl suranda vienas kitą.

Po šeimos iširimo Elzbieta jaučiasi nuskriausta: ji juk visą laiką buvo ištikima savo vyrui. Tačiau perskaičius jo dienoraštį ji pamato tikrąją išsiskyrimo priežastį, jai „atsiveria akys”. Dabar ji ryžtasi perauklėti save. Po daugelio mėnesių didžiųjų pastangų ir kovos ji išlaisvina savo valią, išvysto iniciatyvą, išmoksta mylėt žmonijos dvasios turtus. Albertas Derizas negali užmiršti savo vaikų. Onos de Sezery meilės jam neužtenka. Raginamas sąžinės balso ir pastebėjęs didžiulį Elzbietos dvasinį pasikeitimą, jis grįžta į savo šeimą.

Tai toks veikalo turinys ir tokios jame keliamos problemos. Jis, be to, įdomus savo forma. Ypač personažų charakteriais ir kompozicija (siaurąja prasme).

Veikalo architektonika darni ir vieninga. Autorius nesiblaško į šalis, neprigrūda nereikalingų epizodų. Yra tik tai, kas būtinai reikalinga, kas stumia veiksmą pirmyn, kas išryškina charakterius ir situacijas. Intriga stipri.

[1939]

[Antonio Fogazzaro „Senovinis pasaulėlis”]

Autorius - praėjusio šimtmečio italų rašytojas, išgyvenęs įdomų savo krašto istorijos laikotarpį - kovą su austrais dėl laisvės.

Šis romanas* ir vaizduoja anuos kovos laikus. Tačiau visas dėmesys čia nėra koncentruojamas apie tautinę kovą.

Autorius daugiausia vietos, o skaitytojas daugiausia dėmesio skiria dviejų savo veikėjų Franko ir Luizos meilei. Ši meilė autoriui padeda užmegzti intrigą, kurią paskui stiprina įvairios kliūtys ir nesutarimai. Tie nesutarimai yra tautinio, religinio ir socialinio pobūdžio. Socialinis klausimas iškyla, kai turtuolis Franko pasiryžta vesti neturtingą mergaitę Luizą. Religinis klausimas tikinčiam Frankui ir svyruojančiai Luizai neleidžia gyventi vienu dvasiniu pasauliu ir sukelia jų šeimoj daugelį konfliktų. Tautinis klausimas visu aštrumu iškyla sustiprindamas intrigą ir pastūmėdamas veiksmą, kai Franko yra priverstas bėgti iš savo gimtinės, palikti savo šeimą ir ilgą laiką slapstytis nuo austrų, kol pagaliau ateina atsiskaitymo valanda su engėjais.

Šie trys minėti motyvai pasikeisdami neduoda atsileisti įtemptam veiksmui, persikeliančiam kaskart į naujas situacijas, kur gabi autoriaus plunksna pateikia įdomių buities paveikslų ir gilių psichologinių išgyvenimų, jaudinančio tragizmo ir puikaus komizmo scenų.

Autorius puikiai moka kurt personažus. Jo žmonės visada gyvi ir įtikiną, nors jie būtų išidealizuoti ir apkrauti šimtais dorybių, kaip dėdė Pjero, Luiza ir kt., arba vietoj žmogaus veido nešiotų vieną niekšo kaukę, kaip tartiufiškasis Pasottis. Autorius daugiau sustoja ties dviem veikėjais Franku ir Luiza ir pristato juos skaitytojui su visu įdomiu jų dvasios pasauliu. Tačiau ir visos antrinės veikėjų figūros yra ryškiai sukurtos.

Giliųjų žmogaus išgyvenimų atskleidimas, tautinių, religinių ir socialinių klausimų iškėlimas suteikia veikalui gilumo ir prasmingumo, o stipri intriga, įdomios situacijos ir humoras daro jį patraukiantį ir lengvai skaitomą.

[1939]

* Antonio Fogazzaro, Senovinis pasaulėlis: Romanas, 2 d., vertė P. Povilaitis, Kaunas: „Žinija”, 1939, 260 + 282 p.

[Sally Salminen „Katryna”]

Centrinė veikalo^* figūra yra šiaurinių Baltijos salų gyventoja Katryna. Knygoje vaizduojamas jos gyvenimas nuo pat jaunystės ligi mirties. Tai drąsi, ištverminga, kilnios ir švelnios sielos moteris. Greta vaizduojama visa jos šeima: vyras Johanas, trys sūnūs ir viena duktė. Be to, atvaizduota keletas salos gyventojų iš turtingųjų ir varguomenės luomų.

* Sally Salminen, Katryna: Romanas, 2 t., vertė M. Mikaliūnas, Kaunas: Spaudos fondas, 1939, 273 [1] + 291 p.

Šių žmonių tarpusavio santykių mezgimasis ir plėtoja visą veikalo pasakojimą. Katrynos, paprastos darbininkės, kova su išnaudotojais salos turtuoliais, vargai auginant vaikus, rūpesčiai išleidus juos į platųjį pasaulį, artimųjų žmonių mirtys, pagaliau senatvės vargai ir jos pačios mirtis - štai epizodai, iš kurių sudarytas visas veikalas.

Savo kompozicija ir veikėjų charakteriais „Katryna” šiek tiek primena Pearl S. Buck „Motiną”. Tačiau „Katrynoj” daug daugiau žmoniškumo ir švelnios moteriškos širdies. Be to, vaizduojamoji buitis abiejuose veikaluose savo atspalviu labai skiriasi.

Sally Salminen sužavi skaitytoją mokėjimu įsijaust į visą buities grožį, meile gyvenimui ir žmonėms. Lyg filme praslenka pro mūsų akis vienos moters gyvenimo istorija su kupinomis skausmo ir laukimo dienomis ir su šviesesnėmis džiaugsmo valandėlėmis. O tuos visus momentus autorė taip nuoširdžiai, su tokia meile ir simpatija moka atvaizduot. Ypač puikūs epizodai, kur vaizduojami negrįžtą iš marių laivai, išvežę artimus ir mielus žmones, artimųjų mirtys ir kt. Sminga į širdį ir praskaidrina nuotaiką ir tie epizodai, kur autorė susižavėjusi vaizduoja trumpučius džiaugsmo momentus, laimėtus nenuilstamu darbu ir sunkia kova.

Užvertęs paskutinį puslapį esi priverstas susigalvot - pamatai, koks trumpas žmogaus gyvenimas ir kokia nepastovi jo laimė.

Pažymėtina, kad šio veikalo autorė yra paprasta tarnaitė. Tai panašus reiškinys literatūroj kaip ir mūsų Žemaitė. Reikia tikėti, kad Sally Salminen savo atkastą talentą dar gražiau parodys savo būsimuose veikaluose.

[1939]

[Antano Vaičiulaičio „Pelkių takas”]

Dalis mūsų rašytojų savo kūrybai ieško medžiagos pilkojoj gyvenimo kasdienybėj. Jie vaizduoja mūsų miesčioniją ir jos dvasinį smukimą, vaizduoja darbininkijos ir liaudies skurdą. Savo kūryboj jie rodo visą mūsų realųjį gyvenimą, tokį purviną ir žaizdotą, ir iškelia įvairių visuomeninio bei socialinio pobūdžio problemų.

Vaičiulaičio kūrybos pasaulis visai kitoks.

* Antanas Vaičiulaitis, Pelkių takas: [Novelės], Kaunas: „Žinija”, 1939, 205 p.

Jo kūryboj lygiagrečiai vaizduojama gamta ir žmogus. Gamta čia nėra didinga, supurtanti žmogų ir parodanti jo menkybę prieš gamtinį pasaulį. Gamta čia tokia rami, artimi ir sava. Ji pilna žavių smulkmenų, puikių detalių. Vaizduodamas girią, autorius sustoja ir pasigroži kuriuo nors atskiru medžiu. Vaizduodamas medį, jis pastebi jo šakutėj kikilį ar mažą voverytę, laikančią tarp kojyčių riešutą. Gamtos pasaulis čia mažybinis. Turbūt todėl jis žmogui toks artimas ir savas.

Autorius veik niekur nevaizduoja miesčionio žmogaus. Jo žmogus - natūralus gamtos žmogus, tyros ir vaikiškos dvasios, kurios dar nėra iškraipęs civilizuotas gyvenimas. Turbūt tik todėl autorius taip mėgsta vaizduoti vaikus ir jų dvasios pasaulį („Jonas ir Jonutė”, „Operacija”). Vaičiulaičio žmogaus dvasinis pasaulis siauras ir išgyvenimai maži. Autorius turi talentą puikiai pastebėt ir tiksliai užfiksuot tuos mažuosius žmogaus dvasios virptelėjimus. Tai ypač vaizdžiai matyti novelėj „Sunku suprasti”. Čia autorius, paėmęs vieną menką gyvenimo epizodėlį - mažą žmogaus supykimą, išnagrinėja jį taip kruopščiai, taip detaliai, tiek įvairių dvasios pakitimų bei virptelėjimų suranda, kad net stebėtis reikia.

Mokėdamas su meile ir atlaidumu pažvelgt į mažą savo žmogaus dvasios pasaulį, autorius kartais leidžia skaitytojui geraširdiškai pasijuokti iš savo veikėjų. Todėl daugelyje jo novelių randam apsčiai humoro („Ant lygaus kelio”, „Sunku suprasti” ir kt.).

Ir gamtos pasaulio, ir žmogaus gyvenime galim ryškiai pastebėt tą patį autoriaus palinkimą į mažybiškumą. Jis ne iš tų rašytojų, kurie tikrovę stilizuoja, pasakytumėm, grubiais brūkšniais, parodydami tik pačius stambiuosius, dažnai   schematiškus ir bespalvius daikto bruožus. Vaičiulaitis tikrovę stilizuoja labai atsargiai ir rūpestingai. Jis sustoja ties gamtinio pasaulio smulkmenom, su dideliu rūpestingumu jas išryškina ir leidžia mažytėms detalėms suspindėti nepaprastu gražumu. Jis suranda taikliausių palyginimų ir puikiausių epitetų, kad jo vaizduojami gamtos daiktai pažertų kuo skaistesnių grožio spindulių. Kiek subtilumo slepiasi kad ir šitame gamtos vaizde: „Žvaigždės aukštai buvo stambios ir drebėjo kaip benukrentą rasos lašai” (p. 10).

Vaičiulaičio kūryba savotiškai giminiuojasi su pasaka. Kažkas pasakiško jaučiama daugelyje jo novelių. Bestilizuodamas tikrovę ir beieškodamas savo idėjai dailiausio rūbo, Vaičiulaitis išeina iš gamtinės tikrovės ribų ir persikelia į pasakos pasaulį. Pusiau pasakiškas dalykas yra jo „Rogės”. O „Auksinė kurpelė” turi grynai pasakos formą. Joje kupina poezijos, nepaprastai puikia, tiesiog žėrinčia forma ir dailiausiais vaizdais, kokie tik pasakos pasauly gali būti randami, autorius išreiškia nelaimingos meilės idėją.

Iš kitos pusės, kai kuriose Vaičiulaičio novelėse jaučiama kažkas mistiško. Baugiu paslaptingumu gaubiama „Pelkių tako” vyriausiojo veikėjo mirtis, netikėta, be jokios priežasties mirtis, lyg paties likimo rankos įsikišimas. Mistinį momentą pastebim ir „Tavo veido šviesoje”. Štai moteriškės regėjimas prieš savo netikėtą mirtį:

Smilkiniuose kažkas švito, lyg ryškėjo kažkas neaiškaus - tai, kad pro miglas turėtų patekėti. Ir pasivaideno senei, kad ji pluša dabar į dieną, kuri tuoj pasiskleis už šios tamsybės, prasiskleis tokia saulėta ir rami. Tik dar žingsnį, dar antrą... (p. 78).

Šitas mistiškumas duoda Vaičiulaičiui savotiško gilumo ir gali jį apsaugoti nuo lėkštumo, kurio jis vienoj kitoj novelėj neišvengia.

Novelėje „Kregždės” yra atvaizduotas vienas senukas, vardu Jonas, kuris nepaprastai rūpinasi sename traukinio vagone išsiperėjusiais kregždukais. Jis taip juos myli, taip su jais susigyvenęs. Galima sakyt, tie mažyčiai padarėliai sudaro jo gyvenimo prasmę. Norėtųsi įžiūrėt tam tikrų panašumų tarp autoriaus ir ano jo veikėjo. Juk iš tikrųjų atrodo, kad Vaičiulaitis yra taip giliai susigyvenęs su gamta ir jos padarais, taip ją pamilęs, kaip anas senukas savo kregždukus. Todėl jis ir girios medyje, ir laukų vėjuj, ir lygumos upėj, ir paties žmogaus gyvenime moka surast ir pastebėt kažkokių naujų grožio atspindžių, kurių nepastebi kiti žmonės ir kiti rašytojai.

„Pelkių takas” - didelis įnašas į mūsų literatūrą. Šalia Grušo „Sunkios rankos” ir Cvirkos „Kasdienių istorijų”, tai vienas pačių geriausių mūsų novelių rinkinių.

[1939]

[Fiodoro Dostojevskio

„Lošėjas”]

Dostojevskis - vienas pačių didžiausių žmonijos genijų. Jis rusų realizmo atstovas, gyvenęs praėjusiam šimtmety ir turėjęs didžiulės įtakos naujajai Europos literatūrai.

Niekas lig šiol nėra giliau įžvelgęs į žmogaus sielą kaip Dostojevskis. Jis nusileidžia į pačias žmogaus dvasios gelmes, į tas sritis, kurių nebetvarko proto galia, ir randa ten baisių ir keistų prieštaravimų, nuostabių žmogaus valiai nepriklausančių jėgų.

„Lošėjuj”* ryškinamos dvi žmogaus aistros: meilės ir lošimo. Neturtingas mokytojas Aleksiejus myli vieno nusigyvenusio rusų generolo netikrą dukterį Poliną. Jų meilė keista, netramdoma proto ir valios, sumišusi su baisia neapykanta ir savimeile, su neįtikėtinu savęs ir kito mylimo asmens niekinimu. Aleksiejus nežino, ar Polina jį myli, ar tik tyčiojasi iš jo. Nusivylęs jis lošia. Ši aistra jį dar galingiau supančioja, jis negali iš jos išsivaduoti ir kaskart žemiau smunka. Vėliau jis sužino, kad Polina tikrai jį myli, ir ryžtasi taisytis. Dostojevskiui buvo pažįstama ne tik žmogaus sielos giluma, bet ir visas platusis gyvenimas su savo idėjom, su laikotarpinėm žymėm ir su ryškiausiais žmonių tipais. Dostojevskis nesitenkina perskrodęs žmogaus sielą iki gilumos ir su didžiausiu analitiniu kruopštumu pasiknaisiojęs jo pasąmonėj. Jis duoda savo veikėjams ryškius ir gyvus charakterius ir jų asmenyse parodo ryškiuosius žmonių tipus. Aleksiejaus asmeny matome moderniojo žmogaus tipą, neturintį dvasios pusiausvyros, blaškomą aistrų, valdomą nervinių pojūčių ir pasąmonės. Generolas - tai išsigimusios ir sukvailėjusios rusų aristokratijos tipas. Prancūzė Blanche - nepaprasta smagumų ieškotoja, hedonistė. Savo stačiokišku ir valdovišku charakteriu labai ryški generolo senutė, ryškus anglas Astlėjas ir prancūzas De Grie, kuriame autorius įkūnija prancūzų buržuazijos tipą,- savo begalinį dvasios tuštumą bedangstantį elegancija.

Verta daug kalbėti apie Dostojevskio kūrinių kompoziciją. Jo pasakojimas nepaprastai dinamiškas, veiksmas veržiasi pirmyn lyg pragariškai sruvenanti pilna krioklių upė. Visame veikale didžiausias įtempimas, nepaprastai vykusiai sumezgama intriga. Rodomos tik pačios įdomiausios, labiausiai jaudinančios ir sunkiau atvaizduojamos scenos. Viskas dvelkia tokiu ryškiu tikrumu ir veikia tokiu stipriu sugestyvumu, kad skaitytojas yra pagaunamas tos galingos srovės, kuri atima kritiškumą ir laiko nuovoką, užplūsta ir neša be atsikvėpimo iki paskutinio puslapio.

„Lošėjas” nėra pats geriausias Dostojevskio veikalas. Jis menkesnis už to paties autoriaus neseniai mūsų kalbon išverstą „Idiotą”, už „Nusikaltimą ir bausmę” (taip pat išverstas mūsų kalbon), už „Brolius Karamazovus”, tačiau vis tiek tatai yra didžiai vertingas ir skaitytinas kūrinys.

[1939]

[Viktorijos Kumpikevičiūtės „Vasara laukuos”]

Rinkinėlyje^* sutinkame asmeninį ir gamtos motyvą. Paprastai šie abu motyvai čia eina kartu - asmeniniai išgyvenimai reiškiasi gamtos fone arba gamta yra tų išgyvenimų pažadintoja. Užkliudomas taip pat religinis motyvas, tačiau tik prabėgom. Vyrauja jaunatvės svajonės ir nusivylimai, žemės ir gamtos meilė.

Galima pastebėti autorės palinkimą į miniatiūriškumą (tatai ypač žymu gamtos vaizduose ir mažybinių žodžių vartojime) ir į idilę. Eilėraščiai paprastai nepasižymi stipriu emocingumu. Jų spalva - švelni melancholija. Giedras liūdesys vyrauja net ten, kur autorė skundžiasi savo nusivylimais:

Nebekūkuok, gegut,
Man du kartus kū kū.
Mes vienišos abi,
Abi - ir aš, ir tu. (p. 52)

Tačiau yra keletas eilėraščių, kuriuose prasimuša gilus jausmas. Tai iš skaudesnių nusivylimų ir gilesnių sielos konfliktų gimusi poezija („Nerimas”, „Nesugrąžinta vasara”, „Ieškojimas”).

„Vasara laukuos” - autorės debiutas. Vertintinas teigiamai. Tiesa, daugelis eilėraščių neprašoma vidutinumo ribos (atseit, dailiai parašyti eilėraščiai, bet negilų atgarsį terandą skaitytojo širdyje ir prote), tačiau yra ir kūrybiškų eilėraščių, kaip „Šienpjūviai”, „Nerimas”, „Nesugrąžinta vasara” ir kt., kurie leidžia turėti vilčių ateičiai.

[1940]

* Viktorija Kumpikevičiūtė, Vasara laukuos: Lyrika, Kaunas: Šv. Kazimiero d-ja, 1939, 55 [1] p.

Po tikėjimo ženklu

Jei poetas šiais laikais bando dainuot apie metafizinius dalykus, apie gyvenimo ir kančios prasmę, apie mirtį ir amžinybę, jo poezija paprastai yra pilna klaikumos ir nuodijančio pesimizmo, joje aidi beviltiškas ir širdį draskąs riksmas.

Tačiau prie Brazdžionio kūrybos mes turim eiti su visiškai kitokia nuotaika. Tai yra vienas tų kūrėjų, kurie šių laikų gyvenimo chaose sugebėjo surasti tikrąją Tiesą ir tikrąjį Dievą ir savo kūrybos pagrindan padėjo krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Todėl jo kūryboje yra daug giedros ir taurumo.

* Bernardas Brazdžionis, Kunigaikščių miestas: [Poema ir eilėraščiai], Kaunas: „Sakalas”, [1939), 126 p.

„Aš kalbėjau kaip žmogus, kurio širdį pervėrė didelis skausmas ir kurio strėnas juosia abejojimas”, - rašė poetas „Amžinojo žydo” epiloge, dar būdamas blaškymosi ir ieškojimo kelyje. Tačiau tas periodas jau seniau yra pasibaigęs. „Kunigaikščių mieste”* skaitome:

man Tavo žvaigždės einant per tamsią girią šviečia,
kad eičiau giedras ir ramus. (p. 73)

Įsidėmėtini žodžiai „giedras ir ramus”, kurie simbolizuoja visišką poeto pasitikėjimą dieviškąja tvarka. Todėl poetui yra neklaikus šis gyvenimas ir nebaisi mirtis.

Mirties ir amžinybės motyvas kaip aidas atsišaukia visuose Brazdžionio eilėraščiuose. Krintantis žiedas, besiartinanti naktis, blėstantis ugniakuras, viskas, kas yra kintama ir praeinama, poetui primena, kad mes einame

artyn artyn vis prie mirties atverto slenksčio
ir niekad niekad atgalios, (p. 40)

Tačiau poetas be nusiminimo stebi nesustojantį gyvenimo tekėjimą mirtin, nes tai yra tik artėjimas į naują būtį, nes žemės gyvenimas yra tik sapnas. Žmogus šiame pasaulyje yra tarytum užburtas, užmigdytas, bet tikrasis jo buvimas turi būti ne toks ir ne čia, žemėje, turi jis pasireikšti.

Mirtis, kurią poetas vadina juodąja seserim, žmogų perkels į transcendentinę būtį, kuri yra tikroji jo buveinė, pakvies jį „namo” iš žemės viešnagės.

Nors žemės būtis yra labai trapi ir nepastovi, nors ji negali patenkinti dieviškosios žmogaus sielos troškimų, tačiau poetas žemę myli ir jos neniekina. Žmogus juk yra žemės sūnus. Jis maitinasi jos dovanomis, jis gaivinasi jos meile ir džiaugsmais. Ir todėl jis negali be gailesčio palikti žemės (skyrius „Žemės meilė”).

Bet žmogus savo likimo neišvengs. Jis paliks žemę. Po jo ateis kiti, kaip jis atėjo po kitų. Ši nesibaigianti žmonijos istorija, kuri tęsiasi nenutrūkstama gimimų ir mirčių grandine, poeto yra suvokta didingoje vizijoje „Per pasaulį keliauja žmogus” ir išreikšta simboliu šviesaus silueto, kuris keliauja per pasaulį nuo rytų iki vakarų, nuo tolimųjų praeities iki nežinomųjų ateities amžių. Bet turės ateiti ir žmonijos istorijai mirtis. Turės ateiti mirtis ir kosminiams daiktams. Ši idėja stipriai išreikšta kitoje vizijoje - „Melas”:

Kažkas tarė: mūsų žemė miršta...
                                                         -    Melas!
Netikėjau. - Ne! Negali būt...
O nuo šiaurės lig pietų ilgiausias kelias
buvo kelias vien juodų grabų...

Kažkas tarė: mūsų saulė gęsta...
                                                         -    Melas!
Netikėjau. - Ne, tai netiesa.
O viršum visų laukų regiu, kaip puola
kaip baisi gelmė - tamsa. (p. 83)

Poetas, regėdamas savo ir visos pasaulio būties trapumą, nepuola išgąstin, nė nemaištauja. Jis ir šitame didžiajame gyvenimo vyksme mato Dievo ranką ir žeminasi prieš Jo valią, nes ir žmogus, ir žemė, ir visas pasaulis yra nepaprastai menkučiai, palyginti juos su Dievu.

Apskritai, poetas regi harmoniją visame pasaulio surėdyme. Harmoniją randa jis gamtos ir kosmo gyvenime, harmoniją randa net tarp gyvybės ir mirties, kuri yra tik pasikeitimas. Tačiau jis pasigenda harmonijos ten, kur susiduria su realiuoju žmogaus gyvenimu.

Iš tikrųjų, su dieviškaisiais įstatymais neapsilenkia nei gamta, nei kosmas, tačiau su jais apsilenkia žmogus. Tik jis tegali griaut dieviškąją tvarką, įnešdamas nuodėmę, kuri daro disharmoniją žemiškoj būty ir tragizmą jo paties gyvenime. Sutinkame „Kunigaikščių mieste” eilėraščių, kur poetas dainuoja tragiškąjį likimą žmogaus, kuris išsižadėjo Dievo:

Pažįstu vienišo keleivio kelią klaikų,
girdėjau sutemoj jo skundas ir maldas -
jis pasaką, jis džiaugsmą, saulę ir Tave prakeikė 
ir šaukė: „Niekados...”, ir šaukė: „Niekados!..” (p. 63)

Ir tas žmogaus konfliktas su dieviškąja būtim, tas jo „niekados” yra toks baisus ir klaikus, kad savo disharmoniškai skambančiu aidu sudrebina visą harmoningąjį kosmosą:

Tu niekados... ir šitas liūdnas balsas
pravirkdo žemę, žiedus ir žvaigždes, (p. 63)

Poetas sueina į konfliktą su gyvenimu, kuris yra išsižadėjęs Dievo ir užvaldytas nuodėmių. Tačiau reaguodamas į gyvenimo blogybes jis nesusismulkina, nekrypsta į eiliuotą publicistiką, bet visur išlieka didingas, taurus ir giliai prasmingas, į viską pažvelgdamas tikro krikščionies ir tikro poeto akimis. Turėdamas savo širdyje Kristų ir už Jį kovodamas, jis yra Kristaus pranašas ir kalba pasauliui Jo žodžiais („Išsipildymo psalmė”).

Realusis šių dienų gyvenimas bus paskatinęs poetą sukurti tokius eilėraščius, kaip „Paskutinis pasmerkto myriop žodis”, „Išsipildymo psalmė”, „Tyliančiam pranašui”, „Keleivis iš Edomo” ir kt. Šiuose eilėraščiuose smerkiamos didžiosios žemės nuodėmės, „stabai”, prieš kuriuos yra parpuolę žemės ir tautos. O juk buvo žemėn atneštas meilės žodis, kuris turėjo parodyti žmonijai tikrą kelią, tačiau jis neprigijo širdyse, kurios valdomos fariziejiškumo ir godumo, žiaurumo ir apakimo. Ir štai yra atėjęs užmokestis: upeliais liejamas kraujas, į dangų kyla degančios pašvaistės (plg. „Išsipildymo psalmė”). Ir, regėdamas šį pasaulyje siaučiantį chaosą, poetas Kristaus žodžiais taria siaubingą pasmerkimą:

Šalton širdin, šalton kaip ledas mirė meilės žodžiai kritę,
todėl dabar jums pasiutimo jūsų pabaigą nešu! (p. 122)

Šalia lyrikos, Brazdžionis šiame savo rinkinyje davė ir epo bandymų. Tai penkios poemėlės apie Vilnių. Epikui reikalingas šaltas, objektyvus pasakotojo tonas. Brazdžionis šį toną daug kur išlaiko. Be to, epikui būdingas tiesioginis pasisakymas, tačiau Brazdžionis visur linksta į simbolinius vaizdus, ir tai jo epą daro panašų į lyriką. Savo konstrukcija šios poemėlės primena atskirus poemos fragmentus. Nebandoma čia megzt kokios nors fabulos ar charakterizuot personažus. Pasitenkinta įdomesnių istorijos fragmentų supoetinimu. Brazdžionis ne pirmas iš mūsų jaunųjų poetų bando epą. Pastaraisiais metais teko spaudoj matyt Nėries ir Kuosos-Aleksandriškio stilizuotų pasakų fragmentų. Minėtinas su savo „Keturiais miestais” Miškinis, kuris, kaip ir Brazdžionis, šioj srityj neparodė didingesnio užsimojimo ir pasitenkino fragmentinėm poemėlėm.

Kaip minėta, Brazdžionis linksta į simbolinius vaizdus. Kai keliais bruožais bandėme nubrėžti jo turtingą ir platų idėjų pasaulį, jau turėjo paaiškėt, kad tokiems dalykams išreikšt geriausiai ir tinka simbolinis pasisakymas.

Brazdžionio lyrika paprastai yra suvokiama protu. Mintimi tenka išlukštent idėją iš jo simbolinių vaizdų. Tačiau kartu su mintimi skaitytojas yra nešamas galingo jausmo antplūdžio. Simbolistai mėgo emocinį žmogaus nusiteikimą žadint muzikiniais efektais (aliteracijom, asonansais). Nepasakytumėm, kad ir Brazdžioniui šis dalykas svetimas. Tačiau jis skaitytojo emocijas paprastai žadina savo minties ir vaizdo didingumu. Pati būdingiausia Brazdžionio poetinė priemonė -kontrastas, kuris itin tinka žadinti stipriam įspūdžiui. Tas kontrastas čia paprastai eina su pakartojimu, ir autoriui tokiu būdu pavyksta sukurti nepaprasto stiprumo įspūdį. Tiesa, šalia didingų vaizdų autorius sugeba duoti ir subtiliai pajaustų mažybinių vaizdų. Tačiau jie paprastai būna tik tam reikalingi, kad padėtų sukurti dar didesnį kontrastą, kad dar labiau išryškintų pasaulio turtingumą ir įvairumą, kad šalia mažybinio vaizdo dar labiau išryškėtų gretimojo vaizdo didingumas (pvz., p. 122).

Kai buvo sustota ties Brazdžionio idėjų pasauliu, buvo galima konstatuoti, kad jis nėra labai pasikeitęs palyginti su ankstesniuoju jo rinkiniu („Ženklai ir stebuklai”). Tačiau šiame rinkinyje savo idėjoms pasakyti jis yra suradęs originalių siužetų ir naujų vaizdų, jo forma yra pasidariusi dar aiškesnė ir grynesnė; pagaliau šiame rinkinyje randame vykusių bandymų naujo žanro srityje (epe).

[1940]

[Emilio Sillanpää

„Žmonės vasaros naktį”]

Šios knygos^* autorius pernai buvo apdovanotas Nobelio premija. Suomių literatūra yra jau seniai prasiskynusi kelią į pasaulinę plotmę, sulaukusi daugelio vertimų į svetimas kalbas ir aukštai įvertinta. Aukščiausia suomių literatūros viršūnė, reikia manyti, ir yra Sillanpaa kūryba.

Savotiška yra suomių krašto gamta su savo ežerais, miškais, su uolėta ir nederlinga žeme, su savo baltosiomis šiaurės naktimis. Įdomus ir suomių žmogus, kuris anoje gražioje, bet žiaurioje gamtoje gyvena, kuris ją myli ir su ja atkakliai kovoja.

„Žmonėse vasaros naktį” ir vaizduojama Suomijos gamta ir žmonės. Romanas drąsus savo kompozicija. Jis apima labai mažą laiko tarpą: dvi naktis ir vieną dieną. O parodyta čia tiek daug! Ištisa eilė suomių žmonių: liaudies ir inteligentijos. Daugybė įdomių, bet kasdienių įvykių. Daugelis tų įvykių ir žmonių neturi tarpusavy nieko bendra. Vienuose vaizduojamo Suomijos kaimo namuose dedasi tai ir tai, kituose vėl kitkas. Romanas ir susideda iš tokių atskirų įvykių grandinės, kurie nėra palenkti vieningam veiksmo plėtojimui, bet kuriuos visus apgaubia vienoda Suomijos naktų nuotaika, kuriuose visuose dalyvauja suomis žmogus, taurus ir sykiu šiurkštus kaip to krašto gamta. O pro visus tuos įvykius autorius įžiūri gilųjį gyvenimo vyksmą, kuris apsireiškia įvairiais kitėjimais, nuolatiniais gimimais ir nuolatinėmis mirtimis. Čia iškyla autoriaus filosofija - žemės mistika, žemės, kuri apdovanoja gyvius ir žmones nepaprastu gaivalingumu ir kuri juos vėlei nenumaldomai palenkia į save.

Yra kažkas specifiškai šiaurietiško, suomiško tame veikale, ko nepasitaiko rast kitų kraštų literatūroj. Žymu tatai bendroje veikalo nuotaikoje, žymu vaizdavimo būde ir vaizduojamuose objektuose.

[1940]

* Frans Emil Sillanpää, Žmonės vasaros naktį: Romanas, vertė J. Šimkus, Kaunas: Spaudos fondas, 1939, 206 [1] p.

[Juozo Paukštelio „Kaimynai”]

Į mūsų konservatyvųjį kaimą šiandien yra papūtę įvairių svetimų įtakų vėjai. Čia vyksta visoki persitvarkymai. Čia pervertinamos senosios vertybės. Visa tai priverčia kaimą išgyventi didelį dvasios sukrėtimą.

Paukštelis savo „Kaimynuose”^* ir bando vaizduoti šį mūsų kaimo gyvenimo laikotarpį. Kaimas čia išgyvena skirstymosi į vienkiemius momentą. Jo gyvenime susiduria dvi įtakos: senasis mūsų kaimas su savo pažiūromis ir naujasis, užsikrėtęs miesčioniškomis madomis. Pirmajai žmonių grupei priklauso Jonas Lukna su savo motina ir seniai Balzarai, antrajai - Balzarų vaikai: Pilė, Ančiukas ir Jasius.

Romano akciją stumia Jono Luknos susidūrimas su senosiomis kaimo tradicijomis: jis pamilsta neturtingą mergaitę Salomėją ir nori ją vesti, bet iš motinos ir seserų pusės sutinka didžiulį pasipriešinimą. Konfliktą nulemia išvidinės kliūtys: abiejų besimylinčiųjų išdidumas ir ambicija, kurią skaudžiai užgauna meistriuko Indreikos įsikišimas ir Salomėjos rodomas jam neva palankumas. Veikalas tuo nesibaigia. Autorius perkelia veiksmą į naują fazę. Motina ir seserys verčia Joną vesti kaimyno Balzaro dukterį Pilę, kuri jau prieš tai buvo atkandusi dantį į Joną ir palaikė santykius su tūlu miesto frantu Zigmu. Jonas veda Pilę. Bet dar vestuvių dieną jis sužino visas skaudžias pasekmes, kurios ištiko Pilę po draugavimo su Zigmu. Jono šeimos gyvenimas lieka suardytas. Po viso ko įvyksta žiaurios skyrybos.

* Juozas Paukštelis, Kaimynai: Romanas, Kaunas: „Sakalas”, 1939, 238 [1) p.

Autoriui, matyt, rūpėjo pavaizduoti dvasinį mūsų kaimo lūžį. Tuo tikslu jis ryškina senojo ir naujojo mūsų kaimo tipus. Tuo tikslu jis išveda į veikalo plotmę ir inteligentijos atstovus, kurie savo įtaka veikia naująjį Lietuvos kaimą.

Pasirinktą medžiagą Paukštelis bando traktuoti objektyviai ir realistiškai. Jam sekasi sukurti ryškių ir gyvenimiškų personažų, duoti būdingų mūsų kaimo gyvenimo scenų. Pabrėžtinas kaimo žmonių dialogų natūralumas. Tačiau autorius ne visur sugeba išsilaikyti reikiamoj aukštumoj. Jis daug kur paslysta į sentimentalumą ir feljetoniškumą. Tarp kitko, tatai labai ryšku personažų charakteriuose. Autorius sugebėjo objektyviai ir įtikinančiai vaizduot senuosius kaimo žmones, jam pavyko sukurti vieną kitą ryškesnį naujosios kartos tipą, kaip Pilė, o vaizduodamas savo simpatiškiausius herojus jis juos išidealizavo. Ypač tai žymu Saliutės charakteryje. Natūralesnis, nors taip pat išidealizuotas, yra Jono Luknos asmuo. Sentimentalumo apraiškos prasimuša daugelyje atskirų scenų. Autorius vietomis neįstengia pagaut psichologinio kaimo žmogaus nusiteikimo ir natūralaus jo santykio su tikrove.

Feljetoniškas tonas paprastai prasideda ten, kur autorius vaizduoja inteligentus. Tiesa, čia tie inteligentai svarbaus vaidmens nevaidina. Jie daugiausia stovi už uždangos. Truputėlį ryškesnė savo sangvinišku temperamentu yra Jasiaus žmona. Departamento direktorių Jasių, Balzaro sūnų, autorius veik per visą veikalą laiko paslėpęs už uždangos ir nebando ryškinti jo charakterio. Žinoma, jeigu autoriui tatai reikalinga, jis gali laikyti savo herojus už uždangos ir neparodyti jų saulės šviesoje. Tačiau Paukštelis retkarčiais šiuos savo herojus paleidžia scenon išdarinėti nevykusių triukų. Sakysim, scena, kur vaizduojamas Jasius, dar studentas, pas savo kaimyną svečiuose. Jeigu autorius iš viso nenorėjo ar negalėjo ryškinti savo personažo dvasinio pasaulio, tai nereikėjo ir bandyti tokiu lengvu būdu, dargi pasigaunant nugirdimo, jo asmenį juodai nuteplioti.

Sakyta, kad tas palinkimas į sentimentalumą ir feljetoniškumą kenkia ir psichologiniam tikrumui. Tačiau reikia pabrėžti, kad autorius ir labai vykusiai yra pagavęs daugelį psichologinių momentų. Geriausiai šiuo atžvilgiu bus nusisekę pavaizduot Jono nuotaikas, kai jo asmeny kovoja meilė ir įžeista ambicija.

Veikalas yra sukomponuotas iš atskirų, lyg ir išbaigtų epizodų, kuriuos vienas kritikas pavadino novelėmis. Veikalo intriga nėra labai stipri. Veiksmo tęsimui autorius kai kur pasigauna net dirbtinių priemonių. Sakysim, Jono ir Pilės santykius jis išsprendžia per daug mechanišku būdu. Juk tie Pilės paslaptį išduodantieji laiškai yra ne kas kita, kaip deus ex machina. Jie buvo būtinai reikalingi veiksmui perkelti į kitą fazę. Tačiau Zigmanto pasielgimas skaitytojo jokiu būdu neįtikina. Juk jam nebuvo jokio intereso pražudyti Pilę. Žinoma, kitas dalykas, jei autorius veikalo eigoje būtų jį išryškinęs kaip žiaurų niekšą.

Šitie didesni ar mažesni formalūs trūkumai, aišku, dar nesunaikino viso veikalo vertės. Autoriaus užsimojimas įdomus. Šį romaną tenka skirti į gerųjų mūsų romanų eilę.

[1940]

[Mykolo Vaitkaus

„Rytmečio žygiai”]

Ši knyga^* autoriaus pavadinta romanu. Taikant literatūrai griežtesnį skirstymą žanrais, tą pavadinimą galėtumėm laikyti netiksliu. Mat „Rytmečio žygiuose” nėra nei ištisinės fabulos, kuri susietų veikėjus į tam tikrą veikiantį vienetą, nėra nei kokios nors stambesnės problemos, kurią tie veikėjai savo veikimu iškeltų ar išspręstų. Pagaliau čia nesiekiama objektyviau įeiti nei į vaizduojamųjų asmenų vidų, nei į vaizduojamojo laikotarpio dvasią.

* Mykolas Vaitkus, Rytmečio žygiai: Romanas, Kaunas: „Sakalas”, 1944, 288 p.

Tačiau autorius, pavadindamas savo knygą romanu, nė kiek nenusižengė įsigalėjusiam papročiui, nes kiekviena didesnio puslapių skaičiaus beletristinė knyga pas mus yra paprastai pavadinama romanu.

Betgi tiksliausia „Rytmečio žygius” būtų vadinti atsiminimais, nes visas knygos turinys kaip tik ir susidaro iš autoriaus prisiminimų ir čia beletristiškai atpasakotų išgyvenimų, patirtų žemesnėse gimnazijos klasėse (tiksliau - progimnazijoj). Tiesa, visus tuos nuotykius autorius pasakoja ne savo, bet vyriausiojo veikėjo Petrio Tautvyčio vardu. Tuo, matyt, jis nori savo atsiminimams suteikti daugiau objektyvumo.

