Didvyriai nemiršta: Balys Vaičėnas-Liubartas

Balys Vaičėnas gimė 1915 m. gražiame Šiaurės Rytų Lietuvos Vaičėnų kaime Obelių vls. Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje.

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs tarnavo Lietuvos-Vokietijos pasienio policijoje. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus.

Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, raudonoji imperija parodė brutaliausią jėgą prieš taikingą, niekam negrasinančią mažą valstybę. Nuo deginamų sodybų paraudo Lietuvos dangus, žudomų niekuo nekaltų žmonių krauju mirko žemė. Daugelis ir dabar negali nesijaudindami prisiminti tų tragiškų įvykių, negali pamiršti tų siaubo ir netekties akimirkų.

Tačiau drąsi ir garbinga tauta, šimtmečiais gynusi savo valstybingumą, išdrįso nenusilenkti. Lietuvos vyrai, susiorganizavę į partizanų

□ Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Liubartas, Lordas, Pavasaris

būrius, nepabūgo. Menkai ginkluoti žmonės tik su Dievo ir Tėvynės vardu širdyje ir lūpose kovėsi su iki dantų ginkluotais, specialiai paruoštais kariuomenės daliniais, kurių tikslas buvo žiauriausiomis priemonėmis ir metodais kankinti, žudyti, naikinti viską, kas brangu lietuviui. Pasiryžimas ginti laisvę ir nepriklausomybę pasirodė esąs stipresnis už okupanto ginklus.

□ Petras Araminas-Žalvarnis, Vincas Araminas-Šermukšnis, Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas ir Vytautas Dručkus-Šernas


Balys Vaičėnas su broliu Broniumi, dviem pusbroliais - Edvardu ir Vincu - bei kitais kaimo vyrais -Baliu ir Vytautu Dručkais - suorganizavo partizanų būrį, kuris išaugo į 100 partizanų Vyties kuopą. Vėliau Vyties kuopa priklausė Lokio rinktinei (Vytauto apygarda).

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Balys Vaičėnas-Liubartas

Santos Kančytės kalba Partizanų parke

Mano seneliai mirė anksti ir aš neturėjau progos gerai jų pažinti. O štai pažinti galėjau Aneliutę, jai dabar devyniasdešimt ketveri. Dešimtį metų ji stovyklavo Sibire. Pažinti galėjau Marytę – jai devyniasdešimt šešeri – septynerius metus ji nežinojo, jos vyras ir dukrelės tėvas – gyvas ar miręs. Vėliau, patyrusi, jog karo sūkuriuose jis per Vokietijos DP stovyklas atsidūrė Amerikoje, Dievui padedant, išvyko stovyklauti ten. Grįžo su vyru Lietuvon tik pastaraisiais metais. Monsinjoro Alfonso Svarinsko lagerio bičiulis[1] atsiminimuose rašo, kad Stalinui nudvėsus paleidžiamus politinius kalinius lagerio viršininkas palydėjo žodžiais: „Gana, pasisvečiavot, o dabar važiuokite namo...“ Monsinjorą Svarinską pažinau taip pat tik jo senatvėje.

Tik iš tiesų šis žodis, senatvė, netinka nei Aneliutei, nei Marytei, nei mons. Alfonsui. Sensta tik jų kūnas, o jų prote, širdyje ir valioje vis labiau ryškėja jaunatvės dvasia. Tai toji pati dvasia, kuri padėjo jiems nepalūžti stovyklaujant tremtyje, egzilyje, kalėjimuose. Sendami jie jaunėja, nes toks yra atpildas už ištikimybę tiesai. Galiausiai, tvirtai tikiu, po mirties jie gers – o mons. Alfonsas tai jau daro – iš Amžinojo Jaunystės Šaltinio.

Tad kodėl pradedu nuo kalbėjimo apie senatvę? Todėl, kad mano karta, jaunoji karta, gyvai turėjo progos sutikti monsinjorą Svarinską jau sename jo kūne. Ir todėl čia slypi pavojus galvoti, jog tarp mūsų ir jo glūdi praraja – kiti laikai, kitokie žmonės, kiti principai, iššūkiai kiti. Kad tai, kas tiko ir vedė mons. Svarinską, nebetinka mums. Turime darsyk, šįkart nuoširdžiai, paklausti: kas jūs, monsinjore Svarinskai?

Skaityti daugiau: Santos Kančytės kalba Partizanų parke