Dominykas Jėčys-Ąžuolis

DOMINYKAS JĖČYS -

ĄŽUOLIS

1896 10 20–1947 08 11

Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų aps. Vabalninko vls. Medžiūnų k. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją grįžo į Lietuvos kariuomenę.

1920 m. spalio 17 d. D. Jėčys baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. – 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1925 m. liepos 15 d. D. Jėčys baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių (V laida) ir tų pačių metų gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė Veroniką Dambrauskaitę. 1928 m. šeimai gimė sūnus Algirdas. 1928 m. lapkričio 23 d. D. Jėčiui suteiktas kapitono laipsnis. Tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, 1931 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteiktas ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3-ojo laipsnio garbės ženklas.

1932 m. D. Jėčys buvo Utenos brandmajoras (miesto ugniagesių komandos viršininkas), 1933 m. – Utenos ir Zarasų brandmajoras. 1933 m. jis apdovanotas Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Aukso kryžiumi. 1935 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į Utenos komendantūrą ir paskirtas Utenos 2-osios šaulių rinktinės vado padėjėju, 1936 m. vasario 24 d. – į Alytaus komendantūrą karininku šaulių reikalams. Buvo 19-osios šaulių rinktinės vado pavaduotoju, kartu ėjo intendanto-raštvedžio pareigas. 1939 m. D. Jėčiui įteiktas Šaulių žvaigždės ordino medalis.

Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 28 d. D. Jėčys perkeltas į Seinų komendantūrą ir paskirtas Seinų aps. kariniu viršininku. Atsisakęs Lazdijų aps. LKP (b) komitetui perduoti šaukiamojo amžiaus vyrų sąrašus, 1941 m. gegužės 15 d. iš karinės tarnybos pasitraukė į Alytų ir slapstėsi, atnaujino ryšius su šauliais. 1940 m. gruodžio 11 d. (atgaline data) iš kariuomenės atleistas. Kilus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio 23 d. grįžo į Alytaus aps. karo komendanto pareigas. Tų pačių metų rugpjūčio 5 d. naciams uždraudus Lietuvos laikinosios Vyriausybės veiklą ir išformavus komendantūrą iš karinės tarnybos pasitraukė. 1941–1944 m. D. Jėčys dirbo Alytaus savivaldybės Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėju.

1944 m. pavasarį, gen. P. Plechavičiui įkūrus Lietuvos vietinę rinktinę, D. Jėčys paskirtas šios rinktinės dalinio vadu Alytuje. 1945 m. balandžio–gegužės mėn. užmezgė ryšį su Alytaus aps. šiaurinėje dalyje veikusiomis partizanų grupėmis, o birželio mėn. Alytaus aps. Butrimonių vls. Punios šile bendrame pasitarime su Dzūkijoje veikusių Margio, Vaidoto, Kęstučio ir Geležinio Vilko partizanų grupių vadais įkūrė Dzūkų rinktinę ir buvo išrinktas jos vadu. Parengė ir išsiuntinėjo „Dzūkijos partizanų veiklos taisykles“, kuriose buvo apibrėžti partizanų kovos tikslai, organizacija, partizanų teisės ir pareigos. 1946 m. balandžio 23 d. Dzūkų rinktinė buvo įtraukta į A apygardą, o gegužės 5 d. D. Jėčys-Ąžuolis tapo jos vadu. 1946 m. gegužės 15 d. apygarda pavadinta Dainavos vardu.

D. Jėčys daug darbavosi kurdamas apygardą ir įvesdamas joje karinę drausmę. Buvo griežtas, reiklus ir pareigingas, bet kartu linksmas, turėjo gerą humoro jausmą. Vadovaujant Ąžuoliui buvo įvykdyta nemažai struktūrinių pakeitimų: išformuota Geležinio Vilko rinktinė, likę gyvi jos partizanai įtraukti į Merkio ir Dzūkų rinktines. Dėl padėties Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities (PLPS) štabe, dėl apygardos partizanų santykių su lenkų partizanais, taip pat dėl veiksmų prasidėjus sąjungininkų – anglų ir amerikiečių – karui su SSRS, jis daug bendravo su Merkio rinktinės vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Partizaninės kovos taktikos, apygardų organizacinės veiklos klausimais Ąžuolis susirašinėjo su Tauro apygardos vadu Antanu Baltūsiu-Žveju. Su juo aptardavo visus svarbius įvykius. Pavyzdžiui, Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo pareigūnų suėmimą Vilniuje 1946 m. rudenį.

Po 1947 m., ne vėliau kaip vasario 20 d., įsakymu Nr. 17 D. Jėčys-Ąžuolis jau pasirašė kaip PLPS vadas, tačiau beveik niekada nepalikdavo savo vadavietės Punios šile ir nevizituodavo tolimesnių apygardos organizacinių vienetų. Rinktinių ir grupių vadams vadovavo raštu parengtais įsakymais, kuriuos ir toliau pasirašydavo kaip Dainavos apygardos vadas.