Tačiau jau pati pasakojimo forma rodo, kad tai yra subjektyvių išgyvenimų atpasakojimas. Knyga prasideda vyriausiojo veikėjo Petrio įstojimu į pirmąją Palangos progimnazijos klasę ir baigiasi paskutinės tos progimnazijos klasės baigimu. Veikalo eigoje pasakojami visi svarbesnieji to veikėjo išgyvenimai, kuriuos jis patyrė ketverių mokslo metų laikotarpiu. Kiekvienas tokių išgyvenimų ir nuotykėlių paprastai sudaro atskirą su kitu nesusisiejantį fragmentą. Pasakojimas ne priežastinis, bet grynai chronologinis. Nuo pat veikalo pradžios iki galo sekam atskirus to gyvenimo momentus, užfiksuotus šitoj knygoj: pirmutiniai jauno gimnazisto įspūdžiai savo mokykloj, santykiai su draugais, mokytojais ir tėvais, mokslo metų darbas ir atostogų linksmybės su įvairiais smulkiais nuotykėliais, vaiko patirties didėjimas ir jo psichikos skleidimasis, religinio ir patriotinio jausmo sąmonėjimas, pirmieji poetiniai bandymai, slaptasis tautinis veikimas ir kt.

Pasakodamas autorius pirmiausia kreipia dėmesį ne į išorinį pasaulį, ne į jo įvykius ir problemas, bet į savo vyriausiojo veikėjo Petrio Tautvyčio patirtus įspūdžius. Anuometinį gyvenimą autorius vaizduoja ne tokį, koks jis šiuo laiku gali atrodyti suaugusiam, giliau svarstančiam ir galvojančiam žmogui, bet tokį, koks jis anuomet atrodė jaunam gimnazistui. Yra tai grynas vyriausiojo veikėjo vaikiškų įspūdžių atpasakojimas.

Autorius čia pasirodo gerai pamenąs vaikiškos psichikos išgyvenimus ir mokąs juos gana tikrai ir šiltai atkurti. Tačiau tie įspūdžiai nėra mums įdomūs vien tik patys dėl savęs (psichologiškai), bet jie domina mus ir tuo, kad čia gana ryškiai atsimuša anuometinės (caro laikų) lietuvių moksleivių buities vaizdas su daugeliu charakteringų smulkmenų. Be to, šiuose įspūdžiuose atsispindi tos aplinkybės ir tie faktoriai (spaudos draudimas, slaptasis tautinis ir visuomeninis veikimas ir kt.), kurie brandino ir formavo senosios mūsų inteligentų kartos galvoseną ir nusistatymą.

Paskutinieji dalykai mums yra įdomūs istoriškai, nes jie charakterizuoja vieną mūsų praeities gyvenimo laikotarpį. Tačiau autorius niekur į juos specialiau ir plačiau nesigilina. Niekur prie jų neprieina sausai ir abstrakčiai. Visa tai jis rodo tik taip ir tiek, kiek tai galėjo paliesti jauno gimnazisto sielą ir kiek tie dalykai iš viso galėjo užkliudyti tokį jaunimo susibūrimą kaip progimnazija. Tų dalykų stipriau neužakcentuodamas, autorius visą dėmesį kreipia į savo vyriausiojo veikėjo vaikiškųjų išgyvenimų ir iš viso tuometinės gimnazistų buities vaizdavimą. Tat platesnės apimties ano laikotarpio gyvenimo vaizdas su visom tautinėm ir visuomeninėm problemom čia neiškyla. Tuo atžvilgiu veikalas savo turiniu neturi kiek ypatingesnės reikšmės. Tačiau jis mums įdomus nors tuo, kad atskleidžia siauro visuomeninio ratelio - gimnazistų gyvenimą.

Reikia pasakyti, kad šitą gyvenimą autorius atskleidžia pakankamai vaizdžiai, šiltai ir ryškiai. Tai jam sekas dėl to, kad jis, kaip pirma minėta, moka tiksliai sugauti vaikiškos sielos įspūdžius ir juos teisingai perteikti. Tat visas jo veikalas nėra sausų faktų rinkinys, kaip dažnai esti atsiminimų literatūroj, o šiltas užfiksavimas gyvų ir ryškių įspūdžių, tokių, kokie jie atrodė atsimušę vaikiškoj sieloj.

Šitas priėjimas prie tikrovės atsiminimų medžiagą subeletristina. Tai sudaro ir visą jų literatūrinę vertę.

Šie Vaitkaus atsiminimai iš esmės daro simpatišką įspūdį ir savo stiliaus paprastumu bei natūralumu. Nors vienoj kitoj vietoj autorius mėgsta parodyti ir „mandrumo” bei rafinuotumo. Pavyzdžiui, taip rašoma apie pievą:

Tas brangusis kilimas skoningai išmargintas gėlėmis, kukliomis ir puošniomis, kvapsnim giedančiomis ir glūdžiai nebyliomis, (p. 130)

Gal ir gražiai pasakyta, bet vis dėlto, ypač sakinio gale, žymu dirbtinumas, nebėra to natūralumo, koks paprastai ryškus šios knygos pasakojime. Panašių vietų, kaip čia pacituotoji, pasitaiko ir dažniau. Nesiginčijant dėl jų vertės noris tik pažymėt, kad vaikiška siela, pro kurios prizmę autorius žiūri į vaizduojamąjį gyvenimą, tokių rafinuotų įspūdžių neturi. Todėl geriau reikėjo per visą knygą be išimčių išlaikyti to naiviai stebinčio aplinką ir daiktus vaikiško žvilgsnio paprastumą.

Apskritai ši knyga visiškai pateisina kuklų autoriaus užsimojimą - parodyti mums gabaliuką mūsiškosios praeities gyvenimo, subjektyviųjų vaikiškų įspūdžių peršviesto, su tam tikru praeities ilgesiu atpasakoto. Neturėdama pretenzijų pasiekti kokių nors ypatingesnių idėjinių ar forminių laimėjimų, knyga papildys neturtingą mūsų atsiminimų literatūrą.

Reikia manyti, ji bus mėgstama lengvam pasiskaitymui ir jaunesnio, ir vyresnio amžiaus žmonių. Pirmiesiems ji vaizdžiai parodys gabaliuką mūsų praeities, apie kurią jie tik iš knygų žino. Antriesiems - bus tai malonus prisiminimas seniai prabėgusių dienų.

[1944]

[Stasio Santvaro

„Kaimynai”]

Pjesė^* prasideda senelės Barboros pasaka apie mirusį narsųjį kareivį Baltrų, kuris išvaduoja užkeiktą bajoro dukterį ir šituo savo žygiu pasiekia didelės laimės ir garbės. Toji pasaka per kelis fragmentus pasakojama veiksmo eigoje. Aišku, ji nėra įpinta be reikalo. Ir, matyt, kaip tik turi ypatingos reikšmės, nes ji čia labai stipriai užakcentuota: pjesė jos pradžia prasideda ir jos pabaiga baigiasi. Tad mes turime manyti, kad toji pasaka eina kaip veikalo leitmotyvas. Taip pat lyg sugestionuojama, kad veikale bus rodoma jaunų žmonių veržimasis į tai, kas yra gyvenime šviesesnio ir laimingesnio. Už tai bus, aišku, kovojama.

* Stasys Santvaras, Kaimynai: 7 paveikslų pjesė, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1944, 243 p.

Ekspozicijoj mums autorius pristato nemažą personažų skaičių ir bando išryškinti jų tarpusavio santykius. Gyvena du kaimynai: Jurginis ir Miškinis. Jurginis yra pats pažangiausias apylinkėj ūkininkas. Miškinis iš pavydo stengiasi nuo jo neatsilikti ir todėl viską aklai kopijuoja, ką tik Jurginis savo ūkyje padaro naujo. (Visai panašiai kaip Vaižganto „Rimuose ir Nerimuose”). Dėl to lenktyniavimo tarp kaimynų yra atsiradusi nesantaika: Miškinis baisiausiai nekenčia Jurginio. Tačiau pats Jurginis ir kiti abiejų šeimų nariai norėtų gyventi santaikoj. Ypač vaikai. Aldona Miškinytė ir jaunasis Algirdas Jurginis yra įsimylėję vienas kitą. Kaip tik šita meilė visus reikalus ir sukomplikuoja. Mat Miškinis nenori ir pagalvoti, kad jo duktė galėtų ištekėti už nekenčiamojo kaimyno sūnaus. Jis pasiryžęs savo dukterį išleisti už ūkininko Galinio, kurs yra ją įsimylėjęs, kaip ir Algirdas. Iš kitos pusės, Galinį myli jo nemylima Naujokaitė. Tai lyg antrinės intrigos pradžia. Be to, ekspozicijoj pristatoma dar visa eilė veikėjų, kurie veikalo eigoj turėtų suvaidinti didesnį ar mažesnį vaidmenį: čia ir Aldonos senelis (Miškinienės tėvas) Dionyzas, senelė Barbora (Jurginio motina), kalvis Kalvėnas, piemuo Jurgelis ir kt.

Veikalo eigoje ekspozicijoj užbrėžti jų santykiai išsivysto maždaug šitaip: Miškinis prieš savo dukters ir namiškių valią sužada ją su Galiniu. Ruošiamos vestuvės. Bet naktį prieš vestuves Aldona pabėga iš namų pas Jurginį. Ten įvyksta jos vestuvės su Algirdu. Visa tai darosi per senelio Dionyzo kombinaciją. Kun. Palaima, pasirodęs scenoje tik paskutiniame paveiksle, sutaiko abu kaimynus. Be to, čia Galinis su Naujokaite suranda bendrą kalbą, ir atrodo, kad jų santykiai nueis tuo pačiu keliu kaip ir Aldonos su Algirdu.

Tai toks yra pjesės turinys, atpasakotas pačiais bendriausiais bruožais. Dabar bandysim pažiūrėt, kaip autoriui sekasi savo pjesėje tuos įvykius pajungti vieningam veiksmui.

Pjesė susideda iš 7 paveikslų. Pirmasis paveikslas tarnauja tik ekspozicijai, ryškindamas veikėjų tarpusavio santykius. Intriga čia dar neužmezgama. Tą patį reikia pasakyti apie antrąjį paveikslą. Yra čia keletas smulkesnių įvykėlių, kaip tas, kur Miškinis ir Jurginis užsisako pas Kalvėną tokius pat brikelius. Bet tai neturi jokios reikšmės tolesnei veiksmo eigai. Nebent tik paryškina abiejų kaimynų santykius, kurie ir be to visiškai aiškūs. Vadinasi ir šitas paveikslas priklauso ekspozicijai.

Trečiojo paveikslo pradžioj sužinome, kad Galinis pasiųs piršlius pas Miškinį. Bet piršliai pasirodo tik to paveikslo vidury. Nuo tos vietos baigiasi ekspozicija ir užsimezga intriga. Stovintis visą laiką vietoje ir žodžių jūroje paskendęs veiksmas tik čia atgyja. Tai atsitinka apie šimtąjį pjesės puslapį (visa pjesė turi 243 p.). Taigi ekspozicija yra pernelyg ištęsta. Veikiančiųjų asmenų santykiai nėra jau tokie sudėtingi, kad jiems išnarplioti reikėtų beveik pusės visos pjesės. Todėl skaitytojas, ligi tol skandinamas vietomis visai nereikšmingų dialogų jūroj, ties piršlybų scena pradžiunga pagavęs veiksmo siūlo pradžią ir tikisi, kad autorius jo nebepaleis. Tačiau jis turi apsivilti.

Jeigu trečiasis paveikslas baigiasi Aldonos ir Galinio sužadėtuvėm, ketvirtajame laukiame, kaip į tai reaguos Jurginiai. Deja, šiame paveiksle paduodamos tik kalbos, kurias sukėlė pas Jurginius tas įvykis. Be to, čia vaizduojamos rugpjūtės pabaigtuvės. Veiksmo kaip ir jokio. Tik pačiame paveikslo gale pajuntam akciją atgyjant, kai pabaigtuvių iškilmių metu pasirodo iš Miškinio namų kvieslys, kviečiąs visus į Aldonos ir Galinio vestuves. Šita vienintelė scena ir dar du momentėliai (Dionyzo iškeliavimas pas kleboną ir Jurgelio nešamas laiškas Aldonai nuo Algirdo) tėra iš tikrųjų reikalingi tęsti logiškai veiksmo eigai. Tačiau tiems dalykams paduoti nebuvo reikalo žiūrovo ar skaitytojo varginti visu ilgu paveiksiu.

Penktas paveikslas irgi susideda iš daugelio scenų, kurios nė kiek nepasitarnauja veiksmo eigai pastūmėti į priekį ar bent paruošti sąlygas tam pastūmėjimui. Aldonos guodimasis motinai, barniai su tėvu, susitikimas su Algirdu, Galinio slampinėjimas aplink klėtį - visa tai pjesės akcijai neturi jokios reikšmės. Tik visiškai sustabdo ir paralyžiuoja anksčiau prasidėjusį veiksmą. Tiesa, vienas senelis Dionyzas turi tame paveiksle kažkokią paslaptingą misiją, kuri nulemia Aldonos pabėgimą ir visą tolesnę veiksmo eigą. (Kad tai yra Dionyzo darbas, mes sužinome paskutiniame paveiksle.) Bet toji Dionyzo akcija prasideda tik paveikslo uždangai nusileidus, kai jis nueina miegoti į klėtį, kur miega ir jo anūkė. Taigi visas paveikslas iki pat savo uždangos, logiškai paėmus, yra visiškai nereikalingas.

Abu paskutiniai paveikslai yra daug veiksmingesni. Šeštajame paveiksle akcija atgyja dėl kelių įdomesnių ir iš tikrųjų veiksmo eigą lemiančių situacijų. Šis paveikslas vaizduoja Miškinio ruoštas Galinio ir Aldonos vestuves. Po keleto statiškų pirmųjų scenų susirinkę vestuvių svečiai eina kelti Aldonos, bet klėty randa tik senelį Dionyzą. To pat paveikslo gale pasirodo kvieslys, kviečiąs visus į Aldonos ir Algirdo vestuves pas Jurginius. Septintajam paveiksle atomazga: vestuvės ir kaimynų susitaikymas.

Tačiau abiejų paskutinių paveikslų stipresnis komponavimas vis dėlto negali išpirkti pirmųjų penkių, kur kompozicija yra visiškai sugriuvusi.

Net ir tie momentai, kur veiksmas lyg atsigauna ir pagyvėja, atrodo dirbtiniai, netikri. Pavyzdžiui, veiksmo užuomazga, tas prievartinis Aldonos sužadėjimas su Galiniu, yra padarytas tik todėl, kad autoriui reikia pradėti kokią nors akciją. Šiaip jau neatrodo, kad Miškinis su piršliu Vėgėle būtų galėjęs tai padaryti prieš visos šeimos norą: Aldonos, kuri yra tokia savarankiška ir iškalbinga mergina, Miškinienės ir paties Dionyzo, kuris juk faktiškai yra tų namų viešpats, nes Miškinis - užkurys, neretai imamas savo uošvio į nagą šitokiais žodžiais: „Pamėgink tu man taip dar vieną kartą ant mano dukters surikti, tai neatsigręždamas lėksi iš mano kiemo su visu gandro lizdu ir su tom savo kvailybėm...” (p. 92). Tačiau lemiamu momentu, kada Miškinis per jėgą atiduoda dukterį Galiniui, tas niekuomet silpnumo nepažįstantis Dionyzas tyli kaip kelmas. Matyt, autorius bijojo, kad Dionyzas prabilęs nesugadintų jo numatyto pjesės plano.

Nors paskutiniuose paveiksluose yra įdomiai sugalvotų situacijų, tačiau skaitytojas toms situacijoms yra visiškai neparuoštas: kur ir kaip tas Dionyzas ir Jurginiai susitarė su klebonu, kad šisai, užuot surišęs Aldoną su Galiniu, tą pačią dieną ją surištų su Algirdu nieko Miškiniams nežinant. Juk vis dėlto tą kleboną Palaimą autorius rodo pakankamai rimtą. (Tarp kitko, jis, gerdamas midų, taip gražiai samprotauja apie blaivybę.) Neįtikėtina, kad jisai galėtų daryti tokius pokštus, visiškai nepasitaręs su Miškiniu ir nepabandęs jo geruoju paveikti. Matyt, šitą pokštą jis bus padaręs tik todėl, kad jį privertė autorius, o ne aplinkybės.

Galbūt, slepiant to pokšto paruošimą ir jo priežastis, buvo norima labiau suintriguoti skaitytoją? Bet tada reikėjo paskui tuos dalykus paaiškinti, kad neatrodytų viskas kaip deux ex machina.

Galėtų kartais pasirodyti, kad čia išdėstyti priekaištai dėl veiksmo nelogiškumo ir situacijų netikroviškumo yra nereikalingi. Juk iš tikrųjų gali būti pjesių, kurios nėra pagrįstos ištisiniu veiksmu, bet veikia žiūrovą savo nuotaika, susiejančia meninėn vienumon atskirus paveikslus, atskiras scenas. Tai būtų lyrinės pjesės tipas, iš kurio ištisinio draminio veiksmo nebūtinai reikėtų reikalauti. Kita vertus, ne kiekvienoj pjesėj galima reikalauti tokio tikroviškumo, koks yra priimtas realistiniuose dalykuose. Pjesė gali, pavyzdžiui, būti groteskinė, iškreipianti realybę pagal savotišką meninį principą.

Priėmus šias prielaidas, anksčiau padarytos pastabos galėtų atpulti.

Iš tikrųjų veikale matyti autoriaus pretenzija viena vertus į lyrizmą, į medžiagos supoetinimą, o kita vertus - į groteską (ypač paskutiniuose paveiksluose). Tiksliau sakant, čia reiškiasi pretenzija tą poetinimą ir groteskinimą suderinti.

Bet šios pretenzijos ir lieka tik pretenzijomis. Tai iš dalies dėl to, kad autorius yra nenuoseklus ir, atrodo, pats nežino, kaip traktuoti savo medžiagą. Jeigu jis iš tikrųjų savo veikalo nenorėjo remti ištisine dramine akcija, tai kam bandė tai daryti? Tas bandymas tik išduoda jo silpnumą: siekimą ir negalėjimą. Jeigu jis norėjo atsisakyti natūralistinio metodo ir pjesės medžiagą paduoti sulygintą ir supoetintą, tai kam visas tas vulgarus daugelio veikėjų žodynas, kuris lyg vartojamas tam, kad duotų sodžiaus gyvenimo koloritą, kam tiek daug buities scenų, kurios lyg turėtų parodyti kaimo gyvenimo realybę (nors iš tikrųjų ją tik sufalsifikuoja), kam pagaliau tie visi kalvio Kalvėno žagsėjimai ir panašūs dalykai? Jei pagaliau autorius norėjo savo pjesę daryti pagal groteskinį principą, apmesdamas viską drąsiom ir grubiom linijom ir kartu siekdamas komiško efekto, tai kaip su tuo suderinti daugybę sentimentalių scenų, kurios iš tikrųjų ne vienoj vietoj sudaro komišką įspūdį (tik ne todėl, kad autorius norėtų)?

Nesakome, kad pjesėje turi vyrauti tiktai toks vienas principas: dramatinis arba lyrinis. Tie abu dalykai gali derintis. Gali, savaime aišku, derintis ir lyrizmas su komizmu. Bet Santvaro „Kaimynuose” tie dalykai negali derintis jau vien todėl, kad jų čia kaip ir iš viso nėra. Dramatizmo čia negali būti dėl to, kad beveik nėra nei išorinės, nei išvidinės veikėjų kovos. O tos pjesės vietos, kurios turi pretenzijų į poetiškumą ir lyriškumą, yra tik sentimentalios. Pagaliau ir komizmas bei humoras čia irgi paprastai grubus ir retai kur kiek geriau vykęs.

Veikalo kompozicinį apdorojimą autoriui apsunkina tai, kad jis čia įveda palyginti labai daug veikėjų ir leidžia jiems visiems plačiai scenoje švaistytis ir gerokai išsikalbėti. Ir tame veikėjų sąmyšyje tiesiog sunku besuprasti, kuriuos savo veikėjų autorius laiko pagrindiniais. Atrodo, kad svarbiausias dėmesys čia turėtų būti nukreiptas į jaunimą. Šitą dalyką užakcentuoja ir pjesės leitmotyvas - pasaka pie kareivį Baltrų. Atrodo, jaunimas turėtų daugiausia veikti ir kovoti, siekdamas savo laimės. Deja, tas jaunimas (gal išskyrus Naujokaitę) už savo laimę visiškai nekovoja ir dėl jos nesigrumia. Jis tik dejuoja, skundžiasi ir verkšlena. Dėl tos priežasties, kaip minėta, čia ir nėra dramatizmo. Pirmiausia už savo meilę ir laimę turėtų kovoti Algirdas, šauniausias visoj apylinkėj vyras, bet toliau nusiskundimų ir dejavimų jis nenueina. Ir vienintelis žmogus, kuris, deja, mums ne visiškai aiškiu būdu suardo prievarta ruošiamas Galinio ir Aldonos vestuves ir sutaiko amžinai besipykstančius kaimynus, yra senis Dionyzas. Pagal nuopelnus Aldona jam ir turėtų priklausyti, nes iš tikrųjų jis čia ją išgelbsti (lyg tas kareivis Baltrus užkeiktąją bajoraitę), o ne koks Algirdas. Ir reikia manyti, kad autorius Aldoną Algirdui atidavė tik todėl, kad nenorėjo užkrauti Dionyzo senatvei naštos.

Kovos nebuvimas iš veikalo atima dramatizmą, o autoriaus nesiorientavimas toj tikrovėj, kurią jis vaizduoja, veikalą daro sentimentalų.

Iliustracijai pacituosiu keletą frazių. Štaip kaip senelė Barbora kalba apie pavasarį: „Pavasario žiedai, Sekminių vainikai ir net kunigų pamokslai tada pilni tų amžinai kartojamų žodžių - tu mano mylimas, tu mano brangi...” (p. 23). O štai kaip skundžiasi Aldona: „Tai aš turiu atsižadėti savo mergautinių godų, savo ryto ir vakaro svajonių ir gyvenimo, kurį tikėjau tokį gražų, tokį giedrą ir laimingą...” (p. 96).

Abidvi frazės yra visiškai panašios: ir vienoj, ir kitoj skamba ta pati netikra patetika, pretenduojanti išreikšti neva gilų išgyvenimą. Puikiausiai matyt, kad tos frazės jokiu būdu nėra kaimo žmonių žodžiai. Tai galėtų būti sentimentalinis stilius pamokyto žmogaus, pretenduojančio į poetiškumą, bet neturinčio nuovokos apie poeziją. Būtų tie Aldonos žodžiai dar pateisinimas, jeigu jinai būtų, sakysim, aštuntos klasės gimnazistė, pamiršusi natūraliai šnekėti. Bet gimnazijos ji berods nėra lankiusi. Tai kurgi jinai galėjo taip išpaikti? Visiškai tas pats pasakytina apie senelę Barborą.

Kai kurios Santvaro veikėjų frazės atrodo kaip visiškai išimtos iš mūsų miesčionių lūpų. Štai, sakysim, Miškinienė pasako: „Atleiski man, brangusai, Aldona yra ir mano duktė” (p. 94). Arba kalvis Kalvėnas aiškina: „Vėliau aš turėjau nepaprasto malonumo dar su pačiu Miškiniu pakalbėti” (p. 125). Net piemuo Jurgelis sako Aldonai komplimentus kaip geras frantas, ir kalba apie „reikalus” tokiu stilium, lyg būtų keletą metų buvęs kokios nors įstaigos šefas! „Palyginti su tavim, Aldona, - obuoliai jokios vertės neturi... Ak, reikalai atvijo, brangioji, svarbūs reikalai...” (p. 159).

Čia pacituotosios frazės yra būdingos „Kaimynų” kalbai. Jos kartu gerai atskleidžia tai, kaip autorius eina prie savo vaizduojamos tikrovės. Ir pirmiausia reikia pasakyti: jis tos tikrovės nejaučia. Bet jau anksčiau buvom kėlę klausimą: galbūt jis kartais tyčia stengiasi tą tikrovę pakeisti, ją stilizuoti, poetinti? Jeigu taip ir būtų, tai toji pastanga yra visiškai nelaiminga, nes, kaip jau sakyta, neatveda jo į tikrą poetiškumą, o tik į sentimentalumą.

Bet atrodo, kad autorius vis dėlto norėjo mums parodyti tikrą kaimo žmonių gyvenimą. Norėjo kalbėti jų kalba ir jų akimis žiūrėti į pasaulį. Tarp kitko, kaip tik tam tikslui jis ir stengėsi kaimo žmonių kalbą nuspalvinti vulgarumu, leisdamas jiems bartis tokiais žodeliais, kaip kiaulė, beždžionė, raila ir pan., arba kalbėti tokiais posakiais: „Na, pakelk pasturgalį nuo suolo” (p. 55). Tai tiesa, kad tokie žodžiai kaime lengvai pavartojami, bet leidimas jais švaistytis savo veikėjams dar nepadaro jų kalbos kaimiška. Tai yra tik butaforija. Lygiai tokia pat butaforija yra ir tos visos vestuvinės bei pabaigtuvinės apeigos. Lygiai tokie pat butaforiški senio Dionyzo pasakojimai apie visokius grafus ir kt. arba piršlio Vėgėlės dirbtinai pasaldintas stilius.

Ir už tos visos butaforijos nėra tikrumos. Į kaimo rėmus čia yra perkeltas ir norėtas kaimo rūbais aprengti miesčioniškasis sentimentalumas ir lėkštumas. Kaimo žmogaus gyvenimo tikrovė yra gilesnė ir prasmingesnė ir neretai daug skaudesnė, negu kad gali tai atrodyti žiūrint pro miesčioniškus akinius.

Tiesą sakant, pas mus yra ne vienas veikalas, kur iš meilės kaimui stengiamasi jį parodyti neva šventadieniškoj šviesoj. Ir mūsų kaimo žmonės ten yra sentimentalūs ir geri. Iš gerumo net apykvailiai. Jų gyvenimo tikrovė atrodo graži ir idiliška. Bet tikrosios tikrovės ten paprastai nėra. Yra tik spektaklis miesčioniškajai publikos daliai, ieškančiai pramogos ir idilės.

Santvaro „Kaimynai” - vienas ryškesnių tos rūšies veikalų. Tik galbūt jis yra pretenzingesnis už kitus. Tatai rodo kad ir šie labai teisingi žodžiai iš nepateisinto „Kaimynų” leitmotyvo - pasakos apie kareivį Baltrų: „Varnos, tik varnos negali aukštai pakilti ir tolimų krantų pasiekti..."

Pjesė iliustruota dailininko Vlado Norkaus. Iliustracijos pakankamai naivios ir sentimentalios. Jose nėra nei gyvenimiškosios, nei meniškosios tikrovės, savo lėkštumu jos visiškai atitinka pjesės tekstą.

[1944]

Vinco Krėvės „Miglose”

Krėvė savo kūriniuose yra vaizdavęs visus mūsų tautos gyvenimo tarpsnius. Pradėdamas padavimų ir pasakų laikais („Dainavos šalies senų žmonių padavimai”, „Šarūnas”), eidamas per didžiųjų kunigaikščių laikmetį („Mindaugas”, „Skirgaila”), jis pasiekia ir visai netolimus, jo paties akimis matytus laikus ir prie jų sustoja „Šiaudinėj pastogėj”, „Žente”, „Raganiuj” ir kt.

Tačiau, sustodamas prie savo laikų, Krėvė pirma veik niekur nesigriebė aktualios tematikos. Jis pirmiausia ėjo į kaimo žmogų ir siekė atskleisti savitą jo dvasios pasaulį bei nupiešti jo gyvenimo aplinkumą. Tik „Likimo keliuose”, kur autorius su tam tikrų simbolių pagalba siekė sintetiškai atvaizduoti visą mūsų tautos nueitąjį kelią ir suvokti jos likimą, matome jį sustojant ties aktualiais laiko klausimais. Matome jį kritikuojant ir ironizuojant daugelį ano nepriklausomojo mūsų gyvenimo reiškinių. Kaip tik tose „Likimo kelių” vietose galima matyti, kad autorius į anuometinės Lietuvos gyvenimą žiūri panašiu žvilgsniu, kaip į tą gyvenimą žiūrėjo ir kiti mūsų tautinio atgimimo ir laisvės kovotojai romantikai (sakysime, Maironis). Jų žodžiuose, kuriais jie smerkė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, buvo girdimas tas pats aukštas idealizmas, kuris švietė jiems jų ankstesnėje kovoje, ir kartu jų neapykantoj ryškėjo nesugebėjimas įeiti į naująją gyvenimo tėkmę, ją iki galo perprasti, surasti jos pozityviąsias puses ir ją pateisinti.

Čia recenzuojamoji naujoji Krėvės knyga^* kaip tik savotiškai ataidi suminėtąsias „Likimo kelių” vietas. Autorius čia, kaip ir ten, paliečia Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą su jo aktualijom. Jis vertina jį panašiu kritiškai ironišku žvilgsniu. Jis vaizduoja jį nebūtinai skaitydamasis su menine forma.

* Vincas Krėvė, Miglose: Iš priešbolševikinių laikų reportažas, d. I, Vilnius: „Tauras”, 1944, 173 p.

Kokiu būdu autorius yra nusistatęs apipavidalinti savo pasirinktąją medžiagą - išduoda jo prierašas po veikalo antrašte: „Iš priešbolševikinių laikų reportažas”. Tai rodo, kad autorius čia prie gyvenimo eis ne kaip menininkas, besigilinąs į žmogų ir jo aplinką ir savo pastebėjimus fiksuojąs pagal meninį principą, o greičiau kaip reporteriškai nusiteikęs stebėtojas, kuriam svarbu sužymėti tai, kas pastebima, nesigilinant nei į tų reiškinių priežastis ir jų vaizdavimui neieškant pastovesnės meninės formos.

Šitą autoriaus nusistatymą rodo ir pats pasakojimo būdas, pasirinktas veikalo medžiagos išdėstymui. Gyvenimas čia vaizduojamas atgyvenusio ir besiruošiančio išeiti pensijon valdininko Griaužiūno žvilgsniu. Čia užfiksuojama visa tai, ką jis per vieną parą viešėdamas kaime išgirsta ir pamato. Taigi pro mūsų akis praslenka visa gausybė įvykių ir reiškinių, slepiančių savyje daugybę problemų. Tačiau visa tai čia išdėstyta palaidai, nesiekiant užgriebtosios medžiagos giliau įvertinti, perjausti ir išgyventi nei apimti jos vienijančia konstrukcija ir tokiu būdu sukurti gyvybingą ir darnų meno veikalą.

Tokį pasakojimo būdą Krėvė, aišku, pasirinko ne todėl, kad jis nebūtų įstengęs savo pasiimtosios medžiagos formuoti kaip menininkas. Jam, kaip didžiausiam mūsų beletristui, tatai nebuvo neįmanoma. Reportažinę formą jis pasirinko dėl to, kad jam atrodė, jog tokiu būdu geriausiai bus galima prieiti prie savo pasirinktosios medžiagos ir geriausiai atskleisti savo požiūrį į vaizduojamąjį gyvenimą.

Kada autorius pats šitaip žiūri į savo užduotį, nagrinėjant jo kūrinį beveik atpuola meninio vertinimo kriterijus. Mums čia neesminis dalykas yra veikalo formos tobulumas, jo išraiškos stiprumas, kompozicijos tikslumas, personažų tikrumas etc. Šiuo atveju pirmiausia svarbu, kiek pastabus ir teisingas pasirodė autorius užfiksuodamas gyvenimo faktus, kokia tendencija vertė jį tam tikrus gyvenimo faktus parinkti ir juos tam tikru būdu nušviesti ir kiek aktuali ar neaktuali jo paduotoji medžiaga.

„Miglose”, matyt, pasirodys ir daugiau tomų, nes šita neseniai išėjusi knyga yra pažymėta pirmąja dalimi. Tarp kitko, ji turi dar savo antrąją antraštę: „Kaime. Žmonės ir nuotaika”. Tai nusako autoriaus ketinimą kalbėti apie tą patį kaimą, apie kurį jis daug kur yra kalbėjęs savo ankstesnėj kūryboj. Tačiau nors veiksmas čia visą laiką vyksta kaime, vis dėlto autorius šalia kaimo žmonių smarkiai užgriebia ir inteligentijos atstovus (tam tikra prasme, žinoma, jie irgi yra kaimiečiai, nes iš kaimo kilę). Tad šalia kaimiečių (Geinių, Juknių, senio Grudkaus, Kasiulio su sūnum ir kt.) randame senosios kartos inteligentą Griaužiūną, porą studentų (Jukniuką ir jo draugą), be to, per daugelį puslapių čia pasakojama apie abu mokytuosius Grudkaus sūnus (nors jie veikale nesirodo), be to, pasakojama apie valsčiaus raštininką, apie apskrities viršininką ir kt.

Taigi atrodo, kad autorius norėjo aprašyti ne tik užsidariusį savyje kaimą, bet ir parodyti, koks yra jo santykis su savo mokytaisiais vaikais ir kokias gyvenimo sąlygas jam kuria tie jo mokytieji vaikai.

„Visai susipainiojom dabar ir gyvename kaip miglose” (p. 128), taip pasakojasi senasis Rasiulis. Ir šis jo posakis, kaip ir pati knygos antraštė, išduoda pagrindinę veikalo mintį: pavaizduoti žmones, susipainiojusius nebesusigaudančius gyvenimo tėkmėje. Pirmiausia į „miglas” yra patekę senieji kaimo žmonės dėl to, kad jie nebemoka perprasti naujosios gyvenimo eigos. Jie su ilgesiu prisimena caro laikus ir kalba, kad anuomet gyvenimas buvo nepalyginti geresnis: „bet vis dėlto dabar nepalyginamai sunkiau gyventi, nors ir savieji kraštą valdo” (p. 19). Mat anuomet jie laisvai vogę valdiškus miškus, ir tai nebuvusi nuodėmė, galėję tuose miškuose ganytis, valdininkų ir policininkų daug mažiau reikėję penėti negu dabar ir jie buvę švelnesni negu dabartiniai. Šitokie fakteliai kelia senosios kartos nepasitenkinimą ir nuolatinį murmėjimą.

Atrodo, kad tas nepasitenkinimas kaime visuotinis. Gal tik pati jaunoji karta, kurią autorius čia parodo Jono Rasiulio asmeny, teigia naująjį gyvenimą ir didelę dalį blogumo priežasčių moka įžiūrėti senosios kartos apsileidime ir tamsume.

Vis dėlto tas vienintelis pragiedrulys labai silpnai tenušviečia visas kaimą supančias „miglas”. O į tas „miglas” dar ypatingai tamsų šešėlį meta ekonominė krizė, paskandinusi kaimą į skurdą, ir tautininkų režimas, kaip Krėvė savo knygoj vaizduoja, visaip terorizuojąs kaimą. Be to, kažkur užkulisiuos nujaučiama bolševikų agitacija, besistengianti įkvėpti žmonėms kuo didžiausią nepasitenkinimą.

Bendras kaimo vaizdas „Miglose”: kaimietis ėdamas blakių ir nuskurdęs; niekas jam nepadeda, o mauna kailį kiek tik kas įmanydamas. Jis negali nusipirkti nė kiek miško, nes numatytąją parduoti medžiagą dar prieš varžytynes girininkai iššmugeliuoja su žydais. Jam liepia auginti bekonus, bet kai jis nuveža juos į priėmimo punktą, punkto vadovybė, susitarusi su perkupčiais, jų nepriima. Ūkininkas, vargo slegiamas, atiduoda savo gyvulius tiems patiems perkupčiams už pusę kainos. O tie pristatę juos į punktą parduoda kaip pirmąją rūšį. Valdininkas kaimo žmogų baisiausiai mulkina ir niekina. Charakteringa čia Juknio istorija. Prikalba jį apskrities viršininkas rašytis į „tautišką” Geležinių vilkų organizaciją. Motyvuoja tuo, kad visiems dabar reikia susispiesti aplink savo tautos vadą, ir vilioja žadėdamas visokių lengvatų: gausiąs pirkti miško medžiagos, paskolą bankas jam lengvai duosiąs. Įsirašo žmogelis. Paskui valsčiaus raštininkas kaišioja jam pasirašinėti visokius raštus, kurių Juknis nemoka perskaityti. Ir todėl pasirašo valsčiaus vardu, kad reikią iškelti kleboną, paskui kad reikią panaikinti seimą. Žmonės susikiršina: siunčia skundą, kad tokio nutarimo valsčiuj nėra buvę. Atvažiavę policininkai areštuoja tuos, kurie skundėsi. Juknis išsigandęs nutaria išsirašyti iš Geležinių vilkų. Bet apskrities viršininkas, „kojom trypdamas ir kumštim į stalą daužydamas” (p. 47), išplūstą jį bolševiku, buntauščiku, pašaukia policininką ir liepia šiam jį už pakarpos išmesti. Paskui valsčiaus „pisorius” grasina jam kalėjimu ir rykštėm ir apstulbindamas pakiša dar vieną raštelį pasirašyti. Pasirašo Juknis. O pasirodo, kad tai būta skundo ant klebono. Keikia jį po to klebonas, paleistuviu ir girtuokliu ir velnio išpera iš sakyklos apšaukia. Bet tuo dar nesibaigia Juknio kančios. Turbūt kaip neištikimą „tautiškajai” idėjai „geležinį vilką”, suima policija, pėsčiomis varo į miestelį, dvi dienas daboklėj laiko, tardo, beveik apiplėšia (atima revolverį, kurį Juknis legaliai buvo pirkęs)...

Tai tokios „miglos” supa Krėvės vaizduojamąjį kaimo žmogų. Varganai atrodo ir šioje knygoje aprašomieji inteligentijos atstovai. Pats Griaužiūnas, kaip autorius pasakoja, vienas pirmųjų mūsų valstybinio gyvenimo organizatorių, yra nusigyvenęs ir atsilikęs, nesekąs mūsų gyvenimo eigos, niekinamai žiūrįs į visus jo reiškinius, nebeapimąs platesnės gyvenimo erdvės, kaip jo kanceliarija. Žodžiu, apgailėtinas pensininkas.

Studentai - Jukniukas ir jo draugas - tikri idiotai, arogantiški karjeristai, beveik išsigimėliai. Tautininkiškųjų organizacijų veikėjai, be to, aiškūs šnipai.

Senio Grudkaus sūnūs - vyresnysis vadina savo jaunesnįjį brolį vagimi, o jaunesnysis vyresnįjį - bolševiku. Kad jaunesnysis iš tikrųjų yra vagis ir per vagystes bei sukčiavimą net į „jenerolus” išsimuša - apie tai knygoj tiksliai nupasakojama. O dėl vyresniojo taip ir lieka neaišku: ar jis tikrai bolševikas, ar šiaip koks nors nelaimingas idealistas.

Apskrities viršininkas, kiek matyti iš Juknio istorijos, irgi dėmesio vertas tipas. Gal tiktai girti caro karininkai taip elgdavosi su savo „dienščikais”, kaip jis elgiasi su savo tautiečiais.

Visą galeriją dar papildo aktyvusis „tautiškųjų” idėjų skleidėjas valsčiaus „pisorius”, kuris pagaliau apsivagia ir pabėga pas lenkus.

Tarp kitko, ir klebonas, matyt, taip pat geras nepraustaburnis.

Nors vietomis ir sunku įtikėti, bet galimas daiktas, kad mūsų gyvenime yra buvę ir tokių dėmių, kurias čia atvaizduoja Krėvė. Gal iš tikrųjų ir buvo vienas kitas toks idiotiškas studentas kaip Jukniukas ar jo draugas. Patikėkime, nes kiekvienoj tautoj visada yra tam tikras procentas išsigimėlių. Pagaliau gal kur nors kokiame Dievo užmirštame užkampyje valdininkai ir galėjo taip tąsyti kaimietį, kaip tąsė Juknį visokie viršininkai ir „pisoriai”.

