Trys dešimtmečio uždaviniai

PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS

BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA

PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.

PIRMASIS UŽDAVINYS: REZISTENCIJA PRIEŠ MELĄ

TAD ir būtų šiandien pirmasis mūsų uždavinys — rezistencija prieš melo dvasią. Prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę turėtume pastatyti teisingą šios vertybės atskleidimą. Į melą istorijoje atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušviet'imu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertes kėlimu. Šiandien reikia skelbti jam kovą tiesos prieš-pastatymu. Lietuvių Fronto bičiuliai tremtyje turėtų imtis uždavinio šią kovą pradėti ir ją išvystyti. Rezistencija prieš melą turėtų sudaryti platų kovos barą su mūsų tautos pavergėju, nes tasai senas Dievo priešas, kurį pats Kristus yra pavadinęs melo tėvu ir kuris šiandieną kardu rašo į baltą Rusijos lapą, apkala pančiais tautas ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Melas yra dvasios vergija, ir melo apspręsti žmonės yra lengviausia valdyti, nes meluojąs bei melą mylįs žmogus yra palūžėlis dvasioje. Neleiskime tad sovietams paversti melą lietuvių santykiu su savo tauta, su jos praeitimi ir jos kultūra, su jos tremtiniais. Rezistencija prieš melą šiandien yra lietuviškojo žmogaus išsilaikymo pagrindas. Pasvarstykite tad, mieli bičiuliai, kaip konkrečiai ši rezistencija prieš melą būtų galimai įvykdyta. Bet ji yra būtina, nes greit kitaip nesuprasime lietuvio iš už anapus geležinės uždangos, nors ir lietuviškai su juo kalbėdami.

ANTRASIS UŽDAVINYS: REZISTENCIJA PRIEŠ INTELEKTUALINĮ NERANGUMĄ

TAČIAU, kad šį taip aktualų uždavinį galėtume sėkmingai vykdyti, reikia mums patiems paskelbti kovą prieš intelektualinį nerangumą tarp mūsų pačių. Lietuvių Frontas niekados neužsisklendė smulkios politikos baruose. Jau ir Lietuvoje jis viena ranka laikė ginklą, antra, tačiau, tiesė busimosios valstybės pagrindus, socialinei, kultūrinei ir politinei demokratijai, šiandien šie pagrindai suformuluoti ir paskelbti, bet jie reikalingi gilesnio nagrinėjimo bei skleidimo visuomenėje. Jie susilaukė kritikos, tai geras ženklas, bet reikia ir mums netylėti. Reikia grįžti prie šių pagrindų ir nušviesti jų idėjas. Šiandien turim žymiai daugiau medžiagos mūsų idėjoms paremti bei jų vertei apskleisti, negu prieš dešimtį metų, kai šias idėjas pirmą sykį leidome į tremties visuomenę. Ateinantis mūsų veiklos dešimtmetis, vistiek, ar grįšime tėvynėn, ar Apvaizdos sprendimu liksime tremtyje, ateinantis dešimtmetis bus skirtas mūsų idėjom giliai bei išsamiai nagrinėti ir visuomenėje įtvirtinti. Bet ne tik tiesioginės mūsų idėjos reikalingos didesnio susidomėjimo, jo laukia ir visos kitos dvasinės mūsų kultūros sritys. Jeigu norime spirtis bolševikiniam melui, turime pažinti tiesą visoje mūsų dvasinio gyvenimo plotmėje. Turime būti tiesiog godūs šio gyvenimo klausimams. Intelektualinis nerangumas yra mūsų priešas, gresiąs mus suplokštinti ir tuo būdu padaryti mus netinkamus rezistencijai, nes kova su bolševizmu bus laimėta ne tiek karo, kiek dvasios ginklais. Būdami rezistentai savo pašaukimu, būkime ir intelektuališkai budrūs bei judrūs.

Šia proga reiškiu didelį savo džiaugsmą, kad prie mūsų organo Į Laisvę susidarė idealistų būrelis, pasiryžęs kaip tik skatinti intelektualinę iniciatyvą ir įkūręs fondą šios iniciatyvos vaisiams leisti į visuomenę. Tai tikrai labai gražus žygis. Tai pradžia rezistencijos prieš intelektualinį nerangumą. Nuoširdžiai dėkoju tiems idealistams, kurie šį fondą pagrindo. Neabejoju, kad jo vaisiai mūsų sąjūdį nepaprastai sustiprins. Kviečiu konferenciją apsvarstyti mūsų bičiulių intelektualinės iniciatyvos būdus. Kviečiu visus šią iniciatyvą įderinti į kovą prieš melą, skleidžiamą tiek mūsų tėvynėje, tiek ir laisvajame pasaulyje, nes ir čia bolševikų melo yra labai apstu. 

