Jonas Juras-Žilvinis
Didžiosios Kovos apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas Jonas Juras-Žilvinis ir Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininkas, LLKS tarybos prezidiumo narys Juozas Šibaila-Merainis 1947 m. (GAM)
JURAS Jonas, Adomo-Žilvinis, gim. 1923 m. Bu-rios k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje. Kauno medicinos instituto studentas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio partizanas, nuo 1948 m. apygardos štabo agitacijos skyriaus viršininkas, leido laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Didžiosios Kovos apygardos partizanų vadai ir ryšininkės Rubikių kaime 1947 m. Sėdi iš kairės: Jonas Juras-Žilvinis, Bronislava Tamulytė-Našlaitė, Juozas Šibaila-Merainis, Janina Tamulytė-Vaiva. Stovi iš kairės: Leonora Juraitė, Ona Tylienė, Teklė Pipiraitė (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Doc.Kazys Strazdas
JONAS JŪRAS-KAROSAS, ŽILVINYS - DKA B RINKTINĖS ŠTABO NARYS IR DKA ŠTABO VIRŠININKAS
Jonas Jūras gimė 1917 m. Ukmergės aps., Žemaitkiemio vls., Alinavosk. pasiturinčio ūkininko Ignoto Juro (g.1882) ir Julijonos Jūrienės-Maželytės šeimoje, kurioje augo penki vaikai: Juozas, Jonas, Steponas, Antanina ir Leonora. Vyriausias buvo Juozas, o jauniausia - 1932 m. gimusi Leonora (Levutė).
Jono tėvas Alinavos k. turėjo 16 ha žemės, bet susitaupęs pinigų stengėsi ūkį padidinti. Jūrai, savo kaime neradę tinkamos pirkimui žemės, 1932 m. atvyko į Kurklių vls., Burios k. ir nusipirko 28 ha žemės sklypą, o netrukus jį padidino dar 6 ha, todėl prieš Antrąjį pasaulinį karą jie valdė 34 ha žemės.
1939 m. Jono brolis Juozas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o 1940 m., Lietuvą okupavus sovietams, kartu su Lietuvos kariuomene pateko į raudonąją armiją. 1941 m., sovietinei armijai traukiantis iš Lietuvos, Juozui Jurui nepavyko pabėgti - jis žuvo Karelijos miškuose.
Joną, baigusį pradinę mokyklą, pasiėmė turtingas senelis, motinos tėvas Jonas Maželis, turėjęs Alantos vls., Inketrių k. 80 ha žemės ir leido mokytis į Molėtų progimnaziją. Ją baigęs mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Joje besimokydamasis ir vėliau studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete Medicinos fakultete, Jonas draugavo su Vaičiuliškių, vėliau Staškūniškio pradinės mokyklos vedėju Juozapu Šibaila, kuris buvo aktyvus Skautų, Saulių sąjungos narys, jaunalietuvis ir darė Jonui didelę įtaką. Jonas padėjo J.Šibailai organizuoti mokinių išvykas, o kartais pravesdavo už jį pamokas. 1943 m. kovo 19 d. vokiečių okupantams uždarius Lietuvoje visas aukštąsias mokyklas, Jonas, užbaigęs trečią kursą, grįžo namo ir kartu su tėvais dirbo žemę.
1944 m. liepos mėn. sovietams antrą kartą okupavus Kurklius bei Burios k., Jonas slapstėsi nuo armijos namie, užkrosnyje įrengtame bunkeryje, padėdavo tėvui ūkyje, o partizanams - leisti spaudą ir atsišaukimus.
1944 m. pabaigoje buvo suimtas ryšininkas, atnešęs Jurui rašomąją mašinėlę. Ryšininkas, neišlaikęs kankinimų, prisipažino, kad paliko spausdinimo mašinėlę pas Jūrą, bet bunkerio neišdavė. Dėl to buvo suimtas Jono tėvas Ignotas Jūras, ir dvejus metus be teismo kalintas Ukmergės kalėjime. Prieš pat teismą per žydą tardytoją už kiaulę ir auksą jį išpirko turtingas žmonos tėvas Jonas Maželis. Tačiau Ignotas laisve džiaugėsi neilgai: 1948 m. gegužės 22 d. Jono tėvas ir motina ištremiami į Krasnojarsko sritį. Tėvas mirė tremtyje, o motiną 1956 m. vasario 25 d. paleido ir ji netrukus grįžo į Lietuvą. Mirė 1978 m. ir palaidota Vilniuje.
