Partizanai: Istorija ir dabartis

Izidorius Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio k. pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo du sūnūs ir dvi dukros. 1922 m. baigė Šeduvos progimnaziją ir tų pačių metų lapkričio 15 d. buvo paskirtas Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokyklos mokytoju. 1923–1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1924 m. rudenį įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida), jam suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. I. Pucevičius tarnavo karo aviacijoje mokomosios eskadrilės mokiniu žvalgu, atliko per 200 mokomųjų skrydžių. 1929 m. balandžio 11 d. perkeltas į šarvuočių rinktinę ir paskirtas gegužės 2 d. Radviliškyje dislokuoto šarvuoto traukinio „Gediminas“ kulkosvaidžių vagono vadu, taip pat ėjo viso traukinio vado pareigas. 1931 m. sausio 1 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. I. Pucevičius išlaikė garvežio mašinisto padėjėjo egzaminus. 1931 m. vedė studentę Stasę Gylytę. Šeima susilaukė dukterų Gražinos ir Aldonos. 1933 m. vasario 1 d. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosvaidininkų skyrių (I  aida).

1934 m. vasario 14 d. pačiam prašant perkeltas į rinktinės Kauno įgulą iždininku. Kaip 1934 m. naktį iš birželio 6 į 7 d. karinio pučo dalyvis, tų pačių metų liepos 9 d. I. Pucevičius paleistas į atsargą ir išbrauktas iš karininkų sąrašo.

1934–1935 m. dirbo Radviliškio progimnazijos karinio rengimo mokytoju, 1935 m. sausio 1 d.–1937 m. gruodžio 1 d. ėjo Valstybinio spirito monopolio Panevėžio sandėlio vedėjo padėjėjo, vedėjo pareigas.

1937 m. spalio 28 d. priimtas į karo tarnybą, paskirtas į 3-iąjį dragūnų pulką raštvedžiu. 1939 m. spalio mėn. dalyvavo žygyje į Vilnių. 1939 m. lapkričio 23 d. pakeltas į kapitonus.

Atestacinėse charakteristikose nurodoma, kad I. Pucevičius yra stiprios sveikatos, drausmingas, sumanus, teisingas, labai šalto ir uždaro būdo, bet mokantis bendrauti su žmonėmis. Jis rūpinosi savo pavaldiniais, domėjosi specialybės literatūra, retkarčiais rašė į spaudą.

1940 m. rugpjūčio 5 d., jau sovietams okupavus Lietuvą, I. Pucevičius paprašė išleidžiamas į atsargą. Pirmosiomis Vokietijos–SSRS karo dienomis subūrė Daugyvenės krašto vyrų rinktinę ir birželio 24 d. užėmė Šeduvą. Prie Lietuvos laikinosios vyriausybės I. Pucevičius buvo paskirtas Šeduvos kariniu komendantu. Jis kartu su Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonu ir Šeduvos dekanu Mykolu Karosu bandė gelbėti kelias žydų šeimas, dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje. Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Kaune. 1944 m. vasario 14 d., gen. Povilui Plechavičiui formuojant Lietuvos vietinę rinktinę, paskirtas rinktinės štabo 2-ojo skyriaus karininku.

1944 m. vasarą priartėjus frontui, I. Pucevičius nepasitraukė iš Lietuvos. 1944 m. gruodžio mėn. pradėjo organizuoti Šeduvos krašto vyrus kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1945 m. kovo mėn. įkūrė Žaliąją rinktinę, veikusią Kėdainių aps. Baisogalos, Panevėžio aps. Smilgių ir Šeduvos, Šiaulių aps. Pakruojo ir Radviliškio valsčiuose, tapo jos vadu. I. Pucevičių-Radvilą gerbė vietiniai gyventojai, mylėjo jaunimas ir partizanai, nors pastariesiems buvo itin reiklus. Mokė partizanus saugoti savo garbę, būti teisingus. 1945 m. pavasarį Žaliojoje rinktinėje kovojo daugiau kaip 100 kovotojų.

Kpt. Radvila norėjo suvienyti visas Panevėžio aps. partizanų grupes ir sukurti Lietuvos laisvės armijos (LLA) Panevėžio apygardą. Jis išleido 2 almanacho „Žodžiai iš miško“ numerius. 1945 m. liepos 8 d. Žaliosios rinktinės partizanai užėmė Panevėžio aps. Rozalimo miestelį ir sunaikino 27 stribus.

Su dviejų į Žaliąją rinktinę infiltruotų sovietų represinių struktūrų agentų Aldonskio ir Kuznecovo bei trijų informatorių pagalba NKGB Panevėžio aps. skyriui pavyko išsiaiškinti kpt. I. Pucevičiaus-Radvilos maršrutą. 1945 m. rugpjūčio 26 d. Panevėžio aps. Rozalimo vls. Mediniškių k. greta Baltramiejūno sodybos iš pasalų jis nukautas.

Žuvusiojo palaikai niekinti Rozalimo mstl. aikštėje, vėliau užkasti šalia miestelio esančiame Kanapinės miškelyje.

1928 m. I. Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1933 m. – Šaulių žvaigždės ordinu.

1998 m. gegužės 18 d. I. Pucevičiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. jis apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 2001 m. gegužės 15 d. dekretu – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Izidorius Pucevičius ant motociklo. „Žuvome dėl Tėvynės“.

Fotonuotraukų albumas. Kaunas: LPKTS, 1999, p. 22.

Izidorius Pucevičius moterų ir vaikų būryje savo gimtajame Naujasodžio k. „Daugyvenės kraštas“. Parengė prof. Vytautas Šernas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998, p. 209.

Izidorius Pucevičius su žmona ir mama. Ten pat, p. 208.

 

Stogastulpis šioje vietoje buvusioje Pucevičių sodyboje gimusiam ir augusiam Žaliosios rinktinės įkūrėjui ir vadui kpt. Izidoriui Pucevičiui-Radvilai atminti. Radviliškio r. Pakalniškių sen. Naujasodžio k. Bendras stogastulpio ir įrašo jame vaizdas. Pastatytas 1995 m. A. Malinauskaitės nuotr., 2004 m.

Paminklas 1945 m. rugpjūčio 26 d. šioje vietoje žuvusiam Žaliosios rinktinės vadui kpt. Izidoriui Pucevičiui-Radvilai atminti. Pakruojo r. Rozalimo sen. Mediniškių k. Bendras paminklo ir atminimo lentelės jame vaizdas. Pastatytas 1997 m. A. Malinauskaitės nuotr., 2000 m.

 

Parengė Rūta Trimonienė

Šaltinis:  http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201612_pucevicius_biog.pdf