Bet ir prileidus, kad tokių dalykų kartais galėjo atsitikti, mus vis dėlto stebina, kodėl Krėvė taip rūpestingai šitokius dalykus suregistravo.

Juk kiekvienam, kiek objektyviau stebėjusiam anuometinį mūsų gyvenimą, yra aišku, kad tuomet jame būta ir daug šviesiųjų pusių, kad pasiekta daug vertingų ir pozityvių laimėjimų: mūsų kaimas, nors ir slėgtas ekonominės krizės, brido iš vargo, kultūrėjo, gerino ir darė našesnį savo ūkį, pakilęs švietimas išauklėjo tautiškai susipratusią ir daug kultūringesnę kaimo ir miesto žmonių jaunąją kartą, mūsų inteligentijos elitas, susibūręs į tam tikrus sambūrius, kovojo už mūsų tautinės kultūros, už mokslo ir meno pakėlimą ir t.t.

Tačiau Krėvės knygoje panašių pragiedrulių (išskyrus jaunojo Rasiulio pasirodymą) mes nerandame. Jo vaizduojamos „miglos” tokios tirštos ir juodos, kad pro jas iš tikrųjų negali ateiti joks saulės spindulys.

Taigi toks anuometinio mūsų gyvenimo vaizdavimas, kaip „Miglose”, negali pretenduoti į objektyvumą. Jis tik išreiškia tam tikrą autoriaus tendenciją, atidengia jo kritiškai ironišką žvilgsnį į aną mūsų pergyventąjį laikotarpį. Kaip minėta, tas žvilgsnis buvo bendras mūsų vyresniajai laisvės kovotojų kartai. Objektyvus žvelgimas į anuometinį mūsų gyvenimą jiems psichologiškai (dėl tam tikro romantinio nusiteikimo) buvo neįmanomas.

Tad šitą Krėvės tendenciją įžiūrėti mūsų gyvenime vienas tik „miglas” (ir dar tokias sutirštintas) tenka vertinti su atlaidumu. Juk toks požiūris anaiptol neišduoda autoriaus noro pasityčioti iš savo tautos, jis greičiau rodo, kad autorius pats yra buvęs išsimušęs iš anos gyvenimo tėkmės, pats patekęs į „miglas” ir, pro tas „miglas” nebeįžvelgdamas tikrojo mūsų gyvenimo veido, jaudinęsis iki neapykantos ir įnirtimo.

Reikia pasakyti, šis reportažas būtų pateisinęs save, jeigu jis būtų pasirodęs anuo laiku, kada iš tikrųjų buvo tikslo apeliuoti į tautos sąžinę.

Betgi dabar autoriaus atidengiamos žaizdos yra užmirštos. Jos visai nubluko prieš tai, kas įvyko po to: kruvini ir sunkūs metai, atėję su bolševikų okupacija, paliko mums nepalyginamai gilesnių ir skaudesnių žaizdų. Anas nepriklausomos Lietuvos laikotarpis yra pasibaigęs. Dabar mes jį galime matyti iš perspektyvos. Ir todėl, jei kas apie jį rašo, turi stengtis duoti objektyvų jo įvertinimą.

Tačiau reikia pasakyti, kad šiame „reportaže” yra aiškiai jaučiama tikro beletristo ranka. Čia matome autoriaus pastabumą, mokėjimą atvaizduoti žmones ir aplinkumą, dialogų gyvumą ir kt. Tačiau leisdamas daug kur blykstelėti savo beletristinio talento jėgai, autorius betgi nesiekia meniškai išbaigti savo veikalą, aukodamas šitą dalyką kitam tikslui: aktualijai ir tendencijai.

[1944]

Įspūdžiai Panevėžio

miesto teatre

Užtenka nors atsitiktinai susipažinti su vienu kitu Panevėžio miesto teatro spektakliu ir galima pastebėti, kad ten yra kažkas naujo, kad einama visai kitokiu keliu negu kituose mūsų teatruose ir kuriamas savitas stilius.

Kas tame stiliuje yra esmingo ir ypatingo, negaliu užsiangažuoti duosiąs kiek tikslesnį ir išsamesnį atsakymą: tam reikėtų specialisto, o ne plunksnos mėgėjo. Antra vertus, į spektaklius patekau visai atsitiktinai, pravažiuodamas, ir žiūrėjau juos be kritiko bloknoto ir intencijos, nebūdamas iš anksto užsimojęs apie tai rašyti.

Todėl nėra galimumo leistis į smulkesnę atskirų spektaklių analizę. Teks pasitenkinti tik bendro pobūdžio pastabomis, liečiančiomis ne tiek atskirus pastatymus, kiek bendrą to teatro stilių. Tačiau šios pastabos negali būti tikslios tarp kitko dar ir todėl, kad neteko matyti visų to teatro pastatymų, o iš esamų keturių tik tris.

Panevėžio teatro kolektyvas yra visiškai jaunas, ne per seniai susikūręs dabartinio jo režisieriaus ir direktoriaus Juozo Miltinio pastangomis. Jis yra berods vienintelis šio kolektyvo formuotojas ir auklėtojas. Vadinasi, aktoriai yra išėję arba išeina tik jo vieno mokyklą ir vystosi savo darbe ta pačia režisieriaus diriguojama kryptimi. Todėl šis kolektyvas atrodo darnus ir vieningas vienetas.

Bet jeigu šiuo atveju kalbama apie teatro ir jo aktorių amžiaus jaunumą, tai jokiu būdu negalima kalbėti apie jo pasiektų rezultatų nebrandumą. Iš pirmo spektaklio, kurį teko matyti (Petro Vaičiūno „Nuodėmingas angelas”), susidaro įspūdis, jog šis teatras yra tiek daug subrendęs, kad sugeba parodyti savitą stilių ir jį ištisai išlaikyti, kai veikalo tekstas yra labai teisingai interpretuojamas, suranda būdų ir priemonių taip prie autoriaus duotos medžiagos prieiti, kad visa pasidarytų įtikinama, tikra ir kartu grakštų, meniška, stilinga.

Matyt, siekdamas savo spektaklyje meniško tikrumo ir logikos, režisierius veikalo tekstą yra labai iškupiūravęs. Atrodo, kad pašalintos ar pertvarkytos vietos, kurių nebuvo galima išinterpretuoti nenusižengiant spektaklio metu kuriamai tikrovei ir įvykių eigos logikai.

Iš dalies šio kupiūravimo dėka režisieriui yra pasisekę išvengti savo spektaklyje vaidybinio melo, kuris paprastai visada pasitaiko, kai tokio pobūdžio veikalai, kaip čia statytasis, yra statomi kitų mūsų teatrų scenoje. Kartais matai, kad aktoriai plėšosi, norėdami pavaizduoti tokius išgyvenimus, kurie, tiesa, autoriaus tekste užfiksuoti, bet kurių tokioj situacijoj iš tikrųjų pavaizduoti negalima. Čia to nėra.

Šito vaidybinio melo nėra dar ir todėl, kad čia gerai suprantama, kokiu būdu reikia vaizduoti Vaičiūno personažų išgyvenimus. Yra žinoma, kad Vaičiūnui labai charakteringas schematiškumas, dalykų pabrėžimas tik pačiais stambiaisiais štrichais. Tai labai žymu jo personažų charakteriuose, taip pat ir visuose jų išgyvenimuose. Todėl šitų personažų negalima vaizduoti jokiu būdu taip, kaip vaizduojami išgyvenimai tikrai realistiškų, smulkiai ir tiksliai charakterizuotų personažų.

Todėl labai teisingai daro Panevėžio teatro aktoriai, tuos savo vaizduojamus išgyvenimus prasmindami, stilizuodami, pabrėždami tik pačius bendruosius ir ryškiuosius jų bruožus. Tokiu būdu jie priartėja prie autoriaus teksto dvasios ir išvengia melo, perdėtų riksmų ir veiksmų. Tam tikrose vietose, kurios reikalauja iš aktoriaus to, ko tiesiog negalima pavaizduoti, aktorius beveik atsisako vaidybos ir tik perduoda tekstą (pavyzdžiui, Gauras suėmimo scenoj). Kiti teatrai tokiose scenose greičiausiai „persivaidintų” ir persitemptų iki tikro sceninio melo. Ir tai būtų kur kas mažiau skoninga ir tikslu.

Kitur vėl (kaip Gando nušovimo scenoj) veiksmo eiga nutraukiama užtemdymų efektais, kad aktoriui ir žiūrovui nereikėtų be reikalo plėšytis, vaizduojant arba stebint buvusių įvykių rezultatus.

Visame šitame pastatyme jaučiama kažkokia ypatybė, kuriai iš pradžių sunku surasti apibrėžimą. Tik vėliau, kalbant su Miltiniu ir jam pasisakius, kad jo pastatymuose kai ką jam padėjęs išspręsti pasinaudojimas filmo meno priemonėmis, ateina į galvą, kad ir šitame spektaklyje iš tikrųjų yra kažkas filmiško. Filmiško tame apšvietimų ir užtemdymų žaisme ir tame supaprastintame, ryškiaisiais bruožais perduotame personažų išgyvenimų vaizdavime.

Šitas filmiškumas vietomis, nors ir mažiau, žymu ir kitame to teatro pastatyme - Kazio Binkio „Atžalyne”.

Iš eilės teko žiūrėti G. M. Martinezo de Siera dviejų veiksmų lyrinę pjesę „Lopšinė dainelė”. Čia vaizduojamas moterų vienuolyno gyvenimas. Pirmame veiksme vienuolės prisiima globoti prie vienuolyno vartų pamestą kūdikį. Antrame veiksme - tas kūdikis esąs užaugęs, jau mergaitė. Ji ruošiasi ištekėti ir palieka savo auklėtojas. Toks trumpas turinys. Veiksmo visai maža. Medžiaga statiška. Tai lyg atskiros vienuolyno gyvenimo iškarpos, visai realistiškai ir gyvenimiškai autoriaus traktuojamos. Bet kartu visas tas vaizduojamas gyvenimas kupinas lyrizmo, poezijos, švelnumo ir žmoniškumo.

Statant tokį dalyką, aišku, pirmiausia buvo svarbu perduoti toji veikalo nuotaika, ta lyrinė šiluma. Ir tai yra pavykę. Žinoma, šito pastatymo grožį pajusti reikia subtilumo. Grubi akis to neįžiūrės, nes neras čia nieko aštriai ir smarkiai trenkiančio. Ties šituo veikalu reikia mokėti susikaupti ir kontempliuoti. Tik tada galima pajusti kažkokią dieviškos ramybės nuotaiką, tartum švelnią ir gerą šviesą, sklindančią nuo scenos.

Trečias matytas veikalas - Binkio „Atžalynas”. Grynai realistinė pjesė, veik visa (iki paskutinio veiksmo) vykstanti tarp keturių kambario sienų su realiais kasdieniškos tikrovės vaizdais. Manding, šis veikalas mažiau tinka Panevėžio teatro interpretacijai negu kitiems mūsų teatrams, pasinešusiems į natūralizmą.

Režisierius Miltinis yra teisingai atspėjęs veikalo prigimtį ir todėl šitame pastatyme mažesniu laipsniu leido pasireikšti savo stiliaus ypatybėms. Sakysime, čia nėra tiek filmiškumo ir stilizavimo, kiek „Nuodėmingam angele”, nepasireiškia tokiu stiprumu ir tas tikrovės vaizdavimo būdas, kurį matėm „Lopšinėj dainelėj” ir kuris yra kartu realistinis, bet kartu kažkoks nuskaidrintas, tartum iš lėto kyląs nuo žemės ir kažkur susiliejęs su svajonių pasauliu.

„Atžalynas” labiau telpa pačios kasdieniškiausios tikrovės ribose (kaip to reikalauja ir pati teksto prigimtis). Tai gražus ir skoningas pastatymas, bet jis mažiau charakteringas Panevėžio teatrui ir toli gražu neleidžia taip stipriai pajusti režisieriaus stiliaus, kaip, sakysim, „Lopšinė dainelė”.

Iš „Lopšinės dainelės”, taip pat iš „Nuodėmingo angelo”, kiek mažiau iš „Atžalyno” matyti, kad režisieriui visų pirma svarbu sukurti scenoje tam tikrą nuotaiką, pažadinti žiūrovo svajonę ir kontempliaciją.

Pirmiausia pats šio teatro vaidybos stilius to siekia.

-    Visų pirma prigimtai!

-    Labiausiai nemėgstu natūralizmo! Nekenčiu brutalumo.

Tai paties režisieriaus Miltinio žodžiai. Jie nusako kai kuriuos svarbiausius jo teatro principus. Iš esmės šis teatras realistinis, nes jis neprasilenkia su prigimtim. Bet gyvenimo jis nekopijuoja, kaip daro natūralistai. Atvirkščiai, jis šitą tikrovę labai skoningai stilizuoja, atsisako tokių dalykų, kurie veikia anestetiškai gyvenime ir scenoje. Žiūrovas gali justi, kad čia nėra pamėgdžiojamas realusis pasaulis, bet kuriamas naujas meniškos tikrovės pasaulis, nors pagal prigimties principus, bet neprirakintas prie tikrovės, o siūbuojąs tarp tos tikrovės ir trapios svajonės.

Šito siekiama ne tik tam tikru vaidybos būdu, bet taip pat atitinkamai stilizuotomis dekoracijomis ir kostiumais, tam tikru šviesų ir prietemų žaismu.

Šitas estetiškai, stilingai atkurtas pasaulis kaip tik ir yra palankus pažadinti žiūrovo emociją, jo svajonę ir kontempliaciją, jo nuotaikų žaismą.

Išviršinis veikalo veiksmas, draminė akcijos eiga režisieriui ne tiek svarbu (bent taip iš šį kartą matytų veikalų atrodo), nes, anot jo, ir svajonė yra veiksmas.

Taip pat režisieriui, matyt, nėra svarbu visapusiškesnis personažo charakterizavimas. Spektakliuose aktoriai paprastai nesistengia, kad jų kuriamieji personažai išsiskirtų ypatingu ryškumu, bet kartu čia niekas neiškrinta iš ansamblio -visi paveža tiek, kiek jiems reikalinga pavežti. Jėga jaučiasi ne tiek demonstratyviame atskirų aktorių prasikišime, kiek viso kolektyvo kaip vieneto darnume ir glaudume.

Aktorių ansamblis spektaklyje savo tarpusaviu santykiu nėra, pavyzdžiui, panašus į skulptūrinę grupę: kur figūros stovi ryškios ir paskendusios savo individualume, silpnai vienos kitų prisiliesdamos ir pirmiausia įdomios kiekviena atskirai. Priešingai: jis primena tapybinę kompoziciją, kur atskiros figūros, tiesa, neprarasdamos savo individualumo, vis dėlto visų pirma yra svarbios kaip tarpusavy susiderinusios, vienu ritmu skambančios spalvų dėmės ir tuo susiderinimu sukuriančios nuotaiką ir sukeliančios įspūdį.

Panevėžio miesto teatras, be abejo, yra savo augimo kelyje. Kaip žinoma, jis visiškai jaunas. Bet spėta jau pasiekti iš tikrųjų gražių rezultatų. O į ateitį reikia dėti nepalyginamai didesnes viltis, nes šis meninis vienetas iš tikrųjų turi duomenų, kurie leidžia pasiekti stambių laimėjimų. Jis turi tikrai pajėgų aktorių kolektyvą. Miltinio asmenyje turi vadovą, puikiai sugebantį šį kolektyvą auklėti ir formuoti. Ir turi tikrą užsidegimą ir pasišventimą ieškoti meninės formos.

[1942]

Vilniaus miesto

dramos teatre

Dabartinio Vilniaus miesto dramos teatro branduolys savo laiku yra atlikęs gana odisėjišką klajonę, keisdamas savo darbo vietovę. Iš pradžių susibūręs Šiauliuose, vėliau jis keliasi į Klaipėdą. Iš Klaipėdos į Kauną. Pagaliau iš Kauno į Vilnių.

Klaipėdoje žybtelėjęs „Viltimi” ir kitais pastatymais, šis kolektyvas vėliau Kaune savo tvirtumą ir pajėgumą įrodo tokiais pastatymais kaip Hauptmanno „Prieš saulėlydį” ir Pagnolio „Topazas”.

Po tokių bandymų jis atvykstą į tikrąją sostinę kaip subrendęs, išryškėjusio veido meninis vienetas.

Susibūręs stiprių aktorių kolektyvas, turėdamas vadovu Romualdą Juknevičių, savo pasaulėžiūra įkūnijantį jo menines intencijas ir savo, kaip režisieriaus, veikla jam vadovaujantį, - tasai sambūris, apsistojęs sostinėje, čia gražiai reprezentuoja mūsų vaidybinį meną.

Šis teatras savo darbą remia realistinio, linkstančio į natūralizmą vaidybinio meno principais. Tais principais rėmėsi ir kitų anuo metu nepriklausomoj Lietuvoj veikusių teatrų (pavyzdžiui, Boriso Dauguviečio vadovaujamo Kauno dramos teatro) darbas. Nors pastaruoju laiku yra pasireiškę ir naujų bandymų, tačiau vis dėlto tie patys anksčiau minėti principai yra daugumos senųjų ir naujai besikuriančių mūsų teatrų meninės veiklos pagrindas. Tik Vilniaus teatro kolektyvas dėl savo pajėgumo yra pasiekęs puikesnių rezultatų negu kiti tos pačios krypties teatrai. Lietuvių realistinė, natūralizman linkusi teatro kryptis čia yra pasiekusi aukščiausią savo viršūnę.

Atkurti scenoje tikrovę, kuo artimesnę gyvenimiškajai tikrovei, kad žiūrovas jaustų kuo didesnį scenoje regimo pasaulio, personažų, jų išgyvenimų bei veikimo panašumą į realybėje egzistuojantį pasaulį ir jo reiškinius, - toks turbūt yra pagrindinis šio teatro principas. Čia vengiama ryškesnės stilizacijos, supoetinimo, tam tikro „sudvasinimo” bei savotiško kuriamojo dalyko pakylėjimo nuo žemės: žiūrovas į scenoje rodomus dalykus visą laiką turi žiūrėti kaip į konkrečią tikrovę, o ne kaip į iliuzinę, siūbuojančią tarp svajonės ir tikrybės. Vadinasi, čia pirmiausia pabrėžiamas fizinės bei materialinės tikrovės principas. Nors iš tikrųjų gali būti ir poetinė tikrovė, savotiškai perkurta žmogaus fantazijos ir abstrakcijos, išlaisvinta iš fiziniame bei materialiniame gyvenime ją sąlygojančių principų.

Panašūs pagrindai pirmiausia žymu rež. Juknevičiaus pastatymuose. Iš viso jo, kaip režisieriaus, veikla duoda toną visam šio teatro darbui. Tiesa, čia dirba ir daugiau režisierių: Juozas Gustaitis, Antanas Škėma. Ir pastaruoju laiku dar tebeina vienas kitas Balio Lukošiaus (perėjusio į „Vaidilos” teatrą) pastatymas. Tačiau šių režisierių pastatymai savo dvasia bei nuotaika neišsiveržia iš bendrosios teatro dvasios bei nuotaikos. Tik reikia pasakyti: išimtį sudaro Juozo Grybausko statyta C. Winterio „Marietta”. Čia žymu naujo kelio ieškojimas.

Nors negalima teigti, kad tokių ieškojimų nebūtų buvę ir anksčiau. Pirmiausia reikia prisiminti - dar Kaune - daug žadėjusio, bet nelaiku mirusio aktoriaus ir režisieriaus A. Jakševičiaus statytus O'Neillo „Marko milijonus”.

Yra bandęs ir pats Juknevičius padaryti žingsnį tolyn nuo savo atstovaujamo realizmo. Turima galvoj jo statytas vokiečių romantiko Heinricho Kleisto „Sukultas ąsotis”. Šita gracinga, truputį nuo gyvenimo tikrovės atitrūkusi komedija, parašyta eiliuota kalba, pareikalavo iš režisieriaus kitokios interpretacijos negu įprasta matyta kituose jo pastatymuose. Juknevičius čia turėjo bandyti išsinerti pats iš savo rutinos. Ir aktoriai turėjo padaryti tą patį. Tai, aišku, buvo sunku, ir atsiradusiųjų sunkumų, atrodo, nepasisekė visiškai įveikti.

Jau buvome priminę šiuo laiku šalia kitų režisierių teatre dirbančio Grybausko „Mariettos” pastatymą. Režisierius šiuo pastatymu stengėsi scenoje atkurti kiek supoetintą tikrovę. Jis siekė dramatizmą parodyti ne išorinio veiksmo intensyvumu, bet kažkokiu išvidinės nuotaikos sukaupimu, pabrėžimu pauzių, paprastai daugiau reiškiančių ir pasakančių už teksto žodžius. Bet padaryti visiškai vieningą spektaklį ir čia buvo sunku jau vien dėl to, kad ne visi aktoriai vienodai lengvai galėjo atsisakyti įprastinio vaidybos būdo, susiklosčiusio kitokio stiliaus pastatymuose.

Čia paminėti dalykai yra nauji bandymai. Ir įdomūs. Tačiau savo daromu įspūdžiu jis vis dėlto nublanksta prieš tokius rež. Juknevičiaus statytus dalykus, kaip, pavyzdžiui, Ibseno „Norą” ar Hauptmanno „Prieš saulėlydį”. Natūralu: šiuose pastatymuose pasireiškė pagrindinė režisieriaus ir paties teatro linija. Čia įsipavidalino esmingiausieji jų polinkiai bei tendencijos.

Apie sportininkų pajėgumą sprendžiame iš geriausių jų pasiekimų, bet ne iš blogiausių. Apie kiekvieno menininko, taip pat ir apie kiekvieno meninio kolektyvo kūrybinį pajėgumą reikėtų spręsti tuo pačiu būdu: aukštis turi būti matuojamas viršūnėse.

Apie Vilniaus miesto dramos teatrą, sprendžiant iš gerųjų jo pastatymų, galima pasakyti, kad tas kolektyvas yra priaugęs rimtiems kūrybos žygiams.

Ir turbūt truputį negerai, kai tas pats kolektyvas pasirenka uždavinį, per menką savo jėgoms.

Juk ir šiuo metu šalia „Noros”, „Sukulto ąsočio” ir kt. eina ir „Pirmasis skambutis”, ir „Buhalterijos klaida”. O neseniai ėjo ir „Pūkio pinigai” ir „Lopšinė”.

Reikia manyti, teatras tuo nori pasitarnauti kuo platesniems visuomenės sluoksniams. Vieną silpną pjesę jis galbūt paima dėl to, kad nori duoti publikai ką nors „lengvai virškinamo”. Kitą gal todėl, kad ji rašyta savo autoriaus. Bet vis dėlto...

Vaidinąs ansamblis yra tokiu būdu priverčiamas susiniekinti. Jis turi nukopti žemyn nuo tos aukštumos, kurią yra pasiekęs. O žiūrovą kažin ar tai labai pradžiugina. Publikos teatrinė kultūra yra pakilusi. Pagaliau tokius lengvesnius dalykus yra parankiau statyti „Vaidilos” teatre.

Kažin ar nereikėtų Miesto dramos teatrui dažniau sukaupti savo jėgas didesniems tikslams, kad jo kūrybiniame kelyje būtų daugiau pakilimų ir mažiau nusileidimų.

Paskutinieji Vilniaus miesto dramos teatro pastatymai (Juknevičiaus statyti M. Drejerio „Septyniolikmečiai” ir Gustaičio statyta L. Fodoro „Meilė nėra toks paprastas daiktas”), negalint šioje vietoje jų plačiau aptarti, mums šį kartą įdomūs bent tuo, kad čia savo jėgas svarbiuose vaidmenyse gavo išbandyti keletas jaunų aktorių.

„Septyniolikmečiuose” iš tokių jaunų aktorių, bandančių savo jėgas pirmaeiliuose vaidmenyse, yra D. Kubertavičiūtė Erikos vaidmeny ir K. Preikštas Friederio vaidmeny. Šiame smarkiai tragiškam veikale jiems yra tekę sunkūs vaidmenys. Dėdami dideles pastangas, jie daug kur savo vaidmenis pateisina. Bet vis dėlto atrodo, kad ir vieno, ir kito jų dvasinis turinys yra kiek per mažas tiems vaidmenims, kad jų pačių išgyvenimų amplitudė yra siauroka, ir tik per didelį įsitempimą ir net persitempimą ji tegali priartėti prie dramos aktoriaus apmestų personažų išgyvenimų amplitudės. Pirmiausia tai pasakytina apie Kubertavičiūtę. Šįsyk vietomis atrodo, kad jos vaidyba nėra diktuojama išvidinio išgyvenimo. Iš viso šios temperamentingos ir aistringos „laukinės katės” vaidmeny, reikalaujančiam stipraus ir išraiškingo išgyvenimo, ji atrodo silpniau negu pirma mūsų matytam savo santūriam fru Lindės („Noroj”) vaidmeny. Preikšto vaidmuo, tiesą sakant, niekur neatrodo labai netikras. Žiūrovas gali juo tikėti. Bet vis dėlto sunkiausiose vietose, pačiuose tragiškiausiuose momentuose daug kur trūksta nuoširdesnės ekspresijos. Gal jis ten nepasirodo falšyvas, bet vis tiek giliau neįtikina ir stipriau nepatraukia.

„Meilė nėra toks paprastas daiktas” pagrindinis vaidmuo yra tekęs Danai Rutkutei, pirmąjį sezoną dirbančiai Miesto teatre (anksčiau ji dirbo „Vaidiloje”). Ši aktorė savo vaidmenyje išsilaiko reikiamoj aukštumoj, neiškrisdama iš patyrusių ir stiprių artistų ansamblio. Jos vaidyboje jaučiasi tikra išvidinė jėga, kalbanti apie išgyvenimų nuoširdumą bei jų įvairiaspalviškumą ir gilumą.

Pastaruoju metu Vilniaus teatro publika su įdomumu laukia dviejų dalykų: Juknevičiaus statomo R. Billingerio „Giganto" („Auksinio miesto") ir Grybausko statomos Fabijono Neveravičiaus pjesės „Priešai".

[1944]

„Giganto” premjera

Vilniaus miesto

dramos teatre

1944.V.16 po ilgo ir įtempto ruošimosi Vilniaus miesto dramos teatras davė naują premjerą. Šitos premjeros vilniečiai laukė su ypatingu susidomėjimu. Mat po tokio reikšmingo pastatymo kaip „Nora”, šis teatras, davęs keletą mažesnio užsimojimo pastatymų, vėl ryžosi susikaupti stambesniam žygiui, kurs galėtų parodyti jo tikrąjį meninį pajėgumą.

Tam bandymui buvo pasirinktas vokiečių rašytojo R. Billingerio veikalas „Gigantas”. (Pagal tą patį veikalą yra Veito Harlano pastatytas filmas „Auksinis miestas”, demonstruotas mūsų kino teatruose, ir todėl mūsų publikai gerai pažįstamas.)

Kodėl šio teatro dramos meno vadovas rež. Romualdas Juknevičius („Gigantas” jo statytas ir režisuotas) vienam didžiausių savo bandymų pasirinko šitą veikalą? Iš dalies gal čia nusvėrė ta aplinkybė, kad šita pjesė savo tematika yra aktuali ir mūsų lietuviškajai buičiai: čia keliamoji miesto ir kaimo santykių problema mūsų pačių gyvenime ir literatūroje yra buvusi viena ryškiausių. Iš kitos pusės, tas veikalas, nors ir turi aiškių romantinių priemaišų, savo teatro stiliumi veik ištisai yra natūralistinis. Savo turiniu jis paliečia daugiau tik fizinę ir materialinę gyvenimo tikrovę, nesibraudamas nei į didesnę žmogaus dvasios gilumą, nei į aukštesnę problematiką. Tais savo ypatumais jis kaip tik atitinka Vilniaus miesto dramos teatre įsigalėjusį realistinį-natūralistinį stilių. Be to, tokiam bandymui, kur teatras ryžtasi visą save parodyti, „Gigantas” galėjo būti viliojantis savo personažų skaičium (veikia iš viso 33 žmonės). Žinoma, vien tai gali duoti tam tikrą išorinio didingumo efektą.

Turbūt turėdamas galvoj šituos jam priimtinus pjesės privalumus, režisierius ir ėmėsi ją statyti nežiūrėdamas į tai, kad kai kuriomis savo ypatybėmis toji pjesė yra labai neparanki scenai.

Pirmiausia jai trūksta intrigos ir bent kiek gyvesnio veiksmo. Čia skiriama labai daug dėmesio pačiai buičiai parodyti, iš vienos pusės - kaimui, iš kitos -miestui. Daugelis personažų ir atskirų scenų tarnauja tiktai tam tikslui, maža padėdami vystyti dramos veiksmą ir stumti pirmyn jos eigą.

Autoriaus dėmesys, pirmiausia krypdamas į buitį, daug mažiau koncentruojasi į toj buity vykstančią dramą ir į vyriausiąją veikėją (Anušką Dub), kurios asmenyje toji drama įsikūnija. Be to, iš teksto galima jausti, kad patys svarbiausieji „veikėjai”, nulemią kitų veikėjų likimą, čia visą laiką yra už scenos - tai pati anų žmonių gyvenimo aplinkuma: „auksinis” Prahos miestas ir romantikos kupinas Hannakei kraštas (Moravijoj) su savo paslaptinguoju pelkynu, slepiančiu Anuškos motinos tragediją.

Iš viso veikalo tekstas labiau panašus į filmo scenarijų negu į draminį scenos veikalą. Savo privalumais jis galėjo duoti daug daugiau šansų „Auksinio miesto” režisieriui Harlanui, tarp kitko, galėjusiam išeiti į tiek daug lemiamos reikšmės turinčią aplinkumą, negu rež. Juknevičiaus scenos pastatymui. Be to, filmas yra davęs daug daugiau galimybių pasireikšti vyriausiajai veikėjai ir kartu stipriau koncentruoti dėmesį į visą jos tragediją negu drama, kur tekstas palieka ne per didžiausius galimumus jos vaidmeniui.

Kaip sakyta, visas pjesės tekstas dvelkia natūralizmu. Vietomis net itin stipriais jo kvapais (kai kurie veikėjų posakiai!). Pirmiausia miesto (žemesniojo sluoksnio - buržuazijos) gyvenimas vaizduojamas visai natūralistiškai. Natūralistinis pradas ryškus ir kaimo vaizdavime. Tiesa, kaimas čia turi savo romantiką: Anuška ir jos svajonės, „masyviniai” ūkininko Dubo ir jo šeimininkės Maruškos charakteriai, to paties Dubo romantiška praeitis, paslaptingasis pelkynas su savo pasakiškuoju vandeniu ir, lyg savotišku jo simboliu, Heilingtago personažu. Tačiau toji romantika čia visur susimaišiusi su aiškiu natūralizmu. Jos antspaudas visam kaimo gyvenimui nėra lemiamai ryškus.

Atkurdamas scenoje „Gigantą”, rež. Juknevičius yra aiškiai stengęsis laikytis autoriaus duotųjų gyvenimo apmatų. Miestą jis vaizdavosi visai natūralistiškai, o kaimą vaizduodamas stengėsi neužmušti autoriaus siekiamos romantikos. Kaimo buities scenos stengtasi atkurti romantiškoj šviesoj (Anuškos vaidmuo pirmame veiksme, paskutinio veiksmo masinė scena, kur šeimyna renkasi vakarienės ir kt.). Kaimiečių personažai (Maruška, Dubas) siekta išlaikyti tam tikrame „masyviniame” stiliuje, stengiantis jiems duoti romantiško didingumo. Čia žymu pastangos atsiplėšti nuo natūralistinės rutinos.

Bet kaip veikalo tekste, taip ir pačiame pastatyme abu elementai - romantiškasis ir natūralistinis - yra ne visai darniai susimaišę. Tai ardo stiliaus vieningumą. Pastatyme tatai juo labiau ryšku, kad kai kuriose vietose natūralizmas per daug jau stipriai pabrėžiamas, einant iki perdėjimo ir šaržavimo.

Turbūt norėdamas pabrėžti esančią už scenos ir tiek daug lemiamos reikšmės veikale turinčiąją aplinkumą, o svarbiausia siekdamas efekto, režisierius yra ėmęsis savotiško eksperimento, tam tikrų technikų priemonių: buvo rodomo paveikslai („auksinės” Prahos ir ano paslaptingojo pelkyno). Atrodo, režisierius yra skyręs daug dėmesio šitoms techniškoms priemonėms. Kai kur jos veikia labai efektingai, bet vis dėlto pastatyme joms yra duodamas per daug didelis svoris. Jos daug kur užmuša aktorių, o turėtų būti panaudojamos tik tokiu būdu, kad jį paryškintų ir jam padėtų.

Turėdamas tokį stiprų aktorių kolektyvą, režisierius turėjo skirti daugiau dėmesio vaidinančiam ansambliui ir siekti didesnio darnumo derindamas jo vaidybą pagal vieno stiliaus principą. Tada būtų buvę išvengta daugelio nesklandumų.

Nors ir yra kai kurių nelygumų ir neišbaigimo, režisierius vis dėlto parodė labai daug talento, atkurdamas scenoje teksto užbrėžtąjį gyvenimą. Spektaklis iš esmės įspūdingas. Yra sukurtų momentų, darančių sunkiai pamirštamą įspūdį. Bet čia didelė dalis nuopelnų tenka ir aktoriams.

Pirmiausia reikia kalbėti apie jauną aktorę Daną Rutkutę, vaidinančią šiame veikale pagrindinį (Anuškos Dub) vaidmenį. Jau minėta, kad tekstas šiam vaidmeniui duoda nelabai daug galimybių. Daug kur vaidmuo yra visai pasyvus (trečiame ir penktame veiksme). Bet Rutkutė iš savo ne per dėkingiausio vaidmens padarė iš tikrųjų daug. Ir ten, kur ji gavo aktyviai dalyvauti pjesės veiksme, suspindėjo didele vaidybine jėga ir sukūrė labai įspūdingų momentų (ypač pirmajame ir ketvirtajame veiksme). Šiame savo vaidmeny Rutkutė pasirodė kaip reto pajėgumo aktorė, turinti gaivališką vaidybinę jėgą, plačią ir niuansuotą išgyvenimų skalę šalia puikių fizinių duomenų.

Greta Anuškos, stambiausi šiame veikale vaidmenys - ūkininko Dub ir jo šeimininkės Maruškos - yra tekę Mečiui Chadaravičiui ir Gražinai Blynaitei. Šie aktoriai, teisingai savo vaidmenis interpretuodami, atkūrė „masyvinius”, kaimo žmonių tipus. Tik Blynaitė parodė stipresnį įsigyvenimą į savo kuriamą tipą, o Chadaravičiaus vaidmeny jautėsi daugiau išviršinių vaidybinių priemonių negu nuoširdumo.

Miesto inteligentų - inžinieriaus Leidweino ir jo sužadėtinės Wiesgrill - vaidmenis atliko S. Jukna ir A. Katiliūtė. Jie abu gražiai atkuria elegiškus išprususių miestiečių tipus.

Tokiems stipriems Vilniaus miesto teatro aktoriams kaip Henrikas Kačinskas ir Monika Mironaitė šiame veikale yra tekę nežymūs vaidmenys (Kačinskui - valkatos Heiligrago, o Mironaitei - ponios Amend), bet jie ir trumpame jiems tekusiame vaidmenyje sugeba pasirodyti didele savo vaidybine jėga, ir jų sukurti epizodiniai personažai palieka stiprų įspūdį.

Ona Juodytė (Donatos Opferkuch vaidmeny), turėdama visus davinius tokiam vaidmeniui puikiai suvaidinti, be reikalo taip stipriai šaržavo.

Alfonsas Radzevičius atkūrė Tony, žemesnio buržuazinio sluoksnio jaunuolio tipą. Niekur neperdedant ir nešaržuojant, labai laisvai ir kartu disciplinuotai panaudojant vaidybines priemones, šis vaidmuo yra sukurtas pasigėrėtinu natūralumu ir ryškumu.

Puikų įspūdį paliko Onos Knapkytės sukurta Julija. Vaidmuo puikiai ir nuosekliai išlaikytas nuo pradžios iki galo. Tikras ir nemeluojąs net pačiose sunkiausiose dramatinėse situacijose.

Balys Lukošius, vaidindamas Pelikaną, pasirodo ne visai natūralus ir galbūt ne visai tiksliai interpretuojąs tekste užbrėžtąjį naivaus ir bailaus ūkininko vaidmenį.

J.    Čepaitis Karlo Pepulkos vaidmeny turėjo progos parodyti gero komiko gabumus.

Tos pačios rūšies gabumų parodo ir Petras Zulonas (Mohnkopo vaidmeny). Bet tuo savo vaidmeniu jis nesiderina su veikalo visuma.

K.    Preikštas yra simpatiškas Ringlio vaidmeny. Tik jis be reikalo taip apšaržuotas.

K. Dauguvietytė teisingai atkuria manieringos ir tuščios ponios Tondler vaidmenį.

Be to, smulkesniuose vaidmenyse pasirodo dar visa eilė aktorių: J. Biržys, E. Grikevičiūtė, V. Tamaliūnas, J. Statkevičiūtė, E. Brazdylytė, A. Gužauskaitė, A. Škėma, V. Derkintis, V. Ivanauskas, Juozas Gustaitis ir kt.

Dail. Stasio Ušinsko dekoracijos, erdvę ir daiktus vaizduojančios stambiomis, nedetalizuotomis plokštumomis ir linijomis, daro įspūdį. Bet jos ne visai atitinka viso pastatymo stilių (žinoma, taip yra pirmiausia dėl pastatymo stiliaus nevieningumo). Jos savo nuotaika artimos tiems spektaklio momentams, kur režisierius panašiu „stambumu” stengiasi atkurti gyvenimą (kaimo scenos). Bet kadangi spektaklyje vyraujantis momentas yra natūralistinis, tai tas scenovaizdžio „gigantiškumas” ne visai pasiteisina.

Kaip minėta, šis spektaklis turi nesklandumų: daug kur neišbaigtas, neišlaikytas viename stiliuje, jis nėra pasiekęs darnios ir vieningos meninės visumos. Tačiau jis įspūdingas daugeliu puikių režisieriaus sukurtų momentų, techniškais ir muzikiniais efektais ir stipriais atskirų aktorių vaidybinės jėgos blykstelėjimais. Rež. Juknevičiaus savo režisūros kelyje yra sukūręs ir gerokai darnesnių bei vieningesnių pastatymų („Nora” ir kt.).

Tačiau tam tikri šio pastatymo nelygumai nerodo nei režisieriaus, nei aktorių pajėgumo sumažėjimo. Pirmiausia čia kaltas veikalo pasirinkimas.

[1944]

Jono

Aleksandriškio-

Aisčio

IDĖJŲ PASAULIS

Studija

Įvedamosios pastabos

Jonas Aleksandriškis-Aistis yra gimęs 1904 metais Aukštosios Panemunės valsčiaus Kampiškių dvare.

Ligi šiol yra žinomi penki jo poezijos rinkiniai: „Eilėraščiai” (1932), „Imago mortis” (1934), „Intymios giesmės” (1935), „Užgesę Chimeros akys” (1937) ir „Be tėvynės brangios”. Pirmieji keturi jo rinkiniai buvo pasirašyti Jono Kossu-Aleksandravičiaus vardu. 1940 metais šie rinkiniai buvo išleisti vienu bendru tomu, pavadintu „Poezija”. Autorius čia pasirodė pakeitęs savo pirmykštį pasivadinimą ir pasirašęs Jonu Kuosa Aleksandriškiu. Paskutinis rinkinys „Be tėvynės brangios” pasirašytas vėl nauju slapyvardžiu - Jonas Aistis. Tas rinkinys ligšiol dar nėra pasirodęs spaudoje. Skaitančioje visuomenėje jis paplitęs rankraščiu. Dėl pilnesnio vaizdo šiame darbe ir juo naudojamasi. Be to, čia pat nebus galima pamiršti to paties autoriaus publicistikos ir kritikos straipsnių knygos „Dievai ir smūtkeliai” (1935), pasirašytos Jono Kossu-Aleksandravičiaus vardu. Labiau nesigilinant į jos turinį, bus ja naudojamasi tik tiek, kiek ji duos medžiagos paaiškinti Aleksandriškio* poezijos faktams.