Trėmimo metu Jūrų duktė Antanina (g.1924 m.) mokėsi Kauno universiteto Chemijos fakulteto trečiame kurse, sūnaus Stepono ir jauniausios dukros Leonoros tuo metu nebuvo namie. Taip ir liko neištremti. Juos priglaudė'Šilutės r. Vainuto pradžios mokyklos mokytoja Elena Vaitkevičienė. Jos vyras buvo pasitraukęs į Vakarus, o duktė studijavo su Antanina Juraite ir abi buvo geros draugės. E.Vaitkevičienė, pasinaudodama pažintimis Švietimo ministerijoje, įdarbino Antaniną Juraitę Šilutės vidurinės mokyklos chemijos mokytoja. Invalidas Steponas Jūras įsidarbino Šilutės batsiuvių artelėje ir mokėsi Šilutės vakarinėje vidurinėje mokykloje, o Leonora Juraitė užsidirbdavo privačiai prižiūrėdama vaikus ir taip pat mokėsi vakarinėje mokykloje. Visi trys Ignoto Juro vaikai, likę be tėvų paramos, patys užsidirbdavo pragyvenimui ir užsispyrusiai siekė mokslo. Antanina baigė Universiteto Chemijos fakultetą, Steponas - bibliotekininkystę, o Leonora - Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikumą. Dabar iš Ignoto Juro vaikų liko tik Vilniuje gyvenanti Leonora Jūraitė-Kairienė.
1944 m. pabaigoje, suėmus tėvą Ignotą Jūrą, Jonas paliko namus, slėptuvę ir pasitraukė į mišką tėvynės ginti: suorganizavo partizanų būrį ir jam vadovavo. Jonas Jūras-Žilvinys buvo žemo ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, šviesaus veido, šviesiaplaukis su tokia pat šviesia barzdele, grakštus, inteligentiškas jaunuolis. Jis mėgo literatūrą ir daug skaitė. Sakydavo: “Jei išliksiu gyvas - būsiu daktaras, o jei ne - gyvybė bus paaukota už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę”.
Jono Jūro-Žilvinio-Karoso būrys veikė Kurklių vls. ir Kavarsko, Balninkų, Skiemonių bei Žemaitkiemio valsčių pakraščiuose. Dažniausiai apsistodavo apie Šilinę, Janonis, Dejūnus Adamavos miške ir Retšilyje.
1945 m. sunaikinus Jono Raudonikio-Potašono būrį, kuriame buvo apie 60 partizanų, jo likučiai įsijungė į Jono Jūro-Žilvinio vadovaujamą būrį Tais pačiais metais J.Jūro-Žilvinio, Karoso būrys prisijungė prie J.Šibailos-Dieduko vadovaujamos Balninkiečių laisvės rinktinės2.1945 m. pabaigoje Balninkiečių rinktinei prisijungus prie Žaliojo Velnio vadovaujamos Didžiosios Kovos apygardos ir Balninkiečių rinktinės pagrindu įkūrus DKA B rinktinę, J.Jūras-Žilvinio būrys pasidarė vienu iš jos padalinių3. DKA B rinktinės vadu buvo paskirtas psk.Alfonsas Morkūnas-Plienas iš Žemaitkiemio vls., Juodžiūnų k., o štabo viršininku - Balninkų pradinės mokyklos vedėjas J.Šibaila-Diedukas. Kuriant DKA B rinktinės štabą Jonas Jūras-Žilvinys pateko į pirmojo štabo sudėtį. Be jo, DKA B rinktinės pirmojo štabo nariais buvo iš Žemaitkiemio vls., Juknonių k. broliai Vladas-Puškinas ir Kazimieras-Spartakas Ališauskai iš Valų k., Viktoras Meilus-Šturmas iš Paškonių k., Valentinas Gleiznys-Šarūnas iš Vederų k., Kazimieras Puodžiūnas-Titnagas iš Janonių k., Skiemonių mokytojas Ignas Leščius-Dėdė Šaltekšnis4.
