Petras Medelis-Delfinas

(1923–1947)

Petras Medelis gimė 1923 metais Vilkaviškio rajone, Vidgirių kaime, ūkininkų Jono Medelio ir Marijos Lazauskaitės-Medelienės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį. Buvo vyriausias sūnus keturių vaikų būrelyje. Per nelaimingą atsitikimą tėvas susižeidė akį ir negalėjo dirbti sunkių ūkio darbų. Visa šeima persikėlė gyventi į Marijampolę. Čia Petras pradėjo mokytis. Baigęs Petro Armino šešiametę mokyklą, mokslą tęsė Rygiškių Jono gimnazijoje. Tačiau  prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir bolševikų okupacija pakeitė visos Lietuvos ir Petro gyvenimo tėkmę. Baigęs keturias gimnazijos klases, susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą. Gimęs ir augęs nepriklausomybės metais, išauklėtas to meto dvasia, Petras jau turėjo tvirtus moralinius pagrindus bei aiškią gyvenimo sampratą ir suvokė, kad atėjo sunkių išbandymų metas, reikalaujantis iš kiekvieno žmogaus nuoseklaus apsisprendimo, kaip toliau gyventi, kuriuo keliu pasukti.

Jaunystės laikų geriausias jo draugas, žinomas dailininkas keramikas Jonas Kvedaravičius, iki mirties gyvenęs Berlyne, atsiminimų knygoje „Pasmerktas mirti vermachto tanke“ rašo: „Prieš sudarant Hitlerio–Stalino paktą, vyko derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Tarp bolševikinės Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos prieš tai vyko  ideologinė kova, todėl mes visi buvome labai nustebinti, kad du ideologiniai priešai pasirašė nepuolimo ir prekybos paktą…

Lietuvos žmonės labai greitai suprato šios sutarties esmę. Visiems, blaiviai galvojantiems ir realiai vertinantiems politinę padėtį, buvo aišku, kad tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas neišvengiamas, jis tik atidėtas. Sutartis buvo naudinga abiem diktatūroms“.

Todėl neatsitiktinai abu jaunuoliai, Jonui repatrijuojant į Vokietiją, lyg nujausdami artėjančių įvykių tragizmą, labai jautriai išgyveno atsiskyrimo momentą. „Atsisveikinau su savo geriausiu jaunystės draugu Petru. Nuėjome prie mūsų mylimos Šešupės, rūkėme „Filtros“ cigaretes, springome kaip nerūkaliai nuo dūmų ir apsikabinę verkėme. Jautėme, kad mūsų saulėta vaikystė pasibaigė“, – rašė J. Kvedaravičius. Tolimesni gyvenimo įvykiai parodė, kad vaikino nuojauta buvo išties pranašiška.

Fašistinės okupacijos metais Petras, kaip ir dauguma to meto lietuvių jaunuolių, atsisakė tarnauti vokiečių kariuomenėje ir ne kartą buvo priverstas slapstytis. Kai J. Kvedaravičius, jau kaip vermachto kareivis, 1943 metais atvyko į Marijampolę ir apsilankė Medelių šeimoje, į klausimą, ką lietuviai dabar mano apie sovietus ir vokiečius, Petras atsakė dainos žodžiais: „Dvi birbynės, vienas tonas./ Viens raudonas kaip šėtonas,/ Kitas rudas kaip šuva“. Petras jau tada teisingai vertino situaciją ir suprato, kad Stalino ir Hitlerio sandėris buvo pragaištingas Lietuvai bei jos nepriklausomybei. Todėl prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Petras nesutiko tarnauti ir kito grobiko armijoje. Jis pasitraukė į pogrindį ir įsitraukė į antisovietinę veiklą. Kelerius metus jam teko dirbti ligoninės sandėlininku, todėl išsaugojęs gerus ryšius su ligoninės darbuotojais turėjo galimybę aprūpinti partizanus būtiniausiais vaistais bei kitais medikamentais. Atlikdamas įvairias pogrindžio užduotis ne kartą lankėsi Paliose ir kituose partizanų „draustiniuose“. Tapo ryžtingu, nepamainomu partizanų ryšininku, patyrė daugybę pavojų ir sunkių išbandymų, o kartą persišaldęs taip sunkiai susirgo, kad tik namiškių ir medikų pasiaukojimas bei rūpestinga globa bebaimį ryšininką pakėlė iš mirtinos ligos patalo.

Petro sesuo Ona Pilypienė prisimena, kad brolis buvo linksmas, energingas, kupinas entuziazmo ir optimizmo, mėgo dainą ir muziką, pats grojo armonika ir gitara, buvo  aktyvus saviveiklininkas, netgi namuose organizuodavo mini spektaklius bei montažus, ypač mėgo lyrišką poeziją. Vienas iš mėgiamiausių jo poetų buvo P. Vaičaitis, kurio elegijas ir eilėraštį „Yra šalis“ dažnai deklamuodavo šeimos vaidinimuose. Seserims tyliai dainuojant, Petras su jauduliu deklamuodavo elegijos ir jaunatviškos romantikos, o kartais ir tragizmo prisodrintus eilėraščius, kurių atmintinai daug mokėjo.

Naktį mus lydi klajūnas sietynas, 
O pasitinka rytų pazarai. 
Ei, tai valuže, laisvoji šalele, 
Mums su širmaisiais lėkti žirgais.

Su grauduliu sesuo mena brolio itin mėgtą ir dažnai kartotą posmą.

Pokario metais Medelių namuose dažnai lankėsi partizanai, čia buvo įrengta slėptuvė ir visa šeima tapo aktyvia pogrindžio rėmėja. „Tapti partizaninio sąjūdžio rėmėjais bei ryšininkais mums buvo visiškai priimtina ir natūralu, – pasakoja Ona Pilypienė. – Nepriklausomos Lietuvos laikais dalyvaudami pavasarininkų ir kitų patriotinių organizacijų veikloje, mes buvome įsisąmoninę to meto jaunimo šūkį „Dievui ir Tėvynei“, todėl ir juodžiausiais okupacijos metais stengėmės vadovautis šio šūkio idėja. Nors tėvai suprato, į kokį pavojų pateko mūsų šeima, tačiau neprieštaravo šiai veiklai, nebent mama paaimanuodavo, kad neturės galimybių visų mūsų, pakliuvusių į lagerius, aprūpinti maistu, tuo tarpu tėtis gana tvirtai pabrėždavo, kad negalima leistis būti niekinamiems ir engiamiems“.

1945 metais apie jų namuose esantį bunkerį kažkas pranešė čekistams. Prasidėjo kratos ir kitos represijos. Seserys Ona ir Albina buvo suimtos, o Petras tapo partizanu. Patašinės, kurioje tuo metu gyveno Medeliai, klebonas Mykolas Žemaitis, gerbęs Petrą ir nuoširdžiai su juo bendravęs, siūlė jaunuoliui įsidarbinti bažnyčios tarnautoju ir gavus reikalingus dokumentus legalizuotis, tačiau Petras nenorėjo laužyti priesaikos ir pasiryžo eiti tuo keliu, kuriuo tuo metu ėjo daugelis dorų, patriotiškai nusiteikusių lietuvių.

Kaip patyręs ir rimtas pogrindininkas, netrukus buvo paskirtas į Tauro apygardos štabą bei „Geležinio vilko“ būrio kovotojų gretas. Buvęs partizanas, Vyčio kryžiaus ordininkas Petras Gumauskas teigia, kad P. Medelis-Delfinas buvo itin drausmingas, ryžtingas ir drąsus kovotojas, iki paskutinės gyvenimo dienos kruopščiai bei sąžiningai vykdęs visas skirtas užduotis ir išliko ištikimas partizano priesaikai.

Petras Medelis-Delfinas žuvo 1947 m. vasarą Liepynų kaime, ištikimų partizanų rėmėjų Gumauskų sodyboje, kai joje besiilsinčius septynis kovotojus apsupo gausus čekistų būrys. Mūšio metu kartu su Petru žuvo Vincas Žvingila-Šarūnas ir Vladas Senkus-Leninas, kitiems keturiems, nukovus keletą okupantų ir pralaužus apsupimo žiedą, pavyko pasprukti. Žuvusiuosius kartu su suimtaisiais Gumauskais čekistai atgabeno į  saugumiečių būstinę, Bagdono namą. Partizanų palaikai, kaip visada, dar buvo niekinami būstinės kieme, o vėliau paslėpti bei užkasti iki šios dienos tiksliai nežinomoje vietoje.

Petro draugas Jonas Kvederavičius, buvęs vokiečių armijos kareivis, patyręs sovietų belaisvių stovyklos išgyvenimus bei kančias, savo prisiminimų knygoje rašo: „Sužinojau, kad mano geriausias draugas Petras Medelis-Delfinas žuvęs kaip partizanas. Kai man karas pasibaigė ir aš grįžau iš nelaisvės, mano draugui karas tik prasidėjo. Kaip buvęs kareivis, stengiausi įsivaizduoti jo, Lietuvos partizano, dvasinę ir fizinę būseną. Ji man atrodė tokia baisi, kad mano paties karo išgyvenimai virto tiesiog niekais. Mano draugą ir kitus Lietuvos partizanus visą laiką lydėjo nepaprastai didelė dvasinė ir fizinė įtampa, šaltis, alkis, nuolatinis persekiojimas, silpna vilties kibirkštėlė, vilties praradimas ir išeities nebuvimas… Mano akyse tas viskas viršijo žmogaus jėgas. Lietuvos partizanams, ypač geriausiam savo jaunystės draugui, jaučiu didžiausią pagarbą“.

 

© 2010 „XXI amžius“

Šaltinis: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/uzlaisve/20100716/uzlaisve_05.html