Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI, JŲ VEIKLA

Plačiau susipažinus su stalininiu laikotarpiu Lietuvoje gyvenusiais ir veikusiais komunistų partijos nariais, bus galima geriau suprasti jų pasirengimą bendradarbiauti su represiniais organais, iš jų mokytis teroro priemonių, o kai kada ir pralenkti juos taikant represijas.

Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje gana aktyviai veikė komunistų partija. Nors jos narių nebuvo labai daug, ji neturėjo itin raštingų žmonių, bet buvo gerai organizuota, ją sudarė fanatiškai komunizmo idėjomis tikintys žmonės, todėl jos veikla ir įtaka, iš dalies  aktyvinama Sovietų Sąjungos finansinių injekcijų, buvo žymi, ypač tarp tautinių mažumų. 

Lietuvos komunistų partija tarpukariu iš esmės buvo Sovietų Sąjungos agentūra, dirbo tos šalies naudai, neretai jai ir šnipinėdavo. Todėl Lietuvos saugumas su ta partija atitinkamai elgėsi, jos narius gaudė ir uždarinėjo į kalėjimus ar išsiųsdavo į Sovietų Sąjungą.

Pokariu komunistų partijos nariai Lietuvoje buvo dviejų tipų - į Sovietų Sąjungą karo pradžioje pasitraukę lietuviai komunistai ir po jo į Lietuvą atvykę ar atsiųsti svetimtaučiai, daugiausia rusai. Prieš karą buvę komunistų partijos nariai, likę vokiečių okupuotoje Lietuvoje, dažniausiai atgal į partiją nebuvo priimami. Antai partijos Raseinių aps. komitete 1945 m. kovo 19 d. svarstant klausimą dėl okupuotoje teritorijoje likusių komunistų, į partiją nebuvo priimtas A. Bukauskas; komiteto nutarime įrašyta, jog jis „laikomas mechaniškai iškritusiu“. Jis buvo partijos nariu nuo 1936 m., vokiečiai jį suimtą laikė 9 mėnesius, po to jis pasirašė pasižadėjimą gestapui nedalyvauti politinėje veikloje, nuo 1943 m. palaikė ryšį su sovietiniu pogrindžiu1. 1944-1945 m. partijos komitetų dokumentai rodo, kad tais metais dažnai buvo svarstomi tokių žmonių grąžinimo į partiją klausimai ir ar galima išduoti jiems naujus dokumentus; vėl buvo priimti tik vienas kitas, dažniausiai dėl to, kad rėmė raudonuosius partizanus. Vokiečiai visus buvusius partinius ir sovietinius aktyvistus, kurių nesušaudė pirmomis karo dienomis, vėliau paleido, jei tik šie pasirašydavo pasižadėjimą nedalyvauti komunistinėje veikloje; daug tokių pasižadėjimų sovietai, grįžę į Lietuvą, rado gestapo archyvuose. Į partiją dažniausiai nebuvo iš naujo priimti ir tie, kurie nebuvo pasirašę tokių pasižadėjimų, dėl savo politinių įsitikinimų kalėjo net koncentracijos stovyklose, bet jose būdami „nedalyvavo aktyviame pasipriešinime“, t. y. nepriklausė pogrindinei komunistinei kuopelei, nemėgino iš kalėjimo bėgti, nors tai dažniausiai būdavo visiškai beviltiškas veiksmas; matyt, taip negailestingai su saviškiais elgtasi norint išlaikyti komunistų partijos ortodoksinį sektantišką pobūdį, neįsileidžiant į ją nė vieno kuo nors įtartino žmogaus. Beje, po sovietinio teroro Lietuvoje 1940-1941 m. dalis ir likusiųjų šalyje nenorėjo grįžti į partiją; formaliai - nes iš partijos narių išbraukiami žmonės jau nuo 1941 m. jos veikloje nedalyvavo — būdavo konstatuojama, kad „jokio antifašistinio darbo nedirbo“. 1945 m. balandžio 10-12 d. vykusiame LKP(b) CK plenume, svarsčiusiame apskritai kadrų klausimus (,,išsivalyti nuo abejotino ir priešiško elemento“, į aukštąsias mokyklas priimti tik darbo žmonių vaikus ir t. t.), buvo paliestas ir partijos narių klausimas. Raginta didinti bolševikinį budrumą, nepriimti į partiją svetimų, atsitiktinių ir priešiškų elementų2. Apskritai, kaip sakė viename Biržų aps. partiniame susirinkime vienas iš tos apskrities MGB veikėjų, „Lietuvos sąlygomis visi komunistai turi būti labai budrūs [...]“3.

Pažymėtina, kad net dalis į Sovietų Sąjungą pasitraukusių ir vėliau aukštus postus turėjusių lietuvių komunistų — ypač 1944-1945 m. - ne visuomet atitikdavo sovietinių okupantų atsiųstų funkcionierių pažiūras ir norus. Ypač aršus šiuo atžvilgiu buvo SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenka, kartu su M. Suslovu ir V. Ščerbakovu beveik vienvaldiškai valdę Lietuvą iki 1947 m. kovo mėn. 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas tų metų rugpjūčio 15 d. VKP (b) CK nutarimas „Dėl LKP(b) CK partinio politinio darbo trūkumų ir klaidų“, I. Tkačenka plačiai kalbėjo ir apie kai kuriuos aukštas pareigas einančius partijos narius. Pasak jo, Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkas Palevičius yra sakęs: „Tarybų Sąjungoje žmones marina badu, o dirbti verčia kaip mulus“. Atseit jis pasakojęs, jog būdamas evakuacijoje Rusijoje iš bado buvo taip ištinęs, kad nepažindavo žmonių. Dabar aplink jį vykdomajame komitete susispietę nacionalistai. Apie kitą komunistą - žemės ūkio liaudies komisarą Joną Laurinaitį I. Tkačenka kalbėjo, jog šis teigęs, kad nereikia drausti pjauti veršelių, nes „valstietis badauja, tuoj ir be kelnių vaikščios“. Dar šis liaudies komisaras teigęs, jog sovietų valdžios metais valstiečių mokesčiai didesni negu Smetonos ir vokiečių laikais. Apie paruošų liaudies komisarą K. Banį I. Tkačenka pasakė, jog jis sulaikąs RA skirtą maistą, o į savo pavaduotojo pastabą atsakęs: „Nebūk čia Maskvos agentu“4. Beje, po šių kalbų du iš minėtų pareigūnų neteko savo postų. J. Laurinaitis aukštas pareigas ėjo ir toliau, iki 1947 m., vėliau buvo plano komisijos pirmininku. Aukštesnio lygio partinių funkcionierių Lietuvoje buvo nedaug, tad, matyt, iš postų buvo šalinama tik už didelius nusižengimus. Beje, minėtas K. Banys, 1945 m. viduryje apsilankęs Utenos aps., M. Gedvilui ir A. Sniečkui rašė: „Partiniai ir tarybiniai organai visiškai atitrūkę nuo masių. Veikimui neturi jokios bazės. Net darbininkai ir tarnautojai nepatenkinti savo materialine padėtimi. Girdi, kad nors duona normaliai aprūpintų“5. Beje, panašias mintis reikšdavo ir vienas kitas žemesnio rango komunistas. 

1945 m. pabaigoje Vilkijos partorgas Čapinskas (?) kalbėdamasis su žemės ūkio skyriaus atstovais iš apskrities yra pasakęs: „Kol rusai yra Lietuvoje, tvarkos nebus“6.

Sudėtingus čekistų ir kai kurių komunistų santykius okupacijos pradžioje (vėliau jie pagerėjo) geriausiai rodo A. Sniečkaus LKP(b) CK V plenume, vykusiame 1945 m. balandžio 11 d., pateiktas pavyzdys. Kai vieno partijos apskrities komiteto sekretorius buvo paklaustas, kodėl į jo partinę organizaciją nepriimta nė vieno naujo nario, tas atsakęs: „Priimsiu į partiją, o paskui jį pasodins; kaip aš tada atrodysiu“7.

Kaip vėliau matysime, po kurio laiko komunistai išsireikalavo, kad nė vienas partijos narys nebūtų suimtas be partijos komiteto sutikimo. Tačiau okupacijos pradžioje būdavo visaip, ypač kai įsikišdavo I. Tkačenka. 1945 m. gruodžio 27 d. jis L. Berijai ir V. Merkulovui rašė, kad lietuviai aktyvistai vangiai kovoja su pogrindžiu, o kartais ir išduoda saviškius. Ypatingą dėmesį I. Tkačenka skyrė Pietų Lietuvai. Pasak jo, duomenys rodo, jog pogrindis rengia sukilimą Dzūkijoje. Svarbiausią priežastį, kodėl taip vyksta, jis apibūdino taip: „Tuo metu, kai pogrindis sėkmingai kovoja už mases ir išplėtė plačią antitarybinę agitaciją, tam nepriešinama bent kiek rimtesnė tarybinė agitacija ir propaganda“8. Taip teigdamas I. Tkačenka daugiausia rėmėsi Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininko Ivano Rudykos pranešimu, kuriame rašoma: „Manau, kad padėtis apskrityje [Alytaus. — J. S.], kaip ir visoje Dzūkijoje, yra labai įtempta; reikia imtis rimtų priemonių sustiprinant partinį politinį darbą ir ryžtingai išvalyti partinį, tarybinį ir ūkinį aparatą nuo priešiškų ir įtartinų elementų“9. Matyt, partiniai darbuotojai tuo metu prastai dirbo todėl, kad dirbti su priešiškai nusiteikusiais Lietuvos gyventojais buvo labai pavojinga - bet kada, išėję už miesto ar valsčiaus centro ribos, galėjo susidurti su partizanais. Be to, Lietuvos komunistų tada buvo labai mažai ir jie visi buvo arba beraščiai, arba pusiau beraščiai. Šiek tiek daugiau išprusę į Lietuvą atvykę ar atsiųsti rusai su vietos gyventojais negalėjo susikalbėti, nes nemokėjo lietuvių kalbos.

Apskritai komunistų padėtis Lietuvoje pokario metais buvo nelengva. Norėdami išsaugoti savo gyvybę, jie neturėjo būti per daug aktyvūs. Tai pastebėjo ir I. Tkačenka. 1945 m. pabaigoje jis rašė, kad nesant „būtino masinio aiškinamojo darbo, pastaruoju metu atsiradęs nesuprantamas žemutinio tarybinio partinio aktyvo pasyvumas ir kai kurių iš jų prisitaikymas prie nacionalistų ir sukilėlių veiksmų sudaro palankias aplinkybes [partizanų. - J. S.] sukilimui“10.

KOMUNISTŲ SKAIČIUS. Lietuvos komunistų partija (bolševikų) nuo 1940 m. buvo visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) sudedamoji dalis, laikėsi jos įstatų. Per visą stalininį laikotarpį daugumą LKP(b) narių sudarė nelietuviai (1946 m. iš 15 tūkst. LKP(b) narių lietuviai sudarė 22,7 proc., 1949 m. iš 23 tūkst. partijos narių lietuvių buvo 27 proc., 1953 m. iš 35 tūkst. partijos narių lietuvių buvo 38 proc.). Partijos Kauno m. komiteto pirmasis sekretorius J. Grigalavičius A. Sniečkui 1944 m. rugsėjo 15 d., t. y. praėjus pusantro mėnesio po Kauno užėmimo (sovietinė kariuomenė Kauną užėmė rugpjūčio 1 d.), pranešė, jog mieste yra 146 komunistai, iš jų 49 lietuviai, 77 rusai, 9 žydai ir kt. Tarp jų buvo tik 6 moterys. Komjaunuoliai buvo „lietuviškesni“: iš 249 lietuvių buvo 176, rusų - 47, žydų - 22. Tačiau tų metų lapkričio 10 d. iš partijos miesto komiteto pranešta, jog mieste yra 398 komunistai, iš jų 373 „atvykę iš kitų respublikų“. 

Visi jie, išskyrus vieną darbininką, buvo tarnautojai11. Gali būti, jog per tą laikotarpį dalis lietuvių komunistų iš Kauno buvo išsiųsti į apskritis ir valsčius.

1944 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje buvo 3268 komunistai, tarp jų 601 kandidatas į partijos narius12 (1941 m. birželio 1 d. buvo 4625 komunistai). 1945 m. birželio 1 d. buvo 4142 komunistai -nariai ir kandidatai, iš jų tik 1200 lietuvių. M. Suslovas 1945 m. sausio 25 d. rašte VKP(b) CK sekretoriui G. Malenkovui, prašydamas į LKP(b) CK atsiųsti darbuotojų, kartu pranešė, jog daugiau kaip pusėje valsčių - 160 - nėra nė vieno komunisto13.

Pokario metais didelę dalį komunistų sudarė represinių žinybų darbuotojai ir kariškiai. 

1945 m. sausio 15 d. Alytaus aps. iš tuo metu buvusių 73 partijos narių ir kandidatų 21 „nebuvo vietoje“, nes dalyvavo NKVD operacijoje prieš partizanus14. Žinant, kad ne visi čekistai vienu metu dalyvaudavo operacijose, galima teigti, kad tuo metu beveik pusę Alytaus aps. komunistų sudarė represinių organų darbuotojai.

Net grynai lietuviškose apskrityse ir valsčiuose labai didelę komunistų dalį sudarė rusai - čekistai, kariškiai, atsiųsti ar patys į Lietuvą atvykę tarnautojai. 1946 m. kovo mėn. Kėdainių aps. buvo tiek ir tokių partinių: lietuvių, partijos narių - 20, kandidatų - 40, iš viso - 60; rusų atitinkamai 70, 20 ir 90; kitų - 6, 4 ir 1015.

Taigi lietuvių komunistų toje apskrityje buvo tik truputį daugiau kaip trečdalis. Įdomu tai, kad ir po kelerių metų - 1948 m. balandžio 1 d. - toje apskrityje lietuvių komunistų procentas nedaug padidėjo. Komunistų tuo metu apskrityje buvo: lietuvių -51, kandidatų - 34, rusų atitinkamai 158 ir 38, ukrainiečių - 19 ir 7, kitų - 18 ir 516.

1947 m. pradžioje Jiezno vlsč. buvo 6 komunistai - 4 rusai ir 2 lietuviai. Balbieriškio vlsč. tų pat metų pabaigoje buvo 7 komunistai rusai ir tik 1 lietuvis17.

Komunistų tautinė sudėtis buvo panaši ir kitoje visiškai lietuviškoje apskrityje - Marijampolės. 1948 m. pabaigoje ten buvo 261 partijos narys ir 82 kandidatai į partijos narius. Lietuvių tarp jų buvo 107 (31 proc.), rusų - 177 (52 proc.). Iš 344 komunistų 293 buvo tarnautojai, 16 darbininkų, 1 kolūkietis, 34 pensininkai. Visi toje apskrityje tais metais iš partijos pašalinti 11 žmonių buvo rusai. Pašalinta už nužudymą, vagystes, išeikvojimus ir kt.18

Galima teigti, kad 4/5 stojančiųjų į partiją sudarė tarnautojai. 1944 m. rugpjūčio-1946 m. spalio mėn. į partiją Lietuvoje buvo priimta 2590 žmonių, iš jų darbininkų - 302, tarnautojų -2048. Kaime dirbančių komunistų 1946 m. spalio 10 d. buvo 2790, iš jų apylinkių tarybose dirbo 379, partorgų ir moterų organizatorių buvo 324, MVD ir MGB darbuotojų - 1365, valstiečių - 9019.

Iš viso LKP(b) 1946 m. spalio mėn. buvo 15 342 partijos nariai (dalis jų buvo įrašyti į laikinąją partinę įskaitą; tai buvo laikinai į Lietuvą komandiruotieji, tarp jų tikriausiai ir kariškiai), 2590 buvo naujai priimti, 380 priimti į partiją pogrindyje. 5406 buvo atvykę iš kitų respublikų, per 5 tūkst. atėjo iš RA po demobilizacijos. Rusų tarp jų buvo 8069, arba 56,6 proc., lietuvių - 3234, arba 22,7 proc., žydų - 972, arba 6,8 proc., baltarusių - 307, arba 2,2 proc., lenkų - 40, arba 0,3 proc., kitų - 1624, arba 11,4 proc. Taigi tuoj po karo žmonės neskubėjo stoti į komunistų partiją, nors buvimas joje ir garantavo nemažas privilegijas. Todėl, matyt, yra visiškai teisinga LKP(b) CK antrojo sekretoriaus A. Trofimovo mintis, išsakyta 1946 m. pabaigoje partijos XI plenume: „Daugelis partinių organizacijų priima beveik visus, padavusius pareiškimus. Per dvejus metus pirminės organizacijos visoje respublikoje atsisakė priimti į partiją tik 16 žmonių apskrityse ir 64 žmones miestuose“20.

Vis dėlto pamažu partijos narių skaičius augo, daugėjo ir lietuvių komunistų. 1946 m. buvo priimti 2393 nauji partijos nariai ir kandidatai, 1947 m. - 3951. Iš jų lietuvių buvo atitinkamai 976 ir 172221. 1950 m. sausio 1 d. buvo 21 015 partijos narių ir 6738 kandidatai į partijos narius, iš viso 27 753. 1949 m. naujai į partijos kandidatus priimta 3864 žmonės, tarp jų lietuviai sudarė 69 proc. Taigi lietuvių komunistų skaičius išaugo nuo 20,6 iki 27 proc. Iš partijos 1949 m. buvo pašalinti 742 žmonės22. 1953 m. sausio 1 d. Lietuvos komunistų partijoje jau buvo 13 713 lietuvių, jie sudarė 38 proc. visų LKP narių23.

„PARTIJOS KARYS“, ĮSLAPTINIMAI IR KT. Įstojęs į komunistų partiją žmogus tapdavo „partijos kariu“. Kaip karys, daugeliu atvejų būdavo nesavarankiškas, turėdavo paklusti kitų valiai. Štai ką rašė partijos Ukmergės aps. komiteto kadrų skyriaus vedėjas Zubovas Veprių mechanizacijos mokyklos direktoriui: „Paaiškinu, kad kiekvienas komunistas, norintis keisti darbą, apie tai pranešapartijos komitetui, o jei išeina ar atleidžiamas iš darbo, tai pereina į apskrities partijos komiteto pavaldumą ir partijos komiteto sprendimu siunčiamas į naują darbą. Be oficialaus partijos komiteto siuntimo nė vienas organizacijos vadovas, nesvarbu, ar jis yra komunistas, ar nepartinis, savarankiškai priimti komunisto į darbą negali“24. Tokia tvarka per visą stalininį laikotarpį buvo privaloma.

Komunistai, ypač žemesnio rango, turėdavo vykti ten, kur jiems nurodydavo, nors kartais tai būdavo susiję su nemaža rizika. Vadinamųjų aktyvistų būriai, kurių branduolį sudarė komunistai, patys ginkluoti, dar sustiprinti stribais, milicininkais ar vidaus kariuomenės kariais, dažnai turėdavo išvykti į kaimus tikrinti, kaip ūkininkai vykdo įvairias prievoles, o nuo 1948 m. ginkluotų aktyvistų būriai grasinimais, kankinimais ir apgaule varė valstiečius stoti į kolūkius. Beveik visi partijos nariai dalyvaudavo trėmimuose. Tų komunistų, kurie nepaklusdavo ir nevykdavo į provinciją, laukė dideli nemalonumai. 

Pavyzdžiui, žlungant medienos išvežimo planams, Prienų aps. į Birštono vlsč. atsisakė vykti centrinės statistikos valdybos inspektorius Litvinovas, atsisakymą motyvuodamas tuo, kad jis yra blogos sveikatos. Po to, radus jo darbe tikrų ar tariamų trūkumų, jis iš darbo buvo atleistas, o kaip partijos nariui jam įrašytas griežtas papeikimas. Kai toje pat apskrityje paruošų įgaliotinis Razdobutkinas nenorėjo vykti į Balbieriškį, motyvuodamas tuo, kad jis turi daug savų darbų, partijos komitetas jam įrašė papeikimą ir privertė nuvykti25.

Komunistai buvo varžomi įvairiai, net labai neįtikėtinai. Antai LKP(b) CK sekretorius V. Niunka 1949 m. buvo išsiuntinėjęs partijos apskričių komitetams raštą, kuriame nurodė rekomenduoti komunistams, komjaunuoliams ir aktyvistams atsisakyti iš užsienio siunčiamų siuntinių, „išaiškinus jiems tarybinius piliečius žeidžiančios išmaldos politinę prasmę“26.

Komunistų sukurtoje sistemoje vertę turėjo tik valdžioje esantis žmogus. Atėmus iš žmogaus postą, jis netekdavo visų privilegijų bei galių ir tapdavo, valdančiųjų požiūriu, niekuo. Tokia sistema vertė žmones laikytis savo posto, o norint jį išlaikyti, reikėjo ištikimai tarnauti okupantui, vykdyti visus jo nurodymus, nors kai kurie jų kirsdavosi su žmogaus sąžine.

Bene geriausiai tuometinį valdžios ir atskiro žmogaus santykį apibūdino 1945 m. gruodžio 19 d. vykusiame Kėdainių aps. partiniame susirinkime kalbėjęs partijos komiteto kadrų skyriaus vedėjo pavaduotojas Protasovas. Pasak jo, į įvairius postus paskirtiems komunistams „mes suteikiame sistemingą kasdienę pagalbą [...], kad jie kasdien gautų bolševikinį užsigrūdinimą ir savęs nepervertintų; kai kurie mūsų draugai mano, kad jeigu jie užima reikšmingą postą, vadinasi, jie dideli žmonės, ir greitai pradeda biurokratėti bei nevykdo partijos nurodymų, būna nedrausmingi. Tokius žmones mes turime perspėti, kad partija jiems suteikė šį postą, sukūrė jiems garbę, bet jeigu jie tai užmirš, tai partija iš jų atims tą valdžią bei visas teises ir tas pasipūtėlis liks pačiu mažiausiu žmogumi“27. Retas kuris komunistas, o ypač nevertai iškeltas (tokių buvo dauguma pusiau beraščių komunistų), paragavęs valdžios ir privilegijų, po to norėdavo tapti „mažiausiu žmogumi“. Todėl dauguma komunistų elgėsi nuožmiai ir paklusniai.

Visa sovietų valstybė sirgo įtarumo liga. Tarp komunistų ta liga buvo ypač paplitusi. 1947 m. spalio 17 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą dėl paslapčių saugojimo, kurį turėjo pasirašyti visi partinių organizacijų darbuotojai. Pasižadėjimo tekste buvo ir tokios eilutės: „Taip pat pasižadu pranešti apie visus pasikeitimus žiniose, nurodytose mano anketoje, ir atskirai paėmus apie gimines bei pažįstamus, turinčius ryšių su užsieniečiais arba išvykusius į užsienį“28.