* Šiame darbe nagrinėjamąjį autorių visą laiką vadinsime tuo vardu. Gal tiksliau būtų jį vadinti Aisčiu, nes šitą pavardę jis yra pasirinkęs vėliausiai. Bet čia vartosimosios pavardės laikomasi todėl, kad skaitančioje visuomenėje ji yra geriau prigijus.

Aleksandriškio kūryba savo tematika nėra vientisa. Didžioji dalis jo poezijos išreiškia bendrai žmogui, o ne kokiam nors tautiniam ar visuomeniniam sambūriui svarbias idėjas. Likusiąją jo poezijos dalį sudaro patriotinės tematikos eilės.

Paskutinės tematikos eilėraščiai yra pagimdyti tam tikrų nuotaikų ir problemų, kurios reiškėsi tik Lietuvoje, o pirmosios tematikos eilės yra bendrojo anuometinės Europos, tiksliau sakant, Vakarų kultūrinio gyvenimo nuotaikų bei problemų vaisius. Mat Aleksandriškis, svarstydamas universalias, bendrai žmogui rūpimas idėjas, yra suartėjęs su universalaus turinio Vakarų kultūra, yra gyvenęs jos nuotaikomis ir pats jas reiškęs.

Reikia pasakyti, kad tiek patriotines, tiek universalias idėjas reiškiančioji Aleksandriškio poezija veik ištisai pasižymi ta pačia minorine, liūdesį ir nusivylimą žadinančia nuotaika. Tai dėl to, kad anuomet ir lietuviškajame, ir vakarietiškajame gyvenime reiškėsi panašūs nusiteikimai: tam tikras kriticizmas ir pesimizmas, netikrumas ir abejojimas. Tačiau tas nuotaikas pagimdė ne visai tos pačios priežastys. Lietuvos gyvenimas turėjo savo specifinių problemų, Vakarai - savo. Tam tikra mūsų visuomenės dalis galėjo talpinti savo sąmonėj ir vienas, ir kitas problemas, tačiau tai dar nereiškia, kad tos problemos vienur ir kitur buvo tos pačios.

Dėl to, norint išsiaiškinti Aleksandriškio patriotinę lyriką, tenka gilintis į tam tikrus lietuvių tautinio bei visuomeninio gyvenimo reiškinius, o norint geriau suprasti jo universaliųjų idėjų poeziją, reikia sustoti ties tuometinių Vakarų kultūrinio gyvenimo nuotaikom ir problemom. Tiesą sakant, vakarietiškasis ir lietuviškasis gyvenimas nebuvo ir negalėjo būti vienas nuo kito griežtai atsiriboję. Mūsų kraštas vis dėlto priklausė Vakarų kultūros sferai. Tai ir dėl geografinės savo padėties, ir dėl savo nusiteikimo. Tačiau, kaip pirma minėjom, jo gyvenimas turėjo ir visiškai specifinių problemų. Todėl apie Aleksandriškio poeziją galima kalbėti tik žvelgiant į ją iš dviejų nevienodų plotmių.

Dėl tos priežasties ir šitas darbas skiriasi į dvi pagrindines dalis. Pirmojoj dalyj nagrinėjama ta jo poezija, kuris apipavidalina universalias, bendro žmogiškojo vertingumo idėjas, paskui bandoma ieškoti jos giminystės su Vakarų kultūra. Antrojoj dalyj nagrinėjama patriotinė Aleksandriškio lyrika, kartu ją siejant su anuometinio mūsų gyvenimo problemom.

Kaip matyti iš Aleksandriškio gimimo ir veikalų pasirodymo datų, jis yra mūsų dienų žmogus. Ir kaip tik tas dalykas iškelia daug sunkumų bandančiam nagrinėti jo kūrybą. Nagrinėjantis čia beveik neturi jokių biografinių duomenų, kurie dažnai leidžia paaiškinti ne vieną rašytojo kūrybos faktą. O svarbiausia, čia neturima medžiagos, kuri bent kiek sintetiškiau atskleistų tą laikotarpį, kuriame gimė ligšiolinė poeto kūryba. Tas laikotarpis tebėra per daug arti mūsų. Kol kas sunku jį tiksliai charakterizuoti ir nustatyti, kokios reikšmės jis turėjo nagrinėjamai poeto kūrybai.

Tiesą sakant, kiek lengviau yra charakterizuoti aną netolimą Lietuvos gyvenimo laikotarpį bei atsekti svarbiąsias jo problemas, nes tas gyvenimas visą laiką yra veikęs arti mūsų. Tačiau kas kita su Vakarų kultūros gyvenimo problemom. Nors to gyvenimo nuotaikos paskutiniu laikotarpiu ir pas mus vis stipriau reiškėsi, tačiau tas gyvenimas visu savo intensyvumu vyko nuo mūsų gan dideliu atstumu. Be to, jis reiškėsi nepalyginamai didesniu platumu ir įvairumu, negu, sakysim, mūsų specifiškai tautinės kultūros gyvenimas. Todėl šiuo metu negalima tą gyvenimą tiksliau charakterizuoti ir nusakyti, kokios iš tikrųjų svarbiausios problemos buvo jame iškilusios.

Šitas dalykas yra atsiliepęs į nagrinėjimo būdą. Nagrinėjant patriotinę Aleksandriškio poeziją, joj randamos problemos visur stengiamasi ten pat susieti su anuometinio mūsų gyvenimo problemom. Tuo tarpu pirmoje šio darbo dalyje, kur paliečiamos universaliosios Aleksandriškio poezijos idėjos, nagrinėjama kitu būdu. Čia tik visą laiką pasakojamas tos poezijos idėjinis turinys, aiškinant charakteringuosius eilėraščius. Iškylančios atskiros problemos dėl anksčiau minėtų priežasčių visai nebandomos ten pat sieti su atitinkamais vakarietiškosios kultūros gyvenimo reiškiniais. Tik paskutiniame tos darbo dalies skyriuje bendrais bruožais stengiamasi atsekti jo idėjų ir nuotaikų ryšį su Vakarų kultūra.

Aleksandriškio kūrybos supratimą dar apsunkina jo simbolio ypatingumas. Tas simbolis čia turi pirmykštę estetinę savo prasmę. Jis tolimas alegorijai, kuri, būdama visada vienaprasmiška ir protui aiškiai pagaunama, vis dėlto turi mažesnę estetinę vertę dėl savo abstraktumo ir sausumo. Simbolio prasmė greičiau yra tik nujaučiama. Tame nujautime gali žibtelėti net kelios jo reikšmės, nes „simbolio savybė veikti į mūsų sąmonę, sukeliant eilę įsivaizdavimų, asociacijų, yra estetinė savybė”.¹

Imkime, pavyzdžiui, porą Aleksandriškio eilėraščių - „Bernelis” ir „Mergaitė”. Jie primena savotišką dialogą. Tik kas slepiasi po tais bernelio ir mergaitės simboliais? Gal čia paprastas mylimojo ir mylimosios pasikalbėjimas? Bet įsigilinę į kai kuriuos kitus Aleksandriškio eilėraščius ir supratę kai kurias kitas jį kankinančias problemas mes spėjame, kad šie simboliai gali turėti ir kitokią prasmę. Gali, sakysim, čia būti vaizduojamas poeto ir jo tėvynės santykis arba santykis poeto ir iš viso žmogaus sielos, kurią jis norėjo palenkti ir įtikinti savo žodžiu, arba ir dar kas nors kita.

Turbūt tai poeto stiprybė, kad jis savo vaizdams leidžia iš karto sušvisti keleriopu pavidalu. Bet tyrinėtojo uždavinį tai apsunkina. Jo kelias darosi klaidesnis ir daug lengviau sukantis į subjektyvumą. O subjektyvumo ir netikrumo pavojus šiuo atveju juo didesnis todėl, kad nagrinėjančiam tenka laužti pirmuosius ledus.

¹ J. Volkelt, cit. iš: Balys Sruoga, Dainų poetikos etiudai, Kaunas, 1927, p. 93.

Įžanga

Lietuvių lyrikos tematika iš tradicijos yra patriotinio-visuomeninio pobūdžio. Tos rūšies temos visu stiprumu vyravo mūsų tautos kultūrinės ir politinės laisvės kovų metu. Patriotinio romantizmo laikotarpiu, kurio tendencijas ir nuotaikas geriausiai išreiškė Maironis, poezija veik ištisai tarnauja tik tautos laisvės šūkiams skelbti. Ji išsako visas anuometinio lietuvio aspiracijas ir idealus, nes iš tikrųjų mūsų tautos siekimai tada koncentravosi tik į vieną tašką: tautiškai sąmonėti ir kovoti už Lietuvos laisvę ir gerovę. Tas tikslas buvo svarbiausias. Tauta negalėjo eikvoti jėgų kitiems uždaviniams. Jos negalėjo kvaršinti kitokios problemos. Pagaliau jeigu kas iš lietuvių ir įstengė savo kūryboj kelti platesnės reikšmės, bendrai žmogui rūpimus klausimus, tai mūsų tautoje jis negalėjo dominti nė truputį platesnio skaitytojų sluoksnio. Tauta buvo per daug jauna ir tam nepriaugusi.

Tačiau, augant ir bręstant tautos sąmonei, plečiasi jos interesų riba. Dar prieš Didįjį karą mūsų kultūrininkus be grynai tautinių klausimų pradėjo dominti ir platesnės reikšmės problemos. Galvojama ne tik apie politinę laisvę, bet imama svajoti ir apie visuotinės reikšmės kultūrinių gėrybių sukūrimą, kad tuo būdu mūsų tauta pradėtų lygiuotis į kitas Europos tautas ir įsijungtų į jų šeimą kaip kultūriškai lygus narys.

Juo labiau šita tendencija turėjo pasireikšti Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Pats gyvenimas sudarė tam sąlygas ir to reikalavo. Anot paties Aleksandriškio:

Atėjo naujas gyvenimas, ir jis iš mūsų, kultūros žmonių, pradėjo reikalauti daugiau, kaip siekia mūsų etnografinės ribos, tuomet mes ir pradėjome skųstis kultūros negalavimais, kuriais skundžiasi Vakarai, kuriuos mes norime pavyti.²

Tas orientavimasis į Vakarus yra visai suprantamas. Nepriklausomybės atgavimas mūsų tautą teisiškai sulygino su kitomis Europos tautomis. Jos ambicija neleido jai nuo kitų atsilikti. Ji norėjo prisiderinti prie to paties gyvenimo ritmo.

² Dievai ir smūtkeliai, Kaunas, 1935, p. 31.

Gabesnieji lietuvių mokslininkai ir menininkai turėjo progos pagyventi ir pasimokyti Vakaruose. Jie vežė į Lietuvą Vakarų kultūroje pasireiškusias idėjas ir formas. Parsivežtąsias idėjas jie stengėsi realizuoti savo kūriniuose, be to, skleisti jas visuomenėje per spaudą. Iš spaudos organų čia ypatingą vaidmenį yra suvaidinusi Juozo Keliuočio redaguota „Naujoji Romuva”.

Reikia pasakyti, kad Vakarų kultūrinio gyvenimo idėjų ir formų parnešimas nebuvo koks dirbtinis importas. Tai buvo natūrali būtinybė dėl tam tikro tautos sąmonės išaugimo laipsnio. Mūsų inteligentija (ne jos masė, bet elitas) negalėjo tenkintis ta idėjų suma, kuria buvo tenkinamasi patriotinio romantizmo metu. Laisvės atgavimas įgalino ją išplėsti savo dvasinių interesų ribą. Jis nuėmė nuo jos pareigą gyventi tik savosios tautos reikalais ir rūpesčiais. Todėl lietuvis savo kuriamoj kultūroj dabar trokšta pasireikšti greičiau ne kaip tautietis, bet kaip žmogus, besvarstąs visuotinės reikšmės, bendrai žmogui, o ne specialiai lietuviui rūpimas problemas.

Dėl tos priežasties mes ir atsigręžiame į Vakarus. Universaliąją Vakarų kultūrą visai natūraliai imame laikyti sava, kaip ją sava laiko kitos Europos tautos. Charakteringas šiuo atžvilgiu yra šis Aleksandriškio pasisakymas: „Mes gyvename Europoje ir kiekvienas europiečio kūrinys mums turėtų būti savas.”³

Tačiau tai dar nereiškia, kad mūsų kultūrininkus tuo metu būtų nustojusios dominti specifiškosios lietuviškojo gyvenimo problemos. Tautiškasis ir visuotinasis pradas čia eina lygia greta.

Dar prieš Nepriklausomybės atgavimą „Vaivorykštės” (1913-1914) ir „Pirmojo baro” (1915) laikmečiu kartu su naujų ir platesnių, sukančių universalumo link kelių ieškojimu mūsų kultūrai reiškėsi ir palinkimas giliau ir esmingiau įžvelgti į specifines mūsų tautos gyvenimo problemas. Nepriklausomoj Lietuvoj tuo keliu einama dar toliau.

Mūsų menininkai savo kūriniuose sprendžia įvairius savo tautos gyvenimo klausimus.

Publicistai ir mokslininkai spaudoje ir moksliniuose veikaluose svarsto tuos pačius dalykus. Neminint įvairiausių jų iškeltų klausimų, čia ne kartą gilinamasi į plačios reikšmės mūsų kultūrinio gyvenimo problemas, su dideliu gilumu aiškinami tautinio lietuvių charakterio savumai, stengiamasi įspėti pačią tautos sielos esmę, suvokti jos pašaukimą ir ateities kelius.

Iš tos rūšies bandymų čia reikėtų pažymėti prof. Stasio Šalkauskio lietuvių kultūros sintezės teoriją, kurią jis yra skelbęs ne viename savo darbe, taip pat dr. Antano Maceinos studiją „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra”.⁴

 ³ Dievai ir smūtkeliai, p. 153.
⁴ Židinys, t. XXIX-XXX.

Prof. Šalkauskio teorija yra charakteringa savo drąsa ir užsimojimo didumu. Jis skelbia, kad mūsų kultūra, būdama tautinė savo forma ir visuotinė savo turiniu, privalanti susintetinti Rytų ir Vakarų kultūrų pradus. Štai su kokia patetika čia kalbama apie šį milžiniškos reikšmės uždavinį:

Realizuoti savo civilizacijoj dviejų pasaulių arba, tikriau, dviejų mūsų pasaulio pusių sintezę, štai idealas, vertas didžiausių pastangų, didžiausių aukų. Sąmoningas šito idealo vykdymas turi patiekti lietuvių tautai tikros savo vertės pajautimo ir sykiu apreikšti kultūringam pasauliui ypatingą jos fizionomiją ir tuo įtikinti jį apie tautinių jos teisių neliečiamumą.⁵

⁵ Stasys Šalkauskis, Lietuvių tautu ir jos ugdymas, Kaunas, 1933, p. 48.

Šiais žodžiais tarytum išreiškiamas karštas tautos veržimasis į kuo plačiausius kultūrinius žygius. Galbūt čia kalba kultūriškai jaunos ir todėl nepaprastai drąsios savo užsimojimais tautos sąmonė, kuri nenori atsargiai pasirinkti sau tikslų pagal konkrečias galimybes. Gal čia pasirodo ta pastovi lietuvių tautos ypatybė, kuri turėjo progos pasireikšti jos istorijos eigoje ir kurią dr. Maceina savo minėtoj studijoj vadina plačių žygių dvasia. Tai ne tiek svarbu. Svarbu tai, kad čia vaizdžiai iliustruojasi tautos troškimas neapsiriboti tiktai siauru savo interesų ratu, bet vainikuoti savąją kultūrą visuotinės reikšmės laimėjimais ir tokiu būdu išlaikyti pasitikėjimą savimi ir pateisinti savo egzistenciją pasaulio akyse.

Tai padeda suprasti, kodėl daugelio mūsų kultūrininkų pasinešimas į Vakarus buvo toks karštas. Susiliejimas su Vakarų kultūra jiems buvo ne tik jų pačių dvasinė būtinybė, bet tai turėjo padėti išspręsti ir lietuvių kultūros problemą. Vakarai mūsų kultūrą turėjo apvaisinti universaliom idėjom.

Gal iš dalies ta pati priežastis, tas pats universalumo pasiilgimas kai kuriuos mūsų kultūros žmones vertė orientuotis į sovietiškuosius Rytus, savo gyvenimą statančius arba, teisingiau pasakius, griaunančius pagal idėjas, kurios, deja, irgi buvo kadaise atneštos iš Vakarų. Tačiau tas orientavimasis į Rytus (čia, žinoma, buvo jau naujieji rytai, nebe tie, kuriuos minėjo prof. Šalkauskis savo kultūros sintezėje) gilesnės žymės mūsų kultūroj nepaliko, nes linkimas į sovietūs reiškėsi greičiau tik propaganda ir agitaciniais šūkiais. Sakysim, lietuvių meno kūriniuose „naujųjų Rytų” idėjos berods niekur nerado tinkamesnio išreiškimo. Gal tai dėl to, kad jų skelbėjai negalėjo patys jų nuoširdžiai išgyventi. Gal ir dėl to, kad tos idėjos savo esme yra antikultūrinės. Jų pavėsyje žmogiškoji kultūra negali pražydėti. Ji gali ten tik uždusti ir mirti.

Priešingai, suartėjimas su Vakarais mūsų kultūriniam gyvenimui turėjo gilios ir didelės reikšmės. Čia nesvarbu ir tai sunku nustatyti, ar tas suartėjimas buvo sąmoningas ir turėjo sekimo pobūdį, ar mūsų tauta Vakarų idėjas ir nuotaikas pagavo pirmiausia įsižiūrėjusi į save, į savo gyvenimo gilumą, į savo bręstančią ir augančią sąmonę. Svarbu tai, kad vakarietiškųjų tendencijų išryškėjimas mūsų gyvenime pagilino ir praturtino lietuviškąją kultūrą. Tie vakarietiškieji visuotinės reikšmės pradai ėjo kartu su tautiškaisiais. Vieni kitus papildė.

Čia, žinoma, negalima kalbėti apie kokį nors vakarietiškosios ir lietuviškosios kultūros sintetinimąsi. Sintezė berods vyksta tarp priešingų, nepanašių pradų. Lietuviškasis pradas iš esmės juk negalėjo prieštarauti vakarietiškajam. Būdami lietuviai, mes esame kartu ir vakariečiai, europiečiai. Tai nėra skirtingų dalykų susidūrimas tautos sąmonėj. Lietuvio pasijutimas europiečiu yra tik aukštesnis jo tautinės sąmonės subrendimo laipsnis.

Tų pradų pasireiškimą Lietuvos gyvenime gali vaizdžiai parodyti ir mūsų literatūra, ypač lyrika. Nepriklausomybės meto poezija neatsiriboja nuo mūsų tautos gyvenimo rūpesčių. Kai kuriems ne tik oficialiesiems, bet ir patiems stipriausiems mūsų lyrikams tos problemos yra pirmaeilis ir veik vienintelis kūrybos šaltinis. Tai ypač pasakytina apie Antano Miškinio poeziją, kurios tematika yra beveik grynai tautinė ir kurios forma taip pat iš esmės yra labai priartėjusi prie lietuvių liaudies kūrybos formos, jos tačiau aklai nesekdama ir neimituodama.

Bet vis dėlto stiprieji mūsų lyrikai savo kūryboj daugiausia yra nutolę nuo tautinės tematikos. Tai matyti iš Vinco Mykolaičio-Putino ir iš Bernardo Brazdžionio, ir iš Salomėjos Nėries, ir iš čia nagrinėsimos Aleksandriškio-Aisčio poezijos. Tiesa, jie neatsisako šitos tematikos, bet visas jų lyrikos svoris jau pasireiškia kitos rūšies temose. Tą posūkį nuo patriotinės tematikos gražiai yra išreiškęs Aleksandriškis:

Ir mes, matai, jau ne tautiečiai - žmonės -
Džiaugsmų ir ašarų vaikai. (P*, p. 220)

Vadinasi, poetas dabar pirmiausia dainuoja nebe kaip tautietis tautiečiui, bet kaip žmogus žmogui. Jo temos yra asmeniškesnės: jis dainuoja pirmiausia apie save, bet kartu jos yra ir visuotinesnės, nes poetas iš savo sielos dugno sugeba iškasti tai, kas yra brangu kiekvienam žmogui.

Tačiau ir krypstančiam tolyn nuo tautinės tematikos poetui savosios tautos gyvenimo klausimai anaiptol nenustoja rūpėti:

Tik nemanyk, kad tavo, vaiski,
Nūdienos jau nematom mes... (P, p. 220)

Su tokiu prisipažinimu Aleksandriškis kreipiasi į tėvynę. O savo straipsnių rinkinio įžangoj jis dar aiškiau pasisako: „Mūsų šviesuomenė ir lietuvių

^* Sutrumpintai čia ir toliau - Poezija, Kaunas, 1940.

tautos likimas - vienintelė mano gyvenimo mįslė.”⁶ Atrodo, kad poetas jaučia reikalą galvoti pirmiausia apie jo tautą liečiančius klausimus. Tačiau kartu jo sąmonėj, matyt, yra pribrendęs reikalas svarstyti bendrai žmoniškos reikšmės problemas. Šioms paskutinėms jis ir skiria didesniąją savo poezijos dalį. Bet ir tautinės reikšmės idėjas jis bando apipavidalinti savo poezijoj. Įvairaus pobūdžio mūsų gyvenimo problemas jis svarsto savo straipsniuose. Iš to matyt, kad jis eina kartu su tauta, nenustoja gyventi jos rūpesčiais. Bet, kaip sakėme, kartu jį smarkiai jaudina bendrosios žmogaus gyvenimo problemos, kurias savotiškai nušviesti ir aiškinti jį verčia tuomet buvusios Vakarų kultūros gyvenimo nuotaikos.

⁶ Dievai ir smūtkeliai, p. 5.

Šitų dviejų pradų pasireiškimas yra labai charakteringa Aleksandriškio poezijos žymė - būdamas lietuvis, jis kartu yra ir europietis. Visas mūsų gyvenimas anuomet siekė tapti europietiškų, bet nepraradusiu savo lietuviškumo. Tai yra turbūt ryškiausioji ano laikmečio mūsų kultūrinio gyvenimo žymė. Todėl Aleksandriškio kūryba yra tokia charakteringa tam laikotarpiui.

Universaliosios

Aleksandriškio

poezijos idėjos

Konfliktas su aplinka - pagrindinė
Aleksandriškio poezijos versmė

Nagrinėjant kurio nors rašytojo kūrybą, yra pravartu paieškoti, iš kokių versmių, iš kokių pagrindinių išgyvenimų bei idėjų ji kyla. Kartais atsitinka, kad viena pagrindinė idėja, vienas pagrindinis išgyvenimas iškelia rašytojui visą eilę problemų, kurias jis yra priverstas spręsti savo gyvenime ir kūryboj. To pagrindinio šaltinio atidengimas gali paaiškinti daugelį menininko kūrybos faktų.

Pažvelgus į Aleksandriškio poeziją norėtųsi spėti, kad toks pagrindinis jo išgyvenimas bei pagrindinė jo kūrybos ir tragizmo versmė yra konfliktas tarp tos aplinkumos, kurioje poetas gyvena, ir tarp jo „aš”, išreiškiančio jo vidaus pasaulį.

Šis konfliktas turbūt kyla tik tada, kai žmogus praauga savo aplinką. Stovėdamas aukščiau tos aplinkumos, jis susiformuoja sau aukštesnį ir gražesnį gyvenimo idealą, kuris negali realizuotis jo gyvenamoj tikrovėj. Žmogus supranta skirtumą, kuris yra tarp jo susikurtojo idealo ir tikrumos. Norėdamas susiderinti su aplinkuma, jis turi arba atsisakyti savo idealo, arba aplinkumą performuoti taip, kad ji atitiktų jo idealą. Atsisakyti savo idealo žmogui reikštų atsisakyti savo giliųjų įsitikinimų ir troškimų, kurie sudaro jo asmenybės vertę. Tai reikštų niveliuotis su aplinkuma ir tokiu būdu pažeminti save.

Natūralu, kad žmogus savo idealo atsisakyti nenori. Jis geriau smerkia savo aplinkumą. Jis reikalauja, kad gyvenimas - banalus, kasdieniškas ir inertiškas -derintųsi prie jo masto. Jis už tai kovoja ir dėl to kenčia. Tokiu būdu ir gimsta konfliktas su aplinka.

Gilinantis į šį klausimą turbūt reikėtų prieiti išvadą, kad konfliktas su aplinka, nesitenkinimas tuo, kas yra tos aplinkumos pasiekta, gimdo bet kokią žmogaus kūrybą. Turbūt net primityvusis žmogus išsigalvojo pirmąjį savo įrankį dėl to, kad jį vertė reikalas surasti priemonių nugalėti ir valdyti savo aplinką. Dirbant ir tobulinant tą įrankį, jam turbūt vaidenosi šviesesnės ateities laimėjimas, jo svajonėj švitėjo savaip suvokiamo gyvenimo idealo įsikūnijimas.

Apskritai tas konfliktas tarp siekiamo idealo ir esamos tikrovės turbūt yra buvęs visos žmonijos pažangos akstinas, jos technikos, mokslo ir meno laimėjimų skatintojas.

Kažkas yra pasakęs, kad tikrąją žmogaus esmę išreiškia jo sugebėjimas kurti. Bet tas kūrybinis sugebėjimas ir nusiteikimas žmogų turi suvesti į konfliktą su aplinka. Tikrajam žmogui, kuriančiajam žmogui tai neišvengiama. Todėl turėtų būti aiškus šis Aleksandriškio teigimas: „Žmogus, man atrodo, tik tuomet yra žmogus, kai jis yra konflikte su aplinka.”⁷

⁷  Dienovidis, 1938, Nr. 2, p. 65.

Konstatavę to konflikto su aplinka būtinumą kiekvienam kuriančiajam žmogui, vis dėlto turim pripažinti, kad ne visų žmonių ir ne visais laikais tas konfliktas yra išgyvenamas vienodu aštrumu.

Yra, sakysime, kūrinių, kuriuose ryškėja harmonija tarp menininko ir jį supančio pasaulio. Ten matyti ramus žvelgimas į save ir į daiktus, taikus ilsėjimasis savyje įsigilinus į savo darnią sielą, ramiai stebinčią išorinio pasaulio reiškinius. Tokį įspūdį dažnai gali daryti klasikos menas.

Tačiau nors ir atrodytų, kad tokios rūšies kūriny viešpatauja visiška ramybė ir dama, vis tiek ir čia negalima neįžiūrėti anksčiau mūsų minėto konflikto. Jau vien to kūrinio gimimo faktas tai patvirtina. Juk menininkas jį kūrė norėdamas performuoti tikrovę, duoti jai daugiau darnos, ją stilizuoti. Vadinasi, jis ta gyvenimiškąja tikrove buvo nepatenkintas. Jis juto savotišką, gal nedidelį konfliktą su ja.

Tas konfliktas, aišku, yra nepalyginamai ryškesnis tų menininkų kūriniuose, kurie turi stipriai išaugusią fantaziją, aistringą linkimą pasiduoti savo svajonėms, kurie turi idealus, tolimus jų gyvenamai tikrovei, kurie neieško ir negali rasti taikos su savąja aplinka, o skelbia jai atvirą kovą. Toks nusiteikimas paprastai dvelkia iš romantikų kūrybos.

Tokiai nuotaikai yra artima ir Aleksandriškio poezija. Konfliktas su aplinka, prieštaravimas tarp idealo ir tikrovės čia labai gilus ir ryškus. Todėl gal ir ne be reikalo teigėm, kad tai yra pagrindinė ir giliausioji Aleksandriškio kūrybos ir kančios versmė. Juk kaip tik tas konfliktas yra pagimdęs ir nudažęs savotišku atspalviu jo patriotinę-visuomeninę poeziją. Tas pats konfliktas įžiebė jo sieloj ypatingą neapykantą gyvenimo kasdienybei ir pagimdė idealo ir svajonės kultą. Tas pats konfliktas vertė jį objektyvuoti savo svajones, kitaip sakant, su žodžio pagalba kurti idealinį poezijos pasaulį ir galvoti apie savo kūrybos problemą. Tas pats konfliktas davė pagrindą kilti didžiųjų būties klausimų svarstymui ir gyvenimo prasmės ieškojimui (juk tas, kuris ramiai, nejausdamas prieštaravimo žiūri į pasaulį ir daiktus, nekelia sau anos rūšies klausimų - jam užtenka to, kad jis gyvena). Pagaliau tas pats konfliktas yra buvęs giliausioji priežastis Aleksandriškio kančios, išaugusios iki tikro weltschmerzo, iki skausmo, kylančio jau ne tiek dėl savo gyvenimo aplinkos, bet dėl visos būties netobulybės suvokimo, gimdančio nepasitenkinimą šiuo kažin kieno mums sukurtuoju pasauliu, lyg jis būtų netinkama buveinė trokštančiai didesnio tobulumo žmogaus sielai.

Kasdienybės neapykanta

Tas Aleksandriškio konfliktas su aplinka bene aiškiausiai matyti ypač gilioj kasdieniškojo ir banalaus gyvenimo neapykantoj, kuri savo ruožtu gimdo troškimą pabėgti į kitokį - pasakų, iliuzijų ir chimerų pasaulį.

Banalusis gyvenimas, kuriame nesijaučia jokių didesnių troškimų ir kilnesnių žmogaus pastangų, yra labai tolimas poeto išsiilgtajam, jo ilgesio ir troškimų pagimdytajam svajonių pasauliui. Tas kontrastas skaudžiai žeidžia poeto sielą ir gimdo nepasitenkinimą bei savotišką gyvenimo nuobodulį.

Išvirs girti iš restorano -
Prostitutės, valkata...
Ar čia dainuota meilė mano,
Ar ji Izolda būt, ši ta?
Ir eina, verkia, juokias, klega -
Kažkur jie skuba pro mane... (P, p. 253)

Čia poetas banaliosios kasdienybės pasaulyje. Jis jaučia šiurpų nesutapimą tarp savęs, tarp savo svajonių ir jį supančios banalybės. Prostitučių ir valkatų būry savo išsvajotosios Izoldos jis, aišku, nesuras. Kleganti minia visados praeis pro jį, ir jis pro ją. Su niekuo jis čia nesutaps ir viskuo apsivils. Ne be reikalo kitoje čia pat cituotojo eilėraščio strofoje jis sakosi, kad jam esą „be galo šalta čia” (P, p. 253), šitoje gyvenimo pilkumoje.

Bodėjimąsi kasdieniškojo gyvenimo nykuma geriausiai vaizduoja eilėraščių ciklas „Lunaparkas”, kuriame autorius yra užsimojęs parodyti žmogų jo dienų pilkumoje. Čia pat jis pasiryžęs ištraukti tą žmogų iš tos pilkumos ir beprasmybės, parodydamas jam kitokį gyvenimą: lunaparko žavesį, jo vakarines šviesas ir linksmas karuseles, kad žmogus nors vienam momentui apsvaigtų tame žavesyje ir jo sieloje prabiltų kitokio gyvenimo ilgesys. Geriausiai tegu apie tai kalba pats autorius: ,,'Lunaparke' aš norėjau paimti žmogų. Apipelėjusį, apdulkėjusį, pusiau mirusį galbūt, bet vis dėlto dar gyvą. Gyvą ne kaip gyvį, o kaip žmogų. Norėjau paimti pačią pilkiausiąją žmogaus gyvenimo dieną, tačiau dramatišką”⁸, - taip sakosi jis viename savo laiške. O toliau jis pasakojasi norėjęs nuvest porą tokios rūšies žmonių į lunaparką, „nuvest tik tam, kad jie atitrūktų nuo tikrumos, o paskui vėl į ją grįžtų. Ir man atrodo, kad po to jie niekad nebegalėtų susitaikinti su tikruma, vadinasi, jie iš numirusių prisikeltų.”⁹

⁸ Dienovidis, 1938, Nr. 2, p. 65. 
⁹ Ibid.

Taigi poetas čia nori išdainuoti žmogaus dienų susiklostymą rutinon ir užsidarymą savo siaurame mažų reikaliukų rate, kuriame nebėra jokio troškimo, verto žmogaus pastangų:

Užumirši laimę, užumirši garbę,
Ir apges tau akys ir žemės tau norai;
Grįši tu išsekęs po kasdienio darbo,
Lyg iš šimto metų, iš senos kontoros.
Ir tamsės tau žvilgsnis, ir siaurės tau mintys,
Rytdienos nelauksi - taip jinai tau aiški:
Grįši tu, kaip šiandien, vakaro septintą,
Banaliai atsakęs į banalų laišką. (P, p. 253)

Nuolatinis ir vienodas darbas. Nuolatinis ir vienodas dienų bėgimas. Nieko nebelaukiama. Nieko nebesitikima. Juk ir taip viskas aišku: rytdiena bus tokia pat banali kaip ir ši diena. O blogiausia, kad žmogus nejaučia šitos savo gyvenimo nykumos. Jis apsipratęs. Rutina jau stipriai jį apraizgiusi savo voratinkliais. Jis ramiai leidžia slinkt savo dienom ir džiaugiasi, kad jo gyvenimas dar sukasi siaurame mažų reikaliukų rate:

Ir džiaugies, kad ji dar sukas
Šiam siauram rate. (P, p. 355)

Aleksandriškis kažkada yra vertęs vieną Rilkės eilėraštį, kur rašoma apie narve tūnančią panterą. Jos žvilgsnis taip pavargęs ir įpratęs prie narvo virbų, kad ji nieko kito nebemato ir mano, kad visas pasaulis baigiasi ties jos narvo virbais, o už tų virbų nieko daugiau nebėra.

Rutinos apraizgytas žmogus Aleksandriškio „Lunaparke” labai primena tą Rilkės panterą prigesusiom akim, amžinai besisukančią savo narve.

Šitoks sumenkėjimas Aleksandriškiui atrodo esanti pati didžiausia žmogaus nelaimė ir didžiausias jo pažeminimas. Turbūt todėl jis visam savo „Lunaparko” skyriui deda šitokį motto: „Aš girdėjau didelį balsą iš bažnyčios, tariantį septyniems angelams: Eikite ir išpilkite septynias Dievo rūstybės taures žemėn.”¹⁰

¹⁰   Apreiškimas, XVI, 1, cit. iš P., p. 345.

Vadinasi, tos septynios Dievo rūstybės taurės yra kritusios ant tų, kurie iš savo gyvenimo yra padarę kažkokią beprasmišką ir nuobodžią komediją.

Bet ir šitų žmonių dvasia dar nėra mirusi. Ją dar galima pažadinti. Reikia tik, kad ji, anot Aleksandriškio, „atitrūktų nuo tikrumos”. Tame atitrūkime ji pažintų aukštesnes gyvenimo akimirkas. Todėl grįžusi tikrumon ji jau nebegalėtų susitaikyti su savo įprastiniu dienų bėgimu ir pradėtų ilgėtis kitokių prošvaisčių.

Gali šitą apmirusią žmogaus dvasią pažadinti lunaparko šviesos, kaip, sakysime, eilėraštyje „Šiurpuliai” mirtis:

Ak, jauti dar - virpa glostant
Negyva ranka. (P, p. 357)

Turbūt tas žmogus buvo jau taip apsipratęs su savo ankštu kiautu, jog iš tikrųjų pamiršo, kad gali ištikti toks didelis ir keistas netikėtinumas. Bet tas netikėtinumas atėjo. Turbūt jis atsivėrė prieš jo žemažiūres ir siauras akis kaip slaptinga bedugnė ir leido jam pajusti, kad šis gyvenimas nėra kokia nors triviali komedija, bet didelė ir nuostabi misterija. Ir kadangi jis tai gali pajusti, jis dar nėra miręs savo dvasia. Dar galimas jo, kaip žmogaus, prisikėlimas.

Bėgimas iliuzinėn tikrovėn

Tokių aukštųjų ir giliųjų gyvenimo akimirkų pažinimas leidžia žmogui suprasti savo gyvenimo ir savosios aplinkos menkumą ir verčia jį ilgėtis tobulesnės ir gražesnės tikrovės. Poetas, kaip pirma buvo matyti, dėl to ir nori nuvesti žmogų į „lunaparką”. Jis tiki galingumu ano pažadintojo ilgesio ir apie jo stebuklus daug pasakoja savo knygose.

„Žmogus be ilgesio miršta. Be ilgesio miršta miestai ir tautos. Ilgesys yra pasakos varno stebuklingas vanduo, kuris ir mirusius prikelia”¹¹, - šitaip kalba Aleksandriškis. Savo poezijoj jis prisipažįsta bijąs ir nesuprantąs.

¹¹ Dievai ir smūtkeliai, p. 231.

O kaip, ilgesio netekęs,
Žmogus žemėje gyvens? (P, p. 350)

Poetas, aišku, todėl taip dievina ilgesį, kad ilgesys gali jį išvaduoti iš taip nekenčiamos kasdienybės ir apskritai iš realiosios buities netobulumo ir skausmo, pažadindamas jo sieloje ekstazę, svajonę ir pasaką, kurią jis viename eilėraštyje („Pasaka”) ne be reikalo vadina savo „kerinčia tikrove”. Ir dar štai ką jis kalba apie pasaką:

Atėjo pasaka į žalią naktį,
Atėjo pasaka į mus -
Nuversti sunkų karsto akmenį,
Versme atverti troškimus.

Atėjo pasaka ir mus ištiko,
O versmės niekad neišdžius,
Nes džiaugsmas liejasi į nykumą,
Nes plaka daugelis širdžių. (P, p. 340)

Vadinasi, pasaka, toji „kerinti tikrovė”, atgaivina sustingusį ir liūdną, lyg kurčios mirties ženklu pažymėtą gyvenimą, pažadina svajones ir troškimus ir didelį džiaugsmą atneša gyvenimo nykumon.

Bet pasakos nėra tikrovėje. Ji yra tik fantazijoj. Pasakos nėra dabartyje. Ji gyvena tik tolimuose praeities laikuose. Pasakos nėra šioje autoriaus apregimoje erdvėje. Pasakos karalystė tolimose šalyse, už jūrų marių. Ji tik kaip iliuzija pasivaidena poetui. Bet tolimuose vaikystės metuose ji buvo tikrovė. Štai kodėl, beieškodamas pasakos, poetas mėgsta persikelti į savo praeitį, į vaikystės dienas („Lopšinė”, „Tu ta pati”). Dėl tos pačios priežasties jis mėgsta persikelti į legendinius ir istorinius laikus. Dainuoja jis, sakysim, apie senovės prūsų gyvenimo idilę, apie juodame laive vežamą anapus Baltijos pagrobtą mergaitę, apie senovės aisčių giminių mirtį, apie mūsų istorinės didybės žlugimą...

Apskritai poetas, ieškodamas pasakos, mėgsta dalykus, kurie yra toli nuo jo. Atsiranda čia tyrai ir miražai, karalaitės ir mirštančios infantės, svajonės ne tik apie tolimus laikus, bet ir apie tolimus kraštus. Štai jis, žiūrėdamas į atviruką, svajoja apie šviesią ir žydrą Italiją:

Aišku, žodžiai ten vezuvijais gal veržtųs,
Kaip lava upeliais imtų gal tekėt
Ir virpėtų jūra pietų saulės karšty,
Ir ten būtų sunku meile netikėt.