1947 m. balandžio 22–24 d. štabo bunkeryje surengė visų Dainavos apygardos partizanų vadų pasitarimą, kuriame buvo aptarti opūs organizaciniai partizanų veiklos klausimai – bandyta išspręsti apygardos vado konfliktus su iš apygardos pasitraukusių grupių vadais, nutarta suaktyvinti veiksmus prieš okupacinę valdžią, aptarti kiti aktualūs klausimai – ryšiai, disciplina ir t. t.

1947 m. rugpjūčio 10 d. enkavėdistai gavo agento pranešimą apie apytikslę Dainavos apygardos vadavietę. Jau vakare MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviai, kuriems vadovavo LSSR NKGB ministro pavaduotojas plk. L. Martavičius, apsupo Punios šilą. Rugpjūčio 11 d. vadavietė buvo aptikta ir apsupta. Prasidėjo kautynės. Pirmas, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė Tauro apygardos Šarūno rinktinės vadas Jonas Pilinskas-Krūmas. Kiti partizanai naikino dokumentus ir buvusį bunkeryje inventorių. Kautynėse, trukusiose apie pusantros valandos, žuvo PLPS ir Dainavos apygardos vadas D. Jėčys-Ąžuolis, jo įgaliotinis Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis ir Dzūkų rinktinės Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti MGB Alytaus aps. skyriaus kieme. Užkasimo vieta neišaiškinta.

1947 m. rugsėjo 5 d. Merkio rinktinės vadas A. Ramanauskas-Vanagas išleido įsakymą:

„1947 m. rugpjūčio mėn. 11 d., tragiškomis aplinkybėmis susidėjus, didvyriškai kovodamas žuvo PLP Vadas kpt. Ąžuolis.

Didvyriui pagerbti visoje Merkinės Rinktinės partizanų erdvėje gyvenantiems partizanams nuo š. / m. rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. imtinai skelbiu gedulo dienas.

Partizanai šių dienų laikotarpy gedulo ženklan ant partizano asmens ženklo, skersai tautinės spalvos, užsisiuva 10 mm pločio juodos spalvos kaspinėlį.“

1997 m. gruodžio 22 d. D. Jėčiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dek re tu jam su teik tas pul ki nin ko laips nis, 1998 m. lapkričio 18 d. dek re tu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mirties).

 
Parengė Rūta Trimonienė

Dainavos apygardos vadų sąskrydis. Punios šilas. 1947 m. balandžio 22–24 d. Pirmoje eilėje iš kairės: Dzūkų rinktinės Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius ir Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas. Antroje eilėje iš kairės: Merkio rinktinės 3-ojo bataliono vado pavaduotojas vadas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, neatpažintas partizanas. Trečioje eilėje iš kairės: Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas ir Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo pagalbininkas Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės vado pavaduotojas ir štabo viršininkas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, Dzūkų rinktinės Žvalgybos ir Ryšių skyriaus viršininkas Konstantinas Šimelevičius-Gandras.

Iš Genocido aukų muziejaus fondų

 
 

Atstatytas bunkeris ir atminimo lenta šioje vietoje įrengtame Dainavos apygardos vadavietės bunkeryje 1947 m. rugpjūčio 11 d. kautynėse žuvusiems Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities ir apygardos vadui D. Jėčiui-Ąžuoliui, jo įgaliotiniui V. Kavaliauskui-Juodvarniui, Dzūkų rinktinės Margio grupės štabo viršininkui M. Petrauskui-Arui ir Tauro apygardos Šarūno rinktinės vadui J. Pilinskui-Krūmui atminti. Alytaus r. Alytaus miškų urėdijos Punios girininkijos Punios šilo 32 kvart. 11 sklypas. Atstatyto bunkerio ir atminimo lentos vaizdas. Atstatytas 2003 m. Atminimo lenta pritvirtinta 2003 m.

R. Trimonienės nuotr., 2005 m.

 

Kryžius šioje vietoje įrengtame Dainavos apygardos vadavietės bunkeryje 1947 m. rugpjūčio 11 d. kautynėse žuvusiems Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities ir apygardos vadui D. Jėčiui-Ąžuoliui, jo įgaliotiniui V. Kavaliauskui-Juodvarniui, Dzūkų rinktinės Margio grupės štabo viršininkui M. Petrauskui-Arui ir Tauro apygardos Šarūno rinktinės vadui J. Pilinskui-Krūmui atminti. Alytaus r. Alytaus miškų urėdijos Punios girininkijos Punios šilo 32 kvartalo 11 sklypas.

Bendras kryžiaus ir įrašo jame vaizdas. Aut. Andrius Liaukus. Atidengtas 1991 m. lapkričio 17 d.

R. Trimonienės nuotr., 2005 m.

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201610_azuolas_biog.pdf