1946-1947 m. keitėsi rinktinės batalionų vadai, jų pavaduotojai ir rinktinės nariai, o J.Jūras nepasitraukdamas dirbo štabe. Per provokatorių J.Markulį-Erelį DKA A rinktinei patekus į MGB kontrolę, B rinktinė nepakluso naujojo apygardos "vado" Griežto reikalavimui pranešti ryšininkų slapyvardes, pavardes, namų adresus ir ginklų saugojimo sandėlių vietas. 1946 m. gruodžio mėn. visai nutraukus ryšius su MGB kontroliuojama DKA vadovybe, B rinktinė liko nesunaikinta ir dar trejus metus įnirtingai gynė tėvynės laisvę, atstovaudama visą Didžiosios Kovos apygardą ir jos vadovybę. 1946 m. Jonui Jūrui-Žilviniui buvo daromi dokumentai, kuriais jis nepasinaudojo, nes atidavė sergančiam DKA B rinktinės partizanui.
DKA B rinktinės ir štabo spaudos ir propagandos bei poligrafinės dalies viršininkas grandinis Jonas Jūras-Žilvinis 1947 m. gegužės mėn. apsistojo Petro Kuktos-Girininko partizanų būryje, kuriame 1947-1949 m. buvo 13 partizanų:
1. Burneikis Anicetas-Tomas iš Pilviškių k.
2. Jakučionis Steponas-Aušra iš Trako k.
3. Jūras Jonas-Žilvinys iš Burios k.
4. Kemeklis Bronius-Kerštas iš Leliūnų k.
5. Kukta Petras-Girininkas iš Trakinių k.
6. Leščius Ignas-Dėdė Šaltekšnis iš Janonių k.
7. Morkūnas Vaclovas-Žentas iš Valų k.
8. Nečiūnas Klemensas-Urėdas iš Viktoriškių k.
9. Nečiūnas Gintautas-Eigulys iš Viktoriškių k.
10. Sabaliauskas Vilius-Slapukas iš Beržinės k.
11. Sulėkus Antanas-Nemunas iš Maskoliškių k.
12. Šulckutė Levutė-Žibutė iš Maskoliškių k.
13. Tubys Kazys-Žvalgas iš Didžiakaimio k.5
1947 m. žiemą Žilvinis peržiemojo lauko bunkeryje penkiese kartu su Vaclovu Morkūnu-Žentu, Steponu Jakučioniu-Aušra, Viliumi Sabaliausku-Slapuku ir Broniumi Kemekliu-Keršlu. Bunkeris buvo Adamavos miške, prie kvartalinės linijos. Jame buvo galima vaikščioti statiems, viduje -du gultai, kuriuose galėjo gulėti 6 žmonės, tarp jų - stalas, o dėl patogumų, lyginant su kitais bunkeriais, buvo vadinams "klebonija". Jonas Jūras-Žilvinys, be tiesioginio savo darbo, padėjo Ignui Leščiui-Šaltekšniui redaguoti laikraštį “Tėvynei šaukiant”, buvo partizanų gydytojas ir sumanus meistras. Jis nuėmė nuo automato buožę ir pasidarė trumpą, su rankena, išvaizdų ir patogų nešioti automatą.
Kartą šis patobulintas automatas išgelbėjo jam gyvybę. 1948 m. būrys buvo išėjęs į Rubikius (Anykščių r.) susitikti su Rubikių partizanais. Grįždami į namus nutarė užeiti į Gabrėlų k. pas ūkininką paprašyti maisto. Žilvinys priėjo prie lango ir pasibeldė. Į klausimą: “Kas?” Žilvinys atsakė: “Partizanai!” Staiga pasigirdo dūžtantys lango stiklai ir Žilvinys nugriuvo ant žemės. Partizanai greitai sušoko į vidų, o savininkas, iškėlęs aukštyn rankas, stovėjo kambaryje ir nežinojo, ką daryti. Prie jo kojų gulėjo numestas ginklas - ilgas pagalys, prie kurio buvo pritvirtintas karvėms rišti metalinis kuolas. Su juo smogė Žilviniui. Laimei, kad jis tuo metu turėjo ant kaklo pasikabinęs automatą, todėl tik perrėžė krūtinę ir šoną. Žaizda buvo negili. Jei ne automatas, pasekmės būtų gana rimtos. Vyrai aprišo Žilviniui žaizdą, o žmogus dievagojosi pamanęs, jog tai vagys. Jis sakė, kad jau du kartus taip apsigynęs. Partizanai juo patikėjo. Paprašius maisto jis atnešė paltį lašinių, vyrai padėkojo ir išėjo6.