O čia nuolat lyja, čia dangus surūgęs,
Čia stogai įžliugę amžinai rasos...
Atvirutėj miela - debesėliai džiugūs,
Atvirutėj pilna džiaugsmo ir šviesos! (P, p. 304)

Bet kai autorius stovi Alpių kalnuose ir regi nuostabų svetimojo krašto gamtos grožį, jis vėl neužsimiršta. Savo mintimis grįžta atgal ir tada jį lanko šviesi vizija savo gimtosios šalies, kurios niūrumu jis yra anksčiau skundęsis:

Tu Monblano ir Beldonės grandimi dantyta
Pas mane kas vakaras eini.
Tu eini gražiai ir, pilnatį paėmus rankon,
Šėmą šiaurės vėsumą neši -
Sudreba skliautai ir žvaigždės lygsvaros netenka,
Rods, susverdi visatos ašis... (P, p. 332)

Vadinasi, amžinas nepasitenkinimas tuo, kas yra arti, ir tikėjimas tolimųjų daiktų žavumu. Charakteringas šiuo atžvilgiu yra Aleksandriškio eilėraštis „Pilkoji diena”. Čia jis kalba apie savo dienas, kurios kasdieniškos ir pilkos, kurios kadaise ėjo pro jį. O jis nekentė šių dienų, nes buvo laukęs kitokių:

Nes laukiau jūs tik šilko rūbuos,
Džiaugsmingų ir smagių -
Sakiau, te pakeleivės skuba,
Teeina sau, tegu... (P, p. 290)

Bet kai tos dienos virto praeitimi ir nutolo nuo jo, tik tada jos sužibėjo jam nauju, iki tol neregėtu žavumu. Ir tik tada su giliu skausmu dėl nepastebėto jų prabėgimo jis ėmė šaukti jas grįžt, sugrįžti nebegalinčias:

O dienos - seserys, sugrįžkit,
Sugrįžkit atgalios! (P, p. 288)

Čia pat galima paminėti ir kitą Aleksandriškio eilėraštį, „Jaunystė”, iš paskutinio jo rinkinio „Be tėvynės brangios”. Tai himnas nemariai ir nežabotai jaunystės jėgai. Charakteringa, kad pačioje savo jaunystėje Aleksandriškis daugiau negu kas kitas dainavo apie gyvenimo nuovargį ir nusivylimą, apie liūdesį ir kančią. Ir, matyt, tik savo jaunystės saulėlydy, kai jinai ėmė tolt nuo jo, jam paaiškėjo, kokia galinga ir didelė ir nemirštama yra jaunystės jėga.

Galbūt iš viso toks jau žmogaus likimas, kad jis jaučia amžiną nepasitenkinimą tuo, ką turi. Tą nepasitenkinimą juo aitriau turi patirti toks poetas kaip Aleksandriškis, kuris ypatingu subtilumu jaučia žiaurų nesutapimą savo svajotojo idealo ir regimosios tikrovės.

Gerai, kad iš šito nepasitenkinimo kasdieniškuoju gyvenimu jį gali išvaduoti fantazija, ne tik nunešdama į anas tolimas šalis ir tolimus laikus, bet kartais ir iš paprasčiausių gyvenimo detalių sukurdama šviesias svajones. Štai eilėraštyje „Snaigė” krintanti snieguole poeto fantazijoj sušvinta kaip skaidri žiemos pasaka su skrendančios pašliūžomis Solveigos vaizdu, su nubalusiais laukais, su kalnais ir kriokliais, sidabrinių varpelių džiugesiu ir tolimais žydinčio pavasario atminimais. Ir šitoji pasaka plazdena kartu su besileidžiančia žemyn snaige ir dūžta kartu su ja, palikdama nusivylimą.

Ir taip jau lakią poeto fantaziją praturtina naujomis iliuzijomis literatūra, menas. Jis veikia poetą panašiai kaip ir kitos iliuzijos: padeda jam išsivaduoti iš kasdienybės. Taigi ir menui tinka tie patys Aleksandriškio žodžiai, anksčiau cituoti apie pasaką, kuri „versme atveria troškimus”. Nenuostabu, kad Aleksandriškio lyrikoje sutiksime daugybę vardų iš meno srities. Čia figūruoja Dantė ir Beatričė, Šekspyras ir jo veikėjai, Čiurlionis, Watteau, Pierrot ir daugybė kitų.

Kūrybos problema

Idealinės tikrovės iliuzijos, pasivaidenusios šioje gyvenimo pilkumoje, poetą žavi ir vilioja jomis įtikėti. Paties Aleksandriškio žodžiai: „Ima kartais ir pasirodo kažkas (miražas, iliuzija - tai būtina sąlyga) ir kūrėjas įtiki.”¹² Įtikėjęs ta nauja ir skaisčia iliuzija, poetas nori ją realizuoti tikrovėje. Kitaip sakant, savo poetinių svajonių pasaulį jis nori apipavidalinti žodžiu ir padovanoti jį kitiems.

¹² Dienovidis, 1938, Nr. 2, p. 65.

Čia mes prieinam prie kūrybos problemos. Aleksandriškį, matyt, labai kankina toji problema. Vargu ar kurio kito poeto kūryboj galima rasti taip daug ir giliai rašant apie kūrybą, jos prasmę, procesą, etc.

Pirmuosiuose savo eilėraščiuose Aleksandriškis kai kur nori sugestionuoti, kad poezija nėra tikrasis jo širdies balsas, o greičiau savotiškas teatrinis gestas, perdėjimas, poetinis melas, kaukė. Pavyzdžiui, jis sakosi:

Netikėkit jo žodžiams! Daug ką juose perdėjo,
Daug ką pagražino eilėse savo... (P, p. 194)

Arba:

Nespręskite iš žodžių, šilo, lauko
Apie mane - juk ten ne aš - ten kaukė. (P, p. 89)

Vis dėlto šiais jo žodžiais nesinorėtų tikėti. Tiesa, turbūt poetas visada vienokį veidą turi savo poezijoj ir kitokį kasdieniškajame gyvenime. Vadinasi, vienu arba antru atveju jis nešioja kaukę. Tačiau tikras poetas nešioja kaukę tik kasdieniškajame gyvenime, kur jis negali arba jam nėra reikalo rodyti giliosios savo žmogiškosios esmės. Bet kūrybiniais momentais prabyla tikrasis jo širdies balsas, atsiveria iki tol užsivėrusios sielos gilumos, kad išsiveržtų į saulės šviesą tai, kuo buvo metais gyventa, kas buvo metais stebėta, kas pribrendo ir išaugo giliausiame jo sielos dugne.

Gali tačiau pasitaikyti poetų, kuriems poezija yra vien teatrinė gestikuliacija, lyg to aktoriaus vaidyba Aleksandriškio eilėrašyje „Spalgenų syvai”. Tas aktorius ten, deklamuodamas iš seno išmoktą vaidmenį, keri publiką ir ją gąsdina, vietoj kraujo paliedamas spalgenų syvus. Bet šitokia vaidybinė poezija turėtų būti nenuoširdi, išpūsta ir manieringa.

To negalima pasakyti apie Aleksandriškį. Priešingai, atrodo, kad jo poezija yra visada tikrasis širdies balsas. Jam nereikia vartoti „spalgenų syvų” sukelti įspūdžiui. Jis įtikina grynu savo širdies krauju:

Man vaidinant šitą rolę paskutinę
Jau ne spalgenos tekėjo, dona - kraujas... (P, p. 260)

Aleksandriškio poezija turi būti giliosios jo žmogiškosios esmės apreiškimas jau vien todėl, kad jis su ypatingu rimtumu žiūri į kūrybos paskirtį. Iš jo paties pasisakymų matyti, kad kūrybos aktą jis laiko aukos aktu:

O taip trokštu suliepsnoti, tapti dūmas
Ir sutirpti visas kruvinoj aukoj,

Kad tau antrukart kentėti nebereiktų
To paties sunkaus gyvenimo - kančios;
Trupučiuką džiaugsmo sopuliu suteikti
Ir į tavo širdį pereit nejučiom. (P, p. 318)

Ta auka, poeto nuomone, reikalinga tam, kad išvaduotų žmogų iš kančios ir suteikti jam džiaugsmo. Kuriuo būdu teiktų džiaugsmo? Sopuliu. Kad būtų aiškiau, mes turime prisiminti eilėraštį „Amžinoji pasaka”, kur poetas kalba apie savo širdį, pilną kaip taurę kraujo ir sopulio:

Savęsp šaukiuosi trokštančius
Ir širdį - kieliką keliu -
Girdžiu viską pranokstančius 
Mažus sidabro varpelius... (P, p. 329)

Tai analogija su krikščioniškų mišių transsubstanciacija. Tie maži sidabro varpeliai skamba pranešdami apie paslaptį, kuri įvyks mistiniame kūrybos akte: kraujas pavirs vynu („paverstą į vyną mano kraują gersi”, - P, p. 319), o sopulys ir sielvartas - džiaugsmu. Ir šita poeto auka bus kitiems nusivalymas, o jo mistiniu kūrybos aktu laimėtas džiaugsmas mažins kitų sopulį.

Poeto misija didelė, ir jis pats trokšta jai save paaukoti. Kitaip sakant, jis ieško gyvenimo prasmės kūryboj. Deja, jis jos čia negali rasti. Pasvarstykim, kodėl:

Nesu niekad niekur niekam sakęs šito,
Šito niekam pasakyti negaliu:
Žodis, tai kaip žiedas pumpure nuvytęs -
Jis numiršta į pasaulį pakeliu. (P, p. 317)

Čia Aleksandriškis skundžiasi žodžio netobulumu. Žodis niekada negali tobulai perduoti to, kas yra jo sieloj. Apie tai jis pasakojasi ir viename savo laiške: „Kiek žmogus smaugiesi, kad būtų aišku, paprasta, visiems prieinama ir suprantama, o vis tiek daiktai lieka tokie neaiškūs ir tokie migloti.”¹³ Ir toliau jis skundžiasi kalbos netobulumu, „kuri yra galbūt dar prastesnis įnagis jausmams ir mintims reikšti negu, sakysime, būgnas ar smuikas”.¹⁴ Iš tikrųjų skaitydami Aleksandriškį ne vienoj vietoj jaučiame, kad autoriui nepavyksta aiškiai išreikšti tai, ką jis nori išreikšti. Skaitom ir gilinamės ir iš eilėraščio vaizdų bei jo muzikos nujaučiam slaptuosius poeto jausmus ir refleksijas, bet ne vieną kartą mes savo vaizduotėj jų niekaip negalime išgyventi visu ryškumu. Tada mes galvojam, kaip turėjo kankintis autorius, nebesurasdamas priemonių pasakyti savo subtiliuosius minties ar jausmo niuansus visu ryškumu. Poetui tai yra savotiška tragedija, ir Aleksandriškis ją giliai išgyvena.

Turbūt šitokia tragedija ištinka tik didelius poetus. Mažiems poetams žodis yra per didelis, o dideliems jis per mažas. Mažus poetus žodis valdo, o ne jie žodį. Jeigu jie neįstengia išsireikšti, tai turbūt tik dėl to, kad nesugeba suvaldyti žodžio. Tačiau jie paprastai dėl to jokių skrupulų nejaučia ir išsireiškia labai lengvai ir labai pigiai. Teisingai pats Aleksandriškis yra pasakęs: „Jei išsireikšti būtų taip lengva, kaip tūlam atrodo, tad tai, ką mes vadiname poezija, būtų paprasta zauna.”¹⁵

Dideliems poetams sunkiai sekasi su išsireiškimu. Jie žodį yra įvaldę tobulai. Jie moka iš jo išgauti pačius subtiliausius skambėjimus. Ir vis dėlto žodžio jiems nepakanka. Jie trokšta išreikšti tokį pasaulį, kuris jau nebeišreiškiamas žodžiais. Ypač šią tragediją išgyvena dekadanso ir simbolizmo poetai, kurie siekia savo kūryboje parodyti labai subtilius minties ar jausmo niuansus. Apie šitą dalyką rašo E. von Sydow: „Dekadentinis menas nori išreikšti tikrovę, kuri yra žmogui nebepasiekiama, tikrovę, kuri vos paliesta sudūžta ir išsiskaido.”¹⁶

Suprantama, su kokiu atkaklumu poetui tenka kovoti, kad savo jausmą ar svajonę, gyvą ir šviežią, vos iškeltą iš sąmonės gelmių, galėtų apipavidalinti žodžiu. Apie šitą kovą Aleksandriškis pasakoja savo eilėraštyje „Poezija”:

Ir tris dienas ir tris naktis kovosim -

Praliesime tenai mes kraujo tris marias... (P, p. 236)

Vadinasi, toji kova yra pasakiško sunkumo, bet vis dėlto jos rezultatai poeto niekados negali patenkinti. Kaip buvo minėta, žodžio netobulumas neleidžia pasiekti norimų rezultatų. Tiksliau sakant, gal iš viso žmogiškosios pri-

¹³ Dienovidis, 1938, Nr. 2, p. 64.
¹⁴ Ibid.
¹⁵ Ibid.
¹⁶ E. von Sydow, Die Kultur der Dekadenz, Drezden, 1921, p. 192.

gimties netobulumas, paties Aleksandriškio teigimu, neleidžia poezijai tapti absoliučiai tobula, visiškai tikra ir gryna dievų kalba. Turbūt jausdamas, kaip toli žmogaus poetinė galia yra nuo absoliutinės tobulybės realizavimo, Aleksandriškis su nusivylimu skundžiasi:

Tu ne Dievo siųsta man buvai,
Tu tiktai pavyta pakeliu... (P, p. 342)

Besvarstydamas kūrybos problemą, Aleksandriškis išryškina dar ir antrą tragediją, kurią pagimdo poeto ir skaitytojo santykis, kai visuomenė poeto žodžio nesupranta ir jo nelaukia.

Aleksandriškio kūryba be jokios abejonės buvo vienas pačių didžiausių lietuvių kultūrinio gyvenimo reiškinių anuo neseniai mūsų išgyventu laikotarpiu. Ir todėl net keista, su kokiu šaltumu jo poezija, ypač pirmieji rinkiniai, buvo sutinkama mūsų visuomenės ir kritikos. Retas kas jį teisingai suprasdavo. O šiaip jau kaltindavo asmeniškumu, siaurumu, pesimizmu etc. Ne be reikalo Aleksandriškis skundėsi savo eilėrašty „Recenzija”:

Paskaitai kur radęs, ir taip būna pikta:
Nieko nesuprato - baisiai apmaudu... (P, p. 306)

Snobiška kritika, aišku, negalėjo rašytojo išgąsdinti. Jinai galėjo tik jį erzinti. Bet jam turėjo būti skaudu, kad ir visuomenė pasirodė visiškai nejautri menui. Inteligentija, kuriai menas buvo bent materialiai prieinamas, daugiausia juo domėjosi nebent iš neturėjimo ką veikti.

Kaltos, žinoma, gyvenimo sąlygos. Buvo pati Lietuvos valstybinio gyvenimo pradžia. Mūsų inteligentijos masė, naujai suformuota, neturėjo jokių gilesnių kultūrinių tradicijų. Ji greit apsitraukdavo miesčioniškumo kiautu ir apsiribodavo siaurais asmeniniais interesais. Apskritai Lietuvoj tuo metu visose srityse ėjo statybinis darbas. Visuomenė, įnikusi į šitą darbą, konkretų ir pilką, nebeturėjo laiko nei noro plačiau pasidairyti, pasidomėti, jos nuomone, taip maža konkrečios reikšmės turinčiais kultūriniais žygiais. Juo mažiau dėmesio ji galėjo skirti, sakysim, tokios rūšies poezijai kaip Aleksandriškio, kurio dvasinių interesų sritis iš esmės jai buvo tolima, kaip aukštasis dangus: taip labai jis buvo ją praaugęs.

Aleksandriškis tai suprato. „Dievuose ir smūtkeliuose” jis yra gražiai charakterizavęs aną laikotarpį: „Šiandie čia statybos - kūrimosi laikas, šiandie čia niūrus šiokiadienis pilkas, kaip sudėvėta milinė. Šiandie čia poetas nereikalingas.”¹⁷ „Keliolikti metai jo, to naujo gyvenimo, o nei žymės, kad per tą laiką poezijos laukta.”¹⁸

¹⁷   Dievai ir smūtkeliai, p. 18.
¹⁸   Ibid., p. 82.

Šitokioj atmosferoj gyvendamas, jausdamas savo svetimumą ir nereikalingumą, poetas rašė:

Ženkit, mano graudžios, mano nykios eilės,
Motyvu „mais ou sont les neiges d'antan!"
Eikit, mano jambai, eikit, ketureiliai,
Iš niekur į niekur nevilties kraštan! (P, p. 171)

Jis poetas. Ir todėl jis turėjo rašyti. Nesvarbu, kaip jo poezija bebūtų priimama. Tegu ji ir nuskambėtų be jokio atgarsio ir aido senų amžių prancūzų poeto Villono motyvu „bet kurgi pernykštis sniegas!” Tegu jo žodis, ir niekieno nelaukiamas, keliautų „iš niekur į niekur nevilties kraštan”. Vis dėlto jis negalėjo atsisakyti kūrybos, nes poezijos jis buvo ėmęsis ne iš lengvabūdiškumo ir ne dėl savo naudos:

Argi tam į žygį būčiau jus išvedęs,
Kad man neštut šlovę, meilę ir šilkus... (P, p. 171)

Kūryba, kaip minėjom, yra jam didelė ir sunki auka. Bet pasirodo, kad nėra kas šitą auką priima, nes sielvartingas poeto balsas galėjo tik gąsdinti patogaus gyvenimėlio trokštančią buržuaziją:

Aimaningas balsas tapo nejaukus. (P, p. 171)

Poetas, aišku, turėjo teisės šitokiai visuomenei jausti neapykantos. Turbūt todėl vienam savo eilėraščiui („Atsisveikinant”) jis deda motto šį išdidų Horacijaus posakį: „Odi profanum vulgus et arceo.” Tiesa, tas eilėraštis taikytas ne mūsų buržuazijai, bet matomai savajam kraštui, o gal iš viso letarge snūduriuojančiai žmogaus sielai, nes čia esąs miegančios karalaitės simbolis nėra visai aiškus (kaip dažnai tie Aleksandriškio simboliai nėra aiškūs ir vienprasmiški). Eilėraščio tik motto toks žiaurus, o toliau yra tik švelnus išmetinėjimas ir nusiskundimas. Jis manęs, kad jo knygos būsiančios suprastos:

Ir aš maniau, kad mano knygos
Į tavo širdį prisibels... (P, p. 309)

Bet tai, kam tos knygos yra skiriamos, simboliškai pavadinta miegančios sniego karalaitės vardu. Ją sunku prižadinti:

Matyt matysimės negreitai,
Nekris tada žiedas nuo obels...
Miegok tu, sniego karalaite,
Tavęs iš miego nieks nekels. (P, p. 310)

Tiesa, kitame eilėraštyje poetui vienu metu vėl lyg nušvinta ta pati iliuzija, ir jam pasirodo, kad

Tai ji, tai sniego karalaitė keliasi...

Bet tuo pačiu metu ateina nusivylimas:

O ne! Tai tik šmėkla... panaši į tave... (P, p. 378)

Charakteringa, kad šitom dviem eilutėm kaip tik užbaigiamas Aleksandriškio eilėraščių tomas „Poezija”. Turbūt tuo simboliškai norima pasakyti, kad veltui buvo kažko visą laiką laukta ir veltui skambėjo poeto žodis.

Čia nagrinėtųjų faktų akivaizdoje suprantamas poeto nusivylimas savo kūryba. Labai gražiai apie tai byloja eilėraštis „Tu ne Dievo”. Atrodo, kad tame eilėraštyje tai, ką poetas vadina „tu”, yra jo poezija, poetinė galia. Ir čia Aleksandriškis skundžiasi, kad ji ne Dievo esanti jam siųsta, o tik šiaip sutikta pripuolamai, pakeliu. (Truputį anksčiau bandėm spėlioti, kodėl jis daro šitą teigimą.) Toliau pasakojama, kaip jie susitikę ir ėję kartu, ir nebuvę niekad linksmi, ir beeidami priėję kažkokią klaikumą, „atvertus į naktį vartus”, ir labai bijoję, kad nereiktų susiniekinti ir „graudint akmeninių stabų”. Toji klaikuma juos prakeikusi: „Tebūnie amžinai prakeikti!” Suprantamas po to poeto sielvartas ir nusivylimas:

Ar tai mes prakeikti? Ar tai mes?
Ar reikėjo širdims šitaip plakt
Ir taip nerimu degti pernakt,
Kad dabar čia sustingt neramiam laukime? (P, p. 343)

Taip sklaidosi ir temsta poeto iliuzijos, kuriomis jis savo poetinės galios pajutimo ir savo misijos supratimo metu buvo įtikėjęs. Kažkokios klaikumos prakeiktas, jis lieka nesuprastas ir nepriimtas su savo neramiu laukimu, veltui kentėjęs ir pagaliau veltui apiplėšęs save, nes kūryba, tarp kitko, yra ir savotiškas savęs apiplėšimas. Tą mintį pateisins šis Aleksandriškio posmas:

Iš Medūzos kraujo lekia
Baltas žirgas su sparnais,
Kad Chimeros plieno akys
Užugestų amžinai... (P, p. 314)

Kovojama su mitine baisenybe. (Čia pat galima prisiminti ir palyginti kitą anksčiau minėtą Aleksandriškio eilėraštį „Poezija”, kur irgi kalbama apie pasakišką kovą dėl poezijos įkūnijimo žodyje, dėl poetinio laimėjimo.) Baltojo žirgo simbolis čia turbūt ir yra poetinės pergalės ženklas. Kova dėl poetinių vizijų įsikūnijimo žodyje laimėta, bet tik tam, „kad Chimeros plieno akys užugestų amžinai”. Vadinasi, pasiekdamas savo poetinių svajonių, chimerų įkūnijimo žodyje, jis tuo pačiu tas svajones numarina. Tokiu būdu, kaip pirma buvo sakyta, jis apiplėšia save. Tos chimeros yra tol gyvos jam, kol, nebandydamas jų išreikšti žodžiu, poetas gyvena ir džiaugiasi jomis. Bet kai jis iš savo sąmonės išplėšia jas gyvas, lašančias širdies krauju, ir įlieja į žodžio formą, jos ten sustingsta ir miršta, nes jis nustoja jomis gyventi ir žodis atima iš jų tikrąją gyvybę. Tačiau tos svajonės, mirdamos žodyje, kartu žodžiu gali, žinoma, atgyti kitų sąmonėje. Poetas apiplėšia save, kad apdovanotų kitus.

Turbūt ne pripuolamai vienas jo rinkinys vadinasi „Užgesę Chimeros akys”. Vadinasi, ten telpa jo svajonės, kurios mirę jam, įsikūnydamos žodyje.

Gyvenimo prasmės klausimas

Kaip matom, visos poetinės svajonės ir chimeros, kasdienybės neapykantos ir ilgesio pagimdytos pasakos ir iliuzijos miršta. Jos tokios trapios ir taip greitai dūžtančios, kaip ta snaigė viename aukščiau minėtame Aleksandriškio eilėraštyje. Tam kartui sušvitusios jos įtikina poetą. Bet tas įtikėjimo momentas, ypač stipraus įtikėjimo momentas, kuris pasireiškia kaip staigus nušvitimas ir ekstazė, yra trumpas. Jis kaip žaibas švysteli poeto kūrybinių galių susitelkimo, įkvėpimo metu. Ir paskui kaip žaibas gęsta. Apie tai Aleksandriškis pasakoja savo eilėraštyje „Kūrimo valanda”:

Tai tik akimirksniui, tiktai vienai sekundei!
Po to tiktai traškus griaustinio trenksmas jau!
Ir lauki vėl tokio pat akimirksnio nubundant,
Bet...
        Kaip paprastai,
                tuomet būna dar tamsiau. (P, p. 177)

Atrodo, tie iliuzijų žaibai nušvinta tik tam, kad po to būtų dar didesnė tamsa. Ir poetas, klajodamas tamsoje, turbūt toj savo nekenčiamoj kasdienybėj yra priverstas galvoti ir svarstyti, kam yra šis pasaulis, kodėl jis toks, kokia jo prasmė, koks pasaulio ir žmogaus likimas.

„Gyvenimas yra, iš tiesų, ne kas kita kaip agonija: kova gyvenimo ir mirties. Gyvenimas - nenusisekęs žygis prieš mirtį”¹⁹, - taip sako Aleksandriškis vienam savo straipsny. Ši pati mintis kai kur iškyla ir jo eilėraščiuose. Prisiminkim vieną gražiausių jo pasakų „Karavanas”, kur pasakojama apie tyrais keliaujančias vilkstines ir apie karalaitę, kuri buvusi nešama kažkokiam didžiam vizyriui dovanų. Suprantama, visa tai yra simboliai. Šitos einančios ir tirpstančios ir žūvančios vilstinės vaizduoja gyvenimą, kuris baigiasi pražūtimi. O ta nešamoji karalaitė - tai galbūt kažkas brangaus ir tyro, ką žmogus kaip dovaną neša kažkokiam poeto pavadintam didžiam vizyriui. Bet ilgainiui miršta toji karalaitė ir sutirpsta karavanas:

¹⁹ Dievai ir smuikeliai, p. 16.

Tirpo karavanas... karalaitė mirė...
Liko tik naktis... (P, p. 266)

Noris atkreipti dėmesį į paskutinį citatos žodį „naktis“. Tą žodį dažnai pastebim Aleksandriškio poezijoj. Aleksandriškis mėgsta jį kaip nebūties, kaip amžino žuvimo ir sunykimo ir nežinios simbolį. Bene gražiausiai šitą nakties simbolį nusako vienas to paties vardo eilėraštis:

Vengiu aš tavo tamsaus žvilgsnio,
Juodų, galbūt gražių akių.
Regiu tyrus, tyrus ir vilkstines
Ir tuo regėjimu tikiu.

Regiu marias - žydras, be vėjo -
Toli, akiraty, laivus...
Platus pasaulis ir tikėjimas
Į tikrą Dievą ir dievus!

Regiu gyvenimą negyvą, -
O žvaigždėm gera ir platu!
Regiu ir tą rudens vėlyvojo
Gėlytę šaltuoju metu...

Aš taip bijau, o tavo žvilgsnis
Žiaurus ir gundančiai gražus -
Atšauk, atšauk, vadove, vilkstines -
Jos pasmerktos tyruose žūt! (P, p. 324-325)

Poetas apregi pasaulį visame jo platume. Ir ties šituo plačiuoju pasauliu stovi nakties-pražūties žvilgsnis, juodas ir žiaurus ir gundančiai gražus, bet gražus, žinoma, tik savo dideliu siaubu ir klaikumu. Išgąsdintas šito žvilgsnio, poetas meldžia kažkokį vadovą atšaukti bekeliaujančias į pražūtį vilkstines, kitaip sakant, mirties kryptim slenkantį gyvenimą, bet meldžia taip, kaip meldžia tas, kuris netiki, kad bus išklausytas, ir žino, kad vis tiek įvyko tai, kas turi įvykti.

Šitoje visoje po nakties žvilgsniu besiilsinčioje buityje gyvybė yra tik mažas ir laikinas žybtelėjimas. Aleksandriškio žodžiais kalbant, „klajojanti liepsnelė“, iš anksto „kvepianti geltona žeme iš kapui iškasto kapo” („Klaidžiojanti liepsnelė”):

Išsprogdinus žiedelį lepų,
Ar išėjus ugnim nežymia,
Prabilsi gražiai iš anapus: -
Ašen žemė, pavirtus žeme... (P, p. 368)

Ir pro šitų klaidžiojančių liepsnelių amžiną gesimą poetui vaidenasi tuščios ir negyvos žemės vizija, kaip milžiniškas žiemos kapinynas:

O balta, o plati, kaip žiema,
Tuščia, it popieriaus lapas... (P, p. 367)

Pats žmogus šiame pasaulyje tėra tokia pat klaidžiojanti liepsnelė. Nepatenkintas dabartimi, jis amžinai tiki rytdiena (apie tai pasakojama eilėraštyje „Amžinoji pasaka”). Jis laukia jos su tokiu pasiilgimu, kaip laukiama naujos dienos saulės, užtekančios po tamsios ir beviltiškos nakties. Su džiaugsmu ir viltimi jis sveikina tą naujojo ryto saulę:

Visi rankas ištiesę jai: -
Osanna in excelsis! - šauks
Ir didelė procesija
Per kalnus ir per klonius plauks... (P, p. 329)

Bet toji rytdiena, kaip kalbama tame pat eilėraštyje, žmogų amžinai apvilia ir vėl verčia tikėti nauju rytojum. Ir taip visą laiką ji neša žmogų į nežinią („Ji vėl į nežinią mus neš...”). Ir taip kartu su visa didele žmonijos procesija jis plaukia kažin kur tolyn... Bet kur nuplauks toji visa procesija, ištiestomis rankomis amžinai siekianti nepasiekiamųjų naujojo rytojaus vilčių? Juk ir jai nėra kitos išeities, kaip ta pati naktis, į kurią keliauja visas pasaulis.

Galbūt ta žmonijos procesija dar neturi pakankamai išbudusios ir prašviesėjusios sąmonės, kad pati suvoktų, kur ji keliauja:

Taip, lyg tie šunyčiai neatakę,
Žmonija ropos... (P, p. 287)

Galbūt savo neatakusiom ir aklom akim ji nemato prieš save nakties, bet jos likimo tas niekados nepakeis:

Nepaliaus žmogus keliaut į naktį,
Niekad nepaliaus. (P, p. 287).

„O gera būtų gyvent be galo, gyvent nors daina, nors legendomis.”²⁰ Paties Aleksandriškio žodžiai. Iš jų galbūt iš dalies aiškėja tas dalykas, kodėl jis ieško gyvenimo prasmės kūryboj. Bet svarbiausia: juose atsidengia amžinybės troškulys to, kuris supranta savo buities baigtinumą. Todėl tuose žodžiuose taip daug rezignacijos. Juos tariantis pasako savo troškimą, dėl kurio neišsipildymo jis, matyt, yra tikras.

Brazdžionis pripažįsta amžinąjį gyvenimą, nes jis tiki į gyvenimo tęstinumą po mirties, o Aleksandriškis yra tikras tik dėl vieno dalyko: dėl tos savo simbo-

²⁰ Dievai ir smūtkeliai, p. 16.

liškai suprantamos nakties. Jis nebeieško jokios būties ir jokio gyvenimo po jos uždanga. Jis tik žino, kad toji naktis yra neatšaukiama, neišvengiama, fatališka.

Norint geriau suprasti tą fatalumą, reikia prisiminti „Elnio” baladę. Ten pasakojama apie karalių, kurs savo lanku į pat širdį pašauna elnią. Ir pasakojama apie beviltišką elnio norą išsigelbėti, - bet valdovas galingas (kas gi gali būti galingesnio už likimą?):

Nepabėgsi girion, eini,
Tik erškėčiuos susižeisi,
Tik papuoši ryto šalną. (P, p. 234)

Nuolat jausdamas fatališką artėjimą į nebūtį, Aleksandriškis dažnai kalba apie neperstojantį laiko sruvenimą, apie savo prabėgusias ir bėgančias dienas. Ateities perspektyvoj nuvokdamas pražūtį-naktį kaip galutinį mūsų buvimo rezultatą, tą laiko sruvenimą ir nepasikartojančių dienų bėgimą jis išgyvena su ypatingai giliu liūdesiu ir skaudžia rezignacija. Juo labiau kad tamsiame ateities-nakties fone tos dienos sušvinta ypatingu gražumu. Jose suplazda visas nuostabusis buities žavesys savo spalvingumu ir žydėjimu, savo šviesa ir gyvybe prieš kažin kur nujaučiamą nebūties tamsumą. Tokios skaudžios rezignacijos dėl nesulaikomo dienų bėgimo ir kartu tokio susižavėjimo buitimi yra daugelyje Aleksandriškio eilėraščių, kaip „Pilkoji diena”, „Santa Croce”, „Senatvė”, „Niekad netekėjo”, „Dienos” (abu paskutiniai iš „Be tėvynės brangios”) ir kt.

Juo didesnis gailestis ir skausmas dėl nesulaikomo dienų bėgimo, matyt, ima poetą todėl, kad tos dienos praeina tuščiai, be prasmės. Beprasmis jų bėgimas, nuolatinis ieškojimas prasmės ir nuolatinis apsivylimas pagaliau priverčia nustoti tikėjus gyvenimo prasmingumu. Poetas liūdnai konstatuoja:

Nes dienos ėjo žingine,
Kažko ieškoti ir nerast... (P, p. 358)

Gal iš dalies gyvenimo prasmė turėtų poetui sušvisti tame nuostabiame ir skaudžiame bėgančių dienų žavume, kurį jis suvokia tam tikrais momentais? Tačiau apskritai toji prasmė lieka neaiški.

Šitą neaiškumą galbūt galėtų patvirtinti anksčiau minėtos „Elnio” baladės finalas:

Kilo klyksmas vidury dainos
(Ten vestuvės aukštam kalne).
Visi šoko prie jaunosios...
Ne tu vienas, girių eini!.. (P, p. 234)

Kam buvo nušautas tasai elnias? Gal valdovas jį nušovė kažkokios karališkos vestuvių puotos dalyvių pramogai? Gal jo kančia ir mirtis buvo

savotiška auka nežinomosios jaunosios garbei?.. Neaišku. Todėl taip ir lieka nesuprantama, kam reikalingas gyvenimas, neviltis, baimė ir kančia ir agonika kiekvieno, į kurį neišvengiamai pataiko valdovo (šį kartą pavadinkim, likimo) vilyčia...

Kančios ir džiaugsmo problema

Kaip matom, visas Aleksandriškio pasaulėvaizdis yra labai tragiškas. Jo troškimas pabėgti iš slegiančios ir nuobodžios kasdieninės realybės į ilgesio atvertą svajonių ir pasakos pasaulį baigiasi susikurtųjų iliuzijų dužimu. Ieškojimas gyvenimo prasmės kūryboj baigiasi nusivylimu savo poetine galia ir skaitančiąja visuomene. Troškimas įspėti didžiuosius būties klausimus baigiasi drebėjimu prieš nežinią ir naktį.

Natūralu, kad dėl šito nuolatinio nusivylimo neatskiriama poeto palydovė tampa kančia. Ir tai nėra tos rūšies kančia, kuri žmogų ištinka dėl tokios ar kitokios aiškiai nusakomos priežasties, tačiau apskritai visas realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos tragiškumas yra gilioji tos kančios priežastis. Ir šitoji kančia poeto yra taip stipriai pajausta, kad jis įžiūri ją ne tik savo būtybėje, - visoje pasaulio buityje, pačiose jos gelmėse jis regi ją glūdint, tartum ta kančia būtų koks pirmapradis visos būties principas. Tai matyti iš eilėraščio „Septynios psalmės”. Ten pasakojama, kad kažkoks visuotinis skausmas, kurį autorius vadina „septyniais sopuliais, septyniom psalmėm”, glūdi ne tik poeto širdyje, bet ir saulėje tvyro kaip aštrus kalavijas, ir miega pačiose jūrų marių gelmėse.

Šitoks skausmingas visos būties išgyvenimas, kuris ypač buvo suvešėjęs romantizmo metu, vadinasi Weltschmerz. Mūsų literatūroj jis tik vieno Aleksandriškio poezijoj ir tėra taip galingai pasireiškęs.

Nuolatinė kančia išvargina ir savotiškai atbukina kenčiančiojo sielą. Jis pradeda bodėtis visu gyvenimu, visa skausmą nešančiąja buitimi. Juo labiau kad tam tikrais momentais jį aplankiusios svajonių ir pasakų vizijos jam parodo kitokį, žavingesnį ir gražesnį, pasaulį. Tačiau to idealinio pasaulio iliuzijos beregint dūžta, ir poetas, jų netekęs, dar aštriau pajunta visą realybės netobulumą ir kančią. Po aukštųjų akimirkų, kada jis įtiki žaviomis iliuzijomis, kasdienybė nebeturi skonio.

Todėl poetą ima kankinti ypatingas bodėjimasis gyvenimu. Tos rūšies kančia dažnai sutinkama romantikų ir dekadanso poezijoj ir vadinama splcen arba ennui. Leopardi šitaip pasakoja apie tą išgyvenimą:

Paprastas nuobodulys yra tik neturėjimas ką veikti, arba, geriau pasakius, dykinėjimas, bet ne ennui. Ennui pažįsta tik tie, kurių dvasia turi didelę jėgą. Kuo galingesnė žmogaus dvasia, tuo stipresnis, skaudesnis ir baisesnis yra ennui.”²¹

Ir tas pats Leopardi kitoj vietoj pasakoja, kodėl gimsta šitas ennui: „Genijus bodisi, nes jo siela per daug didelė šitai buičiai.” ²²

²¹  Cit. iš E. von Sydow, Die Kultur der Dekadenz, p. 60.
²²  Ibid.

Vadinasi, mažos sielos šito jausmo negali išgyventi iš viso, o jei gali, tai daug mažesniu mastu, nes iš tikrųjų tik genijaus fantazijoj visu didingumu tegali sušvisti vizijos kitokio, žavingo, idealinio, pasaulio, kuris turėtų būti tikrojo grožio ir gėrio, ir tiesos trokštančios jo sielos buveinė. Ir todėl tik genijus pilnutinai tegali justi kančią dėl šitų vizijų nesirealizavimo skurdžioje ir banalioje kasdienybėje. Ir tik genijus visu baisumu tegali išgyventi nusivylimą realiuoju gyvenimu ir nuobodulį, ir to nuobodulio pagimdytą dvasios nuovargį ir abejingumą.

Kaip weltschmerzas, taip ir spleenas niekur taip stipriai mūsų literatūroj nėra pasireiškęs, kaip Aleksandriškio poezijoj. Bene pati aukščiausia jo viršūnė yra eilėraštis „Ak, kaip gera man”. Iš jo pacituosiu:

Nebelaukti nieko, niekuo netikėti
Ir abuoją žvilgsnį į žvaigždes pakelti:
Ateitis - miražai ir tyrai smėlėti,
Praeityje - tuščia, abejinga, šalta...

Ak, kaip gera man...

Aš galiu gyventi, kaip koks Ahasveras,
Aš galiu numirti, kaip kokia plaštakė.
Aš žinau - prikaltas žmogus prie galeros,
Aš matau, kaip dega jojo klaikios akys!
Ak, kaip gera man... (P, p. 191)

Dabarties beviltiškumas. Praeities tuštumas ir ateities nykuma. Savo likimo prilyginimas galerininko arba amžinojo žydo likimui. Ir, svarbiausia, visiškas abejingumas. Abejingumas, gimęs iš nusivylimo ir nuovargio. Pasiektas net toks abejingumo laipsnis, kada jaučiamas net tam tikras malonumas dėl šitos savo nevilties ir svaiginimasis savo skausmu: „Ak, kaip gera man..."