Ne tik LKP(b) CK, bet ir nemaža dalis partijos apskričių komitetų dokumentų buvo slapti arba visiškai slapti. Partijos nariai buvo instruktuojami: „Draugas, gavęs slaptus partijos apskrities komiteto dokumentus, negali jų nei perduoti, nei supažindinti su jais ką nors kitą, jeigu tai nėra specialiai nurodyta partijos komiteto. Nurodytų dokumentų kopijavimas, išrašų darymas ir jais rėmimasis tarybinėje raštvedyboje draudžiamas. 

Dokumentus reikia laikyti ypatingose bylose ir asmeniškai grąžinti LKP(b) apskrities komitetui“29. Itin didelį partinės veiklos įslaptinimą rodo ir tokia smulkmena - iš 1949 m. LKP(b) CK į apskričių komitetus išsiuntinėtų 16 įvairiausių tipų antspaudų 8 iš jų žymėjo dokumento slaptumo laipsnį.

Ne tik partijos nariai, bet apskritai visi SSRS piliečiai buvo verčiami įtarinėti vieni kitus. 

1947 m. birželio 8 d. SSRS MT paskelbė Stalino pasirašytą nutarimą Nr. 2009, kuriame nurodyta, kas laikoma valstybės paslaptimi. Tarp valstybės paslapčių buvo ir „Ekonominio pobūdžio žinios“, o jose: „TSRS MT pripažinti turintys būti išsaugoti paslaptyje duomenys: apie pramonę ir jos atskiras šakas, žemės ūkį, prekybą ir susisiekimo kelius“. Kitą dieną po šio nutarimo SSRS AT paskelbę įsaką už atsakomybę paviešinus tai, kas vadinta valstybės paslaptimi. Jame mažiausia bausmė - 5-10 metų kalėjimo - numatyta už dokumentų (ne karinių) pametimą30. Ne tik stalininiu laikotarpiu, bet ir per visą SSRS gyvavimo laiką dauguma ne tik karinio, bet ir ekonominio pobūdžio duomenų plačiajai visuomenei nebuvo prieinami, jais operavo tik nomenklatūriniai sluoksniai.

Visi Maskvoje skelbti slaptumo reikalavimai labai tiko komunistams partizaninio karo apimtoje Lietuvoje. Partijos apskričių komitetams buvo nurodyta slaptai raštvedybai priskirti ne tik susirašinėjimą su MGB, MVD, kadrų reikalus, bet ir žemės ūkio, mokyklų ir pan. klausimus. 1949 m. vasario 5 d. LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjas Aleksandras Letulis išsiuntinėjo raštus partijos apskričių komitetams, juose nurodė slaptų dokumentų tvarkymui skirti sekretoriaus padėjėją, kurio duomenys (asmens lapas, autobiografija, komiteto nutarimas skirti ir charakteristika) turėjo būti atsiųsti į LKP(b) CK. Nurodyta įrengti specialias patalpas darbui su svarbiais dokumentais. Tas patalpas turėjo priimti pirmojo sekretoriaus vadovaujama komisija, joje būtinai turėjo būti MGB AS viršininkas ir kt.31 Tų metų balandžio 14 d. LKP(b) CK išsiuntinėjo nurodymą, kuriame išvardytos temos, priklausiusios „ypatingojo aplanko“ dokumentams. Tai - kova su „banditizmu“, politinė padėtis apskrityje, ginkluotų grupių sudarymas ir veikla, šaukimas į sovietinę armiją, MGB, MVD apskričių skyrių ir valsčių poskyrių darbas, susirašinėjimas su prokuratūra ir kt. Dokumentai šiais klausimais bendruose biurų protokoluose neturėjo būti skelbiami, o nurodoma „žr. į ypatingąjį aplanką“. Tą aplanką turėjo laikyti partijos apskrities komiteto sekretorius32. Slaptą raštvedybą partijos apskrities komitete paprastai tvarkė pirmojo sekretoriaus padėjėjas.

1950 m. liepos 6 d. LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjas I. Razinas visiems partijos rajonų komitetų sekretoriams išsiuntinėjo visiškai slaptą raštą dėl naujų rajoninių komitetų sudarymo ir darbuotojų priėmimo. Jame rašyta: „Apie partijos komitetų darbuotojus, turinčius reikalų su slaptu susirašinėjimu (mašininkės, techninės sekretorės, rotatorininkai, kurjeriai ir pan.),

remiantis valstybinės paslapties išlaikymo instrukcijos 27 paragrafu (1948 m. leidimas), turi būti gautas raštiškas pranešimas iš atitinkamo MGB organo“. Tie žmonės turėjo užpildyti specialią anketą, pristatyti charakteristiką iš ankstesnės darbo vietos. 

Nepartiniai dar turėjo pristatyti dviejų partijos narių rekomendacijas. Tų žmonių priėmimą į darbą turėjo vizuoti ne mažiau kaip du partijos rajono komiteto sekretoriai. 

Priimamieji į darbą turėjo pasirašyti pagal VKP(b) CK 1947 m. spalio 11d. nutarimą raštišką pasižadėjimą neskelbti slaptų ir tarnybinių paslapčių, taip pat žinių apie komiteto darbą. Tokį pat pasižadėjimą turėjo pasirašyti visi partijos komitetų darbuotojai, įmonių partinių komitetų darbuotojai, pirminių partinių organizacijų sekretoriai ir laikraščių redakcijų darbuotojai. Tokio pasižadėjimo nereikalauta pasirašyti tik iš LKP(b) CK narių ir kandidatų į CK narius, CK revizijos komisijos narių, miestų ir rajonų partijos sekretorių bei biuro narių ir revizijos komisijos pirmininko33.

Vienas iš būdų sukurti partijos kultą buvo pastangos nepaprastai saugoti partinį bilietą. Jį komunistas visą laiką turėjo nešiotis su savimi, tačiau niekam, išskyrus partijos vadovybę, jo nerodyti; už bilieto pametimą, ypač įtartinomis aplinkybėmis, grėsė pašalinimas iš partijos. Beje, kai kuriuos vokiečių okupuotoje teritorijoje pasilikusius komunistus iš naujo į partiją atsisakyta priimti ir todėl, kad jie, bijodami persekiojimų, buvo sunaikinę savo partinius bilietus. Antai vieną lietuvių čekistą, tuo metu dirbusį tribunole, J. Rugienį 1946 m. vasarą Vilniuje užpuolė plėšikai, jį nurengė ir iš jo atėmė dokumentus. Nors po kurio laiko išmestus dokumentus radusi moteris atnešė, jo partinis bilietas turėjo būti pakeistas, o senasis pripažintas negaliojančiu. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuras tai motyvavo taip: „[...] kadangi partinis bilietas buvo nežinomų priešiškų žmonių rankose“34.

Kaip jau ne kartą minėta, į partiją buvo stojama dėl įvairių sumetimų: norint padaryti karjerą, gauti gerą postą bei privilegijų (spec. aprūpinimas, butai ir t.t.), iš ideologinių paskatų, noro patekti į tam tikrą privilegijuotų žmonių grupę ir t. t. Buvo ir tokių, kurie į partiją stojo norėdami nuslėpti savo praeitį. Tačiau ji greitai išaiškėdavo, dažniausiai jau stojimo metu. Mat partijos komitetai nesitenkindavo dviejų partijos narių rekomendacijomis ir apie kandidatą rinkdavo žinias, tarp kurių svarbiausios būdavo gaunamos iš MVD-MGB kartotekų. Neretai ir pats partijos komitetas savo pastangomis išsiaiškindavo stojančiojo į partiją praeitį. Antai 1947 m. pradžioje partijos Ukmergės aps. komitetas pranešė MVD AS viršininkui apie tai, jog Proskovja Genčiauskienė parašė pareiškimą stoti į partiją, tačiau priimant išaiškėjo, kad ji 1941 m. buvo suimta vokiečių policijos ir jai pasirašė pasižadėjimą, vėliau gyveno Gelvonų vlsč. Perelozų kaime ir išdavinėjo vokiečiams asmenis, lojalius sovietų valdžiai. Beje, užklausta MVD atsakė, kad jokių duomenų apie minėtą moterį neturi35.

Komunistui kylant karjeros laiptais, jis ir toliau buvo įdėmiai, ypač represinių žinybų, tikrinamas. Ką nors negera jo praeityje radę, jį suimti ar iš pareigų atleisti be LKP(b) CK sutikimo čekistai negalėdavo, tačiau sugriaudavo jo karjerą. 1952 m. balandžio mėn. LSSR MGB ministras P. Kondakovas pranešė A. Sniečkui, jog buvęs LKP(b) CK darbuotojas, tuo metu - VKP(b) CK aukštosios partinės mokyklos klausytojas P. Gulbinskas savo anketoje nuslėpė, kad jo dėdė ir dvi tetos gyvena JAV36. Tokių atvejų, kai patys partiniai organai, o dar dažniau MVD-MGB atskleisdavo kai kurias „juodas“ kandidatų į partiją praeities dėmes, buvo šimtai.

Eiliniai komunistai tiek savo vadovų, tiek čekistų nuolat buvo raginami labiau gilintis į kovos su „nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis“ peripetijas, patys joje tiesiogiai dalyvauti. Beveik kiekviename apskrities ar vėliau rajono partiniame susirinkime komunistams buvo priekaištaujama dėl jų pasyvaus elgesio. 1951 m. pradžioje vykusiame Kėdainių r. partiniame susirinkime MGB RS viršininkas Michailas Južakovas kalbėjo: „Be to, noriu pasakyti, kad partinis aktyvas nesidomi ir nežino banditų požymių, banditų šeimų“. Jis ragino kovoti su įvairiomis nacionalizmo apraiškomis: „Be to, reikia pasakyti, kad gaunama signalų apie tai, jog ligoninėje spausdinami antitarybiniai raštai, todėl pirminei partinei organizacijai reikia labiau gilintis į sveikatos apsaugos skyriaus kadrus“37. Partijos Prienų r. komiteto pirmasis sekretorius V. Supronas ataskaitinėje partinėje konferencijoje 1952 m. vasarą kalbėjo: „Kova su nacionalistiniu pogrindžiu yra gyvybiškai svarbus visos partinės organizacijos ir kiekvieno komunisto atskirai reikalas“38. Komunistai - tiek idėjiniai, tiek karjeristai - nekentė partizanų, bet savisaugos instinktas dažniausiai jiems pakuždėdavo per daug į kovą neįsitraukti, palikti ją rusams. Beje, kiekviena išvyka į kaimus, net miško perėjimas ar pervažiavimas reikalaudavo iš komunistų nemažo ryžto ir pasiaukojimo.

1953 m., per trumpą L. Berijos valdymo laikotarpį komunistai pripažino, jog ne jie, o čekistai ir rusų kariuomenė palaužė pogrindį, bet iki tol jie vaizdavo, jog būtent jie nugalėjo pogrindį. Toną tokiam požiūriui duodavo A. Sniečkus. LKP(b) VII suvažiavime, kuris vyko 1952 m. rugsėjo 22—25 d., jis kalbėjo: „Respublikinė partinė organizacija per ataskaitinį laikotarpį daug dirbo likviduodama nacionalistinį pogrindį ir jo gaujas“. Vis dėlto jis turėjo pripažinti, kad ,,VKP(b) CK nurodymai visiškai likviduoti ginkluotų gaujų liekanas dar neįvykdyti“39.

KOMUNISTŲ MORALĖ. Komunistų partijos vadovybė stengėsi savo partijos narius auklėti taip, kad jie būtų fanatiškai, visiškai atsidavę komunizmo idealams, neabejotų vadovybės numatytomis veiklos kryptimis, asmeninius interesus aukotų dėl bendrų partijos reikalų ir t. t. Kaip matysime, anaiptol ne visi komunistai buvo idėjos žmonės; dauguma ieškojo valdžios ir naudos, neretai buvo nevisavertės asmenybės. Tačiau buvo siekiama, nebent deklaruojama, būtinybė būti atsidavusiems savo partijai. Bene geriausiai fanatišką atsidavimą partijai deklaravo partijos Rokiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Paradauskas. 1946 m. biuro posėdyje, kuriame buvo svarstomas MVD AS viršininkas pplk. Aleksandras Vasiljevas už tai, kad gyvena su buvusio Lenkijos žvalgybininko žmona, jis pasakė: „Aš dirbau pogrindyje ir jei man būtų pasakę, kad nutraukčiau ryšius su tikra motina dėl bendrų interesų, aš juos būčiau nutraukęs, o drg. Vasiljevas negali išsiskirti su svetimu žmogumi ir netgi įstatymu neįteisinta žmona [...]. Aš siūlau pašalinti jį iš partijos“. Tai ir buvo padaryta40. Beje, vėliau tas čekistas buvo pažemintas pareigomis, pakeitė kelias darbovietes jau kaip civilis ir 1949 m. žuvo Varėnos aps. Šiuo atveju, matyt, tikrai mylėjęs moterį, dėl jos paaukojęs karjerą, čekistas buvo kur kas doroviškai aukštesnis už partinius funkcionierius.

Beje, reikalavimas komunistams palikti sau artimą žmogų, jei šis kilęs „iš svetimos aplinkos“, buvo gana dažnas. Partijos Mažeikių aps. komiteto biuras 1946 m. pabaigoje atleido iš darbo partijos komiteto karinio skyriaus instruktorių Osipovą už tai, kad gyveno su „liaudies priešo“, žuvusio 1943 m., žmona. Tas priešas - gestapo vertėjas41. 1947 m. vasarą partijos Kėdainių aps. komiteto biuras nutarė: „Surviliškio partorgui Kraniauskui iškelti kategorišką klausimą dėl ryšio nutraukimo ir skyrybų su žmona, nes ji palaiko ryšį su gaujoje esančiais broliais“42.

Iškalbingi partijos narės Elžbietos Vaitkienės samprotavimai, 1949 m. nusiųsti partijos Telšių aps. komitetui (kalba netaisyta): „Šiuo pareiškiu, kad mano brolis Mičius Aleksas, gimęs tūkstantis devyni šimtai šešioliktais metais, kaip jūs jau žinote, ir išvežtas. Kiti visi gyvena Telšiuose; apie juos aš taip pat nieko nežinau, nes okupacijos Vokiečių laiku negyvenau čia, Lietuvoje. Grįžusi susitikusi aš kuomet pasikalbu, jie man niekuomet politiškai nieko nepasakoja, nes jie žino, kad aš partijos narys. Todėl rašau draugui sekretoriui: aš nuo visų savo brolių ir seserų atsisakau, su jais nieką bendra, ir po kuo aš pasirašau. Vaitkienė“43.

Partizanai viename savo atsišaukimų, skirtų RA kariams, gana tiksliai apibūdino komunistų partiją. Keturių puslapių atsišaukime rašoma: „Netikėkite Lietuvos komunistų partija, kurioje yra kelios dešimtys idealistų, tačiau negabių komunistų, o likusieji šimtai - moraliniai luošiai [...]“. Atsišaukimą, kuris buvo pasirašytas „Demokratinės Lietuvos partizanų“ vardu, ir laišką, adresuotą J. Paleckiui, perėmė čekistai. Ant laiško vertimo yra I. Tkačenkos rezoliucija: „Drg. Počkajau, nusiųskite į CK ir Paleckiui“44.

Viename iš 1949 m. į čekistų rankas patekusių partizanų dokumentų, pavadintų „Žvalgyba“, apie komunistų partijos narių verbavimą rašoma: „Jei kandidatas į agentus [partizanų agentus. - J. S.] komunistas idealistas, iš jo nieko nereikia tikėtis. Kitas reikalas su materialistais [...]“. Beje, šiame dokumente rašoma, jog žvalgybininkams tenka šantažuoti, kartais vogti, plėšti ir pan. elgtis, tačiau viskam reikia žinoti ribas, nes „nusikaltimais negalima tiesti kelio nors ir tėvynės naudai“45.

Apskritai komunistai toleravo saviškius; kuo nors nusižengusį ar net nusikaltusį komunistą dažniausiai tik perkeldavo į kitą vietą ir palikdavo tas pačias pareigas (be abejo, taip elgtasi ir todėl, kad labai trūko bent pasirašyti mokančių partinių darbuotojų), tačiau kartais, ypač kai nusižengimai ir net nusikaltimai turėdavo politinį atspalvį, vienas kitas komunistas būdavo iš darbo atleidžiamas, prieš tai jį dažniausiai pašalinus iš partijos. Tipiška situacija buvo susiklosčiusi 1947 m. pradžioje, kai partijos Raseinių aps. biuras svarstė politinę padėtį Šiluvos vlsč. ir už partinio darbo sužlugdymą, girtavimą pašalino iš pareigų valsčiaus partorgą Armanavičių. Dar jam buvo priekaištauta, jog valsčiaus sovietinės ūkinės organizacijos neišvalytos nuo priešiškų ir įtartinų asmenų, ir nurodyta tą darbą - išvalymą - iki tam tikros datos padaryti jo įpėdiniams46.

Tačiau dažniausiai „saviškiai“ nenukentėdavo. Tai rodo toks įvykis. Subačiaus vlsč. (Kupiškio aps.) vykdomojo komiteto pirmininkas Janonis 1947 m. liepos mėn. su milicininku girti šaudė į kryžių (tą jis pats prisipažino; sakė, kad šaudė kalbėdamas, jog ne tik „banditų“, bet ir paties Dievo nebijo). Partijos komiteto instruktorius Brazdžiūnas, pasiųstas tirti ne tiek Janonio, kiek partorgo Liepos veiksmų (mat šis girtuokliavo, kartu su žmona vogė pinigus, į darbą priimdavo tik tas moteris, kurios sutikdavo su juo sanguliauti ir t.t.), savo išvadose parašė, jog buvo šaudyta į tupinčią ant kryžiaus varną. 

Apie Liepą liudininkas P. Vala sakęs, kad Liepa jį ir dar kelis žmones jo bute 1946 m. žiemą mušė su pistoletu, grasindamas sušaudyti. Partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius P. Grigėnas paskelbė išvadą, jog daugelis prieš Liepą iškeltų faktų nepasitvirtino, ir nurodė jį tik perkelti į kitą valsčių (neva pinigus — 4 tūkst. rb — Liepa ne pasisavino, o jų tik neįformino; karvę, paimtą iš buožių, ne pasisavino, o tik pakeitė sava ir t.t.)47. Beje, šaudyti į kryžius, koplytėles pokariu ir vėliau komunistai, milicininkai, stribai ir čekistai labai mėgo; tuo jie tarsi mėgindavo įrodyti savo šaunumą („nebijau nei velnio, nei Dievo“). Saviškius partiniai vadai užstodavo ne vien dėl solidarumo. Dažniausiai būdavo užtariami tie pavaldiniai, kurie su viršininkais dalydavosi įvairiais būdais prisiplėštu turtu. Patiems vadams plėšikauti ne visuomet būdavo patogu, mat reikėdavo vaizduoti idealistą.

LSSR prokuroras G. Bacharovas 1949 m. pabaigoje prašė A. Sniečkaus leisti patraukti teisminėn atsakomybėn Švenčionių aps. Kaltanėnų vlsč. partijos sekretorių Vasiljevą, kuris be jokios priežasties mušdavo valstiečius, versdavo moteris su juo sanguliauti. Tas pats prokuroras anksčiau rašytame pranešime apskundė Alytaus aps. teismo liberalius sprendimus. Be visa ko, minėjo Alytaus vlsč. Gegužės 1-osios kolūkio pirmininką Juozą Kurtinį, kuris, pakviestas į vestuves 1949 m. vasarą, susiginčijęs nušovė šeimininką Vladą Pangonį. Už tai buvo nubaustas 6 metams lygtinai ir paliktas dirbti tame pat kolūkyje48.

Komunistų moralę atskleidžia jų elgesys išbuožinimų metu, kai iš kuo nors neįtikusių žmonių, dažniausiai teigiant, jog jie yra buožės, būdavo atimama didelė dalis turto. 1947 m. pavasarį partijos Rokiškio aps. komitetas sudarė komisiją (matyt, gavus skundą; dažniausiai būdavo skundžiamasi nepasidalijus turto), kuri turėjo nustatyti, kaip paskirstytas ir naudotas Kamajų vlsč. išbuožintų ūkių turtas. Išaiškėjo, kad „dingo“ karvė, telyčia, trys kiaulės; jų lyg ir niekas nepasiėmė, jie nebuvo niekam atiduoti. To išbuožinimo metu visa valsčiaus valdžia ką nors nusigvelbė. Vykdomojo komiteto pirmininkas Jermolajevas pasisavino dvi kiaules, tris žąsis, du kumpius, apie 7 pūdus grūdų ir 3 avių kailius; kiti daugiausia ėmė baldus. 6 valdžios pareigūnai savo karves sukeitė su išbuožintų žmonių karvėmis. Bet iš tikrųjų vogimo mastai nebuvo žinomi, nes komisija nustatė, jog daug iš buožių paimtų daiktų ir inventoriaus nebuvo užpajamuota. 

Viena kiaulė buvo suvalgyta aktyvistų baliuje49. Taip vyko kiekvienoje Lietuvos apskrityje ir kiekviename valsčiuje, skyrėsi tik vogimo mastai. Taigi nieko nuostabaus, kad dauguma komunistų taip noriai dalyvaudavo žmonių apiplėšimuose.

Pokario metais komunistai vogė beveik visą laiką, tačiau vagystės didelį mastą įgaudavo trėmimų metu. Gana taikliai dar po 1945 m. trėmimų yra pasakęs Bulevičius iš Krakių: „Jie išveža žmones, kad galėtų plėšti jų turtą“50. Anaiptol ne turto plėšimai buvo svarbiausia trėmimų priežastis, tačiau tai irgi įėjo į šį scenarijų. Aukštieji partijos vadovai (beje, jų atlyginimai buvo tokio dydžio, kad jiems patiems nebereikėjo plėšti), matydami, jog vogimas galutinai pakerta komunistų autoritetą, 1947 m. LSSR MT ir LKP (b) CK nutarimais du kartus uždraudė partiniams darbuotojams dalyvauti aprašant tremiamųjų turtą ir uždraudė jį įsigyti sovietiniams partiniams darbuotojams51. Tačiau didieji 1948 m. gegužės 22-23 d. trėmimai parodė, kad tų draudimų tarsi nebūta, nes jų niekas nepaisė. A. Sniečkus ir M. Gedvilas tuoj po trėmimų išsiuntinėjo direktyvą, kuriojenurodė trėmimo metu apsivogusius asmenis pašalinti iš partijos ir iš darbo, iškelti jiems baudžiamąsias bylas. Iš tų grasinimų, matyt, nedaug tebuvo naudos, nes tų pat metų gruodžio 2 d. A. Sniečkus ir M. Gedvilas vėl rašė partijos sekretoriams ir vykdomųjų komitetų pirmininkams apie tremtinių turto iššvaistymą, t. y. pavogimą. Jie konstatavo, jog po visų perspėjimų, patikrinus vien Marijampolės aps., rasta, kad trūksta 136 galvijų, 548 vnt. žemės ūkio inventoriaus, 256 įvairių namų apyvokos daiktų. Į banką įnešta tik 20 proc. konfiskuoto turto vertės. Nurodė iki 1949 m. pradžios visose apskrityse įvesti tvarką 52. Tai buvo tik dalis išvogto turto, to, kuris jau buvo užpajamuotas. Nemažai turto per trėmimus apskritai nebūdavo užpajamuojama, todėl ir nebūdavo galima nustatyti, buvo jis ar ne.