1947 m. žiemą tuoj po Kalėdų į Vaclovo Morkūno-Žento bunkerį Girininkas atvežė sunkiai sužeistą partizaną nuo Alantos Bronių Steiblį-Marsą. Jam sprogstamoji kulka peršovė petį ir nukirto dešinės rankos pirštą. Žilvinys dėjo visas pastangas išgydyti partizaną. Vaistais ir bintais aprūpino Jadvyga Slavinskaitė. Žaizda gijo sunkiai, bet sugijo. 1947 m. pavasarį Žilvinys išmainė su Marsu savo rusišką automatą į vokišką dešimtuką, šaudantį pavieniais šoviniais. Žilvinys sumanė jį patobulinti, kad šaudytų automatiškai. Jis išardė spyną, kažką nudilino ir, užmiršęs, kad vamzdyje yra šovinys, norėjo išmėginti, kaip veikia. Kai įleido į vamzdį kitą šovinį, sprogo abu šoviniai, sužalojo Žilviniui dešinę ranką ir apdegino veidą. Teko gydytis pačiam7.
Jonas Jūras-Žilvinys kartu su rinktinės vadu Plienu ir štabo viršininku Dieduku 1948 m. gegužės 1 d. kaip DKA atstovai dalyvavo Šiaurės Rytų Lietuvos srities Vytauto, Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardų bei rinktinių partizanų vadovybės suvažiavime. Suvažiavime partizanų vadai, štabų nariai, apžvelgdami žiauriuose mūšiuose nueitą kelią, nulenkė galvas mūšio lauke žuvusiems ginklo broliams partizanams. Suvažiavime svarstyta aktyviai kovojančių organizacijų sujungimas, ryšio su Kęstučio ir kt. apygardomis užmezgimas, kova su okupantus remiančiais piliečiais bei kolektyvinių ūkių kūrėjais ir kiti klausimai. Iš viso nutarimą sudaro 13 punktų. Ketvirtame punkte nutarta Vytauto ir Algimanto apygardas pavadinti Lietuvos partizanų (LP) apygarda. Šeštuoju punktu buvo pasmerktas išdavikas Markulis-Erelis, suteršęs BDPS komiteto vardą ir veiklą. Devintuoju punktu nutarta sukurti vieningą vyriausiąją vadovybę (karinius, politinius institutus), o jeigu jau tokie institutai sukurti ir veikia, pasiųsti savo atstovus ir įsijungti į bendrą darbą. Suvažiavimą baigė šūkiu: "Tegyvuoja nepriklausoma ir laisva Lietuva!" Tris nutarimo protokolus pasirašė visi suvažiavimo atstovai, tarp jų ir DKA B rinktinės vadas A.Morkūnas-Plienas, štabo viršininkas J.Šibaila-Diedukas ir poligrafinės dalies viršininkas J.Jūras-Žilvinys“.
1948 m. rugpjūčio 14 d. DKA B rinktinei patvirtinamas Didžiosios Kovos apygardos statusas ir užmezgami ryšiai su srities vadovybe. DKA vadu skiriamas Alfonsas Morkūnas-Plienas ir jam suteikiamas partizanų kapitono karinis laipsnis9. DKA vadas A.Morkūnas-Plienas pirmuoju įsakymu pertvarko B rinktinę į Didžiosios Kovos apygardą. J.Šibailą-Dieduką paskiria štabo viršininku, Joną Jūrą-Žilvinį - organizacinio skyriaus viršininku, Valentiną Gleiznį-Šarūną - žvalgybos, o laikraščio “Tėvynei šaukiant” redaktorių Igną Leščių-Šaltekšnį - informacijos ir spaudos viršininku10.
J.Jūras, būdamas štabo organizacinio skyriaus viršininku, vadovavo: 1) bendrosios organizacijos ir ryšių organizavimo veiklai, 2) sudarė ir įgyvendino vidaus ryšių planą (nustatė reikalingas ryšių linijas). Susitaręs su aukštesniąja vadovybe bei kaimyniniais daliniais, jis nustatydavo ryšių punktus ir ryšio linijas su jais; 3) organizuodavo naujus ir rūpindavosi esamų partizanų dalinių bei organizacinio sektoriaus plėtra, nustatydavo reikalingus ryšius ir išaiškindavo organizacijos nuostatus11.
