Juozas Starkauskas KADRŲ VALYMAI IR NAUJŲ KADRŲ RENGIMAS

BENDROS KADRŲ VALYMO TENDENCIJOS. Atleidimas iš darbo dėl socialinės kilmės, veiklos praeityje ar netinkamų politinių pažiūrų buvo dar viena masinė Lietuvos gyventojų terorizavimo priemonė. Žmonių atleidimo iš darbo vajui vadovavo ne čekistai, bet partiniai funkcionieriai; čekistai tik būdavo pasitelkiami ieškant kompromituojančių duomenų. Atleidimas iš darbo buvo skaudesnė bausmė, negu dabar gali atrodyti, nes valstybė buvo vienintelė darbdavė. Atleistas iš darbo žmogus negalėjo įsidarbinti net pas ūkininkus, nes šie tuoj pat būtų buvę paskelbti buožėmis su visais iš to kylančiais padariniais (padidinti mokesčiai, įrašymas į tremtinų žmonių sąrašus ir t.t.). Išmestam iš darbo žmogui buvo kelios išeitys — arba pereiti į daug žemesnį socialinį sluoksnį nei tas, kurį turėjo garantuoti jo išsilavinimas ir patirtis, arba ieškoti pagalbos duodant kyšius valdžios pareigūnams.

Visų šalių naujai į valdžią atėjusios politinės jėgos ar užkariautojai stengiasi į svarbiausius postus pasodinti savo šalininkus. Komunistai, kurie į valdžią dažniausiai ateidavo perversmo ar užkariavimų būdu, kadrus stengdavosi pakeisti totaliai. Visokį liberalumą kadrų politikoje jie laikė mirtinai pavojingu.

Apie kadrus buvo kalbama beveik visuose LKP(b) CK plenumuose, ko gero, ir daugelyje CK biuro posėdžių. LKP(b) CK IV plenume (vyko 1944 m. gruodžio 27—30 d.) tuo klausimu kalbėjo CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas ir LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas. Pirmasis aiškino: „Išvalyti tarybinį ir ūkinį aparatą - skubi politinė užduotis. Šito mes negalėsime padaryti nuodugniai nepatikrinę visų darbuotojų, sistemingai ir organizuotai jų neištyrę“, o antrasis tuo klausimu kalbėjo taip: „Neišvijus iš tarybinio aparato priešiško ir politiškai nepatikimo elemento, bus sunku išspręsti nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų greito likvidavimo klausimą“. Pasak jo, Lietuvos apskrityse yra kuriami NKVD valsčių poskyriai, kuriuose dirbs nuo 8 iki 13 žmonių ir reikės daug vietinių darbuotojų. LKP(b) CK priimtame nutarime nurodoma partijos komitetams šiam darbui parinkti patikimus žmones1.

Neeiliniame LKP(b) CK VII plenume, vykusiame 1945 m. rugpjūčio 23-24 d., VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas apie kadrus dėstė, kad reikia skubiai išvalyti sovietinį ūkinį aparatą ir kooperacinių organizacijų kadrus. Jis teigė, kad netinkamus kadrus demaskuoja „organai“, o partinės institucijos tyli. Anot jo, priešų yra net Švietimo, Ryšių ir kituose liaudies komisariatuose. M. Suslovo išvada: reikia keisti vadovavimo stilių - tikrinti, kaip vykdomi priimti nutarimai2.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KADRŲ VALYMAI IR NAUJŲ KADRŲ RENGIMAS

Juozas Starkauskas PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS Į ČEKISTUS

Žuvę Vyčio apygardos Radvilos būrio partizanai (iš kairės): Kazys Mickevičius-Kaziukas, Antanas Urbonas (Mačiulis?), būrio vadas Ipolitas Mulevičius-Pavasaris, Apolonija Dailidėnaitė ir Jurgis Dailidėnas. Žuvo 1952 m. gegužės 21-22 d. išduoti agento Stalo