TREČIASIS UŽDAVINYS: REZISTENCIJA PRIEŠ VAKARŲ ILIUZIJAS

ŠIUO pastaruoju sakiniu paliečiame naują pavojų mūsų kovai, būtent, laisvojo pasaulio iliuzijas bolševizmo atžvilgiu. Mes suprantame aistringą taikos norą. Suprantame karo baimę visų tų, kurie jį yra pergyvenę. Ir mes stovime taikos pusėje. Ir mes smerkiame karą kaip priemonę tarptautiniams klausimams spręsti. Tačiau negalime užmerkti akių, regėdami kaip taika norima pirkti laisvės kaina, kaip taikos vardu pats sau žmogus kala pančius, tikėdamas bolševikų žodžiams bei vilionėm. Šis žmogus, ypač Jūsų kontinente, yra perdaug tiesiaširdis, kad suprastų ruso, ir dar bolševiko, gudrią klastą. Jūsų kontinentas yra užsikrėtęs Rousseau tikėjimu į nepažeistą žmogaus prigimti, kuri visiems žmonėms vienoda, taigi, palenkiama į gerą ir bolševizme, tik reikia nuoširdžiai prie bolševikų eiti ir jiems tikėti. Tai iliuzija, kylanti tiek pamirštant gimtąją nuodėmę, tiek nesuprantant marksistinės pasaulėžiūros, kuri gyvenimą laiko kova ir mumyse mato priešą, reikalingą apgauti ir tuo būdu lengviau nugalėti. Tikėkime, kad ši iliuzija po pastarųjų įvykių Paryžiuje gal išsisklaidys arba bent susvyruos, Tačiau ji gali būti ir tokia gili, kad kiek nuoširdžiau atrodantis bolševikų šypsnis ją vėl iš naujo įžiebs. Regėdami šią iliuziją, vadinamą koegzistencijos bei gerų santykių vardu, negalime nesusimąstyti arba tylomis pro ją praeiti. Mes turime imtis rezistencijos prieš laisvojo žmogaus tikėjimą bolševikų šūkiams. Juk jeigu šis tikėjimas lemtų Amerikos bei Europos tolimesnį kelią, tai komunistų pergalė pasaulyje būtų beveik užtikrinta. Tada pasaulis nukristų, tarsi prinokęs vaisius, prie bolševikų kojų. Todėl ir šioje srityje turime būti veiklūs. Turime visais galimais būdais atskleisti tikruosius bolševizmo kėslus ir sukrėsti aną naivų laisvo žmogaus tikėjimą, nes šis geraširdis ir tiesus žmogus nepažįsta bolševizmo. Mūsų uždavinys tad ateičiai būtų padėti šiam žmogui nežinojimą nugalėti. Ir jis bus mums labai dėkingas už mūsų paramą. Tai pats esu patyręs iš jau ketvertą metų trunkančio darbo su akademiniu vokiečių jaunimu. Šis jaunimas tiesiog trokšta žinių iš sovietų gyvenimo, bet jis jų neturi. Jis minta laikraščių straipsniais, kurie greičiau tikrąjį bolševizmo veidą pridengia, negu atidengia. Todėl savo pasilikimą Europoje laikau savotišku pašaukimu bent dalelei to jaunimo, kuris po keletos metų išeis vadovauti gyvenimui, parodyti bolševistinės pasaulėžiūros ir bolševizmo sistemos esmę. Tačiau šis darbas neturėtų būti paliktas vien privatinei iniciatyvai. Jis turėtų būti vienas iš rūpesčių viso mūsų sąjūdžio. Konferencija turėtų pasvarstyti kaip Lietuvių Fronto bičiuliai galėtų planingiau ir stipriau pradėti kovą su anuo bolševizmo nepažinimu bei iš jo kylančiu naiviu tikėjimu.

Trys tad visai konkretūs uždaviniai lauktų mūsų ateinantį dešimtmetį. Pirma, rezistencija prieš bolševikinį melą mūsų tautoje ir laisvajame pasaulyje. Antra, rezistencija prieš mūsų pačių intelektualinį nerangumą. Ir trečia, rezistencija prieš laisvojo žmogaus tikėjimą bolševikų šūkiams. Pirmas uždavinys vestų mus į tiesos atskleidimą bolševikų iškreipiamose vertybėse: religijoje, moksle, mene, istorijoje. Antras uždavinys reikalautų mūsų idėjų pagilinimo bei išplatinimo, jungiant jas su dvasinio gyvenimo bei dvasinės kultūros aktualiomis problemomis. Trečias uždavinys skatintų mus stipriau susidomėti vis labiau augančiomis iliuzijomis bolševizmo atžvilgiu ir mėginti sistematingiau bei ryškiau šias iliuzijas išsklaidyti.

Bičiulės ir bičiuliai, ši trilypė rezistencija yra nelengva, bet ji labai aktuali ne tik mums patiems, bet ir visam tremties pasauliui, kuriame mums tenka dabar gyventi. Ją vykdydamas, Lietuvių Fronto bičiulių sąjūdis iš tikro atliktų aną pagrindinę misiją, kurią jis yra įsirėžęs savo pagrinduose, būtent, būti kovos šaukliu ir pirmtaku už mūsų tautos istoriją ir kultūrą.

Šaltinis:  Į Laisvę 1960 23(60) Antano Maceinos laiškas Lietuvių Fronto Bičiuliams