1948 m. spalio 12 d. J.Šibaila paskiriamas į Rytų Lietuvos srities štabą, o vėliau į LLKS vyriausiąją vadovybę. J.Šibailai išvykus, netrukus DKA štabo viršininku skiriamas DKA štabo narys, organizacinio skyriaus viršininkas Jonas Jūras-Žilvinys. Tai patvirtina 1949 m. gruodžio 6 d. LTSR MGB 2-N valdybos viršininko Počkajaus pažyma apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiąją vadovybę, sričių ir apygardų štabų sudėtį. Joje rašoma, kad 1949 m. per čekistines operacijas nužudyti štabo nariai: DKA štabo viršininkas Jonas Jūras-Žilvinys, štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Žiupka-Šarūnas, informacijos skyriaus viršininkas ir laikraščio “Tėvynei šaukiant” redaktorius Leščius-Šaltekšnis. Operacijos metu suimti: informacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Skabas-Aidas, bendrojo skyriaus viršininkas ir štabo įgaliotinis Imbrasas-Tarzanas. Juos visus sekė MGB agentai “Kęstutis”, “Vilija”, “Ponas” ir “Palma”12.
1949 m. pavasaris Adamavos miško apylinkėse buvo ramus. Nurimo ir Kurklių stribai. Birželio mėnesį, kaip ir kasmet, Steiblio ir Slavinskų šeimų surengtose vaišėse birželio 13 d. buvo atšvęstos Antano Šulckaus-Nemuno, birželio 24 d. Jono Jūro-Žilvinio, birželio 29 d. Petro Kuktos-Girininko vardadieniai, į kuriuos susirinkdavo 12 partizanų, gausus Slavinskų šeimos jaunimas, pasikviesdavo Bundinių šeimyną ir būdavo labai smagu. Niekam tada ir į galvą neatėjo, kad Antanas Šulckus-Nemunas, DKA štabo virš. Jonas Jūras-Žilvinis ir Petras Kukta-Girininkas šventė paskutinį savo vardadienį. Po Petrinių prie Girininko prisijungė Anicetas Burneikis-Tomas iš Pilviškių k., kuris iki tol slapstėsi vienas.
1949 m. liepos 12 d. apie pietus Adamavos miške nuaidėjo granatų sprogimai, sukaleno kulkosvaidžiai. Atsivėrė tikras paragaras - gynėsi išduoti Antano Šulckaus-Nemuno bunkerio partizanai. Kovos lauke žuvo Gintautas Nečiūnas-Eigulys iš Viktoriškių k., Ieva Šulckutė-Žibutė iš Maskoliškių k., Ignas Leščius-Dėdė Šaltekšnis iš Janonių k. ir Antanas Šulckus-Nemunas iš Maskoliškių k. Pastarajam pavyko prasiveržti pro tankų apsupties žiedą ir pasislėpti medyje, bet jį surado ir nušovė. Tą dieną buvo apsupta pusė Adamavos miško, per kurį ėjo kelias. Tankiu žiedu buvo apsuptas tik vienas išduotas Antano Šulckaus-Nemuno bunkeris. Netoliese nuo Šulckaus bunkerio buvęs įrengtas Girininko bunkeris į apsupimo zoną nepateko. Jis buvo 100-150 m nuo kelio ir vietinio ryšininko Antano Steiblio nuomone, aptiktas atsitiktinai. Įgulai supant Nemuno bunkerį, Girininko vyrai pristigo vandens. Kazys Tubys-Žvalgas, išlindęs iš bunkerio, nešinas ąsočiu nuskubėjo į Adamavos miško palaukę prie šaltinėlio, nes ta miško pusė nebuvo apsupta. Pamiškėje Kazys pamatė daug kariuomenės ir, paslėpęs ąsočius, bėgo pranešti draugams apie pavojų. Pribėgęs visai arti prie bunkerio pamatė kulkosvaidžius - tuo metu prasidėjo Nemuno bunkerio puolimas. Nežinia, ar išsigandęs, ar rusų pastebėtas (kaip pats paskui aiškino), ėmė bėgti ir pabėgo, nespėjęs draugams pranešti apie pavojų...