Partijos nariai, taip pat ir funkcionieriai trėmimų metu buvo taip įpratę vogti, kad LKP(b) CK 1947 m. balandžio 2 d. nutarime „Dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų“ viename iš paragrafų nurodė: „Kategoriškai uždrausti partiniams darbuotojams asmeniškai dalyvauti sudarant įvairius aprašymus ir gyventojų turto paėmimą“. Prieš tai LSSR prokuroras D. Salinas V. Ščerbakovui ir A. Sniečkui buvo rašęs: „Pasmerkti ir toliau uždrausti praktiką, kai valsčių partorgai ir atskiri partinių organizacijų atstovai, pakeisdami atitinkamus vykdomuosius organus, asmeniškai ir tiesiogiai paima turtą, vykdo piliečių kratas“53.

Kadangi šis draudimas, matyt, nelabai padėjo, 1947 m. spalio 21d. buvo priimtas LSSR MT ir LKP(b) CK biuro nutarimas Nr. 155ss dėl tremiamųjų turto panaudojimo. Jame uždrausta tremiamųjų turtą įsigyti partiniams, sovietiniams ir kitiems darbuotojams, leidžiama namų apyvokos daiktus (baldus, patalynę, drabužius) perduoti „ūkiams, nukentėjusiems nuo banditų“. Nurodyta trėmimų metu į apskritis siųsti MT ir CK įgaliotinius, o į valsčius - apskrities įgaliotinius, kurie turėjo būti atsakingi už nutarimo vykdymą54. Kaip matysime, šių draudimų buvo visai nepaisoma, nors formaliai partiniai darbuotojai nedalyvaudavo aprašant tremiamųjų turtą. Uždraudus tremiamųjų turto įsigyti kad ir labai pigiai nusiperkant, jis būdavo pasisavinamas, jo tiesiog neužpajamavus.

Apie vogimus 1948 m. gegužės mėn. trėmimų metu plačiai rašė LSSR MT pirmininko pavaduotojas V. Pisarevas ir LKP(b) CK antrasis sekretorius A. Trofimovas. 26 Prienų, Kauno, Šiaulių, Kretingos, Ukmergės ir Kuršėnų aps. valsčiuose trūko 715 galvijų, tarp jų 41 arklio, 83 karvių, 118 veršelių, 130 kiaulių, 156 avių bei 1141 vnt. įvairių paukščių. 

Prienų aps. trūko 230 galvijų, arba 10 proc. visų ištremtųjų galvijų. Daug turto buvo neįtraukta į apskaitos sąrašus. Šiaulių aps. 3 valsčiuose, Pasvalio aps. 2 valsčiuose, Ukmergės aps. 8 valsčiuose, Prienų aps. 5 valsčiuose nebuvo įtraukti į apskaitą 46 arkliai, 67 karvės, 3 šienapjovės, 7 arpai, 23 vežimai, 5 rogės ir t. t. Daug kur turtas buvo perduodamas sumažintomis kainomis, o kai kur dalytas ir visai nemokamai. Vien Kauno aps. 1 valsčiuje, Pasvalio aps. 3 valsčiuose, Prienų aps. 4 valsčiuose, Šiaulių aps. 2 valsčiuose be jokio mokesčio valsčiaus ir apskrities darbuotojams buvo išdalyta 102 karvės, 18 kiaulių, 8 arkliai ir t.t. Garliavos vlsč. MVD ir MGB žinybų darbuotojai išsidalijo 10 karvių, 5 kiaules ir kt. Įvairiems darbuotojams daiktai buvo pardavinėjami už daug mažesnę kainą. Nurodyta viską grąžinti, nusikaltusius asmenis patraukti partinėn ir teisminėn atsakomybėn55. Septyniuose Kauno, Kuršėnų ir Pasvalio valsčiuose trūko 79 stalų, 18 bufetų, 87 spintų, 139 lovų, 19 veidrodžių, 3 siuvimo mašinų ir t.t. Arkliai buvo pardavinėjami vidutiniškai po 713 rb, avys -po 22 rb, karvės - už 200-240 rb. Kai kur buvo pardavinėjama dar pigiau. Marijampolės aps. 7 valsčiuose dingo 548 vnt. žemės ūkio inventoriaus ir 256 namų apyvokos daiktai bei kt.56

Nors partiniuose dokumentuose užfiksuota tik menka dalis visų vagysčių, jų minima šimtai. Viena iš jų, kai buvo vogta itin įžūliai, aprašyta vieno partijos Trakų aps. komiteto darbuotojo skunde sekretoriui. Jis rašė, jog trėmimams iš Kalesninkų vlsč. vadovavęs partijos apskrities komiteto įgaliotinis Jemeljanovas sunaikino visus 1948 m. gegužės trėmimo įvertinimo komisijos sudarytus aktus, surašė naujus, bet į juos daug ko neįtraukė, o įrašytus daiktus įvertino labai menkai, pavyzdžiui, Zinger siuvimo mašiną — 120 rb, didelius sieninius laikrodžius — 30 rb ir t.t. Daiktus dalijo visiems, taip pat ir čekistams. Po mėnesio vykusiame partijos Trakų aps. komiteto biuro posėdyje, kuriame buvo svarstoma padėtis Kalesninkų vlsč. — partizanų puolimai, trėmimo metu išvogtas turtas ir kt., - ketinta minėtą įgaliotinį, partorgą ir MGB VP viršininką iš darbo atleisti, bet po partorgo Gunčenkos kalbos visiems buvo įrašytas griežtas papeikimas. Partorgas kalbėjo taip: „Aš buvau Leningrado blokadoje, buvau sužeistas, o už banditų skudurus iš partijos pašalinti — geriau nusišauti, negu atiduoti partinį bilietą“ 57.

Beje, nors ir pagauti vagiant, ne visi norėdavo skirtis su pasivogtu turtu. Partijos Kauno aps. komitetas 1948 m. gegužės 18 d. svarstė LKP(b) CK ir LSSR MT nutarimą dėl pažeidimų trėmimo metu Raudondvario vlsč. Jame rašoma, jog buvo vogta, pirkta sumažintomis kainomis ir t.t. Tą darė ir komiteto įgaliotinis valsčiuje kadrų sekretorius Šimonis; jam buvo įrašytas griežtas papeikimas. Partijos valsčiaus sekretorius Vagneris buvo pašalintas iš partijos ir pareigų, nes nesutiko grąžinti 30 kg pagrobtų lašinių58.

LKP(b) CK biuro 1948 m. liepos 9 d. nutarime „Dėl konfiskuoto turto iššvaistymo Prienų apskrityje“ rašoma, kad partijos komiteto darbuotojas Fomenka iš ištremtųjų turto įsigijo karvę už 250 rb, Šafirovičius — už 90 rb stalą, sofą, spintą, Košelevas ir Gromovas pasisavino keletą auksinių žiedų ir kitko. Nieko nemokėję daug daiktų pasiėmė vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Filimonovas ir apskrities kooperatyvo pirmininkas Kudriavcevas. Buvo nutarta partijos komiteto pirmąjį sekretorių Stasį Naimavičių ir Filimonovą iš pareigų atleisti, o į Prienų aps. nusiųsti komisiją. Visi kalbėjusieji pabrėžė, jog turtą išvagiant „buvo padaryta didelė politinė žala“59.

LKP(b) CK biuro 1948 m. liepos 30 d. nutarime minima, jog po trėmimo Prienų aps. trūko 10,4 proc. visų konfiskuotų galvijų, pavogta 13 tonų grūdų ir 51 tona bulvių60.

Lietuvos komunistų partijos aukščiausioji vadovybė anaiptol ne viską žinojo; daug kas buvo nuslėpta, nes apsivogusiuosius jungė bendras nusikaltimas ir jie vienas kitą dangstė. Be to, dauguma jų vogimo nė nelaikė nusikaltimu, o tik, tarkime, užmokesčiu už jų nuolat patiriamą baimę būti partizanų užpultiems. Tik tose apskrityse, kuriose, matyt, nepasidaliję prisiplėšto turto susikivirčijo keli vietiniai viršininkai, buvo atskleista daugmaž reali padėtis. Kai Prienuose 1948 m. rugpjūčio 19 d. visuotiniame visų partijos narių susirinkime (187 nariai ir 18 kandidatų) buvo svarstomas minėtas LKP(b) CK nutarimas dėl tremiamųjų turto iššvaistymo Prienų aps., ypač Pakuonio vlsč., iš kalbėjusiųjų kalbų išaiškėjo, kad tame valsčiuje vogė visi - tiek įgaliotiniai iš apskrities Šafirovičius ir Polupanovas, tiek vietiniai; kiekvienas ėmė ką tik norėjo arba neva pirko už 50-100 kartų mažesnę kainą. Pavyzdžiui, už siuvimo mašiną mokėjo 10-20 rb, už šveicarišką medžioklinį šautuvą - 20 rb, už motociklą -500 rb, už lovą - 10 rb, už kėdę -0,5 rb ir t. t. Tame susirinkime, kaip įprasta, vienas kitam vertė kaltę. Buvo prisiminti ir senesni reikalai. Birštono partorgas Baravykas pasakė, kad 1946 m. atvykę partijos komiteto pirmasis sekretorius S. Naimavičius ir MVD AS viršininkas Ivanas Vorošilovas įsakė konfiskuoti du ūkius, kuriuose buvo daug gražių baldų; jų pasikrovę tris mašinas išsivežė į Prienus. Jokių įkainojimo aktų nebuvo surašyta. Pakuonio vlsč. pasidarbavusius aktyvistus, kurie „pametė“ net 238 galvijus, mėginta teisinti tuo, kad tame valsčiuje per trėmimą jų „dirbo“ tik 20, o ištremiamų šeimų ūkių buvo per 100 61.

Beje, partijos Prienų aps. komiteto pirmasis sekretorius S. Naimavičius beveik tuo pat metu turėjo ir kitokių nemalonumų - MGB pranešė A. Sniečkui, kad jo žmona, gyvendama Giedraičiuose, per karą bendravo su gestapininkais. S. Naimavičius, pasitelkęs daug liudytojų, žmonos kaltę neigė. Tokių pat nemalonumų turėjo ir partijos Plungės aps. komiteto pirmasis sekretorius Kazimieras Pilelis; jo žmona taip pat buvo kaltinama bendravimu su vokiečių karininku, jo brolis buvęs P. Plechavičiaus rinktinėje, o dėdė - vokiečių armijoje62.

Apsivogę Prienų partiniai veikėjai labai išgarsėjo todėl, kad susipykę tarpusavyje daug ką patys išsipasakojo. Vagiama buvo ir kitose apskrityse, tačiau ten skandalai dažniausiai būdavo užgniaužiami. MGB ir MVD apskričių skyrių viršininkų pranešimai apie vagystes (šiuo atžvilgiu jie pasidarbavo pozityviai) dažniausiai likdavo partijos komitetų pirmųjų sekretorių stalčiuose. Kretingos MGB AS viršininkas Arkadijus Vichrevas po trėmimų rašė partijos komiteto pirmajam sekretoriui Vaciui Maksimavičiui, kad visuose valsčiuose buvo vagiamas ištremtųjų turtas, pirmiausia vogė valsčių partorgai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai63. Kupiškio MVD AS viršininkas Ivanas Muravjovas pirmajam sekretoriui P. Grigėnui ir vykdomojo komiteto pirmininkui Bendoravičiui labai smulkiai aprašė, kas ką vogė trėmimo metu. Svėdasų vlsč. partorgas Baronas sau ir tėvui paėmė po bekoną ir du vežimus šieno, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Staniulis - kiaulę ir telyčią, vykdomojo komiteto sekretorius Indriūnas iškeitė į geresnius savo gyvulius ir kėdes. 

Partorgas ir vykdomojo komiteto pirmininkas už degtinę dalijo pašarą savo giminėms ir pažįstamiems, vežėsi jo ir sau. Šimonių vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkas Melinis sau pasiėmė visus reikiamus baldus, keitė kitiems blogas karves į geras ir t. t. MGB Subačiaus VP operatyvinis įgaliotinis kpt. Pylajevas iškeitė savo karvę, žemės ūkio komisijos pirmininkas Šulcas padarė tą patį, kaip ir paruošų įgaliotinis Grikienis bei vykdomojo komiteto pirmininkas Janonis. Dar šį tą išvardijęs, viršininkas savo raštą baigė taip: „Tokia pat padėtis ir kituose valsčiuose“. Beje, partijos apskrities komitetas nurodė viską, kas pasivogta, grąžinti; tai ir buvo padaryta — bent taip rašoma. Byloje yra anoniminis pranešimas apie Svėdasų vlsč. vykdomojo komiteto pirmininką, didelį mėgėją konfiskuoti turtą. Pranešimas baigiamas taip: „Jei ir toliau taip konfiskuos, tai jie sukvailės nuo samagono“64. Pagrobtas svetimas turtas neatnešė laimės, dauguma aktyvistų, ypač stribai, prisivogę tuoj pat beveik viską pragerdavo. Nuolat gėrė ne tik dėl partizanų baimės, bet ir norėdami užgniaužti sąžinės priekaištus.

LKP(b) CK, siekdamas bent kiek apmalšinti provincijos aktyvistų norus staigiai praturtėti apsivagiant trėmimų metu (tai kenkė sovietų valdžios įvaizdžiui; išgryninta sovietinė ideologija propagavo netgi tam tikrą asketizmą, kuris visiškai nesiderino su godžiu aktyvistų elgesiu), po truputį normino įvairius aktus trėmimų klausimais. 1949 m. kovo 22 d. buvo priimtas LSSR MT ir LKP(b) CK nutarimas, kaip turi būti tvarkomas ištremtųjų turtas. Jį tvarkyti pavesta vykdomiesiems komitetams ir partijos komitetams. Kaimuose turtą turėjo aprašyti komisija, susidedanti iš valsčiaus įgaliotinio, apylinkės tarybos atstovo ir kolūkio ar varguomenės atstovo, o mieste — atstovai iš miesto, rajono tarybų ir namų valdybos65. Beje, šiame nutarime, kaip ir daugelyje panašių nutarimų, galima įžvelgti ne tik norą sunorminti tremiamųjų turto realizavimą, bet ir norą kuo daugiau žmonių įtraukti į nusikaltimo - tai yra trėmimų - vykdymą.

Partijos Kauno sr. komiteto pirmajam sekretoriui E. Ozarskiui MGB srities valdybos viršininkas Jakovas Sinicynas nuolat pranešinėjo apie nederamus komunistų veiksmus arba juos kompromituojančius duomenis. Vien apie partijos Jonavos r. komiteto darbuotojus viename 1951 m. pranešime rašoma, jog tas komitetas „labai užterštas“. 

Pirmojo sekretoriaus Prano Lukoševičiaus brolis - buvęs šaulys, vokiečių laikais - policininkas, vėliau „banditavo“ ir nors legalizavosi, tačiau liko rezervistu, todėl suimtas, o jo šeima ištremta. Partinio kabineto vedėjas N. Orlovas kilęs iš buožių, tėvas išbuožintas ir ištremtas. Žemės ūkio skyriaus vedėjas P. Tataris rėmė buožes, iš jų ėmė kyšius66.

Apskritai čekistų turimi duomenys apie apskrities ir valsčiaus partinius veikėjus, reikia manyti, leisdavo tuos veikėjus šantažuoti, išsireikalauti įvairių materialinių gėrybių. Kita vertus, partiniai veikėjai savo ruožtu būdavo priversti „nematyti“ čekistų blogų darbų ir net nusikaltimų.

Pokario metais retas žmogus, kad ir neteisingai nuskriaustas, drįsdavo ieškoti teisybės bet kurioje valdžios įstaigoje. Kartais tiesos ieškojimas trumpam baigdavosi žmogaus pergale, bet pasitaikius progai tie, kurių veiksmus žmogus skundė, sugebėdavo jam dar labiau pakenkti, kartais jį net sunaikindavo. Tiesos visiškai negalėdavo surasti vadinamieji klasiniai priešai, kurių didžiąją dalį Lietuvoje sudarė buožės. Labai retais atvejais, ypač jei žmogus būdavo iš „socialiai artimos“ aplinkos, partijos komitetai priimdavo teisingus sprendimus. Vienas iš tų retų atvejų užfiksuotas Kalvarijos aps. M. Bartaškienė, sirgusi ir gulėjusi Juodelių mokykloje už lentinės mokytojų kambario sienos, 1950 m. pradžioje skundėsi Juozui (pirmajam sekretoriui Griciūnui?), kaip geram pažįstamam, dėl dviejų Juodelių mokytojų antisovietinio nusistatymo (jos mat nerengia sovietinių švenčių, neįrašo mokinių į pionierius, švenčia Kalėdas). Be to, jos muša vaikus, iš jų renka maisto duoklę ir t.t. Laiškas baigiamas taip: „Jei tirsite šį dalyką, tai prašau neminėti, kas parašė, nes aš ir taip, gyvendama kaime, jaučiuosi nejaukiai“. J.Griciūno rezoliucija buvo tokia: patikrinti neiššifravus pareiškėjos. Kitas sekretorius - Radzevičius po kurio laiko pranešė, kad daugelis išvardytų mokytojų nusižengimų nepasitvirtino, skundas rašytas iš keršto, nes pareiškėjai reikėjo kambario, kuriame gyveno mokytoja67. Deja, stalininiu laikotarpiu tokių nešališkų sprendimų partijos komitetai yra priėmę nedaug. Priimdami sprendimus jie dažniausiai vadovaudavosi marksizmo dogmomis ir vadinamąja „klasių kovos“ teorija.

NERAŠTINGŲJŲ PARTIJA. Vienas Lietuvos komunistų partijos trūkumų buvo tas, kad į ją daugiausia stojo mažaraščiai ar net beraščiai asmenys, neturintys tvirtos pasaulėžiūros, neretai kankinami nevisavertiškumo komplekso ir net kerštaujantys kaimynams ar pažįstamiems. Blaiviai mąstantiems Lietuvos žmonėms komunistinė ideologija, neigusi krikščioniškas tiesas, buvo nepriimtina. Be to, jie matė, kad komunistų žodžiai skiriasi nuo darbų, kad svarbiausias jų tikslas — pavergti šalį ir ją surusinti. Lietuvos komunistų partija per visą stalininį laikotarpį stokojo intelekto ir šiek tiek atsigavo tik po Stalino mirties, kai dažniausiai vedami karjeristinių sumetimų į partiją įstojo nemažai inteligentų.

Dėl šiek tiek raštingesnių komunistų trūkumo iškildavo įvairiausių netikėtumų. A. Sniečkus 1947 m. pabaigoje rašė VKP(b) CK sekretoriui A. Kuznecovui, kad vykdydami VKP(b) CK tų metų spalio 30 d. nutarimą atrinkti į MGB iš Lietuvos 5 komunistus, turinčius aukštąjį išsilavinimą, partinio, sovietinio ar ūkinio darbo patirtį bei sveikus, sugebėjo atrinkti tik du, ir abu rusus. Prašė sumažinti reikalavimus, ypač dėl išsilavinimo 68.

Dar ir 1951 m., praėjus 6 metams po Lietuvos reokupacijos, šalį valdė labai žemo išsilavinimo žmonės, nors ir buvo imtasi žygių sudaryti šiek tiek raštingesnių saviškių sluoksnį (įvairūs kursai, supaprastintos vidurinio ir aukštojo mokslo programos ir kt.). 

Tais metais iš 2137 respublikos vadovaujančiųjų sovietinių ir partinių darbuotojų tik 78, arba mažiau kaip 4 proc., turėjo aukštąjį išsilavinimą, 673, arba 30 proc. - tik pradinį, tarp jų 194 partijos rajonų ir miestų komitetų instruktoriai69. Be jau minėtų priežasčių, tuometinių Lietuvą valdžiusių funkcionierių išsilavinimo lygis buvo žemas dar ir dėl kitų priežasčių. Pirma, komunistai gana atsainiai, net priešiškai žiūrėjo į inteligentus jau nuo 1917-ųjų spalio perversmo laikų, nors jam ir vadovavo inteligentai. Niekinamas požiūris į „supuvusią inteligentiją“ iš Rusijos buvo perkeltas į Lietuvą. Antra, neturėdami daug juos palaikančių šalininkų, komunistai neturėjo iš ko rinktis. Trečia, visas komunistų partijos dėmesys buvo sutelktas į pasipriešinimo okupacijai užgniaužimą, todėl kitiems reikalams likdavo nedaug laiko ir pinigų. Daug pastangų reikėjo ir karo sugriautam ūkiui atstatyti.

Nieko nuostabaus, kad partijos Raseinių aps. komiteto pirmasis sekretorius Teofilis Mončiunskas viename plenume guodėsi, jog 1947 m. iš jų apskrityje į partiją priimtų 92 žmonių 78 buvo „ypatingai žemo politinio lygio“70. Galima teigti, kad jie buvo ne tik „ypatingai žemo politinio lygio“, bet ir apskritai beraščiai ar geriausiu atveju pusiau beraščiai. Likusiųjų 14 lygis tikriausiai buvo irgi menkas, išskyrus gal tik iš Rusijos atvykusius komunistus, tarp kurių vidurinį ir net aukštąjį išsilavinimą įgijusiųjų procentas buvo daug didesnis negu lietuvių komunistų. Menko išsilavinimo žmonės ėjo ir vadovaujančias partines pareigas. Iš 468 Marijampolės aps. nomenklatūrinių darbuotojų 15 turėjo aukštąjį išsilavinimą, 13 - nebaigtą aukštąjį, 72 - vidurinį, 81 - nebaigtą vidurinį ir net 287 - tik pradinį išsilavinimą71.