Spleeno reiškinių aptinkame pirmuose dviejuose Aleksandriškio rinkiniuose. Be ką tik minėto eilėraščio, jis stipriau pasireiškia dar šiose eilėse: „Buvo saulė”, „Kas dieną ilgesį”, „Hidalgo” ir kt. Vėlesniuose rinkiniuose tas spleenas berods nebeužtinkamas. Tai turbūt todėl, kad autorius ilgainiui suranda daugiau uostų pasislėpti nuo realybės. Be to, laikui bėgant, matyt, jis apsipranta su savo likimu ir rezignuoja. Ir kartais jau visai susitaiko su savo pilku, kasdienišku ir dėl to nekenčiamu gyvenimu:

Man tavęs pilkų pilkesnio,
Vienų vieno bus gana. (P, p. 284)

Tas susitaikymas mažina jo kančios aštrumą, atneša daugiau giedros ir džiaugsmo prošvaisčių. Tačiau tai dar nereiškia, kad būtų pasikeitusi autoriaus pasaulėžiūra, jo pažiūra į pasaulį ir daiktus. Pasaulio suvokimas jo kūryboje visą laiką yra tragiškas. Todėl per visą jo kūrybą veik niekur nenutildamas nevienodais niuansais ir nevienodu stiprumu skamba kančios aidas.

Pirmajam rinkiny kiek aiškiau nėra išryškėjusi mąstymo būdu suvokta jo kančios ir nusivylimo priežastis, nes poetas čia daugiau tik išdainuoja savo nuotaikas ir maža reflektuoja, maža kur aiškiau nusako savo pažiūras į gyvenimą ir jo prasmę. Tačiau ir čia yra labai daug sielvarto ir nusivylimo ir vietomis net savotiškos klaikumos. Šitai kančiai išreikšti jis su pamėgimu vartoja liūdnus ir skaudžius vaizdus, kaip, pavyzdžiui, kalbėdamas apie saulėlydį, piešia klaikų raudonumą vakario dangaus, aplieto krauju ir nusėto žaizdomis ir šašais (P, p. 13), arba kai, rašydamas apie dienų slinkimą, regi jas prisigėrusias kraujo kaip kempines (P, p. 42). Dėl tos pačios priežasties jis čia taip mėgsta kalbėti apie tragiškąjį Šekspyrą su jo veikėjais - didžiojo sielvarto simboliais: karaliumi Lyrų, Ofelija ir Hamletu.

Berods ryškiausiai Aleksandriškio skausmas iškyla antrajame jo rinkinyje. Gal ne be reikalo jis pavadintas „Imago mortis”. Čia sukurtas pasaulis veik ištisai pilnas liūdesio, nusivylimo ir nuovargio. Kai kuriose eilėse regim jį sutąsytą agonijos konvulsijų („Pastoralė”) ir regim, kaip jame švenčia savo triumfą barškančiais kaulais ir žvangančiu dalgiu mirtis („Imago mortis”).

Vėlesniuose rinkiniuose ta kančia daugiausia yra aprimusi ir išgiedrėjusi. Turbūt šitas pragiedrėjimas kyla iš anos anksčiau minėtos rezignacijos, iš mokėjimo susitaikyti su likimu. Tačiau ir čia poetas su pamėgimu kalba apie tai, kas gyvenime yra tragiško ir liūdno, graudaus ir kenčiančio, nykstančio ir prabėgančio, ir žūvančio.

Net iš jo straipsnių rinkinio matyti, kad skaudžios ir liūdnos temos jam labai arti širdies. Reikia tik atsiminti, su kokiu ypač giliu įsijautimu jis moka aprašyti skaudžiai vienišas ir liūdnas didžiųjų mūsų tautos žmonių paskutines dienas („Maironis”, „Tumas ir kanarėlės”) arba kaip tame pat straipsnių rinkinyje jis nuostabiai gailiai ir graudžiai kalba apie tamsius ir sunkius mūsų baudžiavos laikus („Graudi pasaka apie miestą”), lyg tuose laikuose jis būtų radęs kažką analogiško savo, o gal iš viso žmogaus likimui:

Nešu gyvenimą, kaip sunkų lažą,
Keliu baudžiauninko prastu... (P, p. 292)

Ligšiol daugiausia buvo kalbėta apie Aleksandriškio nusivylimą ir kančią, apie jo weltschmerzą ir spleeną, todėl turbūt keistai skambės, jeigu čia pacituosime šiuos jo žodžius: „Man priešingai atrodo, kad mano žodyje pirmukart mūsuose taip suskamba džiaugsmas, o tyras kaip kūdikio juokas, kaip rasa, tik, žinoma, ne linksmumas.”²³

²³ Dienovidis, 1938, Nr. 2, p. 64.

Kaip supranta poetas šitą žodį „džiaugsmas”? Galbūt čia reikia prisiminti, ką jis anksčiau kalbėjo apie sopulio pasikeitimą džiaugsmu slaptingosios aukos - kūrybos metu? Bet argi galima, Aleksandriškio žodžiais kalbant, „džiaugsmo sopuliu suteikti”? Iš tikrųjų poetas tai gali. juk, pavyzdžiui, skaitant net ir skausmingiausią eilėraštį, jeigu jis tikrai meniškai apipavidalintas, vis tiek jaučiamas slaptas džiaugsmas ir paguoda. Viena vertus, tai turbūt todėl, kad poetas čia taip tobulai sugeba savo viziją įlieti į žodžio formą, priversdamas tą žodį aidėti norimu skambesiu, ritmika ir vaizdu. Taip apipavidalinta kančia tampa graži ir harmoninga. Ir tas, kuris klauso ritmišku ir vaizdingu žodžiu besiliejančio jos aidėjimo, išgyvena ne tik išreikštąjį skausmą, bet kartu ir grožio džiaugsmą. Kita vertus, tas pats eilėraštis gali pažadinti pažinimo ir supratimo džiaugsmą, jeigu jis vaizdžiai atidengia kokią nors naują gyvenimo tiesą, kokį nors naują buities aspektą, kad ir liūdniausią.

Be to, argi galima raminti žmogų vien linksmumu (jį Aleksandriškis, kaip prisimenam, griežtai skiria nuo džiaugsmo, nes paskutinysis yra tylus, susikaupęs ir netriukšmingas)? Galbūt kenčiančiam žmogui didžiausia paguoda yra tada, kai jis suranda kitą dėl to paties kenčiantį.

Pagaliau tenka prisiminti Aleksandriškio kūrybinio praregėjimo momentus, apie kuriuos jis kalba „Kūrimo valandoj”. Kai ilgesys iš kasdienybės pasaulio jį nuneša į poetinių vizijų, pasakų ir chimerų šalį, ir kai tos vizijos, įsiliepsnojusios jo sąmonėj, jį laikinai įtikina savo realumu, reikia manyti, poetas išgyvena didžiulį džiaugsmą. Tas kūrybinių momentų džiaugsmas, kaip pasakojama „Kūrimo valandoj”, plieskia it žaibas, apakindamas savo šviesa ir atverdamas visą niūriųjų nakties sutemų slepiamą pasaulio grožį. Tokio didelio džiaugsmo negalės išgyventi joks skaitytojas, nes šitų didžiųjų akimirkų žavesys nėra iki galo išreiškiamas: žodis tam per daug netobulas, kaip yra pripažinęs pats Aleksandriškis.

Gali anose sušvitusiose vizijoje išryškėti ir klaikaus liūdnumo tiesos, bet poetas, pagautas supratimo džiaugsmo, tuo metu triumfuoja dėl savo praregėjimo, nes jis jaučiasi pakilęs aukščiau žemės ir jos daiktų, kaip valdęs juos savo suvokimo galia. Tuo pačiu metu jis pasijunta savo skausmui galįs duoti objektyvinį pavidalą. Tokiu būdu pats iš jo išsilaisvinti ir kitiems kenčiantiesiems suteikti paguodos.

Tačiau ne vien tai Aleksandriškiui ir jo skaitytojams teikia džiaugsmo. Reikia pasakyti, kad iš tikrųjų jis ne vien liūdesį ir skausmą randa šioje buityje. Tiesa, buities liūdesį ir skausmą jis labai giliai išgyvena. Todėl natūralu, kad ir buities džiaugsmą jis turi patirti tokiu pat stiprumu. E. von Sydow, kalbėdamas apie dekadanso rašytojus, kurie iš didelio liūdesio staiga metasi į priešingos rūšies nuotaiką, apie jų džiaugsmą yra pasakęs: „Tai nėra koks nors naivus ir paprastas linksmumas, bet stipriai kondensuotas džiaugsmas, kurį mielai galėtų išgyventi didesnio formato būtybės negu mes, žmonės.”²⁴

²⁴ E. von Sydow, Die Kultur der Dekadenz, p. 63.

Tai tinka ir Aleksandriškiui. Prisiminkim tik jo eilėraštį „Fedrą”, kuriame skamba kažkoks pasakiškas džiaugsmas, suvirpinęs visą pasaulį ir nebetelpąs jo daiktuose. Štai keletas to eilėraščio posmų:

Tą vakarą šaunus sietynas
Aukštam skliaute perlus patraukė -
Džiaugsmingų vandenų ištvinusių 
Vaga nei laukt nelaukė.

Tą vakarą linksmi be galo
Lėbavo pasakų karaliai;
Viršūnėn, ton sniegais nubalusion,
Nenutūpė ereliai.

Tą vakarą vėdinos iždas,
Ir liejos vynas - dužo taurės...
Ir taip džiaugsmingai gervės grįždamos
Išsitiesė į šiaurę. (P, p. 240)

Arba vėl reikia prisiminti rondo formos „Pavasarį”, kur viskas skamba jaunystės ir saulės, kalnų ir pavasario, ir laimės džiaugsmu.

Vis dėlto tokių eilėraščių, kur ištisai skambėtų grynasis buities džiaugsmas, labai nedaug tėra.

Tačiau paprastai šalia kančios Aleksandriškio eilėse visada mirga džiaugsmo atošvaistos. Paprastai net skaudžiausiuose jo eilėraščiuose suspindi džiaugsmo trupiniai kaip auksinių dulkių krislai tamsiame ir liūdname fone. Pavyzdžiu galima paminėti vieną liūdnesnių jo eilėraščių „Ruduo” („Be tėvynės brangios”). Ten pasakojama apie šiurpų rudenį, kurs ateina kaip žiaurus valdovas, nešdamas naikinimą ir mirtį. Bet to valdovo purpurinis apsiaustas, auksiniais raštais siuvinėtas, prieš skaitytojo akis sumirga nepaprastu rudeninių spalvų džiugesiu priešmirtiniame gamtos sielvarte.

„Joje mes matom vyną, su tulžim maišytą, matome sielvartą ir džiaugsmą”²⁵, - šiuos žodžius Aleksandriškis yra pasakęs kalbėdamas apie Brazdžionio poeziją. Bet gal dar teisingiau tie žodžiai galėtų charakterizuoti paties Aleksandriškio kūrybą, nes joj visą laiką pinasi bodėjimasis ir susižavėjimas buitimi, nuovargis ir entuziazmas, gyvenimo troškulys ir jo neapykanta. Apie šitą priešingumą gražiai pasakojama eilėraštyje „Fuga in as moli”, kur poetas skundžiasi gyvenimo sunkumu ir graudumu ir kartu jį apoteozuoja:

²⁵ Dievai ir smūtkeliai, p. 62.

Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino,
O vis su tokia didele aistra aš jį nešu,
Ir nyksta visos smulkmenos - tie rudenys ir darganos -
Gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!.. (P, p. 201)

Bet turbūt gražiausiai visą buities nykumą ir ties ta nykuma plazdantį džiaugsmą išreiškia Aleksandriškio eilėraštis „Ratelis”. Be to, šiame nuostabiame eilėraštyje labai subtiliai atsiskleidžia bendrasis Aleksandriškio žvilgsnis į pasaulį ir gyvenimą:

Atokaitoj žibutės kalės,
O dar juodo, dar pilko laukai,
Bet dainuodami ėjo ratelį
Viso kaimo subėgę vaikai.

Mergyčių spalvingi rūbeliai
Ir džiaugsmingai padrikę plaukai, -
Taip dainuodami ėjo ratelį 
Viso kaimo subėgę vaikai.

Po berželiais vienmarškiniais, plikais
Sutingęs pavasaris kelias,
Ir ten slenka mieguistas laukais,
Kur dainuodami eina ratelį
Viso kaimo subėgę vaikai. (P, p. 369-370)

Kas nežino ankstyvojo pavasario nykumos, juodų ir pilkų laukų, pamiškėse pajuodusio dar ne visai ištirpusio sniego, pro kurį kalasi žibutės? Šitokiam fone šoka tie vaikai ratelį. Ir kokie jie džiaugsmingi! Kaip marguliuoja jų rūbeliai! Ir jų plaukai padrikę.

Aleksandriškis šitą vaizdą nupiešė ne dėl paties vaizdo. Atrodo, čia poetas stovi kažkur šalia pasaulio ir stebi visos buities šiurpų nykumą ir mato toj begalinėj buityje nerūpestingą ir trapų gyvenimą - žaidimą. Ir kuklų to gyvenimo džiaugsmą, nes kokią mažytę dėmelę sudarytų spalvingi ir džiugūs vaikų rūbeliai, jei dailininkas šį ratelį nupieštų ištisai pilkame ir juodame ankstyvojo pavasario fone.

Kaip sakyta, poetas čia į pasaulį yra pažiūrėjęs lyg kažkur stovėdamas šalia jo. Kitaip kalbant, čia atsiskleidžia žvilgsnis to, kuris, išsiskirdamas iš visos nerūpestingos ir savojo esimo nemąstančios buities, kontempliuoja žmogaus ir pasaulio gyvenimą tokiame jo platume, kokį tik gali aprėpti jo mintis.

Toks „stovėjimas šalia pasaulio” dar aiškiau matyti kito didelio mūsų menininko Čiurlionio kūriniuose. Tik Čiurlionis į daiktus žiūri iš daug didesnės tolumos. Kartais atrodo, kad jo stebėjimo taškas yra kažkur toli erdvėje, nes jis gali apmatyti visą didelį žemės rutulį ar bent apvalų to didžiulio rutulio išlenkimą. Kartais vėl atrodo, kad jis visai iš arti regi tolimus žvaigždžių pasaulius, tarytum savo regėjimo ir suvokimo galia būtų pasiekęs ūgį, prasiveržiantį į neužmatomas sferas, tarytum visa žemė po jo kojų būtų tapusi tik mažytis pjedestalas. Galima pagalvoti, kad šitokiu žvilgsniu žiūrįs į pasaulį žmogus trokšta praaugti savo žmogiškąją būtybę ir artėti į kažką nepalyginamai galingesnio ir didesnio.

Aleksandriškio žvilgsnis visai neturi to didelio nuotolio. Jis, ir „stovėdamas šalia pasaulio”, visą laiką yra arti žemės ir jos daiktų, taip arti, kad gali įžiūrėti mažas ir besikalančias žibutes. Tarp jo ir daiktų visada yra artimas, intymaus pobūdžio ryšys. Tuose Čiurlionio paveiksluose, kurie yra peršviesti ano didingojo jo žvilgsnio, pasaulis rymo didingas ir šaltas, suabstraktintas ir susimbolintas, atvaizduotas pačiais bendriausiais bruožais ir pačiom bendriausiom linijom, tarytum jis būtų pirmoje savo kūrimosi stadijoj, kur dar nėra išryškėjusios jo detalės, - o Aleksandriškio atkuriamas gamtos pasaulis dėl jo intymaus ryšio su daiktais dažniausiai yra šiltas ir mielas, pilnas gyvybe ir grožiu žėrinčių smulkmenų.

Šitame Aleksandriškio požiūryje į pasaulį matyti jo meilė gamtai ir bendrai visai buičiai. Toji meilė ir mokėjimas žavėtis buities grožiu yra pats gilusis Aleksandriškio džiaugsmo šaltinis. Iš to šaltinio yra gimęs jo džiaugsmas anksčiau minėtuose eilėraščiuose („Fedrą”, „Pavasaris” ir kt.). Ir to džiaugsmo atošvaistos labai dažnai pasirodo ten, kur autorius pamini gamtos arba žmonių buities detales. Bet kadangi jis visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžiūri gilią tragiką, tat kančios šešėlis veik visur virpa jo džiaugsme ir tą džiaugsmą daro kažkokį gailų ir skausmingą.

„Tiek juose skaudaus džiaugsmo, tiek nežemiškos nuotaikos...”²⁶ - labai teisingai šitie žodžiai galėtų charakterizuoti Aleksandriškio kūrybos nuotaiką, nors

²⁶ Dievai ir smūtkeliai, p. 66.

juos pats Aleksandriškis yra pasakęs apie Brazdžionio poeziją. Iš tikrųjų joks epitetas taikliau negalėtų apibūdinti jo džiaugsmo, kaip „skaudus”, o apie jo kančią dažnai būtų galima pasakyti, kad ji yra džiugi. Buities džiaugsmas ir kančia dažnai čia yra susilieję į vieną savotišką jausmą, ir jų nebegalima išskirti. Štai vienas paskutiniųjų eilėraščių („Vėlinės”):

Jos buvo rūškanos, sentimentalios
Tos paskutinės mano Vėlinės Kaune -
Su apšviestais, nugeltusiais berželiais,
Su lapais čežančiais, su plaukiančia minia.

Ramiai liepsnojo žvakės ir indeliai,
O pakasynų maršas vario krūtine
Dejuodamas graudino medžių viršūnes 
Ir ašarino miglą nuo šakelių.

Be jokio tikslo eidamas per spūstį -
Nebuvo nieko ten lankyt nei liūsti -
Prisiminiau mergaitę mirusią kadais...

Plaukais, lyg tie gelsvi berželių lapai, -
Gražiai gėlėm papuoštą smėlio kapą
Su širdį veriančiais raudojimo aidais...²⁷

²⁷ Į laisvę, 1942, vasario 28, Nr. 50.

Tema būtų labai liūdna: mirusiųjų prisiminimo šventė vėlyvą ir ūkanotą rudenį. Bet vis dėlto ir šitą temą autorius sugeba peršviesti savotiškai džiugia šviesa. Kažkokiu gailiu ir skaudžiu džiaugsmu virpa berželių lapų gelsvuma ir žvakių liepsnelės kapuose. Savotišku džiugumu prisimenamas mirusios mergaitės plaukų šviesumas ir gėlės prie jos kapo ir net girdėtų raudojimų aidai čia perteikiami tokiais gražiais ir muzikaliais žodžiais, kad ir jų liūdnume lyg nuskamba savotiško džiaugsmo gaida. Galų gale negalima pasakyti, kur čia baigiasi kančia ir prasideda džiaugsmas. Bet toks mėginimas išskirti šiuos du priešingus jausmo elementus ir nėra reikalingas nei įmanomas. Didžiosiomis gyvenimo akimirkomis, kai žmogui visu gilumu nušvinta naujos tiesos ir naujo grožio trupiniai, visų jo sielos galių veikimas reiškiasi nepaprastu intensyvumu. Jo išgyvenimų skalė atsiveria visu pločiu ir tada joje gali harmoningai ir neišskiriamai suskambėti net labiausiai prieštaringi motyvai: džiaugsmo ir kančios, entuziazmo ir nusivylimo, tikėjimo ir abejojimo.

Vis dėlto daugumoj Aleksandriškio eilėraščių jaučiasi, kad kančios, sielvarto ir liūdesio motyvas skamba nepalyginti didesniu ryškumu negu koks kitas.

Turbūt dėl tos priežasties Aleksandriškį visokie recenzentai kadaise barė ir barė už pesimizmą. Tai iš nesusipratimo. Kančia per daug realus ir neišvengiamas dalykas, kad prieš ją būtų galima užsimerkti ir nutylėti jos buvimą. Jeigu ji paliečia ir labiausiai plokščias bei nekomplikuotas sielas, - juo labiau jos neišvengia tas, kurs labiau prašviesėjusia ir išbudusia sąmone gali giliau žvelgti į gyvenimą. Jo aiškiaregystėje įvairūs reiškiniai nušvinta nepalyginamai didesniu aiškumu. Tat ir gyvenimo tragizmas bei kančia tam žvilgsniui neišvengiamai atsiveria tokia gelme, kokios niekada negali ir nenori išvysti dauguma žmonių, kurių žvilgsnis tenueina tik iki plokščio daiktų paviršiaus. Šitai patvirtina ir Nietzsche: „Kokiu gilumu žmogus žiūri į gyvenimą, tokiu gilumu jis mato ir kentėjimą.”²⁸

Sugebėjimas giliau žvelgti į gyvenimą praplečia žmogaus troškimų ir jo dvasinių interesų sritį. Nuo paprasto biologiniais interesais besiribojančio egzistencijos laipsnio jis trokšta pakilti aukščiau. Bet šitą jo kilimą visą laiką lydi kančia, kurią pagimdo nuolatinis amžinai beaugančių troškimų nesirealizavimas norima forma ir nuolatinė kova už išsilaikymą laimėtoj aukštumoj. „Juo mes pasiekiame aukštesnio egzistencijos laipsnio, juo mes turime patirti ir gilesnės kančios. Ji prasideda fiziniu skausmu ir siekia religinių abejonių aukštumos.”²⁹ Todėl iš tikrųjų „kančia yra lyg ta kaina, kuria mes turime mokėti už mūsų žmogiškąją tobulybę.”³⁰

²⁸   Friedrich Nietzsche, Also sprach Zarathustra, Berlin, [b. m.], p. 187.
²⁹   Juozas Girnius, „Žmogiškosios kančios prasmė”, Židinys, 1940, Nr. 2, p. 162.
³⁰   Ibid.

Vadinasi, tas, kuris pasiekia tam tikro tobulumo, iš jo aukštumos visada yra priverstas regėti kančios bedugnę. Už gyvenimo gelmių pažinimą jis turi atsilyginti nerūpestingo ir naivaus gyvenimo džiaugsmo praradimu; jis yra išmetamas iš to vaikiškai vaiskaus pasaulio, kurs, nesibraudamas į gyvenimo gelmę, moka džiaugtis gražiu jo paviršium ir žaviom detalėm:

Prasmės mergaitė neieškos -
Kodėl ir kaip? - jai viskas aišku.
Ak, kaip tujenai mielas, vaikiškas,
Pasauli mano, šypsantis ir vaiskus!.. (P, p. 181)

Tarp kitko, poetas čia kalba su tam tikra nostalgija apie aną vaikišką ir naivų pasaulį. Panašu į tai, lyg paragavusis vaisių nuo pažinimo medžio, patyręs jų kartumą, ilgėtųs pirmykščio, rojiško nekaltumo, kol dar siela, nepažinusi gyvenimo gelmės, nežinojo toj gelmė slypinčios kančios.

Bet į tą pirmykštį būvį sunku sugrįžti: ana kančios bedugnė per daug gili, kad būtų galima ją užmiršti. Nebent tą kančią būtų įmanoma kuriuo nors būdu nugalėti ir eiti toliau jos ribos. Gal tik tada būtų iš naujo laimėta pirmykštė palaiminto džiaugsmo būsena. Bet, norint ją pasiekti, pirmiausia reikia iki galo išgyventi visą kančios gilumą.

Aleksandriškis yra toli nuėjęs tuo keliu: kaip retas kas nors kitas išgyvenęs kančios pilnybę, jis yra pasiekęs dalinio, o kai kur ir visiško jos nugalėjimo.

Atrodo, kad kančiai jis turi ypatingą jautrumą. Ir tas jautrumas taip išvešėjęs, kad jį, matyt, skaudinamai veikia net ir tokie reiškiniai, kurie iš esmės nėra skaudūs. Tą jautrumą norėtųsi palyginti su mažo kūdikio jautrumu, kurs verkia, matydamas šviesą. Džiugi dienos šviesa skaudina jo per daug jautrias akis. Ir kai jis verkia, sunku žinoti jo ašarų priežastį: gal tai dėl to, kad jis džiaugiasi išvydęs šviesą, o gal dėl to, kad tas įspūdis, per daug jautriai veikdamas, žadina jo skausmą.

Štai, sakysime, kai kurios eilės iš „Eilėraščių" rinkinio daro įspūdį, lyg autorius, prisilietęs buities, patirtų savotiškai džiugų svaigulį, bet kartu ir kančią. Atrodo, gyvenimas jį ir svaigina, ir skaudina. Kitaip sakant, daro jam panašų įspūdį, kaip dienos šviesa anam jautriam kūdikiui.

Dėl ypatingo savo jautrumo (ir galbūt dėl tuo metu gyvenime vyravusių slegiančių nuotaikų) suvokęs gyvenimą ir visą buitį kaip kančią, jis darosi neramus ir maištingas. Štai „Imago mortis" rinkinyje jis kalba daug kur stipriai akcentuodamas savo skausmą, savo nuovargį ir nuobodį. Bet ilgainiui šita audringa kančia rimsta. Poetas lyg susitaiko su savo likimu. Su rezignacija, be maišto ir protesto jis konstatuoja gyvenimo tragizmą ir kančią. Šitoje rezignacijoje, tame pasidavime kančiai, kaip anksčiau spėjom, ir glūdi jo kančios pragiedrėjimo ir nuskaidrėjimo paslaptis. Taigi „Intymiose giesmėse" ir „Užgesusiose Chimeros akyse" toji kančia yra savotiškai džiugi. Paprastai peršviesta ir daug kur beveik nugalėta džiaugsmo, ji liejasi nors kaip daugiau ar mažiau aitrus, bet vis tiek savotišką džiugesį žadinąs vynas.

Paskutinio Aleksandriškio rinkinio („Be tėvynės brangios") viename eilėraštyje („Šv. Sebastijonas") galima konstatuoti visišką kančios pergalę:

Pakeldamas akis aukštyn, drebėjau,
Kad nepalaužtų valios man kančia -
Įsmigo šit pirmoji vilyčia,
Ir nerimas, o Viešpatie, praėjo.

Kaip miela, lyg šilti lašai lašėja,
Lyg sąla sąnariai... Kaip gera čia
Man laukt, matyt su šypsena skaisčia 
Ateinantį iš tolo Atpirkėją.

Garbė ir šlovė Tau, o Visagali,
Maniau, kad reiks įtempti valią,
O šit Tu pats manęspi ateini...

O kiek šviesos, net man akis gadina...
Švelnaus skambėjimo skliautai pilni,
Tik svyra šit galva, sunki, it švinas.

Didžiausioje savo įtampoje kančia, prisiimama su patvariu nuolankumu, virsta didžiulio džiaugsmo palaima. Ir kankinys, mirtinos kančios ištiktas, tarytum nugali ją, peržengdamas jos ribą ir patekdamas džiaugsmingos ekstazės sritin. Svaigdamas toje ekstazėje, jis junta ateinant artyn Atpirkėją ir jaučia iš skliautų atplūstant dangišką šviesą ir nežemiškus skambėjimus.

Tas eilėraštis yra tolimiausias taškas Aleksandriškio kančios evoliucijoj. Jis rodo, kaip nežmoniška kančia, nugalėta žmogaus dvasinės jėgos, jo kantrybės, tikėjimo ir vilties, užplūsta kenčiantįjį nepaprastu džiaugsmu, tikru svaiguliu ir ekstaze, kurios šviesoje nublanksta mirties baimė ir agonijos kentėjimai. Bet vis dėlto ir šitame džiaugsme jaučiasi savotiška ir gili klaikuma. Ji atsiveria paskutinėj eilėraščio eilutėj, kur nukankintasis, busdamas iš džiaugsmo ekstazės, junta svyrant savo galvą mirties ramybėn.

Tada mes galime suvokti, kiek kančios kainuoja šitoji džiaugsmo ekstazė.

Čia pat mes galime suprasti, kad tam, kuris pažino visą gyvenimo ir kančios gelmę, kito kelio į džiaugsmą nėra, kaip per herojiškai nuolankų jos, kaipo žmogaus gyvenimo būtinybės, priėmimą ir per galutinį jos iškentėjimą, nes žmogus turi iškentėti savo gyvenimą ir savo kančią. Tai neišvengiama ir prasminga.

Juo prasmingiau yra tai, kad poetas gyvenimo kančią turi iškentėti didesnėj pilnybėj negu kiti. Jis juk gali, kaip viename anksčiau minėtame Aleksandriškio eilėraštyje („Katarsis”) sakoma, paversti savo kraują vynu, kad jį priimantysis išsivaduotų iš gyvenimo kančios, nes poetas savo kentėjimo apipavidalinimu neša žmogui katarsį, t.y. nusivalymą nuo baisių ir skaudžių jausmų. Ir kuo gilesnė kančia, tuo didesnę giedrą ir šviesą neša tas katarsis.

Taigi poetas yra savotiškas atpirkėjas. Kentėdamas savo skausmą, jis kenčia ir už kitus. Meniškai apipavidalintą ir harmoningą, kūrybinio džiaugsmo atošvaistom peršviestą jo kančią skaitytojas priima visai kitaip negu realiajame gyvenime sutinkamą savo asmeniškąją kančią. Pirmoji kančia yra gydanti ir guodžianti, o antroji tik aitriai žeidžianti.

Išgyvenęs tam tikrą kančią menininko kūryboj, žmogus yra lyg apsaugomas (bent iš dalies) nuo tos pačios kančios gyvenime. Taip turbūt reikėtų suprasti šiuos Aleksandriškio žodžius, kai jis sakosi trokštąs paaukoti save dėl to,

Kad tau antrukart kentėti nebereiktų
To paties sunkaus gyvenimo - kančios... (P, p. 318)

Todėl reikėtų visada jausti dėkingumą tam poetui, kuris savo nepaprastam jautrume gali patirti visą kančios aitrumą ir savo aiškiaregystėj išvysti visą jos gelmę, kurs, išgėręs jos taurę iki paties dugno ir mirštamai jos nugirdytas, gali dainuoti palaimą džiaugsmo, kurį atnešė begalinė kančia.

Aleksandriškio ryšys su Vakarų kultūra

Bendrais bruožais peržvelgę didžiąją dalį Aleksandriškio kūrybos ir bandę aiškinti jos prasmę, galime iš tikrųjų konstatuoti jo idėjų universalumą. Visos ligšiol šiame darbe nagrinėtos jo kūrybos problemos niekur nepaliečia tų dalykų, kurie galėtų specifiškai rūpėti kokiam nors tautiniam ar visuomeniniam sambūriui. Jos liečia bendrai žmogų, jo likimą, jo gyvenimo prasmę, jo kančią ir džiaugsmą etc. Todėl Aleksandriškio poezija čia nagrinėtuoju savo plotu priklauso ne tik specifiškai mūsų tautinei kultūrai, bet ir bendrajai, visuotinajai žmonijos kultūrai, tiksliau pasakius, Vakarų kultūrai.

Toji giminystė galima pastebėti net neįsigilinus į Aleksandriškio poezijos turinį, o vien iš paviršiaus į ją pažvelgus. Pažiūrėkim tik į jo žodyną. Koks jis turtingas bendrojoj Vakarų kultūroj sutinkamų žodžių, vardų ir simbolių. Tarp jų ypač apstu meno kūrinių, jų herojų ir autorių vardų. Čia figūruoja Tobozos Dulcinėja, Liūdnojo Vaizdo Riteris, Karalius Lyras, Ofelija, Hamletas, Lorelei, Solveiga, Mona Liza, Dante, Tasso, Pierrot, net Chaplinas ir daug kitų. Taip pat čia figūruoja graikų mitų ir viduramžių padavimų vardai bei simboliai: chimeros, medūzos, Šventasis Gralis, Tristanas, Izolda... Apstu įvairių svetimžodžių ir svetimvardžių, kaip fontanas, fėja, menuetas; Atėnai, Italija, Maratonas... Be to, daug moderniškųjų tarptautinių žodžių: džiazas, finišas, tempo, lunaparkas, reklama... Pagaliau čia sutinkam ištisus posakius svetimom kalbom.

Einant toliau galima įžiūrėti, kad kai kurių jo eilėraščių siužetuose bei įvaizdžiuose vyrauja kažkas mums svetimo, girdėto iš svetimų knygų ir padavimų. Vienų jo eilėraščių įvaizdžiai su savo šachais, vizyriais, kupranugariais, tyrais, hienom ir šakalais primena rytietiškas pasakas, kurias Vakarai kadaise parsigabeno iš Oriento. Kiti eilėraščiai vėl su savo hidalgo, mirštančiomis infantėmis, karališkaisiais šermuonėliais dvelkia padavimais ir legendomis, gimusiomis Vakarų viduramžiais.

Šitų vardų ir simbolių prigydymas lietuviškoje dirvoje yra nemažas Aleksandriškio nuopelnas mūsų kultūrai. Bet nepalyginamai didesnis jo nuopelnas yra tas, kad jis savo kūryboj įsigilino į anas ką tik nagrinėtas bendrojo žmogiškojo vertingumo problemas. Taigi jis vienas pirmųjų taip praplėtė ir pagilino mūsų poezijos idėjinį pasaulį ir padarė ją artimą ir giminingą universaliajai Vakarų kultūrai.

Pats anų problemų pakėlimo faktas Aleksandriškį bendrai suartina su Vakarų kultūra, o tų problemų sprendimas jį susieja su tam tikra vakarietiškos kultūros epocha.

Ir, atrodo, Aleksandriškis savo kūryba siejasi su dekadansu. Dekadansas čia suprantamas ne kaip kokia nors literatūrinė srovė ar srovelė, bet kaip tam tikra kultūrinio gyvenimo epocha. Kaip esmines žymes tos epochos savo minėtame veikale von Sydow yra nurodęs šias: weltschmerzą, pasaulio pražūties-bedugnės nuvokimą (plg. Aleksandriškio „naktį”), gyvenimo nuobodį ir nuovargį ir net to gyvenimo baimę, visos buities beprasmybės jausmą etc. Tai yra savotiško išsisėmimo ir nuovargio epocha, abejojanti gyvenimo ir kultūros verte, netekusi nuolatinio ir sveiko kūrybinio veržlumo ir optimistinio gyvenimo suvokimo. Reikia manyti, šitoji epocha yra natūralus atoslūgis, tam tikras persitempimo, išsisėmimo, nuovargio ir nusivylimo reiškinys, kuris pasirodo po kitokios nuotaikos epochų, pasižyminčių ypatingu kūrybiniu entuziazmu ir ypatingu tikėjimu žmogaus kuriamąja galia.

Dekadansas, praėjusiam šimtmety aiškiau pasirodęs Europos kultūros gyvenime, geriausią išraišką sau rado romantizme ir vėlesnėse jo atžalose, kurios gyvuoja iki mūsų laikų.

Aleksandriškio kūryba, kurioje galima konstatuoti tam tikras dekadentines tendencijas, turi kažką bendro su romantizmu ir vėlesne jo atžala simbolizmu. Bene Antanas Vaičiulaitis (Raginis) pirmas iškėlė jo artimumą simbolizmui. Aleksandriškis jam į tai atsakė: „Many simbolizmo nė kiek ne daugiau kaip Homere.”³¹

³¹ Dienovidis, 1938, Nr. 2, p. 65.

Šiuo teigimu Aleksandriškis lyg norėtų nuneigti bet kokį savo kūrybos artimumą simbolistams ar jiems panašioms srovėms. O vis dėlto, stebint jo pasaulėvaizdį, negalima nerasti kažko bendro tarp jo ir, sakysim, romantizmo bei simbolizmo. Juk tas weltschmerzas, tas bedugnės-nakties pajutimas, nuovargis ir spleenas, nuolatinis svyravimas tarp susižavėjimo gyvenimu ir bodėjimosi juo, be to, tasai ypatingas formos kultas ir siekimas atkurti žodžiais nebeišreiškiamą tikrovę, - visa tai lyg ir pateisintų mūsų tvirtinimą.

Galbūt Aleksandriškis anuo savo teigimu norėjo pabrėžti, kad jis, sakysime, nėra sąmoningai dėjęsis prie jokios romantinės ar neoromantinės mokyklos ir nėra jos sekęs nei specialiai iš jos mokęsis. Ta prasme minėtąjį Aleksandriškio

Jono Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis

tvirtinimą reikėtų laikyti teisingu. Aleksandriškis yra per daug didelis talentas, kad jam reikėtų ką nors sekti ar kopijuoti. Savotiška jo psichinė struktūra, veikiama gyventojo laikotarpio dvasios, yra vienintelis jo kūrybos šaltinis.

Be abejo, jis pažino romantinę ir neoromantinę literatūrą. Bet ar jis tik todėl gravitavo ton pusėn, kad buvo ją pažinęs? Turbūt ne. Reikia manyti, jo poezija būtų ėjusi ta pačia linkme, jeigu jis apie aną literatūrą net nebūtų nieko girdėjęs. Žinoma, tos literatūros mokyklos pažinimas galėjo padėti išsivystyti tam tikriems jo polinkiams bei tendencijoms, bet lemiamos įtakos tai negalėjo turėti.

Paaiškinimui galima pacituoti vieną posakį: „Patikėkite, kad kelionėje aplink pasaulį randama tik tai, kas jau iš seno yra mūsų pačių sielos dugne.”³² Norisi šitą posakį parafrazuoti ta prasme, kad ir lektūroje, kuri irgi yra savotiška kelionė aplink pasaulį, nes leidžia šį pasaulį ir jo minties augimą pažinti dideliame laiko tarpe ir plačioje erdvėje, - būtent ir joje mes randame ir pasisaviname tik tai, kas jau iš seno yra mūsų sielos dugne.

Įsivaizduokim, jeigu visą Baudelaire'o spleeną ir visą romantikų weltschmer-zą būtų kas išpylęs tiesiog ant šviesios Tumo-Vaižganto galvos. Kas tada būtų atsitikę? Nieko. Tai būtų nuriedėję nuo jo kaip nuo žąsies vanduo, nes tokie dalykai jam būtų buvę visai svetimi. Kas kita Aleksandriškis - jo sielos struktūra kitokia. Kaip minėjom, jis, matyt, iš prigimties turi ypatingą jautrumą skausmui ir tam tikrą palinkimą į savo minorinę nuotaiką. Turbūt norėdamas tai pabrėžti, jis ir savo biografijoj vietoj žodžio „gimiau” sako „balsu pareiškiau nepasitenkinimą šiuo pasauliu”.³³

Tad dėl šitos priežasties ana romantinė literatūra galėjo sustiprinti tam tikras įgimtas jo tendencijas.

Bet daug giliau už visas literatūrines įtakas Aleksandriškio sielą turėjo formuoti pats gyvenamasis laikotarpis, nes iš tikrųjų „poetas yra gyvenamojo momento vaikas. Jis gali verkti arba juoktis. Kai jis be pagrindo verkia - negerai, bet kai jis be pagrindo juokias, taip pat negerai. Reikia lenktis tikrenybei.”³⁴

³²  Cit. iš: E. von Sydow, Die Kultur der Dekadenz, p. 177.
³³   Antrieji vainikai, Kaunas, 1936, p. 52.
³⁴   Dievai ir smūtkeliai, p. 86.

Aleksandriškis yra giliai išgyvenęs anuometinę Lietuvos visuomeninio gyvenimo krizę. Taip pat visu gilumu jis yra jautęs kultūringųjų Vakarų gyvenimo tikrenybę. O toji tikrenybė iš tikrųjų buvo ne kas kita, kaip praėjusiame šimtmetyje pradėjęs vešėti kultūros dekadansas. Tik po Didžiojo karo jis buvo dar labiau sustiprėjęs ir paryškėjęs. Aleksandriškiui teko gyventi toj pačioj atmosferoj, gal tik dar labiau slegiančioj, kurioj kiek anksčiau gyveno ir kūrė kai kurie kiti. Ir jeigu mes linkstame įžiūrėti tam tikrą jų ir Aleksandriškio kūrybos tendencijų giminystę, tai, aišku, čia pirmiausia nusvėrė ne kokios nors literatūrinės mokyklos įtaka, bet tas faktas, kad ir Aleksandriškiui, ir aniems prieš jį kūrusiems teko kvėpuoti tos pačios atmosferos dusinančiais garais.