Partinių funkcionierių požiūrį į čekistus bene geriausiai atskleidžia LKP(b) CK VII plenume 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. vykęs pokalbis tarp VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko M. Suslovo ir partijos Šakių aps. komiteto pirmosios sekretorės T. Jančaitytės. Tas „pilkasis generolas“ sekretorei kalbant ją nuolat pertraukdavo (nepagarbaus elgesio tradicija ėjo iš paties Stalino, tokį žmogaus suniekinimo būdą mėgo ir A. Sniečkus; net ir kalbėjimo patirtį turintis žmogus, staigiai pertrauktas, neretai pasimesdavo; matyt, to ir buvo siekiama, norint parodyti, kas yra padėties šeimininkas). Pertraukęs T. Jančaitytės kalbą M. Suslovas pasakė: „Štai paimkite Delgaujan (Gelgaudiškio?) vykdomojo komiteto pirmininką“. T. Jančaitytė: „Jis suimtas ir nužudytas“. M. Suslovas: „Kieno?“ T. Jančaitytė: „NKVD organų“. M. Suslovas: „Vadinasi, buvo toks, koks neturi būti žmogus. Jį suėmė teisingai“1. Ne kartą ir A. Sniečkus įvairiomis progomis yra sakęs, kad čekistai neklysta, nors iš įvairių šaltinių buvo gavęs šimtus pranešimų apie čekistų savivalę ir smurtavimą. Buvo diegiamas požiūris, kad brutali jėga privers lietuvius paklusti.

Kai kurie partijos komitetai neužmiršdavo pasirūpinti ir čekistų apdovanojimais, taip išreikšdami jų darbo įvertinimą. Tuo labiausiai išsiskyrė partijos Kėdainių aps. komitetas. 1945 m. kovo 6 d. jame buvo svarstomas NKVD AS viršininko pplk. G. Jevdokimovo pranešimas „Apie vykdomas priemones likviduojant banditizmą apskrityje“, kuriame pateikti tokie skaičiai: 224 nušauti ir 337 gyvi paimti partizanai. Už tuos „nuopelnus“ partijos komitetas prašė LKP(b) CK pristatyti apdovanojimui minėtą papulkininkį ir dar vieną papulkininkį iš čekistinės kariuomenės2. Prieš tai, vasario 28 d., to paties komiteto nutarime rašoma, kad „į apskritį atvykus kariuomenės daliniams, buvo išvystytas didelis NKVD AS operatyvinis darbas, dėl to įvykdyta 111 čekistinės kariuomenės operacijų, likviduota 13 banditų grupių, nukauta 224 banditai, suimti 337 banditai, atėjo su atgaila 124, suimti 133 banditų rėmėjai [...]“. Komitetas prašė apdovanoti operatyvinio sektoriaus viršininką Karliną ir jau minėtą NKVD skyriaus viršininką3.

PRIEKAIŠTAI ČEKISTAMS. Vieni partijos sekretoriai čekistus vertino atsargiau, kiti drąsiau. Priekaištai paprastai būdavo išsakomi ne visoms represinėms žinyboms, o kuriam nors konkrečiam čekistui; pasitaikydavo ir apibendrinimų. Iš dokumentų galima jausti atskirų sekretorių, biurų palankumą ar nepritarimą kai kuriems čekistų veiksmams. Visa čekistų veikla, jų veikimo metodai ir tikslai niekada nebuvo kvestionuojami.