Antai partijos Kauno aps. komiteto nomenklatūroje 1947 m. buvo 551 pareigybė, iš jų 182 pareigybes ėjo partijos nariai, t. y. jie sudarė apie 30 proc. Iš jų tik 12 turėjo aukštąjį išsilavinimą, 18 - nebaigtą aukštąjį, 114 - vidurinį, 250 - nebaigtą vidurinį ir 157 - pradinį išsilavinimą72.

1948 m. sausio 1 d. LKP(b) CK nomenklatūrai priklausė 369 CK darbuotojai, iš jų tik 6 buvo baigę aukštąsias mokyklas. Apskritai iš CK nomenklatūrai priklausiusių 3254 pareigybių tuo metu per 19 proc. jas ėjusių darbuotojų turėjo aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, 52,3 proc. buvo baigę vidurinį ir nebaigtą vidurinį mokslą, 28,6 proc. - pradinį. Iš partijos miestų ir apskričių nomenklatūrai priklausiusių darbuotojų tokį išsilavinimą turėjo atitinkamai 10, 45,3 ir 44,7 proc. žmonių73.

1948-1949 m. vidurinį ir didesnį išsilavinimą buvo įgiję apie 10-15 proc. komunistų, iš jų daugiausia rusai. 1948 m. Biržų aps. iš 177 komunistų 8 turėjo aukštąjį, 22 - vidurinį išsilavinimą74. Kiek raštingesni buvo Marijampolės aps. komunistai. 1948 m. pabaigoje tarp 344 šios apskrities partijos narių aukštąjį išsilavinimą turėjo 7 (2,8 proc.), nebaigtą aukštąjį - 4 (1,8 proc.), vidurinį - 56 (16 proc.), nebaigtą vidurinį - 113 (32 proc.), pradinį - 164 (47,4 proc.)  žmonių75. Partijos Joniškio aps. komitetas 1950 m. vasarą LKP(b) CK pranešė, jog apskrityje yra tik vienas komunistas - laikraščio redaktorius žydas E. Vaserdamas - turintis aukštąjį išsilavinimą76.

1951 m. iš 94 partijos rajonų komitetų pirmųjų sekretorių (įskaitant miestų rajonų sekretorius) tik du buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą (vienas iš jų buvo baigęs aukštąją partinę mokyklą). Iš 358 rajonų komitetų skyrių vedėjų aukštąjį išsilavinimą turėjo 15. Tuo metu iš 160 rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų pirmininkų aukštojo išsilavinimo neturėjo nė vienas77.

Komunistų partijos vadovybė ėmė ryžtingai „kovoti“ su savo partijos narių neraštingumu. 

1950 m. pradžioje LKP(b) CK VI plenume buvo nurodyta per metus likviduoti partijos narių neraštingumą lankant vakarines mokyklas ir organizuoti mažai raštingų komunistų mokymą78. Kaip įprasta, labai paviršutiniškai, šio bei to pamokius, tai ir buvo padaryta. 

Po kurio laiko išdalyti tam tikro mokslo baigimo pažymėjimai padėtį nelabai pagerino - partiniai darbuotojai ir toliau liko mažai raštingi.

VKP(b) CK, be abejo, pastebėjo itin prastą lietuvių komunistų kokybę, jų žemą išsilavinimą, todėl net buvo priėmęs nutarimą „Dėl Lietuvos komunistų partijos augimo ir darbo su partijos kandidatais“, kuris buvo svarstomas 1952 m. gruodžio 11—12 d. vykusiame LKP(b) CK II plenume. Jame pritarta reikalavimui siekti ne kiekybės, o kokybės, padidinti budrumą priimant į partiją ir atsižvelgti į kitus Maskvos reikalavimus79.

KOMUNISTŲ PRIVILEGIJOS. Komunistų vadai, deklaruodami aukštus idėjinius siekius, neužmiršdavo pasirūpinti ir materialinėmis paskatomis sau bei kitiems partiniams funkcionieriams. Vien buvimas partijoje daugumai jos narių iki pat Sovietų Sąjungos sugriuvimo 1991 m. garantavo nenutrūkstamą karjerą, dažniausiai nepelnytą. Daugumai pusiau beraščių, reikiamų dalykinių savybių neturinčių funkcionierių tvirtai laikytis tam tikruose postuose padėjo partinis bilietas. Labiausiai buvo pabrėžiamos ne žmogaus dalykinės savybės, o atsidavimas partijai ir sovietų valdžiai. Buvo nurodoma tausoti partijos narius. 1947 m. vasarą LKP(b) CK kadrų sekretorius D. Šupikovas partijos Kėdainių aps. komitetui rašė: „Tais atvejais, kai komunistas nesusidoroja su kuriuo nors darbu, reikia jį perkelti į kitą, atitinkantį jo jėgas ir sugebėjimus“80. Iš tikrųjų buvo kitaip, nes dažniausiai tą, kurį tarsi turėdavo pašalinti ar pažeminti pareigomis, nebūdavo kuo pakeisti, todėl du panašaus lygio partiečius tik sukeisdavo vietomis. Beje, minėtą raštą D. Šupikovas parašė po to, kai vienas kitas rusas pareiškė norą išvykti iš Lietuvos. 

Atvykę į palyginti turtingą kraštą, tačiau susidūrę su jo gyventojų priešiškumu ir net ginkluotu pasipriešinimu, kai kurie jų, matyt, neišlaikydavo įtampos ir norėdavo grįžti ten, kur gyveno.

Partijos narius stengtasi apsaugoti nuo teisminio persekiojimo, pavedant partijos komitetams spręsti, ar „idėjos draugą“ jau metas sodinti į kalėjimą. 1950 m. gegužės 9 d. LSSR prokuroras G. Bacharovas visų miestų, apskričių ir rajonų prokurorams išsiuntinėjo raštą Nr. 3/1163s, kuriame nurodė, kad partijos narys gali būti suimtas tik po to, kai tas klausimas bus suderintas su partijos pirmuoju sekretoriumi, o patraukus teisminėn atsakomybėn apie tai turi būti informuotos partinės institucijos. Sutikimas leisti suimti turi būti raštiškas81. Draudimas be partinės institucijos žinios suimti partijos narį galiojo ir anksčiau, tačiau, matyt, nebuvo aiškiai suformuluotas ir prokuratūra ne visada į tai atsižvelgdavo. Partijos Kauno aps. komiteto pirmasis sekretorius V. Pletkus 1948 m. balandžio 8 d. rašte tuometiniam LSSR prokurorui D. Salinui prašė iki teismo iš daboklės paleisti buvusį Babtų vykdomojo komiteto pirmininką M. Markiną, kuris buvo sužeidęs žmogų. Jis rašė: „Remiantis VKP(b) CK nurodymais, pirmiausia komunisto likimą turi spręsti pati partinė institucija, ir mūsų sankcija [teisėtvarkos] organams turi būti būtina“. Mat M. Markinas buvo suimtas negavus partijos apskrities komiteto sutikimo 82. Partijos komitetai savo teise - duoti ar neduoti leidimą suimti partijos narį - naudodavosi, matyt, turėdami įvairių sumetimų, tarp kurių svarbūs buvo ir asmeniniai ryšiai. SSRS finansų ministerijos vyriausiasis kontrolierius 1948 m. birželio 19 d. rašė į LKP(b) CK D. Šupikovui (kopija - partijos Panevėžio aps. komiteto sekretoriui) apie tai, jog Ramygalos vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkas Janulis išeikvojo per 22 tūkst. rb, bet prokuratūra jo negali patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes to daryti neleidžia partijos apskrities komitetas. Matyt, po šio rašto procesui pajudėjus, Janulis liepos viduryje nusišovė83.

Taigi tam tikrą valdžios globą jautė kiekvienas partijos narys, dėl to jie dažniau nei kiti žmonės galėdavo pažeisti įstatymus nebijodami būti teisiami ar nuolat balansuoti ant leistinumo ir neleistinumo ribos. Vis dėlto labiausiai rūpintasi ne eiliniais partijos nariais, o partiniais funkcionieriais, valdininkais.

Partinės ir kitokios nomenklatūros privilegijos buvo užprogramuotos jau kortelių sistemoje, kuri įvesta pokario suirutės metais (kortelių sistema SSRS gyvavo iki 1947 m). Turintis kortelę žmogus gaudavo daugmaž garantuotą maisto davinį, be to, daug pigesnį negu laisvai parduodamų prekių. Kainų skirtumas prekes perkant su kortelėmis ir turguje skyrėsi beveik 10 kartų. Kortelės buvo kelių rūšių, nuo jų kategorijos priklausė prekių kiekis bei asortimentas. Aukštesnio lygio kortelės pirmiausia buvo skiriamos partiniams funkcionieriams. Kiek ir kokių kortelių jiems skirti, spręsdavo LKP(b) CK. 

Partijos Ukmergės aps. komitetas 1945 m. vasarą rašė prekybos liaudies komisarui Vladui Augustinaičiui, kad vadovaujantiems miesto ir apskrities darbuotojams gauta 80 I, II ir III kategorijų kortelių. Valsčių aktyvui gauta 156 „rajonų aktyvo“ kortelės, t. y. vienam valsčiui po 8-9 korteles, o ne po 13, kaip numatyta LKP(b) CK nutarime84.

Be įprastų kortelių (kurios taip pat buvo skirstomos į kelias grupes), respublikos nomenklatūrai 1946 m. gruodžio mėn. buvo išdalytą 2478 I kategorijos, 4706 - II kategorijos ir 8220 -III kategorijos kortelių (kiekvienai kategorijai buvo skiriami skirtingi produktai ir jų kiekiai). Be atlyginimų, privilegijuotų kortelių, LKP(b) CK ir LSSR MT nutarimu vadovaujantiems respublikos darbuotojams buvo skiriama 200, 300, 500, 750, 1000 ir 1500 rb vieno mėnesio limitai nemokamai prekėms įsigyti. Vilniuje 1500 rb limitą turėjo 6 žmonės, 1000 rb - 2, 500 rb - 77, 300 rb - 212, 200 rb - 281. Šiuos nemokamus limitus prekėmis aprūpinti buvo įsteigtos uždaros specialios „Rūtos“ parduotuvės85.Buvo masiškai praktikuojamos ir įvairios kitos formos papildomai gauti pigių prekių. 

1945 m. partijos Alytaus aps. komitetas, rengdamasis apskrities moterų suvažiavimui, priėmė nutarimą, kuriame buvo ir toks punktas (kalba netaisyta): „Prašyti LKP(b) Centro Komitetą duoti įsakymą Prekybos komisariatui pagal galimybę atleisti delegatėms pramoninių prekių sumoje 150-200 rb kiekvienai delegatei, politinio atsiskaitymo sąskai-ton“ 86. Taip buvo daroma visose apskrityse per kiekvieną reikšmingesnį renginį.

Nemokamas gero maisto dalijimas tuo metu, kai dauguma gyveno labai vargingai, buvo toks akivaizdžiai įžūlus, kad LKP(b) CK ir LSSR MT priėmė nutarimą Nr. 169s, kuriame, remdamiesi SSRS MT ir LKP(b) CK nutarimu, nuo 1948 m. sausio 1 d. atšaukė tą nemokamą produktų dalijimą. Vietoj to buvo įvesti atlyginimų „priedai“, iš tikrųjų atlyginimai padidinti 2,5-3 kartus (partijos apskričių komitetų pirmųjų sekretorių atlyginimus padidinus 2 kartus, vietoj 1400 rb jie gaudavo 2800 rb, o A. Sniečkus vietoj 2 tūkst. rb — 6 tūkst. rb ir t. t.)87.

LKP(b) CK buvo įteisinęs ir vienkartinę piniginę paramą. Partijos Rokiškio aps. komiteto biuras 1947 m. pabaigoje priėmė nutarimą „Dėl vienkartinės piniginės paramos suteikimo partijos Rokiškio komiteto darbuotojams“. Jame rašoma, kad, remiantis CK biuro nutarimu dėl tokios paramos suteikimo atsakingiems komitetų darbuotojams, nutarta toje apskrityje paskirstyti 6500 rb 16 žmonių, kiekvienam skiriant nuo 300 iki 500 rb88.

Vienas iš komunistų sugalvotų būdų valdyti šalį, visus svarbiausius postus paskiriant saviems žmonėms, buvo nomenklatūrinių darbuotojų institucijos sukūrimas. Buvo CK, apskričių (nuo 1950 m. - rajonų) ir net valsčių (iki 1950 m.) nomenklatūros. Į nomenklatūrą, ją pamažu plečiant, įtrauktos beveik visos reikšmingesnės pareigos. 

Kiekvieną į nomenklatūrines pareigas numatytą kandidatą tvirtindavo atitinkami partijos komitetų biurai, todėl buvo galima veiksmingai kontroliuoti savų žmonių paskyrimą į visus vadovaujančius postus.

LKP(b) CK nomenklatūroje 1948 m. sausio 1 d. buvo 3254 pareigybės. Komunistų partijos nariai joje sudarė 88,3 proc., apskričių ir miestų nomenklatūroje — 36,8 proc. LKP(b) CK nomenklatūroje tuo metu buvo 43,3 proc. lietuvių, 44,2 proc. rusų, 12,5 proc. kitų. Apskričių ir miestų nomenklatūroje minėtų tautybių žmonės sudarė atitinkamai 65,7, 21,6 ir 12,7 proc.89

Ne visi partijos nariai gaudavo nomenklatūrines pareigas, tačiau jų procentas, ypač tarp turinčių aukštus postus, buvo labai didelis. 1948 m. buvo apie 20 tūkst. partijos narių, t. y. jie sudarė apie 0,7 proc. Lietuvos gyventojų. Tarkime, Marijampolės aps. tų metų pabaigoje iš 478 nomenklatūrinių pareigų 151, arba per 30 proc., ėjo komunistų partijos nariai. Trūkstant išsilavinusių partiečių, į tam tikras nomenklatūrines pareigas vis tiek būdavo skiriami komunistams kuo palankesni žmonės, o tokių daugiau buvo tarp menko išsilavinimo žmonių.

Tačiau buvimas nomenklatūroje stalininiu laikotarpiu dar nevisiškai garantavo ramų ir sotų gyvenimą (jis nomenklatūrininkams atėjo po Stalino mirties). Bet kuriuo metu ir dėl įvairių priežasčių nomenklatūrininką galėjo iš pareigų pašalinti, ypač jei tas pareigas einantis asmuo buvo nepartinis. Antai Alytaus aps. 1947 m. buvo pakeista 70 proc. nomenklatūrinių darbuotojų, Ukmergės aps. - net 77 proc.; aiškinta tuo, kad turi būti iškeliami nauji kadrai, trūksta patirties parenkant kadrus. Iš tikrųjų daug darbų sužlugdė naujosios valdžios iškelti beraščiai, be to, pati komunistinė sistema neretai neleisdavo žmonėms normaliai dirbti, būdavo ieškoma kaltųjų, nuolat keičiami vadovai (plačiau apie nomenklatūrininkus - skyriuje „Kadrų valymai ir naujų kadrų rengimas“).

Dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, buvo pasirūpinta, kad partijos komitetų darbuotojai nepatektų į frontą. 1909—1926 m. gimusiems vyrams mobilizacija buvo atidėta ikikaro pabaigos. Kartu su specialistais, gydytojais, dėstytojais, mokslininkais, dviejų paskutinių kursų studentais mobilizacijos išvengė ir atsakingi partiniai, sovietiniai, komjaunimo bei profesinių sąjungų darbuotojai90.

KOMUNISTŲ TARPUSAVIO NESUTARIMAI. Didesnių ar mažesnių nesutarimų kildavo dėl įvairių dalykų, bet daugiausia dėl asmeninių ambicijų. Kilus didesniems nesutarimams, įsikišdavo LKP(b) CK. Ypač griežtas ir negailestingas tokiais atvejais būdavo A. Sniečkus; jis reikalaudavo užmiršti asmeninius reikalus ir be jokių išlygų vykdyti oficialią „partijos liniją“.

Šiokių tokių nesutarimų kildavo tarp skirtingų tautybių komunistų, ypač tarp lietuvių ir rusų. Juose būta ir tautinio turinio. Vis dėlto svarbiausia nesutarimų priežastis buvo konkurencija dėl geriau apmokamų, daugiau privilegijų teikiančių postų, kurių nemažą dalį buvo užėmę rusai. Jie buvo nepakantūs mažiausiam nukrypimui nuo „teisingo kurso“, buvo aršūs staliniečiai ir kartais puldavo net ortodoksinius lietuvius komunistus už protingesnius, įžvalgesnius jų poelgius. 1946 m. LKP(b) CK IX plenumo metu partijos Šiaulių m. komiteto antrasis sekretorius Jekateriničevas puolė K. Preikšą, tuo metu LKP(b) CK sekretorių, pas kurį esą „radęs prieglaudą“ žinomas kraštotyrininkas ir visuomenės veikėjas Peliksas Bugailiškis, prieš tai už bendradarbiavimą su vokiečiais pašalintas iš muziejaus direktoriaus pareigų91.

Partijos Telšių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Baščiulis savo 1947 m. ataskaitoje LKP(b) CK rašė, jog antrasis sekretorius Glachovas elgiasi kaip stebėtojas, opių klausimų  nekelia, bendrauja su girtuokliais rusais tarnautojais ir kartu su jais girtauja92.

Kai kurie partijos komitetai stengdavosi neleisti, kad kuriame nors ideologiniame ar ūkiniame objekte dirbtų vien lietuviai. Partijos Kėdainių aps. komiteto kadrų skyriaus vedėjo pavaduotoja Sizova 1947 m. nusiuntė į LKP(b) CK Kadrų skyrių tokį pageidavimą: „[...] Kėdainių komiteto kadrų skyrius rekomenduoja drg. Aleksejevą direktoriaus pavaduotoju politiniams reikalams Baisogalos tarybiniame ūkyje, kur direktoriumi dirba lietuvis. Drg. Sudeiką, šiuo metu dirbantį šiame tarybiniame ūkyje direktoriaus pavaduotoju politiniams reikalams, pasiųsti į kitą tarybinį ūkį, kur direktoriumi dirba draugas rusas“93.

Kartais, kai iš Sovietų Sąjungos atsiųsti partijos sekretoriai kuo nors neįtikdavo, būdavo drįstama juos pašalinti (tai padaryti nebūdavo lengva, nes daugelyje komitetų biurų rusai paprastai turėdavo 1-2 žmonių persvarą), plenumuose jų netvirtinant. Pavyzdžiui, 1948 m. Utenoje už per didelį sukčiavimą ir kitus nešvarius darbus nebuvo išrinktas antruoju sekretoriumi Guliajevas, o partijos Biržų aps. komiteto antrasis sekretorius I. Čečiurovas pašalintas todėl, kad vieną tremiamąją perspėjo apie būsimą trėmimą, o savo meilužę - apie tai, jog ja domisi MGB, ir patarė jai iš Biržų pasitraukti94.

Tuo pačiu stengdavosi atsilyginti ir kai kurie partijos antrieji sekretoriai. 1946 m. rudenį partijos Alytaus aps. komiteto antrasis sekretorius N. Mironovas nusiuntė pranešimą A. Sniečkui ir V. Ščerbakovui apie „didelę politinę klaidą“, kurią neva padarė kalbėdamas mokytojų konferencijoje pirmasis sekretorius P. Purlys ir apie kurią jam pranešė komjaunimo sekretorius Dagilis. Po Dagilio pranešimo, kuriame šis ragino auklėti jaunimą komunizmo dvasia, P. Purlys pasakė: „[...] mes iki komunizmo dar nenuėjome, komunizmas mums dar tolimas ir mes dar teisingai jo neįsivaizduojame“. Anot N. Mironovo, tai „antitarybinis pasisakymas“95. Daugumos partinių funkcionierių mąstymas buvo taip sustabarėjęs, kad jie kenkimą ir klaidas matydavo ten, kur jų iš tikrųjų nebuvo. 

Po kurio laiko P. Purlys iš Alytaus buvo perkeltas į Anykščius, bet tai padaryta tikriausiai todėl, kad jis nesugebėjo nuslopinti galingo antisovietinio pasipriešinimo toje apskrityje.

Tačiau didžiausi nesutarimai Stalino valdymo metais Lietuvoje buvo kilę tarp A. Sniečkaus ir J. Paleckio, iš dalies ir M. Gedvilo. Pirmasis visą laiką atstovavo ortodoksiniam marksizmui, ne tik žodžiais, bet ir darbais rėmė visus Maskvos nurodymus ir net užgaidas, nors jos būdavo lietuvių tautai labai žalingos. Neretai ir pats inicijavo dideles represijas, nuolat prašė atsiųsti daugiau kariuomenės ar leisti daugiau ištremti. 

Jis aktyviai vadovavo kadrų „valymui“, atkakliai siekė suvaryti valstiečius į kolūkius. 

Apskritai nebuvo tokio blogo darbo, prie kurio jis nebūtų energingai ir veikliai prisidėjęs. 

Tas žmogus, įtikėjęs marksizmo dogmomis, šlavė nuo kelio viską, kas trukdė įsigalėti sovietinei sistemai. A. Sniečkaus kalbose, kurias jis pasakė LKP(b) CK plenumuose ir partijos suvažiavimuose, sunku rasti bent krislelį gyvos žmogiškos minties. Visos jo to laikotarpio kalbos (nors ir padėjėjų rašytos, tačiau jo aprobuotos) kupinos marksistinio obskurantizmo, mintys jose tarsi nurašytos iš „Trumpojo VKP(b) istorijos kurso“.

Daug sudėtingesnė asmenybė buvo J. Paleckis.

A. Sniečkus tikriausiai gali būti tik istorikų tyrinėjimo objektu, o J. Paleckis būtų įdomus ne tik istorikams, bet ir menininkams. Būdamas gana jausmingas, jis sunkiai tilpo į dogmatinės komunistinės ideologijos brėžiamas ribas. Ką nors gera jis yra padaręs tik peržengdamas tas ribas.

1946 m. lapkričio 22-24 d. vykusiame LKP(b) CK XI plenume apie J. Paleckį A. Sniečkus kalbėjo du kartus — pagrindiniame pranešime ir sakydamas baigiamąją kalbą. J. Paleckio išsakytos svarbiausios mintys buvo tokios. „Mes nebūtume komunistai, jei netikėtume galimybe perauklėti žmogų“. Jei žmogus nėra principingas sovietų valdžios priešas, jo nereikėtų atstumti. Dažnai žmonės iš darbo atleidžiami vien norint apsidrausti, vadovaujantis jų anketiniais duomenimis. Nauji į respubliką atvykę kadrai nežino respublikos specifikos, praeities, linkę visus įtarinėti. Vidutiniajam valstiečiui, o kartais ir varguoliui reikia parodyti, kad buožės gyvenimas nėra saldus. A. Sniečkus savo pranešime išvardijo, jo nuomone, J. Paleckio padarytas klaidas — dėl vidutiniojo valstiečio (pasak A. Sniečkaus, 20-30 ha ūkis - irgi buožinis, tai priklauso nuo žemės vertės), dėl perauklėjimo išpūtimo, dėl „nulietuvinimo“ ir kt. Tarp kitko, aiškindamas sovietų valdžios silpnus pirmuosius žingsnius, A. Sniečkus sakė: „Juk kai mes pradėjome sudarinėti tarybinius organus, jie iš tikrųjų buvo silpni. Kiek mūsų atvažiavo? Keli šimtai lietuvių, paskui gavome iš divizijos, o prieš mus buvo rengiama armija vokiečių okupacijos metais“. Pasak A. Sniečkaus, VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimas rodo būdą, kaip įtvirtinti socializmą Lietuvoje. Kaip didžiausia klaida šiame nutarime įvardyta tai, jog nesimokoma klasių kovos įstatymų. Reikia pulti buožę, mokytis marksizmo, sustiprinti kovą prieš keliaklupsčiavimą praeičiai96.

J. Paleckis aktyviai dalyvavo partizanų amnestijos akcijose. Jos, matyt, atitiko ne tik jo žmonišką požiūrį į pasipriešinimo problemų sprendimą, bet ir idėjinio komunisto norą mažinti sovietų valdžios priešų gretas. 1947 m. kovo mėn. J. Paleckis, kaip LSSR AT Prezidiumo pirmininkas, paskelbė paaiškinimą, kad galioja LSSR vyriausybės 1945 m. paskelbta amnestija „banditams“. Jame buvo rašoma, jog atėjusiems ir atgailaujantiems partizanams bus atleistos kaltės, o likę miške žus. Jų giminių lauks „amžina gėda kaip liaudžiai priešiškų veiksmų bendrininkų [...]. Jei priešas nepasiduoda - jis sunaikinamas“. J. Paleckis priminė, kad nors amnestija galioja, tačiau ji ne amžina97

Beje, amnestija galiojo net ir pasibaigus organizuotam pasipriešinimui, iki 1956 m., kai jau buvo belikęs vienas kitas partizanas ir nelegalas. Tačiau visomis skelbtomis amnestijomis po 1945 m. buvo sunku pasinaudoti tiems, kurie norėjo garbingai pasitraukti iš kovos, nes reikalauta išduoti kovos draugus ir rėmėjus.

J. Paleckiui išdėsčius savo nuomonę apie kai kurias to meto aktualijas bei kai kuriuos principinius klausimus, ypač karštos diskusijos kilo LKP(b) CK VII plenume, kuris vyko 1950 m. lapkričio 16-19 d.

Pagrindinėje kalboje plenumo dalyviams A. Sniečkus dėstė tokias mintis: „Priešas sumuštas, bet jo liekanos, matydamos, kad yra pasmerktos, desperatiškai stengiasi kenkti, daryti nemalonumus tarybų valdžiai“, todėl reikia bolševikinio budrumo. Pasak jo, didelių ideologinių klaidų padarė J. Paleckis ir M. Gedvilas. LKP(b) CK XI plenume J. Paleckis pasisakė prieš „formalų biurokratinį“ požiūrį į kadrų išvalymą („Tas buvo šaulys, tas gavo ordiną ir t. t.“). Teigė, jog be buržuazinių specialistų nebūtų atstatyta šalis. 

Gavo atkirtį, prisipažino klydęs, bet dabar vėl gina mokslinės literatūros leidykloje dirbusius liaudies priešus su Broniumi Vaitekūnu priešakyje. Tremiant buožes, susilaikė nuo tos priemonės įvertinimo, visą dėmesį buvo sutelkęs į atskirų asmenų gynimą. 

Padidinus žemės mokestį, kalbėjo, kad tai sunaikins valstiečius. A. Sniečkus pabrėžė, jog M. Gedvilas niekada nepasisakė prieš J. Paleckį; esą jis klaidingai teigia, jog klasių kova respublikoje silpnėja. Abu teigia, jog Vilniaus krašte nėra lenkų, yra tik sulenkinti lietuviai. Abu kaltina partinę organizaciją persistengus. Jų klaidos kyla iš to, kad jie nepritaria partijos linijai dėl buožių98.

LKP(b) CK VIII plenumo, kuris vyko 1950 m. lapkričio 16 d., baigiamojoje kalboje A. Sniečkus beveik ištisai vardijo J. Paleckio „paklydimus“*. Pasak jo, buržuaziniai nacionalistai yra ne vien „banditai“, kaip kad klaidingai mano J. Paleckis. Užsienyje esantys buržuaziniai veikėjai netgi pareiškė, kad nacionalistai atsisakytų teroro ir orientuotųsi į kadrų išsaugojimą. Nacionalizmas palietė net J. Paleckį ir M. Gedvilą. 

,,VKP(b) CK [...] padėjo, pasitikėjo, mokė, taisydavo“, bet J. Paleckis ir M. Gedvilas to nenori suprasti. Jie „keliaklupsčiauja prieš kai kurias inteligentų grupes, turinčias nacionalistinio atspalvio“, ir pan.

Kaip minėta, J. Paleckis tame plenume kalbėjo tris kartus. Iš pradžių jis pasveikino kolūkių įkūrimą kaip didžiausią laimėjimą, bet kartu pasakė, kad kai kur, pavyzdžiui, Kretingos aps., už darbadienį žmonės gavo tik po 700 g dirsių, o Veisiejuose net badauja. Teigė, jog visur vyrauja grynas administravimas, svarbiausia poveikio priemonė - įvairios bausmės. Tik įsikėlę į gyvenvietes valstiečiai taps tikrais kolūkiečiais. 

Partizanus vadino „žvėrimis banditas“. Dėkojo partijai, kuri po įvairių oportunistinių jo klaidžiojimų juo pasitikėjo 1940 m. Prisipažino, kad mažai puolė nacionalistus, knygoje apie 16-ąją diviziją nedaug rašė apie partiją. Jei kultūrininkai V. Drazdauskas, B. Vaitekūnas ir kt. nuteisti - vadinasi, jie kalti. Yra kreipęsis į P. Kapralovą, S. Grimovičių, kad jų byloje būtų viskas detaliai patikrinta, priimti teisingi sprendimai. Prisipažino esąs gailestingas „kartais ir ten, kur to nereikia“. Teisindamasis dėl praeities idealizavimo sakė, jog dar neturima aiškaus jos vertinimo.

Po to, kai partijos Alytaus aps. komiteto pirmasis sekretorius Kazimieras Lydis plenumo dalyviams pareiškė, kad jis 1945 m. dalyvavo ištremiant Lietuvos kariuomenės plk. Gaškerio šeimą (vokiečių kilmės, turėjo dviejų aukštų namą), o J. Paleckio rūpesčiu ta šeima 1948 m. buvo grąžinta, duktė baigė konservatoriją, J. Paleckis atsakė, kad Gaškeris slėpė raudonuosius partizanus, sėdėjo vokiečių kalėjime, pasirašė vokiečių nusikaltimų aktą. Toliau teigė, jog ne jis tą šeimą grąžino - tyrė MGB. Priekaištavo, kad J. Žiugžda Mokslų akademijoje per 10 metų negali suformuoti požiūrio į Joną Basanavičių. 

Įsismaginęs pridūrė, jog A. Sniečkų aptarnauja armija padėjėjų, o jis viską pats daro. 

Esąs savamokslis (J. Paleckis 1 metus buvo lankęs VDU).

Matyt, pajutęs, kad gali būti padarytos „organizacinės išvados“, J. Paleckis plenumo pabaigoje trumpoje kalboje atsiprašė už netaktiškus žodžius plenumo dalyvių atžvilgiu ir prisipažino klydęs. „Drg. Sniečkus savo kalboje labai geranoriškai analizavo visas tas klaidas ir labai giliai jas atskleidė“99.

Prieš pat LKP(b) VII suvažiavimą 1952 m. rugsėjo 19—20 d. vykusio LKP(b) CK XV plenumo, kuriame buvo aptarti pasirengimo suvažiavimui klausimai, priimtame nutarime rašoma: „Pažymėti, kad Lietuvos KP(b) CK biuro narys drg. Paleckis tinkamai nekovoja su buržuaziniu nacionalizmu, nedemaskuoja jo konkrečių skleidėjų, daro nacionalistinio pobūdžio klaidų. Pripažinti, kad drg. Paleckio 1952 m. rugpjūčio 29 d. laiškas LKP(b) CK sekretoriui drg. Sniečkui yra šmeižikiškas ir nacionalistinio pobūdžio“. A. Sniečkus tame plenume apie J. Paleckį daug kalbėjo. Pasak jo, J. Paleckis stengėsi išlaikyti seną Lietuvos himną, nepalaikė jaunųjų rašytojų, rašiusių apie kolūkius, nedalyvauja perauklėjant senuosius inteligentus. Masonai -Amerikos šnipai, sėjantys nepasitikėjimą. 

„Kai mes pradėjome triuškinti tą organizaciją, drg. Paleckis tuos masonus gynė [...]“ (kalbama apie Nikolajaus Rericho draugiją, kurios visi vadovai tuo metu buvo suimti). 

Norėjo iš partijos pašalinti P. Cvirką, netaisė J. Šimkaus, kuris Maironį laikė patriotu. J. Šimkų reikia atleisti iš pareigų „[...] ir kiekviename poste šioje srityje turi būti tikras vadovas - bolševikas“ (J. Šimkus iš rašytojų sąjungos pirmininko posto buvo atleistas 1954 m.).

* Žr. 140-141 p.

LKP(b) VII suvažiavime, vykusiame 1952 m. rugsėjo 22-25 d., J. Paleckis buvo bene smarkiausiai puolamas, nuo jo buvo nusisukęs ir M. Gedvilas, matyt, išsigandęs kaltinimų lavinos ir jų rimtumo. Puolamasis, kaip galima spręsti iš jo baigiamosios kalbos, buvo visiškai palaužtas. Ataskaitiniame pranešime, kaip ir prieš tai vykusiame plenume, A. Sniečkus J. Paleckį kaltino tuo, jog šis taikstosi su buržuaziniu nacionalizmu. J. Paleckis neva buvo už tai, kad valstybės aparate būtų palikti „svetimi elementai“, gynė masonus-kosmopolitus, suklaidino atitinkamus organus ir pasiekė, kad iš tremties būtų sugrąžintas „užkietėjęs nacionalistas“, tuo metu vėl suimtas J. Keliuotis. 

J. Paleckis ir toliau idealizuoja praeitį, laikydamas buržuazinį nacionalistinį judėjimą antklasiniu. Jis priešinosi lenkų mokyklų kūrimui, laikydamas jas Lenkijos imperializmo tęsiniu.

J. Paleckis kalbėjo kelis kartus. Pirmiausia jis netikėtai užsipuolė Antano Baranausko klėtelę, kuri, pasak jo, esanti naudingesnė bažnytiniams tamsybininkams. „Už komunizmą aš daugiau jausmais nei protu“, - aiškino jausminį savo įsitikinimų pagrindą. 

Norėdamas parodyti savo veiklumą, pasakė, jog 1951 m. lankėsi 26 rajonuose, 59 kolūkiuose, skaitė 40 pranešimų. Prieš suvažiavimą rašė laišką A. Sniečkui, kuriame aiškino savo poziciją. Pasak jo, VKP(b) CK nurodymu įkūrus lenkiškas mokyklas, kai kur pasitaiko iškraipymų. Prisipažino per daug save sureikšminęs, save priešinęs partinei organizacijai, pradėjęs manyti, jog tik jis vienas suprantąs Lietuvos istoriją ir jos kultūrinį palikimą. Nors padaręs daug klaidų, žadėjo jas ištaisyti.

Išgirdęs, kaip jį kritikuoja ir M. Gedvilas, J. Paleckis teigė, kad po kritikos lavinos jis galutinai supratęs, jog jo klaidos glūdi „buržuazinės praeities liekanose ir individualistinėse tendencijose“. Jo laiškas A. Sniečkui - klaida, dėkojo už kritiką. 

Pripažino, jog yra „tik viena partijos linija“, žadėjo būti „ištikimu partijos sūnumi ir Stalino kariu“.

J. Paleckio verkšlenimo neužteko. Baigiamojoje kalboje A. Sniečkus dar pažėrė jam naujų kaltinimų. Anot jo, J. Paleckis kalba „apie nacionalinės sąmonės pabudimą“. Jis klausė: „Kas tai? Koks tai judėjimas šalia klasių, be klasių, be klasių kovos?“ Teigė, jog J. Paleckis užmiršta esminę marksizmo tiesą, „kad klasinėje visuomenėje negali būti jokio neklasinio visuomeninio judėjimo“. Tai — „vieningosios srovės“ teorija. Neva gindamas vidutinįjį valstietį, J. Paleckis gynė buožes, kuriuos reikėjo sunaikinti kaip klasę. Esą jis matė tik įstatymų laužymus, nebuvo partinės įtakos įtvirtintojas tarp inteligentų. „Tikrieji patriotai - kurie ėjo partijos nurodytu keliu (Janonis, Biliūnas, Cvirka, S. Nėris ir kt.). Gynė užkietėjusį liaudies priešą advokatą Toliušį, kuris buvo tris kartus suimtas, J. Paleckio pastangomis du kartus paleistas, ir kuris yra sakęs, kad „tos tautos, kurios pateko į komunizmo glėbį, buvo kelis šimtus metų grąžintos atgal. Bolševizmas - visos lietuvių tautos priešas“. 

Gynė liaudies priešą J. Keliuotį. „Drg. Paleckio paklydimai [...]. Blogas tas bolševikas, kuris pakęs ideologinius paklydimus“100.

J. Paleckio dvilypumas ypač išryškėjo 1953 m. birželio 11-13 d., jau L. Berijos valdymo laikotarpiu vykusiame LKP CK V plenume, kuriame buvo svarstomas SSKP CK nutarimas dėl padėties Lietuvoje ir L. Berijos pažyma. J. Paleckis kalbėjo tarsi išsigandęs, pasimetęs, puse lūpų, tarytum bijodamas, kas bus, kai pagal L. Berijos direktyvas iš Lietuvos bus išsiųsta dauguma rusų. Konkrečiai jis kalbėjo, kad masėms dažnai svarbesnė yra nacionalinė forma, turiniu ne taip domimasi. Formos pažeidimais naudojasi buržuaziniai nacionalistai. „[...] nemaža dalis atsilikusių žmonių nesugebėjo suvokti įvykių esmės ir pateko į buržuazinės nacionalistinės ideologijos įtaką“, bet dauguma liko ištikimi komunistų partijai. Išaugo nauja socialistinė nacija, turinti kuo didžiuotis ir pan.101

Apskritai J. Paleckis buvo itin prieštaringa asmenybė. Kartais jis galėjo drąsiai ginti puolamus, net į lagerius siunčiamus inteligentus, ir tuo pat metu parašė pataikaujantį (ir prastą; J. Paleckis turėjo rašytojo ambicijų, nors buvo tik vidutinio lygio publicistas) eilėraštį, garbinantį Staliną. Paskui dėl to eilėraščio parašė dar labiau pataikaujantį laišką diktatoriaus sekretoriui Aleksandrui Poskrebyševui, klausdamas jo patarimo. Atrodo, tarsi J. Paleckiui labiausiai rūpėjo, ar jis neklysta eilėraštyje sakydamas, jog Stalinas šalį atves į SKRS, t. y. sovietų komunistinių respublikų sąjungą. Vienas iš VKP(b) CK valdininkų, kuriam buvo persiųstas J. Paleckio laiškas su eilėraščiu, M. Suslovui rekomendavo eilėraščio nespausdinti, nes jame yra daug trūkumų102.

Taigi Stalino valdymo laikotarpį J. Paleckis baigė „didžiosios rusų tautos“ šlovinimais, išsakytais LKP CK V plenume. Vis dėlto jo „kitoniškumas“ toje pilkoje dogmatikų, susispietusių apie A. Sniečkų, minioje buvo aiškiai matomas. Kyla klausimas, kodėl jis, daug kartų oficialiai ir neoficialiai kritikuotas, smarkiai puolamas, išliko LKP(b) CK biuro nariu ir LSSR AT Prezidiumo pirmininku, kodėl buvo toleruojamas. Atsakymas galėtų būti toks: J. Paleckis niekada nekvestionavo svarbiausių komunistų partijos sprendimų ir postulatų, rėmė Lietuvos susiejimą su Rusija, buvo didelis Rusijos kultūros ir viso, kas rusiška, gerbėjas. Jis tik mėgino taisyti itin dideles komunistų klaidas; tą darė ir gelbėdamas pavienius žmones. Paprastai jis nusileisdavo ortodoksų sprendimams ir pasirašydavo visus jų parengtus įsakus. Galima manyti, kad J. Paleckis, kuris brutalią socialistinę tikrovę „suminkštindavo“, mėgindamas ją padaryti šiek tiek humaniškesnę, ne vieną inteligentą yra įtraukęs į komunizmo liūną, užnuodijęs marksizmo nuodais. 

Partizanai savo dokumentuose tarp tų partinių veikėjų, kurie turi būti teisiami mirties bausme už valstybės išdavimą, pirmiausia visada įrašydavo J. Paleckį.

VALYMAI. A. Sniečkaus vadovaujami Lietuvos komunistai, Maskvos budriai prižiūrimi, priklausomi nuo aukščiausiųjų Maskvos partinių funkcionierių, gynusių juos nuo partizanų smūgių ir gyventojų neapykantos, niekada nedrįso laikytis bent kiek savarankiškesnės politikos. Dažniausiai viskas, ką nurodydavo Maskva, būdavo skrupulingai įvykdoma. Tarp A. Sniečkaus ir J. Paleckio, o vėliau, maždaug nuo 1950 m., ir tarp A. Sniečkaus bei M. Gedvilo kartkartėmis plykstelėdavę nesutarimai paprastai būdavo tik taktinio pobūdžio. A. Sniečkaus vadovaujamas LKP(b) CK biuras atkakliai sekė, kad nebūtų jokio tautinio savarankiškumo, kurį jie įvardydavo kaip nacionalizmą, apraiškų.

Nesant esminių, net asmeninio pobūdžio nesutarimų (asmeniškai vienas kito nemėgę J. Paleckis ir A. Sniečkus abu fanatiškai tikėjo komunizmo dogmomis), Lietuvoje negalėjo būti ir žymesnių partijos valymų, kurie vyko kitose vadinamosiose broliškose respublikose. Didžiausias Lietuvos komunistų partijos valymas Stalino laikotarpiu, kaip minėta, įvyko 1946 m. Kaune, kai iš Maskvos atvykusi VKP(b) CK brigada sukritikavo LKP(b) CK biuro nario partijos pirmojo sekretoriaus J. Grigalavičiaus vadovaujamo miesto komiteto veiklą. Sekretorius buvo atleistas iš pareigų, o 1946 m. liepos 9-10 d. vykęs LKP(b) CK X plenumas nutarė: „Už politinio budrumo susilpnėjimą ir pasyvumą kovojant su lietuviškai vokiškais nacionalistais atleisti drg. J. Grigalavičių iš Lietuvos KP(b) CK biuro nario pareigų“103. Maskvos komisija, kurios išvadoms pritarė ir plenumo dalyviai, J. Grigalavičių ir apskritai Kauno partinį komitetą apkaltino dideliais nusižengimais - mieste tvyro nacionalistinis tvaikas, pilna trispalvių simbolių, jie net pardavinėjami, komjaunime veikia nacionalistinės organizacijos, atsišaukimai spausdinami partijos miesto komiteto švietimo kabinete. Pačiame miesto komitete neva dirbo antisovietiniai elementai, jie pašalinti tik VKP(b) CK brigados reikalavimu. Miesto įstaigose — dauguma senų prieškarinių darbuotojų. Mieste augo privačių parduotuvių ir dirbtuvių skaičius104. 1946 m. pabaigoje vykusio LKP(b) CK XI plenumo stenogramose užsimenama, jog panaši padėtis buvo ir partijos Kauno bei Ukmergės aps. komitetuose105. 1946 m. spalio 11d. LKP(b) CK biuras iš pareigų pašalino Kauno aps. komiteto pirmąjį sekretorių E. Čipkų „už nacionalistinius išpuolius praktiniame darbe ir politiškai abejotinų žmonių rėmimą“. Neva vartotojų sąjungos pirmininkui Kvikliui jis pasakęs: „Vėl į kooperaciją pradeda tempti tuos rusus išsigimėlius. Draudžiu tau tai daryti“ (vėliau aiškino, kad tais žodžiais įvardijo nusikaltėlius). Jis į partijos komitetą esą rekomendavo MGB suimtą antisovietiškai nusiteikusį Vilkijos partorgą Čepinską106.

Atleistas iš darbo pagrindinis Kauno valymų kaltininkas J. Grigalavičius buvo nusiųstas į aukštąją partinę mokyklą, o po kelerių metų paskirtas partijos Šilutės aps. komiteto pirmuoju sekretoriumi.

Žemesnio lygio pavienių partinių darbuotojų likimai buvo painesni.

1947 m. represinės žinybos smarkiai puolė partijos Tauragės aps. komiteto pirmąjį sekretorių P. Murauską. Tos apskrities MGB AS viršininkas A. Lapinas prašė vadovybės Vilniuje leisti verbuoti agentus tarp partijos apskrities komiteto darbuotojų, nes „pagal VKP(b) CK nutarimą mes negalime turėti agentų partiniuose aparatuose, todėl prašau sankcijos verbuoti partijos Tauragės aps. komitete, nes gauta signalų, jog ten yra nacionalistinio pogrindžio dalyvių“. Tame pranešime A. Lapinas dar rašė, kad 9 mėnesius bendravęs jis padarė išvadą, jog pirmasis sekretorius — įsitikinęs nacionalistas. Vėliau MGB ministras D. Jefimovas VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui V. Ščerbakovui ir A. Sniečkui pranešė, jog yra daug P. Murauską kompromituojančių duomenų: jis neva turi ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu ir jį remia, į partijos kandidatus priėmė K. Paulauską, nors čekistų buvo įspėtas, kad šis palaiko ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu. Paskyrė jį švietimo skyriaus vedėju, o patikrinus paaiškėjo, jog praeityje jis buvo aršus tautininkas, „Jaunosios Lietuvos“ organizacijos veikėjas, todėl dabar suimtas. P. Murauskas esą rėmė ir kitus įtartinus asmenis, išvykęs į valsčius apsistodavo pas buožes ir politiškai nepatikimus asmenis. 

Žmona teigia, kad jo brolis - „gaujoje“. Kaip čekistams įprasta, apkaltino jį dar ir amoraliu elgesiu - neva jis turėję intymių ryšių su daug moterų. Dar po savaitės čekistai surengė naują ataką - jie partinei vadovybei Vilniuje pranešė apie partijos Tauragės aps. komiteto „užterštumą“. Mat buhalterė Paulauskienė (saugojusi antspaudus, ginklus, blankus ir kt.) buvo kilusi iš buožių, jos tėvas - buvęs Lietuvos Seimo narys. Dirbti ją priėmė P. Murauskas, jai dirbant dingo vienas dokumentas, ji pasisavino 39 tūkst. rb107.

Beje, P. Murauską, seną partietį, pirmosios okupacijos metais dirbusį represinėse struktūrose, čekistai sugebėjo pašalinti iš pirmojo sekretoriaus posto, tačiau jis ir toliau ėjo vadovaujančias pareigas, bet jau ūkio srityje, pakilo iki ministro pavaduotojo. Buvo LKP(b) CK nariu. Todėl galima spėti, jog kaltinimai jam buvo gerokai padidinti ar net išgalvoti. Nesantaika tarp MGB apskričių skyrių viršininkų ir pirmųjų partijos sekretorių buvo dažnas reiškinys.

Prie partijos gretų apsivalymų priskirtini šalinimai iš partijos, kuriuos vykdydavo partijos apskričių komitetai. Kadangi į partiją stodavo daug abejotinos ir net nusikalstamos reputacijos žmonių, kurių savavaliavimą ir nusikaltimus skatino okupantų vykdoma nuožmi teroro politika lietuvių tautos atžvilgiu, tai ne vienas komunistas peržengdavo plačias elgesio ribas, kurias jam leisdavo okupantai. Kaip minėta, ne vienas žmogus į partiją stojo norėdamas nuslėpti savo praeitį, buvo ir tokių, kurie palaikė ryšį su pogrindžiu (dažniausiai tas „ryšys“ buvo į bėdą patekusių giminaičių rėmimas, mėginimai juos slėpti ir pan.). Apie 2/3 pašalintųjų buvo atvykėliai iš Sovietų Sąjungos (tai atitiko tuometinę partijos nacionalinę sudėtį), juos iš partijos šalindavo už ypač didelius nusižengimus. Reikia manyti, kad lietuviai daugiau buvo kaltinami politiniais „nusižengimais“, rusai - kriminaliniais. Dėl „netinkamo elgesio“ 1946—1948 m. iš partijos buvo pašalinta 1213 partijos narių, tarp jų 360 lietuvių. Pašalinimo priežastys: už „tėvynės išdavimą“ pašalinta 11 žmonių, už ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu — 47,už bolševikinio budrumo praradimą - 40, už sovietinio teisėtumo pažeidimus - 295, už turto grobimą - 381, už moralinį buitinį pakrikimą - 143, likę gyventi okupuotoje teritorijoje - 122, už partinės drausmės pažeidimus ir nutarimų nevykdymą - 102, už nužudymus - 18, už bailumą - 2 ir t. t.108

AKTYVISTAI. Apie aktyvistus plačiai rašyta autoriaus monografijoje „Stribai“. Toje knygoje jiems yra skirti trys skyriai. Tačiau aktyvistų tema gana plati, prie jos reikėtų nuolat grįžti. Per sukurtą neformalią aktyvistų instituciją okupantų ir kolaborantų vadai į antilietuvišką, antidemokratinę savo veiklą įtraukė tūkstančius Lietuvos gyventojų, daugiausia to meto tarnautojų, neretai ir prieš jų valią. Aktyvistams į rankas įdavę ginklus, jie pavertė juos dar vienu įrankiu okupacijai įtvirtinti, Lietuvai sovietinti ir rusinti. Nors ginkluoti aktyvistai buvo dar prastesni kovotojai negu stribai, tačiau bėdų ne tiek partizanams, kiek apskritai Lietuvos gyventojams, ypač kaimo, jie pridarė nemažai. Jų ginkluoti būriai, lydimi stribų ar vidaus kariuomenės karių, nuolat siautėdavo po kaimus, iš valstiečių išmušinėdami pyliavas ir mokesčius. Beveik visi jie prisidėjo prie dviejų didelių nusikaltimų lietuvių tautai — trėmimų ir prievartinio Lietuvos valstiečių suvarymo į kolūkius.

Aktyvistų būta dviejų tipų. Iki 1948 m., kai prasidėjo masinė kolektyvizacija, LKP(b) CK nurodymu apskrityse ir valsčiuose buvo sudaromi ir apginkluojami vadinamieji ginkluoti sovietinių partinių aktyvistų būriai, o nuo 1948 m. energingai buvo kuriami kaimo aktyvo ginkluoti būriai, laikęsi daugiausia kaimų vietovėse (pirmieji gyveno ir dirbo apskričių ir valsčių centruose, į kaimus surengdavo tik išpuolius dienos metu). Dauguma sovietinių partinių aktyvistų vėliau kartu su stribais sudarė kaimų aktyvistų branduolį. Tiek vienų, tiek kitų buvo apie 6 tūkst. (1951 m., kai dauguma sovietinių partinių aktyvistų tapo kaimų aktyvistais, ginkluotų sovietinių partinių aktyvistų liko apie 2 tūkst.).

Į sovietinius partinius aktyvistus stengtasi įtraukti visus apskričių ir valsčių tarnautojus, ypač vyrus, o į kaimo aktyvistus - kuo daugiau kolūkiečių. Ir vienų, ir kitų branduolį sudarė komunistų partijos nariai, kurie, buvo tikimasi, susidūrę su partizanais neskubės iš karto kelti rankų. Nors ginkluoti aktyvistai ir netapo rimta karine jėga, kokia juos norėjo padaryti LKP(b) CK, vis dėlto jie šiek tiek varžė partizanų veiklą, o šalies valstiečius smarkiai terorizavo, pamažu paversdami juos beteisiais kolūkiečiais.

Ginklai aktyvistams būdavo įduodami siekiant dviejų tikslų: pirma, gintis nuo partizanų puolimų, antra, pulti partizanus. Ir vieną, ir kitą aktyvistai darė prastai. Tarp jų vyravo nuomonė, kad ne jie patys turi nuo partizanų gintis, o juos turi saugoti MVD kariuomenė ar bent stribai.

Represinės žinybos ilgai priešinosi LKP(b) CK nurodymams dalyti aktyvistams ginklus, visiškai pagrįstai manydamos, jog nemaža jų dalis pateks į partizanų rankas. Šimtus kartų taip ir yra buvę - dažniausiai be jokio pasipriešinimo ginklai pereidavo partizanų žinion. Akivaizdžiausiai tai įvyko 1946 m. liepos 9 d., kai Panevėžio aps. Pumpėnų vlsč. 21 aktyvistas užpulti partizanų išsibėgiojo metę ginklus (15 jų besiblaškančių partizanai nukovė). Tačiau LKP(b) CK manė - ir ne be pagrindo - jog svarbu žmogui įduoti šautuvą ir jį pastatyti savoje barikadų pusėje. Prasidėjus susirėmimams, anksčiau ar vėliau bus pralietas kraujas, ir tokiam žmogui, gavusiam ginklą, nieko kito neliks, kaip tik glaustis prie okupantų. Tą turėjo skatinti keršto jausmai, kam nors iš artimųjų žuvus ar likus sužeistam.

LKP(b) CK buvo priėmęs ne vieną nutarimą ginkluotų aktyvistų klausimais arba jie buvo minimi nutarimuose, priimtuose svarstant kitus klausimus. LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas 1945 m. rugsėjo 15 d. rašte NKVD apskričių skyrių viršininkams įsakė turimais ginklais apginkluoti visą sovietinį partinį aktyvą, o jei ginklų truks - kreiptis į komisariatą109. Tokie ir panašūs tiek LKP(b) CK, tiek čekistinės vadovybės nurodymai buvo nuolat kartojami iki 1953 m., kai iš aktyvistų pradėta surinkinėti ginklus. Kaimų ginkluotų aktyvistų būrių tikslus, veiklą, valdymą reglamentavo LSSR MGB ministro pavaduotojo P. Kapralovo ir LKP(b) CK antrojo sekretoriaus A. Trofimovo 1948 m. vasario 29 d. pasirašyta instrukcija. Tuos būrius sudarinėjo partijos komitetai kartu su MGB, jie buvo komplektuojami iš vietos gyventojų, pirmiausia komunistų ir komjaunuolių, įvairių įstaigų patikrintų tarnautojų, MTS darbininkų, valstiečių naujakurių, samdinių ir varguolių, nukentėjusių nuo „banditų“ ir kt. Būriai turėjo dalyvauti „banditų likvidavimo operacijose, taip pat saugoti valstybines ir visuomenines įstaigas bei įmones“110.

Kai kuriose apskrityse, gavus LKP(b) CK nurodymus, buvo sukurtos ištisos ginkluotų aktyvistų sistemos. Antai partijos Trakų aps. komiteto 1945 m. rugpjūčio 17 d. posėdyje, kuriame dalyvavo A. Sniečkus ir kai kurie LKP(b) CK instruktoriai, taip pat apskrities NKGB—NKVD vadovai, buvo priimtas 13 straipsnių nutarimas dėl kovos su pogrindžiu. 

Jame nurodyta kiekvienoje apylinkėje sukurti 15-20 žmonių ginkluotus būrius, partorgai, vykdomųjų komitetų pirmininkai, įstaigų, įmonių vadovai įpareigoti asmeniškai dalyvauti kovinėse operacijose prieš partizanus, į kovą įtraukti visą sovietinį, partinį, komjaunimo aktyvą, jiems išduoti ginklus, sudaryti judrųjį stribų batalioną ir t. t.111 Panašūs nutarimai 1945 m. antroje pusėje buvo priimti visose apskrityse. Visur ypač pabrėžiamas būtinumas visiems komunistams ir komjaunuoliams dalyvauti ginkluotuose būriuose. 

Alytaus aps. nutarta prie apylinkių įkurti ne 15-20, o 5-7 ginkluotų žmonių grupes (be abejo, taip buvo dėl to, kad šios apskrities gyventojai okupantams priešinosi daug vieningiau negu daugiatautėje Trakų aps.), Tauragėje nutarta įkurti 50 žmonių judrųjį būrį iš sovietinių partinių aktyvistų, kurį tris mėnesius vykdomasis komitetas turės maitinti, maistą imdamas iš likviduojamų „banditų“ ūkių. Iš stribų NKVD nurodyta sudaryti judrųjį mechanizuotą 50 žmonių būrį, nuolat gyvenantį kareivinėse112. Panašus judrusis aktyvistų būrys sudarytas ir Kėdainių aps. Čia valsčių aktyvistai įpareigoti į operacijas eiti kartu su stribais.

Ne tik Alytaus, bet ir daugelyje kitų apskričių partijos komitetai, nurodę apginkluoti aktyvistus, dar priėmė nutarimus sudaryti savigynos grupes, ypatingą dėmesį kreipiant tiek į vienų, tiek į kitų apginklavimo kokybę113. Apie tai kalbėta ne be reikalo, nes aktyvistai, ypač pradžioje, kaip ir stribai dažniausiai buvo apginkluojami čekistų turimais trofėjiniais ginklais, paimtais iš gyventojų ir partizanų; tie ginklai buvo prasti, jiems paprastai trūkdavo šovinių. Dar labiau ginklai suprastėdavo būdami aktyvistų rankose, nes dauguma nemokėjo jų prižiūrėti, o kai kurie ginklus slėpdavo nuo pašalinių akių jiems netinkamose vietose.

Dauguma dar 1945 m. komunistų numatytų darbų sužlugo dėl to, kad nebuvo materialinio pagrindo (nebuvo kuo maitinti visokių būrių), bet svarbiausia - dėl partizanų smūgių. Sovietų valdžia vos išsilaikė daugelyje valsčių centrų; kilo pavojus, kad bus sunaikinti visi ginkluoti aktyvistai valsčiuose. Nepasitvirtino kai kurios organizacinės priemonės, pavyzdžiui, stribų judriųjų būrių sudarymas (toks būrys nestovėdavo vienoje vietoje, o nuolat buvo siunčiamas į neramumų apimtas vietoves), kai kovingesni stribai būdavo surenkami iš įvairių valsčių įgulų. Surinkus tokius stribus, labai sumenko likusiųjų kovingumas. Todėl kai kurios dar 1945 m. numatytos priemonės buvo atidėtos 3-4 metams. Tarkime, apylinkėse ginkluotus būrius (vienur realiai, kitur fiktyviai) imta sudarinėti, juos sustiprinus stribais, tik pradėjus gyventojus suvarinėti į kolūkius 1948 m. ar truputį vėliau. Pavyzdžiui, Alytaus aps. į kaimų vietoves pradėta brautis po 1949 m. vasario 4 d. priimto partijos apskrities komiteto biuro nutarimo, kuriame numatyta ginkluotus būrius įkurdinti didesnėse gyvenvietėse - Krikštonyse, Meteliuose, Nemunaityje, Pivašiūnuose, Punioje ir Ūdrijoje. Tą padaryti įpareigoti MGB ir MVD apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkai bei valsčių partiniai sekretoriai. Numatyta iš pradžių suformuoti tarsi sovietines salas, vienoje vietoje įkurdinant apylinkės tarybą, parduotuvę, skaityklą, paštą ir ginkluotus būrius, kuriems visiems vykdomieji komitetai turėjo rasti patalpas. Mokyklose nurodyta įkurti komjaunimo ir pionierių organizacijas114. Beje, tinkamų patalpų ieškojimas neretai baigdavosi geresnio pastato užėmimu ir jo savininko ištrėmimu.

Visuotinis aktyvistų apginklavimas tęsėsi 1945-1947 m., jo skuba priklausė nuo daug ko, pirmiausia nuo vietinių čekistų požiūrio į aktyvistų apginklavimą. Naują stiprų impulsą neformaliems ginkluotiems būriams suteikė LKP(b) CK 1947 m. lapkričio 21 d. nutarimas sudaryti būrius kovai su „banditizmu“. Tie būriai masiškai buvo sudarinėjami rengiantis valstiečius suvaryti į kolūkius, jų tikslas buvo tiek gintis nuo partizanų puolimų, tiek saugoti kolūkių ir kitų sovietinių įstaigų turtą. 1948 m. partijos apskričių komitetai masiškai priiminėjo nutarimus dėl ginkluotų būrių sudarymo kaimų vietovėse. Tie būriai ne visose apskrityse buvo vienodai sparčiai apginkluojami. Kretingos aps. 1948 m. balandžio mėn. nebuvo nė vieno ginkluoto būrio apylinkėse, visi - tik valsčių centruose. Todėl tų metų rugsėjo mėn. partinė ir čekistinė vadovybė MGB ir MVD valsčių poskyrių viršininkams ir partijos valsčių komitetų sekretoriams nurodė ginkluotus būrius sudaryti visuose tarybiniuose ūkiuose, kolūkiuose, įmonėse, MTS ir MANP. Nurodyta kiekvienam ginkluoto būrio nariui užvesti asmens bylą, kurioje turėtų būti jo pareiškimas, MGB ir MVD atlikto asmens patikrinimo medžiaga, ginklo techninės apžiūros lapas, parašas dėl ginklo saugojimo ir dvi nuotraukos. Ginkluotų būrių nariams šaudymui ir taktiniam pasirengimui buvo skirta 10 val., politiniam pasirengimui -26 val. 1948 m. kovo mėn. Kretingos aps. jau buvo 8 ginkluoti būriai, juose 197 nariai, iš jų 50 komunistų, 26 komjaunuoliai ir 121 nepartinis; lietuvių - 153, rusų - 38. Daugumą būrių narių sudarė tarnautojai. Skuodo vlsč. iš 28 būrio narių 4 buvo valstiečiai, Darbėnų vlsč. iš 28 narių — 4 valstiečiai ir 4 darbininkai, Salantų vlsč. iš 29 narių - 8 valstiečiai, Mosėdžio vlsč. iš 30 narių - 5 valstiečiai, Palangos vlsč. iš 37 narių - 3 darbininkai; Kartenos, Lenkimų ir Kretingos vlsč. atitinkamai buvo 13, 8 ir 21 nariai, tarp jų nė vieno valstiečio ar darbininko115.

Vienur blogiau, kitur sparčiau, kai kur realiai, kai kur daugiau fiktyviai apginkluotų žmonių skaičius augo. 1947 m. rugpjūčio mėn. Telšių aps., be vidaus kariuomenės karių ir stribų, buvo 595 sovietų apginkluoti žmonės (įskaitant MVD ir MGB žinybų darbuotojus). Iki tų metų liepos mėn. MVD buvo apginklavusi 365 žmones, MGB - 100. 

Liepos pradžioje toje apskrityje buvo apginkluoti visi komunistai, bet tik kas 4—5 komjaunuolis116.

Ne visose Lietuvos apskrityse ginkluotų aktyvistų veikla buvo vienodai reikšminga. Itin reikšminga ji buvo trijose Klaipėdos krašto apskrityse. Po RA dalinių siautėjimo karo metu ten beveik neliko vietos gyventojų ir todėl nutarta stribų būrių tose apskrityse nesudaryti. Vienintelė ginkluota jėga, visiškai pavaldi partinėms institucijoms, ten buvo ginkluoti aktyvistai. Beje, vėliau stribų būriai ir tose apskrityse buvo sudaryti, bet 1945 m. prašyta iš centro ginklų aktyvistų apginklavimui.

Daugelyje apskričių apginkluoti aktyvistus sekėsi sunkiai. Antai Šakių aps. partiniai vadovai 1948 m. buvo priversti pripažinti, jog apsiginklavimas „kol kas teigiamų rezultatų nedavė, imti ginklo nenori netgi kai kurie apskrities organizacijų darbuotojai“117. LKP(b) CK jie pranešė, jog nieko nenuveikė ir Vilkaviškio aps. ginkluoti aktyvistai. Kai kurių apskričių sekretoriai, pavyzdžiui, Mažeikių aps., gyrėsi, kad jau apginklavo pusketvirto šimto žmonių.

Dauguma aktyvistų buvo žemos moralės žmonės ir prasti darbuotojai. Iškelti į valdžią be reikiamo išsilavinimo ir dalykinių savybių, vien už atsidavimą okupantui, jie ir toliau dažniausiai elgėsi kaip buvo įpratę, gyveno savo įprastą gyvenimą. Juos slėgė nuolatinė partizanų puolimų baimė, todėl jie daug gėrė, dažniausiai iš valstiečių išreikalautą ar atimtą naminę. Beje, čekistai dažnai fiksuodavo kai kuriuos netinkamus aktyvistų poelgius, nors neretai ir patys juose dalyvaudavo, ir apie tai pranešdavo partiniams organams (aktyvistai atsilygindavo tuo pačiu ir apie netinkamą čekistų elgesį informuodavo LKP(b) CK). Antai Marijampolės čekistai 1945 m. antroje pusėje rašė partijos komitetui, kad grupė aktyvistų, vadovaujami partijos apskrities komiteto atstovo, ir Šilavoto aktyvistai, „vykdydami svarbią politinę užduotį - rinkti parašus po laišku drg. Stalinui, diskredituoja tarybinius partinius organus“ - Klebiškio kaime jie pasigėrė ir mušėsi118.

Apskritai dauguma aktyvistų, kaip ir daugelis to meto bet kurios valdžios (karinės, teisinės, civilinės ir kt.) atstovų, rankose turėdami ginklą, svarbiausią to meto valdžios įrankį ir valdžios simbolį, pasijusdavo esą visagaliai, kuriems viskas leidžiama. 1946 m. lapkričio 1 d. naktį Šiaulių aps. Meškuičių vykdomojo komiteto pirmininkas Janulevičius ir partorgas Tautkus Meškuičių geležinkelio stotyje pradėjo tikrinti traukiniu važiuojančių darbininkų dokumentus. Janulevičius pistoletu mušė darbininkus, o kai šie pradėjo bėgti, aktyvistai šaudė į juos pistoletu ir automatu. Nušovė geležinkelininką Mykolą Škikūną119. Ypač pavojingi aplinkiniams aktyvistai tapdavo apgirtę, o tai būdavo dažnai. 

Taip atsitiko 1948 m. birželio mėn. Telšių aps. Ubiškės vlsč. Birželio 24 d. pasaloje buvę 5 rusų kariai jėga įsiveržė į Jonaičių kaimo gyventojo Paulausko trobą. Kitą dieną Paulauskas nuėjo į kolūkio valdybą ir ten esantiems aktyvistams pranešė, kad į jo trobą įsiveržė banditai. Komsorgė Zosė Gabalytė nuėjo į žvalgybą, sužeidė tarpduryje sutiktą seržantą (jis buvo iki juosmens nusirengęs), o kitas karys ją nušovė. Z. Gabalytė, iš kurios sovietmečiu mėginta kurti idėjinio atsidavimo pavyzdį, čekistų teigimu, tąsyk buvo girta, kaip ir kiti su ja buvę aktyvistai120.

Kai grupė aktyvistų Alytaus aps. nušovė niekuo dėtą valstietį Dzingeliauską, partijos Alytaus aps. komiteto biuras 1949 m. rugsėjo 27 d. priėmė nutarimą, kuriame nurodyta: „Išaiškinti Lietuvos KP(b) valsčių komitetų sekretoriams, kad kiekvienas mažiausias tarybinių įstatymų pažeidimo faktas tokiomis aplinkybėmis, kai respublikoje vyksta įnirtinga klasių kova, liaudies priešų yra panaudojamas prieš tarybų valdžios priemones, todėl reikia nuolat kelti komunistų, komjaunuolių ir tarybinių aktyvistų revoliucinį budrumą, negailestingai kovoti su tarybinių įstatymų pažeidėjais, kiekvieną įstatymo pažeidimo atvejį aptarti partijos valsčiaus komiteto posėdyje ir prieš kaltininkus imtis pačių griežčiausių bausmės priemonių“. Tačiau „pačių griežčiausių bausmės priemonių“ nebuvo imtasi: sušaudant minėtą valstietį dalyvavę partijos Daugų vlsč. komiteto sekretorius M. Dubovskis, vykdomojo komiteto plano komisijos pirmininkas V. Šipila, aktyvistai Cibulskas ir Grinkevičius buvo tik atleisti iš pareigų121. Apskritai daugumoje to meto partinių, taip pat ir LKP(b) CK nutarimų buvo rutuliojama tokia mintis - būtina vengti socialistinės teisės pažeidimų, nes jais naudojasi pogrindis. Teisingumas tarsi ir nesvarbus.

Kai kuriuose valsčiuose ir apskrityse sovietinis partinis aktyvas buvo virtęs pavojingų visuomenės atmatų sambūriu, piktinusiu net čekistus. MGB Biržų AS viršininkas Nikolajus Gerasimovas 1949 m. lapkričio mėn. partijos komiteto pirmajam sekretoriui A. Likui nusiuntė raštą, kuriame informavo, jog aktyvistai, išvykę į kaimus, geria kartu su stribais, jokių darbų nedirba, pasigėrę šaudo, mušasi, savavaliauja. Per du mėnesius buvo 15 tokių atvejų; vienos išvykos metu net buvo nušauti du žmonės. Dviem mėnesiais anksčiau A. Likas čekistų jau buvo perspėtas, kad sovietiniai pareigūnai, su stribais išvykę vykdyti grūdų paruošų, girtuokliauja, ir juos tada užpuola partizanai122.

Tiesa, ne visi aktyvistai, tarp jų ir komunistų partijos nariai, buvo visiškai praradę žmoniškumą. Kai kuriuos iš jų sąžinė vertė priešintis nežmoniškoms okupantų užmačioms. NKVD Panevėžio AS viršininkas Vasilijus Bogomolovas 1945 m. kovo 24 d. rašė partijos apskrities komiteto pirmajam sekretoriui J. Paplauskui, jog Naujamiesčio vykdomojo komiteto pirmininkas Grincevičius palaiko buožę Kunkulevičių (turėjęs 75 ha žemės, vienas sūnus suimtas, kitas pabėgo su vokiečiais ir t. t.), grąžino jam konfiskuotą turtą ir 20 ha žemės. Kai OBB viršininkas jį kvietė ateiti suderinti tremtinų žmonių sąrašus, atėjo girtas tik po 4 dienų ir pareiškė, jog su NKVD nenori bendradarbiauti. 

Čekistas prašė, kad partijos komitetas prieš tą aktyvistą imtųsi priemonių123. Jau minėta, kad keli Telšių aps. aktyvistai atsisakė dalyvauti trėmimuose. Partijos Kėdainių aps. komiteto pirmojo sekretoriaus J. Piligrimo 1948 m. gegužės 29 d. ataskaitoje rašoma, jog iš 116 aktyvistų, turėjusių dalyvauti 1948 m. gegužės 22 d. trėmime, atsisakė dalyvauti Gudžiūnų vlsč. pašto darbuotojas Stasys Liutkus, o Krakių civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Milickaitė ir žemės ūkio kooperacijos buhalterė (nepateikė pavardės) apalpo sužinojusios, kam jos yra pakviestos124.

Aktyvistų gyvenimas, ypač kaimuose, tuo metu buvo nelengvas (partizanai mirties bausmes yra įvykdę maždaug 1 tūkst. apylinkių pirmininkų). Įvairiais būdais jie stengdavosi gelbėtis. Raseinių aps. Grinkiškio vlsč. Meiliškių apylinkės sovietiniai veikėjai naktį visi susirinkdavo miegoti į mokyklą. Buvo ginkluoti, bet mokyklą saugojo ir čekistinės kariuomenės kariai. 1946 m. gruodžio 6 d. 12 vai. nakties tą mokyklą atakavo partizanai, nukovė 10 aktyvistų ir 4 rusų karius. Po šio įvykio partizanų ieškoti buvo pasiųstos ne tik vietinės karių įgulos, bet ir rusų kariai iš kaimyninių apskričių. Be to, pagal tuo metu įprastą įkaitų sistemą, už tą puolimą 20 buožių ūkių žemės kiekis buvo sumažintas iki 5 ha, tiems ūkiams palikta po 1 karvę ir jie buvo perkelti į kitą valsčių, už 50 km125.

Kaip minėta, vienas didžiausių nusikaltimų, kuriame masiškai dalyvavo aktyvistai, buvo trėmimai. Per trėmimus aktyvistai, paprastai išskirstyti po 2-3 į kiekvieną trėmimą vykdžiusią brigadą (brigadoje dar buvo saugumo karininkas, 2-3 rusų kariai ir 2-3 stribai), turėdavo aprašyti tremiamųjų turtą. Iki 1948 m. vykdytuose mažesniuose trėmimuose dalyvaudavo tik dalis aktyvistų, o nuo tų metų - jei ne visi, tai dauguma.

Masiniai 1948 m. trėmimai (ištremta beveik 40 tūkst. žmonių) buvo surengti norint išgąsdinti valstiečius prieš suvarant juos į kolūkius, siekiant palaužti jų valią, įvaryti siaubą dėl sovietų visagalybės. Į kiekvieną apskritį atsiųstas įgaliotinis iš Vilniaus ataskaitoje plačiai aprašydavo trėmimus, nurodydavo, kaip buvo vykdomas LKP(b) CK ir LSSR MT 1948 m. gegužės 18 d. nutarimas Nr. 171/1 „Dėl priemonių ryšium su banditų šeimų ir banditų rėmėjų buožių ištrėmimu“. Vykdant šio dokumento nurodymus, aktyvistai į kaimus kelias dienas prieš trėmimus buvo pasiųsti neva aiškinti laiško Stalinui reikšmės bei tikrinti, kaip vykdomos pyliavos ir mokesčiai. Trėmimų išvakarėse buvo instruktuoti partijos komiteto ir vykdomojo komiteto įgaliotiniai valsčiuose; nuvykę į vietas gegužės 21d. apie 22 val. jie surinkdavo aktyvistus, juos instruktuodavo ir su čekistais siųsdavo vykdyti trėmimų. Tokia brigada, vadinta karine operatyvine grupe, 2-3 vai. nakties blokuodavo, t. y. apsupdavo numatomas ištremti šeimas, o 4 val. pradėjo trėmimus. Kaip teigia LKP(b) CK antrasis sekretorius A. Trofimovas laiške VKP(b) CK sekretoriui A. Kuznecovui, 1948 m. trėmimuose dalyvavo apie 20 tūkst. aktyvistų, kurie dar ir aiškino žmonėms trėmimų prasmę bei reikšmę. Tai daryti reikėjo, nes po masiškų trėmimų buvo kilusi didelė panika, Lietuvos gyventojai manė, jog visi lietuviai bus ištremti. Sekretoriaus teigimu, po trėmimų buvo surengta apie 10 tūkst. mitingų ir pokalbių, kuriuose dalyvavo per 450 tūkst. žmonių. Pasak jo, Lietuvoje prieš sovietų valdžią labiausiai nusiteikę mokytojai ir dvasininkai 126.

Partijos Kėdainių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Piligrimas informacijoje A. Sniečkui apie 1948 m. trėmimą rašė, jog iš apskrities ištremta 350 šeimų, iš viso 1250 žmonių, tarp jų 350 vaikų. Trėmimo metu iš 28 ūkių žmonės išsibėgiojo. J. Piligrimas trėmimą apibūdino kaip „[...] perkėlimą antitarybiškai nusiteikusių žmonių“. Be čekistų, tame trėmime dalyvavo 162 aktyvistai, iš jų 116 buvo iš Kėdainių aps., visi kiti - iš Kauno partinės mokyklos127.

Sugebėjimu į trėmimus įtraukti didžiulį skaičių aktyvistų išsiskiria Marijampolės aps. Kaip matyti iš ataskaitos A. Sniečkui, iki gegužės 21 d. į valsčius buvo pasiųsti 235 aktyvistai iš Marijampolės, 18 iš Vilniaus ir 28 iš Kauno. Be to, buvo suorganizuoti 399 valsčių aktyvistai. Iš 680 trėmime dalyvavusių aktyvistų 172 buvo komunistai, 312 - komjaunuoliai, 196 - nepartiniai. Iš Marijampolės aps. ištremta 387 šeimos, iš jų 36 veikiančių partizanų šeimos, 39 žuvusių partizanų šeimos, 122 suimtųjų šeimos ir 190 buožių, neva rėmusių partizanus, šeimų. 244 šeimos įvardytos kaip buožių šeimos, 105 - vidutiniųjų valstiečių, 29 - varguolių ir 9 - kito turtinio lygio. Ištremta iš viso 1295 žmonės, tarp jų 316 vaikų. Nuo trėmimo sugebėjo pasislėpti 30 šeimų128.

Dar daugiau aktyvistų buvo suorganizavęs partijos Telšių aps. komitetas. Iš apskrities aktyvo dalyvauti trėmimuose buvo pasiųsta 140 žmonių - 68 komunistai, 33 komjaunuoliai ir 39 nepartiniai. Iš valsčiaus aktyvistų tame trėmime dalyvavo 535 žmonės - 112 komunistų, 203 komjaunuoliai ir 220 nepartinių. Iš apylinkių aktyvo buvo mobilizuota 774 žmonės. Be to, į apylinkes buvo pasiųsti 64 iš Vilniaus atvykę aktyvistai. 

Tad iš viso trėmime dalyvavo 1513 aktyvistų. Partijos Telšių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Baščiulis skundė A. Sniečkui čekistus, neva kai kurie jų buvo prasitarę apie rengiamus trėmimus, todėl prieš trėmimus pabėgo 83 ūkių gyventojai, o trėmimų metu - dar 10. Planuota ištremti 350 šeimų, ištremtos 339 šeimos (tremtos ir „rezervinės“ šeimos), tarp jų 55 veikiančių partizanų šeimos, 11 žuvusių partizanų šeimų, 59 suimtų partizanų bei „nacionalistų“ šeimos ir 214 buožių, „banditų“ rėmėjų šeimų. Iš pusantro tūkstančio aktyvistų tik trys išdrįso atsisakyti dalyvauti tame nusikaltime129. Be abejo, nepritariančių tai barbariškai akcijai buvo ir daugiau, bet atvirai pareikšti nepritarimą mažai kas drįso. Būdami vieninteliai darbdaviai, sovietai smarkiai spaudė tarnautojus.

Dideli buvo ir 1949 m. trėmimai (ištremta apie 33 tūkst. žmonių). Jie surengti siekiant galutinai palaužti valstiečių pasipriešinimą kolūkiams ir išvalyti šalį nuo komunistinės dvasios neatitinkančių žmonių (darbščių, savarankiškų, turinčių savo nuomonę, nepataikaujančių okupantams ir t.t.). 1949 m. kovo pabaigoje vykusiuose trėmimuose taip pat dalyvavo daug aktyvistų. Vien Marijampolės aps. iš miesto į valsčius jų pasiųsta 206 (102 komunistai, 23 komjaunuoliai ir 81 nepartinis), o valsčių aktyvistų surinkta 494 (43 komunistai, 24 komjaunuoliai ir 427 nepartiniai; tarp pastarųjų buvo 69 kolūkiečiai ir 95 kaimo inteligentai). Iš Marijampolės aps. tada ištremta 208 šeimos, tarp jų 40 ištremta iš papildomų sąrašų.

Tačiau ne visose apskrityse pavykdavo mobilizuoti tokius aktyvistų pulkus. Kaip rašoma vienoje ataskaitoje LKP(b) CK, Plungės aps. mobilizuoti tik 195 aktyvistai, iš jų ne visi turėjo ginklus. Trėmimo grupėms trūko 25 karininkų. Nuo trėmimų pabėgo 80 šeimų. Tie negausūs aktyvistai toje apskrityje turėjo išsijuosę dirbti ir čekistų darbus. Gavę iš centro nurodymus, kad reikia tremti visus buožes, sudarinėjo naujus sąrašus, ieškojo pabėgusių ir rinko naujai į sąrašus įtrauktus. Todėl trėmimai toje apskrityje tęsėsi keturias dienas - kovo 25-28 d. Kartais aktyvistai ir konvojavo, nes trūko karių bei stribų. Be to, jie atliko ir savo darbą - aprašė 172 ištremtųjų ir 50 pabėgusių šeimų ūkių turtą 130.

Kaip matyti iš LSSR MGB ministrui P. Kapralovui rašytos MGB Šiaulių sr. valdybos ir trėmimuose dalyvavusių ministerijos atstovų ataskaitos, per 1951 m. spalio 2 d. vykusius trėmimus (tais metais buvo trys žymesnės trėmimų bangos, iš viso ištremta apie 20 tūkst. žmonių), siekiant, kad nepasklistų gandas apie būsimus trėmimus, imtasi atitinkamų priemonių. Mat buvo dar keli tikri požymiai, rodę, jog tuoj vyks trėmimai. Tai - visų sunkvežimių bei vairuotojų mobilizacija bei visų aktyvistų surinkimas ir išsiuntimas į valsčius. Pasklidus apie tai gandams, nemažai šeimų iš savo ūkių pasitraukdavo ir šitaip išvengdavo trėmimo, šeimų nariai pradėdavo gyventi pusiau legalų, o kai kurie vyrai ir nelegalų gyvenimą, išeidavo į miškus. Okupacinei valdžiai tai kėlė didelių rūpesčių. Pagal LSSR MT nutarimą iš Šiaulių sr. reikėjo ištremti 103 buožių šeimas, „vykdančias antitarybinį darbą“. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurios šeimos galėjo nuo trėmimų išsisukti, buvo sudarytas papildomas 300 šeimų rezervas. Nustatyti buožių šeimas ir įtraukti jas į sąrašus pavesta nedideliam operatyvinių darbuotojų skaičiui, kaip ir per ankstesnius trėmimus. Operatyvininkai ir kariai į rajonus buvo nusiųsti naktį, 3-4 val. prieš trėmimą. Partinis sovietinis aktyvas ir transportas mobilizuotas spalio 2 d. 3-5 vai. ryto, kai vienkiemius jau buvo apsupę kariai ir čekistai. 

Blokavimui sudarytos 937 operatyvinės čekistinės grupės, kuriose dalyvavo 205 milicijos karininkai, 619 MGB operatyvininkų, 50 MGB kariuomenės karininkų, 389 milicijos seržantai ir eiliniai, 1126 MGB kariai, 1241 stribas. Šio trėmimo metu pabėgo tik 23 žmonės, tarp jų 6 MGB agentai, kurie neva pabėgę buvo infiltruoti į partizanų būrius131.

Aktyvistai dalyvaudavo įvairiose okupantų priemonėse, taip pat saugojo rinkimų apylinkes. Per 1948 m. vykusius rinkimus į vietines tarybas Tauragės aps. buvo 71 rinkimų apylinkė, jas saugojo 234 MGB kariuomenės kariai, 146 stribai, 25 operatyvininkai ir 54 ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai132. Partizanams, o dar labiau patiems gyventojams masiškai pradėjus deginti kolūkių pastatus, sandėlius ir kitą turtą, A. Sniečkus 1949 m. rugsėjo 26 d. raštu nurodė ginkluotų grupių ir priešgaisrinės apsaugos draugovių nariams ištisą parą saugoti kolūkių turtą133.

Komunistai aktyvistams iškeldavo ir sunkiai įgyvendinamų, nerealių užduočių. Širvintų aps. jungtiniame vykdomojo komiteto ir partijos komiteto posėdyje 1950 m. gegužės mėn. buvo nutarta 1950 m. iš viensėdžių į kolūkių gyvenvietes perkelti 900 namų. Planai buvo sudaryti kiekvienam valsčiui, o valsčiuje - kiekvienam kolūkiui. Nurodyta aktyvui dalyvauti namus išardant ir vėl sustatant134.

Aktyvistai buvo skatinami šnipinėti. 1944 m. liepos mėn. partijos Trakų aps. komitetas priėmė nutarimą, kuriame nurodoma, kaip turi būti kovojama su pogrindžiu (pogrindis įvardytas kaip „vokiečių gaujos“). Jame rašoma, kad valsčių vykdomieji komitetai turi burti kaimų aktyvistus, „kurie praneša, kur laikosi gaujos“135. Partijos Tauragės aps. komiteto uždarame biuro posėdyje 1949 m. rugsėjo 23 d. buvo svarstyta politinė padėtis apskrityje. Priimtame nutarime rašoma: „Įpareigoti partijos valsčių komitetų sekretorius mobilizuoti visą valsčių partinį ir komjaunimo aktyvą kovai su ginkluotomis gaujomis ir nacionalistiniu pogrindžiu, laiku informuoti MGB VP viršininkus apie tarybinio partinio aktyvo gautas žinias“136.

Realiai ar fiktyviai įsteigus ginkluotus būrius kaimų vietovėse, pradėjo trūkti jiems ginklų. Partijos Tauragės aps. komiteto biuro posėdyje 1949 m. spalio 21 d. konstatuota, jog apskrityje sudaryti 109 kolūkiai, bet ginkluoti būriai yra tik devyniuose. Tiems būriams neperduodami apskrities ir valsčių aktyvistų ginklai, nors šie jais nesinaudoja. 

Kiti partijos komitetai prašė LKP(b) CK duoti ginklų. Partijos Kretingos aps. 1949 m. birželio mėn. kolūkiuose buvo 14 ginkluotų būrių, juose - 98 žmonės, iš jų ginklus turėjo tik pusė - 47. Iš LKP(b) CK prašyta 200 šautuvų. Partijos Panevėžio aps. komiteto 1949 m. spalio mėn. nutarime dėl ginkluotų būrių sudarymo kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir MTS (jie įvardijami kaip skirti socialistinio turto saugojimui) nurodoma, kad jau sudaryti 59 būriai, bet apginkluoti tik 25, kuriuos sudaro 167 žmonės. Valsčių partijos komitetų sekretoriai ir MGB VP viršininkai įpareigoti aiškinti apie buržuazinių nacionalistų ir reakcingų dvasininkų veiklą, įtraukti kolūkiečius į kovą. Nurodyta MVD ir MGB apskričių skyrių viršininkams kiekvienam ginkluotam būriui skirti po MGB ir MVD darbuotoją, kurie turėtų mokyti ginkluotų būrių narius. Baigiama prašymu, kad LKP(b) CK iš MGB prašytų skirti apskričiai 500 „vamzdžių“137. Partijos Kalvarijos aps. komitetas prašė per MGB skirti bent 60 automatų ir 120 šautuvų, nes „banditai“ grasina kolūkių aktyvui - nurodo per 3 dienas atsisakyti darbo, o kolūkiečiams liepia pasirašyti, kad kolūkyje nedirbs. Rašė, jog jų apskritis yra nauja, todėl jie visiškai neturi ginklų138. Į partijos Širvintų aps. komiteto raštą, kuriuo pranešta, kad kolūkiuose yra 14 būrių, juose - 79 žmonės, bet jie neginkluoti, nes neturima ginklų, LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjas A. Moskvinovas atsakė, jog ginklų daugiau nebus, reikia perskirstyti turimus139. Beje, taip buvo atsakoma ir kitų partijos apskričių komitetams.

Sudarant ginkluotų aktyvistų būrius iškildavo įvairių kliūčių, minėtas ginklų trūkumas nebuvo vienintelė kliūtis. Patys būrių nariai nenoriai imdavo ginklus, nes partizanai iš jų dažniausiai atimdavo, o ginklų turėtojus gerokai pagąsdindavo. Tų būrių remti neskubėjo ir kai kurie ūkiniai vadovai. MGB Panevėžio AS viršininkas G. Čachava 1948 m. pradžioje rašė partijos apskrities komiteto pirmajam sekretoriui V. Vildžiūnui, kad Liuberiškio tarybinio ūkio direktorius Leščinskas nenori apginkluoti ūkio darbininkų — nepateikia MGB VP jų pareiškimų ir autobiografijų. „Be to, Leščinskas asmeniškai pareiškė MGB Naujamiesčio VP viršininkui, kad vykdomos priemonės nereikalingos ir tarybinio ūkio darbininkai ginklų nenori imti“. Dar Leščinskas esą pareiškęs, kad pirmas ginklo jis neims. Direktorių apskundė jo pavaduotojas politiniams reikalams Busanovas140. Kai kurie ūkiniai vadovai ginklų nenorėjo imti iš principo, manydami, kad darbas ir kariavimas yra skirtingi dalykai ir jų nereikia painioti. Kai kurie buvo prieš, žinodami, kad dalis žmonių, gavę ginklus, pradės įsivaizduoti esą visagaliai ir kur kas prasčiau dirbs. Dar kiti manė, kad ginklų turėjimas kaip tik skatina partizanų puolimus, o ne nuo jų saugo.

Būtina paminėti, kad greta ginkluotų aktyvistų būrių LKP(b) CK su represinių organų vadovybe kūrė ir kitokius ginkluotų žmonių darinius — stribų paramos grupes, savigynos grupes, tvarkos palaikymo grupes ir kt. Tai rodo bendras A. Sniečkaus ir J. Bartašiūno 1944 m. spalio 24 d. pasirašytas raštas partiniams ir čekistiniams provincijos vadovams. 

Jame rašoma: „Turint tikslą sėkmingai kovoti su ginkluotomis gaujomis, sudarytomis ir paliktomis vokiečių žvalgybos organų Jūsų apskrities teritorijoje, kartu su agentūriniu reforminiu darbu siūlome prie milicijos įgaliotinių sudaryti paramos grupes, į šias grupes iš vietos gyventojų įtraukiant sąžiningus tarybinius piliečius iš RA kariškių šeimų, vietinio tarybinio partinio aktyvo, asmenis, nukentėjusius nuo banditų, taip pat žemės gavusius samdinius ir varguolius“ 141. Taigi iš vienų atėmus žemę, o kitiems ją atidavus, buvo tikimasi, jog pastarieji atsidėkos už tai okupantus remdami, net rizikuodami savo gyvybėmis. Beje, dalis jų taip ir elgėsi, nuėjo tarnauti okupantui, nors ta gauta žemė po 4-5 metų iš jų buvo irgi atimta suvarant juos į kolūkius. Atkreiptinas dėmesys ir į teiginį, jog „gaujos“ paliktos ir sudarytos „vokiečių žvalgybos organų“. Šį teiginį komunistai ypač buvo pamėgę vykstant Antrajam pasauliniam karui. Žinoma, buvo ir tokių, kurie į miškus išėjo dėl ryšių su vokiečiais ar dėl karo metu padarytų nusikaltimų, tačiau beveik visi jie greitai žuvo, nes vidutinis partizanavimo laikas buvo apie 2 metai, o partizaninis karas truko beveik 10 metų.

Ginkluotus būrius pradėta išformuoti 1953 m. vasario mėn., kai daugumoje rajonų jau nebeliko partizanų. Tuo pat metu atšauktas nurodymas stribams saugoti kolūkius; didžioji jų dalis perkelta į tuos rajonus, kuriuose dar buvo likęs vienas kitas partizanas. 

Iš ginkluotų būrių narių pradėta surinkinėti ginklus, o aktyvistams jie buvo išduodami tik vykstant į kaimų vietoves. Beje, ginklai buvo surenkami dar ir dėl to, kad tie ginkluoti žmonės kėlė nemažą sumaištį, kai pasigėrę nušaudavo ar sužeisdavo niekuo dėtus žmones arba šaudydavosi vieni su kitais. Po Stalino mirties atėjo sąlyginai ramūs laikai ir komunistams nebereikėjo ginklu besišvaistančių aktyvistų. Žmones pradėta valdyti kitomis priemonėmis.

IŠVADOS. Didžiąją dalį (apie du trečdalius) LKP(b) narių Stalino laikotarpiu sudarė ne lietuviai, o daugiausia iš Sovietų Sąjungos atvykę žmonės. 1946 m. iš maždaug 15 tūkst. partijos narių lietuvių buvo 22,7 proc., o 1953 m. sausio 1 d. iš 36 tūkst. partijos narių lietuviai sudarė 39 proc. Lietuvių ir apskritai partijos narių skaičius augo, tačiau Stalino laikotarpiu gana lėtai. Siekiant išsaugoti ortodoksinį partijos pobūdį, į ją beveik nebuvo sugrąžinami tie partijos nariai, kurie buvo likę vokiečių okupuotoje Lietuvoje.

Iš Rusijos atvykusiems aukšto rango pareigūnams, tokiems kaip SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenka, iš dalies neįtiko ir Maskvai visiškai atsidavusios LKP(b) veikla. 1945 m. Lietuvos komunistai buvo kaltinami tuo, kad nesugebėjo atsikirsti pogrindžio propagandai, patys prisitaikė prie pogrindžio veiklos, mažai patys kovojo su partizanais.

Į partiją buvo stojama dėl įvairių sumetimų - karjeros, ideologinių paskatų bei kitko, o kartais ir norint užmaskuoti savo praeitį. Tačiau tai padaryti retai pavykdavo, nes partijos komitetai apie stojantįjį rinkdavo žinias, taip pat ir per MGB.

Įstojusieji į partiją tapdavo „partijos kariais“, kurių visą veiklą, pirmiausia darbinę, kontroliavo įvairaus lygio partijos komitetai. Be jų sutikimo komunistai negalėjo keisti netgi darbą. Partijos komitetai nuolat kišdavosi į asmeninį partijos narių gyvenimą, reikalaudavo nutraukti ryšius su kitos politinės pakraipos giminėmis.

Tik valdžioje esantys partijos nariai turėjo privilegijų ir galių. Išmetus iš postų, viso to netekdavo. Tai vertė partijos narius laikytis valdžios, paklusti ir pataikauti okupantams bei vykdyti tokius jų nurodymus, kurie kartais kirsdavosi su jų sąžine. Nusikaltę asmenys iš partijos būdavo šalinami, bet dažniausiai perkeliami į kitą darbą, dažniausiai tolygų.

Nors buvo propaguojamas net savotiškas bolševikinis asketizmas, partijos nariai masiškai vogė, ypač trėmimų metu. Kai kuriose apskrityse (Prienų, Kauno, Šiaulių, Ukmergės, Kuršėnų) 1948 m. buvo išvogta apie 10 proc. užpajamuotų gyvulių; niekas nežino, kiek buvo išvogta neužpajamuotų gėrybių. Bijodamas, kad visiškai neprarastų ir taip menko autoriteto, LKP(b) CK partiniams darbuotojams uždraudė dalyvauti aprašant tremiamųjų turtą ir neleido jo įsigyti. Bet ir po to vagystės nesibaigė. Vagiama buvo ir per išbuožinimus.

Pamažu partijos nariai buvo apsaugoti nuo skubaus teisminio persekiojimo (buvo kalbama, jog taip jiems leidžiama paslėpti kai kuriuos įkalčius). Nuo 1948 m. teisėsaugos organai juos galėjo suimti tik gavę partijos apskrities komiteto pirmojo sekretoriaus sutikimą.

Partijos nariai gaudavo daug vertingesnes maisto prekių korteles. Iki 1948 m. partijos funkcionieriai iš specialių parduotuvių gaudavo nemokamai prekių iki 1500 rb vertės, o nuo to laiko, kai buvo panaikintas nemokamas prekių dalijimas, partiniams funkcionieriams buvo 2—3 kartus padidinti atlyginimai.

Stalino laikų komunistų partiją Lietuvoje galima vadinti beraščių partija. Dėl aiškios politinės krypties siekiant sunaikinti Lietuvos savarankiškumo liekanas bei ją kolonizuoti, į partiją nestojo bent kiek mokslo ragavę žmonės. 1948 m. tarp LKP(b) CK nomenklatūroje buvusių jos pačios 369 darbuotojų tik 6 buvo baigę aukštąjį mokslą. 

1951 m. tarp 2137 respublikos vadovaujančiųjų partinių ir sovietinių darbuotojų tik 4 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą, o net 30 proc. — pradinį. 1951 m. iš 94 partijos rajonų komitetų pirmųjų sekretorių tik du buvo su aukštuoju išsilavinimu. Žemesniuose sluoksniuose padėtis buvo dar tragiškesnė.

Šiokių tokių nesutarimų, daugiausia dėl pelningesnių postų, kildavo tarp lietuvių ir rusų. 

Tačiau reikšmingiausi nesutarimai virė LKP(b) CK biure tarp daugumos palaikomo ortodoksinio A. Sniečkaus ir daug įžvalgesnio J. Paleckio, kurį retkarčiais palaikydavo M. Gedvilas. Kai kuriuose plenumuose vos ne visas laikas būdavo skiriamas J. Paleckio puolimui, jo kaltinimui.

A. Sniečkaus vadovaujama LKP(b) visą laiką buvo ištikima VKP(b) CK. Buvo tik vienas žymesnis partijos gretų valymas, kuris įvyko 1946 m. Kauno mieste, kai iš Maskvos atvykusi VKP(b) CK komisija „išvalė“ miesto partijos komitetą, atleisdama ir jo pirmąjį sekretorių, LKP(b) CK biuro narį J. Grigalavičių.

Kadangi partijos narių buvo ne tiek jau daug, okupantams remti buvo sukurta neformali karinė jėga, vadinamieji ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai (nuo 1948 m. juos pradėjo keisti kaimų ginkluoti aktyvistai). Tuose ginkluotuose būriuose greta komunistų ir komjaunuolių buvo ir nepartinių, daugiausia tarnautojų, kurie irgi buvo įtraukti į visus okupantų nusikaltimus, ypač trėmimus ir valstiečių suvarymą į kolūkius.

1 LYA LKP DS, f. 979, ap. 979/1, b. 1,l. 46. Partijos Raseinių aps. komiteto posėdžių protokolai.

2 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 1,l. 18. LKP(b) CK V plenumo protokolas.

3 Ibid., f. 1093, ap. 19, b. 2,l. 25. Biržų aps. partinės organizacijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo medžiaga.

4 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 16,l. 234, 236, 238. LKP(b) CK VII plenumo stenograma.

5 Ibid., b. 160,l. 119-120. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

6 LYA, f. 1, ap. 3, b. 177,l. 69. Įvairūs LTSR NKGB pranešimai.

7 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 6, l. 14. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK V plenume.

8 LYA, f. 1, ap. 10, b. 23,l. 239-240. LTSR NKGB pranešimai, spec, pranešimai M. Suslovui, A. Sniečkui, TSRS NKGB.

9 Ibid., l.241.

10 Ibid., b. 18,l. 306. Pranešimai VKP(b) CK biurui Lietuvai.

11 Ibid., ap. 7, b. 148,l. 22, 30. Partijos komitetų pažymos, pranešimai apie kovas su pogrindžiu, kriminalinius nusikaltimus, apie komitetų veiklą.

12 Ibid., b. 13,l. 46. A. Sniečkaus pranešimas LKP(b) CK IV plenume.

13 LYA, f. K-8, ap. 3, s. v. 2 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

14 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 157, l. 44. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

15 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 13,l. 101. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla.

16 Ibid., b. 23,l. 246.

17 Ibid., f. 731, ap. l, b. 28,l. 1. Balbieriškio vlsč. partinės organizacijos protokolai.

18 Ibid., f. 1863, ap. 3, b. 43, l. 2. Partijos Marijampolės aps. komiteto ataskaitos.

19 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 17,l. 372, 382. LKP(b) CK XI plenumo stenograma.

20 Ibid., l. 365, 391.

21 Ibid., ap. 11, b. 214,l. 109-110. LKP(b) CK ataskaitos VKP(b) CK.

22 Ibid., ap. 90, b. 1,l. 22, 24. LKP(b) CK VI plenumo protokolas.

23 Ibid., ap. 131, b. 183,l. 20-21. LKP(b) CK V plenumo dokumentai.

24 Ibid., f. 78, ap. 78/2, b. 80,l. 161. Partijos Raseinių aps. komiteto kadrų byla.

25 Ibid., f. 739, ap. 739/2, b. 2,l. 9-10. Partijos Prienų aps. komiteto byla.

26 Ibid., f. 78, ap. 78/24, b. 4,l. 16. Partijos Ukmergės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

27 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 5,l. 334. Partijos Kėdainių aps. komiteto posėdžių protokolai.

28 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 5,l. 165-168. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

29 Ibid., f. 1303, ap. 1308/27, b. 4, l. 2. Partijos Alytaus aps. komiteto kovos su pogrindžiu byla.

30 Ibid., f. 3040, ap. 3040, b. 1, l. 14-15, 12-13. Partijos Širvintų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

31 Ibid., l. 1.

32 Ibid., l. 18-19, 22. Partijos Širvintų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

33 Ibid., f. 3688, ap. 1, b. 1,l. 4-6. Partijos Biržų r. komiteto byla.

34 LYA, f. 749, ap. 749, b. 12,l. 214. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

35 LYA LKP DS, f. 78, ap. 2, b. 23, l. 3-4. Partijos Ukmergės aps. komiteto byla.

36 LYA, f. 1, ap. 3, b. 424. Pranešimai LKP(b) CK apie kovas, politinę padėtį ir kt.

37 LYA LKP DS, f. 3678, ap. 3, b. 1, l. 12. Kėdainių r. partinių susirinkimų ir konferencijų byla.

38 Ibid., f. 5258, ap. 7, b. 64, L 55. Partijos Prienų r. komiteto byla.

39 Ibid., f. 1771, ap. 131, b. 8,l. 52. A. Sniečkaus ataskaitinis pranešimas LKP(b) VII suvažiavime.

40 Ibid., f. 331, ap. 1, b. 2,l. 55. Partijos Rokiškio aps. komiteto biuro protokolai.

41 Ibid., f. 706, ap. 2, b. 3, I. 44. Partijos Mažeikių aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

42 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 343,l. 29. LKP(b) miestų ir apskričių partijos komitetų pažymos, pranešimai apie politinę padėtį.

43 Ibid., f. 1203, ap. 1203/17, b. 12,l. 22. Partijos Telšių aps. komiteto byla.

44 LYA, f. 1, ap. 3, b. 188,l. 1-4. LTSR MGB pranešimai, ataskaitos, įvairios instrukcijos.

45 Ibid., b. 319,l. 67. LTSR MGB pažymos LKP(b) CK ir kitiems.

46 Ibid., f. 979, ap. 979/10, b. 2,l. 2. Partijos Raseinių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

47 Ibid., f. 1495, ap. 1495, b. 20, l. 60-77. Partijos Kupiškio aps. komiteto skundų knyga.

48 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 45,l. 213, 223. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK įvairiais klausimais, susirašinėjimas su LTSR MGB, MVD, prokuratūra.

49 LYA LKP DS, f. 331, ap. 2, b. 6, l. 48-50. Partijos Rokiškio aps. komiteto byla.

50 LYA, f. 1, ap. 10, b. 237,l. 237. LTSR NKVD vadovybės pranešimai A. Sniečkui.

51 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 5, l. 156-157. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

52 LYA LKP DS, f. 494, ap. 494, b. 55, l. 71, 149-150. Partijos Kretingos aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

53 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 5, l. 37-46, 214. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

54 Ibid., l. 175-176.

55 Ibid., l. 79-83.

56 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 227, l. 6, 16. LKP(b) CK direktyvos, nurodymai dėl trėmimų.

57 Ibid., f. 164, ap. 164/14, b. 3, l. 6-7, 9-12. Partijos Trakų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

58 Ibid., f. 2785, ap. 2785/9, b. 4, l. 5-6. Partijos Kauno aps. komiteto biuro posėdžių byla.

59 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 6,l. 79-83. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

60 Ibid., l. 94-96.

61 Ibid., f. 739, ap. 2, b. 7,l. 52-70. Partijos Prienų aps. komiteto byla.

62 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 248, l. 98-100, 119, 298-300. Įvairių įstaigų susirašinėjimas su LKP(b) CK dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų.

63 Ibid., f. 494, ap. 494, b. 55,l. 63-67. Partijos Kretingos aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

64 Ibid., f. 1495, ap. 1495, b. 2, l. 10-12,15-16, 17. Partijos Kupiškio aps. komiteto skundų byla.

65 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 6,l. 17-20. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

66 LYA, f. 1, ap. 16, b. 410,l. 32, 35. LTSR MGB Kauno sr. valdybos pranešimai partijos komitetui.

67 Ibid., f. 2468, ap. 2468/1, b. 26, l. 8-11. Partijos Kalvarijos aps. komiteto skundų byla.

68 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 279,l. 76. LTSR MGB vadovybės ir jos padalinių pažymos, laiškai LKP(b) CK.

69 Ibid., ap. 108, b. 1,l. 9-10. Susira šinėjimas su VKP(b) CK ir TSRS MT įvairiais klausimais.

70 Ibid., ap. 10, b. 33,l. 355. LKP(b) CK XV plenumo stenograma.

71 Ibid., f. 1186, ap. 3, b. 43, l. 22. Partijos Marijampolės aps. komiteto 1948 m. darbo ataskaita.

72 Ibid., f. 2785, ap. 2785, b. 143,l. 3. Partijos Kauno aps. komiteto kadrų byla.

73 Ibid., ap. 11, b. 214,l. 165. LKP(b) CK ataskaitos VKP(b) CK.

74 Ibid., b. 355, l. 27. Ataskaitos, pažymos, informacijos LKP(b) CK.

75 Ibid., f. 1186, ap. 3, b. 43,l. 2. Partijos Marijampolės aps. komiteto ataskaitos.

76 Ibid., f. 1468, ap. 1468/8, b. 24, l. 199. Partijos Joniškio aps. komiteto dokumentų byla.

77 Ibid., f. 1771, ap. 108, b. 1,l. 17. Susirašinėjimas su VKP(b) CK ir TSRS MT įvairiais klausimais.

78 Ibid., ap. 90, b. 1,l. 27. LKP(b) CK VI plenumo protokolas.

79 Ibid., ap. 131, b. 44,l. 1- 2. LKP(b) CK II plenumo protokolas, 

80 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 56,l. 59. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla. 

81 Ibid., f. 1468, ap. 1468/8, b. 18, l. 3-4. Partijos Joniškio aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

82 Ibid., f. 2785, ap. 2785, b. 144, l. 18. Partijos Kauno aps. komiteto susirašinėjimas su LTSR MVD ir MGB tarybinio teisėtumo klausimais.

83 Ibid., f. 801, ap. 4, b. 51,l. 37. MVD ir MGB Panevėžio AS pranešimai apie susikompromitavusius asmenis.

84 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 160, l. 83. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

85 Ibid., f. K-8, ap. 3, s. v. 3 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

86 Ibid., f. 1308, ap. 1, b. 1,l. 152. Partijos Alytaus aps. komiteto posėdžių protokolai.

87 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 5,l. 190. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

88 Ibid., f. 331, ap. 331/2, b. 2, l. 224. Partijos Rokiškio aps. komiteto biuro posėdžių byla.

89 Ibid., ap. 11, b. 214,l. 137, 165. LKP(b) CK ataskaitos VKP(b) CK.

90 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 1, l. 3-4. Direktyviniai LKP(b) CK nurodymai ir kt. dokumentai.

91 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 4,l. 50. LKP(b) CK IX plenumo stenograma.

92 Ibid., f. 1203, ap. 17, b. 3,l. 123-126. LKP(b) CK nurodymai dėl kovos su banditizmu ir kt. klausimais.

93 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 164,l. 56. Partijos Kėdainių aps. komiteto susirašinėjimo byla.

94 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 248, l. 150-160, 183-190. Įvairių įstaigų susirašinėjimas su LKP(b) CK dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų, jų tyrimo.

95 Ibid., f. 1308, ap. 2, b. 9,l. 56-58. Partijos Alytaus aps. komiteto byla.

96 Ibid., ap. 9, b. 17, l. 342-347, 362-367, 485. LKP(b) CK XI plenumo stenograma.

97 Ibid., ap. 10, b. 237,l. 1- 3. LTSR AT Prezidiumo, LKP(b) CK direktyvos kovos su pogrindžiu klausimais. 

98 Ibid., ap. 90, b. 19,l. 52-57. LKP(b) CK VII plenumo protokolas.

99 Ibid.,ap. 1771/90, b. 23,l.242, 247, 350. LKP(b) CK VIII plenumo stenograma.

100 Ibid., ap. 131, b. 3,l. 389-398, 695-697, 711- 728. LKP(b) VII suvažiavimo stenograma.

101 Ibid., ap. 131, b. 181,l. 80-87. LKP(b) CK V plenumo stenograma.

102 Ibid., f. K-8, ap. 3, s. v. 3 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

103 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 9,l. 2. LKP(b) CK X plenumo protokolas.

104 Ibid., b. 11,l. 207-208. LKP(b) CK X plenumo stenograma.

105 Ibid., b. 17,l. 40. LKP(b) CK XI plenumo stenograma.

106 Ibid., ap. 10, b. 245,l. 14. Susirašinėjimas su VKP(b) CK kadrų klausimais.

107 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 43,l. 148-149, 151-153, 157-158. Spec. pranešimai LKP(b) CK ir LTSR MT apie gyventojų nuotaikas.

108 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 52, b. 45,l. 238. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK įvairiais klausimais, susirašinėjimas su LTSR MGB, MVD ir prokuratūra.

109 J. Starkauskas, Stribai, p. 208. 110 LYA LKP DS, f. 494, ap. 494, b. 74,l. 44-46. Partijos Kretingos aps. komiteto byla.

111 Ibid., f. 164, ap. 164/1, b. 2,l. 189. Partijos Trakų aps. komiteto protokolai.

112 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 3,l. 112. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

113 Ibid., f. 1308, ap. 3, b. 1,l. 53. Partijos Alytaus aps. komiteto byla.

114 Ibid., ap. 1308/21, b. 4,l. 1.

115 Ibid., f. 494, ap. 494, b. 74,l. 13, 19, 21- 27, 31, 43. Partijos Kretingos aps. komiteto karinio skyriaus byla.

116 Ibid., f. 1203, ap. 1203/17, b. 4, l. 5-6, 8, 12. Partijos Telšių aps. komiteto skyrių pranešimai.

117 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 234,l. 48. Partijos apskričių komitetų pažymos, pranešimai LKP(b) CK apie politinę padėtį.

118 Ibid., f. 1186, ap. 1186, b. 4, l. 1. Marijampolės aps. NKVD AS spec. pranešimai.

119 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 265,l. 184. LTSR MVD organų pažymos, pranešimai apie kovas su pogrindžiu ir kt.

120 Ibid., f. 1203, ap. 1203/17, b. 6, l. 69-71. LKP(b) CK nurodymai, partijos Telšių aps. komiteto sekretoriaus pranešimai LKP(b) CK.

121 Ibid., f. 1308, ap. 15, b. 5,l. 111. Partijos Alytaus aps. komiteto byla.

122 Ibid., f. 1093, ap. 19, b. 14,l. 10, 16-18. Partijos Biržų aps. komiteto susirašinėjimas su MGB ir MVD AS.

123 Ibid., f. 801, ap. 1, b. 64,l. 3. NKVD-NKGB Panevėžio AS pranešimai partijos komitetui.

124 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1, l. 113-117. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

125 Ibid., b. 53,l. 167-168. Partijos Kėdainių aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

126 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 216, l. 14-17. A. Sniečkaus ir kitų LKP(b) CK sekretorių laiškai A. Ždanovui ir A. Kuznecovui.

127 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 111. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

128 Ibid., f. 1186, ap. 3, b. 44, l. 23-31. Partijos Marijampolės aps. komiteto pranešimai apie politinę padėtį ir kt.

129 Ibid., f. 1203, ap. 1203/17, b. 6, l. 37-50. LKP(b) CK nurodymai, partijos Telšių aps. komiteto sekretoriaus pranešimai LKP(b) CK.

130 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 80,l. 24-28, 57-61. Partijos apskričių komitetų  pranešimai apie politinę padėtį, MGB skyrių darbą ir kt.

131 L Y A, f. 1, ap. 16, b. 970,l. 211-219. MGB Šiaulių sr. valdybos 5-ojo skyriaus pranešimai.

132 LYALKPDS,f. 381, ap. 16, b. 11, l. 116. MGB ir MVD Tauragės AS pranešimai.

133 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 65. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

134 Ibid., f. 3040, ap. 3040, b. 107, l. 26. Bendri Širvintų aps. vykdomojo komiteto  ir partijos komiteto nutarimai.

135 Ibid., f. 164, ap. 164, b. 3,l. 4. Partijos Trakų aps. komiteto ir vykdomojo komiteto nutarimai.

136 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 6, l. 27-28. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

137 Ibid., f. 801, ap. 801/15, b. 1, l. 76-77. Partijos Panevėžio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

138 Ibid., f. 2468, ap. 2468, b. 47,l. 1,2. Partijos Kalvarijos aps. komiteto siunčiamųjų raštų byla.

139 Ibid., f. 3040, ap. 3040/2, b. 3, l. 16,17. Partijos Širvintų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

140 Ibid., f. 801, ap. 4, b. 51,l. 5, 9. MVD ir MGB Panevėžio AS pranešimai apie praeityje  susikompromitavusius asmenis.

141 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 1,l. 9. Partijos Tauragės aps. komiteto byla.

Iš knygos: Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS ĮTVIRTINANT OKUPACINĮ REŽIMĄ LIETUVOJE 1944-1953 M.