Jeigu XIX amžiuje, ypač jo pabaigoje, ir jautėsi kultūros gyvenimo tam tikras nuovargis ir net labai stipriai pasireiškė pesimistinis kultūros ir žmogaus gyvenimo suvokimas, tai vis dėlto iš esmės tas laikotarpis buvo kūrybinio entuziazmo, pasitikėjimo žmogaus galia ir jo kuriama kultūra laikotarpis.

Abi didžiosios XIX a. srovės - idealizmas ir natūralizmas - sutinka, kad kančia yra tik laikinė dabartinio žmonijos stovio apraiška, kuri turi būti nuveikta tolesniame istorijos vyksme. Jas abi veda optimistinis istorijos supratimas ir gaivina pažangos mintis.³⁵

Turbūt kaipo atoslūgis šito kūrybinio entuziazmo tame pat šimtmetyje lygiagrečiai ėmė pasireikšti ir tam tikros dekadanso žymės. Jos reiškėsi vis stipriau, kol žmogus, patyręs nuovargį po kūrybinio užsidegimo ir nusivylęs išdidžių užsimojimų nepasiteisinimu, ėmė vertinti gyvenimą visai kitokiu žvilgsniu. Juozas Girnius šitaip yra charakterizavęs prieš dabartinį karą gyventąjį laikotarpį: „Nūnai gyvenamą laiką valdo netikrybės arba žlugimo eilios. Mus šiandien niūriai žavi nebe pažangos, o žlugimo mintis. Mes linkstame į katastrofinį daiktų ir istorijos supratimą.”³⁶

Gyvenimo krizė tuo metu pasirodė tokia didelė besanti, kad buvo net imta galvoti apie visos Vakarų kultūros žlugimą. Reikia tik prisiminti anuomet taip populiarų Spenglerio veikalą „Untergang dės Abendlandes”, kuriame kaip tik ir buvo teigiama ta mintis.

Žmonės, stovėję mūsų kultūrinio gyvenimo avangarde, be abejo, pažinojo Vakarų kultūrą. Dar daugiau - tą kultūrą jie laikė sava. Ir todėl jie gyveno jos nuotaikomis. Turbūt dėl to Aleksandriškis, prisimindamas Vakarų kultūros krizę, galėjo konstatuoti: „Mes tuo neviltiškumu užsikrėtėme, mes žiūrime į Vakarus...”³⁷ Ir kitoje vietoje jis rašo: „Vakarai, krikščioniškoji kultūra merdi. Ji gyvena panašius laikus kaip mes. Mes vis dar linkę žiūrėti į senąją Europą, kuri buvo gyva, bet šiandien ir jinai gyvena didelio sukrėtimo laikus, šiandien ir ji blaškosi po kraštutinumus ir ieško išeičių.”³⁸

³⁵  Juozas Girnius, „Žmogiškosios kančios prasmė”, Židinys, 1940, Nr. 2, p. 169.
³⁶   Ibid., p-171.
³⁷    Dievai ir smūtkeliai, p. 68.
³⁸ Ibid., p. 24.

Aleksandriškį patj giliai veikė toji krizės nuotaika:

Aš gyvenu agoniją ir rudenį
Su merdinčia, su mirštančia Europa. (P, p. 112)

Nenuostabu, kad jo kūryboj galima konstatuoti daugelį tos pačios krizės reiškinių. Atidengimas ir ypatingas akcentavimas tamsiųjų ir skaudžiųjų gyvenimo reiškinių, kurių nenori ar negali įžiūrėti optimistiškos ir jaunatvės entuziazmu alsuojančios epochos, žmogaus ir pasaulio tragizmo bei jų egzistencijos katastrofiškumo skelbimas, nusivylimas ir nuovargis ir nuolatinis blaškymasis kančioje, - visa tai išduoda, kokiu gilumu jis yra išgyvenęs tą kultūros krizę bei dekadansą.

Patriotinė

Aleksandriškio poezija

Dar įžangoj teko pastebėti, kad Aleksandriškis savo kūryba yra ir europietis, ir lietuvis. Svarstydamas bendrai žmogui rūpimus klausimus ir juos tam tikroj šviesoj spręsdamas, jis leidžia atsekti savo artimą ryšį su vakarietiškuoju gyvenimu, o išryškindamas savo kūryboje lietuviškojo gyvenimo nuotaikas bei idėjas, jis pasirodo niekados nebuvęs atitrūkęs nuo savo tautos ir jos reikalų.

Aleksandriškio patriotinė poezija yra gimusi dviejuose skirtinguose laikotarpiuose. Pirmąjį laikotarpį sudaro Nepriklausomosios Lietuvos gyvenimas, o antrasis prasideda su bolševikine okupacija. Pirmajam laikotarpiui tenka tie jo patriotiniai eilėraščiai, kurie pasirodė pirmuose keturiuose rinkiniuose, vėliau tilpusiuose viename „Poezijos” tome. Antrajam laikotarpiui priklauso patriotiniai eilėraščiai, esantys paskutiniame dar rankraščiu tebesančiame rinkinyje „Be tėvynės brangios”.

Sukurti visiškai skirtingais laikotarpiais, tie eilėraščiai daugiausia yra nepanašūs savo nuotaika ir net forma. Dėl tos priežasties apie pirmojo ir apie antrojo laikotarpio patriotinius Aleksandriškio eilėraščius teks kalbėti atskirai.

Nepriklausomosios Lietuvos laikotarpis

Nepriklausomosios Lietuvos laikotarpiu Aleksandriškio kūryboj patriotinių eilių nėra itin gausu. Vis dėlto dviejuose savo rinkiniuose jis skiria net po specialų skyrių tos rūšies poezijai: „Eilėraščiuose” - „Lygumos” ir „Intymiose giesmėse” - „Tik be kita ko”.

Vieni tų patriotinių eilėraščių vaizduoja anuometinę mūsų krašto dabartį, o kiti tolimąją praeitį. Paskutiniuose kalbama su patetika ir susižavėjimu apie buvusius didingus amžius, o pirmuose gyvenimas vertinamas kritišku, daug kur ironišku žvilgsniu.

Tokiu kriticizmu veik ištisai pasižymi visas „Lygumų” skyrius, kuriame daugiausia ir kalbama apie Nepriklausomosios Lietuvos gyvenimo realybę. Vėlesnėje savo poezijoj autorius to gyvenimo nebepaliečia. Tiesą sakant, „Lygumose” niekur specialiai nėra gilinamasi į kokias nors mūsų gyvenimo problemas ir jos čia nėra sprendžiamos. Čia tik bendrai skundžiamasi anos dabarties liūdnumu ir sunkumu:

Tie laukai tušti, kur priėjome,
Ta naktis, naktis skrūdi, sielvartinga... (P, p. 139)

Tas liūdesys ir skundas ir savotiška baimė dėl mūsų gyvenimo nykumos atsiliepia ir kituose to skyriaus eilėraščiuose. Tačiau iš jo poezijos čia neparyškėja, kokia yra jo sielvarto priežastis, nes poetas, kaip sakyta, į visokias mūsų tautos gyvenimo problemas čia nesigilina. Tiesa, vienoj kitoj vietoj šis tas lyg ir užsimenama, bet labai neaiškiai ir neplačiai:

Nū garbini tu šlykščiąją šunaują, -
Tave iščiulpusi apleis jinai... (P, p. 165)

Panašus kaltinimas vėl „Imago mortis” įžangoje:

Bet nū ją aptraukė Švento Rašto raugės,
Tai dėl to vaidenas toks graudus ruduo. (P, p. 172)

Atrodo, lyg autorius dėl krašto negerovės kaltintų tam tikrą visuomenės sluoksnį, žinoma, ne ką kita, kaip vadovaujantįjį sluoksnį, vadinamąją inteligentiją, kurios didžioji dalis, sumiesčionėjusi ir netekusi tautinio idealizmo, grasino anuomet mūsų gyvenimą atiduoti rutinai ir stagnacijai. Kad Aleksandriškis stebėjo šitą miesčionėjimo procesą ir juto jo pavojų, galima matyti ir iš jo straipsnių: „Yra daktarų ir levitų ir kitų kitokiausių „luomų”, bet inteligentijos tikrąja to žodžio prasme nėra. Paskiri inteligentai reikalo netaiso.”³⁹ „Vadinasi, kuriasi ne inteligentija, bet ogi miesčionija. Čion linksta ne virėjos ir siuvėjai, bet iš sodžiaus atėjusi mokslo jaunuomenė ir senos kartos inteligentų jaunesnioji karta.”⁴⁰

³⁹  Dievai ir smūtkeliai, p. 192.
⁴⁰   Ibid., p. 193.

Todėl ir spėjame, kad anos aptraukusios mūsų gyvenimą „Švento Rašto raugės”, ta autoriaus plakamoji „šunauja” atstovauja ne kam kitam, kaip sumiesčionėjusiai mūsų inteligentijos daliai.

Retkarčiais poetas užsimoja konkrečiau parodyti mūsų gyvenimo negeroves ir blykstelti aktualija. Tai žymu eilėraštyje „Ėjau laukais”, kuris, galimas dalykas, net asmeniškai yra kažkam taikomas:

Provincija?.. Ko jai? Ir šiandien tyli ji
Sulinkusi lauke be aimanos...
Ir laimės ieško, tik ne čia - Brazilijoj,
Lyg tėviškė ne jos, o tenorų palaimintų. (P, p. 157)

Bet šiaip jau aktualijos, bėgantys laiko klausimai, kaip ir platesnės reikšmės socialinės-visuomeninės problemos, čia nesvarstoma. Tokie dalykai, anot Aleksandriškio, sunkiai telpa į „grynosios poezijos rėmus”. Matyt, poetinio instinkto vedamas, savo eilėse jis vengia paliesti šiuos dalykus, bet jiems svarstyti randa kitą būdą ir kitą progą (tie dalykai kaip tik aptariami jo straipsniuose).

Pagaliau jeigu jis kartais ir paliečia aktualijas, tai stengiasi paliestąjį dalyką suvisuotinti, apibendrinti, duoti jam platesnės reikšmės. Bene geriausias pavyzdys šiam faktui pailiustruoti yra satyrinis eilėraštis „Karaliaus šuo”. Jo idėja turbūt buvo tam laikui aktuali, bet jos išreiškimas tobula baladės forma, apsieinant be konkrečių ir prabėgančių mūsų gyvenimo vaizdų, ją padaro universalią, visuotinę, nenustojančią reikšmės su praeinančiu momentu.

Dažnai liečiantys ano meto tikrovę Aleksandriškio eilėraščiai turi satyrinį pobūdį. Autorius juokiasi iš savo krašto negerovių. Tačiau jam skaudu, kad jis turi juoktis. Tai juokas pro ašaras. Juokas iš širdperšos ir iš meilės. Nenuostabu, kad autorius kartais nustoja pusiausvyros, negalėdamas visą laiką išlaikyti ramios lyg ir nesijaudinančio žmogaus šypsenos, ir tada, metęs juoko kaukę, atvirai parodo savo pyktį ir sielvartą. Pavyzdžiui:

Jūs? Pilvan suaugot, apsnūdot, aptingot... (P, p. 155)

Tas pyktis, net per daug realistiškais posakiais išsiveržiąs, yra visai suprantamas. Autorius jaudinasi ir piktinasi, ir kenčia dėl to, kad jis savo kraštą visų labiausiai myli. Ir toji meilė su patetika prasiveržia ne viename „Lygumų” posme:

Tikrai, juk nėra nieko už žvaigždes aukštesnio
Ir nieko taip brangaus, kaip žemė ši po kojų! (P, p. 158)

Tėvynės idėja poetui vaidenasi visu savo grožiu ir skaistumu. Bet juo labiau jis myli ją todėl, kad jinai, jo prilyginimu, kaip amžinai graži ir skaisti Ofelija, yra tokia:

Nuvargusi nuo melo, sielvarto ir smurto! (P, p. 159)

Iš to gali būti suprantama, kodėl Aleksandriškis šiam skyriui uždėjo motto iš Ibseno „Laukinės anties”: „Tai kas, Gina, kad mūsų pastogė tamsi ir bėdina. O vis dėlto tai mūsų nuosavas kampas, ir aš sakau - čia mums gera."

Gyventoji dabartis Aleksandriškiui atrodo „tamsi ir bėdina”, o apie praeitį jis kalba su ypatingu susižavėjimu. Eilėraštyje „Prūsai” (iš „Lygumų”) senovė jam vaidenasi kaip nuostabi pirmykščio gyvenimo idilė, kai mūsų protėviai, svetimųjų neužklystami, gyveno palaimintoje ramybėje:

... be kraujo ir be ašarų
Šlamėjime šilų šventų. (P, p. 145)

Skyrelyje „Tik be kita ko” tie pora eilėraščių, kuriuose kalbama apie mūsų praeitį („Vaidilai” ir „Vorksla”), patetiškai iškelia tos praeities didybę, jos žygius, jos legendas ir didžiuosius kunigaikščius.

Tik reikia pasakyti, kad praeitį vaizduoją Aleksandriškio eilėraščiai dvelkia kitokia nuotaika negu, sakysim, tos pačios tematikos mūsų patriotinio romantizmo poezija, kuriai ryškiausiai atstovavo Maironis. Anų mūsų laisvės kovotojų eilėraščiuose ištisai vyravo herojinė nuotaika, skatinanti kovoti ir pasitikėti. Aleksandriškis šitos tematikos eilėraščiuose šalia praeities didybės paprastai kontrastingai parodo dabarties menkystę:

Tu šiandien lygiai priešų apsupta, varguole,
Kantri širdie, po pilka rudine!
Tai andai tu Europą nuo mongolų
Apgynei nuoga krūtine. (P, p. 302)

Aleksandriškis mėgsta kalbėti apie Lietuvos praeities didybės žlugimą, apie aisčių giminių mirtį („Piliakalniuos”). Vadinasi, jis pirmiausia atidengia ne mūsų praeities heroizmą, bet jos tragizmą. Čia keliama greičiau ne kovos ir ryžto dvasia, o nusivylimas ir rezignacija. Galbūt tai dėl to anksčiau minėto specifinio Aleksandriškio palinkimo vaizduoti visa tai, kas yra tragiško ir skaudaus, ir nykstančio. O galbūt tai dėl to, kad herojinį pirmykščio romantizmo aidą, kurs skelbė praeities didybę, beveik tikėdamasis ją realizuosiantis ateityje, čia prislopino ir visai užgniaužė nepriklausomo gyvenimo realybė.

Aleksandriškis juk nėra to paties laikotarpio žmogus kaip, sakysime, Maironis, ant kurio ankstyvosios herojiškai romantinės, skatinančios kovon poezijos dar negalėjo kristi realiojo tos kovos rezultato šešėlis. Bet vis dėlto romantišku praeities vaizdavimu Aleksandriškis siejasi su mūsų tautinio romantizmo tradicija. Taip pat, kaip kritišku anuometinės dabarties vaizdavimu jis siejasi su nepriklausomos Lietuvos patriotinės-visuomeninės literatūros -tradicija. Jo poezija atliepia tautinio romantizmo ir visuomeninio kriticizmo susidūrimui nepriklausomos Lietuvos gyvenime.

Šitą susidūrimą savo amžiaus gale teko išgyventi jau vyresniosios kartos mūsų romantikams, pavyzdžiui, Maironiui, kuris apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą begalėjo kalbėti tik skaudžia satyra, nes svajotosios laisvės didybė iš tikrųjų pasirodė per daug menka.

Aleksandriškio kartos poetai taip pat gimė kovos laikmečiu. Juos auklėjo romantinio heroizmo nuotaika. Todėl ir jiems susidūrimas su laisvės gyvenimo realybe buvo ne mažiau skaudus ir apviliantis. „Mūsų kartai sunku. Ji matė žygius. Ji ta nuotaika nori gyventi. Sako, sunku išmokyt kovų žirgą eit vaga. Sunku upės vandenims grįžti vagon, dėl to pamažu slūgsta ir grįžta”⁴¹, - taip Aleksandriškis nupasakojo savo kartos, augusios herojinio romantizmo dvasioj, ėjimą prie realiojo nepriklausomos Lietuvos gyvenimo.

Ir kaip tik čia šitą kartą, sykiu ir Aleksandriškį, ištiko savotiška tragedija ir nusivylimas. Jų iš anksto susidarytas gyvenimo vaizdas, romantinėj dvasioj susikurtos daiktų ir pasaulio sąvokos visiškai neatitiko gyvenimo tikrenybės. „Laisvės siekimas buvo tarytum koks žygis, jame nesijautė kasdieniškos dienos nuotaikos, nesijautė sliekiško darbo pilko šiokiadienio sumintame take.”⁴² Tada ir „lietuvis buvo kažkokio kilnumo ir verta pagarbos sąvoka, nes ir jo ateitis buvo, juo buvo tikima”.⁴³

Bet realusis gyvenimas ir nuo lietuvio, ir nuo Lietuvos nuplėšė kilnumo ir šventumo aureolę:

Šiandien ne vien Lietuva, bet ir lietuvis pasikeitė. Prekybininkas, vagis, žmogžudys, sąžiningas ir nesąžiningas valdininkas - visi lietuviai. Net ir ta mergaitė, Maironio apdainuota šviesiaplaukė, kuri pigiai parduoda savo kūną, juk ir ji lietuvaitė. Ir ji laukė laisvės, bet tik ją pagavo savo naguosna naujas gyvenimas. Juk jos kūno reikalauja tie patys „broliai artojai”, kurie „lietuviškai šneka”.⁴⁴

Vadinasi, nepriklausomybės faktas buvo atidengęs romantinį šydą, kuriuo mūsų Lietuvą kadaise apsiautė laisvės kovotojai. Ir tada buvo galima matyti jos gyvenimo kasdienybę su visom žaizdom. Aleksandriškiui buvo sunku tą dalyką išgyventi, nes, anot jo paties, „tai yra žmogaus ir herojaus tragedija. Susidūrimas svajonės su tikrove, susikurto gyvenimo su tikruoju.”⁴⁵ Ir todėl vienoj vietoj jis liūdnai konstatavo: „Geriau turėti laisvę akyse, bet ne rankoje.”⁴⁶

⁴¹   Dievai ir smūtkeliai, p. 78.
⁴²     Ibid., p. 17.
⁴³     Ibid., p. 19.
⁴⁴     Ibid., p. 21.
⁴⁵     Ibid., p. 150.
⁴⁶     Ibid., p. 18.

Objektyviai vertinant nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, jo pasmerkti jokiu būdu nebūtų galima. Nors čia ir pasireiškė daugelis neigiamumų, bet vis dėlto tuo metu buvo pasiekta ir daug tikrai vertingų laimėjimų įvairiose srityse. Apskritai vos susikūrusios ir besistatančios valstybės gyvenimas, kuris neturėjo nei įsisenėjusių kultūrinių tradicijų, nei pakankamo skaičiaus inteligentijos elito, galinčio palaikyti kūrybinę nuotaiką visose jo srityse.

Taigi kritiško ir neigiamo Aleksandriškio nusistatymo priežasties turbūt reikia pirmiausia ieškoti jo romantiniame nusiteikime, kuris nesiderino su anuometinio mūsų gyvenimo pilkuma. Dėl didesnio aiškumo reikia prisiminti pirmojoj šio darbo daly aptartą bendrąjį Aleksandriškio bodėjimąsi kasdieniniu ir banaliu gyvenimu ir jo pabrėžiamą konflikto su aplinka būtinumą. Realybė jo niekad negalėtų patenkinti, nes realusis gyvenimas paprastai niekada nesiderina su išsvajotuoju idealu.

Kita vertus, negalima sakyti, kad nepriklausomos Lietuvos gyvenime, šalia pozityviųjų laimėjimų, nebūtų buvę reiškinių, galinčių duoti visai realų pagrindą kritiškam poeto nusiteikimui. Ekonominė krizė, mūsų inteligentijos miesčionėjimas ir atšokimas nuo savo tautos, nepribrendęs tautos valdyti ir nesugebąs palaikyti ir išvystyti jos kūrybinę iniciatyvą tautininkų režimas ir kt., - visa tai mūsų gyvenime buvo iškėlę daug skaudžių klausimų. Tačiau bene blogiausia buvo tai, kad tauta anuomet neturėjo kokio nors vieno didelio tikslo, kuris ją visą apimtų ir vienytų. Buvo daug kilnių kūrybinių pastangų ir užsimojimų, buvo ieškoma didelių idėjų, kurios įprasmintų mūsų tautos gyvenimą (pavyzdžiui, įžangoj minėtoji prof. Šalkauskio lietuviškosios kultūros sintezės teorija), tačiau tie siekimai ir tos idėjos negalėjo paliesti ir uždegti visų mūsų tautos sluoksnių, kaip, sakysim, patriotinio romantizmo metu tai buvo padariusi laisvės idėja. Anos kūrybinės pastangos, nesikoncentruodamos į vieną tašką, reiškėsi nesukauptai ir išblaškytai, siekimuose jautėsi neryžtingumas ir svyravimas. „Šiandien, kai mes jau išgyvenome Maironio epochos obalsius, jos entuziazmą ir kai turime jos pasiektą tikslą, pajutome aplink save nykią tuštumą, nes mes nežinome, ko siekti, ko ilgėtis ir už ką kovoti”, - taip charakterizuoja tą laikotarpį Mykolaitis-Putinas ir ten pat prieina išvadą: „Norėdami išvengti merdėjimo, mes turėtumėm sukurti naujos epochos idealą - tolimą, chimerišką, šviesų, irracionalų, kuris savo kontrastais dabarčiai ligi skausmo žeistų mūsų sielas.”⁴⁷

⁴⁷ Vincas Mykolaitis-Putinas, Literatūros etiudai, Kaunas, 1937, p. 25.

Žinoma, šitokį idealą turėjo iškelti pats gyvenimas. Rašytojas iš nieko jo negalėjo sukurti. Jis tik galėjo skatinti tautą prie tokio idealo, savo kūryba daryti jį gražesnį ir patrauklesnį. Deja, mūsų gyvenimas tokio idealo neiškėlė. Tauta nesurado žygio, į kurį ji galėtų pasinešti visomis jėgomis. Turbūt todėl jos gyvenime ėmė reikštis tam tikras susmulkėjimas.

Tautos inteligentijos elitas savo akis buvo nukreipęs į didesnius uždavinius, siekdamas lietuvių tautai kultūrinės didybės ir ekonominės gerovės, o tos inteligentijos ir apskritai visos tautos masė neturėjo didesnių ir tolesnių tikslų. Ji buvo paskendusi kasdieniam darbe ir savo prozaiškose pareigose. Ji pamiršo, kad jos darbas turi būti dirbamas kokiam nors didesniam tikslui, kad jos gyvenimą turi valdyti kokia nors didesnė mintis, kad ją turi įkvėpti žygių ir heroizmo troškimas. Todėl jai grėsė rutina ir merdėjimas.

Ir šitokia gyvenimo menkystė juo labiau turėjo aitrinti romantiškąją Aleksandriškio neapykantą anuometinei dabarčiai. Nebuvimas heroizmo ir žygių anoj niūrioj kasdienybėj kėlė jo sielvartą ir nusivylimą:

Kai negirdžiu jau Algirdo skardžių trimitų,
Kai nematau jau Vytauto pulkų -
Su sielvartu gulu, su juo keliuosi rytą
Ir sunkiai paliktus kanklius velku. (P, p. 296)

Slegiamas susmulkėjusio gyvenimo nykumos, „Dievuose ir smūtkeliuo-se” jis šaukė: „Kelią herojui!” (tokia straipsnio antraštė) ir savo poezijoj ragino prikelti tautą dideliems žygiams:

Vaidila, tu prikelki juos naujiems Pilėnams,
O tu prikelt, prikelti juos gali!
Tegu tad kankliai skamba, tegu tad skamba plienas
Nūnai naujų milžinkapių šaly,

Nes aš bijau sunykti mūsų kasdienybėj... (P, p. 296-297)

Taigi kritišką Aleksandriškio nusistatymą anuometinio gyvenimo atžvilgiu reikėtų aiškinti susmulkėjimo ir rutinos baime. Jis ne tik pats bijojo „sunykti mūsų kasdienybėj”, bet bijojo, kad visa tauta galutinai įpras prie sustingimo ir rutinos pančių ir ims merdėti. Ir jeigu jis negalėjo dainuoti tautai apie tokį jos gyvenimą atgaivinantį ir vedantį idealą, kurio reikalingumą pabrėžė Mykolaitis-Putinas, tai jis bent stengėsi kelti tautos sąmonėj nepasitenkinimą kasdieniška ir skurdžia dabartim, žadinti jos ilgesį didesnių žygių ir, kaip vėliau matysime, priminti jai ateities nelaimių pavojų. Visa tai turėjo budinti tautą iš apsnūdimo ir traukyti jos rutinos pančius. Ir todėl Aleksandriškio kriticizmas buvo giliai prasmingas.

Neigti anuometinę dabartį, eiti su ja į konfliktą Aleksandriškiui buvo greičiau ne laisvai užsidedama pareiga iš idealizmo, bet dvasinė būtinybė, nes, kaip sakyta, yra būtina stovėti aukščiau aplinkos ir kovoti su ja tam, kuris yra ją praaugęs.

Dėl šito savo praaugimo Aleksandriškis buvo nesuprastas ano laiko visuomenės (tą dalyką teko paliesti kalbant apie jo kūrybos problemą). Tačiau tas praaugimas nebuvo joks atšokimas nuo savo tautos. Aleksandriškis kurdamas krovė kapitalą jos ateičiai, nes dabartis nebuvo priaugusi tuo kapitalu pasinaudoti.

Įžvelgęs į tokią didelę gyvenimo gilumą, įsigilinęs į didžiuosius jo klausimus, Aleksandriškis pasiekė didžiausių Europos kultūros aukštumų. Atrodo, toje aukštumoj nesuprastas savo tautos, jis galėjo visiškai nusigręžti nuo jos reikalų.

Tačiau vis dėlto savo tautos jis negalėjo užmiršti. Jis atsiminė ją savo eilėse. Bet, deja, jo poetinis talentas, turėdamas polinkį į intymaus ir subjektyvaus pobūdžio temas, negalėjo tinkamai apimti anų objektyviųjų temų, liečiančių mūsų tautos ir visuomenės gyvenimą. Jis, matyt, instinktyviai bijojo, kad tos temos į jo poeziją neatneštų prozos.

Ir todėl joms plačiau aptarti jis ėmėsi publicistikos. Mūsų šviesuomenės ir lietuvių tautos likimo mįslę, anot jo, jis stengęsis „eilėraščiuose įminti, bet tyros poezijos rėmai neleido pirštu nurodyti kaltininką, dėl to, palikęs tautos žaizdų eilėraščių ciklą tęsti savo draugams, išdrįsau įbrįsti pačion gyvenimiškosios prozos tėkmėn ir jei ne pakreipti kita linkme vagą, tai bent valyti dumblą ir šniopus, kurių tiek daug joje prisirinko, jog vos vos gyvenimas bepateka”⁴⁸, - taip Aleksandriškis nusako savo publicistinių straipsnių knygos „Dievai ir smūtkeliai” pasirodymo priežastį ir tikslą.

Šios knygos tematinė apimtis labai plati. Joje autorius ne sykį kalba apie mūsų praeitį. Pradėdamas nuo legendinių laikų ir eidamas per didžiųjų kunigaikščių laikmetį, toliau per jos vergijos ir baudžiavos gadynę, paskui per jos laisvės kovų metus, jis ateina ir sustoja prie anuometinės dabarties ir kalba apie įvairius mūsų gyvenimo rūpesčius. Čia iškyla kai kurios bendros mūsų kultūrinio gyvenimo problemos, paliečiami aktualūs mūsų literatūros, teatro ir kalbos, taip pat įvairūs socialinės, visuomeninės ir tautinės reikšmės klausimai. Apskritai šis rinkinys liečia du ryškius mūsų tautos gyvenimo laikotarpius: jos tolimesniąją praeitį ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metą. Pirmasis laikotarpis vertinamas romantiniu žvilgsniu, antrasis - kritišku, ironišku. Visai taip pat, kaip jo patriotinėj poezijoj. „Dievai ir smūtkeliai” yra lyg savotiškos Aleksandriškio poezijos (pirmiausia patriotinės) paaiškinimas ir pratęsimas. Taip reikia tą knygą vertinti dėl jos keliamų ir sprendžiamų problemų. O dar ir todėl, kad tame rinkiny ne viena pastraipa ir net ištisi straipsniai (pvz., „Graudi pasaka apie miestą”) dvelkia tikra poezija.

Svarstydamas daugumą svarbesnių anuomet iškilusių problemų, Aleksandriškis „Dievuose ir smūtkeliuose” lyg suveda anuometinio mūsų gyvenimo balansą. Rezultatai pasirodo jam liūdni, pranašaują katastrofą. Ir todėl jis stengiasi rodyti juos savo tautai kaip įspėjimą, kad ji suktų savo gyvenimą kita linkme, kol dar jos neištiko likimo smūgis. Bet nujausdamas, kad jo šauksmas veltui, savo knygą užbaigia šiuo liūdnu pranašavimu: „Vadinasi, aš veltui norėjau su ja, kaip savo krauju suvilgyta skepetaite, užbėgti už akių aklo likimo stumiamam garvežiui ir parodyti ją kaip pavojaus ženklą.”⁴⁹

⁴⁸  Dievai ir smūtkeliai, p. 5.
⁴⁹  Ibid., p.282.

Bolševikų okupacijos laikotarpis

Šiandien mes matome, kad tas nujautimas buvo tikras. Katastrofa įvyko. Ją nulėmė greičiau išorinės, o ne išvidinės priežastys. 1940 metais mus ištikusi bolševikų okupacija užbaigė nepriklausomos Lietuvos gyvenimo etapą ir pradėjo naują vergijos ir priespaudos laikmetį.

Aleksandriškis šią katastrofą turėjo išgyventi bestudijuodamas Prancūzijoj. Matyt, jis buvo giliai jos sukrėstas. Tai atsiliepė ir į jo kūrybą. Todėl paskutiniame jo eilėraščių rinkinyje, kuris po bolševikmečio rankraščiu pasiekė Lietuvą, didžioji dalis eilėraščių yra patriotiniai.

Tematikoj vyrauja tėvynės ilgesys ir jos prisiminimas, kančia dėl ištikusios kraštą nelaimės ir pasitikėjimo, kovingumo bei heroizmo žadinimas.

Dar anksčiau poetą, beviešintį svetimoje žemėje, kankino tėvynės ilgesys. Ir „Užgesusiose Chimeros akyse” apie tą ilgesį jis kalbėjo nuostabiais žodžiais eilėraštyje „Mal du pays”.

Tėvynės ilgesys juo labiau padidėjęs šiame rinkinyje, kai poetą nuolatos lyg šešėlis persekioja mintis, kad priešas atėmė jam galimybę grįžti savo tėvynėn:

Įkandin vis seka, lyg šešėlis,
Lyg šešėlis, tamsi, slegianti mintis,
Kad užgynė, lyg vartus užkėlė,
Į tėvynę grįžti nedraugai pikti.

Svetimo krašto vienumoje kankinamas nostalgijos, jis visą laiką savo mintimis bėga į tėvynę. Jį nuolat lydi išsiilgtojo krašto gamtos, jo vaizdų ir žmonių prisiminimas. Tai žymu daugelyje to rinkinio eilėraščių („Mano motinos legenda”, „Žvangučiai”, „Draugams” ir kt.). Bet labiausiai poetą kankina nuolatinis savo krašto nelaimės prisiminimas:

Tave, lietuvi, ir vėl grandinėm
Nelemtas priešas laiko apkalęs,
Ir vėlei tavo brangi tėvynė
Laisva, kaip andai, gyvent negali.

Tačiau tatai poetui niekur nežadina nusiminimo. Jo sielvarto čia nelydi beviltiškas skundas, kaip pasitaikydavo ankstesniuose patriotiniuose jo eilėraščiuose, kuriuose ne sykį skambėjo baimė dėl ateities netikrumo ir net visiška neviltis. Tuo atžvilgiu charakteringas ankstesniam jo poezijos laikotarpiui (prieš bolševikmetį) yra eilėraštis „Vaidilai” („Intymiose giesmėse”), kur poetas, raudodamas dėl praeities didybės žlugimo ir dėl dabarties menkėjimo, girdi savo kanklių vis kartesnį skambesį, tarytum tame aidėjime slypėtų ateities nelaimės nujautimas ir pranašystės:

Saulėlydy Nemunas kaip ašara žiba,
Bet patys kankliai skamba vis karčiau... (P, p. 297)

Paskutiniame Aleksandriškio rinkinyje patriotiniai eilėraščiai jau niekur nebeskamba šitokia gaida. Ištikusios nelaimės skausmą čia visą laiką lydi kietas pasiryžimas ir nepalaužiamas tikėjimas ateities prašvitimu:

Iš šios nelaimės tu sveika pakilsi
Ir eisi vėl jauna, graži, drąsi...

Šita mintis yra pagrindinė visų „Be tėvynės brangios“ patriotinių eilėraščių.

Čia matomas nuotaikos kontrastas su ankstesniąja patriotine Aleksandriškio lyrika yra labai charakteringas. Jis rodo poeto stengimąsi visą laiką eiti tautos priešaky. Juk nepriklausomos Lietuvos gyvenimo kritiškas vertinimas ir net ateities katastrofos pranašystė rėmėsi noru užbėgti įvykiams už akių. Anuometinė patriotinė jo poezija turėjo įspėti tautą, nematančią savo ateities nelaimės. Ir todėl atviras ateities liūdnumo konstatavimas, atviras sielvartas anuometinės menkystės akivaizdoje buvo herojiškas. Poetas, nors verkdamas ir skųsdamasis, visą laiką kovojo už savo tautos likimą.

Norėdamas ją įspėti, jis išdrįso anuomet apie jos ateitį kalbėti kaip apie kapines:

Ir tu nesupratai manęs ik šiolei,
Neparinkai laukų, bet kapines, (P, p. 165)

o pastaruoju metu, kai tautą iš tiesų ištiko nelaimė, jis prabilo visai kitais žodžiais:

Tu į ateitį eisi, kaip nėjai nei senovėj,
O laisva, kaip dar niekad nebuvus laisva.
Mes gyvensim linksmi tavo garbei ir šlovei,
O tėvyne brangi, o graži Lietuva.

Taigi poetas ir šiuo laikotarpiu eina kovos avangarde. Tik nauji laikai reikalauja naujo kovos būdo. Čia jau nebegalima beviltiškai skųstis. Atvirkščiai, reikia žadinti tikėjimą ir viltį. Ne be reikalo poetas žada tautai ateitį, didesnę negu buvo jos išdidžioji praeitis. Juk reikia, kad tauta, priblokšta nelaimės, savo ateitim tikėtų. Kitaip ji negalės kovoti.

Dėl tos pačios priežasties poetas stengiasi kelti karingumo ir heroizmo nuotaiką. Tuo tikslu jis kalba apie mūsų praeities galybę („Lietuva“), apie kritusius sukilėlius, nešusius „tėvynei auštantį rytojų” („Pažiūrėkit”, „Sukilėliams”), apie reikalingumą didvyriškai pakelti dabarties nelaimę, apie būsimą ateities kovą („41-jų Vasario 16” ir kt.), apie nemarią ir nežabotą jaunystės jėgą, kuri herojiškai kovoja už ateitį, galėdama niekinti gyvenimą ir mirtį („Jaunystė”).

Tokiu savo karingumu, pakelta nuotaika ir tikėjimu ateitim šitoji Aleksandriškio poezija primena ankstesnių (prieš Didįjį karą) lietuvių laisvės kovų lyriką. Tai visai suprantama: panašūs priespaudos laikmečiai vienodai veikė šios ir anos gadynės poetus ir kėlė jiems panašius reikalavimus. Savotišką analogiją tarp paskutinio meto Aleksandriškio ir anos gadynės laisvės kovotojų poezijos galima įžiūrėti vienoj kitoj vietoj net atskiruose posmuose. Pavyzdžiui, Aleksandriškis rašo:

Ant savo žygių kris prakeikimas,
Mus nepavergsi, šlykštus burlioke...

Šalia prisiminkime šias Baranausko eilutes:

Kad tu, gude, nesulauktum -
Nebus kaip tu nori...

Juk abiejose citatose ta pati mintis, ta pati nuotaika, tas pats tonas.

Jau iš ką tik pacituotų Aleksandriškio eilučių matyti, kad žodis čia yra sausesnis, grubesnis ir mažiau puošnus negu buvo ankstesnėje jo lyrikoj. Tą patį reiškinį galima pastebėti visoj patriotinėj paskutiniojo meto jo poezijoj. Tik reikia pripažinti, kad paprastėdamas, virsdamas sausesnių ir aiškesniu, Aleksandriškio žodis čia darosi kartu ir mažiau poetiškas, ir mažiau sugestyvus. Ir dauguma jo patriotinių eilėraščių paskutiniame rinkinyje nebeturi pirmiau buvusios poetinės galybės ir įtikinamumo. Dažnai juose kažko lyg stinga. Lyg neišbaigta.

Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Nesinorėtų tikėti, kad tai būtų dėl Aleksandriškio kūrybinio genijaus sumenkėjimo. Juk tokios paskutiniame jo rinkinyje telpančios eilės, kaip „Šv. Sebastijonas”, „Ruduo” arba mūsų periodikon patekę pora jo eilėraščių („Platanai” ir „Vėlinės”)⁵⁰ rodytų, kad jis dar tebėra pirmykštėj savo aukštumoj.

⁵⁰ Į laisvę, 1942, vasario 28, Nr. 50

Taigi priežasties reikėtų ieškoti kur kitur.

Jau anksčiau teko pastebėti, kad Aleksandriškis turi polinkį į intymias, subjektyvaus pobūdžio temas. Objektyvi, svarstanti įvairius tautinius, visuomeninius klausimus poezija jo talento prigimčiai yra svetimesnė. Tiesa, jis išbandė ir šios rūšies temas, bet galų gale konstatavo:

Matau, eilėm mylėti ar nekęsti
Tavęs širdis jau nepajėgs. (P, p. 219)

Čia jis kreipiasi į tėvynę, prisipažindamas atsižadąs savo poezijoj apimti jos gyvenimo problemas.

Tačiau momento reikalavimai jį privertė atsisakyti savo nusistatymo. Jis net daug smarkiau negu kada nors iki šiol pasinešė į patriotinę tematiką. Tai turėjo atsiliepti į šitų jo eilėraščių kokybę. Juo labiau kad patriotinė tematika paskutiniu metu pareikalavo iš jo kitokios nuotaikos negu prieš tai. Aleksandriškiui juk, kaip anksčiau minėta, yra savita minorinė nuotaika, žadinanti melancholiją ir liūdesį. Tokia nuotaika čia netiko. Čia reikėjo pakeltos nuotaikos, žadinančios tvirtą kovos ūpą. Aleksandriškis, tiesą sakant, šitą nuotaiką pagavo, bet vis dėlto toji nuotaika negalėjo suspėti performuoti visos jo poetinės individualybės. Jinai tik palietė jį, o ne pribrendo jame taip, kaip galėjo pribręsti Maironio kartoje, kuri visą laiką augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia.

Tad, atrodo, galėtų būti aišku, kodėl paskutiniame Aleksandriškio rinkinyje daug labiau įtikina savo poetine jėga tie eilėraščiai, kurie trykšta iš senųjų jo kūrybos šaltinių, o ne tie, kur nauja nuotaika dainuojama naujiems laikams.

Betgi tie naujieji patriotiniai Aleksandriškio eilėraščiai itin įdomūs tuo, kad jie liudija, kaip jautriai poetas atsiliepia į savo tautos gyvenimo įvykius, kaip karštai jį paliečia įvairios tautos gyvenimo problemos.