Tos pačios dienos vakare pragaras vėl prasidėjo. Miškas skardėjo nuo šūvių ir granatų sprogimų - gynėsi apsupti Girininko bunkerio vyrai. Petras Kukta-Girininkas iš Trakinių k. pirmas iššoko iš bunkerio ir išmetė dvi granatas, tačiau sprogo tik viena. Tada jis paleido į rusus penkis šūvius ir, mirtinai sužeistas, susmuko į bunkerį, kuriame spėjęs ištarti “ach, mama” mirė. Straipsnio “Skiemonių žuvusieji” autorius Mykolas Kazlas teigia, kad P.Kukta nusišovė bunkeryje.
Klemensas Nečiūnas-Urėdas iššoko iš bunkerio antras. Jo abi išmestos granatos sprogo. Dūmų ir dulkių priedangoje, atsišaudydamas iš pistoleto, peršauta dešinės rankos plaštaka per stebuklą prasiveržė pro apsupties žiedą ir, toli nubėgęs, užbėgo ant kito kariuomenės junginio, kuris jį suėmė, nes nebeturėjo nė vieno šovinio. Priešai, pasodinę jį tarp žuvusių kovos draugų ir 19-mečio jo brolio Gintauto Nečiūno-Eigulio, fotografavo. Klemensas Nečiūnas-Urėdas iškentė kankinimus ir neišdavė draugų partizanų nei ryšininkų, nors apie juos daug žinojo. Atbuvęs ilgus metus Šiaurėje, grįžo į Lietuvą ir gyvena Viktoriškio vienkiemyje. Kalinių, tremtinių sąskrydyje jis buvo susitikęs su Jono Jūro-Žilvinio jauniausia seserimi Leonora Jūraite-Kairioniene ir pasakojo, kad Žilvinys bunkerio puolimo metu degino DKA štabo dokumentus. Be to, sakė, kad netoli bunkerio Žilvinys buvo užkasęs du bidonus DKA štabo dokumentų. Grįžęs į Lietuvą ieškojo, bet tos vietos nebesurado...
Trečias iš bunkerio iššoko DKA štabo viršinimkas Jonas Jūras-Žilvinys. Tuo metu buvo nutilę du rusų kulkosvaidžiai. Partizano išmestos granatos suveikė tiksliai ir jis buvo jau beprasiveržiąs iš apsupties žiedo, bet bėgdamas užšoko tiesiai ant Kurklių stribų. Žilvinys tiksliai paleido minos kapsulę, kuri nukrito po stribų kojomis, bet nesprogo. Tada, numetęs automatą, nes pasibaigė šoviniai, bėgo atsišaudydamas iš pistoleto, bet krito pakirstas priešo kulkos...
Po kautynių Kurklių stribai džiaugėsi, kad kapsulė nesprogo, nes būtų juos užmušusi, o Žilvinys pabėgęs.
Anicetas Burneikis-Tomas iš Pilviškių k. iš bunkerio iššoko ketvirtas, paskutinis. Metė dvi granatas. Abi nesprogo, o jis krito vietoje13.
Visų septynių 1949 m. liepos 12 d. žuvusių partizanų kūnai buvo išniekinti Kurkliuose. 1989 m. jų palaikai perkelti į Kurklių kapines.
1 Abromavičius S. Didžioji kova. K.,1999. P.348; LYA. F.K-1. A.18. B.43. L.2.
2 Abromavičius S. Didžioji kova. P.347.
3 Ten pat. P.348.
4 Ten pat. P.352.
5 Aukštaitijos partizanų prisiminimai. D.III. V., 2001. P.999-1000.
6 Ten pat. P.924.
7Ten pat. P.982.
8 Laisvės kovos 1944-1953 metais (dokumentų rinkinys). K., 1996. P.285-287. 9 Abromavičius S. Didžioji kova. P.190; Gaškaitė N. ir kt. Lietuvos partizanai 1944-1953 m. K., 1996. P.494.
10 Voveris V., Morkūnas A. Provokatoriui nepakluso// Savanoris. 1999. Spalio 21.Nr.20(221).
11 Laisvės kovos 1944-1953 metais. P.278.
12 Gaškaitė N., Kašėta A., Starkauskas J. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais. K., 1996. P.561; Laisvės kovų archyvas. Nr.27. K., 2000. P.216.
13 Aukštaitijos partizanų prisiminimai. P.988-989.