Dauguma partinių funkcionierių buvo linkę kaltinti čekistus dėl užsitęsusio partizaninio karo. Jie manė, kad čekistai ar bent jų dalis yra neįgudę, neveiklūs, kartais bailūs, neretai morališkai pakrikę. Taip komunistai iš dalies išspręsdavo jiems noromis nenoromis kylantį klausimą - kodėl taip ilgai Lietuvoje užsitęsė ginkluotas pasipriešinimas: ar todėl, kad pasipriešinimą palaiko dauguma gyventojų, ar todėl, kad nemokama kariauti. Aišku, patogiau buvo remti pastarąją mintį. Vienas iš dažnų priekaištų čekistams - mažai suima, mažai nušauna, o jei nušauna - tai ne tuos. 1946 m. liepos 30 d. partijos Raseinių aps. komiteto biuras, svarstęs klausimą „Dėl politinės padėties ir banditizmo likvidavimo Betygalos valsčiuje“, kaip ir daugelis kitų apskričių biurų, nutarime išsakė tokį pagrindinį kaltinimą — „per pastaruosius 6 mėnesius valsčiuje suimti tik 2 žmonės“. Už tai valsčiaus partorgui Jociui ir MVD poskyrio viršininkui buvo įrašyti griežti papeikimai ir pagrasinta, kad jeigu jie iki rugsėjo 1 d. nelikviduos dar esančių partizanų, tai bus baudžiami griežčiau4. Partijos komitetai dažnai čekistams priekaištaudavo, kad jie nenori apginkluoti partinių sovietinių aktyvistų. Čekistai iš tiesų neskubėjo duoti ginklų abejotiniems kovotojams. LKP(b) CK vadovybė ne tiek represinėms žinyboms, kiek partijos komitetams priekaištaudavo, kad tie du pagrindiniai sovietų valdžios ramsčiai dirba atskirai, nederina savo planų, nors ir NKVD (MVD), ir NKGB (MGB) apskričių skyrių viršininkai beveik visuomet įeidavo į komiteto biuro sudėtį.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS Į ČEKISTUS

Juozas Starkauskas TROIKOS IR PETIORKOS

Troikos ir petiorkos Lietuvos apskrityse ir valsčiuose veikė 1945-1947 m. (pirmas rastas jų veiklos dokumentas - partijos Alytaus aps. komiteto 1945 m. kovo mėn. protokolas, paskutinis - Prienų aps. petiorkos 1947 m. birželio mėn. protokolas). SSRS skirtingu laiku veikė įvairios troikos ir petiorkos. Jos sudarytos daugiausia siekiant sujungti represinių organų ir partinių institucijų pastangas kovai su komunistų priešais. Trijų ir penkių asmenų laikinai sudaryti teismai SSRS nuteisė milijonus žmonių, šimtai tūkstančių jų sprendimu buvo sušaudyti. Lietuvos gyventojai daugiausia yra girdėję apie vieną iš SSRS specialiųjų teismų — Ypatingojo pasitarimo troikas1. Komunistai mėgo sudaryti nelyginio skaičiaus trijų ar penkių žmonių organą, vaizduojantį tam tikrą demokratijos formą, kai kuriuo nors klausimu nesutarus vienbalsiai, sprendimas turėjo būti priimamas balsuojant.

Kiek žmonių turėjo būti tame pokario metais trumpai Lietuvoje veikusiame aukščiausiame apskrities organe, kuris vadovavo kovai su pasipriešinimu okupantams, lėmė vietinės aplinkybės; oficialių nurodymų, matyt, nebuvo. Apskrityse dažniausiai būdavo petiorkos, sudarytos iš penkių žmonių; tarp jų visada būdavo partijos komiteto pirmasis ar antrasis sekretorius (dažniausiai abu) bei MVD ir MGB apskrities skyrių viršininkai, neretai ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas. Valsčiuose beveik visur veikė troikos, sudarytos iš partorgo ar partijos valsčiaus sekretoriaus, NKVD (MVD) poskyrio viršininko ir NKGB (MGB) valsčiaus operatyvinio įgaliotinio. Tačiau sudarydami troikas kai kurie partijos apskričių komitetai savo iniciatyva stengėsi papildyti tą organą. Antai partijos Biržų aps. komiteto plane Nr. 100, patvirtintame pirmojo sekretoriaus J. Griciūno 1945 m. rudenį, kiekviename valsčiuje numatyta sudaryti četviortkas (NKVD, NKGB poskyrių darbuotojai, čekistinės kariuomenės įgulos atstovas ir ketvirtas - iš partinių vadovų), kurioms pavesta vadovauti partizanų sutriuškinimui. Antrame komiteto nutarimo paragrafe rašoma: „Pavesti aukščiau išvardytiems draugams dar kartą patikrinti ir patikslinti gaujoje esančius asmenis, įspėti juos per jų šeimas, kad pasitrauktų [iš gaujos]. Paskui nusavinti visą jų žemę, gyvulius, turtą, inventorių, derlių ir pastatus“.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas TROIKOS IR PETIORKOS

Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS ĮTAKA ČEKISTAMS

LKP(b) VI suvažiavimo delegatai. Iš kairės: LSSR užsienio reikalų minist­ras Ignas Gaška, LSSR vidaus reikalų ministras gen. mjr. Juozas Barta­šiūnas,  LKP(b)  CK  sekretorius  Eduardas  Ozarskis,  LSSR  Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, įgaliotinis kulto reikalams prie LSSR Ministrų Tarybos Leonas Pušinis, LSSR karinio komisaro pa­vaduotojas gen. mjr. Jonas Macijauskas ir LKP(b) Šiaulių m. komiteto sek­retorius Petras Federavičius. 1949 m. vasario mėn.

 

ĮTAKA ČEKISTŲ KADRAMS, ČEKISTŲ VALDYMO GRANDYS LKP(b) CK IR A. SNIEČKAUS VAIDMUO. Čekistų kadrų komplektavimas ir jų keitimas buvo bene svarbiausias būdas daryti jiems įtaką. Skiriamų į apskritis represinių žinybų vadovų partiniai funkcionieriai dažniausiai nepažinodavo (šioks toks pažinimas atsirado vėliau, kai kuo nors nusikaltusius čekistus pradėta masiškai kilnoti po Lietuvą), bet turėjo galimybę juos keisti (dažniausiai dėl per menkų pastangų ar nesugebėjimo kovoti su pogrindžiu). Šiek tiek stengtasi „sulietuvinti“ čekistų kadrus, skiriant pareigas represinėse žinybose partijos funkcionieriams ir tuo tikslu Vilniuje atidarius NKVD mokyklą (tarsi rengtasi tam, kad kada nors reikės atsakyti, kas sovietų valdžią Lietuvoje įtvirtino; oficialiai buvo teigiama, jog lietuviai čekistai turėtų padėti atsirasti ryšiui tarp čekistų rusų ir vietos gyventojų). Padėti sukomplektuoti represinių struktūrų kadrus A. Sniečkus ragino ir vietos partinius organus. 1944 m. rugpjūčio 27 d. LKP(b) CK III plenume jis kalbėjo: „NKVD organai mums labai padeda apskrityse. Iš NKVD mums reikės dar daugiau pagalbos, todėl partiniai organai turi ypatingą dėmesį kreipti į NKVD organų sukomplektavimą“1. Po keturių mėnesių vykusiame LKP(b) CK IV plenume LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas jau priekaištavo partiniams sovietiniams organams: „Reikia pažymėti, kad kai kurie partijos apskričių komitetai ir vykdomieji komitetai iki pat pastarojo meto nedalyvauja kovoje su banditizmu“. Toliau jis dėstė, kad jei čekistus rems partijos komitetai ir liaudis, tai „NKVD atliks savo darbą“. Pasak jo, abi mokyklos - milicijos mokykla Kaune ir NKVD mokykla Vilniuje - turėjo pradėti veikti 1944 m. gruodžio mėn., bet neveikia, nes partijos apskričių komitetai į jas neatsiuntė savo kandidatų 2. Beje, kad į šias mokyklas, ypač čekistų, trūksta kandidatų, buvo kalbama ir po metų, ir po penkerių. Lietuviai, net prijaučiantys komunistams, nelabai norėjo jose mokytis.

Kaip žinome, A. Sniečkus dar 1944 m. pradžioje prašė tuometinį „Smeršo“ (karinės kontržvalgybos) vyriausiosios valdybos viršininką V. Abakumovą leisti Lietuvoje dirbti J. Bartašiūnui. Šis vienas žiauriausių Lietuvos budelių, surusėjęs čekistas, iki 1953 m. ėjo NKVD (MVD) liaudies komisaro (ministro) pareigas. 1944 m. jis dirbo 16-osios vadinamosios lietuviškosios divizijos „Smeršo“ viršininku. A. Sniečkaus pastangomis, sovietinei okupacinei kariuomenei dar neįžengus į Lietuvą, 1944 m. gegužės mėn. iš 16-osios divizijos buvo atrinkti 72 žmonės dirbti LSSR NKGB sistemoje, o tų metų gegužės 10 d. NKGB žinion iš 16-osios divizijos 2-ojo atsargos bataliono atvyko 81 žmogus 3.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS ĮTAKA ČEKISTAMS

Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI - REPRESIJŲ VYKDYTOJAI

Marksistinė ideologija toleravo ir net skatino prievartą prieš vadinamuosius klasinius priešus, o kai šie jau būdavo beveik sunaikinti, komunistai represuodavo saviškius. Prie idėjinių komunistų prisiplakę komunistai karjeristai dėl savo materialinės padėties ir valdžios taip pat buvo linkę maskuodamiesi, kartais net labiau už idėjinius komunistus, naudoti prievartą. Tačiau didžiausius prievartos naudojimo arsenalus turėjo čekistai. Partijos nariai šioje srityje buvo neblogi jų mokiniai (iš Rusijos atvykusiems partijos funkcionieriams nieko mokytis nereikėjo, jie jau buvo prievartos naudojimo specialistai), o kai kur, tarkime, turto plėšimo srityje, čekistus net lenkė. Bet okupacijos pradžioje čekistus ir partinius funkcionierius reikėjo suvesti draugėn, kad jie vieni kitiems padėtų ir vieni iš kitų mokytųsi. Juo labiau kad „bendro darbo“ buvo per akis — reikėjo sutriuškinti besipriešinančius okupacijai. Paskelbus, kad geriau, pasiturimai gyvenantys žmonės yra pagrindiniai pogrindžio rėmėjai, represijos užgriuvo dažniausiai niekuo dėtas šeimas.

Laukių šeima Odinske, Irkutsko sr., 1951 m. Ištremta iš Kretingos r. Tarvydų k.

Apie glaudžius partinių funkcionierių ir čekistų bendradarbiavimo pamatus 1945 m. rugpjūčio 23—24 d. vykusiame LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas VKP(b) CK nutarimas dėl LKP(b) CK darbo trūkumų, dėstė VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas. Tas bendradarbiavimas ir veikimo vienovė daugelyje Lietuvos apskričių buvo ir anksčiau, tačiau po M. Suslovo kalbos ji peraugo į itin glaudų bendradarbiavimą, kurio viena iš apraiškų buvo neformalus partinių institucijų ir represinių organų darinys - troikos ir petiorkos*. Tame plenume, apkaltinęs LKP(b) CK tuo, kad su pogrindžiu Lietuvoje kovoja vien čekistai, o partiniai organai stovi šalia kovos (be abejo, tai buvo gerokai perdėta), bei tuo, kad CK ir partijos komitetai nesugebėjo į „kovą su pogrindžiu pakelti darbo žmonių“, M. Suslovas toliau kalbėjo taip: „Tikslinga, kad partijos komitetų pirmieji ir antrieji sekretoriai ir NKVD bei NKGB skyrių viršininkai kasdien, blogiausiu atveju kas antrą dieną susirinktų trumpai aptarti politinę padėtį apskrityse ir numatytų operatyvines priemones kovoje su banditizmu“. Jis nurodė kiekvienoje apskrityje sudaryti „gaujų“ likvidavimo planus* 1.

Beje, po M. Suslovo šį reikalavimą - kad kartu su NKVD-NKGB apskričių skyrių viršininkais partijos komitetai sudarytų pogrindžio būrių sutriuškinimo planus - išsakė ir A. Sniečkus. Planai turėjo būti atsiųsti į LKP(b) CK. Plenume A. Sniečkus kalbėjo: „Vietinės partinės organizacijos turi tuoj pat sudaryti išsamų kovos su buržuaziniais nacionalistais visomis priemonėmis ir visose srityse planą, jie turi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad visos priemonės - administracinės-represinės, politinis masinis darbas ir kitos tarp savęs derintųsi, kad jos viena kitą papildytų ir remtųsi viena kita“.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI - REPRESIJŲ VYKDYTOJAI