Ir reikia iš tikrųjų konstatuoti, kad Aleksandriškis viso savo kūrybinio darbo metu iki pat paskutinio laikmečio yra buvęs arti tautos ir gyvenęs visais didžiaisiais jos rūpesčiais.

Baigiamosios pastabos

Universaliojo ir tautinio prado lygiagretų pasireiškimą galima atsekti ne tik Aleksandriškio poezijos problematikoj, bet taip pat jo eilėraščių siužetuose, jo poetiniuose vaizduose bei formalinėse ypatybėse.

Formos atžvilgiu Aleksandriškis, viena vertus, yra artimas mūsų liaudies kūrybai. Tai būtų galima atsekti iš tam tikro dažnai pasireiškiančio jo vaizdo mažybiškumo bei ribotumo, konkretumo ir paprastumo, intymaus ir artimo ryšio su vaizduojamais daiktais, taip pat iš savotiško jo lyrikos elegiškumo ir graudumo. Bet kita vertus, jo poezijoj sutinkame ir labai sudėtingus bei nepaprastus vaizdus, ir labai rafinuotas poetines priemones, kartais nesiskaitančias nei su aiškumu, nei su konkretumu. Šitos ypatybės ją sieja su mūsų laikų individualinės rafinuotos ir subtilios formos poezija. Ir konkrečiai Aleksandriškio lyrika turbūt artimiausia visose Vakarų literatūrose plačiai pasireiškusiam simbolizmui. „Tautosakinis konkretumas ir paprastumas geriausiai susijungė su simbolistinės formos elementais Aleksandriškio kūryboje.”⁵¹

⁵¹ Juozas Ambrazevičius, Lietuvių rašytojai, Kaunas, 1938, p. 254.

Pažiūrėkim į šią Aleksandriškio poezijos nuotrupą:

Tu nematei, kaip vakaras pravirko tąsyk,
Kaip galvas nulenkė ramunės,
Kaip vortinkliuos pakibo karoliukais rasos,
Kaip buvo ten miela, ramu... (P, p. 247)

Čia juk tas pats mūsų liaudies dainose sutinkamas vaizdo paprastumas ir mažybiškumas, aiškumas ir lengvumas, švelnumas ir jausmo šiluma.

Jau kitokios ypatybės būdingos šiai nuotrupai:

O tirpo vakaras trapus... (P, p. 217)

Čia jau galima įžiūrėti simbolistinio vaizdo miglotumą. Posakis „tirpo vakaras” nedaro nei konkretaus veiksmo, nei konkretaus vaizdo įspūdžio. Lygiai taip pat miglotai, nors taip pat nuotaikingai, skamba ir epitetas „trapus”. Čia pirmiausia siekiama daryti įspūdį ne vaizdo ryškumu, bet norima sukelti nuotaiką garsų muzika (balsio a ir priebalsio r pasikartojimas). Vadinasi, pirmąją reikšmę turi ne žodžio turinys, bet jo skambėjimas. Šį principą kaip tik ypač mėgsta simbolistai.

Jau anksčiau teko pastebėti, kad daugelio Aleksandriškio eilių siužetuose vyrauja kažkas mums svetimo, visiškai neprimenančio mūsų krašto gyvenimo. Iš tikrųjų, ką gi bendro su mūsų šalim rasime tokiuose eilėraščiuose kaip

„Karavanas”, „Pasaka”, „Snaigė”, „Chimeros akys” ir kt. Betgi yra ir tokių eilėraščių, kurių visą esmę sudaro mūsiškosios buities ir gamtos vaizdai: „Šilainė”, „Lietuvės”, „Peizažas”, „Našlaitis” ir kt.

Kai kas reiškia nepasitenkinimą tais Aleksandriškio kūrybos elementais, kurie iš paviršiaus žiūrint neturi nieko specifiškai tautiško, ir jų savotišką svetimumą net laiko neigiamu mūsų kultūros reiškiniu. Žinoma, ginčas dėl šitokių dalykų gali kilti tik tokioj tautoj kaip mes, savo kūryba dar tik pirmais žingsniais teįžengiančion bendrosios Vakarų kultūros plotmėn. Senesnės savo individualiąja kultūra tautos šitokio klausimo sau visiškai nekeltų. Ten yra žinoma, kad tam tikros formos, tam tikri vaizdai ir simboliai, taip pat ir tam tikros idėjos priklauso bendram tautų kultūros lobynui. Ir tuo turtu be jokio sąžinės priekaišto naudojasi kiekvienas, kuris sugeba juo pasinaudoti.

Pagaliau jeigu rašytojas naudoja savo kūryboj tam tikras universalias, visų tautų naudojamas formas ar idėjas, tai dar nereiškia, kad jo kūryba iš esmės nustotų savo tautiškumo. „Joks kultūros kūrėjas negali nusikratyti savo darbų tautiškumu, nes jis negali nusikratyti tautine savo dvasios struktūra.”⁵² Ir toji tautinė jo dvasios struktūra visuomet uždeda tam tikrą antspaudą kūriniui, kad ir kokią ir iš kur jis imtų tematiką ir kokios srovės stilium savąją temą traktuotų.

Todėl ir tie Aleksandriškio eilėraščiai, kurie savo siužetais ar net pasirodančiom tos ar kitos tarptautinės literatūros srovės stiliaus atošvaitom galėtų mums pasirodyti nelietuviški, vis dėlto jie turi būti mums artimi, nes tautinė poeto individualybė ir svetimiems elementams turi duoti savotišką lietuvišką spalvą.

Taip pat negalima sakyti, kad visų universaliųjų savo idėjų bagažu Aleksandriškis būtų mums svetimas. Atvirkščiai. Juk ano periodo mūsų tautos (tiksliau sakant, jos elito) sąmonėje, kaip buvo konstatuota įžangoje, reiškėsi palinkimas ne tik spręsti savojo, vietinio gyvenimo problemas, bet kartu veržtis į platesnės reikšmės kultūrinius laimėjimus, vedančius universalumo link.

Aleksandriškis savo kūryba kaip tik ir išreiškė aną gilųjį tautos siekimą, ir parodė, kokiais puikiais laimėjimais jis galėjo vainikuotis. Taigi ano tarpsnio tautos sąmonės reiškimu jis taip pat yra giliai tautiškas.

[1944]

⁵² Antanas Maceina, „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra", Židinys, 1939, Nr. 4, p- 446.

[Pastabos apie

Jono Šerno eilėraščius]

Poetinis talentas yra be jokios abejonės. Tai žymu pirmiausia iš to, kad turimas gabumas jausti žodžio ritmą ir ritmuotai perduoti savo jausmus ir mintis. Antras dalykas: jaučiama, kokios rūšies medžiaga tinka lyriniam eilėraščiui, ir mokama tą medžiagą gana nuosekliai eilėraštyje išdėstyti.

Svarbiausios gerosios šių eilėraščių savybės ir yra šios: muzikalus, dainingas, gerai nuotaiką perteikiantis ritmas ir sugebėjimas pagal lyrinio eilėraščio reikalavimus rutulioti, išvystyti savo temą bei eilėraščio išgyvenimus ir vaizdus.

Ne visi eilėraščiai iš čia esančių tuo pasižymi. Kai kuriuose šios gerosios savybės mažiau pasireiškia, tie ir yra silpnesni. Atskiruose eilėraščiuose irgi ne su vienodu stiprumu matyti šios, taip pat ir kitos gero eilėraščio savybės. Todėl kai kurie eilėraščiai vienuose savo posmuose turi daugiau poetinės jėgos, o kituose - mažiau. Vienur gerą pradžią gadina galas, o kitur pradžia - galą. Kai kuriuose tam tikras poetinis lygis išlaikytas ištisai. Prie tokių, man rodos, reiktų skirti: „Kovų, kančių toks ilgas kelias...”, „Moderniško šokio svaiguly...”, „Nepalūžti, galvos nenulenkti...”, „Vėjau”, „Kas turi jauną, audringą širdį...” ir dar vienas kitas. Kituose eilėraščiuose vėlgi atskiri posmai nuotaikingi ir su įkvėpimu parašyti, bet šalia stovinčios mažesnio pakilimo eilutės įspūdį susilpnina. Pvz., eil. „Skausmas”; jei visas eilėraštis būtų išlaikytas tokiam poetinės nuotaikos lygy kaip pirmasis jo posmas, - iš jo būtų labai gražus poetinis kūrinėlis, tiesiog besiprašantis dainuojamas.

Apie turimo talento dydį sunku spręsti, ypač todėl, kad neaišku, kiek matomieji trūkumai pareina nuo įgimtų savybių ir kiek nuo išsilavinimo nepakankamumo. Labiausiai krintantis į akį šių eilėraščių trūkumas - tai menkas ir nepakankamas rimavimas. Jei eilėraščiai visur būtų tinkamai surimuoti, jie darytų visu laipsniu stipresnį įspūdį. Patys didžiausi šių eilėraščių, kaip ir bet kurių poetinių kūrinių, trūkumai pasireiškia ten, kur susilpnėja išgyvenimo, nuotaikos stiprumo lygis: čia ir žodžiai atrodo nenuoširdūs, ir vaizdai per daug nuvalkioti ir blankūs, nežadiną įspūdžio, ir ritmas ne taip laisvai bėgantis. Tiek rimo, tiek šie kiti trūkumai galbūt daugiausia pasireiškia dėl per menko susipažinimo su geraisiais poezijos pavyzdžiais ir poezijos teorija, taip pat dėl per menko bendro išsilavinimo.

Ypač jie žymūs propagandiniuose eilėraščiuose. Tai, žinoma, ir natūralu. Laisvas gyvos širdies plastėjimas čia ir negali pasireikšti. Tam tikra sistema, tam tikras šablonas žudo bet kokį meno daigą.

Dėl bendro eilėraščių lygio reikia pasakyti, kad jis visai prilygsta tų eilėraščių, kurie spausdinami dabartiniuose jaunimo ir kituose laikraščiuose. Nuo geresniųjų tuose laikraščiuose spausdinamų eilėraščių jie atsilieka gal tik rimavimo silpnumu. Tai dėl propagandinių eilėraščių. Nepropagandiniai eilėraščiai turi tą lygį (tik irgi gal atsilikdami rimavimu) kaip ne paskutiniai iš tų eilėraščių, kurie senesniais laikais būdavo spausdindami jaunimo ir kituose populiariuose laikraščiuose ir žurnaluose.

Atskiru leidiniu išleisti šitie eilėraščiai, man rodos, būtų dar per silpni. Reiktų dar padirbėti. Pirmiausia, žinoma, įveikti tą prakeiktąjį rimą. Lavintis. Skaityti geresniųjų poezijos pavyzdžių (ypač Putino, Aleksandriškio, Miškinio, Nėries ir kitų lyrikos).

Lavintis, dirbti... Aš tai suprantu ne ta prasme, kad reikėtų daug rašyti. Atvirkščiai. Aš manau, kad geriau mažiau parašyti ir ilgiau kaupti savo išgyvenimą atskiriems rašomiems eilėraščiams. Tada jie bus stipresni, ryškesni. Per daug rašydamas, poetas savo kūrybinį pakilimą dažnai per daug atskiedžia. Eilėraščiai išeina blankūs, neryškūs. Panašiai kaip tada, kai iš mažai salyklo išsunkiama daugiau alaus. Geriau mažiau, bet stipriau.

Kalbėdamas apie darbą aš galvoju, kad pirmiausia reikia siekti tokio išsilavinimo ir skonio išaštrinimo, kad pats rašantysis galėtų jausti, kas yra poezijoj didu ir kas smulku, kas gyva ir kas negyva, kas verta ir kas ne. Jei rašantysis to nepasieks, jam iš šalies mažai ką tebus galima padėti.

Antras, dar svarbesnis dalykas tai yra tas vidujinis žmogaus dvasios darbas, kurio dėka kuriasi žmogaus asmenybė, ryškėja jo pasaulėžiūra, skaidrėja ir platėja jo pergyvenimų gama ir kt. Šitas darbas remiasi dviem dalykais: susikaupimu į save, t.y. vidujiniu asmenybės brandinimu ir, antra vertus, kuo plačiausiu ir tiksliausiu bei teisingiausiu dalyvavimu išoriniame pasaulyje ir santykiavimu su juo. Tokiu būdu kuriasi ir turtėja žmogaus asmuo. Tokiu būdu jis randa savyje tiek stiprių išgyvenimų, iš kurių jis semiasi jėgą savo kūrybai, ir tiek vertų, kad apsimoka su kitais žmonėmis juos pasidalinti.

Turint galvoj Jūsų sąlygas, pasireiškiama gražiai. Ar pavyks prasimušti, to dar negalima spręsti. Bet jeigu iki didžiosios aukštumos ir nepavyktų prasimušti, vis tiek nemeskit šio darbo. Talentą turit. Tikrai galit parašyti tokių dalykų, kuriuos galės panaudoti populiari spauda. Pačiam visada bus gražus užsiėmimas ir kitiems malonumas. O per tą laiką talentas gali daug ryškiau blykstelėti. Gali pavykti ir visai vertingų laimėjimų pasiekti. Daugelis net stipriųjų mūsų poetų yra įsirašę iš lėto, nuo apysilpnių jaunystės bandymų iki ryškių, subrendusių dalykų.

Tik reikia pasakyti, kad lyrika, kaip ir grojimas kai kuriais jautriais instrumentais, reikalauja paprastai ja užsiimti nuo pat ankstyvojo amžiaus. Todėl savamoksliai daug dažniau prasimuša prozoj negu poezijoj.

Iš jūsų eilėraščių matyti, kad lyrinį talentą tikrai turit. Juo remiasi eilėraščio kūryba. Ar turit beletristinį (prozaiko) talentą, iš šių eilėraščių sunku spręsti. Reikėtų pamėginti. Gal toj srity lengviau sektųs.

Dėl poezijos - tai pirmasis patarimas: reikškit tik tuos išgyvenimus, kuriuos ypatingai stipriai savyje jaučiat, kurie beveik savaime formuojasi į žodžius. Antras dalykas: susirūpinkit rimavimu. Dažnai dabartinėj spaudoj matyti klaikiai surimuotų dalykų. Iš tokių pavyzdžių negalima mokytis. Žinoma, negalima reikalauti, kad visi rimuotų taip klasiškai, taisyklingai, kaip, sakysime, Mykolaitis-Putinas. Bet su jo poezija būtina susipažinti kaip su taisyklingojo rimavimo pavyzdžiu. Taisyklingieji rimai yra tie, kurie remiasi visišku žodžio galūnės panašumu (pvz., bunda-skundą, laukų-sunkų, svarą-bara ir kt.). Lietuvių kalboj žodžių galūnės per daug nevienodos, todėl čia visai leistinas ir netaisyklingas, vadinamasis asonansinis rimavimas (pvz., kalnais-žinai, vyšnios-negrįš jos, mirtis-arti, skaidrini-greit). Geriausio asonansinio rimavimo pavyzdžių yra Aleksandriškio, Miškinio ir kitų nepriklausomos Lietuvos poetų eilėraščiuose.

Jums lengviau būtų naudotis asonansiniu rimavimu. Čia tuo keliu ir einama. Taisyklingojo rimo jūsų eilėraščiuose nedaug. Tačiau asonansiniai jūsų rimai dažnai nėra pakankami, pvz., ūkanti-žalia, neregėtas-gėrėkis, padangė-krenta ir kt. Geras asonansinis rimas, pvz., yra: spindulėlio-pamėlo, audringas-dingo, jūra-užbūrė, skiriu-keliu, smagiai-vargai ir kt. Be abejo, poezijoj idealas yra taisyklingas rimas. Asonansinis rimas geras tol, kol garsų panašumas yra pakankamas.

Ketureilyje nebūtina rimuoti visas eilutes, bet paprastai (kryžmiškai rimuojant) paskutinė ketureilio eilutė turi būti rimuota su antrąja.

[1951]

Žiaurusis Dievas

Eilėraščiai 

RUDENIO LYGUMOSE

Rudenio lygumose

Sėdėjau vieną kartą lygumoj tarp žibančių ražienų,
Tirštai apkibusių voratinkliais baltais.
Po aukštu rudenio dangum jaučiaus be galo vienas.
Mačiau, kaip gervės išskrenda lėtai mojuodamos sparnais.

Miškai aplink, tartum bronzinės salos,
Spindėjo tolumoj pro mėlynus ūkus,
O saulė, vakarop palinkus ir nubalus,
Nužėrė auksu mirštančius laukus.

Tyla liūdna. Tyla gili be galo.
Tyla bekraštė rudenio rimties.
Ir jos alsavimas, toks šaltas kaip metalas,
Į mane dvelkė nuojauta mirties.

Tan nujautiman grimzdamas, iš lėto
Aš paskendau svajonėj ir sapne 
Ir, rodos, pamačiau gracingą siluetą 
Tuščiais laukais ateinant į mane.

Auksinių lapų spindinti karūna
Ant jo karališkos galvos,
Ir purpurinė skraistė dengia liekną kūną,
O smilkiny žėruoja spindesys šarmos.

-    Kas tu esi? - paklausiau sužavėtas 
Jo veido ir jo skraistės skaistumu.
-    Esu Ruduo. Auksinis ir saulėtas.
Esu karalius šitų lygumų.

Aš įsakiau miškams margai pražysti,
Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.
Todėl šiandieną mano karalystėj
Taip liūdna ir gražu.

Beržai nusvirusiom šakom, tartum ugnies fontanai
Sustingę, šviečia vidury laukų.
Ir lapai krisdami, tartum margi drugiai, plevena
Ir kilimus nuaudžia ant takų.

Lengvi ūkai, akiratį aptraukę,
Dūluoja tolumoj kaip melsvas ilgesys,
Ir vienišą rudens keleivį traukia
Pakilt ir eit jau į kitas šalis.

O taip! Aš išpuošiau laukus šitai didžiulei šventei,
Nes laikas baigias man.
Vos keletas dienų beliko čia gyventi,
Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.

Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:
Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.

_  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _ 

Ir jis nuėjo eisena ritminga
Per auksu žibančius laukus, tačiau,
Betolstant skraistei jo spalvingai,
Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.

Man rodės, iš kraštų šiaurinių
Ateina šiton lygumon Žiema,
Paviršium ežerų stiklinių,
Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.

Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,
Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu, 
Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys 
Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.

O paskui ją - su kvepiančiais vainikais
Pavasarį ateinantį jaučiu.
Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,
Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.

Vėliau matau aš Vasaros grįžimą:
Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai.
Laukuos prasideda tykus brendimas.
Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.

O Vasara, stebėdama gamtos nokimą,
Sutingus ilsis laukuose, brunetė ir nuoga,
Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima,
Jinai pasikelia staiga

Ir, tardama sudie, liūdnai ranka pamoja
Ir traukia į pietus tolyn,
Nes blizga Rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,
Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.

_  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _  _ 

Ir taip jie visados praeina,
Viens kitą vydami.
Ir žėri sniegas. Skamba paukščių dainos.
Ir dūžta vaisiai, žemėn krisdami.

Be galo, be pradžios jų kelias,
Jų eisena čia amžina.
O mano metai praskamba pro šalį
Taip greitai, kaip viena diena.

Ir, rodos, lapų vystančių kritimą
Nedaugei kartų dar mačiau,
O smilkiniai šarmot jau ima
Ir akys žvelgt rūsčiau.

Todėl, kada brunetė Vasara man moja
Ar kai pavasarinis griausmas skamba už kalnų, 
Aš laukiu Rudenio dažų sublizgant lygumoje, 
Ilgiuosi jo dienų liūdnų,

Nes man Ruduo yra kaip tikras brolis,
Nes laukiam mes likimo to paties
Ir lapų auksu, putinų karoliais 
Papuošiame dienas, netekusias vilties.

- - - Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios,
Be vėjo plaukia raganų plaukai.
Ir, žvelgdamas aplink, degu ekstazėj,
Kaip dega saulėj gelstantys miškai.

1945.II.21

Laukinių rožių šlamesys

Laukinių rožių šlamesys
Pabudino mane iš miego.
Virpėjo aukso debesis
Ties amžina viršūne sniego.

Laukinių rožių vainiku
Aš savo galvą padabinęs,
Kopiau aukštyn staigiu taku,
Kur virpa debesis auksinis.

Ir degė rožės raudonai,
Kai pasiekiau viršūnę kalno,
Ir kloniuos miestai milžinai
Atrodė kaip žaislai ant delno.

Kristalai ant aštrių klinčių
Žėrėjo tartum lobių skrynia.
Lengvai plazdėjo ant pečių
Man skraistė debesies auksinė.

Jutau: nuo rožių dygulių
Kakta iš lėto kraujas teka.
Ir pažvelgiau žvilgsniu tyliu
Į savo nueitąjį taką:

Ten nuo pat kalno apačios,
Kur aukštin mano kelias kėlės,
Lig pat viršūnės išdidžios
Snieguos žėrėjo kraujo gėlės.

1946

Nuotaka

Jos veidas buvo mirtinai nubalęs,
Ir ji, tokia jaunutė ir liekna,
Stovėjo vidury vestuvių salės,
Kai palydovų eisena

Pro ją lėtu žingsniu praėjo,
Susikabinę rankomis po du,
O jų procesija atsispindėjo
Ant žvilgančių grindų:

Mergaitės gražios nuostabiai ir jaunos
Su kvepiančiais vainikais ant galvų, -
Ji matė, - jos pro ją tyliai keliauna 
Drabužiuose šviesių spalvų.

Ir akyse jos susiūbavo salė,
Liūdna galva nusviro ant peties,
Nes, rodės jai, mergaitės, einančios pro šalį,
Tai šviesios dienos josios praeities.

Ir vyrus, einančius kartu, stebėjo:
Kodėl šiandieną dėvi jie tamsiai?
Paskui staiga supratus sudrebėjo:
Tai jos dienų jaunųjų duobkasiai.

Tai jie juodais drabužiais čia atėjo
Jos praeities dienų lydėti į kapus.
Ir ašaros jos veidu nuriedėjo,
Palikdamos ant skruostų žvilgančius takus.

Ir ant gėlių baltųjų jos lašojo
Ir, virpant josios rankai nerviškai mažai, 
Sidabro taurėse drebėjo 
Kaip šviesūs deimanto lašai.

Tada į savo sužadėtinį jinai pasižiūrėjo
Akim drėgnom, paskendusiom švelniam sapne: 
Pro mano mirusias dienas, lyg mirusia alėja, 
Kurion šalin nuvesi tu mane?

1945.II.23

Vieną vasarą

Vieną vasarą aš gyvenau tarp girių.
Liūdną dainą ošė man šilai,
Ir nuo tolimo pasaulio mane skyrė
Melancholiški ir platūs ežerai.

Ir ėjau kasdien į vandenų pakrantę,
Ir aštriu žvilgsniu žiūrėjau tolumon,
Ir mačiau: ten baltos burės skrenda,
Ir šaukiau jas savo vienumon.

Kol galop manan krantan atbėgo
Laivas, šokdamas grakščiai vilnim.
Šuoliu slystančiu ištaškęs putų sniegą,
Jis siūbuodamas sustojo ties manim.

Iškopei krantan. Ir tavo rūbą vėjas
Sūpavo kaip burę. Panaši buvai 
Į tą laivą, kuris, vilnim atskriejęs,
Prie krantinės sūpavos lengvai.

Vandenų krante gražiai mum slinko dienos.
Tu buvai švelni, gera viešnia.
Dryko gintaro sakai pušų kamienais,
Smilkdami po saulės degančia ugnia.

Mes klajodavom dažnai po mišką seną.
Aš tau rodžiau stirnas, skriejančias vikriai,
Ir kalbėjau: Tai samanės taip švelniai dūzgena,
O tai šviečia švento Jono žiburiai.

Ir, norėdamas tave nustebint, aš atvėriau
Svaigią gelmę savo vienumos 
Ir parodžiau, kaip skaidriai ji žėri,
Lyg žvaigždėtasai dangus žiemos.

Ir sakiau tau apie kelią kietą,
Mano eitą vidury nakties,
Apie kovą, kruvinoj kančioj laimėtą,
Po tuščiu dangum liepsnojančios minties.

Bet iš aukšto žodžiai vėl pailsę
Leidos, aido neatradę tavyje.
Supratau: tu šito niekad nepamilsi,
Tu ne ta esi, ne ta, deja!

Tai netyčia tu buvai atklydus
Lig šios vienišos ir tolimos šalies.
Tai apgavo tavo lūpų midus
Ir švelni liepsna juodos akių anglies.

Teikės paukščiai, laukdami rugsėjo.
Jie kalbėjo lėkti link pietų.
Paskutinįkart tave lydėjau
Mėlynojo ežero krantu.

Vėsuma iš šiaurės jau alsavo
Ir pripildė širdis mum tylias,
O vilnis pakrantėje skalavo
Perlamutro geldeles dailias.

Įkopei laivan. Ir jis nuskriejo.
Greitai nyko takas ant vandens.
O šilus ir ežerus užliejo
Melsvos ūkanos ankstyvojo rudens.

O vorai ruduojančias rugienas
Apipylė žvilgančiais šilkais.
Susimąstęs vaikštinėjau vienas
Lapų auksu nužertais takais.

Ir, lyg dyglį raudonosios rožės
Pamažu kraujuojančioj širdy,
Aš tą skaudų atminimo grožį
Vis nešiojau savo atminty,

Kol jį kartą išpuoštą ir tyrą
Nunešiau ant kranto to paties.
Įmečiau gelmėn. Ir jis paniro.
Ir taip lengva tapo ant širdies.

1946

Ant Nemuno krantų

Žadėjo ji greit grįžt, negaišti.
           Žadėjome kartu
Mes visą vasarą praleisti
           Ant Nemuno krantų.

Prailgo man dienas laukimo
           Nešt vasaros taku.
Jau gojuos gegužės užkimo,
           Nutilo jų kū kū.

Ir lyg strėlė širdin man smogė:
           Jau nebegrįš jinai!
Jausmai, pavasarį išsprogę,
           Sudirgo kruvinai.

O siuntė dovanų gražiausių
           Man vasaros dievai.
- Tik kam man jos? - liūdnai aš klausiu:
           -Jei tu man pražuvai.

Aš valgiau, skeldams aukso šarvą,
           Branduolius riešutų
Ir medų, kurs iš korio varva,
           Bet buvo man kartu.

Ilsėjaus prie srovės, kur bėgo
           Per slenksčius ošdama,
Tik akys nesimerkė miego -
           Taip smelkė vienuma.

Kai žalios, lanksčios beržo rykštės
           Kvepėjo po lietaus
Ir kai žėrėjo vaivorykštės,
           Aš rūškanas jutaus.

Kai saulė iš varinio rūmo
           Tekėjo rinkt rasų,
Šilais klajojau iš liūdnumo
           Ir skundžiausi balsu.

Mačiau pro rožes jos šešėlį
           Ir pro žvaigždes nakties,
Kol pagaliau ištraukiau strėlę
           Iš sužeistos širdies.

O ėmė jau ruduo skardentis
           Ir geltonuot beržai.
Į aukštas Nemuno pakrantes
           Tu tik tada grįžai.

Bet negrąžino jau to jausmo
           Ruduo, rudai žydįs:
Per visą vasarą iš skausmo
           Man išdegė širdis.

1948

Jaunystės nuotykis

Perplaukt jūrą siuntančią ir žalią,
Nugalėt įnirtusias bangas,
Išbandyti savo jauną galią
Ir užgrūdinti audroj jėgas,

Eit per dykumas be tako ir be kelio,
Per tuščias ir negyvenamas žemes 
Ir atrast dar neatrastą šalį 
Ir naujas joj trykštančias versmes,

Kopt į kalnus, kur padangėj šviečia,
Tarp bedugnių eit taku slidžiu,
Per uolas, ledynus ir erškėčius
Veržtis lig viršūnių išdidžių

Ir tenai, šalton erdvėn iškėlus,
Tartum aukuro liepsnas, rankas, 
Laukti, kol palies jas Jo šešėlis 
Ir priims Jam degančias aukas, -

Taip svajojau ankstyvoj jaunystėj
Ir ėjau svajojimų keliu,
Kol ji mano sapno karalystėn
Įžengė staiga žingsniu eikliu.

Pažinau joje išdidžią, kilnią rasę,
Išskaičiau aš jos akių dugne 
Sielą švelnią ir kaip tigrė drąsią, 
Šviečiančią aiškios minties ugnia.

Rodės man, lydėt mane galėjo
Mano žygyje tik ji viena.
Bet jinai pro šalį man praėjo
Savo tigriškai gracinga eisena.

Ir piktai kuždėjo sriautas vėjo
Vidury nakties skaudžios, niaurios:
- Būsi amžinai kaip medis, kurs alėjoj
Stovi perplėštas perpus audros!

- Eik greičiau į vienišą alėją!
-Vėl man klykė vėjas įžūlus.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
——   Medis vėtroj mirtinai drebėjo.
Aš kliedėjau: Štai staiga jis luš! ——

— —    Šakos švilpiančios! ——
— —    Lyg kirvis — —
— — — — Smūgis jų aštrus! — —
—    Smilkinys trapus!... — — —

Bet audra įtūžusi nutilo,
Nepalaužė medžio jos galia.
Ir aš vėl pro savo skausmą gilų
Skyniaus kelią atkaklia valia.

1946

Rudens gitara

Mačiau pro langą žalią šilko skarą.
Mirgėjo ji, jau auksu atausta.
Girdėjau grojant gonkose gitarą,
Raudojo grojo, oi! gitara ta...

Ji suokė skundą, kad taip greitai runda
Rudens rimty rymodami šilai.
O skausmas bunda, o skaudžiai sujunda
Ir dunda didūs viesulai...

Dejavo žiedo žūvančio ružavo,
Dejavo javo nokstančio mirties.
Dejone savo taip stygas užgavo
Rudens palangėj mąstančios širdies.

Ir aš žiūrėjau į tą žalią skarą,
Kaip mirga saulėj, auksu atausta,
Ir vis girdėjau gonkose gitarą,
Vaitojo grojo, oi! gitara ta...

1948

Drugys

Vieną rytą spindintį ir romų,
Kai giria jau puošėsi rudens dažais,
Gimė jis juodais sparnais aksomo, 
Išrašytais mėlynais dryžiais.

Skrido žaist ant purpurinių uogų
Ir ant lapų raudonai rudų,
Ant voratinklių baltųjų sruogų
Ir rudens pasivėlavusių žiedų.

Rajus paukščiai virš jo ratą skriejo,
Ant jo krisdavo šešėlis jų sparnų. 
Tykodamos jį, godžiai žiūrėjo 
Šlykščios akys roplių alkanų.

Tarp visų grožybių ir pavojų
Jam priklausė tik viena diena.
Tat džiugiai jis žaidė ir skrajojo,
It juoda ir virpanti liepsna.

O kai giedras vakaras atėjo,
Mirė jis su spinduliais dienos
Ir per visąnakt juodai žydėjo 
Sidabre mėnulio ir šalnos.

1947

Ruduo

Ruduo paraudęs ir skaudus atėjo
Į liūdną šalį lygumų plačių,
Ir žvaigždės, krintančios naktim rugsėjo,
Skaudžiais lašais lašėjo ant pečių.

Ir aukštasai dangus gailiai skardėjo:
Tai gervės yrėsi pietų kryptim.
Ir lapai, nuplėšti šalnoto vėjo,
Laukus užliejo kruvina liūtim.

Sukniubo po langais darželio gėlės:
Šalna pakando jų gležnas šakas,
Tik medžiai grumias su audra įšėlę,
Dangun iškėlę milžinų rankas.

1945

Rudens melodija

Ruduo dūduot ir trimituot kas rytą
Pradėjo lūpom viesulų.
Ūkimą gūdų jo didingų dūdų
Ir riksmą trykiančių trimitų 
Jau šaukia šakos ąžuolų žilų.

-    Žiūrėk! Regėk! Jau laikas paskutinis! -
Taip rėkia vėtra grodama:
-    Jau žemėn purto savo didį turtą 
Ruduo rudai raudonas ir auksinis...
Atūš, atūš tuoj iš žiemių žiema!..

Širdis jautri! Ją atdaryk! Jon rinki
Tu turtą rudenio kerų.
O giriom raudant, ir tą skaudžią skriaudą,
Ir kraują brolių kritusių atminki,
Ir sielvartą švelniųjų seserų...

Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią
Dievų valia tu pereit privalai!
Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant,
Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę,
Kai skeldės stambūs, rambūs ąžuolai.

1949

Žiema

Žvilgėdama papuošalais iš stiklo ir kristalo,
Skambiom sidabro kurpėm čiuoždama,
Graži kaip pasaka ir kaip mirtis nubalus,
Atėjo mūs šalin žiema.

Tartum bekraštes kapines, laukus apmirusius
Sukaustė milžiniška ir balta tyla.
Tik girdis duslūs šūviai giriose:
Tai pokši medžiai, nuo speigų skylą.

O miško žvėrys kailiais apšarmotais
Ir apšerkšnijusiais ragais
Klajoja po tuščius ir baltus girios plotus,
Kol juos nukauna badas ir speigai.

Žiema yra žiauri. Ir josios šaltas grožis,
Po stingstančiąja saule nuostabiai spindįs,
Žėruoja deimantais ir pasakiškom rožėm 
Tenai, kur viešpatauja speigas ir mirtis.

Žiema, ir man įrėmusi rankas krūtinėn
Ir dvelkdama aštriu kvapu veidan,
Sukaustyti manuosius sąnarius grasina,
O kraują karštąjį sušaldyti ledan

Ir, lyg baltaisiais šermuonėlių kailiais,
Puriu švelniu sniegu mane apklot,
Ir mano kapą nuostabiai išdailint,
Kad būtų gera ir ramu miegot.

Bet plaka man širdis stipriu vienodu pulsu
Ir gyslom plaukia srovės šilumos,
Ir, rodos man, tikrai aš dar nepulsiu
Po grasančia ranka žiaurios žiemos.

Tik jei staiga, likimo burtui puolus,
Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,
Ateik, žiema, prie mano šalto guolio
Ir būki man švelni:

Užkalk mane į melsvo ledo karstą,
Susupus nuostabaus baltumo audiniais,
O melsvą karstą šaltis teapžarsto
Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.

Gulėdamas švelniam melsvų ledų pavėsy,
Geroj ir amžinoj tyloj mirties,
Aš grožį nuostabios žiemos mylėt mokėsiu,
Pražydusį šešėly nebūties.

Nes kai širdin tartum atšipę ietys
Susimigdavo žiaurios kančios dygliai,
Aš įpratau su ilgesiu žiūrėti
Mirties bedugnėn, kur tyliai

Gracingos fėjos patalą man kloja
Sidabro ūko ir sapnų skaisčių 
Ir, kad užmigčiau amžiams, pabučiuoja 
Šaltųjų lūpų bučiniu saldžiu.

Todėl dabar, kada žiema įnirtus
Pasauly siaučia su mirtim abi,
Galiu aš smūgius jų iškęst tiesus ir tvirtas,
Galiu švelniai užmigt puošniam žiemos glėby.

1946

ŽIAURUSIS DIEVAS

Žiaurusis Dievas

Tėvų tėvai pavėsy ąžuolynų
Kūreno Tau ugnis šventas.
Perkūnu ir Pikuoliu jie Tave vadino.
Aukas Tau nešė. Siuntė Tau maldas.

Sutrupo aukurai. Ir išsisklaidė dūmai.
Užgeso amžinai šventos ugnies liepsna.
Tik man širdis pirmykščio pamaldumo,
Tartum senieji amžiai, kupina.

Bet prieš mane užaugai toks didingas,
Kad aš Tavoj didybėj paklydau,
Ir nežinau, kokia malda Tau tinka
Nei kokią auką reikia nešti Tau.

Tiktai, kai priešą piktąjį nukauju,
Į priekį puldamas, kovos ugny,
Aš Tau jo karštą kraują atnašauju
Tartum senovinis dievų žynys.

Ir kai man akys lyg dvi ugnys žiba,
Skausmingai degdamos nuo neramios minties, 
Ir žvilgsnis atkaklus kaskart prieina ribą, 
Nesiekęs erdvėje žvaigždynų paslapties,

Kai įtampoj dar vienas žingsnis žengtas
Grasina sielai sutema rūsčia 
Ir, rodos, smilkinin, lyg peilis lenktas, 
Įsismeigia aštri delčia,

Ir, rodos, žvaigždės ant kaktos liepsnoja
Savosios paslapties ugnim žiauria, -
Aš Tau šią kančią degančią aukoju 
Ir artinuos Tavin per ją.

Mane šauki. Ir tan balsan sruvena
Gyvybės vilnys gyslose šiose,
Ir tartum žiedas ten atsilukštena
Ir švinta nuostabi dvasia.

Bet puola speigas. Siaubia vėtros grasios.
Daiktai nejautrūs sužeidžia žiauriai.
Ir įžūliai užlieja aušrą dvasios
Sukilę tamsūs kraujo sūkuriai.

Nei keikiu aš Tavęs, nei gailesčio maldauju:
Žinau, žiaurus Tu būsi amžinai,
Nes, rodos man, Tavoj krūtinėj kaujas
Du priešingi ir didūs milžinai.

Lyg lašas vėtroj jūrų bekraštybėj
Aš virpu mūšiuos jų didžiuos 
Ir kaujuosi prieš nebūties tamsybę 
Ir į Gigantą Šviesųjį veržiuos.

Neliauja kraujas iš žaizdų sravėti.
Kovoj palūžta smogianti ranka. -
Taip visada už pergalę mokėti
Turiu aš kraujo ir kančios auka.

Per šitą auką, nuoširdžią ir tyrą,
Ateis man atpirkimo valanda,
Ir tamsumos gelmė, kur sieloj tvyro,
Užgis iš lėto lyg pikta žaizda.

Užplūs mane Tavos šviesos malonė
Ir, tartum žiedas spindulių tvane,
Žėrėsiu žemės žydinčiuose kloniuos,
Kol nebūtis nukaus mane.

1946-1948

Naktį

Kai po nakties skliautu svajodamas guliu,
Man rodosi, kad žemė yra mažas laivas,
O aš ant mažo laivo vienišas keleivis,
Plaukiąs nežinomu skaidriu erdvių keliu.

Norėčiau plaukt toli tylioj šviesioj nakty,
Kol mano valtis, erdvėje paklydus,
Nuneštų, kur ugnies pasauliai didūs
Veidan galingai dvelkia iš arti,

Kol begalybėn plaukianti mintis
Visas erdves didžiu ratu apskrietų 
Ir visos saulės jos rate žėrėtų, -
Nuo jų nušvistų Tavo paslaptis.

Tačiau žinau: tenai nuplaukt aš niekad negaliu,
Nes žemės kelias erdvėje nekinta,
Ir tartum vergas, prie galeros prirakintas,
Plaukiu ant jos aš visados tuo pat keliu.

Tiktai kada nuo didingųjų žiburių
Naktis man atneša silpnutį aidą,
Kurs pluoštu spindulių blankių
Nušviečia mano veidą,
Pernakt iš jų
Aš Tavo vardą spėju ir buriu.

1946

Šėtono monologai

Viešpatie, valdytojau šviesių pasaulių,
Kurs rankose laikai žvaigždes ir milijonus saulių,
Kuriam pagarbinti visa Būtis 
Žėruoja lyg skaidrioji krištolo mintis,

Aš, nutrenktas gelmėn Tavo rūstaus lėmimo
Ir pažymėtas amžiams Tavo pasmerkimo, 
Rymodamas ties chaoso klaikiom gelmėm, 
Pagarbinsiu Tave tamsiom giesmėm: